akių̃ apdūmìmas
1.apgaulė: Jų mums brukamoji vienybė ne kas kita, kaip akių apdūmimas. rš.
2.klaidumas: Toks akių apdūmimas naktį. Pp.
akių̃ apmõnijimas K. apgaulė:
akių̃ apmuĩlijimas apgavimas: Na, ar Antukas pats negalėjo antspaudus primušti jūsų akių apmuilijimui?. rš.
akių̃ apvilkìmas apgaudinėjimas: Kningas spausdintas ruskomis (=rusiškomis) literomis įgydavo lietuviai dėl apvilkimo akių. Vaižg. Koks čia akių apvilkimas, kad taip kalba. Pn.
akių̃ bãdymas įžūlūs priekaištai: Plačios žinios, sakai, – tarė jaunas vyras, – o vienos maž rietynės; kits kitam akių badymas. Žem.
ãkys baisiniñkės apie darbą, kuris iš pažiūros atrodo neįveikiamas: Akys baisininkės, rankos darbininkės. Akm.
akių̃ blàstelėjimu bematant, greitai (ateiti): Akių blastelėjimu atskrisiu. Vlk.
akių̃ drãskymas įžūlus koneveikimas, barimas: Jau toks akių draskymas priprasta. Gs. Kol žmogus buvo prispaustas, rodės, nė kam ko, jokių šnekų apie praeitį, jokio akių draskymo, o kas dabar darosi. Bub.
akių̃ dūmìkas apgavikas: Parodysiu tam akių dūmikui. Gric.
akių̃ dūmìmas
1.apgaulė: Tos jos šnekos – tik akių dūmimas. Vlkv.
2.klaidumas: Naktį baisus dūmimas akių, o jeigu dar rūkas – prapuolei. Kž.
ãkys duõbės
1.nepatogu, gėda (neduoti): Kaip neduosi, juk akys duobės. Krž.
2.kiek žmogus mato, tiek nori:
akių̃ galaĩs bematant, greitai: Kad ten pat – jie akių galais suveža [javus]. Pkr.
akių̃ galè
1.labai greitai: Taip greit nudyžė tas kelnes, akių gale. Jnš. Žiūrėk, aš akių gale vežimą prikrausiu. Kair. Palauk čia, aš akių gale grįšiu. Rd. Akių gale jauja sudegė. Krp.
2.kur sutikus, nuolat: Akių gale ji vis mane puola. Slm.
3.labai smarkiai: Nekenčia ji manęs akių gale. Skm.
akių̃ įbedìmas įdėmus žiūrėjimas: Toks jo akių įbedimas. Grž.
akių̃ įsmeigìmas įsistebeilijimas: Jam jau atgrasiai nusibodęs darbo draugų akių įsmeigimas į jo barzdą. Dovyd.
akių̃ ištįsìmas godėjimasis (ką gauti): Akių ištįsimas į svetimą nuosavybę. rš.
akių̃ kaĩtinimas gėdijimasis: Bus akių kaitinimo prieš žmones. Ėr.
ãkys mãrios apie labai gobšų: Akys marios, šikna pekla, dūšiai kibiro gana. KrvP. Akys marios, širdis pragaras. Pšl. Jo akys marios, jam niekada negana. Mrj. Akys marios, subinė pekla. Kdl.
víenu akiẽs matù tuojau, bematant: Lapaitė vienu akies matu rados vištidėje. rš.
akių̃ mãtyme greitai: Ale tas sijonas akių matyme išpindėjo. Jnš. Tik pasakiau, akių matyme ir atėjo. Sk.
akiẽs merkimè per labai trumpą laiką: Parodė jam visas karalystes svieto akies merkime. Chyl.
akiẽs merkimù per labai trumpą laiką: Tie žodžiai akies merkimu po visą rūmą davėsi girdėti. I.
akių̃ mèstelėjimas pažvelgimas: Jisai pamislijo truputį, metė akimis ant Ivano neva taip sau, vienok tame mestelėjime akių buvo žymu sukrauto nemažai atsidėjimo. Piet.
akių̃ metìmas K. priekaištavimas:
akiẽs metimù iš karto, tuoj pat (pamatyti): Akies metimu pažinau jį. Sk.
víenu akiẽs metimù iš karto (pamatyti): Sustojęs vaikinukas vienu metimu akies apžvelgė arklius. Kudir.
akiẽs mìrksnis R., M., K., Vvr. akimirka, momentas: Kožnas (kiekvienas) akies mirksnis gali tavo visą gerą išnaikinti. Tat.
akiẽs mìrksnyje B., R., M. bematant, greitai: Knyga skrenda ant lovos, ir akies mirksny atsidūriau gatvėje. Bil. Kad kas to ąžuolo žievės atneštų, tai aš akies mirksny išgyčiau. ps. Žvirblis akies mirksny pagavo didžiausįjį gabalą. Lž.
akiẽs mìrksniu bematant, geitai: Karalaitė akies mirksniu liko sveika. ps. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta. Bil. Sakalas akies mirksniu prapuolė iš akių. LTR.
kàs akių̃ mìrksnį labai dažnai: Važinėjies kas akių mirksnį. Sg.
víenu akiẽs mìrksniu bematant, tuojau: Kad langinės būtų man vienu akies mirksniu uždarytos!. Skr.
vienamè akiẽs mìrksnyje bematant, staiga: Vienam akies mirksny pavirs į akmenį ir tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems. Bil.
ant akiẽs mìrksnio staiga, bematant: Linksmybė šio svieto nyksta ant akies mirksnio. Mž.
į akiẽs mìrksnį staiga: Sužaliavo į akies mirksnį. Rmč. Į akies mirksnį zuikis prabėgo. Klp.
už akiẽs mìrksnio tuoj pat, greitai: Už akies mirksnio ateisiu. Užv.
akiẽs mìrktelėjime bematant, tuojau: Akies mirktelėjime prisikels. Valanč.
akių̃ mìrktelėjimu greitai: Akių mirktelėjimu nuvažiavo. Pvn.
víenu akiẽs mìrktelėjimu staiga, greitai: Raiteliai nušlavė juos vienu akies mirktelėjimu. rš. Vienu akies mirktelėjimu išnyko. Dv.
per víeną akiẽs mìrktelėjimą greitai, trumpu laiku: Nė per vieną akies mirktelėjimą neišprašysi mielaširdystės. P.
akių̃ mìrku bematant, greitai: Akių mirku padarė. Lkm.
akių̃ mojimù tiesiai, be atodairos: Mauna akių mojimu. Kv.
ant akiẽs mojìmo tiesiai (eiti): Eik ant akies mojimo. Krž.
akiẽs mojù
1.tiesiai: Drožk akies moju ant ąžuoliuko. Krkl. Eik akies moju ir išeisi į taką. Varn.
2.nematavus: Lygių tarpų neatidėliojau nė su kuo, o sodinau akies moju. Žgč.
akių̃ mojù
1.tiesiai: Čia jau nebeklysi, eik akių moju, ir rasi. Brs.
2.bematant, staiga, greitai: Sukilusi banda akių moju nušniūrijusi į kaimyno pievas. Lk. Melst jau nebvalioju, gelbėk akių moju, alpsiu šiaip ūmai. prš.
3.pagal nuojautą: Kad kelio nežinai, širdies ar akių moju eik sau. J.
4.tik pažvelgus: Švara ir tvarka pastebima ir trumpu akių moju. rš.
akių̃ mõjuje bematant, staiga: Vokietukas, kumelės pilvą į valtelę įmetęs, akių mojuj prapuolė. B.
akių̃ mõjus K. akimirka:
ant akių̃ mõjo tiesiog (eiti): Ant akių mojo eik, kaip matai. Prk.
akių̃ mõnai apgaulė: Eik eik, akių monai, ir tiek. Jnš.
akių̃ muĩlinimas apgaudinėjimas, melavimas: Tokios jų kalbos tik akių muilinimas. rš. Aš netikiu. Ten tik akių muilinimas. Rd.
akių̃ muĩlintojas apgavikas, melagis: Akių muilintojai, perkūnas juos trenktų!. rš.
akių̃ nušvitìmas džiaugsmas: Tegu jis paima šiokią ar tokią, o nė viena už jo neturės akių nušvitimo. Gs.
akiẽs platumù tiesiog (eiti): Akies platumu, nosies tiesumu pasukęs nuo stoties atsidūriau Utenoj. rš.
akiẽs plótu apytikriai, spėtinai: Akies plotu paskaičiavo – nieko nesvėrė. Gs.
akių̃ plótu
1.apytikriai, spėtinai: Nesvėriau, taip daviau, akių plotu. Snt. Akių plotu apmesk. Ds.
2.iš nuojautos: Akių plotu eina. J. Ėjau akių plotu, ale radau namus. Šk. Eina akių plotu, kaip du ubagu kuprotu. KrvP.
3.tiesiog: Nuėjo akių plotu. Tvr. Pirma apsigalvok, neik akių plotu. Šn. Nuo tų vargų eitai akių plotu. Rod. Eina sau akių plotu per lauką. Mrj.
4.paviršutiniškai, bet kaip: Ką tu čia bile kaip darai, tik akių plotu. Šn. Nereikia akių plotu, be reikalo daug šnekėti. Tat. Dirbk gerai, o ne akių plotu. Ut.
5.viešai, atvirai: Padėjau akių plotu, paims – paims. Gs. Nereikia akių plotu be reikalo daugel šnekėti, ba tai labai yra negražu. Tat.
sàvo akių̃ plótu savarankiškai: Įprato savo akių plotu elgtis. Lp.
visù akių̃ plótu kiek užmatyti, plačiai: Visu akių plotu tušti laukai. Vlkv.
akių̃ pralėkìmas pažeidimas nužiūrint: Atkalbėjimas nuo akių pralėkimo ir nuo vėjo užpūtimo. Ml.
ikì akių̃ skỹlei užtektinai: Bus ligi akių skylei. Lkš.
akių̃ spìginimas gėdinimas: [Tos dovanos] padeda iškentėti akių spiginimą, išmetinėjimą. P.
akiẽs tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Eik dabar per lauką akies tiesumu ir prieisi dėdės sodybą. Skrb.
akių̃ tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Drožiau stačiai – akių tiesumu, nosės šviesumu. Brs. Ėjo nuėjo akių tiesumu jau pradžiūvusiais ir žalumos semiamais pavasario laukais. rš.
akių̃ uždrėbdinė́jimas pajuokimas: Tai kam dar tas akių uždrėbdinėjimas?. Rdm.
aštrùs akiẽs užmetìmas K. piktas žvilgsnis:
pìrmu akių̃ užmetimù iš karto, tik pažvelgus: Pirmu akių užmetimu jiedu dirba priešingą darbą: ką vienas pagadina, antras pataiso. Vaižg.
akių̃ žolė̃ N., LBŽ. ugniažolė:
apdùmtos ãkys girtas: Tėvo akys ir šiandien apdumtos – geria ir geria. Pkr.
abiẽm akim̃ atidžiai: Pražioplinom tokį paukštį!.. Daugiau tai dabar turėsim žiūrėt abiem akim!. rš.
aptẽkusios ãkys
1.labai daug ko yra, daug turi: Mėsos, klebonijoje kad buvau, akys aptekusios. Šts.
2.girtas: Prisipylęs esi, aptekusios ir akys jau. Šts.
apvilktomìs akimìs girtas: Apvilktom akim parėjo, visas purvinas. KzR.
aštriàs akìs turė́ti būti įžvalgiam: Pavydas turi aštrias akis. LTR.
aštuonnýtos ãkys apie visai nusigėrusį: Dvinytos akys šiek tiek įgėrusio, keturnytos – gerokai įkaušusio ir aštuonnytos – visai nusilakusio, strapaliojančio žmogaus. Srv. Tu jau girtas, jau tavo aštuonnytos akys. Šl.
bálta akimì šnairomis, piktai: Nežiūrės į mane balta akia. Krš.
báltos ãkys girtas: Dar miega. Nuo vakar vakaro jo dar baltos akys. Jnš.
baltomìs akimìs šnairomis, piktai: Tik pasižiūrėjo baltom akim ir nieko neatsakė. Rz. Nieko neatsakė, tik dėbtelėjo baltom akim. Gs. Kad pažiūrėjo baltomis akimis, net krūptelėjau. Kp.
báltas akìs paver̃sti piktai pažiūrėti: Akis pavers baltas, pastatys [girtas], bijau baisiausia. Klt.
báltas akìs pérversti piktai pažiūrėti: Kai pasakiau, tai tik baltas akis pervertė. Lnkv.
báltą ãkį turė́ti būti piktam: Baltą akį turėjo pirmininkas, ale teisingas: davė šieno. Krš.
blogà akìs
1.(kieno) apie galintį kerėti: Jisai atžindulys, jam gyvuliai nesiseks, jo bloga akis. Mrj.
2.apie neigiamai vertinamą: Jei neina šokt, tai paskum bloga akis ant jos. Kpč.
3.piktas: Kai jau išvažiuot reikėjo, nė vieno nebuvo, ką ant manęs bloga akis būtų. Grz.
blõgos ãkys apie galintį nužiūrėti: Kada į kūtę įeina boba su blogom akim, laikyk kišenėj špygą, kad ko nepagadintų. Kair. Jo blogos akys – rudo žmogaus saugokis. Grv.
blõgą ãkį turė́ti
1.neigiamai vertinti: Mokytojas turėjo ant manęs blogą akį. rš.
2.sugebėti kerėti: Daug kas šventai tikėjo, jog Bakšienė turi blogą akį. Dovyd.
blogàs akìs turė́ti galėti kerėti: Saugokis jo – jis blogas akis turi. Pn. Atžindūlis turi blogas akis. Brs. Atžindžiai turi blogas akis. Sln.
dìdelės ãkys (kieno) godus, besotis: Jos didelės akys. Rm. Nei jūs norit, nei ko, tik akys didelės. Slm. Žmogaus akys didelės, nigdi (niekada) nebus gana. Ktk. Žmogui vis maža – žmogaus akys didelės. Zr.
ãkys didèsnės už pil̃vą
1.sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
2.sakoma apie norą ne pagal galimybes: Eik eik, tavo akys didesnės už pilvą. Jrb.
drýžos ãkys girtas: Negerk daugiau, jau ir taip akys dryžos. Grl.
drumzlinomìs akimìs apie girtą: Iš pat ryto drumzlinom akim. Glv.
dvìlinkos ãkys apie girtą: Giedojo dvilinkas akis aukštyn užlupęs. Gric.
dvilinkúotos ãkys girtas: Jau jo dvilinkuotos akys, o vis dar geria. rš.
dvinýtos ãkys Srv. apie šiek tiek įgėrusį:
dvìšakos ãkys Lkm. nori miego:
gerà akìs gabus, sumanus: Jo gera akis: ką pamato, tuoj pat padaro. Sk. Jos gera akis: mūsų raštus pamatė ir išsiaudė sau tokius. Sml.
gẽros ãkys nesigėdi: Jos geros akys – aš teip negalėčiau. Mžš. Geros akys dūmų nebijo. Upt.
gerų̃ akių̃
1.drąsus, akiplėšiškas: Tai gerų akių – tiek priskolinau, ir dar prašo!. Vad.
2.pastabus: Aš vieną kartą mačiau žmogų – kitą kartą jau pažįstu, esu labai gerų akių. Sk.
geromìs akimìs palankiai: Į mane piemenys žiūrėjo geromis akimis. Katk.
gẽrą ãkį turė́ti
1.palaikyti, remti, mėgti: Galima sakyti, kad direktorius turėjo ant manęs gerą akį. Mžš. Paprašyt, kai dar an manęs gerą akį turi. Skdt. Bet kad ir vyskupas, girdėjau, ant jo geros akies neturi. Myk-Put.
2.būti taikliam: Žvirblį mušant reikia gerą akį turėti. Skr.
3.būti akylam, gerai įsiminti: Jin gerą akį beturinti: kuri kadė kaip nesimatėm, ir pažino. Jnš.
geràs akìs turė́ti
1.nesigėdyti: Tiesa, nelimpa jo sarmata – geras akis turi, jos gėdos nebijo.... Krėv. Geras akis turi, čia ją išlojoji, ir vėl, žiūrėk, ana lenda. Skdt. Jis turi geras akis, kad gali apsivogęs vėl čia pasirodyti. Alk. Aš irgi turiu geras akis; ateina kas, veduosi, nors tvarkos nėr. Snt. Ana geras akis turi, tai ima, prie ko tik prieina. Slk.
2.drįsti: Tai jau žmogus geras akis turi, visur prieis. Srv.
akysè giẽdra malonu: Man giedriau akyse pasidarė, nematoma ranka nuo krūtinės nuslinko. Šein.
ãkys ìlgos apie gobšų: Kad jis visada toksai – akys tokios ilgos. Sl.
iššókusiomis akimìs apie išsigandusį: Pranas iššokusiomis akimis stovi atokiau. Dovyd.
ìštisa akimì tiesiai (žiūrėti): Ans veizėjo ne tik skersa, bet ir ištisa akia. Krtn.
išvarvė́jusiomis akimìs labai nuvargęs: Parėjo namo išvarvėjusiom akim, naktį siuvęs. Klvr.
kaũpinos ãkys
1.norų išsipildymas: Kad aš galėčiau taksiuką įsigyt, tai man kaupinos akys. Mrj.
2.visai pakanka: Man kambario ir virtuvės – kaupinos akys. Mrj.
kẽturias akìs turė́ti būti apdairiam: Jei nori būti pati gera gaspadinė, gera motina, tai turėk keturias akis: ir priešais, ir į užpakalį žiūrėk. Vl.
keturnýtos ãkys apie gerokai įkaušusį: Jau mano akys keturnytos. Rmš. Ką jis matys, kad keturnytos akys. Ar.
kitàs akìs įdė́ti pakeisti elgesį (apie svaigalus): Šventa teisybė: nors į akį durk. Bet, matot, anot senų žmonių, alus kitas akis įdeda. Marc.
kità akimì žiūrė́ti kitaip vertinti: Man, sakysiu, nebe taip, kaip turėtų... Kažin kaip lyg kita akim žiūriu. Dovyd.
kitókiomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Šiandien žiūriu aš jau kitokiomis akimis į jūsų maldą, seneliai!. Pt.
kitomìs akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Salomėja Nėris pradeda kitomis akimis žiūrėti į gyvenimą. rš.
kitóniškomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Jau kitoniškomis akimis ėmė į savo vadovus žiūrėti, pamatę, jog ne viskas taip šventa, kaip jiems sakoma. Žem.
kreivà akimì šnairomis (piktai, nepasitikint): Poni pažiūrėjo kreiva akim, kad pasakiau viską. Btg. Jis brūkštelėjo šėmą ūsą, apėjo darbovietę, kreiva akimi dirstelėjo į mane. Dovyd. Dėl ko ant manęs kreiva akia veizi?. P. Susipykę – nė kreiva akim nepasižiūri. Gs. Žentas akia kreiva pažiūrėjo in mane. Al. Valgyk, kiek tiktai nori, nė kreiva akim nežvilgtersiu. Šein.
kreivomìs akimìs nepasitikint, įtartinai: Tuokart visi kupčiai pradėjo kreivoms akims į aną veizėti. Dr. Jam buvo nesmagu ir pikta, matant, kaip į jį visi žiūri kreivomis akimis. Bil.
kreivà akimì nežiūrė́ti visai nesidomėti, nekreipti dėmesio: Ji į tave ir kreiva akim nežiūrės. Ds. Kad aš jos vietoj būč, tai in jį kreiva akia nežiūrėč. Skdt. Kad taip Ona viso turėt, tai an mum ir kreiva akia nežiūrėt. Užp. Į tokį vyženą nė kreiva akim niekas nežiūri. An. Aš sena ir tai nežiūrėčiau nė kreiva akia į jį. Jnš.
kreĩvą ãkį turė́ti nepasitikėti, įtarti, būti prastos nuomonės: Sako, esą nuo to laiko turįs klebonas ant Stasio kreivą akį. rš. Jis kreivą akį turi. Mrj.
kruvinomìs akimìs piktai: Kruvinom akim pažiūrėjo, tik, sakau, sudraskys. Skdt.
mólinos ãkys girtas: Nebegerk, tėvai, daugiau, matai, jau tavo molinos akys. Sk.
naujomìs akimìs pažiūrė́ti imti kitaip vertinti: Erdivilas pažiūrėjo ant merginos dabar suvis naujomis akimis. Piet.
negẽros ãkys apie galintį nužiūrėti: Jos negeros akys – karvę apžiūrėjo – pati savo pieną čiulpdavo. Vdšk. Jeromė du kartu klausė, ar ji žinanti, kad tokios senos vertybės rodymas negerom akim yra tikra pagunda. Dovyd.
negerų̃ akių̃ apie galintį kerėti: Su niekuo artimiau ji nebendravo, daug kas jos vengė, nes laikė negerų akių boba. Myk-Put.
pabãlusios ãkys girtas: Kiti neprisigėrė, o tavo akys jau pabalusios. Krtn.
pãčios ãkys bỹra Ml. verkia: Man pačios akys byra besiklausant. Švnč.
pãčios ãkys užsimérkė greit užmigo: Vaikui pačios akys užsimerkė. Sk.
padỹrusios ãkys girtas: Girtas, akys padyrusios kaip šuniui. Vkš.
paskutìnę ãkį viską (atimti): Jis nori paskutinę akį iš manęs išlupti. Pn. Kad galėtų, tai paskutinę akį išplėštų. Gs.
piktà akìs niekšas: Sustingsta visos trys [stirnos], bijo pajudėti ir išsiduoti, sustingusios jos mano pasislepiančios nuo piktos akies ar kokio vamzdžio. Ap.
pìlnos ãkys užtenka, pakanka; užtektinai, pakankamai: Dvi lėkštės – pilnos akys. Mrj. Dešimt avilių – ir pilnos akys. Vrn. Atvežk dar tris vežimus mėšlo, ir pilnos akys. Grl. Kad mumiem pilnos akys abiem darbo!. Lp. Man darbo pilnos akys, kur tik pažiūrai. Mrc. To darbo tai pilnos akys, negali apsigint. Alv. Darbuju ir darbuju, man darbų pilnos akys. Pls.
plãčios ãkys
1.apie pastabų: Svečio akys plačios. Trgn.
2.dideli norai, daug nori: Žmonių plačios akys, tik duok. Krš. Nieko nepadarysi, kad toks žmonių gymis – vis akys plačios ir plačios. Sk. Tavo tik ką akys plačios: ir to, ir to prašai, o nieko nevalgai. Ut. Akys plačios, daug nori, daug užima. Vl.
3.daug darbo: Oi, man plačios akelės per visą rytą. Arm.
plačiomìs akimìs baugiai, nustebus: Moteriška plačiomis akimis į brolį žiūrėjo. LzP. Tu kaip tas kiškis: kur tik žiūri – vis plačiom akim. Gric.
plačiàs akìs turė́ti daug norėti, būti godžiam: Per daug jau ans plačias akis turi – nė[ra] ir nė[ra] gana. Jnš.
ãkys platèsnės už pil̃vą Trg. sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
prastų̃ akių̃ apie galintį apžavėti: Tas yra prastų akių, tas gali sužavėti. Šlu.
prãstą ãkį užmèsti apžavėti: Prastą akį užmetė, ir susirgo karvė. Šts.
pur̃vinos ãkys nešvari sąžinė: Atėjo purvinom akim ir lenda dar. Vlkj.
sàvo akimìs netikė́ti stebėtis: Žiūriu ir savo akim netikiu – ką jis dabar daro!. Rm. Savo akimis netikėjau, ką pamačiau. Jrb. Atjoja! Netikiu savo akimis. Tėvas ant bėrio, o antras arklys tai lyg mano širmis. Dovyd. Vasaris netikėjo savo akimis! Juk tai jo pirmasis eilėraštis! Išspausdintas. Myk-Put.
savomìs akimìs netikė́ti stebėtis: Mes tikime žodžiamus jo, o jie netikėjo akimus savomus. Dk.
skersà akimì
1.šnairomis: Prieš apsiklodamas galvą skersa akimi pažiūriu: stovi jis (telefonas) juodas, numeriai žvilga, gyvu pinigu už jį moku, o jis tyli. Dovyd. Karalius skersa akimi žvilgteri į Lankutėną. Simon. Dainius skersa akim dirsteli į vyrus prie Našliūniuko kombaino. Bub.
2.prastai vertinant: Ačiū, sveteliai brangieji, kad valgot, pamylėjimo nepeikiat, skersa akim širdies neužduodat. Balt.
nė̃ skersà akimì neveizė́ti visai nekreipti dėmesio, nesidomėti: Kai jauna buvau, aš į vaikius nė skersa akia neveizėjau. Užv.
nė̃ skersà akimì nežiūrė́ti visai nekreipti dėmesio: Jis į mane nė skersa akia nežiūri. Kair.
smaĩlos ãkys pavydus, godus: Niekados nerodyk viešai kokio gero daikto, nes ir valdžios, ir žmonių akys smailos. rš.
smailiomìs akimìs godžiai: Vaikai smailiomis akutėmis lydėjo kiekvieną iš vežimo keliamą ryšulėlį. Pt.
stačių̃ akių̃ tiesus, atviras: Stačių akių žmogus. Gmž.
svẽtimos ãkys pašalinis žmogus: Čia ir nuo svetimų akių saugiau, jei kas iš pašalaičių netikėtai užbėgtų su kokiu reikalu. Myk-Put. Rokas išspaudė ašarėlę dėl svetimų akių, kai abi bobos su šeimos galva atsisveikino. rš. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Šein.
ãkys šlãpios
1.apie sunkų, varginantį darbą: Jam darbo – net akys šlapios. Mrc. Nuo darbo akys šlapios. Pv. Pjaunam kasdien sulinkę, net akys šlapios. Dbč.
2.apie nelaimę: Man arklys nuklimpo, man ir akys šlapios. Rod.
šlapiomìs akimìs girtas: Parvažiavo šlapiom akim – nereikės jam ir sėt. Gs.
ãkys šlapiojè viẽtoje apie nuolat ar greit verkiantį: Tikrai, jau jo akys turbūt šlapioj vietoj, kad tiek daug rėkia. Pnd. Turbūt jo akys šlapioj vietoj. Erž.
šunìnės ãkys apie begėdį: Jai tai reikia šuninių akių ir nuvažiuos tenai. Str.
šùniškas akìs turė́ti būti begėdžiu: Aš neturėčiau tokių šuniškų akių. Ėr.
šviẽsios ãkys protingas, išprusęs, išsilavinęs: Akės šviesios i protas aiškus, o senis. Krš. Kaip negražu, gali padyvyti – arbata be sviesto, plika mėsa, sūris ir juoda duona... Čia, matyti, šviesesnės akys. Žem. Eik, vaikel, mokyklėlėn – vis jau bus šviesesnės akys. Skrb.
šviesiomìs akimìs su džiaugsmu: Parvažiuok, mes tave pasitiksim šviesiomis akimis. Dkš.
akìms šviesiaũ pagerėja savijauta, geriau: Užvalgai, ir akim šviesiau. Šn.
akysè šviesiaũ
1.pagerėja savijauta, geriau: Kaip tu kenti! Piršto negalima užkišti! – atsegė Pakštienė apykaklę. Net šviesiau akyse. Dovyd.
2.smagiau, linksmiau: Kaip išgirdau lietuvišką kalbą – akysa šviesiau. Rod.
akysè tamsù
1.silpna, bloga: Tamsu akysa, ir brinkterėjau. Drsk. Akyse tamsu – nusilpęs labai. Vlkv. Krizo akyse net tamsu pasidaro. Cvir. Oi, tamsu akyse pasdarė, nieko neregėt. Grv.
2.liūdna: Iš mūsų arklių dar neėmė, bet nuo tokios žmonių aimanos net akyse tamsu. Pt.
tà akimì nežiūrė́ti ignoruoti, nesidomėti: Ta į jį net ta akim nežiūri, turi ji geresnių. Jnš. Į kavalierius daugiau anė ta akia nežiūrėsiu. Kair.
tomìs pačiomìs akimìs visai nemiegojęs: Ryt reikės važiuoti tom pačiom akim. Dglš. Šiandien dar tebesu tom pačiom akim kaip ir vakar, naktį nė kiek nesudėjau akių. Lnkv. Šįryt tom pačiom akim atsikėliau, nežinau, kas man buvo. Sk. Iš vakarykščios tomis pačiomis akimis. Žem. Kitąsyk, būdavo, tom pačiom akim turiu dirbt. Grš. Kaip atsiguliau, taip ir atsikėliau tom pačiom akim. Alz. Dabar tu čia penkius varstus tenai (į vestuves), paskui paryčiais vėl krėsk rasą atgal, paskui tom pačiom akim.... Andr.
tiẽsios ãkys Rs. apie teisingą, atvirą žmogų:
tiesių̃ akių̃ apie teisingą, atvirą žmogų: Koks malonus žmogus ir tiesių akių!. Šk.
užpìltos ãkys girtas: Užpiltos akys buvo, pats nežinojo ką darąs. Ll. Parėjo užpiltoms akims. Vdžg.
užrištomìs akimìs nieko nesuprantant: Negali gi doras sveikas žmogus užrištom akim visą amžių pušinėti. Gric. Tai įstaiga, kurioje dirbama užrištomis akimis. rš.
užrū̃kusios ãkys nepastabus: Nereikia ažrūkusioms akims būtie, ir pats paregėsi. Grv.
vakarýkštėmis akimìs visai nemiegojęs: Kad nors truputį būtų tekę pamiegoti, o dabar vakarykštėm akim – labai sunku. Lnkv. Tebesu vakarykščiomis akimis. Šts.
víena akimì
1.apgraibomis, paviršutiniškai: Viena akia mato, visa burna šneka. Mrj. Duris užtrenkė vėjas, ir jis, jas atidarydamas, viena akimi matė parduotuvės žmones. Ap.
2.slapta (žiūrėti): Aš viena akia žiūrėjau, ką jis veikia. Mrj.
nórs víena akimì sakoma trokštant ką pamatyti: Ir popiežius kartu! Dievuliau tu šventas, kad nors viena akimi pamatyčiau.... Vien.
vienomìs akimìs visai nemiegojęs: Vienomis akimis parvažiuosime į namus. Yl.
akysè žãlias nekenčiamas: Tu man žalià akyse, aš tavęs nenoriu regėt. Dv.
akysè žãlia silpna, bloga, sunku: Man šiandien taip negerai, taip silpna, tik akyse žalia. Prn. Kaip davė man galvon, tai net akyse žalia pasdarė. Slk. Kai traktorium šieną sustumia, tu išplėšk – žalia akyse. Slm. Ir Panevėžin nešiau – net žalia akyse. Mžš. Netoli namų jau man akyse žalia žalia. O per pakinklius taip ir linksta. Cvir. Kai užkėlė man didelį maišą žirnių, tai net žalia akyse pasidarė. Vad.
akysè žãlia atliẽka nusibosta: Guliu, kol akyse žalia atlieka. Kp.
žẽmos ãkys trumparegis: Tai kad mano žemos akys. Lb.
akìs apdérgti padaryti gėdą: Kad sau – sau, ale ir tėvams akis apdergė. Škn.
akìs apduĩlinti apgauti: Jis man norėjo akis apduilint. Vrn.
akìs apdùiti apgauti: Pakalbėjo, pašnekėjo gražiai – visiem durniam akis ir apdujo. Sv.
akìs apdū̃linti apgauti: Jam akis apdūlino. Knv.
akìs apdùmti apgauti: Jis nori man tik akis apdumti. Alk. Sveika, Marija, loskos pilna, – jau nebepoteriaudama, bet kad apdumtų tėvui ir dukterims akis, šnibždėjo ji išsikryžiavojusi žemėje. Vien. Tau, seni, turbūt akis apdūmė. Vaičiūn. Ir taip tu man akis apdumk. Sav. Ano neklausk, anas moka akis apdumti. Sd. Nemanyk, kad akis apdumsi, aš kiaurai tave permatau. Varn.
akìs apeĩti apgauti: Nuo to sykio jis dar gudriau apeina caro bernų akis. Cvir.
akimì apibė́gti apžvelgti: Ima noras pažiūrėti ir dar kartą visą apylinkę akimi apibėgti, susiprasti su ja. Šein.
akimìs apibė́gti apžvelgti: Simonas akimis apibėga pievą, valandėlę kažin ką sau mąstydamas. Dovyd.
akìs apipū̃sti miglà primeluoti: Apipučia migla akis ir įveria velnį į durų tarpą. Šts.
akìs aplipìnti šū́du vlg. padaryti didelę gėdą: Aplipino vaikas šūdu akis. Mrj.
akìs apmáuti apgauti: Neimk tu tos nedorėlės, žegnokis tu nuo jos, nesiduok akių apmauti. Žem.
akimì apmèsti apžvelgti: Aš pakilęs apmečiau akia apygardą, kur dingt. Piet. Jis apmetė akim sodną. Šl.
akimìs apmèsti apžiūrėti: Daktaras apmetė akimis ranką. Dr. Vėl apmeta jį akimis nuo galvos lig kojų. Šein. Sidaravičius apmetė akimis visus susirinkusius. Švaist.
akìs apmõnyti apgauti: Man komediantai buvo akis apmoniję. K. Tu tik pažiūrėk, jis tau akis apmonijo: davė ne pinigą, bet paprastą popierių. Zp. Apmonijo akis vaikiui, ir gana. Šll.
akìs apmuĩlinti apgauti: Mes negalime duoti akių apmuilinti!. Simon. Kitiem – kitiem, ale tau, aš nesuprantu, kaip tiek galėjo akis apmuilinti: tu, rodos, nusimanydavai. Brs.
akìs apmùlkinti apgauti: Apmulkinau visiem akis ir likau teisus. Brt.
ãkys aprasójo pravirko: Vaiko vėl akys aprasojo. Šl.
akìs apsidérgti pasidaryti gėdą, užsitraukti nešlovę: Na, ta ir apsidergė akis bezyliodama po vakarėlius. Škn.
akìs apsidìrbti gėdą pasidaryti: Apsidirbo akis su tuom piemengaliu, kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìdumia praranda orientaciją: Jei akys apsidumia, reikia atsisėsti ant žemės, ir atsitekėsi. Pp.
akìs apsikrapštýti apsitvarkyti: Dar tik baigėm cukrinius runkelius, tai jau galėjom akis apsikrapštyt. Mrj.
ãkys apsiniáukė nusiminė: Kai sužinojo, kad Juozas vedė – akys apsiniaukė. rš.
akìs apsipìlti nusigerti: Jis taip ir ieško apsipilti akis. Antš. Jis dažnai akis apsipylęs vaikščioja. Mrj. Gerai tokiam žmogui: išėjo, akis apsipylė, parėjo, kitą dieną vėl iš naujo. Ldv.
akìs apsišìkti vlg. pasidaryti sarmatą: Apsišiko akis su tuom piemengaliu kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìšvietė prasigyveno: Akys biskį apsišvietė, tai didžiuojas jau. Rmš.
ãkys apsitararãvo nesugeba blaiviai protauti: Ką darysi, kad jai akys apsitararavo – tegu teka už to girtuoklio. Jrb.
akìs apsiver̃sti labai daug turėti, gauti: Turi visko, javais akis apsiverčia. Sk.
akìs apstùmti apgauti: Tau jau akis apstūmė, tai nieko neregi. Grv.
akìs apsùkti suvedžioti: Baidyklė apsuko man akis. Šts.
akìs apšìkti vlg. apšmeižti: Ta boba akis apšikė. Tr.
ãkys aptẽko labai įskaudino pikti žodžiai: Kad duoda žodį, tai ir akys aptenka. Krž. Žodį kad mes, akys aptenka. Tl.
ãkys aptẽkusios labai daug turi: Mėsos, klebonijoj kad buvau, akys aptekusios. Šts.
ãkys aptẽmo
1.pasidarė silpna, apėmė svaigulys: Kraujas mušėsi į galvą, ir man akys aptemo, nieko nebemačiau. Skrb. Įkritau vandenin, tai ir aptemo akys. Pnd. Nei iš šio nei iš to akys aptemo, galva susisuko. Kair. Kartais akys aptemsta nuo nuovargio. Dovyd.
2.pasidarė skaudu: Užmeta žodį tėvams, kad ir akys aptemsta. Lk.
akysè aptẽmo pasidarė silpna: Stepukui net akyse aptemo, taip didysis palenkė pirštus. Cvir. Taip smarkiai užgavo mane tie žodžiai, kad man aptemo akyse ir ausyse skambėti pradėjo. Šein.
akìs aptę̃sti apgauti, užburti: Kiba ana jam akis apitęsė, kad anas ją paėmė (vedė). Vdš.
ãkys aptìško skaudu, baisu pasidarė: Kad rėš, ir akys aptikš – tokie dabar vaikai. Jd. Padrebia žodį – ir akės aptinška. Krš.
akìs apvélti apgauti: Aš negraži: dažau veidą – apveliu žmonėms akis. Pn.
ãkys apžaliúoja darosi bloga, galva svaigsta: Staigiai atsistoji, akys apžaliuoja. Rdn. Pasilenkiau ir apžaliavo akys. Šts.
akìs atgrę̃žti susiprotėti: Atagręžė akis, grįžo namo. Aln.
akìs atidarýti
1.padėti suprasti: Dabar tamsta man akis atidarei. Jnšk.
2.šiek tiek pamokyti: Jam jau akys atidarytos – moka skaityti, rašyti. rš. Tėvai jam akis atidarė, į mokslus leido. Lnkv.
3.gerai apžiūrėti: Pirma reikia akis atidaryti, tik paskui pirkti. Šll.
akìs atidègti patirti gėdą: Nebūk per drąsus – akis atidegsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. Žg. Nešok staiga – akis atidegsi. Žem.
akìs atideñgti kiek pamokyti: Jis mums akis atidengė. Prn.
akių̃ atitráukti negalė́ti
1.labai gėrėtis, žavėtis: Užtat ir taviškiai ponai nuo mūsų Palmutės ir akių negali atitraukti. Vien. Saulė matė jos šviesią galvą ir negalėjo atitraukti nuo jos akių. Mont. Žiūriu į tavo paveikslą, akių atitraukt negaliu!. Nėr. Jis ryte rijo puslapius, negalėdamas nuo jos atitraukti akių. Vencl. Skaitai [žinutes] ir akių negali nuo jų atitraukti, tarytum į kokį žemčiūgą, brangiausią akmenį žiūri. Šein.
2.labai gailėtis: O motina tarytum jos ir negirdi. Ji dar giliau susimąsčiusi sėdi prie savo kūdikio ir negali nuo jo akių atitraukti. Vien.
akìs atkabìnti padėti suvokti, susiprasti: Akis jam tėvas atkabino. Krtn.
akìs atkasýti šiek tiek pamokyti: Atkãsėm savo vaikui akis – vis nebus toks žemės kurmis kaip mes. Yl. Laikraštis atkãsė žmonėms akis. Žem.
akìs atkàsti pasimokyti, pragudrėti: Jis jau yra akis atkasęs. Rs. Kad jau akis atkasusi esi, tai jau neblogai. Trkn.
akìs atkélti pažvelgti: Jis galėjo laisviau atkelti akis, galėjo kiek apsidairyti. Šein.
akìs atkìšti neig. nejaučiant gėdos ateiti: Kaip jinai ten atkiša akis, visaip prilojus!. Bsg. Bijo ir akis atkišt, tiek juokų prikrėtęs. Krš.
akìs atkrapštýti pralavinti, pamokyti: Žmonėms dabar yra akys atkrapštomos, visur tų mokyklų pristeigė. Plng.
ãkį atkreĩpti
1.pastebėti: Neatkreipiama akis, betariant, į svarbiausią gyslą. Gric.
2.sudominti: Didysis Antanas pasigavęs ėmė glėbesčiuoti Petrutę, savo smagumu atkreipdamas mokytojos ir jau besirenkančių žmonių akį. Ap.
akìs atkreĩpti
1.sudominti: Norėdamas atkreipti ant savęs valdžios akis, rašo pats sau bauginančius laiškus ir kiša juos savo viršininkams. Kudir.
2.susidomėti: O šiam trečiam pagailėjo, širdelė skaudėjo, kad mergelė neatkreipė ant manęs akelių. JD. Kai kas pagiria, tai ir kiti paskui atkreipia akis. Gs.
3.stebėti, sekti: Turėsime ant ko atkreipę akis ir visus negerus jo darbus žymėsime. rš.
ãkys atkùto atsitokėjo, susiprato: Jam atkuto akys daugiau durų nedarinėt. Pl.
akių̃ atlùpti negalė́ti labai žavėtis: Jis išsiprausė, vyru tokiu virto, kad akių atlupti nuo jo negali. Dovyd.
akìs atmérkti
1.pabusti: Akis atmerkiau, žiūriu – gaisras, langai šviečia. Sk.
2.susiprasti: Kada tu savo akis atmerksi, kiaukla tu!. VšR.
akìs atplė̃sti padaryti protingesnį: Patyrimas ne vienam akis atplečia. LTR.
akìs atplė́šti pabusti: Vaikas jau akis atplėšė, dairos. Ign.
akių̃ atplė́šti negalė́ti labai žavėtis: Inė negalėjo atplėšti akių nuo Artūro. Avyž. Vaikas negali atplėšti akių nuo vis lekiančių debesų. Ap.
akìs atpūstýti N. labai dairytis, žvalgytis:
akìs atrìšti leisti suprasti: Pasakyk jai, kad jis tavo sūnus. Atrišk jai akis. Gruš. Man atrišo akis, ir aš pamačiau, su kuo draugauju. Dkš. Tik paskui, kai laikas atrišo akis, aš supratau, kad negalima buvo dėl savo nelaimės žmonių nematyti. rš. Savo žodžio galybe vienu kartu atriša akis kaip saviesiems, taip ir svetimiesiems. Vaižg.
ãkys atsidãrė paaiškėjo, pasidarė protingas, supratingas, daug žinantis: Jau po laiko jam atsidarė akys. Slm. Nenumirsite suvalgę, bet atsidarys jums akys, it dievai būsite žinantys gerą ir piktą. Valanč. Neatsidarai akis, atsidarai mašną. Snt. Tik dabar atsidarė maskolių akys, ir jie akivaizdžiai pastebėjo, kad labai klydo. Švaist.
ãkys atsìdengė pradėjo suprasti: Atsidengė jam akys. Gs.
akìs atsikàsti geriau įsižiūrėti: Liurbi, akis atsikask!. Dr.
akìs atsikrapštýti
1.pasidaryti akylam, pastabiam: Juk ar tai jau kas, jeigu gaspadinė pasakė atsikrapštyti akis, nebūti miego pūcei ir nedirbti kaip antrininkei. Simon. Atsikrapštyk akis, ir rasi. Grdm. Atsikrapštyk akis, gal patsai pamatysi, kur gyvulius ganysi. KrvP.
2.prasilavinti: Ano visi vaikai buvo atsikrapštę akis. Ms.
ãkys atsimérkė pasidarė palankus: Milius prisipažino Birutę mylįs, tik jokio atsakymo nebuvo gavęs. Šiaip ar taip, jos akys būt atsimerkę, jei ne tas Algirdas. Marc.
ãkys atsirìšo susiprato: Pamatysi, atsiriš ir jiems patiems akys po laiko. Jnš.
akysè atsistójo iškilo vaizduotėje, prisiminė: Jo akyse atsistojo jaunos merginos paveikslas. Bil. Akyse atsistoja Edvardo motina, iš vandens ištraukta poniška moteris. Dovyd. Akyse jam atsistoja kvatojanti lapė, dūmais springstanti. Šein.
akìs atsišlúostyti kiek pasimokyti, apsišviesti: Katras jau biškį atsišluostęs tas akis – jau supranta. Trk.
akìms atsišviẽsti pasiskaninti: Vis sviesto kruopelė – bus akim atsišviesti. Jnš.
ãkys atsivė́rė suprato, paaiškėjo: Akys atsivers, kai bus per vėlu. Simon. Atsivėrė akės po laiko. Krš. Man viskas aišku, Veronika. Seniai. Tačiau kaip reikiant tik šiandien atsivėrė akys. Avyž. Gėrė gėrė, prasiskolinęs buvo vis, o paskui tai akys atsiveria. Imb. Tada jų akys atsivėrė, ir pažino jį. Bret. Bus laikai, atsivers jūsų akys, ir pamatysit, dėl ko taip darau. Švaist.
akìs atsižìbinti turėti didelę gėdą: Prisikvietei svečių man nieko nesakęs; privažiavo, o aš neturiu ką paduot ant stalo – atsižibinau akis iš sarmatos. Jž.
akìs atstatýti nekantriai žiūrėti tikintis ko: Pareini namo, vaikai atstatę akutes – nori valgyti, o paduoti nėra ko. Rm.
akìs atsvìlti prisidaryti gėdos: Ko lendi čia, ar akių atsvilti?. Klp.
akìs atšviẽsinti pagerinti savijautą: Ta kava man akis atšviesino. Šll.
akìs atšviẽsti
1.padėti suprasti: Aš tau atšviesiu akis!. Ll. Tu mums atšvietei akis. Skr.
2.nustebinti: Kai aš parodysiu štuką, tai visiems atšviesiu akis. Žem.
ãkys atšvìto
1.pradžiugo: Mamai ir akys atšvito, brolį kai pamatė. Šlu. Kai pamatė jį ateinant, tuoj jai atšvito akys. Jnš. Tėvas kaip iš miego pabudo, vaikai pradžiugo, net akelės atšvito. Žem. Atšvisdavo ir akys, kai pareidavai į aną šoną. Vlkš.
2.rūpestis praėjo, pasidarė lengviau: Tai jau, ačiū Dievui, visų Kižų akys atšvito. Žem. Išvažiavo, ištratėjo [triukšmadariai], ir akės atšvito. Krš.
3.prapruso: Atšvito svietui akės, viską žino, viską supranta, skaito. Krš.
4.praėjo baimė: Atšvito akės, atsisukau ir išėjau. Krš.
akìs atvė̃pti padėti suprasti, pamokyti: Tas mano norint trumpas raštas bene išsigalės vieniems akis atvėpti, kad jie, žvilgterėję į praėjusį gyvenimą lietuvių, susizgribtų ir imtų tarnauti savo gentei. A.
akìs atvérti padėti suprasti: Aš tamstai akis atvėriau, teisybę pasakiau. LzP. Sunku pasakyti, kas man atvėrė akis. rš. Jis suprato: negalima taip toliau, reikia jai atverti akis. Avyž.
akìs atžardýti sugėdinti: Atžardžiau prakeiktam akis prieš visą svietą. Ktk.
akìs badýti
1.būti akivaizdoje, gerai matomam: Peilis akis bado, o ji pekla žino kur ieško. Jnš. Bado akis, ir nemato. Kt. Mes matome, kas viršuje, kas stačiai akis bado, o pačiu žmogumi nesidomime. Avyž.
2.būti aiškiam: Bet kai vargai ir nelaimės akis bado, nė sutikimo nėra. Simon. Čia ne išmislai, balandėli, bet faktai, kurie visiems bado akis. Mark.
3.priekaištauti: Ėmė svetimi žmonės akis man badyti, turbūt reikės naują nupirkus įkalti. Žem. Niekam neįsipyksta, tai niekas ir akių nebado. Gs. Vytautas, į miestą išlėkdamas, po šimtą praleidžia, o man ir keletu skatikų akis badote!. Vaižg. Paskiau man akis badys, kad nesirūpinau, kad ne taip padirbau. Dbk. Bet gal ir nederėtų akis badyti – suabejojo Vainienė. Daut.
4.gėdinti: Ana ėmė jam akis badyt, o jis eina, ir gana. Škn. Sarmata labiau nei saulė bado akis. Vlk. Vėl ims man akis badyti, kaip kalės loti. Žem. Nebadyk tu man akių. Ir pūkuose vartydamiesi visoki užauga. Gric.
5.įkyrėti, kliūti, būti nemaloniam: Nebuvau ketinęs pasikartoti, juoba savo asmeniu badyti skaitytojams akis. Vaižg. Svetimas turtas akis bado. Btg. Teisybė akis bado. LTR. Čia nebadė akių uniformos nei išbadėję belaisvių veidai. Avyž.
6.traukti, vilioti: Nunešk šituos obuolius, jie visiem akis bado. Kt. Paslėpk pirkinius, kad akių nebadytų. Šn.
akimìs badýti
1.gėdinti, šaipytis: Ėmė ją visi akim badyt, gėdint, o ji nė krust. Jnš. Nėr kur dėtis – akimis visi bado. Srv. Visi ją akim bado už tokį darbą. Jrb.
2.piktai žvilgčioti, savo buvimu priminti: Nors sakyt nesako, ale neskenčia, kai akim bado. Skdt.
ãkys baĩdosi labai bjauru: Ko akys baidos, rankos nudirbs. Žd.
ãkys baĩsisi bijo: Mano akys baisisi tos popieros, kad ji didelė. J.
ãkys bą̃la
1.girtauja: Aš numanau: kad šiame laike ne namie, tai jau akys balsta. Vkš.
2.apie sunkų veiksmą: Taip sunku kelt – akys balsta. Ms. Man akys balo, kol aš gavau [pasiskolinti], o tau ne tiek bals, kol iš manęs beatimsi. End.
3.apie didelį šaltį: Taip šalta, kad akys bąla. Ign.
akìs bãlinti piktai žiūrėti, baltakiuoti: Kas yr, ko balini akis?. Kal. Ko čia balini akis, eik prie vaiko!. KlvrŽ. Jei kas netinka, sakyk, bet akių nėr ko balinti. Grg.
akysè bãstosi vaidenasi: Ką jis žino, jam akyse bastos. Krč.
akimìs bėgióti žvalgytis: Aš labai norėčiau numirti žiemą, va tokiu laiku, – šneka ji pusbalsiai, kartu su juo po tuos kalnus akimis bėgiodama. Šein.
ãkys bėgiója žvalgosi: Raiškios [Kuprelio] akys ėmė skubiai bėgioti nuo vieno daikto į kitą. Šein.
ãkys bìjo
1.apie labai gražų: Tokios puikios šukos, kad akys bijo. Šts.
2.apie labai ryškų: Jau pečius, nubaltintas su kreida, baltavo, kad net akys bijojo. LzP. Tiek skaudžiai raudonas, akys bijo. End. Kad baltai išsiskalbiam drabužius, net akys bijo. Šl. Gal nuo to ir visų langų rėmai šviesesni, o Telkšų – ką kalbėti: balti, net akys bijo!. Avyž.
3.labai daug: Darbo – akys bijo, ale nėra kada dirbt, su tuo vaiku reikia kamuotis. Jnš.
akìs blandýti
1.blaškyti miegus, busti: Jie ėmė žiovauti, akis blandyti, galvas kelti. Žem.
2.snūduriuoti: Jau aš matau, kad tu akis blandai, t. y. pusmirkos tavo akys, gulkis biškelį, pramik. J.
akimìs blandýti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kaip šuo blando akimis, jau neturi ko sakyti. Lp.
ãkys blaũsiasi nori miego: Tau jau akys blausias, eik miegot. Užp.
ãkys bleñdžiasi nori miego: Blendžias akys kažin ko. Vb.
ãkys blýkstelėjo apsidžiaugė: Akys jam blykstelėjo, bet tai tik ant vienos akimirkos (=vienai akimirkai). Piet.
akimì blìnktelėti pažvelgti: Pro šalį eidamas blinktelėjau akimi ir supratau, kas dedas. J.
ãkys blìzga
1.džiaugiasi: Gyvumas veiduose; net paraudę. Akys blizga, lūpos praviros.... Vaižg. Akys jam blizgėjo, kaip išvydus seniai bematytą artimą ir mylimą giminę. Vaižg.
2.pyksta: Sakytojo akys blizga, skruostai įdumba, kai jis ima griausti ne pagal save gaudžiu, skatinančiu balsu. Cvir. Žvilgtelėjau į Teresę, o šios tik akys blizga. Ir kumštis sugniaužtas. Gric.
akìs blìzginti gėdinti: Kai man žmonės akių neblizgina, tai ir aš nieko nesakau. Ukm.
akimìs blìzginti spoksoti ko tikintis: Ko blizgini į mane akimis kaip katinas. Mrj. Linksmiau, kai savo litų turi, o be darbo sėdėk prie motinai ir blizgink akis, kada kas duos. Všn.
akysè bõstytis vaidentis, rodytis: Jai akyse bostos, kad jis turi paną, ir gana. Plv.
akìs bráižyti
1.neklausyti, purkštauti: Kad tos valios neturi akių braižyti. Trk.
2.užgaulioti: Mažas dar, o jau kitiems akis braižo. Trk.
akìs bráižytis vienas kitą užgaulioti: Vienas prieš kitą šokinėja, kaip katinai šerį stato, akis braižosi, purkštauja. Žem.
ãkys bū́gsta malonu grožėtis: Akys būgo nuo tų grožybių, nuo spindulių. Plng.
kur̃ ãkys bùvo sakoma kokio blogio nepastebėjus ar per vėlai pastebėjus: Motinai net rėtis iš rankų iškrito: mergaitė atrodė vos gyva, kur jos ir akys buvo, kad ligi šiol nematė. Paukš. O tu, nemeigėli, kur tavo akys buvo, kai lindai į mergų kamarą!?. Dkš. Kur jo akys buvo, kad šitokią [negražią] ėmė. Dglš.
akimìs dalýtis žvalgytis: Matydamas, kaip mergšės tarp savęs akimis dalijasi, pats suskubo. Cvir.
akìs dẽginti
1.gėdyti: Dėl netikusių vaikų visi man akis degina. Ck.
2.patirti gėdą: Kam man vis akis deginti, eik pats. Gs. Neisiu jauniman, nedeginsiu akių. Rod.
ãkys dẽga
1.labai karšta: Na ir karštybė – akys dega. Kaip tie gyvulėliai pamišky tveria!. Sk.
2.ima sarmata: Akys dega, bet širdis džiaugiasi. Trk. Akys tik dega iš sarmatos. Ds.
3.labai nori: Kai pamato vaikas kokią cackutę, rodos, net akutės dega. Gs.
4.apie pykstantį: Kai susikepešijo tarp savęs, tik akys dega!. Ds. O tau kas? – taria Šetekšna, ir jo akys dega. Dovyd.
akìs dègti gėdintis, patirti gėdą: Ak tu, krupėša, man mat reik akis degti per tave!. Krš. Reikėjo taip nedaryt, tai dabar būtų nereikėję akis prieš jį degti. Lš. Man už jo tik akis dek. Adm. Na, na! – sakau, – neįbriskim į kokią košę; susirinkimas poniškas – reikės akis degti. Žem.
akìs del̃bti į žẽmę Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio: Pamačiau ją, žiūriu, jau akis delbia į žemę. Rd.
akìs deñgti su lentà apie mirusį: Tada gydo, kai jau su lenta akis dengia. Krž.
kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Kur dabar akis dėti!. Mrj. Begėdi, kur tu akis dėsi?. Skd. Ar tu iš proto išėjai! Kur aš prieš Ježulą akis dėčiau. Vien. Kur aš dingsiu, man gėda, kur aš akis dėsiu. Plt.
neįmãno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Motiejui pagailo vėdarų; čia apmaudas ant šunų, čia sarmata už raktą, – nebeįmano kur akis dėti. Žem.
nėrà kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Kad uždrebi nuo antro galo, nė akių nėra kur dėti. Vkš. Miestelyje nebėra kur deda akys. Tilv. Tokia gėda. Nėr kur akys deda. Ds. O aš kaistu, o nėra kur dėti akių, bet vėl mane globsti Jonas, nes jisai užveda kalbą. Dovyd.
netùri kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Iš sarmatos neturi akių kur dėti. Kt. Veronika, jausdama jo žvilgsnį, neturėjo kur dėti akių. Mont. Dėl tavęs šitiek sarmatos apturėjau, neturėjau kur akių dėt. Kzt. Ponas Alfonsai, nevirkdyk tamsta mano dukters: ji greit neturės kur ir akių dėti. Vien. Kad atkeps tau, neturėsi kur akių dėti. Jž. Gerai, kad tamsu, žmogus neturėtum nė kur akių dėti. Paukš.
nežìno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Nežinosiąs ką pasakyti, kur akis dėti. Cvir. Bet kai jie pakliūvą į sienlaikraštį, taip ir nežiną paskui kur akis dėti. Simon. Nežinau kur dėt akis iš tos sarmatos. Alz.
ãkį díegia apie labai ryškų: Ukrainoj dangus toks aukštas ir mėlynas, net akį diegia. Dovyd.
akìs dil̃binti Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio:
akìs drabstýti niekinti, šmeižti: Tu man akių nedrabstysi!. Skr.
akìs draskýti įžūliai prikaišioti, rietis, užsipulti: Aš neisiu žmonėms akis draskyti. Bgt. Tėvo dar prisibijo, o man drasko akes. Krš. Dar vaikas, o jau tėvams akis drasko. Srv. Ko tu čia man akis draskai?!. Mrj. Bobos draskė viena kitai akis kaip katės. Tr. Boba prie žmonių drasko akis, tokia gėda. Pn. Taigi kentėk, kad skolininkai akis drasko. Mont. Janikė Petrui kiekviename žingsnyje akis draskė. Žem. Aš tokių metų tėvams žodžio nedrįsdavau pasakyti, o tu akis draskai. Daut.
akìs draskýtis bartis, rietis: Bet juk nesiriejam, akių nesidraskom. Gric.
akìs drė̃ksti bartis, užsipulti: Jin tokia pasiutus – dreskia akis dėl tų arų, net baisu. Jnš.
akìs dùmti apgaudinėti: Be reikalo dumia man akis, ne toks kvailas esu, kad tau patikėčiau. Jrb. Kas ten duos tuos stebuklus – dumia akis, ir gana. Kair. Aš manau, kad jie tik akis dumia. Cvir. Jie dumia mums akis gražiomis savo kalbelėmis. Vaižg. Kam dumt pasaulio akys!. Mont. Karaliui dumia jis akis!. Sruog. Kas iš to? – vis dar neatsileido Pinčiukas. – Man tiktai akis dūmei. Bor.
akìs dúoti išmokyti: Nuo knygnešių nupirko motinikė knygelę, sako, būt gerai vaikams akis duoti. Vg.
ãkį dùrti
1.būti akivaizdoje: Duria akį – ir nematai. Jnšk.
2.pavydėti: Pamotei duria akį, kad ta bagota. Švnč.
3.nepatikti: Motinai duria akį, kad geria. Švnč.
4.traukia dėmesį: Obuoliai sode vaikus vilioja, akį duria. Šn.
ãkį dùrk labai tamsu: Ir naktis – akį durk, nematytum, o čia ant šakos pelėda uhū uhū. Dovyd.
nórs ãkį dùrk labai tamsu: Įsiskubino Urtė į prienamį, kur taip tamsu, kad nors akį durk, nieko nematysi. Simon. Tamsu, nors akį durk. Sd.
akìs dùrti
1.nemalonu žiūrėti: Šios skarelės nepirksiu, per daug aiški, akis duria. Mrj.
2.būti akivaizdoje: Šluota akis duria, o jin kaži kur ieško. Jnš.
akimìs dùrti įdėmiai pažvelgti: Sėskis, – Stanislovas Urba duria akimis į tą kėdę, čia pat atsisuka į svečią. Zur.
ãkys dùriasi pirmiausia pastebimas: Į kurį akys dūrėsi, tą ir ėmė paršelį. Gršl.
ãkį džiū́ti labai norėti ir negauti: Ji paviršių prisigraibo, valgo, o aš akį džiūstu. Gl.
akìs ė́sti skaudinti: Šit dar vienas rasos lašas, kurs mūsų tėvynei baigia akis ėsti!. Pt.
akimìs ė́sti piktai žiūrėti: Ir ieško, ir vienas kitą seka, tai ir ėda akimis. Balt.
akimìs ė́stis vienas kito nekęsti: Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamos akimis ir dūsaudamos iš pykčio. rš.
akìs gadìnti
1.vilioti: Paimk nuo stalo obuolius, jie čia visiems tik akis gadina. Mrj.
2.nemalonu matyti: Tos išsilupėlės lubos man akis gadina. Zp.
akìs ganýti gėrėtis: Kad nori, ir tu gali į ją akis ganyti, kas tau neleidžia. Jnš. Nuo miško pusės klojosi gerai įdirbti ir prižiūrėti laukai – brolių Vilučių žemė. Abu broliai dabar ir ganė po ją akis. Daut.
akimìs ganýti
1.stebėti (prižiūrint, sekant, žavintis): Jie juto, kad aš lyg nežiūrėdama ganau akimis jų kiekvieną judėjimą. Pt. O jis savo akimis gali ją ganyti iki valios. Simon.
2.priekaištauti: Kad tave svietas ganytų akelėmis. Arm.
akimìs gáudyti žvilgčioti norint patikti, vilioti: Ta merga tokia viliūkė, kad akimis gaudo vyrus. Jnš. Spjaudė ir akimis merges gaudė. Plv.
ãkį gélti būti pavydu: Visiems gelia akį žiūrint į tokį arklį. Ėr.
akimìs gérti žavintis stebėti, grožėtis: Sugrįžusi motina akimis gėrė sūnų. rš.
akìs gìldyti stebinti: Sudžiūvęs stuomuo gildė akis savo plonumu. rš.
ãkį glóstyti žavėti: Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės. Cvir. O tų mergelių gražumas. Taip ir glosto akį. Varn.
akimìs glóstyti žavėtis: Mūsų Laurukas... – glosto sūnų akimis Marcelė. Ap.
ãkys griū̃va nori miego: Jau reiks eit gult – galva sunki, akys griūva. Gs.
akìs įbèsti
1.be tikslo (pa)žvelgti: Staiga vėl įbedė į mane akis ir paklausė: – Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?. Bil. Rabinas vis dar tylėjo į žalią kilimą įbedęs akis. Dovyd. Sėdėjo mokytojas Daubaras, įbedęs akis į langą, rikiavo mintyse darbus. Bub. Jo akys tebebuvo įbestos į grindis čia pat ties jo kojomis. Švaist.
2.įsižiūrėti, pamilti: Pamatė mergą ir įbedė akis. Ds. Kaip inbedė akis – neatkalbėsi. Aln.
akìs įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – akis įdėjo. Žml. Aš tėvui sakau ačiū tik už tai, kad man akis įdėjo. Jnš. Vaikus aprūpinau, visiem akis įdėjau. Žg.
ãkį įdùrti įžeisti: Jai buvo nepaprastai įdomu, ar senukas profesorius ateis, ar neįdurs jam akies, kad jį nori pamatyti žydiškai skambančia pavarde moteris. Šein.
akìs įdùrti įdėmiai (pa)žvelgti: Sunervinto žmogaus nusiteikimu įdūrė akis į Gerbutienę ir sekė jos judesius. Pt. Mes visi, akis įdūrę į jį, stovime. Žem. Ėjau akis įdūręs į žemę ir nepamačiau, kaip tu praėjai pro šalį. Brt.
akìs įgáuti išprusti: Pavasariui atėjus iškeliavo Stepono sūnūs svetur pasižmonėti, kaip sakoma, – akių įgauti. LzP.
akìs įlipdýti įsižiūrėti, pamilti: Tiek jis į ją įlipdė akis, kad nebėra ant svieto jam gražesnės. Bsg.
akìs įlipìnti smalsiai žiūrėti: Neturėk akių, įlipintų į daiktus nereikalingus, kad ir nepiktus. P.
akimìs ìma godžiai (valgo): Net akim ima, kad valgo. Arm.
akìs įper̃ti įsistebeilyti: Stovi įpėręs akis vienoje vietoje. Švn. Sėdi įpėręs akis ugnin. Krėv.
kur̃ ãkys yrà apie turintį gėdytis: Ale tokia besarmatė, kur anos akys [yra]?!. Krš.
akìs įrem̃ti įsistebeilyti: Jaunoji sėdėjo vis taip nulenkusi galvą, iškaitusi, nedrąsiai akis įrėmusi į baltą sūrį, gražiai supjaustytą ant stalo. Cvir. Altarista ištisas valandas, klausydamas vargonų, prarymodavo į prieblandą įrėmęs akis. Dovyd. Akis įrėmęs tik sušnypš, sukeiks pro dantis, tik žnektels kumščiu pasmakrėn, – net ugnys per makaulę nueis!. rš.
akimìs įsigérti įsistebeilyti: Suspaudusi abiem rankom fotokamerą ir pro taikiklį žinovo akim įsigėrusi į vyrą, Margareta laukia natūraliausios, tinkamiausios veido ir laikysenos išraiškos. Šein.
akìs įsmeĩgti įsistebeilyti: Įsmeigęs akis į Gruzdžių trobas, duodavo armonikai valią. Mont. Ko akis įsmeigei taip į mane?. Šl. Gulėjo įsmeigęs akis kluono kraigan ir juto, kad galva vėl ėmė svaigti. Krėv. Gydytoja vėl įsmeigė akis į knygą. Ap. Pasirėmęs galvą į kelius atremtomis rankomis, [Dėdinas] įsmeigė akis į jūrą. Dovyd.
ãkys įsmìgo įsistebeilijo: Visų akys įsmigusios į langą, kur matyti einantis link uosyno Didysis Antanas. Ap.
akìs įspìginti įsispoksoti: Vyro pagailėti?! – įspigino ji akis į mane. Balt.
akìs įsprogìnti įsistebeilyti, įsispoksoti: Įsprogino akis į kavalierių ir sustingo visa. Vkš.
akìs įstatýti pakeisti galvojimą, nuomonę: Tai ką aš jam padarysiu – akis instatysiu?. Dglš.
akìs įstel̃gti akylai įsižiūrėti: Vaikelis įstelgė į kepyklos langą dideles akutes. prš. Įstelgę akis į jūros stiklus gėrėjomės. rš.
akìs įsvìlinti įdėmiai pažiūrėti: Šemeta piktas akis įsvilino į Andrijausko kaktą. Marc.
akìs išbadýti
1.akivaizdžiai įrodyti išplūstant: Žinau ir aš, bet tie šunys, staršina su raštininku, įdėjo mano sūnų šiemet ant prizavo... mano boba surokuoja gerai [sūnaus metus], sako: – Išimk metriką ir išbadyk jiems akis. Žem. Aš jam akis išbadysiu!. Kt.
2.sugėdinti: Man iškalbėjo, akis išbadė. Tr. Man sarmata išbadė akis, testa ir tau išbadys. Vlk. Tada akis išbado, kad notrę randa. Ml.
akìs išbadýti šãkaliu padaryti sarmatą: Palauk, aš jai šakaliu akis išbadysiu. Vlk.
akìs išbãlinęs nustebęs: Daboja net akis išbalinęs. Ml.
akìs išbriẽgzti nustebti: Ko taip akis išbriezgei, ar manęs nematei kelis metus?. Pc.
akìs išdẽgęs skubėdamas, įsikarščiavęs (ką daro): Atpuolė akis išdegęs, aš jau maniau, kad kokia nelaimė atsitiko. Srv.
akìs išdègti užsitraukti nešlovę: Ko lendi kur nereikia, dar akis išdegsi. Vvr. Mama, matyt, nori akis išdegti, kad trinies kur nereikia. Jnš. Nebūk per drąsus – akis išdegsi, nebūk per lėtas – dalios neteksi. LTR.
ãkį išdérgti apie ką negražų: Bjauri drapana – išdergė akį. Ėr.
akìs išdérgti gėdą padaryti: Tokia bjauri merga, man akis išdergė. Škn.
akìs išdraskýti smarkiai išplūsti: Aš jai ir akis išdraskysiu sutikus. Ds. Tu su ja geriau neprasidėk, pamatysi, dar akis išdraskys. Sk.
akìs išdùrti tiesiai pasakyti ar išplūsti: Išdūrė akis prieg visų žmonių. Mrk.
nórs ãkį išdùrk labai tamsu: Tamsumėlis – nors akį išdurk. Blv.
akìs išė́sti
1.įgristi, nusibosti: Mums jau ir akis košė išėdė, ale gi mūsų košinis – virk ir virk. Ds. Mėsa jau ir akis išėdė. Ds. Ta karvutė ir akis išėda. Gdr. Oi, dar išės akis ir žiema. Skdt. Bruknėsna cukraus nededa: išėdė akis šitas saldumas. Klt.
2.privarginti: Gaspadorystei reikia turėti penkios šešios katės, taip tai žiurkės akis išėstų. Vb.
akìs išgráužti įkyrėti, nusibosti: Jau akis išgraužė tas sijonas. Švnč. Bandelės akis išgraužė. Mlt.
akìs iškabìnti išplūsti: Tik dribtelk kokį žodį – akis iškabins. Kt.
akìs iškapóti primušti: Ateitų mane varyt, tai aš jiems su šluota akis iškapočia. Grd.
akìs iškė̃sti labai nustebti: Kas, kur? – klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis. Bil. Jis išgirdęs iškėtė akis. Brž.
akysè iškìlti pasirodyti: Jeronimo akyse išdidžiai, net atkakliai iškyla barzda. Dovyd.
akìs iškìšti
1.trumpam išeiti: Tokiu oru negalima niekur nė akių iškišti. Gs. Oras – kad akių negali iškišti. Skr.
2.pasirodyti: Sarmata akis iškišti ir kokį žmogų išvysti. Lnkv. Akių gi neiškiši niekur, jei jaunimas visas apjuoks. Bt.
akìs iškrim̃sti nusibosti: Mėsa jau iškrimto akis. Klt.
ãkys ìšlenda
1.labai pavargsta: Akys išlenda, iki rogutes užtrauki ant kalno. Rmš.
2.miršta: Kol sulauksi vaikų, tai ir akys išlįs. Tj.
ãkys išliñdo iš kaktõs apie intensyvų darbą: Dirbk, kad akys iš kaktos išlįstų, o valgyk, kad pilvas plyštų. Prng.
ãkys išlìpo ant kaktõs labai nustebo: Ano akys ant kaktos išlipo, kad ans pamatė savo pačią. End.
akìs išplė̃sti
1.labai nustebti: Taip norisi būti namie, oi, taip norisi! Išplės akis Grytutė!. Simon. Aš guliu ant žemės ir dairausi išplėtęs akis. Mark. Rūpiu aš boboms, žiūri akes išplėtusios. Krš. Subėgo visi ir žiūri akis išplėtę. Vlkv. Atrodo, kad mudviem reikia išsiaiškinti. Ko išplėtei akis?. Cinz. Klebonas staiga išplėtė akis. – Kokiam akte [parašyta]?. Švaist.
2.nusigąsti: Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Bil. Išsigandę, išplėtę akis, žiūrime tai vienas į kitą, tai į lopšį. Bil.
akìs išplė́šęs
1.išdidžiai: Akis išplėšęs eina – net žemės nemato. Kš.
2.labai (nori): Anas daboja akis išplėšęs, kad kur ko gaut. Švnč.
akìs išplė́šti
1.labai sugėdinti: Tau akis išplėš, jeigu pas kavalierių ant namų nueisi. PnmR.
2.išbarti: Marti, kai gyvenom kartu, tai akis išplėšia, ir eik kur nori. Gdr. Ką manai, taip perpykus – neik, dar akis tau išplėš. Kt.
akìs išplė́šti gãtavas labai pyksta: Krikščionys mes šiaudiniai, susiskaldę į padermes ir gatavi vieni kitiems akis išplėšti. Vien.
akìs išplikýti sugėdinti: Išplikyk tokiai akis prie visų, tegu žino, kad ne durna esi. Jnš.
akìs išplìkęs labai skubėdamas: Parlėkė akis išplikęs; nei nieko buvo, nei ką, tik išgąsdino be reikalo. Srv.
ãkys išplìks bus sarmata: Nebūk per drąsus, akys išpliks. Rz.
akìs išpū̃sti
1.labai nustebti: Arminas iš sykio tik akis išpūtė. Piet. Mažasis berniukas išpūtė akis ir paklausė. Mont. Pamatė mane – tik akis išpūtė: jaučias, kad kalta. Škn. Jūs išpūtėt akis, kai pasakiau, kad neleisime daryti to, ko nepripažįstame patys?. Ap. Ko taip išpūtei akis, bene manęs nematei?. Lš.
2.supykti: Kad tik kas, tuoj akis išpūtė – nė žodžio. Šl.
akìs išpū̃tęs
1.atidžiai (žiūrėti): Klausyk ausis pastatęs ir žiūrėk akis išpūtęs. Gž. Ko teip žiūri akis išpūtęs kaip pelėda?. Gs. Žiūrėjau į Alyzą akis išpūtęs, tikėjau ir vėl netikėjau. Balt. Pranukas akis išpūtęs žiūrėjo, ką aš darau. Vencl. Vaikai nutilo, sustingo ir išpūtę akis spoksojo į tėvą. Mik. Išpūtę akis žiūrėjo milijonų milijonai į žydruosius ekranus. Ap.
2.labai smarkiai (ką daryti): Prie tėvo dirbk akis išpūtęs, o lito negausi. Dr.
3.labai susidomėjęs: Visas rajonas akis išpūtęs laukia, kas čia bus. Gric.
4.išdidžiai: Eina akis išpūtusi, nieko nemato. Dr.
akìs išsibadýti išsiplūsti: Kas kame beatsitiko, ką kuri pasakė, visus žodžius, visus darbus, praėjusius, jau pamirštus, iškilnojo, atkartojo, viena kitai akis išsibadė, vis greitai, vis skubinai, nė atsakymo neklausydamos. Žem. Jos gražiuoju akis išsibadė. Krkn.
akìs išsibadýtum labai tamsu: Ale lauke naktis – akis išsibadytum. Jnš.
akìs išsidraskýti apie nesutariančius: Kam muštis, velyt geruoju akis išsidraskyt. Ds.
akìs išsiim̃ti į rañką sakoma nematant akivaizdoje esančio daikto: Išsiimk akis rankon, kad nematai!. Drsk.
akìs išsilupinė́ti apie nesutariančius: Jie gražiuoju akis išsilupinės. Srv.
akìs išsilùpti apie besiplūstančius: Kad būtų primanę, tai vienas antram būtų akis išsilupę. rš.
akìs išsiplė́šyti apie besiginčijančius, konkuruojančius: Dailus vyrutis! Palkabalio mergos akis išsiplėšys.... Ap.
akìs išsipū̃tęs išdidus: Eina akis išsipūtusi, paneberinga. Dr.
akìms išsitiẽsti pasigrožėti: Buvo kur akims išsitiesti ir pasiganyti. rš.
akìs išskė̃sti nustebti: Šitas išskėtė akis. Dgp.
akìs išspìlginti stačiai išrėžti (teisybę): Atėjo, išspilgino akis ir išėjo. Šd.
akìs išspragìnti labai nustebti: Karvė darže – ir akis išspraginau. Pj. Kai pamatė mane, kad išspragino akis!. Jrb.
akìs išspragìnęs atidžiai (žiūri): Žiūrėjau akis išspraginęs, nemačiau. Pj. Akis išspraginęs skaito. Vn.
akìs išsprogdìnti nustebti: Ko taip išsprogdinai akis? Nepatinka tau mano pasakymas?. Skrb.
akìs išsprogẽnęs
1.atidžiai (žiūri): Mieguostas: veiza akes išsprogenęs ir nieko nemato. Rdn.
2.piktai (žiūri): Žiūri akes išsprogenusi, rods, svies mane kaip futbolą. Rdn.
3.smarkiai: Lekiu lekiu akes išsprogenusi – ar aš čia geresnė vaikams!. Krš.
akìs išsprogénti
1.labai nustebti: O boba, tiek pinigų pamačius, ir akis išsprogeno, ir prižadėjo niekam nesakyt. Škn.
2.supykti: Nespėjau burnos praverti, tuoj akis išsprogeno ir praplyšo. Škn.
3.ginčytis: Išsprogeno akes, neprisipažįsta. DūnŽ.
akìs išsprogìnęs
1.atidžiai (žiūri): Jis in mane akis išsproginęs žiūro. Mrj. Ko veizi akis išsproginęs, ko nieko nesakai?!. Vkš. Gražiai, brolyt, atrodai, labai gražiai. – Žiūri akis išsproginęs. Paukš.
2.stebintis (žiūrėti): Ko veizi akis išsproginusi, ar ne teisybę sakau?!. Krtn.
3.greitai, tuoj pat: Kai užaugs, akis išsproginęs bėgs iš kolūkės. Krk.
4.supykus, piktai: Ko čia puoli akis išsproginęs ant manęs?!. KlvrŽ.
akìs išsprogìnti
1.labai nustebti: Kaip aš jam pasakiau, kad Triaupų paleido iš kalėjimo, jis net akis išsprogino. Vb. Akis išsprogino, dedasi nieko nežinanti. Jnš. Ir akis išsproginau, kai pasakė, kiek kaštuos. Vvr. Tokią naujieną išgirdę tik akis išsprogino. Rs. Ko čia išsproginai, tėvai, akis, aš sakau teisybę. Bub.
2.atidžiai žiūrėti: Akes išsprogino ir nebatsitraukia. Krš.
3.apie labai supykusį: Akis išsprogino, perpykusi tik žiūri, tik žiūri!. NmŽ. Išsprogino akis ir puolė muštis. Vkš. Akis išsproginęs puola ant viršaus. End.
ãkys išsprógo sakoma ką sunkiai, jėgas įtempus darant: Akys išsprogo, kol maišą įkėliau į ratus. Rd. Akys išsprogo, kol tokį maišą atvilko. Kair.
ãkys išsprógo ant kaktõs
1.labai nustebo: Žiūrim – gi ir jie bažnyčioj; man ir akys ant kaktos išsprogo. Jnš. Nuo tos žinios jam akys ant kaktos išsprogo. Rs. Žvilgt už daržinės – man ir akės ant kaktos išsprogo: tie [vokiečiai] jau [karvei] ragus bekertą. Klm.
2.apie sunkų darbą: Kol parnešiau, ir akys ant kaktos išsprogo. Šl.
ãkys išsprùko labai nustebo: Jonui ir akys išspruko. rš.
ãkys išsprùko iš kaktõs labai nustebo: Tai išgirdus man ko tik akys iš kaktos neišspruko. Vaižg.
akìs išspùlginti labai stengtis, rūpintis: Kaip tu buvai mažas, vaikeli, tai aš skraidžiau apie tave net akis išspulginus, o dabar, regi, kokis tu geras. Arm.
akìs išsvìlinti išbarti, sugėdinti: Išsvilino tau pernai akis Mataušas. Upt. Gerus kelius gaudžiau, kad nebūtų išsvilintos akys. Dv.
akìs išsvìlti patirti gėdą: Per daug pulsi, akis išsvilsi. Jnš. Ar neišsvilai akis, žiūrėdamas pro langą?. Slv. Nebūk per drąsus – akis išsvilsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. LTR.
akìs iššlúostyti apgauti: Žiūrėk, kad jis tau akių neiššluostytų. Alk. Iššluostė akis sukčius: iš senų dalių sudėtą mašiną pakišo. Kbr.
ãkys iššóko patyrė vargo: Išmoks, kai akys iššoks. Jrb.
ãkys iššóko ant kaktõs
1.labai nustebo: Atnešiau, pastačiau kvietienės ant stalo, tai jam akys ant kaktos iššoko. Grnk. Tarsi klasėje būtų sprogusi bomba. Mūsų veidai ištįso, akys iššoko ant kaktos. Bub. Aš pats užprašysiu tokius krikštatėvius, kad iš nustebimo visiems akys ant kaktos iššoks. Vaičiul.
2.apie sunkų darbą: Man ir akys ant kaktos iššoko, kol mėšlą išmėžiau. Sk. Net akys ant kaktos iššoko betęsiant tą maišą. Prn. Dumiu, kiek išgaliu [švilpynę], net akys ant kaktos iššoko. Bub.
ãkys iššóko iš kaktõs
1.labai nustebo: Motinai akys iš kaktos iššoko, kai sužinojo, kad vaikas apsivogė. Kair.
2.apie sunkų darbą: Akys iš kaktos iššoko, kol iškroviau rugių vežimą. Kair.
akìs ištem̃pęs
1.atidžiai, smalsiai (žiūrėti): Ko žiopsai taip akis ištempęs?. Simon. Žiūri akis ištempęs, aš tau!. Pc. Pas krosnį sėdi trys vaikučiai, papūrę, akeles ištempę spokso. Žem. Abu tokie smaliūgai, tik ir žiūri ištempę akis, kad ką nutvertų. Slm.
2.labai smarkiai (ką daryti): Akis ištempus lėksi namo. Upt. Veršiukas bėga akeles ištempęs – gert nori. Klt. Lekia vaikas pasitikti ištempęs akytes ir krausto kišenes, ar nėr saldainių. Slm.
akìs ištem̃pti su nuostaba, atidžiai žiūrėti: Ištempiu akis. Sir. Tie mažiukai akis kad ištempia!. Jd. Ištempė akis ir tyli. Rgv.
ãkys ištį̃so prailgo, nusibodo (laukti): Akys ištįso beveizant. Dauk. Jonienei iki vakaro ir akys ištįso saulės laidos belaukiant. Žem. Akys ištįsta metų galo belaukiant. Up. Akys ištįso bežiūrint, ar nepareina. Gs. Akys ištįso nuo pat ryto tavęs belaukiant. Srv. Nūnai ištįso akys mūs žiūrėdamos į dangų. Nėr.
ãkį ištráukti apmulkinti: Kožnas nori akį ištraukt, vis tą biedną apšukot (apgauti). Ml.
akìs ištráukti apmulkinti: Iš pavydo gatavi akis ištraukti. rš.
akìs ištrė̃kšti susidomėti: Jie pasakoja apie tas dienas, kai aš su Broniu ir Juzuliu klausydavau Kuprelio pasakų; kai mes akis ištrėškę prašydavom: „Daugiau, daugiau". Šein.
akìs ištvìlkti patirti gėdą: Veizėk, kad neištvilktum akių. Štk.
akìs išvanagúoti galą padaryti: Kad pasiuto eiti kaip vilkai, maniau – akis išvanaguos. Brs.
ãkys išvarvė́jo užsilaukė: Belaukiant ir akys išvarvėjo. Zp.
akìs išvarýti išeiti laukan: Pirmą kovo – pusnės, akių išvaryt negalima. Dg.
akìs išvarýti iš kaktõs būti labai priekabiam: Jis man už tą darbą akis iš kaktos išvarys. Skr.
akìs išvélti labai nustebti: Akis išvelti gali. Grv.
akìs išver̃sti
1.labai nustebti: Žiūro akis išvertę, nesupranta dzūkiškai. Drsk. Baltrus išvertė akis ir norėjo eiti, bet Kastė jį sulaikė. Mont. Stovi išvertęs akis. An. Senoji išvertė akis, be žado spoksojo į Kazimierą, nesurasdama, kokį žodį dabar pasakyti. Balt. Žiūrėk, žiūrėk!.. – išverčia akis Maksutis. Ap.
2.labai supykti: Ko išvertei akis kaip balnis. Krs. Ašian barkšt per ranką, o anoji išvertė akis. Pnd.
3.ginčytis, prieštarauti: Ginčijasi, tik išverčia akis. KzR. Žinai, kokie jauni, pasakai ką, tik akis išverčia. Drsk.
4.išsigąsti: Tas karalius akis išvertė. Ar.
5.nublukti: Medžiaga jau išvertė akis. Lnkv.
akìs išver̃tęs
1.labai greitai: Neik akis išvertęs, bet vaikščiok povaliai. Dg. Aš taip persigandau ir bėgu akis išvertus smarkiai. Jrb.
2.labai smarkiai, sunkiai: Dirba akis išvertęs. Gs. Už šnapsą tai jis akis išvertęs dirba. Lel.
3.įžūliai, akiplėšiškai: Meluoja akis išvertęs. Gs. Eina akis išvertus, su visais baras. Lb. Vaikas drąsus, žiūri akis išvertęs. Pn. Žiūrėk, kaip žiurkė akis išvertus. Ds. Sėskis, ko vėpsai akis išvertęs?!. Gric. prk Debesys nulėkė, ir vėl saulė išvertus akis žiūri. Slm.
4.labai garsiai: Rėkia akis išvertęs kaip galvijas. Kp. Akis išvertęs ir krokia. Grdm. Pasakysi ką – rėkia akis išvertusi kaip šėtonas. Paukš. Girtas, akis išvertęs šaukia. KzR.
5.labai išsigandęs: Pamatęs šunį vaikas parlėkė akis išvertęs. Jnš.
6.labai nustebęs: Petras žiūrėjo į skerdžių akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. Krėv. Dikmanas sustingo akis išvertęs. Gric. Ma[no] žentas iš Lazdijų, tai ką kaip pasakys, daboju akis išvertus. Dbč. Senis akis išvertęs žiūri; sakau – radau, mazgas guli pinigų. Slm.
akỹs išvir̃to
1.labai nustebo: Akys išvirto, kai sužinojo. Vn. Benui net išvirsta akys, kai viename jų (kambarių) pamato didžiulę nuotrauką ant sienos. Ap.
2.buvo labai sunku (ką daryti): Akys išvirto, kol atridino akmenų. Kair. Kol tokį darbą padarai, ir akys išvirsta. Rd.
3.labai išsigando: Jis labai bijo, jei kas krepšt, tai net akys išvirsta. KzR.
ãkys išvir̃to iš kaktõs labai nustebo: Lyg medinėm kojom įslinko į mokytojų kambarį, ir jam akys išvirto iš kaktos: ant stalo kūpsojo visas kalnas banderolių!. Žil.
akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Išžardžiau akis velniam!. Ktk.
akìs išžãryti išgėdinti plūstant: Aš prie visų akių tai vagilkai akis išžarijau. Pkr.
akìs išžìbinti turėti sarmatos: Tokia žarijėlė, dar ne kartą akis išžibins. Ml.
ãkys į̃temptos labai nori, laukia: Akys tai karvei įtemptos bėgti prie tų žolių. Skdv.
akìs įžlìbinti įsistebeilinti: Pamato ką einant, tuojau akis į langą įžlibina. Mrj.
ãkys juõkiasi
1.labai malonu: Gražu, net akys juokiasi. Ml.
2.išgėręs: Ar jau akys juokias?. Pv.
akìs kabinė́ti būti priekabiam, reikalauti: O vaikiukai tie, sako, akis kabinėja?. Tl. Ko čia dabar man akis kabinėji?. Kair.
akìs kabinė́ti laukañ
1.įkyriai reikalauti: Nelesintos vištos akis kabinėja laukan. Šts.
2.pyktis, bartis: Tie kits kitam akis kabinėja laukan. Klk.
akìs kabìnti
1.ginčytis, užsipulti: O tu pats ką gi veiksi? Ginkis! Visom keturiom – akis kabink. rš. Kaziūnė kantri moteris, tačiau kad šitaip kas akis jai kabintų, to dar nebuvo. Bub.
2.neklausyti: Ale tik duok valią paršui (vaikui), tai tuoj akis kabina. Rs.
akìs kabìnti laũk smarkiai užsipulti: Tegu bala, jau toks, kad geresnio nereikia – dėl niekų akis kabina lauk. Jnš.
ãkys kaĩsta ima gėda: Nors akys kaista, širdis džiaugiasi. Vlkv. Kais tokiems besarmačiams akys. Ds. Dabar ir akys kaista, nėr kur atsisėsti. Šauk. Glamonėjami sakuoti pušiniai sienojai palieka ant rankovių riebių dėmių. Bet dėl jų dailidei akys nekaista. Vaižg. Sūnus prisidirba visko, o tėvams akys kaista. Varn.
akìs kaĩsti jausti gėdą, gėdintis: Lengva pameluoti, o paskui ir kaisk akis. Plng. Anie kalti, o tu akis kaisk!. Krž. Taip gyvenam tamsta, kad tik akis reikia kaist. Jrb.
akìs kaišýti prikaišioti, gėdinti: Dėl tavo maišo man akis kaišo. Dkš.
akìs kaĩtinti kęsti gėdą: Aš už tave akių nekaitinsiu. Lkš. Neisiu aš ten akių kaitint. Jrb. O aš dėl tavęs akis kaitinu. Mrj. Taip apsikiaulinęs dabar kaitink nuo žmonių akis. Ėr. Padarys ką duktė, o motina prieš visus turi akis kaitinti. Grš. Aš nesirodysiu, kam aš kaitinsiu akis. Žml. O gal Eleną? Jis kaipmat apsisuktų, ir nereikėtų kaitinti akių prieš Gelbūdą. Bub.
akìs kamšýti priekaištauti: Jis paskui man tik akis kamšys ir kamšys už tą auksiną. Lp. Tėvas vagis, tai ir vaikams akis kamšo. Lš.
akìs kapóti užgaulioti: Tu man akių nekapok!. Skdv. Tu čia man akių nekapok!. Mrk.
akìs kélti žvelgti: Jis dažniau akis kelia į lubas, rankas prispausdamas prie širdies. Dovyd. Žmogus kelia akis ir dairosi sužavėtas. Šein.
akìs kė̃sti priešintis, neklausyti: Tu iš mažų dienelių prieš mane akis kėtei. Ml.
ãkys kibirkščiúoja labai pyksta: Net akys kibirkščiuoja, kai pyksta. Lkm.
kur̃ akìs kìšti sakoma dėl gėdingo elgesio: Aš nežinau, kur akis reik kišti vagiant? – tarė kita boba, nejučiomis traukdama peilį nuo stalo ir kišdama į kišenę. Žem. Kur kiši akis šitaip padarius. Jrb. Kur kišti akis, kaip reik pasirodyti prieš žmones, kad tu toks esi, pirštais gal subadys. End.
nėrà kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Vai kiek sarmatos turėjau, kad nebuvo kur akių kišti!. Mlt.
netùri kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Padarė tokią sarmatą, kad neturėjo kur akių kišti. Ėr. Dabar jis iš gėdos neturi akių kur kišti. Jrb. Iš tos sarmatos žmogus nebeturėjo kur akių kišti. Jnšk. Tokia gėda buvo, kad neturėjau kur akių kišti. Rt.
akių̃ kláusti dairytis: Ale taigi – aikštėj padėta – neberanda! Kaip teip akių neklausti?!. Mžš.
ãkys klýsta malonu: Mašinom važinėja, gražu – akys klysta. Grk.
akìs krapštýti neduoti ramybės, vis primenant reikalauti: Akis krapšto – atiduok skolą. Rdn. Ko tu nori, ko man akis krapštai dėl nieko!. Rš.
ãkį kreĩpti
1.domėtis patinkant: Žiūriu – kreipia į ją akį tas Juozukas. Vl. Jis dargi pats ne taip jau akį į tave kreipia. Šein.
2.sutelkti dėmesį: Ypač reikia kreipti akį į klaidingus įpratimus. rš.
3.pykti: Jis ant manęs ir kreipia akį nuo to vakaro. Vl.
akìs kreĩpti
1.žvelgti: Tėvų barami [mokiniai] valgo mažai ir kreipia vis akis į langą. Šein.
2.sutelkti ar patraukti dėmesį: Kartais ir į menkniekius reikia kreipti akis. Jabl. Sūnėnas buvo atėjęs į koncertą puikiausiai pasipuošęs ir jau seniai kreipė į save svečių akis. Balč.
ãkį kum̃pinti pykti, skersakiuoti: Tai ko čia tą akį kumpini, ką jau padariau?. Jrb.
akimìs láidyti stebėti: Kur tik einu, jis vis mane akimis laido ir laido. Šl. Katinas akim tik laido, nori galuotis. Šts.
akìs láidyti stebėti: Aš žiūriu, ko į mane visi akis laido. Mrj.
akìs ant parõs laikýti merdėti: Jau mirs: jau akis an paros laiko. Ml.
akimì léisti
1.nužvelgti: Eina šiaučius per girią, akim leidžia medžius: tai kreivas, tai šakotas, nėr gero kurpaliui. Prng. Čigonė inėjus taip ir leidžia akim pirkią. Trgn.
2.žvilgsniu sekioti: Akimi leidžiu jį, kur jis eina. J.
akimìs léisti žvilgsniu sekioti: Kur tik einu, jis mane akimis leidžia ir leidžia. Šl.
akimìs lydė́ti žvelgti į tolstantį: Petrutė vaikščiojo pakrante lydėdama akimis tolstantį garlaivį. Ap.
ãkys leñda
1.ima pavydas (žiūrint): Lenda visiems akys an mano telyčią. Trgn.
2.sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Visą dieną tuos medžius vilkau – net akys lenda. Jnš. Dirbk, kad akys lįstų, valgyk, kad pilvas plyštų. Vlk. Net akys lenda, kai sperečijas, dar kad ir praudą (tiesą) sakyt. Ml. Spausk smarkiai, kad akys lįstų. Škn.
3.apie patekusį į nemalonią padėtį: Šaltą vandenį ant tų akmenų pridegusių išpila, tai šiltis būna, net akys lenda. Pls.
ãkys leñda iš kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Taip dirbau nuo pat ryto, kad akys iš kaktos lindo. Škn. Ginas, net akys lenda iš kaktos. Ktk. Sunku dirbt – akys iš kaktos lenda. Lp.
2.apie patekusį į keblią padėtį: Ėmė bobos grūstis, taip suspaudė, kad akys iš kaktos lenda. Škn.
ãkys leñda per pakáušį labai sunku dirbti: Su tais rugiais plūkis plūkis perdien, akys per pakaušį lenda – kaip sunku. Lkm.
ãkys lim̃pa
1.norisi miego: Negaliu daugiau skaityti – akys limpa. Pn. Jautė tik, kad nuvargo, nuilso, o akys lipo kaip medum išteptos. Krėv. Net akys limpa, kaip noriu miego. Pg. Einu gult, akys limpa. Mrj. Rodos, jau užmigsiu, rodos, akys pačios limpa, tik vėl krūpt – ir nemiegu. Mišk. O man baisiai akys limpa – miego noris. Dovyd.
2.norisi gėrėtis, traukia prie ko: Širdžiai tinka, ir akys limpa. LTR. Kaip vyšnia jaunamartė. Ir savos akys limpa, ir svetimas traukia. Trein.
3.traukia dėmesį: Suvokiu: visų akys limpa prie jos – mano barzdos. Dovyd.
ãkys lìpa ant kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Barbutei net akys lipa ant kaktos iš smalsumo. Čiurl.
2.apie prastą savijautą: Šįrintais akys ant kaktos lipo, sakiau, kad nekelsiu, o dabar kaip ir nieko. Ms.
ãkys lìpa iš kaktõs apie bet kokį intensyvų veiksmą: Bronės akys lipa iš kaktos – nori visus peršaukti. KlvrŽ. Akys lipa iš kaktos, o reikia kelti [rąstą]. End. Vyrai sėdi lyg stabo ištikti, akys lipa jiems iš kaktų – kas galėjo pagalvoti, kad atsiras toksai, kuris įveiks Jeronimą. Bub.
akìs lùpti
1.daryti sarmatą: Lupa akis prieg svečio ažu itus pinigus, geriau tu ją būtai nepristojęs. Arm.
2.prieštarauti, ginčytis: Regi, kaip prieš tėvą akis lupa. Tvr. Ita boba man akis lupa. Dv.
nórs ãkį lùpk visai nereaguoja: Tyli kaip žemė – nors akį lupk!. Al. Prabuvau ingi sutemų dėl itų daiktų; kad vienu asmoku (skatiku) pigiau duodi, tai ne[par]duoda, nors akį lupk!. Arm.
akìs lùpti iš kaktõs būti priekabiam: Ji baisiai bjauri – visiems akis lupa iš kaktos. Jrb.
ãkys márkstosi yra gyvas: Kol tavo akelės markstos, tavo vaikas brangus. Užv.
akìm mãtant greitai, bežiūrint: Jis gerai daro: tą kripę (kopėčias) akim matant padarė. Jnš. Ilgai neužtruksiu, akim bematant sugrįšiu. Sk.
ãkys mãto kãtę norisi miego: Vaikų akys jau katę mato. Škn.
akimì matýti negãli labai nekenčia: Jin dabar jo negali akim matyti. Jnš.
kur̃ ãkys mãto bet kur (eiti): Dar šiandien nusispjautau, mestau viską ir eitau, kur akys mato. Krėv. Dumsiu, kur akys mato, kur kojos neša. Auk. Sykiais nutariu eiti, kur kojos neša, kur akys mato, ale tuojau pradedu galvoti, juk visiems sunku. Rt. Einama laukais – kur akys mato!. Ap. Jis išėjo nė žodžio nesakęs, nepasipriešinęs. Nuėjo kur akys mato, kur kojos neša. Šein.
akìs máudyti meluoti: Ką čia man akis maudai – sakyk teisybę. Rs.
ãkys máudosi sakoma daug ko esant: Kiek tų skurlių [turguje], akys maudos. Všk.
ãkį mérkti
1.duoti ženklą: Akį merkia, kad eičiau su jais. Rm.
2.viliojamai pažvelgti: Jau ir merginom mokėjo akį merkti. Cvir.
akìs mérkti snausti: Išklausęs keletą atsitikimų, ėmiau merkti akis. Andr.
ãkys mérkiasi
1.nori miego: Eisiu miegot, nebedirbsiu, man jau akys merkias. Žg.
2.miršta: Seno niekas jau nenori, o tos akys nesimerkia. Krm.
ãkį mèstelėti
1.trumpai pažvelgti: Mestelėk biškį akį ant to žmogaus. Vkš.
2.bent kiek prižiūrėti: Mestelėk kartkarčiais akį į mano vežimuką. rš.
3.bent kiek paskaityti: Reikia mestelėt akį į gazietą. An.
akimì mèstelėti trumpai pažvelgti: Mestelėjo akim praeidamas, kaip nepažindamas. Ds.
akimìs mèstelti trumpai pažvelgti: Broliai prie Petniūnioko nieko, lyg ir nemato jo, tiktai Poviliokas mestels akimis ir nusišypso pats sau. Balt.
ãkį mèsti
1.trumpai pažvelgti: Užsikrapštau šiaip taip ant viršaus, o žemyn baisu net akį mesti; vienok žemyn reikia eiti – nori nenori. Lauc. Tuo tarpu Vasaris spėjo mesti akį į visus susirinkusius. Myk-Put. Praeidama mečiau akį į tavo darželį. Šn. Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yra, na, mečiau akį ir jau žinau. Pbs. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo. Trs. Kad tik kas brakšt – ir meta akį į duris. Pbr. Kur akį metei, ten mūs. Lz.
2.patikti: Aš gi tau sakiau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla. Myk-Put. Jis meta ant Onos akį. Alk.
akimì mèsti trumpai pažvelgti: Kur tik akimi meta, ten kaip jūrės liūliuoja banguoja priešų minios. Krėv. Kaip mesti akia – vis mūsų laukai tęsiasi. Rod.
akimìs mèsti trumpai pažvelgti: Tas metė akimis su nʼištikėjimu ant Radušio. Piet.
akìs mèsti trumpai pažvelgti: Pridusdama, galvą pakreipus, akis dažnai aukštyn mesdama, ji kalbės net kiek išraudus. Dovyd.
akìs mė́tyti dairytis: Ot vaikas, jei įėjo trobon, tai ir mėto akis ant sienų ir visur. Lš. Ir štai ji, pirmiau išgąstingai akis mėčiusi į skaidrų vidudienio dangų, dabar išgąstingai seka mane. Dovyd.
akimìs mė́tyti
1.dairytis, žvalgytis: Rodos, akimis per daug po tą stubą mėto. Šmk.
2.stengtis patraukti dėmesį: Akimis tik mėto mergučės, kur vyrai – tikri juokai. Jrb.
akimìs mė́tytis žvalgytis: Mergaitė dairos baikščiai aplink, žiūri į vyskupą, žvilgterėja pro langą, mėtos akimis tarp lubų ir aslos. Šein.
akìs mìglinti apgaudinėti: Ką jis čia man akis miglina, aš jau žinau, kada jis gimęs. Jnš.
akimìs mirksė́ti apie nenuoširdžią kalbą: Jis kalbėjo ir akim mirksėjo. Vrn.
ãkys mìrksi tánkiai meluoja: Kreivaprisiegio akys tankiai mirksi. Ml.
akìs mõnyti
1.meluoti, apgaudinėti: Nemonyk mums akių, juk mes ne maži vaikai. Lž. Jie mums tik akis monija, norėdami ten privilioti. Mrj. Nemonyk tamsta man akių, – perkirto senis ir skambiai trinktelėjo lazdele. Marc. Ką jis tau akis monija, atsikrenkšk ir spjauk jam barzdon. Lš.
2.pokštus rodyti: Juokdariai turguj akis žmonėm monija. Vrb.
akìs muĩlinti meluoti norint apgauti, apgaudinėti: Na mat, išsigando caras atsišaukimų ir uždraustų raštų, tai ir muilina žmonėms akis!. Bil. Muilinti akis, vadinasi, kalbėti netiesą, vadinasi, akyse juoktis iš visų žmonių. Vien. Gali čia man akių nemuilinti, neapgausi!. Alk. Ką tu čia dar muilini akis su savo šnekomis!. Lkš. Kam muilinti žmogui akis, kad aš pats šiandiej buvau ir girdėjau. Skdt. Jis, žaltys, akis muilina. Katil.
akìs náižyti koketuoti: Na, žinai, mama, ta boba visai pašėlo: tik naižo akis prieš vyrus kaip mergička. Jnš.
akimìs nárdyti stengtis patraukti dėmesį, koketuoti: Tai smarki boba: tik akimis nardo, tik vilioja tuos vyrus. Jrb.
ãkys nárdosi merdi: Tuosyk dar prasčiau, kaip akys pradės nardytis. End.
akìs nárstyti koketuoti: Akis narsto su vyrais kalbėdama. Šts.
akimìs nárstyti
1.atidžiai žiūrėti: Ateinu in tvartą, tik akimis narsto veršiai. Rmš.
2.stengtis patraukti dėmesį: Kad narstė, kad svarstė akim tą Jonį, net iš šalies gėda. Sk.
akiẽs neatitráukti įdėmiai žiūrėti: Ažgūris įstabiai jį seka, neatitraukia akies. Šein.
akių̃ neatitráukti
1.žavėtis, gėrėtis: Bet ponas savo akių nuo jos vis neatitraukė. Mont. Kokia ji graži, – galvojo Bronius, neatitraukdamas nuo jos akių, – kokia balta... lyg lelija.... LzP. Ponai ir ponaičiai neatitraukdavo nuo Marės akių. Kudir. Kad gražybė mergos, kad jis akių neatitraukia. Btg. Atvažiavo in močią – blogutė, sudžiūvusi, susenėjus, o anksčiau akių negalėdavai atitraukt. Ker.
2.rūpestingai prižiūrėti: Pati motina stumia [vežimuką]. Jauna, sveika. Išdidi. Akių nuo vaiko neatitraukia. Šein.
akių̃ neatplė́šti
1.įdėmiai žiūrėti: Petronė pačiupinėjo pirmąjį pluoštelį pinigų ir ilgai neatplėšė nuo jo akių. Marc.
2.žavėtis, gėrėtis: Neatplėšdamas akių žiūrėjau į man pažįstamos pirkios pusę. rš.
akių̃ neatràsti nesuvokti esmės: O tu, Tekoni, matyt, taip ir numirsi akių nebeatradęs, – pasakė Alaušas. Balt.
ãkys nebìjo dū́mų nejaučia gėdos: Jos akys geros, dūmų nebijo: vakar latravojo, o šiandien eina galvą iškėlus. Krč.
akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių nedėjo. Gr.
akių̃ neganýti nesivaržyti, nesigėdyti: Tokia boba akių neganys: kaip jai užeis, taip ir papils. Užp.
akių̃ neišlùpti nieko negauti: Akių jam neišlupsi. Ėr.
kõ akių̃ neišriñkti labai užsipulti: Kiti jam ko akių neišrinko. Auk.
ãkys nekė́lė daug: Mėsos nė akys nekėlė. B.
akių̃ nekreĩpti nesidomėti: Prižadu tau į visų tų dūdučių-lupučių kalbas, pliauzarojimus nebekreipti akių.... Pt.
akių̃ neléisti įdėmiai žiūrėti: Žmogus neleido akių nuo jūrių. Kudir.
akių̃ neléisti žemỹn nesigėdyti: Neleisk taip akių žemyn, aš sveiko nekaltinu. Jabl.
akių̃ nematýti nesusitikti: Man magistro ir akių neteko matyti. Vien. Nuo to karto anos nė akių nemačiau. Varn.
akysè nematýti nesusitikti: Mauk greičiau pro duris, kad daugiau akėse nematyčiau!. Rdn.
akiẽs nemérkti neatsižvelgti į asmenį, tiesiai rėžti: Nemerkia tas akies ir ant jo. Trgn. Geras būdamas ant manęs akies nemerktum. Arm.
akių̃ nemérkti nenusileisti, savo laikytis: Kaziokas akių nemerkia, kas jam priklauso, turės atiduot. Skdt. Žiūrėk, tik akių nemerk teisme, tu turi laimėt. Mlt.
akimì nemìrktelėti visai nesijaudinti, šaltai ką daryti: O tai, šuns pusė, meluoja, nė akimi nemirkteli. rš.
akių̃ nenugrę̃žti įdėmiai žiūrėti (klausantis, žavintis ir pan.): Jis žiūri ir žiūri – akių nenugręžia nuo manęs. Rm.
akių̃ nenukreĩpti įdėmiai žiūrėti: Ji visą laiką beveik nenukreipia akių nuo Martyno. Simon.
akiẽs nenuléisti būti atidžiam: Vis brisk purvyną su lazda, vis nenuleisk akies, jie taip ir laukia, kad kur ką nugriebt į šalį. Andr.
akių̃ nenuléisti įdėmiai žiūrėti (stebint, žavintis ir pan.): Bet nuo Judo namų nenuleisiu akių, kai apakinsiu visų tautų žirgus. ŠR. Sargienė sėdi ant kėdės ir nė akių nuo mūsų nenuleidžia. Žem. Patenkinti, patenkinti: jaunikis tai ir akių nuo Nastutės nenuleidžia ir kunigėliu vis kliedi. Vien. Ir Jadzė nenuleidžia nuo kunigo akių – taip ji įsiklausiusi į tas baisenybes. Myk-Put. Ana veiza ir veiza, akių nenuleidžia nuo ano. End. Žinau, kad jos nenuleidžia akių nuo šito namo. Bub.
akių̃ nenumèsti
1.rūpestingai saugoti: Nenumesk akių – kruopos nubėgs. Lš.
2.įdėmiai žiūrėti (žavintis): Toji mergaitė tai akių nenumeta nuo Prano. Ktk.
akių̃ nenusùkti įdėmiai žiūrėti: Jis žiūri ir žiūri – akių nenusuka nuo manęs. Rm. Akių nenusuka – vis spokso, žiūri. Pn.
akių̃ nenutráukti įdėmiai žiūrėti (žavintis): Tas Jonis per tą sambarį akių nenutraukia nuo jos. Jnš.
akių̃ nepadė́si ant stãlo Tlž. reikia būti vaišingam:
akių̃ nepakélti įdėmiai žiūrėti: Nepakeldamas akių nuo skruzdėlyno [dėdė] patylom sau kalba. Dovyd.
akių̃ neparódyti visai neateiti: Nė akių neparodė iki šiol, nebent per šventes pasirodys. Žem. Bet kur buvai taip prapuolęs, kad akių nebeparodai?. Paukš. Būta man giminės: kelinti metai, kaip akių neparodo. Alv. Ir visą tą laiką, kai Blindokas su šeimininku pasimainydami olbino, lenkė Valiusę prie reikalo, Aleksiukas nė akių neparodė. Balt.
akių̃ nėrà kur̃ pasùkti darosi gėda: Akių nebėra kur pasukt nuo tavo apsileidimų!. Balt.
akių̃ neródyti
1.visai neateiti, nepareiti: Ganot po mano ganyklas, ar girdi, o pasirokuoti šaukiami nė akių nerodote?. Žem. Alfonsas į namus ir akių nerodė. Vien. Nuo pavasario sūnus akių nerodo. Vlkv. Jau bėda kokia atvarė – taip jau ir akių nerodai. Ut. Marčia akių nerodo. Klvr. Pasiskolino – nė akių nerodo. Jrb. Kai susipykom, visus metus nė akių nebrodė. Užv. Kur ji tau akis rodys: džiaugias atvežus, patupdžius ją (motiną) pas mus ir palikus. Šmk.
2.nesirodyti, neišeiti: Juočbalienė ištisai dvi savaites kaime akių nerodė – kojos nekėlė iš namų, svetimo slenksčio neperžengė. Bub. Kukuok įlindęs į savo pašiūrę, bet akių žmonėms nerodyk. Daut. Jų visa šeimyna keršelnykai: ir dukterys, kai užpyksta, tai kamaroj užsidaro kelias dienas ir akių nerodo. Lel.
akìs nérti merdėti: Pradėjo vienkart nerti brolis akis, jau galvojom, kad mirs. Gršl.
akių̃ nesáugoti žiūrėti į ką netinkamą: Bet kitą šeštadienį, per išpažintį, jis prisipažino dvasios tėvui „nesaugojęs akių, žiūrėjęs nepadorių paveikslėlių". Myk-Put.
akysè nesiródyti neateiti (nepageidaujant): Prašom pasakyti, kad jis daugiau mano akyse nebesirodytų. rš. Vis ana prieš jį stovi, o jis prašo, kad jinai nesirodytų jam akyse. Eiš.
akių̃ nesudė́ti nemiegoti: Ji per naktį nesudėjo akių. Alk. Ir brendi į vandenį, tai per naktį po to – kvenkš, nė akių nesudės, rytą visiškas ligonis. Žem. Nė akių per naktį nesudėjau jūsų belaukdama. Srv. Per visą naktį vieškeliu trenkė, klykė žmonės, žvengė arkliai, bliovė galvijai, ir Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo. Vien. Per visą naktį nesudėjau akių supdama tą žvieglį. Lš. Aš visą naktelę akių nesudėjau. Grv.
akių̃ nesumérkti nemiegoti: Visą naktį akių nesumerkė Grigienė – vis vartėsi nuo šono ant šono ir dūsavo. Krėv. Per kiauras naktis nesumerkė akių, kai uždegei jauną krūtinę. Mair. Vėl jį šaukiau, išblaškiau jo neramius sapnus ir jau pats akių nesumerkiau iki pat ryto. Cvir. Ištisą naktelę nesumerkiau akių, vis vaidenosi, kad kažkas šaukia mane. Cinz.
ãkys nesusimérkė negalėjo užmigti: Iš to išgąsčio man akys pernakt nesusimerkė. Ėr. Miego noriu, bet akys nesusimerkia, ir tiek. Krs.
akìs nèšti ateiti, pasirodyti (gėdijantis): Skolos neatidaviau, kaip reikia akes nešti?!. Krš.
kíek ãkys nẽša iki soties: Prisiėdžiau kiek akys neša, dabar galiu gultis. Šl.
kur̃ ãkys nẽša bet kur (eiti, bėgti): Tu pats džiaukis vietą turįs ir veizėk, kad kuomet drapanas susisukęs nespruktum, kur akys neša. LzP. Jis bėgs, kur akys neš. Piet. Eisiu sau, kur mano akys neša... pasiskandinti ar pasikarti, neko taip paniekinamai būti. Žem.
akių̃ netèkti apakti: Pamatysi, kaip pati akių neteksi beašarodama. Jnš.
akimìs netikė́ti stebėtis: Nenori savo akimis tikėti... kambarys tuščias, nė kokio Jono daiktelio nebėra... jos tik skarmalai asloje sumesti. Žem. Žiūriu ir akimis netikiu. Stovi Elena su savo nosele kaip lepšiukas. Pt. Ogi žiūriu ir akim netikiu. Sk.
akių̃ netráukia (nuo ko) apie įdėmiai žiūrintį: Elzė juto, kaip Donatas, ne mažiau už kitus nustebęs, netraukė akių nuo jos veido. Pt. Nuog daiktų nepadorių akių netraukei. rš. Čia nė žuvies nematyti! O Vincutis taip daboja, taip netraukia akių nuo paplavėlio. Tikras žvejys!. Šein.
akių̃ netrìnti nesigėdyti: Ji netrins akių teisme, paliudys. Skr.
akiẽs neturė́ti būti nepalankiam, nemėgti: Ant manęs nesibara, ale ir akies neturi. Mrj. Ant manęs neturi akies. Rod. Žmonės nelabai turi ant jo akies. Brt. Neturėjo akies ir atėmė. Krtn.
akių̃ neturė́ti nepamatyti kieno prastumo: Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu suderėjai?!. Alk. Reikėjo akių neturėti už to kelmo ištekėti. rš. Turbūt akių neturėjo: aš sena neičia už tokio. Sk.
ãkys neužléidžia yra gėda: Kad ir širdis užleistų – akys neužleidžia. Kair.
akiẽs neužmérkti atsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmerkta. Prng.
akių̃ neužmérkti rūpintis: Ir nutariau: parvažiuosiu ir ištalžysiu, tegul ir svietas žino mano valią – nusikaltimas, akių neužmerkiu. Dovyd.
akių̃ neužrìšti neuždrausti matyti: Mačiau ir sakau, tu man akių neužriši. Ldv.
akių̃ neužsirìšti visur tikti, nebūti gėdai: Neužsiriš akių mergaitė nė į didžiausią gyvenimą. Žem. Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo: ką paėmė, tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
ãkys niáukiasi liūsta: Vis labiau niaukias jam akys. Alz.
akìs nudel̃bti susigėdus vengti žvilgsnio: Iš karto akis nudelbė, kad pasakiau. Žl. Maksutis sėdi nudelbęs akis. Ap.
ãkį nudė́ti pažvelgti: Niekur akies neseka nudėt, tik ant Stasios. Lp. Taip akis ir nudeda, kad tik kas. Pbr.
akìs nudil̃binti gėdijantis vengti žvilgsnio: Akis nudilbino ir eina. Dkšt.
ãkys nudìlo įgriso, nusibodo (žiūrėti): Akys nudilo beveizint į tankus, patrankas, į mašinas visokias. Šts. Prisiveizėsiu, dar ir akys nudils. End.
ãkys nudìlo ìšverkiais apie daug verkusį: Nuo tokios gyvestos mano akelės išverkiais nudilo. Tvr.
ãkys nudìlusios
1.viską gerai žino: Šiauliuose dažnai būna, anam ten ir akys nudilusios. Lk.
2.nepastabus: Čia jau man akys nudilusios. Lk.
akìs nudìrti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kad pamatė mane, akis nudyrė ir prašliaužė. Škn.
akìs nudùrti
1.įsistebeilyti: Kristina tylėjo dantis sukandusi, akis nudūrusi į slėnį ir įsižiūrėjusi į karklus. Dovyd.
2.susisarmatyti: Pastebėjai? Pagaliau! Na, mergyte, kodėl nudūrei akis? Kodėl nuraudai? Turbūt aš tau patinku. Simon. Akimirką jis pamatė save beeinantį po pamokų namo, susitinkant akis nudūrusius mokinius, pabėgusius iš jo istorijos pamokos. Ap.
akimìs nudùrti
1.sakoma nekenčiant ko: Vokiečiai mūs nekęsdavo, galėdavo akimis nudurt. Skr.
2.piktai pažiūrėti: Kad pažiūrėjo į mane – gatava akimis nudurti, o nežinau už ką. Stak.
akìs nudùrti į žẽmę gėdijantis vengti žvilgsnio: Nusigandęs nudūrė akis į žemę ir tylėjo. Dr. Nėra ko man žemėn akis nudūrus laukti. Bub.
akìs nudùrti žemỹn nuliūsti: Ko sėdi akis nudūręs žemyn?. Alz.
akìs nudžiovìnti paguosti: Tik leiskit našlaitei akis nudžiovinti. rš.
akimìs nuglóstyti nužvelgti gėrintis: Nuglostė gerai akimis jis mane. Jrb.
akìs nukabìnti įdėmiai žiūrėti (grožintis): Vienos mergės į jį akis nukabino. rš.
akìs nuléisti
1.susigėdus vengti žvilgsnio: Kai gerai sudrepijau, tai išėjo kaip vilkas akis nuleidęs. An. Ko nuliūdai, sesule, ko nuleidai akytėles?. Dglš. Galėtumėt pabūti, – akis nuleidusi [sako] ir Marcelė. Ap. Aš nuleidžiu akis, bet kur tau – pačios akys ir per blakstienas nuogą grožybę regi. Dovyd.
2.neprižiūrėti: Tik nuleidžiu nuo vaiko akis, žiūrėk, jis jau ir kiša ką burnon. Vb. Pašėlę tie žmonės. Tik nuleidai akis, žiūrėk – ir netvarka. Gric.
akimìs nulydė́ti nužvelgti tolstantį: Šalimų sodybų žmonės pakelia galvas nuo savo darbų ir akimis nulydi važiuotojus. Ap.
ãkį numèsti pažvelgti: Tėvas akį numetė į sūnų. Brž.
akìs numèsti pažvelgti: Tik sušnekot, tuoj akis numetė į duris. Pbr.
akìs nunérti gėdijantis vengti žvilgsnio: Sesuva akis nunėrė ir nuėjo. Dv.
akìs nurem̃ti žiūrėti į vieną tašką (apie silpną ligonį): Myliutė jau visiškai akis nurėmė, jau greit mirs. Ps.
akimìs nusèkti nužvelgti tolstantį: Aš ir tau įtaisysiu auksinius batus ir žąsino plunksnas, – kalba Mikutis akimis nusekdamas ant Sūrmaišelio nukritusią žvaigždę. Dovyd.
akìs nušviẽsti nudžiuginti: Kai išsimokins vaikas, mums akis nušvies. Šl.
ãkys nušvìto
1.pralinksmėjo, nudžiugo: Kai tik ponas atsisėdo ant to paties kupsto, kur neseniai Martynas sėdėjo, tuoj jo akys nušvito. Cvir. Pradėm akys nušvito. Grdm. Pamačiau ateinant sūnų, net nušvito akys. Vb. Prasidžiugo kriaučius, net akys jam nušvito. A. Tai jau jų akys nušvito, kad aš parnešiu pinigų. Jrb. Kaip atvažiuoja vaikai, nušvinta ir akys. Adm.
2.geriau pasijuto: Kai ji tą kraują supylė, man akys nušvito. Skdv. Atsigėriau išrūgų, tuoj akys nušvito. Kair. Taip gerai tas obulas – ir akys nušvito, kai suvalgiau. Ms.
3.lengviau pasidarė (gyventi): Kai paleidė žmones iš dvaro, tai net akys nušvito. Pl.
akysè nušvìto
1.pasidarė aišku: Man iš karto nušvito akyse, lyg kas nutraukė juodą maršką. Šein.
2.pasidarė malonu: Ir malonu, kad jo apie ją rašoma. Ir dabar va beskaitant net akyse nušvito. Šein. Paskui padavė žinią, tai dabar jam akys nušvito. Lnkv.
ãkys nutį̃so labai prailgo: Akys nutįso tavęs belaukiant. Snt.
ãkys nužaliãvo pasidarė bloga: Akys nužaliavo – dantis į burną sugrūdo. Krš.
akysè nužaliãvo pasidarė bloga: Nužaliavo akėse, ir parvirtau. Krš.
akìs pabadýti
1.pasakyti teisybę (tiesiai): Aš jai pabadysiu akis, kai ateis. Rm.
2.pagėdinti: Jis jam pabadė akis prie žmonių. Ėr.
akìs pabãlinęs
1.įpykęs, įsiutęs: Tu, tu! dar čia man pradėk, to betrūko... – šaukia akis pabalinęs, – nosį nusišluostyk, paršeli!. Žem. Nereikia akis pabalinus šaukt, niekas nebijo. Škn.
2.girtas: Eina artyn akis pabalinęs: aš nei gyva nei mirus. Jrb.
akìs pabãlinti piktai pažiūrėti: Akis pabalino, maniau, kad griebs. Dkš. Pabalino akis kaip velnias. Žem. Užsigink, akis pabalink ir daugiau nieko. Grg.
ãkys pabãlo baisu pasidarė: Kaip sužinojo, kas atsitiko, tai net jam akys pabalo. Gs. Mano akys pabalo išgirdus tokį paaiškinimą. Žem.
akių̃ pabijóti susirgti nužiūrėjus: Paršiokas akių gal pabijojo – suvis neauga. Lkm.
akiẽs pabóti išsigąsti: Vaikas tėvo akies pabojo. Pvn.
akių̃ pabóti susirgti nužiūrėjus: Gal karvė pabojo akių, kad neėda?. Arm.
akìs pabrùkęs į nieką nežiūrėdamas: Piktas – eina akis pabrukęs. Šn. Kai susarmatinau, tai nuėjo pabrukęs akis. Šn.
akìs padalbìnti piktai pažiūrėti: Padalbino akis kaip vilkas. Gž. Kas jau tau nutiko, kad taip akis padalbinai. Gs.
akìs padė̃binti piktai pažiūrėti: Padėbino akis ir sėdi – pyksta. Alk.
akìs padel̃bti piktai pažiūrėti: Padelbė akis ir nė šypt. Gs.
akìs padė́ti žiūrėti (domintis, grožintis): Kur gražus daiktas, ten visų akys padėtos. Šmk. Visi į jį akis padėję. Gs. Kad ir nepažįstamas vyras įeis, tai taip akys padėtos kaip katės – linksmybė neišpasakyta. Slm. Visi tik žiūri akis ant jo padėję. Srv. Jonas visą vakarą akis padėjęs ant jos, daugiau į nieką nežiūrėjo. Stk. Visi tyliai, ramiai šneka, visų akys padėtos į Joną. Šein.
akìs padė́jęs atidžiai: Aš jam sakau, o jis akis padėjęs žiūri į mane. Pš.
kur̃ akìs padė́ti apie gėdijimąsi: Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvams kokia gėda, kur ir akis padėti?. Myk-Put.
nežìno kur̃ akìs padė́ti sakoma gėdijantis: Visi jo bijojo kaip ugnies – nepagerbs tau nė žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi, nei kas atsakyti, nei kur akis padėti. Krėv.
akìs padil̃binti piktai pažiūrėti: Akis padilbino ir praėjo. Brt.
akìs paganýti pasigrožėti: Vienu žodžiu, yra pas mus kur akis paganyti. Saj. Kad gražios merginos, tai yr į ką akis paganyti. Gs. Gerai akis paganyti galima toje gegužinėje. Jrb. Mokyklos sporto salėje stalo teniso varžybos. Sirgalių gyvas velnias. Sulėkė akis paganyti. Mat žaidžia mergaitės. Bub. Smagu bent akis paganyt. Ldvn. O kur pelnas savininkui, nebent savo akis juo paganyti. ŠR.
akìms paganýti pasigrožėti: Tokia merga akims paganyti. Kp.
ãkį paim̃ti patikti: Iškart akies nepaėmė [mokytojas], tai nežinia, ar ten (mokykloje) išsilaikys. Vrn.
akìs į rankàs paim̃ti gerai pasižiūrėti ieškant: Paimk akis į rankas, ir rasi. Ms.
akìs pakabìnti
1.įdėmiai žiūrėti (grožintis): Jau ta Onelė tai visą vakarą tiek pakabinusi akis ant jo, kad net negražu. Lkč. Ji akis į Praną pakabinusi. Kv. Ko čia pakabinai akis?. Rs.
2.norėti gauti, meilyti: Parnešiau iš krautuvės silkių, vaikas tuoj akis pakabino, zirzia, kad duočia. Šl.
akìs pakaĩtinti būti sugėdintam: Dar tai pakaitins akis prieš Vincą. Mrk.
akìs pakárti tykoti, norėti gauti: Tokie svetimtykiai, tik akis pakorę ant svetimo. Rs. Šuva visą laiką akis pakoręs – mėsos duok. Ar.
akìs pakélti
1.pažvelgti: Pakeliu akis – jau beauštanti. Šts. Vaikščioji ir nė akių nepakeli, kas dedasi aplink trobas. Srv. Pakelk akis – ir pasakys. Kp. Akių ant jo negal pakelti. B. Merga pakėlė akis aukštyn ir norėjo kažką pasakyti. Krėv. Bijova kits į kitą akių pakelti, bijova žvilgterti. Šein. Ji kalbėjo lyg sau, lyg vėjui pakeldama akis į lango viršų. Dovyd.
2.žvilgtelėti: Išėjęs akis pakelk, kur vištos. Srv.
3.bijoti pažvelgti, gėdytis: Visą vakarą negalėjau akių pakelt dėl brolio šunybių. Užp. Aš negaliu į bernelį nė akių pakelti. LTR. Kad tu nepakeltum kojų nei rankelių, kaip aš nepakeliu į svietą akelių. Mrj. Bijo akis pakelti kaip vilkas. Sb. Užteks jau. Ryt negalėsim į žmones akių pakelti. Krėv. Susiremiam, kapojamės, o paskui sarmata akis pakelti. Bub.
4.atsiminti: Kaip aš akis pakėliau, tai vis šiteip ir šiteip vadina. Trgn.
(kieno) akysè pakélti geriau vertinti: Ne taip dažnai lietuvių rašytojo kūriniai pasirodydavo tada kitomis kalbomis, ir šis faktas pakėlė mus mūsų pačių akyse, ragino telktis, organizuotis, dirbti geriau ir daugiau. Vencl.
akìs pakylė́ti pažvelgti: Tas, stovėdamas iš tolo, nedrįso ir akių pakylėt. Dk.
akìs pakreĩpti pažvelgti: Į langą nedrįso nė akių pakreipti. Šein.
akìs paléisti imti domėtis: Akis paleido ant geidulių to pasaulio. Dk.
akimìs palydė́ti nužvelgti tolstantį: Šuo praleido juos eiti toliau, palydėjo akimis ir pakilęs dideliausiais šuoliais nulėkė atgal. Ap.
ãkį pamérkti
1.duoti ženklą: Akį pamerkė, kad prieičia prie ratų. Jnš.
2.viliojamai pažvelgti: Ar tik ne mergina graži tau akį pamerkė. Cvir.
3.įsiteikti: Akį pamerksi pirmininkui, tau šienas ėdamas, geras. Rd.
akìs pamèsti apakti: A jau verkiau ir akeles už tai pamečiau. Grv.
akìs panarìnti vengti žvilgsnio: Supyks, akis panarina, ir nė žodžio neišpeši. Ms.
akìs panérti
1.įsižiūrėti, pažvelgti: Kiti ant žemės pakritę, akis į dangų panėrę, sustingusias rankas keldami, atlydos klūkė. Dauk.
2.žinoti saiką: Gana gerti, reikia ir akis panerti. Valanč. Gerk ir akis panerk. LTR.
3.supykti: Dabar vėl dėl kažin ko akis panėrė. Šl. Nenori nė su žmogum sušnekt: eina akis panėrus pro šalį – pyksta. Kair.
4.mirti: Maža valgius, nemiegojus, akis tuoj panėrė. Ms. Gėrė gėrė ir akis panėrė. Slk.
akìs papenė́ti
1.tik pasižiūrėti (nieko negaunant): Nuėję tik akis papenėjom (valgyti negavom)!. Ds.
2.pasigrožėti: Mieste nors akis papeni, kad ir alkanas. Ml. Svetur važiuoja savo akių papenėti. Vaižg. Nieko nepirko, tik akis papenėjo. Aln.
akìs papū̃sti labai nustebti: Tie [plėšikai] tik papūtė akis, išsigando. Rsn.
akimìs paregė́ti negãli labai nekenčia: Aš ano nė akimis paregėti negaliu. Rt.
akìs paródyti
1.ateiti ar trumpam užeiti: Dešimtuos metuos akis parodei, tai jau reikia pamylėt. Ktk. Vienąkart parodė akis, ir nebėr. Ds. Jis tik parodė akis ir vėl pražuvo. Rm. Jeigu nenori parodyti akutes, nors žodelį atsakyki, – traukė Erdivilas, negirdėdamas balso Algutės. Piet.
2.ateiti (nesigėdijant): Reikia geram kiaulei būti, kad po visko drįstų akis parodyti. Jnš. Nepasakys [mesti žmoną], o jeigu taip ir atsitiks, žmonėms akių negalės parodyti. Gran. Apleido visą miestą su liežuviais, dabar ir pati bijo kam akis parodyti. Vvr.
akìs paržiūrė́ti ilgai laukti: Akis paržiūrėjau, rankas parrymojau, o kaip nėr, taip nėr. Gs.
akìs pasibadýti pasiginčyti: Gyveno gryčiutėj, visiem vietos užteko, ale vis tiek pasibadydavo akis. Sur.
akysè pasidãrė šviesiaũ pagerėjo savijauta: Net akyse šviesiau pasidarė. Švn.
akìs pasiganýti pasigrožėti: Buvo kur akims pasiganyti. rš. Akis pasganai gražiais žmonėm. Pl. Dulkės, šiukšlės... Nei saulės malonumo, nei žalumėlės akims pasiganyti. Švaist.
akimìs pasiganýti pasigrožėti: Dabar aš kiek sustabdau bėrį, norėdamas akimis pasiganyti visoj pievoj, kurioj dešimtys vyrų be perstoties galanda dalgius ir klosto pradalges. Dovyd.
akìs pasiim̃ti į rañką atidžiai apžiūrėti: Pasiimk akis į ranką ir atrasi. Dr.
ãkį pasikasýti truputį pailsėti dirbus: Na, gana, einam akį pasikasyt. Šl.
akiẽs pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akies pasiklausk, kad nerandi, pamatysi ir atrasi. Jz.
akių̃ pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akių pasiklausk, atrasi. Jnš. Akių pasiklausk, jei žmonių klausti nenori. Rs.
akìs pasipenė́ti pasigrožėti: Kabo dabar [lapės kailis], akis pasipeni. Švnč.
akìs pasiskõlinti iš šuñs drąsos įgyti: Iš katro šunies akis pasiskolinai eidamas duonos prašinėti?. Sml.
akìs pasismaĩlinti įsidrąsinti: Akis pasismailinsiu ir viską pasakysiu, tegu žinos. Jrb. Ėjau pasismailinęs akis prašyt. Ar.
akìs paspìginti pagėdinti, papriekaištauti: Paspigins jam akis!. Paukš.
akìs paspìrginti pajusti gėdą: Tegul vadai paspirgina akis! Išdėkit viską, ir tegul tik pamėgina nepaklausyt!. rš. Visas pyktis užgriuvo cecho viršininką Leoną Raižį, ir Viktoras galutinai pasiryžo – pamatyti jį, susitikti, tegul paspirgina akis. Bub.
akìs paspragìnti įsistebeilyti: Pamatė, akis paspragino – nebegali atsitraukti. Pj.
akìs pasprogìnęs Šts. prisigėręs:
akìs pastãtęs nustebęs, išsigandęs (žiūri): Ko žiūrai į mane akis pastatęs?. Mrj. Veiza akis pastačiusi. Nt. Žiūriu pastačius akis, kas čia dabar?. Snt.
akìs pastatýti
1.atidžiai pažiūrėti: Į šitą mergaitę visi akis pastatė, – ir vyrai, ir šinkarka. Piet. Akis pastatėm į tą vietą, žiūriam – neiškilo, ir nuskendo. Skr.
2.įtempti dėmesį: Kur negirdėsi, girdėjau, – atsakė Ivonas ir pastatęs akis ėmė klausytis. Piet. Tai žmonės, tokias pamatę, žiūrės ir akis pastatę. Rs. Ot, matai! – akeles pastatė ir laukia, kokią jis naujieną pasakys. Šein. Vaikai pasiėmė, turi būti akes ir auses pastatęs. Krš. Pastatęs akytes klauso. Snt.
3.ginčytis: Akis pastato, nieko negali pasakyti. Rdn. Aš jį prirėmiau prie sienos už šunybes, o jis pastatė akis ir pradėjo kryžiavotis. Plk. Rodos, dėk priėjęs, ir viskas, – akis pastatęs ir pastatęs. Grdž.
4.supykti, pasipiktinti: Akis pastatė: – Aš tave paskųsiu!. Pj. Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau ne tokia paniška esu". Žem. Pulkininkas, pastatęs akis, tik šaipėsi klausydamas Gustavo nuomonės. Pt. Motina jai (marčiai) padeda, o ji vis akis pastačiusi ir pastačiusi. Vdk.
5.nustebti: Jis norėjo, kad ir aš akis pastatyčiau, kad ir aš sakyčiau „ne, ne!" ar ką nors panašaus. Simon. Daktaras tik pastatė akis ir nieko nebežinojo ką atsakyti. Vien. Brangiai! – vėl pastatė akis savininkas. – Tamsta klysti. Tai pigiausia kaina. Vencl. Ką tu kalbi! – pastatė akis Kraujelis. – Čia reikia ir tokių kaip tu. Gruš. Kad senovės žmonės atsikeltų, akes pastatytų. Krš. Kai pasakiau, visi akis pastatė. Alk. Ko taip pastatei akis?. Klvr.
6.išsigąsti: Aš krebšt, o ji ir pastatė akis. Mrj. Sprygt sprygt per kiemą gyvatė, ir akes pastačiau!. Krš. Ko dėl tokio nieko akis pastatei? Čiagi katinas šoko. Žg.
7.mirti: Laukia, nesulaukia, kuomet jis akis pastatys. Skd. Kaip tik akis pastatysi, tuojaus pamatysi šunį su katinėliu. Trg.
akìs pasùkti pažvelgti: Tik akis pasuko – jis jau namie, kieme. Sk. Įniršęs į darbus nė akių nepasuka. Krš.
akìs pasvìlinti pagėdinti: Pasvilinsiu tau akis už tą tavo gobšumą. Paukš.
akìs pasvìlti patirti gėdą: Tie pasvyla akis, savo paties prakaite nusiprausia, ir užtenka visų kombinacijų. Gric.
akysè pašviesė́ti pagerėti savijautai: O man jau geriau, mokytoja, akyse pašviesėjo. Ap. Akyse pašviesėjo, kai dantis ant siūlo pakibo. rš.
akìs patem̃pęs atidžiai (žiūri): Jie tik pažiūrėjo vienas į kitą akis patempę. Jsv. Akis patempęs paveizėjo piktai. Šts.
akìms patèpti labai mažai (ko yra): Tik akim patept šitos uogos. Klt.
nė̃ ãkiai patèpti visai (nėra); labai mažai (yra): Mes nė akiai patepti nebeturim sviesto. Škn.
ãkį patráukti atkreipti dėmesį: Kitoj dienoj vilnijantys rugiai ir tie retuonai beržai, šakas kaip skaras nuleidę, patraukdavo akį. Dovyd.
akìs patráukti atkreipti dėmesį: Niekieno akių nepatraukia, kad pro debesis sužvilgėjusioje mėnesienoje pievos patvoriu nusitiesęs kelias šviesia juosta išsiryškino. Šein.
akysè paturė́ti pasaugoti: Paturėk tamsta tas mano vištas akyse, kol ateisiu. Jnš.
akìs pavartýti nustebti: Pirmininkas akis pavartė. Gric.
ãkys pažaliãvo
1.teko pavargti sunkiai dirbant: Iki nurausim linus, akys pažaliuos. Kt. Sunkiai kėliau, net man akys pažaliavo. Jnšk. Tegu ir akys pažaliuos, kol šieną suveš. Ukm.
2.pasidarė bloga: Jam net akys pažaliavo iš to piktumo. Rm. Taip privalgiau, net akys pažaliavo. Ps. Akys pažaliavo, galva apsvaigo, spėjo dar į lovą įsikibt. Kair.
3.nusibodo: Vis tie batviniai ir batviniai – akys pažaliavo. Vdš.
akysè pažaliãvo
1.pasidarė bloga: Neveiksi pasilenkęs, ba akyse pažaliuoja. Dv. Kai trenkė pagalys per galvą, tai net akyse pažaliavo. Rs. Tadui Tylučiui palinko pakinkliai; pasirodė, lyg lubos griūtų. Tik pažaliavo akyse. Vaižg.
2.pasidarė pikta: Senį nudegino ugnies liežuviai ir pažaliavo akyse: klebonas prasmuko pro jį alpdamas iš juoko!. Cinz.
akìs pažìbinti
1.padaryti gėdą: Vienas sūnus išėjo šunims šėko pjauti, pažibins akis ir kitas.... Vien. Tegul jai svietas akis pažibina. Klt.
2.pajusti gėdą: Teks pažibint akis, kai nutvers už rankos. Ds.
akimìs pažìbinti pajusti gėdą: Niemčius labai buvo mandras prieš vainą, o dabar tegul prieš visą svietą akim pažibina. Rod.
akìs penė́ti tik pasižiūrėti: Gal aš ten akių penėt eisiu!. Ds.
akimìs pérbėgti greitai peržvelgti: Čia pat sustojęs ties kiosku perbėga akimis pirma senesnį [laikraštį], paskui ima naujesnį. Šein.
akimìs pérbesti piktai pažiūrėti: Kad žvilgtelėjo, tai, regis, tave akim perbedė. Ds.
ãkys péreina nužiūri: Pagenda pienas, kai akys pereina. Ds.
akìs pérkelti atsimerkti: Perkėliau akis – o ana prie lovos bestovinti. Ms. Buvęs toks smertelnas, ledva akis perkelia. KlvrŽ. Tik perkėlė rytą akis, tuojau ir paleido kakarinę. Rt. Išgirdusi jo balsą, akis perkėlė. Dauk.
akimìs pérleisti nužvelgti: Dar atsigręžęs perleidžia mergą akim. Ut. Akimis perleido mane ir nuėjo. Jrb.
ãkį pérmesti peržvelgti: Kame tu viską iškilnosi – permetė akį, ir viskas. Skd.
akimì pérmesti paviršutiniškai apžvelgti: Pinigų nei neskaitė, tik akia permetė. Rod. Eisiu vištas akia permest. Pls.
akimìs pérmesti
1.peržvelgti: O tamsta šįmet taip pat atsimainęs, – kalbėjo ji, permetusi Vasarį akimis. Myk-Put. Lebedys grįžtelėjo į drąsuolius, permetė juos akimis, ir norėjo kalbėti toliau. Vien. Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo. Simon. Ji abu vyru akimis permetė. Dovyd. Gundė, perėjus slenkstį, dar atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Šein.
2.neatidžiai paskaityti: Atnešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias. Avyž. Brikšt brikšt parašo, akimis permeta, ir laukan. Užv.
akimìs pérsimesti susižvalgyti: Vyrai persimetė akim ir viską suprato. Jnš.
akìs pérversti
1.piktai pažiūrėti: Pervertė akes, paveizėjo, vaikai kaip šaute nušovė!. Krš.
2.supykti: Ė jau anas tuoj akis perverčia. Ds. Jam žodį ne taip – ir perverčia akis: sunku bus su juo gyvent. Sk.
3.nublukti: Toj medžiaga akis pervertė po skalbimo. Ps. Šitos skarelės nė nemėgink skalbt – tuoj akis pervers. Všk.
4.sugesti, suplėkti: Vikiai aruode pervertė akis, visi supelėjo. Jnšk.
akìs pérvertęs nustebęs, įniršęs: Žiūro net akis pervertęs. Drsk. Bulius tik riaumoja akis pervertęs. Rs. Girtas, akis pervertęs, išsikoliojo ir išlėkė. Krsn.
akìs pìlstyti šū́dais vlg. žeminti, niekinti: Šūdais akis pilsto, o aš dar glūdėsiu!. Šmn.
akimìs plàkti atidžiai stebėti: Tuos peilius tai net akimis plaka. Arm.
ãkys plẽsta apie labai norintį ko: Daboju (žiūriu) išalkęs, kaip ponas valgo, net akys plesta. Ml. Jo akys net plesta in tave dabojant. Plš. Kai užvydo [vaikas žaislą], tai net akys plesta: duok jam, ir gana. Rš.
akìs plė́šyti
1.pavydėti: Ant kito gero akių neplėšyk, kitam laimės nepavydėk. An.
2.įžūliai kalbėti, ginčytis: Akis plėšo motinai duktė. Grv. Nesubūna su sa[vo] marčia uošvė; viena kitai akis plėšo. Pls. Neplėšyk akių, o niekas nebijo. Šmk.
3.reikalauti: Bene jis akis plėšys – renka aukas, ir gana. Plv.
akìs plė́šti koneveikti, barti, įžūliai prikaišioti: Visomis keturiomis plėšia akis kiekvienam, kuris papeiktų darbus jos sūnelio. Žem. Ar gali apsileisti, kad vaikas akes plėštų!. Krš. Susispyriojo, net akis vienas kitam plėšia. Rš. Neplėšiau akių, kad diedas mažai uždirba. Aln. Jau toks varliukas akes plėšia. Rdn. Dabar plėšiam akis ir pačiam direktoriui. RdN.
akìs plikìnti gėdinti, iškalbėti: Jau susilaukėm, kad per kiemą negalima bus pereiti. Visi akis plikina. Cvir.
akìs plikýti
1.jausti gėdą: Eisiu aš ten? Ko? Akes plikyti?!. Krš.
2.priekaištauti: Tylėk! – sudraudė motina. – Dar išgirs – paskui man akis ims plikyti, kad tu toks.... Paukš. Tai ką aš? Vaikams akis plikysiu?. Marc.
akìs plikýtis darytis gėdą: Aš akių neplikysiuos, neprašinėsiu almužnos (išmaldos). Krš.
akìs plìkti patirti gėdą: Priliurškė ta krupė visaip, o aš plikau akes. Krš.
ãkys pliñka darosi gėda: Žodį po žodžio meta, akės plinka. Krš.
akimìs plìskinti viliojamai žvilgčioti: Bjauri merga – taip ir pliskina akimis tuos vyrus. Jrb.
ãkys plýšta labai skauda: Kaip man skauda koją, net akys plyšta. Vrn.
akìs prablaškýti išmokyti, pralavinti: Išmokė ne vieną skaityti, rašyti gimtąja kalba, akis prablaškė. LzP.
akìs pradarýti
1.padėti bent kiek suprasti: Pradarė jam akis nelaimės. Dr.
2.kiek pamokyti: Gerai, kad geri tėvai, nors kiek vaikams akis pradaro. Jnšk.
akìs prakrapštýti išprusti, apsišviesti: Buvo jaunų ir pagyvenusių, jaunikaičių ir našlių, truputį akis prakrapščiusių ir visai storžievių. LzP.
akìs pralùpti atsibusti: Kaip tik pralupa akis, tai ir lenda nesiprausęs valgyt kaip kiaulė. Arm.
akìs pramérkti prasilavinti: Dar mes primokėsime, bet tik pas jus Dievo garbės išmoktų, akeles pramerktų. Vaižg.
nė̃ akių̃ pramérkti apie daug darbų: Už šitų darbų tai nei akių pramerkiu, nei rankų praskiriu. Nč.
ãkys pràmuštos labai linkęs į ką: Akys pramuštos in mergaites. Pv.
ãkys praplãto
1.labai nustebo: Ir akys praplato, kai padėjo ant stalo tūkstantį rublių. Ms.
2.geriau pasijuto: Taip nuo anų vaistų ir akys praplanta. Grg. Kad jau nutaikai vaistus, tuoj akys praplanta, o kad ne – ne. Šl.
akìs praplė̃sti pabusti: Dešimtą valandą atsikelia – akis praplečia. Grz.
akìs praplė́šti
1.atsibusti: Dar akių nepraplėšė, jau valgyt šaukia. Grš. Kartą praplėšęs akis Jurgis nustebo. rš. Tai buvo vargelis: prikelia anksti, saulei netekėjus, akis praplėšt negali – taip miego nori, o reik eit. Iš. Antanukas praplėšė akis, pasiraivė ir, nejausdamas šalia savęs senelės, ištiesė rankutes ir ėmė aplinkui grobstyti. Krėv.
2.susiprasti: Kada, pažinęs Algutės tuštumą, praplėšiau akis, netikėtai sutikau tokią Samadžiukę. Piet.
3.apšviesti: Šita knyga praplėš jiems akis. rš.
4.prasilavinti: O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė. Piet.
akimìs prarýti apie pykstantį: Kad jos valia būtų, jin mane akim prarytų. Sk. Akimis prarytų, kad primanytų, kaip spalgeną suvalgytų. Rtn.
akìs prasikrapštýti
1.pabusti: Mūsų gi dalykas jai padėti akis prasikrapštyti, miegais nusipurtyti. Vaižg.
2.atidžiai pažiūrėti ieškant: Tik gerai prasikrapštyk akis, pamatysi, ar nerasi. Jnš. Prasikrapštyk akis, tada rasi. Dkš.
3.truputį pasimokyti: Prasikrapštė akes, ir užtenka. Krš. Kad tik kiek akis prasikrapšto, tuoj kaime nebegali gyvent. Jnš.
4.apsitvarkyti: Gal važiuot svečiai – jau akis prasikrapščiau. Sk. Per tuos darbus viskas ėjo, vertėsi be tavęs. Atsikeli, akis prasikrapštai – kasyklon. Dovyd.
5.prasigyventi: Jau ir mes akis prasikrapštėm. Prn. Kai vaikai užaugo, gerai gyvenom – akis prasikrapštėm. Dkš.
akìs prasiplė́šti truputį pasimokyti, išprusti: Kai parūps, tai ir akis prasiplėš. Švnč.
ãkys prasìšvietė
1.pagerėjo gyvenimas: Jau prasigyvenom, jau akys prasišvietė. Dkš.
2.pasidarė linksmiau: Saulė užėjo – mano akys kiek prasišvietė. Ml. Kai parodžiau baronkų virtinę, tuoj akys prasišvietė. Ds.
akysè prasišviẽsti pasidaryti ramiau: Tarpais [mergina] aprimsta, net akyse, rodos, prasišviečia, bet ir vėl iš naujo viską ima kėtoti ir tyliai tūžta. Bub.
akìs prasitrìnti kiek pasimokyti, išprusti: Vyručiai artojai, akis prasitrinkit, snūdumą nuo savęs nukrėskite vangų ir vagą dirvonuos tėvynės praskinkit!. Mač-Kėk. Bet visgi, tėtušėli, reikėtų, kad ir mūsų vaikas biskį prasitrintų akis. LzP. Akes prasitrynęs yra, teeinie dirbti. Krš. Literatūros ten neparagausi. Na, bet jei baigsi, gal bent iš parapijos išsigelbėsi. O gal ir prasitrinsi akis. Pamatysi didelį miestą, žmonių. Myk-Put.
ãkys prasivė́rė ėmė suprasti: Dabar Elzei akys prasivėrė. Kitokiomis akimis žiūrės ji ir į savo senelius. Pt.
akìs praskleĩsti
1.atsibusti: Akis praskleidęs valgyt šaukia, ir dar skubyk. KzR. Praskleidė akes ir prašo ėsti. DūnŽ.
2.pralavinti: Jai praskleidė akis svietas, kaip nuvažiavo į miestą jauna, t. y. praakino. J.
akìs prašlúostyti pamokyti: Tėvas sūnui kaip reik akis prašluostė. rš.
akìs prašviẽsti
1.pamokyti: Taip skelbė apaštalai, bandžiusieji tiems miškiniams akis prašviesti. Šein. Tėvas savo Baltrukui norėjo akis prašviesti, geresnio amato pramokyti. rš.
2.padėti suprasti: Jo teorija negalės prašviesti kaip reikiant mūsų akių apie tokius tamsius dalykus. Jabl.
ãkys prašvìto
1.pasidarė linksmiau: Kai ateinu pas jus, tai man ir akys prašvinta. Gs. Kai perėjova per Nemuną, akys prašvito. Jrb. Tuojaus jaunuomenės akys prašvito, visu pirmu pradėjo šokti avietėlę. Valanč. Prašvito truputį akys. „Dabartis" skelbia, jog ir pas mus ims netrukus paštas veikti. Pt.
2.pasidarė geriau, pagerėjo savijauta, sveikata: Nuo tų žolių tėvui akys prašvito. Rš. Išgerk vaistų – tau akys prašvis. Brž. O kad prikišo ranką savo nasrump savo, tada prašvito akys jo. Chyl. Kai išgėrė vaistus, tuoj akys prašvito. Kair.
3.viskas paaiškėjo, viską suprato: Kai brolelius vežė, man akys prašvito. Grnk.
4.prasigyveno: Šitaip varge gyvenom, kai akys prašvito, reikia mirt. Aln.
akysè prašvìto pasidarė linksma: Nusiprausiau, net lengviau pasidarė: akyse prašvito. Šein.
ãkys pratį̃so labai prailgo: Akys pratįs, iki sulauksit. Gs. Ko man akys nepratįso [belaukiant]. Vlkv.
akìs pratrìnti
1.pabusti: Akių nepratrynęs į ėdalą lenda. Pc. Tik spėjo akis pratrint – duok ant stalo. Sk.
2.pasidaryti sąmoningam, suprasti: Laikas būtų akis pratrinti. rš. Ne, tas milijonas dar nėra visai akių pratrynęs, dar jie klaidžioja tamsumoj. Bil. Jei matys, kad tu, žmogus, kruti, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau raudonsiūlius atatarančkins. Šein.
3.išmokyti: Juk ne kas kitas, tik Petras ir jai pratrynė akis. Myk-Put. Jiems nors dabar reikėtų akis pratrinti, nors dabar pralavinti skaityti ir rašyti. LzP.
akìs pravalýti pradėti suprasti: Tegul žiūri senis – akis pravalys. rš.
akìs praveizė́ti žiūrint ilgai laukti: Velykų kaip jau lauksma. Akes praveizėsma per gavėnią. Rdn. Akis praveizėjau belaukdamas. Valanč. Ir akes praveizėjau – kur buvai užvirtęs?. Krš.
akìs pravérti
1.pabusti: Dar akių praverti nespėjo, o jau su šaukštu už stalo sėdėjo. KrvP.
2.pradėti suprasti: Man Petras akis pravėrė. Dovyd.
akìs pražìbinti užsižiūrėti: Jau tu pražibinai akis in mergas dabodamas, ir vis dar neapsiženijai. Prng.
akìs pražiūrė́ti žiūrint ilgai laukti: Jau jie ir akis pražiūrėjo mūs belaukdami. Alv. Ji net akis pražiūrėjo piršlių belaukdama. Pšl. Akis pražiūrėjau, suolą prasėdėjau, laukte nesulaukiau. KrvP. Aš ir akis pražiūrėjau, rankas prarymojau jo belaukdama. Gs. Juk Petras negrįžo... Akis pražiūrėjau, ašaras išverkiau jo belaukdama. Lank.
akìs pričiáudėti pasityčioti: Tą dieną mes jiems akis pričiaudėjom. Gric.
akìs pridùmti apgaule patraukti į save: Galvoji tu taip, kaip galvoja Tamulis, – tarė jis. – Matyt, ir tau pridūmė akis Lamsargis. Avyž.
akìs prikaĩtinti prikentėti gėdos: Žmonelei dėl savo vyro užtenka, prikaitina akis. Ėr.
ãkį prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Barbora jam prikrėtė akį, dabar ženysis. Kair.
akìs prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Tam jau kokia mergelė akis prikrėtė, vaikščioja kaip nesavas. Kair.
akysè prilį̃sti ilgą laiką daug kam įkyrėti: Kiek aš prilindau ir akyse žmonėms, kad eitų kalvės statyti. Lp. Kiek vasarą man prilindo akyse su prašymais!. Lp.
akìs prirìšti sužavėti: Ypatingai graži ir originali seno Bundeshauso, nedidelio namelio, veranda. Nepaprastas skonis ir spalvų suderinimas rište pririša akis. Nėr.
akysè prisidavinė́ti vaidentis: Man akysa prisidavinėja. Grv.
akysè prisidúodyti vaidentis: Jam akysa prisiduodė. Grv.
akìs prisikrė̃sti prisidaryti nemalonumų: Matyt, jau akis prisikrėtė, kad parėjo kaip debesys. Jnš.
akìs prisipìlti nusigerti: Atsibeldė akis prisipylęs ir pradrybsojo per naktį. Jnš. Nueina į darbą ir prisipila akis, grįžta tik vidurnaktį. Šl.
akìs prisisvìlinti patirti gėdos: O su kunigu nesibarsi, akis tik prisisvilinsi ir dar užmokėsi. Krėv.
akìs prispjáuti
1.piktai ką pasakyti: Prispjovė tau akis tie ponai, ir tiek. Gric.
2.padaryti gėdos: Neprispjauk tėvams akių. Varn.
akìs prisvìlinti daug patirti gėdos: Jau davaliai močia akis prisvilino dėl to [vagišiaus] sūnelio. Ob.
akių̃ pritrū́kti apakti: Motina jau ir akių pritrūko beverkdama. Valanč.
ãkys raĩbsta
1.sakoma smarkiai ką dirbant: Ir tu dar dirbsi pas Liaudžemį, kad tau ir akys raibs!. Simon. Priseidavo taip dirbt, kad akys raibdavo, ir dirbdavai. Sk.
2.sakoma esant ko daug: Kad prisirinko žmonių – akys raibsta – nei praeit, nei pravažiuot!. Jrb. Akys raibo nuo popierėlių, širdys salo nuo saldainėlių. Trein.
3.sakoma kuo žavintis: Akys raibo nuo dangaus mėlynės, ir darėsi lengva ir giedra širdyje, žiūrint į sodo žalumą. Vencl. Širdis svaigsta, akys raibsta, o aš negaliu atsižiūrėti į visas grožybes. Dovyd. Kad tave devynios, kaip gražios – margos, net akys raibsta. Mišk.
4.darosi silpna: Perštėjo jai kelius, sukosi galva, raibo akys, ir visai nebuvo noro keltis. Vien.
kur̃ ãkys rẽgi bet kur (eiti): Dabar jau viskas. Jau bėgu iš čia, kur tiktai akys regi. Ap.
ãkį rė́žti
1.būti gerai matomam, išsiskirti: Toji elegancija ypač rėžė akį visuotinio neapsakomo skurdo fone, kuris viešpatavo lagery. Sruog.
2.netikti: Jos apsirengimas labai akį rėžia. Jnš.
akimìs rýti
1.atidžiai žiūrėti: Pro koridoriaus langą pamatęs paplente einantį žmogų, ryte rydavo jį akimis. Ap. Grigienė stovėjo pas pečių rankas po prijuoste susidėjusi ir ryte rijo vyrą akimis. Krėv.
2.godžiai stebėti (grožintis): Ji tarytum ryte rijo akimis gražų Adelės kūną. Mont. Kozinskis rijo ją akimis, ir iš visų vyriškių jam būtų tekusi elegancijos pirmenybės palmė. Myk-Put. Sakyk, panele, kur būsi lankius šaulių mokyklą? arba kur tarnavai kariuomenėj? – klausė prisispyręs Gustavas, akim rydamas merginą. Pt. Taip jau žiūri, taip akim ryja tą mergaitę. Pun. Ko tu mane, Petrai, ryji akimis?. Daut.
3.piktai šnairuoti, skersakiuoti: Baltakiavo [posūniai] į pamotę, akims rijo. Krš.
ãkį ródyti būti nepatenkintam: Kai buvo [atvažiavusi], nieko, nerodė jokios akies. Lk.
akìs ródyti atvykti susitikti, apsilankyti: Kaip tas akes rodyti, skolos neatidavus. Rdn. Kur ji tau akis rodys: ji džiaugias patupdžius ją pas mus ir palikus. Šmk.
akimìs sarpalúoti gėdytis: Daryk gerai, kad nereiktų akim sarpaluot. Onš.
akimìs sèkti stebėti: Gundė stovėjo ir sekė mane savo akimis. Šein.
akìs sérgėti vengti žiūrėti į ką nederama: Pridera sergėt akis ir vangstyt kitų priepuolius. Dk.
kíek ãkys síekia toli, visur: Kiek tik siekė akys, aplink plytėjo vandenis sukaustęs ledas. Daut. Aplinkui matyt, kiek tik akys siekia, platūs javų laukai. Šein.
akimìs sijóti žvilgčioti: Kur padabos – visur akim sijoja. Rod.
akimìs siū́ti dairytis: Po ankstyvųjų vaikštinėjimų jis kažkoks nesavas, siuva akimis tai šen tai ten. Zur.
ãkys skaũda pavydu: Skauda akys, kai į turtingą žmogų žiūri. Upn.
akìs skė̃sti rš. stebėtis:
ãkys sklýsta nuostabu: Sklysta akys, kiek jis visko ten turi!. Rs.
akimìs skraidýti R., M., N. neramiai dairytis:
akìs skvarbýti
1.prikaišioti: Pasiimk tuos pinigus, kad man žmonės akių neskvarbytų. Plv.
2.neklausyti: Ir mano vaikai man akis skvarbo, neklauso. Alk.
3.įkyriai lįsti: Musės akis skvarbo, negaliu užmigti. Alk.
akimìs skvarbýti niekinamai žiūrėti: Vaikai motiną akimis skvarbo – sunku jai. Skr.
akìs slė̃pti vengti žiūrėti gėdijantis: Buvo ir tokių, kurie nedrąsiai slėpė akis, lyg pagauti už rankos, lendančios į svetimą kišenę. Avyž.
ãkys slýsta gražiai, patraukliai atrodo: Vakar vakare parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkas. Žem. Buvo truputį gaila, bet kai parvedė kumelaitę, net linksma pasidarė, kaip nulieta, ragana, akys slysta žiūrint. Lauc. Graži medžiagikė, akės slysta. Krš. Padirbo brikutę, kad akys slysta. Bt. Koks rūmų gražumas! Visokių rankdarbių, ko ten nėr, akės slysta. Šll.
akimìs slýsti apžvelgti: Kalba kažin kam [dėdė] akimis slysdamas aukštų pušų liemenimis. Dovyd.
akìs smaĩlinti meilikaujamai žiūrėti: Senis į mergaitę akis smailino. rš.
akìs smeĩgti stebeilyti: Jis smeigė akis į graboriaus švariai skustą veidą. Dovyd. Pirmiausia smeigia akis sau po kojom – ar nematyti vakarykščių jų pėdsakų. Ap.
akìs sótinti grožėtis: Sotinau savo akis mylimais brėžiais. Pč. Vis tai akis sotina ir širdį linksmina. rš.
akìs spañginti stebėtis: Nespangink akių, nieko čia nuostabaus. Rs.
akìs spìginti
1.žiopsoti: Ko tu čia spigini akis?. Gs. Nespigink akių, – varydavo mane šalin. Balt.
2.atidžiai žiūrėti: Atsistojo ant slenksčio ir spigina akis an mane. Glv.
3.gėdyti, priekaištauti: Tu visą laiką spigini man akis pačia nemaloniausia skola. Gric.
4.gėdytis, nejaukiai jaustis: Tau reiks prieš kaimynus akis spigint. An.
akimìs spìginti atidžiai žiūrėti, spoksoti: Ko čia spigini akim?. Ktč. Marazynas spigina akimis į plačiapetį rašytoją. Ap.
akìs spìrginti
1.gėdinti, prikaišioti: Kaip tu gyvensi su žmonėm? Akis spirgins kožnam žingsny. Skr. Ko čia spirgini akis? Gal rublį skolingas?!. Rgv. Pamatysi, dėl tų paršų dabar tau ims akis spirginti. Vl.
2.gėdytis: Reikės akis spirginti. Plk.
akìs spìria (kam) apie didelį sunkumą: Net man akis spyrė, kaip man buvo sunku. Pls.
akìs spragìnti
1.reikalauti: Akis spragina ir kitas, pjonyčia (girtuoklis). Pls.
2.stebėtis: Nespragink akių, o pats kaltas. Vdžg.
akìs sprogénti įdėmiai žiūrėti: Sprogena tas akeles, veiza, ale nieko nemato. DūnŽ.
akìs sproginė́ti įdėmiai žiūrėti: Nė ten buvo ko sproginėti akis, nė nieko, o matot, ką ans dirbo?!. Pln.
akìs sprogìnti žiūrėti nustebus: Sprogino akis praeiviai miesto gatvėse. rš.
ãkys sprógsta
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Tavo ir akys sprogsta tą akmenį keliant. Dr.
2.sakoma stebintis: Įvertė lašinių [į lėkštę] – akės sprogsta. Rdn.
ãkys sprógsta ant kaktõs apie kokį intensyvų veiksmą: Baras, net akys jai ant kaktos sprogsta. Akm.
ãkys sprógsta iš kaktõs
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Dirbsi, prūnysi, kad akės iš kaktos sprogs. Krš. Bepigu jums, motriškos, rugius rišt, ale man bėda morkus ravėt – akys sprogsta iš kaktos. iron.
2.apie patekusį į nemalonią padėtį: O žmonių žmonių! – akys sprogsta iš kaktos, pasijudint negali. Kž.
akìs statinė́ti
1.užsipulti, prieštarauti: Jis mane lojojo ir aš netylėjau! Bet jis mūsų duoną valgo ir algą ima, dar velnias akis statinėja. Nenutylėjau. Žem. Man tokio šeimynojaus nereikia, katras prieš mane akis statinėtų. Užv. Ko čia statinėji akis – nė žodžio negali pasakyt!. Pkr. Ko čia dabar pradėjai akis statinėti prieš seną žmogų, gėdą turėk!. Jnš.
2.piktai žiūrėti, skersakiuoti:
akìs statýti
1.ginčytis, prieštarauti, pykti: Dėl menkų niekų tuoj akis stato. Grž. Žiūriu – ta mergučė akis stato prieš tėvą. Jrb. Stato akes, jei ne taip pasakau. Krš. Jeigu bent rubliu mažiau duosi, tai tuoj stato akis. Slm. Tėvams gal trūkumas, o vaikai jau stato akis. PnmŽ.
2.išsigąsti: Ir mes tankiai akis statom, nežinomą kaip pamatom, bet patyrę, ką jis gali, metam baimę tuoj į šalį. A.
3.dvėsti: Nueinu, žiūriu – paršas jau akis stato. Jrb.
akysè statýti įsivaizduoti: Statyk sau akysu amžiną prapultį. P.
akysè stãtosi vaidenasi, rodosi: Ko tu bijai, gal tau akyse statosi?. Kb. Josios paveikslas akyse statos. LTR.
akysè stója prisimena: Nebežinau, jau kelintą naktį, kai tik akis užmerkiu, stoja man akyse nelaimingo žydo tremtinio Abremkos vaizdas. Pt. Nepasakysiu, kas per jausmas apėmė visą mano esybę, kada tie baisuliai, tartum dagus apjuokas likimo, stojo mano akyse. Mač-Kėk. Gyvi stojo jos akyse mažų dienų atsitikimai. Žem.
ãkys stója stulpù Lp. darosi baisu:
akysè stójasi prisimena: Kai juos matau, man akyse stojas tos muštynės. Šl. Stojos jos akyse jaunystės dienos: grynas oras, žali miškai, žydinčios pievos, vingiuotas upelis, laisvas gyvenimas, be vargo, be rūpesčio kasdieninė duona. Žem. Tai stojasi akyse studentas Juodišius, kaip jis vos už dviejų savaičių atsipeikėjo nuo karo įspūdžių. Pt. Staiga viskas aišku, vėl viskas stojasi akyse. Šein.
akysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Dar ir dabar man stovi akyse tos laidotuvės. Mrj. Man dabar vis stovi akyse, kad ir mano vaikus kur nors taip pat daužo.... Pt. Jos akyse stovėjo Juras. Mont. Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas man krūtinę ėdė. Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi. Krėv. Jaunamergystės dienos visada man stovi akyse. Nč. Sapnavau kas naktį, visą dieną man akyse stovėdavai. Šein.
akìs subèsti
1.visiems įsistebeilyti: Vaikai kaip avys, šuniokui atbėgus, bereikšmes savo akis subedė į Saulių. Vaižg. Abu nutyla ir subeda akis vienas į antrą. Dovyd. Eina žmonės miegoti su viltim sulaukti ryto, o rytą radijuose, televizoriuose, laikraščiuose, subedę akis, ieško savo portretų, bet jų neranda. Ap.
2.įsistebeilyti: Tas ponas subedė į mane akis ir, tarytum pasigailėdamas, visą laiką atidžiai žiūrėjo. Švaist.
akìs sudègti labai susigėsti: Akis sudegiau iš sarmatos. Tvr.
akìs sudėlióti visus išleisti į mokslus: Gera buvo pamotė: žiūrėk – svetimiem vaikam akis sudėliojo. Pkr.
akìs sudė́ti užmigti: Tik sudėjau akis, – ir atėjo manęs kelti. Rsn. Tas šuva ambrino per visą naktį, tai negalėjau nė akių sudėt. Ūd. Alyzėlis visą naktį šokinėjo iš lovos. Žiūrėk, tik sudės akis, ir vėl sėdi. Mik. Raputyno šuo, matyt, jau sudėjo akis, jis gal sapnuoja savo šuniškus sapnus. Ap. Ilgai akių nesudėjau. Vrn. Vėlai gult nueidavau, tai ilgai akių sudėt negalėdavau. Ldv.
akimìs suė́sti rodyti neapykantą, nekęsti: Pagatava jį akim suėsti ta boba. Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akimis suėsti. Sv. Taip žiūri, rodos, ims ir suės akim. Šl.
ãkys sugẽdo norisi miego: Taip akys labai sugedo, kad tik neužmigčia. Skp.
akìs suim̃ti į sáują atidžiai apžiūrėti: Suimk akis saujon, tai užvysi. LTR.
ãkys sukibirkščiãvo nudžiugo: Vaikelio akys sukibirkščiavo iš džiaugsmo. Sl.
akìs sukìšti apie daugelio įsistebeilijimą: Visi kai sukiša akis an vieno, tai nėr kur dėtis. Ukm.
ãkį sukreĩpti įsiteikti: Kas jau toliau nuo pirmininko, akies su pirmininku nesukreipia – tam ilgosios avižos (varo dirbti). Rd.
akìs sùkti
1.gręžtis: O ko dabar akis suki, ar manęs bijai. Varn. Nuo tos – pirmosios – valandėlės nereikia sukti į kampą akių. Zur.
2.vengti žvilgsnio: Kai pamato mane, akis suka. Jrb.
akìs sùkti į šãlį vengti pažiūrėti (gėdijantis): [Tėvas kalbėdamas] užsikirto, suka akis į šalį, bet Akvilei aiški nutylėta mintis. Avyž. Jurgelis tik suko akis į šalį ir atkakliai tylėjo. Mark. Tėvas suko akis šalin nuo užuojautos pilnų lankytojų. Mart.
ãkį suléisti numigti, prisnūsti: Akį suleisti nedavė, ir valgyti nedavė. Str.
akìs suléisti prisnūsti: Akis tik suleidžiau, ir arkliai pakliuvo tvartan. Švnč. Antrą naktį bernelis gulėjo, akių nesuleido. Krėv.
ãkys suliñdo į kãktą sulyso: Sulįstų ir tau akys į kaktą, kad taip gyventum kaip aš. Srv. Visas išpuolė iš veido, akys sulindo į kaktą, o iš ten tartum kokia pikta dvasia žiūri. Avyž.
ãkys suliñdo į pakáušį sulyso: Kur tau taip greit pasitaisys, kad akys į pakaušį sulindę. Škn.
ãkys sulìpo užmigo: Bet vos tiktai akys sulipo, į svirną jau beldžiasi. Cvir.
akìs sumainýti numigti: Kam tu mane prakliudei, nedavei ir akių sumainyt. Ml. Reikia eit akys sumainyt – antra naktis nemiegojus. Lp.
akìs sumérkti užmigti: Nepaspėji akių gerai sumerkti, ir jau išaušta. Užp. Tik sumerkiau akis, ir prikėlė. Lp. O sugrįžęs ilgai negalėjau sumerkti akių. Balt.
akìs sumérkti amžinaĩ mirti: Žvirblys sumerkė akis amžinai. rš.
akìs sumèsti užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai. Plt.
akimìs sumèsti aprėpti (žvilgsniu): Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti. Prng.
akìs sunérti prisnūsti: Tik sunėriau akis, girdžiu – kas rėkia. Vrnv.
gãtavas akimìs surýti labai godžiai stebi: Bernas gatavas tą mergą akimis suryti. Jnš.
akimìs susimérkti duoti vienas kitam ženklą: Jie akim susimerkė. Lnkv. Akim susimerkė ir išėjo paskui vienas kitą. Gs.
akimì susimèsti susižvalgyti: Čia jos akimi susimetė. Dovyd.
akimìs susišáudyti duoti vienas kitam ženklą, ženklais susitarti: Susišaudo akimis, kad tėvai ir neleidžia. Krš.
akimìs susivárstyti vienas kitam duoti ženklą: Susmatė, akim susvarstė – jau ir šypsena kita. Adm.
akìs susmeĩgti visiems įsistebeilyti: Kai bosas įsikibo į mano barzdą, aš pajutau viso fabriko akis susmeigtas ne tiek į mane, kiek į maniškę barzdą. Dovyd.
akimìs suválgyti apie labai ko norintį gauti: Įmanytų – akim suvalgytų. Mrj.
akimìs suvárstyti niekinamai pažiūrėti: Tai kad suvarstė jis brolį akimis, kad pažiūrėjo!. Lš.
akìs suvérti
1.migti: Vos katorgininkėliai pradėjo akis suverti – prasideda patikrinimas, ar koks neklaužada nebus apatinių kelnių atgal apsitempęs. Sruog.
2.mirti: Tada atsilsėsiu, kai akis suversiu. Arm.
akysè sužaibãvo pasidarė silpna: Man tik sužaibavo akyse, juk aš nieko nebatsimenu. Varn.
ãkys sužaliãvo pasidarė silpna: Sužaliuoja akės, jei kur neįsikimbu, virstu. Krš.
akysè sužaliãvo pasidarė silpna: Užmušė Albertuką; sužaliavo sužaliavo akyse: du vaikeliai be tėvo, pati be vyro, tėveliai be sūnelio. Krš.
ãkys sužėrúoja pavydi: Tau geriau – tai jau ir sužėruoja akys. Ut.
ãkys sužìbo apsidžiaugė: Pono tik akys sužibo, ir jis puola prie tų pinigų. Vl.
akimìs sužiūrė́ti sakoma esant labai nedaug valgio: Mėsą akim sužiūrim – nevalgom nė vienas. Lnkv.
akìs sváidyti koketuoti: Šepetienė, kiek sumišus, taiso plaukus, sagutes. Nina svaido akutes. Tilv. Mergelė svaido akis, laukia, ar kas nepakvies šokti. rš.
akìs svìlinti
1.priekaištauti: Tikiu, kad „Žiburėlis" tas niekad neužges, kad visados svilins akis mūsų aptingusiems vyrams. Kudir. Tėvas ilgai nepareina, matyt, tikrai svilina vargšui akis. rš.
2.gėdinti: Visi pirštais badydavo, akis svilindavo. Pasiskandinti norėjau. Marc. Kam man vis svilini akis?. Gs. Penkis su puse dolerio abu gražiai sudėjom, kad tau daugiau akių nesvilintų. Dovyd. Dėl tavo blogų darbų mum visiem žmonės akis svilina. Nč.
3.patirti gėdą: Reikės akis svilinti prieš žmogų. Švn. Akis turėsi svilinti, kai nutvers, kad meluoji. An. Gaila akių dėl tokių niekų – pats padarei, pats ir akis svilink. KrvP. Kam aš einu pas jį akių svilint, vis tiek nieko neduos. Lnkv. Mokykis, neisiu aš į mokyklą dėl tavęs akių svilint. Kair. Daug visko prisitaisėva, tai nereikėjo akių svilint. Jrb.
akimìs svìlinti įkyriai žiūrėti: Nesvilink taip akim, negaliu dirbt. Ds.
ãkys svỹla darosi gėda: Man akys svyla, kai jis pasakė. Jrb. Įeinant akys svyla, išeinant – pakaušis. Žg. Man akys svyla jų kalbos besiklausant. Smn. Nors akys svyla, bet širdis džiaugiasi, tačiau po trečios man ranka dreba. Gric. Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti. rš.
akimìs šaudinė́ti įdėmiai žvilgčioti: Jis šaudinėjo į mus akimis. rš.
akimìs šáudyti viliojamai žvalgytis: Vyras knisis po žemę, o jo ponia šaudys akimis į vaikius!. Žem. Blikt, akimis tik šaudo. Krš. Net baisu, kaip šiandien mergos šaudė akim tuos traktoristus. Škn. Naujuoju savo kaimynu ji labai domėjosi, šaudė jį savo žaliomis katės akimis, bet kalbinti jo nedrįso. Gruš.
akìs šérti grožėtis: Visiems buvo akis šerti iš tų juokų darymo. Plng.
akìs šìpinti jausti gėdą, gėdytis: Gerai bjaurybei, tegul šipina akis. Mlt.
akimìs šmỹrinėti dairytis ieškant: Pienininkas vėl šmyrinėja akimis, kol pagaliau įsižiūri savo vaiko veidą. Ap.
ãkys šokinė́ja dairosi: Jo akys ima bukliai šokinėti palei medžių kamienus, stabteldamos ties krūmais įdubose. Ap.
ãkys šóka ant kaktõs nustebimui reikšti: Pasako taip, kad akės ant kaktos šoksta. Krš.
akìs šùtinti jausti gėdą, gėdytis: Akis visą valandą šutinau – vis per tavo kvailą galvą. KrvP.
ãkys šviesė́ja teig. gerėja savijauta: Akys pradėjo šviesėti, geriau pasidarė ligoninėj. Krž. Nutirpę sąnariai atsigauna, galva lengvėja, akys šviesėja, vis šviesėja.... rš.
akìs šviẽsti teig. teikti džiaugsmą, paguodą: Tėvelis mus ramino, tėvelis mus mokino, mūs akeles švietė. Mrs.
ãkys šviñta aiškėja: Dabar Marei pradėjo švist akys, dabar pradėjo suprast Gustavo siekį. Kudir.
akìs tararúoti Pns. apgaudinėti:
akysè tavarúoja darosi silpna: Seniui tavaravo akyse. Mart.
ãkys tẽka verkia: Matai, vaikui jau akys teka, nebebark. An.
akysè témti
1.justi silpnumą: Akyse man temsta ir širdis plaka. Kudir.
2.jaudinti: Jau temo akyse nuo gerai pažįstamų namų vaizdo, po karo ir bolševikų grįžimo, matyt, aplopytų ir perdažytų. Šein.
akìms tèpti labai mažai (ko yra): Akim tept tas litras pieno. Švnč.
ãkys tį̃sta sakoma labai norint ko: Kad Velykas jau tieksies, tad vaikų kaip svirplių akys tįs. Všv.
ãkį tráukti
1.žavėti, patikti: Toks ūkis kiekvienam akį traukė, o pažvelgus į sodo vaisius, net seilė dryko. Žem. Kaip gražios tos gėlės: čia man akį traukia. Šmk. Atbėgo žirgas – kad jau toks gražumas, kad jau gražumas – kad miela žiūrėt, net akį traukte traukia. Srd. Jūsų darželis iš tolo akį traukia. Kair. Velionies akį kiekvienas daiktelis savęsp traukė. Šein. Rausva baltais žirniukais nuberta suknia iš tolo traukia akį. Daut.
2.mėgti: Jos akį traukė prie mezgimo, kaip mano – prie audimo. Jrb.
akìs tráukti patikti: Visos žolelės traukte traukia akis savo žalumu. Žem. Mano akis traukia gelsvi batukai. Dovyd. Moliniai uzbonai visų akis traukė. Varn.
ãkį tráukti laukañ labai patikti: Pagedusiai gražiai padarei – akį traukia laukan. Jnš.
akìs tráukti į savè žavėti: [Mergina] dar labiau visų akis į save traukė. Gž. Nieko nepadarysi, kad jų visų akis į save traukia. Jnš.
akìs trė́kšti domėtis; stebėtis: Kam tu mane bučiuoji? – treškia akis vikri mergykštė.... Šein.
ãkį trìnti stebėtis (pažinus ką): Toji žiūri, akį trina – piemenėlės nepažino. Nėr.
akìs trìnti
1.mokyti, lavinti: Niekas palivarke akių netrynė – tik dirbti dirbti!. Krš.
2.stebėtis: Vieni klausėsi, kiti trynė akis. Dovyd.
ãkys trókšta labai nori: Jai jau akys trokšta tų uogų, matant, kad aš rišu stiklainį. Jnš.
ãkį turė́ti
1.būti geros nuomonės apie ką, jausti simpatiją: Kas ant ko turi akį, tas už tą ir palaiko. Trgn. Jis turi akį ant tavęs. Jnšk. Jau nešnekėk, in ko brigadierius turi akį, tai ir darbas lengvesnis. Klt.
2.gerai įsiminti, būti pastabiam: Jin akį turi, žiūrėk, pažino mane. Jnš. Turi akį, nuveizi, kas kam patinka. Rdn. Štai akį turi – užpernai kartą matė, ir dabar pamatęs pažino. Sml.
3.pykti: Aš ant tavęs turiu akį, tai į kailį gausi nuo manęs. Lš. Jis nuo pernai turi ant manęs akį. Alk.
akìs turė́ti
1.būti pastabiam, dėmesingam, gerai matyti: Ačiū Dievui! dar ir mes turime akis. Pt. Namie esi, tai akis turi turėt ir turėt. Jrb. Anė ją tuojau pastebėjo, bet Vilius teturėjo akis tik Anei. Simon. Pati juk turi akis ir matai, kad karvė gera ir tų pinigų, kurių prašo, verta. Krėv.
2.būti labai drąsiam, akiplėšiškam, nesigėdyti, mokėti suktis: Reik turėti akis į bėdą įkritus. Šts. Ot turi akis – visur įlenda. Sn. Juk jeigu ans tokias akis turėjo, tokią širdį, ans ir šiandiej nebijo. Plt.
3.būti pamokytam: Kad akis turėtum, paskaitytum, o dabar esi durnius paskutinis. Pvn.
kur̃ akìs turė́jo sakoma ko blogo nepastebėjus, neįžiūrėjus: Kur tiktai tas Dagiukas ir turėjo savo akis?. Simon.
akyjè turė́ti būti numačius: Paskui Tūmaitienė tik taip sau paklausė, ar Vilius jau turįs aky kokią mergelę. Simon.
akysè turė́ti saugoti: Kad su tom vyšniom nėr rodos – turėk ir turėk akyse tuos špokus. Jnš. Bėgli vaikai, reik vis akėse turėti. Krš.
akìs turė́ti kaktojè būti pastabiam, gerai matyti: Jis turi juk akis kaktoje, jis turi dar smegenų galvoj, jis viską mato ir supranta. Simon.
akìs turė́ti pakáušyje būti pastabiam: Sakoma, kad moteris ir pakaušyje turi akis. Žil.
akìs turė́ti subinėjè vlg. būti atsargiam: Eini prie pjūklo – turėk akis ir subinėj. End.
akìs turė́ti ùžpakalyje būti labai akylam: Mieste reikia ir užpakaly akis turėt. Mrj. Vaikai žiūrėt, – tai ir užpakalin reikia akis turėt. Pv.
akìs tvìlkyti gėdyti, iškalbėti: Man akis tvilkė, kad nepakėliau muzikantų per vestuves. Dr. Tu čia man akių netvilkyk!.. – ji vėl buvo bepakelianti balsą. Gran.
akìs užber̃ti smėliù palaidoti: Ten pat naktį, tuose pačiuose krūmuose, užbėrėm jiems akis smėliu... suguldėm brolių kapinėse. Pt. Jau akis jam smėliu užbėrė. Ds.
akìs užber̃ti smiltimì palaidoti: Gal tik kai numirsime, kai smilčia akis užbers – pailsėsime?. Paukš.
akìs uždenginė́ti apgaudinėti: Neuždenginėk akių man. Šr.
akìs uždrėbdinė́ti tiesiai sakyti ką gėdijant, pajuokiant: Ji kožnam taip akis uždrėbdinėja. Rdm. Jam sarmata akis uždrėbdinėji. Kb.
akìs uždùmti
1.apgauti: Šiandiej tau nepasiseks jam akys uždumti. Kvr.
2.pasigerti: Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys. Kudir.
akìs užglóstyti apgauti meiliai kalbant: Tu jo neklausyk, jis tik akis nori tau užglostyt. Vlkj.
kíek ãkys užgriẽbia sakoma apie gobšų: Kiek tik jo akys užgriebia, tiek jam reikia. Sk.
akìs užkabìnti pastebėti: Į rūką akis metu. O rūke tu, žmogau, kur akis užkabinsi?. Dovyd.
akìs užkamšýti daug priekaištauti: Užkamšys jis man akis už tuos arklius!. Lp.
ãkys užkliùvo aiškiau pastebėjo: Jo akys vėl užkliuvo už išpampusio afišų stulpo. Ap. Peržvelgė paveikslus, bet akys užkliuvo tik už Veronikos, šluostančios Jėzaus veidą. Dovyd.
akìs užknìsti apgauti: Šįrintais ana norėjo man akis užknisti. Šts.
akìs užkrė̃sti kandžiai atsikirsti: Ne, aš dar jam neužkrėčiau akių. Vj.
akìs užkrim̃sti nusibosti: Mėsa jau užkrimto akis. Klt.
ãkys užkrìto
1.apako: Nesirgau niekuo, akys užkrito, ir viskas. Eig.
2.pažvelgė: Tuojau akys užkrito ant stuobrio, kuris kaip priekaištingas pirštas rodė blunkantį priešaušrio dangų. Dovyd.
akìs užlíeti pasigerti: Apsiryna valgiuose ir macnais trunkais užlieja sau akis. P.
akìs užlipdýti padaryti gėdą: Aš jai kada kad užlipdysiu akis, tai ji, kol gyva, neatsikrapštys. Sml. Ot užlipdė akis – nors į subinę lįsk!. Sml.
akìs užlópyti piktai pasakyti, aštriai atkirsti: Užlopyk akis, ir nutils. Ėr.
kíek ãkys užmãto toli aplink: Visos kaimo pievos, kiek akys užmato, abiem upės krantais jau baigiamos nušienauti. Cvir.
akìs užmérkdinti padaryti (paveikti), kad nesidomėtų: Rezultatai kalbiškų studijų negali mums akių užmerkdinti. rš.
akìs užmérkelioti (visiems) mirti: Greit visi akis užmerkeliosim. Prng.
akìs užmérkti
1.užmigti: Metai slinko – skausmai augo, neduodami dieną laisvai atsidusti, naktį ramiai akių užmerkti. Krėv. Akis užmerkęs pro burną žiūri (miegodamas dirba). KlvrŽ. Tokia prakeikta smalstybė nuo to alaus: geria, kol tik akis užmerkia. Lnkv. Neužmik, neužmerk akių, kol neišsigelbėsi kaip gazelė nuo medžiotojo. ŠR.
2.nekreipti dėmesio: Šis raštas, ponas direktoriau, man pasako, kiek daug negerovių pas mus slypi ir kad mes negalime prieš jas akių užmerkti. Paukš. Dabokis, idant tos meilės Pono savo užmerktomis akimis pro šalį nepaleistumei. brš.
3.mirti: Jis jau užmerkė akis, t. y. mirė. J. Lovelėj gulėdama viskuo dar pasirūpina, o kai užmerks akeles, kas man beveizės?. Žem. Vaikai kaži kur, brolis girioje klaidžios, aš dar kitur... Ir taip visi akis užmerksime vienas kito nepamatę.... Pt. Džiaugtųsi tada ir Peliksiukas danguj, ir aš rami akis užmerkčiau. Balt. Kad ją bariau, per nedėlią verkė, susirgo staiga ir akis užmerkė. Valanč. Dien po dienos akis užmerksiu. Rs. Gal kad šitaip pagyvensime, tai greit visi akis užmerksime. Prng. Vark vark po svietą, kol akeles užmerki. End. Kol tu užmerksi akis, tol graužia širdį. Švnč.
4.nukaršinti: Kol jos akis užmerksiu, pabūsiu dar namie. rš.
akimì užmérkti užmatyti: Javai į javą visoje jo dirvoje, kaip akia užmerkt gali, lygūs, kaip nukirpti. Tat.
akìs užmérkti ámžiams mirti: Jau iškosėjo Gaubienė paskutinius savo plaučius ir nutilusi užmerkė akis amžiams. Simon.
akìs užmérkti amžinaĩ mirti: Ir aš neapsirikau: rytojaus dieną, tuo pačiu metu, ji ant mano rankų amžinai užmerkė akis. Vien.
ãkį užmèsti
1.truputį pažiūrėti: Vos spėji užmesti akį į turtus, – jų nebėra. ŠR. Ans užmetė akį, ir moka. End. Petrukas užmetęs akį viską pamatė. Žem. Pažįstu... tik akį užmečiau ir pažįstu.... Mont. Akį užmetus – karvelis, arčiau pažiūrėjus – tikras vanagas. KrvP. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia. Lkč. O aš iš kubilo, pasilenkusi, užmetu akį į mamą ir matau, kaip ji sutrikusi. Dovyd. Užmetė akį, kaip atrodo jo suarti plotai. Ap.
2.pažiūrėti prižiūrint: Vaikas miega – užmesk akį, kad kartais neiškristų. Trg. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų. Lš.
3.meiliai žvilgtelėti: Prie bobos, dėde, visa globa, – juokėsi bobelės, – bent yra ant ko akį užmesti, pasimeilinti. Žem. Kad ta merga nebūtų toki čiaupynė, ne vienas akį užmestų. Vvr. Išsidarinėja bernas, kad mergos akį užmestų. Mrk.
4.neatsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmesta. Prng.
akìs užmèsti
1.trumpai pažiūrėti: Kur keleivis akis užmetė – ten guodėsi ir ganėsi ji, slidinėdama pilių kuorais. Cvir. Tik dabar rabinas užmetė akis ant susigaužusiųjų kėdėse. Dovyd.
2.pažiūrėti prižiūrint: Kai čia būsi, užmesk akis į gyvulius, kad neįeitų iškadon. Skdt.
3.įsivaizdinti: Nebūt daikto (vietos), ale prieg svetimo anys paima ažumeta akis. Btrm.
tìk akìs užmèsti paviršutiniškai padaryti: Padarė – tik akis užmetė. Rod.
akimì užmèsti
1.aprėpti: Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti. rš. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Krėv. Kaip akia užmeti – didžiuliai plotai, bet žemė prasta. Smn.
2.žvilgtelėti: Užmečiau akim ir tuoj jį pažinau. Šl.
akimìs užmèsti
1.žvilgtelėti: Savo akimis ant ko užmesti. B.
2.aprėpti: Tai jūra neaprėpiama – be galo be krašto. Kur tik akimis užmesi, visur atsimuša į horizontą. Švaist.
akìs užmõnyti apgauti: Mat tokiu būdu žmonėms akis užmonyt norėjo tas vilkas avikailyje!. LzP.
akìs užpìlti
1.nugirdyti: O paskui Kvaukė ėmė ir užpylė akis tiems ponams, tai jie tik taip darė, tarsi ieškotų. Simon. Jis nori, kad aš jam akis užpilčiau. Lš. Užpylė akis degtine ir išviliojo pinigus. Gs. Jo akys dabar kasdien atrodo užpiltos. Kp.
2.nusigerti: Jis vis akis užpylęs. Kp. Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat. Eina svyruodamas, akis užpylęs. Ll. O tu kasdien prisilakęs, kasdien užpylęs akis karčemoj. Grd. Taip keli, akis užpylę, pradeda šūtyt. Donel. Daugiausia užpylę akis ir važiuoja. Prl.
3.palaidoti: Dėl to nerūpinkis: aš papratusi, rašyti nemesiu, kol tik akis užpils. Žem. Tada atsilsėsi, kaip ažupilsim akeles. Arm.
akìs užpìlti miglà niekų pripasakoti: Durniem akis migla užpila, tie ir tiki. Žal.
akìs užpìlti smėliù palaidoti: Kai užpils smėliu akis, tai bagoti būsme. Antz.
akìs žẽmėmis užpìlti palaidoti: Vargstam, kol žemėmis užpils akis. Grk.
akìs užpur̃kšti išbarti: Kaip tik inėjo uošvė pirkion, tai ir užpurškė visiem akis. Rod.
akìs užpū̃sti dū́mais apgauti, primeluoti: Ir jis man buvo akis dūmais užpūtęs. Marc.
akìs užrìšti
1.pridaryti nemalonumų: Neturi kuo apvilkti, nerodyk nė žmonėms... Bet ne, vis tik ant ginčo, by tik man akis užrišti!. Žem.
2.atimti galimybę objektyviai vertinti, apduoti: Taigi ne karštakošis buvo, meilė neužrišo akių, kaip su kitu tokio amžiaus bernu būtų atsitikę. Avyž. Kas anai mergikei užriša akis, jog prisiklejuoja prie vyro. P. Jie vienas antram iki mirties akis užrišo. Prn.
ãkys užrū̃kusios nevikrus, nepastabus: E tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkusios. Strazd. Nereikia užrūkusiomis akimis būti, ir pati paregėsi. Grv.
akìs užsidarýti būti nepastabiam, nesidomėti: O aš nenoriu akis užsidaryti, noriu viską matyti. Vl.
ãkys užsidãrė mirė: Jos jau pernai akys užsidarė, per bulvių žydėjimą. Jnš.
ãkys užsìdegė
1.pasidarė gėda: Akys užsidegė, nors aulan kišk. Dl.
2.supyko: Kai pasakiau, tuoj akys užsidegė. Jnš.
akysè užsidègti supykti: Man akyse užsidegė. Kraujas užvirė. Šein.
akìs užsikrė̃sti
1.įsižeisti, supykti: Pamesk loti, matai, kad jau ažsikrėtė akis. Ktk.
2.prisidaryti vargo, nemalonumų: Jam pasakei, tai tik akis užsikrėtei. Trgn.
ãkys užsimérkė
1.mirė: Kai mano akys užsimerks, – sudejuoja Maceikienė, – nebežiūrės tėvo nė Urtė. Simon. Kol akys neužsimerkia, turi gyvent. Btg. Kai akys užsimerks mano, tegu gyvena kaip nori. Mžš.
2.užmigo: Kai tik vaiką išnešu laukan, tuoj akys užsimerkia. Jnš.
akìs užsipìlti nusigerti: Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams, dar būrų giria vagystę. Donel. Vaigi tasai pasaulio išgama parėjo namo akis užsipylęs. Krėv. Ar veselia, ar pakasynos, jis vis užsipylęs akis. Mrc. Šįryt pardainavo visa purmanka, o dabar miega akis užsipylę. Jrb. Jis vis akis užsipylęs. Kp. Dabar jaunimas labai nesmagiai gyvena, užsipylę akis. Rd. O Gedrimas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
akìs užsirìšti
1.pasidaryti gėdos, turėti nemalonumų: Vaikeli, apsižiūrėk. Jauna esi, kvailutė, žiūrėk, akių neužsirišk visam amžiui. Bub. Išvažiavęs neužsiriš akių. Lk. Ką paėmė [Magdė], tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
2.atsisakyti, vengti (gerti): Kad kas tau užsirištų akes su gėrimu!. Krš.
akìs užsirìšęs neatsigręždamas: Bėk iš čia akis užsirišęs!. Ds.
akìs užsitaškýti nusigerti: Kožną vakarą mano vyrelis pareina namo akis užsitaškęs. Vkš.
akìs užspáudyti numarinti: Akeles gali užspaudyti, ir grabe gali gulėti. End. Tu mano grabelį nenuneši, aš tau akis ir užspaudau. Grg.
akìs užspáusti
1.būti prie mirštančio, numarinti: Jau nėra motinėlės, šiandien akis užspaudžiau. Jnš. Debeika ketino dar ją apibarti, atsisukęs pažvelgė, net krūptelėjo: rodos, Mymei akis tik užspausti ir į grabą guldyti. Žem. Viena kaip pirštas, nebuvo nė kam akis užspausti. Pj. Kai man akis užspaus, gyvenkit taip pat gražiuoju tarp savęs. Kair.
2.atimti gyvybę: Ir badas, juos gana kankinęs, pasigaili ir užspaudžia pagaliau akis. Simon.
3.apie seną, paliegusį: Visai senas, tik akis užspausk – ženytis užnorėjo. Čb.
4.kiek prisnūsti: Vakare atsiguliau mažą biškutį, akis užspaudžiau. Skdv.
akìs užspjáuti aštriai pasakyti, at(si)kirsti: Nenoriu tik akių užspjaut!. Pn. Užuspjauk tokiam akis už tokias kalbas!. Dbk. Jai pasakysi – akis užspjaus. Prn. Man akis užspjausi, kad netiesą sakau. Dglš.
akìs užsùkti apgauti: Tau tas Klimas užsukė akis, ir nieko nepratai. Vlk.
akìs užsvìlinti sugėdinti: Niekur nežusvilino akių. Žrm.
akìs užšìkti vlg. apdumti, apgauti: Žinau žinau, – tarė jis irzliai. – Demonstracijos prieš valdžią... O Blazas visiems studentams užšiko akis. Vencl.
akìs užver̃sti smėliù palaidoti: Ažvers smėliu akis visiem. Klt.
akìs užver̃tęs nustebęs: Seni žmonės žiūrom akis užvertę į tokias tvarkas. Drsk.
akìs užvérti mirti: Metuose 1826 patriarkas užvėrė akis, palikęs vardą, kursai niekuomet nebeišdils istorijoje. Mač-Kėk.
ãkys užžaliãvo pasidarė silpna: Ir jaunai ažužaliuoja akys. Švnč.
akimìs vadžióti
1.dairytis: Išėjusi iš bažnyčios akimis vadžioju – manau – vis ką pamatysiu pažįstamų. Gs.
2.sekti žvilgsniu: Kur žingsnelį jaunas žengiau, ten paskui jauną mergelės akelėms vadžiojo. Mrk. Kur tik aš einu, jis mane akim vadžioja. Gdl. Aš savo akimis tave vadžiosiu. Bret.
akimìs válgyti
1.būti labai skanu: Taip skaniai išviriau, rodos, akimis valgyk. Jrb.
2.įdėmiai žiūrėti:
akimìs varýti sekti žvilgsniu: Kad eini, varo akimis, kol tik išeini. Krš.
akìs varýti iš kaktõs įkyriai versti ką daryti (nieko nepešant): Nors akis iš kaktos varyk, kaip nesako, taip nesako. Dr. O jiej pradėjo man akis iš kaktos varyt. Vrn. Neina, nors akis iš kaktos varyk. Ds.
akìs varpýti įžūliai kalbėti: O tas atsikėlęs varpys akis. Brs.
akimìs várstyti
1.priekaištingai žiūrėti: Ko jie visi mane akim varsto?. Vlkv. Numano, kaip pažįstami ir nepažįstami varstys ją dabar akimis, kam ji išdrįso eiti prieš visų nusistatymą. Pt. Visi čia mus akimis varsto. Mrj. Varstys mane akimis, žandys žodžiais. Žem. Pareisi marti, visi tave akimis varstys. Krš.
2.įdėmiai žiūrėti: Ta varsto jį akimis nuo galvos iki kojų. Jrb. Jis varsto akimis subėgusius žmones. Ap. Su tuo seniu atėję apkiautėliai varsto ją akimis, tarsi išrengti geisdami. Zur.
3.koketuoti: O mergaitė akutėm visus varsto. Mrj. Ar iš patikimo, ar ne taip akimis varsto. Krš. Ans tik akimis mergas varsto – toks yra išdykęs. Kv.
akìs vartýti
1.gintis, apsimesti nieko nežinančiu: Tai ko dabar čia akis vartai, manai, kad nežinau, ką pati primalei!. Jnš. Akis varto kaip iš medžio iškritęs. Tr.
2.maivytis norint patikti, koketuoti: Ko čia vartai akis kaip pelėda?. Kp. Rankom skėsčioja, akis varto – nesinori su juo ir šnekėt. Gs. Kad ir vartė akis, bet anam nepatiko. Ms. Akes varto, juokias. Rdn.
3.stebėtis: Įgeria – toks turtingas, toks turtingas, kad klausykis ir akes vartyk. Krš. Ko nepasitaiko šitame pasaulyje! – vartydavo akis senė. Cinz. Ko vartai akis lyg pirmą kartą girdėdamas?!. Prk.
ãkys var̃va
1.pavydi: Mato, tai ir akys varva, kad daug turi. Ėr. Akys varvėjo, kad gerai apsiženijo. Ut. Varvės jiems akys, kai matys, kad Balys gerai gyvena. Užp. Akys varva, kai kitą pamato valgant. Vdžg.
2.žavisi: Bernam akys varva žiūrint į tokią mergą. Ktk.
akìs var̃vinti pavydėti: Tas gnabas (gobšuolis) akis varvina į kito aruodą. Ut.
kur̃ ãkys vẽda bet kur, be atodairos (eiti, važiuoti): Vai, kad čia dabar būtų Petras! Eitų su juo kur akys veda. Myk-Put. Kuldenu kur akys veda, kojos neša. Mrj. Ir ima Mikutis pasakoti apie čigonus, kurie keliauja kur tik jų akys veda, kur tik jų čigoniška širdis pasuka. Dovyd. Pasižiūriu į rodyklę, kuro daug, manau – mausiu kur akys veda. Ap.
akimìs vedžióti
1.dairytis: Stovėjo jisai pasirėmęs, vypsodamas vedžiojo akimis po visą turgaus plotmę. Žem. Julijono veidas niršus, akimis po palubę vedžiodamas, klausosi. Dovyd. Andrius vedžioja padūmavusiom akim po kiemą. Bub.
2.įdėmiai stebėti: Jis mane akim vedžioja, ir gana. Jrb.
akìs vedžióti apžiūrėti: Ir pats meisteris juokiasi, vedžiodamas akis nuo vienos prie kitos. Cvir.
ãkys ver̃čiasi apie sunkų darbą: Ir akys verčiasi iš sunkumo, kaip sunkiai tęsei maišus. Vrn. Rugius pjauni pjautuvu paslenkęs, net akys verčias. Drsk.
ãkys ver̃čiasi iš kaktõs
1.apie sunkų darbą: Dirbau sunkiai, net akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
2.apie didelį skausmą: Sirgau, teip skaudėjo, kad akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
ãkys vérda
1.labai rūpi, smalsiai žiūri: Ir in parėdus akys verda. Vlk. Tos jos akys virte verda. Šmk. Jo akys verda, taip nori to arklio. Mrc.
2.pyksta: Baisu, akys jo tik verda, gali gaut mušti. Al.
akìs ver̃sti smarkiai gintis: Boba akis verčia, kad ji neėmė. Alk. O tas jau žentas verčia akis, kad nebuvo [slibino galvose] liežuvių. ps.
ãkį vérti žavėti: Savo gražiomis plunksnomis kiekvienam veria akį. Blv. Ir vasarojus akį veria. Marc. Tuomet nė vienas persų kilimas taip neveria akies savo spalvų ryškumu kaip Eglėkalnio aikštelės. Vien. Kas per blizgumas tų tavo karolių – net akį man veria!. Brt. Gražybė, kad tave dievai mylėtų, net akį veria!. Vaižg. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria. Baran.
akìs vérti žavėti: Vos perėjo smarkus lietus. Dangaus rasa atsigavę medžiai ir žolės net akis vėrė savo žalumu. Vien. Jam dailė, garbė ir meilė tėvynės labiau akis vėrė. Šein.
akimìs vérti
1.atidžiai, smalsiai žiūrėti: Jin veria jį tom akim, ir gana. Lnkv. Ginklų, šaltų ir šaudomų, neveži? – veria akimis šveicaru pasivadinęs menkas valdininkas. Šein.
2.priekaištingai žiūrėti: Taip piktai į mane žiūri, taip veria akims. Pš.
akìs ver̃žti norėti miego: Akis veržia, noriu miego, bet negaliu užmigti. Plv.
akimìs vèsti
1.smalsiai stebėti, žiūrėti: Tik pajudu, tai vaikas akutėm ir veda. Gs. Aš einu tiesiog, o jisai akim veda į mane. Ar.
2.sekti, prižiūrėti: Jį ir vesk akim, kai įeina į seklyčią. Alk.
akìs vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti. rš.
akìs žàgti tiesiai, atvirai ką (nemalonaus) sakyti: Aš droviuos kaimynui į akis kalbėti, akis jam žagti, spiginti. J.
ãkys žaibúoja labai pyksta: Tu tik tylėk, juk matai, kad jau akys žaibuoja. Jrb.
akimìs žaibúoti piktai žiūrėti: Raukyki kaktą, akimis žaibuoki, kaip nori tik. Kudir.
akìs žáimoti Trk. apgaudinėti:
ãkys žaliúoja
1.sakoma apie smarkų ko darymą: Eik, kad žemė drebėtų, dirbk, kad akys žaliuotų, valgyk, kad šonai braškėtų. LTR. Aš keliu, kad ir akys žaliuoja, o ans tik rankas pridėjęs laiko. Vvr. Kad gėrėm, net akys žaliavo. Jnšk. Bėga, kad akys žaliuoja. Ggr.
2.darosi bloga: Kai suimsiu, net jam akys žaliuos. Jnšk. Na, kad negali valgyti ligonė, širdis alpsta, akys žaliuoja. Žem. Kol parnešiau sėtinius, man akys žaliavo. Krž.
3.apie pykstantį: Jau jai ir akys žaliavo, kad man nieko nepadarė. Btg.
akysè žaliúoja darosi silpna: Nebekas iš manęs, jau akyse žaliuoja, kai einu. Kair. Mėgino atsistoti, – kojos lyg pakirstos, linksta, akyse žaliuoja. LzP.
akìs žárdyti užgaulioti, prieštarauti: Tai dar tau akių niekas nežardo. Trgn. Atidavei, ir spakaina, nors nežardys akis atėjus. Ut. Kunigo broliui nebijo akių žardyti!. Trein.
akimìs žarstýti siekti patraukti dėmesį, vilioti: Prasta iš jos darbininkė, tik vyrus akim žarsto, ir gana. Šl.
akysè žeibýti būti silpna: Skaudėjo, taip mygo galvą, taip žeibė akysa. Grv.
ãkys žìba
1.dar gyvas: Kol akelės žiba, tai eisiu ir prociavosiu. Arm.
2.meilinasi: O ano akys žibėjo kaip velnio tą vakarą. End.
ãkys žìba kaktojè dar gyvas: Gyvenu, kol kaktoj akys žiba. Mrj. Kol akys kaktoje žiba, vis dar reikia pavalgyt. Vl. Akys kaktoj žiba, turi dirbt. Drsk.
ãkys žýbčioja džiūgauja: Vaikų tik akys žybčiojo, kai saldainių gavo. Sk.
akìs žìbinti
1.įsistebeilyti: Žibina akis į mergiotę. Ut. Ko čia į mane akis žibini?. rš.
2.gėdytis: Vis už tave reikia akys žibint. Ml. Nėr ko nė žmogui paduot valgyti: prisėjo žibint akys. An. Neisiu aš tau akių žibint. Ds. Kad jis nesulauktų, kad aš ten žibintau akis, tuščia jo. Nmn.
3.gėdinti: Nenoriu jo sustikt, dar žibins akis prie svetimų. Dbk. Tu man už kožną mažmožį akis žibini. Ml.
akimìs žìbinti
1.tykoti norint gauti: Ko jūs, vaikai, čia akimis žibinat?. Mrj. Vaikai nori valgyti, tik akimis žibina. Mrj.
2.gėdytis: Tai ar mes bijom svečio? Ar reikia akimis žibinti, kai klebonas užvažiuoja?. Vaižg. Kieno sarmata, o kam dėl jos akimis žibink. Rod. Aš ten neisiu akimis žibint. Vlk. Už tavo darbą ir man reikėjo žibint akimis. Vrn.
akìs žýbsinti koketuoti, meiliai žiūrėti: Dabar ėmė domėtis buvusiu studentu Raimondu, kuris irgi noriai žybsino akis gražiai merginai. Dvd.
ãkys žiburiúoja džiaugiasi: Mamos akys tik žiburiuoja, kad tu atvažiavai. Jrb.
ãkys žỹra apie darbų gausą: Darbais akys mum žyra, o tu lakstai per dienas. Srv.
akìs žiurbavóti užgaulioti: Neturim vaikų, tai ir gerai: niekas akių nežiurbavoja. Trgn.
ãkys žiū̃ri į aną̃ svíetą apie seną, nukaršusį: Kad jau tavo akys į aną svietą žiūri, kam tau žmonos bereikia. Jnš. Akelės anan svietan žiūro. Srj.
akimìs žiū̃rint bematant, greitai: Daug muilo išeina akim žiūrint. Lnkv.
akimì žiūrė́ti negãli labai nekenčia: Jos tėvas ir akia negalėjo žiūrėt in ją. Dv.
akìs žlìbinti įdėmiai žiūrėti, spoksoti: Ko žlibini akis ant mergą?. Ds. Tu, motin, į mane taip akių nežlibink. Varn.
ãkys žverbė́ja sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Duok, kad net akys žverbėtų. Slnt.
akìs žvìlinti jausti gėdą: Atvažiuos svečias, ir žvilink akis – ką gi jam uždėsi? Visa patys sukremtat. Km.
ant akiẽs
1.tiksliai nežinant kelio (eiti): Ėjau ant akies ir pataikiau. Skr.
2.apytikriai (nesvėrus, nematavus): O kaip atrodydavo ant akies, taip ir mainydavo veršius. Sut. Pilk ant akies, bus gerai. Ar.
3.prisimenamas: Katra [giesmė] ant akies, tą giedok. Sn.
ant akių̃
1.matomoje vietoje: Paslėpiau visus savo sūnaus drabužius, kad man ant akių nebūtų. Pt. Nenukišk kaži kur, padėk ant akių, kad galėtų rasti. Škn. Pasidėjau ant akių, tai tikrai neužmiršiu. Pnd. Elzė susirūpinus, viską reikia apgalvoti: ką tik prisimena, neša ir krauna... ant stalo, kad būtų ant akių. Bub.
2.akivaizdoje, matant: Par jį ant akių krutėt reikia, jau ir neapsidairysi. Ml. Ir dar ito avinėlio nekentė: – Kad man an akių nebūtų!. Grv. Ant akių, čia pat buvo ir nebeliko vaiko. Sk. Gyventumei mieste, o čia jau tikras kalėjimas, Martūniene, visoms ant akių. Ap.
3.demonstratyviai, atžariai (atiduoti): Nuėjęs drėbiau pinigus ant akių ir išėjau. Snt.
4.iš pažiūrėjimo (aišku): Ant akių matyti, kad vogt jai ne naujiena. Brž.
ant akimìs čia pat: Jeigu lytus ant akimis, žmogus esi daugiau paslobęs, nebepaslankus. Plt.
ant keturių̃ akių̃ tik dviese: Susitarkim ant keturių akių, tai niekas ir nežinos. Gs. Ant keturių akių pasišnekėkim. Grž. Eime kur ant keturių akių. Vlk.
ant akių̃ išstatýti padaryti apkalbų objektu: Suviliojai mano dukrelę, suvedžiojai, ant akių visiems išstatei, tai kur aš ją dabar dėsiu?. Balt. Tai dabar jį išstatys visiems žmonėms ant akių. rš.
ant akių̃ lìpti
1.daug būti: Audeklai lipa ant akių (daug reikia austi). Ds.
2.brautis: Kur čia dabar ant akių lipi, pasitrauk nuo stalo!. Sk.
ant akių̃ mèsti priekaištauti: Visą amžių man ant akių mes, kad padariau blogai. Grv.
ant akiẽs paim̃ti nusitaikyti: Vokietys ant akies šautuvą paėmė ir laiko. Sk.
ant akių̃ pìlti girtuokliauti: Mažiau ant akių piltum, visko turėtum. Krš.
ant akių̃ spjáudyti žeminti, niekinti: Nespjaudom nė vienam ant akių, neužkliūnam. Kltn.
ant akių̃ stovė́ti
1.būti prižiūrimam: Nebijok, man tos vištos ant akių stovi. Škn.
2.būti matomam: Man labai nepatinka, kad kibirai čia ant akių stovi. Žg.
ant akių̃ turė́ti prižiūrėti, saugoti: Tą vaiką dar reikia turėti ant akių. Grg. Per visą dieną ant akių turėjai, juk nieko neveiksi su tokiu vagimi. Brs. Tave vis turėk ant akių. Ds.
ant akiẽs užléisti prisigerti: Jis jau gerai ant akies užleidęs. Jrb.
ant akių̃ užsiver̃sti prisigerti: Užsiverčia ant akių tos smarvės ir eina šlitiniu. Krš.
ant akių̃ užvažiúoti aštriai, pajuokiamai pasakyti: Ot užvažiavo ant akių – kaip šūdina šluota. Ėr.
apliñk akìs netolimais, šalia: Šuva sukinasi aplink akis, neina toliau, kiškio neieško. Ėr.
apliñkui akìs netoliese: Kai tik jūs į kiemą, taip katinas aplinkui akis ir sukas – žiurkėm rojus atsidaro. Sk.
dėl akių̃ fiktyviai, nuduodant (ką daryti): Ganymas tik dėl akių: kad varnos mažučių žąsiukų neišnešiotų. Vien. Iš pinigų, prisiųstų dezinfekcijai, paviečio išleista šiek tiek dėl akių. Kudir. Dirbk nors dėl akių. Slm. Juk aš vekselių dalį daviau dėl tėvo akių, kad tavęs plike nevadintų. Marc. Jis dirba tik dėl žmonių akių. Mrj. Valgau tik dėl akių, kad visi valgo. Dkš. Šernas pats vienas šienaudavo tiktai dėl akių, neklausiamas visiems sakydavo: – Man daug nereikia. Ap.
į ãkį patinka: Jei vienas kitam į akį, tai ir darykit vestuves. Gs. Aš ir vėl senukui ne in akį. Mrj. Tai man į akį ta medžiaga, kad gal pirksiu. Kair.
į akìs
1.tiesiai, atvirai (sakyti): Nors jai stačiai į akis ir niekas nieko nepasakė, tačiau ji negalėjo nepastebėti kitas kambarines į ją šnairuojant. Vien. Mauna duktė motinai į akis kaip su šūdinu lakatu. Šts. Išrėžk į akis viską, ko tu bijai, aš nesuprantu. Sk. Aš tau į akis atkranksiu. End. Aš jam viską į akis. Dovyd.
2.įkyriai (lįsti, kišti): Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj. Ko tu į akis zyzi įsilindęs. Erž. Kam čia man tas silkes bruikšti į akis!. Dr.
akìs į ãkį
1.vienas prieš kitą, vienudu: Susitiko akis į akį ir išsiaiškino. Gs. Sėdi akis į akį prieš. LzP. Jau retai kada jiems tenka eiti į lažą ir akis į akį susidurti su ponu, prievaizdu ir tijūnu. Myk-Put. Akis akin reiks susitikt. Grv. Ir vis dėlto jie susitiko, akis į akį, ties įlanka prie valties. Mark. Ne sykį juk esame susidūrę akis į akį, o ar aš nors kam burbtelėjau.... Ap. Būdamas narsus, net pramuštgalviškas vyrų bendrijoj, niekaip nepajėgiau nugalėti savo įgimto drovumo, suėjęs akis akin su mergaite. Andr.
2.į akistatą: Jei taip, tai akis į akį eikita. Skr. Dabar Bertašienė stovėjo akis akin su Barbora, kuri buvo pagauta, galima sakyti, nusikaltimo vietoje. Mont. Suvesiu abi akis į akį, tada ir sužinosiu visą teisybę. Kair.
3.tiesiai, atvirai (pasakyti): Kalbėk akis į akį, o ne už akių. Slnt. Akis į akį pasakė. Lp. Negalėdamas šiuo tarpu akis į akį Jūsų pasveikinti ir pasakyti to, ko tikiuos, ir parašyti šiame laiške kaip reikiant nesugebėsiu. Vencl.
4.tiesiog: Susidūrę akis į akį su ruso kareivio vargu, užjaučia jį. Pt. prk Jis sulamdytas, šiandien senatvę akis akin susitiko. Šein.
akìs į ãkį šókti piktai bartis: Pikti vaikai akis į akį šoka. Šn.
kàs (kam)į ãkį nerūpi: Kas tau į akį, kad aš daug valgau!. Vlkv.
į ãkį atidùrti panašiai lemti: Pykau, kai senelis negirdėjo, o dabar man Dievas ir atidūrė į akį – pati nebeprigirdžiu. Kair.
nórs į ãkį bèsk apie tamsą: Tamsu, nors akin besk. Skdt.
į akìs čiaũnyti niekus kalbėti: Nečiaunyk čia akỹs, aš viską mačiau, kaip ten buvo. Rk.
į ãkį dérgti stengtis apgauti: Ką tu man čia dergi į akį, ne tokia jau aš varna, kaip tu manai. Jnš.
į ãkį dė́ti
1.tiesiai, atvirai sakyti: Kai ėmiau viską dėti į akį, kad nepatiko jai. Jnš.
2.smagiai miegoti: Atėjau iš kažin kur, o jis dar į akį deda. Al. Buvau nuvargęs – dėjau į akį mažne lig pietų. Slnt. Man miegas eina, kad dėsiu į akį, kaip išeisit, kad nu!. Krtn. Parėjęs kaip dėjau į akį, tai tik temstant nubudau. Lnkv. Grįžau vėlai, bet kai dėjau į akį, tai tik dabar atsikėliau. Slv.
į akìs dė́ti tiesiai, atvirai sakyti: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir deda. Gs. Viską tiesiai deda į akis. Rm.
į ãkį dė́tis užmigti: Parėjo, dėjos į akį, ir kas anam. Mžk.
nórs į ãkį dė́k labai gražus: Gražumas – nors į akį dėk!. Ds.
į ãkį dìlgtelėti patikti: Taip ana man pasdabojo – net akin dilgtelėjo. Prng.
į akìs drė̃bti tiesiai sakyti: Jis viską drebia stačiai į akis. Mrj.
į ãkį drìbti patikti: Jam Zosė baisiai drimba į akį. Bsg.
į akìs dróžti tiesiai sakyti: Nebijok, ne už girtuokliavimą aš čia pakliuvau – už tai, kad maitinu, kad teisybę į akis drožiu.... Mont.
į ãkį dúoti miegoti: Eik ten, kur aš radau, – apsisuko ant kito šono ir vėl davė į akį – suprask: miegojo toliau. Simon. Iš po vakarykštės lig pietų davė į akį. Užv. Aš į valgyklą maistą pristačiau ir vykdomajame komitete buvau, o tu, brol, duodi į akį ir duodi. Marc. Parėjo ir jau duoda į akį. Šd. Aš atsiguliau, galvojau tik kiek pamiegot, bet taip daviau į akį tris valandas. Vl. Žiemos laike ji prisiglaus prie to šuns ir juodu duos į akį. Smln.
į ãkį dùrti
1.patraukti dėmesį: Man į akį dūrė jo žili plaukai. Kž. Šiaip miestely dūrė į akį daugybė brezento sienų, ištiestų ūkininkų kiemuose, dvaro sodyboje. Pt. Dūrė man tuoj į akį nepaprastai sutamsėję jų veidai. Pt.
2.patikti: Mamai į akį dūrė ta molinoji skarelė, o man ta su tom katės pėdelėm. Sk.
3.priekaištauti: Ko tu man į akį duri, pati kalta būdama?. Sk.
į akìs dùrti
1.patraukti dėmesį: Mums, sodietėms, nedrąsioms, visų pirma dūrė į akis toks didelis rusų moterų narsumas. Žem. Norėjau pasikalbėti apie ponios laidotuves: kaip padaryti, ar taip sau paprastai, kad svietui į akis nedurtų, ar kaip kitąsyk, kaip ponia grapienė kad mirė?. LzP.
2.tiesiai sakyti: Dursiu į akes: tu liežuvneša!. Krš. Jis ką žino, visa į akis duria. Lš.
į akìs dùrtis patraukti dėmesį: Išgrobėm, kas į akis dūrės, o kitkas sudegė. Nt.
nórs į ãkį dùrk
1.apie visišką tamsą: Kambaryje pasidarė tamsu, kad imk nors į akį durk – nieko nematysi. Simon. Lauke nieko nematyti, nors į akį durk. Kt. Tamsu, nors ir akin durk. Plm. Nors jau gerokai turėjo brėkšti, bet buvo tamsu, nors akin durk – snigo taip tirštai, jog vos už kelių žingsnių buvo matyti. Krėv. Tamsu, nors į akį durk – nepamatysi. Mont.
2.tvirtinimui pabrėžti: Šventa teisybė: nors į akį durk. Marc. Pilkos padangės ir nė prošvaistės, nors į akį durk. Gric.
į akìs gul̃ti įkyriai lįsti: Neliuob gulti giminėm į akis. Šv.
į akìs įdùrti
1.tiesiai parodyti: Kad jau įduri į akis, tik tada jin pamato. Škn.
2.atvirai pasakyti: Tegul tik ateina, aš jam tuojau į akis įdursiu – viską išdėstysiu. Žg.
į ãkį įkir̃sti labai įskaudinti: Su tokia savo kalba ji man skaudžiai į akį įkirto, nebenoriu jos nė akim matyt. Šl.
į akìs įkìšti aiškiai parodyti: Jai reikia įkišti į akis viską, ką nori, kad padarytų. Jnš.
į ãkį įkrìsti
1.patikti, sužavėti: Ji man taip įkrito į akį, kad niekaip užmiršti negaliu. Upt. Matai, tai mergei įkritai į akį, kaži ar beatsikratysi. Žr. Visuomet bijojo, kad jos nepaveržtų kaimynai, kad ji neįkristų į akį kokiam jaunikaičiui ir kad tas jai nepasipirštų. Vien. Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį. Šl.
2.patraukti dėmesį: Pas mane nesibijok: kaip pas Dievą už pečiaus. Niekam nesu dar įkritęs į akį. Švaist.
į akìs įkrìsti
1.atkreipti dėmesį: Pirmiausia į akis man įkrito jo nešvarumas. Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs. Pt. Sunku pasakyti, kursai dalykas, į akis inkritęs, pirmas tapo pažintas ir pajustas. Vaižg.
2.patikti: Vaikams ana į akis įkrito. Slnt.
į ãkį įlį̃sti patikti: Vaikinai, žinoma, rimčiau, nerodo pirštais į panaites, tik vis skersomis blykčioja, bet kuri įlindo į akį, tuoj rūpinasi sužinoti, kas ir iš kur?. Žem. Įlindo anims į akį ant sienos toks įstabus paveikslas. Žem.
į ãkį įmèsti tiesiai pasakyti: Neužmiršk agronomui tą į akį įmesti. Vgr.
į ãkį įpùlti patraukti dėmesį: Šiandien bažnyčioje Zosikei įpuolė į akį nepaprasta moteriška. Žem.
į akìs įsidė́ti įsidėmėti: Žinia, jis (vaikas) viską matė, kad ir toks šatras, nebijok, įsideda akysna. Dovyd.
į akìs įsilį̃sti būti įkyriam: Jis man vis į akis įsilindęs ir įsilindęs. Alk. Ko dabar įsilindai į akis – traukis šalin. Stk. Rodos, kaip su sau lygiu įsilindo į akis ir vėpso. Kair.
į akìs įsirìgzti įkyriai prikibti: Kad jis man įsirizgo į akis, kad nuo jo kur išsisukčiau!. Ss.
į akìs įsistóti būti įkyriam prilindus: Labai negražu į akis įsistoti. Vn.
į ãkį įstrìgti patikti: Įstrigo į akį ta mergelė. Vn. Panelė man į akį įstrigo. Up. Matyt, į akį bus įstrigęs tas Algelis. Šl. Aš niekam nebuvau dar į akį įstrigusi. Simon.
į akìs įstrìgti I. patikti:
į akìs įšáuti tiesiai pasakyti, priminti blogus darbus: Jiems gali dabar įšauti į akis. Skr.
į ãkį išdė́ti tiesiai pasakyti: Pamatysi, aš ne aš būsiu, kad jai į akį visko neišdėsiu. Sk.
į akìs išdė́ti tiesiai pasakyti: Kodėl į akis neišdėjo, kad toks gudrus!. Ap. Išdėjo į akis viską, ir gana. Rm.
į akìs iškèpti stačiai pasakyti: Susitikęs iškepė viską į akis. Gs.
į akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Aš jam viską išžardžiau akysna, visą tiesą pasakiau. Dkšt.
į akìs kabinė́tis nuolat ieškoti priekabių, įkyrėti: Į mano akis nekabinėkis!. Dr. Nesikabinėk man į akis!. Brt.
į akìs kabìntis
1.priekabių ieškoti, imti peštis: Kas kiek, tuoj ir kabinasi vienas kitam į akis. Gs. Pasitrauk, nesikabink į akis, ko pats nori?!. Jrb.
2.priešintis, nenusileisti: Drąsus vaikiščias, tik ryzga, į akis kabinasi. Kudir.
į akìs kèpti priekaištauti: Man dabar visi į akis kepte kepa. Mrj.
į ãkį kìbti priekabių ieškoti, imti ginčytis: Vai tu, gaiduk, nekibk man į akį, bo gausi mušti!. Gdl. Nekibk jam į akį, ba kai gausi!... Alk.
į akìs kìbti priekabių ieškoti, imti peštis ar ginčytis: Ji niekuo nesivaržė, niekam nesilenkė, kiekvienam, kuris ją užgaus, buvo pasiryžusi kibti į akis. Myk-Put. Kimba motinai į akes, ot krupis!. Krš. Ko čia dabar kimbi į akis, pati kalta būdama. Jnš. Ko tu čia kimbi į akis, kad tau niekas nieko nedaro!. Mrj.
į ãkį kir̃sti
1.miegoti: Pavalgęs kirsiu į akį. Rm. Dabar kirsk akin – jau paklojau [lovą]. Ob. Tai gerai kirtau į akį. Vl.
2.tiesiai sakyti, rėžti: Jis visiem į akį kerta, kad nu!. Šl.
į akìs kìšti primygtinai rodyti, siūlyti: Turės kokį nieką – ir kiš į akis. Vvr. Paskui staiga kiši man tamista į akis baidyklę iš „moderniojo apšvietimo". Kudir. Aną sykį turguj kišo į akis adatų. Krtn.
nórs į ãkį kìšk apie ką labai švelnų: Švelnumas – nors akin kišk!. Krs.
į ãkį knìsti meluoti: Neknisk į akį!. Jnš. Toks jau nuo mažens žmogui į akį knisti. Skd.
į akìs kósėti plepėti: O jis kosti tau į akis visokius niekus. Mrj.
į ãkį kráuti miegoti: Ar dar vis krauna į akį tėvas?. Krs.
į ãkį krė́stelėti gerai įmigti: Kaip buktelės lovon, kad krėstelės akin, niekas nepribudins, anė su pagaliu. Ukm.
į ãkį krìsti
1.atkreipti, patraukti dėmesį: Netobulumai, tamsūs darbai krito į akį tik ten, kur jie retai atsitikdavo, kur griovė viešąją tvarką. Cvir. Valiaugai akin krito gražios, nepaprastai raudonos vaiko lūputės. Dovyd. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį. Jabl. Margos drapanos visiems į akį krinta. Pn. Bet vis dėlto tikri, o tikri ne taip krinta į akį. Vien. Man jau tada krito į akį, kad jin ne tokia kaip visada. Sk. Petkelis bėgdamas namo krito į akį vienam žandarui, kuris jį uždarė į nuovadą. Andr.
2.patikti: Anam ta mergička krinta į akį. Škn. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį. Bgt. Man į akį krito ta jos duktė. Alk. Kad būčia kalbėjus, būčia atkalbėjus: man ne per daug akin ji krito. Mžš. Kritai į akį su visom padalkom. Žml.
į akìs krìsti
1.atkreipti dėmesį: Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis. Jnš. Pirmiausia į akis krito tai, kad daržinės durys, matyt, buvo atdaros tik iš kiemo. Ap.
2.patikti: Jam ana tikrai į akis krito. Krt. Krito į akis: maloni, graži. Brs. Nors pats ir nebuvo didelio ūkininko sūnus, bet vyras kaip reikiant: ir su galva, ir vikrus, ir visiems krisdavo į akis. rš.
į akìs lìpti priešintis, priešgyniauti: Dykas vaikas lipa tėvui į akis. Ub. Ką tu tokiam padarysi: jau mokytojams į akes lipa. Krš.
į ãkį lį̃sti įkyriai trukdyti: Nelįsk į akį!. Jnšk. Ko tu man į akį lendi, matai, kad mėsą dedu. Skd.
į akìs lį̃sti
1.įkyrėti: Bet ji ir dabar stengiasi per daug nelįsti jam į akis. Kažkaip nedrąsu, ir tiek. Paukš. Aš nenoriu lįst akysan. Str. Nelįsk tu man į akis su savo kalbomis. Vlkv. Nelįsk man į akis! – sušuko Baltrus ir nuėjo patvoriu. Mont. Jei aš nereikalauju, tu man nedrįsk lįsti į akis savo patarnavimais!. Pt. Ko tu lendi jam į akis, pasilsėt duotum. Bgs.
2.patraukti dėmesį: Jiemus iš geros valios tiesa ing akis lenda. Dk. Bus geriau, jeigu ir tamsta be reikalo nelįsi į akis žandarams. Myk-Put. Tvarkingumas reiškia, kad visi daiktai nelenda į akis ir tuo pat metu yra po ranka. rš. Kodėl taip viskas šiandien lenda Milašui į akis?. Ap.
3.stengtis patraukti dėmesį: Zosikė klausydamos tik seilę rijo ir lindo Petronei į akis. Žem.
4.rodytis, vaidentis: Prisisprogus pradeda šmėklos lįsti į akis. Šts. Skradžiai smertis lenda akysan, kiba jau reiks stipt. Vdš.
5.įkyriai prašyti: Į akis nelendu, tai ir negaunu. Mrj. Nusibodo man belendant į akis ir beprašant. Bgt.
6.apimti (apie miegą): Pradėjo snaudulys į akis lįsti. Dr. Miegas į akis lenda. Vlkv. Dažnai miegas nelįsdavo į akis. Pt. Miegas lenda į akis, net širdis alpsta. Žem.
į ãkį máuti išjuokti (prie kitų): Nemauk į akį!. Pn. Vakar jis prie žmonių ėmė man į akį maut, kam aš pirmininkui padedu. Krs.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk ir mesk į akį. Šts.
į akìs mèsti piktai grąžinti: Nepasitikėjo ji tuo ponu ir, kada automobilis subirbė, norėjo bėgti, pasivyti tą svetimą žmogų ir mesti jam į akis pinigus. LzP. Eikit eikit, – riktelėjo Dūdjonis. – Į akis reikėjo mesti tą skarmalą, o tu dar prie pilvo riši. Simon.
į ãkį mèstis patraukti dėmesį: Ateivio akin pirmiausia metas puiki raudonu stogu bažnyčia. rš. Jo apsirengimas visiems metas į akis. Jnš.
į ãkį mùšti miegoti: Kelkis, ir muši į akį iki pietų!. Erž.
į akìs neįsiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Aš tavęs į akis neįsileisiu, kad tu tokia. Jrb.
į akìs nesiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Manęs tėvas nė į akis nesileidžia. Alk. Supyko ir nesileidžia visai į akis. Gs.
į akìs nesiródyti visai neateiti: Reikėjo tau jį į šuns dienas padėti, kad nė į akis daugiau nesirodytų. Skr. Nerodžiaus į akis nė vienam. Sg. Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj.
į akìs padùrti stačiai pasakyti: Anas ir padūrė jam akysna, koks anas yra. Prng.
į akìs pagrū́sti stačiai pasakyti: Kad pagrūdau į akis, tuoj išdūlino. Škn.
į akìs palį̃sti prikaišioti: Kaip pati palįs į akis. Lp.
į akìs pareĩti pasirodyti akivaizdoje: Jis vengia man į akis pareiti. K.
į akìs paspìginti papriekaištauti: Nunešk ir paspigink į akis už tokį laikrodį (prastai sutaisytą). Rdn.
į akìs paspìrginti papriekaištauti: Ar tu jau nebemoki anam į akis paspirginti?. Pgr.
į akìs pašáuti stačiai pasakyti: Aš nežinau, ko tu bijai jai į akis pašauti. Škn.
į akìs pavir̃sti godžiai žiūrėti: Kumečių vaikai, o jų tarpe mūsų Juozukas, žiūrėjo ir negalėjo atsidžiaugti, nejuto nei šalčio, nei vėjo, kur perėmė jo menką kūną: visas pavirto į akis. LzP.
į akìs pažiūrė́ti
1.imti grėsti: O gyvulių – karvių, avių, kiaulių prisiliko daug – pavasarį visiems badas gali pažiūrėti į akis. Paukš. Kaip vargas mums į akis tiesiog pažiūrės, jau tuomet... tuomet stengsimės visi drauge, kaip įmanydami, gelbėtis.... Pt. Kai vargas į akis pažiūrės, tai susipras. Mrj.
2.sutikti (pavojų): Tada matysime, kas mirčiai į akis drąsiau pažiūrės. LzP. Ar nenuostabu pažiūrėti pavojui tiesiai akysan ir nepabijoti, kad čia pat prasivers žemė?. Šein.
į ãkį pìlti miegoti: Parvažiavau nuo pieno ir pyliau į akį. Skr. Ko neini į akį pilt, juk laiko turi. Smln.
į akìs pìlti miegoti: Patylėk... Matai... Akademikas! Pila į akis. Reikia pažiūrėti. Ap.
į ãkį pjáuti miegoti: Einu į akį pjauti, jau vakaras. Krž.
į ãkį plė́šti miegoti: Gali sau plėšti į akį, kas neleidžia. Ll.
į ãkį prapū̃sti kurį laiką miegoti: Lig pietų prapūtė į akį ir dar žiovauja. Jnšk.
į ãkį pùlti
1.patraukti dėmesį: Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maišelis, tas pats maišelis, kurį tėvelis, išeidamas iš namų, kadaise ant pečių išsinešė. Bil.
2.patikti: Abiem jautis labai puolė akin, ir jie susitarė šitą jautį pavogti. LTR.
į akìs pùlti
1.patraukti dėmesį: Niekas neįtikėtų, jog aš iš pirmos beveik dienos puoliau jam į akis. Kudir. Tas trečias skyrius, mažiau puolantis į akis, reikalauja paaiškinimo. Pt.
2.ginčytis, priešintis: Į akis puola, pasiutusi be galo. Jdr. Ans yra toks gvaltaplėša: puola visiems žmonėms į akis. Kl. Vaikas, ale jau akysna puola. Nč. Kad puls į akis kaip katė. Kair.
3.įkyriai pristoti: Bjauris tų žąsų – puola į akis. Grg.
į akìs pùltis patraukti dėmesį: Toks apsirėdymas visiems puolasi į akis. Gs.
į ãkį pū̃sti miegoti: Atsigulk, šiltai užsiklok ir pūsk į akį ligi aušros. Vdk. Valsčiuje raštininkas su staršina būtų dar pūtę į akį bent iki priešpiečio. Žem. Žiūriu, anas sau kaip pučia akin ir nė negirdi, ką jam sakau. Mlt. Pūsk gerai į akį. Snt. Pučia sau į akį, ir baigtas kriukis. Daut.
į akìs rìgzti įkyriai kibti: Vaikas nežiūro: ar jam senas, ar jaunas – rinzga visiem in akis, ir gana. Ūd. Ko ryzgi man į akis?. Pns. Ko tu man ryzgi akysna, atstok nuog manęs!. Vrn. Ryzga į akis, neatsiginu. Dkš.
į akìs skver̃btis įkyriai lįsti: Eikit lauko, ko į akes žmonėms skverbiatės?. Rdn.
į akìs smègti patikti: Tau tiktai Bronelė į akis ir smenga. Trk.
nórs į ãkį smeĩk apie tamsą: Troboj buvo tamsu, nors į akį smeik. Vencl.
į akìs spìginti stačiai sakyti: Spigina į akes: tu šioks tu toks!. Krš. Kiekvienas bara: spigina į akis, jog tai dykų dykai esą gaišinami pinigai. Žem. Ėmė viską į akis spigint, ką tik žinojo. Jnš.
į akìs spìrginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Kam tau reikėjo spirginti į akis?!. Užv.
į akìs spìrti niekinti: Dabar užaugę vaikai tėvams į akis spiria, o ne ačiū sako. Šl.
į akìs spjáudyti žeminti, niekinti: Jam čia niekas nespjaudo akysa. Lp.
į ãkį spjáuti
1.liautis gerbti, atsikratyti: Spjauk į akį tokiam vyrui – ar nerasi kito?. Jrb. Geri tėvai, man vis nespjauna akin. Str.
2.nekreipti dėmesio: Netikėk, spjauk į akį ir daryk savo. Šl.
į akìs spjáuti
1.niekinti: Šis paleistuvis man į akis spjauna!. Vien. Kur aš beeičiau, kad tik į akis nespjauna, ir gerai. Sk.
2.nekreipti dėmesio: Tespjaunie į akes tokiems liudininkams. Krš. Spjauk tu jam akysna atsikrenkštęs in jo tos ūtarkos. Arm. Dabar visiem spjaunu akỹs. Ds. Nepaisyk, ką jis šneka – spjauk į akis, ir eime. Gs. Ir tiki, ką kalvis sako?! Spjauk į akis. Kair.
į akìs sprãginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Oi, koks tavo vaikas, tiesiai į akis man spragina!. Ps.
į akìs spráustis įkyriai pristoti: Spraudžias vaikas į akes, nori tų saldainių. Krš. Dievui ir daktarams nesprauskis į akes, neįkyrėk. Krš.
į akìs stóti viešai pasakyti: Stojau į akis ir išpasakojau. Ar.
į akìs sū́dyti stačiai sakyti: Sūdo į akis: tu tokia tu šiokia!. Klk.
į ãkį sudúoti išmiegoti kurį laiką: Kai atsiguliau, lig dvyliktos sudaviau į akį. Pn.
į akìs sulį̃sti daugeliui įkyriai pristoti: Sulindo visi vaikai į akis ir varvina snarglius. Jnš.
į akìs susilį̃sti keliems įkyriai pristoti: Ko dabar susilindote į akis?. Jrb.
į akìs sustatýti suvesti į akistatą: Sustatysiu jus į akis. Žem.
į ãkį šáuti miegoti: Abudu šauna į akį. Šv.
į akìs šokinė́ti piktai prieštarauti: Žodžio vaikams negaliu pasakyti – suvisam neklauso, į akis šokinėja. Vkš. Tu man akysan šokinėsi kaip žalektys!. Švnč.
į akìs šókti
1.priekabių ieškoti, būti pasirengusiam muštis: Aš su juo nesusišneku, jis toks piktas, tiesiog į akis šoka. Mrj. Per daug jau išdrąsėjo – šoka visiems į akis. Jnšk. Jin vyrą kaip šešką patiesė, kai jis jai į akis šoko. Sk.
2.ginčytis, priešintis: Nešok į akis, kaltas būdamas, juk visi žino, kad ėmei. Škn. Vaikas čirkšdamas šoka į akis. Vvr. Kad tik ką pasakė, taip ir šoksta į akis. Sur. Jeigu jau merga būdama į akis šoka, tai kas iš jos bus, kai paliks boba?. SnV. Senė buvo bešokanti į akis. Balt. Tiktai ką pasakysi, tai kad šoka akỹs. Ds. Kad ji nusileistų, nutylėtų girtam, bet ne – šoka į akis!. Cinz. Sūnus tylėjo. Gerai, kad jis neišmoko šokti į akis. Mart.
3.lįsti artyn: Ponadievui ir klebonui į akis šoka, o ubagus varo laukan. Šts. Berniukas įėjo tvartan, visos kiaulės šoko jam akysnan. Prng.
į ãkį tráukti miegoti: Na dabar trauks per dieną į akį ana. Klp. Jis pernakt traukė į akį, todėl dabar nemiega. Skr. Atsiguli, ligi pietų trauki į akį. Jrb.
į akìs tráuktis apimti (apie miegą): Į akis man miegas traukias. B.
į akìs užspjáudyti pažeminti, paniekinti: Kiek kartų bjaurų žodį ištarysi, tai tiek kartų jam akys užspjaudysi. Gmž.
į ãkį važiúoti priekaištauti: Gaspadorius suprato, kad važiuoja jam akin, ir daugiau valgymų pataisė. Kp.
į akìs véiza arti (mirtis): Matai, kad tas tėvas mirs, kad jau smertis į akis veiza. Sd. Jau smertis yra į akis veizėjęs. Plt.
į akìs žìbinti
1.tykoti norint gauti, bet nedrįstant prašyti: Tos Marės vaikai atlėkė ir žibina akis, kad tik ką numestai. Al.
2.stačiai sakyti, gėdinti: Tai žmogus, stačiai akysan žibino žibino kaip žarijom. Ml. Ot tai draugas, žibina tiesiai akys[na]. Dbk.
į akìs žiūrė́ti
1.priekaištauti: Nedaryk nieko – pagadinsi, paskui žiūrėk tau į akis. Dkš.
2.tykoti, tikintis gauti: Jei savo turėsi, kitiems į akis nežiūrėsi. Mrc.
3.grėsti: Jis puikiai žinojo, kad mirčiai į akis žiūrėti jam niekad nepasitaikė. Vencl. Jiems malonus yra pats pavojus žiūrėti mirčiai akysna. Blv. Jis vis tebėra atkarus, nors į akis ir senatvė žiūri. Ps. Ir čia jau visiems badas žiūri į akis. Pt. Jokūbas negauna darbo, neturi uždarbio, badas jau žiūri jiems į akis. Žem.
4.patirti: Kas kartą matė saulės patekėjimą nuo Beš Tau viršūnės, tas laimei į akis žiūrėjo. Vien.
nė̃ į ãkį visiškai (ne): Neapkęs to Oliaus nė į akį. Trk.
neĩ į ãkį neĩ į aũsį visai mažai: Kiek čia ko tebuvo, nei į akį nei į ausį. Užv. Kiek ten ana atnešė, pačius juokus – nei į akį nei į ausį. Krš.
ikì akių̃
1.labai daug: Pasisodink tą šniūrą braškių, tada turėsi darbo lig akių ir uogų. Rm. Dabar, vasarą, darbo visiems iki akių. Mrj. Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Ggr. Valgyti lig akių: sėskim ir ėskim. Pšl. Miego palig akių!. Lp.
2.labai (girtas): Iki akių pasigėręs. N.
ikì akìs ùžpilant pasigertinai (duoti gerti): Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat.
iš akiẽs
1.apytikriai, nepatikrinus: Aš iš akies matau, kad tų šiaudų neganės. Pc. Iš akies pasakė, kiek kaštuoja. Rod. Iš akies reikia apspręsti, kiek čia gali būti. Kl. Ko lauki, kirpk iš akies. Jrb.
2.iš pažiūros (spręsti): Kiaulę pirko, iš akies mokėjo – nesvėrė, nieko. Mžš. Taip nieko nebus: iš akies kiaulės nenupirksiu, reikia truputį rankoms priimt. Rm. Svarų nebuvo, tai iš akies įpylė tų miltų, ir viskas. Škn.
3.pamačius: Šuva iš akies pakėlė kiškį. Rm.
4.netaikant: Iš akies šauna. Grž.
iš akių̃
1.prievarta (atimti): Iš akių pinigus iškabina. Nt. Turėtų mums viską atiduoti, iš akių išplėštumėm!. Žem.
2.sakoma išvarant, pavarant: Ko čia lendi, kurio nelabojo nori, nešdinkis greičiau iš akių!. Vvr. O Dagiukas, kas jis, ne jaunikis? – Eik tu man iš akių su tuo tavo Dagiuku! Aš noriu geresnio. Simon. Eik iš mano akių: kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod. Neklausys – teeinie iš mano akių!. Mont. Varyk juos man iš akių, tegu eina sau!. ŠR.
3.prastai, atmestinai: Jis viską iš akių dirba. Rmš. Visi daboja: kad tik iš akių padaryt. Dglš. Man nepatinka toks darbas tik iš akių. Mrj.
4.apie pradingimą: Iš Šakių ir iš akių. Šk. Kai tik vilkas išnyko iš akių, tai lapė tuojau – drykt nuo avino žemyn ir už gerklės jį. Piet. Mūsų maža šeimynėlė, stovėdama prieangy, mosuoja jiems skepetukais, kol jie mums iš akių išdyla.... Pt. Jos (gaidos) mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir dingo iš akių. Šein. [Petrutė] kurį laiką buvo dingusi iš akių, o anądien susitiko netikėtai gatvėje. Ap.
iš akių̃ išeĩti būti neprižiūrimam: Kai tik iš akių išėjo, taip ir gero nėra. Jrb.
iš akių̃ išléisti
1.nesaugoti: Tik išleisk iš akių, tuojau ir ištrės (išbėgs). Ms. Tas senis įtartinas, jo negalima išleisti iš akių. Pš.
2.apie prastai padirbantį: Menkas meistras, dirba tik iš akių išleisti. Kp.
iš akių̃ ìšluptas labai panašus: Ale jau iš akių išluptas, kaimyno kaimyno vaikis!. Skd. Gustis buvo pats tėvas, iš akių išluptas. Plt. Tas buvo iš akių išluptas į tėvą ir ant povyzio, ir ant proto. Lž. Iš akių išluptas tėvas. Kv.
iš akių̃ išlùpti įžūliai prašant gauti: Prašus kaip čigonas, iš akių išlupa. Dkš.
iš akių̃ išnỹkti nutolti, būti nematomam: Jisai išnyko ižg akių. Dk. Kol klajūnai išnyko iš akių, jautakiečiai stovėjo ant vieškelio ir nesiskirstė. Vien. Stovėjau ir laukiau, kol [Gundė] visai iš akių išnyko. Šein.
iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Ale ir panašumas! Jurgiui iš akių išplėšta!. Simon. Dalia – kaip tik motina, iš akių išplėšta. Erž. Ta mergučė tikra iš akių išplėšta motina. Skr.
iš akiẽs lùptas labai panašus: Jonis iš akies luptas tėvas. Varn.
iš akiẽs mẽtus apytikriai: Iš akies metus, man rodos, kad čia nėra tų šešiasdešimt arų. Jnš.
iš akių̃ mẽtus apytikriai: Iš akių metus bus čia penki hektarai. Yl.
iš akių̃ mùštis turėti palinkimą: Tu pats niekus plepi: nuo pat mažens jam iš akių mokslas mušasi. Žem.
iš akių̃ neišléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Neišleis iš akių nieko, ką jam padariau. ŠR. Arklių reikia iš akių neišleist, jie gali sudvaliuot į burokus. Sk. Benediktas ant aukšto išbuvo gal valandą, ne visą laiką žiūrėjo į Vaciaus kiemą, bet ilgesnį tarpą vis dėlto iš akių neišleido. Ap. Kaimelio gyventojai, nė valandėlės neišleisdami iš akių pilkšvai žalsvų kareivių, skubiai kasė į žemę savo mantą. Cvir.
2.rūpintis: Čia dirbo toliau mokslo darbą ir neišleido iš akių savo tikslo. rš.
iš akių̃ neĩti nuolat matyti, prisiminti: Stengiaus jo nematyti, žiūrėjau tai į langus, tai į sienas, bet jis vis nėjo iš akių. Šein.
iš akiẽs nekrìtęs labai panašus: Jis lygiai toks kaip tėvas, nė iš akies nekritęs. Lš.
iš akių̃ nepaléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Vaiko iš akių nepaleisk. Mrj. Kad radai, tai jau tu jo nepaleisk iš akių. Lp. Duris trenkdama ji įeina į virtuvę ir nepaleidžia Barbės iš akių. Simon. Loja nepaleisdamas iš akių Luko ir Beno. Ap.
2.sekioti, asistuoti: Tik vienas Balsių Petras štai jau treji metai nepaleidžia Katrytės iš akių. Myk-Put. Pats gi žinai: iš akių nepaleidžiu. Gric.
iš akių̃ paléisti liautis stebėjus, prižiūrėjus: Paleidau mergicą iš akių – nežinau, kur jinai dingus. Rs. Nė minutės negali paleist vaiko iš akių – žiūrėk, ir pasidarys ką. Ėr.
iš akių̃ pamèsti nustoti matyti stebimąjį: Šituos čižynuos įlindo, ir pamečiau iš akių. Užp. Užsidoksojau į karabelninkus, ir pamečiau jus iš akių. Brt. Tą turime bent mes, jų palikuonys, iš akių nepamesti. Pt. Ta senutė, irgi žiūrėjusi į galvą, vis taisinėjusis akinius, dabar plaukiančią galvą pameta iš akių. Ap.
iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir.
iš akių̃ prapùlti
1.išsinešdinti: Žiūrėk, kad kaip bematant iš akių prapultum!. Alk. Prapulk iš akių!. Vvr.
2.pasišalinti: Nei nepamačiau, kaip jis prapuolė iš akių. Alz.
iš akiẽs tráuktas labai panašus: Pati suvis panaši į savo matušę – iš akies traukta. Jnš.
iš po akių̃ esant akivaizdoje: Dingo iš po akių. Vlkv. Jis iš po akių pranyko. Brt. Man iš po akių vilkas paėmė paršą. Grš.
nuo akiẽs apytikriai, nematavus: Nesvėriau, bet nuo akies atrodo, kad tiks. Gs. Pjauk nuo akies. Mrj.
nuo akių̃
1.apie pasišalinimą: Eik tu nuo mano akių, nuobrade!. Bgt. Bėk nuog ma[no] akių, kad aš tavęs neregėčiak. Grv. Ten, žalioje pievelėje, po ūksmingais krūmais, nuošaliai nuo kelių ir akių. Katil.
2.iš akivaizdos: Nors nuo akių atėmiau nereikalingus daiktus. Rm.
nuo akių̃ atmèsti prastai, greitosiomis padaryti: Jis bet kaip padirbo, nuo akių atmetė. J.
nuo akių̃ atmestóji atsikratymas sunkaus darbo: Aniems by tik nuo akių atmestoji. Užv.
nuo akių̃ nueĩti padvėsti: Ir gyvuliai nuog akių nueina. Upn.
nuo akių̃ nuléisti neprižiūrėti, nusisukti: Nenuleisk vaiko nuo akių, kad į vandenį neįkristų. Pn. Kad tik nuleidai nuo akių, ir nuėjo kažin kur. Ds.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nuo akių numeta, o ne padirba. Gršl.
nuo akių̃ paléisti neprižiūrėti, nusisukti: Žiūrim ir žiūrim, nuo akių nepaleidžiam vaiko. Pc. Kam paleidai vaiką nuo akių?. Šl.
per akìs
1.labai daug, užtektinai: Jos mėgsta apmokėti pinigais, kurių dabar turi per akis ir kurie jau pradeda pamažu savo vertę pamesti. Simon. Už darbą aš jam sumokėjau per akis. Pnd. Užteks visa ko per akis, numirsime, paliksime viską. Bsg. Per akis žolės, bus gyvuliams ėdimo. Jnšk. Ganyklų buvę per akis, gyvulių laikę daug. Skr. Mes obuolių nepirkdavom, savo per akis turėdavom. Skrb. Vietos per akis: seniai vieni riogso, o šitoks namas!. Mžš. Dabar tai gyvenimas – pašaro per akis. Šmn. Dabar mes sotūs per akis, apsivilkę. Antš. Blogai, kai galas su galu nesueina, bet dar blogiau, kai visko per akis. Avyž.
2.matant, akivaizdžiai: Nėr kas jam sakyt, per akis vagia, ir gana. Ut. Neis per akis vogt malkų. Dglš. Virtuvą per akis pavogė.... Žem. Na ir griebia per akis. Mrj. Per akis pavogė nuo ratų botagą. Jnšk. Per akis šernai lenda ir kasa. Šmn.
3.drąsiai, įžūliai: Kad ji tokia čirkšlė, eina, lipa per akis, ir gana. Mrj. Per akis grūdas kaip pašėlusios tos bobos. Sk. Tu man drįsk taip per akis ir meluoti!. Gs. Per akis lenda prie manęs. Ėr. Melagiai tokie, ką ten – per akis meluoja. Trk. Sako, nuo karalių negali atsikaropyti, visi lenda ir siūlijasi per akis. Vien. Tu, Veronika, manęs neapgaudinėk per akis. Dovyd.
4.smarkiai: Kiauras stogas – kaip ėmė lyt, per akis bėga tas vanduo. Brb.
5.greitai, kaipmat: Turguje žmonės sūrius per akis išgraibstė. Jnš.
6.visai arti, čia pat: Mirtis buvo per akis. Msn.
7.iš anksto: Jei būtume žinoję per akis, būtume daiktus vežę. Vlkv.
per akìs braukýti gėdinti: O tu man su gėda per akis nebraukyk, parše!. rš.
per akìs eĩti daug privisti: Neturėk katės, tai pelės per akis pradės eit. Trgn.
per ãkį iškìšti pralenkti: Tai ana tave per akį iškišo. Škn.
per akìs išlìpti labai įkyrėti, nusibosti: Jau per akis išlipa tas ravėjimas. Aln.
per akìs išlį̃sti
1.suteikti daug vargo, įkyrėti: Kai tu šitaip šlavinėsi, tai kožna sėkla per akis išlįs. Ds. Žemė per akis išlindo. Čb. Gal tu manai, kad žemė tau deramai liks, pamatysi, kai ji tau per akis išlįs. Bgt.
2.nuvilti: Šitas užudarbis tau per akis išlįs. Ds. Tie aštuoniasdešimt litų per akis išlenda. Kvr.
per akìs kìšti
1.labai remti: Kiša ir kiša per akis tam vaikui. Pd.
2.per daug valgydinti: Tie tėvai tiem vaikam per akis kiša, o kaip nugeibę, teip nugeibę. Sk.
per ãkį knìsti išjuokti: Neknisk per akį!. Mžk. Jis tau per akį knisa – kaip tu nesupranti?. Šl.
per akìs lìpti labai dažnai lankytis: Anys per akis lipa. Lb.
per akìs lį̃sti labai įkyriai kibti: Ji moka per akis lįst prie vyrų. Ėr.
per akìs užmèsti priekaištauti: Rūstai mumus kalbėjo užmesdamas mumus per akis. Bret.
per akìs užsvìlinti sugėdinti: Aš anam ažsvilinau per akis, tada aptilo. Grv.
po akimìs akivaizdoje, čia pat: Padėk peilį po akimis, kad nereikėtų ieškoti. Jnš. Avys čia pat po akim sukos ir vėl nebėr. Sk. Oi eisiu eisiu, barsiu mergelę po šeimynos akelėm, kad šeimyna girdėtų. Vrn. Aš nenoriu, kad ji čia kėpsotų po akimis, karti ji man kaip pelynai. Krėv. Ir jis tai ėmęs valgė po jų akim. Bret. Pradėjo po akim jų merėt ir bailaut. Dk. Jis tvarkdarys, o tokia netvarka po akim. Katil.
po akių̃
1.akivaizdoje: Padėk po akių, tai gal neužmiršiu. Gs. Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu. Žem. Du sūnu patiesė po mano akių, pražilau per vieną naktį. Krš. Pasidėjo batus po akių ir atsisėdo. Lg. Išderkliojo tą žmogų po visų akių. Plt. Vienu smūgiu perkirto po mano akių, – pritarė kitas. Piet. Tėvams stengėsi nesimaišyti po akių. Paukš. Šulinys visada turi būti po akių; šitai žinojo Juza. Balt.
2.priežiūroje: Duktė augo po motinos akių. Kair.
3.bematant: Visi puolė zuikį gaudyt, bet vis jis jiems tarp rankų išspruko ir prapuolė po jų akių. Klp.
po akių̃ àtkištas čia pat: Patogūs fabrikų dirbiniai atėjo prie pat namų; jie po akių atkišti, nuo jų atsisakyti negalima. Katk.
po akimì neĩti nesisekti: Neina po akia žmogui, ir gana, gali šokinėti kiek nori. Vvr.
po akimìs parpùlti nusižeminti rodant pagarbą: Ir broliai jo nuėję parpuolė po jo akim ir bylojo. Bret.
po akimìs puldinė́ti nusižeminti nuolat rodant pagarbą: Ir mes puldinėkimeg po jo akim. Dk.
po akimìs pùlti Sir. nusižeminti rodant pagarbą: Čia atėjo vienas vyriausiasis bažnyčios ir puolė po akimis jo bylodamas: – Duktė mano dabar numirė. Bit.
po akimìs statýti akivaizdžiai rodyti: Ir pasninkavo, ir meldės, ir gundymus šėtono pergalėjo, statydamas mums po akimis didumą algos. Dk.
po akių̃ statýtis įsivaizduoti: Ką gyvai po akių statytis. K.
nė̃ po akių̃
1.visiškai (nenorėti matyti): Ko ko, o vyro ašariaus nė po akių kad nematyčiau!. Lkš.
2.labai (nekęsti): Nekenčiu nė po akių: jis tegyvenie kaip sau nori!. Grdž.
prie akių̃
1.akivaizdoje: Prie mano akių pasimilžo ožką: tris lyterius primilžo. Skr. Neik niekur, būk čia prie akių. Ėr. Prie akių kaip šilkas, už akių kaip vilkas. Sim. Kad namuose būtų vakarėlis prie mano akių!. Lb. Dieną abudu sustvėrę ir vaikšto prie žmonių akių. Šmn. Kitą sykį gyvatė prie mūsų akių į žemę įlindo. Krš.
2.viešai, kitiems esant: Ko čia žargliojies prie visų akių. Vkš. Jis man padarė gėdą prie akių. Rm. Prie akių tai jis taip sako. Alk.
prie keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Ponas Povilas prašė mane su tėvu ir broliu pakalbėti prie keturių akių. Marc. Pasišnekėjo prie keturių akių. Lkš.
prie pàt akių̃ visai netoli: Pasistatė tą trobelę prie pat akių, ir dabar kaip šašas ant nugaros. Jnš.
prieš akìs
1.čia pat: Broliukai, gi žiema prieš akis!. Vien. Eik gyvulių šertis, jau vakaras prieš akis, vis reikia sakyt kaip mažytei. Sk.
2.priekyje: Nieko prieš akis nematyti. Rm. Paėjau kiek – tokia siena išaugo prieš akis, mat miškas pasirodė. Vdk. Iš kiemo visa užšalusi upė prieš akis. Daut.
3.ateityje: Dar visas darbas prieš akis tebestovi, niekas nedirbta tebėr. Kp. Prieš akis dar daug laiko. Pn. O juk visas gyvenimas dar prieš akis. rš. Jam dar prieš akis kareiviai (tarnavimas kariuomenėje). Vvr. Jam dar tiek dienų prieš akis. Dovyd. Visa diena dar prieš akis. Ap.
4.vaizduotėje: Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis. Balt. Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas. Vencl. Aušrai tučtuojau iškilo prieš akis jų pirmoji pažintis su Urvakiu. Mik.
prieš (kieno)akìs kam pasirodyti, pasipuikuoti: Ir Filiomena, ir mano sūnus labai brangų grabą užsakė. Į žemę... Mat prieš žmonių akis.... Dovyd.
pro akìs visai arti (praeiti): Greit prašvilpė pro akis, nepaspėjau pamatyt. Ėr.
pro akìs prabė́gti greitosiomis prisiminti: Tokia keista buvo gamtos ramybė aplinkui. Gal todėl, kad neseniai pro Jorio Globio akis prabėgo šiurpus istorijos šiukšlyno knibždėlynas. Ap.
pro akìs praléisti nepastebėti: Kaip jis galėjo praleisti pro akis tokį šlamštą?. rš.
skersà akimì paveizdė́ti rodyti nepasitenkinimą, pykti: Paveizdėjau skersa akia ant jo. J.
su dryžomìs akimìs girtas: Buvau su dryžomis akimis, tai neįžiūrėjau. Gs.
su tomìs pačiomìs akimìs nemiegojęs: Kai katrą naktį su tomis pačiomis akimis atsiguli ir atsikeli. Ds. Su tom pačiom akim aš šiandie atėjau. Br.
su akimìs mė́tlioti stengtis patraukti dėmesį, vilioti: Saugokis tokios, kuri, draugystėj vyriškių būdama, labai yra drąsi, mėtlioja su akimis ant visų. P.
su akimìs nudùrti labai nužiūrėti: Mane mergos ir ten pagatavos buvo su akim nudurti. Jnš.
su akimìs nurýti labai ko norėti (valgyti): Jau aš tą vyšnasokį su akims nurysiu. Skr.
su akimìs sė́ti žvilgčioti: Su akim tik sėja, tik sėja!. Ml.
su akimìs suválgyti apie labai ko norintį: Tokios skanios bulvės: su akims gali suvalgyti. Erž.
tarp keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Vieną rytą tarp keturių akių teisme pasipasakojo Rolfas Brinkas savo ištikimam kolegai. Šein. Vieną sykį tarp keturių akių net apsiverkė, atvirai pasisakydamas savo simpatijas ir antipatijas. Andr.
ties akimìs čia pat: Aš linksmas, o čia ties akimis memento mori. Šein.
ties akių̃ statýti akivaizdžiai rodyti: Saugojimas gavėnios... keturių dešimtų dienų metinykėmis ceremonijomis ties akių statytas. Dk.
už akių̃
1.į priekį, priekyje: Užjojęs už akių bėgantiems, kunigo tarnas užriko. Piet. Užbėk arkliui už akių, ir pagausi. Kp. Jis man užlindo už akių, ir nebemačiau, kas ten buvo. Pn. Palauk palauk, nesiskubink įvykiams užbėgti už akių!. Vencl. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą). Brs. Visiems savo vieta, savo keliai tose platybėse, nėra ko kits kitam už akių lįsti. Vaižg. Nenorėčiau jam už akių pulti. Juk jis vyresnis už mane. Simon. Anicetas pašoko, tarsi spyruoklės išmestas, ir puolė bėgliui už akių. Avyž.
2.ateityje: Dar visa diena už akių, atrodo, kad bus graži. Rsn. Už akių vaikams viskas dar. Vdk. Kas yra už akių, negali žinoti. End. Ligi penktadienio prie malkų neateisiu – dar vis darbai už akių. Šv.
3.nesant, nematant: Akyse geras, o už akių nežinai koks. Jnšk. Už akių visko prišneka. Pn. Draugas geras – akyse giria, už akių spiria. KrvP. Akyse piestu šoksta, už akių varlės nepaveja. Kpr. Akyse lapė, už akių vilkas. Mrk. Akėse geras, o už akių velnius mala. Krš. Pas mus to nėra... aš kaip akyse, taip ir už akių. Žem. Į akis nesako, o už akių šuniu loja. Ds. Už akių tai jis Dievas žino ką šneka. Alk. Mums ne naujiena panašūs išpuoliai, tiesa, dažniausiai už akių. Avyž.
už akimìs tuoj pat: Nauji metai už akimis. Šts. Pietai už akimis. Šts.
akìs už ãkį atsilyginant tuo pačiu, kerštaujant: Girdėjot, jog pasakyta yra: akį už akį ir dantį už dantį. Bit. Taip iškirtęs tam žmogpalaikiui akį už akį, anot to, aš vis dėlto neketinau savųjų ginti. Vaižg. Būtautaitės pašalinimas iš tarnybos taip pat nebuvo pamirštas ir puikiai patarnavo principui pateisinti – akis už akį, dantis už dantį. Gruš.
už gražiàs akìs
1.šiaip sau: Jie niekam neduoda pinigų veltui, tiesiog šiaip sau, už gražias akis. rš.
2.įsiteikus: Gavo tarnybą už gražias akis. Prn.
už akių̃ užbė́gti
1.išvengti, sutrukdyti: Mes turime užbėgti už akių visiems galimiems netikėtumams. Mik. Gyvenimui nebuvo galima užbėgt už akių. Viena maža nelaimė griovė visas viltis. Cvir.
2.pralenkti, nurungti: Užsigautų, amžinu priešu taptų, jei kas išdrįstų už akių užbėgęs iš jo šitą garbę paveržti!... Krėv. Knyga eina į pabaigą, niekas nebesuspės užbėgti už akių. Avyž. Ką gi aš besakysiu, kai tu, Serafimai, visiems užbėgi už akių. Švaist.
už akiẽs užkliū́ti patraukti dėmesį: Mokytojas šaukdavo atsakinėti ta pavarde, kuri jam geriau patikdavo ar greičiau užkliūdavo už akies. Andr.
už akių̃ užlį̃sti sutrukdyti pasireikšti: Žmogui niekad nereikia už akių užlįsti: daro – tegu daro. Ds. O dabar išėjo kaip kaimynams Stundžiams: užlindo kiti už akių, ir likom durniaus vietoj. Avyž.
akìs ir ausìs ganýti stebėtis: Dievulėliau, ganiau savo akis ir ausis, stebėjaus, kokio gražumėlio ir skaistybės dar esama po dangum. Trein.
ãkys ne duõbės
1.nepatogu, gėda (ko nedaryti): Akys ne duobės, reikia nusimanyti ką pavaišinti ir kiek. Lk. Apie ūkį, prie pieno, prie centrifugos; kaip nėra kam – reikia dirbti. Kaip yra sakoma: akys ne duobės. Žem. Akys ne duobės: daktarui reikia duoti. Kv.
2.daug nori: Akys ne duobės – visko nori, kad tik pamato. Jnš.
kaĩp akìs apie labai pilną, sklidiną: Sklidinas kaip akis. Kv. Atnešk stiklą vandens, tik kad būtų pilnas kaip akis. Alk. Kūdra kaip akis sklidina vėsaus vandens. Avyž. Pripylė stiklinę kaip akį – nė pakelt negaliu. Kair.
kaĩp ãkį labai (myli, saugo): Dėdė sūnų mylėjo kaip akį ir užaugino kaip dievaitį. Simon. Ale saugot tai kaip akį reikia. Rt. Kaip akį Edvardo tėvas saugojo tą gojų. Dovyd.
kaĩp ãkį kaktojè
1.rūpestingai: Neturtėliams ne dyvai nušlypti... Bet Kovalyčia, vienturtė, kaip akis kaktoje užlaikoma, lyg paukštis klėtkoje. Žem. Čia saugoja mišką kaip akį kaktoje. Akm. Jei nusipirkai, saugosi kaip kaktoj akį. Gršl. Aš mylėsiu tave kaip akelę vieną kaktoj. Trk. Jei pirktą sijoną nusipirkai, saugosi kaip akį kaktoje. Dr.
2.visiškai (nematyti): Jei ne tos bulvės, matytų kaip kaktoje akį. Ms.
3.vienintelį (turėti): Tą vieną mergelę turėjau, kaip akį kaktoje. Nmk.
kaĩp sàvo akiẽs lė̃lę rūpestingai: Bet nei klausyti neklausė Gilšis, kurį tėvas buvo palikęs dvare ir kuriam buvo įsakęs, kad Ilgio kaip savo akies lėlės prižiūrėtų. Krėv. Tave saugosiu kap savo akies lėlelę. rš.
kaĩp sàvo ãkį rūpestingai: Bijodamas, kad ir man taip neatsitiktų, saugojau ją kaip savo akį. Marg. Bet Rozalija saugojo jį kaip savo akį ir net guldama pasidėdavo sau galvūgaly. Balt. Saugoja kaip savo akį. Dkš. Mama bijojo, kad Pranukas laukuose nesušaltų, ir įsakė man jį žiūrėti kaip savo akį. Vencl.
kaĩp akiẽs mìrksnyje labai greitai, staiga: Kurie bus gyvi, tuojaus persimainys kaip akies mirksnyje. Bret.
kaĩp akiẽs vỹzdį rūpestingai: Apsaugokiam kaip akies vyzdžių. Bret. Apsaugok mane kaip akies vyzdį akyje. prš. Saugojai mus kaip akies vyzdžius akies savos. brš.
kaĩp akimì blàsterti bematant, greitai: Kaip akia blastert galiu padaryt. Vlk.
kaĩp akìs išdẽgęs
1.labai skubiai ir susijaudinęs: Kur čia su jais: tėvas su sūnum lekia pirmas, kaip akis išdegęs, Pilė su marčia susikabinusios, tik apie teatrus, apie balius tekalba – nė suspėti negali.... Paukš. Visi bėgo kaip akis išdegę. Vaižg. Nesuvokdamas ką darąs, nėrė iš kambario, paskui šoko ant motociklo ir nurūko it akis išdegęs. Mark. Ko leki kaip akis išdegęs. Lkš. Tie arkliai eina lyg akis išdegę. Gs. Leki kaip akis išdegęs. Pn.
2.patekęs į nesuprantamą padėtį: Puolė čia, puolė ten, ir stovi kaip akis išdegęs – nežino nuo kur pradėti. Nč.
3.visu smarkumu (dirba): Kaip akis išdegęs puolė visomis keturiomis. Pg.
kaĩp akių̃ ìšdegtas susijaudinęs ir greitai: Bėga kaip akių išdegtas. Jabl.
kaĩp akimì išmèsti visu platumu: Pievos tęsiasi kaip akia išmest. Arm.
kaĩp akìs išplìkęs susijaudinęs ir greitai: Ko čia leki kaip akis išplikęs?!. Pkr. Bėga kaip akis išplikęs. Pp.
kaĩp akìs išsibãdęs prastai nusiteikęs: Šiandie bindziniauja anas kaip akis išsibadęs. Švnč.
kaĩp akìs išsisvìlinęs apie labai skubantį: Aš skraidau kaip akis išsisvilinęs, o tu sėdi!. Arm. Kad bėga kaip akis išsisvilinęs. Pls.
kaĩp akìs išsvìlęs labai greitai: Na ir važiuoja – lyg akis išsvilęs. PnmA. Ko leki lyg akis išsvilęs?!. Dkš.
kaĩp akìs iššùtęs labai greitai: Nespėji žmogus kojos per slenkstį perdėt, ir vėl kaip akis iššutęs darban. Nč.
kaĩp akimì mataĩ labai daug: Ir žmonių prisirinkdavo kaip akimi matai. Srj.
kaĩp akimì mèsti visu platumu: Kaip akia mest – vis laukai ir laukai. Rod. Apsėta visur kaip akia mest. Kpč.
kaĩp akimì mìrkt bematant: Kaip akia mirkt ir padaro. Mlt.
kaĩp akiẽs užkrė̃sti atidžiai (saugoti): Taip žiūrėk, kaip akies užkrėst. Srj.
kaĩp akìs užmérkia žvilgsniu aprėpia: Javai į javą visoje dirvoje, kaip akia užmerkti gali, lygūs kaip nukirpti. Tat.
kaĩp akimì užmèsti labai daug: Kaip akia užmest taip žmonių privažiuoja daug į jomarką. Kpč.
kaĩp akiẽs užsikrė̃sti labai (bijo): Bijo kaip akies užsikrėsti. Lš.
kaĩp be akių̃ neatsargiai: Ėjo kaip be akių – kumštelėjo puodynę šviežaus pieno žemėn. Srv.
kaĩp į ãkį dùrtas labai aiškiai: O jeigu, kvailiu apsimetęs, ateisi rytoj, tai bosas tik rankas į šalis skėstels, ir suprasi kaip akin durtas. Dovyd.
kaĩp iš akių̃ ìšimtas labai panašus: Tas vaikas tėvui kaip iš akių išimtas. Šl.
kaĩp iš akiẽs ìšluptas labai panašus: Ale tas vaikas gryna tėvo išnara, kaip iš akies išluptas. Tl. Tėvas o tėvas, kaip iš akies išluptas. Užv.
kaĩp iš akiẽs išplė́štas labai panašus: Monika tiek daug kartų jam Kaziuko panašumą lygino: tikras tėvas, kaip iš akies išplėštas. Cvir.
kaĩp iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Kūdikis kaip iš akių jam išplėštas. N.
kaĩp iš akiẽs išsiplė́štas labai panašus: Ilgai nelaukęs susiieškojo medžio ir padirbęs Pirtininką kaip iš akies išsiplėštą. Up.
kaĩp iš akiẽs ištráukti visai tokį pat padaryti: Priduok man tavo nagus, tai aš parodyčiau, kas iš to! Lygiai tokią pat kalamašką kaip iš akies ištraukčiau, o gal ir geresnę!. Balt.
kaĩp iš akiẽs ištráuktas labai panašus: Jonas į tėvą kaip iš akies ištrauktas. Gmž. Visi vaikai in tėvą, kaip iš akies ištraukti. Vlk. Kaip iš akies ištraukta – mamos duktė. Zr.
kaĩp iš akių̃ ištráuktas labai panašus: Pašėlęs nusidavimas į pat tėvą, kaip iš akių ištrauktas!. Užv.
kaĩp iš akių̃ krìtęs labai panašus: Kaip iš akių motinos kritusi. Jabl.
kaĩp iš akiẽs lùptas labai panašus: Visai į tėvą – kaip iš akies luptas. Kl. Tėvas o tėvas – kaip iš akies lupta. Krš. Kaip iš akies luptas – tikras tėvas. Vlkv.
kaĩp iš akių̃ lùptas labai panašus: Dukrelė į mane panaši, lyg iš akių lupta. Mrj.
kaĩp iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir. Panašus į mamą – kaip iš akies plėštas. Mrk.
kaĩp iš akių̃ plė́štas labai panašus: Baisiai panašus į motiną – kaip iš akių plėštas!. Vl. Vaikas kaip iš akių plėštas – pats tėvas. Skdv.
kaĩp iš akiẽs tráukti visai tokį pat (gerą) daryti: Kad tu surūgtum su tokiais nagais! Kaip iš akies traukia!. Balt.
kaĩp iš akiẽs tráuktas Mžš. labai panašus: Visa tėvas, kaip iš akies traukta. Rk. Padabnas, kaip iš akies trauktas. Ds. Tavo raštas kaip iš akies trauktas Albino. Vb. Kur čia ne jo vaikas, jau kaip iš akies trauktas – grynas Kazas. Kair. Visi tamstos vaikai kaip iš akies traukti. Dl. Ot panašūs, kaip iš vienos akies traukti!. Vb.
kaĩp iš akių̃ tráuktas labai panašus: Parašytų, kad [mergytė] kaip iš akių traukta Emilija. Dovyd.
adatą pamatyti kito akyje žr adata
ašaras išspausti iš akių žr ašara
ašaras spausti iš akių žr ašara
ašaros sukasi akyse žr ašara
ašaras traukti iš akių žr ašara
aukso akį įdėti žr auksas
blezdingos akelė žr blezdinga
blizgenos pasipylė iš akių žr blizgena
brūkšmes traukti per akis žr brūkšmė
burbulus pūsti į akis žr burbulas
dangų matyti akimis žr dangus
dienos akimi žr diena
dienos akimis žr diena
dienos akyje žr diena
po Dievo akimis žr Dievas
po Dievo akimis atsistoti žr Dievas
Dievas duria žiburį į akis žr Dievas
Dievas užmerks akis žr Dievas
dulkes pūsti į akis žr dulkės
dūmus leisti (pūsti)į akis žr dūmai
giltinė stovi akyse žr giltinė
giltinė žvilgtelėjo į akis žr giltinė
godos peržėlę per akis žr goda
grabas akyse žr grabas
jaučio akimis žr jautis
jaučio akis žr jautis
kalnai už akių žr kalnas
kiaulės akys žr kiaulė
kiaulės akis [pa]imti žr kiaulė
kiaulės akis pasiimti žr kiaulė
kiaulės akis turėti žr kiaulė
kibirkštis pasimatė akyse žr kibirkštis
kibirkštys lekia (šoka)iš akių žr kibirkštis
kaip kielės akis žr kielė
kaip kripšlas akyje žr kripšlas
krislą įžiūrėti (kieno)akyse žr krislas
kaip krislas akyje žr krislas
kobinukai akyse žr kobinys
kaip kumščiu į akį žr kumštis
maukna nukrito nuo akių žr maukna
Mauša lenda į akis žr Mauša
miglą įpūsti į akis žr migla
miglą leisti į akis žr migla
miglos nuslinko nuo akių žr migla
miglą (miglas)pūsti į akis žr migla
miltai byra per akis žr miltai
mirčiai žiūrėti į akis žr mirtis
monus leisti į akis žr monas
monų privaryti į akis žr monas
muilo burbulus leisti į akis žr muilas
muses gaudyti akimis žr musė
pirštu ataduria į akį žr pirštas
purvų prisisvaidyti į akis žr purvas
raiščiai nukrito nuo akių žr raištis
kaip rakštis akyje žr rakštis
rasa pramerkė akis žr rasa
rizgimas į akis žr rizgimas
sarmatą išmesti iš akių žr sarmata
sąvėlės prisitrynė akyse žr sąvėlė
smėlį barstyti į akis žr smėlis
smėlio užberti ant akių žr smėlis
spitris lenda į akis žr spitris
spjovimas į akis žr spjovimas
dėl svieto akių žr svietas
šunio akį žr šuo
šuns akis turėti žr šuo
ugnis pilasi iš akių žr ugnis
ugnis plykst iš akių žr ugnis
vėjas pučia į akis žr vėjas
vilko akis žr vilkas
vilko akimis žr vilkas
žaibai išėjo iš akių žr žaibas
žaibus mėtyti akimis žr žaibas
žarijos išėjo iš akių žr žarija
žarijos iššoko (pasipylė)iš akių žr žarija
žarijų pasirodė akyse žr žarija
žemė užbiro akis žr žemė
žibainys pilasi (pasipylė)iš akių žr žibainys
žiburį durti į akis žr žiburys
žiburį parodyti į akis žr žiburys
kaip [su] žiburiu į akis žr žiburys
žydas lenda į akį žr žydas
žmonių akyse žr žmogus
dėl žmonių akių žr žmogus
žvaigždės eina iš akių žr žvaigždė
žvaigždės pasirodė akyse žr žvaigždė
žvaigždės rodosi akyse žr žvaigždė
kaip žvynas nukrinta nuo akių žr žvynas
žvirbliui užvarvinti ant akies žr žvirblis

kójų apačiojè bū́ti klausyti (ko): Vyras buvo pačios kojų apačioj. Šts.
kójų apačiosè yrà susijęs su darbštumu: Žmogaus turtai kojų apačiose. Jz.
kójų ãpačias iščiupinė́ti smulkmeniškai iškritikuoti: Kojų apačias iščiupinėjo Druskius. Jabl.
iš kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Išsibariau, išsiriejau, išsiėmiau iš pat kojų apačių, iš pat panagučių. Šts.
nuo kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Ji tą žmogelį nuo kojų apačių išdirba su liežuviu. Dr.
kójų atsukìmas į durìs Šln. mirtis:
į kójos aũtą smarkiai (išbarti, iškeikti): Išdirbo į kojos autą. Kal. Aš šiokia, tokia ir anokia – išdirbo į kojos autą. Slnt.
kójos aũto nestóvi niekam tikęs: Aš nė kojos auto nestoviu, kad ans mane taip kreizavoja. Šv.
kójomis galvomìs labai greitai (eina, bėga): Ėjau kojoms galvoms, kad buvo vidurius bepaleidžią. Šts.
kója grabè arti mirties: Grabe jau koja, o teisybės prie tavęs nė už grašį. Žem. Kokie gi ten dabar be giedotojai, kad jų koja jau grabe. Mžš.
kójos grabè arti mirties: Jau kojos grabe, o dar ženytis ruošies. Ds. Kojos grabe, jau ana tokia ir bus, nepakeisi. End. Dabar grabe kojos žmonių, kogi bedurniuot. Ut.
kójos karstè arti mirties: Karste kojos yr. Kv.
po kójų pãdais padė́ti leisti nugalėti: Tu žinai, kad mano tėvas negalėjo statyti namų Viešpaties, savo tėvo, vardu per jam grasinančius priešus, kol Viešpats nebuvo jų padėjęs jam po kojų padais. ŠR.
po kójų padù pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ką matęs, ką regėjęs, pamink po kojų padu, būsi geresnis. B.
iš kójų panagių̃ smulkmeniškai, išsamiai (klausinėti): Jis viską iš kojų panagių klausinėdavo. Raud.
kójų plakìmas ėjimas (be reikalo, veltui): Svietelis subėgo supuolė gminon (valsčiun) miltų ir nieko negavo, tik gaila dienos ir kojų plakimo. Tvr.
kója rankà apie nerišlią kalbą: Kokia ten jo kalba – koja ranka, bet aš susgaudau. Lš.
kójas rankàs bučiúoti nusižeminus, labai prašyti: Bučiavo kojas rankas, kad dovanok, žmonel, dovanok!. Mžš.
kójas rankàs padžiáuti mirti: O kai padžiausiu kojas rankeles, tada išvargsiu savo vargelį. Zp.
kójų sūkulìmas nuėjimas (be reikalo, be naudos, veltui): Šįmet gailu tik kojų sukūlimo. Žem.
abíem kójomis rem̃tis rš. turėti tvirtą pagrindą:
abíem kójomis stovė́ti turėti tvirtą pagrindą: Jis abiem kojom stovi, neprapuls. rš. Jis gal net abiem kojomis semitinėje rasėje stovi (yra semitas). Šein.
aukštỹn kójomis netvarka, suversta: Kaži kaip ta Lietuva, a nebus aukštyn kojom. Graž. Kai susimušė, viskas ėjo aukštyn kojom. Mrj. Tai išeina, kad visi mūsų planai aukštyn kojom. Dovyd. Tarėmės tarėmės, – vėl sumurmėjo Alis, – o jis viską žybt aukštyn kojom. Saj.
aukštỹn kójomis apsiver̃sti
1.iš esmės pakisti: Neapsakomai daug kas per šitą valandą apsivertė aukštyn kojom. Zur. Kodėl viskas taip aukštyn kojom apsivertė: ir vėliava, ir tokios kalbos, ir bažnyčia. Krš.
2.suirti tvarkai: Motinai sergant namuose viskas apsivertė aukštyn kojomis. rš. Kitaip pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis. rš.
aukštỹn kójomis apver̃sti
1.iš esmės pakeisti: Karas viską sujaukė, apvertė aukštyn kojom. Daut. Aš ta pati Virginija Tyrulytė, kuri viską aukštyn kojomis apvertė internate!. Zur. Ir atėjo tada pavasaris, kuris Prano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Cvir.
2.padaryti netvarką: Tada mudu juokdavomės visa gerkle ir visai iš niekų, apversdavom butą aukštyn kojom.... Bub. Nejaugi tie žmonės, be jokių ceremonijų įsiveržę į svetimus namus ir apvertę juos aukštyn kojomis, pagaliau prisiminė šeimininką?. Avyž. Kas jo nežino: kol geras – geras, o kai supyksta, tai tokia audra pakyla, kad, rodos, viską pasirengęs aukštyn kojom apversti. Paukš. Gyvena bendrabutyje, disciplina, kliauzūra, lygu vienuolyne, bet Myliutė sugebėjo viską aukštyn kojomis apversti. Žem. Vaikas apvertė gryčią aukštyn kojom. Tr.
aukštỹn kójomis apvir̃sti iš esmės pasikeisti: Einant nuo durų iki egzaminatorių stalo, man apvirto viskas kojom aukštyn. Gric. Paskui buvo Didysis karas, viskas aukštyn kojom apvirto, visi giminės kažkur išnyko. Mont. Agotai atėjus į Noreikų sodybą, per dešimtis metų įprasta tvarka apvirto aukštyn kojomis. Avyž.
aukštỹn kójomis išver̃sti sujaukti: Viską išvertė aukštyn kojom. Mrj.
aukštỹn kójomis lė̃kti darytis netvarkai: Ši diena vargšelei viena iš tų, kai viskas lekia aukštyn kojom. rš.
aukštỹn kójomis ver̃sti
1.iš esmės keisti: Jūs viską verčiate aukštyn kojom. Gruš.
2.daryti netvarką, jaukti:
aukštỹn kójomis ver̃stis
1.iš esmės keistis: Pati matote, kas iš to išeina... Visos jūsų programos verčiasi aukštyn kojomis. rš. Dar čia gali viskas aukštyn kojom verstis. Mrj.
2.darytis netvarkai: Viskas kažkaip aukštyn kojomis vertėsi ir vakar, ir užvakar. rš.
nė̃ basà kója nesistóti ant žẽmės nesivarginti pradėti ką nors dirbti: Pati žebravojo, o jisai tai nė basa koja nestojos ant žemės. Vlk.
drūktomìs kójomis nėščia: Padirbo mergą drūktomis kojomis, o nepaėmė. Nt.
ìlgos kójos greitas: O kas per tą laiką įvyko Daučiūnuose ir tolimesnėse apylinkėse? Vargui, sako, ilgos kojos. Marc.
ìlgas kójas turė́ti greitai sklisti: Bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Pt.
kairią́ja kója išlìpti iš lóvos Ds. apie prastai nusiteikusį: Prieš šaukdamas pasiklaustum. Kaire koja iš lovos išlipai?. rš.
kairią́ja kója išsirõpšti iš lóvos būti prastai nusiteikusiam: Žinokite visi, kad panelė Elzė šiandien kairiąja kojyte iš lovelės išsiropštė. Pt.
kám kója kám rankà bet kaip, atmestinai: Primetė tom karvyštėm kokios siečkos kam koja kam ranka ir nuėjo švirkšdamas kieman. Arm. Kam koja kam ranka nudaužia – kokis ten jo darbas. Grv. Kada ar bulbes nečystai renka ar ką, tai sako: kokis tę darbas – kam koja kam ranka. Pls.
katrà kója ráišti
1.kaip išsisukti (iš keblios padėties): Nežinojo žmonės po karo kaip šokinėti, katra koja raišti. Vn.
2.kokią turi silpnybę: Dabar žinosi, katra koja raišti. Šts.
kreivà kója atsistóti iš pãtalo prastai nusiteikti: Oligė nūnai pikta iš pat ryto: matyti, kreiva koja atsistojo iš patalo. Krėv.
kurià kója ráišti kaip išsisukti (iš keblios padėties): Ot skubu, tai skubu, nebeišmanau, kuria koja beraišti!. Gršl.
laisvà kója galima bet ką daryti: Kai tu išvažiuosi, man bus laisva koja. Pln. Palmyrai dabar laisva koja. Lkv. Kol buvau netekėjusi, buvo laisva koja. Krž. Jis gali važiuoti kur tik nori, jam laisva koja, o moteriška turi būti namie. Stl. Vaikiams, vyrams laisvesnė koja, gyvena pašvytraudami. Krš.
liuosà kója be rūpesčių: Ko jam reik – dabar liuosa koja. Erž. Petronėlei Dauginienei dar liuosa koja. Nutekėjo pernai rudenį, grynai iš meilės. Žem. Šiandie ir tavo liuosa koja. Lkv.
naujàs kójas pastatýti vėl vesti: Anas senas, ale kai pati pamirė, užsigeidė naujas kojas pastatyt. Grv.
naujàs kójas statýti vėl dirbti: Augini augini vaikus, o senystoj ir statyk naujas kojas [iškrikus vaikams]. Vlk.
paskutìnėmis kójomis kàsti siekti daugiau naudos: Šita kai atėjo – dabar kas kojom paskutinėm, kilstels kainas. Sur.
sàvo víeno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi. Jabl.
skersà kója nėščia: Ko tamsta iš jos benori, juk matai, kad jau skersa koja. Žg.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersas kojas velka. Iš.
smėliúotomis kójomis sakoma apie žmogų, ką tik palaidojusį ką iš artimųjų: Smėliuotom kojom, ir jau ženijas. Ds.
stačiomìs kójomis išvargęs: Grįžom stačiom kojom. Dg.
sunkių̃ kójų nėščia: Ano žmona buvo sunkių kojų. NmŽ.
sunkiomìs kójomis nėščia: Ana sunkiom kojom. Sug. Jau mano pati sunkiom kojom vaikščioja. Tvr.
ne tà kója atsikė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Tu šiandien turbūt ne ta koja iš lovos atsikėlei. Jabl.
ne tą̃ kóją iškė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Kas čia tarp jūsų atsitiko? Ar ne tą koją iš lovos iškėlėte, ar ką?. Saj. Gal ne tą koją iš lovos iškėlei, kad toks piktas?. Všk.
ne tą̃ kóją iškė́lė pìrmą iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Iš tikrųjų ji šiandien ne tą koją pirmą iš lovos bus iškėlusi. Paukš.
ne tà kója išlìpo iš lóvos Jrb. apie prastai nusiteikusį: Kas tau, tėve, šiandien atsitiko? – juokdamasi paklausė ji. – Ne ta koja iš lovos išlipai ar blogą sapną sapnavai?. rš. Jis paniuręs ir, kaip atrodo, ne ta koja išlipęs iš lovos. Cinz.
trumpomìs kójomis nėščia: Buvo trumpomis kojomis. Nt. Trumpom kojom netoli nueisi. Pnd.
víena kója beveik (būti kur): Ir pragare kaip teatre esmi jau viena koja. Trein.
víena kója grabè arti mirties: Ar galima stebėtis, kad visi jaučiamės viena koja jau grabe. Pt. Motutė viena koja jau kaip ir grabe, tėvas – tas vėl vos krutuliuojas. Vien. Žmogus – jau viena koja grabe – ir dar jam visko reikia!. Mžš. Nors jau viena koja grabe, o vis savo kalba. Pnd.
vienà kója karstè arti mirtis: Mano viena koja seniai karste. Rmš.
vienà kója prãšo šiẽno kità šiaudų̃ sunkiai eina, šlubuoja: Nebepaeinu – viena koja prašo šieno kita šiaudų. Rm.
víena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greitai sudegintas), todėl taip kalbi. Krėv. Ilgai laukti aš negalėsiu, viena koja garbe stoviu, kad tiktai spėčiau tave užauginti!. Bor. Nyku. Apima tokia nuotaika, tartum pati jau stovėtum viena koja grabe. Avyž.
víena kója stovė́ti prie grãbo grėsti mirčiai: Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo. Klrv.
víena kója teñ kità čià apie greitą nuėjimą kur ir sugrįžimą: Sulakstei greitai in Alponą, ale kad viena koja ten kita čia!. Švnč.
kójomis apsikepurė́ti neig. mirti: Ans apsikepurėjo kojomis, t. y. mirė. J.
kójomis apsiklóti smarkiai virsti: Kai duosiu, net kojom apsklosi. Akn.
kójas apšìlti
1.kiek apsiprasti: Sūnaitis dar nei kojų neapšilo. Grv. Dar kojų nespėjęs apšilti šiame aukščiausiame poste, įžengė jis su vėjeliu į mūsų teatrą. Trein.
2.kiek pabūti: Nespės kojas apšilti, jau pažadins kulti su spragilais rugius. Kv. Matai, kaip apšilai kojas pas marčią!. Klt. Pas jį ir kojų neapšilsi. Švnč.
kójos apšìlo apsiprato: Dar kojos neapšilo [stojus tarnauti], kelk su gaidžiais kulti. Krš.
kójas atgrę̃žti į durìs mirti: Ji nuvaikščiotas kojas atgręžė į vėjo klabenamas duris. Nėr.
kójas atim̃ti pailsti (einant): Kai reik striokuot, tai atima kojas. Gs.
kójas atitę̃sti lėtai, sunkiai ateiti: Čiut kojas atitęsiau, tokis klampynas. Grv.
kóją atitráukti trumpam išeiti: Vaikas negeruoja, tai nė kojos negaliu iš namų atitraukti. Ds.
kóją atkélti ateiti: Jis bijo pas mus ir koją atkelti. Als. Neatkelsiu aš pas tave kojos, ne!. Vkš. Pirma tai gulė kėlė pas mane, o dabar nė kojos neatkelia. Srv. Sirgau, o duktė kojos neatkėlė prie motinos. Šts.
kójas atkélti daug dirbti, gerokai padirbėti: Prie žemės reik atkelti kojas. Gs.
kójas atmèsti nugaišti: Atmetė kojas to žvynė. Kvt.
kójos atsãkė sunku eiti: Nežinau, kaip būčiau bepasivilkusi... kojos atsakė... dvasios nebeatgaunu. Žem.
kójos atsisãkė negali paeiti: Per šventes buvau taip nusigėręs, kad ir kojos atsisakė. Vkš.
kójas atstatýti mirti: Gyveno gyveno, ėmė ir atstatė kojas. Grž. Jei kraujas sustos, ir atstatysi kojas. Rdn.
kójas atstatýti į durìs mirti: Vai ilgai dar teks palaukti, kad aš kojas į duris atstatysiu. Bub.
kójas atsùkti mirti: Jeigu ne vaistai, tai seniai būčiau atsukus kojas. Plv.
kójas atsùkti ant dùrų mirti: Kojas atsuksi ant durų, bus be vargo. Rdn. Šiandieną Jonų senelė atsuko kojas ant durų. Šlv. Jei kojas ant durų neatsuksiu, tai susitiksim. Jd.
kójas atsùkti į durìs Pjv. mirti: Tai atsuko vargšelis kojas į duris. Mrj. Gydykis, ba gali kojas atsukt į duris. Šk.
kójas atvil̃kti sunkiai ateiti: Dar kojas atvilkau į miestelį. Ėr.
kójas aũtis baigtis (apie maisto produktus): Duonelę baigiam, bet jau ir bulvelės kojeles aunas. Šts. Badas ateina – duona per kluoną išbėgo, o putra jau kojas aunas. Sim.
kójomis briksė́ti Ds. dvėsti:
kójomis bùrti dvėsti: Jau tik kojomis buria. Alk.
kójose bū́ti turėti paklausą: Dabar obuolių košė tai kojose bus. Skrb. Labai jau obuolas kojose. Lkv. Šį metą obuoliai kojose. KlvrŽ.
kójos dẽga nerimsta vienoje vietoje, linkęs lakstyti: Ans prie ūkininko negali išbūti – ano kojos dega. Dr. Nepasėdi, dega ano kojos. Plt.
atmìnti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant mušti: Tik atvėlei atvėlei malkapagaliu per šonus, kad atmintų visą buitį, iš kur kojos dygsta. Rod.
pamatýti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Nu nu, pamatysite, iš kur kojos dygusios, jei kalbėsit ant pirmininko. Šln.
parodýti, iš kur̃ kójos dýgsta Krs. sakoma grasinant primušti ar kitaip nuskriausti: Aš tau greit parodysiu, iš kur kojos dygsta!. Užp. Joną kapan nuvarė, tai dabar Petras parodys jiems, iš kur kojos dygsta!. Balt. O, jeigu man dabar būtų keturiolika! Parodyčiau Albinui, iš kur kojos dygsta. Bub.
pažiūrė́ti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Pažiūrėsiu, iš kur tavo kojos dygsta!. Grž. Reiks pažiūrėti, iš kur tavo kojos dygsta!. Alk. Dabar mes patys jį pačiupinėsim, pažiūrėsim, iš kur kojos dygę. rš. Tik supipsėk nors kartą, vėl pažiūrėsiu, iš kur kojos dygsta. Ss.
kójoms dúoti žinóti nueiti, pasišalinti: Pavalgiau ir daviau kojoms žinoti. Btg.
kíek kójos įkabìna greitai: Juodbėris nusistovėjęs pasileidžia kiek kojos įkabina. Dovyd.
kóją įkélti
1.bent trumpam įeiti, ateiti: Neįkels jis kojos į mano gryčią. Bsg. Kone mirties bausme buvo uždrausta be reikalo ir koją įkelti. Vien. Nespėjau kojos įkelti, tuoj tu į kišenę, – šaukia. – Aš tau pamokysiu!. Žem. Kai tik įkels mūsų gyvulys koją jų daržan, tai ji tuoj ir atsidrasko. Slm. Jei ne tos aplinkybės, gal niekad nebūtų įkėlęs kojos į žemaičių kraštą. Švaist.
2.atsikelti gyventi: O tas tik įkėlęs koją iš armijos pasakė: – Būtų gerai, kad iš čia išeitum. Ap. Kad tik aš ten įkelsiu koją, manęs nebeišvarys. Lnkv. Greitai pradėjo jie mirti. Nespėjo kojos įkelti ir jau miršta. Švaist.
kójos įkéltos grabè visai prie mirties: Grabe kojos įkeltos, o dar žemės gauti graibsto. Šts.
kója įkirstà labai susirūpinęs: Kad vyras išeina kur, žmonai vis koja įkirsta. Bsg. Anos koja vis įkirsta, kad vaikas neapsivogtų. Užv.
kójas įkir̃tęs pasirengęs (ką daryti): Jau ir mes kojas įkirtę išbėgt (per karą). Alvt.
kíek kójos į̃kerta greitai: Bėk kiek kojos įkerta!. Slv.
kóją įkìšti
1.trumpam įeiti: O sesuo, namie pasilikus, ėmė ir įkišo koją pas tuos žmogžudžius. Bs.
2.pradėti kokią veiklą: Kur jis koją įkišo, tai ir paliko. Mrc.
kóją įsikir̃sti turėti daug rūpesčių: Tai aš dabar įsikirtus koją su tais paršiukais. Kž.
kójas išdaũžti suvilioti: Ką jis nebus mandras, kad jis jai pirma kojas išdaužė. Skr.
kóją iškélti
1.trumpam išeiti: Taip pribaidė, kad dabar bijo vienas ir kojos į orą iškelti. Grž. Mus suvarė į barakus, pastatė sargybas su šunimis ir uždraudė po saulės sėdimo ir koją iš barakų iškelti. Vien. Kai tik Marė koją iškėlė iš bažnyčios, prie pat slenksčio Tautkus su piršliu belaukią poterių vestis. Žem. Būk namie, kad man niekur iš trobos kojos neiškeltumei. Vvr. Per tuos vaikus nė kojos iš gryčios negaliu iškelti. Srv. Tokiais atvejais tik iškelk koją iš namų, tau visados kas nors pasidarys ne taip. Myk-Put.
2.išlipti: Per visą žiemelę karšusi, dususi, taip parsisirgo, nusikamavo, ant pavasario visai nublogo, jog nė iš lovos kojos nebeiškelia. Žem.
kóją iškìšti tumpam išeiti: Tik iškiši koją, ir pasineri purvan. Dbk.
kójas iškìšti atsikėlus išeiti trumpam: Perdien lovoj pratupėjau, tik dabar kojas iškišau. Švnč.
kójas išmìnti nusivaikščioti: Aš ko kojas neišmyniau – bėk bėk apie tuos svečius. Gs.
kóją išnèšti pabėgti, išsigelbėti: Niekas gyvas kojos neišnešė. Pt.
kójas išnèšti pabėgti: Gerai, kad išnešė kojas, o būt užmušę. Pst.
kójas išraitýti
1.pabėgti: Tuo pačiu akimirksniu išraitė kojas ir jo draugas. rš.
2.gražiai šokti: Matyt, dar nesenas, kad prie armonikos taip išraito kojas. Ėr.
kójas išsitem̃pti nudvėsti: Karvės, sakau, nebėr jau! Kojas išsitempusi. Akm.
kójas ištaisýti galą gauti: Kad tu sa[vo] kojas ištaisytai. Rod. Ištaisys kojas taip lakiodama. Mrk.
kójas ištem̃pti pasiligoti: Per Velykas buvo trūkus galvoj [kraujagyslė], tai viškum buvau ištempęs kojas. Kp.
kójas ištiẽsti
1.pailsėti: Sakėsi dar nevedęs ir labai mielai norėtų sukurti savo šeimynėlę, norėtų turėti nuosavus namus, savo židinį, prie kurio galėtų ištiesti savo kojas, ir taip toliau. Simon.
2.mirti: Maniau, kad jau kojas ištiesiu. Ob. Davė marčiai darbo anytėlė, kad ištiesė kojas per nedėlėlę. KrvP. Išgėrė šilto alaus ir ištiesė kojas. Krč. Kur nenusigąs – vaikų skruzdėlynas – ką jis darytų, jei boba kojas ištiestų?. Paukš. Aš manau, kad senis auštant išties kojas. LzP.
3.pastipti: Jei telią nuo karvės atimdinėsi, greit kojas išties. Rod. Iš ryto lesė [višta], per pietus jau žiūriu – kojas ištiesus. Žl. Kad ta kiaulė tik kojų neištiestų!. Krš.
kójas išvil̃kti
1.sunkiai išeiti: Arkliai vos išvelka kojas iš tvarto. Rmš. Ir Eliuką reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų. Pt.
2.pasveikti: Šiaip taip kojas išvilko. Všk. Vos kojas išvilkau iš ligos. Rmš. Kaži ar beišvilks tėvas kojas?. Sml.
kójas jùdinti dirbti: Kas kojas judina, tai ir duoną valgo. Grv.
kójomis kabìnti smarkiai eiti: Kabina kojom kiek tik gali ir šnervėm orą uodžia. Mont.
kóją káišioti nuolat kliudyti: Anglija nesiliovė jam (Napoleonui) kaišiojusi koją. rš.
kóją kélti eiti, žengti (ppr. ateinant, išeinant ar nueinant): Būk apdairus, kai keli koją į Dievo namus. ŠR. Jeigu ponas šauktų rokuotis dėl ganyklų, nevalnu nė vienam kojos kelti prie pono. Žem. Eglei naramu – bijo kelti kojos iš tėvų namų. Nėr.
kójos kẽliasi ima didelis noras: Kai šokt, tai kojos kelias, o kai darbui, tai ne. Vrn.
kójas kilnóti šokti: Visi džiaugiasi, kojas kilnoja. LTR.
kóją kìšti trukdyti, kliudyti: Ten kas nors koją kiša. Rmš.
kójas kratýti mirti: Prirūko [vyrai], prigeria ir kojas krato. Krš.
kóją kùlti eiti (be tinkamos naudos): Dėl kelių rublių nėr ko ir koją kulti. Krš.
kójas kùlti smarkiai ar toli eiti, daug lakstyti: Vilkas dieną ir naktį kojas kūlė. Bs. Kur tik kojas kūlęs, žiūrėk, ir čia besąs. Ll.
kójas laižýti pataikaujant žemintis: Kur žmogus laižo kojas, tai jo kaip velnio bijok. Ob. Kiti galinčiams laižo kojas, kad šviesią dalį nor įgyt. Mač-Kėk. Laižo visi kojas pirmininkui. Slm.
kójas mainýti pavaduoti: Kai tau kojas mainė ir be skatiko, tai gera buvo. Prng. Tavo, motinėle, kojų nemainysiu. Str.
kójas mìndžioti niekinti: Mindžioja mums kojas ir juokias iš mūs veršiško būdo. Kudir.
kójomis mìndžioti niekinti: Teisybę kojomis mindžioti. K.
kójas mìnti eiti (nepasiekiant norimo tikslo): Nei tu mink kojas, nei tu vaikščiok!. Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kojas minsiu!. Vlkv. Dirbi dirbi, ir sekmadienį kojas mink. Gs.
kójomis mìnti naikinti, žaloti, gadinti: Tik tas karas, tas karas! Visus žmogaus geriausius jausmus mina kojomis.... Pt.
kójos mìrga apie smarkų bėgimą: Vyriškis ėmė vytis Alyzą. Šis kūrė neatsisukdamas, tik kojos jo mirgėjo. Balt.
kójas mùšasi eiti (be naudos): Tik dovanai kojas muši – negausi. Rdm.
kójos mùšasi į ùžpakalį apie greitą bėgimą: Kad lekia, net kojos į užpakalį mušas. LTR.
kad ir̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad daugiau mano namuose jo ir kojos nebūtų!... Vien.
kad nė̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad mano namuose daugiau tavo nė kojos nebūtų, – kartą riktelėjo supykęs senis Gerulavičius. Vien. Kad daugiau nė kojos čia nebūtum!. Ėr. Eik iš mano akių, kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod.
kad nė̃ kója nepastovė́tų sakoma reikalaujant daugiau nesilankyti: Kad tu man šitaip padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė koja čia daugiau nepastovėtų!. Gs. Kad man nė tavo koja karčemoj nepastovėtų!. Gdl.
(kieno) kójos nebùvo nėra lankęsis: Kai gyvas – mano kojos teisme nėra buvę!. Gric.
kójos neįkélti neužeiti: Jūs man nepavydėkite, jus tik myliu ir į vestuves prašau, o Jokimukas su Kaziu kojos pas mane neįkels!. Žem. Anasis girininkas, gali sakyti, kasdien užsukdavo, o jūs kojos neįkeliat. Ap. Daugiau ji čia man nė kojos neįkels. Mont.
kójų nejaũsti būti išvargusiam: Išvarginti kelių dienų kelionės akinančioje saulėje, nebejausdami kojų jie nugriuvo kažkokioje sodyboje ant šieno ir užmigo. rš.
kójų nejaũsti po savimì
1.būti išvargusiam, negalėti greitai eiti: Eina Jonukas ir kojų po savim nejaučia. Svyruoja kaip girtas.... Nėr.
2.apie greitą bėgimą: Kaip išsigandau, tai taip nešiausi, kad net kojų po savim nejaučiau. Ml.
kójos nekélti
1.neužeiti: Kaip sau nori, bet tavim dėtas aš ten mažiausiai savaitę kojos nekelčiau. Mark. Ir aš daugiau kojos ten nebekėliau. Žeml. Mano vaike, nesileisk į kelią su jais, nekelk kojos į jų takus. ŠR. Daugiau pas mane nė kojos nekelk. Šk. Ir tetulė, pati eidama išpažinties pas altaristą, nekėlė kojos klebonijon. Dovyd. Jis jau seniai pas mus kojos nekelia. Lš. Pasiuski! – sušnibždėjo Simonaitienė. – Kojos niekur nekeliu nuo šios dienos, kam aš čia sveikatą dėsiu. LzP.
2.neišeiti: Būčiau žinojęs, būčiau ir kojos iš namų nekėlęs. Vien. Kelias savaites kaimynas kojos nekėlė iš namų – tvarkė savo biblioteką. rš. Tarp saviškių galima ir atviriau: baisokas ten (Afganistane) gyvenimas. Be ginklo nekeliam kojos. Vienas gatvėj nepasirodyk. Ap.
kójos neláužia neverčia skubėti: Tas reikalas kojos nelaužia!. Rs. Neskubink, niekas kojos nelaužia. Ėr.
kójos nelim̃pa į žẽmę greitai eina: Eina, net kojos nelimpa į žemę. Klt.
kójomis nelypója apie greitą bėgimą: Kaip šoko bėgti, tai nelypojo ir kojom, kaip žaibas prapuolė. Vrn.
kójos nenutrū̃ks sakoma sutinkant ar raginant kur nueiti: Nubėgsiu, man kojos nenutrūks, aš savo kojų negailiuos. Dr.
kójų nepàkelia
1.nerangus: Ė jau šita tai kojų nepakelia. Sdk.
2.silpnas: Kai kojų nepakeliu, tai ir stumdo. Rmš.
kójų nepanèšti labai pavargti: Labai gerai statyba vyksta – kojų nebepanešu. Sur. Tai pavargau, kojų nepanešu. Mrj.
kójų nepavil̃kti
1.sunkiai, tingiai eiti: Eidamas darban, kojų nepavelka, iš darbo – arklį pralenkia. KrvP. Eina ir kojų nepavelka. Kt. Rajono gydytojai gydė patys juokaudami, kad toks jaunas ir jau nebepavelka kojų. Ap. Aš rankų nebepakeliu, kojų nebepavelku. Mžš.
2.nusilpti: Ką čia įskalsinsi! Kojų nepavilksi. Krš.
kójos neródyti visai neateiti: Tol laidė, kol neliko nė skatiko, o tuomet, žinoma, ir kojos nerodė. Ml.
kójos nesíekia žẽmės smarkiai bėga: Ir aš išvykau baisiausiai bijodamas, kad tasai karas nesibaigtų, man dar nenuvažiavus į vietą. Mano kojos žemės nesiekė, kol aš nuvykau į kazarmę. Simon.
kójos nesíekia žẽmių nori šokti: Muzika per kaimą perėjo, ir kojos žemių nebesiekia. Šmn.
kójas nèšti eiti (nuvargusiam): Nusivazojau – tik ką kojas nešu. Ktk.
kíek kójos nẽša labai greitai (eiti, bėgti): Nuėjo kaip gali, kiek kojos nešė. Krok. Ištrūkęs vaikas nudūmė kiek kojos neša. Jnš. Pamatęs vilką kad jau ėjau, kiek tik kojos nešė. Srv. Vyresnysis liepė broliui bėgti kiek kojos neša į kaimą ir šaukti žmones. rš.
kur̃ kójos nẽša bet kur (eiti): O jie nebeteks gerai apmokamo, garbingo ir pelningo darbo ir turės išeiti kur akys veda, kur kojos neša. Tilv. Einu, kur akys mato, kur kojos neša, kur bėdos žmonių dar nesurado. KrvP. Eisiu kur kojos neš. Sv. Kur kojos neša eitau, kad tik to vargo išvengtau. Lš.
kójomis nẽšinas vos paeinantis: Nuėjo kojomis nešinas. Pvn.
kójų netèkti nuvargti: Eini eini, ir kojų netenki, o dar kiekvienas tau prikiša, kad nieko nedirbanti. Krėv.
kójų neužkélti neiti (kur): Reikia užsistatyti ir kojų neužkelti. Krš.
kóją nukélti bent kiek apsilankyti, nueiti: Gal teks ir man į tas vestuves koją nukelti. Jnšk. Nenukėliau kojos aš ten. Ggr. Jei tik šį vakarą manęs nepaprašys, neleisiu nė tavęs nė kojos nukelti... Kokie mat begėdžiai!. Žem. Daugiau kojos nenukelsiu. Ms.
kójas nukratýti neig. mirti: Negerk tų stypžolių – kojas nukratysi. Plv. Pabraidyk šaltan vandeny – tuoj kojas nukratysi. Sur. Aš čia ir kojas nukratysiu per tuos darbus. Šts. O, dar senis stiprus, negreit kojas nukratys!. Dbk. Nė metų nepagyveno apsiženijęs, ir nukratė kojas. Ker. Kad bent kojas nukratytų, tai būčiau ramus. Vencl.
kóją nukùlti toli nueiti: Pas jį Jonas nukūlė koją – gavo penkiasdešimt litų. Lš.
kójas numìnti pailsti (einant): Taip kojas numyniau, o visai be reikalo. Skr.
kójomis nunèšti nuniokoti, apversti: O čia Beržėnus įmanė kojomis nunešti klausiukai beieškodami Čapskio. Žem. Javai kojomis nunešti. Dauk. Karvės kojomis nunešė visus daržus. Krž.
kóją nusimùšti būti sušelptam, pamylėtam: Ir aš kada ne kada nusimušiu koją pas tave. Kt. Tai dar aš vis tėviškėje koją nusimušu. Plv. Kitąsyk visi atėjo, visi koją nusimušė pas juos. Gs.
kójomis nusitargýti mirti: Senelė kojom nustargytų, jei negautų taip iš žmonių. Drsk.
kója nuspìrti lengvai padaryti: Ką pirma koja nuspyriau, dabar ranka nepaimu. Dkš.
kójomis nuspárdomas lengvai padaromas: Mūsų darbai kojomis nuspardomi, nepavargstas. Šts.
kójas nustirénti neig. mirti: Tu čia pat ir nustirensi kojas. Jnšk.
kójas nusùkti ant dùrų mirti: Jau būčiau kojas nusukusi ant durų, kad ne tie vaistai. Skdv.
kójas nušálti būti silpnam: Be duonos valgysi, ir kojas nušalsi. Yl.
kójas nutaisýti pastipti, nugaišti: Kuilys nuraudonavo visas ir nutaisė kojas veterinoriaus nesulaukęs. Balt.
kójomis nutrỹpti dažnai kur lankytis: Šaligatvis į „Versalį" buvo jo kojomis nutryptas, o prie bufeto, kurį jis vadindavo altoriumi, jis visada rasdavo pripiltą klebonišką. Tilv.
kójas nuvar̃vinti turėti pastogę, prisiglausti, nukaršti: Tėvai vis sakydavo, kad Jurgis blogas vaikas, o dabar ir gerai, kai gauna senatvėje kojas nuvarvinti. Žvr. Turėsiu senatvėj nors kur kojeles nuvarvinti. Skr.
kójas nuvìrbinti neig. numirti: Tokion Rūdiškėn ligoninė – tik kojas nuvirbinti. Onš.
kójomis pabùrti sakoma apie stimpantį, mirštantį: Paskui nusimoviau klumpę ir drožiau per galvą taip smarkiai, kad jis tik pabūrė kojomis, išsižiojo ir išleido paskutinį atodūsį.... Mont. Eik eik prie arklių, kaip spirs, tuojau pabursi kojomis!. Dkš. Jis tik kojomis pabūrė ir atliko (nugaišo). Plv.
kójas padžiáuti
1.mirti: Padžiausime kojas tuoj mes visi. Ds. Ar čia seniai jis ūžė, linksminosi, o jau šiandien kojas padžiovęs. Srv.
2.atsisėsti pailsėti:
kójas pakáustyti sumušti: Dar labiau apniuko ir išėjo. Ir jau kelinta diena nebesirodo. Arba jam Petras kojas pakaustė, arba oras kliudo. Balt.
kóją pakélti pasirengti išeiti: Ir Petras jau koją pakėlęs. Rs. Ar žinote, kad jau mūsų Bronė koją pakėlė. Skr. Aš vis pakėlęs koją ieškoti darbo. Lkš.
kójas pakélti
1.imti bėgti, sprukti: Pakėlė ir Vanka kojas, kai pradėjo smalyt (šaudyti). Skdt. Tada tai pakėliau kojas!. Gdr.
2.imti šokti: Užplėšk užplėšk (užgriežk), tegul ir seniai pakelia kojas. Ktk.
3.sugebėti darbuotis: Kolei kojas pakeliu, tolei ir skurstu. Dg.
kóją pakė́lęs pasiruošęs išvykti: Jis seniai koją pakėlęs miestan. Kp.
kóją pakylė́ti trumpam išeiti: Tik koją kur pakylėki, tai ir tu ten. rš.
kójas pakir̃sti
1.sujaudinti, išgąsdinti: Per rugiapjūtę vieną vakarą Marelei, rodos, kas kojas pakiro – krito į lovą. Žem. Apie Šarūno nelaimę stengiausi negalvoti, bet, kai pamačiau dvi juodas gegnes, sugniaužė širdį, pakirto kojas. Mik.
2.apgauti (merginą): Vaikis mergei pakirto kojas. Skdv.
kóją pakìšti sukliudyti, sutrukdyti ką daryti, pakenkti: Jie neužmiega, jei nėra kam kojos pakišę. ŠR. Bėda, kiekvienas nori didesnis, mandresnis pasirodyti, – įsimaišė kitas, – o labiausiai kitam už akių užbėgti, koją pakišti, labiausiai tą trirublinę sau išmilminti. Žem. Ir ką gi jis gavo, kad draugui koją pakišo?. Alv. Velnias, matyt, koją pakišė, kad nebesulaukiam ateinant. Alz. Pamidorai labai pakišė koją agurkam: kad ne pamidorai, gal ir agurką valgytų. Mžš.
kójas pakìšti po (kieno)stalù gyventi nesavarankiškai: Kol po tėvo stalu kojas pakišęs. Snt.
kójas pakratýti neig.
1.mirti: Dar nesenas buvo, o jau, veizėk, ir pakratė kojas. Šll. Jau mėnuo laiko, kaip ji kojas pakratė. Skr. Nuo tokio valgio gali ir kojas pakratyti. Ll. O tai kas padės? Ar kad aš čia toj baltoj lovoj pastipsiu, kojas pakratysiu?. Ap. Tas jau kojas vieną kartą pakratė. Skd. O dabar tik ir stypčiojat aplink lovą, tik žvairiakiuojat visi ratu: kada tas senis kojas pakratys, kada griebsim viską. Balt.
2.pastipti: Gyvulys jau kojas pakratė. Lp. Veršiukas jau pakratė kojas. Alz. Kada ta kumelė poną pamatė, ausis pastatė, kojas pakratė. An.
kójas pakùlti apvaisinti: Muderės kojas pakūliau (žmona pagimdė). B.
kójas paléisti į dárbą sprukti: Jam vieną tik šūvį būt tereikėję iššauti, ir darbininkai būtų paleidę savo kojas į darbą. SnV.
kójas paleñkti atsisėsti: Prašom nors kojeles palenkti. Krž.
kója pamèsti nevertinti (kokio daikto): Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi. Rod.
kójas pamèsti
1.nuvargti bevaikščiojant: Kojas gali pamesti tie paštaljonai benešiodami paštą. Šts. Ir kojas pamečiau, iki tave suradau. Brs. Aš buvau didžiai greita – pamečiau kojas. Dov. Aš bevaikščiodama ir kojas pamečiau. Mrj.
2.galą gauti: Per tokią muižę (baudžiavą) ir kojas reiks pamesti. Lk.
kójos pamirgė́jo apie greitą bėgimą: Kad pasileido nuo kalno, tai tik kojos pamirgėjo. Švnč.
kójas panèšti
1.sunkiai paeiti: Lyg ėjo kažkas labai senas, vos kojas panešdamas. Krėv. Kai ženijos, tai čiut šiltas buvo, vos kojeles panešė. Šauk.
2.sugebėti eiti: Berniokas nusprendė tol eiti, kol paneš kojos, nors visai neturėjo vilties rasti. Balč.
kójas papùrtinti mirti: Galvą į tvorą – kojas papurtinu, ir gana, – ne ko už našlio ėjusi. Šts.
kóją pariẽtus smarkiai (eiti): Eina koją perietęs. KrvP.
kójas parvil̃kti sunkiai pareiti: Sutemus šiaip taip parvilkau kojas. Jnš. Tik tik kojas parvilkau, šilta be vieno galo. Krš.
kójas pasipustýti pasirengti ką daryti: Pasipustysma, vyrai, kojas – vienas, du, trys. On.
kójos pasistãtė parvirto: Kad pastumtum girtą, tai tuoj kojos pasistatytų. Jrb.
kója paspirtà
1.labai nori: Yra anos koja paspirta su tais baliais, šokiais. Šts.
2.apie nėščią: Cilei besanti koja paspirta. KlvrŽ.
kója paspìrti neig. labai mažai (yra): To darbo – tik koja paspirti. Bgt.
kójos paspìrtos apie nėščią: Kojos paspirtos anos, t. y. nėščia. J.
kójas pastatýti neig.
1.ne laiku, negražiai atsigulti: Vienas dirbk, o kitas gulės kojas pastatęs. Jrb.
2.mirti: Dabar senis ponas kojas pastatė, o žentas, tas biesas, kokią mums šunybę taiso!... Žem. Kojas visi pastatė, tie gudrieji. Pj. Vieną valandą šneki, kitą kojas pastatai. End. Per tą didelę sprogseną ir kojas pastatė. Vkš. Dirbsi dirbsi ir bedirbdama kojas pastatysi. Vdk. O pėsčiam tai ne juokai yra suklankti, paskui dar kojas galiu pastatyti. LzP.
3.pastipti: Vienas gaidelis, veizam, kojas pastatęs. Mžk. Arė arė, kol arklys kojas pastatė. Šll.
kójas pastatýti aukštỹn neig. mirti: Valgyk, o aukštyn kojas pastatysi!. Grg.
kójas pastatýti į aũkštą neig. mirti: Jei neėsi, kojas pastatysi į aukštą. Krš.
kójas pastatýti į vir̃šų neig. mirti: Reiks visiems kojas pastatyti į viršų. Grd.
kójas pastatýti prieš mėnùlį galą gauti: O boncai dabar jau veik veik pastatysią kojas prieš mėnulį, nes jie patys juk dirbti nemoką, o darbininkų jie dabar, po karo, nė vieno nebegausią. Simon.
nėrà kur̃ kójos pastatýti labai ankšta, maža vietos: Nėr kur būt, kur kojos pastatyt. Švn.
kójos pàsuktos ant dùrų miręs: Kojos ant durų pasuktos, nieko nebenorėk. Ukm.
kójas pašálti
1.būti apgautai, suvedžiotai: Mergė kojas pašalo ant švento Jono. Tršk. Ona pašalė kojas. Akm.
2.nusikalsti: Tas vaikis buvo kojas pašalęs, turėjo kitur išbėgti. Vkš.
kójas patem̃pti mirti: Kojas patempsma visi, čia niekas neatsipirks. Rdn. Mūsiškiai dar negrįžo, ar nepatempė tiktai kur kojų. rš.
kójas patiẽsti mirti: Turbūt greit teks patiesti kojas. Mont. Tu man pieno atnešk ir duonos kokį kriaukšlį, kad iš bado kojų nepatiesčiau. Bor. Dar stiprus senis, toks kojų greit nepaties. Sb.
kójomis patrem̃ti suniekinti: Neras jie niekuomet rimasties, jog dėl tuštybės savo patrėmė kojomis prakilniausias savo pareigas ir užduotis. Mač-Kėk.
kójas paver̃sti neig. mirti: Kad nemylėtų, tai gal seniai pavertus kojas būčiau. Trgn. Senesnių jau nebėr, pavertė kojas jau visi. Ob.
kójas pavil̃kti sunkiai paeiti: Pavargau, vos kojas pavelku. Mrj. Aš taip esu pavargusi, kad vos tik kojas pavelku. Skr. O koks čia begali būti grūmimasis, jeigu paskui teodolitą vos bepavelki kojas?. Ap. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pavelki kojas. Mžš. Kojų pavilkt nebegaliu, kur čia benueisi. Sdb.
kójas pìlti eiti smarkiai (toli ar ilgai): Atėjai iš kolionijos, dabok, tuoj ir vėl pilk kojas kolionijon atgalio. Vj.
kójos pìnasi svirduliuoja, svyruoja: Sudžiūvo, susisuko, kojos pinas. Krš. Ar kojos pinas nuo tų pienų?. Rdn. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinasi. Jrb.
kójas plàkti eiti (be naudos): Neverta kojas plakt. Ml.
kójas plū̃kti eiti (be naudos): Be reikalo kojas plūkei. Sdk.
kójas praskìrti išeiti: Jis man neduoda niekur kojas praskirt. Skr.
kójomis praskìrti negalì labai daug yra: Ot prigyvenom – moterų kojom praskirt negali, o vyrai turi puodus kilot!. Ob.
kójas pridė́ti šùniui veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šuniui kojas prideda. Skr.
kóją prikìšti atsikratyti kuo įskundžiant: Dievobaimingam činovninkui neparankus buvo viršininkas, persekiojantis kyšius, taigi prisitaikęs prikišo jam koją. Kudir.
kójas prileñkti prisėsti: Prašom toliau, prilenk kojas... užsidek pypkę. Žem. Prilenk kojas, būsi svečias. Užv.
kójas primainýti pakankamai dirbti už kitą, pavaduoti: Aš savo tėvelių nepriklausysiu, tėveliam kojelių neprimainysiu. Prng.
kóją primýnus
1.smarkiai (muša): Koją primynęs jam davė [į kailį]. Rsn.
2.labai daug (reikalauja): Plėšia [už kambarį] koją primynę. Ėr.
kójas priplū̃kti einant privargti: Tik kojas priplūkiau, o nieko gera negavau. Svn. Tai priplūkiau kojas – kelias blogas. Dglš.
kóją prispáudus labai daug (reikalauja): Iš tokio bagočiaus tai galima plėšti koją prispaudus. Užp.
kójas raitýti teig.
1.smarkiai bėgti: Žiūrėk, jis kad raito kojas, tai raito!. Rm. Kad bėga risokas, kad raito kojas, gražu žiūrėt. Ob.
2.suktis, darbuotis: Petras gerai kojas raito. Ds. Tai raito kojas, raito!. Upt.
kójomis rašýti teig. gražiai bėgti (apie arklį): Apjojo kartą, kitąkart, trečiąkart, o kumelys tik kojom rašo, kaip skraido. Lz.
kója rãšo labai mokytas: Prasgėręs, praslakęs, bet koja rašo. Ml.
kójomis skaitýti
1.gražiai bėgti (apie arklį): Sartukas kojukėm tik skaito. Pns.
2.brūkščioti stimpant: Arklys dvėsdamas jau tik kojomis skaito. Švnč.
kójos smeñga į žẽmę nėra jėgų, silpna: Rodos, niekas neskausta, o širdis taip bloga, net kojos į žemę smenga. Žem. Akyse viskas sukosi, kojos į žemę smego; drebančiomis rankomis atdarė duris ir vietoje kaip įkastas pasiliko. LzP.
kójos smìrdi grabù senatvė, arti mirties: Jeigu kojos smirda grabu, kamgi reikėjo to senio dėl to laužo. Mžš.
kójomis stirénti neig. mirti: Kas geria, tas kojom stirena. Rš.
kójose stovė́ti
1.galėti vaikščioti: Kai jau kojose stovėjau, išvežė į Kauną. Slnt.
2.savarankiškai gyventi: Kaip vaikai kojose stovės, tada [tėvai] skirsis. Krš. Kojose visi vaikai stovi. Vn.
kójomis subùrti sakoma apie stimpantį: Gyvulėlis, smūgį gavęs, tik kojomis subūrė ir atliko. Brt.
kójomis sùkti ant dùrų mirti: Jei ji man nieko nebūtų dariusi, jau būtų reikėję kojas sukti ant durų. Skdv.
kójas sùkti prie dùrų mirti: Vargsti vargsti, žiūrėk, jau reik sukti kojeles prie durų. Btg.
kójas sukùlti nueiti toli ir be naudos: Be reikalo būtumei kojas sukūlusi, nebūtumei išplikusi dantų. Žem. Be reikalo kojas sukūliau, o neradau daktaro. Šts.
kójas suleñkti
1.atsisėsti: Adomas, tiesa, parbėgęs retai tesulenkia kojas. Simon. Kur tu paklydai? Seniai bematyta. Še kėdę, sulenk kojas. Simon.
2.nusižeminti: Nesulenksiu prieš jį savo kojų. Mont.
kójos suliñdo į sùbinę vlg. sakoma pavargus nuo vaikščiojimo: Kol visus žygius apėjau, kojos į subinę sulindo. Krš.
kójos suliñdo į úodegą sakoma pavargus nuo stovėjimo: Nusibodo stovėt – net kojos į uodegą sulindo. Srv.
kójos suliñdo į ùžpakalį pavargo: Per dieną kojos į užpakalį sulindo. Krš. Kur ten beeisi, ir taip kojos į užpakalį sulindo. Avyž.
kójomis sumìnti lengvai nugalėti: Tvirtai jie tikėjosi visas kliūtis pergalėsią, visus priešininkus kojomis suminsią. Žem.
kójas suplàkti be naudos suvaikščioti: Nuėjau, tik kojas suplakiau ir nieko negavau. Plš.
kójas suplū̃kti einant nuvargti: Suplūkei kojas be vieno reikalo. Lkm. Et, be reikalo tik kojas suplūkiau. Ds.
kójas suraitýti greit pasileisti bėgti: Suraityk gerai kojas, ir suspėsi. Ds.
kójas sušìldyti apsiprasti: Dar kojų čia nesušildė. KrvP.
kójas sušìlti apsiprasti, priprasti: Sušils kojas ir vėl lėks kur. Vrn. Jau paėmėt piemenį ant dantų, – pasakė tyliai. – Vaikas dar kojų nesušilo, o jau čia visi jūs: er – rr, er – rr!. Balt. Kitą pavasarį Martynas su savo anūku įsikūrė savo sodyboj, tačiau dar gerai nesušilo kojų, kai brakšt – karas.... Avyž. Nė šilt kojų nesušilo; parvažiavo – ir vėl tuoj išvažiuot. Srv. Kurgi taip skubiniesi, nė kojų nespėjęs sušilt. Krs. Tas šunadvokatis kojų Amerikoj nesušilęs grįžo atgal. Dovyd.
kójomis sutabalúoti mirti: Reikia mokėt [grybus] paruošt, ba ne, tai ir kojom sutabaluosi. Srj.
kójas sutaisýti mirti: Tu pirmà kojas sutaisysi!. Lp.
kójas šìldyti gyventi (ppr. namie): Anas maža kada namie šildo kojas. Arm. Neilgai aš pas jį šildžiau kojas – prasvarė. Arm.
kójas šìlti gyventi kur: Pas tėvus kojas šyli, tėvų ir klausyk. KzR.
kójas taisýti rengtis ką daryti: Taisykit, mergos, kojas – šiandien kaimynuos šokis. Gs. Vokietys taiso kojas an karo. Krš. Taisyk kojas, brauksim – ir taip sutems, kol parsikapstysim. Šv. Jei nekaltas esi, duris uždaryk, o jei kaltas, kojas taisyk. Dauk.
kójas taisýti į grãbą rengtis mirti: Žmogus sulaužytas ligų, tai tik taisyk kojas graban. Svn.
kójas tę̃sti lėtai eiti: Ot pavargau mieste, čiut kojas tęsiu. Grv.
kójas tiẽsti mirti: Visi tiesim kojas, visiem tas bus, ale visi dar norim pagyvent. Bb.
kójas trankýti daug eiti: Vis Panevėžin kojas trankydavo. Mžš.
kóją uždė́ti už ausiẽs tinginiauti: Šiandien nėra valgyt, virėja koją už ausies uždėjo. Vrn.
kóją uždė́ti už galvõs gimdyti: Ma[no] boba uždėjo koją už galvos. Arm.
kójas uždìrti nusibaigti: Tik bumt iš muškietos ir uždyrė kojas kiškelis. Nč. Prisikūreno pirtį drūčiai, nuė[jo] ir aždyrė kojas. Grv. Jau jis uždyrė kojas. Knv.
kóją užkélti apie ilgai neateinantį, nepareinantį: Kame tas daktaras buvo koją užkėlęs taip ilgai?. Žem. Jau dabar anys seniai nebuvo, kaži kur koją užkėlė. Akn. Jau kad neparėjo, must užkėlė koją kur nors. End.
kójas užkélti
1.nusibaigti: Knirkia paršelis, nebeišrėkia, greit užkels kojas. Srv.
2.mirti: Jis jau užkėlė kojas. Ds. Dirbo labai ir užkėlė kojas. Krš.
3.apie ilgai neateinantį, užtrukusį: Turbūt kojas ir užkėlė, – bambėjo sau, – čyst jau pavakarė, o dar nėra!. Žem.
kóją užkélti už galvõs apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Tėvai, bene užkėlei koją už galvos?. Šts.
kóją užkélti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Bene buvai koją už kaklo užkėlusi. J.
kójas užláužti neig. mirti: Gyveno dar senis su sūnum, senis užlaužė kojas, o sūnus kažkur dingo. Ap.
kóją užmìnti nuskriausti: Dar ne vienam koją užmins, kol jo veidai patins. KrvP.
kójas užplė́šti neig. mirti: Ar dar kojų neužplėšė?. Ker.
kójas užriẽsti neig. mirti: Senis bėgo bėgo, kol užrietė kojas. Skdt. Kugėjo kugėjo (drebėjo) nuo šalčio ir užrietė kojeles. Lkm. Su darbais apsieiliosim, kai kojas užriesim. Al. Mums kas, daug čia liko? Užriesi kojas... ir baigta. Mark. Jei kojų neužriesiu, nuvažiuosiu kada. Švn. Juk tai Gimbutis! Ot, broleli, kur jo atsikraustyta kojų užriesti. Zob.
kóją užsidė́ti už ausiẽs mirti: Jau ana žusdės koją žu ausies. Rod.
kóją užsidė́ti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Gal ji ten koją užsidėjo už kaklo. Krok.
kóją užsikélti apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Sakau, kur ana koją užsikėlė, o mat serga. Krž.
kóją užsikélti ant sprándo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar jis koją užsikėlęs ant sprando ar ką, kad neateina?. Prn.
kóją užsikélti už sprándo sakoma apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar anie ten koją užsikėlė už sprando?. Sd.
kójomis užsiklóti smarkiai parvirsti: Kad galėčiau, tai kad duočiau aš šituos kiauliapirkius iš trobos, kad net savo kojomis užsiklotų. Vaižg. Kaip pavargsiu, tai ir kojomis užsiklosiu. Nč. Kaip virto, tai net kojom užsiklojo. Arm.
kójomis užsivirbénti neig. numirti: Iššoko iš patiltės, kaukšt kupčiui kakton tuinu – ir užsivirbeno anas kojom. Ml.
kójas užvartýti išmirti: Visi kojeles užvartysma. Krš.
kójas užver̃sti
1.mirti: Jau metai, kai Šikšnių kaimo burtininkas užvertė kojas. Ds. Palauk, kol dar senis užvers kojas, tai tu turėsi vargti be duonos kąsnio. Lš. Tas nevidonas kojas užvertė. Šn. Nuo tokios supyliotos degtienės kiek jau kojas yr užvertusių. Krš. Sugrąžins [žemę], kai jau būsi kojeles užvertęs. Brš. Greit ir man reikės kojas užverst. Ker. Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet tik nenoriu rankų purvint. Krėv.
2.pastipti: Du mano paršai užuvertė kojas. Krs. Sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Bor. Kojas užvertęs paukštelis gulėjo palangėje. Sav.
kójas užver̃sti aukštỹn neig. mirti: Užversi kojas aukštyn, ir liks ir ragutėlės, ir ragutės. Žl.
kójomis užvirbénti neig. mirti: Pasiėmęs lazdą drykst diedukui – tik tas ir užvirbeno kojom. Ign.
kójomis užvirbė́ti neig. mirti: Barės barės, tas kirvapente galvon ir užmušė motką – tik kojom užvirbėjo. LTR.
kójomis užvìrbinti neig. mirti: Anas jau greit kojom užvirbins. Rš.
kójas vartýti į aũkštą mirti: Ryna, nu mažilelės ryna tabletes, užtai pusamžiai ir varto kojas į aukštą. Krš.
kójas vẽjant sunkiai, svirduliuojant (eiti): Taip sylos nebeturiu: einu kojas vydama. Skd. Ko tu čia eini kojas vydamas?. Yl. Kojas vydami ėjom – tokie buvom susibaigę. Šts.
kójas ver̃sti neig. mirti: Visi žino, kad reiks verst kojas, tik raminas, kad negreit. Jd. Jau maniau kojas versiu. Bb.
kójomis ver̃stis į vir̃šų keisti gyvenimą: Vaikai verčias kojom į viršų. Nmn.
kójas vil̃kti sunkiai eiti nuvargus, nusilpus: Jis per dieną dirbdavo ir vakarais pareidavo vos vilkdamas kojas, visas apskretęs moliu. Mont. Ir pas mus ne Velykos – vos kojas velkame. Vencl. Atliko kaip bizūnas, led kojas velka. Šmn. Senas – kojas vos velka. Msn. Toks tinginys led velka kojas. Krs. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioj slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas. Krėv.
ant kójų
1.stojasi, keliasi, atsikėlęs: Apie Severją sakydavo: tereikią paliesti sieną ir ji tuoj ant kojų – tokia esanti budri ir klusni. Vaižg. Saulė įspinsta, aš ant kojų. Krš. Kelkis, tinginy, nemiegojęs. Aš senesnis už tave, o štai, matai, seniai jau ant kojų. Krėv.
2.stovi, pastovi: Jonelis pervirto per galvą, bet stypt – ir vėl ant kojų. Mont. Šidlauskiokas nusidažęs (pasigėręs), vos ant kojų, piršliais atvažiavo mat. Slm.
3.dirba, triūsia, vaikščioja: Ne tik prieš kunigėlį, bet prieš patį Dievą parvežant reikia tinkamai pasiruošti, – todėl visi ant kojų. Žem. Visą dieną ant kojų, neprisėdo nė minutės. Jnš. Ir piemeniui nelengva: visa diena ant kojų ir ant kojų. Kp. Aš papratus: aš daugiau ant kojų ir ant kojų. Graž. Ar tau lietus lyja, ar griaustinis griaudžia, ar sniegas sninga – vis ant kojų ir ant kojų... vis bėk.... Pt. Jį išvežė greitoji, ir galas žino, kaip ten bus toliau, o aš va ant kojų.... Avyž. Žinai, per dienas ant kojų ir ant kojų. Vakare, nusivaręs kaip šuo, sėdžiu ligi išnaktų prie popierių. Bub.
ant (kieno)kójų kliūdamas, trukdydamas: Pirma gyvenau ant visų kojų. Mrj.
ant antrõs kójos sakoma raginant išgerti: Dar po vieną! Ant antros kojos, – perbraukia lūpas delnu. Dovyd.
ant naujų̃ kójų stóti rūpintis kitais reikalais: Man vėl ant naujų kojų reikia stoti. Drs.
ant naujų̃ kójų stótis imti naujai gyventi: Reikėjo ant naujų kojų stotis. Mlt.
ant sàvo kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Daug prisikamavo, kol ant savo kojų atsistojo. KrvP. Aštuoniolikos ar kiek ten metų vaikas jau dabar, manai, ant savo kojų atsistos. Simon. Laimė?! Laimė – tai atsistoti ant savo kojų. Mik.
ant sàvo kójų stovė́ti savarankiškai gyventi: Jis jau ant savo kojų stovi. Alv.
ant savų̃ kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Vaikams užaugus ir ant savų, kaip tai sakoma, kojų atsistojus, reikia šelpti gimdytojai. Baran.
ant skaudamõs kójos užmìnti M. paliesti jautrią vietą:
ant stipresnių̃ kójų atsistóti prasigyventi: O kaip tik turėtume džiaugtis, kad štai jau ir lietuvių vienas kitas atsistoja ant stipresnių kojų. Gruš.
ant sunkių̃ kójų nėščia: Tiesa, po kelerių metų sugrįžo viena duktė – Marė, nuvargusi, nuliūdusi, pageltusi ir ant sunkių kojų. Simon. Ji ir vėl vaikščioja ant sunkių kojų. Ck. Ant sunkių kojų buvau. Šln.
ne ant tõs kójos atsistóti būti blogos nuotaikos: Piktas, kaip ne ant tos kojos atsistojęs. Krs.
ant tõs kójos pataikýti išlìpti iš lóvos būti geros nuotaikos: Ar tame jo posėdyje vakar kas nors gerai nusisekė, ar ant tos kojos pataikė iš lovos išlipti, bet nusiteikęs jis buvo puikiai. Ap.
ant trumpų̃ kójų eĩti būti nėščiai: Ji eina ant trumpų kojų. prš.
ant vienõs kójos
1.trumpai (būti kur): Nebūsiu ilgai – tik ant vienos kojos. Lp.
2.apie svaigalų gėrimą: Ant vienos kojos išgėrė, reik ir ant antrosios. End.
ant vienõs kójos apsisùkęs greitai: Šis ant vienos kojos apsisukęs, greit padavęs gerti. Šts.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai išvykti: Kas dar kaltas, kad verkia Poli-na, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi?. Bub.
ant vienõs kójos sùktis
1.džiaugtis: Linksmiausioji, sukas ant vienos kojos. Lž.
2.būti judriam, vikriam: Septyniasdešimt metų, o dar sukas ant vienos kojos. Klt. Tai mano boba, kaip ratas ant ašies, tik sukas ant vienos kojos. Ml.
ant vienõs kójos šókti labai džiaugtis: Ant vienos kojos šokom, kad carą nuvertė. Btg. Vyras džiaugės, ant vienos kojos šoko, kad karas prasidėjo. Trgn. Kad tu itokį namą turėtum, tai ant vienos kojos šoktum. Švnč.
ant kójų atsistóti
1.prasigyventi, atkusti: O vis dėlto Kazys turi racijos: norint tvirčiau atsistot ant kojų, negalima vien sentimentais vadovautis. Vien. Šitaip, brolau, niekada ant kojų neatsistosi. Jei ganysi centą, tai litas pas tave pats atsiras. Gric. Jau žmogus prasigyveno, jau ant kojų atsistojo. Dkš. Man tik dabar pradžia sunki, ale kai jau atsistosiu ant kojų, tai pagyvensiu ne šitaip. Užp. Vaikinas, matyt, rimtas, jau atsistojęs ant kojų. Mark. Antanavičius, besiversdamas knygomis, stipriai atsistojo ant kojų. Švaist. Kol jie (išeiviai) negrįš, tėvynė tegul nė nebando atsistoti ant kojų. Andr.
2.susitvarkyti, įeiti į vėžes: Prekyba jau visai atsistojo ant kojų. rš.
3.pasveikti: Jos padedama Katrė greitai atsistojo ant kojų. Myk-Put. Aš tikiu – tu dar atsistosi ant kojų ir būsi kūrybingas žmogus. Saj. Buvai aplankyti Toleikio?.. – Gero mėnesio prireiks, kol atsistos ant kojų. Avyž. Kai Jurgis vėl atsistojo ant kojų, juodviejų keliai nesuėjo. Mart.
ant kójų išbė́gęs ištįsęs, išaugęs ne pagal amžių: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kojų išbėgus – argi tai pora?!. Vlk.
ant kójų kélti išjudinti, paskatinti veikti, telkti: Viktoras kėlė vyrus ant kojų ir tęsė drąsų žygį. rš.
ant kójų laikýtis
1.pastovėti: Buvau be galo nuvargusi ir vos besilaikiau ant kojų, arba, teisingiau pasakius, ant savo kriukio. Simon. Bet bajorai, nors ir neblaivūs, dar ant kojų laikos. rš.
2.šiaip taip pragyventi: Prisimušiau žuvų, ir laikomės ant kojų.... rš.
ant kójų léistis paūgėti: Pas mus taip: vaikai leidos ant kojų, tai darbuja ir darbuja. Pls.
ant kójų lìpti užbėgti už akių, nekantrauti: Kiek, kiek, kiek... tūkstančių? – nedavė toliau kalbėti iš nekantrumo valdininkai, lipdami teisėjui ant kojų. Cvir.
ant kójų nepastovė́ti labai išvargti: Eini eini žmogus, kol viską apeini, ir ant kojų nebepastovi. Srv.
ant kójų nunèšti iškapstyti, išmynioti: Vištos viralus ant kojų nunešė. Arm.
ant kójų nupùlti nepaeiti: Nagai atbuko, išbirėjo tie dantys, kuriais draskydavo neprietelius, nupuolė nuo kojų. Blv. Kiaulė nupuolė nuo kojų, nebegali nė iš kinio bepasikelti. Vkš.
ant kójų pakélti
1.išjudinti, paskatinti veikti: Parvažiuosiu namo, kad pakelsiu ant kojų visus!. Upt. Kai atėjo su armonika, tuoj visus pakėlė ant kojų. Sdk. Mūsų aprašomo miestelio ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų pakelta naujo įvykio. Cvir. Tu pakeli ant kojų visas ligas tiek vaistų gerdama. Sur.
2.padaryti, kad prasigyventų: Vainos kitus pakelia ant kojų. Gs.
ant kójų pastatýti
1.prikelti, sukelti: Skardus it varpo garsas bematant pastatė vyrus ant kojų. Myk-Put. Pastatė visą šeimyną ant kojų. Upn.
2.išgydyti: Na, nieko, aš jį tuoj pastatysiu ant kojų. Dvd. O kai pradingo Karusės motina, pardavė paskutinę ožką, aulines pušnis ir vis dėlto pastatė Jurgį ant kojų. rš. Motinos rankos pastatys ant kojų, ir mes vėl turėsim kovotoją. Bub.
3.parengti savarankiškam gyvenimui, išmokyti: Aš daug nukenčiau nemokytas, – galvoja tėvas, – bet mano nors vienas vaikas nebekentės, pastatysiu ant kojų, palauk.... Žem. O man dar reikia du vaikus ant kojų pastatyti. Trein. Jis vaikus ant kojų pastatė, išmokino, aprūpino. Mrj. Daug vaikų gerai, bet kol juos užauginai, ant kojų pastatei.... Nmk.
4.sutvarkyti: Tu galėtum pastatyti spaustuvę ant kojų, nes tu esi teisingas žmogus. Mont. Sakysime, pastatę visą biznį ant kojų, mes galėsime paleist į darbą po penketą tūkstančių grabų per dieną. Cvir.
5.įgalinti prasigyventi: Aš jį pastačiau ant kojų, – vis dar nenorėdamas sutikti su tuo, ką Piskarskis pasakė, dantim griežė Spiritavičius, – o jis man užpakalį parodė!. Tilv. Buvo jau nusigyvenęs, bet aš vėl jį pastačiau ant kojų. Btr. Auksas ir sidabras žmogų ant kojų pastato. ŠR. Jį arkliai ant kojų pastatė. Alv.
võs ant kójų pastovė́ti būti silpnam, ligotam: Juk Marė visiškai iš veido buvo išėjusi, vos ant kojų bepastovėjo, kai pagaliau ją išvežė į Bachmaną. Simon.
ant kójų stótis
1.keltis ir eiti: Kaip tik užtrūbija, tai visos moterys ant kojų stojasi. Grv.
2.pasveikti: Nieko nedarbuik, kol net ant kojų nestosies. Arm.
3.prasigyventi: Naujakuriai tvirtai stojasi ant kojų. rš. Jų vaikai stipriai stojos ant kojų. Grv.
ant kójų stovė́ti būti nepjautam: Tegu pieva tavo ant kojų stovi. Btg.
ant kójų sukélti visus išjudinti, paskatinti veikti: Praeitą savaitę ji sukėlė visą mokyklą ant kojų. Bub. Nei savęs, nei artimųjų nematydamas, visus žmones ant kojų sukėlęs, meistrauja paslapčia kažką. Daut. Ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų sukelta. Cvir. Sukėlė sargė valsčiaus ponus ant kojų. Trein.
ant kójų sukìlti visiems išjudėti, sujusti: Visas Kaunas ant kojų sukilo. Marc.
ant kójų užmìnti įkyrėti, vis kliūti: Savo šeimoje Rokas taip pat saugojosi, kad neužmintų kam nors ant kojų. Avyž.
be kójų nuvargęs belakstydamas: Daugelio ponų slūga be kojų. KrvP.
be kójų lìkti vaikščiojant labai nuvargti: Vaikas ištisą dieną miške grybavo ir vakarop liko be kojų. rš.
be kójų padarýti nugirdyti: Kada tik jis atvažiuodavo į Naupylę, tai visą biurą, anot žydo pasakos, padarydavo be kojų: nuo Dinės jau rėplomis grįždavo namo. Kudir.
be kójų palìkti einant nuvargti: Ir be kojų paliksi, kol visus susiedus apeisi. Als. Jei jūs pėsti, va Jėzus Marija, reiks be kojų palikti. Plt.
į kóją sutartinai (eiti): Gyvenimas eina pirmyn ir negailestingai baudžia tuos, kurie nespėja eiti su juo į koją. Tilv. Nešant sužeistąjį, reikia eiti ne į koją, kad einant nesisuptų. rš.
į kójas apie greitą bėgimą: Per krūmus ir į kojas. Bsg. Vaikai, į kojas, žąsiukai darže!. Jrb. Akvilė kyštelėjo liežuvį ir į kojas. Avyž.
kója į kóją
1.sutartinai: Gerai žengti koja kojon su visais: tada nejauti nuovargio. rš. Einame koja į koją su mūsų amžiumi. rš. Fizinio lavinimo mokytojas visą koloną turėjo nuvesti iki šventoriaus, o iš tenai jau žygiuoti koja kojon pro mokyklą, kur ant cementinių laiptų stovėjo svečiai. Ap.
2.lėtai (vykti, eiti): Koja kojon stūmėmės. Trgn.
į kójas atsistóti pasveikti: O kažin ta boba ar atsistojo į tas kojas?. Trk.
į kójas bū́ti kliūti: Kas tai padarė, kas buvo toks beširdis, kam buvo tos bitelės į kojas?. Simon.
į kójas dė́ti
1.bėgti: Lekiu, sutvarkysiu, – dėjo į kojas dar vienas veidas. Žil.
2.sprukti: Vyrukas dėjo į kojas, dingęs šlaito krūmuose. Andr.
į kójas dúoti greitai bėgti: Pajutęs pavojų, davė į kojas ir pasislėpė. Jnš. Vokiečių armija bėga. Matyt, kad jau paliko miestą, o gal ir ne, tik tam tikra dalis duoda į kojas. Simon. Unguriai pagavo raitytis, bėgt, kad jis davės į kojas nuo tų ungurių!. Kin.
į kójas įstatýti padėti tapti savarankiškam: Ans mane mokė, į kojas įstatė. Krš.
į kójas léistis greitai bėgti, sprukti: Leiskis į kojas, kad sveikus šonus išneštum. Šts. Pamatęs gaspadorių ateinant, piemuo leidosi į kojas. Šts. Danielius pašoko ir leidosi į kojas. Bub.
į kójas lìpti keltis iš patalo: Tuojau lipk į kojas, juk išmiegojai. Dr.
į kójas nerem̃ti nepastovėti, nepaeiti: Jau cielų metų vaikas, o dar nė biškį neremia į kojas. Vvr. Neremia į kojas ir kalboje klysta ana. Pj.
į kójas nuspiẽsti nubėgti: Vyrai buvo jau nuspietę į kojas. Plng.
į kójas padýžti Krtn. pabėgti:
į kójas pakùrti pabėgti: Jonas nusigandęs pakūrė į kojas. Dr.
į kójas pasė́sti apsvaiginti: Padėk man eiti dėl to, kad ta degtinė pasėdo man į kojas. Šts.
į kójas pastatýti
1.išgydyti: Daktarai mane bepastatė į kojas, tariaus jau mirsiąs. Šts. Karvę pastatėm į kojas. Plt.
2.padėti įsikurti: Visus keturis vaikus pastatysi į kojas. Als.
į kóją patáikyti sugyventi, sutarti: Kas gali su juo, tokiu lepūnu, į koją pataikyti. rš. Man būdavo skaudžiai sunku žiūrėti į šį švelniasielį savo kolegą, tyliai pasiskųsdavusį, kaip jam sunku pataikyti savo viršininkui į koją. Trein.
į kójas puldinė́ti nuolankiai žemintis pagerbiant: Regėdamas Korneliusą, puldinėjantį kojump jo, idant jam kloniotųs, atatiesė jį. Dk.
į kójas pùlti žemintis (prašant): Į kojas puolu. R. Tėvas nori, kad į kojas jam pultų. Jnš. Puolė broliui kojosun. Rs. Priėjęs kloniojos jam ir puolė kojosemp jo ant veido savo. Dk. Pulk savo motinėlei labai žemai į kojas. JD. Jonas š. puolė kojosemp jo, idant jam duotų pakloniojimą. Dk. Pulk į kojas vienas prieš vieną. Jeigu nepavyktų – pulsim visas teatras. Trein.
į kójas spáusti skubėti: Spausk į kojas, kad nepavėluotum. Dr.
į kójas spìrti bėgti: Velnias greit spyrė į kojas, o žmogus, ant kumelės užsisėdęs, velnią privijo ir vėl paliko. ps.
į kójas stóti keltis: Pirma [valandą] – jau turi į kojas stoti ir kulti. KlvrŽ. Saulė teka – stoji į kojas ir varai bandą. Mšk.
į kójas stótis
1.pasveikti: Stojaus į kojas ir vaikščioju. Skd.
2.atsigauti: Katrie ūkininkai vėl tuojau stojos į kojas. Trš.
į kójas sukélti visus išjudinti, paskatinti judėti: Visus žmones į kojas sukėlė tas gaisras. Šts.
į kóją sutáikyti sutartinai veikti: Ir anksčiau jis su žmona nekaip sugyveno, vis negalėjo sutaikyti į koją – jis varė vienaip, o ji bandė sukti savaip. rš.
į kójas varýti bėgti: Tas vyras, tą kunigą pamatęs, pagavo varyti į kojas. Klp.
kójos ikì žẽmės juok. raminama dėl mažo ūgio: Nesvarbu, kad jis mažas, bet užtat kojos lig žemės. Trš.
iš kairė̃s kójos atsikélti apie prastą nuotaiką: Kolgi toks piktas, gal iš kairės kojos atsikėlei?. Ds.
iš kójų bū́ti pasidaryti silpnam, nedarbingam: Senyn einam: tuoj būsim iš kojų. Brt.
ìš kójų eĩti smarkiai bildėti: Iš kojų eidavo tos šliurės, kai šokdavom patalky. Jrb.
ìš kójų išeĩti nusidirbti: Viena merga ant tokio namo gali išeiti iš kojų. Brt.
iš kójų iškir̃sti parversti, priversti gultis: Kas galėjo mislyti, kad toks žiogas galėtų tokį vyrą iš kojų iškirsti. Skd.
iš kójų išsivarýti labai išvargti (einant, dirbant): Čia dvaras niekai buvo, darbininkas iš kojų išsivarydavo. Skr.
ìš kójų išsivartelióti išmirti: Kas bus, kai visi seniai iš kojų išsivartelios?. Drsk.
iš kójų išvarýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Toks vaikščiojimas išvarys mane iš kojų. Mrj. Sartis geras arklys – ir iš kojų neišvarytas, ir nesenas, o kad geležies neėda, tai ir nereikia. Bor.
iš kójų išver̃sti pargriauti: Galva pradeda suktis, akyse pažaliuoja, nei juste nepajuntu, kaip išverčia iš kojų. Skd.
iš kójų išvir̃sti
1.nusigerti: Be to, turėjo būti parodoma, kad senovėje gerdavo ne iš stiklinių, bet iš ąsočių, o išvirtę iš kojų dar įvairias karžygių dainas dainavo. Cvir.
2.nualpti: Per pat sumą išvirto iš kojų. Varn.
kõ iš kójų neišvir̃to sakoma apie smarkų juoką: Mes pirmąjį kartą ko iš kojų neišvirtom, tavo jojimą pamatę. Vkš.
iš kójų išvýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Išvaryta, išvyta kumelė iš kojų. Alvt.
iš kójų ver̃sti
1.atleisti iš pareigų: Tu anam nei gera, nei bloga nepadarysi: vis tiek aną jau vers iš kojų. Štk.
2.pakirsti jėgas: Iki pietų darbas eidavo palyginti greitai, o į vakarą nuovargis versdavo iš kojų. rš. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti: vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu. Dovyd. Senam tai tas suskausta, tai tas – verčia iš kojų jau. Krš.
iš kójų vir̃sti
1.alpti: Vienu tarpu labai virtau iš kojų. Krš.
2.netekti jėgų: Jūs teisus, sūnų matau tik vakare, kai pats iš kojų virstu. rš.
iš po kójų iš čia pat: Kurapka pakilo iš po kojų. Jnš. Eik iš po kojų, ko čia vis maišai?. Jrb.
iš po kójų ir rañkų iš čia pat: Mūsų buvo daug, [vilkas] bijojo imt iš po kojų ir rankų [šunį]. Vlk.
nuo kójų nukrìsti apšlubti: Arklys nukrito nuo kojų, visai nepaeina. Jnš.
nuo kójos nuléisti papjauti: Vieną dieną pamatysi – aš tą senį nuleisiu nuo kojos. Žml.
nuo kójų nulė̃kti nuvirsti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kojų nulėkė. Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų. Skdt.
nuo kójų numùšti
1.atimti jėgas: Nemisliau, kad, šitiek išgėrus, taip numuš nuo kojų. Ds.
2.nugalėti: Greit Petras buvo nuo kojų numuštas. rš.
3.sugadinti nuotaiką: Aš, taip sakydamas, visiškai numušiau jį nuo kojų. Šlv.
nuo kójų nupùlti
1.nepajėgti eiti, nepaeiti: Mano teta jau visai nuo kojų nupuolė. Al. Su bėriu greit nepavažiuosi – nuo kojų nupuolęs. Krok. Nėr kur išleisti, nupuls vištos nuo kojų. Krš.
2.nusilpti: Tas darbas žmogų turi: be darbo nuo kojų nupultum. Krš.
nuo kójų nusimùšti netekti jėgų, nuvargti: Tie rugiai tokie tiršti, taip sunku imt, nusimušiu ant vakaro visai nuo kojų. Bsg. Eit negaliu, kaip nusimušiau nuog kojų – ir teip toli. Arm. Kol nuėjau Balatnon, tai čystai nuo kojų nusimušiau. Arm.
nuo kójų nusivarýti
1.nuvargti dirbant, einant, nusidirbti: Na ir nusivariau vakar nuo kojų. Šk. Buvo taip nusivariusi nuo kojų, jog peržengė slenkstį ir tuoj susmuko ant suolo. Balt. Būtų gera išsimaudyti ežere, bet visi taip nusivarę nuo kojų, kad kiekvienas žingsnis brangus. Avyž. Visai nusivarė arkliai nuo kojų. Jrb. Nusivariau nuo kojų bevaikščiodama. Ig.
2.išsekti, nusilpti: Nusvarysi nuo kojų, sveikatos pristigsi – čėdyk sveikatą. Aln.
nuo kójų nustóti negalėti paeiti: Tėtė nustojo nuo kojų – per Didįjį karą aną išgandino. Akm.
nuo kójų nuvarýti
1.labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Ji buvo veikli labdaroje, net tiek, kad nuvarė nuo kojų visas miesto aukštuomenės moteris. Šein. Kam taip vaikai arklį – nuvarysi nuo kojų, i bus po gyvulio. Sml. Geras ir gražus būt arklys, ale tik nuvarytas nuo kojų. Ut.
2.išsekinti, nusilpninti: Skausmus sumažino, ale nuo kojų nuvarė. Ukm.
nuo kójų nuver̃sti nugirdyti: Šeimininkė nuvers nuo kojų didžiausią armiją svečių. Andr.
nuo kójų ver̃sti svaiginti (išgėrus): Buvo daug ir gėrimų – ir vyno, ir alaus, ir tokios naminės girelės – šamerlako, kuri mušė ne tik į galvą, bet vertė ir nuo kojų. Vien.
nuo kójų ikì galvõs
1.daug (apsirengimo): Drabužio turi nuo kojų lig galvos prisikrovusi. Lnkv.
2.ištisai, visą: Nelė nesivaržydama apžiūrinėjo ją nuo kojų iki galvos. rš. Švelnus vėjelio pūtimas perbėgo nuo kojų lig galvos ir išblaškė tylias mintis. Šein.
kója per kóją lėtai, pamažu: Vakar per pusę adynos koja per koją Peleson nuėjau. Pls.
kójas per pẽtį apie greitą bėgimą: Reikėjo matyti, kaip „džentelmenas" pasižiūrėjo į mane ir, nemeluodama galiu sakyti, kad jis tik savo kojas per petį ir dui!. Simon.
per sàvo kójas klùpti būti nuvargusiam: Garsiai murmėdami įėjo bernai, per savo pačių kojas klupdamos vos įsivilko mergos. Simon.
po kójomis nesvarbu: Jei [yra] meilė, o turtas po kojomis. Šts.
po (kieno)kójomis priklausomybėje: Visas miestas būtų po jos kojomis. Pt.
po kójų klóti duoti, teikti: Tik reikia džiaugsmą po kojų kloti ir žengt prie laimės gražiu taku!. Mont.
po kójų maišýtis
1.kliudyti, kliūti: Ko tu čia, vaikeli, maišaisi po kojų, eik šalin!. Mrj. Vysiu lauk tave: nieko man nepadedi, tik po kojų maišaisi. Lkč.
2.atkreipti į save dėmesį: Geriau nepakliūti šnipams į akis ir nesimaišyti po kojų. rš.
po kójomis maišýtis
1.kliudyti, trukdyti: Iš mūsų jokios naudos. Tik maišomės po kojomis. rš.
2.atkreipti į save dėmesį: Dabar jisai bijo trobon beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Bil.
po kójomis mìndyti niekinti: Ji visą jį ardo, po savo kojomis mindo. Šein.
po kójų mìnti
1.būti geresniam, pralenkti: Našlys ir jauną vaikį mina po kojų. Varn.
2.niekinti, nepaisyti: Visas mynė po kojų. Sml. O nebok nieko, mano mergužėle, mink šaunius žodelius vis po kojužių. JD. Kitus po kojų savo mina. Bret. Ašaras išverktas po kojų mindama šypsos. Donel.
po kójomis mìnti niekinti: Kas šventa, kas brangu, tą po kojomis mina. KzR. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaros. Jabl.
po kójomis nesimė́to turi vertę: Klebonas pasijuto kaip rūkorius, atradęs papirosus, bet pametęs degtukus: penkiasdešimt litų po kojom nesimėto, bet ir Liūto gaila. Skodž.
po kójomis nueĩti niekais virsti: Kokis ponas, koki pinigai buvo: visus regėjom – visi nuėjo po kojom. Šlčn.
po kójų pablõkšti atiduoti, perleisti (demonstratyviai): Ak, kad jis dabar turėtų tiek, kiek Pals–Pamarneckas: kokie būtų jam niekai visi tie dvarai, kokiu nusijuokimu juos pablokštų Severjai po kojų. Vaižg.
po kójų padė́ti padaryti ką nugalėtoju: Sėskis mano dešinėje, iki kol padėsiu tavo priešus po tavo kojų. brš.
po kójomis padúoti padaryti ką nugalėtoju: Visa padavė po kojomis jo. Dk.
po (kieno)kója pagniáužti pavergti: Pečius išskėtęs, viršum dangų remia, tarytum plačią Palemono žemę stiebias pagniaužti po kryžioko koja. Mač-Kėk.
po kójų páiniotis trukdyti (arti būnant): Nesipainiok po kojų!. Rk. Po visam, einant per miestelį, mergos kaip tyčiomis painiojosi jam po kojų. Žem. Ten paviešės savaitę kitą, kol pamatys iš akių, iš veidų, kad jau darosi našta, kad pradeda visiems painiotis po kojų. Gran.
po kójų paklóti atiduoti: Net ir toji pajėga buvo paklota jankiui po kojų. rš.
po kójų pamìnti paniekinti, nepaisyti: Nebok tu tų kalbužėlių, jas pamink po kojelių. JD. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau. Klvr. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs. Bret. Tas bagotesnis tave pagal tavo biednystę po kojų pamins. Klp.
po kójomis pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ir principus pamini po kojomis. rš.
po kójų pìntis trukdyti (arti būnant): Nenusinešiu šios lovos, kur taip švaru, minkšta ir ramu buvo miegoti... Nei šios klėtelės, kur niekas po kojų nesipynė. Vaižg.
po kójomis pìntis trukdyti (arti būnant): Ko čia tas kačiūkštis pinas po kojom?!. Vb.
po kójų pùlti žemintis, maldauti: Pulk po kojų brolutėliui paskutinį kartą. LTR. Leonardžiuk, pulk po kojų, prašyk! Prašyk nusižeminęs, visaip prašyk!. Dovyd. Nepulsiu aš po kojų piktam seniui. Nėr.
po kójų spjáuti nelaikyti svarbiu, niekinti: Dabar kiekvienas pasvalietis spjauna jam po kojų. Ps.
po kójų sùktis trukdyti (arti būnant): Nuėjęs nesprūdo kur kampe, ale sukasi po kojų. Dkš.
po kóją sumèsti susituokti: Ana nekokia buvo, kaip ir jis, ir sumetė po koją. Šmk.
po sàvo kójomis žiūrė́ti tik savimi rūpintis: Nereikia tik po savo kojomis žiūrėti. rš.
prie (kieno)kójų nusižeminęs: Aš esu kaip mažas sargas prie tvirtovės vartų budėjimu saldžiuoju gyvas... Ženklo sulauksiu vos – ir jau prie tavo kojų.... Sruog. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. ŠR.
prie kójos bū́ti pagelbėti (darbe): O juk ar aš nedirbu? Ir dar kaip! Visą vasarą prie kojos buvau. Simon.
prie kójos prikabìntas trukdo: Kūdikis man prie kojos prikabintas. B.
kója pro kóją lėtai, sunkiai (eiti): Eik greičiau, ko velkies koja pro koją!. Erž. Pasiskubink kiek, ką bimbini koja pro koją!. Vlk. Koja pro koją bepaeina. Lk.
su kójomis atmestinai (dirba): Jie su kojom, o ne su rankom dirba. Mrj.
su kairè kója péržegnoti visai nekreipti dėmesio, ignoruoti: Kad būčiau žinojusi, būčiau peržegnojusi su kaire koja. Brs.
su kójomis ir su rañkomis visiškai: Kitas mažas didelį su kojom ir su rankom atvalgo. Asv.
šalìp kójos apie suplyšusią avalynę, kojines: Kad yra nušiuręs čystai, batai šalip kojos. Trk. Matysi, kad bus pančekos šalip kojos. Trk.
kója už kójos R. lėtai, sunkiai (eina): Koja už kojos jis ėjo per kalvotus miškelius. Ap. Koja už kojos parėjau namo sirgdamas. Mrj. Čia ėjome koja už kojos. Žem. Iš gilios Lietuvos koja už kojos vilkosi į Rygą keturios dešimtys vežimų su sėmenimis. Kudir. Ėjo namo koja už kojos. Alz. O tie bindzina koja už kojos. Cvir. Saulė iš lėto, pavargusi, koja už kojos lipo į antrąjį aukštą. Švaist.
virš kójomis apver̃sti sujaukti: Pagaliau užėjo revoliucija ir karas virš kojomis apvertė. Sav.
anė̃ kójos negalima eiti: Į vestuves anė kojos, nė pro duris, nei vaikai, nei niekas... tegul juos velniai!. Žem.
kur̃ kója kur̃ galvà viskas išmėtyta: Priemenėj kur koja kur galva. Šk.
kur̃ kója kur̃ rankà
1.menkas, prastas: Dainos mano – tai jau kur koja kur ranka. Lkš.
2.prastai, kaip pakliuvo, ne iš eilės: Aš kur koja kur ranka – visos pasakos nemoku. rš. Eidavo Šešiapūdis kur koja kur ranka. Cvir. Kaip jau ten mokino, kur koja kur ranka. Dg. Viską reik savon vieton padėt, o ne taip – kur koja kur ranka. Gž.
ne (kieno)kójai nevertas (ko): Juk tu žinojai, kad už jo netekėsi – ne tavo kojai jis, tai kamgi jį erzinai, ko lindai prie jo?. Paukš.
nė̃ kójos
1.negalima eiti: Kai tik lakstysit, pamatys ponas ir iššaudys kaip šuniukus! Nė kojos man niekur.... Žem.
2.visai (neužeiti): Pamėgink, seneli, apsiženyt, čia mūsų nė kojos nebus. Gdž. Anelė pas mum visai nebuvo, nė kojos. Mžš.
3.visai (nevertas): Jau aš jo nė kojos neverta buvau, o gražus, o didelis [vyras]. Mrc.
kaĩp kójomis labai prastai (atliktas): Jei dirba, jo darbas kaip kojomis. Tat.
kaĩp nesavomìs kójomis išvargęs: Kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp ne sàvo kójomis prastai, silpnai (eina): Eina kaip ne savo kojom. KrvP. Na ir eina, kaip ne sa[vo] kojom, čia sustodo, čia eina. Grv.
kaĩp kóją įkir̃tęs susirūpinęs, neramus: Mergaitės jau buvo kaip koją įkirtę. Gs. Jau kelintas mėnuo mes kaip koją įkirtę, dieną ir naktį ant atsargos. Piet. Nuo mažens maniškis brolutis kaip koją įkirtęs. Katil. Mano tas gyvenimas tai lyg koją įkirtus. Dkš.
kaĩp kóją įsikir̃tęs susirūpinęs, neramus: Visą laiką esu kaip koją įsikirtęs. Krž. Vakar visądien kaip koją insikirtus sėdėjau. Pv.
kaĩp kójas pasvìlęs greitai (išbėgo): Pabėgo kaip kojas pasvilęs. LTR.
kaĩp ant naujų̃ kójų atsistójo pradėjo kitaip gyventi: Tu jau dabar kaip an naujų kojų atsistojai – tokį žentą gerą gavai. Ut.
kaĩp be kójų silpnai, lėtai (eiti): Eina kaip be kojų. Vl.
kaĩp į kóją įkir̃tęs turi rūpesčių: Kol Bukotukas būtų buvęs pilėje ir mūsų rankose, tol būtume mes turėję ramybę. O dabar vėl kaip kojon įkirtę. Piet. Taip kaip į koją įkirstas, kad reikia laukti. Lkv. Taip dabar po to visko nesmagu, aš kaip į koją įkirtus. Mrj.
kaĩp į kóją įsikir̃tęs labai susirūpinęs: Negerai taip ilgai rengtis į kelionę, vis kaip į koją įsikirtęs, rūpesnis prieš akis. Žem. Vaikščioja kaip kojon įsikirtęs. Slm. Visi kaip į koją įsikirtę, nežino, ko laukia. Mrj. Ir ana kaip kojon įsikirtus su sveikata. Aln.
kaĩp su kójomis labai prastai (atliktas): Koks čia tavo darbas? Koks prosijimas?.. Kaip su kojomis... vienos raukšlės.... Žem. Dirba kaip su kojomis. Grdm.
nė po arklio koja žr arklys
asilo koja žr asilas
iš (kieno)burnos ir Dievo kojose nekliudytų žr burna
Dieve duok kojas žr Dievas
Dievą stvarstyti už kojų žr Dievas
dyselį valdyti koja žr dyselis
kaip gaidys su koja žr gaidys
galvomis kojomis žr galva
gudas kiša koją žr gudas
karvė įkėlė koją žr karvė
laumės koja žr laumė
meška išsilaužtų kojas žr meška
nosį šluostyti su koja negebėti žr nosis
ožkos koja žr ožka
paršo koja žr paršas
pusė kojos žr pusė
rankai kojai žr ranka
rankas kojas atlaužti žr ranka
rankas kojas bučiuoti žr ranka
rankas kojas išbučiuoti žr ranka
rankas kojas nubučiuoti žr ranka
rankas kojas nukirsti žr ranka
rankas kojas pakirsti žr ranka
rankas kojas susinerti žr ranka
rankas kojas užkrutėti žr ranka
abi rankas ir kojas kelti žr ranka
abiem rankomis ir abiem kojomis žr ranka
rankomis ir kojomis žr ranka
rankas ir kojas atimti žr ranka
rankas ir kojas mušti žr ranka
rankas ir kojas pakelti žr ranka
rankas ir kojas surišti žr ranka
kur ranka kur koja žr ranka
svietą laiminti kojomis žr svietas
tarantulas perbėgo per kojas žr tarantulas
ubago kojos žr ubagas
uodas neįkištų kojos žr uodas
valią duoti kojoms žr valia
varlės koja žr varlė
varlių kojelės žr varlė
velnias kojose žr velnias
velnias nusilaužtų (nusisuktų)koją žr velnias
velnias pasisukeliotų kojas žr velnias
vietos nėra kojai žr vieta
virtimas iš kojų žr virtimas
vištos koja žr višta
kaip ant vištos kojos žr višta
kaip su vištos koja žr višta
kaip višta su koja žr višta
žemė dega po kojomis žr žemė
žemė dreba po kojų žr žemė
žemės negriebti (neliesti)kojomis žr žemė
žemės nelypauti kojomis žr žemė
žemės nelypoti (nelypstoti)kojomis žr žemė
žemės nesiekia kojomis žr žemė
žemė skiriasi po kojų žr žemė
žemės slysta iš po kojų žr žemė
žibainys eina iš po kojų žr žibainys
žinią duoti kojoms (į kojas) žr žinia

léisti, léidžia, léido (léidė)
I. duoti sutikimą, laisvę.
1. tr., intr. SD311 duoti sutikimą kam nors ką daryti: Ar tau léidė mama tą knygą nusipirkt? Vb. Žilvine, žalteli, leiski leiski mus į tėvelių šalį aplankyt namus S.Nėr. Ji tėvų neleidama teka Als. Jo neleistas, nėko nedrįsk daryti S.Dauk. Kas gi leido dagilėliui dobilėlio dukrą vesti?! rš. Léidmi (praes. 1 prs. sing.) K. Leiskiat (imper.) bernelius manęsp eiti ir nedrauskiat anų Mž96. Meldžiams, leiskiem eiti, idant vėl savo broliump ateičiau BB2Moz4,18.
| Leiskite Jums padėkoti (prašoma sutikimo iš mandagumo) rš. Léiskite ir man žodį tarti NdŽ.
| Geidžiamosios nuosakos trečiasis asmuo turi ir leidžiamosios nuosakos (m. permissivus) reikšmę J.Jabl. „Уcтyпитeльныe пpeдлoжeния“ galime vadinti „leidžiamaisiais“ sakiniais, „laidõs“ sakiniais (bene geriau, kaip „nuolaidos“?) K.Būg.
ǁ tr., intr. nesipriešinti, nesukliudyti, nesudrausti: Kam léidi vaiku[i] po purvynę braidžiot?! Slm. Kur vaikai ėjo, ten motina léido Kn. Kam léidi tą ožką į avižas? Krš. O jis kap léido, tep léidžia [gyvulius pievon] Vlkv. Ir neleisime niekam ir niekad paniekint to, kas karo ugny iškovota krauju rš. Aš neléisiu jo skriausti BŽ108. Savęs niekinti neleisiu rš. Ugniai neléido išgesti NdŽ.
| Žemė palaiminta neleisdavo bado, pakol pikto garo rūgšties netsirado TŽVII346(A.Baran).
ǁ tr., intr. duoti teisę, nevaržyti nuostatais: To įstatymai neléidžia NdŽ. Jų tikyba neléido numirėlių lavonų deginti NdŽ.
| Garbė neleidžia meluoti rš. Neléidamys žvejojo ir medžiojo Gršl. Man širdis neléidžia (gaila) pamesti vaikus vienus miške NdŽ.
neleidžiamai̇̃ adv.: Neleidamai atlaidus kėlė (be policijos leidimo) Šts.
| refl.: Daug norėtumias, bet ne vis leidas S.Dauk.
ǁ tr. panaikinti draudimą, draudžiantį nuostatą: Aš dar vaikis tebebuvau, kai leido spaudą Šts.
2.
léiskime imper. 1 prs. pl. sakykime, sakysime (įterptinis žodis): Leiskime, šie trikampiai lygūs rš.
3. refl. duotis, sutikti (ppr. su kito veiksmažodžio bendratimi ar neveikiamosios rūšies dalyviu): Ilgainiui leidos perkalbėti S.Dauk. Senutė leidžiasi paguldoma į lovą, užklojama P.Cvir. Šuva pirmiau nesiléisdavo paglostyt, dabar jau léidžiasi, nekanda Ėr. O ana mergaitė, atrodo, niekada nesileis Ilžės gydoma I.Simon. Kaip lengvai léidžiamės įtikinami tų, kuriuos mylime! NdŽ. Vaikas nesileidžia pasakyti (nenori klausyti, ką jam liepia daryti) Rm. Sabalas leidžias prijaukinti Blv. Nesiléido nė kalbėti Vlkv. Kam – gi tu léidaisi, kad tavo žmona tave taip savo valion paimtų?! NdŽ. Motina nesiléido nė sudie pasakyt Skr.
| prk.: Sąmonė, susigyvenusi su visais galimais pavojais, dabar mažiausiai leidosi nuraminama lūkesčiais, viltimis, paguoda rš.
4. tr. duoti įeiti; duoti eiti kur, atsitolinti nuo ko: Neléidžia į vidų Grž. Par pagalį lenda, kaip aną neléisi?! Krš. Ir namuosna savuosna jų neleiskime DP304. Budreika, pirmuoju leidęs Kaušpėdų Povilą, antrąją pradalgę užėmė pats rš. Ar pro šalelę sveteliai leistie, ar an didžio dvarelio? KrvD191. Jis neléisdavo sūnaus nuo savęs NdŽ.
| Leidžiamàsis raštelis (raštu duotas leidimas kur įeiti) NdŽ.
^ Neleisk ašvos prie dobilų, pačios prie pinigų SkrT. Jo labai nereikia prašyti – jis neleidžia pro šalį (mėgsta išgerti) Jnš.
| refl. tr.: Šeimininkas jam liepė nieko nesiléisti NdŽ.
ǁ tr., intr. sutikti priimti: Maž leistum pernaktuitie? Ml. Ei mergužė, mergužėlė, ar leisi nakvynužėlę, ar leisi nakvynužę? JD761. Leisim į suolelį sėsti JV528.
ǁ tr. priimti gyventi (nuomininkus): Mano tėvas medžius kirstų, budavotų budinkus, léistų randaunykus LB168.
ǁ tr. duoti patekti, sklisti į vidų: Daryk duris – leidi šaltį! Ėr.
ǁ tr. prižiūrėti įeinančius, suvaryti: Ei mergužė, mergužėlė, leisk žirgą į stainužėlę JV70. Jau pagirdžiau, ar léist diendaržin [karves]? Vb. Vainorius rengėsi leisti spiečių avilin V.Krėv.
ǁ refl. su ne- neduoti prisiartinti: Norėjau paglostyti [šunį] – iš tolo nesiléidžia Vb. Nesiléisk arčiau per tris žingsnius Grž. Šuniui aną dieną uždaviau botagu, dabar prie manęs nesiléidžia Kt.
5. intr. sudaryti sąlygas, netrukdyti, įgalinti ką daryti: Nečiršk, … leisk muni miegoti PP43. Léiskit išeit iš vagono (duokit kelią) Ut. Praded gaidžiai giedoti, neleid munęs miegoti D46. Supliukš pūslė! Kam leidi orui išeit – užspausk! Vb.
| Šiame straipsnyje, kiek leis dabar turimi duomenys, pasistengsime į šiuos klausimus atsakyti rš. Kalbėdamas leido jai suprasti, kad geriau nė nemėgintų į tą viršininką kreiptis rš.
| Ruduo léido nuimti [nuo laukų] viską gražiai Krš. Kišenė viską leido jam daryti (buvo turtingas) rš. Kada jau lei̇̃s Dievas (kai bus gražus oras), rugius kirs Dglš. Kol orai leido, vakarieniaudavome sode rš. Norėtų grįžti mokyklon, bet amžius nebeleidžia rš. Aš tikiuos padaryt, jeigu sveikata léis (jei nesirgsiu) Rs. Žingsniavo taip arti, kiek leido gaisras J.Dov. Pažiūrėjo į nuotrauką iš arti, paskui – atitraukusi toliau, kiek leidžia ranka rš. Aš sena, o šiteip įverčiau adatą, kaip toli rankos léidžia Skr.
^ Pakalnis ristele, kiek tik senos kojos leido (kiek išgalėjo), nubėgo į mišką rš. Gaubys užtraukė, kiek kakarinė leido (iš visos gerklės) I.Simon. Šauka, kiek tik galvo[je] balsas léidžia Pgr. Šaukia, kaip galva leidžia Tat. Kokią dieną jie uliavoja, kaip tik galva léidžia Ar.
| refl.: Metas buvo šlapias, neléidos sėti Jdr.
6. intr. skirti, lemti: Kaip norėjai, taip Viešpats ir leido M.Valanč. Mum leista gyvent lig šimtui metų Šr.
7. tr. suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Leisti vergą NdŽ. Paėmęs jau dabar geruoju tavęs neleis Grž. Išjojo jojo brolis medžiotų, paleidė leidė juodus kurtelius J.Jabl. Leisk, aš daugiau tavęs nebemušiu! – prašėsi užgultasis rš.
ǁ nustoti laikius: Léisk tą katytę – tegul bėgioja! Vb. Visą dieną vaiko iš rankų neléidžia, užtat jis ir ožiuojas Slm.
^ Marti ne tinginė, darbo iš rankų neléidžia (visą laiką dirba) Vb. Tų akinių iš kišenės neléido (labai saugojo, stengėsi laikyti kišenėje) Skr.
ǁ atpalaiduoti nuo įpareigojimo: Dabar leidi … tarną savo pakajuj, pagal žodžio tavo Ch1Luk2,29.
8. tr. ginti (gyvulius) ganytis: Ankstybas dar pavasaris buvo, bet pašaro žmonėms pritrūko, ir dėl to arklius jau leisti pradėjo LzP. Jau buvo šviesu šviesu, kap leidom laukan arklius Rod. Ka pirmą dieną léidė į bandą, liuobėjo smilkyt a su švęstoms žolėms Vgr. Leisčiau žirgužį į pūdymužį JD429. Leid (leisk) arklį pievon Prng. Leiskie leiskie jautelius žalian dobilėlin KrvD183. Žirgus, pekų leisk ant žolės R170.
9. tr., intr. daryti pertrauką, skirti laiką (nuo darbo) pailsėti: Léisk arklius, gana art! Ds. Eik pasakyk jam, tegu léidžia pietų Žvr. Kada kūlėjai leis pietų? Jnš. Metas léisti pusryčio [artoją] Ėr. Tais metais ir mokinius anksčiau leido atostogų rš.
10. tr. kergti: Šiemet kumelę léidom po geru kumeliu Ėr. Ar jie su tuo eržilu kumeles léidžia? Žvr. Pavasarį kumelė buvo leista [prie eržilo] Vp. Ar šiemet daug bus leidžiamųjų kumẽlių? Grž.
| Léidžiamas (veislinis) eržilas Grž. Léidžiamas jautis Grž.
ǁ refl. reikalauti eržilo (apie kumelę): Kumelė leidžiasi Smn. Kelintukart vedu kumelę pas eržilą, ir vis léidžiasi Kt.
11. tr. MŽ437 duoti perėti, perinti: Kano, ar jau nebe anksti višta léist? Ds. Šiemet aš ančių viškai neléisiu Ds. Gaspadinė ant Sekminių leido vištą ant kiaušinių Gs. Atėjo kiaušinių vištom leisti Ėr. Jeigu kiaušinius leidi delčią, tai išsiris vištytės, dažnai perinčios LTR(Vlkv). Gavėnion leisti̇̀ [žąseliai] Srj.
| Dė[jo] kiaušinius pelėda, leido vaikus pelėda (d.) Srj.
12. tr. palikti, rezervuoti (veislei): Teliuko neléiskie veislei OG391. Nemožna leist veislei OG400.
II. daryti laisvesnį, palaidesnį, silpnesnį.
1. tr. daryti mažiau suveržtą, mažiau suspaustą, mažiau įtemptą, atpalaiduoti: Reikia léist diržą, negaliu atsidvėst Vb. Teip jau priveržei [vežimą], léisk ben kiek, kad kartis sprogdama dangaus nepramušt Sb. Pripūtė pūslę per nemierą, ir iššovė; negi klaũsė, kai sakiau valniau léist Slm. Gana, léisk (atgniaužk) pirštus – broliuku[i] sopa rankytė Vb. Kam laikai duris užrėmęs, leisk – tų vaikpalaikių nei padujų nebėr! Slm.
2. tr., intr. daryti ne tokį smarkų, silpnesnį: Vakar surakino sopuliai, ir šiandiej da neléidžia Vb. Neléidžia tinimo (nemažėja tinimas) Ėr.
ǁ refl. silpnėti, liautis: Eina šiltyn – léidas speigas Dr. Šaltis leidosi Kv. Jei šaltis léisis, aš eisu į mokyklą Šts.
3. refl. bliūkšti: Putmenys leidas, o netrūksta Šts. Votis léidžiasi DŽ.
4. refl. prk. rimti, ramintis (įsikarščiavus): Pradeda leistis, ir atsileida, nebepyksta Pln.
5. refl. atsisakyti savo nuomonės: Aš jau léidžiuosi Pun.
6. intr. mažinti užprašytą kainą: Prašo šimto rublių, gal da lei̇̃s Pn. Bulvių neléidžia pigiau, kaip po aštuonis Jrb.
| refl.: Aš anam gerai dedu, ans neleidas – vedu ir nesumainėv Šts.
7. intr. nesilaikyti prigulusiam, priveržtam, atsipalaiduoti: Prastos mašinkos (drabužių spaustukjai, spraustukai) – léidžia (atsisega) Mlt. Muterką tol veržė, kol gvintai pradėjo léist Krs.
8. tr. daryti ne taip sukrų, duoti atsisukti, atsivyti (apie siūlus, virvę): Kam leidi [nutraukęs virvagalį] – mazgą tuoj užmegzk! rš.
| refl.: Siūlai leidžiasi rš.
ǁ išpinti (kasas): Krykščia, žaidžia, plaukus leidžia ir vėl pina ir dabina pievažiedžių vainikus rš.
9. tr. ilginti, platinti (atardant drabužio siūles): To tavo suknytė jau labai striuka, ar yr iš ko léist? Vb. Žiūrėk, kiek šonuos įsiūta, gali leist per kokius du pirštus, nebus labai dukslus [sijonas] Slm.
10. tr. aižyti, gliaudyti (grūdus iš varpų, ankščių, uogas nuo šakelių…); birinti: Varnos kviečius léidžia Rs. Pelės smarkiai léidžia vasarojų Vdžg. Strazdai jau vyšnias léidžia – reik baidyklė įkelt Alk.
11. tr. Grž skleisti, kratyti, draikyti (šieną): Nėr ko šieno tokio lietoto[je] dieno[je] léisti Jnšk. Šieno neléidom, tuoj vežėm Srd.
12. refl. kedėti, retėti, plyšti (apie drabužį): Marškiniai pradėjo léistis Ut. Kolei turis, turis šitokia, ė kai pradės leisties, tai ir nebėr Sdk.
ǁ nustoti pavidalo, irti, byrėti.
| prk.: Tie bernai kai ateidavo į veselią, tai stuba léisdavos Jrb.
13. refl. merdėti, mirti: Mamut, mamut, kelkis – tėveliukas leidžias! A.Vien. Apkabino, pabučiavo ir pradėjo leistis Ėr. Kiek tai maž ir kartų akis tavo veizdėjo ant leidžiančiuosius ligonis ir ką gi tenai? brš.
III. daryti minkštesnį, skystesnį; tekinti.
1. refl. drėgti: Kviečiai leidas po pietų, nebgal bekulti su spragilais Šts.
2. refl. skystėti: Šiųmečiai rugiai léidžiasi – sunku bus gera duonelė iškepti Pbr. Į blogesnių miltų patiekalus, kurie gaminant leidžiasi, reikia dėti kiaušinių rš.
ǁ Alk tižti, gesti, pūti: Surinko drauge tas supuvėles (bulves), tai dabar visos leidžiasi Gs.
3. tr., intr. pašalui eiti; pašalą varyti: Važiuok, kol dar léist nepradėjo, paskui kelio nebebus Ds. Bijom, kad kelio nebaigtų léisti Jnšk.
| refl.: Pašalas leidžiasi ir kela akmenis aukštyn ar apsistovėjusį medį Tl. Pavasarį sniegas nutirpsta, o vėliau ir žemė ima pamažu leistis rš.
ǁ tr., intr. tirpti, tirpdyti (sniegą, ledą): Sniego maža laukuose, bemaž visą nedėlią léido Jnšk. Nespėjo pasnigti, o jau léida Krš. Šiemet anksčiau pradėjo sniegą léist Sdk. Čia pašalo, čia vėl pradėjo léist Erž. Vandens leidamuoju laiku atsiranda atlajai Ggr. Snieguo leidant, genys kankorėžius aižo Šts. Vagi, biškį pakūrenam, ir leidžia langus Ut.
| refl.: Kai tik šaltis ne toks didelis, tuoj langai léidžiasi prieš saulę Pc. Ka ir atdrėkis, o langai vis tiek neleidas Vvr.
4. tr. versti tirpalu, tirpdyti: Geriau šiltam vandeny léisk druską, greičiau ištirps Vb.
| refl.: Cukrus léidžiasi vandenyje NdŽ.
^ Bandelės net burnoj léidžias (labai skanios), ką te besakyt! Vb. Obuoliai net nastruosa léidžias (tokie prinokę, minkšti) Pls.
5. tr. skleisti (dažus) skalbiant: Sunku skalbt – dažus léidžia Kn.
6. tr. lydyti: Vašką léisti Kv. Leisti taukai Šts.
| refl.: Nelaikyk sviestą šiltai – pradės léisties Up. Žvakė nuo saulės leidas Skdv.
7. tr. skystinti (vidurius): Neėsk žalesų – léida Krš. Sena gira leida vidurius, negerk Šts. Vidų léida Vkš. Vidurių léidžiamas vaistas BŽ518.
8. tr. skiesti: Su neleistu uksusu užpyliau, visas karpas išdeginau Šts.
9. intr. minkštus kiaušinius dėti: Vištos ėmė léisti – tik tokius minkštpaučius deda Alk. Ar kas parmušo, ar iš didelio dėjimo léida Krš. Jau trys vištos minkštais leidžia rš.
10. tr., intr. euf. šlapintis, teršti, bjauroti: Srutą léisti (šlapintis) KII8. Vaikas pilveliu leidžia (viduriuoja) Dglš. Jau jis kraujais léido, al' aš išgydžiau Lnkv. Senė jau seniai iš lovos nebeišlipa nė savo reikalu – po savęs leida Als. Jei viduriai kraujais leidžia, reikia karvelio mėsa gydytis MTtI85. Lašinių priputus, kap vole leidžia Vlk. Kap apsiėdė, tai devintan rąstan léido Vlk.
^ Pamato gražesnį vaikį ir léida į kelnes (susižavi) Krš. Bagotam velnias košėj spirgučiais leidžia LTR(Srj).
ǁ intr. Lp, Ds orą gadinti: Na, katras čia dabar léidžiat? Alk.
11. tr., intr. tekėti, sunktis, praleisti skystį, nelaikyti skysčio ar oro dėl nesandarumo: Pradėjo jau per stogą léist (varva vanduo) Mrc. Čelna (valtis) leidžia vandenį (įsisunkia į vidų vanduo) Mlt. To bačka jau labai perdžiūvus – léidžia Sb. Viena padanga léidžia orą (nelaiko oro), negali važiuot Jrb.
| refl.: Ežeras sproginėjo, vanduo leidos (sunkėsi), negalėjo beiti Šts.
ǁ tr. duoti persisunkti, persigerti: Bloga oda, vandenį leidžia Lš.
12. tr. SD370 tekinti, bėginti: Sulą léidžia iš klevo ir iš beržo Vkš. A tas puodas jau dykas, kur léidžiu alų? Pš. Leidžiu gėrimą R409. Mano vynelį leidai, nemielą čestavojai (d.) Rod. Į parūgas kraują léisk jukai virti, kad pjauni žąsis J. Kraują léidžia Grž. Aš nesu kraujo leista, nė kirminais (dėlėmis) statyta Šts. Brolis léidžia sau kraujį dėlėmis (duoda iščiulpti) JI309. Léisti vandens srovę DŽ. Vandenį léidžia iš prūdo (duoda nutekėti) Grž. Kirto galvelę kaip kopūstėlį, leido kraujelį kaip rasalėlį DvD5.
| Oro leidžiamàsis vamzdis BŽ131.
| Tėvas žarstė rankomis grūdus, pasiėmęs delne atidžiai juos tyrinėjo, leido (bėrė) kaip vandenį pro pirštus V.Myk-Put.
^ Broliškos rankos brolio kraują leidžia (brolius žudo) V.Kudir.
13. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išvirsti (iš vidaus): Viename krašte atsirado toks šernas ir darė daug jeibių: kniso ūkininkų laukus, draskė gyvulius ir žmonėms vidurius leido J.Balč.
14. tr. melžti: Leidžiama karvė Kos35.
15. tr. daryti, gaminti (skystus daiktus): Duoną valgė iš pelų, o arielką leidė iš grūdų Pl. Vieną kartą leista šnapšė baisiai y[ra] prasta pagirioti, kas kita du kartu leista Šts. Kelmus lupdavo ir smalą ratam tepti leisdavo BsPIII97.
IV. išduoti į aplinką, teikti, skleisti.
1. tr., intr. išduoti (iš savęs) į aplinką: Pats nerštas – kuojos ikrus léidžia Ėr. Šnekučiuodami leidžia dūmus (rūko) kaip iš kamino Žem. Įsikandęs papirosą, i léidžia sau pro ūsą dūmą Gs. Dėdė ėmė leist iš savo pypkės dūmų debesis Mš. Garvežys šniokšdamas leido garus rš. Muilo burbulus léidžia Ėr. Gvazdiko dervuočio kotas leidžia rausvas sultis, limpančias kaip derva rš. Smakas pradėjo ugnia leist; kareivis tąj skepetaite mosterėjo, prapuolė ugnis BsMtI169.
| Man liepė neléist viso balso (taip smarkiai nedainuoti) Sml. Skamba sodnas nuo dainelių, kur susėjusios sesutės leidžia balsą iš burnelių LTR(Ps). Skrisdamas viršum medžių, pačioj viršūnėj sėdžiu, leidžiu balsą per tamsias girias A.Strazd. Leidau balsą į žalią girelę JD1019. Viršuj medžio sėdėjau, aplink save žiūrėjau, leidau balselį par žalią girelę Tl.
| Ženklą leisti N.
| prk.: Arkadijus, tarytum smaguriaudamas, kiekvieną žodį leidžia pro savo gražius ūsus rš.
ǁ skraidinti: Bitės tik ūžia, neina an darbą, matyt, spiečių lei̇̃s Ėr. Bitės rengas jau spietlių leisti S.Dauk.
ǁ tr. skleisti, teikti: Ramunės žiedas didelį léidžia kvapą NdŽ. Oi tu mirta, labai tvirta, leidi gardų kvapą (d.) Pnd. Saulė leidžia spindulius per visą kambarį rš. Vakare, uždegus lempą, vaikai dar žaidė su tuo kristalu, ir jie pastebėjo, kad jis leidžia šviesą J.Balč. Aptems saulė ir mėnuo, nebeleis savo šviesos brš.
| Versk mus kožnam meiliai slūžyti, tikrą meilę viernai leisti Mž384.
ǁ tr. platinti (kalbas, gandus…): I leida tokią teisybę į pasaulį, a ne pasiutę! Krš. Aš suseksiu, kas tas kalbas leidžia Ašb. Plepalą leida, kad švedai čia pareita Šts. Leido apie jį gandą visoje anoje šalyje SkvMt9,31. Gandus pikti leidžia, kvaili platina KrvP(Krkn). Žmonės visokius liežuvius (apkalbas) leido rš.
2. tr. sukelti, padaryti: Léidžia rasą vakarėly visokie upeliai Kp. Devynius rytus miglužę leisiu JD1174. Apskardą, apskrabą leida, – sako šatiškiai (Šačių apylinkės gyventojai), o laukuviškiai sako: ledija Lkv. Apskardu léida, kad lyja ir šąla J. Kas griaudžia, žaibus, perkūnus leidžia? brš. Leido velns ant jo daug vočių Mž436. Sakės atejęs ugnies leist SPI312.
3. tr. bažn. sukurti, sutverti: Šiandien dar senu įpročiu yra sakoma: tą žmogų yra Dievas leidęs ant svieto, nesakoma sutvėręs S.Dauk. Dievs leido svietą R127, MŽ167. Toks Dievo leistas B. Ir Dievas leido didžius ešketrus ir visokias žvėris BB1Moz1,21. Tu gimdi žoleles, tu leidi paukšteles KN215. Kuriop galop esti Dievas visus daiktus leidęs? MT44. Kaip tasai negirdėtų, kursai leido ausį? Ir kaip neišvystų, kursai leido akį? BPII389.
| Nemanykit, dainiai, kad čion esat leisti (kad jums gyvenime pavesta) tik vien ditirambus linksmai sau dainuoti J.Jan.
| Iš kur léistas Jūs (iš kur kilęs, kur gimęs)? Km.
^ Pailgo veido, kap Dievas léido Vlkv.
4. tr. auginti, želdinti (daigus, atžalas, šaknis…): Medžiai atažalas léidžia Lš. Žirniai jau ūsus léidžia Ėr. Anie rugiai léidžia krūmus (iš vieno daigo pasidaro keli) Lp. Augo klevelis žaliam gojely, leidė šakeles pagal upelį LTR(Klov). Stiebus leisti I. Apynys leidė plačius laiškelius – tai jais išrašė mano veidelį VoL338. Jau mano kopūstai kelintus lapus léidžia Skr. Ai lazda lazda, lazda sausoja, kada lapelius tu leisi?! TDrIV21(Ck). Skleidė žalius lapelius, leido baltus žiedelius (d.) Prn. Rugeliai žaliavo, kviečiai varpas leido TDrV65. Jau leidžia daigus rugiai – tuoj dygs po lietaus Km. Šaknį léisti, įsišaknyti KII364. Lapo gysla léidžia daugelį šalutinių gyslelių NdŽ.
| Dantis leidžiu SD447.
^ Dažnai mažas medžias plačiai šaknis leidžia KrvP(Mrk). Tirnags, titirnags, aukštyn lipdams, žemyn kiaušius leidžia (apynys) rš.
| refl.: Atšilo oras, ir lapai ėmė leistis Arm. Kad jau šaka jo sprogsta ir lapai leidžias, žinote, jog arti yra vasara GNMt24,32. Po lieti jau rūškyniai leisis Rod.
5. tr. iškišti: Jau jau léidžia ragus [sraigė] Sb.
| Léisk léisk daugiau to nosiniuko iš to kišenio – kas čia tokią mažą kertelytę matys! Škn.
| Krantinėn leidžiamas (nutiesiamas) trapas rš.
6. tr. teikti apyvartai, platinti: Kad po truputį leistų tiražą to žodyno (ne iš karto atgabentų iš sandėlių), labiau žmonės pirktų rš.
| Ėmė leisti raštus į žmonis Žem.
7. tr. tiekti, gaminti (spaudą); skelbti raštu; spausdinti: Leidžiu lietuvių rašomosios kalbos gramatiką J.Jabl. Maksvoje buvo pažadėtas leisti jaunuomenės laikraštis K.Būg. Vis dėlto aš jums siunčiu keletą pataisymų, kuriuos galėsit įdėti, jeigu ši knyga kada nors bus leidžiama antrą kartą J.Balč.
ǁ sudaryti ir paskelbti: Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia ten buvo vienose rankose sp.
8. tr. eikvoti (pinigus, turtą…): Ta mažoji [mergaitė] piningą léida, o didžioji jau nepraleis, tūrės susispaudusi Krš. Lengvai uždirbu, lengvai leidžiu NdŽ. Jisai léido pinigus už niekus, t. y. eikvojo J. Tu vis mano uždirbtus pinigus saujom léidi Užp. Neturiu padėjėjo dirbime (darbe), ė leist yr kam Str. Tėvelis rinko dūsaudamas, sūnelis leido ūpaudamas J.Jabl. Darmai sveikatą leidi Ktk.
| refl.: An šituos daktarus tik léidžiuos, o nieko nemačija Mlt.
9. tr. parduoti: Leisiu ir tą karvę, neina į ranką (mažai pieno duoda, blogsta) Srv. Aš savo arklio už jokius pinigus neleisiu Žž. Ar už penkiolika léisi tą skepetą? Vlkv. Už mano juodbėrėlį tris šimtus siūlinėjo. Kad gražiai šokinėjo, be keturių neleidau JD993.
10. tr. atiduoti, atmesti, atsisakyti: Tam, kursai imtų rūbą tavo, leisk jam ir ploščių brš. Gausma sėklą leisti šalin Krtn. Kitąmet jie léidžia gyvenimą i eina į miestą Rs.
11. tr. atiduoti nuomai, išnuomoti: Butą leidamą pajutau ir išsinuomojau Šts.
^ Leido žemę renda Šts. Pirko namus ir leido į randas Tat.
V. sudaryti sąlygas kam išvykti; siųsti.
1. tr. rengti kur išvykti: Jie pasiskolino pas mane, kai tą vaiką į Ameriką léido Skr. Manderėlę aš siuvau, marškinėlius surinkau – reiks ma[n] leisti sūnelį į vaiską JD26. Reiks ma[n] leisti sūnų karūmenę JD555. Jei mane vainon leisi, pirk man bėrą žirgelį LB150. Oi lyliai, tatatai, leidė tėvas sūnelį … žalion girion medžiotų LTR(Ob).
2. tr. duoti už vyro, į marčias: Leiskit Elzę, kad tik geras vyras atsitaikintų LzP. Tėvuli manas, tėvuli senasai, leisk mane už jauno bernelio, už jauno raitužėlio V.Krėv. Neduok, neléiskie už kareivėlio Vlkv. Tėveli mano, mano širdele, leisk leisdamas dukrelę (d.) J.Jabl. Ir leiste leisiu, ir pažadėsiu JV330. Leisiu dukrelę savo jaunam ženteliui JV289. Ar mun leisi dukrelę šį mylą rudenelį? StnD14. Žada žvirblelis dukrytę léisti Sch17.
3. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (mokytis): Tarutis nusprendė savo Kaziuką leisti į mokslus P.Cvir. Nuo aštuntų metų pradėjo léist mokytis iškalos GB81. Ir léido jį in klesas LB208. Į daktarus leisiu savo pyplį rš. Vieną leido į dišėres (dailides), antrą į račius mokytis BsPI14. Tėvas, matydams, kad iš to vaiko gal kas geras išeiti, pradėjo léisti aukštus mokslus BM393.
4. tr. liepti kur vykti; siųsti ką kur: Kai vaikai paaugo, Gailiūnas vieną po kito pradėjo leisti juos į žmones už piemenis, o vėliau jau už pusbernius bei pusmerges A.Vien. Vieną vaiką teturiv, neleiskiv ano kiaulių ganyti M.Valanč. Jis sakėsi ne pats bėgsiąs, bet léisiąs savo tarną NdŽ. Ant rytojaus davė jam gerą arklį, sutaisė kareivius ir leidžia užbaigtie karę BsPIII282. Ubagais leisti [vaikus] (siųsti elgetauti) N. Mes jums, sesės, piršlius leisim NS402. Aš esu kvieslys, nuo pono Dievo leistas (iš oracijos) Nm. O kaip tu josi pas jaunąją mergelę, vis pirma leiski savo didį pulkelį JV497. Pro vienus vartus panelę leisiu, pro kitus aš pats josiu (d.) Rk. Ne tiktai į svetimus laivus tuos turtus lodãvo (krovė, dėjo), bet ir patys daugybes savo laivų leido į svečias šalis S.Dauk. Leido kurtus į pėdsakas JD106.
| Sūnų iš dangaus leisti, tą ant svieto siųsti BPII150.
| prk.: Vai, kad aš ėjau viešu keleliu, leidau vargelį viduriu kelio (d.) Ktv.
ǁ duoti potvarkį išvykti, išvažiuoti: Viršinykas jau eina traukinio léist Vb.
5. tr. siundyti, pjudyti: Kai eina vasarojun, šunim léidžiu [karvę] Vb. Netęsia arklys, koc tu jį žvėrimu leisk Vrnv.
6. tr. siųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Léidom anam jau du laišku, bet nėko neatrašė Grg. Varšuvon gi ir atarašą leisiu LTI418(A.Baran). Keturias pagrečiu grometas leidžiau pas jumis Sz. Leidė paleidė tėvas lakštelį per lygųjį laukelį Tvr.
ǁ gabenti: Dides daugybes [kailių] leido par vandenį į svečias šalis S.Dauk.
ǁ Strn plukdyti (sielius): Sielių (rąstų, sienojų) Nerimi dėl sausos vasaros neleidžia šiemet į Vilnių J.Jabl.
7. tr. perduoti elektromagnetinėmis bangomis, transliuoti: Šiandie radija neleidžia žinių – šventa Jrb. Programa bus leidžiama ir trumpomis bangomis rš.
| Dirginimo leidžiamoji sistema (fiziol.) rš.
8. tr. lydėti (išeinantį): Aš tavę nebeléidžiu, pats išeisi Ėr. Išeisiu ir neléistas, gal dienos neišsinešiu Ds. Toliau neléisiu, tik lig durų Ėr. Leiskit, lydėkit mane, brolyčiai, per rugių lauką, per žalią lanką RD60.
ǁ lydėti mirusį, laidoti: Aš mačiau, kai jį ant kapų léido Skr. Sustokim, broliukai, sudūmokim, kur leisim, kur kavosim TŽI141. Kad mane leido į aukštą kalnelį, mergužėlė gailiai verkė JD1145. Tai leis muni matušelė, tai leis muni sengalvelė ant aukštojo kalnelio StnD27. Gana kloniojais, mano dukružėlė, į kapelius leisdama JD587. Pagrabą léida Ll.
9. tr. prabūti, pragyventi, praleisti (kurį nors laiką); duoti praeiti (laikui): Antrą karą jau léidžiu Ėr. Įdomiai ir turtingai vasaros atostogas leidžia studentai sp. Tėviškėje leidau ramų gyvenimą rš. Aš taip léidau, léidau (kenčiau) vargą Grš. Naudingai leidome laiką rš. Aš dienas léidžiu tik ant to lapavimo (kiaulėms lapus skindama) Rdm. Jam ne tep nuobodu leistie dienas Brt. Aštuoniasdešimt keturis turėjau, penktus léidau Mrj. Ai, sūniuk, daug metų turiu – devintą dešimtį léidžiu JnšM.
| refl.: Gyvenimas léidosi léidosi geriau po biskį, no kiek lengviau pasidarė Grš. Tuo čėsu leidos (ėjo) tretį dešimtą metą BPI255.
VI. duoti veiksmui eigą; judėti tolyn.
1. tr. duoti veikti kokiam mechanizmui, įtaisui, jėgai: Mašiną léisti BŽ110. Nedaug malimo, neléidžia girnų (nemala) Ėr. Vaikai aitvarą léidžia Rm. Negražu, kai kunigas plėšos dėl skatiko, varpų be penkeklio neleidžia rš. Vargonų maž teleida (silpnai, vos girdimai vargonuoja) – vis mergaitės gieda Dr.
| Adomas pirmas darban įtemptus raumenis leido rš.
2. tr. duoti eigą veiksmui; daryti, kad kas judėtų, eitų, slinktų tolyn: Budavočiau laivelį, leisč ant jūrių marelių JD97. Padirbysiu laivelį, leisiu jūrėms marelėms KlpD89. Nešvarios bruknės – reiks léist (berti) par stalą (riedančias geriau perrinkti) Mžš. Leisti siūlą į ritę rš. Nežymiai kreipdamas vamzdį čia į kairę, čia į dešinę, jis leido vieną šovinių kaspiną po kito rš.
| Leis tavo plūksneles ant vėjo (duos vėjui išnešioti) NS9. Po ta obelim sėdi trys senelės, kurios verpia gijas ir vėju leidžia V.Krėv.
| Kam daba léist (pirmajam dėti, mesti ant stalo kortą)? Škn. Léisk į grajų Krš. Leisk pirma tas septynias, ko čia laikai suspaudęs [kortas] kaip gerą daiktą! Škn.
| Léidi iš eilios (kalbi apie viską nesivaržydamas) Dglš. Nemoka, o léida (perkelia) iš klasės į klasę Krš.
ǁ perduoti iš eilės kitam: Nu, sukiam peilį: kam pirmam gert, kas pradės stiklinę léist? (ties kuriuo peilis viršūne sustos, tas turi pirmas pradėti gerti) Škn. Gerkit, broleliai, leiskit aplinkui [taurę, stiklinę] KrvD95.
ǁ reguliuoti ką judantį, slenkantį tolyn; nustatyti veiksmo pobūdį: Neleisk siūlų gurgždūlėms [verpdama] – būs nestiprus siūlas Šts. Verpk, dukryte, netingėk, į kuodelį vis žiūrėk. Neleisk siūlą per storai, nelipink, nesuk sukriai RD91. Kad tu labai storom pliauskėm léidi, smulkiau kapok! Vb. Kieti makaronai, negaliu sukramtyti – cielus léidžiu (ryju) Upt. Neléisk vežimo taip plačiai [kraudamas], išvirs vežant Rm. Klynu leidžiu (pleištiškai ką darau) SD93. Lėta žingine leido vežimą su karstu žentas Miknius, kad ir pėstieji neatsiliktų V.Myk-Put.
| Mokytojų vaikas, lengviau léida (mažiau reikalauja mokėti) Krš.
3. tr. BsPIV262 raginti, smarkiai varyti (arklį): Kad léidžia kumelę, kad net šokinėja ratai Mžš. Jis tyli ir leidžia arklį smarkia ristele J.Marc.
4. refl. imtis kokio veiksmo, pradėti ką daryti: Paskui atsargiai apsidairė aplinkui ir leidosi bėgti, kiek kojos nešė J.Balč. Ir pasikėlė tie vyrai iš te, leidosi eiti Sodomopi BB1Moz18,16. Velniai, sparnus smagesnius prisidėję, vėl leidės gintis MitI382. Léistis lenktynių NdŽ. Visi kareiviai leidosi ieškoti ir gaudyti bėglio V.Myk-Put. Į mūšį nesileido, tik gynėsi A.Vien. Valandėlę pastovi, paskui vėl leidžiasi į kelią rš. Tada sėdo ant arklio ir leidos į kelionę Gd. Nenorėjo leistis ginčan su mokytoju rš. Darbo dienų rytmečiais ji pavalgydina jį greičiau, nelabai leisdamasi į ilgas kalbas I.Simon. Ji niekad nesileidžia su manim į šneką rš. Ėmė léistis į miegą Grž. Jau léidžiuos miegan, tik bar bar bar kažin kas langan Vb. Širdis ir muno susigriauža, bet aš neleiduos į rūpesnį Šts. Léidos ant baidymo (ėmė bauginti) DP23. Ant piktų darbų leidos S.Stan.
ǁ pradėti eiti (amžiaus metus): Leiduos į trečią metą B. Leidžias į ketvirtą nedėlią R164.
| Diena leidės vakarop eit BtLuk9,12.
5. refl. krypti, gilintis, įsitraukti į kurią nors sritį: Jis dažnai kalbindavo kareivius ir būtinai leisdavosi į politiką rš. Nemanau leisties į visų grunaviškės Romovės išgalių kritiką LTI338(K.Būg). Į kalbos teoriją, į platesnius apibendrinimus Jablonskis rečiau tesileisdavo rš. Autoriaus, kaip ir kitų keliautojų, truputį per daug leistasi į smulkmenas J.Balč.
6. pasitikėti, pasikliauti; atsiduoti: Leidžiuosi ant ko SD350. Leistis ant laimės N. Ant jo valios leidėsi PK160. Leidžiuosi ant viernų jo žodžių žadėjimo brš. Ant tavo … šaukimo drąsiai visi leidžiamėsi PK24.
7. intr. eiti, keliauti, vykti: Nu, tad aš jau ir léidu Pln. Visi buvome kaip avys paklydę, ir kiekvienas leidęs buvo savu keliu DP282.
| refl.: Iš Birštono pakliuvome į Alytų, o iš ten pėsti leidomės per Dainavos kraštą A.Vencl. Leidosi žmogus į girias arklio ieškoti P.Cvir. Jau ankstybas buvo rytas, kada jis iš Pagirių leidosi namo I.Simon. Vakaras, reik leisties ant namų Dr. Milciades, trukti laiko neturėdamas, leidos, kur ketėjo S.Dauk. Leidžiuosi kur SD378. Ir tarė ans senas žmogus: kur besileidi ir iš kur ateini? ChTeis19,17. Leisiuos iš tų vargų, kur mano akys mato, kur kojos neša Rod. Žmogus … geru keliu leidžias VoK3. Broliai, léiskimės ing šitą kelią gyvatos DP542.
ǁ refl. varytis (su banda): Pavakary piemenys su galvijais léidžiasi panamėn Slm. Žmonių laukuose nebesimatė, tik leidosi artyn namų piemenys su savo bandomis A.Vien.
ǁ refl. vandeniu keliauti, plaukti: Leidos laivais į Padaugavį S.Dauk. Jonas su samdytais vaikiukais leidos į jūrą menkių meškerioti M.Valanč. Sėdos į akrūtus ir leidos per jūras MPs. Akrūtu leidžiuos MŽ57. Leidosi už jūrių marių, kur ne vieną didis vargas varo A1884,183. Leidos tada eldijoj pūston vieto[n] patys Ch1Mr6,32.
| Tais vėjais leiskis, tais plauk SPI280.
ǁ važiuoti: Nuvažiavai į Klaipėdą, įsėdai į traukinį i léisk Šts.
| refl.: Liuob tuo keliu visi léisias Pp.
| Nėr žiemos – negal su ledžingoms léisties (čiuožti) Krš.
ǁ bėgti: Nu tai aš jau ir léidu Krtn. Numetęs dalgį į krūmus, ka leidžiau namie Krp.
| refl.: Žiūriu – jau jis par kiemą léidžias Jrb. Arklys vėl leidosi risčiuke P.Cvir.
ǁ artėti: Pri krašto leisti N. Barzdoti vyrai, vyrai iš jūrių, prie krašto leidant, į daržą kopant, rūtas numynė Sch5.
8. intr. smarkiai eiti, smarkiai bėgti, smarkiai važiuoti: Kur teip léidi, kaip avis į uodigą įkirpta? Slnt. Leidam visi kaip iškertam Vž. Jonuk, léisk atvarslų atnešti! Kal. Kad léida, tik eina purvai ant galvos Vkš. Kur teip smarkiai leidi (važiuoji)? Dr. Tra tra tra! tekinis į velnio miltus beleidant (greitai važiuojant) išejo Dr.
| refl.: Kad duodu, kad einu – léidžiuos, brolyti Skr. Léiskis, kiek tik gali Žd. Vaikal, leiskis, būs prastai! Šv. Léidžias vaikai iš sodo, kiek tik įkabina Jrb. Griebė muilą ir įnirtęs leidos tekinas į pirtį K.Bink. Ka léidas greit – kaip vė[ja]s! Krš. Ka ta višta tą šunį ginė, ka tas léidės į būdą! Škn. Kad léidaus, tai léidaus, nežiūrėjau tvoros ar grabės Skr. Žaibu léidės iš miško bernaitis FrnS205. Leidžiuos per padangių plynes su pavasariu lenktyniais K.Bink.
ǁ tr., intr. šiaip ką smarkiai daryti: Leidam (smarkiai grojame) tą maršą, o jauniejai nekelas Šts. Ir leis (dainuos) par vakarus štrailus, – gulti eikiat! Vvr. Léida (geria) lygia dalia su vyrais tą šnapšę Skd. Da aš aru dirvas, šieną léidu (pjaunu) kiaurai Nt.
^ Ana léida (plepa) kaip šeštarnė Pln. Ana léida (plepa) kaip nū siūlo, negal nė beapsiklausyti Pln.
VII. daryti, kad kas eitų žemyn, žemėti.
1. tr. keisti daikto padėtį žemėjančia kryptimi: Laikyk iškėlęs, neléisk rankos, ir nustos bėgti kraujas Vb. Jau léidžia vėliavą Slm. Kam taip aukštai kali, léisk žemiau [vinį] Vb. Labai jau atsiraitei rankoves, bus šalta rankom, léisk ben kiek žemiau Slm.
^ Neleisk taip akių žemyn (nesigėdink, nenusimink), aš sveiko nekaltinu J.Jabl.
| refl.: Taip neléidas tas skietas šį kartą Ms.
2. tr. duoti nukristi, nebelaikyti: Durnius, sėdėdamas eglėj su durim, i sako: „Broliai, léisiu duris!“ (ps.) Plš.
| Liepos mėnesį žąsys jau pradeda plunksnas leisti (šertis) Lš. Žąsys jau perėt eis – pūkus léidžia Ds. Léisti plaukus NdŽ.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti žemyn: Stalas didelis, griozdas, koridoriukas siauras – reikėjo su virvėmis pro langą leisti rš.
| refl.: Aš léidžiuos iš aukšto virve pagal J. Nusivijo virvę, prisirišo prie dangaus ir leidos BsPIV35. Žiūrėk, voras ties tavo galva léidžias! Vb.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti gilyn: Dėk viedran [mėsą] ir léisk šulnin Vb. A jau visą pieną sukošei, į šulnį galiama léist? Rd. Ėmė, virves sumegzdami, leist [duobėn] BsPII217. Leiskit mane į duobelę, kaskit kuo giliausiai JD1218.
| refl.: Atsirado vienas muzikantas, katras pasisiūlė leisties su virve in tą duobę BsPII217. Jūros dugne yra gražu, ir žmonės be reikalo bijo ten leistis J.Balč. Luotas į vandenį grimzta, t. y. leidžiasi į dugną JI471.
3. refl. judėti žemyn, kristi: Pradėjo lovos dangtis pamaželiu žemy léistis Jrk107. Leiskis žemyn (krisk nuo kalno) SPII14. Pasakojo, kad susilaužęs koją leisdamasis parašiutu rš. Leidos snaigės, krito snaigės iš aukštybių pamažu P.Cvir.
ǁ bažn. iš nematomo pasaulio (dangaus) pereiti į matomąjį: Aš todėl užgimęs esmi ir ant šio svieto leidausi, idant apie teisybę liudyčiau BPI377. Kristus iš dangaus leidosi ir žmogumi užgimė BPI272.
ǁ skristi žemyn: Paukščiai čia kilo aukštyn, čia vėl leidosi žemyn J.Dov. Iš aukštumo čirvendamas leidžiasi vyturys J.Balt. Léiskis žemyn ant žemės (sako lapė gaidžiui, tupinčiam ąžuole) PP39. Pagaliau lėktuvas pradėjo leistis rš.
| Ir Jonas išvydo dvasią … kaip karvelį, žemai leidenčiąsią BPI267.
4. intr. nutūpti: Atskrido skrido pilkas sakalelis, leidė, prisleidė prie pilkai gegutei Rš.
| refl.: Ėmė skristi visokie paukščiai ir léistis prie upės kranto NdŽ. Jei sniegena leidžias ant langų, bus sniego ar šalčio Pnd.
5. intr. slėptis už horizonto, sėsti, žemėti (apie dangaus šviesulius): Saulelei tekant, žirgą pašėriau, saulei leidžiant, balnojau JV384.
| refl.: Saulelė léidos skaudžiai raudona, lys Pj. Dirbo lig saulei leidžiantis J.Jabl. Vai, eisiu eisiu į tą šalelę, kur nesileidžia niekad saulelė S.Nėr. Vieną pavasario vakarą mes trys sėdėjome prie lango ir žiūrėjome į besileidžiančią saulę P.Cvir. Leiskis, saulė, tekėk, mėnuo, duok man šventą vakarelį D10. Saulė léidžiasi į debesį Pc. Nevalgydavo net saulei leidžiantis DP108.
| prk.: Jau diena léidžias vakarop (artinasi vakaras) KII220. Atėjo popietis, paskui ir vakaras ėmė leistis Mš. Leidžias vakaras lėtas, ramus Mair.
| Už lango jau leidosi pilka prieblanda J.Avyž.
^ Žinok, kad jau mūsų saulė léidžias (jau senatvė, artinasi mirtis) Ut.
6. tr. guldyti (nukirstą ar nupjautą medį), kirsti (medį): Tokias ilgas pušis leidžia Pnm. Perdien leisdami, nuleidom šimtą medžių Sn. Girelę kirto, girelę leido, pagirėmi pastatė TD30.
7. refl. slūgti: Vanduo ėmė pamažu leistis NdŽ.
8. refl. būti nuožulniam, nuolaidžiam, žemėti: Paskui ten leidosi gražus šlaitas rš. Sodyba vienu šonu rėmėsi į kalvą, kitu leidosi į krūmais ir medžiais užaugusią pelkę rš.
9. tr. duoti nusiristi, duoti nuriedėti, nušliaužti į pakalnę: Sielinykai rąstus leidžia nuo kranto į upę Prn. Tokios bačkos iš ratų neiškelsi – priremk nuožulniai plačią lentą ir léisk žemyn Vb. Užtempia rogeles aukštyn [vaikas], o paskui dykàs leidžia nuo kalniuko, pats bijo sėstis Slm. Léisk atgal vežimą (duok riedėti): kaip tu užvarysi, kad ratai eina atgal?! Rmš.
10. refl. eiti, važiuoti, vykti į pakalnę: Motina leidžiasi takučiu žemyn P.Cvir. Vaikai rogutėmis léidosi nuo kalno NdŽ. Teko keltis į aukščiausius kalnus, čia vėl leistis į pakalnes rš. Ilgas vagonų sąstatas leidosi į daubą J.Dov.
ǁ lipti žemyn (laiptais, kopėčiomis…): Laiptais mes leidomės iš lėto: pakopa po pakopos rš.
11. tr. storinti, žeminti (balsą): Nekelk taip aukštai balso, léisk žemiau Rm. Šito žemai leidžiama giesmė, reikia jai žemo balso Prng.
| refl.: Melodija vėl leidžiasi žemyn, tiktai negrįžta tuo pačiu keliu LTII98.
12. tr. daryti, kad apdribtų, apgultų, nusvarinti žemyn: Šarkus patiekės trumpus, nebjuosės, įgijo batus ir ant tų leido kelnes M.Valanč. Be reikalo suki tą kuodą – léisk ant pečių kasas Vb.
13. intr. mezgant mažinti akių skaičių: Bus trumpas nykštys – per anksti pradėjau léist Vb.
ǁ baigiant megzti, naikinti akis: Užteks megzt, gali̇̀ jau léist Rd. Baigu [megzti], léidu visai Krš.
VIII. kišti.
1. tr. merkti (į vandenį), nardinti: Atėjo lapė pas upę ir ėmė leisti uodegą į vandenį Ašb. Dėjau galvą ant akmenio, … leidžiau kojas Dauguvėlėj NS500. Jis ėjo žvejoti kasdien ir buvo įpratęs tik keturius kartus leisti savo tinklą į vandenį J.Balč. Pamatė du broliu … beleidžiančius tinklą ing marias (nes buvo žvejai) DP377.
ǁ pamažu dėti, krėsti, pilti į skystį: Verdant leistinius kukulius, tešla šaukštu leidžiama į verdantį vandenį ar buljoną rš.
2. tr. švirkšti (vaistus): Siūloma leisti į poodį fiziologinio tirpalo rš.
| Tie vaistai į nosį leidami̇̀ (lašinami) Krš.
3. tr. durti, smeigti: To katis teip giliai nagus leidžia, geriau jos nekibink Vb.
| Toks kudlotas, sunku bitei geluonį léist Slm. Aš tau gylių į kaklą neleidžiu (sako musė arkliui) S.Dauk. Bitys nū gauruoto bi̇̀jos – léida tujau gylį Krg.
4. tr. kišti javus, šiaudus… (į mašiną): Aš šiaudus kroviau, o kitas į mašiną léido Šts. Nepjautų pėdų neléisk, bo mašiną užkiši Škn. Ploniau léisk javus į mašiną, kad išsikultų Rm. Aš vienas pasuksiu akselinę, tu tik spėk léist Lš. Leidžiamasis stalas (mašinos) rš.
5. tr. duoti praeiti per ką: Pienas léist (separuoti) reikia Dglš. Bruknių čielų nevirinu, per mašinką léidžiu Vb. Leisk per tankesnį sietą [miltus] – bus geresnis pyragas Slm. Daržinio[je] pasiriš į durų tarpą kretilą i par vėjį léis tus grūdus Skd. Du sykiu pušį gavo par pjūklus léisti [lentpjūvėje] Šv.
| Leisti par lembikį (distiliuoti) I.
| Kiaurai léidamas buvo kadrilius Užv.
^ Léisti per galvą juodas mintis (pasiduoti pesimizmui) NdŽ. Vaikas motynos žodžius par burną léida (kartoja), ne kitaip Krš.
IX. mesti tolyn, smogti.
1. tr., intr. mesti tolyn: Léisk ripką Ėr. Jis akmenį léidžia par stogą Up. Neléisk akmeno į šunį Ėr. Leisk su kūliu į galvą Kal. Léisiu, kas papuls po ranka Pmp. Ai, metė leidė manę motynėlė raudonais obuolėliais JV787. Gulėdamas pradedu malkom léist tos vietos, kur anos (pelės) triukšmauna Ob.
^ Leisk šuniuo – kliūs muzikantuo (daug muzikantų) Šts.
leistinai̇̃ adv., leistinõs: Nenorėjo imti, leistinai̇̃ leido Rdn. Leistinos leidęs su klumpiu į kaktą Šts.
| refl.: Pirma dagiais leidosi, o galop ristis pradėjo LzP.
2. tr. iš prietaiso sviesti ką į tolį, šauti: Iš šaudyklių kulkas leido JD1150. Kad mes leidom iš muškietų, iš muškietų, kulkos lėkė kaip bitutės, kaip bitutės BsO82. Kai jie per daug prisiartindavo prie pilies sienų, į juos leisdavo iš lankų strėles, mėtydavo ietis A.Vien. Iš laidynės léisti akmenukus J. Leidžiamoji ugnis (raketa) LL203.
3. intr. Nt smogti, kirsti: Tik tik norėjau léisti lopeta – būtų lig žemei išsiskyręs Jnšk. Léidžia per ausį Grž.
4. tr. moti, siausti: Ranką leisk vienokiu šūviu (jėga) – gerai išbersi duoną (rugius) Sd. Ėmė dalgį ir leido jį į pievos žolę rš. Leisiu dalgelį palei žemelę, kirsiu dobilą palei šakneles DvD96.
X. lyginti, glausti.
1. tr. laidyti, lyginti, „prosyti“: Geležis rūbam léist Ds. Léisti marškinius BŽ592.
2. tr. obliuoti, lyginti kraštus: Stalui lentas léidžia Lš. Vyrai per visą dieną léido lentas Brt.
ǁ ką prie ko priderinti, lygiai sudėti: Viskas padaryta, rytoj pradėsim kampus leisti rš.
3. tr. pustyti, aštrinti: Asla (pustyklė) dalgei léist Žln. Šitoj asla gerai léidžia dalgę Lp. Ė tavo dalgė – pora rozų moster[ėj]ai, ir vėl leisk Drsk. Gal barzdą skusies, kad skustuvą léidi? Lš. Riebus arklys – nor britvą lei̇̃d' (leisk) Prng.
4. tr. Trgn sukti, vyti (virvės šakas į vieną): Privijau knatų, rytoj vadžias leisme Mlt. Juozas prieš pusryčius botagą léido Smn. Ar da léiste daugiau virvių? Dglš.
◊ akimi̇̀s (akim̃) léisti
1. peržvelgti: Eina šiaučius per girią, akim̃ léidžia medžius: tai kreivas, tai šakotas, nėr padabno kurpaliui Prng. Čigonė inejus teip ir léidžia akim̃ pirkią Trgn. Tik léidžia léidžia visus akim̃ Ds.
2. žvilgsniu sekioti: Akimi̇̀s léidžiu jį, kur jis eina J.

akių̃ neléisti įsispyrus į ką žiūrėti: Žmogus neleido akių nuo jūrių V.Kudir.
ant kójų léistis užaugti: Pas mus tep: vaikai leidos an kojų, tai darbuja ir darbuja Rod.
ãšaras léisti; SGI101 verkti: Kojų… palytėjos, upes ašarų ižg akių leisdama DP35.
dū́mus léisti į aki̇̀s Vv meluoti.
gérklę léisti smarkiai šaukti: Gaidžiai gerkles leido rš.
į aki̇̀s nesiléisti nenorėti matyti (ppr. nekenčiant): Močeka į akis nesileido Sigutės (ps.) VoK131. Yra tokiam ir tokiam dvare pana, kad ji nuo gimtos dienos int savo aki̇̀s vyro nesiléidus LB255.
į gálvą léistis įsidėmėti, įsiminti: Munie būtum įdomu, o aš nebnoru dideliai ką į gálvą léistis Štk.
į kójas (į stáibius Šts) léistis bėgti: Leiskis į kojas, kad sveikus šonus beišneštumi Šts. Pamatęs gaspadorių ateinant, piemuo leidosi į kojas Šts. Zuikutis susiprato, suglaudė ausis ir leidos į kojas BM377.
į šãlį léisti tekinti: Jau antrą dukterį į šalį leidam Als.
į vãlią (į valiàs Krš) léisti duoti daryti, ką nori; nevaržyti, paikinti: Léisk vaiką valion – pats būsi nevalioj Vb. Motyna léidžia vaiką į vãlią J. Kam vaiką taip į valias leidi?! Vkš. Reikė manęs jaunos valelėn neleisti TDrIV66. O ir supyko jaunas bernelis, leido žirgą į valią JV69.
į žmónes léisti tekinti: Kurią duosi man skrynelę į žmones leisdama? Vlkv. Tėvelis leidžia žmonelėse NS555.
iš akių̃ neléisti NdŽ nuolat stebėti, sekti.
juokai̇̃s léistis labai juoktis, leipti juokais: Grigas išvertė akis, kaimynas leidosi juokais V.Kudir. Teip nutaikė, jog žmonės leidosi juokais V.Piet.
kóserę léisti negražiai kalbėti: Kam tu tep leidi sa[vo] koserę – svietas iš tavę juokias! Vrnv.
liežùvį léisti apkalbėti, liežuvauti: Ana y[ra] papratusi leisti liežuvį ant visų Ms.
lū́pas léisti vãlion kalbėti, plepėti: Dėl manęs lūpų neleisk valion – ne tavo reikalas! rš.
monùs (mõną) léisti į aki̇̀s NdŽ apgaudinėti: Jumi tik léidžia mõną akysà Lp. Monùs in aki̇̀s léist moka Vlkv. Monus tik akysa leidžia Mrc. Ką dar tu čia monus į akis leidi?! rš.
nãsrą léisti smarkiai rėkti, šaukti: Léido nãsrą, net kaži kur girdėt Gs.
niekai̇̃s (niekù CI186) léisti duoti sunykti, sugesti; nepanaudoti iš apsileidimo; nekreipti dėmesio: Daug turi, daug ir niekais leidžia rš. Šitiek grūdų perniek léidžia (neprižiūri, duoda sugesti)! Vb. Ale bėda, kad mes šį mokslą, taip čystą turėdami, o nieku leidžiam MšK.
per ausi̇̀s (per gálvą) léisti Šts nekreipti dėmesio, nepaisyti, neklausyti, nesirūpinti: Adomas viską leido per galvą rš. Buvau manęs duoti į teismą, ale leidžiau par galvą Žg.
per gérklę léisti pragerti: Ką tik uždirba, vis per gérklę léidžia Vb.
per niẽką (per pirštùs) léisti nekreipti dėmesio: Par niẽką motynos žodžius léidau Sg. Aš nieko nepaisiau, viską léidau per pirštùs Drsk.
prãkaitą léisti sunkiai dirbti: Kačei gana pilnai dirbam ir prakaitą savą leidžiam, tačiau tankiai nieko negalim nupelnyti BPII280.
pro pirštùs léisti nekreipti dėmesio: Ką pro pirštùs léisti NdŽ.
šónais léisti labai juoktis: Nors tu imk ir šónais léisk iš jo šnekos Alv.
vė́jais (vė́ju) léisti eikvoti (turtą, pinigus): Ar ilgai teip sūnus tėvo pinigus vė́jais lei̇̃s?! Vb. Pinigus leidžia kaip kvailys vėju Žem. Skaitys skaitys visus niekus, o kas iš to – tik pinigus vėjais leidžia! Žem.
ži̇́ežirbas léisti NdŽ purkšti (apie katę).
žodžiùs léisti vė́jais tuščiai kalbėti, plepėti: Jei ką sakydavo, tai neleisdavo žodžių vėjais rš.
antléisti tr.
1. nedrausti, netrukdyti: Išbraukėm, išgainiojom, neantleidom manipolių daužyti [1905 m.] Šts.
2. duoti pasiganyti: Ančleido ant žolės i pradėjo [karvę] milžti Pvn.
3. užleisti (kergtis): Antleidom kuilį ant kiaulės Dr.
4. refl. duoti, kad ateitų viešpatauti: Lenkai buvo sukilę, mat vokyčio nenorėjo antsileisti Dr. Jug ir vokytys galingas, mislijo neantsiléisti KlvrŽ.
5. užleisti, užsiundyti: Jam galžudžius antleido S.Dauk.
6. smogti, kirsti: Reikėjo dar antleisti vieną žybą (smūgį) Dr.
7. uždėti, priliesti kuo: Atvarslą antleidu [ant arklių] – kaip ugnį antleisčio Šts.
8. duoti didesnį saiką, matą, užleisti: Antléisk an maišo tos druskos kelis gramus Jdr.
◊ ãšarą (ãšaras) antléisti verkti: Kad ben ašarą būt antleidęs pačią laidodamas! Šts. Fui, ka ans būt ãšarą antléidęs Sd. O ši nė ašaros neantleido, nė ai nepasakė M.Valanč. Kas tau nekait su geru vyru: ãšarų neesi antléidusi Šts.
apléisti tr.
1. SD434 neprižiūrėti, netvarkyti, užleisti: Sodas buvo apleistas ir labai apžėlęs krūmais rš. Kai tėvas valdė, tai ūkė buvo apleista Krok. Kas gi te augs – taip žemė apleista! Vb. Kapai gražūs, tik biškį apleistūs Antš. Buta apleista, laukai neišgyventi Jzm. Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai Mair. Apleistose trobose žolės pro langus išžėlė S.Dauk. Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus ir dirvos nepleiski V.Kudir.
| Knygų platinimas apleistas rš.
| Ir apleistas (negydomas, įsisenėjęs) suskis nugyna, ištepus išsuktų ratų šmyru Šts.
2. DP509, BBMr15,34 nepalaikyti su kuo santykių; neteikti pagalbos; neduoti išlaikymo: Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas J.Bil. Koks tu vaikas, kad savo tėvą senatvė[je] apleidai! Šv. Kam apleidai tą vaiką, kad jįjį ten visi bara, muša? J. Apleistas nuog gydytojų SD216. Kam tu apileidęs esi mane?! Mž447. Didžiai linksmini tuos, kurie est apleisti Mž339. Kurie jam duksisi, nopleisti niekados, bus sotūs visados KN216. Tavęsp šaukiam …, jeib mus neapleistumbi Mž483.
^ Geras draugas nei bėdoje neapleidžia KrvP(Nm). Dievas neapleis, kiaulės nesuės (nepražūsiu) Dl.
3. refl. pasidaryti netvarkingam, nešvariam: Urvakis nustojo skustis ir kirptis, apsileido rš. Labai apsileidęs, baisiai atrodo Skdt. Apsiléidęs kap lapų ryšys Gs.
apsiléidusiai adv.: Apsiléidusiai gyvena Šts.
4. refl. pasidaryti tingiam, vangiam, nestropiam: Ale tėvui apsileidus, ėmus tingėti, neapsižiūrėjus, visas turtas vėjais nuėjo Blv.
apsiléidusiai
5. DP254 praleisti, aplenkti: Perniai nei vienos dienos neapleidau (kasdien dirbau) Pls. Nei vieno šokio neapleido (visus šoko) Lp. Saulė neapleidžia kelmo, o jūs mane apleidžiat Tsk. Apléido Kuršėnus su lytum (Kuršėnų apylinkėse nelyja) Krš. Bet aš, sekdamas Lietuvos rašytojus, negalėjau tos mūšos apleisti, kuri didžią garbę lietuviams daro S.Dauk.
| refl.: Yra ir kitų tol daugesn vardų …, kurie dėl trumpybės čionai apsileidžia SPI357.
ǁ DP110 ko nedaryti, neatlikti: Apléido nerinį, knygas skaito Krš. Pamoką apléisti NdŽ. Dažnai apleidžia gerus darbus SPII176.
ǁ nukrypti nuo ko, nesilaikyti ko: Nors jisai (Kuršaitis) rašo pagal kiekvieno tarsnio ištarmės, vienog kartais apleidžia savo rašybos instatymus ir rašo pagal žodžių kilmės Jn.
6. atiduoti, prarasti: Aš kito nenoriu, bet ir savo neapléidžiu Lš. Dalgelę suleisiu, dobilą išpjausiu, savo panaitėlės kitam neapleisiu (d.) Kb.
^ Savo neapléisk, kito nenorėk Pnd, Šr, Kt, Trgn. Svetimo nenorėk, savo neapleisk Krn. Mergoms apsileisk, gyvenimą apleisk (jei turėsi daug dukterų, išdalysi visą turtą dalims) KlvrŽ.
7. SD229, R367, Ch1Mt4,13 palikti, mesti (buvimo vietą), pasišalinti, pasitraukti: Apleidau namus, kuriuose par aštuoniolika metų tarnavau BsPII14. Kad Abromas kūnu ir apleido žemaičius, širdžia vienok visumet su jais buvo M.Valanč. Tas ne lietuvis, kurs tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis Mair. Jeigu kregždė staiga lizdą apleidžia, nujaučia tuose namuose gaisrą MTtII106.
| prk.: Vaikeli, jei taip elgsys, gali kumet tave ir paskutinis kąsnis duonos apléisti Šv. Apleido mane syla mana Mž469.
^ Neapleisk kelio dėl takelio Plv, Trgn.
ǁ pasišalinant palikti ką be apsaugos, be priežiūros, be globos: Barė mane močiutė, kam apleidžiau darželį, pamylėjau bernelį (d.) Sb. Ką tu veiksi, sesutele, apléidus darželį?! Kzt. Barė mane tėvelis, barė mane senasai, kad apleidau žirgelį, pamylėjau mergelę (d.) Gdr. Alkanus papildė geru, o didžturius apléido tuščius DP471. Regiu, mielas pone, jog tu apleidi galiūnus MP91. Prastot, arba apléist, avis savas DP208.
apleistinai̇̃ adv.: Girioj buvo palikęs apleistinai savo motiną I.
ǁ Ch1Mt4,11 atsiskirti nuo ko, palikti ką: Dukrele mano, viešnele mano miela, dėl sa[vo] bernelio apleisi motinėlę MTtII25. Motinėle nešiotojėle, kodėl mane apleidai (mirei)?! dz. Todelei apleis vyras tėvą ir motiną savą ir pristos moterį savą BB1Moz2,24.
ǁ DP511 išsižadėti, atsisakyti: Neapleisti savo teisių rš. Kaukus, žemėpatis ir laukasargus pameskiat, visas velnuvas, deives apleiskiat Mž9. Apleidę žemės daiktus, dangujęjų ieško MP161.
8. refl. duoti paimti viršų, duotis nugalėti, pasiduoti: Tik neapsileisk jam imdamasis Vrb. Apsiléisk, ir sumins į purvą Krš. Kaip apsileisi, tad ir lips ant sprando visi dvaro šunys Žem. Kodėl tu apsiléidi tokiu? Gž. Ko tu juo apsileidi? Dgl. Apsileisi vienam geruoju, kitam teks apsileisti jau piktuoju KrvP(Ut). Apsileisk su ligoms – anos ir pagaus viršų Šts. Tik neapsiléisk su vaikais! Krš. Apsiléidau slinkiu šįrytais, einu gulti Plt.
ǁ ppr. su neiginiu duotis pralenkti, atsilikti: Tu daryk, kaip tas daro, neapsiléisk Skr. Vikrumu neapsileisdamas, neprisileido pažinti tikro savo silpnumo Vaižg.
9. refl. dėtis, apsimesti: Apsileido nesveikata, ir parejo iš kalėjimo Šts.
10. užkrėsti, duoti įsiveisti, duoti užvaldyti: Apleido vyrą niežais Šts. Vilkais apléisdavo [burtininkai] Dglš. Apléidžiu ką, pvz., šunimis, blusomis K. Ir tie velniai apleido jį kirmėlėm LB178. Apleido mus tumet Dievas labai piktais ugnies žalčiais I.
| Apleido miegu aną piktoji dvasia Šts. Mane apleido sapnu BM367. Apleido vargais Plng.
| Apléisti miestą ugnele (padegti) BŽ418.
ǁ daryti, kad kas nuo ko nukentėtų, būtų skriaudžiamas, duoti apipulti, apnikti ką: Senį vaikais apléido Rs. Ar aš tau ne sesuo, kad vaikais apléidi! Ds. Anas neapléidžia marčia (neleidžia žmonai motinos skriausti) Arm. Jis tujau princą su urėdninkais apleido, kurie jį suėmė TP1881,46. Apleido su savo bitimis, mūsąsias ir išpjovė Šts. Ką šunimis apléisti K.
| Apléido rugius su karvėms Šts. A jūs pašėlę esat taip apleisti kiaulėms rugius?! Žem.
ǁ duoti išsikeroti, duoti užgožti ką: Rūteles sėjo, nenuravėjo, dilgėlėmis apleido JV966. Žolėmis neapleidžiat, kad gerąją sėklą nenusmelktų Ns1857,4. Erškėčiais apleisti I.
11. refl. daug ko turėti, apsikrauti kuo: Par daug apsiléidę su tais vaikais: devyni Krš. Galvoj man, kad jūs vaikais apsileidot?! rš. Apsileidusi esu su darbais, negal beišgalėti Šts.
ǁ apželdinti, padaryti apkritusį (plaukais): Gaurais apleisti I.
| refl.: Popai yr plaukais apsileidę Dr. Barzda apsileidęs – juo nepažins Šts.
12. Šv leisti apibėgti, aplieti, užlieti ką: Vanduo apleistas apie visą dvarą BsPIII256. Pievą vandenim apléisti K. Rugius įsėjo, n'išvarinėjo, vandenužiu apleido KlvD148. Apléidamos lankos duoda geriausį šieną Šts.
| refl.: Olandija buvo apsileidusi su vandenimis Šts.
13. refl. apsilieti, apsipilti: Diedas bobai kad smogė nosin, tai ir apsileido kraujais Rod.
14. euf. apteršti, apibjauroti: Mažiukas tik turkšt, ir apleido kelius Gs.
^ Nors ir kulnus apléisiu, bet neapsileisiu Vb. Kad ir vienas, vis apleidžia sienas Pnd.
15. apipilti: Bulvės taukais apleistos – man pirmasis valgis Šts. Košę apleido su taukais – kas aną bevalgys Šts. Būčiau po du į kiaušinius apléidus (užpylusi ant spirgintų lašinių), būt geriau išėję, negu tas blynas Skr.
16. uždėti paviršium sluoksnį, aplydyti: Apleidžiu sidabru B. [Kalvis] Laerkas, karvės ragus kuo greičiausiai nuvalęs, tuoj auksu apleido HO. Visas šepetys buvo apleistas sakais Plt. Apkala (lijundra) buvo apleidusi sniegą Šts. Apléistas stiklas (Schmelzglas) KII162.
ǁ apdriekti: Avis sudėjo į gardes, apkrovė rakibolais, apleido dobilais ir paslėpė Šts. Kūlių šiemet nėr, tai apléisma dangtį lig laikui plonai po varpom Ob.
17. žemyn nuleisti, nusvarinti: Mužikai čiūna (ščiūva, tilsta), apleidę galvas Aru39. Rankeles apleido, žodžio nekalbėjo Ndz. Kam apleidai baltas rankas an kelelių savo?! (d.) Rod. Ko tas mūsų žąsinas vaikščioja sparnus apléidęs? Slm. Oi, smūtnas, liūdnas baltas berželis, tankias šakas apleidęs, viršūnėlę nuleidęs (d.) Srj. Stovi girioj eglė, šakeles apléidus Mrc. Sudrebėjo lelijėlė, žiedelius apleido KrvD134. Oi rūtele, oi tu žalioji, oi, kam apléidai tankias šakeles ir an šakelių drabnus lapelius?! (d.) Lp.
ǁ refl. nuslinkti, nusmukti: Kap nešiau ją anta pečių, apsileido ji žemai Azr.
18. apdribinti ką, apsiausti, nusvirinti žemyn: Apléisk man kelnes ant kurpių Plv. Auga auga egliutelė žalioj girioj, apleisdama žaliom šakelėm (d.) Ml.
| refl. tr., intr.: Višta sparnais apsiléidė, gal jau sudribus Ob. Skarą apsiléidus lig žemei eina Krkn. Apsileidė plaukais kai nuo devynių vėjų kluonas šiaudais Str. Apsileidusiais plaukais nebūk, susišukuok Šts.
apsileistinai̇̃ adv.: Galvą turėjo apsileistinai su skara pridengtą IM1864,7.
ǁ užtiesti, užleisti: Langai apleisti muslinais Lp.
19. padaryti ne taip priveržtą, atpalaiduoti: Buiniau (stambiau) eima, kap suktuvelį pakeli, o kap apléidi, tada mykščiau eima (smulkiau malasi) Lz.
^ Ko tu čia vaikščioji kai Grigas, apivaras apleidęs?! Vlk.
20. R199, MŽ264, Nč duoti perėti, perinti: Apleidau dvi vištas ir kalakutę ant kiaušinių Lzd. Apléisk dvi vištas vištukų Alk. Apleidau net tris vištas žąsiukais Vv. Mes ant žąsiukų dvi vištas apléidom Lš.
| refl.: Apsiléidom ančiukų Lp.
21. R60, Skr sukergti: Su tuo eržilu šiemet daug kumelių apléidau Žvr. Lukošiaus drigantu kumelę apléidau Rs.
22. apvaryti ratą, perduodant iš eilės kitam: Anys apléidė po čėrkai aplink Tvr.
◊ ãšara (ãšaromis) apsiléisti Vrnv, LTR(Užp) apsiverkti: Kaip ėmė iškoneveikdyt pamotė podukrai, tai toj ir apsileido ašarom Rod.
ausi̇̀s apléisti nustoti drąsos: Ašiai ir vėl ausi̇̀s apsiléidžiau Ob.
juokù apsiléisti būti pajuoka: Su šlėdėms, pora jaučių pasikinkęs, bevažiuojąs grapas Tiškevyčia, juoku apsileidęs Dr.
kalbomi̇̀s (liežùviais) apléisti apkalbėti: Dorus žmones apleisdavo bjauriomis kalbomis rš. Pri anų turi bijoti ir žodį kokį prasižioti – tujau apleida liežuviais Vvr. Taip ir mudu jaunu sviets kalboms apleido KlpD93.
pásaulį apléisti Akm mirti: Šį pasáulį aš apléisiu, į kapus gyvent eisiu Jnšk.
plepalai̇̃s apléisti apkalbėti: Visą miestelį plepalais apleidę rš.
rankàs apléisti
1. netekti dvasinės pusiausvyros, nusiminti: Nustebo vyrai pamatę ir narsias rankas apleido V.Krėv.
2. mirti: Ten mano miela rankeles apleido Kb.

sparnùs apléisti nustoti drąsos, nusiminti: Na tai jiej ir apléido sparnùs dz.
svi̇́etą apléisti mirti: Pons apleido tą svietą BsPIII207.
širdi̇̀s neapléidžia nemalonu, sunku; bjauru: Širdis neapleidžia jam tai pasakyti Upt. Širdis neapleidžia man tų barščių valgyti Upt.
atléisti
1. tr., intr. Mž23, SD215, R, MP319 dovanoti įkyrėjusiam, įžeidusiam, nusikaltusiam, nebausti: Atléisk, dėdyt, tą kartą – kitąkart teip nebedarysiu Grž. Ji yra pasakiusi motinai tokių žodžių, kurių greičiausiai nė viena motina negalėtų atleisti I.Simon. Kaltybė atleistina SD68. Neteisybė mano didesnė yra, nekaip galėtumi būt atleista Ch1Moz4,13. Atmileisk tatai BPII294. Atgileisk ir tu kaltes jai DP546.
atleistinai̇̃
| refl. R365, SPI238: Sūnau, atsileidžia tau nusidėjimai tavo M.Valanč. Taigi ir mes suvisu atsileiskime tiems, kurie prieš mumus nukalto A.Baran.
2. refl. nustoti pykti, atlyžti: Ana tokios mados: čia supyksta, čia atsileida Krš. Mirsiu ir neatsléisiu an tokio žmogaus Gdr. Ir didžiausias pikčiurna kartais atsiléidžia Kp. Ans atsiléido pykti J. Saulyka leidžias, ir žmogus in žmogų turi atsileist Arm. Kaip saulė nūsileido, reik atsiléistis Prk. Piktumas atsiléidęs KII304. Atsileiskies nuog rūstybės tavo keršto BB2Moz32,12.
^ Kai kiaules paleis, tada jis atsileis Klt. Supyko nuo baravyko, atsiléido ant katino veido (erzina vaikus) Skr.
neatsileistinai̇̃ adv.: Sūnus … neatsileistinai įkiršęs ant savo tėvo TP1880,46.
3. tr., intr. sumažėti, susilpnėti (šalčiui, karščiui, skausmui…): Dabar negal važiuoti, kol neatléis šaltis Užv. Naktį šalta, dieną biškį atléida Vkš. Atleistu sninga, nėr speigo Šts. Trečia diena karštis neatléidžia Vlkv. Skauda, ale jau atléido, galiu eit Skr. Man koją šitą sopė[jo] sopė[jo], ir atléidė Brsl. Liga atleidžia R245.
| Šaltį atléido Vs. Kap tik išgėriau, tai karštį tep ir atléido Vlk. Tujau geryn geryn – atléido kosulį Kl. Pradedi žiovauti, išsižiovauji, ir skausmą atléidžia Rk. Ar jau atléidė sopę? PnmR.
| refl.: Šaltis atsiléidžia, tuoj oras atidrėgsta Jnšk. Mažum ryt atsilei̇̃s Vrn. Šaltymetis vėlesniu laiku atsileida I. Atsileidęs oras N. Didžiausias šaltis atsileidžia, tai ir žmogus turi atsileisti KrvP(Ut). Gelžis labai greit įkaista, bet greit ir atsiléida Up. Žaizdos ir skauduliai atsileisdavo ir ne taip skaudėdavo P.Cvir. [Nemuno] narsums … greit atsileidžia, ir vėl lėtai slenka A1884,279.
| Šarmas jau yra atsiléidęs, nebestipras (nebeturi gailumo, glitumo) rš.
ǁ tr. padaryti ne taip skaudamą, ne taip smarkiai suimtą (skausmo, sunkumo ir pan.): Nakčia man nedaugį atléido pečius Arm. Išmankštinau gerai skaudulį, ir atleido koją Vvr. Bulvių verdančių garą trauk į save, ir atléis kaklą Šts. Kai burna sutinsta, tai atleidžia dantį Skr. Karštis vaiko niekaip neatleida Bt. Mun atléido tas sunkumas Rsn. Kai tik ištariau žodelį, žodį pirmutinį, tartum akmuo kuo didžiausias atleido krūtinę LTR(Skp). Ka tave tep suimt ir neatlei̇̃st diegliai! (toks keiksmas) Rod. Mune jau ir atleido – nebebūgštu, kaip išaušo Šts.
| Aš jau pana buvau, buvo gavėnia atleistà (palengvintas pasninkas) Užv.
| refl.: Galva biškį atsiléido nu tų liekarstų Vkš.
4. tr. Rdm, Ktk, Šn atslūginti (tinimą): Reikia dėt karštus kompresus, kad atléistų tinimą Srv. Tynių atléido, tai greit sugis Ml. Putmenis pradeda atléisti Bt.
ǁ intr. atslūgti (tinimui): Ar jau atleido kojos tanius? Jrb.
| refl.: Tynius atsiléidė Dglš.
5. tr. sumažinti kietumą, suminkštinti: Kam peilį teip an saulės palieki – nori gal atléist? Mlt. Kalvis gal atleisti dalgiuo ašmenis, įkaitindamas baltai geltonai ašmenis Šts. Atleisk vielą – bus minkštesnė Lš. Negerai britvą kišt karštan vandenin – atleis Sdk.
| refl.: Par rūgštinį obulą partrauktas dalgis atsileida Šts. Peilio nekišk į ugnį, ba atsilei̇̃s ir nepjaus Lš. Per daug spaudžiant, gali įkaisti pjūklas ir atsileisti rš.
6. refl. atsimisti, atšipti, pasidaryti jautriam (apie dantis): Nuo girinių obuolukų ir dantys atsiléido Vn.
7. tr. atidrėkinti: Dieve lenk, šitokius sausus bulbienius atléist (sulydyti)! Dglš.
| refl.: Rugiai, rodos, sausi susivežė, tai gal kluone atsiléido Gs. Susemk rugius nuo grendymo, ba atsilei̇̃s Ūd. Salykla atsiléidusi K. Kai dobilai atsileis, tada sudėsi kūgin Dsm. In pavakarį ir šienas atsiléido Rod. Atsiléidusi žuvis (džiovinta ir vėl drėgmės prisigėrusi) Plng. Tokia buvo kieta duonos pluta, dabar atsiléido Ob. Paraką padėk sausai – gali atsiléisti Up. Atsiléidę sierčikai (degtukai) Lp.
8. tr. suminkštinti, atšildyti ką nuo šalčio sustyrusį, sukietėjusį, suledėjusį: Be karšto vandens įšolėjusį lakatą neatleisi Šts. Prieš šeriant gyvuliams, sušalusius šakniavaisius pirmiau reikia atleisti rš.
| refl.: Niekis, kad ir apšalo – atsilei̇̃s Pc. Sušalusias bulves įnešiau į pirtį, ir greit atsiléido Pbr.
ǁ tr. pašalą išvaryti: Pašalą atleido Grž. Žemę atléido Lp.
| refl.: Pašlaps keliai, kai žemė atsilei̇̃s Pkr. Kap tik žemė atsiléidžia, tai ir renka smarškas (briedžiukus) Azr.
ǁ refl. atsipalaiduoti nuo sustingimo, atgauti lankstumą, jautrumą: Aš padaužiau, bet suklupę nuo šalčio pirštai neatsileido ir neklausė, ką liepiami J.Balt. Sužeisto ranka ir veidas atsileido Žem.
9. intr. atšilti; nuo šilumos tirpti: Jau vidudienį po truputį atléidžia Ds. Kap tik pavasarį pradeda atleisti, tuoj parlekia ir vieversėliai Vrb. Naktį buvo atleidę, bet paryčiui vėl ėmė šalti rš.
| refl.: Šaltis sprogo, užburbėję langai pradeda po truputį atsiléisti Vkš. Visiems nykštukams atsileido apšalę ūsai rš.
10. tr. padaryti ne tokios stiprios koncentracijos, atskiesti: Reik spiritą atleisti su vandeniu arba su uogų sunka Mžk. Atleisk sulą su vandeniu, kad rūgšta nebūtų Šts. Arbatą atléisk (vandens įleisk, kad nebūtų per daug stipri) J.Jabl(Als). Reiks atléist karštas vanduo šaltu Lp. Atleidau duoną su šaltu vandeniu (padariau minkštesnį įmaišalą) Šts.
11. tr. padaryti nebe taip įtemptą, atpalaiduoti: Atléisk ryšį K. Žiobrė lengvai atleido atvarslus, arkliai užkabino šuolį I.Simon. Atléisk tu šitam eržilui galvą – žiūrėk, kap jis čia pakartas (aukštai pririštas) Brt. Tuo tarpu Daubaras, išvaręs naują vagą, šaukė [jaučiams]: – Margi, atleisk! V.Myk-Put. Kur akmenan tūksters [ariant], da ir atleidžia (sustoja) – geras arklys Mlt. Baugščiam arkliui neatleisk pavadžių, jei nenori po vežimu gulėti KrvP(Varn).
| Nusiramink ir atleisk veido raukšles rš. Sušilsiu, tai gal atleisiu gyslas Vlk.
^ Karia ir dar atleidžia Lp.
| refl.: Atsileido stygos rš. Virvė atsileidusi Sr. Pertemptos gyslos ir raumens atsileido ir nieko nebeveikė Vaižg. Maloni šilumos banga perliejo pono Skrodskio vidurius, nervai atsileido V.Myk-Put. Jų įnirtę veidai atsileido rš. Ir atsiléidė kaip šeškas ant duknų (sutižo, aptingo) Vb.
ǁ padaryti nebe taip priveržtą, nebe taip prispaustą, nebe taip sutrauktą, atlaisvinti: Raktu atleido sraigtus ir pirštais juos atsuko rš. Jei šautuvo diržas neatleistas, tai prieš komandą „ginklą pasikabink!“ komanduojama: „diržą atleisk!“ rš. Jaunoja iššoka iš vežimo ir atleidžia [pavalkų] sąmatą Klt. Motina atsigręžė jo raminti ir truputį atleido duris (nebe taip stipriai laikė), ir senis dar giliau įvarė lazdą rš.
| refl. tr., intr.: Ar galima peikti mechanizatorių, jei per sėją atsileidžia sėjamosios ir kultivatoriaus veržlės? sp. Atsiléido diržą ir vėl toliau valgė Vkš. Rado šikšnikę atsiléidusią Krš. Sutrauk geriau sąmatą – atsileis Vrn. Paskui atsileidžia skilveliai ir visa širdis, kol prieširdžiai vėl susitraukia rš. Pastarųjų dienų įspūdžiai veržė galvą lyg spyruoklės, pasiruošusios kiekvienu momentu atsileisti ir su trenksmu išsiveržti rš.
| prk.: Atsileidus priespaudos varžtams, viena po kitos kūrėsi darbininkų profesinės sąjungos, dažnėjo įmonėse streikai rš.
12. tr. atkabinti, atrišti, atsegti: O kad atkeltų ma[n] varinius vartelius, o kad atleistų cidabro lenciūgėlius JD235. Knygą susiuvus, juostelės atleidžiamos, o pati knyga išimama iš staklelių rš.
| Vilnos sunku verpt: rankų negali nei kiek atléist (atitraukti) Lzd.
ǁ intr. atšokti, atkibti, atsikabinti, atsisegti, atsirišti: Tie padai nepraplyšta, tik kraštai atléidžia Skr. Jau atsidarė vario varteliai, atleido lenciūgėliai JV622.
| refl.: Žievė atsiléidžia, lupas KI10. Mano kelnių diržas atsileidžia ir atsileidžia Ds. Ryšys, mazgas atsileido K. O čia dar lyg tyčia nutrūko kairės klumpės ąselė, atsileido apivarai J.Balt. Ir justi nepajutau, kaip atsileido naginės auklės Pbr.
13. tr. pailginti arba paplatinti (drabužį), atardant įsiuvus ar siūles: Da sukneles atléisiu Mrj. Sijonas siauras paliko, reikės biškį iš šonų atleisti Vkš.
14. refl. pasidaryti nebe taip sukriam, atsivyti, atsisukti: Siūlai (botagas…) atsileido rš.
15. tr., intr. Rdm, Pc, PnmR duoti tekėti (melžiant), papydyti: Ir nemislyk, kad tau žebrė atlei̇̃st pieną Vb. Šėmoji ilgai pieno neatléidžia Ktk. Margoji šiandie visai neatleido Sv.
16. intr. imti ką lėčiau daryti, sumažinti smarkumą, intensyvumą: Kas tik truputį atléidžia (mažiau dirba), i nėr gyvenimo Alvt. Suskambino pietums, grėbėjai atleido skubėję Žem.
atleidžiančiai̇̃ adv.: Itas arklys veža atleidžiančiai̇̃ Arm. Arklys ima neatleidžiančiai̇̃ Arm.
| refl.: Buvau pirmūnas, o dabar jau atsiléidau Štk. Reik styrinti numie atsiléidus (pamažu, neskubant) Slnt. Taip aiškiai, atsiléidęs pasako[ja] Krt. Dirbam visai atsileidę Tl. Ką čia mun skubėti – i atsiléidęs pareisiu Dr.
17. intr. pailsėti: Ne visumet gal dirbti – reik vieną kitą valandą atléisti Up.
| refl.: Sėsk, tai nors atsiléisi kiek Lš.
ǁ tr. Drsk, Vrn duoti pailsėti, pailsinti: Nedaugį atléisiu kojas ir eisiu malkų pjaut Arm. Atléisk kojas (atsisėsk) Dv. Nors tu atleisi rankeles, nors atsilsėsi LTR(Vlk). Sėskis, diedule, atsilsėk, atleisk sa[vo] petelius Rod. Gana tau tas šienas iš balos nešioti – atléisk nors kiek pečius Nč.
18. refl. mirti: Apie vidunaktį ligonis ir atsiléido Ds. Atradom senį atsiléidusį Antz. Kaip tik su prietemėle ir atsiléidė Dbk. Akis pastatė ir atsileidė Krik. Būk visados su mumis …, neapleisk atsileidžiančius MKr30.
19. intr. ppr. su ne- Ds, Lp perstoti, liautis, baigtis: I tuom žygiu man tas traukimas eit an dešinės atléido, i aš įejau į vidų Prk. Reikėjo vasarą neatléisti – duoti ir duoti avižų [arkliams] Pln. Kasdien ir kasdien keliu [vaiką ganyti], niekada neatléidžiu Lp. Darbą varau, neatleidžiu R30. Neatleisdami sekėm akimis, ką jie ten daro Mš. Šuo šokinėjo aplink tvirtovę ir lojo neatleisdamas Mš. Laiškai iš Štetino ėjo vis tankiaus ir neatleisdami šaukė jį atgal V.Kudir.
neatleidžiančiai̇̃ adv. be paliovos: Kad tave suimt neatleidžiančiai̇̃ (kad susirgtum ir nepasveiktum)! Arm.
neatleistinai be paliovos, be atlydos: Notleistinai, be atlaidos SD9. Neatleistinai į duris barškina BsPI98. Pradėjęs šuo … neatleistinai kaukt BsV70. Sveikino draugus, ragindamas neatleistinai pradėtą darbą toliau varyti prš.
| refl.: Daktaras liepė muni nu liekarstų nėkuomet neatsiléisti (visą laiką gerti) Vkš. Neatsileisdamas prašęs BsPI119. Festina lente – reiškia: dirbk neatsileisdamas, nors ir palengva Vaižg.
20. intr. Lp atsitraukti, atsitolinti, atstoti: I da jis neatleidžia nuo jų, da stovia, gal vis ką gaus Šmk. Jis neatleido, kol ji jam davė nešt BsPI8.
| refl. Lp.
21. refl. atsisakyti savo nuomonės, nusileisti: Ant tų žodžių kiti broliai maždaug atsileido S.Stan. Nuo savo neatsiléisti BŽ545.
22. tr. užprašytą kainą sumažinti, nuleisti: Aš pardavinėjau po du auksinu, o kaip paskutinė, tai tau atleisiu dešimtuką BsPIV55.
23. tr. duoti pasitraukti, duoti išsiskirstyti, paleisti: Atléidžia ryt poilsiui Vlkv. Atléido atostogų Ss. Iš gimnazijos jį atléido pusę metų (pasilsėti, namie pagyventi) J.Jabl. Atleidęs kitus, palik tiktai tris šimtus vyrų S.Stan. Baiganties karuo, atléido numien Pvn. Jei atleisiu anus alkanus ing namus jų, pails ant kelio I. Tai tu eik, išpiršk ir atvesk ją, tai aš tave gyvą atleisiu MPs. Mokytiniai … prašė jį bylodami: atleid ją DP113. Ir atleido juos nuog savęs MP266. Neatleidau Juozaus (prašiau, kad skaitytų toliau) Lp. Mylėjo jį visi: ir žmonės, ir bajoras, neatleisdamas jo nei žingsnio nuo savęs V.Krėv. Prie darbo nėra kada žiopsoti – darbas neatleidžia Jnš.
| refl.: Aš nenoriu nuo jo atsiléisti (atsitraukti) – man jis geriau patinka Lzd.
24. tr. atpalaiduoti nuo įpareigojimo, nebereikalauti ko vykdyti: Greitai, be jokio užtūrėjimo, atléido [nuo darbo paprašius] Krš. Ponai jau ir tada vienur kitur atleisdavo iš baudžiavos valstiečius be žemės V.Myk-Put. Atleisti nuo mokesčių rš. Neatléidžia nuog mėsos (nuo mėsos prievolės) Rmš.
ǁ R125 dovanoti: Atleido man bausmę Vv. Jei atleisite nuo bausmės, tai daugiau nebegrosiu LTR(Alvt). Skolą jamui taipajag atleido BPII485.
25. tr. nebelaikyti toliau tarnyboje, darbe, pašalinti iš darbo: Jei gerai dirbsi, niekas tavęs iš darbo neatleis rš. Iš vietos atleisti rš.
atleistinai̇̃ adv.: Šeimą (šeimyną) laikyk neatleistinai̇̃, t. y. nebargavok J.
26. tr. padaryti neužimtą, tuščią, atituštinti, atidykinti: Atleisk man tą puodynėlę Jž. Šitą kašytę atléisk, kur kiaušiniai Vdn. Ir atléisk, kai nėr kur išpilia! Trgn. Kai žmogus ateina, reikia atleistie ažustalę Dgl. Stalas kad man būtų atléistas (nukraustytas, atituštintas)! Mlt. Atleisk padą – reiks rugiai vežt Sdk. Kap dirvą atlei̇̃s, tai žąsiukam bus gera ganiava Dglš. Keikė kaimynai, kad Dirdos kliudo ganyti rugienas, neatleidžia vasarienų J.Balt.
| prk.: Širdį bailums atleido jau (dingo širdį slėgusi baimė), ištikimai ji linksta prie tavęs V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Atsileisk bliūdą, ir nusiprausi Jž. Sviestavičius vėl džiaugėsi, kad jam ariamoji, pjaunamoji ir ganomoji žemė veikiau atsileis, neg manė iš pradžių Vaižg. Vidury vasaros atsileidžia bent vienas laukas Kp. Kai ratai atsléidė, davėm jiem malkom atsvežt Trgn. Kai kiaulį paskersma, ažudaras (atitvėrimas) paršeliam atslei̇̃s Trgn.
| Buvo trys kandidatai atsileidžiamai vietai J.Balč. Neseniai pašte atsléidė vieta Ut.
27. tr. Lzd, Ml atiduoti kitam, perleisti: Atleid' man, ko namie nepalikai, tai leisiu, – sako velnias Ad. Aš savo mielo, savo mieliulio kitam neatleisiu Tvr.
^ Nereikia savo atléisti, o kito norėti Ds.
| refl.: Nenori namų atsiléist (atsižadėti, netekti) Dglš.
ǁ paskolinti: Jūs turit dvi, atleiskit vieną Vrn.
28. tr. patiekti: Šaknys savo naujoj vietoj išduoti negal vienkartu teip daug sulos ir atleisti į šakas ir jas pastiprinti S.Dauk.
×29. (sl.) tr. parduoti: Atléisk man kiaulaitę Lp. Šitos prekės bus atleidžiamos tik po patikrinimo rš. Jei tu ją (dirvą) man nori atleisti BB1Moz23,13.
30. tr. atiduoti už vyro: Atleido į Vaineikius už Kantrimo savo dukterį Dr. Aš esu atleista už Rankaičio Dr.
31. tr. atsiųsti ką kokiam nors reikalui, kokiam darbui: Atléisk man vaikiuką – galės parsinešti šiaudų Lkv. Kad ne pati ateisiu, tai dukterį atléisiu Trgn. Ar neatleistum Barbelės vežimo krauti? LzP. Žadėjo Česioką atleist kokiai dienai papjovėt Ktk. Gal atléisit savo vaikištį pas mus talkoj? Rdm. Ar negalėtumėte atléisti mergelę į rišikes? Pgr. Kol aš patsai atjosiu ar vedelius atleisiu NS122(Ppl). Atleido arklius žemei išgyventi Šts.
32. tr. atsiųsti (laišką, pinigų, daiktų…): Atléidė laišką, kad serga Dbk. No (< nu o) Antukas ar atléidžia laišką? Skp. Nurašiau gromatą, ir neatléidė atgal Brž. Atléidžia tankiai lakštus Dkšt. Vieton meilių žodžių atleisiu raštelį NS509. Atleido dukrelė pas tėvą žinelę JD995. Jei galima gaut darbo, tai atléiskit žinią Pn. Tatai jos Joniuko paveikslėlis, jai iš Amerikos atleistas J.Bil. Dėdė piningų atléido Vkš. Atléidžia gi drapanų, skarelių kiek Alz.
33. tr. atlydėti (einantį): Aš kitąkart eidavau naktį, tai šunys atléisdavo kiaurai į namus Lnkv.
ǁ atlydėti mirusį: Nūmirėlį su dūdoms atléida Krš. Numirėlį atléidžia į kapines Mrc. Dingojom, bitutės atūžiančios, o buvo seselė atleidžiama JV912. Ne miško bitelės atūža atūža, ten mūsų sesaitę atleida atleida Krp.
34. refl. tr. atsivaryti (gyvulius): Visądien medy ganėm keltuvas, tik pavakarėj atsileidom an lauko Nč.
35. refl. atkeliauti, atplaukti: Gudas atsileidžia luotu per ežerą Vlk.
36. intr. greitai atbėgti: Per pusnis atleidžia zuikis rš.
37. tr. atmesti, atsviesti: Atleisk ir mun obuolį Up. Leisk akmeną – ar lig manęs atléisi? Rm.
38. tr. atželdinti, atauginti: Nupjoviau itą obelį, tai atažalas atléido Bn.
39. intr. su ne- nesuteikti galimumo ką daryti: Ką jau tikru vokiečiu tapsi – kraujas neatleidžia! I.Simon. Prigimtis neatleidžia – tokia kvaila Rmš.
ǁ neduoti teisės, varžyti, neleisti: Labai gali būti teisybė, mat paprotys neatleidžia V.Kudir. Nešiočiau, bet mada neatléidžia Skr. Kiek ant rašto yr, tiek duosiu, daugiau ne: juk raštas neatléidžia Jrb.
^ Veislė veislės neatleidžia (jaunieji taip daro, kaip senieji) R32.
40. tr. žemyn nuleisti: Mergužėlė neatsakė, tik baltas rankas atléido (d.) Rtn.
41. tr. atgal traukti, atgal varyti: Kaminas dūmus atléidžia (tarpais gerai traukia, o tarpais dūmus pūsteli atgal) Rdm. Jau gana šitas kaminas neatleidžia dūmų, kad ir šlapia malka kūreni Rdm.
◊ atleidžiamàsis ožỹs apie žmogų, kuriam suverčiama už ką nors visa atsakomybė: Ksaveras gal ne geriau jautės už anąjį atleidžiamąjį ožį, kuriam savo kaltybes sukraudavo, liepdavo į tyrus nunešti ir ten išbarstyti Vaižg.
gálvą atléisti išsivaduoti nuo rūpesčių, susikrimtimo, širdgėlos: Kad tu, bernužėlis, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolėlei, galvelę atleistų NS1256.
kai̇̃p rankà atléido nustojo skaudėti: Ėmė i kap rankà atléido Prn.
liežùvį atléisti įgalinti plepėti, šnekėti: Bet Nainio alutis atleidžia liežuvį, sužadina dainą, kalbas ir linksmybę P.Cvir.
liežiùvis atsiléidžia ima daug plepėti, šnekėti: Kaip išgėrė, visiem liežiùvis atsiléidė Rm.
rañkos atsiléidžia įgauna valios: Nori, kad tik jam atsileistų rankos, jis paskui pradėtų visus smaugt Plv.
ši̇̀rdį atléisti
1. atsigauti, atsigaivinti: Širdį tujau atleido, kad išgėriau vengro bonipatijos (homeopatinių vaistų) Šts. Netikėtas džiaugsmas atleido mano širdį rš.
2. atsikeršyti (?): Kruglodurovui pasisekė atleist širdį, t. y. nubaust kunigus V.Kudir.

širdi̇̀s atsiléidžia nustoja pykti: Kap gražiai imi prašyt, atsiléidžia kiekvieno širdi̇̀s Gs.
vadžiàs atléisti
1. pailsėti nuo rūpesčių, atsikvėpti: Navikui pasirodė, kad dabar jau galima šiek tiek atleisti vadžias ir daugiau pasirūpinti privačiu bizniu rš.
2. duoti laisvę, nevaržyti: Vaikai tol geri, kol neatleidi vadžių Jnš.

×daléisti (hibr.)
1. intr. duoti sutikimą, teisę kam ką daryti: Damileisk nueit ir pakast pirm tėvą mano Ch1Luk9,59. Mano širdis nedaleist šitei padaryt Užp. Kaip jam širdis daleidė paskutinį kąsnelį atimt! Ktk.
ǁ nesukliudyti, neuždrausti, neužkirsti kelio: Ale ne, aš ant to stovėjau, nedaléidau [apgauti] Krš. Ir nedaleido stabmeldžiams ant Šatrijos kalno apent įkurti šventos ugnies M.Valanč. O dabar damileisk, kad užsidegtų rūstybė mano Ch2Moz32,10.
| refl.: Nusidemi, prastoju, pražengiu, dasileidžiu piktybės SD69. Daleidos žmogus pražengimo SGI13. Giminė pikta ir bjaurybės dasileidžianti BtMt12,39.
| Dar klaidų dasiléidžiu (padarau) [rašydamas] Rs.
2.
daléiskime imper. 1 prs. pl. sakykime, sakysime (įterptinis žodis): Daleiskime, tavo teisybė rš.
3. refl. duoti prisiartinti: Petrienė baili: nedasléidžia žmogaus – ką tu su ja darysi! Rdš.
4. tr. palydėti iki kurios nors vietos: Tik daleido dalydėjo rūtelių darželį Drsk.
5. tr. duoti siekti, liestis, prisitikti: Žemėn nedaléidžiu kojos (nepriminu) Zt.
6. refl. pasiekti ką leidžiantis žemyn: Leidos leidos [virve iš dangaus], dasileido liki debesių BsMtII34.
7. tr. primesti, prisviesti ligi ko: Leisk akmenį, ar daléisi? Žrm.
įléisti
1. tr. SD403, R114 duoti įeiti, įvažiuoti į vidų: Ans vis tiek eita: i ka įléida, i ka neįléida Slnt. Įléisk greičiau, bo sugargėjęs (sušalęs) Jnšk. Atejo lapė ir prašos, kad inlei̇̃st Lš. Šuva čypia, draskosi už durų, reikia įleist vidun Š. Prašėsi įleidžiamas su savo draugu LTR(Šlv). Ji ma[n] atkėlė vario vartelius, įleido į dvarelį JV503.
| Įleisti traukinį rš.
| prk.: Įleido lokamstvą ing širdį savo brš. Lietuvių kalba, nors ir buvo įleista Panevėžio mokytojų seminarijon, bet pamažėl iš ten varoma rš. Dieną į tarpą įleisi (dieną praleisi), ir gerk, – sakė daktaras Šts. Įleiskit mano žodžius į savo ausis NTApD2,14.
^ Visus įleisiu, ale pats tai neisiu (raktas) Vdk. Ir velnią už pinigus į dangų įleis (toks godus pinigų, mėgstantis kyšius) LTR. Gera gaspadinė, kad vilką daržan inléido (neravėjo daržo) Rod. Neinléisk šluotos aruodan (neišsemk visų grūdų) Dbk. Įleisk čigoną priepirtin, įlįs ir pirtin Pnd. Įleisk velnią bažnyčion, lips ir ant altoriaus Sr. Įléisk ožį į bažnyčią, palips ir ant altoriaus Akm. Įleisk utį (utėlę) į rankovę, įlįs ir į kailinius Sim.
| refl. tr. K: Sargas sutiko mane įsiléisti NdŽ. Vis vario vartai, vis užrakinti; neįsileidžia manę mergužė JV380. Oi, panytėle, kodėl tylėjai, ar įsileidus kitą turėjai?! (d.) VšR.
^ Įsileisk velnį į bažnyčią, lips ir ant altoriaus NžR. Įsileisk velnią pirtin, tuoj užlips ir ant plautų Trgn.
ǁ duoti sklisti, patekti į vidų: Langas įléidžia šviesą (į vidų) KI348. Keturi langai iš gatvės pusės ne tik įleisdavo pakankamą kiekį šviesos, bet pro juos įeidavo ir patys pirmieji ryto saulės spinduliai T.Tilv.
| refl. tr.: Įsileisti į vidų tikros šviesos spindulius rš.
| prk.: Smėlis lengvai įsileidžia vandenį, o molis sunkiai rš. Smala purvo į tekinį neįsileida Šts. Linai plaukiniai neįsileida į save pakulų Šts.
| Neesu bugštus, neesu baimės įsileidąs Šts. Apkasus pradėjus kasti, beprotį į save buvau įsileidusi (beveik iš proto buvau išėjusi, bijodama karo) Šts.
ǁ priimti (į draugystę, bendrą gyvenimą, bendrą darbą): Susitarusys pavarė jį būtinai ir nebįleido į draugystę savo M.Valanč. Įleidžiu ką svetimą kur SD42. Įrišu, įleidžiu turtėn (palieku, užrašau turtą) SD408.
| refl. tr.: Įsiléidė gyventoją – bus jai smagiau gyvent Jnšk. Nemokėsi ir par trobą pareiti, marčią įsiléidęs Krš. Tačiau į namus žentų jis neįsileido P.Cvir.
ǁ įginti, įvaryti: Senis, parsivedęs ožką namo, įleido ją į staldą BsPI16. Arklį įleidė į kūtę MitI377. Paukštytį įleisti į kurbutę N.
2. tr. įtekinti, įbėginti: Ta žmonelė įleido į uzbonėlį alaus Sln. Įléisk sulos iš klevo Rk. Įleido jam arbatos puoduką [iš virtuvo] rš.
| prk.: Įleisk ing širdį mano ben vieną šlaką tos kartybės brš.
| refl. tr.: Nežinojau, kad sustabdys [vandenį], būčiau įsileidusi rš. Argi nemoki pats įsileisti [arbatos]?! Š. Pašėlusį alų padirbo: norėjo įsiléisti – špuntą išmušo Krš.
ǁ įlieti, įpilti, primaišyti: Įleidžiu apypenus, apypenais pagadinu SD168.
3. tr. įlydėti į kur: Įleisiu į takelį, toliau pats galėsi eiti Šts.
ǁ mirusį įlydėti: Numirėlį įléido Lp.
4. refl. nusileisti, įsėsti (apie saulę): Ryto lis – saulė į debesį įsileidė Ėr. Saulelė, rodėsi, kartais įsileidžia į debesis Žem. Oi, aš įteku šviesiu nemunėliu, oi, įsileidžiu vakarine žarnyčėle (d.) Vlk.
5. refl. įtūpti: Važiuojant per girią, insleidė medžian gegužė ir ažkukavo BsPII227. Insileidė pova sedulės medelin (d.) Ds. Įsileido paukštelis žaliam diemedėly (d.) Krč. Ir atskrido gegutėlė, įsileido darželin rūtelių (d.) Bgs. Ir insileidus obelėlėn, kukuosiu skardžiu balseliu (d.) Šmn.
6. refl. įlįsti, įsimesti (apie skausmą, ligą): Kažkoks baisus dygulys įsiléido į strėnas Vkš. Įsileido tokiu įsileidimu į kojas ramatika, kad nebužmingu nė naktį Šts.
7. tr. įterpti, įsprausti, įtaisyti ką į vidų: Plačkelnes įleido į dabitiškas pušnis rš. Kišenės įleistos (įsiūtos), atlapėliai dygsniuoti rš. Žemaičių gyvenamų namų trobos siena nuo priemenės dažnai esti įleista tik į iškirstą šoninėse sienose griovelį EncIX90. Dabokim, jog ataugai įleisti, ne ing tikrą kelmą įčiepyti PK186.
| Ne, čia nieko nebuvo inléista (į raštą įterpta) Lp.
įleistinai adv.: Dišeris sudeda lentas įleistinai R133.
ǁ įkasti ką: Katilas su piningais buvo įleistas po grindis Plng. Reikia balkis inléist giliau Lp.
| Dūmtraukių pamatai yra įleisti į žemę rš.
ǁ įauginti (šaknį): Šaknis įremiu, įleidžiu, šakninuosi SD106. [Ąžuolai] drūtas savo šaknis intléidė gilumon kalno BM65. Piktžolės žemėn šaknį įleido rš.
^ Jau kad įleidė šaknį (įsigyveno), tai sunku beiškrapštyt Sln.
8. tr. įkišti į ką (atsargiai, pamažu): Gervė savo snapą vilkui į žiotis įleido J.Jabl. Tą pincetą įleido kupreliui į gerklę, ištraukė žuvies kaulą J.Balč. Esą, įléisk į akį vėžio girnikes, i bus sveika Rs. Išgelbėtasis įleido ranką į savo krepšelį rš.
ǁ įdėti į ką nors: Laikrodį įléidė į bato aulą Ėr. Juristas išsitraukė ir savo šautuvą ir į abudu vamzdžiu įleido kulką V.Myk-Put.
| Bačką į kelnorę (į rūsį) įleisti (įridenti) N.
| Tvardauskis liuobąs išimti dūšią ir įleisti į butelį Plng.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti gilyn: Paskui į tą duobę įleido karstą, kapą užkasė J.Bil. Įleido dukrelę į duobelę JD61. Inleido jį in tą skylę BsPIV276. Įleidę [virvę į duobę] antrą kartą, ištraukė antrą MPs. Buvo įleistà trys bitonai [pieno į šulinį] Krš.
| refl.: Insléisk šulnin ir ištrauksi [kibirą] Ds. Kaip tik anas insileidė gilumon, da nebuvo viškai galas, ė jau tolyn virvė nebėjo BsPII217. Gaspadorius pasku kamuoliuką įsiléido [į urvą] BM240.
9. tr. įsmeigti, įdurti, įvaryti: Bitė gylį įleido Prk. Įleis giliau nagus [katė], ir nebepaspurdės žvirblis Vb. Įléidžiau rakštį Rm.
| prk.: Nuleis kelnes, paguldys ant suolo, įléis (įkirs) penkis sykius Pln.
| Pašokusi [saulė] žiūrėjo kiaurai į visas žemės kerteles, gilių giliausiai įleisdama savo liepsnotą akį Žem. [Šventmarė] žiūrėjo, visa linkdama pirmyn, lyg akis į kito akis įleidus S.Čiurl.
^ Kad įleidė nagus (įsikabino) ant čiupryną Upt. Prigriuvinėjo prie senio ir įleido savo pirštus į jo nutriušusią barzdą rš.
| refl. tr.: Skiedrom nešluok, rakštį įsiléisi Pc.
10. tr. įšvirkšti: Įleido ligoniui po oda kamforos rš. Gal daktaras kokių vaistų įleistų̃, vis būt geriau Vb.
11. tr. įkišti, įgramzdinti (į skystį), įmerkti: Akmuo, į vandenį įleistas, tuoj skęsta J.Jabl. Inléiskie uodegą aketėn Dglš. Priėjo prie nedidelio upelio, atsisėdo ant kranto, kojas į vandenį įleido ir ilsasis BsMtII205. Įleiskite tinklą dešiniame laivo šone ir rasite SkvJn21,6.
| prk.: Buto neįleido į skolą, nors ir našlė paliko ž.
^ Be darbo dieną praleisti – kaip akmuo į marias įleisti KrvP(Krtn).
| refl. I: Tekiniai į purvą įsileida (įklimpsta), kad ir pryš atkalnalę Šts.
| Karvės užėdis įsiléidęs yr, reik iškelti Pln.
12. refl. imti plaukti (laivu, valtimi): Vos buvo į jūrą įsileidęs S.Dauk. Ir inskėlė, ir insleidė vidun marių tai giliųjų (d.) Tvr.
13. refl. įsitraukti į kokį veiksmą: Su tėvais įsileisti į kalbas vengė ir vieni į kitus šnairavo lyg visai svetimi ar susipykę A.Vien. Aš neįsileidu į skolą Lkž. Įsiléisti į ginčus BŽ44. Su bobom, vaikel, niekad neįsiléisk (nesiginčyk) – jos vis ant savo verčia (nori, kad jų būtų viršus) Jnšk. Geradėjas įsileidai į smulkmenas Blv. Čia Jauniaus įsileista be reikalo į paprastųjų vadovėlių terminologiją LTII320(J.Jabl). Tik ką įsileidęs tarpti augmuo Vaižg. Insléidžia meluot, tai nė kokio galo nebėr Sdk. Mūsų arklys kai įsileidžia bėgti, tai sunku sustabdyti Svn. Įsiléisti žiovauti, įsižiovauti BŽ471. Kad įsileidė [gerti], tai jau nesusiturės Krkn. Insleidė šnekėt Ds. Insleidžia insleidžia pyktin, tai ir pasikelia nervos Užp. Jūs dabar miegan kai insleiste, tai vasarą bus sunku Ml.
ǁ įsismaginti, įsilaiduoti: Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš. Pirma blogai siuvo, ė dabar jau insleidė Dglš. O Kęstutis įsileidęs pasakojo ir pasakojo rš. Šaltis įsileido, ir nebėra galo Grž.
ǁ pradėti eiti (amžiaus metus): Įsileidė į šešioliktą metą N.
14. refl. sueiti į draugystę, susiartinti: Tu su juo labai neinsléisk Ds. Kam tau reikia su tais gličais (snargliais) įsileisti! rš. Mano tėvas pasakojo apie tokį berną, kurs su velniu į draugystę įsileidęs BsV281.
15. tr., intr. išvaryti pašalą, įdienoti: Tada buvo labai įléista (klimpo, buvo giliai išvarytas pašalas) Pc. Dirvos buvo įléistos Pc. Sniegas neseniai dar nutirpo, ale žemė jau gerokai įléista Jrb. Keliai įléisti, mažai pašalo Jrb. Kap saulėka inšildys, tir (tai ir) ledą inleis Rod.
16. tr. neįdirbti (žemės), užleisti: Žemė įleistà, išklibint negali – tik varputys Alk. Kelis metus tik nedirbk žemės, pamatytum, kaip ji būtų įleista Žvr. Laukas geras, tik intléistas – niekas nedera Brt.
| refl.: Laukas greit įsiléidžia Gs.
◊ di̇́egą įléisti išdykinti (vaiką): Inléidžia di̇́egą [vaikui, negrėsdami jo] Al.
į óžį įsiléisti imti ožiuotis: Įsileida įsileida į ožį, pasku nė pats nebsusivaldo Vvr.
išléisti; SD417
I. sudaryti sąlygas kam išvykti; išsiųsti.
1. tr. duoti sutikimą, nedrausti kam kur išeiti, išvykti: Ir mane, žinoma, išleis nors (bent) mėnesį (namõ, į tėvus) J.Jabl. O kas tave buvo išléidęs? Slnt. Aš gi žinau: kaip tik nueisi, tai tandiej neišlei̇̃s (prašys pasilikti, neleis išeiti) Sdk.
2. tr. duoti galimumą kam kur išeiti, išvykti: Išléidžiau pačią dukteries aplankytų, tai dabar vienas, be gaspadinės Ds. Mergaites išleidžiau spanguolių rinktų Sz. Pasiuvo senelė gaidžiukui naujas kelnytes, o vištelei sijonuką ir išleido vieną dieną abu juodu riešutauti J.Jabl. Aš išléidau aną į pieninę Akm. Išléidau savo žmogų į malūną Krš.
ǁ duoti kam išeiti, pačiam pasiliekant jo vietoje namie: Nėr kam manęs turgun išléisti (nėra kas namie pabūva) Ps.
3. tr. parengti kur išvykti, padėti susiruošti išvykstančiam: Išleidžiu sūnelį, gal sulauksiu kareivėlį Bsg. Užteka saulelė anksti rytą, išleidžiau dukrelę pas anytą LTR. Aš išleidau bernelį į didįjį karelį JD439. Gandras jau vaikelius užaugusius buvo išléidęs ir be rūpesčių ant lizdo lopė sermėgą K.Donel.
4. tr. liepti kur išvykti, išeiti, išsiųsti: Tėveliai kai mirė, neatmenu – mažučius išléidė tarnaut Antš. Kai išleido jį mėšlo kratyti, tai jam ir vėjas griežė šakėse J.Jabl. Parsivežęs namo ir išleidęs bandos ganyti Sln. Ižleidžiu sūnų iž tėviškos valdžios SD214. Išleido į Rymą Mikalojų kaipo savo pasiuntinį M.Valanč. Išléidė … sūnų jų vytųs BM14. Tada išleido jį Dievas ponas iš žardžio (paraštėje daržo) Eden BB1Moz3,23.
ǁ duoti nurodymą išvykti, išvažiuoti: [Stoties viršininkas] eina išléist traukinio Šd.
5. tr. BB2Moz21,8 išduoti už vyro, į marčias (vyrą į žentus): Trys mergos, visas reik išléisti, iškišti Krš. Buvo su vienu sutarę, bet kažkas perkalbėjo, ir išleido dukterį už kito Srv. Didžian vargelin man motinytė išgileidė (rd.) LMD. Oi, matušele, balta lelijele, tu turėsi didį vargą, lig mane paugusią išleisi D44. Rūpinosi matušelė, rūpinosi sengalvelė – kur išleisiu dukrelę? StnD27. Leidosi saulelė į vakarus, išleidau dukrelę į ašaras JV859. Išleidai dukrelę į marteles, įdavei rūtelę į rankeles d. Vincelis jau vieną sūnų žentuosna išleido Alv.
6. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (ko išmokti, ką pasiekti): Sūnų į daktarus išléido Vkš. Jiedu išaugino gražią šeimą ir visus išleido aukštesnį mokslą rš. Ne labadė man buvo jaunystėj: sudegėm, brolį išléidau kuniguos Jnšk. Balsys jau seniai savo širdyje apgailestauja, kad Petro negalėjo į mokslą išleisti V.Myk-Put. Ir išleido mokslą gerą kaip ponaitį kokio dvaro LTR(Žg). Ir išlei̇̃s vaikus žmonėmi Srj.
| refl. tr.: Anys vienas kitą mokslan išsiléidė Ds.
7. tr. išsiųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Išléisiu šiandie broliui laišką Jrb. Drauge su šiuo laiškeliu išleidžiu savo straipsnio juodraštį K.Būg. Išleidžiau jau paskutinę pirmojo lakšto korektūrą J.Jabl. Tas karalius visur išleido raštus, kad kas atsirastų, o tą jo dukterį išgydytų, tai būtų žentu BsPIV49. Karalius išleido žinias po visas karalystes Kbr. Sakė, išléidėm [telegramą] iš Vilniaus Plš. Išleido į svečią šalį dvi tūkstanti pundų vaško S.Dauk.
8. tr. R išlydėti: Norėjo vyresnysis sūnus jį išleisti, bet Jonas pats pakilęs išėjo laukan Ašb. Išléisk žmogų nors ligi durų Srv. Išléidžia par visą sodą, kad obuoliuko nepaimtum Skr. Išleido per visą kiemą – labai malonus žmogus Kt. Pasėdėjo kiek ir išejo, da išleidžiau in kiemo Skdt.
^ Išléist, kad dienos neišsineštum (sako rengdamasis palydėti svečią) Sdk. Išléisim, kad dieną neišneštūt Pkn. Išléisk, kad neišnešt nakties Žml. Reikia išleisti, kad diena nesutrumpėtų MTtVII54. Išléisiu, kad diena būt ilgesnė Šln. Reikia išleisti, kad duris neužrištumėt MTtVII54.
ǁ mirusį išlydėti: Mane išleisi, vartus užkelsi, tu pas kitą nujosi JD1009. Kur išleisiu dukrelę?… Ar į aukštą kalnelį? JD173.
9. tr. kurį laiką prabūti, pragyventi, praleisti: Jau vieną išléidom vasaros mėnesį Skr. Išléisim liepos tris savaites, ir jau rugiai bus pjautini Skr. Kad [nors] būt mėsos šventę išléist Arm. Kaip išleido pusę metų, pareina baltas vilkas LB168.
II. suteikti laisvę.
1. tr. DP167, SD423, R247 suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Palikau namie, žiopsojai – ir išléidei žąsis Vb. Žiūrėk, neišleisk paršiukų, kai neši ėdalą Vb. Tą paukštę išleidžia apiepiet in sodą palakstyt per langą BsPIV185. Išléisk katę į lauką Dkš. Išejo strielčiukas girelėn medžiotų, išleidė šunelius po girią bėgiotų LTR(Ds). Ir išleido (išlėkdino) varną BB1Moz8,7.
| Sėdėjo kalėjime, o dabar jį iš tenai išleido rš. Išleido ją valdžia kaip beprotę, jai nebekenksmingą J.Bil. Tad išleis jį valną Ch2Moz21,27.
| refl. tr.: Išsiléido kiaules, knisa kaip velniai Krš.
2. tr. išginti (gyvulius), duoti pasiganyti: Pro sniegą išléido gyvulius – nugraužė, nutrynė, tuščia, plika Skr. Išleisk išleisk pilkąsias aveles, pradėjo žaliuoti ant laukų žolelė JD287. Veršius, kiaules į aptvarą išleida Slnt.
| Ganyklos buvo išleidamos (aptvertos) Ggr.
| refl. tr.: Buvau išsiléidęs avis paganyti, bet, pradėjus lyti, vėl susivariau Š.
3. tr. nustoti laikius, paleisti: Užmigo ir išleidė iš rankų knygą Vb. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobulė duotų jam pieno, ir gana V.Krėv. Veršiukas visai išleidžia spenį (nežinda) Lš.
4. refl. išdykti: Vaike, tu išsiléidęs! Sg. Išsiléidęs kaip rankovė Kin.
5. tr. R125 dovanoti kaltę, atleisti: Anais žodžiais išleidžia, aba išriša, nusidėjusį žmogų SPII160.
III. padaryti laisvesnį, palaidesnį, silpnesnį.
1. tr. padaryti nesujungtą, padaryti laisvesnį ką susuktą, supintą, suvyniotą, atsukti, atrišti, išpinti, išvynioti: Kasas išpinti, išleisti KII35. Paskui klojėjos išleidžia linų pėdus ir saujas kloja lygiai eilėmis plonu sluoksniu rš. Duok man skritulį – aš išléisiu (išvyniosiu susuktus linus ar nuobraukas virvei vyti) Kp. Išleisk [sutrauktą] botagą Lp.
| Seniau dvarai išleistais arkliais (pora pirma, kita paskui sukinkytais) tik lekia, švilpia Lp.
| refl.: Neužmezgei mazgą, ir išsiléido visas galas virvės Jrb. Net plaukai jai bešokant išsileido rš. Mano naktį vis kasos išsiléidžia Ds. Prastai suraitė [plaukus], pabuvo kiek ir išsiléido Krš.
ǁ refl. iširti, prairti: Susiuvimas išsiléido Grž.
2. tr. išskėsti, išskleisti, ištiesti: Jau lyja, išleisk parasoną Ėr. Veranda apstatyta lengvais pintiniais baldais ir drobinėmis išleidžiamomis kėdėmis rš. Panytėlės, drobes išléisdamos, žalioj lankoj tiesia, baltai baldydamos Lnkv.
3. tr. pailginti, paplatinti (atardant siūles ir panaudojant įsiūtą medžiagos atsargą): Kad išléistų to sijono padalkas, tai nebebūtų striukas Jnšk. Tai bliuskelei kai išleis pašones, tai bus ilgesnė Jnšk. Per juozmenį reikia ben kiek išléist – labai apitempta Vb.
4. tr. pakreikti, paskleisti, padriekti: Jau dangus blausias, neverta šieną išleisti Žln. Išléiskit šieną an kluonienos Lp. Išléisk vežimą žemių [ant trobos] Lp. Nukerta tą kraiką, paskui išleidam iš pradalgių (išdaužome grėblio kotu pradalges) StngŽ73.
5. refl. nusidėvėti, iškedėti, suplyšti (apie audeklą): Nekietai austas audeklas, tai drapaną panešioji kiek, ir išsiléidžia Jnšk.
6. tr., intr. sumažinti kainą, pigiau atiduoti, nuleisti: Neimsiu, jei neišlei̇̃s Ėr. Išleisk dar iš penkių kiek, tiek nemokėsim Ėr. Seniau liuob dar išleis iš rublio už kalvaratą Šts. Išléisk iš kelnių (iš kelnėms perkamos medžiagos kainos) ben kiek Ds. Jau tu gi ė kiek išleisk OG106. Išleisk iš dviej šimtų kokią dešimtį rublių Alv. Iš visų paminėtų kainų išleidžiamas nuošimtis rš.
7. tr. R44 praleisti, nepasakyti: Kalboje labai dažnai išleidžiamos lengvai suprantamos sakinio dalys J.Jabl.
IV. padaryti minkštesnį, skystesnį; ištekinti.
1. refl. netekti formos, patižti: Išsiléidė tie paplotėliai Pš. Kruopos išsiléidę (labai suvirę) Vlk. Kai miltai susalę, tai pyragas esti toks išsileidęs, suzmegęs Jnšk. Vienoj vietoj jis atrado išsileidusią nuo rasos nuorūką P.Cvir.
| prk.: Iš meilės jis išsileido lyg vaškas (neteko savo nuomonės, charakterio; suminkštėjo) J.Avyž.
2. tr. išvaryti (pašalą): Šiemet anksti pavasarį išleido pašalą rš.
ǁ refl. atšilti, išeiti pašalui: Po nubėgimo sniego žemė, kuri par visą žiemą buvo sušalusi, išsileid BM318.
3. tr. ištirpdyti, atskiesti: Išléisk mieles Ėr. Gerai, kad da mielės neišléistos Al. Įmaišyti pašildytame vandenyje ir sudėti atskirai šiltame vandenyje išleistą raugą rš. Ar jau išléidai kvarbą (dažus)? Al. Įdėti šaukštelį vandenyje išleisto krakmolo rš.
| refl. KII307: Sniego prinešei, išsileido, ir dartės pirkia pašlapo Rod. Ar jau išsiléido cukrus? Jrb.
4. tr. išlydyti: Gal neišleisti̇̀ taukai? Lp. Vaškas jau išleistas Ktk.
| refl. R145: Šiulta (šilta), tai sviesto ir ant turgaus negali nuvežt – išsiléidžia Ds. Žvakė nū šilimos išsiléido Up. Par didelį karštį visa kas išsiléidžia Trgn.
5. tr. išpilti, ištekinti, ištuštinti, išbėginti: Tas … ją pamokino, kad ji imtų vištkiaušį, tą gražiai išleistų, o į tą kevalą vandens įpiltų BsPI67. Išléisk pieną (ištekink per indo apačią), jau bus smetona nusistojus Kt. Prašo, kad leistum tą prūdą išléist Žr. Iš balos visą vandenį išleido Alv. Atmatas (nedirbamą žemę) išarė, pelkes išleido (nusausino) ir gyvena Šts. Kraujus išleisti BB3Moz1,15. Kubilų tulis (volė su skyle) buvo išleidama (pro ją leisdavo alų) Lnk. Išleidžiamieji inkstų takeliai rš. Šlapimo išleidžiamasis kanalas rš.
| Eisim, vyručiai, alaus išleist (nusišlapinti) Srv.
^ Kãsa senukas, seilę išléidęs (labai atsidėjęs, net jam seilės bėga) Skr.
ǁ duoti nubėgti verdančiam skysčiui: Išléidau putrą, išbėginau Ggr.
ǁ duoti išbyrėti, išbirinti: Išleidimo dėžė sėmenims išleisti į elevatorių rš.
6. tr. tiesiai iš lukšto išpilti į keptuvę kiaušinį, kepant neplaktą: Ji man du kiaušinius išléido Lš.
7. tr. prakiurdant duoti išlįsti, ištrykšti, išbyrėti: Žiurkės praės ir išlei̇̃s maišą (išbirs miltai) Ėr. Vilkas išléido veršelio vidurius, prikimšo pilvan virkščių (ps.) Rod. Katei kad kiek žarnų neišléidžiau (vos nesumindžiau) Ėr.
| refl. tr., intr.: Viduriai jo persprogo ir žarnos išsiléido Jrk.
^ Kad tu kur žarnas išsiléistum taip bepuldinėdamas! Grž.
8. tr. daryti, gaminti (degtinę, vyną…): Išleido bobelė karčią arielką JD381.
| refl. tr.: Kad norėjai eit į svočias, reikė išsileisti rinckojo vynelio JV726.
V. išduoti į aplinką, paskleisti, suteikti.
1. tr. išduoti (iš savęs) į aplinką: Išleidęs dūmą pro nosį, senis užsikosėjo Ėr. Išleidžiamasis, atidirbtas [garvežio] garas rš. Smaks iš piktumo dvylika sieksnių liepsnos iš savo nasrų išleido BsPI6. Jei aš būsiu gyvas, išleisiu pieno putas, jei negyvas – kraujo putas BsMtII68. Kruviną prakaitą išleidž ponas darže BPI144. Dabokiat gerai ir ant to senojo aulio, kurs tą spietlių išleido S.Dauk. Širdyj verkė, o verkimo (ašarų) iž akių neišléido Asv. Ką aš ãšarų išléidau, dabar ir nematau Gg. Da ji nė vienos ãšaros ant dukters neišléido (dėl dukters neverkė) Skr. Jeigu spindulius saulė išleidžia, tai greit gal būt audros Btg. Tu išleidi savo dvasią ir atnaujini žemės veidą brš.
ǁ ištarti, pasakyti: Išleidžiu žodį R119. Susizgribo išsitarusi, bet išleisto žodžio nebesugausi Žem. Jis be buteluko tai žodelio iš po liežuvio neišleidžia – vis tyli kap siera žemelė Nč. Balsu mano šauksmą išleisiu brš.
^ Žodis – kai paukštis: išleidei ir nebesugausi NžR.
ǁ K duoti patirti, duoti pajusti; išlieti: Boba savo piktumą ant to senio išleido BsPI16. Bet Grėtė, norėdama ant ko nors išleisti savo pyktį, smogė didele ropute į vištyčius I.Simon. Ieškojo, ant ko jis savo kerštą išleisti galėtų LMD. Nesa kada tu savo kerštą išleidai, tada jis anus išpustijo kaip stambrus BB2Moz15,7.
ǁ paskleisti: Išleiski šviesybės tavo spindulį Mž318.
| Buvo kalbas išleidusi ant mūsų tėvo Krt. Toksai durnius pasidrįso pikčiausius melus į svietą išleisti A1884,288.
2. tr. iškišti, išstumti; padaryti (labiau) matomą: Bėgiojo šuo, liežuvį išleidęs rš. Ir liežuvius it pančius išleidę lekavo LTI41(Bs). Vapsva kai išléidžia gyluonį, tai bent colis būtų Ds. Katinas pribėgęs, nagus išléidęs už akių čiumpa Žln. Kurčgalius išléisk ir per balkį [šalinėje] Žvr. Inkorą išleisti N. Šilkinių suknelių išleistos kilpos siuvamos kilpiniu dygsniu rš.
| Išléisk labiau šviesą (iškelk lempos dagtį) Jnšk. Išleisk šviesiau lempą rš.
3. tr. išauginti, išskleisti: Ižleidžiu varpą, lapus SD94,133. Išleidžiu uoglį R316. Dar grūdas tik išléidęs daigus Lp. Šaką išléidžia į šoną [kambarinė gėlė] ir vėl auga Rm. Jau jų (seradėlių) šaknys išleistos rš. Išleidž žolelę, žolelę šilkinę TDrIV132(Ml). Kokius žiedelius išleisi? JD1191.
4. refl. iškilti, išsipūsti, susiformuoti: Suputo, gumbas išsileido kaip duonos kepalas Dr. Suodys prigargėjusios ant lubų, t. y. burbulais išsiléidusios J.
5. tr. pateikti parengus darbui, išmokius: Vien aukštosios mokyklos kasmet išleidžia daugelį tūkstančių specialistų įvairioms darbo šakoms sp.
| Vis dėlto šeštoje išleidžiamoje (baigiamojoje) klasėje gavau pabūti dvejus metus Vaižg. Kada bus išleidžiamieji egzaminai? J.Jabl.
6. tr. pateikti apyvartai, pagaminti: Pramonės darbuotojai siekia išleisti kuo daugiau ir kuo geresnės produkcijos sp. Visa išleidžiamoji produkcija eina žmonėms sp. Naują mašinos modelį išléisti DŽ.
7. tr. parengti spaudai ir išspausdinti: Šiandien tobulas žodynas išleisti nėra dar galimas daiktas, nes tam per maža turime surinkę medžiagos K.Būg. Kai kada minkštais apdarais išleidžiamos ir storos knygos rš.
ǁ sudaryti ir paskelbti (potvarkį, nuostatą, įstatymą…): 1918 metų gruodžio 16 d. Lietuvos laikinoji darbininkų ir vargingųjų valstiečių revoliucinė vyriausybė išleido istorinį manifestą dėl tarybų valdžios paskelbimo (sov.) sp.
8. tr. išeikvoti (pinigus, turtą): Kelionei jis buvo išleidęs arti devyniolikos tūkstančių J.Balč. Pinigą greit gali išleist, o kai reik jį paimt, tai iš šuns nasrų neištrauksi P.Cvir. Išléidė daug pinigų Vad. Daug turėdams, daug išleidi RD213. Piningai visi išléisti KI44. Nusižengė išleidęs svetimą turtą rš.
| Saulėje vienas medžiagos gramas išleidžia vidutiniškai apie 2 ergus per sekundę P.Slavėn.
| Jau sylą išleidau (visai nebetekau jėgų, išsisėmiau) B, PrLXVII8.
| refl. tr., intr.: Piningai greitai išsiléidžia KI137. Pinigus išsiléidai, ką dabar veiksi? Skr. Būsi turtingas, kai jai (degtinei) neišsileisi Vaižg. Ant tokio gyvenimo žmogus negali išsileisti (nėr iš ko plačiai gyventi) Gr. Šiemet išsiléidėm labai su tuo statyba Mžš. Ponai išsibergždė, t. y. išsiléido, jau tušti, nieko neturi J. Iš pinigų išsileidom Lp. Jis iš pinigo neišsiléidžia, bet turi iš ko ir pasidaryt Alv.
9. tr. R47 parduoti, nebelaikyti: Nebepasiveršiavo man karvė, paliko su senu pienu, tai išléidžiau Pin. Vargsiu be karvės, ale telyčių neparduosiu, šitos veislės neišleisiu Tvr.
| Išleisti iš varžytynių rš.
| refl.: Neišsiléisk su medum (per daug neparduok) Pš.
10. tr. išduoti (kam kas priklauso): Išduomi, išleidžiu R362. Verk senoji močiutė, kraitelį išleisdama, o senasis tėvelis – dalelę atskirdamas JV202.
| Ko snaudi, tau išléisti (leisti, išmesti kortą)! Krš.
11. tr. atiduoti (nuomai, iš pusės): Neturėjo nei arklių, nei padarynių, [žemę] išleisdavo nuomininkam, ir tiek Srv.
| Laukas reikia išleisti pusei – Mikas ir pusinį jau surado V.Krėv.
VI. pradėti ką daryti; išjudėti.
1. refl. imtis, pradėti ką daryti: Jau kad išsiléidai eit, tai ir eik Lp. Jau kad išsiléidęs kelionėn, reikia eit toliau Tvr. Tarnas išsileido vyti vaiką Al.
^ Tu an to išsiléidęs (tai pamėgęs, pasirinkęs, tam pasiryžęs) jau iš mažens Krok.
2. refl. išeiti, išvykti, iškeliauti: Tingėjau kinkyt – išsileidau pėsčias rš. Jonas su savo pulku slapčiai iš miesto išsileido Jrk. Išgirdo alasą ir išsiléido visi namo Jrb. Kur tu dabar tep išsileidai, gal turgun? Alv.
3. intr. išbėgti: Ka išléido ans į laukus, pradėm dulkės rūksta Vvr.
| refl.: Kai pradėjo lyti, visi iš turgaus išsileido Up.
4. refl. pradėti smarkiai bėgti, įsismaginti bėgti: Vilkas, pagavęs ėrelį, tai kadgi išsiléido, tai tik ol dada, ol dada! Vlk. Kap išsiléido [bėgti], tai kap žaibas! Knv.
VII. padaryti, kad kas eitų žemyn.
1. tr. iškirsti, išpjauti (medžius): Medžiagą išléidžia, tik kelmai lienka Šlčn. Dėdė išléidžia medžius kuitė[je] (miškelyje), t. y. iškerta J.
2. tr. padaryti, kad nukartų, nutįstų: Jo marškiniai buvo išleisti ant baltų drobinių kelnių rš.
| refl.: Drobulė toki juoda išsileidusi iš lovos Dr. Per kepurę plaukai išsileidę TDrIV248(Kb). Valandėlei ji atsisėdo ant kušetės, suimdama rankomis išsileidusius ant pečių ir nugaros šviesius, išsitaršiusius plaukus rš.
VIII. duoti praeiti per ką; išmesti, išmušti.
1. tr. perleisti, pervaryti per ką: Arpų nebuvo: grūdus liuob išleis par vėjį (išleis par kretilą) (išvėtys, išsijos) ir veš malti Šts.
ǁ iškulti: Eikit greičiau in kluoną, kad iki vakari rugius išlei̇̃stūt Al. Mašina kokias keturias kapas išléisim Alv.
2. tr. išmesti, išsviesti:
^ Akmenio, iš rankos išleidęs, nebepačiupsi Lnkv.
| refl.: Eikiam išsileisti, katras aukščiau išleisma: su palaidine ar su svilksniu? Šts.
3. tr. iššauti: Išleidžiu pūčką R247. Greitšovumas – ginklų ypatybė per kiek galint trumpesnį laiką išleisti ko daugiausia šūvių EncIX588.
4. tr. išmušti: Kap davė per petį, ir išleido ranką Kb.
IX. išlyginti.
1. tr. išlaidyti, išlyginti: Išleisk man marškinius K.Būg(Ds).
2. tr. Rtn išgaląsti: Kad išléidau savo peilį, tai kap britva Lš.
| refl. tr.: Išsiléido britvą Lp.
◊ ant (in) akių̃ neišsiléisti labai nekęsti: Anys motkos ir tėvo tai ir in akių̃ neišsiléidžia Arm.
ant svi̇́eto išléisti duoti gyvybę, pagimdyti: Ant svieto vaikus savo išleidė, potam apie juos nieko notbojo MP62.
dū̃šią (dvãsią KII305) išléisti KII305 mirti: Rankeles sudėjęs, išleido dvasią Ns1832,8. Žvilgterėjo seserspi, bet toji tuom tarpu dvasią jau išleidusi buvo BsV151. Jeigu ji (ragana) pasigauna žmogų, kutena jį teip ilgai, kol žmogus dvasią išleidžia BsMtI74. Turėjo palikti savo didį skarbą ir visus savo gerus draugus, turėjo išdvėsti, dūšią savo išleisti BPII195.
į [svečių̃] šãlį išléisti ištekinti: Seserį išlei̇̃s į šãlį, o tau namai Alk. Išleidau dukrelę svečių šalį, jauniausią dukrelę svečių šalį JD1203.
į valiàs (vãlią) išléisti išpaikinti: Ir ana, matyti, yr į valias išleista KlvrŽ. Lig mažus išléido vaikus į vãlią, dabar patys gailias Užv. Tą vieną [dukterį] turiu, tai truputį išleidau į valią LzP.
į valiàs išsiléisti išdykti: Išsiléido į valiàs [vaikas] Kl.
į žmónes išléisti ištekinti: Išléidom dukterį žmonė́sna ir jau išdavėm pasogą Vrn.
iš akių̃ išléisti
1. akimis nesekioti, nesirūpinti, kad būtų matomas: Žiūrėk, jei išleisi karves iš akių, jos tuoj sueis į javus Jnš. Tas senis įtartinas, jo negalima išleisti iš akių Pš.
2. neturėti galvoje, nesirūpinti: Čia dirbo toliau mokslo darbą ir neišleido iš akių savo tikslo rš.

iš dantų̃ neišléisti visą laiką kalbėti apie tą patį: Motina marčios neišléida iš dantų̃ Kv.
iš galvõs išléisti užmiršti: Iš galvõs tą kalbą išléidė Pp. Visai išléidžiau iš galvõs, ka vištos žabinė[je] uždarytos Jnš. Aš jau visai iš galvõs išléidau Prk.
iš nagų̃ neišléisti nenustoti dirbti: Senelė buvo be galo darbšti: ir viešėti atvykusi, ji neišleisdavo darbo iš nagų J.Balč.
iš širdiẽs neišléisti visą laiką apie ką mąstyti, kuo gyventi: Be paliaubimo kalbėti, mislyti ir niekada iš širdies savo neišleisti BPI236.
kvãpo neišléisti labai ramiai, tyliai būti: Stovėsiu kaip ėriukas – tyliai, ramiai, nė kvapo neišleisiu V.Kudir.
liežùvį išléidus Šll intensyviai (ką veikti).
paskuti̇̀nį atódūsį (kvãpą) išléisti mirti: Išleido paskutinį atodūsį rš. Tą žmogų pusgyvį išvežė už miesto, kur jis ir išleido paskutinį kvapą BsPIII9.
per gérklę išléisti pragerti: Visą mūsų gyvenimą (ūkį) par savo ger̃klę išléido Vkš.
per šãlį išléisti neteisėtai parduoti: Meistrai daug plytų ir cemento išleido per šalį Mrj.
prie Diẽvo išléisti numarinti: Tris kūdikius pri Dievo išleido N.
vė́jais išléisti niekams išeikvoti: Iškada piningus vė́jais išléisti Krš.
nuléisti
I. padaryti, kad kas eitų žemyn, gilyn.
1. tr. pakeisti daikto padėtį žemėjančia kryptimi, nulenkti: Pakeldami rankas, įkvėpkime, nuleisdami – iškvėpkime rš. Kam nuléidai baltas rankas an kelučių savo?! Ukm. Žiulpos veidas ištįso, ir abudu su Perminu bejėgiškai nuleido rankas J.Avyž. Iškėlę svarstį aukštyn, pirma nuleiskime jį iki krūtinės ir tik po to žemyn rš. Pastato kibirą, lėtai nuleisdama lanką, kad neskambteltų rš. Reik mokėti dalgį vienaip nuleisti [pjaunant] – ne giliau ir ne sekliau Šts. Juras ėjo per kiemą, nuleidęs galvą P.Cvir. Arkliai kol nuleidę galvas stovinėja, neėda TDrIV222(Rod). Taip gražiai žydėjo vakar [gėlės], o šiandien jau nuleido savo galveles J.Balč. Nuleido uodegą kaip šuo, lazdą pamatęs TŽV597. Vaikščioja lodz kiaulė be kryžiaus – nuléidęs petį Grv. Briedis stovi tuomet (ragams krintant) ausis nuleidęs Blv. Sparnus nuléisti (suglausti) K. O ko pavytai, žalia būdama, o kam nuleidai žalias šakeles?! JD241.
ǁ padaryti, kad kas nuslinktų, atsidurtų žemiau: Ant sienų viename bokšte buvo nuleista vėliava, kas reiškė, kad šeimininkų nėra namie A.Vien. Bures nuleidęs, tyliai iriuosi B.Sruog. Kapitonas liepė nuleisti bures J.Balč. Ponai galėjo pakarti ir nuleisti – tokie buvo galingi Plng. Nuléisk sėdauką (dviračio sėdynę) Azr. Nuleidžiamasis tiltas LL330.
ǁ nukreipti žemyn (akis, žvilgsnį): Senis nuleido akis žemyn ir atsiduso V.Kudir. Moteriškė artinasi prie Andriaus, nuleidusi akis P.Cvir. Sėdi, akis nuleidęs, t. y. murkso, žiūri iš pakerės J. Susisarmatinęs vaikas akeles nuléidė Jnšk. Dūlina, akis nuleidęs, kaip šuva, lašinius suėdęs KrvP(Mlt).
| Ligonis pramerkė akis ir vėl nuleido blakstienas rš. Kristina nuleido ilgas, tamsias blakstienas J.Dov.
| refl.: Abraomo akys neramiai sumirksėjo ir nusileido žemyn rš.
2. tr. numauti, nusmaukti žemyn: Nuléisdavo kelnes i par pliką droždavo Žml. Jonas nutraukė tau skepetėlį, tu jam nuleidai kepurę Žem.
| refl. tr.: Boba skepečikę nusiléido žemyn Skr.
3. tr. numesti žemyn: O tas senis tą šaukštą nuleido ant žemės, sako: „Paduok, vaikeli!“ BsPIV21. An tę šviesą nuleido, i girdėt bumbsėjo (apie bombardavimą) Gs.
4. tr., intr. duoti nukristi, nubyrėti, nuvarvėti iš viršaus žemyn: Atmeni, kad tavi nuleidau maną ant peniukšlo tavo MP252. Ir nuleidžia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų BtMt5,45. Šitai eš rytoje šiuo metu tokiais ledais nuleisiu, kokių Egipte nebuvo BB2Moz9,18. Rasokite, arba nuleiskite rasą, dangūs, ižg viršaus DP502.
5. refl. BB2Moz8,4, SPII1 iš aukšto priartėti prie žemės, prie ko nors žemai esančio: Dangus aukštai, reikia palaukti, kol žemiau nusileis, tada gal ir teks keliauti KrvP(Dgč). Rūkas nusileido pievose BŽ231. Ir štai dangus pasidengė nuo krašto iki krašto nematytai storais švininiais debesimis, nusileidusiais iki pat žemės J.Balt. Sausas lapas, atitrūkęs nuo medžio, nusileido ant jos tamsios suknelės J.Dov.
| prk.: Nusileido debesėliai, verkė manę giminėlė JD1151. Nuo pilko žemai nusileidusio dangaus gatvėse buvo prietema rš. Jau vėlu. Į Gedimino aikštę nusileido rugpjūčio naktis rš. Naktis nusileido staiga P.Cvir. Kažkaip anksti nusileido prietema rš.
^ Paskėlė aukščiausia, nusleidė žemiausia Švnč.
6. tr. nutupdyti: Nuleistų žemėn iš 450 km aukščio bandomųjų gyvulių būklė gera sp.
ǁ refl. nutūpti: Pavasarį Kuomiškėse nusileisdavo pailsėti laukinių žąsų pulkai A.Vien. Atlėkė dvyleka ančių, nusileidė ant žemės MitI363. Ašiai nuskrisčiau, ašiai nusileisčiau in motulės svirnelio, in vyšnelių sodelio Rš. Skrisčia ant motutės sodą, šakon nusileisčia NS1247. Bičiuliui ant nosies musė nusileido J.Jabl. Nusileisdamas lėktuvas, be abejo, patenka į sniego, o gal ir į lietaus debesis rš. Tarybiniai kosmonautai sėkmingai nusileido gimtojoje žemėje (sov.) sp. Nusileidžiamasis skėtis (parašiutas) LL232.
7. refl. intr., tr. pasislėpti už horizonto, nusėsti (apie dangaus šviesulius): Saulė į debesį nusiléidė Pc. Ligi saulei nenusileidus, reikėjo vaikščioti, ne dabar J.Jabl(Tl). Saulė nusileidė až aukšto kalnelio Vnž. Numirė saulei nusileidžiančiai BB2Krn18,34. Anys neveizdi nakties ir saulės nusileidusios BPII28. Nusileis mėnuo, … patiešys mane … siratėlę JD942.
| Kur tave saulė nusiléido (kur tu buvai, kai saulė leidosi)? Ss.
| Tada diena labai nusileido (buvo vėlus vakaras) ChTeis19,11.
| prk.: Diena su saule nusileido S.Nėr. Su saule džiaugsmas nusileido, su saule vėl nubus S.Nėr.
8. tr. nuimti, nukelti žemyn: Noriu, ka šienyką nuléistum no aukšto, paskui tamso[je] tę kabykis Jrb. Ir staigiai nuleido ji kodžių žemyn ant savo rankos BB1Moz24,18. Tatut, nuleisk mane nuo pečiaus žemėn! – Tėvas kilst i nuleido vaiką žemėn Švnč. Nuléisk kojas nuo suolo Š.
| refl. tr.: Sustojo, nusileido luotelį nuo laivo BsPIV190. Nusileidžia kojas nuo lovos ir ieško pypkės rš.
9. tr. prilaikant duoti nuslinkti žemyn, gilyn: Bet pro langą virve pintinėje per mūrą buvau nuleistas Bt2PvK11,33. Ant galo išmislijau nuleisti virvę lig žemei BM145. Siūlas nuleidžiamas pro lentelės apačią (padarius kilpą, neriant tinklą) sp. Karalius liepė tą medį nukirst ir ją (našlaitę) astražniai nuléist [su medžiu] BM183.
| Vyrai nuleido karstą į duobę rš.
| refl.: Vagys pro langą per virves iš antro gyvenimo nusileido Jnšk. Jis sau padarė kokių ten audimų virvę ir nusileido an žemės BsPIII163.
| Jei voras nusileis ant žmogaus, tai bus laimė Skp.
10. tr. pamažu įdėti, nukišti: Jonas nuleidžia ranką į kabančio švarko kišenę P.Cvir.
| Tą užgirdus, moteriškė nuleidė savo dešinę ranką palovėn BsPII191.
| prk.: Kiekvieną Valterio žodį gaudo mergelė ausim ir per mintį į širdį nuleidžia V.Kudir.
11. refl. pamažu pakeisti statesnę kūno padėtį gulstesne (atsisėsti, atsiklaupti, atsigulti): Senis sunkiai nusileido į kėdę rš. Nusileido ant vieno kelio ir jisai A.Vien. Jis pamėgino apsiversti, bet tik kilsterėjo pečius ir vėl nusileido ant margų pagalvių rš.
12. refl. nuslūgti, nukristi: Kviečiai siūbuoja pakildami ir nusileisdami rš.
| Krūtinės ląsta nusileidžia, jos tūris sumažėja, ir iškvepiama rš. O kad norėtų pasisemt vyno iš to šulnio, tai tas vynas nusileidžia teip giliai, kad jos negali pasiekt BsPIV93.
13. tr. prk. padaryti žemesnį, tylesnį (balsą): [Lakštingala] čia pakelia balsą, čia vėl nuleidžia J.Jabl. Po šitos iškilmingos įžangos ponas nuo rogių, jau truputį nuleidęs balsą, skaitė toliau V.Myk-Put. Kainas prisislinko dar arčiau prie jo ir dar labiau nuleido balsą rš.
14. tr. nubrėžti iš viršaus žemyn (statmenį): Iš taško A nuleisti statmuo turimajai tiesiajai Z.Žem.
15. tr. nukirsti, nupjauti (medį, šiaip augalą): Ankšlis (alksnis) nuleista Bn. Nuléidėm eglę nuo kelmo Trgn. Visus medžius gerai nuleidome, tik paskutinieji keli pasikorė Pkr. Kad ir vienu dalgiu, bet gal daug rugių nuleisti par pavakarę Šts.
| Darata ir barzdą Gusčiui taip pat nuleido (nukirpo), kaip ir plaukus Vaižg.
| refl. tr.: Nuvažiavom, nusiléidom po eglę gerą ir važiuojam Rm.
16. tr. nuversti nuo bėgių: Atsimenu, kaip kartą mes nuleidom ešeloną rš. Sako, ne vieną traukinį nuleidęs nuo bėgių J.Avyž.
17. tr. palikti per neapsižiūrėjimą neišmegztą akį: Akį nuléisti KII47. Gera mezgėja akies nenulei̇̃s Rod.
ǁ mezgant nukelti ant kito virbalo neišmegztą akį: Dvi uždėtos akys iš pereitos eilės nuo kairiojo virbalo neišmegztos nuleidžiamos rš.
18. tr. susiaurinti (nėrinį) mažinant akių skaičių: Norėdami tinklą nuleisti, per dvi paskutines akutes neriame vieną sp. Jau pradėk nuléisti po akį nu kiekvieno virbalo Brs. Užteks megzt – jau gali nuléist Kš. Pradėsu kojinę nuléisti Krš.
19. tr. padaryti nuožulnų, nuolaidų: Sermėgos pečiai nuleisti, dabar toki mada Šts. Labiau nuléisk pečius, per statūs Rm. Papjoviau vištą – tą nuleistoms strėnoms Šts. Nuleistų kriauklų arklys y[ra] pigesnis Šts. Arklys nuléisto pirmagalio Rod.
20. tr. padaryti plonesnį (vejant), nuploninti: Botagas vienodas, į galą nė kiek nenuléistas Ėr. Nuléisk laibesnį botagą Ėr.
21. tr. duoti nusiristi, duoti nuriedėti, nušliaužti į pakalnę: Nemesk taip smarkiai [sviedinio], nuléisi nuo kalno, įkris į upę rš. Ir mažąjį [vaiką] kartą nuo tos didžiosios pusnies nuleidžiau Vb. Vaikai, katras muno kurpes nuléidot į pakalnę? Up.
22. refl. nueiti, nuvažiuoti, nuslinkti į pakalnę, į žemesnę vietą: Kelis kartus nusileidę nuo kalno, pasitampę, jie vėl kimba į darbą P.Cvir. Užlipo ant aukšto kalno, paskui nusileido į plačią lygumą J.Balč. Siauru keleliu raitelių būrys nusileido prie pat Dubysos A.Vien. Nereik ne ragikių, ne nėko – subinvaža nu pakalnės nusileida Krš.
| Kol jie kalną nusilei̇̃s Srd.
ǁ nulipti (laiptais, kopėčiomis…): Iš lėto perėjęs ilgu koridorium, gydytojas nusileido cementiniais laiptais į kiemą rš. Jam pavyko nusileisti lipyne, nesutikus savo šeimininkės rš.
ǁ nueiti, nukeliauti, įsirausti gilyn: Nusiléisti gilyn BŽ44. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą ir iš ten nusileido į požemį, po jūra rš.
| Kuomet vabalai žiemą nusileidžia giliau, ir kurmis rausia gilumoje Blv.
23. tr. plukdyti, duoti plaukti: O kaip padirbdinčiau naują laivužėlį, nuleisiu ant jūružėlių, nuleisiu ant marelių JD441.
24. tr. padaryti ką nusvirusį, nutįsusį, karantį, pakibusį: Viršuje galima nuleisti nedideles užuolaidėles rš. Šilkų juostelė šalin nuleistà LB30. Botagas prie jo šono nuléistas buvo Ns1857,4. Kepurytė su nuleistu kutosu Sb.
| refl.: Plaukai nusileidžia lig pečių BŽ346. O juodi ūsai grožina jo veidą, o ilga barzda žemyn nusileido A1884,396. Šlebės (suknelės) užpakalis nusileidęs kaip žąsies dėtys Pln. Jam ausys nusiléidusios KI588. Kaip pradėjo šalti, ilgiausi leketai nu stogo nusileido Vvr.
25. tr. N įkišti į vandenį, nuskandinti, nugramzdinti: Nuleidžiu šviną gelmės ieškomą R115.
| Uoste laivas nuleido inkarą rš.
ǁ netyčia paskandinti (nusimaunamą daiktą): O ir nuleidau aukso žiedužėlį į jūružių dugnužėlį JV123. Tik nenuléisk viedro semdamas vandenį [iš šulinio] Rm.
II. padaryti, kad kas eitų tolyn; judėti tolyn.
1. tr. nesukliudyti, nesudrausti kam kur eiti; duoti eiti: Onelė niekur nenuléidžia žąselių į javus Š.
2. tr. išrengti kur išvykti; padėti susiruošti: Kur tu jį (sūnelį) nuleisi? RD67.
3. tr. duoti už vyro, į marčias: Dukterį nuléidom į krãžiškius Ll. Savo dukrą ant kitą parapiją nuléidžiau Jnšk. Privertė, nuleido dukterį už našlio Ašb. Te aš dukrelę nuduosiu, savo vaikutį nuleisiu LTR. Ei, verkė verkė mūsų seselė, taip toli nuleistoji JV860. Žada mane už seno nuleisti LTR(Trg).
4. tr. liepti nuvykti, nusiųsti: Pats nenorėjau te eitie, tai nuléidžiau pačią Ds. Venckuo vertai būt grėbėją nuleisti Slnt. Karalius nuléidė pasižiūrėt, ar teisybė, o nuleisti̇̀ parodė, kad teisybė BM112. Nuleisti į talką rš. Kada jo sūnus paaugo, tai jis ir nuleido jį pas tą mokinčių mokytis BsPIII106. Parašyk, kada parvažiuosi, tai nuléisim ar į Joniškėlį, ar kitur padvadą parvežti Grž.
5. tr. nusiųsti (laišką, pinigus, siuntinį…): Neturim adreso, reiktų nuléist [laiškas] Pl. Gromatėlę surašiau, pas tėvelio nuleidau JV343. Pats taip pat Parčevskis nuleido raštą į Varnius M.Valanč. Reiks tą metriką nuléisti į Ameriką Als. Galėčiau Voronežan nuleisti ben 5 egz. korektūros K.Būg. Augymę tą, rastą Žemaičiūse, nuleidau į Vilnių P. Mes vis anam kas mėnesį nuléidame tai piningų, tai pavilgos siuntinį Grg. Du kartus nuléidėm lašinių Ėr. Mes savo vaikui vis šį tą iš valgymo nuléidžiam Jnšk.
6. tr. nulydėti: Ateik pas mane – aš tave prie garlaivio nuléisiu Skr. Domicela išvirusi pavaišino ir nuleido svetį gulti M.Valanč.
ǁ mirusį nulydėti: Pavasarį nuléidau vyrą į kapus KzR. Jį ant vežimo iškėlė, parėdė ir tei[p] nuléido ant kapų Skr. Nuléido in kapinyną Lp. Nuleidė močiutę aukštan kapelin LTR(Pnd).
7. tr. Krtn, Pls, Vrnv praleisti (laiką): Kelias dienas nuleidę, ejo mazgoties [į pirtį] S.Dauk. Dieną nuléidi ir vėl bėgi Rod. Vėl naktį nuléisi be miego Lp. Iš pradžios kalbėjosi gan tyliai, o kiek laiko nuleidus, galima buvo numanyti, kad ne prie tuščio stalo sėdi LzP.
| Savo jaunas dienas ant nėko (tuščiai) nuléido Žv.
| refl. tr.: Nuleidęsis kelias dienas, nueik ž.
ǁ intr. palaukti: Daba da ugnį kurti anksti – kiek nuléisma i kursma Lkv.
8. tr. duoti praeiti pro ką, perleisti: Rugius nuléisk par vėją, gal nuneš pelus Varn. Par vėjį nuleido, nuklastė, nukulstė ir nubėrė su šiūpele bertinius rugius Šts.
ǁ apdoroti (kokiu įrankiu, priemone): Šėpą ryzu kad nulei̇̃s, blizga! Slm.
9. intr. nubėgti, nuvažiuoti: Zuikis nuléido į krūmalius Vvr. Petrelis nuléis į Kalnalį taboko parnešti Kal.
| refl.: Pats mačiau, kaip vakar vakare kažkieno vaikas iš mūsų sodno nusiléido Up.
| Mes buvom nusiléidę (nuvažiavę) vieną dieną ant Arimaičių ežero Rd.
ǁ refl. nuplaukti (pavandeniui): Šį rytą vyrai nusiléido Nemunu Al.
10. tr. išauginti, išleisti: Ant pamato džiūsta jurginiai, nuleidę po tą vieną žieduką Jrb.
III. nekreipti dėmesio, apleisti, praleisti; susilpninti.
1. tr. nugyventi, apleisti: Vaikai nuléido namus, o tėvai kap gražiai gyveno! Alk. Nusitvers Gaičiaus Anė kokį nors niekam vertą vyrą, šisai nuleis ūkį I.Simon. Ans norėjo didelio ūkio, kad ans ir nuleistas būtum Prk. Nuléidė tuos pastovus, nugriuvo, nubuvo, galų gale paliko, ka reik javus dėt į kauges Sk.
| refl.: Žmogus nusléido viškai Pl. Ar tik ans nenusileis tiek gerdamas?! Dr. Žemės gẽros, viskas auga – ko teip nusiléidot?! Skr.
nusiléidusiai adv.: Gerąs žmogus gyvena nusileidusiai Šts.
ǁ nulaisinti, nualinti, nusilpninti: Ne kokio pažytko paskuo negausi iš nuleistos dirvos Vkš. Nuleista žemė J.Jabl(Žem). Visi tie alkoholiški gėralai nepakelia sveikatos, ale nuleidžia ją žemyn Blv.
| refl.: Nusléido gaspadorstva nuog viso ko Rod.
2. tr. duoti niekais nueiti: Kap susinarpliojo, tai visą špulią siūlo nuléidau Lš. Jau mes, tinginiai, nuléidom dieną (nedirbome) Lp. Dvi antis pašovė ir abi nuléido (nerado) Skr.
3. tr. Alk nulesti, nuėsti, sunaikinti: Pradeda raust kokia vyšnia, tuoj strazdai ir nuléidžia Gs. Kviečius, brolau, žvirbliai nuléido Jrb. Reikia jau rauti kanapes – žvirbliai visas nuleis Kpč. Varlės visas linam galvutes nuleis – tokia palietė Rdm.
4. tr. neimti dėmesin, nepaisyti: Turi jų kvailumą nuléist, kad nenori pyktis Skr. Ar jau nebeduosi teisman už avižų išganymą, taip nuleisi? Ds. Piktas vyras, reik aną nuléisti Rdn.
| Barė brigadierius ir muni skaudžiai, ale aš nenuléidau ne vieno žodžio (į visus atsikirtau) Krš. Idant vienas kitam nutylėtų, žodį nuleistų brš.
ǁ atleisti, dovanoti: O svetimus silpnumus maloniai nuleistumbime DP150.
ǁ praleisti, aplenkti, palikti: Ne vienos [nuodėmės] nenuléidžia be koronės DP183. Nesa ponas nenuleis nekorotą, kursai jo vardą piktai vartoj BB5Moz5,11. Piktybę nekoravotą tur nuleisti BPII250.
5. tr. sutramdyti: Nuleisti rūstybę SD228. Teg nuleid kerštą, tetvardai širdį DP37.
6. refl. būti nuolaidžiam, neprieštarauti, sutikti, atsisakyti savo nuomonės: Tu jaunesnis – nusiléisk jam Jrb. Kiekvienu žodžiu jam nusiléisk, tai būsi geras Gž. Visą pavasarį ir vasarą ji laukė, kad Povilas nusileistų ir sugrįžtų pas ją J.Dov. Jis toks žmogus nusileidžią̃s Žg. Lentas žmogus kitais nusileidžia J.Jabl. Toks užsispyrimas: viena kitai nenusiléida Krš. Jaunesnysis ir nenusiléidžia vyresniuoju Mrj. Nenusiléidi nė per nago juodymą (labai užsispyręs) Kt. Nė per plauką nenusiléisiu – geriau tegul mane gyvą sudrasko! Vkš. Galvos nepramuši, senam nusileisdamas KrvP(Rod).
7. refl. būti pralenktam, atsilikti kokiu nors požiūriu: Aš savo kūno išvaizda, spalva ir švarumu toli prašokantis jo krašto jahus, nors ir nusileidžiantis jiems savo stiprumu J.Balč. Mūsų liaudis sukūrė pasakas, kurios savo fantazija ir grožiu nenusileidžia jokios kitos tautos pasakoms A.Vencl.
8. tr. SD383 sumažinti (kainą, mokestį): Prašiau nuléisti nuomos dalį Jnšk. Nuo dešimties rublį nuleidžia, ir šventa rš. Da pusšimtį nuléidė Skdt. Verk – būtų nenuleidęs [skolos] Ėr. Parduodamas kokį daiktą iš neturto, gatavas yra jį nuléisti pigiaus, nekaip yra vertas A.Baran.
| refl.: Nenusileido nuo savo pasakytos kainos rš. Lygo lygo, i nusileidau ant pusės prekio Vvr.
9. refl. menk. NmŽ mirti: Tas jau nusileido Dr.
10. refl. psn. pasitikėti, pasikliauti: Pasaulyje nėr nieko patenkančio, ant ko žmogus nuléistis turėtų DP581. Bijokimės Viešpaties …, o ant mielaširdumo jo … nenuleiskimės DP509. Ant tavo, pon, valios nusileidžiame MKr42.
IV. nutirpdyti, nutekinti, nubėginti; supilti.
1. tr. nutirpdyti: Kap atšilo, tai penkiom dienom visą sniegą nuléido Sn. Baigia sniegą nuléisti, jau kalneliai kyši Kp. Jau keliūtė gera buvo, i vėl nuléidė Ml. Nulei̇̃s kelią, kaip su rogelėm važiuosi? Rm.
| refl.: Langai jau nusiléido – būs atdrėkis Skdv. Palaikykiat šiltai, ir nusileis [ledas nuo kibiro] Skdv.
2. tr. R nutekinti, nubėginti: Per pilną bačką prikošei [alaus], nuleisk truputį Srv. Kubilai buvo pro tules nuleidamys Šts. Einu nuleisiu pieną iš kibiriuko, galėsi neštis Lkč. Nuleisti šlapimą pro pūslės fistulę rš. Kai nebegal, sako, pagydyt, tai nuléidžia kraują, ir žmogus miršta Jnšk. Jis jam daug kraujo nuléido KI36. Nuleidžiamasis vamzdelis rš.
| prk.: Buliai nenuléisti (neišsieikvoję), o karvė nepasėjo Jrb.
| refl.: Nusileiskim (nusišlapinkime), vyrai, bus lengviau Jnšk.
ǁ prakasus griovį, duoti nutekėti (vandeniui): Nuleido vandenį nu kiemo Krš. Prūdą nuléido Vkš. Nenuleidamūse prūdūse žuvis trokšta Ggr. Iškasiojo griovius griovelius ir nuo visų dirvų vandenį nuléido Vkš. Pavasarį nuleida rudenį užtvenktą lanką i turia šviežios žolės pasipjauti Šts.
ǁ nutekinti liesą, be grietinės (pieną): Duoda nuléisto pieno Krn. Nuléistas pienas neskanus Skr.
ǁ prk. išlieti palengvinant širdį: Tą piktùmą nėr kur nuléist, tai muša gyvuolius Jrb. Piktumui nuleist galėjo jam snukį sudaužyti kur patamsy, ale ne padegt Skr. Juk nieko su tuom nepadarysi, tik uparą nuléida Erž.
3. tr. supilti: Núleisk puodan zacirką Vdš. Ar nuléidai avižas lovin? Vdš.
V. numesti, pamušti.
1. tr. numesti: Paėmė kepurę ir nuléido į dilgynes Up.
^ Viena ranka nuleidi (netvarkingai pasidedi, numeti kur pakliūva), o nė abidvim nerandi Lkv.
2. tr. nusviesti šaunant: Aš žinau, kad jūs ėjot lenktynių, kas toliau nuleis strėlę J.Balč.
3. tr. pamušti: Ir nuléido šuneliui koją – tuturst, tuturst nuskalijo šunelis an triej kojų Rod. Babt boba kalytei ir nuleido klubą (ps.) Nč. Aš tau nuléisiu blauzdas Sn. Ranką iš pat alkūnės nuleidė Srv. Aš jam nuléisiu nagus Antz. Nugi balvonas – nuléido meitėlukui lazda strėnas Mrj.
VI. nulyginti, suvyti.
1. tr. leistuvu nulyginti, nuobliuoti: Leistuvu nuléisk, ir bus gerai Trgn. Pagedo leistuvas, nebėr kuo nuléidžia Ds. Kai deda grindis, tai lentas dailiai nuleidžia Gž. Kai nuléidau lentą su leistuvu, tiesi kaip iššauta pasidarė Vvr.
^ Lygus kaip nuléistas Sdk.
2. tr. išgaląsti: Gerai nuléidai peilį Rdm.
ǁ išlyginti aštrumą: Nuleisti pjūklo asnį – pjūklo aštrimas iš viršaus pabraukti Tl.
3. tr. susukti, suvyti: Iš pakulų gero šniūro nenuleisi Vkš. Šniūras, nusuktas ar nuleistas jauname mėnesy, metas į varžkanas Trk.
◊ aki̇̀s (ãkį) nuléisti atitraukti žvilgsnį, neprižiūrėti: Tik nuléidžiu nuo vaiko aki̇̀s – žiūrėk, jis jau ir kiša ką burnon Vb. Tie varlės pradėjo kėžinėti, negali akių̃ nuléisti Krš. Nenuleisk akies nuo jos, ba ir dings žagaruose Lš.
aki̇̀s nuléisti nusiminti, apsiblausti: Vakar veidu kaip rožė žydėjo, o šiandieną nuleido akis Mair.
akimi̇̀s nuléisti apmesti žvilgsniu, apžvelgti nuo galvos iki kojų: Nuléidė visus žąsiukus akim̃ Slm.
akių̃ nenuléisti įsispyrus, įsistebeilijus žiūrėti: Visą vakarą nenuleidžia nuo jos akių Jnš.
ant juõko (ant vė́jų), nuléisti nekreipti dėmesio: An juõko nuléidau viską Krš. Velytina, kad … tikras lietuvis šitą svarbų reikalą nenuleistų ant vėjų A1885,92.
ãšarą nuléisti paverkti: Ir aš nuleidau ašarą paisant in itos škados Arm.
ausi̇̀s nuléisti liautis didžiavusis, smarkavusis: Tu nuléisk ausi̇̀s (nešokinėk prieš jį)! Lp.
baltõsiomis nuléisti viską apžvelgti: Kad kas negerai, tai tik baltõsiom nuléidžia Ds.
iš kóto nuléisti nužudyti: Tegu tik dar pasišoka prieš mane, tai nei neapsižiūrės, kap iš koto nuleisiu aš jį Lš.
juokù (juokai̇̃s) nuléisti nekreipti dėmesio: Jis juokù nuléidžia tavo barnį (laiko nevertu dėmesio, pasišaipo) J.Jabl. Ką juokù nuléisti, ką juoku dėti KII1. Aš nieko nesakiau, juokai̇̃s nuléidau Jrb.
káilį nuléisti primušti: Tu manai, kad už tai kada nors nenuleis kailio ir jums! rš.
kraũją nuléisti
1. mūšyje susilpninti jėgas: Divizijai buvo nuleistas kraujas rš. Legionininkai nebepuolė, matyt, gerai nuleidome jiems kraujo rš.
2. euf. nusišlapinti: Nespėja išgert [alaus] ir beina kraujo nuleisti Grž. Eisim kraũją nuo širdies nuléist Alk.

negirdomi̇̀s nuléisti nekreipti dėmesio: Ji ir dabar negirdomis nuleido vyro šneką rš. Man, seniui, lyg nepritiko negirdoms nuleisti rašytojo žodžiai J.Jabl.
nei̇̃ pakártas, nei̇̃ paléistas apie neaiškią būklę: Dabar esu nei pakartas, nei nuleistas Blv.
niekù (niẽkais) nuléisti
1. nekreipti dėmesio: Negalima tą kalbą visai nieku nuleist TP1882,9. Kaip ir melą kokį nieku nuleisti BPI80. Ir Petrui, ir kitiemus niekù nuléido jų stambumą ir gintijimą DP150. Ir dabar taip viską niekais nuleisti?! rš.
2. nuskurdinti, išeikvoti: Per tą smarvę (degtinę) ir gyvenimą niekai̇̃s nuléido Skr.

nósį nuléisti
1. KII86 nusiminti, apsiblausti: Pasakiau, kad reiks būt namie, tai ir nuléido nósį Gs. Dainuokit, ko sėdit nuléidę nósis! Gs. Malūnininkas nuleido nosį – suprato, kad jis yra apgautas J.Balč. Nósį nuléidęs, kaip žemę pardavęs Kv. Sėdi nosį nuleidęs, kaip višta pereklė Sim.
2. pasidaryti nebe taip išdidžiam: B[uv]o labai mandras, dabar jau nósį nuléido Gs.

nuo akių̃ nuléisti atitraukti žvilgsnį, neprižiūrėti: Kad tik nuleidai nuo akių, ir nuejo kažin kur LTR(Ds). Nenuléiskit avių nuo akių̃, kad neįeit daržan Slm.
nuo kójos nuléisti nužudyti: Vieną dieną pamatysi – aš tą senį nuléisiu nuo kójos Žml.
nuo pãdų nuléisti paskersti: Naujims metams tujau vieną veršį nu pãdų nuléido Trkn.
pasiùtkraujį nuléisti mušeiką primušti ligi kraujų: Pasiutkraujį nuleido – geresnis būs Vkš.
prãkaitą nuléisti paprakaituoti: Reikėjo gerokai prakaito nuleisti, kol baigėme darbą rš.
pro ausi̇̀s nuléisti nekreipti dėmesio: Plẽpės bobelės dažnai nežino, ar tikėti, ar pro ausis visas Kasparo istorijas nuleisti P.Cvir.
pro šãlį nuléisti neteisėtai parduoti: Ji miltus pro šalį nuleidžia sp.
rankàs nuléisti netekti noro, energijos ką nors veikti, dirbti; nusiminti: Kai mirė tavo teta, dėdė visai nuleido rankas rš. Jis dirbo, rañkų nenuléidė Ėr. Tik rankų nenuleiskim ir vilties nenustokim A.Vien. Stovi pušelė, stovi ir eglelė, stovi mano mergužėlė, rankeles nuleidus JD610.
séilę nuléisti Krč numigti: Seilẽlę nuléidžiau, tai daugiau nebeužmigdysi Vb.
sparnùs nuléisti pasidaryti nebesmarkiam: Toks buvo drąsus, o dabar ir nuleido sparnus rš.
strė́nas (šónus) nuléisti primušti: Aš jam su pagaliu strėnas nuleisiu Žem. Ateis mano tėvas, nuleis tavo strėnas LTR(Tršk). Tylėk, be kai nuléisiu šónus, tai nė neprisiglausi! Ds.
šùniui ant uodegõs nuléisti išeikvoti, tuščiai praleisti: Taip visas gėrybes šuniui ant uodegõs ir nuléido Vb.
tylomi̇̀s nuléisti nutylėti: Užmiršo ar dėl kurios priežasties tylomis nuleido tą svarbų jų gyvenimo bruožą rš. Aš tai tylomis nuleidau, o jis dar bandė ginčytis su Kiaune rš.
vė́jais nuléisti išeikvot: Visą turtą vėjais nuleido Krš.
žadai̇̃s nuléisti neištesėti pažado: Žadėk ir išpildyk, nenuléisk visko žadai̇̃s Krš.
žvil̃gsnio nenuléisti įsistebeilijus žiūrėti: Mergaitė, nenuleisdama žvilgsnio nuo atėjusiojo, gnaibė pašiurpusius kasų galiukus rš.
nuo pečių̃ (kójų…) nenuléisti ištisai, be pertraukos, nepasikeičiant nešioti: Trejus metus išnešiojau [megztinį], nei nuo pečių̃ nenuléidžiau Dgl. Jau tu jų (klumpių) nuog kójų nenuleistái Lp.
panuléisti (dial.) žr. nuleisti I 1.
◊ nósį panuléisti nusiminti: Ko panuléidot nósis?! Lz. Parej[o] verkdami, nósis panuléidę Dv.
paléisti
I. suteikti laisvę, duoti sutikimą.
1. tr. SD383, R, K suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Bevežant tas kareivis pradėjo prašyti, kad dovanotų ir neskandinęs paleistų BsPIII28. Atsiduso bernaitis, kaip smerties paléistas VoL352. Katro gi norit paleidžiamo? BPI380. Ką sugausva, tą paleisva JD95. Gausim eiti įsukti paršeliams knyslius, antriaip verta kiemą, negal bepaléisti Krtn. Kai tik paléidžia iš gardo [vištas], tai ir į mano lauką Jrb. O tas brolis dvarininkas, kai ateidavo elgetos, šunis paleisdavo LTR. Vieniuolekto[je] paleida velnius Pp. Pasibudavojom trobas, tad nėko nebebijojom – kaip léiste paléidė (pasijutome visai laisvi, nepriklausomi) Akm. Paléisk šunelį an lenciūgo – nusitupa toj[e] būdo[je] Krš.
| Kada nuo dvarų paléidė (panaikino baudžiavą), ji jau sena buvo Jnš.
| prk.: Atėjo vasara, bet ledai nepaleido laivo iš savo nelaisvės rš.
^ Paleidęs balandį iš rankų, nebgaudyk Vvr. Pinigai žmogų pakaria ir paleidžia S.Čiurl. Liežuvis pakaria ir paleidžia Tsk. Tas pats pakartas, tas pats paleistas Kos161.
| refl. tr., intr.: Aš eisiu dabar karves pasiléisiu (pririštas ganykloje atrišiu ir laisvas paganysiu) Pc. Tėvai, eik, padėk – paršeliai pasileido! Šv. Arkliai pasileido (nutrūko) ir išbraidė javus Jnš. Vežimą betaisant pasiléido šuo Krg. Šuo pasiléidžia ir pasiléidžia Skr. Kai ožka nori, tai stovi, kai nenori, tai brūkšt ir pasiléidžia Skr.
2. tr. išvesti į ganyklą; duoti paėsti ganykloje: Paleido arklius iš tvarto ant dobilų Jnš. Paléidė nepančiotas karves – iš rugių liks vieni trapai Ktk.
| refl. tr.: Gumbas parjojęs ganyklose nusibalnojo arklį, pasileido Žem. Pasiléido karves kluone ir saugo, o jos žolę skuta Jnšk. Pasileisk jautelius baltan dobilėlin, ateik tu pas mane vėlai vakarėlį (d.) Pn. Aš pasileidau bėrus žirgelius į žalią lanką (d.) Jrb. Pasileisk žirgelį baltam dobilėly NS1109. [Gulbelės,] pasileidę želmenuos, terpu save ūtura Tvr.
3. tr. iškinkyti arklius (ar jaučius) (arus ar akėjus): Jau pietų metas, paléisk arklius Sdk. Pareina ir tėtė, arklius paleidęs ant pusryčio Srv. Ar jau paleido arę? J.Jabl(Ds). Kur paleis, kad dar saulė pusdienėly Sml. Ir randa žmogaus ką tik paleistus iš jungo arklį ir veršį SI61.
4. tr. pakeisti, pavaduoti (ką nors dirbantį): Kas eis šiandie piemenio pusryčio paleistų? J.Jabl(Kp). Paleisk mane pietų Lp. Paléisiu nuo kiaulių Onutę Slč. Paléisk tu mane nuo rugių [rišimo] popiet, aš tave kitą kartą paleisiu Rm.
| refl. tr.: Apie devintą valandą piemenys pasileidžia pusryčių Kp. Pasiléida [piemenys] vienas kitą ėsti Pvn.
5. tr. duoti pasitraukti (iš mokyklos, iš darbo, tarnybos…), leisti nutraukti (darbą, mokslą…): Paleido mane septynias dienas Rm. Prašau mane paleisti namo trims mėnesiams K.Būg. Jį visą mėnesį paleido atostogų J.Jabl. Tris dienas paléido atostogo Krš. Jau vaikus paléidė iš mokyklos (pamokos baigėsi) Jnšk.
ǁ duoti išeiti, išsiskirstyti: Prisotino ir primylėjo visus lig sočiai ir paleidė svečius pilnais gurkliais namo BsPII258. Susvadino (susodino) visus už stalo, privaišino ir tik tada paléido Krš. Paleidę tada anys minią Ch1Mr4,36. Paleisk, matai, kad žmogus skubinas Brž. Susirinkimą paléisti KII305. Anys jo nieku būdu nenor nuog savęs paleisti BPII27.
| refl.: Suskliudė draugai, tai jau perdien nebepaslei̇̃s (nebeatsiskirs) Ds.
6. tr. išlaipinti: Šlapias buvo kelias, tai prie Salamiesčiu ir paleidė (toliau autobusas neišvažiavo) Vb. Paléisk manę prie šitam keliuku, pėsčiam po tiesumai nebetoli Slm.
7. tr. psn. palikti, pasitraukti, atsiskirti (nuo žmonos): Ar valia vyrui paleisti moterį? SkvMr10,2. Kiekvienas, kurs paleidžia savo moterį, išskyrus paleistuvybės priežastį, daro, kad ji svetimauja brš.
8. tr. R119 atsakyti darbą, tarnybą, atleisti: Ji tarnavo ligoninė[je], o daba nuo rytojaus ją jau paléidžia Jrb.
ǁ panaikinti: Paleisti organizaciją rš.
| Kai paleido baudžiavą, tėvai prisirašė prie miesto Rs.
9. tr. nebelaikyti ką apėmus, išleisti: Tedaužo mus jūra piktais sūkuriais, sustingusios rankos irklų nepaleis V.Myk-Put. Vyrai paleido iš rankų vadeles rš. Katrė sustojo, atsigręžė, paleido ryšulį ir bėgo jo pasitikti V.Myk-Put. Ėmė vilką ginti, vilks ožį paleido [iš nasrų] JD651. Užkliuvo koja, ir paléidžiau stiklinę Vb. Kedulis trumpai suniurnėjo nepaleisdamas iš dantų pypkės V.Myk-Put. Kamuolėlį paléisk, tegu rieda (saujoje laikant, ne taip vyniojasi siūlai) Rm.
^ Paleido liežuvio vadžias (kalbėdami pradėjo nebesivaržyti, nepadoriai kalbėti) rš. Kad arklį už karčių paleidai, už uodegos neišlaikysi LTR. Paleisk žalį, paliaus ir laukis B.
nepaleistinai adv.: Nepaleistinai turėkimos Gaig237.
| refl. tr., intr.: Pasileidau abidvi rankas ir nukritau nu lipto Šts. Pasiléisk, aš tave nutūrėsu Rdn.
ǁ netyčia duoti išsprūsti: Šulny viedrą paleidau – niekaip nebegaliu išgriebti Jnšk. Velėdama upė[je] marškinius paléidė (srovė nunešė) Ėr.
10. tr. nepasirūpinti išlaikyti sau: Jis tokį kąsnį paléido! Skdv. Tokią paną radęs, nepaléisk, jei gali, ženykis Ėr.
| Ir kad nors vieną kada spiečių būtų paleidęs! V.Krėv.
| refl.: Jau dár tu ir nepasléisk, jau dar̃ tu turėkis (vesk ją)! Lp.
11. tr. netekti, prarasti, atiduoti: Žmogui, matai, paléist sveikata greit, ale pataisyt sunku Ut. Niekas nenorėjo paleisti savo pinigų rš. Savo turėdamas, nenoru paléisti Krš. Nenoriu to darbo paléist Šmk. Gavai gerą vietą, dabar storokis, nepaléisk jos! Ėr. Anas savo niekur nepaléidžia Rod. Mas esam seniai, al savo nepaléidam Pln. Mama mun prisakė savo lizdo nepaléisti Krš. Bloga gaspadinė namus greičiau paleidžia, ne gaspadorius LTR(Ds).
| Jie nenori paléist mašinos [kuliamosios] (nori, kad pas juos baigtų kulti) Jnšk.
^ Svetimo netykok, savo nepaleisk S.Dauk. Kito nenorėk, savo nepaleisk LTR(Vl).
12. tr. atsisakyti, atsižadėti: Niekaip nepaleido savo seną įpratimą S.Dauk. I mokytas žmogus savo prigimtos kalbos nepaléida Jdr. Ana paleido savo katalikystą J. Savo teisybę paléisti KI30. Paléido (metė) tą biznį i parvažiavo [vyras] pri munęs Krš.
13. tr. pražiūrėti, išleisti iš akių: Paleidau taką ir paklydau Šts. Zuikio pėdas nepaleisk Šts.
14. tr. praleisti, aplenkti: Kalbėdamas nepaléida nė vienos litaros (aiškiai kalba) Krtn. Niekada nepaleidžia grieko be koronės brš.
15. tr., intr. su ne- neatstoti, neatsitraukti: Kosulys manęs nepaléidžia Ėr. Karštis, o darbas nepaléida, i turi dirbti Rdn. Tingėjau, nemokiaus, ale tėvai nepaléido (prispyrė), ir išejau (baigiau mokyklą) Krš.
| prk.: Kėksojo iškežoti, dar gruodo nepaleisti purvo luitai J.Balt.
^ Kelias valandas miegosi – jaunystė pati nepaléida (jaunystė palaiko jėgas) Gd. Pats kraujas nepaleidžia (kraujo ryšiai, giminystė sieja). Saviškis vis ne svetimas! LzP. Motina i [palieka] motina, pats krau[ja]s nepaléida (motina pagaili vaiko) Krš. Krau[ja]s tas nepaleida [svetimoje šalyje] – numai kvepėtinai kvepa KlvrŽ. Galėč kalbėt radviliškietiškai, ale priprotis nepaléidžia (sunku atprasti) Rd. Vaikas nebibūtų, ale metai paléida, protas nepaléida (metų daug, bet protas vaiko) Krš.
16. tr. nustoti varginus, palengvėti: Nugarkaulį paléidė jam PnmR. Kad pradėč žiobaut, maž galvą paleistų Sdk.
17. tr. palikti (pasitraukiant): Vieno vaiko tai jau nepaléisk Vb. Paléidau vieną kai paukštelį, i susirgo Krš.
| Ne į pastogę paléido, an lauko pakratė [Sibire] Užv.
18. tr. duoti valią, nevaržyti, paikinti: Tavo vaikas paleistas kap ubago botagas Kb. Vaikai paleisti į valią i nesižino, ką daro Jnš. Paleido savo liežuvį ant apkalbėjimų P. Akis … paleido ant geidulių to pasaulio DP479. Širdes junso pagadino paleisti geidimai brš.
^ Ne vienas tėvas ir motina, paleidę savo piktumą ing valią, mažus kūdikėlius muša Tat.
19. refl. SD407 išdykti, išpaikti, ištvirkti: Teip anas būtų geras vaikas, tik truputį pasléidęs Vžns. Ir dėl ko, tėte, dabar taip pasileido svietas? A.Vien. Paaugęs Jurgis ir pats lig laiku sriuobti brauškę pradėjo. Žodžiu sakant, pasileido M.Valanč. Reikia pamušt – pasiléidę, neklauso Vrn. Ten (kolonijoje) mat pasileidusius vaikus laiko Rm. Kaip tada Moziešius regėjo žmones pasileidusias BB2Moz32,25. Verkia už nuodėmes … pasiléidusių žmonių DP533. Pasiléidęs mūsų šuva, retai namie tebūva Nj. Šis vaikis ant vietos (labai, visiškai) pasiléidęs: nė vieną šventdienį nepabūs numie Žgč. Kap dar̃ Vilkanastrai pasléidę an darbo Lp. Sena merga, pasiléidus ant liežuvio Skr. Be vanago paukščiai pasileistų KrvP(Jnš).
^ Gerą bara, ka nepasileistų, blogą – kad pasitaisytų Tsk. Pasileidęs kaip šuva piemuo Srv. Pasileidęs kai lapų ryšys Grš. Pasiléido kap mėšlas po lietaus Gs. Pasileido kaip vėžio mielės LTR(Brž). Pasléidė kap ubago sviestas Str. Pasiléido kaip ubago kelnės Krš. Pasiléidę kaip čigono kelnės LTR(Šll). Pasileidęs lyg šimto metų tvora Mrk. Pasileidęs kaip žabinė tvora PPr401. Pasileidęs kaip bizūnas Pnd. Pasileido kaip čigono kančius LTR(Nm). Pasiléidęs kaip ubago botagas Ds. Pasileidę kap skarulinis botagas Smn. Pasileidęs kaip plaušų botagas LTR(Zp). Pasiléidę kaip ubago lazda Zp. Pasiléidęs kai diedo anūkas Vlk. Pasléidęs kap čigono vaikas Vdš. Pasileidęs kaip ubago paršelis Plng.
pasileidusiai adv.: Tieka skelėdami, kamgi teip pasileidusiai gyvenam BPII489.
20. tr. duoti sutikimą kur išeiti, išvykti, išleisti: Paléisk man bent truputį vakarėlin Ds. Sėdžiu sėdžiu, nė minutytei niekur nuo vaiko nepaléidžia Ds. Manę nepaléido moma Vilnin Lz. Aš nepaléisiu jos namo, tu nebijok Šmk. Titai paleistè (paleiskite) jūs mane an turgų Švnč.
ǁ netrukdyti, nesudrausti, duoti (ką daryti): Kam tu paleidai skatynas pošnion?! Arm. Paleiskiat (leiskitem) eiti ponop mano BB1Moz24,54. Pamileisk, idant mano rūstybė ant jų įkirštų BB2Moz32,10.
| Dabar paléido krūmais [buvusią dirvą] (leido apaugti krūmais) Arm.
ǁ sudaryti sąlygas, įgalinti ką daryti: Man nervos nepaléidžia ginčyt Skr. Nereiktų nieko sakyti, ale nervai nepaléida Krš.
| Širdis nepaléidžia tiek brangiai prašyt nuo žmogaus už duoną Upt.
ǁ priimti, įsileisti vidun: Nepaléidus naktuit, krūtinė nepazvalioja Brsl.
21. intr. su ne- varžyti, apriboti: Daugiau negaliu pilti – saikas nepaléida Als. Kodėl taip lengvas [sviestas] teatrodo? – Nu, nėko, svaras nepaleida Dr. Reikalavimai nepaléida: nemoki – nepriema Pvn. Dokumentą turi̇̀, dokumentas nepaléida (įrodo teisybę) Krš. Metai nepaléida, sena esu Šv. Antrą sykį skolos neprašysu, sumnenė nepaléida Krš.
22. tr. Vdš palikti veislei, rezervuoti: Paleidėm telyčelę, tai iš pradžių i nieko augo Ml. Lengva tada gyvent, kai ką paleidi – auga, ką pasėji – dera Prng.
| refl. tr.: Pasléidėm veršelį, ir išaugo Arm. Diedas pasleido sau gaidelį, o boba – vištelę (ps.) Tvr.
II. atpalaiduoti suspaustą, atrišti; paskleisti.
1. tr. atrišti, atlaisvinti: Paleisk pėdus, tai geriau džius Lš. Paleisti rankas [surištas] Šts.
^ Visiems daba kaip rankas paleido, vokyčius kad išvarė Šts. Apivaras paleidęs klausia, dėl ko atsirišo KrvP(Ds). Apivarus paleidęs, kliaučių ieško J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Surišęs sutrink mazgelį, kad siūlas nepasileistų Šts. Tiktai pasileido ryšiai, kuriais surišti buvo S.Stan. Pasileido juostą, kad daugiau suvalgytų Grž. Pats apartis pasiléidęs, pričinių (priekabių) ieškai Rs.
^ Kad kitam tai labai greit „apivarai pasileidžia“ (kiek išgėręs, ima dažnai šlapintis) Grž.
ǁ atlaisvinti ką įtemptą: Kumelikė bėgli, tai paléidau ją i palikau tą ugnį Vdžg.
ǁ atpalaiduoti ką pritvirtintą: Kad beržai lapų nepaleida, būs ruduo vėlybas Ggr. Į pavasarį ir juodausė plaukus paleido Kal. Kazilus paléido, vos tūras [stogas] Krš.
| Parpjovė tą trobą broliai i paléido (suardė) Krš. Tiek buvo pacų, žiurkių, ka miegas paléido Krš.
| refl.: Mūsų karvė pasiléido nuo sieto Šln. Kabėjo, paskum pasiléidė ir nukrito Upt. Nutrūkę uolų gabalai, pasileidę akmenys taipos gi užmuša ne vieną Blv. Bernužėli dobilėli, pasikark, metus kitus pakybojęs, pasileisk JD658.
ǁ išskleisti, išpinti (kasas): Paleisti plaukai SD327. Paleistini plaukai MŽ329.
| refl. tr., intr.: Tada supykstu, kai kasas pasiléidžiu (ps.) Skr.
| Pakaitis tol, kol rankos pasiléis gaspadoriui sunertos Ggr.
2. tr. atsisagstyti, atsilapoti (drabužį): Ko tu ten vaikščioji, kelnes paleidęs? Trk.
3. tr. pailginti atardant palenkimus: Nebėra jau iš ko jupos paleisti Vkš.
4. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išsiveržti: Karvė arkliui pilvą paléido (perdūrė) Rs. Vilkas telyčią papjovė – paléido žarnas, ir tiek Pš. Plunksnas vaikai iš poduškos paléido Krš.
5. refl. įvykti savaiminiam abortui: Moteriškė pasiléido (ne laiku pagimdė) J.Jabl(Žem).
6. tr. išbarstyti: Išpjaukit tuos kiečius, tik sėklas palei̇̃s Rdm.
7. tr. paskleisti, pakratyti: Valentas padavė kūlį, senis jį atrišo, paleido ant grebėsto, išlygino delnu, gniutelę uždėjo J.Paukš. Paléisk [iš kupetos] šieną, gal nebelis Plm. Maž čia ne vėjas, maž ir žmogus paléidė kupečius Trgn.
8. tr. atsikabinti, prairti (ppr. apie mezginio akis): Marškiniai paléido akį Skr.
| refl. intr., tr.: Megztinis jau kiauras, kelios akys pasiléidę Ėr. Pasileido akys, reik surinkt Plv. Par vakarelį mano kojinės akis pasiléido Mžk. Pasileidusios (mezgant nuo virbalo nuslydusios) akies surinkimas rš.
| Siūlė pasileido, i palikau be žekių Šts.
9. refl. išplūšijus nutrūkti: Vienas liuntas (suvytas linų pluoštas) pasiléidė, gal virvė trūkt Jnšk.
10. intr. susinešioti, suplyšti: Jau mano kelnės visai paléido, nežinau net su kuo reiks važiuot į turgų Btr. Mano batai jau paleido, reikia nešt taisyt Rtn.
11. refl. sudribti: Pasiléido visa, negali panešt Gs.
12. refl. R, CII22 pailsti.
ǁ suglebti, apsileisti: Pasileidžiu, tingiu, vengiu, nesirūpinu R205.
13. intr. sumažinti kainą parduodant; parduoti pigiau: Prašė po aštuonis, o kai paléidė po septynis, tai tuoj išgaudė [kiaušinius] Ėr. Iš karto branginosi kiek. Tiktai prieš baigiantis turgui, paleido pigiau [paršelius] I.Simon. Paleido veršį už šimtą rublių, bet nėkas neduoda nė to šimto Šts.
III. sutižti, suskystėti.
1. refl. netekti pavidalo, subyrėti, sukristi, ištižti: Kiaušinis pasiléidęs, jau vištos patupėtas (užperėtas) Jnšk. Pasiléidžia (subyra) gruzuliai, kap akėja Žln. Bulbės sukrinta ir tuoj pasiléidžia Ėr. Mėsa pasiléidus (labai suvirusi), nesugaunu puode Jrb. Nugi vandenio užpilsi, tai molis paslei̇̃s Lp.
| prk.: Ar tik tau, broliau, kartais protas nepasileido? V.Kudir.
ǁ refl. supūti: Pasileidę ir pasileidę [bulvės] Rm.
2. tr., intr. atšilti, pašalui išeiti: Jau paléido, nebibūs žiemos, pavasaris atejo Vkš. Buvo paleistà, dabar užšalo i slysta baisiausiai Krš.
ǁ tr. pajudėti ledams: Paléidė upę, išmetė ledą Sv.
ǁ tr. pabjurinti: Reikia vežiot malkas, ba greit kelią paleis Tvr. Ka kelius paléido, į mišką nebįvažiuosi nė kokia mada Slnt. Lietus, vėjas – ragutinį kelią palei̇̃s Ml. Paleistas kelias Rod.
ǁ tr. imti tirpdyti: Pavasarį, paléidus sniegą, pabjūra keliai Dgl. Sniego privertė: kaip paléis, plauksma Krš. Nuo paleisto sniego pažliugo laukai rš.
| refl.: Marių ledas pasileido prš.
3. refl. pavirsti tirpalu, ištirpti: Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Ne cukrus, nepasleisi, kad ir sulis Trgn.
4. tr. išlydyti: Paleisti keptuvėje pusę šaukšto sviesto rš.
| refl.: Tokioj šilumoj sviestas kaipmat pasileidžia Ėr. Kol danešiau, tai ir pasleido sviestas Vrnv.
^ Kad jis smala pasileistų! (toks keiksmas) SI309.
5. tr. suskystinti, padaryti laisvus (vidurius): Jau kelinta diena, kaip vidurius paleido Srv. Pilvą paléidė Trgn. A gal gaidėna vidurius paléisti? Krš. Kam tą gyvolaitį pusiaužnegį tampot – vidurius paléis Plt. Paleidžiamas vaistas rš. O aš čiut pilvo nepaléidžiau iš to juoko Šln.
| refl.: Karvėm viduriai pasiléidžia nuo tų lapų Rm.
6. tr. padėti be lukšto (kiaušinį): Kažkas tai vištai pasidarė – jau kelinta diena kiaušinį paleidžia Srv. Višta minkšpautį paléido Vlkv.
7. intr. euf. šlapintis, viduriuoti: Susapnavęs po savim paléido Krš. Paléido ir šlapumu Lp.
^ Kad tu paleistái kraujais! (toks keiksmas) Arm. Kad tu paleistái viduriais! Arm. Tai kad tu žarnom paleistai! Alv. Aš daugiau tep sunkiai nekelsiu – ko žarnom nepaléidau Alv. Kad tu paleistái per tris sieksnius prieš vėją! Lp. Kad tu paleistái skysčiau už vandenį! Lp.
ǁ orą pagadinti: Kaži kas iš pulko kad paléido Jnšk.
8. tr. tiesiai iš lukšto išpilti į keptuvę kiaušinį, kepant neplaktą: Kalvienė sakė kiaušinių paleisianti ir arbatos išvirsianti rš. Greit kiaušinį paléisk Pnd. Du kiaušiu paléistu Šts. Paleisk ant keptuvės porą kiaušinių pusdieniui Srv.
9. tr. duoti tekėti, duoti bėgti: Parėjus motina žiūri, kad jau alus paleistas rš. Vanduo paléistas – mala Ėr.
| Erškėčiai kraują paleido, bliaukia ir varva nuo veido A.Baran.
| refl.: Apteko šulinė – pienas pasiléidos Užv.
ǁ duoti nubėgti skysčiui (verdant): Taip pradėjo bėgt, kad ir maišymas nepadėjo – gal kokią stiklinę uogų paléidžiau Vb.
10. tr. duoti išsiskirti: Kanapes tol trini, kol paleis aliejų rš.
| refl.: Patrini patrini [kanapes], kad pasileistų pienas Sl.
ǁ paskleisti (dažus): Vyšnios visą spalvą paléidžia ing tą skystimą Žml.
IV. išduoti į aplinką, teikti, skleisti.
1. tr. išduoti į aplinką, leisti išeiti, išpūsti: Paleistas garas pypdamas ėjo iš vamzdžių [garlaivyje] rš. Paleidęs kelis dūmus iš pypkės, pamažu prašneko rš.
| Bitės spietį paleido (išspietė) Lz.
^ Piktą dvasią bažnyčioj paléido (orą pagadino bažnyčioje) Plt. Turbūt jau kas paleido dūlį, kad tep „kvepia“ Kt.
2. tr. ištarti, pasakyti: Lūpas kietai sučiaupė, tartum bijodamas negerą žodį paleisti rš. Paleidžia keiksmą tinginio vardu rš. Paléido visokias kukūžes (ėmė keikti, kukūžiuoti) Gs. Staiga prišoko oficierius, paleisdamas triaukštę keiksmų tiradą rš. Vyras kartais skaudų žodį paleisdavo žmonai rš.
^ Blogą žodį lengva paleisti, bet sunku sugauti KrvP(Jnš). Žodį paleisi, žirgu jo nepavysi TŽV598.
ǁ duoti sklisti (balsui), išduoti balsą: Paleidau balsą namopi, oi, vėlai vėlai užgirdo LTR(Vlk). Ir, užlaužus baltas rankeles, paleido gūdų balselį po didįjį dvarą V.Krėv. Oi, aš paleisiu savo balselį pro rūtų darželį KrvD194. Paleisti visą (didelį) balsą rš. Paleido kalbą it šaltenį M.Valanč.
3. tr. duoti pajusti, patirti; paskleisti (kvapą): Paleido gėlės malonų kvapą rš. Įdėk šakelytę [tos žolės į arbatą], ir paléidžia savo kvapą Ėr. Skilandis jau kvapsnį paléido Kt.
| Tegu paverda obuoliukai, kad skonį paleistų, kad rūgšties turėtų Rm.
| refl.: Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva, kraujas ir smarvė pasileido visoj stuboj BsPIII33–34.
4. tr. duoti paplisti, paskleisti: Paleisti rankraštį (dienraštį) į žmones (į skaitytojus) rš. Sodžiaus berniokas ima ir sudeda dainą ir paleidžia ją vaikščiot po pasaulį B.Sruog. Aš atdarysiu dainų skrynelę, paleisiu į liustelį StnD1. Žemaičiai … norėtų kalbą tą paleisti ant visos istoriškosios Lietuvos ploto LTII266. Kas paléidžia kokias kalbas, vis anys Sdk. Ten ničnėkaičio nebuvo, ale tas krupis kalbą paléido Krš. Šimas paleidė garsą, kad numirė anas BsPII299. Paleidė garsą po aplinkinį BsV244. Tai ana ir be niekur nieko moka pletkus paleist Skdt. Paleido bjaurius liežuvius rš. Kad nepaleist vėl an jūs liežuvių! Lp. Apie pirmąją sūnaus pačią buvo lyg ir per daug paskalbų paleidusi I.Simon. Kokiu būdu Jablonskis paleido tą žodį (degtuką), buvo rašyta, todėl tos istorijos čia nekartosime J.Balč. Buvo paleistas posakis, kuris gana plačiai prigijo rš.
| refl.: Pasiléido kalbos, kad į mano vietą priimsią Dumčikę Slv.
ǁ paskelbti raštu, išspausdinti: Atsišaukimą paleisti rš. Jis net paléido į laikraščius, kad ūkį parduoda Plv. Būt po laikraščius paleidęs, kad pirmąkart traukiniu važiuoju Pl. Knygosan būtum gi paleidę Tvr. Buvo tada mane laikraštin paléidę (apie mane buvo laikraštyje rašyta) Všn.
5. tr., intr. sukelti, padaryti: Paleido geltąjį šaltį in mareles, in žuveles Švnč. Devynius rytus neužtekėsiu, o šį dešimtą – rūkeliu paleisiu NS495(Ppl). Kai tą lytų paléido, tai tik dideli medžiai iš šaknų virsta Skr.
6. tr. psn. sukurti, sutverti: Kam Dievas paléido šituos uodus? Rmš. Žmogus yr paléistas krutėt Švnč.
^ Tai vaikelis, švento Petro paleistas (negeras) Tvr.
7. tr. auginti, želdinti, išauginti: Medžias jau paléido atažalas Gg. Jau ir mūs pamidorai daigus paléido Alv. Toji šakelė išsprogs, pražydės, žalius lapelius paleis V.Krėv. Ir paleisiu savo tankias šakeles po visą naują darželėlį TDrIV168(Kb).
8. tr. išeikvoti, išleisti: Tik nuėjo į Gelgaudiškį, šmakšt dešimt rublių ir paléido Skr. Daug mes pinigų paléidom, ir nieko nepadarėm Pls. Kitus [pinigus] paléidau vaistams, truputį maistui Rs. Paleido šimtą rublių, o nieko gero nepirko – tai tikras lauke vėjas Kzt. Pasileido gerti ir paleido (prašvilpė) gyvenimą Šts. Atmink, panele, ant savęs, kiek aš paleidau ant tavęs LTR(Aln).
9. tr. parduoti: Senas jau mano kuinas – reiks paleisti Slk. Sudevė (turguje pasiūlė) šimtą, ale aš be dvidešim penkių (125 rb) nepaléidau Krš. Pagalop liko vieni kailiniai, ir tų nepaleido tik dėl to, jog žiema buvo Blv. Joks bankas jau nepaleis iš varžytynių tų, kurie gavo žemės sp.
| Komisija rado jo ir niekieno kito dirbamos ir ganomos keturius valakus ir visus juos paleido jam išpirkti Vaižg.
10. tr. išnuomoti: Paleido ant nūdarbės (už atlyginimą nudirbti) butą Šts.
V. sudaryti sąlygas išvykti, pasiųsti.
1. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (mokytis): Aš jį mokyties paléidau Švnč. Buvo paléidę gimnazijoj Str. Kad būt paléidę mokytis, būt žmogus Rod. Jį praminė Medeužiu ir paleido pas daraktorius Mrc.
ǁ kam išeinant pabūti namie, pasaugoti namus: Nėr kam paléidžia važiuot Dglš.
2. tr. liepti kur eiti, vykti, pasiųsti: Gimnazistus paleidė ravėtų Kpr. Buvo paleisti tankai rš. Vaikus pasidariau, ant vargo kai paukščius paléidau Skr.
^ Paleisk šunį pirkt mėsos Klt. Aš tave paléisiu Rygon druskos, tik neklausyk! Trgn.
3. tr. nusiųsti (laišką, pinigus, siuntinį…): Paléido laišką į Kauną Lzd. Leidė paleidė tėvas lakštelį per lygųjį laukelį Tvr. Paleidžiau žinelę su meiliu žodeliu LMD(Prng). Ir bagažą paléidom iki Rygos Ign.
ǁ nugabendinti: Aš Lietuvon jį (kūdikį) paléisiu Str.
4. tr. palydėti: Paléisk nors iki galulaukės Všk. Paléidžiau ją lig vartų Pš. Išgėrėme alų, paléisime Joną Mšk. Palydėti, angu paleisti WP52.
VI. duoti eigą veiksmui, pajudėti.
1. tr. duoti veikti kokiam mechanizmui, įtaisui, jėgai: Paléido mašiną rugius kult, sėklą daryt Skr. Malūną paléisti KII71. Tuojaus paleisim girnas ir sumalsim tamstos kviečius MPs. Paleista Kauno HES sp. Kaip paleido armatėlę, plyšo ūlyčėlė KlvD140. Kas dieną į darbą paleidžiamos vis naujos staklės ir mašinos sp. Sako, dabar naują garlaivį paléido Skr. Vargonus paléisti rš. Gaulė vėl paleido iš visų jėgų armoniką V.Mont. Radiją paléisim, ir bus linksma Rm.
| refl. tr.: Aš pasileisiu radiją, juo nebūs ilgu Šts.
ǁ įžiebti, sukurti: Paléisk, tėvai, ugnį po pečiu Lnkv.
2. tr. padaryti, kad kas judėtų, eitų, lėktų tolyn: Paleidę laivą pavėjui, buvome tolyn nešami SkvApD27,15. O štai šits laivūnas paleido laivą ir paliko ten juos BsMtI150.
ǁ paridenti: Tai aš paleisiu žiedelį, kad jis nubėgt vieškelin (d.) Smn.
ǁ duoti išnešioti (vėjui): Paleidė an vėjo visą druską ir duoną BsPII301. Oi, aš ją (gegulę) pagausiu, … raibas plūksnas paleisiu KrvD146.
^ Paleisk plūksną ant vėjo – jau nesugaudysi Ml.
ǁ duoti eiti per rankas: Ryto seniūnas vėl krivūlę paleis rš. Godžiai kiekvienas stveria per rankas paleistą laiškelį rš.
3. tr. nustatyti veiksmo eigą, veiksmo pobūdį: Paléisk miltus stambiai Lnk. Paléiskie kiek storiau (kiek storesniu sluoksniu šiaudus stogui) OG391. Povilas manė, kad Jurgis iškrito, ir dar smarkiau paleido į kalną traukinį, norėdamas jį lygioj vietoj sustabdyti rš. Padrąsintas tos minties, šoko ant arklio ir, paleidęs kiek tik gali, per kelias minutes prijojo prie uolos J.Balč. Arklius paléidė visakertos (visų smarkumu) Jnšk.
| Motoras paleida šimto kilometrų greitį Ggr.
4. refl. pradėti eiti, bėgti, plaukti, keliauti: Šarūnas iš tolo atpažino brolį ir, pliaukšėdamas botagu, pasileido priešais J.Avyž. Darbininkai jau pasileido numie eiti Lkv. Mergaitės, pamačiusios ir supratusios, kas atsitiko, sukliko ir pasileido sodybų link rš. Kai autobusas, išvažiuodamas iš miestelio, ūždamas pasileido į kalną, rytuose jau liepsnojo aušros gaisras rš. Pasléido svietan ieškot darbo (ps.) Vrn. Ant žirgo užsėdau, į svietą pasléidau Čb. Pasileidžiu nuo krašto R4. Ašiai nueisiu tai ežerelin ir pasleisiu aukso žuvele TDrIV30(Prng). Varnas porą kartų bandė pakilti, pasileisti kur nors į kaimą P.Cvir. Tuomet iš naujo pasileidau kelionėn rš.
| Joja joja, jie pasiléidė (pasuko) pagal marę, i da joja Šln.
| Pasileido ant vargelio kaip gegelė ant sparnų JV865.
5. refl. imti smarkiai judėti (bėgti, čiuožti, plūsti, srūti ir t. t.): Ka pasiléidau nu pakalnės, nosį nusibalnojau Krš. Kad pasléidė nuo kalno, tai tik kojos pamirgėjo Švnč. Ir dabar, sugriebusios laisvą valandėlę, jos dažnai pasileidžia [su slidėmis] per laukus rš. Jis numetė šakę ir kaip katinas pasileido aukštyn kopėčiomis J.Avyž. Nejausdamas po savimi žemės, aš pasileidau į mokyklą rš. Kad pasiléidėm ant obelis! Slm. Jiems beeinant, karalaitė pasivertė į žvaigždę, pasileido į padanges MPs. Sėdęs ant arklio, kibaldom pasileido vieškeliu P.Cvir. Sušlamštė vėjas, pasileido laukais rš. Iš po pusnyno pasileido grioviu vanduo Žem.
| Pasileido kraujas pro burną Šts.
6. intr. (su bendratimi) imti, pradėti smarkiai ką daryti: Ėmiau ir paléidau verkt Lp. Kaip paleidau čiaudėti! Šts. Kad paléis erdėti tie kailiniai! Šts. Pasidarė Jonukui blogai ant širdies, ir paleido vargšas vemti rš. Padėjau ant žemės [vaiką], kaip paléido šaukti Plt. Pilnas dangus vandens, tik reikia paléist lyt Skr. Kai paléido pernai lyt, bobos iki pilvo brido, kol linus nurovė Skr.
| Kad jis paléido [smarkiai dainuoti], tai kaip iš devynių klumbokų Skr.
| refl.: Cinoko taip pat visa šeimyna pasileido bėgti Žem. Visa jaunuomenė pasileido šokti su nauja aitra V.Piet. Neretai pasitaiko, kad kuri individualinio poeto daina pasileidžia po liaudį vaikščiot B.Sruog. Tėvus išlaidojęs, pasileido gerti, naktimis karstytis Skd. Tada pasileido apie tą dalyką kalbėt ir kalbėjo iki vėlybos nakties Mš. O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasiléidot! K.Donel. Kai jis pradėjo pasakoti, kad pasileido visi juoktis! Jrb.
7. refl. palinkti, pakrypti, atsiduoti: Ant visų šelmystų jau visai pasiléido K.Donel. Pats ant tingėjimo ir nedorybės pasileida S.Dauk. Geiduliams pasiduoti, į geidulius pasiléisti KII39. Patys būtinai pasileido ant visų piktų darbų I. Į amžiną tinginį pavirtai, pasileidęs ant miego Žem. Į pasileidimą pasiduoti, į bjaurybę pasiléisti KII9. Pasileido į girtuoklystę ir kekšystę CII523. Pasileidęs yra ant visokių prakeikimų brš. Patys ant visokių piktybių pasileisdami SPI363.
ǁ pasiryžti: Aš in to pasléidęs: kap bus, tep bus – šoksiu vandenin Prng.
8. refl. remtis kuo, pasikliauti: Pasileidžiu ant ko R63. Ant manęs vieno negalit pasileisti rš.
VII. padaryti, kad kas eitų žemyn, žemėtų.
1. tr. padaryti, kad kas nuslinktų, būtų žemiau; nuleisti: Paleidžiau žagrę lig ienelėm, nu jau dabar tai giliai išarsiu Ad. Tiltas paleidžiams R133.
| Paleidžiu rankas R328. Eina kalakutas, sparną paleidęs LTR(Grz). Paleidai šakytėles lig žemelei, parėmei augmenėliu dangelį (d.) Kp.
ǁ refl. tr., intr. atpalaiduoti, kad pailgėtų (pasikaišytas, pakeltas drabužis): Pasileisk sijoną – visas pryšakis plikas Šts. Sijonas pasileido (išsitraukė) – velkasi žeme Jnšk.
2. refl. nutūpti: [Sakalas] pasileidė leidė an medelio LTR(Dkšt). I nuskridęs pasileiskie, pasileidęs apsdairykie LTR(Tvr).
3. tr. nukirsti, nuleisti (medį): Vakar vieną drebulę paléidom Erž.
4. tr. duoti nusiristi, nuriedėti į pakalnę: Paleistas pakalniui kamuolys ritasi į bedugnę I.Simon. Paėmusi ratą lapė įkišo varną ir paleido nuo kalno rš.
5. tr. padaryti atvėpusį, nukarusį: Jis lumso, lūpą paleidęs J.Jabl. Veizėk, lūpą paleidęs, nieko nepelnysi Nt. Ji suraukė kaktą, paleido lūpą, ir per skruostus skubiai nubėgo dvi ašaros I.Simon. Vaikščio[ja] kaip kalakutas, brantą paleidęs (su didyste) Šts. Eina gurklį paleidęs Srd. Karvė tešmenį paléido – greit ves (turės) Varn. Žukaltas (uždarytas) paršas greit paléidžia pilvą Rod. Pautinga višta – višta, kuri dėtis paléidusi KII122. Neša skersas, snarglį paleidęs malkas iš girios Skr.
VIII. mesti, mušti.
1. tr., intr. mesti, sviesti: Paleidžiau akmenį zimblio (kad zimbtų, bimbtų), tai kad zimbė Ds. Kad paléido akmenį, tas net urgzdamas lekia Up. Kad paléidė akmeniu, tai tiesiai languos Trgn. Kad paleisiu šituo samčiu į kaktą, tai neatsišnekėsi Mrj. Pamatęs, kad jau tas žvirblis an lango tupi, paleido lazda, langą išmušė Brt. Iš obuolio (obuoliu) paleido į pakojas Krš. Obuolėliais svaidžiau, žiedeliu paléidžiau VoL398. Aš paėmiau kočėlą ir paleidžiau tam katiniu[i] Azr.
^ Paleidęs akmenį iš rankos, nesuturėsi NžR.
iš paleistos adv. paleistinai, leiste (?): Leido iš paleistos su akmeniu Ggr.
2. tr. iššauti: Paleidęs keletą šūvių tą naktį, Petras jautėsi didvyris rš. Brolis paleido šūvį, bet lapė nekrito S.Nėr. Naktį ugnį vieną paleido iš brauninko ans Dr. Vieni pasakojo, kad jį nušovęs žandaras, o kiti, jog paskutinę kulką paleidęs sau pats rš. Ir paleido į stimpantį žvėrį savo strėlą rš. Kada strėlas paleidžia CI5. Lavoną beįžegnojant tapė pėstininkų garbės salvė paleista LC1885,25.
^ Kai Dievas daleis, tai ir iš lazdos paleis LTR(Mrj).
| refl.: Pasileido [šūvis] netyčia rš.
◊ ant aparė̃lės paléisti juok. neduoti per išpažintį išrišimo: Kunigelis kartais ir davatką paleida ant aparelės Šts.
ant ilgų̃jų paléisti pravirkti: O Viliukas, pastebėjęs, kad mamaitė verkia ir Barbė verkia, taip pat paleido ant ilgųjų I.Simon.
ant svi̇́eto paléisti duoti gyvybę, pagimdyti: Kam mane tėvas ant svieto paleido?! Gs. Penkias pačias amžinatilsin palydėjau ir paleidau svietan trisdešimt šešis vaikus rš.
ant vė́jo paléisti nekreipti dėmesio į ką, nebranginti, niekais nuleisti: Žodį girdėtą, o neišmanytą drin tinginio savo ant vė́jo paléidžia DP212.
bal̃są paléisti
1. garsiai rėkti, šaukti, barti: Savo bal̃są kad palei̇̃s, tai kažno kur girdėt Klvr. Rėkia kaip jautis, balsą paleidęs, o nieko nedaro Rz. Džiugys bal̃są ka paléida, Karpėnūse girdėti Vgr.
2. imti garsiai verkti: Atsibudo mažasis lopšyje, ir tas paleido savo balsą Žem.

birbỹnę paléisti imti garsiai verkti: Bobos kad paléido birbynès – baisus daiktas! Jnšk.
bùrną paléisti
1. negražiai kalbėti: Paléidęs bùrną, baisu klausyt Gs. Burna paleista valioj, savo šnekà nestoja nė senos mergos Jnšk.
2. plūsti, keikti: Gal iš rūstybės ant artimo burną paleidai? brš. Paléido bùrną an ano tik pamačiusi Krš.

dū̃dą (dūdàs) paléisti imti garsiai verkti: Dūdą paleido Grž. Kroklys bestija, biškelį kas, tujau dūdas ir paleida Krš.
dū́mais paléisti
1. prarūkyti: Kas iš tų rūkorių – viską dūmais paleidžia! Srv. Pusę uždarbio dū́mais paléidi Krž.
2. sudeginti (trobesius): Savo susiedo ežias tol perardinėjo, kol tas jį dū́mais paléido Krok. Tai jau paleidei dūmais pirtelę? LTR(Dkk).

el̃geta (el̃getomis) paléisti atimti ar sunaikinti turtą: Užvaldė jų turtą ir paleido elgetomis jų šeimas su mažais vaikais rš. Mano turtas išvaržytas, o aš pats elgeta paleistas rš. Jie ir tavo žemę varžė, rengės elgetom paleist V.Mozūr.
gamari̇̀nę paléidus smarkiai (šaukti, verkti): Vilius paleido gerklę juoktis I.Simon. Gamarines paleidę rėkauja, armonikas liurlina Žem.
gamari̇̀nę paléisti plūsti, keikti: Kad paléido gamari̇̀nę, baugu klausytis Užv.
gamari̇̀nę pasiléisti liežuvauti: Tos bobos gamarinès pasiléid i duodas Krš.
gérklę paléisti
1. imti garsiai verkti: Vos tik prikišau pirštą, ir paléido vaikas ger̃klę Vvr.
2. imti garsiai rėkti: Aš kap užsikeliu, kap paléidžiu gérklę, tai iki gult Lzd. Kad paleido ana ger̃klę – tenkinaus pro duris išnėręs Vkš. Ka paléido gérklę, neit laukai skamba Vlkv. Visi paleido savo gerkles, pritardami tai dainai Ašb. Paléidus gérklę, tik šaukt težino Jrb.

gérklę pa(si)léidus smarkiai (šaukti, verkti): Pats nieko neišmano, o gerklę paleidęs rėkia Pc. Vaikas išsigando ir ėmė verkti, iš karto tylomis, o paskui visą gerklę paleidęs J.Balč. Kad šauka, kad šauka ger̃klę pasiléidusi Ll.
į dárbą paléisti imti veikti (kuo): Janis paleidžia į darbą ilgą botagą (ima mušti botagu) rš. Reik paleisti kojas į darbą (bėgti) Dr.
į laukùs paléisti nevaldyti: Kad paleidi į laukus savo piktus pageidimus, tuokart stojies nevalnyke savo piktų pageidimų brš.
į visùs kẽturis vė́jus paléisti išvaryti: Išveskite ją ir paleiskite į visus keturis vėjus rš.
iš akių̃ paléisti atitraukti dėmesį, neprižiūrėti: Tik paleisk juos iš akių, tuoj visko prasimanys rš. Arklių negalima paléisti iš akių̃ – tuoj sueis į javus Jnš.
iš akių̃ nepaléisti
1. akis įspyrus, į ką žiūrėti: Jie nepaleido iš akių nė vieno Petro judesio rš. Aš takučio iš akių nepaleisiu rš. Duris trenkdama, ji įeina į virtuvę ir nebepaleidžia Barbės iš akių I.Simon.
2. domėtis, nuolatos stebėti: Tik vienas Balsių Petras štai jau treti metai nepaleidžia Katrytės iš akių V.Myk-Put.

iš pasáulio paléisti užmušti: Paléidė iš pasáulio Upt.
iš pėdõs nepaléisti visą laiką kartu būti, laikyti prie savęs: Kur neženysis anuodu, ka ana nė iš pėdõs nepaléido Krtn. Nepaleidžia nei iš pėdos vaiko, o galėtų bėgt paskui Jrb. Ans muni nepaléida nė iš pėdõs Kl.
iš rañkų nepaléisti tvarkyti, valdyti: Kas bus, tas bus, bet žemės iš rankų nepaleisiu V.Mont. Kol painu, nepaléisu samčio (neperduosiu šeimininkavimo) iš savo rañkų Krš.
jùką paléisti sumušti nosį iki kraujo: Tik lįsk – tuoj juką paleisiu! Všk.
juokai̇̃s pasiléisti imti smarkiai juoktis: Kva, kva, kva, – visi pasileido juokais Gs. Moteris čiuptelėjo barzdą, kitiems juokais pasileidžiant rš.
kakari̇̀nę paléisti imti garsiai šaukti: Kai paléidžia kakari̇̀nę, tai visi langai dreba Všk. Paleisk savo kakarinę – juk ji neperkama Asv.
káušą paléisti pradėti verkti: Kad kiek, ir paleidžia kaušą Slm.
kósurą paléisti imti garsiai šaukti: Kaimynas vaikščioja, kosurę paleidęs laukuos ant žmonių, namuos ant pačios Alvt.
liežùvį paléisti
1. negražiai kalbėti, plūsti: Kaip paléido liežùvį, ir pats nesižino, ką kalbąs Krš. Aje gi, neprabavok ją pakliudyt – kai paleis savo liežiuvį, nežinosi, katran šonan lėkt Ut. Teip paléidęs liežùvį ir vaikšto Jnšk. Neužkibink širšuonies – paléis dar liežùvį – nežinosi, kur sprukti Vkš. Paléidęs liežùvį ir loja kap koks lojynė Gs.
2. daug plepėti: An senatvės tos bobos paléida liežuvį Krš.

paléisti liežuviùs liežuvauti: Žmonės vėl paleido liežuvius V.Kudir. Sužinojo kaimo moterėlės, davatkos, zokoninkės ir paleido savo liežuvius A.Vien.
pasiléisti liežùvį nepadoriai kalbėti: Patauzija senovės papratimu, liežùvį pasiléidęs Pvn.
lū́pą pasiléisti verkšlenti: Kas vaikuo, ko ans lūpą paleido? Pln.
mielès paléisti viduriams sugesti: Mieles paleido Grž.
mùziką paléisti pravirkti: Ko čia paléidai mùziką kaip mažas vaikas?! Jnš.
nãsrą (nasrùs) paléisti imti garsiai šaukti: Kad paléido nãsrą ant visų laukų! Alk. Paléidė nasrùs ant viso lauko Ėr.
nãtą paléisti išeiti iš ritmo, sutrikti: Nū tėvo nabaštiko gavau į kuprą – paléidau nãtą bekulant [spragilais] Jdr.
nei̇̃ pakártas, nei̇̃ paléistas Vj sakoma, pakliuvus į neaiškią padėtį.
nórus paléisti labai ko įsigeisti: Paléido nórus, tai dabar ir reiks Alk.
pelenai̇̃s (plė́nimis) paléisti sudeginti (trobesius): Paleisti pelenais rš. Plėnimis paléido gyvenimą, ir gana Jrb.
rankàs paléisti liautis dirbus: Kai tik vyras rankàs paléido, nieko nebliko Skr.
raudóną gai̇̃dį paléisti ant stógo uždegti (trobesius): Paléisu raudóną gai̇̃dį an stógo, jei Palionikei ūkį užrašysi Krš.
snùkį paléisti liežuvauti: Paléidęs snùkį, ir loja kaip koks lojynė Gs. Jo snukis paleistas kai sena vyža Ss.
striūnàs paléisti pravirkti: Jau tas ir vėl paléidė striūnàs Krs.
su dū́mais paléisti sudeginti (namus): Pakišo po jo stogo ugnį ir paleido su dūmais ne tik namus tėvo, bet ir keleto susiedų V.Kudir.
ši̇̀rdį paléisti užpykti, užširsti: Ši̇̀rdį paléidžia, užpyksta, ir daryk ką nori Klvr.
ubagai̇̃s paléisti atimti turtą: Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs J.Bil.
ùgnį paléisti imti šaudyti: Paléido ùgnį i nuginė [priešus] Vn.
ū̃mą paléisti nusiminti: Ūmą paleidžiu, nusimenu CII92.
už niẽką paléisti išeikvoti, iššvaistyti: Paleido už nieką pinigus rš.
vargonùs paléisti imti garsiai verkti: Paleido vargonus ir bliauna kaip veršis Jnš.
vė́jais paléisti išeikvoti, iššvaistyti: Jis pusę algos paleido vėjais rš.
papaléisti (dial.) žr. paleisti I 6: Mažgi anksčiau ateis [iš armijos], kitus gi papaléidė Str.
parléisti
1. tr. duoti parvykti namo (iš mokyklos, darbo, tarnybos…): Neparléida ne numie vaiko Krš. Parléido visus, kur buvo išvežę Krš. Saimą (seimą) namon parleisti KII5. Atostogų jį parleido tik tris savaites J.Jabl. Saulelė raudona, vakaras netoli. Parleisk mane, močiute, su saule namolio LTR(Krč).
2. tr. pakeisti, pavaduoti dirbantį, kol šis pareis namo ir grįš: Jonuk, nueik piemenį parléisti pietų Žvr. Vieną kartą atėjo durnasis savo brolį pietų parleist BsPIII110.
3. tr. parlydėti: Parléidęs namolio, svirne paguldysiu, lig saulės tekant panelę migdysiu LTR(Grž).
4. tr. liepti nuvykti ten, kur buvo, iš kur išvyko, parsiųsti (žmogų): [Išjojęs] parleido tarnelį – ką mergelė veikia? JD648. Susikalbėjo jie, parleido vieną darbininką pasakyti ponui, kad Martynas neduoda malkų rš.
5. tr. parsiųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Sakyk, kame buvęs, kodėl laiško neparleidai? LzP. Ei, parleidž, parleidžia mūsų brolužėlis tris margas gromatėles JD78. Broliai parléido atsisakymą nu gyvenimo Pln. Seniau dėdė da ir pinigų parléisdavo, o dabar nė laiško neatrašo Vrb.
| prk.: Parleida ant tavęs nelaimes, atema vaikus, parleida negerus metus P.
| refl. tr.: „Tilžės Ceitunga“ parsileidžia kas diena su telegrafu naujausias svietiškosios valdžios žinias Kel1881,75.
6. intr. greitai pareiti, parbėgti, parkeliauti; parlėkti: Išejo vaikelis ir besiveizant parléido iš miesto Vvr. Vis tik greit parléidai Kal.
| refl.: Kaimynas iš turgaus jau parsiléidė Lg. Išgirdęs tėvą sergant, tuojau parsiléido namo Jrb. Parléidusi numie juodai mėlena Kal. Kelios valtės parsiléido iš marių su pūsle StngŽ66. Trys prūsai Nemunu iš aukšto parsiléido Lp. Aš veizu, iš kur tas autobusas parsiléida Prk.
7. refl. atsigulti: Parsiléiskim, vyrai, ant pievutės pasilsėt Jrb. Parsiléido ant kranto ir geria vandenį Skr. Eik parsiléisk kokias dvi valandas į lovą Trg. Parsileidęs savo patale, išleido savo dvasią LC1886,42.
pérleisti
I. atiduoti, aplenkti ką, nepadaryti ko.
1. tr. atiduoti kitam, perduoti kitam naudotis, užleisti: Savo lovą aš perleidau senelei rš. Jei jums dabar nereik [mašinos], párleiskiat mums Pgr. Ir man kokią kamarėlę perleisi LzP. Jis galia parleisti savo skolą kitam J. Pradėjo prašyt, kad tą radinį jam perleistų LTR(Dkk). Perleidžiu kam ką, duomi ant noro kam SD45. Perleidau savo ūkį sūnui Vv. Būk žmogus, párleisk munie tas kelias lentikes Pj. Vely parleisčiau ūbą laukužį, ne kad jauną mergužę JV454. Atgyvenančios klasės neperleidžia savo viešpatavimo be kovos sp.
2. tr. parduoti: Kainos forma numato, kad prekės perleidžiamos už pinigus ir kad toks perleidimas yra būtinas rš. Jis man tas malkeles popigiai pérleido Jnšk. Kad geras žmogus pasisuktų, bėroką galėtum ir visai nebrangiai pérleisti Srv.
3. tr. praleisti, padaryti pertrūkį: Anas kožnądien ateina in mane, retai kada pérleidžia dieną Šr. Vienoj dienoj sudeda [višta kiaušinį], ė tris pérleidžia Dglš. Da perléidžiau vieną dainelę (pamiršau padainuoti) Ps.
| Pérleido čėsą (laiku nepadavė prašymo) Lp.
| refl.: Šita tik po pirmam teliukui pérsileidė (pertraukė, praleido metus nesiveršiavus) Ds.
4. refl. paliauti: Prieš pačias Velykas, kai kiaušinių reikia, tai vištos dėt pérsleidė Ml.
5. intr. dovanoti kaltę, atleisti: Parleisk, dovinok neišmintingam žmogui P. Kartais ir aš apei kitus pakalbu, ko čia stebėties, kad ir kiti man neparleida M.Valanč. Jei nenorėjo kas iš puikybės kitam parleisti brš.
II. patirti, praleisti.
1. tr. išbūti, pragyventi, praleisti (kurį laiką): Párleidom vestuves Šts. Sveikas, šventes pérleidęs ir naujus metus pradėjęs A.Baran. Tam susidėjo gyvenimas nuo pat jaunų dienų, kurį kiekvienas kitaip perleido LzP. Perleidau metų apie šimtą kokį (d.) Nm. Džiaugsis, vakarui atejus, dieną gerai parleidęs M.Valanč. Man taipgi rūpi, kaip čia vienas perleidi laiką Žem. Gražiai savo jaunystę parleidė Sz. Niekam nerūpi, kaip jis perleis šaltąją žiemelę J.Jabl. Sunkiai šaltymetį parleida bitės IM1852,30. Mažne pusę gyvatos … miegodamas perleidai DP580.
ǁ refl. praeiti (laikui): Persileis savaitė, ir vėl yr tas pats Ds.
ǁ patirti gyvenant, išgyventi, perkęsti: Visokių madų reikėjo perleisti Ėr. Kai visokių vaistų reikia párleist, tai ilgas gydymas Skr. Aš visko párleidau: i sargyt, i maryt Jrb. Du karu esu párleidęs, užtenka Dov. Visko žmonės pérleidžia šiame pasauly: ir linksmumo, ir liūdnumo Slv. Aš daug skaudžios nepalaimos esu pérleidęs KII153. Visokių reikia perleisti metų – gerų ir blogų Ėr. Kad tei[p] párleistų, kai aš, kitas būtų jau kvailas (būtų iš proto išėjęs) Skr. Esu párleidęs visokius laikus savo amžiuo[je] Dr. Dabar suslaukei dienelės, perleidei visas kalbeles LTR(Kp). Buvo tai Genaveitė, kuri, savo sunkią ligą parleidusi, ilsėjosi silpna ir nuvarginta I.
| refl.: Visokių tų išgąsčių párleidos Užv.
2. tr. priimti praeinantį, pravažiuojantį: Kai senyboj, tai buvo ir [kalėdojantys] kunigai pérleist rūpestis Prng.
ǁ palaukti, žiūrint, kol kas praeina, pravažiuoja: Traukinį pérleidėm (bežiūrinėdami į keleivius prabuvome stotyje, kol stovėjo traukinys) – niekur nėra [laukiamo žmogaus] Str. Kol veselnykus perleidėm, ir sutemo Vb.
3. tr. turėti, laikyti kurį laiką (ppr. apie daugelį tos pat rūšies laikinų, nuolat keičiamų objektų): Esam daug párleidę ringinių vištų ir kitokių Šts. Parleida gaspadoriai daug mergių, vis neįtinkančios Šts. Esu daug piningų pérleidusi Pgg.
| Kiek tas kambarėlis yra žmonių perleidęs! Pn. Aš laikau save teisingu žmogum, bet, tiesą pasakius, esu perleidęs daug amatų J.Balč.
4. tr. persiuntinėti (laiškais): Visus kraštus parleidau su gromatoms – nėr pačios, ir gana Šts.
III. duoti pereiti per ką.
1. tr. duoti pereiti, pervaryti per ką (per mašiną, įrankį…): Dobilus tik pérleido per mašiną Jnš. Iš ausies [grūdus] perleisim dar kartą per arpą Pg. Avižines kruopas perleisk per mėsinę mašinėlę, ir bus miltų Ob. Oi, koki rupūs miltai, ėmęs dar pérleisk Rdm. Rugių duonai taip neperleisi (nepermalsi), kaip kad kiaulėm avižas Vad. Jei tyrė išeis ne visai vienoda, tad perleisti ją per sietą rš. Sakiau, nū sėmenis perleisiu per maišus, tai vis gal ne tiek varpučių bus Pls. Sėmenis tai vis tiek pérleisiu an vėjo Lš. Perleisk grūdus per vėją, tai bus čystesni Arm. Bruknes par stalą párleidom (riedančias perrinkome), gal virti Vkš. Kietą dalgį kalvis parleida par ugnį, ir paminkštė[ja] dalgis Šts. Perleisiu skaras per vandenį (perplausiu, perskalausiu) ir eisiu bulbų sodint Arm.
| Visą skinstalą [inkstai] par save párleida Krš. Perleidžiu vyną (išvalau mieles, drumzles) SD211.
^ Sutarėme, kad mes, matematikai ir fizikai, projektuosime mūsų specialybių terminus, ir po to Jablonskis perleis juos pro kalbos rėtį (kalbiškai apdoros) Z.Žem.
ǁ šiaip taip, paviršutiniškai ką padaryti, apdoroti: Žuvis tik pérleido per dūmus (šiek tiek parūkė) Jnš. Skalbinius tik pérleido prosu (šiek tiek palygino), ir gerai Jnš. Plaukus tik pérleido žirklėm (skubiai apkirpo) Jnš. Lentą tik pérleido oblium (šiek tiek paobliavo) Jnš. Dirvą reikia tik pérleisti akėčiom (šiek tiek paakėti) Jnš. Pérleisk truputį gryčią (truputį perkurk), bo labai šalta Kp. Truputį pečių perleidžiau malkelėm Pn. Tuoj išblokšim, dabar saulutė yra, truputį perleisim (kiek padžiovinsime saulėje) Vad.
2. tr. duoti susigerti, praleisti (vandenį): Sausa žemė parleida lytų Šts.
IV. duoti sutikimą kam ką daryti.
1. tr. SD298 leisti pereiti, pervažiuoti per ką nors: [Žmogus] meldė, kad jis jį per tiltą perleistų BsPI73.
2. intr. psn. duoti sutikimą, nedrausti kam ką daryti: Perleidžiu, paveliju, valią duomi R417. Ginu kam ko, neperleidžiu SD175. Kai Dievas perleido …, velns … nuėjo Jobo gundinti Mž433. Nieko nedraus, bet viso, ko norės daryt, perleis SPI71. Perleisk man rinkti paskun pjovėjus CII475. Neperleistų į namus savo įsiveržti VlnE134-135.
ǁ psn. duoti teisę, nevaržyti nuostatais: Įstatymai tai nepavelija, nepérleidžia KII378. Tvardome … sąnarius, idant nelytėtųs neperleidžiamų daiktų DP568. Kurie netik …, netur būti … top sakramentopi perleisti Mž28.
ǁ KI527 psn. nesukliudyti, nesutrukdyti: Perleiskite abejiems augt drauge iki pjūties BtMt13,30. Neperleidž iš savęs juoką daryti Vln39.
| Liuosybė nuog visokių afektų, kurie neperleidžia šviesiai tiesos regėt SPI15.
ǁ tr. duoti teisę pereiti iš žemesnės į aukštesnę pakopą: Nepárleido į penktą klasę, paliko antrus metus Krš.
3. tr., intr. psn. sudaryti sąlygas kam ką veikti, įgalinti ką daryti: Nū jam miegot perleiskiam Mž414. Dirbk, kiek tavo syla pérleidžia KII190. Tėtiška širdis neperleidžia CI396. Kačeig jūs ir visada rūpinote, bet čėsai jums tai neperleido Bb1PvP4,10.
4. suteikti, duoti; skirti, lemti: Teip regias nu pačių dievų bu[v]o parleista S.Dauk. Párleisiu ant numų Helio tokį negerą, kurio nėkas negalės girdėti S.Stan. Sunkias ligas tu perleidęs esi Mž438. Vainas pats perleidi ir vedi pagal valios tavo MKr40. Perleido tada … didį miegą ant Adomo Vln50. Teisiai ant jų perleidė tą iškorojimą DP412.
V. padaryti, kad kas eitų žemyn, ilgyn, pervirš.
1. tr. nuleisti žemyn, nutraukti, nuimti: Žėglius (bures) perleisti N.
2. refl. įvykti savaiminiam abortui: Karvė išsimeta, boba pársileida Krš. Kėlė sunkiai ir pérsileidė Ds. Vaikščiodama jau antrą mėnesį pérsileidau Vrb. Moters girtuoklės tankiai persileidžia arba tampa visai bevaisėmis V.Kudir. Motriška pársileidus J.
3. refl. tr., intr. persisverti, persimesti: Visą sa[vo] gėrybę prašveitė, išpardav[ė] ir išej[o], maišelį per pečius pérsileidęs, per žmones Rod.
4. refl. atsigulti: Kol aš susiūsiu, gali ant lovos pársileisti Šv.
5. tr. pailginti, patraukti (įšautį): Ratus ilgai párleisk i sukrausi daug rąstų Ggr. Párleistais ratais gyvoliuo lengviau traukti Ggr.
VI. permesti, perkelti, perpliekti.
1. tr. permesti: Pagalį pérleisti per tvorą DŽ. Leisk, ar perleisi akmeną par upę? Ėr.
2. tr. perverti, persmeigti: Párleisk su šriūbu, būs stipriau Dr.
3. tr. perkelti, perirti į kitą (upės) pusę: Gal perleistumėte per Lėvenį? Paį.
| refl.: Su luge persileidė an kitą pusę Ps.
4. tr. uždrožti, užrėžti, perpliekti: Prisivijo ir parleidė kelis kartus par nugarą Rm. Kai pérleisiu virveliniu, tai tuoj nustosi murmėt Dbk. Jis toks neklaužada už tai, kad jam niekada tėvas neperleidžia Vad.
5. nubausti: Tu jau raišas, Dievo perleistas Ml. Taip Dievas perleido tėvą, per daug savo vaikams pataikaujantį I. Dieve, neperleisk, Dieve, apsaugok! B.
VII. padaryti skystesnį; perpilti.
1. tr. SD298 sulydyti.
2. tr. tekinant per viršų perpilti: Leidau ir párleidau alų bepyliodama Šts.
◊ akimi̇̀s pérleisti peržvelgti: Praeinant Petronelei, nuo kojų ligi galvos perleidęs ją akimis Žem. Akimis perleidęs gretimus staliukus, [leitenantas] priėjo tiesiai prie Aldonos rš. Toks jau jo notūras – kožną pérleidžia akim̃ Mlt.
per danti̇̀s pérleisti apkalbėti: Jau katrą pérleis per savo danti̇̀s, tas jau šventas išeis Ut.
per gérklę (kãklą) pérleisti
1. N pragerti: Perleido viską per savo gerklelę rš. Ką turėjo, tą praleido – i par ger̃klę párleido Plt.
2. suvalgyti: Kiek gaidžių, vištų viščiukų, kiaušinių, kiek sviesto vokietis perleido per savo gerklę! P.Cvir.

per pil̃vą (vi̇̀durius) pérleisti suvalgyti: Viena diena karvę párleido par pil̃vą Šv. Prūsai, daugiaus vaisių per vidurius perleisdami, sveikesni už mus rš.
per rankàs pérleisti
1. Užp įsigyti ir vėl išleisti: Jau dėlto daug pérleidžiau per savo rankàs gyvulių, nu tokio da neturėjau Ktk. Duok tu man šiandiej, kiek aš per savo rankas perleidžiau, tai būč bagočius Ktk.
2. patikrinti: Kožną nėkelį párleidu par rankàs Skdv.

pro aki̇̀s ir gálvą pérleisti patirti, pergyventi: Perleidžiau pro savo akis ir galvą visa ko Antš.
praléisti
I. duoti praeiti; aplenkti, prarasti.
1. tr. SD326 duoti kitam praeiti pirma ar pro šalį: Bet ji praleido Ilžę pirma, o pati vis per keletą žingsnių ėjo paskui I.Simon. Praleisk, neša viedrą vandenio! Arm. Praleisk pro šalį, kas eina J.
| refl. tr.: Mokyti kai eina, tai vis vienas kitą prasileisdami Ds.
2. tr. priimti praeinantį, pravažiuojantį: Man vis rūpi, kaip tuos ekskursantus reikės praleisti rš.
ǁ sustojus žiūrėti į praeinančius, pravažiuojančius: Praleidau būrį [žmonių], eitu toliau Plng. Eiseną praleidom ir parejom numo Vkš.
| Jau daug vandens praleidau į Baltjūres (tiltas pasakoja) V.Kudir.
3. tr. Rod, Aps, Stlm palydėti: Praléisk svečią nors iki pro šunį Vrb. Kaziukas mane iki pat namų praleido Žž. Praléisiu svečią i grįšiu Ad. Praléisk namo Lp.
ǁ daryti ką įkandin einančio: Praléisk (apmėtyk) tu jį akmenais Arm.
ǁ VoK33, Lp, Šlčn palydėti mirusį.
4. intr. skubiai pravažiuoti: Ka praleido su dviračiu pro šalį kaip vė[ja]s Vvr.
5. tr. išbūti, pragyventi kurį laiką: Aš visą savo amžių praleidau pas tėvelį I.Simon. Jau pusę žiemos praleidom Šts. Su savo pačia seniaus linksmiai dienas praléidė BM89. Aš praléidau tiek metų, žinau, kaip pirma buvo Krm. Vasarą jis daugiausia laiko praleisdavo sode ir prie bičių rš. Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! Mair.
| Mano tėtis be krienų šventės nepraléisdavo Skr. Aš vakarienę dažnai praleidžiu ar su pienu, ar su kuo Skr.
| Šešerius metus praleidus, Siernauskis norėjo užimti gabalą žemės M.Valanč.
^ Negal nusiliauti vargais: eisu į kiną – vis valandelė praleistóji Šts.
ǁ iškęsti, išgyventi, patirti gyvenant: Par savo gyvenimą žmogus daug daug turi visko praléisti Vvr. Visas didžiąsias bėdas jau praleido, Marelė nusiramino Žem. Visokių rūpesčių praléidęs Ėr. Kokių negerų laikų reikia praléist žmogui! Ėr. Kiek vargo reikė[jo] praléist, kol susitvarkėm Rd.
| refl. tr.: Kaip tą žiemą praléisis?! Krš.
6. tr. turėti kurį laiką (apie daugelį tos pat rūšies laikinų, nuolat keičiamų objektų): Jau, dėku Dievui, nemažai viršininkų praleidau, o tokio gero dar nebuvo rš.
| Mūsų teatrai kasmet pro savo sienas praleidžia šimtus tūkstančių ir milijonus žiūrovų rš.
7. tr., intr. aplenkti, padaryti pertrūkį: Dėl ko tu praléidei kelius lapus [skaitydamas]? Vb. Praleidai vieną siūlą, beskubydama vert in skietą Dkš. Sudurtinio tarinio jungtis gali būti praleidžiama rš. Gal šiandie pralei̇̃s neliję Ėr. Tėvas nė dienelės nepraleisdavo nesbaręs Ut. Dieną praleisdama kepa duoną J. Šuva nieko nepraleidžia nelojęs J.Balč. Vieną dieną praléidova garlaivį (nenuėjome pasitikti), o antrą dieną nesulaukėva Skr.
| refl. tr., intr.: Drugys jį krečia, vis dieną prasiléisdamas KII251. Būtų gerai, kad metai neprasilei̇̃stų [einant mokslą] Ėr.
ǁ nelankyti, nedalyvauti: Retą kiną praléidu Krš. Tu pamanink: juk aš esu nusenęs, o nenoru darbo praléisti – juk sėjos laikas yr Štk.
ǁ duoti praeiti (laikui): Eičiau į darbą, kad ne lytus: dabar sėdžiu, laukiu, laiką praléidžiu Skr. Ir su mezgimu daug laiko praléidi Srd. Aš praléidau penkias dienas po termino BŽ452. Šienelis buvo sausas, tik praléidžiau laiką (pavėlavau) Švnč.
8. intr. nebausti, dovanoti, atleisti: Kas kadai girdėjo apie tokį tėvą, … idant latrui ir priesakiui savam praléistų DP242. Pergalėtojas Izraelyj nepraleis nusidėjusiam SPI10.
ǁ (l. przepuścić komu) SD54 pagailėti, išsaugoti, neduoti patirti (sunkumų, kančių): Sūnui savo nepraleido, bet už mus visus išdavė Mž449. Jei … tikram savam sūnui nepraleidė, kaipog mumus nemeilingiemus praleis? DP192. Ne vienam liežuvis piktas nepraleidžia, ant visų užpuola SPII77.
9. tr. prarasti, išeikvoti, išleisti: Argi praléistą sveikatą indės?! Rdm. Praléido savo vietelę Šts. Praléisi viską kaip matai – i esi biednas Pln. Praléido (pragėrė) namus Dkš. Ta mažoji piningą leida, o didžioji jau nepraléis, tūrės suspaudusi Krš.
| refl.: Piningai prasiléisias, i nė čimodano, i nė piningų Krš. Daugiau turi, daugiau ir prasiléidžia Sdk.
10. tr. parduoti: Mažu pralei̇̃s gyvulius Lp.
| refl. tr.: Prasléidžiu (pardavinėju) skareles, kai bulbų nebėr Mrc.
11. tr. duoti praeiti per ką: Būdavo, praléidi per mašinaitę kokią kapą [rugių], jau i turi duonutei Gs.
II. sudaryti sąlygas kam nors tekėti, byrėti, skverbtis.
1. tr. pradėti tekinti: Praléidom naują bačkelę – gardesnio alaus Jnšk. Praléisk alaus verpelę J. Senas tėvas kaip ateis, trečią bačkelę praleis LTR(Vkš).
| refl. tr.: Ėmiau ir prasiléidžiau vieną bačką [vyno] Pc.
ǁ padaryti, kad tekėtų: Pavasarį praléidžia beržus arba klevus, ir bėga sula Skr. Tėvelis praléidė beržą [sulai] Ėr. Ar praléidot sulos? Rs. Daktaro praleistas kraujas bėga čirkšliais Šts. Padaryk man praleidžiamą kubilą Šts.
| refl. tr.: Reik iš beržo siulos prasiléist Pc.
ǁ sudaryti sąlygas nubėgti, nutekėti; nusausinti: Būtų praleidę vandenį, būtų rugiai buvę tokie pat, kaip mano Žem. Ežerą praléisti KI69.
2. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išbyrėti: Vilko grobai praleisti Šts. Galėj[o] karvei žarnas praléist Lp.
| Pelių tiek priviso, kad visus maišus su grūdais praleido Žsl.
3. tr. duoti išeiti šilumai, užšaldyti (krosnį): Tu, mergele, duonai pečiaus nepraléisk! Plt. Siuto siuto i pečių praléido – duona paliko žalia Lkv.
4. tr. duoti pereiti, persiskverbti, nesulaikyti: Langai nevarauni – šilumą praléida Vkš. Batai vandenį praléida Vkš.
5. refl. tr. pasirūpinti, kad išperėtų: Prasléidžiau truputį viščiokų, ir užteks Ds.
III. tr. padaryti laisvesnį, didesnės apimties, skystesnį.
1. pralaisvinti: Pėdo drūtgalį praléisk (atrišk) Ėr.
2. pailginti, paplatinti: Praléisk kiek ilgiau kairį viržį Paį. Ankštokos rankovės, duok, tegul kriaučius praléidžia Šk. Čia praléido (paplatino) platų kelią Arm.
3. atmiešti: Sūrą putrą reik praleisti, o tirštą praskiesti Kal. Praleisma pienu, ir būs veršputrė, pienu praleista Šts. Praleisto rūgšto pieno gausi ir vasarą, kad mažiau srėbtumi Šts.
4. skystinti, minkštinti: Rūdynų vanduo praleida vidurius Tl.
◊ ant vė́jo praléisti niekams išeikvoti: Paėmė algą ir teip praleido ant vėjo Ds.
negirdomi̇̀s praléisti nekreipti dėmesio: Nereikia negirdomis praleisti nė „mažmožių“ J.Jabl. Nepraleiskite negirdomis šito mūsų gamtininko balso Vaižg. Suprantama, kad mokslo pasaulis tokių sukakčių negirdomis praleisti negalėjo rš.
nuo sàvo galvų̃ praléisti nusikratyti: Jau praleidau neprietelius nuo savo galvų Ar.
per gérklę praléisti pravalgyti: Ėdūnai visą uždarbį praleisdavo per gerklę rš.
pro aki̇̀s praléisti nepastebėti: Kaip jie galėjo praleisti pro akis tokį šlamštą?! sp.
pro ausi̇̀s praléisti nekreipti dėmesio: Daug aštrių žodžių krisdavo skaudžiais akmenimis Anicetui į širdį, bet viską jis praleisdavo pro ausis, kartais nutylėdamas, o kartais paversdamas įžeidimą juokais J.Avyž.
pro gérklę praléisti pragerti: Kiek uždirba, tiek pro gerklę praleidžia Jnš.
pro pirštùs praléisti išeikvoti, išleisti: Pro pirštùs viską (turtą) praléido Krš.
pro šãlį praléisti
1. nekreipti dėmesio: Jis tuos žodžius pro šãlį praléido Btg.
2. neteisėtai parduoti, praspekuliuoti: Praléida torpių pro šãlį Krš.

tylomi̇̀s praléisti BŽ581 nekreipti dėmesio.
priléisti
I. duoti prisiartinti, duoti įeiti, duoti darytis.
1. tr. SD306 duoti prieiti, prisiartinti: Prasto žmogaus prie pono neprileisdavo Jnšk. Ne iš tolo munęs nepriléido pri vyro Vkš. Prileisk jį prie savęs J. Ne, ne, jis nebeprileisiąs prie savo arklių nė vieno kito I.Simon. Vaikus be eilės prileida Krš. Tuojaus buvo prileisti prie karaliaus BsMtI18. Prileisk veršį pri karvės B. Prigiléiskit, tikri tėveliai, savo dukrelę prie gimtųjų namelių (rd.) Jž. Negipriléiskit, sesytės mano, šito totorėlio an mano rūtų vainikėlį (rd.) Jž. Greičiaus prileidžia savęsp lopiniuotus, apdriskusius ir nuogus SPI45.
| Tu jo nepriléisk prie tų malkų, varyk iš paskutiniosios (neduok jam nupirkti per varžytynes) Jnšk. Prileisk ją tik prie [siuvamosios] mašinos – tuoj sugadins Jnšk. Ale tik priléisk tokią gaspadinę pri kuknės, tai po tam neturėsi kur viralo kišti Krš. Moteris nebuvo prileidžiama prie jokio atsakingo darbo valstybiniame aparate sp.
| prk.: Prileisk ausump tavo maldas tarno savo SGII29.
^ In roną priléidžiamas tasai žmogus lipsnus Prng. Kad tik an rankas gerai Dievas prileist (leistų pasinaudoti)! Trgn.
| refl. tr.: Ligonis nieko neprisileidžia Jnšk. Briedis neprisileidžia šunų prie savęs J.Jabl. Ir mirdamas uošvis žento neprisléidė an sau Ds. Dieną milžau, buvo sveika, o vakare nainu – neprisiléidžia, tešmuo sutinęs Jrb. Neprisileidžia kaip garnys baloj LTR(Zp). Tai laukinis žmogus, nė artyn neprisileidžia V.Kudir. Tokio žmogaus negal nė iš tolo prisiléisti Vkš. Kyšių neima, bet be dovanų neprisileidžia TŽV596. Prisileidę vokiečius visai arti, kariai atidengė smarkią automatų ugnį rš. Neprisileidant pačiai savą vyrą S.Dauk. Prisileido mergė vaikį, o dabar rėka Vkš. Neprileiskies kito nė vieno, nesa ir aš tiktai su tavim laikysiuos BBOz3,3.
ǁ duoti įeiti, priimti: Tu gali tiesiog ateit in mano dvarą ir būsi prileistas BsPIV209. Turėjo būt prileistas anosp draugybėsp žmonių MP76.
2. tr. suleisti kergtis: Karvę prie buliaus priléisti K. Šiandie vieną karvę prie jaučio prileidom Jnšk. Kamgi reikia avino – nag nuveši aveles uošvijon ir prileisi Ds. Prileido kumelę prie eržilo Krkl. Prie karališkųjų eržilų prileistinąsias kumeles prirašys LC1889,27.
| refl.: Ar karvė prisileido? Jnšk. Neprisileidžia nė kaip kumelė, kad ir ieško kumelių Jnšk.
3. tr. daug ko įleisti kur, daug ką priimti: Svieto aibės priléista [į tuos namus] J.Jabl(Žem). Kam tų visokių bernų į veselijas priléidot?! Jnšk.
| refl. tr.: Prisiléido pilną kluoną gyvulių ir goniojasi Jnšk. Prisiléido musų̃ pilną trobą, dabar ir ūža Krš. Lankos prileistos būs avinų, jaučių Šts.
ǁ refl. tr. prisiimti gyventi (nuomininkų): Į butą prisileido nuomininkų rš.
^ Prisleisi svetimų, pats eisi iš namų Vlk.
ǁ priveisti: Utėlių prileido patalus tuos Vlkv. Mažų žuvikių prileisti LL99.
| refl. tr.: Jis prisileido ir žuvų į savo tvenkinį J.Jabl.
4. tr. užkrėsti kuo: Kažin, ar čia tau gripas buvo ar kas, kad man nepriléidai Krok.
5. tr. duoti pribėgti, prisisunkti: Neprilei̇̃s vandenio [batai] Lp.
6. tr., intr. leisti įvykti, nesukliudyti: Aš pykau ant savo vyro, kad ans prileido muno brolį tokį darbą padaryti Brs. Rūpestingas gydytojas jokių komplikacijų neprileido rš. Pryš kaplaną skundimo neprieleisk Mž31. Dirvos širdies savos neiždarys, bet … prileis erškėčiais apželt DP548.
| Širdis nepriléidžia tiek valgyti Ėr. Piršlio gera širdis to neprileidžia prš.
| refl.: Ištvirkęs žmogus ko gi neprisileidžia! rš. Gėdingai sugaudintis ir surišdintis prileidais DP157.
ǁ duoti sutikimą kam ką daryti, nedrausti: Norėjom šį metą taisyti [ratus], motyna neipriléido (nebeprileido) Slnt. Nepryléido vaikai motynai žanyties antrą kartą Jdr.
ǁ leisti paimti, paliesti: Mums adatos neprileida – toks skūpas mūsų bočius Dr.
7. tr. duoti teisę: Priléisk mano vaiką prie egzaminų Jnšk.
8. refl. sutikti, nusileisti: Ir mun reik prisileisti: reik kalėdotojus pavežioti Šts. Prisileida austi, o aš anai žemę išgyvenu Ggr.
| Aš neprisileidu gerti (negeriu) daug šnapšės Šts.
9. (l. przypuścić na kogo) atsiduoti, pasikliauti: Prašyk jos tėvą, man rodos, kad prisileis ant noro tavo S.Stan. Žmonės … niekad jo neprašė …, tiktai visa prileido ant valios… MP74.
10. intr. manyti, teigti: Ne visa, ką žmonės priléidžia, yra hipotezė FT. Kiekviena prielaida priléidžia arba teigia tam tikrą tiesą FT. Sunku prileisti (iš tolo žiūrint), kad tai būtų paukščiai rš.
11. refl. kainą sumažinti, nusileisti, nupiginti: Aš prisiléidu, bet ir tu antdėk Šts. O ar tas, ar kitas meistras siūs, vis tas pats – jug sakos užmokesnė[je] prisileisiąs M.Valanč. Kad viskas jau teip atpigo, reik ir man kiek prisileisti Skr.
12. tr. pasirūpinti, kad daug išperėtų, priperinti: B[uv]o daug žąsukų priléidę Gs. Mūsų moterys šįmet daug vištų prileido Jnšk.
| refl. tr.: Noriu viščiukų prisiléist, bet neperi šėtonai (vištos) Skr. Prisileidžia ančių, vištų, ir viskas po mūs javus! Kt.
13. tr. Rdm palikti, rezervuoti veislei, penėti: Priléidom telyčėkę Rod. Šįmet jau antrą kiaulę prileido Lš.
14. tr. priskirti, prijungti: Taigi atmieravo mums po tris dešimtines, žinai, kur mes išplėšėm, ir prileidom prie savo laukų Žem. Išgirdę apie tą mokyklą, Gasčiūnų ir Ibutonių sodžiai taip pat prileido savo vaikus M.Valanč.
| refl. tr.: Jų arai prie valdiškos žemės yra, tai jie iš tę vieną kitą pėdą prie savo prisiléist norėjo Šmk.
15. tr. lygiai pridėti, priderinti: [Knygos] viršelius reikia visai glaudžiai prileisti prie nugarėlės (įrišant) rš.
ǁ nudrožus, nuobliavus lygiai sudėti, suglausti: Tą lentą reik prileisti prie šitos, tai dar vežėčios stovėję stovės Jnšk. Ir lankai užtraukti, tik buksos įsodyt ir ašys priléist Lp. Geru leistuvu galima tep gerai priléisti lentas, kad nė plyšelio jokio nebelieka Brt.
| refl.: Mūsų durys prie adverijos neprisiléidžia, šaltis eina Lš.
16. refl. prie ko nors greta atsitūpti: Atskrido skrido pilkas sakalėlis iš girios, iš girios, leidė prisleidė prie pilkai gegutei prie šalies, prie šalies Rš.
17. tr. priartinti prie ko, duoti prisiliesti, prisitikti prie ko: Kojos pri žemės prileisti negaliu, teip gela Šts. Negaliu prileisti nė šilto, nė šalto pri danties skaudančio Šts. Kai jis pradėjo maišus dėti, tai tartum patys maišai vežiman bėga, aš nespėjau ir rankų prileisti SI368. Priléido kirvį pri piršto ir atkirto galelį Plng. Jei tu manę nesibaidai, duok prileisti lūpom veidą (d.) Vr. Peilis aštrus, lapus pjausčiau, tai tik reik priléist Skr.
| Dar tik kojas priléidau (atsisėdau) Lp. Tik prileis galvą į padušką (atsiguls), ir miega Ds. Neprileidau galvelės an paduškėlę, anytėlė tarė, žodelį kalbėjo Pls.
18. tr. Lnkv laidojant prilydėti prie ko.
19. refl. prisiartinti plaukiant, priplaukti: Prie krašto prisiléisti KII4. Prisileisti su akrūtu pri kranto N.
20. intr. užkirsti, uždrožti: Kad priléidžiau botagu! Ėr. Jau kai aš nors kartą priléisiu jam, tai ir gana bus Ml. Kap prileido sa[vo] penkinį (ranką), tai net parvirto Arm.
21. intr. metant pasiekti, primesti: Šulinalė netolie: su akmeniu gal prileisti Šts.
II. tr. pribėginti, pripildyti.
1. prilydyti: Tris puodus taukų priléidom Krš.
2. pritekinti, pripilti: Priléisk alaus pilną uzboną J. Aparines nagines liuob prileis gysakių, ir ilgiausiai tvers Šts. Priléisk man arbatos puodelį Gg. Prileidžiau alaus vieną putelę, sėdi sveteliai linksmi už stalo (d.) Šln. Būtum kubilą medaus prileidę Ėr.
| refl. tr.: Prisiléidę alaus, susėdę ir geria Jnšk. Šįmet medaus ir metai – mes patys tris kipius prisiléidom Vkš.
ǁ pripildyti: Vandenilio prileidžia lekiamąsias pūsles rš.
ǁ refl. tr. prisibirinti: Pragręžė padlagoj skylę ir, prisleidęs rugių maišą, parsinešė namo BsPII280.
3. euf. priteršti, prišlapinti: Kelnes iš baimės priléido Vkš. Kad ir kelnes prileisiu, vis tiek neapsileisiu Kz.
| refl. tr.: Prisileisk kelnes, ir turėsi balną LTR(Šmk).
4. priverpti: Aš jai prileisiu ben porą špūlių Sdk.
III. tr. nuleisti žemyn (daug).
1. pripjauti, prikirsti (medžių): Miške daug priléidė sienojų Ėr. Per karą labai daug prileido medžių Lietuvoje Gž.
2. tr. daugeliui nutūpti: Kiek čia varnų prisiléidę! Ėr. Kad daug prisileido pušyse žvirblių! rš.
IV. tr. padaryti (lygių objektų).
1. obliumi nulyginti (daugelį): Šiandie man tep gerai sekėsi – kad priléidau apie penkiasdešimts lentų Brt.
2. refl. tr. prisivyti (virvių): Visą maišą virvių prisiléidė Pc. Kad prisiléidžiau, tai prisiléidžiau botagų – visai vasarai pakaks Jnšk.

×razléisti (hibr.)
1. tr. išskleisti, išdriekti: Kūlį razléidžia in lotų Dv. Kupetą reikia razléist, kad išdžiūt Arm.
2. refl. išsprogti: Žiūrėk, ąžuolas dar nerazsiléidė, regi! Arm. Bit pupšikas (pumpuras) – vandenin inleidom, ir razsiléido Zt.
3. refl. išsivyti, išsidėvėti: Raztrūkinėjęs, razsléidęs [ratelio] šniūras Švnč.
4. refl. išsilydyti: Kai alavas razsiléidžia, leidžia jį vandenin Lz. Instatysiu vašką pečiun, kad anas razsileist Lz.
5. tr. duoti valią, išdykinti: Tai razléidei tu savo vaikus! Švnč.
6. intr. išdykti, ištvirkti, pasileisti: Vienas vaikas, ir razléido kai bizūnas Rod.
| refl.: Razkrito svietas, razsiléidė, geria visi Prng.
suléisti
I. sudaryti sąlygas kartu būti, sujungti, suglausti.
1. tr. duoti sueiti, duoti susirinkti: Per anksti žiūrovus suleido į salę, dar galima buvo ilgiau pavėdinti rš.
| Liuob tėvai suléis vaikus pri daraktoriaus ir mokys Šts.
ǁ priimti, įleisti gyventi (kelis ar daugelį): Troba nors supuvusi, vienok suléidau [gyventi] keturias bobas NdŽ.
2. tr. prižiūrėti sueinančius, suvaryti, suginti: Eik, suléisi kiaules gurban Ds. Į aptvarą liuob kiaules suléisti Mžk. Suléisk karves miškelin Kzt. Suleido žirgus į daržą, patys suėjo į sodą JD875. Susėmė spietlių ir suléido į aulį Krš. Suleisim bitukes naujan naman V.Krėv.
| refl. tr.: Gyvulius susiléidžiau Jnšk. Susiléidė gyvulėlius į sodą ir gano Jnšk.
ǁ nesukliudyti sueiti kur nors: Kamgi vištas gryčion suleidi?! Ds. Žąsis į avižas suleido Vkš. Suléido avis in grendymą Kt. Kerdžius ganė galvijus i suléido į rugius (d.) Rs.
3. tr. SD350, R417 duoti drauge būti, sueiti į krūvą: Gaidžių negalima suléisti NdŽ. Suléiskim avinus pasimušti, gaidžius pasipešti Jnšk. Nesuléisk abiejų [arklių] į krūvą, susimuš Ėr. Suléidau senas bitis su naujoms Lnk. Negalime su kaimynu karvių vienoj ganykloj ganyti: kaip tik suléidam, bados kaip pasiutusios Vkš. Nesuleidž manę jauną su jauna mergele JD739.
| Mušties nebsuleida savo tarpe Šts.
^ Suleisk du piemenis ant ežios – tuoj pradės bartis Rs.
| refl.: Jisai su anuoju susiléido į bendrystą J.
4. tr. sukiršinti, supjudyti: Senus aš greit suléidžiu, ale jaunųjų niekaip negaliu Škn.
5. tr. sukergti: Suléist kumelę suléidau, o ar pasdovijo, tai pažiūrėsma Ds. Reiks kitąkart kralikę su juoduoju patinu suléist Ds.
6. tr. sujungti, suvienyti: Suléido kambariukus, dabar tos vietos užtenka Krš. Tas skolas suleisk į vieną Plng. Akėjant reikia vis aplinkui sukti ir suleisti kraštus su kraštais rš.
7. tr. KI474 padaryti, kad glaudžiai prigultų, prisišlietų; obliuojant, drožiant priderinti, sujungti: Grindų lentos dailiai suléistos, kad nematyti nei plyšių Gž. Blogai suleido duris – jau dabar spinda, o ką bedarys, kad sudžiūs Vkš. Tarp nesuleistų lentų švietė prasižioję plyšiai Vaižg. Taip gerai stalą suléidė, kad ir ženklo nėra Vj. Nesuleisti gerai langai Lp. Blogai suleistas kubilas – leida vandenį Vkš. Ne kiekvienas meistras moka šulus gerai suleisti (sudėti į dugną) Vkš. Aš paprašysiu, o jis man suobliuos, sulei̇̃s loviuką skalbt Skr. Dėžės kertės buvo gerai suleistos, durys sklandžiai darėsi, todėl vandens į vidų negalėjo daug įeiti J.Balč. Nekaip, matyt, rąstai suleisti, kad pro kertes vėjai laksto Srv. Ot suléidė sienojus – kumštis lenda! Ds. Blogai suleidžiami atskiri gintaro gabaliukai rš.
suleistinai adv.: Tašai dažniausiai sujungiami suleistinai rš.
| refl.: Lentos kai susileis, tai nė plyšelio nebebus Jnšk.
8. tr. sukąsti (dantis): Negaliu dantų besuleisti: vienas ilgas, kitas trumpas Šts. Nuo rūgščiuolių obuolių teip atšipau dantis, kad ir suleist jų negaliu Rod. Turbūt žemėti kviečiai buvo, kad tik suleidi dantis, tai kriugžda kukulaičiai Gs. Kokia čia duona: kai knišys, pilna žvyro, neseka nei dantų suleist – dantysa treikši Rod. Blynai čirška, negali nė dantų suléist Rs. Tep krečia drebulys, kad net dančio su dančiu negaliu suleisti Ml.
9. tr. suglausti, suartinti: Reikia girnas suléisti, jeigu nori smulkiau susimalti Vkš. Suleistom girnom sunku malt Dglš. Reikia suléist tuos akmenis, kad labiau jie susimaut Vb. Daugiau mašiną suleisk, ba neiškulia gerai avižų Km.
10. tr. susukti, sujungti į vieną (virvės sluoksnas, šakas): Piemenys botagą iš trijų virvelių suléidžia su kabliukais Jnšk. Nemoki tu nė botago suléist – tuoj atsileidžia Ds. Suleisk tą virvutę dvilinką, tai bus drūtesnė Grš. Stangiai suléidė vadžias Pc. Bevydamas suleido virves į garankštes, užtat dabar sutrūko Klm.
| refl.: Susileida gurgždūlės, ir yr siūlai gurgždūloti Šts.
11. tr. suskleisti: Tošinis parasodninkas (skėtis) nesuleidamas – neįduok vėjuo Šts.
| Gal aš tau suléidau [atverstą knygą]? Lp.
II. lyginti; derinti; aštrinti.
1. tr. sulaidyti, išlyginti: Eik, verčiau kelnes suléisi Antz. Suléisk ir man skarelę Ds. Išvelėjom rūbus, dabar reikia suléistienai Ds.
2. tr. obliuojant sulyginti, nuobliuoti: Imk leistuvą ir suléisk lentas Alk. Da paskui reikės nuobliuot, su leistuvu suléist, tik tada kalsim lankus Rs. Obliuodamas nepalik nelygaus lanko – gerai suleisk Km. Lentleistuvis reikalingas labai ilgoms lentoms suleisti rš.
3. tr. suderinti: Jis kap suléidžia striūnas, tai skripka taryt klega Mrc.
4. tr. pagaląsti; papustyti: Suleisk peilius, ba jau nė kiek neima Ml. Į aną kietąjį diržą skustuvą reikia galąst, į tą švelnutį – suléisti Rm. Duok man savo aslos dalgei suléist Drsk. Suléisk ėmęs šitą dalgę – jau tik peša, nepjauna visai Rdm.
| refl. tr.: Duok aslą, susiléisiu dalgę Dg. Dalgelį susleisiu, žoleles išpjausiu, savo mergužėlės kitam nepaleisiu Kb.
5. tr., intr. sušerti, suduoti, sudrožti: Aš suléidžiau arkliam, ir lėkt Rm.
ǁ sudurstyti, padaužyti: Suléidžia [klojimo] padan pėdus, ir išeina gražūs kūliai Vdn.
III. nustoti pavidalo; suskystėti; sutirpdyti; sutekinti.
1. refl. susmukti, nugriūti netekus jėgų, nualpus: Suriko, ka bloga, ir susiléido Krš. Be žado pas krosnį ant suolo susileido LzP. Sauliukas bejėgis susileido žemėn Vaižg. Ir susleido persigandęs an vietos Vj. Šliūkš pagal stalo ir susileido girtas Šts. Pasiutęs ponas prirakinęs atgal žmogelį ir raižęs, kol tik negyvas susileidęs Žem. Kaip paseno žmogelis, ir susiléido gatavai ant kenklių Vvr. Aš užsimerkiau akis, susileidau į kenkles … ir glūdojau susitūpęs Mc. Ir susileido kaip šniaukšlė ant karklų Lkv.
^ Kad ir susileisiu, o neapsileisiu LTR(Vlkv).
2. refl. sudubti, suirti: Triobos senos: pakrutysi, i susilei̇̃s Šmk. Susiléidusios trobos (susmegusios į žemę) Šts. Sodžiaus stogai susileido rš.
3. refl. suplyšti: Tai susiléido maišai, o turiu i pakulų, i visko, i nėr kada išaust Šmk.
4. refl. pasidaryti žemesniam, susmukti, sukristi: Šienas kaip išdžiūvo, i susiléido Up. Kai susiléido, tai tokia maža maža krūva teliko Up. Kugelis susileido ant dugno (suzmeko) Skdv.
ǁ subliūkšti: Pliukšt ir susileido pūslė Vvr. Pirma buvo kaip pūslė, dabar visai susiléido Up.
ǁ atslūgti: Galva apteko pūslėms, gumbais, aptepiau, ir susileido gumbai Šts. Plaunant karboliniu vandeniu, susileidžia putmenys rš. Naktį susileida [koja], dieną papunta vėl Krtn.
ǁ sutižti, sukristi: Bulvės užvirė ir susiléido DŽ.
5. tr. daryti kietą, supuolusį, suplakti: Lietus suléidė žemę Pc. Po lietui žemė suleista kai padas Prng. Kur anksčiau suartas pūdymas, jau ir suleistas Skr.
6. tr. laistyti vandeniu, gesinti (kalkes): Suleistà vapna Drsk.
7. tr. sulydyti: Suléidžiau pusę paūdrės ir taukus, tai galėsi valgyt vietoj sviesto Skdt. Ar jau visą šviną suléidai? Up.
| Šerius kiaulės suleida su sakais (suklijuoja su ištirpdytais sakais), ir yr plaukams šepetys Tv.
ǁ refl. suskystėti: Sutirpęs vaškas susileido rš. Nepadėjai sviesto šaltai, ir susléidė kai koks pliūra Ds. Geležiai susléist reikia karštos ugnės Trgn.
8. refl. ištirpti: [Akmens] nesusileida vandenėje IM1862,49.
9. tr. supilti; sutekinti, subėginti, suvarvinti: Pienas suleistas į butelius rš. Suleisk tris trynius ir plak Trk. Alų iš bačkos į viedrą suléidė Jnšk. Vyną suleisti per guminę žarnelę į mažesnius indus rš. Nesuleisk varvulio pienan Ds.
ǁ duoti sutekėti: Ji suleis visas tas srutas į grindų plyšius J.Jabl.
10. tr. supilti kepti neplakus (kiaušinį): Suléisk greitosiomis keletą kiaušinių ant petelnės Krp.
IV. sudėti, sukišti.
1. tr. į ką nors sudėti, sukišti: Jis suleidžia rankas į kišenes, kažko ieško rš. Pūkų ar devynis kilus į patalus suléidusi Plt. Į šiaudus suléido šaukštelius ir nebranda nė pati Šts. Suléido pečiun medų Lp.
| Spinteles galima suleisti į sienas (įtaisyti sienose) [statant namus] rš.
ǁ padaryti, kad nusileistų žemyn, į ką nors įlįstų: Suleidė kubilus (rentinius) į šulnį Ėr. Suléisti kibirus į šulnį NdŽ.
| Mažesnius akmenis išrinksma, o kur labai dideli, iškasę žemė̃s (į žemę) suleisma Ds.
ǁ sudėti į vandenį, sumerkti: Katilas jau verda, suléiskiat kleckus Krp. Suléido į vandenį visas lentas Klk. Druską suléisk vandenin Azr. Suléisti tinklus NdŽ.
2. refl. sutūpti: Žvirblių pulkas susileido į kviečių lauką rš. Varnų pulkas ant gubų susiléido ir lesa kviečius Jnšk. Kur gegužėlė, ten sakalėlis. Anys suskrido vienan sodelin, anys susleido vienan klevelin (d.) Tvr. Matė – kaip kepurė spiečius, žilvity susiléidęs Rm.
3. tr. įšvirkšti (vaistus): Ana suléidė vaistų, jau man i lengviau Str.
ǁ švirkščiant suvartoti (vaistus): Jau visą dešimtį ampulių suleido tų vaistų rš.
4. tr. susmeigti, sukišti gilyn: Vanagas visus nagus suléido į vištos plunksnas Pbr. Kad suléidė katė nagas rankon! Ds. Pakraštys [daržo] taip kietas ravėti – nagų negaliu suléisti Krš. Šuva suléidžia iltis į koją paršo J. Gyvatė suleido savo nuodingus dantis į rupūžės kaklą rš. Šuo suléido dantis į pat blauzdą Vkš. Vilko dantys kur suleisti, užputo kaklas, ir padvėsė avis Ggr. Nakutis suleido rankų pirštus į voluotą dirvą sp. Savo liaunus pirštus suleido į plaukų garbanas rš. Suléido pirštus savo barzdon NdŽ.
ǁ duoti įsisiurbti: Suléido dėles Lp.
5. tr. įauginti (šaknis): Medžiai giliai suléidę šaknis (į žemę) NdŽ.
| prk.: Nerimas dar giliau suleido šaknis rš.
6. tr. sukamšyti (drabužio apatinę dalį į kitą drabužį ar apavą): Berniūkštis buvo apsivilkęs purvinai pilkais nenusakomos spalvos marškiniukais, suleistais į kelnes rš. Treningo kelnes buvo suleidus į batus rš.
7. tr. sukišti į mašiną (kuliant): Suléisti (javus) į mašiną NdŽ.
8. tr. sumalti: Suleida miltus stambiai ir verda žiūrę Lnk.
9. tr. nesukriai suverpti: Dabėgdama būtau suléidus Lp. Suleisk pakiltai – greičiau suverpsi Šts.
10. tr. sukaršti: Suleidžia linus an grebenio ir tą sąlaidinį verpia Ml.
11. tr. nusiųsti (nesėkmingai): Suléidau dvi gromati, o atrašo negavau Šts.
V. duoti praeiti (laikui); praleisti; imtis ką daryti.
1. tr. išbūti, išgyventi, praleisti: Ir suleidau trejus metus kai vieną dienelę TŽI230. Oi, metelius šiuos suleidus eisiu in motulę KrvD89.
2. tr. palaukti: Suléisk kelias dienas, ir gana Jrb.
| Mūs karvė visada pora dienų nesuléidžia (atsiveda prieš terminą) Lš.
3. tr., intr. atidėti, palikti nedarytą, neatliktą; praleisti: Uošvienė buvo benorinti į turgų važiuoti, bet suleido kelionę I.Simon. Karui užėjus, suleido pirkimą, sakėsi po karo pirksiąs I.Simon. Aš tą darbą ant kitos dienos paliksiu, suléisiu KII309. Šį sekmadienį aš suleisiu – nenuvažiuosiu Vdžg. Ar toliau kovot, ar suleist? Vd.
4. pradėti ką daryti: Izraelitai, kad be insakymo … kovą suleido (ėmė kovoti), buvo pamušti DP620.
| refl.: Kap susleido eit, tai net mirga Arm.
◊ aki̇̀s (ãkį) suléisti
1. užsimerkti: Taip pamaniusi, suleido šviesias akis ir užmigo valandėlei V.Krėv. Ana (karaliūčia) kap aki̇̀s suléido, tai ir susnūdo (ps.) Prng.
2. kiek nusnūsti, numigti: Akis tik suleidžiau, ir arkliai pakliuvo tvartan Švnč. Tik aki̇̀s suléidžiau, ir kelia Ktk. Antrą naktį bernelis gulėjo, akių nesuleido V.Krėv. Mes, moterys, akių nesuleidžiam, kol užauginam vaikus rš. Ãkį suléist nedavė Str.

nė blúosto nesuléisti visai nemiegoti: Šiąnakt nei blúosto nesuléidau Kč.
sótį suléisti pavalgius prigulti: Popiet, kad ir neužmiegi, bet vis nor sotis suleist reikia Rdm. Suléisi sótį ir nueik klojiman šiaudų Smn.
užléisti
1. tr. DP130 atiduoti vietą, daiktą… kitam naudotis, perleisti: Užléido vietą – sėskias, sako, tamsta senesnė Krš. Jie savo lizdą užleido svetimiems V.Krėv. Užléisk tu man šitą daiktuką Lp. Sėdėjusieji susispaudė, užleido suolą rš. Važiuojantiems užleisk kelią rš. Kęstutis buvo užleidęs valdžią savo broliui Algirdui rš. Tai, kas sena, be kovos neužleidžia vietos tam, kas nauja rš. Barokas drauge su feodaline aristokratija turėjo užleisti vietą naujoms, demokratinėms visuomenės jėgoms rš. Ir tarp savę kaip broliai visi susižodę ažleist dirvas šileliui A.Baran.
2. tr. duoti vietą eilėje pirma savęs: Užléidė mane toks vyras, ir priėjau anksčiau Jnšk. Mokytoją ažléiskim be eilios Užp.
3. tr. leisti užeiti ant ko, leisti įeiti: Žmonės šneką, jog ant jo klėties aitvars esąs …: ant aukšto gaspadoriai patys apsitrūsdavę ir nei vieną neužleisdavę BsMtII133. Ant pačių kapinių tiktai nabaštininko gentys bei prieteliai tebuvo užleidžiami LC1883,3. Atverkie vario vartelius, užleiskie ant dvarelio KlvD47. Pasakyk, kad jie neužleistų nė ant savo žemės jo Upt. Mūsų šuva nė kojos svetimo savan laukan neužleidžia Ds.
ǁ duoti pasiganyti: Užléisk karves an dobilų, tik žiūrėk, kad neapsiėst Mrk. Vasarojų nuėmė, bulbes ir užléidė galvijais Pc. Užléidai savo vištas [ant mano lauko], ir nukūlė visą kampą miežių Jrb.
ǁ refl. leistis užeiti už ko: Neužsileisk į užpakalį, kad nepaukšterėtų į pakaušį Šts.
4. tr. duoti perėti: Jau aš užléidau ančiukų – greit risis Jrb. Kiek sudėjo žąsis, an visų ir užléidėm Ds. Reikės jau užleisti vištą, bus ankstyvesnių viščiukų Krik. Tamstos gal jau užleidėt kokius paukščius? Upt. Užléidžiau vištą ant penkiolikos kiaušinių Skp. Šiemet užléidžiau viščiokų, žąsiokų ir kalakučiokų Dbk.
| refl. tr.: Šiemet neužsiléidžiau viščiukų Ėr.
5. tr. užperėti: Reikia pažiūrėti, ar visus kiaušinius višta užleidė Ds. Iš penkiolikos tik devyni užleisti̇̀ kiaušiniai Dbk.
6. tr. sukergti: Užléidė jautį ant karvės Jnšk.
| refl. tr.: Užsileidau drigantą, dabar ilsinu kumelę Šts.
7. tr. palikti, rezervuoti (veislei, sėklai, penėjimui…): Užléidau šiemet visus dobilus sėklai Srv.
| Kai tik užléidau kiaulę (atskyriau penėti), tai ka pakilo kai ant mielių Vdk.
| Kitąmet čia reikės užléisti pūdymą Jnš. Anas pusę lauko ažléidė dirvonu Ds.
8. tr. nustoti melžti (karvę) prieš apsiveršiuojant: Karvė pieno visai nebedaug duoda – reikia jau užléist Užp. Jau kadai kadžių karvę ažléidė, o da neatsiveda Ob. Du mėnesiu užleistà karvė buvo Ėr. Karvės reiks užléist prieš turėjimą Jnšk. Neseniai užleistas karves ganom pempynūse Šts.
9. tr. nesukliudyti, nepasipriešinti: Jau beveik beveik gauna viršų Vilius [grumdamasis], bet to neužleidžia Vanagūtis. Jis puola gelbėti silpnesniojo I.Simon.
10. tr., intr. (ppr. impers. su bendratimi) duoti priimti, vartoti (valgį); galėti, pajėgti: Valgyt man tai užleidžia, ale tep visą turi surėmus [liga] Pls. Jau man valgyt užleidžia – pavalgau, jau atsitaisiau Tvr. O kai skilandžio gabaliuką paimi, geriau valgį užléidžia Skr. Jam valgyt neužleidžia – tuoj vemia Rm. Tokia čia mano sveikata: valgį neužleidžia (nesivalgo arba užvalgius ima vidurius skaudėti), tuoj prie širdies kabinasi (ima skaudėti širdį) Gs. Man neužléidžia mėsos, tai valgau tik pieną Ds. Valgymo neužléidžia Ėr. Man neužléidžia nė šnekėt su juom, nė klausyt Rd.
ǁ duoti galimumą ką daryti: Man nervai neužléidžia te būt Rd. Gerai, kad širdis užleidžia, o tai žiaukčiotum Kzt. Norėčiau [valgyti], bet širdis neužléidžia (nepriima, bjauru) Kp.
| Man širdis neužléidžia žiūrėt į tokią žaizdą Ds.
ǁ duoti teisę, nevaržyti: Kalba tesidaro tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia Vd. Man širdis neužleidžia (gaila, nemalonu) jo mušt Ds.
11. refl. pasiduoti, nusileisti: Kad tu nesulauktum tau užsileist! Ds. Tu jam neužsiléisk – nebūk mažesnis Ėr. Bet karalienė neužsileidė – jai būtinai norėjos pamatyt, kas tę do gryčelytė BsPII284. Jo pati niekaip neužsiléidžia – vis kad jos viršus būtų Ds. Dėdė ėmęs neužsileisdamas tvirtinti, kad mokslo dalykus jis geriau išmanantis J.Balč. Mano mėsos jai akysa šoks [mušant], tai neužsiléisiu! Lp. Marti neužsileidžiama, ne pėsčia Vl.
12. refl. su ne- neduoti pralenkti, neduoti kitam būti pranašesniam: Savo greitumu, vikrumu [briedis] neužsileis niekam Blv. Net užkimusi ir neatsikvėpdama plėšia savo gerklę rugių lauke griežlė ir lenktyniaudamos neužsileidžia viena kitai Šeimyniškių valakuose lakštingalos A.Vien. Jie ėjo ant to kalno, neužsileisdami paskui vienas kitą J.Bil. Ona neužsileis niekuomet: aš įmečiau audeklą, ir ji jau riečia Srv.
13. refl. psn. pasikliauti: Gali tu man tikėt, gali ant manęs užleistis DP255.
14. tr. palikti be priežiūros, neprižiūrėti, apleisti: Ir gyvulį ažléisk, ir tai tuoj sunyks Trgn. Ale ir užléistas seniokas! Dbk. Gerai peržiem išmitink kumelioką, neužleisk, tai vasarą galėsi skraidyt Ds. Toks geras buvo šulnys, ale užleidė, tai nieko iš jo nebėr Ob. Britva nebloga, ale kad baisiai ažleista Sdk. Pievos ažléistos, samanom ažaugę Ob. Žemė užleistà, kas čia joj gali augt Skdt. Užléidė žemę, ir nebėr duonos Sdk. Kur rasi tokį kvailą, kas, gailėdamas sėklos, trąšią dirvą užleistų Sim. Išdraskysim užleistus kelmynus, aukso varpos iš dirvos kupės T.Tilv. Ė galva kad užleista, ir šukos nebelenda Ds.
^ Dera kap usnys užleistoj dirvoj KrvP(Vlkv). Bloga žolė užleistą lauką mėgsta KrvP(Ndz).
| refl.: Laukai užsileidę Ppr.
ǁ nesirūpinti, užmesti: Savo darbą jis visiškai užleido sp. Užleistas ir darbas su inteligentija sp.
| refl.: Užsiléido užsiléido (buvo nesirūpinama, buvo negydoma liga), ir nebėr sveikatos Krš.
15. tr. leisti apaugti, apželti: Neužléisk žolėm daržo Ds. Mano darželis jau užleistas žaliom dilgėlėlėm (d.) Pns. Niekai buvo tas laukas pagiry, ir užléidau giria Jrb. Kurmino tėvas, o ypač senelis, taip mėgę medžius, kad du trečdalius savo žemės užleido mišku A.Vien. Dirvą užleido pieva Ukm.
ǁ apsodinti, apželdinti: Žemė prasta, geriau būt sodu užléist Ds.
ǁ duoti užaugti, užauginti (plaukus): Ažuleidžiu plaukus SD437. Senelis užleido barzdą Ukm. Užleidęs barzdą, apsikabinėjęs krepšiais Rp.
| refl. tr.: Žiemon reiks užsileist barzdą Lp.
16. tr. padaryti, kad, veikiant antgamtinėms jėgoms, koks blogis apniktų, apipultų, paliestų ką: Užléisiu tave utėlėm, blusom, pelėm Šr. Ant faraono užleido varles ir kitus stebuklingus daiktus MP88. Kiti sakosi esą nuodnykais (žavėtojais) ir moką, šnibždėdami žodžius arba pridėdami kokius daiktus, užleisti ant kito kokią nelaimę A.Baran. Ką aš padarysiu, kad jau Dievas užleido mane nelaimėmis V.Krėv. Tas vilkas ant jų užleido miegą tuomsyk BsPIII170. Dievai liga jį užleido Lp. Kam koravonę uždėti, ant ko koravonę užleisti KII296. Juos tenai suspaudimu teikės užleisti MP70.
| refl. tr.: Ir šitą glumą žmogus užsileido ant savęs dar nuo Adomo laikų rš.
ǁ padaryti, kad užeitų, atsirastų, kiltų: Užleido smarkų vėją, ir vanduo pamažu nuseko S.Stan. Užléidė kas tokią velnio veseliją (didelį viesulą), kaip žmonės sako BM56. Užvesiu (užleisiu) debesis ant žemės BB1Moz9,14.
17. tr. atsiųsti, kad ką užpultų: Karūmenę užleido – susėmė [miškinius] Krš. Kaip užleido tais kareiviais, tos bobos tuojaus jam viską atdavė VoL302. Bei ponas marias vėl ant jų užpuldino (paraštėje užleido) BB2Moz15,19.
18. tr., intr. užpjudyti: Kaimynas kiaules šunim užleido Lp. Kai užléisiu ant tavęs šunis, tuoj sudraskis Ds. Aš to senio seniai nemylėjau, per girelę kurteliais užleidau (d.) Plm. Per ūlyčią bėgančiam šuneliais užleidau KrvD215.
ǁ pakurstyti, užsiundyti: Užléidau senę, tai ana nuginė [vaikus] Krš. Užléido senį, o tas (žentas) nemoka šnekėti Krš.
19. tr. paskleisti (kalbą, paskalas…): Buvo tokia kalba užleista, ka tas vokietis pleną (planą) šič dirba RdN.
20. tr. duoti prisiliesti, prisitikti: Kad skaudėjo tas dantis, liuob kad užléisi šilto a šalto Mžk.
21. tr. duoti pasklisti: Užteko kvapsnį valgio to užleisti, tuoj pelės stipo, kraustėsi svirpliai V.Kudir.
22. intr. euf. orą pagadinti: Kas čia teip užléido, ka nosį aukšty riečia? Jrb. Ot, žuleido, kad ir dūko neseka sumainyt Pls.
23. tr. uždainuoti, užtraukti: Ka užléida kokią tabalaiką, skleidas ir butas Vvr. Dėdė kažkokią dainelę išklerusiu balsu užleido rš.
24. tr. paleisti veikti (įtaisą, instrumentą, mechanizmą): Gal patefoną užléistum? Ds. Kai tiek javų, tai čia nei ko mašina užléist Ds. Užléidžia tą pulemetą (kulkosvaidį) – tik pu pu pu pu pu Gs. Dobilienai reikia užleisti drapaką (išdrapakuoti) Jnš.
25. tr. padaryti, kad užkiltų: Užléisti šelmenin [sūpuokles] Sv.
26. tr. įmaišyti, užraugti (mielėmis): Iš vakaro užleido duoną, pernakt parūgo, ir antryt kepė Sn. Duoną užmaišo, kad rūgt, o pyragus užléidžia [mielėmis], kad augt Lp. Jau valanda, kai užleidau pyragus, bet dar nekyla Rdm.
27. tr. užliẽti (skylę, plyšį): Tėvas senąją statinę su sakais užléido Up. Šaltkalvis su švinu kortos dugną užléido Up. Eglės bėgančiais gyvsakiais užleisk kulnų sprogius, ir nebsproginės Šts. Su vašku užléisk tą plyšį, ir nebėgs vanduo Jrb.
28. tr. leisti užbėgti, užlieti: Neužléisk vandenio ant daržo, prakask, kad nubėgtų Rm.
| refl.: Vadaksnis, kur vanduo pavasarį užsileidžia J.
29. tr. iškepti neplaktą (kiaušinį): Man vieno kiaušinio užtenka, užléisto ant skaurados Skr.
| refl. tr.: Taip norisi valgyti, eisiu ir užsiléisiu kiaušinių Ėr.
30. refl. nutūpti: Atskrido paukštelis ir užsiléidė an diemedžio šakelės Užp. Kada nykštukas pavargo, ėmė ir užsileido ant sakalo BsMtII11–12.
31. refl. nusėsti (apie dangaus šviesulius): Saulei užsileidus, įspindo mėnulis Žem. Saulelė ir visiškai užsiléido už kalno Vaižg. Lig pat saulei užsiléidant pjovė šieną Mžk. Saulė vis tuo patim laiku užteka ir ažsileidžia Gmž.
| Neažusléidę buvo (saulė buvo nesėdusi) Dv.
ǁ tr. užklupti saulėlydžiui: Da mus toli nuo namų saulė ažsiléidė Trgn.
32. tr. paslėpti: Ai Dievuli mano, kam užleidai dėl manę šviesią saulelę Ml.
| refl.: Kai pamatė mane, bernelį, užsileidė už berželio LMD. Už berželio užsileido, kad neregėtų jos veido LTR(Plt). Užsiléida ir susikela žiburelis (žvakelė) klaidžiodamas Šts.
33. tr. duoti užgesti, nebekūrenti: Neužleisk ugnį, lai dega Šts. Trauk pypką, neužleisk – su kuo beuždegsi Žeml.
34. tr. padaryti, kad būtų ant viršaus, ne sukištas (drabužis): Kelnes užléidžiu ant viršaus (ant aulų), tai sniego neprilenda Pc.
| refl. tr.: Užsileiskit [marškinius] ant kelnių rš.
35. tr. ištiesus, pasmaukus žemyn, uždengti: Taip, užuolaidos užleistos, bet jos kiaurytos, ir, kiek įsižiūrėjus, galima, kad ir ne viską, bet šį tą atskirti ir pamatyti I.Simon. Dabar vartai užkelti, langai užleisti Ašb.
| prk.: Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau – jas blakstienais užleidi tuojau Mair.
| refl. tr.: Skarytėlę užsileido, kad nematytų jos veido (d.) Vdk, Žmt, Nj.
ǁ refl. nusvirti (iš kraštų): Baisiai platus – par tą stalą užsiléistų Jrb.
36. tr. nuleisti ką žemyn ar skersai (uždarant ką): Užleisk gaidelį, kad neišsišautum Šts. Užleiskiam kartį už kelio, ir piršlys duos butelį Šts. Pasiėmęs už barzdos, nuvedė tą poną pas kluoną, pakėlė saisparą, barzdą inkišo ir vėl užleido BsPIII243. Užkėlė vartus, uždėjo kuolus, užleido grandinėles DvD291.
| refl.: Vos krūpterėjus užsileida slastai Šts.
37. tr. pasukti, pakreipti: Neužleisk bures už vėjo, laikykis pryš vėjį, kiteip laivas išvirs Plng. Užleido už vėjo, ir apvertė laivą Plng.
38. tr. uždėti viršaus (svorio, ilgio, pločio): Užléist nesunku, kai yr iš ko Trgn. Užléisk truputį šniūro, kad kartais nebūt trumpas Alk. Sakau, užléisk viršaus, ba te jų svėrimu nebus tiek Ktk. Užléisk dešimtį centimetrų Ėr. Kaip jau rauksi (siūsi) kelnikes, užleisk an išaugimo Krš. Padrūktėjai a pamenkėjai, gali partaisyti [drabužį], jei užleida Krš. Gerokai į ilgumą užleidom, kai babūnei grabą dirbom Krš.
^ Geriau užleisk daugiau, nepridursi vėliau KrvP(Zr).
39. tr. užmauti, užkalti: Baisiai kreivai kirvį užleidei [ant kirvakočio], negaliu kapot Dgl.
40. tr. užkišti, užremti: Jei medis yra didis, gal užleisti mietą po šaknies ir palengvai, saugodamos, sverti S.Dauk.
41. tr. DP526 užmesti, įleisti, įmerkti (tinklą): Irkiesi ing gilumą, ir užleiskit tinklus jūsų ant valksmo VlnE90. Prilyginta yra karalystė … tinklui, užleistam ing marias I.
42. intr. mesti, sviesti, paleisti: Užleido su akmeniu ir pataikė vaikuo Šts.
ǁ metant užgauti, pataikyti: Belaidydamas užleisi į akį Šts. Užleisi žąsyčiuo, nelaidykis Šts.
43. intr. suduoti, uždrožti: Tas turi našią ranką: kad užléida, tujau apvirsi Sd. Užléis par snukį, i žinosi Klk. Ar gerai užléido su diržu? Ll.
ǁ smogti, kirsti: Užleisk su kaltiniu dalgiu, ir nupjausi atvašes beregint Šts.
44. tr. pagaląsti: Gal negerai dalgę užléidau, kad visai neima? Al. Ne bile durnius gerai užléidžia dalgę Krok.
| refl. tr.: Jei nemoki dalgės užsileist, tai neik nei šienaut Ūd.
45. (l. zapuścić się) refl. SD437 imtis ko, įsitraukti į ką: Ažusileidžiu ant ko SD443.
◊ an akių̃ neužléisti labai nekęsti: Tep susgyveno, kad jau sūnaus ir an akių neužleidžia Vrn.
dū́lį užléisti orą pagadinti: Pavėjui atsistojęs, kad užléidžia dūlį – net nosį riečia Gs.
perkū́nus (×truciznàs) užléisti nusikeikti: An vaikų tris sykius perkū́nus užléidau (perkūnais sukeikiau) Mrj. Kad jis užléido truciznàs kelias, tuoj vaikai išlakstė Gs.
užléisti var̃valio užgerti svaigiųjų gėrimų, įkaušti: Ans biškį var̃valio užléido i pasidarė dideliai šnekus Pln.