Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (18)
užgnýbti
Apibrėžtis
gnýbti, -a (-ia K), -o (-ė K), gnỹbti Rdm, Mrk
1. tr., intr. dviem pirštais, snapu ar kuo kitu spausti, žnybti: Į paukščius žiūrėk: viens prastą kirminą kramto, o kitsai, stokodams grūdo, gnýbia žolelę K.Donel. Pro šalį eidamas [vyras] kap žąsinas gnýba Slk. Vienas kitą drasko, kanda, gnyba, muša rš.
| Beržas gnyba pjūklą Šts.
2. tr. prk. galą daryti, skersti, pjauti: Reikia gnýbti paršelis mėsai Ds.
3. tr., intr. prk. griebti, skaudinti: Šaltis gnýba, kap čia reiks ir namo pareit Ml. Šaltis gnýbia, griebia, ima Grž. Jei kur [žodžiai] naujai sutverti, tegul negnyb ausis A1884,18. Man pilvą didei skaust, gnýb KI566.
atgnýbti tr. gnybant ko atlaužti, atlupti: Atgnýbk vaikui duonos Švn.
| refl.: Atsignýbk, kiek patinka [pyrago] Sml.
įgnýbti
1. tr., intr. gnybant įskaudinti: Su pirštais gnýbdamas, įgnýbo skaudžiai broliui J. Kap tik pasiekė, ir ingnybo Dkš. Žąsinas į pakinklę įgnýbė Krkl.
| prk.: Toks jau jis žmogus, kad nori kitą vis įgnýbti (įskaudinti, įžeisti) Jnšk.
| refl.: Įsignýbk sau šlaunin Š.
2. refl. į šonus rankomis įsispręsti: Kokis puikus – stovi įsignýbęs ! Lp.
◊ į ši̇̀rdį įgnýbti sukelti nerimą: Man išgirdus, kaip gnýbte įgnýbė į širdį Skd.
išgnýbti tr. gnybant iš ko nors išlupti, ištraukti: Išgnýbk (nukirsk) kokį alksnį malkom Sn.
| refl. tr.: Išsignýbo vaikas uogą iš pyrago Š.
nugnýbti tr.
1. gnybant ką nutraukti, nuspausti, nuskinti: Žvakės knatą nugnýbiau J. Viena ranka šitą dratą replėm nugnyba Lš. Nespausk teip nosės, o nugnýbsi Kal.
| Bijo, nenugnybčiau (nepaveržčiau) jam pelno Pč.
| refl. tr.: Norėjau nusignýbti kelius agurkus Upt.
| Miške berželį nusignýbau (nusikirtau) Ds.
2. prk. papjauti: Rugpjūtei paršelį nugnýbom Ktk. Pati nugnýbė porą gaidaičių Plt.
| Pievose vos tik žolelės parodo pakaušėlį, tuoj šalna nugnybia Žem. Nugnýbia ir javus, kad žemė sudžiūna Šts.
| refl. tr.: Gal reikėtų vištelę kokią nusignýbt šventėm? Ėr. Tai kokį paršiuką, tai vištuką nusignýba Rdm.
pagnýbti tr.
1. euf. pavogti, pasisavinti: Bando kokį stukelį gintaro pagnybti prš.
2. prk. papjauti: Giltinė tave pagnýbs J. Tai ir jūs jau pagnýbot kiaulioką? Ut.
| refl. tr.: Vieną paršą pasignýbo, o tokia šeimyna – tuoj mėsos pristigs Dbk.
3. paraukti, kiek pasmaugti (drabužius): Rūbai buvo pagnybti iš užpakalio Dr.
pérgnybti tr., pergnýbti
1. gnybant perspausti: Tvėrė pargnybs dalgkotį, jei nepadėsi skardelės Šts. Da pergnýbk šitą kleckelį – labai didelis Slm.
2. labai persmaugti (drabužius); per vidurį labai suplonėti, susiaurėti: Suknelė per liemenį pergnybta rš. Ilga, plona, pergnybta kaip skruzdėlė I.Simon. Párgnybtas šuo, sako, ir zuikį prigenąs (apie kurtą) Šts. Jis buvo mirtinai išblyškęs, ir jo veidas buvo pergnybtas rš.
| refl.: Ji buvo pérsignybusi (labai susiveržusi diržu) Slnt. Jei ligonio nosis labai persignybus, tai jis mirs Vrn.
3. refl. įsispręsti rankomis į šonus: Nedirba, tik stovi persignybęs Lš.
pragnýbti tr.
1. gnybimu mažą skylę kur padaryti: Pragnybk sūrį, pažiūrėk, ar nesupelijęs Pns.
2. refl. tr. prapjauti: Prasignýbom bakanėlį Lp.
prignýbti tr.
1. gnybant ką prispausti: Nykščiu prignybęs pintį, geležim jis takštelėjo per akmenį, iš kurio iššoko kibirkštis rš. Šuo, uodegą prignybęs (pabrukęs), surgdams kapynų link ėjo BsV71. Pavasarį, metūgiams paūgėjus, jie prignybami (gnybant patrumpinami) aukščiau ketvirto lapuko rš.
| Reikėjo akis tinkamai prignybti (primerkti), jeigu norėjai visa taip pamatyti I.Simon.
2. prk. įkliudyti į bėdą, prigriebti: Save vaduodamas, kitus prignýbiau Šts.
sugnýbti tr.
1. gnybant suspausti: Žolės nebuvo nė su nagu sugnybti Ggr. Iš žiemių pusės nepjauk medį – tuoj ima ir sugnýba geležį KzR.
| Jis lūpas sugnybo (kietai suspaudė) rš.
2. prk. suspausti, suskaudinti: Moteriškės širdį gnybte sugnybo liūdnas prijautimas V.Kudir. Su piningais sugnýbė žmones ta krizė Šts.
užgnýbti tr.
1. gnybant ką užspausti: Užgnýbk žvakę, kad nerūktų J.
2. prk. užpjauti, papjauti: Užgnybk tu mumi paršgalį Ukm. Iš kur anys turės mėsos – tik vieną meičioką ažgnýba! Ktk. Tas lytus galia užgnýbti nepjautūsius rugius Krtn.
| refl. tr.: Žiemą kai kas paršą užsignýbia Vlk. Žusgnybau paršėką Rod.
1. tr., intr. dviem pirštais, snapu ar kuo kitu spausti, žnybti: Į paukščius žiūrėk: viens prastą kirminą kramto, o kitsai, stokodams grūdo, gnýbia žolelę K.Donel. Pro šalį eidamas [vyras] kap žąsinas gnýba Slk. Vienas kitą drasko, kanda, gnyba, muša rš.
| Beržas gnyba pjūklą Šts.
2. tr. prk. galą daryti, skersti, pjauti: Reikia gnýbti paršelis mėsai Ds.
3. tr., intr. prk. griebti, skaudinti: Šaltis gnýba, kap čia reiks ir namo pareit Ml. Šaltis gnýbia, griebia, ima Grž. Jei kur [žodžiai] naujai sutverti, tegul negnyb ausis A1884,18. Man pilvą didei skaust, gnýb KI566.
atgnýbti tr. gnybant ko atlaužti, atlupti: Atgnýbk vaikui duonos Švn.
| refl.: Atsignýbk, kiek patinka [pyrago] Sml.
įgnýbti
1. tr., intr. gnybant įskaudinti: Su pirštais gnýbdamas, įgnýbo skaudžiai broliui J. Kap tik pasiekė, ir ingnybo Dkš. Žąsinas į pakinklę įgnýbė Krkl.
| prk.: Toks jau jis žmogus, kad nori kitą vis įgnýbti (įskaudinti, įžeisti) Jnšk.
| refl.: Įsignýbk sau šlaunin Š.
2. refl. į šonus rankomis įsispręsti: Kokis puikus – stovi įsignýbęs ! Lp.
◊ į ši̇̀rdį įgnýbti sukelti nerimą: Man išgirdus, kaip gnýbte įgnýbė į širdį Skd.
išgnýbti tr. gnybant iš ko nors išlupti, ištraukti: Išgnýbk (nukirsk) kokį alksnį malkom Sn.
| refl. tr.: Išsignýbo vaikas uogą iš pyrago Š.
nugnýbti tr.
1. gnybant ką nutraukti, nuspausti, nuskinti: Žvakės knatą nugnýbiau J. Viena ranka šitą dratą replėm nugnyba Lš. Nespausk teip nosės, o nugnýbsi Kal.
| Bijo, nenugnybčiau (nepaveržčiau) jam pelno Pč.
| refl. tr.: Norėjau nusignýbti kelius agurkus Upt.
| Miške berželį nusignýbau (nusikirtau) Ds.
2. prk. papjauti: Rugpjūtei paršelį nugnýbom Ktk. Pati nugnýbė porą gaidaičių Plt.
| Pievose vos tik žolelės parodo pakaušėlį, tuoj šalna nugnybia Žem. Nugnýbia ir javus, kad žemė sudžiūna Šts.
| refl. tr.: Gal reikėtų vištelę kokią nusignýbt šventėm? Ėr. Tai kokį paršiuką, tai vištuką nusignýba Rdm.
pagnýbti tr.
1. euf. pavogti, pasisavinti: Bando kokį stukelį gintaro pagnybti prš.
2. prk. papjauti: Giltinė tave pagnýbs J. Tai ir jūs jau pagnýbot kiaulioką? Ut.
| refl. tr.: Vieną paršą pasignýbo, o tokia šeimyna – tuoj mėsos pristigs Dbk.
3. paraukti, kiek pasmaugti (drabužius): Rūbai buvo pagnybti iš užpakalio Dr.
pérgnybti tr., pergnýbti
1. gnybant perspausti: Tvėrė pargnybs dalgkotį, jei nepadėsi skardelės Šts. Da pergnýbk šitą kleckelį – labai didelis Slm.
2. labai persmaugti (drabužius); per vidurį labai suplonėti, susiaurėti: Suknelė per liemenį pergnybta rš. Ilga, plona, pergnybta kaip skruzdėlė I.Simon. Párgnybtas šuo, sako, ir zuikį prigenąs (apie kurtą) Šts. Jis buvo mirtinai išblyškęs, ir jo veidas buvo pergnybtas rš.
| refl.: Ji buvo pérsignybusi (labai susiveržusi diržu) Slnt. Jei ligonio nosis labai persignybus, tai jis mirs Vrn.
3. refl. įsispręsti rankomis į šonus: Nedirba, tik stovi persignybęs Lš.
pragnýbti tr.
1. gnybimu mažą skylę kur padaryti: Pragnybk sūrį, pažiūrėk, ar nesupelijęs Pns.
2. refl. tr. prapjauti: Prasignýbom bakanėlį Lp.
prignýbti tr.
1. gnybant ką prispausti: Nykščiu prignybęs pintį, geležim jis takštelėjo per akmenį, iš kurio iššoko kibirkštis rš. Šuo, uodegą prignybęs (pabrukęs), surgdams kapynų link ėjo BsV71. Pavasarį, metūgiams paūgėjus, jie prignybami (gnybant patrumpinami) aukščiau ketvirto lapuko rš.
| Reikėjo akis tinkamai prignybti (primerkti), jeigu norėjai visa taip pamatyti I.Simon.
2. prk. įkliudyti į bėdą, prigriebti: Save vaduodamas, kitus prignýbiau Šts.
sugnýbti tr.
1. gnybant suspausti: Žolės nebuvo nė su nagu sugnybti Ggr. Iš žiemių pusės nepjauk medį – tuoj ima ir sugnýba geležį KzR.
| Jis lūpas sugnybo (kietai suspaudė) rš.
2. prk. suspausti, suskaudinti: Moteriškės širdį gnybte sugnybo liūdnas prijautimas V.Kudir. Su piningais sugnýbė žmones ta krizė Šts.
užgnýbti tr.
1. gnybant ką užspausti: Užgnýbk žvakę, kad nerūktų J.
2. prk. užpjauti, papjauti: Užgnybk tu mumi paršgalį Ukm. Iš kur anys turės mėsos – tik vieną meičioką ažgnýba! Ktk. Tas lytus galia užgnýbti nepjautūsius rugius Krtn.
| refl. tr.: Žiemą kai kas paršą užsignýbia Vlk. Žusgnybau paršėką Rod.
ką́sti
1
Reikšmė
Apibrėžtis
(ką, kam, į ką) griebti, žeisti dantimis: Šuõ kándo jám į̇̃ kóją. Ką́sk šį̇̃, ką́sk tą̃ pir̃štą – vi̇̀s skaũda. Išézintas šuõ kánda. | turėti įprotį kandžiotis: Kándantis arklỹs. Tàs šuõ visi̇́ems kánda – labai̇̃ pi̇̀ktas.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Šuõ kándo jám į̇̃ kóją. Ką́sk šį̇̃, ką́sk tą̃ pir̃štą – vi̇̀s skaũda. Išézintas šuõ kánda.
Kándantis arklỹs. Tàs šuõ visi̇́ems kánda – labai̇̃ pi̇̀ktas.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
(kam, į ką) gelti (apie vabzdžius, gyvates): Bi̇̀tės ką́sdamos numi̇̀ršta. | turėti įprotį gelti: Uodai̇̃, mùsės, gyliai̇̃, gyvãtės kánda.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Bi̇̀tės ką́sdamos numi̇̀ršta.
Uodai̇̃, mùsės, gyliai̇̃, gyvãtės kánda.
3
Reikšmė
Apibrėžtis
(ko) atgnybti dantimis (kąsnį): Kándu óbuolio. Pirmà ką́sk dúonos, paskui̇̃ mėsõs.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Kándu óbuolio. Pirmà ką́sk dúonos, paskui̇̃ mėsõs.
4
Reikšmė
Apibrėžtis
(ką, ko, su kuo) valgyti, kąsniuoti: Výrai kánda sil̃kę sù dúona, gẽria ãlų. Prãšom ką́sti skilándžio. Sė́skite priẽ stãlo, ką́skite. Pùsryčių kándau šiõ tõ.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Výrai kánda sil̃kę sù dúona, gẽria ãlų. Prãšom ką́sti skilándžio. Sė́skite priẽ stãlo, ką́skite. Pùsryčių kándau šiõ tõ.
5
Reikšmė
Apibrėžtis
(ką) daryti, kad perštėtų; sin. dilginti, dirginti: Pipi̇̀rai [krienai̇̃] kánda liežùvį. | būti dilgiam, aštriam: Di̇̀lgėlės skaũdžiai kánda.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Pipi̇̀rai [krienai̇̃] kánda liežùvį.
Di̇̀lgėlės skaũdžiai kánda.
6
Reikšmė
Apibrėžtis
(ką) dažyti, nudažyti: Šviẽžios bùlvės kánda rankàs. | galėti dažyti, būti dažu: Al̃ksnių žiẽvės kánda rudai̇̃. Dažai̇̃ gerai̇̃ kánda.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Šviẽžios bùlvės kánda rankàs.
Al̃ksnių žiẽvės kánda rudai̇̃. Dažai̇̃ gerai̇̃ kánda.
7
Reikšmė
Apibrėžtis
(ką) šaldant žeisti, gadinti: Šalnà kánda ži̇́edus, dáigus.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Šalnà kánda ži̇́edus, dáigus.
knei̇̃bti
Apibrėžtis
1 knei̇̃bti, -ia, -ė, knéibti
1. tr. gnybti, kabinti: Knei̇̃bia su pirštais pyrago minkštimą ir deda sau į burną Gs. Aš kneibù (užkišus pirštais, peiliu iškabinu) minkštimą duonos, tešlos J. Knei̇̃bk (semk, kabink) košę ir krėsk bliūdan, o aš atnešiu pieno Vlk.
2. tr. gremžti: Kneibiu kneibiu ir negaliu iškneibt bulvės akutės Br.
3. tr., intr. smeigti kabinant: Nereik tep giliai knei̇̃bti skaptuku į medį Brt. Ot knei̇̃bė (giliai suvarė nagus), kad net dykos mėsos regėt Lp. Kneibk lopetą į žemę ir iškelk krūmą su šaknim Lš.
4. tr. skaudėti, peršėti: Ranką po biškį knei̇̃ba Ll.
1 apknei̇̃bti, -ia (àpkneibia), àpkneibė tr. apkasti aplink: Pirmiau apknei̇̃bk, paskui rauk, tai tada išrausi Lš.
1 atknei̇̃bti, -ia (àtkneibia), àtkneibė tr. atgnybti, atlaužti: Atknei̇̃bk man riekelę duonos Vlk. Atknei̇̃bk ir man to kietojo sūrio Alk.
| refl. tr.: Atsiknei̇̃bk biskį duonos ir būsi sotus Gž.
1 įknei̇̃bti, -ia (į̇̃kneibia), į̇̃kneibė tr., intr.
1. įbesti, įkišti, įsmeigti: Kam tep giliai į̇̃kneibei skaptuku į padą?! Dar sugadinsi klumpę Brt. Medus inšalo, šaukštu trudna inknei̇̃bt (įkabinti), reikia peiliu raikyt Vlk. Kneibte į̇̃kneibė jamui į kūną žirnį ir užvėrė virvelę, kad pūliai eitų J. Bobos įknéibė pirštus viena kitai į galvą. Kad purtosi (viena antrą purto), tai net pūkai dulka Srv. Į̃kneibė kap katinas į šoną Lp.
| Kad sušiltų, gal da įkneibtų šakneles [šalnų iškiloti kviečiai] Bsg.
| prk.: Ar tat vienam vyruo buvo į širdį įknei̇̃busi (įgėlusi) savo liežuviu? Šts. Įkneibęs akis Rmš.
| refl. prk.: Dvasiška ir materiališka priegloba giliai įsikneibė į būvį lietuvių V.Kudir.
2. intr. įdrėksti: Kačiukas taip giliai į̇̃kneibė į ranką, kad kuris laikas dar neužgyja Šmk.
1 išknei̇̃bti, -ia (iškneibia), i̇̀škneibė tr. išgnybti, išlupti; išgremžti: Iškneibė duobelę iš cibulio, pripylė parako ir užvožė ant mazolio Krok. Kirmenį iš obalio išknei̇̃bęs (gali) suėsti obalį J. Užkabinau galu peilio ir per daug i̇̀škneibiau Brt.
1 paknei̇̃bti, -ia (pàkneibia), pàkneibė tr. paimti kiek kneibiant, pakasti: Paknei̇̃bk, pažiūrėsim, kokia čia žemė Lš.
1 praknei̇̃bti, -ia (pràkneibia), pràkneibė tr. prakasti, praraupti: Prakneibk nor mažą revelį, tai visas vanduo išeis iš valkos Dsm. Lopeta truputį pràkneibė Rmš.
1 suknei̇̃bti, -ia (sùkneibia), sùkneibė tr. susmeigti, sukišti gilyn: Tep ir sùkneibė nagus Lp.
1. tr. gnybti, kabinti: Knei̇̃bia su pirštais pyrago minkštimą ir deda sau į burną Gs. Aš kneibù (užkišus pirštais, peiliu iškabinu) minkštimą duonos, tešlos J. Knei̇̃bk (semk, kabink) košę ir krėsk bliūdan, o aš atnešiu pieno Vlk.
2. tr. gremžti: Kneibiu kneibiu ir negaliu iškneibt bulvės akutės Br.
3. tr., intr. smeigti kabinant: Nereik tep giliai knei̇̃bti skaptuku į medį Brt. Ot knei̇̃bė (giliai suvarė nagus), kad net dykos mėsos regėt Lp. Kneibk lopetą į žemę ir iškelk krūmą su šaknim Lš.
4. tr. skaudėti, peršėti: Ranką po biškį knei̇̃ba Ll.
1 apknei̇̃bti, -ia (àpkneibia), àpkneibė tr. apkasti aplink: Pirmiau apknei̇̃bk, paskui rauk, tai tada išrausi Lš.
1 atknei̇̃bti, -ia (àtkneibia), àtkneibė tr. atgnybti, atlaužti: Atknei̇̃bk man riekelę duonos Vlk. Atknei̇̃bk ir man to kietojo sūrio Alk.
| refl. tr.: Atsiknei̇̃bk biskį duonos ir būsi sotus Gž.
1 įknei̇̃bti, -ia (į̇̃kneibia), į̇̃kneibė tr., intr.
1. įbesti, įkišti, įsmeigti: Kam tep giliai į̇̃kneibei skaptuku į padą?! Dar sugadinsi klumpę Brt. Medus inšalo, šaukštu trudna inknei̇̃bt (įkabinti), reikia peiliu raikyt Vlk. Kneibte į̇̃kneibė jamui į kūną žirnį ir užvėrė virvelę, kad pūliai eitų J. Bobos įknéibė pirštus viena kitai į galvą. Kad purtosi (viena antrą purto), tai net pūkai dulka Srv. Į̃kneibė kap katinas į šoną Lp.
| Kad sušiltų, gal da įkneibtų šakneles [šalnų iškiloti kviečiai] Bsg.
| prk.: Ar tat vienam vyruo buvo į širdį įknei̇̃busi (įgėlusi) savo liežuviu? Šts. Įkneibęs akis Rmš.
| refl. prk.: Dvasiška ir materiališka priegloba giliai įsikneibė į būvį lietuvių V.Kudir.
2. intr. įdrėksti: Kačiukas taip giliai į̇̃kneibė į ranką, kad kuris laikas dar neužgyja Šmk.
1 išknei̇̃bti, -ia (iškneibia), i̇̀škneibė tr. išgnybti, išlupti; išgremžti: Iškneibė duobelę iš cibulio, pripylė parako ir užvožė ant mazolio Krok. Kirmenį iš obalio išknei̇̃bęs (gali) suėsti obalį J. Užkabinau galu peilio ir per daug i̇̀škneibiau Brt.
1 paknei̇̃bti, -ia (pàkneibia), pàkneibė tr. paimti kiek kneibiant, pakasti: Paknei̇̃bk, pažiūrėsim, kokia čia žemė Lš.
1 praknei̇̃bti, -ia (pràkneibia), pràkneibė tr. prakasti, praraupti: Prakneibk nor mažą revelį, tai visas vanduo išeis iš valkos Dsm. Lopeta truputį pràkneibė Rmš.
1 suknei̇̃bti, -ia (sùkneibia), sùkneibė tr. susmeigti, sukišti gilyn: Tep ir sùkneibė nagus Lp.
knei̇̃bti
Apibrėžtis
1 knei̇̃bti, -ia, -ė, knéibti
1. tr. gnybti, kabinti: Knei̇̃bia su pirštais pyrago minkštimą ir deda sau į burną Gs. Aš kneibù (užkišus pirštais, peiliu iškabinu) minkštimą duonos, tešlos J. Knei̇̃bk (semk, kabink) košę ir krėsk bliūdan, o aš atnešiu pieno Vlk.
2. tr. gremžti: Kneibiu kneibiu ir negaliu iškneibt bulvės akutės Br.
3. tr., intr. smeigti kabinant: Nereik tep giliai knei̇̃bti skaptuku į medį Brt. Ot knei̇̃bė (giliai suvarė nagus), kad net dykos mėsos regėt Lp. Kneibk lopetą į žemę ir iškelk krūmą su šaknim Lš.
4. tr. skaudėti, peršėti: Ranką po biškį knei̇̃ba Ll.
1 apknei̇̃bti, -ia (àpkneibia), àpkneibė tr. apkasti aplink: Pirmiau apknei̇̃bk, paskui rauk, tai tada išrausi Lš.
1 atknei̇̃bti, -ia (àtkneibia), àtkneibė tr. atgnybti, atlaužti: Atknei̇̃bk man riekelę duonos Vlk. Atknei̇̃bk ir man to kietojo sūrio Alk.
| refl. tr.: Atsiknei̇̃bk biskį duonos ir būsi sotus Gž.
1 įknei̇̃bti, -ia (į̇̃kneibia), į̇̃kneibė tr., intr.
1. įbesti, įkišti, įsmeigti: Kam tep giliai į̇̃kneibei skaptuku į padą?! Dar sugadinsi klumpę Brt. Medus inšalo, šaukštu trudna inknei̇̃bt (įkabinti), reikia peiliu raikyt Vlk. Kneibte į̇̃kneibė jamui į kūną žirnį ir užvėrė virvelę, kad pūliai eitų J. Bobos įknéibė pirštus viena kitai į galvą. Kad purtosi (viena antrą purto), tai net pūkai dulka Srv. Į̃kneibė kap katinas į šoną Lp.
| Kad sušiltų, gal da įkneibtų šakneles [šalnų iškiloti kviečiai] Bsg.
| prk.: Ar tat vienam vyruo buvo į širdį įknei̇̃busi (įgėlusi) savo liežuviu? Šts. Įkneibęs akis Rmš.
| refl. prk.: Dvasiška ir materiališka priegloba giliai įsikneibė į būvį lietuvių V.Kudir.
2. intr. įdrėksti: Kačiukas taip giliai į̇̃kneibė į ranką, kad kuris laikas dar neužgyja Šmk.
1 išknei̇̃bti, -ia (iškneibia), i̇̀škneibė tr. išgnybti, išlupti; išgremžti: Iškneibė duobelę iš cibulio, pripylė parako ir užvožė ant mazolio Krok. Kirmenį iš obalio išknei̇̃bęs (gali) suėsti obalį J. Užkabinau galu peilio ir per daug i̇̀škneibiau Brt.
1 paknei̇̃bti, -ia (pàkneibia), pàkneibė tr. paimti kiek kneibiant, pakasti: Paknei̇̃bk, pažiūrėsim, kokia čia žemė Lš.
1 praknei̇̃bti, -ia (pràkneibia), pràkneibė tr. prakasti, praraupti: Prakneibk nor mažą revelį, tai visas vanduo išeis iš valkos Dsm. Lopeta truputį pràkneibė Rmš.
1 suknei̇̃bti, -ia (sùkneibia), sùkneibė tr. susmeigti, sukišti gilyn: Tep ir sùkneibė nagus Lp.
1. tr. gnybti, kabinti: Knei̇̃bia su pirštais pyrago minkštimą ir deda sau į burną Gs. Aš kneibù (užkišus pirštais, peiliu iškabinu) minkštimą duonos, tešlos J. Knei̇̃bk (semk, kabink) košę ir krėsk bliūdan, o aš atnešiu pieno Vlk.
2. tr. gremžti: Kneibiu kneibiu ir negaliu iškneibt bulvės akutės Br.
3. tr., intr. smeigti kabinant: Nereik tep giliai knei̇̃bti skaptuku į medį Brt. Ot knei̇̃bė (giliai suvarė nagus), kad net dykos mėsos regėt Lp. Kneibk lopetą į žemę ir iškelk krūmą su šaknim Lš.
4. tr. skaudėti, peršėti: Ranką po biškį knei̇̃ba Ll.
1 apknei̇̃bti, -ia (àpkneibia), àpkneibė tr. apkasti aplink: Pirmiau apknei̇̃bk, paskui rauk, tai tada išrausi Lš.
1 atknei̇̃bti, -ia (àtkneibia), àtkneibė tr. atgnybti, atlaužti: Atknei̇̃bk man riekelę duonos Vlk. Atknei̇̃bk ir man to kietojo sūrio Alk.
| refl. tr.: Atsiknei̇̃bk biskį duonos ir būsi sotus Gž.
1 įknei̇̃bti, -ia (į̇̃kneibia), į̇̃kneibė tr., intr.
1. įbesti, įkišti, įsmeigti: Kam tep giliai į̇̃kneibei skaptuku į padą?! Dar sugadinsi klumpę Brt. Medus inšalo, šaukštu trudna inknei̇̃bt (įkabinti), reikia peiliu raikyt Vlk. Kneibte į̇̃kneibė jamui į kūną žirnį ir užvėrė virvelę, kad pūliai eitų J. Bobos įknéibė pirštus viena kitai į galvą. Kad purtosi (viena antrą purto), tai net pūkai dulka Srv. Į̃kneibė kap katinas į šoną Lp.
| Kad sušiltų, gal da įkneibtų šakneles [šalnų iškiloti kviečiai] Bsg.
| prk.: Ar tat vienam vyruo buvo į širdį įknei̇̃busi (įgėlusi) savo liežuviu? Šts. Įkneibęs akis Rmš.
| refl. prk.: Dvasiška ir materiališka priegloba giliai įsikneibė į būvį lietuvių V.Kudir.
2. intr. įdrėksti: Kačiukas taip giliai į̇̃kneibė į ranką, kad kuris laikas dar neužgyja Šmk.
1 išknei̇̃bti, -ia (iškneibia), i̇̀škneibė tr. išgnybti, išlupti; išgremžti: Iškneibė duobelę iš cibulio, pripylė parako ir užvožė ant mazolio Krok. Kirmenį iš obalio išknei̇̃bęs (gali) suėsti obalį J. Užkabinau galu peilio ir per daug i̇̀škneibiau Brt.
1 paknei̇̃bti, -ia (pàkneibia), pàkneibė tr. paimti kiek kneibiant, pakasti: Paknei̇̃bk, pažiūrėsim, kokia čia žemė Lš.
1 praknei̇̃bti, -ia (pràkneibia), pràkneibė tr. prakasti, praraupti: Prakneibk nor mažą revelį, tai visas vanduo išeis iš valkos Dsm. Lopeta truputį pràkneibė Rmš.
1 suknei̇̃bti, -ia (sùkneibia), sùkneibė tr. susmeigti, sukišti gilyn: Tep ir sùkneibė nagus Lp.
apskver̃bti
Apibrėžtis
skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.
pérskverbti
Apibrėžtis
skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.
skver̃bti
Apibrėžtis
skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.
užskver̃bti
Apibrėžtis
skver̃bti, -ia, -ė Š
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.
1. intr. R, KBII153, I, Kos39, N, K, K.Būg, L, BŽ37, Rtr, NdŽ, Ilg smailiu daiktu gręžiojant daryti skylę, urbti: Skverbk [su yla] per jo ausį CII176.
| prk.: Saulė kaitina, nei skverbte skverbia MŽ452.
2. tr. sprausti, smeigti, besti: Surbėlė savo dyglį skver̃bia į kūną žmogaus J. Apynėli žaliasai,… tave skverbė ant virpstelio LTR(Dl).
3. tr. NdŽ, Skr pjauti, kneibti (ppr. kietą, sudžiūvusį daiktą): Sūrį kietą skver̃bia J. Susiraukė pamatęs, kad skverbiù duonos kampą, o neieškau mėsos Vdžg.
4. tr. NdŽ, DŽ1 kasti (žemę), bedžioti.
5. tr. DŽ, NdŽ kastuvu užbedant pjauti, kelti, imti (velėną): Mat velėną skverbiame nuo tos pievos, už sodo, ir vežame žvyrių, taip gražiau esą! LzP.
6. tr. M daryti įpjovą, įrantą.
7. tr. prk. skriausti: Skver̃ba muni vaikai ir kaimynai senatvė[je] iš visų pusių Trk. Pradedant nuo žemiausiojo lig aukščiausiojo – visi vienas kitą skverbė, spaudė A1884,111.
8. versti, spirti: Reik skver̃bti pri darbo Krž. Jis mane skver̃bia skolą grąžyt Skr. Skverbia ir varo mokytis rš.
9. tr. prk. primygtinai siūlyti, brukti: Jie tą savo kalbą skverbia kitiems kaip tik įmanydami TS1898,3.
10. refl. J, Š, Rtr, DŽ, Mrk veržtis, brautis, spraustis: Kur dabar skverbi̇́esi, ar nematai, kad nėr vietos! Alk. Ko čia dabar skverbi̇́esi kaip piktas pinigas? Matai, kad jau pilna žmonių! Škn. In plaukus skver̃biasis tie vabalai Krm. Aš painiojaus lyg žmogus, besiskverbiantis per susiraizgiusius, šakomis susipynusius brūzgynus rš.
^ Ateis smertis, nebebus kur skverbtis Sln.
11. refl. labai norėti, stengtis pakliūti: Ko tu taip skverbi̇́esi į tą Kauną? Alk. Jis teip smarkiai nesi̇̀skverbia pri darbo Erž. Tie vaikai skver̃bėse į tąs stakles Šmk. Dabar visos mergos skver̃biasi (nori ištekėti) už valdinykų Gs.
12. refl. DŽ1 sklisti per ką, smelktis: Vanduo statinaitėj skver̃biasi (sunkiasi) pro šoną Gs. Batai kiauri, sniego vanduo skverbiasi į batus I.Simon. Tasai eteris skverbiąsis per visus daiktus Vd. Pro pakraigės plyšius ėmė skverbtis balzgana apyaušrio šviesa rš. Šalta drėgmė skverbiasi iki pat kaulų rš.
| prk.: Šie [akių] žaibai skverbiasi į Martyną I.Simon. Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį V.Kudir. Įkyrus liūdesys skverbias, vargą, neramumą gimdo S.Nėr. Kartu su krikščionybe į Lietuvą ėmė skverbtis lenkų įtaka rš.
13. refl. prk. gilintis: Vis toliau ir giliau skverbiasi į kosmoso paslaptis kūrybinė tarybinio žmogaus mintis (sov.) sp. Vis gilyn ir tolyn, lyg į tamsią girią, jis skverbėsi į praeitį P.Cvir. Rašytojas meistriškai plėtoja siužetą, bet nesiskverbia giliau į žmogaus vidų sp.
◊ į aki̇̀s skver̃btis lįsti artyn: Ekiat lauko, ko į aki̇̀s žmonims skver̃batės! Rdn.
apskver̃bti, -ia, àpskverbė tr. kastuvu aplink apkasti, apibedžioti, apvarpyti.
| refl. tr.: Apsiskver̃bk žemę apei kelmą ir išrausi medį Žr.
atskver̃bti, -ia (àtskverbia), àtskverbė tr. Rtr pjaunant atskirti dalį, atkneibti: Atskver̃bk sūrio šmotelį, t. y. atverpk J. Tu kačiukei atskver̃bk duonutės Br. Àtskverbiu po gabaliuką bulvės – ir sulesa Vdžg.
įskver̃bti, -ia, į̇̃skverbė tr.
1. K, L, Rtr, NdŽ įbesti, įsmeigti: Lopetelės nėr įskver̃busi, o uogų duok! Krš.
| refl. K, M, Amb, Š, Rtr, DŽ, NdŽ: Peilis, baslys mestas, blokštas stačias įsi̇̀skverbė į žemę J.
2. kastuvu įkasti: Nevaliosme žemės įskver̃bt, turėsim pasiart bulves Erž. Įskverbei par pusę spato – vanduo kilo Vn.
3. padaryti įpjovą, įrėžti: Ką įskverbsiu su peiliu, tai ir su dantimis neišlupsi M, TŽV615(Al). [Gnūsai] ūgius įskverbia, ir iš tų įžeistųjų vietų išteka sakai Kel1881,142.
4. Š įsmeigti, įkišti į tarpą: Įskverbk skybulius lašinių į liesą kepiną (kepenę, kepsnį) J. Kiškį lašiniais įskverbti (įsmaigstyti) N.
5. įterpti, įdėti: Jonas Juška savo knygelėje … įskverbė 7 dainas A1884,251. Įskverbti (įrašyti) į gromatą MitI226(Šd). Įskverbk (rekomenduok dirbti) jį kur nors rš.
6. refl. tvirtai įsikibti: Tai, įsiskverbęs nagais sausamedin, kala genys V.Krėv. Vaikas įsiskver̃bęs prie matės J. Blusa įsiskverbus ant sprando jam kiūto TS1901,1.
7. refl. L, Rtr, DŽ1, Slč įveikus kliūtis įeiti, įsibrauti: Vaiko drąsa leido visur įsiskverbti, viską sužinoti, viską matyti P.Cvir. Žiūrėk, jau ožka įsiskver̃bs į daržą Skr. Ot insiskverbė jis čia, ir gana; insiskverbė kap erkė (aviai in skūrą) J.Jabl. Aš verčiau įsiskver̃bęs kaip kurmis į urvą gyvensu Štk. Skverbės ir įsiskverbė į tarpą kai koks geras daiktas Škn.
| prk. DŽ: Šlapiuose priemoliuose į ąžuolynus įsiskverbia dar juodalksniai rš. Į rankraštį įsi̇̀skverbė klaida BŽ55.
ǁ prisiderinus įsigauti į pageidautą vietą: Įsiskverbęs į kapitulą, sugebėjo įsiteikti silpnavaliui vyskupui Vaižg.
8. refl. patekti, įsismelkti, įsiterpti: Augalai šaknimis įsiskverbia į dirvą rš. Minkštas lietaus vanduo geriau įsiskverbia į audinį ir tirpdo nešvarumus rš. Įsiskverbę į trobos vidų, tie auksuoti akiplėšos (saulės spinduliai) veržiasi visur be atodairos Pt. Šaltis įsi̇̀skverbė pro sienas DŽ1.
| prk.: Menas privalo giliai įsiskverbti į gyvenimą ir sutaurinti kiekvieną kūrybinį žmogaus judesį rš. Patarimų manęs tu klausdavai. Įsiskverbiau giliai į tavo sielą J.Gruš. Raupai ir kitokios ligos kaip įsiskverbė į Denionių sodžių, tai niekaip nebegalima buvo iškrapštyti Vaižg.
išskver̃bti, -ia, i̇̀šskverbė tr.
1. MŽ57, Rtr išgręžti, išurbti.
2. N skverbiant išimti, išskaptuoti: Tuojau tuo pačiu galu išskverbė iš bulvės kitą kamštelį Mš.
3. Š iškelti, išversti: Išskver̃bk iš šaknų šitą diegą, t. y. išversk J.
4. refl. išsiveržti: Ožys nori iš diendaržio į avižas išsiskver̃bti Skr.
nuskver̃bti, -ia, nùskverbė tr.
1. nukasti: Nūskver̃bsi kupstą, ir akys išsprogs, kol išneši Grd.
2. nudrėksti, nuplėšti, nugremžti: Arklys, užmynęs su kanopa, nuskverbė man koją J.
| refl. tr.: Nusi̇̀skverbiau pirštą su lopeta Krš.
3. Pd, Krš, Bt nukirsti: Tam ponui galvą nuskverbė ir pakavojo LTR(Nmk). Galvą tokiam reikia nūskver̃bti! Grd.
paskver̃bti, -ia (pàskverbia Rdn), pàskverbė tr.
1. NdŽ paurbti, pagręžti.
2. truputį atskverbti, atgnybti: Pàskverbiau [kotleto], paragavau, i gana Rdn.
3. NdŽ pakasti, pabedžioti.
4. NdŽ papjauti (velėnų).
pérskverbti tr.
1. Q133, H167, CI497, R, Kos38, K, Rtr, NdŽ perdurti, perverti, persmeigti: Párskverbė katiną su šake, o jis vis tiek gyvas Jrb. Perskverbė kulka jo kaktą LC1884,40. Perskverbtuose, didei žemyn kabančiuose ausų lezgiuose nešioja jie auskaras Kel1881,312. Teperskverbie jo ausį su yla RB2Moz21,6. Jam rankas kojas perskverbė ir kryžiausp baisiai prikalė brš.
| refl. K, NdŽ.
2. perskelti (kasant): Su spatu negerai bulves kast – párskverbi Skr. Párskverbiau tokią didelę roputę Jrb.
3. refl. NdŽ prasibrauti.
praskver̃bti, -ia, pràskverbė tr.
1. Q133, CI497, N, K, Rtr, NdŽ pragręžti, pradurti, perverti: Vamzdėj arba šeivoje reikia šonuose praskverbti skylučių Nz. Anys mano rankas ir kojas praskverbė (pravėrė) BBPs22,16. Ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6.
| prk.: Laisvės žodžių atbalsiai, praskverbę akmens sienas, pasiekė kurčias ausis P.Vaičiūn.
2. NdŽ prapjauti, prasmulkinti (kieto, sudžiūvusio daikto): Praskver̃bk sūrio kelius kąsnelius, t. y. praverpk J.
3. prakasti: Praskverbk velėną ir prirauk plonų šaknų krežiams pinti Lk.
| refl. NdŽ.
4. refl. Š prasiveržti, prasibrauti, prasisprausti: Prasiskverbti pro žmones, sėdėjusius aplink stalą, buvo nelengva rš. Krautuvėje tiek žmonių, kad vos per juos prasi̇̀skverbiau Šn. Priešas prasi̇̀skverbė į užnugarį DŽ. Šovinys prasi̇̀skverbė NdŽ.
ǁ prisitaikius įsigauti, patekti kur, užimti kokią padėtį: Į pogrindį prasiskverbė provokatorius sp.
5. refl. pralįsti, prasismelkti: Pradėjusi augti akutė lengvai prasiskverbia pro purų žemės sluoksnį rš. Pro tankias eglės šakas, pajudintas vėjuko, prasiskverbia mėnulio šviesos pluoštelis V.Bub.
6. refl. prk. įveikus kliūtis, trukdymus, pasiekti: Tiesa apie nugalėjusio socializmo šalį prasiskverbia į visų pasaulio darbo žmonių širdis (sov.) sp. Tuometinė teatro vadovybė nėrėsi iš kailio, kad tik į naujus spektaklius neprasiskverbtų pažangi mintis rš.
7. refl. prk. įsigilinti: Man buvo svarbu prasiskverbti į Adomo žmogiškąją esmę, atskleisti jį kaip asmenybę, individą ir kaip socialinį tipą J.Avyž.
priskver̃bti, -ia, pri̇̀skverbė tr.
1. prismeigti: Kitaip negalėjo paimti tą katę, ta su šake prỹskverbė Lkv.
2. priversti, prispirti: Kai bėda priskver̃bs, bus nuolankesnis Jrb. Negaliu priskver̃bti to paršo nusiprausti Krž. Priskver̃bk – ir prisipažins Jrb.
◊ úodegą priskver̃bti prigriebti, prispausti: Ir Gužienei vienas kartas nemeluos – priskverbs uodegytę rš.
suskver̃bti, -ia, sùskverbė
1. tr. sudrausti, subarti: Suskver̃bk vaikus, t. y. subausk J.
2. refl. tr. pasirūpinti, susikrapštyti (lėšų): Mat boba susi̇̀skverbė pinigų Slm.
užskver̃bti, -ia, ùžskverbė tr. įterpti, įdėti: Tos trukmenės (atlūžiai) yra užskverbtos knygoje jo kelionės A1884,249.
