Termino paieška - kumelės uodega

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (31)

prapū́ti

Apibrėžtis

pū́ti, pū̃va (pū̃na K, pū́sta; SD290, R134), pùvo (pùvė) intr.
1. R, K, I veikiant bakterijoms organiškai irti, gesti; dūlėti, trūnyti, trešti: Orai blogi, miežiai da ne visi parvežti, kiti pū́sta Kt. Katros roputės pùvo, supuvo dirvo[je] Erž. Rugiai pū́sta in lauko, o duonos nėra Arm. Bulbės pūsta Vlk. Užaugo bulbos: ir pùs, ir bus Krok. Obuoliai pū́sta, kirmėlių sugraužti Ob. Obuoliai pùvo kap pakepti Btrm. Jos (sėklos) teip pat veikiai pūna, būdamos ir šilimoj S.Dauk. Organiniai kūnai pūsta tada, kai jie gauna pakankamai oro, t. y. deguonies rš. Nudžiūvusieji augmens ne pūva, bet trūnėja, nes ten daug yra vandens, o maža šilumos ir oro rš. Ma[no] dures nei lūžta, nei pū́sta Str. Po tinku sienos daugiau pū́sta Krns. Marškiniai pū́sta ant kaklo Aps. Ans keras jau bepū̃nąs Krtn. Sėdynė patvory pū́sta, guli Šš. Dangstis ledokas, pū́sta pošnia Arm. Lininės sietkos greit pū́sta Antr. Nagai nepūna rš. Tik gaila balnelio šilko bepūstančio TŽI238. Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta A.Baran. Kvepia amžinai kintanti miško žemė, kvepia pūvantis medis J.Gruš. Po pačiais vidaus langais bala pūvančio vandens smirdėjo Tat. Jaunas brolužėlis žemelėj pūsta LTR(Lp). Tu žemėj bepūsi, aš už kito būsiu JV1058. O aš pūnąs sutvėrimas, aš pjaulas M.Valanč. Ir kaipo auksas negenda, nepūna, teip tada kūnas motinos tavo žemė[je] neturia pūti ŽCh282. Šuva smirda kai pū̃vamas Ds. Kosu į gembę įsikibusi – plaučių pūvamąją ligą turiu Šts.
| prk.: Ano rankosa darbas pū́sta (lėtai, prastai dirba) Grv.
^ Pažadėta bebūną, pakilnota bepūną Vlkv. In seniną galva džiūsta, kojos pū́sta Dglš. Mėsa džiūsta, plunksnos pūsta (troba: sienojai po stogu sausi, o stogas pūva) B. Kūnas žemėje pūsta, dūšia pasaulį valgydina (rugys) Pnd.
pūtinai̇̃ adv.: Nupū́s liuob pūtinai̇̃, ne tik nuskirs [piemenų kojos] End.
ǁ virsti puvenomis: Kad žemė pyna (pyja), tada ir velėna pū̃na, ir todėl koja kiaurai smunka, klimpsta J.
ǁ prk. smukti, gesti, irti: Buržuazinė kultūra vis labiau pūva (sov.) sp.
2. prk. nykti patekus į labai vargingas sąlygas: Nereiktų pūti tamsiuose rūsiuose A.Vien. Pū́ti kalėjime DŽ1.
^ Geriau biednam varge pūti, negu turtingam su gėda būti KrvP(Trg).
3. I menk. ilgai drybsoti, miegoti: Pūk, nor tu išstipk! Psn. Per visą naktį pùvo, ir sako, kad da jam maža miego Str.
apipū́ti intr.
1. N, K aplink, iš paviršiaus apgesti; aptrešti, aptrūnyti: Medis apipùvęs J. Maliavonė ta, gan jau supendėjusi ir apipuvusi, tebėr ir dabar koplyčio[je] mokslinyčios M.Valanč. Appùvusių bulbų yra Lp. Lietingu oru pradalgiuose šienas išsiplauna, apipūva, nustoja žalios spalvos rš. Noriu perstatyti svirną, vienas galas apipuvęs M.Katk. Vasarą mėsa vis apipùvus ir apipùvus, net valgyt nesnori Šmn.
2. nedideliam kiekiui supūti: Šiųmetės bulbės apipùvo Lnkv. Kolei atavežė slyvas, apipùvo jam mašinoj Krns.
atpū́ti intr. Š pūvant atkristi: Akys buvo išpuvusios, uodega atpùvusi Trk.
^ Atpūk nagos, jei aš tau dantų neišmalsiu! Vj.
◊ liežiùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežiùvis, kad jį skradžiai, neatpùvęs buvo Plš.
rañkos neatpùvę viską sugeba: Mūs Liudos rañkos do neatpùvę – ką paims, tą padaris Dglš.
įpū́ti intr. K, I; N vietomis papūti, įgesti; įdūlėti, įtrūnyti: Taip ji (lapė) pasakiusi, iš urvos greitai išlindo ir surinkusi daug įpùvusių atnešė kaulų K.Donel. Įpùvęs medis J. Jei atsiranda šaknėse vietos įpuvusios, tas reik išpjaustyti dailiai S.Dauk. Veizėk, kitas [obuolys] būs įpùvęs, kitas kartus Vkš.
| refl.: Mūsų valdžia su šitoms priprovoms viernai bandys tą įsipuvusiąją vėžligę išgydyti LC1878,43.
išpū́ti (ižpūti SD411) intr.
1. B, R43, Sut, K pūvant pasidaryti skylei: Drevė yra išpùvęs vidurys medžio J. Medis išpùvęs – didelė kiaurynė yra Mžk. Tas gluosnis išpùvęs Vlkv. Driūtosios vinkšnos vidurys buvo išpùvęs Lnkv. Atsirado kokis grybas, ir i̇̀špuvė pamatai Lš. [Vieškelio] pakraščiais auga apkerpėjusių medžių su išpuvusiomis šakomis I.Simon. Siena po langais pirmiausia išpūna M.Katk.
^ Buvo, buvo, ir dugnas išpùvo (susilaukė liūdno galo) Krok.
2. visiems supūti, išgesti: Kur žemiau, nebgalės nė bulbių pasėti – išpū́s Vgr. Išpūs mieteliai, išvirs tvorelė D9. Šlapio[je] vieto[je] pasėti rugiai tankiai išpūna Vvr. Dantys išsopa, išsopa, išpū́sta teip anys Slk.
^ Kad tau dantys (akys) išpūtų̃! Ds.
3. pavirsti puvenomis: Žemė išpijusi, išmirkusi ir velėna išpùvusi J. Kopūstai mėgsta riebią išpuvusią drėgną žemę rš. Mėšlas išvežėm iš rudenio, išpùvo gerai, paderės bulbos Ktk.
nupū́ti intr. K; R5 pūvant nukristi, atsiskirti, sunykti: Kerčios trobos nupùvo J. Per ilgą laiką jai nupuvo nuo kūno drabužiai ir nukrito rankos LTR(Rk). Jau nùpuvė kryžius Rud. Būt ta koja kiaura buvus i nupùvus Jrb. Kas kaltas, kad tavo kumelės nupuvęs stimburys! LTsIV228. Kap stovi vanduo, bulbojai nupū́sta Vlk. Nupuvo ir paliko nė kokie linai Šts. Rudenį jau ana nupū́sta žolė [ežere] Pb.
| prk.: Nupū́siam i mes kaip tos daržinės Vl.
^ Kad tau liežiuvis nupūtų̃! Ds.
◊ nenupùvusius nagùs turė́ti viską sugebėti daryti: Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo LzP.
papū́ti intr.
1. K, I kiek patrešti, ne visai supūti, apipūti; iš apačios supūti: Papùvo medis bestovėdamas, t. y. patrešo J. Sienos papùvusios ligi langų Kin. Iš lauko nieko, ale iš vidaus papuvęs Rd. Da visa siena sveika, tik pamatinis papùvęs Gs. Bolka papùvus Dglš. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, jėg tik stuobriai papùvę savaime išvirtę A.Baran. Per dvidešimts metų dieną naktį ant oro tas diržas papuvo BsPIV106. Nuog žemės drėgnumo jo (apynio) šerdis papuvo Tat. Kriaušės papuvę gardesnės rš. Visos bulvės sveikos, retai katra biskį papùvus Šmk. Kur tie gyvuliai beės – nupjautas šienas taip ilgai gulėjo ir papùvo Lnkv.
2. sudūlėti, sutrūnyti, supūti: Moma pamirė seniai, jau ir kaulai papùvo Dv. Tik ma[no] tavoriščiai jau papùvo, pamirė ir nėra Šlčn. Tę jau visa papùvę Str. Tuos metus bulbos čystai papùvo Aps. Kap dav[ė] lietaus, papùvo viskas ant laukų Rod.
pérpūti intr.
1. K kiaurai, visam supūti: Kaip obūlys pūni párpūni, taip i senas Grd. Párpuvę pamidorai Dr. Tik pusiau tepérpuvusios lentos NdŽ.
2. pavirsti puvenomis: Susmulkinta velėna net du kartus greičiau perpūva rš. Negalima dirvų tręšti šviežiu neperpuvusiu mėšlu, ypač jei gyvuliai šeriami piktžolėtu pašaru rš. Kanapes tinka sėti perpuvusiame durpyne rš.
3. NdŽ menk. miegoti, drybsoti.
piepū́ti (dial.) žr. pripūti 1: Buvo į mares [= mariose] medžiai pypùvę Prk.
prapū́ti intr. K išpūti skylei: Apatiniai sienojai jau kone kiaurai prapùvę Sb. Katras obuolys susibukina, tam, žiūrėk, ir prapùvęs šonas Lnkv. Vienas ir kitas obuolys prapuvęs Ėr.
pripū́ti intr.
1. R135, K, I kiek apipūti, papūti, įpūti: Drabužis, šlopmė[je] pamestas, pripū̃va J. Šitokiom liūtim visa diedovana pri̇̀puvė Nč. Pripùvę bit kviečiai Zt. Jau pripùvęs šienas – toks pabalęs Alvt. Susidėjau į pelenus kiaušinius ir pripùvo Gs. Epušė pripùvo Grv. Kokią šlapią ir pripuvusią ropę rasdamas, dabotingai attolink LC1879,37. A sakau, reikia pasdairyt, ar pripùvę kitas šonas [išgaišusio vilko] Lz.
| prk.: Būdavo pripuvęs sodas obuolių (daug priaugę ar prikritę) Ėr.
2. pavirsti puvenomis: Paržiem jis (pūdymas) yr pripùvęs, tad nekaista Rmč. Skujų pripuvusi žemė riebesnė Dr. Ant stogo privilko spalių; spaliai susigulėjo, pripuvo, šiaudus prislėgė, ir vėjas nebegalėjo pašiaušti ar nuplėšti stogo rš. Skujų dėta (eglašakių krėsta) žemė pasidaro pripuvusèsnė Šts.
supū́ti intr., sapū́ti Zt
1. BPII8, SD290, H, R, K pavirsti puvėsiais, sutrūnyti, sudūlėti, sutrešti, sugesti; pūvant sunykti: Paminėsi, vaike, supùvusią mañ, kad gerai aš tau sakiau Trgn. Žemelėj būsi, greitai supūsi, ir mažus vaikelius jauna pravirkdysi KrvD159. Taip iš jo nieko nebėra: supùvęs kaip senas pūzras Lnkv. Pūsras yra medis supùvęs, nekaitrus J. Po medžiais pirmiau stogas supūsta Dkš. Supùvęs buvo kluonas, ir sudeginau Nmč. Lentos jau pairę, supùvę Dbč. Ten ano tie budinkai buvo jau supùvę Pp. Siūlas greita supū́sta Azr. Apsidarė tais supùvusiais drobužiais i lauka (laukia) Brs. Sniege drabužiai nesupū̃na, o šiltai vandenė[je] supūna, pamarguo[ja] Lkv. Net pajuodę dobilai, kap supùvę Vlkv. Pūsta šienas, supùs Pb. Šiemet agurkai išdvėsė, pamidorai supùvo – nebėr tolko viškai Kp. Tai supùvę bulvės, kai mielės Mrj. Žemumosa visa sùpuvė Sn. Ale subuvo supùvo visas derlius Ssk. Paršiokas supùvo subuvo – druskos nebuvo Antr. Išturėt reikia, kad ana (varškė, į kubilą pilama) nesupūstum̃ Pb. Patepa patelnią su supùvusiuo sviestu Kp. Supū́sta [kiaušinis], kuris kliuka Nmč.
| Nesupū́s sniegas danguj, nemislyk, turės išsisnigti (sakoma, kai žiemą nesninga) Lkv. Miegtpuvys – kurs miegta lig supū́damas (dieną naktį) Als.
^ Ema lygiai supùvusiom rankom! Žiūrėk, kad nenulėkt! Skdt. Geras obuolys supuvusio nepataiso, supuvęs gerą pagadina KrvP(Ds). Nuo supuvusio obuolio genda sveikas Tsk. Netaisysi stogą – supus, neparemsi namų – sugrius TŽV625. Dėl manęs tai ten gãli būti ir supūti – aš neimsiu Lnkv. Kur mano bus, ir po velėna nesupus Skdt. Kas buvo – supuvo! Knv. Kad tu sudžiūtumi, kad tu supūtumi, toks muno piršlelis, kam tu muni išpiršai? D45. Jūs čia būkit ir supūkit, aš eisiu namų žiūrėti ir namų penėti (sako rugiai rugienai) LTR(Brž). Šlapias ir šlapias, niekad nesupūsta (liežuvis) LTR(Mrj). Diena naktis guli, niekad nesupūva (akmuo) LTR(Sem). Kas nesupūva po žeme? – Vardas B. Mesk į vandenį – plauks, kask į žemę – nesupūs (anglis) Sd.
supùvusiai adv.: Bulvės genda kietai, nesupuvusiai Šts.
ǁ prk. nusmukti, sugesti, pakrikti: Keliaklupsčiavimas prieš supuvusią buržuazinę kultūrą (sov.) sp. Minkštakūnišku ir supuvusiu savo liberalizmu jūs išpaikinote žmones (sov.) J.Balt.
2. prk. pasidaryti netikusiam, sumenkėti, susilpnėti, sukriošti: Tas meistras jau supùvęs Lkč. Senis jau visai supùvęs, negi be jam ženytis Mžš. Supùvę bobos randa diedų (vyrų) Dglš. Tokios supùvusios bobos, su lazikiums eina Krš. Besu supùvusi, tiek negaliu besiūti Lkž. Kap tik pavakarys, tai jau aš ir supùvęs (apimtas miego, nieko nebegaliu) Grv. Supùvusi galva, ale padirbau Užv. Gavo tokią supùvusią mašiną Dbk. Kad jis būt mokytas, tai jis būt nesupùvęs (išmintingas) Plv.
^ Tu ir supū́si – galvočium nebūsi Ml.
3. prk. sunykti, pražūti patekus į nepakeliamas sąlygas: Ar mano rūsyse supūti panorote! V.Krėv. Tu man supūsi kalėjime, jeigu atvirai neprisipažinsi! rš.
^ Papuolei ton peklon, tai ir būsi, lig supū́si Ds. Aš gyvas supùvęs nuo ligų ir vargų visokių Prn.
◊ supùvęs dvylẽkis (skati̇̀kas) menkas daiktas, niekas: Bet iš jo neišbiro nė supuvusio dvylekio: žemaitis tyčia šį (puodą) tuščią buvo pakabinęs P.Cvir. Jo darbas nevertas supùvusio skati̇̀ko Jnš.
užpū́ti intr.
1. pripūti, priskresti nešvarumų: Visi ažrūgę ažpùvę katileliai Ign. Ažpùvę par taũ visi kampai Švnč.
| Ažpùvus nosyna (prišašusi) Švnč.
2. kiek įpūti: Kožnas ažpùvęs obuolys Slk.

Daugiau informacijos

pū́ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

įrū̃kti

Apibrėžtis

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

Daugiau informacijos

prirū̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

parū̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

parū̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

anttem̃pti

Apibrėžtis

tem̃pti, -ia, -ė KBII154, K, Rtr, NdŽ; Sut, N, M
1. tr. R, R98, MŽ, MŽ129, Sut, Rtr, KŽ traukiant, tęsiant daryti ilgesnį, platesnį, didesnį, tęsti: Siaura oda, reikia tem̃pti DŽ. Su ranka tūra, su koja tem̃pa aną (avikailį) Žlb. Tem̃pia kiek gali [audeklą], kad kraštai nesudribt Kpč. Tem̃ps tem̃ps tem̃ps takus ir ištampys Vkš. I vienas tem̃ps, ir antras tem̃ps, ka tas milas kuo kiečiau susiritintų an kočėlo Kl. Tempk savo ranka kilpinį CII544. Kai tempiamais lašiukais lašinu, lėlelė išsitempia, ir geriau matau Jž. Ilgųjų kaulų lūžgalius galima atitaisyti ir ilgesnį laiką tempiant galūnę rš. Varlė pamatė jaučio didilumą, norėdama tokia didelė būti kaip jautis, pradėjo tem̃pti savo rukšlotą kailį PP12. Lūpos šiepėsi iki ausų, tempiamos nesuvaldomos šypsenos J.Avyž. Brakš atidariau savo skrynelę, išėmiau skripyčias ir dzen dzen pradėjau tempti stygas M.Valanč.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ: Vieni autuvai tem̃piasi, kiti traukiasi DŽ1. Pirštinė tem̃piasi NdŽ. Stori parpinai, o žali lankai, tai į ilgumą tem̃pas, apskritumo neliekta Krž. Su silku i bovelna auda, ans tem̃pas Pkl. Parlaužia, kai tem̃pias tas pluoštelis sau, tai gatavi [linai] Kri.
^ Valgyk, kiek pilvas tem̃pas (kiek gali) Rdn. Rėkia, net sienos tem̃piasi Dkš. Pilna bažnyčia žmonių, net sienos tem̃piasi Dkš.
2. tr. gaminti, daryti tęsiant, traukiant: Vielą tem̃pia iš geležies DŽ. Tem̃pti vielas NdŽ.
| Teleponus tem̃pti (vesti) Ggr.
3. tr. PolŽ61 suėmus traukti tvirtai ką besilaikantį, laikomą, besispiriantį ar pan.: Vienas tem̃pa, antras neduoda, ir prasideda peštynės Lkv. Už čiupryno pradėjo tem̃pti, mušti Vkš. Kurgi dabar tempi̇̀ siūlą – nutruks Sdk. Par talkas zuikį liuob gaudys, kokią vivę tem̃psma Pln. Į kiemelį įjodamas, bėrą žirgą šankindamas, pentineliais spausdamas, laužtineles tempdamas StnD14. Į dvarelį įjodamas, bėrą žirgą mudrindamas, kamanėlius tem̃pdamas, muštukėliu dauždamas JV378. O aš teip apsikabinau, o ana už kojos tem̃pa Šts. Tėvelį turėjau iš paskos už palo tem̃pti Varn. Tem̃pti ką už pečių NdŽ. Jis tą arklį tem̃pia betem̃pia, o arklys į duobę [Nemune] pateko ir priputo Skr. Rapoliukas atsargiai užsidėjo ant pečių [akordeono] diržus, atsegė dumples ir, po truputį jas tempdamas, virpančiais pirštais prisilietė prie baltų klavišų rš.
ǁ suėmus tęsiant, traukiant skaudinti: Tem̃pti ką už ausų NdŽ. Tem̃pti kam ausis NdŽ. Bausdavo jau žiauriau kaip dabar, jau užpykdavo, jau už ausų tem̃ps Kv.
4. tr. traukiant vilkti, rengti, mauti: Ka nemoka apsivilkt: tem̃pia tem̃pia Jrb. Ans pribėgęs tem̃pa tus batus Dr. Nuo mirštančio žmogaus tem̃pt drebužį tik jau visai neįmanoma Slv. Sėdo [Paurukas] ant lovos krašto, graibė kojomis autus iš palovio, stojo į medipades, tempė žiponą ant kupros J.Balt.
| refl. tr.: Geriausią suknelę an savęs tem̃piasi Ig.
5. tr. NdŽ, KŽ, Rm sunkiai tęsti, vilkti, traukti ką paviršium: Pradėjo tem̃pti iš lovos lauku Kv. Tem̃pk, ar patempsi tą maišą DŽ. Nuplaukia [šuva] vidurin ir tem̃pia iš ežero [pašautą antį] Imb. Mes irgi šieną ant beržų sudėdavom ir virvę užrišdavom ir tada tempi̇̀ in krantą Krns. Užsikabina [geldą] už tos virvės i tem̃pia Pn. Anie su traktoriais tem̃pė [akmenis] pri kelio Bdr. Arkliukas tem̃pia kuprą išpūtęs Gs. Kam tu tokį vežimą ir sukrovei, arkliai vos vos tem̃pia Žvr. Vaikas įsiręžęs tem̃pia pilnas malkų rogeles Ps. Eina klojimą, tem̃pia ratus Pn. Uždenk kumpotą: galia kokia musis įlėkti, paskuo i tem̃pk lauka Vkš. Triskart užmetei bradinėlį, tai kap tik tem̃pt (daug) žuvies Dg.
| prk.: Inskinkei vargan, tai ir tem̃pk, aš jau negaliu padėt Ktk. Tiek metų tem̃pė tem̃pė (vargo) – ir sveikatos turėjo Vrn. Aš vis turiu tave tempti iš visokio purvo I.Simon. Tempi mane atgal į teorinius tyrinėjimus, bet tai mane atitraukia nuo praktinių pareigų rš.
^ Tempa kaip šuo ragutes priš kalną LTR(Yl).
6. tr. DŽ, Akm, Lnk, Šl, Jsv, Mžš, RdN, Pnd, Slm, Tvr jėga vesti: Tempù atsispyręs, neina Rdn. Tempiaũ tempiaũ až ragų – neina ožys Ktk. Kur nori, te mane karvė tem̃pia Vj. Tą piršlį ten jau tem̃pė karti Trk. Tą karvutę tem̃pė i nutempė Grš. Iš ryto gyvulius vis tem̃pdavo laukan Krs.
| prk.: Ta, penkiais kur mokinas, tempamà yra Trk. Darbai tempia mus į pavėsį mūsų saulėtos tėvynės A1885,26.
^ Mane kap namo kas tem̃pė, negalėjau nubūt Mrc. Miške gimus, miške augus, parėjus namo, prieš kalną tempia (lazda) LTR(Nj).
temptinai̇̃ Svečiai [vestuvėse] iš karto paprašyti nesėsdavo už stalo, gaudavo temptinai̇̃ tempti LTR(Kltn).
| prk.: Visa kultūra žmonystės temptinai tempia prie visatiškumo A1884,10.
| refl. tr.: Susitinka turguo, tem̃pas vienas kitą į snarglinę Krš. Dvi mergos sukimba muni ir tem̃pas, o aš nenoriu nė katros Šts.
ǁ refl. tr. su savimi, kartu vestis, vedžioti: Rugius pjaunu, tai vaikus tempiúos [į laukus] Mrc.
ǁ prk. vilioti, masinti: To boba duodavo kokį te šamarlaką i tem̃pdavo tuos bernus Mžš.
7. tr. DŽ, KŽ, Rg, Rsn, Ms, Trk, Ėr, Mžš, Jon, Kpč, Mrc, Vrn sunkiai nešti: Tempiaũ akmenis į krūvą NdŽ. Tempiaũ kibirus vandens NdŽ. Šitokį gezulį tempei̇̃ be reikalo Aln. Tempiaũ tempiaũ iš miško malkas, iš [savo] pašalės čėdiju Sug. Aš ėjau, tempiaũ šieną kūtėn ir ant kūtės Krs. Tem̃pėm iš prėslo dobilus visą dieną Vžns. Šieną tem̃pia ant naštos Šmn. Tem̃pia, tem̃pia maišais žolę [gyvuliams] Klt. Tai vaikelis ir patrūks tą vandenį bètempdamas Vvr. Autobusas paleidžia stotė[je] – tem̃pk vark tus kresčius Vdk. Vienas jų tempia kelias vantas ant pečių, kitas – šluotą, trečias – skujinę kaip kupstą V.Krėv.
| prk.: Tie tėvai tem̃pia i tem̃pia tiem savo vaikiem, paskutinį kąsnelį ištraukia iš burnos LKT259(Jnšk). Kaip skruzdėlė jis (M.Untulis) rinko ir tempė lietuviškus žodžius lietuvių kalbos žodyno kartotekon rš. Seniau vargą nešėm, tem̃pėm Rud. Lietuviai po šiai dienai tempia sunkiausią jungą prispaudimo ir politiškos nelaisvės A1886,186.
^ Ir pelė savo urvan tem̃pia Mlt.
ǁ gabenti: Vis tiek visi tem̃pia į ligoninę [gimdyti] Upn.
8. tr., intr. iš ankštumo, sutinimo ir pan. veržti, spausti: A kelnių subinė netem̃pia? Jrb.
| impers.: Išvirė grybus, net mum pilvus tem̃pė Gdl. Verža, teip tem̃pa, tus viršus kojų sutempa Yl.
ǁ tr. varginti, alinti: Y[ra] smagiai kulti, jeigu nesutara – rankas tem̃pa LKT73(Eig). Mane tem̃pia i tem̃pia liga Jnš.
ǁ tąsyti, sukelti traukulius: Raugulys tem̃pia Žlp.
9. tr. tiesti, ištiesti: Rankų negaliu tem̃pt kiek reikia Kp. Po dešimtį kartų mirkysi i tem̃psi [audeklą džiovinti] Žlb.
| refl.: Jį (stoties viršninką) išvydę, žandarai ir stoties tarnai tempiasi, nurimsta Pt.
^ Plaukai šiaušias, gyslos tem̃pias, velnias plikas skylės ieško (audžia) Ds.
ǁ refl. ręžtis: Žiūrėk, jau karvė tempias, – gal eis galynėn Lš.
10. refl. S.Dauk, NdŽ stengtis: Turi tem̃pties, stengties, biškį laisvai leidi laiką Kl. Kad ir gražiausią moterį sutikęs, ponas Skrodskis jau nebesitempdavo kaip anksčiau, nebekeldavo galvos, neberaitydavo ūso V.Myk-Put. Tempėsi vyrai, tempėsi ir moterys iš paskutiniųjų, bet argi su tokiu velniu susidėsi – lyg jam ir nuovargio nebuvo, lyg jam ir rankų nemielindavo V.Krėv. Matyt, ir ši šalis iš paskutiniųjų tempiasi, kad neatsiliktų nuo visų kitų Europos kraštų Šlč.
| Tem̃piasi tem̃piasi vieni prieš kitus (ginkluojasi), o karo vengia Vp.
11. refl. spirtis, priešintis: Vesk – tem̃piasi, neina [karvė] Rs. Tem̃pės tem̃pės karvė, i palikau čia graužt Klt.
^ Tempias atbulas kai meška vedama Sln. Tempias kai ožys vedamas Sln.
12. karti: Kai pasibaigdavo vestuvės, tada jį (piršlį) kardavo, tem̃pdavo po balkio LKT120(Bt). Ot, kad jį temptų̃ ant kartuvių! Smn.
| refl.: Jis atsigulė, žiūria, ka pati tem̃pias Kln.
13. refl. šnek. smarkiai griūti, klotis, tiestis: Ka tempiáus an ledo Ms.
ǁ gulti, atsigulti: Vilkias, tem̃pkias (gulkis), pailsink kojas Krš. Gana valkiotis, tem̃psiesiu Prn.
14. intr. šnek. smarkiai augti: Po lytaus apynys tem̃pa po sprindį par naktį Dr.
| refl.: Mažoja to tai da tem̃pias, da kiek paaugs Slm. Auga, tem̃pias kasdien – pavalgyt reikia Pv. Vieni lenda į žemę, kiti tem̃pas Krš. Ir mažiukas paršiukas pradėjo tem̃pties DūnŽ. Išeis pašalas, žolelė ims tem̃pties, gyvoliams būs gerai Krš.
| prk.: Miestai tem̃pas didžiausiai, kas beiššers?! DūnŽ.
15. tr. šnek. auginti: Šioks toks tem̃pa sodną DūnŽ.
16. intr., tr. šnek. sunkiai, vargingai dirbti: Viena tempù, viena dirbu Krš. Aš da tempiù vis tą patį darbą Krs. Tem̃pėm i tem̃pėm kap arkliai abu Str. O pats už trejus metus algos nė permušto grūdo negavo. Ketvirtus dykai tempia J.Balt.
17. intr. šnek. įstengti, tesėti (ką daryti): Metus kitus gal da tem̃psme, kaip jau visai nebegalėsme, nebelaikysme [karvės] Mžš.
ǁ įstengti gyventi, išgyventi: Gal da kokius metus kitus patem̃ps, tik jau daug netem̃ps Jrb. Ir tu nebeilgai tempsi̇̀ šitei besdarbuodama Užp. Svaitė[ja], ilgai nebtem̃ps Krš.
18. spirti, versti, raginti ką daryti: Jeigu nori gyvent – tem̃pk jį paskui save [dirbti] Upt. Čia išleidžia iš ligoninės, čia vėl tem̃pia šviest Slm. Ka būtų tem̃pęs tėvas, gal būtų išsimokiusi Rdn. Liuob tem̃ps tėvai vaikus potrų kalbėti Šts. Kur darbingą, tai kaip šunį kokį tem̃pia ir tem̃pia Kp. Tem̃pia tėvus vaikai [gyventi] Vilniun, o tie nenori Ant.
19. griežtai imti spausti, barti: Reik vaikus tem̃pti, taip negal paleisti DūnŽ. Vaikeli, daba mumis tem̃pa iš visų pusių End. Aš būčiau jį tem̃pusi už tokius darbus (gėrimą, šėlimą) Grd. Tokius (išdykusius) vaikus reik tem̃pti Krš. Negaliu tem̃pti [dėl malkų], neturu kiek reik piningų DūnŽ. Dabar dideliai su toms pyliavoms tem̃pa Šts. Kad tem̃pė už kiaušius, kad tem̃pė, vos neareštavo [valsčiuje] Ggr. Tempsiu ir gerai sutempsiu, jei neklausys, išvarysiu Žem.
20. tr., intr. šnek. vilkinti, delsti, traukti, atidėlioti: Liepė sunešt varinius daiktus, ale vis da tem̃pia Pn. Ateina dirbti, tem̃pa tem̃pa, nėkaip nepradeda Rdn. Šį rudenį pradėjo sopėt koją rieše, rankas, al da vis tempiù, neinu pas daktarą Krs. Darbą tem̃pė tem̃pė par visus metus, o ant galo – nebesuspėjo Upt. Ilgai netem̃pkit, ateikit greičiau Ukm.
| Žinai, senas tempi̇̀ dienas, kol pašauks Krš.
^ Tem̃pė tem̃pė, tem̃pė tem̃pė kaip šūdiną virvę Lk.
| refl.: Taip i tem̃pas tie reikalai nesutvarkyti DūnŽ. Atidėlioja vis, tai teip ir tem̃piasi tolyn visi žadėti darbai Krs. Pagonys iki paskuojo tempas ir nenora krikštyties S.Dauk.
21. intr. trukti, tęstis: Ko taip ilgai tem̃pa ta liga? DūnŽ. Be kokios atlaidos tem̃pė cielą mėnesį [šaltis] Vvr.
tem̃pusiai adv.: Šią naktį yr[a] gerai tem̃pusiai, ka visur yr[a] pašalusiai Vvr.
| refl. Slm: Ilgai negal tem̃pties – būs koki parmaina Šts. Tem̃pas ta betvarkė iš senovės Krš. Ilgai galia tem̃ptis skola, jeigu tik po tiek atskaito Slm.
22. lėtai, tęsiamai kalbėti, dainuoti, tęsti: Tem̃pia tem̃pia kai gylio žarną i nieko nepasako Zr. Dainą tempi̇̀, kad būt ilgesnė Plv. Netem̃pk gi teip, greičiau dainuok! Upt. Tem̃pia tem̃pia [dainuodamas] ir dvasios pritrūksta Pn. Balsą gali tem̃pt minutę Antš. Ji plonu virpančiu balsu aukštai ir ilgai tempia J.Paukš. Kaltinėnūs baisiai tem̃pia [tardami] Nmk.
ǁ tęsti, tvirtinti (kokią mintį): Bet romanams skaityti laiko lieka, – tempia Karalienė savo I.Simon.
23. intr. tęstis, driektis, plytėti: Nežinau, kur ta žemė tem̃pia Pn.
| refl.: Mano žemės nat anoj pusėj plento tem̃pės Srj. Deikiškių pušynė tem̃pias toli toli Vb.
24. šerti, kirsti, tvoti, duoti: Galėjo bi kam į ausį tem̃pti Trkn. Tris sykius jis ka tem̃pė su diržu par strėnas Jrb. Kap tem̃pė arkliuo botagu, tai net kraujas pasrodė Grv.
25. greit bėgti: Kad tėvs šunis švilpė, žents par laukus tempė LTR(Žr).
26. refl. šnek. vos, lėtai eiti: Tem̃pias kai musia per smalą Švnč.
ǁ sekioti: Tem̃pias iš paskos kaip šūdina virvė Tr. Tem̃pias ir tem̃pias iš paskos kaip uodega Ds.
27. tr. šnek. godžiai gerti, maukti: Tem̃pa ir tem̃pa šalčiausį vandenį, be pradės da dvėsti Vvr. Vyrai susėdę tempė alų rš.
28. refl. ginčytis: Klebonas tem̃pės su parakvija dėl klaupkų takso Šts.
◊ ant sàvo kurpãlio tem̃pti auklėti savo būdu: Viktarą bobos buvo pradėję tem̃pt ant sàvo kurpãlio, ale nepasidavė Slm.
ant vi̇́eno kurpãlio tem̃pti taikyti vienodus kriterijus vertinant, aiškinant: Viską ant vieno kurpãlio tem̃pti NdŽ.
aũsį tem̃pti įdėmiai klausyti: Veltui tempei ausį, norėdamas išgirsti rš.
dambrą tem̃pti rengtis verkti: Ko jau tep dambrą tempi?! Alk.
į šviẽsą tem̃pti demaskuoti: Tai ko jūs delsiat? Tempkite drąsiai į šviesą! rš.
jùngą tem̃pti; A1884,71 būti kieno priespaudoje: Sukilimas bus bendra ir mūsų, ir jūsų, ir turbūt visų Rusijos imperijos jungą tempiančių tautų kova dėl žemės ir laisvės V.Myk-Put.
lū́pą tem̃pti rengtis verkti: Jau mergučė tem̃pia lū́pą – šauks Jrb. Jau motina tylia, jau lū́pą tem̃pia Jrb. Kreivukai pažiūro vaikas, tem̃pia tem̃pia lūpùkę DrskŽ.
óžį tem̃pti Trk vemti.
pil̃vą tem̃pti sotintis: Pil̃vo netem̃psiu iš to darbo, mažas uždarbis Šts. Taip tvirtieji galvijai, supuolę šlemšti pašarą, tempė savo pilvus Žem.
už ausų̃ tem̃pti Užv perdėtai kuo rūpintis, stengtis padėti: Negabus ir tinginys, iš klasės į klasę už ausų̃ tem̃piamas Rdd.
võs kójas tem̃pia apie labai nusilpusį: Badav[o], võs kójas tem̃pė, ir gerai Kpč.
anttem̃pti, -ia, añttempė žr. užtempti:
1. J, Š Ančtem̃psi an kurpalio, teip išeis puiki, išlenkti, aš pati esu dirbusi medpadžius Pkl.
2. Sermėgą vis kokią ne kokią zuperinę anttem̃psma KlvrŽ.
3. žr. aptempti 2: Jos sijonai siaurai antitempti I.Simon.
antitemptai̇̃ adv.: Tautrimienė glostosi liemenį ir glodina antitemptai pasiūtą juodą šnabždančią suknią I.Simon.
aptem̃pti, -ia, àptempė tr. Rtr, Š
1. LL97, Rd aptraukti, apdėti, apsiūti, apkalti ir pan. kuo iš viršaus ar aplink: Milelio aptem̃pdavo an kailinių Sdb. Nuspirkai medžiagos kokios i api̇̀tempei paltelį Klt. Koja [sergančio reumatu] kailiu apsiūta, aptemptà Klt. Pagalvė aptemptà šikšna KŽ. Àptempė su toliu visą trobikę Krš. A gerai dratu [tvorą] api̇̀tempei? Rš. Aptemptas tinklu bučius, etnografų nuomone, vėlesnio tipo už skalų ar vytelių rš. Auksais dantys aptempti – maknelės antmaustytos Šts.
| prk.: Žliūgė vėlek àptempė burokus kaip su drobe Krtv. Tik skūra an kaulų aptemptà – toks suvargęs Krš. Rudens dienoms visa žemė vortinklių aptempta Šts.
| refl. tr., intr. KŽ.
| prk.: Rytą teip buvo gražu, ale apsi̇̀tempė rūku Slm.
2. LL113,129, Vkš iš visų pusių suveržti, apspausti: Gumą deda, ka aptem̃ptų par juosmenį Rdn. [Drabužis] àptempa subinę, pilvas išsprogsta – negražiai pasisiūna Krš. Jauniem – tik kad būt api̇̀tempta visur Mžš. Pirštinės riešas arba kojinės atvartėlis paprastai mezgamas stulpeliais, kad standžiai aptemptų ranką ar koją rš. Aptemptas sijonas rš. Aptemptas švarkas rš.
aptemptinai̇̃
| refl.: Kelnės ankštos, apsitem̃pusios DŽ1. Apsitem̃pt diržu Lp.
3. LL112 apvilkti tampiu (glaudžiu) drabužiu: Aptem̃pti vaiką megztinuku DŽ1.
| refl. tr., intr. Š, Alk: Apsi̇̀tempiau nesavu megztiniu – mažas Ktk. Apsitem̃pia tą siaurą manteliuką – kai koks skilandis Jrb. Pamatė, ka rūbas švarus, tai ir apsi̇̀tempė jau Pv. Mergos sarmatos neturi – kelnėm apstem̃pę Slk. Do jai taisytis reikia, apstem̃pk kokia suknele, i gerai Klt. Ant viršaus gi buvo apsitempęs kailinius, bet atvapai A1884,143. Velnias toks su tokia uodega apsidaręs, apsitem̃pęs (ps.) Yl. Velnias norėjo jo (žmogaus) skūrą apsitempęs eit žmonių gąsdyt BsPIV62(Brt).
4. padaryti išlavinto kūno, miklų: Aptempti̇̀ vaikesai parvažiuona kareiviai Rdn.
5. aptvarkyti, paremontuoti: Daba ir iš lauko tos trobos àptemptos, i langai surėžti Ms.
6. tempiant, traukiant apvežti, apvilkti aplink: Kuinas vos àptempė vežimą aplink tvenkinį LKGII616(Jrb).
7. Varn apibarti: Reikėjo tą senį aptem̃pti, ka tylėtų DūnŽ.
◊ vélnio skūrà apsitem̃pti pasidaryti tingiam, rambiam: Anas apsi̇̀tempė vélnio skūrà Ds.
atitem̃pti, -ia, ati̇̀tempė tr. KŽ; Ser, atatem̃pti, -ia, atàtempė Š, attem̃pti, -ia, àttempė KŽ
1. atvilkti, atitęsti: Jį ati̇̀tempė tie kuliganai prie kelio i visą sumuštą paliko Vl. Atitem̃psu karukus, i sutilps medžiai Vkš.
| refl. tr. Š.
2. Vkš, LTR(Škn) prievarta, jėga atvesti: Jis nenorėjo eit – mes jį prievarta ati̇̀tempėm Ėr. Ką tu jį atitem̃psi – jis neis Jrb.
ǁ refl. tr. Kv, Krs su savimi, kartu atsivesti: Jy dajuto, ka duos už nuravėjimą šieno, – tuoj i močią atsi̇̀tempė [ravėti] Mžš.
3. Mrj, Vkš, Trgn sunkiai atnešti: Toli [v]anduo atatem̃pt žiemą Vj. Kažin ką jau čia atitem̃pia? Srv. Ati̇̀tempė karbą obuolių Dt. Kaip tiek atàtempei, rankų neištraukė? Aln. Kaip tu, vaikel, galėjai atitem̃pt iš kluono tokias dideles šiaudų rezgines? Skrb. Attem̃pk kelmą – sukaposim Pns. Ana ką tę šuva àttempia Lp.
| refl. tr. KŽ, Slm: Būč miškan nuėjus, šakas kelias atsitem̃pus Ssk. Ar jūs šitą [rąstą] atsi̇̀tempėt malkai? Sug.
ǁ Mžš, Slk atgabenti: Tik kaip paėmė niankos tą lovą, ati̇̀tempė ir tą jos jaunikį, toj lovoj gulintį LB216-217. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta B.Sruog.
4. traukiant, tempiant atstatyti į vietą: Kumet išnirsta koja, reik atitem̃pti, atspausti į vietą – po kelių dienų viskas praeina Vkš.
5. refl. įsiręžti, išsitempti: Iššoko dvasia iš tos lempukės i žiūri atsitem̃pus Klvr.
6. refl. šnek. ateiti, atsivilkti: Tai jau ir atsi̇̀tempė, atsivilko Plv.
7. refl. KŽ atsigerti: Atsitempiau pyvo BzF187.
◊ lū́pas atitem̃pti rengtis verkti: Jam nepatiko, jis atitempė lūpas rš.
įtem̃pti, -ia, į̇̃tempė K; L
1. tr. Mž517, Q50, H157, Sut, N, I, M, LL97,98 Amb, Š, Rtr, KŽ, Pns tiaukiant, tempiant padaryti ką stangrų, tamprų, stamantrų, nebepalaidą ar sutrauktą, ištęsti, ištiesti: Įtem̃pk virvę, arklius, kad nepabėgtum J. Įtem̃pti stygas DŽ1. Įtem̃pti vadžias NdŽ. Įtemptos virvės B. Plaukeliai tik iñtempta, takelis per vidurį Klt. Audeklui įtempti, kad jis audžiant nesusiaurėtų ir negadintų, nelaužytų skieto, buvo naudojamas sprąstis rš. Audeklas eina skersas, iñtempė tą kraštą Klt. Tokį šniūrą į̇̃tempa pri rąsto Brs. Įtempk raumenis KlK25,54. Gyslas įtem̃pti, išsiręžti BŽ264. Iñtempta karvės lenciūgas tvarte, pasiekė teliokas i žindo Klt. Šriubas sukaliojas ar antem̃pia, ar atleidžia šniūrą Vdn. Dratą įtem̃pia ir užkabina Slm. Dratą į̇̃tempė an namus Ėr. Juk kumiečiai atvarslus įtem̃ps, anus (arklius) su votegais įkapos Trk. Atsisėdi, koją įremi, pusę kelio laikai vadeles įtem̃pęs Pg. Įtempiamieji skridiniai PolŽ28. Geležtė įtempiama, stipriau priveržiant veržles rš. Drobinį ryzą imk, intem̃pk ir skusk peiliu – bus šarpos Aln. Burės įtemptos baltuoja saulėje ir lengvai linguoja I.Simon. O Jokūbs, strūnas įtem̃pdams, čirškino smuiką K.Donel. Jie savo kilpinį intempė kaip neprietelius BBRd2,4. Lova su drobe įtempta (su baldakimu) R331, MŽ443. Vario trimitais trimitavo, būbnais įtemptais būbnavo RD30. [Varlė] įtempusi kailį kiek vien begalėjusi S.Dauk. Įtempkite kalbos padargus rš. Balsiai vėl atitinkamai, pagal padargų įtempimą, skirstomi į įtemptus, pvz., mūsų ilgieji ė, y, ū, ir neįtemptus, pvz., e, i, u EncVIII1021. Kartais įtemptesnė būna ne balsio pradžia, o jo vidurys ar pabaiga KlbXV33. Zūbus įtempti N.
| prk.: Lygiai įtempęs dvasios stygas jis buvo visada ir visur rš. Mes esame iki ribų įtempę vadžias, tobulindami organizavimą ir valdymą rš. Kameroje atsileisdavo įtempti nervai rš. Turi turi intem̃pę, kad negert [degtinės] Klt.
^ Virvė par dau įtempta trūksta VP50.
| refl. Š, Ser: Įsi̇̀tempė audeklas į vidurį riestuvo rietant J. Laidai labai įsitem̃pę DŽ1. Ale teip sėdėte sėdžia [pakaruoklis], tik šniūras įsitem̃pęs Grnk. Veršis įsitem̃pęs ant lenciūgo i da tempias Jrb. Ogi nueinam [gurban], tai karvė teip įsitem̃pus, teip įkliuvus vartos Kp.
2. tr. prk. padaryti sudėtingą, painų, keblų, komplikuoti: Santykiai su kaimynais įtempti ligi paskutiniųjų V.Myk-Put. Padėtis šiame pasaulio rajone tebėra smarkiai įtempta sp. Santykiai įtempti̇̀ ir nedraugingi KŽ. Rungtynės buvo labai įtemptos sp. Į̃temptas žygis NdŽ. Nuotaika buvo įtempta T.Tilv. Kambaryje buvo įtempta tyla J.Gruš. Mūsų gadynės į̇̃temptas gyvenimas KŽ.
| refl.: Politinė padėtis dar labiau įsitempė rš.
3. su(si)kaupti, su(si)telkti, su(si)koncentruoti: Kokį daiktą įtem̃pk ieškoti, ir nerasi, o palengva – rasi J. Taip visi įtempti̇̀, dirbam kaip šunys Rdn. Visas jėgas įtem̃pti NdŽ. Į̃temptas dėmesys NdŽ. Įtempęs valią, jis prisiversdavo kurį laiką apie nieką negalvoti J.Avyž. Visas spėkas įtempti, stengties LL295. Pavakariop kieme arba laukuose įtempdavom klausą – bene išgirsime iš Gudelių būgno garsus V.Myk-Put. Žiūrau akis įtem̃pus i neįžiūrau Plv. Norėdama suprasti, kas buvo Irenos sakoma, turėjo ne tik ausis įtempti, bet ir akimis sekti kiekvieną jos stambių lūpų judesį Pt. Nesuprantamas ilgesys širdį traukia ten, kur protą įtempęs negali pasiekti rš.
įtemptai̇̃ adv.: Ji pabudo įtemptai besiklausydama, ir grumenimas tikrai tebesitęsė toliau I.Simon. Perbraukė veidą delnu, pastovėjo užsimerkęs, įtempai galvojo J.Dov. Rašė labai įtemptai, kartais pritrūkdamas jėgų, kamuodamasis dėl kiekvienos eilutės ir kiekvieno žodio rš.
| refl. I: Darbavaus įsitem̃pusi, kol apsidarbavau Šts. Anstem̃pus klausau ir sarmatinuos klaust, katro žodžio nesuprantu Žl. Kas pradėta, tai reikia įsitempus baigti rš. Sėdime, laukiame, visi truputį įsitempę J.Paukš. Tu per mažai neši, o aš baigiuos įsitempdams! V.Kudir. Su juoj (vyru) tik turėkis ir turėkis instem̃pus (sunku įtikti) Mrc.
ǁ intr. pajėgti, išgalėti, įstengti: Šoko bėgti kiek tik įtem̃pia BŽ151.
4. tr. įvilkti, įsivilkti: Į tą siaurąją [suknelę] neįtem̃ps – nė krust Trk.
| refl.: Vikst vikst trumpiausiu andarokeliu instem̃pus Klt.
5. tr. Q148 sunkiai įnešti, įtraukti, įvilkti: Vos į̇̃tempiau nešulį, toks sunkus buvo Š. Al kaip tu ją vidun įtem̃psi, tą kiaulę? Mžš. Ant kojų jau pats nebepastovėjo, reikėjo į trobą kaip kokį maišą įtem̃pti Vkš. Kai baigiasi vestuvės, akėčias iñtempia grinčion: sodina svočią išvežt Bgs. Vedė karvę girdyt įsigėręs, į̇̃tempė karvė senį Nevėžin, tas i nebeišlipė Mžš.
| refl. tr. KŽ: Vos įsitempiau ryšulį, toks sunkus surištas Š.
6. tr. jėga, per prievartą įvesti: Seniau tie pravodai: lyg i kokią kaltinykę į̇̃tempė klebonas, su žvakele eini Mžš. Tą piršlį į obelę įtem̃pę karti Trk.
| prk.: Kur velnias tave iñtemė, in šikną, in šikną! (bara vaiką) Azr.
| refl. tr.: Temptinai įsi̇̀tempė, taip nebūčiu ejusi Krš. Patėvis lyg replėmis suspaudė jį už alkūnės ir tempte įsitempė į vidų J.Marc.
7. tr. šnek. įtraukti, įjungti: Añtemptas darban labai buvo žmogus Dl. Tegul jį šaut tokį darbą: visąlaik žmogus tik iñtemptas ir iñtemptas Pv.
| refl.: Kad įsi̇̀tempė barties, tai be muštynių nesiskyrė Mžk. Jau aš į tą darbą įsitem̃pęs ir dabar nesunku Ss.
8. tr. šnek. sunkiai nešant nuvarginti: Dikčiai į̇̃tempė rankas, kol partęsėm iš girios anuos medžius Plk. Nekrauk tiek buvių, labai įtem̃ps rankas Plk.
9. refl. išsitiesti, pasitempti: Einu susirietęs ar įsitem̃pęs Sug. Jis įsitempė it styga, laukdamas brolio atsakymo rš.
10. tr. pastiprinti, paryškinti (balsą): Tėvas kalba toliau vienodu, įtemptu balsu V.Bub.
| refl.: Tėvo balsas įsitempė, suvirpėjo, tačiau jis susivaldė V.Bub.
11. intr. Bsg vilkinti, uždelsti: Su darbais įtem̃psma į žiemą Krš.
◊ ãkys į̇̃temptos (kam) labai nori, laukia: Ãkys tai karvei į̇̃temptos bėgti pri tų žolių Skdv.
bùrną įtem̃pti; MŽ, MŽ1118, N supykti.
ištem̃pti, -ia (i̇̀štempia), i̇̀štempė K, NdŽ; N, L
1. tr. R, R42,48, MŽ, MŽ56,64, M, Š, Rtr, KŽ, PolŽ61, Žb padaryti ilgesnį, platesnį ar didesnį, ištęsti: Labai ištem̃pus, virvė gali nutrūkti KŽ. Išriečia, ištem̃pia gražiai [kurpes] PnmŽ. Tėtis porą vakarų mėgino mano batus ištempti, užtraukęs ant savo darbo kurpalių A.Vencl. Jai koją ilgyn i̇̀štempė Rm. Tuojaus ta pūslė, vėju tuščiu ižtempus, nuslūgtų SPI85. Kaip šveitė pilvan, o prigėręs buvo, pilvas i̇̀štemptas, ir trūko Skdt. Neužaugo [vasarojus] – neištempsi̇̀ Klt. Primanyt, tai ištem̃pt jy tuos vaikus, kad tik didesni būt Pv. Ìštempia [ežys] snapą, drąsus, viškui prie manę stovia Svn. Bet Žnairiuks, zūbus ištem̃pęs, birbino vamzdį K.Donel. Seniuko burnelė ištemptà, gal sutinus Klt. Matome, kad kai kurios karvės keliasi ir rąžosi nugaras ištempę rš. Pažiūrėk, katros [šakos] jau ištem̃ptos nuo obuolių, paspirk spyriais Ob.
^ Ìštempė kaip strūną Pln. Esu kaip silkė ištemptas (sulysęs) Šts. Kaip styga ištempta ta nelaiminga žmogaus širdis Pč.
ištemptai̇̃
ištem̃pusiai
| refl. Š: Žemės paviršius čia juda, tai susitraukia, tai vėl išsitempia sp. Gyslos išsi̇̀tempė DŽ1. Da jauna [karvė], dviejų teliukų, trumpi speniai, ale da išsitem̃ps Slm. Tų vaikų i grobai turia išsitem̃pt nu šaukimo Nmk. Kiba jis tiek suvalgis, jam ir šonai išsitem̃ps Pv.
| prk.: Ar tuojau pulsime, ar palauksim, kolei jie išsitemps į ilgą kirbinę A.Vien. Viena žvaigždė danguje išsitempė į ilgą sidabrinį siūlą rš.
ǁ tempiant, tampant, dėvint padaryti laisvą, dukslų, palaidą: Mygo mygo [batas] koją – ištemptà visa ažulobė Klt. Savo nertinio aš tau neduosu: stora esi, apsivilkusi gali ištem̃pti Vkš.
| refl. KŽ: Siauri batai beavint išsitem̃ps Š. Šilkinė skarelė, tai išsitem̃pia visa, kai panešioji Klt.
2. tr. Sut, M, LL202 tempiant padaryti nebepalaidą ar sutrauktą, tiesų, ištiesti, ištiesinti, išlyginti: Jeigu skūra yr sutrauktà, susirukšlojusi, reik rukšlas ištem̃pti Vkš. Tai i̇̀štempia an tokio veleno, iškočėja [audeklą] Kpč. Bures ištem̃pti KŽ. Baltos burės pakeltos, vėjų ištemptos I.Simon. Ar tu eisi kaip karvė su šikna i̇̀štempta (siauru sijonu)? Stk. Sūnus i̇̀štempė kailius ant kaildžiaučių, kailmaučių J. Ištemptas ant rėmų audeklas Db. Šikšnosparnio sparno odelė ištempta tarp keturių pirštų rš. Šėtrą ištem̃pti KŽ. Iš bažnyčiai išeinant, žmonės, ištempusys ant juomi bragelį (baldakymą), vedė giedodamys į pat ligonies numus M.Valanč. Ištem̃pti aukštyn abi rankas NdŽ. Ištem̃pk vengruo ranką, ir pasakys ateitį Trš. Nušaukia tą žmogelį dvaran ir ištem̃pia kniūpsčią BM25(Č). Mama kojas ištem̃pusi stova Trk. Dykūnus augina, gulia šitai rietus ištem̃pę Rdn. Nuvilko į arklidę, i̇̀štempė ir pradėjo mušt Grv. Atsigùlo, kojas i̇̀štempė i dribso Krš. Pimpienė su marga prikyšte, gervės kaklą ištempusi, stypčiojo apie krosnį J.Paukš. An kelio atrandu atvarslus tus tatai i̇̀štemptus Jdr. Ištem̃pia mokytojas va šit va ranką ir šeria Trgn. Tas [jaunasis] i̇̀štempa tą kaklą tame dokle LKT46(Vgr). Dalgę plaki, tai jis (kalakutas) čiumpa už kiškos, kur kur kur gurklį ištem̃pęs Vb. Ištempė grandines [apie stotelę], apdažė Sdb. Vijoklinėms gėlėms lpti aukštyn vertikaliai ištempiamos virvutės arba vielos rš. Sueina žmonių, [sudedamus] stalus ištem̃pia, apkrauna, ai, ai! Jd. Tujaus tie sugrobę surišo, ištempė it šikšną ant būbnu M.Valanč. Bet idant būtų nuspjaudytas, nuplaktas ir ant kryžiaus ižtemptas DP62.
| prk.: Dabar ištem̃pia (tiesia) naują kelią RdN. Nelab seniai [Vilniaus krašte] tą kaminą i̇̀štempė an stogo DūnŽ.
^ Jie ištem̃pę bambas guli Pn. Visi pasturgalius ištem̃pę miegtat, o ana jau darbe Krš.
| refl. DŽ1, Aps: Išsipūsk, būsi išsitem̃pęs J. An šieno galėste išsitem̃pti – vėsi, gerai Rdn. Išsi̇̀tempė kaip kinkymai i dribso Trk. Kaip guliu išsitem̃pęs, ažušąla kojos Adm. Išsitem̃pęs ir guli Grv. Siuto siuto – daba gula išsitem̃pęs Trk. Žiūrįs – ta senė ragana gulia ant vidurio dvaro, miegta išsitempus LTR(Sln). Išsitem̃pk ant žolyno Šts. Pasidėk padušką po galvai, išsitem̃pk Kp. Gulia kiaulė išsitem̃pusi, išsipenėjusi – baisu Krš. Kitas [katinas] guli an suolo išsitem̃pęs Žl. Numiręs žmogus, sako, išsitem̃pia Aln. Karvė pri sieto nebgyva išsitem̃pusi Šts.
| prk.: Greit išsi̇̀tempė (mirė), amin Krš.
^ Kad tu išsitem̃ptum ant lentos! J. Čiūč lauka! Išsitem̃pęs kaip Adventas (sakoma šuniui, taikoma ir mergaitėms, norinčioms greičiau ištekėti, nes tik po Advento pradeda važiuoti piršliai) Kair.
ǁ tempiant pakloti: Ištem̃psi an žolyno [audeklą], nu i įbals Žlb. Ant pievos ištem̃pia drobes Všk. Paklodę ištem̃pia, prieš vėją pataikydavo [vėtydami] Kpr.
ǁ refl. N, Slk įsiręžti: Išsitempęs traukia OsG162. Arklys išsitem̃pęs sunkiai traukė vežimą KŽ. Dirbam išsitem̃pę, neturam kada lakstyti Krš. Maniškė [karvė] išsi̇̀tempė kai įsiutus, badyt nori Klt.
| Atsistojęs prie stalo, jis išsitempė visu liemeniu I.Simon. Klausau! – išsi̇̀tempė seržantas NdŽ. Ko te stovi išsitem̃pus?! Pc. Vargas buvo tam kaliniui, kuris užmiršo prieš jį nusiimti kepurę ir išsitempti kariamo šunies pavyzdžiu B.Sruog.
3. tr. prk. su(si)kaupti, su(si)telkti, su(si)koncentruoti: Visą savo vieką ištem̃pti NdŽ. Reikia mums, lietuviams, imti gerus pavyzdžius nuo kaimynų ir ištempti visas savo pajėgas, kad kitataučiai pripažintų mus už savarankią tautą rš. O Petras su Jonu, stipriai (viršuje ištempęs) and jo žiūrėdami, tarė Ch1ApD3,4.
ištemptai̇̃ adv.: Dirbdavom ištemptai̇̃, sunku tada buvo Kp.
4. tr. Kpč išvilkti, ištraukti iš kur: Ìštempė tą senį iš ratų Žr. Ištem̃pti ožką iš tvarto DŽ1. Karvelė nusprogo, nė iš kūtės ištem̃pti galiu Trk. Šiandien da mėšlo iš punės neištem̃psim Dl. Vaikai, eikit gult: paskui ryte nė iš lovos negali ištem̃pt Žvr. Ištempė par slenksnį Šl. Bernas tą šeiminyką i̇̀štempė ir su ranka nabašnyko atkasė tuos pinigus (flk.) On. Dar stiprus. Lokio iš laužo jau nebeištempsiu už ausų, bet dar laikausi gerai V.Krėv. Būdavo vargo, kai karvė įklimpdavo baloje: ištempti karvę iš balos ne toks jau lengvas darbas rš.
| prk.: Mokytojai, surašę trejetus, ištempė jį į aštuntą klasę V.Bub.
ǁ sunkiai tempiant, velkant baigti ką daryti: Kumelės vos valioja ištempti vagą Žem.
ǁ taupant ištraukti, išspausti: Pienas nemožna iš [karvės] kakų ištem̃pt, sutrūkę kakos Klt.
5. tr. Š, NdŽ, KŽ, Vkš, Krs, Pns jėga išvesti: Tingi iš tvarto eit karvė, ištem̃pt nemožna – tempi̇̀ tempi̇̀ Klt. Man' mama i̇̀štempė naktį virtuvėn i pasodino an kaladės LKT275(Mžš). Vieną sekmadienį atėjo pas ją draugės ir tempte ištempė į vakaruškas SI116(Kdn). Jo iš gryčios neištem̃psi – niekur neina Ėr. Ìštempė muni į miestą, o čia taip bjauriai Krš.
| refl. tr.: Mergoms blogai [šokiuos] suvisu: ir lauk, kol koks vaikis išsitem̃ps Ub. Prisiplakė prie jos toks vyras i išsitempė ją tę Smln.
6. tr. sunkiai išnešti: Pasnešę žmonys in to pinigo – visą pienelį pieninėn ištem̃pia Slk.
| refl. tr.: Išsi̇̀tempė tris centnierius trąšų barstyti Krš.
7. tr. šnek. nuvarginti, įskaudinti: Kai reikia nešt vandenį, rankas ištem̃pia vis tiek Jrb. Prisirinkau pilną krežį uogų, rankas i̇̀štempė, kol numo parnešiau Vkš. Pilni krepšiai ištempė rankas ir pirštai nutirpo rš. Tas mokslas ir galvas ištem̃pia, ir akis Antš.
8. tr. šnek. pakarti: Užejo mat an tokio, kad ir jį ištempė BsPII292.
9. intr. šnek. išaugti: Ìštempė, didžiausis vaikis Krš.
| refl. Klt: Mūsų vyriausias sūnus irgi išsi̇̀tempė Krs. Didelė vaikas, išsitem̃pusi Krš. Valentas dar visai jauniklis – vos išsitempęs J.Paukš. Va i paršiukai išsi̇̀tempė – nugi pienas padarė Mžš.
10. tr., intr. šnek. pajėgti, ištesėti, įstengti (ką daryti): Nuo lapkričio pirmos mano padėjėja išeis bendrabutin, nežinau, kaip aš tada fermo[je] ištem̃psiu viena Krs. Vaikūkštį i tą išaugina i̇̀štempa šiaip teip Rt. Vienuolektą [klasę] i̇̀štempė, sudžiūvo Krš. Ka tik ana ištem̃ptum aštuonias [klases], užteks Rdn.
ǁ intr. Krs išsiversti: Su pašaru gal šiaip teip ištem̃psiu lig pavasariui Jnšk.
ǁ intr. Rdn įstengti gyventi, išgyventi: Kažin kaip šią žiemą ištem̃psim Upt. Stipri giminė. Senelis devyniasdešimt [metų] ištempė J.Avyž.
| refl. tr.: Gal kaip norint tą aštuntą [dešimtį] ir ištem̃psias Krš.
11. tr. šnek. tęsiamai išdainuoti, ištęsti: Balsą ištempti N. Gerą balsą turia, galia ištem̃pt Antš. Krūtinė sveika, tai balsą gerai ištem̃pia Antš.
12. tr. šnek. išgerti: Kūbką [v]andenio i̇̀štempiau lig dugnie Grv.
◊ aki̇̀s ištem̃pęs (išsitem̃pęs)
1. Pc, Dglš, Vj su nuostaba, atidžiai (žiūri): Šitas vaikas ištem̃pęs akýtes vis klausia Skp. Pamato žmogų ir žiūri aki̇̀s ištem̃pęs Srv. Abu tokie smaliūgai, tik ir žiūria ištem̃pę aki̇̀s, kad ką nutvert Slm. Ir jam snaudulys lenda, bet jis, akis ištempęs, plačiomis žiūri Žem. Aš veizu aki̇̀s ištem̃pusi lygu pelėda Gd. Ko žiūri kaip pelėda aki̇̀s ištem̃pus?! Všn. Daboju kai kiškis aki̇̀s ištem̃pus parnakt, nemiegu Klt. Vaikučiai papūrę, akeles ištempęsi spokso Žem. Ko žiopsai ištempęs akis?! Rgv.
2. labai greitai (bėga): Veršiukas bėga akelès ištem̃pęs – gert nori Klt. Aki̇̀s ištem̃pus lėksi namo Upt. Lekia [vaikas pasitikti] ištem̃pęs akýtes ir krausto kešenes, ar nėr saldainių Slm. Tas aki̇̀s ištem̃pęs lekia PnmR.

aki̇̀s ištem̃pti Dg, Rmš; Sut, N su nuostaba, atidžiai, įtemptai žiūrėti: Ištem̃pęs aki̇̀s kap vilkas Ign. Tie mažiukai aki̇̀s kad ištem̃pia! Jd. Ìštempė aki̇̀s ir tyli Rgv. Ãkys [vaiko] i̇̀štemptos, kur moma Švnč. Paspartutas ištempė akis ir pastatė ausis J.Balč. Ižtempiu akis SD3508.
ausi̇̀s ištem̃pęs (ištem̃pusys) KŽ, Adm atidžiai (klauso): Klauso visi ausi̇̀s ištem̃pę Š. Kai dėdė sakė pasaką, tai visi vaikai klausės ausi̇̀s ištem̃pę Skrb. Klausaus klausaus ausis ištempusi, ne ta daina, apsigavau Žem. Aš i klausaus ausi̇̀s ištem̃pusys, ką čia pasako[ja] End. Klausos kaip zuikiai ausi̇̀s ištem̃pę Krš.
ausi̇̀s ištem̃pti suklusti: Protarpiais bebijodama, aš ištempdavau ausis, ar neišgirsiu barškant į sieną I.Simon.
kai̇̃p išsitem̃pti labai greitai (lekia, bėga, joja): Ale gi lėkė (jojo) – kàp išsitem̃pt Grv.
kójas išsitem̃pti nudvėsti: Karvės, sakau, nebėr jau! kójas išsitem̃pusi LKT56(Akm).
kójas ištem̃pti pasiligoti: Par Velykas buvo trūkus galvoj [kraujagyslė], tai viškum buvau ištem̃pęs kójas Kp.
krãmę ištem̃pęs atidžiai, įtemptai, su nuostaba (žiūri): Klasė[je] musi veiza į kitus krãmę ištem̃pusi Trk.
nósį ištem̃pęs susikaupęs, atkakliai (laukia, tyko, smakso): Ir jie ištem̃pę nósis smakso, bene ką gaus Pkr.
pagal̃ sàvo kurpãlių ištem̃pti savaip perauklėti: Tekėk. O paskui jį pagal savo kurpalių ištempsi rš.
pil̃vą ištem̃pti NmŽ, Yl prisisotinti: Bene čia iš anų (saujelės uogų) pil̃vą ištem̃psu? Grdm. Pilvą ištempti negal su maisto kartele M.Unt. Karvelė tik viena, prielaidėlį pasipjovęs pilvo neištempsi Žem. Su bulvėms pil̃vą neištem̃psi, paliks šįmet nenukastos, apšalusios Šts.
su ištemptomi̇̀s akimi̇̀s atidžiai, įtemptai (žiūrėti): Ant viso to žiūrėjau su ištemptõms akimi̇̀s BM216.
svei̇̃ką káilį ištem̃pti išsisukti: Tai ką, vaikel, išsisukai, ištempei sveiką kailį, nu, tai džiaukis! KlK10,37(Sk).
nutem̃pti, -ia (nùtempia), nùtempė Š, Rtr, KŽ
1. tr. tempiant numauti, nuvilkti, nutraukti žemyn: Jis atsegė pirštinę ir atsargiai nutempė ją rš. Aš liuobu tas sukneles žemėn nutem̃psiu Trk. Staltiesę jaunoj nùtempia, kad ir kitos mergos ištekėt (flk.) Dbč.
ǁ padaryti, kad nukristų: Lijundra visus žiedus nùtempė Vdšk.
| refl.: Baigia nusitem̃pt žemỹ[n] mano megztinis, užkabyk Rg.
2. tr. sunkiai nutraukti, nuvilkti, nutęsti kur: Nutem̃pk maišą nuo tako DŽ1. Privargo moterys, kol nùtempė rogeles lik Karsakiškio Krs. Agota bando senį nuo krosnies nutempti P.Cvir. Ir vienas arklys nutem̃ps į miestą Ėr.
| refl. tr.: Knapt už avelės, nùstempė medžian GrvT114. Kartą jis pasišėrė arklius, veršius, šunis palakino ir pats, rogučiutes pasidaręs, nusitempė jas ant kalno LTR. Atšliaužė iš upelio bebras ir pliauskas į užtvanką naktį nusitempė sp.
3. tr. Š, DŽ1, Alvt, Stak, Vkš, Šln, Kp jėga nuvesti: Jis nùtempė mane į teismą NdŽ. Bet Meškausis nepaleidė velnio, nùtempė jį į pirtį VoL327(Jnš). Išvedė kareivį iš kalėjimo ir surišę nutempė prie kartuvių LTR(Auk). Ką tik šitą karvę nùtempiau į jomarką Žvr. Kumelę greitai nutempė prie tvarto, įspraudė į vežėčias T.Tilv.
| refl. tr. Š, Ūd, Vkš: Kaimynas nusi̇̀tempė pas save Mrj.
ǁ slapčiomis nusivesti: Gãli nuvest, gãli nutem̃pt tą karvę Jrb.
4. tr. PnmA sunkiai nunešti: Argi tu nutem̃psi vienas tokį sunkų maišą? NdŽ. Baisus sugaištis tas pienas: kol jį nùtempi, kol partempi – i pietai Jnš. Ot, nùtempė miestan pilną kašelę kiaušinių Švnč.
ǁ Šd nugabenti, nuvežti: Tai gal ir tave Viktoras Vilniun nutem̃ps [savo mašina]? Slk. Cibuliai paaugo – reiks turgun nutem̃pt Mžš.
ǁ nematant, vogčiomis, slapta pagauti, pagrobti, nusinešti: Šarka varna vis nùtempia [viščiuką] Drsk. Vilkas nùtempė didžiausią avį NdŽ. Pamesk (palik), tai ir nutem̃ps Dv.
5. tr. šnek. nuvarginti, nukamuoti: O ji vėl sakys, kad taip man ir reikia, benkartui prakeiktam, kad nutempiau aš jai visus pečius, ant sprando besėdėdamas J.Balt. Jaunamartė su pilnais, jai pečius nutempusiais kibirais įėjo į priemenę rš.
6. refl. šnek. nusitęsti, nusitraukti, užsivilkinti (apie darbus): Kai nė[ra] gero pavasario, visi darbai nusitempia į rudenį Rs.
7. tr. šnek. nutęsti (dainuojant): Tempia [dainuodama], ką tik daugiau nutem̃pt Ps.
8. refl. nusitęsti, nusidriekti, plytėti: Mūsų brigada lig latvių rubežiaus nusi̇̀tempias Žg. Lig Panevėžio nueina miškai tie, nusitem̃pia te kur Sb.
9. intr. šnek. nueiti, nubėgti: Aš per adyną te nutempsiù Grv. O kur šeimininkė? – Ogi nutempė neseniai per lauką, turi būt prie tėvų Žem.
◊ lū́pą nutem̃pti nusiminti: Nùtempė lū́pą ta boba Vb.
patem̃pti, -ia (pàtempia), pàtempė K, Š, DŽ, KŽ
1. tr., intr. Klt tempiant, traukiant padidinti, pailginti, paplatinti: Stalas pàtemptas, svečiai susėdę Krš. Norints ir labai norėjo būt didelis, bet gerai žinojo, ka niekas manęs až ausų aukštyn nepatem̃ps Skrb. Nepatem̃psi arų, tiek duoda Krš. Vištos patemptomi̇̀s pagurklėmis NdŽ. Pàtempta (stačia) nosele – dailus vaikelis Šts. Lai patempia zūbus B. Zūbus patempti N. Ironiškai patem̃pti lūpomis NdŽ.
patemptai̇̃ adv.
| prk.: Ta panelė patemptai̇̃ (neaiškiai, neįskaitomai) rašo Slč.
| refl. tr.: Džiumbatė (gyvatė) plauka murzą patempusis ežeru Ggr. Jos smakras pasitempė ir skruostai nelaimingai sudrebėjo rš.
2. tr., intr. Vkš, Trkn suėmus patraukti, truktelėti, timptelėti: Patem̃pk sijoną žemyn, ir nebūs stibynai pliki Vkš. Senė dėbt akimis į marčią, dėbt ir, trenkusi į pintinę bulvę su peiliu, patempia pasmakrėj skarelės kampus V.Bub. Patempė už skverno – einam šokti rš. Jis patem̃pia smarkiai pavadžius NdŽ. Susivokė patempti reikalingą virvės galą prš. Atsiguliau ir juntu, tarytum kas vieną koją patempia, kitą koją, paskiau užmiegu rš. Jis pàtempė (aukštyn) nusmukusias kelnes NdŽ. Paėmė anam už ausies, pàtempė, pàtempė Krp.
| Nėra jau pieno, eik patem̃pk (pamelžk) karvę Trg.
^ Susiraukus moterėlė, kai patempia, linksmai gieda (armonika) Škn.
| refl. tr. NdŽ, KŽ: Pasitem̃pk kelnes, ir nevadins nėkas nusmuktkelniu Vkš. Pirmininkas, aulus pasitempęs, taip pat [varo srutas] J.Paukš.
ǁ tr. Vgr kiek įtempti, paveržti: Audeklą, kad stipriai stovėtų, patem̃pk J. Nytis palaiduoja, reikia patem̃pt Aln. Patempti (paveržti) presą rš.
ǁ tr. timptelėjus pakviesti: Vienas pàtempa šokti, kitas pàtempa – patenkinta be vieno galo Krš.
3. tr. patraukti paviršiumi, pavilkti: Patem̃pk medžius nuo kelio Ds. Patem̃pk dėžę į šalį DŽ1. Kai aš atsitupiu, tai ji patem̃pia [per ledą] man' Krs.
| refl. tr.: Žiūriu – vanagas pasitem̃pęs vištą po aviliu, purina LKT157(Grz).
ǁ slapčiomis pavilkus pasisavinti: Bedarbiuo reik pavogti, patem̃pti maišą į šalį – kaip gyvens? Rdn.
ǁ kiek pavėžėti, kiek gabenti: Tę, lig anuom kalnu, pàtempė tuos lašinius [ant rogelių] LKT222(Vnd).
4. tr. Ser pajėgti, įstengti tempti, vilkti paviršiumi: Ekėčios pasidarė taip sunkios, kad jis vos pàtempė NdŽ. Šitą vežimą ką tik arkliai patem̃pia Žvr. Ant ledo negalia patem̃pti poras arklių Tl. Menka, nudžiūvusi, neturiu sylos to vaiko patem̃pti Žeml.
5. tr. jėga pavesti: Telyčiūtę kur pàtempei, te ėda, nebrokija Klt. Kas pribėga, pàtempa į šalį, ta ožka tujau šauka Gršl.
| refl. tr.: Pasitem̃pęs an šoną, pasakyk jam, kad eitų namo Ėr.
6. tr. pajėgti, įstengti panešti: Ir šio, ir to parduotuvėje paėmiau, nepatempiu V.Bub.
7. tr. DŽ1, Slk, Dv sunkiai ką keliant, nešant, nikstelėjus ir pan. traumuoti: Gyslą pàtempiau kojos, tai negaliu paeit Klt. Kaip griuvau, tai vėl tą pačią koją pàtempiau Krs. Pàtemptos gyslos, jaučiu kaklą Drsk.
| refl. tr., intr. DŽ1, Ėr, Krs, Šv: Trynė tą ranką, gydė, bijojo, kad gyslos nebūt[ų] pasitem̃pę Mžš. Pasi̇̀tempiau gyslas, kuris laikas nepraeina Slv. Tei[p] sunkiai kilnojant, galia gyslos pasitem̃pt Jrb. Tetis būt da nemiręs, ale jis buvo pasitem̃pęs, mat rąstus kėlė Trgn.
8. tr. ištiesti: Patempiù kojas, šalčiau būva Adm. Žmogus taip nusiminęs žengė paskui velionį ir taip sielvartingai patempė kaklą prakalbai sakyti rš.
| Katinėlis rainas nieko neatsakė, tik pàtempė ilgus ūsus ir ausis pastatė DrskD254.
^ Matai, tinginys – miegta pilvą patem̃pęs Krš. Guliat kaip karvės, subines patem̃pusios Krš. Ko čia veizat krames patem̃pusios! (vištoms) Šts.
| refl. tr., intr.: Pasitem̃pęs kojas, galiu būti ilgesnis NdŽ. Stovi pastem̃pęs Lp. Sėdi pastem̃pęs Knv. Galvą patem̃pęs[is] begulįs Šts.
ǁ refl. pasiręžti: Tiesiai reikia atsistot, pasitempus B.Sruog. Atsigulęs aukštielninkas, jis pasitempė visu kūnu, pasirąžė, nugalėdamas sąnariuose nuovargį V.Myk-Put.
ǁ pakloti, patiesti: Ant aikštelės pàtempi jau drobulę, nudaužai Vgr. Pàtempė po paklode virvę Šlv.
| refl. tr.: Regztį pasi̇̀tempa [ant stalo], kaip daba antai tokie tinklai kad yr (apie milo vėlimą) Žlb.
9. pasistengti: Dirbdamas nesnausk, ale pasitem̃pk biškį Vkš. Kitais metais pasitem̃psi ir prisivysi kitus Upt. Pamislyk – dabar dvidešium ektarų reikt apart, sudrapot, pasėt, o tai tada biškį pasitem̃ptum, nuo saulės tekėjimo iki kol nusės saulė Kp. Mes visi kiek pasitempę, orūs, mandagūs J.Paukš.
^ Iš pono ubagas – tai greit, ale iš ubago ponas – tai da reikia pasitempt LTR(Kp).
10. pakarti, pakabinti: Ka pradėjo draskyti šuo vištas, tujau ir pàtempiau į obelę Vvr. Iškamšą pàtempia i tas (piršlio iškamša) kabaruo[ja] Nmk.
| refl. BzF187, LC1887,21, KŽ, Plv, Šlv, Grg, Kl, Brs, Vkš: Senis pasi̇̀tempė po balkiu Šv. Į beržą ir pasitem̃pęs Šts. Norėjo pasitem̃pti po šakos Šv. Pats kuo nepasitempė ant šakos Žem. Mikė buvo mūsų sodžiuj, – kas į galvą atėjo, kas ne, susivaidijo su pačia, išėjo į priemenę ir pasitempė LzP.
^ Pasitem̃pk tu su savo darbais! Jrb. O kad tu pasitem̃ptum! Skr.
11. refl. šnek. paaugti: Par metus pasi̇̀tempė vaikas Ėr. Kai reiks pjaut, gal kiek pasitem̃ps [kukurūzai] RdN.
12. intr. šnek. kiek gyventi, pagyventi: Jeigu šita boba nebūtų įnikus į svaigalus, ji būtų patempusi dar dešimtį metelių rš.
| refl.: Jei būtų opieravę, būtų pasitem̃pusi Krš. Pasi̇̀tempė metus i mirė Krš. Kiek to boba da pastem̃ps Sug.
13. intr. šnek. padelsti, užtraukti, užvilkinti: Jis liepia pjaut dabar kiaulę, bet aš da noriu patem̃pt lig mėnesio pabaigai Krs.
14. intr. kiek užtrukti, tęstis: Patem̃ps (užtruks šaltis) kokią naktį, i būs po viso arimo Vvr.
15. refl. šnek. pasipūsti supykus, pasišiaušti: Regėjau jį: vaikščioja pastem̃pęs be darbo Kb. Jei tik kas, tai jau užširdo, pàstempė Kpč. Ko tu čia pastem̃pus, ko tu čia širsti?! Lp. Tai dabar toj dar pàstempė, – negerai, matai! Pv. Bernas pastem̃pęs iš puikumo Vlk.
◊ aki̇̀s patem̃pęs įtemptai, atidžiai (žiūri, pažiūrėjo): Jie tik pažiūrėjo vienas į kitą aki̇̀s patem̃pę Jsv. Aki̇̀s patem̃pęs paveizėjo piktai Šts.
ausi̇̀s (ausès) patem̃pęs Ds atidžiai (klausosi): Ausès patem̃pęs klausos palitikos – i kas iš to? Krš.
dam̃brą patem̃pti nusiminti, rengtis verkti: Ko čia sėdi, dam̃brą patem̃pęs?! Skrd.
gùrklį patem̃pęs išpuikęs, išdidus: Kurgi – toks ponas: gùrklį patem̃pęs, pažint nebenori Dbk. Gùrklį patem̃pęs – negeras žmogus Str. Priejo, jau matau: pikta, tik gùrklį patem̃pus Slk.
| Patempus gurklį nemaža plėčka pilkosios arielkytės gurkso vidury stalo rš.
kójas (kulni̇̀s) patem̃pti mirti: Kójas patem̃psma visi, čia nėkas neatsipirks Rdn. Mūsiškiai dar negrįžo, ar nepatempė tiktai kur kojų? rš. Kiškelis [iš bado] patempė kulnis rš.
lui̇̃šį patem̃pti būti nepatenkintam, susiraukusiam, pykti: Jaunoja sėdi lui̇̃šį patem̃pus ažustalėj Prng.
lū́pą (lū́pas) patem̃pti Rtr, BŽ107, NdŽ, KŽ
1. NmŽ būti nepatenkintam, supykti: Kas negerai, ko vaikščioji patem̃pęs lū́pą?! Vkš. Ko lū́pą pàtempei, kas čia ne taip?! Rdn. Ko tep lū́pą pàtempei, kaktą raukai?! Gs. Žiūrėk, boba patem̃pus lū́pą Pn. Užgynė sprogti, i kiek lū́pas patem̃pusių Krš. Sėdi [vaikas] lūpùkę patem̃pęs, nepatenkytas DrskŽ. Kitas šnirpštė, lūpeles patempęs, piktai akelėm delbsėdamas Vaižg. Tai ko stovi patem̃pęs lū́pą kai bėris?! Kt.
2. rengtis pravirkti: Aš tik pasijuokiau, o ji tuoj ir pàtempė lū́pą ir rauda kaip mažas vaikas Ėr. Kad tik tiek, tai tuoj ir patempia lūpą Vv. Nepatiko kas, tai lū́pą pàtempė i bliauja Gs. Da nepradėjau nė barties, o jau lū́pą pàtempei Vkš. Vaikas jau lū́pą patem̃pęs, o ana vis jį trotina (erzina) Švnč.

nósį (nósę) patem̃pti (pasitem̃pti)
1. tuščiai didžiuotis, pūstis: Patem̃pęs nósę ir valkiojas Vvr. Mažame mieste nósės nepatem̃psi – ten yra didesnių ponų Šts. Kur ta šaldrelė eita nósį patem̃pusi? Dr. Ko tu veizi teip nósį patem̃pęs[is] Krtn. Ir spokso kaip giltinė nósę patem̃pęs į aukštą Šv. O paklausus ko kaliniui, niekuomet neatsakys, tik eis nosį patempusi – būsianti negirdinti Žem.
2. labai norėti, geisti: Visi [vaikai] patem̃pę nósis, kad pinigėlių duotai DrskŽ.

pagùrklį patem̃pti nusiminti, nuliūsti: Sėdi pagùrklį patem̃pęs Srd. Išgirdusios tai, moterys tik nustebusios apsidairė, o vyrai patempė pagurklius rš.
partem̃pti, -ia (par̃tempia), par̃tempė tr. NdŽ
1. DŽ1, Trk sunkiai parvilkti: I kaip aną partem̃psi už tų plaukų suėmęs? Žeml. Kažin ar tokį vežimą arkliai partem̃ps namo? Žvr.
| refl. tr.: Senelis su šuneliu parsi̇̀tempė rogutes namo Brž.
2. Sug jėga parvesti: Vos par̃tempiau jį namo DŽ1. Sėsk, bajore, balnan, surask Šarūną, partempk jį kaip stumbrą už ragų – nudžiuginsi visus V.Krėv.
| refl. tr. Vkš: Senis vos ne vos parsitempė ožką namo K.Bor.
3. Snt, Jnš, Vkš, Kal sunkiai parnešti: Aš tau par̃tempu visako, tavi šeru Krš. Tokių jaunų, gražių kelmukių prisirinkau – vos par̃tempiau namo Krs. Prisimilši pieno i partem̃pti reik ant rankų Lnk. Išvelėjus, švaran upelio vandinin išplovus, vėl žlugtą an peties namo par̃tempiau Lš. Jisai atvertęs akmenį, ištraukęs didelį katilą su pinigais ir partempęs namon BsMtI34(Brt).
ǁ refl. tr. parsivežti, parsigabenti: Miestan nulekiu, vaistų parsitempiù Kp.
pértempti tr. N, KŽ
1. Vkš ištiesti, užtiesti, permesti per ką arba nuo vienos pusės iki kitos: Išilgai vežimo pértempė virvę DŽ1. Nuo vieno upės krašto lig kito jau partem̃ptas lynas dėl paramo Skrb. Pártempė par kelią virvę – apsimokėkiat Rdn.
| prk.: O iš to auksinio [karoso] ten jau nėko nė[ra], ten tiktai jau kaip plėvelė par tus kriauklus pártempa Lž.
^ Katino uodega par marias partempta (kibiro pasaitas) LTR(Jnšk).
| refl. tr.: Skepetą šiltą par pečius pársitempiau, nešalta Krš.
2. per daug įtempti, ištempti: Nepértempk siūlo – trūks DŽ1. Bet matyt, kad skūrą pertempė, nes trūko par pusę BsPII207(Jž). Staiga jos balsas nutrūko tarytum pertempta smuiko styga V.Bub.
3. NdŽ iš naujo tempti.
| refl. tr. NdŽ.
4. timptelėjus, kryptelėjus, nikstelėjus traumuoti: Pértempė gyslas Tj. Kojytė sulaužyta, sausgyslės pártemptos Kvr.
ǁ NdŽ prk. intensyviu darbu, didele įtampa nuvarginti, nualinti: Silosą ant rankų par toras kilnot reikėjo – pártempiau rankas Erž. Geriau nepertempk savo jėgų rš. Gyveno aukštai įtemptais nervais, kol galų gale juos pertempė Vaižg.
| refl. NdŽ: Bekeldama pérsitempė ir susirgo DŽ1. Nesveikas esi, nepársitempk Krš. Sunkiau padirbėjau, paskubinau, sušilau, tai iš karto ir atkritau, matyt, pársitempiau Krš. Persitempiau, susirgau, nebeištraukęs nė iki mokslo metų pabaigos J.Paukš.
5. refl. persikreipti (ppr. sunkiai ką nešant, keliant): Ką tu rankoj neši tep sunkaus, kad eini net pérsitempęs Nč.
6. Pn jėga pervesti į kitą pusę: Pértempė ožką per griovį DŽ1. Policininkai Piterį pertempė per gatvę ir įtraukė į namą rš.
7. Skr šnek. peršerti, pertvoti: Kad aš tave pártempsiu bizūnu, tai žinosi! Jrb. Jau kas nors pártempė su pagaikščiu, kad strėnų nepavelki Jrb.
◊ gi̇̀ją (stỹgą) pértempti persistengti: Gintautas jautės ben kiek pertempęs giją, tik jau nebebuvo kas daro Vaižg. Vis dėlto jautė, jog Petro teisybė, jog jie pertempė stygą ir dabar nebeatitaisysi Vaižg.
pietem̃pti, -ia, piẽtempė (dial.) tr. įtempti: Pytem̃pk šiutą (virvę burėms įtempti), kiek valioji, ir važiuok [burlaiviu] Dov.
pratem̃pti, -ia, pràtempė NdŽ
1. tr. DŽ, KŽ tempiant pailginti ar paplatinti: Batai kojas spauda, reiks nešti šiaučiuo, gal galės ant kurpulio užmovęs pratem̃pti Vkš. Jau baltuo[ja], kai pratempi̇̀ (išnešioji drabužį) Jrb. Velnias sukando dantim skūrą pratem̃pt (ps.) Švnč. Nu užėdėm pilvą pràtempėm Krš.
| Pràtempė (išplakė, išplojo, išplonino) dalgio ašmenis Grz.
| prk.: Žiūri an prakeiktą kapeiką, kad ją pratem̃pt ilgyn Kp.
| refl. Š, NdŽ, KŽ: Su rasa pauliojau – prasi̇̀tempė [batai] Skdt.
2. tr. šnek. šiaip taip paauginti: Būtų gerai, ka paršiukus pratem̃ptum lig kovo Krš.
ǁ refl. paaugti: Prasi̇̀tempė, didelė vaikas Krš. Par žiemą bene tas žvirblis praaugs, prasitem̃ps Rdn.
3. intr. šnek. tesėti, užtekti, išsiversti: Su uždaru pratem̃psime iki pavasario DŽ1.
ǁ DūnŽ, Slk ištverti, išgyventi; išsilaikyti: Be lašo lytaus kiek čia mas pratem̃psma, matysu Krš. Ka tik tą dieną kaip pratem̃ptumiam Pvn. Ne vienas negaliam žinoti, kiek prasitęsma, kiek pratem̃psma Krš. Pratem̃pus metelius, kitus, būt gerai Vj. Karceryje ilgai nepratempsi rš.
4. slepiant tikruosius tikslus, įgyvendinti, prakišti, prastumti: Tokių kalbų negal pratem̃pti DūnŽ. Rašyk toliau. Atnešk, spausdinsim, ką tiktai pratempsim pro karo cenzūrą. Rašyk! J.Balt.
pritem̃pti, -ia (pri̇̀tempia), pri̇̀tempė tr. Š, NdŽ, KŽ
1. BzF187, LL21, KlvrŽ tempiant priartinti: Pritem̃pk virvę ligi stulpo DŽ1.
| prk.: Prie socialinių problemų kartais pritempiamas ir kalbų tarpusavio poveikis LKXVI18. Išvados pri̇̀temptos DŽ1.
| refl. NdŽ: Prieškariniai studentai, svetur išsiblaškę, turėjo prisitempti ligi užsienio visuomenės lygio rš.
2. LL21 privilkti, pritraukti artyn: Na tai tą geldą pritem̃pia prie to jau pečiaus Sml. Vapsva išlindo ir, pritempusi jį prie urvelio, vėl įlindo į vidų rš.
| refl. tr.: Prisitempia staliuką, užsirepečkina ant jo B.Sruog.
3. Mžš jėga privesti, atvesti: Led pri̇̀tempiau už ausies Lp. Antanėlis stvėrė Kazytę už rankos, pritempė pro brolius prie lovos, puolė ant kelių priešais motiną J.Balt.
| refl. tr. NdŽ.
ǁ refl. tr. su savimi, kartu daug atsivesti: Prigužėję bobų visokių, vaikų baisiausia prisitem̃pę Mžš.
4. DŽ1, Mrc, Mžš daug prinešti: Pri̇̀tempei tu čia tų malkų, tai ir kojai vietos nėr Šk. Taip mun gerai, ka yra kas [v]andens pri̇̀tempa Krš. Ė [v]andenio pritem̃pia šitas diedas Švnč.
| refl. tr.: Malkų prisi̇̀tempė visai žiemai Prn.
ǁ daug privežti, prigabenti: Priveža, pri̇̀tempa tėvams visa ko – ans prieina visur Krš.
5. Als, KlvrŽ tempiant pritvirtinti, sutvirtinti, priveržti, pritraukti: Neužsegei pasagos, matai – balnelis plampčio[ja], pritem̃pk, priveržk pasagas J. Nuvesk tą bjaurybę šunį ir pritem̃pk pri lenciūgo Up.
| refl. tr.: Klynelį pakimš ir virvėm an ragočių pristem̃ps Pb.
6. prikloti, pritiesti: [Pavasarį] būdavo kluonai pritempti̇̀ drobių, balydavo jas Sk.
7. refl. tr. prisiauginti: Prisi̇̀tempė sodnų [žmonės], obūlių – nors vežimais vežk Krš.
8. šnek. prikimšti maisto: Duok kiaulei avižų, juo pilvą pritemps vežant vokyčiams Šts.
ǁ refl. tr. prisigerti, prisipliaupti: Prysi̇̀tempiau arbatos, ka ir prakaitas pilti pradėjo Vvr.

×raztem̃pti, -ia, ràztempė (hibr.) žr. ištempti 1: Ir šitą [odą velnias] do ràztempė, kad do būt kur rašyt (ps.) Aps.
| impers.: Ràztempė burną kai liktarną (sutino burna) Švnč.
sutem̃pti, -ia (sùtempia), sùtempė tr. NdŽ, KŽ
1. DŽ1, Trk truktelėti, timptelėti: I parvažiuos par ugnį, sutem̃ps arklius i leis Tl. Įvėrei, sùtempei [raštelį], čia [naginių] kilpos, iškišai Žlb. Vienas [dragūnas] taip sutempė savo arklį, kad tas net atbulas ėmė šokti Žem. Sutem̃pk arklius pakalniuo važiuojant, kad nebėgtų J. Tada pabunda jų (kuinų) savininkai, sutempia iš papratimo vadeles, trindami mieguistas akis Pt. Nebskubėjo sutempti žirgą ir įšoko į būrį skrejančiųjų S.Dauk.
2. Ser suveržti, sutraukti: Veizės, ka būtų stiprios rankos, ka sutem̃ptų tą milą [ritindami ant kočėlo] Kl. Musi mėšlalunkis sùtempė Grv.
| Speigas sutempė kelius Šts. Vieną dieną sùtempa (šąla), kitą – lyna Šts.
| prk.: Sùtempė (suremontavo) klebonas kleboniją ir bažnyčią, dabar y[ra] skambanti Šts.
| refl. tr.: Bet laivo vadovas atsistojo, susitempė diržą, pakėlė skvernus, paprašė Alachą apginti nuo šėtono rš.
3. jėga suvesti.
| refl.: Avys labai anksti vidun susitem̃ps Kp.
ǁ prk. patraukti, suvilioti kuo, sumasinti: Iš pradžios papiginsiu prekes ir sutempsiù žmonis prie savęs Ds.
4. Rtr, DŽ1, Vkš, Mžš, Ėr sunkiai sunešti: Sùtempiau iš vežimo visas bulves NdŽ. Sùtempė visas bulbas Švnč.
| refl. tr. NdŽ.
ǁ suvežti, sugabenti: Mūsų su rogėm da sùtempė visus rąstus Bsg.
| refl. tr. prk.: Po vieną, po vieną visą giminę susi̇̀tempė (susikvietė) čia Krš.
5. patempus traumuoti: Puldama raumenį sùtempiau Rmš. Sùtempė gyslas Pln.
6. refl. prk. pasistengti, pasispausti: Susitempė ir išritino maišą iš vežimo Šts. Dabar turėsim susitempti, kol žemėmis apmesim Žem. Ir labai susitempę išmoksta tik vienos lotynų kalbos rš.
ǁ refl. Šts, Brs prk. susitvarkyti, rimtai nusiteikti: Susitem̃pk gerai – mergių ateis Trk. Adomas ka susitem̃pęs – baimė Trk.
7. Vkš, Rdn, Užv, Up šnek. griežtai suimti, prispirti, subarti, sudrausminti: Tėvai sùtempė tokį kavalieraitį, nebjodos Krš. Sutem̃pk, ka atvežtų medžių DūnŽ. Kas čia būs, ka teip sùtempė su pyliavoms Krtn. Ka būčio nesutem̃pusi kunigą parvežti, tą atvėsėlį nė į kapus būtų nepriėmę Šts.
| Sutem̃pti (sutramdyti) kieno puikybę NdŽ.
8. šnek. suduoti, užkirsti: Sutempė skaudžiai kumelę rimbu V.Krėv. Tik sutem̃pęs, sukirtęs arkliams ir išlėkė. Kad ejo arkliai į kalną! End.
9. refl. NdŽ susibarti, susiginčyti: Susi̇̀tempiau dėl bažnyčių uždarymo Ggr.
◊ pãvadžius (vadžiàs) sutem̃pti sugriežtinti drausmę, sudrausminti: Sutem̃pti pãvadžius, kad nesivalkiotų vaikas, kur nereikia Jnš. Sutem̃pk vadžiàs, nebūk durna, i bus gerai Jnš.
užtem̃pti, -ia (ùžtempia), ùžtempė Rtr, Š, NdŽ; L, Ser
1. tr. N, DŽ1, Aln tempiant uždėti, užtraukti, uždengti, užtiesti ant ko: Užtem̃pk gelumbę ant kailinių J. Kailį užtempi̇̀, kiteip nemožna – sustrauks Alz. Virvė užtemptà, neleida visų [pirkėjų] eiti pri prekių, ka neišnešiotų Krš. Ùžtempė drobulę ant lango, kad saulė trobos neįkaitintų Vkš. Užtem̃pti antklodę ant savęs NdŽ. Tokia pusvilnone (vadydavos kaldra) užtem̃ps visą [lovą] Mšk. Cigonai būdą užtem̃pia ant vežimo ir jiems neįlyja Skr. Balaganai užtempti̇̀, turgus lūžo Krš. Tuo aukščiu (ligi krūtinės) ùžtempė dračiuką pievo[je] Pvn. Užtem̃pęs palą kailinių ant kojų, pasiklausydamas tėvų kalbos, žiūrėjo prisimerkęs į lubas T.Tilv. Pernai buvo mado[je] ùžtempamos kepurės Šts. Užtempiu skepetą R154, MŽ204.
| prk.: Debesiai ùžtempė dangų – pradės lyti Krš. Ùžtempė langus šaltis, negal nė bepamatyti Ds.
| refl.: Skareliūte juoda užsitem̃pus kokia, sustraukus Klt.
| prk.: Po tų žodžių senuko vaikiškai žydros akys užsitempė raukšlių audeklu P.Cvir.
2. tr. KŽ, Upt traukiant sunkiai užmauti, apvilkti, apauti: Vaikiukuo ùžtempei kelnes, marškinius – i parėdytas, o mergelkai kiek tų škurlių reik Rdn. Muno sijono ant savo storo sturplio tikrai negalėsi užtem̃pti Vkš. Ragana, paėmusi kirvį, ir koją aptašė ir led ne led užtempė [kurpelę] ant kojos rš.
| refl. tr. Š, KŽ: Neištepk suknelės, do prie žmogui užsitem̃pt gera Klt. Krominelį švarkelį užsitem̃pęs – visi juokdavos Rdn. Vaikai (berniukai) užsitem̃pia ką ir laksto, mergaitėm reik tų skudurų KzR. Basas gi neisiu – palauk, užsitem̃psiu čebatus Ėr. Dviem marnarkom ižsitem̃pęs, ką ir paeit negali Arm.
3. tr. M, L93 užveržti: Ùžtempė šriūbą, ne atsukti nebgal Vvr.
| refl.: Šunmazgis kai užsi̇̀tempia, nots tu griaužk atsistojęs Erž.
4. tr. Upt jėga užvesti kur, už ko, ant ko: Dienos švieson laiptais mane užtem̃pia NdŽ.
| refl. tr.: Buvau, kaleč užsi̇̀tempė Slm.
5. tr. DŽ1, Akm, Jnš sunkiai užnešti: Spaliai drėgni, led ùžtempiau doklą ant stogo Ėr. Tokį peniukšlį trys vyrai ledva ant ragių ùžtempė Vkš.
6. refl. užsispirti, priešiškai nusiteikti: Ko esi užsitempusi? Šts. Užsi̇̀tempė, kad neturinti drabužių, – ir nejo į bažnyčią Šts.
7. intr. šnek. versti, raginti ką daryti: Ùžtempė valdžia pasus imti Šts.
8. uždelsti, užtęsti, užvilkinti, užtraukti: Leidė man užtem̃pt ligą, dabar jau viskas Jnšk. Karvė kartais užtem̃pia i dvi savaites, i daugiau Jrb.
| refl.: Mat vienuolika metų užsi̇̀tempė, kol gavom palikimą Slm.
9. tr. iš anksto rengtis, ketinti, pasiryžti ką daryti, sumanyti, numatyti: Tirkšliūse kunigai bažnyčią ùžtempė didelę, o parakvija maža Trk.
| refl. tr.: Užsitempa poni pirkti miško užvadas tris Šts.
10. tr. surengti, iškelti: Nė kiek netrukus, ùžtempė balių didžiausį Šts.
ǁ užveisti: Užtempti̇̀ sodnai, uogų, vaisių netrūksta DūnŽ.
ǁ užstatyti: Ùžtemptas didžiausis miestas, baisu matyties Krš.
11. tr., intr. šnek. garsiai uždainuoti: Kaip kada užgėrę smarkiai ùžtempam, nemislyk Krž.
12. užduoti, užkirsti, užtvoti: Aš skaudžiai užtem̃psu – ta tau būs kaukti! Pln. Užtem̃psiu par kramę už neklausymą Šts. Bernas supliauškino gerai su votegu ir užtempa vien tai ožkai par subinę TDrVII78(Dov).
^ Jei neklauso su geru, užtem̃pk su makaru Vvr.
13. užgerti, užtraukti (degtinės): Iš darbo parejo užtem̃pęs Vkš. Ans biškį buvo užtem̃pęs Lnk.
ǁ užrūkyti, užtraukti: Kai ùžtempiau pirmą dūmą, tai obuoliais kvepia, o kai ùžtempiau antrą, tai akys išsprogo Skr.
◊ ant sàvo kurpãlio užtem̃pti NdŽ savaip, savo būdu perauklėti.

Daugiau informacijos

pértempti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

antlė̃kti

Apibrėžtis

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

Daugiau informacijos

išlė̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (31)

prapū́ti

pū́ti

įrū̃kti

prirū̃kti

parū̃kti

parū̃kti

anttem̃pti

pértempti

antlė̃kti

išlė̃kti