tvi̇̀ndyti, -o (tvi̇̀ndžia Slm), -ė tr. SchL139, K, Rtr, Š, RŽ, P.Skar, DŽ, NdŽ, FrnW, KŽ, tvindýti, tviñdo, tviñdė caus. 1 tvinti:
1. N, KBII172, L, J.Jabl Aš prūdą tvi̇̀ndžiau, kol pritvindžiau J. Mieruoja, mat Pyvesą tvi̇̀ndis Slm. Vebrai tvi̇̀ndžia pavasarį [upelį] Antš.
2.
ǁ Stovi ir ūžauja [pušaitės], tvindo orą sakų kvepėjimu J.Balt. Prieblanda ima skubiai tvindyti miestą tirštais šešėliais rš. Nuo namų stogų nusileido šešėlis ir greitai tvindė erdvią aikštę A.Vaičiul.
3. Tvenkiniai tvindė aplinkinius miškus EncIX3. Netvi̇̀ndyk aslos myžalais JIII51. Buvo sprogęs vamzdis, žiūriu, ka mane tvi̇̀ndo Sdb.
| prk.: Alumi tvindau (orig. tvimdau) MŽ.
aptvi̇̀ndyti K, J.Jabl, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Trk; N caus. 1 aptvinti 2: Tvenkdamas prūdą, aptvi̇̀ndei pievą J. O daba ka užtvenkė i pastatė stotį, aptvi̇̀ndė tą vietą, kur mas gyvenom Vkš. Galės aptvi̇̀ndyti laukus Sg. Ryžiai auginami aptvindytuose laukuose rš.
| prk.: Motina, mane tu visą aptvindei. Aš visa šlapia nuo tavo ašarų LTsIV487.
| refl. tr.: Apsitvi̇̀ndau pievas K.
ištvi̇̀ndyti caus. 1 ištvinti 1: Įsismarkavęs pavasaris ištvindė upę Vr.
| prk.: Ašaros upelius iš krantų ištvindys rš.
nutvi̇̀ndyti caus. 1 nutvinti 1: Lytum nutvindė mano gėlių darželį rš.
| prk.: Aikštę nutvindė minios rėkavimai rš.
patvi̇̀ndyti K, NdŽ, KŽ caus. 1 patvinti:
1. Sut, K Vandens srovės Nylą pripildo ir patvindo rš.
2. Aukštumų vanduo ritosi į žemumas, patvindydamas paupio krūmus rš.
| prk.: [Šventoji dvasia] meilę patvindžia širdyse DP236.
pértvindyti; Ser caus. 1 pertvinti 1.
pritvi̇̀ndyti K, J, KŽ caus. 1 pritvinti 1: Šiandien galėsi visą dieną malti, kad tiek pritvi̇̀ndei prūdą Brs.
| refl. K.
užtvi̇̀ndyti K, Š, KŽ caus. 1 užtvinti:
1. NdŽ, Slm Užtvi̇̀ndė [Šventąją], netoli liūnai pasdarė Kvr. Ale kaip greit užtvi̇̀ndė [Lėvenį]! Plvn.
| refl. NdŽ.
2. ŽŪŽ76 Lietus ir laukus užtvi̇̀ndė DŽ. Vanduoj užtvi̇̀ndė laukus Vs. Žydėjo užtvi̇̀ndytos lankos NdŽ. Ot užtvindỹs [lietus]! Pc. Pakilo vanduo ir užtvindė pievas ir kelius prš.
| Tas mižas užtvi̇̀ndė visą aslą susimyžęs J.
| Visa kaimo gatvė nuo tvoros ligi tvorai būdavo žąsų užtvindyta A.Mišk. Minia tirštai užtvindė visą mažą aikštę rš. Liūtys aprimo, nutolo, žemę užtvindė gėlės rš.
| prk.: Siaubinga prieblanda užtvindė pirkią S.Nėr. Neapsakomas džiaugsmo jausmas užtvindė man krūtinę P.Cvir. Užtvindę galvą mintys maišos, velias A.Mišk.

1 tvi̇̀nti (tvýti SchL136, K; N), -sta (tvýsta SchL136; N, tvỹna Vn), -o intr. K, Rtr, Š, RŽ, DŽ, FrnW, KŽ
1. Sut, N, KBII149, M, K.Būg, J.Jabl, L, LL300 kilti, daugėti vandeniui: Žiūrėk, jau Imsrė tvýsta, skubyk važiuot, paskui nepárvažiuosi Jrb. Tvino didliai [v]anduo Šts. Venta šiaušias ir plačiai tvysta S.Čiurl. Tvi̇̀nti iš krantų NdŽ. Ir tvino vandeniai, ir pakėlė karoblį Ch1Moz7,17. Tvysta upė SD414, R, MŽ.
^ Ne visos upės ir pavasarį tvinsta PPr214. Juo šulinio vandenį semsi, juo tvins, t. y. juo duosi, juo turėsi J.
ǁ rinktis, kauptis, telktis: Debesys tvi̇̀nsta NdŽ.
2. gausiai, smarkiai tekėti, lietis, plūsti, bėgti: Sniegas, pavirtęs vandeniu, graužiasi vinguriuotus takelius, tvinsta pakalniui į upelį, iš paskubos net putojąs Žem. Matytis, ka yra kas norints tam šaltenė[je], ka tvi̇̀nsta Skdv. Kaip ir upės bei upaitės iš tos jūrų versmės lyg tvyste tvyst Ns1832,6. Šalia savo burnos tur šita kirmėlėlė dvi karpeli, iš kurių, jai verpti norint, pradeda limpą ir tąsūs syvai tvinti Kel1851,154. Ašaros tvino Karaliui per veidus I.Simon.
| Šviežio pieno [į pieninę] tvi̇̀nte tvi̇̀nsta, velka žmonys Krš. Nuo ežero tvino rūkas užklodamas visą įdubą rš.
| prk.: Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias, plaukydamas lingavo, plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvi̇̀no A.Baran.
ǁ prk. gausiai veržtis, sklisti: Lyg iš už kalno tvino ryto šviesa rš. Iš horizonto paskliaučių jau tvino tamsa rš. Tie vaizdai moteriškei krauju tvino į galvą P.Cvir. Į galvą tvino visokios mintys rš. Pasleidimas iš miestelių sraujom upėm tvi̇̀nsta BM449(A.Baran). Dievo žodis [iš burnos] tvysta Ns1848,2.
ǁ dvelkti, pūsti: Gaivi šiluma tvino, pilna medaus kvepėjimo A.Vaičiul. Nuo prikūrentos krosnies tvino alsinantis karštis rš.
3. būti užlietam, apsemtam: Teip jis nuėjęs pas upę pradėjo pilt vandenį su laive teip, jog miestas pradėjo tvi̇̀nt BM171(Pmp).
4. gausiai tekant piltis, lietis: Kastis pajuto savo akis tvinstant ašaromis Pč. Monika pradėjo smarkiai pūtoti, akys vėl tvino ašaromis P.Cvir. Kai tau laimę piršo, aukso kalnus siūlė, mūsų širdys tvino, kepo su kraujais A.Mišk.
5. skendėti: Del to graudžiai verkiu ir ašarosn tvi̇̀nstu, žiūrėdama ant vaikelius jaučiu širdyj peilį BM449(A.Baran). Miestas tvino dūmuose rš.
| prk.: Jo širdis skaudėjimuose tvinusi ir tirpusi prš. Žmonės griekuose tvysta, Dievo nebepažįsta A.Baran.
6. prk. daugeliui kartu eiti, traukti, gausiai rinktis, telktis: Veizam, kariūmenė tvi̇̀nsta i tvi̇̀nsta Lž. O armija tvino ir tvino Pt. Daugybė žmonių iš bažnyčios laukan tvýsta KI160. Žmonės vis tebetvino gatvėmis A.Vien. Prie jo dabar žmonės iš visų pusių tvinte tvinsta, visus pagydo Žem. Tvino svietas nu visų kraštų teirauties S.Dauk. Piktiejai tvino iš Teutonijos į Žemaičius S.Dauk.
◊ ne ùpės tvi̇̀nsta nėra gausybės: Ir jai reikia į kiek pusių, o čia ne upės tvinsta Žem.
1 anttvi̇̀nti; S.Dauk žr. 1 užtvinti 1: Ančtvi̇̀ns, i tų pačių [bulvių] nesusikasma, ką ėsma Rdn.
1 aptvi̇̀nti NdŽ; R, MŽ, MŽ213, N, LL307
1. intr. pakilti, padaugėti vandeniui: Ar upė aptvi̇̀no? Sch5. Maldenis labai aptvi̇̀nsta Trš.
2. intr. R361, MŽ484, Sut, Š, Rtr, DŽ1, KŽ, Tlž, Pgg apibėgti vandeniu, būti aplietam, apsemtam: Kūgiai, pievos, pradalgės paupiais aptvi̇̀no, t. y. apšoko vandenimi J. Pieva aptvi̇̀nusi KII247, K. Visa ta lanka lig pat lipto aptvi̇̀no Brs. Pavasarį buvom i mas aptvi̇̀nę, supuvo daržai, javai Rdn. Nuo lytaus aptvino pelės urvas J.Jabl. Aptvỹna čia kartais, Šyša išsileja Vn. Pasisodinau ropučių, aptvi̇̀no vandeniu Erž. Šiaurėn yra didelė jūros atsiauta, Kodanijos mare vadinama, turinti daugybes salų, kurios tenai vandenimis jūros ir tankiomis upėmis aptvinusios S.Dauk. Sėjo rugelius, neišvagojo, aptvino [v]andineliu LTR(Krtn).
| prk.: Toks nukrypimas graso tautai pašlyti ir svetimų tėkmių būti aptvintai A.Sm. Pati [Lietuvos tauta] aptvinusi svetimomis tautomis S.Dauk.
^ Žemė pilna bus išpažinimo Dievo, kaip jūrų vandenimi aptvyta Ns1832,2.
| refl.: Visas aptvinęsis kraštas dabar atrodė kaip vienas vienintelis ežeras prš.
ǁ būti tirštai apgaubtam, aptrauktam, užslinkti: O lanka taip buvo visa aptvinusi rūku, jog atrodė kaip didelis ežeras rš. Dangus i žemė dūmais aptvi̇̀no (d.) Ad. Tokia miglikė aptvino ant akių, maniau, kad nutįs, bet nenutįso P.Aviž(Gr).
ǁ prk. būti apimtam: Rūpesčiais aptvi̇̀nęs, galvelę susiėmęs LTR(Trs). Dažnai sumurmam, sopuliais aptvinę, dažnai išblaškom viltį paskutinę A.Baran. Tavo meile apmitvysu MšK.
3. tr. gausiai tekant apsemti, aptvindyti: Upė aptvi̇̀no pievas Š. Kur atsvodos, kur pievos aptvintos, ten gera žolė žela Šts. Čia buvo aptvýstamas laukas Trg. Upės yra taip užtvinusios, kad jos … tą miestą aptvino Kel1881,52. Vanduo aptvino visą žemę S.Stan. Trečioje dienoje atskyrė žemę, visur vandeniu aptvintą MT40.
| prk.: Didelė džiaugsmo šiluma aptvino ją visą rš. Susyk josios akis aptvino liūdesys Db. Bet savo jėgas palaikus, jos vėl aptvinsta visą žmogų Vd.
4. intr. KŽ gausiai tekant apsipilti, apsilieti, paplūsti: Kaipgi duos į kertę su puodyne – net visa kertė grietine aptvino LTR. Jos įdubęs veidas aptvino karčiomis ašaromis rš. Laukiu aš gi tavęs ranka pasirėmęs, ašarom aptvinęs – rūpestį paėmęs Vnž. Ašaromis aptvi̇̀nęs varvalius J. Širdis mano baisiai susopo ir krauju aptvino TS1902,2-3b. Motina, prašom ašaros aptvinę, užtaryk už mums, išvaduok Tėvynę TŽVII347. To[ji] mergytė kraujuos aptvi̇̀nus Ps.
5. intr. prk. gausiai turėti, pertekti: Aptvi̇̀nę esam su šnapsu, vyrų norėjimas [gerti] begalinis Krš.
| Aptvi̇̀nom tais vištyčiais čystai Trk. Aptvinom tikrai tais kareiviais, bijojom, i skliaudėm auses Lnk.
6. daugeliui prisirinkti, apnikti: Rusų kazokai mumis paliko, tuojau germanai plačiai aptvino LTIII376(Bs). Nesuskaitomos gaujos visą Europą aptvino S.Dauk.
1 atitvi̇̀nti intr. KŽ; BzF191
1. daug atitekėti, atplūsti.
| prk.: Jei vargs tvanais attvytų, mano meilę n’išgesytų PG. Ak kažin kokie attvyti gal pagundymai didi brš.
2. prk. daugeliui atvykti, gausiai susirinkti: Žmonės nu visų pusių pulkais attvino Kel1881,72. Pagonai vis pulkais lyg tvyte attvino Ns1855,2. Vis daugiaus žydų attvino Jrk.
1 įtvi̇̀nti intr. KI359,644, Rtr, NdŽ, KŽ
1. tvinstant būti apsemtam: Upė labai tvinsta, jau įtvi̇̀no mūsų kluonan ir pasėmė klojimą Š.
2. gausiai įtekėti, įsilieti: Į tą aplinkui apmūrytą ežerą įtvysta upeliai šiltų vandenų iš netoli esančių versmių Kel1882,269.
◊ į dañtį įtvi̇̀nti gerai įsidėmėti, įstrigti: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nužudė, nužudė! Žem.
1 ištvi̇̀nti intr. NdŽ, DŽ1
1. Rtr, KŽ, Ppl, Vdžg pakilti vandeniui, išsilieti: Upis ištvi̇̀no, t. y. vanduo išsiliejo J. Vanduo ištvi̇̀nęs K. Ištvi̇̀no upė iš krantų Š. Upelis taip ištvinęs, kad bet kur neperbrisi ir ilgais batais M.Katil. Vandenys marių ir visų šaltenių ištvino S.Stan. Šalteniai ir upys nemieruotai ištvino M.Valanč. Tą vakarą ištvino upės, tą vakarą krantuos netilpo J.Aist. Ale tokia Imsrė ištvi̇̀nus, o vištos lekia par ją, i gana Jrb.
2. būti aplietam, apipiltam: Prakiuro vamzdžiai, ištvi̇̀nom Sdb.
1 nutvi̇̀nti
1. intr. KI70 gausiai patvinti, būti aplietam, apsemtam: Visi laukai nutvi̇̀nę po tų lietų DŽ1. Daug kiemų nutvi̇̀no pavasarį Pgg. Seniau ta Ratkūnų lanka būdavo labai nutvi̇̀nus Pš. Nutvi̇̀no visos gatvės Krš.
2. intr. prk. nubėgti, nutekėti: Jau vakaras. Padange upė kraujo nutvino ligi ryto pakraščių K.Brad.
3. intr. gausiai tekant paplūsti: Akys ašaromis nutvino TS1901,1b.
4. intr. prk. gausiai būti, daug atsirasti, prisirinkti: Gatvės nutvi̇̀nę žmonių Ėr. Laukas žmonėm nutvi̇̀nęs, namie nelieka nei paskutinis BM435(Kp). Visas kelias nutvi̇̀nęs kariuomene buvo Pnm. Pas jum daug dobilų sėja – laukai nutvinę Jnšk. Laukai nutvi̇̀nę javų Tr. Baltų vištų laukas nutvi̇̀nęs Ėr. Nutvi̇̀nę sienos musiom Ds.
5. tr. gausiai aptvinus prigirdyti, sugadinti: Vieną kartą ropes nutvi̇̀no, i nėko negavau [derliaus] Rsn.
6. tr. prk. aplieti, nupilti: Pykčio raudonė nutvino man veidą rš.
1 patvi̇̀nti intr. Rtr, NdŽ, KŽ; H171, LL275
1. R, MŽ, Sut, N, KI70, Š, DŽ, Krž, Pln, Jrb, Dkš, Ps, Tvr pakilti, padaugėti vandeniui, paplūsti: Upė patvysta R38, MŽ51. Tviska vanduo, kad patvino pelkės J. Upė patvi̇̀nusi K. Grýva buvo didžiausia, patvi̇̀ndavo lig beržyno Krš. Visa upė patvi̇̀nus, jau išplėšė ledą Klt. Kai patvýsta – nepervažiuosi Šešupę Gs. Užleja, patvỹna čia Žv. Buvo ir šį pavasarį ištraukę į Lietuvą, bet neperbrido Nemuno, jis buvo labai patvinęs A.Janul. Patviñs gilus [v]andenėlis, nuskęs marių tiltelis (d.) JT350. Upė buvo čia dvi pėdi aukščiaus patvinusi Kel1856,212. Visos upės inteka mariosna, o tečiau marios nepatvysta, aba nekeliasi SPI270. Ir patvino vandeniai, ir pasidaugino labai and žemės Ch1Moz7,18. Ir vandiniai paputo (paraštėje patvino) ir pakėlė skrynią BB1Moz7,17.
| Venos smarkiai patvinusios ir išsiplėtusios P.Aviž.
| Vandeniui atverdant žmonės daboja, ant kokio katilo šono puta patvysta Ns1857,5.
| prk.: Tada patvinus buvo visokia piktybė SPI130. Teisybė ir šventybė patvins kaip vandenio tvanai SPI344.
patvi̇̀nusiai adv.: Į atlaidus negalėjo benueiti žmonys, buvo visur patvi̇̀nusiai Vvr.
2. R124, MŽ163, Brs, Vkš, Rt apibėgti vandeniu, pasidaryti apsemtam, telkšoti: Pelkė – patvi̇̀nusi šlapia pieva Rg. Laukai patvino, pievos tapė apneštos A1884,380. Patvi̇̀nsta kokiai dienai, kitai, ale vėl jau greit nueina [vanduo] Sb. Aukštesniai kalnukai nepatvỹna Rmč. Patvinstančiose pievose būna geriausis šienas Šts. Rudiniais i pavasariais visos lankos patvi̇̀nsta Pln. Iš rudenio pievos patvino vandeniu Tvr. Pirkia patvi̇̀nus visa buvo, matai, lašėjo Klt. O bulvės patvi̇̀nusios buvo Sg.
| Keliai purvais patvinę, laukai tušti ir pilki Pč.
| prk.: Lietuva va patvi̇̀no arielka Krns. Padaryk teip, ūkininke, … pienu patvinsi (daug jo turėsi) TS1900,2-3. Ji pasakė man vieną žodį – ir širdis vėl patvino džiaugsmu V.Myk-Put. Gyvenimas ant žemės būtų vargais patvinęs I.
3. gausiai tekant apsipilti, apsilieti, skendėti: Onytės akys patvino ašaromis LzP. Krauju koja patvi̇̀no, baisu Krš. Guli kareivėlis kraujuose patvinęs, stovi juodbėrėlis šaly nusiminęs LTR(Pnm, Mrj).
ǁ būti apgaubtam, aptrauktam: Žemė dabar garavo debesimis, patvino rūku visa J.Balt. Dangus ir žemė dūmais patvino LTR(Rm).
4. prk. daug prisirinkti, susitelkti: Kad patvi̇̀no žmonių iš bažnyčios, net praeit nebegalima Sv. Dabar miestai, keliai patvinę mašinų Alz.
1 pértvinti KII244, NdŽ, KŽ, pertvi̇̀nti Rtr
1. intr. per daug patvinti, persipildyti vandeniu: Pirm kelių nedėlių tokia daugybė lijusi, kad didžiosios upės per savo krantus pertvinusios Kel1879,113. Per savo žodį draudžia jis jūrėms, kad jos nepertvintų RBSir43,25.
| prk.: Tokį džiaugsmą, tokią linksmybės pilnystę ir pertvystančią palaimą šventieji savo Viešpatyje randa brš.
2. tr. gausiai užlieti, užtvindyti: Upė ant pievos užtvinusi, pievą pértvinusi KII247. Griektvanio vanduo ne tiktai mažiausias kaukaras pertvino, bet ir per aukščiausius kalnus dar aukštai stovėjo brš.
3. intr. gausiai prisipildyti: Motinos akys žvelgia į tolį. Jos tokios didelės ir tokios žodžiais neapibūdinamos kančios kupinos; jos pertvinusios ašaromis I.Simon.
1 pratvi̇̀nti intr.
1. NdŽ pro šalį pratekėti.
2. NdŽ plačiai išsilieti iš krantų.
3. gausiai tekant prasiveržti, paplūsti: Ašaros teka pratvinę A.Baran.
| prk.: Skubėkit tik išleist, mat pratvino pinigų An.
4. NdŽ daugeliui praeiti, pratraukti.
1 pritvi̇̀nti NdŽ, KŽ, DŽ1
1. intr. Rtr prisipildyti vandens: Lanka pritvi̇̀nusi K. Kumet ką tiktai iškasta šulnis pritvi̇̀nsta, [v]anduo šulnė[je] y[ra] maišinas Vkš. Vietom plėstreliai sniegelio balto, slėniai pritvi̇̀nę [v]andenio šalto BM441(Kp). Iš ko pritvino šis ežerėlis? Tai mano ašarėlės! N274.
| prk.: Ankstyvo ryto oras buvo pritvinęs gaivinančio vystančios ir tebežydinčios pievų žolės kvapo Pt.
2. intr. apibėgti vandeniu: O, pievos dar pritvinę vandens! Grž.
3. intr. gausiai tekant priplūsti: Jos akys pilnos pritvino ašarų J.Balč. Akys kupinai pritvino ašarų, tūrėjos tik dar po blakstienų Žem. Kraujo pritvinusiomis akimis apžvelgė tolumą P.Cvir. Pažiūrėjo taip geromis akimis, kad Raulo širdis tuojau pritvino krauju V.Kudir.
ǁ prk. prisikaupti, susitelkti: Tik neparašysiu, kas širdy pritvino A.Mišk. Visas per ilga pritvinęs jos širdyje kartumas ir sielvartas tryško iš to jos pažvelgimo V.Myk-Put.
4. intr. pritvinkti, supūliuoti: Šeimininkei pirštas buvo pritvinęs Btg.
5. gausiai prisirinkti, prieiti: Daug svieto pritvi̇̀nę tenai Ėr. Par jomarką pritvi̇̀no minios žmonių Jnš. Miestelyje minių minios pritvino Žem. Pritvino pilna jauja bičių BsPII58(Rs). Kad jų (kareivių) pritvi̇̀no pritvi̇̀no – pilna iš vieno Krč.
6. tr. prk. pripildyti, užimti: Žalnieriai visus butus tvinte pritvinę prš.
1 sutvi̇̀nti intr. NdŽ
1. Sut pakilti, padaugėti vandeniui, patvinti: Sutvi̇̀no visi upukai, sniego buvo priverstà Krš.
2. subėgti, sutekėti: Karštai sutvi̇̀no jai kraujas prie širdies Š. Į smegenis sutvino sunkus kraujas P.Cvir.
3. NdŽ susijungti, susilieti (apie upes).
4. Kel1863,115 prk. daugeliui kartu sueiti, prisirinkti, suplūsti: Sutvi̇̀no svieto, pilnas miestelis buvo, pilni kapai Rdn. Žmonės sutvino į būrį, kalbėjosi, ūžė P.Cvir. Visi sutvino į bažnyčią rš.
1 užtvi̇̀nti I, Š, Rtr, DŽ, KŽ; Q83,161, Sut, N, L
1. intr. KI70, APhVIII230(A.Baran), Krtn, Jdr, Trk, Vkš, Grž, Pl, Alz pakilti, padaugėti vandeniui, patvinti: Visi ravai, grioviai, upiai užtvi̇̀no, ne kur páreiti nėra J. Upė užtvi̇̀nusi K. Užtvi̇̀no vandens į tris augumus žmogaus NdŽ. Kai pradėjo lyt, tai ne lijo, o pilte pylė, upeliai užtvi̇̀no PnmŽ. Ažtvi̇̀no visos balos ir upeliai JT429. Pavasario laike kai ažtvi̇̀no, sėdėk – niekur neišeisi Km. Labai plačiai užtvi̇̀ndavo pavasarį Kražantė Krž. Ten ta upis tokia liuob užtvi̇̀ns, liuob lig subinei bris par tą upį Kal. Užaugo girelės, užtvino upalės, aš negaliu pareiti, mamužę aplankyti KlpD50. Upužė užtvino, žirgai rūtas mynė KlvD49. Jūrios marios užtvino, aukšti tiltai suiro NS1282. Sniego daugybei ištirpus, upės visur permier užtvino Kel1879,88.
2. intr. Sdb, Rm, Šts apibėgti vandeniu, būti užlietam, apsemtam: Pavasarį užtvi̇̀nsta ta pieva, žiemą užpusto Bsg. Ažtvi̇̀no visur – sniego labai daug Aln. Kai palyja, tos lankos ir užtvi̇̀nsta LKT222(Vnd). Čia du upeliai buvo, nedidukai, ale nagi pereik, kai pievos užtvi̇̀nę! Slv. Užtvi̇̀ndavo pavasariais ganykla Klov. Karalius, bijodamas, kad neužtviñtų miestas, ėmė prašyt jo, kad nustotų liet vandenį BM171(Pmp). Teip nulijo, viskas užtvi̇̀no Krč.
| Kiaulės užtvi̇̀no, įmeskit šiaudų Upt.
ǁ gausiai išplisti, pasklisti: Vakarais užtvi̇̀ndavo lempų šviesa NdŽ. Gaisras užtvi̇̀nęs visam pily BM107(Sb). Dar kažkur šūktelėjo, šniokštelėjo, ir anoj pusėj užtvino melsvas garas P.Cvir. Kiemas užtvinęs ievos ir pieno kvapnumu L.Dovyd.
3. tr. NdŽ gausiai užlieti, aptvindyti, apsemti: Užtvýsta kelią, i negali išvažiuot Jrb.
| prk.: Vėsi vakaro sutema užtvino pirkią L.Dovyd. Raudona pašvaistė kaip prieš didelius vėjus užtvinsta vakarinį dangaus pakraštį S.Zob.
ǁ apimti: Kikilą vėl užtvino žiaurus pyktis J.Dov.
4. tr. prk. daugeliui sueiti kur: Po pamaldų žmonės užtvino gatves, namus ir kiemus rš. Pakilo baisios karės ir užtvino mūsų žemę svetima šalis Tat. Abeji – rusai ir lenkai – skuba užtvinti mūsų liaudį A.Sm.
5. intr. užsilieti: Upė ant pievos užtvi̇̀nusi KII247. Užtvi̇̀no da vanduo an tų bulvių, i nėr ką kast Jrb.
6. intr. daugeliui prisirinkti, susitelkti: Visa gatvelė užtvino žmonėmis A.Vien. Par Žolinę kad užtvi̇̀no miestelis žmonių, nebuvo kur prasimušt Jnšk.

1 tvi̇̀nti (tvýti SchL136, K; N), -sta (tvýsta SchL136; N, tvỹna Vn), -o intr. K, Rtr, Š, RŽ, DŽ, FrnW, KŽ
1. Sut, N, KBII149, M, K.Būg, J.Jabl, L, LL300 kilti, daugėti vandeniui: Žiūrėk, jau Imsrė tvýsta, skubyk važiuot, paskui nepárvažiuosi Jrb. Tvino didliai [v]anduo Šts. Venta šiaušias ir plačiai tvysta S.Čiurl. Tvi̇̀nti iš krantų NdŽ. Ir tvino vandeniai, ir pakėlė karoblį Ch1Moz7,17. Tvysta upė SD414, R, MŽ.
^ Ne visos upės ir pavasarį tvinsta PPr214. Juo šulinio vandenį semsi, juo tvins, t. y. juo duosi, juo turėsi J.
ǁ rinktis, kauptis, telktis: Debesys tvi̇̀nsta NdŽ.
2. gausiai, smarkiai tekėti, lietis, plūsti, bėgti: Sniegas, pavirtęs vandeniu, graužiasi vinguriuotus takelius, tvinsta pakalniui į upelį, iš paskubos net putojąs Žem. Matytis, ka yra kas norints tam šaltenė[je], ka tvi̇̀nsta Skdv. Kaip ir upės bei upaitės iš tos jūrų versmės lyg tvyste tvyst Ns1832,6. Šalia savo burnos tur šita kirmėlėlė dvi karpeli, iš kurių, jai verpti norint, pradeda limpą ir tąsūs syvai tvinti Kel1851,154. Ašaros tvino Karaliui per veidus I.Simon.
| Šviežio pieno [į pieninę] tvi̇̀nte tvi̇̀nsta, velka žmonys Krš. Nuo ežero tvino rūkas užklodamas visą įdubą rš.
| prk.: Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias, plaukydamas lingavo, plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvi̇̀no A.Baran.
ǁ prk. gausiai veržtis, sklisti: Lyg iš už kalno tvino ryto šviesa rš. Iš horizonto paskliaučių jau tvino tamsa rš. Tie vaizdai moteriškei krauju tvino į galvą P.Cvir. Į galvą tvino visokios mintys rš. Pasleidimas iš miestelių sraujom upėm tvi̇̀nsta BM449(A.Baran). Dievo žodis [iš burnos] tvysta Ns1848,2.
ǁ dvelkti, pūsti: Gaivi šiluma tvino, pilna medaus kvepėjimo A.Vaičiul. Nuo prikūrentos krosnies tvino alsinantis karštis rš.
3. būti užlietam, apsemtam: Teip jis nuėjęs pas upę pradėjo pilt vandenį su laive teip, jog miestas pradėjo tvi̇̀nt BM171(Pmp).
4. gausiai tekant piltis, lietis: Kastis pajuto savo akis tvinstant ašaromis Pč. Monika pradėjo smarkiai pūtoti, akys vėl tvino ašaromis P.Cvir. Kai tau laimę piršo, aukso kalnus siūlė, mūsų širdys tvino, kepo su kraujais A.Mišk.
5. skendėti: Del to graudžiai verkiu ir ašarosn tvi̇̀nstu, žiūrėdama ant vaikelius jaučiu širdyj peilį BM449(A.Baran). Miestas tvino dūmuose rš.
| prk.: Jo širdis skaudėjimuose tvinusi ir tirpusi prš. Žmonės griekuose tvysta, Dievo nebepažįsta A.Baran.
6. prk. daugeliui kartu eiti, traukti, gausiai rinktis, telktis: Veizam, kariūmenė tvi̇̀nsta i tvi̇̀nsta Lž. O armija tvino ir tvino Pt. Daugybė žmonių iš bažnyčios laukan tvýsta KI160. Žmonės vis tebetvino gatvėmis A.Vien. Prie jo dabar žmonės iš visų pusių tvinte tvinsta, visus pagydo Žem. Tvino svietas nu visų kraštų teirauties S.Dauk. Piktiejai tvino iš Teutonijos į Žemaičius S.Dauk.
◊ ne ùpės tvi̇̀nsta nėra gausybės: Ir jai reikia į kiek pusių, o čia ne upės tvinsta Žem.
1 anttvi̇̀nti; S.Dauk žr. 1 užtvinti 1: Ančtvi̇̀ns, i tų pačių [bulvių] nesusikasma, ką ėsma Rdn.
1 aptvi̇̀nti NdŽ; R, MŽ, MŽ213, N, LL307
1. intr. pakilti, padaugėti vandeniui: Ar upė aptvi̇̀no? Sch5. Maldenis labai aptvi̇̀nsta Trš.
2. intr. R361, MŽ484, Sut, Š, Rtr, DŽ1, KŽ, Tlž, Pgg apibėgti vandeniu, būti aplietam, apsemtam: Kūgiai, pievos, pradalgės paupiais aptvi̇̀no, t. y. apšoko vandenimi J. Pieva aptvi̇̀nusi KII247, K. Visa ta lanka lig pat lipto aptvi̇̀no Brs. Pavasarį buvom i mas aptvi̇̀nę, supuvo daržai, javai Rdn. Nuo lytaus aptvino pelės urvas J.Jabl. Aptvỹna čia kartais, Šyša išsileja Vn. Pasisodinau ropučių, aptvi̇̀no vandeniu Erž. Šiaurėn yra didelė jūros atsiauta, Kodanijos mare vadinama, turinti daugybes salų, kurios tenai vandenimis jūros ir tankiomis upėmis aptvinusios S.Dauk. Sėjo rugelius, neišvagojo, aptvino [v]andineliu LTR(Krtn).
| prk.: Toks nukrypimas graso tautai pašlyti ir svetimų tėkmių būti aptvintai A.Sm. Pati [Lietuvos tauta] aptvinusi svetimomis tautomis S.Dauk.
^ Žemė pilna bus išpažinimo Dievo, kaip jūrų vandenimi aptvyta Ns1832,2.
| refl.: Visas aptvinęsis kraštas dabar atrodė kaip vienas vienintelis ežeras prš.
ǁ būti tirštai apgaubtam, aptrauktam, užslinkti: O lanka taip buvo visa aptvinusi rūku, jog atrodė kaip didelis ežeras rš. Dangus i žemė dūmais aptvi̇̀no (d.) Ad. Tokia miglikė aptvino ant akių, maniau, kad nutįs, bet nenutįso P.Aviž(Gr).
ǁ prk. būti apimtam: Rūpesčiais aptvi̇̀nęs, galvelę susiėmęs LTR(Trs). Dažnai sumurmam, sopuliais aptvinę, dažnai išblaškom viltį paskutinę A.Baran. Tavo meile apmitvysu MšK.
3. tr. gausiai tekant apsemti, aptvindyti: Upė aptvi̇̀no pievas Š. Kur atsvodos, kur pievos aptvintos, ten gera žolė žela Šts. Čia buvo aptvýstamas laukas Trg. Upės yra taip užtvinusios, kad jos … tą miestą aptvino Kel1881,52. Vanduo aptvino visą žemę S.Stan. Trečioje dienoje atskyrė žemę, visur vandeniu aptvintą MT40.
| prk.: Didelė džiaugsmo šiluma aptvino ją visą rš. Susyk josios akis aptvino liūdesys Db. Bet savo jėgas palaikus, jos vėl aptvinsta visą žmogų Vd.
4. intr. KŽ gausiai tekant apsipilti, apsilieti, paplūsti: Kaipgi duos į kertę su puodyne – net visa kertė grietine aptvino LTR. Jos įdubęs veidas aptvino karčiomis ašaromis rš. Laukiu aš gi tavęs ranka pasirėmęs, ašarom aptvinęs – rūpestį paėmęs Vnž. Ašaromis aptvi̇̀nęs varvalius J. Širdis mano baisiai susopo ir krauju aptvino TS1902,2-3b. Motina, prašom ašaros aptvinę, užtaryk už mums, išvaduok Tėvynę TŽVII347. To[ji] mergytė kraujuos aptvi̇̀nus Ps.
5. intr. prk. gausiai turėti, pertekti: Aptvi̇̀nę esam su šnapsu, vyrų norėjimas [gerti] begalinis Krš.
| Aptvi̇̀nom tais vištyčiais čystai Trk. Aptvinom tikrai tais kareiviais, bijojom, i skliaudėm auses Lnk.
6. daugeliui prisirinkti, apnikti: Rusų kazokai mumis paliko, tuojau germanai plačiai aptvino LTIII376(Bs). Nesuskaitomos gaujos visą Europą aptvino S.Dauk.
1 atitvi̇̀nti intr. KŽ; BzF191
1. daug atitekėti, atplūsti.
| prk.: Jei vargs tvanais attvytų, mano meilę n’išgesytų PG. Ak kažin kokie attvyti gal pagundymai didi brš.
2. prk. daugeliui atvykti, gausiai susirinkti: Žmonės nu visų pusių pulkais attvino Kel1881,72. Pagonai vis pulkais lyg tvyte attvino Ns1855,2. Vis daugiaus žydų attvino Jrk.
1 įtvi̇̀nti intr. KI359,644, Rtr, NdŽ, KŽ
1. tvinstant būti apsemtam: Upė labai tvinsta, jau įtvi̇̀no mūsų kluonan ir pasėmė klojimą Š.
2. gausiai įtekėti, įsilieti: Į tą aplinkui apmūrytą ežerą įtvysta upeliai šiltų vandenų iš netoli esančių versmių Kel1882,269.
◊ į dañtį įtvi̇̀nti gerai įsidėmėti, įstrigti: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nužudė, nužudė! Žem.
1 ištvi̇̀nti intr. NdŽ, DŽ1
1. Rtr, KŽ, Ppl, Vdžg pakilti vandeniui, išsilieti: Upis ištvi̇̀no, t. y. vanduo išsiliejo J. Vanduo ištvi̇̀nęs K. Ištvi̇̀no upė iš krantų Š. Upelis taip ištvinęs, kad bet kur neperbrisi ir ilgais batais M.Katil. Vandenys marių ir visų šaltenių ištvino S.Stan. Šalteniai ir upys nemieruotai ištvino M.Valanč. Tą vakarą ištvino upės, tą vakarą krantuos netilpo J.Aist. Ale tokia Imsrė ištvi̇̀nus, o vištos lekia par ją, i gana Jrb.
2. būti aplietam, apipiltam: Prakiuro vamzdžiai, ištvi̇̀nom Sdb.
1 nutvi̇̀nti
1. intr. KI70 gausiai patvinti, būti aplietam, apsemtam: Visi laukai nutvi̇̀nę po tų lietų DŽ1. Daug kiemų nutvi̇̀no pavasarį Pgg. Seniau ta Ratkūnų lanka būdavo labai nutvi̇̀nus Pš. Nutvi̇̀no visos gatvės Krš.
2. intr. prk. nubėgti, nutekėti: Jau vakaras. Padange upė kraujo nutvino ligi ryto pakraščių K.Brad.
3. intr. gausiai tekant paplūsti: Akys ašaromis nutvino TS1901,1b.
4. intr. prk. gausiai būti, daug atsirasti, prisirinkti: Gatvės nutvi̇̀nę žmonių Ėr. Laukas žmonėm nutvi̇̀nęs, namie nelieka nei paskutinis BM435(Kp). Visas kelias nutvi̇̀nęs kariuomene buvo Pnm. Pas jum daug dobilų sėja – laukai nutvinę Jnšk. Laukai nutvi̇̀nę javų Tr. Baltų vištų laukas nutvi̇̀nęs Ėr. Nutvi̇̀nę sienos musiom Ds.
5. tr. gausiai aptvinus prigirdyti, sugadinti: Vieną kartą ropes nutvi̇̀no, i nėko negavau [derliaus] Rsn.
6. tr. prk. aplieti, nupilti: Pykčio raudonė nutvino man veidą rš.
1 patvi̇̀nti intr. Rtr, NdŽ, KŽ; H171, LL275
1. R, MŽ, Sut, N, KI70, Š, DŽ, Krž, Pln, Jrb, Dkš, Ps, Tvr pakilti, padaugėti vandeniui, paplūsti: Upė patvysta R38, MŽ51. Tviska vanduo, kad patvino pelkės J. Upė patvi̇̀nusi K. Grýva buvo didžiausia, patvi̇̀ndavo lig beržyno Krš. Visa upė patvi̇̀nus, jau išplėšė ledą Klt. Kai patvýsta – nepervažiuosi Šešupę Gs. Užleja, patvỹna čia Žv. Buvo ir šį pavasarį ištraukę į Lietuvą, bet neperbrido Nemuno, jis buvo labai patvinęs A.Janul. Patviñs gilus [v]andenėlis, nuskęs marių tiltelis (d.) JT350. Upė buvo čia dvi pėdi aukščiaus patvinusi Kel1856,212. Visos upės inteka mariosna, o tečiau marios nepatvysta, aba nekeliasi SPI270. Ir patvino vandeniai, ir pasidaugino labai and žemės Ch1Moz7,18. Ir vandiniai paputo (paraštėje patvino) ir pakėlė skrynią BB1Moz7,17.
| Venos smarkiai patvinusios ir išsiplėtusios P.Aviž.
| Vandeniui atverdant žmonės daboja, ant kokio katilo šono puta patvysta Ns1857,5.
| prk.: Tada patvinus buvo visokia piktybė SPI130. Teisybė ir šventybė patvins kaip vandenio tvanai SPI344.
patvi̇̀nusiai adv.: Į atlaidus negalėjo benueiti žmonys, buvo visur patvi̇̀nusiai Vvr.
2. R124, MŽ163, Brs, Vkš, Rt apibėgti vandeniu, pasidaryti apsemtam, telkšoti: Pelkė – patvi̇̀nusi šlapia pieva Rg. Laukai patvino, pievos tapė apneštos A1884,380. Patvi̇̀nsta kokiai dienai, kitai, ale vėl jau greit nueina [vanduo] Sb. Aukštesniai kalnukai nepatvỹna Rmč. Patvinstančiose pievose būna geriausis šienas Šts. Rudiniais i pavasariais visos lankos patvi̇̀nsta Pln. Iš rudenio pievos patvino vandeniu Tvr. Pirkia patvi̇̀nus visa buvo, matai, lašėjo Klt. O bulvės patvi̇̀nusios buvo Sg.
| Keliai purvais patvinę, laukai tušti ir pilki Pč.
| prk.: Lietuva va patvi̇̀no arielka Krns. Padaryk teip, ūkininke, … pienu patvinsi (daug jo turėsi) TS1900,2-3. Ji pasakė man vieną žodį – ir širdis vėl patvino džiaugsmu V.Myk-Put. Gyvenimas ant žemės būtų vargais patvinęs I.
3. gausiai tekant apsipilti, apsilieti, skendėti: Onytės akys patvino ašaromis LzP. Krauju koja patvi̇̀no, baisu Krš. Guli kareivėlis kraujuose patvinęs, stovi juodbėrėlis šaly nusiminęs LTR(Pnm, Mrj).
ǁ būti apgaubtam, aptrauktam: Žemė dabar garavo debesimis, patvino rūku visa J.Balt. Dangus ir žemė dūmais patvino LTR(Rm).
4. prk. daug prisirinkti, susitelkti: Kad patvi̇̀no žmonių iš bažnyčios, net praeit nebegalima Sv. Dabar miestai, keliai patvinę mašinų Alz.
1 pértvinti KII244, NdŽ, KŽ, pertvi̇̀nti Rtr
1. intr. per daug patvinti, persipildyti vandeniu: Pirm kelių nedėlių tokia daugybė lijusi, kad didžiosios upės per savo krantus pertvinusios Kel1879,113. Per savo žodį draudžia jis jūrėms, kad jos nepertvintų RBSir43,25.
| prk.: Tokį džiaugsmą, tokią linksmybės pilnystę ir pertvystančią palaimą šventieji savo Viešpatyje randa brš.
2. tr. gausiai užlieti, užtvindyti: Upė ant pievos užtvinusi, pievą pértvinusi KII247. Griektvanio vanduo ne tiktai mažiausias kaukaras pertvino, bet ir per aukščiausius kalnus dar aukštai stovėjo brš.
3. intr. gausiai prisipildyti: Motinos akys žvelgia į tolį. Jos tokios didelės ir tokios žodžiais neapibūdinamos kančios kupinos; jos pertvinusios ašaromis I.Simon.
1 pratvi̇̀nti intr.
1. NdŽ pro šalį pratekėti.
2. NdŽ plačiai išsilieti iš krantų.
3. gausiai tekant prasiveržti, paplūsti: Ašaros teka pratvinę A.Baran.
| prk.: Skubėkit tik išleist, mat pratvino pinigų An.
4. NdŽ daugeliui praeiti, pratraukti.
1 pritvi̇̀nti NdŽ, KŽ, DŽ1
1. intr. Rtr prisipildyti vandens: Lanka pritvi̇̀nusi K. Kumet ką tiktai iškasta šulnis pritvi̇̀nsta, [v]anduo šulnė[je] y[ra] maišinas Vkš. Vietom plėstreliai sniegelio balto, slėniai pritvi̇̀nę [v]andenio šalto BM441(Kp). Iš ko pritvino šis ežerėlis? Tai mano ašarėlės! N274.
| prk.: Ankstyvo ryto oras buvo pritvinęs gaivinančio vystančios ir tebežydinčios pievų žolės kvapo Pt.
2. intr. apibėgti vandeniu: O, pievos dar pritvinę vandens! Grž.
3. intr. gausiai tekant priplūsti: Jos akys pilnos pritvino ašarų J.Balč. Akys kupinai pritvino ašarų, tūrėjos tik dar po blakstienų Žem. Kraujo pritvinusiomis akimis apžvelgė tolumą P.Cvir. Pažiūrėjo taip geromis akimis, kad Raulo širdis tuojau pritvino krauju V.Kudir.
ǁ prk. prisikaupti, susitelkti: Tik neparašysiu, kas širdy pritvino A.Mišk. Visas per ilga pritvinęs jos širdyje kartumas ir sielvartas tryško iš to jos pažvelgimo V.Myk-Put.
4. intr. pritvinkti, supūliuoti: Šeimininkei pirštas buvo pritvinęs Btg.
5. gausiai prisirinkti, prieiti: Daug svieto pritvi̇̀nę tenai Ėr. Par jomarką pritvi̇̀no minios žmonių Jnš. Miestelyje minių minios pritvino Žem. Pritvino pilna jauja bičių BsPII58(Rs). Kad jų (kareivių) pritvi̇̀no pritvi̇̀no – pilna iš vieno Krč.
6. tr. prk. pripildyti, užimti: Žalnieriai visus butus tvinte pritvinę prš.
1 sutvi̇̀nti intr. NdŽ
1. Sut pakilti, padaugėti vandeniui, patvinti: Sutvi̇̀no visi upukai, sniego buvo priverstà Krš.
2. subėgti, sutekėti: Karštai sutvi̇̀no jai kraujas prie širdies Š. Į smegenis sutvino sunkus kraujas P.Cvir.
3. NdŽ susijungti, susilieti (apie upes).
4. Kel1863,115 prk. daugeliui kartu sueiti, prisirinkti, suplūsti: Sutvi̇̀no svieto, pilnas miestelis buvo, pilni kapai Rdn. Žmonės sutvino į būrį, kalbėjosi, ūžė P.Cvir. Visi sutvino į bažnyčią rš.
1 užtvi̇̀nti I, Š, Rtr, DŽ, KŽ; Q83,161, Sut, N, L
1. intr. KI70, APhVIII230(A.Baran), Krtn, Jdr, Trk, Vkš, Grž, Pl, Alz pakilti, padaugėti vandeniui, patvinti: Visi ravai, grioviai, upiai užtvi̇̀no, ne kur páreiti nėra J. Upė užtvi̇̀nusi K. Užtvi̇̀no vandens į tris augumus žmogaus NdŽ. Kai pradėjo lyt, tai ne lijo, o pilte pylė, upeliai užtvi̇̀no PnmŽ. Ažtvi̇̀no visos balos ir upeliai JT429. Pavasario laike kai ažtvi̇̀no, sėdėk – niekur neišeisi Km. Labai plačiai užtvi̇̀ndavo pavasarį Kražantė Krž. Ten ta upis tokia liuob užtvi̇̀ns, liuob lig subinei bris par tą upį Kal. Užaugo girelės, užtvino upalės, aš negaliu pareiti, mamužę aplankyti KlpD50. Upužė užtvino, žirgai rūtas mynė KlvD49. Jūrios marios užtvino, aukšti tiltai suiro NS1282. Sniego daugybei ištirpus, upės visur permier užtvino Kel1879,88.
2. intr. Sdb, Rm, Šts apibėgti vandeniu, būti užlietam, apsemtam: Pavasarį užtvi̇̀nsta ta pieva, žiemą užpusto Bsg. Ažtvi̇̀no visur – sniego labai daug Aln. Kai palyja, tos lankos ir užtvi̇̀nsta LKT222(Vnd). Čia du upeliai buvo, nedidukai, ale nagi pereik, kai pievos užtvi̇̀nę! Slv. Užtvi̇̀ndavo pavasariais ganykla Klov. Karalius, bijodamas, kad neužtviñtų miestas, ėmė prašyt jo, kad nustotų liet vandenį BM171(Pmp). Teip nulijo, viskas užtvi̇̀no Krč.
| Kiaulės užtvi̇̀no, įmeskit šiaudų Upt.
ǁ gausiai išplisti, pasklisti: Vakarais užtvi̇̀ndavo lempų šviesa NdŽ. Gaisras užtvi̇̀nęs visam pily BM107(Sb). Dar kažkur šūktelėjo, šniokštelėjo, ir anoj pusėj užtvino melsvas garas P.Cvir. Kiemas užtvinęs ievos ir pieno kvapnumu L.Dovyd.
3. tr. NdŽ gausiai užlieti, aptvindyti, apsemti: Užtvýsta kelią, i negali išvažiuot Jrb.
| prk.: Vėsi vakaro sutema užtvino pirkią L.Dovyd. Raudona pašvaistė kaip prieš didelius vėjus užtvinsta vakarinį dangaus pakraštį S.Zob.
ǁ apimti: Kikilą vėl užtvino žiaurus pyktis J.Dov.
4. tr. prk. daugeliui sueiti kur: Po pamaldų žmonės užtvino gatves, namus ir kiemus rš. Pakilo baisios karės ir užtvino mūsų žemę svetima šalis Tat. Abeji – rusai ir lenkai – skuba užtvinti mūsų liaudį A.Sm.
5. intr. užsilieti: Upė ant pievos užtvi̇̀nusi KII247. Užtvi̇̀no da vanduo an tų bulvių, i nėr ką kast Jrb.
6. intr. daugeliui prisirinkti, susitelkti: Visa gatvelė užtvino žmonėmis A.Vien. Par Žolinę kad užtvi̇̀no miestelis žmonių, nebuvo kur prasimušt Jnšk.

1 tvi̇̀nti (tvýti SchL136, K; N), -sta (tvýsta SchL136; N, tvỹna Vn), -o intr. K, Rtr, Š, RŽ, DŽ, FrnW, KŽ
1. Sut, N, KBII149, M, K.Būg, J.Jabl, L, LL300 kilti, daugėti vandeniui: Žiūrėk, jau Imsrė tvýsta, skubyk važiuot, paskui nepárvažiuosi Jrb. Tvino didliai [v]anduo Šts. Venta šiaušias ir plačiai tvysta S.Čiurl. Tvi̇̀nti iš krantų NdŽ. Ir tvino vandeniai, ir pakėlė karoblį Ch1Moz7,17. Tvysta upė SD414, R, MŽ.
^ Ne visos upės ir pavasarį tvinsta PPr214. Juo šulinio vandenį semsi, juo tvins, t. y. juo duosi, juo turėsi J.
ǁ rinktis, kauptis, telktis: Debesys tvi̇̀nsta NdŽ.
2. gausiai, smarkiai tekėti, lietis, plūsti, bėgti: Sniegas, pavirtęs vandeniu, graužiasi vinguriuotus takelius, tvinsta pakalniui į upelį, iš paskubos net putojąs Žem. Matytis, ka yra kas norints tam šaltenė[je], ka tvi̇̀nsta Skdv. Kaip ir upės bei upaitės iš tos jūrų versmės lyg tvyste tvyst Ns1832,6. Šalia savo burnos tur šita kirmėlėlė dvi karpeli, iš kurių, jai verpti norint, pradeda limpą ir tąsūs syvai tvinti Kel1851,154. Ašaros tvino Karaliui per veidus I.Simon.
| Šviežio pieno [į pieninę] tvi̇̀nte tvi̇̀nsta, velka žmonys Krš. Nuo ežero tvino rūkas užklodamas visą įdubą rš.
| prk.: Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias, plaukydamas lingavo, plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvi̇̀no A.Baran.
ǁ prk. gausiai veržtis, sklisti: Lyg iš už kalno tvino ryto šviesa rš. Iš horizonto paskliaučių jau tvino tamsa rš. Tie vaizdai moteriškei krauju tvino į galvą P.Cvir. Į galvą tvino visokios mintys rš. Pasleidimas iš miestelių sraujom upėm tvi̇̀nsta BM449(A.Baran). Dievo žodis [iš burnos] tvysta Ns1848,2.
ǁ dvelkti, pūsti: Gaivi šiluma tvino, pilna medaus kvepėjimo A.Vaičiul. Nuo prikūrentos krosnies tvino alsinantis karštis rš.
3. būti užlietam, apsemtam: Teip jis nuėjęs pas upę pradėjo pilt vandenį su laive teip, jog miestas pradėjo tvi̇̀nt BM171(Pmp).
4. gausiai tekant piltis, lietis: Kastis pajuto savo akis tvinstant ašaromis Pč. Monika pradėjo smarkiai pūtoti, akys vėl tvino ašaromis P.Cvir. Kai tau laimę piršo, aukso kalnus siūlė, mūsų širdys tvino, kepo su kraujais A.Mišk.
5. skendėti: Del to graudžiai verkiu ir ašarosn tvi̇̀nstu, žiūrėdama ant vaikelius jaučiu širdyj peilį BM449(A.Baran). Miestas tvino dūmuose rš.
| prk.: Jo širdis skaudėjimuose tvinusi ir tirpusi prš. Žmonės griekuose tvysta, Dievo nebepažįsta A.Baran.
6. prk. daugeliui kartu eiti, traukti, gausiai rinktis, telktis: Veizam, kariūmenė tvi̇̀nsta i tvi̇̀nsta Lž. O armija tvino ir tvino Pt. Daugybė žmonių iš bažnyčios laukan tvýsta KI160. Žmonės vis tebetvino gatvėmis A.Vien. Prie jo dabar žmonės iš visų pusių tvinte tvinsta, visus pagydo Žem. Tvino svietas nu visų kraštų teirauties S.Dauk. Piktiejai tvino iš Teutonijos į Žemaičius S.Dauk.
◊ ne ùpės tvi̇̀nsta nėra gausybės: Ir jai reikia į kiek pusių, o čia ne upės tvinsta Žem.
1 anttvi̇̀nti; S.Dauk žr. 1 užtvinti 1: Ančtvi̇̀ns, i tų pačių [bulvių] nesusikasma, ką ėsma Rdn.
1 aptvi̇̀nti NdŽ; R, MŽ, MŽ213, N, LL307
1. intr. pakilti, padaugėti vandeniui: Ar upė aptvi̇̀no? Sch5. Maldenis labai aptvi̇̀nsta Trš.
2. intr. R361, MŽ484, Sut, Š, Rtr, DŽ1, KŽ, Tlž, Pgg apibėgti vandeniu, būti aplietam, apsemtam: Kūgiai, pievos, pradalgės paupiais aptvi̇̀no, t. y. apšoko vandenimi J. Pieva aptvi̇̀nusi KII247, K. Visa ta lanka lig pat lipto aptvi̇̀no Brs. Pavasarį buvom i mas aptvi̇̀nę, supuvo daržai, javai Rdn. Nuo lytaus aptvino pelės urvas J.Jabl. Aptvỹna čia kartais, Šyša išsileja Vn. Pasisodinau ropučių, aptvi̇̀no vandeniu Erž. Šiaurėn yra didelė jūros atsiauta, Kodanijos mare vadinama, turinti daugybes salų, kurios tenai vandenimis jūros ir tankiomis upėmis aptvinusios S.Dauk. Sėjo rugelius, neišvagojo, aptvino [v]andineliu LTR(Krtn).
| prk.: Toks nukrypimas graso tautai pašlyti ir svetimų tėkmių būti aptvintai A.Sm. Pati [Lietuvos tauta] aptvinusi svetimomis tautomis S.Dauk.
^ Žemė pilna bus išpažinimo Dievo, kaip jūrų vandenimi aptvyta Ns1832,2.
| refl.: Visas aptvinęsis kraštas dabar atrodė kaip vienas vienintelis ežeras prš.
ǁ būti tirštai apgaubtam, aptrauktam, užslinkti: O lanka taip buvo visa aptvinusi rūku, jog atrodė kaip didelis ežeras rš. Dangus i žemė dūmais aptvi̇̀no (d.) Ad. Tokia miglikė aptvino ant akių, maniau, kad nutįs, bet nenutįso P.Aviž(Gr).
ǁ prk. būti apimtam: Rūpesčiais aptvi̇̀nęs, galvelę susiėmęs LTR(Trs). Dažnai sumurmam, sopuliais aptvinę, dažnai išblaškom viltį paskutinę A.Baran. Tavo meile apmitvysu MšK.
3. tr. gausiai tekant apsemti, aptvindyti: Upė aptvi̇̀no pievas Š. Kur atsvodos, kur pievos aptvintos, ten gera žolė žela Šts. Čia buvo aptvýstamas laukas Trg. Upės yra taip užtvinusios, kad jos … tą miestą aptvino Kel1881,52. Vanduo aptvino visą žemę S.Stan. Trečioje dienoje atskyrė žemę, visur vandeniu aptvintą MT40.
| prk.: Didelė džiaugsmo šiluma aptvino ją visą rš. Susyk josios akis aptvino liūdesys Db. Bet savo jėgas palaikus, jos vėl aptvinsta visą žmogų Vd.
4. intr. KŽ gausiai tekant apsipilti, apsilieti, paplūsti: Kaipgi duos į kertę su puodyne – net visa kertė grietine aptvino LTR. Jos įdubęs veidas aptvino karčiomis ašaromis rš. Laukiu aš gi tavęs ranka pasirėmęs, ašarom aptvinęs – rūpestį paėmęs Vnž. Ašaromis aptvi̇̀nęs varvalius J. Širdis mano baisiai susopo ir krauju aptvino TS1902,2-3b. Motina, prašom ašaros aptvinę, užtaryk už mums, išvaduok Tėvynę TŽVII347. To[ji] mergytė kraujuos aptvi̇̀nus Ps.
5. intr. prk. gausiai turėti, pertekti: Aptvi̇̀nę esam su šnapsu, vyrų norėjimas [gerti] begalinis Krš.
| Aptvi̇̀nom tais vištyčiais čystai Trk. Aptvinom tikrai tais kareiviais, bijojom, i skliaudėm auses Lnk.
6. daugeliui prisirinkti, apnikti: Rusų kazokai mumis paliko, tuojau germanai plačiai aptvino LTIII376(Bs). Nesuskaitomos gaujos visą Europą aptvino S.Dauk.
1 atitvi̇̀nti intr. KŽ; BzF191
1. daug atitekėti, atplūsti.
| prk.: Jei vargs tvanais attvytų, mano meilę n’išgesytų PG. Ak kažin kokie attvyti gal pagundymai didi brš.
2. prk. daugeliui atvykti, gausiai susirinkti: Žmonės nu visų pusių pulkais attvino Kel1881,72. Pagonai vis pulkais lyg tvyte attvino Ns1855,2. Vis daugiaus žydų attvino Jrk.
1 įtvi̇̀nti intr. KI359,644, Rtr, NdŽ, KŽ
1. tvinstant būti apsemtam: Upė labai tvinsta, jau įtvi̇̀no mūsų kluonan ir pasėmė klojimą Š.
2. gausiai įtekėti, įsilieti: Į tą aplinkui apmūrytą ežerą įtvysta upeliai šiltų vandenų iš netoli esančių versmių Kel1882,269.
◊ į dañtį įtvi̇̀nti gerai įsidėmėti, įstrigti: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nužudė, nužudė! Žem.
1 ištvi̇̀nti intr. NdŽ, DŽ1
1. Rtr, KŽ, Ppl, Vdžg pakilti vandeniui, išsilieti: Upis ištvi̇̀no, t. y. vanduo išsiliejo J. Vanduo ištvi̇̀nęs K. Ištvi̇̀no upė iš krantų Š. Upelis taip ištvinęs, kad bet kur neperbrisi ir ilgais batais M.Katil. Vandenys marių ir visų šaltenių ištvino S.Stan. Šalteniai ir upys nemieruotai ištvino M.Valanč. Tą vakarą ištvino upės, tą vakarą krantuos netilpo J.Aist. Ale tokia Imsrė ištvi̇̀nus, o vištos lekia par ją, i gana Jrb.
2. būti aplietam, apipiltam: Prakiuro vamzdžiai, ištvi̇̀nom Sdb.
1 nutvi̇̀nti
1. intr. KI70 gausiai patvinti, būti aplietam, apsemtam: Visi laukai nutvi̇̀nę po tų lietų DŽ1. Daug kiemų nutvi̇̀no pavasarį Pgg. Seniau ta Ratkūnų lanka būdavo labai nutvi̇̀nus Pš. Nutvi̇̀no visos gatvės Krš.
2. intr. prk. nubėgti, nutekėti: Jau vakaras. Padange upė kraujo nutvino ligi ryto pakraščių K.Brad.
3. intr. gausiai tekant paplūsti: Akys ašaromis nutvino TS1901,1b.
4. intr. prk. gausiai būti, daug atsirasti, prisirinkti: Gatvės nutvi̇̀nę žmonių Ėr. Laukas žmonėm nutvi̇̀nęs, namie nelieka nei paskutinis BM435(Kp). Visas kelias nutvi̇̀nęs kariuomene buvo Pnm. Pas jum daug dobilų sėja – laukai nutvinę Jnšk. Laukai nutvi̇̀nę javų Tr. Baltų vištų laukas nutvi̇̀nęs Ėr. Nutvi̇̀nę sienos musiom Ds.
5. tr. gausiai aptvinus prigirdyti, sugadinti: Vieną kartą ropes nutvi̇̀no, i nėko negavau [derliaus] Rsn.
6. tr. prk. aplieti, nupilti: Pykčio raudonė nutvino man veidą rš.
1 patvi̇̀nti intr. Rtr, NdŽ, KŽ; H171, LL275
1. R, MŽ, Sut, N, KI70, Š, DŽ, Krž, Pln, Jrb, Dkš, Ps, Tvr pakilti, padaugėti vandeniui, paplūsti: Upė patvysta R38, MŽ51. Tviska vanduo, kad patvino pelkės J. Upė patvi̇̀nusi K. Grýva buvo didžiausia, patvi̇̀ndavo lig beržyno Krš. Visa upė patvi̇̀nus, jau išplėšė ledą Klt. Kai patvýsta – nepervažiuosi Šešupę Gs. Užleja, patvỹna čia Žv. Buvo ir šį pavasarį ištraukę į Lietuvą, bet neperbrido Nemuno, jis buvo labai patvinęs A.Janul. Patviñs gilus [v]andenėlis, nuskęs marių tiltelis (d.) JT350. Upė buvo čia dvi pėdi aukščiaus patvinusi Kel1856,212. Visos upės inteka mariosna, o tečiau marios nepatvysta, aba nekeliasi SPI270. Ir patvino vandeniai, ir pasidaugino labai and žemės Ch1Moz7,18. Ir vandiniai paputo (paraštėje patvino) ir pakėlė skrynią BB1Moz7,17.
| Venos smarkiai patvinusios ir išsiplėtusios P.Aviž.
| Vandeniui atverdant žmonės daboja, ant kokio katilo šono puta patvysta Ns1857,5.
| prk.: Tada patvinus buvo visokia piktybė SPI130. Teisybė ir šventybė patvins kaip vandenio tvanai SPI344.
patvi̇̀nusiai adv.: Į atlaidus negalėjo benueiti žmonys, buvo visur patvi̇̀nusiai Vvr.
2. R124, MŽ163, Brs, Vkš, Rt apibėgti vandeniu, pasidaryti apsemtam, telkšoti: Pelkė – patvi̇̀nusi šlapia pieva Rg. Laukai patvino, pievos tapė apneštos A1884,380. Patvi̇̀nsta kokiai dienai, kitai, ale vėl jau greit nueina [vanduo] Sb. Aukštesniai kalnukai nepatvỹna Rmč. Patvinstančiose pievose būna geriausis šienas Šts. Rudiniais i pavasariais visos lankos patvi̇̀nsta Pln. Iš rudenio pievos patvino vandeniu Tvr. Pirkia patvi̇̀nus visa buvo, matai, lašėjo Klt. O bulvės patvi̇̀nusios buvo Sg.
| Keliai purvais patvinę, laukai tušti ir pilki Pč.
| prk.: Lietuva va patvi̇̀no arielka Krns. Padaryk teip, ūkininke, … pienu patvinsi (daug jo turėsi) TS1900,2-3. Ji pasakė man vieną žodį – ir širdis vėl patvino džiaugsmu V.Myk-Put. Gyvenimas ant žemės būtų vargais patvinęs I.
3. gausiai tekant apsipilti, apsilieti, skendėti: Onytės akys patvino ašaromis LzP. Krauju koja patvi̇̀no, baisu Krš. Guli kareivėlis kraujuose patvinęs, stovi juodbėrėlis šaly nusiminęs LTR(Pnm, Mrj).
ǁ būti apgaubtam, aptrauktam: Žemė dabar garavo debesimis, patvino rūku visa J.Balt. Dangus ir žemė dūmais patvino LTR(Rm).
4. prk. daug prisirinkti, susitelkti: Kad patvi̇̀no žmonių iš bažnyčios, net praeit nebegalima Sv. Dabar miestai, keliai patvinę mašinų Alz.
1 pértvinti KII244, NdŽ, KŽ, pertvi̇̀nti Rtr
1. intr. per daug patvinti, persipildyti vandeniu: Pirm kelių nedėlių tokia daugybė lijusi, kad didžiosios upės per savo krantus pertvinusios Kel1879,113. Per savo žodį draudžia jis jūrėms, kad jos nepertvintų RBSir43,25.
| prk.: Tokį džiaugsmą, tokią linksmybės pilnystę ir pertvystančią palaimą šventieji savo Viešpatyje randa brš.
2. tr. gausiai užlieti, užtvindyti: Upė ant pievos užtvinusi, pievą pértvinusi KII247. Griektvanio vanduo ne tiktai mažiausias kaukaras pertvino, bet ir per aukščiausius kalnus dar aukštai stovėjo brš.
3. intr. gausiai prisipildyti: Motinos akys žvelgia į tolį. Jos tokios didelės ir tokios žodžiais neapibūdinamos kančios kupinos; jos pertvinusios ašaromis I.Simon.
1 pratvi̇̀nti intr.
1. NdŽ pro šalį pratekėti.
2. NdŽ plačiai išsilieti iš krantų.
3. gausiai tekant prasiveržti, paplūsti: Ašaros teka pratvinę A.Baran.
| prk.: Skubėkit tik išleist, mat pratvino pinigų An.
4. NdŽ daugeliui praeiti, pratraukti.
1 pritvi̇̀nti NdŽ, KŽ, DŽ1
1. intr. Rtr prisipildyti vandens: Lanka pritvi̇̀nusi K. Kumet ką tiktai iškasta šulnis pritvi̇̀nsta, [v]anduo šulnė[je] y[ra] maišinas Vkš. Vietom plėstreliai sniegelio balto, slėniai pritvi̇̀nę [v]andenio šalto BM441(Kp). Iš ko pritvino šis ežerėlis? Tai mano ašarėlės! N274.
| prk.: Ankstyvo ryto oras buvo pritvinęs gaivinančio vystančios ir tebežydinčios pievų žolės kvapo Pt.
2. intr. apibėgti vandeniu: O, pievos dar pritvinę vandens! Grž.
3. intr. gausiai tekant priplūsti: Jos akys pilnos pritvino ašarų J.Balč. Akys kupinai pritvino ašarų, tūrėjos tik dar po blakstienų Žem. Kraujo pritvinusiomis akimis apžvelgė tolumą P.Cvir. Pažiūrėjo taip geromis akimis, kad Raulo širdis tuojau pritvino krauju V.Kudir.
ǁ prk. prisikaupti, susitelkti: Tik neparašysiu, kas širdy pritvino A.Mišk. Visas per ilga pritvinęs jos širdyje kartumas ir sielvartas tryško iš to jos pažvelgimo V.Myk-Put.
4. intr. pritvinkti, supūliuoti: Šeimininkei pirštas buvo pritvinęs Btg.
5. gausiai prisirinkti, prieiti: Daug svieto pritvi̇̀nę tenai Ėr. Par jomarką pritvi̇̀no minios žmonių Jnš. Miestelyje minių minios pritvino Žem. Pritvino pilna jauja bičių BsPII58(Rs). Kad jų (kareivių) pritvi̇̀no pritvi̇̀no – pilna iš vieno Krč.
6. tr. prk. pripildyti, užimti: Žalnieriai visus butus tvinte pritvinę prš.
1 sutvi̇̀nti intr. NdŽ
1. Sut pakilti, padaugėti vandeniui, patvinti: Sutvi̇̀no visi upukai, sniego buvo priverstà Krš.
2. subėgti, sutekėti: Karštai sutvi̇̀no jai kraujas prie širdies Š. Į smegenis sutvino sunkus kraujas P.Cvir.
3. NdŽ susijungti, susilieti (apie upes).
4. Kel1863,115 prk. daugeliui kartu sueiti, prisirinkti, suplūsti: Sutvi̇̀no svieto, pilnas miestelis buvo, pilni kapai Rdn. Žmonės sutvino į būrį, kalbėjosi, ūžė P.Cvir. Visi sutvino į bažnyčią rš.
1 užtvi̇̀nti I, Š, Rtr, DŽ, KŽ; Q83,161, Sut, N, L
1. intr. KI70, APhVIII230(A.Baran), Krtn, Jdr, Trk, Vkš, Grž, Pl, Alz pakilti, padaugėti vandeniui, patvinti: Visi ravai, grioviai, upiai užtvi̇̀no, ne kur páreiti nėra J. Upė užtvi̇̀nusi K. Užtvi̇̀no vandens į tris augumus žmogaus NdŽ. Kai pradėjo lyt, tai ne lijo, o pilte pylė, upeliai užtvi̇̀no PnmŽ. Ažtvi̇̀no visos balos ir upeliai JT429. Pavasario laike kai ažtvi̇̀no, sėdėk – niekur neišeisi Km. Labai plačiai užtvi̇̀ndavo pavasarį Kražantė Krž. Ten ta upis tokia liuob užtvi̇̀ns, liuob lig subinei bris par tą upį Kal. Užaugo girelės, užtvino upalės, aš negaliu pareiti, mamužę aplankyti KlpD50. Upužė užtvino, žirgai rūtas mynė KlvD49. Jūrios marios užtvino, aukšti tiltai suiro NS1282. Sniego daugybei ištirpus, upės visur permier užtvino Kel1879,88.
2. intr. Sdb, Rm, Šts apibėgti vandeniu, būti užlietam, apsemtam: Pavasarį užtvi̇̀nsta ta pieva, žiemą užpusto Bsg. Ažtvi̇̀no visur – sniego labai daug Aln. Kai palyja, tos lankos ir užtvi̇̀nsta LKT222(Vnd). Čia du upeliai buvo, nedidukai, ale nagi pereik, kai pievos užtvi̇̀nę! Slv. Užtvi̇̀ndavo pavasariais ganykla Klov. Karalius, bijodamas, kad neužtviñtų miestas, ėmė prašyt jo, kad nustotų liet vandenį BM171(Pmp). Teip nulijo, viskas užtvi̇̀no Krč.
| Kiaulės užtvi̇̀no, įmeskit šiaudų Upt.
ǁ gausiai išplisti, pasklisti: Vakarais užtvi̇̀ndavo lempų šviesa NdŽ. Gaisras užtvi̇̀nęs visam pily BM107(Sb). Dar kažkur šūktelėjo, šniokštelėjo, ir anoj pusėj užtvino melsvas garas P.Cvir. Kiemas užtvinęs ievos ir pieno kvapnumu L.Dovyd.
3. tr. NdŽ gausiai užlieti, aptvindyti, apsemti: Užtvýsta kelią, i negali išvažiuot Jrb.
| prk.: Vėsi vakaro sutema užtvino pirkią L.Dovyd. Raudona pašvaistė kaip prieš didelius vėjus užtvinsta vakarinį dangaus pakraštį S.Zob.
ǁ apimti: Kikilą vėl užtvino žiaurus pyktis J.Dov.
4. tr. prk. daugeliui sueiti kur: Po pamaldų žmonės užtvino gatves, namus ir kiemus rš. Pakilo baisios karės ir užtvino mūsų žemę svetima šalis Tat. Abeji – rusai ir lenkai – skuba užtvinti mūsų liaudį A.Sm.
5. intr. užsilieti: Upė ant pievos užtvi̇̀nusi KII247. Užtvi̇̀no da vanduo an tų bulvių, i nėr ką kast Jrb.
6. intr. daugeliui prisirinkti, susitelkti: Visa gatvelė užtvino žmonėmis A.Vien. Par Žolinę kad užtvi̇̀no miestelis žmonių, nebuvo kur prasimušt Jnšk.

pliùpti, plium̃pa, -o intr.
1. žr. pliaupti 2: Piestupys …, smarkiai palijus, plium̃pa kriokdamas nuo kalnų pakalnėn BM64. Kraujas pliumpa iš nosies rš.
2. Kair darytis palaidam, neįtemptam (apie audeklą): Apmatai nepasišauna, plium̃pa (sukrinta, glemba) – būs pašavotas audeklas Klm. Bet vis tiek gerai ejo [audeklas]: nei pašaliai pliùpo, nei nėko Ms.
ǁ darytis išsiplėtusiam, išdrykusiam, netvarkingai rengiantis: Tu pliumpi̇̀, t. y. pasileidi, nesusivaržai drabužių, nesusigobstai J.
3. NdŽ lakstytis, krėktis (apie kiaules).
| menk.: Kaip kuilis pliumpi̇̀ tu prie mergės J.
4. Kos50 pratarti, šnabžtelėti.
įpliùpti intr.
1. įsigeisti krėktis: Kiaulė visu smarkumu įpliùpo Brs. Įpliùpusi kiaulė (kuiliuotis), t. y. nori kuilių J.
| menk.: Baisiai buvo įpliùpęs pri mergų, kaip kuiliukas Užv.
2. įnikti: Įpliùpo kaip kuilis maišą draskyti Lž. Įpliùpo nu mažens eiti į vakarus Mžk. Vyrai įpliùpo gerti karčemo[je] J.
| refl.: Kaip įsipliùpo plepėti, nebėr galo Krš.
išpliùpti intr.
1. išsilieti, paplūsti: Vanduo išpliumpa neaprėpiamomis marėmis Vr.
ǁ patvinti: Išpliups kel[ia]s, kaip palys Varn.
2. ištįsti, išsiplėsti: Išpliùpęs drabužis, t. y. eina į ertumą J.
ǁ pasidaryti išdrykusiam, sutįsusiam: Marti išpliùpusi, t. y. nesusivaržiusi, bjauriai apsidariusi J.
nupliùpti intr. BŽ551 nutekėti, nuslūgti.
papliùpti intr.
1. Rd imti smarkiai lyti: Papliupo smarkiausia liūtis rš. Mums beeinant tep papliùpo, kad nė po nagu sausa neliko Gs.
2. imti smarkiai lietis, tekėti, plūsti: Vanduo po lietaus visur papliùpo Krsn. Ašaros papliupo iš mano akių rš. Gausiai papliupo brolių kraujas A.Vien.
| Ant nelaimingo vyruko galvos papliupo (ėmė kristi) lazdos, kumščiai, ridikiuliai A.Vien.
ǁ apsilieti, paplūsti: Gyslos, rodos, ims ir sprogs, ir bernas čia pat, prie kunigo kojų, papliups krauju V.Krėv.
3. patvinti: Visos pievos papliùpo, nei graboti, nei pjauti Lzd.
4. staiga imti gausiu būriu eiti, bėgti: Iš pragaro moterų čia šiandie tiek papliupo! B.Sruog.
5. gausiai atsirasti: Sužinos karalius, iš kur papliupo jam vaikai senatvėje B.Sruog.
6. pradėti pliekti, tratėti: Paskui vėl papliupo dar stipresnė šautuvų ir automatų ugnis rš. Tuojau papliups perkūnija, drebėt ims žemė B.Sruog.
7. pradėti daug kalbėti: Kad papliupo, nei apsiklausyti nebegalima Kp.
8. staiga pradėti, pasileisti (smarkiai ką daryti): Kai papliùpo lyti, tai nė galo nėra Srv. Iš po tų karų kad buvo papliùpę čigonės eit par gryčias! Rd. Kaip paplūdo skruzdėlės eit, kaip papliùpo – bus lietus Pš. Papliupo juoktis rš.
9. atsileisti, palaisvėti (apie audeklą, virvę ir kt.): Dumšlė bus, kur audeklas vieno[je] vieto[je] papliùpęs, antro[je] išsitempęs J. Vienas kraštas audimo paplium̃pa, o antras išsitempa J. Papliùpę siūlai, t. y. sutįsę J. Papliùpo šniūras, sruoga J.Jabl(Žem).
10. sutižti, suglebti: Esu papliùpęs – miegas ema Lk. Tu visai papliupęs esi Prk.
11. pradėti lakstytis, krėktis (ppr. apie kiaules): Kiaulė papliùpo, reikės pri kuilio vesti Vvr. Kiaulė papliupo, gainiojas kuilį Dr. Reikia kiaulei duoti rugių, kad papliùptų Plt. Mūsų karvė papliùpo, gausiam py jaučių vesti Prk.
| menk.: Merga papliùpo Krtn. Pliupte papliùpusi motriška, vyro geidžia J.
prapliùpti intr.
1. Kt, Vel imti smarkiai lyti: Ir laukai ištroškę laukia, kad prapliuptų lietūs E.Miež. Kad prapliùpo lytus iš to debesio! Vrb. Tik ką paspėjau inkakt kieman, kaip prapliupo BM56.
2. imti smarkiai lietis, tekėti, plūsti: Sniego vanduo čia pat vietoje virto klanais, klanai prapliupo nuotakomis viena ištisa srove Vaižg. Kruvinas prakaitas iš jo kūno in žemę prapliupo A.Baran.
3. paplūsti, praskysti: Žandarai išvedė jį prapliupusiais keliais į baugią rudens naktį rš.
4. pasidaryti palaidam, praskysti (apie vidurius): Kai privalgė zacirkos, tai net pilvas prapliùpo Ml.
5. staiga imti gausiu būriu eiti, bėgti: Nepertraukiama srove prapliupo kareiviai rš.
6. staiga gausiai atsirasti: Iš kur par jį teip pinigų prapliùpo? Ds. Dabar prapliupo tų pavargėlių Alk. Po rugiapjūčiui kad prapliùpo visi darbai, tai nėr katras ir dirbt! Ds. Iš visur prapliupo užpuldinėjimai A.Baran.
7. staiga pradėti daug kalbėti: Petras, sugniaužęs kumščius, staiga prapliupo tokiais žodžiais, kurių dar niekas nebuvo girdėjęs iš baudžiauninko lūpų V.Myk-Put. Prapliupo raudančiu balsu J.Avyž. Apie Oną visas sodžius prapliupo Vel.
8. pradėti smarkiai, tankiai šaudyti: Jiems priartėjus, prapliupdavo kulkosvaidis rš. Tuo metu prapliupo šūviai ir iš kitos vietos rš.
9. staiga pradėti, pasileisti, pratrūkti (smarkiai ką daryti): Kad prapliùpo lyti, kaip iš kiauro maišo! Kair. Vanduo pro skylę kad prapliùpo bėgt! Ps. Prapliùpo šaudyti, nėra ir galo Rk. Rėkt (verkti) pradėjau, ka prapliupáu! Šmk. O aš, nebegalėdamas susivaldyti, prapliupau juoktis J.Balč. Kad prapliùpo bobos šnekėt! Ds. Kad prapliùpo bartis, tai net langai barška Sv. Prapliupo girtis, kad pinigų turįs Ds. Staiga atplaukė debesys ir, pakilę ties mūsų galvomis, prapliupo lietumi J.Marc. Taip vieną rytą ir prapliupo ašaromis K.Bor. Atsipeikėjusi prapliupo ašaromis Štašenienė A.Vien. Prapliupdavo garsiu raudojimu V.Myk-Put. Prapliupo didelio skausmo verksmu Vaižg. Aplink susibūrę prapliupo griausmingu juoku J.Dov.
10. NdŽ pradėti krėktis, lakstytis.
11. Ds, Kp, Slk praturtėti, pralobti: Tvartan su kromavais (pirktiniais) čebatais eina – prapliùpo labai Mlt. Dėde, nenorėk ant karto prapliùpt Žg.
pripliùpti intr.
1. pritekėti, priplūsti: Pripliupo čia nuo šlaitų vandens, ir pušų net skeletai išnyko rš.
2. gausiai prisirinkti, atsirasti: Pripliùpo bobų ir vaikų pilnas kraštas Ėr. Kad tik užsivilko mano kailinius, tuoj utėlių i pripliùpo Upt.
supliùpti intr.
1. imti rėkti, šaukti: „Vagie, vagie, vagie!“ – supliupo velnias nesavu balsu SI215.
2. staiga pradėti, pasileisti (smarkiai ką daryti): Supliupo juokties ponas ir visa šeimyna BsPII294.
3. Up sudribti, suglebti, susmukti: Supliùpo drabužis be klejonkos Šts. Kelnės ant kojų supliùpusios J. Į stakles riesdama nesmauk par rankas – audeklas supliùps Šts.
| prk.: Supliùpusi, sugriuvusi dabar mūsų soda, kad kamarninkas žemę dalija Šts.
4. sukristi, susileisti (verdant): Ko tu bulbų nedaboji užkaitus – supliùpę košėn Ml.
5. apsileisti, ištižti: Kol jauni, dar stengias susitvarkyti; kai apsiveda, ir suplium̃pa Trg. Ans supliùpęs, t. y. ištižęs J. Runci (katino vardas), i tu toks supliùpęs (sumenkęs, nusilpęs) palikai! Trk.
6. NdŽ užsinorėti lakstytis, krėktis.
| menk.: Ta Zopė čystai supliùpo, pati lenda pri vyrų Trk.
užpliùpti intr.
1. smarkiai užlyti: Užpliùps lytaus J.Jabl. Didžiausias debesis ejo, manėm, ka jau dabar užpliùps, o tik keli dideli lašai Vdk.
2. NdŽ užsinorėti lakstytis, krėktis.

pliùpti, plium̃pa, -o intr.
1. žr. pliaupti 2: Piestupys …, smarkiai palijus, plium̃pa kriokdamas nuo kalnų pakalnėn BM64. Kraujas pliumpa iš nosies rš.
2. Kair darytis palaidam, neįtemptam (apie audeklą): Apmatai nepasišauna, plium̃pa (sukrinta, glemba) – būs pašavotas audeklas Klm. Bet vis tiek gerai ejo [audeklas]: nei pašaliai pliùpo, nei nėko Ms.
ǁ darytis išsiplėtusiam, išdrykusiam, netvarkingai rengiantis: Tu pliumpi̇̀, t. y. pasileidi, nesusivaržai drabužių, nesusigobstai J.
3. NdŽ lakstytis, krėktis (apie kiaules).
| menk.: Kaip kuilis pliumpi̇̀ tu prie mergės J.
4. Kos50 pratarti, šnabžtelėti.
įpliùpti intr.
1. įsigeisti krėktis: Kiaulė visu smarkumu įpliùpo Brs. Įpliùpusi kiaulė (kuiliuotis), t. y. nori kuilių J.
| menk.: Baisiai buvo įpliùpęs pri mergų, kaip kuiliukas Užv.
2. įnikti: Įpliùpo kaip kuilis maišą draskyti Lž. Įpliùpo nu mažens eiti į vakarus Mžk. Vyrai įpliùpo gerti karčemo[je] J.
| refl.: Kaip įsipliùpo plepėti, nebėr galo Krš.
išpliùpti intr.
1. išsilieti, paplūsti: Vanduo išpliumpa neaprėpiamomis marėmis Vr.
ǁ patvinti: Išpliups kel[ia]s, kaip palys Varn.
2. ištįsti, išsiplėsti: Išpliùpęs drabužis, t. y. eina į ertumą J.
ǁ pasidaryti išdrykusiam, sutįsusiam: Marti išpliùpusi, t. y. nesusivaržiusi, bjauriai apsidariusi J.
nupliùpti intr. BŽ551 nutekėti, nuslūgti.
papliùpti intr.
1. Rd imti smarkiai lyti: Papliupo smarkiausia liūtis rš. Mums beeinant tep papliùpo, kad nė po nagu sausa neliko Gs.
2. imti smarkiai lietis, tekėti, plūsti: Vanduo po lietaus visur papliùpo Krsn. Ašaros papliupo iš mano akių rš. Gausiai papliupo brolių kraujas A.Vien.
| Ant nelaimingo vyruko galvos papliupo (ėmė kristi) lazdos, kumščiai, ridikiuliai A.Vien.
ǁ apsilieti, paplūsti: Gyslos, rodos, ims ir sprogs, ir bernas čia pat, prie kunigo kojų, papliups krauju V.Krėv.
3. patvinti: Visos pievos papliùpo, nei graboti, nei pjauti Lzd.
4. staiga imti gausiu būriu eiti, bėgti: Iš pragaro moterų čia šiandie tiek papliupo! B.Sruog.
5. gausiai atsirasti: Sužinos karalius, iš kur papliupo jam vaikai senatvėje B.Sruog.
6. pradėti pliekti, tratėti: Paskui vėl papliupo dar stipresnė šautuvų ir automatų ugnis rš. Tuojau papliups perkūnija, drebėt ims žemė B.Sruog.
7. pradėti daug kalbėti: Kad papliupo, nei apsiklausyti nebegalima Kp.
8. staiga pradėti, pasileisti (smarkiai ką daryti): Kai papliùpo lyti, tai nė galo nėra Srv. Iš po tų karų kad buvo papliùpę čigonės eit par gryčias! Rd. Kaip paplūdo skruzdėlės eit, kaip papliùpo – bus lietus Pš. Papliupo juoktis rš.
9. atsileisti, palaisvėti (apie audeklą, virvę ir kt.): Dumšlė bus, kur audeklas vieno[je] vieto[je] papliùpęs, antro[je] išsitempęs J. Vienas kraštas audimo paplium̃pa, o antras išsitempa J. Papliùpę siūlai, t. y. sutįsę J. Papliùpo šniūras, sruoga J.Jabl(Žem).
10. sutižti, suglebti: Esu papliùpęs – miegas ema Lk. Tu visai papliupęs esi Prk.
11. pradėti lakstytis, krėktis (ppr. apie kiaules): Kiaulė papliùpo, reikės pri kuilio vesti Vvr. Kiaulė papliupo, gainiojas kuilį Dr. Reikia kiaulei duoti rugių, kad papliùptų Plt. Mūsų karvė papliùpo, gausiam py jaučių vesti Prk.
| menk.: Merga papliùpo Krtn. Pliupte papliùpusi motriška, vyro geidžia J.
prapliùpti intr.
1. Kt, Vel imti smarkiai lyti: Ir laukai ištroškę laukia, kad prapliuptų lietūs E.Miež. Kad prapliùpo lytus iš to debesio! Vrb. Tik ką paspėjau inkakt kieman, kaip prapliupo BM56.
2. imti smarkiai lietis, tekėti, plūsti: Sniego vanduo čia pat vietoje virto klanais, klanai prapliupo nuotakomis viena ištisa srove Vaižg. Kruvinas prakaitas iš jo kūno in žemę prapliupo A.Baran.
3. paplūsti, praskysti: Žandarai išvedė jį prapliupusiais keliais į baugią rudens naktį rš.
4. pasidaryti palaidam, praskysti (apie vidurius): Kai privalgė zacirkos, tai net pilvas prapliùpo Ml.
5. staiga imti gausiu būriu eiti, bėgti: Nepertraukiama srove prapliupo kareiviai rš.
6. staiga gausiai atsirasti: Iš kur par jį teip pinigų prapliùpo? Ds. Dabar prapliupo tų pavargėlių Alk. Po rugiapjūčiui kad prapliùpo visi darbai, tai nėr katras ir dirbt! Ds. Iš visur prapliupo užpuldinėjimai A.Baran.
7. staiga pradėti daug kalbėti: Petras, sugniaužęs kumščius, staiga prapliupo tokiais žodžiais, kurių dar niekas nebuvo girdėjęs iš baudžiauninko lūpų V.Myk-Put. Prapliupo raudančiu balsu J.Avyž. Apie Oną visas sodžius prapliupo Vel.
8. pradėti smarkiai, tankiai šaudyti: Jiems priartėjus, prapliupdavo kulkosvaidis rš. Tuo metu prapliupo šūviai ir iš kitos vietos rš.
9. staiga pradėti, pasileisti, pratrūkti (smarkiai ką daryti): Kad prapliùpo lyti, kaip iš kiauro maišo! Kair. Vanduo pro skylę kad prapliùpo bėgt! Ps. Prapliùpo šaudyti, nėra ir galo Rk. Rėkt (verkti) pradėjau, ka prapliupáu! Šmk. O aš, nebegalėdamas susivaldyti, prapliupau juoktis J.Balč. Kad prapliùpo bobos šnekėt! Ds. Kad prapliùpo bartis, tai net langai barška Sv. Prapliupo girtis, kad pinigų turįs Ds. Staiga atplaukė debesys ir, pakilę ties mūsų galvomis, prapliupo lietumi J.Marc. Taip vieną rytą ir prapliupo ašaromis K.Bor. Atsipeikėjusi prapliupo ašaromis Štašenienė A.Vien. Prapliupdavo garsiu raudojimu V.Myk-Put. Prapliupo didelio skausmo verksmu Vaižg. Aplink susibūrę prapliupo griausmingu juoku J.Dov.
10. NdŽ pradėti krėktis, lakstytis.
11. Ds, Kp, Slk praturtėti, pralobti: Tvartan su kromavais (pirktiniais) čebatais eina – prapliùpo labai Mlt. Dėde, nenorėk ant karto prapliùpt Žg.
pripliùpti intr.
1. pritekėti, priplūsti: Pripliupo čia nuo šlaitų vandens, ir pušų net skeletai išnyko rš.
2. gausiai prisirinkti, atsirasti: Pripliùpo bobų ir vaikų pilnas kraštas Ėr. Kad tik užsivilko mano kailinius, tuoj utėlių i pripliùpo Upt.
supliùpti intr.
1. imti rėkti, šaukti: „Vagie, vagie, vagie!“ – supliupo velnias nesavu balsu SI215.
2. staiga pradėti, pasileisti (smarkiai ką daryti): Supliupo juokties ponas ir visa šeimyna BsPII294.
3. Up sudribti, suglebti, susmukti: Supliùpo drabužis be klejonkos Šts. Kelnės ant kojų supliùpusios J. Į stakles riesdama nesmauk par rankas – audeklas supliùps Šts.
| prk.: Supliùpusi, sugriuvusi dabar mūsų soda, kad kamarninkas žemę dalija Šts.
4. sukristi, susileisti (verdant): Ko tu bulbų nedaboji užkaitus – supliùpę košėn Ml.
5. apsileisti, ištižti: Kol jauni, dar stengias susitvarkyti; kai apsiveda, ir suplium̃pa Trg. Ans supliùpęs, t. y. ištižęs J. Runci (katino vardas), i tu toks supliùpęs (sumenkęs, nusilpęs) palikai! Trk.
6. NdŽ užsinorėti lakstytis, krėktis.
| menk.: Ta Zopė čystai supliùpo, pati lenda pri vyrų Trk.
užpliùpti intr.
1. smarkiai užlyti: Užpliùps lytaus J.Jabl. Didžiausias debesis ejo, manėm, ka jau dabar užpliùps, o tik keli dideli lašai Vdk.
2. NdŽ užsinorėti lakstytis, krėktis.