driẽkti, -ia, -ė
1. tr., intr. tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį): Voras driẽkia savo siūlą iš palubės ant stalo Š. Kam taip plonai drieki̇̀ (verpi)? Slm. Aš driekiaũ gijas į drieką apmesdamas ant mastuvų J. Kam drieki seilę, kad nedryktų J. Paparčių paunksmėje driekia savo virkščias pataisai J.Balt. Driekdamas pieva šešėlį tyliai iš tolio atėjęs plaukia tolyn debesėlis rš.
| refl. R, MŽ: Nemoki nešt naštą – šiaudai driẽkiasi paskui Alk. Voratinkliai driẽkiasi per laukus (rudenį) Š. Siūlas driẽkias per visą kambarį Š. Dūmai pažemiu driẽkias, bus lietaus Š. Driẽkias žeme pagal apvyniai be apvynvarpčio, be virpčio J.
| Žiūrim – jau pulkas žmonių driẽkiasi (eina paskui vienas kitą) per lauką Snt. Tamsūs debesys per dangų driẽkiasi (slenka, greitai bėga) Brt.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Dykumų plotuose driekiasi nauji kanalai A.Vencl. Lyg patiesti drobės rietimai driekėsi siauri žemės rėželiai rš. Juodi plaukai driekėsi ir bangavo rš. Kelias driekėsi per mišką rš.
| Į visas puses driekiasi begalinė dykuma rš.
ǁ intr. tįsti: Kiaulei iš snukio putos driekia Mrs.
| refl.: Seilės driẽkiasi (girto arba vaikui verkiant) Krsn. Dirbu, net seilės driẽkias Krsn. To vaikučio snarglys driẽkiasi neit per abidvi lūpas Plv. Medus nuo šaukšto driẽkiasi Dkš. Pienas driẽkias K.
ǁ intr. lėkti išdrikusiam: Aitvaras driẽkia, t. y. lekia J.
2. tr. K taršyti, skleisti: Nemoki nešt, tik drieki̇̀ (draikai, barstai) šiaudus Jnšk. Aš driekiù šiaudus ir šiaip, ir taip, t. y. blaškau J. Aš driekiù linus ant žolės, kad atsistovėtum J. Brolis driẽkė visus daiktus po kojų ir išdriẽkęs paliko nesuvalęs J. Aš driekù šaukštus, t. y. padrykai pametu J.
| refl.: Amžių ūkas velias, driekias – dengias paslaptis būties Vd.
3. refl. eiti, vilktis: Ko te daba drieki̇́es, juk jokio reikalo nė[ra] te eit Jnš. Kur čia drieki̇́es, aš tau parodysiu į vasarojų eit! Škn.
4. tr. lupti žievę: Vyrai girioj driẽkia medžius Brt.
antsidriẽkti, -ia, antsi̇̀driekė (ž.) užsikabinti: Kibirai ir antsi̇̀driekė KlvrŽ.
apdriẽkti, -ia, àpdriekė tr.
1. apkibti (kuo besidriekiančiu): Rudenį žemė yr apdriekta, vortinkliuota Lk.
| refl. tr.: Seilėm visą krūtinę apsidriẽkęs Gs.
2. K apibarstyti, plonai padengti (kuo): Gryčia plonai apdengta, tik apdriekta [šiaudais] Bsg.
| refl.: Žemė pirmuoju žiemos sniegeliu tik plonai apsidriekė Jž.
atsidriẽkti, -ia, atsi̇̀driekė
1. nutįsti: Atsidriẽkę seilės krito ant krūtinės Brt.
2. atsiskirti (kam besidriekiančiam): Plieka linų, kanapių atsi̇̀driekė, t. y. atsiskiedė J.
3. ateiti, atsivilkti: Aš atėjau, ir jis atsi̇̀driekė paskui, nelyginant atadrikęs siūlas paskui kamuolį Š.
| Atsidriekia žąsų pulkas kai patalas į miežius Brt.
įdriẽkti, -ia, į̇̃driekė
1. refl. įslinkti (kam besidriekiančiam): Motera (vaiduoklė) tad[a] per tvorą į sodą įsidriekė BsV150.
2. tr. K įbarstyti.
išdriẽkti, -ia, i̇̀šdriekė
1. refl. išdrikti, ištįsti, išsitiesti: Siūlas išsi̇̀driekė per visą aslą Š. Seilės driūkt išsi̇̀driekė Š. Iškilo toks debesukas, išsidriekė žaltys ir prarijo tą jų motiną BsMtI155. Apyniai net per visą sodą išsidriẽkę Mrj. Išsidriekusi aukštininka lovoje ji laukė, kada vėl užeis drebulys rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kaimo laukai toli išsidriẽkę Brt.
2. tr. išskleisti, išdraikyti: Išdriekė viską ant aslos ir tep paliko Gs.
| refl.: Išdriki šiaudai, kurie išsidriẽkę J. Stasytė dabar nusiėmė skrybėlę, iš po kurios išsidriekė ilgos gelsvos kasos LzP. Barzda išsidriekė ant abiejų pečių rš.
3. intr. J greitai išaugti, ištįsti, išsitempti: Medeliai per porą metų i̇̀šdriekė Brt.
| refl.: Prieš metus aš ją dar mažą mačiau, o dabar išsi̇̀driekė kaip stiebas Srv.
nudriẽkti, -ia, nùdriekė tr.
1. nutiesti, patęsti, paskleisti: Tat nùdriekta voratinklių! Skr.
| Per daug nùdriekei (plonai suverpei) – bus nesti̇̀pra Slm.
| Šešėliai medžių kalnus pasiekia, gražios paunksnės plačiai nudriẽkia BM433. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš. Raukšlėtą valstiečio veidą nudriekė šypsena J.Dov.
| refl.: Nusidriẽkusi rugių varpa sudygo J. Nuo krūmų į pakalnę buvo nusidriekęs juodas šešėlis V.Kudir. Antai žąsys nusi̇̀driekė (nusitęsė) visu pakraščiu Plk. Krisdama žvaigždė nusi̇̀driekė per visą dangų Brt. Dūmai ramiai nusidriekdavo giedriame ore rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kai tik užšąla upė, per ledą nusidriẽkia rogių kelias Srv. Miestas pagal upę toli nusidriekęs į vakarus rš. Pažemaitėj (Kruopiai, Šiluva) taria žemaitiškai. Tatai nusidriekia toli į rytus rš.
ǁ refl. nulėkti išdrikusiam: Žiūriu – aičvaras pro pakluonę nusidriẽkia Lnkv.
2. nudrėbti, numesti, numėtyti: Vėjas nùdriekė šlapius skalbinius, reikės vėl permazgot Šln.
| refl.: Kaip tu nešei, tai nusi̇̀driekė šiaudai per visą kiemą Lnkv.
padriẽkti, -ia, pàdriekė
1. tr. K paskleisti; pakratyti: Pàdriekė šiaudus ir paliko Krik. Padriẽk šiaudų, kad gyvuliam nebūtų šlapia Ėr. Rugiai ant pado padriekti, o kūlėjų nematyt Žl.
ǁ netvarkingai padėti, numesti: Paliko drabužius padriektus Mrs.
2. refl. tysoti pasiskleidusiam: Galvą puošė per puikų stuomenį pasidriekusios geltonos kasos rš.
ǁ būti nusitęsusiam, plytėti: Kopos eilėmis pasidriekę palei visą Baltiją Vaižg.
ǁ refl. prk. pasklisti, paplisti: Didžiai tas griekas pasidriekė po mūsų žemę – nėra sodžiaus, kuriame nebūtų kelių girtuoklių brš.
3. refl. griūnant pasitiesti, išsitiesti: Jis pasidriekė ant žemės Kdn.
4. intr. išaugti, pasitempti: Driekte pàdriekė vaikas, t. y. išaugo, išdriekė JI345.
parsidriẽkti, -ia, parsi̇̀driekė parvykti, pareiti: Parsi̇̀driekei pagaliau trečią dieną Krp.
pérsidriekti
1. perslinkti išdrikusiam: Čion ilgas baltas pavidalas per tvorą ant kiemo persidriekė BsV45.
2. išsitiesti: Drykt ir pársidriekė Škn. Vyrai pársidriekė (atsigulė) į paūksmę Šlu.
| Pársidriekęs (atsirėmęs) vampso, dirbti jam nereikia Šlu.
pradriẽkti, -ia, pràdriekė
1. refl. pralįsti, ištįsti: Žiūrėjo į pražilusį plaukų posmą, prasidriekusį pro skariukę rš.
2. refl. praeiti: Prasi̇̀driekė pro namus kaip niekysta Slv.
3. intr. išaugti, pratįsti: Pradriẽkęs sūnus, t. y. greitai išaugęs J.
pridriẽkti, -ia, pri̇̀driekė tr.
1. pribarstyti: Pridriekė tik pilną kluoną šiaudų – menkas iš jo krovėjas Jnšk. Butą šiaudais pridriẽkti K.
2. prilupti: Pri̇̀driekėm gerą vežimą berželių Brt.
susidriẽkti, -ia, susi̇̀driekė euf. santykiauti: Motriška susidriekė su pijukais, jei lenda prie jųjų, susidraikys, kekšėmis eis J.
uždriẽkti, -ia, ùždriekė
1. refl. plonai apsitraukti: Jis ėjo per rinką aižydamas batais ant valkų užsidriekusį ploną ledelį rš.
2. tr. apsklaidyti, apskleisti: Plonai ùždriekiu mėšlu Lp. Žemė pakrosnyje buvo užlyginta, net uždriekta pernykščiu vištų mėšlu J.Balt.

zir̃zti, -ia, -ė intr.
1. Jn(Kv), Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Dgč, Mlk, Akn zvimbti, bimbti: Musis zirza arba birba Kos161. Ko zirzi kaip vapsa kumelės subinė[je] įlindusi J. Kai atsigulu vakare, tai uodai lenda ir lenda prie manęs zirzdami̇̀ Skrb. Bitės zir̃zia po vikus Ėr. Pirkioje zirzė pabudusios musės J.Paukš. Uodai apei ausis zir̃za Krkl. Mikis, primerkęs akis, klausosi, kaip zirzia bitės gėlių žieduose I.Simon. Tuomet katė apsimetė negyva, pradėjo net musės po jos gerklę zirzt MPs.
2. Sg, Bsg ūžti, burgzti (apie mašinas, įrengimus): Zirziamasis šauktuvas (vibratorius) VĮ. Girnos zir̃za teip palengviukais, traška ten tie grūdukai End. I zir̃s rykmečiais tos girnikės Pj. Čia prie autobusų stoties zir̃zia ir zir̃zia pardien [mašinos] Slm. Aš sėdžiu, pakalena duris, o senis negirdžia – televizorius zir̃zia Mžš. Kas do lovys (orlaivis) plaukia: toks ilgas, neatamenu, ans zir̃zia, a ne Kvr. Virš miško jau zirzė pora ar daugiau lėktuvų A.Rūt. Sunkvežimis gatvėje vienodai zirzė M.Katil. Tai zirzia užsuktas laikrodis rš.
| Elastingai susiglaudžia spyruoklės, zirzia traukiama virvė A.Škėm. Langai zir̃zdavo (drebėdavo), kaip šaudė Grd.
ǁ impers. spengti: Ma[n] smilkiny zir̃zia Rg.
3. DŽ, NdŽ, Žml, Rd, Šl, Ps, Skp, Rk, Slk, Lb, Skr, Rs, Bdr, Sg verkšlenti: Tas vaikas visą dieną zir̃zia, gal nesveikas Smn. Moma kūrena pečių paskėlus ryto, o anas jau zir̃zia Švd. Ko zirzi̇̀, ko nori? Kl. Vaikas miego nori, tai ir zir̃zia Mžš. Nezir̃zk, vyriškuo (sakyta 3 m. vaikui) negražu! Drsk. Vaikas verkšleno per miegą, zirzė lyg musė, voro smaugiama, lyg guodėsi, valandomis šypsojo LzP.
4. DŽ, NdŽ, Ps, Slč, Rgv, Pc, KlvrŽ, Brs niurnėti, priekaištauti, reikšti nepasitenkinimą, skųstis: Visą laiką zir̃za i zir̃za, negal žinoti, ko anai trūksta Pln. Žmonys įpratę zir̃zti: negerai i negerai Krš. I žemės atrėžė tris aktarus, i pensijos tūkstantės – zir̃za, i gan Krš. Kai[p] tu nezir̃si, ka tavo vaikas geria, keikias Bb. Pry darbo nėkas nèzirza į ausį, o numien tos bobos! Jdr. Oi yra zirzančių̃ bobų – nu ryto lig vakaro – vyrą utės galia apstoti Krš. Dėl [nupjautos] kojos nezir̃zk: žabarą įsikišk ir eik (juok.) Krš. Iš kantrybei veda: ans tura, tečiau zir̃za i zir̃za bjauriai: kitam paskūjį kad galėtum išplėšti Dov. Eina zirzdamà, kriokdama, kame gaus išgerti Sd. Ko zirsi̇̀ kaip mažas vaikas Dbk. I zir̃za kaip musėlė aplink ausis Vvr. Nezir̃zk kaip ubagas, kruopus pabėręs Pln. Nezir̃zk, mauk į šalį nu muno galvos Eig.
^ Zirzi̇̀ i zirzi̇̀, i nemiršti Pvn.
5. DŽ, NdŽ, Žg, Skrb, Btr, Bsg, Kv, Krp, Skd įkyriai prašyti, kaulyti: Ana vis zirzdamà vaikščio[ja] J. Ko čia zirzi̇̀, vis tiek neduosiu Sug. Prisisto[ja] i zir̃za: – Mamal, rublį… End. Žinai, vaikas ko užsimanęs zir̃s zir̃s, neapsikentęs ar patenkinsi, ar par užpakaliuką uždroši Krš. Adutelė zir̃za laikrodžio End. I vėl jis ėmė man zir̃zt po ausia Ėr.
^ Zirzi nezirzi kaip kniuisis – vėdaro negausi Gršl.
6. prastai dainuoti, griežti: Dabar kaip zir̃zia, tai tokių nedainuodavom, būdavo, kai paleidi balsą, tai skamba Alz.
7. šaukti, rėkti: Įeisu velniams, ka eis anie zirzdami̇̀ KlvrŽ.
ǁ bliauti:
^ Veršiu nezir̃zęs, jaučiu nebaubsi Štk.
ǁ žviegti: Tie visai nuskriausti mažiukai [paršai] zir̃zė užpakaly, rėkė Bsg. Kiaulės vakare nebenori būt [lauke], zir̃zia, lekia namon, i baigta Dj. A ka kokis dulkimas (rūkas), tai zir̃zia [kiaulės] iš vieno, atsisėst neduoda Vdn. Atsimenu, vakaras, tai kiaulės žino: zir̃zia zir̃zia namo eit Kvr.
ǁ švilpti: Šikšnosparnis kaip pūcis – zir̃za pradėm Dov.
8. Ssk prk. skursti, vargti: Visą gyvenimą zir̃zė, dėjo kapeiką prie kapeikos Jnšk.
apzir̃zti, -ia, àpzirzė
1. tr. Ser, KŽ apzvimbti.
2. intr. apsitraukti, užzirzėti: Nupjautos medžio šakos vieta sakais apzir̃sta Jž.
įsizir̃zti, -ia, įsi̇̀zirzė
1. Grž įlėkus imti zirzti.
2. įkyriu kalbėjimu, bambėjimu įsisiūlyti: Zir̃zė zir̃zė ir insi̇̀zirzė in eilę Prn.
išzir̃zti, -ia (i̇̀šzirzia), i̇̀šzirzė
1. intr. Š, KŽ zirziant išskristi.
2. tr. įkyriai prašant gauti, iškaulyti: Vaikai visi tokie: stovės, zirs, kol išzir̃s; duosi – atsikratysi Sug. Prašė prašė ir i̇̀šzirzė karvę Jnš. Vaikai tingi, o iš tėvų i̇̀šzirzia visko – i kap pasirėdę! Prn. Ìšzirzė iš vaiko paskutinę kapeiką Kv.
◊ ausi̇̀s išzir̃sti įkyrėti: Rimas jiems ausis išzirzė, apie savo brolį bepasakodamas rš.
gálvą išzir̃sti išvarginti: Ìšzirzė gálvą su tom meliodijom Tr. Ìšzirzia gálvą, pametu [namus], einu bažnyčion Onš.
nuzir̃zti, -ia, nùzirzė intr.
1. DŽ zirziant nuskristi: Uodas tolyn nùzirzė Kp. Nuzir̃zia tolyn [bitė], kita atlekia Pmp.
2. prk. sunykti, nuskursti: Bulvės kokios nuzir̃zę Trs. Burokai buvo nuzir̃zę, dabar pasitaisė Ėr.
ǁ suliesėti, numenkti: Kiek to vaiko tėr – toks nuzir̃zęs Ėr.
| refl.: Jau tu visai nusi̇̀zirzei, negalima nė pažint Ssk.
pazir̃zti, -ia, pàzirzė intr.
1. NdŽ kiek zirzti, pazvimbti.
2. NdŽ paverkšlenti: Pazyzia, pazir̃zia vaikas, moma ir pakiša ko Sug.
3. NdŽ, Kv pabambėti, paniurnėti: Kap senas žmogus, pazir̃s, nieko nepadarysi Prn.
4. zirziant paprašyti: Da mamos galėjo pazir̃zti, o tėvelis pasakė kaip su kirviu Vvr.
5. padūkti, pašėlti: Išlėkė ir mūsų berniokėlis pazir̃zt su mergom Ėr.
prazir̃zti, -ia, pràzirzė intr.
1. praverkšlenti: Tas mūsų zirzalas visą naktį pràzirzė, nė miegot nedavė Sdb.
2. pravažiuoti zirziant: Spoksome į prazirziančius automobilius rš.
prizir̃zti, -ia, pri̇̀zirzė intr.
1. zirziant priskristi: Uodų pri̇̀zirzė pilna klėtis, neduoda miegot Ėr.
2. NdŽ užtektinai prisiverkti.
◊ ausi̇̀s prizir̃sti įkyriai prikalbėti: Jis man pilnas ausis prizirzė, kad nepaleisčiau tavęs iš akių rš.
suzir̃zti, -ia, sùzirzė
1. intr. KŽ, DŽ1 pradėti zirzti: Jau sujudo bitelės, suūžo, sùzirzė Š. Suzirzė nubudusi vėlybo rudens musė A.Vaičiul.
2. intr. įkyriai suskambėti: Suzirzia telefonas V.Bub.
3. intr. NdŽ suverkšlenti.
4. intr. sumykti: Turpynalė[je] sùzirzė karvė Rt. Vieną sykį sùzirzė ir užtilo Pln.
5. intr. supykti, suirzti: Šeimininkė suzirzusi numoja ranka J.Balt.
6. tr. NmŽ zirziant gauti, išprašyti.
užzir̃zti, -ia, ùžzirzė intr.
1. NdŽ užzvimbti: Ùžzirzė laikrodis, ir atsibudau Rdn.
2. refl. NdŽ įnikti, įsileisti zirzti, bambėti: Ažsizir̃zus ažsibuvus, ai kokia pikta boba Ant.
3. refl. bambant numirti: A užsizir̃s ta boba, a velnias apsėdo Krš.

driẽkti, -ia, -ė
1. tr., intr. tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį): Voras driẽkia savo siūlą iš palubės ant stalo Š. Kam taip plonai drieki̇̀ (verpi)? Slm. Aš driekiaũ gijas į drieką apmesdamas ant mastuvų J. Kam drieki seilę, kad nedryktų J. Paparčių paunksmėje driekia savo virkščias pataisai J.Balt. Driekdamas pieva šešėlį tyliai iš tolio atėjęs plaukia tolyn debesėlis rš.
| refl. R, MŽ: Nemoki nešt naštą – šiaudai driẽkiasi paskui Alk. Voratinkliai driẽkiasi per laukus (rudenį) Š. Siūlas driẽkias per visą kambarį Š. Dūmai pažemiu driẽkias, bus lietaus Š. Driẽkias žeme pagal apvyniai be apvynvarpčio, be virpčio J.
| Žiūrim – jau pulkas žmonių driẽkiasi (eina paskui vienas kitą) per lauką Snt. Tamsūs debesys per dangų driẽkiasi (slenka, greitai bėga) Brt.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Dykumų plotuose driekiasi nauji kanalai A.Vencl. Lyg patiesti drobės rietimai driekėsi siauri žemės rėželiai rš. Juodi plaukai driekėsi ir bangavo rš. Kelias driekėsi per mišką rš.
| Į visas puses driekiasi begalinė dykuma rš.
ǁ intr. tįsti: Kiaulei iš snukio putos driekia Mrs.
| refl.: Seilės driẽkiasi (girto arba vaikui verkiant) Krsn. Dirbu, net seilės driẽkias Krsn. To vaikučio snarglys driẽkiasi neit per abidvi lūpas Plv. Medus nuo šaukšto driẽkiasi Dkš. Pienas driẽkias K.
ǁ intr. lėkti išdrikusiam: Aitvaras driẽkia, t. y. lekia J.
2. tr. K taršyti, skleisti: Nemoki nešt, tik drieki̇̀ (draikai, barstai) šiaudus Jnšk. Aš driekiù šiaudus ir šiaip, ir taip, t. y. blaškau J. Aš driekiù linus ant žolės, kad atsistovėtum J. Brolis driẽkė visus daiktus po kojų ir išdriẽkęs paliko nesuvalęs J. Aš driekù šaukštus, t. y. padrykai pametu J.
| refl.: Amžių ūkas velias, driekias – dengias paslaptis būties Vd.
3. refl. eiti, vilktis: Ko te daba drieki̇́es, juk jokio reikalo nė[ra] te eit Jnš. Kur čia drieki̇́es, aš tau parodysiu į vasarojų eit! Škn.
4. tr. lupti žievę: Vyrai girioj driẽkia medžius Brt.
antsidriẽkti, -ia, antsi̇̀driekė (ž.) užsikabinti: Kibirai ir antsi̇̀driekė KlvrŽ.
apdriẽkti, -ia, àpdriekė tr.
1. apkibti (kuo besidriekiančiu): Rudenį žemė yr apdriekta, vortinkliuota Lk.
| refl. tr.: Seilėm visą krūtinę apsidriẽkęs Gs.
2. K apibarstyti, plonai padengti (kuo): Gryčia plonai apdengta, tik apdriekta [šiaudais] Bsg.
| refl.: Žemė pirmuoju žiemos sniegeliu tik plonai apsidriekė Jž.
atsidriẽkti, -ia, atsi̇̀driekė
1. nutįsti: Atsidriẽkę seilės krito ant krūtinės Brt.
2. atsiskirti (kam besidriekiančiam): Plieka linų, kanapių atsi̇̀driekė, t. y. atsiskiedė J.
3. ateiti, atsivilkti: Aš atėjau, ir jis atsi̇̀driekė paskui, nelyginant atadrikęs siūlas paskui kamuolį Š.
| Atsidriekia žąsų pulkas kai patalas į miežius Brt.
įdriẽkti, -ia, į̇̃driekė
1. refl. įslinkti (kam besidriekiančiam): Motera (vaiduoklė) tad[a] per tvorą į sodą įsidriekė BsV150.
2. tr. K įbarstyti.
išdriẽkti, -ia, i̇̀šdriekė
1. refl. išdrikti, ištįsti, išsitiesti: Siūlas išsi̇̀driekė per visą aslą Š. Seilės driūkt išsi̇̀driekė Š. Iškilo toks debesukas, išsidriekė žaltys ir prarijo tą jų motiną BsMtI155. Apyniai net per visą sodą išsidriẽkę Mrj. Išsidriekusi aukštininka lovoje ji laukė, kada vėl užeis drebulys rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kaimo laukai toli išsidriẽkę Brt.
2. tr. išskleisti, išdraikyti: Išdriekė viską ant aslos ir tep paliko Gs.
| refl.: Išdriki šiaudai, kurie išsidriẽkę J. Stasytė dabar nusiėmė skrybėlę, iš po kurios išsidriekė ilgos gelsvos kasos LzP. Barzda išsidriekė ant abiejų pečių rš.
3. intr. J greitai išaugti, ištįsti, išsitempti: Medeliai per porą metų i̇̀šdriekė Brt.
| refl.: Prieš metus aš ją dar mažą mačiau, o dabar išsi̇̀driekė kaip stiebas Srv.
nudriẽkti, -ia, nùdriekė tr.
1. nutiesti, patęsti, paskleisti: Tat nùdriekta voratinklių! Skr.
| Per daug nùdriekei (plonai suverpei) – bus nesti̇̀pra Slm.
| Šešėliai medžių kalnus pasiekia, gražios paunksnės plačiai nudriẽkia BM433. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš. Raukšlėtą valstiečio veidą nudriekė šypsena J.Dov.
| refl.: Nusidriẽkusi rugių varpa sudygo J. Nuo krūmų į pakalnę buvo nusidriekęs juodas šešėlis V.Kudir. Antai žąsys nusi̇̀driekė (nusitęsė) visu pakraščiu Plk. Krisdama žvaigždė nusi̇̀driekė per visą dangų Brt. Dūmai ramiai nusidriekdavo giedriame ore rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kai tik užšąla upė, per ledą nusidriẽkia rogių kelias Srv. Miestas pagal upę toli nusidriekęs į vakarus rš. Pažemaitėj (Kruopiai, Šiluva) taria žemaitiškai. Tatai nusidriekia toli į rytus rš.
ǁ refl. nulėkti išdrikusiam: Žiūriu – aičvaras pro pakluonę nusidriẽkia Lnkv.
2. nudrėbti, numesti, numėtyti: Vėjas nùdriekė šlapius skalbinius, reikės vėl permazgot Šln.
| refl.: Kaip tu nešei, tai nusi̇̀driekė šiaudai per visą kiemą Lnkv.
padriẽkti, -ia, pàdriekė
1. tr. K paskleisti; pakratyti: Pàdriekė šiaudus ir paliko Krik. Padriẽk šiaudų, kad gyvuliam nebūtų šlapia Ėr. Rugiai ant pado padriekti, o kūlėjų nematyt Žl.
ǁ netvarkingai padėti, numesti: Paliko drabužius padriektus Mrs.
2. refl. tysoti pasiskleidusiam: Galvą puošė per puikų stuomenį pasidriekusios geltonos kasos rš.
ǁ būti nusitęsusiam, plytėti: Kopos eilėmis pasidriekę palei visą Baltiją Vaižg.
ǁ refl. prk. pasklisti, paplisti: Didžiai tas griekas pasidriekė po mūsų žemę – nėra sodžiaus, kuriame nebūtų kelių girtuoklių brš.
3. refl. griūnant pasitiesti, išsitiesti: Jis pasidriekė ant žemės Kdn.
4. intr. išaugti, pasitempti: Driekte pàdriekė vaikas, t. y. išaugo, išdriekė JI345.
parsidriẽkti, -ia, parsi̇̀driekė parvykti, pareiti: Parsi̇̀driekei pagaliau trečią dieną Krp.
pérsidriekti
1. perslinkti išdrikusiam: Čion ilgas baltas pavidalas per tvorą ant kiemo persidriekė BsV45.
2. išsitiesti: Drykt ir pársidriekė Škn. Vyrai pársidriekė (atsigulė) į paūksmę Šlu.
| Pársidriekęs (atsirėmęs) vampso, dirbti jam nereikia Šlu.
pradriẽkti, -ia, pràdriekė
1. refl. pralįsti, ištįsti: Žiūrėjo į pražilusį plaukų posmą, prasidriekusį pro skariukę rš.
2. refl. praeiti: Prasi̇̀driekė pro namus kaip niekysta Slv.
3. intr. išaugti, pratįsti: Pradriẽkęs sūnus, t. y. greitai išaugęs J.
pridriẽkti, -ia, pri̇̀driekė tr.
1. pribarstyti: Pridriekė tik pilną kluoną šiaudų – menkas iš jo krovėjas Jnšk. Butą šiaudais pridriẽkti K.
2. prilupti: Pri̇̀driekėm gerą vežimą berželių Brt.
susidriẽkti, -ia, susi̇̀driekė euf. santykiauti: Motriška susidriekė su pijukais, jei lenda prie jųjų, susidraikys, kekšėmis eis J.
uždriẽkti, -ia, ùždriekė
1. refl. plonai apsitraukti: Jis ėjo per rinką aižydamas batais ant valkų užsidriekusį ploną ledelį rš.
2. tr. apsklaidyti, apskleisti: Plonai ùždriekiu mėšlu Lp. Žemė pakrosnyje buvo užlyginta, net uždriekta pernykščiu vištų mėšlu J.Balt.

svi̇̀lti, svỹla (-a Zt, -sta Š, NdŽ; Sut, svẽla KŽ, Kv, svỹlna Lkv, Erž, svil̃na), -o (-ė Kv) intr. Š, DŽ, NdŽ KŽ, svil̃ti, svẽla, svi̇̀lo Š, NdŽ, KŽ; Q226, N, M, L, Rtr
1. K, DŽ, NdŽ degti be liepsnos, skrusti: Svẽla medžiai šlapi, kad dega po pečiumi J. Anas, žalias alksnis, galgi dega, tik svỹla svỹla pečiuj Švnč. Svi̇̀lsta, o nedega malkos, ir gana Slk. Svỹla vilnos Grv. Pažiūrėk, gal puodkilis svỹla, kad teip dūmų prirūko Kp. Pintys liepsna nedega, o svildamos daug dūmų duoda Lš. Ano skvernai jau svi̇̀lsta pry ugnies besėdant Kv. Pradė[jo] rūbai svi̇̀lt in pečiaus (labai karštai padžiauti) Klt. Kitoms troboms tik stogai nuplėšti, langai apdaužyti, kitur tebesvilo sudegusių tvartų mėšlas Pt. Ant aukšto kalno ugny aukos svilo A1885,44. Paskui žiūrią, kad tie jų linai nė svilte neapsvilę Sln. Pasitrauk nuo žvakės – jau plaukai svỹla Sur. Įlūžusią nendrę nesulaužys ir svelantį knatą neišgesys CII584. Traukiu dūmą, dūmas kyla, viršutinė lūpa svyla LTR(KzR).
| prk.: Iš pradžių ilgai tvinkdavo, raudonuodavo rytai, svildavo danguje debesėliai, ir iš apačios pradėdavo degti rytų horizonte miškai A.Vien. Aš jam perku sveikatą (slaugau), o jis vis svẽla (sirginėja) Lp.
^ Įeinant akys svela, išeinant – pakaušis B153. Begėdžio akys užpakaly – nesvyla TŽV605(Ps). Vienas galas svyla, kitas dega LTR(Zp). Puodas puodą peikia – abu svyla (abu juodi) J.Jabl. Na, kad jau nedega, tai ir nesvỹla (visai nesiseka) Skr.
2. Dkš, Kvr kepant skrusti, degti: Mama, bulbės svẽla Grnk. Bulbės svẽla, reik vandens užpilti Lkv. Svil̃na, dega, o mama nejunti Krš. Maišyk košę – košė svẽla Mžk. Su mente, su menturiu maišyk, kad nesviltų košė J. Skanus kisielius, ale verdant reik maišyti i maišyti, svẽla kaip pasiutęs Lpl. Veizėk, bene pienas svẽla Slnt. Bulbienė jau svỹla, pamaišyk Sur.
^ Akys mūsų, … pamatę kokią grožybę, kaip lipte prilips, kaip sviltè prisvils BM60(Žb).
3. vysti, džiūti nuo saulės: Vasarojas visai svỹla Gs. Viskas darže svỹla, o lietaus nė[ra] Srd.
4. degti, kaisti nuo ugnies: Pakura taip karštai įkūrenta, kad antausiai svilsta J. Kap žudaro pirtį, tai baisiai šilta, net galva svẽla Žrm. Prasta gulėt ant pečiaus – vienas šonas šąla, kitas svẽla Pc.
^ Kam kalvis svil̃s rankas, kad jis reples turi Drsk.
5. prk. gelti nuo šalčio: Kojos ėmė šalti, ausys svilti rš. Toki šiuosmet šalčiai, kad net žandai svẽla Nč.
6. prk. kaisti, raudonuoti: Svilnù iš sarmãtos, o visims juokai Rdn. Barė, svi̇̀lom iš sarmatos Krš. Mergaitė tik svi̇̀lo ir svi̇̀lo per visą vakarą Ml.
7. DŽ, Gdr, Gs, Krt prk. kibti, lipti (apie pavažas): Pavažos svela, par minkštą sniegą važiuojant, prie žemės J. Sniego mažai, šlajukai svỹla Ll. Rogės svỹla, važiavimo nėra Tj. Dar per mažai sniego ant kelio, šlajos tarpais svỹla Vdžg. Plikšalais nekoks kelias su ragėms tėr, svẽla – nė pavažiuoti negal Vvr. Kur įsauliau ant vieškelio, jau svyla rogės rš.
8. prk. čižti, kibti: Svela spaliai prie gaurų, kad linus neatkutusius, neatsiklojėjusius, neatsibuvusius pakeli J. Dabar kailinių vilnos svyla pri drabužių Vdk.
9. Ėr prk. labai norėti, trokšti: Anas, išvydęs gražią mergą, net svẽla Prng. Aust net svẽla visa Klt. In lašinius net svẽla Klt. Jis prie pinigo sviltè svỹla Slm. Svi̇̀ldamas pula arklys griaužti medį Lnk. Svi̇̀lo pri vaikio kaip sudegusi Krš. Kaip piktas pinigas svilo prie manęs J.Balt.
10. prk. labai sektis: Jo rankos[e] darbas tik svỹla Slk.
◊ ãkys svỹla darosi gėda: Man akys svyla, kai jis pasakė KlK8,70(Jrb). Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti rš.
aũsys svỹla
1. Pn sakoma, kai labai karšta: Duoda vantom, kad net aũsys svỹla Rd. Tep šilta, kad aũsys svỹla Prn. Kur gulim, tai vilkai staugia (šalta), o virtuvėj tai aũsys svỹla Žal. Jau tu par daug prisigėrei, jau tavo aũsys svỹla Jrb.
2. DŽ, NdŽ gėda klausyti (sakoma, klausantis blevyzgų, baisių pasakojimų): Kad pradeda jos liežuviais malti, kad pradeda pliaukšti – net man, senam velniui, ausys svyla nuo tokių kalbų rš. Jo aũsys svỹla kaip ugny iš sarmatos Plv.

pãdai svỹla apie greitai bėgantį: Bėga, net pãdai svỹla Mrj.
paantausiai̇̃ svỹla darosi karšta: Jau mano paantausiai̇̃ svỹla, daugiau nebegaliu gert Skr.
pãdai (kójos NdŽ, kulnai̇̃ sp, pauodegỹs, pėdẽlės) svỹla Pjv darosi pavojinga, neramu kam: Jau tenai jam pãdai svỹla Mrj. O tėvas trina rankas: – Svyla vokiečiui padai, oi svyla V.Bub. Jeigu atlėkė Špicas, tai turbūt svyla pauodegys rš. Ka įsikiša valdžia, ne vienam svỹla pėdẽlės Jnš.
pakáušis svỹla apie didelį rūpestį: Pakáušis svỹla nuo darbų Dkš.
pil̃vas prie nùgaros svỹla apie alkaną: Su valgyklos ėdimu nepasisotinsi, pil̃vas pri nùgaros svil̃na Krš.
ugnià svi̇̀lti labai sektis: Par jį viskas ugnià svỹla Prng.
apsvi̇̀lti, apsvỹla (apsvil̃na Rdn), -o (àpsvilė) Š
1. tr., intr. N, Sut, K, L, Rtr, LVI129, KŽ kiek apdegti: Kūtė sūdegė, trobos sienos àpsvilė Rdn. Apsvi̇̀lę namai NdŽ. Jojo plaukai apsvi̇̀lo J. Apsvilo ūsus, pypkę bedegdamas rš. Par tą jūsų gaisrą dar ir man prisėjo kiek apsvi̇̀lt Krs. Barzda apsvi̇̀lo – kitiem juokas Žln. Ta (bažnyčia) nu perkūnijos uždegta būtinai apsvilė M.Valanč. Jų plaukai neapsvilę … buvo BBDan3,27. Pats tikras apsvilęs ir apdegęs velinas iž pačios peklos SPI288.
^ Teksi Dievui apsvilęs S.Dauk, VP46, M. Teksi Dievui apsvilęs i apskutinėtas LTR(Vdk). Apsvilo kaip vagis pirštus svetimam kišeniuje KrvP(Drsk).
2. intr. kepant apskrusti: Biškį kad apsvi̇̀lo [kepama mėsa], ir gerai Rdn. Apsvi̇̀lo blynai, apdegė nedaug Šlčn. Apsvi̇̀lo iš pakraščių katilo Ktk.
3. intr. patamsėti, nuruduoti (nuo saulės): Apsvi̇̀lę [iš Palangos] parvažiavo, šauka perštą̃ pečiai Krš. Dabar prisisaugo, kad sąnariai ant saulės neapsvil̃t Ps.
4. intr. apdžiūti: Po tam regėjo septynias plonas ir apsvilusias (paraštėje padžiūvusias) varpas išdygstančias BB1Moz41,6.
◊ apsvi̇̀lusioji kačérga apsileidėlis: Ką anas pažįsta, ką anas žino, itas apsvi̇̀lusioj kačérga Arm.
kai̇̃p apsvi̇̀lęs labai, visiškai (nenori, kratosi): Kai sužino, kad pusinė (pusės valako) mergaitė, tai krato nagus kai̇̃p apsvi̇̀lęs Pnd.
sparnùs apsvi̇̀lti nukentėti, nusivilti: Ne kartą mokyti, sparnus apsvilę, mes neskubame išvadų daryt rš.
atsvi̇̀lti intr. prk. atsikabinti: Ar neatsvi̇̀lsi tu nuo manę?! Jž.
◊ aki̇̀s atsvi̇̀lti prisidaryti gėdos: Ko lendi čia, ar akių atsvilt? TDrVII149.
įsvi̇̀lti, įsvỹla (į̇̃svela), -o intr. K, Rtr, Š, NdŽ, įsvil̃ti, į̇̃svela, į̇̃svilė (įsvi̇̀lo NdŽ) J, Š
1. įdegti: Atbėgo tie meškinykai – jau po veseiliai; jau buvo to šinkoriaus padai insvilę BsPIV272.
| refl.: Popierio padėjai, tai ir puvėsys insi̇̀svela greitai Pv.
2. KŽ kepant ar verdant priskrusti: Košė įsvi̇̀lo J.
ǁ svylant apsitraukti, prikepti, pridžiūti: Tai puodas įsvi̇̀lo, išplaut negali Mrj.
3. įstrigti: Tekinamos geležies krislas, įkaitęs kaip žiežirba, įsvyla taip pat gilokai P.Aviž.
| prk.: Ir jo akys įsvilo į Mykoliuką J.Marcin.
4. šnek. įprasti: Ir įsvilo tada mano šeimininko kieman landžioti toksai Aleksiukas J.Balt. Juo ilgiaus, tuo didžiaus mano meisteriai insvilo in arielką Rp.
išsvi̇̀lti, išsvỹla (i̇̀šsvela), -o (i̇̀šsvilė) intr. Š, išsvil̃ti, i̇̀šsvela, i̇̀šsvilė
1. Rtr, Ser, KŽ svylant išdegti: Ìšsvilė puodas (puodo glazūra) Lp.
2. išdžiūti nuo saulės: Ant šio išsvi̇̀lusio po kalnus lydimo teip daug širdyje išželia ramaus atminimo A.Baran.
◊ aki̇̀s išsvi̇̀lti patirti gėdą: Per daug pulsi, akis išsvilsi LTR(Jnš). Nebūk per drąsus – akis išsvilsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi LTR.
dantų̃ neišsvi̇̀lti nieko negauti: Norėjo gauti alaus, bet neišsvi̇̀lo dantų̃ Jnš.
lýg aki̇̀s išsvi̇̀lęs labai greitai (lekia, važiuoja): Na ir važiuoja – lýg aki̇̀s išsvi̇̀lęs PnmA. Ko leki lýg aki̇̀s išsvi̇̀lęs? Dkš.
nusvi̇̀lti, nusvýla (nùsvela), nusvi̇̀lo (nùsvilė) Š, NdŽ, nusvil̃ti, nùsvela, nusvi̇̀lo NdŽ
1. intr., tr. K, M, L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ nudegti: Kur kūryta (kūrenta) ugnis, pieva nusvi̇̀lus LKT221(Žm). Visas miestas ir nusvi̇̀lo Ut. Nelįsk prie ugnies, nusvi̇̀lsi plaukus Grš. Jo plaukai nusvilta J.Jabl. Tik pasilenkiau ant žvakės ir nusviláu plaukus Brs. O tamstos tėvukas tada gerai ūsus nusvi̇̀lo Krs. Paėmė akminą, ėmė duoti su nariais – pradėjo kibirkštės lėkti, nusvilė šarkai sparnai ps.
^ Kartais ir gudrioji višta subinę nusvilsta LTR(Klp). Lapė gana gudri, bet, beeidama pro ugnį, uodegą nusvyla LTR(Grnk).
2. tr. nuplikyti, nutvilkyti: Neliesk lempos, nes nusvi̇̀lsi pirštus! NdŽ.
^ Kartą nusvilęs, ir į šaltą pučia rš.
3. intr. prk. nusigyventi, nususti: Tūls nusvi̇̀lęs ponpalaikis, rods, juokiasi būrams K.Donel.
4. apsigauti: Na, jis vargšas su tuo arkliu gerokai nusvi̇̀lo NdŽ. Žilvinas tai žino – Eglė čia nusvils: kurpės geležinės – niekad nesudils S.Nėr.
◊ káilį (nagùs An, Glv, pirštùs, ūsùs) nusvi̇̀lti nukentėti, apsigauti, įkliūti: Jau kartą nusvilo kailį, žinos lįsti kur nereikia KlK10,37(Krs). Geriau to darbo ir nepradėk, vis tiek nagùs nusvi̇̀lsi Ut. Jis mėgdavo grabštaut, ale vieną kartą pirštùs nusvi̇̀lo Ėr. Jis gali čia nusvilti ūsus, jei nesilaikys pritinkančio jam atstumo rš.
kai̇̃p nusvi̇̀lęs labai riebus: Paršas kai̇̃p nusvi̇̀lęs Mžš.
pasvi̇̀lti intr. NdŽ
1. truputį apsvilti, paskrusti: Vaikai pajuto kvapą pasvilusio pieno Mš. Iš virtuvės sklido pasvilusio sviesto ir keptos žuvies kvapas rš. Duona gerokai pasvilo LTR(Mrk).
| Nosis tuojaus pasvilo nuo liepsnos DS232.
2. padžiūti nuo sausros: Žolė pasvilo brš.
3. žr. prisvilti 5.
| Ans nebuvo švelpąs, tik pasvilusios (neaiškios) kalbos Šts.
◊ aki̇̀s pasvi̇̀lti patirti gėdą: Tie pasvyla akis, savo paties prakaite nusiprausia, ir užtenka visų kombinacijų A.Gric.
kai̇̃p kójas pasvi̇̀lęs greitai, skubėdamas (išbėgo, pabėgo): Pabėgo kaip kojas pasvilęs LMD.
lýg pasvi̇̀lęs daug, visur (laksto): Jis turėtų laiko pailsėti, nereikėtų lakstyti lyg pasvilusiam LzP.
úodegą pasvi̇̀lęs daug, nuolat (laksto): Pati laksto úodegą pasvi̇̀lus, o namai pastyrę Srv.
piesvi̇̀lti (dial.) žr. prisvilti 1: Ropės verdančios pradėm pysvi̇̀lsta Klp.
prasvi̇̀lti tr., intr. NdŽ pradegti svylant: Kačiukas tupėjo tupėjo pelenuos ir prasvilo batelius rš.
^ Kiaulės šonas prasvi̇̀lęs (krosniadangtė) Tvr.
prisvi̇̀lti, prisvỹla (pri̇̀svela), -o (pri̇̀svilė) intr. Š
1. Q28, R21, MŽ28, N, K, L, Rtr, BŽ265, DŽ, NdŽ, KŽ, Šlčn smarkiai įkaitus prilipti, pridegti, priskrusti: Prisvelu S.Dauk. Prisvi̇̀lo verėnas bevirdamas J. Gručia atsiduoda prisvi̇̀lusi KII184. Košė pri̇̀svela Vlk. Aluminy [puode] neprisvi̇̀lsta Plv. Reik dideliai maišyti, ka neprisvi̇̀ltum Gršl. Pri̇̀svilė košė – ko nemaišei! Mžk. Su mašinavotu pienu putra prỹsvela Lkv. Pri̇̀svilė bulbės, kad aną bala! Krš. Pradedi maišyt, ka tie miltai (avižiniai) neprisvil̃tų Škn. Pylei į katilą – suk suk suk, ka neprisvil̃tų [avižinis kisielius] Trš. Blynai prisvi̇̀lo Vl. Bet prisvilę daiktai, kačei didžiai deginami, tačiau nenor pragaišti BBEz24,12.
| prk.: Ar pri̇̀svilei prieg tai mergai, ko jy kvepia? Drsk.
^ Pirmas blynas prisvi̇̀lęs Mžš. Duosi duosi – kaip prisvi̇̀lę spaliai Krš. Ar uodega prisvi̇̀lo, kad nesikeli? Srv. Kilo kilo – sėdynė prisvilo (ragaišis) LTR.
2. KŽ svylant apsitraukti, prikepti, pridžiūti: Katiliokai visi prisvi̇̀lę Klt. Prisvi̇̀lę, iškunkuliavę puodai be priežiūros Mžš. Prisvi̇̀lo varinis, nė išgrandyti nebgal Vvr.
3. DŽ, Brs, Ml prk. priskresti, pričižti (apie pluoštą): Prisvi̇̀lusius linus sumuši, o neišbrauksi Trk. Pataikysi saują paimti, prisvi̇̀lę [spalių] – neišbraukami linai Krš.
4. prk. prikibus neslysti (apie pavažas): Rogės užeina ant žemės, prisvỹla, led arklys veža Upn. Padėkit nutraukt roges nuo žabaro, prisvi̇̀lo ir niekaip nenuvažiuojam Alvt. Rogių pavažos prisvi̇̀lo! Ldvn.
ǁ apie laivo dugną: Plaukdami tokiu laivu seklumoje prisvilom, ir mūsų laivas sustojo Ašb.
ǁ prilipti: Kol pribėgom, Alyzas jau išsikepurnėjo iš vandens ir stovėjo prie linmarkos su prisvilusiom prie blauzdų šlapiom kelnėm, visas varvantis J.Balt. Beskinant velnio ranka ir prisvilo prie to medžio BsMtII26(Prnv). Žmogus kai šeria mediniu kultuvu, net prisvyla, ė velnias geležiniu kai šeria, tai jo atšoksta BsV368(Ds).
^ Kad duosiu, tai net prisvi̇̀lsi! Ds.
prisvi̇̀lusiai adv.: Dalgis pjauna, bet prisvi̇̀lusiai, pieva nepaliekta kruvina Šts.
5. Skd prk. sunkiai judėti (apie liežuvį): Prisvi̇̀lęs liežuvis – žinoma girto kalba Šts. Prisvi̇̀lęs liežuvis, pailsi i vėl pritrūksta seilių Trk.
| Kalba buvo tokia prisvi̇̀lusi (neaiški) Ms.
prisvi̇̀lusiai adv.: Ans prisvi̇̀lusiai (neaiškiai) kalba Yl.
6. šnek. prilįsti, prikibti, labai prisirišti: Buvo negraži, o prisvi̇̀lo vaikis, i gan Krš. Atstok – ko prisvilái kaip smala pri tekinio! Ub. Ko čia taip pri munęs prisvilái, ar neisi šalin! Vkš. Jis vis prisvi̇̀lęs prie jos, namie nei neberasi Slm. Mūsiškis prisvi̇̀lo prie jūsų Magdės kai smala Dkk. Ka jau prisvi̇̀lo prie ko nonts – nebeatsikratysi Sk. Pati matai, kad jie nenori, ko prisvilai? J.Balt.
^ Prisvi̇̀lo kaip lapas prie rūros Ds.
7. šnek. užsibūti, užtrukti kur per ilgai: Velnio plepėjimas: atsisėda ir prisvil̃na Krš. Nuėjo ir prisvi̇̀lo, nežino kada pareit PnmA. Gėrimas – prisvi̇̀lo, sėdžia, niekur nebepajudės Mžš. Nueini te, teip i prisvyli – niekaip išeit nebegali Upt. Ar prisvilai̇̃, ar prikepei, kad tep ilgai negrįžai?! Vrb.
◊ aki̇̀s prisvi̇̀lti NdŽ gėdą turėti.
kai̇̃p (kai̇̃, lýg) [úodegą] prisvi̇̀lęs ilgai (sėdi, būna kur): Vaikas kai̇̃p prisvi̇̀lęs pas piemenis par dieną Jnš. Stovėjau, kaip prisvilęs prie sienos rš. Visi sėdi lýg prisvi̇̀lę ir nenori keltis Prn. Ko čia sėdi kai̇̃ úodegą prisvi̇̀lęs? Rs.
úodegą prisvi̇̀lti patekti į bėdą: Ten gudri lapė uodegą prisvilusi BzF53.
susvi̇̀lti, susvỹla (sùsvela), -o intr.
1. K, Ser, NdŽ, KŽ sudegti: Mašina susvi̇̀lo Ėr. Vienas palei kitą gyvena – susvil̃tų visi, jei gaisras Kdn. Sudegini ir supuvusias malkas – sùsvela, surusa Dg. Ko nesusvi̇̀lom pirtė[je] Krš. Pelenuosen susvỹla [žalias alksnis], ir viskas: nei anglių, nei žarijų Švnč. Susvi̇̀lo plaukai J.
| prk.: Insibuvus merga, susvi̇̀lus, supelėjus (senstelėjusi) Drsk.
2. Rod perkaisti (saulėje): Jis suvokė, kad susvilo saulėje rš.
◊ kai̇̃p susvi̇̀lęs
1. labai skubėdamas (bėga): Bėga kaip susvilęs KrvP(Rs, Ut, Alvt).
2. apie nuolat kur esantį, nuo ko nepasitraukiantį, prie ko prikibusį: Čia i čia – kai̇̃ susvi̇̀lus Bb.
3. labai (nori ko): Nori gert kàp susvi̇̀lę KzR.

pãpadės susvi̇̀lo išsigando: Kap išgirdau tą žinią, tai net pãpadės susvi̇̀lo Vlk.
užsvi̇̀lti intr. nurausti: Iš sarmatos net ausys ažusvi̇̀lo Švnč.

svi̇̀lti, svỹla (-a Zt, -sta Š, NdŽ; Sut, svẽla KŽ, Kv, svỹlna Lkv, Erž, svil̃na), -o (-ė Kv) intr. Š, DŽ, NdŽ KŽ, svil̃ti, svẽla, svi̇̀lo Š, NdŽ, KŽ; Q226, N, M, L, Rtr
1. K, DŽ, NdŽ degti be liepsnos, skrusti: Svẽla medžiai šlapi, kad dega po pečiumi J. Anas, žalias alksnis, galgi dega, tik svỹla svỹla pečiuj Švnč. Svi̇̀lsta, o nedega malkos, ir gana Slk. Svỹla vilnos Grv. Pažiūrėk, gal puodkilis svỹla, kad teip dūmų prirūko Kp. Pintys liepsna nedega, o svildamos daug dūmų duoda Lš. Ano skvernai jau svi̇̀lsta pry ugnies besėdant Kv. Pradė[jo] rūbai svi̇̀lt in pečiaus (labai karštai padžiauti) Klt. Kitoms troboms tik stogai nuplėšti, langai apdaužyti, kitur tebesvilo sudegusių tvartų mėšlas Pt. Ant aukšto kalno ugny aukos svilo A1885,44. Paskui žiūrią, kad tie jų linai nė svilte neapsvilę Sln. Pasitrauk nuo žvakės – jau plaukai svỹla Sur. Įlūžusią nendrę nesulaužys ir svelantį knatą neišgesys CII584. Traukiu dūmą, dūmas kyla, viršutinė lūpa svyla LTR(KzR).
| prk.: Iš pradžių ilgai tvinkdavo, raudonuodavo rytai, svildavo danguje debesėliai, ir iš apačios pradėdavo degti rytų horizonte miškai A.Vien. Aš jam perku sveikatą (slaugau), o jis vis svẽla (sirginėja) Lp.
^ Įeinant akys svela, išeinant – pakaušis B153. Begėdžio akys užpakaly – nesvyla TŽV605(Ps). Vienas galas svyla, kitas dega LTR(Zp). Puodas puodą peikia – abu svyla (abu juodi) J.Jabl. Na, kad jau nedega, tai ir nesvỹla (visai nesiseka) Skr.
2. Dkš, Kvr kepant skrusti, degti: Mama, bulbės svẽla Grnk. Bulbės svẽla, reik vandens užpilti Lkv. Svil̃na, dega, o mama nejunti Krš. Maišyk košę – košė svẽla Mžk. Su mente, su menturiu maišyk, kad nesviltų košė J. Skanus kisielius, ale verdant reik maišyti i maišyti, svẽla kaip pasiutęs Lpl. Veizėk, bene pienas svẽla Slnt. Bulbienė jau svỹla, pamaišyk Sur.
^ Akys mūsų, … pamatę kokią grožybę, kaip lipte prilips, kaip sviltè prisvils BM60(Žb).
3. vysti, džiūti nuo saulės: Vasarojas visai svỹla Gs. Viskas darže svỹla, o lietaus nė[ra] Srd.
4. degti, kaisti nuo ugnies: Pakura taip karštai įkūrenta, kad antausiai svilsta J. Kap žudaro pirtį, tai baisiai šilta, net galva svẽla Žrm. Prasta gulėt ant pečiaus – vienas šonas šąla, kitas svẽla Pc.
^ Kam kalvis svil̃s rankas, kad jis reples turi Drsk.
5. prk. gelti nuo šalčio: Kojos ėmė šalti, ausys svilti rš. Toki šiuosmet šalčiai, kad net žandai svẽla Nč.
6. prk. kaisti, raudonuoti: Svilnù iš sarmãtos, o visims juokai Rdn. Barė, svi̇̀lom iš sarmatos Krš. Mergaitė tik svi̇̀lo ir svi̇̀lo per visą vakarą Ml.
7. DŽ, Gdr, Gs, Krt prk. kibti, lipti (apie pavažas): Pavažos svela, par minkštą sniegą važiuojant, prie žemės J. Sniego mažai, šlajukai svỹla Ll. Rogės svỹla, važiavimo nėra Tj. Dar per mažai sniego ant kelio, šlajos tarpais svỹla Vdžg. Plikšalais nekoks kelias su ragėms tėr, svẽla – nė pavažiuoti negal Vvr. Kur įsauliau ant vieškelio, jau svyla rogės rš.
8. prk. čižti, kibti: Svela spaliai prie gaurų, kad linus neatkutusius, neatsiklojėjusius, neatsibuvusius pakeli J. Dabar kailinių vilnos svyla pri drabužių Vdk.
9. Ėr prk. labai norėti, trokšti: Anas, išvydęs gražią mergą, net svẽla Prng. Aust net svẽla visa Klt. In lašinius net svẽla Klt. Jis prie pinigo sviltè svỹla Slm. Svi̇̀ldamas pula arklys griaužti medį Lnk. Svi̇̀lo pri vaikio kaip sudegusi Krš. Kaip piktas pinigas svilo prie manęs J.Balt.
10. prk. labai sektis: Jo rankos[e] darbas tik svỹla Slk.
◊ ãkys svỹla darosi gėda: Man akys svyla, kai jis pasakė KlK8,70(Jrb). Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti rš.
aũsys svỹla
1. Pn sakoma, kai labai karšta: Duoda vantom, kad net aũsys svỹla Rd. Tep šilta, kad aũsys svỹla Prn. Kur gulim, tai vilkai staugia (šalta), o virtuvėj tai aũsys svỹla Žal. Jau tu par daug prisigėrei, jau tavo aũsys svỹla Jrb.
2. DŽ, NdŽ gėda klausyti (sakoma, klausantis blevyzgų, baisių pasakojimų): Kad pradeda jos liežuviais malti, kad pradeda pliaukšti – net man, senam velniui, ausys svyla nuo tokių kalbų rš. Jo aũsys svỹla kaip ugny iš sarmatos Plv.

pãdai svỹla apie greitai bėgantį: Bėga, net pãdai svỹla Mrj.
paantausiai̇̃ svỹla darosi karšta: Jau mano paantausiai̇̃ svỹla, daugiau nebegaliu gert Skr.
pãdai (kójos NdŽ, kulnai̇̃ sp, pauodegỹs, pėdẽlės) svỹla Pjv darosi pavojinga, neramu kam: Jau tenai jam pãdai svỹla Mrj. O tėvas trina rankas: – Svyla vokiečiui padai, oi svyla V.Bub. Jeigu atlėkė Špicas, tai turbūt svyla pauodegys rš. Ka įsikiša valdžia, ne vienam svỹla pėdẽlės Jnš.
pakáušis svỹla apie didelį rūpestį: Pakáušis svỹla nuo darbų Dkš.
pil̃vas prie nùgaros svỹla apie alkaną: Su valgyklos ėdimu nepasisotinsi, pil̃vas pri nùgaros svil̃na Krš.
ugnià svi̇̀lti labai sektis: Par jį viskas ugnià svỹla Prng.
apsvi̇̀lti, apsvỹla (apsvil̃na Rdn), -o (àpsvilė) Š
1. tr., intr. N, Sut, K, L, Rtr, LVI129, KŽ kiek apdegti: Kūtė sūdegė, trobos sienos àpsvilė Rdn. Apsvi̇̀lę namai NdŽ. Jojo plaukai apsvi̇̀lo J. Apsvilo ūsus, pypkę bedegdamas rš. Par tą jūsų gaisrą dar ir man prisėjo kiek apsvi̇̀lt Krs. Barzda apsvi̇̀lo – kitiem juokas Žln. Ta (bažnyčia) nu perkūnijos uždegta būtinai apsvilė M.Valanč. Jų plaukai neapsvilę … buvo BBDan3,27. Pats tikras apsvilęs ir apdegęs velinas iž pačios peklos SPI288.
^ Teksi Dievui apsvilęs S.Dauk, VP46, M. Teksi Dievui apsvilęs i apskutinėtas LTR(Vdk). Apsvilo kaip vagis pirštus svetimam kišeniuje KrvP(Drsk).
2. intr. kepant apskrusti: Biškį kad apsvi̇̀lo [kepama mėsa], ir gerai Rdn. Apsvi̇̀lo blynai, apdegė nedaug Šlčn. Apsvi̇̀lo iš pakraščių katilo Ktk.
3. intr. patamsėti, nuruduoti (nuo saulės): Apsvi̇̀lę [iš Palangos] parvažiavo, šauka perštą̃ pečiai Krš. Dabar prisisaugo, kad sąnariai ant saulės neapsvil̃t Ps.
4. intr. apdžiūti: Po tam regėjo septynias plonas ir apsvilusias (paraštėje padžiūvusias) varpas išdygstančias BB1Moz41,6.
◊ apsvi̇̀lusioji kačérga apsileidėlis: Ką anas pažįsta, ką anas žino, itas apsvi̇̀lusioj kačérga Arm.
kai̇̃p apsvi̇̀lęs labai, visiškai (nenori, kratosi): Kai sužino, kad pusinė (pusės valako) mergaitė, tai krato nagus kai̇̃p apsvi̇̀lęs Pnd.
sparnùs apsvi̇̀lti nukentėti, nusivilti: Ne kartą mokyti, sparnus apsvilę, mes neskubame išvadų daryt rš.
atsvi̇̀lti intr. prk. atsikabinti: Ar neatsvi̇̀lsi tu nuo manę?! Jž.
◊ aki̇̀s atsvi̇̀lti prisidaryti gėdos: Ko lendi čia, ar akių atsvilt? TDrVII149.
įsvi̇̀lti, įsvỹla (į̇̃svela), -o intr. K, Rtr, Š, NdŽ, įsvil̃ti, į̇̃svela, į̇̃svilė (įsvi̇̀lo NdŽ) J, Š
1. įdegti: Atbėgo tie meškinykai – jau po veseiliai; jau buvo to šinkoriaus padai insvilę BsPIV272.
| refl.: Popierio padėjai, tai ir puvėsys insi̇̀svela greitai Pv.
2. KŽ kepant ar verdant priskrusti: Košė įsvi̇̀lo J.
ǁ svylant apsitraukti, prikepti, pridžiūti: Tai puodas įsvi̇̀lo, išplaut negali Mrj.
3. įstrigti: Tekinamos geležies krislas, įkaitęs kaip žiežirba, įsvyla taip pat gilokai P.Aviž.
| prk.: Ir jo akys įsvilo į Mykoliuką J.Marcin.
4. šnek. įprasti: Ir įsvilo tada mano šeimininko kieman landžioti toksai Aleksiukas J.Balt. Juo ilgiaus, tuo didžiaus mano meisteriai insvilo in arielką Rp.
išsvi̇̀lti, išsvỹla (i̇̀šsvela), -o (i̇̀šsvilė) intr. Š, išsvil̃ti, i̇̀šsvela, i̇̀šsvilė
1. Rtr, Ser, KŽ svylant išdegti: Ìšsvilė puodas (puodo glazūra) Lp.
2. išdžiūti nuo saulės: Ant šio išsvi̇̀lusio po kalnus lydimo teip daug širdyje išželia ramaus atminimo A.Baran.
◊ aki̇̀s išsvi̇̀lti patirti gėdą: Per daug pulsi, akis išsvilsi LTR(Jnš). Nebūk per drąsus – akis išsvilsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi LTR.
dantų̃ neišsvi̇̀lti nieko negauti: Norėjo gauti alaus, bet neišsvi̇̀lo dantų̃ Jnš.
lýg aki̇̀s išsvi̇̀lęs labai greitai (lekia, važiuoja): Na ir važiuoja – lýg aki̇̀s išsvi̇̀lęs PnmA. Ko leki lýg aki̇̀s išsvi̇̀lęs? Dkš.
nusvi̇̀lti, nusvýla (nùsvela), nusvi̇̀lo (nùsvilė) Š, NdŽ, nusvil̃ti, nùsvela, nusvi̇̀lo NdŽ
1. intr., tr. K, M, L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ nudegti: Kur kūryta (kūrenta) ugnis, pieva nusvi̇̀lus LKT221(Žm). Visas miestas ir nusvi̇̀lo Ut. Nelįsk prie ugnies, nusvi̇̀lsi plaukus Grš. Jo plaukai nusvilta J.Jabl. Tik pasilenkiau ant žvakės ir nusviláu plaukus Brs. O tamstos tėvukas tada gerai ūsus nusvi̇̀lo Krs. Paėmė akminą, ėmė duoti su nariais – pradėjo kibirkštės lėkti, nusvilė šarkai sparnai ps.
^ Kartais ir gudrioji višta subinę nusvilsta LTR(Klp). Lapė gana gudri, bet, beeidama pro ugnį, uodegą nusvyla LTR(Grnk).
2. tr. nuplikyti, nutvilkyti: Neliesk lempos, nes nusvi̇̀lsi pirštus! NdŽ.
^ Kartą nusvilęs, ir į šaltą pučia rš.
3. intr. prk. nusigyventi, nususti: Tūls nusvi̇̀lęs ponpalaikis, rods, juokiasi būrams K.Donel.
4. apsigauti: Na, jis vargšas su tuo arkliu gerokai nusvi̇̀lo NdŽ. Žilvinas tai žino – Eglė čia nusvils: kurpės geležinės – niekad nesudils S.Nėr.
◊ káilį (nagùs An, Glv, pirštùs, ūsùs) nusvi̇̀lti nukentėti, apsigauti, įkliūti: Jau kartą nusvilo kailį, žinos lįsti kur nereikia KlK10,37(Krs). Geriau to darbo ir nepradėk, vis tiek nagùs nusvi̇̀lsi Ut. Jis mėgdavo grabštaut, ale vieną kartą pirštùs nusvi̇̀lo Ėr. Jis gali čia nusvilti ūsus, jei nesilaikys pritinkančio jam atstumo rš.
kai̇̃p nusvi̇̀lęs labai riebus: Paršas kai̇̃p nusvi̇̀lęs Mžš.
pasvi̇̀lti intr. NdŽ
1. truputį apsvilti, paskrusti: Vaikai pajuto kvapą pasvilusio pieno Mš. Iš virtuvės sklido pasvilusio sviesto ir keptos žuvies kvapas rš. Duona gerokai pasvilo LTR(Mrk).
| Nosis tuojaus pasvilo nuo liepsnos DS232.
2. padžiūti nuo sausros: Žolė pasvilo brš.
3. žr. prisvilti 5.
| Ans nebuvo švelpąs, tik pasvilusios (neaiškios) kalbos Šts.
◊ aki̇̀s pasvi̇̀lti patirti gėdą: Tie pasvyla akis, savo paties prakaite nusiprausia, ir užtenka visų kombinacijų A.Gric.
kai̇̃p kójas pasvi̇̀lęs greitai, skubėdamas (išbėgo, pabėgo): Pabėgo kaip kojas pasvilęs LMD.
lýg pasvi̇̀lęs daug, visur (laksto): Jis turėtų laiko pailsėti, nereikėtų lakstyti lyg pasvilusiam LzP.
úodegą pasvi̇̀lęs daug, nuolat (laksto): Pati laksto úodegą pasvi̇̀lus, o namai pastyrę Srv.
piesvi̇̀lti (dial.) žr. prisvilti 1: Ropės verdančios pradėm pysvi̇̀lsta Klp.
prasvi̇̀lti tr., intr. NdŽ pradegti svylant: Kačiukas tupėjo tupėjo pelenuos ir prasvilo batelius rš.
^ Kiaulės šonas prasvi̇̀lęs (krosniadangtė) Tvr.
prisvi̇̀lti, prisvỹla (pri̇̀svela), -o (pri̇̀svilė) intr. Š
1. Q28, R21, MŽ28, N, K, L, Rtr, BŽ265, DŽ, NdŽ, KŽ, Šlčn smarkiai įkaitus prilipti, pridegti, priskrusti: Prisvelu S.Dauk. Prisvi̇̀lo verėnas bevirdamas J. Gručia atsiduoda prisvi̇̀lusi KII184. Košė pri̇̀svela Vlk. Aluminy [puode] neprisvi̇̀lsta Plv. Reik dideliai maišyti, ka neprisvi̇̀ltum Gršl. Pri̇̀svilė košė – ko nemaišei! Mžk. Su mašinavotu pienu putra prỹsvela Lkv. Pri̇̀svilė bulbės, kad aną bala! Krš. Pradedi maišyt, ka tie miltai (avižiniai) neprisvil̃tų Škn. Pylei į katilą – suk suk suk, ka neprisvil̃tų [avižinis kisielius] Trš. Blynai prisvi̇̀lo Vl. Bet prisvilę daiktai, kačei didžiai deginami, tačiau nenor pragaišti BBEz24,12.
| prk.: Ar pri̇̀svilei prieg tai mergai, ko jy kvepia? Drsk.
^ Pirmas blynas prisvi̇̀lęs Mžš. Duosi duosi – kaip prisvi̇̀lę spaliai Krš. Ar uodega prisvi̇̀lo, kad nesikeli? Srv. Kilo kilo – sėdynė prisvilo (ragaišis) LTR.
2. KŽ svylant apsitraukti, prikepti, pridžiūti: Katiliokai visi prisvi̇̀lę Klt. Prisvi̇̀lę, iškunkuliavę puodai be priežiūros Mžš. Prisvi̇̀lo varinis, nė išgrandyti nebgal Vvr.
3. DŽ, Brs, Ml prk. priskresti, pričižti (apie pluoštą): Prisvi̇̀lusius linus sumuši, o neišbrauksi Trk. Pataikysi saują paimti, prisvi̇̀lę [spalių] – neišbraukami linai Krš.
4. prk. prikibus neslysti (apie pavažas): Rogės užeina ant žemės, prisvỹla, led arklys veža Upn. Padėkit nutraukt roges nuo žabaro, prisvi̇̀lo ir niekaip nenuvažiuojam Alvt. Rogių pavažos prisvi̇̀lo! Ldvn.
ǁ apie laivo dugną: Plaukdami tokiu laivu seklumoje prisvilom, ir mūsų laivas sustojo Ašb.
ǁ prilipti: Kol pribėgom, Alyzas jau išsikepurnėjo iš vandens ir stovėjo prie linmarkos su prisvilusiom prie blauzdų šlapiom kelnėm, visas varvantis J.Balt. Beskinant velnio ranka ir prisvilo prie to medžio BsMtII26(Prnv). Žmogus kai šeria mediniu kultuvu, net prisvyla, ė velnias geležiniu kai šeria, tai jo atšoksta BsV368(Ds).
^ Kad duosiu, tai net prisvi̇̀lsi! Ds.
prisvi̇̀lusiai adv.: Dalgis pjauna, bet prisvi̇̀lusiai, pieva nepaliekta kruvina Šts.
5. Skd prk. sunkiai judėti (apie liežuvį): Prisvi̇̀lęs liežuvis – žinoma girto kalba Šts. Prisvi̇̀lęs liežuvis, pailsi i vėl pritrūksta seilių Trk.
| Kalba buvo tokia prisvi̇̀lusi (neaiški) Ms.
prisvi̇̀lusiai adv.: Ans prisvi̇̀lusiai (neaiškiai) kalba Yl.
6. šnek. prilįsti, prikibti, labai prisirišti: Buvo negraži, o prisvi̇̀lo vaikis, i gan Krš. Atstok – ko prisvilái kaip smala pri tekinio! Ub. Ko čia taip pri munęs prisvilái, ar neisi šalin! Vkš. Jis vis prisvi̇̀lęs prie jos, namie nei neberasi Slm. Mūsiškis prisvi̇̀lo prie jūsų Magdės kai smala Dkk. Ka jau prisvi̇̀lo prie ko nonts – nebeatsikratysi Sk. Pati matai, kad jie nenori, ko prisvilai? J.Balt.
^ Prisvi̇̀lo kaip lapas prie rūros Ds.
7. šnek. užsibūti, užtrukti kur per ilgai: Velnio plepėjimas: atsisėda ir prisvil̃na Krš. Nuėjo ir prisvi̇̀lo, nežino kada pareit PnmA. Gėrimas – prisvi̇̀lo, sėdžia, niekur nebepajudės Mžš. Nueini te, teip i prisvyli – niekaip išeit nebegali Upt. Ar prisvilai̇̃, ar prikepei, kad tep ilgai negrįžai?! Vrb.
◊ aki̇̀s prisvi̇̀lti NdŽ gėdą turėti.
kai̇̃p (kai̇̃, lýg) [úodegą] prisvi̇̀lęs ilgai (sėdi, būna kur): Vaikas kai̇̃p prisvi̇̀lęs pas piemenis par dieną Jnš. Stovėjau, kaip prisvilęs prie sienos rš. Visi sėdi lýg prisvi̇̀lę ir nenori keltis Prn. Ko čia sėdi kai̇̃ úodegą prisvi̇̀lęs? Rs.
úodegą prisvi̇̀lti patekti į bėdą: Ten gudri lapė uodegą prisvilusi BzF53.
susvi̇̀lti, susvỹla (sùsvela), -o intr.
1. K, Ser, NdŽ, KŽ sudegti: Mašina susvi̇̀lo Ėr. Vienas palei kitą gyvena – susvil̃tų visi, jei gaisras Kdn. Sudegini ir supuvusias malkas – sùsvela, surusa Dg. Ko nesusvi̇̀lom pirtė[je] Krš. Pelenuosen susvỹla [žalias alksnis], ir viskas: nei anglių, nei žarijų Švnč. Susvi̇̀lo plaukai J.
| prk.: Insibuvus merga, susvi̇̀lus, supelėjus (senstelėjusi) Drsk.
2. Rod perkaisti (saulėje): Jis suvokė, kad susvilo saulėje rš.
◊ kai̇̃p susvi̇̀lęs
1. labai skubėdamas (bėga): Bėga kaip susvilęs KrvP(Rs, Ut, Alvt).
2. apie nuolat kur esantį, nuo ko nepasitraukiantį, prie ko prikibusį: Čia i čia – kai̇̃ susvi̇̀lus Bb.
3. labai (nori ko): Nori gert kàp susvi̇̀lę KzR.

pãpadės susvi̇̀lo išsigando: Kap išgirdau tą žinią, tai net pãpadės susvi̇̀lo Vlk.
užsvi̇̀lti intr. nurausti: Iš sarmatos net ausys ažusvi̇̀lo Švnč.

svi̇̀lti, svỹla (-a Zt, -sta Š, NdŽ; Sut, svẽla KŽ, Kv, svỹlna Lkv, Erž, svil̃na), -o (-ė Kv) intr. Š, DŽ, NdŽ KŽ, svil̃ti, svẽla, svi̇̀lo Š, NdŽ, KŽ; Q226, N, M, L, Rtr
1. K, DŽ, NdŽ degti be liepsnos, skrusti: Svẽla medžiai šlapi, kad dega po pečiumi J. Anas, žalias alksnis, galgi dega, tik svỹla svỹla pečiuj Švnč. Svi̇̀lsta, o nedega malkos, ir gana Slk. Svỹla vilnos Grv. Pažiūrėk, gal puodkilis svỹla, kad teip dūmų prirūko Kp. Pintys liepsna nedega, o svildamos daug dūmų duoda Lš. Ano skvernai jau svi̇̀lsta pry ugnies besėdant Kv. Pradė[jo] rūbai svi̇̀lt in pečiaus (labai karštai padžiauti) Klt. Kitoms troboms tik stogai nuplėšti, langai apdaužyti, kitur tebesvilo sudegusių tvartų mėšlas Pt. Ant aukšto kalno ugny aukos svilo A1885,44. Paskui žiūrią, kad tie jų linai nė svilte neapsvilę Sln. Pasitrauk nuo žvakės – jau plaukai svỹla Sur. Įlūžusią nendrę nesulaužys ir svelantį knatą neišgesys CII584. Traukiu dūmą, dūmas kyla, viršutinė lūpa svyla LTR(KzR).
| prk.: Iš pradžių ilgai tvinkdavo, raudonuodavo rytai, svildavo danguje debesėliai, ir iš apačios pradėdavo degti rytų horizonte miškai A.Vien. Aš jam perku sveikatą (slaugau), o jis vis svẽla (sirginėja) Lp.
^ Įeinant akys svela, išeinant – pakaušis B153. Begėdžio akys užpakaly – nesvyla TŽV605(Ps). Vienas galas svyla, kitas dega LTR(Zp). Puodas puodą peikia – abu svyla (abu juodi) J.Jabl. Na, kad jau nedega, tai ir nesvỹla (visai nesiseka) Skr.
2. Dkš, Kvr kepant skrusti, degti: Mama, bulbės svẽla Grnk. Bulbės svẽla, reik vandens užpilti Lkv. Svil̃na, dega, o mama nejunti Krš. Maišyk košę – košė svẽla Mžk. Su mente, su menturiu maišyk, kad nesviltų košė J. Skanus kisielius, ale verdant reik maišyti i maišyti, svẽla kaip pasiutęs Lpl. Veizėk, bene pienas svẽla Slnt. Bulbienė jau svỹla, pamaišyk Sur.
^ Akys mūsų, … pamatę kokią grožybę, kaip lipte prilips, kaip sviltè prisvils BM60(Žb).
3. vysti, džiūti nuo saulės: Vasarojas visai svỹla Gs. Viskas darže svỹla, o lietaus nė[ra] Srd.
4. degti, kaisti nuo ugnies: Pakura taip karštai įkūrenta, kad antausiai svilsta J. Kap žudaro pirtį, tai baisiai šilta, net galva svẽla Žrm. Prasta gulėt ant pečiaus – vienas šonas šąla, kitas svẽla Pc.
^ Kam kalvis svil̃s rankas, kad jis reples turi Drsk.
5. prk. gelti nuo šalčio: Kojos ėmė šalti, ausys svilti rš. Toki šiuosmet šalčiai, kad net žandai svẽla Nč.
6. prk. kaisti, raudonuoti: Svilnù iš sarmãtos, o visims juokai Rdn. Barė, svi̇̀lom iš sarmatos Krš. Mergaitė tik svi̇̀lo ir svi̇̀lo per visą vakarą Ml.
7. DŽ, Gdr, Gs, Krt prk. kibti, lipti (apie pavažas): Pavažos svela, par minkštą sniegą važiuojant, prie žemės J. Sniego mažai, šlajukai svỹla Ll. Rogės svỹla, važiavimo nėra Tj. Dar per mažai sniego ant kelio, šlajos tarpais svỹla Vdžg. Plikšalais nekoks kelias su ragėms tėr, svẽla – nė pavažiuoti negal Vvr. Kur įsauliau ant vieškelio, jau svyla rogės rš.
8. prk. čižti, kibti: Svela spaliai prie gaurų, kad linus neatkutusius, neatsiklojėjusius, neatsibuvusius pakeli J. Dabar kailinių vilnos svyla pri drabužių Vdk.
9. Ėr prk. labai norėti, trokšti: Anas, išvydęs gražią mergą, net svẽla Prng. Aust net svẽla visa Klt. In lašinius net svẽla Klt. Jis prie pinigo sviltè svỹla Slm. Svi̇̀ldamas pula arklys griaužti medį Lnk. Svi̇̀lo pri vaikio kaip sudegusi Krš. Kaip piktas pinigas svilo prie manęs J.Balt.
10. prk. labai sektis: Jo rankos[e] darbas tik svỹla Slk.
◊ ãkys svỹla darosi gėda: Man akys svyla, kai jis pasakė KlK8,70(Jrb). Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti rš.
aũsys svỹla
1. Pn sakoma, kai labai karšta: Duoda vantom, kad net aũsys svỹla Rd. Tep šilta, kad aũsys svỹla Prn. Kur gulim, tai vilkai staugia (šalta), o virtuvėj tai aũsys svỹla Žal. Jau tu par daug prisigėrei, jau tavo aũsys svỹla Jrb.
2. DŽ, NdŽ gėda klausyti (sakoma, klausantis blevyzgų, baisių pasakojimų): Kad pradeda jos liežuviais malti, kad pradeda pliaukšti – net man, senam velniui, ausys svyla nuo tokių kalbų rš. Jo aũsys svỹla kaip ugny iš sarmatos Plv.

pãdai svỹla apie greitai bėgantį: Bėga, net pãdai svỹla Mrj.
paantausiai̇̃ svỹla darosi karšta: Jau mano paantausiai̇̃ svỹla, daugiau nebegaliu gert Skr.
pãdai (kójos NdŽ, kulnai̇̃ sp, pauodegỹs, pėdẽlės) svỹla Pjv darosi pavojinga, neramu kam: Jau tenai jam pãdai svỹla Mrj. O tėvas trina rankas: – Svyla vokiečiui padai, oi svyla V.Bub. Jeigu atlėkė Špicas, tai turbūt svyla pauodegys rš. Ka įsikiša valdžia, ne vienam svỹla pėdẽlės Jnš.
pakáušis svỹla apie didelį rūpestį: Pakáušis svỹla nuo darbų Dkš.
pil̃vas prie nùgaros svỹla apie alkaną: Su valgyklos ėdimu nepasisotinsi, pil̃vas pri nùgaros svil̃na Krš.
ugnià svi̇̀lti labai sektis: Par jį viskas ugnià svỹla Prng.
apsvi̇̀lti, apsvỹla (apsvil̃na Rdn), -o (àpsvilė) Š
1. tr., intr. N, Sut, K, L, Rtr, LVI129, KŽ kiek apdegti: Kūtė sūdegė, trobos sienos àpsvilė Rdn. Apsvi̇̀lę namai NdŽ. Jojo plaukai apsvi̇̀lo J. Apsvilo ūsus, pypkę bedegdamas rš. Par tą jūsų gaisrą dar ir man prisėjo kiek apsvi̇̀lt Krs. Barzda apsvi̇̀lo – kitiem juokas Žln. Ta (bažnyčia) nu perkūnijos uždegta būtinai apsvilė M.Valanč. Jų plaukai neapsvilę … buvo BBDan3,27. Pats tikras apsvilęs ir apdegęs velinas iž pačios peklos SPI288.
^ Teksi Dievui apsvilęs S.Dauk, VP46, M. Teksi Dievui apsvilęs i apskutinėtas LTR(Vdk). Apsvilo kaip vagis pirštus svetimam kišeniuje KrvP(Drsk).
2. intr. kepant apskrusti: Biškį kad apsvi̇̀lo [kepama mėsa], ir gerai Rdn. Apsvi̇̀lo blynai, apdegė nedaug Šlčn. Apsvi̇̀lo iš pakraščių katilo Ktk.
3. intr. patamsėti, nuruduoti (nuo saulės): Apsvi̇̀lę [iš Palangos] parvažiavo, šauka perštą̃ pečiai Krš. Dabar prisisaugo, kad sąnariai ant saulės neapsvil̃t Ps.
4. intr. apdžiūti: Po tam regėjo septynias plonas ir apsvilusias (paraštėje padžiūvusias) varpas išdygstančias BB1Moz41,6.
◊ apsvi̇̀lusioji kačérga apsileidėlis: Ką anas pažįsta, ką anas žino, itas apsvi̇̀lusioj kačérga Arm.
kai̇̃p apsvi̇̀lęs labai, visiškai (nenori, kratosi): Kai sužino, kad pusinė (pusės valako) mergaitė, tai krato nagus kai̇̃p apsvi̇̀lęs Pnd.
sparnùs apsvi̇̀lti nukentėti, nusivilti: Ne kartą mokyti, sparnus apsvilę, mes neskubame išvadų daryt rš.
atsvi̇̀lti intr. prk. atsikabinti: Ar neatsvi̇̀lsi tu nuo manę?! Jž.
◊ aki̇̀s atsvi̇̀lti prisidaryti gėdos: Ko lendi čia, ar akių atsvilt? TDrVII149.
įsvi̇̀lti, įsvỹla (į̇̃svela), -o intr. K, Rtr, Š, NdŽ, įsvil̃ti, į̇̃svela, į̇̃svilė (įsvi̇̀lo NdŽ) J, Š
1. įdegti: Atbėgo tie meškinykai – jau po veseiliai; jau buvo to šinkoriaus padai insvilę BsPIV272.
| refl.: Popierio padėjai, tai ir puvėsys insi̇̀svela greitai Pv.
2. KŽ kepant ar verdant priskrusti: Košė įsvi̇̀lo J.
ǁ svylant apsitraukti, prikepti, pridžiūti: Tai puodas įsvi̇̀lo, išplaut negali Mrj.
3. įstrigti: Tekinamos geležies krislas, įkaitęs kaip žiežirba, įsvyla taip pat gilokai P.Aviž.
| prk.: Ir jo akys įsvilo į Mykoliuką J.Marcin.
4. šnek. įprasti: Ir įsvilo tada mano šeimininko kieman landžioti toksai Aleksiukas J.Balt. Juo ilgiaus, tuo didžiaus mano meisteriai insvilo in arielką Rp.
išsvi̇̀lti, išsvỹla (i̇̀šsvela), -o (i̇̀šsvilė) intr. Š, išsvil̃ti, i̇̀šsvela, i̇̀šsvilė
1. Rtr, Ser, KŽ svylant išdegti: Ìšsvilė puodas (puodo glazūra) Lp.
2. išdžiūti nuo saulės: Ant šio išsvi̇̀lusio po kalnus lydimo teip daug širdyje išželia ramaus atminimo A.Baran.
◊ aki̇̀s išsvi̇̀lti patirti gėdą: Per daug pulsi, akis išsvilsi LTR(Jnš). Nebūk per drąsus – akis išsvilsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi LTR.
dantų̃ neišsvi̇̀lti nieko negauti: Norėjo gauti alaus, bet neišsvi̇̀lo dantų̃ Jnš.
lýg aki̇̀s išsvi̇̀lęs labai greitai (lekia, važiuoja): Na ir važiuoja – lýg aki̇̀s išsvi̇̀lęs PnmA. Ko leki lýg aki̇̀s išsvi̇̀lęs? Dkš.
nusvi̇̀lti, nusvýla (nùsvela), nusvi̇̀lo (nùsvilė) Š, NdŽ, nusvil̃ti, nùsvela, nusvi̇̀lo NdŽ
1. intr., tr. K, M, L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ nudegti: Kur kūryta (kūrenta) ugnis, pieva nusvi̇̀lus LKT221(Žm). Visas miestas ir nusvi̇̀lo Ut. Nelįsk prie ugnies, nusvi̇̀lsi plaukus Grš. Jo plaukai nusvilta J.Jabl. Tik pasilenkiau ant žvakės ir nusviláu plaukus Brs. O tamstos tėvukas tada gerai ūsus nusvi̇̀lo Krs. Paėmė akminą, ėmė duoti su nariais – pradėjo kibirkštės lėkti, nusvilė šarkai sparnai ps.
^ Kartais ir gudrioji višta subinę nusvilsta LTR(Klp). Lapė gana gudri, bet, beeidama pro ugnį, uodegą nusvyla LTR(Grnk).
2. tr. nuplikyti, nutvilkyti: Neliesk lempos, nes nusvi̇̀lsi pirštus! NdŽ.
^ Kartą nusvilęs, ir į šaltą pučia rš.
3. intr. prk. nusigyventi, nususti: Tūls nusvi̇̀lęs ponpalaikis, rods, juokiasi būrams K.Donel.
4. apsigauti: Na, jis vargšas su tuo arkliu gerokai nusvi̇̀lo NdŽ. Žilvinas tai žino – Eglė čia nusvils: kurpės geležinės – niekad nesudils S.Nėr.
◊ káilį (nagùs An, Glv, pirštùs, ūsùs) nusvi̇̀lti nukentėti, apsigauti, įkliūti: Jau kartą nusvilo kailį, žinos lįsti kur nereikia KlK10,37(Krs). Geriau to darbo ir nepradėk, vis tiek nagùs nusvi̇̀lsi Ut. Jis mėgdavo grabštaut, ale vieną kartą pirštùs nusvi̇̀lo Ėr. Jis gali čia nusvilti ūsus, jei nesilaikys pritinkančio jam atstumo rš.
kai̇̃p nusvi̇̀lęs labai riebus: Paršas kai̇̃p nusvi̇̀lęs Mžš.
pasvi̇̀lti intr. NdŽ
1. truputį apsvilti, paskrusti: Vaikai pajuto kvapą pasvilusio pieno Mš. Iš virtuvės sklido pasvilusio sviesto ir keptos žuvies kvapas rš. Duona gerokai pasvilo LTR(Mrk).
| Nosis tuojaus pasvilo nuo liepsnos DS232.
2. padžiūti nuo sausros: Žolė pasvilo brš.
3. žr. prisvilti 5.
| Ans nebuvo švelpąs, tik pasvilusios (neaiškios) kalbos Šts.
◊ aki̇̀s pasvi̇̀lti patirti gėdą: Tie pasvyla akis, savo paties prakaite nusiprausia, ir užtenka visų kombinacijų A.Gric.
kai̇̃p kójas pasvi̇̀lęs greitai, skubėdamas (išbėgo, pabėgo): Pabėgo kaip kojas pasvilęs LMD.
lýg pasvi̇̀lęs daug, visur (laksto): Jis turėtų laiko pailsėti, nereikėtų lakstyti lyg pasvilusiam LzP.
úodegą pasvi̇̀lęs daug, nuolat (laksto): Pati laksto úodegą pasvi̇̀lus, o namai pastyrę Srv.
piesvi̇̀lti (dial.) žr. prisvilti 1: Ropės verdančios pradėm pysvi̇̀lsta Klp.
prasvi̇̀lti tr., intr. NdŽ pradegti svylant: Kačiukas tupėjo tupėjo pelenuos ir prasvilo batelius rš.
^ Kiaulės šonas prasvi̇̀lęs (krosniadangtė) Tvr.
prisvi̇̀lti, prisvỹla (pri̇̀svela), -o (pri̇̀svilė) intr. Š
1. Q28, R21, MŽ28, N, K, L, Rtr, BŽ265, DŽ, NdŽ, KŽ, Šlčn smarkiai įkaitus prilipti, pridegti, priskrusti: Prisvelu S.Dauk. Prisvi̇̀lo verėnas bevirdamas J. Gručia atsiduoda prisvi̇̀lusi KII184. Košė pri̇̀svela Vlk. Aluminy [puode] neprisvi̇̀lsta Plv. Reik dideliai maišyti, ka neprisvi̇̀ltum Gršl. Pri̇̀svilė košė – ko nemaišei! Mžk. Su mašinavotu pienu putra prỹsvela Lkv. Pri̇̀svilė bulbės, kad aną bala! Krš. Pradedi maišyt, ka tie miltai (avižiniai) neprisvil̃tų Škn. Pylei į katilą – suk suk suk, ka neprisvil̃tų [avižinis kisielius] Trš. Blynai prisvi̇̀lo Vl. Bet prisvilę daiktai, kačei didžiai deginami, tačiau nenor pragaišti BBEz24,12.
| prk.: Ar pri̇̀svilei prieg tai mergai, ko jy kvepia? Drsk.
^ Pirmas blynas prisvi̇̀lęs Mžš. Duosi duosi – kaip prisvi̇̀lę spaliai Krš. Ar uodega prisvi̇̀lo, kad nesikeli? Srv. Kilo kilo – sėdynė prisvilo (ragaišis) LTR.
2. KŽ svylant apsitraukti, prikepti, pridžiūti: Katiliokai visi prisvi̇̀lę Klt. Prisvi̇̀lę, iškunkuliavę puodai be priežiūros Mžš. Prisvi̇̀lo varinis, nė išgrandyti nebgal Vvr.
3. DŽ, Brs, Ml prk. priskresti, pričižti (apie pluoštą): Prisvi̇̀lusius linus sumuši, o neišbrauksi Trk. Pataikysi saują paimti, prisvi̇̀lę [spalių] – neišbraukami linai Krš.
4. prk. prikibus neslysti (apie pavažas): Rogės užeina ant žemės, prisvỹla, led arklys veža Upn. Padėkit nutraukt roges nuo žabaro, prisvi̇̀lo ir niekaip nenuvažiuojam Alvt. Rogių pavažos prisvi̇̀lo! Ldvn.
ǁ apie laivo dugną: Plaukdami tokiu laivu seklumoje prisvilom, ir mūsų laivas sustojo Ašb.
ǁ prilipti: Kol pribėgom, Alyzas jau išsikepurnėjo iš vandens ir stovėjo prie linmarkos su prisvilusiom prie blauzdų šlapiom kelnėm, visas varvantis J.Balt. Beskinant velnio ranka ir prisvilo prie to medžio BsMtII26(Prnv). Žmogus kai šeria mediniu kultuvu, net prisvyla, ė velnias geležiniu kai šeria, tai jo atšoksta BsV368(Ds).
^ Kad duosiu, tai net prisvi̇̀lsi! Ds.
prisvi̇̀lusiai adv.: Dalgis pjauna, bet prisvi̇̀lusiai, pieva nepaliekta kruvina Šts.
5. Skd prk. sunkiai judėti (apie liežuvį): Prisvi̇̀lęs liežuvis – žinoma girto kalba Šts. Prisvi̇̀lęs liežuvis, pailsi i vėl pritrūksta seilių Trk.
| Kalba buvo tokia prisvi̇̀lusi (neaiški) Ms.
prisvi̇̀lusiai adv.: Ans prisvi̇̀lusiai (neaiškiai) kalba Yl.
6. šnek. prilįsti, prikibti, labai prisirišti: Buvo negraži, o prisvi̇̀lo vaikis, i gan Krš. Atstok – ko prisvilái kaip smala pri tekinio! Ub. Ko čia taip pri munęs prisvilái, ar neisi šalin! Vkš. Jis vis prisvi̇̀lęs prie jos, namie nei neberasi Slm. Mūsiškis prisvi̇̀lo prie jūsų Magdės kai smala Dkk. Ka jau prisvi̇̀lo prie ko nonts – nebeatsikratysi Sk. Pati matai, kad jie nenori, ko prisvilai? J.Balt.
^ Prisvi̇̀lo kaip lapas prie rūros Ds.
7. šnek. užsibūti, užtrukti kur per ilgai: Velnio plepėjimas: atsisėda ir prisvil̃na Krš. Nuėjo ir prisvi̇̀lo, nežino kada pareit PnmA. Gėrimas – prisvi̇̀lo, sėdžia, niekur nebepajudės Mžš. Nueini te, teip i prisvyli – niekaip išeit nebegali Upt. Ar prisvilai̇̃, ar prikepei, kad tep ilgai negrįžai?! Vrb.
◊ aki̇̀s prisvi̇̀lti NdŽ gėdą turėti.
kai̇̃p (kai̇̃, lýg) [úodegą] prisvi̇̀lęs ilgai (sėdi, būna kur): Vaikas kai̇̃p prisvi̇̀lęs pas piemenis par dieną Jnš. Stovėjau, kaip prisvilęs prie sienos rš. Visi sėdi lýg prisvi̇̀lę ir nenori keltis Prn. Ko čia sėdi kai̇̃ úodegą prisvi̇̀lęs? Rs.
úodegą prisvi̇̀lti patekti į bėdą: Ten gudri lapė uodegą prisvilusi BzF53.
susvi̇̀lti, susvỹla (sùsvela), -o intr.
1. K, Ser, NdŽ, KŽ sudegti: Mašina susvi̇̀lo Ėr. Vienas palei kitą gyvena – susvil̃tų visi, jei gaisras Kdn. Sudegini ir supuvusias malkas – sùsvela, surusa Dg. Ko nesusvi̇̀lom pirtė[je] Krš. Pelenuosen susvỹla [žalias alksnis], ir viskas: nei anglių, nei žarijų Švnč. Susvi̇̀lo plaukai J.
| prk.: Insibuvus merga, susvi̇̀lus, supelėjus (senstelėjusi) Drsk.
2. Rod perkaisti (saulėje): Jis suvokė, kad susvilo saulėje rš.
◊ kai̇̃p susvi̇̀lęs
1. labai skubėdamas (bėga): Bėga kaip susvilęs KrvP(Rs, Ut, Alvt).
2. apie nuolat kur esantį, nuo ko nepasitraukiantį, prie ko prikibusį: Čia i čia – kai̇̃ susvi̇̀lus Bb.
3. labai (nori ko): Nori gert kàp susvi̇̀lę KzR.

pãpadės susvi̇̀lo išsigando: Kap išgirdau tą žinią, tai net pãpadės susvi̇̀lo Vlk.
užsvi̇̀lti intr. nurausti: Iš sarmatos net ausys ažusvi̇̀lo Švnč.

sijóti, -ója, -ójo
1. tr. SD299, H, R, MŽ438, N, K, Sut, M, L, Rtr, Š, DŽ, Pb, Ms, Vž, Lc valyti, leidžiant per sietą: Miltus sijók su sietu, o javus siausk su rėčiu J. Tas rėtis jau nebgeras sijóti Akm. Nei sijójom, su ašakom i kepėm avižinį kakorą Aps. Sijoti kretilu ŽŪŽ50. Sijós par kretilą pirmiau, ka tus stambiūsius nuimtų, potam vėtys [grūdus] KlvrŽ. Su redele sijóti reikėjo Gršl. Svočios pyragas nesijótas JV742. Ponai valgo duoną, da i pikliavotą, o mes, vargdienėliai, miltų nesijotų (d.) Plv. Ir pradėjo brolužėliai linelius sijoti (d.) Krs. Pelenus iš papečiaus išimsi i sijósi į tą katilą Nt. Mes žvyrą sijójom Jsv. Sijojamoji mašina rš. Smulkiai sijotas SD312. Lygiai, nei rėčiu sijojam CII537. Sijojant, kas nečysta yra, liektisi BBSir27,5.
^ [Lyja] smulkiai, kaip ir sijót sijója Skp.
| refl. K.
2. tr. prk. peržiūrėti, atrinkti: Priimdami į ministeriją, vadovai naujuosius tarnautojus kaip reikiant sijodavo A.Vencl. Mūsų brolelius kardais sijoja (kapoja, retina) LTR(Alvt).
| Velinas jūsų įsigeidė, idant jus sijotų kaip kviečius BPI295. Simone, Simone, štai šėtonas geidė jūsų, idant jus sijotų kaipo kviečius BtLuk22,31.
3. tr. prk. barstyti: Žiemą pūga sijodavo ant patalų sniegą rš. Pro pakraigę vėjas sijojo smulkias sniego adatėles rš.
^ Sako pamokslą – kaip sijote sijo[ja], kaip skleiste skleida Ggr.
| refl.: Ta troba kaip vel[nia]s – tie pijokai sijójas su tais tabokais Trk.
4. tr., intr. smarkiai pūsti, gairinti: Pasidarė šilčiau, nes dabar vėjas sijojo tik blauzdas J.Avyž. Pastatei arklį an atapūtos, ir sijója vėjas Prng.
5. intr. NdŽ smulkiai lyti ar snigti, purkšnoti: Lietus sijója kaip su rėčiu Pn. Lietus lyja! Ne taip jau smarkiai, bet sijoja kaip pro sietą visą dieną rš.
6. intr. kraipyti, mostaguoti, kratyti, mėtyti: Senukas senas, serga, rankom sijója Kt. Ana kap eina, tai zodu (užpakaliu) sijoja Vrnv. Vaikščioja, vaikščioja gaidžiai, tai paisyk – jau tik galvom sijója, sijója Arm.
ǁ kraipytis: Girtuoklio kojos stripsi ir sijoja Gmž.
| Reiks parduot pasoginė, bo melžiant labai sijója (pieno čiurkšlės nebėga tiesiai) PnmR.
7. intr. mirgėti (akyse): Ilgai skaityt negaliu – sijója, sijója akyse Aps.
| refl.: Man akys sijójas Sml.
8. intr. judėti, lakstyti (apie akis, žvilgsnį): Ko to vaiko akytės sijója? Mžš. Jei nėščia moteris sijos šventą dieną – vaiko akys sijos LTR(Slk).
9. intr. smarkiai skraidyti šen ir ten: Mat, neseniai suleistas į avilį spiečius, už tai ir labai sijója bitės PnmR.
◊ akimi̇̀s sijóti žvilgčioti: Kur padabos – visur akim̃ sijója Rod.
čiul̃kinį sijóti skraidyti būriu aukštyn žemyn (apie mašalus): Mašaliukai eglių tarpušakyje čiulkinį sijoja rš.
mi̇̀ltus kélnėse sijóti iš baimės drebėti: Tas vargšelis vaikinukas dantimis iš baimės kalė, miltus kelnėse sijojo rš.
paki̇̀nkliai mi̇̀ltus sijója Ds dreba iš baimės.
per (kieno) rė̃tį sijóti laikytis kokių pažiūrų: Dabar šelpimo komitete viena politika viešpataus, sijota per katalikystės rėtį Žem.
sijẽlė sijója Varn smulkiai lyja.
apsijóti tr.
1. apsėti, apiberti: Pudu lubinų apsijójo visą lauką Lp. Mes ne tirštai beriam dirvon zuperį, tik kiek apsijójam Jž.
| prk.: Ar nereikėjo patelkt saulutę su šilumos pilnais rėteliais, kad apsijotų medžius, žolynus su spinduliais? rš.
2. refl. apsitraukti plėvele rūgstant: Kurgi rūgs teip šaltai padėta gira – da nė neapsisijójus Ds.
3. prk. paskleisti (žinias): Pasakyk ką tam pleperiui – jis po visą valsčių apsijos! Jž.
atsijóti tr.
1. Ser išvalyti, leidžiant per sietą: Reikia turėti sietų miltams atsijoti rš.
| prk.: Jis neatsijoj, savo sėklą į griekininko širdį įsėjęs Ns1857,4.
2. prk. atrinkti, atskirti: Mes stengėmės atsijoti priešus nuo savų J.Avyž.
| refl.: Laikui bėgant, atsisijojo ir nuolatiniai prisiekę lankytojai, kurie pas ponią Utkienę jautėsi kaip namie T.Tilv.
įsijóti tr.; Ser sijojant įberti.
išsijóti tr.
1. Q62, N, K, M, L, Š, Ser, NdŽ, DŽ1, Kl, Plng, Krtn, Plt, Lž, Ms, Čk, Prn, Vdn išvalyti, leidžiant per sietą: Išsijótas išsijas supilu aš kiaulėms į jovalą J. Girnom gražiai sumali [grikius], išsijóji Eiš. Rugius kulia su spragilais, an sietų išsijója Grv. Avižų miltus išsijója, ašakas užraugia Pb. Išsijója ašakas JnšM. Išsijós par rėtį tus pelenus, ka nebūtų anglių Rt. Pakol miltus išsijójo, kitą priviliojo JD152.
| prk.: Nė viena giminė nėra išsijóta (be priekaištų) Vlkv.
| refl. Š, Ser, NdŽ.
2. prk. išsklaidyti: Ketvirtosios klasės būrelį gyvenimas per ilgus metus išskirstė, išsijojo V.Myk-Put.
nusijóti tr.
1. N, Rtr, Š, Ser, NdŽ, Dgč, Ds, Všv, Gd, Ms išvalyti su sietu, nusiausti: Nusijók miltus J. Nusijójau rugius, tai miltai geri Dglš. Kruopas nusijójam, kur smulkūs, pamilčiai – teliuku[i] Mžš.
| prk.: Kaip greit ir lengvai jis išlukštena faktus ir nusijoja žodžių kevalą! rš.
| refl. tr. Š: Gerai, ką sietelį atavežei, bus miltam nusisijót Dglš.
2. LTR(Sv) nubarstyti: Nežvyravojo, o tik nusijójo kelią Ds. Tą kelelį, kur atjojai, mirtums nusijosiu, kai išjosi iš kiemelio, ašareliums plūsiu LTR(Vdk).
pasijóti tr. NdŽ; M, L, Ser pavalyti su sietu: Dabar Lietuvoje labiausiai paplitusi plikyta ruginė [duona] iš pasijotų ar sijotų miltų LTEIII197. Da kiek pasijóju miltus OG302. Sumuša kanapes, pasijója, apšlaksto [v]andeniu, ištrina – net putos kelias Klt.
parsijóti intr. šnek. pareiti griuvinėjant: Parsijója kai pirziukas, kiaulaitę an virvelės vesdamas Prng.
pérsijoti tr.
1. Q134, SD299, I, N, K, M, L, Rtr, NdŽ, DŽ1 perleisti per sietą: Pársijok miltus J. Sietu pérsijosim grūdus Rod. Skiediniui žvyras turi būti persijotas rš.
| Iškasė duobę, žemes tuos (tas) parsijójo (perleido) par pirštus – nėra tų pinigų Pn.
^ Dulkė smulkus, tarytum pro rėtį persijotas lietus rš.
| refl. NdŽ.
2. prk. atrinkti, atskirti: Pamatysi, kaip jie dabar visus darbininkus persijos – nė pusės nepaliks A.Vien.
◊ nė̃ per rė̃tį nepérsijotum niekam tikęs: Jo šnekos nė per rėtį nepersijotum Žl.
prasijóti tr.
1. Ser, NdŽ, DŽ1 išvalyti, perleidžiant per sietą: Paskum tuos miltus prasijoji, tą degtienę apraugi, puodynę užriši, ir stovi Ps.
| refl. NdŽ.
2. NdŽ kiek išvalyti su sietu: Paėmęs rėtį, prasijók miltų – šitie per stambūs Pžrl.
prisijóti tr. DŽ1; Ser privalyti, perleidžiant per sietą: Prisijójai paparčių saujelę, miltų i verdi košę Dglš. Pelenų per sietą prisijójo Mrc.
susijóti
1. tr. Ser, NdŽ išvalyti per sietą: Avižas paims, apšutina – katilan, pečiun: išverda avižas, ė tada sumala, susijója – ir maltiniai Aps.
2. refl. sijojant iškilti, susirinkti, susitelkti: Sijojant lengvosios priemaišos į paviršių susisijója Gr.
užsijóti tr. užberti, užpustyti, užlyginti: Žengia žingsnį – sniegas pėdas užsijoja V.Myk-Put.

sijóti, -ója, -ójo
1. tr. SD299, H, R, MŽ438, N, K, Sut, M, L, Rtr, Š, DŽ, Pb, Ms, Vž, Lc valyti, leidžiant per sietą: Miltus sijók su sietu, o javus siausk su rėčiu J. Tas rėtis jau nebgeras sijóti Akm. Nei sijójom, su ašakom i kepėm avižinį kakorą Aps. Sijoti kretilu ŽŪŽ50. Sijós par kretilą pirmiau, ka tus stambiūsius nuimtų, potam vėtys [grūdus] KlvrŽ. Su redele sijóti reikėjo Gršl. Svočios pyragas nesijótas JV742. Ponai valgo duoną, da i pikliavotą, o mes, vargdienėliai, miltų nesijotų (d.) Plv. Ir pradėjo brolužėliai linelius sijoti (d.) Krs. Pelenus iš papečiaus išimsi i sijósi į tą katilą Nt. Mes žvyrą sijójom Jsv. Sijojamoji mašina rš. Smulkiai sijotas SD312. Lygiai, nei rėčiu sijojam CII537. Sijojant, kas nečysta yra, liektisi BBSir27,5.
^ [Lyja] smulkiai, kaip ir sijót sijója Skp.
| refl. K.
2. tr. prk. peržiūrėti, atrinkti: Priimdami į ministeriją, vadovai naujuosius tarnautojus kaip reikiant sijodavo A.Vencl. Mūsų brolelius kardais sijoja (kapoja, retina) LTR(Alvt).
| Velinas jūsų įsigeidė, idant jus sijotų kaip kviečius BPI295. Simone, Simone, štai šėtonas geidė jūsų, idant jus sijotų kaipo kviečius BtLuk22,31.
3. tr. prk. barstyti: Žiemą pūga sijodavo ant patalų sniegą rš. Pro pakraigę vėjas sijojo smulkias sniego adatėles rš.
^ Sako pamokslą – kaip sijote sijo[ja], kaip skleiste skleida Ggr.
| refl.: Ta troba kaip vel[nia]s – tie pijokai sijójas su tais tabokais Trk.
4. tr., intr. smarkiai pūsti, gairinti: Pasidarė šilčiau, nes dabar vėjas sijojo tik blauzdas J.Avyž. Pastatei arklį an atapūtos, ir sijója vėjas Prng.
5. intr. NdŽ smulkiai lyti ar snigti, purkšnoti: Lietus sijója kaip su rėčiu Pn. Lietus lyja! Ne taip jau smarkiai, bet sijoja kaip pro sietą visą dieną rš.
6. intr. kraipyti, mostaguoti, kratyti, mėtyti: Senukas senas, serga, rankom sijója Kt. Ana kap eina, tai zodu (užpakaliu) sijoja Vrnv. Vaikščioja, vaikščioja gaidžiai, tai paisyk – jau tik galvom sijója, sijója Arm.
ǁ kraipytis: Girtuoklio kojos stripsi ir sijoja Gmž.
| Reiks parduot pasoginė, bo melžiant labai sijója (pieno čiurkšlės nebėga tiesiai) PnmR.
7. intr. mirgėti (akyse): Ilgai skaityt negaliu – sijója, sijója akyse Aps.
| refl.: Man akys sijójas Sml.
8. intr. judėti, lakstyti (apie akis, žvilgsnį): Ko to vaiko akytės sijója? Mžš. Jei nėščia moteris sijos šventą dieną – vaiko akys sijos LTR(Slk).
9. intr. smarkiai skraidyti šen ir ten: Mat, neseniai suleistas į avilį spiečius, už tai ir labai sijója bitės PnmR.
◊ akimi̇̀s sijóti žvilgčioti: Kur padabos – visur akim̃ sijója Rod.
čiul̃kinį sijóti skraidyti būriu aukštyn žemyn (apie mašalus): Mašaliukai eglių tarpušakyje čiulkinį sijoja rš.
mi̇̀ltus kélnėse sijóti iš baimės drebėti: Tas vargšelis vaikinukas dantimis iš baimės kalė, miltus kelnėse sijojo rš.
paki̇̀nkliai mi̇̀ltus sijója Ds dreba iš baimės.
per (kieno) rė̃tį sijóti laikytis kokių pažiūrų: Dabar šelpimo komitete viena politika viešpataus, sijota per katalikystės rėtį Žem.
sijẽlė sijója Varn smulkiai lyja.
apsijóti tr.
1. apsėti, apiberti: Pudu lubinų apsijójo visą lauką Lp. Mes ne tirštai beriam dirvon zuperį, tik kiek apsijójam Jž.
| prk.: Ar nereikėjo patelkt saulutę su šilumos pilnais rėteliais, kad apsijotų medžius, žolynus su spinduliais? rš.
2. refl. apsitraukti plėvele rūgstant: Kurgi rūgs teip šaltai padėta gira – da nė neapsisijójus Ds.
3. prk. paskleisti (žinias): Pasakyk ką tam pleperiui – jis po visą valsčių apsijos! Jž.
atsijóti tr.
1. Ser išvalyti, leidžiant per sietą: Reikia turėti sietų miltams atsijoti rš.
| prk.: Jis neatsijoj, savo sėklą į griekininko širdį įsėjęs Ns1857,4.
2. prk. atrinkti, atskirti: Mes stengėmės atsijoti priešus nuo savų J.Avyž.
| refl.: Laikui bėgant, atsisijojo ir nuolatiniai prisiekę lankytojai, kurie pas ponią Utkienę jautėsi kaip namie T.Tilv.
įsijóti tr.; Ser sijojant įberti.
išsijóti tr.
1. Q62, N, K, M, L, Š, Ser, NdŽ, DŽ1, Kl, Plng, Krtn, Plt, Lž, Ms, Čk, Prn, Vdn išvalyti, leidžiant per sietą: Išsijótas išsijas supilu aš kiaulėms į jovalą J. Girnom gražiai sumali [grikius], išsijóji Eiš. Rugius kulia su spragilais, an sietų išsijója Grv. Avižų miltus išsijója, ašakas užraugia Pb. Išsijója ašakas JnšM. Išsijós par rėtį tus pelenus, ka nebūtų anglių Rt. Pakol miltus išsijójo, kitą priviliojo JD152.
| prk.: Nė viena giminė nėra išsijóta (be priekaištų) Vlkv.
| refl. Š, Ser, NdŽ.
2. prk. išsklaidyti: Ketvirtosios klasės būrelį gyvenimas per ilgus metus išskirstė, išsijojo V.Myk-Put.
nusijóti tr.
1. N, Rtr, Š, Ser, NdŽ, Dgč, Ds, Všv, Gd, Ms išvalyti su sietu, nusiausti: Nusijók miltus J. Nusijójau rugius, tai miltai geri Dglš. Kruopas nusijójam, kur smulkūs, pamilčiai – teliuku[i] Mžš.
| prk.: Kaip greit ir lengvai jis išlukštena faktus ir nusijoja žodžių kevalą! rš.
| refl. tr. Š: Gerai, ką sietelį atavežei, bus miltam nusisijót Dglš.
2. LTR(Sv) nubarstyti: Nežvyravojo, o tik nusijójo kelią Ds. Tą kelelį, kur atjojai, mirtums nusijosiu, kai išjosi iš kiemelio, ašareliums plūsiu LTR(Vdk).
pasijóti tr. NdŽ; M, L, Ser pavalyti su sietu: Dabar Lietuvoje labiausiai paplitusi plikyta ruginė [duona] iš pasijotų ar sijotų miltų LTEIII197. Da kiek pasijóju miltus OG302. Sumuša kanapes, pasijója, apšlaksto [v]andeniu, ištrina – net putos kelias Klt.
parsijóti intr. šnek. pareiti griuvinėjant: Parsijója kai pirziukas, kiaulaitę an virvelės vesdamas Prng.
pérsijoti tr.
1. Q134, SD299, I, N, K, M, L, Rtr, NdŽ, DŽ1 perleisti per sietą: Pársijok miltus J. Sietu pérsijosim grūdus Rod. Skiediniui žvyras turi būti persijotas rš.
| Iškasė duobę, žemes tuos (tas) parsijójo (perleido) par pirštus – nėra tų pinigų Pn.
^ Dulkė smulkus, tarytum pro rėtį persijotas lietus rš.
| refl. NdŽ.
2. prk. atrinkti, atskirti: Pamatysi, kaip jie dabar visus darbininkus persijos – nė pusės nepaliks A.Vien.
◊ nė̃ per rė̃tį nepérsijotum niekam tikęs: Jo šnekos nė per rėtį nepersijotum Žl.
prasijóti tr.
1. Ser, NdŽ, DŽ1 išvalyti, perleidžiant per sietą: Paskum tuos miltus prasijoji, tą degtienę apraugi, puodynę užriši, ir stovi Ps.
| refl. NdŽ.
2. NdŽ kiek išvalyti su sietu: Paėmęs rėtį, prasijók miltų – šitie per stambūs Pžrl.
prisijóti tr. DŽ1; Ser privalyti, perleidžiant per sietą: Prisijójai paparčių saujelę, miltų i verdi košę Dglš. Pelenų per sietą prisijójo Mrc.
susijóti
1. tr. Ser, NdŽ išvalyti per sietą: Avižas paims, apšutina – katilan, pečiun: išverda avižas, ė tada sumala, susijója – ir maltiniai Aps.
2. refl. sijojant iškilti, susirinkti, susitelkti: Sijojant lengvosios priemaišos į paviršių susisijója Gr.
užsijóti tr. užberti, užpustyti, užlyginti: Žengia žingsnį – sniegas pėdas užsijoja V.Myk-Put.

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).