Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (205)
suspirgė́ti
Apibrėžtis
spirgė́ti, spi̇̀rga, -ė́jo intr.
1. Rtr, Š, NdŽ, Ser, DŽ1, Dgl kepamam čirškėti: Nekurk daug, tegu iš valios spi̇̀rga Dkš. Užgeso, nė lašiniai nebespi̇̀rga Ds. Sukursime tau, mergele, tokį laužą, jog spirgėsi kaip lašiniai V.Krėv. Degs ir spirgės jis smaloje LTI544.
| prk.: Spirgė̃s tavo šonai (kai gausi kailin) J.Jabl. Dabar pats darbymetis, kiekviena minutė spi̇̀rga Dkš.
ǁ nuo karščio čirkšti: Taip verkė velnias, kad jo ašaros, nukritusios į žemę, spirgėte spirgėjo J.Bil.
2. prk. labai smarkiai, stipriai šalti: Vėjelis pučia. Šąla – net spi̇̀rga BM416(Kp).
ǁ būti smarkiai veikiamam šalčio: Net ausys iš šalčio spirgėjo LTR(Ss). Kad pašals, tai net auses spirgė̃s Lp.
3. NdŽ prk. būti labai karštam, įkaitusiam: Giliuose takų koridoriuose buvo vėsu, o uola lauke spirgėte spirgėjo rš. Nuo karštos saulės spirga visi pašaliai rš. Uždengusys jus (sužeistuosius) nu spirgančių kaitrų, patys gerbė ir tapnojo S.Dauk.
4. NdŽ nuo karščio džiūti, sausėti: Spirgė́jo kviečiai, kol ėmė birti Šts.
spi̇̀rgančiai Visi pašaliai spi̇̀rgančiai išdžiūvo Užv. Jei saulė teip degins, šienas lig vakaro spirgančiai sudžiūs Vvr.
5. Š, NdŽ prk. karščiuotis, nekantrauti, nerimti: Ko čia spi̇̀rgi kai spirginys?! Dbk. Tik atvažiavot, jau namo važiuot spi̇̀rgat Ds. Spi̇̀rgi spi̇̀rgi ir niekur neišeini Km. Nespėji pasakyt kokio žodžio, o anas jau ir spi̇̀rga Dkk. Nespirgė́k kaip avelė, uodegon inkirpta Blnk. Jis tik spi̇̀rga, tik spi̇̀rga, nenusėdžia ant vietos Slm. Jį tik pajudink, ir spi̇̀rga Dkš.
6. prk. karščiuojantis kalbėti: Ko čia teip spi̇̀rgi?! Kalbėk kaip žmogus! Užp.
apspirgė́ti intr. kepamam kiek apdegti, apskrusti: Kepsnis kraštais apspirgėjus, net apdegus J.Jabl(Vlkv). Jie šlepsi su kepsniais, su rudai apspirgėjusiais paršais rš.
ǁ apsvilti: Plaukai apspirgė́ję Stk.
atspirgė́ti intr. šnek. atskuosti, atidumti: Atspirgė́jo su karšta spira Ds.
įsispirgė́ti Š
1. pradėti smarkiai spirgėti.
2. prk. įsikarščiuoti.
išspirgė́ti
1. intr. Ser, DŽ1 spirgant iškepti, iščirškėti: Gerai išspirgė́jo lašiniai, liko tik sausi spirginiai Š. Didelės ugnies nereikia, tegu pamažu sau spirga, da geriau išspirgė̃s Ds.
| refl. Š.
2. baigti karščiuotis.
3. tr. pasiekti skubėjimu, karščiavimusi, jaudinimusi: Spirgi spirgi ir nieko neišspi̇̀rgi Rk.
4. intr. šnek. greitai išeiti, išbėgti, išdumti: Išspirgė́jo tokiam šalty – nukeps kojas Ds.
nuspirgė́ti intr.
1. Ser prk. nudžiūti, nuvysti, išdegti (nuo saulės): Vasarojas nudegė, nuspirgė́jo Jz. Laukai nudegę, pievos nuspirgė́ję, nugruzdėję Lp. Runkeliai nuspirgė́jo Brb.
2. šnek. karščiuojantis nueiti, nuskubėti: Spirga spirga ir niekur nenuspi̇̀rga Ds.
paspirgė́ti intr. Vj kurį laiką nerimauti, pasikarščiuoti: Paspirgė́jo paspirgė́jo valgyt – nedaviau, ir apsirameno Ds.
pérspirgėti intr. nustoti karščiuotis: Tu nenusgąsk: anas pérspirgės, ir vėl viskas bus po senybei Dkk.
suspirgė́ti intr. NdŽ
1. Ser pradėti spirgėti: Mėsa keptuvėje suspirgė́jo DŽ1. Šaltyšius patraukė dūmus taip smarkiai, kad net pypkėje suspirgėjo V.Kudir.
2. Ser kepamam virsti spirgais, išsičirškinti: Lašiniai suspirgė́jo DŽ1. Spirgučiai suspirgė́jo Ldk.
ǁ per smarkiai sukepti: Mėsa sudegė, suspirgė́jo Jz.
3. žūti nuo ugnies, nuo didelio karščio, sudegti: Bijau, kad pekloj nesuspirgė́čiau Š. Pro atdarą langą įlėkdavo naktinių mašalų ir suspirgėdavo ant lempos stiklo rš.
4. NdŽ prk. labai sudžiūti (apie šieną).
5. prk. pradėti karščiuotis: Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Masiulis suspirgės kaip lašiniai keptuve ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi nei kur dėtis paskui V.Krėv.
užspirgė́ti intr. prk. apsitraukti ledu, užšalti: Langai užspirgė́ję Ukm.
1. Rtr, Š, NdŽ, Ser, DŽ1, Dgl kepamam čirškėti: Nekurk daug, tegu iš valios spi̇̀rga Dkš. Užgeso, nė lašiniai nebespi̇̀rga Ds. Sukursime tau, mergele, tokį laužą, jog spirgėsi kaip lašiniai V.Krėv. Degs ir spirgės jis smaloje LTI544.
| prk.: Spirgė̃s tavo šonai (kai gausi kailin) J.Jabl. Dabar pats darbymetis, kiekviena minutė spi̇̀rga Dkš.
ǁ nuo karščio čirkšti: Taip verkė velnias, kad jo ašaros, nukritusios į žemę, spirgėte spirgėjo J.Bil.
2. prk. labai smarkiai, stipriai šalti: Vėjelis pučia. Šąla – net spi̇̀rga BM416(Kp).
ǁ būti smarkiai veikiamam šalčio: Net ausys iš šalčio spirgėjo LTR(Ss). Kad pašals, tai net auses spirgė̃s Lp.
3. NdŽ prk. būti labai karštam, įkaitusiam: Giliuose takų koridoriuose buvo vėsu, o uola lauke spirgėte spirgėjo rš. Nuo karštos saulės spirga visi pašaliai rš. Uždengusys jus (sužeistuosius) nu spirgančių kaitrų, patys gerbė ir tapnojo S.Dauk.
4. NdŽ nuo karščio džiūti, sausėti: Spirgė́jo kviečiai, kol ėmė birti Šts.
spi̇̀rgančiai Visi pašaliai spi̇̀rgančiai išdžiūvo Užv. Jei saulė teip degins, šienas lig vakaro spirgančiai sudžiūs Vvr.
5. Š, NdŽ prk. karščiuotis, nekantrauti, nerimti: Ko čia spi̇̀rgi kai spirginys?! Dbk. Tik atvažiavot, jau namo važiuot spi̇̀rgat Ds. Spi̇̀rgi spi̇̀rgi ir niekur neišeini Km. Nespėji pasakyt kokio žodžio, o anas jau ir spi̇̀rga Dkk. Nespirgė́k kaip avelė, uodegon inkirpta Blnk. Jis tik spi̇̀rga, tik spi̇̀rga, nenusėdžia ant vietos Slm. Jį tik pajudink, ir spi̇̀rga Dkš.
6. prk. karščiuojantis kalbėti: Ko čia teip spi̇̀rgi?! Kalbėk kaip žmogus! Užp.
apspirgė́ti intr. kepamam kiek apdegti, apskrusti: Kepsnis kraštais apspirgėjus, net apdegus J.Jabl(Vlkv). Jie šlepsi su kepsniais, su rudai apspirgėjusiais paršais rš.
ǁ apsvilti: Plaukai apspirgė́ję Stk.
atspirgė́ti intr. šnek. atskuosti, atidumti: Atspirgė́jo su karšta spira Ds.
įsispirgė́ti Š
1. pradėti smarkiai spirgėti.
2. prk. įsikarščiuoti.
išspirgė́ti
1. intr. Ser, DŽ1 spirgant iškepti, iščirškėti: Gerai išspirgė́jo lašiniai, liko tik sausi spirginiai Š. Didelės ugnies nereikia, tegu pamažu sau spirga, da geriau išspirgė̃s Ds.
| refl. Š.
2. baigti karščiuotis.
3. tr. pasiekti skubėjimu, karščiavimusi, jaudinimusi: Spirgi spirgi ir nieko neišspi̇̀rgi Rk.
4. intr. šnek. greitai išeiti, išbėgti, išdumti: Išspirgė́jo tokiam šalty – nukeps kojas Ds.
nuspirgė́ti intr.
1. Ser prk. nudžiūti, nuvysti, išdegti (nuo saulės): Vasarojas nudegė, nuspirgė́jo Jz. Laukai nudegę, pievos nuspirgė́ję, nugruzdėję Lp. Runkeliai nuspirgė́jo Brb.
2. šnek. karščiuojantis nueiti, nuskubėti: Spirga spirga ir niekur nenuspi̇̀rga Ds.
paspirgė́ti intr. Vj kurį laiką nerimauti, pasikarščiuoti: Paspirgė́jo paspirgė́jo valgyt – nedaviau, ir apsirameno Ds.
pérspirgėti intr. nustoti karščiuotis: Tu nenusgąsk: anas pérspirgės, ir vėl viskas bus po senybei Dkk.
suspirgė́ti intr. NdŽ
1. Ser pradėti spirgėti: Mėsa keptuvėje suspirgė́jo DŽ1. Šaltyšius patraukė dūmus taip smarkiai, kad net pypkėje suspirgėjo V.Kudir.
2. Ser kepamam virsti spirgais, išsičirškinti: Lašiniai suspirgė́jo DŽ1. Spirgučiai suspirgė́jo Ldk.
ǁ per smarkiai sukepti: Mėsa sudegė, suspirgė́jo Jz.
3. žūti nuo ugnies, nuo didelio karščio, sudegti: Bijau, kad pekloj nesuspirgė́čiau Š. Pro atdarą langą įlėkdavo naktinių mašalų ir suspirgėdavo ant lempos stiklo rš.
4. NdŽ prk. labai sudžiūti (apie šieną).
5. prk. pradėti karščiuotis: Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Masiulis suspirgės kaip lašiniai keptuve ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi nei kur dėtis paskui V.Krėv.
užspirgė́ti intr. prk. apsitraukti ledu, užšalti: Langai užspirgė́ję Ukm.
garmė́ti
Apibrėžtis
garmė́ti, gar̃ma (gárma), -ė́jo intr.
1. bėgti, lėkti, vykti su triukšmu, būriu, krūvomis: Gar̃ma gyvatės, kaip pašvilpia žynys, t. y. lenda, kavojas J. Vienu urmu (umata) garmė́jo sodvininkai (veselninkai), t. y. ėjo į saklyčią, subėgo J. Pastovėjo, paerzėjo lauke, paskui visi ėmė garmėt į stubą Jrb.
2. grimzti, skęsti, marmėti, smegti; dingti, žūti: Laive stumdėsi, trypė, bėgiojo, lyg būtų jis prakiuręs ir tuojau garmėjęs į marių dugną P.Cvir. Ve, kaip akmuo, įmestas į vandenį, gar̃ma į armenis, į dugną, t. y. eina į dugnus J. Negali dirvon važiuoti, ratai gárma į armenis Sr. Pusė Rambyno į gelmę garmėjo rš.
3. su triukšmu bėgti, tekėti: Vanduo garma iš viršaus čiurkšlėmis rš. Garma griovių vanduo rš. Upelis garmėjo nuo uolos stačiai giliausion bedugnėn J.Jabl. Upė garmėdama kriokliu šoko nuo malūno rato rš.
4. marmėti, erzėti; burbenti: Ko šita avelė teip gar̃ma, gal gert neduota Slk. Jie miestely tik marma, garma rš.
apgarmė́ti, àpgarma, -ė́jo intr. apsitraukti kuo nors, apgargėti: Stiklas tebebuvo apgarmėjęs zliaukomis Vaižg. Viedras, kaip gulėjo įkritęs į šulinę, apgarmė́jo purvais Slnt.
atgarmė́ti, àtgarma, -ė́jo intr. su triukšmu ateiti, atbėgti: Netrukus atgarmėjo visa šeimyna rš.
įgarmė́ti, į̇̃garma, -ė́jo intr.
1. su triukšmu įbėgti, įeiti: Antai, į kiemą įgarmė́jo keli vežimai žmonių Jrb. Tik duris atidarėm, ir visi įgarmėjo į vidų Vdžg.
2. įkristi, įgrimzti: Ėjo jis per ledą, įlūžo ir įgarmė́jo Jrb. Sunkvežimis staiga įgarmėjo sniego prinešton duobėn sp.
išgarmė́ti, i̇̀šgarma, -ė́jo intr. su triukšmu išeiti, išbėgti: Po vienos minutės mudu išgarmėjome į gatvę rš. Žmonys išgarmė́jo, t. y. išėjo J. Visas būrys vaikų išgarmėjo iš kiemo į laukus Brt. Išgarmė́jo jau piršliai iš Onytės Srv. Kai sukūriau jam pirtį, tai tuoj išgarmėjo Ant. Iš strioko su visu langu išgarmė́jo Sdb. Visos žąsys išgarmėjo iš kiemo Šk.
nugarmė́ti, nùgarma (nugárma Užv), -ė́jo intr.
1. su triukšmu nueiti, nulėkti: Laiptais nugarmėjau žemyn rš.
2. nugrimzti, nuskęsti: Akmuo nugarmėjo į armenis, t. y. nugrimzdo J. Ans nugarmė̃s į smalą, t. y. nugrims į skradžiąsias J. Lapė nugarmėjo į gilią duobę P.Cvir. Šuva nugarmė́jo su maišu į upės dugną Sv. Kai tik šoko į vandenį, tai ir nugarmė́jo į dugną Rk. Kai pratrūko raisto paviršius, tai ir nugarmė́jo karvė Mrs. Viedras nugarmėjo į šulinį Vl. Neik vienas maudytis – dar nugarmė́si Jrb. Žemė prasižiojo, ir visas dvaras nugarmėjo į armijas Užv. Neik ten, nugarmėsi į tą marmalynę Lkv.
| prk.: Vargas ir skurdas, buržuazijos valdymo metais kuris slėgė Lietuvos darbo žmones, dabar nugarmėjo į negrįžtamą praeitį (sov.) sp. Darbininkai sujudės – visi ponai nugarmės (sov.) LTR.
^ Kad tu kiaurai žemę nugarmė́tum! Brž. Ir keikė karą, kad jis kur kiaurai nugarmėtų Vaižg.
ǁ nukristi: Nugarmė́jau nuo pačios medžio viršūnės, bet išlikau gyvas Sv. Nugarmėjau su kopėčiom žemyn Vl.
3. nukibti, aplipti: Šiemet medžiai nugarmėję vaisiais Klov.
pagarmė́ti, pàgarma, -ė́jo intr. paskęsti, pagrimzti: Ans pagarmė́jo į pelkę, t. y. susmuko, kad nebišsikapanojo J. Pagarmė́jo visa gerybė, t. y. pražuvo J.
pragarmė́ti, pràgarma, -ė́jo intr. prapulti, dingti: Naujakurys Norkus baigia sėjos darbus, galvodamas apie pragarmėjusią praeitį (sov.) rš. Pragarmė́jo kaip ugny Jnk.
prigarmė́ti, pri̇̀garma (prigárma), -ė́jo intr. su triukšmu prieiti, prisirinkti: Vagi kiek žuvies prigarmėjo rš. Rytoj čia prigarmės jaunimo J.Avyž. Žmonių minios prigárma Lkv. Vaikų kap amaro pilna trioba prigarmė́jo Lš.
sugarmė́ti, sùgarma, -ė́jo intr.
1. staiga sueiti, subėgti, susirinkti: Jis buvo iš tos grupės po karo sugrįžusių moksleivių, kurie sugarmėjo į kovos būrį, vos tiktai juos pasiekė kvietimas dėtis į krūvą su kovojančiais darbininkais (sov.) rš. Lėšos, kurios galėtų būti ar net yra skiriamos darbininkų atlyginimui, sugarma į rangovų kišenes I.Simon. Svotai sùgarma, t. y. subėga visi į stubą, į suolą, išvadavus nuo mergų J. Pradėjus lyti, talkininkai visi sugarmė́jo į vidų Lkv. Avys parlėkė iš laukų ir sugarmėjo į tvartą Gs. Kai važiavau per kaimą, sugarmė́jo sugarmė́jo į galutinę gryčią vakarušnykai Srv.
2. nuskęsti, nuklimpti: Kaip slys duobės kraštas žemyn, ir sugarmė́jom visi Ds.
| Supuvę dvaro sienos žemėn sugarmės T.Tilv.
| prk.: Sugarmė́jo (žuvo) visi mano turtai per karą rš.
^ Kad tu sugarmė́tumei į pelkes! J.
užgarmė́ti, ùžgarma, -ė́jo intr. su triukšmu užplaukti, užgriūti: Ant manęs užgarmėdavo didelė baltakepurė banga rš.
| Kad užgarmė́jo visas bernų pulkas! Km.
1. bėgti, lėkti, vykti su triukšmu, būriu, krūvomis: Gar̃ma gyvatės, kaip pašvilpia žynys, t. y. lenda, kavojas J. Vienu urmu (umata) garmė́jo sodvininkai (veselninkai), t. y. ėjo į saklyčią, subėgo J. Pastovėjo, paerzėjo lauke, paskui visi ėmė garmėt į stubą Jrb.
2. grimzti, skęsti, marmėti, smegti; dingti, žūti: Laive stumdėsi, trypė, bėgiojo, lyg būtų jis prakiuręs ir tuojau garmėjęs į marių dugną P.Cvir. Ve, kaip akmuo, įmestas į vandenį, gar̃ma į armenis, į dugną, t. y. eina į dugnus J. Negali dirvon važiuoti, ratai gárma į armenis Sr. Pusė Rambyno į gelmę garmėjo rš.
3. su triukšmu bėgti, tekėti: Vanduo garma iš viršaus čiurkšlėmis rš. Garma griovių vanduo rš. Upelis garmėjo nuo uolos stačiai giliausion bedugnėn J.Jabl. Upė garmėdama kriokliu šoko nuo malūno rato rš.
4. marmėti, erzėti; burbenti: Ko šita avelė teip gar̃ma, gal gert neduota Slk. Jie miestely tik marma, garma rš.
apgarmė́ti, àpgarma, -ė́jo intr. apsitraukti kuo nors, apgargėti: Stiklas tebebuvo apgarmėjęs zliaukomis Vaižg. Viedras, kaip gulėjo įkritęs į šulinę, apgarmė́jo purvais Slnt.
atgarmė́ti, àtgarma, -ė́jo intr. su triukšmu ateiti, atbėgti: Netrukus atgarmėjo visa šeimyna rš.
įgarmė́ti, į̇̃garma, -ė́jo intr.
1. su triukšmu įbėgti, įeiti: Antai, į kiemą įgarmė́jo keli vežimai žmonių Jrb. Tik duris atidarėm, ir visi įgarmėjo į vidų Vdžg.
2. įkristi, įgrimzti: Ėjo jis per ledą, įlūžo ir įgarmė́jo Jrb. Sunkvežimis staiga įgarmėjo sniego prinešton duobėn sp.
išgarmė́ti, i̇̀šgarma, -ė́jo intr. su triukšmu išeiti, išbėgti: Po vienos minutės mudu išgarmėjome į gatvę rš. Žmonys išgarmė́jo, t. y. išėjo J. Visas būrys vaikų išgarmėjo iš kiemo į laukus Brt. Išgarmė́jo jau piršliai iš Onytės Srv. Kai sukūriau jam pirtį, tai tuoj išgarmėjo Ant. Iš strioko su visu langu išgarmė́jo Sdb. Visos žąsys išgarmėjo iš kiemo Šk.
nugarmė́ti, nùgarma (nugárma Užv), -ė́jo intr.
1. su triukšmu nueiti, nulėkti: Laiptais nugarmėjau žemyn rš.
2. nugrimzti, nuskęsti: Akmuo nugarmėjo į armenis, t. y. nugrimzdo J. Ans nugarmė̃s į smalą, t. y. nugrims į skradžiąsias J. Lapė nugarmėjo į gilią duobę P.Cvir. Šuva nugarmė́jo su maišu į upės dugną Sv. Kai tik šoko į vandenį, tai ir nugarmė́jo į dugną Rk. Kai pratrūko raisto paviršius, tai ir nugarmė́jo karvė Mrs. Viedras nugarmėjo į šulinį Vl. Neik vienas maudytis – dar nugarmė́si Jrb. Žemė prasižiojo, ir visas dvaras nugarmėjo į armijas Užv. Neik ten, nugarmėsi į tą marmalynę Lkv.
| prk.: Vargas ir skurdas, buržuazijos valdymo metais kuris slėgė Lietuvos darbo žmones, dabar nugarmėjo į negrįžtamą praeitį (sov.) sp. Darbininkai sujudės – visi ponai nugarmės (sov.) LTR.
^ Kad tu kiaurai žemę nugarmė́tum! Brž. Ir keikė karą, kad jis kur kiaurai nugarmėtų Vaižg.
ǁ nukristi: Nugarmė́jau nuo pačios medžio viršūnės, bet išlikau gyvas Sv. Nugarmėjau su kopėčiom žemyn Vl.
3. nukibti, aplipti: Šiemet medžiai nugarmėję vaisiais Klov.
pagarmė́ti, pàgarma, -ė́jo intr. paskęsti, pagrimzti: Ans pagarmė́jo į pelkę, t. y. susmuko, kad nebišsikapanojo J. Pagarmė́jo visa gerybė, t. y. pražuvo J.
pragarmė́ti, pràgarma, -ė́jo intr. prapulti, dingti: Naujakurys Norkus baigia sėjos darbus, galvodamas apie pragarmėjusią praeitį (sov.) rš. Pragarmė́jo kaip ugny Jnk.
prigarmė́ti, pri̇̀garma (prigárma), -ė́jo intr. su triukšmu prieiti, prisirinkti: Vagi kiek žuvies prigarmėjo rš. Rytoj čia prigarmės jaunimo J.Avyž. Žmonių minios prigárma Lkv. Vaikų kap amaro pilna trioba prigarmė́jo Lš.
sugarmė́ti, sùgarma, -ė́jo intr.
1. staiga sueiti, subėgti, susirinkti: Jis buvo iš tos grupės po karo sugrįžusių moksleivių, kurie sugarmėjo į kovos būrį, vos tiktai juos pasiekė kvietimas dėtis į krūvą su kovojančiais darbininkais (sov.) rš. Lėšos, kurios galėtų būti ar net yra skiriamos darbininkų atlyginimui, sugarma į rangovų kišenes I.Simon. Svotai sùgarma, t. y. subėga visi į stubą, į suolą, išvadavus nuo mergų J. Pradėjus lyti, talkininkai visi sugarmė́jo į vidų Lkv. Avys parlėkė iš laukų ir sugarmėjo į tvartą Gs. Kai važiavau per kaimą, sugarmė́jo sugarmė́jo į galutinę gryčią vakarušnykai Srv.
2. nuskęsti, nuklimpti: Kaip slys duobės kraštas žemyn, ir sugarmė́jom visi Ds.
| Supuvę dvaro sienos žemėn sugarmės T.Tilv.
| prk.: Sugarmė́jo (žuvo) visi mano turtai per karą rš.
^ Kad tu sugarmė́tumei į pelkes! J.
užgarmė́ti, ùžgarma, -ė́jo intr. su triukšmu užplaukti, užgriūti: Ant manęs užgarmėdavo didelė baltakepurė banga rš.
| Kad užgarmė́jo visas bernų pulkas! Km.
išgarmė́ti
Apibrėžtis
garmė́ti, gar̃ma (gárma), -ė́jo intr.
1. bėgti, lėkti, vykti su triukšmu, būriu, krūvomis: Gar̃ma gyvatės, kaip pašvilpia žynys, t. y. lenda, kavojas J. Vienu urmu (umata) garmė́jo sodvininkai (veselninkai), t. y. ėjo į saklyčią, subėgo J. Pastovėjo, paerzėjo lauke, paskui visi ėmė garmėt į stubą Jrb.
2. grimzti, skęsti, marmėti, smegti; dingti, žūti: Laive stumdėsi, trypė, bėgiojo, lyg būtų jis prakiuręs ir tuojau garmėjęs į marių dugną P.Cvir. Ve, kaip akmuo, įmestas į vandenį, gar̃ma į armenis, į dugną, t. y. eina į dugnus J. Negali dirvon važiuoti, ratai gárma į armenis Sr. Pusė Rambyno į gelmę garmėjo rš.
3. su triukšmu bėgti, tekėti: Vanduo garma iš viršaus čiurkšlėmis rš. Garma griovių vanduo rš. Upelis garmėjo nuo uolos stačiai giliausion bedugnėn J.Jabl. Upė garmėdama kriokliu šoko nuo malūno rato rš.
4. marmėti, erzėti; burbenti: Ko šita avelė teip gar̃ma, gal gert neduota Slk. Jie miestely tik marma, garma rš.
apgarmė́ti, àpgarma, -ė́jo intr. apsitraukti kuo nors, apgargėti: Stiklas tebebuvo apgarmėjęs zliaukomis Vaižg. Viedras, kaip gulėjo įkritęs į šulinę, apgarmė́jo purvais Slnt.
atgarmė́ti, àtgarma, -ė́jo intr. su triukšmu ateiti, atbėgti: Netrukus atgarmėjo visa šeimyna rš.
įgarmė́ti, į̇̃garma, -ė́jo intr.
1. su triukšmu įbėgti, įeiti: Antai, į kiemą įgarmė́jo keli vežimai žmonių Jrb. Tik duris atidarėm, ir visi įgarmėjo į vidų Vdžg.
2. įkristi, įgrimzti: Ėjo jis per ledą, įlūžo ir įgarmė́jo Jrb. Sunkvežimis staiga įgarmėjo sniego prinešton duobėn sp.
išgarmė́ti, i̇̀šgarma, -ė́jo intr. su triukšmu išeiti, išbėgti: Po vienos minutės mudu išgarmėjome į gatvę rš. Žmonys išgarmė́jo, t. y. išėjo J. Visas būrys vaikų išgarmėjo iš kiemo į laukus Brt. Išgarmė́jo jau piršliai iš Onytės Srv. Kai sukūriau jam pirtį, tai tuoj išgarmėjo Ant. Iš strioko su visu langu išgarmė́jo Sdb. Visos žąsys išgarmėjo iš kiemo Šk.
nugarmė́ti, nùgarma (nugárma Užv), -ė́jo intr.
1. su triukšmu nueiti, nulėkti: Laiptais nugarmėjau žemyn rš.
2. nugrimzti, nuskęsti: Akmuo nugarmėjo į armenis, t. y. nugrimzdo J. Ans nugarmė̃s į smalą, t. y. nugrims į skradžiąsias J. Lapė nugarmėjo į gilią duobę P.Cvir. Šuva nugarmė́jo su maišu į upės dugną Sv. Kai tik šoko į vandenį, tai ir nugarmė́jo į dugną Rk. Kai pratrūko raisto paviršius, tai ir nugarmė́jo karvė Mrs. Viedras nugarmėjo į šulinį Vl. Neik vienas maudytis – dar nugarmė́si Jrb. Žemė prasižiojo, ir visas dvaras nugarmėjo į armijas Užv. Neik ten, nugarmėsi į tą marmalynę Lkv.
| prk.: Vargas ir skurdas, buržuazijos valdymo metais kuris slėgė Lietuvos darbo žmones, dabar nugarmėjo į negrįžtamą praeitį (sov.) sp. Darbininkai sujudės – visi ponai nugarmės (sov.) LTR.
^ Kad tu kiaurai žemę nugarmė́tum! Brž. Ir keikė karą, kad jis kur kiaurai nugarmėtų Vaižg.
ǁ nukristi: Nugarmė́jau nuo pačios medžio viršūnės, bet išlikau gyvas Sv. Nugarmėjau su kopėčiom žemyn Vl.
3. nukibti, aplipti: Šiemet medžiai nugarmėję vaisiais Klov.
pagarmė́ti, pàgarma, -ė́jo intr. paskęsti, pagrimzti: Ans pagarmė́jo į pelkę, t. y. susmuko, kad nebišsikapanojo J. Pagarmė́jo visa gerybė, t. y. pražuvo J.
pragarmė́ti, pràgarma, -ė́jo intr. prapulti, dingti: Naujakurys Norkus baigia sėjos darbus, galvodamas apie pragarmėjusią praeitį (sov.) rš. Pragarmė́jo kaip ugny Jnk.
prigarmė́ti, pri̇̀garma (prigárma), -ė́jo intr. su triukšmu prieiti, prisirinkti: Vagi kiek žuvies prigarmėjo rš. Rytoj čia prigarmės jaunimo J.Avyž. Žmonių minios prigárma Lkv. Vaikų kap amaro pilna trioba prigarmė́jo Lš.
sugarmė́ti, sùgarma, -ė́jo intr.
1. staiga sueiti, subėgti, susirinkti: Jis buvo iš tos grupės po karo sugrįžusių moksleivių, kurie sugarmėjo į kovos būrį, vos tiktai juos pasiekė kvietimas dėtis į krūvą su kovojančiais darbininkais (sov.) rš. Lėšos, kurios galėtų būti ar net yra skiriamos darbininkų atlyginimui, sugarma į rangovų kišenes I.Simon. Svotai sùgarma, t. y. subėga visi į stubą, į suolą, išvadavus nuo mergų J. Pradėjus lyti, talkininkai visi sugarmė́jo į vidų Lkv. Avys parlėkė iš laukų ir sugarmėjo į tvartą Gs. Kai važiavau per kaimą, sugarmė́jo sugarmė́jo į galutinę gryčią vakarušnykai Srv.
2. nuskęsti, nuklimpti: Kaip slys duobės kraštas žemyn, ir sugarmė́jom visi Ds.
| Supuvę dvaro sienos žemėn sugarmės T.Tilv.
| prk.: Sugarmė́jo (žuvo) visi mano turtai per karą rš.
^ Kad tu sugarmė́tumei į pelkes! J.
užgarmė́ti, ùžgarma, -ė́jo intr. su triukšmu užplaukti, užgriūti: Ant manęs užgarmėdavo didelė baltakepurė banga rš.
| Kad užgarmė́jo visas bernų pulkas! Km.
1. bėgti, lėkti, vykti su triukšmu, būriu, krūvomis: Gar̃ma gyvatės, kaip pašvilpia žynys, t. y. lenda, kavojas J. Vienu urmu (umata) garmė́jo sodvininkai (veselninkai), t. y. ėjo į saklyčią, subėgo J. Pastovėjo, paerzėjo lauke, paskui visi ėmė garmėt į stubą Jrb.
2. grimzti, skęsti, marmėti, smegti; dingti, žūti: Laive stumdėsi, trypė, bėgiojo, lyg būtų jis prakiuręs ir tuojau garmėjęs į marių dugną P.Cvir. Ve, kaip akmuo, įmestas į vandenį, gar̃ma į armenis, į dugną, t. y. eina į dugnus J. Negali dirvon važiuoti, ratai gárma į armenis Sr. Pusė Rambyno į gelmę garmėjo rš.
3. su triukšmu bėgti, tekėti: Vanduo garma iš viršaus čiurkšlėmis rš. Garma griovių vanduo rš. Upelis garmėjo nuo uolos stačiai giliausion bedugnėn J.Jabl. Upė garmėdama kriokliu šoko nuo malūno rato rš.
4. marmėti, erzėti; burbenti: Ko šita avelė teip gar̃ma, gal gert neduota Slk. Jie miestely tik marma, garma rš.
apgarmė́ti, àpgarma, -ė́jo intr. apsitraukti kuo nors, apgargėti: Stiklas tebebuvo apgarmėjęs zliaukomis Vaižg. Viedras, kaip gulėjo įkritęs į šulinę, apgarmė́jo purvais Slnt.
atgarmė́ti, àtgarma, -ė́jo intr. su triukšmu ateiti, atbėgti: Netrukus atgarmėjo visa šeimyna rš.
įgarmė́ti, į̇̃garma, -ė́jo intr.
1. su triukšmu įbėgti, įeiti: Antai, į kiemą įgarmė́jo keli vežimai žmonių Jrb. Tik duris atidarėm, ir visi įgarmėjo į vidų Vdžg.
2. įkristi, įgrimzti: Ėjo jis per ledą, įlūžo ir įgarmė́jo Jrb. Sunkvežimis staiga įgarmėjo sniego prinešton duobėn sp.
išgarmė́ti, i̇̀šgarma, -ė́jo intr. su triukšmu išeiti, išbėgti: Po vienos minutės mudu išgarmėjome į gatvę rš. Žmonys išgarmė́jo, t. y. išėjo J. Visas būrys vaikų išgarmėjo iš kiemo į laukus Brt. Išgarmė́jo jau piršliai iš Onytės Srv. Kai sukūriau jam pirtį, tai tuoj išgarmėjo Ant. Iš strioko su visu langu išgarmė́jo Sdb. Visos žąsys išgarmėjo iš kiemo Šk.
nugarmė́ti, nùgarma (nugárma Užv), -ė́jo intr.
1. su triukšmu nueiti, nulėkti: Laiptais nugarmėjau žemyn rš.
2. nugrimzti, nuskęsti: Akmuo nugarmėjo į armenis, t. y. nugrimzdo J. Ans nugarmė̃s į smalą, t. y. nugrims į skradžiąsias J. Lapė nugarmėjo į gilią duobę P.Cvir. Šuva nugarmė́jo su maišu į upės dugną Sv. Kai tik šoko į vandenį, tai ir nugarmė́jo į dugną Rk. Kai pratrūko raisto paviršius, tai ir nugarmė́jo karvė Mrs. Viedras nugarmėjo į šulinį Vl. Neik vienas maudytis – dar nugarmė́si Jrb. Žemė prasižiojo, ir visas dvaras nugarmėjo į armijas Užv. Neik ten, nugarmėsi į tą marmalynę Lkv.
| prk.: Vargas ir skurdas, buržuazijos valdymo metais kuris slėgė Lietuvos darbo žmones, dabar nugarmėjo į negrįžtamą praeitį (sov.) sp. Darbininkai sujudės – visi ponai nugarmės (sov.) LTR.
^ Kad tu kiaurai žemę nugarmė́tum! Brž. Ir keikė karą, kad jis kur kiaurai nugarmėtų Vaižg.
ǁ nukristi: Nugarmė́jau nuo pačios medžio viršūnės, bet išlikau gyvas Sv. Nugarmėjau su kopėčiom žemyn Vl.
3. nukibti, aplipti: Šiemet medžiai nugarmėję vaisiais Klov.
pagarmė́ti, pàgarma, -ė́jo intr. paskęsti, pagrimzti: Ans pagarmė́jo į pelkę, t. y. susmuko, kad nebišsikapanojo J. Pagarmė́jo visa gerybė, t. y. pražuvo J.
pragarmė́ti, pràgarma, -ė́jo intr. prapulti, dingti: Naujakurys Norkus baigia sėjos darbus, galvodamas apie pragarmėjusią praeitį (sov.) rš. Pragarmė́jo kaip ugny Jnk.
prigarmė́ti, pri̇̀garma (prigárma), -ė́jo intr. su triukšmu prieiti, prisirinkti: Vagi kiek žuvies prigarmėjo rš. Rytoj čia prigarmės jaunimo J.Avyž. Žmonių minios prigárma Lkv. Vaikų kap amaro pilna trioba prigarmė́jo Lš.
sugarmė́ti, sùgarma, -ė́jo intr.
1. staiga sueiti, subėgti, susirinkti: Jis buvo iš tos grupės po karo sugrįžusių moksleivių, kurie sugarmėjo į kovos būrį, vos tiktai juos pasiekė kvietimas dėtis į krūvą su kovojančiais darbininkais (sov.) rš. Lėšos, kurios galėtų būti ar net yra skiriamos darbininkų atlyginimui, sugarma į rangovų kišenes I.Simon. Svotai sùgarma, t. y. subėga visi į stubą, į suolą, išvadavus nuo mergų J. Pradėjus lyti, talkininkai visi sugarmė́jo į vidų Lkv. Avys parlėkė iš laukų ir sugarmėjo į tvartą Gs. Kai važiavau per kaimą, sugarmė́jo sugarmė́jo į galutinę gryčią vakarušnykai Srv.
2. nuskęsti, nuklimpti: Kaip slys duobės kraštas žemyn, ir sugarmė́jom visi Ds.
| Supuvę dvaro sienos žemėn sugarmės T.Tilv.
| prk.: Sugarmė́jo (žuvo) visi mano turtai per karą rš.
^ Kad tu sugarmė́tumei į pelkes! J.
užgarmė́ti, ùžgarma, -ė́jo intr. su triukšmu užplaukti, užgriūti: Ant manęs užgarmėdavo didelė baltakepurė banga rš.
| Kad užgarmė́jo visas bernų pulkas! Km.
apgrį̇̃sti
Apibrėžtis
grį̇̃sti, griñdžia (greñda), griñdo (griñdė)
1. tr. K kloti grindis aslai, tiltui, keliui, grindyti, grinduoti: Miesto ir gatvės griñdžiamos J.Jabl. Kada žvaigzdėms grįstu keliu vaikštinėsu? Vnž. Negrįstà asla, t. y. nėr padlagos J. Su lentomis grį̇̃sk aslą J. Aš grindaũ ant aslos grindis J. Mano broliai grindžia tiltą geležinį (d.) Ml. O kas tiesė sijužėles, kas grindo lenteles? JD899. Grįsti tiltai, margi dvarai mano tėviškelėj KlpD29. Grindžiu kelią raiste SD56. Grindžiamieji (grindimo) darbai Vr.
^ Gerais norais ir pragaras grįstas Al.
2. tr. pamatuoti, remti: Lietuvos komunistų partija savo ideologinę kovą grindė trijų revoliucijų patyrimu (sov.) sp.
3. refl. trauktis, dengtis, dėtis (apie paviršių): Jau ledas griñdžiasi ant vandens J. Griñdžiasi lytys, jau stos Nemunas Skr. Žarijos blėsta, grindžias pelenais rš.
4. tr. KlC202 krauti (ppr. eilėmis, sluoksniais), gretinti, šlieti: Grindo akmenis eilomis S.Dauk.
5. tr. leisti karštus akmenis į alų, žlugtą: Griñdžia alų, žlugtą Vad.
apgrį̇̃sti, apgriñdžia, apgriñdo (àpgrindė)
1. tr. apdengti viršų: Apgrįsk rūsį, šulinį lentomis J. Duobės viršų àpgrindė virbais, apdėjo su šiaudais ir su sniegais apibarstė PP41. Gyvoliai gali iššalti – tvartų lubos blogai àpgrįstos Ll. Jau tvartus api̇̀grindėm Slm. Namas nebuvo apgrįstas TDrVII192.
ǁ apdėti, apkrauti: Apgrindė stalą su visokiais indais, nebėr kur nė bliūdo pastatyti Užv.
2. refl. apsitraukti, paviršiui užsidėti: Dangus žvaigždelėms apsipylė, drėgna žemė rasa apsigrindė Žem. Kokie ten barkščiai – taukų tik tik krienelė apsigrindusi Ll. Nežinia, ar bus geri rugiai – tik kiek apsi̇̀grindė (truputį sužėlė), ir apsnigo Ml. Tik plonais rūbeliais apsigrindęs ir dreba nuo šalčio Ml.
įgrį̇̃sti, įgriñdžia, įgriñdo (į̇̃grindė) tr.
1. grindis įdėti: Pirkia tebėr neįgrįsta Š.
2. įkloti, įdėti į grindinį: Įgrindė akmenį ūlyčion Blv.
išgrį̇̃sti, išgriñdžia, išgriñdo (i̇̀šgrindė) tr. grindimis, akmenimis iškloti: Ìšgrindžiau grindis ant aslos (aslą išgrindau) J. Asla buvo išgrįsta raudonomis plytomis I. Ei išskels išskels baltas lentužėles, išgrį̇̃s žirgams staineles JV433. Upės krantai išgrįsti tašytais akmenimis J.Jabl. Išgrįsk šalinę kokiais pagaliais, gal nebirs grūdai po pamatu Pžrl. Iškirsiu klevelį ir ąžuolėlį, išgrįsiu tiltelį per Nemunėlį (d.) Lp.
nugrį̇̃sti, nugriñdžia (nùgrindžia), nugriñdo (nùgrindė) tr. nutiesti, nukloti: Te nugrindo tiltužėlį juodų kaškietėlių JD1071. Nugrindo didžius tiltus baltųjų brolaičių KlvD337. Ans nùgrindžia lieptàs vištoms dėti J. Jų geri kviečiai – visą palietką pėdais nùgrindė Lš.
| refl.: Visa Venta nusigriñdusi raudonsparniais – tiek žuvies buvo tą vakarą upė[je] Trk.
pagrį̇̃sti, pagriñdžia, pagriñdo (pàgrindė) tr.
1. grindimis ar grindiniu nukloti, nutiesti: Pagrindžiu aslą SD278. (Kelias) pagrįstas akmenimis SD19.
| Kad tu bagotas in muštinėlių, pagrįsk in marių tiltą TDrIV24(Tvr).
| refl. tr.: Žvejai tiliaudas pagrindas po kojų, kad laive nesušlaptų kojų Plng.
2. patiesti, pakloti: Tokios lubos daug ilgesniai pateksiančios nekaip lentos ant balkiais pagrįstos S.Dauk.
ǁ padėti: Bliūdą atanešiau, šaukštus pagrindžiau ant stalo, eikte valgyt Ml.
3. pamatuoti, paremti: Tautų draugystė pas mus pagrįsta tvirtu jųjų interesų bendrumo pagrindu (sov.) rš.
pagrįstai̇̃ adv.: Jis nepagrįstai teisinasi sp.
pérgrįsti tr., pergrį̇̃sti iš naujo išgrįsti, nugrįsti: Vilniuje pergrįsta eilė antrinių ir šalutinių gatvių sp.
| Reiktų tvartu[i] lubas pergrį̇̃st Slm.
prigrį̇̃sti, prigriñdžia, prigriñdo (pri̇̀grindė) tr. pridėti, prišlieti: Ans prigrį̇̃sti nora pilną stubą visokių sūdų, daiktų J. Pri̇̀grindė (prišliejo, šalia pastatė) uslaną prie suolo ir paklojo gult Lp. Roges pri̇̀grindžiau prie tvarto Vlk.
sugrį̇̃sti, sugriñdžia, sugriñdo (sùgrindė)
1. tr. sukloti, sudėti į grindis, nutiesti: Tyliai čiožina trys poros kojų tamsius seno kelio akmenis, sugrįstus įvairiagenčių Romos vergų sp. Plačius akmenis į pamatą sugrindė Jrk.
| refl.: Ir nulėkė skiedrelė ant marių, ir susigrindo ant marių tiltelis (d.) Mrj.
2. tr. sudėti, sustatyti: Buvo lentyna, ant kuria sugrįsti mazginiai, beje: kaušai, samčiai, druskinės S.Dauk. Pienas buvo sùgrįstas (indai su pienu sustatyti) sklepe Ggr. Ir razleisiu žalias šakas (apie obelį), ir sugrįsiu baltus žiedus Aru23.
| refl. tr.: Kodė čia susigrindai kedes? Kt.
3. refl. susidaryti, užsidėti paviršiui; sušalti (sukietėti): Atsikeliu, ė viedre jau ledas susgriñdęs Lkm. Jau upis susigriñdo, t. y. ledai susikimšo ir pašalo, ir ledu eina žmonės J.
užgrį̇̃sti, užgriñdžia (ùžgrindžia), užgriñdo (ùžgrindė)
1. tr. užkloti, užtiesti, užversti: Nebužgrindė rūsio, ir páršalo bulvės Šts. Duobę dailiai užgrindo ji žagarais VoK133. Pirkia žùgrįsta kraulais Rod. Užgrįsk rinkes KzR. Keptų burokų ùžgrindė statinės dugną, kopūstus žiemai raugdami Skdv.
2. refl. užsidėti paviršiui: Ledai ant Nemuno užsigrindo J.
1. tr. K kloti grindis aslai, tiltui, keliui, grindyti, grinduoti: Miesto ir gatvės griñdžiamos J.Jabl. Kada žvaigzdėms grįstu keliu vaikštinėsu? Vnž. Negrįstà asla, t. y. nėr padlagos J. Su lentomis grį̇̃sk aslą J. Aš grindaũ ant aslos grindis J. Mano broliai grindžia tiltą geležinį (d.) Ml. O kas tiesė sijužėles, kas grindo lenteles? JD899. Grįsti tiltai, margi dvarai mano tėviškelėj KlpD29. Grindžiu kelią raiste SD56. Grindžiamieji (grindimo) darbai Vr.
^ Gerais norais ir pragaras grįstas Al.
2. tr. pamatuoti, remti: Lietuvos komunistų partija savo ideologinę kovą grindė trijų revoliucijų patyrimu (sov.) sp.
3. refl. trauktis, dengtis, dėtis (apie paviršių): Jau ledas griñdžiasi ant vandens J. Griñdžiasi lytys, jau stos Nemunas Skr. Žarijos blėsta, grindžias pelenais rš.
4. tr. KlC202 krauti (ppr. eilėmis, sluoksniais), gretinti, šlieti: Grindo akmenis eilomis S.Dauk.
5. tr. leisti karštus akmenis į alų, žlugtą: Griñdžia alų, žlugtą Vad.
apgrį̇̃sti, apgriñdžia, apgriñdo (àpgrindė)
1. tr. apdengti viršų: Apgrįsk rūsį, šulinį lentomis J. Duobės viršų àpgrindė virbais, apdėjo su šiaudais ir su sniegais apibarstė PP41. Gyvoliai gali iššalti – tvartų lubos blogai àpgrįstos Ll. Jau tvartus api̇̀grindėm Slm. Namas nebuvo apgrįstas TDrVII192.
ǁ apdėti, apkrauti: Apgrindė stalą su visokiais indais, nebėr kur nė bliūdo pastatyti Užv.
2. refl. apsitraukti, paviršiui užsidėti: Dangus žvaigždelėms apsipylė, drėgna žemė rasa apsigrindė Žem. Kokie ten barkščiai – taukų tik tik krienelė apsigrindusi Ll. Nežinia, ar bus geri rugiai – tik kiek apsi̇̀grindė (truputį sužėlė), ir apsnigo Ml. Tik plonais rūbeliais apsigrindęs ir dreba nuo šalčio Ml.
įgrį̇̃sti, įgriñdžia, įgriñdo (į̇̃grindė) tr.
1. grindis įdėti: Pirkia tebėr neįgrįsta Š.
2. įkloti, įdėti į grindinį: Įgrindė akmenį ūlyčion Blv.
išgrį̇̃sti, išgriñdžia, išgriñdo (i̇̀šgrindė) tr. grindimis, akmenimis iškloti: Ìšgrindžiau grindis ant aslos (aslą išgrindau) J. Asla buvo išgrįsta raudonomis plytomis I. Ei išskels išskels baltas lentužėles, išgrį̇̃s žirgams staineles JV433. Upės krantai išgrįsti tašytais akmenimis J.Jabl. Išgrįsk šalinę kokiais pagaliais, gal nebirs grūdai po pamatu Pžrl. Iškirsiu klevelį ir ąžuolėlį, išgrįsiu tiltelį per Nemunėlį (d.) Lp.
nugrį̇̃sti, nugriñdžia (nùgrindžia), nugriñdo (nùgrindė) tr. nutiesti, nukloti: Te nugrindo tiltužėlį juodų kaškietėlių JD1071. Nugrindo didžius tiltus baltųjų brolaičių KlvD337. Ans nùgrindžia lieptàs vištoms dėti J. Jų geri kviečiai – visą palietką pėdais nùgrindė Lš.
| refl.: Visa Venta nusigriñdusi raudonsparniais – tiek žuvies buvo tą vakarą upė[je] Trk.
pagrį̇̃sti, pagriñdžia, pagriñdo (pàgrindė) tr.
1. grindimis ar grindiniu nukloti, nutiesti: Pagrindžiu aslą SD278. (Kelias) pagrįstas akmenimis SD19.
| Kad tu bagotas in muštinėlių, pagrįsk in marių tiltą TDrIV24(Tvr).
| refl. tr.: Žvejai tiliaudas pagrindas po kojų, kad laive nesušlaptų kojų Plng.
2. patiesti, pakloti: Tokios lubos daug ilgesniai pateksiančios nekaip lentos ant balkiais pagrįstos S.Dauk.
ǁ padėti: Bliūdą atanešiau, šaukštus pagrindžiau ant stalo, eikte valgyt Ml.
3. pamatuoti, paremti: Tautų draugystė pas mus pagrįsta tvirtu jųjų interesų bendrumo pagrindu (sov.) rš.
pagrįstai̇̃ adv.: Jis nepagrįstai teisinasi sp.
pérgrįsti tr., pergrį̇̃sti iš naujo išgrįsti, nugrįsti: Vilniuje pergrįsta eilė antrinių ir šalutinių gatvių sp.
| Reiktų tvartu[i] lubas pergrį̇̃st Slm.
prigrį̇̃sti, prigriñdžia, prigriñdo (pri̇̀grindė) tr. pridėti, prišlieti: Ans prigrį̇̃sti nora pilną stubą visokių sūdų, daiktų J. Pri̇̀grindė (prišliejo, šalia pastatė) uslaną prie suolo ir paklojo gult Lp. Roges pri̇̀grindžiau prie tvarto Vlk.
sugrį̇̃sti, sugriñdžia, sugriñdo (sùgrindė)
1. tr. sukloti, sudėti į grindis, nutiesti: Tyliai čiožina trys poros kojų tamsius seno kelio akmenis, sugrįstus įvairiagenčių Romos vergų sp. Plačius akmenis į pamatą sugrindė Jrk.
| refl.: Ir nulėkė skiedrelė ant marių, ir susigrindo ant marių tiltelis (d.) Mrj.
2. tr. sudėti, sustatyti: Buvo lentyna, ant kuria sugrįsti mazginiai, beje: kaušai, samčiai, druskinės S.Dauk. Pienas buvo sùgrįstas (indai su pienu sustatyti) sklepe Ggr. Ir razleisiu žalias šakas (apie obelį), ir sugrįsiu baltus žiedus Aru23.
| refl. tr.: Kodė čia susigrindai kedes? Kt.
3. refl. susidaryti, užsidėti paviršiui; sušalti (sukietėti): Atsikeliu, ė viedre jau ledas susgriñdęs Lkm. Jau upis susigriñdo, t. y. ledai susikimšo ir pašalo, ir ledu eina žmonės J.
užgrį̇̃sti, užgriñdžia (ùžgrindžia), užgriñdo (ùžgrindė)
1. tr. užkloti, užtiesti, užversti: Nebužgrindė rūsio, ir páršalo bulvės Šts. Duobę dailiai užgrindo ji žagarais VoK133. Pirkia žùgrįsta kraulais Rod. Užgrįsk rinkes KzR. Keptų burokų ùžgrindė statinės dugną, kopūstus žiemai raugdami Skdv.
2. refl. užsidėti paviršiui: Ledai ant Nemuno užsigrindo J.
įgrį̇̃sti
Apibrėžtis
grį̇̃sti, griñdžia (greñda), griñdo (griñdė)
1. tr. K kloti grindis aslai, tiltui, keliui, grindyti, grinduoti: Miesto ir gatvės griñdžiamos J.Jabl. Kada žvaigzdėms grįstu keliu vaikštinėsu? Vnž. Negrįstà asla, t. y. nėr padlagos J. Su lentomis grį̇̃sk aslą J. Aš grindaũ ant aslos grindis J. Mano broliai grindžia tiltą geležinį (d.) Ml. O kas tiesė sijužėles, kas grindo lenteles? JD899. Grįsti tiltai, margi dvarai mano tėviškelėj KlpD29. Grindžiu kelią raiste SD56. Grindžiamieji (grindimo) darbai Vr.
^ Gerais norais ir pragaras grįstas Al.
2. tr. pamatuoti, remti: Lietuvos komunistų partija savo ideologinę kovą grindė trijų revoliucijų patyrimu (sov.) sp.
3. refl. trauktis, dengtis, dėtis (apie paviršių): Jau ledas griñdžiasi ant vandens J. Griñdžiasi lytys, jau stos Nemunas Skr. Žarijos blėsta, grindžias pelenais rš.
4. tr. KlC202 krauti (ppr. eilėmis, sluoksniais), gretinti, šlieti: Grindo akmenis eilomis S.Dauk.
5. tr. leisti karštus akmenis į alų, žlugtą: Griñdžia alų, žlugtą Vad.
apgrį̇̃sti, apgriñdžia, apgriñdo (àpgrindė)
1. tr. apdengti viršų: Apgrįsk rūsį, šulinį lentomis J. Duobės viršų àpgrindė virbais, apdėjo su šiaudais ir su sniegais apibarstė PP41. Gyvoliai gali iššalti – tvartų lubos blogai àpgrįstos Ll. Jau tvartus api̇̀grindėm Slm. Namas nebuvo apgrįstas TDrVII192.
ǁ apdėti, apkrauti: Apgrindė stalą su visokiais indais, nebėr kur nė bliūdo pastatyti Užv.
2. refl. apsitraukti, paviršiui užsidėti: Dangus žvaigždelėms apsipylė, drėgna žemė rasa apsigrindė Žem. Kokie ten barkščiai – taukų tik tik krienelė apsigrindusi Ll. Nežinia, ar bus geri rugiai – tik kiek apsi̇̀grindė (truputį sužėlė), ir apsnigo Ml. Tik plonais rūbeliais apsigrindęs ir dreba nuo šalčio Ml.
įgrį̇̃sti, įgriñdžia, įgriñdo (į̇̃grindė) tr.
1. grindis įdėti: Pirkia tebėr neįgrįsta Š.
2. įkloti, įdėti į grindinį: Įgrindė akmenį ūlyčion Blv.
išgrį̇̃sti, išgriñdžia, išgriñdo (i̇̀šgrindė) tr. grindimis, akmenimis iškloti: Ìšgrindžiau grindis ant aslos (aslą išgrindau) J. Asla buvo išgrįsta raudonomis plytomis I. Ei išskels išskels baltas lentužėles, išgrį̇̃s žirgams staineles JV433. Upės krantai išgrįsti tašytais akmenimis J.Jabl. Išgrįsk šalinę kokiais pagaliais, gal nebirs grūdai po pamatu Pžrl. Iškirsiu klevelį ir ąžuolėlį, išgrįsiu tiltelį per Nemunėlį (d.) Lp.
nugrį̇̃sti, nugriñdžia (nùgrindžia), nugriñdo (nùgrindė) tr. nutiesti, nukloti: Te nugrindo tiltužėlį juodų kaškietėlių JD1071. Nugrindo didžius tiltus baltųjų brolaičių KlvD337. Ans nùgrindžia lieptàs vištoms dėti J. Jų geri kviečiai – visą palietką pėdais nùgrindė Lš.
| refl.: Visa Venta nusigriñdusi raudonsparniais – tiek žuvies buvo tą vakarą upė[je] Trk.
pagrį̇̃sti, pagriñdžia, pagriñdo (pàgrindė) tr.
1. grindimis ar grindiniu nukloti, nutiesti: Pagrindžiu aslą SD278. (Kelias) pagrįstas akmenimis SD19.
| Kad tu bagotas in muštinėlių, pagrįsk in marių tiltą TDrIV24(Tvr).
| refl. tr.: Žvejai tiliaudas pagrindas po kojų, kad laive nesušlaptų kojų Plng.
2. patiesti, pakloti: Tokios lubos daug ilgesniai pateksiančios nekaip lentos ant balkiais pagrįstos S.Dauk.
ǁ padėti: Bliūdą atanešiau, šaukštus pagrindžiau ant stalo, eikte valgyt Ml.
3. pamatuoti, paremti: Tautų draugystė pas mus pagrįsta tvirtu jųjų interesų bendrumo pagrindu (sov.) rš.
pagrįstai̇̃ adv.: Jis nepagrįstai teisinasi sp.
pérgrįsti tr., pergrį̇̃sti iš naujo išgrįsti, nugrįsti: Vilniuje pergrįsta eilė antrinių ir šalutinių gatvių sp.
| Reiktų tvartu[i] lubas pergrį̇̃st Slm.
prigrį̇̃sti, prigriñdžia, prigriñdo (pri̇̀grindė) tr. pridėti, prišlieti: Ans prigrį̇̃sti nora pilną stubą visokių sūdų, daiktų J. Pri̇̀grindė (prišliejo, šalia pastatė) uslaną prie suolo ir paklojo gult Lp. Roges pri̇̀grindžiau prie tvarto Vlk.
sugrį̇̃sti, sugriñdžia, sugriñdo (sùgrindė)
1. tr. sukloti, sudėti į grindis, nutiesti: Tyliai čiožina trys poros kojų tamsius seno kelio akmenis, sugrįstus įvairiagenčių Romos vergų sp. Plačius akmenis į pamatą sugrindė Jrk.
| refl.: Ir nulėkė skiedrelė ant marių, ir susigrindo ant marių tiltelis (d.) Mrj.
2. tr. sudėti, sustatyti: Buvo lentyna, ant kuria sugrįsti mazginiai, beje: kaušai, samčiai, druskinės S.Dauk. Pienas buvo sùgrįstas (indai su pienu sustatyti) sklepe Ggr. Ir razleisiu žalias šakas (apie obelį), ir sugrįsiu baltus žiedus Aru23.
| refl. tr.: Kodė čia susigrindai kedes? Kt.
3. refl. susidaryti, užsidėti paviršiui; sušalti (sukietėti): Atsikeliu, ė viedre jau ledas susgriñdęs Lkm. Jau upis susigriñdo, t. y. ledai susikimšo ir pašalo, ir ledu eina žmonės J.
užgrį̇̃sti, užgriñdžia (ùžgrindžia), užgriñdo (ùžgrindė)
1. tr. užkloti, užtiesti, užversti: Nebužgrindė rūsio, ir páršalo bulvės Šts. Duobę dailiai užgrindo ji žagarais VoK133. Pirkia žùgrįsta kraulais Rod. Užgrįsk rinkes KzR. Keptų burokų ùžgrindė statinės dugną, kopūstus žiemai raugdami Skdv.
2. refl. užsidėti paviršiui: Ledai ant Nemuno užsigrindo J.
1. tr. K kloti grindis aslai, tiltui, keliui, grindyti, grinduoti: Miesto ir gatvės griñdžiamos J.Jabl. Kada žvaigzdėms grįstu keliu vaikštinėsu? Vnž. Negrįstà asla, t. y. nėr padlagos J. Su lentomis grį̇̃sk aslą J. Aš grindaũ ant aslos grindis J. Mano broliai grindžia tiltą geležinį (d.) Ml. O kas tiesė sijužėles, kas grindo lenteles? JD899. Grįsti tiltai, margi dvarai mano tėviškelėj KlpD29. Grindžiu kelią raiste SD56. Grindžiamieji (grindimo) darbai Vr.
^ Gerais norais ir pragaras grįstas Al.
2. tr. pamatuoti, remti: Lietuvos komunistų partija savo ideologinę kovą grindė trijų revoliucijų patyrimu (sov.) sp.
3. refl. trauktis, dengtis, dėtis (apie paviršių): Jau ledas griñdžiasi ant vandens J. Griñdžiasi lytys, jau stos Nemunas Skr. Žarijos blėsta, grindžias pelenais rš.
4. tr. KlC202 krauti (ppr. eilėmis, sluoksniais), gretinti, šlieti: Grindo akmenis eilomis S.Dauk.
5. tr. leisti karštus akmenis į alų, žlugtą: Griñdžia alų, žlugtą Vad.
apgrį̇̃sti, apgriñdžia, apgriñdo (àpgrindė)
1. tr. apdengti viršų: Apgrįsk rūsį, šulinį lentomis J. Duobės viršų àpgrindė virbais, apdėjo su šiaudais ir su sniegais apibarstė PP41. Gyvoliai gali iššalti – tvartų lubos blogai àpgrįstos Ll. Jau tvartus api̇̀grindėm Slm. Namas nebuvo apgrįstas TDrVII192.
ǁ apdėti, apkrauti: Apgrindė stalą su visokiais indais, nebėr kur nė bliūdo pastatyti Užv.
2. refl. apsitraukti, paviršiui užsidėti: Dangus žvaigždelėms apsipylė, drėgna žemė rasa apsigrindė Žem. Kokie ten barkščiai – taukų tik tik krienelė apsigrindusi Ll. Nežinia, ar bus geri rugiai – tik kiek apsi̇̀grindė (truputį sužėlė), ir apsnigo Ml. Tik plonais rūbeliais apsigrindęs ir dreba nuo šalčio Ml.
įgrį̇̃sti, įgriñdžia, įgriñdo (į̇̃grindė) tr.
1. grindis įdėti: Pirkia tebėr neįgrįsta Š.
2. įkloti, įdėti į grindinį: Įgrindė akmenį ūlyčion Blv.
išgrį̇̃sti, išgriñdžia, išgriñdo (i̇̀šgrindė) tr. grindimis, akmenimis iškloti: Ìšgrindžiau grindis ant aslos (aslą išgrindau) J. Asla buvo išgrįsta raudonomis plytomis I. Ei išskels išskels baltas lentužėles, išgrį̇̃s žirgams staineles JV433. Upės krantai išgrįsti tašytais akmenimis J.Jabl. Išgrįsk šalinę kokiais pagaliais, gal nebirs grūdai po pamatu Pžrl. Iškirsiu klevelį ir ąžuolėlį, išgrįsiu tiltelį per Nemunėlį (d.) Lp.
nugrį̇̃sti, nugriñdžia (nùgrindžia), nugriñdo (nùgrindė) tr. nutiesti, nukloti: Te nugrindo tiltužėlį juodų kaškietėlių JD1071. Nugrindo didžius tiltus baltųjų brolaičių KlvD337. Ans nùgrindžia lieptàs vištoms dėti J. Jų geri kviečiai – visą palietką pėdais nùgrindė Lš.
| refl.: Visa Venta nusigriñdusi raudonsparniais – tiek žuvies buvo tą vakarą upė[je] Trk.
pagrį̇̃sti, pagriñdžia, pagriñdo (pàgrindė) tr.
1. grindimis ar grindiniu nukloti, nutiesti: Pagrindžiu aslą SD278. (Kelias) pagrįstas akmenimis SD19.
| Kad tu bagotas in muštinėlių, pagrįsk in marių tiltą TDrIV24(Tvr).
| refl. tr.: Žvejai tiliaudas pagrindas po kojų, kad laive nesušlaptų kojų Plng.
2. patiesti, pakloti: Tokios lubos daug ilgesniai pateksiančios nekaip lentos ant balkiais pagrįstos S.Dauk.
ǁ padėti: Bliūdą atanešiau, šaukštus pagrindžiau ant stalo, eikte valgyt Ml.
3. pamatuoti, paremti: Tautų draugystė pas mus pagrįsta tvirtu jųjų interesų bendrumo pagrindu (sov.) rš.
pagrįstai̇̃ adv.: Jis nepagrįstai teisinasi sp.
pérgrįsti tr., pergrį̇̃sti iš naujo išgrįsti, nugrįsti: Vilniuje pergrįsta eilė antrinių ir šalutinių gatvių sp.
| Reiktų tvartu[i] lubas pergrį̇̃st Slm.
prigrį̇̃sti, prigriñdžia, prigriñdo (pri̇̀grindė) tr. pridėti, prišlieti: Ans prigrį̇̃sti nora pilną stubą visokių sūdų, daiktų J. Pri̇̀grindė (prišliejo, šalia pastatė) uslaną prie suolo ir paklojo gult Lp. Roges pri̇̀grindžiau prie tvarto Vlk.
sugrį̇̃sti, sugriñdžia, sugriñdo (sùgrindė)
1. tr. sukloti, sudėti į grindis, nutiesti: Tyliai čiožina trys poros kojų tamsius seno kelio akmenis, sugrįstus įvairiagenčių Romos vergų sp. Plačius akmenis į pamatą sugrindė Jrk.
| refl.: Ir nulėkė skiedrelė ant marių, ir susigrindo ant marių tiltelis (d.) Mrj.
2. tr. sudėti, sustatyti: Buvo lentyna, ant kuria sugrįsti mazginiai, beje: kaušai, samčiai, druskinės S.Dauk. Pienas buvo sùgrįstas (indai su pienu sustatyti) sklepe Ggr. Ir razleisiu žalias šakas (apie obelį), ir sugrįsiu baltus žiedus Aru23.
| refl. tr.: Kodė čia susigrindai kedes? Kt.
3. refl. susidaryti, užsidėti paviršiui; sušalti (sukietėti): Atsikeliu, ė viedre jau ledas susgriñdęs Lkm. Jau upis susigriñdo, t. y. ledai susikimšo ir pašalo, ir ledu eina žmonės J.
užgrį̇̃sti, užgriñdžia (ùžgrindžia), užgriñdo (ùžgrindė)
1. tr. užkloti, užtiesti, užversti: Nebužgrindė rūsio, ir páršalo bulvės Šts. Duobę dailiai užgrindo ji žagarais VoK133. Pirkia žùgrįsta kraulais Rod. Užgrįsk rinkes KzR. Keptų burokų ùžgrindė statinės dugną, kopūstus žiemai raugdami Skdv.
2. refl. užsidėti paviršiui: Ledai ant Nemuno užsigrindo J.
sušlem̃šti
Apibrėžtis
šlem̃šti, -čia, -tė DŽ
1. tr. Š, Rtr, BŽ93, NdŽ, KŽ šiukšlinti, teršti, kreikti: Kam tu šlemšti̇̀ aslą su šlamštais? J. Ana nečystai daržą rauna, tik šlem̃šta KlvrŽ.
2. tr. Skr be tvarkos dėti, jaukti, versti: Kam šlemšti̇̀ taip drabužius, t. y. negerai sudedi? J.
3. NdŽ, Kb žr. šlamšti 1: Girdėti, šlem̃ščia po daržą naktį, bet nematyti, koks gyvuolis J. Kardai šlemšta, kulkos ūža – daug jaunų pražuvo LTR(Krtn).
ǁ Šlem̃ščia vėjis į medį – bus nepagada J. Vos buvo praejusi ta audra lietuvių pasvietė[je], tujau kita pradėjo vėl šlemšti nu šiaurės S.Dauk.
4. NdŽ, Dkš, Brt žr. šlamšti 2: Senelis šlem̃ščia šlem̃ščia apie gyvulius DŽ. Žūna, šlem̃šta, darbuojas kiaurai Ggr. Nieko daugiau, tik šlem̃šk i šlem̃šk apie namus Gž.
5. žr. šlamšti 3: Šventą dieną žydelis, per kiemus bešlem̃šdamas, užklupo ūkininką Jrk60.
6. dėvėti, vilkėti, trinti: Turėjo gerų drobužių, šlem̃štė ir nūšlemštė visus Lkv. Kaip tik jai pasiūsi kokį makatą, tuoj iš tos dienos šlem̃ščia Brt.
7. Š, NdŽ, Plt, KlvrŽ, Lkv, Smn, Lp, Rud, Nč žr. šlamšti 4: Ana viską šlem̃ščia, t. y. ėda J. Ganyklose karvės išsisklaidžiusios šlemšta žolę Žem. Nupjauk tas kiaulpienes, daba karvė šlem̃šta kad oi! Ms. Pamečiau karvei prilaužus kopūstų lapų, tai šlemščia juos pilnu snukiu Lš. Tie arkliai šlem̃ščia, tik šlem̃ščia tuos lapus Sk. Klausau gulėdamas šienienoj, kas čia šiugžda, ažna, daboju – kiaulė pelus šlem̃ščia Rod.
| Obuolius šlemšti̇̀, pamatysi, kap apsirgsi Mrs. Šlem̃šta susėdę kopūstus, ka ausės laksto Krš.
8. Kos243, NdŽ žr. šlamšti 5: Žmonys tik šlem̃šta viską, tik trauka savie! Rdn.
| refl. tr. NdŽ: Vaikai šlem̃štas viską sau, tėvai tik duokiat! Rdn. Šlem̃štas piningus už viską, plėša Krš.
apšlem̃šti, -čia (àpšlemščia J), àpšlemštė
1. tr. apšiukšlinti, apteršti, apkreikti: Nuejau į kiemą – apšlemšti̇̀ visi pašaliai KlvrŽ.
| refl. DŽ, Škn: Gyvena apsišlem̃štę, baugu ir į trobą įeiti Vkš.
2. žr. apšlamšti 1: Vienai užtenka liuobos visus namus apšlem̃št Brt.
3. KŽ, Kdn žr. apšlamšti 2: Ana apšlem̃š sejoną, t. y. suvažos ir duos išmazgoti J.
4. refl. žr. apšlamšti 3 (refl.): A tu matei, kaip jie tę eina apsišlem̃štę? Sk.
5. refl. apsitraukti kuo (?): Apsišlem̃štusiejai beržai sausvirbiais auga, yr su nūšnaipštėms Ggr.
atšlem̃šti, -čia, àtšlemštė KŽ
1. J, Skr žr. atšlamšti.
2. tr. šnek. nuėsti iki kurios vietos: Àtšlemštė gyvuoliai pievas iki šiol, t. y. atėdė J.
iššlem̃šti, -čia (i̇̀ššlemščia), i̇̀ššlemštė šnek.
1. tr. pavogti, pagrobti, paimti: Mun iš stalčiaus iššlemštė gerą laikrodelį Všv.
2. intr. Mrj išeiti, išsivilkti.
nušlem̃šti, -čia (nùšlemščia), nùšlemštė
1. žr. nušlamšti 2: Pamatydavę minėtas karietas su juodžiais važiuojant ir, toli į balą nušlemščus (= nušlemštus), prapuolant BsV275(Rg).
2. žr. nušlamšti 3 (refl.): Dulbsčiau dulbsčiau ir nusi̇̀šlemščiau per visą dieną Vlkv.
3. Mrj, VšR žr. nušlamšti 4: A jau gerojį palėtą taip nū̃šlemštei? Lkv.
| refl. prk.: Jauna merga, ale visai jau nusišlem̃štus Gž.
4. Jdr žr. nušlamšti 5: Karvės nùšlemštė daržą Kal.
5. tr. šnek. prapuldyti, užkišti: Kur vėl nùšlemštei pirštines, ka nebė[ra]?! Sk.
pašlem̃šti, -čia (pàšlemščia), pàšlemštė NdŽ šnek.
1. Skd žr. pašlamšti 3.
2. tr. pagrobti, paglemžti, paimti: Pàšlemštė kas mano skarelę DŽ. Tik įsileisk vagį į trobą, veizėk, jau ką ir būs pašlem̃štęs Vvr.
| Tas Ameriko[je], sako, pàšlemštė (užsidirbo, pelnė) piningo Plt.
| refl. tr. Grg: Nenorėk viena viską pasišlem̃šti Šll.
prišlem̃šti, -čia (pri̇̀šlemščia), pri̇̀šlemštė
1. tr. BŽ166, DŽ, NdŽ, KŽ, Brs, Vkš prišiukšlinti, priteršti: Ans pri̇̀šlemštė aslą su skiedomis, t. y. primėtliojo šlamštų J. Visokių šlamštų prikreikta, pri̇̀šlemšta Škn. Pri̇̀šlemštas yr prūdas, žolė auga Mžk.
| refl. tr.: Prisišlem̃štęs tą alkierių pilną KlvrŽ.
2. NdŽ, DŽ1, Užv žr. prišlamšti: Karvė pri̇̀šlemštė buroklapių, daba kaip erkė išsipūtus Sk. Kada tu prišlemši šitų obuolapalaikių? Vrn.
| refl. tr. NdŽ: Karvės dobelų su rasa prisi̇̀šlemštė i sugulė Kal.
3. priglemžti, prigrobti.
| refl. tr. NdŽ, Plt: Jau ans gerai prisi̇̀šlemštė [pinigų] End.
sušlem̃šti, -čia (sùšlemščia Plt, Užv), sùšlemštė žr. sušlamšti:
1. NdŽ.
2. NdŽ, DŽ1, Plt Nesušlem̃šk visų agurklų, palik i mun Krš. Padėsi – vaikai sušlem̃š kaipmat Krš.
3. NdŽ Viską sugrobė, sùšlemštė DŽ1.
| refl. tr. NdŽ, DŽ1, Grdm: Susi̇̀šlemštė į skrynę visas brangenybes pati Šts. Tas sau vienas visą naudą susi̇̀šlemštė Plt.
ǁ refl. tr. šnek. susigauti (kūdikį): Ana su kareiviu susi̇̀šlemštė vaiką J.
4. NdŽ, DŽ1 žr. sušlamšti 5: Sušlem̃šti grūdus su šiaudais Šts. Varnuoges surovė, sùšlemštė su kitoms žolėms ir užšėrė kiaules Užv. Drabužį sùšlemštei, t. y. negerai sudėjai J. Barščiai sušlemšti̇̀ su šiokiais tokiais lapais, t. y. sumaišyti J.
užšlem̃šti, -čia, ùžšlemštė tr.
1. NdŽ prišiukšlinti, užteršti: Miškai baisiausiai užšlemšti, užgriozdinti šakomis, nuolaužomis, viršūnėmis rš.
2. šnek. gerokai užėsti: Užšlem̃šti dobilų NdŽ.
3. refl. šnek. užeiti, užvirsti: Būdavo, naktį užsišlem̃ščia koks girtas Mrj.
1. tr. Š, Rtr, BŽ93, NdŽ, KŽ šiukšlinti, teršti, kreikti: Kam tu šlemšti̇̀ aslą su šlamštais? J. Ana nečystai daržą rauna, tik šlem̃šta KlvrŽ.
2. tr. Skr be tvarkos dėti, jaukti, versti: Kam šlemšti̇̀ taip drabužius, t. y. negerai sudedi? J.
3. NdŽ, Kb žr. šlamšti 1: Girdėti, šlem̃ščia po daržą naktį, bet nematyti, koks gyvuolis J. Kardai šlemšta, kulkos ūža – daug jaunų pražuvo LTR(Krtn).
ǁ Šlem̃ščia vėjis į medį – bus nepagada J. Vos buvo praejusi ta audra lietuvių pasvietė[je], tujau kita pradėjo vėl šlemšti nu šiaurės S.Dauk.
4. NdŽ, Dkš, Brt žr. šlamšti 2: Senelis šlem̃ščia šlem̃ščia apie gyvulius DŽ. Žūna, šlem̃šta, darbuojas kiaurai Ggr. Nieko daugiau, tik šlem̃šk i šlem̃šk apie namus Gž.
5. žr. šlamšti 3: Šventą dieną žydelis, per kiemus bešlem̃šdamas, užklupo ūkininką Jrk60.
6. dėvėti, vilkėti, trinti: Turėjo gerų drobužių, šlem̃štė ir nūšlemštė visus Lkv. Kaip tik jai pasiūsi kokį makatą, tuoj iš tos dienos šlem̃ščia Brt.
7. Š, NdŽ, Plt, KlvrŽ, Lkv, Smn, Lp, Rud, Nč žr. šlamšti 4: Ana viską šlem̃ščia, t. y. ėda J. Ganyklose karvės išsisklaidžiusios šlemšta žolę Žem. Nupjauk tas kiaulpienes, daba karvė šlem̃šta kad oi! Ms. Pamečiau karvei prilaužus kopūstų lapų, tai šlemščia juos pilnu snukiu Lš. Tie arkliai šlem̃ščia, tik šlem̃ščia tuos lapus Sk. Klausau gulėdamas šienienoj, kas čia šiugžda, ažna, daboju – kiaulė pelus šlem̃ščia Rod.
| Obuolius šlemšti̇̀, pamatysi, kap apsirgsi Mrs. Šlem̃šta susėdę kopūstus, ka ausės laksto Krš.
8. Kos243, NdŽ žr. šlamšti 5: Žmonys tik šlem̃šta viską, tik trauka savie! Rdn.
| refl. tr. NdŽ: Vaikai šlem̃štas viską sau, tėvai tik duokiat! Rdn. Šlem̃štas piningus už viską, plėša Krš.
apšlem̃šti, -čia (àpšlemščia J), àpšlemštė
1. tr. apšiukšlinti, apteršti, apkreikti: Nuejau į kiemą – apšlemšti̇̀ visi pašaliai KlvrŽ.
| refl. DŽ, Škn: Gyvena apsišlem̃štę, baugu ir į trobą įeiti Vkš.
2. žr. apšlamšti 1: Vienai užtenka liuobos visus namus apšlem̃št Brt.
3. KŽ, Kdn žr. apšlamšti 2: Ana apšlem̃š sejoną, t. y. suvažos ir duos išmazgoti J.
4. refl. žr. apšlamšti 3 (refl.): A tu matei, kaip jie tę eina apsišlem̃štę? Sk.
5. refl. apsitraukti kuo (?): Apsišlem̃štusiejai beržai sausvirbiais auga, yr su nūšnaipštėms Ggr.
atšlem̃šti, -čia, àtšlemštė KŽ
1. J, Skr žr. atšlamšti.
2. tr. šnek. nuėsti iki kurios vietos: Àtšlemštė gyvuoliai pievas iki šiol, t. y. atėdė J.
iššlem̃šti, -čia (i̇̀ššlemščia), i̇̀ššlemštė šnek.
1. tr. pavogti, pagrobti, paimti: Mun iš stalčiaus iššlemštė gerą laikrodelį Všv.
2. intr. Mrj išeiti, išsivilkti.
nušlem̃šti, -čia (nùšlemščia), nùšlemštė
1. žr. nušlamšti 2: Pamatydavę minėtas karietas su juodžiais važiuojant ir, toli į balą nušlemščus (= nušlemštus), prapuolant BsV275(Rg).
2. žr. nušlamšti 3 (refl.): Dulbsčiau dulbsčiau ir nusi̇̀šlemščiau per visą dieną Vlkv.
3. Mrj, VšR žr. nušlamšti 4: A jau gerojį palėtą taip nū̃šlemštei? Lkv.
| refl. prk.: Jauna merga, ale visai jau nusišlem̃štus Gž.
4. Jdr žr. nušlamšti 5: Karvės nùšlemštė daržą Kal.
5. tr. šnek. prapuldyti, užkišti: Kur vėl nùšlemštei pirštines, ka nebė[ra]?! Sk.
pašlem̃šti, -čia (pàšlemščia), pàšlemštė NdŽ šnek.
1. Skd žr. pašlamšti 3.
2. tr. pagrobti, paglemžti, paimti: Pàšlemštė kas mano skarelę DŽ. Tik įsileisk vagį į trobą, veizėk, jau ką ir būs pašlem̃štęs Vvr.
| Tas Ameriko[je], sako, pàšlemštė (užsidirbo, pelnė) piningo Plt.
| refl. tr. Grg: Nenorėk viena viską pasišlem̃šti Šll.
prišlem̃šti, -čia (pri̇̀šlemščia), pri̇̀šlemštė
1. tr. BŽ166, DŽ, NdŽ, KŽ, Brs, Vkš prišiukšlinti, priteršti: Ans pri̇̀šlemštė aslą su skiedomis, t. y. primėtliojo šlamštų J. Visokių šlamštų prikreikta, pri̇̀šlemšta Škn. Pri̇̀šlemštas yr prūdas, žolė auga Mžk.
| refl. tr.: Prisišlem̃štęs tą alkierių pilną KlvrŽ.
2. NdŽ, DŽ1, Užv žr. prišlamšti: Karvė pri̇̀šlemštė buroklapių, daba kaip erkė išsipūtus Sk. Kada tu prišlemši šitų obuolapalaikių? Vrn.
| refl. tr. NdŽ: Karvės dobelų su rasa prisi̇̀šlemštė i sugulė Kal.
3. priglemžti, prigrobti.
| refl. tr. NdŽ, Plt: Jau ans gerai prisi̇̀šlemštė [pinigų] End.
sušlem̃šti, -čia (sùšlemščia Plt, Užv), sùšlemštė žr. sušlamšti:
1. NdŽ.
2. NdŽ, DŽ1, Plt Nesušlem̃šk visų agurklų, palik i mun Krš. Padėsi – vaikai sušlem̃š kaipmat Krš.
3. NdŽ Viską sugrobė, sùšlemštė DŽ1.
| refl. tr. NdŽ, DŽ1, Grdm: Susi̇̀šlemštė į skrynę visas brangenybes pati Šts. Tas sau vienas visą naudą susi̇̀šlemštė Plt.
ǁ refl. tr. šnek. susigauti (kūdikį): Ana su kareiviu susi̇̀šlemštė vaiką J.
4. NdŽ, DŽ1 žr. sušlamšti 5: Sušlem̃šti grūdus su šiaudais Šts. Varnuoges surovė, sùšlemštė su kitoms žolėms ir užšėrė kiaules Užv. Drabužį sùšlemštei, t. y. negerai sudėjai J. Barščiai sušlemšti̇̀ su šiokiais tokiais lapais, t. y. sumaišyti J.
užšlem̃šti, -čia, ùžšlemštė tr.
1. NdŽ prišiukšlinti, užteršti: Miškai baisiausiai užšlemšti, užgriozdinti šakomis, nuolaužomis, viršūnėmis rš.
2. šnek. gerokai užėsti: Užšlem̃šti dobilų NdŽ.
3. refl. šnek. užeiti, užvirsti: Būdavo, naktį užsišlem̃ščia koks girtas Mrj.
išžaliúoti
Apibrėžtis
žaliúoti, -iúoja (-iúona Nv), -iãvo K, RŽ, NdŽ, žãliuoti, -iuoja, -iavo BŽ175
1. intr. SD1215, SD451, H, H182, Sut, D.Pošk, S.Dauk, KBII199, N, BzB342, M, L, Š, Rtr, ŠT85, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ būti žaliam (apie augalus): Įžėlę rugiai, žaliúoja gražiai J. Aužuolas sprogsta vėliau, kai kiti medžiai, i žaliúo[ja] ilgiau Plšk. Eglė žiemą vasarą žaliúo[ja] i žaliúo[ja] be jokios parmainos Lk. Žaliuodama juk guoba sutrūnėja? J.Aist. Liekni [medžiai] augę kaip mendrės, žaliãvę kaip rūtos A.Baran. Jauno uosio pečiai sudrebėjo baisiai, žaliuoja tačiau kaip žaliavęs Mair. Sušils pavasarėlis, žaliuõs tavo šakelės JT279. Javai rūta žaliuoja J.Mik. Žolės kap rūtos žaliúoja, kas jomi tiej arbicidai (herbicidai) Drsk. Mirga laukai, vasarojus žaliúoja Užp. Mes išeinam parugėn, rugiai žaliúoja, banguoja, sudainuojam Kp. Rugiai gubose sudygo kaip šepetys, iš tolo žaliúoja Jnš. Kampuosei rugiai jau žaliúoja LzŽ. Miežiai greit išgula, pradeda vėl žaliúoti iš naujo Kltn. Rūteliai žaliúo[ja], buvo labai puiki Yl. Kur išdegus žolė buvo, vėl žaliúoja Krs. Saulutė taip švelniai kaitino, kad, regis, žolė kilte kilo žaliuoti A.Mišk. Pakelėse ir patvoriuose žaliavo vešli žolė A.Vien. Miela pasižiūrėt ant gražiai išdirbtus laukus, žaliúojančiuos vasarojum BM109(Sb). Ka lijo, žaliãvo laukai, pievos gražiausiai, o dabar kame tu berasi, visas pašaras jau yr susitraukęs, sudžiūvęs Yl. Kiek laukų puikiai žaliúo[ja]! LKT133(Plik). Nė plūgo nekišo, o daržai anos didžiau žaliúo[ja] Lpl. Kokia graži, visi pašaleliai žaliúo[ja] Trk. Žemė dirvonuoja, žaliúoja Ėr. Padaigytas bulves pasodinau, i matai, kai žaliúoja Jrb. Aš parsiuntinsiu mergelei savo dvi žaliuojanti žoleli (d.) S.Dauk. Tu girele, tu žalioji, kodėl žiemą nežaliúoji, tik žaliúoji vasarėlę, kada pati gražumėlė DrskD196. Visi medžiai bumburavo, ne visi žaliãvo JD1364. Girelėj eglelė, daržely rūtelė tai žaliai žaliuoja žiemą vasarėlę LTR(Mrj). N’ilgai žaliuosi, vėsus kleveli, tikt šį vieną metelį RD39. O ieva ievele, žaliasis medeli! Kodėl nežaliuoji žiemą vasarelę? StnD3. An tėvo dvaro po stiklo langu alyvužė žaliavo LLDII546(Ūd). Žali lapeliai žaliãvo, o balti žiedeliai baltavo Aru23(Dv). Aplink dvarą jovarai žaliavo, vidur dvaro jaunimėlis šoko LTR(Všt). Težyd, žaliuoja rugiai, mieželiai, kaip ir vedums jaunos dienelės KlpD26. Ei, žaliúo žaliúo žali rugeliai mano tėvo laukely JV1025. Ant galvelės, ant gluodnosios vainikai žaliavo LTR(Vlkv). O vainikėli žalių rūtelių, n’ilgai žaliúosi ant mano galvelės R177. Žmonių laukai jau žaliuoja, tavo dirvonuoja LTR(Auk). Žaliuoj žoleliai, kvep meironeliai RD141. Ant tavo kaselių rūtelės žaliãvo (d.) Čb. Kur užsėta, ten žaliuoja KlvD3. Kad medis būtų trąšus ir žaliuotų, reikia, kad jo neužgauliotų nei nuokyrūs vėjai, nei šalčiai A1884,8. Ogi šita šakelė augo ir pastojo didis žaliuojąs medis Kel1851,171. Tas [vynmedis] turėjo tris šakas; ir žaliuojąs augo bei žydėjo, ir jo uogos išsirpo Bb11Moz40,10. Tas bus kaip medžias įsodintas ant paversmių visad žaliuodamas PK43. Aš būsu kaip žaliuojanti eglė CII575. Visokia žaliuojanti žolė sudegė Ch1Apr8,7. Kolei šėkas ir žiedas žaliuoja, gražesnis yr žiedas, o neg šėkas DP582.
| Ir tų dvylika prarakų kaulai dar žaliuoja, kur jie gul BbSir49,12.
| prk.: Puikiai šįmet žaliuoja Lietuvoje gegužis, o sulauksime, kad da puikiaus žaliuos V.Kudir. Aušo aušrelė žaliúodama, tekėjo saulelė spindėdama (d.) End. Nieko nebėra, tik viena kalba kaip žali bruknelė nuo speigų apšarmojusi iki šiai dienai tebežaliuoja A1885,364. Teip žmogus teisus, kuris … linksmu yra ir džiaugiasi varguose ir slogose turėdamas žaliuojančią viltį amžinos karalystės SPII108.
^ Atduos, kad kūlis (akmuo) žaliuos (niekada neatiduos) S.Dauk. Ataduos, kai kuolai žaliuõs Ant. Koks medis be lapų žaliuoja? (eglė) Krp. Koks medžias ir žiemą žaliuoja? (eglė) JT109. Jaunas žaliuoja, pasenęs žemėn griūva, mirdamas dangun lekia (medis) LTR. Žalias nežaliuoja, sausas nedega (molis) LMD(Sln). Žiemą žaliúoja, o vasarą neturi žiedo (samanos) Užp. Kas žiemą žaliuoja, o vasarą ruduoja? (kerpės) LTR. Pusė girios žaliúoja, kita pusė sausa (pleiskanės kanapės) JT163. Išvirta dešra žemėj žaliuoja (morka) LTR(Jrg).
| refl. NdŽ, Krok: Jau pradeda viskas žaliúotis, gražu Pv. Dar̃ dygsta, dar̃ an kalnelių tai, žiūrau, žaliúojas [žolė] po biškį Dg. Kur tas sodas žaliúojasi, tenai mūs namai Krkš. Dagilis žaliúojasi, baltai žydi, ale smirdi Dv. Merkys mėlynavos, liepelės žaliavos KrvD263. Sodeliai žaliavos, žiedeliai baltavos TDrIV44(Vlk).
ǁ atrodyti žaliam: Takai, būdavo, žaliúo[ja] žaliúo[ja] nū kirminų Kv.
2. tr. NdŽ daryti žalią, tepti žalėsiais: Drabužius žaliúoti po žolę DŽ.
| refl. NdŽ.
3. intr. NdŽ, KŽ žaliomis rūdimis, pelėsiais trauktis: Variniai pinigai greit žaliúoja DŽ. Vasarą [duona] pradėdavo žaliúot iš kampo Sv.
| Kailiai neišdirbti žaliúote pažaliavo JII8.
ǁ maurais trauktis: Rave vanduo žaliúoja – bus lietaus Ėr. Sodžiaus prūde maurų priaugę, visas vandenio paviršius žaliúoja Skrb.
4. darytis tamsesniam, tarsi žaliam (iš kokio jausmo): Broliai net žaliavo iš pavydo LTR(Aln). Ponaitis iš pavydumo žaliavo V.Kudir. Prasidėjus šokiams jos žaliavo pavydu LzP. Nuog pavydo žaliuoja DP379.
ǁ prk. tamsuoti: Lango nematyt, ka jau prirūkyta – žaliúoja visas langas Plv.
5. gerai, linksmai leisti laiką, smagintis: Kad žaliavom, tai žaliavom per kiaurą naktelę Jnšk. Jis žaliãvo ilgai, kol prigriebė RdN. Gert y[ra] – kelinta diena žaliúoja Mžš. Nagi, žiūrau, žaliúoja už stalo mano vyras su draugais! Ldvn. Vienas žmogus jy palikus – dainuok, žaliúok Č. Ten berneliai dainuoja, ten jaunimas žaliuoja LTR(Pnd). Steponas smagus, be rūpesčio žaliuoja sau M.Katil.
| Į valdžią įsitrynę žaliúo[ja], naudos prisitraukę Krš.
| Visos muno draugės išmirusios, aš viena žaliúoju Krš. Ji gal keturias dešimtis metų žaliavusi moteris J.Paukš.
| refl. SD76, NdŽ.
6. būti nevedusiam, netekėjusiai: Ko čia bežaliuosu, eisu už vyro Šts. Jau turbūt jų Ona ir pasiliks žaliúot Skr.
7. intr. prk. sunkiai dirbti: Šiandien visą dieną žaliavaũ Mrj. Sakau, nagai atbuks nuo darbo, par vasarą žaliavaũ: rinkom akmenis Slm.
8. keikti žalčiais: Ans žaliúos ten, [jei] Marcė liūb sukūrins (užsirūkys) KlvrŽ.
◊ ãkys (akysè DŽ1, Grv) žaliúoja DŽ, Yl, Žr darosi negera, svaigsta galva: Da ma ãkys nežaliúoja, da aš gyvas i šiandie Rd. Aš kelu, kad ir ãkys žaliúo[ja], o ans tik rankas pridėjęs laiko Vvr. Bėgu, kad akys žaliuo[ja] Ggr. Na, kad negal [valgyti ligonė], širdis alpsta, akys žaliuoja Žem. Kol parnešiau [sėtinius], mun ãkys žaliãvo Krž. Širdį muša, žaliúo[ja] akė̃s[e] Kl. Mėgino atsistoti, – kojos lyg pakirstos: linksta, akyse žaliuoja LzP. Dirbk, kad akys žaliuotų, valgyk, kad pilvas sprogtų LTR(Jz, Pšl).
apžaliúoti
1. K, LVI139, NdŽ, KŽ žr. sužaliuoti 1: Čiut tiktai apžaliuõs, aria Aps. Tik apžaliãvo balandės – bulbose [ravėtojos] Klt. Medžiai baisiausi suaugę, apžaliãvę Pš.
| refl. KŽ: Tuoj visi laukai apsižaliúoja Nč.
2. žr. pažaliuoti 3: Variniai pinigai greit apžaliúoja Pc. Ištrauk peilį iš bliūdo – apžaliuõs Ul. Guli kiek apžaliavusi žalvarinė tūtelė, švino galvutę išspjovusi L.Dovyd. Šiaudais dangčiai dengti, samanom apžaliãvę Pnd. Buvo ta koplyčia apžaliãvus, apkerpėjus Jrb. Rudenio tvoros: visos apžaliãvę, apibuvę Mžš.
| Išliek šitą vandenį, jau apžaliãvęs Mrj.
| prk.: Kasdienio gyvenimo balelės paviršė apžaliavo „visuomenės nuomone“ Vaižg.
◊ ãkys apžaliúoja Pvn, Trk darosi negera, svaigsta galva: Staigiai atsistoji, ãkys apžaliúo[ja] Rdn. Pasilenkiau, ir apžaliãvo ãkys Šts.
atžaliúoti
1. intr. M, DŽ, KŽ, Rm, Upn vėl sužaliuoti (apie augalus): Lapeliai nukrito ir vėl atžaliãvo, o mūsų broliukai dar neatvažiavo (d.) Klt. Visos obelės atžaliavo [po iššalimo] Ėr. Antrąkart atžaliãvo tik raudonosios aguonos Ign.
2. refl. ateiti žaliuojant: Atsižaliúoja žalia kepurėlė (mergina, užsidėjusi žalią kepurėlę) Lp.
įžaliúoti
1. intr. įgauti žalią spalvą: Saulės gavusios bulvės y[ra] įžaliavusios Šts.
2. žr. pažaliuoti 1: Vainikėlis įžaliavo MTtVII49.
| refl.: Daržas įsižaliãvo LKKXIV206(Zt).
3. tr. Kn žaliai ištepti: Nesivoliok po žolę, kelnes anžaliúosi Kkl. Šviesų rūbą greit inžaliúoji Trgn.
išžaliúoti
1. intr. KŽ kurį laiką išbūti žaliam (apie augalus): Rūtos visą žiemą išžaliãvo Š. Aš pasiversiu žalia rūtele ir išžaliuosiu per vasarėlę (per naktelę LTR(Kz)) Sv, LTR(Pnd).
2. intr. Švnč imti žaliuoti: A matei, mergele, sausąjį berželį… Kap išsprogs, išžaliuõs, tai tu mano būsi (d.) Alvt. Kai brolelis tvoras tvers, ant rytojaus išžaliuos, tada, miela motinėle, aš pas tave sugrįšiu LTR(Čb).
| refl.: Kab lietus nuej[o], visa išsižaliãv[o] Zt.
3. tr. Rs žaliai ištepti: Tos alkūnės išžaliúotos Pc. Rankos man buvo lyg ir nebe rankos, o du išžaliuoti, pakruvinti gurvuoliai (nuo pėdų rišimo) J.Balt.
| refl. tr., intr.: Neišsižaliúok kelnių DŽ. Išsižaliuõs skarelė nuo tų žolių Ėr. Grįžtant iš miško, ji pasiskundė išsižaliavusi suknelę J.Avyž.
nužaliúoti intr.
1. būti žaliam (apie augalus): Vėtrose tebedejavo nužaliavę medžiai J.Marc. Nužaliavo gražus klevelis V.Krėv. Ji nustebusi dairosi po pievą abipus kelio, lygią kaip stalas, nužaliavusią ligi horizonto rš. Rūtos nužaliuõs, puikiai garbiniuos (d.) Ss.
2. žr. pažaliuoti 1: Nuo vėjo bulbos nužaliúoja Rmš.
3. baigti žaliuoti, netekti žalumo.
| prk.: Greitai nužaliúo[ja] rūtos mergėms, kiek anų vaikuočių, fe! Rdn.
4. Skr netekti natūralios spalvos, pasidaryti padėvėtam, suprastėti: Popierys nubluko, nužaliãvo – nebegražu Mžš. Nuo saulės apsišėrus [suknelės] nugara, nužaliãvus net Klt.
5. nusitepti žaliai: Nužaliúos kelnės nu žolių Šts.
6. apsitraukti kuo nors žaliu: Pakluonėse, gojelių užuovirtose, alyvynuose nelauktai išnirdavo dienos švieson pirtelė ar pašiūrė, samanom nužaliavusiu stogu J.Balt.
7. prk. nusigyventi: Žaliavo žaliavo vyras su mergom ir nužaliãvo vienan galan Ds.
8. prk. nusigerti: Jau ir tas nužaliãvo Vlkj.
| refl.: Tai kad nusižaliavom, vos vos į namus beparėjom Ps.
◊ ãkys (akysè) nužaliãvo pasidarė bloga: Nužaliãvo akėsè, i pavirtau Krš. Ãkės nužaliãvo – dantis į burną sugrūdo Krš.
pažaliúoti Š, Rtr, NdŽ, KŽ; S.Dauk, LL176
1. intr. pasidaryti žaliam, įgauti žalią spalvą, žalumą: Brezentas per ilga pažaliãvo DŽ1. Patrini [apynius] pirštais – tuojau pažaliuoja ir sulimpa, kaip nuo medaus M.Katil. Kotai [samanių] tamsūs, o suimi pirštais, tai net pažaliúoja Kpč. Ta roputė pažaliãvusi K. Pažaliãv[o] bulbė nuog saulės Azr. Pažaliãvo bulbos daržinėj in vėjo [supiltos] Klt. Kunoda pažaliúoja nuog saulės Zt. Pavasarį pasodintų pažaliavusių bulvių daigai esti atsparesni ligoms rš.
| Blausioje žibalinės lempos šviesoje tavo akys šiurpiai blizgėjo, veidas buvo pažaliavęs J.Avyž. Nerūkyk, ba šūdas pažaliuõs (juok.) Prn.
| impers.: Aple akis ir dabar pažaliãvę mėlenai Lkv.
2. žr. sužaliuoti 1: Prižėlusi pieva pažaliuõs J. Par dvi dienas pažaliãvo berželiai Tršk. Žolelė jau kyla: pardien i pažaliãvo pakelės Mžš. Apsėjo salietros, pažaliãvo visi laukai, i buvo rugių didliai gerų Ms. Krūmai kąsnį jau pažaliãvę LzŽ. Jau buvo pradėję geltonyt [kukurūzai], kai davė lietai – pažaliãvo Pg. Daržas nor pažaliãvo, buvo sudžiūvę Rod. Lapeliai nukrinta ir vėl pažaliuoja, berneliai išvežti negreit parvažiuoja LTR(Rm). Oi tai pažaliavo lygios lankelės Sn, TŽI304(Mrs).
| refl.: Tik pasižaliãvo kur, tai ir tęsia karvę – nugano Kpč. Oi kaip aš jojau viešu keleliu, pasižaliavo žalia girelė LTR(Mrk). Pasžaliãv[o] visa, kap padarė Dievas rasą (palijo) Arm. Ir žalios tvorelės pasižaliavo, pražydėjo tvoros kuoleliai (rd.) Kb.
ǁ kurį laiką žaliuoti: Duok rūtelei pažaliuot, vainikėlį padėvėt LTR(Plv).
3. intr. JII8, DŽ, Šlvn apsitraukti žaliomis rūdimis, žaliais pelėsiais: Kailiai neišdirbti pažaliãvo J. Ragaišis pažaliãvęs, kas begali jį valgyt Jnšk. Jau sena duona, net viršus pažaliãvęs Klt. Jeigu susiglauda teip meisa su meisa, kartais galia pažaliúoti Žd. Jei būna tarpų, mėsa pažaliúoja Vlk. Kryžius buvo pažaliavęs nuo rudens darganų A.Vaičiul. Ant pažaliavusio lovio krašto, kur buvo girdomi arkliai, tupėjo vištos M.Katil. Juodoji atlasinė priejuostė linkusi pažaliuoti iš senatvės I.Simon. Kam aš imsiu pažaliãvusius baravykus, man jaunų užtenka Sug.
| prk.: Kitam i pažaliúos (neteks vertės) piningai, pirkti nė[ra] ko Krš.
4. susijaudinus, susirgus apsiblausti, patamsėti: Boba net pažaliãvo berėkdama Tr. Iš piktumo anas alne (net) pažaliãv[o] LzŽ. Kiek čia žemės dirvonuo[ja], o pažaliãvę iš dalybų Krš. Kai tik jį smuklininkas pamatė – visas pažaliavo iš baimės B.Sruog. Moterėlė net pažaliavo iš pasipiktinimo J.Avyž. Martynukas, paminėjus tėvą, net pažaliavo V.Kudir. Burnelė pažaliãvusi tik, baisiai bloga po ligai Klt. Antosė vaikšto pažaliavusi, tarytum pašvinkusios žuvies apsivalgiusi P.Trein.
5. gerai, linksmai pagyventi, pasismaginti: Pridarysiu alaus, – ot pažaliúosme! Mžš. Pažaliavom ir mes per šventes LTR(Ds). Gerai jis tę pažaliãvo kelias dieneles Prn. Parsivežė gėrimo ir pažaliãvo gerai Všn.
| refl. NdŽ.
6. intr. prk. būti kurį laiką nevedusiam, netekėjusiai: Dar dešimt metų pažaliãvęs tokią pačią gausu Šts.
7. tr. euf. iškeikti žalčiais: Kad ne ankstybinė [išpažintis], aš būčio aną pažaliãvęs gerai Tl.
◊ ãkys (akysè NdŽ) pažaliãvo NdŽ pasidarė negera, apsvaigo galva: Jam net ãkys pažaliãvo iš to piktumo Rm. O mun jau ir ãkės pažaliãvo iš to stroko BM290(Krš). Nu tokių žinių ir ãkės pažaliãvo Krš. Ãkys pažaliãvo, galva apsvaigo, spėjo da į lovą įsikibt Kair. Tegu ir ãkys pažaliuõs, kol šieną suveš Ukm. Dirbau, net kol akys pažaliavo rš. Gėrė, kol akys pažaliavo LMD(Mrj). Neveiksi paslenkęs, ba akysà pažaliúoja Dv. Kai trenkė pagalys par galvą, tai net akysè pažaliãvo Rs. Kai nukritau nuo vežimo, akysè tik pažaliãvo Jnš. Galva jiems sukės, akyse pažaliavo TS1900,2-3.
pražaliúoti intr.
1. Rod pradėti žaliuoti (apie augalus): Pražaliãvo pieva J. Po lietum tuoj pražaliãvo Ėr. Katro [palmos] šakelė rankoj pražaliuos ir pražydės, tai tas bus karalium BsPIV204. Laisčiau rūtelę, kad pražaliuotų LTR(Ant). Oi, tu karklyne, sausas medeli, kada tu pražaliuosi LTR(Vlk). Pažiūrėk, mergele, an sauso medelio, kai išsprogs, pražaliuos, tada mano būsi LTR(Grl).
2. prk. kurį laiką linksmintis: Pražaliãvo visą naktį J. Taip ir pražaliúodavo savaitę Ps.
3. prk. likti netekėjusiai: Laimutė ištekės. Marijona – toji su rūtelėmis pražaliuos A.Vien.
prižaliúoti intr.
1. daug priaugti žalumos (apie augalus): Šįmet lietaus daug, tai visko priaugo, prižaliãvo Prn.
2. prisitraukti žalių maurų: Butelys su vandeniu stovėjo ir prižaliãvo Jrb. Tvenkinys netekdamas naujo vandens prižaliuos rš.
3. refl. prk. pasilinksminti: Parėjo prisižaliãvęs Jnš.
sužaliúoti NdŽ
1. intr. M, LL316, Š, Rtr, DŽ, KŽ pradėti žaliuoti (apie augalus): Sužaliãv[o] viskas LKKIII122(Zt). Tik atšilo ir iškart sužaliãvo Krs. Viskas jau sužaliãvo, jau rugiai plauka Nv. Vos tik papila lietaus, viskas sužaliúoja Adm. Kap sužaliuõs, varysim gyvį laukan LzŽ. Kai sužaliuõs [medžiai], tai [kelio] nesmatis Žl. Medžiai, pritvinkę, prisirpę, po dienos kitos turėjo sužaliuoti J.Sav. Visos liepos jau sužaliãvę Alv. Suplanka lietus, sužaliúoja rugiai DrskŽ. Po tam jie (išmirkyti rugiai) sužaliúoja, išleidžia diegus, sudygsta Grnk. Netrukus sužaliavo išrautų kelmų vietoje rugiai, avižos L.Dovyd. Viršus miežių kai kepurė sužaliãvo kūgy Klt. Kiemas nespėjo sužaliúot ir vėl geltonija iš sausumo Krs. Nedaug dar buvo pieva sužaliavusi, bet arklys jau gali šiek tiek pagriaužti I.Simon. Reikia tik šiulmos – tuoj sužaliuõs laukai Ktk. Vešliai sužaliãvo, geri daržai buvo Rdn. Susprogs medeliai, sužaliuõs, raiba gegutė sukukuos Grš. Sužaliavo egliutėlė miškely ant kalno LTR(Aln). Lijo kelias dienas, i sužaliãvo [gubos] Krš. Užpiliam avižieniais pelais sulą, jie sužaliúoja Pšš. Užpildavo avižų [ant sulos], i sudygdavo, sužaliúodavo, pasidarydavo kaip dangtis Vg. Šiaudų sukarpysam ir užbarstysam tą sulos bosalį, dar avižų liuobam antbersam, tos avižos sudygs, sužaliúos, toki pluta būs kaip dangtis (apie sulos rauginimą) End.
| Sužaliãvę (apžėlę) kapai – kaip apsileidusių y[ra] žmonių! Pp.
| prk.: Vasara jau ateita, vasara sužaliúo[ja] Plt. Ateis naktis iš tamsaus miško, šešėliai sužaliuos J.Aist.
^ Atiduos, kai akmuo sužaliuos (niekada neatiduos) KrvP(Vlk). Pavaserį ir baslys sužaliúoja JT223.
2. žr. pažaliuoti 1: Išartos bulbės pabuvo nekastos – i sužaliãvo, visas ilgasai šniūras sužaliãvo! Mžš.
3. intr. Dglš apsitraukti žaliais pelėsiais: Dešros mažai sūdytos buvo – sužaliãvo, subuvo Rm. Sužaliúoja ta duona, sudžiūsta, gi vasaros laike Pmp. Plutos net sužaliãvę Aln. Sužaliuõs sviestas ir apsinuodis Aln.
4. tr. Trgn ištepti žaliai: Nesėsk in žolės – sužaliúosi kelnes Dbk.
| refl. intr., tr. NdŽ: Vyniosim vakare, tai susižaliuõs, sakau, palikim [drobes], ir šešias sienas pavogė Kpč. Klėčių paunksnyje pasitiesė marškas, kad suknios nesusižaliuotų Vaižg. Berniukas brauko lapus, kol susižaliuoja rankas ir kelines rš.
5. pasismaginti, pasilinksminti: Sužaliãvom par vestuves Varn. Būtumėm anksčiau atvažiavę, būtumėm geriau sužaliavę Lnkv. Sužaliãvom, gerai išsigėrėm Krkn. Sužaliúosma par Kalėdas Ds.
◊ ãkys (akysè) sužaliãvo apsvaigo galva, pasidarė negera: Sužaliúo[ja] ãkės, jei kur neįsikimbu, virstu Krš. Užmušo Albertuką; sužaliãvo sužaliãvo akėsè: du vaikeliai be tėvo, pati be vyro, tėveliai be sūnelio Krš.
užžaliúoti
1. Rtr, NdŽ žr. sužaliuoti 1: Medeliai suaugo, užžaliavo rš. Po lietui žolė ažužaliãvo tik Klt. Sėčiau rūtų ir mėtelių, kad užžaliuotų, kad iššakotų S.Dauk(r.).
2. žr. pažaliuoti 1: Kap perpjauni, ažužaliúoja anys (raudonagalviai) Dv.
3. žr. pažaliuoti 3: Ir langai užžaliãvę nu senų laikų Šts.
◊ ãkys užžaliúoja pasidaro negera, apsvaigsta galva: I jaunai ažužaliúoja ãkys nuo šito visa ko Švnč.
| Kai padirbėja, duok, kad ãkys būtų užužaliãvę, o kad ne, – kitą kartą i negausi darbinyko Šmn.
1. intr. SD1215, SD451, H, H182, Sut, D.Pošk, S.Dauk, KBII199, N, BzB342, M, L, Š, Rtr, ŠT85, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ būti žaliam (apie augalus): Įžėlę rugiai, žaliúoja gražiai J. Aužuolas sprogsta vėliau, kai kiti medžiai, i žaliúo[ja] ilgiau Plšk. Eglė žiemą vasarą žaliúo[ja] i žaliúo[ja] be jokios parmainos Lk. Žaliuodama juk guoba sutrūnėja? J.Aist. Liekni [medžiai] augę kaip mendrės, žaliãvę kaip rūtos A.Baran. Jauno uosio pečiai sudrebėjo baisiai, žaliuoja tačiau kaip žaliavęs Mair. Sušils pavasarėlis, žaliuõs tavo šakelės JT279. Javai rūta žaliuoja J.Mik. Žolės kap rūtos žaliúoja, kas jomi tiej arbicidai (herbicidai) Drsk. Mirga laukai, vasarojus žaliúoja Užp. Mes išeinam parugėn, rugiai žaliúoja, banguoja, sudainuojam Kp. Rugiai gubose sudygo kaip šepetys, iš tolo žaliúoja Jnš. Kampuosei rugiai jau žaliúoja LzŽ. Miežiai greit išgula, pradeda vėl žaliúoti iš naujo Kltn. Rūteliai žaliúo[ja], buvo labai puiki Yl. Kur išdegus žolė buvo, vėl žaliúoja Krs. Saulutė taip švelniai kaitino, kad, regis, žolė kilte kilo žaliuoti A.Mišk. Pakelėse ir patvoriuose žaliavo vešli žolė A.Vien. Miela pasižiūrėt ant gražiai išdirbtus laukus, žaliúojančiuos vasarojum BM109(Sb). Ka lijo, žaliãvo laukai, pievos gražiausiai, o dabar kame tu berasi, visas pašaras jau yr susitraukęs, sudžiūvęs Yl. Kiek laukų puikiai žaliúo[ja]! LKT133(Plik). Nė plūgo nekišo, o daržai anos didžiau žaliúo[ja] Lpl. Kokia graži, visi pašaleliai žaliúo[ja] Trk. Žemė dirvonuoja, žaliúoja Ėr. Padaigytas bulves pasodinau, i matai, kai žaliúoja Jrb. Aš parsiuntinsiu mergelei savo dvi žaliuojanti žoleli (d.) S.Dauk. Tu girele, tu žalioji, kodėl žiemą nežaliúoji, tik žaliúoji vasarėlę, kada pati gražumėlė DrskD196. Visi medžiai bumburavo, ne visi žaliãvo JD1364. Girelėj eglelė, daržely rūtelė tai žaliai žaliuoja žiemą vasarėlę LTR(Mrj). N’ilgai žaliuosi, vėsus kleveli, tikt šį vieną metelį RD39. O ieva ievele, žaliasis medeli! Kodėl nežaliuoji žiemą vasarelę? StnD3. An tėvo dvaro po stiklo langu alyvužė žaliavo LLDII546(Ūd). Žali lapeliai žaliãvo, o balti žiedeliai baltavo Aru23(Dv). Aplink dvarą jovarai žaliavo, vidur dvaro jaunimėlis šoko LTR(Všt). Težyd, žaliuoja rugiai, mieželiai, kaip ir vedums jaunos dienelės KlpD26. Ei, žaliúo žaliúo žali rugeliai mano tėvo laukely JV1025. Ant galvelės, ant gluodnosios vainikai žaliavo LTR(Vlkv). O vainikėli žalių rūtelių, n’ilgai žaliúosi ant mano galvelės R177. Žmonių laukai jau žaliuoja, tavo dirvonuoja LTR(Auk). Žaliuoj žoleliai, kvep meironeliai RD141. Ant tavo kaselių rūtelės žaliãvo (d.) Čb. Kur užsėta, ten žaliuoja KlvD3. Kad medis būtų trąšus ir žaliuotų, reikia, kad jo neužgauliotų nei nuokyrūs vėjai, nei šalčiai A1884,8. Ogi šita šakelė augo ir pastojo didis žaliuojąs medis Kel1851,171. Tas [vynmedis] turėjo tris šakas; ir žaliuojąs augo bei žydėjo, ir jo uogos išsirpo Bb11Moz40,10. Tas bus kaip medžias įsodintas ant paversmių visad žaliuodamas PK43. Aš būsu kaip žaliuojanti eglė CII575. Visokia žaliuojanti žolė sudegė Ch1Apr8,7. Kolei šėkas ir žiedas žaliuoja, gražesnis yr žiedas, o neg šėkas DP582.
| Ir tų dvylika prarakų kaulai dar žaliuoja, kur jie gul BbSir49,12.
| prk.: Puikiai šįmet žaliuoja Lietuvoje gegužis, o sulauksime, kad da puikiaus žaliuos V.Kudir. Aušo aušrelė žaliúodama, tekėjo saulelė spindėdama (d.) End. Nieko nebėra, tik viena kalba kaip žali bruknelė nuo speigų apšarmojusi iki šiai dienai tebežaliuoja A1885,364. Teip žmogus teisus, kuris … linksmu yra ir džiaugiasi varguose ir slogose turėdamas žaliuojančią viltį amžinos karalystės SPII108.
^ Atduos, kad kūlis (akmuo) žaliuos (niekada neatiduos) S.Dauk. Ataduos, kai kuolai žaliuõs Ant. Koks medis be lapų žaliuoja? (eglė) Krp. Koks medžias ir žiemą žaliuoja? (eglė) JT109. Jaunas žaliuoja, pasenęs žemėn griūva, mirdamas dangun lekia (medis) LTR. Žalias nežaliuoja, sausas nedega (molis) LMD(Sln). Žiemą žaliúoja, o vasarą neturi žiedo (samanos) Užp. Kas žiemą žaliuoja, o vasarą ruduoja? (kerpės) LTR. Pusė girios žaliúoja, kita pusė sausa (pleiskanės kanapės) JT163. Išvirta dešra žemėj žaliuoja (morka) LTR(Jrg).
| refl. NdŽ, Krok: Jau pradeda viskas žaliúotis, gražu Pv. Dar̃ dygsta, dar̃ an kalnelių tai, žiūrau, žaliúojas [žolė] po biškį Dg. Kur tas sodas žaliúojasi, tenai mūs namai Krkš. Dagilis žaliúojasi, baltai žydi, ale smirdi Dv. Merkys mėlynavos, liepelės žaliavos KrvD263. Sodeliai žaliavos, žiedeliai baltavos TDrIV44(Vlk).
ǁ atrodyti žaliam: Takai, būdavo, žaliúo[ja] žaliúo[ja] nū kirminų Kv.
2. tr. NdŽ daryti žalią, tepti žalėsiais: Drabužius žaliúoti po žolę DŽ.
| refl. NdŽ.
3. intr. NdŽ, KŽ žaliomis rūdimis, pelėsiais trauktis: Variniai pinigai greit žaliúoja DŽ. Vasarą [duona] pradėdavo žaliúot iš kampo Sv.
| Kailiai neišdirbti žaliúote pažaliavo JII8.
ǁ maurais trauktis: Rave vanduo žaliúoja – bus lietaus Ėr. Sodžiaus prūde maurų priaugę, visas vandenio paviršius žaliúoja Skrb.
4. darytis tamsesniam, tarsi žaliam (iš kokio jausmo): Broliai net žaliavo iš pavydo LTR(Aln). Ponaitis iš pavydumo žaliavo V.Kudir. Prasidėjus šokiams jos žaliavo pavydu LzP. Nuog pavydo žaliuoja DP379.
ǁ prk. tamsuoti: Lango nematyt, ka jau prirūkyta – žaliúoja visas langas Plv.
5. gerai, linksmai leisti laiką, smagintis: Kad žaliavom, tai žaliavom per kiaurą naktelę Jnšk. Jis žaliãvo ilgai, kol prigriebė RdN. Gert y[ra] – kelinta diena žaliúoja Mžš. Nagi, žiūrau, žaliúoja už stalo mano vyras su draugais! Ldvn. Vienas žmogus jy palikus – dainuok, žaliúok Č. Ten berneliai dainuoja, ten jaunimas žaliuoja LTR(Pnd). Steponas smagus, be rūpesčio žaliuoja sau M.Katil.
| Į valdžią įsitrynę žaliúo[ja], naudos prisitraukę Krš.
| Visos muno draugės išmirusios, aš viena žaliúoju Krš. Ji gal keturias dešimtis metų žaliavusi moteris J.Paukš.
| refl. SD76, NdŽ.
6. būti nevedusiam, netekėjusiai: Ko čia bežaliuosu, eisu už vyro Šts. Jau turbūt jų Ona ir pasiliks žaliúot Skr.
7. intr. prk. sunkiai dirbti: Šiandien visą dieną žaliavaũ Mrj. Sakau, nagai atbuks nuo darbo, par vasarą žaliavaũ: rinkom akmenis Slm.
8. keikti žalčiais: Ans žaliúos ten, [jei] Marcė liūb sukūrins (užsirūkys) KlvrŽ.
◊ ãkys (akysè DŽ1, Grv) žaliúoja DŽ, Yl, Žr darosi negera, svaigsta galva: Da ma ãkys nežaliúoja, da aš gyvas i šiandie Rd. Aš kelu, kad ir ãkys žaliúo[ja], o ans tik rankas pridėjęs laiko Vvr. Bėgu, kad akys žaliuo[ja] Ggr. Na, kad negal [valgyti ligonė], širdis alpsta, akys žaliuoja Žem. Kol parnešiau [sėtinius], mun ãkys žaliãvo Krž. Širdį muša, žaliúo[ja] akė̃s[e] Kl. Mėgino atsistoti, – kojos lyg pakirstos: linksta, akyse žaliuoja LzP. Dirbk, kad akys žaliuotų, valgyk, kad pilvas sprogtų LTR(Jz, Pšl).
apžaliúoti
1. K, LVI139, NdŽ, KŽ žr. sužaliuoti 1: Čiut tiktai apžaliuõs, aria Aps. Tik apžaliãvo balandės – bulbose [ravėtojos] Klt. Medžiai baisiausi suaugę, apžaliãvę Pš.
| refl. KŽ: Tuoj visi laukai apsižaliúoja Nč.
2. žr. pažaliuoti 3: Variniai pinigai greit apžaliúoja Pc. Ištrauk peilį iš bliūdo – apžaliuõs Ul. Guli kiek apžaliavusi žalvarinė tūtelė, švino galvutę išspjovusi L.Dovyd. Šiaudais dangčiai dengti, samanom apžaliãvę Pnd. Buvo ta koplyčia apžaliãvus, apkerpėjus Jrb. Rudenio tvoros: visos apžaliãvę, apibuvę Mžš.
| Išliek šitą vandenį, jau apžaliãvęs Mrj.
| prk.: Kasdienio gyvenimo balelės paviršė apžaliavo „visuomenės nuomone“ Vaižg.
◊ ãkys apžaliúoja Pvn, Trk darosi negera, svaigsta galva: Staigiai atsistoji, ãkys apžaliúo[ja] Rdn. Pasilenkiau, ir apžaliãvo ãkys Šts.
atžaliúoti
1. intr. M, DŽ, KŽ, Rm, Upn vėl sužaliuoti (apie augalus): Lapeliai nukrito ir vėl atžaliãvo, o mūsų broliukai dar neatvažiavo (d.) Klt. Visos obelės atžaliavo [po iššalimo] Ėr. Antrąkart atžaliãvo tik raudonosios aguonos Ign.
2. refl. ateiti žaliuojant: Atsižaliúoja žalia kepurėlė (mergina, užsidėjusi žalią kepurėlę) Lp.
įžaliúoti
1. intr. įgauti žalią spalvą: Saulės gavusios bulvės y[ra] įžaliavusios Šts.
2. žr. pažaliuoti 1: Vainikėlis įžaliavo MTtVII49.
| refl.: Daržas įsižaliãvo LKKXIV206(Zt).
3. tr. Kn žaliai ištepti: Nesivoliok po žolę, kelnes anžaliúosi Kkl. Šviesų rūbą greit inžaliúoji Trgn.
išžaliúoti
1. intr. KŽ kurį laiką išbūti žaliam (apie augalus): Rūtos visą žiemą išžaliãvo Š. Aš pasiversiu žalia rūtele ir išžaliuosiu per vasarėlę (per naktelę LTR(Kz)) Sv, LTR(Pnd).
2. intr. Švnč imti žaliuoti: A matei, mergele, sausąjį berželį… Kap išsprogs, išžaliuõs, tai tu mano būsi (d.) Alvt. Kai brolelis tvoras tvers, ant rytojaus išžaliuos, tada, miela motinėle, aš pas tave sugrįšiu LTR(Čb).
| refl.: Kab lietus nuej[o], visa išsižaliãv[o] Zt.
3. tr. Rs žaliai ištepti: Tos alkūnės išžaliúotos Pc. Rankos man buvo lyg ir nebe rankos, o du išžaliuoti, pakruvinti gurvuoliai (nuo pėdų rišimo) J.Balt.
| refl. tr., intr.: Neišsižaliúok kelnių DŽ. Išsižaliuõs skarelė nuo tų žolių Ėr. Grįžtant iš miško, ji pasiskundė išsižaliavusi suknelę J.Avyž.
nužaliúoti intr.
1. būti žaliam (apie augalus): Vėtrose tebedejavo nužaliavę medžiai J.Marc. Nužaliavo gražus klevelis V.Krėv. Ji nustebusi dairosi po pievą abipus kelio, lygią kaip stalas, nužaliavusią ligi horizonto rš. Rūtos nužaliuõs, puikiai garbiniuos (d.) Ss.
2. žr. pažaliuoti 1: Nuo vėjo bulbos nužaliúoja Rmš.
3. baigti žaliuoti, netekti žalumo.
| prk.: Greitai nužaliúo[ja] rūtos mergėms, kiek anų vaikuočių, fe! Rdn.
4. Skr netekti natūralios spalvos, pasidaryti padėvėtam, suprastėti: Popierys nubluko, nužaliãvo – nebegražu Mžš. Nuo saulės apsišėrus [suknelės] nugara, nužaliãvus net Klt.
5. nusitepti žaliai: Nužaliúos kelnės nu žolių Šts.
6. apsitraukti kuo nors žaliu: Pakluonėse, gojelių užuovirtose, alyvynuose nelauktai išnirdavo dienos švieson pirtelė ar pašiūrė, samanom nužaliavusiu stogu J.Balt.
7. prk. nusigyventi: Žaliavo žaliavo vyras su mergom ir nužaliãvo vienan galan Ds.
8. prk. nusigerti: Jau ir tas nužaliãvo Vlkj.
| refl.: Tai kad nusižaliavom, vos vos į namus beparėjom Ps.
◊ ãkys (akysè) nužaliãvo pasidarė bloga: Nužaliãvo akėsè, i pavirtau Krš. Ãkės nužaliãvo – dantis į burną sugrūdo Krš.
pažaliúoti Š, Rtr, NdŽ, KŽ; S.Dauk, LL176
1. intr. pasidaryti žaliam, įgauti žalią spalvą, žalumą: Brezentas per ilga pažaliãvo DŽ1. Patrini [apynius] pirštais – tuojau pažaliuoja ir sulimpa, kaip nuo medaus M.Katil. Kotai [samanių] tamsūs, o suimi pirštais, tai net pažaliúoja Kpč. Ta roputė pažaliãvusi K. Pažaliãv[o] bulbė nuog saulės Azr. Pažaliãvo bulbos daržinėj in vėjo [supiltos] Klt. Kunoda pažaliúoja nuog saulės Zt. Pavasarį pasodintų pažaliavusių bulvių daigai esti atsparesni ligoms rš.
| Blausioje žibalinės lempos šviesoje tavo akys šiurpiai blizgėjo, veidas buvo pažaliavęs J.Avyž. Nerūkyk, ba šūdas pažaliuõs (juok.) Prn.
| impers.: Aple akis ir dabar pažaliãvę mėlenai Lkv.
2. žr. sužaliuoti 1: Prižėlusi pieva pažaliuõs J. Par dvi dienas pažaliãvo berželiai Tršk. Žolelė jau kyla: pardien i pažaliãvo pakelės Mžš. Apsėjo salietros, pažaliãvo visi laukai, i buvo rugių didliai gerų Ms. Krūmai kąsnį jau pažaliãvę LzŽ. Jau buvo pradėję geltonyt [kukurūzai], kai davė lietai – pažaliãvo Pg. Daržas nor pažaliãvo, buvo sudžiūvę Rod. Lapeliai nukrinta ir vėl pažaliuoja, berneliai išvežti negreit parvažiuoja LTR(Rm). Oi tai pažaliavo lygios lankelės Sn, TŽI304(Mrs).
| refl.: Tik pasižaliãvo kur, tai ir tęsia karvę – nugano Kpč. Oi kaip aš jojau viešu keleliu, pasižaliavo žalia girelė LTR(Mrk). Pasžaliãv[o] visa, kap padarė Dievas rasą (palijo) Arm. Ir žalios tvorelės pasižaliavo, pražydėjo tvoros kuoleliai (rd.) Kb.
ǁ kurį laiką žaliuoti: Duok rūtelei pažaliuot, vainikėlį padėvėt LTR(Plv).
3. intr. JII8, DŽ, Šlvn apsitraukti žaliomis rūdimis, žaliais pelėsiais: Kailiai neišdirbti pažaliãvo J. Ragaišis pažaliãvęs, kas begali jį valgyt Jnšk. Jau sena duona, net viršus pažaliãvęs Klt. Jeigu susiglauda teip meisa su meisa, kartais galia pažaliúoti Žd. Jei būna tarpų, mėsa pažaliúoja Vlk. Kryžius buvo pažaliavęs nuo rudens darganų A.Vaičiul. Ant pažaliavusio lovio krašto, kur buvo girdomi arkliai, tupėjo vištos M.Katil. Juodoji atlasinė priejuostė linkusi pažaliuoti iš senatvės I.Simon. Kam aš imsiu pažaliãvusius baravykus, man jaunų užtenka Sug.
| prk.: Kitam i pažaliúos (neteks vertės) piningai, pirkti nė[ra] ko Krš.
4. susijaudinus, susirgus apsiblausti, patamsėti: Boba net pažaliãvo berėkdama Tr. Iš piktumo anas alne (net) pažaliãv[o] LzŽ. Kiek čia žemės dirvonuo[ja], o pažaliãvę iš dalybų Krš. Kai tik jį smuklininkas pamatė – visas pažaliavo iš baimės B.Sruog. Moterėlė net pažaliavo iš pasipiktinimo J.Avyž. Martynukas, paminėjus tėvą, net pažaliavo V.Kudir. Burnelė pažaliãvusi tik, baisiai bloga po ligai Klt. Antosė vaikšto pažaliavusi, tarytum pašvinkusios žuvies apsivalgiusi P.Trein.
5. gerai, linksmai pagyventi, pasismaginti: Pridarysiu alaus, – ot pažaliúosme! Mžš. Pažaliavom ir mes per šventes LTR(Ds). Gerai jis tę pažaliãvo kelias dieneles Prn. Parsivežė gėrimo ir pažaliãvo gerai Všn.
| refl. NdŽ.
6. intr. prk. būti kurį laiką nevedusiam, netekėjusiai: Dar dešimt metų pažaliãvęs tokią pačią gausu Šts.
7. tr. euf. iškeikti žalčiais: Kad ne ankstybinė [išpažintis], aš būčio aną pažaliãvęs gerai Tl.
◊ ãkys (akysè NdŽ) pažaliãvo NdŽ pasidarė negera, apsvaigo galva: Jam net ãkys pažaliãvo iš to piktumo Rm. O mun jau ir ãkės pažaliãvo iš to stroko BM290(Krš). Nu tokių žinių ir ãkės pažaliãvo Krš. Ãkys pažaliãvo, galva apsvaigo, spėjo da į lovą įsikibt Kair. Tegu ir ãkys pažaliuõs, kol šieną suveš Ukm. Dirbau, net kol akys pažaliavo rš. Gėrė, kol akys pažaliavo LMD(Mrj). Neveiksi paslenkęs, ba akysà pažaliúoja Dv. Kai trenkė pagalys par galvą, tai net akysè pažaliãvo Rs. Kai nukritau nuo vežimo, akysè tik pažaliãvo Jnš. Galva jiems sukės, akyse pažaliavo TS1900,2-3.
pražaliúoti intr.
1. Rod pradėti žaliuoti (apie augalus): Pražaliãvo pieva J. Po lietum tuoj pražaliãvo Ėr. Katro [palmos] šakelė rankoj pražaliuos ir pražydės, tai tas bus karalium BsPIV204. Laisčiau rūtelę, kad pražaliuotų LTR(Ant). Oi, tu karklyne, sausas medeli, kada tu pražaliuosi LTR(Vlk). Pažiūrėk, mergele, an sauso medelio, kai išsprogs, pražaliuos, tada mano būsi LTR(Grl).
2. prk. kurį laiką linksmintis: Pražaliãvo visą naktį J. Taip ir pražaliúodavo savaitę Ps.
3. prk. likti netekėjusiai: Laimutė ištekės. Marijona – toji su rūtelėmis pražaliuos A.Vien.
prižaliúoti intr.
1. daug priaugti žalumos (apie augalus): Šįmet lietaus daug, tai visko priaugo, prižaliãvo Prn.
2. prisitraukti žalių maurų: Butelys su vandeniu stovėjo ir prižaliãvo Jrb. Tvenkinys netekdamas naujo vandens prižaliuos rš.
3. refl. prk. pasilinksminti: Parėjo prisižaliãvęs Jnš.
sužaliúoti NdŽ
1. intr. M, LL316, Š, Rtr, DŽ, KŽ pradėti žaliuoti (apie augalus): Sužaliãv[o] viskas LKKIII122(Zt). Tik atšilo ir iškart sužaliãvo Krs. Viskas jau sužaliãvo, jau rugiai plauka Nv. Vos tik papila lietaus, viskas sužaliúoja Adm. Kap sužaliuõs, varysim gyvį laukan LzŽ. Kai sužaliuõs [medžiai], tai [kelio] nesmatis Žl. Medžiai, pritvinkę, prisirpę, po dienos kitos turėjo sužaliuoti J.Sav. Visos liepos jau sužaliãvę Alv. Suplanka lietus, sužaliúoja rugiai DrskŽ. Po tam jie (išmirkyti rugiai) sužaliúoja, išleidžia diegus, sudygsta Grnk. Netrukus sužaliavo išrautų kelmų vietoje rugiai, avižos L.Dovyd. Viršus miežių kai kepurė sužaliãvo kūgy Klt. Kiemas nespėjo sužaliúot ir vėl geltonija iš sausumo Krs. Nedaug dar buvo pieva sužaliavusi, bet arklys jau gali šiek tiek pagriaužti I.Simon. Reikia tik šiulmos – tuoj sužaliuõs laukai Ktk. Vešliai sužaliãvo, geri daržai buvo Rdn. Susprogs medeliai, sužaliuõs, raiba gegutė sukukuos Grš. Sužaliavo egliutėlė miškely ant kalno LTR(Aln). Lijo kelias dienas, i sužaliãvo [gubos] Krš. Užpiliam avižieniais pelais sulą, jie sužaliúoja Pšš. Užpildavo avižų [ant sulos], i sudygdavo, sužaliúodavo, pasidarydavo kaip dangtis Vg. Šiaudų sukarpysam ir užbarstysam tą sulos bosalį, dar avižų liuobam antbersam, tos avižos sudygs, sužaliúos, toki pluta būs kaip dangtis (apie sulos rauginimą) End.
| Sužaliãvę (apžėlę) kapai – kaip apsileidusių y[ra] žmonių! Pp.
| prk.: Vasara jau ateita, vasara sužaliúo[ja] Plt. Ateis naktis iš tamsaus miško, šešėliai sužaliuos J.Aist.
^ Atiduos, kai akmuo sužaliuos (niekada neatiduos) KrvP(Vlk). Pavaserį ir baslys sužaliúoja JT223.
2. žr. pažaliuoti 1: Išartos bulbės pabuvo nekastos – i sužaliãvo, visas ilgasai šniūras sužaliãvo! Mžš.
3. intr. Dglš apsitraukti žaliais pelėsiais: Dešros mažai sūdytos buvo – sužaliãvo, subuvo Rm. Sužaliúoja ta duona, sudžiūsta, gi vasaros laike Pmp. Plutos net sužaliãvę Aln. Sužaliuõs sviestas ir apsinuodis Aln.
4. tr. Trgn ištepti žaliai: Nesėsk in žolės – sužaliúosi kelnes Dbk.
| refl. intr., tr. NdŽ: Vyniosim vakare, tai susižaliuõs, sakau, palikim [drobes], ir šešias sienas pavogė Kpč. Klėčių paunksnyje pasitiesė marškas, kad suknios nesusižaliuotų Vaižg. Berniukas brauko lapus, kol susižaliuoja rankas ir kelines rš.
5. pasismaginti, pasilinksminti: Sužaliãvom par vestuves Varn. Būtumėm anksčiau atvažiavę, būtumėm geriau sužaliavę Lnkv. Sužaliãvom, gerai išsigėrėm Krkn. Sužaliúosma par Kalėdas Ds.
◊ ãkys (akysè) sužaliãvo apsvaigo galva, pasidarė negera: Sužaliúo[ja] ãkės, jei kur neįsikimbu, virstu Krš. Užmušo Albertuką; sužaliãvo sužaliãvo akėsè: du vaikeliai be tėvo, pati be vyro, tėveliai be sūnelio Krš.
užžaliúoti
1. Rtr, NdŽ žr. sužaliuoti 1: Medeliai suaugo, užžaliavo rš. Po lietui žolė ažužaliãvo tik Klt. Sėčiau rūtų ir mėtelių, kad užžaliuotų, kad iššakotų S.Dauk(r.).
2. žr. pažaliuoti 1: Kap perpjauni, ažužaliúoja anys (raudonagalviai) Dv.
3. žr. pažaliuoti 3: Ir langai užžaliãvę nu senų laikų Šts.
◊ ãkys užžaliúoja pasidaro negera, apsvaigsta galva: I jaunai ažužaliúoja ãkys nuo šito visa ko Švnč.
| Kai padirbėja, duok, kad ãkys būtų užužaliãvę, o kad ne, – kitą kartą i negausi darbinyko Šmn.
pražaliúoti
Apibrėžtis
žaliúoti, -iúoja (-iúona Nv), -iãvo K, RŽ, NdŽ, žãliuoti, -iuoja, -iavo BŽ175
1. intr. SD1215, SD451, H, H182, Sut, D.Pošk, S.Dauk, KBII199, N, BzB342, M, L, Š, Rtr, ŠT85, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ būti žaliam (apie augalus): Įžėlę rugiai, žaliúoja gražiai J. Aužuolas sprogsta vėliau, kai kiti medžiai, i žaliúo[ja] ilgiau Plšk. Eglė žiemą vasarą žaliúo[ja] i žaliúo[ja] be jokios parmainos Lk. Žaliuodama juk guoba sutrūnėja? J.Aist. Liekni [medžiai] augę kaip mendrės, žaliãvę kaip rūtos A.Baran. Jauno uosio pečiai sudrebėjo baisiai, žaliuoja tačiau kaip žaliavęs Mair. Sušils pavasarėlis, žaliuõs tavo šakelės JT279. Javai rūta žaliuoja J.Mik. Žolės kap rūtos žaliúoja, kas jomi tiej arbicidai (herbicidai) Drsk. Mirga laukai, vasarojus žaliúoja Užp. Mes išeinam parugėn, rugiai žaliúoja, banguoja, sudainuojam Kp. Rugiai gubose sudygo kaip šepetys, iš tolo žaliúoja Jnš. Kampuosei rugiai jau žaliúoja LzŽ. Miežiai greit išgula, pradeda vėl žaliúoti iš naujo Kltn. Rūteliai žaliúo[ja], buvo labai puiki Yl. Kur išdegus žolė buvo, vėl žaliúoja Krs. Saulutė taip švelniai kaitino, kad, regis, žolė kilte kilo žaliuoti A.Mišk. Pakelėse ir patvoriuose žaliavo vešli žolė A.Vien. Miela pasižiūrėt ant gražiai išdirbtus laukus, žaliúojančiuos vasarojum BM109(Sb). Ka lijo, žaliãvo laukai, pievos gražiausiai, o dabar kame tu berasi, visas pašaras jau yr susitraukęs, sudžiūvęs Yl. Kiek laukų puikiai žaliúo[ja]! LKT133(Plik). Nė plūgo nekišo, o daržai anos didžiau žaliúo[ja] Lpl. Kokia graži, visi pašaleliai žaliúo[ja] Trk. Žemė dirvonuoja, žaliúoja Ėr. Padaigytas bulves pasodinau, i matai, kai žaliúoja Jrb. Aš parsiuntinsiu mergelei savo dvi žaliuojanti žoleli (d.) S.Dauk. Tu girele, tu žalioji, kodėl žiemą nežaliúoji, tik žaliúoji vasarėlę, kada pati gražumėlė DrskD196. Visi medžiai bumburavo, ne visi žaliãvo JD1364. Girelėj eglelė, daržely rūtelė tai žaliai žaliuoja žiemą vasarėlę LTR(Mrj). N’ilgai žaliuosi, vėsus kleveli, tikt šį vieną metelį RD39. O ieva ievele, žaliasis medeli! Kodėl nežaliuoji žiemą vasarelę? StnD3. An tėvo dvaro po stiklo langu alyvužė žaliavo LLDII546(Ūd). Žali lapeliai žaliãvo, o balti žiedeliai baltavo Aru23(Dv). Aplink dvarą jovarai žaliavo, vidur dvaro jaunimėlis šoko LTR(Všt). Težyd, žaliuoja rugiai, mieželiai, kaip ir vedums jaunos dienelės KlpD26. Ei, žaliúo žaliúo žali rugeliai mano tėvo laukely JV1025. Ant galvelės, ant gluodnosios vainikai žaliavo LTR(Vlkv). O vainikėli žalių rūtelių, n’ilgai žaliúosi ant mano galvelės R177. Žmonių laukai jau žaliuoja, tavo dirvonuoja LTR(Auk). Žaliuoj žoleliai, kvep meironeliai RD141. Ant tavo kaselių rūtelės žaliãvo (d.) Čb. Kur užsėta, ten žaliuoja KlvD3. Kad medis būtų trąšus ir žaliuotų, reikia, kad jo neužgauliotų nei nuokyrūs vėjai, nei šalčiai A1884,8. Ogi šita šakelė augo ir pastojo didis žaliuojąs medis Kel1851,171. Tas [vynmedis] turėjo tris šakas; ir žaliuojąs augo bei žydėjo, ir jo uogos išsirpo Bb11Moz40,10. Tas bus kaip medžias įsodintas ant paversmių visad žaliuodamas PK43. Aš būsu kaip žaliuojanti eglė CII575. Visokia žaliuojanti žolė sudegė Ch1Apr8,7. Kolei šėkas ir žiedas žaliuoja, gražesnis yr žiedas, o neg šėkas DP582.
| Ir tų dvylika prarakų kaulai dar žaliuoja, kur jie gul BbSir49,12.
| prk.: Puikiai šįmet žaliuoja Lietuvoje gegužis, o sulauksime, kad da puikiaus žaliuos V.Kudir. Aušo aušrelė žaliúodama, tekėjo saulelė spindėdama (d.) End. Nieko nebėra, tik viena kalba kaip žali bruknelė nuo speigų apšarmojusi iki šiai dienai tebežaliuoja A1885,364. Teip žmogus teisus, kuris … linksmu yra ir džiaugiasi varguose ir slogose turėdamas žaliuojančią viltį amžinos karalystės SPII108.
^ Atduos, kad kūlis (akmuo) žaliuos (niekada neatiduos) S.Dauk. Ataduos, kai kuolai žaliuõs Ant. Koks medis be lapų žaliuoja? (eglė) Krp. Koks medžias ir žiemą žaliuoja? (eglė) JT109. Jaunas žaliuoja, pasenęs žemėn griūva, mirdamas dangun lekia (medis) LTR. Žalias nežaliuoja, sausas nedega (molis) LMD(Sln). Žiemą žaliúoja, o vasarą neturi žiedo (samanos) Užp. Kas žiemą žaliuoja, o vasarą ruduoja? (kerpės) LTR. Pusė girios žaliúoja, kita pusė sausa (pleiskanės kanapės) JT163. Išvirta dešra žemėj žaliuoja (morka) LTR(Jrg).
| refl. NdŽ, Krok: Jau pradeda viskas žaliúotis, gražu Pv. Dar̃ dygsta, dar̃ an kalnelių tai, žiūrau, žaliúojas [žolė] po biškį Dg. Kur tas sodas žaliúojasi, tenai mūs namai Krkš. Dagilis žaliúojasi, baltai žydi, ale smirdi Dv. Merkys mėlynavos, liepelės žaliavos KrvD263. Sodeliai žaliavos, žiedeliai baltavos TDrIV44(Vlk).
ǁ atrodyti žaliam: Takai, būdavo, žaliúo[ja] žaliúo[ja] nū kirminų Kv.
2. tr. NdŽ daryti žalią, tepti žalėsiais: Drabužius žaliúoti po žolę DŽ.
| refl. NdŽ.
3. intr. NdŽ, KŽ žaliomis rūdimis, pelėsiais trauktis: Variniai pinigai greit žaliúoja DŽ. Vasarą [duona] pradėdavo žaliúot iš kampo Sv.
| Kailiai neišdirbti žaliúote pažaliavo JII8.
ǁ maurais trauktis: Rave vanduo žaliúoja – bus lietaus Ėr. Sodžiaus prūde maurų priaugę, visas vandenio paviršius žaliúoja Skrb.
4. darytis tamsesniam, tarsi žaliam (iš kokio jausmo): Broliai net žaliavo iš pavydo LTR(Aln). Ponaitis iš pavydumo žaliavo V.Kudir. Prasidėjus šokiams jos žaliavo pavydu LzP. Nuog pavydo žaliuoja DP379.
ǁ prk. tamsuoti: Lango nematyt, ka jau prirūkyta – žaliúoja visas langas Plv.
5. gerai, linksmai leisti laiką, smagintis: Kad žaliavom, tai žaliavom per kiaurą naktelę Jnšk. Jis žaliãvo ilgai, kol prigriebė RdN. Gert y[ra] – kelinta diena žaliúoja Mžš. Nagi, žiūrau, žaliúoja už stalo mano vyras su draugais! Ldvn. Vienas žmogus jy palikus – dainuok, žaliúok Č. Ten berneliai dainuoja, ten jaunimas žaliuoja LTR(Pnd). Steponas smagus, be rūpesčio žaliuoja sau M.Katil.
| Į valdžią įsitrynę žaliúo[ja], naudos prisitraukę Krš.
| Visos muno draugės išmirusios, aš viena žaliúoju Krš. Ji gal keturias dešimtis metų žaliavusi moteris J.Paukš.
| refl. SD76, NdŽ.
6. būti nevedusiam, netekėjusiai: Ko čia bežaliuosu, eisu už vyro Šts. Jau turbūt jų Ona ir pasiliks žaliúot Skr.
7. intr. prk. sunkiai dirbti: Šiandien visą dieną žaliavaũ Mrj. Sakau, nagai atbuks nuo darbo, par vasarą žaliavaũ: rinkom akmenis Slm.
8. keikti žalčiais: Ans žaliúos ten, [jei] Marcė liūb sukūrins (užsirūkys) KlvrŽ.
◊ ãkys (akysè DŽ1, Grv) žaliúoja DŽ, Yl, Žr darosi negera, svaigsta galva: Da ma ãkys nežaliúoja, da aš gyvas i šiandie Rd. Aš kelu, kad ir ãkys žaliúo[ja], o ans tik rankas pridėjęs laiko Vvr. Bėgu, kad akys žaliuo[ja] Ggr. Na, kad negal [valgyti ligonė], širdis alpsta, akys žaliuoja Žem. Kol parnešiau [sėtinius], mun ãkys žaliãvo Krž. Širdį muša, žaliúo[ja] akė̃s[e] Kl. Mėgino atsistoti, – kojos lyg pakirstos: linksta, akyse žaliuoja LzP. Dirbk, kad akys žaliuotų, valgyk, kad pilvas sprogtų LTR(Jz, Pšl).
apžaliúoti
1. K, LVI139, NdŽ, KŽ žr. sužaliuoti 1: Čiut tiktai apžaliuõs, aria Aps. Tik apžaliãvo balandės – bulbose [ravėtojos] Klt. Medžiai baisiausi suaugę, apžaliãvę Pš.
| refl. KŽ: Tuoj visi laukai apsižaliúoja Nč.
2. žr. pažaliuoti 3: Variniai pinigai greit apžaliúoja Pc. Ištrauk peilį iš bliūdo – apžaliuõs Ul. Guli kiek apžaliavusi žalvarinė tūtelė, švino galvutę išspjovusi L.Dovyd. Šiaudais dangčiai dengti, samanom apžaliãvę Pnd. Buvo ta koplyčia apžaliãvus, apkerpėjus Jrb. Rudenio tvoros: visos apžaliãvę, apibuvę Mžš.
| Išliek šitą vandenį, jau apžaliãvęs Mrj.
| prk.: Kasdienio gyvenimo balelės paviršė apžaliavo „visuomenės nuomone“ Vaižg.
◊ ãkys apžaliúoja Pvn, Trk darosi negera, svaigsta galva: Staigiai atsistoji, ãkys apžaliúo[ja] Rdn. Pasilenkiau, ir apžaliãvo ãkys Šts.
atžaliúoti
1. intr. M, DŽ, KŽ, Rm, Upn vėl sužaliuoti (apie augalus): Lapeliai nukrito ir vėl atžaliãvo, o mūsų broliukai dar neatvažiavo (d.) Klt. Visos obelės atžaliavo [po iššalimo] Ėr. Antrąkart atžaliãvo tik raudonosios aguonos Ign.
2. refl. ateiti žaliuojant: Atsižaliúoja žalia kepurėlė (mergina, užsidėjusi žalią kepurėlę) Lp.
įžaliúoti
1. intr. įgauti žalią spalvą: Saulės gavusios bulvės y[ra] įžaliavusios Šts.
2. žr. pažaliuoti 1: Vainikėlis įžaliavo MTtVII49.
| refl.: Daržas įsižaliãvo LKKXIV206(Zt).
3. tr. Kn žaliai ištepti: Nesivoliok po žolę, kelnes anžaliúosi Kkl. Šviesų rūbą greit inžaliúoji Trgn.
išžaliúoti
1. intr. KŽ kurį laiką išbūti žaliam (apie augalus): Rūtos visą žiemą išžaliãvo Š. Aš pasiversiu žalia rūtele ir išžaliuosiu per vasarėlę (per naktelę LTR(Kz)) Sv, LTR(Pnd).
2. intr. Švnč imti žaliuoti: A matei, mergele, sausąjį berželį… Kap išsprogs, išžaliuõs, tai tu mano būsi (d.) Alvt. Kai brolelis tvoras tvers, ant rytojaus išžaliuos, tada, miela motinėle, aš pas tave sugrįšiu LTR(Čb).
| refl.: Kab lietus nuej[o], visa išsižaliãv[o] Zt.
3. tr. Rs žaliai ištepti: Tos alkūnės išžaliúotos Pc. Rankos man buvo lyg ir nebe rankos, o du išžaliuoti, pakruvinti gurvuoliai (nuo pėdų rišimo) J.Balt.
| refl. tr., intr.: Neišsižaliúok kelnių DŽ. Išsižaliuõs skarelė nuo tų žolių Ėr. Grįžtant iš miško, ji pasiskundė išsižaliavusi suknelę J.Avyž.
nužaliúoti intr.
1. būti žaliam (apie augalus): Vėtrose tebedejavo nužaliavę medžiai J.Marc. Nužaliavo gražus klevelis V.Krėv. Ji nustebusi dairosi po pievą abipus kelio, lygią kaip stalas, nužaliavusią ligi horizonto rš. Rūtos nužaliuõs, puikiai garbiniuos (d.) Ss.
2. žr. pažaliuoti 1: Nuo vėjo bulbos nužaliúoja Rmš.
3. baigti žaliuoti, netekti žalumo.
| prk.: Greitai nužaliúo[ja] rūtos mergėms, kiek anų vaikuočių, fe! Rdn.
4. Skr netekti natūralios spalvos, pasidaryti padėvėtam, suprastėti: Popierys nubluko, nužaliãvo – nebegražu Mžš. Nuo saulės apsišėrus [suknelės] nugara, nužaliãvus net Klt.
5. nusitepti žaliai: Nužaliúos kelnės nu žolių Šts.
6. apsitraukti kuo nors žaliu: Pakluonėse, gojelių užuovirtose, alyvynuose nelauktai išnirdavo dienos švieson pirtelė ar pašiūrė, samanom nužaliavusiu stogu J.Balt.
7. prk. nusigyventi: Žaliavo žaliavo vyras su mergom ir nužaliãvo vienan galan Ds.
8. prk. nusigerti: Jau ir tas nužaliãvo Vlkj.
| refl.: Tai kad nusižaliavom, vos vos į namus beparėjom Ps.
◊ ãkys (akysè) nužaliãvo pasidarė bloga: Nužaliãvo akėsè, i pavirtau Krš. Ãkės nužaliãvo – dantis į burną sugrūdo Krš.
pažaliúoti Š, Rtr, NdŽ, KŽ; S.Dauk, LL176
1. intr. pasidaryti žaliam, įgauti žalią spalvą, žalumą: Brezentas per ilga pažaliãvo DŽ1. Patrini [apynius] pirštais – tuojau pažaliuoja ir sulimpa, kaip nuo medaus M.Katil. Kotai [samanių] tamsūs, o suimi pirštais, tai net pažaliúoja Kpč. Ta roputė pažaliãvusi K. Pažaliãv[o] bulbė nuog saulės Azr. Pažaliãvo bulbos daržinėj in vėjo [supiltos] Klt. Kunoda pažaliúoja nuog saulės Zt. Pavasarį pasodintų pažaliavusių bulvių daigai esti atsparesni ligoms rš.
| Blausioje žibalinės lempos šviesoje tavo akys šiurpiai blizgėjo, veidas buvo pažaliavęs J.Avyž. Nerūkyk, ba šūdas pažaliuõs (juok.) Prn.
| impers.: Aple akis ir dabar pažaliãvę mėlenai Lkv.
2. žr. sužaliuoti 1: Prižėlusi pieva pažaliuõs J. Par dvi dienas pažaliãvo berželiai Tršk. Žolelė jau kyla: pardien i pažaliãvo pakelės Mžš. Apsėjo salietros, pažaliãvo visi laukai, i buvo rugių didliai gerų Ms. Krūmai kąsnį jau pažaliãvę LzŽ. Jau buvo pradėję geltonyt [kukurūzai], kai davė lietai – pažaliãvo Pg. Daržas nor pažaliãvo, buvo sudžiūvę Rod. Lapeliai nukrinta ir vėl pažaliuoja, berneliai išvežti negreit parvažiuoja LTR(Rm). Oi tai pažaliavo lygios lankelės Sn, TŽI304(Mrs).
| refl.: Tik pasižaliãvo kur, tai ir tęsia karvę – nugano Kpč. Oi kaip aš jojau viešu keleliu, pasižaliavo žalia girelė LTR(Mrk). Pasžaliãv[o] visa, kap padarė Dievas rasą (palijo) Arm. Ir žalios tvorelės pasižaliavo, pražydėjo tvoros kuoleliai (rd.) Kb.
ǁ kurį laiką žaliuoti: Duok rūtelei pažaliuot, vainikėlį padėvėt LTR(Plv).
3. intr. JII8, DŽ, Šlvn apsitraukti žaliomis rūdimis, žaliais pelėsiais: Kailiai neišdirbti pažaliãvo J. Ragaišis pažaliãvęs, kas begali jį valgyt Jnšk. Jau sena duona, net viršus pažaliãvęs Klt. Jeigu susiglauda teip meisa su meisa, kartais galia pažaliúoti Žd. Jei būna tarpų, mėsa pažaliúoja Vlk. Kryžius buvo pažaliavęs nuo rudens darganų A.Vaičiul. Ant pažaliavusio lovio krašto, kur buvo girdomi arkliai, tupėjo vištos M.Katil. Juodoji atlasinė priejuostė linkusi pažaliuoti iš senatvės I.Simon. Kam aš imsiu pažaliãvusius baravykus, man jaunų užtenka Sug.
| prk.: Kitam i pažaliúos (neteks vertės) piningai, pirkti nė[ra] ko Krš.
4. susijaudinus, susirgus apsiblausti, patamsėti: Boba net pažaliãvo berėkdama Tr. Iš piktumo anas alne (net) pažaliãv[o] LzŽ. Kiek čia žemės dirvonuo[ja], o pažaliãvę iš dalybų Krš. Kai tik jį smuklininkas pamatė – visas pažaliavo iš baimės B.Sruog. Moterėlė net pažaliavo iš pasipiktinimo J.Avyž. Martynukas, paminėjus tėvą, net pažaliavo V.Kudir. Burnelė pažaliãvusi tik, baisiai bloga po ligai Klt. Antosė vaikšto pažaliavusi, tarytum pašvinkusios žuvies apsivalgiusi P.Trein.
5. gerai, linksmai pagyventi, pasismaginti: Pridarysiu alaus, – ot pažaliúosme! Mžš. Pažaliavom ir mes per šventes LTR(Ds). Gerai jis tę pažaliãvo kelias dieneles Prn. Parsivežė gėrimo ir pažaliãvo gerai Všn.
| refl. NdŽ.
6. intr. prk. būti kurį laiką nevedusiam, netekėjusiai: Dar dešimt metų pažaliãvęs tokią pačią gausu Šts.
7. tr. euf. iškeikti žalčiais: Kad ne ankstybinė [išpažintis], aš būčio aną pažaliãvęs gerai Tl.
◊ ãkys (akysè NdŽ) pažaliãvo NdŽ pasidarė negera, apsvaigo galva: Jam net ãkys pažaliãvo iš to piktumo Rm. O mun jau ir ãkės pažaliãvo iš to stroko BM290(Krš). Nu tokių žinių ir ãkės pažaliãvo Krš. Ãkys pažaliãvo, galva apsvaigo, spėjo da į lovą įsikibt Kair. Tegu ir ãkys pažaliuõs, kol šieną suveš Ukm. Dirbau, net kol akys pažaliavo rš. Gėrė, kol akys pažaliavo LMD(Mrj). Neveiksi paslenkęs, ba akysà pažaliúoja Dv. Kai trenkė pagalys par galvą, tai net akysè pažaliãvo Rs. Kai nukritau nuo vežimo, akysè tik pažaliãvo Jnš. Galva jiems sukės, akyse pažaliavo TS1900,2-3.
pražaliúoti intr.
1. Rod pradėti žaliuoti (apie augalus): Pražaliãvo pieva J. Po lietum tuoj pražaliãvo Ėr. Katro [palmos] šakelė rankoj pražaliuos ir pražydės, tai tas bus karalium BsPIV204. Laisčiau rūtelę, kad pražaliuotų LTR(Ant). Oi, tu karklyne, sausas medeli, kada tu pražaliuosi LTR(Vlk). Pažiūrėk, mergele, an sauso medelio, kai išsprogs, pražaliuos, tada mano būsi LTR(Grl).
2. prk. kurį laiką linksmintis: Pražaliãvo visą naktį J. Taip ir pražaliúodavo savaitę Ps.
3. prk. likti netekėjusiai: Laimutė ištekės. Marijona – toji su rūtelėmis pražaliuos A.Vien.
prižaliúoti intr.
1. daug priaugti žalumos (apie augalus): Šįmet lietaus daug, tai visko priaugo, prižaliãvo Prn.
2. prisitraukti žalių maurų: Butelys su vandeniu stovėjo ir prižaliãvo Jrb. Tvenkinys netekdamas naujo vandens prižaliuos rš.
3. refl. prk. pasilinksminti: Parėjo prisižaliãvęs Jnš.
sužaliúoti NdŽ
1. intr. M, LL316, Š, Rtr, DŽ, KŽ pradėti žaliuoti (apie augalus): Sužaliãv[o] viskas LKKIII122(Zt). Tik atšilo ir iškart sužaliãvo Krs. Viskas jau sužaliãvo, jau rugiai plauka Nv. Vos tik papila lietaus, viskas sužaliúoja Adm. Kap sužaliuõs, varysim gyvį laukan LzŽ. Kai sužaliuõs [medžiai], tai [kelio] nesmatis Žl. Medžiai, pritvinkę, prisirpę, po dienos kitos turėjo sužaliuoti J.Sav. Visos liepos jau sužaliãvę Alv. Suplanka lietus, sužaliúoja rugiai DrskŽ. Po tam jie (išmirkyti rugiai) sužaliúoja, išleidžia diegus, sudygsta Grnk. Netrukus sužaliavo išrautų kelmų vietoje rugiai, avižos L.Dovyd. Viršus miežių kai kepurė sužaliãvo kūgy Klt. Kiemas nespėjo sužaliúot ir vėl geltonija iš sausumo Krs. Nedaug dar buvo pieva sužaliavusi, bet arklys jau gali šiek tiek pagriaužti I.Simon. Reikia tik šiulmos – tuoj sužaliuõs laukai Ktk. Vešliai sužaliãvo, geri daržai buvo Rdn. Susprogs medeliai, sužaliuõs, raiba gegutė sukukuos Grš. Sužaliavo egliutėlė miškely ant kalno LTR(Aln). Lijo kelias dienas, i sužaliãvo [gubos] Krš. Užpiliam avižieniais pelais sulą, jie sužaliúoja Pšš. Užpildavo avižų [ant sulos], i sudygdavo, sužaliúodavo, pasidarydavo kaip dangtis Vg. Šiaudų sukarpysam ir užbarstysam tą sulos bosalį, dar avižų liuobam antbersam, tos avižos sudygs, sužaliúos, toki pluta būs kaip dangtis (apie sulos rauginimą) End.
| Sužaliãvę (apžėlę) kapai – kaip apsileidusių y[ra] žmonių! Pp.
| prk.: Vasara jau ateita, vasara sužaliúo[ja] Plt. Ateis naktis iš tamsaus miško, šešėliai sužaliuos J.Aist.
^ Atiduos, kai akmuo sužaliuos (niekada neatiduos) KrvP(Vlk). Pavaserį ir baslys sužaliúoja JT223.
2. žr. pažaliuoti 1: Išartos bulbės pabuvo nekastos – i sužaliãvo, visas ilgasai šniūras sužaliãvo! Mžš.
3. intr. Dglš apsitraukti žaliais pelėsiais: Dešros mažai sūdytos buvo – sužaliãvo, subuvo Rm. Sužaliúoja ta duona, sudžiūsta, gi vasaros laike Pmp. Plutos net sužaliãvę Aln. Sužaliuõs sviestas ir apsinuodis Aln.
4. tr. Trgn ištepti žaliai: Nesėsk in žolės – sužaliúosi kelnes Dbk.
| refl. intr., tr. NdŽ: Vyniosim vakare, tai susižaliuõs, sakau, palikim [drobes], ir šešias sienas pavogė Kpč. Klėčių paunksnyje pasitiesė marškas, kad suknios nesusižaliuotų Vaižg. Berniukas brauko lapus, kol susižaliuoja rankas ir kelines rš.
5. pasismaginti, pasilinksminti: Sužaliãvom par vestuves Varn. Būtumėm anksčiau atvažiavę, būtumėm geriau sužaliavę Lnkv. Sužaliãvom, gerai išsigėrėm Krkn. Sužaliúosma par Kalėdas Ds.
◊ ãkys (akysè) sužaliãvo apsvaigo galva, pasidarė negera: Sužaliúo[ja] ãkės, jei kur neįsikimbu, virstu Krš. Užmušo Albertuką; sužaliãvo sužaliãvo akėsè: du vaikeliai be tėvo, pati be vyro, tėveliai be sūnelio Krš.
užžaliúoti
1. Rtr, NdŽ žr. sužaliuoti 1: Medeliai suaugo, užžaliavo rš. Po lietui žolė ažužaliãvo tik Klt. Sėčiau rūtų ir mėtelių, kad užžaliuotų, kad iššakotų S.Dauk(r.).
2. žr. pažaliuoti 1: Kap perpjauni, ažužaliúoja anys (raudonagalviai) Dv.
3. žr. pažaliuoti 3: Ir langai užžaliãvę nu senų laikų Šts.
◊ ãkys užžaliúoja pasidaro negera, apsvaigsta galva: I jaunai ažužaliúoja ãkys nuo šito visa ko Švnč.
| Kai padirbėja, duok, kad ãkys būtų užužaliãvę, o kad ne, – kitą kartą i negausi darbinyko Šmn.
1. intr. SD1215, SD451, H, H182, Sut, D.Pošk, S.Dauk, KBII199, N, BzB342, M, L, Š, Rtr, ŠT85, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ būti žaliam (apie augalus): Įžėlę rugiai, žaliúoja gražiai J. Aužuolas sprogsta vėliau, kai kiti medžiai, i žaliúo[ja] ilgiau Plšk. Eglė žiemą vasarą žaliúo[ja] i žaliúo[ja] be jokios parmainos Lk. Žaliuodama juk guoba sutrūnėja? J.Aist. Liekni [medžiai] augę kaip mendrės, žaliãvę kaip rūtos A.Baran. Jauno uosio pečiai sudrebėjo baisiai, žaliuoja tačiau kaip žaliavęs Mair. Sušils pavasarėlis, žaliuõs tavo šakelės JT279. Javai rūta žaliuoja J.Mik. Žolės kap rūtos žaliúoja, kas jomi tiej arbicidai (herbicidai) Drsk. Mirga laukai, vasarojus žaliúoja Užp. Mes išeinam parugėn, rugiai žaliúoja, banguoja, sudainuojam Kp. Rugiai gubose sudygo kaip šepetys, iš tolo žaliúoja Jnš. Kampuosei rugiai jau žaliúoja LzŽ. Miežiai greit išgula, pradeda vėl žaliúoti iš naujo Kltn. Rūteliai žaliúo[ja], buvo labai puiki Yl. Kur išdegus žolė buvo, vėl žaliúoja Krs. Saulutė taip švelniai kaitino, kad, regis, žolė kilte kilo žaliuoti A.Mišk. Pakelėse ir patvoriuose žaliavo vešli žolė A.Vien. Miela pasižiūrėt ant gražiai išdirbtus laukus, žaliúojančiuos vasarojum BM109(Sb). Ka lijo, žaliãvo laukai, pievos gražiausiai, o dabar kame tu berasi, visas pašaras jau yr susitraukęs, sudžiūvęs Yl. Kiek laukų puikiai žaliúo[ja]! LKT133(Plik). Nė plūgo nekišo, o daržai anos didžiau žaliúo[ja] Lpl. Kokia graži, visi pašaleliai žaliúo[ja] Trk. Žemė dirvonuoja, žaliúoja Ėr. Padaigytas bulves pasodinau, i matai, kai žaliúoja Jrb. Aš parsiuntinsiu mergelei savo dvi žaliuojanti žoleli (d.) S.Dauk. Tu girele, tu žalioji, kodėl žiemą nežaliúoji, tik žaliúoji vasarėlę, kada pati gražumėlė DrskD196. Visi medžiai bumburavo, ne visi žaliãvo JD1364. Girelėj eglelė, daržely rūtelė tai žaliai žaliuoja žiemą vasarėlę LTR(Mrj). N’ilgai žaliuosi, vėsus kleveli, tikt šį vieną metelį RD39. O ieva ievele, žaliasis medeli! Kodėl nežaliuoji žiemą vasarelę? StnD3. An tėvo dvaro po stiklo langu alyvužė žaliavo LLDII546(Ūd). Žali lapeliai žaliãvo, o balti žiedeliai baltavo Aru23(Dv). Aplink dvarą jovarai žaliavo, vidur dvaro jaunimėlis šoko LTR(Všt). Težyd, žaliuoja rugiai, mieželiai, kaip ir vedums jaunos dienelės KlpD26. Ei, žaliúo žaliúo žali rugeliai mano tėvo laukely JV1025. Ant galvelės, ant gluodnosios vainikai žaliavo LTR(Vlkv). O vainikėli žalių rūtelių, n’ilgai žaliúosi ant mano galvelės R177. Žmonių laukai jau žaliuoja, tavo dirvonuoja LTR(Auk). Žaliuoj žoleliai, kvep meironeliai RD141. Ant tavo kaselių rūtelės žaliãvo (d.) Čb. Kur užsėta, ten žaliuoja KlvD3. Kad medis būtų trąšus ir žaliuotų, reikia, kad jo neužgauliotų nei nuokyrūs vėjai, nei šalčiai A1884,8. Ogi šita šakelė augo ir pastojo didis žaliuojąs medis Kel1851,171. Tas [vynmedis] turėjo tris šakas; ir žaliuojąs augo bei žydėjo, ir jo uogos išsirpo Bb11Moz40,10. Tas bus kaip medžias įsodintas ant paversmių visad žaliuodamas PK43. Aš būsu kaip žaliuojanti eglė CII575. Visokia žaliuojanti žolė sudegė Ch1Apr8,7. Kolei šėkas ir žiedas žaliuoja, gražesnis yr žiedas, o neg šėkas DP582.
| Ir tų dvylika prarakų kaulai dar žaliuoja, kur jie gul BbSir49,12.
| prk.: Puikiai šįmet žaliuoja Lietuvoje gegužis, o sulauksime, kad da puikiaus žaliuos V.Kudir. Aušo aušrelė žaliúodama, tekėjo saulelė spindėdama (d.) End. Nieko nebėra, tik viena kalba kaip žali bruknelė nuo speigų apšarmojusi iki šiai dienai tebežaliuoja A1885,364. Teip žmogus teisus, kuris … linksmu yra ir džiaugiasi varguose ir slogose turėdamas žaliuojančią viltį amžinos karalystės SPII108.
^ Atduos, kad kūlis (akmuo) žaliuos (niekada neatiduos) S.Dauk. Ataduos, kai kuolai žaliuõs Ant. Koks medis be lapų žaliuoja? (eglė) Krp. Koks medžias ir žiemą žaliuoja? (eglė) JT109. Jaunas žaliuoja, pasenęs žemėn griūva, mirdamas dangun lekia (medis) LTR. Žalias nežaliuoja, sausas nedega (molis) LMD(Sln). Žiemą žaliúoja, o vasarą neturi žiedo (samanos) Užp. Kas žiemą žaliuoja, o vasarą ruduoja? (kerpės) LTR. Pusė girios žaliúoja, kita pusė sausa (pleiskanės kanapės) JT163. Išvirta dešra žemėj žaliuoja (morka) LTR(Jrg).
| refl. NdŽ, Krok: Jau pradeda viskas žaliúotis, gražu Pv. Dar̃ dygsta, dar̃ an kalnelių tai, žiūrau, žaliúojas [žolė] po biškį Dg. Kur tas sodas žaliúojasi, tenai mūs namai Krkš. Dagilis žaliúojasi, baltai žydi, ale smirdi Dv. Merkys mėlynavos, liepelės žaliavos KrvD263. Sodeliai žaliavos, žiedeliai baltavos TDrIV44(Vlk).
ǁ atrodyti žaliam: Takai, būdavo, žaliúo[ja] žaliúo[ja] nū kirminų Kv.
2. tr. NdŽ daryti žalią, tepti žalėsiais: Drabužius žaliúoti po žolę DŽ.
| refl. NdŽ.
3. intr. NdŽ, KŽ žaliomis rūdimis, pelėsiais trauktis: Variniai pinigai greit žaliúoja DŽ. Vasarą [duona] pradėdavo žaliúot iš kampo Sv.
| Kailiai neišdirbti žaliúote pažaliavo JII8.
ǁ maurais trauktis: Rave vanduo žaliúoja – bus lietaus Ėr. Sodžiaus prūde maurų priaugę, visas vandenio paviršius žaliúoja Skrb.
4. darytis tamsesniam, tarsi žaliam (iš kokio jausmo): Broliai net žaliavo iš pavydo LTR(Aln). Ponaitis iš pavydumo žaliavo V.Kudir. Prasidėjus šokiams jos žaliavo pavydu LzP. Nuog pavydo žaliuoja DP379.
ǁ prk. tamsuoti: Lango nematyt, ka jau prirūkyta – žaliúoja visas langas Plv.
5. gerai, linksmai leisti laiką, smagintis: Kad žaliavom, tai žaliavom per kiaurą naktelę Jnšk. Jis žaliãvo ilgai, kol prigriebė RdN. Gert y[ra] – kelinta diena žaliúoja Mžš. Nagi, žiūrau, žaliúoja už stalo mano vyras su draugais! Ldvn. Vienas žmogus jy palikus – dainuok, žaliúok Č. Ten berneliai dainuoja, ten jaunimas žaliuoja LTR(Pnd). Steponas smagus, be rūpesčio žaliuoja sau M.Katil.
| Į valdžią įsitrynę žaliúo[ja], naudos prisitraukę Krš.
| Visos muno draugės išmirusios, aš viena žaliúoju Krš. Ji gal keturias dešimtis metų žaliavusi moteris J.Paukš.
| refl. SD76, NdŽ.
6. būti nevedusiam, netekėjusiai: Ko čia bežaliuosu, eisu už vyro Šts. Jau turbūt jų Ona ir pasiliks žaliúot Skr.
7. intr. prk. sunkiai dirbti: Šiandien visą dieną žaliavaũ Mrj. Sakau, nagai atbuks nuo darbo, par vasarą žaliavaũ: rinkom akmenis Slm.
8. keikti žalčiais: Ans žaliúos ten, [jei] Marcė liūb sukūrins (užsirūkys) KlvrŽ.
◊ ãkys (akysè DŽ1, Grv) žaliúoja DŽ, Yl, Žr darosi negera, svaigsta galva: Da ma ãkys nežaliúoja, da aš gyvas i šiandie Rd. Aš kelu, kad ir ãkys žaliúo[ja], o ans tik rankas pridėjęs laiko Vvr. Bėgu, kad akys žaliuo[ja] Ggr. Na, kad negal [valgyti ligonė], širdis alpsta, akys žaliuoja Žem. Kol parnešiau [sėtinius], mun ãkys žaliãvo Krž. Širdį muša, žaliúo[ja] akė̃s[e] Kl. Mėgino atsistoti, – kojos lyg pakirstos: linksta, akyse žaliuoja LzP. Dirbk, kad akys žaliuotų, valgyk, kad pilvas sprogtų LTR(Jz, Pšl).
apžaliúoti
1. K, LVI139, NdŽ, KŽ žr. sužaliuoti 1: Čiut tiktai apžaliuõs, aria Aps. Tik apžaliãvo balandės – bulbose [ravėtojos] Klt. Medžiai baisiausi suaugę, apžaliãvę Pš.
| refl. KŽ: Tuoj visi laukai apsižaliúoja Nč.
2. žr. pažaliuoti 3: Variniai pinigai greit apžaliúoja Pc. Ištrauk peilį iš bliūdo – apžaliuõs Ul. Guli kiek apžaliavusi žalvarinė tūtelė, švino galvutę išspjovusi L.Dovyd. Šiaudais dangčiai dengti, samanom apžaliãvę Pnd. Buvo ta koplyčia apžaliãvus, apkerpėjus Jrb. Rudenio tvoros: visos apžaliãvę, apibuvę Mžš.
| Išliek šitą vandenį, jau apžaliãvęs Mrj.
| prk.: Kasdienio gyvenimo balelės paviršė apžaliavo „visuomenės nuomone“ Vaižg.
◊ ãkys apžaliúoja Pvn, Trk darosi negera, svaigsta galva: Staigiai atsistoji, ãkys apžaliúo[ja] Rdn. Pasilenkiau, ir apžaliãvo ãkys Šts.
atžaliúoti
1. intr. M, DŽ, KŽ, Rm, Upn vėl sužaliuoti (apie augalus): Lapeliai nukrito ir vėl atžaliãvo, o mūsų broliukai dar neatvažiavo (d.) Klt. Visos obelės atžaliavo [po iššalimo] Ėr. Antrąkart atžaliãvo tik raudonosios aguonos Ign.
2. refl. ateiti žaliuojant: Atsižaliúoja žalia kepurėlė (mergina, užsidėjusi žalią kepurėlę) Lp.
įžaliúoti
1. intr. įgauti žalią spalvą: Saulės gavusios bulvės y[ra] įžaliavusios Šts.
2. žr. pažaliuoti 1: Vainikėlis įžaliavo MTtVII49.
| refl.: Daržas įsižaliãvo LKKXIV206(Zt).
3. tr. Kn žaliai ištepti: Nesivoliok po žolę, kelnes anžaliúosi Kkl. Šviesų rūbą greit inžaliúoji Trgn.
išžaliúoti
1. intr. KŽ kurį laiką išbūti žaliam (apie augalus): Rūtos visą žiemą išžaliãvo Š. Aš pasiversiu žalia rūtele ir išžaliuosiu per vasarėlę (per naktelę LTR(Kz)) Sv, LTR(Pnd).
2. intr. Švnč imti žaliuoti: A matei, mergele, sausąjį berželį… Kap išsprogs, išžaliuõs, tai tu mano būsi (d.) Alvt. Kai brolelis tvoras tvers, ant rytojaus išžaliuos, tada, miela motinėle, aš pas tave sugrįšiu LTR(Čb).
| refl.: Kab lietus nuej[o], visa išsižaliãv[o] Zt.
3. tr. Rs žaliai ištepti: Tos alkūnės išžaliúotos Pc. Rankos man buvo lyg ir nebe rankos, o du išžaliuoti, pakruvinti gurvuoliai (nuo pėdų rišimo) J.Balt.
| refl. tr., intr.: Neišsižaliúok kelnių DŽ. Išsižaliuõs skarelė nuo tų žolių Ėr. Grįžtant iš miško, ji pasiskundė išsižaliavusi suknelę J.Avyž.
nužaliúoti intr.
1. būti žaliam (apie augalus): Vėtrose tebedejavo nužaliavę medžiai J.Marc. Nužaliavo gražus klevelis V.Krėv. Ji nustebusi dairosi po pievą abipus kelio, lygią kaip stalas, nužaliavusią ligi horizonto rš. Rūtos nužaliuõs, puikiai garbiniuos (d.) Ss.
2. žr. pažaliuoti 1: Nuo vėjo bulbos nužaliúoja Rmš.
3. baigti žaliuoti, netekti žalumo.
| prk.: Greitai nužaliúo[ja] rūtos mergėms, kiek anų vaikuočių, fe! Rdn.
4. Skr netekti natūralios spalvos, pasidaryti padėvėtam, suprastėti: Popierys nubluko, nužaliãvo – nebegražu Mžš. Nuo saulės apsišėrus [suknelės] nugara, nužaliãvus net Klt.
5. nusitepti žaliai: Nužaliúos kelnės nu žolių Šts.
6. apsitraukti kuo nors žaliu: Pakluonėse, gojelių užuovirtose, alyvynuose nelauktai išnirdavo dienos švieson pirtelė ar pašiūrė, samanom nužaliavusiu stogu J.Balt.
7. prk. nusigyventi: Žaliavo žaliavo vyras su mergom ir nužaliãvo vienan galan Ds.
8. prk. nusigerti: Jau ir tas nužaliãvo Vlkj.
| refl.: Tai kad nusižaliavom, vos vos į namus beparėjom Ps.
◊ ãkys (akysè) nužaliãvo pasidarė bloga: Nužaliãvo akėsè, i pavirtau Krš. Ãkės nužaliãvo – dantis į burną sugrūdo Krš.
pažaliúoti Š, Rtr, NdŽ, KŽ; S.Dauk, LL176
1. intr. pasidaryti žaliam, įgauti žalią spalvą, žalumą: Brezentas per ilga pažaliãvo DŽ1. Patrini [apynius] pirštais – tuojau pažaliuoja ir sulimpa, kaip nuo medaus M.Katil. Kotai [samanių] tamsūs, o suimi pirštais, tai net pažaliúoja Kpč. Ta roputė pažaliãvusi K. Pažaliãv[o] bulbė nuog saulės Azr. Pažaliãvo bulbos daržinėj in vėjo [supiltos] Klt. Kunoda pažaliúoja nuog saulės Zt. Pavasarį pasodintų pažaliavusių bulvių daigai esti atsparesni ligoms rš.
| Blausioje žibalinės lempos šviesoje tavo akys šiurpiai blizgėjo, veidas buvo pažaliavęs J.Avyž. Nerūkyk, ba šūdas pažaliuõs (juok.) Prn.
| impers.: Aple akis ir dabar pažaliãvę mėlenai Lkv.
2. žr. sužaliuoti 1: Prižėlusi pieva pažaliuõs J. Par dvi dienas pažaliãvo berželiai Tršk. Žolelė jau kyla: pardien i pažaliãvo pakelės Mžš. Apsėjo salietros, pažaliãvo visi laukai, i buvo rugių didliai gerų Ms. Krūmai kąsnį jau pažaliãvę LzŽ. Jau buvo pradėję geltonyt [kukurūzai], kai davė lietai – pažaliãvo Pg. Daržas nor pažaliãvo, buvo sudžiūvę Rod. Lapeliai nukrinta ir vėl pažaliuoja, berneliai išvežti negreit parvažiuoja LTR(Rm). Oi tai pažaliavo lygios lankelės Sn, TŽI304(Mrs).
| refl.: Tik pasižaliãvo kur, tai ir tęsia karvę – nugano Kpč. Oi kaip aš jojau viešu keleliu, pasižaliavo žalia girelė LTR(Mrk). Pasžaliãv[o] visa, kap padarė Dievas rasą (palijo) Arm. Ir žalios tvorelės pasižaliavo, pražydėjo tvoros kuoleliai (rd.) Kb.
ǁ kurį laiką žaliuoti: Duok rūtelei pažaliuot, vainikėlį padėvėt LTR(Plv).
3. intr. JII8, DŽ, Šlvn apsitraukti žaliomis rūdimis, žaliais pelėsiais: Kailiai neišdirbti pažaliãvo J. Ragaišis pažaliãvęs, kas begali jį valgyt Jnšk. Jau sena duona, net viršus pažaliãvęs Klt. Jeigu susiglauda teip meisa su meisa, kartais galia pažaliúoti Žd. Jei būna tarpų, mėsa pažaliúoja Vlk. Kryžius buvo pažaliavęs nuo rudens darganų A.Vaičiul. Ant pažaliavusio lovio krašto, kur buvo girdomi arkliai, tupėjo vištos M.Katil. Juodoji atlasinė priejuostė linkusi pažaliuoti iš senatvės I.Simon. Kam aš imsiu pažaliãvusius baravykus, man jaunų užtenka Sug.
| prk.: Kitam i pažaliúos (neteks vertės) piningai, pirkti nė[ra] ko Krš.
4. susijaudinus, susirgus apsiblausti, patamsėti: Boba net pažaliãvo berėkdama Tr. Iš piktumo anas alne (net) pažaliãv[o] LzŽ. Kiek čia žemės dirvonuo[ja], o pažaliãvę iš dalybų Krš. Kai tik jį smuklininkas pamatė – visas pažaliavo iš baimės B.Sruog. Moterėlė net pažaliavo iš pasipiktinimo J.Avyž. Martynukas, paminėjus tėvą, net pažaliavo V.Kudir. Burnelė pažaliãvusi tik, baisiai bloga po ligai Klt. Antosė vaikšto pažaliavusi, tarytum pašvinkusios žuvies apsivalgiusi P.Trein.
5. gerai, linksmai pagyventi, pasismaginti: Pridarysiu alaus, – ot pažaliúosme! Mžš. Pažaliavom ir mes per šventes LTR(Ds). Gerai jis tę pažaliãvo kelias dieneles Prn. Parsivežė gėrimo ir pažaliãvo gerai Všn.
| refl. NdŽ.
6. intr. prk. būti kurį laiką nevedusiam, netekėjusiai: Dar dešimt metų pažaliãvęs tokią pačią gausu Šts.
7. tr. euf. iškeikti žalčiais: Kad ne ankstybinė [išpažintis], aš būčio aną pažaliãvęs gerai Tl.
◊ ãkys (akysè NdŽ) pažaliãvo NdŽ pasidarė negera, apsvaigo galva: Jam net ãkys pažaliãvo iš to piktumo Rm. O mun jau ir ãkės pažaliãvo iš to stroko BM290(Krš). Nu tokių žinių ir ãkės pažaliãvo Krš. Ãkys pažaliãvo, galva apsvaigo, spėjo da į lovą įsikibt Kair. Tegu ir ãkys pažaliuõs, kol šieną suveš Ukm. Dirbau, net kol akys pažaliavo rš. Gėrė, kol akys pažaliavo LMD(Mrj). Neveiksi paslenkęs, ba akysà pažaliúoja Dv. Kai trenkė pagalys par galvą, tai net akysè pažaliãvo Rs. Kai nukritau nuo vežimo, akysè tik pažaliãvo Jnš. Galva jiems sukės, akyse pažaliavo TS1900,2-3.
pražaliúoti intr.
1. Rod pradėti žaliuoti (apie augalus): Pražaliãvo pieva J. Po lietum tuoj pražaliãvo Ėr. Katro [palmos] šakelė rankoj pražaliuos ir pražydės, tai tas bus karalium BsPIV204. Laisčiau rūtelę, kad pražaliuotų LTR(Ant). Oi, tu karklyne, sausas medeli, kada tu pražaliuosi LTR(Vlk). Pažiūrėk, mergele, an sauso medelio, kai išsprogs, pražaliuos, tada mano būsi LTR(Grl).
2. prk. kurį laiką linksmintis: Pražaliãvo visą naktį J. Taip ir pražaliúodavo savaitę Ps.
3. prk. likti netekėjusiai: Laimutė ištekės. Marijona – toji su rūtelėmis pražaliuos A.Vien.
prižaliúoti intr.
1. daug priaugti žalumos (apie augalus): Šįmet lietaus daug, tai visko priaugo, prižaliãvo Prn.
2. prisitraukti žalių maurų: Butelys su vandeniu stovėjo ir prižaliãvo Jrb. Tvenkinys netekdamas naujo vandens prižaliuos rš.
3. refl. prk. pasilinksminti: Parėjo prisižaliãvęs Jnš.
sužaliúoti NdŽ
1. intr. M, LL316, Š, Rtr, DŽ, KŽ pradėti žaliuoti (apie augalus): Sužaliãv[o] viskas LKKIII122(Zt). Tik atšilo ir iškart sužaliãvo Krs. Viskas jau sužaliãvo, jau rugiai plauka Nv. Vos tik papila lietaus, viskas sužaliúoja Adm. Kap sužaliuõs, varysim gyvį laukan LzŽ. Kai sužaliuõs [medžiai], tai [kelio] nesmatis Žl. Medžiai, pritvinkę, prisirpę, po dienos kitos turėjo sužaliuoti J.Sav. Visos liepos jau sužaliãvę Alv. Suplanka lietus, sužaliúoja rugiai DrskŽ. Po tam jie (išmirkyti rugiai) sužaliúoja, išleidžia diegus, sudygsta Grnk. Netrukus sužaliavo išrautų kelmų vietoje rugiai, avižos L.Dovyd. Viršus miežių kai kepurė sužaliãvo kūgy Klt. Kiemas nespėjo sužaliúot ir vėl geltonija iš sausumo Krs. Nedaug dar buvo pieva sužaliavusi, bet arklys jau gali šiek tiek pagriaužti I.Simon. Reikia tik šiulmos – tuoj sužaliuõs laukai Ktk. Vešliai sužaliãvo, geri daržai buvo Rdn. Susprogs medeliai, sužaliuõs, raiba gegutė sukukuos Grš. Sužaliavo egliutėlė miškely ant kalno LTR(Aln). Lijo kelias dienas, i sužaliãvo [gubos] Krš. Užpiliam avižieniais pelais sulą, jie sužaliúoja Pšš. Užpildavo avižų [ant sulos], i sudygdavo, sužaliúodavo, pasidarydavo kaip dangtis Vg. Šiaudų sukarpysam ir užbarstysam tą sulos bosalį, dar avižų liuobam antbersam, tos avižos sudygs, sužaliúos, toki pluta būs kaip dangtis (apie sulos rauginimą) End.
| Sužaliãvę (apžėlę) kapai – kaip apsileidusių y[ra] žmonių! Pp.
| prk.: Vasara jau ateita, vasara sužaliúo[ja] Plt. Ateis naktis iš tamsaus miško, šešėliai sužaliuos J.Aist.
^ Atiduos, kai akmuo sužaliuos (niekada neatiduos) KrvP(Vlk). Pavaserį ir baslys sužaliúoja JT223.
2. žr. pažaliuoti 1: Išartos bulbės pabuvo nekastos – i sužaliãvo, visas ilgasai šniūras sužaliãvo! Mžš.
3. intr. Dglš apsitraukti žaliais pelėsiais: Dešros mažai sūdytos buvo – sužaliãvo, subuvo Rm. Sužaliúoja ta duona, sudžiūsta, gi vasaros laike Pmp. Plutos net sužaliãvę Aln. Sužaliuõs sviestas ir apsinuodis Aln.
4. tr. Trgn ištepti žaliai: Nesėsk in žolės – sužaliúosi kelnes Dbk.
| refl. intr., tr. NdŽ: Vyniosim vakare, tai susižaliuõs, sakau, palikim [drobes], ir šešias sienas pavogė Kpč. Klėčių paunksnyje pasitiesė marškas, kad suknios nesusižaliuotų Vaižg. Berniukas brauko lapus, kol susižaliuoja rankas ir kelines rš.
5. pasismaginti, pasilinksminti: Sužaliãvom par vestuves Varn. Būtumėm anksčiau atvažiavę, būtumėm geriau sužaliavę Lnkv. Sužaliãvom, gerai išsigėrėm Krkn. Sužaliúosma par Kalėdas Ds.
◊ ãkys (akysè) sužaliãvo apsvaigo galva, pasidarė negera: Sužaliúo[ja] ãkės, jei kur neįsikimbu, virstu Krš. Užmušo Albertuką; sužaliãvo sužaliãvo akėsè: du vaikeliai be tėvo, pati be vyro, tėveliai be sūnelio Krš.
užžaliúoti
1. Rtr, NdŽ žr. sužaliuoti 1: Medeliai suaugo, užžaliavo rš. Po lietui žolė ažužaliãvo tik Klt. Sėčiau rūtų ir mėtelių, kad užžaliuotų, kad iššakotų S.Dauk(r.).
2. žr. pažaliuoti 1: Kap perpjauni, ažužaliúoja anys (raudonagalviai) Dv.
3. žr. pažaliuoti 3: Ir langai užžaliãvę nu senų laikų Šts.
◊ ãkys užžaliúoja pasidaro negera, apsvaigsta galva: I jaunai ažužaliúoja ãkys nuo šito visa ko Švnč.
| Kai padirbėja, duok, kad ãkys būtų užužaliãvę, o kad ne, – kitą kartą i negausi darbinyko Šmn.
užvalkstýti
Apibrėžtis
valkstýti, val̃ksto, val̃kstė tr.
1. Rtr, KŽ valkioti, tąsyti, tampyti.
| refl. Rtr.
2. P, A.Baran, DŽ, FrnW renginėti, vilkinėti ką drabužiais: Devynius mėnesius turėjau jį valkstýti, apvilkti ir nuvilkti kaip mažą vaiką NdŽ. Valkstýk tokį krupį, šerk – kiek darbo! Rdn. Ranka skauda – negal valkstýti KlvrŽ. Pati vilkias, ko aš tavi valkstýsu! Krš. Val̃ksto vaikus, su šaukšteliu šeria didžiausius Bb. Trijų mėnesių [vaikui] kelnes velka, nūvelka, parvelka – taip i val̃ksto Rdn. Su jupikais ėmėm vaikiukus valkstýti [, kai 1914 m. kilo gandas, kad berniukus pjaus] Grd. Moterys prausė, šukavo ir valkstė baltomis suknelėmis mažąsias dukteris M.Katil. Karstą padirbdino ir drabužiais valkstė pamaldūs lankytojai Vaižg.
| refl. J, FrnW, KŽ, Rm: Mergelkoms priš langus valkstýties kaip negražu – žmonys juoksias! Krš. Menkai valgė, dar menkiau val̃kstėsi NdŽ. Visada plonu, bovelna austu sijonu valkstėsi LzP. Val̃kstos tos mergos kaip malpos Krš. Aš jau taip buvau pripratusi: plonai verpėm, plonai val̃kstėmos Žr. Graži suknikė, ale nėra kada valkstýties Pvn.
| prk.: Reik žinoti, jog to[je] nelaimingo[je] gadynė[je] tankiai vilkai valkstės avikailiais M.Valanč. Saulelė valkstėsi skystais kaip kiaulpienės pūkas išplušijusiais ir į tolį nudrykusiais debesėliais M.Katil.
ǁ Ser, NdŽ vilkinėti (pagalves, patalynę): Valkstýk prygalvius naujais antnarčiais J. Kelias dienas bebūsiąs [svečias], ko čia bevalkstýsi [patalynę]?! Krš. Vienur valėsi, patalynes valkstė Žem.
| refl. tr. NdŽ.
ǁ NdŽ rengti, puošti, taisyti.
3. nuolat, dažnai vilktis, vilkėti (drabužį): Už valkstomą paltą pigiau mokėsi kaip už naują Žeml. Rūbus gelumbės nevalksto, dėvi tik bovelninius prš. Gana valkstyti silkų jupeles, gana raičioti silkų kuskeles LTR(Pp).
| refl. tr. NdŽ, FrnW: Val̃kstos tą bliuskelę i nuplėš kaipmat Krš. Nevalkstýkis suknių, sijonų po penkis sykius par dieną i nemaliavokis, ta tuokart būsi merga rimta End. Tu tingi valkstýtis tas kelnes Vdžg. Aš nebnoru antrą kartą marškinius valkstýties Užv.
4. refl. [K], Rtr, Ser, NdŽ, KŽ debesimis trauktis, niaukstytis: Dangus val̃kstosi DŽ.
5. refl. mėtytis, valkiotis, voliotis: Valkstosi tas sviestas po kelias lėkštes – sukrauk į vieną Šk.
apvalkstýti tr. Rtr, NdŽ; S.Dauk, M, LL164
1. Š, DŽ viską, visą aprengti, apvilkti (drabužiais): Su milinukais būs apvalkstýti – visai jau paprastai vaikščios vaikas Jdr. Vaikai apvalkstyti menkoms, nuskarusioms jupelėms Žem. Antai plonais skalbinėliais apvalkstyti jų kūdikiai Vaižg. Bobos [ligoninėje] apval̃kstė ir išleido muni į turgų Rdn.
| prk.: Aš netikiu, kad reikšmingas mintis būtina apvalkstyti tokiais nežmoniško sukirpimo, net šuns neperkandamais drabužiais K.Saj. Melas gyvenime įvairiais papuošalais apvalkstomas J.Jabl.
| refl. tr., intr. Š: Apsivalkstýti yra apsidrabužėti J. Eisu dirbti, apsivalkstýsu kitką Šv. Nespėjov švariais marškiniais apsi̇̀valkstyti, tujau svečiai trobo[je] End. Apsivalkstęs skaroms Slnt. Neplikinėjos seniau žmonys, jetau, apsival̃kstę ejo, labiáu mergos apsidangsčiusios Krš. Buvo tokie mergaitė i vaikelis i apsival̃kstė tokiais miliniais šarkais Gršl. Tuo tarpu mergaitės išsiplukdžiusios išėjo ant krašto, apsival̃kstė kožna savo drabužiais, pavirto į antis ir tuojau spurstelėjo MitI364(Šl). Teip tas vaikas pasiėmė vaško kumeliuką, pasikinkė į molinį brikiuką, apsivalkstė popierinėms drapanomis, kojas apavė stikliniais batais … ir išvažiavo į svietą BsMtII207(Prnv). Žmonės kailiniais apsivalkstę: nors diena buvo šviesi, bet labai šalta Žem.
| prk.: Aukso debesėliais apsivalkstęs mėlynas dangus tamsėja J.Paukš.
ǁ Ser, DŽ, Ssk (patalynę, patalus) apvilkti: Apvalkstýta viskas švariai Plv. Apvalkstýk paduškas baltais užvalkalais Jrb. Lovelė baltai paklota, baltais apvalkalais apvalkstýta Grš. Nespėjau nė paduškų apvalkstýt, dzin dzin – ir atvažiuoja kunigas Srv. Patalai apmautais apvalkstyti rš.
ǁ įtaisyti drabužių, aprengti: Vis vaikus apsiūdavo, apvalkstydavo Žem.
2. refl. apsiniaukti: Dangus valkstosi, apsival̃kstęs DŽ.
įvalkstýti tr. NdŽ, KŽ visus (patalus, pagalves) įvilkti: Įvalkstýk priegalvius Š.
išvalkstýti tr.
1. Ser, NdŽ viską, visus išvalkioti, ištąsyti, ištampyti.
2. visą nurengti, nuvilkti.
| refl.: Turi daktaruo išsivalkstýti ir išsirodyti, o tas tura visokias bobas spaudyti Krš.
ǁ Š, KŽ visus (patalus, pagalves) išvilkti: Išvalkstýk priegalius iš ančvalkų J.
3. KŽ viską, visus (drabužius) nuvilkti: Numaustė batus, išvalkstė švarkus A1884,142.
4. refl. [K], Š, BŽ478,485, KŽ išsisklaidyti, išsiskirstyti (apie debesis): Išsivalkstos debesiai B, N.
| impers. Š: Buvo apsiūkusi, nū išsival̃kstė, ir giedra tapo, t. y. išsigaidrijo, išsiblandė J.
nuvalkstýti tr.
1. KŽ visus, viską nuvilkti, nutraukti tolyn.
2. M, Š, DŽ, KŽ visus, visą nuvilkinėti, nurenginėti: Rytais apvalkstyk visus [vaikus], vakare nuvalkstýk, o kur da kiti darbai! Grž. Tuoj liokajus poną nuvalkstė, drabužius pono užkėlė ant plautų LMD(Žg).
| refl. Š: Nusivalkstė ir atsigulė ant pečiaus Ds.
3. visus (drabužius) nuvilkti: Ona, nuvalkstýk svečiams apsiaustus! NdŽ. Visi pliki, drabužiai nuvalkstýti, batai visims [negyviesiems kareiviams] nuauti Sd. Tuoj abi supuolusios mano drabužius nuvalkstė, padžiaustė Sln.
| refl. tr. Grg: Visi nusival̃kstė viršutinius ir sugulė Grž. Jaunimas, nusivalkstęs drabužius, grūdos apie stalus rš.
ǁ Ds, Grž nuvilkti (užvalkalus): Merga nuval̃kstė visus pagalvių užvalkalus, nes reikia skalbti šiandie NdŽ.
4. refl. nuplyšti, nusidėvėti valkstantis: Drobužis nusival̃kstos greitai Krš.
5. refl. prk. apsitraukti, apsinešti: Ir medžiai migla nusivalkstę, lyg apsipūkavę J.Paukš.
pérvalkstyti tr.
1. NdŽ visą, visus perrengti, pervilkti.
| refl.: Marškiniais pársivalkstyti J. Toki pana: priš veidrodį staipos, valkstos pársivalksto Krš.
ǁ Ser, NdŽ patalynę pervilkti.
ǁ refl. persirengti kuo: Jie, persivalkstę kaimiečiais, sėdėjo ant žemės rš.
2. Ser užvalkalus pervilkti.
suvalkstýti tr.
1. NdŽ daug (drabužių) suvilkti.
| refl. Brs, Rs: Susivalkstýs po kelius sijonus – ejo mergos tratėdamos Krš. Šilčiausia, sušusi taip susival̃ksčiusi Krš.
2. sudėvėti, sunešioti: Jis visus mano drabužius suval̃kstė Krp.
užvalkstýti tr. KŽ; M, LL101
1. visus, daugelį aprengti, apvilkti.
| refl.: Visi išsimaudė, užsivalkstė Bsg.
ǁ Ser, Ds patalynę apvilkti: Užvalkstė dvylika priegalvių LTsIII425.
2. Ser visus (užvalkalus) apvilkti.
1. Rtr, KŽ valkioti, tąsyti, tampyti.
| refl. Rtr.
2. P, A.Baran, DŽ, FrnW renginėti, vilkinėti ką drabužiais: Devynius mėnesius turėjau jį valkstýti, apvilkti ir nuvilkti kaip mažą vaiką NdŽ. Valkstýk tokį krupį, šerk – kiek darbo! Rdn. Ranka skauda – negal valkstýti KlvrŽ. Pati vilkias, ko aš tavi valkstýsu! Krš. Val̃ksto vaikus, su šaukšteliu šeria didžiausius Bb. Trijų mėnesių [vaikui] kelnes velka, nūvelka, parvelka – taip i val̃ksto Rdn. Su jupikais ėmėm vaikiukus valkstýti [, kai 1914 m. kilo gandas, kad berniukus pjaus] Grd. Moterys prausė, šukavo ir valkstė baltomis suknelėmis mažąsias dukteris M.Katil. Karstą padirbdino ir drabužiais valkstė pamaldūs lankytojai Vaižg.
| refl. J, FrnW, KŽ, Rm: Mergelkoms priš langus valkstýties kaip negražu – žmonys juoksias! Krš. Menkai valgė, dar menkiau val̃kstėsi NdŽ. Visada plonu, bovelna austu sijonu valkstėsi LzP. Val̃kstos tos mergos kaip malpos Krš. Aš jau taip buvau pripratusi: plonai verpėm, plonai val̃kstėmos Žr. Graži suknikė, ale nėra kada valkstýties Pvn.
| prk.: Reik žinoti, jog to[je] nelaimingo[je] gadynė[je] tankiai vilkai valkstės avikailiais M.Valanč. Saulelė valkstėsi skystais kaip kiaulpienės pūkas išplušijusiais ir į tolį nudrykusiais debesėliais M.Katil.
ǁ Ser, NdŽ vilkinėti (pagalves, patalynę): Valkstýk prygalvius naujais antnarčiais J. Kelias dienas bebūsiąs [svečias], ko čia bevalkstýsi [patalynę]?! Krš. Vienur valėsi, patalynes valkstė Žem.
| refl. tr. NdŽ.
ǁ NdŽ rengti, puošti, taisyti.
3. nuolat, dažnai vilktis, vilkėti (drabužį): Už valkstomą paltą pigiau mokėsi kaip už naują Žeml. Rūbus gelumbės nevalksto, dėvi tik bovelninius prš. Gana valkstyti silkų jupeles, gana raičioti silkų kuskeles LTR(Pp).
| refl. tr. NdŽ, FrnW: Val̃kstos tą bliuskelę i nuplėš kaipmat Krš. Nevalkstýkis suknių, sijonų po penkis sykius par dieną i nemaliavokis, ta tuokart būsi merga rimta End. Tu tingi valkstýtis tas kelnes Vdžg. Aš nebnoru antrą kartą marškinius valkstýties Užv.
4. refl. [K], Rtr, Ser, NdŽ, KŽ debesimis trauktis, niaukstytis: Dangus val̃kstosi DŽ.
5. refl. mėtytis, valkiotis, voliotis: Valkstosi tas sviestas po kelias lėkštes – sukrauk į vieną Šk.
apvalkstýti tr. Rtr, NdŽ; S.Dauk, M, LL164
1. Š, DŽ viską, visą aprengti, apvilkti (drabužiais): Su milinukais būs apvalkstýti – visai jau paprastai vaikščios vaikas Jdr. Vaikai apvalkstyti menkoms, nuskarusioms jupelėms Žem. Antai plonais skalbinėliais apvalkstyti jų kūdikiai Vaižg. Bobos [ligoninėje] apval̃kstė ir išleido muni į turgų Rdn.
| prk.: Aš netikiu, kad reikšmingas mintis būtina apvalkstyti tokiais nežmoniško sukirpimo, net šuns neperkandamais drabužiais K.Saj. Melas gyvenime įvairiais papuošalais apvalkstomas J.Jabl.
| refl. tr., intr. Š: Apsivalkstýti yra apsidrabužėti J. Eisu dirbti, apsivalkstýsu kitką Šv. Nespėjov švariais marškiniais apsi̇̀valkstyti, tujau svečiai trobo[je] End. Apsivalkstęs skaroms Slnt. Neplikinėjos seniau žmonys, jetau, apsival̃kstę ejo, labiáu mergos apsidangsčiusios Krš. Buvo tokie mergaitė i vaikelis i apsival̃kstė tokiais miliniais šarkais Gršl. Tuo tarpu mergaitės išsiplukdžiusios išėjo ant krašto, apsival̃kstė kožna savo drabužiais, pavirto į antis ir tuojau spurstelėjo MitI364(Šl). Teip tas vaikas pasiėmė vaško kumeliuką, pasikinkė į molinį brikiuką, apsivalkstė popierinėms drapanomis, kojas apavė stikliniais batais … ir išvažiavo į svietą BsMtII207(Prnv). Žmonės kailiniais apsivalkstę: nors diena buvo šviesi, bet labai šalta Žem.
| prk.: Aukso debesėliais apsivalkstęs mėlynas dangus tamsėja J.Paukš.
ǁ Ser, DŽ, Ssk (patalynę, patalus) apvilkti: Apvalkstýta viskas švariai Plv. Apvalkstýk paduškas baltais užvalkalais Jrb. Lovelė baltai paklota, baltais apvalkalais apvalkstýta Grš. Nespėjau nė paduškų apvalkstýt, dzin dzin – ir atvažiuoja kunigas Srv. Patalai apmautais apvalkstyti rš.
ǁ įtaisyti drabužių, aprengti: Vis vaikus apsiūdavo, apvalkstydavo Žem.
2. refl. apsiniaukti: Dangus valkstosi, apsival̃kstęs DŽ.
įvalkstýti tr. NdŽ, KŽ visus (patalus, pagalves) įvilkti: Įvalkstýk priegalvius Š.
išvalkstýti tr.
1. Ser, NdŽ viską, visus išvalkioti, ištąsyti, ištampyti.
2. visą nurengti, nuvilkti.
| refl.: Turi daktaruo išsivalkstýti ir išsirodyti, o tas tura visokias bobas spaudyti Krš.
ǁ Š, KŽ visus (patalus, pagalves) išvilkti: Išvalkstýk priegalius iš ančvalkų J.
3. KŽ viską, visus (drabužius) nuvilkti: Numaustė batus, išvalkstė švarkus A1884,142.
4. refl. [K], Š, BŽ478,485, KŽ išsisklaidyti, išsiskirstyti (apie debesis): Išsivalkstos debesiai B, N.
| impers. Š: Buvo apsiūkusi, nū išsival̃kstė, ir giedra tapo, t. y. išsigaidrijo, išsiblandė J.
nuvalkstýti tr.
1. KŽ visus, viską nuvilkti, nutraukti tolyn.
2. M, Š, DŽ, KŽ visus, visą nuvilkinėti, nurenginėti: Rytais apvalkstyk visus [vaikus], vakare nuvalkstýk, o kur da kiti darbai! Grž. Tuoj liokajus poną nuvalkstė, drabužius pono užkėlė ant plautų LMD(Žg).
| refl. Š: Nusivalkstė ir atsigulė ant pečiaus Ds.
3. visus (drabužius) nuvilkti: Ona, nuvalkstýk svečiams apsiaustus! NdŽ. Visi pliki, drabužiai nuvalkstýti, batai visims [negyviesiems kareiviams] nuauti Sd. Tuoj abi supuolusios mano drabužius nuvalkstė, padžiaustė Sln.
| refl. tr. Grg: Visi nusival̃kstė viršutinius ir sugulė Grž. Jaunimas, nusivalkstęs drabužius, grūdos apie stalus rš.
ǁ Ds, Grž nuvilkti (užvalkalus): Merga nuval̃kstė visus pagalvių užvalkalus, nes reikia skalbti šiandie NdŽ.
4. refl. nuplyšti, nusidėvėti valkstantis: Drobužis nusival̃kstos greitai Krš.
5. refl. prk. apsitraukti, apsinešti: Ir medžiai migla nusivalkstę, lyg apsipūkavę J.Paukš.
pérvalkstyti tr.
1. NdŽ visą, visus perrengti, pervilkti.
| refl.: Marškiniais pársivalkstyti J. Toki pana: priš veidrodį staipos, valkstos pársivalksto Krš.
ǁ Ser, NdŽ patalynę pervilkti.
ǁ refl. persirengti kuo: Jie, persivalkstę kaimiečiais, sėdėjo ant žemės rš.
2. Ser užvalkalus pervilkti.
suvalkstýti tr.
1. NdŽ daug (drabužių) suvilkti.
| refl. Brs, Rs: Susivalkstýs po kelius sijonus – ejo mergos tratėdamos Krš. Šilčiausia, sušusi taip susival̃ksčiusi Krš.
2. sudėvėti, sunešioti: Jis visus mano drabužius suval̃kstė Krp.
užvalkstýti tr. KŽ; M, LL101
1. visus, daugelį aprengti, apvilkti.
| refl.: Visi išsimaudė, užsivalkstė Bsg.
ǁ Ser, Ds patalynę apvilkti: Užvalkstė dvylika priegalvių LTsIII425.
2. Ser visus (užvalkalus) apvilkti.
antsidriẽkti
Apibrėžtis
driẽkti, -ia, -ė
1. tr., intr. tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį): Voras driẽkia savo siūlą iš palubės ant stalo Š. Kam taip plonai drieki̇̀ (verpi)? Slm. Aš driekiaũ gijas į drieką apmesdamas ant mastuvų J. Kam drieki seilę, kad nedryktų J. Paparčių paunksmėje driekia savo virkščias pataisai J.Balt. Driekdamas pieva šešėlį tyliai iš tolio atėjęs plaukia tolyn debesėlis rš.
| refl. R, MŽ: Nemoki nešt naštą – šiaudai driẽkiasi paskui Alk. Voratinkliai driẽkiasi per laukus (rudenį) Š. Siūlas driẽkias per visą kambarį Š. Dūmai pažemiu driẽkias, bus lietaus Š. Driẽkias žeme pagal apvyniai be apvynvarpčio, be virpčio J.
| Žiūrim – jau pulkas žmonių driẽkiasi (eina paskui vienas kitą) per lauką Snt. Tamsūs debesys per dangų driẽkiasi (slenka, greitai bėga) Brt.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Dykumų plotuose driekiasi nauji kanalai A.Vencl. Lyg patiesti drobės rietimai driekėsi siauri žemės rėželiai rš. Juodi plaukai driekėsi ir bangavo rš. Kelias driekėsi per mišką rš.
| Į visas puses driekiasi begalinė dykuma rš.
ǁ intr. tįsti: Kiaulei iš snukio putos driekia Mrs.
| refl.: Seilės driẽkiasi (girto arba vaikui verkiant) Krsn. Dirbu, net seilės driẽkias Krsn. To vaikučio snarglys driẽkiasi neit per abidvi lūpas Plv. Medus nuo šaukšto driẽkiasi Dkš. Pienas driẽkias K.
ǁ intr. lėkti išdrikusiam: Aitvaras driẽkia, t. y. lekia J.
2. tr. K taršyti, skleisti: Nemoki nešt, tik drieki̇̀ (draikai, barstai) šiaudus Jnšk. Aš driekiù šiaudus ir šiaip, ir taip, t. y. blaškau J. Aš driekiù linus ant žolės, kad atsistovėtum J. Brolis driẽkė visus daiktus po kojų ir išdriẽkęs paliko nesuvalęs J. Aš driekù šaukštus, t. y. padrykai pametu J.
| refl.: Amžių ūkas velias, driekias – dengias paslaptis būties Vd.
3. refl. eiti, vilktis: Ko te daba drieki̇́es, juk jokio reikalo nė[ra] te eit Jnš. Kur čia drieki̇́es, aš tau parodysiu į vasarojų eit! Škn.
4. tr. lupti žievę: Vyrai girioj driẽkia medžius Brt.
antsidriẽkti, -ia, antsi̇̀driekė (ž.) užsikabinti: Kibirai ir antsi̇̀driekė KlvrŽ.
apdriẽkti, -ia, àpdriekė tr.
1. apkibti (kuo besidriekiančiu): Rudenį žemė yr apdriekta, vortinkliuota Lk.
| refl. tr.: Seilėm visą krūtinę apsidriẽkęs Gs.
2. K apibarstyti, plonai padengti (kuo): Gryčia plonai apdengta, tik apdriekta [šiaudais] Bsg.
| refl.: Žemė pirmuoju žiemos sniegeliu tik plonai apsidriekė Jž.
atsidriẽkti, -ia, atsi̇̀driekė
1. nutįsti: Atsidriẽkę seilės krito ant krūtinės Brt.
2. atsiskirti (kam besidriekiančiam): Plieka linų, kanapių atsi̇̀driekė, t. y. atsiskiedė J.
3. ateiti, atsivilkti: Aš atėjau, ir jis atsi̇̀driekė paskui, nelyginant atadrikęs siūlas paskui kamuolį Š.
| Atsidriekia žąsų pulkas kai patalas į miežius Brt.
įdriẽkti, -ia, į̇̃driekė
1. refl. įslinkti (kam besidriekiančiam): Motera (vaiduoklė) tad[a] per tvorą į sodą įsidriekė BsV150.
2. tr. K įbarstyti.
išdriẽkti, -ia, i̇̀šdriekė
1. refl. išdrikti, ištįsti, išsitiesti: Siūlas išsi̇̀driekė per visą aslą Š. Seilės driūkt išsi̇̀driekė Š. Iškilo toks debesukas, išsidriekė žaltys ir prarijo tą jų motiną BsMtI155. Apyniai net per visą sodą išsidriẽkę Mrj. Išsidriekusi aukštininka lovoje ji laukė, kada vėl užeis drebulys rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kaimo laukai toli išsidriẽkę Brt.
2. tr. išskleisti, išdraikyti: Išdriekė viską ant aslos ir tep paliko Gs.
| refl.: Išdriki šiaudai, kurie išsidriẽkę J. Stasytė dabar nusiėmė skrybėlę, iš po kurios išsidriekė ilgos gelsvos kasos LzP. Barzda išsidriekė ant abiejų pečių rš.
3. intr. J greitai išaugti, ištįsti, išsitempti: Medeliai per porą metų i̇̀šdriekė Brt.
| refl.: Prieš metus aš ją dar mažą mačiau, o dabar išsi̇̀driekė kaip stiebas Srv.
nudriẽkti, -ia, nùdriekė tr.
1. nutiesti, patęsti, paskleisti: Tat nùdriekta voratinklių! Skr.
| Per daug nùdriekei (plonai suverpei) – bus nesti̇̀pra Slm.
| Šešėliai medžių kalnus pasiekia, gražios paunksnės plačiai nudriẽkia BM433. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš. Raukšlėtą valstiečio veidą nudriekė šypsena J.Dov.
| refl.: Nusidriẽkusi rugių varpa sudygo J. Nuo krūmų į pakalnę buvo nusidriekęs juodas šešėlis V.Kudir. Antai žąsys nusi̇̀driekė (nusitęsė) visu pakraščiu Plk. Krisdama žvaigždė nusi̇̀driekė per visą dangų Brt. Dūmai ramiai nusidriekdavo giedriame ore rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kai tik užšąla upė, per ledą nusidriẽkia rogių kelias Srv. Miestas pagal upę toli nusidriekęs į vakarus rš. Pažemaitėj (Kruopiai, Šiluva) taria žemaitiškai. Tatai nusidriekia toli į rytus rš.
ǁ refl. nulėkti išdrikusiam: Žiūriu – aičvaras pro pakluonę nusidriẽkia Lnkv.
2. nudrėbti, numesti, numėtyti: Vėjas nùdriekė šlapius skalbinius, reikės vėl permazgot Šln.
| refl.: Kaip tu nešei, tai nusi̇̀driekė šiaudai per visą kiemą Lnkv.
padriẽkti, -ia, pàdriekė
1. tr. K paskleisti; pakratyti: Pàdriekė šiaudus ir paliko Krik. Padriẽk šiaudų, kad gyvuliam nebūtų šlapia Ėr. Rugiai ant pado padriekti, o kūlėjų nematyt Žl.
ǁ netvarkingai padėti, numesti: Paliko drabužius padriektus Mrs.
2. refl. tysoti pasiskleidusiam: Galvą puošė per puikų stuomenį pasidriekusios geltonos kasos rš.
ǁ būti nusitęsusiam, plytėti: Kopos eilėmis pasidriekę palei visą Baltiją Vaižg.
ǁ refl. prk. pasklisti, paplisti: Didžiai tas griekas pasidriekė po mūsų žemę – nėra sodžiaus, kuriame nebūtų kelių girtuoklių brš.
3. refl. griūnant pasitiesti, išsitiesti: Jis pasidriekė ant žemės Kdn.
4. intr. išaugti, pasitempti: Driekte pàdriekė vaikas, t. y. išaugo, išdriekė JI345.
parsidriẽkti, -ia, parsi̇̀driekė parvykti, pareiti: Parsi̇̀driekei pagaliau trečią dieną Krp.
pérsidriekti
1. perslinkti išdrikusiam: Čion ilgas baltas pavidalas per tvorą ant kiemo persidriekė BsV45.
2. išsitiesti: Drykt ir pársidriekė Škn. Vyrai pársidriekė (atsigulė) į paūksmę Šlu.
| Pársidriekęs (atsirėmęs) vampso, dirbti jam nereikia Šlu.
pradriẽkti, -ia, pràdriekė
1. refl. pralįsti, ištįsti: Žiūrėjo į pražilusį plaukų posmą, prasidriekusį pro skariukę rš.
2. refl. praeiti: Prasi̇̀driekė pro namus kaip niekysta Slv.
3. intr. išaugti, pratįsti: Pradriẽkęs sūnus, t. y. greitai išaugęs J.
pridriẽkti, -ia, pri̇̀driekė tr.
1. pribarstyti: Pridriekė tik pilną kluoną šiaudų – menkas iš jo krovėjas Jnšk. Butą šiaudais pridriẽkti K.
2. prilupti: Pri̇̀driekėm gerą vežimą berželių Brt.
susidriẽkti, -ia, susi̇̀driekė euf. santykiauti: Motriška susidriekė su pijukais, jei lenda prie jųjų, susidraikys, kekšėmis eis J.
uždriẽkti, -ia, ùždriekė
1. refl. plonai apsitraukti: Jis ėjo per rinką aižydamas batais ant valkų užsidriekusį ploną ledelį rš.
2. tr. apsklaidyti, apskleisti: Plonai ùždriekiu mėšlu Lp. Žemė pakrosnyje buvo užlyginta, net uždriekta pernykščiu vištų mėšlu J.Balt.
1. tr., intr. tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį): Voras driẽkia savo siūlą iš palubės ant stalo Š. Kam taip plonai drieki̇̀ (verpi)? Slm. Aš driekiaũ gijas į drieką apmesdamas ant mastuvų J. Kam drieki seilę, kad nedryktų J. Paparčių paunksmėje driekia savo virkščias pataisai J.Balt. Driekdamas pieva šešėlį tyliai iš tolio atėjęs plaukia tolyn debesėlis rš.
| refl. R, MŽ: Nemoki nešt naštą – šiaudai driẽkiasi paskui Alk. Voratinkliai driẽkiasi per laukus (rudenį) Š. Siūlas driẽkias per visą kambarį Š. Dūmai pažemiu driẽkias, bus lietaus Š. Driẽkias žeme pagal apvyniai be apvynvarpčio, be virpčio J.
| Žiūrim – jau pulkas žmonių driẽkiasi (eina paskui vienas kitą) per lauką Snt. Tamsūs debesys per dangų driẽkiasi (slenka, greitai bėga) Brt.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Dykumų plotuose driekiasi nauji kanalai A.Vencl. Lyg patiesti drobės rietimai driekėsi siauri žemės rėželiai rš. Juodi plaukai driekėsi ir bangavo rš. Kelias driekėsi per mišką rš.
| Į visas puses driekiasi begalinė dykuma rš.
ǁ intr. tįsti: Kiaulei iš snukio putos driekia Mrs.
| refl.: Seilės driẽkiasi (girto arba vaikui verkiant) Krsn. Dirbu, net seilės driẽkias Krsn. To vaikučio snarglys driẽkiasi neit per abidvi lūpas Plv. Medus nuo šaukšto driẽkiasi Dkš. Pienas driẽkias K.
ǁ intr. lėkti išdrikusiam: Aitvaras driẽkia, t. y. lekia J.
2. tr. K taršyti, skleisti: Nemoki nešt, tik drieki̇̀ (draikai, barstai) šiaudus Jnšk. Aš driekiù šiaudus ir šiaip, ir taip, t. y. blaškau J. Aš driekiù linus ant žolės, kad atsistovėtum J. Brolis driẽkė visus daiktus po kojų ir išdriẽkęs paliko nesuvalęs J. Aš driekù šaukštus, t. y. padrykai pametu J.
| refl.: Amžių ūkas velias, driekias – dengias paslaptis būties Vd.
3. refl. eiti, vilktis: Ko te daba drieki̇́es, juk jokio reikalo nė[ra] te eit Jnš. Kur čia drieki̇́es, aš tau parodysiu į vasarojų eit! Škn.
4. tr. lupti žievę: Vyrai girioj driẽkia medžius Brt.
antsidriẽkti, -ia, antsi̇̀driekė (ž.) užsikabinti: Kibirai ir antsi̇̀driekė KlvrŽ.
apdriẽkti, -ia, àpdriekė tr.
1. apkibti (kuo besidriekiančiu): Rudenį žemė yr apdriekta, vortinkliuota Lk.
| refl. tr.: Seilėm visą krūtinę apsidriẽkęs Gs.
2. K apibarstyti, plonai padengti (kuo): Gryčia plonai apdengta, tik apdriekta [šiaudais] Bsg.
| refl.: Žemė pirmuoju žiemos sniegeliu tik plonai apsidriekė Jž.
atsidriẽkti, -ia, atsi̇̀driekė
1. nutįsti: Atsidriẽkę seilės krito ant krūtinės Brt.
2. atsiskirti (kam besidriekiančiam): Plieka linų, kanapių atsi̇̀driekė, t. y. atsiskiedė J.
3. ateiti, atsivilkti: Aš atėjau, ir jis atsi̇̀driekė paskui, nelyginant atadrikęs siūlas paskui kamuolį Š.
| Atsidriekia žąsų pulkas kai patalas į miežius Brt.
įdriẽkti, -ia, į̇̃driekė
1. refl. įslinkti (kam besidriekiančiam): Motera (vaiduoklė) tad[a] per tvorą į sodą įsidriekė BsV150.
2. tr. K įbarstyti.
išdriẽkti, -ia, i̇̀šdriekė
1. refl. išdrikti, ištįsti, išsitiesti: Siūlas išsi̇̀driekė per visą aslą Š. Seilės driūkt išsi̇̀driekė Š. Iškilo toks debesukas, išsidriekė žaltys ir prarijo tą jų motiną BsMtI155. Apyniai net per visą sodą išsidriẽkę Mrj. Išsidriekusi aukštininka lovoje ji laukė, kada vėl užeis drebulys rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kaimo laukai toli išsidriẽkę Brt.
2. tr. išskleisti, išdraikyti: Išdriekė viską ant aslos ir tep paliko Gs.
| refl.: Išdriki šiaudai, kurie išsidriẽkę J. Stasytė dabar nusiėmė skrybėlę, iš po kurios išsidriekė ilgos gelsvos kasos LzP. Barzda išsidriekė ant abiejų pečių rš.
3. intr. J greitai išaugti, ištįsti, išsitempti: Medeliai per porą metų i̇̀šdriekė Brt.
| refl.: Prieš metus aš ją dar mažą mačiau, o dabar išsi̇̀driekė kaip stiebas Srv.
nudriẽkti, -ia, nùdriekė tr.
1. nutiesti, patęsti, paskleisti: Tat nùdriekta voratinklių! Skr.
| Per daug nùdriekei (plonai suverpei) – bus nesti̇̀pra Slm.
| Šešėliai medžių kalnus pasiekia, gražios paunksnės plačiai nudriẽkia BM433. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš. Raukšlėtą valstiečio veidą nudriekė šypsena J.Dov.
| refl.: Nusidriẽkusi rugių varpa sudygo J. Nuo krūmų į pakalnę buvo nusidriekęs juodas šešėlis V.Kudir. Antai žąsys nusi̇̀driekė (nusitęsė) visu pakraščiu Plk. Krisdama žvaigždė nusi̇̀driekė per visą dangų Brt. Dūmai ramiai nusidriekdavo giedriame ore rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kai tik užšąla upė, per ledą nusidriẽkia rogių kelias Srv. Miestas pagal upę toli nusidriekęs į vakarus rš. Pažemaitėj (Kruopiai, Šiluva) taria žemaitiškai. Tatai nusidriekia toli į rytus rš.
ǁ refl. nulėkti išdrikusiam: Žiūriu – aičvaras pro pakluonę nusidriẽkia Lnkv.
2. nudrėbti, numesti, numėtyti: Vėjas nùdriekė šlapius skalbinius, reikės vėl permazgot Šln.
| refl.: Kaip tu nešei, tai nusi̇̀driekė šiaudai per visą kiemą Lnkv.
padriẽkti, -ia, pàdriekė
1. tr. K paskleisti; pakratyti: Pàdriekė šiaudus ir paliko Krik. Padriẽk šiaudų, kad gyvuliam nebūtų šlapia Ėr. Rugiai ant pado padriekti, o kūlėjų nematyt Žl.
ǁ netvarkingai padėti, numesti: Paliko drabužius padriektus Mrs.
2. refl. tysoti pasiskleidusiam: Galvą puošė per puikų stuomenį pasidriekusios geltonos kasos rš.
ǁ būti nusitęsusiam, plytėti: Kopos eilėmis pasidriekę palei visą Baltiją Vaižg.
ǁ refl. prk. pasklisti, paplisti: Didžiai tas griekas pasidriekė po mūsų žemę – nėra sodžiaus, kuriame nebūtų kelių girtuoklių brš.
3. refl. griūnant pasitiesti, išsitiesti: Jis pasidriekė ant žemės Kdn.
4. intr. išaugti, pasitempti: Driekte pàdriekė vaikas, t. y. išaugo, išdriekė JI345.
parsidriẽkti, -ia, parsi̇̀driekė parvykti, pareiti: Parsi̇̀driekei pagaliau trečią dieną Krp.
pérsidriekti
1. perslinkti išdrikusiam: Čion ilgas baltas pavidalas per tvorą ant kiemo persidriekė BsV45.
2. išsitiesti: Drykt ir pársidriekė Škn. Vyrai pársidriekė (atsigulė) į paūksmę Šlu.
| Pársidriekęs (atsirėmęs) vampso, dirbti jam nereikia Šlu.
pradriẽkti, -ia, pràdriekė
1. refl. pralįsti, ištįsti: Žiūrėjo į pražilusį plaukų posmą, prasidriekusį pro skariukę rš.
2. refl. praeiti: Prasi̇̀driekė pro namus kaip niekysta Slv.
3. intr. išaugti, pratįsti: Pradriẽkęs sūnus, t. y. greitai išaugęs J.
pridriẽkti, -ia, pri̇̀driekė tr.
1. pribarstyti: Pridriekė tik pilną kluoną šiaudų – menkas iš jo krovėjas Jnšk. Butą šiaudais pridriẽkti K.
2. prilupti: Pri̇̀driekėm gerą vežimą berželių Brt.
susidriẽkti, -ia, susi̇̀driekė euf. santykiauti: Motriška susidriekė su pijukais, jei lenda prie jųjų, susidraikys, kekšėmis eis J.
uždriẽkti, -ia, ùždriekė
1. refl. plonai apsitraukti: Jis ėjo per rinką aižydamas batais ant valkų užsidriekusį ploną ledelį rš.
2. tr. apsklaidyti, apskleisti: Plonai ùždriekiu mėšlu Lp. Žemė pakrosnyje buvo užlyginta, net uždriekta pernykščiu vištų mėšlu J.Balt.
