Dažnai ant įvairių argumentacijos klaidų statomos ištisos teorijos, kurios dažnai pretenduoja į gamtamokslinių, teologinių, ontologinių ar kitų egzistencinių koncepcijų perversmą. Tokių pavyzdžių būta daug, kad ir dabar populiari teorija apie tai, kad vanduo turi atmintį (tai vadinamasis akvateizmas) [...].

Visuotinis pamišimas dėl vandens, galime jį pavadinti akvateizmu, pateikiamas kaip mokslo įrodytas faktas. Vitalizuotas, jonizuotas ar gyvasis vanduo, turintis atmintį, pristatomas kaip panacėja nuo visų ligų.

Infokalipsė: spalį daugeliui vartotojų gali dingti internetas
Interneto pabaiga per 48 valandas nuo įvestų pokyčių pasireikš tiems, kurių interneto ryšio teikėjai nebus susitvarkę reikiamų atnaujinimų. „Simptomai“, kaip gali atrodyti infokalipsė, gali skirtis – daliai naršyklės gali nekrauti svetainių ar paveikslėlių, dalies gali nebepasiekti nauji elektroniniai laiškai.

Organizacija ICANN, administruojanti interneto domenų ir IP adresų valdymą, įspėjo interneto vartotojus, kad dėl DNS serverių kriptografinių raktų keitimo gali atsirasti svetainių pasiekiamumo problemų. Pasak organizacijos, tai gali paliesti visą žiniatinklį (angl. world wide web). [...]
Interneto ryšio sutrikimai per 48 valandas nuo įvestų pokyčių pasireikš tiems, kurių interneto ryšio teikėjai nebus susitvarkę reikiamų atnaujinimų. „Simptomai“, kaip gali atrodyti infokalipsė, gali skirtis – daliai naršyklės gali nekrauti svetainių ar paveikslėlių, dalies gali nebepasiekti nauji elektroniniai laiškai. Problemos galbūt ir persidengs – nes programos nebegaus naujos informacijos iš interneto.

Vakarų kairieji ir įvairūs „progresyvūs veikėjai“ tą šalies kryptį entuziastingai sveikino – jų psichiką ypač įaudrindavo, entuziazmą sukeldavo tokie „progresyvios“ naujakalbės dūzgiažodžiai kaip „antikolonializmas“, „revoliucija“, „socializmas“, „šalin JAV imperialistus“ ir t. t. Todėl socialistiniame Somalyje visiškai logiškai vyko beveik visuotinis nuosavybės suvalstybinimas [...].

Taip, eurofederalistų judėjimas kelia labai sudėtingus ir svarbius visoms Europos tautoms klausimus, tačiau manau, kad diskusija dėl to dar tik prasideda. O daugelyje nacionalinių valstybių ji tik gilėja, reikalaujant referendumų ir tautų visapusiškesnio dalyvavimo svarstant ir priimant sprendimus dėl visiems aktualių politikos raidos aspektų. Pažiūrėkime kad ir į Didžiosios Britanijos Parlamentą, į Čekijos ar Vengrijos retoriką – visur suvereniteto klausimas tik aktualėja ir jo tikrai nebus išvengta tolesnėje integracijoje.

Europinė tapatybė, kurią Europos federacijos šalininkai siūlo kaip alternatyvą tautinei, būtų pagrįsta moralinių vertybių, tokių kaip pagarba žmogaus teisėms bei laisvėms, puoselėjimu. Šių vertybių visuotinis pripažinimas bei iškėlimas, kaip teigia eurofederalistai, galėtų tapti pagrindiniu Europos šalių gyventojų tapatybiniu elementu.

Kopenhagoje netrukus paaiškės, ar didžiųjų šalių lyderiai pasieks naują susitarimą dėl pasaulinio klimato atšilimo stabdymo. Bet skeptikai, netikintys žmonijos kalte dėl klimato kaitos, turi naują kozirį – „klimatogeitu“ pakrikštytą skandalą.

Klimatogeitas – visa tiesa apie klimato atšilimą [antraštė]
[...] klimato kaitos pasekmės vis dar yra karštų ginčų objektas. Kai nežinomi programišiai pavogė daugiau nei 1000 britų klimatologų elektroninių laiškų ir dalį jų paviešino internete, kilo tikras politinis skandalas. Žiniasklaida netgi ėmė kalbėti apie „klimatogeitą“, o kritikai tvirtino, kad nutekinti mokslininkų susirašinėjimai įrodo, jog klimato kaitos prognozės rėmėsi nepatikimais duomenimis.

Bankininkas seimininkams teisinasi, jog tie pinigai sugrįšią pardavus pastatus. Ir Seimo finansiniai protai sutinka su tokiu argumentu. Tačiau juk tie parduodami pastatai būtų padengę dalį ES 17 mln. ekiu paskolos, jei nebūtų aferistams įteikta dar keliolikos milijonų litų dovanėlė.

Žodžiu, visuotinis įvairiausių struktūrų nepasitenkinimas spauda, kuri, pasirodo, vienintelė bežinanti kas tai yra korupcija. Aukštoji valdžia vis tvirtina niekur nerandanti jos apibrėžimo, o dienraščiai rašo ir rašo apie tą keistą, nesuvokiamą reiškinį. Laikraščiai rašo, o seimininkai pikdžiugiškai tyčiojasi iš to rašymo, mat jei „teisinės valstybės“ teisininkai nesukūrė apibrėžimo, tai apsivogęs niekada negalės būti pavadintas vagimi.

Kokie darbai, mes turbūt žinome: trinkelizacija, kuri labai patraukli statybos bendrovėms, ir, aišku, restauravimo darbų pakeitimas statybos darbais.

Trinkelizacija, tiek fizinė, tiek kultūrinė sparčiai vyksta toliau ir panašu, kad greitai niekas jos nesustabdys. Ura, draugai!

O kur menininko ir valstybės prieštaravimas, konfliktas, dramos? Kur mūsų išgirtasis teatras, tapytojai, skulptoriai, aktoriai? Praktiškai viskas – tik būtasis laikas, jokio naujo rimto potencialo neturime. Kiek mokesčių mokėtojų pinigų į tą pradvokusią pelkę nemesi – dvigubai, trigubai daugiau, jie bus paleisti vėjais, nes jokia gera kultūra negali gimti ir egzistuoti tokioje moralinėje bei emocinėje aplinkoje, kokia dabar yra Lietuvoje. Tas kultūros finansavimas yra tik kita trinkelizacijos forma. Dažniausiai tai net ne menas, o tik labai prasta jo imitacija, tiesiog tai yra niekas, mėgėjiškas šlamštas, chaltūra.

Juk Kalnų parkas, kurį įpratome būtent taip vadinti, tai kelių sluoksnių visuma: istorinio, gamtinio, kultūrinio, geologinio. Mus kankina idėjų badas, ištikęs minties ir krypties kolapsas. Nėra idėjos – neikim į parką, į mišką. Geriau jau nedaryti nieko – jei nežinai, ką nori padaryti. Kol pasveiksim ir sužinosim. Provincijos trinkelizacijos sindromas iki Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kitų miestų atėjo kaip kiaulių maras.