Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (55)
pū̃sti
1
Reikšmė
Apibrėžtis
slinkti oro srovei, nešti
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Pùčia smarkus šiaurys. Vėjas pùčia sniegą į akis.
Vėjužis pū̃tė (gairino) skaisčius veidelius.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
leisti stiprią oro srovę iš burnos ar sukelti ją dumplėmis; tokia srove varyti, šalinti
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Pùčia dūmus. Pùčia sugrubusias rankas. Pùčia dulkes nuo stalo. Kas nudegė, tas ir šaltą vandenį pùčia.
3
Reikšmė
Apibrėžtis
oro srovę leidžiant, griežti
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Pùčia dūdą, trimitą, ragą. Pučiami̇́eji muzikos instrumentai.
4
Reikšmė
Apibrėžtis
didinti tūrį, daryti išputusį
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Jam vidurius pùčia. Alus mane labai pùčia.
Rūgstanti tešla pùčiasi.
5
Reikšmė
Apibrėžtis
oro srove gesinti ar padidinti ugnį
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
P. lempą, žiburį. Tai tu nekelsi ankstų rytelį, tai tu nepū̃si kaitrios ugnelės.
6
Reikšmė
Apibrėžtis
teikti per didelę reikšmę
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Tą dalyką jie labai pùčia.
7
Reikšmė
Apibrėžtis
miegoti
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Atsigulė ir ėmė p.
nutū́žti
Apibrėžtis
1 tū́žti, -ta, -o intr. Š, K.Būg, BŽ510, DŽ, NdŽ, FrnW, KŽ, tū̃žti NdŽ, tùžti, tū̃žta (tuñža Š, FrnW, Kp), -o NdŽ, KŽ; M, Rtr
1. pykti, širsti: Tavęs meldu, kad netūžtumi ant manęs, jog ne tavo parakvijos kalba rašiau S.Dauk. Daugybė tūžta ant mūsų už meilę prigimtos kalbos, o atmetimą poniškosios A1885,398. Ko teip tū́žti be reikalo? Kal. Tū́žta ant vyro Šts. Tu netūžk ant manęs, kad aš vakar vakarėly nebuvau pas tave JD417. Tačiau juo labiau Andrius save ramina, tuo labiau tūžta V.Bub.
2. NdŽ prk. siausti, šėlti (apie stichiją, karą): Vieną dieną tarp žemaičių ir jų neprietelių tūžo smarkus mūšis J.Šliūp.
1 aptū́žti intr. supykti: Aptū́žęs S.Dauk.
1 įtū́žti intr. J.Jabl, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, įtùžti J.Jabl, Š, DŽ, NdŽ, KŽ
1. L įpykti, įširsti: Ans tužte įtužęs buvo ir primušė mergą J. Be galo žmogus įtùžęs ant manęs, t. y. įpykęs J. Grigienė nusigando, kad vyras, sugrįžęs pirkion, dar labiau neįtūžtų V.Krėv. Ne po juo žodį tarstelėjau, tai kad įtùžo, kad įpyko! Gs. Vilkas, labai įtùžęs an siuvėjo, sušaukė visus vilkus (ps.) Brž. Pasergėjusi matušę įtūžus, ejo į kertelę, klaupės ir kalbėjo poterus M.Valanč. Sustok, palauk, jaunasis berneli, aš ant tavęs įtūžaũ! JD684.
| refl.: Staršina su raštininku įsitūžo ant manęs rš.
2. prk. įsisiausti, įnikti: Įtūžęs vėjas staugia, kaukia, tarytum raganų šimtai S.Nėr. Po buvusios įtūžusios audros ant uolų žymu putų liekanos L.Dovyd.
1 nutū́žti intr. liautis širsti, pykti: Aš jau nutū́žau, t. y. nupykau, nusirūpinau J.
1 patū́žti intr. NdŽ; I kiek širsti, pykti.
1 pértūžti intr.
1. NdŽ labai smarkiai įtūžti.
2. NdŽ liautis tūžus.
3. praleisti širstant, pykstant: Visą naktį pártūžau, nė migte neužmigau J.
1 pritū́žti intr. NdŽ labai įpykti.
| refl. S.Dauk.
1 sutū́žti intr. NdŽ; Ser supykti, įtūžti: Surūgęs, sutū́žęs buvo jis, t. y. supykęs J. Sutū́žę žmonys ant kunego, kam norėjęs šventą Roką Kęstaičiūse panaikinti Als.
1 užtū́žti intr. J, NdŽ, Prk užpykti: Toki jau karštà, kad užtū́žta ir užtū́žta Pln.
1. pykti, širsti: Tavęs meldu, kad netūžtumi ant manęs, jog ne tavo parakvijos kalba rašiau S.Dauk. Daugybė tūžta ant mūsų už meilę prigimtos kalbos, o atmetimą poniškosios A1885,398. Ko teip tū́žti be reikalo? Kal. Tū́žta ant vyro Šts. Tu netūžk ant manęs, kad aš vakar vakarėly nebuvau pas tave JD417. Tačiau juo labiau Andrius save ramina, tuo labiau tūžta V.Bub.
2. NdŽ prk. siausti, šėlti (apie stichiją, karą): Vieną dieną tarp žemaičių ir jų neprietelių tūžo smarkus mūšis J.Šliūp.
1 aptū́žti intr. supykti: Aptū́žęs S.Dauk.
1 įtū́žti intr. J.Jabl, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, įtùžti J.Jabl, Š, DŽ, NdŽ, KŽ
1. L įpykti, įširsti: Ans tužte įtužęs buvo ir primušė mergą J. Be galo žmogus įtùžęs ant manęs, t. y. įpykęs J. Grigienė nusigando, kad vyras, sugrįžęs pirkion, dar labiau neįtūžtų V.Krėv. Ne po juo žodį tarstelėjau, tai kad įtùžo, kad įpyko! Gs. Vilkas, labai įtùžęs an siuvėjo, sušaukė visus vilkus (ps.) Brž. Pasergėjusi matušę įtūžus, ejo į kertelę, klaupės ir kalbėjo poterus M.Valanč. Sustok, palauk, jaunasis berneli, aš ant tavęs įtūžaũ! JD684.
| refl.: Staršina su raštininku įsitūžo ant manęs rš.
2. prk. įsisiausti, įnikti: Įtūžęs vėjas staugia, kaukia, tarytum raganų šimtai S.Nėr. Po buvusios įtūžusios audros ant uolų žymu putų liekanos L.Dovyd.
1 nutū́žti intr. liautis širsti, pykti: Aš jau nutū́žau, t. y. nupykau, nusirūpinau J.
1 patū́žti intr. NdŽ; I kiek širsti, pykti.
1 pértūžti intr.
1. NdŽ labai smarkiai įtūžti.
2. NdŽ liautis tūžus.
3. praleisti širstant, pykstant: Visą naktį pártūžau, nė migte neužmigau J.
1 pritū́žti intr. NdŽ labai įpykti.
| refl. S.Dauk.
1 sutū́žti intr. NdŽ; Ser supykti, įtūžti: Surūgęs, sutū́žęs buvo jis, t. y. supykęs J. Sutū́žę žmonys ant kunego, kam norėjęs šventą Roką Kęstaičiūse panaikinti Als.
1 užtū́žti intr. J, NdŽ, Prk užpykti: Toki jau karštà, kad užtū́žta ir užtū́žta Pln.
visas
Apibrėžtis
vìso geriáusio linkėjimai atsisveikinant: Štai dar tamstos nė nepasveikinau šventimų... Petryla pasakojo... Na, viso geriausio!. Myk-Put.
visomìs keturiomìs
1.smarkiai, su įkarščiu: Kaip akis išdegęs puolė visom keturiom. Pg. Perpyko, šoko ant manęs visom keturiom. Vdžg. By tik ima – lėk visom keturiom!. Mžš. Jukonis, žinoma, gynėsi visom keturiom. Žil. Vieni lyg apsileidžia patingėję, kiti imasi visomis keturiomis. Kudir. Visomis keturiomis plėšia akis kiekvienam, kuris papeiktų darbus jos sūnelio. Žem.
2.be abejojimų (palaiko): Ir aš už jį visom keturiom balsuoju. Vien. Ir aš žinau, kas visom keturiom būtų už mus. Zur. Paskui Kepleris nusitvėrė visomis keturiomis už Koperninko teorijos. Blv. Rėmiau jo veikalų ir metodikos pasirinkimą visom keturiom. Trein.
vìsa lýgu vis tiek: Imkit gi, visa lygu yra obuolių. Zt.
ant visų̃ keturių̃ káustytas labai smarkus, sumanus: Jis ant visų keturių kaustytas. Kri.
ant visų̃ keturių̃ pakáustytas labai smarkus, sumanus: Oi, čia merga ant visų keturių pakaustyta!. Klt.
dėl vìsa kõ bet kuriam atvejui: Prieš guldamas aš atsinešiau iš tvartų mėšlavertes šakes ir pasidėjau savo galvūgaly. Dėl visa ko.... Balt. Gerai, čia vaikšto keli seneliukai, tegu dėl visa ko saugo. Ap.
dėl vìso pìkto galimam reikalui: Dėl viso pikto pasiimk pinigų. Mrj. Dėl viso pikto pasiėmiau kur parankesnį pagaikštį ir priėjau artyn. rš.
vìso plataũs atvirai, ištisai: Viso plataus dirba, nori, kad nepamatytų. Prk. Vėjas pučia viso plataus. Lnkv.
visù pãsku paskiausia: Arklys man visu pasku. Jdr. Mane visu pasku pastatė [eilėje]. Pvn.
po vìsa kõ baigta: Laikrodukas sušlapo ir po visa ko. Skdv.
po visám
1.pamaldoms bažnyčioje pasibaigus: Būtum verčiau į bažnyčią nuėjęs arba po visam į uogas, kaip svieto vaikinukai antai dainuoja, linksminasi, o tu rūgsti kaip kisielius. Žem. Po visam stačiai namo bėgau. Ktk. Šventą dieną po visam jau susirinko daug žmonių. Gd. Tas parėjo namo po visam. Nm. Pakilo labai didelis triukšmas, ypač po visam. Kudir.
2.beviltiška, baigta: Kol jaunas, sveikas ir savim pasitikįs žmogus, niekada nėra po visam!. Švaist. Gins jis (piemuo) karves, nugrius, užmigs, ir po visam. Sn.
ne su visù nesveiko proto: O kai paaugo, pasirodė, kad liko paliegėlis ir ne su visu. Simon.
kaĩp ne vìsas nesveiko proto: Ana bra kaip ne visa. Kzt. Skaitydama tokias tėvo eilutes, motina sunerimo ir baiminosi, kad žmogus rašo kaip ne visas. Bub.
kaĩp ne su visù nesveiko proto: Atsirado vienas, rodos, Gaubys, kuris sakėsi matęs žmogų, einantį „kaip ne su visu". Simon.
ugnis
Apibrėžtis
kaip (kai, kap, keip, nei) ugnìs (ùgnis, ùgnė, ugnià, ugnẽlė)
1. Vyras labai ūmus – kaip ugnìs. Jnš. Širdingas kaip ugnìs. Slk. Mano vyras buvo piktas kai ugnìs. Ūd. Piktas kai ugnìs. Skr. Brania pikta keip ugnìs – sunku su ja sugyvent. Slm. Ana tokia kap ugnià, nervuota. DvŽ II 444. Vyras kaip ugnìs, priešais žodžio nepasakysi. Jnš. Aš tai kap ùgnė. DrskŽ 426. Vyras kaip ugnìs: kas rankoj, tas galvoj. Jnš. Anas žmogus ūmus – užsidega kaip ugnìs. Sv. Kai tik pasakiau, tai jis ir užsikūrė kap ugnis. Lš. Jis tokios staigios įgimties – nei iš šio, nei iš to tik užsidegs kaip ugnìs. Rs. Dėl mažiausios priežasties suliepsnodavo kaip ugnis ir imdavo plūsti paskutiniais žodžiais. V.Krėv. Tuoj užsidega nei ugnis. B 468.
2. Visas raudonas kaip ugnìs – karščio turi. Jnš. Raudona kaip ugnìs, raudonavo tiek motriška. Trk. Žolė kap ùgnė raudona. Rdš. Stoviu kai ùgnis (raudona) iš sarmatos i neturiu kur dėtis. KltŽ 367. Mergaitė tvyks kaip ugnìs nuraudonavo. Plt.
3. Ma[n] kaip ugnis viduriuos dega – vietos sau nerandu. LVP 688 (Sk). Vaikagaliai, būdavo, nulekiam, tų burbašaknių atsinešam, nusiprausi, tai Jezus Marija, keip ugnìs dega burna. Slm. Uždėjus vaistų, ranką ėmė deginti kaip ugnìs. Jnš. Degu kap ugnìs iš sarmatos. Ml. Kada baika, kada kaip ugnìs diegia [pusiaujas]. Kvr.
4. Arklys dagus (greitas) kaip ugnìs. Lkš. Manam arkliokui tik ažduok avižų, tai bus kaip ugnìs. Lkm. Arklys kaip ugnis, nereikia ir šert – pats bėga. Ds.
5. Ot darbus buvo žmogus – kaip ugnìs!. Užv. Kaip ugnìs [vaikas], nereik ne žadinti į darbą, ne nieko. Krš. Prie darbo tai kaip ugnìs, ale ir pavalgo. Sb. O dirbt, in darbą – kap ùgnė vaikas. Srj. Ji, brol, ir į darbą, ir į viską kaip ugnis. V.Krėv. Ana kai ugnìs in darbą, pirma visų nusikasė bulbas. KltŽ 367. Į darbą kaip ugnìs. ZnŽ III 521 (Snt). Kad jau ugnystas (smarkus, ūmus) – kaip ugnis visur puola. Ps.
6. Arklys eina kaip ugnìs (greitai). Jnš. Kaip ugnìs pardūmė iš Kvėdarnos. Kv. Kap ùgnė šoki (smarkiai, greitai) tu, su tavim bijau eit. Sn.
7. Nubėgsi kaip ugnìs (trumpam) i vėl mauk atgaliau. Krš.
8. Šiandiej oras kai ugnẽlė (labai šaltas). Ds.
9. Vėjas gairina kaip ugnis. Rd.
10. Taurė karšta buvusi kaip ugnis. V.Krėv. Ta sriuba kai ugnìs. Jrb.
11. Šita rūgštis rūgšti kai ugnìs. Mrj. Kiršė (tokia degtinė) buvo kaip ugnìs (labai stipri). Šts. Turiam buteliuką [degtinės] keip ugnẽlės. Slm. Alus susistovėjęs, kaip ugnis. Žem. Iš pūro rugių keturi gorčiai spiruto kaip ugnies!. Žem.
12. Geras peilis, kai ugnìs. Trgn. Ot dalgė aštra: ima kai ùgnė!. Švnč.
13. Žerpliu (rusu, nuobodžiai gyvenu) kaip ugnis. R 139. MŽ 183.
14. Akys jo gyvos kaip ugnis, balsas jo aiškus kaip varpo. Tat.
kaip (it) ugnìs ir vanduõ (su vándeniu) Visą laiką pykstas, gyvena kaip ugnìs ir vanduõ. Jnš. Sutinka kaip ugnis su [v]andeniu. (iron). VP 43. Sutinka kaip akmuo su kirviu (su dalgiu LPP I 422), ugnis su vandeniu. (iron). M. Nesutinka it ugnis su vandeniu. Sim.
kaip ugnìs iš strielbõs Kaip ugnìs iš strielbõs pražuvo (dingo bemat). BM 268 (Rd).
kaip ugnìs (ugnẽlė) merdẽna Gyvena, kaip ugnis merdena (sunkiai, vargingai). KrvP (Rk). Gyvenom, kaip ugnelė merdenom. (rš). Ir gyvena, kaip ugnelė merdena. KrvP (Všk).
kaip ugnìs skùjose Ko piestuji (šokinėji) kaip ugnis skujose?. LPP II 12.
it ugnìs su pãraku Nesutinka it ugnis su paraku. Sim.
lyg ugnìs su vė́ju Lyg ta ugnìs su vė́ju – ėjo ir nuėjo. Kn.
kai ugnìs táukus Mylia kai ugnìs táukus. Vdk.
pritràkti
Apibrėžtis
tràkti, trañka (trañksta Pln, Žr, traksta MitI328), trãko intr. NdŽ, KŽ; G117, M, L, Rtr, Š
1. Yl siusti, sirgti pasiutlige: Baltųjų tepalių degančias anglis maišyti į lakalą – šuo netraks Šts. Trakti gali ne tiktai šunys (nors tie dažniausiai tranka), bet ir kitoki gyvuoliai Vaižg.
2. eiti iš galvos, kvaišti: Buvo laikų, kada trakta viską užmirštant dėl filosofijos Vaižg.
^ Juo plinka, juo tranka SkrT, TŽI314(Sd).
3. I, Kl, Šts, Varn nerimti, siusti, dūkti, šėlti: Trañka jau tavo šunes, t. y. liušijas į linksmumą J. Ko tas arklys taip trañka, negali nė suvaldyti! DŽ. Su arkliais gerai sekės, arkliai netrãko Krt. Nu paties ubago trankąs tas arklys: biškį kas čiurkšterėjo, i patrako Skd. Arklys tranka, kol pažaboja A.Sal. Sẽniai didliai trañka, ka prigera Krtn. Tujaus grajys, šoks, eis, tràks, dainiuos Yl. Užvakar vakarą labai vaikai trãko i katinas laigė – jau, sakau, būs lytaus Plt. Vaikai tranka, daužos, neras iš kailio Kv.
4. TS1899,3 labai pykti, niršti, rūstauti: Siunti, tranki̇̀, pats nežinai ko Trk. Parejęs ka trañka, ka trañka – pasiuto Trk. Ans par amžių tràkdavo Škn. Ir teip tatai abidvi trako, kad negalėjau nieko teisybės bepasakyti S.Čiurl.
5. žr. trakuoti 4: Trakuoju, tranku, keluos pryš S.Dauk. Gailėdamiesi savo liuosybės, valsčių ir turtų, vėliaus ar anksčiaus turės trakti S.Dauk.
6. smarkiai ką daryti, duotis: Teip anie trañka su toms pyliavoms Krtn.
įtràkti intr.
1. Rtr, Š, BŽ326, KŽ labai įpykti, įniršti, įtūžti: Vyresnybė įtrãko ant buntauninkų (maištininkų), t. y. įpyko J. Įtrakáu gatavai, sakau: ak tu, paršeli! Krž. Įtrakęs kad ims lupti, ims perti dvasios pasiklausydamas Žem. Netikėliai įtraks ir neva ginklu ginklą ramdys S.Dauk.
2. refl. įsidūkti, įsisiausti: Įsitràks sau anie, aple [linų] mynimą nebėra į galvą Kl.
ištràkti žr. patrakti 1: Lapės ištrako, o suskis suėdė uodegas Ggr.
nutràkti tr.; Sut pašiepti.
patràkti intr. Rtr, KŽ; LL134, L
1. BŽ41, DŽ, FrnW, Pln, Všv susirgti pasiutlige, pasiusti: Patrãkęs šuo G103, BzF189. Šuo patrãko Lkv. Muni patrãkęs šuo apriejo NmŽ. Patrãkęs šuo: mūso pačių šuo įkando Stk. Trisdešimt penki metai palikusi našlė: muno vyrą vilkas patrãkęs suėdė Lnk. Atbėgęs šuo uodegą nuleidęs, tariau, kad patrakęs S.Dauk. Labanauskis tardamas, kad šuo patrako, paėmė šautuvą ir paukšt peršovė šunį M.Valanč.
^ Ana boba kaip katė patrakusi kabinėjas J. Pula it šuo patrakęs Skd.
2. Klvr išeiti iš proto, pakvaišti: Ką darai? Ar patrakai̇̃?! DŽ1. Gal tu patrakai̇̃ šiteip lėkdamas, gali užsimušt Krs. Ar patrakai̇̃ prieš aušrą žadint?! Krk. Sakau, a patrãko ans, a ką Lnk. Reikia visai patrakti, kad atsakytum tokiam jaunikiui rš. Tėvas vos nepatrako, norėjo vengro ieškoti, bet kame berasi M.Valanč. Pradėjo putoti ir vaipyties it patrakusi M.Valanč.
3. Dov, Šlvn imti šėlti, smarkauti, siausti: Karvės patraks, kaip imsi leisti į lauką pavasarį, kad nėra žolės, t. y. namie jau nebenorės ėsti šiaudų J. Pasibaidė arkliai, ka patrãko, po ganinklas ka pašėlo lakstyti Bdr. Pusė[je] kalno arkliai patrãko, ans nukrito nū vežimo BM366(Grg). Kumelei antsmuko dugninis ant kulnų, i ana patrãko Štk. Kaip tiktai pasileidau nu kalno, teip i patrãko arkliai Krt. Ka tie patrãko arkliai, leida, o plūgus nenumesi Gršl. Arkliai kai patrãko, tai vos į dumblyną neišvertė Snt. O jo kumelės iš baimės patrako ir pametė kelią HI.
ǁ part. praet. Dr pasiutęs, pašėlęs, smarkus: Arkliai visumet buvo patrãkę Krt. Dideliai patrãkusi buvo ta senmergė Všv. Ka buvo vieną sykį tiek patrãkusios [merginos], plika bamba (trumpais sijonais) vaikščiojo End. Pačios girdėjota lygiai dabar, kaip patrakusioji Kielikė traukė dainuodama per girią! Vd. Jau baltas kumelys y[ra] šmėkla patrãkusiasis Šts.
| prk.: Neparnešė patrãkusios kapeikos, viską vyras pragėrė Šts.
4. įniršti, įdūkti, pašėlti: Kaip patrãko ans – nusiputojęs Šts. Jis patrako iš pykčio Pš.
5. įsisiautėti (apie gamtos reiškinius): Kad patrako šalti, negal tverties Šts. Šiandien patrãko oras Mrj. Patrako audra Db. Nejau ir jūra patrako it šuo, išsižiojo kaip ožka pjaunama M.Valanč.
6. imti ką įnirtingai daryti, įnikti: Ana patrãko vogti, pludungauti J. Iš lėktuvo ka patràks šaudyti, pasikavosi moliniame tvarte Lnk. Vieną kartą sūdės buvo užsidegusios, – patrãko bildėti KlvrŽ. Šunys kad nepatraks cypti, kaukti! Šts. Kad patràks arkliai bėgt, kai pamatė stuburą Vp. Kol neišgirsta kiaulė žydų trūbą, tol nepatranka eit į daržus Kos234. Sušalus dantys patrañksta skaudėti Ggr.
ǁ blogai įvykti: Ka Kazei teip patràktų, i žemes išspardytų Trk.
7. griebtis maišto, sukilti: Dalis lietuvių patrako, ir ne vien kaimynai, pilionys, bet ir diduomenė susitarusys ujo laukan kryžeivių įgules S.Dauk. Storasta, krūpaudamas, kad svietas įpuolęs į rūpesnį nepatraktų, liepė vėl po seno mediniais noragais laukus arti S.Dauk.
8. praet. pašėlo, pasiuto (nusistebėjimui reikšti): A patrãko, kaip lyna! Vkš. Ar patrako gatavai, kas čia tik dedasi?! rš.
ǁ praet. apie ką labai smarkų, didelį: Patrãkęs skausmas DŽ1. Patrãkęs skanumas tų grybų! Krt. Patrãkęs puolimas tų musėlių Lkv. Jau čia patrãkusi nesąmonė Yl.
| A patrãkęs, ka teip rūksta [pečius]! Tl.
patrãkusiai labai, smarkiai: Ans patrakusiai myli tavo seserę, t. y. pasomusiai J. Kojos šala patrãkusiai Kl. Patrakusiai bėga arkliai Pč.
9. sukvailti, nebepakelti (apie sunkią, be išeities, įniršį keliančią būklę): Geriau pieną [gerti] vasarą: šiltà – patràkti reik Brs.
10. refl. ppr. imper. žinokitės, pašėlkite (sakoma nenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo): Važiuoju numie, ir patrakiatės su savo paroda! ž. Tepatrañkas, nenoriu tokios valdžios! Bdr. Lai patrañkas visi tie baltiejai i raudoniejai, mun bi Lietuva! Šts.
◊ kad tù patràktum Šll toks keiksmas.
kaip (lýg, lýgu, i̇̀t) patrãkęs (patrãkusi) Slv, Kbr, Krs, Ds, Lzd labai smarkiai (ką daro): Jis bėga kai̇̃p patrãkęs NdŽ. Lyg patrakęs cypia ir rėkia jis vis tą patį I.Simon. Vaikiai lygu patrakę paskuo motriškos lek J. Ka leka numie kai̇̃p patrãkęs Yl. Ka pasileido eiti arkliai kaip patrakę, vežimas į čiuntas sulakstė Vvr. Arklys ėmė spardytis lýg patrãkęs Jnš. Važiavau kaip patrãkęs, tik vėjas pro ausis švilpė Snt. Vaikai dūksta kai̇̃p patrãkę Grdž. Žvejoti driaudė, grapas puolė kai̇̃p patrãkęs Plt. Ans kiaurai gėrė kai̇̃p patrãkęs Yl. Žmonės į nuodėmes nepultų lyg patrakę, jei jos būtų bjaurios A.Vaičiul. Žydai it patrakę novijo kits kitą M.Valanč.
pasitrañka gálvą kas bus, tas: Lai patrañkas gálvą, eisu stačiai ant baidyklės Šts.
pritràkti intr. užtektinai trakti, prisidūkti, prišėlioti: Liuob neš kuršį, visokioms madoms liuob pritràks Kl.
sutràkti intr. J, NdŽ smarkiai supykti, užsiusti: Kunegas buvo sutrakęs, bet parpyko Šts. Bernelis sutrãko, jau padirbo draką JD1472.
užtràkti intr. NdŽ, Grg smarkiai supykti, užsiusti: Papunis jau užtrãko, ka nekeluos Yl. Kad užtrako [boba], mažne ir akis išplėšė S.Dauk.
1. Yl siusti, sirgti pasiutlige: Baltųjų tepalių degančias anglis maišyti į lakalą – šuo netraks Šts. Trakti gali ne tiktai šunys (nors tie dažniausiai tranka), bet ir kitoki gyvuoliai Vaižg.
2. eiti iš galvos, kvaišti: Buvo laikų, kada trakta viską užmirštant dėl filosofijos Vaižg.
^ Juo plinka, juo tranka SkrT, TŽI314(Sd).
3. I, Kl, Šts, Varn nerimti, siusti, dūkti, šėlti: Trañka jau tavo šunes, t. y. liušijas į linksmumą J. Ko tas arklys taip trañka, negali nė suvaldyti! DŽ. Su arkliais gerai sekės, arkliai netrãko Krt. Nu paties ubago trankąs tas arklys: biškį kas čiurkšterėjo, i patrako Skd. Arklys tranka, kol pažaboja A.Sal. Sẽniai didliai trañka, ka prigera Krtn. Tujaus grajys, šoks, eis, tràks, dainiuos Yl. Užvakar vakarą labai vaikai trãko i katinas laigė – jau, sakau, būs lytaus Plt. Vaikai tranka, daužos, neras iš kailio Kv.
4. TS1899,3 labai pykti, niršti, rūstauti: Siunti, tranki̇̀, pats nežinai ko Trk. Parejęs ka trañka, ka trañka – pasiuto Trk. Ans par amžių tràkdavo Škn. Ir teip tatai abidvi trako, kad negalėjau nieko teisybės bepasakyti S.Čiurl.
5. žr. trakuoti 4: Trakuoju, tranku, keluos pryš S.Dauk. Gailėdamiesi savo liuosybės, valsčių ir turtų, vėliaus ar anksčiaus turės trakti S.Dauk.
6. smarkiai ką daryti, duotis: Teip anie trañka su toms pyliavoms Krtn.
įtràkti intr.
1. Rtr, Š, BŽ326, KŽ labai įpykti, įniršti, įtūžti: Vyresnybė įtrãko ant buntauninkų (maištininkų), t. y. įpyko J. Įtrakáu gatavai, sakau: ak tu, paršeli! Krž. Įtrakęs kad ims lupti, ims perti dvasios pasiklausydamas Žem. Netikėliai įtraks ir neva ginklu ginklą ramdys S.Dauk.
2. refl. įsidūkti, įsisiausti: Įsitràks sau anie, aple [linų] mynimą nebėra į galvą Kl.
ištràkti žr. patrakti 1: Lapės ištrako, o suskis suėdė uodegas Ggr.
nutràkti tr.; Sut pašiepti.
patràkti intr. Rtr, KŽ; LL134, L
1. BŽ41, DŽ, FrnW, Pln, Všv susirgti pasiutlige, pasiusti: Patrãkęs šuo G103, BzF189. Šuo patrãko Lkv. Muni patrãkęs šuo apriejo NmŽ. Patrãkęs šuo: mūso pačių šuo įkando Stk. Trisdešimt penki metai palikusi našlė: muno vyrą vilkas patrãkęs suėdė Lnk. Atbėgęs šuo uodegą nuleidęs, tariau, kad patrakęs S.Dauk. Labanauskis tardamas, kad šuo patrako, paėmė šautuvą ir paukšt peršovė šunį M.Valanč.
^ Ana boba kaip katė patrakusi kabinėjas J. Pula it šuo patrakęs Skd.
2. Klvr išeiti iš proto, pakvaišti: Ką darai? Ar patrakai̇̃?! DŽ1. Gal tu patrakai̇̃ šiteip lėkdamas, gali užsimušt Krs. Ar patrakai̇̃ prieš aušrą žadint?! Krk. Sakau, a patrãko ans, a ką Lnk. Reikia visai patrakti, kad atsakytum tokiam jaunikiui rš. Tėvas vos nepatrako, norėjo vengro ieškoti, bet kame berasi M.Valanč. Pradėjo putoti ir vaipyties it patrakusi M.Valanč.
3. Dov, Šlvn imti šėlti, smarkauti, siausti: Karvės patraks, kaip imsi leisti į lauką pavasarį, kad nėra žolės, t. y. namie jau nebenorės ėsti šiaudų J. Pasibaidė arkliai, ka patrãko, po ganinklas ka pašėlo lakstyti Bdr. Pusė[je] kalno arkliai patrãko, ans nukrito nū vežimo BM366(Grg). Kumelei antsmuko dugninis ant kulnų, i ana patrãko Štk. Kaip tiktai pasileidau nu kalno, teip i patrãko arkliai Krt. Ka tie patrãko arkliai, leida, o plūgus nenumesi Gršl. Arkliai kai patrãko, tai vos į dumblyną neišvertė Snt. O jo kumelės iš baimės patrako ir pametė kelią HI.
ǁ part. praet. Dr pasiutęs, pašėlęs, smarkus: Arkliai visumet buvo patrãkę Krt. Dideliai patrãkusi buvo ta senmergė Všv. Ka buvo vieną sykį tiek patrãkusios [merginos], plika bamba (trumpais sijonais) vaikščiojo End. Pačios girdėjota lygiai dabar, kaip patrakusioji Kielikė traukė dainuodama per girią! Vd. Jau baltas kumelys y[ra] šmėkla patrãkusiasis Šts.
| prk.: Neparnešė patrãkusios kapeikos, viską vyras pragėrė Šts.
4. įniršti, įdūkti, pašėlti: Kaip patrãko ans – nusiputojęs Šts. Jis patrako iš pykčio Pš.
5. įsisiautėti (apie gamtos reiškinius): Kad patrako šalti, negal tverties Šts. Šiandien patrãko oras Mrj. Patrako audra Db. Nejau ir jūra patrako it šuo, išsižiojo kaip ožka pjaunama M.Valanč.
6. imti ką įnirtingai daryti, įnikti: Ana patrãko vogti, pludungauti J. Iš lėktuvo ka patràks šaudyti, pasikavosi moliniame tvarte Lnk. Vieną kartą sūdės buvo užsidegusios, – patrãko bildėti KlvrŽ. Šunys kad nepatraks cypti, kaukti! Šts. Kad patràks arkliai bėgt, kai pamatė stuburą Vp. Kol neišgirsta kiaulė žydų trūbą, tol nepatranka eit į daržus Kos234. Sušalus dantys patrañksta skaudėti Ggr.
ǁ blogai įvykti: Ka Kazei teip patràktų, i žemes išspardytų Trk.
7. griebtis maišto, sukilti: Dalis lietuvių patrako, ir ne vien kaimynai, pilionys, bet ir diduomenė susitarusys ujo laukan kryžeivių įgules S.Dauk. Storasta, krūpaudamas, kad svietas įpuolęs į rūpesnį nepatraktų, liepė vėl po seno mediniais noragais laukus arti S.Dauk.
8. praet. pašėlo, pasiuto (nusistebėjimui reikšti): A patrãko, kaip lyna! Vkš. Ar patrako gatavai, kas čia tik dedasi?! rš.
ǁ praet. apie ką labai smarkų, didelį: Patrãkęs skausmas DŽ1. Patrãkęs skanumas tų grybų! Krt. Patrãkęs puolimas tų musėlių Lkv. Jau čia patrãkusi nesąmonė Yl.
| A patrãkęs, ka teip rūksta [pečius]! Tl.
patrãkusiai labai, smarkiai: Ans patrakusiai myli tavo seserę, t. y. pasomusiai J. Kojos šala patrãkusiai Kl. Patrakusiai bėga arkliai Pč.
9. sukvailti, nebepakelti (apie sunkią, be išeities, įniršį keliančią būklę): Geriau pieną [gerti] vasarą: šiltà – patràkti reik Brs.
10. refl. ppr. imper. žinokitės, pašėlkite (sakoma nenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo): Važiuoju numie, ir patrakiatės su savo paroda! ž. Tepatrañkas, nenoriu tokios valdžios! Bdr. Lai patrañkas visi tie baltiejai i raudoniejai, mun bi Lietuva! Šts.
◊ kad tù patràktum Šll toks keiksmas.
kaip (lýg, lýgu, i̇̀t) patrãkęs (patrãkusi) Slv, Kbr, Krs, Ds, Lzd labai smarkiai (ką daro): Jis bėga kai̇̃p patrãkęs NdŽ. Lyg patrakęs cypia ir rėkia jis vis tą patį I.Simon. Vaikiai lygu patrakę paskuo motriškos lek J. Ka leka numie kai̇̃p patrãkęs Yl. Ka pasileido eiti arkliai kaip patrakę, vežimas į čiuntas sulakstė Vvr. Arklys ėmė spardytis lýg patrãkęs Jnš. Važiavau kaip patrãkęs, tik vėjas pro ausis švilpė Snt. Vaikai dūksta kai̇̃p patrãkę Grdž. Žvejoti driaudė, grapas puolė kai̇̃p patrãkęs Plt. Ans kiaurai gėrė kai̇̃p patrãkęs Yl. Žmonės į nuodėmes nepultų lyg patrakę, jei jos būtų bjaurios A.Vaičiul. Žydai it patrakę novijo kits kitą M.Valanč.
pasitrañka gálvą kas bus, tas: Lai patrañkas gálvą, eisu stačiai ant baidyklės Šts.
pritràkti intr. užtektinai trakti, prisidūkti, prišėlioti: Liuob neš kuršį, visokioms madoms liuob pritràks Kl.
sutràkti intr. J, NdŽ smarkiai supykti, užsiusti: Kunegas buvo sutrakęs, bet parpyko Šts. Bernelis sutrãko, jau padirbo draką JD1472.
užtràkti intr. NdŽ, Grg smarkiai supykti, užsiusti: Papunis jau užtrãko, ka nekeluos Yl. Kad užtrako [boba], mažne ir akis išplėšė S.Dauk.
pašė̃lti
Apibrėžtis
šė̃lti, -sta (-na), -o intr. K
1. Rtr; Š, NdŽ, Brs, Grž, Rk išdykauti, siausti, dūkti: Vaikai šė̃lsta, gaus su plaštaka, su rykšte J. Kas ten šė̃lsta po tą kluoną (pievelę), niekas pasakyti negalia Lpl. Liuob anie ten šė̃ls, ten traks, los ten visokias tas kalbas Sd. Aš jau teip liuobu su vaikinais ten nebėgsu lakstyti, jau šė̃lti Jdr. Vaikai par dienas šė̃lsta, o mokyties neita Kv. Susidės suolus, bėgs aplinkuo i šė̃ls, kiek anie tiktai galės Als. Tai šė̃lęs vaikiščias! Alk. Ir teip jie šėldavo salig aušrai DS80(Rs). Šuo šė̃lsta DŽ. Ar nenustosit šė̃lę?! Krs. Vaikai, nešė̃lkiat! Šll. Šė̃lstat kaip bepročiai Als.
2. eiti iš galvos, kvaišti, siusti: Buvusiai motrišką atvežusys sublūdusią, ana tatai blūdija, šė̃lsta Jdr.
3. labai pykti, niršti, siusti: Žmonės šėlo, ūžė LzP. Šė̃lstanti minia NdŽ. Pana šėlsta iš piktumo BsMtII97(Tl). Maišo burnoj visokius sukraipytus vokiečių žodžius ir prieš gražius lietuvių žodžius šėlsta! Vd.
^ Aš į tave gražiuoju, o tu šėlsti lyg gylio įgelta V.Krėv. Šė̃lsta kaip drignių pryėdęs Šll.
4. įpykus lakstyti, siusti: Šė̃lti aplink ką NdŽ.
5. netramdomai naudotis savo galia, savavaliauti, siautėti: Padūkėlių gaujos šėlsta visoj Lietuvoj rš. Ten bjaurybė karas, ten šė̃ls, degins visaip Žr.
6. dirbti ką su įkarščiu, užsidegimu, energingai: Sako, dažo kambarius, šė̃lsta po tas trobales End. Paskutinį metą aš su tais arais bešėlstù End.
7. DŽ smarkiai reikštis, siautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Audra kas kartą smarkiau kriokė, kas kartą didžiau šėlo Žem. Tešėlsta audros klaikią naktį, tegriūva kalnų uolos! V.Myk-Put. Audra šėlsta, valtelę mėto LTR(Slnt). Šė̃lstančios rudens vėtros NdŽ. Siautė, šėlo pūgos viršum užpustyto namelio K.Bor. Graustinė debesyse šėlsta Žem. Tarp stačių uolų suspausta upė šėlsta, puldama čia į vieną, čia į kitą kraštą rš. Matyt, paskutinį jau kartą šėlo žiema J.Balt. Vis labiau šėlo gaisras rš.
ǁ apie jausmus: Kur geiduliai, kerštas, piktumas ir pavydas šėlsta, čia gyvulys turi viršų žmoguje Vd.
ǁ smarkiai, su įkarščiu vykti: Visą dieną šėlo baisi kova J.Balč.
8. part. praet. apie ką stiprų, intensyvų: Šė̃lusi atmintis NdŽ.
šė̃lusiai adv. labai: Mergina buvo šėlusiai patogi P.Cvir.
apšė̃lti intr. apsirgti pasiutlige, pasiusti: Apšė̃lo šuva Lz. Apšė̃lęs šuva inkando Ml.
^ Bernas lekia [pas mergas] penkis laukus kap apšė̃lęs Ad.
įšė̃lti intr. Rtr, Jž
1. I, DŽ1 įsismaginti siausti, įsidūkti: Arkliai taip įšėlo (įsibėgo), kad buvo nesulaikomi K.Bor.
| refl. NdŽ: Vaikai taip įsišė̃lo, ka nieko aplinkuo negirdėjo Kv.
2. LL210, Š, NdŽ įpykti, įniršti, įdūkti: Pijukas įšė̃lęs kaip šuva pasalkanda J. O kad motina nepasakė, tai įšėlo tėvas J.Balt. Įšėlusi minia rš.
| Ir įšėlusiomis akimis, kuriose degė baisi neapykanta, pažiūrėjęs į susirinkusius, išbėgo laukan rš.
| refl.: Žodis po žodžio įsišėlo jis ne juokais J.Balt.
3. įsismaginus įsileisti ką daryti: Reiks eiti į darbą – negal įsišė̃lti (prisigerti) End.
4. įsisiautėti ką daryti: Misliu, anie ar uždegs, tie kareiviai, kaip įšė̃ls Kl.
5. įsismaginti, įsisiautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Vėjas įšėlęs griebė liepą, nešė šapus ir plunksnas rš. Įšėlusi ugnis rijo vis naujas vietas, kol visa virto ištisa liepsna rš.
| refl.: Įsišė̃lusios bangos DŽ1. Speigas buvo įsišėlęs iki 35 laipsnių rš.
iššė̃lti intr.
1. refl. išsiišdykauti, išsidūkti: Vaikai išsišė̃lę kai velniukai, ėst noria Šl.
2. Š, Rtr kurį laiką šėlti, dūkti, siusti.
3. refl. pakankamai siusti, niršti; išsisiautėti: Išsišė̃lęs, išsišė̃lęs, paskui nurimo Š. Rasi ir tavo motina tuo tarpu jau išsišėlo rš.
| prk.: Jūros milžinas, išsišėlęs, išsikriokęs, tartum pavargęs, ruošiasi ilsėtis Pt.
4. refl. pakankamai siautėti (apie audrą): Tik iki audra neišsišėlo, nebuvo ko svajot apie laisvę Mš.
nusišė̃lti nuvargti šėlstant: Čystai par dieną vaikai nusišė̃lo Kv.
pašė̃lti intr. K, Rtr; BzF152, M
1. NdŽ kiek paišdykauti, padūkti: Vaikams reikia truputį pašė̃lti DŽ1.
2. Š išeiti iš proto, išprotėti, pamišti: Jis toks pašė̃lęs, kad veidą drasko J.
3. Dsn, Lzd, Smn, Šll, Vkš susirgti pasiutimo liga, pasiusti: Gal pašė̃lo šuo – savus loja DŽ1. Piemenes, kai užvysta kokį šunį lekiant, bijo, kad nebūt pašėlęs LMD(Tvr).
4. įniršti, įdūkti: Nepatiks žodis, ir pašė̃lsta DŽ1. Tas šioperis už tokius žodžius ka pašė̃lo! Jdr. Pašė̃lo iš piktumo NdŽ. Pri to pusklaikšio bijok ir prisitikti – tujau pašėlsta Vvr. O tu rupūka, karvamilžis ant ano ka pašė̃lo! End.
| Čia nieko nepašė̃lsi (šėlimu, įniršiu nepaveiksi, nepadarysi) turi duoti Lpl.
ǁ part. praet. NdŽ, Trk pasiutęs, padūkęs, smarkus, karingas: Pašė̃lęs žmogus: kas po ranka, tą į sieną Akm. Ale pašė̃lusi mergaitė: tuojau nuristų tą vaiką Erž. Aš kad i biednai gyvenau, ale pašė̃lus buvau [jaunystėje] Ilg. Ansai zalnierius labai pašėlęs: kai sykį kirto, kraujas teškėjo, po jo kojelių žemė drebėjo KlvD243-244.
^ Pašė̃lęs su visais plaukais (labai) Pvn. Pašėlęs iš pačių šaknų Kos32(Vkš).
5. DŽ1, Krtn įnikti smarkiai ką daryti: Kad genys pašė̃lsta kalti, tai kala – tura užsidirbti sau maistą kaip žmogus Štk. Vokyčiai paleido iš kulkosvaidžių, pašė̃lo duoti granatas Kl. Pasakai ne taip, pašė̃lna šaukti Užv. Pašėlo vėlek barties Žem. Kad pašė̃ls dainuoti! Nmk. Motina pašėlo žanyties, o sūnai neleida Plt.
6. įsisiautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Vanduo ka pašė̃lo lyti Žr. Da pašė̃ls pustyti galų gale, ne autobusai bepraeis End. Tai oras pašė̃lęs, snapo iš namų neiškiši! Ig. Tirpstant sniegui čia šniokščia pašėlusios srovės K.Bor. Tu dangiško grakštumo, šoki kaip ugnis pašėlus! J.Gruš.
| refl.: Tekris ugnies kibirkštėlė, ir pasišėls tokis kaitrus gaisras V.Krėv.
7. Lpl šnek. stebėjimuisi kieno neįtikimu elgesiu reikšti: Ar pašėlai̇̃: [peilis] akis bado, ir nematai! Sk. Tėvai, a pašėlái – pačią nuskandinai! Brs. Laikas ženyties – ar pašėlai̇̃! Erž.
ǁ part. praet. nepaprastas, intensyvus, keliantis nuostabą: Pašė̃lęs tempas, greitumas NdŽ. Šaltis pašė̃lęs Ig. Al kad pašė̃lęs karštis, kad dura į nugarą, Dieve sergėk! Lk. Pašė̃lęs buvo gaudymas tų vėžių Štk. Pašė̃lęs uždarbis buvo End. Toki mada buvo pašė̃lus, ka liet [per Užgavėnes su vandeniu] Mšk. Pašė̃lęs žvyrys, prasta viškum žemė buvo Krs. Pašė̃lusi mintis NdŽ. Pašė̃lus galva: visus karvių vardus žino Vb. Pašė̃lęs reikalas be gyvolių gyventi Krš.
pašė̃lusiai labai, nepaprastai: Jis ją pamilo pašė̃lusiai NdŽ. Pašė̃lusiai turtingas žmogus NdŽ. Ale bet liesas buvo pašė̃lusiai Slnt. Vaikai gilių pryneša – kiaulės pašė̃lusiai ėda End.
8. šnek. apie sunkią, be išeities, įniršį keliančią būklę: Nedygo pupos, žirniai – gali pašė̃lti Trk. Visada tą pat, pašė̃lti reikia! NdŽ.
9. ppr. imper. Žeml šnek. sakoma nenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo: Lai pašė̃lnie i tie vaikai, jei motynai duonos negalia duoti Krš. Tegu pašė̃lnie, nieko nesakyk Krš. Ans tepašė̃lstai: miegas pačiam, o darbas kaži kam LKT142(Kin).
| refl. Kl, Jdr: Pašėlkis, lakstyk basas, kad nebijai sustipti Plng. Pašė̃lkiatės, aš nenoru begerti Šts. Nu vyraliai, paaugę esat, o paiki, pašė̃lkiatės, neleidat išbandyti arklį! LKT134(Klp). Lai pašė̃lstas kiti, bi mun gerai Šts.
◊ kai̇̃p pašė̃lęs Jdr, Lpl, Jnš labai smarkiai (ką daro): Dirbo kai̇̃p pašė̃lę, kupras pastatę i stipresni buvo KlvrŽ. Tie piršliai važinėjos kai̇̃p pašė̃lę, ypač kur tų panų buvo Vgr. Žvirbliai pula kai̇̃p pašė̃lę ant kanapių Lkv. Tas Juzelė eina su tais ratais kai̇̃p pašė̃lęs po trobą Trk. Arbūzai augdavo kai̇̃ pašė̃lę Plšk. Ji juokėsi kai̇̃p pašė̃lusi NdŽ. Piršlys los taip kai̇̃p pašė̃lęs Lk. Povilas nora važiuoti į kaimą kai̇̃p pašė̃lęs Trk.
prišė̃lti intr. NdŽ užtektinai šėlti; prisidūkti, prisiišdykauti: Ar dar neprišė̃lote? DŽ1.
| refl. DŽ1, Nt: Vaikai par dieną prisišė̃lo lig sotės Kv. Prisišė̃lot jau, vaikai, dabar gana! Sb.
sušė̃lti intr. supykti, užsiusti: Anie sušė̃lo ant vietos (labai smarkiai) ant munęs Kl.
užšė̃lti intr. Krš smarkiai supykti, užsiusti.
1. Rtr; Š, NdŽ, Brs, Grž, Rk išdykauti, siausti, dūkti: Vaikai šė̃lsta, gaus su plaštaka, su rykšte J. Kas ten šė̃lsta po tą kluoną (pievelę), niekas pasakyti negalia Lpl. Liuob anie ten šė̃ls, ten traks, los ten visokias tas kalbas Sd. Aš jau teip liuobu su vaikinais ten nebėgsu lakstyti, jau šė̃lti Jdr. Vaikai par dienas šė̃lsta, o mokyties neita Kv. Susidės suolus, bėgs aplinkuo i šė̃ls, kiek anie tiktai galės Als. Tai šė̃lęs vaikiščias! Alk. Ir teip jie šėldavo salig aušrai DS80(Rs). Šuo šė̃lsta DŽ. Ar nenustosit šė̃lę?! Krs. Vaikai, nešė̃lkiat! Šll. Šė̃lstat kaip bepročiai Als.
2. eiti iš galvos, kvaišti, siusti: Buvusiai motrišką atvežusys sublūdusią, ana tatai blūdija, šė̃lsta Jdr.
3. labai pykti, niršti, siusti: Žmonės šėlo, ūžė LzP. Šė̃lstanti minia NdŽ. Pana šėlsta iš piktumo BsMtII97(Tl). Maišo burnoj visokius sukraipytus vokiečių žodžius ir prieš gražius lietuvių žodžius šėlsta! Vd.
^ Aš į tave gražiuoju, o tu šėlsti lyg gylio įgelta V.Krėv. Šė̃lsta kaip drignių pryėdęs Šll.
4. įpykus lakstyti, siusti: Šė̃lti aplink ką NdŽ.
5. netramdomai naudotis savo galia, savavaliauti, siautėti: Padūkėlių gaujos šėlsta visoj Lietuvoj rš. Ten bjaurybė karas, ten šė̃ls, degins visaip Žr.
6. dirbti ką su įkarščiu, užsidegimu, energingai: Sako, dažo kambarius, šė̃lsta po tas trobales End. Paskutinį metą aš su tais arais bešėlstù End.
7. DŽ smarkiai reikštis, siautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Audra kas kartą smarkiau kriokė, kas kartą didžiau šėlo Žem. Tešėlsta audros klaikią naktį, tegriūva kalnų uolos! V.Myk-Put. Audra šėlsta, valtelę mėto LTR(Slnt). Šė̃lstančios rudens vėtros NdŽ. Siautė, šėlo pūgos viršum užpustyto namelio K.Bor. Graustinė debesyse šėlsta Žem. Tarp stačių uolų suspausta upė šėlsta, puldama čia į vieną, čia į kitą kraštą rš. Matyt, paskutinį jau kartą šėlo žiema J.Balt. Vis labiau šėlo gaisras rš.
ǁ apie jausmus: Kur geiduliai, kerštas, piktumas ir pavydas šėlsta, čia gyvulys turi viršų žmoguje Vd.
ǁ smarkiai, su įkarščiu vykti: Visą dieną šėlo baisi kova J.Balč.
8. part. praet. apie ką stiprų, intensyvų: Šė̃lusi atmintis NdŽ.
šė̃lusiai adv. labai: Mergina buvo šėlusiai patogi P.Cvir.
apšė̃lti intr. apsirgti pasiutlige, pasiusti: Apšė̃lo šuva Lz. Apšė̃lęs šuva inkando Ml.
^ Bernas lekia [pas mergas] penkis laukus kap apšė̃lęs Ad.
įšė̃lti intr. Rtr, Jž
1. I, DŽ1 įsismaginti siausti, įsidūkti: Arkliai taip įšėlo (įsibėgo), kad buvo nesulaikomi K.Bor.
| refl. NdŽ: Vaikai taip įsišė̃lo, ka nieko aplinkuo negirdėjo Kv.
2. LL210, Š, NdŽ įpykti, įniršti, įdūkti: Pijukas įšė̃lęs kaip šuva pasalkanda J. O kad motina nepasakė, tai įšėlo tėvas J.Balt. Įšėlusi minia rš.
| Ir įšėlusiomis akimis, kuriose degė baisi neapykanta, pažiūrėjęs į susirinkusius, išbėgo laukan rš.
| refl.: Žodis po žodžio įsišėlo jis ne juokais J.Balt.
3. įsismaginus įsileisti ką daryti: Reiks eiti į darbą – negal įsišė̃lti (prisigerti) End.
4. įsisiautėti ką daryti: Misliu, anie ar uždegs, tie kareiviai, kaip įšė̃ls Kl.
5. įsismaginti, įsisiautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Vėjas įšėlęs griebė liepą, nešė šapus ir plunksnas rš. Įšėlusi ugnis rijo vis naujas vietas, kol visa virto ištisa liepsna rš.
| refl.: Įsišė̃lusios bangos DŽ1. Speigas buvo įsišėlęs iki 35 laipsnių rš.
iššė̃lti intr.
1. refl. išsiišdykauti, išsidūkti: Vaikai išsišė̃lę kai velniukai, ėst noria Šl.
2. Š, Rtr kurį laiką šėlti, dūkti, siusti.
3. refl. pakankamai siusti, niršti; išsisiautėti: Išsišė̃lęs, išsišė̃lęs, paskui nurimo Š. Rasi ir tavo motina tuo tarpu jau išsišėlo rš.
| prk.: Jūros milžinas, išsišėlęs, išsikriokęs, tartum pavargęs, ruošiasi ilsėtis Pt.
4. refl. pakankamai siautėti (apie audrą): Tik iki audra neišsišėlo, nebuvo ko svajot apie laisvę Mš.
nusišė̃lti nuvargti šėlstant: Čystai par dieną vaikai nusišė̃lo Kv.
pašė̃lti intr. K, Rtr; BzF152, M
1. NdŽ kiek paišdykauti, padūkti: Vaikams reikia truputį pašė̃lti DŽ1.
2. Š išeiti iš proto, išprotėti, pamišti: Jis toks pašė̃lęs, kad veidą drasko J.
3. Dsn, Lzd, Smn, Šll, Vkš susirgti pasiutimo liga, pasiusti: Gal pašė̃lo šuo – savus loja DŽ1. Piemenes, kai užvysta kokį šunį lekiant, bijo, kad nebūt pašėlęs LMD(Tvr).
4. įniršti, įdūkti: Nepatiks žodis, ir pašė̃lsta DŽ1. Tas šioperis už tokius žodžius ka pašė̃lo! Jdr. Pašė̃lo iš piktumo NdŽ. Pri to pusklaikšio bijok ir prisitikti – tujau pašėlsta Vvr. O tu rupūka, karvamilžis ant ano ka pašė̃lo! End.
| Čia nieko nepašė̃lsi (šėlimu, įniršiu nepaveiksi, nepadarysi) turi duoti Lpl.
ǁ part. praet. NdŽ, Trk pasiutęs, padūkęs, smarkus, karingas: Pašė̃lęs žmogus: kas po ranka, tą į sieną Akm. Ale pašė̃lusi mergaitė: tuojau nuristų tą vaiką Erž. Aš kad i biednai gyvenau, ale pašė̃lus buvau [jaunystėje] Ilg. Ansai zalnierius labai pašėlęs: kai sykį kirto, kraujas teškėjo, po jo kojelių žemė drebėjo KlvD243-244.
^ Pašė̃lęs su visais plaukais (labai) Pvn. Pašėlęs iš pačių šaknų Kos32(Vkš).
5. DŽ1, Krtn įnikti smarkiai ką daryti: Kad genys pašė̃lsta kalti, tai kala – tura užsidirbti sau maistą kaip žmogus Štk. Vokyčiai paleido iš kulkosvaidžių, pašė̃lo duoti granatas Kl. Pasakai ne taip, pašė̃lna šaukti Užv. Pašėlo vėlek barties Žem. Kad pašė̃ls dainuoti! Nmk. Motina pašėlo žanyties, o sūnai neleida Plt.
6. įsisiautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Vanduo ka pašė̃lo lyti Žr. Da pašė̃ls pustyti galų gale, ne autobusai bepraeis End. Tai oras pašė̃lęs, snapo iš namų neiškiši! Ig. Tirpstant sniegui čia šniokščia pašėlusios srovės K.Bor. Tu dangiško grakštumo, šoki kaip ugnis pašėlus! J.Gruš.
| refl.: Tekris ugnies kibirkštėlė, ir pasišėls tokis kaitrus gaisras V.Krėv.
7. Lpl šnek. stebėjimuisi kieno neįtikimu elgesiu reikšti: Ar pašėlai̇̃: [peilis] akis bado, ir nematai! Sk. Tėvai, a pašėlái – pačią nuskandinai! Brs. Laikas ženyties – ar pašėlai̇̃! Erž.
ǁ part. praet. nepaprastas, intensyvus, keliantis nuostabą: Pašė̃lęs tempas, greitumas NdŽ. Šaltis pašė̃lęs Ig. Al kad pašė̃lęs karštis, kad dura į nugarą, Dieve sergėk! Lk. Pašė̃lęs buvo gaudymas tų vėžių Štk. Pašė̃lęs uždarbis buvo End. Toki mada buvo pašė̃lus, ka liet [per Užgavėnes su vandeniu] Mšk. Pašė̃lęs žvyrys, prasta viškum žemė buvo Krs. Pašė̃lusi mintis NdŽ. Pašė̃lus galva: visus karvių vardus žino Vb. Pašė̃lęs reikalas be gyvolių gyventi Krš.
pašė̃lusiai labai, nepaprastai: Jis ją pamilo pašė̃lusiai NdŽ. Pašė̃lusiai turtingas žmogus NdŽ. Ale bet liesas buvo pašė̃lusiai Slnt. Vaikai gilių pryneša – kiaulės pašė̃lusiai ėda End.
8. šnek. apie sunkią, be išeities, įniršį keliančią būklę: Nedygo pupos, žirniai – gali pašė̃lti Trk. Visada tą pat, pašė̃lti reikia! NdŽ.
9. ppr. imper. Žeml šnek. sakoma nenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo: Lai pašė̃lnie i tie vaikai, jei motynai duonos negalia duoti Krš. Tegu pašė̃lnie, nieko nesakyk Krš. Ans tepašė̃lstai: miegas pačiam, o darbas kaži kam LKT142(Kin).
| refl. Kl, Jdr: Pašėlkis, lakstyk basas, kad nebijai sustipti Plng. Pašė̃lkiatės, aš nenoru begerti Šts. Nu vyraliai, paaugę esat, o paiki, pašė̃lkiatės, neleidat išbandyti arklį! LKT134(Klp). Lai pašė̃lstas kiti, bi mun gerai Šts.
◊ kai̇̃p pašė̃lęs Jdr, Lpl, Jnš labai smarkiai (ką daro): Dirbo kai̇̃p pašė̃lę, kupras pastatę i stipresni buvo KlvrŽ. Tie piršliai važinėjos kai̇̃p pašė̃lę, ypač kur tų panų buvo Vgr. Žvirbliai pula kai̇̃p pašė̃lę ant kanapių Lkv. Tas Juzelė eina su tais ratais kai̇̃p pašė̃lęs po trobą Trk. Arbūzai augdavo kai̇̃ pašė̃lę Plšk. Ji juokėsi kai̇̃p pašė̃lusi NdŽ. Piršlys los taip kai̇̃p pašė̃lęs Lk. Povilas nora važiuoti į kaimą kai̇̃p pašė̃lęs Trk.
prišė̃lti intr. NdŽ užtektinai šėlti; prisidūkti, prisiišdykauti: Ar dar neprišė̃lote? DŽ1.
| refl. DŽ1, Nt: Vaikai par dieną prisišė̃lo lig sotės Kv. Prisišė̃lot jau, vaikai, dabar gana! Sb.
sušė̃lti intr. supykti, užsiusti: Anie sušė̃lo ant vietos (labai smarkiai) ant munęs Kl.
užšė̃lti intr. Krš smarkiai supykti, užsiusti.
šė̃lti
Apibrėžtis
šė̃lti, -sta (-na), -o intr. K
1. Rtr; Š, NdŽ, Brs, Grž, Rk išdykauti, siausti, dūkti: Vaikai šė̃lsta, gaus su plaštaka, su rykšte J. Kas ten šė̃lsta po tą kluoną (pievelę), niekas pasakyti negalia Lpl. Liuob anie ten šė̃ls, ten traks, los ten visokias tas kalbas Sd. Aš jau teip liuobu su vaikinais ten nebėgsu lakstyti, jau šė̃lti Jdr. Vaikai par dienas šė̃lsta, o mokyties neita Kv. Susidės suolus, bėgs aplinkuo i šė̃ls, kiek anie tiktai galės Als. Tai šė̃lęs vaikiščias! Alk. Ir teip jie šėldavo salig aušrai DS80(Rs). Šuo šė̃lsta DŽ. Ar nenustosit šė̃lę?! Krs. Vaikai, nešė̃lkiat! Šll. Šė̃lstat kaip bepročiai Als.
2. eiti iš galvos, kvaišti, siusti: Buvusiai motrišką atvežusys sublūdusią, ana tatai blūdija, šė̃lsta Jdr.
3. labai pykti, niršti, siusti: Žmonės šėlo, ūžė LzP. Šė̃lstanti minia NdŽ. Pana šėlsta iš piktumo BsMtII97(Tl). Maišo burnoj visokius sukraipytus vokiečių žodžius ir prieš gražius lietuvių žodžius šėlsta! Vd.
^ Aš į tave gražiuoju, o tu šėlsti lyg gylio įgelta V.Krėv. Šė̃lsta kaip drignių pryėdęs Šll.
4. įpykus lakstyti, siusti: Šė̃lti aplink ką NdŽ.
5. netramdomai naudotis savo galia, savavaliauti, siautėti: Padūkėlių gaujos šėlsta visoj Lietuvoj rš. Ten bjaurybė karas, ten šė̃ls, degins visaip Žr.
6. dirbti ką su įkarščiu, užsidegimu, energingai: Sako, dažo kambarius, šė̃lsta po tas trobales End. Paskutinį metą aš su tais arais bešėlstù End.
7. DŽ smarkiai reikštis, siautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Audra kas kartą smarkiau kriokė, kas kartą didžiau šėlo Žem. Tešėlsta audros klaikią naktį, tegriūva kalnų uolos! V.Myk-Put. Audra šėlsta, valtelę mėto LTR(Slnt). Šė̃lstančios rudens vėtros NdŽ. Siautė, šėlo pūgos viršum užpustyto namelio K.Bor. Graustinė debesyse šėlsta Žem. Tarp stačių uolų suspausta upė šėlsta, puldama čia į vieną, čia į kitą kraštą rš. Matyt, paskutinį jau kartą šėlo žiema J.Balt. Vis labiau šėlo gaisras rš.
ǁ apie jausmus: Kur geiduliai, kerštas, piktumas ir pavydas šėlsta, čia gyvulys turi viršų žmoguje Vd.
ǁ smarkiai, su įkarščiu vykti: Visą dieną šėlo baisi kova J.Balč.
8. part. praet. apie ką stiprų, intensyvų: Šė̃lusi atmintis NdŽ.
šė̃lusiai adv. labai: Mergina buvo šėlusiai patogi P.Cvir.
apšė̃lti intr. apsirgti pasiutlige, pasiusti: Apšė̃lo šuva Lz. Apšė̃lęs šuva inkando Ml.
^ Bernas lekia [pas mergas] penkis laukus kap apšė̃lęs Ad.
įšė̃lti intr. Rtr, Jž
1. I, DŽ1 įsismaginti siausti, įsidūkti: Arkliai taip įšėlo (įsibėgo), kad buvo nesulaikomi K.Bor.
| refl. NdŽ: Vaikai taip įsišė̃lo, ka nieko aplinkuo negirdėjo Kv.
2. LL210, Š, NdŽ įpykti, įniršti, įdūkti: Pijukas įšė̃lęs kaip šuva pasalkanda J. O kad motina nepasakė, tai įšėlo tėvas J.Balt. Įšėlusi minia rš.
| Ir įšėlusiomis akimis, kuriose degė baisi neapykanta, pažiūrėjęs į susirinkusius, išbėgo laukan rš.
| refl.: Žodis po žodžio įsišėlo jis ne juokais J.Balt.
3. įsismaginus įsileisti ką daryti: Reiks eiti į darbą – negal įsišė̃lti (prisigerti) End.
4. įsisiautėti ką daryti: Misliu, anie ar uždegs, tie kareiviai, kaip įšė̃ls Kl.
5. įsismaginti, įsisiautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Vėjas įšėlęs griebė liepą, nešė šapus ir plunksnas rš. Įšėlusi ugnis rijo vis naujas vietas, kol visa virto ištisa liepsna rš.
| refl.: Įsišė̃lusios bangos DŽ1. Speigas buvo įsišėlęs iki 35 laipsnių rš.
iššė̃lti intr.
1. refl. išsiišdykauti, išsidūkti: Vaikai išsišė̃lę kai velniukai, ėst noria Šl.
2. Š, Rtr kurį laiką šėlti, dūkti, siusti.
3. refl. pakankamai siusti, niršti; išsisiautėti: Išsišė̃lęs, išsišė̃lęs, paskui nurimo Š. Rasi ir tavo motina tuo tarpu jau išsišėlo rš.
| prk.: Jūros milžinas, išsišėlęs, išsikriokęs, tartum pavargęs, ruošiasi ilsėtis Pt.
4. refl. pakankamai siautėti (apie audrą): Tik iki audra neišsišėlo, nebuvo ko svajot apie laisvę Mš.
nusišė̃lti nuvargti šėlstant: Čystai par dieną vaikai nusišė̃lo Kv.
pašė̃lti intr. K, Rtr; BzF152, M
1. NdŽ kiek paišdykauti, padūkti: Vaikams reikia truputį pašė̃lti DŽ1.
2. Š išeiti iš proto, išprotėti, pamišti: Jis toks pašė̃lęs, kad veidą drasko J.
3. Dsn, Lzd, Smn, Šll, Vkš susirgti pasiutimo liga, pasiusti: Gal pašė̃lo šuo – savus loja DŽ1. Piemenes, kai užvysta kokį šunį lekiant, bijo, kad nebūt pašėlęs LMD(Tvr).
4. įniršti, įdūkti: Nepatiks žodis, ir pašė̃lsta DŽ1. Tas šioperis už tokius žodžius ka pašė̃lo! Jdr. Pašė̃lo iš piktumo NdŽ. Pri to pusklaikšio bijok ir prisitikti – tujau pašėlsta Vvr. O tu rupūka, karvamilžis ant ano ka pašė̃lo! End.
| Čia nieko nepašė̃lsi (šėlimu, įniršiu nepaveiksi, nepadarysi) turi duoti Lpl.
ǁ part. praet. NdŽ, Trk pasiutęs, padūkęs, smarkus, karingas: Pašė̃lęs žmogus: kas po ranka, tą į sieną Akm. Ale pašė̃lusi mergaitė: tuojau nuristų tą vaiką Erž. Aš kad i biednai gyvenau, ale pašė̃lus buvau [jaunystėje] Ilg. Ansai zalnierius labai pašėlęs: kai sykį kirto, kraujas teškėjo, po jo kojelių žemė drebėjo KlvD243-244.
^ Pašė̃lęs su visais plaukais (labai) Pvn. Pašėlęs iš pačių šaknų Kos32(Vkš).
5. DŽ1, Krtn įnikti smarkiai ką daryti: Kad genys pašė̃lsta kalti, tai kala – tura užsidirbti sau maistą kaip žmogus Štk. Vokyčiai paleido iš kulkosvaidžių, pašė̃lo duoti granatas Kl. Pasakai ne taip, pašė̃lna šaukti Užv. Pašėlo vėlek barties Žem. Kad pašė̃ls dainuoti! Nmk. Motina pašėlo žanyties, o sūnai neleida Plt.
6. įsisiautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Vanduo ka pašė̃lo lyti Žr. Da pašė̃ls pustyti galų gale, ne autobusai bepraeis End. Tai oras pašė̃lęs, snapo iš namų neiškiši! Ig. Tirpstant sniegui čia šniokščia pašėlusios srovės K.Bor. Tu dangiško grakštumo, šoki kaip ugnis pašėlus! J.Gruš.
| refl.: Tekris ugnies kibirkštėlė, ir pasišėls tokis kaitrus gaisras V.Krėv.
7. Lpl šnek. stebėjimuisi kieno neįtikimu elgesiu reikšti: Ar pašėlai̇̃: [peilis] akis bado, ir nematai! Sk. Tėvai, a pašėlái – pačią nuskandinai! Brs. Laikas ženyties – ar pašėlai̇̃! Erž.
ǁ part. praet. nepaprastas, intensyvus, keliantis nuostabą: Pašė̃lęs tempas, greitumas NdŽ. Šaltis pašė̃lęs Ig. Al kad pašė̃lęs karštis, kad dura į nugarą, Dieve sergėk! Lk. Pašė̃lęs buvo gaudymas tų vėžių Štk. Pašė̃lęs uždarbis buvo End. Toki mada buvo pašė̃lus, ka liet [per Užgavėnes su vandeniu] Mšk. Pašė̃lęs žvyrys, prasta viškum žemė buvo Krs. Pašė̃lusi mintis NdŽ. Pašė̃lus galva: visus karvių vardus žino Vb. Pašė̃lęs reikalas be gyvolių gyventi Krš.
pašė̃lusiai labai, nepaprastai: Jis ją pamilo pašė̃lusiai NdŽ. Pašė̃lusiai turtingas žmogus NdŽ. Ale bet liesas buvo pašė̃lusiai Slnt. Vaikai gilių pryneša – kiaulės pašė̃lusiai ėda End.
8. šnek. apie sunkią, be išeities, įniršį keliančią būklę: Nedygo pupos, žirniai – gali pašė̃lti Trk. Visada tą pat, pašė̃lti reikia! NdŽ.
9. ppr. imper. Žeml šnek. sakoma nenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo: Lai pašė̃lnie i tie vaikai, jei motynai duonos negalia duoti Krš. Tegu pašė̃lnie, nieko nesakyk Krš. Ans tepašė̃lstai: miegas pačiam, o darbas kaži kam LKT142(Kin).
| refl. Kl, Jdr: Pašėlkis, lakstyk basas, kad nebijai sustipti Plng. Pašė̃lkiatės, aš nenoru begerti Šts. Nu vyraliai, paaugę esat, o paiki, pašė̃lkiatės, neleidat išbandyti arklį! LKT134(Klp). Lai pašė̃lstas kiti, bi mun gerai Šts.
◊ kai̇̃p pašė̃lęs Jdr, Lpl, Jnš labai smarkiai (ką daro): Dirbo kai̇̃p pašė̃lę, kupras pastatę i stipresni buvo KlvrŽ. Tie piršliai važinėjos kai̇̃p pašė̃lę, ypač kur tų panų buvo Vgr. Žvirbliai pula kai̇̃p pašė̃lę ant kanapių Lkv. Tas Juzelė eina su tais ratais kai̇̃p pašė̃lęs po trobą Trk. Arbūzai augdavo kai̇̃ pašė̃lę Plšk. Ji juokėsi kai̇̃p pašė̃lusi NdŽ. Piršlys los taip kai̇̃p pašė̃lęs Lk. Povilas nora važiuoti į kaimą kai̇̃p pašė̃lęs Trk.
prišė̃lti intr. NdŽ užtektinai šėlti; prisidūkti, prisiišdykauti: Ar dar neprišė̃lote? DŽ1.
| refl. DŽ1, Nt: Vaikai par dieną prisišė̃lo lig sotės Kv. Prisišė̃lot jau, vaikai, dabar gana! Sb.
sušė̃lti intr. supykti, užsiusti: Anie sušė̃lo ant vietos (labai smarkiai) ant munęs Kl.
užšė̃lti intr. Krš smarkiai supykti, užsiusti.
1. Rtr; Š, NdŽ, Brs, Grž, Rk išdykauti, siausti, dūkti: Vaikai šė̃lsta, gaus su plaštaka, su rykšte J. Kas ten šė̃lsta po tą kluoną (pievelę), niekas pasakyti negalia Lpl. Liuob anie ten šė̃ls, ten traks, los ten visokias tas kalbas Sd. Aš jau teip liuobu su vaikinais ten nebėgsu lakstyti, jau šė̃lti Jdr. Vaikai par dienas šė̃lsta, o mokyties neita Kv. Susidės suolus, bėgs aplinkuo i šė̃ls, kiek anie tiktai galės Als. Tai šė̃lęs vaikiščias! Alk. Ir teip jie šėldavo salig aušrai DS80(Rs). Šuo šė̃lsta DŽ. Ar nenustosit šė̃lę?! Krs. Vaikai, nešė̃lkiat! Šll. Šė̃lstat kaip bepročiai Als.
2. eiti iš galvos, kvaišti, siusti: Buvusiai motrišką atvežusys sublūdusią, ana tatai blūdija, šė̃lsta Jdr.
3. labai pykti, niršti, siusti: Žmonės šėlo, ūžė LzP. Šė̃lstanti minia NdŽ. Pana šėlsta iš piktumo BsMtII97(Tl). Maišo burnoj visokius sukraipytus vokiečių žodžius ir prieš gražius lietuvių žodžius šėlsta! Vd.
^ Aš į tave gražiuoju, o tu šėlsti lyg gylio įgelta V.Krėv. Šė̃lsta kaip drignių pryėdęs Šll.
4. įpykus lakstyti, siusti: Šė̃lti aplink ką NdŽ.
5. netramdomai naudotis savo galia, savavaliauti, siautėti: Padūkėlių gaujos šėlsta visoj Lietuvoj rš. Ten bjaurybė karas, ten šė̃ls, degins visaip Žr.
6. dirbti ką su įkarščiu, užsidegimu, energingai: Sako, dažo kambarius, šė̃lsta po tas trobales End. Paskutinį metą aš su tais arais bešėlstù End.
7. DŽ smarkiai reikštis, siautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Audra kas kartą smarkiau kriokė, kas kartą didžiau šėlo Žem. Tešėlsta audros klaikią naktį, tegriūva kalnų uolos! V.Myk-Put. Audra šėlsta, valtelę mėto LTR(Slnt). Šė̃lstančios rudens vėtros NdŽ. Siautė, šėlo pūgos viršum užpustyto namelio K.Bor. Graustinė debesyse šėlsta Žem. Tarp stačių uolų suspausta upė šėlsta, puldama čia į vieną, čia į kitą kraštą rš. Matyt, paskutinį jau kartą šėlo žiema J.Balt. Vis labiau šėlo gaisras rš.
ǁ apie jausmus: Kur geiduliai, kerštas, piktumas ir pavydas šėlsta, čia gyvulys turi viršų žmoguje Vd.
ǁ smarkiai, su įkarščiu vykti: Visą dieną šėlo baisi kova J.Balč.
8. part. praet. apie ką stiprų, intensyvų: Šė̃lusi atmintis NdŽ.
šė̃lusiai adv. labai: Mergina buvo šėlusiai patogi P.Cvir.
apšė̃lti intr. apsirgti pasiutlige, pasiusti: Apšė̃lo šuva Lz. Apšė̃lęs šuva inkando Ml.
^ Bernas lekia [pas mergas] penkis laukus kap apšė̃lęs Ad.
įšė̃lti intr. Rtr, Jž
1. I, DŽ1 įsismaginti siausti, įsidūkti: Arkliai taip įšėlo (įsibėgo), kad buvo nesulaikomi K.Bor.
| refl. NdŽ: Vaikai taip įsišė̃lo, ka nieko aplinkuo negirdėjo Kv.
2. LL210, Š, NdŽ įpykti, įniršti, įdūkti: Pijukas įšė̃lęs kaip šuva pasalkanda J. O kad motina nepasakė, tai įšėlo tėvas J.Balt. Įšėlusi minia rš.
| Ir įšėlusiomis akimis, kuriose degė baisi neapykanta, pažiūrėjęs į susirinkusius, išbėgo laukan rš.
| refl.: Žodis po žodžio įsišėlo jis ne juokais J.Balt.
3. įsismaginus įsileisti ką daryti: Reiks eiti į darbą – negal įsišė̃lti (prisigerti) End.
4. įsisiautėti ką daryti: Misliu, anie ar uždegs, tie kareiviai, kaip įšė̃ls Kl.
5. įsismaginti, įsisiautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Vėjas įšėlęs griebė liepą, nešė šapus ir plunksnas rš. Įšėlusi ugnis rijo vis naujas vietas, kol visa virto ištisa liepsna rš.
| refl.: Įsišė̃lusios bangos DŽ1. Speigas buvo įsišėlęs iki 35 laipsnių rš.
iššė̃lti intr.
1. refl. išsiišdykauti, išsidūkti: Vaikai išsišė̃lę kai velniukai, ėst noria Šl.
2. Š, Rtr kurį laiką šėlti, dūkti, siusti.
3. refl. pakankamai siusti, niršti; išsisiautėti: Išsišė̃lęs, išsišė̃lęs, paskui nurimo Š. Rasi ir tavo motina tuo tarpu jau išsišėlo rš.
| prk.: Jūros milžinas, išsišėlęs, išsikriokęs, tartum pavargęs, ruošiasi ilsėtis Pt.
4. refl. pakankamai siautėti (apie audrą): Tik iki audra neišsišėlo, nebuvo ko svajot apie laisvę Mš.
nusišė̃lti nuvargti šėlstant: Čystai par dieną vaikai nusišė̃lo Kv.
pašė̃lti intr. K, Rtr; BzF152, M
1. NdŽ kiek paišdykauti, padūkti: Vaikams reikia truputį pašė̃lti DŽ1.
2. Š išeiti iš proto, išprotėti, pamišti: Jis toks pašė̃lęs, kad veidą drasko J.
3. Dsn, Lzd, Smn, Šll, Vkš susirgti pasiutimo liga, pasiusti: Gal pašė̃lo šuo – savus loja DŽ1. Piemenes, kai užvysta kokį šunį lekiant, bijo, kad nebūt pašėlęs LMD(Tvr).
4. įniršti, įdūkti: Nepatiks žodis, ir pašė̃lsta DŽ1. Tas šioperis už tokius žodžius ka pašė̃lo! Jdr. Pašė̃lo iš piktumo NdŽ. Pri to pusklaikšio bijok ir prisitikti – tujau pašėlsta Vvr. O tu rupūka, karvamilžis ant ano ka pašė̃lo! End.
| Čia nieko nepašė̃lsi (šėlimu, įniršiu nepaveiksi, nepadarysi) turi duoti Lpl.
ǁ part. praet. NdŽ, Trk pasiutęs, padūkęs, smarkus, karingas: Pašė̃lęs žmogus: kas po ranka, tą į sieną Akm. Ale pašė̃lusi mergaitė: tuojau nuristų tą vaiką Erž. Aš kad i biednai gyvenau, ale pašė̃lus buvau [jaunystėje] Ilg. Ansai zalnierius labai pašėlęs: kai sykį kirto, kraujas teškėjo, po jo kojelių žemė drebėjo KlvD243-244.
^ Pašė̃lęs su visais plaukais (labai) Pvn. Pašėlęs iš pačių šaknų Kos32(Vkš).
5. DŽ1, Krtn įnikti smarkiai ką daryti: Kad genys pašė̃lsta kalti, tai kala – tura užsidirbti sau maistą kaip žmogus Štk. Vokyčiai paleido iš kulkosvaidžių, pašė̃lo duoti granatas Kl. Pasakai ne taip, pašė̃lna šaukti Užv. Pašėlo vėlek barties Žem. Kad pašė̃ls dainuoti! Nmk. Motina pašėlo žanyties, o sūnai neleida Plt.
6. įsisiautėti (apie stichinius gamtos reiškinius): Vanduo ka pašė̃lo lyti Žr. Da pašė̃ls pustyti galų gale, ne autobusai bepraeis End. Tai oras pašė̃lęs, snapo iš namų neiškiši! Ig. Tirpstant sniegui čia šniokščia pašėlusios srovės K.Bor. Tu dangiško grakštumo, šoki kaip ugnis pašėlus! J.Gruš.
| refl.: Tekris ugnies kibirkštėlė, ir pasišėls tokis kaitrus gaisras V.Krėv.
7. Lpl šnek. stebėjimuisi kieno neįtikimu elgesiu reikšti: Ar pašėlai̇̃: [peilis] akis bado, ir nematai! Sk. Tėvai, a pašėlái – pačią nuskandinai! Brs. Laikas ženyties – ar pašėlai̇̃! Erž.
ǁ part. praet. nepaprastas, intensyvus, keliantis nuostabą: Pašė̃lęs tempas, greitumas NdŽ. Šaltis pašė̃lęs Ig. Al kad pašė̃lęs karštis, kad dura į nugarą, Dieve sergėk! Lk. Pašė̃lęs buvo gaudymas tų vėžių Štk. Pašė̃lęs uždarbis buvo End. Toki mada buvo pašė̃lus, ka liet [per Užgavėnes su vandeniu] Mšk. Pašė̃lęs žvyrys, prasta viškum žemė buvo Krs. Pašė̃lusi mintis NdŽ. Pašė̃lus galva: visus karvių vardus žino Vb. Pašė̃lęs reikalas be gyvolių gyventi Krš.
pašė̃lusiai labai, nepaprastai: Jis ją pamilo pašė̃lusiai NdŽ. Pašė̃lusiai turtingas žmogus NdŽ. Ale bet liesas buvo pašė̃lusiai Slnt. Vaikai gilių pryneša – kiaulės pašė̃lusiai ėda End.
8. šnek. apie sunkią, be išeities, įniršį keliančią būklę: Nedygo pupos, žirniai – gali pašė̃lti Trk. Visada tą pat, pašė̃lti reikia! NdŽ.
9. ppr. imper. Žeml šnek. sakoma nenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo: Lai pašė̃lnie i tie vaikai, jei motynai duonos negalia duoti Krš. Tegu pašė̃lnie, nieko nesakyk Krš. Ans tepašė̃lstai: miegas pačiam, o darbas kaži kam LKT142(Kin).
| refl. Kl, Jdr: Pašėlkis, lakstyk basas, kad nebijai sustipti Plng. Pašė̃lkiatės, aš nenoru begerti Šts. Nu vyraliai, paaugę esat, o paiki, pašė̃lkiatės, neleidat išbandyti arklį! LKT134(Klp). Lai pašė̃lstas kiti, bi mun gerai Šts.
◊ kai̇̃p pašė̃lęs Jdr, Lpl, Jnš labai smarkiai (ką daro): Dirbo kai̇̃p pašė̃lę, kupras pastatę i stipresni buvo KlvrŽ. Tie piršliai važinėjos kai̇̃p pašė̃lę, ypač kur tų panų buvo Vgr. Žvirbliai pula kai̇̃p pašė̃lę ant kanapių Lkv. Tas Juzelė eina su tais ratais kai̇̃p pašė̃lęs po trobą Trk. Arbūzai augdavo kai̇̃ pašė̃lę Plšk. Ji juokėsi kai̇̃p pašė̃lusi NdŽ. Piršlys los taip kai̇̃p pašė̃lęs Lk. Povilas nora važiuoti į kaimą kai̇̃p pašė̃lęs Trk.
prišė̃lti intr. NdŽ užtektinai šėlti; prisidūkti, prisiišdykauti: Ar dar neprišė̃lote? DŽ1.
| refl. DŽ1, Nt: Vaikai par dieną prisišė̃lo lig sotės Kv. Prisišė̃lot jau, vaikai, dabar gana! Sb.
sušė̃lti intr. supykti, užsiusti: Anie sušė̃lo ant vietos (labai smarkiai) ant munęs Kl.
užšė̃lti intr. Krš smarkiai supykti, užsiusti.
įsiùsti
Apibrėžtis
siùsti, siuñta, siùto intr. K, Rtr, DŽ; H, R, M
1. sirgti pasiutlige: Temperatūra taip žemai nukrito, kad net šunys negalėjo pakelti tokio šalčio ir pradėjo siusti K.Bor. Iš pradžių buvo taip karšta, kad šunes siuto V.Myk-Put. Laimė, kad jie nesiunta, nes galėtų aprieti visus gyventojus Blv.
^ Tegu šunys siuntie, ne žmogus J. Gerk: nė siusi, nė pusi Sch81. Nė siusi, nė pusi dėl to Vaižg(ž.).
2. nerimti, dūkti, ko geidžiant: Tos kiaulės siuñta kuilių Erž. Tokį diedą, kuris tokių jaunų mergų ieško, paemi tik ir užpampini, – nereiktų jam siùst Pbs.
| Išgėriau aštuntą, jau kraujas siunta LTR(Srd).
^ Kas nesiuñta želdamas, tas siuñta žildamas Šauk.
3. labai skaudėti: Man dantys siuñta Pn. Ans ėsti norėjo, tas pilvas, i siùto tavie Trk. Popiet visas dantys pradėjo siùst Snt.
ǁ svaigti: Išgėriau aštuntą, man galvelė siunta DvD292. Pilvas išputo, galva nesiùto (apie prastą alų) Lnkv.
4. šėlstant bėgti, lakstyti: Veršis siuñta po tvartą Jrb. Vienas vežimas su siuntančiais arkliais pralenkė net Vilių Karalių I.Simon. Del šito nėra ko siùst par laukus An.
ǁ labai smarkiai lėkti: Adomas, pašėlusiai būgnindamas kulnimis putotus gyvulio šonus, toliau siuto šuoliais Kraštupėnų link J.Avyž. Traukinys siuto tokiu greitumu rš.
5. DŽ1 savavaliauti, siautėti: Nu, gerai, suskaldyk duris, tuoj pasodinsme daboklėn – nebesiùsi Mžš.
6. niršti įtūžus, labai pykti: Drignių užėdęs jis siuñta J. Patėvis jau ir taip ant manęs siunta J.Avyž. Atrodo, kad nėra už ką, o ji jau siuñta Skr. Jam kad tik reikia dirbt, tai ir siuñta Trgn. Iš jo žmogaus nėr – siuñta siuñta in bobos, in vaikų Klt. Nežino, ko nora, siuñta i nežino, ką ta kramė sako Trk. Pasakojo, kad vokiečiai dėl partizanų puolimų labai siunta rš. Parėjo iš miestelio Jonas girtas, tai siùto siùto visą vakarą Ob. Ko čia siunti̇̀, kai drignių priėdęs? NmŽ. Ilgai siuto, kaip devynių velnių apsėstas PPr285.
| Policijos agentas siuto iš piktumo J.Balč.
ǁ šūkauti įpykus, bartis: Nuėjęs Rudikuos siuñta: kam traktorių paėmėt?! Slm. Kurių gi čia galų dabar siunti̇̀?! Mžš.
^ Nesiusk be kunigo Prk. Nesiusk be laiko LTR(Jnš). Siùsk tu nesiùtęs! Šts.
7. DŽ išdykauti, šėlioti, dūkti: Palik vienus [vaikus], tai ir siuñta Užp. Gerai būtų, kad jau pamestut siùst Lkm. Vaikai, kada liaustės siùsti?! Krž. Kaip anie pradėjo ūbauti ten, siùsti po tą mišką! Lk. Nu tu ir įmeigi siùsti su tais vaikais! Trk. Bijo mūšio, nesiuñta Krš. Del manę galiata siùst i kūlį verst Jrb. Aš pats nesiuntù, tai ir kitų siuñtant nekenčiu Sdk. Oi siutom šiąnakt vakarėly! Užg. Vis jau par nubengtuves siùsma Žr. Daba vaikai siuñta naktimis, o mums reikėjo su prakaitu vargti Ms. Jūs, Vizgūnai, siùskit, siùskit (linksmai vakaruokit), o Svydeniai bulbas skuskit (d.) Kp. Ko siunti̇̀ kaip Šatrijos kalnas?! Rs. Siunta kaip priš lytų LTR(Pp).
^ Ko siunti, ar veselę junti? LTR(Pp).
| refl.: Mūs tėvai išmintingi buvo i mergelkas neleido siùstis Prk. Neatejo, nesisiùto tas velnias (ps.) Kv.
8. DŽ1 audroti: Tik girdėt, kaip siunta pūga ir skaudžiai plaka širdis krūtinėje J.Bil. Audra pakilo, tik vėlaus vakaro sulaukus, ir siuto visą naktį V.Krėv. Vėjas siusdamas kaukė J.Balč. Ale [pūga] visa dienelė siuñta ir siuñta! Mlt.
9. imti smarkiai ką daryti: Siùto siùto skaudėti [paširdžiai], negaliu Grd.
◊ nė̃ siùtęs jokiu būdu, niekaip: Kokių aš žodžių girdėjau, kur neatmysi nė̃ siùtęs KlvrŽ.
siùtusio káilio piktas, pašėlęs: Jis siùtusio káilio Žml.
apsiùsti intr. Rtr; Sut, LVI129
1. Zp apsirgti pasiutimo liga: Šuva apsiùto Ds.
2. J, Grg įdūkti, įšėlti: Oi ans yra apsiùtęs! Kl. Jau tikrai mano vyras apsiùto Klt. Visi vaikai kap apsiùto – neleidžia tėvui ženyties! Ml. Bet anys apsiuto ir kalbėjo terp savęs, ką Jėzui turėtų padaryt Ch1Luk6,11.
◊ kai̇̃p apsiùtęs labai smarkiai (ką daro): Skraido bobos kàb apsiùtę Lz.
atsiùsti intr. atsišėlti:
^ Nesiutęs apželdamas, gavo atsiusti žildamas Vaižg.
įsiùsti intr. Rtr; Q414, M
1. DŽ, NdŽ, Vkš įniršti, įdūkti: Įsiunta arkliai R. Žvėris baisiai įsiuto rš. Girtas įsiùto ir pradėjo sūdus daužyti J. Kažin ko įsiùtęs vyras parejo namo ir ėmė šėliotis Š. Parėjo įdūkęs, įsiùtęs Prn. Jisai an Jono įsiùto ir norė[jo] paduot darbam Šn. Žmonys insiùtę, užpykę buvo Kb.
| refl.: Įsisiùto: ka galėtų, šaukšte [v]andens prigirdytų! Krš.
2. refl. išdykaujant įsišėlti: Įsisiùto [vaikas], nebužmiegta Krš. Kai įsisiùto – daikto nebėr! Lb. Tą dieną vaikai buvo be proto įsisiùtę Pln.
3. įnikti, imti smarkiai ką daryti: Įsiùto veršiai laigyti, paleidau [iš aptvaro] Grd. Dabar jis kad įsiùto gert Snt.
išsiùsti intr. Rtr; Sut, M žr. pasiusti:
1. Sv, Slk Aniemet buvo lapių išsiùtusių Strn. Išsiùtęs vilkas skykt par tvorą i sudraskė bobą smertin Klt. Boba girta tai blogiau negu katė išsiutus Švnč.
2. Kai kokios [naminės degtinės] prigersi, tai gali išsiùst Str.
3. Dabar marčios išsiust[ų], kad reiktų mošom duot pasoga Rš.
4. refl. užtektinai prisidūkti, prisišėlti: Išsisiunta, perdega, o kai sukuria šeimos židinį, iš lėto žėruoja tartum žarijos J.Avyž.
◊ kai̇̃p išsiùtęs labai smarkiai, greitai (ką daro): Laksto kàp išsiùtus Dglš. Tupi kampe paspūtęs, lekia par laukus kai̇̃p išsiùtęs (šautuvas ir kulka) Slk.
nusiùsti
1. žr. pasiusti 2.
| refl.: Išminsi, pask eisi pri kito – nusisiùsi nemiegojęs par naktis! Kl.
2. intr. labai greitai, smarkiai nulėkti: Traukinys nusiuto geležinkeliu ir pranyko rš.
3. intr. padvėsti: Turėjau tris paršelius, vienas nusiùto Skdv.
4. tr. šėlstant, ūžiant praleisti, iššvaistyti: Visą butą (ūkį) su mergoms nusiùto Šts.
| refl.: Siutau ir nusisiutáu amžinai Šts.
pasiùsti intr. K, Š, Rtr, NdŽ; SD405, H, R, Sut, M
1. R353, DŽ susirgti pasiutimo liga: Šuo, blūdo apimtas, pasiùto ir blūdija J. Kadai šunys lakstė pasiùtę Ign. Vilkas pasiùtęs apkramtė, tas šunaitis ir pasiùto Dbč. Pasiùtęs vilkas apriejo daug žmonių J.Jabl.
^ Nemušk kaip į pasiutusį šunį Žvr. Pasiùtusiam šuniui nelinkėčiau tokio gyvenimo, kaip savo Gg. Tie drobuželiai – šuo pasiùtęs neparkanda (labai stori) Všv. Izraelas bėga nei pasiutusi karvė CII589.
2. išeiti iš proto, išprotėti: Ka ne tas Žemalės daktaras, būčiu pasiutusi su visu: jau velniai po tą kramę jug maišės Trk. Sako, mūsų ponas beveik nepasiutęs, gavęs žiedą atgal prisiimti, nes panikė jauna, graži LzP. O kasg yra teip pasiutęs, idant turėtų turėt nopykantoje tikrus savus sąnarius DP529.
| Galėjai pasiùst iš juoko Snt. Mažne gaspadorius pasiùto iš piktumo Varn. Štai regit, jog tas žmogus yra pasiutęs, kodėl atvedėt jį manęsp Ch1Sam21,14.
^ Kaip pasiùtęs vaikščiojau kokį mėnesį Str.
3. DŽ1 įniršti, įdūkti, pašėlti: Bematant mano arklys pasiuto – pajuto mešką V.Piet. Tiek y[ra] pasiùtusi ant munęs, ka ugnia spjauna Trkn. Menka kiek papykdai – pasiuñta: langai sutrupės! Mžš. Išnervavojo vaikį – kaži ko buvo pasiùtęs Trk. I, matytumi, tas ponas ka pasiùto ant munęs! Všv. Musėt iš proto išejai, kad taip pasiutái Lkv. Parlėkė ragana namon ir nerado saulės dukters namieje, dideliai pasiuto BsPIII19-20. Pasiuto kaip vokytis po pietų Plik, Akm, Sd.
^ Nepasiùsi – ne meška! Jrb. Pasiuto boba, prišiko trobą, atneškiat bliūdą, išneškiat šūdą VP37.
ǁ part. praet. smarkus, pašėlęs, bjaurus, nedoras: Mažutis, ale pasiùtęs Krs. Jau jie yr seniai pasiùtę Smln. Nebūk pasiùtęs, atiduok kepurę! Jnš.
^ Pasiutusių miltų pasiutus ir košė LTR(Jz), PPr273. Užeit pasiùtęs nerimstantį Sch92(B). Nei pasiutęs, nei padūkęs, o kai sukas – dulka (rėtis) LTR. Stovi kampe paspūtus, lekia lauku pasiutus (šautuvas ir kulka) Rš. Išdubusi boba pasiutusius vaikus veda (patranka) Sch63.
4. tam tikrą laiką niršti, pykti: Pasiùs kiek ir nurims DŽ1.
5. Pnd, Sd paišdykauti, pasišėlioti: Leisk biškį vaikams pasiùsti Bt. Gana, pasiùtot jau lig sotės! Rdn. Jaunims reik pasiùsti, padurniuoti Jdr.
| refl.: Einam pasisiùsti su piemeniu Šts. Vakare vaikai taip pasisiuñta, kad oi! Pj.
6. imti audroti, siautėti: Ui, kad pasiùto oras – naktis kokia bjauri pasidarė! Mžš. Vėjas pasiùto – kelinta diena pučia Prn.
7. pasiautėti: Vėjas, kiek pasiutęs, aprimo rš.
8. DŽ1, DūnŽ imti, įnikti smarkiai ką daryti: Užejo toks tamsus debesis – i ka pasiùs lyti! Tl. Pasiùto kirsti lytus Mžk. Niaukstos, niaukstos – pasiùs pilti! Krš. Svirplys kad pasiuñta grajyt, tai iš namų reikia bėgt Stč. Kiaulės pasiùto sirgti Kž. Veršis pasiùto narstytis ant lenciūgo Šlv. Kad anie ten pasiùto barties dėl tos vištos! KlvrŽ. Kaip kadagį pakišo, pasiùto šaukti! Pvn. Ka mas pasiùtom krokti! LKT101(Kv). Ka pasiutáu šaukti, išejusi į padvariją! Trš. Sako, ka pasiùto gerti: kiek buvo to[je] butelko[je], tiek ir išmovė Nv. Pasiùto muno žmogus girtauti! Sg. Antanas pasiùto vėl rūkyt Rs. Pasiùto gerti ir pragėrė gyvenimą Dr. Ka pasiùto šviesties! Trk. Ka pasiuñta skaudėti, nebžinai ką i daryti Žr. Kaip užvalgau, pasiunta po širdžia skaudėti Ggr. Baugios bulbės, lytaus negavusios: palys – pasiùs pūti Krš.
9. praet. šnek. stebėjimuisi, nustebimui, nepritarimui nusakyti: O, pasiùto, krapų neįsinešėm: sulis – raugt nebegerai Mžš. Nu i dėl ko nesižanijot visi trys, a pasiùtot? Als. A pasiutái – kur puoli, kaip akis išdegęs? Varn. A pasiùto – su saule lyja! Jrb. Kol pareisiu, bus penkios valandos – pasiùto! Mžš. Pasiùto visai – pelė ant aruodo padvės (iron.) Jrb. Tai gyvenimėlis – kepti karveliai į burną lekia, a nepasiùto?! Jrb.
ǁ part. praet. apie ką didelį: Šlapia nueit, moliai tokie pasiùtę Snt. Pavasarį atiduosiam už tą trobą, laimė jau pasiùtusi! Trk.
10. šnek. patekti į sunkią, be išeities, varginančią, įniršį keliančią būklę: Dėl vienos butelkos nepasiùsma mas nė vienas (nieko pikta neatsitiks) Lks. Gerk, nepasiùsi nuo vienos taurelės! Pln. Nepasiùs ir ta Stasė, jei dar palauks Skr. Paslėpė raktus, gali pasiùsti beieškodamas Jnš. O naktys ilgiausios, reikėjo po dvi pakuras išminti – galėjom pasiùsti Kv. Kol tą rąstą užkelsi an ožių, pasiùsti reiks Krš. Ka reiks iš tos kapeikos gyventi – i pasiùsi Krtn. Nėr kur pinigo pasidaryt, pasiùsk! Skr. Padeda, kur niekas nededa – pasiùsk, čia nerasi! Mžš.
11. ppr. imper. šnek. sakoma, nebenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo: Pasiusk (žinokis) su savo karvėmis! LzP. Nebekasiu, tepasiuñtie tas galiukas [vagos] – sutems visai LKT155(Škn). Tepasiunta, apsieis ir be manęs Jnš.
| refl.: Sako, ka gyvenai be rūpesnio, i pasiùskis, gyvenk! Lk. Toki ir tvarka, tegu pasiuñtas! Trk. Pasiùskitės jau, su tum tai aš neužsiemu! Kv.
◊ kad tù pasiùstum[ei] toks keiksmas: Kad tu pasiustum su savo tokia kalba! Grž. Ka tù pasiùstum, kaip nesiseka šiandie malkos skaldyt! Ps. Ka tù pasiùstumei, ka tavę nė perkūnas nemuša! Jrb.
kai̇̃p pasiùtęs labai smarkiai (ką daro): Liūb naktimis dirbs kai̇̃p pasiùtę Brs. Vėjas pučia kai̇̃p pasiùtęs – žmogų atatupstą verčia Ktk. Tas vaikas nevaikščio[ja] ir iš lopišio neišlipa, rėk i rėk kai̇̃p pasiùtęs Lk. O musys kanda kai̇̃p pasiùtusios Tl. Vaiką pasimesi į peludę, kulsi kai̇̃p pasiùtęs Brs. Dirbi kai̇̃p pasiùtęs, a susidėsi [į karstą] tus pinigus?! Stl. Pūna ruputės kai̇̃p pasiùtusios Vvr.
nė̃ pasiùtęs[is] jokiu būdu, niekaip: Neturiu laiko nė̃ pasiùtęs[is], neapsijemu klumpių padirbti Dr.
nórs (nóts, kòc) pasiùsk sakoma, patekus į sunkią būklę: Sveikiem vyram be darbo bindzinėti po lagerį, – nėr kas veikti, nors pasiusk B.Sruog. Noriam valgyt, nóts pasiùsk (labai) Nmk. Nei į Veliuoną, nei į Stakius – nóts ėmęs i pasiùsk Rs. Niekur nebėra karvės, kòc tu pasiùsk Mžš. Nieko negaliu padaryti [jai], kòc tu pasiùsk, ubage, ant kryžkelės! Jnš.
pérsiusti intr., persiùsti Rtr, parsiusti M
1. apimti pasiutligei:
^ Ir persiutęs šuva ne kaimynas Švnč.
2. M, NdŽ perpykus įniršti: Ans, ka pársiunta, nėko nebįdauža: nagų tų nebnuvaldo Trk. Pársiutau, nenoru su tokia i šnekėti Rdn. Boba siuto ir pérsiuto, mane pamačius Ss. Visi pikti, pérsiutę Prn.
3. NdŽ kurį laiką siusti, baigti siusti: Pársiuto, daba toks vaikščio[ja] pamėlinavęs Trk.
4. užtektinai išdykauti, liautis siusti.
| refl.: Siuto [vaikai], davės, kol pársisiuto Krš.
prasiùsti intr. NdŽ siuntant, pykstant praleisti: Kaip užpyko, tai prasiùto visą dieną Sb.
prisiùsti
1. intr. NdŽ gana ilgai siusti, būti įsiutusiam, įtūžusiam.
2. refl. NdŽ užtektinai prisidūkti, prisišėlioti: Tura laiko [vaikai], galia prisisiùsti Rdn. Ko čia (troboje) dar siunti, galėjai i lauke prisisiùsti Ms. Jaunysto[je] prisiuñtas, to proto nėra Krš.
3. refl. tr. išdykavimu įsitaisyti, susilaukti: Siuto [mergina], kol prisisiùto vaiką, ir aprimo Krš.
×razsiùsti (hibr.) žr. išsiusti 3: Uršuliotė razsiùto, kam in ją atavežė sergančią seserį Dglš. Razsiùto veršis, tai razpylė visas tvoras Klt.
susiùsti intr.
1. susirgti pasiutlige: Mūsų šuva buvo susiùtęs, aš pakavojau Ps.
2. DŽ, Kp užpykti, įdūkti: Susiùto jis, t. y. supyko J. Taip susiùto, kad nebesusivaldo NdŽ. Susiùtę buvo vyrai ant kunigų Šts. Susiùto [marti] i nebduoda nėko Krš. Susiuñta kartais, ka i geras vyras Rdn. Buvo susiùtę, bet susigadijom Trk. Kaip toktai buvo kalbėjęs, susiuto ir kiti prieš Judą ir užkurstė Demetrių prieš jį CII677. Susitarė prieš jį … susiutusi gauja Koro RBSir45,22.
| Antijochas, kad dasižinojo, jog vadai jo nu Judo Machabeušo pargalėti yra, susiuto iš piktumo S.Stan.
užsiùsti intr. NdŽ
1. DŽ1 smarkiai supykti, įšėlti: Aš jį paprašiau kaip žmogų, o jis kad užusiùto! Sb. Užsiùto, pradėjo šaukti Krš. Buvau smarkiai ant tavęs užsiùtęs, rodos, tik dėk į dantis Alk. Ben kiek neįtiks, tuoj ažusiuñta BM25(Č). Pusę žodžio pasakė, veizėk – jau i užsiùto Žr.
ǁ įpykus pulti ką daryti: Kad retai kada išsipagiriodamas nekaip ir bemokė, tai valsčius, žiemai atėjus, užsiuto nebeduoti nė spago medžių kurui LzP.
2. žr. pasiusti 8: Nesupratęs, ko tie žmonės taip užsiuto skaityti, paėmiau pats vieną „Nuodėmių gatvės“ egzempliorių J.Balt.
1. sirgti pasiutlige: Temperatūra taip žemai nukrito, kad net šunys negalėjo pakelti tokio šalčio ir pradėjo siusti K.Bor. Iš pradžių buvo taip karšta, kad šunes siuto V.Myk-Put. Laimė, kad jie nesiunta, nes galėtų aprieti visus gyventojus Blv.
^ Tegu šunys siuntie, ne žmogus J. Gerk: nė siusi, nė pusi Sch81. Nė siusi, nė pusi dėl to Vaižg(ž.).
2. nerimti, dūkti, ko geidžiant: Tos kiaulės siuñta kuilių Erž. Tokį diedą, kuris tokių jaunų mergų ieško, paemi tik ir užpampini, – nereiktų jam siùst Pbs.
| Išgėriau aštuntą, jau kraujas siunta LTR(Srd).
^ Kas nesiuñta želdamas, tas siuñta žildamas Šauk.
3. labai skaudėti: Man dantys siuñta Pn. Ans ėsti norėjo, tas pilvas, i siùto tavie Trk. Popiet visas dantys pradėjo siùst Snt.
ǁ svaigti: Išgėriau aštuntą, man galvelė siunta DvD292. Pilvas išputo, galva nesiùto (apie prastą alų) Lnkv.
4. šėlstant bėgti, lakstyti: Veršis siuñta po tvartą Jrb. Vienas vežimas su siuntančiais arkliais pralenkė net Vilių Karalių I.Simon. Del šito nėra ko siùst par laukus An.
ǁ labai smarkiai lėkti: Adomas, pašėlusiai būgnindamas kulnimis putotus gyvulio šonus, toliau siuto šuoliais Kraštupėnų link J.Avyž. Traukinys siuto tokiu greitumu rš.
5. DŽ1 savavaliauti, siautėti: Nu, gerai, suskaldyk duris, tuoj pasodinsme daboklėn – nebesiùsi Mžš.
6. niršti įtūžus, labai pykti: Drignių užėdęs jis siuñta J. Patėvis jau ir taip ant manęs siunta J.Avyž. Atrodo, kad nėra už ką, o ji jau siuñta Skr. Jam kad tik reikia dirbt, tai ir siuñta Trgn. Iš jo žmogaus nėr – siuñta siuñta in bobos, in vaikų Klt. Nežino, ko nora, siuñta i nežino, ką ta kramė sako Trk. Pasakojo, kad vokiečiai dėl partizanų puolimų labai siunta rš. Parėjo iš miestelio Jonas girtas, tai siùto siùto visą vakarą Ob. Ko čia siunti̇̀, kai drignių priėdęs? NmŽ. Ilgai siuto, kaip devynių velnių apsėstas PPr285.
| Policijos agentas siuto iš piktumo J.Balč.
ǁ šūkauti įpykus, bartis: Nuėjęs Rudikuos siuñta: kam traktorių paėmėt?! Slm. Kurių gi čia galų dabar siunti̇̀?! Mžš.
^ Nesiusk be kunigo Prk. Nesiusk be laiko LTR(Jnš). Siùsk tu nesiùtęs! Šts.
7. DŽ išdykauti, šėlioti, dūkti: Palik vienus [vaikus], tai ir siuñta Užp. Gerai būtų, kad jau pamestut siùst Lkm. Vaikai, kada liaustės siùsti?! Krž. Kaip anie pradėjo ūbauti ten, siùsti po tą mišką! Lk. Nu tu ir įmeigi siùsti su tais vaikais! Trk. Bijo mūšio, nesiuñta Krš. Del manę galiata siùst i kūlį verst Jrb. Aš pats nesiuntù, tai ir kitų siuñtant nekenčiu Sdk. Oi siutom šiąnakt vakarėly! Užg. Vis jau par nubengtuves siùsma Žr. Daba vaikai siuñta naktimis, o mums reikėjo su prakaitu vargti Ms. Jūs, Vizgūnai, siùskit, siùskit (linksmai vakaruokit), o Svydeniai bulbas skuskit (d.) Kp. Ko siunti̇̀ kaip Šatrijos kalnas?! Rs. Siunta kaip priš lytų LTR(Pp).
^ Ko siunti, ar veselę junti? LTR(Pp).
| refl.: Mūs tėvai išmintingi buvo i mergelkas neleido siùstis Prk. Neatejo, nesisiùto tas velnias (ps.) Kv.
8. DŽ1 audroti: Tik girdėt, kaip siunta pūga ir skaudžiai plaka širdis krūtinėje J.Bil. Audra pakilo, tik vėlaus vakaro sulaukus, ir siuto visą naktį V.Krėv. Vėjas siusdamas kaukė J.Balč. Ale [pūga] visa dienelė siuñta ir siuñta! Mlt.
9. imti smarkiai ką daryti: Siùto siùto skaudėti [paširdžiai], negaliu Grd.
◊ nė̃ siùtęs jokiu būdu, niekaip: Kokių aš žodžių girdėjau, kur neatmysi nė̃ siùtęs KlvrŽ.
siùtusio káilio piktas, pašėlęs: Jis siùtusio káilio Žml.
apsiùsti intr. Rtr; Sut, LVI129
1. Zp apsirgti pasiutimo liga: Šuva apsiùto Ds.
2. J, Grg įdūkti, įšėlti: Oi ans yra apsiùtęs! Kl. Jau tikrai mano vyras apsiùto Klt. Visi vaikai kap apsiùto – neleidžia tėvui ženyties! Ml. Bet anys apsiuto ir kalbėjo terp savęs, ką Jėzui turėtų padaryt Ch1Luk6,11.
◊ kai̇̃p apsiùtęs labai smarkiai (ką daro): Skraido bobos kàb apsiùtę Lz.
atsiùsti intr. atsišėlti:
^ Nesiutęs apželdamas, gavo atsiusti žildamas Vaižg.
įsiùsti intr. Rtr; Q414, M
1. DŽ, NdŽ, Vkš įniršti, įdūkti: Įsiunta arkliai R. Žvėris baisiai įsiuto rš. Girtas įsiùto ir pradėjo sūdus daužyti J. Kažin ko įsiùtęs vyras parejo namo ir ėmė šėliotis Š. Parėjo įdūkęs, įsiùtęs Prn. Jisai an Jono įsiùto ir norė[jo] paduot darbam Šn. Žmonys insiùtę, užpykę buvo Kb.
| refl.: Įsisiùto: ka galėtų, šaukšte [v]andens prigirdytų! Krš.
2. refl. išdykaujant įsišėlti: Įsisiùto [vaikas], nebužmiegta Krš. Kai įsisiùto – daikto nebėr! Lb. Tą dieną vaikai buvo be proto įsisiùtę Pln.
3. įnikti, imti smarkiai ką daryti: Įsiùto veršiai laigyti, paleidau [iš aptvaro] Grd. Dabar jis kad įsiùto gert Snt.
išsiùsti intr. Rtr; Sut, M žr. pasiusti:
1. Sv, Slk Aniemet buvo lapių išsiùtusių Strn. Išsiùtęs vilkas skykt par tvorą i sudraskė bobą smertin Klt. Boba girta tai blogiau negu katė išsiutus Švnč.
2. Kai kokios [naminės degtinės] prigersi, tai gali išsiùst Str.
3. Dabar marčios išsiust[ų], kad reiktų mošom duot pasoga Rš.
4. refl. užtektinai prisidūkti, prisišėlti: Išsisiunta, perdega, o kai sukuria šeimos židinį, iš lėto žėruoja tartum žarijos J.Avyž.
◊ kai̇̃p išsiùtęs labai smarkiai, greitai (ką daro): Laksto kàp išsiùtus Dglš. Tupi kampe paspūtęs, lekia par laukus kai̇̃p išsiùtęs (šautuvas ir kulka) Slk.
nusiùsti
1. žr. pasiusti 2.
| refl.: Išminsi, pask eisi pri kito – nusisiùsi nemiegojęs par naktis! Kl.
2. intr. labai greitai, smarkiai nulėkti: Traukinys nusiuto geležinkeliu ir pranyko rš.
3. intr. padvėsti: Turėjau tris paršelius, vienas nusiùto Skdv.
4. tr. šėlstant, ūžiant praleisti, iššvaistyti: Visą butą (ūkį) su mergoms nusiùto Šts.
| refl.: Siutau ir nusisiutáu amžinai Šts.
pasiùsti intr. K, Š, Rtr, NdŽ; SD405, H, R, Sut, M
1. R353, DŽ susirgti pasiutimo liga: Šuo, blūdo apimtas, pasiùto ir blūdija J. Kadai šunys lakstė pasiùtę Ign. Vilkas pasiùtęs apkramtė, tas šunaitis ir pasiùto Dbč. Pasiùtęs vilkas apriejo daug žmonių J.Jabl.
^ Nemušk kaip į pasiutusį šunį Žvr. Pasiùtusiam šuniui nelinkėčiau tokio gyvenimo, kaip savo Gg. Tie drobuželiai – šuo pasiùtęs neparkanda (labai stori) Všv. Izraelas bėga nei pasiutusi karvė CII589.
2. išeiti iš proto, išprotėti: Ka ne tas Žemalės daktaras, būčiu pasiutusi su visu: jau velniai po tą kramę jug maišės Trk. Sako, mūsų ponas beveik nepasiutęs, gavęs žiedą atgal prisiimti, nes panikė jauna, graži LzP. O kasg yra teip pasiutęs, idant turėtų turėt nopykantoje tikrus savus sąnarius DP529.
| Galėjai pasiùst iš juoko Snt. Mažne gaspadorius pasiùto iš piktumo Varn. Štai regit, jog tas žmogus yra pasiutęs, kodėl atvedėt jį manęsp Ch1Sam21,14.
^ Kaip pasiùtęs vaikščiojau kokį mėnesį Str.
3. DŽ1 įniršti, įdūkti, pašėlti: Bematant mano arklys pasiuto – pajuto mešką V.Piet. Tiek y[ra] pasiùtusi ant munęs, ka ugnia spjauna Trkn. Menka kiek papykdai – pasiuñta: langai sutrupės! Mžš. Išnervavojo vaikį – kaži ko buvo pasiùtęs Trk. I, matytumi, tas ponas ka pasiùto ant munęs! Všv. Musėt iš proto išejai, kad taip pasiutái Lkv. Parlėkė ragana namon ir nerado saulės dukters namieje, dideliai pasiuto BsPIII19-20. Pasiuto kaip vokytis po pietų Plik, Akm, Sd.
^ Nepasiùsi – ne meška! Jrb. Pasiuto boba, prišiko trobą, atneškiat bliūdą, išneškiat šūdą VP37.
ǁ part. praet. smarkus, pašėlęs, bjaurus, nedoras: Mažutis, ale pasiùtęs Krs. Jau jie yr seniai pasiùtę Smln. Nebūk pasiùtęs, atiduok kepurę! Jnš.
^ Pasiutusių miltų pasiutus ir košė LTR(Jz), PPr273. Užeit pasiùtęs nerimstantį Sch92(B). Nei pasiutęs, nei padūkęs, o kai sukas – dulka (rėtis) LTR. Stovi kampe paspūtus, lekia lauku pasiutus (šautuvas ir kulka) Rš. Išdubusi boba pasiutusius vaikus veda (patranka) Sch63.
4. tam tikrą laiką niršti, pykti: Pasiùs kiek ir nurims DŽ1.
5. Pnd, Sd paišdykauti, pasišėlioti: Leisk biškį vaikams pasiùsti Bt. Gana, pasiùtot jau lig sotės! Rdn. Jaunims reik pasiùsti, padurniuoti Jdr.
| refl.: Einam pasisiùsti su piemeniu Šts. Vakare vaikai taip pasisiuñta, kad oi! Pj.
6. imti audroti, siautėti: Ui, kad pasiùto oras – naktis kokia bjauri pasidarė! Mžš. Vėjas pasiùto – kelinta diena pučia Prn.
7. pasiautėti: Vėjas, kiek pasiutęs, aprimo rš.
8. DŽ1, DūnŽ imti, įnikti smarkiai ką daryti: Užejo toks tamsus debesis – i ka pasiùs lyti! Tl. Pasiùto kirsti lytus Mžk. Niaukstos, niaukstos – pasiùs pilti! Krš. Svirplys kad pasiuñta grajyt, tai iš namų reikia bėgt Stč. Kiaulės pasiùto sirgti Kž. Veršis pasiùto narstytis ant lenciūgo Šlv. Kad anie ten pasiùto barties dėl tos vištos! KlvrŽ. Kaip kadagį pakišo, pasiùto šaukti! Pvn. Ka mas pasiùtom krokti! LKT101(Kv). Ka pasiutáu šaukti, išejusi į padvariją! Trš. Sako, ka pasiùto gerti: kiek buvo to[je] butelko[je], tiek ir išmovė Nv. Pasiùto muno žmogus girtauti! Sg. Antanas pasiùto vėl rūkyt Rs. Pasiùto gerti ir pragėrė gyvenimą Dr. Ka pasiùto šviesties! Trk. Ka pasiuñta skaudėti, nebžinai ką i daryti Žr. Kaip užvalgau, pasiunta po širdžia skaudėti Ggr. Baugios bulbės, lytaus negavusios: palys – pasiùs pūti Krš.
9. praet. šnek. stebėjimuisi, nustebimui, nepritarimui nusakyti: O, pasiùto, krapų neįsinešėm: sulis – raugt nebegerai Mžš. Nu i dėl ko nesižanijot visi trys, a pasiùtot? Als. A pasiutái – kur puoli, kaip akis išdegęs? Varn. A pasiùto – su saule lyja! Jrb. Kol pareisiu, bus penkios valandos – pasiùto! Mžš. Pasiùto visai – pelė ant aruodo padvės (iron.) Jrb. Tai gyvenimėlis – kepti karveliai į burną lekia, a nepasiùto?! Jrb.
ǁ part. praet. apie ką didelį: Šlapia nueit, moliai tokie pasiùtę Snt. Pavasarį atiduosiam už tą trobą, laimė jau pasiùtusi! Trk.
10. šnek. patekti į sunkią, be išeities, varginančią, įniršį keliančią būklę: Dėl vienos butelkos nepasiùsma mas nė vienas (nieko pikta neatsitiks) Lks. Gerk, nepasiùsi nuo vienos taurelės! Pln. Nepasiùs ir ta Stasė, jei dar palauks Skr. Paslėpė raktus, gali pasiùsti beieškodamas Jnš. O naktys ilgiausios, reikėjo po dvi pakuras išminti – galėjom pasiùsti Kv. Kol tą rąstą užkelsi an ožių, pasiùsti reiks Krš. Ka reiks iš tos kapeikos gyventi – i pasiùsi Krtn. Nėr kur pinigo pasidaryt, pasiùsk! Skr. Padeda, kur niekas nededa – pasiùsk, čia nerasi! Mžš.
11. ppr. imper. šnek. sakoma, nebenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo: Pasiusk (žinokis) su savo karvėmis! LzP. Nebekasiu, tepasiuñtie tas galiukas [vagos] – sutems visai LKT155(Škn). Tepasiunta, apsieis ir be manęs Jnš.
| refl.: Sako, ka gyvenai be rūpesnio, i pasiùskis, gyvenk! Lk. Toki ir tvarka, tegu pasiuñtas! Trk. Pasiùskitės jau, su tum tai aš neužsiemu! Kv.
◊ kad tù pasiùstum[ei] toks keiksmas: Kad tu pasiustum su savo tokia kalba! Grž. Ka tù pasiùstum, kaip nesiseka šiandie malkos skaldyt! Ps. Ka tù pasiùstumei, ka tavę nė perkūnas nemuša! Jrb.
kai̇̃p pasiùtęs labai smarkiai (ką daro): Liūb naktimis dirbs kai̇̃p pasiùtę Brs. Vėjas pučia kai̇̃p pasiùtęs – žmogų atatupstą verčia Ktk. Tas vaikas nevaikščio[ja] ir iš lopišio neišlipa, rėk i rėk kai̇̃p pasiùtęs Lk. O musys kanda kai̇̃p pasiùtusios Tl. Vaiką pasimesi į peludę, kulsi kai̇̃p pasiùtęs Brs. Dirbi kai̇̃p pasiùtęs, a susidėsi [į karstą] tus pinigus?! Stl. Pūna ruputės kai̇̃p pasiùtusios Vvr.
nė̃ pasiùtęs[is] jokiu būdu, niekaip: Neturiu laiko nė̃ pasiùtęs[is], neapsijemu klumpių padirbti Dr.
nórs (nóts, kòc) pasiùsk sakoma, patekus į sunkią būklę: Sveikiem vyram be darbo bindzinėti po lagerį, – nėr kas veikti, nors pasiusk B.Sruog. Noriam valgyt, nóts pasiùsk (labai) Nmk. Nei į Veliuoną, nei į Stakius – nóts ėmęs i pasiùsk Rs. Niekur nebėra karvės, kòc tu pasiùsk Mžš. Nieko negaliu padaryti [jai], kòc tu pasiùsk, ubage, ant kryžkelės! Jnš.
pérsiusti intr., persiùsti Rtr, parsiusti M
1. apimti pasiutligei:
^ Ir persiutęs šuva ne kaimynas Švnč.
2. M, NdŽ perpykus įniršti: Ans, ka pársiunta, nėko nebįdauža: nagų tų nebnuvaldo Trk. Pársiutau, nenoru su tokia i šnekėti Rdn. Boba siuto ir pérsiuto, mane pamačius Ss. Visi pikti, pérsiutę Prn.
3. NdŽ kurį laiką siusti, baigti siusti: Pársiuto, daba toks vaikščio[ja] pamėlinavęs Trk.
4. užtektinai išdykauti, liautis siusti.
| refl.: Siuto [vaikai], davės, kol pársisiuto Krš.
prasiùsti intr. NdŽ siuntant, pykstant praleisti: Kaip užpyko, tai prasiùto visą dieną Sb.
prisiùsti
1. intr. NdŽ gana ilgai siusti, būti įsiutusiam, įtūžusiam.
2. refl. NdŽ užtektinai prisidūkti, prisišėlioti: Tura laiko [vaikai], galia prisisiùsti Rdn. Ko čia (troboje) dar siunti, galėjai i lauke prisisiùsti Ms. Jaunysto[je] prisiuñtas, to proto nėra Krš.
3. refl. tr. išdykavimu įsitaisyti, susilaukti: Siuto [mergina], kol prisisiùto vaiką, ir aprimo Krš.
×razsiùsti (hibr.) žr. išsiusti 3: Uršuliotė razsiùto, kam in ją atavežė sergančią seserį Dglš. Razsiùto veršis, tai razpylė visas tvoras Klt.
susiùsti intr.
1. susirgti pasiutlige: Mūsų šuva buvo susiùtęs, aš pakavojau Ps.
2. DŽ, Kp užpykti, įdūkti: Susiùto jis, t. y. supyko J. Taip susiùto, kad nebesusivaldo NdŽ. Susiùtę buvo vyrai ant kunigų Šts. Susiùto [marti] i nebduoda nėko Krš. Susiuñta kartais, ka i geras vyras Rdn. Buvo susiùtę, bet susigadijom Trk. Kaip toktai buvo kalbėjęs, susiuto ir kiti prieš Judą ir užkurstė Demetrių prieš jį CII677. Susitarė prieš jį … susiutusi gauja Koro RBSir45,22.
| Antijochas, kad dasižinojo, jog vadai jo nu Judo Machabeušo pargalėti yra, susiuto iš piktumo S.Stan.
užsiùsti intr. NdŽ
1. DŽ1 smarkiai supykti, įšėlti: Aš jį paprašiau kaip žmogų, o jis kad užusiùto! Sb. Užsiùto, pradėjo šaukti Krš. Buvau smarkiai ant tavęs užsiùtęs, rodos, tik dėk į dantis Alk. Ben kiek neįtiks, tuoj ažusiuñta BM25(Č). Pusę žodžio pasakė, veizėk – jau i užsiùto Žr.
ǁ įpykus pulti ką daryti: Kad retai kada išsipagiriodamas nekaip ir bemokė, tai valsčius, žiemai atėjus, užsiuto nebeduoti nė spago medžių kurui LzP.
2. žr. pasiusti 8: Nesupratęs, ko tie žmonės taip užsiuto skaityti, paėmiau pats vieną „Nuodėmių gatvės“ egzempliorių J.Balt.
pérsiusti
Apibrėžtis
siùsti, siuñta, siùto intr. K, Rtr, DŽ; H, R, M
1. sirgti pasiutlige: Temperatūra taip žemai nukrito, kad net šunys negalėjo pakelti tokio šalčio ir pradėjo siusti K.Bor. Iš pradžių buvo taip karšta, kad šunes siuto V.Myk-Put. Laimė, kad jie nesiunta, nes galėtų aprieti visus gyventojus Blv.
^ Tegu šunys siuntie, ne žmogus J. Gerk: nė siusi, nė pusi Sch81. Nė siusi, nė pusi dėl to Vaižg(ž.).
2. nerimti, dūkti, ko geidžiant: Tos kiaulės siuñta kuilių Erž. Tokį diedą, kuris tokių jaunų mergų ieško, paemi tik ir užpampini, – nereiktų jam siùst Pbs.
| Išgėriau aštuntą, jau kraujas siunta LTR(Srd).
^ Kas nesiuñta želdamas, tas siuñta žildamas Šauk.
3. labai skaudėti: Man dantys siuñta Pn. Ans ėsti norėjo, tas pilvas, i siùto tavie Trk. Popiet visas dantys pradėjo siùst Snt.
ǁ svaigti: Išgėriau aštuntą, man galvelė siunta DvD292. Pilvas išputo, galva nesiùto (apie prastą alų) Lnkv.
4. šėlstant bėgti, lakstyti: Veršis siuñta po tvartą Jrb. Vienas vežimas su siuntančiais arkliais pralenkė net Vilių Karalių I.Simon. Del šito nėra ko siùst par laukus An.
ǁ labai smarkiai lėkti: Adomas, pašėlusiai būgnindamas kulnimis putotus gyvulio šonus, toliau siuto šuoliais Kraštupėnų link J.Avyž. Traukinys siuto tokiu greitumu rš.
5. DŽ1 savavaliauti, siautėti: Nu, gerai, suskaldyk duris, tuoj pasodinsme daboklėn – nebesiùsi Mžš.
6. niršti įtūžus, labai pykti: Drignių užėdęs jis siuñta J. Patėvis jau ir taip ant manęs siunta J.Avyž. Atrodo, kad nėra už ką, o ji jau siuñta Skr. Jam kad tik reikia dirbt, tai ir siuñta Trgn. Iš jo žmogaus nėr – siuñta siuñta in bobos, in vaikų Klt. Nežino, ko nora, siuñta i nežino, ką ta kramė sako Trk. Pasakojo, kad vokiečiai dėl partizanų puolimų labai siunta rš. Parėjo iš miestelio Jonas girtas, tai siùto siùto visą vakarą Ob. Ko čia siunti̇̀, kai drignių priėdęs? NmŽ. Ilgai siuto, kaip devynių velnių apsėstas PPr285.
| Policijos agentas siuto iš piktumo J.Balč.
ǁ šūkauti įpykus, bartis: Nuėjęs Rudikuos siuñta: kam traktorių paėmėt?! Slm. Kurių gi čia galų dabar siunti̇̀?! Mžš.
^ Nesiusk be kunigo Prk. Nesiusk be laiko LTR(Jnš). Siùsk tu nesiùtęs! Šts.
7. DŽ išdykauti, šėlioti, dūkti: Palik vienus [vaikus], tai ir siuñta Užp. Gerai būtų, kad jau pamestut siùst Lkm. Vaikai, kada liaustės siùsti?! Krž. Kaip anie pradėjo ūbauti ten, siùsti po tą mišką! Lk. Nu tu ir įmeigi siùsti su tais vaikais! Trk. Bijo mūšio, nesiuñta Krš. Del manę galiata siùst i kūlį verst Jrb. Aš pats nesiuntù, tai ir kitų siuñtant nekenčiu Sdk. Oi siutom šiąnakt vakarėly! Užg. Vis jau par nubengtuves siùsma Žr. Daba vaikai siuñta naktimis, o mums reikėjo su prakaitu vargti Ms. Jūs, Vizgūnai, siùskit, siùskit (linksmai vakaruokit), o Svydeniai bulbas skuskit (d.) Kp. Ko siunti̇̀ kaip Šatrijos kalnas?! Rs. Siunta kaip priš lytų LTR(Pp).
^ Ko siunti, ar veselę junti? LTR(Pp).
| refl.: Mūs tėvai išmintingi buvo i mergelkas neleido siùstis Prk. Neatejo, nesisiùto tas velnias (ps.) Kv.
8. DŽ1 audroti: Tik girdėt, kaip siunta pūga ir skaudžiai plaka širdis krūtinėje J.Bil. Audra pakilo, tik vėlaus vakaro sulaukus, ir siuto visą naktį V.Krėv. Vėjas siusdamas kaukė J.Balč. Ale [pūga] visa dienelė siuñta ir siuñta! Mlt.
9. imti smarkiai ką daryti: Siùto siùto skaudėti [paširdžiai], negaliu Grd.
◊ nė̃ siùtęs jokiu būdu, niekaip: Kokių aš žodžių girdėjau, kur neatmysi nė̃ siùtęs KlvrŽ.
siùtusio káilio piktas, pašėlęs: Jis siùtusio káilio Žml.
apsiùsti intr. Rtr; Sut, LVI129
1. Zp apsirgti pasiutimo liga: Šuva apsiùto Ds.
2. J, Grg įdūkti, įšėlti: Oi ans yra apsiùtęs! Kl. Jau tikrai mano vyras apsiùto Klt. Visi vaikai kap apsiùto – neleidžia tėvui ženyties! Ml. Bet anys apsiuto ir kalbėjo terp savęs, ką Jėzui turėtų padaryt Ch1Luk6,11.
◊ kai̇̃p apsiùtęs labai smarkiai (ką daro): Skraido bobos kàb apsiùtę Lz.
atsiùsti intr. atsišėlti:
^ Nesiutęs apželdamas, gavo atsiusti žildamas Vaižg.
įsiùsti intr. Rtr; Q414, M
1. DŽ, NdŽ, Vkš įniršti, įdūkti: Įsiunta arkliai R. Žvėris baisiai įsiuto rš. Girtas įsiùto ir pradėjo sūdus daužyti J. Kažin ko įsiùtęs vyras parejo namo ir ėmė šėliotis Š. Parėjo įdūkęs, įsiùtęs Prn. Jisai an Jono įsiùto ir norė[jo] paduot darbam Šn. Žmonys insiùtę, užpykę buvo Kb.
| refl.: Įsisiùto: ka galėtų, šaukšte [v]andens prigirdytų! Krš.
2. refl. išdykaujant įsišėlti: Įsisiùto [vaikas], nebužmiegta Krš. Kai įsisiùto – daikto nebėr! Lb. Tą dieną vaikai buvo be proto įsisiùtę Pln.
3. įnikti, imti smarkiai ką daryti: Įsiùto veršiai laigyti, paleidau [iš aptvaro] Grd. Dabar jis kad įsiùto gert Snt.
išsiùsti intr. Rtr; Sut, M žr. pasiusti:
1. Sv, Slk Aniemet buvo lapių išsiùtusių Strn. Išsiùtęs vilkas skykt par tvorą i sudraskė bobą smertin Klt. Boba girta tai blogiau negu katė išsiutus Švnč.
2. Kai kokios [naminės degtinės] prigersi, tai gali išsiùst Str.
3. Dabar marčios išsiust[ų], kad reiktų mošom duot pasoga Rš.
4. refl. užtektinai prisidūkti, prisišėlti: Išsisiunta, perdega, o kai sukuria šeimos židinį, iš lėto žėruoja tartum žarijos J.Avyž.
◊ kai̇̃p išsiùtęs labai smarkiai, greitai (ką daro): Laksto kàp išsiùtus Dglš. Tupi kampe paspūtęs, lekia par laukus kai̇̃p išsiùtęs (šautuvas ir kulka) Slk.
nusiùsti
1. žr. pasiusti 2.
| refl.: Išminsi, pask eisi pri kito – nusisiùsi nemiegojęs par naktis! Kl.
2. intr. labai greitai, smarkiai nulėkti: Traukinys nusiuto geležinkeliu ir pranyko rš.
3. intr. padvėsti: Turėjau tris paršelius, vienas nusiùto Skdv.
4. tr. šėlstant, ūžiant praleisti, iššvaistyti: Visą butą (ūkį) su mergoms nusiùto Šts.
| refl.: Siutau ir nusisiutáu amžinai Šts.
pasiùsti intr. K, Š, Rtr, NdŽ; SD405, H, R, Sut, M
1. R353, DŽ susirgti pasiutimo liga: Šuo, blūdo apimtas, pasiùto ir blūdija J. Kadai šunys lakstė pasiùtę Ign. Vilkas pasiùtęs apkramtė, tas šunaitis ir pasiùto Dbč. Pasiùtęs vilkas apriejo daug žmonių J.Jabl.
^ Nemušk kaip į pasiutusį šunį Žvr. Pasiùtusiam šuniui nelinkėčiau tokio gyvenimo, kaip savo Gg. Tie drobuželiai – šuo pasiùtęs neparkanda (labai stori) Všv. Izraelas bėga nei pasiutusi karvė CII589.
2. išeiti iš proto, išprotėti: Ka ne tas Žemalės daktaras, būčiu pasiutusi su visu: jau velniai po tą kramę jug maišės Trk. Sako, mūsų ponas beveik nepasiutęs, gavęs žiedą atgal prisiimti, nes panikė jauna, graži LzP. O kasg yra teip pasiutęs, idant turėtų turėt nopykantoje tikrus savus sąnarius DP529.
| Galėjai pasiùst iš juoko Snt. Mažne gaspadorius pasiùto iš piktumo Varn. Štai regit, jog tas žmogus yra pasiutęs, kodėl atvedėt jį manęsp Ch1Sam21,14.
^ Kaip pasiùtęs vaikščiojau kokį mėnesį Str.
3. DŽ1 įniršti, įdūkti, pašėlti: Bematant mano arklys pasiuto – pajuto mešką V.Piet. Tiek y[ra] pasiùtusi ant munęs, ka ugnia spjauna Trkn. Menka kiek papykdai – pasiuñta: langai sutrupės! Mžš. Išnervavojo vaikį – kaži ko buvo pasiùtęs Trk. I, matytumi, tas ponas ka pasiùto ant munęs! Všv. Musėt iš proto išejai, kad taip pasiutái Lkv. Parlėkė ragana namon ir nerado saulės dukters namieje, dideliai pasiuto BsPIII19-20. Pasiuto kaip vokytis po pietų Plik, Akm, Sd.
^ Nepasiùsi – ne meška! Jrb. Pasiuto boba, prišiko trobą, atneškiat bliūdą, išneškiat šūdą VP37.
ǁ part. praet. smarkus, pašėlęs, bjaurus, nedoras: Mažutis, ale pasiùtęs Krs. Jau jie yr seniai pasiùtę Smln. Nebūk pasiùtęs, atiduok kepurę! Jnš.
^ Pasiutusių miltų pasiutus ir košė LTR(Jz), PPr273. Užeit pasiùtęs nerimstantį Sch92(B). Nei pasiutęs, nei padūkęs, o kai sukas – dulka (rėtis) LTR. Stovi kampe paspūtus, lekia lauku pasiutus (šautuvas ir kulka) Rš. Išdubusi boba pasiutusius vaikus veda (patranka) Sch63.
4. tam tikrą laiką niršti, pykti: Pasiùs kiek ir nurims DŽ1.
5. Pnd, Sd paišdykauti, pasišėlioti: Leisk biškį vaikams pasiùsti Bt. Gana, pasiùtot jau lig sotės! Rdn. Jaunims reik pasiùsti, padurniuoti Jdr.
| refl.: Einam pasisiùsti su piemeniu Šts. Vakare vaikai taip pasisiuñta, kad oi! Pj.
6. imti audroti, siautėti: Ui, kad pasiùto oras – naktis kokia bjauri pasidarė! Mžš. Vėjas pasiùto – kelinta diena pučia Prn.
7. pasiautėti: Vėjas, kiek pasiutęs, aprimo rš.
8. DŽ1, DūnŽ imti, įnikti smarkiai ką daryti: Užejo toks tamsus debesis – i ka pasiùs lyti! Tl. Pasiùto kirsti lytus Mžk. Niaukstos, niaukstos – pasiùs pilti! Krš. Svirplys kad pasiuñta grajyt, tai iš namų reikia bėgt Stč. Kiaulės pasiùto sirgti Kž. Veršis pasiùto narstytis ant lenciūgo Šlv. Kad anie ten pasiùto barties dėl tos vištos! KlvrŽ. Kaip kadagį pakišo, pasiùto šaukti! Pvn. Ka mas pasiùtom krokti! LKT101(Kv). Ka pasiutáu šaukti, išejusi į padvariją! Trš. Sako, ka pasiùto gerti: kiek buvo to[je] butelko[je], tiek ir išmovė Nv. Pasiùto muno žmogus girtauti! Sg. Antanas pasiùto vėl rūkyt Rs. Pasiùto gerti ir pragėrė gyvenimą Dr. Ka pasiùto šviesties! Trk. Ka pasiuñta skaudėti, nebžinai ką i daryti Žr. Kaip užvalgau, pasiunta po širdžia skaudėti Ggr. Baugios bulbės, lytaus negavusios: palys – pasiùs pūti Krš.
9. praet. šnek. stebėjimuisi, nustebimui, nepritarimui nusakyti: O, pasiùto, krapų neįsinešėm: sulis – raugt nebegerai Mžš. Nu i dėl ko nesižanijot visi trys, a pasiùtot? Als. A pasiutái – kur puoli, kaip akis išdegęs? Varn. A pasiùto – su saule lyja! Jrb. Kol pareisiu, bus penkios valandos – pasiùto! Mžš. Pasiùto visai – pelė ant aruodo padvės (iron.) Jrb. Tai gyvenimėlis – kepti karveliai į burną lekia, a nepasiùto?! Jrb.
ǁ part. praet. apie ką didelį: Šlapia nueit, moliai tokie pasiùtę Snt. Pavasarį atiduosiam už tą trobą, laimė jau pasiùtusi! Trk.
10. šnek. patekti į sunkią, be išeities, varginančią, įniršį keliančią būklę: Dėl vienos butelkos nepasiùsma mas nė vienas (nieko pikta neatsitiks) Lks. Gerk, nepasiùsi nuo vienos taurelės! Pln. Nepasiùs ir ta Stasė, jei dar palauks Skr. Paslėpė raktus, gali pasiùsti beieškodamas Jnš. O naktys ilgiausios, reikėjo po dvi pakuras išminti – galėjom pasiùsti Kv. Kol tą rąstą užkelsi an ožių, pasiùsti reiks Krš. Ka reiks iš tos kapeikos gyventi – i pasiùsi Krtn. Nėr kur pinigo pasidaryt, pasiùsk! Skr. Padeda, kur niekas nededa – pasiùsk, čia nerasi! Mžš.
11. ppr. imper. šnek. sakoma, nebenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo: Pasiusk (žinokis) su savo karvėmis! LzP. Nebekasiu, tepasiuñtie tas galiukas [vagos] – sutems visai LKT155(Škn). Tepasiunta, apsieis ir be manęs Jnš.
| refl.: Sako, ka gyvenai be rūpesnio, i pasiùskis, gyvenk! Lk. Toki ir tvarka, tegu pasiuñtas! Trk. Pasiùskitės jau, su tum tai aš neužsiemu! Kv.
◊ kad tù pasiùstum[ei] toks keiksmas: Kad tu pasiustum su savo tokia kalba! Grž. Ka tù pasiùstum, kaip nesiseka šiandie malkos skaldyt! Ps. Ka tù pasiùstumei, ka tavę nė perkūnas nemuša! Jrb.
kai̇̃p pasiùtęs labai smarkiai (ką daro): Liūb naktimis dirbs kai̇̃p pasiùtę Brs. Vėjas pučia kai̇̃p pasiùtęs – žmogų atatupstą verčia Ktk. Tas vaikas nevaikščio[ja] ir iš lopišio neišlipa, rėk i rėk kai̇̃p pasiùtęs Lk. O musys kanda kai̇̃p pasiùtusios Tl. Vaiką pasimesi į peludę, kulsi kai̇̃p pasiùtęs Brs. Dirbi kai̇̃p pasiùtęs, a susidėsi [į karstą] tus pinigus?! Stl. Pūna ruputės kai̇̃p pasiùtusios Vvr.
nė̃ pasiùtęs[is] jokiu būdu, niekaip: Neturiu laiko nė̃ pasiùtęs[is], neapsijemu klumpių padirbti Dr.
nórs (nóts, kòc) pasiùsk sakoma, patekus į sunkią būklę: Sveikiem vyram be darbo bindzinėti po lagerį, – nėr kas veikti, nors pasiusk B.Sruog. Noriam valgyt, nóts pasiùsk (labai) Nmk. Nei į Veliuoną, nei į Stakius – nóts ėmęs i pasiùsk Rs. Niekur nebėra karvės, kòc tu pasiùsk Mžš. Nieko negaliu padaryti [jai], kòc tu pasiùsk, ubage, ant kryžkelės! Jnš.
pérsiusti intr., persiùsti Rtr, parsiusti M
1. apimti pasiutligei:
^ Ir persiutęs šuva ne kaimynas Švnč.
2. M, NdŽ perpykus įniršti: Ans, ka pársiunta, nėko nebįdauža: nagų tų nebnuvaldo Trk. Pársiutau, nenoru su tokia i šnekėti Rdn. Boba siuto ir pérsiuto, mane pamačius Ss. Visi pikti, pérsiutę Prn.
3. NdŽ kurį laiką siusti, baigti siusti: Pársiuto, daba toks vaikščio[ja] pamėlinavęs Trk.
4. užtektinai išdykauti, liautis siusti.
| refl.: Siuto [vaikai], davės, kol pársisiuto Krš.
prasiùsti intr. NdŽ siuntant, pykstant praleisti: Kaip užpyko, tai prasiùto visą dieną Sb.
prisiùsti
1. intr. NdŽ gana ilgai siusti, būti įsiutusiam, įtūžusiam.
2. refl. NdŽ užtektinai prisidūkti, prisišėlioti: Tura laiko [vaikai], galia prisisiùsti Rdn. Ko čia (troboje) dar siunti, galėjai i lauke prisisiùsti Ms. Jaunysto[je] prisiuñtas, to proto nėra Krš.
3. refl. tr. išdykavimu įsitaisyti, susilaukti: Siuto [mergina], kol prisisiùto vaiką, ir aprimo Krš.
×razsiùsti (hibr.) žr. išsiusti 3: Uršuliotė razsiùto, kam in ją atavežė sergančią seserį Dglš. Razsiùto veršis, tai razpylė visas tvoras Klt.
susiùsti intr.
1. susirgti pasiutlige: Mūsų šuva buvo susiùtęs, aš pakavojau Ps.
2. DŽ, Kp užpykti, įdūkti: Susiùto jis, t. y. supyko J. Taip susiùto, kad nebesusivaldo NdŽ. Susiùtę buvo vyrai ant kunigų Šts. Susiùto [marti] i nebduoda nėko Krš. Susiuñta kartais, ka i geras vyras Rdn. Buvo susiùtę, bet susigadijom Trk. Kaip toktai buvo kalbėjęs, susiuto ir kiti prieš Judą ir užkurstė Demetrių prieš jį CII677. Susitarė prieš jį … susiutusi gauja Koro RBSir45,22.
| Antijochas, kad dasižinojo, jog vadai jo nu Judo Machabeušo pargalėti yra, susiuto iš piktumo S.Stan.
užsiùsti intr. NdŽ
1. DŽ1 smarkiai supykti, įšėlti: Aš jį paprašiau kaip žmogų, o jis kad užusiùto! Sb. Užsiùto, pradėjo šaukti Krš. Buvau smarkiai ant tavęs užsiùtęs, rodos, tik dėk į dantis Alk. Ben kiek neįtiks, tuoj ažusiuñta BM25(Č). Pusę žodžio pasakė, veizėk – jau i užsiùto Žr.
ǁ įpykus pulti ką daryti: Kad retai kada išsipagiriodamas nekaip ir bemokė, tai valsčius, žiemai atėjus, užsiuto nebeduoti nė spago medžių kurui LzP.
2. žr. pasiusti 8: Nesupratęs, ko tie žmonės taip užsiuto skaityti, paėmiau pats vieną „Nuodėmių gatvės“ egzempliorių J.Balt.
1. sirgti pasiutlige: Temperatūra taip žemai nukrito, kad net šunys negalėjo pakelti tokio šalčio ir pradėjo siusti K.Bor. Iš pradžių buvo taip karšta, kad šunes siuto V.Myk-Put. Laimė, kad jie nesiunta, nes galėtų aprieti visus gyventojus Blv.
^ Tegu šunys siuntie, ne žmogus J. Gerk: nė siusi, nė pusi Sch81. Nė siusi, nė pusi dėl to Vaižg(ž.).
2. nerimti, dūkti, ko geidžiant: Tos kiaulės siuñta kuilių Erž. Tokį diedą, kuris tokių jaunų mergų ieško, paemi tik ir užpampini, – nereiktų jam siùst Pbs.
| Išgėriau aštuntą, jau kraujas siunta LTR(Srd).
^ Kas nesiuñta želdamas, tas siuñta žildamas Šauk.
3. labai skaudėti: Man dantys siuñta Pn. Ans ėsti norėjo, tas pilvas, i siùto tavie Trk. Popiet visas dantys pradėjo siùst Snt.
ǁ svaigti: Išgėriau aštuntą, man galvelė siunta DvD292. Pilvas išputo, galva nesiùto (apie prastą alų) Lnkv.
4. šėlstant bėgti, lakstyti: Veršis siuñta po tvartą Jrb. Vienas vežimas su siuntančiais arkliais pralenkė net Vilių Karalių I.Simon. Del šito nėra ko siùst par laukus An.
ǁ labai smarkiai lėkti: Adomas, pašėlusiai būgnindamas kulnimis putotus gyvulio šonus, toliau siuto šuoliais Kraštupėnų link J.Avyž. Traukinys siuto tokiu greitumu rš.
5. DŽ1 savavaliauti, siautėti: Nu, gerai, suskaldyk duris, tuoj pasodinsme daboklėn – nebesiùsi Mžš.
6. niršti įtūžus, labai pykti: Drignių užėdęs jis siuñta J. Patėvis jau ir taip ant manęs siunta J.Avyž. Atrodo, kad nėra už ką, o ji jau siuñta Skr. Jam kad tik reikia dirbt, tai ir siuñta Trgn. Iš jo žmogaus nėr – siuñta siuñta in bobos, in vaikų Klt. Nežino, ko nora, siuñta i nežino, ką ta kramė sako Trk. Pasakojo, kad vokiečiai dėl partizanų puolimų labai siunta rš. Parėjo iš miestelio Jonas girtas, tai siùto siùto visą vakarą Ob. Ko čia siunti̇̀, kai drignių priėdęs? NmŽ. Ilgai siuto, kaip devynių velnių apsėstas PPr285.
| Policijos agentas siuto iš piktumo J.Balč.
ǁ šūkauti įpykus, bartis: Nuėjęs Rudikuos siuñta: kam traktorių paėmėt?! Slm. Kurių gi čia galų dabar siunti̇̀?! Mžš.
^ Nesiusk be kunigo Prk. Nesiusk be laiko LTR(Jnš). Siùsk tu nesiùtęs! Šts.
7. DŽ išdykauti, šėlioti, dūkti: Palik vienus [vaikus], tai ir siuñta Užp. Gerai būtų, kad jau pamestut siùst Lkm. Vaikai, kada liaustės siùsti?! Krž. Kaip anie pradėjo ūbauti ten, siùsti po tą mišką! Lk. Nu tu ir įmeigi siùsti su tais vaikais! Trk. Bijo mūšio, nesiuñta Krš. Del manę galiata siùst i kūlį verst Jrb. Aš pats nesiuntù, tai ir kitų siuñtant nekenčiu Sdk. Oi siutom šiąnakt vakarėly! Užg. Vis jau par nubengtuves siùsma Žr. Daba vaikai siuñta naktimis, o mums reikėjo su prakaitu vargti Ms. Jūs, Vizgūnai, siùskit, siùskit (linksmai vakaruokit), o Svydeniai bulbas skuskit (d.) Kp. Ko siunti̇̀ kaip Šatrijos kalnas?! Rs. Siunta kaip priš lytų LTR(Pp).
^ Ko siunti, ar veselę junti? LTR(Pp).
| refl.: Mūs tėvai išmintingi buvo i mergelkas neleido siùstis Prk. Neatejo, nesisiùto tas velnias (ps.) Kv.
8. DŽ1 audroti: Tik girdėt, kaip siunta pūga ir skaudžiai plaka širdis krūtinėje J.Bil. Audra pakilo, tik vėlaus vakaro sulaukus, ir siuto visą naktį V.Krėv. Vėjas siusdamas kaukė J.Balč. Ale [pūga] visa dienelė siuñta ir siuñta! Mlt.
9. imti smarkiai ką daryti: Siùto siùto skaudėti [paširdžiai], negaliu Grd.
◊ nė̃ siùtęs jokiu būdu, niekaip: Kokių aš žodžių girdėjau, kur neatmysi nė̃ siùtęs KlvrŽ.
siùtusio káilio piktas, pašėlęs: Jis siùtusio káilio Žml.
apsiùsti intr. Rtr; Sut, LVI129
1. Zp apsirgti pasiutimo liga: Šuva apsiùto Ds.
2. J, Grg įdūkti, įšėlti: Oi ans yra apsiùtęs! Kl. Jau tikrai mano vyras apsiùto Klt. Visi vaikai kap apsiùto – neleidžia tėvui ženyties! Ml. Bet anys apsiuto ir kalbėjo terp savęs, ką Jėzui turėtų padaryt Ch1Luk6,11.
◊ kai̇̃p apsiùtęs labai smarkiai (ką daro): Skraido bobos kàb apsiùtę Lz.
atsiùsti intr. atsišėlti:
^ Nesiutęs apželdamas, gavo atsiusti žildamas Vaižg.
įsiùsti intr. Rtr; Q414, M
1. DŽ, NdŽ, Vkš įniršti, įdūkti: Įsiunta arkliai R. Žvėris baisiai įsiuto rš. Girtas įsiùto ir pradėjo sūdus daužyti J. Kažin ko įsiùtęs vyras parejo namo ir ėmė šėliotis Š. Parėjo įdūkęs, įsiùtęs Prn. Jisai an Jono įsiùto ir norė[jo] paduot darbam Šn. Žmonys insiùtę, užpykę buvo Kb.
| refl.: Įsisiùto: ka galėtų, šaukšte [v]andens prigirdytų! Krš.
2. refl. išdykaujant įsišėlti: Įsisiùto [vaikas], nebužmiegta Krš. Kai įsisiùto – daikto nebėr! Lb. Tą dieną vaikai buvo be proto įsisiùtę Pln.
3. įnikti, imti smarkiai ką daryti: Įsiùto veršiai laigyti, paleidau [iš aptvaro] Grd. Dabar jis kad įsiùto gert Snt.
išsiùsti intr. Rtr; Sut, M žr. pasiusti:
1. Sv, Slk Aniemet buvo lapių išsiùtusių Strn. Išsiùtęs vilkas skykt par tvorą i sudraskė bobą smertin Klt. Boba girta tai blogiau negu katė išsiutus Švnč.
2. Kai kokios [naminės degtinės] prigersi, tai gali išsiùst Str.
3. Dabar marčios išsiust[ų], kad reiktų mošom duot pasoga Rš.
4. refl. užtektinai prisidūkti, prisišėlti: Išsisiunta, perdega, o kai sukuria šeimos židinį, iš lėto žėruoja tartum žarijos J.Avyž.
◊ kai̇̃p išsiùtęs labai smarkiai, greitai (ką daro): Laksto kàp išsiùtus Dglš. Tupi kampe paspūtęs, lekia par laukus kai̇̃p išsiùtęs (šautuvas ir kulka) Slk.
nusiùsti
1. žr. pasiusti 2.
| refl.: Išminsi, pask eisi pri kito – nusisiùsi nemiegojęs par naktis! Kl.
2. intr. labai greitai, smarkiai nulėkti: Traukinys nusiuto geležinkeliu ir pranyko rš.
3. intr. padvėsti: Turėjau tris paršelius, vienas nusiùto Skdv.
4. tr. šėlstant, ūžiant praleisti, iššvaistyti: Visą butą (ūkį) su mergoms nusiùto Šts.
| refl.: Siutau ir nusisiutáu amžinai Šts.
pasiùsti intr. K, Š, Rtr, NdŽ; SD405, H, R, Sut, M
1. R353, DŽ susirgti pasiutimo liga: Šuo, blūdo apimtas, pasiùto ir blūdija J. Kadai šunys lakstė pasiùtę Ign. Vilkas pasiùtęs apkramtė, tas šunaitis ir pasiùto Dbč. Pasiùtęs vilkas apriejo daug žmonių J.Jabl.
^ Nemušk kaip į pasiutusį šunį Žvr. Pasiùtusiam šuniui nelinkėčiau tokio gyvenimo, kaip savo Gg. Tie drobuželiai – šuo pasiùtęs neparkanda (labai stori) Všv. Izraelas bėga nei pasiutusi karvė CII589.
2. išeiti iš proto, išprotėti: Ka ne tas Žemalės daktaras, būčiu pasiutusi su visu: jau velniai po tą kramę jug maišės Trk. Sako, mūsų ponas beveik nepasiutęs, gavęs žiedą atgal prisiimti, nes panikė jauna, graži LzP. O kasg yra teip pasiutęs, idant turėtų turėt nopykantoje tikrus savus sąnarius DP529.
| Galėjai pasiùst iš juoko Snt. Mažne gaspadorius pasiùto iš piktumo Varn. Štai regit, jog tas žmogus yra pasiutęs, kodėl atvedėt jį manęsp Ch1Sam21,14.
^ Kaip pasiùtęs vaikščiojau kokį mėnesį Str.
3. DŽ1 įniršti, įdūkti, pašėlti: Bematant mano arklys pasiuto – pajuto mešką V.Piet. Tiek y[ra] pasiùtusi ant munęs, ka ugnia spjauna Trkn. Menka kiek papykdai – pasiuñta: langai sutrupės! Mžš. Išnervavojo vaikį – kaži ko buvo pasiùtęs Trk. I, matytumi, tas ponas ka pasiùto ant munęs! Všv. Musėt iš proto išejai, kad taip pasiutái Lkv. Parlėkė ragana namon ir nerado saulės dukters namieje, dideliai pasiuto BsPIII19-20. Pasiuto kaip vokytis po pietų Plik, Akm, Sd.
^ Nepasiùsi – ne meška! Jrb. Pasiuto boba, prišiko trobą, atneškiat bliūdą, išneškiat šūdą VP37.
ǁ part. praet. smarkus, pašėlęs, bjaurus, nedoras: Mažutis, ale pasiùtęs Krs. Jau jie yr seniai pasiùtę Smln. Nebūk pasiùtęs, atiduok kepurę! Jnš.
^ Pasiutusių miltų pasiutus ir košė LTR(Jz), PPr273. Užeit pasiùtęs nerimstantį Sch92(B). Nei pasiutęs, nei padūkęs, o kai sukas – dulka (rėtis) LTR. Stovi kampe paspūtus, lekia lauku pasiutus (šautuvas ir kulka) Rš. Išdubusi boba pasiutusius vaikus veda (patranka) Sch63.
4. tam tikrą laiką niršti, pykti: Pasiùs kiek ir nurims DŽ1.
5. Pnd, Sd paišdykauti, pasišėlioti: Leisk biškį vaikams pasiùsti Bt. Gana, pasiùtot jau lig sotės! Rdn. Jaunims reik pasiùsti, padurniuoti Jdr.
| refl.: Einam pasisiùsti su piemeniu Šts. Vakare vaikai taip pasisiuñta, kad oi! Pj.
6. imti audroti, siautėti: Ui, kad pasiùto oras – naktis kokia bjauri pasidarė! Mžš. Vėjas pasiùto – kelinta diena pučia Prn.
7. pasiautėti: Vėjas, kiek pasiutęs, aprimo rš.
8. DŽ1, DūnŽ imti, įnikti smarkiai ką daryti: Užejo toks tamsus debesis – i ka pasiùs lyti! Tl. Pasiùto kirsti lytus Mžk. Niaukstos, niaukstos – pasiùs pilti! Krš. Svirplys kad pasiuñta grajyt, tai iš namų reikia bėgt Stč. Kiaulės pasiùto sirgti Kž. Veršis pasiùto narstytis ant lenciūgo Šlv. Kad anie ten pasiùto barties dėl tos vištos! KlvrŽ. Kaip kadagį pakišo, pasiùto šaukti! Pvn. Ka mas pasiùtom krokti! LKT101(Kv). Ka pasiutáu šaukti, išejusi į padvariją! Trš. Sako, ka pasiùto gerti: kiek buvo to[je] butelko[je], tiek ir išmovė Nv. Pasiùto muno žmogus girtauti! Sg. Antanas pasiùto vėl rūkyt Rs. Pasiùto gerti ir pragėrė gyvenimą Dr. Ka pasiùto šviesties! Trk. Ka pasiuñta skaudėti, nebžinai ką i daryti Žr. Kaip užvalgau, pasiunta po širdžia skaudėti Ggr. Baugios bulbės, lytaus negavusios: palys – pasiùs pūti Krš.
9. praet. šnek. stebėjimuisi, nustebimui, nepritarimui nusakyti: O, pasiùto, krapų neįsinešėm: sulis – raugt nebegerai Mžš. Nu i dėl ko nesižanijot visi trys, a pasiùtot? Als. A pasiutái – kur puoli, kaip akis išdegęs? Varn. A pasiùto – su saule lyja! Jrb. Kol pareisiu, bus penkios valandos – pasiùto! Mžš. Pasiùto visai – pelė ant aruodo padvės (iron.) Jrb. Tai gyvenimėlis – kepti karveliai į burną lekia, a nepasiùto?! Jrb.
ǁ part. praet. apie ką didelį: Šlapia nueit, moliai tokie pasiùtę Snt. Pavasarį atiduosiam už tą trobą, laimė jau pasiùtusi! Trk.
10. šnek. patekti į sunkią, be išeities, varginančią, įniršį keliančią būklę: Dėl vienos butelkos nepasiùsma mas nė vienas (nieko pikta neatsitiks) Lks. Gerk, nepasiùsi nuo vienos taurelės! Pln. Nepasiùs ir ta Stasė, jei dar palauks Skr. Paslėpė raktus, gali pasiùsti beieškodamas Jnš. O naktys ilgiausios, reikėjo po dvi pakuras išminti – galėjom pasiùsti Kv. Kol tą rąstą užkelsi an ožių, pasiùsti reiks Krš. Ka reiks iš tos kapeikos gyventi – i pasiùsi Krtn. Nėr kur pinigo pasidaryt, pasiùsk! Skr. Padeda, kur niekas nededa – pasiùsk, čia nerasi! Mžš.
11. ppr. imper. šnek. sakoma, nebenorint kreipti į ką dėmesio, norint nusikratyti kuo: Pasiusk (žinokis) su savo karvėmis! LzP. Nebekasiu, tepasiuñtie tas galiukas [vagos] – sutems visai LKT155(Škn). Tepasiunta, apsieis ir be manęs Jnš.
| refl.: Sako, ka gyvenai be rūpesnio, i pasiùskis, gyvenk! Lk. Toki ir tvarka, tegu pasiuñtas! Trk. Pasiùskitės jau, su tum tai aš neužsiemu! Kv.
◊ kad tù pasiùstum[ei] toks keiksmas: Kad tu pasiustum su savo tokia kalba! Grž. Ka tù pasiùstum, kaip nesiseka šiandie malkos skaldyt! Ps. Ka tù pasiùstumei, ka tavę nė perkūnas nemuša! Jrb.
kai̇̃p pasiùtęs labai smarkiai (ką daro): Liūb naktimis dirbs kai̇̃p pasiùtę Brs. Vėjas pučia kai̇̃p pasiùtęs – žmogų atatupstą verčia Ktk. Tas vaikas nevaikščio[ja] ir iš lopišio neišlipa, rėk i rėk kai̇̃p pasiùtęs Lk. O musys kanda kai̇̃p pasiùtusios Tl. Vaiką pasimesi į peludę, kulsi kai̇̃p pasiùtęs Brs. Dirbi kai̇̃p pasiùtęs, a susidėsi [į karstą] tus pinigus?! Stl. Pūna ruputės kai̇̃p pasiùtusios Vvr.
nė̃ pasiùtęs[is] jokiu būdu, niekaip: Neturiu laiko nė̃ pasiùtęs[is], neapsijemu klumpių padirbti Dr.
nórs (nóts, kòc) pasiùsk sakoma, patekus į sunkią būklę: Sveikiem vyram be darbo bindzinėti po lagerį, – nėr kas veikti, nors pasiusk B.Sruog. Noriam valgyt, nóts pasiùsk (labai) Nmk. Nei į Veliuoną, nei į Stakius – nóts ėmęs i pasiùsk Rs. Niekur nebėra karvės, kòc tu pasiùsk Mžš. Nieko negaliu padaryti [jai], kòc tu pasiùsk, ubage, ant kryžkelės! Jnš.
pérsiusti intr., persiùsti Rtr, parsiusti M
1. apimti pasiutligei:
^ Ir persiutęs šuva ne kaimynas Švnč.
2. M, NdŽ perpykus įniršti: Ans, ka pársiunta, nėko nebįdauža: nagų tų nebnuvaldo Trk. Pársiutau, nenoru su tokia i šnekėti Rdn. Boba siuto ir pérsiuto, mane pamačius Ss. Visi pikti, pérsiutę Prn.
3. NdŽ kurį laiką siusti, baigti siusti: Pársiuto, daba toks vaikščio[ja] pamėlinavęs Trk.
4. užtektinai išdykauti, liautis siusti.
| refl.: Siuto [vaikai], davės, kol pársisiuto Krš.
prasiùsti intr. NdŽ siuntant, pykstant praleisti: Kaip užpyko, tai prasiùto visą dieną Sb.
prisiùsti
1. intr. NdŽ gana ilgai siusti, būti įsiutusiam, įtūžusiam.
2. refl. NdŽ užtektinai prisidūkti, prisišėlioti: Tura laiko [vaikai], galia prisisiùsti Rdn. Ko čia (troboje) dar siunti, galėjai i lauke prisisiùsti Ms. Jaunysto[je] prisiuñtas, to proto nėra Krš.
3. refl. tr. išdykavimu įsitaisyti, susilaukti: Siuto [mergina], kol prisisiùto vaiką, ir aprimo Krš.
×razsiùsti (hibr.) žr. išsiusti 3: Uršuliotė razsiùto, kam in ją atavežė sergančią seserį Dglš. Razsiùto veršis, tai razpylė visas tvoras Klt.
susiùsti intr.
1. susirgti pasiutlige: Mūsų šuva buvo susiùtęs, aš pakavojau Ps.
2. DŽ, Kp užpykti, įdūkti: Susiùto jis, t. y. supyko J. Taip susiùto, kad nebesusivaldo NdŽ. Susiùtę buvo vyrai ant kunigų Šts. Susiùto [marti] i nebduoda nėko Krš. Susiuñta kartais, ka i geras vyras Rdn. Buvo susiùtę, bet susigadijom Trk. Kaip toktai buvo kalbėjęs, susiuto ir kiti prieš Judą ir užkurstė Demetrių prieš jį CII677. Susitarė prieš jį … susiutusi gauja Koro RBSir45,22.
| Antijochas, kad dasižinojo, jog vadai jo nu Judo Machabeušo pargalėti yra, susiuto iš piktumo S.Stan.
užsiùsti intr. NdŽ
1. DŽ1 smarkiai supykti, įšėlti: Aš jį paprašiau kaip žmogų, o jis kad užusiùto! Sb. Užsiùto, pradėjo šaukti Krš. Buvau smarkiai ant tavęs užsiùtęs, rodos, tik dėk į dantis Alk. Ben kiek neįtiks, tuoj ažusiuñta BM25(Č). Pusę žodžio pasakė, veizėk – jau i užsiùto Žr.
ǁ įpykus pulti ką daryti: Kad retai kada išsipagiriodamas nekaip ir bemokė, tai valsčius, žiemai atėjus, užsiuto nebeduoti nė spago medžių kurui LzP.
2. žr. pasiusti 8: Nesupratęs, ko tie žmonės taip užsiuto skaityti, paėmiau pats vieną „Nuodėmių gatvės“ egzempliorių J.Balt.
stóras
Apibrėžtis
1 stóras, -à adj. (3) K, Š, DŽ, NdŽ, KŽ
1. kurio didelis atstumas tarp abiejų plokštumos paviršių; pršn. plonas: Popierius storas SD241. Stóras audiklas, storà lenta, bet drūktas rąstas, žmogus Jn. Storà skarda J. Iš storõs balanos daugiau naudos, daugiau dūmo LKT228(PnmA). Stóras korys, tai jos (bitės) daugiau medaus pripilia Všn. Siena storà yr Gd. Lašiniai labai stórūs – an piršto (iron. piršto storio) Aps. Surėmė ežerus ir upes storas ledas Žem. Gavom nuo Stasio du laišku: vienas laiškas stóras, o kitas plonesnis, al linksmesnis Mžš. Juk apie meilę parašyti storiausi romanai, kaip lašinių paltys! A.Gric. Ė pakulas audžia maišam – stórą gi audeklą LKT350(Švnč). Audeklų te priaudė storiáusių visokių Ad. Šarkams, kailiniams stórus tokius milus išausi Gršl. Seniau storų̃ blynų an pado pakepdavo – ot skanu! Mžš. Ratai dideliai stórūs, neklimpsta Ps. Storas dalgis nespėrus tinti Šts. Mano diedo stora skūra – nė vilks neįkanda LTR(Brž).
| Nieko nebemačis galandymas, jau stori (atšipę) ašmenys Sdk.
^ Ilgas tur galą, platus kraštą, storas iškepa J.
stóra n.: Stóra sniego, a šalčio maža Lz. Šieno buvo stóra (stori pradalgiai) Ktk.
storai̇̃ Obuolių net storai̇̃ prikritę Skp. Storai̇̃ pilti žvyro NdŽ. Paimk arklį ir apliek vašku, kad storai̇̃ to vaško ant jo būtų (ps.) Plv. Plutelė storai̇̃ atsikėlus nuo duonelės Kp. Tuokart buvo storai pasnigę ir gerai sušalęs sniegas SI369. Kelias storai̇̃ pasnigtas, muni ir prakaitas apėmė beeitant Šts. Storai̇̃ dulkių ant lango Ėr. Dirva buvo nuvežta storai̇̃ mėšlu Ktk. Audeklų pilnas kuparas ritinių: ir storai̇̃ austų, ir plonos drobės Ss. Kap storai̇̃ apdengsi, tai pelėpė (stogas) ilgai stovi, ė kap ploniau, greičiau pūsta Aps. Storai̇̃ leidžia [į mašiną pėdus] Ėr. Balta miglelė tykiai pagal žemę storai rasą klojo Žem. Debesys storai uždengė pilką dangų J.Balt. Storai̇̃ ūkas, debesys bėga dideliais valkčiais Šts. [Raupsuotasis] ilgai raupsą slepia ir dango, net (kol) teip storai išnerias, kad jo jau užslėpt negali DP329.
^ Trumpai, o storai (glaustai ir aiškiai) Dkš.
ǁ padarytas iš neplonos medžiagos: Stori marškiniai MŽ. Storų̃ rūbų nepasiėmė, tai sušalo Dglš. Šeimininkė nuslinko užstalėn, sugraibė duoną, uždengtą storu rankšluosčiu, ir atsiriekė jos J.Balt. Storai̇̃s drobužiais dėvėjo senovė[je], pakuliniais LKT80(Ub).
| prk.: Jei taip snigs, storõs žiemos susilauksma Krš.
^ Stori marškiniai ne nuogalas, juoda duona ne badas, piktas vyras ne našlystė B, B604. Juoda duona – ne badas, stori̇̀ marškiniai – ne nuogas LKT210(Dkš). Stori rūbai odos negadina LTsV317(Trg). Stora danga – ne nuogas, juoda duona – ne badas LTR(Antš). Stori marškiniai, bet savi LTR(Vlkj). Storą dėvėjęs nenuplyšęs Stl.
storai̇̃ adv.: Ans apsidaręs nestorai̇̃, t. y. lengvai, pakibšniai J. Plonai pavalgęs, bet storai susidaręs (apsirengęs) Ggr. Kolgi teip storai̇̃ apspapojus? Aln. Reik storiaũs apkloti LKT101(Kv). Movei [kojas] storiáusiai, cieloms aparoms Trk. Galva buvo storai apsupta skepeta rš.
ǁ tamsus, nepermatomas, tirštas: Labai debesys stóras Ėr. Dangus stora migla apsikniaubęs Žem. Ant viso miesto gulėjo toks storas rūkas, kad už kelių žingsnių nebuvo žmogaus matyti J.Bil. Storieji debesiai (tamsios spalvos debesys, kurie apkloja visą dangų) E. Kėlėsi perkūnas ir žiebavimas ir stora (juoda) (paraštėje tiršta) debesis ant kalno BB2Moz19,16.
storỹn adv.: Storỹn ir storỹn eina debesys Ėr.
2. R100,183, MŽ131, Rtr kuris didelės apimties, plataus skersmens, drūtas: Tokius baisiausius stórus balkius uždėjom Klk. Storam̃sian kelman inkirtau [kirvį] KlbIII13(Lkm). Miškuosa buvo tokios barčios stóros Rod. Reikia stóro medžio Nmč. Kirsk ką storiáusius alksnius KlbIII17(Lkm). Ąžuolas storiáusia išversta GrvT54. Išaugo aukštūs ir stórūs medžiai Rš. Kuo storèsnis, tuo geresnis [rąstas aviliui] Sk. Iš ankslies (alksnio) stóro niekočia Pls. Stórąjį mišką pardavėm Strn. Su spragelu į tokius stórus jau pėdus papt, papt – tik šoks! Nv. Storiáusia kai botagas, vyniojas [gyvatė] Klt. Tokie kietūs, storùčiai kazlėniukai Švnč. Baravyko koja storà Ker. Koja ažjuodavo, storà paliko Dgp. Storósias gyslas kojos perpjovė Aps. Jau tos jos gyslos – stóros kai dešros Jrb. Ir kepenų n'užmiršk, kad stórą pridrebi dešrą K.Donel. Didesniems sunkumams kilnoti tinka storesnieji raumenys V.Laš. Turam grąžtą stórą Pln. Duok, mamuke, stórą adatą Kt. Eidamas miške susitiko seniuką su stora obeline lazda LTR(Gr). Iš karto verpėm tokius storus storus siūlus. Kap suaugom, davė gerų linų Pls. Stori̇̀ plaukai yr tušti, prieina oro i pabalna Skdv. Kanapių storèsnis valaknas kap linų Dg. Storósias [vilnas] suverpsiu greičiau Trk. Gaspadinė keiktie ima už labai stórą verpimą DrskD245. Ateina tėvelis su kančiuku storu, duos berneliu, duos duos per abudu šonu LTR(Kpč). Septynios varpos augo iš vieno šiaudo pilnos bei storos BB1Moz41,5.
^ Stora piesta, žalia vanta – ir tos privalu (ir prastas daiktas kartais labai praverčia) B. Storesnė adata didesnę skylę praduria LTR(Srj). Plono su storu nesuriši Prng.
storai̇̃ Plunksna storai̇̃ rašo DŽ. Storai̇̃ vilną verpiam LKT228(Kš). Vieną siūlą paleidi ploniau, kitą storiaũ Rud. Suverpė linelius nei storai, nei plonai LTR(Trak). Storèst (storiau) LKKXVIII166(Zt).
3. kurio stambus, riebus kūnas: Storas ir sutukęs N. Drūtas, storas SD147. Ji liesutė kai šaka, o jis stóras kai skilandis Dkš. Anas stóras, net baisu, o žmona – laiba JnšM. Mergos gi būta – kaip pamplelė: mažutė, storà Ktk. Sena, storà labai – čiut pati saũ neša Aps. To tai galia būt storà iš nesveikatos Slm. Nekiek tu už ją storelèsnė Ds. Kad ir pupų valgei, tik tu labai stora JD909. Tas mūs kaimynas ir stóras – kap malūnas Al. Storà kaip kubilas – koks čia be gražumas! Mžš. Stóras kai žakas Jrk121. Ilgas kap smilga, storas kap tvora LTR(Lzd). Jis gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas Vaižg. Storùtė tokia, nedidelė – vikst vikst i nue[jo] Klt.
storỹn adv.: Storyn eimi, storinuosi, storu tampu SD66, Sut. Storỹn eiti K; N. Aš bijaus daug bevalgyti – vis eitu storỹn Plik. Mūsų paršiokai yra iš didžiųjų: auga ilgyn, o ne storỹn Ktk.
ǁ raumeningas, stambus (apie kūno dalį): Ale aš tai storų̃ kojų – kap meška! Lp. Visą gyvenimą stovėdama valgiau, tai kiškos (kojos) pasidarė stóros Plv. Storų̃ rietų yra Rsn. Ranka storà, nelenda kapšukan Eiš. Tavo per stori pirštai tokiai muzikai LTR(Srd). Da stóras sprandas, da gyvensi Ob. Pas močiutę augau, žalią tešlą valgiau, dėl to mano, dėl to mano kaklelis stóras JV734. Kad vis verpi ir vis šlapini, del to lūpos teip storos pasto[ja] BsPI13(Rg). Lūpos storos kaip vėjo LTR(Grk). Muno nosė iš visų storiáusi LKT121(Vdk).
^ Trumpas, storas vokytukas po krūmus šokinėja (šepetys plaukams šukuoti) Ls.
ǁ f. End, Vdk, Snt, Ps, Mlt, Ck, Nmč nėščia: Liko keturi vaikučiai, o penktu storà likau [, mirus vyrui] Mrc. Aš tada su Juliuku buvau storà Skr. Kokios bjaurios naujynos atsimušo: duktė storà! Krš.
4. R53, MŽ70, BŽ108, ČrP žemas (apie balsą, garsą): Storasis balsas N. Oželiai, išgirdę, kad tai storas, ne motinos balsas, neįleido DS358(Vlk). Kai visa bažnyčia nutildavo, vargonininkas paleisdavo tyliu, dusliu, banguojančiu balsu gausti pačią storiausią vargonų dūdą V.Myk-Put. Anys verkė stóru balsu Grv. Storà gerklė, jau tu būsi parsišaldęs Krš. Kad užbliovė – iš pačių storų̃jų (labai storai) Sb. Prieš tanką atsiras patranka ir ant storųjų uždūduos J.Marcin.
storai̇̃ adv.: Storai giedmi, storąjį, žemąjį balsą giedmi R53, MŽ70. Viens storai̇̃, o kits laibai dainuoti mokėdams ir linksmai lakstydams ik debesų kopinėjo K.Donel. Storai kosėti N. Storai̇̃ loja Jz. Kaukdavo [vilkai] i plonai, i storai̇̃ – baugu išeiti Krž. Ma momulė plonai klega, ė tu storai̇̃ LKKXIII21(Grv). Tu storiaũ, aš ploniau giedosiu Rod. To mergaitė teip storai̇̃ kosta, kaip šunė loja Mžš. Dainuok, storai̇̃ rėk LKT249(Rz). Ožys (stirninas) kap šuva storai̇̃ loja Rdš.
5. Lz, Pbs šiurkštus, stačiokiškas: Jis dar nepavadė jos stóru vardu Lp. Sugildė širdį jų žodžiai žiaurūs ir stori prš. Sunkiai griešija tokie vaikai, kurie rūsčiai atsiliepia ir storai̇̃s žodžiais prieš savus gimdytojus A.Baran.
storai̇̃ adv.: Kuršėniškiai storiaũ kalba, papilėniškiai ploniau Pp. Mes, tie seniejai, juo storai̇̃ (tarmiškai) kalbam Plng. Storai̇̃ šaukia in jos LKKIX216(Dv). Pas mus vi̇̀sa storai̇̃ vadina Pls. Kai sakai: duok sūnuku valgyt – plonai; duok sūnu – storai Šlčn. Tu jau storai̇̃ ūtariji (blevyzgoji), kap Matas kamaroj Pls.
ǁ piktas, prastai nusiteikęs: Stóras stóras – iš kur tu toks ir išdygai?! Jnšk. Kaip vilkas ant mešką žiūri tokiom storõm akim Pc.
6. Ss rupus, stambus: Teip prasta duonelė, storà Lkž. Mes turėjome užsiganėdinti stora duona rš. Nenorėjom atlikt su storai̇̃s miltais, tai ir atvažiavau prasimalt Sml. Kai storà druska, sumalam [piestelėje], ir miltai pasidaro Kkl. Kartais nuo rytų perbėgo koks debesėlis, šlėkdamas storais lašais Žem.
storai̇̃ adv.: Negraži duona, mat storai̇̃ sumalė Sml. Reikia sumalt storai̇̃ grūdus, kad ne miltai, o kruopos būtų Upn.
7. tankus, vešlus: Storà pieva – yr ko pakirst Sdk. Storos pievos duoda daug šieno Ml. Ką storèsnė žolė – nai lengviau eina [dalgė] Ad. Šiemet rugiai labai stori̇̀ Ds. Vyrai pjauna dobilus, ale, sako, nestori̇̀ tesą Mžk.
storai̇̃ Šį metą pievose storai̇̃ žolės Užv.
8. gausus, didelis: Dėkui, močiute, mano brangioji, kad man sukrovei stórą kraitelį Ds. Iš to džiaugsmo tėvai jiems suruošė storą balių LTR(Mrj). Storà veselija Plv.
storai̇̃ adv.: Bitės storai̇̃ aplipę an tų žiedų Ėr. Agurkų storai̇̃ primegzta Ėr. An dirvos varnų storai̇̃ Ėr. Sako, reikią storai̇̃ palaistyt pamidorus: vanduo garuo[ja] i šalną merkia Rs. Aždėk storiaũ malkų (daugiau, stipriau pakūrenk) Ob. Reikia darbuit, tai reikia storai̇̃ ir pavalgyt Rod. Jei nori, tuojau išperšu: ten merga nors ir be kraičio, bet storai piniguota Žem.
^ Kas storai gera, tas storai vems Varn.
9. turtingas: Storèsnis kuris būdavo, tai ir valdžią greičiau pasiekdavo Šmk.
storai̇̃ adv.: Mes storai̇̃ gyvenam Pin.
10. smarkus: Vėjas tokis storas – vėl bus lietus Rod.
11. stiprus, tvirtas: Ano dorė (valtis) liuobėjo būti pati storiáusia i pati didžiausia Prk. Padarė teipag du cherubim iš aukso, storu darbu padarė juos Ch2Moz37,7.
| Iš storo (gryno) aukso padarysi juos Ch2Moz25,18.
◊ storà širdi̇̀s apie nejautrų, beširdį žmogų: Širdis jų stora yra kaip taukai BBPs119,69.
1. kurio didelis atstumas tarp abiejų plokštumos paviršių; pršn. plonas: Popierius storas SD241. Stóras audiklas, storà lenta, bet drūktas rąstas, žmogus Jn. Storà skarda J. Iš storõs balanos daugiau naudos, daugiau dūmo LKT228(PnmA). Stóras korys, tai jos (bitės) daugiau medaus pripilia Všn. Siena storà yr Gd. Lašiniai labai stórūs – an piršto (iron. piršto storio) Aps. Surėmė ežerus ir upes storas ledas Žem. Gavom nuo Stasio du laišku: vienas laiškas stóras, o kitas plonesnis, al linksmesnis Mžš. Juk apie meilę parašyti storiausi romanai, kaip lašinių paltys! A.Gric. Ė pakulas audžia maišam – stórą gi audeklą LKT350(Švnč). Audeklų te priaudė storiáusių visokių Ad. Šarkams, kailiniams stórus tokius milus išausi Gršl. Seniau storų̃ blynų an pado pakepdavo – ot skanu! Mžš. Ratai dideliai stórūs, neklimpsta Ps. Storas dalgis nespėrus tinti Šts. Mano diedo stora skūra – nė vilks neįkanda LTR(Brž).
| Nieko nebemačis galandymas, jau stori (atšipę) ašmenys Sdk.
^ Ilgas tur galą, platus kraštą, storas iškepa J.
stóra n.: Stóra sniego, a šalčio maža Lz. Šieno buvo stóra (stori pradalgiai) Ktk.
storai̇̃ Obuolių net storai̇̃ prikritę Skp. Storai̇̃ pilti žvyro NdŽ. Paimk arklį ir apliek vašku, kad storai̇̃ to vaško ant jo būtų (ps.) Plv. Plutelė storai̇̃ atsikėlus nuo duonelės Kp. Tuokart buvo storai pasnigę ir gerai sušalęs sniegas SI369. Kelias storai̇̃ pasnigtas, muni ir prakaitas apėmė beeitant Šts. Storai̇̃ dulkių ant lango Ėr. Dirva buvo nuvežta storai̇̃ mėšlu Ktk. Audeklų pilnas kuparas ritinių: ir storai̇̃ austų, ir plonos drobės Ss. Kap storai̇̃ apdengsi, tai pelėpė (stogas) ilgai stovi, ė kap ploniau, greičiau pūsta Aps. Storai̇̃ leidžia [į mašiną pėdus] Ėr. Balta miglelė tykiai pagal žemę storai rasą klojo Žem. Debesys storai uždengė pilką dangų J.Balt. Storai̇̃ ūkas, debesys bėga dideliais valkčiais Šts. [Raupsuotasis] ilgai raupsą slepia ir dango, net (kol) teip storai išnerias, kad jo jau užslėpt negali DP329.
^ Trumpai, o storai (glaustai ir aiškiai) Dkš.
ǁ padarytas iš neplonos medžiagos: Stori marškiniai MŽ. Storų̃ rūbų nepasiėmė, tai sušalo Dglš. Šeimininkė nuslinko užstalėn, sugraibė duoną, uždengtą storu rankšluosčiu, ir atsiriekė jos J.Balt. Storai̇̃s drobužiais dėvėjo senovė[je], pakuliniais LKT80(Ub).
| prk.: Jei taip snigs, storõs žiemos susilauksma Krš.
^ Stori marškiniai ne nuogalas, juoda duona ne badas, piktas vyras ne našlystė B, B604. Juoda duona – ne badas, stori̇̀ marškiniai – ne nuogas LKT210(Dkš). Stori rūbai odos negadina LTsV317(Trg). Stora danga – ne nuogas, juoda duona – ne badas LTR(Antš). Stori marškiniai, bet savi LTR(Vlkj). Storą dėvėjęs nenuplyšęs Stl.
storai̇̃ adv.: Ans apsidaręs nestorai̇̃, t. y. lengvai, pakibšniai J. Plonai pavalgęs, bet storai susidaręs (apsirengęs) Ggr. Kolgi teip storai̇̃ apspapojus? Aln. Reik storiaũs apkloti LKT101(Kv). Movei [kojas] storiáusiai, cieloms aparoms Trk. Galva buvo storai apsupta skepeta rš.
ǁ tamsus, nepermatomas, tirštas: Labai debesys stóras Ėr. Dangus stora migla apsikniaubęs Žem. Ant viso miesto gulėjo toks storas rūkas, kad už kelių žingsnių nebuvo žmogaus matyti J.Bil. Storieji debesiai (tamsios spalvos debesys, kurie apkloja visą dangų) E. Kėlėsi perkūnas ir žiebavimas ir stora (juoda) (paraštėje tiršta) debesis ant kalno BB2Moz19,16.
storỹn adv.: Storỹn ir storỹn eina debesys Ėr.
2. R100,183, MŽ131, Rtr kuris didelės apimties, plataus skersmens, drūtas: Tokius baisiausius stórus balkius uždėjom Klk. Storam̃sian kelman inkirtau [kirvį] KlbIII13(Lkm). Miškuosa buvo tokios barčios stóros Rod. Reikia stóro medžio Nmč. Kirsk ką storiáusius alksnius KlbIII17(Lkm). Ąžuolas storiáusia išversta GrvT54. Išaugo aukštūs ir stórūs medžiai Rš. Kuo storèsnis, tuo geresnis [rąstas aviliui] Sk. Iš ankslies (alksnio) stóro niekočia Pls. Stórąjį mišką pardavėm Strn. Su spragelu į tokius stórus jau pėdus papt, papt – tik šoks! Nv. Storiáusia kai botagas, vyniojas [gyvatė] Klt. Tokie kietūs, storùčiai kazlėniukai Švnč. Baravyko koja storà Ker. Koja ažjuodavo, storà paliko Dgp. Storósias gyslas kojos perpjovė Aps. Jau tos jos gyslos – stóros kai dešros Jrb. Ir kepenų n'užmiršk, kad stórą pridrebi dešrą K.Donel. Didesniems sunkumams kilnoti tinka storesnieji raumenys V.Laš. Turam grąžtą stórą Pln. Duok, mamuke, stórą adatą Kt. Eidamas miške susitiko seniuką su stora obeline lazda LTR(Gr). Iš karto verpėm tokius storus storus siūlus. Kap suaugom, davė gerų linų Pls. Stori̇̀ plaukai yr tušti, prieina oro i pabalna Skdv. Kanapių storèsnis valaknas kap linų Dg. Storósias [vilnas] suverpsiu greičiau Trk. Gaspadinė keiktie ima už labai stórą verpimą DrskD245. Ateina tėvelis su kančiuku storu, duos berneliu, duos duos per abudu šonu LTR(Kpč). Septynios varpos augo iš vieno šiaudo pilnos bei storos BB1Moz41,5.
^ Stora piesta, žalia vanta – ir tos privalu (ir prastas daiktas kartais labai praverčia) B. Storesnė adata didesnę skylę praduria LTR(Srj). Plono su storu nesuriši Prng.
storai̇̃ Plunksna storai̇̃ rašo DŽ. Storai̇̃ vilną verpiam LKT228(Kš). Vieną siūlą paleidi ploniau, kitą storiaũ Rud. Suverpė linelius nei storai, nei plonai LTR(Trak). Storèst (storiau) LKKXVIII166(Zt).
3. kurio stambus, riebus kūnas: Storas ir sutukęs N. Drūtas, storas SD147. Ji liesutė kai šaka, o jis stóras kai skilandis Dkš. Anas stóras, net baisu, o žmona – laiba JnšM. Mergos gi būta – kaip pamplelė: mažutė, storà Ktk. Sena, storà labai – čiut pati saũ neša Aps. To tai galia būt storà iš nesveikatos Slm. Nekiek tu už ją storelèsnė Ds. Kad ir pupų valgei, tik tu labai stora JD909. Tas mūs kaimynas ir stóras – kap malūnas Al. Storà kaip kubilas – koks čia be gražumas! Mžš. Stóras kai žakas Jrk121. Ilgas kap smilga, storas kap tvora LTR(Lzd). Jis gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas Vaižg. Storùtė tokia, nedidelė – vikst vikst i nue[jo] Klt.
storỹn adv.: Storyn eimi, storinuosi, storu tampu SD66, Sut. Storỹn eiti K; N. Aš bijaus daug bevalgyti – vis eitu storỹn Plik. Mūsų paršiokai yra iš didžiųjų: auga ilgyn, o ne storỹn Ktk.
ǁ raumeningas, stambus (apie kūno dalį): Ale aš tai storų̃ kojų – kap meška! Lp. Visą gyvenimą stovėdama valgiau, tai kiškos (kojos) pasidarė stóros Plv. Storų̃ rietų yra Rsn. Ranka storà, nelenda kapšukan Eiš. Tavo per stori pirštai tokiai muzikai LTR(Srd). Da stóras sprandas, da gyvensi Ob. Pas močiutę augau, žalią tešlą valgiau, dėl to mano, dėl to mano kaklelis stóras JV734. Kad vis verpi ir vis šlapini, del to lūpos teip storos pasto[ja] BsPI13(Rg). Lūpos storos kaip vėjo LTR(Grk). Muno nosė iš visų storiáusi LKT121(Vdk).
^ Trumpas, storas vokytukas po krūmus šokinėja (šepetys plaukams šukuoti) Ls.
ǁ f. End, Vdk, Snt, Ps, Mlt, Ck, Nmč nėščia: Liko keturi vaikučiai, o penktu storà likau [, mirus vyrui] Mrc. Aš tada su Juliuku buvau storà Skr. Kokios bjaurios naujynos atsimušo: duktė storà! Krš.
4. R53, MŽ70, BŽ108, ČrP žemas (apie balsą, garsą): Storasis balsas N. Oželiai, išgirdę, kad tai storas, ne motinos balsas, neįleido DS358(Vlk). Kai visa bažnyčia nutildavo, vargonininkas paleisdavo tyliu, dusliu, banguojančiu balsu gausti pačią storiausią vargonų dūdą V.Myk-Put. Anys verkė stóru balsu Grv. Storà gerklė, jau tu būsi parsišaldęs Krš. Kad užbliovė – iš pačių storų̃jų (labai storai) Sb. Prieš tanką atsiras patranka ir ant storųjų uždūduos J.Marcin.
storai̇̃ adv.: Storai giedmi, storąjį, žemąjį balsą giedmi R53, MŽ70. Viens storai̇̃, o kits laibai dainuoti mokėdams ir linksmai lakstydams ik debesų kopinėjo K.Donel. Storai kosėti N. Storai̇̃ loja Jz. Kaukdavo [vilkai] i plonai, i storai̇̃ – baugu išeiti Krž. Ma momulė plonai klega, ė tu storai̇̃ LKKXIII21(Grv). Tu storiaũ, aš ploniau giedosiu Rod. To mergaitė teip storai̇̃ kosta, kaip šunė loja Mžš. Dainuok, storai̇̃ rėk LKT249(Rz). Ožys (stirninas) kap šuva storai̇̃ loja Rdš.
5. Lz, Pbs šiurkštus, stačiokiškas: Jis dar nepavadė jos stóru vardu Lp. Sugildė širdį jų žodžiai žiaurūs ir stori prš. Sunkiai griešija tokie vaikai, kurie rūsčiai atsiliepia ir storai̇̃s žodžiais prieš savus gimdytojus A.Baran.
storai̇̃ adv.: Kuršėniškiai storiaũ kalba, papilėniškiai ploniau Pp. Mes, tie seniejai, juo storai̇̃ (tarmiškai) kalbam Plng. Storai̇̃ šaukia in jos LKKIX216(Dv). Pas mus vi̇̀sa storai̇̃ vadina Pls. Kai sakai: duok sūnuku valgyt – plonai; duok sūnu – storai Šlčn. Tu jau storai̇̃ ūtariji (blevyzgoji), kap Matas kamaroj Pls.
ǁ piktas, prastai nusiteikęs: Stóras stóras – iš kur tu toks ir išdygai?! Jnšk. Kaip vilkas ant mešką žiūri tokiom storõm akim Pc.
6. Ss rupus, stambus: Teip prasta duonelė, storà Lkž. Mes turėjome užsiganėdinti stora duona rš. Nenorėjom atlikt su storai̇̃s miltais, tai ir atvažiavau prasimalt Sml. Kai storà druska, sumalam [piestelėje], ir miltai pasidaro Kkl. Kartais nuo rytų perbėgo koks debesėlis, šlėkdamas storais lašais Žem.
storai̇̃ adv.: Negraži duona, mat storai̇̃ sumalė Sml. Reikia sumalt storai̇̃ grūdus, kad ne miltai, o kruopos būtų Upn.
7. tankus, vešlus: Storà pieva – yr ko pakirst Sdk. Storos pievos duoda daug šieno Ml. Ką storèsnė žolė – nai lengviau eina [dalgė] Ad. Šiemet rugiai labai stori̇̀ Ds. Vyrai pjauna dobilus, ale, sako, nestori̇̀ tesą Mžk.
storai̇̃ Šį metą pievose storai̇̃ žolės Užv.
8. gausus, didelis: Dėkui, močiute, mano brangioji, kad man sukrovei stórą kraitelį Ds. Iš to džiaugsmo tėvai jiems suruošė storą balių LTR(Mrj). Storà veselija Plv.
storai̇̃ adv.: Bitės storai̇̃ aplipę an tų žiedų Ėr. Agurkų storai̇̃ primegzta Ėr. An dirvos varnų storai̇̃ Ėr. Sako, reikią storai̇̃ palaistyt pamidorus: vanduo garuo[ja] i šalną merkia Rs. Aždėk storiaũ malkų (daugiau, stipriau pakūrenk) Ob. Reikia darbuit, tai reikia storai̇̃ ir pavalgyt Rod. Jei nori, tuojau išperšu: ten merga nors ir be kraičio, bet storai piniguota Žem.
^ Kas storai gera, tas storai vems Varn.
9. turtingas: Storèsnis kuris būdavo, tai ir valdžią greičiau pasiekdavo Šmk.
storai̇̃ adv.: Mes storai̇̃ gyvenam Pin.
10. smarkus: Vėjas tokis storas – vėl bus lietus Rod.
11. stiprus, tvirtas: Ano dorė (valtis) liuobėjo būti pati storiáusia i pati didžiausia Prk. Padarė teipag du cherubim iš aukso, storu darbu padarė juos Ch2Moz37,7.
| Iš storo (gryno) aukso padarysi juos Ch2Moz25,18.
◊ storà širdi̇̀s apie nejautrų, beširdį žmogų: Širdis jų stora yra kaip taukai BBPs119,69.
