Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (50)
ἀπαμβλύνω
Kraunama...
1
Reikšmė
Atitikmuo (-ys)
Lietuvių kalba - atbukinti, atšipinti kraštą
2
Reikšmė
Atitikmuo (-ys)
Daugiau informacijos
Lietuvių kalba - sušvelninti posakį
Senosios graikų–lietuvių kalbų žodynas
blunt
Kraunama...
1
Reikšmė
Atitikmuo (-ys)
Lietuvių kalba - bukinti; atšipinti
2
Reikšmė
Atitikmuo (-ys)
Daugiau informacijos
Lietuvių kalba - bukinti; atvėsinti
Anglų–lietuvių kalbų žodynas
kraipi̇̀nti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
kraipi̇̀nti, -i̇̀na, -i̇̀no
1. N, [K] žr. kraipyti 1.
2. žr. kreipti 1: Kraipi̇̀nk antraip lentą, rastais (rasi) geriau pritiks J.
atkraipi̇̀nti J atkirsti, atšipinti.
iškraipi̇̀nti žr. iškreipti 5: Provą iškraipinu R73. Manę nieks nebegal iškraipinti Ns1852,2.
1. N, [K] žr. kraipyti 1.
2. žr. kreipti 1: Kraipi̇̀nk antraip lentą, rastais (rasi) geriau pritiks J.
atkraipi̇̀nti J atkirsti, atšipinti.
iškraipi̇̀nti žr. iškreipti 5: Provą iškraipinu R73. Manę nieks nebegal iškraipinti Ns1852,2.
Lietuvių kalbos žodynas
atvéldėti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
2 véldėti, -a (-i), -ėjo tr. šipinti.
2 atvéldėti tr. KŽ atšipinti, atbukinti: Atvéldėjau ašmenis peilio, t. y. atkapojau J.
2 nuvéldėti tr. nušipinti, nubukinti: Esu du peiliu nuveldėjusi Šts. Nenuveldėk ašmens peilio, kirvio, t. y. nepagadink J.
2 pravéldėti tr. pamesti, pragaišinti: Pravéldėjau peilį M.Unt.
2 suvéldėti tr. sunaudoti: Ana veldėte suveldėjo užtrinus meitėlio J.
2 atvéldėti tr. KŽ atšipinti, atbukinti: Atvéldėjau ašmenis peilio, t. y. atkapojau J.
2 nuvéldėti tr. nušipinti, nubukinti: Esu du peiliu nuveldėjusi Šts. Nenuveldėk ašmens peilio, kirvio, t. y. nepagadink J.
2 pravéldėti tr. pamesti, pragaišinti: Pravéldėjau peilį M.Unt.
2 suvéldėti tr. sunaudoti: Ana veldėte suveldėjo užtrinus meitėlio J.
Lietuvių kalbos žodynas
nuvéldėti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
2 véldėti, -a (-i), -ėjo tr. šipinti.
2 atvéldėti tr. KŽ atšipinti, atbukinti: Atvéldėjau ašmenis peilio, t. y. atkapojau J.
2 nuvéldėti tr. nušipinti, nubukinti: Esu du peiliu nuveldėjusi Šts. Nenuveldėk ašmens peilio, kirvio, t. y. nepagadink J.
2 pravéldėti tr. pamesti, pragaišinti: Pravéldėjau peilį M.Unt.
2 suvéldėti tr. sunaudoti: Ana veldėte suveldėjo užtrinus meitėlio J.
2 atvéldėti tr. KŽ atšipinti, atbukinti: Atvéldėjau ašmenis peilio, t. y. atkapojau J.
2 nuvéldėti tr. nušipinti, nubukinti: Esu du peiliu nuveldėjusi Šts. Nenuveldėk ašmens peilio, kirvio, t. y. nepagadink J.
2 pravéldėti tr. pamesti, pragaišinti: Pravéldėjau peilį M.Unt.
2 suvéldėti tr. sunaudoti: Ana veldėte suveldėjo užtrinus meitėlio J.
Lietuvių kalbos žodynas
atbùkinti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
1 bùkinti (-yti Skr), -ina, -ino tr.
1. daryti buką, nesmailų: Akmenukai greit noragą bùkina Dkš.
ǁ daryti neaštrų, atšipusį: Nebùkink peilį, tai neatbuks J.
2. prk. daryti nejautrų: Vienodas būgno dunksėjimas bukino protą rš. Gėrimu žalojami kūnai ir bukinama dvasia rš.
1 atbùkinti tr.
1. K padaryti buką, nesmailų: Atbùkinai ylą į akmenis, nė į padą nebelenda Užv. Citai (tiktai) kuolą atbùkino OG333. Beardamas pūdymą, plūgo noragą atbùkinau Ldk.
| refl.: Jau visai atsibùkino yla, reikėtų smailint Gs.
ǁ padaryti neaštrų, atšipusį: Daugiau peilio negausi, kad atbùkinai Skr. Argi jau atbùkinote kirvį, t. y. buką padarėte? J.
2. prk. padaryti nejautrų: Atbukino gimtosios kalbos jausmą rš.
1 nubùkinti tr. padaryti per buką: Nenubùkink kuolo, paskui neįkalsi Ds.
1 pabùkinti tr. padaryti kiek per buką: Tep būt geri akėtvirbaliai, tik kiek pabùkino Gs.
1 pribùkinti tr. atšipinti, padaryti buką: Šarpuok pribùkintą kirvį J. Dalgę į grumtus pribùkinau, reikia paplakt Pbs.
1 užsibùkinti atšipti, pasidaryti bukam: Šitas kirvis visai užsibùkinęs Lp.
1. daryti buką, nesmailų: Akmenukai greit noragą bùkina Dkš.
ǁ daryti neaštrų, atšipusį: Nebùkink peilį, tai neatbuks J.
2. prk. daryti nejautrų: Vienodas būgno dunksėjimas bukino protą rš. Gėrimu žalojami kūnai ir bukinama dvasia rš.
1 atbùkinti tr.
1. K padaryti buką, nesmailų: Atbùkinai ylą į akmenis, nė į padą nebelenda Užv. Citai (tiktai) kuolą atbùkino OG333. Beardamas pūdymą, plūgo noragą atbùkinau Ldk.
| refl.: Jau visai atsibùkino yla, reikėtų smailint Gs.
ǁ padaryti neaštrų, atšipusį: Daugiau peilio negausi, kad atbùkinai Skr. Argi jau atbùkinote kirvį, t. y. buką padarėte? J.
2. prk. padaryti nejautrų: Atbukino gimtosios kalbos jausmą rš.
1 nubùkinti tr. padaryti per buką: Nenubùkink kuolo, paskui neįkalsi Ds.
1 pabùkinti tr. padaryti kiek per buką: Tep būt geri akėtvirbaliai, tik kiek pabùkino Gs.
1 pribùkinti tr. atšipinti, padaryti buką: Šarpuok pribùkintą kirvį J. Dalgę į grumtus pribùkinau, reikia paplakt Pbs.
1 užsibùkinti atšipti, pasidaryti bukam: Šitas kirvis visai užsibùkinęs Lp.
Lietuvių kalbos žodynas
išãštrinti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
ãštrinti (-yti), -ina, -ino tr.
1. R daryti aštresnį, galąsti: Peilį ãštrinti K. Útrino sūnelis … šoblelę TŽI252. Musydavo eit … aštrint sau kiekvienas arklą savo aba lopetą savo Ch1Sam13,20.
ǁ smailinti: Velniai šoka, džiaugias, ãštrina dantis, galanda nagas VoL387.
2. kng. stiprinti, didinti intensyvumą: Aštrinti problemą rš. Mažindamas prekių kainas kapitalizmas aštrina konkurenciją (sov.) rš.
įãštrinti tr.
1. išgaląsti: Kad gerai įãštrytum, tai da vis pjautų Gs.
2. kng. padidinti, sustiprinti intensyvumą: Ekonominė krizė padidino vargus, karas juos dar labiau įaštrino (sov.) rš.
išãštrinti tr. išgaląsti: Išãštrinau dalgę, o jis kap beregi atšipino Nmn.
| refl. tr.: Išsigalando peilį, išsiãštrino senis ir išėjo vytelių pjaut Ėr.
nuãštrinti tr. atšipinti beaštrinant: Na, jau ir nuãštrinai dalgius, ka nė tiek neima, kap pirma! Gs.
paãštrinti tr.
1. kiek pagaląsti: Parėjęs namo dalges paãštrinsiu Všk. Kalavijį savą paaštrina, kilpinį intempia Mž516517.
| refl.: Ka nepjauja, pasiãštryk Gs. Peilis pasiãštrinęs K.
ǁ pasmailinti: Vokus pasago paãštrink J.
ǁ padaryti grublėtesnį: Paãštrino gruodą (buvo atleidę ir vėl pašalo) Ėr.
2. kng. kiek pasmarkinti, padidinti (intensyvumą): Krizė paaštrino visus imperializmo prieštaravimus (sov.) rš. Karo sukeltuosius sunkumus dar labiau paaštrino sausra rš.
suãštrinti tr. išgaląsti: Atsipjovusį peilį reikia suaštrinti rš.
| refl. tr.: Kai susiãštrini dalgę, tai gerai ima Jnšk.
užãštrinti tr.
1. pasmailinti: Reikia užãštryt [pieštuką] Azr. Im' kuolą, užaštrinsi, geriau lįs į žemę Dglš.
2. kng. pagriežtinti, iškelti svarbą, pabrėžti: Užaštrinti dėmesį sp.
1. R daryti aštresnį, galąsti: Peilį ãštrinti K. Útrino sūnelis … šoblelę TŽI252. Musydavo eit … aštrint sau kiekvienas arklą savo aba lopetą savo Ch1Sam13,20.
ǁ smailinti: Velniai šoka, džiaugias, ãštrina dantis, galanda nagas VoL387.
2. kng. stiprinti, didinti intensyvumą: Aštrinti problemą rš. Mažindamas prekių kainas kapitalizmas aštrina konkurenciją (sov.) rš.
įãštrinti tr.
1. išgaląsti: Kad gerai įãštrytum, tai da vis pjautų Gs.
2. kng. padidinti, sustiprinti intensyvumą: Ekonominė krizė padidino vargus, karas juos dar labiau įaštrino (sov.) rš.
išãštrinti tr. išgaląsti: Išãštrinau dalgę, o jis kap beregi atšipino Nmn.
| refl. tr.: Išsigalando peilį, išsiãštrino senis ir išėjo vytelių pjaut Ėr.
nuãštrinti tr. atšipinti beaštrinant: Na, jau ir nuãštrinai dalgius, ka nė tiek neima, kap pirma! Gs.
paãštrinti tr.
1. kiek pagaląsti: Parėjęs namo dalges paãštrinsiu Všk. Kalavijį savą paaštrina, kilpinį intempia Mž516517.
| refl.: Ka nepjauja, pasiãštryk Gs. Peilis pasiãštrinęs K.
ǁ pasmailinti: Vokus pasago paãštrink J.
ǁ padaryti grublėtesnį: Paãštrino gruodą (buvo atleidę ir vėl pašalo) Ėr.
2. kng. kiek pasmarkinti, padidinti (intensyvumą): Krizė paaštrino visus imperializmo prieštaravimus (sov.) rš. Karo sukeltuosius sunkumus dar labiau paaštrino sausra rš.
suãštrinti tr. išgaląsti: Atsipjovusį peilį reikia suaštrinti rš.
| refl. tr.: Kai susiãštrini dalgę, tai gerai ima Jnšk.
užãštrinti tr.
1. pasmailinti: Reikia užãštryt [pieštuką] Azr. Im' kuolą, užaštrinsi, geriau lįs į žemę Dglš.
2. kng. pagriežtinti, iškelti svarbą, pabrėžti: Užaštrinti dėmesį sp.
Lietuvių kalbos žodynas
apdi̇̀linti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
di̇̀linti, -ina, -ino caus. dilti.
1. R trinti: Šaka šaką di̇̀lina, tai girgžda Dkš. Di̇̀link, kol nudi̇̀linsi su pielyčia ašmenį J.
| Susėdusiu pasienyje, ėmė žvitriai dilinti stygas su smičiais Pč.
| refl.: Ko čia di̇̀linies (zulinies) kaip kiaulė! Grž.
ǁ vargingai pjauti: Aš di̇̀linau, di̇̀link ir tu su buku peiliu audimą J. Di̇̀linom di̇̀linom ir neatpjovėm Vlk.
ǁ vargingai galąsti: Tik dyvai žiūrėt, kaip moters di̇̀lina stungius K.Donel.
2. refl. nykti, mažėti, dingti: Pinigai esą namie di̇̀linas, tai pasidėjau į banką Rs.
3. prk. trumpinti: Biskį išeini į laukus, tai amžių bedi̇̀lini Ktč.
| refl.: Mūsų amžias … kas dieną dilinas Qu32.
4. prk. klibinti, neduoti ramybės: Di̇̀lino di̇̀lino, iki ištrūko [iš tarnystės] Plv.
5. caus. dilti 5: Laukia, di̇̀lina, kad tik negyt [karvių] Bsg.
◊ batùs di̇̀linti lankytis: Ir Kastis ne vieną kartą yra ten batus dilinęs Pč.
liežùvį di̇̀linti plepėti: Piršlių čia nėra ko žiūrėti: jiems bet tik liežuvis dilinus Vaižg.
apdi̇̀linti K caus. apdilti: Jau ir tavo plūgo užvarta gerokai apdi̇̀linta Kp.
atidi̇̀linti tr.
1. atšipinti: Kad tu greitai tą dalgį atadi̇̀linai Km.
2. sunkiai atpjauti: Atidi̇̀link ir man šmočiuką skilandžio Brt.
| refl. tr.: Atsidi̇̀linau geležies ratam Brt.
įdi̇̀linti tr. prk. įėsti, įgraužti: Ir įdi̇̀lina gi anyta su mošomis marčią Š.
išdi̇̀linti caus. išdilti:
1. SD40 Kol skardoj skylę išdi̇̀linau, sulaužiau tris ylos adatas Rs.
2. Q8 Vargais negalais skolas šiaip taip išdi̇̀linom (pamažu išmokėjome) Gr.
nudi̇̀linti caus. nudilti 1: Nudilinu peilį R3. Ašmenes yra nudilintos Krz1. Lygūs, vandens nudilinti bazalto akmens rš. Per metus šitų padų nenudi̇̀linsi Mlt.
| refl. K.
ǁ sunkiai nukirsti: Jis su savo kirviu vieną užpakalinį rietą nudilino Rdž.
pradi̇̀linti K caus. pradilti 1: Tu visur karstais, nė nejusi, kaip naujas kelnes pradi̇̀linsi Žvr.
pridi̇̀linti; SD308 caus. pridilti 1.
sudi̇̀linti caus. sudilti:
1. K Kelnių kelius sudi̇̀linai Brt. Negaliu sudi̇̀linti šitų naginių Rk. Rogių pavažos jau sudi̇̀lintos Plk.
| refl. K: Jau peilis (peilio geležtė) visai susidi̇̀lino Gs.
2. Gyvastį sudilinę būsim rš.
1. R trinti: Šaka šaką di̇̀lina, tai girgžda Dkš. Di̇̀link, kol nudi̇̀linsi su pielyčia ašmenį J.
| Susėdusiu pasienyje, ėmė žvitriai dilinti stygas su smičiais Pč.
| refl.: Ko čia di̇̀linies (zulinies) kaip kiaulė! Grž.
ǁ vargingai pjauti: Aš di̇̀linau, di̇̀link ir tu su buku peiliu audimą J. Di̇̀linom di̇̀linom ir neatpjovėm Vlk.
ǁ vargingai galąsti: Tik dyvai žiūrėt, kaip moters di̇̀lina stungius K.Donel.
2. refl. nykti, mažėti, dingti: Pinigai esą namie di̇̀linas, tai pasidėjau į banką Rs.
3. prk. trumpinti: Biskį išeini į laukus, tai amžių bedi̇̀lini Ktč.
| refl.: Mūsų amžias … kas dieną dilinas Qu32.
4. prk. klibinti, neduoti ramybės: Di̇̀lino di̇̀lino, iki ištrūko [iš tarnystės] Plv.
5. caus. dilti 5: Laukia, di̇̀lina, kad tik negyt [karvių] Bsg.
◊ batùs di̇̀linti lankytis: Ir Kastis ne vieną kartą yra ten batus dilinęs Pč.
liežùvį di̇̀linti plepėti: Piršlių čia nėra ko žiūrėti: jiems bet tik liežuvis dilinus Vaižg.
apdi̇̀linti K caus. apdilti: Jau ir tavo plūgo užvarta gerokai apdi̇̀linta Kp.
atidi̇̀linti tr.
1. atšipinti: Kad tu greitai tą dalgį atadi̇̀linai Km.
2. sunkiai atpjauti: Atidi̇̀link ir man šmočiuką skilandžio Brt.
| refl. tr.: Atsidi̇̀linau geležies ratam Brt.
įdi̇̀linti tr. prk. įėsti, įgraužti: Ir įdi̇̀lina gi anyta su mošomis marčią Š.
išdi̇̀linti caus. išdilti:
1. SD40 Kol skardoj skylę išdi̇̀linau, sulaužiau tris ylos adatas Rs.
2. Q8 Vargais negalais skolas šiaip taip išdi̇̀linom (pamažu išmokėjome) Gr.
nudi̇̀linti caus. nudilti 1: Nudilinu peilį R3. Ašmenes yra nudilintos Krz1. Lygūs, vandens nudilinti bazalto akmens rš. Per metus šitų padų nenudi̇̀linsi Mlt.
| refl. K.
ǁ sunkiai nukirsti: Jis su savo kirviu vieną užpakalinį rietą nudilino Rdž.
pradi̇̀linti K caus. pradilti 1: Tu visur karstais, nė nejusi, kaip naujas kelnes pradi̇̀linsi Žvr.
pridi̇̀linti; SD308 caus. pridilti 1.
sudi̇̀linti caus. sudilti:
1. K Kelnių kelius sudi̇̀linai Brt. Negaliu sudi̇̀linti šitų naginių Rk. Rogių pavažos jau sudi̇̀lintos Plk.
| refl. K: Jau peilis (peilio geležtė) visai susidi̇̀lino Gs.
2. Gyvastį sudilinę būsim rš.
Lietuvių kalbos žodynas
galą́sti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
galą́sti, galánda, galándo (-ė) tr.
1. aštrinti, pustyti: Išsiėmė jis skustuvą ir pradėjo galąst P.Cvir. Aš galándu peilį, kirvį su galąstuvu J. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį LTI226. Dalgius galándant, pempės leka į būrius Šts.
| Katė galánda nagus Ėr.
| prk.: Mirtis galanda plieno dalgę S.Nėr. Galanda sparnus į dangaus kraštą gervių šimtai P.Cvir. Tuoj išskris paukščiukai – jau ima sparnus galąsti Tj. Šokėjų poros galanda kojas rš.
^ Rūstybė galanda protą S.Dauk. Reikėtų mus mokyti, protą galąsti rš. Negaląsk peilio, kol teliuko nėr Vb.
| refl.: Pjovimo įrankis gali pats galąstis darbo proceso metu rš.
| prk.: Širdy nerimas galandas rš.
2. prk. dilinti, trinti, graužti; pūsti (apie stiprų vėją): Vakar tas vėjas tai galándo dirvas (nupūtė sniegą, nešė žemes) Gs. Koks čia gyvenimas be medžių – visi vėjai galánda sąsparas trobelės An. Kad da vėjo nebūtų o tai kad galánda burną! Mlt. Aštrus vėjas pučia, galąste galanda ausis Ėr.
| Oigi sunku žaliai nendrelei ant dunojėlio: iš pašaknėlių žvyrelis graužia, per liemenėlį vanduo galánda Žž.
| refl.: Bernas galándas, t. y. trinas J.
◊ danti̇̀s galą́sti
1. labai norėti: Vaikesas seniai ant obuolio dantis galando Blv.
2. apkalbėti: Visi susirenka ir galanda dantis Ds.
3. pykti: Galánda jis ant manęs dañtį Srv. Imperialistai galanda dantis ir vieni prieš kitus (sov.) sp.
liežuviùs galą́sti apkalbėti: Pikti žmonės pradėjo galąsti liežuvius P.Cvir.
atgalą́sti tr. vėl išaštrinti: Į akmenį kliuvo dalgis, nebeatgaląsi su brukšte, reik tinti Šts.
įgalą́sti tr. įstengti išgaląsti: Kietas peiliukas, nėko negaliu įgalą́sti Užv.
išgalą́sti tr.
1. išaštrinti: Sūnus išgalándo kirvį J.
2. prk. išpūsti, atšaldyti, išaušinti: Šitoks vėjas tai išgalanda pirkias Mlt.
◊ liežùvį išsigalándęs pasirengęs bartis: Atej[o] ana pas mus išsigalandus liežuvį, niekam nei išsižioti neduoda Arm.
nugalą́sti tr.
1. galandant nudilinti, nutrinti: Tu nugalandai peilį, kirvį J.
2. prk. nupūsti, pliką padaryti; nugraužti: Vėjas nugalándo kelią (nunešė žemes, smėlį, sniegą) Ėr. Vėjai nunešė liuosą žemę nuo dirvų, kaip galą́ste nugalándo sukdami žemes į meñturius J. Kad nugalándo vėjas burną, net peršti Ds. Vėjo nugaląsti kviečiai (sunykę) Ėr.
| refl.: Nuo važiavimo kelias nusigalánda ant vieną pusę Slm.
pagalą́sti tr. paaštrinti, papustyti: Ar turite diržą skustuvui pagaląsti? P.Cvir.
| prk.: Tu manęs nemokyk – aš esu pagaląstas (patyręs) Šts.
^ Peilis peilį pagalánda KI585.
| refl. tr.: Žirklės atšipo, einu pasigaląsti P.Cvir. O ta lapė jau pasirengė gaidį pjaut – pasidėjo geldą, pasigalando peilį BsPIV285.
| prk.: Jūs dabarčia liežuvius pasigaląskit Srd.
◊ liežuviùs pagalą́sti paplepėti, pasierzinti: Tegul pagalánda bobos liežuviùs Ds. Visi į Kaziuką – liežuvių pagaląsti rš.
nagùs pagalándęs pasirengęs (ką daryti): Buvau nagùs pagalándęs Tv.
prigalą́sti
1. tr. ašmenis pagadinti: Veikiai prigalándi dalgį su viena gude be brukštės galąsdamas Bržr.
2. refl. prk. prisivarginti (vėjui pučiant): Kiek prislydė per ištisas vasaras, prisigalando ant vėjo [kerdžius] rš.
sugalą́sti tr. galandant sudilinti arba kiek paaštrinti: Baigiu kirvį visai sugalą́sti Rm. Sugaląsk peilio ašmenis Kp.
| prk.: Vargas ir kančios mane sugalando HO.
| refl.: Kad susigalándo peilis – siūliukas liko Dr.
^ Negaliu su kūlimu susigaląsti (susitaisyti) Šts.
užgalą́sti tr. ašmenis užversti begalandant, atšipinti: Labai stačiai užgalándai kirvį, greit atšipo Ėr. Užgalándai tik peilį, dabar nieko nebeima Ds. Neduok tam piemeniuo dalgio galąsti – užgalą́s Ll.
1. aštrinti, pustyti: Išsiėmė jis skustuvą ir pradėjo galąst P.Cvir. Aš galándu peilį, kirvį su galąstuvu J. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį LTI226. Dalgius galándant, pempės leka į būrius Šts.
| Katė galánda nagus Ėr.
| prk.: Mirtis galanda plieno dalgę S.Nėr. Galanda sparnus į dangaus kraštą gervių šimtai P.Cvir. Tuoj išskris paukščiukai – jau ima sparnus galąsti Tj. Šokėjų poros galanda kojas rš.
^ Rūstybė galanda protą S.Dauk. Reikėtų mus mokyti, protą galąsti rš. Negaląsk peilio, kol teliuko nėr Vb.
| refl.: Pjovimo įrankis gali pats galąstis darbo proceso metu rš.
| prk.: Širdy nerimas galandas rš.
2. prk. dilinti, trinti, graužti; pūsti (apie stiprų vėją): Vakar tas vėjas tai galándo dirvas (nupūtė sniegą, nešė žemes) Gs. Koks čia gyvenimas be medžių – visi vėjai galánda sąsparas trobelės An. Kad da vėjo nebūtų o tai kad galánda burną! Mlt. Aštrus vėjas pučia, galąste galanda ausis Ėr.
| Oigi sunku žaliai nendrelei ant dunojėlio: iš pašaknėlių žvyrelis graužia, per liemenėlį vanduo galánda Žž.
| refl.: Bernas galándas, t. y. trinas J.
◊ danti̇̀s galą́sti
1. labai norėti: Vaikesas seniai ant obuolio dantis galando Blv.
2. apkalbėti: Visi susirenka ir galanda dantis Ds.
3. pykti: Galánda jis ant manęs dañtį Srv. Imperialistai galanda dantis ir vieni prieš kitus (sov.) sp.
liežuviùs galą́sti apkalbėti: Pikti žmonės pradėjo galąsti liežuvius P.Cvir.
atgalą́sti tr. vėl išaštrinti: Į akmenį kliuvo dalgis, nebeatgaląsi su brukšte, reik tinti Šts.
įgalą́sti tr. įstengti išgaląsti: Kietas peiliukas, nėko negaliu įgalą́sti Užv.
išgalą́sti tr.
1. išaštrinti: Sūnus išgalándo kirvį J.
2. prk. išpūsti, atšaldyti, išaušinti: Šitoks vėjas tai išgalanda pirkias Mlt.
◊ liežùvį išsigalándęs pasirengęs bartis: Atej[o] ana pas mus išsigalandus liežuvį, niekam nei išsižioti neduoda Arm.
nugalą́sti tr.
1. galandant nudilinti, nutrinti: Tu nugalandai peilį, kirvį J.
2. prk. nupūsti, pliką padaryti; nugraužti: Vėjas nugalándo kelią (nunešė žemes, smėlį, sniegą) Ėr. Vėjai nunešė liuosą žemę nuo dirvų, kaip galą́ste nugalándo sukdami žemes į meñturius J. Kad nugalándo vėjas burną, net peršti Ds. Vėjo nugaląsti kviečiai (sunykę) Ėr.
| refl.: Nuo važiavimo kelias nusigalánda ant vieną pusę Slm.
pagalą́sti tr. paaštrinti, papustyti: Ar turite diržą skustuvui pagaląsti? P.Cvir.
| prk.: Tu manęs nemokyk – aš esu pagaląstas (patyręs) Šts.
^ Peilis peilį pagalánda KI585.
| refl. tr.: Žirklės atšipo, einu pasigaląsti P.Cvir. O ta lapė jau pasirengė gaidį pjaut – pasidėjo geldą, pasigalando peilį BsPIV285.
| prk.: Jūs dabarčia liežuvius pasigaląskit Srd.
◊ liežuviùs pagalą́sti paplepėti, pasierzinti: Tegul pagalánda bobos liežuviùs Ds. Visi į Kaziuką – liežuvių pagaląsti rš.
nagùs pagalándęs pasirengęs (ką daryti): Buvau nagùs pagalándęs Tv.
prigalą́sti
1. tr. ašmenis pagadinti: Veikiai prigalándi dalgį su viena gude be brukštės galąsdamas Bržr.
2. refl. prk. prisivarginti (vėjui pučiant): Kiek prislydė per ištisas vasaras, prisigalando ant vėjo [kerdžius] rš.
sugalą́sti tr. galandant sudilinti arba kiek paaštrinti: Baigiu kirvį visai sugalą́sti Rm. Sugaląsk peilio ašmenis Kp.
| prk.: Vargas ir kančios mane sugalando HO.
| refl.: Kad susigalándo peilis – siūliukas liko Dr.
^ Negaliu su kūlimu susigaląsti (susitaisyti) Šts.
užgalą́sti tr. ašmenis užversti begalandant, atšipinti: Labai stačiai užgalándai kirvį, greit atšipo Ėr. Užgalándai tik peilį, dabar nieko nebeima Ds. Neduok tam piemeniuo dalgio galąsti – užgalą́s Ll.
Lietuvių kalbos žodynas
uždõvyti
Kraunama...
Apibrėžtis
Kraunama...
×dõvyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) (plg. brus. дaвiць, rus. дaвить)
1. tr. Kp trankyti, mušti, daužyti: Kas ten duris dõvija? Ldk. Eik užkabink langines, kad vėjas teip nedovytų Brž. Nedõvyk tu jo: ir teip anas nepagali Slk.
2. tr. R, K kamuoti, kankinti: Žiūrėk, vaikas katę dõvija Šlv. Tas ponas neikom dõvyja savo vergus J.
| refl.: Jau kelinta diena, kai dõvyjamės su tais dobilais Šmk.
3. intr. nešioti, dėvėti: Jau antri metai, kai dõviju šituo rubašku Krd.
4. refl. K siausti, kultis, išdykauti: Vaikai, būkit ramiai, nesidõvykit Vb. Vaikai tai tik dõvijas Vkš. Berniukai su mergesomis dõvyjas, t. y. kulias, grumias J.
5. refl. vaikytis (apie gyvulius): Mūsų žaloja pradėjo dõvytis, ar jau reiks vesti ant jaučių, ar jau ką Ob. Kumelė dõvijas kumeliuos Pnd.
×apdõvyti
1. tr. Š apdaužyti: Paskolinau ratus, ir sugrąžino teip apdõvytus, kad turėjau vežti kalvėn taisyti Jž.
2. refl. apsivaikyti: Kiaulė jau apsidovijo Ppl.
×atidõvyti tr.
1. atidaužyti: Duris teip bedõvydasmas gali ir adverijas atadõvyti Kp.
2. atšipinti, atbukinti: Bepjaustydamas nagus, visai atadovijo britvą Vb.
| refl.: Atsidõvijo peilis, kad visai nieko nebeima Ds.
×išdõvyti tr.
1. išardyti, išdraskyti: Kas gi išdõvijo kapus jųnai? Alz.
2. išpurtyti, išdaužyti: Išdovyk patalą in tvoros Ktk.
3. J išnaikinti: Taip vilkas išdovijo labai daugel avelių Tat.
| refl.: Ančiukai pusiau išsidõvyjo (išnyko) Brt.
×nudõvyti tr.
1. nudaužyti: Lentelės da naujos tebėr, nenudovytos Rk.
2. nukamuoti, užkankinti: Nudõvyti arklį K. Jis tave nudõvys kaip kirmį J. Ar visai dūšeles jau norit mūsų nudõvyt? K.Donel.
| refl.: Jis visai nusidõvijo, jaučiuką važiuot bemokydamas Žml.
3. nunešioti, nudėvėti: Tik labai nenudovyk batų An.
4. numesti, prapuldyti: Nudõvijo kažkur peilį, tai dabar gali ieškoti Slv.
×padõvyti
1. tr. padaužyti, patrankyti: Priėjo prie vartų, padovijo padovijo su kūju duris LTR(Šmn).
2. refl. pasikamuoti: Eisu su kelmais pasidõvyti Plt.
3. refl. kiek pasiausti, paišdykauti: Pasidoviję vaikai geriau valgo Vj.
4. refl. pasilakstyti: Laukan leisdavo arklius, ir kumelės pasidõvydavo su savais kumeliais Pl. Mūsų bėroja jau pasidovijo Dbk. Kiaulė aprimo, matyt, jau pasdovijo Dkk.
×prasidõvyti praleisti kurį laiką besidovijant: Sueję prasdovijat visą naktelę, prasišėliojat, o naudos – nė trupučio Dkk.
×pridõvyti
1. tr. primušti: Kad primušė, pridõvijo kaip obuolį Ldk.
2. refl. K prisisiausti, prisišėlti: Kai gerai prisdovys, ir pati ateis Ut. Vaikai prisidõvijo lig ašarų BŽ117.
×sudõvyti tr.
1. sudaužyti, sumušti: Su dideliais vežimais ir ratus sudovijau Užp. Ar sudõvyt aš tau vežėčias skolinsiu! Ds. Mane sudaužė, sudovijo rš.
2. nukamuoti: Ligų sudovytas Kpr.
3. sujaukti, suversti: Sudovyste lovas, tai teip ir žinokit! Ut.
4. išmindžioti, ištrypti: Žiūrėk, kad karvės vikų nesudõvytų Všk.
5. sudėvėti: Paltas sudovytas – baisu pažiūrėt Ktk. Greit čebatus sudovijai Sdk.
6. subarti, sudrausti: Už tokius darbus visi jį sudovija Ktk.
×uždõvyti tr.
1. užkamuoti: Tu uždõvijai gyvuolį J. Arklys uždovytas, galgi nuveš tokį vežimą Ktk.
2. sunkiai įdirbti: Vos uždovijom lauką MŽ.
1. tr. Kp trankyti, mušti, daužyti: Kas ten duris dõvija? Ldk. Eik užkabink langines, kad vėjas teip nedovytų Brž. Nedõvyk tu jo: ir teip anas nepagali Slk.
2. tr. R, K kamuoti, kankinti: Žiūrėk, vaikas katę dõvija Šlv. Tas ponas neikom dõvyja savo vergus J.
| refl.: Jau kelinta diena, kai dõvyjamės su tais dobilais Šmk.
3. intr. nešioti, dėvėti: Jau antri metai, kai dõviju šituo rubašku Krd.
4. refl. K siausti, kultis, išdykauti: Vaikai, būkit ramiai, nesidõvykit Vb. Vaikai tai tik dõvijas Vkš. Berniukai su mergesomis dõvyjas, t. y. kulias, grumias J.
5. refl. vaikytis (apie gyvulius): Mūsų žaloja pradėjo dõvytis, ar jau reiks vesti ant jaučių, ar jau ką Ob. Kumelė dõvijas kumeliuos Pnd.
×apdõvyti
1. tr. Š apdaužyti: Paskolinau ratus, ir sugrąžino teip apdõvytus, kad turėjau vežti kalvėn taisyti Jž.
2. refl. apsivaikyti: Kiaulė jau apsidovijo Ppl.
×atidõvyti tr.
1. atidaužyti: Duris teip bedõvydasmas gali ir adverijas atadõvyti Kp.
2. atšipinti, atbukinti: Bepjaustydamas nagus, visai atadovijo britvą Vb.
| refl.: Atsidõvijo peilis, kad visai nieko nebeima Ds.
×išdõvyti tr.
1. išardyti, išdraskyti: Kas gi išdõvijo kapus jųnai? Alz.
2. išpurtyti, išdaužyti: Išdovyk patalą in tvoros Ktk.
3. J išnaikinti: Taip vilkas išdovijo labai daugel avelių Tat.
| refl.: Ančiukai pusiau išsidõvyjo (išnyko) Brt.
×nudõvyti tr.
1. nudaužyti: Lentelės da naujos tebėr, nenudovytos Rk.
2. nukamuoti, užkankinti: Nudõvyti arklį K. Jis tave nudõvys kaip kirmį J. Ar visai dūšeles jau norit mūsų nudõvyt? K.Donel.
| refl.: Jis visai nusidõvijo, jaučiuką važiuot bemokydamas Žml.
3. nunešioti, nudėvėti: Tik labai nenudovyk batų An.
4. numesti, prapuldyti: Nudõvijo kažkur peilį, tai dabar gali ieškoti Slv.
×padõvyti
1. tr. padaužyti, patrankyti: Priėjo prie vartų, padovijo padovijo su kūju duris LTR(Šmn).
2. refl. pasikamuoti: Eisu su kelmais pasidõvyti Plt.
3. refl. kiek pasiausti, paišdykauti: Pasidoviję vaikai geriau valgo Vj.
4. refl. pasilakstyti: Laukan leisdavo arklius, ir kumelės pasidõvydavo su savais kumeliais Pl. Mūsų bėroja jau pasidovijo Dbk. Kiaulė aprimo, matyt, jau pasdovijo Dkk.
×prasidõvyti praleisti kurį laiką besidovijant: Sueję prasdovijat visą naktelę, prasišėliojat, o naudos – nė trupučio Dkk.
×pridõvyti
1. tr. primušti: Kad primušė, pridõvijo kaip obuolį Ldk.
2. refl. K prisisiausti, prisišėlti: Kai gerai prisdovys, ir pati ateis Ut. Vaikai prisidõvijo lig ašarų BŽ117.
×sudõvyti tr.
1. sudaužyti, sumušti: Su dideliais vežimais ir ratus sudovijau Užp. Ar sudõvyt aš tau vežėčias skolinsiu! Ds. Mane sudaužė, sudovijo rš.
2. nukamuoti: Ligų sudovytas Kpr.
3. sujaukti, suversti: Sudovyste lovas, tai teip ir žinokit! Ut.
4. išmindžioti, ištrypti: Žiūrėk, kad karvės vikų nesudõvytų Všk.
5. sudėvėti: Paltas sudovytas – baisu pažiūrėt Ktk. Greit čebatus sudovijai Sdk.
6. subarti, sudrausti: Už tokius darbus visi jį sudovija Ktk.
×uždõvyti tr.
1. užkamuoti: Tu uždõvijai gyvuolį J. Arklys uždovytas, galgi nuveš tokį vežimą Ktk.
2. sunkiai įdirbti: Vos uždovijom lauką MŽ.
Lietuvių kalbos žodynas