Žemės skriejimo aplink Saulę orbitos plokštumos sankirtos su dangaus sfera linija; didysis dangaus sferos apskritimas, kurį per metus nubrėžia Saulės skritulio centras. Ekliptikos plokštuma pasvirusi į dangaus pusiaujo plokštumą ~23°26′ kampu; jis mažėja ~0.5″ per 1 m. Ekliptikos polių koordinatės: š. polius Slibino žvaigždyne (18h, +66.5°), p. polius Auksinės Žuvies žvaigždyne (6^h, –66.5°).

Žemės atmosferos žemutinis sluoksnis. Prasideda ties paviršiumi ir tęsiasi iki 8 km aukščio ties ašigaliais ir 18 km aukščio ties pusiauju. Troposferai tenka 3/4 atmosferos masės. Šiame sluoksnyje yra beveik visi atmosferos vandens garai ir vyksta beveik visi meteorologiniai reiškiniai. Temperatūra krinta kylant aukštyn ir pasiekia minimumą tropopauzėje: –55°C vidutinėse platumose ir ties ašigaliais ir –80°C ties pusiauju. Oro tankis jūros lygyje +15°C temperatūroje yra 2.55·10¹⁹ atomų ir molekulių 1 cm³ (1.22·10^–3 g/cm³ ).

Didelės energijos (>10⁵ eV) elementariosios dalelės ir atomų branduoliai, skriejantys Visatos erdvėje greičiais, artimais šviesos greičiui. Tai pirminiai kosm. spinduliai, izotropiškai pasiskirstę Visatos erdvėje. ~99% jų srauto sudaro vandenilio ir helio branduoliai (protonai ir helionai), ~1 % elektronai ir pozitronai; sunkesnių chem. elementų atomų branduolių yra visai mažai. Pirminius kosm. spindulius skleidžia Saulė (dalelių energija ~10¹⁰ eV, Galaktikos objektai – supernovos, pulsarai, žybsinčios žvaigždės (10¹⁰–10¹⁶ eV), užgalaktiniai objektai – aktyviosios galaktikos, radijo galaktikos, kvazarai ( >10¹⁷ eV). Susidūrę su Žemės atmosferos dujų atomais ir molekulėmis, pirminiai kosm. spinduliai sukelia branduolines reakcijas. Dėl to susidaro (žemiau kaip 20 km aukštyje) antriniai kosm. spinduliai. Juos sudaro lengvieji atomų branduoliai ir įv. elementariosios dalelės (hiperonai, protonai, neutronai, pionai, miuonai, elektronai, pozitronai, neutrinai, jų antidalelės, gama fotonai). Elektringąsias kosm. spindulių daleles veikia Žemės magn. laukas. Jis iškreipia dalelių trajektorijas ir sukelia geomagnetinius reiškinius: platumos reiškinį (kosm. spindulių intensyvumas Žemės pusiaujo srityse mažesnis negu ašigalių srityse), ilgumos reiškinį (intensyvumas didžiausias virš Atlanto vandenyno, mažiausias Ramiojo vandenyno vakaruose), rytų – vakarų reiškinį (intensyvumas didžiausias virš Atlanto vandenyno, mažiausias Ramiojo vandenyno vakaruose), rytų – vakarų reiškinį (Žemės magn. laukas teigiamas kosm. spindulių daleles kreipia į r., neigiamas – į v.). Žemės magn. lauke pagautos kosm. spindulių dalelės sudaro radiacijos juostas.

Kietų dalelių (daugiausia ledo, su maža silikatų priemaiša), skriejančių aplink Saturną jo pusiaujo plokštumoje, sistema. Pagal nuotolį nuo Saturno išsidėstę taip: D žiedas (67–75 tūkst. km nuo Saturno centro), C žiedas (75–92 tūkst. km), B žiedas (92–118 tūkst. km), A žiedas (122–137 tūkst. km), F žiedas (140 tūkst. km, plotis ~100 km), G žiedas (165–174 tūkst. km), E žiedas (180–480 tūkst. km). Tarp A ir B žiedų yra 4500 km pločio Kasinio tarpas. Tarp B ir C žiedų tarpo beveik nėra. Tarp A ir F žiedų yra ~3000 km pločio „Pionieriaus“ tarpas. Žiedų storis <1 km. Per teleskopą iš Žemės matomi tik šviesūs A ir B žiedai (jie atspindi ~99 % visos žiedų atspindimos Saulės šviesos) ir blankus C žiedas. Žiedus sudaro ledo gabalai, kurių skersmuo nuo kelių mikrometrų iki 10 m. Žiedai susideda iš siauresnių koncentrinių žiedų; pvz., A, B ir C žieduose jų priskaičiuojama ~1000. Saturno žiedus 1610 m. pastebėjo G. Galilėjas (jie atspindi ~99 % visos žiedų atspindimos Saulės šviesos) ir blankus C žiedas. Žiedus sudaro ledo gabalai, kurių skersmuo nuo kelių mikrometrų iki 10 m. Žiedai susideda iš siauresnių koncentrinių žiedų; pvz., A, B ir C žieduose jų priskaičiuojama ~1000. Saturno žiedus 1610 m. pastebėjo G. Galilėjas (Italija), bet palaikė juos palydovais. 1656 m. Ch. Huigensas (Olandija) įrodė, kad tai žiedai. C žiedą 1848 m. atrado Dž. ir V. Bondai.

Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Jei Marso opozicijos metu Žemė yra afelyje, o Marsas perihelyje, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja vidutiniškai kas 14 m.). Didžiojoje opozicijoje Marso diskas matomas 26″ kampu, jo spindesys siekia minus 2.9 ryškį. Kai Marsas yra toliausiai nuo Žemės, jo disko kampinis skersmuo būna tik 3.5″. Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ungikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas ~10 km. Aukščiausi planetos kalnai yra 5 ugnikalniai (Olimpas, Askrėja, Arsija, Povas ir Eliziejus), aukščiai 21–14 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra ~4000 km ilgio Marinerio kanjonų sistema. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos, aptikta išdžiūvusių ežerų. Marso p. pusrutulis ~3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, p. pusrutulyje žymiai daugiau kraterių. Marso atmosfera susideda iš anglies dioksido (95.3% tūrio), azoto (2.7%), argono (1.6%), deguonies (0.13%), anglies monoksido (0.08%), vandens garų (0.02%). Planetos geometr. albedas 15%, slėgis prie paviršiaus ~6.1 mb, t.y. 166 kartus mažesnis negu prie Žemės paviršiaus. 15–45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų. Dėl retos Marso atmosferos ir mažo debesuotumo labai kinta paviršiaus temperatūra per parą; pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki +20°C, per naktį atšąla iki minus 100°C. Marso efektinė temperatūra 210 K. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 30–50 m/s), kurie sukelia smėlio audras, kartais apimančias visą planetą. Marso teoriniai modeliai numato, kad jo centre yra ~1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolys, virš jo ~2300 km storio silikatų mantija, o virš jos ~100 km storio granito ir bazaltų pluta. Magnetinis laukas ~500 kartų silpnesnis negu Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus Fobą ir Deimą. Svarbiausių rezultatų apie Marsą ir jo palydovus gauta iš tarppl. erdvėlaivių: JAV – „Mariner 4“ (iki 30–50 m/s), kurie sukelia smėlio audras, kartais apimančias visą planetą. Marso teoriniai modeliai numato, kad jo centre yra ~1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolys, virš jo ~2300 km storio silikatų mantija, o virš jos ~100 km storio granito ir bazaltų pluta. Magnetinis laukas ~500 kartų silpnesnis negu Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus Fobą ir Deimą. Svarbiausių rezultatų apie Marsą ir jo palydovus gauta iš tarppl. erdvėlaivių: JAV – „Mariner 4“ (1965), „Mariner 6“ ir „Mariner 7“ (1969), „Mariner 9“.