Astronominių koordinačių horizontinės sistemos koordinatė – šviesulio kampinis nuotolis nuo matematinio horizonto. Skaičiuojamas į abi puses nuo horizonto nuo 0° iki ±90°; teigiamas zenito kryptimi, neigiamas nadyro kryptimi.

Astronominių koordinačių horizontinės sistemos koordinatė – matematinio horizonto lankas tarp dienovidžio ir šviesulio vertikalo. Astronomijoje azimutas dažniausiai matuojamas nuo p. taško į vakarus, geodezijoje – nuo š. taško į rytus nuo 0° iki 360°.

Horizontui statmenas didysis dangaus sferos apskritimas, einantis per stebėjimo vietos zenitą ir šviesulį. Vertikalas, kuris eina per dangaus š. ir p. polius, vadinamas dienovidžiu, o tas, kuris eina per r. ir v. taškus, – pirmuoju vertikalu.

Didysis dangaus sferos apskritimas, einantis per dangaus polius, zenitą ir nadyrą; jo plokštuma statmena horizonto plokštumai.

Nedidelis p. hemisferos žvaigždynas, esantis į pietus nuo Vandenio, plotas 245 kv. laipsn. Lietuvoje matomas rudenį ties pačiu horizontu. Šviesiausia žvaigždė – α PsA (Fomalhautas, V = 1.16, A3 V).

Didysis apskritimas, kuriuo Žemės pusiaujo plokštuma kertasi su dangaus sfera. Jo taškai vienodai nutolę nuo abiejų dangaus polių. Sudaro 90° – φ kampą su matematinio horizonto plokštuma; čia φ – stebėtojo geogr. platuma. Nuo dangaus pusiaujo skaičiuojama dangaus objektų deklinacija.

Vienas astrologijos elementų. Tai dangaus planas, rodantis kokie iš 12 Zodiako žvaigždynų yra kokiuose „namuose“, taip pat kokiuose Zodiako ženkluose ir kokiuose „namuose“ yra įvairios planetos tam tikru laiko momentu ir tam tikroje Žemės vietoje. Žmogaus horoskopas yra toks dangaus planas, sudarytas jo gimimo momentui ir vietai. „Namai“ yra 12 dangaus sektorių horizonto atžvilgiu.

Atmosferos storis, kurį kerta šviesulių, esančių įvairiame aukštyje virš horizonto, spinduliai. Nusakoma atmosferos storiu zenite (sąlygiškai jis laikomas lygiu 1) padaugintu iš zenitinio nuotolio kosekanto. Oro masė zenite lygi 1, 30° aukštyje virš horizonto – 2, 19.5° aukštyje – 3. Atmosferos ekstinkcija proporcinga oro masei.

Skaitinė sistema, nusakanti kosm. objekto padėtį dangaus sferoje arba ant kosm. kūno paviršiaus. Dangaus sferoje naudojamos pusiaujinės koordinatės (rektascensija ir deklinacija), horizontinės koordinatės (azimutas ir aukštis), ekliptinės koordinatės (ekliptinė ilguma ir platuma), galaktinės koordinatės (galaktinė ilguma ir platuma). Kosm. kūnų paviršiuose naudojama vakarų arba rytų ilguma ir šiaurės arba pietų platuma.

Kosm. objekto paralaksas dėl stebėtojo vietos kitimo Žemei sukantis apie ašį. Matuojamas kampu, kurį sudaro kryptys nuo kosminio objekto į Žemės centrą ir į stebėtoją. Didžiausia parinio paralakso reikšmė gaunama tada, kai objektas stebimas horizonte (horizontinis paralaksas). Tada sin π = r/d, čia π – paralaksas, r – Žemės spindulys, d – kosm. objekto nuotolis. Mėnulio vidutinis horizontinis paralaksas yra 57′2.61″, Saulės 8.79″.