Akcijų būna įvairiausių. Pati pirmoji, įvykusi Lietuvoje, buvo suplanuota prekybos centre. Ten staiga susirinkę flashmoberiai keletą minučių įnirtingai spoksojo į televizorius technikos skyriuje. Baigę paplojo sau ir išsiskirstė. [...]
O miniai valdyti reikia didelio organizuotumo, todėl flashmoberiai turi savų taisyklių – akcijose nepageidaujami neblaivūs ir konfliktiški asmenys, ardantys viešąją tvarką.

Pirmoji „flešmoberių“ akcija Europoje buvo organizuota Romoje. Akcijos dalyviai susirinko knygyne ir kiekvienas vis norėjo nusipirkti knygą, kuri apskritai neegzistuoja. Nežinau, ar knygų pardavėjos neišėjo iš proto. Vienas paskutinių (šeštasis) ir labiausiai žinomų Niujorko „flešmobų“, sukėlęs audringiausius publikos ir spaudos atsiliepimus, buvo surengtas prie žaislų parduotuvės „Toys R Us“ (išvertus reikštų „žaislai esame mes“, jokiu būdu ne atvirkščiai).

Pasak flashmoberių, bendruomenė akcijų metu turi elgtis tarsi vienas kūnas: viską pradėti ir baigti tuo pačiu metu, kuo tiksliau – tuo geriau.

Patys flashmoberiai savo akcijas vadina pramoga, kuri suteikia adrenalino patiems dalyviams. Be to, gal kokį verslininką/ę ar paprastą tarnautoją, kurie panašesni į darbo bites nei į homo sapiens (o dar labiau – ludens), priverčia užmiršti biržos reikalus ar laiku neišmokėtą atlyginimą (nors to tikėtis tikriausiai būtų naivu). Tačiau flashmoberiai, be žaidybinio malonumo, nori/siekia „sukeistinti“ aplinką ir iššaukti [= sukelti. – Red. past.] aplinkinių reakciją.