Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (205)
užprakaitúoti
Apibrėžtis
prakaitúoti, -úoja, -ãvo intr., prãkaituoti, -uoja, -avo K, Slnt
1. J, Vlk išskirti prakaitą, kaisti: Staigiai krintant kūno temperatūrai, paprastai ligonis gausiai prakaituoja rš. Kraujais prakaituoja A.Baran.
| tr.: Jis kruviną prakaitą prakaitavo brš.
^ Mala prakaituodamas, valgo smaguriuodamas TŽV600. Dirba prakaituodamas – gyvens nedejuodamas KrvP(Drsk). Rankums prakaituojant, pilvas spakainas LTR(Vdk).
| refl.: Po tuo sunkumu prakaituotis ir teip daug vargų kęst privertė DP623.
2. prk. iš visų jėgų, sunkiai, su prakaitu dirbti: Dvi dienas talkoj prakaitavaũ Sdk. Jūs lengviau dirbat, nereikia prakaitúot Dbč. Dirbsi, prakaitúosi ir čėso turėsi Smal. O mes, vargšai darbinykai, dirbam prakaitúojam Pnd. Moteriškė per ištisą dieną prakaitavusi darže rš.
^ Graži diena smarkiai prakaituoja, apsiniaukusi – tinginiuoja KrvP(Stk).
3. trauktis drėgme, rasoti: Žmonės ten greitai nyko ir džiūvo, o sienos tai prakaitavo V.Krėv. Šveicariškas sūris prakaitúoja Db.
apsiprakaitúoti, apsiprãkaituoti KI218 apsipilti prakaitu, suprakaituoti: Sviestavičius tampriai žingsniavo priešakyje, visas apsiprakaitavęs Vaižg. Arklys iš ryto sušilęs ir apsiprakaitavęs BsMtII61.
atprakaitúoti intr. sunkiai atidirbti, atvargti: Jau mes savo atprakaitãvom, lai kiti dabar prakaituoja! Grž. Už tai tu man dabar atprakaitúosi! Sb.
išprakaitúoti
1. intr. Dkš visam suprakaituoti, sukaisti: Aviečių [arbatos] išgėrei, išprakaitavai̇̃ atsigulęs – i sveikas ant rytojaus Rs.
| refl. NdŽ.
ǁ Š apsipilti prakaitu: Išprakaitãvęs veidas NdŽ.
2. tr. išskirti į paviršių (skystį): Bitys vašką išprakaituoja ir korius budavoja Rdž.
ǁ išskirti tam tikrą kiekį prakaito: Karštą dieną prie sunkių darbų visa mūsų oda gali išprakaituoti net ligi 10 litrų prakaito per dieną rš.
| prk.: Išprakaitavaũ tame gyvenime daug (prakaitų) (sunkiai prisidirbau, pavargau) J.
3. tr. prk. sunkiai padaryti, uždirbti: Išprakaitúotas skatikas, prakaitu pelnytas BŽ411. Tas, kurs atvežė knygas, gal ne vieną straipsnelį pats išprakaitavęs, ką jis veikia? Pt.
nuprakaitúoti
1. intr. būti prakaito nupiltam: Ksaveras buvo visas nuprakaitavęs, raudonas Vaižg. Jis skubėjo visur, tapšendamas savo didelėm, negražiom kojom, spinduliuodamas nuprakaitavusiais šlakais J.Balt.
| refl.: Šoko ir dainavo iki aušros nusidirbę, nusiprakaitavę darbininkai rš. Kãsas kaipo skruzdėlės po šiūkus nusiprakaitavę ir nuilsę rš.
2. tr. įvaryti į prakaitą: O amtmono eržilą atrado rytą nuprakaituotą ir apsiputojusį stalde I.Simon.
3. tr. Vl sunkiai, su prakaitu nudirbti: Kas nudirba, kas nuprakaitúoja tuos laukus par vasarą?! Vlkj.
paprakaitúoti intr.
1. kiek prakaituoti: Prieš gulimą karštos arbotos su medum išgėriau, tai naktį gerokai paprakaitavaũ Ut.
2. Jnš prk. sunkiai, smarkiai, prakaituojant padirbėti: Brolio tai paprakaitúota gerai – šitiek žemių išvaryta (išrausta, iškasta)! Slm. Paprakaituosim, padirbėsim ir turėsim duonos rš. Girnom plonai nesumalsi, gerai nepaprakaitavęs Rdm.
pérprakaituoti intr. KI322 išprakaituoti.
priprakaitúoti intr. prisigerti, prisisunkti prakaito: Vasarą rūbai greit priprakaituoja rš.
suprakaitúoti intr.
1. M, LL310 apsilieti prakaitu, sukaisti: Ligonis serga, suprakaitãvo DŽ.
| prk.: Tegu tabakas suprakaitúoja (sušyla gulėdamas krūvoje), paskui ant šniūro suversim Skr.
| refl. K: Diktai susiprakaitúojas, kol nueinas Krš.
2. refl. susitepti prakaitu, pasidaryti nešvariam nuo prakaito: Įsidėjau i kitą skepetaitę, sakau, gal ta susiprakaituõs Jrb.
3. apsitraukti drėgme: Žiūrono stiklai suprakaitavo rš.
užprakaitúoti tr. Pbs sunkiai uždirbti, užvargti: Mano užprakaitúoti pinigai visi prapuolė Ėr.
1. J, Vlk išskirti prakaitą, kaisti: Staigiai krintant kūno temperatūrai, paprastai ligonis gausiai prakaituoja rš. Kraujais prakaituoja A.Baran.
| tr.: Jis kruviną prakaitą prakaitavo brš.
^ Mala prakaituodamas, valgo smaguriuodamas TŽV600. Dirba prakaituodamas – gyvens nedejuodamas KrvP(Drsk). Rankums prakaituojant, pilvas spakainas LTR(Vdk).
| refl.: Po tuo sunkumu prakaituotis ir teip daug vargų kęst privertė DP623.
2. prk. iš visų jėgų, sunkiai, su prakaitu dirbti: Dvi dienas talkoj prakaitavaũ Sdk. Jūs lengviau dirbat, nereikia prakaitúot Dbč. Dirbsi, prakaitúosi ir čėso turėsi Smal. O mes, vargšai darbinykai, dirbam prakaitúojam Pnd. Moteriškė per ištisą dieną prakaitavusi darže rš.
^ Graži diena smarkiai prakaituoja, apsiniaukusi – tinginiuoja KrvP(Stk).
3. trauktis drėgme, rasoti: Žmonės ten greitai nyko ir džiūvo, o sienos tai prakaitavo V.Krėv. Šveicariškas sūris prakaitúoja Db.
apsiprakaitúoti, apsiprãkaituoti KI218 apsipilti prakaitu, suprakaituoti: Sviestavičius tampriai žingsniavo priešakyje, visas apsiprakaitavęs Vaižg. Arklys iš ryto sušilęs ir apsiprakaitavęs BsMtII61.
atprakaitúoti intr. sunkiai atidirbti, atvargti: Jau mes savo atprakaitãvom, lai kiti dabar prakaituoja! Grž. Už tai tu man dabar atprakaitúosi! Sb.
išprakaitúoti
1. intr. Dkš visam suprakaituoti, sukaisti: Aviečių [arbatos] išgėrei, išprakaitavai̇̃ atsigulęs – i sveikas ant rytojaus Rs.
| refl. NdŽ.
ǁ Š apsipilti prakaitu: Išprakaitãvęs veidas NdŽ.
2. tr. išskirti į paviršių (skystį): Bitys vašką išprakaituoja ir korius budavoja Rdž.
ǁ išskirti tam tikrą kiekį prakaito: Karštą dieną prie sunkių darbų visa mūsų oda gali išprakaituoti net ligi 10 litrų prakaito per dieną rš.
| prk.: Išprakaitavaũ tame gyvenime daug (prakaitų) (sunkiai prisidirbau, pavargau) J.
3. tr. prk. sunkiai padaryti, uždirbti: Išprakaitúotas skatikas, prakaitu pelnytas BŽ411. Tas, kurs atvežė knygas, gal ne vieną straipsnelį pats išprakaitavęs, ką jis veikia? Pt.
nuprakaitúoti
1. intr. būti prakaito nupiltam: Ksaveras buvo visas nuprakaitavęs, raudonas Vaižg. Jis skubėjo visur, tapšendamas savo didelėm, negražiom kojom, spinduliuodamas nuprakaitavusiais šlakais J.Balt.
| refl.: Šoko ir dainavo iki aušros nusidirbę, nusiprakaitavę darbininkai rš. Kãsas kaipo skruzdėlės po šiūkus nusiprakaitavę ir nuilsę rš.
2. tr. įvaryti į prakaitą: O amtmono eržilą atrado rytą nuprakaituotą ir apsiputojusį stalde I.Simon.
3. tr. Vl sunkiai, su prakaitu nudirbti: Kas nudirba, kas nuprakaitúoja tuos laukus par vasarą?! Vlkj.
paprakaitúoti intr.
1. kiek prakaituoti: Prieš gulimą karštos arbotos su medum išgėriau, tai naktį gerokai paprakaitavaũ Ut.
2. Jnš prk. sunkiai, smarkiai, prakaituojant padirbėti: Brolio tai paprakaitúota gerai – šitiek žemių išvaryta (išrausta, iškasta)! Slm. Paprakaituosim, padirbėsim ir turėsim duonos rš. Girnom plonai nesumalsi, gerai nepaprakaitavęs Rdm.
pérprakaituoti intr. KI322 išprakaituoti.
priprakaitúoti intr. prisigerti, prisisunkti prakaito: Vasarą rūbai greit priprakaituoja rš.
suprakaitúoti intr.
1. M, LL310 apsilieti prakaitu, sukaisti: Ligonis serga, suprakaitãvo DŽ.
| prk.: Tegu tabakas suprakaitúoja (sušyla gulėdamas krūvoje), paskui ant šniūro suversim Skr.
| refl. K: Diktai susiprakaitúojas, kol nueinas Krš.
2. refl. susitepti prakaitu, pasidaryti nešvariam nuo prakaito: Įsidėjau i kitą skepetaitę, sakau, gal ta susiprakaituõs Jrb.
3. apsitraukti drėgme: Žiūrono stiklai suprakaitavo rš.
užprakaitúoti tr. Pbs sunkiai uždirbti, užvargti: Mano užprakaitúoti pinigai visi prapuolė Ėr.
aprumbė́ti
Apibrėžtis
rumbė́ti, -ė́ja (rum̃ba K), -ė́jo intr., rùmbėti, -ėja, -ėjo žr. rembėti:
1. DŽ Medis, mozeris rùmbėte surumbėjęs J. Rùmbė[ja] pirštai nuo procios, nuo darbo, skūra nuo mūšio J. Nu darbo rankos rùmbė[ja] Slnt.
2. K, M, BŽ493 Tos žaizdos niekaip nerumbėjo rš. Žievė didžiai palengvai terumbė[ja], o paaugusio medžio paliekta retys par visą amžių S.Dauk.
3. vargingai, lėtai augti: Par žiemą tas vaikas rumbė́jo rumbė́jo ant vieta, o vasarą kaip rūgte rūgsta Pln. Ans nė kiek nėr paaugęs, visai ant vietos rumbė́[ja] Dr. Koks ten ano augimas, rumbė́ja, ir gana! Vvr. Paršeliai rumbėte rumbė[ja], o neema kūno Šts. Kaip gerai, ka padiegiau: rùmbėjo, rùmbėjo ir atsigavo Ms. Iš pirma eglės rùmbėjo, o paskuo pasigavo, kaip šaknys atsigavo Šts. Smiltėse pušys neauga, tik rùmbėja Šts. Rumbėjo, rumbėjo i padvėsė Kl. Pasėti javai be saulės vietoje rumbėjo rš. Tolimos šiaurės berželiai, pušaitės rumbėja, tarsi glaudžiasi prie žemės rš.
rumbė́tinai adv.: Tas tavo vaikas rumbė́tinai rumbėja, kaž kumet ans paaugs Kal.
4. NdŽ menkėti, trauktis, raukšlėtis.
aprumbė́ti intr.; N, LL313 surandėti, užsitraukti randu: Rona aprumbė́jusi K. Ronos aprùmbėjo, t. y. užsidėjo rumbai J. Aprùmbės tau plyšys rankų, t. y. rumbai užaugs J. Aprùmbėjo vinis stemplėj, karvės įryta Tl.
įrumbė́ti intr. Š sukietėti, sutvirtėti: Įrumbėjusios eglės gauruotas savo šakas pakėlė į dangų Vaižg.
išrumbė́ti intr. nesparčiai, vargingai išaugti: Iki kantungo (šaukimo į armiją) išrumbė́si lig su bačka Kal.
| prk.: Teip nėko nebišrumbė́jau (nebeišmiegojau) šią naktį Kl.
nurumbė́ti intr.
1. pasidaryti rumbuotam, randuotam: Sutraukęs žemaičių 300 jočių, karėse nurumbėjusių rečiais ir visa datyrusių S.Dauk.
2. žr. nurambėti 2: Karvės uodega nurumbė́jo Kv. Nurùmbėjo šaknys kopūstų nuo džiovos, t. y. rumbomis apaugo ir nebtur skarumo J.
3. nesparčiai, vargingai augant užskursti: Nurumbė́jęs medis yra labai žemas, bet šiek tiek storas Kl. Gali būti ir žmogus nurumbė́jęs Kl. Visos šiemet skiepytos obelaitės nurùmbėjo Up.
4. susitraukti: Viena ausė buvo tokia nurumbė́jusi Plik.
surumbė́ti intr.
1. KII177 sukietėti, sudiržti: Pirštai surùmbėjo nuo darbo, nuo procios J. Mozeris, medis surùmbėjęs J. Surùmbė[ja] skūra nuo mūšio, nuo drėgnumo, t. y. susitrauka į rumbą J. Nu mėšlų šakės i[r] ponaičio rankos surùmbės Slnt. Nesibaido jų surumbėjusių nuo sunkaus darbo rankų rš. Surumbėja rankos, darbus bedirbant Blv. Lietuva tryliktojo amžiaus pabaigoje, o keturioliktojo pradžioje buvo tarsi kylys, kalamas į drūtą, pranariuotą ir surumbėjusį ąžuolinį kelmą V.Piet. Pirštai apsiveja apie šaltą šautuvo vamzdį, ir surumbėję nagai susminga į delną J.Avyž.
| prk.: Jie visi surumbėję ir nepataisomi niekšai rš.
2. apsitraukti randais; gyjant sukietėti: Žaizda surumbė́jo BŽ170. Užtvenksime kraują, ir surumbės ir suretės ronos A1885,4. Surumbėjusi, rumbas įgavusi žievė Slnt. Parmušta koja žąsiuko jau surumbėjo MitI234(Šd). Surùmbėjo nulaužtas kaulas Krkl. Kad nebūtų surumbėjusi, tai aš tikrai tau ranką sveiką padaryčiau Brs.
3. pasidaryti rambiam, sutingti: Dar jaunysta, dar nereiktų tokiam surùmbėjusiam būti Gs. Kur ne kur tinginiai surumbėję arba smaguriai prie sienos atšliję snaudė Tat.
| Toki vyrai surùmbėję ir nesiskirsto (nesiveda) Gs.
| prk.: Jo surumbėję jausmai rš.
4. Sut pasidaryti klostėtam: Paraukytas, surumbėjęs SD52.
užrumbė́ti intr. užsitraukti randu, užrandėti: Tos išgenėtosios vietos užrumbė[ja] žievė S.Dauk. Tokie gumbai, palikusys par kelerius metus, būtinai užrumbė[ja], ir kamienas būtinai išsilygina S.Dauk.
| prk.: Jauna kaimynė supranta, kad čia žaizda ir ji dar neužrumbėjusi I.Simon.
1. DŽ Medis, mozeris rùmbėte surumbėjęs J. Rùmbė[ja] pirštai nuo procios, nuo darbo, skūra nuo mūšio J. Nu darbo rankos rùmbė[ja] Slnt.
2. K, M, BŽ493 Tos žaizdos niekaip nerumbėjo rš. Žievė didžiai palengvai terumbė[ja], o paaugusio medžio paliekta retys par visą amžių S.Dauk.
3. vargingai, lėtai augti: Par žiemą tas vaikas rumbė́jo rumbė́jo ant vieta, o vasarą kaip rūgte rūgsta Pln. Ans nė kiek nėr paaugęs, visai ant vietos rumbė́[ja] Dr. Koks ten ano augimas, rumbė́ja, ir gana! Vvr. Paršeliai rumbėte rumbė[ja], o neema kūno Šts. Kaip gerai, ka padiegiau: rùmbėjo, rùmbėjo ir atsigavo Ms. Iš pirma eglės rùmbėjo, o paskuo pasigavo, kaip šaknys atsigavo Šts. Smiltėse pušys neauga, tik rùmbėja Šts. Rumbėjo, rumbėjo i padvėsė Kl. Pasėti javai be saulės vietoje rumbėjo rš. Tolimos šiaurės berželiai, pušaitės rumbėja, tarsi glaudžiasi prie žemės rš.
rumbė́tinai adv.: Tas tavo vaikas rumbė́tinai rumbėja, kaž kumet ans paaugs Kal.
4. NdŽ menkėti, trauktis, raukšlėtis.
aprumbė́ti intr.; N, LL313 surandėti, užsitraukti randu: Rona aprumbė́jusi K. Ronos aprùmbėjo, t. y. užsidėjo rumbai J. Aprùmbės tau plyšys rankų, t. y. rumbai užaugs J. Aprùmbėjo vinis stemplėj, karvės įryta Tl.
įrumbė́ti intr. Š sukietėti, sutvirtėti: Įrumbėjusios eglės gauruotas savo šakas pakėlė į dangų Vaižg.
išrumbė́ti intr. nesparčiai, vargingai išaugti: Iki kantungo (šaukimo į armiją) išrumbė́si lig su bačka Kal.
| prk.: Teip nėko nebišrumbė́jau (nebeišmiegojau) šią naktį Kl.
nurumbė́ti intr.
1. pasidaryti rumbuotam, randuotam: Sutraukęs žemaičių 300 jočių, karėse nurumbėjusių rečiais ir visa datyrusių S.Dauk.
2. žr. nurambėti 2: Karvės uodega nurumbė́jo Kv. Nurùmbėjo šaknys kopūstų nuo džiovos, t. y. rumbomis apaugo ir nebtur skarumo J.
3. nesparčiai, vargingai augant užskursti: Nurumbė́jęs medis yra labai žemas, bet šiek tiek storas Kl. Gali būti ir žmogus nurumbė́jęs Kl. Visos šiemet skiepytos obelaitės nurùmbėjo Up.
4. susitraukti: Viena ausė buvo tokia nurumbė́jusi Plik.
surumbė́ti intr.
1. KII177 sukietėti, sudiržti: Pirštai surùmbėjo nuo darbo, nuo procios J. Mozeris, medis surùmbėjęs J. Surùmbė[ja] skūra nuo mūšio, nuo drėgnumo, t. y. susitrauka į rumbą J. Nu mėšlų šakės i[r] ponaičio rankos surùmbės Slnt. Nesibaido jų surumbėjusių nuo sunkaus darbo rankų rš. Surumbėja rankos, darbus bedirbant Blv. Lietuva tryliktojo amžiaus pabaigoje, o keturioliktojo pradžioje buvo tarsi kylys, kalamas į drūtą, pranariuotą ir surumbėjusį ąžuolinį kelmą V.Piet. Pirštai apsiveja apie šaltą šautuvo vamzdį, ir surumbėję nagai susminga į delną J.Avyž.
| prk.: Jie visi surumbėję ir nepataisomi niekšai rš.
2. apsitraukti randais; gyjant sukietėti: Žaizda surumbė́jo BŽ170. Užtvenksime kraują, ir surumbės ir suretės ronos A1885,4. Surumbėjusi, rumbas įgavusi žievė Slnt. Parmušta koja žąsiuko jau surumbėjo MitI234(Šd). Surùmbėjo nulaužtas kaulas Krkl. Kad nebūtų surumbėjusi, tai aš tikrai tau ranką sveiką padaryčiau Brs.
3. pasidaryti rambiam, sutingti: Dar jaunysta, dar nereiktų tokiam surùmbėjusiam būti Gs. Kur ne kur tinginiai surumbėję arba smaguriai prie sienos atšliję snaudė Tat.
| Toki vyrai surùmbėję ir nesiskirsto (nesiveda) Gs.
| prk.: Jo surumbėję jausmai rš.
4. Sut pasidaryti klostėtam: Paraukytas, surumbėjęs SD52.
užrumbė́ti intr. užsitraukti randu, užrandėti: Tos išgenėtosios vietos užrumbė[ja] žievė S.Dauk. Tokie gumbai, palikusys par kelerius metus, būtinai užrumbė[ja], ir kamienas būtinai išsilygina S.Dauk.
| prk.: Jauna kaimynė supranta, kad čia žaizda ir ji dar neužrumbėjusi I.Simon.
atspirgė́ti
Apibrėžtis
spirgė́ti, spi̇̀rga, -ė́jo intr.
1. Rtr, Š, NdŽ, Ser, DŽ1, Dgl kepamam čirškėti: Nekurk daug, tegu iš valios spi̇̀rga Dkš. Užgeso, nė lašiniai nebespi̇̀rga Ds. Sukursime tau, mergele, tokį laužą, jog spirgėsi kaip lašiniai V.Krėv. Degs ir spirgės jis smaloje LTI544.
| prk.: Spirgė̃s tavo šonai (kai gausi kailin) J.Jabl. Dabar pats darbymetis, kiekviena minutė spi̇̀rga Dkš.
ǁ nuo karščio čirkšti: Taip verkė velnias, kad jo ašaros, nukritusios į žemę, spirgėte spirgėjo J.Bil.
2. prk. labai smarkiai, stipriai šalti: Vėjelis pučia. Šąla – net spi̇̀rga BM416(Kp).
ǁ būti smarkiai veikiamam šalčio: Net ausys iš šalčio spirgėjo LTR(Ss). Kad pašals, tai net auses spirgė̃s Lp.
3. NdŽ prk. būti labai karštam, įkaitusiam: Giliuose takų koridoriuose buvo vėsu, o uola lauke spirgėte spirgėjo rš. Nuo karštos saulės spirga visi pašaliai rš. Uždengusys jus (sužeistuosius) nu spirgančių kaitrų, patys gerbė ir tapnojo S.Dauk.
4. NdŽ nuo karščio džiūti, sausėti: Spirgė́jo kviečiai, kol ėmė birti Šts.
spi̇̀rgančiai Visi pašaliai spi̇̀rgančiai išdžiūvo Užv. Jei saulė teip degins, šienas lig vakaro spirgančiai sudžiūs Vvr.
5. Š, NdŽ prk. karščiuotis, nekantrauti, nerimti: Ko čia spi̇̀rgi kai spirginys?! Dbk. Tik atvažiavot, jau namo važiuot spi̇̀rgat Ds. Spi̇̀rgi spi̇̀rgi ir niekur neišeini Km. Nespėji pasakyt kokio žodžio, o anas jau ir spi̇̀rga Dkk. Nespirgė́k kaip avelė, uodegon inkirpta Blnk. Jis tik spi̇̀rga, tik spi̇̀rga, nenusėdžia ant vietos Slm. Jį tik pajudink, ir spi̇̀rga Dkš.
6. prk. karščiuojantis kalbėti: Ko čia teip spi̇̀rgi?! Kalbėk kaip žmogus! Užp.
apspirgė́ti intr. kepamam kiek apdegti, apskrusti: Kepsnis kraštais apspirgėjus, net apdegus J.Jabl(Vlkv). Jie šlepsi su kepsniais, su rudai apspirgėjusiais paršais rš.
ǁ apsvilti: Plaukai apspirgė́ję Stk.
atspirgė́ti intr. šnek. atskuosti, atidumti: Atspirgė́jo su karšta spira Ds.
įsispirgė́ti Š
1. pradėti smarkiai spirgėti.
2. prk. įsikarščiuoti.
išspirgė́ti
1. intr. Ser, DŽ1 spirgant iškepti, iščirškėti: Gerai išspirgė́jo lašiniai, liko tik sausi spirginiai Š. Didelės ugnies nereikia, tegu pamažu sau spirga, da geriau išspirgė̃s Ds.
| refl. Š.
2. baigti karščiuotis.
3. tr. pasiekti skubėjimu, karščiavimusi, jaudinimusi: Spirgi spirgi ir nieko neišspi̇̀rgi Rk.
4. intr. šnek. greitai išeiti, išbėgti, išdumti: Išspirgė́jo tokiam šalty – nukeps kojas Ds.
nuspirgė́ti intr.
1. Ser prk. nudžiūti, nuvysti, išdegti (nuo saulės): Vasarojas nudegė, nuspirgė́jo Jz. Laukai nudegę, pievos nuspirgė́ję, nugruzdėję Lp. Runkeliai nuspirgė́jo Brb.
2. šnek. karščiuojantis nueiti, nuskubėti: Spirga spirga ir niekur nenuspi̇̀rga Ds.
paspirgė́ti intr. Vj kurį laiką nerimauti, pasikarščiuoti: Paspirgė́jo paspirgė́jo valgyt – nedaviau, ir apsirameno Ds.
pérspirgėti intr. nustoti karščiuotis: Tu nenusgąsk: anas pérspirgės, ir vėl viskas bus po senybei Dkk.
suspirgė́ti intr. NdŽ
1. Ser pradėti spirgėti: Mėsa keptuvėje suspirgė́jo DŽ1. Šaltyšius patraukė dūmus taip smarkiai, kad net pypkėje suspirgėjo V.Kudir.
2. Ser kepamam virsti spirgais, išsičirškinti: Lašiniai suspirgė́jo DŽ1. Spirgučiai suspirgė́jo Ldk.
ǁ per smarkiai sukepti: Mėsa sudegė, suspirgė́jo Jz.
3. žūti nuo ugnies, nuo didelio karščio, sudegti: Bijau, kad pekloj nesuspirgė́čiau Š. Pro atdarą langą įlėkdavo naktinių mašalų ir suspirgėdavo ant lempos stiklo rš.
4. NdŽ prk. labai sudžiūti (apie šieną).
5. prk. pradėti karščiuotis: Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Masiulis suspirgės kaip lašiniai keptuve ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi nei kur dėtis paskui V.Krėv.
užspirgė́ti intr. prk. apsitraukti ledu, užšalti: Langai užspirgė́ję Ukm.
1. Rtr, Š, NdŽ, Ser, DŽ1, Dgl kepamam čirškėti: Nekurk daug, tegu iš valios spi̇̀rga Dkš. Užgeso, nė lašiniai nebespi̇̀rga Ds. Sukursime tau, mergele, tokį laužą, jog spirgėsi kaip lašiniai V.Krėv. Degs ir spirgės jis smaloje LTI544.
| prk.: Spirgė̃s tavo šonai (kai gausi kailin) J.Jabl. Dabar pats darbymetis, kiekviena minutė spi̇̀rga Dkš.
ǁ nuo karščio čirkšti: Taip verkė velnias, kad jo ašaros, nukritusios į žemę, spirgėte spirgėjo J.Bil.
2. prk. labai smarkiai, stipriai šalti: Vėjelis pučia. Šąla – net spi̇̀rga BM416(Kp).
ǁ būti smarkiai veikiamam šalčio: Net ausys iš šalčio spirgėjo LTR(Ss). Kad pašals, tai net auses spirgė̃s Lp.
3. NdŽ prk. būti labai karštam, įkaitusiam: Giliuose takų koridoriuose buvo vėsu, o uola lauke spirgėte spirgėjo rš. Nuo karštos saulės spirga visi pašaliai rš. Uždengusys jus (sužeistuosius) nu spirgančių kaitrų, patys gerbė ir tapnojo S.Dauk.
4. NdŽ nuo karščio džiūti, sausėti: Spirgė́jo kviečiai, kol ėmė birti Šts.
spi̇̀rgančiai Visi pašaliai spi̇̀rgančiai išdžiūvo Užv. Jei saulė teip degins, šienas lig vakaro spirgančiai sudžiūs Vvr.
5. Š, NdŽ prk. karščiuotis, nekantrauti, nerimti: Ko čia spi̇̀rgi kai spirginys?! Dbk. Tik atvažiavot, jau namo važiuot spi̇̀rgat Ds. Spi̇̀rgi spi̇̀rgi ir niekur neišeini Km. Nespėji pasakyt kokio žodžio, o anas jau ir spi̇̀rga Dkk. Nespirgė́k kaip avelė, uodegon inkirpta Blnk. Jis tik spi̇̀rga, tik spi̇̀rga, nenusėdžia ant vietos Slm. Jį tik pajudink, ir spi̇̀rga Dkš.
6. prk. karščiuojantis kalbėti: Ko čia teip spi̇̀rgi?! Kalbėk kaip žmogus! Užp.
apspirgė́ti intr. kepamam kiek apdegti, apskrusti: Kepsnis kraštais apspirgėjus, net apdegus J.Jabl(Vlkv). Jie šlepsi su kepsniais, su rudai apspirgėjusiais paršais rš.
ǁ apsvilti: Plaukai apspirgė́ję Stk.
atspirgė́ti intr. šnek. atskuosti, atidumti: Atspirgė́jo su karšta spira Ds.
įsispirgė́ti Š
1. pradėti smarkiai spirgėti.
2. prk. įsikarščiuoti.
išspirgė́ti
1. intr. Ser, DŽ1 spirgant iškepti, iščirškėti: Gerai išspirgė́jo lašiniai, liko tik sausi spirginiai Š. Didelės ugnies nereikia, tegu pamažu sau spirga, da geriau išspirgė̃s Ds.
| refl. Š.
2. baigti karščiuotis.
3. tr. pasiekti skubėjimu, karščiavimusi, jaudinimusi: Spirgi spirgi ir nieko neišspi̇̀rgi Rk.
4. intr. šnek. greitai išeiti, išbėgti, išdumti: Išspirgė́jo tokiam šalty – nukeps kojas Ds.
nuspirgė́ti intr.
1. Ser prk. nudžiūti, nuvysti, išdegti (nuo saulės): Vasarojas nudegė, nuspirgė́jo Jz. Laukai nudegę, pievos nuspirgė́ję, nugruzdėję Lp. Runkeliai nuspirgė́jo Brb.
2. šnek. karščiuojantis nueiti, nuskubėti: Spirga spirga ir niekur nenuspi̇̀rga Ds.
paspirgė́ti intr. Vj kurį laiką nerimauti, pasikarščiuoti: Paspirgė́jo paspirgė́jo valgyt – nedaviau, ir apsirameno Ds.
pérspirgėti intr. nustoti karščiuotis: Tu nenusgąsk: anas pérspirgės, ir vėl viskas bus po senybei Dkk.
suspirgė́ti intr. NdŽ
1. Ser pradėti spirgėti: Mėsa keptuvėje suspirgė́jo DŽ1. Šaltyšius patraukė dūmus taip smarkiai, kad net pypkėje suspirgėjo V.Kudir.
2. Ser kepamam virsti spirgais, išsičirškinti: Lašiniai suspirgė́jo DŽ1. Spirgučiai suspirgė́jo Ldk.
ǁ per smarkiai sukepti: Mėsa sudegė, suspirgė́jo Jz.
3. žūti nuo ugnies, nuo didelio karščio, sudegti: Bijau, kad pekloj nesuspirgė́čiau Š. Pro atdarą langą įlėkdavo naktinių mašalų ir suspirgėdavo ant lempos stiklo rš.
4. NdŽ prk. labai sudžiūti (apie šieną).
5. prk. pradėti karščiuotis: Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Masiulis suspirgės kaip lašiniai keptuve ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi nei kur dėtis paskui V.Krėv.
užspirgė́ti intr. prk. apsitraukti ledu, užšalti: Langai užspirgė́ję Ukm.
įrumbė́ti
Apibrėžtis
rumbė́ti, -ė́ja (rum̃ba K), -ė́jo intr., rùmbėti, -ėja, -ėjo žr. rembėti:
1. DŽ Medis, mozeris rùmbėte surumbėjęs J. Rùmbė[ja] pirštai nuo procios, nuo darbo, skūra nuo mūšio J. Nu darbo rankos rùmbė[ja] Slnt.
2. K, M, BŽ493 Tos žaizdos niekaip nerumbėjo rš. Žievė didžiai palengvai terumbė[ja], o paaugusio medžio paliekta retys par visą amžių S.Dauk.
3. vargingai, lėtai augti: Par žiemą tas vaikas rumbė́jo rumbė́jo ant vieta, o vasarą kaip rūgte rūgsta Pln. Ans nė kiek nėr paaugęs, visai ant vietos rumbė́[ja] Dr. Koks ten ano augimas, rumbė́ja, ir gana! Vvr. Paršeliai rumbėte rumbė[ja], o neema kūno Šts. Kaip gerai, ka padiegiau: rùmbėjo, rùmbėjo ir atsigavo Ms. Iš pirma eglės rùmbėjo, o paskuo pasigavo, kaip šaknys atsigavo Šts. Smiltėse pušys neauga, tik rùmbėja Šts. Rumbėjo, rumbėjo i padvėsė Kl. Pasėti javai be saulės vietoje rumbėjo rš. Tolimos šiaurės berželiai, pušaitės rumbėja, tarsi glaudžiasi prie žemės rš.
rumbė́tinai adv.: Tas tavo vaikas rumbė́tinai rumbėja, kaž kumet ans paaugs Kal.
4. NdŽ menkėti, trauktis, raukšlėtis.
aprumbė́ti intr.; N, LL313 surandėti, užsitraukti randu: Rona aprumbė́jusi K. Ronos aprùmbėjo, t. y. užsidėjo rumbai J. Aprùmbės tau plyšys rankų, t. y. rumbai užaugs J. Aprùmbėjo vinis stemplėj, karvės įryta Tl.
įrumbė́ti intr. Š sukietėti, sutvirtėti: Įrumbėjusios eglės gauruotas savo šakas pakėlė į dangų Vaižg.
išrumbė́ti intr. nesparčiai, vargingai išaugti: Iki kantungo (šaukimo į armiją) išrumbė́si lig su bačka Kal.
| prk.: Teip nėko nebišrumbė́jau (nebeišmiegojau) šią naktį Kl.
nurumbė́ti intr.
1. pasidaryti rumbuotam, randuotam: Sutraukęs žemaičių 300 jočių, karėse nurumbėjusių rečiais ir visa datyrusių S.Dauk.
2. žr. nurambėti 2: Karvės uodega nurumbė́jo Kv. Nurùmbėjo šaknys kopūstų nuo džiovos, t. y. rumbomis apaugo ir nebtur skarumo J.
3. nesparčiai, vargingai augant užskursti: Nurumbė́jęs medis yra labai žemas, bet šiek tiek storas Kl. Gali būti ir žmogus nurumbė́jęs Kl. Visos šiemet skiepytos obelaitės nurùmbėjo Up.
4. susitraukti: Viena ausė buvo tokia nurumbė́jusi Plik.
surumbė́ti intr.
1. KII177 sukietėti, sudiržti: Pirštai surùmbėjo nuo darbo, nuo procios J. Mozeris, medis surùmbėjęs J. Surùmbė[ja] skūra nuo mūšio, nuo drėgnumo, t. y. susitrauka į rumbą J. Nu mėšlų šakės i[r] ponaičio rankos surùmbės Slnt. Nesibaido jų surumbėjusių nuo sunkaus darbo rankų rš. Surumbėja rankos, darbus bedirbant Blv. Lietuva tryliktojo amžiaus pabaigoje, o keturioliktojo pradžioje buvo tarsi kylys, kalamas į drūtą, pranariuotą ir surumbėjusį ąžuolinį kelmą V.Piet. Pirštai apsiveja apie šaltą šautuvo vamzdį, ir surumbėję nagai susminga į delną J.Avyž.
| prk.: Jie visi surumbėję ir nepataisomi niekšai rš.
2. apsitraukti randais; gyjant sukietėti: Žaizda surumbė́jo BŽ170. Užtvenksime kraują, ir surumbės ir suretės ronos A1885,4. Surumbėjusi, rumbas įgavusi žievė Slnt. Parmušta koja žąsiuko jau surumbėjo MitI234(Šd). Surùmbėjo nulaužtas kaulas Krkl. Kad nebūtų surumbėjusi, tai aš tikrai tau ranką sveiką padaryčiau Brs.
3. pasidaryti rambiam, sutingti: Dar jaunysta, dar nereiktų tokiam surùmbėjusiam būti Gs. Kur ne kur tinginiai surumbėję arba smaguriai prie sienos atšliję snaudė Tat.
| Toki vyrai surùmbėję ir nesiskirsto (nesiveda) Gs.
| prk.: Jo surumbėję jausmai rš.
4. Sut pasidaryti klostėtam: Paraukytas, surumbėjęs SD52.
užrumbė́ti intr. užsitraukti randu, užrandėti: Tos išgenėtosios vietos užrumbė[ja] žievė S.Dauk. Tokie gumbai, palikusys par kelerius metus, būtinai užrumbė[ja], ir kamienas būtinai išsilygina S.Dauk.
| prk.: Jauna kaimynė supranta, kad čia žaizda ir ji dar neužrumbėjusi I.Simon.
1. DŽ Medis, mozeris rùmbėte surumbėjęs J. Rùmbė[ja] pirštai nuo procios, nuo darbo, skūra nuo mūšio J. Nu darbo rankos rùmbė[ja] Slnt.
2. K, M, BŽ493 Tos žaizdos niekaip nerumbėjo rš. Žievė didžiai palengvai terumbė[ja], o paaugusio medžio paliekta retys par visą amžių S.Dauk.
3. vargingai, lėtai augti: Par žiemą tas vaikas rumbė́jo rumbė́jo ant vieta, o vasarą kaip rūgte rūgsta Pln. Ans nė kiek nėr paaugęs, visai ant vietos rumbė́[ja] Dr. Koks ten ano augimas, rumbė́ja, ir gana! Vvr. Paršeliai rumbėte rumbė[ja], o neema kūno Šts. Kaip gerai, ka padiegiau: rùmbėjo, rùmbėjo ir atsigavo Ms. Iš pirma eglės rùmbėjo, o paskuo pasigavo, kaip šaknys atsigavo Šts. Smiltėse pušys neauga, tik rùmbėja Šts. Rumbėjo, rumbėjo i padvėsė Kl. Pasėti javai be saulės vietoje rumbėjo rš. Tolimos šiaurės berželiai, pušaitės rumbėja, tarsi glaudžiasi prie žemės rš.
rumbė́tinai adv.: Tas tavo vaikas rumbė́tinai rumbėja, kaž kumet ans paaugs Kal.
4. NdŽ menkėti, trauktis, raukšlėtis.
aprumbė́ti intr.; N, LL313 surandėti, užsitraukti randu: Rona aprumbė́jusi K. Ronos aprùmbėjo, t. y. užsidėjo rumbai J. Aprùmbės tau plyšys rankų, t. y. rumbai užaugs J. Aprùmbėjo vinis stemplėj, karvės įryta Tl.
įrumbė́ti intr. Š sukietėti, sutvirtėti: Įrumbėjusios eglės gauruotas savo šakas pakėlė į dangų Vaižg.
išrumbė́ti intr. nesparčiai, vargingai išaugti: Iki kantungo (šaukimo į armiją) išrumbė́si lig su bačka Kal.
| prk.: Teip nėko nebišrumbė́jau (nebeišmiegojau) šią naktį Kl.
nurumbė́ti intr.
1. pasidaryti rumbuotam, randuotam: Sutraukęs žemaičių 300 jočių, karėse nurumbėjusių rečiais ir visa datyrusių S.Dauk.
2. žr. nurambėti 2: Karvės uodega nurumbė́jo Kv. Nurùmbėjo šaknys kopūstų nuo džiovos, t. y. rumbomis apaugo ir nebtur skarumo J.
3. nesparčiai, vargingai augant užskursti: Nurumbė́jęs medis yra labai žemas, bet šiek tiek storas Kl. Gali būti ir žmogus nurumbė́jęs Kl. Visos šiemet skiepytos obelaitės nurùmbėjo Up.
4. susitraukti: Viena ausė buvo tokia nurumbė́jusi Plik.
surumbė́ti intr.
1. KII177 sukietėti, sudiržti: Pirštai surùmbėjo nuo darbo, nuo procios J. Mozeris, medis surùmbėjęs J. Surùmbė[ja] skūra nuo mūšio, nuo drėgnumo, t. y. susitrauka į rumbą J. Nu mėšlų šakės i[r] ponaičio rankos surùmbės Slnt. Nesibaido jų surumbėjusių nuo sunkaus darbo rankų rš. Surumbėja rankos, darbus bedirbant Blv. Lietuva tryliktojo amžiaus pabaigoje, o keturioliktojo pradžioje buvo tarsi kylys, kalamas į drūtą, pranariuotą ir surumbėjusį ąžuolinį kelmą V.Piet. Pirštai apsiveja apie šaltą šautuvo vamzdį, ir surumbėję nagai susminga į delną J.Avyž.
| prk.: Jie visi surumbėję ir nepataisomi niekšai rš.
2. apsitraukti randais; gyjant sukietėti: Žaizda surumbė́jo BŽ170. Užtvenksime kraują, ir surumbės ir suretės ronos A1885,4. Surumbėjusi, rumbas įgavusi žievė Slnt. Parmušta koja žąsiuko jau surumbėjo MitI234(Šd). Surùmbėjo nulaužtas kaulas Krkl. Kad nebūtų surumbėjusi, tai aš tikrai tau ranką sveiką padaryčiau Brs.
3. pasidaryti rambiam, sutingti: Dar jaunysta, dar nereiktų tokiam surùmbėjusiam būti Gs. Kur ne kur tinginiai surumbėję arba smaguriai prie sienos atšliję snaudė Tat.
| Toki vyrai surùmbėję ir nesiskirsto (nesiveda) Gs.
| prk.: Jo surumbėję jausmai rš.
4. Sut pasidaryti klostėtam: Paraukytas, surumbėjęs SD52.
užrumbė́ti intr. užsitraukti randu, užrandėti: Tos išgenėtosios vietos užrumbė[ja] žievė S.Dauk. Tokie gumbai, palikusys par kelerius metus, būtinai užrumbė[ja], ir kamienas būtinai išsilygina S.Dauk.
| prk.: Jauna kaimynė supranta, kad čia žaizda ir ji dar neužrumbėjusi I.Simon.
išspirgė́ti
Apibrėžtis
spirgė́ti, spi̇̀rga, -ė́jo intr.
1. Rtr, Š, NdŽ, Ser, DŽ1, Dgl kepamam čirškėti: Nekurk daug, tegu iš valios spi̇̀rga Dkš. Užgeso, nė lašiniai nebespi̇̀rga Ds. Sukursime tau, mergele, tokį laužą, jog spirgėsi kaip lašiniai V.Krėv. Degs ir spirgės jis smaloje LTI544.
| prk.: Spirgė̃s tavo šonai (kai gausi kailin) J.Jabl. Dabar pats darbymetis, kiekviena minutė spi̇̀rga Dkš.
ǁ nuo karščio čirkšti: Taip verkė velnias, kad jo ašaros, nukritusios į žemę, spirgėte spirgėjo J.Bil.
2. prk. labai smarkiai, stipriai šalti: Vėjelis pučia. Šąla – net spi̇̀rga BM416(Kp).
ǁ būti smarkiai veikiamam šalčio: Net ausys iš šalčio spirgėjo LTR(Ss). Kad pašals, tai net auses spirgė̃s Lp.
3. NdŽ prk. būti labai karštam, įkaitusiam: Giliuose takų koridoriuose buvo vėsu, o uola lauke spirgėte spirgėjo rš. Nuo karštos saulės spirga visi pašaliai rš. Uždengusys jus (sužeistuosius) nu spirgančių kaitrų, patys gerbė ir tapnojo S.Dauk.
4. NdŽ nuo karščio džiūti, sausėti: Spirgė́jo kviečiai, kol ėmė birti Šts.
spi̇̀rgančiai Visi pašaliai spi̇̀rgančiai išdžiūvo Užv. Jei saulė teip degins, šienas lig vakaro spirgančiai sudžiūs Vvr.
5. Š, NdŽ prk. karščiuotis, nekantrauti, nerimti: Ko čia spi̇̀rgi kai spirginys?! Dbk. Tik atvažiavot, jau namo važiuot spi̇̀rgat Ds. Spi̇̀rgi spi̇̀rgi ir niekur neišeini Km. Nespėji pasakyt kokio žodžio, o anas jau ir spi̇̀rga Dkk. Nespirgė́k kaip avelė, uodegon inkirpta Blnk. Jis tik spi̇̀rga, tik spi̇̀rga, nenusėdžia ant vietos Slm. Jį tik pajudink, ir spi̇̀rga Dkš.
6. prk. karščiuojantis kalbėti: Ko čia teip spi̇̀rgi?! Kalbėk kaip žmogus! Užp.
apspirgė́ti intr. kepamam kiek apdegti, apskrusti: Kepsnis kraštais apspirgėjus, net apdegus J.Jabl(Vlkv). Jie šlepsi su kepsniais, su rudai apspirgėjusiais paršais rš.
ǁ apsvilti: Plaukai apspirgė́ję Stk.
atspirgė́ti intr. šnek. atskuosti, atidumti: Atspirgė́jo su karšta spira Ds.
įsispirgė́ti Š
1. pradėti smarkiai spirgėti.
2. prk. įsikarščiuoti.
išspirgė́ti
1. intr. Ser, DŽ1 spirgant iškepti, iščirškėti: Gerai išspirgė́jo lašiniai, liko tik sausi spirginiai Š. Didelės ugnies nereikia, tegu pamažu sau spirga, da geriau išspirgė̃s Ds.
| refl. Š.
2. baigti karščiuotis.
3. tr. pasiekti skubėjimu, karščiavimusi, jaudinimusi: Spirgi spirgi ir nieko neišspi̇̀rgi Rk.
4. intr. šnek. greitai išeiti, išbėgti, išdumti: Išspirgė́jo tokiam šalty – nukeps kojas Ds.
nuspirgė́ti intr.
1. Ser prk. nudžiūti, nuvysti, išdegti (nuo saulės): Vasarojas nudegė, nuspirgė́jo Jz. Laukai nudegę, pievos nuspirgė́ję, nugruzdėję Lp. Runkeliai nuspirgė́jo Brb.
2. šnek. karščiuojantis nueiti, nuskubėti: Spirga spirga ir niekur nenuspi̇̀rga Ds.
paspirgė́ti intr. Vj kurį laiką nerimauti, pasikarščiuoti: Paspirgė́jo paspirgė́jo valgyt – nedaviau, ir apsirameno Ds.
pérspirgėti intr. nustoti karščiuotis: Tu nenusgąsk: anas pérspirgės, ir vėl viskas bus po senybei Dkk.
suspirgė́ti intr. NdŽ
1. Ser pradėti spirgėti: Mėsa keptuvėje suspirgė́jo DŽ1. Šaltyšius patraukė dūmus taip smarkiai, kad net pypkėje suspirgėjo V.Kudir.
2. Ser kepamam virsti spirgais, išsičirškinti: Lašiniai suspirgė́jo DŽ1. Spirgučiai suspirgė́jo Ldk.
ǁ per smarkiai sukepti: Mėsa sudegė, suspirgė́jo Jz.
3. žūti nuo ugnies, nuo didelio karščio, sudegti: Bijau, kad pekloj nesuspirgė́čiau Š. Pro atdarą langą įlėkdavo naktinių mašalų ir suspirgėdavo ant lempos stiklo rš.
4. NdŽ prk. labai sudžiūti (apie šieną).
5. prk. pradėti karščiuotis: Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Masiulis suspirgės kaip lašiniai keptuve ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi nei kur dėtis paskui V.Krėv.
užspirgė́ti intr. prk. apsitraukti ledu, užšalti: Langai užspirgė́ję Ukm.
1. Rtr, Š, NdŽ, Ser, DŽ1, Dgl kepamam čirškėti: Nekurk daug, tegu iš valios spi̇̀rga Dkš. Užgeso, nė lašiniai nebespi̇̀rga Ds. Sukursime tau, mergele, tokį laužą, jog spirgėsi kaip lašiniai V.Krėv. Degs ir spirgės jis smaloje LTI544.
| prk.: Spirgė̃s tavo šonai (kai gausi kailin) J.Jabl. Dabar pats darbymetis, kiekviena minutė spi̇̀rga Dkš.
ǁ nuo karščio čirkšti: Taip verkė velnias, kad jo ašaros, nukritusios į žemę, spirgėte spirgėjo J.Bil.
2. prk. labai smarkiai, stipriai šalti: Vėjelis pučia. Šąla – net spi̇̀rga BM416(Kp).
ǁ būti smarkiai veikiamam šalčio: Net ausys iš šalčio spirgėjo LTR(Ss). Kad pašals, tai net auses spirgė̃s Lp.
3. NdŽ prk. būti labai karštam, įkaitusiam: Giliuose takų koridoriuose buvo vėsu, o uola lauke spirgėte spirgėjo rš. Nuo karštos saulės spirga visi pašaliai rš. Uždengusys jus (sužeistuosius) nu spirgančių kaitrų, patys gerbė ir tapnojo S.Dauk.
4. NdŽ nuo karščio džiūti, sausėti: Spirgė́jo kviečiai, kol ėmė birti Šts.
spi̇̀rgančiai Visi pašaliai spi̇̀rgančiai išdžiūvo Užv. Jei saulė teip degins, šienas lig vakaro spirgančiai sudžiūs Vvr.
5. Š, NdŽ prk. karščiuotis, nekantrauti, nerimti: Ko čia spi̇̀rgi kai spirginys?! Dbk. Tik atvažiavot, jau namo važiuot spi̇̀rgat Ds. Spi̇̀rgi spi̇̀rgi ir niekur neišeini Km. Nespėji pasakyt kokio žodžio, o anas jau ir spi̇̀rga Dkk. Nespirgė́k kaip avelė, uodegon inkirpta Blnk. Jis tik spi̇̀rga, tik spi̇̀rga, nenusėdžia ant vietos Slm. Jį tik pajudink, ir spi̇̀rga Dkš.
6. prk. karščiuojantis kalbėti: Ko čia teip spi̇̀rgi?! Kalbėk kaip žmogus! Užp.
apspirgė́ti intr. kepamam kiek apdegti, apskrusti: Kepsnis kraštais apspirgėjus, net apdegus J.Jabl(Vlkv). Jie šlepsi su kepsniais, su rudai apspirgėjusiais paršais rš.
ǁ apsvilti: Plaukai apspirgė́ję Stk.
atspirgė́ti intr. šnek. atskuosti, atidumti: Atspirgė́jo su karšta spira Ds.
įsispirgė́ti Š
1. pradėti smarkiai spirgėti.
2. prk. įsikarščiuoti.
išspirgė́ti
1. intr. Ser, DŽ1 spirgant iškepti, iščirškėti: Gerai išspirgė́jo lašiniai, liko tik sausi spirginiai Š. Didelės ugnies nereikia, tegu pamažu sau spirga, da geriau išspirgė̃s Ds.
| refl. Š.
2. baigti karščiuotis.
3. tr. pasiekti skubėjimu, karščiavimusi, jaudinimusi: Spirgi spirgi ir nieko neišspi̇̀rgi Rk.
4. intr. šnek. greitai išeiti, išbėgti, išdumti: Išspirgė́jo tokiam šalty – nukeps kojas Ds.
nuspirgė́ti intr.
1. Ser prk. nudžiūti, nuvysti, išdegti (nuo saulės): Vasarojas nudegė, nuspirgė́jo Jz. Laukai nudegę, pievos nuspirgė́ję, nugruzdėję Lp. Runkeliai nuspirgė́jo Brb.
2. šnek. karščiuojantis nueiti, nuskubėti: Spirga spirga ir niekur nenuspi̇̀rga Ds.
paspirgė́ti intr. Vj kurį laiką nerimauti, pasikarščiuoti: Paspirgė́jo paspirgė́jo valgyt – nedaviau, ir apsirameno Ds.
pérspirgėti intr. nustoti karščiuotis: Tu nenusgąsk: anas pérspirgės, ir vėl viskas bus po senybei Dkk.
suspirgė́ti intr. NdŽ
1. Ser pradėti spirgėti: Mėsa keptuvėje suspirgė́jo DŽ1. Šaltyšius patraukė dūmus taip smarkiai, kad net pypkėje suspirgėjo V.Kudir.
2. Ser kepamam virsti spirgais, išsičirškinti: Lašiniai suspirgė́jo DŽ1. Spirgučiai suspirgė́jo Ldk.
ǁ per smarkiai sukepti: Mėsa sudegė, suspirgė́jo Jz.
3. žūti nuo ugnies, nuo didelio karščio, sudegti: Bijau, kad pekloj nesuspirgė́čiau Š. Pro atdarą langą įlėkdavo naktinių mašalų ir suspirgėdavo ant lempos stiklo rš.
4. NdŽ prk. labai sudžiūti (apie šieną).
5. prk. pradėti karščiuotis: Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Masiulis suspirgės kaip lašiniai keptuve ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi nei kur dėtis paskui V.Krėv.
užspirgė́ti intr. prk. apsitraukti ledu, užšalti: Langai užspirgė́ję Ukm.
nurudúoti
Apibrėžtis
rudúoti, -úoja, -ãvo intr. DŽ
1. K, BŽ38 darytis rudam, netekti žalumo: Eglės spygliai rudúoja, t. y. rudi rados, džius jau ši eglė J. Linų galvos rudúo[ja], skamba, jau rautini Šts. Beržai nešokas rudúoti, vėlybas būs ruduo Šts. Beržai rudúo[ja], rugius sėk Šts. Bulbės rudúoja Ėr. Anksti pasėtų pupų apatinės ankštys normaliais metais pradeda ruduoti jau rugpjūčio antroje pusėje rš. Rudúoja skursta žalia žolelė BM439. Rudúoja pievos Dkš. O ir pradėjo rudúoti rudenėlis JD485. Ei, ruduo[ja], rudúo[ja] rudens dienužėlės JV863. Vienų rūtų vainikėlis in galvos žaliuoja, kitų rūtų vainikėlis po kojom ruduoja (d.) Prng.
2. darytis rudam, netekti natūralios spalvos: Negerai žlugini, šutini, kad tavo drapanos rudúo[ja] iš žlugto, t. y. rudi tampa J. Jei buvo aprūkusios plytos, tai ir tinkuota siena rudúoja Krkn.
3. rodytis, matytis rudam: Tegi ar ne žmonės ruduoja? Dbk. Viduryje ežero ant balto audeklo ruduoja nendrių salelės rš. Kalnas pilės bešmėkšo, po kurio dar apačia ruduo[ja] keletas dešimtų aplūžusių trobalių S.Dauk.
aprudúoti intr. K apsitraukti rudumu: Kepamas kumpis apruduoja rš.
atrudúoti intr. DŽ ateiti rudam.
įrudúoti intr.
1. įgauti rudumą: Įrudavusios krienos Šts.
2. DŽ įdegti: Du įrudavę vaikai mėgina užvesti draugystę rš.
nurudúoti intr.
1. DŽ1 pasidaryti rudam, netekti žalumo: Medžiai po šalnai nuruduõs Dglš. Nurudãvo ganyklos, karvės nieko neužėd Rdn. Žagarais prispaudžia [linus], kad saulės nematytų, – tai ne taip nuruduoja nuo saulės LKT330(Vdn). Dobilėli mano mielas, kodėl greitai nurudavai? Švnč. Seniai nuvyto, seniai nurudavo [rūtos], seniai sesiulės veidelis nubalo LTR(Ut). Visas mergas aplėkiau, niekur žalesnių rūtų negavau, vis tokios pat nurudavusios Žem.
2. Mšk pasidaryti rudam, nudegti nuo saulės: Per šiokią dieną ant vėjo, ant saulės kaip čigonė nuruduotų Žem.
3. DŽ netekti natūralios spalvos, pasidaryti padėvėtam, suprastėti: Nuo saulės, nuo lauko nurudúos drabužis J. Ech, abrūsai kad nurudãvo! Pc. Rūbai juodi, gerai jau nurudavę Žem. Nurudavus kepurėlė, nudriskę kelnelės LTR(Kp).
4. nueiti rudam: Būrys kareivių ir pro mus nurudavo Žvr.
parudúoti intr. N, K
1. pasidaryti rudam, netekti žalumo: Parudãvo [šienas], iš žalio pasdarė rudas Pb. Ta (tai) nurausi, da porą treitą dienų palaikysi, ka pagada, jau būs [linai] parudãvusys Jdr. Išbrendimą sėklų gal numanyti nu to, kad bumbuleliai dobilų paruduos, o stiebai pavys ir pageltonuos S.Dauk. Geriausia pupas pjauti, kada paruduoja dauguma ankščių rš.
2. DŽ1 truputį parusti, netekti natūralios spalvos: Kad negerai iššutini žlugtį, tai drabužis plovynėj parudúo[ja] iš žlugčio J. Avelės juodos, o parudãvo [siūlai] Ad. Lininį skudurą pamirkinu i uždedu – jau tas skuduras parudãvo visai Jrb. Viena siena parudãvusi, kita drūžių drūžės Krš. Storas popiergalis neilgai tesipriešino: parudavo, susirietė ir užsiliepsnojo Vaižg.
3. prk. pasidaryti nacistinių pažiūrų: Užėjus tai naujai valdžiai ir pradėjus aplinkui trankytis tam parudavusiam Raukučiui – visur nutilo giesmės I.Simon.
surudúoti
1. intr. pasidaryti rudam, netekti žalumo: Jeigu pievų nepardavėt, tai reikia pjaut – suruduõs Mlt.
2. intr. nusidažyti rudai: Naginių raugintame [v]andenė[je] puikiai gijos surudúo[ja], nereikia nė koso, nė druskos dėti Šts.
3. tr. sutepti rudai: Paėmė ir surudãvo kampą skarelės Rm.
| refl.: Nė jokių grybų tam puode naujam nevirsiu – labai susirudúoja Mžš.
4. intr. pasidaryti rudam, nudegti nuo saulės: Par vasarą rankos taip labai surudãvo Up. Saulė kabino, regi, kai surudãvus Ml.
5. intr. pasidaryti rudam nuo karščio, suskrusti: Dar reikia keptie, kad surudúotų Pnm.
1. K, BŽ38 darytis rudam, netekti žalumo: Eglės spygliai rudúoja, t. y. rudi rados, džius jau ši eglė J. Linų galvos rudúo[ja], skamba, jau rautini Šts. Beržai nešokas rudúoti, vėlybas būs ruduo Šts. Beržai rudúo[ja], rugius sėk Šts. Bulbės rudúoja Ėr. Anksti pasėtų pupų apatinės ankštys normaliais metais pradeda ruduoti jau rugpjūčio antroje pusėje rš. Rudúoja skursta žalia žolelė BM439. Rudúoja pievos Dkš. O ir pradėjo rudúoti rudenėlis JD485. Ei, ruduo[ja], rudúo[ja] rudens dienužėlės JV863. Vienų rūtų vainikėlis in galvos žaliuoja, kitų rūtų vainikėlis po kojom ruduoja (d.) Prng.
2. darytis rudam, netekti natūralios spalvos: Negerai žlugini, šutini, kad tavo drapanos rudúo[ja] iš žlugto, t. y. rudi tampa J. Jei buvo aprūkusios plytos, tai ir tinkuota siena rudúoja Krkn.
3. rodytis, matytis rudam: Tegi ar ne žmonės ruduoja? Dbk. Viduryje ežero ant balto audeklo ruduoja nendrių salelės rš. Kalnas pilės bešmėkšo, po kurio dar apačia ruduo[ja] keletas dešimtų aplūžusių trobalių S.Dauk.
aprudúoti intr. K apsitraukti rudumu: Kepamas kumpis apruduoja rš.
atrudúoti intr. DŽ ateiti rudam.
įrudúoti intr.
1. įgauti rudumą: Įrudavusios krienos Šts.
2. DŽ įdegti: Du įrudavę vaikai mėgina užvesti draugystę rš.
nurudúoti intr.
1. DŽ1 pasidaryti rudam, netekti žalumo: Medžiai po šalnai nuruduõs Dglš. Nurudãvo ganyklos, karvės nieko neužėd Rdn. Žagarais prispaudžia [linus], kad saulės nematytų, – tai ne taip nuruduoja nuo saulės LKT330(Vdn). Dobilėli mano mielas, kodėl greitai nurudavai? Švnč. Seniai nuvyto, seniai nurudavo [rūtos], seniai sesiulės veidelis nubalo LTR(Ut). Visas mergas aplėkiau, niekur žalesnių rūtų negavau, vis tokios pat nurudavusios Žem.
2. Mšk pasidaryti rudam, nudegti nuo saulės: Per šiokią dieną ant vėjo, ant saulės kaip čigonė nuruduotų Žem.
3. DŽ netekti natūralios spalvos, pasidaryti padėvėtam, suprastėti: Nuo saulės, nuo lauko nurudúos drabužis J. Ech, abrūsai kad nurudãvo! Pc. Rūbai juodi, gerai jau nurudavę Žem. Nurudavus kepurėlė, nudriskę kelnelės LTR(Kp).
4. nueiti rudam: Būrys kareivių ir pro mus nurudavo Žvr.
parudúoti intr. N, K
1. pasidaryti rudam, netekti žalumo: Parudãvo [šienas], iš žalio pasdarė rudas Pb. Ta (tai) nurausi, da porą treitą dienų palaikysi, ka pagada, jau būs [linai] parudãvusys Jdr. Išbrendimą sėklų gal numanyti nu to, kad bumbuleliai dobilų paruduos, o stiebai pavys ir pageltonuos S.Dauk. Geriausia pupas pjauti, kada paruduoja dauguma ankščių rš.
2. DŽ1 truputį parusti, netekti natūralios spalvos: Kad negerai iššutini žlugtį, tai drabužis plovynėj parudúo[ja] iš žlugčio J. Avelės juodos, o parudãvo [siūlai] Ad. Lininį skudurą pamirkinu i uždedu – jau tas skuduras parudãvo visai Jrb. Viena siena parudãvusi, kita drūžių drūžės Krš. Storas popiergalis neilgai tesipriešino: parudavo, susirietė ir užsiliepsnojo Vaižg.
3. prk. pasidaryti nacistinių pažiūrų: Užėjus tai naujai valdžiai ir pradėjus aplinkui trankytis tam parudavusiam Raukučiui – visur nutilo giesmės I.Simon.
surudúoti
1. intr. pasidaryti rudam, netekti žalumo: Jeigu pievų nepardavėt, tai reikia pjaut – suruduõs Mlt.
2. intr. nusidažyti rudai: Naginių raugintame [v]andenė[je] puikiai gijos surudúo[ja], nereikia nė koso, nė druskos dėti Šts.
3. tr. sutepti rudai: Paėmė ir surudãvo kampą skarelės Rm.
| refl.: Nė jokių grybų tam puode naujam nevirsiu – labai susirudúoja Mžš.
4. intr. pasidaryti rudam, nudegti nuo saulės: Par vasarą rankos taip labai surudãvo Up. Saulė kabino, regi, kai surudãvus Ml.
5. intr. pasidaryti rudam nuo karščio, suskrusti: Dar reikia keptie, kad surudúotų Pnm.
pargargė́ti
Apibrėžtis
gargė́ti, gar̃ga (gárga), -ė́jo intr.
1. gagenti: Pas upę žąsys gar̃ga Vlk. Žąsys jau gárga – duok lesti Lkv.
2. gargaliuoti, gargti, kriokti: Jau ir jam gerklė gar̃ga – nebeilgai bebus kantorius Slm. Gerklė[je] gar̃ga gargulys J. Dusulingas žmogus begar̃gąs guli J. Jis bėgo gargėdamas ir uždusęs rš.
3. kalbėti gargiančiu balsu, plepėti, tarškėti: Ir gárga kaip žąsys pri avižų Lkv. Ką čia jie teip gárga? Kair. Gargė́jo gargė́jo, kol nupirko gaidį Kair.
| Visas stalas pagavo gargėti (ūžti nuo kalbų) rš.
4. važiuoti brazdant, dardėti: Saulei tekant jau gargė́jo keliu į turgų Vdžg.
5. gurguliuoti, garmėti: Vanduo skuba gargėdamas rš.
apgargė́ti, àpgarga, -ė́jo intr. apsitraukti (purvu, ledais, sniegu ir pan.), apaugti, apskresti: Ledais apgargėję langų stiklai rš. Eglės šakutė su apgargėjusia žvake rš. Ausys šašais apgargė́jo Svn. Važiuojant apgargė́jo purvu ratai Antš. Apgargė́jęs kraujais visas, baisu ir pažiūrėti – į žmogų nepanašus Srv. Apgargė́ję šakos uogom Sml. Langai visai jau apgargė́ję, nuo žiemos nemazgoti Krkn. Šiandie langai iš nakties apgargė́jo (gėlėmis apšalo) Jnšk. Apšalę tie langai, apgargė́ję Bsg. Kubilas visas apgargė́jęs stovi patvory Jnšk. Ragana visa sudegdavus, bet jos širdis nesudegdavus, pasilikdavus visa ledu apšalus, apgargėjus Sln.
atgargė́ti, àtgarga, -ė́jo intr. ateiti gagenant, atgagenti (apie žąsis): Žąsys jau àtgarga Jz.
išgargė́ti, i̇̀šgarga, -ė́jo tr. iškalbėti, pasakyti ką gargiančiu balsu: Tai išgargėjęs, jis tvojo plokščiomis šakėmis eržilui per pasturgalį rš.
nugargė́ti, nùgarga, -ė́jo intr.
1. nuvažiuoti tarškant, nutarškėti, nudardėti: Pasikinkę kumelę, nugargė́jo namo Žlp.
2. nuskęsti, nugarmėti: Lūžo ledas, ir nugargėjo žmogelis į dugną upės Vvr. Radom tą vietą, kur jis nugargė́jo – burbuliukai tik kyla kyla Kair.
^ Girtuokli, kad tu nugargė́tumei! J.
pargargė́ti, par̃garga, -ė́jo intr.
1. pareiti gagenant: Žąsys par̃garga Slnt.
2. parvažiuoti tarškant: Par̃garga, partrata iš turgaus vežimų eilės rš.
prigargė́ti, pri̇̀garga, -ė́jo intr.
1. prieiti gagenant: Pilnas kiemas žąsų prigargė́jo Vlk.
2. prieiti, privažiuoti su triukšmu: Jau pilna gryčia prigargė́jo žmonių Pb.
3. priskresti (suodžių, nešvarumų ir pan.): Neišmazgojo vakar puodo, šiandie visas prigargė́jęs Upt. Suodys prigargė́jusios ant lubų, varpų stogo, priemenio, t. y. burbulais išsileidusios, apiblerbėjusios J. Kaminas pilnas suodžių prigargė́jęs Sdb. Puodas prigargė́jęs, priskretęs – kaip jame virti bulbes! Ėr. Uzbonas prigargė́jęs mielių Slm.
ǁ priželti, priaugti: Patvoriai prigargė́ję slyvų Slm.
sugargė́ti, sùgarga, -ė́jo intr.
1. sueiti gagenant: Žąsys kieman sugargė́jo Vlk.
2. sugirgždėti: Durys sužviegė, sugargėjo ir vėl atsidarė rš. Sugargėjo inkaro grandinė rš.
3. sušnekėti gargian- čiu balsu: Tuoj užkalbino tas, ir visi sugargėjo rš.
4. suskresti, susitraukti: Kas sùgarga, tas vadinas gargažėm Pšl. Gargėte sugargė́jusios suodys ant užlų, lubų, varpų stogo, pakraučių J.
5. sušalti: Sušalau, sugargė́jau kaip šuo, kol parvažiavau Lnkv. Kad darai, tai uždaryk duris, o nelaikyk ligi galių, aš jau visa baigiu sugargė́ti Pkr. Panaktiniai sugargė́ję gūrinėjo pakiemiais Grž. Sušalo, sugargė́jo cielas rūsys bulbių Pc. Kopūstai [kubile] sušalę, vienan ledan sugargėję Slm.
^ Kad tu sugargė́tum! Grž.
užgargė́ti, ùžgarga, -ė́jo intr. apšalti: Tai užgargė́ję langai, nieko nesimato Skp.
1. gagenti: Pas upę žąsys gar̃ga Vlk. Žąsys jau gárga – duok lesti Lkv.
2. gargaliuoti, gargti, kriokti: Jau ir jam gerklė gar̃ga – nebeilgai bebus kantorius Slm. Gerklė[je] gar̃ga gargulys J. Dusulingas žmogus begar̃gąs guli J. Jis bėgo gargėdamas ir uždusęs rš.
3. kalbėti gargiančiu balsu, plepėti, tarškėti: Ir gárga kaip žąsys pri avižų Lkv. Ką čia jie teip gárga? Kair. Gargė́jo gargė́jo, kol nupirko gaidį Kair.
| Visas stalas pagavo gargėti (ūžti nuo kalbų) rš.
4. važiuoti brazdant, dardėti: Saulei tekant jau gargė́jo keliu į turgų Vdžg.
5. gurguliuoti, garmėti: Vanduo skuba gargėdamas rš.
apgargė́ti, àpgarga, -ė́jo intr. apsitraukti (purvu, ledais, sniegu ir pan.), apaugti, apskresti: Ledais apgargėję langų stiklai rš. Eglės šakutė su apgargėjusia žvake rš. Ausys šašais apgargė́jo Svn. Važiuojant apgargė́jo purvu ratai Antš. Apgargė́jęs kraujais visas, baisu ir pažiūrėti – į žmogų nepanašus Srv. Apgargė́ję šakos uogom Sml. Langai visai jau apgargė́ję, nuo žiemos nemazgoti Krkn. Šiandie langai iš nakties apgargė́jo (gėlėmis apšalo) Jnšk. Apšalę tie langai, apgargė́ję Bsg. Kubilas visas apgargė́jęs stovi patvory Jnšk. Ragana visa sudegdavus, bet jos širdis nesudegdavus, pasilikdavus visa ledu apšalus, apgargėjus Sln.
atgargė́ti, àtgarga, -ė́jo intr. ateiti gagenant, atgagenti (apie žąsis): Žąsys jau àtgarga Jz.
išgargė́ti, i̇̀šgarga, -ė́jo tr. iškalbėti, pasakyti ką gargiančiu balsu: Tai išgargėjęs, jis tvojo plokščiomis šakėmis eržilui per pasturgalį rš.
nugargė́ti, nùgarga, -ė́jo intr.
1. nuvažiuoti tarškant, nutarškėti, nudardėti: Pasikinkę kumelę, nugargė́jo namo Žlp.
2. nuskęsti, nugarmėti: Lūžo ledas, ir nugargėjo žmogelis į dugną upės Vvr. Radom tą vietą, kur jis nugargė́jo – burbuliukai tik kyla kyla Kair.
^ Girtuokli, kad tu nugargė́tumei! J.
pargargė́ti, par̃garga, -ė́jo intr.
1. pareiti gagenant: Žąsys par̃garga Slnt.
2. parvažiuoti tarškant: Par̃garga, partrata iš turgaus vežimų eilės rš.
prigargė́ti, pri̇̀garga, -ė́jo intr.
1. prieiti gagenant: Pilnas kiemas žąsų prigargė́jo Vlk.
2. prieiti, privažiuoti su triukšmu: Jau pilna gryčia prigargė́jo žmonių Pb.
3. priskresti (suodžių, nešvarumų ir pan.): Neišmazgojo vakar puodo, šiandie visas prigargė́jęs Upt. Suodys prigargė́jusios ant lubų, varpų stogo, priemenio, t. y. burbulais išsileidusios, apiblerbėjusios J. Kaminas pilnas suodžių prigargė́jęs Sdb. Puodas prigargė́jęs, priskretęs – kaip jame virti bulbes! Ėr. Uzbonas prigargė́jęs mielių Slm.
ǁ priželti, priaugti: Patvoriai prigargė́ję slyvų Slm.
sugargė́ti, sùgarga, -ė́jo intr.
1. sueiti gagenant: Žąsys kieman sugargė́jo Vlk.
2. sugirgždėti: Durys sužviegė, sugargėjo ir vėl atsidarė rš. Sugargėjo inkaro grandinė rš.
3. sušnekėti gargian- čiu balsu: Tuoj užkalbino tas, ir visi sugargėjo rš.
4. suskresti, susitraukti: Kas sùgarga, tas vadinas gargažėm Pšl. Gargėte sugargė́jusios suodys ant užlų, lubų, varpų stogo, pakraučių J.
5. sušalti: Sušalau, sugargė́jau kaip šuo, kol parvažiavau Lnkv. Kad darai, tai uždaryk duris, o nelaikyk ligi galių, aš jau visa baigiu sugargė́ti Pkr. Panaktiniai sugargė́ję gūrinėjo pakiemiais Grž. Sušalo, sugargė́jo cielas rūsys bulbių Pc. Kopūstai [kubile] sušalę, vienan ledan sugargėję Slm.
^ Kad tu sugargė́tum! Grž.
užgargė́ti, ùžgarga, -ė́jo intr. apšalti: Tai užgargė́ję langai, nieko nesimato Skp.
pérspirgėti
Apibrėžtis
spirgė́ti, spi̇̀rga, -ė́jo intr.
1. Rtr, Š, NdŽ, Ser, DŽ1, Dgl kepamam čirškėti: Nekurk daug, tegu iš valios spi̇̀rga Dkš. Užgeso, nė lašiniai nebespi̇̀rga Ds. Sukursime tau, mergele, tokį laužą, jog spirgėsi kaip lašiniai V.Krėv. Degs ir spirgės jis smaloje LTI544.
| prk.: Spirgė̃s tavo šonai (kai gausi kailin) J.Jabl. Dabar pats darbymetis, kiekviena minutė spi̇̀rga Dkš.
ǁ nuo karščio čirkšti: Taip verkė velnias, kad jo ašaros, nukritusios į žemę, spirgėte spirgėjo J.Bil.
2. prk. labai smarkiai, stipriai šalti: Vėjelis pučia. Šąla – net spi̇̀rga BM416(Kp).
ǁ būti smarkiai veikiamam šalčio: Net ausys iš šalčio spirgėjo LTR(Ss). Kad pašals, tai net auses spirgė̃s Lp.
3. NdŽ prk. būti labai karštam, įkaitusiam: Giliuose takų koridoriuose buvo vėsu, o uola lauke spirgėte spirgėjo rš. Nuo karštos saulės spirga visi pašaliai rš. Uždengusys jus (sužeistuosius) nu spirgančių kaitrų, patys gerbė ir tapnojo S.Dauk.
4. NdŽ nuo karščio džiūti, sausėti: Spirgė́jo kviečiai, kol ėmė birti Šts.
spi̇̀rgančiai Visi pašaliai spi̇̀rgančiai išdžiūvo Užv. Jei saulė teip degins, šienas lig vakaro spirgančiai sudžiūs Vvr.
5. Š, NdŽ prk. karščiuotis, nekantrauti, nerimti: Ko čia spi̇̀rgi kai spirginys?! Dbk. Tik atvažiavot, jau namo važiuot spi̇̀rgat Ds. Spi̇̀rgi spi̇̀rgi ir niekur neišeini Km. Nespėji pasakyt kokio žodžio, o anas jau ir spi̇̀rga Dkk. Nespirgė́k kaip avelė, uodegon inkirpta Blnk. Jis tik spi̇̀rga, tik spi̇̀rga, nenusėdžia ant vietos Slm. Jį tik pajudink, ir spi̇̀rga Dkš.
6. prk. karščiuojantis kalbėti: Ko čia teip spi̇̀rgi?! Kalbėk kaip žmogus! Užp.
apspirgė́ti intr. kepamam kiek apdegti, apskrusti: Kepsnis kraštais apspirgėjus, net apdegus J.Jabl(Vlkv). Jie šlepsi su kepsniais, su rudai apspirgėjusiais paršais rš.
ǁ apsvilti: Plaukai apspirgė́ję Stk.
atspirgė́ti intr. šnek. atskuosti, atidumti: Atspirgė́jo su karšta spira Ds.
įsispirgė́ti Š
1. pradėti smarkiai spirgėti.
2. prk. įsikarščiuoti.
išspirgė́ti
1. intr. Ser, DŽ1 spirgant iškepti, iščirškėti: Gerai išspirgė́jo lašiniai, liko tik sausi spirginiai Š. Didelės ugnies nereikia, tegu pamažu sau spirga, da geriau išspirgė̃s Ds.
| refl. Š.
2. baigti karščiuotis.
3. tr. pasiekti skubėjimu, karščiavimusi, jaudinimusi: Spirgi spirgi ir nieko neišspi̇̀rgi Rk.
4. intr. šnek. greitai išeiti, išbėgti, išdumti: Išspirgė́jo tokiam šalty – nukeps kojas Ds.
nuspirgė́ti intr.
1. Ser prk. nudžiūti, nuvysti, išdegti (nuo saulės): Vasarojas nudegė, nuspirgė́jo Jz. Laukai nudegę, pievos nuspirgė́ję, nugruzdėję Lp. Runkeliai nuspirgė́jo Brb.
2. šnek. karščiuojantis nueiti, nuskubėti: Spirga spirga ir niekur nenuspi̇̀rga Ds.
paspirgė́ti intr. Vj kurį laiką nerimauti, pasikarščiuoti: Paspirgė́jo paspirgė́jo valgyt – nedaviau, ir apsirameno Ds.
pérspirgėti intr. nustoti karščiuotis: Tu nenusgąsk: anas pérspirgės, ir vėl viskas bus po senybei Dkk.
suspirgė́ti intr. NdŽ
1. Ser pradėti spirgėti: Mėsa keptuvėje suspirgė́jo DŽ1. Šaltyšius patraukė dūmus taip smarkiai, kad net pypkėje suspirgėjo V.Kudir.
2. Ser kepamam virsti spirgais, išsičirškinti: Lašiniai suspirgė́jo DŽ1. Spirgučiai suspirgė́jo Ldk.
ǁ per smarkiai sukepti: Mėsa sudegė, suspirgė́jo Jz.
3. žūti nuo ugnies, nuo didelio karščio, sudegti: Bijau, kad pekloj nesuspirgė́čiau Š. Pro atdarą langą įlėkdavo naktinių mašalų ir suspirgėdavo ant lempos stiklo rš.
4. NdŽ prk. labai sudžiūti (apie šieną).
5. prk. pradėti karščiuotis: Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Masiulis suspirgės kaip lašiniai keptuve ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi nei kur dėtis paskui V.Krėv.
užspirgė́ti intr. prk. apsitraukti ledu, užšalti: Langai užspirgė́ję Ukm.
1. Rtr, Š, NdŽ, Ser, DŽ1, Dgl kepamam čirškėti: Nekurk daug, tegu iš valios spi̇̀rga Dkš. Užgeso, nė lašiniai nebespi̇̀rga Ds. Sukursime tau, mergele, tokį laužą, jog spirgėsi kaip lašiniai V.Krėv. Degs ir spirgės jis smaloje LTI544.
| prk.: Spirgė̃s tavo šonai (kai gausi kailin) J.Jabl. Dabar pats darbymetis, kiekviena minutė spi̇̀rga Dkš.
ǁ nuo karščio čirkšti: Taip verkė velnias, kad jo ašaros, nukritusios į žemę, spirgėte spirgėjo J.Bil.
2. prk. labai smarkiai, stipriai šalti: Vėjelis pučia. Šąla – net spi̇̀rga BM416(Kp).
ǁ būti smarkiai veikiamam šalčio: Net ausys iš šalčio spirgėjo LTR(Ss). Kad pašals, tai net auses spirgė̃s Lp.
3. NdŽ prk. būti labai karštam, įkaitusiam: Giliuose takų koridoriuose buvo vėsu, o uola lauke spirgėte spirgėjo rš. Nuo karštos saulės spirga visi pašaliai rš. Uždengusys jus (sužeistuosius) nu spirgančių kaitrų, patys gerbė ir tapnojo S.Dauk.
4. NdŽ nuo karščio džiūti, sausėti: Spirgė́jo kviečiai, kol ėmė birti Šts.
spi̇̀rgančiai Visi pašaliai spi̇̀rgančiai išdžiūvo Užv. Jei saulė teip degins, šienas lig vakaro spirgančiai sudžiūs Vvr.
5. Š, NdŽ prk. karščiuotis, nekantrauti, nerimti: Ko čia spi̇̀rgi kai spirginys?! Dbk. Tik atvažiavot, jau namo važiuot spi̇̀rgat Ds. Spi̇̀rgi spi̇̀rgi ir niekur neišeini Km. Nespėji pasakyt kokio žodžio, o anas jau ir spi̇̀rga Dkk. Nespirgė́k kaip avelė, uodegon inkirpta Blnk. Jis tik spi̇̀rga, tik spi̇̀rga, nenusėdžia ant vietos Slm. Jį tik pajudink, ir spi̇̀rga Dkš.
6. prk. karščiuojantis kalbėti: Ko čia teip spi̇̀rgi?! Kalbėk kaip žmogus! Užp.
apspirgė́ti intr. kepamam kiek apdegti, apskrusti: Kepsnis kraštais apspirgėjus, net apdegus J.Jabl(Vlkv). Jie šlepsi su kepsniais, su rudai apspirgėjusiais paršais rš.
ǁ apsvilti: Plaukai apspirgė́ję Stk.
atspirgė́ti intr. šnek. atskuosti, atidumti: Atspirgė́jo su karšta spira Ds.
įsispirgė́ti Š
1. pradėti smarkiai spirgėti.
2. prk. įsikarščiuoti.
išspirgė́ti
1. intr. Ser, DŽ1 spirgant iškepti, iščirškėti: Gerai išspirgė́jo lašiniai, liko tik sausi spirginiai Š. Didelės ugnies nereikia, tegu pamažu sau spirga, da geriau išspirgė̃s Ds.
| refl. Š.
2. baigti karščiuotis.
3. tr. pasiekti skubėjimu, karščiavimusi, jaudinimusi: Spirgi spirgi ir nieko neišspi̇̀rgi Rk.
4. intr. šnek. greitai išeiti, išbėgti, išdumti: Išspirgė́jo tokiam šalty – nukeps kojas Ds.
nuspirgė́ti intr.
1. Ser prk. nudžiūti, nuvysti, išdegti (nuo saulės): Vasarojas nudegė, nuspirgė́jo Jz. Laukai nudegę, pievos nuspirgė́ję, nugruzdėję Lp. Runkeliai nuspirgė́jo Brb.
2. šnek. karščiuojantis nueiti, nuskubėti: Spirga spirga ir niekur nenuspi̇̀rga Ds.
paspirgė́ti intr. Vj kurį laiką nerimauti, pasikarščiuoti: Paspirgė́jo paspirgė́jo valgyt – nedaviau, ir apsirameno Ds.
pérspirgėti intr. nustoti karščiuotis: Tu nenusgąsk: anas pérspirgės, ir vėl viskas bus po senybei Dkk.
suspirgė́ti intr. NdŽ
1. Ser pradėti spirgėti: Mėsa keptuvėje suspirgė́jo DŽ1. Šaltyšius patraukė dūmus taip smarkiai, kad net pypkėje suspirgėjo V.Kudir.
2. Ser kepamam virsti spirgais, išsičirškinti: Lašiniai suspirgė́jo DŽ1. Spirgučiai suspirgė́jo Ldk.
ǁ per smarkiai sukepti: Mėsa sudegė, suspirgė́jo Jz.
3. žūti nuo ugnies, nuo didelio karščio, sudegti: Bijau, kad pekloj nesuspirgė́čiau Š. Pro atdarą langą įlėkdavo naktinių mašalų ir suspirgėdavo ant lempos stiklo rš.
4. NdŽ prk. labai sudžiūti (apie šieną).
5. prk. pradėti karščiuotis: Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Masiulis suspirgės kaip lašiniai keptuve ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi nei kur dėtis paskui V.Krėv.
užspirgė́ti intr. prk. apsitraukti ledu, užšalti: Langai užspirgė́ję Ukm.
prakaitúoti
Apibrėžtis
prakaitúoti, -úoja, -ãvo intr., prãkaituoti, -uoja, -avo K, Slnt
1. J, Vlk išskirti prakaitą, kaisti: Staigiai krintant kūno temperatūrai, paprastai ligonis gausiai prakaituoja rš. Kraujais prakaituoja A.Baran.
| tr.: Jis kruviną prakaitą prakaitavo brš.
^ Mala prakaituodamas, valgo smaguriuodamas TŽV600. Dirba prakaituodamas – gyvens nedejuodamas KrvP(Drsk). Rankums prakaituojant, pilvas spakainas LTR(Vdk).
| refl.: Po tuo sunkumu prakaituotis ir teip daug vargų kęst privertė DP623.
2. prk. iš visų jėgų, sunkiai, su prakaitu dirbti: Dvi dienas talkoj prakaitavaũ Sdk. Jūs lengviau dirbat, nereikia prakaitúot Dbč. Dirbsi, prakaitúosi ir čėso turėsi Smal. O mes, vargšai darbinykai, dirbam prakaitúojam Pnd. Moteriškė per ištisą dieną prakaitavusi darže rš.
^ Graži diena smarkiai prakaituoja, apsiniaukusi – tinginiuoja KrvP(Stk).
3. trauktis drėgme, rasoti: Žmonės ten greitai nyko ir džiūvo, o sienos tai prakaitavo V.Krėv. Šveicariškas sūris prakaitúoja Db.
apsiprakaitúoti, apsiprãkaituoti KI218 apsipilti prakaitu, suprakaituoti: Sviestavičius tampriai žingsniavo priešakyje, visas apsiprakaitavęs Vaižg. Arklys iš ryto sušilęs ir apsiprakaitavęs BsMtII61.
atprakaitúoti intr. sunkiai atidirbti, atvargti: Jau mes savo atprakaitãvom, lai kiti dabar prakaituoja! Grž. Už tai tu man dabar atprakaitúosi! Sb.
išprakaitúoti
1. intr. Dkš visam suprakaituoti, sukaisti: Aviečių [arbatos] išgėrei, išprakaitavai̇̃ atsigulęs – i sveikas ant rytojaus Rs.
| refl. NdŽ.
ǁ Š apsipilti prakaitu: Išprakaitãvęs veidas NdŽ.
2. tr. išskirti į paviršių (skystį): Bitys vašką išprakaituoja ir korius budavoja Rdž.
ǁ išskirti tam tikrą kiekį prakaito: Karštą dieną prie sunkių darbų visa mūsų oda gali išprakaituoti net ligi 10 litrų prakaito per dieną rš.
| prk.: Išprakaitavaũ tame gyvenime daug (prakaitų) (sunkiai prisidirbau, pavargau) J.
3. tr. prk. sunkiai padaryti, uždirbti: Išprakaitúotas skatikas, prakaitu pelnytas BŽ411. Tas, kurs atvežė knygas, gal ne vieną straipsnelį pats išprakaitavęs, ką jis veikia? Pt.
nuprakaitúoti
1. intr. būti prakaito nupiltam: Ksaveras buvo visas nuprakaitavęs, raudonas Vaižg. Jis skubėjo visur, tapšendamas savo didelėm, negražiom kojom, spinduliuodamas nuprakaitavusiais šlakais J.Balt.
| refl.: Šoko ir dainavo iki aušros nusidirbę, nusiprakaitavę darbininkai rš. Kãsas kaipo skruzdėlės po šiūkus nusiprakaitavę ir nuilsę rš.
2. tr. įvaryti į prakaitą: O amtmono eržilą atrado rytą nuprakaituotą ir apsiputojusį stalde I.Simon.
3. tr. Vl sunkiai, su prakaitu nudirbti: Kas nudirba, kas nuprakaitúoja tuos laukus par vasarą?! Vlkj.
paprakaitúoti intr.
1. kiek prakaituoti: Prieš gulimą karštos arbotos su medum išgėriau, tai naktį gerokai paprakaitavaũ Ut.
2. Jnš prk. sunkiai, smarkiai, prakaituojant padirbėti: Brolio tai paprakaitúota gerai – šitiek žemių išvaryta (išrausta, iškasta)! Slm. Paprakaituosim, padirbėsim ir turėsim duonos rš. Girnom plonai nesumalsi, gerai nepaprakaitavęs Rdm.
pérprakaituoti intr. KI322 išprakaituoti.
priprakaitúoti intr. prisigerti, prisisunkti prakaito: Vasarą rūbai greit priprakaituoja rš.
suprakaitúoti intr.
1. M, LL310 apsilieti prakaitu, sukaisti: Ligonis serga, suprakaitãvo DŽ.
| prk.: Tegu tabakas suprakaitúoja (sušyla gulėdamas krūvoje), paskui ant šniūro suversim Skr.
| refl. K: Diktai susiprakaitúojas, kol nueinas Krš.
2. refl. susitepti prakaitu, pasidaryti nešvariam nuo prakaito: Įsidėjau i kitą skepetaitę, sakau, gal ta susiprakaituõs Jrb.
3. apsitraukti drėgme: Žiūrono stiklai suprakaitavo rš.
užprakaitúoti tr. Pbs sunkiai uždirbti, užvargti: Mano užprakaitúoti pinigai visi prapuolė Ėr.
1. J, Vlk išskirti prakaitą, kaisti: Staigiai krintant kūno temperatūrai, paprastai ligonis gausiai prakaituoja rš. Kraujais prakaituoja A.Baran.
| tr.: Jis kruviną prakaitą prakaitavo brš.
^ Mala prakaituodamas, valgo smaguriuodamas TŽV600. Dirba prakaituodamas – gyvens nedejuodamas KrvP(Drsk). Rankums prakaituojant, pilvas spakainas LTR(Vdk).
| refl.: Po tuo sunkumu prakaituotis ir teip daug vargų kęst privertė DP623.
2. prk. iš visų jėgų, sunkiai, su prakaitu dirbti: Dvi dienas talkoj prakaitavaũ Sdk. Jūs lengviau dirbat, nereikia prakaitúot Dbč. Dirbsi, prakaitúosi ir čėso turėsi Smal. O mes, vargšai darbinykai, dirbam prakaitúojam Pnd. Moteriškė per ištisą dieną prakaitavusi darže rš.
^ Graži diena smarkiai prakaituoja, apsiniaukusi – tinginiuoja KrvP(Stk).
3. trauktis drėgme, rasoti: Žmonės ten greitai nyko ir džiūvo, o sienos tai prakaitavo V.Krėv. Šveicariškas sūris prakaitúoja Db.
apsiprakaitúoti, apsiprãkaituoti KI218 apsipilti prakaitu, suprakaituoti: Sviestavičius tampriai žingsniavo priešakyje, visas apsiprakaitavęs Vaižg. Arklys iš ryto sušilęs ir apsiprakaitavęs BsMtII61.
atprakaitúoti intr. sunkiai atidirbti, atvargti: Jau mes savo atprakaitãvom, lai kiti dabar prakaituoja! Grž. Už tai tu man dabar atprakaitúosi! Sb.
išprakaitúoti
1. intr. Dkš visam suprakaituoti, sukaisti: Aviečių [arbatos] išgėrei, išprakaitavai̇̃ atsigulęs – i sveikas ant rytojaus Rs.
| refl. NdŽ.
ǁ Š apsipilti prakaitu: Išprakaitãvęs veidas NdŽ.
2. tr. išskirti į paviršių (skystį): Bitys vašką išprakaituoja ir korius budavoja Rdž.
ǁ išskirti tam tikrą kiekį prakaito: Karštą dieną prie sunkių darbų visa mūsų oda gali išprakaituoti net ligi 10 litrų prakaito per dieną rš.
| prk.: Išprakaitavaũ tame gyvenime daug (prakaitų) (sunkiai prisidirbau, pavargau) J.
3. tr. prk. sunkiai padaryti, uždirbti: Išprakaitúotas skatikas, prakaitu pelnytas BŽ411. Tas, kurs atvežė knygas, gal ne vieną straipsnelį pats išprakaitavęs, ką jis veikia? Pt.
nuprakaitúoti
1. intr. būti prakaito nupiltam: Ksaveras buvo visas nuprakaitavęs, raudonas Vaižg. Jis skubėjo visur, tapšendamas savo didelėm, negražiom kojom, spinduliuodamas nuprakaitavusiais šlakais J.Balt.
| refl.: Šoko ir dainavo iki aušros nusidirbę, nusiprakaitavę darbininkai rš. Kãsas kaipo skruzdėlės po šiūkus nusiprakaitavę ir nuilsę rš.
2. tr. įvaryti į prakaitą: O amtmono eržilą atrado rytą nuprakaituotą ir apsiputojusį stalde I.Simon.
3. tr. Vl sunkiai, su prakaitu nudirbti: Kas nudirba, kas nuprakaitúoja tuos laukus par vasarą?! Vlkj.
paprakaitúoti intr.
1. kiek prakaituoti: Prieš gulimą karštos arbotos su medum išgėriau, tai naktį gerokai paprakaitavaũ Ut.
2. Jnš prk. sunkiai, smarkiai, prakaituojant padirbėti: Brolio tai paprakaitúota gerai – šitiek žemių išvaryta (išrausta, iškasta)! Slm. Paprakaituosim, padirbėsim ir turėsim duonos rš. Girnom plonai nesumalsi, gerai nepaprakaitavęs Rdm.
pérprakaituoti intr. KI322 išprakaituoti.
priprakaitúoti intr. prisigerti, prisisunkti prakaito: Vasarą rūbai greit priprakaituoja rš.
suprakaitúoti intr.
1. M, LL310 apsilieti prakaitu, sukaisti: Ligonis serga, suprakaitãvo DŽ.
| prk.: Tegu tabakas suprakaitúoja (sušyla gulėdamas krūvoje), paskui ant šniūro suversim Skr.
| refl. K: Diktai susiprakaitúojas, kol nueinas Krš.
2. refl. susitepti prakaitu, pasidaryti nešvariam nuo prakaito: Įsidėjau i kitą skepetaitę, sakau, gal ta susiprakaituõs Jrb.
3. apsitraukti drėgme: Žiūrono stiklai suprakaitavo rš.
užprakaitúoti tr. Pbs sunkiai uždirbti, užvargti: Mano užprakaitúoti pinigai visi prapuolė Ėr.
prišalvė́ti
Apibrėžtis
šalvė́ti, šal̃vi (šal̃va, -ė́ja Rtr), -ė́jo intr. Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, šálvėti, -ėja, -ėjo Rtr
1. impers. K.Būg, NdŽ, DŽ, KŽ po truputį šalti, šalventi.
2. Skr šaltyje džiūti: Rugiai pasėti, drapanos ant tvoros pakabintos šálvė[ja] J. Čia jų drabužiai šalvi J.Jabl. Išnešk laukan, tegul šal̃va Vrn. Nenudžiaustyk drabužių, sulaužysi da – tegu šalvėja Vkš.
įšalvė́ti, įšal̃vi (į̇̃šalvi NdŽ, -ė́ja Š), -ė́jo
1. intr. Brs pasidaryti žemos temperatūros, šaltam (apie patalpą): Įšalvė́jusi tavo stuba, pakura, t. y. pritraukusi šalčio J. Drūčiai įšalvė́jo – seniai kūre[n]tas pečius Skr. Kazematai nebuvo kūrenami – įšalvėjusias sienas dengė šerkšnas rš.
| refl.: Mūrai [bažnyčios] įsišálvėję, pradėjom striužėt Erž.
2. intr. išaušti, išvėsti: Įšálvėjusi tebėr [krosnis], o seniai kurta Slnt.
3. tr. impers. šalčiui išdžiovinti, padaryti purų: Žemę įšalvė́jo, net vėjas neša Mrj.
4. intr. nuo šalčio sukietėti, įšalti: Rodos, šaltis nedidelis, o žemė jau per mastą įšálvėjusi Brs. Žemė įšalvėjusi, žirniai kur ne kur kaišo galvas Žem.
5. intr. šąlant įstrigti: Vilkuo uodega eketė[je] buvo įšalvėjusi (ps.) Lpl.
iššalvė́ti, iššal̃vi (i̇̀ššalvi NdŽ, KŽ, Plv, i̇̀ššalva J.Jabl, -ė́ja Trg), -ė́jo Š, KŽ, iššálvėti, -ėja, -ėjo KŽ, Vkš, Rs
1. intr. Brs, Vkš, Trg, Vdk, Ldv, Rs, Jrb, Vdžg išaušti, išvėsti: Uždaryk duris – stuba iššálvės Stak. Iššálvėjo troba, šalta Up. Palikot šaltam kambary – kiek laiko nekūrentas, iššálvėjęs Erž.
2. intr. Š, KŽ, Vkš, Lkš, Gž, Mrj, Dkš, Smn, Mrs, Srj, Mrk, Lš, Kb, Žž, Trak, Dsm, Sml, Vel, Ps šaltyje išdžiūti: Drapanas išplovęs padėk ant šalčio lauke, kad iššalvė́tum J. Skalbiniai iššalvėjo (žiemą, ore), bus jau sausi J.Jabl. Pakark marškinius, tegu iššalvės Jz. Drapanos gerai i̇̀ššalvi Nm. Pačiupinėk, gal jau iššalvė́jo [marškiniai] Všk. Tiesk tolkas ant tvoros, tai per naktį gerai iššalvės Ss.
^ Iššalvė̃s! O jeigu neiššalvė̃s, tai žmonės iškalbės (apkalbės, kad prastai išskalbė) Ilg.
| refl. Iš: Kai toks speigas, skalbiniai ir lauke išsi̇̀šalvi Snt.
3. intr. šaltyje išsivėdinti: Išmesk tuos kalinius (kailinius) an tvoros – tegu gerai iššalvė̃s Krok.
4. intr. Š, KŽ, Škn, Lnkv nuo šalčio pasidaryti sausam, puriam: Žemė šalvėte iššálvėjo J. Žemė iššalvė́jo, išsipureno dirva – bus geras derlius Lkš. Žemė žiemą iššalvė́jo, o smagu dirbt! Mrj.
| refl. Žvr: Išsišalvė́jo par žiemą rugiai Grž.
5. tr. impers. šalčiui išdžiovinti: Molis iššalvė́tas trupa Snt. Arimas po žiemos iššalvėtas rš.
| intr. Š, KŽ: Jau iššalvė́jo, t. y. šaltis ištraukė pašalą J.
6. tr. iššaldyti: Rugius iššalvė́jo šaltis Plv. Rytais šąla – braškes da iššalvė̃s Snt.
7. intr. nuo šalčio išnykti, iššalti: Iššalvi (gėlės) BŽ79.
nušalvė́ti intr. KŽ; Ser kiek apšalti, nukentėti nuo šalčio.
pašalvė́ti, pašal̃vi (pàšalvi), -ė́jo intr. NdŽ
1. impers. truputį pašalti: Jei pavasarį bent penkiolika rytų pašalvė́ja, bus graži vasara TŽIII342(Pn).
2. Alk, Žvr, Krsn, Srj šaltyje kiek padžiūti: Pašálvės ploviniai išskalbti J. Tegu skalbiniai pašalvė̃s – baltesni bus Vl. Testa dar pašalvė̃s an šalčio [marškiniai] Vlk.
3. pabūti šaltyje: Ir pàšalvi [ganydamas]: ryte būna pašalę, kol saulukė užeina Lzd.
4. Plv būti kiek paveiktam šalčio, apšalti: Tie obuoliai dabar negardūs, kai pàšalvi, galima įvalgyt Snt.
prašalvė́ti intr. Paį pradžiūti šaltyje: Prašalvė́ję, ale da nesausos [drapanos] Sml.
prišalvė́ti
1. žr. įšalvėti 1: Prišalvė́jusi bažnyčia Krž.
2. intr. apsitraukti šalėsiais: Prišálvėję indai Lž.
užšalvė́ti žr. įšalvėti 1: Užšálvėjus troba J.Jabl.
1. impers. K.Būg, NdŽ, DŽ, KŽ po truputį šalti, šalventi.
2. Skr šaltyje džiūti: Rugiai pasėti, drapanos ant tvoros pakabintos šálvė[ja] J. Čia jų drabužiai šalvi J.Jabl. Išnešk laukan, tegul šal̃va Vrn. Nenudžiaustyk drabužių, sulaužysi da – tegu šalvėja Vkš.
įšalvė́ti, įšal̃vi (į̇̃šalvi NdŽ, -ė́ja Š), -ė́jo
1. intr. Brs pasidaryti žemos temperatūros, šaltam (apie patalpą): Įšalvė́jusi tavo stuba, pakura, t. y. pritraukusi šalčio J. Drūčiai įšalvė́jo – seniai kūre[n]tas pečius Skr. Kazematai nebuvo kūrenami – įšalvėjusias sienas dengė šerkšnas rš.
| refl.: Mūrai [bažnyčios] įsišálvėję, pradėjom striužėt Erž.
2. intr. išaušti, išvėsti: Įšálvėjusi tebėr [krosnis], o seniai kurta Slnt.
3. tr. impers. šalčiui išdžiovinti, padaryti purų: Žemę įšalvė́jo, net vėjas neša Mrj.
4. intr. nuo šalčio sukietėti, įšalti: Rodos, šaltis nedidelis, o žemė jau per mastą įšálvėjusi Brs. Žemė įšalvėjusi, žirniai kur ne kur kaišo galvas Žem.
5. intr. šąlant įstrigti: Vilkuo uodega eketė[je] buvo įšalvėjusi (ps.) Lpl.
iššalvė́ti, iššal̃vi (i̇̀ššalvi NdŽ, KŽ, Plv, i̇̀ššalva J.Jabl, -ė́ja Trg), -ė́jo Š, KŽ, iššálvėti, -ėja, -ėjo KŽ, Vkš, Rs
1. intr. Brs, Vkš, Trg, Vdk, Ldv, Rs, Jrb, Vdžg išaušti, išvėsti: Uždaryk duris – stuba iššálvės Stak. Iššálvėjo troba, šalta Up. Palikot šaltam kambary – kiek laiko nekūrentas, iššálvėjęs Erž.
2. intr. Š, KŽ, Vkš, Lkš, Gž, Mrj, Dkš, Smn, Mrs, Srj, Mrk, Lš, Kb, Žž, Trak, Dsm, Sml, Vel, Ps šaltyje išdžiūti: Drapanas išplovęs padėk ant šalčio lauke, kad iššalvė́tum J. Skalbiniai iššalvėjo (žiemą, ore), bus jau sausi J.Jabl. Pakark marškinius, tegu iššalvės Jz. Drapanos gerai i̇̀ššalvi Nm. Pačiupinėk, gal jau iššalvė́jo [marškiniai] Všk. Tiesk tolkas ant tvoros, tai per naktį gerai iššalvės Ss.
^ Iššalvė̃s! O jeigu neiššalvė̃s, tai žmonės iškalbės (apkalbės, kad prastai išskalbė) Ilg.
| refl. Iš: Kai toks speigas, skalbiniai ir lauke išsi̇̀šalvi Snt.
3. intr. šaltyje išsivėdinti: Išmesk tuos kalinius (kailinius) an tvoros – tegu gerai iššalvė̃s Krok.
4. intr. Š, KŽ, Škn, Lnkv nuo šalčio pasidaryti sausam, puriam: Žemė šalvėte iššálvėjo J. Žemė iššalvė́jo, išsipureno dirva – bus geras derlius Lkš. Žemė žiemą iššalvė́jo, o smagu dirbt! Mrj.
| refl. Žvr: Išsišalvė́jo par žiemą rugiai Grž.
5. tr. impers. šalčiui išdžiovinti: Molis iššalvė́tas trupa Snt. Arimas po žiemos iššalvėtas rš.
| intr. Š, KŽ: Jau iššalvė́jo, t. y. šaltis ištraukė pašalą J.
6. tr. iššaldyti: Rugius iššalvė́jo šaltis Plv. Rytais šąla – braškes da iššalvė̃s Snt.
7. intr. nuo šalčio išnykti, iššalti: Iššalvi (gėlės) BŽ79.
nušalvė́ti intr. KŽ; Ser kiek apšalti, nukentėti nuo šalčio.
pašalvė́ti, pašal̃vi (pàšalvi), -ė́jo intr. NdŽ
1. impers. truputį pašalti: Jei pavasarį bent penkiolika rytų pašalvė́ja, bus graži vasara TŽIII342(Pn).
2. Alk, Žvr, Krsn, Srj šaltyje kiek padžiūti: Pašálvės ploviniai išskalbti J. Tegu skalbiniai pašalvė̃s – baltesni bus Vl. Testa dar pašalvė̃s an šalčio [marškiniai] Vlk.
3. pabūti šaltyje: Ir pàšalvi [ganydamas]: ryte būna pašalę, kol saulukė užeina Lzd.
4. Plv būti kiek paveiktam šalčio, apšalti: Tie obuoliai dabar negardūs, kai pàšalvi, galima įvalgyt Snt.
prašalvė́ti intr. Paį pradžiūti šaltyje: Prašalvė́ję, ale da nesausos [drapanos] Sml.
prišalvė́ti
1. žr. įšalvėti 1: Prišalvė́jusi bažnyčia Krž.
2. intr. apsitraukti šalėsiais: Prišálvėję indai Lž.
užšalvė́ti žr. įšalvėti 1: Užšálvėjus troba J.Jabl.
