(ką) daryti geresnį už vidutinį, taisyti: Gẽrinti materiãlinę gyvéntojų pãdėtį. Gẽrinti prodùktų kokýbę. • ant. bloginti.

sngr. (kam, prie ko) stengtis gerai elgtis, įsiteikti; sin. meilintis, pataikauti: Gẽrinasi anýtai. Gẽrinosi priẽ senẽlio. Pỹko, nir̃šo, šmei̇̃žė, dabar̃ gẽrinasi, pataikáuja. Õ kõ čià šità poniùtė gẽrinasi kai̇̃p šuõ (labai gerinasi)?

perdėtai rūpintis, visokiais būdais stengtis įsiteikti, kartais ir gadinant nuolaidžiavimu; sin. paikinti: Výras lẽpina žmóną gėlėmi̇̀s. Tėvai̇̃ manè lẽpino dė̃mesiu, nè pinigai̇̃s. Kõ tù tuõs vaikùs tai̇̃p lẽpini, pamatýsi, užli̇̀ps jiẽ táu añt galvõs! | prk.: Regãtos dalyviùs lẽpino sáulė ir̃ vė́jas. Kuròrtas žiẽmą lẽpina ramýbe. Miškai̇̃ lẽpina grybãvimo mėgė́jus. | neig. (ko): Gyvẽnimas jõ nelẽpino.

vérginti, -ina, -ino K.Būg, Rtr, BŽ464, DŽ, NdŽ, KŽ; D.Pošk, S.Dauk žr. vergti:
1. Nenorime nieko verginti, nenorime ir patys būti vergais Vaižg.
2. Čia verginami žmonys dvare, baudžiavo[je] J. Ans vergina žmonis prie darbo J.
3. stengtis įsiteikti, vergiškai pataikauti, keliaklupsčiauti.
įvérginti tr.; Sut padaryti vergu, priversti vergauti: Ką Kristus surinko, tai velinas per heretikus vagia ir išvadžioja ižg gardo mizernas avis paikąsias ir sau jas paduost ir įvérgina dėl naudos savos ir dėl menkos garbės ir šlovės savo DP246.
nuvérginti NdŽ, KŽ žr. nuvergti 1: Kaipogi tvino krikščionys vokyčiai it vandenys į tą kraštą metas po meto ir tenai lečius vėl nuvergino S.Dauk. Lietuvai reikėjo nuverginti dalytinius kunigaikščius prš. Kol mes čia gėrėm, ūliojom, ten priešininkai mūsų dvarus sudegino, draugus ir artimuosius nuvergino V.Krėv.
suvérginti NdŽ žr. suvergti.

vi̇̀lbinti (-yti K; R, R185), -ina, -ino I, K, BzBkIII309, Rtr, FrnW, NdŽ, KŽ; D.Pošk, S.Dauk, Sut, RtŽ
1. tr. SD1189, R246, MŽ329, N, [K], Kos36, Ls, Š, K.Būg traukti, masinti (ppr. apgaulingai) prie savęs, viliojant kuo: Vilioju ką, vilbinu SD137. Vilbinu, prijunkiu SD389. Vi̇̀lbina su saldainiais, ant saũ traukia Pl. Kaip arlas, vilbindamas skristų jauniklius savo,… išskėtė sparnus savo ir pasiėmė jį Ba5Moz32,11. Kam jis mus lyg mažus vaikus vilbina kažkuo? V.Myk-Put. Ir masina [vaiskrūmis] raudonomis uogomis, vilbina praskrendančius paukščius rš.
2. intr. SD170 stengtis įsiteikti, meilintis, gerintis.
3. tr. R, N, KŽ pajuokti, pašiepti, erzinti.
4. tr., intr. KŽ, Nm vilkinti, atidėlioti, delsti: Žydas vi̇̀lbino, t. y. ant toliau vilko skolos neatiduodamas J. Jis tik laiką vi̇̀lbina, kad tik nereiktų tų pinigų atiduot Stak. Su skola jis vis vi̇̀lbina DŽ1. Vi̇̀lbinom vi̇̀lbinom, o tas pyragas kilo prikilo, drimba par kraštus Jrb. Tai nė nevi̇̀lbyk, nueik kokią dieną Snt. Veltuo gydais, kuomet ilgai bevilbinant liga sustiprėjo rš.
5. tr. K, L raminti, maldyti.
ǁ JI276 drausti: Jis vi̇̀lbino mane neeiti KŽ.
apvi̇̀lbinti tr.
1. KŽ kalbant, raminant įtikinti, apgauti: Ką tuščiais žodžiais, pažadėjimais apvi̇̀lbinti KI29. Gyvenimas jį augina žiaurumu ir švelnumu kaip neapvilbinamas teisėjas ir malonus geradaris Vd. Aš ne vaikas, kurs kalbomis apvilbinamas Vd.
2. KŽ padaryti ramesnį, klusnesnį, apmalšinti: Šunį apvi̇̀lbinti K. Arklį apvi̇̀lbinti KI687.
įvi̇̀lbinti
1. tr. J, Š, Rtr, KŽ įvilioti, įmasinti.
2. refl. BzF198, KŽ įsiteikti, įsigerinti: Jis ir nemenkai bus prie jų įsivilbinęs buvęs TP1881,8.
išvi̇̀lbinti intr.; SD1203 vilbinant išgauti, išvilioti: Išvi̇̀lbinti iš ko pinigų DŽ.
nuvi̇̀lbinti tr.; SD217, Sut, N nuvilioti, pavilioti ką nuo ko.
pavi̇̀lbinti tr. Sch16, K
1. Sut, N, KlvD311, L, KŽ kiek vilbinti, vilioti, masinti: Įsteljęs (=įstelgęs) [tetužis] betupint pavilbino, atlaužęs žvirblytį nubildino RD18. Gaidys, pašokęs puikiai nuo vamzdžio, tik laukia, kad jį pavilbytum V.Piet.
2. tr. NdŽ kurį laiką raminti, malšinti.
3. intr. pamoti: Iškišęs galvą pavilbina man pirštu, kad aš prieičiau arčiau B.Sruog.
pérvilbinti tr.; Ser pervilioti, nuvilioti kitur.
privi̇̀lbinti tr. I; SD1148,149, D.Pošk, Sut pritraukti, privilioti, primasinti: Privadinu, privilbinu SD1151. Privilbindami dūšias netvirtas, turėdami širdį išpratintą godulystėje, sūnai prakeikimo GN2Ptr2,14.
suvi̇̀lbinti tr. suvilkinti: Jis mane suvi̇̀lbino su savo darbais, aš jau būčiau seniai rugius nupjovęs Skr.
užvi̇̀lbinti tr. NdŽ; Ser užvilioti.

malonė́ti, -ė́ja (malõni), -ė́jo, malónėti, -ėja, -ėjo
1. tr. myluoti, glamonėti: Tavo vaikeliai tave malonės, bučiuos J.Balč. Motina malonėjo kūdikį rš. Jau greičiau liuobsiu kiaules per visą savo amžių, nekaip malonėsiu svetimą mano širdžiai vyrą rš.
| refl.: Pirmiau malonė́jas, t. y. mylinas, o po tam myluojas milsninkai J. Vyrai [įsigėrę] juokavo, malonėjosi, bučiavosi Žem. Besimalonėdami viens kitam akis iškabinėjo LTR(Žg).
ǁ meiliai su kuo elgtis: Kol jaunas buvau, visi malonėjo Skm. Jis ją ir šiaip, ir taip malonė́ja (kalbina, nori palenkti į savo pusę), o ji vis šiaušias Sml. Patelė peri, o patinėlis ją peni ir visaip malonėja Blv.
2. tr. meilikauti, stengtis įsiteikti, pataikauti: Šunį malonė́ja, kad nekąstų Sml.
| refl.: Pareini namo, tai šunelis ir malonėjasi: ir uodega vizgina, ir apie kojas sukinasi Paį. Dabar tai tu malonėjiesi, o ką pirma sakei? Paį. Saldžiais žodžiais prie ko meilautis; malonė́tis KII162. Pradėjo pri Mertyno malonėtis, jam meilingai šnekėdams BsPI101.
3. refl. gėrėtis, džiaugtis, mėgautis kuo: Vėl malonėjausi Nemuno krantų gražumu rš. Aš tuom malonė́juos, džiaugiuos KII27. Patelė girdi linksmą dainiušką patinėlio ir malonėjas jąja Blv.
4. intr. rodyti kam savo palankumą, būti maloniam su kuo: Konstantinas malonėjo krikščionims Gmž.
| refl.: Jis man didei linkęs, geras. Jis manimi malonė́jas KII379.
5. tr., intr. sukelti malonumo jausmą: Pamėgink nors kartą pamesti valgęs tuokart, kada ima tau gomurį be galo malonėti Blv. Pasakyk man, Čepiene, ar malonu tau būdavo, kad tave [vyro] motina krimsdavo? – Ko malonės (kur čia bus malonu!), būdavo, verksiu verksiu najus (nuėjus) kamaron Sz.
| refl.: Tie akiniai taip malonė́jas (tinka, malonūs) akims Akm. Malonė́jas parsivežti šieną, kai gražus oras Krk.
6. intr. R, K labai norėti ką daryti, trokšti ką gauti, turėti savo malonumui, pageidauti ko: Malonėčia žinoti, kas ten darosi V.Piet. Malonėčiau tiktai būtinai gauti netrukus korektūrą J.Jabl. Kožnas malonėtų [gauti] lengvesnį duonos kąsnelį Jnš. Mergaitės auga, malonės rūbelį, kraitelį kokį nors Skr. Malonėčiau pasiklausyti Mš. Kiaulės duoda lašinius ir pramentalą, be kurio nelabai malonėtum valgytie viralą Rp. Malonė́tų ir jis ateit, tik niekas neprašo Vdžg. Malonė́jo žmogus dar išgyt Skr. Aslą šluodama aš malonė́jau, kad įtikčiau J. Ir mes malonim, kad tik geriau būtų Vrb. Kiekvienas vis to cento maloni Gs. O vilks mėsos, ne šieno, malonėjo V.Kudir. Jis ateidavo pas mūsų Moniką, jis jos labai malonė́jo Skr. Taip smarkiai dirbau todėl, kad malonėjau dovanų rš.
| refl.: Nemalonė́jos (nebuvo malonu) man eiti tokie miglotie, bet ejau pagrybauti Nt. Man būtų gera ta kraitelė: malonė́jasi (norisi, būtų malonu) valgyt įsidėt Rm.
7. tr., intr. maloniai, gražiai prašyti: Aš tamstas malonė́ju gerti Lp. Aš labai tamstos malonėčiau, kad man šį tą paaiškintumei Blv. Malonėjau bernioką [kad važiuotų] – tas bijo J.Jabl.
8. intr. teiktis ką padaryti: Malonėk, dar įpilk, dar gersiu ir antrą DvD292. Svečias malonėjo tarti žodį jaunimui rš. Taigi malonė́k parvažiuoti Kt. Kas malonėja mane atlankyti, palydžiu su dėkingumu rš.
apmalonė́ti
1. tr. apglamonėti, apglostyti: Šypsojo prieš ją rūtų darželis, apmalonėtas rūpestingų jos rankelių VŽ1905,98.
2. refl. J labai pamilti.
įsimalonė́ti
1. LL196 prisigerinti, prisimeilinti, įsiteikti: Jis įsimalonė́jo prie jo BŽ55.
2. tr. įsimylėti: Sūnus įsimalonė́jo tą mergą, apsikavo (apsikovė) dėl to, kad ana tiko jamui, ir apsižanijo su ana J.
išmalonė́ti tr. išprašyti: Jei geruoju neduos, piktuoju iš jo neišmalonė́si Ėr.
pamalonė́ti
1. tr. pamyluoti, paglamonėti; maloniai pakalbinti: Pamalonėk nors kiek tą vaiką, matai, kaip jis tavęs pasiilgo Srv. Pamalonė́k šunį, kad nekąstų Sml.
| refl.: Jonas ėjo šaltyn ir šiurkštyn. Kartais, norint jai pasimalonėti, stumia šalin Žem.
2. intr. įsigeisti ko savo naudai: Pamalonė́jau gauti miežių grucei J.
| refl.: Pasimalonė́jau gauti šieno J.
3. refl. daryti ką su pasitenkinimu, su malonumu, su pasigardžiavimu: Suėsti viešai kačių veislė nemėgsta, bet, ką nors papjovusi, velka slapton vieton ir tenai ėda pasimalonėdama Blv.
primalonė́ti
1. tr. paveikti, palenkti į savo pusę, maloniai kalbinant, vaišinant ir pan.: Piemuo, Mortos primalonėtas saldainiais, sakė matęs Julių vieną rytą išėjusį iš Elzės namų rš. Primalonė́jau važiuoti bernioką J.Jabl.
| refl. tr.: Ji prisimalonėjo šunį ir prie tvarto durų pririšo rš.
2. refl. KII162 prisimeilinti, prisigerinti, įsiteikti kam: Tas prisimalonė́jęs prašė duonos kąsnelį Jrk28. Iš senovės jie mėgsta prisimalonėti prie ponų rš.
susimalonė́ti pasidaryti maloniems, susigerinti: Begerdami susimalónėjom ir susitaikėm Šts.

val̃koti, -oja, -ojo, válkoti; Kos58
1. žr. 1 valkioti 1: Padėk, neval̃kok [žaislo], – sutraukysi, ir bus po gražumų Slm.
^ Val̃ko[ja] kaip katė pūslę DūnŽ.
2. žr. 1 valkioti 6: Kitą kartą jug tokias motriškas par kiemus val̃kojo nu kits kito – nėkas neužjautė Ms.
3. žr. 1 valkioti 7: Visur tą švarką val̃koji Trk.
4. žr. 1 valkioti 9 (refl.): Kur val̃kojais tiek ilgai? Lnkv. Jis teip ir válkojas be darbo RdN. Naktimis nėkas liūb neval̃kosias – tik po talkų Jdr. Tingia dirbt, vis val̃kojas po namus, palei uogas vaikščioja Slm. Val̃kojos kelias naktis Šts. Darbo laikas, o jūs válkojatės Brž. Val̃koties, liuožti labiáu tinka tokims vaikesams Krš.
| Dujen val̃kojosi vilkai vasarą Ėr.
5. refl. žr. 1 valkioti 10 (refl.): Nereikia val̃kotis po šlapius dobilus – ir nesušlapsi Slm. Nėko nebdirbu, tik po trobą val̃kojuos Krš. Nepratusi be kelnių val̃koties – ka nesusirgtum Ms. Išsinėręs (pusnuogis) taip i val̃kojas Krš. Led val̃kojas, sirginėja J.Jabl(Pšl). Toki čia ta liga – jug negulu, val̃kojuos Trk.
| Katinas válkojas apie duris Ps.
ǁ Grybių negi pripilta – toli val̃kotis reikia Pnd. Val̃kokis val̃kokis po girią – i nieko nėr Lnkv.
^ Valkojas kaip šuo peršautas Pšl.
ǁ Par Kalėdas, pirmąją dieną ne pas kaimynus val̃koties KlvrŽ. Tokie čia valkatos, ko čia milicija val̃kosias tvarkyti Krš.
◊ su liežùviais val̃koti apkalbinėti: Val̃kojo su liežùviais, skųsti ėmė Krš.
úodegą val̃koti stengtis įtikti, įsiteikti: Ji val̃koja úodegą kaip lapė Skrb.
antsival̃koti (ž.) tr. valkiojantis įsitaisyti, įgauti: Mergėms visai neleis eiti – ko, vaiką dar antsival̃kosi! Jdr.
apval̃koti žr. 1 apvalkioti 1: Apval̃kotą dviratį begavau pirkti Šts.
| refl. prk.: Sena atrodo vagul to vyro, apsival̃kojusi Trk.
išval̃koti
1. žr. 1 išvalkioti 4: Viską išval̃kos, išvogs – nėko gero čia nebūs Rdn. Veizėk [viščiukus], neleisk katinuo išval̃koti Rdn.
2. refl. žr. 1 išvalkioti 11 (refl.): Buvau stipra – visur išsival̃kojau, apsipirkau Krš.
nuval̃koti
1. žr. 1 nuvalkioti 4: Nė[ra] teip jau dar nuval̃kotas [paltas] Trk.
| prk.: Atveža nuval̃kotą kiną, kur mieste dešium metų rodžia – ir eilė Slm.
2. refl. menk. šiaip taip, pamažu valkiojantis nusibaigti: Sena, taip i nusival̃kosu Krš.
paval̃koti
1. refl. žr. 1 pavalkioti 9 (refl.): Senas ko benori: pasival̃kojys, neguli i Dievuo giesmę giedok Jdr. Aštuoniasdešimt penkių metų, o pasival̃ko[ja] Krš.
2. tr., intr. pavedžioti, pabraukyti: [Burtininkė] paval̃koja pirštu – ir sveikas Kpr.
prasival̃koti žr. 1 pravalkioti 6 (refl.): Kai dirba, tai ir Petras padirba, ale teip tai dažnai prasival̃koja su vaiku Slm.
susival̃koti žr. 1 suvalkioti 1 (refl.): Žmogų dar samdysiu tus budinkus suardyti, i susival̃kojau Sd.

davinė́ti, -ė́ja, -ė́jo K, J
1. iter. dem. duoti 1: Ir pinigų davinėjo, bet tas nieko neėmė BM207. Silkių davinė́j[o] ėst Zt.
| refl.: Davinė́tis kits kitam K.
ǁ šerti: Reik eit paršiukam davinė́t Zt.
ǁ sakymu pateikti: Visokių patarimų žmogui davinėjo Pt. Viršininkas davinėjo įsakymus rš. Davinėjo kareiviams komandą rš.
2. iter. dem. duoti 4: Jam tada už arklį šimtą litų davinėjo Ėr.
apdavinė́ti iter. dem. apduoti 3: Apdavinė́ja [žmones] prieš valdžią Lp.
atidavinė́ti tr.
1. K, Gs iter. dem. atiduoti 3: Atidavinė́k po truputį skolą J.
2. išnuomoti: Anas iš pusės atadavinė́ja Ad.
3. siūlyti, sutikti parduoti: Pirma už tris šimtus man atidavinė́jo Pc.
4. ruoštis išleisti už vyro: Aš girdėjau, kad anas dukterį atidavinė́ja Str.
5. pareikšti: Liaupsę atadavinėjo DP522.
įdavinė́ti
1. iter. dem. įduoti 1: Taip per keletą metų Gintautas įdavinėjo savo kaimynui į tris tūkstančius Vaižg.
2. tr. padavinėti perduotinai: Įdavinėjo rekomendacinius laiškus savo pažįstamiems rš.
3. iter. dem. įduoti 7: Motyna, visaip meluodama, įdavinėjo marčią vyrams Žem.
| refl.: Susipykę kaimynai ėmė vienas antrą palicijai įsidavinė́ti Š.
4. refl. DP517 įsigilinti: Tyčiomis įsidavinėja į priežastes brš.
5. refl. įsiteikti, įsipirkti: Niekaip jis negalėjo insidavinėt – nė auksu, nė perlu LTR(Aln).
6. refl. bandyti įsipiršti: Anas an ją seniai ansdavinė́ja ženytis, kad tik ana eit až jo Švnč. Petras įsidavinė́jo į ją, ale dabar pasimetė Ssk. Be reikalo tu an mane insdavinė́ji, aš vis tiek neisiu Pbs.
išdavinė́ti
1. K, J iter. dem. išduoti 1: Išdavinėjo kareiviams drabužius rš. Sėklinius sėmenis išdavinėjo kreditan rš.
| refl. tr. Š: Tep bedalydama, greit viską išsidavinė́si Vlkv.
2. žr. išduoti 7: O stovėjo ir Judošius, kursai jį iždavinėjo, su jais DP154.
3. iter. dem. išduoti 7: Išdavinėjo nekaltus žmones rš.
4. iter. dem. išduoti 8: Piktas medis negali gerų vaisių iždavinėt DP575.
5. tr. skirti, teikti: Išdavinėjo sąnarius savus tarnaut bjaurybei ir kreivumui DP479.
6. refl. stengtis atkreipti į save dėmesį, meilintis: Nei tu jam išsidavinė́k, nei jis tavęs ims Ll. Ir Stasys išsidavinė́ja – atleido riešutą Klm.
nudavinė́ti
1. refl. nuvykti, nusitrenkti: Kas nedėlia ant risorių gražiai važinėja ir in jaunas panaitėles nusidavinė́ja Pls.
×2. (sl.) intr. vaidinti: Kap gerai moka nudavinė́t [artistai] Švnč.
padavinė́ti K
1. iter. dem. paduoti 1: Grąžtus padavinė́jau Rod. Stovėjau greta motinos ir padavinėjau klevo lapus rš.
2. tr. DP517 pateikti: Jis tau padavinės mįsles rš.
pardavinė́ti J iter. dem. parduoti 1: Nebrangiai žuvį pardavinė́jai Ėr. Obuolius po gorčiuką pardavinė́ja Gs.
| refl. tr.: Dabar jis viską parsidavinė́ja Pn. Atsinešus kiaušinius pardavinė́jasi Rdm.
◊ danti̇̀s pardavinė́ti juoktis: Nepardavinė́k dantų̃ be reikalo! Rdm.
atpardavinė́ti iter. dem. atparduoti: Pirkta atpardavinė́ti BŽ363.
išpardavinė́ti iter. dem. išparduoti: Ką geresnio turi, viską išpardavinė́ja Vlkv. Visus savo palšus jaučius tai išpardavinėjo KrvD76.
| refl. tr.: Aš visus audeklus išsipardavinė́jau Rdm.
nupardavinė́ti
1. tr. po truputį išparduoti: Žemės pakraščius nupardavinė́jau Žlp.
2. refl. pirkinėjant ir pardavinėjant turėti nuostolio: Tu su tais cibuliais visai nusipardavinė́jai Rdm.
pérdavinėti tr. siuntinėti: Tankiai pérdavinėjam knygų Nočion Vrn.
pridavinė́ti
1. K iter. dem. priduoti 1: Gaisrui kilus, puolėm kibirus vandens pridavinėti ant stogo rš.
2. tr. pateikti: Tojag valgymo, kuriuo patis buvai intukintas, [kitiems] pridavinėtumbei DP610.
3. iter. dem. priduoti 11: Prisdavinė́ja te kas Brsl. Sakysi ne, o aš savo akim mačiau, kap prisidavinė́ja Ad.
uždavinė́ti
1. iter. dem. užduoti 5: Uždavinė́ja visokius klausimus Gs. Dabar toji močeka pradėjo tą savo podukrą neužkęsti ir pradėjo jai darbus uždavinėti BsPIV91.
| refl. tr.: Ne kartą užsidavinėjo patsai sau klausimą, kas bus rš.
2. refl. užvažiuodinėti: Graži brička ant risorių, gražu važinėti ir in slauną panaitėlę užsidavinė́ti Čb.

davinė́ti, -ė́ja, -ė́jo K, J
1. iter. dem. duoti 1: Ir pinigų davinėjo, bet tas nieko neėmė BM207. Silkių davinė́j[o] ėst Zt.
| refl.: Davinė́tis kits kitam K.
ǁ šerti: Reik eit paršiukam davinė́t Zt.
ǁ sakymu pateikti: Visokių patarimų žmogui davinėjo Pt. Viršininkas davinėjo įsakymus rš. Davinėjo kareiviams komandą rš.
2. iter. dem. duoti 4: Jam tada už arklį šimtą litų davinėjo Ėr.
apdavinė́ti iter. dem. apduoti 3: Apdavinė́ja [žmones] prieš valdžią Lp.
atidavinė́ti tr.
1. K, Gs iter. dem. atiduoti 3: Atidavinė́k po truputį skolą J.
2. išnuomoti: Anas iš pusės atadavinė́ja Ad.
3. siūlyti, sutikti parduoti: Pirma už tris šimtus man atidavinė́jo Pc.
4. ruoštis išleisti už vyro: Aš girdėjau, kad anas dukterį atidavinė́ja Str.
5. pareikšti: Liaupsę atadavinėjo DP522.
įdavinė́ti
1. iter. dem. įduoti 1: Taip per keletą metų Gintautas įdavinėjo savo kaimynui į tris tūkstančius Vaižg.
2. tr. padavinėti perduotinai: Įdavinėjo rekomendacinius laiškus savo pažįstamiems rš.
3. iter. dem. įduoti 7: Motyna, visaip meluodama, įdavinėjo marčią vyrams Žem.
| refl.: Susipykę kaimynai ėmė vienas antrą palicijai įsidavinė́ti Š.
4. refl. DP517 įsigilinti: Tyčiomis įsidavinėja į priežastes brš.
5. refl. įsiteikti, įsipirkti: Niekaip jis negalėjo insidavinėt – nė auksu, nė perlu LTR(Aln).
6. refl. bandyti įsipiršti: Anas an ją seniai ansdavinė́ja ženytis, kad tik ana eit až jo Švnč. Petras įsidavinė́jo į ją, ale dabar pasimetė Ssk. Be reikalo tu an mane insdavinė́ji, aš vis tiek neisiu Pbs.
išdavinė́ti
1. K, J iter. dem. išduoti 1: Išdavinėjo kareiviams drabužius rš. Sėklinius sėmenis išdavinėjo kreditan rš.
| refl. tr. Š: Tep bedalydama, greit viską išsidavinė́si Vlkv.
2. žr. išduoti 7: O stovėjo ir Judošius, kursai jį iždavinėjo, su jais DP154.
3. iter. dem. išduoti 7: Išdavinėjo nekaltus žmones rš.
4. iter. dem. išduoti 8: Piktas medis negali gerų vaisių iždavinėt DP575.
5. tr. skirti, teikti: Išdavinėjo sąnarius savus tarnaut bjaurybei ir kreivumui DP479.
6. refl. stengtis atkreipti į save dėmesį, meilintis: Nei tu jam išsidavinė́k, nei jis tavęs ims Ll. Ir Stasys išsidavinė́ja – atleido riešutą Klm.
nudavinė́ti
1. refl. nuvykti, nusitrenkti: Kas nedėlia ant risorių gražiai važinėja ir in jaunas panaitėles nusidavinė́ja Pls.
×2. (sl.) intr. vaidinti: Kap gerai moka nudavinė́t [artistai] Švnč.
padavinė́ti K
1. iter. dem. paduoti 1: Grąžtus padavinė́jau Rod. Stovėjau greta motinos ir padavinėjau klevo lapus rš.
2. tr. DP517 pateikti: Jis tau padavinės mįsles rš.
pardavinė́ti J iter. dem. parduoti 1: Nebrangiai žuvį pardavinė́jai Ėr. Obuolius po gorčiuką pardavinė́ja Gs.
| refl. tr.: Dabar jis viską parsidavinė́ja Pn. Atsinešus kiaušinius pardavinė́jasi Rdm.
◊ danti̇̀s pardavinė́ti juoktis: Nepardavinė́k dantų̃ be reikalo! Rdm.
atpardavinė́ti iter. dem. atparduoti: Pirkta atpardavinė́ti BŽ363.
išpardavinė́ti iter. dem. išparduoti: Ką geresnio turi, viską išpardavinė́ja Vlkv. Visus savo palšus jaučius tai išpardavinėjo KrvD76.
| refl. tr.: Aš visus audeklus išsipardavinė́jau Rdm.
nupardavinė́ti
1. tr. po truputį išparduoti: Žemės pakraščius nupardavinė́jau Žlp.
2. refl. pirkinėjant ir pardavinėjant turėti nuostolio: Tu su tais cibuliais visai nusipardavinė́jai Rdm.
pérdavinėti tr. siuntinėti: Tankiai pérdavinėjam knygų Nočion Vrn.
pridavinė́ti
1. K iter. dem. priduoti 1: Gaisrui kilus, puolėm kibirus vandens pridavinėti ant stogo rš.
2. tr. pateikti: Tojag valgymo, kuriuo patis buvai intukintas, [kitiems] pridavinėtumbei DP610.
3. iter. dem. priduoti 11: Prisdavinė́ja te kas Brsl. Sakysi ne, o aš savo akim mačiau, kap prisidavinė́ja Ad.
uždavinė́ti
1. iter. dem. užduoti 5: Uždavinė́ja visokius klausimus Gs. Dabar toji močeka pradėjo tą savo podukrą neužkęsti ir pradėjo jai darbus uždavinėti BsPIV91.
| refl. tr.: Ne kartą užsidavinėjo patsai sau klausimą, kas bus rš.
2. refl. užvažiuodinėti: Graži brička ant risorių, gražu važinėti ir in slauną panaitėlę užsidavinė́ti Čb.

kẽliais alkū́nėmis visomis išgalėmis: Kad visi dirba keliais alkūnėm, tai ir turi. Žg.
kẽliais alkū́nėmis eĩti labai nusižeminus maldauti: Eik keliais alkūnėmis, negausi pieno lašo iš gaspadorių pirkti, kad esi naujakuris!. Mžk.
kẽlių kẽliais J. iš kartos į kartą:
kẽliais narẽliais eĩti labai nusižeminus maldauti: Eisiu keliais nareliais, ale nueisiu ir išprašysiu. Jrb.
añtras kẽlis apie brolių vaikus: Ji man buvo antro kelio seseria. Brž.
antrì kẽliai ne patys artimiausi giminės: Brolių vaikai – keliai, jų vaikai – antri keliai. LTR. Mamai antri keliai, o man treti keliai su pusseserėm. Pš.
ketvirtì kẽliai tolimi giminės: Tai mes su tamsta, Jasaitiene, vienas trečius, kitas kervirtus kelius kertame. LTR. Mes giminiuodavomės tik lig ketvirtų kelių. Skrb.
trẽčias kẽlis apie pusbrolių vaikus: Mes giminės trečio kelio. RdN.
tretì kẽliai ne visai tolimi giminės: Mes su ja dar giminės – treti keliai. Ėr.
keliùs badýti nósimi knapsėti (snaudžiant): Važiuoja snausdamas, nosim kelius bado. Sb.
kẽliais eĩti
1.nusižeminus prašyti, maldauti: Kad ir keliais eitų, jam nedovanočiau. Slnt. Keliais eisiu, vis tiek atraišysiu. Dglš. Eik man keliais pas pirmininką. Pš.
2.vargingai ką daryti: Neišlaidyk strypų, nabagėle! – bambėjo bobos. – Kuomet nors keliais eidama rinksi.... Žem.
kẽliais išváikščioti rūpestingai išieškoti: Keliais išvaikščiojom tą vietą, kur, ponas viršininkas, sakei – nėra. Gric.
keliùs paleñkti paklusti: Palikau sau septynis tūkstančius vyrų, kurie nepalenkė kelių savo Baalui. Bit.
kẽliais ropóti žemintis: Prieš savo vaikus keliais neroposiu. Lp.
keliùs suleñkti paklusti: Aš pasilaikiau dar septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį. ŠR.
kẽliais šliáužioti pataikauti: Aukštos kilmės! O keliais šliaužioji! Batus laižyti sieki!. Gruš.
kẽliais šliaũžti
1.nusižeminus prašyti, maldauti: Prieš ūkvedžius keliais šliaužk, kol ką gausi. Kv. Keliais šliauši, rankas bučiuosi – nedovanosiu!. Rod.
2.labai norėti gauti: Kitas keliais šliaužtinai šliaužia prie butelio. Rdn.
kẽliais váikščioti rūpestingai prižiūrėti, auginti: Krapštys jis žemę kruvinais krumpliais, aplink kiekvieną grumstą vaikščios keliais. Tilv.
ant kẽlių klaũptis žemintis: Aš ant kelių nesiklaupsiu. Tai būtų žema ir pagaliau nieko iš to aš nelaimėčiau. Tilv.
ant kẽlių nešióti Sir. laikyti prieglobstyje, prižiūrėti (vaiką):
ant kẽlių pùlti nuolankiai maldauti: Pulkim ant kelių, visi krikščionys, didžiai ištroškę Dievo malonės. Strazd. Kas pasimeldė, nuvažiuoja ar nueina toliau, kiti privažiavę ar priėję, iš vienos ar iš kitos pusės, tuoj puola ant kelių. Žem. Norėdama padėti sūnui, motina puolė ant kelių prieš viršininką. Mrj. Bėga pas Moniką, puola ant kelių ir – o laime! – gauna sutikimą tapti gynėja. Trein.
keliù į ùžpakalį šiurkščiai išvarant: Trumpas buvo teismas su sena akla boba: už čiupros, už kupros, keliu į užpakalį ir pro duris laukan. LzP.
į keliùs puldinė́ti nusižeminti pagerbiant: Puldinėjo dukterėlė močiutei keliuosna. Jabl.
į keliùs pùlti nusižeminus prašyti, maldauti: Ana keliuosna puolė – vis tiek nuvedė. Str. Patalėlį klojau, į kelelius puoliau: neduoki, motule, už šelmio bernelio. Ppr. Tai senojo bekerio (kepėjo) puolė į kelius ir meldė atleidimo už apkalbėjimą. Klp.
į keliùs taisýtis stengtis įsiteikti: Gal į kelius kame taisos?. Trk.
ikì kẽlių
1.atrodo viskas įmanoma, lengva bet ką padaryti: Jam visa kas lig kelių. Krs.
2.labai daug: Jis turi mergelių iki kelių. Rdm. Juokų buvo iki kelių. Pd.
ikì kẽlių įklim̃pti patekti (į bėdą): Eigulys su meška įklimpo ligi kelių, susidėdamas su vagims. Jnš.
po kẽlių pùlti maldauti: Juk aš ten puoliau po kelių, juk aš tau rodžiau. Jdr.
kaĩp nuo kẽlių visiškai tyras, nekaltas: Mano duktė kaip nuo kelių, kaip nuo motinos. Slnt.
jūra iki kelių žr jūra
į katės kelį žr katė
liežuvis iki kelių žr liežuvis

skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.