čiui̇̃žti, -ia, -ė
1. intr. euf. šlapinti, telžti, čiaužti: Toks vyras ir dar į lovą čiuiži̇̀! Brs.
2. tr. gabenti, traukti, vilkti, nešti: Kokią kame mūrui derančią medžiagą gavo, tokią tenai čiuižė S.Dauk. Boba čiuižia tvoras, t. y. velka pavogus J.
3. tr., intr. mušti, perti: Tėvas čiui̇̃žė vaiką su rykšte Krt. Gausi čiuižti, jei neklausysi Krtn.
apčiui̇̃žti, -ia, àpčiuižė tr. euf. apšlapinti: Nė juste nepajutau, kaip tas bjaurybė ir apčiui̇̃žęs mane Brs.
| refl. J: Toks myžaltaškis: kiekvieną naktį apsičiui̇̃žęs, apsitelžęs Rs.
iščiui̇̃žti, -ia, i̇̀ščiuižė tr. išvogti: Piemuo iščiuižė iš venterio žuvis, t. y. išvogė J.
nučiui̇̃žti, -ia, nùčiuižė
1. nusišlapinti: Bėk į vidų, jei nusičiuižei Kl.
2. tr. prilupti, nučiežti: Kelis kartus nùčiuižiau sūnų, ir pasitaisė Krt.
pačiui̇̃žti, -ia, pàčiuižė tr. pavogti, pagrobti: Terio[ja] kieminus ir degina tą, ko negal pačiuižti S.Dauk.
pričiui̇̃žti, -ia, pri̇̀čiuižė tr. euf. prišlapinti: Tik tu man bepričiui̇̃žk lovą, tai pamatysi, kaip gausi! Brs.

1 žliõgti, -ia, -ė LVIV816, DŽ, NdŽ, KŽ, Slk
1. intr. smarkiai lyti, pliaupti: Aje, kad pradėjo žliõgt Sdk. Nu ir žliõgia šiandiej Ut. Lietus žliõgė pernakt – stovi in kelio balos Ktk. Visą parą lietus žliõgė kaip iš viedro Kzt.
2. intr. bėgti smarkia srove: Upelis žliõgia, eina su ūpu Gmž. O upė žliogia, prunkščia, spjaudo, verda, apglėbus rankom pūvančius medžius T.Tilv.
3. intr. Pbs smarkiai tekėti, bliaukti: Ale vot nuo dangsčio žliõgia Mlt. Vanduo nuo stogo žliogtè žliõgė Ldk. Nuo buliaus net žliõgė prakaitas Bgs. Jau niekas nebežiūri į tave (žynį), tik į žliogiantį ant akmenų kraują R.Gran. Neduok Dieve, kad žliogia kraujas iš žaizdos! Tr.
4. intr. euf. šlapintis: Žliõgia kap gyvulys Krd. Jau tu čia žliogei̇̃ priedury! Trgn.
5. tr. smarkiai pilti: Liko viralo, tai ana pamazgõs[na] ir žliõgia Trgn.
6. intr. smarkiai byrėti: Rugiai net žliõgia, kai kuralaišą suki! Trgn. Sausi rugiai, net žliõgia Sdk. Skambėjo raudonos Palemono plytos, sienon kalami pušiniai rąstai, žliogė per sietus žvyras T.Tilv.
7. intr. prk. greitai eiti: Kazelis pirma suslenkęs kad žliõgia Mlt.
1 apžliõgti, -ia, àpžliogė tr.
1. aplyti, sušlapinti lietui: Kad dabar da apžliõgs, tai jau po šienui! Trgn.
2. apipilti, aplieti: Juokom api̇̀žliogė mañ’ visą vandeniu Trg.
3. euf. apšlapinti: Api̇̀žliogė varlys (vaikas) kaldrą Trgn.
1 įžliõgti, -ia, į̇̃žliogė tr.
1. permerkti lietui: Man ir rudinėlę iñžliogė Trgn. Rūbai vaikų inžliogti̇̀ Trgn.
2. daug įpilti: Prašiau trupučio giros, o kai iñžliogė… Trgn.
1 išžliõgti, -ia, i̇̀šžliogė
1. intr. kurį laiką smarkiai nulyti: Parnakt i̇̀šžliogė, ir da nesmato galo [lietaus] Trgn.
2. tr. išpilti: Neišžliõk da vandenio – gersiu! Trgn.
3. refl. euf. nusišlapinti: Nuo alaus išsižliogi̇̀ ir vėl nori Trgn.
1 nužliõgti, -ia, nùžliogė
1. intr. smarkiai nulyti: Čia nužliõgs, čia vėl gražiausia Trgn.
2. intr. nutekėti stipria srove: Ir vėl nužliogs vandens sidabro sriautas, o girnų akmenys nukauks ir nudundės T.Tilv.
3. refl. euf. nusišlapinti: Nusi̇̀žliogė išėjęs ir vėl geria Trgn.
4. tr. daug nupilti: Nùžliogė pusę kraitelės grūdų Trgn.
1 péržliogti tr. kiaurai permerkti lietui: Neik lietuj – péržliogs visą Trgn.
1 prižliõgti, -ia, pri̇̀žliogė
1. intr. smarkiai prilyti: Tai pri̇̀žliogė – balos tik paskėlė Trgn.
2. tr. prilaistyti, pripilti: Tu velėdama prižliogi̇̀ aslą Trgn.
3. tr. euf. prišlapinti: Žiūrėk, mergiotė lašką pri̇̀žliogė Ktk.
4. tr. pribyrėti: Ai kas grūdų dirvõs[na] prižliõgę Trgn.
1 sužliõgti, -ia, sùžliogė tr.
1. kiaurai permerkti lietui: Kaip ir išdžius šienas, kai šit sùžliogė Trgn.
2. supilti (ppr. visą): Sužliõgs kruopõs[na] pieną, o paskui nėr Trgn.
3. euf. apšlapinti: Neturėk in kẽlių – da sužliõgs paršelis (mažas vaikas) suknelę Trgn.
| refl.: Guli kai veršis susižliõgęs Trgn.
1 užžliõgti, -ia, ùžžliogė tr.
1. gausiai prilyti: Dirvos ažùžliogtos, kad ir ineit nemožna Trgn.
2. gausiai prilieti, pripilti: Reikė tik truputį palaistyt, o dabar šit ažùžliogėt aslą Trgn.
3. tr. euf. prišlapinti: Veskit arklį iš klaimo – ažužliõgs padą! Trgn.

1 žliõgti, -ia, -ė LVIV816, DŽ, NdŽ, KŽ, Slk
1. intr. smarkiai lyti, pliaupti: Aje, kad pradėjo žliõgt Sdk. Nu ir žliõgia šiandiej Ut. Lietus žliõgė pernakt – stovi in kelio balos Ktk. Visą parą lietus žliõgė kaip iš viedro Kzt.
2. intr. bėgti smarkia srove: Upelis žliõgia, eina su ūpu Gmž. O upė žliogia, prunkščia, spjaudo, verda, apglėbus rankom pūvančius medžius T.Tilv.
3. intr. Pbs smarkiai tekėti, bliaukti: Ale vot nuo dangsčio žliõgia Mlt. Vanduo nuo stogo žliogtè žliõgė Ldk. Nuo buliaus net žliõgė prakaitas Bgs. Jau niekas nebežiūri į tave (žynį), tik į žliogiantį ant akmenų kraują R.Gran. Neduok Dieve, kad žliogia kraujas iš žaizdos! Tr.
4. intr. euf. šlapintis: Žliõgia kap gyvulys Krd. Jau tu čia žliogei̇̃ priedury! Trgn.
5. tr. smarkiai pilti: Liko viralo, tai ana pamazgõs[na] ir žliõgia Trgn.
6. intr. smarkiai byrėti: Rugiai net žliõgia, kai kuralaišą suki! Trgn. Sausi rugiai, net žliõgia Sdk. Skambėjo raudonos Palemono plytos, sienon kalami pušiniai rąstai, žliogė per sietus žvyras T.Tilv.
7. intr. prk. greitai eiti: Kazelis pirma suslenkęs kad žliõgia Mlt.
1 apžliõgti, -ia, àpžliogė tr.
1. aplyti, sušlapinti lietui: Kad dabar da apžliõgs, tai jau po šienui! Trgn.
2. apipilti, aplieti: Juokom api̇̀žliogė mañ’ visą vandeniu Trg.
3. euf. apšlapinti: Api̇̀žliogė varlys (vaikas) kaldrą Trgn.
1 įžliõgti, -ia, į̇̃žliogė tr.
1. permerkti lietui: Man ir rudinėlę iñžliogė Trgn. Rūbai vaikų inžliogti̇̀ Trgn.
2. daug įpilti: Prašiau trupučio giros, o kai iñžliogė… Trgn.
1 išžliõgti, -ia, i̇̀šžliogė
1. intr. kurį laiką smarkiai nulyti: Parnakt i̇̀šžliogė, ir da nesmato galo [lietaus] Trgn.
2. tr. išpilti: Neišžliõk da vandenio – gersiu! Trgn.
3. refl. euf. nusišlapinti: Nuo alaus išsižliogi̇̀ ir vėl nori Trgn.
1 nužliõgti, -ia, nùžliogė
1. intr. smarkiai nulyti: Čia nužliõgs, čia vėl gražiausia Trgn.
2. intr. nutekėti stipria srove: Ir vėl nužliogs vandens sidabro sriautas, o girnų akmenys nukauks ir nudundės T.Tilv.
3. refl. euf. nusišlapinti: Nusi̇̀žliogė išėjęs ir vėl geria Trgn.
4. tr. daug nupilti: Nùžliogė pusę kraitelės grūdų Trgn.
1 péržliogti tr. kiaurai permerkti lietui: Neik lietuj – péržliogs visą Trgn.
1 prižliõgti, -ia, pri̇̀žliogė
1. intr. smarkiai prilyti: Tai pri̇̀žliogė – balos tik paskėlė Trgn.
2. tr. prilaistyti, pripilti: Tu velėdama prižliogi̇̀ aslą Trgn.
3. tr. euf. prišlapinti: Žiūrėk, mergiotė lašką pri̇̀žliogė Ktk.
4. tr. pribyrėti: Ai kas grūdų dirvõs[na] prižliõgę Trgn.
1 sužliõgti, -ia, sùžliogė tr.
1. kiaurai permerkti lietui: Kaip ir išdžius šienas, kai šit sùžliogė Trgn.
2. supilti (ppr. visą): Sužliõgs kruopõs[na] pieną, o paskui nėr Trgn.
3. euf. apšlapinti: Neturėk in kẽlių – da sužliõgs paršelis (mažas vaikas) suknelę Trgn.
| refl.: Guli kai veršis susižliõgęs Trgn.
1 užžliõgti, -ia, ùžžliogė tr.
1. gausiai prilyti: Dirvos ažùžliogtos, kad ir ineit nemožna Trgn.
2. gausiai prilieti, pripilti: Reikė tik truputį palaistyt, o dabar šit ažùžliogėt aslą Trgn.
3. tr. euf. prišlapinti: Veskit arklį iš klaimo – ažužliõgs padą! Trgn.

1 žliõgti, -ia, -ė LVIV816, DŽ, NdŽ, KŽ, Slk
1. intr. smarkiai lyti, pliaupti: Aje, kad pradėjo žliõgt Sdk. Nu ir žliõgia šiandiej Ut. Lietus žliõgė pernakt – stovi in kelio balos Ktk. Visą parą lietus žliõgė kaip iš viedro Kzt.
2. intr. bėgti smarkia srove: Upelis žliõgia, eina su ūpu Gmž. O upė žliogia, prunkščia, spjaudo, verda, apglėbus rankom pūvančius medžius T.Tilv.
3. intr. Pbs smarkiai tekėti, bliaukti: Ale vot nuo dangsčio žliõgia Mlt. Vanduo nuo stogo žliogtè žliõgė Ldk. Nuo buliaus net žliõgė prakaitas Bgs. Jau niekas nebežiūri į tave (žynį), tik į žliogiantį ant akmenų kraują R.Gran. Neduok Dieve, kad žliogia kraujas iš žaizdos! Tr.
4. intr. euf. šlapintis: Žliõgia kap gyvulys Krd. Jau tu čia žliogei̇̃ priedury! Trgn.
5. tr. smarkiai pilti: Liko viralo, tai ana pamazgõs[na] ir žliõgia Trgn.
6. intr. smarkiai byrėti: Rugiai net žliõgia, kai kuralaišą suki! Trgn. Sausi rugiai, net žliõgia Sdk. Skambėjo raudonos Palemono plytos, sienon kalami pušiniai rąstai, žliogė per sietus žvyras T.Tilv.
7. intr. prk. greitai eiti: Kazelis pirma suslenkęs kad žliõgia Mlt.
1 apžliõgti, -ia, àpžliogė tr.
1. aplyti, sušlapinti lietui: Kad dabar da apžliõgs, tai jau po šienui! Trgn.
2. apipilti, aplieti: Juokom api̇̀žliogė mañ’ visą vandeniu Trg.
3. euf. apšlapinti: Api̇̀žliogė varlys (vaikas) kaldrą Trgn.
1 įžliõgti, -ia, į̇̃žliogė tr.
1. permerkti lietui: Man ir rudinėlę iñžliogė Trgn. Rūbai vaikų inžliogti̇̀ Trgn.
2. daug įpilti: Prašiau trupučio giros, o kai iñžliogė… Trgn.
1 išžliõgti, -ia, i̇̀šžliogė
1. intr. kurį laiką smarkiai nulyti: Parnakt i̇̀šžliogė, ir da nesmato galo [lietaus] Trgn.
2. tr. išpilti: Neišžliõk da vandenio – gersiu! Trgn.
3. refl. euf. nusišlapinti: Nuo alaus išsižliogi̇̀ ir vėl nori Trgn.
1 nužliõgti, -ia, nùžliogė
1. intr. smarkiai nulyti: Čia nužliõgs, čia vėl gražiausia Trgn.
2. intr. nutekėti stipria srove: Ir vėl nužliogs vandens sidabro sriautas, o girnų akmenys nukauks ir nudundės T.Tilv.
3. refl. euf. nusišlapinti: Nusi̇̀žliogė išėjęs ir vėl geria Trgn.
4. tr. daug nupilti: Nùžliogė pusę kraitelės grūdų Trgn.
1 péržliogti tr. kiaurai permerkti lietui: Neik lietuj – péržliogs visą Trgn.
1 prižliõgti, -ia, pri̇̀žliogė
1. intr. smarkiai prilyti: Tai pri̇̀žliogė – balos tik paskėlė Trgn.
2. tr. prilaistyti, pripilti: Tu velėdama prižliogi̇̀ aslą Trgn.
3. tr. euf. prišlapinti: Žiūrėk, mergiotė lašką pri̇̀žliogė Ktk.
4. tr. pribyrėti: Ai kas grūdų dirvõs[na] prižliõgę Trgn.
1 sužliõgti, -ia, sùžliogė tr.
1. kiaurai permerkti lietui: Kaip ir išdžius šienas, kai šit sùžliogė Trgn.
2. supilti (ppr. visą): Sužliõgs kruopõs[na] pieną, o paskui nėr Trgn.
3. euf. apšlapinti: Neturėk in kẽlių – da sužliõgs paršelis (mažas vaikas) suknelę Trgn.
| refl.: Guli kai veršis susižliõgęs Trgn.
1 užžliõgti, -ia, ùžžliogė tr.
1. gausiai prilyti: Dirvos ažùžliogtos, kad ir ineit nemožna Trgn.
2. gausiai prilieti, pripilti: Reikė tik truputį palaistyt, o dabar šit ažùžliogėt aslą Trgn.
3. tr. euf. prišlapinti: Veskit arklį iš klaimo – ažužliõgs padą! Trgn.

šlãpinti (-yti K), -ina, -ino K, Š
1. H, R, MŽ, VlnE161, Ch1Luk7,38, N, K, Sut, M, LL308,324, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Gršl caus. šlapti 1: Šlãpink audimą balindamas J. [V]andeniu šlãpink plutą duonos i dėk pečiun – pluta bus minkšta Klt. Jeigu nešlãpini, tie plaukai pasipūtę kai ežio i sto[vi] Jrb. Kad jau vis verpi ir vis šlapini, del to lūpos teip storos pasto[ja] BsPI13(Rg). Kad duona neatšoktų, tai, ją minkant, nereikia rankų šlapinti ir per ližę neperžengti LTR(Žgč). Lytus šlapina laukus ir daržus rš. Neverk, panele, nešlapink kelio, an šlapio kelio bus nedalelė LMD(Rš). Jis plūsta ašaromis, jis šlãpina savo veidą (savo akis) ašaromis KI168. Ir pradėjo Jo kojas ašaromis savo šlapinti ir plaukais galvos savo džiovinti BPII296.
| refl. tr., intr. K, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ: Pirštą parsirišau i nenoriu šlãpytis rankų Jrb. Kur ten šlãpytis važiuosit! Rm.
2. intr. LL89, M, Š, NdŽ, Kin leisti šlapimą: Šlãpina į lovą Kl. Bėga, spiria i šlãpina arklys šlyrkš šlyrkš Škn.
^ Keturi broliai į vieną duobę šlapina (karvę melžia) LTR(Plng).
| refl. M, L, Š, Rtr, Ser, NdŽ, Srv, Všv: Dėl šlapimo latakų patologinių pakitimų ligonis negali šlapintis rš. Sieninė kriauklė šlãpintis MedŽ568. Vaikas į patalą šlãpinas, męža Skr. Kraujais šlãpinos – i pamirė Dbč.
^ Keturi broliukai vienon duobelėn šlapinas (karvę melžia) LTR(Rk).
3. tr. prk. duoti gerti, girdyti: Da aš jį šlãpysiu (nieko negaus) RdN.
◊ gérklę (gómurį) šlãpintis išgerti alkoholio: Šlãpintis gómurį degtinėle NdŽ. Vyrai gerklių̃ nešlãpinęsys negalia būti, nora sprogti Krš.
apšlãpinti caus. apšlapti:
1. KI205, Š, KŽ, DŽ1, Kvr Nueini pašalėn, apšlãpini ryzą ir apisuki kojas Pnd. Bitis reik apšlãpyti, kad jos neturia iš daržo, iš sodo išlėkti Pgg. Stumdydavo, stumdydavo [piestoje] apšlãpintus miežius, tai biškį tie marškiniai (žievės) nusitrindavo Kri.
| refl. Š, Ser: Visumet nusibridę, visumet apsišlãpinę [piemenys] End.
2. K.
| refl. K.
3. tr. KŽ, End, Erž aplieti šlapimu: Atsisės [mergaitė], vaikas kelėnus apšlãpins, ir būs po mokslo Krž.
| refl.: Apsišlãpino – tą drobulę paėmei, kitą padėjai, i kaip nebuvę Dr.
įšlãpinti KI350, KII233, K, Š, Rtr, KŽ
1. LL211 caus. įšlapti 1.
| refl. K: Tu insišlãpinsi vandenin LKKXI222(Dv). Tas žydas kap virto klanan, insišlãpino Pls. Nuej[o] vilkas upėn, insišlãpino, insimaudė (ps.) Vlk.
2. intr. LMD įleisti šlapimo.
iššlãpinti
1. Ser žr. sušlapinti 1.
| refl. Š, KŽ.
2. refl. Ser, Dg išleisti šlapimą: Buvau išejus išsišlãpint Trak.
nušlãpinti
1. caus. nušlapti 1: Kalakutai su pylėms negerai y[ra]: pylės nušlãpina dideliai Štk.
| refl. J, NdŽ: Pripuolė [vaikas] pri [v]andens, nusišlãpino, nusibuvo Rdn.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Rmš, Všt, PnmR išleisti šlapimą: Išėjo in lauką nusišlãpint i nukrito KzR. Kiaulės kur nusišlãpina, tai leki ir tupi̇̀, kad kojom baisiai šalta Vdn.
pašlãpinti
1. Q363, H174, R265, MŽ355, Sut, N, KI60,205, K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ caus. pašlapti 1: Sūrmaišį pašlãpink, dėdamas varškę, kad neprikibtum J. Pamirkiu, pašlapinu SD165. Koks gi jo prausimas – pašlãpina nosį Mžš. Reik pašlãpinti, ta geriau galandas Vgr. Su tuo mišiniu pašlapinti skuduriuką ir stipriai tą vietą, kur grižas yra, aprišti LTR(Žgč). Lietus palijo – pašlãpino kelią Lnkv. Daržas vandeniu pašlapytas R175, MŽ232. Tu vandens kojoms mano nedavei, o ta kojas mano ašaromis pašlapino ir plaukais galvos savo džiovino BPII297. Kuldavom kultuvais – pusantro pagalio [kultuvas]… padas būdavo kai pašlãpytas LKT306(An).
| Neturu su kum pašlãpinti (neturiu riebalų), nelenda [sausos] bulbės Krš.
^ Nepašlapinęs neįkiša (siūlas ir adata) Jrg.
| refl. tr. NdŽ: Pasišlãpinęs pirštus, varto knygelę Ėr. Pasišlãpyk spenį užsimilždama, o nekišk pirštų į viedrą Jrb. Virves pasišlãpinusi, išausčiu tokius velnius! Krš.
2. intr. Vb trumpai, truputį palyti: Tik pašlãpino, nelijo NdŽ. Galvokėliai nuėjo, i pašlãpino Krs. Vis kiek pašlãpina – ir vakar raselė buvo Dglš.
3. intr. NdŽ, Všv išleisti šlapimą.
| refl. Ser, NdŽ.
◊ bùrną (lū́pas Vlkv) pašlãpinti kiek išgerti alkoholio: Sėdės ans tau [vaišėse] lū́pų nepašlãpinęs Krš. Prispyrėm, i bùrną pašlãpino Rdn.
puši̇̀nę pašlãpinti išvaryti: Palauk, tuoj aš tau pašlãpinsiu puši̇̀nę! Blnk.
péršlapinti KI319, KII233, Š, KŽ, peršlãpinti Rtr, KŽ
1. K, Š, Rtr, Ser, NdŽ caus. peršlapti 1.
| refl. NdŽ.
2. NdŽ caus. peršlapti 3.
| refl. NdŽ.
3. intr. NdŽ lengvai palyti, pašlakstyti.
prasišlãpinti galėti šlapintis: Pūslė[je] augo kaži kas – neprasišlãpino Rdn.
prišlãpinti tr. Rtr
1. NdŽ, DŽ1 padaryti šlapią, prilaistyti.
| refl. NdŽ, DŽ1.
2. NdŽ daugelį sušlapinti.
3. NdŽ, DŽ1 prileisti šlapimo: Vaikas tikras myžalis: kasnakt prišlãpina lovą Lnkv. Trepsi i dejuoja, tuoj prišlãpys kelnes Brž.
| refl. DŽ1.
sušlãpinti
1. SD324, Sut, N, K, J, M, L, LL308,325, Rtr, NdŽ, KŽ, Krž caus. sušlapti 2: Parvežė mane, lieja vandeniu, visą sušlãpino LKT226(Paž). Ale kad sušlãpino, sulijo visą, tai ojojoi! Slm. Tai po doklu ne teip sušlãpina LKT241(Pš). Sušlãpint [nesveikos kojos] negalima Pb. Aš misliau, šimto gramų kano kas – burbulas: burnos nesušlãpinsi! Km. Kumet garbanojo plaukus, tumet iš vakaro anus sušlãpino ir supynė į daug mažų pynelių Vkš. Rugius dengiam, kad lietus nesušlãpint Dv. Miežius sušlãpins, sudaigins, sudžiovins, sumals – padarys alų Klk.
| Sušlãpino (leido sušlapti) tėvas ančiukus, tegu išdžiūs prieš saulutę Jrb.
| refl. tr. NdŽ, Vdn: Susišlãpinam upėj skarytę, užsidedam an galvos Pnd. Nupuoliau in upę i tik kojas susišlãpinau Smn.
2. refl. NdŽ, Vlkv išleisti šlapimą: Vaikas kasnakt susišlãpina Grž. Žmogui, kuris gulėdamas susišlapina, duoda kiaulės pūslę išvirę suvalgyt LTR(Ds).
◊ gómurį (liežuvė̃lį) sušlãpinti kiek išgerti alkoholio: Sėsk, kaimyne, sušlapink gomurį ir užkąsk sp. Kad tik liežuvẽlį sušlãpinti tegal Yl.
liežùvį sušlãpinti Pun paplepėti, pataukšti.
užšlãpinti tr. šlapinantis užlieti: Nesišlapink ant kelio – savo laimei akis užšlapinsi (priet.) Brž.

šlãpinti (-yti K), -ina, -ino K, Š
1. H, R, MŽ, VlnE161, Ch1Luk7,38, N, K, Sut, M, LL308,324, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Gršl caus. šlapti 1: Šlãpink audimą balindamas J. [V]andeniu šlãpink plutą duonos i dėk pečiun – pluta bus minkšta Klt. Jeigu nešlãpini, tie plaukai pasipūtę kai ežio i sto[vi] Jrb. Kad jau vis verpi ir vis šlapini, del to lūpos teip storos pasto[ja] BsPI13(Rg). Kad duona neatšoktų, tai, ją minkant, nereikia rankų šlapinti ir per ližę neperžengti LTR(Žgč). Lytus šlapina laukus ir daržus rš. Neverk, panele, nešlapink kelio, an šlapio kelio bus nedalelė LMD(Rš). Jis plūsta ašaromis, jis šlãpina savo veidą (savo akis) ašaromis KI168. Ir pradėjo Jo kojas ašaromis savo šlapinti ir plaukais galvos savo džiovinti BPII296.
| refl. tr., intr. K, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ: Pirštą parsirišau i nenoriu šlãpytis rankų Jrb. Kur ten šlãpytis važiuosit! Rm.
2. intr. LL89, M, Š, NdŽ, Kin leisti šlapimą: Šlãpina į lovą Kl. Bėga, spiria i šlãpina arklys šlyrkš šlyrkš Škn.
^ Keturi broliai į vieną duobę šlapina (karvę melžia) LTR(Plng).
| refl. M, L, Š, Rtr, Ser, NdŽ, Srv, Všv: Dėl šlapimo latakų patologinių pakitimų ligonis negali šlapintis rš. Sieninė kriauklė šlãpintis MedŽ568. Vaikas į patalą šlãpinas, męža Skr. Kraujais šlãpinos – i pamirė Dbč.
^ Keturi broliukai vienon duobelėn šlapinas (karvę melžia) LTR(Rk).
3. tr. prk. duoti gerti, girdyti: Da aš jį šlãpysiu (nieko negaus) RdN.
◊ gérklę (gómurį) šlãpintis išgerti alkoholio: Šlãpintis gómurį degtinėle NdŽ. Vyrai gerklių̃ nešlãpinęsys negalia būti, nora sprogti Krš.
apšlãpinti caus. apšlapti:
1. KI205, Š, KŽ, DŽ1, Kvr Nueini pašalėn, apšlãpini ryzą ir apisuki kojas Pnd. Bitis reik apšlãpyti, kad jos neturia iš daržo, iš sodo išlėkti Pgg. Stumdydavo, stumdydavo [piestoje] apšlãpintus miežius, tai biškį tie marškiniai (žievės) nusitrindavo Kri.
| refl. Š, Ser: Visumet nusibridę, visumet apsišlãpinę [piemenys] End.
2. K.
| refl. K.
3. tr. KŽ, End, Erž aplieti šlapimu: Atsisės [mergaitė], vaikas kelėnus apšlãpins, ir būs po mokslo Krž.
| refl.: Apsišlãpino – tą drobulę paėmei, kitą padėjai, i kaip nebuvę Dr.
įšlãpinti KI350, KII233, K, Š, Rtr, KŽ
1. LL211 caus. įšlapti 1.
| refl. K: Tu insišlãpinsi vandenin LKKXI222(Dv). Tas žydas kap virto klanan, insišlãpino Pls. Nuej[o] vilkas upėn, insišlãpino, insimaudė (ps.) Vlk.
2. intr. LMD įleisti šlapimo.
iššlãpinti
1. Ser žr. sušlapinti 1.
| refl. Š, KŽ.
2. refl. Ser, Dg išleisti šlapimą: Buvau išejus išsišlãpint Trak.
nušlãpinti
1. caus. nušlapti 1: Kalakutai su pylėms negerai y[ra]: pylės nušlãpina dideliai Štk.
| refl. J, NdŽ: Pripuolė [vaikas] pri [v]andens, nusišlãpino, nusibuvo Rdn.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Rmš, Všt, PnmR išleisti šlapimą: Išėjo in lauką nusišlãpint i nukrito KzR. Kiaulės kur nusišlãpina, tai leki ir tupi̇̀, kad kojom baisiai šalta Vdn.
pašlãpinti
1. Q363, H174, R265, MŽ355, Sut, N, KI60,205, K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ caus. pašlapti 1: Sūrmaišį pašlãpink, dėdamas varškę, kad neprikibtum J. Pamirkiu, pašlapinu SD165. Koks gi jo prausimas – pašlãpina nosį Mžš. Reik pašlãpinti, ta geriau galandas Vgr. Su tuo mišiniu pašlapinti skuduriuką ir stipriai tą vietą, kur grižas yra, aprišti LTR(Žgč). Lietus palijo – pašlãpino kelią Lnkv. Daržas vandeniu pašlapytas R175, MŽ232. Tu vandens kojoms mano nedavei, o ta kojas mano ašaromis pašlapino ir plaukais galvos savo džiovino BPII297. Kuldavom kultuvais – pusantro pagalio [kultuvas]… padas būdavo kai pašlãpytas LKT306(An).
| Neturu su kum pašlãpinti (neturiu riebalų), nelenda [sausos] bulbės Krš.
^ Nepašlapinęs neįkiša (siūlas ir adata) Jrg.
| refl. tr. NdŽ: Pasišlãpinęs pirštus, varto knygelę Ėr. Pasišlãpyk spenį užsimilždama, o nekišk pirštų į viedrą Jrb. Virves pasišlãpinusi, išausčiu tokius velnius! Krš.
2. intr. Vb trumpai, truputį palyti: Tik pašlãpino, nelijo NdŽ. Galvokėliai nuėjo, i pašlãpino Krs. Vis kiek pašlãpina – ir vakar raselė buvo Dglš.
3. intr. NdŽ, Všv išleisti šlapimą.
| refl. Ser, NdŽ.
◊ bùrną (lū́pas Vlkv) pašlãpinti kiek išgerti alkoholio: Sėdės ans tau [vaišėse] lū́pų nepašlãpinęs Krš. Prispyrėm, i bùrną pašlãpino Rdn.
puši̇̀nę pašlãpinti išvaryti: Palauk, tuoj aš tau pašlãpinsiu puši̇̀nę! Blnk.
péršlapinti KI319, KII233, Š, KŽ, peršlãpinti Rtr, KŽ
1. K, Š, Rtr, Ser, NdŽ caus. peršlapti 1.
| refl. NdŽ.
2. NdŽ caus. peršlapti 3.
| refl. NdŽ.
3. intr. NdŽ lengvai palyti, pašlakstyti.
prasišlãpinti galėti šlapintis: Pūslė[je] augo kaži kas – neprasišlãpino Rdn.
prišlãpinti tr. Rtr
1. NdŽ, DŽ1 padaryti šlapią, prilaistyti.
| refl. NdŽ, DŽ1.
2. NdŽ daugelį sušlapinti.
3. NdŽ, DŽ1 prileisti šlapimo: Vaikas tikras myžalis: kasnakt prišlãpina lovą Lnkv. Trepsi i dejuoja, tuoj prišlãpys kelnes Brž.
| refl. DŽ1.
sušlãpinti
1. SD324, Sut, N, K, J, M, L, LL308,325, Rtr, NdŽ, KŽ, Krž caus. sušlapti 2: Parvežė mane, lieja vandeniu, visą sušlãpino LKT226(Paž). Ale kad sušlãpino, sulijo visą, tai ojojoi! Slm. Tai po doklu ne teip sušlãpina LKT241(Pš). Sušlãpint [nesveikos kojos] negalima Pb. Aš misliau, šimto gramų kano kas – burbulas: burnos nesušlãpinsi! Km. Kumet garbanojo plaukus, tumet iš vakaro anus sušlãpino ir supynė į daug mažų pynelių Vkš. Rugius dengiam, kad lietus nesušlãpint Dv. Miežius sušlãpins, sudaigins, sudžiovins, sumals – padarys alų Klk.
| Sušlãpino (leido sušlapti) tėvas ančiukus, tegu išdžiūs prieš saulutę Jrb.
| refl. tr. NdŽ, Vdn: Susišlãpinam upėj skarytę, užsidedam an galvos Pnd. Nupuoliau in upę i tik kojas susišlãpinau Smn.
2. refl. NdŽ, Vlkv išleisti šlapimą: Vaikas kasnakt susišlãpina Grž. Žmogui, kuris gulėdamas susišlapina, duoda kiaulės pūslę išvirę suvalgyt LTR(Ds).
◊ gómurį (liežuvė̃lį) sušlãpinti kiek išgerti alkoholio: Sėsk, kaimyne, sušlapink gomurį ir užkąsk sp. Kad tik liežuvẽlį sušlãpinti tegal Yl.
liežùvį sušlãpinti Pun paplepėti, pataukšti.
užšlãpinti tr. šlapinantis užlieti: Nesišlapink ant kelio – savo laimei akis užšlapinsi (priet.) Brž.

var̃vinti (-yti K, Drsk), -ina, -ino K caus. varvėti:
1. R, MŽ, D.Pošk, N, K, M, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ Ar čia var̃vinami lašai į akis? Kv. Piltinai pilk, o ne var̃vink Slnt. Nevar̃vyk riebalų žemėn, ba žemė nepariebs Rod. Kiaulės kraują varvina ant duonos ir duoda nuo dieglio Sln.
| Var̃vina lašą [degtinės] brigadininkui, ką darys Jd.
| prk.: Varvinkit rasą, dangūs iš aukštybės! A.Baran. Už storų langų uždangalų vis dar tebegrūmė griaustinis ir tebevarvino savo vandenį debesys Pt.
2. Ana var̃vino kraujį iš nosies J. Eglė (medis) smalą var̃vina Srj. O ten, ant smėlio kalnelio, pušys varvina sakus M.Katil. Varvino prakaito lašus nuo kaktos rš. Varvindamys prakaitą šoko stačiai į eketę S.Dauk. Kasryt kraują atlekia var̃vyt (imti analizėms) Onš.
| Šaukė rūstybės Dievo krau[ja]s be reikalo varvinamas M.Valanč.
| refl. tr. K.
3. tr. daryti, sunkti: Petrėnas darė ne tik alų, bet paslapčiom var̃vino ir degtinę Jnš.
4. tr. prk. taupyti: Kapeikelė [už darbadienius] buvo ui, teip var̃vysi, pakol suvarvysi End. Žmogus … pinigus varvina velniui skolai TDrVI168(Prng).
5. NdŽ žr. varvėti 4.
6. tr. leisti sušlapti, šlapinti: Kam tą švarkiuką var̃vini?! Krš.
◊ ãšaras var̃vinti
1. verkti: Ašaras varvino varvino, kol jų pritrūko Vaižg. Martynienė ašaras kaip pupas varvina Žem. Ar varvini ašaras už nedorybes tavo? M.Valanč.
2. skųstis, dejuoti: Ai, nėkas dar badu nedvesa, tik ãšaras var̃vina Krš.

nósį var̃vinti Ds, Rm, Jnš, Vkš smaksoti, žiopsoti: Ko jūs čia dabar nósis var̃vinat? Lkš.
prãkaitą var̃vinti sunkiai, daug dirbti: Prãkaito nevar̃vinsi – nėko neturėsi Krš.
séilę var̃vinti
1. labai norėti ko, tykoti, smaksoti: Nevar̃vink séilės, – pyrago vis tiek negausi Slnt. Ko aš var̃vinsu séilę, – pati išsikepsu Rdn. Abu séilę var̃vina an butelius žiūrėdami – gal nebeturia pinigų Slm.
2. žavėtis: Gražus, visos mergos séilę var̃vina Krš. Var̃vink nevar̃vinęs séilę, merga ne tavo Zr.
3. pavydėti: Kai apsirišiu [skarele], tai séiles var̃vysta Slm.

snárglį (smùrgą Pj, Šll, smùrglį Brs, snùrglą) var̃vinti Šk žiopsoti: Anas kelias valandas in ežero snar̃glį var̃vino Slk. Ko čia var̃vinat snárglius – marš į kamarą! Sk. Ko var̃vini snárglį, lyg būtum nematęs?! Vdk. Ko čia smùrglį var̃vini?! KlvrŽ. Svetys valgo, o juns var̃vinat snùrglą DūnŽ. Ko ten vis var̃vini smùrgą į tą daržą? Kv.
antvar̃vinti (ž.) Skd žr. užvarvinti: I begavo bulvę vieną, o an tos bulvės antvar̃vino tokio pysalo Ms. Antvar̃vinu kamparo lašą – i praei̇̃ta gelti žandas End.
apvar̃vinti tr. KI228, K, Š, Rtr, KŽ; Sut
1. caus. apvarvėti: Su kraujais apvar̃vinau drabužius J.
| refl. Sut, K, Š: Apsvar̃vino [v]andeniu nešdamas iš balos šieną Dglš.
2. varvinant aplieti (viršų): Babkas liūb keps, viršų apvar̃vins Žd.
3. aplieti skysčiu, apšlapinti: Straktelėjo ji nuo suolo, užvertė knygą ir ėmė smulkiais žingsneliais bėgioti po trobą lyg apvarvinta skruzdėlė J.Balt.
| refl. Š.
įvar̃vinti K, Rtr, NdŽ, KŽ; N caus. įvarvėti 1: Taukų įvar̃vink biškelį J. Nebeteka verdulis, o gal dar man įvar̃vintumei nors truputį Š. Invar̃vyk jai lašukų nuog nervų, – nebesdraskis Mtl. Nuomarin numirus, reik į mažąjį pirštelį kryžkryžiais įpjauti ir tą kraują įvarvinus tam pačiam duoti sugerti Sln. Invar̃vink gi košėn aliejaus – gardžiau bus Zr. Invar̃vyk biskį [degtinės], nesgailėk Drsk. Nėkas neįvar̃vina tokiam ponuo Krš.
| refl. tr. K, Š: Įsivarvino į taurelę vyno rš. Jis įsivarvino lašų rš.
išvar̃vinti tr.
1. R49, MŽ65, Sut, N, KI162, K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 caus. išvarvėti 1: Alų iš izbono, iš indo, iš stiklinės išvar̃vink čyst, kad nebliktum J. Išvar̃vina kelius lašus medaus, o mes laižom Skdt. [Medaus] nesukdavo, teip išvar̃vydavo, teip sutraiškydavo [korius] Kp.
| Reik didelios šilimos sniegą visą išvar̃vinti (ištirpinti) Krš.
2. caus. išvarvėti 3: Žmogus yra palinkęs už 1 rublį galvą guldyti, o už 30 ir visą savo kraują išvarvinti Blv.
| refl. tr. K, Š.
3. varvinant ištuštinti: Išvar̃vindavo korius, spausdavo par skurliuką lininį Kv.
4. varvinant pagaminti: Iš vienos bangžuvės galvos išvarvina tepalo už kelis šimtus rublių rš.
| refl. tr.: Nėr degtinės – patys iš ko išsivar̃vina Gršl.
◊ [daũg, kẽletą] ãšarų išvar̃vinti (daug, kiek) verkti: Iš gailesio išvarvink ben keletą ašarų M.Valanč. Ir iškukavo daugel vargelių, ir išvarvino daug ašarėlių LMD.
paskuti̇̀nį kraũjo lãšą išvar̃vinti viską atimti: Brolis benga mun paskuti̇̀nį kraũjo lašą išvar̃vinti Vkš.
[ki̇́ek] prãkaito išvar̃vinti privargti sunkiai dirbant: Par rugpjūtes ki̇́ek prãkaito esam išvar̃vinusios Krš. Kiek čia prūnijom, ki̇́ek prãkaito išvar̃vinom! Krš.
nuvar̃vinti caus. nuvarvėti:
1. R11, MŽ15, N, K, Š, KŽ, DŽ1 Nu stogų nuvar̃vinti (nutirpdyti sniegą) galia greit, ale an žemės sluoksnio neįšildo Krš.
2. Giją, drabužį nuvar̃vinau pakabinus J. Šlapią indą nuvar̃vink ir nušluostyk! NdŽ. Nuvar̃vinsi [varškę sūriui], įdėsi druskos, išmaišysi Sd. Nuplauna [virtus grybus] šaltu vandeniu, nuvar̃vina ir tada druskos įpilia Kp.
3. Vaikas rašydamas netyčia nuvar̃vino kelis lašus rašalo ant savo knygos NdŽ. Boba, žalty, nuvar̃vink nu žolių šimtą gramų (įpilk degtinės)! Krš.
| refl. Š.
4. refl. euf. nusišlapinti: Nu vyrai, nusivar̃vint i gult! Aln.
5. tr. permerkti, perdrengti: Visų vėjų [piemuo] nupūstas, visų lytų nuvar̃vintas Krš.
◊ api̇̀varas nuvar̃vinti rasti prieglobstį: Ar negalėtumėm čia sustoję ir pailsėti čia pas tamstą, noris apivaras nuvarvinti DS213.
ãšarą nuvar̃vinti kiek verkti, paašaroti: Motyna mirė, nėkas ir ãšaros nenuvar̃vino, buvo atsibodusi Krš.
kójas nuvar̃vinti (-yti Skr) rasti prieglaudą, poilsį, prisiglausti: Turėsi kur kójas nuvar̃vint Ar.
[daũg] prãkaito nuvar̃vinti daug vargti dirbant: Senis daug prakaito per savo amželį nuvarvinęs rš.
séilę nuvar̃vinti
1. sakoma negavus ko norimo, geidžiamo: Ans (ponas) už plikos motriškos pamatymą šimtus devė, jei turėjo, o jei neturėjo, ta séilę nuvar̃vino Krp.
2. numigti: Biškį séilę nuvar̃vinau – tujau svietas kitaip atrodo Vkš.
pavar̃vinti NdŽ; Ser caus. pavarvėti 1: Pavar̃vino lašus į akis tris dienas – ir akys daba sveikos Vkš.
◊ ãšaras pavar̃vinti paverkti, paverkšlenti: Úaras pavar̃vina – gauna iš tėvo rublį kokį Krš.
nósį (séilę) pavar̃vinti NdŽ paspoksoti, pažiopsoti: Nuo upės skardėjo šūviai, tad Andrius veikiausiai nubėgo pavarvinti seilės prie šaudyklos rš.
pravar̃vinti tr.
1. pradėti leisti, varvinti, praleisti: Ateik, pravar̃vinsim bačkelę Ps.
2. varvinant pasidaryti: Ar jau turi pravarvinęs kokį kaušelį? M.Katil.
| refl. tr.: Prasivar̃vina i numinės – sruoba visi Krš. Iš kur tiek litrų valstybinės nupirkai? Reikia ir namie prasivarvinti [naminės] K.Saj.
◊ smùrgą pravar̃vinti kurį laiką žiopsoti, spoksoti: Pusdienį smùrgą pravar̃vino pry varstoto, o nėko neišmoko Šll.
privar̃vinti tr. I, Rtr, NdŽ
1. D.Pošk, Varn caus. privarvėti 1.
| refl. tr. DŽ1: Medį įkirtus smarkokai kirviu, galima prisivarvinti sulos rš. Su bitims ana užsiema, bačkas medaus prisivar̃vina Krš.
2. K, KŽ gerokai įlašinti, įvarvinti: Į medų metylių sunkos privarvino rš.
3. prk. daug prikalbėti, prišnekėti: Aš jum jau privar̃vinau tų poterių, gal ir klausyt atsibodo Gž.
suvar̃vinti caus. suvarvėti:
1. NdŽ, KŽ Iš kelių buteliukų suvar̃vinau vaistus ir daviau išgerti DŽ1. Suvar̃vinau visą pienelį Dglš.
| Suvar̃vino do kiek pieno Dglš.
| refl. NdŽ, DŽ1.
2. NdŽ Mat nakčia smarkiai lietus lijo, stogas čia pravarvėjo, ir jį visą suvarvino V.Krėv.
3. tr. prk. iš paskutinio surinkti, sutaupyti: Abudu su tičiu suvar̃vysva kelias dešimtis, nuneši į taupomą tujau End. Kap tik suvar̃vinau sėklą Prng. Iš to nėsančio suvar̃vinau i daviau Prng.
| refl. tr.: Čia žmogus džiaugies an druskos skatikelį susivar̃vinęs Prng.
užvar̃vinti K, NdŽ, KŽ, DŽ1; R, MŽ, N caus. užvarvėti 1: Aš užvar̃vinsiu taukų ant košės J. Kiaulės kraujo ant duonos užvarvinę rudenyj pjaunant laiko par metus ant prireikimo nuo dieglio užduot Sln.
| prk.: Dievo galybė užvar̃vina kelius lašus (truputį palyja), viskas tvaska, žmogus liek neliejęs Rdn.
| refl. tr. DŽ1: Užsivar̃vinu kelius lašus valerijono in cukraus, suvalgau – ir palengvėja Skdt.
ǁ intr. impers. NdŽ užlyti, užlašnoti: Kiek čia lijo, truputį užvar̃vino Ėr. Užvar̃vino, a čia lijo? Krš.
◊ ant dantiẽs užvar̃vinti kiek išgerti: Eime truputį ant danties užvarvinti rš.

1 tel̃žti, -ia, -ė NdŽ, FrnW, KŽ, télžti NdŽ, FrnW, KŽ šnek.
1. intr. DŽ, Prk, Kal, Plt, Krš, Jnš smarkiai lyti: Télža, apsiūkusi DūnŽ. Télžė télžė, kol šieną supūdė Vvr. Mylą dienelę télžė i télžė, pūdė bulbeles Varn. Kiaurą naktį lytus telžė Rs. O čia lytus telžia, purvynai pabjuro Žem. Lytus telžte telžė J.Jabl. Lauke dar tebetelžė šlapdriba rš.
2. tr. KŽ merkti, šlapinti, drėkinti: Lytus telžia žemę Db. Daug kartų tais metais dribo ir vis tirpo sniegas, skiedė purvą, telžė laukus ir kelius rš.
3. šlapintis, čiurenti: Jijė žėdną naktį patale télžia, t. y. męža J. Kol paauga, tai ir tel̃žia patalan Pnd. Mūso Jonis jau penkioleka metų, o dar į lovą tebetélža Kal. Jis miegodamas tel̃žia į patalą Grz. Duris atsidaro ir tel̃žia Pl. Mūsų irgi, kai pasigeria, įsitveria rankom stulpo ir tel̃žia Slm. Kap tik telši an skiedų, tai būsi vis apšašęs (priet.) Grv. Radus šlapia, peršerk jam šlapiu pasaitu – ir nereiks jam daugiau tel̃žt Trgn. Vesčiau Elzę, kur patale télžia JV38. Atsistojęs ant slenksčio ir tel̃žia kaip jautis An. Tel̃žia kai kumelė Ds.
^ Ant pakelės kiečio visi šunys telžia LTsV258(Km).
| refl.: Tokis didelis bernas i da tel̃žias Dsn.
4. tr. NdŽ daug pilti: Kaisdamas valgyti netelžk daug vandens, viralo, taukų J.
ǁ laistyti, lieti per kraštus: Netélžk smetoną, nebus paskui sviesto Mrj.
5. tr. FrnW godžiai gerti, siurbti: Šitoj Paulina tai smetoną telžia ir telžia Viln.
6. intr. NdŽ sunkiai bristi, klampoti: Aš telžiau par purvus, t. y. bridau J. Ir ji pati, ir jis pats vis su vyžom télždavo, bet kaip neturėjo nieko, taip neturėjo Rm. Vienišas, pasikaišęs skvernus telžiu nykiais kaimo laukais basas rš.
7. intr. impers. būti šleikštu, gaižu, telkšti: Kai bulbių privalgai, tel̃žia burno[je] Rs. Burno[je] tel̃žia – rūgštymo noris Rs.
8. intr. riebėti: Ans telžte sutelžęs, t. y. riebus J.
9. intr. Rtr, NdŽ, DŽ1, NmŽ, Sml, Krkn duoti, kirsti, trenkti: Telžk par ausį, teeinie zurnydamas J. Tylėk, télšu su mazginiu! Rdn. Ka télšu par snukį, i žinosi! Krš.
ǁ tr. JI302, DŽ, KŽ mušti: Jei Šyvis laiku nespėjo ar neįstengė įsakymų pildyti, jį telžė botago drūtgaliu P.Cvir.
10. tr. BŽ617,620, K.Būg, DŽ, NdŽ, KŽ, Varn, Šd blokšti, mesti, sviesti, drėbti: Télžė pinigus ant stalo Jn(Kv). Telžė į žemę LTR(Kdn). Girtas tel̃žė kaimyną į griovį Srv. Supykęs bernas kad telžė katiną nuo stalo! Kair. Kitoje troboje, telžęs maišą į aslą, krokė vyras Žem.
11. refl. virsti, kristi: Slydi buvo, télžės i ranką nūsilaužė DūnŽ. Nu dviračio télžės, koją nusirabino Krš. Vakar télžiaus, šoną susitrenkiau, rankos nepriglaudu Krš. Gašus vyras, o télžės, susilaužė nugarkaulį Rdn.
12. tr., intr. prk. aštriai sakyti, drėbti: Télžk kokį žodį nutvėręs, nepasiduok! Krš. Protingas netel̃š kožnam į akį KlvrŽ.
ǁ piktai, aštriai barti, koneveikti: Simukas pradeda telžti ją piktais žodžiais kaip botagu P.Cvir.
◊ skū̃rą tel̃žti mušti: Noriu vyro, kurs nètelža skūrõs J.
1 aptel̃žti, -ia, àptelžė tr. Š šnek.
1. KŽ euf. apšlapinti: Mergės ir kamarės slenksčius aptélža Kal. Ot tau melžėja, karvė api̇̀telžė Ds.
| refl. Š, KŽ, Rg, Ps, Dkk, Ds, Dsn: Kūdikis apsitélžęs, t. y. apsimyžęs, apsičiuižęs J. Gulė[jo] gulė[jo] i apsi̇̀telžė – va tau bernas Švnč. Ką nedaryk, vis tiek [vaikas] apsitel̃žia kiekvieną naktį, ir tiek Srv. Mižniau tu, mižniau! I vėlek apsitélžei! Rm. Močekos duktė atsikelia visa apstel̃žus (ps.) Tvr.
2. apmesti, aptepti: Su muilu aptélžiau pagraužtas [obels] vietas Rdn.
1 atsitel̃žti, -ia, atsi̇̀telžė šnek. atsigulti, atsidrėbti: Kam atsitélžei į lovą su batais ir nenusidaręs?! Trg.
1 įtel̃žti, -ia, į̇̃telžė tr. Š, įtélžti, -ia, -ė J šnek.
1. J, Š, KŽ įdėti į skystį, įmerkti: Aš labai barštinykas, lepšę įtélži [į barščius], tuoj skonis kitas Gdž.
2. J, Š, KŽ daug įpilti.
3. įmesti: Pradarė kaži kas langą, tą šunį ir įtélžė į trobą, aną teip apjuokdami Rg.
1 ištel̃žti, -ia, i̇̀štelžė Š, ištélžti, -ia, -ė Š, KŽ šnek.
1. intr. kurį laiką lyti: Telža nu ryto jau, kiek taip ištélš?! Krš.
2. nusišlapinti.
3. intr. per ilgai mirkstant, šuntant pasidaryti, būti prasto skonio, permirkti: Nukelk katilą nu ugnies, jug ropės ištélš Sg.
4. tr. J išpilti, išlieti (skystį).
5. tr. JI648, LVI816 godžiai išvalgyti, išsrėbti.
6. tr. daug privirti: Marti ištélžė viralo tokį šmotą, t. y. par daug išvirė J.
7. tr. išklampoti, išmindžioti: Ištélžei purvynus, o dabar į kambarį maknoji Vdk. Kai pradeda rudenį karves ganyti, tai visas dobilienas ištélžia Up.
8. tr. ištampyti, išklaipyti: Paskolinau kitam savo pusbačius ir ištélžė kaip arklys Up.
9. tr. išprašyti: Priseis kur važiuot, tai niekap nemožna arklio ištel̃žt Ml.
10. refl. gulint išsitiesti, išsidrėbti: Vakar kai išsi̇̀telžiau, tai tik šiandie tepabudau Vl.
11. tr. Š, KŽ, Gdž išmesti: Ištélžė jį iš ratų J. Ištélžiau lauko tus maurus DūnŽ.
1 nutel̃žti, -ia, nùtelžė tr. šnek.
1. smarkiai lyjant, telžiant ar pilant kuo nuplauti: Kad ir kokia liūtis nutelžtų akmenį, akmuo ir pasiliks akmeniu rš. Milžtuvę dar nešvariai nutelžia LTR(Srv).
2. nusišlapinti: Na, gėrėm gėrėm, einam dabar nusitel̃žt Sml. Kai nusi̇̀telžiau, net lengviau pasdarė Dkk.
3. Vl, Tl ne į vietą padėti, numesti: Vakar supykęs nutélžė, o šiandien ieško ir negali rasti Šl. Nutélža dviratuką į grovį i pats nuleka DūnŽ. Motina, įėjusi iš lauko, nutelžė kailinukus rš.
4. refl. nevykusiai nukristi: Juokdamosi pasakojo motynai, kaip marti nusitelžė nuo vežimo Žem.
1 patel̃žti, -ia, pàtelžė šnek.
1. prišlapinti: Mūso vaikiai cielus latakus pas duris patélža Kal.
2. intr. pavandenyti: Kai tik išvirs bulvės, tuoj ir nusunk, kad nebūt paskui patelžusios Srv.
ǁ patižti: Daubose gulėjo patelžęs sniegas rš. Karklų apstotame įkalnyje staiga atsirado kūdra, visa patelžusi dumblu ir maurais J.Balt.
3. tr. pamesti, padrėbti: Auginau ir vieną, ir kitą [vaiką], patelždavau ant žemės, nė jiem reikėjo stovynės, nė ką Srv. Lašinių patélža – ėskiat, tinga virti Krš. Keli len[t]galiai patelžti̇̀ – i visi medžiai Rdn. Ir patélžei čia tus savo batus ne vieto[je] Krkl.
| prk.: Šatrija kaip blynas patelžtà pry Luokės Pvn.
| refl. tr.: Kur vakar pasitélžei nagines, iš čia ir pasiimk neklausinėjęs Šl.
4. refl. parvirsti, parkristi: Pasitélžė dvi bobikės ir nebatsikela DūnŽ.
1 partel̃žti, -ia, par̃telžė tr. šnek. pargriauti, partrenkti: Smagi banga visu svoriu užgulė Vladą, partelžė ant denio, ėmė vilkti rš. Kiaulė partélžta darže išsibarstė negyvais paršais, t. y. išsimetė JI624.
1 pértelžti tr. šnek.
1. perlyti, permerkti: Lytus telža, muni pártelžė Als.
2. KŽ, Pgr peršerti: Jis pártelžė su vėzdu arklį, kad tas rąžydamos nuejo J.
1 pratel̃žti, -ia, pràtelžė tr. Vvr šnek. įmerkti, praskiesti lietui: Kelias pràtelžtas nuo lietaus, t. y. pralytas, visur klanai, maivos, versmės, purvynai atsivėrė J.
1 pritel̃žti, -ia, pri̇̀telžė šnek.
1. intr., tr. NdŽ, Slnt daug prilyti: Pritelžtà, negal išbristi Krš. Gi kad nebūt taip pritel̃žę, būt možnėję jau viską pabaigt sėt Sml.
2. prišlapinti: Jau nebemažas, o pritel̃žia lovą Slm. Pri̇̀telžei kaip karvė Ukm.
| refl.: Ko trinys kaip prisitélžęs?! Rdn.
3. tr. NdŽ, KŽ, Slnt, Als daug pripilti: Pri̇̀telžei viralą, kad negali užbaltinti, uždaryti, t. y. vandens daug pripylei J.
| refl. NdŽ.
4. tr. KŽ įmerkti.
5. tr. primušti: Girdėjau, kad ant vieškelio plėšikai žydą pritélžė Up.
1 sutel̃žti, -ia, sùtelžė šnek.
1. tr. euf. sušlapinti, sučiurenti: Dar dažnai sutel̃žia anas rūbus Trgn.
| refl. Ck, Skrd, Slm, Kp: Vaikas susi̇̀telžė, t. y. susimyžo begulėdamas J. Žliugas susitelžė lovoj Šmn. Gėrė gėrė, lig susi̇̀telžė Ds. Ko vaikštai kai susitelžęs?! LTR(Dkk). Susitelžęs kaip jautis LTR(Srv). Susitelžė kaip karvė Tr.
2. tr. KŽ sumerkti: Kam čia sùtelžei kopūstus į barščius, t. y. supylei J.
3. tr. J daug supilti.
| refl. J.
4. intr. pasidaryti liebiam, nutukusiam: Ans telžte sutel̃žęs, t. y. riebus J.
1 užtel̃žti, -ia, ùžtelžė šnek.
1. intr. užlyti: Ka užtel̃š vėl! KlvrŽ.
2. intr. Skr suduoti, įkirsti: Su plaštaka užtélžk vaikui par šlaunį J.
3. tr. užmušti: Stasys rado pelę ir tuo su grėblakočiu užtélžė Up.
4. tr. prk. paskirti: Paėmė ir užtélžė jį tuo direktoriu Šd.

1 tel̃žti, -ia, -ė NdŽ, FrnW, KŽ, télžti NdŽ, FrnW, KŽ šnek.
1. intr. DŽ, Prk, Kal, Plt, Krš, Jnš smarkiai lyti: Télža, apsiūkusi DūnŽ. Télžė télžė, kol šieną supūdė Vvr. Mylą dienelę télžė i télžė, pūdė bulbeles Varn. Kiaurą naktį lytus telžė Rs. O čia lytus telžia, purvynai pabjuro Žem. Lytus telžte telžė J.Jabl. Lauke dar tebetelžė šlapdriba rš.
2. tr. KŽ merkti, šlapinti, drėkinti: Lytus telžia žemę Db. Daug kartų tais metais dribo ir vis tirpo sniegas, skiedė purvą, telžė laukus ir kelius rš.
3. šlapintis, čiurenti: Jijė žėdną naktį patale télžia, t. y. męža J. Kol paauga, tai ir tel̃žia patalan Pnd. Mūso Jonis jau penkioleka metų, o dar į lovą tebetélža Kal. Jis miegodamas tel̃žia į patalą Grz. Duris atsidaro ir tel̃žia Pl. Mūsų irgi, kai pasigeria, įsitveria rankom stulpo ir tel̃žia Slm. Kap tik telši an skiedų, tai būsi vis apšašęs (priet.) Grv. Radus šlapia, peršerk jam šlapiu pasaitu – ir nereiks jam daugiau tel̃žt Trgn. Vesčiau Elzę, kur patale télžia JV38. Atsistojęs ant slenksčio ir tel̃žia kaip jautis An. Tel̃žia kai kumelė Ds.
^ Ant pakelės kiečio visi šunys telžia LTsV258(Km).
| refl.: Tokis didelis bernas i da tel̃žias Dsn.
4. tr. NdŽ daug pilti: Kaisdamas valgyti netelžk daug vandens, viralo, taukų J.
ǁ laistyti, lieti per kraštus: Netélžk smetoną, nebus paskui sviesto Mrj.
5. tr. FrnW godžiai gerti, siurbti: Šitoj Paulina tai smetoną telžia ir telžia Viln.
6. intr. NdŽ sunkiai bristi, klampoti: Aš telžiau par purvus, t. y. bridau J. Ir ji pati, ir jis pats vis su vyžom télždavo, bet kaip neturėjo nieko, taip neturėjo Rm. Vienišas, pasikaišęs skvernus telžiu nykiais kaimo laukais basas rš.
7. intr. impers. būti šleikštu, gaižu, telkšti: Kai bulbių privalgai, tel̃žia burno[je] Rs. Burno[je] tel̃žia – rūgštymo noris Rs.
8. intr. riebėti: Ans telžte sutelžęs, t. y. riebus J.
9. intr. Rtr, NdŽ, DŽ1, NmŽ, Sml, Krkn duoti, kirsti, trenkti: Telžk par ausį, teeinie zurnydamas J. Tylėk, télšu su mazginiu! Rdn. Ka télšu par snukį, i žinosi! Krš.
ǁ tr. JI302, DŽ, KŽ mušti: Jei Šyvis laiku nespėjo ar neįstengė įsakymų pildyti, jį telžė botago drūtgaliu P.Cvir.
10. tr. BŽ617,620, K.Būg, DŽ, NdŽ, KŽ, Varn, Šd blokšti, mesti, sviesti, drėbti: Télžė pinigus ant stalo Jn(Kv). Telžė į žemę LTR(Kdn). Girtas tel̃žė kaimyną į griovį Srv. Supykęs bernas kad telžė katiną nuo stalo! Kair. Kitoje troboje, telžęs maišą į aslą, krokė vyras Žem.
11. refl. virsti, kristi: Slydi buvo, télžės i ranką nūsilaužė DūnŽ. Nu dviračio télžės, koją nusirabino Krš. Vakar télžiaus, šoną susitrenkiau, rankos nepriglaudu Krš. Gašus vyras, o télžės, susilaužė nugarkaulį Rdn.
12. tr., intr. prk. aštriai sakyti, drėbti: Télžk kokį žodį nutvėręs, nepasiduok! Krš. Protingas netel̃š kožnam į akį KlvrŽ.
ǁ piktai, aštriai barti, koneveikti: Simukas pradeda telžti ją piktais žodžiais kaip botagu P.Cvir.
◊ skū̃rą tel̃žti mušti: Noriu vyro, kurs nètelža skūrõs J.
1 aptel̃žti, -ia, àptelžė tr. Š šnek.
1. KŽ euf. apšlapinti: Mergės ir kamarės slenksčius aptélža Kal. Ot tau melžėja, karvė api̇̀telžė Ds.
| refl. Š, KŽ, Rg, Ps, Dkk, Ds, Dsn: Kūdikis apsitélžęs, t. y. apsimyžęs, apsičiuižęs J. Gulė[jo] gulė[jo] i apsi̇̀telžė – va tau bernas Švnč. Ką nedaryk, vis tiek [vaikas] apsitel̃žia kiekvieną naktį, ir tiek Srv. Mižniau tu, mižniau! I vėlek apsitélžei! Rm. Močekos duktė atsikelia visa apstel̃žus (ps.) Tvr.
2. apmesti, aptepti: Su muilu aptélžiau pagraužtas [obels] vietas Rdn.
1 atsitel̃žti, -ia, atsi̇̀telžė šnek. atsigulti, atsidrėbti: Kam atsitélžei į lovą su batais ir nenusidaręs?! Trg.
1 įtel̃žti, -ia, į̇̃telžė tr. Š, įtélžti, -ia, -ė J šnek.
1. J, Š, KŽ įdėti į skystį, įmerkti: Aš labai barštinykas, lepšę įtélži [į barščius], tuoj skonis kitas Gdž.
2. J, Š, KŽ daug įpilti.
3. įmesti: Pradarė kaži kas langą, tą šunį ir įtélžė į trobą, aną teip apjuokdami Rg.
1 ištel̃žti, -ia, i̇̀štelžė Š, ištélžti, -ia, -ė Š, KŽ šnek.
1. intr. kurį laiką lyti: Telža nu ryto jau, kiek taip ištélš?! Krš.
2. nusišlapinti.
3. intr. per ilgai mirkstant, šuntant pasidaryti, būti prasto skonio, permirkti: Nukelk katilą nu ugnies, jug ropės ištélš Sg.
4. tr. J išpilti, išlieti (skystį).
5. tr. JI648, LVI816 godžiai išvalgyti, išsrėbti.
6. tr. daug privirti: Marti ištélžė viralo tokį šmotą, t. y. par daug išvirė J.
7. tr. išklampoti, išmindžioti: Ištélžei purvynus, o dabar į kambarį maknoji Vdk. Kai pradeda rudenį karves ganyti, tai visas dobilienas ištélžia Up.
8. tr. ištampyti, išklaipyti: Paskolinau kitam savo pusbačius ir ištélžė kaip arklys Up.
9. tr. išprašyti: Priseis kur važiuot, tai niekap nemožna arklio ištel̃žt Ml.
10. refl. gulint išsitiesti, išsidrėbti: Vakar kai išsi̇̀telžiau, tai tik šiandie tepabudau Vl.
11. tr. Š, KŽ, Gdž išmesti: Ištélžė jį iš ratų J. Ištélžiau lauko tus maurus DūnŽ.
1 nutel̃žti, -ia, nùtelžė tr. šnek.
1. smarkiai lyjant, telžiant ar pilant kuo nuplauti: Kad ir kokia liūtis nutelžtų akmenį, akmuo ir pasiliks akmeniu rš. Milžtuvę dar nešvariai nutelžia LTR(Srv).
2. nusišlapinti: Na, gėrėm gėrėm, einam dabar nusitel̃žt Sml. Kai nusi̇̀telžiau, net lengviau pasdarė Dkk.
3. Vl, Tl ne į vietą padėti, numesti: Vakar supykęs nutélžė, o šiandien ieško ir negali rasti Šl. Nutélža dviratuką į grovį i pats nuleka DūnŽ. Motina, įėjusi iš lauko, nutelžė kailinukus rš.
4. refl. nevykusiai nukristi: Juokdamosi pasakojo motynai, kaip marti nusitelžė nuo vežimo Žem.
1 patel̃žti, -ia, pàtelžė šnek.
1. prišlapinti: Mūso vaikiai cielus latakus pas duris patélža Kal.
2. intr. pavandenyti: Kai tik išvirs bulvės, tuoj ir nusunk, kad nebūt paskui patelžusios Srv.
ǁ patižti: Daubose gulėjo patelžęs sniegas rš. Karklų apstotame įkalnyje staiga atsirado kūdra, visa patelžusi dumblu ir maurais J.Balt.
3. tr. pamesti, padrėbti: Auginau ir vieną, ir kitą [vaiką], patelždavau ant žemės, nė jiem reikėjo stovynės, nė ką Srv. Lašinių patélža – ėskiat, tinga virti Krš. Keli len[t]galiai patelžti̇̀ – i visi medžiai Rdn. Ir patélžei čia tus savo batus ne vieto[je] Krkl.
| prk.: Šatrija kaip blynas patelžtà pry Luokės Pvn.
| refl. tr.: Kur vakar pasitélžei nagines, iš čia ir pasiimk neklausinėjęs Šl.
4. refl. parvirsti, parkristi: Pasitélžė dvi bobikės ir nebatsikela DūnŽ.
1 partel̃žti, -ia, par̃telžė tr. šnek. pargriauti, partrenkti: Smagi banga visu svoriu užgulė Vladą, partelžė ant denio, ėmė vilkti rš. Kiaulė partélžta darže išsibarstė negyvais paršais, t. y. išsimetė JI624.
1 pértelžti tr. šnek.
1. perlyti, permerkti: Lytus telža, muni pártelžė Als.
2. KŽ, Pgr peršerti: Jis pártelžė su vėzdu arklį, kad tas rąžydamos nuejo J.
1 pratel̃žti, -ia, pràtelžė tr. Vvr šnek. įmerkti, praskiesti lietui: Kelias pràtelžtas nuo lietaus, t. y. pralytas, visur klanai, maivos, versmės, purvynai atsivėrė J.
1 pritel̃žti, -ia, pri̇̀telžė šnek.
1. intr., tr. NdŽ, Slnt daug prilyti: Pritelžtà, negal išbristi Krš. Gi kad nebūt taip pritel̃žę, būt možnėję jau viską pabaigt sėt Sml.
2. prišlapinti: Jau nebemažas, o pritel̃žia lovą Slm. Pri̇̀telžei kaip karvė Ukm.
| refl.: Ko trinys kaip prisitélžęs?! Rdn.
3. tr. NdŽ, KŽ, Slnt, Als daug pripilti: Pri̇̀telžei viralą, kad negali užbaltinti, uždaryti, t. y. vandens daug pripylei J.
| refl. NdŽ.
4. tr. KŽ įmerkti.
5. tr. primušti: Girdėjau, kad ant vieškelio plėšikai žydą pritélžė Up.
1 sutel̃žti, -ia, sùtelžė šnek.
1. tr. euf. sušlapinti, sučiurenti: Dar dažnai sutel̃žia anas rūbus Trgn.
| refl. Ck, Skrd, Slm, Kp: Vaikas susi̇̀telžė, t. y. susimyžo begulėdamas J. Žliugas susitelžė lovoj Šmn. Gėrė gėrė, lig susi̇̀telžė Ds. Ko vaikštai kai susitelžęs?! LTR(Dkk). Susitelžęs kaip jautis LTR(Srv). Susitelžė kaip karvė Tr.
2. tr. KŽ sumerkti: Kam čia sùtelžei kopūstus į barščius, t. y. supylei J.
3. tr. J daug supilti.
| refl. J.
4. intr. pasidaryti liebiam, nutukusiam: Ans telžte sutel̃žęs, t. y. riebus J.
1 užtel̃žti, -ia, ùžtelžė šnek.
1. intr. užlyti: Ka užtel̃š vėl! KlvrŽ.
2. intr. Skr suduoti, įkirsti: Su plaštaka užtélžk vaikui par šlaunį J.
3. tr. užmušti: Stasys rado pelę ir tuo su grėblakočiu užtélžė Up.
4. tr. prk. paskirti: Paėmė ir užtélžė jį tuo direktoriu Šd.

1 tel̃žti, -ia, -ė NdŽ, FrnW, KŽ, télžti NdŽ, FrnW, KŽ šnek.
1. intr. DŽ, Prk, Kal, Plt, Krš, Jnš smarkiai lyti: Télža, apsiūkusi DūnŽ. Télžė télžė, kol šieną supūdė Vvr. Mylą dienelę télžė i télžė, pūdė bulbeles Varn. Kiaurą naktį lytus telžė Rs. O čia lytus telžia, purvynai pabjuro Žem. Lytus telžte telžė J.Jabl. Lauke dar tebetelžė šlapdriba rš.
2. tr. KŽ merkti, šlapinti, drėkinti: Lytus telžia žemę Db. Daug kartų tais metais dribo ir vis tirpo sniegas, skiedė purvą, telžė laukus ir kelius rš.
3. šlapintis, čiurenti: Jijė žėdną naktį patale télžia, t. y. męža J. Kol paauga, tai ir tel̃žia patalan Pnd. Mūso Jonis jau penkioleka metų, o dar į lovą tebetélža Kal. Jis miegodamas tel̃žia į patalą Grz. Duris atsidaro ir tel̃žia Pl. Mūsų irgi, kai pasigeria, įsitveria rankom stulpo ir tel̃žia Slm. Kap tik telši an skiedų, tai būsi vis apšašęs (priet.) Grv. Radus šlapia, peršerk jam šlapiu pasaitu – ir nereiks jam daugiau tel̃žt Trgn. Vesčiau Elzę, kur patale télžia JV38. Atsistojęs ant slenksčio ir tel̃žia kaip jautis An. Tel̃žia kai kumelė Ds.
^ Ant pakelės kiečio visi šunys telžia LTsV258(Km).
| refl.: Tokis didelis bernas i da tel̃žias Dsn.
4. tr. NdŽ daug pilti: Kaisdamas valgyti netelžk daug vandens, viralo, taukų J.
ǁ laistyti, lieti per kraštus: Netélžk smetoną, nebus paskui sviesto Mrj.
5. tr. FrnW godžiai gerti, siurbti: Šitoj Paulina tai smetoną telžia ir telžia Viln.
6. intr. NdŽ sunkiai bristi, klampoti: Aš telžiau par purvus, t. y. bridau J. Ir ji pati, ir jis pats vis su vyžom télždavo, bet kaip neturėjo nieko, taip neturėjo Rm. Vienišas, pasikaišęs skvernus telžiu nykiais kaimo laukais basas rš.
7. intr. impers. būti šleikštu, gaižu, telkšti: Kai bulbių privalgai, tel̃žia burno[je] Rs. Burno[je] tel̃žia – rūgštymo noris Rs.
8. intr. riebėti: Ans telžte sutelžęs, t. y. riebus J.
9. intr. Rtr, NdŽ, DŽ1, NmŽ, Sml, Krkn duoti, kirsti, trenkti: Telžk par ausį, teeinie zurnydamas J. Tylėk, télšu su mazginiu! Rdn. Ka télšu par snukį, i žinosi! Krš.
ǁ tr. JI302, DŽ, KŽ mušti: Jei Šyvis laiku nespėjo ar neįstengė įsakymų pildyti, jį telžė botago drūtgaliu P.Cvir.
10. tr. BŽ617,620, K.Būg, DŽ, NdŽ, KŽ, Varn, Šd blokšti, mesti, sviesti, drėbti: Télžė pinigus ant stalo Jn(Kv). Telžė į žemę LTR(Kdn). Girtas tel̃žė kaimyną į griovį Srv. Supykęs bernas kad telžė katiną nuo stalo! Kair. Kitoje troboje, telžęs maišą į aslą, krokė vyras Žem.
11. refl. virsti, kristi: Slydi buvo, télžės i ranką nūsilaužė DūnŽ. Nu dviračio télžės, koją nusirabino Krš. Vakar télžiaus, šoną susitrenkiau, rankos nepriglaudu Krš. Gašus vyras, o télžės, susilaužė nugarkaulį Rdn.
12. tr., intr. prk. aštriai sakyti, drėbti: Télžk kokį žodį nutvėręs, nepasiduok! Krš. Protingas netel̃š kožnam į akį KlvrŽ.
ǁ piktai, aštriai barti, koneveikti: Simukas pradeda telžti ją piktais žodžiais kaip botagu P.Cvir.
◊ skū̃rą tel̃žti mušti: Noriu vyro, kurs nètelža skūrõs J.
1 aptel̃žti, -ia, àptelžė tr. Š šnek.
1. KŽ euf. apšlapinti: Mergės ir kamarės slenksčius aptélža Kal. Ot tau melžėja, karvė api̇̀telžė Ds.
| refl. Š, KŽ, Rg, Ps, Dkk, Ds, Dsn: Kūdikis apsitélžęs, t. y. apsimyžęs, apsičiuižęs J. Gulė[jo] gulė[jo] i apsi̇̀telžė – va tau bernas Švnč. Ką nedaryk, vis tiek [vaikas] apsitel̃žia kiekvieną naktį, ir tiek Srv. Mižniau tu, mižniau! I vėlek apsitélžei! Rm. Močekos duktė atsikelia visa apstel̃žus (ps.) Tvr.
2. apmesti, aptepti: Su muilu aptélžiau pagraužtas [obels] vietas Rdn.
1 atsitel̃žti, -ia, atsi̇̀telžė šnek. atsigulti, atsidrėbti: Kam atsitélžei į lovą su batais ir nenusidaręs?! Trg.
1 įtel̃žti, -ia, į̇̃telžė tr. Š, įtélžti, -ia, -ė J šnek.
1. J, Š, KŽ įdėti į skystį, įmerkti: Aš labai barštinykas, lepšę įtélži [į barščius], tuoj skonis kitas Gdž.
2. J, Š, KŽ daug įpilti.
3. įmesti: Pradarė kaži kas langą, tą šunį ir įtélžė į trobą, aną teip apjuokdami Rg.
1 ištel̃žti, -ia, i̇̀štelžė Š, ištélžti, -ia, -ė Š, KŽ šnek.
1. intr. kurį laiką lyti: Telža nu ryto jau, kiek taip ištélš?! Krš.
2. nusišlapinti.
3. intr. per ilgai mirkstant, šuntant pasidaryti, būti prasto skonio, permirkti: Nukelk katilą nu ugnies, jug ropės ištélš Sg.
4. tr. J išpilti, išlieti (skystį).
5. tr. JI648, LVI816 godžiai išvalgyti, išsrėbti.
6. tr. daug privirti: Marti ištélžė viralo tokį šmotą, t. y. par daug išvirė J.
7. tr. išklampoti, išmindžioti: Ištélžei purvynus, o dabar į kambarį maknoji Vdk. Kai pradeda rudenį karves ganyti, tai visas dobilienas ištélžia Up.
8. tr. ištampyti, išklaipyti: Paskolinau kitam savo pusbačius ir ištélžė kaip arklys Up.
9. tr. išprašyti: Priseis kur važiuot, tai niekap nemožna arklio ištel̃žt Ml.
10. refl. gulint išsitiesti, išsidrėbti: Vakar kai išsi̇̀telžiau, tai tik šiandie tepabudau Vl.
11. tr. Š, KŽ, Gdž išmesti: Ištélžė jį iš ratų J. Ištélžiau lauko tus maurus DūnŽ.
1 nutel̃žti, -ia, nùtelžė tr. šnek.
1. smarkiai lyjant, telžiant ar pilant kuo nuplauti: Kad ir kokia liūtis nutelžtų akmenį, akmuo ir pasiliks akmeniu rš. Milžtuvę dar nešvariai nutelžia LTR(Srv).
2. nusišlapinti: Na, gėrėm gėrėm, einam dabar nusitel̃žt Sml. Kai nusi̇̀telžiau, net lengviau pasdarė Dkk.
3. Vl, Tl ne į vietą padėti, numesti: Vakar supykęs nutélžė, o šiandien ieško ir negali rasti Šl. Nutélža dviratuką į grovį i pats nuleka DūnŽ. Motina, įėjusi iš lauko, nutelžė kailinukus rš.
4. refl. nevykusiai nukristi: Juokdamosi pasakojo motynai, kaip marti nusitelžė nuo vežimo Žem.
1 patel̃žti, -ia, pàtelžė šnek.
1. prišlapinti: Mūso vaikiai cielus latakus pas duris patélža Kal.
2. intr. pavandenyti: Kai tik išvirs bulvės, tuoj ir nusunk, kad nebūt paskui patelžusios Srv.
ǁ patižti: Daubose gulėjo patelžęs sniegas rš. Karklų apstotame įkalnyje staiga atsirado kūdra, visa patelžusi dumblu ir maurais J.Balt.
3. tr. pamesti, padrėbti: Auginau ir vieną, ir kitą [vaiką], patelždavau ant žemės, nė jiem reikėjo stovynės, nė ką Srv. Lašinių patélža – ėskiat, tinga virti Krš. Keli len[t]galiai patelžti̇̀ – i visi medžiai Rdn. Ir patélžei čia tus savo batus ne vieto[je] Krkl.
| prk.: Šatrija kaip blynas patelžtà pry Luokės Pvn.
| refl. tr.: Kur vakar pasitélžei nagines, iš čia ir pasiimk neklausinėjęs Šl.
4. refl. parvirsti, parkristi: Pasitélžė dvi bobikės ir nebatsikela DūnŽ.
1 partel̃žti, -ia, par̃telžė tr. šnek. pargriauti, partrenkti: Smagi banga visu svoriu užgulė Vladą, partelžė ant denio, ėmė vilkti rš. Kiaulė partélžta darže išsibarstė negyvais paršais, t. y. išsimetė JI624.
1 pértelžti tr. šnek.
1. perlyti, permerkti: Lytus telža, muni pártelžė Als.
2. KŽ, Pgr peršerti: Jis pártelžė su vėzdu arklį, kad tas rąžydamos nuejo J.
1 pratel̃žti, -ia, pràtelžė tr. Vvr šnek. įmerkti, praskiesti lietui: Kelias pràtelžtas nuo lietaus, t. y. pralytas, visur klanai, maivos, versmės, purvynai atsivėrė J.
1 pritel̃žti, -ia, pri̇̀telžė šnek.
1. intr., tr. NdŽ, Slnt daug prilyti: Pritelžtà, negal išbristi Krš. Gi kad nebūt taip pritel̃žę, būt možnėję jau viską pabaigt sėt Sml.
2. prišlapinti: Jau nebemažas, o pritel̃žia lovą Slm. Pri̇̀telžei kaip karvė Ukm.
| refl.: Ko trinys kaip prisitélžęs?! Rdn.
3. tr. NdŽ, KŽ, Slnt, Als daug pripilti: Pri̇̀telžei viralą, kad negali užbaltinti, uždaryti, t. y. vandens daug pripylei J.
| refl. NdŽ.
4. tr. KŽ įmerkti.
5. tr. primušti: Girdėjau, kad ant vieškelio plėšikai žydą pritélžė Up.
1 sutel̃žti, -ia, sùtelžė šnek.
1. tr. euf. sušlapinti, sučiurenti: Dar dažnai sutel̃žia anas rūbus Trgn.
| refl. Ck, Skrd, Slm, Kp: Vaikas susi̇̀telžė, t. y. susimyžo begulėdamas J. Žliugas susitelžė lovoj Šmn. Gėrė gėrė, lig susi̇̀telžė Ds. Ko vaikštai kai susitelžęs?! LTR(Dkk). Susitelžęs kaip jautis LTR(Srv). Susitelžė kaip karvė Tr.
2. tr. KŽ sumerkti: Kam čia sùtelžei kopūstus į barščius, t. y. supylei J.
3. tr. J daug supilti.
| refl. J.
4. intr. pasidaryti liebiam, nutukusiam: Ans telžte sutel̃žęs, t. y. riebus J.
1 užtel̃žti, -ia, ùžtelžė šnek.
1. intr. užlyti: Ka užtel̃š vėl! KlvrŽ.
2. intr. Skr suduoti, įkirsti: Su plaštaka užtélžk vaikui par šlaunį J.
3. tr. užmušti: Stasys rado pelę ir tuo su grėblakočiu užtélžė Up.
4. tr. prk. paskirti: Paėmė ir užtélžė jį tuo direktoriu Šd.