Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (28)
suérzinti
Apibrėžtis
érzinti (-yti), -ina, -ino tr.
1. K, J kaikinti, pajuokti, tyčiotis: Pristojo prie vaiko ir érzina Jnš. Toks lėnas, érzina visi jį prie mergų Jnšk. Kam tu vaiką érzini? Rdm.
érzinamai adv.: Tautrimienė erzinamai džiūgaudama pradeda [šnekėti] I.Simon.
| refl.: Daug žinoti nori, greitai pasensi, – erzinosi Tadas LzP. Jis papratęs su žmonėmis erzintis rš. Bernai su mergom tik érzinasi, juokiasi (talkoje), o linai stovi nebrukti Rdm.
2. pykinti, kiršinti: Érzina kaip šunį Pn. Tik kam tokius galiūnus erzinti? rš. Neérzink šunų! Dkš. Kiekvienas šuo erzinamas įkanda Žg.
^ Geresniai yra šunį erzinti nekaip piktą žmogų VP16.
| refl.: Vis érzinas kai šunes per tvorą Krok.
3. refl. pykti, nervintis: Juo Plonis erzinosi, juo juokėsi kaimynai I.Simon.
4. kelti jutimą (ppr. nemalonų), dirginti: Mano ausis erzino sniego girgždesys rš. Ta šviesa labai akis érzina Jnšk.
įérzinti
1. tr. įpykinti, įnirtinti: Įérzyti šunį K. Tarnaitė įpykusi geidė įerzinti jaunąją ponią rš.
2. refl. Š įsinervinti.
išérzinti tr.
1. įpykinti, įnirtinti: Išerzintas bulius labai pavojingas rš.
2. refl. Š išsinervinti.
3. sukelti (nemalonų) jutimą, dirginti: Dūmai, dulkės išerzina akių gleivinę rš.
nuérzinti tr. nuteikti, nuraminti: Su tom pasakom nuérzina vaikus Gs.
paérzinti tr.
1. pajuokauti: Merga tik paérzino, o jis jau tiki, kad eis už jo Jnšk.
| refl.: Taip malonu dabar su ja pasierzinti rš.
2. K kiek pakiršinti, papykinti: Paérzink ne mane, bet šunį Ss.
3. sukelti jautrumą, padirginti: Šaltas vanduo paerzina odos nervus rš. Senel, senel, ar tu kartais daugiau ko nepakepei, – gailiomis akelėmis teiravosi paerzintais apetitais vaikezai Vaižg.
| refl.: Jausdamasis taip, kaip jaučiasi žmogus, narkotikais pasierzindamas Vaižg.
praérzinti tr. supykinti: Praérzina vaiką, tai tas teip i rėkia Sdb.
priérzinti tr.
1. prikiršinti, pripykinti: Jaguaras, šunų prierzintas, puola ant šaulio Blv.
2. prinervinti: Juokas man ima šiandieną iš to senuko, kurį aš prierzinau iki įpykimo T.Tilv.
| refl.: Kiek aš važinėju, kiek atseina su žmonėmis prisierzinti, ir nepavargstu rš.
suérzinti tr.
1. supykinti, sukiršinti: Palūkėk, dar didžiau suerzinsiu Žem. Taip jie suerzino liaudį ir miesto vyresniuosius SkvApD17,8.
2. refl. susinervinti: Grįžo iš miesto namo labai nusiminęs ir susierzinęs A.Vien.
3. sukelti ar padidinti jautrumą: Dūmai ir dulkės suerzina akių gleivinę rš.
užérzinti tr.
1. užpykinti, užkiršinti: Aš norėjau šiandie jį užérzint Pc.
2. sukelti tuščią viltį: Tik ažérzino mergą, ė paskui neėmė Ant.
3. sudirginti: Tik užérzinsi pirštą, jei pridėsi, kas netinka (apie tvinkstantį pirštą) Ėr.
1. K, J kaikinti, pajuokti, tyčiotis: Pristojo prie vaiko ir érzina Jnš. Toks lėnas, érzina visi jį prie mergų Jnšk. Kam tu vaiką érzini? Rdm.
érzinamai adv.: Tautrimienė erzinamai džiūgaudama pradeda [šnekėti] I.Simon.
| refl.: Daug žinoti nori, greitai pasensi, – erzinosi Tadas LzP. Jis papratęs su žmonėmis erzintis rš. Bernai su mergom tik érzinasi, juokiasi (talkoje), o linai stovi nebrukti Rdm.
2. pykinti, kiršinti: Érzina kaip šunį Pn. Tik kam tokius galiūnus erzinti? rš. Neérzink šunų! Dkš. Kiekvienas šuo erzinamas įkanda Žg.
^ Geresniai yra šunį erzinti nekaip piktą žmogų VP16.
| refl.: Vis érzinas kai šunes per tvorą Krok.
3. refl. pykti, nervintis: Juo Plonis erzinosi, juo juokėsi kaimynai I.Simon.
4. kelti jutimą (ppr. nemalonų), dirginti: Mano ausis erzino sniego girgždesys rš. Ta šviesa labai akis érzina Jnšk.
įérzinti
1. tr. įpykinti, įnirtinti: Įérzyti šunį K. Tarnaitė įpykusi geidė įerzinti jaunąją ponią rš.
2. refl. Š įsinervinti.
išérzinti tr.
1. įpykinti, įnirtinti: Išerzintas bulius labai pavojingas rš.
2. refl. Š išsinervinti.
3. sukelti (nemalonų) jutimą, dirginti: Dūmai, dulkės išerzina akių gleivinę rš.
nuérzinti tr. nuteikti, nuraminti: Su tom pasakom nuérzina vaikus Gs.
paérzinti tr.
1. pajuokauti: Merga tik paérzino, o jis jau tiki, kad eis už jo Jnšk.
| refl.: Taip malonu dabar su ja pasierzinti rš.
2. K kiek pakiršinti, papykinti: Paérzink ne mane, bet šunį Ss.
3. sukelti jautrumą, padirginti: Šaltas vanduo paerzina odos nervus rš. Senel, senel, ar tu kartais daugiau ko nepakepei, – gailiomis akelėmis teiravosi paerzintais apetitais vaikezai Vaižg.
| refl.: Jausdamasis taip, kaip jaučiasi žmogus, narkotikais pasierzindamas Vaižg.
praérzinti tr. supykinti: Praérzina vaiką, tai tas teip i rėkia Sdb.
priérzinti tr.
1. prikiršinti, pripykinti: Jaguaras, šunų prierzintas, puola ant šaulio Blv.
2. prinervinti: Juokas man ima šiandieną iš to senuko, kurį aš prierzinau iki įpykimo T.Tilv.
| refl.: Kiek aš važinėju, kiek atseina su žmonėmis prisierzinti, ir nepavargstu rš.
suérzinti tr.
1. supykinti, sukiršinti: Palūkėk, dar didžiau suerzinsiu Žem. Taip jie suerzino liaudį ir miesto vyresniuosius SkvApD17,8.
2. refl. susinervinti: Grįžo iš miesto namo labai nusiminęs ir susierzinęs A.Vien.
3. sukelti ar padidinti jautrumą: Dūmai ir dulkės suerzina akių gleivinę rš.
užérzinti tr.
1. užpykinti, užkiršinti: Aš norėjau šiandie jį užérzint Pc.
2. sukelti tuščią viltį: Tik ažérzino mergą, ė paskui neėmė Ant.
3. sudirginti: Tik užérzinsi pirštą, jei pridėsi, kas netinka (apie tvinkstantį pirštą) Ėr.
sunir̃tinti
Apibrėžtis
nir̃tinti, -ina, -ino, nirti̇̀nti, -i̇̀na, -i̇̀no [K] caus. nirsti.
1. [K] pykdyti, siutinti: Jie kvatojosi iš jos begėdiškų frazių ir nirtino ją rš.
2. skatinti, kelti norą greičiau daryti ką: Aš nir̃tinu, kad įnirstų žanytis, didžiau darbuotis J.
apnir̃tinti tr. įvaryti nirtulį: Jauną arklį aš pats apnir̃tinau, negal bepataisyti Kal.
įnir̃tinti tr. J įpykinti, įerzinti: Minia nepavaldoma: kai ji įniršta ar kai įnirtinama, nebesustabdysi – tenka jos pačios klausyti Vaižg. Trojėnus drąsiuosius įnirtino priešais achajus Hektoras HI.
| refl.: Atima ėdesį rūstybei, kad nerūstauja ir neįnirtinasi nieko drin SPII4.
sunir̃tinti
1. tr. Q550 supykdyti, supjudyti, sukiršinti.
2. refl. įgauti nirtulį: Žirgas susinirtino, stojosi piestu atatupstas rš.
1. [K] pykdyti, siutinti: Jie kvatojosi iš jos begėdiškų frazių ir nirtino ją rš.
2. skatinti, kelti norą greičiau daryti ką: Aš nir̃tinu, kad įnirstų žanytis, didžiau darbuotis J.
apnir̃tinti tr. įvaryti nirtulį: Jauną arklį aš pats apnir̃tinau, negal bepataisyti Kal.
įnir̃tinti tr. J įpykinti, įerzinti: Minia nepavaldoma: kai ji įniršta ar kai įnirtinama, nebesustabdysi – tenka jos pačios klausyti Vaižg. Trojėnus drąsiuosius įnirtino priešais achajus Hektoras HI.
| refl.: Atima ėdesį rūstybei, kad nerūstauja ir neįnirtinasi nieko drin SPII4.
sunir̃tinti
1. tr. Q550 supykdyti, supjudyti, sukiršinti.
2. refl. įgauti nirtulį: Žirgas susinirtino, stojosi piestu atatupstas rš.
įer̃geliuoti
Apibrėžtis
er̃geliuoti, -iuoja, -iavo, érgeliuoti, ergeliúoti, -iúoja, -iãvo
1. tr., intr. barti, krimsti, erzinti: Neérgeliuok mani̇̀! Klp. Kai pradėjo ant manęs ta boba érgeliuoti, ir turėjau iš tos vietos pasitraukti Žgč. Tai katiną labai ergeliãvo Sch205.
2. intr. triukšmauti, vaidytis, rėkauti: Suėję seniai ir er̃geliuoja, net čia girdėti Br. O tie tūpčioja, ergeliuoja rš. Jis (varnėnas) net žvirblius apdaužydavo, kai jie per daug ergeliuodavo rš.
| refl.: Žmonės vaidijas ir ergeliuojas Vaižg. Ko jūs er̃geliuojatės? Skr.
3. refl. jaudintis: Kraujis vyriško er̃geliuojas prie motriškos, kad pradeda lytėtis J.
4. refl. rūpintis: Tu taip daug dėl to dalyko nesiérgeliuok Gl.
įer̃geliuoti tr. įerzinti, įpykinti: Viensyk tas bulius aną dikčiai įergeliavo TDrVII87.
| refl.: Įsiergeliuoji žmogus, kad nei pats savęs, nei kito nebužkenti Vvr.
susier̃geliuoti
1. susikrimsti: Teip susier̃geliavom dėl tų pinigų, kad galvas ėmė skaudėt Skr.
2. susijaudinti: Susiergeliãvo kraujas, t. y. susijaudino J.
1. tr., intr. barti, krimsti, erzinti: Neérgeliuok mani̇̀! Klp. Kai pradėjo ant manęs ta boba érgeliuoti, ir turėjau iš tos vietos pasitraukti Žgč. Tai katiną labai ergeliãvo Sch205.
2. intr. triukšmauti, vaidytis, rėkauti: Suėję seniai ir er̃geliuoja, net čia girdėti Br. O tie tūpčioja, ergeliuoja rš. Jis (varnėnas) net žvirblius apdaužydavo, kai jie per daug ergeliuodavo rš.
| refl.: Žmonės vaidijas ir ergeliuojas Vaižg. Ko jūs er̃geliuojatės? Skr.
3. refl. jaudintis: Kraujis vyriško er̃geliuojas prie motriškos, kad pradeda lytėtis J.
4. refl. rūpintis: Tu taip daug dėl to dalyko nesiérgeliuok Gl.
įer̃geliuoti tr. įerzinti, įpykinti: Viensyk tas bulius aną dikčiai įergeliavo TDrVII87.
| refl.: Įsiergeliuoji žmogus, kad nei pats savęs, nei kito nebužkenti Vvr.
susier̃geliuoti
1. susikrimsti: Teip susier̃geliavom dėl tų pinigų, kad galvas ėmė skaudėt Skr.
2. susijaudinti: Susiergeliãvo kraujas, t. y. susijaudino J.
paùrzinti
Apibrėžtis
ùrzinti (-yti), -ina, -ino
1. Rtr, NdŽ, FrnW, KŽ žr. urzdinti 1: Liuobėjo šunį uždaryti, idant urzinamas nu žavėtinyko nepabaidytum kokios dūšelės S.Dauk.
2. intr. bartis, pyktis: Ùrzina ùrzina, nesurokuo[ja] numūse Jdr.
3. tr. kulti javus su mašina: Jau kaimynas pradėjo ùrzyt Erž.
4. tr. purtyti, budinti, žadinti: Aš jį urzinu, kad keltum, o jis urga J. Pradeda boba urzyti girtą iš miego rš.
5. žr. urzdinti 4 (refl.): Urzinas kiaulės kiny, t. y. žvigos, kad nesutelpa J.
įùrzinti tr.
1. S.Dauk, Š, FrnW, KŽ priversti urgzti, įerzinti: Kad įurzino šunį! rš.
2. išbudinti, pažadinti: Kol įùrzinau miegantį vaiką, sugaišau J.
paùrzinti tr.
1. žr. paurzdinti: Tai čia knygelytę pasivarto [panytėlė], tai čia šuniuką paurzina rš.
2. pabudinti, pažadinti: Rytoj, žiūrėk, paùrzyk mane trečią valandą Vl.
priùrzinti tr. Vl pribudinti, prižadinti: Blązginau duris, kol priùrzinau miegantį slūgą J.
susiùrzinti kiek susipykti: Su žmonimis klebonas yr susiùrzinęs Grg.
1. Rtr, NdŽ, FrnW, KŽ žr. urzdinti 1: Liuobėjo šunį uždaryti, idant urzinamas nu žavėtinyko nepabaidytum kokios dūšelės S.Dauk.
2. intr. bartis, pyktis: Ùrzina ùrzina, nesurokuo[ja] numūse Jdr.
3. tr. kulti javus su mašina: Jau kaimynas pradėjo ùrzyt Erž.
4. tr. purtyti, budinti, žadinti: Aš jį urzinu, kad keltum, o jis urga J. Pradeda boba urzyti girtą iš miego rš.
5. žr. urzdinti 4 (refl.): Urzinas kiaulės kiny, t. y. žvigos, kad nesutelpa J.
įùrzinti tr.
1. S.Dauk, Š, FrnW, KŽ priversti urgzti, įerzinti: Kad įurzino šunį! rš.
2. išbudinti, pažadinti: Kol įùrzinau miegantį vaiką, sugaišau J.
paùrzinti tr.
1. žr. paurzdinti: Tai čia knygelytę pasivarto [panytėlė], tai čia šuniuką paurzina rš.
2. pabudinti, pažadinti: Rytoj, žiūrėk, paùrzyk mane trečią valandą Vl.
priùrzinti tr. Vl pribudinti, prižadinti: Blązginau duris, kol priùrzinau miegantį slūgą J.
susiùrzinti kiek susipykti: Su žmonimis klebonas yr susiùrzinęs Grg.
atbam̃binti
Apibrėžtis
bam̃binti, -ina, -ino, bámbinti
1. tr. Lš mušti, duoti: Jis mane bam̃bino šluota per nugarą Kč.
2. intr. skambinti: Jau dvare bámbina prie darbo Jrb. Reik jau pietums bámbinti Vkš. Klausau – bam bam tę kas bam̃bina, ažna senis kubilą apkaldinėja Vlk.
3. intr., tr. įkyriai kalbėti, bambėti: Eik, kur sakiau, ko dar bam̃bini? Mlt. Senas žmogus vis bámbina, tik jo niekas neklauso Trgn. Ot, ji savo bam̃bina, ir jau Drsk.
4. intr. nerangiai eiti: Ar tu negali bam̃binti? Vkš.
atbam̃binti tr. atkulti: Atbam̃binau gerai per visus šonus, tai dabar kap šventas Vrn.
įbam̃binti tr. įerzinti: Bobą įbam̃binai, kad eidama bam̃ba J.
| refl.: Kap įsibam̃bino, tai bambins ir bambins Knv.
išbam̃binti tr.
1. išdaužyti: Vyras vakar parejo girtas ir visus trobos langus išbámbino Kv.
2. daugelį išmušti: Nieko nematyt, mažu išbámbinti visi Alk.
3. išausti: Jau šešias sienas išbam̃binau Vlk.
nubam̃binti intr.
1. nuskambinti: Jau sumai nubámbino Vkš.
2. nerangiai nueiti: Pastovėjo pastovėjo ir nubam̃bino Vkš.
pribam̃binti tr. primušti: Pribam̃bino pripucavo ligi mėlynumui, tai žinos vogti Grž.
subam̃binti tr. sumušti: Tėvas mane smarkiai subam̃bino Kč.
užbam̃binti tr. užmušti: Ėmė gaidys ir užbam̃bino tą žąsuką Rdm. Vilką vyrai duobėj radę užbam̃bino Vlk.
1. tr. Lš mušti, duoti: Jis mane bam̃bino šluota per nugarą Kč.
2. intr. skambinti: Jau dvare bámbina prie darbo Jrb. Reik jau pietums bámbinti Vkš. Klausau – bam bam tę kas bam̃bina, ažna senis kubilą apkaldinėja Vlk.
3. intr., tr. įkyriai kalbėti, bambėti: Eik, kur sakiau, ko dar bam̃bini? Mlt. Senas žmogus vis bámbina, tik jo niekas neklauso Trgn. Ot, ji savo bam̃bina, ir jau Drsk.
4. intr. nerangiai eiti: Ar tu negali bam̃binti? Vkš.
atbam̃binti tr. atkulti: Atbam̃binau gerai per visus šonus, tai dabar kap šventas Vrn.
įbam̃binti tr. įerzinti: Bobą įbam̃binai, kad eidama bam̃ba J.
| refl.: Kap įsibam̃bino, tai bambins ir bambins Knv.
išbam̃binti tr.
1. išdaužyti: Vyras vakar parejo girtas ir visus trobos langus išbámbino Kv.
2. daugelį išmušti: Nieko nematyt, mažu išbámbinti visi Alk.
3. išausti: Jau šešias sienas išbam̃binau Vlk.
nubam̃binti intr.
1. nuskambinti: Jau sumai nubámbino Vkš.
2. nerangiai nueiti: Pastovėjo pastovėjo ir nubam̃bino Vkš.
pribam̃binti tr. primušti: Pribam̃bino pripucavo ligi mėlynumui, tai žinos vogti Grž.
subam̃binti tr. sumušti: Tėvas mane smarkiai subam̃bino Kč.
užbam̃binti tr. užmušti: Ėmė gaidys ir užbam̃bino tą žąsuką Rdm. Vilką vyrai duobėj radę užbam̃bino Vlk.
išbam̃binti
Apibrėžtis
bam̃binti, -ina, -ino, bámbinti
1. tr. Lš mušti, duoti: Jis mane bam̃bino šluota per nugarą Kč.
2. intr. skambinti: Jau dvare bámbina prie darbo Jrb. Reik jau pietums bámbinti Vkš. Klausau – bam bam tę kas bam̃bina, ažna senis kubilą apkaldinėja Vlk.
3. intr., tr. įkyriai kalbėti, bambėti: Eik, kur sakiau, ko dar bam̃bini? Mlt. Senas žmogus vis bámbina, tik jo niekas neklauso Trgn. Ot, ji savo bam̃bina, ir jau Drsk.
4. intr. nerangiai eiti: Ar tu negali bam̃binti? Vkš.
atbam̃binti tr. atkulti: Atbam̃binau gerai per visus šonus, tai dabar kap šventas Vrn.
įbam̃binti tr. įerzinti: Bobą įbam̃binai, kad eidama bam̃ba J.
| refl.: Kap įsibam̃bino, tai bambins ir bambins Knv.
išbam̃binti tr.
1. išdaužyti: Vyras vakar parejo girtas ir visus trobos langus išbámbino Kv.
2. daugelį išmušti: Nieko nematyt, mažu išbámbinti visi Alk.
3. išausti: Jau šešias sienas išbam̃binau Vlk.
nubam̃binti intr.
1. nuskambinti: Jau sumai nubámbino Vkš.
2. nerangiai nueiti: Pastovėjo pastovėjo ir nubam̃bino Vkš.
pribam̃binti tr. primušti: Pribam̃bino pripucavo ligi mėlynumui, tai žinos vogti Grž.
subam̃binti tr. sumušti: Tėvas mane smarkiai subam̃bino Kč.
užbam̃binti tr. užmušti: Ėmė gaidys ir užbam̃bino tą žąsuką Rdm. Vilką vyrai duobėj radę užbam̃bino Vlk.
1. tr. Lš mušti, duoti: Jis mane bam̃bino šluota per nugarą Kč.
2. intr. skambinti: Jau dvare bámbina prie darbo Jrb. Reik jau pietums bámbinti Vkš. Klausau – bam bam tę kas bam̃bina, ažna senis kubilą apkaldinėja Vlk.
3. intr., tr. įkyriai kalbėti, bambėti: Eik, kur sakiau, ko dar bam̃bini? Mlt. Senas žmogus vis bámbina, tik jo niekas neklauso Trgn. Ot, ji savo bam̃bina, ir jau Drsk.
4. intr. nerangiai eiti: Ar tu negali bam̃binti? Vkš.
atbam̃binti tr. atkulti: Atbam̃binau gerai per visus šonus, tai dabar kap šventas Vrn.
įbam̃binti tr. įerzinti: Bobą įbam̃binai, kad eidama bam̃ba J.
| refl.: Kap įsibam̃bino, tai bambins ir bambins Knv.
išbam̃binti tr.
1. išdaužyti: Vyras vakar parejo girtas ir visus trobos langus išbámbino Kv.
2. daugelį išmušti: Nieko nematyt, mažu išbámbinti visi Alk.
3. išausti: Jau šešias sienas išbam̃binau Vlk.
nubam̃binti intr.
1. nuskambinti: Jau sumai nubámbino Vkš.
2. nerangiai nueiti: Pastovėjo pastovėjo ir nubam̃bino Vkš.
pribam̃binti tr. primušti: Pribam̃bino pripucavo ligi mėlynumui, tai žinos vogti Grž.
subam̃binti tr. sumušti: Tėvas mane smarkiai subam̃bino Kč.
užbam̃binti tr. užmušti: Ėmė gaidys ir užbam̃bino tą žąsuką Rdm. Vilką vyrai duobėj radę užbam̃bino Vlk.
išrė́kdyti
Apibrėžtis
rė́kdyti, -o (-džia Lkm), -ė, rėkdýti, rė̃kdo (rė̃kdžia), rė̃kdė Ps, Alks
1. caus. 1 rėkti 4: Girdėjot – pyliavas jau rėkdo Ktk.
2. DŽ, Ldk caus. 1 rėkti 6: Kam rė́kdai vaiką? Ln. Gana tau te rė́kdyt vaikas, nešk čia Ut. Ko jūs tą vaiką rė̃kdžiat? Ob.
^ Ruda panelė visą svietą rėkdo (svogūnas) LTR(Varn).
| prk.: Jau Broniukas rė́kdo savo dūdą Dglš. Vaikinai armonikas rėkdo rš. Kažkur apylinkėse mušė patrankos, rėkdė orą lėktuvai, bet paupyje ir visame kaime buvo tylu ir ramu rš.
| refl.: Prie patamsiui jau rė́kdžias ana su vaiku Ktk.
3. caus. 1 rėkti 8: Voras pasgauna musią ir rė́kdo ją Grv. Ta prakeikta pelėda, ana netylėjo, kas naktį vištas ant laktelės rėkdė LTR(Ktk).
| refl.: Katinai ėmė rė́kdyties Ds.
įrė́kdyti tr. įerzinti, kad imtų verkti: Inrė́kdei vaiką, tai ir nutildyt neseka Rod.
išrė́kdyti
1. caus. 1 išrėkti 8: Išrė́kdysiu iš šėtono skolą Ktk.
2. caus. 1 išrėkti 9: Buvo geras giedorius, bet jau balsą išrė́kdė Rod.
nurė́kdyti tr. nuskriausti: Švėgždą labai nurė́kdė – visa čystai ataėmė Pnd.
| Nurė́kdė mergą ir paliko vieną su vaiku Ds.
parė́kdyti caus. 1 parėkti 1.
| prk.: Rėksnelę parėkdyk Ds.
prarė́kdyti caus. 1 prarėkti 6: Prejai ir prarė́kdei vaikus Sdk. Kad prarė́kdei vaikus, tai ir numaldyk! Ut.
| refl.: Su vaikais viso esti: ir prasrė́kdžia, ir prasdaužo Šmn.
1. caus. 1 rėkti 4: Girdėjot – pyliavas jau rėkdo Ktk.
2. DŽ, Ldk caus. 1 rėkti 6: Kam rė́kdai vaiką? Ln. Gana tau te rė́kdyt vaikas, nešk čia Ut. Ko jūs tą vaiką rė̃kdžiat? Ob.
^ Ruda panelė visą svietą rėkdo (svogūnas) LTR(Varn).
| prk.: Jau Broniukas rė́kdo savo dūdą Dglš. Vaikinai armonikas rėkdo rš. Kažkur apylinkėse mušė patrankos, rėkdė orą lėktuvai, bet paupyje ir visame kaime buvo tylu ir ramu rš.
| refl.: Prie patamsiui jau rė́kdžias ana su vaiku Ktk.
3. caus. 1 rėkti 8: Voras pasgauna musią ir rė́kdo ją Grv. Ta prakeikta pelėda, ana netylėjo, kas naktį vištas ant laktelės rėkdė LTR(Ktk).
| refl.: Katinai ėmė rė́kdyties Ds.
įrė́kdyti tr. įerzinti, kad imtų verkti: Inrė́kdei vaiką, tai ir nutildyt neseka Rod.
išrė́kdyti
1. caus. 1 išrėkti 8: Išrė́kdysiu iš šėtono skolą Ktk.
2. caus. 1 išrėkti 9: Buvo geras giedorius, bet jau balsą išrė́kdė Rod.
nurė́kdyti tr. nuskriausti: Švėgždą labai nurė́kdė – visa čystai ataėmė Pnd.
| Nurė́kdė mergą ir paliko vieną su vaiku Ds.
parė́kdyti caus. 1 parėkti 1.
| prk.: Rėksnelę parėkdyk Ds.
prarė́kdyti caus. 1 prarėkti 6: Prejai ir prarė́kdei vaikus Sdk. Kad prarė́kdei vaikus, tai ir numaldyk! Ut.
| refl.: Su vaikais viso esti: ir prasrė́kdžia, ir prasdaužo Šmn.
įči̇̀rpinti
Apibrėžtis
či̇̀rpinti (-yti), -ina, -ino
1. intr. svirpti, čirpti: Tas svirplys tai čirpina ir čirpina rš.
2. tr., intr. prastai griežti: Muzikantai visą naktį čirpino veselioj Mrs. Či̇̀rpina paėmęs armoniką Ds. Reiks palaukti pavakario, kada bernai pradės čirpinti savo muzikas Vaižg.
3. intr. braižyti, krebždenti: Sėdi žmonės raštinėse ir savimi patenkinti čirpina plunksnomis rš.
4. tr. erzinti, kliudyti, kirkinti: Geriau nečirpyk bičių, jei nemoki prie avilio elgtis Švnč. Kam či̇̀rpini viščiokus, tegu tupi, nekliudyk Ant. Neči̇̀rpyk šunies Švnč. Ir nuėjau veselijon senų mergų či̇̀rpintų Kp.
5. tr. Ant virkdyti, rėkinti: Čirpini ir nori, kad vaikas neverktų Svn. Tėvas įpykęs čirpina vaikus J. Gal taip ir pabaigs mane vaikai či̇̀rpint An. Kareiviai stovėdami či̇̀rpina žmonis, imdami šieną, duoną, valgį J.
6. caus. čirpti 5: Kol išvirs vakarienę, tai nusibos ir laukt: žaliom malkom či̇̀rpina či̇̀rpina Č.
7. intr. taupyti: Maža tebuvo šiaudų, či̇̀rpinom či̇̀rpinom per žiemą, led su gyvuliais išči̇̀rpinom Jnšk.
apči̇̀rpinti tr. pravirkdyti: Didesni vaikai mažesnius visada apči̇̀rpina Ds.
įči̇̀rpinti tr. įerzinti: Mažuti mano, kas tave tep inčirpino ligi ašarų? Švnč. Įčirpytas arklys kanda kap šuva Švnč.
išči̇̀rpinti intr. Jnšk taupant, čirpinant iki galo iškęsti.
◊ į žmónes išsiči̇̀rpinti su vargu prasigyventi, prakusti: Tėvas girtuoklis, bet vaikai patys šiaip taip išsiči̇̀rpino į žmónes ir gražiai gyvena Pn.
nuči̇̀rpinti tr.
1. Pn čirpinant galą padaryti: Katė pelę nuči̇̀rpino Lnkv.
2. nuskriausti, pravirkdyti: Tą vaikutį nabagėlį nučirpino Vb. Senas bobas nukaršinau, jaunus vaikus nučirpinau LTR(Pnd).
pači̇̀rpinti tr.
1. pagriežti čirpinant: Ir mum čia pači̇̀rpink kokią polkutę Smn.
2. paerzinti, pakirkinti: Nėr kam mergų pači̇̀rpint Vj.
priči̇̀rpinti tr. privirkdyti: Jei sugrįžtum baudžiava, ponai priči̇̀rpintų žmogų J.
užči̇̀rpinti tr. uždirbti čirpinant, griežiant: Ištisas dienas čirpina smuikelį – gal vis kokį centą užčirpins rš.
1. intr. svirpti, čirpti: Tas svirplys tai čirpina ir čirpina rš.
2. tr., intr. prastai griežti: Muzikantai visą naktį čirpino veselioj Mrs. Či̇̀rpina paėmęs armoniką Ds. Reiks palaukti pavakario, kada bernai pradės čirpinti savo muzikas Vaižg.
3. intr. braižyti, krebždenti: Sėdi žmonės raštinėse ir savimi patenkinti čirpina plunksnomis rš.
4. tr. erzinti, kliudyti, kirkinti: Geriau nečirpyk bičių, jei nemoki prie avilio elgtis Švnč. Kam či̇̀rpini viščiokus, tegu tupi, nekliudyk Ant. Neči̇̀rpyk šunies Švnč. Ir nuėjau veselijon senų mergų či̇̀rpintų Kp.
5. tr. Ant virkdyti, rėkinti: Čirpini ir nori, kad vaikas neverktų Svn. Tėvas įpykęs čirpina vaikus J. Gal taip ir pabaigs mane vaikai či̇̀rpint An. Kareiviai stovėdami či̇̀rpina žmonis, imdami šieną, duoną, valgį J.
6. caus. čirpti 5: Kol išvirs vakarienę, tai nusibos ir laukt: žaliom malkom či̇̀rpina či̇̀rpina Č.
7. intr. taupyti: Maža tebuvo šiaudų, či̇̀rpinom či̇̀rpinom per žiemą, led su gyvuliais išči̇̀rpinom Jnšk.
apči̇̀rpinti tr. pravirkdyti: Didesni vaikai mažesnius visada apči̇̀rpina Ds.
įči̇̀rpinti tr. įerzinti: Mažuti mano, kas tave tep inčirpino ligi ašarų? Švnč. Įčirpytas arklys kanda kap šuva Švnč.
išči̇̀rpinti intr. Jnšk taupant, čirpinant iki galo iškęsti.
◊ į žmónes išsiči̇̀rpinti su vargu prasigyventi, prakusti: Tėvas girtuoklis, bet vaikai patys šiaip taip išsiči̇̀rpino į žmónes ir gražiai gyvena Pn.
nuči̇̀rpinti tr.
1. Pn čirpinant galą padaryti: Katė pelę nuči̇̀rpino Lnkv.
2. nuskriausti, pravirkdyti: Tą vaikutį nabagėlį nučirpino Vb. Senas bobas nukaršinau, jaunus vaikus nučirpinau LTR(Pnd).
pači̇̀rpinti tr.
1. pagriežti čirpinant: Ir mum čia pači̇̀rpink kokią polkutę Smn.
2. paerzinti, pakirkinti: Nėr kam mergų pači̇̀rpint Vj.
priči̇̀rpinti tr. privirkdyti: Jei sugrįžtum baudžiava, ponai priči̇̀rpintų žmogų J.
užči̇̀rpinti tr. uždirbti čirpinant, griežiant: Ištisas dienas čirpina smuikelį – gal vis kokį centą užčirpins rš.
užči̇̀rpinti
Apibrėžtis
či̇̀rpinti (-yti), -ina, -ino
1. intr. svirpti, čirpti: Tas svirplys tai čirpina ir čirpina rš.
2. tr., intr. prastai griežti: Muzikantai visą naktį čirpino veselioj Mrs. Či̇̀rpina paėmęs armoniką Ds. Reiks palaukti pavakario, kada bernai pradės čirpinti savo muzikas Vaižg.
3. intr. braižyti, krebždenti: Sėdi žmonės raštinėse ir savimi patenkinti čirpina plunksnomis rš.
4. tr. erzinti, kliudyti, kirkinti: Geriau nečirpyk bičių, jei nemoki prie avilio elgtis Švnč. Kam či̇̀rpini viščiokus, tegu tupi, nekliudyk Ant. Neči̇̀rpyk šunies Švnč. Ir nuėjau veselijon senų mergų či̇̀rpintų Kp.
5. tr. Ant virkdyti, rėkinti: Čirpini ir nori, kad vaikas neverktų Svn. Tėvas įpykęs čirpina vaikus J. Gal taip ir pabaigs mane vaikai či̇̀rpint An. Kareiviai stovėdami či̇̀rpina žmonis, imdami šieną, duoną, valgį J.
6. caus. čirpti 5: Kol išvirs vakarienę, tai nusibos ir laukt: žaliom malkom či̇̀rpina či̇̀rpina Č.
7. intr. taupyti: Maža tebuvo šiaudų, či̇̀rpinom či̇̀rpinom per žiemą, led su gyvuliais išči̇̀rpinom Jnšk.
apči̇̀rpinti tr. pravirkdyti: Didesni vaikai mažesnius visada apči̇̀rpina Ds.
įči̇̀rpinti tr. įerzinti: Mažuti mano, kas tave tep inčirpino ligi ašarų? Švnč. Įčirpytas arklys kanda kap šuva Švnč.
išči̇̀rpinti intr. Jnšk taupant, čirpinant iki galo iškęsti.
◊ į žmónes išsiči̇̀rpinti su vargu prasigyventi, prakusti: Tėvas girtuoklis, bet vaikai patys šiaip taip išsiči̇̀rpino į žmónes ir gražiai gyvena Pn.
nuči̇̀rpinti tr.
1. Pn čirpinant galą padaryti: Katė pelę nuči̇̀rpino Lnkv.
2. nuskriausti, pravirkdyti: Tą vaikutį nabagėlį nučirpino Vb. Senas bobas nukaršinau, jaunus vaikus nučirpinau LTR(Pnd).
pači̇̀rpinti tr.
1. pagriežti čirpinant: Ir mum čia pači̇̀rpink kokią polkutę Smn.
2. paerzinti, pakirkinti: Nėr kam mergų pači̇̀rpint Vj.
priči̇̀rpinti tr. privirkdyti: Jei sugrįžtum baudžiava, ponai priči̇̀rpintų žmogų J.
užči̇̀rpinti tr. uždirbti čirpinant, griežiant: Ištisas dienas čirpina smuikelį – gal vis kokį centą užčirpins rš.
1. intr. svirpti, čirpti: Tas svirplys tai čirpina ir čirpina rš.
2. tr., intr. prastai griežti: Muzikantai visą naktį čirpino veselioj Mrs. Či̇̀rpina paėmęs armoniką Ds. Reiks palaukti pavakario, kada bernai pradės čirpinti savo muzikas Vaižg.
3. intr. braižyti, krebždenti: Sėdi žmonės raštinėse ir savimi patenkinti čirpina plunksnomis rš.
4. tr. erzinti, kliudyti, kirkinti: Geriau nečirpyk bičių, jei nemoki prie avilio elgtis Švnč. Kam či̇̀rpini viščiokus, tegu tupi, nekliudyk Ant. Neči̇̀rpyk šunies Švnč. Ir nuėjau veselijon senų mergų či̇̀rpintų Kp.
5. tr. Ant virkdyti, rėkinti: Čirpini ir nori, kad vaikas neverktų Svn. Tėvas įpykęs čirpina vaikus J. Gal taip ir pabaigs mane vaikai či̇̀rpint An. Kareiviai stovėdami či̇̀rpina žmonis, imdami šieną, duoną, valgį J.
6. caus. čirpti 5: Kol išvirs vakarienę, tai nusibos ir laukt: žaliom malkom či̇̀rpina či̇̀rpina Č.
7. intr. taupyti: Maža tebuvo šiaudų, či̇̀rpinom či̇̀rpinom per žiemą, led su gyvuliais išči̇̀rpinom Jnšk.
apči̇̀rpinti tr. pravirkdyti: Didesni vaikai mažesnius visada apči̇̀rpina Ds.
įči̇̀rpinti tr. įerzinti: Mažuti mano, kas tave tep inčirpino ligi ašarų? Švnč. Įčirpytas arklys kanda kap šuva Švnč.
išči̇̀rpinti intr. Jnšk taupant, čirpinant iki galo iškęsti.
◊ į žmónes išsiči̇̀rpinti su vargu prasigyventi, prakusti: Tėvas girtuoklis, bet vaikai patys šiaip taip išsiči̇̀rpino į žmónes ir gražiai gyvena Pn.
nuči̇̀rpinti tr.
1. Pn čirpinant galą padaryti: Katė pelę nuči̇̀rpino Lnkv.
2. nuskriausti, pravirkdyti: Tą vaikutį nabagėlį nučirpino Vb. Senas bobas nukaršinau, jaunus vaikus nučirpinau LTR(Pnd).
pači̇̀rpinti tr.
1. pagriežti čirpinant: Ir mum čia pači̇̀rpink kokią polkutę Smn.
2. paerzinti, pakirkinti: Nėr kam mergų pači̇̀rpint Vj.
priči̇̀rpinti tr. privirkdyti: Jei sugrįžtum baudžiava, ponai priči̇̀rpintų žmogų J.
užči̇̀rpinti tr. uždirbti čirpinant, griežiant: Ištisas dienas čirpina smuikelį – gal vis kokį centą užčirpins rš.
suker̃šyti
Apibrėžtis
ker̃šyti, -ija (-yja), -ijo (yjo) intr.
1. K kerštą daryti: Papasakokit, akmenys, kaip karžygės lietuvės keršydavo vokiečiams už žuvusius vyrus ir sūnus S.Nėr. Ir kuo daugiau juodu vienas kitam keršijo, tuo labiau pykosi Ašb. Kodėlei jam Herodas teip keršija? BPI109.
2. R, MŽ134, K grasinti, grūmoti: Tėvas ker̃šija duoti sūnui mūšį ir ieško pryžasties J. Seniai jau ji jam keršija mušti Trg. Ezavas iš rūstybės smerčiu keršijo Jokūbui S.Stan. Ažumušt keršijo Dievas jį SPII68.
3. žadėti, rengtis, baustis: Visą žiemą ker̃šyjau nusipirkti veltinius, o nenusipirkau Skr. Aš vis ker̃šyju ker̃šyju mušt, ale vis da nemušu Jrb. Dar aš vis keršiju kada nors jį išbart Vdžg.
| refl.: Brolis ker̃šijas važiuoti Kaunan su kviečiais J. Seniai jau ker̃šijas dėti grindis Zp.
atker̃šyti intr., tr. atlyginti kuo piktu už padarytą skriaudą: Aš jam atker̃šysiu Erž. Išbėgęs žmogžudis ilgai mislijo, kaip būt galima atkeršyt tam girininkui, kuris pavogė tą perkirstą žmogų BsPIII15. Dievas atker̃šys tavo piktadėjystę tau K. Atkeršiju ką R284.
| refl.: N'atsiker̃šykite patys K. Aš atsikeršysiu! rš. Atsikeršykit dėl zokono ir guldykite savo gyvastį dėl derėjimo mūsų tėvų Bb1Mak2,50.
įker̃šyti
1. tr. R, N, Š įpykinti, įerzinti: Mes susigriešijom ir dievus įkeršijom Kel1881,127.
| Nepilk tu šalto vandenio ant kvarų dantų, ba kap įkeršysi, tai neturėsi kur dėtis Rtn.
2. intr. keršijimu įkyrėti: Įker̃šysiu aš tau visą gyvenimėlį, minėsi tu mane Š.
išker̃šyti
1. tr. savo piktumą išlieti: Kerštą iškeršyt Šlk, N.
2. intr. Š kurį laiką keršijant praleisti.
paker̃šyti intr.
1. pagrasinti kerštu: Šie jam pakeršijo: jei šauksi, tai ant vietos paliksi A1884,142.
2. padaryti ką iš keršto: Aš bijodavau vogt, kad nepaker̃šytų Skr.
3. paketinti, pažadėti: Paker̃šyjo ir išėjo nenupirkus Skr.
4. refl. susibarti, susipykti: Jis pasikeršijo su kaimynu, t. y. susibarė, susipyko J.
5. refl. parodyti kiek laiko kerštą kitas kitam: Pasiker̃šijo pasiker̃šijo ir vėl susigadijo Grž.
suker̃šyti
1. tr. rš supykinti, sukiršinti.
2. refl. susipykti; susiginčyti: Jokužis buvo susikeršijęs su dvaro medininku rš. Ligonis atsiminė, kaip tėvas prie darbo jį ragino, kaip dėlei to susikeršijo LzP.
užsiker̃šyti užpykti: Ažsiker̃šijo ir neina valgyt Ds. Užsiker̃šijęs (įtūžęs, įpykęs) Plk, Vb.
1. K kerštą daryti: Papasakokit, akmenys, kaip karžygės lietuvės keršydavo vokiečiams už žuvusius vyrus ir sūnus S.Nėr. Ir kuo daugiau juodu vienas kitam keršijo, tuo labiau pykosi Ašb. Kodėlei jam Herodas teip keršija? BPI109.
2. R, MŽ134, K grasinti, grūmoti: Tėvas ker̃šija duoti sūnui mūšį ir ieško pryžasties J. Seniai jau ji jam keršija mušti Trg. Ezavas iš rūstybės smerčiu keršijo Jokūbui S.Stan. Ažumušt keršijo Dievas jį SPII68.
3. žadėti, rengtis, baustis: Visą žiemą ker̃šyjau nusipirkti veltinius, o nenusipirkau Skr. Aš vis ker̃šyju ker̃šyju mušt, ale vis da nemušu Jrb. Dar aš vis keršiju kada nors jį išbart Vdžg.
| refl.: Brolis ker̃šijas važiuoti Kaunan su kviečiais J. Seniai jau ker̃šijas dėti grindis Zp.
atker̃šyti intr., tr. atlyginti kuo piktu už padarytą skriaudą: Aš jam atker̃šysiu Erž. Išbėgęs žmogžudis ilgai mislijo, kaip būt galima atkeršyt tam girininkui, kuris pavogė tą perkirstą žmogų BsPIII15. Dievas atker̃šys tavo piktadėjystę tau K. Atkeršiju ką R284.
| refl.: N'atsiker̃šykite patys K. Aš atsikeršysiu! rš. Atsikeršykit dėl zokono ir guldykite savo gyvastį dėl derėjimo mūsų tėvų Bb1Mak2,50.
įker̃šyti
1. tr. R, N, Š įpykinti, įerzinti: Mes susigriešijom ir dievus įkeršijom Kel1881,127.
| Nepilk tu šalto vandenio ant kvarų dantų, ba kap įkeršysi, tai neturėsi kur dėtis Rtn.
2. intr. keršijimu įkyrėti: Įker̃šysiu aš tau visą gyvenimėlį, minėsi tu mane Š.
išker̃šyti
1. tr. savo piktumą išlieti: Kerštą iškeršyt Šlk, N.
2. intr. Š kurį laiką keršijant praleisti.
paker̃šyti intr.
1. pagrasinti kerštu: Šie jam pakeršijo: jei šauksi, tai ant vietos paliksi A1884,142.
2. padaryti ką iš keršto: Aš bijodavau vogt, kad nepaker̃šytų Skr.
3. paketinti, pažadėti: Paker̃šyjo ir išėjo nenupirkus Skr.
4. refl. susibarti, susipykti: Jis pasikeršijo su kaimynu, t. y. susibarė, susipyko J.
5. refl. parodyti kiek laiko kerštą kitas kitam: Pasiker̃šijo pasiker̃šijo ir vėl susigadijo Grž.
suker̃šyti
1. tr. rš supykinti, sukiršinti.
2. refl. susipykti; susiginčyti: Jokužis buvo susikeršijęs su dvaro medininku rš. Ligonis atsiminė, kaip tėvas prie darbo jį ragino, kaip dėlei to susikeršijo LzP.
užsiker̃šyti užpykti: Ažsiker̃šijo ir neina valgyt Ds. Užsiker̃šijęs (įtūžęs, įpykęs) Plk, Vb.
