Išdarkyti kalbą, naudojant „Google“ vertimo įrankį.

bjaũrinti (-yti), -ina, -ino tr. K, bjáurinti Gs, bjauri̇̀nti, -i̇̀na, -i̇̀no
1. daryti bjaurų, negražų, bjauroti, gadinti, darkyti, žeminti: Gyvenimas gražus, ir žmogui nevalia jį bjaurinti P.Vaič. Nebjaurinkite tada žemės, kurion einate gyvent Ch4Moz35,34. Tie yra daiktai, kurie bjaurina žmogų DP55.
2. refl. bjurti, gesti (apie orą): Nuo dvyliktos, žiūrėk, ims bjaũrintis Vdk.
3. SD365, Brt teršti, purvinti, bjauroti: Ožka drebėdama tarė: – Aš amžinai dar tau nebjaũrinau vandenį tavo K.Donel.
4. dergti, koneveikti: Vardus mūs bjaurins piktos lūpos S.Nėr. Kursai bjaurina vardą pono MP244.
5. refl. SD20 bjaurėtis, šlykštėtis: Aš tai bjaurinaus užsyk, paskui pripratau Pls. Bjaurinuosi neteisybe brš.
◊ širdi̇̀s bjaũrinasi šlykštu darosi: Širdis bjauri̇̀nasi prūsokais Šts.
apibjaũrinti tr., apbjaũrinti K; R
1. MTXIX padaryti bjaurų, apdarkyti, apgadinti, pažeminti: Tu apibjaurinai, t. y. bjauriu darei J. Valgyt nepraustomis rankomis tatai neapbjaurina žmogų BtMt15,20. Griekais didžiais aš apibjaurintas PK62.
2. apteršti, apipurvinti, apibjauroti: Apibjaũrino visą suolą Brt. Apspjaudė, apibjáurino – baisu i pažiūrėt Gs.
| refl.: Visas vaikas apsibjaũrinęs Brt.
įbjaũrinti tr. K, J giliai suteršti, ištepti: Taip įbjaũrintas drabužis, kad negali išvalyti Š.
išbjaũrinti tr.
1. padaryti bjaurų, išdarkyti: Anys ižbjaurinę tavą paveikslą DP15. Bjauriomis rankomis duonos nesilytėjo, širdį, sąžinę išbjaurintą turėjo SE165. Kūnas … tapo nuog mėlynių, nuog žaizdų ir nuog kraujo ižbjaurintas DP169.
ǁ išgėdinti: Ižgirdo Jokūbas, jog ižbjaurino dukterį jo Ch1Moz34,5.
2. iškoneveikti, išdergti: Išbjaũrino mus visokiais žodžiais Brt. Išbjaũrino, išdėjo į šuns dienas Gs. Boba išbjaurino pijuką, t. y. iškoliojo J.
3. refl. pasibjaurėti, pasišlykštėti: Buvo tada nekurie, kurie ižsibjaurino lavonu žmogaus Ch4Moz9,6. Ir tais ižsibjaurinsite: kas dasilytės stervą jų, nečystu bus iki vakarui Ch3Moz11,24.
nubjaũrinti tr. KI22 padaryti bjaurų, sudarkyti: Mano širdis po visam nubjaurinta ir pagadinta yra brš. Mus atgimdė gyvam nusitikėjimui ant nepragaištančios ir nenubjaurintos tėvonystės brš.
pabjaũrinti tr.
1. padaryti bjaurų, sudarkyti: Pabjaurinai ką dirbdamas J.
| refl.: Vaikas krioka pasibjauri̇̀nęs (padaręs, kad būtų bjauresnis balsas) Šts.
2. refl. pasibjaurėti, pasišlykštėti: Aš to valgio tep pasibjáurinau, kad nė pamatyt nenoriu Ss. Ir nepasibjaurykite jais, bjauriais save darydami RB3Moz11,43.
pribjaũrinti tr. K priteršti, prišiukšlinti: Visi užkampiai pribjaũryti Brt. Išbraižė sienas ir taip pribjaurino vidų A.Vien.
subjaũrinti tr. K
1. padaryti bjaurų, pagadinti, sudarkyti: Nupirko tokius mėlynus marškinius, net vaiką subjaũrino – visa burna pamėlynavus Rdm. Bėda man …, nes esmu vyras burnos subjaurintos MKr248. Vien tiktai patys galime subjaurinti savo gyvenimą, savo dorą Vd.
| refl.: Nuo girtybės susibjaurina veidas, varva akys Brš.
2. suteršti, sutepti: Ir subjaurino brangius rūbelius an manęs Slk.
| refl. tr., intr.:
^ Kas kiša rankas pri smalos, tas turia susibjaurinti LMD(Rs).
| prk.: Dėl niekų tik sau nagus susibjaũrino Grž.
3. refl. supykti, susikeikti: Susibjauri̇̀nk ir pakelsi akmenį Šts.
užbjaũrinti tr.; SD436 padaryti bjaurų, apgadinti, sudarkyti: Ta kalada čia užbjáuryta (užgriozdinta) Gs. Užbjaurinai, kad negraži varsa pasidarė J.
| refl.: O labai užsibjaurina garbė Dievo MP120.

bjaũrinti (-yti), -ina, -ino tr. K, bjáurinti Gs, bjauri̇̀nti, -i̇̀na, -i̇̀no
1. daryti bjaurų, negražų, bjauroti, gadinti, darkyti, žeminti: Gyvenimas gražus, ir žmogui nevalia jį bjaurinti P.Vaič. Nebjaurinkite tada žemės, kurion einate gyvent Ch4Moz35,34. Tie yra daiktai, kurie bjaurina žmogų DP55.
2. refl. bjurti, gesti (apie orą): Nuo dvyliktos, žiūrėk, ims bjaũrintis Vdk.
3. SD365, Brt teršti, purvinti, bjauroti: Ožka drebėdama tarė: – Aš amžinai dar tau nebjaũrinau vandenį tavo K.Donel.
4. dergti, koneveikti: Vardus mūs bjaurins piktos lūpos S.Nėr. Kursai bjaurina vardą pono MP244.
5. refl. SD20 bjaurėtis, šlykštėtis: Aš tai bjaurinaus užsyk, paskui pripratau Pls. Bjaurinuosi neteisybe brš.
◊ širdi̇̀s bjaũrinasi šlykštu darosi: Širdis bjauri̇̀nasi prūsokais Šts.
apibjaũrinti tr., apbjaũrinti K; R
1. MTXIX padaryti bjaurų, apdarkyti, apgadinti, pažeminti: Tu apibjaurinai, t. y. bjauriu darei J. Valgyt nepraustomis rankomis tatai neapbjaurina žmogų BtMt15,20. Griekais didžiais aš apibjaurintas PK62.
2. apteršti, apipurvinti, apibjauroti: Apibjaũrino visą suolą Brt. Apspjaudė, apibjáurino – baisu i pažiūrėt Gs.
| refl.: Visas vaikas apsibjaũrinęs Brt.
įbjaũrinti tr. K, J giliai suteršti, ištepti: Taip įbjaũrintas drabužis, kad negali išvalyti Š.
išbjaũrinti tr.
1. padaryti bjaurų, išdarkyti: Anys ižbjaurinę tavą paveikslą DP15. Bjauriomis rankomis duonos nesilytėjo, širdį, sąžinę išbjaurintą turėjo SE165. Kūnas … tapo nuog mėlynių, nuog žaizdų ir nuog kraujo ižbjaurintas DP169.
ǁ išgėdinti: Ižgirdo Jokūbas, jog ižbjaurino dukterį jo Ch1Moz34,5.
2. iškoneveikti, išdergti: Išbjaũrino mus visokiais žodžiais Brt. Išbjaũrino, išdėjo į šuns dienas Gs. Boba išbjaurino pijuką, t. y. iškoliojo J.
3. refl. pasibjaurėti, pasišlykštėti: Buvo tada nekurie, kurie ižsibjaurino lavonu žmogaus Ch4Moz9,6. Ir tais ižsibjaurinsite: kas dasilytės stervą jų, nečystu bus iki vakarui Ch3Moz11,24.
nubjaũrinti tr. KI22 padaryti bjaurų, sudarkyti: Mano širdis po visam nubjaurinta ir pagadinta yra brš. Mus atgimdė gyvam nusitikėjimui ant nepragaištančios ir nenubjaurintos tėvonystės brš.
pabjaũrinti tr.
1. padaryti bjaurų, sudarkyti: Pabjaurinai ką dirbdamas J.
| refl.: Vaikas krioka pasibjauri̇̀nęs (padaręs, kad būtų bjauresnis balsas) Šts.
2. refl. pasibjaurėti, pasišlykštėti: Aš to valgio tep pasibjáurinau, kad nė pamatyt nenoriu Ss. Ir nepasibjaurykite jais, bjauriais save darydami RB3Moz11,43.
pribjaũrinti tr. K priteršti, prišiukšlinti: Visi užkampiai pribjaũryti Brt. Išbraižė sienas ir taip pribjaurino vidų A.Vien.
subjaũrinti tr. K
1. padaryti bjaurų, pagadinti, sudarkyti: Nupirko tokius mėlynus marškinius, net vaiką subjaũrino – visa burna pamėlynavus Rdm. Bėda man …, nes esmu vyras burnos subjaurintos MKr248. Vien tiktai patys galime subjaurinti savo gyvenimą, savo dorą Vd.
| refl.: Nuo girtybės susibjaurina veidas, varva akys Brš.
2. suteršti, sutepti: Ir subjaurino brangius rūbelius an manęs Slk.
| refl. tr., intr.:
^ Kas kiša rankas pri smalos, tas turia susibjaurinti LMD(Rs).
| prk.: Dėl niekų tik sau nagus susibjaũrino Grž.
3. refl. supykti, susikeikti: Susibjauri̇̀nk ir pakelsi akmenį Šts.
užbjaũrinti tr.; SD436 padaryti bjaurų, apgadinti, sudarkyti: Ta kalada čia užbjáuryta (užgriozdinta) Gs. Užbjaurinai, kad negraži varsa pasidarė J.
| refl.: O labai užsibjaurina garbė Dievo MP120.

tari̇̀mas sm. (2) K, Š, Rtr, KŽ, tari̇̀masis (1), tari̇̀mos ind.
1. tartis: Garsų tari̇̀mas DŽ. Taisyklingas (teisingas), aiškus tari̇̀mas NdŽ. Aukštaitiškas tarimas LKGI477. Kleinas balsius suskirstė į ilguosius ir trumpuosius, klasifikavo garsus pagal kalbos padargus, aprašė jų tarimą LTEIII519. Kapsų tarimas yra labiau juk norminamas negu dzūkų J.Balč.
2. → tarti 2: Tarimas žodžio būt gelbėjęs – neatidarei burnos V.Kudir.
3. refl. LL207, NdŽ, KŽ → tarti 3 (refl.): Kiti delegatai atvažiuos tiktai ateinančiosios savaitės pradžioje, kame prasidės tarimos sulyg svarbiausių klausimų VŽ1904,1.
ǁ prk.: Ne kokio tari̇̀mos nėra (neįmanoma numaldyti): Kroka [vaikas], i tiek Krš.
4. susitarimas: Klausia, ar negalėčia nueit an tari̇̀mo [dėl vedybų] Slm.
| refl.: Padarėm, kiek sutarta. Nori daugiau, tarkimės iš naujo. – Kokio dar tarimosi? Lyg mes svetimi, nepažįstami J.Balt.
5. I → tarti 6.
| refl. NdŽ.
6. NdŽ žr. patarimas 1: Paklausė erelis varnos tarimo S.Dauk.
^ Geras tarimas atkanka rytą S.Dauk.
7. KŽ žr. nutarimas 1: Teismo tari̇̀mas NdŽ. Suvažiavimo tarimas rš. Kad koksai tarimas daugiam netinka, tad jį atmeta murmėjimu S.Dauk.
8. pritariamoji sutartinės melodija, pritarinys: Pirmoji [giesmių melodijos] dalis vad[inasi] rinkiniu ir ją dainuojančioji vad[inama] rinkėja, antroji vad[inama] tarimu ar patarimu ir ją dainuojančioji vad[inama] tarėja ar patarėja EncIX1530.
aptari̇̀mas sm. (2) DŽ1 → aptarti.
1. P, FT apsvarstymas: Rimto tų knygų aptarimo, įvertinimo nesusilaukėme rš. Randame čia taipojau tardinių apie lietuvių kalbą, aptarimų lietuvių raštų ir laikraščių Vd.
2. rš apibūdinimas.
3. M nutarimas, sprendimas.
4. veiklos apribojimas: Vienok ir tai su visokiais aptarimais: nei Romanas, nei tijūnai jo neprivalo kištis į sričius V.Piet.
5. N, NdŽ apkalba, aptartis: Valgymas [šienpjoviams] turi būti maistingas, mėsos užtenkamai, nes čia yra svetimų žmonių, šeimininkei ir visai gryčiai galėtų būti aptarimas M.Katk. Kunegas Jokūbą už nekaltą aptarimą parčaižė M.Valanč. Aptarimas, apkalbėjimas piktai perkreipia noris pačius geriausius mūsų norus Gmž. Nusiuntė vieną iš pasiuntinių su raštu, pilnu melagystės ir aptarimo I. Aptarimas, kalbomis apkėlimas I.
6. įtarimas, įtartis: Aptarimas krito ant pusbernio, kurį … gaspadorius … savo akimis regėjęs guzikus iš … sermėgos pjaustant TS1897,2. Tą savo aptarimą išpažino, nė vieno iš aptartųjų nelenkdamas M.Valanč.
7. refl. apsirikimas kalbant: Apsitari̇̀mas, parikimas kalboje BŽ303.
įtari̇̀mas sm. (2) → įtarti.
1. Š, LL151, Vd, DŽ, NdŽ, Plšk nepasitikėjimas, įtartis: Priešinimasis gali sukelti įtarimą rš. Širdin įsiskverbė įtarimas A.Vien. Jie suėjo į miestą be mažiausio įtarimo, pasiskirstę po du ar tris vyrus J.Balč. Yra žmonių, kurie visada su įtarimu sutinka naujoves sp. Įtarimas pasitvirtino sp. Frankas savo protu turėjo išsklaidyti bet kokį įtarimo šešėlį P.Cvir.
| refl.: Tik kad be rietenų, be barnių, be nereikalingų kits kito įsitarimų! rš.
2. pavadinimas: Tie kapai vadinas dar šiandien, senų dienų įtarimu, kurganais S.Dauk.
ištari̇̀mas sm. (2); SD415, Sut, N → ištarti.
1. Š, NdŽ, DŽ1 tartis: Aš čia taigoju ištarimą žodžių žemaičių kalbos S.Dauk. Ir žemaičių ištari̇̀mas y[ra] lengvesnis kaip aukštaičių Yl. Savybalsis y ilgasis visados tur pavelktiną ištarimą JDIII(IVpsl.). Kam čia savo kvaila rašyba gadinti gyvosios kalbos ištarimą? K.Būg. Pasaka … surašyta pagal mūsų kaimiečių ištarimą TS1902,4-5. Svetimas ištarimas (žodžių kalboje) LL81.
2. išraiška: Akyse šitose buvo tiek ištarimo, kad nuo seno žmogaus ir negalėjau laukti TS1903,11(V.Piet).
3. refl. netyčia pasakyti žodžiai: Nė mažiausiu veido krustelėjimu savęs neišdavė, neparodė, kad tas Donato išsitarimas buvo jai malonus Pt. Tas išsitarimas skaudžiai užgavo Tamošių rš. Mažas išsitari̇̀mas, o kiek piktumo! Dkš. Del vieno išsitari̇̀mo galėjai [hitlerininkų] būti nuo šeimos atskirtas Plšk.
4. pasakymas, posakis: Tas vienas ištarimas reiškia Vasilionį buvus stiprų vyrą ir aukštai mokslingą A1884,30. Žodžių ir ištarimų buvo jis didį zopostą surinkęs Kel1881,53. Pagoniškųjų dievų ištari̇̀mas (orakulas) KII101.
| refl. Š, BŽ84: Poetiški išsitarimai yra vaizdingi Vd. Išsitari̇̀mas: velnio prisėsta Rg.
5. M.Valanč sprendimas, nutarimas: Sūdžių ištari̇̀mas KII131. Tvirtinti ištarimu ant rašto I.
nutari̇̀mas sm. (2) → nutarti.
1. Amb, Š, LL206,260 (teisinis) aktas, priimamas valdžios organų valdymo ir kitais atvejais, sprendimas, potvarkis: Pagal pirmutinį nutarimą paskyrė apgautoją kareivį į marias įmesti BsPIII28(Nm). Susirinkimas priėmė nutari̇̀mą DŽ1. Teismo nutari̇̀mas NdŽ.
2. refl. susitarimas: Toks nusitari̇̀mas – duoti po rublį Krš.
3. SD186, Sut, N smerkimas, menkinimas, apkalba: O ir dabar dar begirdime nutarimo, pašiepimo, papeikimo žodžių kalbose ir raštuose Vd. Tų nutarimų yra visokių VšR.
4. SD1126 įtarimas, įtartis.
5. nustatymas: Daboti, kad neapsirikus ligos nutarime ir gydymo būde rš.
6. pasakymas, posakis: Yra toks nutarimas, jog piktas žmogus ir ant saulės taškus randa V.Piet.
7. NdŽ apsimetimas, akių dūmimas: Neva sakosi, kad koją skauda: tai tik toks nutari̇̀mas Gs.
patari̇̀mas sm. (2) → patarti.
1. Amb, LL23, BŽ432, NdŽ nurodymas, pasiūlymas, rekomendacija, kaip elgtis: Jie man galėję duoti naudingų patarimų J.Jabl. Klauso išmintingo patari̇̀mo DŽ1. Bet man regėjos, kad tai tik patarimas, ale ne prisakymas Blv. Ką daryt: vienas vieną patari̇̀mą duoda, kitas kitą Rg. Rudenį, jau baigiant valyti vasarojų, visus nustebina Mackevičiaus patarimas pirktis dalgių V.Myk-Put. Patarimai kaip tik žirniai nuo sienos atšoksta Žem. Juridinis patari̇̀mas DŽ.
^ Gavo aukso patari̇̀mą Prn. Geras patari̇̀mas ir už piningus brangesnis Šv. Geras patarimas – jau pusė darbo KrvP(Jnš). Rudas į apgavimą, o plikas į patarimą LMD(Pkn). Po darbo patarimas nebereikalingas LTR(Žg). Girto patarimais toli nenuvažiuosi KrvP(Nmn).
2. refl. NdŽ, DŽ1, Žlb, Pnm → patarti 2 (refl.): Ans nė vieno darbelio nedirba be ano pasitari̇̀mo KlvrŽ. Pasitari̇̀mas su žmona reikalingas Btg.
3. refl. NdŽ posėdis, suėjimas, susirinkimas kam aptarti: Pasitarimas buvo visiškai slaptas rš. Viena žila [galva] daugiau pasitarimuose verta negu dešimtys be ūsų V.Krėv. Sušaukti pasitari̇̀mą DŽ. Teismo pasitari̇̀mas DŽ.
ǁ ko aptarti, pasitarti susirinkę žmonės: Pasitarimas priėmė sveikinimą sp.
4. SD1124,125 pritarinėjimas, pataikavimas.
5. EncIX1530 žr. tarimas 8: Kartais dainininkė pagiedodavo vieną sutartinės melodiją (pvz., užtarimą), o antros (patarimo) nebeatsimindavo rš.
6. → patarti 7: Patarimas už dūminę gryčią M.Katk.
pértarimas sm. (1)
1. DŽ1 → pertarti 1.
2. DŽ1 → pertarti 5: Galiam palikti kaltais nepartarimu blogai darančių brš.
3. refl. BŽ473 susikivirčijimas, susipykimas.
pratari̇̀mas sm. (2) → pratarti.
1. refl. netyčia pasakyti žodžiai, išsitarimas: Šis viršininko prasitarimas kameros gyventojams šiek tiek padėjo susivokti, kas čia vyksta rš. Aiškėjo dabar ir visokie prasitarimai, kuriuos seniau nebuvo gerai supratusi Vd. Jis už tokius prasitarimus gavo nedėlę kalėjimo prš.
2. I, S.Dauk pratarmė, prakalba.
3. pravardė: Zakaūšas, Šmideris – ta ne pavardės, tik pratari̇̀mai Šts.
pritari̇̀mas sm. (2) DŽ, NdŽ → pritarti.
1. SD1150,152,215, SD309, Q89, SGI17, H163, R, MŽ, N, FT sutikimas su kuo, palaikymas: Pritarimas, prietarma SD281. Tekarūnuojas jis geriau su mūsų pritarimu negu prieš mūsų norą B.Sruog. Be tavo pritarimo pakėliau kalaviją, ir pasisekė V.Krėv. Pritarimo šūkiams kiek aprimus, ėmė ryškėti darbininkų giesmės garsai rš.
2. I, LL194,285 akompanavimas: Himnas mišriam chorui su orchestro pritarimu Vd.
3. susiderinimas, sutarimas (dirbant ką kartu), darna: Kuliant [spragilais] tas pritari̇̀mas labai svarbus Kž.
4. Sut užstojimas, užtarimas: Bus pritarimas užu mus PK136.
5. Gdl posakis, pasakymas, priežodis: Yra bobų pritari̇̀mas: kad žentas būt sotus pautiene i pautienė būt ciela Tvr.
6. papildoma mintis, pridūrimas prie kokio pasakymo: Šitokių [žemiškų] daiktų visadai turim melstisi su pritarimu tokiu: jei Dievas nor …, tada jis jų teduodi mumus BPII106. O kada meldžiamės duchaunų daiktų Dievo …, tada tokių daiktų be pritarimo turim melsti BPII106.
7. prietaras: Pritari̇̀mas yra, kad jeibo prigeria (nuskęsta) žmogus, jis vaikšto (vaidenasi) Dj.
sutari̇̀mas sm. (2) NdŽ; Q656, R116, MŽ151, Sut, N, M, LL64 → sutarti.
1. DŽ1 dviejų ar daugiau asmenų susikalbėjimas dėl ko nors: Tokį sutarimą tarp savęs padarė S.Dauk.
| refl. R286, MŽ382, N, I: Susikalbėjimas, susitarimas SD347. Tarpusavio, savitarpio susitari̇̀mas NdŽ. Dvišalis susitari̇̀mas NdŽ. Ilgai užsitęsusios derybos pagaliau pasibaigė susitarimu sp. Parejau sulig susitarimù gyventi Krž. Vestuvės būdavo pagal susitari̇̀mą – kur jau vietos daugiau Škt. Toks buvo susitari̇̀mas: po dieną pasileist LKT215(Jnš). Kap geras žmogus – atjausdai, be susitari̇̀mo atduodi Grv.
2. nuomonių, pažiūrų, interesų vieningumas, sutapimas: Nuomonių sutari̇̀mas BŽ135. Jų vyriausieji vadovai yra į didį nesutarimą parėję ir kits kitą pradėjo baisiai išdarkyti Kel1881,52. Visi kaip vienas lietuviai vienan balsan retai atsitinkamu sutarimu šaukia: Vilnius – vis tiek Lietuvos širdis, sveika ar ligūsta Vaižg. Šitaipo stojos nesutarimas dėl jo tarp žmonių BtJn7,43. Mislių nesutari̇̀mas KII53,305.
3. susitariamasis aktas, dokumentas, sutartis: Japonai su kinais padarė sutarimą rš. Mišką pardavė, o su žmonėm sutari̇̀mą padarė Klt.
4. sugyvenimas, sutikimas, santaika: Gyveno jie kiekvienas sau, be šeimyniškos laimės, be susiklausymo, be sutarimo A.Vien. Tarpusavio sutari̇̀mas DŽ. O žaltiškas anuodums sutari̇̀mas! End. Nebuvo meilės, nebuvo sutari̇̀mo – kaip galiama buvo gražiai gyvent! Krs.
^ Kur nė[ra] sutari̇̀mo, ten pragaras, ne numai Vvr. Sutarimas kalnus varto LTsV247(Jnš). Sutarimas – geras papratimas LTR(Jnš). Sutikime gimęs, sutarime miręs LTR(Jnš).
5. sutartuvės, sužadėtuvės: Jau toksai tų stabmeldžių būdas: mergaitė, piršliams atėjus, slepiasi lig sutarimo rš.
6. NdŽ sąskambis, harmonija: Balso, ardančio sutarimą, nėra: visi papratę giedoti M.Katk. Balsų sutari̇̀mas KI37. Gražus balsų sutari̇̀mas I. Giesmės ir muzikos balsai be sutarimo artinosi J.Balč.
7. susiderinimas ką darant, darna: Sutarimas mušant tiek lengvina kūlimą, kiek maršo griežimas lengvina kareiviams eiseną M.Katk. Turėjo sutari̇̀mą turėti, o be sutari̇̀mo nėkas nėkur neina [kuliant spragilais] Rdn. Pasigirsta šaudymas. Viena papliūpa, paskui kita, dar kita. Ir vis be sutarimo, tarytum bulves aruodan beria J.Balt.
^ Kas iš to bėgimo, kad nėr sutarimo LTsV250(Trg).
užtari̇̀mas sm. (2) → užtarti.
1. H, R, MŽ, Sut, N, LL131, NdŽ užstojimas žodžiu ar raštu, palaikymas: Užtari̇̀mo prašyti DŽ1. Užtari̇̀mas, užstojimas sūde už kitą I. Vaikas, kuomet patiria, jog tėvukas ruošiasi jį lupti, tuojau glaudžias prie motinos, ieškodamas užtarimo Blv. Motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo J.Bil. Ir užtarimo nėra iš kur laukt, nes ponai jokių įstatymų nepaiso LKVII245. Par užtarimą Kuršo kunegaikščio Ketlero – išleistu [iš kalėjimo] pagrįžo į Kražius M.Valanč. Graudenu tada, idant pirm visų daiktų daryti būtų užtarimai, maldos, prašymai, dėkavojimai už visus žmones Bt1PvTm2,1.
2. NdŽ dainavimas antru balsu, antrinimas: Lietuvių liaudies dainos dainuojamos su užtarimu MTtVII130.
3. rš pagrindinė sutartinės melodija ir žodžiai, rinkinys.
4. priežastis: Ažutarimas SD1147, SD303.
5. R389, MŽ523 pratarmė, prakalba.

lóti, -ja, -jo
1. intr. išduoti tam tikrą balsą (apie šunį, lapę): Šunys lója, žentai atjoja J. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą K.Donel. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai J.Jabl. Telõjie – juk šuo an lojimo yra Krš. Ko jis los, jam nėr ko labai lot Žml. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje LB198. Gabartų šunys per nosis lója Slv. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo Ggr.
| Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas rš.
^ Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs LTR(Pkr). Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók Žvr. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau Žem. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt Arm. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) Sv. Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek KrvP(Trs). Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek KrvP(Lnkv). Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio (tas iš pasalų puola) Arm. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) SkrT. Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) Dr. Šuo lo[ja], o ponas važiuo[ja] VP45. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti BzF54. Šunio darbas lót Trgn. Ką dirbs šuva nelojęs NžR. Ir šuva nuo metų loja Ut. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) Plv, Žg. O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot LTR(Ds). Geras šuo ant vėjo neloja Vlkj. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) MŽ, B. Šuo lo[ja] ant gerų ir prastų žmonių VP45. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso Tršk. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) B. Žiemą loja, vasarą tyli (mintuvai) LTR. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo (kalė) Pnd.
lotinai̇̃ adv.: Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo Bsg.
2. tr. pulti, išduodant lojimo garsą (apie šunį): Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja rš. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo[ja] zuikį Šts. Šuva varnas loja Rdd.
^ Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) B.
3. tr., intr. prk. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok B.Sruog. Žinai – žinok, kitam nelók LTR(Vdk). Kad anas netingi dykosios ir lót Užp. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo Ds. Bobų liežuvis atskars belodamas LTR(Krtn). Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo)! KlvrŽ. Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo Vvr. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt Gdr. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot LTR(Ds). Lok kaip šuo prieš mėnesį (sakoma daug kalbančiam) Škn. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio Ut. Loja kaip šuo ant mėnulio Mrk.
^ Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) Ds. Šunio poterių nelok Ds.
4. tr., intr. prk. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo LzP. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms Dbk. Ką veiks nelodami̇̀? Klvr. Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį Vžns. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų Pnd. Gana tau loti, eitum gulti geriau Slk. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana Pn. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Kls. Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi Trgn. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano DvD245.
| refl.: Aš ir ligoninė[je] su toms motriškoms duosuos, lósuos Žr.
5. intr. prk. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims LzP. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! B.Sruog. Anys lója an mūsų visalep (visaip) Zt. Už akių lojat, į akis nieko nesakot NžR, Sln.
^ Loji, tik uodegos nekiloji LTR. Liežuviu lok, rankom valios neduok Trgn. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos LTR.
6. tr. prk. barti: Aš jas visas lóju Žž.
| refl.: Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus Plk. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų rš.
7. intr. prk. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu Skp. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota Sv. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos Mlt.
^ Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti Trgn.
8. intr. prk. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus LTR(Kp). Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo! Dkk.
◊ nė (ir) lãpė (šuõ) nelója Skr niekas nežino.
sùbinė laukùs lója Šts, KlvrŽ drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo[ja] Grg.
aplóti
1. tr. N, Š pasitikti ir palydėti lojimu (apie šunį): Šunys aplója važiuojantį J. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti J.Marc. Aplos tave iš tolo rš.
^ Daugelį žmonių vienas šuva aploja KrvP(Mlt).
2. tr., intr. prk. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs Ds.
3. tr. prk. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo Skr. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt Lp. Apló[ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) Pvn.
^ Šunies nelaikyk – žmonys aplo[ja] LTR(Šll).
4. tr. prk. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai Rud.
5. tr. prk. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu LzP. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti KrvP(Lzd).
^ Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi KrvP(Srj). Giriasi kaip rudį aplojęs KrvP(Vb). Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) Vrnv. Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi TDrI86.
atlóti
1. intr. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója Pc. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Ėr. Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant Jrk35.
2. tr. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló[ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas J. Ką čia dabar į mus šunys atlója? Š.
3. tr. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį Nm.
4. tr. KlG170 lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį SD217.
5. intr. J, M atsiliepti lojimu.
6. tr., intr. prk. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Žem. Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau Erž.
| refl.: Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! rš. Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj Plng. Ko tu vis atsiloji prieš mane Vv.
7. tr. prk. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo A.Baran. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok Kair.
8. refl. prk. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau Skr.
9. tr. prk. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója Krš.
įlóti
1. tr. CI82, R19 lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Vj. Išgirdome, šunes įloja į kiemą Lnkv.
2. intr. J sugebėti smarkiai loti.
3. refl. BŽ471, Š įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra OG363. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų! rš.
4. refl. prk. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn LzP.
5. intr. prk. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója Š.
6. intr. prk. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója J.Jabl.
| refl.: Insilójęs kap šuva Rod.
7. tr. prk. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo Gs. Kiba jį tę kas inlo[jo], kad jis sėdi turmoj Nč.
išlóti
1. tr. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos rš.
^ Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai S.Dauk.
2. intr. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója Pc. Šunys lojo kiek tik beišlodami prš.
3. tr. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos Bsg.
^ Užmesk in tvoros, šunys ir išlos (sakoma apie prastai išskalbtus drabužius) Ds. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlótų Brž.
4. tr. prk. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) Trgn.
5. tr. netekti ko lojant:
^ Belodamas niekus, ir dantis visus išloji LTR(Pnd).
6. refl. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo[ja] šunelis ir nė[ra] riebus Sg.
7. tr. prk. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos Vvr. Ji neiškęs, išlos visą teisybę Ėr.
| refl.: Išsilójo visims Vvr.
8. tr. prk. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja Ut.
9. tr. prk. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi Skr. Išlója, iškeikia už vis gera Grš. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau Drsk.
| refl.: Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko LzP.
10. tr. prk. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu Vb. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti Slk. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo Lkm. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų Vžns. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę Akm.
| refl. tr.: Pats tai dar vis išsilóčiau Gs. Gal tu išsilósi kaip nors Skr.
11. tr. prk. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau Alz.
nulóti
1. tr. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami S.Čiurl. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį Škn. Šuo jį nulójo ir parlojo Jrb.
2. refl. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams BsV360. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų rš.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója Alk.
4. tr. prk. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras Al.
5. tr. prk. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu Dkš.
palóti
1. intr. loti: Šunelis paloja, namelius daboja JD1008.
2. intr. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius Plv. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója Sb.
3. intr. prk. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur Ds. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti Trk. Kai kada da sueinam, tai da palojam Sug. Palok da šunies vietoj, palok A.Vien.
| refl.: Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam Skr.
4. tr. prk. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės Žem. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok Ėr. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo LTR(Ob).
5. intr. prk. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai Plv.
6. tr. prk. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs Blv. Ji bijo, kad kas ką nepalótų Žal.
7. intr. prk. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj Ss.
parlóti
1. intr. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių KrvD59. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia LTR(Vlk).
2. tr. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo Prn.
pérloti
1. intr. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo VD345.
2. refl. J per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja KrvP(Ps), TŽV607, LTR(Lbv). Gerasis šuo veikiai parsilo[ja] S.Dauk.
3. tr. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi TŽIII381.
4. intr. prk. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda Pkr.
5. tr. prk. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti Žem.
6. tr. prk. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau LTR(Krk). Tas senis visus pérlojo Pg.
7. tr. prk. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam Ml.
pralóti
1. intr. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai RD154.
2. tr. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós! Ll.
3. intr. prk. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam Ds. Su žmogum pralót netrunki dienos Ds.
4. tr. prk. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius A.Vien.
prilóti
1. intr. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda rš.
2. tr. prk. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo rš. Nu, ką ans neprilójo KlvrŽ. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs Plv.
3. refl. prk. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo Kp.
4. tr. prk. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę LTR(Lbv).
5. intr. prk. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti! Gs.
| refl.: Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo TDrV65.
6. intr. prk. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo Ėr. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta Skr. Prilójo, kad aš špijonas Bn.
sulóti
1. intr. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo J.Marc. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė JV369. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių (d.) Gr.
| prk.: Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai rš. Trumpai sulojo uosto sirena rš.
2. tr. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo Rs.
3. tr. prk. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį Žvr.
4. refl. prk. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst Vlk.
◊ nė lãpė nesulójo Ds niekas nesužinojo.
užlóti
1. intr. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló[jo] Zt. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio KrvD44. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio LTR(Lš).
2. tr. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas (apie rūtų vainikėlį) Rm.
3. refl. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų Slm.
◊ nė ši̇̀lo lãpė neužlójo Prng niekas nesužinojo.

lóti, -ja, -jo
1. intr. išduoti tam tikrą balsą (apie šunį, lapę): Šunys lója, žentai atjoja J. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą K.Donel. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai J.Jabl. Telõjie – juk šuo an lojimo yra Krš. Ko jis los, jam nėr ko labai lot Žml. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje LB198. Gabartų šunys per nosis lója Slv. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo Ggr.
| Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas rš.
^ Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs LTR(Pkr). Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók Žvr. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau Žem. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt Arm. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) Sv. Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek KrvP(Trs). Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek KrvP(Lnkv). Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio (tas iš pasalų puola) Arm. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) SkrT. Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) Dr. Šuo lo[ja], o ponas važiuo[ja] VP45. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti BzF54. Šunio darbas lót Trgn. Ką dirbs šuva nelojęs NžR. Ir šuva nuo metų loja Ut. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) Plv, Žg. O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot LTR(Ds). Geras šuo ant vėjo neloja Vlkj. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) MŽ, B. Šuo lo[ja] ant gerų ir prastų žmonių VP45. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso Tršk. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) B. Žiemą loja, vasarą tyli (mintuvai) LTR. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo (kalė) Pnd.
lotinai̇̃ adv.: Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo Bsg.
2. tr. pulti, išduodant lojimo garsą (apie šunį): Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja rš. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo[ja] zuikį Šts. Šuva varnas loja Rdd.
^ Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) B.
3. tr., intr. prk. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok B.Sruog. Žinai – žinok, kitam nelók LTR(Vdk). Kad anas netingi dykosios ir lót Užp. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo Ds. Bobų liežuvis atskars belodamas LTR(Krtn). Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo)! KlvrŽ. Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo Vvr. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt Gdr. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot LTR(Ds). Lok kaip šuo prieš mėnesį (sakoma daug kalbančiam) Škn. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio Ut. Loja kaip šuo ant mėnulio Mrk.
^ Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) Ds. Šunio poterių nelok Ds.
4. tr., intr. prk. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo LzP. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms Dbk. Ką veiks nelodami̇̀? Klvr. Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį Vžns. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų Pnd. Gana tau loti, eitum gulti geriau Slk. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana Pn. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Kls. Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi Trgn. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano DvD245.
| refl.: Aš ir ligoninė[je] su toms motriškoms duosuos, lósuos Žr.
5. intr. prk. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims LzP. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! B.Sruog. Anys lója an mūsų visalep (visaip) Zt. Už akių lojat, į akis nieko nesakot NžR, Sln.
^ Loji, tik uodegos nekiloji LTR. Liežuviu lok, rankom valios neduok Trgn. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos LTR.
6. tr. prk. barti: Aš jas visas lóju Žž.
| refl.: Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus Plk. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų rš.
7. intr. prk. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu Skp. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota Sv. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos Mlt.
^ Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti Trgn.
8. intr. prk. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus LTR(Kp). Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo! Dkk.
◊ nė (ir) lãpė (šuõ) nelója Skr niekas nežino.
sùbinė laukùs lója Šts, KlvrŽ drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo[ja] Grg.
aplóti
1. tr. N, Š pasitikti ir palydėti lojimu (apie šunį): Šunys aplója važiuojantį J. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti J.Marc. Aplos tave iš tolo rš.
^ Daugelį žmonių vienas šuva aploja KrvP(Mlt).
2. tr., intr. prk. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs Ds.
3. tr. prk. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo Skr. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt Lp. Apló[ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) Pvn.
^ Šunies nelaikyk – žmonys aplo[ja] LTR(Šll).
4. tr. prk. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai Rud.
5. tr. prk. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu LzP. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti KrvP(Lzd).
^ Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi KrvP(Srj). Giriasi kaip rudį aplojęs KrvP(Vb). Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) Vrnv. Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi TDrI86.
atlóti
1. intr. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója Pc. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Ėr. Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant Jrk35.
2. tr. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló[ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas J. Ką čia dabar į mus šunys atlója? Š.
3. tr. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį Nm.
4. tr. KlG170 lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį SD217.
5. intr. J, M atsiliepti lojimu.
6. tr., intr. prk. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Žem. Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau Erž.
| refl.: Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! rš. Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj Plng. Ko tu vis atsiloji prieš mane Vv.
7. tr. prk. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo A.Baran. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok Kair.
8. refl. prk. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau Skr.
9. tr. prk. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója Krš.
įlóti
1. tr. CI82, R19 lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Vj. Išgirdome, šunes įloja į kiemą Lnkv.
2. intr. J sugebėti smarkiai loti.
3. refl. BŽ471, Š įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra OG363. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų! rš.
4. refl. prk. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn LzP.
5. intr. prk. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója Š.
6. intr. prk. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója J.Jabl.
| refl.: Insilójęs kap šuva Rod.
7. tr. prk. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo Gs. Kiba jį tę kas inlo[jo], kad jis sėdi turmoj Nč.
išlóti
1. tr. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos rš.
^ Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai S.Dauk.
2. intr. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója Pc. Šunys lojo kiek tik beišlodami prš.
3. tr. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos Bsg.
^ Užmesk in tvoros, šunys ir išlos (sakoma apie prastai išskalbtus drabužius) Ds. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlótų Brž.
4. tr. prk. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) Trgn.
5. tr. netekti ko lojant:
^ Belodamas niekus, ir dantis visus išloji LTR(Pnd).
6. refl. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo[ja] šunelis ir nė[ra] riebus Sg.
7. tr. prk. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos Vvr. Ji neiškęs, išlos visą teisybę Ėr.
| refl.: Išsilójo visims Vvr.
8. tr. prk. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja Ut.
9. tr. prk. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi Skr. Išlója, iškeikia už vis gera Grš. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau Drsk.
| refl.: Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko LzP.
10. tr. prk. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu Vb. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti Slk. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo Lkm. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų Vžns. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę Akm.
| refl. tr.: Pats tai dar vis išsilóčiau Gs. Gal tu išsilósi kaip nors Skr.
11. tr. prk. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau Alz.
nulóti
1. tr. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami S.Čiurl. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį Škn. Šuo jį nulójo ir parlojo Jrb.
2. refl. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams BsV360. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų rš.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója Alk.
4. tr. prk. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras Al.
5. tr. prk. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu Dkš.
palóti
1. intr. loti: Šunelis paloja, namelius daboja JD1008.
2. intr. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius Plv. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója Sb.
3. intr. prk. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur Ds. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti Trk. Kai kada da sueinam, tai da palojam Sug. Palok da šunies vietoj, palok A.Vien.
| refl.: Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam Skr.
4. tr. prk. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės Žem. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok Ėr. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo LTR(Ob).
5. intr. prk. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai Plv.
6. tr. prk. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs Blv. Ji bijo, kad kas ką nepalótų Žal.
7. intr. prk. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj Ss.
parlóti
1. intr. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių KrvD59. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia LTR(Vlk).
2. tr. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo Prn.
pérloti
1. intr. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo VD345.
2. refl. J per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja KrvP(Ps), TŽV607, LTR(Lbv). Gerasis šuo veikiai parsilo[ja] S.Dauk.
3. tr. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi TŽIII381.
4. intr. prk. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda Pkr.
5. tr. prk. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti Žem.
6. tr. prk. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau LTR(Krk). Tas senis visus pérlojo Pg.
7. tr. prk. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam Ml.
pralóti
1. intr. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai RD154.
2. tr. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós! Ll.
3. intr. prk. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam Ds. Su žmogum pralót netrunki dienos Ds.
4. tr. prk. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius A.Vien.
prilóti
1. intr. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda rš.
2. tr. prk. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo rš. Nu, ką ans neprilójo KlvrŽ. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs Plv.
3. refl. prk. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo Kp.
4. tr. prk. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę LTR(Lbv).
5. intr. prk. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti! Gs.
| refl.: Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo TDrV65.
6. intr. prk. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo Ėr. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta Skr. Prilójo, kad aš špijonas Bn.
sulóti
1. intr. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo J.Marc. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė JV369. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių (d.) Gr.
| prk.: Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai rš. Trumpai sulojo uosto sirena rš.
2. tr. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo Rs.
3. tr. prk. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį Žvr.
4. refl. prk. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst Vlk.
◊ nė lãpė nesulójo Ds niekas nesužinojo.
užlóti
1. intr. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló[jo] Zt. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio KrvD44. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio LTR(Lš).
2. tr. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas (apie rūtų vainikėlį) Rm.
3. refl. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų Slm.
◊ nė ši̇̀lo lãpė neužlójo Prng niekas nesužinojo.