Duomenų apdorojimo įrenginys: priima duomenis, juos apdoroja pagal programą ir pateikia rezultatus.
Tai bendras visų kompiuterių požymis, pradedant dideliais (pagal užimamą vietą, o ne pagal galimybes) pirmaisiais kompiuteriais, tada vadintais elektroninėmis skaičiavimo mašinomis, ir baigiant šiuolaikiniais asmeniniais kompiuteriais ir superkompiuteriais.
Kompiuteriai klasifikuojami įvairiai. Pateiksime tris klasifikavimo variantus.
Pagal galimybes: centrinis kompiuteris, mini kompiuteris, asmeninis kompiuteris, nešiojamasis kompiuteris (delninukas ir kt.), superkompiuteris.
Pagal kartas: pirmosios kartos (lempiniai, apie 1950 m.), antrosios (tranzistoriniai, po 1960 m.), trečiosios (integrinių schemų, apie 1965 m.), ketvirtosios (didelės integracijos schemų, apie 1975 m.) ir būsimi penktosios kartos kompiuteriai, kuriuose tikimasi dar didesnės integracijos ir iš esmės naujų funkcinių galimybių, tokių kaip dirbtinis intelektas ir pan.
Pagal veikimo principą: analoginiai ir diskretieji. Analoginiuose duomenų reikšmės vaizduojamos tolydžiai kintančiais elektriniais dydžiais, diskrečiuose – diskrečiaisias, paprastai dviem lygiais, atitinkančiais dvejetainį nulį ir vienetą. Šiais laikais praktiškai visi kompiuteriai yra diskretieji.

Įgyjantis baigtinį skaičių reikšmių arba būsenų.
Tiksliau būtų vartoti žodį „diskretus“. Tačiau labiau paplito „skaitmeninis“ dėl anglų k. žodžio „digital“ įtakos.

Kompiuteris, atliekantis veiksmus su skaitmeniniais duomenimis.
Elementarus skaitmeninio kompiuterio informacijos vienetas yra bitas, kuriuo patogu pavaizduoti dvejetainį skaitmenį arba loginę reikšmę. Iš jų sudaromi skaičiai, teksto ženklai ir kiti duomenys.
Kompiuterio schemos elementai operuoja su bitais. Tai logines operacijas atliekantys elementai ne, ir, arba, atminties elementas trigeris.
Skaitmeninių kompiuterių galimybės lėmė visuotinį jų paplitimą. Praktiškai visi šiuolaikiniai kompiuteriai yra skaitmeniniai. Todėl juos vadiname tiesiog kompiuteriais, nebevartodami žodžio „skaitmeninis“.