zirziantis, zyziantis vabzdys: Šiuõs zir̃zalus labiáusiai viliója šil̃tas ir̃ drė́gnas óras, õ didžiáusi jų̃ añtplūdžiai várgina sáulei tẽkant ir̃ léidžiantis.

zirziantis, birzgiantis, plerpiantis daiktas, mechanizmas ir pan.: Ìš prõto vãro tàs tàvo zir̃zalas, kodė̃l normalaũs dùrų skambùčio neįsitaisai̇̃? Tókiu óru sù sàvo zir̃zalu (mašina) àš ir̃ važiúoti bijaũ.

bendr. menk. nuolat zirziantis, verkšlenantis žmogus, ppr. vaikas; sin. zirzeklis: Kai̇̃ vai̇̃kas zir̃zalas, ir̃ mótina tam̃pa irzli̇̀.

nuolat zirziantis, viskuo nepatenkintas žmogus: Kai̇̃p tù sù tókiu zir̃zalu výru gali̇̀ gyvénti?!

dejavimas, verkšlenimas: Àš pavargaũ nuõ tàvo zirzalų̃. Rami̇̀nkis, vai̇̃ke, vi̇̀są diẽną vi̇́en zirzalai̇̃ ir̃ ožiai̇̃.

sūrùs, -i̇̀ adj. (3) Rtr, DŽ, KŽ, (4); SD318,342, H, R, R170, MŽ, MŽ399, Sut, M, J, L
1. turintis sūrumo, druskos skonio: Švarioja druska labai sūri̇̀ Ktk. Druska dikčium sūra, pažiūrėk, a męsa nėra sūri Rmč. Kiekviena išarta vaga sūriu prakaitu apšlakstyta sp. Ašarėlės sūrios krito vandenin S.Nėr. Sūri̇̀ versmė NdŽ. Sūri̇̀ maudyklė NdŽ. Sūrieji ežerai veisė nuodingųjų uodų spiečius A.Vien. Sūrus šaltinėlis giliai iš žemelės verčias V.Krėv. Druskeninkai nuo senovės garsūs yra sūriais savo šalteniais TS1899,5. Nukrito lapeliai ant sūrios žemelės LTR(Mrs). Sūri̇̀ dykuma NdŽ.
| Sūrùs skonis NdŽ.
^ Naminė druska nesūri LTR(Lbv, Šmk). Kiemo druska nesūri, o susiedo neskalsi Dr. Savo ašara sūri, o svetimo tik šlapia LTR(Šl). Tik savos ašaros sūrios, o kitų – vandenėlis rš.
sūrù Prakaitas eina, net sūru gerklėj Šmn.
ǁ kuriame yra druskingo vandens garų: Šaukia bangos – dūžtančios ir vėl pakylančios! Ir sūrūs vėjai rš.
2. pasūdytas (ppr. per daug): Sūri̇̀ sriuba DŽ1. Senė [karvė] išplempė pusę kubilo sū́rio vandinio LKKXI185(Škn). Jie (spirgučiai) nesūrūs, aš atvirinau Lt. Druskon dažo, kad sūrùs būt Grv. Suvis nesū́rios žuves Klt. Neblogi tie agurkai, nesūrūs Šl. Sūresni̇̀ jie (sūdyti grybai) palieka, ne toks skonis kaip šviežių Žg. Sūrius pumpučius valgyti N.
| prk.: Engėjo duona sūri – žmonių ašarose mirkyta, krauju pašlakstyta LTR(Šl).
sūrú Biškį per sūrù tie blynai Rmš.
^ Sūrù. – Jeigu sūrù, kišk po skūra (dial. skūru) Krs, Pbs. Gal kriaučiaus būta, kad sūrù (sakoma apie persūdytą valgį) Aln.
sūriai̇̃ Sūriai̇̃ nevalgyk Brš. Kad ką sūriau užvalgai – negerai Ps. Privirs sūriáusiai, ir valgyk Sb. Sūriai̇̃ insūdyk, ilgai stovės sviestas Klt.
^ Kas sūriai valgo, tas velnio nebijo Sml. Valgyk sūriai̇̃ ir karčiai – nesupūsi po smerčiai Ds.
3. prk. sunkus, vargingas: Aš žiūriu, lyg norėčiau surast linksmose šių vaikų akyse piemenavimo dienas sūrias, kaip manoji vaikystė visa V.Mozūr.
sūrù Visiems būtų sūrù NdŽ. Mumi biskį sūriau Smn.
4. prk. šiurkštus, nepadorus, nešvankus: Visi laukė, kad dabar Griežlė rėš meistrui ką nors sūraus J.Dov.
sūriai̇̃ adv.: Pats sūriai kalbi Grž. Aš dar sūriau pasakyčiau K.Saj.
5. prk. griežtas: Sūrùs žmogus iš tamstos Pšl.
6. NdŽ, Db prk. brangus: Pamatysi, kai šiemet pavasarį bus sū́rios bulbos Ut.
sūrù n.: Man par sūrù Ds.
◊ į sū́rų rasãlą įkri̇̀sti patekti į vargą: Neduok Dieve, į kokį sūrų rasalą įkrito mergelė! Žem.
kaip nesūriai̇̃ srė̃bęs be nuotaikos, nepatenkintas: Ko kàp nesūriai̇̃ srė̃bus? Plv.
su sū́ria ši̇̀rdžia; N su pasišlykštėjimu.

1 kuris geros sveikatos
besveikãtis, geibùs, ligónis, ligótas, nesveĩkas, ser̃gantis, susir̃gęs
kuris (kas) prastos sveikatos
Dergės (apsimetė) labai sveikas esąs, o buvęs visai besveikatis Slnt.
Ko negalima dovanoti sveikam, privalu atleisti ligoniui, kuris ir taip likimo nuskriaustas rš.
Visą mėnesį teip išsteipėjo (išsirguliavo) – nei sveikas, nei ligonis Ėr.
Rymionys sveikieji sau gražumą, o ligonys sveikatą gintaruose iš Žemaičių gabeno Dauk.
Kurs nusisirgęs, ne sveikas, ne ligonis, vadinas nugybėlis J.
Seni jauni, didi maži, ligoniai ir sveiki – visi džiaugiamės Žem.
Kraujas ligonio ne taip tvinksena, kaip sveiko žmogaus Jabl.
Ligonis yra jautulingesnis ir opesnis nekaip sveikas žmogus Baran.
Nereikia sveikiemus vaistytojo, bet ligotiemus Dk.
Sveikieji neprivalo liekoriaus, bet ligonys Vln.
Aš atėjau ne pas stipruosius, jei jų kur nors esama, o pas sergančius ir silpnus. Nes sveikam daktaras nereikalingas brš.
Kai tokie orai, tai mes, sveikieji, į ligonius virstam Nm.
Pro šitas girgždančias duris praėjo daug svečių – reiklių ir atlaidžių, sveikų, ligotų Myk-Put.
Sveikam ir lazda nevodija (nekenkia), ė ligotam ir pyragas Lkm.
Kad tu turi sveiką galvą, ko tu ieškai ligoto patalo (kad tau gerai, ko nepatenkintas)? Gs.
Saulė padeda sveikoms akims geriau matyti ir sukelia skausmą ligotoms rš.
Maitinasi plėšrūnai daugiausia silpnais ir ligotais žuveliokais, o dėl to geriau auga sveikosios žuvys rš.
Sveikos kiaulės uodega dažniausiai suraityta, o sergančios – ištįsusi rš.
Jei būdamas sveikas nueisi pas daktarą, grįši susirgęs Čapk. 2 kuris nesužalotas
besveikãtis, geibùs, ligónis, ligótas, nesveĩkas, ser̃gantis, susir̃gęs
kuris sužalotas
Bet vis tiek, kad paguostų senąjį generolą, sveikosios kojos kulnimi prie nesveikosios mušdavęs [senasis kareivis] Bor.
Plastinė operacija – sveikos odos perkėlimas, prigydymas prie nesveikos rš. 3 kuris įžvalgus
besveikãtis, geibùs, ligónis, ligótas, nesveĩkas, ser̃gantis, susir̃gęs
kuris neįžvalgus
Žmogus tiki savo protu – sveiku ar nesveiku Rm.
Kvailumas nuo nesveikos galvos viską suverčia sveikai rš.
Dažnai sveiką protą nugali nesveikas įprotis rš.

kuris ištisas, nesuiręs
sugriùvęs
kuris suiręs, subyrėjęs
Pirmuosius tiltelius pralėkė [Girdvainis] ir nepastebėjo, ar sveiki jie buvo, ar sugriuvę Bor.

kuris ištisas, nepažeistas
supùvęs
kuris pažeistas puvinio
Supuvęs medis braška bebraška, sveikas – triokš ir nulūžo LTR.

kuris nesužalotas
sùžeistas
kuris sužalotas
Juokas tik sveikam žmogui skirtas. Sužeisto neprajuokinsi Čapk.

pū̃kšti, -čia (-ta, pū̃ška Vkš), -tė (pū̃škė) intr.
1. SD332, [K] sunkiai kvėpuoti, šnopuoti, stenėti: Riebus žmogus pūkščia eidamas kaip meitėlis priėdęs J. Įsipenėjo kaip jautis ir eina pūkšdamas LzP. Ji baisi peludė, vaikščiodama tik pūkščia, stena Vlkv. Ko čia pūkšti̇̀ kai jautis, traukdamas jungą! Ldvn. Kaipgi nepūkši, teip sunkiai dirbęs per visą dieną! BsPII112. Nepū̃kšk kaip prūsas, mešką paritęs Trg. Dar per kluoną neperbėgom, o jis jau pūkšt pradėjo Srv. Pasilenkęs ilgai kažką krapštinėjo pūkšdamas, sunkiai alsuodamas J.Marc. Tėvas pūkščia ant lovos, nebesuspėdamas susigaudyti minčių raizgalynėje J.Avyž. Jis pūkščia, kad pyksta J. Kai pasakiau, tai tik pūkščia per ūsais [supykęs, nepatenkintas] Prng. Ka pradėjo pū̃kšti, šniokšti [sloguodamas]! Krš. Šešuras tik pūkščia, unkščia po lovą ir kažin ko graibos Kp. Kelia [sunkiai], žandai pučias, pū̃kšta visas Jd. Mūsų peniukšlas maža beėda, pūkščia ir pūkščia atsigulęs Kp. Karvės kad priėdę, net pūkščia Kp. Kogi pūkšti kai karvė, dobiluos paėdus?! Dbk. Nei švėkščia, nei pū̃kščia – nieko nedaro Ds. Ko pūkšti̇̀ kaip ubagė, šunų parista?! LTR(Jrb).
ǁ prk. labai stengiantis ką daryti: Andrius ilgai pūkštė, kol surado už siūlės pasislėpusį mažutį pinigėlį J.Dov.
2. šniokštuoti leidžiant garus, orą: Pūkšdamas sustojo traukinys rš. Garlaivis, kaskart lėčiau pūkšdamas, visai sustoja A.Vien. Puodas šnypštė, pūkštė ir kunkuliuodamas kilnojo dangtį rš.
ǁ pukšėti (rūgstant): Ėmė bačkoj pūkšt alus, o rūsy gira kilotis Sab.
3. sunkiai klampoti, bristi, pūškuoti: Paskui jį, gerokai atsilikusi, pūkštė šeimininkė J.Balt. Turi pūkšt per vėpūtinius kaip karvė. Šuva, ne ėjimas! rš. Pūkščiaũ pūkščiaũ, kol išsikasiau iš to sniego Skr. Vilkas pū̃kščia (plaukia) per Seirą Lp. Pūkščia per balą Lp. Pėsčias pūkštė Lp. Jų gyvuliam tai liuonas: tik pū̃kščia po tokią žolę, kad nor pjauk! Mrs. Žiūrėk, kap po tavo seradėlius arkliai pū̃kščia! Lš. Pū̃kščia kap kiaulės po avižas Dkš.
ǁ maudytis, pūškintis: Pū̃kščia kap antis po vandenį Dkš. Tas tai jau pūkščia kap šamas Vs.
4. pūškuojant, leidžiant garus važiuoti: Traukinys pūkštė kalvotomis vietomis rš.
5. pykti, pūstis: Pūkščiu ant ko SD167.
6. pūsti, pūsčioti: Vėjis pukščia, t. y. pučia J.
ǁ SD310 kvėpti: Pūkšti ant ko N.
apipū̃kšti, -čia, api̇̀pūkštė
1. tr. pūkščiant apeiti, apklampoti: Visą ežerą àppūkštė [per sniegą], dav[ė] dav[ė] – niekur nieko: nei tę žuvauta, nei nieko Lp.
2. refl. labai stengiantis apsitvarkyti: Kol ji ten apsipūkštė, kol ji ten apsitaisė, man navet atbodo belaukiant LTR(Sln).
atpū̃kšti, -čia, àtpūkštė intr.
1. Š, Žb, Snt pūkščiant ateiti, atšniokštuoti: Žiūrau – àtpūškia per kalną Ignas Lbv. Pats ponas vakar pas mane tiesiau per laukus àtpūškė, atšniokštė Vkš. Atpūkščiau pėsčias Lp. Kap tik atpūkštė per sniegą Kb.
2. šniokštuojant, leidžiant garus atvažiuoti: Į stotį atpūkštė garvežys rš. Kasdien į Vilnių atskuba dešimtys autobusų, atpūkščia traukiniai sp.
3. refl. atsidusti, atsikvėpti: Ot karvės priėdę – negali atsipū̃kšti! Kb. Senis sunkiai atsipūkštė rš.
įpū̃kšti, -čia, į̇̃pūkštė
1. intr. pūkščiant įeiti: Įpūkštė kaip vežimą vežusi rš.
2. tr. Lp pūkščiant įnešti, įgabenti: Vos į̇̃pūkštė arklys vežimą, toks jis buvo sunkus Š. Na, gal įpū̃kšiu Pc.
3. refl. įpykti, pasipūsti: Led priputnojau įsipū̃škusį (= įsipū̃kštusį) vyrą savo prie savęs, prie valgio J.
išpū̃kšti, -čia, i̇̀špūkštė
1. intr. Š, Lp pūkščiant išeiti, išlipti: Iš lovos išpūkštė dėdienė rš.
2. tr. pūkščiant išnešti, išgabenti: Ją du vyrai led tik i̇̀špūkštė Pc.
3. tr. šnopuojant pasakyti: Visa tai išpūkštė Augustinukas drąsiai, kunigėliui į akis žiūrėdamas S.Čiurl.
4. refl. pamažu atsigauti, išsikvapstyti: Vakarą taip buvau privalgęs priputęs, pernakt dėlto išsi̇̀pūkščiau Š.
nupū̃kšti, -čia, nùpūkštė intr. pūkščiant nueiti, nuklampoti: Tokį kelią nupūkščiau be reikalo Ilg. Raiskis nupūškė prie rūmų J.Marc.
| prk.: Nùpūkštė kap jaučias per balą (nušnekėjo nei šį, nei tą) Lp.
parpū̃kšti, -čia, par̃pūkštė intr. pūkščiant pareiti, parlėkti: Iš kur tu dar par̃pūkštei, kad visas šlapias kap vanta? Lp. Prisikrovė tokią naštą – vos parpūkštė namo Jnš. Žiūriu – parpūkščia bėras žirgelis (d.) Smn.
pérpūkšti intr. Lp pūkščiant perbristi, perplaukti.
pripū̃kšti, -čia, pri̇̀pūkštė tr. daug priėsti: Arkliai kad pripūkštė dobilų! Lp.
supū̃kšti, -čia, sùpūkštė intr.
1. būriu sueiti, sugriūti: Kap sùpūkštė visi [žiemą] trobon! Lp.
2. pūkščiant suvaikščioti: Tik dovanai sùpūkščiau Lp.
užpū̃kšti, -čia, ùžpūkštė
1. intr. pūkščiant užlipti: Užlipa, užpūkščia senė [ant užlų] net už šonų griebdamasi, o ten tuščia J.Balt.
2. tr. sunkiai, pūkščiant užkelti: Vos ùžpūkščiau medį ant vežimo Skr.

žióti, -ja, -jo KBII150, K, Š, Rtr, BzBkXXIV245, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, LzŽ, DrskŽ; R, MŽ, N, FrnW
1. tr. verti (burną, nasrus, snapą): Žiók lūpas J.
| refl. N, Rtr: Žiókis salig ausų J. Mergaitė tik žiójasi ir orą žiodamà gaudo Rm.
^ Dvi žiójasi ir bučiuojasi (žirklės) Všt.
ǁ refl. B, [K] verti (burną, nasrus, snapą) ketinant pasakyti, valgyti, kąsti ir pan.: Neik prie žąsino – matai, kad žiójasi, dar įžnybs tau Prn. Jau žiójaus sakyt, ale susiturėjau Slm. Žiójaus labas sakyt, ale ėjo ir praėjo, galvą iškėlus – nu ir mauk! Lkš. Trupučiuką aplaižo, gurkš šitą kąsnį ir vėl žiójas Kp. Nešiotei gana (jau privalgė), o mergaitė da žiójasi Kt. Žiójos [ligonis] sakyti, ale krau[ja]s par burną – i gatavas Krš. Žiojaus paklausti, ar jie tikrai stovi už durų ir laukia J.Jank. Anai taip nežiójas (ji taip nepasako), kaip ana sugalvo[ja] Krš. Ko čia plepėt, ko žiótis, geriau patylėt Rmš. Ši žiojosi kaip ir ginčytis, bet vyras neleido J.Paukš.
^ Kaip kiša, teip ir žiojas Prk. Kiek žiójas, tiek meluo[ja] Skdv.
ǁ refl. vertis (apie burną, nasrus, snapą): Žiójaus, sakysiu, tik tik prikandau liežuvį Drsk. Jo burna nejučiomis žiójasi DŽ1. Nesižiója burna in šitą žalią duoną, i gana Klt.
| Muno devynios burnos žiójas (didelė šeima), turu atsakantį puodą kaisti Klm.
| prk.: Tik žiojasi žalsvi nasrai bedugnių S.Nėr.
^ Durna burna kišama žiójas J. Burna nedurna, kai prineši, tai žiójas Š. Sveika burna, nebūk durna, jeigu pilia – žiokis Jnš. Burna nedurna, duodama (kišama Šmn) žiojas PPr362.
2. tr., intr. NdŽ imti į burną: Žióji žióji ir praryt negali Ėr.
^ Anas jau ne savo porciją žiója (jam laikas mirti) Prng. Nežiók tiek, kiek neprarysi Šl. Tiek nereikia žiót, kiek negali atkąst Brž.
3. intr. Prl, Lp rėkti, šaukti: Ko tu žióji an viso lauko? LKKXIII139(Grv). Nežiók nors terp svetimų žmonių Mrk. Žioja kai kokia žiovanastrė Vlk. Mūsų marti tai nežiója Vrn. Ar tu žióji, ar tylėtai, tai vis ant to paties pareit Mrs. Nežiók tep ant manęs Dg. Žió[jo] žió[jo] kap pasamdytas Al.
ǁ dainuoti: Tu žióji ir žióji kai varna, neperstoji Dbč.
ǁ verkti: Dar nemušiau, tik rykštę parodžiau, o jau žiója kap geliamas Vrn.
4. tr. prk. imti, griebti (turtą, naudą), stengtis užvaldyti: Gyvena žmogus, tai žiója žiója i negali apžiót visa ko Klt. Tiek žiót [arų] nereikėj[o], kur aš viena dėsiu Drsk.
^ Žiók nežiók, vis tiek po smerti nenusneši su savim Kb. Kas daug turi, dar daugiau žioja, kitam nepalieka rš.
5. refl. prasiskirti (audžiant): Nesižiója audimas visai, jeigu netinkamai pakojas pradėsi myt PnmŽ. Mažai žiotys žiójas, kad nė šaudyklė nelenda Lš. Žiókitės, stokitės kap anytos nasrai (sakoma pradedant austi) Prng.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur tik žiójas, te ir kiša (audžia) Ps, Alv. Kai stojas, tai žiójas, kai kiša, tuoj muša (audžia) Ds.
6. refl. skleistis: Žiójas varpelės, tai i raškyk sėklai Klt. Levendrų krūmas brandino pumpurus. Vietomis jie jau žiojosi M.Katil.
ǁ darytis su tarpu, skirtis, plyšti: Jau ilgai viriau, čiut pradėjo žiótis pyragaičiai (virtiniai) Erž. Pjūvis žiojosi kaip žiovaujančio šunies nasrai M.Katil. Ir štai, nors užsimerkęs, jis žiūri ir mato, kaip žemė žiojasi po kojų, ir atsiveria praraja A.Vaičiul. Batas žiojasi ir, kol nykštys neišlindo, reikia pagalvoti apie batsiuvį J.Dov. Vežimėlis jau žiójas, reikia cveku prikalt Vlk.
apžióti tr. K, Rtr, DŽ, KŽ
1. SD1118, R, MŽ, MŽ214, S.Dauk, D.Pošk, N, M, Š, NdŽ, LzŽ, Kl, Pšl apimti burna, nasrais, snapu: Jis obalio kiek apžiójo, tiek nukando J. Valgiau medų i bitę apžiójau Vdžg. [Šuo] galvą apžiója kačioku[i] ir neša kaip nebegyvą Slm. Vilkas už avelės, apžiójo va šiteipo kaklą Šr. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką LTsIV435. Medinis šaukštas nognai nespasabnus, negal nė apžióti Pln. I kaip tas šuo apžiójo tokią vištą: par pusę buvo parkąsta Jrb. Pasiėmęs didelį kąsnį, nevalio[ja] nė apžiót LKT177(Smln). Paimk iš bakano, apžiók, ar daug atkąsi, kad ir dantes geri Mlt. Pamatė, kad Jurgis apžiójęs butelį, ir jis jau prašo [gerti] Slm. Iš užpakalio kaip apžiójo [vilkas] arklio šlaunį, teip ir iškando šmotą Sb. Meškeraitę inmetei, žuvis apžiójo ir traukia Mrc. Velnias apžiójo vamzdį, o jis (diedukas) pykšt LTR(Klt). Paskui atsargiai apžiojai klarneto vamzdelio galą, paspaudei klavišus S.Zob.
| Anas vis apžiójęs cigarietą (nuolat rūko) Tr. Artūras išėjo jau toks smagus, kad neapžiojo dantų: jie, dideli ir balti, žybsi kaip ugnelės rš.
^ Ką apžiosu, nukąsu B, PrLXVII5. Daugiaus apžioja, nekaip nukąsti gal R43, MŽ58, N. Burna nedurna, ką apžiója, tą ir kanda LTR(Kp). Daug apžiósi, mažai nukąsi LTsV301(Vlkv). Kiek apžioji, tiek tekąsk NžR. Vienas visko neapžiosi PPr138. Ne tiek kanda, kiek apžioja LTR(Ldvn). Su viena burna neapžiosi visko LTR(Grz). Kąsk tokį kąsnį, kokį gali apžiot LTR(Vs, Zp). Daug apžiójo ir užspringo Tr. Viso svieto neapžiósi Kpr.
apžiotinai̇̃ adv., apžiótinai K; R, MŽ, N: Daryk kleckus apžiotinai̇̃, t. y., kad galėtum apžióti J.
| refl. tr. DŽ1: Kai tik prikiši paršiuką prie spenio, tuo apsižiója ir žinda Vl. Atsliuogė [gyvatė], pakėlė galvą, mėlynę apsižiójo i čiulpia PnmŽ.
| Ana bitį apžiójusys rokuojas (švepluoja) Slnt. Vyrai dabar, e, vis apsižióję butelį (geria) Krš.
^ Privirė košės, dabar tylia kaip kiaulė buroką apsižiójusi Rt.
2. prk. apimti tvirtai laikant ar supant: Parungiu ką sau, apžioju daiktą kurį vilčia SD238. Žuvys jau nemažos: vos tik į saują apžióji Jrb. Slėsnesnėse vietose riaugsėdamas purvas apžiodavo stebules, tekiniai nugrimzdavo iki pat ašių, palikdami gilias provėžas rš. Tie debesiai tolyn labyn prasiskiria, apžiodami aplinkui galingais mus žiedais V.Kudir. Smūtnas, nuliūdęs, pragaro apžiotas, smerties tamsybėms iš visur apklotas A.Baran. Jau apžiotus nuog peklos žmones išvadavo brš.
^ Už žaibą greitesnis, už žvaigždę mažesnis, visus laukus apžioja ir dangų apjoja (akys) LTR(Ldvn).
3. DŽ1 prk. paimti savo žinion, pagriebti, užvaldyti; aprėpti: Gyvena žmogus, tai žioja žioja i negali apžiót visa ko Klt. Jis viską buvo apžiójęs Snt. Žmogus nora daug apžióti, o tankiai ir išsižio[ja] Rdn. Toks vis tiek apžios, nors ir galą gaus LTR(Km). Kad tik jin galėtų, visą svietą apžiótų, kad tik kitiem nekliūt Jnš. Jis tik vienas nori viską apžiót Kt. Gatavas visą svietą apžióti, velnią ant piršto apvynioti Šv. Vyrai vis daugiau nori apžiót KzR. Atejo marti ir apžiójo viena viską Užp. Nei vienam broliui nieko nedavė – pats viską apžiój[o] Al. Tas, kur bagotas, turėjo didelį palivarką, neapžiojamus turtus LTR(Lnkv). Tu, sako, turi apžiójęs pievą LKKXIII118(Grv). Svetimi žmonės visą naudą apžios Žem. Žmogus, matyti, niekuomet nepatenkintas: vis jam per maža, vis daugiau apžioti nori Pt. Daug svetimo lauko apžiodamas, turėdavo daug pašaro, todėl laikydavo daug gyvulio V.Krėv.
| Ugnis visa apžiója Ob.
^ Pavydus [žmogus] kad pramanytų, visą pasaulį apžiotų̃ Rod.
| refl. tr., intr.: Viena visą turtą apsižiójus, o kitiem neduoda Prn. Dabar nė į mišką gali̇̀ įeiti, kožnas ant savo apžiójęs[is] Pln. Apsižiójusi laikei [pinigus], reikėjo pirkti [daiktų] Krš. Mylėjo pačią apžiójęs[is], o dėlto pabėgo [nuo seno vyro] Dr. Tu nesakyk nesakyk, laikyk apsižiójęs! Jrb.
ǁ užimti, pavergti: Apžiotà Lietuva, nieko savo nedaro Drsk. Vieną sykį apžiójo, nebno[ra] paleisti – įsitaisė ir įsitaisė Krš. Mūsų tėviškę apžiojo ponai svetimi B.Sruog.
ǁ pajėgti apdirbti, apeiti, įveikti: Viso ūkio neapžiósi Dg. Visų darbų neapžiósi Mrj. Anas viską suspėja apžiót Ds. Reik sodint [runkelių], kiek gali apžiót Alk. Kurgi tu čia viską vienu kartu apžiósi Pg. Neapžiója, savo do pievos kiek turi Klt. Dabar neapžiója tų žemių Plv. Nors dirbu nuo ryto lig vakaro, o visų darbų neapžióju Kzt. Kopūstus visi sodina, kiek kas apžiója Rd. Ar aš viena viską apžiósiu: ir karvės melžt, ir duoną kept Krkš. Neapžiósi viso miško [rinkdamas mėlynes], visi krepšiai privanoti Antr.
^ Akys daug norėtų, kad tik rankos apžiotų KrvP(Mrs).
apžiotinai̇̃ adv.: Aš žemės turiu neapžiotinai̇̃ Ds.
ǁ intr. pajėgti: A tu apžiósi vienas tiek žemės apdirbt? Krč. Žento nebus, neapžiõs visa nudirbt Drsk. Žmogus ėda, kol apžió[ja] – netura sotės Krš. Ponai ėda, kiek apžió[ja], lašinių i nepavelka Trš.
4. ištarti (žodį): Čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio! LzP. Kaip ir apžióji tokį bjaurį žodį? Kl. Vardai, tie vardeliai: senas negali̇̀ ir apžióti Krš.
5. refl. part. praet. žioplokas: Mes mat tokie apsižióję Šd.
atžióti
1. tr. išžioti (burną, nasrus, snapą): Arklys prusnas turia atžióti Plšk. Vienas judviejų burną atžiojęs tarė rš. Ugnį bekūrenant ir beatslenka smakas šnypšdamas, nasrus atžiójęs jį praryt Jrk9.
| prk.: Kursai savo dūšią atžioja kaip peklą BBHb2,5.
ǁ refl. N, Rtr, KŽ išžioti burną (nasrus, snapą): Kad sučiaupęs burną turi, tada sako: „Atsižiók“ J. Atsižióję vaikai (gandriukai) plėš iš snapo [maistą] Rsn. Atsižiók, parodyk dantes Plšk. Vilkas kaip sukabina [grobį], nebegali greit atsižiót Mžš.
ǁ refl. prasiverti (apie burną): Skarytė geriausia pamirusiam: susriša kampeliai, ir burna neatsižiója Mrk.
2. prasiverti, prasiskirti; atsiknoti: Būk tu prakeiktas ant žemės, kuri atsižiojusi tavo brolio kraujį nug tavo rankų ėmė BB1Moz4,11. Duona atsižiójusi Užv. Tavo batas atsižiójęs Vlkj.
| Tur žemė atsižióti, priimt Kūną mirusio PG.
ǁ prasiskirti audžiant: Atsižióję žiotai, ir šaudyklę paleidi Dv.
◊ bùrną atsižióti barti, peikti: Visi mūsų neprieteliai atsižioję burną priš mus BBRd3,46.
įžióti tr. ištarti, pasakyti: Tu be reikalo jam tą žodį įžiójai Skr. Aš visai netyčia jam tai įžiójau Skr.
išžióti
1. tr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Smakas, išlindęs iš urvo, jau lervoja an karaliūčią išžiojęs nasrus BsPII303. Grįžo visiškai uždusęs, plačiai išžiota burna J.Balt.
ǁ refl. SD236,322, H157, R, MŽ, D.Pošk, Sut, I, N, K, M, LL209, Š, Rtr, DŽ, NdŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Teip jau blogai, sutino visas veidas, nebegaliu nei išsižiót Kpr. Buvau saugume sumuštas, išsižiót negalė[ja]u Lp. Aš Dievo vieto[je] sutvarkyčiu: keikūnas bjaurojas – išsižiõtų i nebsusičiauptų Krš. Rėkia, nat užupenčiai matos, kaip išsižiójęs Aln. Atėjo kumelė išsižiójusi iš tvarto prie kareivių, tie ir pabėgo Brt. Prieš vėją pastovėjau išsižiójus i apsirgau Klt. Lig parduotuvei nueinu, tai tiktai išsižiójus gaudau orą Slm. Viena boba išsižiójo, ėmė žiovaut, ir iššoko žandas Pv. Nė išsižiót per muses negali (labai daug musių) Gs. Kiaulei, ka pjauji, į snukį įdedi akmeniuką, ka būtų išsižiójus, ka žarnos nesušustų Raud. Išsižiójus višta atalėkė, gal miežių pririjus ar akuotas gerklėj Klt. O aš po liežuvio pakišiu tą tabletę, išsižiósiu, tikrys – neras Trk. Ka išsižiójo, kad artie būčio buvusi, būt prarijęs End. Ka išsižiójo, baisiausiai šnypšta tas šeškas Rnv. Šiaudų grįžtę susuka, karvę pažaboja, ka būtų išsižiójus Všk. Vilkas neišsižiójęs avelės nenustvers, lekia išsižiójęs Klt. Taip miegta išsižiójęs, gerai, kad nė[ra] musų̃: prilėktum pilna burna, galėtum tik ryti kaip saldainius Vkš. Geriaus eik, pakalnėj stokis, užsimerkęs išsižiokis (sako avinas vilkui) LMD(Sln). Tas smakas išsižiojo – įmetė jam keturis jaučius į gerklę LTR(Bsg). Pamatęs ateinantį žmogų, išsižiojo jau loti J.Bil. Tada [velnias] su visomis sylomis kaip koks levas, išsižiojęs ant prarijimo, užpula ant dūšios P. Žąsys išsižiójusios nori gerti, mat leguoja J. Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiódams ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą K.Donel. Kada tas apgynėjas nusivijo, žmogelis iššoko iš rugių ir pradėjo liet poną, ir teip liejo, kad tas pons išsižiojo ir vėl užsičiaupė BsPIII41(Nm). Jei nori, kad piktumas pereitų, reikia išsižiojus pabūti prieš vėją LTR(Trgn). Neišsižiójusiam musia gerklėn neįskris JT383. Išsižiójo – nent plaučiai matosi Vel. Išsižiójo, kad pilvo galas matyti Šv. Ka išsižiójos, pradėm subinė matyti NmŽ.
^ Išsižiojo lyg rupūžė karštą dieną LTR(Auk). Ir išsižiojo kaip menkė Dr. Išsižiojęs kaip Gaurės vepelis LTR(Kv). Išsižiojęs kai mintuvai LTR(Jz). Neišsižiok kaip su mintuvais LTR(Krt). Išsižiójęs kaip karosas LTR(Vdk). Ko išsižiójai, kad varna į koserę įlėktų? Mrj. Išsižiójo, kad net varna prarytų Mrj, Kt. Nebūk išsižiójus – varna gerklę prišiks Antš. Išsižiójus kaip varniukas Krk. Išsižiojo kaip vartai TŽIII378. Ko eini išsižiójęs lyg dagį prarijęs LTR(Žvr). Stovi išsižiójęs lyg mietą prarijęs Pln. Išsižiójus kaip kišenė LTR(Šš). Išsižiójęs kaip smakas LTR(Rs). Išsižiojęs kap dešimt dienų nevalgęs LTR(Auk). Kas gyvas be balso, o numiręs išsižiója? (žuvis) Sim. Kad anas išsižiót[ų] ir nesusičiaupt! (toks keiksmas) Adm. Kad tu išsižiõtum! Ds.
išsižiotinai̇̃ adv.: Andriukas paklaimėje jau dešimtą kartą išsižiotinai stebina savo sermėguotą sėbrą rš.
ǁ tr. prk. išleisti, netekti: Aš keikuos tau (Perkūne), jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu, ne šį kardą priš neprietelius muno ūkės iš rankų paleisiu S.Dauk.
2. refl. prabilti, prakalbėti, pasakyti (ppr. prieštaraujant): Nedavė apie tai nė išsižióti BŽ152. Noru prašnekti, neleida išsižióti Krš. Visi matė, o nėkas neišsižiójo Rdn. Išsižiójau tada do i aš apie valdžią – kad nenueit[ų] toliau Klt. Senas dabar negali̇̀ išsižióti – nukvakęs, durnas, nėko neišmanai, tylėk Krš. Užsiaugins tokį velnį, kad išsižióti negalės Krš. Velnio liežuvis: kitas ir išsižióti negalia Krš. Kitas nusmuręs piršlys – išsižiót nemoka Šd. Vaikam tai nėr kap išsižiót, o tėvai gali pasakyt Pv. Išsižiók, tėvai, subark [išdykėlius] – aš viena turu šūkaloti Rdn. Jeigu kur išsižiójai, tai pavedėj[o] miškan, duobę išsikask, ir užumuša Kpč. Daug metų pragyvenę visaip išsižiójam Pg. Kad aš vis netyčia išsižióju, išsprūsta žodis, o čia mat reik prikąst liežuvį Snt. Ani išsižiót neduoda, kai ažrėks, ir turi tylėt Skdt. Ji savo vyrui neleidžia nė išsižiót Dkš. Ponas kai ponas, o kai ponia išsižiõs (žmona galutinai reikalus patvarko) Nmj. O iš jaunųjų – nemoka anys nei išsižiot Žb. Tas tik išsižiója, tep ir pliaukšteli kap per balą Srj. Ką išsižiójai – įteps (įskųs), ir neškis Alvt. Aš pati išsižiójau ne vietoj Lg. Vyrai daugiau išsižiódavo ir pakliūdavo – tylėt reikėjo, ką biednas padarysi Kbr. Tu pirmas išsižiójai, kad reikia važiuot Srj. Kai tik aš išsižiódavau, tuo mane pažydavo, iš kur aš Smln. Tik man neišsižiók prieš vaikus Sn. Gerai padarei, kad neišsižiójai Dkš. Del atskirų mano pastebėjimų, išdėstytų „Švietimo Darbe“, jis nė neišsižiojo, nepasakė, kur mano klystama J.Jabl.
^ Dėl tos skylės visi tylės, tik tu vienas išsižiójai LTR(Vlkv, Lkč). Pirma pagalvok, paskui išsižiók LTR(Alks).
ǁ prasitarti: Niekas nekaltas, aš pati išsižiójau Sur. Vos neišsižiójau – būčiu pasakiusi, ko nereik Krš. Niekam nieko nesakiau, tik tau išsižiójau Jrb. Vienam išsižiójau, tas visiem apskalatijo Ds. Išsižiójai ir išsižiójai – jau ir eis kalbos, nebsugausi Krš. Be reikalo išsižiójau, kad karvę parduosiu Klov. Durnas vis išsižióji, žodis vis išlekia Lkš. Tik jau neišsižiók apei tą mergą – paskuo daužys stalus prisprogęs Trk.
ǁ tr., intr. pratarti: Kitąkart taip neišsižiójo nėkas tokių bjaurių žodžių Akm. Kaip ana šitiek gali išsižiót pasakyt Dglš.
ǁ dainuoti: Dainų buvo, daba nebė[ra] nė girdėti – bijo išsižióti Sd. Daba tokios jaunos nė išsižióti neišsižió[ja], o mes ka jauni dainiuodavom Kv.
ǁ imti rėkti, surikti: Išsižiój[o] jis su visa kosere Drsk. Reikia gražiai pasakyt, o ne tep išsižiót Al. Tas daktaras kap išsižiój[o] an manę Mrc. Ko taip išsižiójai kaip anyta ant marčios? LMD. Pastukoj[o] apie grobus [gydytojas], ir išsižiójau Dsm. Jei Pranis pradės kriokti, ką nori daryk: ar nešiok, ar linguok, kaip išsižiós ir krioks End. Gerklėj balsas prapuolė iš strioko (vilką pamatė) – neišsižióju Klt.
3. refl. prk. nustebti: Kaip nunešiau pareiškimą, direktorius net išsižiójo Mžš. Aš ir išsižiójau besiklausydama Vkš. Pasako kainą, ir išsižióji Krš. Močeka ir išsižiójo – kaipgi čia dabar, paliko [našlaitę] miške apynuogę, ateina gražiausiais rūbais (ps.) Sld. Švento Jono rytą Pimpė išėjo į kiemą ir išsižiojo pamatęs – ant kamino akėčios J.Paukš. Išsidabyk, vaikeli, išsidabyk, tegu visi tavę pamatę išsižiója PnmŽ.
4. refl. part. praet. žiopsodamas; su žiopla veido išraiška: Šauku jau dideliai, veiza išsižiójęs, – negirda Trk. Išsižióję [vaikai] klauso ir nieko nežino Drsk. Atsisėdo par veselę ir veiza tie jauniejai kaip varnos išsižióję Sd. Eini išsižiójęs ir virsti užtai Sur. Vaikščio[ja] išsižiójusi po miestą, žvalgos Krž. Dega lašiniai, o ana stova išsižiójusi Trk. Išejo [mergina] už kito, o tas i paliko išsižiójęs Krš. Eik, tinginy, eik dirbti, kam stovi taip išsižiójęs K.Donel.
^ Išsižiojęs nestovėk VP19. Duodamas imk, mušamas bėk, o išsižiójęs nestovėk End. Stovi kaip Magdžia išsižiójęs Pnd.
išsižiójusiai adv.: Neveizėk teip išsižiójusiai ir atrasi Šts. Mes neišsižiójusiai gyvenam Ppl.
ǁ žioplas: Toks išsižiojęs vaikas N. Kur tokį išsižiójusį berną dėt Drsk. Ans ir pasišnekėti toks neišsižiójęs, nė nėko Trk. Negirtas žmogus nėko, nė[ra] išsižiójęs negirtas Trk. Teip tau i reikia – kam toks išsižiójęs?! Mžš. Išsižiójus ir ašiai Aln. Jonas toks elektrikas išsižiójęs, ir sudegino kabelį Slm. Aš nebuvau amžinai išsižiójusi, muni visur samdė Grd. Ką toks išsižiójęs daiktas supras Skr. Išsižiójęs daiktas ir išsižiójęs Kv. Vyras ūkė[je] ramstis, ką ta boba išsižiójusi Krš. Ka jau vyras išsižiójęs bus, kas jau bus? Jrb. Išsižiójusi motriška – blogai Sg.
5. refl. part. praet. vartojamas veiksmo intensyvumui žymėti: Išsižióję mergos laukia bernų Dglš. Daug metų smerčio laukiu išsižiójus Grnk. Visi išsižioję laukia lytaus ir šilimos Žem. Išsižióję jau laukė parvažiuojant Krž. Vaikai visada išsižióję (laukia gauti naudos), tik duok ir duok Brš. Ka aną užkibini, pula išsižiójusi Yl. Už nėką tura [šventvagiai] peklą, kuri jau kas valandą išsižiojusi lauka ant jų prarijimo P. Teip klauso visi išsižióję Antš. Labai žemai ir nuoširdžiai ačiū Tamstai ažu pažadėtą knygą, išsižiojęs lauksiu ateinant A.Baran. Kiek te žmonių išsižióję, liežuvius iškišę, žiūri, kaip vaiką neša par bažnyčią Pnm. Mes klausėmės išsižióję, ka jie ėmė dainuot – gražiai dainavo Rd. Maži piemenėliai išsižioję klausė, ką čion bobos šneka Tat. Nelėk išsižiójęs, veizėk į šales Krš. Lekia išsižiójus uogaut, aždirbs Klt. Jau išsižiójęs jis laukia [pensijos], kad leistum, vienu kartu [pragertų] Bsg. Laukia tiktai išsižiójusi, kas kumet ką duos Slnt. Prie pinigų tas pilvočius puola išsižiójęs Tr. Vaikai, muni apsistoję aplinkuo, veiza išsižióję Trk. Teip aš veizu išsižiójusi, kaip ans moka įtikinti End. Lekia išsižióję, visur jiem reik, visur lenda, – vyrų toks protas Jd. Veizėsma išsižióję, kur ans (orlaivis) leka, o kokia baimė! Lk. Vaikas klauso išsižiójęs Dglš. Išsižiójus klausau, tai vos kelintą dešimtą žodį [žemaitišką] suprantu Kpč. Dainuoja [per televizorių], kad gražu – žiūrim išsižióję Kp. Daboju išsižiójus, būdavo, vaikas in šitą šunobelę – noris obuoliuko Klt. Dabar tai va, vaikai susėdę išsižioję klauso, ką dideli šneka Kpr.
6. refl. prk. nusilpti, pailsti: Jau buvau išsižiójus – neužlipau nė skadais Brb. Išsižiójęs, tik tik dūsuoji Drsk. Senelis, būdavo, ateis privargęs, išsižiójęs Lel. Šitoks gi daininykas, jau išsižiójęs, pridainuos Klt. Išsižiójus, būdavo, rišiu tuos linus viena ant lauko Jrb. Reik i paskvarbyti, i pasilankstyti, o senas esi išsižiójęs Krš. Prieš kalną lipt reikia, tai pūtuok išsižiójus Svn. Padirbu ką ir išsižióju – besveikatė Krš. Akys karvės indubę, visa išsižiójus Klt.
ǁ part. praet. girtas: Ir ateina butelka nešinas, tai prigera ir vaikščio[ja] išsižióję Sd. Puslitrį išgers su vyru, tai vyras jau išsižiójęs, o ji nieko Antš. Atejo išsižiójęs, lipa į mašiną – neveža Trk.
7. refl. menk. mirti: Ka dėsiu, ka ir išsižiósi! Trk. Dėsiu snukin ir išsižiósi! Aln. Rodos, duočiau į snukį, tai išsižiótum Snt. Išsižiós, ir tiek – visims tas pats Krš. Kiek te žmogaus gyvybės – išsižiósi, ir bus Drsk. Gal šiandien ryt išsižiósi, ir po viskam Antš. Sėdėtai sėdėtai vienas ir išsižiotái Drsk. Nerėk akis pastatęs – išsižiósi ir tujan vienuokart Ps. Žemelę knisiau knisiau ir išsižiósiu beknisdama Trgn. Širdis kumet tvákst tvákst, ir išsižiósi Krš. Išsižiósi ant viso turto, ir pasibaigs Šmn. Ir mano seselė dirbo lėkė, kol išsižiójo Slk. Kap tu išsižiósi, tai kam pinigai liks? Lp. To šleivukė išsižiój[o] ir nuvažiav[o] namoj (buvo palaidota) Drsk. Ai karšta, buvo pasdarę teip negera, jau misliau – išsižiósiu Slk. Visgi reikia kai kas dirbt, susinėręs rankas ir lauk, kol išsižiósi PnmR. Tokiam vyriškuo adatą suleido ir išsižiójo Krš. Baigias gyvenimas, laukiu, kad tik greičiau išsižióčiau Svn. Spyrei į tą didįjį pilvą, ka tu, žalty, išsižiõtumi! Trk. Sėdo, pavalgė ir išsižiójo Krš. Kirto, kirto, kelmas ūžt, boba blinkt ir išsižiojo LTR(Kb). Žmogus esi svetys: čia esi, čia ne – jau ir išsižiójęs Krš.
ǁ Sur nudvėsti: Negyvas katukas, išsižióję, tokis geras Drsk. Kam uždengei viščiukus – išsižiõs, ir bus Sem. Nueinu ryto – guli paršelis išsižiójęs Klt.
ǁ patrūkti, nepajėgti: Ūkė[je] paliksi be vyro rankų ir išsižiósi Rdn.
ǁ patekti į beviltišką padėtį: Gandina – dujas užsuks, žiubalo neduos, ir išsižiósma Krš.
8. refl. prk. prasiskleisti, atvipti, prasiskirti: Išsižiójo, kaip gražu, lubinai kaip žvakės Všk. Praskiepas išsižiójęs – apsileidęs vaikis Krš. Visi plyšiai jau išsižiojo N. Čia su šniūreliu susiriša sijonuką, tas prarėžaitis ir išsižiós End. Vaikali, užsitrauk klyniuką, taip negražiai išsižiójęs Krš. Ažsisek keturką – išsižiójus Ign. Susisek kaklą: išsižiójęs, negali̇̀ žiūrėt Jrb.
| Užkabino [katinas nagais], net išsižiójo mėsa Sur. Žambas kirvio teko į koją lig kaulo, išsižiójo ta žaizda Bsg.
| Išsižiója gijos, vienos aukštai, kitos žemai Všk. Su sauja maigai, anos (avikirpės žirklės) išsižiója Sld.
^ Dėk koją ant kojos, kišk, kur išsižióję (ausk) Pjv. Kelk koją per koją, kišk, kur išsižiója Škn. Koja mina, pilvu trina, išsižioja – kiša (audžia) Pn.
ǁ suskilti; suplyšti; sutrūkti: Oi, bulvės išsižiójusios, – jau reik nešt nusunkt Jrb. Geltonos slyvos [būdavo] išsižióję, sutrūkę, dabar nebėra tokių slyvų Kvr. Kai kalbėsi [kepdama duoną], bus bakanai išsižióję (juok.) Krns. Duona tiek negražiai sukepė, žiaunos išsižiójo Rm. Pyragas gerai iškepęs, tik išsižiójęs Ūd. Durys išsižióję, neažsidaro gerai Klt. Plekšt ankštis išsižiojo, ir visi penki žirniai išvydo dienos šviesą J.Balč. Lovys nuo saulės jau išsižiójo Snt. Niekočia pabuvo an saulės, tai ir išsižiójo Eiš. Viršūnė [bato] išsižiójo, ir nebuvo kuo aut Adm. Kalė batus, vėl išsižiójo Ėr. Man batai jau išsižióję Mžš.
9. intr. prk. prasiskirti: Neišžiója tep [nytys] Db.
pažióti tr. NdŽ plačiau išžioti.
| refl. NdŽ.
péržioti
1. tr. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Nė lūpų nepáržio[ja] ligonas Šts.
ǁ refl. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą).
2. refl. NdŽ persiskirti: Paminsi pakojėms čia, po apačia, tas audeklas ir pársižios Bdr. Uolos perplyšo ir plačiai persižiojo brš.
ǁ perskilti: Kad kris obulas ir pársižios Šts. Gera duona, o tiktai pársižiojusi Trk.
pražióti tr. NdŽ, DŽ1; Sut, OGLII327
1. kiek atverti (burną, nasrus, snapą): Ir kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa, ir nepražiójo nasrų savų DP147. Jis traukė orą per pusiau pražiotą burną rš. Žili jo ūsai buvo pasišiaušę, o pražiotų lūpų kraštai drebėjo A.Vaičiul. Žvirblis, ploną liežuvį iškišęs tarp labai pražioto snapo, gaudė orą, pastogės pavėsyje pasislėpęs L.Dovyd.
ǁ refl. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Aš prasižiójau, ir burnon inejo [Komunija] Stlm. Tėvas miegojo prasižiojęs, ir prie jo juodų ūsų labai balti atrodė dantys J.Ap. Kai prasižiojo kalbėti, tai jo balsas buvo pastorėjęs J.Paukš. Prasižiójęs, negražus vaikas Aln. Rudis (šuo) išlindo iš būdos ir prasižiojęs išlenkė kuprą L.Dovyd.
2. refl. intr., tr. ką nors pasakyti, prakalbėti: Tą vaiką skrauda – negalia prasižióti Krš. Pati neleida anam nė prasižióti Lnk. Ta boba savo vyrui neleidžia prie žmonių nė prasižiót Jnš. Kas kaltas, kad ne laiku prasižiójai Skdv. Baimės visi tebė[ra] privaryti, bijo ir prasižióti Krš. Prasižiójo, i paplito kalba, a daug reik Pvn. Aš sarmatinuos prasižiót – Lietuvon kitep šneka Sn. Jis bijo prasižioti lietuviškai Vaižg. Tiek metų gyvena, nemoka lietuviškai prasižiót Kb. Daba tylėk, prasižiójęs gali̇̀ nebužsičiaupti (užmuš) Krš. Daug vienas šneka, kitas ir neprasižiósi Grz. Būtumi taip prasižiójęs kaip daba, būtumi kalėjime supuvęs Krš. Jauni dabar i prasižióti senims neleida Krš. Jy jam nei stiptert neduodavo, nei prasižiót Lp. Paneikė, užurbė mergelką – nemoka prasižióti Krš. O jei ne, tai prasižiok, sakyk, kad neturiu Tršk. Pri ruso tylėjo visi, daba ka prasižiójo, ta prasižiójo! Krš. Močia už visus atkalbėjo, savo dukteriai neleidė nė prasižiót Skrb. Jau ką nors prasižiójai, ka par zūbus gavai Slnt. Pikčiausia, kad nė vienas mano klausytojų taip ir neprasižiojo J.Marcin.
ǁ Vrn prasitarti: Niekam nieko neprasižiók – išjuoks Pv. Prasižiósi ką, ir nešios su liežuviais Krš. Pakatanti boba, prasižiók – visi žinos Krš. Vai, neprasižiók dar̃, ko nereikia, dar užmuš Brš. Bijo, kad tas ko neprasižiótų Sl. Prasižiók [moterims], ir laidys liežuvį Krš. Be reikalo tik prasižiójai, nei jis būt sužinojęs, nei ką Srv. Ėmiau ir prasižiójau Vrn. Šiukštu, mano seniui neprasižiok… Primuštų mane A.Vaičiul. Tau reikėjo visą mano kepalėlį pasiimti. Aš nebūčiau prasižiojęs, pasiskundęs S.Čiurl.
ǁ imti šaukti, keikti: Aš kadaise, karvę beganydamas, į jos (senės) dobilus įleidau, tai kad prasižiojo, maniau visą kaimą sušauks V.Bub. Vaikesai prasižió[ja], bledės, kūjai (keiksmažodžiai) leka, nors auses užsikišk Krš.
3. Pc part. praet. žioplokas: Jie visi prasižióję Ig.
4. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kai šiluose prasižioja mėlynių žiedai, paupiai nušvinta ievų baltumu rš. Lubos prasižióję Pg. Čia šitai prasižió[ja] tie siūlai, i vadinas skieminys Lž.
| Tavo klynas prasižiojęs, užsisek Grk. Sėda senis, praskiepas prasižiójęs – visai jau Rdn. Sijono užpakalis [buvo] kaip dabar [dėvimų] – prasižiójęs Všn.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur prasižiója, tę kiša (audžia) LTR(Rmš). Kelk koją per koją, kur prasižiója (audimas) LMD(Grl).
ǁ prasiverti: Prasižiójo žemė, i nugarmėjo visi su visa skūne Žr. Tegul sukepus žemė prasižiója ir išdaigina mums Išganytoją! A.Baran.
ǁ suskilti, sutrūkti: Lenta tep buvo gerai suklijuota, šiltu vandeniu pamazgoj[o] ir prasžiójo Vlk. Kad jau net prasižiójęs [pirštas], tai smagiai perspaudė Kp.
| prk.: Nuo to vakaro tarp jo ir šeimininkės prasižiojo gili duobė V.Mont.

×razžióti (hibr.) tr.
1. praverti (burną, nasrus, snapą): Razžiók nasrus: burnon dėsiu (valgydinant ligonį) Ign.
ǁ refl. LzŽ, Grv, Aps praverti (burną, nasrus, snapą): Razsižiók ir giedok kap višta in bėdos Arm. Naktį, būdavo, šokam, ė tada dieną miegam razsižióję Vdš.
2. part. praet. žymint veiksmo intensyvumą: Klausiau klausiau razsižiójus – neturiu galvoj Ad. Razsižióję visi stovi i klauso Dglš.
3. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kamantai razsižióję arklio, lekia Klt. Anas (tinklas) užtatai eina razsižióję, pasakyt, razsikėtę Pb. Dobilų galvos razsižióję Dglš.
užžióti intr.
1. imti kalbėti, šaukti: Kai ji tokia drąsi, bile užžiója, užsako, tai ir pradėjo žodžiais mėtyt Snt. Jau sudedi akima, sudedi, joj kap žužiója an visos pirkios! Nč.
2. refl. žr. išžioti 5 (refl.): Mes ažsižióję klausom Dv.

žióti, -ja, -jo KBII150, K, Š, Rtr, BzBkXXIV245, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, LzŽ, DrskŽ; R, MŽ, N, FrnW
1. tr. verti (burną, nasrus, snapą): Žiók lūpas J.
| refl. N, Rtr: Žiókis salig ausų J. Mergaitė tik žiójasi ir orą žiodamà gaudo Rm.
^ Dvi žiójasi ir bučiuojasi (žirklės) Všt.
ǁ refl. B, [K] verti (burną, nasrus, snapą) ketinant pasakyti, valgyti, kąsti ir pan.: Neik prie žąsino – matai, kad žiójasi, dar įžnybs tau Prn. Jau žiójaus sakyt, ale susiturėjau Slm. Žiójaus labas sakyt, ale ėjo ir praėjo, galvą iškėlus – nu ir mauk! Lkš. Trupučiuką aplaižo, gurkš šitą kąsnį ir vėl žiójas Kp. Nešiotei gana (jau privalgė), o mergaitė da žiójasi Kt. Žiójos [ligonis] sakyti, ale krau[ja]s par burną – i gatavas Krš. Žiojaus paklausti, ar jie tikrai stovi už durų ir laukia J.Jank. Anai taip nežiójas (ji taip nepasako), kaip ana sugalvo[ja] Krš. Ko čia plepėt, ko žiótis, geriau patylėt Rmš. Ši žiojosi kaip ir ginčytis, bet vyras neleido J.Paukš.
^ Kaip kiša, teip ir žiojas Prk. Kiek žiójas, tiek meluo[ja] Skdv.
ǁ refl. vertis (apie burną, nasrus, snapą): Žiójaus, sakysiu, tik tik prikandau liežuvį Drsk. Jo burna nejučiomis žiójasi DŽ1. Nesižiója burna in šitą žalią duoną, i gana Klt.
| Muno devynios burnos žiójas (didelė šeima), turu atsakantį puodą kaisti Klm.
| prk.: Tik žiojasi žalsvi nasrai bedugnių S.Nėr.
^ Durna burna kišama žiójas J. Burna nedurna, kai prineši, tai žiójas Š. Sveika burna, nebūk durna, jeigu pilia – žiokis Jnš. Burna nedurna, duodama (kišama Šmn) žiojas PPr362.
2. tr., intr. NdŽ imti į burną: Žióji žióji ir praryt negali Ėr.
^ Anas jau ne savo porciją žiója (jam laikas mirti) Prng. Nežiók tiek, kiek neprarysi Šl. Tiek nereikia žiót, kiek negali atkąst Brž.
3. intr. Prl, Lp rėkti, šaukti: Ko tu žióji an viso lauko? LKKXIII139(Grv). Nežiók nors terp svetimų žmonių Mrk. Žioja kai kokia žiovanastrė Vlk. Mūsų marti tai nežiója Vrn. Ar tu žióji, ar tylėtai, tai vis ant to paties pareit Mrs. Nežiók tep ant manęs Dg. Žió[jo] žió[jo] kap pasamdytas Al.
ǁ dainuoti: Tu žióji ir žióji kai varna, neperstoji Dbč.
ǁ verkti: Dar nemušiau, tik rykštę parodžiau, o jau žiója kap geliamas Vrn.
4. tr. prk. imti, griebti (turtą, naudą), stengtis užvaldyti: Gyvena žmogus, tai žiója žiója i negali apžiót visa ko Klt. Tiek žiót [arų] nereikėj[o], kur aš viena dėsiu Drsk.
^ Žiók nežiók, vis tiek po smerti nenusneši su savim Kb. Kas daug turi, dar daugiau žioja, kitam nepalieka rš.
5. refl. prasiskirti (audžiant): Nesižiója audimas visai, jeigu netinkamai pakojas pradėsi myt PnmŽ. Mažai žiotys žiójas, kad nė šaudyklė nelenda Lš. Žiókitės, stokitės kap anytos nasrai (sakoma pradedant austi) Prng.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur tik žiójas, te ir kiša (audžia) Ps, Alv. Kai stojas, tai žiójas, kai kiša, tuoj muša (audžia) Ds.
6. refl. skleistis: Žiójas varpelės, tai i raškyk sėklai Klt. Levendrų krūmas brandino pumpurus. Vietomis jie jau žiojosi M.Katil.
ǁ darytis su tarpu, skirtis, plyšti: Jau ilgai viriau, čiut pradėjo žiótis pyragaičiai (virtiniai) Erž. Pjūvis žiojosi kaip žiovaujančio šunies nasrai M.Katil. Ir štai, nors užsimerkęs, jis žiūri ir mato, kaip žemė žiojasi po kojų, ir atsiveria praraja A.Vaičiul. Batas žiojasi ir, kol nykštys neišlindo, reikia pagalvoti apie batsiuvį J.Dov. Vežimėlis jau žiójas, reikia cveku prikalt Vlk.
apžióti tr. K, Rtr, DŽ, KŽ
1. SD1118, R, MŽ, MŽ214, S.Dauk, D.Pošk, N, M, Š, NdŽ, LzŽ, Kl, Pšl apimti burna, nasrais, snapu: Jis obalio kiek apžiójo, tiek nukando J. Valgiau medų i bitę apžiójau Vdžg. [Šuo] galvą apžiója kačioku[i] ir neša kaip nebegyvą Slm. Vilkas už avelės, apžiójo va šiteipo kaklą Šr. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką LTsIV435. Medinis šaukštas nognai nespasabnus, negal nė apžióti Pln. I kaip tas šuo apžiójo tokią vištą: par pusę buvo parkąsta Jrb. Pasiėmęs didelį kąsnį, nevalio[ja] nė apžiót LKT177(Smln). Paimk iš bakano, apžiók, ar daug atkąsi, kad ir dantes geri Mlt. Pamatė, kad Jurgis apžiójęs butelį, ir jis jau prašo [gerti] Slm. Iš užpakalio kaip apžiójo [vilkas] arklio šlaunį, teip ir iškando šmotą Sb. Meškeraitę inmetei, žuvis apžiójo ir traukia Mrc. Velnias apžiójo vamzdį, o jis (diedukas) pykšt LTR(Klt). Paskui atsargiai apžiojai klarneto vamzdelio galą, paspaudei klavišus S.Zob.
| Anas vis apžiójęs cigarietą (nuolat rūko) Tr. Artūras išėjo jau toks smagus, kad neapžiojo dantų: jie, dideli ir balti, žybsi kaip ugnelės rš.
^ Ką apžiosu, nukąsu B, PrLXVII5. Daugiaus apžioja, nekaip nukąsti gal R43, MŽ58, N. Burna nedurna, ką apžiója, tą ir kanda LTR(Kp). Daug apžiósi, mažai nukąsi LTsV301(Vlkv). Kiek apžioji, tiek tekąsk NžR. Vienas visko neapžiosi PPr138. Ne tiek kanda, kiek apžioja LTR(Ldvn). Su viena burna neapžiosi visko LTR(Grz). Kąsk tokį kąsnį, kokį gali apžiot LTR(Vs, Zp). Daug apžiójo ir užspringo Tr. Viso svieto neapžiósi Kpr.
apžiotinai̇̃ adv., apžiótinai K; R, MŽ, N: Daryk kleckus apžiotinai̇̃, t. y., kad galėtum apžióti J.
| refl. tr. DŽ1: Kai tik prikiši paršiuką prie spenio, tuo apsižiója ir žinda Vl. Atsliuogė [gyvatė], pakėlė galvą, mėlynę apsižiójo i čiulpia PnmŽ.
| Ana bitį apžiójusys rokuojas (švepluoja) Slnt. Vyrai dabar, e, vis apsižióję butelį (geria) Krš.
^ Privirė košės, dabar tylia kaip kiaulė buroką apsižiójusi Rt.
2. prk. apimti tvirtai laikant ar supant: Parungiu ką sau, apžioju daiktą kurį vilčia SD238. Žuvys jau nemažos: vos tik į saują apžióji Jrb. Slėsnesnėse vietose riaugsėdamas purvas apžiodavo stebules, tekiniai nugrimzdavo iki pat ašių, palikdami gilias provėžas rš. Tie debesiai tolyn labyn prasiskiria, apžiodami aplinkui galingais mus žiedais V.Kudir. Smūtnas, nuliūdęs, pragaro apžiotas, smerties tamsybėms iš visur apklotas A.Baran. Jau apžiotus nuog peklos žmones išvadavo brš.
^ Už žaibą greitesnis, už žvaigždę mažesnis, visus laukus apžioja ir dangų apjoja (akys) LTR(Ldvn).
3. DŽ1 prk. paimti savo žinion, pagriebti, užvaldyti; aprėpti: Gyvena žmogus, tai žioja žioja i negali apžiót visa ko Klt. Jis viską buvo apžiójęs Snt. Žmogus nora daug apžióti, o tankiai ir išsižio[ja] Rdn. Toks vis tiek apžios, nors ir galą gaus LTR(Km). Kad tik jin galėtų, visą svietą apžiótų, kad tik kitiem nekliūt Jnš. Jis tik vienas nori viską apžiót Kt. Gatavas visą svietą apžióti, velnią ant piršto apvynioti Šv. Vyrai vis daugiau nori apžiót KzR. Atejo marti ir apžiójo viena viską Užp. Nei vienam broliui nieko nedavė – pats viską apžiój[o] Al. Tas, kur bagotas, turėjo didelį palivarką, neapžiojamus turtus LTR(Lnkv). Tu, sako, turi apžiójęs pievą LKKXIII118(Grv). Svetimi žmonės visą naudą apžios Žem. Žmogus, matyti, niekuomet nepatenkintas: vis jam per maža, vis daugiau apžioti nori Pt. Daug svetimo lauko apžiodamas, turėdavo daug pašaro, todėl laikydavo daug gyvulio V.Krėv.
| Ugnis visa apžiója Ob.
^ Pavydus [žmogus] kad pramanytų, visą pasaulį apžiotų̃ Rod.
| refl. tr., intr.: Viena visą turtą apsižiójus, o kitiem neduoda Prn. Dabar nė į mišką gali̇̀ įeiti, kožnas ant savo apžiójęs[is] Pln. Apsižiójusi laikei [pinigus], reikėjo pirkti [daiktų] Krš. Mylėjo pačią apžiójęs[is], o dėlto pabėgo [nuo seno vyro] Dr. Tu nesakyk nesakyk, laikyk apsižiójęs! Jrb.
ǁ užimti, pavergti: Apžiotà Lietuva, nieko savo nedaro Drsk. Vieną sykį apžiójo, nebno[ra] paleisti – įsitaisė ir įsitaisė Krš. Mūsų tėviškę apžiojo ponai svetimi B.Sruog.
ǁ pajėgti apdirbti, apeiti, įveikti: Viso ūkio neapžiósi Dg. Visų darbų neapžiósi Mrj. Anas viską suspėja apžiót Ds. Reik sodint [runkelių], kiek gali apžiót Alk. Kurgi tu čia viską vienu kartu apžiósi Pg. Neapžiója, savo do pievos kiek turi Klt. Dabar neapžiója tų žemių Plv. Nors dirbu nuo ryto lig vakaro, o visų darbų neapžióju Kzt. Kopūstus visi sodina, kiek kas apžiója Rd. Ar aš viena viską apžiósiu: ir karvės melžt, ir duoną kept Krkš. Neapžiósi viso miško [rinkdamas mėlynes], visi krepšiai privanoti Antr.
^ Akys daug norėtų, kad tik rankos apžiotų KrvP(Mrs).
apžiotinai̇̃ adv.: Aš žemės turiu neapžiotinai̇̃ Ds.
ǁ intr. pajėgti: A tu apžiósi vienas tiek žemės apdirbt? Krč. Žento nebus, neapžiõs visa nudirbt Drsk. Žmogus ėda, kol apžió[ja] – netura sotės Krš. Ponai ėda, kiek apžió[ja], lašinių i nepavelka Trš.
4. ištarti (žodį): Čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio! LzP. Kaip ir apžióji tokį bjaurį žodį? Kl. Vardai, tie vardeliai: senas negali̇̀ ir apžióti Krš.
5. refl. part. praet. žioplokas: Mes mat tokie apsižióję Šd.
atžióti
1. tr. išžioti (burną, nasrus, snapą): Arklys prusnas turia atžióti Plšk. Vienas judviejų burną atžiojęs tarė rš. Ugnį bekūrenant ir beatslenka smakas šnypšdamas, nasrus atžiójęs jį praryt Jrk9.
| prk.: Kursai savo dūšią atžioja kaip peklą BBHb2,5.
ǁ refl. N, Rtr, KŽ išžioti burną (nasrus, snapą): Kad sučiaupęs burną turi, tada sako: „Atsižiók“ J. Atsižióję vaikai (gandriukai) plėš iš snapo [maistą] Rsn. Atsižiók, parodyk dantes Plšk. Vilkas kaip sukabina [grobį], nebegali greit atsižiót Mžš.
ǁ refl. prasiverti (apie burną): Skarytė geriausia pamirusiam: susriša kampeliai, ir burna neatsižiója Mrk.
2. prasiverti, prasiskirti; atsiknoti: Būk tu prakeiktas ant žemės, kuri atsižiojusi tavo brolio kraujį nug tavo rankų ėmė BB1Moz4,11. Duona atsižiójusi Užv. Tavo batas atsižiójęs Vlkj.
| Tur žemė atsižióti, priimt Kūną mirusio PG.
ǁ prasiskirti audžiant: Atsižióję žiotai, ir šaudyklę paleidi Dv.
◊ bùrną atsižióti barti, peikti: Visi mūsų neprieteliai atsižioję burną priš mus BBRd3,46.
įžióti tr. ištarti, pasakyti: Tu be reikalo jam tą žodį įžiójai Skr. Aš visai netyčia jam tai įžiójau Skr.
išžióti
1. tr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Smakas, išlindęs iš urvo, jau lervoja an karaliūčią išžiojęs nasrus BsPII303. Grįžo visiškai uždusęs, plačiai išžiota burna J.Balt.
ǁ refl. SD236,322, H157, R, MŽ, D.Pošk, Sut, I, N, K, M, LL209, Š, Rtr, DŽ, NdŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Teip jau blogai, sutino visas veidas, nebegaliu nei išsižiót Kpr. Buvau saugume sumuštas, išsižiót negalė[ja]u Lp. Aš Dievo vieto[je] sutvarkyčiu: keikūnas bjaurojas – išsižiõtų i nebsusičiauptų Krš. Rėkia, nat užupenčiai matos, kaip išsižiójęs Aln. Atėjo kumelė išsižiójusi iš tvarto prie kareivių, tie ir pabėgo Brt. Prieš vėją pastovėjau išsižiójus i apsirgau Klt. Lig parduotuvei nueinu, tai tiktai išsižiójus gaudau orą Slm. Viena boba išsižiójo, ėmė žiovaut, ir iššoko žandas Pv. Nė išsižiót per muses negali (labai daug musių) Gs. Kiaulei, ka pjauji, į snukį įdedi akmeniuką, ka būtų išsižiójus, ka žarnos nesušustų Raud. Išsižiójus višta atalėkė, gal miežių pririjus ar akuotas gerklėj Klt. O aš po liežuvio pakišiu tą tabletę, išsižiósiu, tikrys – neras Trk. Ka išsižiójo, kad artie būčio buvusi, būt prarijęs End. Ka išsižiójo, baisiausiai šnypšta tas šeškas Rnv. Šiaudų grįžtę susuka, karvę pažaboja, ka būtų išsižiójus Všk. Vilkas neišsižiójęs avelės nenustvers, lekia išsižiójęs Klt. Taip miegta išsižiójęs, gerai, kad nė[ra] musų̃: prilėktum pilna burna, galėtum tik ryti kaip saldainius Vkš. Geriaus eik, pakalnėj stokis, užsimerkęs išsižiokis (sako avinas vilkui) LMD(Sln). Tas smakas išsižiojo – įmetė jam keturis jaučius į gerklę LTR(Bsg). Pamatęs ateinantį žmogų, išsižiojo jau loti J.Bil. Tada [velnias] su visomis sylomis kaip koks levas, išsižiojęs ant prarijimo, užpula ant dūšios P. Žąsys išsižiójusios nori gerti, mat leguoja J. Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiódams ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą K.Donel. Kada tas apgynėjas nusivijo, žmogelis iššoko iš rugių ir pradėjo liet poną, ir teip liejo, kad tas pons išsižiojo ir vėl užsičiaupė BsPIII41(Nm). Jei nori, kad piktumas pereitų, reikia išsižiojus pabūti prieš vėją LTR(Trgn). Neišsižiójusiam musia gerklėn neįskris JT383. Išsižiójo – nent plaučiai matosi Vel. Išsižiójo, kad pilvo galas matyti Šv. Ka išsižiójos, pradėm subinė matyti NmŽ.
^ Išsižiojo lyg rupūžė karštą dieną LTR(Auk). Ir išsižiojo kaip menkė Dr. Išsižiojęs kaip Gaurės vepelis LTR(Kv). Išsižiojęs kai mintuvai LTR(Jz). Neišsižiok kaip su mintuvais LTR(Krt). Išsižiójęs kaip karosas LTR(Vdk). Ko išsižiójai, kad varna į koserę įlėktų? Mrj. Išsižiójo, kad net varna prarytų Mrj, Kt. Nebūk išsižiójus – varna gerklę prišiks Antš. Išsižiójus kaip varniukas Krk. Išsižiojo kaip vartai TŽIII378. Ko eini išsižiójęs lyg dagį prarijęs LTR(Žvr). Stovi išsižiójęs lyg mietą prarijęs Pln. Išsižiójus kaip kišenė LTR(Šš). Išsižiójęs kaip smakas LTR(Rs). Išsižiojęs kap dešimt dienų nevalgęs LTR(Auk). Kas gyvas be balso, o numiręs išsižiója? (žuvis) Sim. Kad anas išsižiót[ų] ir nesusičiaupt! (toks keiksmas) Adm. Kad tu išsižiõtum! Ds.
išsižiotinai̇̃ adv.: Andriukas paklaimėje jau dešimtą kartą išsižiotinai stebina savo sermėguotą sėbrą rš.
ǁ tr. prk. išleisti, netekti: Aš keikuos tau (Perkūne), jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu, ne šį kardą priš neprietelius muno ūkės iš rankų paleisiu S.Dauk.
2. refl. prabilti, prakalbėti, pasakyti (ppr. prieštaraujant): Nedavė apie tai nė išsižióti BŽ152. Noru prašnekti, neleida išsižióti Krš. Visi matė, o nėkas neišsižiójo Rdn. Išsižiójau tada do i aš apie valdžią – kad nenueit[ų] toliau Klt. Senas dabar negali̇̀ išsižióti – nukvakęs, durnas, nėko neišmanai, tylėk Krš. Užsiaugins tokį velnį, kad išsižióti negalės Krš. Velnio liežuvis: kitas ir išsižióti negalia Krš. Kitas nusmuręs piršlys – išsižiót nemoka Šd. Vaikam tai nėr kap išsižiót, o tėvai gali pasakyt Pv. Išsižiók, tėvai, subark [išdykėlius] – aš viena turu šūkaloti Rdn. Jeigu kur išsižiójai, tai pavedėj[o] miškan, duobę išsikask, ir užumuša Kpč. Daug metų pragyvenę visaip išsižiójam Pg. Kad aš vis netyčia išsižióju, išsprūsta žodis, o čia mat reik prikąst liežuvį Snt. Ani išsižiót neduoda, kai ažrėks, ir turi tylėt Skdt. Ji savo vyrui neleidžia nė išsižiót Dkš. Ponas kai ponas, o kai ponia išsižiõs (žmona galutinai reikalus patvarko) Nmj. O iš jaunųjų – nemoka anys nei išsižiot Žb. Tas tik išsižiója, tep ir pliaukšteli kap per balą Srj. Ką išsižiójai – įteps (įskųs), ir neškis Alvt. Aš pati išsižiójau ne vietoj Lg. Vyrai daugiau išsižiódavo ir pakliūdavo – tylėt reikėjo, ką biednas padarysi Kbr. Tu pirmas išsižiójai, kad reikia važiuot Srj. Kai tik aš išsižiódavau, tuo mane pažydavo, iš kur aš Smln. Tik man neišsižiók prieš vaikus Sn. Gerai padarei, kad neišsižiójai Dkš. Del atskirų mano pastebėjimų, išdėstytų „Švietimo Darbe“, jis nė neišsižiojo, nepasakė, kur mano klystama J.Jabl.
^ Dėl tos skylės visi tylės, tik tu vienas išsižiójai LTR(Vlkv, Lkč). Pirma pagalvok, paskui išsižiók LTR(Alks).
ǁ prasitarti: Niekas nekaltas, aš pati išsižiójau Sur. Vos neišsižiójau – būčiu pasakiusi, ko nereik Krš. Niekam nieko nesakiau, tik tau išsižiójau Jrb. Vienam išsižiójau, tas visiem apskalatijo Ds. Išsižiójai ir išsižiójai – jau ir eis kalbos, nebsugausi Krš. Be reikalo išsižiójau, kad karvę parduosiu Klov. Durnas vis išsižióji, žodis vis išlekia Lkš. Tik jau neišsižiók apei tą mergą – paskuo daužys stalus prisprogęs Trk.
ǁ tr., intr. pratarti: Kitąkart taip neišsižiójo nėkas tokių bjaurių žodžių Akm. Kaip ana šitiek gali išsižiót pasakyt Dglš.
ǁ dainuoti: Dainų buvo, daba nebė[ra] nė girdėti – bijo išsižióti Sd. Daba tokios jaunos nė išsižióti neišsižió[ja], o mes ka jauni dainiuodavom Kv.
ǁ imti rėkti, surikti: Išsižiój[o] jis su visa kosere Drsk. Reikia gražiai pasakyt, o ne tep išsižiót Al. Tas daktaras kap išsižiój[o] an manę Mrc. Ko taip išsižiójai kaip anyta ant marčios? LMD. Pastukoj[o] apie grobus [gydytojas], ir išsižiójau Dsm. Jei Pranis pradės kriokti, ką nori daryk: ar nešiok, ar linguok, kaip išsižiós ir krioks End. Gerklėj balsas prapuolė iš strioko (vilką pamatė) – neišsižióju Klt.
3. refl. prk. nustebti: Kaip nunešiau pareiškimą, direktorius net išsižiójo Mžš. Aš ir išsižiójau besiklausydama Vkš. Pasako kainą, ir išsižióji Krš. Močeka ir išsižiójo – kaipgi čia dabar, paliko [našlaitę] miške apynuogę, ateina gražiausiais rūbais (ps.) Sld. Švento Jono rytą Pimpė išėjo į kiemą ir išsižiojo pamatęs – ant kamino akėčios J.Paukš. Išsidabyk, vaikeli, išsidabyk, tegu visi tavę pamatę išsižiója PnmŽ.
4. refl. part. praet. žiopsodamas; su žiopla veido išraiška: Šauku jau dideliai, veiza išsižiójęs, – negirda Trk. Išsižióję [vaikai] klauso ir nieko nežino Drsk. Atsisėdo par veselę ir veiza tie jauniejai kaip varnos išsižióję Sd. Eini išsižiójęs ir virsti užtai Sur. Vaikščio[ja] išsižiójusi po miestą, žvalgos Krž. Dega lašiniai, o ana stova išsižiójusi Trk. Išejo [mergina] už kito, o tas i paliko išsižiójęs Krš. Eik, tinginy, eik dirbti, kam stovi taip išsižiójęs K.Donel.
^ Išsižiojęs nestovėk VP19. Duodamas imk, mušamas bėk, o išsižiójęs nestovėk End. Stovi kaip Magdžia išsižiójęs Pnd.
išsižiójusiai adv.: Neveizėk teip išsižiójusiai ir atrasi Šts. Mes neišsižiójusiai gyvenam Ppl.
ǁ žioplas: Toks išsižiojęs vaikas N. Kur tokį išsižiójusį berną dėt Drsk. Ans ir pasišnekėti toks neišsižiójęs, nė nėko Trk. Negirtas žmogus nėko, nė[ra] išsižiójęs negirtas Trk. Teip tau i reikia – kam toks išsižiójęs?! Mžš. Išsižiójus ir ašiai Aln. Jonas toks elektrikas išsižiójęs, ir sudegino kabelį Slm. Aš nebuvau amžinai išsižiójusi, muni visur samdė Grd. Ką toks išsižiójęs daiktas supras Skr. Išsižiójęs daiktas ir išsižiójęs Kv. Vyras ūkė[je] ramstis, ką ta boba išsižiójusi Krš. Ka jau vyras išsižiójęs bus, kas jau bus? Jrb. Išsižiójusi motriška – blogai Sg.
5. refl. part. praet. vartojamas veiksmo intensyvumui žymėti: Išsižióję mergos laukia bernų Dglš. Daug metų smerčio laukiu išsižiójus Grnk. Visi išsižioję laukia lytaus ir šilimos Žem. Išsižióję jau laukė parvažiuojant Krž. Vaikai visada išsižióję (laukia gauti naudos), tik duok ir duok Brš. Ka aną užkibini, pula išsižiójusi Yl. Už nėką tura [šventvagiai] peklą, kuri jau kas valandą išsižiojusi lauka ant jų prarijimo P. Teip klauso visi išsižióję Antš. Labai žemai ir nuoširdžiai ačiū Tamstai ažu pažadėtą knygą, išsižiojęs lauksiu ateinant A.Baran. Kiek te žmonių išsižióję, liežuvius iškišę, žiūri, kaip vaiką neša par bažnyčią Pnm. Mes klausėmės išsižióję, ka jie ėmė dainuot – gražiai dainavo Rd. Maži piemenėliai išsižioję klausė, ką čion bobos šneka Tat. Nelėk išsižiójęs, veizėk į šales Krš. Lekia išsižiójus uogaut, aždirbs Klt. Jau išsižiójęs jis laukia [pensijos], kad leistum, vienu kartu [pragertų] Bsg. Laukia tiktai išsižiójusi, kas kumet ką duos Slnt. Prie pinigų tas pilvočius puola išsižiójęs Tr. Vaikai, muni apsistoję aplinkuo, veiza išsižióję Trk. Teip aš veizu išsižiójusi, kaip ans moka įtikinti End. Lekia išsižióję, visur jiem reik, visur lenda, – vyrų toks protas Jd. Veizėsma išsižióję, kur ans (orlaivis) leka, o kokia baimė! Lk. Vaikas klauso išsižiójęs Dglš. Išsižiójus klausau, tai vos kelintą dešimtą žodį [žemaitišką] suprantu Kpč. Dainuoja [per televizorių], kad gražu – žiūrim išsižióję Kp. Daboju išsižiójus, būdavo, vaikas in šitą šunobelę – noris obuoliuko Klt. Dabar tai va, vaikai susėdę išsižioję klauso, ką dideli šneka Kpr.
6. refl. prk. nusilpti, pailsti: Jau buvau išsižiójus – neužlipau nė skadais Brb. Išsižiójęs, tik tik dūsuoji Drsk. Senelis, būdavo, ateis privargęs, išsižiójęs Lel. Šitoks gi daininykas, jau išsižiójęs, pridainuos Klt. Išsižiójus, būdavo, rišiu tuos linus viena ant lauko Jrb. Reik i paskvarbyti, i pasilankstyti, o senas esi išsižiójęs Krš. Prieš kalną lipt reikia, tai pūtuok išsižiójus Svn. Padirbu ką ir išsižióju – besveikatė Krš. Akys karvės indubę, visa išsižiójus Klt.
ǁ part. praet. girtas: Ir ateina butelka nešinas, tai prigera ir vaikščio[ja] išsižióję Sd. Puslitrį išgers su vyru, tai vyras jau išsižiójęs, o ji nieko Antš. Atejo išsižiójęs, lipa į mašiną – neveža Trk.
7. refl. menk. mirti: Ka dėsiu, ka ir išsižiósi! Trk. Dėsiu snukin ir išsižiósi! Aln. Rodos, duočiau į snukį, tai išsižiótum Snt. Išsižiós, ir tiek – visims tas pats Krš. Kiek te žmogaus gyvybės – išsižiósi, ir bus Drsk. Gal šiandien ryt išsižiósi, ir po viskam Antš. Sėdėtai sėdėtai vienas ir išsižiotái Drsk. Nerėk akis pastatęs – išsižiósi ir tujan vienuokart Ps. Žemelę knisiau knisiau ir išsižiósiu beknisdama Trgn. Širdis kumet tvákst tvákst, ir išsižiósi Krš. Išsižiósi ant viso turto, ir pasibaigs Šmn. Ir mano seselė dirbo lėkė, kol išsižiójo Slk. Kap tu išsižiósi, tai kam pinigai liks? Lp. To šleivukė išsižiój[o] ir nuvažiav[o] namoj (buvo palaidota) Drsk. Ai karšta, buvo pasdarę teip negera, jau misliau – išsižiósiu Slk. Visgi reikia kai kas dirbt, susinėręs rankas ir lauk, kol išsižiósi PnmR. Tokiam vyriškuo adatą suleido ir išsižiójo Krš. Baigias gyvenimas, laukiu, kad tik greičiau išsižióčiau Svn. Spyrei į tą didįjį pilvą, ka tu, žalty, išsižiõtumi! Trk. Sėdo, pavalgė ir išsižiójo Krš. Kirto, kirto, kelmas ūžt, boba blinkt ir išsižiojo LTR(Kb). Žmogus esi svetys: čia esi, čia ne – jau ir išsižiójęs Krš.
ǁ Sur nudvėsti: Negyvas katukas, išsižióję, tokis geras Drsk. Kam uždengei viščiukus – išsižiõs, ir bus Sem. Nueinu ryto – guli paršelis išsižiójęs Klt.
ǁ patrūkti, nepajėgti: Ūkė[je] paliksi be vyro rankų ir išsižiósi Rdn.
ǁ patekti į beviltišką padėtį: Gandina – dujas užsuks, žiubalo neduos, ir išsižiósma Krš.
8. refl. prk. prasiskleisti, atvipti, prasiskirti: Išsižiójo, kaip gražu, lubinai kaip žvakės Všk. Praskiepas išsižiójęs – apsileidęs vaikis Krš. Visi plyšiai jau išsižiojo N. Čia su šniūreliu susiriša sijonuką, tas prarėžaitis ir išsižiós End. Vaikali, užsitrauk klyniuką, taip negražiai išsižiójęs Krš. Ažsisek keturką – išsižiójus Ign. Susisek kaklą: išsižiójęs, negali̇̀ žiūrėt Jrb.
| Užkabino [katinas nagais], net išsižiójo mėsa Sur. Žambas kirvio teko į koją lig kaulo, išsižiójo ta žaizda Bsg.
| Išsižiója gijos, vienos aukštai, kitos žemai Všk. Su sauja maigai, anos (avikirpės žirklės) išsižiója Sld.
^ Dėk koją ant kojos, kišk, kur išsižióję (ausk) Pjv. Kelk koją per koją, kišk, kur išsižiója Škn. Koja mina, pilvu trina, išsižioja – kiša (audžia) Pn.
ǁ suskilti; suplyšti; sutrūkti: Oi, bulvės išsižiójusios, – jau reik nešt nusunkt Jrb. Geltonos slyvos [būdavo] išsižióję, sutrūkę, dabar nebėra tokių slyvų Kvr. Kai kalbėsi [kepdama duoną], bus bakanai išsižióję (juok.) Krns. Duona tiek negražiai sukepė, žiaunos išsižiójo Rm. Pyragas gerai iškepęs, tik išsižiójęs Ūd. Durys išsižióję, neažsidaro gerai Klt. Plekšt ankštis išsižiojo, ir visi penki žirniai išvydo dienos šviesą J.Balč. Lovys nuo saulės jau išsižiójo Snt. Niekočia pabuvo an saulės, tai ir išsižiójo Eiš. Viršūnė [bato] išsižiójo, ir nebuvo kuo aut Adm. Kalė batus, vėl išsižiójo Ėr. Man batai jau išsižióję Mžš.
9. intr. prk. prasiskirti: Neišžiója tep [nytys] Db.
pažióti tr. NdŽ plačiau išžioti.
| refl. NdŽ.
péržioti
1. tr. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Nė lūpų nepáržio[ja] ligonas Šts.
ǁ refl. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą).
2. refl. NdŽ persiskirti: Paminsi pakojėms čia, po apačia, tas audeklas ir pársižios Bdr. Uolos perplyšo ir plačiai persižiojo brš.
ǁ perskilti: Kad kris obulas ir pársižios Šts. Gera duona, o tiktai pársižiojusi Trk.
pražióti tr. NdŽ, DŽ1; Sut, OGLII327
1. kiek atverti (burną, nasrus, snapą): Ir kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa, ir nepražiójo nasrų savų DP147. Jis traukė orą per pusiau pražiotą burną rš. Žili jo ūsai buvo pasišiaušę, o pražiotų lūpų kraštai drebėjo A.Vaičiul. Žvirblis, ploną liežuvį iškišęs tarp labai pražioto snapo, gaudė orą, pastogės pavėsyje pasislėpęs L.Dovyd.
ǁ refl. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Aš prasižiójau, ir burnon inejo [Komunija] Stlm. Tėvas miegojo prasižiojęs, ir prie jo juodų ūsų labai balti atrodė dantys J.Ap. Kai prasižiojo kalbėti, tai jo balsas buvo pastorėjęs J.Paukš. Prasižiójęs, negražus vaikas Aln. Rudis (šuo) išlindo iš būdos ir prasižiojęs išlenkė kuprą L.Dovyd.
2. refl. intr., tr. ką nors pasakyti, prakalbėti: Tą vaiką skrauda – negalia prasižióti Krš. Pati neleida anam nė prasižióti Lnk. Ta boba savo vyrui neleidžia prie žmonių nė prasižiót Jnš. Kas kaltas, kad ne laiku prasižiójai Skdv. Baimės visi tebė[ra] privaryti, bijo ir prasižióti Krš. Prasižiójo, i paplito kalba, a daug reik Pvn. Aš sarmatinuos prasižiót – Lietuvon kitep šneka Sn. Jis bijo prasižioti lietuviškai Vaižg. Tiek metų gyvena, nemoka lietuviškai prasižiót Kb. Daba tylėk, prasižiójęs gali̇̀ nebužsičiaupti (užmuš) Krš. Daug vienas šneka, kitas ir neprasižiósi Grz. Būtumi taip prasižiójęs kaip daba, būtumi kalėjime supuvęs Krš. Jauni dabar i prasižióti senims neleida Krš. Jy jam nei stiptert neduodavo, nei prasižiót Lp. Paneikė, užurbė mergelką – nemoka prasižióti Krš. O jei ne, tai prasižiok, sakyk, kad neturiu Tršk. Pri ruso tylėjo visi, daba ka prasižiójo, ta prasižiójo! Krš. Močia už visus atkalbėjo, savo dukteriai neleidė nė prasižiót Skrb. Jau ką nors prasižiójai, ka par zūbus gavai Slnt. Pikčiausia, kad nė vienas mano klausytojų taip ir neprasižiojo J.Marcin.
ǁ Vrn prasitarti: Niekam nieko neprasižiók – išjuoks Pv. Prasižiósi ką, ir nešios su liežuviais Krš. Pakatanti boba, prasižiók – visi žinos Krš. Vai, neprasižiók dar̃, ko nereikia, dar užmuš Brš. Bijo, kad tas ko neprasižiótų Sl. Prasižiók [moterims], ir laidys liežuvį Krš. Be reikalo tik prasižiójai, nei jis būt sužinojęs, nei ką Srv. Ėmiau ir prasižiójau Vrn. Šiukštu, mano seniui neprasižiok… Primuštų mane A.Vaičiul. Tau reikėjo visą mano kepalėlį pasiimti. Aš nebūčiau prasižiojęs, pasiskundęs S.Čiurl.
ǁ imti šaukti, keikti: Aš kadaise, karvę beganydamas, į jos (senės) dobilus įleidau, tai kad prasižiojo, maniau visą kaimą sušauks V.Bub. Vaikesai prasižió[ja], bledės, kūjai (keiksmažodžiai) leka, nors auses užsikišk Krš.
3. Pc part. praet. žioplokas: Jie visi prasižióję Ig.
4. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kai šiluose prasižioja mėlynių žiedai, paupiai nušvinta ievų baltumu rš. Lubos prasižióję Pg. Čia šitai prasižió[ja] tie siūlai, i vadinas skieminys Lž.
| Tavo klynas prasižiojęs, užsisek Grk. Sėda senis, praskiepas prasižiójęs – visai jau Rdn. Sijono užpakalis [buvo] kaip dabar [dėvimų] – prasižiójęs Všn.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur prasižiója, tę kiša (audžia) LTR(Rmš). Kelk koją per koją, kur prasižiója (audimas) LMD(Grl).
ǁ prasiverti: Prasižiójo žemė, i nugarmėjo visi su visa skūne Žr. Tegul sukepus žemė prasižiója ir išdaigina mums Išganytoją! A.Baran.
ǁ suskilti, sutrūkti: Lenta tep buvo gerai suklijuota, šiltu vandeniu pamazgoj[o] ir prasžiójo Vlk. Kad jau net prasižiójęs [pirštas], tai smagiai perspaudė Kp.
| prk.: Nuo to vakaro tarp jo ir šeimininkės prasižiojo gili duobė V.Mont.

×razžióti (hibr.) tr.
1. praverti (burną, nasrus, snapą): Razžiók nasrus: burnon dėsiu (valgydinant ligonį) Ign.
ǁ refl. LzŽ, Grv, Aps praverti (burną, nasrus, snapą): Razsižiók ir giedok kap višta in bėdos Arm. Naktį, būdavo, šokam, ė tada dieną miegam razsižióję Vdš.
2. part. praet. žymint veiksmo intensyvumą: Klausiau klausiau razsižiójus – neturiu galvoj Ad. Razsižióję visi stovi i klauso Dglš.
3. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kamantai razsižióję arklio, lekia Klt. Anas (tinklas) užtatai eina razsižióję, pasakyt, razsikėtę Pb. Dobilų galvos razsižióję Dglš.
užžióti intr.
1. imti kalbėti, šaukti: Kai ji tokia drąsi, bile užžiója, užsako, tai ir pradėjo žodžiais mėtyt Snt. Jau sudedi akima, sudedi, joj kap žužiója an visos pirkios! Nč.
2. refl. žr. išžioti 5 (refl.): Mes ažsižióję klausom Dv.

žióti, -ja, -jo KBII150, K, Š, Rtr, BzBkXXIV245, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, LzŽ, DrskŽ; R, MŽ, N, FrnW
1. tr. verti (burną, nasrus, snapą): Žiók lūpas J.
| refl. N, Rtr: Žiókis salig ausų J. Mergaitė tik žiójasi ir orą žiodamà gaudo Rm.
^ Dvi žiójasi ir bučiuojasi (žirklės) Všt.
ǁ refl. B, [K] verti (burną, nasrus, snapą) ketinant pasakyti, valgyti, kąsti ir pan.: Neik prie žąsino – matai, kad žiójasi, dar įžnybs tau Prn. Jau žiójaus sakyt, ale susiturėjau Slm. Žiójaus labas sakyt, ale ėjo ir praėjo, galvą iškėlus – nu ir mauk! Lkš. Trupučiuką aplaižo, gurkš šitą kąsnį ir vėl žiójas Kp. Nešiotei gana (jau privalgė), o mergaitė da žiójasi Kt. Žiójos [ligonis] sakyti, ale krau[ja]s par burną – i gatavas Krš. Žiojaus paklausti, ar jie tikrai stovi už durų ir laukia J.Jank. Anai taip nežiójas (ji taip nepasako), kaip ana sugalvo[ja] Krš. Ko čia plepėt, ko žiótis, geriau patylėt Rmš. Ši žiojosi kaip ir ginčytis, bet vyras neleido J.Paukš.
^ Kaip kiša, teip ir žiojas Prk. Kiek žiójas, tiek meluo[ja] Skdv.
ǁ refl. vertis (apie burną, nasrus, snapą): Žiójaus, sakysiu, tik tik prikandau liežuvį Drsk. Jo burna nejučiomis žiójasi DŽ1. Nesižiója burna in šitą žalią duoną, i gana Klt.
| Muno devynios burnos žiójas (didelė šeima), turu atsakantį puodą kaisti Klm.
| prk.: Tik žiojasi žalsvi nasrai bedugnių S.Nėr.
^ Durna burna kišama žiójas J. Burna nedurna, kai prineši, tai žiójas Š. Sveika burna, nebūk durna, jeigu pilia – žiokis Jnš. Burna nedurna, duodama (kišama Šmn) žiojas PPr362.
2. tr., intr. NdŽ imti į burną: Žióji žióji ir praryt negali Ėr.
^ Anas jau ne savo porciją žiója (jam laikas mirti) Prng. Nežiók tiek, kiek neprarysi Šl. Tiek nereikia žiót, kiek negali atkąst Brž.
3. intr. Prl, Lp rėkti, šaukti: Ko tu žióji an viso lauko? LKKXIII139(Grv). Nežiók nors terp svetimų žmonių Mrk. Žioja kai kokia žiovanastrė Vlk. Mūsų marti tai nežiója Vrn. Ar tu žióji, ar tylėtai, tai vis ant to paties pareit Mrs. Nežiók tep ant manęs Dg. Žió[jo] žió[jo] kap pasamdytas Al.
ǁ dainuoti: Tu žióji ir žióji kai varna, neperstoji Dbč.
ǁ verkti: Dar nemušiau, tik rykštę parodžiau, o jau žiója kap geliamas Vrn.
4. tr. prk. imti, griebti (turtą, naudą), stengtis užvaldyti: Gyvena žmogus, tai žiója žiója i negali apžiót visa ko Klt. Tiek žiót [arų] nereikėj[o], kur aš viena dėsiu Drsk.
^ Žiók nežiók, vis tiek po smerti nenusneši su savim Kb. Kas daug turi, dar daugiau žioja, kitam nepalieka rš.
5. refl. prasiskirti (audžiant): Nesižiója audimas visai, jeigu netinkamai pakojas pradėsi myt PnmŽ. Mažai žiotys žiójas, kad nė šaudyklė nelenda Lš. Žiókitės, stokitės kap anytos nasrai (sakoma pradedant austi) Prng.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur tik žiójas, te ir kiša (audžia) Ps, Alv. Kai stojas, tai žiójas, kai kiša, tuoj muša (audžia) Ds.
6. refl. skleistis: Žiójas varpelės, tai i raškyk sėklai Klt. Levendrų krūmas brandino pumpurus. Vietomis jie jau žiojosi M.Katil.
ǁ darytis su tarpu, skirtis, plyšti: Jau ilgai viriau, čiut pradėjo žiótis pyragaičiai (virtiniai) Erž. Pjūvis žiojosi kaip žiovaujančio šunies nasrai M.Katil. Ir štai, nors užsimerkęs, jis žiūri ir mato, kaip žemė žiojasi po kojų, ir atsiveria praraja A.Vaičiul. Batas žiojasi ir, kol nykštys neišlindo, reikia pagalvoti apie batsiuvį J.Dov. Vežimėlis jau žiójas, reikia cveku prikalt Vlk.
apžióti tr. K, Rtr, DŽ, KŽ
1. SD1118, R, MŽ, MŽ214, S.Dauk, D.Pošk, N, M, Š, NdŽ, LzŽ, Kl, Pšl apimti burna, nasrais, snapu: Jis obalio kiek apžiójo, tiek nukando J. Valgiau medų i bitę apžiójau Vdžg. [Šuo] galvą apžiója kačioku[i] ir neša kaip nebegyvą Slm. Vilkas už avelės, apžiójo va šiteipo kaklą Šr. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką LTsIV435. Medinis šaukštas nognai nespasabnus, negal nė apžióti Pln. I kaip tas šuo apžiójo tokią vištą: par pusę buvo parkąsta Jrb. Pasiėmęs didelį kąsnį, nevalio[ja] nė apžiót LKT177(Smln). Paimk iš bakano, apžiók, ar daug atkąsi, kad ir dantes geri Mlt. Pamatė, kad Jurgis apžiójęs butelį, ir jis jau prašo [gerti] Slm. Iš užpakalio kaip apžiójo [vilkas] arklio šlaunį, teip ir iškando šmotą Sb. Meškeraitę inmetei, žuvis apžiójo ir traukia Mrc. Velnias apžiójo vamzdį, o jis (diedukas) pykšt LTR(Klt). Paskui atsargiai apžiojai klarneto vamzdelio galą, paspaudei klavišus S.Zob.
| Anas vis apžiójęs cigarietą (nuolat rūko) Tr. Artūras išėjo jau toks smagus, kad neapžiojo dantų: jie, dideli ir balti, žybsi kaip ugnelės rš.
^ Ką apžiosu, nukąsu B, PrLXVII5. Daugiaus apžioja, nekaip nukąsti gal R43, MŽ58, N. Burna nedurna, ką apžiója, tą ir kanda LTR(Kp). Daug apžiósi, mažai nukąsi LTsV301(Vlkv). Kiek apžioji, tiek tekąsk NžR. Vienas visko neapžiosi PPr138. Ne tiek kanda, kiek apžioja LTR(Ldvn). Su viena burna neapžiosi visko LTR(Grz). Kąsk tokį kąsnį, kokį gali apžiot LTR(Vs, Zp). Daug apžiójo ir užspringo Tr. Viso svieto neapžiósi Kpr.
apžiotinai̇̃ adv., apžiótinai K; R, MŽ, N: Daryk kleckus apžiotinai̇̃, t. y., kad galėtum apžióti J.
| refl. tr. DŽ1: Kai tik prikiši paršiuką prie spenio, tuo apsižiója ir žinda Vl. Atsliuogė [gyvatė], pakėlė galvą, mėlynę apsižiójo i čiulpia PnmŽ.
| Ana bitį apžiójusys rokuojas (švepluoja) Slnt. Vyrai dabar, e, vis apsižióję butelį (geria) Krš.
^ Privirė košės, dabar tylia kaip kiaulė buroką apsižiójusi Rt.
2. prk. apimti tvirtai laikant ar supant: Parungiu ką sau, apžioju daiktą kurį vilčia SD238. Žuvys jau nemažos: vos tik į saują apžióji Jrb. Slėsnesnėse vietose riaugsėdamas purvas apžiodavo stebules, tekiniai nugrimzdavo iki pat ašių, palikdami gilias provėžas rš. Tie debesiai tolyn labyn prasiskiria, apžiodami aplinkui galingais mus žiedais V.Kudir. Smūtnas, nuliūdęs, pragaro apžiotas, smerties tamsybėms iš visur apklotas A.Baran. Jau apžiotus nuog peklos žmones išvadavo brš.
^ Už žaibą greitesnis, už žvaigždę mažesnis, visus laukus apžioja ir dangų apjoja (akys) LTR(Ldvn).
3. DŽ1 prk. paimti savo žinion, pagriebti, užvaldyti; aprėpti: Gyvena žmogus, tai žioja žioja i negali apžiót visa ko Klt. Jis viską buvo apžiójęs Snt. Žmogus nora daug apžióti, o tankiai ir išsižio[ja] Rdn. Toks vis tiek apžios, nors ir galą gaus LTR(Km). Kad tik jin galėtų, visą svietą apžiótų, kad tik kitiem nekliūt Jnš. Jis tik vienas nori viską apžiót Kt. Gatavas visą svietą apžióti, velnią ant piršto apvynioti Šv. Vyrai vis daugiau nori apžiót KzR. Atejo marti ir apžiójo viena viską Užp. Nei vienam broliui nieko nedavė – pats viską apžiój[o] Al. Tas, kur bagotas, turėjo didelį palivarką, neapžiojamus turtus LTR(Lnkv). Tu, sako, turi apžiójęs pievą LKKXIII118(Grv). Svetimi žmonės visą naudą apžios Žem. Žmogus, matyti, niekuomet nepatenkintas: vis jam per maža, vis daugiau apžioti nori Pt. Daug svetimo lauko apžiodamas, turėdavo daug pašaro, todėl laikydavo daug gyvulio V.Krėv.
| Ugnis visa apžiója Ob.
^ Pavydus [žmogus] kad pramanytų, visą pasaulį apžiotų̃ Rod.
| refl. tr., intr.: Viena visą turtą apsižiójus, o kitiem neduoda Prn. Dabar nė į mišką gali̇̀ įeiti, kožnas ant savo apžiójęs[is] Pln. Apsižiójusi laikei [pinigus], reikėjo pirkti [daiktų] Krš. Mylėjo pačią apžiójęs[is], o dėlto pabėgo [nuo seno vyro] Dr. Tu nesakyk nesakyk, laikyk apsižiójęs! Jrb.
ǁ užimti, pavergti: Apžiotà Lietuva, nieko savo nedaro Drsk. Vieną sykį apžiójo, nebno[ra] paleisti – įsitaisė ir įsitaisė Krš. Mūsų tėviškę apžiojo ponai svetimi B.Sruog.
ǁ pajėgti apdirbti, apeiti, įveikti: Viso ūkio neapžiósi Dg. Visų darbų neapžiósi Mrj. Anas viską suspėja apžiót Ds. Reik sodint [runkelių], kiek gali apžiót Alk. Kurgi tu čia viską vienu kartu apžiósi Pg. Neapžiója, savo do pievos kiek turi Klt. Dabar neapžiója tų žemių Plv. Nors dirbu nuo ryto lig vakaro, o visų darbų neapžióju Kzt. Kopūstus visi sodina, kiek kas apžiója Rd. Ar aš viena viską apžiósiu: ir karvės melžt, ir duoną kept Krkš. Neapžiósi viso miško [rinkdamas mėlynes], visi krepšiai privanoti Antr.
^ Akys daug norėtų, kad tik rankos apžiotų KrvP(Mrs).
apžiotinai̇̃ adv.: Aš žemės turiu neapžiotinai̇̃ Ds.
ǁ intr. pajėgti: A tu apžiósi vienas tiek žemės apdirbt? Krč. Žento nebus, neapžiõs visa nudirbt Drsk. Žmogus ėda, kol apžió[ja] – netura sotės Krš. Ponai ėda, kiek apžió[ja], lašinių i nepavelka Trš.
4. ištarti (žodį): Čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio! LzP. Kaip ir apžióji tokį bjaurį žodį? Kl. Vardai, tie vardeliai: senas negali̇̀ ir apžióti Krš.
5. refl. part. praet. žioplokas: Mes mat tokie apsižióję Šd.
atžióti
1. tr. išžioti (burną, nasrus, snapą): Arklys prusnas turia atžióti Plšk. Vienas judviejų burną atžiojęs tarė rš. Ugnį bekūrenant ir beatslenka smakas šnypšdamas, nasrus atžiójęs jį praryt Jrk9.
| prk.: Kursai savo dūšią atžioja kaip peklą BBHb2,5.
ǁ refl. N, Rtr, KŽ išžioti burną (nasrus, snapą): Kad sučiaupęs burną turi, tada sako: „Atsižiók“ J. Atsižióję vaikai (gandriukai) plėš iš snapo [maistą] Rsn. Atsižiók, parodyk dantes Plšk. Vilkas kaip sukabina [grobį], nebegali greit atsižiót Mžš.
ǁ refl. prasiverti (apie burną): Skarytė geriausia pamirusiam: susriša kampeliai, ir burna neatsižiója Mrk.
2. prasiverti, prasiskirti; atsiknoti: Būk tu prakeiktas ant žemės, kuri atsižiojusi tavo brolio kraujį nug tavo rankų ėmė BB1Moz4,11. Duona atsižiójusi Užv. Tavo batas atsižiójęs Vlkj.
| Tur žemė atsižióti, priimt Kūną mirusio PG.
ǁ prasiskirti audžiant: Atsižióję žiotai, ir šaudyklę paleidi Dv.
◊ bùrną atsižióti barti, peikti: Visi mūsų neprieteliai atsižioję burną priš mus BBRd3,46.
įžióti tr. ištarti, pasakyti: Tu be reikalo jam tą žodį įžiójai Skr. Aš visai netyčia jam tai įžiójau Skr.
išžióti
1. tr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Smakas, išlindęs iš urvo, jau lervoja an karaliūčią išžiojęs nasrus BsPII303. Grįžo visiškai uždusęs, plačiai išžiota burna J.Balt.
ǁ refl. SD236,322, H157, R, MŽ, D.Pošk, Sut, I, N, K, M, LL209, Š, Rtr, DŽ, NdŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Teip jau blogai, sutino visas veidas, nebegaliu nei išsižiót Kpr. Buvau saugume sumuštas, išsižiót negalė[ja]u Lp. Aš Dievo vieto[je] sutvarkyčiu: keikūnas bjaurojas – išsižiõtų i nebsusičiauptų Krš. Rėkia, nat užupenčiai matos, kaip išsižiójęs Aln. Atėjo kumelė išsižiójusi iš tvarto prie kareivių, tie ir pabėgo Brt. Prieš vėją pastovėjau išsižiójus i apsirgau Klt. Lig parduotuvei nueinu, tai tiktai išsižiójus gaudau orą Slm. Viena boba išsižiójo, ėmė žiovaut, ir iššoko žandas Pv. Nė išsižiót per muses negali (labai daug musių) Gs. Kiaulei, ka pjauji, į snukį įdedi akmeniuką, ka būtų išsižiójus, ka žarnos nesušustų Raud. Išsižiójus višta atalėkė, gal miežių pririjus ar akuotas gerklėj Klt. O aš po liežuvio pakišiu tą tabletę, išsižiósiu, tikrys – neras Trk. Ka išsižiójo, kad artie būčio buvusi, būt prarijęs End. Ka išsižiójo, baisiausiai šnypšta tas šeškas Rnv. Šiaudų grįžtę susuka, karvę pažaboja, ka būtų išsižiójus Všk. Vilkas neišsižiójęs avelės nenustvers, lekia išsižiójęs Klt. Taip miegta išsižiójęs, gerai, kad nė[ra] musų̃: prilėktum pilna burna, galėtum tik ryti kaip saldainius Vkš. Geriaus eik, pakalnėj stokis, užsimerkęs išsižiokis (sako avinas vilkui) LMD(Sln). Tas smakas išsižiojo – įmetė jam keturis jaučius į gerklę LTR(Bsg). Pamatęs ateinantį žmogų, išsižiojo jau loti J.Bil. Tada [velnias] su visomis sylomis kaip koks levas, išsižiojęs ant prarijimo, užpula ant dūšios P. Žąsys išsižiójusios nori gerti, mat leguoja J. Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiódams ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą K.Donel. Kada tas apgynėjas nusivijo, žmogelis iššoko iš rugių ir pradėjo liet poną, ir teip liejo, kad tas pons išsižiojo ir vėl užsičiaupė BsPIII41(Nm). Jei nori, kad piktumas pereitų, reikia išsižiojus pabūti prieš vėją LTR(Trgn). Neišsižiójusiam musia gerklėn neįskris JT383. Išsižiójo – nent plaučiai matosi Vel. Išsižiójo, kad pilvo galas matyti Šv. Ka išsižiójos, pradėm subinė matyti NmŽ.
^ Išsižiojo lyg rupūžė karštą dieną LTR(Auk). Ir išsižiojo kaip menkė Dr. Išsižiojęs kaip Gaurės vepelis LTR(Kv). Išsižiojęs kai mintuvai LTR(Jz). Neišsižiok kaip su mintuvais LTR(Krt). Išsižiójęs kaip karosas LTR(Vdk). Ko išsižiójai, kad varna į koserę įlėktų? Mrj. Išsižiójo, kad net varna prarytų Mrj, Kt. Nebūk išsižiójus – varna gerklę prišiks Antš. Išsižiójus kaip varniukas Krk. Išsižiojo kaip vartai TŽIII378. Ko eini išsižiójęs lyg dagį prarijęs LTR(Žvr). Stovi išsižiójęs lyg mietą prarijęs Pln. Išsižiójus kaip kišenė LTR(Šš). Išsižiójęs kaip smakas LTR(Rs). Išsižiojęs kap dešimt dienų nevalgęs LTR(Auk). Kas gyvas be balso, o numiręs išsižiója? (žuvis) Sim. Kad anas išsižiót[ų] ir nesusičiaupt! (toks keiksmas) Adm. Kad tu išsižiõtum! Ds.
išsižiotinai̇̃ adv.: Andriukas paklaimėje jau dešimtą kartą išsižiotinai stebina savo sermėguotą sėbrą rš.
ǁ tr. prk. išleisti, netekti: Aš keikuos tau (Perkūne), jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu, ne šį kardą priš neprietelius muno ūkės iš rankų paleisiu S.Dauk.
2. refl. prabilti, prakalbėti, pasakyti (ppr. prieštaraujant): Nedavė apie tai nė išsižióti BŽ152. Noru prašnekti, neleida išsižióti Krš. Visi matė, o nėkas neišsižiójo Rdn. Išsižiójau tada do i aš apie valdžią – kad nenueit[ų] toliau Klt. Senas dabar negali̇̀ išsižióti – nukvakęs, durnas, nėko neišmanai, tylėk Krš. Užsiaugins tokį velnį, kad išsižióti negalės Krš. Velnio liežuvis: kitas ir išsižióti negalia Krš. Kitas nusmuręs piršlys – išsižiót nemoka Šd. Vaikam tai nėr kap išsižiót, o tėvai gali pasakyt Pv. Išsižiók, tėvai, subark [išdykėlius] – aš viena turu šūkaloti Rdn. Jeigu kur išsižiójai, tai pavedėj[o] miškan, duobę išsikask, ir užumuša Kpč. Daug metų pragyvenę visaip išsižiójam Pg. Kad aš vis netyčia išsižióju, išsprūsta žodis, o čia mat reik prikąst liežuvį Snt. Ani išsižiót neduoda, kai ažrėks, ir turi tylėt Skdt. Ji savo vyrui neleidžia nė išsižiót Dkš. Ponas kai ponas, o kai ponia išsižiõs (žmona galutinai reikalus patvarko) Nmj. O iš jaunųjų – nemoka anys nei išsižiot Žb. Tas tik išsižiója, tep ir pliaukšteli kap per balą Srj. Ką išsižiójai – įteps (įskųs), ir neškis Alvt. Aš pati išsižiójau ne vietoj Lg. Vyrai daugiau išsižiódavo ir pakliūdavo – tylėt reikėjo, ką biednas padarysi Kbr. Tu pirmas išsižiójai, kad reikia važiuot Srj. Kai tik aš išsižiódavau, tuo mane pažydavo, iš kur aš Smln. Tik man neišsižiók prieš vaikus Sn. Gerai padarei, kad neišsižiójai Dkš. Del atskirų mano pastebėjimų, išdėstytų „Švietimo Darbe“, jis nė neišsižiojo, nepasakė, kur mano klystama J.Jabl.
^ Dėl tos skylės visi tylės, tik tu vienas išsižiójai LTR(Vlkv, Lkč). Pirma pagalvok, paskui išsižiók LTR(Alks).
ǁ prasitarti: Niekas nekaltas, aš pati išsižiójau Sur. Vos neišsižiójau – būčiu pasakiusi, ko nereik Krš. Niekam nieko nesakiau, tik tau išsižiójau Jrb. Vienam išsižiójau, tas visiem apskalatijo Ds. Išsižiójai ir išsižiójai – jau ir eis kalbos, nebsugausi Krš. Be reikalo išsižiójau, kad karvę parduosiu Klov. Durnas vis išsižióji, žodis vis išlekia Lkš. Tik jau neišsižiók apei tą mergą – paskuo daužys stalus prisprogęs Trk.
ǁ tr., intr. pratarti: Kitąkart taip neišsižiójo nėkas tokių bjaurių žodžių Akm. Kaip ana šitiek gali išsižiót pasakyt Dglš.
ǁ dainuoti: Dainų buvo, daba nebė[ra] nė girdėti – bijo išsižióti Sd. Daba tokios jaunos nė išsižióti neišsižió[ja], o mes ka jauni dainiuodavom Kv.
ǁ imti rėkti, surikti: Išsižiój[o] jis su visa kosere Drsk. Reikia gražiai pasakyt, o ne tep išsižiót Al. Tas daktaras kap išsižiój[o] an manę Mrc. Ko taip išsižiójai kaip anyta ant marčios? LMD. Pastukoj[o] apie grobus [gydytojas], ir išsižiójau Dsm. Jei Pranis pradės kriokti, ką nori daryk: ar nešiok, ar linguok, kaip išsižiós ir krioks End. Gerklėj balsas prapuolė iš strioko (vilką pamatė) – neišsižióju Klt.
3. refl. prk. nustebti: Kaip nunešiau pareiškimą, direktorius net išsižiójo Mžš. Aš ir išsižiójau besiklausydama Vkš. Pasako kainą, ir išsižióji Krš. Močeka ir išsižiójo – kaipgi čia dabar, paliko [našlaitę] miške apynuogę, ateina gražiausiais rūbais (ps.) Sld. Švento Jono rytą Pimpė išėjo į kiemą ir išsižiojo pamatęs – ant kamino akėčios J.Paukš. Išsidabyk, vaikeli, išsidabyk, tegu visi tavę pamatę išsižiója PnmŽ.
4. refl. part. praet. žiopsodamas; su žiopla veido išraiška: Šauku jau dideliai, veiza išsižiójęs, – negirda Trk. Išsižióję [vaikai] klauso ir nieko nežino Drsk. Atsisėdo par veselę ir veiza tie jauniejai kaip varnos išsižióję Sd. Eini išsižiójęs ir virsti užtai Sur. Vaikščio[ja] išsižiójusi po miestą, žvalgos Krž. Dega lašiniai, o ana stova išsižiójusi Trk. Išejo [mergina] už kito, o tas i paliko išsižiójęs Krš. Eik, tinginy, eik dirbti, kam stovi taip išsižiójęs K.Donel.
^ Išsižiojęs nestovėk VP19. Duodamas imk, mušamas bėk, o išsižiójęs nestovėk End. Stovi kaip Magdžia išsižiójęs Pnd.
išsižiójusiai adv.: Neveizėk teip išsižiójusiai ir atrasi Šts. Mes neišsižiójusiai gyvenam Ppl.
ǁ žioplas: Toks išsižiojęs vaikas N. Kur tokį išsižiójusį berną dėt Drsk. Ans ir pasišnekėti toks neišsižiójęs, nė nėko Trk. Negirtas žmogus nėko, nė[ra] išsižiójęs negirtas Trk. Teip tau i reikia – kam toks išsižiójęs?! Mžš. Išsižiójus ir ašiai Aln. Jonas toks elektrikas išsižiójęs, ir sudegino kabelį Slm. Aš nebuvau amžinai išsižiójusi, muni visur samdė Grd. Ką toks išsižiójęs daiktas supras Skr. Išsižiójęs daiktas ir išsižiójęs Kv. Vyras ūkė[je] ramstis, ką ta boba išsižiójusi Krš. Ka jau vyras išsižiójęs bus, kas jau bus? Jrb. Išsižiójusi motriška – blogai Sg.
5. refl. part. praet. vartojamas veiksmo intensyvumui žymėti: Išsižióję mergos laukia bernų Dglš. Daug metų smerčio laukiu išsižiójus Grnk. Visi išsižioję laukia lytaus ir šilimos Žem. Išsižióję jau laukė parvažiuojant Krž. Vaikai visada išsižióję (laukia gauti naudos), tik duok ir duok Brš. Ka aną užkibini, pula išsižiójusi Yl. Už nėką tura [šventvagiai] peklą, kuri jau kas valandą išsižiojusi lauka ant jų prarijimo P. Teip klauso visi išsižióję Antš. Labai žemai ir nuoširdžiai ačiū Tamstai ažu pažadėtą knygą, išsižiojęs lauksiu ateinant A.Baran. Kiek te žmonių išsižióję, liežuvius iškišę, žiūri, kaip vaiką neša par bažnyčią Pnm. Mes klausėmės išsižióję, ka jie ėmė dainuot – gražiai dainavo Rd. Maži piemenėliai išsižioję klausė, ką čion bobos šneka Tat. Nelėk išsižiójęs, veizėk į šales Krš. Lekia išsižiójus uogaut, aždirbs Klt. Jau išsižiójęs jis laukia [pensijos], kad leistum, vienu kartu [pragertų] Bsg. Laukia tiktai išsižiójusi, kas kumet ką duos Slnt. Prie pinigų tas pilvočius puola išsižiójęs Tr. Vaikai, muni apsistoję aplinkuo, veiza išsižióję Trk. Teip aš veizu išsižiójusi, kaip ans moka įtikinti End. Lekia išsižióję, visur jiem reik, visur lenda, – vyrų toks protas Jd. Veizėsma išsižióję, kur ans (orlaivis) leka, o kokia baimė! Lk. Vaikas klauso išsižiójęs Dglš. Išsižiójus klausau, tai vos kelintą dešimtą žodį [žemaitišką] suprantu Kpč. Dainuoja [per televizorių], kad gražu – žiūrim išsižióję Kp. Daboju išsižiójus, būdavo, vaikas in šitą šunobelę – noris obuoliuko Klt. Dabar tai va, vaikai susėdę išsižioję klauso, ką dideli šneka Kpr.
6. refl. prk. nusilpti, pailsti: Jau buvau išsižiójus – neužlipau nė skadais Brb. Išsižiójęs, tik tik dūsuoji Drsk. Senelis, būdavo, ateis privargęs, išsižiójęs Lel. Šitoks gi daininykas, jau išsižiójęs, pridainuos Klt. Išsižiójus, būdavo, rišiu tuos linus viena ant lauko Jrb. Reik i paskvarbyti, i pasilankstyti, o senas esi išsižiójęs Krš. Prieš kalną lipt reikia, tai pūtuok išsižiójus Svn. Padirbu ką ir išsižióju – besveikatė Krš. Akys karvės indubę, visa išsižiójus Klt.
ǁ part. praet. girtas: Ir ateina butelka nešinas, tai prigera ir vaikščio[ja] išsižióję Sd. Puslitrį išgers su vyru, tai vyras jau išsižiójęs, o ji nieko Antš. Atejo išsižiójęs, lipa į mašiną – neveža Trk.
7. refl. menk. mirti: Ka dėsiu, ka ir išsižiósi! Trk. Dėsiu snukin ir išsižiósi! Aln. Rodos, duočiau į snukį, tai išsižiótum Snt. Išsižiós, ir tiek – visims tas pats Krš. Kiek te žmogaus gyvybės – išsižiósi, ir bus Drsk. Gal šiandien ryt išsižiósi, ir po viskam Antš. Sėdėtai sėdėtai vienas ir išsižiotái Drsk. Nerėk akis pastatęs – išsižiósi ir tujan vienuokart Ps. Žemelę knisiau knisiau ir išsižiósiu beknisdama Trgn. Širdis kumet tvákst tvákst, ir išsižiósi Krš. Išsižiósi ant viso turto, ir pasibaigs Šmn. Ir mano seselė dirbo lėkė, kol išsižiójo Slk. Kap tu išsižiósi, tai kam pinigai liks? Lp. To šleivukė išsižiój[o] ir nuvažiav[o] namoj (buvo palaidota) Drsk. Ai karšta, buvo pasdarę teip negera, jau misliau – išsižiósiu Slk. Visgi reikia kai kas dirbt, susinėręs rankas ir lauk, kol išsižiósi PnmR. Tokiam vyriškuo adatą suleido ir išsižiójo Krš. Baigias gyvenimas, laukiu, kad tik greičiau išsižióčiau Svn. Spyrei į tą didįjį pilvą, ka tu, žalty, išsižiõtumi! Trk. Sėdo, pavalgė ir išsižiójo Krš. Kirto, kirto, kelmas ūžt, boba blinkt ir išsižiojo LTR(Kb). Žmogus esi svetys: čia esi, čia ne – jau ir išsižiójęs Krš.
ǁ Sur nudvėsti: Negyvas katukas, išsižióję, tokis geras Drsk. Kam uždengei viščiukus – išsižiõs, ir bus Sem. Nueinu ryto – guli paršelis išsižiójęs Klt.
ǁ patrūkti, nepajėgti: Ūkė[je] paliksi be vyro rankų ir išsižiósi Rdn.
ǁ patekti į beviltišką padėtį: Gandina – dujas užsuks, žiubalo neduos, ir išsižiósma Krš.
8. refl. prk. prasiskleisti, atvipti, prasiskirti: Išsižiójo, kaip gražu, lubinai kaip žvakės Všk. Praskiepas išsižiójęs – apsileidęs vaikis Krš. Visi plyšiai jau išsižiojo N. Čia su šniūreliu susiriša sijonuką, tas prarėžaitis ir išsižiós End. Vaikali, užsitrauk klyniuką, taip negražiai išsižiójęs Krš. Ažsisek keturką – išsižiójus Ign. Susisek kaklą: išsižiójęs, negali̇̀ žiūrėt Jrb.
| Užkabino [katinas nagais], net išsižiójo mėsa Sur. Žambas kirvio teko į koją lig kaulo, išsižiójo ta žaizda Bsg.
| Išsižiója gijos, vienos aukštai, kitos žemai Všk. Su sauja maigai, anos (avikirpės žirklės) išsižiója Sld.
^ Dėk koją ant kojos, kišk, kur išsižióję (ausk) Pjv. Kelk koją per koją, kišk, kur išsižiója Škn. Koja mina, pilvu trina, išsižioja – kiša (audžia) Pn.
ǁ suskilti; suplyšti; sutrūkti: Oi, bulvės išsižiójusios, – jau reik nešt nusunkt Jrb. Geltonos slyvos [būdavo] išsižióję, sutrūkę, dabar nebėra tokių slyvų Kvr. Kai kalbėsi [kepdama duoną], bus bakanai išsižióję (juok.) Krns. Duona tiek negražiai sukepė, žiaunos išsižiójo Rm. Pyragas gerai iškepęs, tik išsižiójęs Ūd. Durys išsižióję, neažsidaro gerai Klt. Plekšt ankštis išsižiojo, ir visi penki žirniai išvydo dienos šviesą J.Balč. Lovys nuo saulės jau išsižiójo Snt. Niekočia pabuvo an saulės, tai ir išsižiójo Eiš. Viršūnė [bato] išsižiójo, ir nebuvo kuo aut Adm. Kalė batus, vėl išsižiójo Ėr. Man batai jau išsižióję Mžš.
9. intr. prk. prasiskirti: Neišžiója tep [nytys] Db.
pažióti tr. NdŽ plačiau išžioti.
| refl. NdŽ.
péržioti
1. tr. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Nė lūpų nepáržio[ja] ligonas Šts.
ǁ refl. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą).
2. refl. NdŽ persiskirti: Paminsi pakojėms čia, po apačia, tas audeklas ir pársižios Bdr. Uolos perplyšo ir plačiai persižiojo brš.
ǁ perskilti: Kad kris obulas ir pársižios Šts. Gera duona, o tiktai pársižiojusi Trk.
pražióti tr. NdŽ, DŽ1; Sut, OGLII327
1. kiek atverti (burną, nasrus, snapą): Ir kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa, ir nepražiójo nasrų savų DP147. Jis traukė orą per pusiau pražiotą burną rš. Žili jo ūsai buvo pasišiaušę, o pražiotų lūpų kraštai drebėjo A.Vaičiul. Žvirblis, ploną liežuvį iškišęs tarp labai pražioto snapo, gaudė orą, pastogės pavėsyje pasislėpęs L.Dovyd.
ǁ refl. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Aš prasižiójau, ir burnon inejo [Komunija] Stlm. Tėvas miegojo prasižiojęs, ir prie jo juodų ūsų labai balti atrodė dantys J.Ap. Kai prasižiojo kalbėti, tai jo balsas buvo pastorėjęs J.Paukš. Prasižiójęs, negražus vaikas Aln. Rudis (šuo) išlindo iš būdos ir prasižiojęs išlenkė kuprą L.Dovyd.
2. refl. intr., tr. ką nors pasakyti, prakalbėti: Tą vaiką skrauda – negalia prasižióti Krš. Pati neleida anam nė prasižióti Lnk. Ta boba savo vyrui neleidžia prie žmonių nė prasižiót Jnš. Kas kaltas, kad ne laiku prasižiójai Skdv. Baimės visi tebė[ra] privaryti, bijo ir prasižióti Krš. Prasižiójo, i paplito kalba, a daug reik Pvn. Aš sarmatinuos prasižiót – Lietuvon kitep šneka Sn. Jis bijo prasižioti lietuviškai Vaižg. Tiek metų gyvena, nemoka lietuviškai prasižiót Kb. Daba tylėk, prasižiójęs gali̇̀ nebužsičiaupti (užmuš) Krš. Daug vienas šneka, kitas ir neprasižiósi Grz. Būtumi taip prasižiójęs kaip daba, būtumi kalėjime supuvęs Krš. Jauni dabar i prasižióti senims neleida Krš. Jy jam nei stiptert neduodavo, nei prasižiót Lp. Paneikė, užurbė mergelką – nemoka prasižióti Krš. O jei ne, tai prasižiok, sakyk, kad neturiu Tršk. Pri ruso tylėjo visi, daba ka prasižiójo, ta prasižiójo! Krš. Močia už visus atkalbėjo, savo dukteriai neleidė nė prasižiót Skrb. Jau ką nors prasižiójai, ka par zūbus gavai Slnt. Pikčiausia, kad nė vienas mano klausytojų taip ir neprasižiojo J.Marcin.
ǁ Vrn prasitarti: Niekam nieko neprasižiók – išjuoks Pv. Prasižiósi ką, ir nešios su liežuviais Krš. Pakatanti boba, prasižiók – visi žinos Krš. Vai, neprasižiók dar̃, ko nereikia, dar užmuš Brš. Bijo, kad tas ko neprasižiótų Sl. Prasižiók [moterims], ir laidys liežuvį Krš. Be reikalo tik prasižiójai, nei jis būt sužinojęs, nei ką Srv. Ėmiau ir prasižiójau Vrn. Šiukštu, mano seniui neprasižiok… Primuštų mane A.Vaičiul. Tau reikėjo visą mano kepalėlį pasiimti. Aš nebūčiau prasižiojęs, pasiskundęs S.Čiurl.
ǁ imti šaukti, keikti: Aš kadaise, karvę beganydamas, į jos (senės) dobilus įleidau, tai kad prasižiojo, maniau visą kaimą sušauks V.Bub. Vaikesai prasižió[ja], bledės, kūjai (keiksmažodžiai) leka, nors auses užsikišk Krš.
3. Pc part. praet. žioplokas: Jie visi prasižióję Ig.
4. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kai šiluose prasižioja mėlynių žiedai, paupiai nušvinta ievų baltumu rš. Lubos prasižióję Pg. Čia šitai prasižió[ja] tie siūlai, i vadinas skieminys Lž.
| Tavo klynas prasižiojęs, užsisek Grk. Sėda senis, praskiepas prasižiójęs – visai jau Rdn. Sijono užpakalis [buvo] kaip dabar [dėvimų] – prasižiójęs Všn.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur prasižiója, tę kiša (audžia) LTR(Rmš). Kelk koją per koją, kur prasižiója (audimas) LMD(Grl).
ǁ prasiverti: Prasižiójo žemė, i nugarmėjo visi su visa skūne Žr. Tegul sukepus žemė prasižiója ir išdaigina mums Išganytoją! A.Baran.
ǁ suskilti, sutrūkti: Lenta tep buvo gerai suklijuota, šiltu vandeniu pamazgoj[o] ir prasžiójo Vlk. Kad jau net prasižiójęs [pirštas], tai smagiai perspaudė Kp.
| prk.: Nuo to vakaro tarp jo ir šeimininkės prasižiojo gili duobė V.Mont.

×razžióti (hibr.) tr.
1. praverti (burną, nasrus, snapą): Razžiók nasrus: burnon dėsiu (valgydinant ligonį) Ign.
ǁ refl. LzŽ, Grv, Aps praverti (burną, nasrus, snapą): Razsižiók ir giedok kap višta in bėdos Arm. Naktį, būdavo, šokam, ė tada dieną miegam razsižióję Vdš.
2. part. praet. žymint veiksmo intensyvumą: Klausiau klausiau razsižiójus – neturiu galvoj Ad. Razsižióję visi stovi i klauso Dglš.
3. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kamantai razsižióję arklio, lekia Klt. Anas (tinklas) užtatai eina razsižióję, pasakyt, razsikėtę Pb. Dobilų galvos razsižióję Dglš.
užžióti intr.
1. imti kalbėti, šaukti: Kai ji tokia drąsi, bile užžiója, užsako, tai ir pradėjo žodžiais mėtyt Snt. Jau sudedi akima, sudedi, joj kap žužiója an visos pirkios! Nč.
2. refl. žr. išžioti 5 (refl.): Mes ažsižióję klausom Dv.

rýti, rỹja (rỹna, ri̇̀ja Dv, rẽja Ndz), ri̇̀jo tr., rỹti, rỹja (rỹna), rỹjo K; H, N
1. SD138, R, K sukramtytą maistą ar ką kita pro ryklę stumti į skrandį: Rýti anam buvo dikčiai sunku – gerklė susiaurėjo Kv. A ka ryni̇̀, neskauda? Ms. Neturiu dantų – apkapojęs ryjù kai garnys Jd. Ka reiks rýti, gerai gerklę braižys tos sėlinelės KlvrŽ. Anas senis žaidė su tais pinigais ir pradėjo vienas po kitam su sviestu rytie BsPIV63. Kopūstai buvo sūrūs, troškino, ir berniukas godžiai rijo sniegą J.Avyž. Ryjamoji gerklė Pl.
| prk.: Žiūrėjau, ir kilo graudulio kamuolys gerklėje, kurį rijau ir negalėjau nuryti rš.
| refl.: Prisivalgiau, jau nesirỹja Snt. Man degtinė nebėga, nesirỹja, ir gana Skr.
^ Spirgyta košė geriau ryjas LTR(Srj).
2. nekramtytą grobį (dažniausiai gyvą) pro ryklę stumti į skrandį: Kai kas gandrą kaltina tuo, kad jis ryja bites T.Ivan. Garnys nusileidžia žuvingiausioje vietoje, o nusileidęs bematant jau ryja žuveles T.Ivan. Meiliai ryčiau, kad galėčiau, tokį snapą kad turėčiau kaip garnys LTR(Vrnv). Su saule lyja – ponai varles ryja Kp. Lietus lyja, bernai žėbas (rupūžes) ryja LTR(Grv). Lyn, lyn – mergės varles rỹn, rỹn, kur didžiosios – į terbelę, kur mažosios – į gerklelę Slnt.
^ Didelė žuvis rỹja mažesnes LKT394(Pst). Žuvis žuvį rỹja, kurgi žmogus žmogaus neės Grž. Žmogus žmogų kaip žuvis žuvį ryja LTR(Trg). Kap rýt prarijo: tik užaugo bernelis, tai i paėm[ė] vaiskan Prng. Savo brolį ryju, jei tiktai galiu (lydeka) LTR(Krtn). Sermėga sermėgą ryna (vargšas su vargšu nesutinka) VP41.
3. H175, R ėsti, lesti (ppr. daug, godžiai): Iš bado arkliai ir šiaudus rỹja Trgn. Nerỹja karvė šiaudų Švnč. Kadgi rytų̃ [karvės], ale lekia, lekia Kp. Nu, katine, tu nori rýti kaip šetonas Trk. Mūs katė bet ką rỹja Dglš. Šeškas, ir anas kiaušinius rỹja Antz. Šuva nèrija bul’bų Vlk. Pardien nerijęs šuva nori ėst Rm. Kam duodi tom vištom grūdus ryti? Grž. Išsipūtė viščiokai – duoną baisiausia ryja Klt. Ančiukai su žemėm rỹja tuos trupinius Jrb. Antis grūdus lesa, o lapų ėdalą ryja Pg. Lapes reik iššaudyti – rỹna vištas Kl. Dykiai rẽja žuvį Ndz. Sarojun inlindo [briedis] i rỹja pašarą Klt. Anys (tranai) nedirba, tik medų rỹja LKT328(Ktk). Šunys vos nesprogo, berydamys meisą M.Valanč. Mūsų ėdri [karvė] labai: visokius kiečius rỹja, varnalėšas rỹja Mžš. Mano karviotė kad rỹja, da ažu teliokus daugiau Alks. Kiauliums visako privirusi, terỹnie Krš. Net iš lovių taškos, kai rỹja [kiaulės] Klt. Benjamin yra draskąs vilkas, rytą metą plėšimą rys bei vakarą plėšimą išdalys BB1Moz49,27.
| Kiba smakas tuos degtukus rỹja (taip greit sudeginami)! Gs.
| prk.: Saulė ėmė ryti sniegą K.Bink.
^ Nei pats rỹja, nei kitam duoda Trgn.
4. SD25,458 menk. dideliais kąsniais, godžiai valgyti: Lapt lapt ka rỹna, ka rỹna! Krš. Vaikai lašinius ri̇̀ja Rdš. Rỹja vieną mėsą be duonos Jnš. Bijok Dievo taip vieną mėsą ryti! Paį. Tėvai, gana: pars’ėsi – tą rỹja, kitą griebia Jrb. Tokiais kąsniais rỹnat, ui ui, gerkles suplėšysiat Vkš. Ans rỹna viską nekąsnodamas – gal užspringti Kv. Šitokiam pečiui (storam žmogui) ir rýt daug reikia Sdk. Ka rỹna, ka akys balsta Trk. Ko ryni̇̀ stačia, sėskias! Krš. Ryna ir ryna. Jūs galit savo plaukus nuo galvos nuėsti LTR(Škn). Kap sugriuvo pirkion, tai blynus gyvai ri̇̀ja Arm. Juk aš jų (kiaušinių) vienų ir neryju, kaip tu rasi galvoji I.Simon. Neryk kaip kiaulė, o būsi sveikų vidurių Krsn. Ryte surijai kaip garnys J. Ryna kaip gandras varles LTR(Krž). Ri̇̀ja kaip garnys Vlk. Ryja kaip iš badų ištrūkęs LTR(Slk). Na, tu ir ryji̇̀, lyg iš badų sugrįžęs Mrj. Ka tu ryji, kaip tris dienas būtum nevalgęs LTR(Brž). Ryja kaip šuva muilą ir nepaspringsta, bjaurybė LTR(Srd). Ryja mėsą kai kalakutas Sln. Ryja ryja kaip smakas ir neparsprogsta tas velnias LTR(Srd). Rỹna kaip biesas dumblus Kal. Ryna (rỹja Lnkv) kaip smakas pakulas Krž, Kv, Vvr. Ryja net garankštėm Kp. Išalkęs ryja kaip šuva muilą Vp.
^ Ryk, kad tu perplyštumbei, pertrūktumbei B223. O aš sakysiu: po manęs jau ryk, tik darbą išmanyk Žlv. Nerýk karštą – subinę išdegsi! J. Ryna kaip arklys, dirba kaip gaidys Krtn. Jis vilko rytas ir iššiktas B1000. Bieso rytas ir iššiktas B. Velnio rytas ir išspjautas Pnd. Juoda balta – ryk, sausa šlapia – brisk (viską turi iškentėti) Ds. Ryja ryja – nepriryja (kuliamoji) LTsV622(Klvr).
rytinai̇̃ adv., rytinõs: Cielą bliūdą košės rytinai̇̃ surijau Slnt. Rytinõs rijaũ tus kleckiukus Krš.
5. I menk. gerti (alkoholinius gėrimus), maukti: Ar anos vyras nor[i] rýti, a geras žmogus? Krš. Ri̇̀jo, ri̇̀jo šnapsą i nuvirto už stalo Rs. Rỹjat, paskui nei namo nebeparsivelkat Slm. Rỹja rỹja, kaip i gerklė neišdega! Klt. Sėdėjo, rijo karklinę ir tylėjo kaip kiaulė kasoma J.Avyž. Anie neryna, ale sprogte sprogsta Rt. O kamgi jisai degtinę taip rijo? Žem. Baisiai, sako, arielką rýdavęs Ktk. Rỹna ans šnapsą kaip pylės varles Kv. Šnapsą kap uogą rỹja Gs. Nešk alų, terynie toji J.
6. traukti į save, gerti (orą): Bulius sustojo, palenkęs galingą sprandą, šnervėmis rydamas orą P.Cvir. Sėdi, kvepiančius dūmus rydamas Nm. Abu papsi suktines, rydami aitrius dūmus J.Avyž.
7. prk. griebti ką sau, į save, grobti, glemžti: Visų brolių dalias susdarei, rýk ir mano Trgn. Bankai rijo Lietuvoje įmonėles, supirkinėjo ir mėtė žaliavas į užsienį rš. Lentpjūvė mišką rijo žiemą vasarą rš. O ir pakilo šturmužis, šiaurinysis vėjužis, ryn, ryn, gramzdin mano vainikelį RD97. Anglai skuba dirbti, jie darbą ryte ryja, kad paskui galėtų pasilsėti rš. Ugnis kilo aukštai, godžiai rydama namus rš. Liepsnos rijo kaimo trobas medines S.Nėr. Ką didžiaus sau brangint turime? Ar atmetimą nuog Dievo, … ar ugnį ryjančią, argu amžinumą viso pikto DP11. Po veidu jo ir ugnis ryjanti, o aplinkui jį vėtra laužianti KN50.
| Jį vis labiau rijo kasdieniniai reikalai rš.
8. prk. labai įdėmiai klausytis, gaudyti (žodžius): Klausyte klauso, žodžius rỹja Prn. Jo beklausydamas, žodžius tik ryji ryji, ir taip gardu pasidaro Sml. Keltininkas patenkintas kniksi, smalsiai rydamas svečio žodžius P.Cvir. Aš ryte rijau kiekvieną ištartą žodį, akimis įsisiurbiau į kiekvieną kalbėtoją rš.
9. prk. greitai, godžiai skaityti: Nėko daugiau neveiki, tik knygas ryni̇̀ Krtn. Rỹna rỹna žodžius, prarỹna knygą i nėko nebatsimina Krš. Akys godžiai rijo tekstą rš. Nebūtum radęs visoj Anglijoj skaitytojo, kuris nebūtų ryte rijęs laikraščių skiltis dėl Fogo kelionės J.Balč.
10. prk. eikvoti, naikinti, gadinti: Degtinė visų turtą rỹja Dkš. Karas rijo visus šalies resursus rš. Pinigus rỹja kiaulė (daug kainuoja) Ktk. Sveikatą rỹja vaikai, i gana Klt. Kad su geru kirviu, tai darbas, o toks tai sveikatą rỹja Slm. Aš nepakenčiu netvarkos, mane netvarka rỹja Prn. Pašalas da neišejo: ratus ryna, linguojas Šts.
11. prk. rieti, uiti: I rỹna kaip gyvatė savo vaikus (apie artimųjų nesutikimą) Štk. Ana marčią rỹja kaip gyvatė vaikus Trgn.
12. dirginti, graužti: Dūmai akis rỹja Sld. Paslenkęs kai dirbi, kartėlis rỹja (rėmuo ėda) nuo prasto valgio Švnč. To žolė gerklę rỹja Rk.
◊ akimi̇̀s rýti
1. įdėmiai žiūrėti, stebėti: Žiūrėjo į svečią arba, teisingiau pasakius, ryte rijo jį akimis J.Balč. Grigienė stovėjo pas pečių, rankas po prijuoste susidėjusi, ir ryte rijo vyrą akimis V.Krėv. Rijome akimis puikius vaizdus rš. Ko tas berniukas taip ryja akimis moterį ir tą karvę, kurią ji melžia? rš. Akimis ryja kaip alkanas duoną KrvP(Mrk).
2. piktai šnairuoti, skersakiuoti: Baltakiavo [posūniai] į pamotę, akim̃s ri̇̀jo Krš.

ãšaras rýti tvardytis, laikytis nepravirkus: O aš, nors neverkiu, bet ašaras tik ryju, ryju A.Vien. Kas gniaužia ranką, kas ryja plūstančią gerklėn karštą ašarą P.Cvir. Salėje pažįstamos moterys rijo ašaras ir dusliai šliupsėjo J.Marc.
báimę rýti bijoti: Per karą visi báimę ri̇̀jom Dkš.
gróbas gróbą rỹja Krš, Jdr apie labai išalkusį: Jam iš bado grobas grobą ryja LTR(Srd).
kraũją rýti labai išnaudoti: Ponai vargšų kraują rijo rš.
pirmiaũ kruõpą ri̇̀jęs Erž vyresnis: Matai, tas daugiau supranta: tik pirmiaũ kruõpą ri̇̀jęs LKT179(Jrb). Jis pirmiaũ kruõpą ri̇̀jęs, čia gyvenęs Skr.
séilę rýti labai norėti, geisti: Bernai, į ją žiūrėdami, seilę rijo K.Bor. Kad pamatytum, tai seilę rytum Ds. Katinas, veizėdamas į žvirblį, vypt vaipos, séilę rỹna, uostus kraipo Žr.
subinė̃ márškinius rỹja
1. apie sveikatos netekimą: Visai neturiu jėgų, jau subinė̃ márškinius rỹja Kt.
2. apie baimės ėmimą: Iš tos baimės subinė marškinius ryna Šts.

žarnà žárną rỹja apie labai išalkusį: Sėdim vis ir laukiam, kada atneš ant stalo, o čia, vyruti, jau žarnà žárną rỹja Lkč. Tep noriu valgyt, kad žarnà žárną rỹja Prn.
aprýti tr.
1. apėsti, apgraužti: Karvės burokus apri̇̀jo Ds.
2. pajėgti suėsti: Vienas paršelis neaprỹja bulbų, daug šiemet yra Dglš.
3. refl. daug suėsti: Apsri̇̀s telyčia dobilų Dglš.
4. menk. didumą suvalgyti: Ligi visa apri̇̀s, da galės paūžt Ds.
5. persivalgyti: Jam daug nemožna duot – tuoj apsrỹja Sdk. Kap tik metinė šventė, Paulina, būdavo, i apsrỹja Dglš. Daug gavęs, apsiryja, apsigeria J.Jabl. Kad lašinių, sūrio, sviesto [duotų], gal ir apsirytum J.Balt. Ko žiaukčioji kai apsri̇̀jęs Ds. Vienas alksta, o kitas apsiryja brš. O apsiryjančius nemieruotu badu ir troškimu žudys M.Valanč. Rodžia apsirỹjančiam gardumynus (orig. gardumymus) valgymų DP103. Netur būt … noprỹjąs kaip kiaulės DP209.
^ Šneki lyg žirnių apsirijęs (niekus kalbi) Dkš.
6. refl. priėsti ko netinkama, kenksminga: Apsri̇̀jo karvė žukų (vabalų) Smal.
7. refl. menk. privalgyti ko neleidžiama ar kenksminga: Tik žiūrėk – Kūčios[e] neapsirýk mėsa Ds.
^ Kurių velnių tu miegi loc drignių apsiri̇̀jęs LKKXIII129(Grv). Šoka kap dringių apsirijęs Dkš.
8. persigerti svaigiųjų gėrimų: Pamirodyk, kurį toji evangelija ižg aprỹjančios brukanu … padarė DP84.
9. apsupti, apimti, nustelbti (spalvą): Aprylis visa aprỹja Sb. Vilnos apryna bielius, neišmanyties bielio Šts.
◊ ãšaromis apsirýti prisiverkti tramdantis, kad ašaros nesilietų: Kalba – kaip lakštingala gieda, o valią tokiam paduok – ašarom apsirysi J.Balt.
atrýti tr.
1. N, [K], J, Ob, DŽ1 ką prarytą iš skrandžio išstumti atgal: Priryja ir vėl atryja vaikami [gandras varles] Lp. Atrijęs kremtu B. Kad vaikai maži, į snapą atrỹna i vem[ia] į gerklikę LKT133(Plik). Kol vaikai (lapiukai) maži, jiems patiekiamas jau sukramtytas ir prarytas maistas, kurį motina čia pat atryja T.Ivan. Tinklinio skrandžio judėjimais žolė susiraičioja į mažus kamuolėlius, kuriuos karvė atryja atgal į nasrus rš. Suglemžė snukiu karvutė pakulų kuodelį, suėdė ir už valandos atrijo gražius drobės marškinėlius VoK132(Mrj). Kad neatri̇̀jęs, tai jau jam būt kaput! Tvr.
2. menk. godžiai valgant, susidaryti atsargą: Kad ryja, kad ryja – mano už kelias dienas atryti Brs.
3. užtektinai prisivalgyti: Kišo kaip į peklą, dabar, kai atsirijo, tai nė pažiūrėti nebenori Brs. Atsirijau kaip veršelis LMD(Šmn).
4. refl. atsiganyti, nusipenėti: Rudenį visi gyvuliai atsri̇̀ję Sld. Atsri̇̀jęs šuva kaip velenas Trgn. Žąsys jau atsirijo ir pradeda penėtis (prievarta kemšami tešlos gumuliukai) Pn.
5. godžiai, daug valgant, pariebėti: Atsrijęs kap paršas Švnč.
6. prisigerti svaigiųjų gėrimų: Girtuokliai kaimynai vėl pelnė, nes atsirijo Gmž.
7. vėl praryti atgal: Išspjovęs neatrysi atgal Švnč.
| prk.: Pasakiau, o dabar nors atrýk Mrj. Atrýk žodžius, katrus iškalbėjai J.
8. prk. kurį laiką įkyriai prikaišioti, graužti: Gana jie man atri̇̀jo, kad nieko nedirbu, – išeisiu tarnaut, ir pabaigta Trgn.
įrýti tr.
1. Q147, K ryjant įstrigdyti stemplėje ar įtraukti į skrandį ką nesukramtyta: Vaikas į gerklę įri̇̀jo ašaką žuvies ir springso (springsi), t. y. negal nuryti J. Nuo katės daboja mažus vaikus, kad neįrytų plauko LTR(Jrb). Jis kaulą įri̇̀jęs KI355. A ta avis ką įri̇̀jo, a ko užėdė – riečias kai kamuolys Jrb. Tas katinas y[ra] ką norintais įri̇̀jęs, ka teip koso Trk. Ką ta karvė įri̇̀jo? Krš. Per didelę žuvį įrijo lydeka rš.
^ Stov[i], kaip mietą įri̇̀jęs Pln, Plng. Sustingęs, kaip mietą įrijęs LTR(Skd). Ir nepasilenk[ia], kaip mietą įrijęs Sd. Jūs esat kaip medį įriję, nepaslanki vaikai Šts. Ir niūro, kaip bulbę įrijęs Sd. Kaip maudą įrijęs N. Du bėga, du veja – bus keturi, du riogso, du kiokso, tai bus aštuoni; devintas gerklėn inrytas (ratai, rungai ir grąžulas) LTR(Lp).
| refl. K.
2. refl. įsipenėti, įsiganyti: Jų karvės kai levai – insri̇̀ję Trgn.
3. nutukti: Ale ka įsiri̇̀jusi, ka drūkta! KlvrŽ. Ana insri̇̀jus – matos, gerai gyvena Ktk. Tas meisininkas įsiri̇̀jęs kaip paršas Kv.
4. prk. sugerti, suimti į save: Juo kuris kūnas daugiau įryja šilumos, juo daugiau jis ir išspinduliuoja rš.
| Ar būtų mielas likimas su deficitais net ir tokiam, kurio kišenius menkiausiai įryja? V.Kudir.
5. refl. prk. būti piktam, nepatenkintam: Su insiri̇̀jusiu žmogu neik nei uogaut, nei grybaut Kls. Tau geros dienos nėra: tik vaikščioji ir vaikščioji visada insirijęs Nč.
išrýti
1. tr. Sut, N godžiai išėsti: Artipilnį viedrą [kiaulė] išrỹna, gerai ėda Krš. Kiaule, kiaule, kam tu bobai tešlą išrijai̇̃? LKT375(Lzd). Gaidys išrijo ten visus miltus ir laukia, kol jį kas paleis LTR(Šmk). Paršai pieną išri̇̀jo, išri̇̀jo Mžš.
ǁ visus suėsti: Kielikė su gužučiais išpera gegutės vaikus, o tas gegužiukas kielikės vaikus išrỹ[ja] LKT127(Erž). Plėšriosios žuvys išrijo kitas žuvis rš. Pelkėse nė pasirodyti negal, visas (varles) išryna PP23. Mano nedidelė karalystė, tai tu visus mano žmones išrysi LTR(Sln).
2. viską išvalgyti: Visas muno uogas išri̇̀jo ant sykio Kv. Išrýk, t. y. išėsk J. Jis visa, ką jam duok, išri̇̀s Slm.
3. tr. menk. išgerti, išmaukti: Pasišokėdamas literį išri̇̀jo Krš. Jau tik koks viedras vandens tam ežere, o ragana paskutinį norėjo išryti BsPIII20.
4. refl. menk. pasigerti: Jau tas nedorėlis ir šiandien bus išsiri̇̀jęs Š. Jei išsiri̇̀jęs atsigulė, ilgai miegos Ėr.
5. intr. menk. dažnai gerti svaigalus: Aš tai išryjù ir da išrýsiu, – kam aš tuos pinigus paliksiu?! Mžš.
6. refl. menk. nusipenėti: Nebūtum išsiriję kaip biesai, mažas algas imdami Šts.
7. tr. atryti, išvemti: Užejo blogumas, ir turėjau išrýt atgal visą valgymą Ds.
| Gyvatė savo vaikus išrỹna (taip jie gimstą) Grg.
nurýti
1. tr. SD272,296, R, K, M, DŽ sukramtytą, susmulkintą maistą ar ką kitą pro ryklę nustumti į skrandį: Ana nuri̇̀jo kąsnį J. Metylių žiedų suvalgau, nurynù Grz. Kaklu sirgo, dar gal nuryti N. Nurýk kąsnį, o paskui šnekėk Jrb. Kaip nurijáu tą kiaušį, dabar ans mun duodas (skauda skrandį) Štk. Taigi nurýkim jau prastoką savo kąsnelį, ik ruduo potam mums duos riebiaus pasivalgyt K.Donel. Barbutė tik seiles nuryja ir teigia, teigia S.Čiurl. Sunku padaryt [vaikus] žmonėm – ne arbatą nurýt Šln. Didžiausia bul'ba nurýta žąsino Dglš. Nurijo kap šuo mašalą LTIII459(Tvr).
^ Ką nugiju (įsigiju), tą nùriju Rud. Pilvas ne gromata: ką nurysi – niekas nematis! An. Alkanas velnią su ragais nurytų KrvP(Pln). Daug apžiojęs, nieko nenurysi KrvP(Alv). Nebūk saldus – nurys (nuri̇̀s Trgn), nebūk kartus – išspjaus J.Jabl. A liežiuvį nurijai, ka žodžio nebeištari?! Ps. Išspjovęs nenurýsi Slk.
| refl.: Susmulkinta lengviau juk nusiryja rš.
ǁ intr. pajėgti nustumti į skrandį: Kai nenuryjù (sergu ir negaliu valgyti), tai prinešė valgyt visa ko, o pirma alkanas buvau Klt.
2. tr. DŽ nuėsti, nulesti, nugraužti: Žąsiokai nuri̇̀jo kopūstus Km. Nuri̇̀jo karvės batvinių visą kerčią Krš. Kaip ir aplaidžia kokia su tais gyvuliais: baigia visus daržus nurýt Ut. Visos vyšnios nurýta Dglš. Ir kožnąryt vis būdavo nuryta šienas, tik arklių šūdai tenai bebūdavo LTR(Rk). Ožkos nutrūkta, kiek žmogus pasiekia, žievė nurýta, ir nudžiūvo obelė Antz. Saugojau, kad žvynės [numirėlio] nosies ar ausių nenurýt Ob.
| prk.: Pirštai taip nuryti žemių prie ravėjimo, kad negali paliest in žemę Ob.
3. tr. ėdant, lesant nustumti, nuskriausti, apėsti: Senės žąsys jauniklius nuryja Grž.
4. intr. menk. mėgti pagerti svaigiųjų gėrimų: Ale, sako, Antanas ir (taip pat) nurỹjąs Slm.
5. refl. menk. nusigerti: Drauskit Stasių, ba da nusri̇̀s – teip insišumijo gert Ktk. Kad tas pamėklė bent nusirijęs tuojau užmigtų rš. Teip nusiri̇̀jo, kad nebepaeina Žl.
6. refl. atsiganyti, nusipenėti: Nusirijo kiaulės smarkiai, su vikiais penėjamos Šts. Ale mūsų vištos kad nusiri̇̀jo per vasarą, sunkios kaip molis Ds.
7. refl. menk. daug valgant, nutukti: Jos buvo tiek įaugusios ir nusirijusios, kad vargais negalais beįstengė judėti rš. Nu dabar jam gera te, vaikšto nusri̇̀jęs kai meitėlis Sdk. Jų Jono kad nusiryta, ir pažint negalima Dgl. Nusidykinėjot abu, nusirijot, užpakaliai niežti? J.Balt.
8. tr. įtraukti į save: Negaliu dūmų nurýt – nerūkau Aps.
9. tr. prk. nutylėti, nepasakyti: Martynas girdi, kaip motina nuryja žodžius, kuriuos būtų reikėję pasakyti I.Simon. Jis nurijo sakinio galą rš.
10. tr. prk. nukęsti: Girnius tylėdamas nurijo pašaipą J.Avyž. Nurýk skriaudą, susitaikykit ir gyvenkit Mžk. Kad i ką jis tau pasako, nuryk, i bus gerai Jrb.
◊ [su] akimi̇̀s nurýti labai norėti ko valgyti: Jau aš tą vyšnasokį su akim̃s nurýsiu Skr.
liežùvį (liežiùvį) gali̇̀ nu[si]rýti; nórs liežùvį (liežiùvį) nurýk apie ką nors labai gardų: Liežiùvį gãlima nurýt – teip gardžiai pritaisyta Skdt. Kad paragautum – liežiuvį nurytum Ds. I moki tu skanią putrą virti, liežùvį gali̇̀ nusirýti Šlu. Gardumas – no[rs] liežiuvį nurij (nuryk) LTIII460(Tvr).
nórs nurýk apie ką nors labai gražų: Gražumas – nórs nurýk Ds.
séilę nurýti numalšinti didelį norą: Gavo čierkiuką séilei nurýti Grd. Kaip užeis noras, ir paimk biškį [saldimo] séilei nurýti Tl.
parýti
1. intr. paėsti: Šuva parijęs piktas, o žmogus nevalgęs piktas LTR(Ob).
2. intr. menk. pavalgyti: Parýt da turim ko Dglš. Kad norės, i pari̇̀s Dglš. Da visi pari̇̀ję, nėr kas sako Dglš.
3. tr. suėsti, praryti: Vilkas parijo ožiukelius LTR(Grv).
4. refl. menk. pasigerti: Senis pasirijęs parvažiavo ir dar pačią primušė Ėr. Pabus va nedėlią, pasiri̇̀s, sudaužis mašiną ir išeis Slm. Dėl Dievo meilės tik nepasrýk! Ktk. Tas vėl pasrijo – nėr tos dienos, kad nebūtų girtas Dbk. Jei pasirijai̇̃, tai eik drėbkis ir miegok Št.
paparýti (dial.) tr. visa suėsti: Ingi stalą kap dapuolė, tai rijo rijo, papari̇̀jo vitvisa Dv.
parsirýti menk. pasidaryti sau bloga: Pati parsri̇̀jo, tai nors nieko nekaltins Sdk.
pérryti menk.
1. refl. R359, N, LL117, DŽ1 persivalgyti: Jis pársirijo ir serga J. Rijo rijo obuolius, kolei pérsirijo Ds. Taip kartą, kai žmonės jam prinešė daug medaus, jis jo persirijo LTsIV673. Žąsų pérsrijęs Dglš.
2. tr. perkąsti, užkąsti: Užukando, kokią silkę pérrijo, ir užtenka [girtuokliui] Pl.
3. refl. persigerti svaigiųjų gėrimų: Pársirijo, o daba raitos lovo[je] Kv. Povilas tai persirỹja, tai jam diegliai nuo to alaus Slm.
pierýti (dial.) intr. prigerti: Žemė kraujais paplūdusi, pyri̇̀jusi Sg.
prarýti tr.
1. SD138, H, R, K, DŽ1 pro ryklę nustumti į skrandį (kąsnį ar gurkšnį): Žiūrėk, kap jis valgo: nespėja į rankas paimt, tuoj ir praryja Vv. Neprarýčiau kąsnį Vlkv. Anys, tieg Dievą savą, kurį garbina, dantimis sukramtę, praryja DP265. Čiaumojau kąsnį ir neprari̇̀jus išspjoviau J. Vienu malku prari̇̀jo jis vieną čierką J. Kuršaitis tikrai išgėrė, antrą stikliuką pats įsipylęs rytinai prarijo I.Simon. Degtienė negardi visiem, ale kai geri, tai praryji̇̀ Gdr. Prari̇̀jo kaip uogą Srv.
^ Daug apžioti galima, bet praryti sunku KrvP(Mrk). Kiek nukąsi, tiek prarysi LTR(Vs). Musę prarijęs nebeišspjausi LTR(Krp). Nebūk saldus – prarys (praris Vdn), nebūk kartus – išspjaus LTR(Srd). Nebūk saldus nė kartus: saldį prarys, kartį išspjaus D(166psl.). Vandens šaukštą nu vienas kito nor praryti, kad tik kitas negautų Dr. Jie yr pagatavys kitą praryti kaip vandens šaukštą Dr.
| refl.: Atliekai valgių, tarp dantų užsikorę ir su seilėms prasiryną, nelaužo pastninko Jzm.
2. pajėgti nuryti: Miežių viščiukai nepràrija, atriek duonos Rod. Jau viščiukai beveik miežius prarỹja Jrb. Nepràriju šitos duonos Rud. Iškeps iš avižų duoną – bado gerklę, negal prarýti Klk.
3. nekramtytą grobį ar kokį daiktą nustumti į skrandį: Va čia padirvėj mačiau, kaip starkus nuo rugienų pakėlė gyvatę i prarijo Rm. Kad neprarýtum [gyvatė gyvačiukų], negalėtum beparsikasti par tas gyvates Pln. Tas lydekas taisos prie galvos, ešerys atsukąs uodegą, pastatęs šerius, lydekas ir nebegaliąs praryti LMD(Sln). Kam tu prarijai mano vaikelius? (ps.) Sln. Lydeka ant žolės miegta i blezdingą už karto prarỹna Mžk. Ana (katė) mislia, kad žiedą kokia didelė žuvis prarijo LTR(Ds). Tik šaukštuką neprarýk (juok.) Kt. Kai iškrinta pirmutinis vaiko dantukas, tai tą dantuką reikia tik kam nors praryti, tai dantų niekad neskaudės LTR(Šil). Vilkas įšoko pro duris ir prarijo visus ožkiukus K.Bor. Tu kumelytę prarijai, dar tau (vilkui) neužteko, dabar eini manęs praryt LTR(Rk). Vilkas paėm[ė] jį i prarijo, i po visam Ad. Nakčia atsidarys rūsys, baisus slibinas išlįs ir abudu prarys (ps.) On. Smakas prarýdavo paprastą žmogų Trs. Tas smakas žmogų praryna, kad jam nei kąsnoti nereik BsMtII230(Klp). Veršis prari̇̀jo žmogų, kojos vienos beliko (ps.) Mžk. Prari̇̀jo kaip (lyg Klvr) šuo muilą Srv, LTR(Lkv, Krž). Prari̇̀jo kaip šuva mašalą Ds. Prarijo kaip gužas varlę LTR(Jnš). Čiaupos kaip starkus, varlę prarijęs LTR(Kp). Prarijo kai meška uodą LTR. Prarijo kaip smakas pakulas LTR(Vkš). Budėkite, nesa jūsų priešinykas velnas vaikščio[ja] apsukai kaip rėkiąsis liūtas, ieškodamas, jeib kurį prarytų VlnE87. Ir kaip anos (karvės) buvo prarijusios (pavalgiusios), nesuprantama buvo ant jų, jog anos valgiusios buvo BB1Moz41,21. O mus visus praryt norėtų [velniai] PK61.
| prk.: Jis tep žiūri, rodos, prari̇̀s Kt. Aš nedirbsiu pas jį: jis gatavas prarýt žmogų Lg.
^ Ot noriu valgyti, kad ir šunį praryčiau! Švnč. Kaip tu [išalkęs] šunies neprarijai̇̃?! Ps. Alkanas velnią su ragais prarytų, kad tik jį sugautų KrvP(Vlkv). Turime viltį, jog, Dievui neapleidžiant, kiaulė neprarys rš. Na, pažiūrėsim, ar dešra šunį, ar šuo dešrą prarys rš. Varlė jaučio neprarys VP49. Musė jaučio nepraris LTR(Gdr). Išsižiojo, kad triobą prarytų Plv. Nusigando, kai pelę į pilvą prarijęs LTR(Vdk). Prarijai karvę, ryk ir jeknas Krd. Prarijęs jautį, nerodyk nė jo uodegos PPr407. Jautį prarijęs, uodegos nebeįveikė M. Ko žiopsai, lyg jautį prarijęs LTR(Lbv). Apsilaižė kaip šuo, uodegą prarijęs KrvP(Švnč). Didžiuojasi kaip šuva, uodą prarijęs KrvP(Jz). Vaikščioja, lyg muilą prari̇̀jęs (nesavas) Klvr. Išėjau, kaip musią prari̇̀jęs (nepatenkintas) Ktk. Nepasilenk, it mietą (baslį) prarijęs D(166psl.). Sustingo, it mietą prarijęs VP43. Stov[i], kai mietą prari̇̀jęs Krž. Eina, kaip lazdą prarijęs KrvP(Ašm). Ar baslį esi prarijęs, kad negali susilenkti LTR(Vdkt). Atlėkė paukštis be sparnų, įtūpė į medį be šakų, atejo senė be dantų ir prarijo paukštį (sniegas) Pln.
4. pragraužti, prakąsti: Pelė prari̇̀jo skylę Pnm. Va jau pirštas vienas prarýtas Pnm.
5. DŽ suėsti, sulesti, sugraužti: Išrūga kokia – visa ką prarỹja kiaulė Ign. Pelių prarýta visos morkvos Ktk. Pelės baigia visa ką prarýt Ktk. Atatrūko šuva – žmogų prarytų̃ (labai piktas) Antr. Šunes in ją lekia kap prarýt Dglš.
ǁ LL149 iščiulpti, sugerti: Kūkaliai visą trąšą iš dirvos praryja Tat.
6. SD287 menk. godžiai suvalgyti: Lygu tik obuolys nukrito, vaikesas prarijo jį su sėklomis Blv. Padėjau ant stalo, i tujau viską prari̇̀jo Kv. Prari̇̀jo kaip matai Krg. Prari̇̀jo tik kap upė šapus Plv. Stačiomis aš prarijau porą pomidorų ir naminės dešros gabalą J.Dov. Be duonos, be druskos prarijo Kri. Įlindęs po lapinės, prarijau porą stiklinių karštimo Žem. Duosi žalčiams kąsnį – viską prarýs LKT49(Pkl). Jei mas rublį turiam, lekam tujau, nūperkam, prarỹnam, i nebliko Lk.
| prk.: Žiemos dantes ilgi – prarỹja visa ką Lb.
ǁ refl. išeikvoti turtą valgiams: Ir Jurgelis prasiri̇̀jo kaip gyvas Ds.
7. menk. praleisti girtaujant, pragerti: Šiandien gavo, šiandien prari̇̀jo Vlkv. Nu algos nuvogė penkius rublius i prari̇̀jo Krš. Par vakarą visą algą prari̇̀jo Dbk. Ką aždirba, tą prarỹja Klt. Tu visa prarýtum, kad valią duoč Sdk. Ne tiek prarỹna, o vaikuo rublio neišvirpina Krš. Nieko neturėjo, prari̇̀jo prasprogo viską Vn. Viską viską, ale kaip tu tas akėčias prarijai? Dkš. Bet Pranciškus, ką įgijo, su mergoms viską prarijo LTR(Srd). Mano gyvenimą smuklėje prarijo rš.
^ Ką įgijo, tą prari̇̀jo Dkš. Protą prarijęs, pragėręs Q124. Be vargo įgyta, greit ir praryta KrvP(Mrk).
| refl. tr., intr.: Muno vyralis bankai prasirijo, ir pardavė butą iš varžytinių Šts. Prasirijo gyvenimą, dar skolos įsitraukė Šts.
8. DŽ prk. paimti sau ar į save, paglemžti: Jūrės daug žemės prari̇̀jo KII306. Pelkė, ekležeris arklius, gyvolį kartais prarỹna Als. Ėjo stačiai prie bedugnės, jas prarysiančios rš. Atsivėrė kiaura žemė ir prarijo jį BsPII217. Kai jis ženijos, i prari̇̀jo jį kiaura žemė (ps.) Šln. Ji norėjo, kad tuojau pat prasivertų žemė ir prarytų ją su visa gėda ir pažeminimu J.Avyž. Nes žmogus kaip jau numirs, kūną žemė praris PK100. Tai, žemė prari̇̀jo žirkles (dingo)! Šn. O tetulėlis nieko nemato, prarijo jį Amerikas! Žem. Ar liepė atvertis žemei, idant juos prarytų̃? DP130. Kada tu savo dešinę ištiesei, tada prarijo jį žemė BB2Moz15,12. Aarono ramtis (lazda) prarijo jų ramčius BB2Moz7,12.
| Žiūrėdamas į miesto gatvėmis skubančias mašinas, jaučiu baimę; tos mašinos baigia užgožti žmogų, jos graso jį praryti rš. Šita kepurė prarijo visą mano atidžią Vaižg.
^ Diena naktis amžių prarys KrvP(Ut). Kad jus prarytų pragaras, jūs valkūnai! Vd. Kad tave (taũ An) kiaura žemė prarytų! Ldk, Pn. Kaip tave kiauroji žemė neprarỹja! Sk. Vai, kad jį žemelė prarýtų! Kb. Kaip tavęs skradžiai žemė neprari̇̀jo! Ps. Nekoj jus žemyna tepràrija nuog mano biednos galvos! Arm. Ėmė ir pradingo kaip žemės prarytas KrvP(Krok).
ǁ pavergti: Vakar vienus, šiandien kitus prarijo, o ryt gali tavo eilė būti V.Krėv.
ǁ padaryti nematomą, negirdimą: Tamsų vyro siluetą prarijo sniego pūga sp. Debesys, prariję ugninį saulės kamuolį, kaito ir tirpo rš. Divizija puldama įėjo į beribių miškų gilumą, ir miškai ją prarijo rš. Tamsuma viską prarijo ir susiliejo akimirkai rš. Naktis prarijo garsus rš.
9. prk. sunaudoti, išeikvoti: Ta budavonė daug piningų prari̇̀jo KII306. Patrankos prarijo ne tik mūsų sviestą, bet ir mūsų duoną, – kalba Anglijos darbininkai sp. Čia atliekamos vinies nerasi, karas viską prarijo rš. Dvaras prarydavo viską, ką jis galėjo uždirbti LzP. Bet kaip tik parėjo šitas tavo sūnus, kurs prarijo tavo lobį brš. Kad prarýta (pinigai įduoti, užmokėti), tai i tiek, nebesusigrąžinsi Upt.
ǁ apgrobti: Kurie praryja namus našlių po uždanga ilgos maldos, tie apturės sunkesnį sūdą NTMr12,40.
10. prk. sunaikinti, nusiaubti: Jis turėjo ūkį su gražiom trobom – viską ugnis prarijo V.Mont. Daug dailių dalykų turėjau, bet viską ugnis prarijo rš. Ne vienus namus ir turtus prarijo liepsna iš priežasties pypkio arba papiroso V.Kudir. Bet baisus kažkoksai laukimas ir karštis ugnies, kuri prarys priešinykus BtPvŽ10,27. Visa žemė bus prarytà ugnimi keršto DP14. Ižbarstysiu ir prarýsiu drauge visus, pūstus padarysiu kalnus ir pakalnes DP9. Jei Dievas nebūtų su mumis, neprieteliai mus seniai būtų prariję OsG174. Pelkės krašte gyvenam, prarýs mumis tie lytai Krš. Pavasarį ir vėjas sniegą prarỹja Trgn.
ǁ sugadinti, pakenkti, sužlugdyti: Kap anginą išpjovė, tai balsą prari̇̀jo Dglš. Nieko nemačis ašaros, tik sveikatą be laiko prarýsi, ir kas iš to?! Lkm. Kai prarijai sveikatą, tai dabar sveikas norėtum būti Ds. Ketinai, šelma, mylėtie, ažu savo mielą turėtie, ė dabar, šelma, prarijai jaunas dieneles (d.) Klt. Kiek ta degtienė prari̇̀jo žmonių i[r] prarýs?! Krš. Arielka daugiau žmogų prarỹja nekap darbas Lb.
| refl. tr.: Kam až jo tekėjai – prasrijai saũ ir mane Ktk. Niekas nekaltas – pats saũ prasrijai̇̃, kad su juo susdėjai Trgn. Prasrijau pats save – mat, neklausiau žmonių patarimų An.
ǁ panaikinti: Žyvatas smertį prarijo Mž265. Tada išsipildys ans žodis, kursai parašytas yra: prarytas yra smertis ing apgalėjimą Bt1PvK15,54.
11. prk. staiga užmiršti: Teip ketinau kažką sakyti, bet prarijau Yl. Buvau atminęs i prarijau tokį keistą vardą Šts. Buvau atminusi i vėl prarijáu Žr. Sakau ir kartais žodį praryjù VšR. Prarijáu vardą Krž. Ale neprarýk tu savo žodį! MitI76.
12. Kl prk. nepasakyti, neištarti iki galo: Prarijau žodį Šts. Pamačiusi mane, ji prarijo pusę žodžio ir atsistojusi žengė artyn rš. Visus likusius žodžius ji drauge su užplūdusiomis ašaromis prarydavo B.Sruog. Komendantas kalbėjo greitai, pusiau prarydamas žodžius J.Avyž. Praryju savyje (nukenčiu, nutyliu) R59.
13. prk. godžiai perskaityti: Tą velnionišką knygą jis prarijo vienu mauku, per naktį rš.
◊ akimi̇̀s prarýti sunaikinti, pražudyti: Ka jos valia būtų, jin mane akim̃ prarýtų Sk.
ãšaras prarýti
1. tramdyti verksmą: Mergaitės mėlynose akelėse pasirodė ašaros, nors ir labai stengėsi jas praryt, kad tėvas nepamatytų Mš.
2. daug verkti: Kiek aš ãšarų prarijáu! Prk.

ausi̇̀s gali̇̀ prarýti apie ką labai gardų: Jeigu druskos pakanka ir ne par tiršta, gali̇̀ ausi̇̀s prarýti, kai išverda košę [iš arbūzų] KlK13,96(Kp).
be dúonos ir drùskos prarýti pražudyti iš neapykantos: Jis kažką padarytų, gatavas be dúonos ir drùskos prarýti Jnš.
liežùvį (liežiùvį) gali̇̀ prarýti apie ką labai gardų: Tai gardūs batviniai – gali̇̀ liežiùvį prarýt! LKKXIII120(Grv). Kad prikeps pyragiukų – ir valgai, ir tik žiūrėk, kad liežuvio neprarytum A.Vencl. Gardu – gali̇̀ liežiùvį prarýt Mrj.
liežùvį prarýti negalėti, nemokėti kalbėti: Tai ką, vadinasi, liežuvius prarijote? B.Sruog. Kad tu liežùvį prarýtum besikeikdamas! Ds.
vélnią prari̇̀jęs suktas: Jau ir tas, matyt, velnį prarijęs, nebe teip šneka, kaip pirma šnekėjo Sln.
prirýti intr., tr.
1. priėsti, prilesti, prigerti: Spranguoja jau, šalto vandenio priri̇̀jęs Klt. Antys įkiša snapą terp dumblo, prirỹja, prirỹja visokių nešvarumų Mžš. Karvės su šalna prirýta žolės, ir išsimetė Ktk.
| prk.: Jis prirỹja, šitas šulnys: burbt peilis, i po šiai dienai nėr Smn.
^ Avelė bebėgdama (bėgdama Zr) priryja (ritė) LTR(Slk). Vasarą priryja, žiemą iššika (kluonas) Ad. Ryja ryja – nepriryja (kuliamoji) LTR.
| refl. tr.: Kitos [karvės] per daug prisiri̇̀jusios jauno dobilo su rasa Grž. Paršas prisiri̇̀jo gilių, gal nusprogti Kv.
2. R, N, M menk. daug privalgyti: Sotus, … pririjaũ, kiek tik norėjau BM51(Skp). Ėdikas, rijokas jau priri̇̀jo J. Prirýsma liuob košės, i gerai Krš. Niekaip jis nepriryja kiek reikiant rš. Dar̃ priri̇̀ję ir išsirengę Rud. Kad prirỹja šitų vaistų, paskum akis išvertę vaikščioja Kp. Išėjo dvariškis, išliulėjo pririjęs, prispringęs LTR(Lnkv). Pririjai̇̃ kaip šuva mašalo Skdt. Priri̇̀jo kai paršas Al.
^ Ko pasiutai šiandien, kaip durnaropių pririjęs? rš. Ulioja (vaikšto), kai pupų priri̇̀jęs (piktas) Trgn. Prirýk, nusprok, ne mano turtus vartok rš.
prirytinai̇̃
| refl. intr., tr. N, I, DŽ: Tik aš, dešrų prisiri̇̀jus po aperacijos, sveika nebūsiu Jrb. Per daug visko prisiri̇̀jo ir apsirgo PnmA. Neprisiryk, tuoj išvirs sriuba, ir tada neėsi Lnkv. Bobos kalbasi apie valgius, kuri ko gyvenime yra skaniausiai prisirijusi P.Cvir. Prisirijo roputynės i eita persdami par laukus Kv. Jau tiek prisiri̇̀jo, kad galima pirštu pasiekt Mrj. Prisiri̇̀jo kaip užrišt Ukm. Prisirýsiu kaip žalis dobilienoj Mrs. Prisirijau kaip smakas dumblo Sd. Prisri̇̀jo kap varlė purvo Grv. Kad svietas prisirijęs yra, tai pavarguliai tur stokoti brš.
3. Pc, Klt menk. prigerti svaigiųjų gėrimų: Priri̇̀jo be jokios nuotuokos Jnšk. Pririjai pririjai, o dabar į ką panašus esi Č. Tiek priri̇̀jęs, kad nė uodegos nebepakelia nuo lovos Srv. Priri̇̀jęs eik gulti, ne kabinėkias! Rdn. Tik prirýt arelkos i durniuot jam rūpi Dglš.
| refl. intr., tr. KII144: Prisiri̇̀jo i nuvirto kaip maišas Kv. Prisiri̇̀jęs buvo ir neišvažiavo Krš. Ir vakar parėj[o] prisri̇̀jęs Krkš. Prisiri̇̀jo vyrai i ėmė kult vienas kitą Sk. Brangvynių bei alų prisiriję, namo važiuojant, arklius perguja prš.
◊ stačių̃ velnių̃ priri̇̀jęs Up;
velnių̃ prisiri̇̀jęs Sr gudrus, suktas.
paprisirýti (dial.) tr. menk. daugeliui prisivalgyti: Bernai rijo rijo, paprisri̇̀jo pilnas koseres Dv.

×razrýti (hibr.)
1. tr. menk. suvalgyti, suryti: Didelėj draugėj po didelį kąsnelį iškart razri̇̀s Dv.
2. refl. žr. užryti 4 (refl.): Dešrą valgė, razsiri̇̀jo Aps.
surýti tr.
1. N, LL177, DŽ suėsti, sulesti: Trys arkliai, tai šieną ir surýdavo, o karvėm nėr Rš. Švęstų žolynų duodi karvei surýt, kai varai [pavasarį] iš tvarto (priet.) Antz. Kiaule, kiaule, kam tu šeimininkės tešlą surijai? J.Jabl. Inmeti gyvatę, kiaulė surỹja kaip mat Imb. Du gaidžiu suri̇̀jo, i nematėm kas. Gal šeškai? Klt. Nesuri̇̀s daug duonos kalė Švnč. Ko nespėja čia pat suryti [beždžionės], tą nusineša su savim miškan Blv. Vilkas pamiškėj surijo avį An. Tada žalktys suprato skregždės darbą ir stvėrė ją, norėdamas suryt, ale papuolo tik uodega, ir ją iškando LTR(Slk). Ale kiek surỹja karveliai – sulig višta Ob. Atlėkė musė, vilko giminė, ir surijo liekarstvas KlvD130.
ǁ sugraužti: Surỹja lapus medžiam tie rudi vabalai (karkvabaliai) Ob. Pelės suri̇̀jo pinigus Dglš. Pelės suri̇̀jo maišus kaip kalieros Pnm. Vilną tai kandys surỹja, o šilkas sudunža Sb.
| prk.: Kamgi šitos kliorkos reikia, ji gi viską surỹja Pnm.
ǁ sukandžioti: Blusa suri̇̀jo vaiką Rm.
2. žr. praryti 3: Varlių gandrai irgi daug suryja, bet ne visos jų rūšys yra jam pageidaujamos T.Ivan. Jau tas mūs tėvas niekur išnešt pinigų negalėjo, nepajėgė, jis turėjo suryti tuos pinigus BsPIV63. Tai kas juos čia galėjo teip suryti (ps.) Sln.
| Jau vandenio nebedaug ežere beliko, ir velnias jau artinas prie anties, kai ši ūmai pliurpt ir išvėmė iš gūžio surytą vandenį BsPII84.
3. menk. (godžiai) suvalgyti: Suri̇̀jo visą valgį vienas J. Šmakšt šmakšt po šmotelį i suri̇̀jo [mėsą] Gs. Pasidėjau vaikams, o ans viską vienas suri̇̀jo Kv. Parejęs kūlęs, viską suri̇̀jęs – taip išalkęs buvęs Slnt. Vaikai, nesurýkit visų žirnių, palikit sėklai LKKVI275(Krč). Cielą lašininį surýdavo Krs. Patys kruopinius vėdarus suri̇̀jo, o mun padevė iškeptus su grobiniais taukais Krš. Namo namo, svotuliai, namo: suėdėt suri̇̀jot kiaulę su paršais DrskD170. Surijo kiaulę su šeriais ir ožkelę su ragais (d.) Švnč. Viską, ką turėjome namie, surijo mūsų nekviesti svečiai A.Vencl. Surijai kaip garnys varlę J. Surijo kaip šuo lašinius: be duonos, be druskos LTR(Pp). Suri̇̀jo kaip šuo muilą Pln.
^ Darbo – nėr znoko, o suryt sulig geru suryja Pnd. Jautėmės pailsę ir taip alkani, jog vilką būtume suriję rš. Geri žiemos dantys – viską suryja PPr59. Nėko aš nežinau: ką surynù, tas gerai Trk.
4. refl. įsiganyti: Mano karvė susiri̇̀jus dabar, ale telinga Slm.
5. refl. menk. nusipenėti: Ana susri̇̀jus, subuvus kaip meška Ob. Kad susiri̇̀jo, net lašinių nepaneša Svn.
6. prk. sunaikinti, nusiaubti: Tvartą ir kluoną jau spėjo ugnis suryti A.Vencl. Viską surijo gaisras rš.
ǁ sugadinti, pražudyti, sužlugdyti: Anas nervų surýtas Ktk. Paspainiojo liga ir suri̇̀jo žmogų: kraujo vėžys buvo Ob. Surijo tas šėtonas visą mano gyvenimą rš. Vargai suryja mano laimę V.Mont. Viską surijo: ir ožius, ir tetervinus, ir mano gyvenimą surijo tik todėl, kad aš jam norėjau būti geras T.Tilv. Šitas kumelys jį ir suri̇̀jo: teip šėrė, teip ką gi – visus grūdus supenėjo, o kas iš jo? Trgn.
| Besimonydamas nūmetė nū stalo lempą ir surijo (sudaužė) Vvr.
7. prk. sunaudoti, išeikvoti: Sari̇̀jo, sari̇̀jo septynias tūkstantes Kin. Mokesčiai surijo visas mano lėšas rš.
ǁ apgrobti: Nes suryjate namus našlių, o tai po dangalu, jog ilgai meldžiatės Ch1Mt23,14.
ǁ paglemžti: Žemės ūkio darbas suryja visą valstiečio dėmesį sp.
◊ botãgą surýti gauti mušti: Gal botãgo nesurijai̇̃ nė karto? Mlt.
gãtavas akimi̇̀s surýti labai godžiai seka, stebi: Bernas gãtavas tą mergą akim̃ surýt Jnš.
užrýti
1. intr. užėsti, užlesti: Karvė jau ažri̇̀jo – atsvesk Klt. Na, užrijai̇̃ į tą kiaušinio vietą, štiš lauk! Skr.
2. tr. nustumti ėdant: Kiauliotę baigia ažrýt paršiokas, reikia atskirt Klt. Didysiai meičiukas ažrỹja mažąjį Dglš.
3. tr. nuryti, praryti: O ana, matai, kvėpavo, kvėpavo, traukė kvapą ir ažri̇̀jo žiedą (ps.) Alks. Kas rūko, užrydamas dūmus, sau plaučius gadina Šts.
4. refl. BzF165, LL302, DŽ1 užspringti: Valgys, valgys i ažsirỹja diedukas Dglš. Marod, to[je] sriubo[je] yr ašakų, neužsirýk Jrb. Miežio akuotu gegužė užsiryna, nebkukuo[ja] Dr. Ėskit, svotai, neužsirýkit JV756. Užsirijáu kartą begerdama Šts. Žmogus gūktelėjo, matyt, užsirijęs ašaromis, ir susitvardęs pridūrė J.Avyž. Supjaustau bulbas, kad karvė neažsirýt Aps. Neik tvartan su kąsneliu – galvijai užsiris (priet.) Pnd.
| Venckų Adomėlis vieną sekmadienį atbėgo pas jį ir užsirydamas ėmė pasakoti, ką girdėjęs V.Myk-Put. Nei tu eik pas jį, nei tarkis – kalba taryčios užsirýdamas Slm.
^ Kad tu užsirýtum su tais pinigais, tau vis maža! Skrb. Ko žiopsai kaip varna užsirijus LTR(Grk).
ǁ refl. prk. užsikirsti: Tai laimė, kad šautuvas ažsiri̇̀jo – būt nušavęs Dbk.
5. tr. menk. užvalgyti: Neverda nėko: užrỹna parlėkę taip ką Krš. Kad ko itai ažrýt LD428(Ad). Duok nors duonos ažryt Ign. Rytą išleka neėdęs, par pietus ko užrỹna, i viskas Krš.
| refl. tr.: Užsiri̇̀jęs bile ko, per dienas šliaužiojo KzR.
ǁ užgerti: Paskui jau nė skatiko neišleis ant vyno [ = vynui], oro tik užris – bematant jau girtas V.Kudir.
6. tr. ko netinkamo suėsti: Aš spėjau, kad paršas ką užrijęs Rmš.
7. tr. menk. ko netinkamo suvalgyti: Užri̇̀jo šuniauogių kokių, paskui tąsos (vemia) Ds.
| refl. tr.: Užsiri̇̀jo karštų rupučių ir gavo galą Vvr.
8. refl. prk. nutylėti, nepasakyti iki galo: Pusę žodžio pasako ir užsiryja Lp.
9. tr. prk. užmiršti: Užrijau pavardę, nebatminu Ggr.
10. refl. galą gauti: Ir pats plėšės, ir žmones skriaudė, kol užsirijo Brž.
◊ [su] pi̇̀rmu ką́sniu užsirýti Skp su viena žmona, vienu vyru pragyventi: Geriau su pi̇̀rmu ką́sniu užsirýti negu su antru Ds. Kad tu, vaikel, pi̇̀rmu kąsneliù ažsirýtum Užp.

vė́jo áušelis vėpla: Jaunas, ir toks vėjo aušelis. Yl.
vė́jo bizū̃nas plevėsa, vėjavaikis: O aš tau sakau – liaukis su tais savo vėjo bizūnais. Sruog.
vė́jo botãgas plevėsa, vėjavaikis: Rimto reikalo jam, tokiam vėjo botagui, negalima patikėti. Mrj. Vedęs išeis į protą... nevedęs, kaip yra sakoma, vėjo botagas.... Žem. Et, vėjo botagėlis, skiedžia, ir klausyt pikta, ir negali iš gryčios varyt. Srv. Apylinkėj ėmė švaistytis kažkokie tokie vėjo botagai. Gric. Jolanta – ne vėjo botagas, tikra patarška, amžinai nenustygstanti, nieko giliai į širdį neimanti.... Zur.
vė́jo brazdaĩ juok. vaistai nuo nesamos ligos: Reikia sumaišyt vėjo brazdų, džiovinto sniego. Ds.
vė́jo brólis
1.lengvabūdis, nerimtas žmogus: Mano Jurgis žmogus doras, ne girtuoklis ir ne koks vėjo brolis. LzP. Pranį visi žinojo, kad vaikinas savęs vertas, ne koks vėjo brolis. LzP. Kam susibičiuliavai su tuo vėjo broliu, ar geresnio draugo neradai?. Brs.
2.nepastovus, greit išnykstantis dalykas: Aš žinojau, kad pinigas yra vėjo brolis ir dėl jo prakaito neliejau, prieš jį ant kelių nepuoliau, ne!. Marg.
vė́jo diẽnos trys dienos prieš Užgavėnes: Vėjo dienose nedirba. J.
vė́jų duktė̃ vėjavaikė, plevėsa: Buvai tu vėjų švilpiančių duktė – taip ir likai. Sruog.
vė́jai galvojè lengvabūdiškas: Rodos, koks jaunikėlis būtų. Et, vėjai tik galvoje. Žem. Tam Sauliui tai tiktai vėjai galvoj. Alz. Vaikas dar jaunas, galvoj vėjai. Ss. Vyresnėlis, Adomas, taigi nieko, o jaunėlis – jam tiktai vėjai galvoj. Balt. Kaip jūsų Linas? Rimtas ar vėjai galvoje? – kambaryje pasitinka Jolanta. Zur.
vė́jų kalbà plepalai: Juk ji ir pati žino, kad tai neįmanoma, kad tai vėjų kalba, svaičiojimai. Simon.
vė́jų keliaĩs eĩti netvarkingai gyventi: Ar aš tau nesakiau, ar aš nekalbėjau, o tu, bernužėl, vėjų keliais ėjai. LTR. Negražu vedusiam vyrui eit vėjų keliais. Mrj.
vė́jų keliaĩs išeĩti pradėti netvarkingai gyventi: Daug jaunų vėjų keliais išeina. Krš.
vė́jo keliaĩs váikščioti netvarkingai gyventi: Vyro neturiu namuose, jis vėjo keliais vaikšto, paukščių lizde miega. Rm.
vė́jo kulkà Trk. viesulas:
vė́jo kumelỹs Vžns. laumžirgis:
vė́jo lakū̃nas lengvapėdis: Vėjo lakūnas: kur vėjas pučia, čia linksta. Ggr.
vė́jų laukaĩs eĩti netvarkingai gyventi: Jos žmogus jau seniai vėjų laukais eina, nebus gero. Pv.
vė́jo lekẽtas vėjavaikis, plevėsa: Jie yra nerūpestingi, gal ir tuščiagalviai, arba vėjo leketai. Vd.
vė́jo malū̃nas kng. įsivaizduotas priešas: Šitam mano gimtam lizde būk tu, Prani, nuo šiol don Kichotas. Kovok su vėjo malūnais. Trein.
vė́jo malūnė̃lis patarška, plepys: Kalbi – vėjo malūnėlis!. Šl. Aš esu kaip vėjo malūnėlis: aš pikliavoju pikliavoju. Plt.
vė́jo mergiótė vėjavaikė, plevėsa: Šarūnė – vėjo mergiotė, motinos išpopinta. Bub.
vė́jo niekaĩ netikęs dalykas: Vėjo niekai yra gerti. J.
vė́jų padáuža Šts. vėjavaikis, plevėsa:
vė́jo padráika vėjavaikis, plevėsa: O jeigu būtų ir sumojęs, ar išdrįstų su ja susidoroti? Puošeiva, tuščialiežuvis, vėjo padraika!. Avyž.
vė́jo pagalỹs vėjavaikis, plevėsa: Kad tas mano brolis vėjo pagalys. Dkš.
vė́jo pãmušalas vėjavaikis, plevėsa: Tai kurgi tu, vėjo pamušale?! – klausia tėvas ir akimis rodo į saulę, jau pusryčių aukštumoje iškilusią. Dovyd. Jau tas vaikas tikras vėjo pamušalas – nieko doro iš jo neišeis. Klov. Vėjo pamušalas taip ir nebeužsigyvens. Ut. Merga – tai vėjo pamušalas. Kt. Ar ir tu jau vėjo pamušalas pasidarei?. Auk. Tas vėjo pamušalas visada su visokiomis išdaigomis. Bor. Ji tinginė, miegalė, vėjo pamušalas!. LzP.
vė́jų papáuška vėjavaikis, plevėsa: Jis toks vėjų papauška. Grk.
vė́jo papliáuška vėjavaikis, plevėsa: Čia reikia žmogaus, o ne tokio vėjo papliauškos. Trg.
vė́jo pãpūta vėjavaikis, plevėsa: Išleidom, rodos, dukterį į namus, bet vyras vėjo papūta, tai reiks ubagei likti su vaikais. Brt.
vė́jų pãsaka svaičiojimai: Ta vėjų pasaka yra. Sd.
vė́jo pãsmakas vėjavaikis, plevėsa: Kas vėjo pasmakas, tas geras, o kas išmintingas, tas prastas. J.
vė́jo patárška vėjavaikis, plevėsa: Ale kitą jauną mesk į šalį prieš ją. Ką ten piemenė – vėjo patarška. Katil.
vė́jo patáuška vėjavaikis, plevėsa: Irena tebebuvo grynas vaikiūkštis, tikra vėjo patauška. Vaižg. Jis visą laiką kalba niekus – tikras vėjo patauška. Mrj. Kame esi matęs kitą tokią vėjo pataušką?!. Slnt.
vė́jo paũkštis vėjavaikis, plevėsa: Prie tokio vėjo paukščio ką tu prisikabinsi. Krš. Prisibendravai su visokiais vėjo paukščiais, – kad atsitinka vyras, kuris nori tavęs, tai ir eik. Brs.
vė́jų rõžė gražuolė: Jauna šauni moterytė, žandai raudoni, vėjų rožė. Krč.
vė́jo skver̃nas vėjavaikis, plevėsa: Kam jis man reikalingas, toks vėjo skvernas. Mark.
vė́jo švil̃pis Plt. vėjavaikis:
vė́jo tauškalaĩ svaičiojimas: Et, jūs paerzinat savo mergučes, bet tai tik vėjo tauškalai. rš.
vė́jo tauškỹnė vėjavaikis, plevėsa: Šis yra Petro švogeris, vėjo tauškynė ir baisus bimbalas. rš.
vė́jo vaĩkas
1.vėjavaikis, plevėsa: Nežinai, kokia iš manęs vėjo vaikas. Nėr. Vėjo vaikas vėjais ir eina. Krs. Ne vėjo vaikai, rimti. Tlž.
2.kankorėžis: Jonai, parvežk mums šiandien iš miško vėjo vaikų. Brž. Tu, tėve, parvežk vaikam iš miško vėjo vaikų. Všk.
vė́jo vamzdẽlis Pošk. pagyrūnas:
vė́jo vėtỹklė vėjavaikis, plevėsa: Kur jis ten pabus, toks vėjo vėtyklė. Stak. Ką tu su tuo vėjo vėtykle prasidedi? Apsirikai. Slv.
ant vė́jo vėtỹklės bet kur (eiti): Nagi eik ant vėjo vėtyklės, kad nežinai kur eit. Jrb.
vė́jo votãgas vėjavaikis, plevėsa: Dabar vėjo votagams gyvenimas: be bausmės gyvena. Krš.
devynì vė́jai pùčia galvojè labai išsiblaškęs: Jam šiandien devyni vėjai galvoj pučia. Kt.
dykì vė́jai plepalai, niekai: Ką čia sapalioji dykus vėjus, jei nežinai, sakyk – nežinau. Plt.
gaivùs vė́jas geros naujovės: Pasikeitė ir dainavimo mokytojas, iš savo repertuaro išvijęs ašarėles ir motinėles, įsileisdamas daugiau gaivaus vėjo. Ap.
gaĩvūs vė́jai pàpūtė atsirado gerų pakitimų: Gaivūs pertvarkos vėjai papūtė ir Lietuvoje. rš.
gerù vė́ju išmìsti gyvam likti, išgyventi: Jei išmisim geru vėju, reiks tuos staldelius taisyti. End.
gerù vė́ju krìtęs iš prigimimo teigiamas, neištižęs: Tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godojamas, kas vargo vaiku, ne minkštpaučiu arba geru vėju kritusiu buvo vadinamas. Dauk.
gerù vė́ju liñkęs palankiai nusiteikęs: Jei geru vėju linkęs, paskolins. Šts.
gerì vė́jai pàpūtė atsirado teigiamų pakitimų: Geri vėjai papūtė kaime. rš.
gerù vė́ju vir̃sti gerai augti: Kad būtų geru vėju virtęs tas veršis, jau būtų karvė. Ms.
vė́ju gývas badmiriauja: Vėju nebus gyvulys gyvas. Graž.
jókie vė́jai neùžpučia saugus, aprūpintas: Jeigu jums kada bus kas negerai, kreipkitės į mane – jokie vėjai neužpūs. Vl.
keturíems vė́jams bet kur, į visas puses (išvaryti): Visus išvarė lauk keturiems vėjams. rš.
keturiaĩs vė́jais išeĩti neduoti naudos: Mano daiktai išėjo keturiais vėjais. Rm.
kitì vė́jai pàpūtė pasikeitė situacija: Kaukaze karai, tai čia trinas, papūs kiti vėjai, sudiev. Krš.
kitì vė́jai pùčia atsirado kas nors nauja, pasikeitė laikai: Anykščių padangėje jau pūtė kiti vėjai: jau buvo atgauta spauda. Vien.
kokiẽ vė́jai pùčia kokia padėtis: Tiesa, dėl politinės taktikos, aš manau, jūs nesate neakylus, gerai nujaučiate, kokie dabar vėjai pučia. Paukš.
kitókie vė́jai pùčia keičiasi padėtis: Bet dabar ėmė kitokie vėjai pūsti. Pt.
naujì vė́jai pàpūtė atsirado kas nors nauja: Nuo pernai metų papūtė nauji vėjai. Myk-Put.
negẽras vė́jas pàpūtė atsirado grėsmė: Pajutęs, kad čia papūtė negeras vėjas, išbėgo į Poltavą. Kudir.
paláidas vė́jas lengvabūdis, vėjavaikis: Yra ir moterų palaidų vėjų. Dkš.
vė́ju sótus alkanas: Vaikščioja vėju sotus. Prng.
šaltų̃ vė́jų prastas, niekam tikęs: Šaltų vėjų gaspadinė. An. Be nesi tik šaltų vėjų kalvis?. Plt.
šaltų̃ vė́jų supustýtas prastas, niekam tikęs: Piemuo šaltų vėjų supustytas: piemuo gano, ir piemenį ganyk. Krok. Iš mano vyro darbininkas šaltų vėjų supustytas: laukas dirvonuoja, o jis tąsosi be darbo. Jz. Jis gaspadorius šaltų vėjų supustytas. Vlk.
tùščias vė́jas niekai: Ir tenegundo tavęs pagyros: žmonių svaičiojimas – tai tuščias vėjas!. Mač-Kėk.
tuštì vė́jai pùsto galvojè apie lengvabūdį, plevėsą: Pienas iš panosės dar neišdžiūvo, tai ir pusto tušti vėjai galvoje. Krėv.
víenu vė́ju
1.labai greitai; per trumpą laiką: Taip Sapiehui vienu vėju pasitaisius ir jau beketant į Žemaičius danginties, valdymieras mūsų vyskupystės Puzyna nusiuntė į Vilnių raitą. Valanč. Jeigu laiku pajuntu, pro duris išsprunku, jeigu neužspėju – sugauna vienu vėju. Vkš. Atvežė ligonį po operacijos, mane vienu vėju kitur paguldė. Rdn.
2.labai greitai (eiti, bėgti): Raktą ant grindų pametė ir iš klėties išlėkė vienu vėju. LzP. Nieko netrukus vienu vėju, kaip sako, pagrįžo namo. Tl. Vienu vėju atsidūrė miestely. Skp. Vienu vėju lekia. Kp. Arklys potingis buvo – parlėkė vienu vėju [vilko išsigandęs]. Žr.
visaĩs vė́jais išeĩti pasileisti: Vaikai tai jo visais vėjais išėjo. Slm.
visų̃ vė́jų pùčiamas neturintis tvirto pagrindo: Jei taip gyvensite, visų vėjų pučiami būsite. Jabl.
visì vė́jai ùžpučia labai skriaudžiamas: Siratą visi vėjai užpučia. Tr.
visì vė́jai pro šãlį apie vienišių: Pasiliksi vienas, visi vėjai tau pro šalį. Alz.
vė́ją apgrę̃žti euf. nusilaukinėti, nusišlapinti: Išėjęs apgręžk vėją ir vėl sugrįžk. Krs.
vė́ju apìpūstas neskanus, nešviežias: Mėsa vėju apipūsta, nenorėjau imt. Lkm.
vė́jais ateĩti būti lengvai gaunamam: Atėjo [turtas] vėjais – išėjo vėjais. Ds.
vė́jas àtpūtė netikėtai atėjo, pasirodė: Iš pradžių eidavau vis su baime širdy: juk ginkluoti žmonės ir kaži kokių vėjų atpūsti. Pt. Kokis dabar vėjas tave atpūtė?. Vlkv. Taigi, Savūnyte, ne šiaip mane čia vėjas atpūtė. Tėvelis viską minėjo. Zur.
vė́jo bìjo būti pavogtam: Ar ta tvora vėjo nebijo?. Skr.
vė́jo bùs rukùtei Vlkv. gausi mušti; būsi baramas:
vė́jo dúoti barti, bausti: Sutikęs aš jam duosiu vėjo. Vrb. Aš nuėjęs jam kad duosiu vėjo, tai jis žinos!. Mrj. Davė Mykolui vėjo [žmona]. Rš. Davė anas vėjo karvei. Dglš.
vė́jais eĩti
1.virsti niekais, vykti be naudos: Kas iš to dirbimo, kad viskas vėjais eina. Krš. Šeimininkei neprižiūrint viskas eina vėjais. Btg. Tegu viskas eina dūmais, tegu viskas eina vėjais... Tegu lieka nuogas laukas!. Gric.
2.pasileisti, tvirkti: Eina mergos vėjais, ir gana. Krš. Tų mėlynanosių daugėja, vyrai visai vėjais eina. Drsk. Du vaikai, ir tie vėjais eina – da kaip nuo ko nuzvybt (pavogti). Pns. Vaikai man nepasiskųs nė vienas, ba jie tik iš gero gyvenimo vėjais eina. KzR.
vė́jus gáinioti nerimtai elgtis: Negainiok vėjų – nesugausi. Dauk.
vė́ją gáudyti neįmanoma rasti: Dabar saugojo kiekvieną jo žingsnį. Ko gero išmaus, ir vėl gaudyk vėją. Daut.
vė́jus gáudyti nerimtai elgtis, šėlti: Leiskite jam vesti. Pačią turėdamas ir jis vėjų negaudys. Vaižg. Ir tu, Poviliuk, eik gulti – mokais į kunigus, o visus niekus skaitai, visus vėjus gaudai.... Žem. Pranašai tik vėjus gaudo, ne žodis iš Dievo jų kalba. ŠR. Jai ne mokslas rūpi, ji tik vėjus gaudo. Skr. Prie darbo varyk – nebgaudys vėjų. Krš. Kuris bernas vėjus gaudo, neik už jo. Ign. Mama vargsta dėl dukrelės, o ji vėjus gaudo. Mrj.
vė́ją gáudyti laukè neįmanoma rasti: Be reikalo išleidote Dolengą... Dabar gaudyk vėją lauke. Vencl. Vakarų pasaulyje firma, padariusi broką, atsiprašo ir viską pataiso, o čia pinigus paėmė ir gaudyk vėją lauke. rš.
vė́jus gáudyti laukuõs kvailioti: Ką jis veikia? – Gaudo vėjus laukuos. Bgt.
vė́ją gáudyti kiáuru maišù niekais užsiimti: Negaudyk kiauru maišu vėjo. Lkš.
vė́jus gáudyti plãštakomis nerimtai elgtis: Tos motriškos vėjus plaštakomis gaudo. Tl.
vė́jai gáudo žõdį apie nesilaikantį pažado: Mainaus žmogaus žodį vėjai gaudo. Asv.
vė́jus gáudyti po laukùs neįmanoma rasti: Gaudyk vėjus po laukus, kas ištraukė. Žem.
vė́jus gáudyti po svíetą bastytis be tikslo: O kad išėjo vėjus gaudyti po svietą, jau ir dabar niekas ano nemato ir nežino, ar bėra gyvas, ar ne su savo raganišku darbu. Šmk.
vė́jus gáudyti su kiáuru maišù užsiiimti niekais, tuščiai dirbti: Išėjo su kiauru maišu vėjų gaudyti. Šk.
vė́ją gáudyti su maišù užsiimti niekais, tuščiai dirbti: Ką tu ten eisi vėjo su maišu gaudyti. Gr. Dabar žmogus taip išėjęs ir gaudyk vėją su maišu. Kv.
vė́ją gáudyti su rėčiù Mrk. užsiimti niekais, tuščiai dirbti:
vė́jus gáudyti su regzčiù užsiimti niekais, tuščiai dirbti: Vėjus su regzčiu gaudo eidama. Vž.
vė́jo gáuti būti išbartam: Gavau nuo mamos vėjo, kad ne laiku grįžau. Mrj. Bernas gauna vėjo, kad nemoka kaip reikia varinėti arklių. rš. Parėjau naktį, tai gavau vėjo nuo žmonos. Mrj.
vė́ją gérti
1.labai norėti: Šita vėją geria in jo sūnų. Klt. Norėjo, vėją gėrė in to buto. Švnč. Vėją geriu in grybų. Dglš.
2.labai domėtis: Anas an žmonos nata (labai) vėją gėrė. Švnč.
vė́ju gérti labai domėtis: Tai tavo mylimasis, kurį tu per dieną vėju gėrei. LTR. Ir aš, kur nors nutrūkęs galvą, vėju geriu kiekvieną iš namų atklydusią žinutę. rš.
vė́ju gyvénti badmiriauti: Kaip aš sėdėsiu be nieko, vėju gi negyvensiu, reikia karvelė pirkt. Klt. Nori, kad vėju [karvė] gyventų – reikia duot ėsti. Žl. Ana tiktai dvasia ir vėju gyvena, o kai vėju gyvena, tai bus ne darbininkė. Gmž.
vė́jo ieškóti laukè
1.nežinia ko nori: Tavo tėvas ieško vėjo lauke, o motiną sutikau bevažiuojančią kažin kur. rš.
2.neįmanoma sužinoti: Nei šitie blankai, nei kiti pasirašyti ne mano ranka! O kieno – ieškok lauke vėjo!. Vien. Aš neisiu ir neieškosiu lauke vėjo. Švnč.
vė́jo ieškóti laukuosè nežinia ko nori: Kur eisi vėjo laukuose ieškot!. Vrn.
vė́jai išdulkė́jo iš galvõs surimtėjo: Kad kas su pašleikomis šonus nulaidytų, visi vėjai iš galvos išdulkėtų. Vkš.
vė́ju išeĩti virsti niekais: Vėju išeina viskas. Vn.
vė́jais išeĩti
1.virsti niekais: Menkas juokas, kad tūkstantės vėjais gali išeiti. Krš. Kaip vėjais gauti [pinigai], tai vėjais ir išeina. Kp. Visą gyvenimą ma[no] sopulys: ką ažkrutėjau, vėjais išė[jo]. Grv. Genio turtai išėjo vėjais. Pc.
2.pasileisti, ištvirkti: Augino dukterį vieną – vėjais išėjo. Ps. Šitaip eidamas ne vienas vėjais išėjo. LTR.
vė́jais išléisti nugyventi: Tokį gerą ūkį vėjais išleido. Jnš.
vė́ją kélti bartis, triukšmauti: Tėvai kelia vėją, neleidžia naktims valkiotis. Jrb. Diedas vėją kelia. Aln. Cenzorius, išgirdęs poeto sarkazmą, ėmė kelti vėją. Andr.
vė́ju kvepė́ti
1.būti nerimtam (apie kalbą): Jo kalba vėju kvepia. Vlkv.
2.labai patikti: Man toj gruciukė vėju kvepia, taip seniai aš ją virus, niekaip nenusperku. Šein.
vė́ją kráuti į kùbilą tinginiauti: Ką sūnus veikia? – Ogi vėją kubilan krauna. Klt.
vė́ju léisti eikvoti, švaistyti: Skaitys skaitys visus niekus, o kas iš to? Vis baikos, tik pinigus leidžia kaip kvailys vėju. Žem.
vė́jais léisti eikvoti, švaistyti: Ar ilgai taip sūnus tėvo pinigus vėjais leis?!. Vb. Leisk dabar vėjais miltus, kai visa žiema prieš akis. Balt. Laiko turėjome gana daug, bet vėjais jo neleisdavome. rš.
vė́jais lė́kti niekais eiti, žlugti: Ūkėn gersi, visa vėjais lėks. Kb.
vė́jais lė́kti pro ausìs būti neišgirstam: Vaikams tėvų žodžiai vėjais pro auses lekia. Krš.
vė́jus málti
1.niekus kalbėti: Sėdav pasisėdusiu ir vėjus malav. Jdr.
2.apgaudinėti: Ilgai tu mums čia vėjus malsi. Avyž.
vė́jo matýti patirti nemalonumų: Už tą vagystę tai dar jis gana vėjo matys. Skr.
vė́jams mė́tyti veltui plepėti: Jis savo žodžio vėjams nemėto. Lzd.
vė́ju mìsti badmiriauti, badauti: Piemenėlis vėju minta. Adm. Ašara per veidus krinta, anas vėju kasdien minta. Lkm.
vė́jais mùštas skylėtas, suplyšęs: Jų namai vėjais mušti, pro skyles šunes landžioja. Jnš.
vė́jai mùšasi po gálvą lengvabūdiškas: Jaunas, durnas – vėjai mušas po galvą. Krš.
vė́jas nèpučia niekas nežino: Nuo Vaičienės betariant, nė vėjas nepučia, kaip persikėlė grūdai iš vienos į kitą klėtį. Žem. Kad aš ką duodu, visi žino, o kai patys atėję pasiima, niekas nežino, nė vėjas nepučia. Akm. Padirbo, pardavė, nė vėjas nepūtė. Pj. Nė vėjelis nepūtė, kad atvažiuosi. Krš.
vė́jas nepū́stelėjo niekas nesužinojo: Nė vėjas nepūstelėjo, o kiek jin tų bulvių parsivežė. Jnš.
vė́jo nėrà subinėjè vlg. atėjo senatvė: Kad vėjo subinėje nebėra, ir sėdėk pečių apsižergęs. End.
vė́jo nešiójama plùnksna lengvabūdis: Argi ji gali būti tokia vėjo nešiojama plunksna?. Dvd.
vė́jas nẽša labai sulysęs, menkas: Kai atvedė, juos vėjas nešė, o tas juos atganė. Graž. Kai po egzaminų parvažiuoja, tai ją neša vėjas. Graž.
vė́jus nèšti rẽzginėmis nerimtai elgtis, kvailioti: Jaunimas dabar neša vėjus rezginėmis. Klvr.
vė́jo nudúoti išbarti: Kai nuduosiu vėjo, tai tuoj nutilsta. Sur.
vė́jais nudulkė́ti niekais virsti: Tokiu būdu mano projektas nudulkėjo vėjais. Blv.
vė́jais nueĩti
1.niekais virsti: Vėjais visas palikimas nuėjo, nemokėjo suvartoti. Krš. Jis buvo sumanus ir darbštus vyras, todėl Elzės trys tūkstančiai būtų nenuėję vėjais. Mont. Visas mūsų vargas, triūsas, gūdžių naktų darbas – vėjais nuėjo!. Vien. Tokias kliūtis pati dariau, kol mano jaunystė nuėjo vėjais. Snt.
2.būti nesėkmingam: Tūmaitienei jau trečios piršlybos nueina vėjais. Simon. Jis ryžosi padaryti visa, kad jo mintis vėjais nenueitų. Jabl. Pradžiugau, kad mano pamokslas gal ne visai vėjais nuėjo. Pt. Kunigaikštis staiga mirė, visa lenkelių viltis ir džiaugsmas vėjais nuėjo, ir mes nosį nuleidome. Žem.
3.pasileisti, ištvirkti: Jos visi vaikai vėjais nuėjo. Prn.
vė́jais nuléisti iššvaistyti, pragaišinti: Tai ir tebuvo vienintelė man duota akimirka, kurią aš taip nevykusiai vėjais nuleidau. Katil. Visą turtą vėjais nuleido. Krš.
vė́ju nunèšti teig. greitai sudoroti: Motiejus visiems savo šeimyną leido į talką; dabar jam paskutiniam supuolusi visa jaunuomenė įmano vėju jo javus nunešti. Žem.
vė́jais nunèšti iššvaistyti: Ta bendrovė vėjais nuneš piningus. Rdn.
vė́jais nušvil̃pti dingti, nueiti niekais: Kiek turto vėjais nušvilpia. rš.
vė́jai pagãvo buvo iššvaistyta: Ką daviau vaikeliams, tuojau vėjai pagavo. End.
vė́ją pagáuti laukè neįmanoma rasti: Lauke pagausi vėją! Muknickas kur užeis – tenai jis savas. Sruog.
vė́ją pagáuti laukuosè neįmanoma rasti (vagį): Nukabino tuos sūrius kas nors naktį, o dabar pagauk vėją laukuose. Šil.
vė́ją pakélti
1.imti barti: Nueik pas juos, pakelk vėją, tai gal duos ką. Pš. Kad pakėlė vėją ta boba, tai ausės nulinko visiems. Krž. Vėją reikia pakelt, tada dar pasitvarko. Drsk. Jeigu tik girtas pareis, pakelsiu vėją. Vkš. Vyras parėjęs namo kad pakėlė vėją. Mrj. Ką tu pasakytum, jeigu aš pakelčiau vėją?. Cvir. Pakėliau vėją: kaipgi taip, mes, vietiniai, metų metus laukiam, o iš kažkur atsibaldžiusiam kaip ant lėkštės padėta. Avyž.
2.imti triukšmauti: Kai du kvailiai sueina, tai ir pakelia vėją. Šn.
vė́jai pakỹla triukšmauja: Bobos užsičirškia, vėjai pakilna. Rdn.
vė́ju paléisti
1.iššvaistyti, pragaišinti: Tokį ūkį vėju paleido. Krėv. Ir kas per merga! Tėvo piningus vėju paleido. Mžk. Kaip pinigai keitėsi, viską vėju reikėjo paleist. Kpč.
2.nekreipti dėmesio, nepaisyti: Kokis aš tėvas, kad ji vėju paleido mano žodį?!. Krėv. Berniokai su mergiotėmis linksmai tarškė ir juokavo. Regis, kad ir pamokslą būtų užmiršę, kunigo žodžius vėju paleidę. Šein.
vė́jais paléisti
1.iššvaistyti, pragaišinti: Stipriai įsitvėręs turėk, nepaleisk ūkio vėjais. Užp. Tėvas turtus krovė dūsaudamas, o sūnus viską vėjais paleido. Mrj. Uždangstyk bulbas, burokus – viso darbo vėjais nepaleisk. Alz. Ką namo pargabenote, vėjais paleidau. ŠR.
2.išvaržyti: Prieš trejetą metų valdžia jo vos vėjais nepaleido. Marc.
3.nekreipti dėmesio, nepaisyti: Vėjais paleidai mokytojų žodžius. Antš.
vė́ju pàmuštas skylėtas, suplyšęs: Sustingau bažnyčioje – matai, kokie mano apdarai. Vėju pamušti, – rodo Gugis savo senus kailinaičius. Krėv.
vė́jo pànešamas leisgyvis, silpnas: Kad tu tokia liesutė, menkutė, lengvutė, vėjo panešama. Kl.
vė́jo pàpučiamas
1.leisgyvis, silpnas: Kiek gali su tokiu vėjo papučiamu arkliu pavežti. Mrj. Vaikščiot neina: aš slabnas – vėjo papučiamas. Erž. Boba vėjo papučiama, o dar girnas suka. Tvr. Vėjo papučiama, o zirzuliuoja nepatenkinta. Rdn. Jis po tos ligos vėjo papučiamas. Lkč. Karvė vėjo papučiama. Dglš.
2.bevalis, nerimtas: Rimtą vaikį kur tu rasi – visi vėjo papučiami. Krš.
3.visų skriaudžiamas: Visi vėjo papučiami – kokie čia mes ūkininkai. Rdn.
vė́ju pasė́ti iššvaistyti: Amerikoj prakaitu grobė, namie vėju pasėjo. KrvP.
vė́ju pasmìrsti būti neskaniam: Be cibulio valgis vėju pasmirsta. Plv.
vė́jo pérpučiamas leisgyvis, silpnas: Motociklą pirk, ale marčios vėjo perpučiamos man ant jo neatvežk. Skrb. Ne, ne procės paukštelis! Smulkintelys, išblyškęs, vėjo perpučiamas, nė kokio tvirtumo prie darbo. Žem. Karvė išmito menkai – vėjo perpučiama. Lkv.
vė́jas pypurúoja nieko nėra, tuščia: Po tavo dimžakus (kišenes) vėjas pypuruoja. Klp.
vė́jais praléisti iššvaistyti, pragaišinti: Jis toks siaustas, praleidžia vėjais pinigus. Rk. Praleidė vėjais gyvenimėlį. Tr. Kurią nors dieną praleidęs vėjais, esu savimi nepatenkintas. Cvir.
vė́jus pranèšti R., M., N. apmulkinti, apgauti:
vė́jų primálti primeluoti: Vėjų primalė, ir gavom susibarti. Krš. Moteriškė visokių vėjų primalusi. rš.
vė́jas prìpūtė Ml. apie nėščią merginą:
vė́jų pripū̃sti netikusių idėjų prikišti: Kaip aš veiziu, ne tik jauniems, bet ir seniems galvas jau vėjų pripūtė! – juokėsi šeimininkas. Žem.
vė́jo pùčiamas
1.silpnas, prastas: Arklys buvo vėjo pučiamas. Ėr. Bulbom varinėt davė tokią kumelčeną vėjo pučiamą. Sml. Jo karvės vėjo pučiamos. Plv. Nors atsikėlė iš patalo, bet dar visa vėjo pučiama. Tr.
2.bevalis, nerimtas: Mano sūnus vėjo pučiamas: kur vėjas pučia, čia ir linksta. Vkš.
3.visų skriaudžiamas: Ne bile kame mergelė auga: vėjelio nepučiama, žmonelių neapkalbama. Klvr.
vė́jų pùčiamas
1.bevalis: Jis vėjų pučiamas, visų klauso, reik ar nereik. Prn.
2.visų skriaudžiamas: Kieno ta mergaitė, vėjužių pučiama, žmonužių kalbama. JD.
vė́jo pū̃stas neskanus, nešviežias: Mes viską valgėm – ieškojome vėjo pūsto taukučio. Kpč.
vė́jai pùčia galvojè lengvabūdiškas: Koks tėvas, toks sūnus – abiem vėjai galvo[je] pučia. Varn.
vė́jai pùčia į akìs sunku gyventi: Vargdieniui vis vėjas į akis pučia. Vlkv.
vė́jas stáugia galvojè lengvabūdiškas: Ką, brol, padarysi, kad mergos galvoje visada vėjas staugia. Krėv.
vė́jo stùmdomas
1.besveikatis, silpnas: Eina vėjo stumdomas. Vlkv.
2.benamis: Jis visą gyvenimą buvo vėjo stumdomas. Vlkv.
vė́ją sugáudyti neįmanoma rasti: Ir dabar jau toli Didjonis, o už poros savaičių išeis iš kalėjimo ir kažkur atsidurs – sugaudysi vėją. Lauc.
vė́ją sugáuti laukè neįmanoma rasti: Sugauk dabar lauke vėją!. Vien.
vė́ją sukélti Sb. išbarti:
vė́jai sùkasi galvojè lengvabūdiškas: Jai sukasi vėjai galvoj. Jon.
vė́jais sulakstýti greitai suplyšti: Kol nenešioji, tai stovi, o paimk nešioti, tai vėjais sulaksto. Kdl.
vė́jo supustýtas prastas, netikęs: Ar tai jie (vaikai) vėjo supustyti, ar jie neišprausti, neiššukuoti?. rš.
vė́ju šẽriamas badaujantis: Vėju šeriamas nenutuks. LTR.
vė́jai šóka Švnč. tuščia, nieko nėra:
vė́jai šóka kadrìlį galvojè apie lengvabūdį: Jo galvoj vėjai kadrilį šoka. Tr.
vė́jus šukúoti nieko neveikti: Ką mes gero suveikiam prastą dieną? Bet sau vėjus šukuojam, skvernais žemę šluojam. Balt.
vė́jai švel̃pia po gãlvą apie lengvabūdišką elgesį: Vyrai neremti, vėjai vis po galvas švelpia, nors būtų ir seniausias. Krš.
vė́jai švìlpauja tuščia, nieko nėra: Slapčia susiorganizavęs varguomenės komitetas vylėsi pašalpų iš valstybės iždo, kuriame po eilinės vagystės ir taip švilpavo vėjai. Skodž.
vė́jas švìlpauja tuščia, nieko nėra: Stogai kiauri, sandėliuose vėjas švilpauja. rš.
vė́jas švìlpauja galvojè lengvabūdiškas: Jo galvoj vėjas švilpauja. Ktk.
vė́jai švìlpauja galvojè lengvabūdiškas: Ir tegul niekas nemano, kad jo galvoje vėjai švilpauja. Bub.
vė́jai švìlpauja kišẽnėje neturi pinigų: Žinau – vaikams duonos neužteko, o kišeniuje vėjai švilpauja. Krėv. Ir bėdų nebūtų, kad kišeniuj vėjai nešvilpautų. KrvP. Finansų politikoj yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie turi krūvas pinigų, ir tie, kurių kišenėje vėjai švilpauja. rš.
vė́jas švìlpauja kišẽnėse neturi pinigų: Kur aš kelsiuos [į miestą] – vėjas švilpauna kišenėse. Žž.
vė́jas švìlpauja paausiaĩs lengvabūdiškas: Dar tau, vaike, vėjas paausiais švilpauja. Akn.
vė́jas švìlpauja po kišenès Ktk. neturi pinigų:
vė́jai švil̃pia tuščia, nieko nėra: Jo aruoduos švilpia vėjai. Ds. Kalbaus kalboj vėjai švilpia. Šll.
vė́jo švil̃piamas lengvabūdis, nerimtas žmogus: Vėjo švilpiama, šakar makar, nepašnekės kaip žmogus. Šauk.
vė́jas švil̃pia galvojè apie lengvabūdišką žmogų: Seniai jau praėjo tie laikai, kada galvoje vėjas švilpdavo, trankydavosi po kamaras ir to pakakdavo. Bor.
vė́jai švil̃pia galvojè Jrb. pusprotis:
vė́jas švil̃pia kišẽnėje neturi pinigų: O biesam tas tavo arklys, kai kišenėj vėjas švilpia? Gal dykai daktaras važiuos?. Balt.
vė́jai švil̃pia kišẽnėje neturi pinigų: Viskas bringsta, greitai vėjai kišenėse švilps. Krš. Ką gi nupirksi, kai kišenėse vėjai švilpia. Ds.
vė́ją uždė́ti iškoneveikti: Pats vėją uždėk, ir pijokai sklandžiais išrūks. Žg.
vė́jai ùžpūtė apie netikėtą apsilankymą: Tai kokie gi vėjai čion tave užpūtė?. Švaist.
vė́jas ū̃žia galvojè apie lengvabūdį, padaužą: Jaunas dar berniukas, vėjas galvoj ūžia. rš.
vė́jus vaikýti
1.vaikščioti be tikslo, bastytis: Kaip nesičiaupysi, jeigu man paliepė Vitortas netrukus prišnekinti Aldoną, kad ji metus Erdivilą bėgtų su juoju vėjus vaikyti. Piet. Ir dabar eiti, klajoti po svietą, vėjus vaikyti. Piet.
2.neklausyti:
vė́jų vaikýtis neturėti tvirto nusistatymo: Kas vaikosi vėjų, neturi sveikos nuovokos. ŠR.
vė́jai váikšto galvojè pusprotis: Kam dar viltį čia sudėjai, jei galvoj tau vaikšto vėjai. Tilv.
vė́jai váikščioja po gálvą pusprotis: Jiems vėjai vaikščioja po galvą. Grd.
ant vė́jo
1.be reikalo: Geras šuo ant vėjo neloja. Vl. Ką mes dirbom, vargom, tas viskas ant vėjo. Brž.
2.be naudos, tuščiai: Kiek yra žmonių, vargsta be medžių, neturi pagalėlio valgyt išsivirti, sudegina ant vėjo. Žem. Žodžiai vienok šitie nuskriejo ant vėjo. Piet. Paėmė algą ir taip paleido ant vėjo. Ds. Svaido piningus tik ant vėjo. Krš.
ant vė́jų be reikalo: Tai ne toks žmogus, kad ant vėjų šnekėtų. Kudir.
ant keturių̃ vė́jų be tikslaus adreso: Iškeliavom į svietą ant keturių vėjų – ieškom šakelės sukti sau lizdelį. Žem.
ant tùščio vė́jo nenurodant aiškios vietos: Kur tu jį siųsi ant tuščio vėjo. Lp.
ant vė́jo eĩti
1.virsti niekais: O senis ką pasakys ar padarys – viskas ant vėjo eina. Pjv. Su tabako dūmais eina ant vėjo milijonai rublių. Kudir.
2.atlikti gamtos reikalą, laukinėtis:
ant vė́jo išeĩti
1.niekais išvirsti: Nė tos žemės besusitvarkėm, nė beapsiženijom, ir išėjo taip ant vėjo viskas. Tl. Jaunystė kaip ant vėjo išėjo [betarnaujant]. Šmn. Žodžiai ant vėjo neišeis, į kningas pareis. Krš. Mes daug ką susapnuojame, ir visa kas ant vėjo išeina. Simon.
2.nusišlapinti: Kur čia išeit ant vėjo?. An.
ant vė́jo išléisti veltui eikvoti, netaupyti: Dar nemokėdamas šaudyti, daug kartų ant vėjo išleidė [paraką]. Pšl. Vienas brolis pypkę kūrenęs ir visą savo uždarbį su dūmais ant vėjo išleidęs. Sln.
ant vė́jo nueĩti niekais pavirsti: Nuėjo viskas ant vėjo, ką buvau prakaitu uždirbęs. Ar. Prisdavė (pravertė) man tavo žodžiai, nenuėjo ant vėjo. Sn. Iš jo akių šis ponas tuoj įspėjo – visi grasinimai nueis ant vėjo. Mont. Su tokiu karštumu prie darbo keliaukite sau į Lenkiją: ten nenueis ant vėjo jūsų išmintis ir iš darbo bus tikra nauda. Kudir.
ant vė́jų nuléisti nekreipti dėmesio, palikti be eigos: Būtų velytina, kad kožnas tikras lietuvis šitą svarbų reikalą nenuleistų ant vėjų. A.
ant vė́jo paléisti
1.nekreipti dėmesio, neprisiminti: Vieni žodį girdėtą o neišmanytą drin tinginio savo taip ant vėjo paleidžia. Dk. Tuos žodžius ant vėjo paleisiu. Srj.
2.eikvoti, švaistyti: Dėjo dėjo piningus ir ant vėjo paleido. Krš.
3.duoti valią, neprižiūrėti: Paleistumi vaikus ant vėjo – nebsugaudytumi. Rdn.
ant vė́jo palìkti
1.leisti išnykti, pragaišinti: Ką tu bėgsi, ir paliks ant vėjo!. Varn.
2.niekais virsti, išnykti: Akis užmerksi – viskas liks ir paliks ant vėjo. End.
ant vė́jo pū̃sti veltui eikvoti, netaupyti: Perka niekus [marti], piningus tik pučia ant vėjo. Krš.
ant vė́jo sė́ti veltui eikvoti, netaupyti: Ano mokslus nesėjo ant vėjo. Tl.
ant vė́jo varýti veltui eikvoti, netaupyti: Taupyk, o tamsta sylą ant vėjo varai. Krš.
į vė́ją veltui: Visa jis į vėją kalbėjo. Simon. Šitaipo ir jūs kad liežuviais neišduotumbit kalbos išmanomos, kaipogi bus išmanyta, kas yra kalbėta? Nes tiktai ing vėją kalbėsite. Bit. Pranašai kalbėjo į vėją ir nebuvo gavę Dievo atsakymo. Skv.
vė́jas į akìs nesiseka, bloga: Biednesniam vis vėjas į akis ir į akis. Žal.
vė́jai į akìs nesiseka, bloga: Neturtingam visi vėjai į akis. Rz.
į grýnus vė́jus išléisti niekams išeikvoti: Sako, kad ana išleido auksinius į grynus vėjus. Kl.
į kẽturis vė́jus
1.bet kur (eiti): Arba tu mesk tą darbą, būk kaip visi, arba eik sau į keturis vėjus. rš.
2.visaip (išblaškyti): Buvęs lenkas spyrė apkaustytu atpenčiu į pasimaišiusį vaikų vežimėlį, ištaršė į keturis vėjus vystyklus. Andr.
į kẽturis vė́jus paléisti išvaryti: Bieliūnų Vincas kaltino vyrus, kad jie jo nepaklausė ir Dalengą paleido į keturis vėjus. Vencl. O Jurgiui taip sunku buvo patikėti, kad Navikas tikrai išdrįstų paleisti į keturis vėjus tokį Vilkalakį. rš.
į pū̃stą vė́ją be naudos: Ar porą šimtų iškrėtė į pūstą vėją. Gs.
į visùs vė́jus
1.nežinia kur (išeiti): Niekados jo neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus paskui savo pavogtus eržilus. Bor.
2.visaip (išblaškyti): Bet aš anus iškra[i]kysiu visup vėjup. Bret. Aš išsklaidysiu juos į visus vėjus. Skv.
į visùs kẽturis vė́jus paléisti išvaryti, priversti išsidanginti: Išveskite iš mano parapijos ribų ir paleiskite į visus keturis vėjus. Bor.
į vė́ją spáusti nešdintis: Duosiu tau pinigų ir spausk į vėją!. Prk.
ne iš vė́jo buvo priežastis, pagrindas, ne iš niekur nieko: Aš žinau, ką kalbu. Ne iš vėjo pagriebiau savo pažiūras, kaip kad jaunieji dažnai daro. Pt.
iš keturių̃ vė́jų iš visur: Iškelkit pietus ir sukvieskit iš visų keturių vėjų elgetas. PnmR. Jie surinks jo išrinktuosius iš keturių vėjų, nuo vieno dangaus pakraščio iki kitam. Skv.
nuo keturių̃ vė́jų iš visur: Ir surinko išrinktuosius jo nuog keturių vėjų, nuog kraštų dangaus iki kraštams jo. Bit. Vartinykai buvo tie nuog keturių vėjų: ties užtekėjimą, ties nusileidimą, ties pusiaunaktį ir ties pietus. Chyl.
nuo vė́jo vir̃sta silpnas: Kur anas kuls, kad anas nuo vėjo virsta. Arm.
per vė́ją kvepė́ti labai norėti ko (valgyti): Kai aš lazarete buvau, tai man kopūstai su bulvėm per vėją, rodos, kvepėjo. Lš.
per vė́ją nueĩti niekais virsti, išnykti: Bernelio meilumas per vėją nuėjo, širdin neužėjo. Ml. Nueis per vėją linksmumas, nukris nuo veidelio gražumas. Žl.
eĩk po šim̃ts vė́jų švelnus keiksmas, siekiant atsikratyti kuo: Eik po šimts vėjų, nė atsidūsėti gali!. Žr.
prieš vė́ją atpū̃sti nugalėti, įveikti (galingesnį): Kažin kas kaip teskaito ar terašo, dėlto prieš vėją niekas neatpūs ir nieko nepadarys.... Žem. Nieko nepadarysi – ar prieš vėją atpūsi!. Krtn. Bet sakyk, Mikėli, ką mes padarysime? Ar prieš vėją atpūsime?. Simon.
prieš vė́ją nepapū̃si Upt. didesnei jėgai nepasipriešinsi: Jei visi stoja, tai ir tu stok, prieš vėją nepapūsi. rš. Prieš vėją nepapūsi, tik grynas liksi. Grv. Anksčiau vėliau – vis tiek surasim. Tada ir tave, dėdė Juza, o kam tau šito reikia? Prieš vėją nepapūsi, kaip žmogus tau sakau. Balt.
prieš vė́ją neužpū̃sti nenugalėti (galingesnio): Prieš vėją neužpūsi. Trgn.
prieš vė́ją pū̃sti priešintis, nepaklusti (stipresniam): Ir mes jau dar (dabar) prieš vėją pučiam. Grv. Supraskit – kur ir kokius laikus gyvenat? Vienąkart nustokit pūtę prieš vėją: neužteks plaučių. Ap.
su vė́ju labai greitai: Gandai su vėju sklinda. KrvP.
su devyniaĩs vė́jais
1.labai greitai: Išsigando, parlėkė su devyniais vėjais. Krš.
2.įtūžus, barantis (pareiti): Vyras parėjo namo su devyniais vėjais. PnmA.
su víenu vė́ju labai greitai: Atlekia su vienu vėju bobelė. Vn. Mes nulėkėm su vienu vėju. Grd.
su vienaĩs vė́jais nesuprantamai, nesąmoningai (kalbėti): Nupezo senis, nušneka su vienais vėjais. Krš.
su vė́jais paléisti palikti be turto, nuskurdinti: Geriau tu nekelki balso prieš mane, juk žinai, kad aš galiu tave paleisti su vėjais ir dulkėmis. Vaičiul.
su vė́ju supū̃sti Alk. greitai padaryti: Aš tau su vėju nesupūsiu. KrvP.
už pū̃stą vė́ją dėl niekų: Ką čia judu už pūstą vėją karščiuojatės. Skr.
kaĩp vė́jas
1.greitas: Traški ir linksma kaip vėjas mergiščia. Katil.
2.greitai: Našus vyras, eina kaip vėjas. Krš. Kalnas ne kalnas, anas kaip vėjas eina. Nmč. Verpt nė trukt, aust nė stukt, o šokt kaip vėjas. Mrj. Jautis lekia an juos kaip vėjas ir bliūvoja. Grv.
3.greitai (apie laiką): Taip mylima ir lepinama keletas dienų kaip vėjas pralėkė. Žem. Vasara prabėgo kaip vėjas. Varn.
kaĩp vė́ju greitai: Va tik lengva, kad eini, tai kaip vėju. Rš.
kaĩp vė́jo kamuolỹs apie greitą: Greitas kaip vėjo kamuolys. Krk.
kaĩp vė́jas laukè apie nevykdomą pažadą: Jų pažadai kaip vėjas lauke. Melas ir klasta!. Vien.
kaĩp vė́jo vėtỹklė apie vėjavaikį, padaužą: Ana tokia kaip vėjo vėtyklė – į tėvą. Jrb.
kaĩp vė́jas išpùstė visi išvyko, išsikraustė: Kiek čia buvo žmonių, kiek džiaugsmo, o kaip vėjas išpustė. Krš.
kaĩp vė́jas ìšpūtė
1.visi išvyko, išsikraustė: Visus vaikus kaip vėjas išpūtė [iš kaimo] – sẽniai tupim. Rdn. Vaikai išvažiavo, kaip vėjas visus iš kaimo išpūtė. Žln.
2.išeikvota, dingo: Iš tų taupomųjų nieko nėra – kaip vėjas viską išpučia. Krš.
kaĩp vė́jo nẽšamas greitai: Ėjau kaip vėjo nešama. Kb.
kaĩp vė́jas nùpūtė staiga dingo: Sielvarto užteko tik tol, kol uždariau trobos duris. Atsidūrus kieme, jį tartum vėjas nupūtė. Gric.
kaĩp vė́jo pùčiamas
1.silpnas, menkas: Sulauksi septyniasdešimt metų ir būsi kaip vėjo pučiama. Blnk.
2.visų skriaudžiamas: Aš augau kaip ir vėjo pučiamas žmogus. Šmn.
kaìp vė́jo suláužytas kreivai, susilenkus: Eina kaip vėjo sulaužytas. Arm.
kaĩp vė́ju supū̃sti labai greitai padaryti: Vis viena kaip vėju supūtė. Tvr.
kaĩp ant vė́jo nesusitarus: Važiavo taip kaip ant vėjo, tuščiais parvažiavo. Krš.
kaìp per vė́ją lengvai: Ir Strazdo dalgis kerta kuo didžiausią pradalgę lyg per vėją. Simon.
dulkės nepapūsi prieš vėją žr dulkė
gaisrų vėjas žr gaisras
galva pilna vėjų žr galva
galva pasiūta vėjais žr galva
galvą pripūsti vėjų žr galva
lauko vėjas žr laukas
žodį leisti vėjais (ant vėjo) žr žodis
žodį mėtyti vėjams žr žodis
žodžius švaistyti vėjais žr žodis

lū́pos atmetìmas išsišiepimas: O išsiviepimas, o lūpos atmetimas!. Krš.
lū́pos kraštù
1.truputį: Kai ne kartą sunku, skųsčiaus lūpų kraštu, kam širdį Aukščiausias man davė. Mair.
2.nenoromis: Atsiliepė Galinis nenoromis, lūpų kraštu. Vencl.
pro lū́pų krãštą nežymiai (šypsotis): Veždamas grūdus į sandėlį, šypsosi valstietis pro lūpų krašteliuką. rš.
lū́pų sudėjìmas šypsena: Tų gražių broliuko lūpų sudėjimą visi vyresnieji parsinešė su savimi. Tat.
lū́pų viršumì nenuoširdžiai (melstis): Kitas laiko save nobažnu (pamaldžiu) dėl to, kad kas dieną viršumi lūpų sukalba daug poterių. Baran.
išvirkščiomìs lū́pomis nenoromis (valgyti): Kad valgau, ale išvirkščiom lūpom, prie širdies neina. Jnš.
lū́pos pienúotos neig. labai jaunas, pienburnis: Dar lūpos pienuotos, o jau ir anas blevėzgoja. Trgn.
pìlna lū́pa sočiai: Šiuosmet duoniniai metai – duoną valgysim pilna lūpa. Rod.
sausomìs lū́pomis alkanas: Lašinius parduosi, o paskui pats sausom lūpom būsi. Lkm.
sausomìs lū́pomis palìkti viską paimti nieko nepaliekant: Matai, kaip išėjo, paliko sausom lūpom, ir gana. Upt.
lū́pos aptèks dantìs B. praeis noras juoktis:
lū́pą atitem̃pti rengtis verkti: Atitempė lūpą kaip kaišeną, ko čia bliauni?. Škn.
lū́pas atitem̃pti nusiminti: Mūsų miestelio šviesuomenė taip pat atitempė lūpas. Gric. Mažoji negavo, tai ir vėl lūpas atitempė. Sk.
lū́pą atkárti nusiminti: Jau lūpą atkorė mūsiškis. Dg.
lū́pą atkìšti
1.nusiminti: Negavai ir tuoj lūpą atkišai, negražu taip daryt. Šl.
2.pravirkti: Ar jau atkišai lūpą!. Krž. Eik, žiūrėk, ko tas vaikas lūpą atkišo. Kž.
3.įsižeisti, užsigauti: Žodžio negaliu pasakyti marčiai, tuojau lūpą atkiša. Vkš.
lū́pą atkrė̃sti pasipūsti, rodyti nepasitenkinimą: Eina boba lūpą atkrėtus. Ds. Lūpa atkrėsta kaip pikto arklio. Ds.
lū́pą atmèsti
1.rodyti nepasitenkinimą: Atmeta lūpą, neprašnekinsi. Krš. Tavasis iš pat ryto kažin ko lūpą atmetė. Sk.
2.apsiverkti: Jau tas mano krioklelis lūpelę atmetęs. Krš. Sunku su vaikais zurzintis, vis zurza, vis atmetę lūpą. Krš.
lū́pą atmẽtęs nieko neveikiant, žiopsant: Atsisėdai vidury aslos ir sėdi lūpą atmetus, eik karvių milžt. Sk.
lū́pą atstatýti rodyti nepasitenkinimą: Bent kiek ne po jo, tai ir atstato lūpą. Skdt. Tik lūpą neatstatyk!. Rg.
lū́pą atvérti prabilti: Ar tu ant jo barkis, ar mušk, ar pešk – nė lūpos neatvers, tylės kaip žemė, ir gana. Žem.
lū́pas atvérti prabilti: Pyksta. Lūpų neatvėrė. Vkš. Vaikis nė lūpų neatvėrė, gavęs per ausį. Šts. Ir ana, gyvatė, nė lūpų neatveria. Trk.
lū́pa atvìpo supyko: Tuoj lūpa atvipo kaip arkliui. Rs. Rodos, nieko bloga nepasakiau, o jai ir atvipo lūpa. Ar.
lū́pose bū́ti dažnai sakyti: Šiomis dienomis žodis „taika" yra šimtų milijonų žmonių lūpose. rš.
lū́pose išlìkti būti neužmirštam: Dainos pateko į liaudį ir jos lūpose išliko. rš.
lū́pą išpū̃tęs nepatenkintas: Sakė, tėvas irgi sėdėjo lūpą išpūtęs. Jnš.
lū́pos lim̃pa apie labai gardų: Gardu, kad net lūpos limpa. Lp.
lū́pomis málti labai daug kalbėti: Tai tas putekšlis mala ir mala lūpom – nė galo jam nėra. Pg.
lū́pų neapčiáupti šypsotis, džiaugtis: Kai pagiri, tai ji lūpų neapčiaupia. Jnšk.
lū́pos neatsivìlgė neužmirštì buvę vargai: Dar mano lūpos neatsivilgė, kaip aš tave auginau. Švnč.
lū́pų nesučiáupti daug kalbėti: Namuose buvo tikra šventė: visi lūpų negalėjo sučiaupti – klegėjo, juokėsi, dovanas gyrė. Paukš.
lū́pose nešióti nuolat minėti: Jam niekas nenorėjo dovanoti, kad jis savo dievus nešioja ne lūpose, o širdyje. Vien.
lū́pos neužteñka už dantų̃ Šts. labai sulysęs:
lū́pas nusišlúostyti nebeturėti (ko valgyti): Dabar tai nusišluostysiu lūpas nuo mėsos. Mrj.
lū́pas nusišlúostyk sakoma pienburniui: Pirma lūpas nusišluostyk, o paskui kalbėk!. Sl.
lū́pas nušlúostyti
1.nieko neduoti: Visus kitus šiuo tuo apdalijo, o jam ir nušluostė lūpas. Dov.
2.įstumti į vargą: Ugnelė lūpas nušluosto. Dkš.
lū́pą nutem̃pti nusiminti: Nutempė lūpą ta boba. Vb.
lū́pą pakabìnti
1.būti nepatenkintam: Kai tik kas, tai tuoj ir pakabina lūpą. Alk.
2.nusiminti: Kažin ko tėvas lūpą pakabino ir snarpso prie lango?. Šd. Kogi taip pakabinai lūpą?. Aln.
lū́pą pakabìnęs
1.liūdnas: Ko vampsai lūpą pakabinęs?. Vl. Tokia zyzla, lūpą amžinai pakabinus. Nmj.
2.atidžiai (žiūri): Vaikai smakso lūpas pakabinę – žiūri, kaip aš dirbu. Ėr.
lū́pą paléisti
1.liūdėti, nusiminti: Ė, Martynai, nėr ko taip paleist lūpą!. Simon.
2.verkšlenti: Kas vaikui, ko anas lūpą paleido?. Pln.
lū́pą paléidęs
1.liūdnas: Lūpą paleidęs, smurglis ištysęs, ir lūgrinėja. Pln.
2.labai atsidėjęs: Liūb dainuos vaikiai mergės, ir aš lūpą paleidusys klausysiuos. Plt.
lū́pą papū̃sti rodyti nepasitenkinimą: Mažasis berniukas papūtė lūpą, bet neverkė. rš.
lū́pas papū̃sti rodyti nepasitenkinimą: Neparnešei dešros, žiūrėk, senelis jau ir papūtė lūpas. Šl. Aldonė papūtė lūpas ir skubiai atrakino spyną. rš.
lū́pą pasiką́sti supykti: Kad tik kas ne taip, tuojau lūpą pasikanda. Grg.
lū́pas pastatýti parodyti nepasitenkinimą: Kažko lūpas pastatė ir išdūlino. Kž. Lūpas pastačius mergaitė. Ėr.
lū́pas pašlãpinti truputį išgerti: Sėdės ans tau [vaišėse] lūpų nepašlapinęs!. Krš.
lū́pą patem̃pti
1.būti nepatenkintam: Kas negerai, ko vaikščioji patempęs lūpą?. Vkš. Kad tik kiek, tuojau lūpą patempia. Sk. Ajau, vis su skara ir su skara! – skundžiaus patempęs lūpą. Bil. Vaikėzai grįžta lūpas patempę ir gerai nesuprasdami už ką. Sav. Kiras šnirpštė lūpeles patempęs, piktai akelėm delbsėdamas. Vaižg. Klausėsi akis pabalinusi, lūpą patempusi. Katil.
2.rengtis verkti: Nieko jai nebesakyk, matai, kad jau lūpą patempė. Jnš.
3.pravirkti: Aš tik pasijuokiau, o ji tuoj ir patempė lūpą ir rauda kaip mažas vaikas. Ėr. Kad tik kiek, tai tuoj ir patempia lūpą. Vv. Dar nepradėjau nė bartis, o jau lūpą patempei. Vkš.
lū́pas pavìlgyti išgerti svaigalų: Su savo mašina nevažiuos [į balių], – bijos ir lūpų pavilgyti. Krš.
lū́pas prakándęs perpratęs, suvokęs: Apie tokius daiktus seniai esu lūpas prakandęs. Nč.
lū́pas praplė́šti imti nenoromis kalbėti: Reikalai yra reikalai, nuo jų nepabėgsi. Turėjo praplėšti kietai sučiauptas lūpas, turėjo kalbint. Zur.
lū́pas pravérti pradėti kalbėti, prakalbėti: Jam turbūt lūpas sunku pravert, tyli ir tyli kaip juoda žemė. Srv. Jis rausta, nieko nesako, nė lūpų nepraveria. Šln. Ir lūpų nepravėrė, tai kantrybė. Užv. Dar lūpų nepravėriau, kai visi rankomis mosto, kad tylėtau. Krėv. Nutilkit, paršeliai, kai senas žmogus lūpas praveria!... Gran.
lū́pą priką́sti susilaikyti nepasakius: Prikandau lūpą tą kartą, ir gerai: gavau atgal savo darbą. Pkl.
lū́pas prikìšti truputį išgerti: Nu, prikišau lūpas, daug negėriau. Jnš.
lū́pas sérgėti vengti daug plepėti: Kas sergi lūpas savo, didžiai išmintingas yra. Dauk.
lū́pas statinė́ti rodyti nepasitenkinimą: Be reikalo lūpas statinėji – niekas nebijo. Žg.
lū́pas sučiáupti
1.neleisti kalbėti, nutildyti: Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpas nesučiaupsi. Krėv.
2.nutilti: Nėmaž nesučiaupia savo lūpų. Šll.
lū́pas surakìnti neleisti kalbėti, nutildyti: Protas, šaltas protas surakina lūpas ir rankai neleidžia plunksnos tvertis. Pt.
lū́pas susùkti rodyti nepasitenkinimą: Kaimynė nudavė būk nematanti, tik lūpas susuko ir pranėrė pro šalį. Jnš.
lū́pas suvìlgyti duoti išgerti: Kaip tik lūpas suvilgiau, tuojau gavau. Prk. Būk toks geras – aš tau suvilgysiu lūpas. Pln.
lū́pą tampýti taisytis verkti: Jau Stasė tampo lūpą. Skr. Kam bešneki, ar nematai, kad vaikas lūpą tampo. Kair. Vienas kitas iš mūsų pradeda tampyti lūpas, traukyti nosį, o pats mažasis ima verkti. Bil.
lū́pą tem̃pti
1.taisytis verkti: Palik vaiką, eik į šalį, kad jau lūpą tempia. Sk. Jau mergučė tempia lūpą – šauks. Jrb. Kreivukai pažiūro vaikas, tempia tempia lūpikę. Drsk.
2.verkti: Taip tai spjaudeis į visas puses, o dabar, kai jau neberodo akių, jau lūpą tempi, argi gražu. Sk.
lū́pas užčiáupti
1.nutildyti, versti tylėti: Nors esu geriausių norų, bet jų elgimasis užčiaupia man lūpas. rš. Tegul per daug liežuvio nelaido, atsiras, kas jam lūpas užčiaups. Šl. Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų neužčiaupsi. Krėv.
2.nutilti: Vis lūpų neužčiaupsi, barsies ir barsies už vaikų. Str.
lū́pą užver̃sti rodyti nenorą: Atnešiau šalto vandenio, veršis užvertė lūpą. Jrb.
lū́pas užvérti nutildyti, priversti tylėti: Mum namon sugrįžus, mums lūpų niekas neužvers. Šein. Senam lūpos verte užvertos, neprasižiok. Rdn.
lū́pas vérti prabilti: Prieš jį nei vienas lūpų nevėrė. prš.
ant lū́pų bū́ti
1.turėti ką valgyti: Kam riebu, tai ir per pilvą riebu, kam nėr, tai ir ant lūpų nėr. Švnč.
2.pasakoti: Jis buvo atviras žmogelis, kas buvo ant lūpų, tas ir širdyje. Mont.
ant lū́pos lim̃pa skanus, skanu: Na, alus ar limpa ant lūpos?. Slm.
ant lū́pų turė́ti kalbėti: Kaime ir mažas, ir didelis turėjo tą patį ant lūpų. rš.
į lū́pas įdė́ti leisti pasakyti kieno nors mintis: Į Selmo lūpas autorius įdeda savo mintis apie ponų ir būrų santykius. rš.
į lū́pas neim̃ti
1.nesakyti: Nė į lūpas neimk bjaurių žodžių. Krš.
2.nevalgyti: Aš tos tavo mėsos nė į lūpas neimsiu, labai neskani. Šl.
iš antrų̃ lū́pų per kitus: Jin išgirdo tą žinią iš antrų lūpų. Jnš.
iš (kieno)lū́pų į Diẽvo aũsį kad taip įvyktų: Duok Dieve, kad iš tavo lūpų nueitų tiesiai į Dievo ausį!.. – pagalvojau. Pt.
iš lū́pų į lū́pas eĩti sklisti pasakojant: Yra sakytinė ir dainuotinė poezija, einanti iš lūpų į lūpas. rš. Nuo neatmenamų laikų liaudies pasakos ėjo iš lūpų į lūpas. rš. Eilėraštis sparčiai plito. Jis ėjo iš lūpų į lūpas. Švaist.
nuo lū́pų nenueĩti nuolat minėti: Jo vardas nenueina nuo lūpų. rš. Dabar tos kalbos visiem nuo lūpų nenueina. Mšk.
kíek nuo lū́pų ikì nósies apie neišmanėlį: Tu tiek žinai, kiek nuo lūpų iki nosiai. Plv.
per lū́pų lū́pas iš kitų (sužinoti): Kogi čia per lūpų lūpas, geriau sudrįsus nueik ir sužinosi visą teisybę. Kair.
per lū́pas braukýti įžeidinėti: Lietuviams niekas negali per lūpas braukyti. Dauk.
per lū́pą pérmesti truputį užkąsti: Permetei per lūpą kur ką, ir gerai. Prng.
per lū́pas pérleisti truputį paragauti: Daug to vyno negėriau, tik per lūpas perleidžiau. Kp.
per lū́pas pérvilkti šiek tiek išgerti svaigalų: Per lūpas pervilko ir nužleibo. Lnkv.
per lū́pas užsvìlinti sugėdinti: Anas nepriimdo motinos, kaip užsvilinau per lūpas, mažu dar priimdys. Grv.
pusiáu lū́pų užuominomis: Susitikę šnekasi jie pusiau lūpų, ir Petras ne viską supranta. rš.
už lū́pų nepastóvi neišlaiko paslapties: Jin gera moteris, ale už lūpų jai niekas nepastovi. Sk.
už lū́pos užmèsti
1.truputį užkąsti: Bobut, duok ką užmest už lūpos!. Ukm. Norėtų ir anas ką nors už lūpos užmesti. Rs.
2.truputį išgerti: Jau jis kiek už lūpos užmetęs. Skr. Jau užmetęs už lūpos, kad taip krivu krivais eina. Krš. Labai atsiprašau, gal tu, Jeronimai, miegojai? .. Aš norėjau su tavimi. Po visko šiek tiek užmečiau už lūpos. Dovyd.
už lū́pų užsipìlti truputį išgerti: Duok bent klukšnį už lūpų užsipilti. Grg.
kaĩp ne savomìs lū́pomis nenoromis (valgyti): Tu ir valgai lyg ne savom lūpom. Švnč.
kaĩp į lū́pą įgéltas piktai, irzliai: Ko birzgi kaip lūpon įgeltas?!. Trgn.
paskutinį kąsnį traukti nuo lūpų žr kąsnis
krekena nenudžiūvo nuo lūpų žr krekena
krekenos nenusibraukė (nenusišluostė)nuo lūpų žr krekena
medaus lūpos žr medus
motinos pienas nenudžiūvo nuo lūpų žr motina
nuo nosies iki lūpos žr nosis
pienas nenudžiūvo nuo lūpų žr pienas
pieno nenušluosto nuo lūpų žr pienas
pienas nenuvarvėjęs nuo lūpų žr pienas
pienas už lūpų žr pienas
puse lūpų žr pusė
nė puse lūpų žr pusė
per pusę lūpos (lūpų) žr pusė
seilė spiria į lūpas žr seilė