marmė́ti, mar̃ma (márma Sb, -ė́ja Ėr), -ė́jo intr.
1. su garsu grimzti, skęsti: Čia vienos [kojos] neištraukei, čia jau kita marma – klampynėn Vj. Visi šitie netikę gelžgaliai reiks nešti ežeran, ir tegu mar̃ma galan – kam anys reikalingi Ds. Jūs mislijat, kad tę kažin kas jau buvo: kai marmėjau po ledu, tai gelumbes derėjau BsPII253.
2. su garsu kunkuliuoti, maišytis: Vanduo iš šaltinio kunkulais verčiasi, márma Ukm. Tūkstančiai pakalnėmis srovena upelių, visi jie šniokščia, marma ir veržias rš.
| prk.: Kai krutam, tai per kaktą zunis varva, kai valgom, tai liežiuvis burnoj marma Švnč.
3. Kkl burbuliuoti, gurguliuoti: Ant užakusio ežero kad atsistoji, žemė mar̃ma par velėną, t. y. burbia J. Žemė taip perlyta, kad kur tik stojies, ten marma Ds. Anksti rytą aš keliuosi, oi, suka man, mar̃ma viduriuose, oi (d.) Lnkv.
4. Skr blerbėti, plepsėti (verdant); smarkiai virti: Mar̃ma puodas – dar pradės bėgti sriuba Brt. Kad mar̃ma, pleška, tada ir tešk, t. y. kad verda J. Jau baigia marmė́ti bulvės, tuoj mona bus valgyti Ds. Kadai mar̃ma bulbos, gal jau išvirę Dgl.
5. bambėti, niurzgėti: Marmi̇̀ nèmarmi, o šniūravonę vis tiek velkuos Skr. Tegul sau marma, ė tu tyli, ir bus gerai rš. Ko ir mármi kaip koks šaltenis, turėk bent už skatiką kantrybės Brs. Dar tu čionai man marmė́si, visą dieną išgulėjus! Arm.
6. plepėti, šnekėti: Seniai marmė́jo marmė́jo sueję į kamarą Ll. Ji tokia marmalas, su kiekvienu marma Krkl. Márma lenkiškai susikišusios, o aš kiaurai viską suprantu Krš. Ir márma kaip priminta pelkė Rnv.
| refl.: Žiūrėk, kaip senukai mármas Krkl.
7. Ukm, Ds, Rk, Žž neaiškiai kalbėti, murmėti, marmaliuoti: Ko mármi, sakyk aiškiai! Vkš. Įkaušęs vyras su savaisiais marma, vedu nuošaliai juokais trūkstava Vaižg. Susikišdami, susilįsdami marmės marmės Žem. Paėmė kačergą, pušinę, kryžiškai padėjo an slenksčio, žegnojo, marmė́jo Str. Vienas kalbėkit, ko čia mármat visi vienu kartu! Jnš. Pratykis aiškiai kalbėt, o ne marmė́t! Skr. Márma kaip šuo, grobų priėdęs Vdžg.
8. Pc su triukšmu greitai bėgti, eiti, lėkti, vykti: Gana, sveteliai, marmėsim namo Ps. Kai žvirbliai pajuto vanagą, tuoj ėmė marmėti į pastogę Krok.
9. Upt daugybei judėti, krutėti: Kad priejo pilnas miestelis kariuomenės, tai net mar̃ma Pns. Kone ties pat triobomis yra sietuva, verpeto išgraužta, kurioje marmėte marma įvairios žuvys Blv.
10. dusliai žlegėti: Aplinkui švietė gaisrai, marmėjo vežamos armotos rš.
atmarmė́ti, àtmarma (atmar̃ma, atmárma), -ė́jo
1. tr. atkalbėti, atbambėti: Paki atmar̃ma poterius, ir dvilikė ateina Mlt.
2. intr. su triukšmu greitai ateiti, atbėgti, atvykti: Jovaišai jau atmarmė́jo Kair. Lig tik pašaukėt, tuoj atmarmėjau rš.
įmarmė́ti, į̇̃marma (įmárma), -ė́jo intr.
1. įsmukti, įkristi: Laikyk vaiką, įmarmė̃s ant duobę Upt. Eidukas čiaužė ir įmarmė́jo į eketę Jnš. Ten kasmet tam raiste kas nors įmarma Ds. Beeidama par pelkes, buvau į akį įmarmė́jusi Vkš. Iki ausų į marmalyną (purvą) įmarmėjau rš.
^ Kitiems duobę kasat, bet pačios įmarmėsit rš.
2. greitomis įeiti, įlįsti, įsmukti: Jis par langą įmarmė́jo Jnšk. Miškas sučiužėjo, kiškis sudrebėjo – nebereikia nei to dvaro, krūmuos įmarmėjo LTR(Pbr).
| Tarp tų sąnarių įmarmė́jęs buvo, įlindęs tarp kulno (apie skeveldrą) Sml.
3. Š įeiti bambant, marmant, įmurmėti.
išmarmė́ti, i̇̀šmarma (išmárma), -ė́jo
1. intr. Šv su triukšmu greitai išeiti, išbėgti, išvažiuoti, išlėkti: Šimas, užkirsdamas bėrukę, pasakė „Dieve padėk!“ ir išmarmėjo Ašb. Visos bitės pro landę išmarmė́jo Ps. Kaip tik durys subraškėjo, žents per langą išmarmėjo LTR(Rm).
2. intr. išlalėti, išbėgti: Išmušė volę, ir visas alus iš bačkos išmarmė́jo Sdb. Kaip paspaudžiau votį, tai pūliai su kraujais išmarmė́jo Upt.
3. intr. išvirti: Kur tau neišmarmė̃s bulvės, jau kadai verda Ds. Kad tik išmarmė́tų burokai, tuoj sumaišyč ir nešč kiaulėm Ds.
4. tr. išvalgyti, išėsti, išryti: Kas tą kalbą sukalbės, velnio košę išmarmės NS287.
5. intr. G87 pasakyti pašnibždomis.
6. tr. išsakyti, išdėti: Jei tik Pranė pas Jonų nueis, tai visą, sako, teisybę jiems išmarmė̃s Skr.
numarmė́ti, nùmarma (numárma), -ė́jo intr.
1. Ukm, Vvr nugrimzti, nuskęsti, nugarmėti: Viedras į šulinės dugną numarmė́jo Ll. Kaip ėjus ant prūdo, teip ir numarmėjus ant galo LTR(Jnš). Nespėjo į vandenį įlipti, tuoj, sako, ir numarmė́jo Kair. Žioptelėjo porąsyk i numarmė́jo į dugną (prigėrė) Gs. Jam užkliuvo koja už tų pinigų, ir tie numarmėjo į upelį LTR(Lnkv). Neleisk karvių į tyrelį, numarmės dar Lnkv. Neik, vaike, į tas kemzrynes, bo gali dar kur nors numarmė́t Pš. Jau tę stovi dvaras numarmėjęs Pl. Ratai kiaurai numarmė́jo baloj Rm. Ratai purvyne numarmėjo iki pat ašių Jnš.
| prk.: Juo skaudžiau buvo Nerimui, kad neseniai dar taip aukštai ant Rimų iškilęs, staigiai dabar į kažin kokią gilumą numarmėjo Vaižg. Žiūrėk, kad nesukluptum [kortuodama] – gali visa ligi kaklo numarmėti (pralošti) rš.
^ O vis tas šlubis kaltas, kad jis kur numarmėtų! rš. Kad tu numarmė́tai į skradžią žemę! Pns.
2. su triukšmu greitai nubėgti, nuvažiuoti, nuvykti: Vaikai numarmėjo tiesiai į mokyklą rš. Drožė arkliam ir numarmė́jo Gs. Kai užgirdau, kad alaus ten yra, tuoj ir numarmė́jau Kair.
| Taip staigiai saulė užšildė, kad sniegas bematant nutirpo, ir vanduo į upes numarmėjo rš.
pamarmė́ti, pàmarma (pamárma), -ė́jo
1. intr. pašnekėti, pakalbėti, paplepėti: Susitarėme, kad aš palaukčiau, kad paskui laisvai pasikalbėtume, pamarmėtume LzP. Pašnekėjot, pamarmė́jot, ir gana – gulti! Krš.
| refl.: Ateik vakare, pasimarmė́sme Bsg.
2. tr. greitai, neaiškiai pasakyti, pamurmėti: Ar tu supratai, ką ji čia pamarmėjo? Skr. Ką terp savę pamarmė́jo, ir tuoj nuleidė [kainą] Mlt.
3. intr. pavirti, pakunkuliuoti: Neduok rūbam ilgai virti, truputį pamarmė̃s, ir nukelk Ds. Tegu dar bulvės truputį pamarma Ds.
parmarmė́ti, par̃marma (parmárma), -ė́jo intr. parvažiuoti, parvykti: Virtinės vežimų parmarma iš miško rš.
pramarmė́ti, pràmarma (pramárma), -ė́jo intr. nugrimzti.
| prk.: Jie visi pramarmė́ję skoloj Ėr.
primarmė́ti, pri̇̀marma (primárma), -ė́jo intr.
1. Vv daug su triukšmu prieiti, prilįsti, prigužėti: Kai parduot reikėjo, pirklių primarmė́jo senų ir jaunų (d.) Š. Ten primarmė́jo daugybė žmonių Grk. Bučius, žinoma, primarmėjo pilnas žvirblių rš. Atsiradus kame nors menkiausiai pagaliaus mokyklėlei, kaip matai ji primarma lietuvių vaikų VŽ1905,209.
| Primarmė́jo dūmų Jnšk.
2. daug prikalbėti, priplepėti: Ji daug ko, atėjus pas mane, primárma, bet aš jos kalbų nesiklausau Skr. Prišnekėjom, primarmė́jom, kiek tilpo Krš.
| refl.: Ar dar neprisimarmė́jot – eikiat gulti Krš.
sumarmė́ti, sùmarma (sumárma), -ė́jo
1. intr. Kv su triukšmu sueiti, sugarmėti: Svečiai pastoviniavo ir sumarmė́jo į stubą Mrj. Visas būrys jaunimo sumarmė́jo triobon Ukm. Sumarmėjo vaikai į tą pačią klasę, susėdo į savo vietas rš.
2. intr. įgrimzti, sugrimzti: Sumarmė́jom purvynan, kad led arkliai ištraukė Ut. Ligi pusiaujo liūnan sumarmėjau Vj. Kokią tik lazdą kištum tan liūnan, tokia ir sumarmėtų Ds.
| Ilga vasara, tai ir šįmet nemaža žmonių į vandenį sumarmėjo (nuskendo) Ob.
^ Jį (seną diedą) pririšau gale jaujos – nė vilkai nepjauna. O kad jis kur sumarmėtų – nei šunys neloja! LTR(Pg).
3. intr. visiems sukristi, supulti: Jie visi pūkšt sumarmėjo į vandenį ir prigėrė J.Balč. Visi gyvi sumarmės į bedugnę rš.
4. intr. įkristi, įgriūti: Ka ne tas stulpas, būtų į šulnį sumarmė́jusi Krš. Kartą važiuoju keliu, žiūriu – griovy kupčius su puodais sumarmėjęs Rm.
5. intr. Mrs labai suvirti, pervirti: Pažiūrėk, ar bulvos nesumarmė́jo Antz. Sušuto, sumarmė́jo ir taukai, ir viskas Bsg.
6. tr. suvalgyti, suryti: Kas tą kalbą prakalbės, ir tą košę sumarmės NS291.
užmarmė́ti, ùžmarma (užmárma), -ė́jo intr.
1. apsitraukti kuo, užburbėti: Ažmarmė́jo (užšalo) langai, kad ir žmogaus negali pamatyt Vj. Žiemą [langai] buvo storu šepečiu užšalę, užmarmėję ir neleido šviesos Vaižg.
2. su triukšmu užeiti, užlįsti: Tuojau vaikiai parbildėjo ir į trobą subrazdėjo, ir už stalo užmarmėjo Sd.
3. su triukšmu įtekėti, įbėgti, įmarmėti: Ankišiau viedrą šulnin, tik ažmarmė́[jo] [v]anduo viedran, tęsiu, daboju – varlė viedre Ml.
4. refl. užsikalbėti, užsiplepėti: Arklys stovi, o anys atsisėdo ir ažsimarmė́jo Mlt.

1 siaũbti, -ia, -ė Rtr
1. tr. DŽ niokoti, naikinti: Daug kartų per tą laiką persai Gruziją degino ir siaubė A.Vien. Teroras, badas, šaltis siaubė Vilniaus miestą rš. Ypač gausu tokių kapinių dažnai marų siaubtuose Žemaičiuose sp. Visą naktį artilerija siaubė mišką J.Dov.
ǁ intr. siautėti, savavaliauti: Kur karas yra siaubęs, čia taip greit neišdils jo pėdsakai Vd. Lengvu buvo Kazimierui siaubti ir sarioti krašte negyniojamame ir piles be įgulių vieną po kitai imlioti S.Dauk. Giltinė siaubia po laukus, po daubas J.Jabl. Kaligula, Nero ir kitų daugi giltinių, siaubiančiųjų ponystoje MT216.
2. intr. D.Pošk, Kos52, Sut, N, K, LL236, LVIV5 lakstyti, išdykauti, dūkti (ppr. apie vaikus): Vaikai, nesiaubkite J. Šitas vėjavaikis tik siaũbia, nieko iš jo nėra Rk. Norėtųsi puotauti ir siaubti, o neturia iš ko brš. Lapauju, lakstau, siaubiu SD21.
| refl. N.
ǁ lakstyti, skraidyti (apie vabzdžius): Baisu, kiek musių apie pečių – tik siaũbia, siaũbia Km.
3. intr. šėlti, dūkti, siausti (apie vėją, jūrą): Jūra audroje siaũbia ir putoja BŽ199-200. Vėjas siaubia, lietus lyja J.Avyž. Bet pagaliau užėjo naktis, ir šaltas vėjas siaubė aplink vienuolį Vd. Siaubant tai audrai, kryžokai nusiminusys tenkinos pilėse belindį S.Dauk. Kelius jis žino vėjų, vėtrų ir audrų, siaubiančių plačiausiai Mair.
| prk.: Geismų vėtra čia siaubia Vd.
ǁ tr. smarkiai pučiant, siaučiant, niokoti, varginti (apie vėją): Tavęs nesiaubs vėtros rš. Jį pasitiko tokia ramuma, jos jam pasirodė, kad šio miesto niekada nesiaubia vėjai rš.
4. intr. pykti, niršti: Jis keikė baisiai, siaubė ir grumzdė LC1884,3.
5. DŽ intr. nuogąstauti, bijoti, rūpintis: Nesirūpink, nesisiaũbk! Ko čia siaubi̇̀! Trs. Nesiaũbk, nesiaũbk, ne tokia čia didelė liga Bsg. Aš visai nesiaubiù dėl tos skolos: kai turės – atiduos Rz.
| refl. Trs.
6. intr. J1 dejuoti, aimanuoti: Dabar žmonės poniškai gyvena ir vis dar siaubia, kad negerai Srv. Nei tu čia siaũbk, nei ką: paaugs vaikai – ir vėl bus viskas gerai Srv. Ko čia dabar siaubi̇̀ – pasitaisys oras Pc. Jonas siaubia, kad javai neužderėjo Bsg. Siaũbia žmonės su pašaru Pc. Tu nieko daugiau nežinai, tik siaubi̇̀ ir siaubi̇̀ Pkr. Įžengus jam (jaunajam) į prieminę arba prieangį, jaunoji vė ima siaubti: „Kogi inejo šitie sveteliai į prieminelę?“ LMD(S.Dauk).
ǁ tr. apdejuoti: Dainose apie pastarąjį … atsitikimą buvusios siaubamos tos nelaimės šitaip: „Ne taip man gailu pilies, kaip mudrių kareivių, ugnyj degančių“ A1884,247.
ǁ tr. įkyriai prašyti: Siaũbė, siaũbė mergelė parmatomos nažutkos – šiandie tėvas i nupirko Kair.
ǁ intr. labai giriant pasakoti: Parvažiavus iš veselios, siaũbė, siaũbė apie pyragus, apie parėdnius Kair.
7. tr., intr. geisti ko: Jis siaubia namolei, t. y. nor eiti, važiuoti, grįžti J. Žąsis siaubia prie žąsiukų J. Ištremtasis siaub (ilgstasi) namų, kūdikis papo, karvė veršio M. Merga siaubia vyro, t. y. geidžia J. Siaubąs buvo pri kitų motriškų Šts. Siaubanti karvė, arba trasuonis Ggr. Kiaulė siaũba [tekio] Slnt.
8. intr. lįsti, brautis kur nors: Žąsys tai jau mėgsta siaũbti – nė išganyti negali Pln. Žąsys siauba – negal nutūrėti J.Jabl(Žem). Gyvuoliai siaubia į vasarojį, t. y. lenda par tvorą J.
9. tr. Š, NdŽ siausti, gobti, gaubti.
| prk.: Poliarinė naktis siaubia kalnus ir slėnius rš. Su manim tegul niekas nemato – negirdi – nejaučia, kokia klaiki mane siaubia naktis V.Myk-Put.
10. tr. puolant supti, apgulti: Siaubia mus iš visų pusių V.Piet.
11. intr. eiti, slinkti, traukti: Debesiai siaũbia iš vakarų J.Jabl. Smarkus sriautas siaubia į visas puses, vis naikindamas S.Dauk. Minia siaubė į šonus kaip vėjo blaškomas javas P.Cvir.
| refl. Ser: Tik siaũbiasi debesiai ant dangaus, turbūt lis Brt.
12. tr. apimti: Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti Žem. Neapykanta siaubia mane: keršyt, keršyt – niežti delnai S.Nėr. Merginą siaubė baimė rš. Kad koks geismas kartotinai siaubia kraują, tasai iš lengvo daugiau bus jo pildytas, negu lig tol Vd.
13. intr. suduoti, tvoti: Siaũbk jam per ausį Srj.
14. intr. judėti, cirkuliuoti: Ta vieta [augynojui] tur būti laukymėj, saulėkaitoj, par kurią oras galėtų liuosai siaubti S.Dauk.
1 apsiaũbti, -ia, àpsiaubė tr. NdŽ
1. apdengti, apsiausti, apgobti: Vaiką rūkina apsiaũbę J.Jabl.
| prk. NdŽ: Ankstyva naktis apsiaubė apylinkę sp. Rūkas plaukia nuo marių ir visą žemę apsiaubia rš.
| refl. Š: Apsisiaũbęs eina J.Jabl.
| prk.: Apsisiaubė šventenybės luoba LzP.
2. Ser apeiti iš visų pusių, apsupti, apstoti: [Kryžiuočiai] norėjo iš kitos pusės lenkus apsiaubti LTII398. Daugybė žmonių apsiaubė juos du rš.
3. apriboti iš visų pusių, apjuosti: Po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiaubtas J.Bil.
4. refl. apsitraukti: Dangus jau apsi̇̀siaubė pilkais debesimis Brt.
5. prk. apimti (kokiam jausmui): Dabar visus apsiaubė geismas apžiūrėti tą brangų daiktą V.Kudir. Ilgūną užsidūmojusį apsiaubė visą nepajausti da niekados jausmai V.Piet. Visus nenoromis apsiaubė baimė rš. Jį apsiaubė laukinis kovos karštis rš. Mano sielą apsiaubė didis abejojimas rš.
6. sklindant aprėpti, išplisti: Jau XVII a. alkoholis išleistas tapo iš aptiekos ir greit apsiaubė visas svieto pakampes V.Kudir. Viską ardanti srovė apsiaubė Lietuvą rš.
1 įsisiaũbti, -ia, įsi̇̀siaubė
1. LL215, Ser įsismaginti siaubti, niokoti.
2. NdŽ įnikti dūkti, šėlti.
3. prk. įsigilinti, įsitraukti, įsiklausyti: Ligi vėlyvos nakties prarymodavo, visa siela įsisiaubęs į vėsią išvakarių tylą V.Myk-Put.
1 išsiaũbti, -ia, i̇̀šsiaubė intr.; LL297 išsitrankyti, išsišėlti: Tas žmogus jau išsidovijęs, išsiaũbęs KI152.
1 nusiaũbti, -ia, nùsiaubė tr.; M
1. G99, DŽ, NdŽ nuniokoti, apiplėšti: Karai amžinai nusiaubdavo panemunes K.Bor. Aš vyksiu gudo šalin? Kad vokiečiai, man nesant namie, žemaičių kraštą nusiaubtų! V.Krėv. Nusiaubė plačiai jų kraštų sritis S.Dauk.
2. Ser šėlstant, siaučiant nuniokoti: Pakaktų numesti nuorūką, neužgesintą degtuką, ir gaisras nusiaubtų visą mišką sp. Viesulas smarkiai nusiaubė patį pajūrį sp.
3. nugąsdinti, sukrėsti: Kai vilkas bėgo, taip nùsiaubė, kad nebegalėjau šautuvo sugriebt Č. Šiurpi tyla nusiaubė stovinčiųjų širdis rš. Šitie žodžiai juodu nusiaubė rš.
4. visą perimti: Kad nusiaubė šaltis, išėjus oran, net nukratė Ds. Mane nusiaubė baimė rš.
5. liautis gailėti, apsiprasti, nurimti: Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos J.
1 pasiaũbti, -ia, pàsiaubė
1. intr. NdŽ kurį laiką siautėti.
2. tr. apimti baimei, rūpesčiui, neramumui: Ans siaubte pasiaubtas, t. y. rūpesčių paimtas J. Gaspadorius pasiaubtas, kad ligonis yra name, t. y. nelinksmas J. O jis (strielčius) ma netiko, širdis nedabojo, pasiaubta vaikščiojau JV267.
^ Kaip ir pàsiaubtas (kaip apduotas, pakerėtas): susitikęs žmogų, žiūri, žiūri akỹs, nusikvatoja ir vėl nueina tolyn Km.
3. intr. padejuoti, pasiskųsti, pasiguosti: Atėjus žmonelė pàsiaubė, pasiskundė, kad marti negera Srv. Pasiaubė visi, padejavo TS1904,2. Aš jau noriu turėti gerą moterį, kuriai galėčiau pasigirti savo triumfais ir pasiaubti nepasisekimais rš.
4. tr. apsupti: Vadas metės su saviškiais ant priešų, nes matė juos iš visur pasiaubiant rš.
◊ kai̇̃p pàsiaubtas labai greitai (bėga, lekia): Kaip pasiaubti bėga vaikai velykauti, t. y. nestygsta J.
1 pérsiaubti tr.
1. perskrosti: Viename akimojuje tu persiaubi septynerius dangus ir joji ant žirgų garbės godo bei geidulių Vd.
2. persmelkti: Ją persiaubė nauja baisi mintis rš.
1 susiaũbti, -ia, sùsiaubė tr.
1. suniokoti, sunaikinti: Jiems nė į galvą neatėjo, kad vienas žmogus būtų galėjęs taip susiaubti jų stovyklą rš.
2. Ser, NdŽ sugobti, suvynioti.
| refl. Ser, NdŽ.
1 užsiaũbti, -ia, ùžsiaubė
1. intr. siaubiant užimti, užeiti: Kur užsiaubė žemaičiai, tenai nebrado atsparo S.Dauk.
2. tr. aprėpti: Važiuoju naktį ir regiu pašvaistę: pusę dangaus užsiaubusi rš.
3. tr. paliesti, apimti: Kaip tik užsiaubė kepsnių kvapsnis vilko nosį, taip tas ir apmirė V.Piet.

1 siaũbti, -ia, -ė Rtr
1. tr. DŽ niokoti, naikinti: Daug kartų per tą laiką persai Gruziją degino ir siaubė A.Vien. Teroras, badas, šaltis siaubė Vilniaus miestą rš. Ypač gausu tokių kapinių dažnai marų siaubtuose Žemaičiuose sp. Visą naktį artilerija siaubė mišką J.Dov.
ǁ intr. siautėti, savavaliauti: Kur karas yra siaubęs, čia taip greit neišdils jo pėdsakai Vd. Lengvu buvo Kazimierui siaubti ir sarioti krašte negyniojamame ir piles be įgulių vieną po kitai imlioti S.Dauk. Giltinė siaubia po laukus, po daubas J.Jabl. Kaligula, Nero ir kitų daugi giltinių, siaubiančiųjų ponystoje MT216.
2. intr. D.Pošk, Kos52, Sut, N, K, LL236, LVIV5 lakstyti, išdykauti, dūkti (ppr. apie vaikus): Vaikai, nesiaubkite J. Šitas vėjavaikis tik siaũbia, nieko iš jo nėra Rk. Norėtųsi puotauti ir siaubti, o neturia iš ko brš. Lapauju, lakstau, siaubiu SD21.
| refl. N.
ǁ lakstyti, skraidyti (apie vabzdžius): Baisu, kiek musių apie pečių – tik siaũbia, siaũbia Km.
3. intr. šėlti, dūkti, siausti (apie vėją, jūrą): Jūra audroje siaũbia ir putoja BŽ199-200. Vėjas siaubia, lietus lyja J.Avyž. Bet pagaliau užėjo naktis, ir šaltas vėjas siaubė aplink vienuolį Vd. Siaubant tai audrai, kryžokai nusiminusys tenkinos pilėse belindį S.Dauk. Kelius jis žino vėjų, vėtrų ir audrų, siaubiančių plačiausiai Mair.
| prk.: Geismų vėtra čia siaubia Vd.
ǁ tr. smarkiai pučiant, siaučiant, niokoti, varginti (apie vėją): Tavęs nesiaubs vėtros rš. Jį pasitiko tokia ramuma, jos jam pasirodė, kad šio miesto niekada nesiaubia vėjai rš.
4. intr. pykti, niršti: Jis keikė baisiai, siaubė ir grumzdė LC1884,3.
5. DŽ intr. nuogąstauti, bijoti, rūpintis: Nesirūpink, nesisiaũbk! Ko čia siaubi̇̀! Trs. Nesiaũbk, nesiaũbk, ne tokia čia didelė liga Bsg. Aš visai nesiaubiù dėl tos skolos: kai turės – atiduos Rz.
| refl. Trs.
6. intr. J1 dejuoti, aimanuoti: Dabar žmonės poniškai gyvena ir vis dar siaubia, kad negerai Srv. Nei tu čia siaũbk, nei ką: paaugs vaikai – ir vėl bus viskas gerai Srv. Ko čia dabar siaubi̇̀ – pasitaisys oras Pc. Jonas siaubia, kad javai neužderėjo Bsg. Siaũbia žmonės su pašaru Pc. Tu nieko daugiau nežinai, tik siaubi̇̀ ir siaubi̇̀ Pkr. Įžengus jam (jaunajam) į prieminę arba prieangį, jaunoji vė ima siaubti: „Kogi inejo šitie sveteliai į prieminelę?“ LMD(S.Dauk).
ǁ tr. apdejuoti: Dainose apie pastarąjį … atsitikimą buvusios siaubamos tos nelaimės šitaip: „Ne taip man gailu pilies, kaip mudrių kareivių, ugnyj degančių“ A1884,247.
ǁ tr. įkyriai prašyti: Siaũbė, siaũbė mergelė parmatomos nažutkos – šiandie tėvas i nupirko Kair.
ǁ intr. labai giriant pasakoti: Parvažiavus iš veselios, siaũbė, siaũbė apie pyragus, apie parėdnius Kair.
7. tr., intr. geisti ko: Jis siaubia namolei, t. y. nor eiti, važiuoti, grįžti J. Žąsis siaubia prie žąsiukų J. Ištremtasis siaub (ilgstasi) namų, kūdikis papo, karvė veršio M. Merga siaubia vyro, t. y. geidžia J. Siaubąs buvo pri kitų motriškų Šts. Siaubanti karvė, arba trasuonis Ggr. Kiaulė siaũba [tekio] Slnt.
8. intr. lįsti, brautis kur nors: Žąsys tai jau mėgsta siaũbti – nė išganyti negali Pln. Žąsys siauba – negal nutūrėti J.Jabl(Žem). Gyvuoliai siaubia į vasarojį, t. y. lenda par tvorą J.
9. tr. Š, NdŽ siausti, gobti, gaubti.
| prk.: Poliarinė naktis siaubia kalnus ir slėnius rš. Su manim tegul niekas nemato – negirdi – nejaučia, kokia klaiki mane siaubia naktis V.Myk-Put.
10. tr. puolant supti, apgulti: Siaubia mus iš visų pusių V.Piet.
11. intr. eiti, slinkti, traukti: Debesiai siaũbia iš vakarų J.Jabl. Smarkus sriautas siaubia į visas puses, vis naikindamas S.Dauk. Minia siaubė į šonus kaip vėjo blaškomas javas P.Cvir.
| refl. Ser: Tik siaũbiasi debesiai ant dangaus, turbūt lis Brt.
12. tr. apimti: Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti Žem. Neapykanta siaubia mane: keršyt, keršyt – niežti delnai S.Nėr. Merginą siaubė baimė rš. Kad koks geismas kartotinai siaubia kraują, tasai iš lengvo daugiau bus jo pildytas, negu lig tol Vd.
13. intr. suduoti, tvoti: Siaũbk jam per ausį Srj.
14. intr. judėti, cirkuliuoti: Ta vieta [augynojui] tur būti laukymėj, saulėkaitoj, par kurią oras galėtų liuosai siaubti S.Dauk.
1 apsiaũbti, -ia, àpsiaubė tr. NdŽ
1. apdengti, apsiausti, apgobti: Vaiką rūkina apsiaũbę J.Jabl.
| prk. NdŽ: Ankstyva naktis apsiaubė apylinkę sp. Rūkas plaukia nuo marių ir visą žemę apsiaubia rš.
| refl. Š: Apsisiaũbęs eina J.Jabl.
| prk.: Apsisiaubė šventenybės luoba LzP.
2. Ser apeiti iš visų pusių, apsupti, apstoti: [Kryžiuočiai] norėjo iš kitos pusės lenkus apsiaubti LTII398. Daugybė žmonių apsiaubė juos du rš.
3. apriboti iš visų pusių, apjuosti: Po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiaubtas J.Bil.
4. refl. apsitraukti: Dangus jau apsi̇̀siaubė pilkais debesimis Brt.
5. prk. apimti (kokiam jausmui): Dabar visus apsiaubė geismas apžiūrėti tą brangų daiktą V.Kudir. Ilgūną užsidūmojusį apsiaubė visą nepajausti da niekados jausmai V.Piet. Visus nenoromis apsiaubė baimė rš. Jį apsiaubė laukinis kovos karštis rš. Mano sielą apsiaubė didis abejojimas rš.
6. sklindant aprėpti, išplisti: Jau XVII a. alkoholis išleistas tapo iš aptiekos ir greit apsiaubė visas svieto pakampes V.Kudir. Viską ardanti srovė apsiaubė Lietuvą rš.
1 įsisiaũbti, -ia, įsi̇̀siaubė
1. LL215, Ser įsismaginti siaubti, niokoti.
2. NdŽ įnikti dūkti, šėlti.
3. prk. įsigilinti, įsitraukti, įsiklausyti: Ligi vėlyvos nakties prarymodavo, visa siela įsisiaubęs į vėsią išvakarių tylą V.Myk-Put.
1 išsiaũbti, -ia, i̇̀šsiaubė intr.; LL297 išsitrankyti, išsišėlti: Tas žmogus jau išsidovijęs, išsiaũbęs KI152.
1 nusiaũbti, -ia, nùsiaubė tr.; M
1. G99, DŽ, NdŽ nuniokoti, apiplėšti: Karai amžinai nusiaubdavo panemunes K.Bor. Aš vyksiu gudo šalin? Kad vokiečiai, man nesant namie, žemaičių kraštą nusiaubtų! V.Krėv. Nusiaubė plačiai jų kraštų sritis S.Dauk.
2. Ser šėlstant, siaučiant nuniokoti: Pakaktų numesti nuorūką, neužgesintą degtuką, ir gaisras nusiaubtų visą mišką sp. Viesulas smarkiai nusiaubė patį pajūrį sp.
3. nugąsdinti, sukrėsti: Kai vilkas bėgo, taip nùsiaubė, kad nebegalėjau šautuvo sugriebt Č. Šiurpi tyla nusiaubė stovinčiųjų širdis rš. Šitie žodžiai juodu nusiaubė rš.
4. visą perimti: Kad nusiaubė šaltis, išėjus oran, net nukratė Ds. Mane nusiaubė baimė rš.
5. liautis gailėti, apsiprasti, nurimti: Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos J.
1 pasiaũbti, -ia, pàsiaubė
1. intr. NdŽ kurį laiką siautėti.
2. tr. apimti baimei, rūpesčiui, neramumui: Ans siaubte pasiaubtas, t. y. rūpesčių paimtas J. Gaspadorius pasiaubtas, kad ligonis yra name, t. y. nelinksmas J. O jis (strielčius) ma netiko, širdis nedabojo, pasiaubta vaikščiojau JV267.
^ Kaip ir pàsiaubtas (kaip apduotas, pakerėtas): susitikęs žmogų, žiūri, žiūri akỹs, nusikvatoja ir vėl nueina tolyn Km.
3. intr. padejuoti, pasiskųsti, pasiguosti: Atėjus žmonelė pàsiaubė, pasiskundė, kad marti negera Srv. Pasiaubė visi, padejavo TS1904,2. Aš jau noriu turėti gerą moterį, kuriai galėčiau pasigirti savo triumfais ir pasiaubti nepasisekimais rš.
4. tr. apsupti: Vadas metės su saviškiais ant priešų, nes matė juos iš visur pasiaubiant rš.
◊ kai̇̃p pàsiaubtas labai greitai (bėga, lekia): Kaip pasiaubti bėga vaikai velykauti, t. y. nestygsta J.
1 pérsiaubti tr.
1. perskrosti: Viename akimojuje tu persiaubi septynerius dangus ir joji ant žirgų garbės godo bei geidulių Vd.
2. persmelkti: Ją persiaubė nauja baisi mintis rš.
1 susiaũbti, -ia, sùsiaubė tr.
1. suniokoti, sunaikinti: Jiems nė į galvą neatėjo, kad vienas žmogus būtų galėjęs taip susiaubti jų stovyklą rš.
2. Ser, NdŽ sugobti, suvynioti.
| refl. Ser, NdŽ.
1 užsiaũbti, -ia, ùžsiaubė
1. intr. siaubiant užimti, užeiti: Kur užsiaubė žemaičiai, tenai nebrado atsparo S.Dauk.
2. tr. aprėpti: Važiuoju naktį ir regiu pašvaistę: pusę dangaus užsiaubusi rš.
3. tr. paliesti, apimti: Kaip tik užsiaubė kepsnių kvapsnis vilko nosį, taip tas ir apmirė V.Piet.

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

skri̇́eti, -ja (skrẽja OGLIII215), -jo (skrė́jo OGLIII215) NdŽ, skriẽti, -ja (skrẽja Jn, Š, NdŽ, Kv, Rt, -na [K], Dsn; M, -mia Grv), -jo (skrė̃jo Š, NdŽ, skri̇̀nė Dsn, -mė Grv) K, Š, NdŽ, Vvr; L
1. intr. K, DŽ suktis, judėti ratu: Ana skrieja, t. y. sukasi ratu šokdama J. Aš skreju, t. y. einu aplinku J. Čia tai susivažinėja žolė: su motociklu jis, būdavo, skri̇́eja skri̇́eja Slm. Žemė sukasi aplink ašį, skriẽja aplink saulę BŽ306. Trečią parą skrieja kosminis laivas „Vostok-6“ sp. Elektronai skrieja aplink branduolį kaip planetos aplink saulę K.Daukš.
ǁ sroventi, tekėti aplinkui, cirkuliuoti: Kraujas gyslose skriẽja BŽ306.
ǁ tr. sukantis daryti ratą: Vainiką skrieju (šoku ratelį) R348, MŽ465.
2. tr., intr. R, N, K daryti apskritimą, apvaliai brėžti, rėžti: Senis kubilui dugną skrieja Vl. Girnas skrieju J. Skri̇́eti ratą NdŽ. Kur skriejau su skrituliu, ten paliko brėžis ant lentos užbrėžtas J. Skri̇́eti sparnu (apie gaidį) NdŽ.
ǁ tr. gydyti burtais, vedžiojant pirštu apie skaudamą vietą: Jis mokėjo skriet rožę Kp.
3. tr. riesti, supti, gaubti: Tarpurievė tamsiu ruožu skrieja rievę Mt.
| refl. K: Tarpurievės skriejasi lygiais apskritimais Mt.
4. intr. vaikštinėti aplink ką nors, sukiotis domintis, tykojant: Va, žiūrėk, jau skri̇́eja bobos apie sodelį Slm. Gaidys skri̇́eja aplink vištą Sb. Aš manau, kad jis daugiau apie ją neskriẽs (nesimeilins) Vl.
| Pradėjau skriet (dairytis, domėtis) aplink tą arklį, ale kad brangus Kp.
| refl.: Be vieno paliovimo [piktoji dvasia] skriejasi kaip ir levas staugdamas WP79.
5. intr. K skristi: Bitis skrieja J. Skriejo gulbė, t. y. į šalį palėkė J. Skrieja ratu didelis paukštis Kp. Jau gal kokį paukščiuką vanagas pamatė, kad skrieja ties rugiais toj pačioj ir toj pačioj vietoj Antš. Jeigu gandras aukštai skrieja, nemosuodamas sparnais, tai prieš pagadą LTR(Grk). Ir plaukte plaukiau, ir skrietè skriejaũ – nepriplaukiau dvarelio (d.) Snt. Iš čia tie vabalai skriẽ[ja] į ten Nmk.
| prk.: Leisti savo mintims laisvai skrieti J.Jabl. Sakyti! Nesakyti! – skriejo mislys per Danylos galvą V.Piet. Iš ten skriejo geros žinios J.Dov. Širdis prie tavęs skri̇́eja (veržiasi) NdŽ.
6. intr. greitai judėti oru, erdve: Dangumi skrieja supleišėję, greiti debesys J.Dov. Debesyse skriejo ryškiai šviečiantis mėnulis rš. Kaukdamas skriejo vėjas rš. Jos kaselės, rodos, skriejo kartu su vėju rš.
7. intr. sklisti oru (apie garsą): Riksmas skriejo iš už stačios kalvos J.Dov. Pirmininko žodžiai skriejo kažkur pro šalį rš.
8. greitai, skubinai eiti, bėgti, važiuoti, plaukti: Ne tiek ėjo, kiek skri̇́ete skri̇́ejo NdŽ. Kur tu dabar skrieji, dūkrele, šilkais šnabždėdama? Jrb. Kur tu vėl skri̇́eji? Alk. Mikė skriejo tekinas pro duris M.Valanč. Basa ji skrieja pavasario žolynu J.Gruš. Pratinos, kaip mešką ar šerną, ant savęs skrejant, vienu smūgiu nublokšti S.Dauk. Bėgdama per laukus, ne vienus kiškius išbaidė: skriejo po vieną į krūmus pasislėpti Žem. Greitasis traukinys skrieja lygiais jau ištuštėjusiais Suvalkijos laukais A.Vien. Tuo tarpu laivas skriejo per vandenyną J.Balč. Tegu skrieja baltos burės su raudona vėliava (sov.) sp.
| Vienas paskui kitą atgal skriejo telegrafo stulpai (važiuojant taip rodėsi) rš.
^ Šaukant ir vilkas skreja į mišką VP44.
ǁ refl. NdŽ bėgti lenktynių.
9. intr. prk. greitai eiti, bėgti (apie laiką): Štai kaip laikas bėga, tiesiog skrieja laikas, nesuspėji apsidairyti rš. Įvykiai skriejo žaibo greitumu rš.
10. intr. sklisti, lėkti tolyn, į šalis: Iš bokšto kibirkštys skrieja ir skrieja P.Vaičiūn. Skri̇́ejančios žarijos NdŽ.
11. intr. eiti paskliundomis, mėtytis, sklembti: Šlajos skrieja N. Mašina pradėjo į šoną skri̇́et Jrb. I brikas skriẽ[ja] Erž.
| refl.: Šlajos skriejas N.
12. refl. brautis, lįsti, dangintis: Ak tu, gyvate, kur tu čia skrieni̇́es in avižas! Tvr. Ko tu skriemi̇́es kitan kieman? Grv. Nesavo[ji] jį te nešė: reikė jam te skriẽties! Dsn.
13. tr. mesti kuo, baidyti, kad nuskristų: Ei metė, skriejo mane (gegelę) motinėlė aukselio obuolėliu LMD(Snt). Ei nemesk, neskriek manę, motynėle, iškados nepadariau JV826.
14. intr. driektis: Skrieja kadugys pažeme, t. y. nukirstas atželia J.
◊ rãtą skri̇́eti meilintis: Skrieja ratą apie mergą kaip ir gaidys Pnd.
apskri̇́eti, -ja (àpskreja Grd), -jo, apskriẽti K; L
1. tr. K, DŽ1 apsisukti ratu: Šita žemė didžiojoj erdvėj vienų metų bėgyje apskrieja saulę Vd.
2. tr. N, K, Š, Ser, DŽ apvaliai aprėžti, apibrėžti aplink: Dugną kubilo apskri̇́ek J. Apskri̇́ek į skridinį lentą su peiliu, t. y. apgriežk, apibrėžk ir padirbsi dugną dėl kibiro, dėl kubilo J. Su kuriuo apskrieji, tas skriestuvas LKKXII172(Ak?). Apvalinu, apskrienu SD223. Apskrienamas, apiskriestinas SD223.
| refl. tr. K: Reik su šermukšniniu medžiu kaip užsiekiant su ranka ratą apsukui save apsiskrieti LMD(Sln).
ǁ tr., intr. apvesti kuo apie skaudamą vietą (gydant burtais): Kad naujikaulis auga, reikia su nabašnyko kauleliu apskri̇́et, i nebeaugs Žml. Dedirvines reikia apskriet su duona ir atiduot avim LTR(Vb).
3. tr. R377, N apriesti, apsupti, apgaubti: Pumpurai apgaubti lukštais ir apskrieti siaurais lapų pėdais Mt. Madonos veidas apskrietas monumentaliu apsiausto siluetu rš.
| prk.: Nusitikinčiūsius ing Viešpatį susimylimas apskries Mž467.
4. greitai apeiti, apibėgti, apvažiuoti aplink ką: Ans apskri̇́ejo apie trobą, t. y. apibėgo J. Žvangindamas geležiniu antkakliu, šuoliais apskriejo kiemą rš.
ǁ tr. einant iš visų pusių apsupti: Siekiasi apskrieti priešą ir užpulti ant jo iš užpakalio V.Piet.
5. greitai apeiti, apibėgti daug vietų: Visus kaimynus apskriẽti NdŽ. Greit jau apskri̇́ejai visur Grd. Iki jūs atsilsėsite, aš kaip matai apskrieju visą miestą! rš.
6. tr. Sut apimti, aprėpti; apžvelgti: Jis apskriejo akimis laukus rš. Lygumos, lygumos, kur tik akimi apskriesi sp.
7. tr. sklindant oru, plačiai pasiekti (apie garsą): Iš arti jo (būgno) garsas nebuvo labai stiprus, bet apskriedavo visą parapiją V.Myk-Put.
ǁ prk. greitai išplisti, pasidaryti žinomam: Mintys apskriejo visą pasaulį sp. Žinia apie kaizerio pabėgimą apskriejo visą valsčių rš.
8. tr. Sut, N duoti definiciją, apibrėžti: Apskrienu, aprašau SD223.
9. intr. aplink apvirti, sukietėti: Neišviręs [kiaušinis], tik baltymas apskriẽjęs Rs.
| refl.: Imk lauk kiaušinį, jau turbūt apsiskriejo Skr.
atskri̇́eti, -ja (àtskreja), -jo intr., atskriẽti, -ja (-na), -jo
1. NdŽ atskristi: Didžiausias varnėnų būrys kaip debesis šiu šiu šiu atskriejo, nusileido Žem. Iš toli laisvas vėjas atskrieja garbanotų berželių kedent J.Marcin.
| prk.: Ir skausmai bei džiaugsmai atskrieja ir briaujas artyn Vd.
2. prk. greitai, skubinai ateiti, atbėgti, atvažiuoti: Vytautas atskriejo, žodžio negalėdamas pratarti S.Dauk. Išvydęs atskrejant į paupį keletą studentelių, klausiau: – Kur skubat, vaikai? M.Valanč. Par dvi valandas ir atskri̇́ejam Panevėžin Krs.
| Atskriejo žiema rš.
3. refl. atsidanginti, atsibrauti: Ir vėl tas ubagas pas mum atsiskriẽna Tvr.
įskri̇́eti, -ja (į̇̃skreja Š), -jo (įskrė́jo) NdŽ, įskriẽti, -ja (į̇̃skreja NdŽ), -jo (įskrė̃jo NdŽ) NdŽ
1. intr. NdŽ, Ser įskristi: O ir įlėkiau, o ir įskrė́jau į močiutės sodelį Š. O aš įtūpiau, o aš įskri̇́ejau į vyriausią vyšnelę JV788. Automatinė stotis „Venera“ įskriejo į Veneros planetos atmosferą sp.
| refl.: O aš įlėkiau ir įsiskri̇́ejau į vyšnelių sodelį JV826.
2. intr. prk. greitai įbėgti: Ir įbėgau, ir įskri̇́ejau į seselių pulką JV558.
3. tr. įdėti, įstatyti ką nuskrietą, apskritą: Reikia kibirui įskri̇́et dugnys Š.
išskri̇́eti, -ja (i̇̀šskreja Š), -jo (išskrė́jo Š) intr. NdŽ, išskriẽti, -ja (i̇̀šskreja NdŽ), -jo (išskrė̃jo NdŽ) K, NdŽ
1. DŽ1 išskristi: Paukščiai išskriejo į pietus, ieškodami šiltesnio oro Žem.
2. DŽ prk. greitai išbėgti: Pamatęs tėvą pareinant, išskriejo lig vartų jo sutikti M.Valanč. Pietums atejus, išskri̇́ejo vaikai (iš mokyklos) namo valgyti Š.
3. refl. BŽ480 išsidriekti: Išsiskriẽjo kadugys pažeme J.
nuskri̇́eti NdŽ, nuskriẽti, -ja (nùskreja NdŽ, -na), -jo (nuskrė̃jo, nùskrinė)
1. intr. DŽ1 nuskristi: O ir nulėkiau, o ir nuskri̇́ejau į močiutės dvarelį, žalių vyšnių sodelį JV816. Mažas greitas naikintuvas nuskriejo pasitikti priešo rš.
| prk. DŽ1: Mintys kažin kur į laukus nuskriẽjo (nuskrė̃jo) NdŽ.
2. intr. greitai nulėkti oru, erdve: Pagelto lapai, regis, nutrupėjo ir, supdamiesi lyg drugiai ore, tolyn nuskriejo E.Miež. Kartas nuo karto ir pro mane nuskrieja tokių skeliaudrų Mš.
3. intr. nusklisti oru (apie garsą): Balsas nuskriejo nuo kauburio į visas keturias šalis rš. Skambėk, daina, nuskriek per kaimus ir miestus rš.
4. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nuplaukti: Beregint Sabalis cypdamas sugrįžo ir vėl nuskriejęs lojo M.Valanč. Prancė nuskriejo į Maurus ir perspėjo S.Čiurl. Dvi valtys nuskriejo tolyn rš.
| refl.: Fricas nusiskriejo į tamsiausią kampą staldo LC1883,4. Nusi̇̀skrinė [mergaitė] OGLII328(Tvr).
ǁ pasitraukti į šalį: Ans nuskri̇́ejo iš kelio į pievą, t. y. pasišalino J.
5. intr. nukristi tolyn: Vandenėlio ėjau, vario vartus kėliau, – te nukrito, te nuskri̇́ejo rūtų vainikėlis JV691.
ǁ nuslysti, iškrypti: Į grabę, sako, mašina buvo nuskriẽjus Nmk.
6. tr. R, N, K, Z.Žem nubrėžti skriestuvu, apskritai nurėžti, nuapvalinti: Kibiro dugną nuskriẽti KI37. Skriją nuskriẽti KI217. Aptašo ir nuskrieja ir padaro tą nei vyriškį, nei kokį gražų žmogų RBIz44,13.
| refl. tr. K.
7. tr. nugriebti, nugrieti: Nùskriniau riebumą Dkšt.
paskri̇́eti, paskriẽti NdŽ
1. intr. paskristi ratu: A jam (lėktuvui) daug reik pasukt; paskri̇́eja, i gana Jrb.
ǁ Ser, NdŽ galėti paskristi: Ratai ne sparnai – oru nepaskrieja rš.
2. intr. NdŽ paskristi šalin.
3. intr. pasklembti, paslysti: Dabokis, ka nepaskriẽtum Erž.
4. intr. prk. pabėgti, nudumti: Lapė paskriejo į krūmą M.Valanč.
5. tr. paskleisti: Saulutė išlindo iš po debesio ir po visą pasaulį paskriejo savo šviesą rš.
6. tr. apvesti ratu buriant: Navikaulis vėl labai greit sugyja, kai bent kelis kartus paskrieji numirėlio kairės rankos bevardžiu pirštu LTR(Kp). Paskriejam triskart kviečio grūdą ir buriam Ps.
parskri̇́eti intr., parskriẽti, -ja (-mia), -jo (par̃skriemė) NdŽ
1. Ser, NdŽ parskristi.
2. prk. parbėgti, parlėkti: Pusiaugavėj parskriejo Gustis namon bliaudamas M.Valanč.
3. refl. parsidanginti: An galo jau parsi̇̀skriemė namon Grv.
pérskrieti intr., tr. NdŽ
1. perskristi: Nuo palangės jis per visą kambarėlį perskriejo rš.
| prk.: Per darbininkų veidus perskriejo kreivos šypsenos sp. Sale perskriejo tyla rš.
2. prk. greitai perbėgti, perlėkti: Mergaitė lyg ant sparnų nuskriejo žemyn laiptais, perskriejo tris kambarius ir priemenę S.Čiurl.
praskri̇́eti Š, praskriẽti, -ja (-na Š), -jo (pràskrinė Š) NdŽ
1. intr. DŽ1 praskristi: Baltas paukštis pro tave praskriejo rš.
2. intr. greitai pralėkti oru: Pro veidą praskriejo šaltas vėjo gūsis, nužvarbindamas kūną rš.
3. intr. prk. greitai prabėgti, pravažiuoti pro šalį: Staiga pro mane praskriejo nepažįstamas dviratininkas rš. Netikėtai praskriejo stirna rš.
| Tau gyvenimas – šventė praskriejanti, tavo laimei ir sapno gana! B.Sruog.
4. tr. kiek nugriebti, nugrieti: Truputį pràskriniau [riebumą] Dkšt.
suskri̇́eti
1. tr. sugaubti: Drabužį suskrieja, ir pasidaro skraitas LKKXII172(Ak?).
2. intr. silpnai sustingti: Kodė teip n'ilgai virinai kiaušinius – ką tik suskri̇́eję Stak. Buvo tik suskri̇́ejęs (užsitraukęs) ledas Grš.
| refl.: Duona žalia kai molis, vos kiek plučikė susiskri̇́ejus Skr. Jau ledas ant balučių susiskriejęs – kiek pašals, ir laikys Žvr.
užskri̇́eti NdŽ, užskriẽti, -ja (ùžskreja NdŽ), -jo (užskrė̃jo NdŽ) Š, NdŽ
1. intr. NdŽ užskristi.
2. tr. užstoti, užėjus iš priešakio: Užskri̇́eti kam kelią NdŽ.
3. tr. aprėžti: Užskri̇́eti ratą NdŽ.
4. tr. užbrėžti, nurodyti, nustatyti: Šventasis Raštas negali užskrieti mokslui ribų P.Aviž.
5. refl. apsitraukti paviršiumi: Jau užsiskri̇́ejęs Nemunas su ledu Grdž.

1 žydė́ti, žýdi (žýdžia, žýsti, žỹdi), -ė́jo intr. KBII166, KI175,249, KGr330, FrnW
1. SD127, R79, MŽ104, D.Pošk, Sut, I, RtŽ, M, Jn, L, K.Būg, Rtr, ŠT35, Š, DŽ, NdŽ būti išsiskleidusiam (apie žiedą), būti su žiedais: Žolės suniko žydė́ti po pievas J. Gražūs žiedai visi, kai žýdi, o kai nežýdi, tai ruduo Ant. Do nežýdžia ramunės, yra tik burbuolytės Pl. Man pats gražasai laikas, kai žýdžia obelys, alyvos Kp. O jau gegužio mėnuo kaip ateina, kada sodai ims žydė́t, tai tada paties audeklus Mšk. Sakydavo, obelim žýdžiant labiau [drobes] baldo Slm. Žydė́t, žydė́t, ir nunyko žiedai [obelų] Aps. Ananasinė gražiausia žydėjo, bitės lakstė, o obuolioko nė vieno Slk. Nata žydė́j[o] sodas: kap žýdi, tai až balta an atšlaimo Lz. Sodai žýdi kap pienas Vrn. Šįmet pasiutiškai vyšnios žydė́jo Brž. Pupos žýdi – nat balta, kaip marška apidengta Aln. Gėlės pas mane žýdi, iš proto kraustos Bsg. Jurginiai žýdi, net pleška Kč. Kapinyne prinešė gėlių, žýdi kapinynas kap sniegu Rtn. Žydė́jo, baltavo [obelis], o daba žiūru – nė vieno obūliuko Krž. Sodas žydė́t žydė́jo kai vainikas Paž. Žydė́t žydė́jo, ale nemezgė agurkai Bsg. Kaip katrų [žmonių] bulbės i žydė́ti nežydė́jo, nėko nebūs Krš. Kai pušes žýdi, priskrėsk šitų dulkių, nuo plaučių gerai Klt. Blendikės ka žýdžia, tie pumpurai pūkuoti, tai bitys puola Jrb. Tas bumbolas žydė́jo, nužydėjo i nudžiūvo Lž. Žydančių̃ gėlikių prismaigiau (prisodinau), teaugie Krš. Padiegėm i tokių dobilų žydančių̃ Trk. Žydančias bulbas pradės kast Dglš. Žýdžiant apipuolo [bulves amaras], jau lapai juodauna Slk. Kirmytžolė geltonai žýdi JII127. Ka žýdžia, ka žýdžia lauko lukštai, – geltona visa pieva Sk. Laukas žỹdi svėrėm Ėr. Žolių (vaistažolių) nauda yr, ka žýda (reikia žydinčias skinti ir džiovinti) Krž. Kaži, a rugiai bežydą̃? Dov. Kai rugiai žýda, visa debesis dulkių eina Plšk. Rugiai kai žýdi, tai tik eina, regis, ūkana Klt. Jau rugius pasėjai, rugiai žýda, – pjauk žemyn dėl stogo Skd. Reik kiaulpienes nupjauti, kiaulpienės žýdai, užkretai Klm. Žỹdinti lubinai minkštūs, supūsta Drsk. Žydinti̇̀ bijūnai Vlkv. Linai gražiai žýdžia, ažtat ir vardus deda Linas, Lina Svn. Mėlynės anksti žýdžia, tai daug bus uogų Slm. Šermukšnis žydė́jo – bus šlapias ruduo Kpr. Bus blogi metai, kad obelys antruokart žýdi JT307. Sukaria [svogūnus] an pečio ir jiej tę karo, išrūksta, tai, sako, tada nežydi Kpč. Dabar atšals, kai rugiai žydė̃s Žl. Vyšniom žýdžiant, oras atšąla JT285. Jaunan mėnesy reikia kad sėt žirniai ar kas, kad ilgiau žýdžia Č. Gėles sodyt tai tik an jauno ir iš pirmadienio – tai žýdi labiausiai KzR. Svogūnus sodina po Stanislovo arba alyvom žýdžiant Šmn. Kada krikštai (pusė gavėnios), tai žýdi riešutai Rod. Vėžiai nerša, kad žirniai y[ra] žydamys Šts. Kaip pupos žýda, ta tie vėžiai eina Akm. Ievos žýdžia, tad jau avižas sėja Brž. Karklas ir verba žýdi baltu žiedu Dv. Žyd žyd putelelis žalioje girelė[je], tegul žydai, tegul klestai raudonos uogelės D8. Žalio[je] lanko[je] dobilėliai gražiais žiedais žydė́jo JV231. Aš išmindžiau rūtus, rožes, lelijeles bežydant KlpD117. O kas tę žýdi vidun girelės, o kas tę auga be motynėlės DrskD221. Liepelė žydė́jo, medučiu kvepėjo JT366. Jaunoji mergele, aš tavi parvesiu kitą rudenelį, kad žydės, kad žibės balti akmeneliai StnD12. Paprastai apyniai žyda liepos mėnesė[je] par dvi ar tris nedėles S.Dauk. Tas (paraštėje vynamedis) turėjo tris šakas ir buvo želiojąs, augo ir žydėjo, ir jo uogos išsirpo BB1Moz40,10. Žmogiškas trumpintelis amžis žýdinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms K.Donel. Žýdmi KBII166, K; R, MŽ, N. Pieva žydi pati ižg savęs DP625. Manęs dar nebuvo, – alyvos žydėjo, manęs nebebus jau, – jos vėlei žydės S.Nėr. Žydi rožėm liekneliai A.Strazd. Nežydimieji augalai visai be žiedų Db. Žydančiasis (orig. žiedantēsis) kopūstas (Brassica oleracea) I. Teip žila galva, kad balta kaip žydinti obelis Ds.
| Jai prisimetė žydžiančiója (greitoji) džiova Jrb.
| prk.: Vandos trumpa gėlėta suknikė kaip bijūno krūmas žydi V.Bub. Staltiesė graži, sau tik žýdi Graž. Tu patikėjai, kad upės grįžta, kad akmenėliai upely žydi A.Mišk. Tik žydi lažia kap ažklota gražia paklote Dglš. Medžiai žydė́te žýda (apsnigti) Šll. Žydėjo šerkšnu medžiai, tvoros, svirtys, netgi kaminai rš. Netrukus laivas priplaukė molą, kiek pasviro šonu, žydėdamas vėliavomis P.Cvir. Neplauk langų su mazginiu, žydės langai Ggr. Merga kap aguona, net žydi Pns. Grėtė žydi kaip rožė I.Simon. Už stalelio sėdėjau, kap roželė žydė́jau (d.) Grv. Aš pas savo motušelę kaip rožė žydė́jau, o pas tavi, jaunas berneli, kaip šluota kertelė[je] (d.) Klk. Žydė́k, mano sūneli, kaip bijūnas daržely JD945. Už baltam stalui pati sėdėjau, raudona rože skaisčiai žydėjau D66. Tu žydė́si rože, aš erškėteliu (d.) Dglš. Žydi bernelis mano širdelėj kai darže bijūnėlis (d.) Glv, Kdl. Žydi mergelė mano širdelėj kai darže lelijėlė TDrIV29. Par ką žiedas žýdi? (klausiama žaidžiant žiedo dalijimą) Šmn. Vargai šakojo, vargai lapojo, vargai vartuos žydė́jo JV634. Žydi darže rožė, žydi lelijėlė, žydi mano jaunystėlė pas radną motyną (d.) Pls. Žydi obelėlė raudonais žiedeliais, žýdi mano mergelė ir jos jaunos dienelės JV1042. Žýdi rūta, žýdi mėta, žýdi lelijėlė, žýdi mano valnios dienos kap žalia rūtelė DrskD73. Žyd ir muno jaunos dienos kaip darže žolelės D3. Jam rodės, dar vakar jaunystė žydėjo, šiandieną pražilo plaukai nuo šalnos Mair. Pačioj žydančioj (orig. źydenczoj) jaunystėj N. Dabar palaima jo žydėjo kaip rožė vasaros laike I.Simon. Gražus esti bernelis, žydi (orig. żiedi) kaip lelija, nešioja jį ant rankų mergaitė Marija Mž220. Žodis Dievo žmogu stojo bei vaisius panos žydėjo Mž153.
^ Kam tos gėlės, jeigu bulvės žýdi (juok.) Gl. Diegu nebuvęs, gėle nežydėsi LMD(Kltn). Dilgynės ir keikiamos žýdi JT382. Atiduos skolą, kad akmuo žydės VP7. Atduos, kad kūlis žydės S.Dauk. Kai kuolai žydės, gaidžiai kiaušinius dės KlK2,49. Kai cviekai žydė̃s, aš tavę klausysiu Pg. Savo krašte i tvoros žydi Tr, Lp. Menka žolė ilgai žydi TŽV623(Ps). Pupos žydi – bajoram badas LTR(Šd). Koks medis nežydėjęs uogas veda (kadagys) LMD(Vlkv). Lino linojėlis, bičių sijonėlis, aukso žiedu žydi (žvakė) LTR. Septynios mylios tilto, o gale to tilto lelijos žýdžia (gavėnia ir Velykos) Dv. Ąžuolas grąžuolas, viršūnėlė žydi (žvakė) LTR(Aln). Bitės gėluo, linų liemuo, aukso žiedu žydi (žvakė) LTR(Rk). Kaulo burna, mėsos barzda, ant galvos jurginas žydi (gaidys) Kp. Kad jauna buvau, rože žydėjau, kai pasenau, akis įgijau, pro tas akis pati išlindau (aguona) PrLXVII40.
2. DŽ prk. turėti palankias sąlygas plėtotis, klestėti: Aukštiejie mokslai žemėje žýd KI249. Žydės vienybė, lygybė ir brolybė mūsų tarpe B.Sruog. Tos gadynės pradžioj žydėjo dar javų prekyba A.Janul. Kaip žinoma, toje [Vilniaus] vyskupystėje būtent, lenkystė bažnyčiose žydėjo iš senų laikų LTI290. Girtybė žydi čion visam pilnume ir tarp lietuvių rš. Bažnyčia Christaus … ne tiektai anuo metu kad dabar žydėjo, bet ir nū po ižbarstymo žydų po visą pasaulį DP445. Pirmūsius metus amžiaus tavo aną žydančią jaunystę parleidai ant apibrozijimo (paniekinimo) munęs, Dievo tavo, ir ant raskažių tavo P. Taip tai ir tauta, tikruoju gyvendama gyvenimu, žydės A1884,8.
3. Kt, Kbr, Dkš, Grl prk. gražiai, sveikai atrodyti: Jaunas žydė́te žýda, kaip anims gerai Krš. A matot, kaip jauna sau žýdu, i gana End. Vakareliai buvo gražūs: girtų nebuvo kaip jei, pasišvietę visi, mergos žydė́te žydė́s Krš. Kad būč vienas buvęs, galbūt i žydė́jęs Slč. Žandai žýda Rsn. Raugėm saldes, bulbes virėm, o mūs žandai žydė́j[o] Brš. Pribaigei Lapinį, o pati žydėte žydi, – sako paštininkas Lapinienei J.Ap. Ūkvedys žydėjo sveikata J.Marc. Greit jį nuvilko ir pasodino už stalo – tarp žydinčių veidų, greta žmonos A.Vaičiul. Žýdi mano mergužėlės skaistiejie veideliai JD149. O Amilia – jau septintam danguje. Žydi visa, net ašaros trykšta jai iš akių J.Balt.
4. Arm, Ds prk. gerai gyventi, žaliuoti: Nupylė į miestą i žýdžia tame mieste Žg. Žýdam seni vieni Rdn. Nežýdam i nežaliuojam, vargstam, i tiek Krš.
^ Žydė́k, kol šalna nepakando Tr.
ǁ Lp praleisti (daug laiko): Neparvažiuoja mūsiškiai, o gal koks žagarietis žýdžia pas juos Sk. Prie šito audeklo ir žydė́k visa vasara Užp. Vai vai, mergele, tu čia žydė́si, iki viską pasiūsi! Mrj. Dar dešimt dienų [ligoninėje] žydė́sit kap niekur nieko (juok.) Mrk.
5. DŽ, NdŽ prk. žibėti, blizgėti, spindėti: Akikės [vaikų] žydė́s, veizant į tą saldainį End. Ir akys, ir dangus rugiagėlėm žydėjo J.Aist. Aušrinė paryškėjusi tebežydi, tebemirkčioja A.Mišk. Žydi danguj žvaigždelės – teip jaunos mergelės TŽI196. Mėnulis žýdi pilnatim DŽ1.
ǁ būti matomam, atsispindėti (veide): [Žmonės buvo] povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veidu narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno[je] širdė[je] klestėjo S.Dauk. Visų veiduose žydi džiaugsmas J.Marc. Eglei skruostuos žydi spindulys jaukus – Žilvinas palydi žmoną ir vaikus S.Nėr.
^ O kad aš buvau pas motynėlę, žydė́jo roželės ant mano veidelių JV828.
6. Š, DŽ, NdŽ, Vr, Klm, Skp, Lš, Lz prk. pelėti, plėkti, mūsoti: Duona žýda, sena senitelė̃ Krš. Jeigu pradžioj nedėlios kepi [duoną], tai labai pela, pradeda žydė́t Kp. Pupos žýda ir duona žýda Užv. Mūsų duonytė žýdžia PnmR.
7. DŽ, NdŽ, Plng, Jdr, Ds, Sld, Sn prk. būti pakeitusiam spalvą dėl fitoplanktono dauginimosi (apie vandenį): Dabar vanduo tai nei nebežýdi, o pirma tai žalias žalias Všn. Ryte tai buvo geltonas geltonas vanduoj [ežere], žydė́j[o] Kpč. Jau vanduoj žỹdi, sekas maudytis Mrc. Kol vanduoj žydi, maudytis neik Kpč. Pelkėse ir ežero pakrašty vanduo žydėjo A.Rūt. Ten augo ajerai, tarp jų kumsėjo varlės ir žydėjo maurais apsitraukęs vanduo V.Bub. Rugsėjė[je] žýda jūra, sveika būti pri jūrai Krtn.
8. DŽ, NdŽ, Brž, Ign, Kzt, Skdt, Mlt, Žsl, LTR(Lp), Nm, Tlž prk. būti su baltomis dėmėmis (apie nagus ir pan.): Nagos žýdi – padovanos kas ką (juok.) Ml. Kap pirštų nagai žydi – vargas LTR(VšR). Nagai žýda, gausi žanyties Yl. Kiek nagų žydžia, tiek vaikų turėsi Krč. Kurios nagai žỹdi, gaus našlį Gs. Visos nagos žydi – greit atliksi našlė Sur. Ką nauja nešiosi, kad nagai žýdi LzŽ. Nagas žýdi, itai bus navyna ZtŽ. Mortos dantỹs žýdi Pc. Dantys žyda, kad dantų galai baltuo[ja] Šts.
| Žemė žýdi – tai jau prieš grybus Pv. Žemė žydi dar̃, turi būt baravykų Kpč. Jeigu žemė žydi, tai bus grybų TŽIV475. Žemė žýdi, pumpučių yra Mrc.
| Neik, kur ledas žỹdi Kt.
9. Ant nesveikai raudonuoti: Kojos žýdi, kai supleišėja Kp. Jau kūnelis žýdžia vaikui – nupuškuoja visas Škn. Žýda visa panosė [po slogos] End. O jei raupsai žydės odoje, ir apdengs visą odą, nuog galvos iki kojų, viskas po akim plebono gal būti BB3Moz13,12. Tada vėl žydėdavo visų nosys, vėl klegėdavo lotyniškai rusiškai lietuviškas Babelis P.Cvir.
ǁ šviesti ryškiai raudona spalva: Kaip sykį kirto, žemė drebėjo, kaip antrą kirto, kraujas žydė́jo JD1537. Žemė su kraujum žydėt pradėjo JD1112. Žemė krauju žydėt pradėjo S.Dauk.
10. Graž, End, Vkš prk. turėti mėnesines: Sako, jau žýdžiant [mergiotę] Ds.
◊ ant nósies žýdi greit įvyks: Renkitės, jum veseilia an nósies žýdi, o gal jau prašė? Pv. Pinigų reikia – krikštynos žydi an nosies Rod.
galvà žýdi apie žylantį žmogų: I galvà jau žýdi Ad. Kaip pagrįši, žydė́s mamos galvẽlė, kaip vyno obelelė Mžk.
garstỹčios paausiuosè žýdi apie pradedantį žilti: Paskui visi sako, kad jau jai ir garstỹčios paausiuosè žýdi, o vis neištekėjusi Nmn.
kviečiai̇̃ (rugiai̇̃ An) žýdi apie gerą padėtį, būklę: Tau už jo kviečiai̇̃ žýdi Mrj. Dabar klebonuo rugiai̇̃ žýda: ryt ar trejos laidotuvės Šts. Kai žmonys miršta, kunigams rugiai̇̃ žýda KlvrŽ.
širdyjè žýdi jaučia nuoskaudą: Man vis širdy žydi, kiek kartų anys mañ’ norėjo suėst Užp.
1 apžydė́ti
1. intr. kiek nužydėti: Nesulauks anos (chrizantemos) Visų Šventų, nušals; jau anos apžydė́ję Aln.
2. intr. žydint apsidulkinti giminingos kultūros žiedadulkėmis: Kopūstai sėtiniais apžyda Grg.
3. apdovanoti: Kad apžydė́jo vaikus: vienam kepurę, kitam batus, trečiam šaliką Užv. Duok duok, tetušeli, neskūpėk, savo mylą dukterelę apžydė́k (d.) Žlp.
| Baltas stalas lino žiedu apžydėtas, gabija apšviestas (iš vestuvių apeigų) LTsIV720.
1 atžydė́ti intr. J.Jabl
1. M.Valanč, LL120 baigti žydėti, nužydėti: Atžydėjo [gėlės], galia birti Grd.
2. refl. prk. ilgai dirbti, nusikamuoti: Nu atsižydė́si vienas in tokio kavalko! Ktk.
1 ×dažydė́ti (hibr.) žr. 1 peržydėti 1: Obelių yra kelios, tai dažydėj[o], o ar obuolių bus, ar ne Vlk.
1 įžydė́ti intr. Dg įsileisti žydėti: Gražesnės [gėlės], kai da ne teip įžydė́ję Kp. Mėlynas linelis jau įžydėjo, jau tave tėvelis man pažadėjo LTR(Vlk).
| refl.: Daba da jis neįsižydė́jęs, užskurdęs Sdb.
| prk.: Pavasaris įsižydi vis daugiau, vis margiau I.Šein.
1 išžydė́ti, išžýdi (i̇̀šžydi), -ė́jo intr.
1. kurį laiką žydėti, išbūti su žiedais: Mūsų žolynai visą žiemą išžydė́jo Š.
2. sužysti, išsiskleisti: Eina su peiliu ir tuos pumpurėlius appjausto, neduoda jom (rūtoms) išžydė́t Kč. Neduokit tiem stiebam [rabarbarų] išžydė́t: kap tie stiebai i̇̀šžydi, tai lapai maži Kpč. Pernai sausra buvo, tai neišžydė́jo [bijūnai] Kpč. Ir sodas ižžýdi, visas baltas ZtŽ. Žalia rūtelė, ar jau išžydė́jai? (d.) LzŽ. Išžydėk, rūtele, linelio žiedeliu, kad jis neišpažintų tėvulio dvarėlio LTR(Vrn). Kai tos lelijos išžydėjo, iš tų lelijų paukštelis skrido (d.) Dl.
3. Rtr, Mrj, Vrn baigti žydėti, peržydėti: Išžydmi N. Kviečiai jau buvo išžydė́ję, kai suguldė Gž. Jos (obelys) išžydė́[jo], ir viskas Graž. Nū išžýdi vyšnios Rod.
| refl. Š, Rtr, BŽ342: Bulbos neišsižydė́ję, o kasa Švnč.
4. refl. prk. užsibūti: Na, jau tu tę (viešnagėj) išsižydė́jai Lp.
5. prk. lemti pasidengus baltomis dėmėmis: Kai nagai žydi, tai jie išžydi an ščėsties LTR(Auk).
1 nužydė́ti intr.
1. Sut, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, LKT237(Kri), Šts, Kl, Žž, Ign baigti žydėti: Nužydi žolė SD224. Jau žiedai nužydė́jo, t. y. nustojo žydėti J. Vienos bulbos nužydė́ję, kitos da žydi Aln. Jau rudi žiedai, nužydė́ję liepos Sld. [Linai] kaip jau nužýda, tujau reik nurauti, sustatyti į gubeles Žd. Nužydė́jo, nulinko rugiai Klt. Šiemet bulbos visų anksčiausia nugedo, nespėjo nužydė́t PnmR. Tos [gėlės] benga nužydė́ti, kitas svadinsu Krš. Jau ramunės nužydė́j[o], jau šlempa Pv. Nužýdi pieva i pasisėja pati, šitie grūdeliai Klt. Nužydmi N.
| prk.: Bėga dienos laukais ir nužydi gėlėm, nubanguoja rugiais pakelėm, pakelėm rš. Pasklis ir mūsų dienos lyg nužydėję pienės, nuklys toli už atminimo J.Aist. Dar roželės nežydėjo nė metuose kartą, mergužėlė, nužydėsi paskutinį kartą! JD1481.
| refl.: Papartis jau buvo nusižydė́jęs Slk.
ǁ prk. nunykti: Ažu itokių gaspadorių tai visa gražiai nužydė́j[o] Arm.
2. prk. baigti žydėti, žaliuoti (apie vandenį): Ka vanduo nužydė́s, tuokart, vaikaliai, maudyties galėsiat Skd.
3. Grž prk. darytis nebegražiam, nusenti: Taip nužydė́ste, ka greit bus galas Bsg. Agute, liaukis. Vaikio neprisuksiu. Ir nužydėsi senmerge M.Katil.
4. prk. pakliūti (į vargą): Šumij[o] šumij[o] ir nužydė́j[o] in penkelių metų [į kalėjimą] Vrnv.
1 pažydė́ti intr.
1. NdŽ, DŽ1 kurį laiką, kiek žydėti: Jos (kambarinės gėlės) par vasarą pažýdi i rudenį nuleipsta Pšš. Sutaisiau [puokštę], sakau, tegul ir jam (vyrui) pažýdžia PnmR. Dabar kaip šitie čibuliai pažydė̃s ir juos nupjausi, tai daugiau nebežydės Slm. Kad palyt žiede, tai anos (slyvos) do pažydė́t Klt. Tai pažydė́jo do medatkos po šitam lietui Klt. Vaisiniai medžiai jau pažydė́jo: obuoliai, grūšnios augti pradėjo BM430(Kp).
| refl. prk.: Pasižydėk, seseraite, paskutinį kartą LTR(Trg).
2. prk. būti nebegražiam, kiek pasenusiam: Mes jau abi pažydė́ję, baltos, tai daug ką kiteip suprantam Slk.
3. prk. pasilinksminti: Kap rugelius pabaigsim, tada pažydė́sim Arm.
4. prk. ilgai trukti (dirbant, vargstant): Na ir pažydė́jau aš tame audime Dkš.
| refl.: Pasižydė́jo maniškė staklės[e] Ktk. Da pasižydė́si, vaike, kol in savo kojų atsistosi Ktk.
ǁ ilgai būti: Mes čia dar ir pažydė́sim Mrk.
1 péržydėti intr. KI249, DŽ, NdŽ, KŽ; R363, MŽ486, L, peržydė́ti Rtr, páržydėti; Sut, M
1. LL127,187, ŠT328, Brb, Btrm, Dv baigti žydėti: Paržyda medis, žolė D.Pošk. Páržydėjo ir nubiro žiedai J. Rugiams žydant, jei vėjų nėr, gerai páržyda – geri rugiai yr Lk. Kaip páržydės grikiai, būs grūdukai Krž. Kap péržydės žolė, jau šienas negardus ZtŽ. Páržydžia [pupos], ankščiukės yr, viršūnės pradeda ruduot Grnk. Čiukš va péržydėjo ir nebežydžia [gėlės] Slm. Kap jau péržydėję bulbos, tada pjaunam bulbienolius LzŽ. Gaidžiukai kap péržydi, loc šiškelės randasi LKKXIII23(Grv). Bijūnėlis paržydės, tai jis saldžiai nekvepės JV288. Laukuose rugeliai jau peržydėję, grūdelius augina Žem. Paprastai apyniai žyda liepos mėnesė[je] par dvi ar tris nedėles, kurie paržydėjusys mezga vaisių, arba spurganas S.Dauk. Peržydmi R, MŽ, N.
| Jau kiek péržydėjo sodai, kap pirma tai tik balta, gražu Kli.
| prk.: Žinok gerai, merguželė, tavo jaunystelė paržydės, parklestės kaip darže žolelė (d.) Lk. Ji (giesmininkystė) mums parūpina, ko priegimtis (gamta) neįstengia priduoti: auksinį laiką, niekados nerūdintį, pavasarį neperžydintį A1884,223.
2. prk. pasidaryti nebegražiam, pasenti: Žydėjusi páržydėjusi merga, jau po visam Krš. Péržydėjus merga, kas jau ją tep ir griebs Brš.
3. Kb prk. baigti žydėti (apie vandenį): Aš paežerėj ažaugus, mum būdavo neleista [maudytis], kolei vanduo péržydi Sld. Kol [v]anduo nepéržydėjęs, nemožna maudytis Ign.
1 pražydė́ti intr. Rtr, NdŽ
1. S.Dauk, M, L, LL290 imti žydėti, išskleisti žiedus, pražysti: Pražýdi grikis anksti DrskŽ. Iš pradžių tulpės pražýdi, paskui ir kitos [gėlės] Vlk. Kai pražýdi, baisus kvepėjimas liepos Sug. Labai reikia lietaus, teip sausa, bulbos nepražydė̃s Alz. Kada sausas oras, pražydė́jus pienė greit išmeta pūkelius Dgč. Ievas liuobam merksma, Velykoms ka pražydė́tum an stalo pasidėti End. Motka išeina žiemos laiku – sodas pražydė́jo (ps.) Eiš. [Sugrįšiu,] kai an pečiaus žirnius sės, kai kačerga pražydė̃s (d.) Pls. Sesyt sesytė, jaunoji mano, kad ji (rožė) pražydės, tai aš parjosiu RD37, N341. Kap sesutė rūtą sės, an rytojaus pražydė̃s, tada mano jaunos dienos pas motulę vėl sugrįš DrskD132. [Vainikėli, žaliukėli,] kaip tu žalias pražydė́si, aš jauna tekėsiu JV779. Pražydmi R, R79, MŽ, MŽ104.
| prk.: Kai užsėdau už skomelių, pražydėjau kai roželė (d.) Lp. Tai iš tę, tai iš tę laimė pražydės Al.
^ Vieną sykį tie jau žydėjo, antrą sykį nebipražydė́s, vieną sykį tu jauna esi, antrą sykį – nebibūsi End. Atiduos, kai basliai pražydės KrvP(Jnš).
2. NdŽ nužydėti, peržydėti: Žolė pražydė́jo J. Pražydė́jo rožė, po dienos numetė lapus Slm.
| prk.: Mūs jaunystė greitai pražydėjo rš.
ǁ prk. žydint praleisti: O tu viena, kai žiedas, dieneles pražýdi JV1030. Pražydėjus jaunas dienas, puolei į vargelį JV1030.
3. Lš prk. būti subrendusiam: Nuotaka, pražydėjusi merga KlvK115.
4. LEVIII260 prk. imti klestėti, smarkiai išsiplėtoti, pakilti: Vakarų Europoje buvo pražydėję benediktinai rš. Pražydėjo nauja draugija rš.
5. prk. apsitraukti pelėsiais: Negi išmesi pražydėjusią duoną – suvalgom Lš.
6. prk. praleisti laiką ilgai ką dirbant: Su tuo audimu, mergele, staklėse pražydė́si Brt. Pražydė́si, ligi išausi Dkš.
1 ×razžydė́ti (hibr.) intr. ZtŽ sužydėti: Razžydė́jo kvietkai labai gražiai Aps. Šiemet i nerazžydė́[jo] liepai Rš. Razžydė́j[o] sodai, alne balta nuog žydeklių LzŽ. Stato butelin: ar razžydė̃s tos vyšnios? Asv.
1 sužydė́ti, sužýdi (sùžydi), -ė́jo intr. Rtr, DŽ, NdŽ
1. S.Dauk, M, Sdb, Dgč imti visiems žydėti (apie augalus): Sužýdi lubinai, aparia, sėja rugius DrskŽ. Kap alyvos sùžydi, namas kap iš atvirutės (nj.) Krsn. Vasarą ka sužydė́s [gėlės], tiek gražiausiai būs Žlb. Kap buvo slyvos sužydė́ję, tai visas kiemas tik baltavos Šlvn. Ka tie alyvai kumet sužydė́s, tiek gražus tas takiukas buvo, tiesiai į gonkas End. Viešnės sužýda ankstybėse, tankiai nušaldo Rdn. Kaip sužýdi [bezdai], tai mėlyni, balti, teip gražu, teip kvėpia Antš. Ankstyvos [bulvės] sužydė́ję, o kas bus – než[i]nia Drsk.
^ Bus jie ten, kai paparčiai sužydės KrvP(Mlt).
2. refl. Švnč apsidulkinti vienas kito dulkėmis: Burokai su burokėliais susižýsti LD351(Sv). Kai bulba tai susižýdžia, kažin agurkai? Slm. Buvo viena geltonoja [morka] ir susižydė́jo Sdk. Tuščiaviduriai žiedai susižýdžia su pilnaviduriais ir būna sėklų Všk.
3. NdŽ prk. suklestėti: Prisiekęs pastangas visas padėti, kad tėviškė galėtų sužydėti T.Tilv. Sužydė̃s tau visa, kad vagia šiokis tokis (juok.) Lzd.
4. NdŽ prk. sužibėti, suspindėti: Išėjus iš bažnyčios ir susitikus šventoriuje, merginų ir vaikinų skruostai nesužydi, akys nesuspindi I.Šein.
5. NdŽ, Tvr prk. supelėti, suplėkti: Padedu ant pamato, apvožu, al’ pražysta [duona], sužydė́jusios i nebgal bevalgyti Tn. Valgyk sužydėjusią duoną – perkūno nebijosi Vj.
6. NdŽ prk. pradėti žydėti (apie vandenį).
7. prk. pasidaryti gražiam, subręsti: Merga greitai sužýda, ale i páržyda greit Krš.
1 užžydė́ti intr.
1. NdŽ pražydėti: Ažžydė́j[o] gėlės LzŽ. Ažužydė́[jo] žolynas Dglš. Užžydė̃s sodas po šventam Jurgi ZtŽ. Kap žužýdi kanapės, išrinkdė jas (pleiskanes) Rod.
2. pradėti pelėti: Mūsios lubos ažžydė́ję, visos baltos Lz.

1 žydė́ti, žýdi (žýdžia, žýsti, žỹdi), -ė́jo intr. KBII166, KI175,249, KGr330, FrnW
1. SD127, R79, MŽ104, D.Pošk, Sut, I, RtŽ, M, Jn, L, K.Būg, Rtr, ŠT35, Š, DŽ, NdŽ būti išsiskleidusiam (apie žiedą), būti su žiedais: Žolės suniko žydė́ti po pievas J. Gražūs žiedai visi, kai žýdi, o kai nežýdi, tai ruduo Ant. Do nežýdžia ramunės, yra tik burbuolytės Pl. Man pats gražasai laikas, kai žýdžia obelys, alyvos Kp. O jau gegužio mėnuo kaip ateina, kada sodai ims žydė́t, tai tada paties audeklus Mšk. Sakydavo, obelim žýdžiant labiau [drobes] baldo Slm. Žydė́t, žydė́t, ir nunyko žiedai [obelų] Aps. Ananasinė gražiausia žydėjo, bitės lakstė, o obuolioko nė vieno Slk. Nata žydė́j[o] sodas: kap žýdi, tai až balta an atšlaimo Lz. Sodai žýdi kap pienas Vrn. Šįmet pasiutiškai vyšnios žydė́jo Brž. Pupos žýdi – nat balta, kaip marška apidengta Aln. Gėlės pas mane žýdi, iš proto kraustos Bsg. Jurginiai žýdi, net pleška Kč. Kapinyne prinešė gėlių, žýdi kapinynas kap sniegu Rtn. Žydė́jo, baltavo [obelis], o daba žiūru – nė vieno obūliuko Krž. Sodas žydė́t žydė́jo kai vainikas Paž. Žydė́t žydė́jo, ale nemezgė agurkai Bsg. Kaip katrų [žmonių] bulbės i žydė́ti nežydė́jo, nėko nebūs Krš. Kai pušes žýdi, priskrėsk šitų dulkių, nuo plaučių gerai Klt. Blendikės ka žýdžia, tie pumpurai pūkuoti, tai bitys puola Jrb. Tas bumbolas žydė́jo, nužydėjo i nudžiūvo Lž. Žydančių̃ gėlikių prismaigiau (prisodinau), teaugie Krš. Padiegėm i tokių dobilų žydančių̃ Trk. Žydančias bulbas pradės kast Dglš. Žýdžiant apipuolo [bulves amaras], jau lapai juodauna Slk. Kirmytžolė geltonai žýdi JII127. Ka žýdžia, ka žýdžia lauko lukštai, – geltona visa pieva Sk. Laukas žỹdi svėrėm Ėr. Žolių (vaistažolių) nauda yr, ka žýda (reikia žydinčias skinti ir džiovinti) Krž. Kaži, a rugiai bežydą̃? Dov. Kai rugiai žýda, visa debesis dulkių eina Plšk. Rugiai kai žýdi, tai tik eina, regis, ūkana Klt. Jau rugius pasėjai, rugiai žýda, – pjauk žemyn dėl stogo Skd. Reik kiaulpienes nupjauti, kiaulpienės žýdai, užkretai Klm. Žỹdinti lubinai minkštūs, supūsta Drsk. Žydinti̇̀ bijūnai Vlkv. Linai gražiai žýdžia, ažtat ir vardus deda Linas, Lina Svn. Mėlynės anksti žýdžia, tai daug bus uogų Slm. Šermukšnis žydė́jo – bus šlapias ruduo Kpr. Bus blogi metai, kad obelys antruokart žýdi JT307. Sukaria [svogūnus] an pečio ir jiej tę karo, išrūksta, tai, sako, tada nežydi Kpč. Dabar atšals, kai rugiai žydė̃s Žl. Vyšniom žýdžiant, oras atšąla JT285. Jaunan mėnesy reikia kad sėt žirniai ar kas, kad ilgiau žýdžia Č. Gėles sodyt tai tik an jauno ir iš pirmadienio – tai žýdi labiausiai KzR. Svogūnus sodina po Stanislovo arba alyvom žýdžiant Šmn. Kada krikštai (pusė gavėnios), tai žýdi riešutai Rod. Vėžiai nerša, kad žirniai y[ra] žydamys Šts. Kaip pupos žýda, ta tie vėžiai eina Akm. Ievos žýdžia, tad jau avižas sėja Brž. Karklas ir verba žýdi baltu žiedu Dv. Žyd žyd putelelis žalioje girelė[je], tegul žydai, tegul klestai raudonos uogelės D8. Žalio[je] lanko[je] dobilėliai gražiais žiedais žydė́jo JV231. Aš išmindžiau rūtus, rožes, lelijeles bežydant KlpD117. O kas tę žýdi vidun girelės, o kas tę auga be motynėlės DrskD221. Liepelė žydė́jo, medučiu kvepėjo JT366. Jaunoji mergele, aš tavi parvesiu kitą rudenelį, kad žydės, kad žibės balti akmeneliai StnD12. Paprastai apyniai žyda liepos mėnesė[je] par dvi ar tris nedėles S.Dauk. Tas (paraštėje vynamedis) turėjo tris šakas ir buvo želiojąs, augo ir žydėjo, ir jo uogos išsirpo BB1Moz40,10. Žmogiškas trumpintelis amžis žýdinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms K.Donel. Žýdmi KBII166, K; R, MŽ, N. Pieva žydi pati ižg savęs DP625. Manęs dar nebuvo, – alyvos žydėjo, manęs nebebus jau, – jos vėlei žydės S.Nėr. Žydi rožėm liekneliai A.Strazd. Nežydimieji augalai visai be žiedų Db. Žydančiasis (orig. žiedantēsis) kopūstas (Brassica oleracea) I. Teip žila galva, kad balta kaip žydinti obelis Ds.
| Jai prisimetė žydžiančiója (greitoji) džiova Jrb.
| prk.: Vandos trumpa gėlėta suknikė kaip bijūno krūmas žydi V.Bub. Staltiesė graži, sau tik žýdi Graž. Tu patikėjai, kad upės grįžta, kad akmenėliai upely žydi A.Mišk. Tik žydi lažia kap ažklota gražia paklote Dglš. Medžiai žydė́te žýda (apsnigti) Šll. Žydėjo šerkšnu medžiai, tvoros, svirtys, netgi kaminai rš. Netrukus laivas priplaukė molą, kiek pasviro šonu, žydėdamas vėliavomis P.Cvir. Neplauk langų su mazginiu, žydės langai Ggr. Merga kap aguona, net žydi Pns. Grėtė žydi kaip rožė I.Simon. Už stalelio sėdėjau, kap roželė žydė́jau (d.) Grv. Aš pas savo motušelę kaip rožė žydė́jau, o pas tavi, jaunas berneli, kaip šluota kertelė[je] (d.) Klk. Žydė́k, mano sūneli, kaip bijūnas daržely JD945. Už baltam stalui pati sėdėjau, raudona rože skaisčiai žydėjau D66. Tu žydė́si rože, aš erškėteliu (d.) Dglš. Žydi bernelis mano širdelėj kai darže bijūnėlis (d.) Glv, Kdl. Žydi mergelė mano širdelėj kai darže lelijėlė TDrIV29. Par ką žiedas žýdi? (klausiama žaidžiant žiedo dalijimą) Šmn. Vargai šakojo, vargai lapojo, vargai vartuos žydė́jo JV634. Žydi darže rožė, žydi lelijėlė, žydi mano jaunystėlė pas radną motyną (d.) Pls. Žydi obelėlė raudonais žiedeliais, žýdi mano mergelė ir jos jaunos dienelės JV1042. Žýdi rūta, žýdi mėta, žýdi lelijėlė, žýdi mano valnios dienos kap žalia rūtelė DrskD73. Žyd ir muno jaunos dienos kaip darže žolelės D3. Jam rodės, dar vakar jaunystė žydėjo, šiandieną pražilo plaukai nuo šalnos Mair. Pačioj žydančioj (orig. źydenczoj) jaunystėj N. Dabar palaima jo žydėjo kaip rožė vasaros laike I.Simon. Gražus esti bernelis, žydi (orig. żiedi) kaip lelija, nešioja jį ant rankų mergaitė Marija Mž220. Žodis Dievo žmogu stojo bei vaisius panos žydėjo Mž153.
^ Kam tos gėlės, jeigu bulvės žýdi (juok.) Gl. Diegu nebuvęs, gėle nežydėsi LMD(Kltn). Dilgynės ir keikiamos žýdi JT382. Atiduos skolą, kad akmuo žydės VP7. Atduos, kad kūlis žydės S.Dauk. Kai kuolai žydės, gaidžiai kiaušinius dės KlK2,49. Kai cviekai žydė̃s, aš tavę klausysiu Pg. Savo krašte i tvoros žydi Tr, Lp. Menka žolė ilgai žydi TŽV623(Ps). Pupos žydi – bajoram badas LTR(Šd). Koks medis nežydėjęs uogas veda (kadagys) LMD(Vlkv). Lino linojėlis, bičių sijonėlis, aukso žiedu žydi (žvakė) LTR. Septynios mylios tilto, o gale to tilto lelijos žýdžia (gavėnia ir Velykos) Dv. Ąžuolas grąžuolas, viršūnėlė žydi (žvakė) LTR(Aln). Bitės gėluo, linų liemuo, aukso žiedu žydi (žvakė) LTR(Rk). Kaulo burna, mėsos barzda, ant galvos jurginas žydi (gaidys) Kp. Kad jauna buvau, rože žydėjau, kai pasenau, akis įgijau, pro tas akis pati išlindau (aguona) PrLXVII40.
2. DŽ prk. turėti palankias sąlygas plėtotis, klestėti: Aukštiejie mokslai žemėje žýd KI249. Žydės vienybė, lygybė ir brolybė mūsų tarpe B.Sruog. Tos gadynės pradžioj žydėjo dar javų prekyba A.Janul. Kaip žinoma, toje [Vilniaus] vyskupystėje būtent, lenkystė bažnyčiose žydėjo iš senų laikų LTI290. Girtybė žydi čion visam pilnume ir tarp lietuvių rš. Bažnyčia Christaus … ne tiektai anuo metu kad dabar žydėjo, bet ir nū po ižbarstymo žydų po visą pasaulį DP445. Pirmūsius metus amžiaus tavo aną žydančią jaunystę parleidai ant apibrozijimo (paniekinimo) munęs, Dievo tavo, ir ant raskažių tavo P. Taip tai ir tauta, tikruoju gyvendama gyvenimu, žydės A1884,8.
3. Kt, Kbr, Dkš, Grl prk. gražiai, sveikai atrodyti: Jaunas žydė́te žýda, kaip anims gerai Krš. A matot, kaip jauna sau žýdu, i gana End. Vakareliai buvo gražūs: girtų nebuvo kaip jei, pasišvietę visi, mergos žydė́te žydė́s Krš. Kad būč vienas buvęs, galbūt i žydė́jęs Slč. Žandai žýda Rsn. Raugėm saldes, bulbes virėm, o mūs žandai žydė́j[o] Brš. Pribaigei Lapinį, o pati žydėte žydi, – sako paštininkas Lapinienei J.Ap. Ūkvedys žydėjo sveikata J.Marc. Greit jį nuvilko ir pasodino už stalo – tarp žydinčių veidų, greta žmonos A.Vaičiul. Žýdi mano mergužėlės skaistiejie veideliai JD149. O Amilia – jau septintam danguje. Žydi visa, net ašaros trykšta jai iš akių J.Balt.
4. Arm, Ds prk. gerai gyventi, žaliuoti: Nupylė į miestą i žýdžia tame mieste Žg. Žýdam seni vieni Rdn. Nežýdam i nežaliuojam, vargstam, i tiek Krš.
^ Žydė́k, kol šalna nepakando Tr.
ǁ Lp praleisti (daug laiko): Neparvažiuoja mūsiškiai, o gal koks žagarietis žýdžia pas juos Sk. Prie šito audeklo ir žydė́k visa vasara Užp. Vai vai, mergele, tu čia žydė́si, iki viską pasiūsi! Mrj. Dar dešimt dienų [ligoninėje] žydė́sit kap niekur nieko (juok.) Mrk.
5. DŽ, NdŽ prk. žibėti, blizgėti, spindėti: Akikės [vaikų] žydė́s, veizant į tą saldainį End. Ir akys, ir dangus rugiagėlėm žydėjo J.Aist. Aušrinė paryškėjusi tebežydi, tebemirkčioja A.Mišk. Žydi danguj žvaigždelės – teip jaunos mergelės TŽI196. Mėnulis žýdi pilnatim DŽ1.
ǁ būti matomam, atsispindėti (veide): [Žmonės buvo] povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veidu narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno[je] širdė[je] klestėjo S.Dauk. Visų veiduose žydi džiaugsmas J.Marc. Eglei skruostuos žydi spindulys jaukus – Žilvinas palydi žmoną ir vaikus S.Nėr.
^ O kad aš buvau pas motynėlę, žydė́jo roželės ant mano veidelių JV828.
6. Š, DŽ, NdŽ, Vr, Klm, Skp, Lš, Lz prk. pelėti, plėkti, mūsoti: Duona žýda, sena senitelė̃ Krš. Jeigu pradžioj nedėlios kepi [duoną], tai labai pela, pradeda žydė́t Kp. Pupos žýda ir duona žýda Užv. Mūsų duonytė žýdžia PnmR.
7. DŽ, NdŽ, Plng, Jdr, Ds, Sld, Sn prk. būti pakeitusiam spalvą dėl fitoplanktono dauginimosi (apie vandenį): Dabar vanduo tai nei nebežýdi, o pirma tai žalias žalias Všn. Ryte tai buvo geltonas geltonas vanduoj [ežere], žydė́j[o] Kpč. Jau vanduoj žỹdi, sekas maudytis Mrc. Kol vanduoj žydi, maudytis neik Kpč. Pelkėse ir ežero pakrašty vanduo žydėjo A.Rūt. Ten augo ajerai, tarp jų kumsėjo varlės ir žydėjo maurais apsitraukęs vanduo V.Bub. Rugsėjė[je] žýda jūra, sveika būti pri jūrai Krtn.
8. DŽ, NdŽ, Brž, Ign, Kzt, Skdt, Mlt, Žsl, LTR(Lp), Nm, Tlž prk. būti su baltomis dėmėmis (apie nagus ir pan.): Nagos žýdi – padovanos kas ką (juok.) Ml. Kap pirštų nagai žydi – vargas LTR(VšR). Nagai žýda, gausi žanyties Yl. Kiek nagų žydžia, tiek vaikų turėsi Krč. Kurios nagai žỹdi, gaus našlį Gs. Visos nagos žydi – greit atliksi našlė Sur. Ką nauja nešiosi, kad nagai žýdi LzŽ. Nagas žýdi, itai bus navyna ZtŽ. Mortos dantỹs žýdi Pc. Dantys žyda, kad dantų galai baltuo[ja] Šts.
| Žemė žýdi – tai jau prieš grybus Pv. Žemė žydi dar̃, turi būt baravykų Kpč. Jeigu žemė žydi, tai bus grybų TŽIV475. Žemė žýdi, pumpučių yra Mrc.
| Neik, kur ledas žỹdi Kt.
9. Ant nesveikai raudonuoti: Kojos žýdi, kai supleišėja Kp. Jau kūnelis žýdžia vaikui – nupuškuoja visas Škn. Žýda visa panosė [po slogos] End. O jei raupsai žydės odoje, ir apdengs visą odą, nuog galvos iki kojų, viskas po akim plebono gal būti BB3Moz13,12. Tada vėl žydėdavo visų nosys, vėl klegėdavo lotyniškai rusiškai lietuviškas Babelis P.Cvir.
ǁ šviesti ryškiai raudona spalva: Kaip sykį kirto, žemė drebėjo, kaip antrą kirto, kraujas žydė́jo JD1537. Žemė su kraujum žydėt pradėjo JD1112. Žemė krauju žydėt pradėjo S.Dauk.
10. Graž, End, Vkš prk. turėti mėnesines: Sako, jau žýdžiant [mergiotę] Ds.
◊ ant nósies žýdi greit įvyks: Renkitės, jum veseilia an nósies žýdi, o gal jau prašė? Pv. Pinigų reikia – krikštynos žydi an nosies Rod.
galvà žýdi apie žylantį žmogų: I galvà jau žýdi Ad. Kaip pagrįši, žydė́s mamos galvẽlė, kaip vyno obelelė Mžk.
garstỹčios paausiuosè žýdi apie pradedantį žilti: Paskui visi sako, kad jau jai ir garstỹčios paausiuosè žýdi, o vis neištekėjusi Nmn.
kviečiai̇̃ (rugiai̇̃ An) žýdi apie gerą padėtį, būklę: Tau už jo kviečiai̇̃ žýdi Mrj. Dabar klebonuo rugiai̇̃ žýda: ryt ar trejos laidotuvės Šts. Kai žmonys miršta, kunigams rugiai̇̃ žýda KlvrŽ.
širdyjè žýdi jaučia nuoskaudą: Man vis širdy žydi, kiek kartų anys mañ’ norėjo suėst Užp.
1 apžydė́ti
1. intr. kiek nužydėti: Nesulauks anos (chrizantemos) Visų Šventų, nušals; jau anos apžydė́ję Aln.
2. intr. žydint apsidulkinti giminingos kultūros žiedadulkėmis: Kopūstai sėtiniais apžyda Grg.
3. apdovanoti: Kad apžydė́jo vaikus: vienam kepurę, kitam batus, trečiam šaliką Užv. Duok duok, tetušeli, neskūpėk, savo mylą dukterelę apžydė́k (d.) Žlp.
| Baltas stalas lino žiedu apžydėtas, gabija apšviestas (iš vestuvių apeigų) LTsIV720.
1 atžydė́ti intr. J.Jabl
1. M.Valanč, LL120 baigti žydėti, nužydėti: Atžydėjo [gėlės], galia birti Grd.
2. refl. prk. ilgai dirbti, nusikamuoti: Nu atsižydė́si vienas in tokio kavalko! Ktk.
1 ×dažydė́ti (hibr.) žr. 1 peržydėti 1: Obelių yra kelios, tai dažydėj[o], o ar obuolių bus, ar ne Vlk.
1 įžydė́ti intr. Dg įsileisti žydėti: Gražesnės [gėlės], kai da ne teip įžydė́ję Kp. Mėlynas linelis jau įžydėjo, jau tave tėvelis man pažadėjo LTR(Vlk).
| refl.: Daba da jis neįsižydė́jęs, užskurdęs Sdb.
| prk.: Pavasaris įsižydi vis daugiau, vis margiau I.Šein.
1 išžydė́ti, išžýdi (i̇̀šžydi), -ė́jo intr.
1. kurį laiką žydėti, išbūti su žiedais: Mūsų žolynai visą žiemą išžydė́jo Š.
2. sužysti, išsiskleisti: Eina su peiliu ir tuos pumpurėlius appjausto, neduoda jom (rūtoms) išžydė́t Kč. Neduokit tiem stiebam [rabarbarų] išžydė́t: kap tie stiebai i̇̀šžydi, tai lapai maži Kpč. Pernai sausra buvo, tai neišžydė́jo [bijūnai] Kpč. Ir sodas ižžýdi, visas baltas ZtŽ. Žalia rūtelė, ar jau išžydė́jai? (d.) LzŽ. Išžydėk, rūtele, linelio žiedeliu, kad jis neišpažintų tėvulio dvarėlio LTR(Vrn). Kai tos lelijos išžydėjo, iš tų lelijų paukštelis skrido (d.) Dl.
3. Rtr, Mrj, Vrn baigti žydėti, peržydėti: Išžydmi N. Kviečiai jau buvo išžydė́ję, kai suguldė Gž. Jos (obelys) išžydė́[jo], ir viskas Graž. Nū išžýdi vyšnios Rod.
| refl. Š, Rtr, BŽ342: Bulbos neišsižydė́ję, o kasa Švnč.
4. refl. prk. užsibūti: Na, jau tu tę (viešnagėj) išsižydė́jai Lp.
5. prk. lemti pasidengus baltomis dėmėmis: Kai nagai žydi, tai jie išžydi an ščėsties LTR(Auk).
1 nužydė́ti intr.
1. Sut, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, LKT237(Kri), Šts, Kl, Žž, Ign baigti žydėti: Nužydi žolė SD224. Jau žiedai nužydė́jo, t. y. nustojo žydėti J. Vienos bulbos nužydė́ję, kitos da žydi Aln. Jau rudi žiedai, nužydė́ję liepos Sld. [Linai] kaip jau nužýda, tujau reik nurauti, sustatyti į gubeles Žd. Nužydė́jo, nulinko rugiai Klt. Šiemet bulbos visų anksčiausia nugedo, nespėjo nužydė́t PnmR. Tos [gėlės] benga nužydė́ti, kitas svadinsu Krš. Jau ramunės nužydė́j[o], jau šlempa Pv. Nužýdi pieva i pasisėja pati, šitie grūdeliai Klt. Nužydmi N.
| prk.: Bėga dienos laukais ir nužydi gėlėm, nubanguoja rugiais pakelėm, pakelėm rš. Pasklis ir mūsų dienos lyg nužydėję pienės, nuklys toli už atminimo J.Aist. Dar roželės nežydėjo nė metuose kartą, mergužėlė, nužydėsi paskutinį kartą! JD1481.
| refl.: Papartis jau buvo nusižydė́jęs Slk.
ǁ prk. nunykti: Ažu itokių gaspadorių tai visa gražiai nužydė́j[o] Arm.
2. prk. baigti žydėti, žaliuoti (apie vandenį): Ka vanduo nužydė́s, tuokart, vaikaliai, maudyties galėsiat Skd.
3. Grž prk. darytis nebegražiam, nusenti: Taip nužydė́ste, ka greit bus galas Bsg. Agute, liaukis. Vaikio neprisuksiu. Ir nužydėsi senmerge M.Katil.
4. prk. pakliūti (į vargą): Šumij[o] šumij[o] ir nužydė́j[o] in penkelių metų [į kalėjimą] Vrnv.
1 pažydė́ti intr.
1. NdŽ, DŽ1 kurį laiką, kiek žydėti: Jos (kambarinės gėlės) par vasarą pažýdi i rudenį nuleipsta Pšš. Sutaisiau [puokštę], sakau, tegul ir jam (vyrui) pažýdžia PnmR. Dabar kaip šitie čibuliai pažydė̃s ir juos nupjausi, tai daugiau nebežydės Slm. Kad palyt žiede, tai anos (slyvos) do pažydė́t Klt. Tai pažydė́jo do medatkos po šitam lietui Klt. Vaisiniai medžiai jau pažydė́jo: obuoliai, grūšnios augti pradėjo BM430(Kp).
| refl. prk.: Pasižydėk, seseraite, paskutinį kartą LTR(Trg).
2. prk. būti nebegražiam, kiek pasenusiam: Mes jau abi pažydė́ję, baltos, tai daug ką kiteip suprantam Slk.
3. prk. pasilinksminti: Kap rugelius pabaigsim, tada pažydė́sim Arm.
4. prk. ilgai trukti (dirbant, vargstant): Na ir pažydė́jau aš tame audime Dkš.
| refl.: Pasižydė́jo maniškė staklės[e] Ktk. Da pasižydė́si, vaike, kol in savo kojų atsistosi Ktk.
ǁ ilgai būti: Mes čia dar ir pažydė́sim Mrk.
1 péržydėti intr. KI249, DŽ, NdŽ, KŽ; R363, MŽ486, L, peržydė́ti Rtr, páržydėti; Sut, M
1. LL127,187, ŠT328, Brb, Btrm, Dv baigti žydėti: Paržyda medis, žolė D.Pošk. Páržydėjo ir nubiro žiedai J. Rugiams žydant, jei vėjų nėr, gerai páržyda – geri rugiai yr Lk. Kaip páržydės grikiai, būs grūdukai Krž. Kap péržydės žolė, jau šienas negardus ZtŽ. Páržydžia [pupos], ankščiukės yr, viršūnės pradeda ruduot Grnk. Čiukš va péržydėjo ir nebežydžia [gėlės] Slm. Kap jau péržydėję bulbos, tada pjaunam bulbienolius LzŽ. Gaidžiukai kap péržydi, loc šiškelės randasi LKKXIII23(Grv). Bijūnėlis paržydės, tai jis saldžiai nekvepės JV288. Laukuose rugeliai jau peržydėję, grūdelius augina Žem. Paprastai apyniai žyda liepos mėnesė[je] par dvi ar tris nedėles, kurie paržydėjusys mezga vaisių, arba spurganas S.Dauk. Peržydmi R, MŽ, N.
| Jau kiek péržydėjo sodai, kap pirma tai tik balta, gražu Kli.
| prk.: Žinok gerai, merguželė, tavo jaunystelė paržydės, parklestės kaip darže žolelė (d.) Lk. Ji (giesmininkystė) mums parūpina, ko priegimtis (gamta) neįstengia priduoti: auksinį laiką, niekados nerūdintį, pavasarį neperžydintį A1884,223.
2. prk. pasidaryti nebegražiam, pasenti: Žydėjusi páržydėjusi merga, jau po visam Krš. Péržydėjus merga, kas jau ją tep ir griebs Brš.
3. Kb prk. baigti žydėti (apie vandenį): Aš paežerėj ažaugus, mum būdavo neleista [maudytis], kolei vanduo péržydi Sld. Kol [v]anduo nepéržydėjęs, nemožna maudytis Ign.
1 pražydė́ti intr. Rtr, NdŽ
1. S.Dauk, M, L, LL290 imti žydėti, išskleisti žiedus, pražysti: Pražýdi grikis anksti DrskŽ. Iš pradžių tulpės pražýdi, paskui ir kitos [gėlės] Vlk. Kai pražýdi, baisus kvepėjimas liepos Sug. Labai reikia lietaus, teip sausa, bulbos nepražydė̃s Alz. Kada sausas oras, pražydė́jus pienė greit išmeta pūkelius Dgč. Ievas liuobam merksma, Velykoms ka pražydė́tum an stalo pasidėti End. Motka išeina žiemos laiku – sodas pražydė́jo (ps.) Eiš. [Sugrįšiu,] kai an pečiaus žirnius sės, kai kačerga pražydė̃s (d.) Pls. Sesyt sesytė, jaunoji mano, kad ji (rožė) pražydės, tai aš parjosiu RD37, N341. Kap sesutė rūtą sės, an rytojaus pražydė̃s, tada mano jaunos dienos pas motulę vėl sugrįš DrskD132. [Vainikėli, žaliukėli,] kaip tu žalias pražydė́si, aš jauna tekėsiu JV779. Pražydmi R, R79, MŽ, MŽ104.
| prk.: Kai užsėdau už skomelių, pražydėjau kai roželė (d.) Lp. Tai iš tę, tai iš tę laimė pražydės Al.
^ Vieną sykį tie jau žydėjo, antrą sykį nebipražydė́s, vieną sykį tu jauna esi, antrą sykį – nebibūsi End. Atiduos, kai basliai pražydės KrvP(Jnš).
2. NdŽ nužydėti, peržydėti: Žolė pražydė́jo J. Pražydė́jo rožė, po dienos numetė lapus Slm.
| prk.: Mūs jaunystė greitai pražydėjo rš.
ǁ prk. žydint praleisti: O tu viena, kai žiedas, dieneles pražýdi JV1030. Pražydėjus jaunas dienas, puolei į vargelį JV1030.
3. Lš prk. būti subrendusiam: Nuotaka, pražydėjusi merga KlvK115.
4. LEVIII260 prk. imti klestėti, smarkiai išsiplėtoti, pakilti: Vakarų Europoje buvo pražydėję benediktinai rš. Pražydėjo nauja draugija rš.
5. prk. apsitraukti pelėsiais: Negi išmesi pražydėjusią duoną – suvalgom Lš.
6. prk. praleisti laiką ilgai ką dirbant: Su tuo audimu, mergele, staklėse pražydė́si Brt. Pražydė́si, ligi išausi Dkš.
1 ×razžydė́ti (hibr.) intr. ZtŽ sužydėti: Razžydė́jo kvietkai labai gražiai Aps. Šiemet i nerazžydė́[jo] liepai Rš. Razžydė́j[o] sodai, alne balta nuog žydeklių LzŽ. Stato butelin: ar razžydė̃s tos vyšnios? Asv.
1 sužydė́ti, sužýdi (sùžydi), -ė́jo intr. Rtr, DŽ, NdŽ
1. S.Dauk, M, Sdb, Dgč imti visiems žydėti (apie augalus): Sužýdi lubinai, aparia, sėja rugius DrskŽ. Kap alyvos sùžydi, namas kap iš atvirutės (nj.) Krsn. Vasarą ka sužydė́s [gėlės], tiek gražiausiai būs Žlb. Kap buvo slyvos sužydė́ję, tai visas kiemas tik baltavos Šlvn. Ka tie alyvai kumet sužydė́s, tiek gražus tas takiukas buvo, tiesiai į gonkas End. Viešnės sužýda ankstybėse, tankiai nušaldo Rdn. Kaip sužýdi [bezdai], tai mėlyni, balti, teip gražu, teip kvėpia Antš. Ankstyvos [bulvės] sužydė́ję, o kas bus – než[i]nia Drsk.
^ Bus jie ten, kai paparčiai sužydės KrvP(Mlt).
2. refl. Švnč apsidulkinti vienas kito dulkėmis: Burokai su burokėliais susižýsti LD351(Sv). Kai bulba tai susižýdžia, kažin agurkai? Slm. Buvo viena geltonoja [morka] ir susižydė́jo Sdk. Tuščiaviduriai žiedai susižýdžia su pilnaviduriais ir būna sėklų Všk.
3. NdŽ prk. suklestėti: Prisiekęs pastangas visas padėti, kad tėviškė galėtų sužydėti T.Tilv. Sužydė̃s tau visa, kad vagia šiokis tokis (juok.) Lzd.
4. NdŽ prk. sužibėti, suspindėti: Išėjus iš bažnyčios ir susitikus šventoriuje, merginų ir vaikinų skruostai nesužydi, akys nesuspindi I.Šein.
5. NdŽ, Tvr prk. supelėti, suplėkti: Padedu ant pamato, apvožu, al’ pražysta [duona], sužydė́jusios i nebgal bevalgyti Tn. Valgyk sužydėjusią duoną – perkūno nebijosi Vj.
6. NdŽ prk. pradėti žydėti (apie vandenį).
7. prk. pasidaryti gražiam, subręsti: Merga greitai sužýda, ale i páržyda greit Krš.
1 užžydė́ti intr.
1. NdŽ pražydėti: Ažžydė́j[o] gėlės LzŽ. Ažužydė́[jo] žolynas Dglš. Užžydė̃s sodas po šventam Jurgi ZtŽ. Kap žužýdi kanapės, išrinkdė jas (pleiskanes) Rod.
2. pradėti pelėti: Mūsios lubos ažžydė́ję, visos baltos Lz.

sliñkti, sleñka (-a Zt, -sta, slenkia R), -o (sleñkė) intr. K, Rtr, Š; H, N, I, Sut, L
1. lėtai judėti, stumtis iš vienos vietos į kitą: O tos vilnys, in kraštą beslinkdamos, išneša tas angelėlių ašaras V.Krėv. Audeklas sliñksta per veleną žemyn Ps. Slenkančioji kopa ŽŪŽ65. Laikrodžio rodyklės lėtai slenka sp.
| Slenkamasis augimas – ląstelių augimas ilgyn, smailiais galais įsiterpiant vienoms į kitų tarpą BTŽ.
| prk.: Skystos ir palšos sutemos slinko į trobą J.Marc. Kambarin slinko vakaro šešėliai rš.
2. SD36, Q308, I šliaužti: Pilvu slinkti B822. Liuobąs pryš saulėtekį susisukti šiaudų ryšį i sliñkti pri to kūlio Brs. Išvydo žaltį, slenkantį par kelį S.Dauk. Kitą sykį būk žmogus miegojęs ir prie jo slinko kirminas įkąsti LTR(Žgč). Jaučiu, kad per patalus kaži kas sleñka arty Rg. Ko tu čia guli purvyne – slink nor pilvu ant žolyno LTR(Mrj). Pri žemės prisimesdamas, pilvu sliñkdamas pažemiais eit PP84. Ir vis, kas ant pilvo slenka (rėplioja) BB3Moz11,42. Kirmėlės … ant žemės slenka CI1114. Ma[n] kopūstų tarplysė[je] beslenkant, jau rundinokas skivytas an uodegos užkrito MitII51.
slinktinai̇̃ adv.: Nepaslenku. – Neslink slinktinai̇̃ – pilvą pasirakštinsi (pasijuokiama iš aptingusio) End.
3. lėtai eiti: Gumbas slinko per kluoną į rugių lauką Žem. Ir tik kai ima darytis vėsu, kaulus labiau ima mausti, seniai, nelinksmi ir tylūs, slenka į vidų J.Paukš. Sleñka kaži kur kaip višta Trk. Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą sleñka K.Donel. Sliñkim pamaži: kol nueisim, i tei sutems Jrb. Tas trukla neina, tik sleñka Dkš. Štai žiūri – į svečius pas jąją vilkas slenka V.Kudir. Ko slenki it bestrėnis prie varškės LTR.
| prk.: Metai po metų sliñksta žmogus žemyn Alks. Jo apmaudas slinko nuo Mymės ant to bjaurybės Kazo Žem. Anims gerai, ka rublis sleñka (kad gauna pelno), o tu plikdykias Vgr. Prieš akis slinko vaikytės vaizdai rš.
^ Teisybė visada slinkte slenka, o melagystė lėkte lekia LTR(Brž). Įžodis, matai, toli lekia, o garbė slinkte slenkia V.Piet. Kas paskui slenka – likučius renka LTsV352(Vlk).
| refl.: Joj vis sleñkas pagal sieną Dbč.
ǁ sėlinti: Jisai sliñko sliñko, tasai, katras jau vagis [buvo], prislinko i paėmė tą karalaitę (ps.) Rdd. Visi slinko mišku labai atsargiai, bijodami, kad po kojų netrekštelėtų nė žabelis J.Balč. Katė susigaužus slinksta prie pelės LKGIII537(Tr).
ǁ prk. būti labai pamažu vykdomam: Žemaičiuose švietimas tik vėžio žingsniu teslenka Žem. Tačiau slinkte tik slenka jųjų darbas Vd.
4. lėtai važiuoti, plaukti: Jau sleñka traukinys Mrj. Ir sieliai slenka taip iš lėto E.Miež. Laivas taip tyliai slenka, jog girdi jį palydinčios žuvėdros klykesį P.Cvir. Laidotuvių vežimas ritasi iš miesto, slenka didžiulių beržų alėja į laukus J.Gruš. Pro jos langą slinko vežimai su šienu V.Kudir.
ǁ lėtai sroventi, tekėti: Vanduo slenka dirvožemiu ne tik gilyn, bet ir į šonus nuolydžio kryptimi rš. Nemunas … slenka pakriaušėms … lėtas A1884,279.
5. KlK3,42 atitrūkus nuolaiduma leistis, griūti, birti, kristi (apie žemę): Pakriaušius sleñka KII140. Žemė sleñka nuo kalno J. Melioratoriai niekaip negalėjo iškasti to prūdo: slenka ir slenka žemės Kkl. Jam rodėsi, kad žemė dar slenka iš po jo kojų rš.
6. smukti, slysti: Man sliñksta [kaproninė skarelė], i nepakenčiu aš jų Grnk. Šilkinė skarelė nesmagu: labai sliñksta nuo galvos – nesikenčia Mžš.
ǁ impers. būti slidu: Tada sliñko, keliai buvo bjauri Ub.
7. lėtai judėti erdve: Debesis sleñka iš lengvo J. Dangumi slinko tamsūs tiršti debesys A.Vien. Ir tiršto rūko kamuoliai šlaitais į viršų slenka V.Myk-Put.
ǁ Ėr apie dangaus kūnus: Mėnuo slenka, slenka tyliai kaip išbalus mergina S.Nėr. Saulė jau slinko vakarop rš. Saulelė sliñksta už miškų ir kalnų BM104(Sb).
8. NdŽ, DŽ1 iš lėto eiti (apie laiką): Slinko diena po dienos J.Jabl. Tyliai slinko naktis P.Cvir. Vėlyvas ruduo slinko nuobodžiai, kankinamai A.Vencl. Gyvenimas slinko su metais I.Simon. Diena slenka vakarop P.Vaičiūn. Slenka slenka tavo dienos kaip žydėjimas purienos! B.Sruog. Slinko sunkios ir ilgos minutės rš. Leidos saulelė už debesėlio, ir diena slinko prie vakarėlio LKGII605(Lnkv). Laikas slenka labai lėtai, vėžlio žingsniu rš. Slinko metai po metų rš.
ǁ pamažu artėti: Pietai sleñka jau, artyn eina Trk.
9. N, K, I, Pc, Ldvn, Dg, Ob, Ant kristi (apie plaukus): Plaukai sluoksnomis sleñka jam nuo galvos J. Plaukai sleñka, eina kaip vanduo Klvr. Plaukai man tai saujom sleñka Al. Plaukai sliñksta, vadinas, nervai silpsta Sk. Kailinių vilna sleñka Lp.
10. trauktis arčiau: Ko čia slenki̇̀, ar negali sėdėti ant vietos? J. Jono kviečiami, slinko arčiau stalo Žem. Sliñk ant stalą Krs. Sliñk arčiau [prie stalo] Ėr. Sliñkit, sveteliai, už stalo! Upt. Slink aukštyn N.
| prk.: Ant tę jau sleñka statybos – greit nugriaus ir jų triobas Jrb.
| refl.: Slinkis artyn pečiaus Gs. Dažiniams pakvipus, tuoj iš visų kerčių ima prie stalo slinktis Vaižg. Prašom sliñktis užu stalo Pl. Sliñkitės, sveteliai, ant stalą Kp. Prašom sliñktis, senai laukiamas sveteli! Sv. Nesisliñkit, nesiglauskit, svoteliai, prie sienos JV540.
11. linkti į ką: Tas vyras pradėjo prie jos sliñkti Jrb. Žaliosios rūtelės suvyto, nulinko, kad mano širdelė prie bernelio sliñko LTR(Pnd).
12. turėti noro, netingėti: Aš nepaslenku eiti, o tu slenki̇̀ kalbėti, dirbti J. Nė patriarko nebslenka klausyti Žlv.
13. I blukti, šusti (apie spalvą).
◊ akmuõ sleñka nuo širdiẽs darosi lengviau, ramiau: Akmuo neslinko nuo širdies, tamsi praraja nešviesėjo J.Marc.
prie širdiẽs sliñkti būti mėgstamam (apie valgį): Žąsies mesa neslenka pri širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą Šts.
antsliñkti, añtslenka, -o (ž.) intr.
1. atplūsti: Išvydęs didžias vilnis antslenkant, nusigando, pradėjo grimzti M.Valanč.
2. žr. užslinkti 2: Nieko netrukus antslinko juodas debesis M.Valanč.
3. žr. užslinkti 4: Nelaimei antslinkus, vilkias praslinksiant VP32.
apsliñkti, àpslenka, -o Rtr
1. tr. R205, N, K slenkant aplink apeiti, apsukti.
ǁ atslinkus apgaubti, apimti: Ir atėjo debesis, ta apglobo juos (paraštėje užtemo, apslinko) BBMr9,7.
2. intr. apgriūti: Piliakalnio šlaitai gana statūs, kiek apslinkę rš. Apžėlę volai, vartai atdaryti, apslinkę grabės, kuolai išardyti A1884,307.
3. tr. Š apšliaužti: Suolu pagal jis apsliñko visą užstalį J.
4. intr. J aptingti: Parejau, apslinkáu ir sėdu Krg. Apslinkáu ir aš į senatvę Šts. Apsliñkęs siūti, išejo nu kriaučiaus BM392(Šts).
atsliñkti, àtslenka, -o K, J, Rtr; R94, N, Skr
1. intr. K, Š atšliaužti: Jau bebaigiant virt, ateina milžinas, peržengė per medžius, krantus ir, prigulęs ant pilvo, atslinko pas Joną BsPIII23. Kad ben žaltienė ne taip palengva atslinktų! Vd.
2. intr. Sdr, Upn, Rm tyliai, pamažu ateiti: Jis ir pas mus àtslenka Dkš. Atsliñkit, tėvuk, kada nors Alk. Kaip da šernai čia neàtslenka! Upt. Boba šile grybus rinko, štai liesvinčius ataslinko A.Strazd. Kad būtai, berneli, pančeka užspringęs, nei per tėvo langą pas mane atsliñkęs (d.) Rdm.
| prk.: Atsliñks liuobei silpnumas toks: tiktai krypu krypu į vieną pusę, į kitą Krš. Liūdesys atslenka paskui sava brolį skausmą rš.
3. intr. lėtai judant oru, priartėti: Matau atslenkant lytų su perkūnija, norėčiau būti po stogu M.Valanč. Migla atslinks lankon rš. Vakar į pavakarę atslinko iš kažkur žvarbi ūkana rš. Praėjus kelioms dienoms, iš pietų atslinko šilto oro srovė rš.
4. intr. ateiti, prisiartinti (apie laiką): Àtslenka jau ir ruduo NdŽ. Pamažu atėjo atslinko taip laukiamas pavasaris I.Simon. Iš rytų atslinko šėmas vakaras rš. Štai tretieji jau atslenka metai sp.
5. tr. atstumti, atitraukti: Atsliñkit [griozdus nuo suolo] ir sėskit Grv. Aš atslinksiu šitas draperijas rš.
6. refl. Q615, N pasitraukti, paeiti atgal: Atsitraukiu, atsislenkiu SD1106.
◊ ãkys àtslenka patiria tiesą: Atsliñko ãkes prieš patį smertį Drsk.

×dasliñkti, dàslenka, -o (hibr.)
1. intr. prieiti, priartėti: Daslinkome iki durų rš.
2. refl. netingėti, prisirengti: Aš pati nedasi̇̀slenku važiuot Žrm.
įsliñkti, į̇̃slenka, -o intr. K, Rtr, NdŽ; Q147, R115,310, N, LL284
1. J.Jabl įšliaužti, įsliuogti: Vos įslinkaũ (įsliuogiau) į medį prie paukščių J. Ieva, po daržą bevaikščiodama, pamatė įslinkusį į užgintąjį medį žaltį M.Valanč.
2. įsisprausti, įsitaisyti: Svečias pirmas įsliñko ažustalėn Š.
| refl.: Įsisliñk giliau ažustalėn, kogi čia taip iš krašto sėdi Š.
3. iš lėto, tyliai įeiti: Įslinko jis į girią, ir nematyt Jrb. Nedrąsiai pro atviras duris įslinko Šarūnas J.Avyž. Ta pasku ir įsliñko ten pri tokio kaimyno Jdr. Štai vieną dieną įslenka pirkelėn žmogus Ašb. Baugščiai įslinko į virtuvę katinas ir atsitūpė po stalu I.Simon.
| prk.: Lyg tarytum ramumas teip dūšion intsliñko, kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko A.Baran. Su pasaka įslinko į širdį karšta meilė TS1902,12.
| refl. Rtr.
4. pamažu įvažiuoti, įriedėti: Automobilis įslinko pro vartus rš.
5. byrant įgriūti, sukristi: Žemė gale klėties įsliñko – ar ne šulnio ten būta kada Š. Šitas kalnas įsliñks palengvo Nemunan Š.
išsliñkti, i̇̀šslenka, -o intr. Rtr
1. K tyliai išeiti: Kaži kur juodu išsliñko Jrb. Iš priemenės išslinko žilas, plaukais apžėlęs senis J.Paukš.
| prk.: Neduža sveikata, nejauti, kap išslenka, iššliaužia iš žmogaus Alv.
2. B, N iškristi (apie plaukus).
3. Š išslysti: Iš ančio nosinė (skarelė) išsliñko ir nukrito ant žemės J. Tas vaikas, žinai, sujudėjo – ans iš rankų ir išsliñko lauk Lk.
| prk.: Pinigas greitai i̇̀šslenka Rmš.
nusliñkti, nùslenka, -o intr.
1. H184, K, M, Š nuropoti: Nusliñko, nuropojo iš skausmo pri [v]andens Rdn. Kad kirminėlis, nuslinkęs žemyn, prašė dalies, vaikesas koja sutrėškė jį Blv. Piršliai [žalčio] tiesiog nuslinko į vidų ant mentės su seniais ir nuotaka BsPIII317.
2. nueiti iš lėto: Kai naktį jie užmigo, jis nusliñko į jų kambarį NdŽ. Atsigaivėjo boba, nūsliñko lig kaimynų Pvn. Nusliñksu parsivesti karvę Šts. Nusliñksime palengva ir ligi tų krūmų Smln. Temstant ir mudu nusliñkova pas juos Jrb. Nuslinkęs iki tvoros galo, jis pasijuto stovįs prie daktaro namų P.Cvir. Vilkas nuslinko tankumynu Ašb. Ir nuslinko kai debesis Sln.
| prk.: Kalvio akys nuslinko į dvilinkas pauparių būdų eiles Žem.
3. pamažu nuvažiuoti: Ant galo ratai su kūnu vyskupo nuslinko Varnių linkan M.Valanč.
| refl.: Metė viską ir nusisliñko toliau Bn.
4. Amb nuolaiduma nubyrėti, nukristi: Žemės nuo kranto vėl nuslenka į griovį rš. Galas [prikrauto šieno] vežimo nusliñko Ėr.
| Namas jau nusliñkęs (įgriuvęs, susmegęs) Pnm.
5. lėtai judant nusistumti nuo ko: Tokie ledo kalnai galėjo nuslinkti tiktai nuo apledėjusių salų K.Bor.
ǁ nutirpti: Lygia dalia, vos sniegui nuslinkus, diegė cibules ir sėjo morkus M.Valanč. Kad tik nusliñko sniegas, tai ir varo [galvijus] Ktv.
ǁ atslūgti: Pakol nuslinko tai vandenėlis, bernelis mergelę jau priviliojo TDrV174(Vlk).
| refl.: Jau pavandenis nusisliñko Vlk.
6. nusileisti: Man visi viduriai nusliñkę žemyn Pnd. Ant jo plačios kaktos, ant akių buvo nuslinkęs plaukų kuokštas J.Marc. Nuslenkantieji lapai BTŽ242.
| prk.: Apatinis intervalas nuslinksta lig kvartai LTII100(Sab).
nuslinktinai̇̃ adv.: Lapai nuoslinktinai grutėti, balžanuojantys P.
7. nueiti tolyn erdve: Nusliñko debesys, ir vėl saulelė skaisčiai nušvito NdŽ. Žiūrėk! Debesėlis slinko slinko ir nuslinko P.Vaičiūn.
ǁ apie dangaus kūnus: Saulė nuslinko į guolį baltą S.Nėr.
8. praeiti (apie laiką): Dar kiek laiko nusliñko besibaudžiant NdŽ. Nusliñko metai, nei rugių, nei bulbų – badas Dglš. Pypkiuojant, kortuojant laikas nepamatytas nuslinks Pt. Daug nuslinko ramių, giedrų ir niūrių metelių praeitin rš. Daug iškentėjai nuslinkusiuose metuose brš. Turėtų mums tas čėsas dykai nuslinkti SE181.
9. L, Rtr nukristi, išsmukti (apie plaukus): Nuslenka plaukai B. Plaukai pabėga, nuslenka R43. Plaukai nusliñko nuo galvos J. Po šiltinės dažnai plaukai žmogui nùslenka NdŽ. Jam visi plaukai nusliñko nuo galvos Kb. Didelėm kasom nereikia dyvytis – nuslinks (priet.) Vlž. Iš kažkur iššoko juodas katinas – liesas, nuslinkusiais plaukais rš. Apžiūrėk avis, ba nusliñko vilna Lp.
^ Be valios Dievo ir plaukas žmogui nuo galvos nenuslenka brš.
ǁ nusinerti, nueiti: Senasis nagas buvo nuslinkęs, dabar užsidėjo naujas, jis toks jautrus I.Simon. Ir valkius nuslinko nuo jo akių kaip plėvelė nuo pauto CII553.
10. refl. pasitraukti tolyn: Kur tu nusislinkai̇̃ nuog šviesos? Lp.
11. SD15, Sut, LL232 nublukti, nušusti, nusišerti (apie spalvą): Šitie dažai nenuslenka rš.
12. NdŽ nučiaužti, nuslysti, nusmukti: Nuslinkaũ nuo kranto J. Tai ji nusliñko per arklio užpakalį (ps.) Žž. Įlinko lovelė, nuslinko kaldrelė, – bėk bėk, berneli jaunasis (d.) Žr.
| prk.: Iš tokių didelių namų nusliñko (atsidūrė) tik an šešmargio – per gėrimą vis Plv.
13. nutekėti, nubėgti: Vynas lengvai nuslenka N. Ašara senukui raukšlėmis nuslinko S.Nėr.
14. praeiti, liautis, baigtis (apie ligą, negerumą, rūpestį ir pan.): Su vandeniu nugėriau tą tabletę, i tuo nusliñko nuo širdies Jrb. Tabliečių, ka jau dikčiai bėda, ta jau pradedu vartoti, i vėl nūslenka Kv. Ka atsiraugu, ta biškį nūsliñksta Lkv. Išgėriau vaistų, ir nusliñko PnmA. Man didelis rūpestis nuo širdies nusliñko Mrj. Sumesk porą čerkelių, tuojau visi blogumai nuo širdies nuslinks rš. Visi išgąsčiai laimingai nuslinko Žem. Paprašai, ka dovenotų, ir nùslenka viskas Krš. Kai su žmogum pasišneki, nùslenka viskas Žlp. Nusliñko šėla, ir vėl gerai Rm. Drauge su prakaitu lengva palengva ir slogutis nuslenka A1884,134. Rodos, kožnam nuslinko nu širdies sunkus nuliūdimas Sz. Man tai jau nors viena bėda nusliñko nuo galvos Kt. Kai sužinojau, ka brolis pasveiko, teip ir nusliñko sunkumas nuo krūtinės Skrb.
ǁ išnykti, dingti: Nuo jo lūpų retai kada nuslinkdavo šypsena sp.
15. būti kurį laiką juntamam, pastebimam, atsirasti ir išnykti: Jo veidu nuslinko susirūpinimas J.Avyž. Poetės veidu nuslinkdavo susimąstymo ir skausmo šešėlis A.Vencl. Kreivėnienės nugara nuslenka šaltukas V.Bub. Prisiminus jos (raganos) baisius geltonus dantis, nykštukams net šaltis per nugarą nuslinko K.Saj.
◊ lyg kálnas nusliñko labai palengvėjo: Lyg kalnas nuslinko nuo manęs, kada galop ir jis pasikėlė Pt.
pasliñkti, pàslenka (pàslenkia), -o (pàslenkė)
1. intr. Sut pasitraukti (artyn ar tolyn): Toliau pàslenku ant suolu sėdėdamas J. Jonukas paslinko už stalo Žem. Senis iš kerčios paslinks, vietą prie pečiaus parinks LTR(Mrj).
| Kad rasi pasliñkusį kiaušinį, tai pastumk vėl po višta LKT255(Pg).
| refl.: Pasisliñkit, moterėlės, pasisliñkit arčiau prie stalo Skrb. Vaike, tu ant šę pasislink Vdžg. Pasisliñk toliau už stalo Ėr. Nepasi̇̀slenka kaip apatinė girnų pusė Prn. Aš jau pasi̇̀slinkiau, pasisliñkit ir jūs ant man Kp. Pasliñkis, gulsu ir aš Šts. Oi panele, pasislink, mane jauną tu priimk (d.) Ob. Aš nebijau, – sako kurpius ir pasislinko tolyn už stalo BsPIII286.
2. tr. SD274 pastumti, patraukti: Pasliñkime stalą arčiau lango DŽ1. Valgykite, – paslinko jis keptuvę merginai rš. Kada jau raganiūkštė gerai užmigo, tai ją paslinko an krašto (ps.) Brt.
| prk.: Tas biskį pasliñko (atidėjo) darbą, ir aš visai gerai apsidirbau Gs.
3. intr. N, K pamažu paeiti, patraukti kuria kryptimi: Gulti dar nesinorėjo – išėjo laukan. Paslinko iki pakluonės J.Paukš. Taip paslinkę dešimtį minučių, jie pasiekė mažos upės krantą J.Balč.
| refl. N, Rtr: Pasislink truputį, galelį J.Jabl.
4. refl. kiek paeiti (apie dangaus kūnus): Saulė apsiniaukia, pasislinkdama už debesiuko sp.
5. refl. atvažiuoti: Agota sėdėj[o] sėdėj[o], tai kap galėj[o] našlys pasislinkt, tai ana ir ištekėj[o] žu jo Rod.
6. intr. I, Sut, Jzm, BzF172, Ser, NdŽ netingėti, turėti noro: Jei pasliñksiu, tai ateisiu J. Jei kas pasliñktum, virbinę torą užtvertum Jdr. Pàslenka su tuo vaiku modžiotis Lkv. O tu pàslenki plunksnas plėšyti? Slnt. Ar tu bepàslenki taip anksti keltis? Skd. Buvo tokių žmonių, norinčių mušti i pàslenkančių Trk. Kas, vaikai, pasliñks dėdyną palydėti? Skdv. Nepasliñko eiti daugiaus mokslo Dov. Brigadierius kenta dėl judums: ne vienas pàslenkatav dirbti, ne antras Kl. Nepàslenku ne vaikščiot Vgr. Tiek nepàslenku tų vežimų kraut! Vkš. Je nori, šok, je nepàslenki, nešok Brs. Iš tų pasakų, ilgos yr[a], aš nebipàslenku anų išpasakoti Ms. Aš toks šiandien esu nepasleñkąs darbo dirbti Kal. Ans paslenkąs yra: a suramontuoti ką, a padirbti Štk. Tinginė, nepàslenki linguoti vaiką Grdm. Dabar nebipàslenku plėšų [pintinėms] ieškoties Grd. Nebepàslenku i aš kaip pirma: sunkios i kojos, i rankos pasidarė Jnš. Juokus vadžioti nepaslenku: aš jau neb vienos dienos beesu (nejaunas) Gršl. Nepaslinkdamys patys nė kokiu lietos daiktu užsiimti S.Dauk. Tankiai nepaslenku daugel ko skaityti ir klausyties M.Valanč. O kūltupis nepasliñko eiti kasti PP81.
^ Jei nepàslenki, reik patepti (atkertama sakančiam „nepaslenku ką nors daryti“) Slnt. Tinginys ir valgyti nepàslenka Sd. Galvos nepaslinkdamas šukuoti, spjauk kitam į akis VP15.
nepaslinktinai̇̃

×padsliñkti, pàdslenka, -o (hibr.) tr. prisitraukti artyn: Vogdami (vogčiomis) neėsk, o padsliñk [lėkštę arčiau] LKKXIV218(Zt).
parsliñkti, par̃slenka, -o intr.
1. K, NdŽ pareiti iš lengvo: Tai jau parslinkai̇̃ Jrb.
2. pamažu parvažiuoti: Po vieną kitą jau parsliñko Gs. Iš kur par̃slenki teip daug maišų prisimetęs [į vežimą]? Dr.
| prk.: Devintas grūdas visumet parsliñko į svirną Užv.
pérslinkti intr.
1. K, Ser peršliaužti per ką: Nakties čėse per rymijonų eiles perslinkęs, lauko žolių maistui parsinešdavo Jrk.
2. pamažu pereiti: Malonus ir susimąstęs josios veidas perslinkdavo šaline puikios šventovės nava rš.
3. refl. pajėgti išvažiuoti, persistumti: Prastos mašinos tai pérsislenka [keliu] Rud.
4. pamažu išplisti: Prisimeta nosies sloga, kuri perslenka net ant gomurio plonės V.Kudir.
5. būti kurį laiką juntamam, atsirasti ir išnykti: Šaltas šiurpulys perslinko per jų nugarą rš. Jo veidu perslinko nejaukumo šešėlis Pt.
prasliñkti, pràslenka (-sta), -o K, Š, Rtr, NdŽ; N, LL190,191, Ser
1. intr. slenkant praeiti pro šalį: Audros debesys prasliñko šonais DŽ1. Debesys nelijusios prasliñko J.
| Pro mane praslinko kaži kieno šešėlis rš. Frontui praslinkus, aš persikrausčiau į Birėtiškį rš.
| refl. Rtr.
2. intr. iš lėto pravažiuoti: Ir troleibusas praslenka lyg skalikas, ant pasaito pririštas rš.
3. intr. praeiti (apie laiką): Praslinko dar pusantro amžiaus, ir tik tada žmonės aiškiai suprato tų radinių svarbumą J.Jabl. Taip praslinkdavo jo tarnybinė diena P.Cvir. Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų Mair. Jau kiek metų prasliñksta, kap šitie septyni broliai vargsta Dglš. Valandai praslinkus, įejo pri jo kaži koks tarsi pusponis M.Valanč. Metam prasliñkus, parvažiavo sūnus namo BM121(Rz).
^ Gadynė praslinkusi visados geresnė rodos už esančią VP14.
praslinktinai̇̃
4. tr. tarpą padaryti, praskirti: Dieduli dieduli, praslink man lubeles (sako pupa) LTsIII190(Šlčn). Boba sako: – Diedai diedai, prasliñk lubas (ps.) Pls.
| refl.: Juodvi greit prasisliñko ir į vidurį senį pasodino Skr.
5. intr. praeiti, baigtis: Ma[n] tik tamsu akise, kartu, ale tuo[j] kiek prasliñko Jrb. Vienai nelaimei ar pagundai praslenkant, kita ateina M.Valanč. Yra jau praslinkęs pavojus garbei, kuri brangesnė jai už gyvybę V.Krėv. Diena per dieną slenka, bet bėdos nepraslenka KrvP(Iš). Laimė ir nelaimė praslenka ilgainiu VP28. Dar anksti, kaitra nepraslinko V.Krėv.
prisliñkti, pri̇̀slenka (-sta), -o K, Š; Sut, N, LL22
1. intr. prieiti, prisėlinti: Prislenkiu SD305. Ans, prisliñkęs pri tų piemenų su tąj vyte, ka pagavęs duoti! Krp. Ana (katė) tura prisliñkti artie, prieis, burną palaižys, pauosti nės KlvrŽ. Jis prislinko prie tvoros ir dirstelėjo pro plyšį V.Mont. Uogeles rinko, meiliai prislinko, prislinkęs takšt pabučiavo (d.) Gr. Žmogus [pasilenkęs] nematė, kaip tas levas prie jo prislinko BsPIII267.
| refl. SD1127,149: Prisisliñkęs jį įkando K.
2. tr. NdŽ prieiti, prišliaužti.
3. intr. priartėti (apie laiką): Prislinko dvylikta valanda rš.
4. intr. Rtr prisitraukti, priartėti: Prisliñk arčiau J. Jis arčiau prislinko prie ugnies sp.
| refl. Rtr: Prisisliñk arčiau prie Petro, bus geriau kalbėtis Kp.
ǁ refl. prk. prisidėti: Prisislinksiu ir aš teipogi prie pagyrimo tavęs TS1900,1.
5. tr. NdŽ priartinti, pritraukti.
6. intr. daug prisisunkti, pridribti: Prisliñko į šulnį purvo – kaip išvalyti Rdn.
ǁ prisipildyti ko slenkančio, byrančio: Siena pažymėta seniai jau prislinkusiu žemės grioviu I.Simon. Tie prūdai prisliñko (užako) Vgr.
susliñkti, sùslenka, -o intr.
1. K, NdŽ iš lėto sueiti: Labai tykiai suslinkom į didįjį kambarį J.Balt.
2. suėjus, suartėjus susėsti: Susliñko visi ažustalėn Š.
ǁ refl. vienam prie kito arčiau prieiti, prisėsti, prisispausti: Visi penki pirkliai sutiko ir susislinko arčiau, pasisodinę svečią į vidurį J.Balč. Po du susisliñkę ir kalbasija Kp. Susisliñkite, ir aš dar atsisėsiu prie stalo Pc. Susisliñkit arčiau prie stalo – vietos užteks Ėr. Taip Stepui bešnekant, visi seniai susislinko į daiktą pasiklausyti Ašb. Susislinkit, susislinkit, sveteliai, už stalų LTR(suv.).
3. pamažu suslūgti, susmegti: Žemė, iš rudens aparta, suslenka Kv. Dabar nedidelis, susliñkęs toks kalnas Pgg. Iš ko suslinko aukštas kalnelis? KlvD324.
ǁ įdubti: Kaip te buvo, kad susliñko žemė ir ežerėlis pasidarė Šd.
užsliñkti, ùžslenka, -o K
1. intr. DŽ užsipildyti kuo slenkančiu, byrančiu; užgriūti: Molijoj grioviai bežiūrint užslenka Brs. Šulinys jau užsliñkęs, niekas neiškuopia Dt. Duobė užsliñko žemėm, ale da gili Ėr. Dabar anos jau užsliñkusios y[ra], tos vilkaduobės Tl. Užsliñko, užaugo ta duobė Krm. Seniai nusausintų dirvų grioviai užslinko, apaugo krūmais rš. To[je] vieto[je] seniai dvaras buvo i užslinko LKT122(Rs). Tvenkinys užslinko Ser. Upelis dar neužsliñkęs, o kūdra jau visai užsliñkus PnmA.
ǁ užželti: Jeigu šarką supykdysime – šulinys išseks arba žali maurai užslinks flk. Užslinko keliai berželiais, takeliai dobilėliais LTR(Srj).
2. intr. užeiti ant ko arba už ko, slenkant erdve: Mėnulis užsliñko už debesų BŽ171. Ant saulės užslinko stori debesys – nebekaitina Žem. Saulė jau buvo perpus užslinkus už kalno J.Balč. Saulė užsliñko už kopų NdŽ, DŽ1.
3. tr. slenkant užtemdyti, uždengti: Tasgatis, ar nematot, debesis užslinko saulę ir nebšvieta kaip reikiant M.Valanč.
| Namus tuos sutemos užslinko S.Nėr.
4. intr. prk. atsirasti, įsivyrauti: Ant jo veido užslinko šešėlis J.Dov. Užslinko prieblanda rš. Užslinko tyla ir kelionės nuovargis rš. Dirstelėjo į langą, už kurio jau buvo užslinkus naktis V.Kudir.
5. intr. ateiti, prasidėti: Užslinko šlapios ir purvinos rudens dienos V.Bub. Duok Dieve, idant užslinkstančiai metai geresniais būtų brš.
6. intr. traukiantis užlįsti: Tėvas, užslinkęs už stalo iš antros pusės, prisisėdo prie marčios Žem. Čia jis, užslinkęs užstalėn, ėmė rašyti J.Paukš.
7. refl. pasistumti, prisitraukti: Siūlas an siūlo užsi̇̀slenka [audžiant] Lp.
8. intr. prk. apsitraukti, užtemti: Akys teip mun nušvinta, a ùžslenka – i viskas Nmk.

sliñkti, sleñka (-a Zt, -sta, slenkia R), -o (sleñkė) intr. K, Rtr, Š; H, N, I, Sut, L
1. lėtai judėti, stumtis iš vienos vietos į kitą: O tos vilnys, in kraštą beslinkdamos, išneša tas angelėlių ašaras V.Krėv. Audeklas sliñksta per veleną žemyn Ps. Slenkančioji kopa ŽŪŽ65. Laikrodžio rodyklės lėtai slenka sp.
| Slenkamasis augimas – ląstelių augimas ilgyn, smailiais galais įsiterpiant vienoms į kitų tarpą BTŽ.
| prk.: Skystos ir palšos sutemos slinko į trobą J.Marc. Kambarin slinko vakaro šešėliai rš.
2. SD36, Q308, I šliaužti: Pilvu slinkti B822. Liuobąs pryš saulėtekį susisukti šiaudų ryšį i sliñkti pri to kūlio Brs. Išvydo žaltį, slenkantį par kelį S.Dauk. Kitą sykį būk žmogus miegojęs ir prie jo slinko kirminas įkąsti LTR(Žgč). Jaučiu, kad per patalus kaži kas sleñka arty Rg. Ko tu čia guli purvyne – slink nor pilvu ant žolyno LTR(Mrj). Pri žemės prisimesdamas, pilvu sliñkdamas pažemiais eit PP84. Ir vis, kas ant pilvo slenka (rėplioja) BB3Moz11,42. Kirmėlės … ant žemės slenka CI1114. Ma[n] kopūstų tarplysė[je] beslenkant, jau rundinokas skivytas an uodegos užkrito MitII51.
slinktinai̇̃ adv.: Nepaslenku. – Neslink slinktinai̇̃ – pilvą pasirakštinsi (pasijuokiama iš aptingusio) End.
3. lėtai eiti: Gumbas slinko per kluoną į rugių lauką Žem. Ir tik kai ima darytis vėsu, kaulus labiau ima mausti, seniai, nelinksmi ir tylūs, slenka į vidų J.Paukš. Sleñka kaži kur kaip višta Trk. Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą sleñka K.Donel. Sliñkim pamaži: kol nueisim, i tei sutems Jrb. Tas trukla neina, tik sleñka Dkš. Štai žiūri – į svečius pas jąją vilkas slenka V.Kudir. Ko slenki it bestrėnis prie varškės LTR.
| prk.: Metai po metų sliñksta žmogus žemyn Alks. Jo apmaudas slinko nuo Mymės ant to bjaurybės Kazo Žem. Anims gerai, ka rublis sleñka (kad gauna pelno), o tu plikdykias Vgr. Prieš akis slinko vaikytės vaizdai rš.
^ Teisybė visada slinkte slenka, o melagystė lėkte lekia LTR(Brž). Įžodis, matai, toli lekia, o garbė slinkte slenkia V.Piet. Kas paskui slenka – likučius renka LTsV352(Vlk).
| refl.: Joj vis sleñkas pagal sieną Dbč.
ǁ sėlinti: Jisai sliñko sliñko, tasai, katras jau vagis [buvo], prislinko i paėmė tą karalaitę (ps.) Rdd. Visi slinko mišku labai atsargiai, bijodami, kad po kojų netrekštelėtų nė žabelis J.Balč. Katė susigaužus slinksta prie pelės LKGIII537(Tr).
ǁ prk. būti labai pamažu vykdomam: Žemaičiuose švietimas tik vėžio žingsniu teslenka Žem. Tačiau slinkte tik slenka jųjų darbas Vd.
4. lėtai važiuoti, plaukti: Jau sleñka traukinys Mrj. Ir sieliai slenka taip iš lėto E.Miež. Laivas taip tyliai slenka, jog girdi jį palydinčios žuvėdros klykesį P.Cvir. Laidotuvių vežimas ritasi iš miesto, slenka didžiulių beržų alėja į laukus J.Gruš. Pro jos langą slinko vežimai su šienu V.Kudir.
ǁ lėtai sroventi, tekėti: Vanduo slenka dirvožemiu ne tik gilyn, bet ir į šonus nuolydžio kryptimi rš. Nemunas … slenka pakriaušėms … lėtas A1884,279.
5. KlK3,42 atitrūkus nuolaiduma leistis, griūti, birti, kristi (apie žemę): Pakriaušius sleñka KII140. Žemė sleñka nuo kalno J. Melioratoriai niekaip negalėjo iškasti to prūdo: slenka ir slenka žemės Kkl. Jam rodėsi, kad žemė dar slenka iš po jo kojų rš.
6. smukti, slysti: Man sliñksta [kaproninė skarelė], i nepakenčiu aš jų Grnk. Šilkinė skarelė nesmagu: labai sliñksta nuo galvos – nesikenčia Mžš.
ǁ impers. būti slidu: Tada sliñko, keliai buvo bjauri Ub.
7. lėtai judėti erdve: Debesis sleñka iš lengvo J. Dangumi slinko tamsūs tiršti debesys A.Vien. Ir tiršto rūko kamuoliai šlaitais į viršų slenka V.Myk-Put.
ǁ Ėr apie dangaus kūnus: Mėnuo slenka, slenka tyliai kaip išbalus mergina S.Nėr. Saulė jau slinko vakarop rš. Saulelė sliñksta už miškų ir kalnų BM104(Sb).
8. NdŽ, DŽ1 iš lėto eiti (apie laiką): Slinko diena po dienos J.Jabl. Tyliai slinko naktis P.Cvir. Vėlyvas ruduo slinko nuobodžiai, kankinamai A.Vencl. Gyvenimas slinko su metais I.Simon. Diena slenka vakarop P.Vaičiūn. Slenka slenka tavo dienos kaip žydėjimas purienos! B.Sruog. Slinko sunkios ir ilgos minutės rš. Leidos saulelė už debesėlio, ir diena slinko prie vakarėlio LKGII605(Lnkv). Laikas slenka labai lėtai, vėžlio žingsniu rš. Slinko metai po metų rš.
ǁ pamažu artėti: Pietai sleñka jau, artyn eina Trk.
9. N, K, I, Pc, Ldvn, Dg, Ob, Ant kristi (apie plaukus): Plaukai sluoksnomis sleñka jam nuo galvos J. Plaukai sleñka, eina kaip vanduo Klvr. Plaukai man tai saujom sleñka Al. Plaukai sliñksta, vadinas, nervai silpsta Sk. Kailinių vilna sleñka Lp.
10. trauktis arčiau: Ko čia slenki̇̀, ar negali sėdėti ant vietos? J. Jono kviečiami, slinko arčiau stalo Žem. Sliñk ant stalą Krs. Sliñk arčiau [prie stalo] Ėr. Sliñkit, sveteliai, už stalo! Upt. Slink aukštyn N.
| prk.: Ant tę jau sleñka statybos – greit nugriaus ir jų triobas Jrb.
| refl.: Slinkis artyn pečiaus Gs. Dažiniams pakvipus, tuoj iš visų kerčių ima prie stalo slinktis Vaižg. Prašom sliñktis užu stalo Pl. Sliñkitės, sveteliai, ant stalą Kp. Prašom sliñktis, senai laukiamas sveteli! Sv. Nesisliñkit, nesiglauskit, svoteliai, prie sienos JV540.
11. linkti į ką: Tas vyras pradėjo prie jos sliñkti Jrb. Žaliosios rūtelės suvyto, nulinko, kad mano širdelė prie bernelio sliñko LTR(Pnd).
12. turėti noro, netingėti: Aš nepaslenku eiti, o tu slenki̇̀ kalbėti, dirbti J. Nė patriarko nebslenka klausyti Žlv.
13. I blukti, šusti (apie spalvą).
◊ akmuõ sleñka nuo širdiẽs darosi lengviau, ramiau: Akmuo neslinko nuo širdies, tamsi praraja nešviesėjo J.Marc.
prie širdiẽs sliñkti būti mėgstamam (apie valgį): Žąsies mesa neslenka pri širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą Šts.
antsliñkti, añtslenka, -o (ž.) intr.
1. atplūsti: Išvydęs didžias vilnis antslenkant, nusigando, pradėjo grimzti M.Valanč.
2. žr. užslinkti 2: Nieko netrukus antslinko juodas debesis M.Valanč.
3. žr. užslinkti 4: Nelaimei antslinkus, vilkias praslinksiant VP32.
apsliñkti, àpslenka, -o Rtr
1. tr. R205, N, K slenkant aplink apeiti, apsukti.
ǁ atslinkus apgaubti, apimti: Ir atėjo debesis, ta apglobo juos (paraštėje užtemo, apslinko) BBMr9,7.
2. intr. apgriūti: Piliakalnio šlaitai gana statūs, kiek apslinkę rš. Apžėlę volai, vartai atdaryti, apslinkę grabės, kuolai išardyti A1884,307.
3. tr. Š apšliaužti: Suolu pagal jis apsliñko visą užstalį J.
4. intr. J aptingti: Parejau, apslinkáu ir sėdu Krg. Apslinkáu ir aš į senatvę Šts. Apsliñkęs siūti, išejo nu kriaučiaus BM392(Šts).
atsliñkti, àtslenka, -o K, J, Rtr; R94, N, Skr
1. intr. K, Š atšliaužti: Jau bebaigiant virt, ateina milžinas, peržengė per medžius, krantus ir, prigulęs ant pilvo, atslinko pas Joną BsPIII23. Kad ben žaltienė ne taip palengva atslinktų! Vd.
2. intr. Sdr, Upn, Rm tyliai, pamažu ateiti: Jis ir pas mus àtslenka Dkš. Atsliñkit, tėvuk, kada nors Alk. Kaip da šernai čia neàtslenka! Upt. Boba šile grybus rinko, štai liesvinčius ataslinko A.Strazd. Kad būtai, berneli, pančeka užspringęs, nei per tėvo langą pas mane atsliñkęs (d.) Rdm.
| prk.: Atsliñks liuobei silpnumas toks: tiktai krypu krypu į vieną pusę, į kitą Krš. Liūdesys atslenka paskui sava brolį skausmą rš.
3. intr. lėtai judant oru, priartėti: Matau atslenkant lytų su perkūnija, norėčiau būti po stogu M.Valanč. Migla atslinks lankon rš. Vakar į pavakarę atslinko iš kažkur žvarbi ūkana rš. Praėjus kelioms dienoms, iš pietų atslinko šilto oro srovė rš.
4. intr. ateiti, prisiartinti (apie laiką): Àtslenka jau ir ruduo NdŽ. Pamažu atėjo atslinko taip laukiamas pavasaris I.Simon. Iš rytų atslinko šėmas vakaras rš. Štai tretieji jau atslenka metai sp.
5. tr. atstumti, atitraukti: Atsliñkit [griozdus nuo suolo] ir sėskit Grv. Aš atslinksiu šitas draperijas rš.
6. refl. Q615, N pasitraukti, paeiti atgal: Atsitraukiu, atsislenkiu SD1106.
◊ ãkys àtslenka patiria tiesą: Atsliñko ãkes prieš patį smertį Drsk.

×dasliñkti, dàslenka, -o (hibr.)
1. intr. prieiti, priartėti: Daslinkome iki durų rš.
2. refl. netingėti, prisirengti: Aš pati nedasi̇̀slenku važiuot Žrm.
įsliñkti, į̇̃slenka, -o intr. K, Rtr, NdŽ; Q147, R115,310, N, LL284
1. J.Jabl įšliaužti, įsliuogti: Vos įslinkaũ (įsliuogiau) į medį prie paukščių J. Ieva, po daržą bevaikščiodama, pamatė įslinkusį į užgintąjį medį žaltį M.Valanč.
2. įsisprausti, įsitaisyti: Svečias pirmas įsliñko ažustalėn Š.
| refl.: Įsisliñk giliau ažustalėn, kogi čia taip iš krašto sėdi Š.
3. iš lėto, tyliai įeiti: Įslinko jis į girią, ir nematyt Jrb. Nedrąsiai pro atviras duris įslinko Šarūnas J.Avyž. Ta pasku ir įsliñko ten pri tokio kaimyno Jdr. Štai vieną dieną įslenka pirkelėn žmogus Ašb. Baugščiai įslinko į virtuvę katinas ir atsitūpė po stalu I.Simon.
| prk.: Lyg tarytum ramumas teip dūšion intsliñko, kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko A.Baran. Su pasaka įslinko į širdį karšta meilė TS1902,12.
| refl. Rtr.
4. pamažu įvažiuoti, įriedėti: Automobilis įslinko pro vartus rš.
5. byrant įgriūti, sukristi: Žemė gale klėties įsliñko – ar ne šulnio ten būta kada Š. Šitas kalnas įsliñks palengvo Nemunan Š.
išsliñkti, i̇̀šslenka, -o intr. Rtr
1. K tyliai išeiti: Kaži kur juodu išsliñko Jrb. Iš priemenės išslinko žilas, plaukais apžėlęs senis J.Paukš.
| prk.: Neduža sveikata, nejauti, kap išslenka, iššliaužia iš žmogaus Alv.
2. B, N iškristi (apie plaukus).
3. Š išslysti: Iš ančio nosinė (skarelė) išsliñko ir nukrito ant žemės J. Tas vaikas, žinai, sujudėjo – ans iš rankų ir išsliñko lauk Lk.
| prk.: Pinigas greitai i̇̀šslenka Rmš.
nusliñkti, nùslenka, -o intr.
1. H184, K, M, Š nuropoti: Nusliñko, nuropojo iš skausmo pri [v]andens Rdn. Kad kirminėlis, nuslinkęs žemyn, prašė dalies, vaikesas koja sutrėškė jį Blv. Piršliai [žalčio] tiesiog nuslinko į vidų ant mentės su seniais ir nuotaka BsPIII317.
2. nueiti iš lėto: Kai naktį jie užmigo, jis nusliñko į jų kambarį NdŽ. Atsigaivėjo boba, nūsliñko lig kaimynų Pvn. Nusliñksu parsivesti karvę Šts. Nusliñksime palengva ir ligi tų krūmų Smln. Temstant ir mudu nusliñkova pas juos Jrb. Nuslinkęs iki tvoros galo, jis pasijuto stovįs prie daktaro namų P.Cvir. Vilkas nuslinko tankumynu Ašb. Ir nuslinko kai debesis Sln.
| prk.: Kalvio akys nuslinko į dvilinkas pauparių būdų eiles Žem.
3. pamažu nuvažiuoti: Ant galo ratai su kūnu vyskupo nuslinko Varnių linkan M.Valanč.
| refl.: Metė viską ir nusisliñko toliau Bn.
4. Amb nuolaiduma nubyrėti, nukristi: Žemės nuo kranto vėl nuslenka į griovį rš. Galas [prikrauto šieno] vežimo nusliñko Ėr.
| Namas jau nusliñkęs (įgriuvęs, susmegęs) Pnm.
5. lėtai judant nusistumti nuo ko: Tokie ledo kalnai galėjo nuslinkti tiktai nuo apledėjusių salų K.Bor.
ǁ nutirpti: Lygia dalia, vos sniegui nuslinkus, diegė cibules ir sėjo morkus M.Valanč. Kad tik nusliñko sniegas, tai ir varo [galvijus] Ktv.
ǁ atslūgti: Pakol nuslinko tai vandenėlis, bernelis mergelę jau priviliojo TDrV174(Vlk).
| refl.: Jau pavandenis nusisliñko Vlk.
6. nusileisti: Man visi viduriai nusliñkę žemyn Pnd. Ant jo plačios kaktos, ant akių buvo nuslinkęs plaukų kuokštas J.Marc. Nuslenkantieji lapai BTŽ242.
| prk.: Apatinis intervalas nuslinksta lig kvartai LTII100(Sab).
nuslinktinai̇̃ adv.: Lapai nuoslinktinai grutėti, balžanuojantys P.
7. nueiti tolyn erdve: Nusliñko debesys, ir vėl saulelė skaisčiai nušvito NdŽ. Žiūrėk! Debesėlis slinko slinko ir nuslinko P.Vaičiūn.
ǁ apie dangaus kūnus: Saulė nuslinko į guolį baltą S.Nėr.
8. praeiti (apie laiką): Dar kiek laiko nusliñko besibaudžiant NdŽ. Nusliñko metai, nei rugių, nei bulbų – badas Dglš. Pypkiuojant, kortuojant laikas nepamatytas nuslinks Pt. Daug nuslinko ramių, giedrų ir niūrių metelių praeitin rš. Daug iškentėjai nuslinkusiuose metuose brš. Turėtų mums tas čėsas dykai nuslinkti SE181.
9. L, Rtr nukristi, išsmukti (apie plaukus): Nuslenka plaukai B. Plaukai pabėga, nuslenka R43. Plaukai nusliñko nuo galvos J. Po šiltinės dažnai plaukai žmogui nùslenka NdŽ. Jam visi plaukai nusliñko nuo galvos Kb. Didelėm kasom nereikia dyvytis – nuslinks (priet.) Vlž. Iš kažkur iššoko juodas katinas – liesas, nuslinkusiais plaukais rš. Apžiūrėk avis, ba nusliñko vilna Lp.
^ Be valios Dievo ir plaukas žmogui nuo galvos nenuslenka brš.
ǁ nusinerti, nueiti: Senasis nagas buvo nuslinkęs, dabar užsidėjo naujas, jis toks jautrus I.Simon. Ir valkius nuslinko nuo jo akių kaip plėvelė nuo pauto CII553.
10. refl. pasitraukti tolyn: Kur tu nusislinkai̇̃ nuog šviesos? Lp.
11. SD15, Sut, LL232 nublukti, nušusti, nusišerti (apie spalvą): Šitie dažai nenuslenka rš.
12. NdŽ nučiaužti, nuslysti, nusmukti: Nuslinkaũ nuo kranto J. Tai ji nusliñko per arklio užpakalį (ps.) Žž. Įlinko lovelė, nuslinko kaldrelė, – bėk bėk, berneli jaunasis (d.) Žr.
| prk.: Iš tokių didelių namų nusliñko (atsidūrė) tik an šešmargio – per gėrimą vis Plv.
13. nutekėti, nubėgti: Vynas lengvai nuslenka N. Ašara senukui raukšlėmis nuslinko S.Nėr.
14. praeiti, liautis, baigtis (apie ligą, negerumą, rūpestį ir pan.): Su vandeniu nugėriau tą tabletę, i tuo nusliñko nuo širdies Jrb. Tabliečių, ka jau dikčiai bėda, ta jau pradedu vartoti, i vėl nūslenka Kv. Ka atsiraugu, ta biškį nūsliñksta Lkv. Išgėriau vaistų, ir nusliñko PnmA. Man didelis rūpestis nuo širdies nusliñko Mrj. Sumesk porą čerkelių, tuojau visi blogumai nuo širdies nuslinks rš. Visi išgąsčiai laimingai nuslinko Žem. Paprašai, ka dovenotų, ir nùslenka viskas Krš. Kai su žmogum pasišneki, nùslenka viskas Žlp. Nusliñko šėla, ir vėl gerai Rm. Drauge su prakaitu lengva palengva ir slogutis nuslenka A1884,134. Rodos, kožnam nuslinko nu širdies sunkus nuliūdimas Sz. Man tai jau nors viena bėda nusliñko nuo galvos Kt. Kai sužinojau, ka brolis pasveiko, teip ir nusliñko sunkumas nuo krūtinės Skrb.
ǁ išnykti, dingti: Nuo jo lūpų retai kada nuslinkdavo šypsena sp.
15. būti kurį laiką juntamam, pastebimam, atsirasti ir išnykti: Jo veidu nuslinko susirūpinimas J.Avyž. Poetės veidu nuslinkdavo susimąstymo ir skausmo šešėlis A.Vencl. Kreivėnienės nugara nuslenka šaltukas V.Bub. Prisiminus jos (raganos) baisius geltonus dantis, nykštukams net šaltis per nugarą nuslinko K.Saj.
◊ lyg kálnas nusliñko labai palengvėjo: Lyg kalnas nuslinko nuo manęs, kada galop ir jis pasikėlė Pt.
pasliñkti, pàslenka (pàslenkia), -o (pàslenkė)
1. intr. Sut pasitraukti (artyn ar tolyn): Toliau pàslenku ant suolu sėdėdamas J. Jonukas paslinko už stalo Žem. Senis iš kerčios paslinks, vietą prie pečiaus parinks LTR(Mrj).
| Kad rasi pasliñkusį kiaušinį, tai pastumk vėl po višta LKT255(Pg).
| refl.: Pasisliñkit, moterėlės, pasisliñkit arčiau prie stalo Skrb. Vaike, tu ant šę pasislink Vdžg. Pasisliñk toliau už stalo Ėr. Nepasi̇̀slenka kaip apatinė girnų pusė Prn. Aš jau pasi̇̀slinkiau, pasisliñkit ir jūs ant man Kp. Pasliñkis, gulsu ir aš Šts. Oi panele, pasislink, mane jauną tu priimk (d.) Ob. Aš nebijau, – sako kurpius ir pasislinko tolyn už stalo BsPIII286.
2. tr. SD274 pastumti, patraukti: Pasliñkime stalą arčiau lango DŽ1. Valgykite, – paslinko jis keptuvę merginai rš. Kada jau raganiūkštė gerai užmigo, tai ją paslinko an krašto (ps.) Brt.
| prk.: Tas biskį pasliñko (atidėjo) darbą, ir aš visai gerai apsidirbau Gs.
3. intr. N, K pamažu paeiti, patraukti kuria kryptimi: Gulti dar nesinorėjo – išėjo laukan. Paslinko iki pakluonės J.Paukš. Taip paslinkę dešimtį minučių, jie pasiekė mažos upės krantą J.Balč.
| refl. N, Rtr: Pasislink truputį, galelį J.Jabl.
4. refl. kiek paeiti (apie dangaus kūnus): Saulė apsiniaukia, pasislinkdama už debesiuko sp.
5. refl. atvažiuoti: Agota sėdėj[o] sėdėj[o], tai kap galėj[o] našlys pasislinkt, tai ana ir ištekėj[o] žu jo Rod.
6. intr. I, Sut, Jzm, BzF172, Ser, NdŽ netingėti, turėti noro: Jei pasliñksiu, tai ateisiu J. Jei kas pasliñktum, virbinę torą užtvertum Jdr. Pàslenka su tuo vaiku modžiotis Lkv. O tu pàslenki plunksnas plėšyti? Slnt. Ar tu bepàslenki taip anksti keltis? Skd. Buvo tokių žmonių, norinčių mušti i pàslenkančių Trk. Kas, vaikai, pasliñks dėdyną palydėti? Skdv. Nepasliñko eiti daugiaus mokslo Dov. Brigadierius kenta dėl judums: ne vienas pàslenkatav dirbti, ne antras Kl. Nepàslenku ne vaikščiot Vgr. Tiek nepàslenku tų vežimų kraut! Vkš. Je nori, šok, je nepàslenki, nešok Brs. Iš tų pasakų, ilgos yr[a], aš nebipàslenku anų išpasakoti Ms. Aš toks šiandien esu nepasleñkąs darbo dirbti Kal. Ans paslenkąs yra: a suramontuoti ką, a padirbti Štk. Tinginė, nepàslenki linguoti vaiką Grdm. Dabar nebipàslenku plėšų [pintinėms] ieškoties Grd. Nebepàslenku i aš kaip pirma: sunkios i kojos, i rankos pasidarė Jnš. Juokus vadžioti nepaslenku: aš jau neb vienos dienos beesu (nejaunas) Gršl. Nepaslinkdamys patys nė kokiu lietos daiktu užsiimti S.Dauk. Tankiai nepaslenku daugel ko skaityti ir klausyties M.Valanč. O kūltupis nepasliñko eiti kasti PP81.
^ Jei nepàslenki, reik patepti (atkertama sakančiam „nepaslenku ką nors daryti“) Slnt. Tinginys ir valgyti nepàslenka Sd. Galvos nepaslinkdamas šukuoti, spjauk kitam į akis VP15.
nepaslinktinai̇̃

×padsliñkti, pàdslenka, -o (hibr.) tr. prisitraukti artyn: Vogdami (vogčiomis) neėsk, o padsliñk [lėkštę arčiau] LKKXIV218(Zt).
parsliñkti, par̃slenka, -o intr.
1. K, NdŽ pareiti iš lengvo: Tai jau parslinkai̇̃ Jrb.
2. pamažu parvažiuoti: Po vieną kitą jau parsliñko Gs. Iš kur par̃slenki teip daug maišų prisimetęs [į vežimą]? Dr.
| prk.: Devintas grūdas visumet parsliñko į svirną Užv.
pérslinkti intr.
1. K, Ser peršliaužti per ką: Nakties čėse per rymijonų eiles perslinkęs, lauko žolių maistui parsinešdavo Jrk.
2. pamažu pereiti: Malonus ir susimąstęs josios veidas perslinkdavo šaline puikios šventovės nava rš.
3. refl. pajėgti išvažiuoti, persistumti: Prastos mašinos tai pérsislenka [keliu] Rud.
4. pamažu išplisti: Prisimeta nosies sloga, kuri perslenka net ant gomurio plonės V.Kudir.
5. būti kurį laiką juntamam, atsirasti ir išnykti: Šaltas šiurpulys perslinko per jų nugarą rš. Jo veidu perslinko nejaukumo šešėlis Pt.
prasliñkti, pràslenka (-sta), -o K, Š, Rtr, NdŽ; N, LL190,191, Ser
1. intr. slenkant praeiti pro šalį: Audros debesys prasliñko šonais DŽ1. Debesys nelijusios prasliñko J.
| Pro mane praslinko kaži kieno šešėlis rš. Frontui praslinkus, aš persikrausčiau į Birėtiškį rš.
| refl. Rtr.
2. intr. iš lėto pravažiuoti: Ir troleibusas praslenka lyg skalikas, ant pasaito pririštas rš.
3. intr. praeiti (apie laiką): Praslinko dar pusantro amžiaus, ir tik tada žmonės aiškiai suprato tų radinių svarbumą J.Jabl. Taip praslinkdavo jo tarnybinė diena P.Cvir. Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų Mair. Jau kiek metų prasliñksta, kap šitie septyni broliai vargsta Dglš. Valandai praslinkus, įejo pri jo kaži koks tarsi pusponis M.Valanč. Metam prasliñkus, parvažiavo sūnus namo BM121(Rz).
^ Gadynė praslinkusi visados geresnė rodos už esančią VP14.
praslinktinai̇̃
4. tr. tarpą padaryti, praskirti: Dieduli dieduli, praslink man lubeles (sako pupa) LTsIII190(Šlčn). Boba sako: – Diedai diedai, prasliñk lubas (ps.) Pls.
| refl.: Juodvi greit prasisliñko ir į vidurį senį pasodino Skr.
5. intr. praeiti, baigtis: Ma[n] tik tamsu akise, kartu, ale tuo[j] kiek prasliñko Jrb. Vienai nelaimei ar pagundai praslenkant, kita ateina M.Valanč. Yra jau praslinkęs pavojus garbei, kuri brangesnė jai už gyvybę V.Krėv. Diena per dieną slenka, bet bėdos nepraslenka KrvP(Iš). Laimė ir nelaimė praslenka ilgainiu VP28. Dar anksti, kaitra nepraslinko V.Krėv.
prisliñkti, pri̇̀slenka (-sta), -o K, Š; Sut, N, LL22
1. intr. prieiti, prisėlinti: Prislenkiu SD305. Ans, prisliñkęs pri tų piemenų su tąj vyte, ka pagavęs duoti! Krp. Ana (katė) tura prisliñkti artie, prieis, burną palaižys, pauosti nės KlvrŽ. Jis prislinko prie tvoros ir dirstelėjo pro plyšį V.Mont. Uogeles rinko, meiliai prislinko, prislinkęs takšt pabučiavo (d.) Gr. Žmogus [pasilenkęs] nematė, kaip tas levas prie jo prislinko BsPIII267.
| refl. SD1127,149: Prisisliñkęs jį įkando K.
2. tr. NdŽ prieiti, prišliaužti.
3. intr. priartėti (apie laiką): Prislinko dvylikta valanda rš.
4. intr. Rtr prisitraukti, priartėti: Prisliñk arčiau J. Jis arčiau prislinko prie ugnies sp.
| refl. Rtr: Prisisliñk arčiau prie Petro, bus geriau kalbėtis Kp.
ǁ refl. prk. prisidėti: Prisislinksiu ir aš teipogi prie pagyrimo tavęs TS1900,1.
5. tr. NdŽ priartinti, pritraukti.
6. intr. daug prisisunkti, pridribti: Prisliñko į šulnį purvo – kaip išvalyti Rdn.
ǁ prisipildyti ko slenkančio, byrančio: Siena pažymėta seniai jau prislinkusiu žemės grioviu I.Simon. Tie prūdai prisliñko (užako) Vgr.
susliñkti, sùslenka, -o intr.
1. K, NdŽ iš lėto sueiti: Labai tykiai suslinkom į didįjį kambarį J.Balt.
2. suėjus, suartėjus susėsti: Susliñko visi ažustalėn Š.
ǁ refl. vienam prie kito arčiau prieiti, prisėsti, prisispausti: Visi penki pirkliai sutiko ir susislinko arčiau, pasisodinę svečią į vidurį J.Balč. Po du susisliñkę ir kalbasija Kp. Susisliñkite, ir aš dar atsisėsiu prie stalo Pc. Susisliñkit arčiau prie stalo – vietos užteks Ėr. Taip Stepui bešnekant, visi seniai susislinko į daiktą pasiklausyti Ašb. Susislinkit, susislinkit, sveteliai, už stalų LTR(suv.).
3. pamažu suslūgti, susmegti: Žemė, iš rudens aparta, suslenka Kv. Dabar nedidelis, susliñkęs toks kalnas Pgg. Iš ko suslinko aukštas kalnelis? KlvD324.
ǁ įdubti: Kaip te buvo, kad susliñko žemė ir ežerėlis pasidarė Šd.
užsliñkti, ùžslenka, -o K
1. intr. DŽ užsipildyti kuo slenkančiu, byrančiu; užgriūti: Molijoj grioviai bežiūrint užslenka Brs. Šulinys jau užsliñkęs, niekas neiškuopia Dt. Duobė užsliñko žemėm, ale da gili Ėr. Dabar anos jau užsliñkusios y[ra], tos vilkaduobės Tl. Užsliñko, užaugo ta duobė Krm. Seniai nusausintų dirvų grioviai užslinko, apaugo krūmais rš. To[je] vieto[je] seniai dvaras buvo i užslinko LKT122(Rs). Tvenkinys užslinko Ser. Upelis dar neužsliñkęs, o kūdra jau visai užsliñkus PnmA.
ǁ užželti: Jeigu šarką supykdysime – šulinys išseks arba žali maurai užslinks flk. Užslinko keliai berželiais, takeliai dobilėliais LTR(Srj).
2. intr. užeiti ant ko arba už ko, slenkant erdve: Mėnulis užsliñko už debesų BŽ171. Ant saulės užslinko stori debesys – nebekaitina Žem. Saulė jau buvo perpus užslinkus už kalno J.Balč. Saulė užsliñko už kopų NdŽ, DŽ1.
3. tr. slenkant užtemdyti, uždengti: Tasgatis, ar nematot, debesis užslinko saulę ir nebšvieta kaip reikiant M.Valanč.
| Namus tuos sutemos užslinko S.Nėr.
4. intr. prk. atsirasti, įsivyrauti: Ant jo veido užslinko šešėlis J.Dov. Užslinko prieblanda rš. Užslinko tyla ir kelionės nuovargis rš. Dirstelėjo į langą, už kurio jau buvo užslinkus naktis V.Kudir.
5. intr. ateiti, prasidėti: Užslinko šlapios ir purvinos rudens dienos V.Bub. Duok Dieve, idant užslinkstančiai metai geresniais būtų brš.
6. intr. traukiantis užlįsti: Tėvas, užslinkęs už stalo iš antros pusės, prisisėdo prie marčios Žem. Čia jis, užslinkęs užstalėn, ėmė rašyti J.Paukš.
7. refl. pasistumti, prisitraukti: Siūlas an siūlo užsi̇̀slenka [audžiant] Lp.
8. intr. prk. apsitraukti, užtemti: Akys teip mun nušvinta, a ùžslenka – i viskas Nmk.