šmùkštinti, -ina, -ino tr. glostyti (plaukus): Šmùkštinti plaukus ant galvos J.
sušmùkštinti tr. suglostyti (plaukus): Plaukus sušmukštinti ant kaktos J.

glóstymas sm. (1) → glostyti 1: Vaikui, kaip ir katei, patinka glóstymas Slm. Koks čia glostymas tokioms kietoms rankoms! Als.
paglóstymas sm. (1) → paglostyti 1: Anūkas trynėsi kaip kačiukas, laukdamas paglostymo V.Kudir.
suglóstymas sm. (1) → suglostyti 1: Ok tu suglóstymai čiuprynos – kaip ir sulaižyta! Slm.

glostinė́ti, -ė́ja, -ė́jo Š iter. dem. glostyti 1: Priėjęs glostinėjo kaip gerą daiktą BsPII23.
apglostinė́ti iter. dem. apglostyti: Rukinas, numirėlę apglostinėjęs, išėjo prie grabdirbių Žem.
suglostinė́ti iter. dem. suglostyti 1: Suglostinė́k su ranka tuos kvoldelius Slm.

glóstyti, -o, -ė tr. K, J, Š; SD59, R, M
1. braukyti ranka, lyginti, liesti: Motina glostė gyvulį P.Cvir. Glosto ranka krūtinę, lyg nuo to jam lengvėtų P.Cvir. Šuniukas, kiek palojęs, pavizgina uodega ir taip prie mūsų gerinasi, jog duodasi glostomas P.Cvir. Tėvas ją ramina, glosto petelius S.Nėr. Senis barzdą glósto Ggr. Petį glósto, prašo, kad dovenočio Dr. Už veidelio glósčiau (d.) Ūd. Kad močiutė šukavo, glostė mano kaseles JD566. Senai motinėlei patalėlį klosčiau, patalėlį klosčiau, galvužėlę glosčiau RD25.
| prk.: Malonus vakarių vėjelis glostė plaukus ir veidą J.Bil. Vėjas plaukelius jai glosto, saulė ašaras nušluosto S.Nėr. Vakariai vėjai berželį purto, rytų vėjužiai glosto L.Gir. Glosto vėjas vėliavų šilką rš. Ir mėnulis žemę glosto sidabriniais spinduliais S.Nėr. Ir ji savo delnu glosto martelę saulutę P.Cvir.
^ Juo katiną glóstai, juo ans uodegą kela Kin. Beglóstoma katė ima šiauštis Pšl. Su viena ranka glósto, su antra peša VP43.
| refl. tr., intr.: Tautrimienė glostosi liemenį I.Simon. Kiekviename žingsny jie glamonėjasi, glostosi P.Cvir. Žaliu vynu galvą glósčiausi JD378. Jam kad būtų viskas gatava, tai jis tik glóstosi ir glóstosi apie save (tvarkosi) Plv.
2. prk. malonėti, pataikauti, girti: Tol geras, pakol glóstai An. Arklį glósto, kol tik pažaboja Slk. Glóstomas vaikas išeina šunim šėko pjauti Grž. Glostė žodeliais, kandžiojo darbeliais flk. Ir teisme vagių neglosto Užp. Ir todėl saulė glostė ir guodė kartu, saulė ta, kuri teka kasdien iš rytų rš. Šeimynos žvilgsniai glostė riebų maišą T.Tilv.
◊ ãkį glóstyti žavėti: Aplinkui žilvičių ir liepų žalumas glosto akį rš. Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės P.Cvir. Akį maloniai glostė vaizdūs kalneliai A.Vencl.
ši̇̀rdį glóstyti teikti malonumą: Kembrio pagyrimai širdį jam glostė Žem. Ką tik jauti, vis ramu – ši̇̀rdį glósto, griaudžia A.Baran.
apglóstyti tr. pabraukyti ranka, palyginti: Bobos keltuvas apglósto, kad būtų čystos Prng. Apvilko, apglóstė iš visų pusių Sdk.
| prk.: Prieš veidrodį save apžiūrėjo, akimi apglostė rš.
atglóstyti tr. atsisveikinant glostyti: O ypačiai palaidojant liūbija žmonės pagal paprastą būdą, grabą atsivėrę, savo numirusįjį atsisveikindami atglostyti ir atbučiuoti BzF84.
išglóstyti tr. sulyginti, išdailinti: Plaukai visada sušukuoti, išglostyti Rod.
nuglóstyti tr.
1. paglostyti: Prieangy tėtukas stabteli, paspaudo delną, nuglosto juo vieną, kitą ūsą P.Cvir.
| Pritūpusis nuglóstau paršelį, kad neturiu ko duoti Šts. Motulė meiliai mane šiąnakt nubučiavo, nuglostė LzP.
| Nuglostytų (nupeštų) karvių plaukus maišė į vilnas ir audė sijonus (baudžiavos laikais Gadūnave) Trk. Tu nuglóstei kasužėles, dukrelę bučiuodamas JV683.
| Nuglóstyk į žemę purvinas rankas (glostydama nusivalyk) Šts.
| prk.: Vėjas nuglosto pasišiaušusią ežią rš.
| Bet motina visus šiurkštumus nuglosto, sulygina P.Cvir.
2. prk. pataikauti: Šiaip sakau „brolis“, o nuglostydamas sakau „brolininkas“ Šv.
3. glostymu (pataikavimu) nuvadinti: Nuglostau geruoju į svirną ir užkabinu, kad išsimiegotų rš.
paglóstyti tr.
1. kiek glostyti: Pasilenkusi paglostė jo kaktą, pabučiavo rš. Praeinant pro žmones, tenka juos užkalbint, stabtelėti, vieną pašukuoti, kitą paglostyti P.Cvir. Katė šlaistos – nori paglóstoma K. Paglóstai šunį! OG343. Jis patylėjo, padūsavo, užsirūkė, paglostė pakaušį rš.
| refl. tr.: Jis pasiglostė kiek susivėlusius plaukus rš.
2. prk. pagirti: Kai sužinos tėvas, nepaglostys tavęs Ėr.
priglóstyti
1. tr. sulyginti, priploti: Mergaitės priglostė plaukus rankom rš.
2. refl. tr. prisivilioti, prisikalbinti, prieiti artyn: Kieme vaikštinėjo dar penkios nemelžtos karvės, o Anelė vis neprisiglostė dvylosios J.Balt. Tada, dar šiaip taip prisiglosčius, galima buvo pamelžti rš.
suglóstyti tr.
1. glostant sulyginti: Kai viskas baigta, aprengta, suglostyta, mergina riša skarutės mazgelį P.Cvir. Suglostyčiau jos plunksneles auksu, cidabrėliu JV141.
| refl. intr., tr.: Senelis susiglostė barzdą rš. Žvirblis pasispardė, plunksnas susiglostė KlpD3. Jaunikis, susiglostęs ir susipucavęs, lengvas, tiesus, priešpiečiais nušvytravo Snūdų pusėn P.Cvir.
2. prk. pamalonėti, kam pasigerinti: Suglóstysiu, nusižeminsiu, ir nebepyks [tėvas] Šts.
užglóstyti tr.
1. nutildyti; paslėpti: Su tūkstančiu rublių užglostė Lp.
| refl.: Užsimirš viskas, užsiglostys kaip nebuvę rš.
2. prk. paslėpti: Mes užglostysim jo darbus, ir niekas nežinos Mrk.

glaistýti, glai̇̃sto, glai̇̃stė Š iter. glieti.
1. teplioti: Anyta, pyragus kepant, su baltyme kiaušių glai̇̃sto J. Glaistýti tešlą į šalis J.
2. lipinti, laistyti, taisyti nelygumus, plyšius: Klojimo padą glai̇̃sto su moliu, kad plyšių nebūtų Sml. Reikia sienas moliu glaistýti Skr. Krosnies skyles glaisto J.Jabl. Kubilus laisto (glaisto) J.Jabl. Drėbk molį ir glaistyk Skd.
| refl.: Žemė buvo primirkusi, glaistėsi (lipo) prie batų rš. Graudi žemė ne glai̇̃stos ant žambio ariant, ale irsta J. Po dantis glai̇̃stos pyragas žalias J.
3. tinkuoti: Glaistýta siena gražiau atrodo Gr.
4. (neol.) glazūruoti: Išsikerojusios geranijos moliniuose glaistytuose puoduose rš.
5. cinku lieti: Palikau tėvą glai̇̃stant viedre skyles Ant.
6. glostyti, dailinti: Ką mato jisai ripuliuojančioj liepsnoj, glaistančioj malkas? rš.
| refl.: Mes jau einame važiuoti, o jis dar glai̇̃stosi prieš veidrodį Snt.
7. refl. glaustytis, šlaistytis, meilintis: „Ne aš prie vaikino glaistaũs“, – sako merga J. Pykos pykos, o dabar, žiūrėk, jau glai̇̃stos Varn. Man ana nepatinka – glai̇̃stos kaip katė Lkv. Tuščiai glaistėsi palei burmistrų prieangius sp.
| Apsiaustai čežėjo ir glaistėsi apie mano liemenį rš.
8. (neol.) laidyti, lyginti: Kas savaitė skalbti ir glaistyti skalbinius rš.
apglaistýti tr.
1. užtepti, užtaisyti plyšius, aplipinti: Apglaisčiáu sienų plyšius, vėjas nepūs Gr. Iš abiejų pusių apglaisčiau tas šakas moliu Š.
2. prk. užglostyti, apdailinti: Visokiais švelniais žodžiais jo bjaurybes apdangstyti ir apglaistyti prš.
išglaistýti tr.
1. išteplioti: Su koše šalis bliūdo išglai̇̃stė J.
2. lipinant ištaisyti nelygumus, plyšius: Sienas, kibirą išglai̇̃sto J. Kubilą išglai̇̃sto, kad nebėgtų Š. Reiks klojimą išglaistýti, vešim rugius Srv. Išglaistýk susprogusį pečių, reiks duoną kepti Lnkv.
3. ištinkuoti: Trobos vidų išglaisčiáu ir nudažiau Gr.
4. išlyginti: Antras – akiniuotas, apkūnus, rožiniais veideliais ir gerai išglaistytomis kelnėmis, atrodė kaip koks buhalteris rš. Sumaniau išglaistyti savo palaidinę sp.
nuglaistýti
1. nuglostyti, nudailinti: Kad nuglai̇̃stė, kad nuglai̇̃stė – tik blizga Srv. Visas jis buvo tiesus, nuglaistytas, smailas rš.
| prk.: Laukai paliko pliki, šalti, šiurkščių rudenio rankų nuglaistyti rš.
2. nutinkuoti: Spėjo jau trobą nuglaistyti rš.
pasiglaistýti pasiglaustyti, pasimeilinti: Įbėga dukraitė, pasiglaisto prie bobutės rš.
pérglaistyti tr. iš naujo glaistyti: Puodų glaistas nusitrina, ir reikia dažnai perglaistyti rš.
priglaistýti
1. tr. cinku pritvirtinti, prilieti: Priglaistyk ausį prie kastriulkos Ant.
2. refl. aplipti, apsiteplioti: Duonmaišis prisiglai̇̃stęs tešla duonos, kad negrando J.
suglaistýti suglostyti: Jaunuolio plaukai buvo dailiai suglaistyti rš.
| refl. tr.: Bernas susiglai̇̃stė plaukus Pv. Katinas nusiprausė koja burną, ūsus susiglaistė rš.
užglaistýti
1. užlipinti, užlaistyti: Kad geriau rūgtų kopūstai, reikia užglaistyti kubilas tešla Rm. Ažglai̇̃stė skyles moliu Lkm. Tirštu purvu savo statinį užglaistė ir aplygino delnu rš. Dažant grindis, pirmiau reikia užglaistyti plyšius rš.
2. tr. cinku užlieti (skylę): Užglaisčiaũ tris skyles puodely Ant.

1 laižýti, lai̇̃žo, lai̇̃žė tr.
1. SD134, R, K liežuviu per ką braukyti: Karvė veršį savo lai̇̃žo J. Juk liežuviu trobos nelaižysu – kas užkliūna už šepečio, tą iššluoju S.Čiurl. Ir šunes prieidami laižė votis jo DP267. Išsėmiau lig dugno išmintį. Likau kaip puodas, laižytas šimto katinų (be jokios minties) B.Sruog.
| prk.: Ugnies liežuviai laižė medžių lapus J.Balč. Raudoni liežuviai laižė dangų P.Cvir. Banga laižo, graužia priešais stovinčių namų sienas A.Vien. Ledinis vanduo lėtai laižė laivo šonus rš.
^ Pjauna – kaip laižyte laižo (puikiai pjauna) geras dalgis Šts. Akyse laižo, už akių braižo LTR. Pienuotas lūpas visi laižo, o ant kraujuotų spjauna Ut. Laižyk kruviną (šelpk bėdos prispaustą), o taukuotas ir pats apsilaižys J.Jabl. Nelaižýtas ne veršis, negimdytas ne vaikas Erž. Ką ten ir sakyti, nelaižytas (ne pačių gimdytas, įsūnytas) – ir nemalonus. O kad taip jų pačių būtų esąs, tai tik gulbės pieno tetrūktų Brs. Žala karvė dangų lai̇̃žo (deganti krosnis) Arm. Balta karvė dangų laižo (diena aušta) LTR(Rk). Šėmas jautis dangų laižo (dūmai) Sch57.
| refl.: Laižytis – katės darbas I.Simon.
2. refl. liežuviu liesti, braukyti lūpas (gardžiuojantis ar patikus kam): Ka tepa – laižýkis Slnt. Ėsk greičiau! Ko laižais kap lapė Dkš.
| prk.: Nubaus, tai laižysies (gailėsiesi) Aps. Dabar jau lai̇̃žos (gailisi blogai padaręs), bet po laiko Btr.
^ Laižosi kap katė, pieną išlakus Vlkv. Laižykis kaip šuva, dešrą prarijęs LTR. Laižos kaip vilkas, avį prarijęs Rs.
3. liežuviu liečiant imti ką (valgomą): Ar medaus laižei̇̃, kad čiaupais? J. Gana jau tau tas cukrus laižyt Lš. Laižomoji liga (Allotriophagia) rš. [Vabzdžių] burnos organai esti graužiamieji, duriamieji arba siurbiamieji …, čiulpiamieji …, laižomieji (musė naminė) EncIV1165.
| prk.: Čia žmonės visi prasti, mokslo nelaižę (nė kiek nesimokę) rš.
^ Palietą pieną visos katės laižo Sim. Kur maišo, ten lai̇̃žo Ml. Nebūk per saldus – visi laižys B. Kartaus niekas nelaižo, o saldų – visi LTR. Valgiau ar tvorą laižiau – tas pats (apie nesotų valgį) Grš. Dvi sesutės sviestą laižo (rogės) Rk.
laižýtinos adv.: Aš jau prilaižiau laižýtinos to medaus Trk.
4. prk. graužinėti, ėdinėti (trumpą ar retą žolę): Einu atvesiu kumelę ant tų dobilų – tegu lai̇̃žo Pc.
5. refl. prk. žiūrėti į ką su pavydu, su noru taip pat gauti, turėti: Ans lai̇̃žos, kad kitas skaniai valgo J. Dočiui taip besilai̇̃žant ir didžiai besidžiaugiant, štai kvieslys, puikiai rėdyts ir raits, pasirodė K.Donel. O dabar anys patys laižos, matydami, kad čia man gerai eina BsPII281. Laižydamies jie giria nuostabųjį vabzdį P.Cvir. Kiti paukščiai laižėsi tiktai iš tolo V.Kudir.
6. gerintis, meilintis, pataikauti: Lai̇̃žėsi lai̇̃žėsi, iki įsilaižė (įsiteikė) Gs. Laižýkis nesilai̇̃žęs – vis tiek biesą misliji Krkn. Ko laižai̇̃s kap katė, miltus pridirbus! Lp.
7. refl. prk. šukuotis: Gana laižýtis – vis tiek vėjas sutaršys Ut. Jau visa valanda, kap tu savo laižai̇̃si Lš.
8. Pln prk. ką nors dirbant, labai dailinti, gražinti: Dailino, lai̇̃žė tuos baldus, kaip tik išmanė Skr. Dėdele, nelaižýk tus linus [braukdamas] – jau ir už nebrauktus gerai moka Dr.
9. prk. bučiuoti: Mylėdamas žemę, laižai tikrai žemę DP199. O priesakiai (priešai) jo žemę laižys DP199. Bausk bausk, paskui vė rankas laižýsi KzR.
◊ rankàs (batùs, kójas) laižýti žemintis, pataikauti: Mes jums rankų nelaižysim! LTR. Tu jiems batus laižai sp. Kur žmogus lai̇̃žo kojas, tai jo kaip velnio bijok Ob.
ver̃šiai (kárvė) nùgarą (pečiùs) lai̇̃žo šaltis, šiurpas ima: Buvau, rodos, šiltai apsidaręs, o važiuojant pradėjo veršiai nugarą laižýti Als. Jau ir man veršiai pečius lai̇̃žo Alk. Aš jau sergu – tik karvė pečius lai̇̃žo Mrj.
ver̃šis nelaižýtas Mrj, Rs, Brs menk. ištižęs, niekam tikęs žmogus: Veršiai jūs, veršiai! nelaižytieji veršiai! – paleido gerklę Cinokienė Žem.
1 aplaižýti tr.
1. SD199, R60, K, J visą, iš visų pusių liežuviu apvalyti: Pavalgęs jis ir šaukštą aplaižo Lp. Jei pavalgei, tai duok katei lūpas aplaižyti LTR(Mrj). Karvė gražiai veršį aplaižė, apvalė B. Kokia gražybė trobesių, stogai kaip aplaižyti, koks darželis! M.Valanč.
| prk.: Duoda litrą [pieno] aplaižýtą, lygmalą Ėr.
aplaižýtinai adv.
| prk.: Išvažiuodamas iš namų aš vos vos sugraibiau tiek, kiek tik aplaižytinai (mažiausiai) reikia kelionei Vaižg.
2. refl. K liežuviu liesti, apsibraukyti lūpas (gardžiuojantis ar patikus kam): Suvalgęs pyragą ir išgėręs pieną iki puodelio dugno, Antanukas saldžiai apsilaižė V.Krėv. Katinas, snaudęs ant mūro, supratęs skanias kalbas, apsilaižė P.Cvir. Žmonės apsilaižydami anas (dešras) valgė A1884,384.
| prk.: Apsilaižydamos puola mergos ant jo (labai jis joms patinka) I.Simon.
^ Apsilaižė kaip šuo, muilą prarijęs Sim. Apsilaižė kaip veršis, papą čiulpęs Vdk. Apsilaižė kaip katė, sviesto paragavus KrvP(Vl). Apsilaižė kap katė į dešras Lzd. Kad duosiu, tai tu net apsilaižysi (smarkiai sumušiu) Grž. Nuvažiavau svotuosna ir parvažiavau apsilaižęs (nieko negavęs) Rod. Nei kandęs, nei ne, tik apsilaižai ir eik Kp. Čia jam nėr ko ir apsilaižyti (maža tėra) Ds. Kad padavė duonos, tai tik apslaižyt visai šeimynai (mažai davė) Užp.
3. prk. apdailinti: Jis mėgdavęs padirbtą darbą aplaižyti rš.
4. refl. menk. apsitrinti: Kas tik šiek tiek apsilaižo Vokietijoje, sugrįžęs į Lietuvą, jau nebe lietuvininkas I.Simon.
1 atsilaižýti
1. prilaižyti iki nenorint: Negali atsilaižyti – taip gardžiai kvepia valgymai virtuvėj Jž.
2. prk. atsigėrėti (norimu daiktu): Negali atsilaižyti, žiūrėdama pro langą krautuvėn, kur suknelės iškabinta Jž.
3. prk. gerinantis, meilinantis atsiprašyti, atgauti prarastą malonę: O, jis gerą turi liežuvį – kad ir kaip tave supykdys, bet ims ir vėl atsilaižo Jž.
1 įlaižýti tr.
1. laižant įtraukti į save, pajusti (skonį): Įlaižiaũ aš tą skomą J.
2. laižant padaryti kame duobelę: Įlaižiaũ aš taukus, smetoną, medų su pirštu J.
3. įsiteikti, įsimeilinti: Įsilaižaũ prie ko K. Į kieno meilę įsilaižýti KI572. Tuomi jis nori, kaip rodos, prie francūzų vis daugiaus įsilaižyti Kel1862,39.
1 išlaižýti tr.
1. SD414, K, J, Ar laižant išvalgyti, išėsti; švariai viską suvalgyti: Vilkas avelėm kojas nulaužo, smegenėlius išlaižo Grž. Kada sugrįžo kareivis atgal, jau to žmogaus didžiojo nerado ir viskas jau buvo išlaižyta to milžino BsPIII23. Aš saldumėlį išlaižyčiau ir puodelį sudaužyčiau JD1397.
ǁ laižant išvalyti: Geriausia korius duoti bitėms išlaižyti J.Krišč. Čiaudo kaip čigonas, pypkę išlaižęs Šv.
^ Ne tas svečias, kur kaip kiaulė išknisa, bet tas, kur kaip šuva išlaižo LTR.
2. laižant pašalinti, išdildyti:
^ Ką parašysi – su liežuviu neišlaižysi LTR(Ds).
| refl. tr.: Šuva išsilai̇̃žo šruotus, jei negiliai Lp.
3. nulaisinti (žemę): Dirvą išlaižyti N.
4. refl. prk. gražiai, glotniai susišukuoti: Vaikščioja sau išsišukavęs, išsilaižęs Vlk.
5. prk. labai gražiai padaryti, išdailinti, išgražinti: Išdailino, išlai̇̃žė įvairiausiai tuos baldus Skr. Išlaižiáu (išbraukiau) be spalio savo linus Dr.
6. pamažu išgyti, pasitaisyti: Šuva iš visokių ligų išsilai̇̃žo Jnš. Keletą mėnesių pavaitojęs, gudročius ir išsilaižęs LzP. Kada tu dabar beišsilaižysi, o tiek einamųjų darbų griūva! Vaižg. Manėm, kad anas mirs, ale tuo kartu išsilaižė Ut. Šiaip taip jis išsilaižęs, bet visiškai pasveikti nebegalėjęs ir gavęs džiovą Š.
| Toji telyčia dar išsilaižys (išaugs, pagražės), nors dabar ir nususus Kvr.
7. refl. prk. išsilaisvinti, išsivaduoti (iš bėdos): Už tuos [draudžiamų knygų] skaitymus … kol išsilaižys dabar Žem. Nežinia, ar išsilaižys – per daug jau insmuko Al.
8. prk. iškeldinti, išguiti; pašalinti: Jį čia išlai̇̃žė Lp. Taip sveikatą išlai̇̃žė Dbk.
9. refl. prk. pašalinti sau nėštumą: Bepig jai neišsilaižyti, kad kišenėj yra Grl.
10. prk. išgauti, sužinoti: Iš jo visa išlai̇̃žo Dbk.
1 nulaižýti tr.
1. R7, K laižant apšvarinti; laižant nuimti nuo viršaus, pašalinti ką: Nulaižýk šaukštą J. Karvė veršį nulai̇̃žo, nuvalo KI17.
^ Kruviną nulaižyk, ne taukuotą Nt. Nespjaudyk, kad nereiktų nulaižyt Šn. Kažkas su ta Barbe: vaikščioja, lyg kas jai sviestą būtų nuo duonos nulaižęs I.Simon. Kišenėj, be spalių ir trupinių, tebuvo kaip tik nulaižyta kelionei (maža tebuvo pinigų) Vaižg. Vienuolika kazokų tartum karvė su liežuviu nulaižė (visi mirė) rš.
| prk.: Jo pabūklai stačiai laižyte nulaižyti (nušvarinti) rš. Gaisras vėl viską nulaižė (sudegino, sunaikino) rš.
| refl. tr.: Taukus nuo pirštų nusilaižýti KI17. Nusilaižýk lūpas! Grž.
2. prk. trumpai nugraužti, nuėsti: Menkos pievos: karvė nulaižė nulaižė žolę, ir nėr kas ėda Rš. Jau karvės tep nulaižė pūdymą, ka jau ir laižyt nėr ko Grv. Avelių nulaižytas kalnelis Grž.
3. refl. žr. 1 aplaižyti 2 (refl.): Pamatęs degtinės butelį, jis net nusilaižė rš.
| prk.: Ar namie, ar svetur – kame tik jis, būdavo, pasirodys, visos nusilaižo Blv.
4. refl. laižantis nueiti: Nusilaižė nuo stalo Grž.
5. prk. menk. nubučiuoti: Čia merga tai visų bernų nulaižyta Užp.
6. refl. prk. nusigerti: Mano uošvis girtai nusilaižė rš.
7. prk. panaikinti, išdildyti (bausmę): Čia Kiveris su milicijantu nulaižė, o būt gavęs už tai tūpt! Ss.
◊ batùs nulaižýti labai nusižeminus, pasisveikinti: Batų nenulaižęs nesakykis, ko atejęs Yl.
1 palaižýti tr.
1. J liežuviu pabraukti per ką: Juk jisai (Brisius) mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti J.Bil. Palaižyk, vandenyje pasidažęs, pirštą rš.
| refl.: Ans gera palaižýdamos (geria arbatą ne atsikąsdamas, o palaižydamas cukrų) Als.
2. refl. iron. žr. 1 aplaižyti 2 (refl.): Ka gausi į nosį, ir pasilaižýsi kraujais Kl.
3. paragauti: Koks te jos valgymas – palai̇̃žė kaip katė! Dbk. Palaižęs sotus nebūsi Bgs. Duonos nepalaižęs, nesakyk, kad skani Yl. Sienos nepalaižysi, akmens nepagrauši Pšl.
| prk.: Tokie, tik mokslo palai̇̃žę (truputį pasimokę), nieko neišmano, o baisiausia puikūs Dbk. Mūsų jaunuomenė, palaižiusi mokslo, nebenori jau būti amatininkais rš.
| refl.: Valgė, kiek nevalgė, – tik pasilai̇̃žė i paliko Žml.
4. K laižant pašalinti.
1 pérsilaižyti truputį užsikąsti, persikąsti: Ten labai mažai valgyt teduoda – persilaižo kiek, ir gatava Kp. Kol sulauksiu pietų, reikia ko nors persilaižyt Kp. Truputį persilaižiau, ir nurijau noro kirmėlę Kp.
1 pralaižýti
1. tr. K laižant prakiurinti: Žiurkės myli vaikus, kuriuos laižydamos, pralaižo odą rš.
^ Marga karvaitė dangų pralai̇̃žė (vėgėlė po ledu) Tvr.
2. refl. praleisti kurį laiką laižantis.
| prk.: Šiandien visądien prasilaižiau (praverpiau) Švnč.
1 prilaižýti
1. intr. laižant, ragaujant, po truputį imant, privalgyti, priėsti: Gana prilaižei, leisk mane laižyti J. Prilai̇̃žė medaus Kp. Nėr žolės, kada prilaiži̇̀s karvė Ėr.
^ Jei neprivalgei, tai ir neprilaižýsi Trgn. Ko nepriėdei, neprilaižysi Plt. Jau kad nėra su šaukštu, su pirštu nedaug teprilaižysi LTR(Šll).
| refl.: Virėja visko prisilai̇̃žo bevirdama Jnš.
^ Jei valgyte neprisivalgysi, laižyte neprisilaižysi MŽ. Kad neprivalgei, tai ir neprisilaižysi LTR.
2. lygiai, dailiai prišukuoti (plaukus).
| refl. tr.: Jis prieš veidrodį prisilaižė plaukus rš.
3. prisigerinti, prisimeilinti: Laižėsi laižėsi ir prisilai̇̃žė prie tos mergos Šl. Jis moka prisilaižyti Vv. Prisilaižei kaip kokia kalė, kad paskuo galėtumi įkąsti Brs. Prisilai̇̃žė kaip šuva prie žmogaus ir išnaudoja Ktk.
1 sulaižýti K
1. tr. laižant suvalgyti, suėsti: Kiba kap medų sulai̇̃žo, tep jiej tas raikštes [sutrauko, pražudo]! Lp.
| prk.: Kiek turėj[o], sulaižė (išleido) abudu [pinigus] Db.
^ Katės sulaižė (sakoma, kai kas iš valgymo prapuola) LTIII461(Tvr).
2. išdžiovinti, išsausinti: Ugnis sulai̇̃žo vandenį J.
3. tr. laižant po truputį surankioti, sugraibstyti: Tą medų jos (bitės) iš žiedų visokių žolių bei medžių sulaižo S.Dauk. Ne vien bitės iš žydančių žolių bei medžių medų išsulpa, bet jos sulaižo dar nu lapų visokių medžių S.Dauk.
| prk.: Atolaičio sulaižė (sugraibė) vežimaitį Vlk.
^ Paliejęs putrą, nebsulaižysi Plt.
4. tr. liežuviu sulyginti, suglostyti: Ji (lapė) plutą atkėlė, minkštimą išėdė, tais plutas sulipino gražiai, sulaižė BsPIV285.
| refl.: Jaučiai susilai̇̃žė su liežuviu J. Jei telinga karvė suslaižius in pirmagalį – telyčią atves, o į uodegą – veršį atves Vlk.
5. tr. prk. lygiai, glotniai sušukuoti: Sviestu patepti ir sulaižyti plaukai labai blizga Šl. Ir sulaižyti berno plaukai nepadeda, jei merga nenori Rod. Sulaižė kaip karvė veršį LTR.
| prk.: Aplinkui vėjų sulaižyta (sulyginta) balta lyguma rš. Sulai̇̃žo (suaria) ežią Ėr.
| refl. tr., intr.: Anas taip susilai̇̃žo, kad net blizga Ds. Susilaižyk plaukus, žėk (žiūrėk), kokie pasišiaušę Ėr. Nei susišukuoti gražiai nemoka – eina suslai̇̃žius kap karvė Lš.
6. refl. prk. susidraugauti, susigerinti: Tai toks su tokiu greit susilaižo, ale greit ir susipyksta Ob.
7. tr., intr. prk. smarkiai suduoti, sudrožti: Aš tave kad sulaižýsiu, tai tu greit apsėsi (nusiraminsi) Nč. Urėdas kad sulai̇̃žo botagu pjovėjom per pečius! Dv.
1 užlaižýti
1. intr. prk. truputį užvalgyti, užkąsti: Kiek čia to valgio – lyg katė užlai̇̃žo! Gs. Jautis, biškį užlaižęs, ir ilsis atsigulęs SI58.
2. intr. prk. paragauti: Pijokas ka tik užlai̇̃žo, ir su pagaliu nu čėrkos neatmuši Krš. Tas vilkas, niekada jos (degtinės) nekaštavojęs, užlaižęs ir pasigėręs LTR(Sln).
3. refl. tr. prk. užsigydyti: Kai karų žaizdas užsilaižysime, tai savaime ateis ir didesnieji politikos sumetimai Vaižg.
4. tr. prk. užlyginti, išdildyti: Vėjas užlaižė išvykusiųjų pėdas rš.