Šviesulio kampinis nuotolis nuo dangaus pusiaujo pusiaujinėje astr. koordinačių sistemoje. Matuojama nuo 0° iki ±90° išilgai deklinacijos apskritimo; dangaus š. poliaus link teigiama, p. poliaus link – neigiama.

Dangaus pusiaujo ir ekliptikos sankirtos taškas, kuriame rugsėjo 23 d. būna Saulė, pereidama iš dangaus š. hemisferos į p. hemisferą.

Pusiaujinės astr. koordinačių sistemos viena koordinačių. Matuojama dangaus pusiaujo lanku nuo pavasario lygiadienio taško iki šviesulio deklinacijos apskritimo rytų kryptimi nuo 0 h iki 24 h.

Didysis dangaus sferos apskritimas, einantis beveik Paukščių Tako viduriu. Nuo galaktinio pusiaujo matuojama galaktinė platuma b, išilgai pusiaujo – galaktinė ilguma l. Ilguma atskaitoma nuo Galaktikos centro, kurio l = 0°. Galaktinė plokštuma ir dangaus pusiaujo plokštuma susikerta ~63° kampu.

Ekliptikos taškas, kuriame gruodžio 22 d. Saulė būna toliausiai į pietus (deklinacija δ = –23°26′) nuo dangaus pusiaujo.

Dangaus srities ar visos dangaus hemisferos planas su dangaus pusiaujinėmis koordinatėmis, kuriame pavaizduotos ten esančios žvaigždės, jų spiečiai, ūkai, galaktikos ir kiti dangaus objektai. Žvaigždėlapiuose gali būti pavaizduotos žvaigždės iki skirtingo ribinio ryškio. Sukamieji žvaigždėlapiai, vaizduojantys visą dangaus hemisferą, leidžia nustatyti tą dangaus skliauto dalį, kuri matoma virš horizonto duotą mėnesio dieną ir valandą.

Didelis dangaus pusiaujo zonos žvaigždynas, plotas 1231 kv. laipsniai, Lietuvoje geriausiai matomas rudenį ir žiemą. Šviesiausios žvaigždės – β Cet (Difda, V = 2.04, K0 III), α Cet (Menkaras, V = 2.53, M1.5 III, o Cet (Mira, miridžių atstovė, ryškis kinta nuo 2.0 iki 10.1, periodas 332 d.).

Geod. kreivė, kurios plokštuma lygiagreti dangaus sferos ar besisukančio kūno pusiaujo plokštumai. Dangaus arba paros lygiagretė lygiagreti dangaus sferos pusiaujui, Žemės arba geografinė lygiagretė – Žemės pusiaujui; tos pačios dangaus arba geografinės lygiagretės visi taškai turi vienodą deklinaciją arba geogr. platumą.