Termino paieška - atremti

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (162)

prasmõgti

Apibrėžtis

1 smõgti, -ia (smãgia K, Jn, Rtr, Š, BŽ489, NdŽ, OGLII333; L), -ė [K], Rtr, NdŽ, Grv, Dkš
1. intr., tr. R, MŽ, I, N, [K], M staigiai, stipriai suduoti, kirsti, trenkti: Kristupas suriko ne savo balsu ir smogė Viliui kumščia į krūtinę I.Simon. Eik, berneli, negailėki, priešui smok į širdį E.Miež. Per ausis siekti, smogti, mušti B961. Jus į veidą smogia CII567. Ponas, pribėgęs tretį kartą, smõgė su šake PP14. Mistras, pryšakė[je] kelią skindamas, smogė žemėn visu narsiūsius S.Dauk. Da aš ne tavo, jau keti smõgti JD971. Smogiamieji peiliai randami išimtinai vyrų kapuose rš. Smogiamasis sukamasis gręžimas GTŽ.
| prk.: Mechaniko žodžiai smogė Šemeriui giliai į širdį J.Avyž.
^ Prakapas, lyg basliu smogtas, atsisėdo P.Cvir. Norint šun[iui] per akis smok, nieko n'atbos (apie įkyrų, gėdos neturintį žmogų) B, B153,908.
2. intr. dideliu greičiu judant trenktis į ką: Kulka jam smogė į krūtinę kairėje pusėje V.Myk-Put. Vandenilio atomo branduolys smogia į kurį sunkesnį atomo branduolį P.Slavėn.
3. tr., intr. staigiai, smarkiai pulti, atakuoti: Į šią vietą smogė mūsų sunkiosios patrankos rš. Kiekvienas ginklas buvo geras, jeigu jis taikliai smogė priešą A.Vencl. Tarybinė armija smogė triuškinamą smūgį fašistams sp.
4. tr. BŽ489 mesti, sviesti, blokšti: Smok stiklą į žemę, kad skambės N. Smok į kampą N. Akmenį į vandenį smõgti KII159. Nutvėrė ir smõgė … į šalį Sch236.
| prk.: Tiesiog į akis jam smãgia tą žodį Jrk72.
1 apsismõgti, -ia, apsi̇̀smogė užsimesti (drabužį): Molerienė … apsismogė savo mantelį ir ėjo šalin LC1882,50.
1 atsmõgti, -ia (àtsmagia K), àtsmogė tr.
1. K atmesti: Kai ventininkas (Ventės rago milžinas) buvo savo darbą atlikęs, jis vėl kirvį ant Liekų rago atsmogė LTsIV593.
2. atremti ataką, smūgį, atmušti: Priešui kontratakuojant, skyrius gula ant žemės ir atsmogia kaip galint stipresne ugnimi rš.
| refl.: Priverstas atsismogti dviem kryptimis, priešas patenka į labai sunkią padėtį rš.
1 įsmõgti, -ia (į̇̃smagia K, J, Š, Rtr, NdŽ), į̇̃smogė Rtr, Š, NdŽ
1. intr. R, R275, MŽ, MŽ368, N gerai suduoti, įkirsti: Į̃smogiau aš arkliui gerai par šoną J.
2. tr. K įmesti, įsviesti: Ir kaip veik smakas nasrus atidarė, tai Mertynas jam stukį mėsos į̇̃smogė Sch240. Jį kiti nutvėrę į vežimą įsmogti norėjo Ns1843,3.
| refl. tr. K.
3. tr. uždaryti, įmesti (į kalėjimą): Tuojau į kalėjimą jį įsmogė Ns1832,7.
4. intr. įgerti, įmesti, įkaušti: Du berniuku, šventvakarėje Šiauliuose stipriai įsmogę, ėjo namon vienudu A1884,142. Jis įsmõgęs, apgirtęs, įkaušęs BŽ600.
| refl.: Būti įsismõgusiam BŽ622.
1 išsmõgti, -ia (i̇̀šsmagia K), i̇̀šsmogė tr. išmesti, išsviesti, išblokšti: Ponas nabagą Robertą išsmogė iš karčemos laukan prš. Žaibas … moteriškę ant vietos nužavino, žinduolį iš jos prieglobsčio ant ūlyčios išsmogdamas LC1884,25.
| refl. tr. K.
1 nusmõgti, -ia (nùsmagia K), nùsmogė Š
1. tr. K numesti, nusviesti, nublokšti: Jis nusigandęs, savo naštą lyg pupų krepšą nusmogęs, bėgo atgal BsV168. Nuo sprogimo sunkūs gelžgaliai tapė toli nusmogti Tlž.
2. tr. nudobti, užmušti: Kiekvienas rūpinos, kaip briedį paristi ar šerną su brūkliu nusmogti S.Dauk. Jis nusmogė šunį rš.
1 pasmõgti, -ia (pàsmagia K, NdŽ), pàsmogė tr. Sch163, NdŽ numesti, pablokšti: Jis raštą jam paduotąjį … pasmogė ir paspyrė Ns1832,3. Pasmogė jis savo … kurpes šalin Ns1857,6. O jis persigandęs, kamuolį pasmogęs, nuo kalno nubėgo BsV188. Akmenį kelis žingsnius pasmogiam prš.
| prk.: Žyniavimo priprovas šalin pasmogė LC1887,11.
1 parsmõgti, -ia (par̃smagia K, Rtr, NdŽ), par̃smogė tr. Rtr, BŽ501; KII93, MitI20(Rg) parmesti, partrenkti: Jam … pasisekę savo priešininką ant žemės parsmogti LC1886,29.
1 pérsmogti tr.
1. K, NdŽ permesti: Ėmęs kirvį, užmušė abudu jaučius ir, į stukius sukapojęs, persmogė tuos per vartus BsPI42.
2. pertrenkti, permušti: Su pagaliu pársmogiau vagį, t. y. pardaužiau J.
3. uždrožti, sukirsti: Kaimo mužikai jį net basliu persmogė rš.
4. NdŽ smogiant perkirsti pusiau: Ir berūpi tau, kad aštrūs dalgio ašmens nepersmogtų bitės kamanės gurguluoto korio J.Balt.
1 prasmõgti, -ia (pràsmagia NdŽ), pràsmogė intr. smogiant nepataikyti.
1 prismõgti, -ia (pri̇̀smagia K, NdŽ), pri̇̀smogė tr. K, NdŽ smogiant priartinti, primesti: Akmenį prie sienos prismõgti KI77.
1 susmõgti, -ia (sùsmagia K), sùsmogė
1. intr. suduoti, sudrožti, užkirsti: Reikėjo tik gerai susmõgti šuniui J.Jabl(Jnšk).
2. tr. K sumesti.
1 užsmõgti, -ia (ùžsmagia K, NdŽ), ùžsmogė tr.
1. NdŽ užduoti, užkirsti: Iš užpakalio su kučium jam per galvą užsmogė LC1883,15. Kas bus, kad pataikęs išilgai sveikatėlės užsmõgsiu? Jrk103.
2. K užmesti.

Daugiau informacijos

aplenki̇̀mas

Apibrėžtis

lenki̇̀mas sm. (2), lenki̇̀mos ind.
1. SD294, K → lenkti 2: Tokiuo lenkimù pavažos neišlenksi, tik sulaužysi Ėr. Lenkimo operacijos labai plačiai naudojamos atliekant šaltąjį štampavimą rš.
2. įlinkimo vieta: Atgulkiam po lenkimais, būs šilčiau (abu ant to paties šono, per įlinkimą kelius suglaudę) Vkš. Rugių lenkimus (pėdų palinkimus) priš viens kitą stato, į kupeles kad stato Šts.
3. → lenkti 3: Galvos lenkimas, pasižeminimas LL263.
| refl.: Tarybiniams žmonėms neįprastas lenkimasis (žeminimasis) Vakarams (sov.) sp.
4. → lenkti 8: Matau, iš to [siūlų] lenkimo nieko doro nebus J.Balč. Lenkimas tolkų – lengvas darbas Pns.
5. → lenkti 11: Baudžiama už lenkimą kito važiuotojo iš dešinės kelio rš.
| refl.: Lenkimos, ejimas pro šalį I.
6. refl. LL265 → lenkti 15 (refl.); šalinimasis: Su savo lenki̇̀musi! Bijo iš tolo užeiti Ėr.
7. → lenkti 16: Nelenkimas susenėjusių tėvų – tai prastas dalykas rš. Kiekvienas šveicaras turi giliai širdyje įsišaknijusį teisumą ir lenkimą svetimos nuosavybės VŽ1905,265.
| Per didelius lenkimùs (prašymus, pamylėjimus) tegali gauti medžio Ul.
8. sąnarys: Rankos lenki̇̀mas KI587.
9. spragilo dalis, išlenkta iš medžio ir laisvai judanti apie koto galą: Lenki̇̀mas nusmuko nu koto Grg.
aplenki̇̀mas sm. (2)
1. K, Š → aplenkti 1: Tavo knygų prastas aplenki̇̀mas Vvr.
2. ant knygos viršelių laikinai užlenkiamas popierius: Ano knygos visos žaliais aplenkimais Vvr.
3. → aplenkti 5: Dėl to aplenki̇̀mo anys ir susipyko Ds.
4. refl. KI163 → aplenkti 7 (refl.): Apsilenki̇̀mas kaltas, kad nesusitikom Vvr.
5. refl. → aplenkti 10 (refl.): Čia ne tik apsilenkimas su teisybe, bet ir su protu Blv.
atlenki̇̀mas sm. (2)
1. KI2,20 → atlenkti 1: Agrastus geriausiai dauginti atlenkimo būdu rš.
| refl.: Šakų atsilenkimo kampas rš.
2. Ggr → atlenkti 3: Per mažas rankovių atlenki̇̀mas Ėr.
3. kokio nors drabužio atlenkiamoji dalis: Kelnių atlenkimai taip greit į batus nenusitrina, jei iš vidaus prisiuvama patvari juostelė rš. Kapitonas nuleido ant ausų kepurės atlenkimą rš.
4. refl. nukrypimas: Atsilenkimas nuo konkrečių istorijos faktų rš. Psichinės nenormalybės faktiškai reiškia tam tikrą atsilenkimą nuo normalios psichikos rš.
5. refl. atsilošimas: Už vieną atsilenki̇̀mą išgėrė visą alaus uzboną Šts.
įlenki̇̀mas sm. (2) Š
1. įlinkusi vieta: Par tą įlenkimą ir prakiuro laistyklė Vvr.
2. nuolinkis: Vežimas nesulėtėjo, nes čia pat kelyje pasitaikė įlenkimas rš.
3. žemuma, klonis: Pareisi įlenki̇̀mą ir tuo[j] suk į dešinę Skdv.
išlenki̇̀mas sm. (2)
1. → išlenkti 1: Vietinių laikų nesutapimai rodo Žemės išlenkimą rytų-vakarų (paralelių) linkme P.Slavėn.
2. Š išlinkusi vieta: Išlenkimas suteikia dirbiniui reikiamos konfigūracijos išlenktą formą rš. Krūtinės ir kryžkaulio sričių išlenkimai išgaubti į užpakalį rš.
3. rš vingis, išlanka.
| refl.: Išsilenkimas gelžkelyje rš.
4. žr. lenkimas 4: Lietuvoje yra žinoma keletas siūlų išlenkimo būdų: lenkimas ant rankų, ant dviejų į sieną įkaltų kuolelių, ant kėdės kojų, ant stalo ir pan. rš.
5. refl. BŽ330 išsisukinėjimas, vengimas; atsikalbinėjimas: Čia išgirdo tą patį pakrikimą, nebaigimą, išsilenkimą atsakymuose rš.
6. Skr išgėrimas.
nulenki̇̀mas sm. (2)
1. KI2,20 → nulenkti 1: Jei norago nulenki̇̀mas geras, plūgas pats smenga į žemę, nereika nė spausti Šts. Dalgis, jei yra teisingo nulenki̇̀mo, netura laužymo Šts.
| refl. SD160.
2. → nulenkti 7: Nesutikimai, nenulenkimai ir visos barnės Jzm.
| Pelnas skiriamas tam tikros vyresnybės nulenkimui rš.
3. išvengimas: Žinomas buvo rauplių čiepijimas dėl nulenkimo tos baisios ligos IM1863,39.
| refl. SD26,377.
4. refl. Lz nusileidimas, pasidavimas, nusižeminimas: Politikoje nėra vietos nusilenkimui rš. Nusilenkimą tą atpildys V.Kudir.
5. refl. LL158 sveikinimas nusilenkiant; pagarba, nuolankumas: Nusilenki̇̀mas lig žemės BŽ175.
palenki̇̀mas sm. (2)
1. SD161, N, KI20 → palenkti 1: Sunkus bus tokio storo lazdyno palenki̇̀mas Ėr.
2. → palenkti 3: Pats tas kelnių palenki̇̀mas – nei per ilgos, nei per trumpos Rm. Siūlė su dvigubu palenkimu vartojama baltiniams ir sportiško tipo drabužių detalėms susiūti rš.
3. palenkiamoji ko nors dalis: Apačios palenkimas pridaigstomas dviem eilėmis; prie pat lenkimo linijos ir prie siuvimo krašto rš.
4. → palenkti 4: Sveikinasi galvos palenkimù Prn.
| refl. KI20: Sergu strėnoms: bijau pasilenki̇̀mo Šts. Paslenki̇̀mo nemėgstu – vis stačia Švnč.
pérlenkimas sm. (1)
1. LL185 → perlenkti 1.
2. vieta, per kurią perlenkiamas koks nors daiktas: Perplėšė laikraštį per perlenkimą rš. Popieriaus lakštelį sulenkime taip, kad gerai atsispaustų perlenkimo linija rš.
3. sulaužymas teisingos veikimo linijos, nenuosaikumas, perlinkis: Priešas tikėjosi, kad perlenkimai ir klaidos, kurias daro vietos organizacijos kolektyvizavimo metu, įširdinsią valstiečius (sov.) rš. Dešinysis nukrypimas ir kairieji perlenkimai privalo būti griežtai atremti (sov.) rš.
pralenki̇̀mas sm. (2) → pralenkti:
1. Traukinio pralenkimas rš.
2. refl. Traukinių prasilenkimas rš. Ji (Venera) eina į prasilenkimą su Žeme – į padėtį tarp Žemės ir Saulės P.Slavėn.
3. vienbėgio geležinkelio atšaka, skirta traukiniams prasilenkti: Traukinys stovėjo prasilenkime, miške rš.
4. refl. apėjimas, nesilaikymas įstatymų, tiesos ir pan.: Prasilenkimas su įstatymu, su dėsniais rš.
5. SD376 → pralenkti 6: Pralenkimas labiausiai išsivysčiusių kapitalistinių kraštų mums jau įmanomas (sov.) sp.
prilenki̇̀mas sm. (2)
1. I → prilenkti 1: Agrastų šakelių prilenkimas prie žemės rš. Savivarčio dėžės kraštų prilenkimas rš.
| refl. KI54.
2. pripratimas: Nėr tokio prilenkimo par mañ (nesu įpratęs) Prng.
3. → prilenkti 5: Prilenkimas valios brš.
◊ širdiẽs prilenki̇̀mas; I pamilimas, patraukimas prie ko.
sulenki̇̀mas sm. (2)
1. M → sulenkti 1.
2. vieta, per kurią kas nors sulinkęs: Pavaža per sulenki̇̀mą lūžo Ėr.
| refl. J.
3. → sulenkti 3; perlenkta vieta: Dabar Peliksis perplėšė popierių per sulenkimą rš.
4. vieta, kur sąnarys lenkiasi, linkmuo, linkis: Koja per sulenki̇̀mą sopa Švnč. O pelėdai nuo šokimo sopa kojų sulenkimai LTR(Slk). Per sulenki̇̀mą nikster[ėj]au ranką Dv. Stovi išsikėlęs jam ant kojos, pėdo sulenkime, didelis juodai mėlynas spuogas Pt.
| refl.: Dasilytėjo jis susilenkimo jo strėnų BB1Moz32,25.
užlenki̇̀mas sm. (2)
1. → užlenkti 1: Mažas to kablio užlenki̇̀mas Ėr. Dėžės kraštų užlenkimas rš.
| refl.: Branduolių ląstelių neuritai pereina į priešingą pusę ir staigiu užlenkimu sudaro kaip ir kilpą, vadinamą lemniscus medialis V.Laš.
2. → užlenkti 4; kas užlenkiama: Maži atlapų užlenkimai Ėr. Knygos kraštų užlenkimai Prn.
3. pakreipimas: Iš Mėnulio užtemimų buvo pirmą kartą patirtas ir refrakcijos reiškinys, būtent, šviesos spindulių užlenkimas Žemės atmosferoje P.Slavėn.
4. KI229 → užlenkti 7.

Daugiau informacijos

sušliẽti

Apibrėžtis

šliẽti, -ja (šlẽja Jn, Š, NdŽ, LD341(Užp, Ds), -na NdŽ, LD338(Lkm, Slk, Tvr), Dsn, Klt), -jo (šlė̃jo NdŽ, LD341(Užp, Ds), šli̇̀nė Klt, Dglš) K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, šli̇́eti, -ja (šlẽja OGLIII215, -na), -jo (šlė́jo NdŽ) NdŽ
1. tr. KBII154, N, K, L, Š, NdŽ, KŽ remti, glausti: Šliẽja kopėčias prie sienos DŽ1.
| refl. R103, MŽ135, K, M, L, Š, NdŽ, KŽ, Vdžg: Šliejuos pri sienos N. Remkis stalo, šliekis sienos J.Jabl. Kai skambalu paskambini, anas nejaučia, kur motka, ir sukas kamuolin ir paskui šli̇́enasi an medžio Kkl. Silpnesnis elnias bėgdamas kinkinyje šliejasi prie draugo šono rš. Šliekis prie šalies ir pargulėsi lovo[je] J.
2. tr. jungti: Šliẽti krūvon NdŽ. Mažybiniai daiktavardžiai Būgos žodyne nešliejami prie pagrindinio, bet redaguojami atskirais straipsniais LKI104.
| refl. NdŽ: Lapeliai auga, draugystėn šlẽjas BM422.
3. jungti priklausomąjį sakinio dėmenį prie pagrindinio, šiam nereikalaujant: Vientisinė vietos aplinkybė prie tarinio šliejama arba yra jo valdoma rš.
| refl.: Prie asmenuojamųjų ir kitų veiksmažodžio formų šliejasi padalyvio ir pusdalyvio formos LKGIII17.
4. refl. būti, stovėti prie pat ko, siektis, liestis, ribotis: Šitie akmenų vainikai šliejasi vienas prie kito rš. Daugybė įvairios formos baldelių šliejosi pasieniais arba šiaip asloje stovėjo Pt.
5. refl. gretintis, stengtis bendrauti, sueiti, turėti reikalų: Šliẽjasi prie giminių DŽ1. Šliẽkis prie bagoto – nebūk durna Ktk. Ana besišliejanti prie svetimo vyro, t. y. besiartinanti J.
ǁ kreiptis: Šliẽtis reik į aptieką su suskiu, numinėms nepasigydysi Šts.
6. tr. versti, griauti (į šoną): Čerpių stogas sunkus, tai sienas šliẽja į šalis Prn.
| refl.: Šliẽnas tvartas in šono Kli. Trioba pradeda šliẽtis J.Jabl(Vl).
7. tr. priskirti: Ir kaltę savo ant V. Dievo šliẽjo DP391. Idant vis[a] šlietum̃bime ant mielo mielaširdumo jo DP463.
8. tr. NdŽ, KŽ statyti, ręsti: Ans šliejo, kol sušliejo sau trobą, t. y. bi kaip pabudavojo J. Aš nekalta, jaunas berneli: kam šliejai tamsų svirnelį d. Ėmė surūkėles trobas griauti, o šlieti naujas A1885,285.
| refl. tr. KŽ.
9. intr. šerti, kirsti, duoti: Šliẽjo ranka tėvui sūnus, ale papuolė bobutei Vdšk.
10. tr. I lenkti: Šliẽti prie žemės NdŽ.
| refl. NdŽ.
atšliẽti K, DŽ1, Skr, atšli̇́eti, -ja (àtšleja Š, -na Klt), -jo (atšlė́jo Š, atàšlinė Klt, Lkm) Š, NdŽ, KŽ, Pg, Trgn, Vdžg
1. tr. Krz261, S.Dauk, N, NdŽ, KŽ atremti, priglausti, atlošti į ką, prie ko: Poviliokas nutempė Alyzą už tvartų, atšliejo sėdomis į sieną ir nusibraukė prakaitą J.Balt. Stačius sustatė, neatàšlinė, i susisukė [rugių] kūliai Klt. Atšli̇́ek prie sienai J.Jabl. Abrozas atšli̇́etas į sieną J.
^ Kad mano tėvas, motina (tėvas, moma gyvas, gyva B) būtų, norint sieną atšlietas, atšlieta CII1118. Kad mano tėvas gyvas būtų, norint sieną atšlietas, aš toks nebūčiau MŽ.
| refl. N, RtŽ, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Ktk, Skrb: Ko tu čia atsišli̇́ejai į sieną stačias, t. y. atsikolei J. Sėdi sienos atsišliejęs ir klausosi J.Jabl(r.). Ant pražvalgų atvažiavęs, tvoros atsišlė́jo (d.) ČrP. Trys vaikai pasikavojo, dujai vyresnieji atsišlėjo pečiaus O.
ǁ refl. prisėsti: Atsišlėjo p. vaitas ant suolo su desetnykais brš.
2. refl. kiek prigulti: Tik atsišli̇́ejau ir užmigau Dkš. Gulkitės (paraštėje atsišliekitės) po medžiu BB1Moz18,4.
3. tr. paspirti ramsčiu: Atšliek sieną – ir negrius J.Jabl.
4. intr. Jn(Kv) ateiti.
įšliẽti DŽ, KŽ, įšli̇́eti, -ja (į̇̃šleja Š, NdŽ, KŽ), -jo (įšlė́jo Š, NdŽ, KŽ) NdŽ, KŽ
1. tr. NdŽ, KŽ priremti, priglausti.
| refl. Rtr, NdŽ.
2. tr. Š, NdŽ įkišti, įterpti, įsprausti: Ir šitą mažmožį galėjai įšlieti J.Jabl. Praskečia du daiktu ir spraudžia įšliejamąjį daiktą J.Jabl(Slč).
| refl. K, NdŽ.
3. refl. KI354, K, Rtr, KŽ įsibrauti, įlįsti, slapčia įsigauti: Ir Mikis išėjęs. Pirma dar buvęs įsišliejęs į Grėtės stubelę jos atsisveikinti I.Simon. Vagis į stubą įsišliejo ir pavogė muno drabužius Klp. Razbaininkai buvo nakties gūdume į skyriu esantį butą įsišlieję LC1883,3. Todėl ir sakau, jog velnias turi būti šišon įsišliejęs Vd.
| prk.: Pradeda dilti iš atminties ansai baisusis jausmas, kurį jis pajuto, laidojant Stagarienę, kuris ir dabar, seneliui mirus, dažnai įsišliedavo į jo atmintį I.Simon. Tarp jo bei gendroliaus yra nesutikimas įsišliẽjęs KA99. Viens persižiūrėjimas yra įsišliẽjęs KII276. Kelios nepadorios kliaudos į prekes įsišliejo, kurias reikėjo su juodyla pertaisyti A1884,420.
ǁ įlindus prisiglausti: Prie vakarienės [mums] einant, jis (velionis) į kerčią įsišlieja BsV93. Į bažnytelę nuėjęs, įsišliejo jis į kampą, idant jį ne kas pažintų Ns1860,2.
4. refl. Rtr, Ser įsisėsti: Įsišlė́jęs važin pusgirtis jau svečias išvažiavo namo Š.
nušliẽti, -ja (-na), -jo (nùšlinė) tr.
1. Ser nulenkti, nuversti: Nušliejus galvą pasnaudžiu, ir gerai Prn.
| refl.: Pirkia palobin nusi̇̀šlinė Dkšt.
2. padaryti nuolaidesnį, nuožulnesnį: Nùšlinė šienaudamas, susiaurino suvis šniūrą Klt. Šitą šoną nušliek labiau pjaustydamas Vdš.
nušlietai̇̃ adv.: Kap tu sukirpai marškinius stačiais pečiais – nušliẽn', kerp (kirpk) nušlietai̇̃ Ad.
3. refl. nusidriekti: [Šešėlis] ik angos nusišliejęs ir pro duris išsidriekdamas mums iš akių prapuolė BsV61(Rg).
pašliẽti Rtr, LVIII103, NdŽ, KŽ, pašli̇́eti, -ja (pàšleja), -jo (pašlė́jo) NdŽ
1. tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, Užp paremti: Pàšleja [pavargusią bitę] šonu, eidamos pro šalį [kitos bitės] Vn.
| refl. NdŽ, Skr: Zosė sukdamos kaip stums poną į krūtinę nuo savęs, net pasišliejo Žem. Jei yra kur pasišliet, tai pabūnu kiek, ir praeina tas blogumas Kvr.
2. tr. J.Jabl(Slč), NdŽ, KŽ pakišti, įsprausti.
3. tr. Ser, NdŽ palenkti į šoną, pakreivinti: Pašliẽti tvorą KŽ.
| refl. NdŽ.
4. intr. KŽ, Vv paslysti: Eik atsargiai, kad koja nepašlietų Rt.
5. refl. prigulti: Nu vakaro reik biškį pasišli̇́eti, juo ilgiau galės vakaroti Šts. Galiausiai juodu visiškai nuvargusiu po vienum medžiu pasišlėjo ir sumigo Kel1881,257.
paršliẽti tr. NdŽ, KŽ žemyn nulenkti.
| refl. NdŽ.
pérsišlieti
1. užsiremti, užsikvempti: Pársišliejęs ant rankos sėdi ir snaudžia J.
ǁ LMD(I) pasilenkti, persisverti.
2. atsiremti: [Panašios] yra į trobesnį griūnantį, parsišliejusį ant atsparo arba paramčio P.
3. sugulti, sukristi, sulinkti: Į augynojį parkeltas augymes liuobė[jo] žiemą speigai teip iškilnoti, jog būtinai jos ant žeme parsišleja it išrautos S.Dauk.
4. TP1882,5 prigulti: Pársišliek ant lovos, pagulėk J.Jabl(Als). Nu rūpesnių ir baimės išguręs, parsišliejo ant medžiu, nu kurio buvo nulipęs S.Dauk.
5. pereiti: Bandžiau per tiltelį persišlieti, ale tie pavidalai, man ant kožno pasisukimo vis lenktyn priešais stodami, nei jokiu būdu mane neperleido BsV364(Rg).
piesišli̇́eti (dial.) prisigretinti, prisisukti, prisimesti: Toks Vėsulas pysišli̇́ejo, i su tuo gyveno Kin. Pysišli̇́ejo py mergų, tura gerą liežuvį Prk.
prasišliẽti BsV84(Rg) praeiti šliejantis: Jis į stubą atėjęs ir, aplink stalą pro svečius prasišliedamas ir juos prie vakarienės paraginęs, vėl laukan išėjo BsV90(Vvr).
prišliẽti tr. Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, prišli̇́eti, -ja, -jo (pri̇̀šlinė OG322) Š
1. R25, MŽ33, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ priglausti, priremti, pridėti: Prišli̇́ek lentą prie sienai, tegul stovi Ds. Kartį prie mūro prišliẽti KII17. Pasilsėk prišliejęs galvą prie mano krūtinės P.Vaičiūn. Tada meška tarė: – Tai prišliek prie mano šono kirvį! BsPII321.
^ Reikia prišlieti senatvę (sako sėsdamasis) Krk.
| refl. Q31, SD308, R25, MŽ33, K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Rm: Prilingavo prie manęs, prisišliejo B.Sruog. Šlaitas kriaučius prisišli̇́ejo prie šalies motriškos, t. y. prisiglaudė J. Jis stovėjo prie sienos prisišliẽjęs KII17. Prisi̇̀šlinė in sieną OG322. Vagone kai kada nesti kur ir prisišliet Skdt. Prie pikio prisišliejęs, susitepsi M182. Varpos kita pri kitos prisišliejusi N. Glūdot, prisišliejus kur už kertės, saugotis ar tykoti Sln.
ǁ priverti, pridaryti: Durys tikt tebuvo prišlietos, ne uždarytos LC1882,34.
2. prijungti: Jogaila Lietuvos žemes prišliejo prie Lenkijos karūnos J.Gruš.
3. lingv. sintaksiškai susieti du sakinio dėmenis nesinaudojant nei tarnybiniais žodžiais, nei morfologine kaita: Paprastai prišliejami tik nekaitomų formų žodžiai, o prišlieti kaitomieji žodžiai savo formos nebekeičia rš.
4. refl. Ser būti visai šalia: Tadas Ivanauskas ypač mėgo Gudų girią, prie kurios buvo prisišliejusi tėviškės sodyba rš. Prie kalvos buvo prisišliejęs miestas rš.
5. refl. NdŽ prisigretinti, pritapti: Ji prie manęs prisišli̇́ejo Prn. Manau, tamsta prisišliesi prie kurio garsaus advokato Vaižg. Kiti, nors ir vadinosi lietuviais, bet buvo prie lenkų prisišlieję rš.
6. refl. tr. visai greta pasistatyti, statant priglausti: Jis viralinę prie tvartų prisišli̇́ejo Bsg.
7. gauti prieglaudą, pastogę, priglausti: Valstiečiai, atvežę savo vaikus miestan mokytis, rūpinasi juos prišlieti kur pigiau rš.
| refl.: Sesuo prisišli̇́ejo in juos i gyvena Klt. Žvirblaitis pastogėje vietos sau prisišlieti, prisiglausti – niekur neranda J.Jabl.
8. refl. Ser prisilenkti, prilinkti: Prisišliẽti prie žemės NdŽ.
sušliẽti, -ja (sùšliena), -jo (sùšlinė Dglš) DŽ, NdŽ, KŽ, sušli̇́eti, -ja (sùšleja Š), -jo (sušlė́jo Š) Š
1. tr. Š, NdŽ suglausti, suremti: Kelis pėdus sušliẽji – ir guba DŽ1.
| prk.: Sušliejo studentų draugystę TS1899,3.
| refl. NdŽ: Tankiai pasėti žirniai susišlieja, išvirsta, rečiau pasėti – vienas kitą už ūsų sukabina ir standžiai stovi rš.
2. refl. L4 ribotis, liestis.
3. tr. DŽ, NdŽ, Ėr prastai, greitomis ką padaryti (ppr. pastatyti): Daržinę šiaip taip sušliek – tit bus pastogė J. Sušli̇́ejai migelį ir turėsi kur kiaules suvaryt Pg. Karnizus tokius sušli̇́ejau – ant langų dratos buvo, labai negražu Mžš. Autuvą sùšliena, ažuluobės kietos Ktk. Šliete sušlietas vežimas J.
| refl. tr. DŽ1, Vad, Nj, Bb: Susišliek nors mažutę triobelę, turėsi kur gyvent Pn. Kad tik kaip nors susišli̇́etum savo bakūžę Ar. Gal reiks kokį audeklėlį susišli̇́et (išsiausti) Upt.
4. intr. coire: Ana sùšleja veikiai su svetimu vyru J.
| refl.: Ana susišliejo su vyru J.
◊ pečiùs sušliẽti susidraugauti: Dar niekad jam nebuvo tekę sušlieti pečių su Alksnės turčium rš.
užšliẽti
1. tr. NdŽ užglausti, užslėpti.
| refl. M, Rtr, NdŽ, KŽ: Kas ten stovi už medžio užsišliẽjęs? DŽ.
2. refl. užeiti: Nekursai gaspadorius … pamatęs keturis vaikelius baltuose rūbuose, kurie nuog jo lyg slapstydamiesi, ant kapinių užsišlieję, prapuolė BsV45(Įsr).

Daugiau informacijos

užšliẽti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

užraũsti

Apibrėžtis

2 raũsti, -ia (-a; N, -sta; N), -ė tr. KII362, K; Q631, Sut
1. ardyti žemės paviršių, knisti: Jau kiaulės raũsia kiemą Žrm. Kiaulės pievą raũsia Dv. Meškinas tuojau ėmė rausti žemę Mš. O kam tos kiaulės? – Kad kalnus raustų̃ (ps.) Dv. Dykiai (šernai) raũst[a], kab iškabina, tai kap plūgu LD352(Zt). Bėkit varyt – kiaulės bulbas raũsia! Ut. Kurmis raũsia žemę Klvr. Šį pavasarį kurmiai dirvų nèrausė Kv. Kurmis raũsa – būs lytaus Brs. Žvirblys … mato, kad kurmis ateina, rausdamas žemę, stačiai ant jo lizdo BsPII21. Dugną raũsti (apie laivą) BŽ38.
| Laivelis raũsia vandenį Rod.
| prk.: Užgėrus šnapšės, krau[ja]s pats raũs Šts. Kad ir nemokytas, ale raũsia giliai (gerai nusimano, supranta) Ktk.
^ Rausi giliau, rasi daugiau LTR(Jnš).
| refl.: Kurmis raũsias po žeme K. Jau daugiau nebesi̇̀rausa kurmiai Kv.
ǁ kasantis išversti: Užpuolė kurmis cibulius raũst Rm.
ǁ knisant iškelti, rasti:
^ Gera kiaulė gilią šaknį rausia Lp. Kas šuniui bėdos, kad kiaulė bulbas rausia LTR(Lp).
ǁ arti: Kam tep giliai rausi, kad arklas net dyką žemę išverčia Mrs.
| prk.: Čia jų gyventa ir žemė rausta (verstasi žemės ūkio darbais) jau nuo seno rš.
ǁ apkasinėti, kaupti: Rausiaũ rausiaũ burokus, bet užejo lietus ir vėl suplūkė Slk.
2. kasant žemes daryti (duobę, griovį, urvą ir pan.): Ans raũsia rūsį J. Algimanto kareiviai stvėrėsi už spatų pirmiausiai ir ėmė rausti gilų perkasį V.Piet. Einam grabių raũsti Skr. Pradėjau rausti naują sodželką Vv. Nepaveizėjau, kur anie raũsa tą upę Brs. Jis rausia baisias duobes BsMtI165. Pelė rausia urvą J.
ǁ refl. kapstytis, kastis žemėse, po žemes: Vaikiūkščiai per kiauras dienas apylinkės smėliakalniuose rausės Vaižg. Ėmė sūnūs raustis po visą daržą, ieškodami paslėpto aukso ps. Kalvis kasėsi, rausėsi urve gana ilgai, kol iš jo išsikasė S.Nėr. Dideliame plote rausėsi ekskavatoriai, lyg norėdami prisikasti iki žemės širdies rš. Didžiąją paros dalį lynai praleidžia, besirausdami dumble sp.
| prk.: Priešai pražūtingai rausėsi (stengėsi pakenkti) mūsų šalies viduje rš. O būras privalo kastis, privalo raustis po žemes (dirbti žemę) patsai I.Simon.
| Jo galvoje rausėsi didelės ir baisios mintys J.Marc.
3. kapstyti: Mums nereik nusigėdėt, kad mes …, nusitverdami darbus, mėšlus raũsim ir, laukus įdirbdami, vargsim K.Donel.
4. refl. prk. lįsti, skverbtis: Raũsias kap utėlė paausin Prng.
| Anas raũsės (stengėsi patekti) ant Balčiūniotės užkuriom Ob. Drėgnas šaltis rausias po jo plonus rūbus ir marina nuvargusius sąnarius J.Bil. Klaikumas rausės kiekvieno krūtinėn J.Bil. Į sniego liekanas jau baigia raustis šaltis V.Myk-Put.
5. kasti į krūvą, žerti: Šniokštė, rausė į sieką grūdus J.Avyž. Rausk suplėšytas plunksnas į rėtį Dr. Raũsia kaip višta po savim kiaušinius Snt. Su mediniu šaukštu rausk bitis į angą Rdž. Rauskit žemužę, rauskit juodąją, kad neapdulkėtų margasis grabelis KlvD86. Užejo vidras su viesulu i pradėjo raust šieną viršun TDrIV301.
6. griozti, versti ieškant: O kamgi reikia raũst svetimus daiktus?! Užp. Par mane [vaikai] dažnai raũsia Prng. Rausė tuos pinigus, kad rastų, kokis reik[ia] BsPI17.
| refl.: O tėvas rausėsi lentynoj S.Nėr. Motina pradėjo raustis apatiniojo sijono kišenėse A.Vien. Ko tu taip rausi̇́es po knygas? Slk. Rausiasi piniguose Jž. Nerauskis muno dalykūse Šauk. Nesirausk, susimildamas, po lovą, paskui nepataisysi! Srv.
7. refl. ieškant kokių žinių, atsidėjus sklaidyti, žiūrinėti (raštus): Rausdamasis bibliotekose ir archyvuose, pradėjau domėtis istorine tematika rš. Po tuos laikraščius rausdavosi Plng. Todėl nieko mums nepasiliko, kaip tiktai rausties senovės kningose ir jose ieškoti žinių apie Lietuvos praeitį V.Piet. Nori … rausties surinktuose ir gražiai laikomuose archyvo dokumentuose LTI573.
8. refl. prk. smulkiai nagrinėti, gilintis: Nevalia svetimoje sąžinėje raustis rš. Jis rausėsi atmintyje rš. Judindamas lūpas, ilgai rausdavosi savo galvoje P.Cvir.
2 antraũsti, -ia (añtrausia), añtrausė (ž.) tr. užžerti, užpilti: Antrausti dar žemių, attiesant medį S.Dauk.
2 apraũsti, -ia (àprausia), àprausė tr.
1. N, K, M, Š, LVI114, Skr apkasti, apžerti: Apraũsk katiną Dov. Arabijonai ant tos vietos gyveno be jokios žinios, kad po jų kojomis miestas esąs apraustas Kel1880,148. Dukryte dievo, maloni saulele, norėk palaimint savo spinduliais namelių mūsų mažąją liepsnelę, kad, nors ir aprausta po pelenais, ji neužgestų ir naktyj žėrėtų Vd. Aprausiu jį kaupu didžiu ir aukštu Vd. Vaikali brangiasis, svetima žemė tavo kaulus apraus S.Dauk.
^ Svetimos rankos tik ugniai aprausti LTR(Žg).
| refl. K, Š:
^ Kad gausi per ausį, tai apsirausi LTR.
ǁ suknisti: Visą pievą àprausė žemėmis kurmis J. Kurmiai man dvi lysves kopūstų àprausė Skr.
2. kiek paardyti žemės paviršių: Nu ir arimas gi: aprausta, aprausta kaip kurmio Srv.
2 atraũsti, -ia (àtrausia), àtrausė
1. tr. K, Š, LVI185 atkasti ką užžerta: Ėmėsi prie darbo, idant griuvėsius atraustų, ir dirbo dieną ir naktį rš. Jau atrausė slėptuvę rš. Šičion dabar savo piningus apžėriau, kurius nei vienas per kitą nieką, kai tik vien su mano ranka atrausęs, išimt galės BsMtII127.
| refl.: Gerk dabar: kai pakasim po žeme, nebeatsirausi̇̀ Jž.
2. refl. rausiantis priartėti: Kurmis po žemėm atsi̇̀rausė per daržus net panamėn Jž.
2 ×dasiraũsti, -ia (dasi̇̀rausia), dasi̇̀rausė (hibr.) rausiantis pasiekti, priartėti: Judošiai tie kurmiai, dasi̇̀rausė lig pat daržo Kv.
2 įraũsti, -ia (į̇̃rausia), į̇̃rausė tr.; M
1. K įkasti: Pabūklus juosia žemės pylimas, viskas įrausta į žemę sp. Kelis dakotus į tą mėšlą įrausė BsPI60.
| refl. Q151, K, BŽ44.
2. refl. ardant birų paviršių, įsmegti: Šliūžės nustatomos taip, kad [pjaunamosios] grėblių aparato pirštai neįsiraustų į žemę rš.
3. refl. pasidarius landą, įlįsti: Kurmis gyvena įsiraũsęs žemėse Š. Žiurkė įsi̇̀rausė po grindų i raba Rdn. Ir tu man įsiraũsk tokiai mažai pelytei taip giliai po pamatu! Alvt. Kėkštas, net į sniegą įsirausdamas, ieško samanose gilių sp.
| prk.: Kiekvienas jo (lietaus) lašas kaip deimanto grūdas į žemę ir širdį giliai įsirausia V.Myk-Put.
4. įstengti kasti, pasidaryti landą: Į̃rausė kurmis žemę, t. y. įveikė rausti J. Čia kurmis negali žemės įraũsti, kieta Š.
5. refl. įsikniausti, įsilįsti: Įsiraũsęs į šieną, guli žmogus J. Insirausk gerai šiauduos, kad nesušaltumei An. O kai vakaro sulaukia, tai, į šieną įsirausęs, knarkia, kad net dreba ausys K.Bink. Vasarą vėgėlės nemedžioja, dažnai miega, įsiraususios į dumblą arti gėlų šaltinių sp. Paraisty paberžiai pūpso, į žemes įsirausę kėpso grūzdai sp.
| prk.: Malelis vien įsiraũsęs į babunelę (labai prisirišęs) Šts.
6. refl. prk. įsigilinti, atsidėti: Įsiraũsęs į knygas Šts. Aš jau rodos nevedžiau, įsiraũsusi mariškavojau Plt.
7. stumiant įdėti, įžerti: Mums, eiropėnams, buvo pradžioje labai nepakabiai … su tiemdviem lazdelėm ryzus (ryžius) … į burną įrausti LC1886,22.
2 išraũsti, -ia (i̇̀šrausia), i̇̀šrausė tr.
1. Q51, N, K, M, Š išardyti, išknisti (žemės paviršių): Išknist, išraust SD418. Kurmiai i̇̀šrausė visą pievą J. Kurmius jis, jų išraustus kupstus šlėga arba geru strampu sulygydamas, iš savo kupelio išbaido K.Donel1. Kad išrausė kiaulė mūsų kluoną, tai baisu ir pažiūrėt Kp. Kiaules reikia tvarte šert, ba visą kiemą i̇̀šrausė Ūd. Kur toliau, ir rugius [šernai] i̇̀šrausė, kur bulbienosa pasėti Rod. Dykiai i̇̀šrausė bulbes Rod. [Šuniui] išrausus bulvę, Rūta lekia kaip vėjas per lysves, kad būtų pirmoji I.Simon.
2. kasant žemes, padaryti (duobę, griovį, urvą ir kt.): Vaikis i̇̀šrausė rūsį (rūtį) J. Kam tokią didelę duobę išrausei? Mrs. Kokią gilią grabę tu i̇̀šrausei Skr. Čia buvo mūšis: žemė dar karšta, išrausti apkasai V.Mozūr. Išrausė urvus kalnūse M.Valanč. Ekskavatoriaus jau nesimatė – išrausė duobę ir iškeliavo toliau rš.
| Bomba i̇̀šrausė duobę kap prūdą Gs.
| refl. tr.: Bene tam jis gimė, kad paraustų žemę ir numirtų, nesuskubęs nė kapo pats sau išsirausti? rš. Kai kurie daliniai išsirausė žemines rš. Išsi̇̀rausiau duobę pusnyne Jrb. Kurmis išsi̇̀rausė urvą Š.
3. refl. rausiantis išlįsti: Išsi̇̀rausė iš daržo pro apačią tvoros Š.
ǁ refl. išsiropšti: Tingiai išsirausė iš migio Stk.
4. išgriozti, išversti ieškant: Išvartyti baldai ir išrausta komoda stūmė visus atgal į gatvę rš. Išrausė urednykas visur: misli[j]o, kad ras strielbą Kp. Išrausiau visas pastoges, tabako beieškodamas Trg. Išrausė skrynią ir paliko Slk. Išrausiau visas kišenes, bet pinigų neberadau rš.
5. griozdžiant, ieškant rasti: Kampe išrausė tinkamą rinkelę ir pritvirtino ištiestą dalgį prie koto V.Myk-Put. Dauboje, kur buvo verčiamos viso miesto šiukšlės, berniukas išrausė sunkią varinę žvakidę rš.
◊ pasireñgęs iš po gyvãtės kiaušiùs išraũsti Škn gobšus.
2 paišraũsti, -ia, pai̇̀šrausė (dial.) žr. 2 išrausti 1: Kiaulės pai̇̀šrausė akmenis Dv. Nekasta liko bul'bų, ir kiaulės pai̇̀šrausė Dv.
2 nuraũsti, -ia (nùrausia), nùrausė tr.
1. nukasti, nužerti: Vaikų nuraustas dešinėj kriaušius buvo akies vietoje Vaižg. Nuo tenai turėdavo nuraust gerokai sniego, kad, atidarant duris, negriūtų jis į virtuvę Mš.
2. Lz nuardyti žemės paviršių, išknisti: Bulves [šernai] nurausė. Nurausia vieną [vagą] – kitos imasi sp. Nùrausia pievą [kiaulė] kap drapoku Mrc. Kiaulė nùrausė pusę dirvos bulbų Trgn.
3. nurinkti šakniavaisių derlių: Ar baigei nuraũsti bulves? KlvrŽ.
4. braukiant nustumti, numesti: Spjovė į akis sūdžiai ir, prie stalo prišokusi, visus balvonų abrozus ant žemės nurausė brš.
ǁ refl. tr. braukiant pasiimti: Paskaitytosios algos karčiauninkas priėjęs du markiu nuo stalo nusirausė LC1879,18.
2 paraũsti, -ia (pàrausia Pkr, Škn), pàrausė tr.
1. rš pakasinėti.
| refl.: O gal jis tam ir nudaigojo Gaudėšių, kad galėtų pasirausti po našlės darželį? rš.
2. išknisti: Reikia dratą ažuvert [kiaulei], bo pàrausė pievą Dv.
3. refl. SD361, Sut prakasus landą, palįsti: Žiurkės pasi̇̀rausė po kamara i pragraužė grindis Kv.
4. rausiantis po apačia, išversti: Jis (kurmis) parausia daržoves ir šios nudžiūsta Blv. Pakabinsi ką ant stulpo, tat parausia stulpą, nuverčia ir pavagia, kas buvo pakabinta Blv.
| Tada Nemunui jau lengviau buvo paraust ir patį kalną Mš.
| prk.: Atsiranda žmonių, kurie kartais parausia tuos nepriklausomybės pagrindus rš.
5. refl. palįsti:
^ Kad gausi per ausį ir po blynu pasirausi TŽV605. Kai duosiu par ausį, tai po šūdu pasirausi Sln. Kad dėsiu par ausį, tujau po šūdo pasiraũsi Dr.
6. pakasti, įkasti: Ėmė vieną talentą, pàrausė jį žemėn DP390. Turtą ir apstą to pasaulio… bevelijo paraũst žemėje DP96.
7. palaidoti: Jeigu aš numiręs ir pàraustas, gali mane atgydyt DK44. Viešpatie, prileiskim (leisk man) pirm paraust tėvą manąjį DP512.
8. pastumti: Tus pelus paraus su visais grūdais į šalį Dr.
9. refl. tr. pasikišti: Vyrukas tyliai pasirausė skūrą po savim LTR(Šk).
10. refl. kiek pasigriozti, paieškoti: Ji, pasiraususi savo ryšuliuose, išėmė pyrago riekelę A.Vien. Jis pasirausė tarp savo daiktų ir ištraukė plokščią buteliuką rš. Pasirausiau po savo kišenes rš.
2 pérrausti tr.
1. K perkasti, iškasinėti: Pérrausė visą daržą, o bulvių nerado Skr.
2. refl. įstengti pasidaryti landą: Brače, kurmiai pársirausė par kiečiausią kelią Kv. Persirausiau per sniego pusnį rš.
3. visur išgriozti, išieškoti: Ką pérrausti KI324. Kol Povilą surado, visą namą teko perrausti rš.
2 praraũsti, -ia (pràrausia), pràrausė tr.
1. praardyti žemės paviršių: Sausą pavasarį, plutos nesant, akėjama tik tuo atveju, kai, dirvą prarausus, užtinkama daug dygstančių piktžolių rš.
2. kasant pasidaryti (duobę, angą), prakasti: Duobikes pràrausė ir supyliojo bulbes Krš. Reik[ia] tam daikty praraũst sniegą, kad vanduo išbėgtų Pc.
| refl. tr., intr. KII33: Rupūžė pati prasiraus sau urvelį žemėse J.Jabl. Lapė prasiraususi pro pamatą ir įlindusi į vištidę rš.
3. refl. įsilįsti, įsikniausti: Prasirausęs šienan palei vidukartę [stirtoje] kone lig žemės rš.
4. refl. prasikalti (apie augalą): Jauni, balti daigų siūleliai, prasirausę dirvos paviršiuje, yra ženklas, kad piktžolės dygsta ir kad reikia pasėlį akėti arba purenti rš.
2 priraũsti, -ia (pri̇̀rausia), pri̇̀rausė tr.
1. iškasti daug landų: Kurmiai prỹrausė pilnas pievas kurmrausių Kv. Kurmiai buvo priraũsę labai Dv.
2. kasant žemes, pridaryti (griovių, duobių ir kt.): Visose šalyse prirausta apkasų rš.
3. refl. kasantis, rausiant pasiekti: Vaikai per pusnį prisirausė ligi ledo rš.
4. K prikasti, prižerti: Prikuls grūdų krūvas, priraũs Mšk. Jis prirausė antrą sieką J.Avyž.
| refl. tr.: Balsys, prisirausęs anglių, taisės eiti į pirtį rš. Ji, prisirausus sau anglių puodelį, parsinešė namo LTR(Šl).
5. rausiant priplūkti, apkaupti: Prie bulvės reikia žemę priraũst Jrb.
2 suraũsti, -ia (sùrausia), sùrausė tr.
1. K suardyti, suversti, suknisti: Dykiai iš nakties varsnas bul'bų sùrausia Azr. Neleiskit kiaulių į pievas: visas sùrausė – vienos duobės tik stovi Trgn. Kurmiai sùrausė vagas, reiks iš naujo daryt Ėr.
| Surausė ugnį kaip kiaulė snukiu arba arklys su nugara M.
| Paviršius žemės gaublio suraustas, duobėtas T.Tilv.
2. sugumuliuoti: Mano antklodė sveikąja koja vėl surausta taip, kaip man patogu I.Simon.
3. rausiant sukasti, supilti: [Javus] suraũsdavai į krūvą Mšk. Kurmrausos sùraustos ant pievos J. Kurmiai sùrausė didžiausią kupetą žemių Kv.
4. apkasti: Myliamoji ugnelė, kas besuraus tavi? S.Dauk. Iš vakaro surausdavo ugnį, kad ji lig ryto rusėtų Mžk.
5. sužerti: Urte, uždėk vizą… – įsako Bruožis ir surausia į stalčių gautus pinigus I.Simon.
6. refl. tr. susiglemžti: Kaip plėšiku du apie 300 mk. gatavų pinigų ir kitų vertybės daiktų ir rūbų susirausiusiu buvo, jie visi trys atsitolino LC1887,16. Kurpaitikė greitai tus piningus sau susiraususi LC1880,7.
7. prk. sutaupytį, sukaupti: Tūkstančių tokiame ūkelyje taip pat negalima surausti I.Simon.
| refl. tr.: Jis sakosi, susirausęs savo pinigus, važiuotų aukštyn I.Simon. Dabar, piningus susirausęs, dikčiai prabagotėjo TDrVII137(Klp).
2 užraũsti, -ia (ùžrausia), ùžrausė tr.; Q558
1. K, Sut, M užversti, užkasti: Vieną pusę [vagos] ùžrausiau, i tos neišdygo Prk.
ǁ užpilti, užžerti: Užrausk ugnį Kos119. Vaikiukas pirmas kibo į darbą ir, užrausus ugniavietę, pamaldžiai ją peržegnojo Vaižg. Užraũsę biškiuką [pinigus], bėkiam Krp.
2. užkasti (laidojant): Aš Jonuką ùžrausiau Skr. Grabą įleidžia duobėn ir žemėmis užrausia BsV17.
| prk.: Mūs vardą nor žeme užrausti P.Vaič.
| refl.: Daug kartų patys, apgulti pilėse, nebstengdamys atremti neprietelių galybės, velijos irose pilės užsirausti, nekaip jų vergais tapti S.Dauk.
3. refl. prk. atsiriboti nuo aplinkos, užsidaryti: Jis ryžosi ilgųjų skvernų skivytuose užsirausti rš. Ji vis dar tikėdavos, laukdavo, kad tas niūrus ir savy užsirausęs vyriškis kada nors ištirps jos taip didžioje širdy rš.
4. pradėti rausti, kasti: Dirva, naujai užrausta, kad ją gerai iždirba, sėklą prieėmus, gausų vaisių iž savę duost DK4.

Daugiau informacijos

parsikùlti

Apibrėžtis

kùlti, -ia, kū́lė K; SD153, R
1. tr., intr. šalinti grūdus iš varpų: Kūlikai rugius kùlia Dkš. Pas mumi kùlt ateidavo Brš. Nėra kas kulia (nėra žmogaus kulti) J.Jabl(Jnšk). Nei kulsi, nei malsi, nei duonos kepsi J.Jabl. Ji laikė apglėbusi grabą, kuris svyravo, paguldytas minkštuose, dar nekultuose šiauduose P.Cvir. Ir dar̃ kùlia spragilais Klvr. Jų rugiai jau kuliami J.Jabl. Kad kulama būs, iš vakaro reik bulves nusikaišti Šts. Oi kū́liau kū́liau šiaudus be grūdų, padariau alutį grynų avižų (d.) Slnt. Ar turi kuliamą mašiną? J.Jabl. Jaučiui kulančiam neužriši nasrų Mž31. Išėjo tada iš kuliamo tako ir pasikloniojo Dovydui Ch1Krn21,21. Atėjo moteriškė and kuliamos aslos ChRut3,14. Afieravosi aną kultą grūdą iš pilnų žalių varpų Ch3Moz2,14. Ir kuląsis lūkestyje tur kulti, kad gautų pagal savo lūkestį NT1PvK9,10.
^ Dvi dvylika kūlė, totorukas vartė (dantys ir liežuvis) flk.
kultinai̇̃ adv.: Kùlk linus kultinai̇̃, ir bus nūkulos J.
| refl.: Kaip kuliasi rugiai? J.Jabl. Šiemet javai visai nesi̇̀kulia, daug grūdų lieka varpose Snt.
2. tr., intr. mušti, perti, daužyti: Tylėk, paršeli, gausi kulti! Sd. Ir davai ana jį kùltie Lz. O kad ėmė jiemdviem užpakalius kulti, kad ėmė kulti! rš. Martelė vištą kulia, kol (kodėl) ana capulių nežindo (ps.) Lz. Kap gali maną vyrišką kult botagu?! Lz. Man kap kū́lė gerai! Aps. Ar negavai kartais kulti?! Žd. Uždengė veidą jo, mušė ir kūlė jį DP161. Vežimas ėmė gult, tekiniai paskubėjo, kula arklį į kulnis Žlv.
| Ledai kūlė rūteles, vėjas laužė roželes Nm. Vėjas kūlė lapelius, liemenėlį judino (d.) TDrVII66.
| Eikim jaunųjų kultų (žadinti smarkiu beldimu) Užp.
| prk.: Vokiečiai vos ne per pirštus iš automato kulia (šaudo) rš. Visą žiemą paltuką kūlė (nešiojo), o da, žiūrėk, kitai užteks Al. Tą laikraštį kùlia ir kùlia (skaito) kap viedma pupas Mrc.
3. tr. skalbti; velėti: Tu nemoki kùlti Drsk. Eik rūbų kùlt Lb. Kuldamà audeklus, atšalo rankas Švnč.
4. tr. grūsti: Prisakyk vaikams Izraeliaus, kad atneštų tavęsp čystą kultą alyvos medžio alyvą Ch3Moz24,2.
5. tr. ardyti, daužyti, trupinti, mušti į gabalus: Patrakėliai dieną ir naktį trimis taranais mūrus kula S.Dauk. Labai buvo inšalę žemė; kūlėm kirviais ir nemožna nei kap ankasti Lz. Vis dar tebkula torielkas Šll. Sukulkit kulkit nete ižgi grunto PK98. Tą miestą labai kùlia (bombarduoja) Ėr.
| Kulk kiaušį, tepk sviestą ir valgyk Vkš.
^ Ir šventieji puodus kulia PPr188.
| refl.: Par Velykas eina kultis kiaušiais Skd.
6. refl. SD370 spurdėti, daužytis: Gyvolis, ant apierai vedamas, kūlės S.Dauk. Sakė, eik šalin, nekulkias M.Valanč.
| prk.: Man širdis kùlias KI635. Marijos širdis kūlės kūne Ns1842,2. Kaip tai regėjo, tai jo širdis jame kultisi pradėjo brš.
7. refl. muštis, peštis: Bernaičiai tarpusavy kū́lės Žln. Sa kitais nesikū́lė Zt. Dyvai jam, jog gali būti toksai pusvalandis, kad niekas nesikultų su juo Vaižg.
8. refl. K, BŽ14, K.Būg, Blv, Kl, Tv, Krkl, Trg, Kv, Jž, Ds, Br, Plv, Ps išdykauti, siausti, dūkti; žaisti: Su savo vaikais kūlės ir po aslą ritinėjos kaip mažas Vaižg. Regėjau šunelį troboj begulintį ir besikuliantį su trečių metelių vaiku M.Valanč. Esopas su vaikais besikuląs S.Dauk. Kuldamos ir galuodamos P. Kulas, daužos, šokinė[ja], drabužį plėša Jzm. Jaunims nepakyri kùltis Brs. Vaikai kùliasi po kambarį Jnš.
^ Senis džiaugias stenėdamas, jaunikaitis važinėdamas, vaikas kuldamos M.Valanč.
9. refl. valkiotis, bastytis, trankytis: Nekulkias pašaliais P. Per naktis kitur kulias, retai miegti atgulęs JV1022.
10. intr. vargti, dirbti, plušėti: Jau kelinta diena kap kuliù (vaikščioju), ir jokios tvarkos negaliu tę rast Al.
| refl.: Katrie dabar tęnoj gyvena, tai visi kulias Krns. Parvasar reikia kùltis su visokiais darbais Slm. Tai tep ir kùliatės?! KzR.
11. tr., intr. vaisinti, lytiškai santykiauti; lakstytis (ppr. apie gyvulius): Muno mitulys jau pradėjo kumeles kulti Kal.
^ Dieną gula, naktį kula Šts.
| refl. J, Ant, Ut, Ds, Up: Avys rudenop kùlas Užv. Mūsų kumelė kùlias, reiks šiandiej jot in kumelį Dbk.
| Tokia jauna pradėjo su vaikiais kultis Brs. Ana nepadoriai kùlias J.
^ Kai kalė kùlias, šunų daug yra Vj.
12. tr. pagardinti valgį riebalais, pramesti, užtrinti: Būtų geras [šiupinys], tik senu užkulu kultas Vdk.
13. tr. mušti, sukti (sviestą):
^ Iš veido (iš gražumo) sviestą nekulsi LMD.
◊ gálvą kùlti Als įgristi kam, įkyrėti, neduoti ramybės: Nekùlk be reikalo galvõs Slnt.
kójas kùlti Šts daug vaikščioti: Vilkas dieną ir naktį kojas kūlė LTI40(Bs).
kùltas nevelė́tas nevala, mėmė: Mat koks kultas nevelėtas! Šmn. Kožnas kultas nevelėtas ieško, kad būt graži Bsg.
liežùvį kùlti Šts plepėti be saiko.
tuščiùs šiáudus kùlti niekus plepėti: Ne, ji nenori kulti tuščių šiaudų, o nauju kuo atremti ji nežino I.Simon.
vélnias kū́lė pupàs apie rauplėtą: Ant to snukio velnias pupas kūlė KrvP(Lzd).
antkùlti, añtkulia, antkū́lė (ž.) tr. sumušus (kiaušinį) užpilti (kepant): Iškepiau lašinių, antkuliau kiaušių, ir pavalgėm Nt.
apkùlti, àpkulia (api̇̀kulia), apkū́lė K, Š
1. tr. ne visai ar ne viską, didumą iškulti: Einam, kūlinius apkùlsme Sdk. Jau ant vieno šono ir apkūlėm klojimą Alv. Miežius apikulu SD235. Apkū́liau sykį klojimą J. Šita mašina javus tik àpkulia, daug grūdų varpose lieka Snt.
| refl.: Prieš šventes ir mes truputį apsikū́lėm Ds. Didumą apsikū́lėm Jnšk.
| prk.: Apsikùlk (nugalėk, atsikratyk) nors kiek bėdas, paskui taisykis radiją Gs.
2. tr. iškulti daugeliui: Viena mašina visiem negali apkùlt Ėr. Pirma miestalį apkulsu, paskui duosuos į sodas Vvr.
3. refl. viską iškulti: Šiemet žmonės anksčiau apsikul̃s Pc. Žmonys jau buvo apsikū́lę Vvr. Kaip apsikùlsma, pradėsma linus rauti Skdv.
4. tr. apmušti, apdaužyti: Marcė jį draugiškai apkūlė į nugarą P.Cvir. Stipresnieji klasės draugai dažnai jį apkuldavo J.Dov. Kas kiek, tuoj viens kitą ir àpkulia Gs. Girtas tai dažniausiai api̇̀kulia bobą Užp. Už tokį darbą tave reikia smarkiai apkùlt Jnš. Kai jį vienąkart gerai apkūlė, tai daugiau nigdi nebeužkabinėja Vžns.
| prk.: Ir ūsai jo nekaringi – gana liūdni ūsai žmogaus, kurį gyvenimas apkūlė rš.
| refl. intr., tr.: Juk čia jau nebebuvo broliai ir seserys, o svetimi, kurie ir apsikeikdavo, ir apsikuldavo I.Simon. Mūsų vaikai tarpusavy apsikulia Jnšk. Žiūrėk, apskū́lė vienas kitą, ir vėl bovijas Skdt.
5. refl. kiek pasiausti: Pašėls, apsikul̃s ir paskui nurims Jnš. Teapsi̇̀kulia iš pradžios, praeis Jnš.
6. refl. apsiprasti, apsikęsti: Muši muši, apsi̇̀kulia, ir vis tiek neklauso Al. Taip apsikūlė ir Nečionys ir nebedrįso būti despotais Vaižg. Nu jau žmogus apsikū́lęs – ką jam bemačys, ar sakęs, ar nesakęs Slm. Bark nebark – jau jis apsikū́lęs Alk. Iš pradžių nepatiko, vėliau apsikū́lė Jnš. Apsikū́lė arklys, nei botago nebijo Mrs.
| Kai matydavo, kad neišeina, tai būdavo kap koks apskū́lęs (nusiminęs) Str.
7. tr. apvaisinti (ppr. apie gyvulius): Raudukas mūsų bėrąją apkū́lė Kal.
| refl.: Mūsų kumelė apsikū́lė pavasarį Up. Tavo triušiai jau apsikū́lė Slnt. Mūsų karvė apsikū́lė KlvrŽ. Kalė apsikū́lė Plt. Pilkoji avis apsikū́lė su juoduoju avinu Jnš.
◊ ši̇̀rdį apkū́lus prisivertus, be noro (ką daryti): Dirbi žmogus, ši̇̀rdį apkū́lęs, be kokio noro Vvr. Ka priverta, apkūlęs širdį i valgau Krtn.
vélniu apsikū́lusi apie smarkią, neramią moterį: Bene tu su velniu ir esi apsikūlusi, kad tokia nerami! Brs.
atkùlti, àtkulia, atkū́lė Š
1. tr. truputį iškulti: Žagas lig pusės atkùltas ir apsnigtas Šts. Atkulsi duobą ir vėl rugių prižersi – toki buvo senoji gadynė Trk. Jau pusę kūlės atkūlėm Jnšk.
2. intr. už talką atsilyginti kūlimu: Mum kūlė, reikės atkùlt, atidirbt Ėr. Kumet kulti bevadinsi? Ar nebijai, kad aš nenumirčio – paliksiu neatkūlęs Plng. Atkū́liau aš ten rytą jamui J.
3. refl. kuliant atgauti, atsiimti: Ūkinykai vienais metais nieko negauna, kitais gi atsikulia ir už nederliaus metus Ob.
4. tr. primušti, pridaužyti: Atkùlkit gerai! Aps. Nepristok tu in jį – anas greit gali tau atkult šonus Dgl. Kai atkū́lė gerai kailį, tuoj liko geresnis Ds.
5. tr. smūgiais atitrenkti, pakenkti, įskaudinti: Kepenis atkū́lė (atidaužė) jam, ir paliego Mrj. Atkùlsi padus, nelakstyk! Ut. Turbūt smarkiai kojas atkū́lei Ldk.
| refl.: Taip atsikūlė rankos, akmenis skaldant Ds.
6. tr. išmušti kultuvėmis, išvelėti: Graži drobė, kap atkū́lėm siūlus Arm.
7. tr. atidaužti dalį, gabalą: Buvo jau mūrus išverčią ir pačios bokštos šmotą atkulą S.Dauk.
8. refl. Š su triukšmu atvykti, atsibastyti: Du šaldru žuvėdų atsikūlusiu į Žemaičių pajūrius S.Dauk. Kol atsikū́liau namo, tai visa peršlapau Tvr.
9. refl. atsigauti: Po lietaus visi javai atsikū́lė ir pradėjo gražiai žaliuot Ds.
◊ atkùltas atmáltas labai panašus (į ką nors): Ji atkultà atmaltà į savo motiną Skr.
atkultai̇̃s galai̇̃s lig soties (užtekti): Mano ožkikei to šieno užteks atkultai̇̃s galai̇̃s Skdv. Tik ropučių turia užtekti atkultai̇̃s galai̇̃s Skdv.
badùs (bãdą) atkùlti kiek pavalgyti, užvalgyti; alkio nebekęsti: Dabar, badùs atkū́lę, galim ir šnektelt Ss. Atkū́lei badùs, tai pietų gali palaukti Jnk. Kai prasimanysim šviežių rugių, tai visus badus atkulsim Ds. Tu da vis neatàkuli badų̃?! Užp. Greit bus šviežių bul'bų badám atkùlt Trgn. Užvalgiau kiek, ir gerai – bile bãdą atkū́liau Gs.
šónus atkùlti (kuo) prisivalgyti ko iki valios: Mes jau nūnai atkūlėm šonus obuoliais Knv.

×dakùlti, dàkulia, dakū́lė (hibr.) tr. sumušti, primušti: Anas juos dakū́lė dakū́lė ir in kelio pametė Dv.
įkùlti, į̇̃kulia, įkū́lė
1. tr., intr. įmušti, įplakti: Piemenį įkūlė ir paleido Krkl. Palauk, inkùlsiu aš tau kailin! Btr. Traukis, įkul̃s tave! J. Inkū́lė gerai [sugavę] Lp.
2. tr. kiek įmušti, įdaužti: Kiaušį įkùlti K. Kibiras … įkùltas KI383. Į stiklą skylę įkùlti KI150. Įkū́lei tu bliūdą, todėl įplyšo J.
3. tr. sukūlus įdėti, įmušti (kiaušinį): Į tešlą įkulti porą kiaušinių rš.
4. intr. prk. pajėgti, išgalėti: Ar dar į̇̃kuli, senoli, t. y. ar pajėgi, ar drūtas? J.
5. refl. įbėgti, įpulti: Vaikai įsikū́lė pirkion Š.
iškùlti, i̇̀škulia, iškū́lė K, Š; R49, M
1. tr. J mušti grūdus iš varpų: Iškūlėm iš stambų dobilus Kp. Kiek šiandien klojimų iškūlėt? Grž. Pamanyk, dvarus (dvaro javus) kultuvais iškùldavo! Rm.
iškultinõ adv.: Kad jau kultum iškultinõ (švariai, galutinai), tai gal ir daugiau sukultum̃ Trgn.
| refl. tr., intr.: Jau baigiam išsikùlti Kt. Jau ir išsikū́lėm, ir išsivarpavojom Rmš. Žiūrėk, jie bus jau išsikūlę, kai mes pradėsim kulti J.Jabl. Tas žmogus kviečius išsikūlė, sumalė, prikepė pyragų BsPIV281. Išsikū́lė anksti Vrnv. Mūs jau, Dievui dėkui, išsikùlta OG416.
2. tr. išmušti, mušimu išnarinti: Petį iškulti N.
3. tr. išnaikinti, išžudyti: Tiek žmonių iškū́lė! Gs. Parnakt lapė tvarte visas žąsis iškūlė Ml.
4. tr. išpurtyti, iškrėsti: Vė[ja]s daug obulų iškūlė Vvr.
5. tr. išvelėti: Toki stori rūbai reikia gerai ant upės iškùlti Ktk. Tai priilsau, kolei visus rūbus iškū́liau Dglš.
6. tr. BŽ76, Šll išmušti, išdaužyti: Pro iškultą langą padvelkė karčių dūmų kvapas rš. Langą išmušti, iškùlti KI150. Atejęs iškuls langus, ir ką tu jam padarysi! Sv. Katras, vaikai, iškū́lėt stiklą? Ut.
| refl.: Kalviui tą gelžį mažumą pastūmėjus, langas su didžiu tarškėjimu išsikūlė LC1887,7.
7. tr. sudaužyti visus: Iškū́lė visus puodelius Rm. Girtas iškū́lė visus sūdus, indus J.
8. refl. S.Dauk ištrūkti, išbėgti.
9. refl. nuvargti besigrumiant: Ir anas išsikū́lė pernakt, išsimenčijo Tvr.
| Parbėgo šuo vakare išsikū́lęs, išnokęs Ds.
◊ gálvą iškùlti neduoti ramybės: Iškū́lė man gálvą su savo plepalais Plt. Pati man ir galvą jau iškūlė už gėrimą M.Valanč. Vaikai man i galvą iškūlė su savo mokykla Krtn. Ìškula gálvą tas anos rokavimas Krtn.
galvà išsikū́lė (išsikū́lusi) vargas apėmė: Nėr išsikū́lusi galvà mokytojų, nėr išpliumpota Šts.
iškùltus šiáudus kùlti veltui, tuščiai ką daryti (kalbėti, rašyti): Darbus jo įvairi žmonės lenkiškai aprašė, todėl ir nenoriu iškultų šiaudų bekulti M.Valanč. Iškultų šiaudų nebkulk VP19.
nukùlti, nùkulia, nukū́lė K; S.Dauk
1. Jnš žr. iškulti 1: Šiaudus sumina, grūdus nùkulia [vištos javuose] Gs. Nukùlti šiaudai KI10. Kūlius, ilginius nukulkitau gerai J. Blogai Balvočiaus mašina benùkula Brs. Nukùlsiu kanapę krašte pamarėsuj (d.) Tvr. Aš nukūliau linelius tėtušėlio jaujelė[je] JD73.
| Kvynai da neišdžiūvę, nukùlti (iškrėsti) da negalės Lkv.
| refl.: Varpinės žolės nusikulia ir paprasta kuliama mašina rš. Kviečiai, atbuli įleisti į mašiną, nenusi̇̀kula Šts.
2. tr. dalį javų iškulti: Jau kiek nukū́lėm (šalinės) ir tik tris karčius pakūlėm Lp. Atrodo, kad šią naktį būtum kaži kiek klojimų javų nukūlęs I.Simon.
| refl. tr.: Nusikū́lė sėklai, tai ligi balkio liko Rdm.
3. tr. primušti, apmušti: Nukū́lė vokiečiai (vokiečių kareiviai) bobą Ėr. Už tokį niekšišką darbą tą vaikpalaikį reikia gerai nukùlti Brt. Pasikėlus kad nukulsiu, tai žinosi, kaip verkti! V.Krėv. Jis gerai nupliekiamas, nukuliamas ir sužeidžiamas yra RBSir31,38. Našlaitelę nugrūdo, nukū́lė (mušdami nuvijo) Tvr.
4. tr. užmušti, nukauti: Šiandien du zuikius nukū́liau Tv.
5. tr. per Velykas kiaušinius mušant laimėti: Su užperiu nukūliau visus kiaušius par Velykas Šts. Sakuoto kiaušio nenukulsi – kietas Ggr.
6. tr. nudaužti, numušti: Kam sušildei juodbėrį žirgelį, kam nukūlei plieno padkaveles? Trg. Lai prapuolas toks kalvaratas su špuolėms nukultoms Šts. Nukulta šaka B.
| Nukùltos kojos Sr.
| refl. tr., intr.: Špūlė ratelio nusikūlė, ir ana negalia paverpti, met šniūrą žemėn J.
| Eik pamaži, nenusikulk kojų! B. Dar didžiaus nusikūliau kojas Sr.
7. intr. greit nuvažiuoti, nujoti: Popiet reiks nukùlt į miestą Ėr. Raiteliai nukū́lė į vakarus Dglš.
| refl.: Gi nusikùldavo raitas Ps.
8. intr. sunkiai nueiti, nupluošti: Važiuosme, kada pėsti nukùlsme tokį kelį Bsg.
9. refl. nuklysti: Nusikūlė nuo kelio Zt. Pačiudu vienudu vėl nusikulsiva Dievas žino kur Blv.
10. tr. nuvarginti: Sirgdami ir kūną nukūlę turim numirti BPII104.
pakùlti, pàkulia, pakū́lė
1. intr. pajėgti kulti: Ta garbė viena, kad mašina, o pakùlti negalia Dr. Nepàkulia mašina, be arkliai nepaveža Ds. Nepàkuliam su ta plerpinyčia (išklerusia mašina) Gs.
2. tr., intr. gauti derliaus kuliant: A daug šįmet pakùlsi rugių? Trg. Girdėjau, pats gerai avižų šiemet pakū́lei Ds. Reik skaudžiai daužti su spragilu, norint gerai pakulti Pln. Šiemet anys nemažai rugių pakū́lė Skdt. Prigėrė miežiai: iš dviejų pūrų puspūrę pakū́lė Š. Buvo apie trisdešimt pūrų rugių pakùlta Ds. Kap šiemet rugiai? Ar pakuliami kiek? Krok. Šiemet šiaudai gražūs, bet varpos nebus pakuliamos Pns.
| prk.: Ot tas tai pakū́lė piningo (daug pelnė)! Up. Važiuok – dovenų pakùlsi! Krž.
| refl. M.
3. tr. truputį iškulti: Pakùlkit kiek avižų kiaulėm Alv.
| refl. tr.: Dėl nuobaigų pasikùldavo šviežių rugių Ds.
4. intr. kurį laiką kulti: Pakùlk už mane rytą, valandą J. Dieną pakū́lę, iškulsime žirnius DŽ.
5. tr. Zt kiek pamušti, padaužyti; išperti kailį: Dabar aš pakulsiu truputį tau nugarą, kad sušiltum rš. Prisigėrė vakar turguj, ir pakū́lė kažkas, dabar vos paeina Kair.
6. tr. padaužti, pamušti: Kad tau perkūnas kaulus pakult, kol tu neini kult! Vrnv.
^ Nenusitikėk vilku raišu, pats kojas nepakūlęs B.
7. tr. užmušti: Turėkis liaušo (kairio) šono, kad mūsų beržai ant kelio nepakùltų Aru49(Zt).
8. tr. sumušti, nugalėti: Pigai ir žodžiu vienu būtų pakūlęs priešinykus savo SPII218. Pamušu, pakuliu karią SD276.
9. refl. sunkiai pavažiuoti: Tai jau nepasikuli, žiūrėk, kai aš inbėgysiu! (sako važiuojančiam rambiu arkliu) Lp.
10. refl. K, Kv kiek pasiausti, paišdykauti, padūkti: Žinai, tebėr vaiku – nebus nelaimės, kad ir pasikuls M.Valanč. Ir aš jums, kaipo vaikams, neginu skrajoti ir pasikulti M.Valanč. Vaikai nora kitas su kitu pasikulti Klp.
11. refl. Lnkv, Skr, Ds, Slk, Mlt, Pg, Švnč apsivaisinti (apie gyvulius): Kumelė pasikūlė su tuom drigančiuku Rs. Kaip tik pasikū́lė, tuoj ramesnė kiauliotė Sv.
◊ gálvą pakùlti įtemptai padirbėti: Galvą ans biškį pakula pakula raštinė[je], i tur penkis litus Dr.
kójas pakùlti apvaisinti: Muderės kojas pakūliau (mano žmona pagimdė) ST545.
parsikùlti, parsi̇̀kulia, parsikū́lė sunkiai pareiti, parpūškuoti: Nebijok, neprapulsiu – atgal namo parsikulsiu rš.
pérkulti tr., perkùlti
1. K dar kartą kulti jau iškultus šiaudus: Parkūlęs vieną stogą ir kitą ir pasėjęs prikultus grūdus Šts.
2. kurį laiką ištisai kulti: Aš párkulsiu visą žiemą javus J.
3. refl. sugesti, išgverti nuo kūlimo: Jų mašina jau persikū́lė Rm.
4. perdaužti, perskelti, permušti: Párkūliau pusiau bliūdą, puodą J. Kiautą neparkūlęs, baltymės nematysi KlvrŽ.
| Galvą perkulti N.
| refl. tr.: Galvą persikulti N.
5. refl. Ak kurį laiką išdykauti, siausti: Pri Matutėnės patalkė[je] iki aušros pársikūlėm Brs.
prakùlti, pràkulia, prakū́lė
1. tr. kiek kulti, truputį iškulti: Rugių duonai prakùlk J. Pyrago prakùlsim Gs. O jūs, vyrai, kaip prakulsite, atneškit man (gaidžiui) lesti Š.
| refl. tr.: Jau prasikū́lėm rugių Gs.
2. tr. mušant paploninti: Teip neišgaląsi, reikia prakùlt Sdk. Prakùlk kirvio ašmenis, matai – labai stori Ds.
3. tr. M padaryti skylę, pramušti: Po tam ana prakū́lė vienam daikte skylę ir išstūmė savo vyrą Aru46(Zt).
| Tilviks atlėkė, su snapu jam kaktą prakūlė JD1512. Kad ėmė kulti lazda, net šonus prakūlė Tvr. Anam galvą prakūlė LTR(Dr).
^ Šutka galvos neprakulia B. Juokas galvą neprakula LTR(Kl). Žodis galvos neprakuls Sim. Kad su manim gulsi, galvos neprakulsi (nieko tau bloga neatsitiks) Žg.
| refl. tr.: Galvą prasikùlti KII33.
| Galvą kur prasikultumei! (toks keikimas) rš.
4. refl. N šiaip taip pragyventi, pravargti.
5. refl. prasilavinti: Praskuls vaikas (ims geriau, lengviau mokytis) Lp.
◊ ausi̇̀s prakùlti įkyrėti: Ausès prakū́lė su toms pasakoms Krš.
prakultà galvà labai ko nors norėti, stengtis pasiekti: Galva prakulta ant mokslo Kv. Ant madnųjų sermėgelių anims galva prakulta LTR(Krtv). Prakulta galva ant visokių niekų Jnš. Anai ant tų išeigų galvà prakultà Užv.
prikùlti, pri̇̀kulia, prikū́lė tr.
1. LL97 daug (javų) iškulti; kuliant ką pripildyti: Prikulta aguonų sėkla džiovinama J.Krišč. Prikūlėm pilną aruodą kviečių Slm.
| prk.: Prikū́lė tokią krūvą vaikų, o nežiūri, kap jie gyvens Rdm.
| refl. tr.: Tas žmogus prisikūlęs javų, pinigų pasirūpinęs BsMtI32. Kad prisikūlė tų kviečių – nežino, kur dėti LTR.
2. primušti, pripliekti, sumušti: Ne kartą jį (piemenuką) prikūlė šeimininkas P.Cvir. Vyras pasigėręs taip prikūlė pačią, kad tris dienas sirgo Jnš.
3. mušant sužaloti, pakenkti: Koja prikùlta – gipsan rinko Zt.
◊ ausi̇̀s prikùlti įkyrėti: Ausis jau prikūlei – gana jau to skaitymo! Žem.
sukùlti, sùkulia, sukū́lė; R, M
1. tr. kuliant sudaryti, gauti, prikulti: Gražūs rugiai buvo – iš kapos po du centneriu sukū́lė Ut. Nuplėšk stogą, iškulk jį ir, ką sukulsi, raitas neškis sėtų Vaižg.
2. tr. iškulti: Dabar gali neversti [pėdų], kol tuos sukùlsim Pc.
3. tr. kuliant sugadinti, sudilinti, sudėvėti: Aną mašiną sukūlė Ėr.
4. tr. R, Ut sudaužyti, sutrupinti į gabalus, suskaldyti: Ans prisitiko stiklinę ir sukū́lė J. Aš ją sukūliau ir, surinkęs tiktai gražiausias daleles, sudėjau jas į daiktą Ašb. Ir sukūlė uzbonėlį KlvD191. Tu sùkuli jau kelintą stiklinę Ds. Aš tau pypkę sukulsiu, tabokėlę išbersiu JV287. Ledai sukūlė juodą laivelį RD77. Visus puodus par savo nezgrebnumą sukū́lė Slnt. Išritino visus kiaušius iš lizdo ant žemės, visus sukū́lė PP11. Ta, sukūlusi sklėnyčią, pylė vandenį ant galvos jo BPI356. O ans molio sūdas, kuriame buvo virta, bus sukultas Ch3Moz6,28. Kaip puodą puodžiedžio sukulsi anus Mž506. Sukuliu eldiją SD321.
| Sukulti grumtus N. Stiklo neišgersi, pilvo nepripilsi, galvos nesukùlsi JD1323. Su tuo kūju sukūlusys bokštą S.Dauk.
| refl.: Nukrito nu stalo torielka i susikū́lė Slnt. Visi grobstantys ir vagantys susikūlusio laivo daiktus M.Valanč. Laivas susikūlė į uolas rš. Laivui susikūlus, bene glemžei pajūrė[je] išmestus turtus? P. Bliūdas susikū́lė J. Iš tų penkių kiaušių dar du susikū́lės Užv.
| Traukiniai susikūlė rš.
| prk.: Laimė kaip stiklas – greitai susikulia Sim.
5. tr., intr. sutrenkti, mušimu įskaudinti, sužaloti: Į sprandą sukū́liau, ir tiek Šts. Sulupė, sukū́lė pačią Lp. Sukulti norėjau aną, t. y. užtikti par pečius J. Nukritau žemėn it pelų maišas. Šoną baisiai sukūliau BsPII13. Kūlė anas, kūlė – čysta poną sukū́lė (ps.) Lz. Ei tu, žvirbli, pulsi, uodegą sukulsi! JD1450. Subukinu, sukuliu burną SD198. Sukultas ir sumuštas esmi lyšnai Mž469. Jis mūsų nusidėjimo dėlei tapo išronytas ir mūsų griekų dėlei sukultas BPI347. Stojos po jų suraišiotas, sukultas ir suvalkiotas SGI77. Akmenimis sukūlę BtMr12,4.
| Eik pamaži, nesukulk kojų Kvr. Viešpatis … dienoje narso … sukuls galvą (nubaus) daug giminių Mž457. Tu ištinki visus mano neprietelius į jų veidą ir sukuli dantis Dievo nesibijančiųjų brš.
| refl. tr., intr.: Kuris puls ant to akmens, susikuls BtLuk20,18. Erelis išsikėlęs paleido, ir vėžlys ant uolomis susikūlė S.Dauk. Išpuolė uodas iš ąžuolėlio, susikūlė galvelę (d.) TDrV140. [Tarpdury] nepamatė vienas antro ir gangreit galvomis susikūlė rš. Eik pamažu, nesusikulk kojas M.
^ Aukštyn lipi, kad labiau susikultum KrvP(Ps). Nuo aukščiau pulsi, labiau susikulsi PPr271. Kas aukštai nosį kelia, tas į adveriją susikulia PPr257.
6. tr. daužant suguldyti (augalus): Ledai rūtas sukū́lė LB46. Javus ledai sukū́lę; javai ledų sukùlti KII296.
7. refl. susipešti, susimušti: Nei iš šio, nei iš to susikū́lę, ir dar̃ sėdi kalėjime Krok.
8. tr. nugalėti, sumušti: Pone, tava dešinė sukūlė (sudaužė) neprietelius BB2Moz15,6. Piktas tarnas … bus sukultas VlnE135. Tu sukulk velno piktybę Mž53. Teikis sukult dūšios prieštarnykus PK137.
| refl.: Šitais tad žodžiais … sukultis gal paklydimas pelagijonų DP606.
9. tr. užmušti, nutrenkti: Kad tave perkūnas sukultų! (toks keikimas) BzF57.
10. intr. suvaikščioti, suplūkti: Dėl svetimų reikalų sukūliau penkis kartus į miestą Skdv.
11. tr. susukti sviestą, kastinį: Sušildydavo tą grietinę, sukùldavo, ir kastinys pasidarydavos Akm.
◊ kójas sukùlti nueiti toli ir be naudos: Be reikalo kójas sukū́liau, o neradau daktaro Šts.
sukultà širdi̇̀s (dvasià) nusižeminęs: Visi šeši, pilni sukultos dvasės bei tikėjimo, meldė Ns1832,6. Aš skundžiuos su gailinčia bei sukulta ir pakarna širdžia brš.
užkùlti, ùžkulia, užkū́lė; M
1. tr. uždirbti kuliant javus: Su tuo matoru nemažai užkū́lė Gs. Kas užkùlta, reikia atiduot Bsg.
| refl. tr.: Ažsikū́lė bent kelius maišus Skp. Užsi̇̀kulia grūdų, duonos netrūksta Skdt.
| Darbininkus užsi̇̀kula (eidami patys kulti, užsidirba), kūlė nebrangiai ir teatseita Vvr.
2. refl. užtrukti bekuliant: Prieš šventę tai kiek ilgiau užsikū́lėm Ds.
3. tr. užmušti: Baudžiaunykai, sako, savo piktą poną kultuvais užkūlę Grž. Tiek metų, ir niekas jo (šunio) nebeùžkulia – reikalingumo jis čia nereikalingas Rm. Žmogus … ažumušė vilką, o po tam ir lapę užkūlė BM35.
| refl.: Kad kiek, ir būčiau užsikū́lęs Šl.
4. tr. nuvarginti, užkamuoti: Ažumuštas, ažkùltas – kurgi… vienas in tiek žemės Dbk.
| refl.: Nuo karščio visos karvės ažsikū́lė Vj.
5. tr. BŽ169 pagardinti valgį riebalais, grietine ar kuo kitu, pramesti, pradaryti, užtrinti: Būdavo, nusipirks lašinių, užkùldavo bulves, tai ir atsivalgyti negali Srv. Darbymety nešykštėk įsnaujos barščiams užkulti Jnš. Be meisos virti, tik su užkulu užkulti̇̀ batviniai Užv. Šiandie paskutine spirgiuke bulbas užkū́liau Ar. Ar aš jam neišviriau su pipirais barščių, ar aš jam neužkūliau baravyko kotu (d.)?! Pns. Lašinių anys jau senai nebeturi – viralą užùkulia kanapių pienu Dkk. Namie ir žvakigalio užtenka putrai užkulti J.Jabl(Sln).
^ Su gražumu barščius neužkulsi Šmk.
| refl. tr.: Mėsos nebeturim nė barščiam užsikult Srv.
◊ ausi̇̀s užkùlti galvą išūžti, iškvaršinti: Tie visokie barniai, rietynės man ir ausi̇̀s užkū́lė Užv. Motūzėnė ausès mamai užkùls su savo kalboms Krš.
giltinė̃ užkū́lė barščiùs mirė: Ir tu pasensi, jei giltinė barščių neužkuls NžR.

Daugiau informacijos

pérkulti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

įstovė́ti

Apibrėžtis

stovė́ti, stóvi (stóvia Dv, stóvna BzBkXXVII183, stáuna K, BzBkXXVII183, BIII163; N, -ė́ja), -ė́jo K, Rtr, Š; L
1. intr. SD353, H, MŽ, Sut, N, K, LL238, Rtr būti stačiam, laikantis ant kojų, nejudėti, neiti iš vietos: Sėskis, ko stóvi! NdŽ. Stoviu, stovmi R. Pirma stovė́ti, pryšakyje stovė́ti KII330. Nestovė́k po lašiniu NdŽ. Aplinkui stóvintiejie KI628. Atsistojęs pirštų galais, stóvi vėjo atgaiše J. Ir stovimose vietose žmonių kaip silkių bačkoje Pt. Atvažiavo autobusas pilnas, net juodas, kaip prikimštas, – reikėjo stovė́t visas kelias! Mžš. Stovė́t eš galiu Nmč. Negi stovė́si visą kelią? Ut. Marikė liūdna stóvna py motinos kapo Klp. Stóvim itai, galvas nukorę Rod. Mes tik tol sėdim, kol valgom, o kap kada stovė́dami pavalgom Kpč. Nori, kad pašokint, tai pasistiepus kad stóvi! Adm. Inbėgęs ir stovią̃s Užp. Kojas ažgėlė stóviant in sniego Klt. Aš ilgai bestovė́damas pailsau KII205. Ir stóvi kap velnias, gal dantis parduodai? LKKXIII118(Grv). [Nuotaka] stovė́dama iš kiemo išvažiuoja, stovė́dama per kaimą važiuoja (kad ir kitos mergaitės ištekėtų) Alv. Tik stóvinti žmonės galė[jo] važiuot (buvo daug vandens) Arm. Kai stovė́damas valgo, tai didelis nori užaugt Ds. Eik nestovėjęs, tinginių panti! J.Jabl. Stovėk, stovė', stovėki, stovėkie, stovėkig R181. Pasekėjai iš jaunosios pusės stóvi ligi marčios pietų J. Aš ejau linų minti, ana paliko bestóvianti Gršl. Stóvu aš, stóva ir tas ožys Klk. Ir stovą̃s, veiząs – išleka ta ugnis Nv. Tik nereikia prie bičių kuštėt: ka jau vienas žiūria, tai kiti stóvia Mšk. Stóvia rankas atkišę, nieko nedirba Kair. Stóvi pardien atejęs kai ažu skolą Klt. Mudvi stóvav, žinai, an to tiltuko, čia pas kaimynų stóvav Vž. Aš tę ton priemenukėn stóviu išejęs LKT371(Nmn). Jis stóvia prieg durimi Kls. Pareinam namo, o jos stóvima až durų su stambiniu (pagaikščiu) Ob. Mes stóvim kamputy galvas nuleidę Pls. Pašal' stóvia ir kalba Ps. Prie to ąžuolo stóvi bjauri boba – ragana Mlk. Ant saulės esmi, stoviu SD169. Daugybė aplink stovinti, pulkas SD3. Griausmo čėse pamažėl' krutėk, prie medžio nestovė́k! LKT264(RdN). Eik, tinginy, eik dirbti! Kam stóvi taip išsižiojęs? K.Donel. O daug su šituomi ir baikauti negali, – atsiliepė ikšiolaik tykai stovėjęsis vyras prožilis V.Piet. Gandras ant viena koja stovė́jo – būs lytaus Pln. Juodas gužutis stóvi an brastos, žuvę gaudo Jsv. Kad gandrą kokiame mete pirmą sykį staunant matai, tai tą metą slinkas esi LTR(Klp). Gi žiūriu – vilkas bestovįs prieš mane J.Jabl. Arklys stó[vi] už durų Sch147. Tie arkliai tebstóva kaip stovė́ję Dr. Vištos niekai tos baltosios: kur stó[via], čia pameta kiaušinį Jrb. Matai, kaip pijokai tie kalakutūčiai: susikimba i stóva Štk. Žąsis jeigu ant vienos kojos stóvia – pryš šaltį, pryš pagadą Erž. Kol tu čia stovi, kol namo nejoji – laukia tave tėvelis LTR(Grv). Kelkis, berneli, negulėk ir užsikėlęs nestovė́k DrskD262. Pjaukit pjaukit, pjovėjeliai, nestovė́kit (d.) Dglš. Verkė mergelė, verkė lelijelė, pri šalelės stovėdama StnD25. Nėr man sesutės šalip stovėti LTR(Klp). O brolyčiai raitelyčiai kraujuose stovė́jo LB45(Vlkš). Testov, težvengia bėri žirgyčiai! Dar man malonu pas motinėlę KlvD329. Staun žirgeliai pabalnoti, laužtineliais pažaboti KlpD75. Biednas ir garbės po tavo akių neturėdamas, čia stovmi ir gėdžiuos Ns1858,3. Ir tarė tenai stóvintiemusiemus: atimkiteg nuog jo ilgąjį DP381. Vaikai ir šeimyna tur sudėję rankas patogiai ties stalu stovėti ir byloti VlnE37. Ir jis, pakėlęs akis, išvydo tris vyrus ties savęs stovinčius BB1Moz18,2. Ir po dviejų metų sapnavo faraonas, kaip kada stovįs būtų pas vandenį BB1Moz41,1. Vieta nes, ant kurios stovi, yra žemė šventa Ch1ApD7,33. Visa ana minia stovėjo and krašto [marių] Ch1Mt13,2.
| prk.: Ypač greitai tarybų valdžios šalininkais tapo tie inteligentijos sluoksniai, kurie stovėjo arčiau liaudies rš. Skaitytojas, parbėgdamas darbus, pirm kelių šimtų metų buvusius, tarias šalip jų bestoviąs S.Dauk. Nemokėdami savo prigimtosios kalbos rašto, … stovi ant ištautėjimo kelio LTI455. Visados giltinės, ant savęs stóvinčios, bijokimės DP478.
^ Stovi kaip Pilypas kanapėse LTR(Btg). Ko stovi kaip Barnabas pupose? Ssk. Stóva kaip mietą įrijęs Kv. Stovi kaip pelų maišas LTR(Zp). Stóvi kap drekelį prarijęs Plv. Stovė́k kaip nudiegtas Lkš, Dkš. Stóvi kap indiegta karvė Dglš. Stóvi kaip sušalęs Nj. Tik vis kaip jautis, padelbęs akis, ir stovi LTR(Kp). Ko čia stovi kaip kiaulė, į ausį myžama? Vkš. Ko stovi kap kuolas – lenkis prie darbo! Kpč. Ko stóvit kap pabučiuoti! (drąsinimas sėsti) Plv. Stovi kaip melžiamas LTR(Kz). Stóvia kaip ant karštų anglių Krž. An kelio stovi i kelio klausia LTR(Kš). Bėgančio pėdos, stovinčio ašaros KrvP(Vl). Stovėjus – kraujai, bėgus – pėdai R186. Ant stovinčio užeina, bėgantis pats užbėga KrvP(Krž). Bėga vilkas –tunka vilkas, stovi vilkas – lysta vilkas J.Jabl. Neįtinka anam nei ejusi, nei stovė́jusi (niekaip) End. Čiuža bėda nesidžiauk, ba sava užpakaly stovi LTR(Grv). Stovėk stovėk, ateisiu pamilžt (sakoma nedirbančiam) LTR(Alk). Stovi kampe paniukė, per vidurį susijuosus (šluota) LTR(Bd). Senas senas senelis ant vienos kojos stovi (kopūstas) J.Jabl. Stovi ant vištos kojos, o kai gula, tai jaučio vietą užgula (durys) LTR. Trijų stovėta, o vieno nueita (kibirai su naščiais ir nešėjas) Rš. Kai stovi – kai šuo, kai lekia – kai arklys (balnas) LTR(Vdk). Gale lauko begėdė stovi (pirtis) LTR(Ldvn). Stov žmogus ant kalno, juo ilgiaus stov, juo trumpesnis tampa (deganti žvakė) B870. Stovi velnias ant kalno su auksiniais čebatais (arklas) LTR.
ǁ būti vertikalioje padėtyje, laikantis ant galvos ar rankų: Jis stóv ant galvos KII205.
ǁ būti pastatytam (už bausmę): Kampe stovi rš. Į kalėjimą savo amžiuo neesu buvęs i nė po šautuvo beveik neesu stovė́jęs Vž.
ǁ pajėgti būti stačiam, laikytis ant kojų: Jau an kojų nestóviu, jau blogai Bb. Pareina, va an kojų nestóvi (labai girtas) Pls.
ǁ atsistojus, sustojus laukti: Py duonai stovė́jėm KlbXV130(Krg). Iš kaži kur žmonys stóvia, tai tę juk neisi spraustis! Jrb. Žmonės silkių stóvi Ėr. Aš jau, ka toki krūša, nė nestóvu End. Stovė́jus stovė́jus, laukus laukus i nesulaukus Klt. Vyras stóvi algos Rk. Stovėk, berneli, valandą, stovėk, berneli, ir kitą, stovėk, berneli, tris valandėles už vartų LTR(Slk).
| prk.: Tie senieji išmirė, dabar jau mes eilio[je] stóviam Mžš.
2. intr., tr. būti kur (ppr. stačiomis), atliekant kokį darbą, vykdant kokią užduotį, pavedimą: Ne kas noria prie tų maišiukų [malūne] stovė́t Žg. Ant staliuko [kuliant] stovė́davom kokios trys LKT218(Bsg). Stovė́k visą naktį prie arklių Ėr. Prie gyvuliui reikia stovė́t (nuolatos juo rūpintis, prižiūrėti) – tada bus geras Klt. Šieno saują turi, tai prie jam i stovė́k, kad nesulyt Klt. Pri puodų ana nebstovė́sianti (nebevirsianti) – tepasiuntie! Krš. Ūkvedis stova prysistójęs Lkv. Tejūnas stovė́davo až nugaros [baudžiavos laikais] Ck. Kirvelnykas (karys su alebarda) kieno pas jį stovįs SD70. Stovė́ti valandas NdŽ. Jie turį vektą stovė́ti Sch177. Ten jaunas kareivis sargybą stovėjo LTR(Gr). Kasdie viena pas galvą stovė́[jo] (budėjo) seselė Mrj.
| prk.: Pričkus tvirtai stovi būrų moralės sargyboje rš. Tarybų Sąjunga stovėjo ir stovi taikos sargyboje (sov.) sp.
ǁ eiti kokias pareigas, būti parsisamdžius, tarnauti: Mano duktė stóvia pieninė[je] Pš. Ne savo vieto[je] stóvu – mažo mokslo Krš. Aš pats pas ūkininką vieną pusvelčiuo stovė́jau Klk. Gero[je] vieto[je] stóva samdyti po kelis metus Yl.
3. intr. būti vertikalioje padėtyje (apie daiktus, augalus): Žvakė nestóvi NdŽ. Iš drūto medžio iškasta kerpė tokia, ka stovė́tų [piesta] Skrb. Tai kreivai stóv KII205. Stóvinčius rugius išklaipė, brydes padarė J. Kai prie lietui, tai ilgiau [gubos] stóvi, paki išdžiūsta Pb. Stóvinčiai medžiai LKKVII189(Krs). Ąžuolai vis palikti, palikti stóvia Sk. Stuburas medinis stovė́jo Ker. Taipo sodinti ir pririšti gluosniai stipriai stovės K.Donel1. Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę, būriškai po stogais jų stovė́dami dreba K.Donel. Lai stáuna eglikė, nekirsk Klp. Stovėjo eglelė, stovėj[o] ir pušelė, stov ir jauna merguželė rankas nuleidusi D23. Tu ąžuole, tu žaliasai, nestovė́kie prie kelelio, ba atpučia šiaurus vėjas, tankias šakas laužydamas DrskD53. Oi ką kalba avižėlė, ant kalnelio stovėdama? LTR(Ktv).
^ Ne braškantis griūva, o stovintis LKGII349(Bsg). Traškančioji eglė ilgiaus stovi M. Padžiūvusiasis medis ilgiaus stovia LMD.
ǁ būti pasikėlusiam, pasistojusiam: Arklio trumpi karčiai – kaip skiauteris stóvi Ktk.
ǁ būti nelanksčiam, sustirusiam: Pakulnio kelnės storos, vis stačios stóvi Užp. Skauda jau metai [koją], kap kada kap kuolu stóvi Rš. Negaliu nieko pačiupinėt, paimt, pirštai kai basliai stóvi Kdn.
4. intr. būti kur padėtam, laikomam: Šluota kampe stóvi DŽ. Kerčioje stóvi stalelis NdŽ. Tvarte lubos buvo sudėta, i te stovė́j[o] rugių kūliai Eiš. Šakų stirtos stovė́davo Krs. Miltų maišai stóvi primalta Ktk. Miltų stóviamasis puodelis Slnt. Po keliais raktais tos uogos stóvi Šmn. Pirkaitėj girnos stóvi, bulbos Antr. Dabar viskas čia testóvia Erž. Kur jūsų vanduo stóvi? Noriu atsigert Rm. Vežimai stovė́davo dalgių, puodų, vazonų, kalavartų Dkk. Mūso šuo – galia i pienas stovė́ti – nerušios Kv. Į lovį įmaišė miltus duonai, ir stovė́jo par naktį Klp. Jis valgį bestóvint paliko KII205. Šič, kur lovoj stóvia, da mano audimo kaldros Skrb. Tegu stovi – daiktas valgyt neprašo LTsV136(Ldvn). Šitó medžiaga gal ir nestovė́jo prie šilko (visai ne šilkas) Trgn. Kaulai, katrie ir dabar tebstov žemėse M.Valanč.
^ Du ratu pagiryje stovi (ausys) Klm.
5. intr. būti laikomam kokioje vietoje, patalpoje (apie naminius gyvulius, paukščius, bites ir pan.): Nume penai stóvi J. Staldas toks buvo nestóviamas, i nugriovė Vdk. Arklių kūtė, karvių kūtė, o paukščiai kartu su karvėm stó[via] Pš. Eina tręšimų, kur arkliai stóvi Nmč. Pamislyk, keturi šimtai karvių stóvia – pabrikas, ne tiktai kas! Kdn. Kur antės stovė́jo, baisus smardas Klt. Eglę nupjovė, iškirto su kapokle, i ten bitelės stovė́jo Brs.
^ Ne tas arklys avižas ėda, katras dirba, ale tas, katras stainė[je] stóvia LKT121(Vdk). Tai baltos ausys – gal kiaulės stovėjo? LTR(Vdšk). Juodas padlagas – kaip ir kumelių stovė́ta Slm. Turbūt tavo ausyse ožkos stovia? LTR(Grk).
ǁ tr. užimti (vietą): Tik veltui vietą stovėjo ir rinktinį pašarą ėdė MPas.
6. intr. būti tam tikroje vietoje įkurtam, pastatytam, išaugusiam, atsiradusiam; užimti tam tikrą plotą: Butas stóv prie pat upės KI82. Palei tą kalną stovėjo nedidelis miestelis LTR(Kt). Namai jo ir dabar tebestovi tie patys, ant aukštų mūrinių pamatų rš. Daba tebstáuna [rūmas], jei nenūpūstytas yr Krg. Dacinės malūnas an Bartuva stóva Nt. Kai Juodkėnai stóvia, tai te[n] kažkur jis gyvena Rs. Šitoj pusėj upės stovė́jo kaimas Sv. In piliakalnio stovė́jo pilis Lel. Sena pirkia: kai ana čionai stóvia, tai gal daugiau kap penkiasdešim metų Dbg. Klaimas stóvi, vidury padas išplūktas Vdn. Pora šimtų metų kap kiemas mūs stóvi Dv. Priešais bažnyčią, aikštės pakraštyje, stovėjo geležine tvora aptvertas paminklas J.Avyž. Nes visa nupult tur, kas ant teip silpno fundamento stóvi DP579. Ant ežeriuko skardžio stovi pušynėlis Blv. Avižų kad gražus laukas stóvi – kaip gelumbė! Dkk. Ė senelio kviečiai kaip mūras kalnuos stovėjo BsPII206(Jž). Miškas kur stovi, tarp krūmokšnių nė nosies iškišt nebėr kur Ln. Mano žemė apykalniai stovi LKGII504(Jnšk). Akmenėlis stovi – stovi be kojelių NS366. Miškuose tie kapai stovė́jo Stk. Ant šitos obels dideli obuoliai stó[via] Jrb. Jaknos stóvia prie žarnom Ob. Čia amžių amžius kelias stovė́jo, buvo taisomas Ob. Stóvi mėlynių – nėr kur koja kelia Klt. Keliai atlyti, purvynas iki klupsčio, o kur klonelė, ten klanai stovėjo kaip ežerai V.Krėv. Kame po lytaus ilgai stóva pelkė, ten kask: būs gera šulnis Krš. Kur palios, ten ežeras stovė́[jo] LKT206(Ig). Tūs skardžiūs tie šalteniai stóva LKT83(Žlb). Vandenai vis stóvi kaip šulny Ob. Mūsų laukai žemūs – vanduo stóvi Upn. Teip vanduo stovė́jo – dirva nuo dirvos (ištvinęs upelis užliejo lankas) Bsg. Jie melioruoja, o vanduo stóvi iš paskos jų Jon. Kai šlapias metas, vanduo aukštai stóvia, nieko nėra, neužauga niekas Pgg. Aukštai [kalnuose] tai visur sniegas stóvi Ds. Stóvi gruodas, net žemė balta Klt. Jeigu bus oro atšilimas, tai rasa stóvi ant lango Upn. Rasos ilgiausiai lig pietų stóva End. Rasa stóvi, rasos laukia (visą laiką apsiniaukę) Bsg. Nuo sunkaus kėlimo pūslė stóvi, neleidžia atsitiest Lel. Nedirba pilviukas, stóva paėdus toks guzas Krš. Papilvėj kilbasos (rumbai) stóvi nuo lazdos Aps. Stóvi briedžių pėdai apie šulnį Ktk. Ir dar pirštai tam akmeny stóvi, va! LKT234(Brb). Ant tos lentos metai įdėti, teip i stóvia Mšk. Į knygas stóva parašyta Rsn. Nes teip zokane įrašyta stovi MP64.
^ Gera galva, ale blogam daikte stóvi Str. Stovi duobė, aplink duobę žmonės su lazdom, lazdas kaišo ir laižo (valgo iš dubens su šaukštais) Tvr.
ǁ laikytis iškilusiam (viršuje): Riebuma stóvi viršuj Dv. Nu i tiek druskos deda, ka žalias kiaušinis stóva viršuo Vž.
ǁ užimti vietą erdvėje (apie dangaus kūnus, debesis ir pan.): Prakaitas laša, saulutė an galvos stóva Vn. Gegužės saulė stovi pačiuose pietuose J.Bil. Saulė žemai ant medžių stovėjo V.Krėv. Mėnulis stovėjo priešais labai aiškus V.Kudir. Mėnuo stóvia ant dangaus Ar. Debesys ant Upytės stovė́jo Ėr.
7. intr. būti nedirbamam, nenaudojamam, nevartojamam: Darbas stóvi – dienos eina Dkk. O darbas stóvi nepadarytas PnmA. Linai stóvi neverpti Skdt. O vei dar nevalytas ant lauko stóv vasarojas K.Donel. Stóvi laukai da nepjauti Aln. Laukai stova rūgštynėms – menkas gaspadorius Šts. Laukas stóvi pūdymu NdŽ. Žemė dirvonu stovė́jo Rmš. Daug ganyklių krūmais stóvi Ėr. Te vis dirvonai stóvi ir stóvi Pb. Mėšlai stóvi nevežti NdŽ. Arklių nėra, jie (rugiai) stovė́ję stovė̃s Sdb. Šakas kai nukerti miške, taip ir stóvi Lb. Dykas galas stóvi, butkinyko negauna Mžš. Yra stovai seni – stóvi, ir rateliai stóvi, kad jau dar̃ nereikia Dg. Rietimai teip ir stóvi sudėti skrynioj, niekas nejudina Ds. Paklodės ir bestovėdamos suplyšta Prn. Kap išvirs mėsos, tai stóvi stóvi, ir reikia nešt kalei ataduot Nmč. Pensija stovė́jo kišenė[je] (neišleista) Mžš.
8. intr. Klm, Jon būti užtrūkusiai, neduoti pieno: Karvė stov N. Mūsų karvė ilgai nestóvia, o turėjus pieno daug duoda Jrb. Tai da karvė – beveik nestóvi: melžk nuo veršio ligi veršio Mrj. Kiek gyvulys tur stovė́t, a tu knygose nerandi? Jrb.
9. intr. laikytis tinkamam, nekeičiant savybių, negendant, ilgai tverti: Sumygti apyniai ilgai galia stovė́t, kai atakeli – kvėpia Ob. Grūdas kiekui metų, ne bulba – išdžioveni, i stóvi Klt. Be cukraus nestovė̃s uogos Dgp. Mun drabužis nestóva, plyšta veikiai Šts. Kitims batai dėl to ilgai stóva, kad eita, batais nešinys Šts. Nudėvėjau, nė lopai nebstóva Šts. Geriausia stóvia ruduokės Žg. Vynas stóvi trisdešimt metų Ėr. Papinkiniai [obuoliai] stóvi lig Užgavėnių Upt. Geležinukai (tokie obuoliai) net iki kitais obuoliais stóvi Dg. Šitas mūras stovė̃s, kaip žemė stóvi KzR. Teip regis, kad sienos jau supuvę, ale da rūmelis stovė́jęs stovė̃s Sdk. Juk sienų rąstai sveiki, smalingų eglių – gali dar stovėti ir stovėti gryčia V.Bub. Supilk taukus ant čerpę ir tegul stóvia par žiemą Brž. Buvo labai gardi mėsa, nežinia kiek stovė́jo Iš. Kiek benugertum [alaus], o puta stovi ir stovi J.Balt. Šiaudiniai [stogai] keturiasdešimt metų stóvi i daugiau Pb. Medis iškiursta par pranarą, o šaka stóva, nekiursta Šts. Neilgai stovi tie namai, kuriuose nėra tvarkos P.Vaičiūn.
10. refl. NdŽ klojėtis: Stóvis linai ant lauko J.Jabl. Kai linai gerai neišmirkyti, tai ilgai stóvis Užp. Juo linai stóvas, juo y[ra] geresni Šts.
11. refl. NdŽ darytis skaidriam, skiriantis nuosėdoms: Vanduo stóvisi DŽ.
12. intr. nejudėti, laikytis vietoje (apie daiktus): Nuo ryto jo gerklėje stovėjo pašvinkusių lašinių kąsnis P.Cvir. Ažkandau gerai sušilęs, tai i stóvi adverijos gerklėj (negaliu kąsnio nuryti) Dglš.
| fiz.: Stovinčioji banga PolŽ52.
^ Ana kitą kartą buvo pana – kiaušis ant galvos stovė́jo (galėjo išsilaikyti nenukritęs), kad ejo (buvo labai išdidi) Ms.
ǁ nejudėti, nevažiuoti (apie susisiekimo priemones): Traukinys dar stóvi stotyje NdŽ.
ǁ nustoti veikti (apie mechanizmą): Stóvi laikrodis, netiksi Žl.
ǁ netekėti, nesruventi (apie vandenį): Kur vanduo int vietos stáuna, gal pyeiti Krg. Ežero vanduo nesimaino, stóvi vieton Rud. Stóvimas, stóvintis vanduo NdŽ. Stovimas vanduo nesveika gerti J.Jabl. Stovė́tas vanduo veikiau į̇̃šala LD380(Zt). Čia negilus, stovintỹsis vanduo, tai žolių yra Jrb. Ežere vanduo stovintỹs, upėj bėgantys Zp. Juk kožnas vanduo nėr stóvįs Plšk. Stóvinčias vanduoj LKKIX210(Dv). Karšiai mėgsta stovinčius, lėtai tekančius, nelabai gilius vandenis sp.
^ Ir stóviamas vanduo pūva Grž.
ǁ būti užšalusiam: Nemunas jau stóvi Prn. Kap Ančia stovė́jo, tai pervežė Lp.
ǁ neaugti: Pasodinau, teip ir stovi Pn. Niekas neauga, stóvia visa an vietos Skp.
ǁ prk. nesikeisti: Šiandien taip, ryt kitaip. Gyvenimas vietoje nestovi V.Bub. Menas, kaip ir gyvenimas, negalėjo stovėti vietoje rš.
13. intr. tęstis, trukti, laikytis: Mūsų žemėje vasara neilgai stova S.Dauk. Frontas stovė́jo keturis mėnesius Vgr. Ir šita audra stovėjo ant žemės šimtą ir penkiasdešimt dienų BB1Moz7,24.
ǁ kurį laiką išlikti: Jaunystą reik išnaudoti – kiek tas jaunas žmogus stóva! Krš.
14. intr. NdŽ tikti, derėti prie figūros, galvos ir pan. (apie drabužį): Rūbas man gerai pritink, stóv' KII189. Jo švarkas stóvia kaip nulietas Jnš. An tavę ir kalniai gražiai stóvi Sdk. Jai skarelė, žiūrėk, kap stóvi Mrj.
| Daba viską galiu valgyt – i gražūs [įstatyti dantys], i gražiai stóvia Mšk.
15. intr. atkakliai laikytis (mūšyje), atremti puolimą, nesitraukti: Nesitrauksim – kaip siena stovėsim siaubo naktį S.Nėr. Drąsiai stovėkiam ir nedrebėkiam, rasi mes pargalėsme StnD26. Padėk mums prieš jį stovėti PK119.
ǁ būti priešingai nusistačiusiam: Pamušk pagonis, stovinčius priš mus Mž421.
16. intr. I, NdŽ gyventi kur, įsikurti: Pasistatė trobalę, ans sau ten i stóva KlvrŽ. Anūkiukai pri munęs daugiau stóva Krž. A bestóvi pri mamai, a kame kitur gyveni? Dr. Stoviamosios trobos langai užrožėję (užšalę) Ggr. Pušinis medis dėl stoviamų̃ triobų [netinka] – lyg drėgmę biškį prilaiko Bt. Kambariai visi stoviami (šildomi) Šts. Kas jau pas aną stóva, tas jau negaus gyvenimo Trk. Lai ana ten stáuna [ligoninėje], gal išgys Krg. Kodėl vienas stóvi? Prie žmogaus kokio smagiau Skr. Galėjo dar pas mum stovė́t par žiemą Jnš. Pas jas stovė́jo koks žmogus, kai an Nemuno tiltą statė Žln. Lietuviai stovė́jo par jį Dbg. Seniai jau seniai ten (dvare) nieko nebestovima ir nebesustojama Vaižg. Karys savo būstinę turi jo dalies stovimoje vietoje rš. O tu, mergele, tu lepūnele, dėl ko tu nestovi pas motinelę? LTR(Mžk).
ǁ gyventi kurį laiką, apsistoti: Numie po dvi dieni stovė́davom LKT112(Klm). Vienas pats gyvenu, tik įnamę seną prisiėmiau, nes pats retai namie testoviu LzP. Septynias dienas testov pas savo augyvę BB2Moz22,30.
ǁ būti, laikytis kur (apie paukščius, žuvis ir pan.): Esu regėjęs, kad po tiltu stóva visumet balandžiai Sd. Vėgėlė stóva urve Eig. Didliai giliai anos (žuvys) yr, anos pačio[je] gilmė[je] stóva Plt.
17. intr. būti, laikytis kokioje būklėje, būsenoje, padėtyje: Gerai stoviu R406, MŽ545. Bėdoje stovėti N. Dabar jis gerai stóvia: karvę turia, paršus kelis Skr. Ka buvau pusaštuntos [dešimties], da neblogai stovė́jau, ejau į laukus dirbti Vž. Tada jie gerai stovė́jo, tai bepig ir puikės b[uv]o varinėt Gs. Iš kur čia daug pamilši: ant šiaudų stóvim (karves tik šiaudais šeriame) Sml. Pri motinos neilgai tebuvęs (trumpai žindytas), nestipras, an vaistų i stóva Krš. Melioracija aprašė, stóvam kaip an lipto galo (griaus sodybą) Pvn. Aš daug sykių ir be pusryčių stóviu Skr. Lai stóva neėdęs, kas darbo bijo Šts. Ko čia stóvi atsigulęs?! Grž. Aš basa niekad nestóviu, šliures velku ir velku Skr. Aš be darbo nestóviu penkių minutų Krt. Vokytis be karės nestóva Šts. Man galva kap stovė́[jo], tep ir stóvi (nesu girtas) Kt. Mūso arkliai nestóva riebi Lnk. Reiktų bėgties karvei, bet stóva liesa Ggr. Varna be šokčiojimo nestóvi Lp. Tavo javai geriaus stov (geresni yra) ne mano B234. Pečius tiktai ką šiltas stóvia LKT299(Sb). Žiemą padėk pry pečiaus [batus], įšylna, paskiau kojos ilgai stóva šiltos Jdr. Ausyse šnypščia, pirkia dūmuose stóvi, nematau nieko Stk. Da raistas stóvi kamaroj Ds. Durys stóv atdaros KI121. Visų trobų pašaliai stovėjo jais (rąstais) užkrauti J.Balt. Kai vėjo nėra, tai upė kaip stiklas stóvi Upn. Aš žinau, kaip pasaulis stó[via] – daug šalių mačiau Btg. A čia [arklo] dvišakės tep stóvia? Vvs. Dievas testov tau malonus BB1Moz43,29. Jei yra duktė, tada testov gyva BB2Moz1,16. Noris nėr manęs, išgirsčia apie jus, jog stovite vienoj dvasioj Ch1PvP1,27. Pagirts, kurs stov Dievo baimė[je] Mž386.
| impers.: Tu matai, kaip su mumis stóv, eit, destis KII2. Nuogas ant pilvo diržą ka užsijuosia, a šilčiau stóvia? Jrb. Par tą savo giesmelę [bitės] mums rodo, jog su jomis gerai tebstova ir jų motina sveika tebėra S.Dauk.
18. intr. būti, egzistuoti: Testov, t'esie R327, MŽ438. Ar pas jus lytaus stó[via] kada? Skr. Prūsų karalystė stóv daugiaus nekaip pusantro šimto metų KI223. Raginkiat žmones to trumpo mokslo išmokti, be kurio platesnis mokslas negal stovėt Mž12. Broliška meilė testov iš širdies tarpu jūsų VlnE157. Jo teipajeg valia testov BPI193. Ir ans yra pirm visų daiktų, ir visi daiktai stovi per jį Ch1PvKol1,17.
| Siuntinė[ja] daktarai vienas nu kito, o liga stóva Rdn.
ǁ refl. įvykti: Tesistov (teesie) man pagal žodžio tavo WP118.
19. intr. Sut būti kieno pusėje, palaikyti, remti: Žino jie, kaip reikia vienybėje laikyties, už vienas kitą stovėti Žem. Anys vienas až kitą stóvi Grv.
20. intr. būti atsakingam: Tu man už tai turi stovė́ti, rokundą duoti KII286. Aš už tai stóviu (atsakau, užtikrinu), kad šitas vynas čystas KI39.
21. intr. laikytis (kokių pažiūrų): Nes tasai tikrai turi vadintis krikščionim, kursai stipriai stovi prieg šventam mokslui jo MP45. Stovė́kimeg visi stipriai tikėjime bažnyčios DP549.
22. intr. kreipti dėmesį į ką, vertinti: Nestovė́jom už obūlio: kas norėjo, pasiskynė Grd. Anie geri žmonys, ant nėkų nestóva Užv. Duok mun brangesnių vaistų, kad tik mačytų. Dėl to rublio aš čia nestóvu Tn.
23. intr. Mrj būti priklausomam nuo ko: Ant tavo gyvasties stóv (guldos) visų gyvastis KI13. Aš labai jo valėj stóviu KI13. Ne savo valioj stoviu. Tėvelio avižėlės, motinos vandenėlis TDrIV3(Prng).
24. (nlt.?) intr. užsiimti kuo: Kas ant ko stovi, turi savo duoną valgyt Všt. Kur toks mokytas nemokės šnekėti – an to stóva Krš. Jis an to stóvi, užtat nusimano Mžš. Mat krautuvėj an to stóvi, tai greit pasako (suskaičiuoja) Skp. An to stovė́damas, kodėl gi jis nemokės padaryt Ukm. Kad an to stovė́tum (pasakas pasakotum), daug žinotum Tvr.
25. tr. N, BPI141 būti vertam, prilygti savo verte: Kitam ir menkas nėkas geru daiktu stóva Vvr. Niekas iž jo, tuščias, nieko nestovįs SD190. Nestovi tieko SD187. Ar to bestovįs beesi – gerk alaus J. Ans ne manęs bestovįs, t. y. vertas J. Jauniejai nė senųjų nebstóva Plng. Būs vyras esąs, o nė motriškos nestóva Ms. Viena viską dirbau, viskuo turėjau rūpintis, vyriško stovė́jau Plt. Ąžuolo baltymė nestóva nė alksnio verčio[je] Šts. Tu jo vyženos nestovi! By tik tave imtų Žem. Jūs žmogaus nestoviat vienos rankos (ps.) S.Dauk. Tavo arklys nestóva nė šašuolėčio munųjų BM401(Slnt).
ǁ intr. būti vertinamam: Būdavo, labai aukštai kunigai stóvi Dglš.
26. (sl.?) intr. kainuoti: Viena bulba kiek stóvi Užg. Jisai teduod ją (uolą) man užu piningus, kiek ji kaštuoj (paraštėje stov) BB1Moz23,9.
27. (sl.?) intr. Žž turėti reikšmę, būti svarbiam: Tu man nieko nestóvi! Lp. Tai ką čia stóvi tiek suvežt?! Al. Ar suvalgysi pilną bliūdą blynų? – Aje, kas tai stóvi! Krok. O tu, bernužėli, niekas tau nestovi – nei tamsi naktelė, nei aukštos tvorelės LTR(Žl).
◊ abiẽm kójom stovė́ti tvirtai laikytis, turėti tvirtą pamatą: Pasiekę visišką sukooperatinimą, mes jau abiem kojom stovėtume socialistinėje dirvoje rš.
akysè stovė́ti Šmn, Yl būti nuolat prisimenamam: Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas krūtinę ėdė J.Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi V.Krėv. Dar ir dabar man stóvi akysè tos laidotuvės Mrj. Kap tu pamirsi, tai tau mirusiai akysè stovė̃s [neatliktas darbas] Eiš.
ant akių̃ stovė́ti būti matomam: Nebijok, man tos vištos ant akių̃ stóvia Jnš.
ant [vi̇́eno] akmeñs stovė́ti mieste iš atlyginimo gyventi: Neduok Dieve ant akmeñs stovė́ti! Vn. Stóvia ant vi̇́eno ãkmenio LKT299(Sb).
ant galvõs stovė́ti
1. primygtinai, priverstinai reikalauti: Juk aš tau ne ant galvos stoviu B642.
2. apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stóva ant gálva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą Šts. Oje, ka nestóva ant galvõs tas vardas! Kl.

ant gùirės stovė́ti šykštauti: Nestovėk ant guirės – mokėk, kiek prašo Nt.
ant kẽlio stovė́ti
1. N būti pasiruošusiam kur išvykti: Ant kelio stoviu B. Ant kelio stovįs, esąs R394, MŽ531.
2. DŽ būti kliūtimi kieno sumanymui, veiklai, trukdyti.

ant krūti̇̀nės stóvi nemalonu, nesmagu: Stóvi ant krūti̇̀nės – lyg katės prišlapinta An.
ant kùpros stovė́ti versti dirbti: Niekas tavie an kùpros nestovė́jo: kiek gali, tiek dirbk Vn.
ant liežùvio (liežiùvio) gãlo stovė́ti Dkš, Jrb, Krns, Pkr apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Jos vardas stóvia man ant liežiùvio gãlo, bet niekaip negaliu atsimint Skrb. Ant gãlo liežiùvio stóvi, ir negaliu atminti Krkn. Va, tik in liežiùvio gãlo stóvi, i negaliu pasakyt Imb.
ant liežùvio stovė́ti
1. nuolat kalbėti apie ką: Tau tik alus ant liežùvio stóvi Pc.
2. būti apkalbamam: Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt LTR(Vdkt).

ant márgo árklio stovė́ti apie neaiškų, abejotiną, netikrą dalyką: Da čia viskas stóvi an márgo árklio Mrj.
ant mi̇̀slės stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Šitó mergiotė man stóvi in mi̇̀slės Ktk.
ant pénčių (penčių̃, pentų̃) stovė́ti
1. Al, Arm versti skubėti, pristojus raginti: Nesiskubink, niekas in pentų̃ nestóvi Ktk. Teip ir stóvi an penčių̃ Ds.
2. sekti, saugoti: Eigulys ant penčių̃ stóvi (neleidžia medžioti) Kb.

ant sàvo kójų stovė́ti DŽ pradėti savarankiškai gyventi: Jis jau an sàvo kójų stóvi Alv.
ant sleñksčio stovė́ti būti pasirengusiam: Jau kelinti metai su tekėstom merga ant slenksčio stovi Vj.
ant sprándo stovė́ti raginti dirbti: Na, dieną gali atsigulti, niekas ant sprando nestovi, ne tuo strioku nuvažiuos… Žem. Ant sprando baudžiauninkams stovėjo tijūnai rš.
ant širdiẽs stovė́ti apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stóva an ši̇̀rdžia tie grybai (jų pavadinimai), bet neatminu Lkž.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai iškeliauti: Kas dar kaltas, kad verkia Polina, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi? V.Bub.
ausysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam (apie ką girdėtą): Par gegužės mėnesį jos (varlės) iškurkia po balas – ausỹs stóvi Vb. Man šita melodija ausys ir stovi Slč.
Diẽvo stovė́ta gerai užderėjo: Kur šiemet grikiai sėta, te ir Diẽvo stovė́ta Trgn.
galvojè stovė́ti
1. Ob būti visą laiką mintyse: Man visą dieną galvoj stovė́jo, kur pamečiau piniginę Mrj. Jo paveikslas mano galvõj stóvi Prn. Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais duoną, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia J.Paukš.
2. atrodyti: Kad man tep stóvi galvoj, tai aš ir porinu Nč.

kai̇̃p ant ãdatų (ýlų, in ugnès) stovė́ti labai nerimauti, baugštytis: Baltaragis kaip ant adatų paliko bestovįs Žem. Palikau visus namus, tai dar̃ stóviu kai̇̃ an ýlų Mrs. Stóvi kàp in ugnès Vrnv.
kai̇̃p ant délno stóvi aišku, suprantama, akivaizdu: Dabar tau stóvi kàp an délno visos naktelės Dkšt. Jam visos rokundos ir skaičiai atvirai stovi kaip ant delno A.Baran.
kai̇̃p stóvi
1. Slk, Brž be nieko, be jokio turto: Jis tur eiti, kaip jis stov N. Pereitoj nakty iš mūsų visa ištęsė, atlikom kai̇̃p stóvim Užp. Paėmė ją [už žmoną] kai̇̃p stóvi Mžš. Sūnus iš namų išėjo kai̇̃p stovė́jęs, nė šventadienių kelnių nepasiėmęs Skrb. Atėjo kai̇̃p stóvia – nieko neatsinešė Šln. Namai sudegė, i atliko be gyvulių, be nieko – kai̇̃p stóvi Mžš.
2. visiškai (vienas): Abidvi pamirė, likau kàp stóviu – nė brolio, nė seseres Dg. Esu vienas kai̇̃p stóviu Šr.
3. Prn visai suaugęs: Daba merga kai̇̃p stóvi Ar. Dar pora metų, ir visos trys jau mergos kàp stóvi Gs.
4. Lt nepasirengus: Jis kàp stóvi, tep ir išėjo Alk. Išvarė žmogų kai̇̃p stóvi PnmA. Tuojau du, kaip stovi, šoko į vandenį traukti Žem.
5. su viskuo, viską paėmus: Až tavo ūkį kai̇̃p stóvi tris stūkstančias duot[ų] Ds. Už šešis tūkstančius parduoda kàp stóvi Gs.

kai̇̃p stóvi, tai̇̃p brangùs (bagótas) Plv, Alk nieko neturi: Va, kàp stóvi, tèp brángios [motina ir duktė], ir už pono nuej[o] [duktė], tai ką pasakysi?! Krok. Aš nieko neturėjau – kai̇̃p stóviu, tei̇̃p brangi̇̀ Kdl. Kai̇̃p stóvi, tei̇̃p bagóta Skr.
kálnu stovė́ti slėgti, varginti: Žmonių aimanos, taip sakant, kalnu stovi ir visus slegia, smaugia Pt.
kójose stovė́ti savarankiškai gyventi: Kójėse visi vaikai stóva Vn. Kaip vaikai kójėse stovė́s, tada skirsias [tėvai] Krš.
krūti̇̀nėje (kriūti̇̀nėje) stovė́ti kelti nerimą, rūpestį: Stóvi tavo žodis kriūti̇̀nėj Vj.
nei ei̇̃ti (bė́gti), nei stovė́ti nežinia ką daryti: Anas man kai atkirto, tai nei ei̇̃t, nei stovė́t Ml. Nei bė́gt, nei stovė́t Ds.
plaukai̇̃ stóvi ant galvõs [pasišiáušę Lc] siaubas ima: Tau plaukai stovia ant galvos, kaip velnią būtum pamatęs LTR(Grz).
prie apkaklė̃s stovė́ti būti arti, greitai įvykti: Smertis pri apkaklė̃s stóva Vgr.
prie puši̇̀nių stovė́ti būti nekviestam prie stalo: Tu jo gerasiai draugas, ale jo veselioj aš taũ regiu prie puši̇̀nėm stóviant Prng.
prie žõdžio stovė́ti tesėti pažadą: Kad visi taip stovė́tų pri žõdžio, tai pupą už ausies užmetus galėtų gyventi Brs. Kaipo žmogus, pri žodžio stovįs, atiduodu tamstai piningus M.Valanč. Bene prižadėjai kitam ką gera padaryti, o ar stovėjai pri žodžio? P.
stulpù stóvi Trgn apie mirštančio, nualpusio akis: Tęsia (velka) žmogų, o jo akys jau stulpù stóvi Žl.
širdyjè stovė́ti
1. kilti nuojautai: O man vis širdỹ stóvi, kad čia kaimynų darbas Rmš.
2. teikti nerimą, rūpestį: Palikom močią sergančią – stóvi širdỹ ir stóvi Aln.

širdi̇̀s stóvi stačià (ant pakáušio) šiurpas ima, baisu: Širdi̇̀s ant pakáušiu stóva iš baimės Šts. Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdis stati stova Skd.
už (kieno) nùgaros stovė́ti slapta remti, palaikyti, nurodinėti: Už jų nugaros stovi pramoniniai ir finansiniai sluoksniai rš.
už pečių̃ stovė́ti būti arti, greit įvykti: Ką darysi – jau ir kita bėda už pečių̃ stóvi Grv.
vi̇́ena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės, pavojaus: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greit sudegintas), todėl taip kalbi V.Krėv. Viena koja jau grabe stoviu rš. Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo Klvr.
žõdžiai stóvi už dantų̃ rūpi, norisi kalbėti: Man tik tik stovė́jo žõdžiai už dantų̃ Vlkv.
žõdyje stovė́ti tesėti pažadą: Visi anie tokie neteisingi, žõdė[je] nestóva Užv. Daugiau jumso (jūsų) paršelio, sakau, nebimsu, kad drato neįsukot, nestovė́jot žõdė[je] Lk.
apstovė́ti
1. tr. apeiti pastovint: Visas tris pečiaus puses apstovė́siu Lp.
2. refl. R sustoti, liautis judėti: Par upes, kalnus, pakalnes ėję, tyrus užėję apsistovėjo LMD(Sln).
3. refl. Š, Rtr, KŽ užsibūti stovint, užsistovėti.
4. refl. apsiprasti stovint: Aš apsistovė́jau ir stovėsiu, iki autobusas sustos Mrj.
5. tr. ilgai stovint priminti mėšlo, apminti: Kūtės durys apstovėtos, negal atdaryti Šts. Loviai apstovė́ti, reik pasikreikti Šts. Gyvoliai apstóva eglašakes ir skujas, ir y[ra] geriausis mėšlas Šts. Apstovė́ta staklės vištų, nėr jau kitur vietos – kaip tvarte Ut.
| prk.: Aš dar apstovėsiu (suvedžiosiu) ne vieną [merginą] Šts.
| refl.: Apsistovėjęs lovys, įšalęs Žem. Eik, tvartą palygink – karvės apsistovė́jusios Skr. Pašalas iškela akmenis ir apmintą, apsistovė́jusį medį Tl.
6. intr. stovint aplipti, apkibti nešvarumais: Dumblu jau apstovė́jusios tokios lydekos nutvertos Žeml.
7. refl. aptrešti: Eglė nugriuvus, apsistovė́jus Skrd.
8. refl. nusistoti (apie vandenį): Palauk, kolei vanduo apsistovė̃s, tada pamatysi, kur įmetei peilį Al. Kai vandenėlis apsistovėjo, bernelis mergelę prikalbinėjo LTR(Alv).
9. refl. pasidaryti pastoviam: Kole apsistóvi rudenį oras, tai viso būva: lietų, droblių Dglš.
10. refl. apsigyventi, apsistoti: Anys čionai apsistovė́jo Švnč.
11. tr. gerbti, branginti: Jis manę neapstóvi Kb. Labai savo apstóvi, mažiausį daiktą Rdm. Jis moka žmogų apstovė́t Pns.
ǁ Pns stengtis kam įtikti: Jiej nesugodo, kap jis apstovė́t Lp.
12. intr. taupyti, neeikvoti: Turėsim daugiau lėšų, neapstovėsime apie skatiką LzP.
13. (sl.?) tr. apginti: Tu nebijok, aš tavi apstovė́su KlvrŽ.
14. (vok. bestehen?) intr. prš išlikti, išsilaikyti.
| refl.: Lepūnai neapsistovės po akimis tavo Mž511. Togidėl nusitverkit šarvus Dievo, idant galėtumbite atsispirt piktoj dienoj ir, vis pabaigę, apsistovėt BtPvE6,13. O jis (Dievas) yra pirm visų, ir visi daiktai per jį apsistovi BtPvKol1,17.
atstovė́ti Š, Rtr
1. tr. K, J, KŽ stovint atbūti, atlikti užduotį: Eik už jį atstovė́k [sargybą] Ėr. Drebi, kol atstóvi šalty karaulą Pl. Tas kareivis, kap atstovėjo savo, atėjo pas karaliūną BsPIV183(Brt).
2. intr. kurį laiką stovėti: Kareivis atstovėjo valandą po šautuvu rš. Atstovė́jo, prispirko, ko reikia Ob. Na ir atstovė́jau, iki gavau PnmA.
ǁ refl. tr. išbūti reikiamą laiką stovint: Senas žmogus jau savo atsistovė́jo, tegu sėdi Mrj.
3. refl. pakankamai išbūti tam tikroje vietoje (apie daiktus): Bažnyčia sena atsistovė́jo, dabar jau kita Žlp.
4. refl. RtŽ, LL296, DŽ, Dglš, Vb, Užp išbūti reikiamą laiką padėtam, paliktam, stovint įgyti reikiamų savybių: Jei gerai atsistóva [linai], greit išmini Krš. Jau atsistovė́jo [linai], jau ims lauk iš tos markos, kreiks an dobilienų Plt. Ka šilta yr, greit atsistovė́[ja] linai KlvrŽ. Anus (kanapius) liuob mirkys, džiovins, mins – neatsistovė́jos be mirkymo Lž. Atsistovė́ję linai minas geriau, braukias geriau, pluoštas gražesnis Km. Metas jau linai iš kratos imt – senai atsistovė́jo Kp. Rudenį tai tokio obuolio nevalgysi, ė kai atsistóvi, tai kaip medus Sdk. Pritinka mažinti degtinės gėrimo mada ir neišsivaikščiojusio ir neatsistovėjusio vyno pomėgis rš.
5. intr. išbūti tinkamam, nekeičiant savybių, tverti: Metų trisdešims keturiasdešims atstóvi, kad gerai padengsi [šiaudinį stogą] Aps.
ǁ tr. išbūti, tverti ilgiau už ką: Šitas dangtis (stogas) atstovė̃s dešim tokių dangčių Zr.
6. refl. išbūti kurį laiką nenaudojamam: Atsistovė́jusi žemė gera visam kam Šts.
7. refl. atsiskirti nuosėdoms arba paviršiams, nusistoti: Ar atsistóvi tavo pienas eketėj? Ktk. Vanduo reikia imti atsistovėjęs iš tvenkinio rš.
8. tr., intr. atidirbti, atbūti už ką: Mergos vietą neatstovė́si, eik už piemenę Krš. Jei neraštingas – moka susiedui penkius rublius, ir susiedas atstovė́davo (atbūdavo mokesčių rinkėju už neraštingąjį) Grz.
9. (sl.?) tr. KŽ atlaikyti, laimėti: Amatininkai virsta į paprastus darbininkus, nebegalėdami atstovėti lenktyninę kovą su dirbtuvininkais A1884,302.
10. (sl.?) tr. atremti: Vieni patys neprietelių neatstovėtų J.Šliūp.
11. tr. KŽ, Ml, Slnt atstoti, pavaduoti, prilygti verte: Šito rožė viena visą darželį atstóvi Klt. Šeši vaikai buvo, pri darbo atstovė́jo darbininkus Ms. O paminklai ir vainikai ant jų kapų neatstovės jų pačių gyvybės… Pt. Jonukas iš čia nuėjo stačiai prie uriadninko, kurs atstovėjo čionai vyresnybę LzP. Berneli mano, jaunasai mano, neatstóvi bernelis man už aukso žiedelį DrskD71.
įstovė́ti
1. tr. Š, Ser, NdŽ, KŽ ilgai stovint įduobti, išstovėti: Aš įstovėjau vietą bestovint (bestovėdamas), t. y. įlinko žemė nuo stovėjimo J. Mes įstovėjom aukštą kalnelį, tikt nesulaukėm mūsų brolelį KlvD249.
2. refl. ilgai stovint susislėgti, susigulėti: Išvežkit žemę ant lauko ką tik iškastą – paskui, kai sužels ir insistovė̃s, nei kirviu neinkirsit Krok. Žemė įsistovėjus, negali pakaupt Rmš.
3. refl. N stovint įgyti reikiamų savybių.
4. refl. KŽ ilgai stovint įjuosti, apaugti nešvarumais: Dugnas bliūdo įsaltęs, t. y. įbuvęs, įsistovė́jęs JI538.
5. refl. NdŽ, Ser nevažiuojamam, nedirbamam įsiganyti (apie arklius): Niekur nevažiuoja, arkliai insistovė́ję Lp.
6. tr. stovint pamėgti: Jauniklis meta kaip už ausių, paspringsta, užsikosėja ir nepadėkojęs smunka į savo įstovėtą vietą rš.
7. refl. kur būnant, gyvenant įprasti, apsibūti: Įsistovė́jom vienoj vietoj, tai tingu dabar kitur kraustytis Š.
8. refl. įsisenėti, įsigalėti, įsišaknyti: Liga įsistovė́jo, t. y. įsenėjo J.
9. refl. žr. nustovėti 18 (refl.): Iš jūrių amoniako dalis turi eiti atmosferon, kol įsistovės tam tikra pusiausvyra rš.
išstovė́ti; H162, LL296
1. intr. Rtr, Š išbūti kurį laiką stovint, stačiam: Valandomis ji išstovė́davo ties langu NdŽ. Aš išstovė́jau savo adynas J. Kaip žydo žvakės išstovė́jo par visas mišias, nė vienas neatsiklaupė Vkš. Kur ten atsisėsi – išstovė́jom, i viskas Erž. Kad tu galėjai per dieną an kojų išstovėtie, tai tu gali ir pareit Brt. Man patinka tapyba, grafika – galiu ilgai išstovėti prie paveikslų, užmiršdamas, kad laikas bėga V.Bub.
2. intr. pajėgti išbūti stačiam, įstengti stovėti: Aš jau neišstovė́su: mun jau devinta dešimtis Krš. Gerai, ka užleido vietą: nu Šiaulių nebūčiu išstovė́jusi Rdn.
3. tr. Š stovint išduobti, išminti: Toks laukimas buvo – duobės pri lango išstovė́tos! Krš. Pakratytum susimildamas arkliam, duobę name (tvarte) išstovė́jo Srv. Mes išstovėjom kalne duobelę, mes nurymojom aukštą tvorelę StnD24. Kalne duobes išstovėjo, stiklo langus pražiūrėjo LTR(Blnk).
^ Aš tę duobės neišstovė́jau (blogo nepadariau), ką inejau Krok.
4. tr. NdŽ stovint, laukiant ką gauti, laimėti: Ar ką jis išstovėjo vakar tenai? J.Jabl. Ką dabar aš tę išstovė́siu – apsisukau i parėjau Jrb. Stovi pardien atejęs kai ažu skolą [kaimyno vaikas] – ką tu čia išstovė́si?! Klt.
5. intr. išbūti kurį laiką padėtam, paliktam: Išstóva po mėnesį [algos] piningai nepraimti Krš. Apie mėnesį išstovė́jo lauke nukastos bulbos Krs. Par naktį uždegta [elektra] išstovė́jo, ot apsileidę! Krš.
| refl.: Per visas vainas ta brička išsistovė́jo alksnynė[je] Ss.
ǁ tr. būnant padėtam per kurį laiką pasikeisti, prilygti savo ypatybėmis kam:
^ Linai stovėdami išstóvi šilką (pasidaro kaip šilkas) Zp. Kad linas stovi – auksą išstovi, kad vilnos stovi – mėšlą išstovi LTsV374(Krž).
| Ką ana išstovė̃s, šitó suknelė (jokios naudos, kad ji stovės) – reikia nešiot Klt.
6. intr. DŽ išsilaikyti tinkamam, išbūti nekeičiant savybių: Lig pavasariui išstóvi tie obaliai Ul. Žaliai nudažytos samanos par visą žiemą išstovė́davo žalios, nenublukdamos Skrb. Bėras arklys išstova vienu plauku, o kiti maino Šts.
| refl. Mrj, Alk: Skintiniai obuoliai ilgiau išsistóvi Dkš.
7. refl. I, N, K, Š, LL297, Rtr, DŽ išbuvus reikiamą laiką padėtam, paliktam, įgyti reikiamų savybių: Išsistovė́ti yra išbūdyti (išbūti) J. Pakloji linus, tai išsistóvi, tada vėl surenki Trgn. Šuniarūgštiniai obuoliai būna skanūs, kai išsistóvi Kt. Išsistovė̃s [vynas], bus stipresnis Bgt. Grūdai sušutę tuose sandėliuose, neišsistovė́ję gerai Iš. Kai jie išsistóvi, kitoniški rugiai Kdn. Biškį y[ra] drėgni, rasi išsistovė́s šiaudai Trk. Ka būt į žaginį sudėtas, išsistovė́tų tas šienas Jnš. Parvežę pupas iš lauko, tuoj nekuldavo, bet sukraudavo klojimo gale, ka išsistovė́t Skrb. Sėklai nereikia labai sausų dobilų, išsistovė̃s ant rąstų sumesti Srv. Vasarojus greit išsistóvi Pc. Jau avižos išsistovė́jo, gali vežt Sml. Išsistovė́ję malkos vis geriau dega Trgn. Išsibūva, išsistóvi lašinys, gardus pasdaro Klt. Jau sudėtas skilandis, balanėlėm apdėliotas, gerų pakulų virve aprištas ir pakabintas ant aukšto išsistovėti J.Balt.
8. tr. ilgai viršum laikantis, plytint (vandeniui, sniegui) sunaikinti, išgadinti: Daiktais išstovė́jo javus [sniegas] Lp. Pasėjo linus – neužderėjo, vanduo išstovėjo LTR(Kzt).
ǁ refl. ilgai stovėti, telkšoti: Ar žuskars rugys pavagiais – vagosa vanduo išsistovė́jęs Rod.
9. refl. nedirbant, stovint išsiilsėti, išsiganyti: Tai šit lekia kūmai geru žiemos keliu, arklys pašertas, išsistovėjęs rš.
10. intr. kurį laiką gyventi, būti apsistojusiam: Čia kareiviai da buvo ilgai, visą birželio mėnesį išstovė́jo Lc.
| Lig Naujų metų pasamdytas išstóvi Gsč.
×11. (plg. l. wystać, rus. выcтoять) intr. BzB290, MT43 atlaikyti, pakelti, ištverti, iškęsti: Nieks nėra tvirtas, nieks nėra išstovintis prš. Ir kas išstovės, kada jis pasirodys? VlnE38. Kas gal dėlei jo keršto išstovėti? BBNa1,6. Apsivilkit šarvu Dievo, kad galėtumbit išstovėti prieš buklius užkabinėjimus velino NTPvE6,11.
nustovė́ti
1. intr. LL269, DŽ galėti, pajėgti stovėti, ištverti stovint: Kojos įsmilko, nebgaliu nustovė́ti Up. Galop ji visai pavargo, nebegalėjo nustovė́ti ant kojų NdŽ. Kol nustóva kojūse, tol negydos Krž. Ar girtas, kad ant kojų nebnustóvi? Srv. Jau tik supas, nenustóvi – dar in stulpą švokšters Pv.
2. intr. I galėti ramiai, nejudant išbūti vienoje vietoje: Vaikas juda ir juda, nė minutės nenustovi vietoje rš. Ašiai negaliu ant vietos nustovė́t: einu ir einu Ob. Nušertas arklys nenustóvi, trypia J. Mikli merga nenustóvi: vis kruta, vis dirba J. Gi gal grūdais šeriami arkliai, kad nenustóvi ant vietos?! Srv. Brolio arklys sušalęs, nebenustovi vietoje Žem. Būčiau pragėręs ir antrą šimtą, liustaunas žirgelis nenustovė́jo JV193.
| prk.: Nebnustóva (nekantrauja, nebeištveria) – nagai patys dreba Trk. Prakeikta močeka negali nustovėt, rūpinas, kad ką greičiau instumt duobėn BsMtII106(Sv).
^ Nenustovi kai an žarijų Švnč. Nenustóvi kaip ant adatų Ds. Nenustovi kai arklys nupenėtas Str.
3. tr. BŽ362, NdŽ nuvarginti stovėjimu: Stovėdamas nustovė́jau kojas Gdl. Kojas nustovė̃s [veršiukas] tvarte, kai nevesi laukan Klt. Aš nustovėjau savo eiklias kojeles, ik perkalbėjau savo jauną mergelę (d.) Ldvn.
| refl. SD386, BzF177, LL296, Rtr: Nusistovė́jo kojos bestovint J. Arkleliuo kūtė[je] kojos nusistovė́jo – išleiskiat pasimankštinti Plt.
4. refl. ilgai stovint apsilpti, nuvargti: Arklys nusistovė́jo pririštas DŽ1. Labai nusistovė́jau, reikia atsisėst Kp. Nūsistóva paršukai staldė[je] Jdr. Galvijai reikia išleist palakstyt, kad nenusistovė́tų nuo kojų Ds. Pardien stačias, tai ir nuo kojų nusistovė́jau Trgn.
5. refl. ilgai nedirbamam, nejojamam, nevažiuojamam pailsėti, sustiprėti: Arkliai, paržiem nusistovė́ję, gerai dirbs žemę Užp. Eina strimpsėdamas kaip nusistovė́jęs arklys Vžns. Kumelė nusistovė́jusi buvo, užtat taip laigo Ll. Arkliai nusistovėję ant namų labai greitai bėgo Ašb. Žirgelis stainioj nusistovėjo, už kito mergelė tai nutekėjo KrvD37.
6. intr. kurį laiką išstovėti: Stovėk už mano pečių, ir tep perdien nustovė́si Lp.
7. tr. Sut, N, BzF9, NdŽ, KŽ ilgai stovint (ppr. ko laukiant) padaryti žymę, išduobti, išminti: Ir nustovėjom kalne duobaitę, ir prakilnojom uosės tvoraitę KlvD339. Jokit, broliai, nestovėkit, nenustovėkit viešo kelio (d.) Mrj.
8. tr. stovint nutręšti: Gyvuoliai nustovė́jo daržą J. Nakčiai suvaro gyvolius į bandodaržį, kad nustovėtų žemę Kv. Kur gyvoliai nustovėjo, javai geresni Up. Karvės daug trąšų nustóvi (stovėdamos primina) Dglš.
^ Po kuokinei pirkia kai karvių nustovė́ta Švnč.
9. tr. Kn užgožti, nustelbti: Medis nustovė́jo bulves, t. y. nusmelgė J. Medžiai javus nustóvi savo šešėliu K.Būg. Ar iškirst reikės tuos medžius, ar ką – tik dirvą nustóvi Srv.
10. intr. išlikti nesuvartotam: Ar ilgai tie agrastai nustovė́s? Suėsma Krš.
11. refl. išbūti reikiamą laiką padėtam, stovint įgyti reikiamų savybių: Nusistovėjęs vynas SD419. Alus nusistovė́jo, geresnis pasdarė Ds. Linus pamerkdavo, [jie] nusistovė́davo Ds.
12. refl. KŽ netekti stiprumo, išsivadėti, nusistelbti: Tavo alus jau nusistovė́jęs Slm.
13. refl. SD192, Sut, N, NdŽ atsiskirti nuosėdoms arba paviršiams, nusistoti (apie skystį): Nusistovi alus, nugula mielės alaus SD44. Šalta, o pienas nenusistóvi Ktk. Vandenys ežere nusistovėjo LTR(Švnč). Misa gal jau nusistovė́jo Ds. Sudžiovinto augalo žiupsniuką apipilti verdančiu vandeniu, palaukti, kad pritrauktų, nusistovėtų ir tuomet vartoti rš. Kol vandenėlis nusistovė́jo, bernytis mergytę sau parkalbėjo JV284.
14. tr. DŽ ilgai viršum stovint, telkšant išgadinti: Nustovė́jo vanduo javus Srv. Žemė nustovė́ta vandenio Ėr.
15. refl. nutekėti, susigerti į žemę (apie vandenį): Jei vanduo nenusistovė̃s nuo runkelių – šaknys supus Krok.
16. refl. Klt nusivalyti po veršiavimosi: Reikia pasaugot, kai nusistovė̃s [karvė], kad atsgręžus nesuryt Ob. Apsteliavo karvė ir ilgai nenusistovė́jo Vdn. Jeigu karvė po teliui ilgai nenusistovė́jus, tai reikia duot jai kokių žolių Prng.
17. intr. išgyventi, laikytis kur: Teip nustovė́jau pas tą mokytojį Vgr.
18. intr. DŽ1, KŽ pasidaryti pastoviam, įsivyravus nesikaitalioti: Oras nenuostoviąs, gal apsimainyti IM1847,20. Giedra nuostovianti IM1849,16. Senovės rūbų pasiuvimas nustovėdavęs trisdešimt keturiasdešimt metų rš(Grz).
| refl.: Nusistovėjo saulėtos dienos, žvaigždėtos naktys A.Vien. Dabar orai nusistovė́jo giedrūs, šaltūs Krs. Šalčiams nusistovėjus, antys, kragai, gulbės persikelia į Dusios ežerą sp. Nusistovė́ję gyvosios kalbos dėsniai NdŽ. Gyvenimas kaip plati upė nusistovėjusia vaga tekėjo, o tu nori tą upę užtvenkti, kita vaga nukreipti V.Krėv. Negalima juk ardyti nuo amžių nusistovėjusios tvarkos ir be gerų žmonių pagalbos imti rinktis pačią (juok.) I.Simon.
19. intr. būti pastovaus nusistatymo, tvirtų pažiūrų: Absalono brolis nenuostoviąs ir nedoro drąsumo I.
◊ kai̇̃p nustóvi
1. kiek tik telpa, kiek laikosi pilant (apie saiką, indą): Saiką pylė kai̇̃p nustóva – teisingas buvo ano saikas Šts. Pilną šaukštą kai̇̃p nustóva gėriau liekarstų Šts. Pripylė sėtuvę kai̇̃p nustóva KlvrŽ. Duodu litrą [kruopų, obuolių] kaip nustóva Lk.
2. iš viso (apie kiekį): Keturi esam kaip nustóva KlvrŽ.
pastovė́ti intr.
1. R, N, Sut, K, M, L, Rtr, DŽ1 kurį laiką stovėti: Jis pastovė́jo kiek laiko, laukdamas atsakymo NdŽ. Skubėjo užkasti [mirusį] – iš tolie atvažiavęs tik pri kapo pastovė́jo Krš. Vaikai atbėgs, pastovė̃s i vėl nubėga JnšM. Kad ilgiau pastovė́čia, ir būt šalta Pb. Pastovė́k pastovė́k, ką aš tau pasakysiu! Aps. Pastovė́k, lig ateisu J. Pastovỹ, paka (kol) aš grįšiu Lz. Prašom sėst. – Pastovė́sim, didesnės paūgėsim Mrc. Ačiū, pastovėsiu, didesnis augsiu (atsako svečias, prašomas sėstis) LTsV865(Šil). Išeis vienas į kiemą, išeis kitas, pastovės prie vieno trobos kampo, pastovės prie kito, pasiklausys J.Paukš. Prieš vėją pastovė́jau išsižiojus i apsirgau Klt. Ko pas tavi eiti, a kieme pastovė́ti?! (sakoma nevaišingam) Krš.
| refl.: I pasistóvia jis (senukas), i pasisėdžia Grd. Pastóvas, pašnekas, praeina tas laikas Krš. Pasistóvit, ponai svotai, pasistóvit, pasistóvit JV532.
ǁ atsistojus kurį laiką laukti: Papuola, kad kadum reikia eilioj pastovė́t Ps.
ǁ sustoti: Pastovėkiat pastovėkiat, – šauks anys, o niekas nesugrįš BBNa2,9.
2. R, MŽ, N galėti, pajėgti stovėti: Truputį pastovėti gandriukai pradeda tik po dviejų savaičių T.Ivan. Ką jis pridirbs, kad jis ant kojų vos pastóvi Mrj. Te tokia srovė, kad giliau įbridęs nelabai pastovė́si Sb. Ma[no] duktė kap mendrelė buvo, ana an kojyčių nepastovė́[jo] LKKXIII125(Grv). Tik (taigi) negaliu pastovė́ti, mun sukas galva stipriai Žeml. Vos ne vos pastovėjo ant kojų savo MP146. Stuopikę išgėriau, nebepastovėjau, veskit mane gulti, neduokit parpulti KlvD314.
ǁ tilpti statiems, sustojusiems: Mūsų šaly teip dideli auga kopūstai, kad po vienu lapu gali čielas korpuzas vaisko pastovė́t BM3(Kp).
3. LL269 ramiai, nejudant pabūti: Nė vienas jų minutės nepastovėjo dykas per visą dienelę, o ristele, risčia, prorisčia J.Balt.
4. kurį laiką pabūti stovint, atliekant kokią pareigą, užduotį, dirbant ir pan.: Tuoj varysiu karves [iš ganyklos], pastovė́k (pasaugok atsistojęs) nuo burokų Ėr. Pastovėk prie vištom, paki pales KlbIV87(Mlk).
^ Esu jau ir už stalo sėdėjęs, ir kampe pastovėjęs KrvP(Al). Bernu pasitikėsi, kai su juo už grotelių pastovėsi (ištekėsi) KrvP(Vrn). Smulkiai malsi – pastovėsi, plonai verpsi – pasėdėsi PPr51.
5. pabūti kurį laiką kur padėtam, paliktam, nenaudojamam: Kokie lašiniai: ne surūdėję, ne nėko, o pastovė́ję Krš. Pastovė́jęs viralas, nevalgyk Klt. Da šiandie tepastà (tepastovi) varstotas: rytoj baigsiu meistravot, ir išnešma Lkm. Pastovėjo priemenėn sviestas [ir sukietėjo] Rud. Pasodinom anksti, pradėjo lyt lyt lyt, pastovė́jo šlapio[je] žemė[je] – parpus bulbių mažiau prikasėm Mžš. Pagistovėjo aukštas kraitelis aukštam svirnely (rd.) Jž. Obuoliai kad tik pastóvi, tai ir supūsta Sld. Pastovė̃s da staklės, kolei pasveiksiu Aln. Neturu kada kult, lei pastóvie LKT155(Škn). Pastovė́davo [rugiai], tąsyk veždavo į klojimus namo LKT186(Čk). Ale graži aviečių arbota – rausva, kai pastóvi Vdn. Išminko duonytę, pastóvi kiek laiko ir – an lopetos Dgp. Kap verdi juos (ungurius), vanduo kab pastóvi, tai kab drebulė Rud.
| refl.: Tegul pasistóvi vynas, bus gardesnis Alk. Alus, ka pasistovė́s, būs geresnis Lkv. Ir šermukšniai, kai pasistóvi, gardūs Sdk. Tik pakrėsti [obuoliai] neskanūs, turia pasistovė́t Raud. Ir skanus, kap va pasistóvi [skilandis] Dg. Tegul [šienas] pasistovė̃s kūgiuos Pnd.
6. išsilaikyti tinkamam, nekeičiant savybių: Kiaulės mėsa ilgiau pastóvi negu avies Kp. Ne visi obulai tė[ra] pastóvintys Vvr. Kol troba gali pastovėti (negriūva), vis šiokia tokia nauda Žem. Kūtės buvo dar pastoviančios, o vė[ja]s sugriovė Šts. Dvejus trejus metus pastovė́jusius [šiaudinius stogus] reikėjo parrišti (su karklo vytelėmis pritvirtinti naujus šiaudus) Všv. Pastateliai da pastoviantys Kl. Trobikė ten da pastóviama Krkl.
^ Ir eglė ilgiaus pastova traškančioji IM1852,36.
ǁ tverti, neplyšti, neirti: Tas raištis (skara) dar pastóvįs, dėl to ir prašau dešimt litų – jug ne palaikis Šts. Kas tokims [vaikėzams] pastovė́s: duodas, eina galvoms – drobužis jau i kiauras Krš.
ǁ laikytis nepaliestam, neišleistam: I braškes tie vaikai nuskina, i geresnes uogas – kas ten pastovė́s! Krž. Kitą daiktą ataveža – pastóvi, o arielka nepastóvi (greitai išperka) Skdt.
^ Pijokams piningas nepastóva Rdn.
| refl.: Per tave niekas nepasistóvi Alk.
ǁ būti tvirtam, pajėgiam: Dar pastovį̇̃s žmogus buvo, t. y. nesenas dideliai J. Juk pastovįs dar gyvolelis, o ryt reikės kraujį paleisti (papjauti) ž.
| prk.: Čia pastovintys (pasiturintys) ūkininkai, matyt, gera žemė Dr.
7. išbūti, išsilaikyti vienoje vietoje (apie daiktus): Dantis ant dančio nepastóvi (dreba) Ob.
^ Par darbymetį ir akminas ant vietos nepastova, ir tas juda NžR.
| Mun adata nepastova (vis dingsta, kur nors nusimeta) – kaip svetys Šts.
8. pagyventi, pabūti (pas ką): Vaikas kokį mėnesį pastovė́jo iš Vilniaus Krš. I kažinaičiais kas tas y[ra], ka pri tų vaikų tėvai nepastóva End.
ǁ refl. ilgai išgyventi: Pasistovė́jusi buvo senikė, šimtą turėjo Grd.
| Ta karvė jau pasistovė́jus: be dviejų metų neleidau Jrb.
9. išbūti ilgesnį laiką parsisamdžius: I buvom musintais geri, ka pastovė́jo i šeimyna Ms. Prasti gaspadoriai, kad šeimyna nepastóvi Lnkv.
10. H162, R67, MŽ89 iškęsti, ištverti, atsilaikyti: Daug nepastovėjo prieš tas ant jų siaučiančias vėtras Kel1881,31. Kaipogi pastovės karalystė jo? BtMt12,26.
11. apsieiti, išsiversti: Kaip tik koks subruzdimas ar atlaidai, ar svečiai – ir beatlekanti Marcė munęs ieškoti: negalia anie be munęs pastovėti S.Čiurl. Pargabena … vėl kitus nėknėkius, be kurių negali ūkininkas pastovėti A1884,276.
12. trukti, tęstis: Pastóva kokį porą savaičių šalna, i vėl tujau šiltai Vvr. Jegu teip pastovė̃s oras, ne kažin kas bus Trgn. Maž pastovė́jus, turėjo būt sugautas DP211. Kur nebūdavo per didelio puolimo, tai pastovė́davo pruntas Vlkv.
| refl.: Ale, dėkui Dievui, pagada pasistovė́jo Pc.
13. (l. postać?) būti kur, atsirasti: Mergel, duo man blynelį – aš tau an gero pastovėsiu (būsiu, kai reikės pagalbos) (ps.) Ad. Ir nepastovė́jo nė vienas melas nasruose jo DP3.
◊ [nė] kójai nepastovė́ti nebūti kur nuėjus, nesilankyti: Da mano kója pas juos nepastovė́jo Gs. Kad tu man šitep padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė kója čia daugiau nepastovė́tų! Gs. Kad man nė tavo kója karčemoj nepastovė́tų! Gdl.
sàvo vi̇́eno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi J.Jabl.
parstovė́ti tr. įminti, įslėgti, ilgai stovint (ppr. ko laukiant): Ji ir kiemo tvorelę parstovėjo (jo belaukdama prie tvorelės, berymodama ten, tvorelę sugriovė) J.Jabl. Aš parstovėčiau kalną klonelį, brolyčio belaukdama N343. Mes parstovė́jom klevo grindeles, mes paržiūrėjom šviesias akeles JD1174. Jau kryžkelėlį parstovėjom, da nesulaukėm broliuko savo NS494. Šviesus kardas vagio neparkybos, bėras žirgelis stainios neparstovė̃s JD789.
ǁ sunešioti, sudėvėti: Jis parstovė́jo ožio čebatus JV1098.
pérstovėti Š
1. intr. BŽ362, DŽ1 ištovėti, praleisti laiką stovint: Pérstovėjo gerą valandą NdŽ. Párstovėjo motyna pri duobės kaip stulpas, ne sujudėt nesujudėjo Krš. Par dieną pártovu pri vaiko, nėkur neišeinu Krš. Šią naktį par naktelę žirgas párstovėjo pas mano aukštą svirnužėlį JV29. Aš perstovėjau tamsią naktelę ir pražiūrėjau stiklo langelį LTR(Krsn). Aš miegelio nemiegojau, an rankelių perrymojau, an kojelių perstovėjau LTR(Lš).
2. tr. BŽ362, NdŽ stovint nuvarginti, nustovėti: Aš išginiau jautelius in lankelę, pérstovėjau kojeles per naktelę DrskD128. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, alpsta širdelė JR44.
3. tr. BŽ362 pralaukti, kol praeis: Pérstovėti lietų NdŽ.
4. tr. NdŽ, Vkš ilgiau už kitus išstovėti, išsilaikyti (apie daiktus): Namas pérstovės ne tik mus, bet ir mūsų vaikus DŽ1. Mano marka tavo šimtus parstovės NžR.
ǁ viršyti stovėjimo (laikymo) terminą: Už perstovėtą laiką reikia atskirai mokėti rš.
5. intr. išbūti kurį laiką, išlikti nepasikeitusiam, nepraradusiam savybių: Mūrai dar ligšiol párstovėjo Ps. Klumpis, nuteptas su meisos sulte, nesproginė[ja], párstova lig pat nudildamas Šts. Tokiu spasabu uždaryta bačka [su tabaku] gal parstovėti kelerius metus S.Dauk. Tas kalnas parstovė́jo septyni metai, daugiau, daba i tą išdirbo Rd.
6. intr. Arm per ilgai stovint prarasti geras savybes: Kap pérstovi, tai byra grūdai Eiš. Pérstovėj[o] jau javas, grūdai byra Dv.
| refl. BŽ362, NdŽ: Rugiai byra, kab jau pérsistovėj[o] Žrm. Rugiai pérsistovėjo jau, lenda žemėn Al. Jau obuoliai persistovėj[o] an medžio Mrs. Pérsistovėjo duona pečiuj, tai ir sujuodavo Vj. Jau pavakarys atėjo, pietai persistovėjo, o klebonas nesikelia… Žem.
7. tr. ilgiau išgyventi, pergyventi: Juokias žmonys, kad párstovėsu dukteris Pp.
8. tr. susidurti su kuo, turėti reikalų, perleisti:
^ Aš tiek vyžų neperavėjau, kiek tokių ponų perstovėjau LTR.
9. tr. įveikti, nugalėti, laimėti: Lažintis kas galės, katras katrą iš mūsų parstovės? Žlv. Ar žiemys vėjelis tavi parstovėjo, ar jauni brolaičiai tavi parkalbėjo? LTR(Pd).
10. intr. atsilaikyti: Todėlei neperstovės piktieji ant sūdo Mž505.
piestovė́ti (dial.) žr. pristovėti 7: Jam piestovė́jo uostukai Krg.
prastovė́ti Š; LL190
1. intr. NdŽ kurį laiką stovėti: Prastovė́[ja]u po langu OG364. Aš prie sienos prisiglaudus prastovė́jau visą naktį Pc. Dvi dienos [moterys] prastovė́j[o] an ulyčios ir nebeigė kalbėt (juok.) Azr. Nesėdusiam sunku prastovėt Arm.
^ Kas ant vienos kojos visą vieką prastovi? (baravykas) LTR(Dgč).
ǁ išbūti (ppr. stovint) kurį laiką laukiant: Visą dieną prastovė́jau malūne, kol gavau malt Lnkv. Valandą prastovė́jau ir pieno negavau Prn. Perdien prastovė́jom … i nepriejom OG364. Prastovėjau visą dieną – nė vienas neklausė LTR(Ut).
ǁ tr. stovint ką praleisti, nepastebėti: Kad [mes] neprastovė́tum, einam prie mašinų Dg.
2. tr. stovint nuvarginti, nustovėti: Sūnelio belaukdama, ir kojas prastovėjau! Brž. Vargšė net apsiašarojo, tiek ilgai laukusi jo, kojas prastovėjusi P.Cvir. Aš prastovė́jau savo kojeles ir perkilojau vario vartelius DrskD209.
3. tr. LB153, NdŽ stovint sugadinti, palikti žymę, išminti: Gi tegu ateina, tegu būna, kampo neprastovė̃s Prn. Jug i ten laidario kertės neprastovė́jo Pln. Testovie [drabužiai], mun to šėpo neprastovė́s Rdn. Neprastovė́jo mano kraiteliai tėvelio svirnely vietelės TŽV648(Kp). Neprastovės skrynio[je] vietos, lai būna skiautės skrynio[je] padėtos Tl. Jy išlėks, susitiks su kokiuo boba, tai duobę prastóvi (ilgai šnekasi) Mžš. Mes prastovė́jom kalne duobelę ir perrymojom uosio tvorelę DrskD209. Senai mum motynėlė laukdama kieme kalnelį prastovėjo, aukso tvorelę prarymėjo NS41. Kai prastovė́si kalne klonelį, tada sugrįšiu savo šalelėn (d.) Onš. Mano žirgas stonios neprastovės TDrIV80(Tvr).
ǁ stovint sudėvėti, pradilinti: Vario vartus nurymojau, jukto kurpes prastovė́jau JD1114.
4. tr. NdŽ pralenkti kitus stovėjimu, perstovėti.
5. intr. prabūti paliktam, padėtam (apie daiktus): Garlaivis per žiemą prastovė́jo uoste DŽ1. Laiškas visą savaitę prastovė́jo namuose, nebuvo kas išneša Krs. O jeigu iš pavasario [apmėžia], tai daugiau ant viršaus [mėšlas] prastóvi LKT189(Vlkj). Naktį prastóvi [linai], krosnį iškūrina ir mina mintuvais medžiaginiais (mediniais) Dv.
6. intr. prabūti kur laikomam (apie gyvulius): Bėris per žiemą prastovės tvarte rš.
7. intr. NdŽ išsilaikyti tinkamam, nepasikeitusiam: Akmeninė bažnyčia kelis viekus prastovės Pls. Vasarą duona greit pẽli – dvie[jų] nedėlių neprastóvi Dglš. Sula liuob prastovė́ti lig pat rugių pjovimo Vkš.
8. tr. ilgiau už ką išsilaikyti: Įkask ąžuolinį stulpą, tai ir tave prastovės Vdžg. O ji (liepa) dar stipri, visus medžius prastovės V.Krėv.
^ Guzikas švarką prastovė̃s Skr.
9. intr. išbūti kurį laiką nenaudojamam: Ištisas paras prastóvi mašinos DŽ1. Prastovi technika ir dėl atsarginių dalių trūkumo sp. Jei per uostininkų kaltę prastovi vagonai, uostas moka geležinkeliui baudą sp.
10. intr. kurį laiką išgyventi kur: Ketverius metus vokiečiai čia prastovė́jo Ad.
11. tr. ilgiau išgyventi už ką: Senis da abidvi jąs[ias] prastovė̃s – žandai kai obuoliukai Jrb. Ji tą senį (vyrą) prastovė́jo Grd.
pristovė́ti; M
1. intr. NdŽ, DŽ1 ilgai stovėti: Kiek tu pristovi tam šaltam vandeny! J.Balč. Pristovė́jo ikvaliai ir maniškė ant pamazgų (nebuvo šeimininkė) Rdm.
| refl. N, K, NdŽ: Prisistóvu pri katilų – pasėdėsu Krš. Atsisėskit, juk jūs ten prisistovė́sit Gr.
ǁ sulaukti ko, gauti ką stovint: Svieto minios, kol tu pristovė́si Krš.
ǁ turėti galimybę stovėti, tikintis ko gauti: Kas te kasdien pristovė̃s eilioj Ob. Prie kiekvieno lango su sterble nepristovėsi rš.
ǁ turėti galimybę stovėti saugant, prižiūrint: Brigadininko nėra, agronomas negali prie kiekvieno pristovėti J.Avyž. Visą ganyklą mašinom išvažinėjo – negi pristovė́si Slm. Kad vogs, tai pavogs – nepristovė́si Prng.
2. intr. H165, R, Sut, N šalia, greta stovėti: Ir merga, išvydusi jį, vėl pradėjo sakyt čia pristovintiems: tas vienas yra tųjų NTMr14,69.
3. tr. I, Š, NdŽ, DŽ1, Krž, Jnš, Klt priminti (mėšlo, nešvarumų): Tvarte mėšlo tiek pristovėta, kad karvė ragais vos lubų neremia V.Bub. Arkliai pristovė́jo mėšlo aukščiau pamatų Dkš. Kiaulinykas pristovė́tas mėšlo Vlkj. Paržiem tai nors trąšų gyvuliai pristóvi Trgn. Itiekas gyvulių, daug pristovė̃s mėšlo Arm. Kokia tu šeimininkė – pilna asla šiukšlių pristovė́ta Up. Kurpes žemių pristovė́jo Up.
^ Tavo ausys tai kap arklių pristovė́tos (labai nešvarios) Nč.
| refl.: Staldas prisistovė́jo mėšlo, einant galva į lubas remas Užv.
4. tr. išskirti nuosėdas: An dugnio [puodo] vanduo kažką pristovė́jo Ėr.
| refl.: Prisistovė́jusi (pritukusi nešvarumų) butelka, kur tu išplausi! Rdn.
5. intr. būti prie ko prižiūrint: Pristovė́k prie darbininkų J. Gi ateina ponas ir pristovi M.Katk.
6. intr. ilgai išgyventi, išbūti apsistojusiam: Jau niekur tep nepristovė́j[o] [kareiviai] kap pas mus Lp.
7. intr. J, NdŽ, Krž tikti, derėti prie veido, prie figūros: Pristóva pri burnos: dideliai puikiai yr pasiūta LKT55(Trk). Ir anam teip pristóva, ka, rodos, teip i reik KlvrŽ. Kad tu žinotumi, kaip ta kepurė tau pristóva! Grg. Kad i brangi tie sejonai, al ka tik pristóva Mžk.
ǁ būti tinkamam, pritikti: Ka tik žmogus būtų geras, tei i kožnas vardas pristóva Krš. Toki puiki privarptė nepristóva pri to seno kalvarato Slnt. Ko tu geri, ka tevi reiks nešti – tas nepristóva Vgr. Mandagumas mergoms geriaus pristovi kaip gražiausia kleida (suknelė) prš.
ǁ reikėti, privalėti: I tiekėmos kaip tiktai jau pristóva: i pyrago, i meisos Gršl.
ǁ tikti vartojimui: Su bulvėms kastinys daugiau pristóva Skd.
^ Pristova kaip šunie dešra (iron.) LMD.
8. intr. pagelbėti, padėti: Idant … pristovėtumbit jai kožname daikte, kuriame tiktai jūsų reikalautų BtPvR16,2.
sustovė́ti
1. intr. NdŽ kurį laiką stovėti.
2. intr. kartu sustoti: Drūtai (glaudžiai) sustovėti N.
3. tr. NdŽ stovint, laukiant ką laimėti, gauti.
4. tr. priminti, pristovėti (mėšlo): Sustovė́jo mėšlo šmotą gyvuoliai J. Da lig pavasario sustovė́s kelis vežimus mėšlų Skdv. Šiuosmet mūs avys daugel mėšlo sustovė́jo Rod.
ǁ stovint suminti, suplūkti: Ties užpakalinėm kojom tep sustovė́tas mėšlas, kad negali išlupt Gs. Skujas sustóva gyvoliai – ir yr geras mėšlas Šts.
5. intr. kurį laiką išbūti padėtam, paliktam: Tas popieris šimtą metų sustovė́jęs Krš. Jei nesunešioji [skepetos], tai sustóvi Lp.
| refl.: Žemuogės kaip susistovė́s, eglių sakais atsiduoda Žr.
6. tr. stovint sugadinti: Ką turi, bėdos nėr – vietos nesustovė̃s Trgn.
ǁ refl. sugesti: Drabužis ir stovėjimu susistóvi Rmš.
7. refl. per ilgą laiką susigulėti, susislėgti, sukietėti: Kiek ans i susistóva, ans galia par žiemą būti, toks kupstis šieno Jdr. Iš laidario išvežė mėšlus susistovė́jusius Jdr. Susistovėti tura mūras Plng. Skalus beržas susistóva, supentė[ja] į ragą Šts. Susistovė́jęs [molis], kietas kaip akminas Krš. Antsidėsu skrybelę, juo susistovė́tum plaukai Slnt. Jeigu gerai namas susistovė́jęs, tinkai neskyla Kair. Paržiem mėsos susistovė̃s Ds. Matyti, kad iš jūros vandens, išdžiūvusio tame duoburėlyje, susistovėjo toji druska Š.
8. refl. NdŽ, DŽ1, Jnš išbūti reikiamą laiką padėtam, stovint įgyti reikiamų savybių, pagerėti: Susistovė́jęs alus geresnis Kp. Aruoduose kvepėjo dar nespėję susistovėti rugiai rš. Tas sausas vynas esąs susistovė́jusios sultės Krš. Padaryti vaistai turia susistovė́ti Skdv.
9. intr. sustingti, užšalti: Sustov gelmė R174, MŽ230. Gelmė viršuje sustov N, BbJob38,30.
10. intr. būti išdėstytam, sudėtam, sutvarkytam: Ardys, žiūrės, kaip ana (radijas) sustóva Krš. Muštuvai – kur skietas sustóva su nytėms Gd. Po vidų beveiząs, kaip kas sustóva Als. Par tą naktį [vagys] ištyrinėjo, kame kas sustóva Lž. A tu barkis, a nebarkis, aš tę nagų nekišiu – nė aš žinau, kaip tę kas sustóvia, nė nieko! Škn.
11. intr. būti, reikštis, vykti: Nepasakiau aš anam, kame prontas sustóva Žr.
12. intr. priaugti, padidėti, prisidėti: Buvo aštuoni šimtai, dabar jau vienuolika – trys procentai sustovė́jo Gs.
13. refl. nustoti tekėti, cirkuliuoti: Susistóva, neišsivaikščio[ja] raštininkams krau[ja]s, i serga Krš. [Diemedžio] gėrimėlis skiedžia susistovėjusį kraują rš.
14. intr. elgtis, laikytis: Tas y[ra] riktingas žmogus, ans visur gerai sustóva KlvrŽ.
15. intr. išgyventi: Retas lig šimto metų tesustóva Dr.
užstovė́ti
1. tr. NdŽ laimėti, gauti stovint: Sėskis, nieko neužstovė́si Sb.
2. refl. NdŽ užsibūti stačiam: Vegertas užsistovėjo prie lango, grožėdamasis peizažu K.Bor.
3. refl. NdŽ, DŽ1 užsibūti nedirbamam, nevažinėjamam: Užsistovėjęs arklys, reikia pravažinėti Š. Arkliai tvarte užsistovė́jo, tai kai pasikinkiau, tai eina kai vėjas Kt. Reikia pravažinėt arkliai, ba užsistovė̃s Alv. Jau tavo žirgeliai jau užsistovė́ję (d.) Tvr.
4. refl. NdŽ išlikti, užsibūti padėtam, nevartojamam, užsigulėti: Išperka, kur panašiau – kur kokia panaši (geresnė) žuvė neužsistóvi Mžš. Palikau paslėpęs kelis obuolius, tai dar užsistovė́jo Mrj. Kokis spirginys bus, tai už jo neužsistovė̃s! Lp.
5. refl. NdŽ nustoti tekėti, cirkuliuoti: Širdies nepakankamumo atveju kraujas užsistovi didžiojo kraujo apytakos rato venose rš. Valgymas skatina tulžies išsiliejimą, ir tulžis neužsistovi sp.
ǁ nenutekėti: Tarpkupstėse per vasarą telkšo užsistovintis vanduo sp.
ǁ nustoti veikti, funkcionuoti, užsilaikyti: Sviesto negavo, tai viduriai užsistovėjo (užkietėjo) Db.
6. intr. užtraukti atsivedimo laiką (apie gyvulių pateles): Užstóva karvės kelias dienas Šv.
7. (nlt.?) tr., intr. N, KŽ užstoti, palaikyti: Ką užstovė́ti KII313. Kits kitam padėt, kits už kitą užstovėt Žlv.

Daugiau informacijos

užstovė́ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

antspi̇̀rti

Apibrėžtis

spi̇̀rti, -ia, spýrė
1. intr. R, MŽ, Sut, I, K, L, Rtr, Š, Trk, Str smogti, mušti koja: Spýrė į užpakalį ir išvarė DŽ1. Ašvienis spýrė jaijai patvykst J. Jauna karvelė, ana spi̇̀rs, nepamilš nėkas Sd. Mūsų karvė nèspira: nors atsigulęs milžk Krž. Spi̇̀rt kelia vis koją teliukas Klt. Briedis pult nepuola, ale jei lįsi, tai labiausiai spi̇̀ria KzR. Spirti į žemę N. Ka jauna buvau, į vienas duris ka spýriau – trejos atsidarė! Ms. Spýrė langan i pro langą [iš degančio autobuso] Pg. Karalius liepė spirt koja ir kakta mušt, ir tos prilipo MPs. Jis, parėjęs iš karčemos, į dureles spýrė JD1008.
^ Svetima koja vis daugiau spiria LTR(Vdk). Akyse giria, už akių spiria KrvP(Krsn), PPr105. Su ranka glosto, o su koja spiria LTR(Vdk).
ǁ turėti įprotį smogti koja: Iš cigono nupirko tokią kumelytę: ir kanda, ir spi̇̀ria, ir pryšakinėm kojom kerta Grz. Nusipirko spi̇̀riamą arklį Grž. Tavo arklys spirą̃s – negali į jomarką statyti Gd. Karvė y[ra] milžti spiranti̇̀ Šts.
2. tr. smogiant koja, stumti iš vietos tolyn: Kada jos (laumės) avelę pasigavo, jisai spyrė puodą, ir žvakė jas apšvietė LTR(Auk). Gaspadinė spyrė koja šunį ir katę ir paėmė nulėkusį blyną LTR(Slk). Krizas taip pat krapšto, spiria kurpės nosike akmenį, žinodamas draugo silpnybę radiniams, erzina jį P.Cvir. Naujų metų vakarą reik spi̇̀rti batą nu kojos: jeigu pirštai į duris – išeisi, jeigu kulnis – pasiliksi Vkš. Antis pramainui čia viena koja, čia antra spiria vandenį užpakalin rš.
| prk.: Žmogus – sviedinys: vieni spiria į vienus vartus, kiti – į kitus J.Gruš.
^ Sniegena jau spi̇̀ria ledą, būs pavasaris Pgr. Kai mirtis toli – ją šaukia, kai arti – ją spi̇̀ria Skr.
3. intr. kišti, statyti (koją į laisvą batą, į kilpą): Spi̇̀rti į klumpes, į batus NdŽ. Ant žirgo sėsdams dūmojau, į kilpas spirdams rymojau LTR(Krtn). Ant žirgo sėsdams, į kilpą spirdams, nušavo balandelį, kieminąjį paukštelį D20. Ant žirgelio sėdau, į kilpas spyriau N251. Spi̇̀rk į šliurikes kaip į valtikes Krg. Šok iš lovikės, spi̇̀rk į šliurikes, kibk už klemeruko kaip už velniuko! LKT133(Plik).
| refl.: Aš jau spi̇̀rsuos į batus – bijau gyvačių Štk. Reik spirtis į [balno] kilpą – kilpos nėra Sln.
ǁ įstatytą, įkištą išmauti, ištraukti: Nei aš sėsiu nuo žirgelio, nei aš spirsiu iš kilpelių KlvD47.
| refl.: Dik (dėl ko) įsimovei tą batą – tujau spirýs lauku! Ms.
4. tr. minti (audžiant): Spiri̇̀ tas nytis – teip išsispira, spiri̇̀ tas – teip Žeml. Skieminis į audeklą deda, ka spi̇̀rtumias LKT70(Dr).
5. tr. stumti, mesti iš vidaus atgal: Ka mintuvai y[ra] negeri, linus spi̇̀ra atbulus į viršų Žd. Jau spalį spi̇̀ra laukon (atsiskiria spaliai nuo pluošto) – gal linus minti, jau atbuvę y[ra] linai Plng.
6. intr. Sut, VĮ stumti, spriegti spyruokliuojant: Spyruoklė spi̇̀ria atgal DŽ. Pagedo dvikirpės žirklės, nèbspira, nebatsprenga Šts. Geras šautuvas nespira Šts. Brička kaip trenks į duobę, risorai iš piktumo kaip spirs aukštyn Ašb.
ǁ atšokti: Reikia žinot, kiek medis spi̇̀ria nuo kelmo, kai virsta Skr.
7. tr. susitelkus, susigrūdus stumti, spausti: Ledai tiltą spi̇̀ria NdŽ.
| refl.: Ledai prie tilto spi̇̀riasi DŽ.
| prk.: Spi̇̀riasi visi darbai į krūvą DŽ1. Spi̇̀rias visi darbai rozam Dglš.
8. tr. puolant spausti, versti trauktis: Švedus labai spyrė rusų ir lenkų kariuomenė LTR(Ant).
ǁ stengtis pašalinti, išstumti: Jį jau iš vietos spi̇̀ria NdŽ.
9. tr. Š, NdŽ dėti ramstį, remti spyriais: Sieną spi̇̀rti, kad nekryptų DŽ. Suvirto obelis [nuo vaisių svorio], reikia spi̇̀rt Klt.
10. refl. R remtis, stengiantis išsilaikyti: Spi̇̀rias ranka, nepasikelia [senutė] Klt.
| prk.: Kas jau turi vieną koją grabe, su kita dar spirte spiriasi kaip galima ilgiau laikytis šiam pasauly J.Balč.
11. tr. liesti, siekti, remti: Verpstė spi̇̀ria pumpurę Rdš.
| Gryčioj garas lubas spiria rš. Dūkas spi̇̀ria (tvanku, nėra kuo kvėpuoti) Žrm.
| prk.: Jau ta senatvė spi̇̀ria – kur čia spėsi susitvarkyt! Plv.
| refl.: Kai atsklaupi, šitan daiktan (į nuospaudą) ir spi̇̀rias batas Skdt. Laukai spirias Jonių rubežiun Gdr.
12. tr., intr. diegti, durti, remti: Jau senystė: tą spi̇̀ria, tą sopa Dglš. Diegliai spi̇̀ria visą Klt. Diegliai jį iš visų pusių spi̇̀ria Skdt. Jau diegliai spi̇̀ria pašoniais Krd.
13. tr. prk. eiti pridurmais, kilti tuoj po ko: Rašyti – kol aš to noriu, kol mintis spiria mintį sp.
^ Bėda bėdą veja, vargas vargą spiria, bėda kojas taiso LMD.
14. intr. skleisti, mesti spindulius: Bemiegant saulė spýrė Aln.
| refl.: Mieste sniegas greičiau tirpsta – saulelė labiau spi̇̀rias Kp.
15. trenkti (apie griaustinį): Tą dieną užėjęs juoddebesis su žaibais, ir perkūnas spyręs į tą mūrą ir sutrupinęs BsMtII194(Sln). Triobos be perkūnsargio, galia spi̇̀rt griausmas Antš. Spýrė griaustinis į daržinę, ale neuždegė, tik gegnę suaižė Jnš. Viena pušis baigia džiūt, perkūno, matyt, spi̇̀rta Ob. Perkūnas trinkt spyrė į tą patį medį ir sudraskė M.Valanč. Trenksmas toks esti nesvietiškas, jog, sakytumei, dešimtis perkūnų spyrė Blv. Seniau moterėlės kišdavo šventus berželius pastogėn, kad nespir̃t Slm. Kad perkūnas nespirtų į namą, kiša pastogėn kadugio šakelę MTtV202. Kur diemedis auga, ten perkūnas spiria LTR(Ppl).
^ Kad tau, jaunas bernužėli, perkūnėliai spirtų LTR(Ob). Kas pats save girs, tą perkūnas spirs LTR(Auk).
16. gelti, kąsti: Bitis benori spirti man, t. y. įkąsti J. Šiandieną nė viena bitis nespýrė Brs. Širšūnai y[ra] spirą̃ Grg.
17. intr. šnek. sparčiai, greitai eiti, bėgti: Nelaukęs autobuso, sparčiai spyriau namo – ką čia reiškia keletas kilometrų, kai bėda veja! rš. Kamuntis, susmetęs in tris linkas, spyrė namo BsPII328. Spi̇̀riam namo – lyt ruošiasi Dkš. Taip nepaeina, o kai supyko, matai, kaip greitai par laukus spi̇̀ra Vkš. In tę gerai spýriau, kad nenusvėluoč Rod. Petriuk, karvės jau dobiluos – greit greit spi̇̀rk! Pnd. Tai ką – spi̇̀rsim šiandie į šokius? Klvr.
| refl.: Bernas su merga kai spi̇̀rias keliu, tik karnos dryksi Prng. Arkliai spyrės iš viso vieko, net priguldami, kaip mūsiškiai sako Vaižg.
18. intr., tr. šnek. godžiai valgyti, ėsti, gerti: Kap paleidau po atolą [karves], tai spýrė jau jos, spýrė, kiek tik norėj[o] Pls. Spiria kap maišan (daug valgo) Pls. Spi̇̀rk šitą bonkę, bus šilčiau Kvr.
19. tr. šnek. sunkiai nešti, vilkti: Ana tuos akmenis spýrė namo Rod. Meška eina, spi̇̀ria diešką medaus (ps.) Rod. Vilkas avį spi̇̀ria Dsn.
20. tr. I, LL91,326, Š, BŽ82, Rm reikalauti, versti, raginti ką daryti: Skolininkus spyriau, kol atidavė skolą J. Nežinau, kas ir bus, kai teip greit spi̇̀ria ataduot Skdt. Daba spi̇̀ra mokyties, o kitą kartą reikėjo už mokslą didelius piningus kišti Rdn. Visus vaikus spi̇̀riat Vilniun Pls. Mažus mus spýrė prie darbo Alks. Spi̇̀ria ir spi̇̀ria ravėt: nuravėjo tiek vagų, ir da spi̇̀ria Skp. Spi̇̀ria ir spi̇̀ria į darbą Kdn. Spi̇̀ria duoti pieną [į pieninę] Ėr. Spýrė kelius pataisyt prieš penkiolikę [birželio] Pl. Pyliavą spi̇̀ria ataduot Ktk. Tu spiri mane pasakyti, kokį aš turėčiau norą J.Balč. Pagaliau kūdikį pakrikštijo, bet ne taip greit, kaip spyrė bobos A.Vien. Malūną ar miestą pasiekti bandė tik kruvino reikalo spiriami P.Cvir. Jei reikalas nèspiria, tai pabūk Mrj. Atjunktau [rūkyti], kad spirtų̃ reikalas Drsk. Spi̇̀rk, kad ženytųs, kad nestąsyt Klt. Tėvulis spýrė tekėt Mrc. Marijona už jo ištekėjo tėvų spiriama P.Cvir. Ką daris, kad vargas spi̇̀ria Kp. Tik spiriamai̇̃s atsitikimais NdŽ. Liko trys dienos, jau velnias spiria, kad pasirašytų BsMtI41. To vyro motina spirdavus tą savo marčią katrą rytą geldas išmalti Sln. Dievas liepė man čirškėt, o jūs spiriate tylėt (d.) Mšk.
spiriamai̇̃ adv.: Tai yra spiriamai̇̃ reikalinga NdŽ. Aš spiriamai̇̃ kláusiau, bet anas nieko neatsakė Rod.
spirtinai̇̃ Jam ne tep labai dar spirtinai̇̃ reikia [žento] Lp. Lietuvis esti spirtinai varomas vokiškai mislyti, spręsti prš. Gėrė arbatos tik visi po pusę stiklinės, nors namiškiai spirtinai prašė, kad nesididžiuotų TS1904,2.
ǁ intr. impers. Vlk apie norą išsituštinti: Bobut, nešk kibirą, ba jau man spi̇̀ria Auk.
21. tr. ginti, varyti tolyn: Kur tu spiri̇̀ keltuvas? Rod. Vėjas spiria debesis Rod.
22. refl. veržtis, brautis: Kur dar tu spiri̇́es – į sodžių pas vaikus nubėgt?! Lp. Pabūk, kurgi spiri̇́es?! Pls. Svečias jau namo keliaut spyrėsi J.Jabl. Aš pats neprašysuos, nespi̇̀rsuos į anų tarpą Krš. Dar̃ miestan visi spi̇̀rias spi̇̀rias Dbč.
23. refl. stengtis: Jie menkai tesispyrė, kad kalba išliktų rašliavoje ir mokslavietėje A1884,1. Aš spýriausi karvę atsiimt PnmA. Spi̇̀rkis nesispi̇̀rk – manęs neaplenksi Srv.
24. refl. Sut priešintis, nesutikti, spyriotis: Jis spi̇̀riasi prieš mane DŽ. Spi̇̀rtis priešais NdŽ. Jis visai nemano nusileisti, spi̇̀riasi visom keturiom Jnš. Spi̇̀rias, kad nebus gaspadine Klt. Ko čia vienas spiri̇́esi – kaip visi nutars, teip ir bus Ssk. Smala tavęs nematai, kad jau teip spiri̇́es – apseisiu ir vienas Užp. Jeigu tik spir̃sis, nieko jam nepadaris Rš. O tai jau kokia: juo labiau tave prašai, juo labiau tu spiries! A.Vien. Tu pati tūrėkis, nenusigąsk, spirkis kiek begalėdama Žem. Teisybė, žinoma, spyrusis, nenorėjusi duoti; bet buvusi peralkusi ir norom nenorom sutikusi (ps.) Klvr. Jį nešte nunešė – jis da spýrėsis Ar. Avis spi̇̀ras, bijo eiti Klm. Spiras kaip utis, į pirtį vedama LTR(Vkš). Spýrėsi kaip ožys an ledo Rm. Spi̇̀ras kaip tekis, pjauti vedamas Kv.
| prk.: Neakėta dirva, tai plūgas spi̇̀rias, šokinėja Pl.
^ Ir besispiriančią ožką turgun nuveda KrvP(Rtn).
25. refl. Sl gintis, laikytis: Žemaičiai ilgai pryš spyrėse, nepasiduodami kryžokams I. Žemaičiai, nebvaliodamys vokyčiams spirties, leido jiems palikti savo žemė[je] kunegus, skelbėjus tikėjimo katalikų M.Valanč. O kurie nespyrės pryš pagundinimus, suguro M.Valanč. Būkite tada paklusni Dievui, o spirkitės prieš velnią Sut.
26. refl. I ginčytis: [Kai kurie] iš epikūrų ir stoikų filosofų spyrės su juo BtApD17,18.
27. refl. I varžytis, kovoti dėl ko: Paliko du sūnu, kurie apei karalystę tarp savęs spyrėsi S.Stan.
28. refl. didžiuotis: Pinigais spirtis N.
◊ aki̇̀s spi̇̀ria (kam) labai sunku: Net man aki̇̀s spýrė, kap man buvo sunku Pls.
į kójas spi̇̀rti bėgti: Dangus griūva, reiks bėgt, – ir ėmė [katinas] į kójas spi̇̀rti MitII51(Jrk). Velnias greit spýrė į kójas, o žmogus, an kumelės užsisėdęs, velnią privijo ir vėl paliko MitI87.
į pùspadį spi̇̀rti Šv bėgti.
į sùbinę (į ùžpakalį) spi̇̀riamas Mžk, Dr vlg. viskam negabus, nesumanus, ištižęs: Esi į sùbinę spi̇̀ramas, niekam netinki Krg. Nebuvau į subinę spiriamas, o dėlto vieną kartą apgavo J. Ta motriška ne į subinę spiriama, t. y. neslinka J. O žemaitis ne į užpakalį spiramas tėra, ant šakės ano nepakratysi S.Čiurl. Užaugo vyras ne į sùbinę spi̇̀ramas Rdn.
į sùbinę spi̇̀rti vlg.
1. išvyti, išvaryti: Kad ne vaikas, spir̃čiu [pačiai] į subi̇̀nę, ale gailiuos vaiko Krš. Ka aš nebūčio su vaiku, anam į sùbinę spi̇̀rčio Krtn. Munęs susiedai nèspira į sùbinę i nevaro numie Trk.
2. griežtai atsisakyti: Spi̇̀rsu tam šnapšuo į sùbinę i neprasidėsu Krš.

iš nagų̃ spi̇̀rtis iš visų jėgų stengtis: Vaikas serga, tėvui reikia iš nagų spirtis, siųsti pinigų Raud.
ne iš kélmo spi̇̀rtas KlK2,49 šaunus, sumanus, apsukrus: Siuvėjas ne iš kelmo spirtas, atskiria lepšę nuo baravyko P.Cvir. Matau, kad esi ne iš kelmo spirtas K.Bor. Aš ne iš kélmo spirtà Ps.
ne toliaũ spi̇̀rtas labai panašus: Ir dukrelė ne toliaũ kaip motina spirtà Ktk.
nósį spi̇̀ria greit gims: Ket[u]ri vaikai vienas paskui kitą, o penktas jau vėl nósį spi̇̀ria Rod.
pãdkavas spi̇̀rti mirti: Katrą metą sirgo, i visi sakė, ka jau spi̇̀rs spi̇̀rs pãdkavas Erž.
prie si̇́enos spi̇̀rti versti nusileisti, pasiduoti: Vėl tas nelemtas klausimas. Petras spiria tėvą prie sienos, ir tiek rš.
séilė į lū́pas spi̇̀ria knieti ką pasakyti: Greit nebus galima purvais į akis drabstyti ir tai rašyti, ką seilė į lūpas spiria TS1904,5.
ugnimi̇̀ (ugnià) spi̇̀rti piktai atšauti, atsakyti: Spi̇̀ria ugnià, ką pasakai Žal.
antspi̇̀rti, añtspiria, antspýrė (ž.) tr. J, KŽ prispyrus pareikalauti, priversti: Klebonas buvo antspirtas, kad pigiau laidotų Šts. Antspýriau, ir padarė, o kad ne – ir šiandien teip pat būtų tebesą Brs.
apspi̇̀rti, àpspiria, apspýrė
1. tr. kojomis apkasti, apkapstyti: Pylės apspira kiaušius su lapais, ka žmogus neanteitų Šts.
2. refl. pasiremti, atsiremti: Su kačerga (lazda) apsispi̇̀rt gerai LKKXIII25(Grv). Rankom apsispýriau žemės ir paskėliau Dv. Kap pagaspadoriausi, tai duoną valgysim net sienos apsispyrę (iron.) Arm.
atspi̇̀rti, àtspiria, atspýrė; L
1. tr. K, M, Š, Rtr, NdŽ spiriant koja atmušti, atstumti, atkelti, atidaryti ir pan.: Atspirk koja man šluotą Plv. Tas šunukas pula, ans su koja àtspira Jdr. O jei neatkels vario vartelius, atspi̇̀rki, žirgeli, nors su kojelėmis JV1069. Duris su koja atspyręs išeina į kiemą rš.
| refl. tr. K.
2. intr. įspirti spyrusiam: Nespardyk arklio, be kai anas tau atspir̃s, tai daugiau nebenorėsi! Ds.
3. refl. tr. koja prisitikus į ką nusimušti, užsigauti: Motina visiškai neseniai, eidama per pievą, nepastebėjo žolėj įkaltos gembės ir skaudžiai atsispyrė į ją kojos pirštą I.Simon.
4. tr. atkišti, atstatyti (koją): Kaip ana tą koją buvo atspýrusi?! Ms. Šeško Petras nė nepriklaupė, visas mišias stovėjo koją atspyręs Blv.
5. tr. Š, Rtr spyriu, ramsčiu paremti, prilaikyti, sustiprinti: Su atsparu atspi̇̀rk tiltą, kad nevirstum J. Nemokėjo atspi̇̀rt – žardą išvertė vėjas Slm. A atspýrei koptas su kuom noriantais? Up. Grūšnių padaug, buvau atspýręs šaką Ob. Atspýrėm sūkertinį (namą pakeltais sparais) i išdžiovenom Dglš. Pastogės kertė ties priešininke, visai jau į žemę atsirėmusi, rodėsi, turinti atspyrusi trobos galą, kad langeliai neįsikniaustų į žemę Žem. Neatspiramas I.
^ Mėsos stirta geležim atspirta (kaustytas arklys) LTR(Sml).
6. refl. Rtr remiantis pasilaikyti, atsiremti į kokį ramstį: Žmogus lazda atsispýrė, lazda lengviai palindo (sulindo) žemėn Vlk. Kojytei kas būtų, lazdyte atsispi̇̀rdamas eitum LKT340(Ign). Palkute atsi̇̀spiriu, ir man geriau Rod. Atsispi̇̀rk lazdaite Azr. Kap palandžioju (pavaikštau), pasėdėt, atsispi̇̀rt jau reikia Dbč.
^ Gausi par ubagą lazdą, kad jam pačiam reikia atsispirt LTR(Aln).
7. refl. R, MŽ219, K, J tvirtai atsiremti kojomis, norint atsistumti, atsitolinti, pakilti, atsilaikyti ir pan.: Šarūnė, dar žengus kelis žingsnius, atsispiria į smėlėtą dugną ir lengvai nuplaukia V.Bub. Vel[nia]s atsispýręs į akmenį, i tame akmenė[je] palikusi velnio pėda Yl. Tik labai gerai įsiręžęs, atsispyręs, žmogus šiaip taip mažumėlę kilstelėjo [akmenį] K.Saj. Sylos kaip vandens, atsispi̇̀rti vietos yra – ko nedirbs?! (juok.) Vn. Karvė negali kojom atsispi̇̀rt (nesveikos pirmagalinės kojos) Lp. Atsidėję lauksme, atsispýrę trauksme Š.
ǁ refl. pasispiriant kuo atsistumti: Atsispi̇̀rti (nuo kranto), atsistumti BŽ337.
ǁ refl. atsitraukti: Traukis arčiau, kogi čia atsispýrei?! Slm.
8. tr. atšlieti: Stovėjo atspirtos į sieną kažin kokios senos lentos Db. Senyboj abrozus atspi̇̀rdavo prie pačiom lubom Klt. Kai atàspiri tvoros, tai da stovi [šuva] Ds. Galva sienon atspirtà [užvirtusios karvės], negali nei kaklo ištiest Lp.
| refl. SD227, Sut: Prie durų atsispýręs stovia Ob. Pečiais atsispýriau [į vežimą] ir stoviu Vlk. Pastovėjau obelės atsispýrus, apsiverkiau ir parejau namo Trgn. Sėdaus, atsispýriau in pušelę ir nusnaudžiau Nč. Velniai du sėdi in lango: vienas in vieną bažnyčios ušėką (durų staktą) atsispýręs, ė kitas in kitą (ps.) Aps.
9. tr. įremti: Jis atsisėdęs ant ledo besėdįs, kojas atspyręs į dirvos ežią SI370. Jis vario durtuvą ištraukė iš kūno, koją krūtinėn atspyręs, lavoną … apvertė kniūbsčią HI. Kojas į langą atspýrei KlvrŽ.
| refl.: Paskui vedė mešką in grinčią, bet ta, atsispyrusi angoje, nenorėjo vidun eitie Rp. Pelėpės jurginis atsispýrė (toks didelis) Dglš.
10. refl. susieiti, liestis, susisiekti: Gražiai išeina laukas, upė atsi̇̀spiria į pat vidurį, nuotakus Srv. Į rinką atsispiria iš visų šonų keliai TS1900,4-5.
11. refl. einant kuria kryptimi, pasiekti, atsidurti: Dabar kad eitum iš mūs kaimo Strūnaitin, tai atsispirtum Kučliškėn Str.
12. tr. sulaikyti tėkmę, užtvenkti: Upė malūno atspirtà Grv.
13. tr., intr. KŽ atstumti spyruokliuojant, atspriegti: Atspiriamasis, atšaunamasis spyruoklis VĮ. Jau šitos spyruoklės mažai àtspiria – pagedę Alk.
14. refl. atšokti, atkerti: Neprydaužė skieto, siūlas ir paliko atsispýręs Trk.
15. refl. mesti, nukreipti spindulius: Saulė viršuj (aukščiau nuo žemės) ne tep šildžia, ale kur žemiau atsi̇̀spiria, tai… [labai šildo] Vlk.
16. tr. Ad, Str, Sem atstumti skląstį, atsklęsti: Eikit, duris atspi̇̀rkit Dv. Kaip mes atvažiuosim, tai atspi̇̀rsi duris Ker. Atspi̇̀r' duris, inleid' mane pirkion Lz. Jis šūkterė[jo], tai joj ir atspýrė duris Vlk.
| refl. tr.: Duris atsispýrė Rod. Mergiokaitė ėmė ir atsispyrė [duris] LTR(Grv).
17. intr. šnek. sparčiai, greitai pareiti, ateiti, parvykti, parvažiuoti: Atspýrė boba namo iš miesto Dglš. Aš pirmiau atspýriau namo Krs. Àtspira dar bobutė, kad ir sakos šimtą metų turinti Lnk. Ot sukaitau, kol atspýriau iš turgaus! Ds.
18. intr. šnek. užeiti, prasidėti (apie laiką): Rugiapjūtė atspir̃s – visi darbai suspirs Rod. Ir vakaras atspir̃s, paki suvaikščiosi Pv. Sėdi sėdi, tai, žiūrėk, ir pietai àtspiria Vlk. Jau ir vakaras atspýrė, o tu vis dar art rengies Dg.
ǁ tr. užklupti (apie laiką): Sakau, atspir̃s mane kokia dešimta valanda, tai ir nelaukiau Alv.
19. refl. Šts patekti, atsirasti, atsidurti: Jei vilkas pasimaišis, tai arkliai kažin kur atsispir̃s Ėr. Kap tu rengies, tai būt atsispi̇̀rta (nuvažiuota) Seirijuosa Lp. Už dviejų dienų atsispýriau Vilniuj Vlk. Pliaukštelėjo vaikui per ausį, ir tas bematant atsispyrė po stalu J.Balč. Kad jūs iš toli atsispýrę, tai nieko ir nežinot Gž.
20. tr. nuvyti, išginti: Atspýrėm vokietį, pasidavė Drsk.
21. sunkiai atnešti, atvežti, atgabenti: Tris vežimus druskos atspýrė Švnč. „Pabieda“ atspýrė mane Vilniun Lz. Atàspiria viedrą vandenio Ut.
22. refl. Q621, Sut, N, Š pasipriešinti, atsilaikyti: Neklausąs, atpuoląs nuog klausos, atsispiriąs SD213. Prieš viską galima atsispirti, bet tik ne prieš gerumą rš. Prieš likimą neatsispirsi – kas žadėta, neišvengsi LzP. Kur čia atsispirsi pagundai K.Bor. Prieš du auksinius [pinigus] kurpius negalėjo atsispirti J.Balč. Tu prieš mane neatsispi̇̀rsi Ėr. Gerai, ka taip gali atsispi̇̀rti negerti Šv. Atsi̇̀spira priš tas bobas Krš. Ligu Ignį išvarė ir nebeliko kam atsispirti, tuoj atsirado kiti dėdės įpėdiniai, stipresni LzP. Da nekulta – turim kuo atsispi̇̀rt (pasiteisinti), kad neišvežėm rekvizicijos Ėr. Tum atsi̇̀spiru, ka vaikuo paskolijau, o taip zyza (prašo) Krš. Tavam žodžiui niekas negal atsispirti BBJdt16,17. Atsispiriu kieno žodžiams SD444. Kristus atsispyrė prieš velino gundymus BPI276. Togidėl nusitverkit šarvus Dievo, idant galėtumbite atsispirt piktoj dienoj BtPvE6,13. Samdinykas … ne atspirias, bet … prastoja avis DP208.
^ Atsispyrė kap ožys, vedamas in jomarką Lp. Atsispyręs kaip ožys LTR(Klp). Atsispi̇̀rsi kap žėba prieš dalgį (iron.) Pls. Kap mirsi, tai neatsispi̇̀rsi ir nepaduosi [mirties] teisman Nč.
23. intr. I atsikirsti, atšauti: Vyrui klausant, dėl ko teip darytų, ši atspyrė: – Nu ką, ar nuspringot košę su lašiniais valgydamys? M.Valanč.
| refl.: Kits kitą pajuokia, ypač tuos, kurie neturi gero liežuvio jiems atsispirt TS1904,4. Šis atsispyrė: – Nieko nepadariau, tikt gana man mokyties M.Valanč.
24. tr. I atlaikyti (puolimą), sulaikyti, atstumti kovojant: Tiedvi valstybi privalė padėti karo ginklu atspirti priešininką A.Janul. Jų užpuolimas atspirtas buvo Gmž.
| refl.: Vokytis i turkas kibo į rusą, jug čia rusuo reikėjo daug atsispi̇̀rti Kal. Tik su Romos pagalba galėsiva atsispirti priešams, kurie dar už mus galingesni V.Krėv.
ǁ paneigti, atmesti: Su pasibaisėjimu ir paniekinimu atspyrė jis šitą neteisų apskundimą LC1887,23.
25. tr. patenkinti kokius poreikius, atkišti: Ką tu atspirsi itum paršu itokioj draugėj?! Arm.
| refl.: Tep kap tavo pasoga atsispýriau [ūkyje] Lp. Pievomi atsispirtų̃, o tep tai kas gi (menka žemė) Lp. Kas arklį parduoda, tus (tas) atsi̇̀spiria, kas perka, tam bėda Lp.
26. refl. part. veiksmo intensyvumui nusakyti: Užpuolė lygti nuo jo klevą, siūlo jam atsispirdamas penkis rublius Žem. Tu turėtum atsispirdamas ją girti, aukso kalnus jai žadėti S.Čiurl. Laisčiau daržus atsispirdama, bet be lytaus nederėjo niekas Lnk. Kazė drožė atsispirdamas saldį pieną M.Valanč. Daktarai dėl gydymo atsispirdami gydė, tačiau mergelė numirė M.Valanč. Jie abudu ėjo ėjo, rado trečią [stipruolį], katras atsispi̇̀rdamas kalnus lygino BM113(Ssk). Kad kerta, tai kerta (valgo) atsispýręs! Lp. Ans keika tavi atsispýręs, kad neatiduodi skolą Dr.
įspi̇̀rti, į̇̃spiria, įspýrė
1. tr., intr. N, M, Š, Rtr, L suduoti koja: Jautis jamui įspýrė J. Mane arklys inspýrė Lp. Anam įspýrė į pryšakį drigantas Plt. Tėvui į akinius įspýrė gaidys, i iškrito stiklas Jrb.
^ Toks negerumas, rodos, kas į paširdžius įspyrė K.Saj. Tai ko skalini kaip šuva, koja įspirtas? V.Krėv. Jei skirta, tai kap kojon inspi̇̀rta Pv. Kur matei, ka veršis arkliui įspirtų! LTR(Vdk). Esu jau visko patyręs – spardė mane kiti, ir kitus aš patsai esu įspyręs KrvP(Mtl).
2. tr. spiriant įgrūsti, įsmeigti: Kad šoks vilkas ant velnio, o jis kaip spyrė vilkui į kaktą ir įspyrė velnio plauką SI50.
3. tr. (koją) atkišti, atstatyti įremiant: Ignas koją su nublizgintu batu kavalieriškai priekin įspyrė J.Paukš.
4. tr. N, Š įkišti, įstatyti (koją į batą, į kilpą): Sesuo įspir̃s koją į kurpę J. Kojos buvo įspirtos balno pentinūse, o galva tintaliojo Plng. Kojų niekaip į batus įspirti negali Pt.
| refl. intr., tr. I, K, Š: Basomis kojomis įsispýriau į kurpes J. Nelakstyk po lauką basa, įsispi̇̀rk į klumpius Vkš. Na, tik įsispi̇̀rk į kurpes, da kojas nušalsi! Stak. Įsispyrusi basnirta į klumpaičius kleipt kleipt par žardieną Plt. Vasariniais bateliais įsispýręs – koki čia šilima Trk. Nueisiam įsispýrusios į šliurikes – plykt nuspyrei, i šokam basos Žlp. Ligonas išgys dar: būs ir įsispyręs į aulus Ggr. Įsispi̇̀rk kojas į balno kilpas Plt.
ǁ refl. tr., intr. apsiauti: Ir įsispi̇̀rti reik, ir apsisiausti Trg. Tuo pušnis jis įsispyrė prš.
5. tr. įremti, įbesti, įsprausti: Įspi̇̀rk sienon paramstį Š. Kad negriūt, pirkios bolkos inspi̇̀rtos Dglš. Paema šakes [šieno], į̇̃spiria kotą žemė̃s ir tada pastato Ob. Mergaitė šakes paėmė, meškai nugaron inspýrė Antr. Anspir̃s an sieną, tai to lova tep aplink ir sukas Grv. Ir mestuvai yr par mañ keturi: iñspiri lubosna, meti po du siūlu Smal. Įspýrė dilią, priveržė palindęs po traktorium Slm. Kap sustvėrė jautis, mūran kap inspýrė! Pb. Kap inspýrė galvą kampan ir tyli (neklauso) Lp. Guli inspýrus lubosna kojas Klt. Užlipė an pečiaus, atsigulė aukštielniokas, inspyrė kojas lubos ir guli BsPII213(Jž). Vilius sėdėjo alkūnes įspyręs į stalą ir galvą parėmęs į rankas I.Simon. Tau alaviešką (nuodėgulį) koserėn tiktai inspi̇̀rt, kad baries Žrm.
^ Kogi čia žiopsai lygiai tvoron inspi̇̀rtas?! Skdt. Jei skirta, tai bus kap stipinu įspirta Lš.
| refl. tr., intr. N: Vežimas įsispyrė į medžių tarpą rš. Parinkai, pažiūrėjai, kad neinsispir̃t medžian, ir pjauni [stačią medį] Ob. Šukas į galvą įsispýrusi (įsismeigusi) tokia sena boba Šauk. Galvą jau lubosna insispir̃s Grv. Diedai, suolą atimk, bo insispýrė žirnis su pupa (ps.) Dv. Įsispýrė skersai subinę dirsė kaip branktas Všn. Augo augo [pupa], insispýrė net lubosna, net dangtin (ps.) Dv. Tas kamuoliukas ansispýrė tan kalnan Grv. Užpakaly kiūtina įsispyręs į arklą ir pasilenkęs mano brolis Pt. Vyras vaikščiojo rankomis įsispyręs į šonus rš.
ǁ smaigstant padaryti: Vakar streigų tvorą inspýriau Dg.
ǁ paspirti, atremti: Kad būt kuom inspi̇̀rt kluono durys Klt.
6. refl. tvirtai, įsiręžus įsiremti kojomis, norint išsilaikyti vietoje: Kap insispýrė visi, ir ištraukė šitą ropelę (ps.) Aps. Traukia kojom įsispýręs Š. Šitas ožys labai nesidavė, insispyrė, bet žmogus jį tempte insitempė [į ratus] LTR(Slk). Ją (avytę) tęst, ana įsi̇̀spiria ir neina Ob. Lindikas išsiskyręs, traukia dūdą įsispýręs JD430.
7. tr. įbrukti, įgrūsti, įvaryti: Gerai paieškojęs radau dar į kertę įspirtas kelias moterėles iš Zarasų pavieto su namų darbo audeklais Pt. Jūsų dievas kambaryje vietos neturi: į kertę įspirtas Jš.
8. tr. prk. prievarta įduoti: Inspýrė dvidešim penkis arus, ir visa (daugiau neduoda) Kb. Inspýrė tokį arklį kap dieglį šonan, ir turėkis Nč.
9. refl. važiuojant, einant kuria kryptimi, pasiekti, atsidurti, įsiremti į ką: Kai važiuoste, tiesiog bažnyčion ir insispi̇̀rste Aps.
10. tr. įsmeigti (akis, žvilgsnį): Kai parėjom, tėvas teip pasižiūrėjo įspýręs Slm. Vaikai žiūrėjo įspýrę akis NdŽ. Kogi įspýrei į mane akis? Dl. I dieno[je], i vakare įspýręs akis televizoriun, – misliji, kad sveika! Mžš. Žiūri an tą stulpą akis įspýręs i stovi kaip sušalęs Dj. Jis visą laiką vypsojo akis įspyręs į piemenėlę J.Balč.
| refl.: Kas čia žiūrės į tave įsispýręs?! Pc. Žiūri įsispýrę an kortas Rm. Langan insispýrę žiūro [vaikai] Lp.
įsispirtinai̇̃ adv.: Algutis įsispirtinai pažiūrėjo į tėvą Db.
11. intr. įeiti spinduliams, įspįsti: Saulė jau langan inspýrė, o anas vis miegti Arm. Miegok, kol saulė įspir̃s an nugarą Upt. Ale kaip ažumigta – saulė inspýrė Aln.
^ Nigdi neatsikels anksčiau, ale vis kai saulė iñspiria šikinėn (aukštai pakyla) Užp. Gulėsi čia dabar, kolei saulė rūron inspir̃s! Ut. Tinginys kelias, kai saulė šiknon iñspiria Rod.
12. įtrenkti: Reikia uždaryt jušką – galia įspi̇̀rt Antš. Žaibas medį įspyrė Žg. Moterys, uždarykite duris, kad perkūnas neįspirtų rš. Perkūnas į trobą įspýrė Vkš.
13. įgelti, įkąsti: Kas čia tau, bene bitis įspýrė – suputo žandelis Nt. Nė veizėti neapsiveizėjau, kaip bitelė ir įspýrė Slnt. Man bitė įspýrė į akį Lnkv. Ka žmoguo į̇̃spira dvyleka širšūnų, ta ans numiršta Plt.
^ Tiek to skaudėjimo – kap blusos įspi̇̀rta! Alk.
14. tr. pasirakti, įsidurti: Neik čia – koją inspirsi Vdš.
15. tr. priversti, prispirti: Ana būt inspýrus aust aštuoniom [nytim] Aln.
16. refl. Grv užsispirti: Tebemelžia ji karves, įsispýrus tebemelžia Skp. Tėvas insispýrė i nedavė dukteriai pasogos Vdš. Jaunasis insi̇̀spiria ir nevažiuoja Dv. Duoda jam žydai … tris rublius …, o jis įsispyrė ir neleidžia be pusketvirto TS1897,1.
◊ į áukštąją ki̇̀lpą įsispi̇̀rti iškilti, pasidaryti žinomam: Po visų rūpesnių ir vargų jauniejai gyventojai įspyrė ing aukštąją kilpą IM1856,55.
į sùbinę įspi̇̀rti vlg. išvaryti: Įspýrė į sùbinę, ir išvažiavau Grz.
óžį įspi̇̀rti apsirikti audžiant: Ne tą pakoją mynei, óžį įspýrei Rs.
išspi̇̀rti, i̇̀šspiria, išspýrė
1. tr. Rtr, Š, Ser smogiant koja išmesti, išmušti, išstumti, pašalinti: Išspi̇̀rti iš aikštės sviedinį DŽ1. Aš visą lovos galą išspýriau Skr. Juodžemio grumstas briedžio išspi̇̀rtas NdŽ.
^ Jau kielė su garniu ledą išspyrė LTR. Parlėks kielės – išspi̇̀rs ledą Dr.
ǁ išdaužti, išlaužti, išmušti, sužaloti: Jam anais metais arklys koją išspýrė Ds. Jaučiai bėgdami sumindė visus, kitam ir dantis išspyrė BsPII307. Kai krito nuo stogo, išspýrė dantis Šk.
2. tr. prk. išvyti, išguiti: Ištrauks piningus ir išspi̇̀rs lauko Krš. Matos, ka greit ir iš pleciuko išspir̃s Brž. Mat ir išspyrė tamstą iš Joniškėlio! Žem.
ǁ iššvaistyti, išleisti: Niekur pinigo be reikalo neišspirdamas jis vis tiek išgyvent negali rš.
3. tr. spiriant padaryti: Dingsta, užsilygina šimtai duobelių, kurias išspyrė maži žiogai sp. Arklys, par kūlius eidamas, ugnis i̇̀šspiria PP83.
| prk.: Kas tave tokią išspýrė, ka tokia esi? LKT202(Iš). Par tą didį stroką ir bruzdėjimą iš seno kelmo išspyrė tokį vaikelį LTR(Trg).
^ Ožka šoko per tvorą, išspyrė bajorą LTsV169.
| refl. tr.: [Vilkas] šoko par kelmą ir išsispyrė tokią gražią, greitą ir spraunią bobelę kaip girnų apatinis akmuo DS215.
4. refl. išsiminti, nusispausti pakojai, paminai, nytims: Spiri tas nytis – teip išsi̇̀spira, spiri tas – teip Žeml.
5. tr. atkišti, atstatyti: Ar ne tik Maruikos karvė nūnai nelaidyta, kad tešmuva tep išspi̇̀rtas Pls.
6. refl. išsiristi: Du viščiukai iš kiaušinio išsispýrė Jd.
7. tr. išmauti įkištas kojas, nusiauti: Vakarop Dūdjonis, išspyręs klumpes, įsispyrė į senus batus ir išlėkė Ašpurvių link I.Simon.
| refl. intr., tr. Dr: Tik virtuvėje ir tebuvo galima išsispirti klumpes I.Simon. Išsispi̇̀rk iš kurpių i pasileisk basas karviums už akių Stak. Išsispi̇̀rk batelius, tai mažiau kojos degs Kn. Išsispi̇̀rk iš kurpių – greičiau pabėgsi Jrb.
8. intr. šnek. išbėgti, pasprukti: Sučiupęs marškinius, vagis tuojau išspyrė laukan BsPII278.
9. tr. priversti ką daryti: Išspýrė, kad atduot pinigus Arm.
◊ iš grum̃sto išspi̇̀rti gauti, įsigyti, pelnyti iš menkiausio dalyko: Jis moka ir iš grum̃sto pinigą išspi̇̀rt Vlkv.
[kai̇̃p, lýg] iš kélmo [vélnio] išspi̇̀rtas
1. netikęs, nesumanus, neapsukrus: Kad jis man atrodo toks lýg iš kélmo išspi̇̀rtas Mrj. Ar jie iš kélmo išspirti̇̀, ar ką? Prn. Aš buvau ne iš kelmo išspirtas, o visko prityręs vyras K.Bor. Negi ji iš kelmo išspirta, kad taip kalbi [negerai]?! Grž. Kaip iš kelmo išspirtas VP21, S.Dauk.
2. suktas, nesąžiningas: Tas yr vélnio iš kelmãlio išspi̇̀rtas Prk.
3. apie visiškai vieną, vienišą žmogų: Aš teip esu kai̇̃p iš kélmo išspirtà: ne mun vyro buvo, ne mun vaikų yr Žd. Kai̇̃p iš to kélmo išspi̇̀rtas esu – čystas vienas Pln.

iš kélmo išspi̇̀rti
1. Ser išgalvoti, pramanyti: Atrodo, kad tai bus bene iš kélmo išspi̇̀rta Š.
2. nežinia kur atrasti, iš kur ištraukti: Tokių vyrų iš kélmo nei̇̀šspiriama NdŽ. Šitai – malagį iš kélmo išspýrė Pln. Iš kokio kelmo Dievas jį išspyrė, palieka slėpinys Vaižg.

iš kùrpių išsispi̇̀rti mirti: Senis iš kùrpių išsispýrė Skr.
iš subinė̃s išspi̇̀rtas vlg. netikęs, negudrus, neapsukrus: Ar aš iš subinė̃s išspi̇̀rtas: juk ir aš noriu! Jrb.
ne iš kélmo (iš grum̃sto) [šuniẽs, zui̇̃kio] išspi̇̀rtas DŽ gudrus, apsukrus: Palaukš! da ne iš kélmo ir anas išspi̇̀rtas – atsirugs tau jį ažkliudžius! Užp. Aš ne iš kelmo šunies išspirta LzP. Mano dukra ir ne iš grum̃sto išspirtà Snt. Mūsų bobos ne zuikio iš kelmo išspirtos I.Simon.
nuspi̇̀rti, nùspiria, nuspýrė
1. tr. Š smogiant koja, spyriu numesti, nusviesti tolyn: Būta vyro – aš viena koja tokių kapą nuspi̇̀rsiu! Ds. Tokius gerus grybus vaikai tik koja nùspiria ir neima NdŽ. Bliūdas kaip stovėjo, tai kaip lėkta, tai nuspi̇̀rta an šalį Slm. Ji tave koja nuspirtų kasžin kur! BsPIV232. Kojom nuspirtái tokį berną Žln. Kiškis išsigandęs kai šoko, tai ir nuspyrė diedą LTR(Slk). Jis tą šuniuką norėjo nuspirti LTR(Vdk).
| prk.: Ar valia vieniems kilti, kitus dar žemiau nuspirti? Vaižg.
^ Gyvenu kai akmenelis an kelio: kas eina, tas nùspiria Prng. Pavasarį kielė ledą nuspiria LTR(Srd). Ką vasarą koja nuspi̇̀rsi, tai žiemą ranka paimsi Vlk. Ką pirma koja nuspýriau, dabar ranka nepaimu Dkš. Kas savęs negiria, tą perkąs nuspiria PPr259.
| refl. tr.: Nusispi̇̀rti patalus K.
ǁ numesti, nublokšti, nustumti: Viesula kupetą šieno nuspýrė Dsn. Vanduo naują keltą nuspýrė Dsn.
2. tr. spiriant sužaloti, užgauti: Bežaidžiant sviedinį, Joniukas Petriukui nuspýrė koją NdŽ.
3. tr. spiriant nugalėti, įveikti: Lentą (lėtą) arklį kiti arkliai nuspiria Ln.
4. tr. Vkš, Vvr spiriant, smogiant koja užmušti: Pastatykit kitur juodį, kad nenuspi̇̀rtų kumeliuką Gs. Rusteikiuo arklys spyrė į šakumą ir nuspýrė Krš. Vaikis kaip spirs į nosės galą, ir nuspýrė jautį ant vietos (ps.) Mžk.
5. refl. atsispyrus atsidurti kur, nusistumti: Kai aš pasispyriau, netoli tvarto nusispýriau Jrb. Luotas nusispyrė nuo pakraščio ir pasileido per ežerą rš.
6. refl. tr. nusiauti: Nė nenusivilkau, tik batukus nusispýriau i atsiguliau Rs. Baltaragis dėl paskubos nusispyrė klumpius, metė per tvorą į savo kiemuką Žem. Kaliošus buvęs nusispýręs End.
7. nutrenkti: Vaikai, par lietų nestovėkit prie akmino, o tai nuspir̃s griaustinis Grz. Tėtyt, įvesk karvę gurban, bo da perkūnas nuspir̃s Pnd. I nuspi̇̀rdavo daug: važiuojant nuspi̇̀rdavo, laukus dirbant nuspi̇̀rdavo [griaustinis] Sk. Dvi karves nuspýrė griaustinis Brž. Perkūnija nuspýrė, nūtrenkė, užmušo gyvą daiktą Vkš.
^ Kas savęs negiria, tą perkūnas nuspiria Sln. Tai gyvenimas! Perkūnas nuspirtų̃ greičiau! Ob. Ka jumis parkūnija nuspir̃tum! Akm. Kad tevi perkūnas nuspi̇̀rt (nutrenkt) BzF175.
8. intr. šnek. greitai nuvykti, nubėgti, nujoti, nueiti: Anas nuspi̇̀rt gal nežinia kur Arm. Kap kulka nuspýrė Arm. Kap sėdos in arklio, tai kap dūmas nuspýrė Arm.
| refl.: Gaspadinė gal nusispýrė kur kaiman ar kur Prng. Ar tai juokai – keturi varstai nusispirti! Vaižg.
9. tr. šnek. sunkiai nunešti: Kap užsidėj[o] maišą bulbų an pečių, tai net namo nuspýrė neatsilsėjęs Nč. Sugavo [vanagas] cap až capulio (viščiuko) ir nuspýrė, nunešė Lz.
10. tr. išdanginti, išvežti: Parinko visus niemčius i nuspýrė Germanijon Pls. Jau jį kap nuspýrė – tep jau toli, tep jau toli Nč. Mažu mane Litvon (Lietuvon) nuspir̃s? Aps.
11. tr. Vkš pavogti: Jis nusisuko, o aš tą knygą ir nuspýriau Lnkv. Na, tik nenuspi̇̀rk mano kepurės Klov.
◊ nãgines (šliùrę Skdv) nuspi̇̀rti menk. numirti: Ką tu darysi, kai tėvas šliùrę nuspi̇̀rs?! Ll. Nu, jau ir tas nuspýrė šliùrę Lkv. Pamatysi, nebeilgai gyvens, greit jau nãgines nuspir̃s Erž.
paspi̇̀rti, pàspiria, paspýrė K
1. tr. Sut, L, Š, Ser, Rtr, DŽ kojos smūgiu, spyriu kiek pastumti, nublokšti, pasviedėti: Akmenį paspirk į šalį iš po kojų J. Kur paspýriau akmenėlį, ugnelė žėrėjo JV198. Tuose namuose nepaspirdavo koja netyčia nukritusios plutelės, bet pagarbiai pakeldavo nuo žemės ir pabučiavę padėdavo ant stalo J.Avyž. Jis apsivertė kūliu kaip paspi̇̀rtas kačiukas NdŽ. Paspyrė po kojų pasipainiojusį basligalį J.Paukš. Paspi̇̀rk sviedinį šonan Užp. Gaspadinė nušluostė suolą, nagines paspýrė pasuoly, paprašė svečią atsisėst Skrb. Radus tokius marškinius, ne tik ka nepakelčiau, ale da i paspi̇̀rčiau Rs. Sukrypus trobelė, koja paspiriamà Dkš. Paspyriau koja kaip mėšlą LTR(Grk).
| Erelis vambuolę paspyrė sparnu niekindamas S.Dauk.
| prk.: Vėjas pradėjo kūlį vartyti, kur ne kur paspirdamas aukštyn stulpelį sniego Žem. Dar tą kartą paspyriau giltinę Kos161. Paspi̇̀rsi pusrytį bemiegodamas. Kelk! Šts. Paspi̇̀rs karvė pieną (užtrūks) KlvrŽ.
^ Ką vasarą su koja pàspiri, tą žiemą su burna paimi LKT203(Kbr). Rūgštų obuolį vasarą koja paspiri, o žiemą ranka paimi LTR(Mrj). Žodis ne kęsalis, nepaspirsi Dr. Kielikė kai parlekia, o randa ledą, tai šaukia: – Paspirsiu ledą, paspirsiu ledą kai niekį, kai niekį! LTR(Rs).
ǁ koja bakstelėti, suduoti: Stirna ir zuikis tik paspýrė smiltį ir dingo už kopų NdŽ. Jo (namo) sienos buvo taip kirvarpų sugraužtos, kad paspyrus virto lauk rš.
ǁ koja paspausti: Ant žirgo sėsdams, kilpas paspirdams, per laukelį jodams, Dievgarbę duodams NS516.
ǁ prk. paniekinti, atstumti: Negalima žmogų paspi̇̀rti Ss. Paspýrė mane kai niekadėją Dkš.
^ Geras buvai, kol tave gyrė, bet ne toks, kai paspyrė KrvP(Krsn).
2. tr. Q587, SD263, N, L, Š, Rtr, Sdk, Aln, Kv, Pnm paremti, sustiprinti spyriu, ramsčiu ar pan.: Paspi̇̀rta pagaliu namai – griūva siena Grv. Paspi̇̀rkite kuolu duris! OG391. Paspi̇̀rk lubas, kad ant galvos neužkristų Ssk. Aš priemenės duris užustumsiu ir liže paspirsiu A.Vien. Pirkią paspýrė ramčiu Azr. Paspi̇̀rk šalinę, kad nesugriūtų Trgn. Kad jau namai buvo paspirti̇̀ lazda Str. Pažiūrėk, katros [šakos] jau ištemptos nuo obuolių, paspi̇̀rk spyriais Ob. Reikia paspi̇̀rtie šaką – išlauš vėjas Grv. Ot pernai buvo obuolių, net šakos buvo paspi̇̀rta Nč. Perniai tai net šakos linko, reikėjo paspi̇̀rt Št. Ji (pavažėlė) turi paspýrus noragą, kad jo neatlaužtų akmuo, kai užkliūva Dl. Sunku obelėlei sode nepaspirtai, dar sunkiau mergelei nuo rūtų atskirtai LTR(Mrc).
| Dūstu, negaliu, kaklas paspi̇̀rta suknelės (apykaklė įsiremia į kaklą), – blogai pasiuvo Klt.
^ Akys jau nieko nežiūri – nors degtukais paspi̇̀rk Ign. Tiesos melu nepaspirsi TŽV596. Stovi mėsos stirta, geležim paspirtà (pakaustytas arklys) Užp.
ǁ paspęsti: Tavo pelėkautai nepaspirti, reikia paspi̇̀rt Kp.
3. refl. LKT289(Ker) einant pasiremti į kokį ramstį: Vaikščiojo pasispýręs in lazdą Aps. Lazdele pasi̇̀spiriu ir einu Gdr. Lazda pasispi̇̀rt Pb. Su laza ta pasi̇̀spiria i mauna sau su vėjeliu Nmk. An piestos joja, piesta pasispiria ir šluota kelią užšluoja LTR(Slk).
4. refl. Š, NdŽ pasiremti kojomis ar rankomis, norint pasistūmėti, pakilti: Rankom pasispýriau, kai kėliaus Aps. Pasispýrė ir peršoko DŽ1. Berniokas ka šoko par langą kaip ant sprendžinų pasispýręs Skrb. Aš kai pasispýriau, netoli tvarto nusispýriau Jrb. Žiogys pasi̇̀spiria an ilgų kojų i nušoka kai blusa Smln. Steponas, pasispyręs į rato stipiną, įsirito vežiman V.Bub. Aš iškilau biškį pasispýręs, žiūriu, kur kraštas Žg. Lapė, pasispyrusi ant ožio aukštais ragais, iššoko iš šulinio S.Dauk. Ji (gegutė) išlėkdama, pasispirdama palaužė viršūnėlę JD999.
| Tas kirminas nei skrenda, nei bėga, o teip, pasispirdamas sparnais ir uodega, par padlagą stumias LTR(Slk).
5. tr. prispausti, primygti: Žebrus (šonkaulius) paspýrė [ryšulys], ale atsitėkė[ja]u Dglš.
6. tr. imti varginti, prislėgti, prispausti: Ne galvoj dainuot, kap vargelis paspýrė LKKIII187(Arm). Kap jauna buvau, tai giedojau, o kap nutekėjau, tai mazicki vaikučiai paspýrė Dv.
7. intr. suspausti, suremti (apie skausmą): Kap suvalgau ko rūgštaus, tai kap paspiria po krūtine, tai sunku ir atsidust Rod.
8. imti sparčiai eiti: Mes paspýrėm greičiau, pralenkėm ir nuėjom Slm. Tuojau jie kaip reik paspyrė tais pačiais keliais, kuriais buvo atėję rš.
| refl.: Kažin kas sušuko, ir arti dešimties vyrų pasispyrė į ganyklą Vaižg.
9. intr. sueiti, sukakti (apie laiką): Jau paspýrė keturiasdešimti septinti metai Drs.
10. tr. paraginti: Paspyrė muzikontus, idant grajytų be perstogės rš.
11. refl. pasistengti, pasispausti: Gerai pasispi̇̀rk i da paspėsi įšokt į mašiną Stak. Velnias ir išsyk gerai pasispyrė – bėga abudu, kad kulnys žaibuoja! BsMtII74–75. Pasispi̇̀rkit, vyručiai, kad greičiau baigtumėt Ssk.
ǁ ūgtelėti: Palaistėm kelis vakarus, i pasispýrė tie kopūstai Jrb.
12. tr., intr. LL165, Rm, Srv, Rdn, Trš suteikti paramą, padėti, sušelpti: Sūnus tėvui jau pàspiria Užp. Kad nepaspir̃t iš namų, tai ir nepragyventum Skp. Patrauktumėt į miestą, mes dar iš kaimo kuo paspirtume gyvenimo pradžiai V.Bub.
ǁ duoti naudos: Obuoliai mane šiemet paspýrė (už obuolius užsidirbau) Ob. Vasara daug pàspiria Rm.
13. tr. paremti pritarimu, palaikyti: Lietuvių kalba [XVIII amžiuje] nėr vyriausybės globojama ir paspiriama rš.
| lingv.: Paspiriamasis sakinių sujungimas J.Jabl.
14. tr. pagrįsti, patvirtinti: Savo skundą paspiria savo prieteliais liudininkais rš. Svetys turėjo savo nuomonę, kurią norėjo gana mitriai net išrodymais paspirti rš.
15. refl. SD405, Sut, N vadovautis, pasiremti: Su tokiais jis noriąs vienširdžiai dirbti, pasispirdamas ant įstatymų garbės ir sąžinės A1884,144. Guldžiuosi, pasispiriu ant to SD56. Tuomi pasispiriu R156, MŽ206. O tai macia dvasios š[ventos], kuria ramintųsi ir pasispirtų PK240.
16. refl. pasipriešinti: Prieš valdžią nepasispi̇̀rsi: ar prieš vėją papūsi?! Dbč. Tu, Jonai, prieš jį nepasispirsi: jis tave viena ranka surangos Žž. Tu pasispirk (greit nenusileisk, pasiderėk). Daugiau gausi rš.
^ Debesys prieš vėją nepasispirs Rod.
◊ kója paspirtà; kójos paspi̇̀rtos
1. apie didelį norą, įjunkimą, potraukį: Yr anos kója paspirtà su tais baliais, šokiais Šts.
2. apie nėščią moterį: Kojos paspirtos anos, t. y. nėščia J. Cilei besanti kója paspirtà KlvrŽ.

kója paspi̇̀rti labai mažai ko: To darbo – tik kója paspi̇̀rt Bgt.
parspi̇̀rti, par̃spiria, parspýrė
1. tr. NdŽ, Ds spyriu parmušti, parblokšti, parversti: Baisu, ka karvė nepar̃spiria viedro LKKV159. Par̃spiria, tas vėl atsikelia Pl. Arklys parspyrė jį ant žemės Vyž.
2. intr. šnek. skubiai pareiti, parbėgti: Parspýrė nabagas namo – čia jam būt buvę blogai Sv. Vaikus paliko, o pati parspýrė namo Ktk. Ans turėjo pėstakoms parspirti Vyž. Kad ėmė jas (karves) velt per šonus, kad ėmė, tai nat namo parspýrė Rod.
ǁ pareiti, parvykti: Kai paleido iš nelaisvės, vos vos parspýriau Snt.
3. tr. sunkiai parvežti: Kad parspýriau vežimą šieno, tai nat arklys sukaito Pls.
pérspirti tr.
1. SD298, Sut, N, NdŽ, Šts spiriant sužaloti: Arklys buvo parspýręs kaktą Ps. Išmušo tris dantis i šoną párspyrė Rdn. Mūs senulį pérspyrė arklys, vargiai jau iš jo kas bus Alk.
2. Vyž spiriant permesti, persviesti: Ką tu! Aš tave koja parspi̇̀rsiu par tvorą! Ėr.
3. smogiant koja, spiriant užmušti: Šunį jau prieš porą dienų arklys negyvai perspyrė P.Cvir.
^ Párspirs tau žvirblis varną! (iron.) Krš.
4. numinti pakojas (audžiant): Jeigu párspirsi gerai pakojas, bus ties nyčių tarp gijų geras skiedmuo, žiodmuo J. Pakojas párspira, i pasidaro skiedminys Vn. Párspiri, paršauni, atleidi i vėl párspiri KlvrŽ. Toks sunkus audimas, kad nė párspirti Krkl.
5. persiauti: Pérspirti batus NdŽ.
| refl. NdŽ.
6. NdŽ prk. trenkiant, spiriant (žaibui) perskelti.
7. palenkti į savo pusę, perkalbėti: Jis geras spiruoklis, kalboj neperspirsi Vlk.
praspi̇̀rti, pràspiria, praspýrė tr.
1. NdŽ, Ser spiriant pramušti: Paukščiai kerpės nebepràspira, dėl to kerpėtas stogas nepūna Varn. Spardęsis spardęsis, tas jam praspyręs tris skūras LTR(Sln).
^ Koja žemės nepraspirsi A.Vencl.
2. NdŽ spiriant sužeisti: Arklys kruvinai koją praspýrė J.
| refl. NdŽ.
3. nepataikyti įkišti, įstoti (į avalynę): Praspi̇̀rti klumpę, šliurę NdŽ.
4. NdŽ spyriu nublokšti, nusviesti.
| prk.: Daug čia man reikia nubust: musia pràspiria miegą Ut.
5. refl. NdŽ pasipriešinti:
^ Prieš vėją neprasispi̇̀rsi Rod.
1 prispi̇̀rti, pri̇̀spiria, prispýrė
1. intr. pridėti smūgį koja: Tinginiui duoda abiem kumstim į žandus ir keliu į pasturgalį prispiria Š.
2. tr. smogiant koja, spiriant priberti, prižerti: Jo žirgas ir prispiria žemių pilnas akis aniems dvylikai brolių BsMtII90.
3. tr. spiriant užmušti, nuspirti: Buvo arklys prispýręs negyvai Všv.
4. tr. NdŽ spiriant koja pasiekti.
ǁ refl. KI83 įsiremti kojomis.
5. tr. stangrumu prispausti, priveržti: [Spynos] plunksna neprispiria N.
6. intr. spinduliams pasiekti, įspįsti: Saulė neprispýrė [ežero] apatin, tai žolė neaugo Pb.
7. tr. būti arti ko, prisiekti, remtis:
^ Vargas vargą prispiria, remia B627. Vargas vargą prispira N, VP49, S.Dauk.
8. tr. daug priremti, priramstyti: Prispýriau kartelių, kad kaminas nesugriūtų Gdr.
9. intr. suteikti paramą, paremti, pašelpti: Pasisėsi builių puspūrį, tėvams prispi̇̀rsi Štk. Maž beprỹspira tėvaliai, reik vaikams nusidarbuoti Šts. Kad tu mun neprỹspiri, būkiav katras sau Nt.
10. tr. Q29, SD306, R, MŽ, Sut, N, LL196, L, Rtr prispausti, primygti, priremti: Prie sienos, į sieną prispi̇̀rti NdŽ. Užpuolu, užgriūvu, spaudžiu, prispiriu, primygiu SD161. Mane prie sienos prispyrė ir laiko Lp. Ji tekina leidos į priemenę, puolė prie durų, jas užtrenkė ir prispyrusi laikė rš.
11. tr. NdŽ, Š, BŽ82 priversti, priremti, pareikalauti ką daryti, prigriebti, pričiupti, prispausti: Prispiriu, primygu, prispaudžiu, įveikiu SD41. Prispiriu ant darbo N. Prispirtas, priverstas I. Mane kad prispýrė, tai viską pasakiau Mrj. Prispýrė, i pasrašiau Klt. Anos jau neprispi̇̀rsi pri darbo Nv. Tėvalis prispýrė da metus išbūti Tl. Vargas prie darbo prispýrė Mrc. Kai aš jį pri̇̀spiriu gerai, tai ir pinigų gaunu Pjv. Fabrikantai prispirti pakelti darbininkams užmokestį J.Bil. Vieną sykį prispýrė sūnus tėvą, kad pasakytų, ko tep smūtnas VoL305(Grl). Vaikam, kai pri̇̀spiria (prašo pasakų), tai da kai ką pasakau Pnd. Ponas tam žmoguo prispýrė mokėti arendą BM298(Šauk). Giminės spirte prispyrė ją tekėti už seno J.Balč. Oi, tik ne dėkui senai motulei, ką tekėt prispyrė, nepatogų pagyrė KrvD58. Dažnokai buvo prispirtinų (neatidėliotinų) reikalų Vaižg. Rašto žodžiais prispirti nutilo SPII233. Kad apraišytas ginasi stiprai, jei priešinykas jo drūtai neprispirs …, ižsprūsta iž rankų sūdžios be korojimo SPI7.
prispirtinai̇̃ adv.: Reikia vaikai mokint prispirtinai̇̃ Tr. Per pokylius svečiai primylėti, privalgydinti ir prigirdyti, prasimano žaislus, kad galėtų prispirtinai daugiaus alaus išgerti LTII115.
| refl. tr.: Kaip prisi̇̀spiri [vaiką], ta (tai) pasisako Krš.
12. refl. pasistengti, pasispausti, atsidėti: Prisispi̇̀rt reik, jei nori kokį didesnį darbą padirbt Jnšk.
13. intr. part. veiksmo intensyvumui nusakyti: Anuodu prispýruse klausė: – Ką prašai už tą mažiuką? Jrk24. Kaip ji (lapė) per daug jį taip prispýrusi meldė, nulėkė po kelių dienų ant pietų steliuotas K.Donel. Prispyręs prašau R, MŽ, N. Prispyręs dirbu N.
prispirtai̇̃ Prispirtai̇̃ kaulija neatstodamas: – Ataduok skolą J.
prispirtinai̇̃ Prispirtinai klausinėjo, kur duktė, bet moteriškė tylėjo ir tylėjo rš. Jis mane prispirtinai reikalavo pasakyti rš. Uodai, mašalai prispirtinai kraujo reikalauja rš.
| refl.: Reikia prisispýrus dirbti DŽ1. Aš tai tau paveliju, jei prisispyręs dirbti nori KBI30. Prisispýręs prašiau, vis tiek nedavė Ktk. Prisispýręs prašo pinigų Ėr. Prisispýręs siūlino man už teliuką penkiolika rublių Alv. Ji prisispýrus, prisispirdamà klausinėjo apie tave NdŽ. Sopa galvą, ir tep prisispýrus rašai Lp. Jie jį užpuolė ir prisispyrę šaukė su didžiais balsais prš. Paršai žoles prisispirdami̇̀ varo (ėda) LKKXV308.
^ Derėkis prisispyręs kaip vyras patyręs KrvP(Jnš, An).
prisispirtinai̇̃ adv.: Prisispirtinai̇̃ (prisispyręs) žiūro Lp. Prisispirtinai̇̃ nekláusiau Lp.
14. refl. atkakliai prašyti, reikalauti: Vienas prisisispýrė: duok jam tabokos Pn. Cigonas prisispýrė – apmainė arklį žmogus Grz. Bet lapė dar prisispyrė, kad atiduotų jai vieną telyčiukę už tuos vaistus BsPII128.
15. tr. imti kamuoti, varginti, apsunkinti, prislėgti, prispausti: Diedą tep prispýrė kosulys – turėjos turėjos ir užkosėjo LKT387(Dbč). Kap prispýrė [skausmas], nuejau in daktarę Aps. Kai prispir̃s bėdos, išdulkės ir ponystės Gs. Kai bėda prispiria, tada jau jis geras, bėga pas mus Btr. Netrukus prispirs mokesniai, tai bus grobstymos Žem. Bėdos, reikmenės prispirtas N. Vargų klapatų prispi̇̀rtas, ne[a]psėjau be šio darbo A.Baran. Juos labai prispyrė skolos Ds. Prispyrė jį prigimtas reikalas M.Valanč.
ǁ suvaržyti, suspausti: Seniau buvo žmonys prispirti̇̀ Ant.
16. intr. šnek. ateiti, prasidėti (apie laiką): Taip mums besišnekant ir kuris metas prispyrė (atėjo rytas) rš.
◊ prie mirtiẽs prispi̇̀rtas sunkiai sergantis: Buvo pri mirtiẽs prispi̇̀rtas, bet išsikapanojo Lk.
prie si̇́enos (į si̇́eną, kampañ) prispi̇̀rti Alv priversti nusileisti, pasiduoti: Prispirtas prie sienos Krizas, nors ir davęs suprasti, jog meisteris dar netarnauja Belzebubui, tačiau, kur jo pypkelė dūliuoja – neparodęs P.Cvir. Uodega malate, veidmainiaujate, bajorai. Kol jūsų į sieną neprispirsi, nieko neišgausi V.Krėv. Ana, kap prispýrė kampañ! (žaidžiant šachmatais) Lp.
suspi̇̀rti, sùspiria, suspýrė K; Ser
1. intr., tr. NdŽ suduoti koja, įspirti: Aš tik suspýriau dukterį koja, sakau, tu nekalbėk su ja Pnd. Tas mūsų daktaras patarinėjo duoti jam sprigtą į nosį arba gerai suspirti į pilvą J.Balč.
2. tr. raginant iš abiejų šonų suspausti, suremti kojomis (arklį): Arklį pentinais suspi̇̀rti KI81. Išvydo, suspyrė arklį ir kaip meška ant dūmų šoko V.Kudir.
3. tr. NdŽ spiriant koja sustumti.
| prk.: Po lova visa suspi̇̀rta (uždaryti ėriukai, paršiukai) Rod.
4. tr. prilaikyti ramsčiais, suremti: Suspi̇̀rti tvorą basliais, kad neišvirstų DŽ1. Žaginį su lazdom sùspiriu, i stovi Klt. Suspi̇̀rk obelį iš visų pusių Ds.
ǁ remiant sustatyti: Čia apie pėdžią buvo suspirti̇̀ akmenys – kažin kur prapuolo Slm. Paėmė, suspýrė šituos žaginius, te kartį uždėjo Aps. Nė vienas dailidė nemokės be manęs sparų suspirt Mš.
5. refl. susisiekti, susiliesti, ribotis: Trijų laukų sienos susispyrė vakariniame Rugelių kaimo gale rš.
6. tr. tam tikru būdu minant pakojas išausti: Pryšais suspi̇̀rtas audeklas vadinas daržėtis Šts.
| refl.: Daržėtį auda suspirdamós, sugrįždamos Šts.
7. tr. iš visų pusių suspausti: Laivą suspýrė (sukaustė) ledai BŽ169.
8. tr. iš visų pusių apstoti, apsupti: Suspýrėm kralką prie tvartui ir pagavom Klt. Suspirti priešas tarp kalvų labai patogu Db.
9. refl. DŽ, NdŽ susigrūsti, susistumti: Susispýrė ledai prie tilto, ir nei tan galan, nei tan Ds.
10. refl. susiburti, susispiesti: Susispýrė vaikai in žemėlapį Rud. Eina susispýrę visi trys: nei vienas nenori praskišt [į priekį] Lp. Kad būt prie durų nesusispýrę, būt visi ramiai išeję Ds. Kiek čia motriškų susispýrusi! Krš. Kap susispýrėm durysna, i neatdarom Rod.
11. tr. sutelkti vienu metu, sukaupti: Visus darbus suspýrė į vieną dieną. Ar negalėjo anksčiau padaryt?! Vlkj.
| refl. NdŽ: Yra čia kada sėdėti rankas sudėjus. Tiek darbų susispyrė! P.Vaičiūn. Visi darbai susispýrė Pb. Ant rudenio, kai susi̇̀spiria darbai, dar labiau kaip rugiapjūty reikia suktis Pg. Visi darbai susispýrė pačioj darbymetėj: ir šienaut, ir pjaut Rod. Susispýrė vienon dienon visi reikalai Dglš. Visi sopuliai po krūtine sus[i]spýrė Vrn. Susispyrusios ašaros smaugė gerklę ir slopino kalbą LzP. Gysloj susispýrė kraujas (ėmė traukti mėšlungis) Pst.
12. tr., intr. imti varginti, kamuoti, apsunkinti, suspausti: Atsiguliau ant pečiaus – kad mane diegliai suspýrė! Vdš. Man po krūtine tep suspýrė, kad negaliu atsidust Nč. Kap sùspiria jį sopuliai, tai nežino kur dėtis Nč. Sunkiai pakylėjus, suspýrė jam diegliai Kb. Suspýrė bėdos iš visų pusių – nors bėk iš namų Skdt. Ateis, kad ir taũ bėdos suspir̃s Ds. Karštis kap suspýrė, tai kur jis (spirgas) dėsis Lp.
13. įtrenkti (apie žaibą).
14. įgelti, įkąsti.
15. tr. šnek. pagreitinti, paspartinti (žingsnį): Ilžė suspiria žingsnį, ten, prie lopšio, klūpo moteris I.Simon. Arkliai taikosi prie pirmųjų vežimų. Jei anie važiuoja greičiau, ir šie suspiria žingsnį, jei anie važiuoja lėčiau, tai ir šie pradeda snausdami kojas vilkti I.Simon.
16. tr. NdŽ pareikalauti, priversti, paraginti ką daryti: Sùspiria visus vaikus plunksnų plėšyt už pasakas Rm. Visa giminė kai suspýrė ženyties – jam nėr kas daro Prng.
17. refl. šnek. pasistengti, sukrusti ką daryti: Pryš pabaigą i anie susispýrė Skdv. Reik susispi̇̀rti bulves dėti, kad bepaaugtų Dr.
18. refl. Sut, NdŽ, Ėr, Šmn, Užp susiginčyti, susiremti: An pabaigos tai svotai susi̇̀spiria: vieni – mūsų marti, kiti – mūsų sesuo, ir meta pinigus Slm. Žiūrėk, dėl kokios teks mudum su ponu susispirti Žem.
| Buvo net du susispýrę (abu norėjo vesti tą pačią merginą) Klt.
19. refl. užsispirti, nesutikti: Yra toks spirulys: kad susi̇̀spiria – ir nevažiuoja Dv.
susispirtinai̇̃ adv.: Savo apsakinėjimų neapgynėk susispirtinai, kad matai abejojimus ir galėjimą dvejopai išguldyti IM1862,28.
20. refl. NdŽ, Krš susikauti: Tuo tarpu ir kryžokų, ir lietuvių su lenkais kariumenės susispyrė ties Žalgire V.Piet. Susispiria filistiniškiai su Izraeliumi I.
užspi̇̀rti, ùžspiria, užspýrė
1. tr. spiriant koja užtrenkti, užstumti: Užspi̇̀rti (duris) NdŽ.
2. tr. Š, NdŽ spiriant koja užmesti, užsviesti ant ko ar už ko: Sviedinį ant stogo užspýrė DŽ1.
3. tr. spiriant koja užpilti: Tai jis kaip šoko, tai net jam užspyrė ir akis samanom LTR(Brž).
4. tr. NdŽ spiriant koja užmušti: Šunelį negyvai užspyrė rš. Ažuspýrė [karvė] senę baltą vištą Klt. Tėvą jauną kumelė užspýrė Kin. Viena merga juoku (sunkiai Gdr) mirė, kitą karvė (kiaulė Gdr) ažuspyrė LTR(Ds).
| prk.: Netvirtai įsigavusi skaliuko liepsnelė sprogo, užspirdama lemputės šviesą ir pati užgesdama I.Simon.
5. tr. užremti: Ažuspi̇̀rk svirno duris šakėm Aln. Kratulis duris koja užspyrė rš.
ǁ Sut, N, NdŽ, Vv, Ktv užsklęsti, užkišti, uždaryti: Ažuspiriu SD368. Dabar tu eik ton pirkelėn, ažuspi̇̀rk, kad niekas pas tave neažeitų Aru27(Dv). Visos nuogos puolė pro duris, bet durys buvo užspirtos iš oro pusės LTsIV548. Užspi̇̀rk duris, ba da kas insimals grinčion Plm. Gal neažuspýrei, kad vėjas duris darinėja? Lel. Par juos durys vis ažspi̇̀rtos ir ažspi̇̀rtos Ad. Eisiu aš duris ažuspi̇̀rsiu Aps. Vartai, durys žuspi̇̀rta Rod. Užspýrė dures, negaliam išeiti Krš. Kitas neduoma – dar ir duris ùžspiria Lz. Bažnyčia mūsų neažuspi̇̀rta Aps. Dairaus, kad krautuvė ažuspi̇̀rta Str.
| prk.: Užspyręs ir užspyręs nastrus – neskliauna tavo ir nastrai (apie valgų žmogų) Nč.
| refl. tr., intr. NdŽ, Vlk: Neleidžiat jau, duris ažsispýrę Str. Užsispi̇̀rk gerai ir nieko neleisk Ker. Žusispi̇̀rk ir neleisk Rod. Užsi̇̀spiria lentele Mrc.
ǁ atskirti, neleisti būti laisvam, uždaryti patalpoje: Gaidys papečėn ažuspi̇̀rtas Aps. Kad aš juos (paršus) sugautau, ažuspirtáu Arm. Šuva ažuspi̇̀rta Aps. Tada kiaules tvarte užspýrę turėjo, tik karves ir aveles ganė Pst. Ažuspýrė jį sklepan ir nedavė valgyt Aps. Tą žmogų ažuspýrė klėtin Grv. Anas būdoj kap ažspýrė jį LKKII217(Lz).
6. tr. suvaryti: Kiaules žuspýrę prieg tvorai, pati (piemenė) an šono guli Rod.
7. refl. susigrūsti, susistumti: Ledai kur užsispýrė, ir buvo pavandinė (potvynis) Drsk.
8. tr. NdŽ, Pvn, Lp priversti, prispirti ką daryti, pareikalauti griežtai: Užspýrė mokesčius mokėti DŽ1. Kai tėvas griežtai užspýrė, sūnus tuoj prisipažino Alk. Kai užspirs už tuos grūdus mokėt, tai reiks terbelė užsikabint Jnšk. Užspi̇̀rk dikčiai skolininką, ir atduos J. Vieną kartą vasaros laike užspyrė vyresnybė mokėti 40 rublių SI190. Kai užspir̃s visi dalių, tai bus riesta Alk. Kaži a neužspirs duot mėsos, pieno? Kt. Aš jį kad užspýriau, tai tuoj padarė Klvr. Užspýrė trobas baltyt Drsk. Bobos ùžspiria krėst mėšlą Azr. Reik vaikį užspi̇̀rti nusikirpti, o apžėlęs kaip kelmas Rdn.
9. refl. būti užsiėmusiam, užsiimti: Dabar darbais ažsi̇̀spiria visi, ir nėr kada [važinėtis] Ad.
10. refl. S.Stan, DŽ atkakliai stengtis, pasiryžti, nusistatyti ką daryti: Jau kad užsispýrė, nieko nemačis – kaip kirviu nukirsta Slm. Jei Mykolas užsispýrė, tai jo nė pats velnias neparkalbės Skrb. Užsispyrė dėdė daugiau kojos pas mus nebekelti ir nebekėlė I.Simon. Bernas užsispyrė – naktuisiu, ir gana LTR(Slk). Mergina parėjo namo. Močeka užsispyrė klaust, kur ji eina verpt SI124. Kas užsispyręs ieško tiesos, tas kala vinį į savo karstą J.Gruš.
| prk.: Žibančios Raulo akys žėrėdamos lyg užsispyrė persekioti ją V.Kudir.
^ Užsispyrė kap nuogas į dilgėles LTR(Brt). Užsispýrė kaip Naviko jaučiai (apie atkaklų žmogų) Pln.
ǁ refl. sakytis esant vis tų pačių amžiaus metų: Juoksias liūb vaikiai: ta užsispýrusi an aštuoniolekos į bulbakasį Krš.
11. refl. LL267, Š, Ser atkakliai laikytis savo nuomonės, noro, pasipriešinti, užsiožiuoti: Jis užsispýrė ir niekur nevažiavo DŽ1. Jis ne juokais užsispýrė NdŽ. Tėvas ažsispýrė, ir važiavom namo Dgp. Labai užsispýręs, jau jį nepalenksi Plšk. Jis jau toks užsispýręs – savo, i gana Jrb. Sūnus užsimanė ženytis, o tėvas užsispýrė neleist Kpč. Nebūk užsispýręs, imk mergikę apsiskyręs Rdn. Bet kada uošvienė ją taip užrėkė, ji užsispyrė nieko nebesakyti I.Simon. Užsispýrė, ir ką nori daryk – jau daugiau iš jo nebeišgirsi Grž. Ko nedariau, ko nekalbėjau, užsispyrė, ir turėjau leisti V.Krėv. Užsispýrė ir nebėjo mokytis Žg. Šitas arklys kartais užsi̇̀spiria neit PnmA.
^ Užsispyręs kai ožys LTR(Vdn). Užsispýrusi kai ožka NmŽ. Užsispýręs kap naravistas arklys Klvr.
užsispýrusiai adv.: Panarinęs galvą žiūrėjo padilbom į šeimininkę, atkakliai, užsispyrusiai J.Balt.
12. intr. įžengti (į kuriuos nors amžiaus metus): Ji užspýrė ant devynioliktų metų NdŽ.

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (162)

prasmõgti

aplenki̇̀mas

sušliẽti

užšliẽti

užraũsti

parsikùlti

pérkulti

įstovė́ti

užstovė́ti

antspi̇̀rti