blaivýti, blai̇̃vo, blai̇̃vė
1. refl. K giedrytis, blaivėti: Dangus apsiniaukęs blai̇̃vos, t. y. skaidos debesys, skirias ūkai, rodos progiedruliai, gaidrijas, kliorijas J. Bene ims blaivýtis, jau ne teip lyja Skr. Diena jau blai̇̃vosi Al.
2. refl. balksti, blukti: Blai̇̃vos tavo skepeta, raikštis, t. y. daros palšas, balzganas, nuo saulės, lietaus nubalsta J.
3. refl. atsigauti (grynu oru), atsikratyti mieguistumu: Eik į lauką blaivytis, kol prasiblaivýsi J. Miegas taip ėmė, o išėjus oran, ėmiau blaivýtis Antš.
4. tr. Š blaivybę platinti, blaivinti.
5. refl. Š pagirioti.
atsiblaivýti išsipagirioti, atsigauti: Išėjo kieman nuo išgerto vyno atsiblaivyti rš.
išblaivýti
1. refl. išsigiedrinti: Dangus benor išsiblaivýti, t. y. išsigaidryti J. Rytą buvo apniukę, į pusryčius išsiblai̇̃vė Š.
2. refl. išsisklaidyti: Išsiblaivė [šeima] per visą svietą Plš.
3. tr. išbudinti, prikelti iš miego: Marti iš miego išblai̇̃vo vyrą, t. y. išbudina jį J.
ǁ refl. prk. atsigauti, pralinksmėti: Brolis nuo miego išsiblai̇̃vė J. Marti buvo apsiniaukus, ale paskiau išsiblai̇̃vė Brt.
4. refl. išsipagirioti: Girtasis išsiblai̇̃vė Kt. Apie pusiaunaktį veselnykai jau visai išsiblai̇̃vė Brt.
nusiblaivýti
1. nusigiedryti: Žiūrėk, kaip po pietų nusiblai̇̃vė Trg. Ir lauk, kolei nušvis dangus, nusiblaivys oras A1883,36. Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus Mair.
2. miegui praeiti: Besočiui visai miegas nusiblaivė A.Vien.
ǁ prk. atsigauti, nušvisti: Tik priminus apie jį, nusiblaivo raukšlėmis išarta kakta Vaižg.
prablaivýti
1. refl. Plm išsigiedryti: Prasiblaivỹs dangus, ir nelis Rdm.
2. refl. miegui praeiti: Eik į sodą, gal prasiblaivýsi – visas suniuręs kėleisi, tai nežinai, kas darosi Dkš. Išsimiegos vaikelis, prasiblaivys P.Cvir.
ǁ refl. prk. pralinksmėti, nušvisti: Kolomano veidas truputėlį prasiblaivė Ašb. Jau prasiblai̇̃vęs vaikas Rdm.
ǁ refl. išsiblaškyti: Patarė jam pakeliauti, kad galėtų prasiblaivyti rš.
3. refl. išsipagirioti: Jis nor prasiblaivýti ir todėl geria vandenį J.
^ Girtas duoda, prasiblaivęs atima KrvP(Ut).
4. tr. prk. priversti blaiviai galvoti: Daugelį tai prablaivė, jie atsitraukė rš.

pùrtyti, -o (-ija, -yja [K]), -ė (-ijo, -yjo [K])
1. tr., intr. smarkiai judinti į šalis, aukštyn ir žemyn, kratyti: Pùrtau grūšią, obelę J. Vėjas piktai purtė juodas šlapias šakas virš mano galvos rš. Juodai apsirengęs žynys išeina į ratą, purtydamas savo vešlius plaukus sp. Galvą kratė, pùrtijo, pardegė tas paršiukas Erž. Kazimier, kelk, svečių atėjo, – purtė mama rš. [Vištukas] sparnais purto ir gieda BsPIII326. Ateis, kaip pradės duris pùrtyti! Krtn.
| Per gruodą važiuojant labai pùrto Gs.
| refl.: Avinėl, purtykis! BsPI78. Purtosi kaip višta po krūmu PPr410.
2. tr. kratyti, kad nubyrėtų, krėsti: Agar pùrtytus obuolius irgi ema? Slm. Nuo jaunų lapelių purtydamas rasą, vėjas nešiojo meilų pavasario kvapą rš.
| prk.: Žemė dabar purto mus nuo savęs J.Avyž.
| refl. tr. Jrb.
3. tr. versti drebėti, drebinti: Kol man' šiandiej šaltis teip purto? Sdk. Tėvą lyg šaltis pùrtąs, eisiąs gult Jrb. Matyt, irmėdis nori stvert: kaulus gelia, drebulys purto Blnk. Mane šiurpas pùrto Mrj. Nervingas šiurpulys purtė visą kūną rš.
ǁ jausti kuo pasibjaurėjimą, pasibaisėjimą: Vyno aš nenoriu: pùrto mane Jrb. Mane pùrto, aš bijau tos spekuliacijos kai ugnies Skr.
4. refl. drebėti: Jis, rūgšto užgėręs, purtės ilgai J. Bonifacas purtėsi, tik pamislinęs apie svietą žmonių rš.
5. tr. kratant kedenti, purenti, purinti: Tik gerai man taisyk lovą ir taip purtyk patalus, kad iš jų lėktų plunksnos J.Balč. Pùrtyt šieną BzF160. Ar baigei šieną purtijęs? Rdm.
6. tr. kratant kapstyti, drabstyti, sklaidyti: Reikia visom pùrtyti [mėšlą], jeigu viena pùrtysma, tai lig vakaru nepabaigsma Slm.
7. tr. daryti kratą, ieškoti, krėsti: Pradėjo vežimus pùrtyt Pgg. Kiek jau kartų jį pùrtė, šautuvo ieškojo, ir neranda Slm.
8. refl. gintis, kratytis, nesutikti, atsisakyti, vengti: Iš pradžių tėvai purtėsi, nenorėjo tikti, bet ką padarys su tokia knypava! rš. Jis nuvažiavo pas ją, anoj purtosi BsPIII152. Jis visai pùrtosi nuo tos mergos Alk. Jam pasirodė, jog ir Danyla nesipurto nuo jos V.Piet. Neduoda nė sušnekėti – iš tolo purtosi, matyt, kad nenori Dkš. O vienok yra daug tokių, kurie nuo visko purtosi iš tolo V.Kudir. Šakalas nesipurto ir augalinio maisto T.Ivan.
| prk.: Miške pušys ir eglės purtėsi žiemos snauduliu rš.
^ Purtosi, kol neragavęs LTR(Zp).
9. refl. kuistis, purinėtis: Višta pieštėsa pùrtos Sn. Vištos pùrtos, tai bus lietaus Lš.
10. tr. draskyti, pešti: Pùrto kap vanagas vištą Pns.
11. tr. šnek. godžiai valgyti, ėsti: Purtau šviežią kiaulieną su bulvėm – karališki pietūs B.Sruog.
◊ karvẽlis (balañdis VšR) pùrtosi apie sniegą balandžio mėnesį: Kad balandžio mėnesį sniega, tai karvẽlis pùrtos Skr.
ki̇̀nkas pùrtyti bijoti, baimintis: Eina mūsų žmogelis, kinkas purtydamas LTI11(Bs).
širdi̇̀s pùrto(si) darosi baisu, bjauru: Jau mane kadai pùrto mano širdi̇̀s Skr. Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos V.Kudir.
apipùrtyti tr.
1. K apibarstyti.
2. refl. tr. kiek nusikratyti: Jis apsipurtė nuo drabužių sniegą rš.
3. apdraskyti: Šuva kartais apipùrto katę Ėr.
atpùrtyti tr.
1. K išbudinti.
2. atkratyti, atgrėsti: Religinis nerimtumas jį atpurtė nuo tikėjimo rš.
išpùrtyti tr.
1. iškratyti, išdulkinti: Išpùrtyk maišą Ėr. Žieminius rūbus reikia atvirame ore išpurtyti ir pavėdinti rš.
| Džiaustomi skalbiniai gerai išpurtomi, kad nebūtų raukšlių rš.
| prk.: Vokietis gerai mumis išpùrtė par karą Rd.
2. kratant numesti žemėn, pašalinti: Žmogus supyko, išpurtė jį iš medžio ir aptvojo šonus LTR(Všk). Vaikiščią iš medžio išpurtė lyg šunų užvytą katiną rš.
ǁ Ps purtant nukratyti: Išpùrtė obelį Sk.
3. K kratant išdrabstyti, iškapstyti, iškreikti: Urtelė mėšlus išpurtė KlvD3.
4. išdrebinti kurį laiką: Jį tę griebė maliarija i tris mėnesius išpùrtė Krk. Visą naktį akių nesumerkiau – drugys išpurtė rš.
5. išpurinti: Patalai išpùrtyti pūpso Dkš. Lovą išpùrtė Lp. Šieną išpurtyt MŽ2114.
| refl. tr.: Negali miegot, reikia išsipùrtyt, išdaužyt Krs.
6. iškrėsti ieškant: Iškrėtė išpùrtė visus namus Pn.
◊ káilį išpùrtyti prilupti: Nu, kaip, ar gerai vyrai kailį išpurtė?! KlK10,45(Jrb).
nupùrtyti tr.
1. K krečiant nuberti, nukrėsti, nukratyti: Obuolius nupurtyti N. Ignotienė turėjo palaukti, iki vėjas nupurtys nuo medžių gausų lietaus vandenį rš.
| refl. tr., intr. K: Nusipurtė žąsis, iš vandens išėjusi J. Norkūnas atsitiesė, padėjo nebaigtą obliuoti lentelę į šalį, nusipurtė skiedras rš. Bernas nusipurtė sniegą rš.
2. Ps priversti sudrebėti, sudrebinti: Oi, kad nupùrtė šaltis! Dbk. Purti purti – toks vėjas nupùrtė mane Gs. Ji, matyt, buvo apšalusi priemenėj, ir tarpais nupurtydavo ją šiurpas rš. Vėsus drungnumas nupurtė kūną drebuliu rš. Putreikį nupurtė įkyrus ir šaltas virpulys T.Tilv. Darosi vėsu, nupurto drebulys rš. Jei šaltis nupurto, – mirtis į akis pažiūrėjo LTR(Nj). Džiaugsmo drugys mane nupurtė rš. Kaip pamisliji kartais, tai net baimė nupurto, kas bus rš. Ir kai jis prieina iki tos nepaprastos minties, kažkas jį baisiai nupurto rš. Ir mane kartais baimė apima, net visą nupurto rš. Išgirdau tei ant mano vaiko sakant, tai toks piktumas nupùrtė Skr. Pasibaisėjimu ir siaubu nupurtė karalaitę jaunuolio žodžiai S.Nėr. Mañ nukrėtė elektra, nupùrtė Mžš.
3. refl. sudrebėti: Iš išgąsčio visas nusipùrtė BŽ170. Apie Klevinską nepagalvojo, tik ir dabar nusipurtė, prisiminęs jo klaikią šypseną K.Bor.
4. refl. purtantis gauti galą: Antys purtės, purtės i nusipùrtė Bsg.
5. refl. tr., intr. atsikratyti, atsipalaiduoti: Miškas, galutinai nusipurtęs nakties tamsos likučiais, kėlėsi visa savo žalia didybe rš. O juk visa ta praeitis – gyva, tikra, taip, rodos, neseniai nusipurtyta rš.
◊ ×pañčekas nupùrtyti menk. mirti: Vagis nupùrtė pañčekas Mšk.
papùrtyti tr.
1. K pajudinti į šalis, pakratyti: Smarkiau papùrtyk – va iš tos pusės jau daug geltonų [obuolių] Vb. Tamsta, tamsta, – papurtė mane kažkas už peties rš. Kad aš tave papurtysiu, tai plaukai nuo galvos nubyrės LTR(Šmk). O žirgas Vytauto piesta sustojo, karčius papurtė, suprunkštė ir šoko per lauką lėkt B.Sruog. Žirgas, mešką tik pajutęs, … šoko, net sprandą papurtęs A1884,15. Krautuvininkas papurtė galvą ir pasakė, kad nėra J.Balč. Guoba papurtė galvą, tarsi norėdamas atsikratyti staiga užplūdusių minčių rš. Didysis gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą rš.
| Aš tave kad papurtysiu, tai tu daugiau nenorėsi! Vv. Ir gerai, kad gerai jus papurto mano rūstūs jaunystės draugai E.Miež.
| refl. K: Pati ir Danielius liepė pasipurtyt avinėliui, o jau tas nesipurto BsMtII22. Kai sargai žiūrėjo aukštyn, tai jis (paukštis) pasipurtė ir prikrėtė jiem akis LTR(Rk). Jis taip pasipurto ir eina savo keliu N.
| prk.: Upės pasipurtė, jų rūbai sutrūko LTR(Pn).
2. pakratyti, kad nubyrėtų, pakrėsti: Papùrtyk man obuolių Jrb.
| refl. tr.: Vieną sykį vidurnaktį išėjo iš to dvaro kumetynės žmogus pasipurtyt obuolių LTR(Grk).
3. priversti sudrebėti: Smarkus sprogimas papurtė namelį rš. Jį papurtė skardus arklio žvengimas rš.
◊ káilį papùrtyti apmušti: Papurtė kailį gerai, tai dabar tylia KlK10,45(Jrb).
pérpurtyti tr. K perkratyti.
supùrtyti tr.
1. K sujudinti į šalis, pakratyti: Supùrtyk gerai obelę, ba nekrinta obuoliai Ėr.
2. priversti sudrebėti, sudrebinti: Grausmas supùrtė namą Lp. Seno Vilniaus sienas patrankos supurto, ir saliuto griausmas nuskrenda toli T.Tilv. Orą supurtė baisus sprogimas rš. Šaltis supurtė jį, ir kažin koks silpnumas mušė į kojas rš. Supurtytas šiurpo, Petras atsirėmė į staktą rš. Jį vėl baimė supurtė Mš.
| prk.: Kilusi audra supurtė pasaulį rš. Šeimos lizdelis supurtytas, nežinia, kas bus ryt T.Tilv. Supùrtomas, šiurpulingas įspūdis BŽ412.
3. refl. sudrebėti: Pikčiurnienė susipurtė, šoko iš lovos ir basom kojom bėgo paskui I.Simon. Jeigu susipurtai, tai giltinė į akis pažiūrėjo LTR(Šmk).
4. supurinti: Supùrtyk paduškas, jis jau eis gult Ėr. Patalo plunksnas supurtyti N.
5. sudraskyti: Jeigu šunį paleistum, tai tuoj supùrtytų katę Pc.
6. šnek. godžiai suvalgyti, suėsti: Aš jau savo mėsą supùrčiau Krs. Visą mėsą supùrtė, i da alkanas Plm. Supùrtė visą mėsą ir da nepaėdė, ot besočiai! Krs.
užpùrtyti tr.
1. užkratyti, užkrėsti: Da biškį gali šiaudų užpùrtyt Šl.
2. sudraskyti: Kai pagauna [šuo], tai užpùrto [vaiką] Rs.