Dviem raidėmis pažymėtas valstybės pavadinimas.
Kodų pavyzdžiai:
        LT    Lietuva,
        EE    Estija,
        DE    Vokietija.
Valstybių kodus apibrėžia standartas ISO 3166. Daugelio valstybių kodai sutampa su dviraidžiais jų kalbų kodais.

Laiko užrašymo pavidalas.
Laikas paprastai užrašomas nurodant valandą ir minutę, rečiau – valandą, minutę ir sekundę. Valanda, minutė ir sekundė rašomos dviženkliais skaičiais, t. y. nepraleidžiant nereikšminių nulių. Laiko dėmenys skiriami taškais arba santrumpomis „val.“, „min.“ (Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, Vilnius, 1992, p. 81) arba dvitaškiais (tarptautinis standartas ISO 8601).
Lietuvoje naudojamas 24 valandų laiko formatas.
Laiko užrašymo pavyzdžiai: 16 val. 00 min., 13.10 val., 22.01, 21:30, 11:07:54.
Kitose kalbose ir valstybėse gali būti naudojami ir kitokie (pvz., 12 valandų) laiko formatai. Todėl lietuvinant programas reikia atitinkamai sutvarkyti laiko rašymo formatus.

Ženklų rinkiniai, turintys jiems skirtas 8 bitų koduotes: lotynų 1-oji, lotynų 2-oji, lotynų 3-oji, ... lotynų 16-oji.
Visas lietuvių k. abėcėlės raides turi lotynų 4-osios, lotynų 6-osios ir lotynų 7-osios rinkiniai. Lietuvoje standartizuotas lotynų 7-osios rinkinys. Jo koduotės standartas LST ISO/IEC 8859-13.

Ženklų rinkiniai, turintys jiems skirtas 8 bitų koduotes: lotynų 1-oji, lotynų 2-oji, lotynų 3-oji, ... lotynų 16-oji. Lietuvoje standartizuotas lotynų 7-osios rinkinys, kurio koduotės standartas LST ISO/IEC 8859-13.

Ženklų koduotė, kurioje vienam ženklui skiriama 16 arba 32 bitai (du arba keturi baitai – oktetai). Tai universali koduotė, į kurią telpa visų pasaulio kalbų rašto ženklai.
Unikodą sukūrė ir toliau tobulina (iš esmės – papildo naujais ženklais priskirdamas jiems dar nepanaudotus kodus) konsorciumas „Unicode“ ir 1991 metais paskelbė pirmąją jo versiją. Vienam ženklui buvo skiriama 16 bitų. Su tiek bitų buvo galima užkoduoti 2¹⁶ = 65536 ženklus.
Maždaug tuo pat metu Tarptautinė standartų organizacija ISO sukūrė 32 bitų koduotės standartą ISO/IEC 10646. 1992 metais abu standartai buvo suderinti. Unikodas įsiliejo į ISO standartą ir buvo sukurta vieninga kodų erdvė nuo 0 iki šešioliktainio FFFFFFFF. Kodams nuo nuo 0 ki FFFF pakanka 16 bitų, o didesniems, iš intervalo nuo 10000 iki FFFFFFFF, reikia 32 bitų.
Kodas užrašomas šešioliktaine skaičiavimo sistema, o prieš kodą parašyti rašmenys U+ nurodo, kad čia yra unikodas. Pavyzdžiui, užrašas U+0160 arba U+00000160 žymi raidę Š.
16 bitų koduotė kompiuteryje žymima UTF-16, 32 bitų – UTF-32. Taip pat yra pakaitas UTF-8 vienam unikodo ženklui ušrašyti keliais 8 bitų kodais.
Standartas ISO/IEC 10646, taigi ir unikodas, įteisintas ir kaip Lietuvos standartas LST ISO/IEC 10646).
Operacinėse sistemose „Windows“ (XP ir tolesnėse, įjungus šešioliktainių ženklų kodų įvedimo funkciją sistemos registre) bet kurį unikodo ženklą galima surinkti taip: laikant paspaustą alternatyvos klavišą reikia paspausti pliuso klavišą klaviatūros skaitmenų dalyje, po to surinkti šešioliktainį ženklo kodą. Atleidus alternatyvos klavišą ženklas pasirodys ekrane (jeigu tas ženklas yra naudojamame šrifte).

Universali dokumentų ženklinimo kalba, kurią apibrėžia tarptautinis standartas ISO 8879.
Kalba nustato santykį tarp dokumento turinio ir struktūros. Ja aprašomi dokumentų formatai, indeksavimas, saitai. Dokumento struktūra aprašoma įterpiant ženklinimo gaires į grynojo teksto dokumentą.

Specialieji ženklai, skirti valiutoms žymėti.
Lietuvoje standartizuotose 8 bitų koduotėse yra šie ženklai:
        € euras,
        $ JAV doleris,
        ¢ centas,
        £ svaras sterlingų,
        ¤ neįvardytos valiutos ženklas.
Unikode yra daugiau valiutos ženklų. Jiems skirtas kodų intervalas U+20A0 – U+20CF.
Lietuviška standartinė klaviatūra, taip pat Europos valstybių klaviatūros turi euro ir JAV dolerio ženklus.
Dauguma valiutų neturi specialiųjų ženklų. Litas taip pat neturi specialaus ženklo. Visos valiutos turi raidines santrumpas. Lito santrumpos yra Lt ir LTL. Tarptautiniuose atsiskaitymuose vartojamos trijų raidžių santrumpos, kurias apibrėžia standartas ISO 4217.

Teksto perrašymas paraidžiui kitos kalbos rašto ženklais taip, kad iš perrašyto teksto būtų galima vienareikšmiškai atkurti originalą.
Sudaromos ir standartizuojamos transliteracijos taisyklės tarp rašto sistemų arba tarp skirtingų rašto sistemų atskirų kalbų. Pavyzdžiui, standartas ISO 9 apibrėžia kirilicos transliteraciją lotyniškais rašmenimis.
Rašmenų sistemų transliteracijos taisyklės yra universalios – tinka tarp visų tas sistemas vartojančių kalbų. Tačiau atskirų kalbų taisyklės gali būti tikslesnės ir natūralesnės. Pavyzdžiui, kirilicos–lotynų transliteracijoje kirilicos raidė Ё keičiama panašų piešinį turinčia lotynų raide Ë, o rusų–lietuvių transliteracijoje – lietuvių kalbos abėcėlės raide Ė.
Siekiant vienareikšmiškos abipusės transliteracijos taisykles stengiamasi sudaryti taip, kad vienas ženklas būtų keičiamas vienu kitos sistemos ženklu. Dėl to ne visus ženklus pavyksta suporuoti taip, kad jie abiejose kalbose būtų tariami vienodai arba bent panašiai.
Transliteracija naudojama tada, kai reikalingas tikslus teksto ekvivalentas kita kalba.

Įtaisas rašto bei valdymo ženklams surinkti ir įvesti į kompiuterį.
Kompiuterio klaviatūrą sudaro trys sritys (dalys): ženklų (pagrindinė, kairėje pusėje), redagavimo (viduryje, dešiniau) ir skaitmenų (dešinėje pusėje).

Ženklų sritį turi visų kompiuterių klaviatūros. Kitų dviejų dalių gali neturėti mažesni kompiuteriai: nešiojamasis, delninukas, kišeninis, knygiškasis ir kt.
Pagrindinius ženklų išdėstymo principus (klavišų paskirtį) apibrėžia tarptautinis standartas ISO/IEC 9995. Kiekviena valstybė turi savus (nacionalinius) klaviatūros standartus. Lietuvišką kompiuterio klaviatūrą apibrėžia LST 1582 standartas, derantis su minėtu tarptautiniu standartu. Lietuvoje paplitusi nestandartinė klaviatūra, gaunama iš amerikinės klaviatūros dalį skaitmenų ir specialiųjų ženklų pakeitus lietuviškomis raidėmis su diakritiniais ženklais.

Klavišas, kurį laikant paspaustą renkami trečiojo lygio (registro) ženklai.
Lietuviškoje standartinėje klaviatūroje žymimas Lyg3. Trečiojo lygio ženklai piešiami klavišų dešinėje apačioje (paveiksle pavaizduotame klaviatūros fragmente yra keturi trečiojo lygio ženklai: – „ “ \). Juos turi ne visi klavišai.

Trečiąjį klaviatūros lygį turi lietuviška standartinė klaviatūra ir kitos Europos valstybių klaviatūros. Jį apibrėžia tarptautinis klaviatūrų standartas ISO/IEC 9995. Trečiojo lygio neturi JAV klaviatūra. Joje vietoj trečiojo lygio klavišo yra antrasis (dešinysis) alternatyvos klavišas.
Senesnės klaviatūros neturėjo ir trečiojo lygio (arba dešiniojo alternatyvos) klavišo. Tokiais atvejais trečiojo lygio funkcijas atliko dviejų kartu paspaustų klavišų: kairiojo valdymo (Vald) ir alternatyvos (Alt) kombinacija.
Lokalizuojant neinternacionalizuotas programas reikia patikrinti, ar trečiojo lygio klavišas nepanaudotas valdymo tikslams ir, jeigu taip yra, atitinkamai koreguoti programą.