Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (160)
apmir̃šti
Apibrėžtis
mir̃šti, -ta, -o
1. tr., intr. R, K, Pls, Vlk, Ign neišlaikyti atmintyje, neprisiminti: Miršaũ miršaũ ir užmiršaũ visai, ką jis sakė J. Negreit, negreit anykštiečiai ir anykštėnai pradėjo miršti Liudiškių Kairių šeimą A.Vien. Ir pamažėle, pamažėle Vanka miršo sodžių ir jo papročius LzP. Rusiškai tai jau nemiršiù Slk. Gerai, kad nemir̃štat, atvažiuokit dažniau Mrp. Moku, ale reikia mir̃št Pst. Išvažiavęs nemir̃šk namų, parašyk kada, kaip sekas Nmn. Taip miršaũ užmiršau, kad nė į galvą neatėjo Bsg. Ko tu jauna norėjai, aš jaunas nemiršau KrvD60. Gerkit, broleliai, leiskit aplinkui, nemirškit manę, vargo sesulės TŽII355. Valgė linksmai jis uogikę po uogikės ir miršo baimę savo LC1879,19. Grįžti nesugrįšiu, miršti neužmiršiu LTR(Ut). Tu mums prisakei, vienybė[je], malonė[je] jeib gyventumbim ir gėrybes nemirštumbim Mž50. Nemirškite meilingai priimt svečius BtPvŽ13,2. Ir kačei ana jo užmirštų, tačiau aš tavęs nemiršiu BPI147.
2. refl. nykti iš atminties: Ojoi, kiek žmogus žinotum, jegu niekas nesimirštų̃ Sb. Visi pasakymai mir̃štas Aps.
apmir̃šti
1. tr., intr. truputį, iš dalies išleisti iš atminties, ne viską prisiminti: Miršte apmiršaũ dainas J. Tik jau apmirš apmirš vaikas, kad močios nėr, ir vėl kad duos rėkt Ds. Aš net žmones apmiršaũ nog darbų Prn. Aš daug pasakų mokėjau, ale daug apmir̃šus Krn. Iš savo didžio vargo gimines apmir̃šo Drsk. Karvė veršį jau pradeda apmir̃šti Skdv. Jauna šeiminykė – gali apmir̃št [paduoti ką valgyti] Msn.
| refl.: Neapsimirškim, kad ir mes … kalti esme TP1880,49.
2. refl. truputį išnykti iš atminties: Apsmir̃šo jau, ag pirmiau neturėdavau kur dėtis: kur neini – nėr ramumo, akỹs stojas Skdt. Visa kas apsmir̃šta per ilga – ir didžiausia bėda Trgn. Kap nerašėm, tai ir apsimir̃šo Mrc.
išmir̃šti
1. tr., intr. užmiršti: Aš ir visai išmiršau, kad šiandien nenusiprausiau Žž. Nuėjau miestelin ir išmiršau parnešt druskos Vrnv. Visas giesmeles išmiršaũ Lz.
2. refl. išnykti iš atminties: Jau daug metų praėjo, išsimir̃šo visos [giesmės] Aps. Dabar daug žodžių išsimir̃šta Slk.
numir̃šti
1. tr. Šv, Str išleisti iš atminties, užmiršti: Tu numiršai̇̃ mane, nemyli, nebšnekies J. Čia to pirkau, čia to, ir numiršta siūlų paprašyt Ds. Numiršaũ visas pasakas, kaip pasenau Kal.
2. tr. pamažu išleisti iš atminties, kiek primiršti: Buvom jį numir̃šę Kp. Ir karvė, kol numir̃šta veršį, bliauna Skdv. [Motina] rašo Teosiuką truputį numiršusi, ant rudens kito laukianti Žem. Dabar jau truputį numiršaũ, o pirma tai tik rėkt nenustodavau, kai numirė Pnd.
3. intr. nuprasti: Ta karvė jau numir̃šusi nu bandos Plt.
pamir̃šti
1. tr., intr. R, K išleisti iš atminties, užmiršti: Ale, beje, pamiršau pasakyti: malonu žentas, ale gaila varškės J. Aš metams jau seniai skaičių pamiršau V.Krėv. Iš gerų dienų ir dienas pamiršo J.Jabl. Nė aguonos grūdo nepamiršau LTR. Pamiršáu, ką man išeidamas sakei Gr. Ana veikiau mane pamir̃š Zt. Gal ir mokam [dainų], bet pamir̃šę Klvr. Pàmiršta, kas mokėta, ne nū giedota Dv. Kirvio pàmiršta Ad.
^ Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo (nežinojo, ką sakyti) Žem.
| refl. tr., intr. N: Sūrius užpyko ir, pasimiršęs prižadėjimą, pasuko žiedą aplink pirštą (ps.) J.Balč. Atrodo, kad jis pasimiršo dežuruojąs, – kalbėjo ir kalbėjo rš.
2. refl. Krm išnykti iš atminties: Pasimir̃šta per ilgumą Šš. Dabar jau pasimir̃šo pasakos Švnč.
papamir̃šti (dial.) tr. užmiršti: Aš daug žinojau, ale ir papamiršaũ daug Dv.
pripamir̃šti (dial.) tr. primiršti: Aš pripamiršaũ, kap itą vadina Lz. Jau susenau ir pripamiršaũ Arm.
primir̃šti
1. tr. K truputį išleisti iš atminties: Jis buvo lietuvišką kalbą primiršęs, o dabar jau atsižino J. Avis primiršo vaiką J. Ir aš jau primiršáu, ką mes tada šnekėjom Up. Daug jau ir primiršaũ giesmių Ad.
2. refl. truputį išnykti iš atminties: Žinoma, savo žmogaus iškada, paki prismir̃šta Trgn. Prisimir̃štas senos gadynės dalykai Šts.
sumir̃šti tr., intr. užmiršti: Sumiršti dainas nedainuojant tankiai J. Ką ir žinojau, tai sumiršaũ Aps. Buvau miestely ir sumiršaũ druskos nupirkt Ml.
| refl.: Velik prieš kalnelį akmenėlį risti, ne ką susmylėjus ir vėl susimiršti (d.) Čb.
užmir̃šti
1. tr., intr. SD435, R, K išleisti iš atminties, neatminti: Buvau sausai užmiršęs tą dainą; turėjau ant širdies dainą ir užmiršau J. Visi užmiršo senąjį varną, negailestingai užmiršo P.Cvir. Taip daug gero bedarydamas visai vyskupystei ir savo pelno neužmiršo M.Valanč. Daina padeda vargus užmiršti KrvP(Jnš). Kadaise ši vietovė buvo visų užmirštas kaimelis rš. Ta daina, kur užmir̃štama, tai ta negyva, o kur neužmir̃štama, tai ta gyva Jrb. Užmiršo kirvio ledui prakirst Svn. Kad eisi, neužmir̃šk ir Jurgelio pasiimti Slnt. O kad tu galva, užmiršau, kaip vadinasi Rm. Aš ažmiršaũ jos pravardės Azr. Kap pabučiavo, anas ir ažmiršo savo mergelės Ad. Toks užmirštąs, neatsimena, ką tura parnešti Rmč. Viskas yr užmirštà Šlu. O mokytiniai jo užmiršo imt su savim duonos Ch1Mr8,14. Kam manęs užumiršai? BBPs42,9.
^ Užmir̃šo ją Dievas: ji visiškai paseno, nebegirdi, nebemato, o vis dar tebegyvena, nemiršta Lnkv. Praeitoji užmirštoji diena J. Užgimiršta, pragišokta (kas seniai įvyko, su laiku užmirštama) ST555. Mirsiu ir neužmiršiù (niekad neužmiršiu)! Ds. Aš daugiau ažmiršau, kaip tu žinai (tu nieko neišmanai) Skdt. Nieko neužmiršo, nieko neišmoko (laikosi senų pažiūrų) LTR. Skubinamas nekepa, užmirštas sudega M. Eidamas arti užmiršo, kad arklys nešertas KrvP(Mlt).
užmirštinai̇̃ adv.: Neužmirštinai̇̃ parnešk iš miesto baronkų Šts. Ažumirštinai SD435.
| refl. tr., intr.: Vos Jūratė jį pamatė priešais milžinu galiūnu, užsimiršusi skaistybės, savo dieviškos didybės, pamylėjo žemės sūnų Mair. Par dvarą jojau ir užsimiršau pasiskinti kvietkužėlę už kiaunės kepurėlės JV388. Vyručiai, užsimirštate niekus plepėję Blv. Negali užsimiršti, kad pametė raktus Grž. Kaip užsimirši, bedainuosi, kaip atsiminsi, beraudosi JD443. Klausiu tad tave, o netikįsis ir išganymo savo užmiršęsis žmogau DP11. Nelaimieji ir užsimiršęjie sūnūs žmonių DP96.
2. refl. išeiti iš atminties: Praėjo ir užsimiršo Kaukazo tautų tautelių despotų ir engėjų gadynė A.Vien. Per laiką visa kas ažsimir̃šta Trgn. Pasidedas kartais ir užmir̃štas Trš. Užmir̃štas tas, ko nebturi̇̀ Krš. Jau tėvas ir ažsimir̃šo, o seniai čia numirė! Trgn.
3. refl. atitraukti mintis, nebegalvoti apie ką: Prie darbo greičiau užsimirši, nusiraminsi V.Krėv. Atleiskite, meldžiamieji, kad taip iš džiaugsmo užsimiršau, ir eikit šen į vidų, o aš kiek apsigerbsiu Vaižg. Grėtė atsistojo, nuėjo pati prie vygio, atsiklaupė ir stebėjo kūdikį ilgai ilgai, visiškai užsimiršdama I.Simon.
1. tr., intr. R, K, Pls, Vlk, Ign neišlaikyti atmintyje, neprisiminti: Miršaũ miršaũ ir užmiršaũ visai, ką jis sakė J. Negreit, negreit anykštiečiai ir anykštėnai pradėjo miršti Liudiškių Kairių šeimą A.Vien. Ir pamažėle, pamažėle Vanka miršo sodžių ir jo papročius LzP. Rusiškai tai jau nemiršiù Slk. Gerai, kad nemir̃štat, atvažiuokit dažniau Mrp. Moku, ale reikia mir̃št Pst. Išvažiavęs nemir̃šk namų, parašyk kada, kaip sekas Nmn. Taip miršaũ užmiršau, kad nė į galvą neatėjo Bsg. Ko tu jauna norėjai, aš jaunas nemiršau KrvD60. Gerkit, broleliai, leiskit aplinkui, nemirškit manę, vargo sesulės TŽII355. Valgė linksmai jis uogikę po uogikės ir miršo baimę savo LC1879,19. Grįžti nesugrįšiu, miršti neužmiršiu LTR(Ut). Tu mums prisakei, vienybė[je], malonė[je] jeib gyventumbim ir gėrybes nemirštumbim Mž50. Nemirškite meilingai priimt svečius BtPvŽ13,2. Ir kačei ana jo užmirštų, tačiau aš tavęs nemiršiu BPI147.
2. refl. nykti iš atminties: Ojoi, kiek žmogus žinotum, jegu niekas nesimirštų̃ Sb. Visi pasakymai mir̃štas Aps.
apmir̃šti
1. tr., intr. truputį, iš dalies išleisti iš atminties, ne viską prisiminti: Miršte apmiršaũ dainas J. Tik jau apmirš apmirš vaikas, kad močios nėr, ir vėl kad duos rėkt Ds. Aš net žmones apmiršaũ nog darbų Prn. Aš daug pasakų mokėjau, ale daug apmir̃šus Krn. Iš savo didžio vargo gimines apmir̃šo Drsk. Karvė veršį jau pradeda apmir̃šti Skdv. Jauna šeiminykė – gali apmir̃št [paduoti ką valgyti] Msn.
| refl.: Neapsimirškim, kad ir mes … kalti esme TP1880,49.
2. refl. truputį išnykti iš atminties: Apsmir̃šo jau, ag pirmiau neturėdavau kur dėtis: kur neini – nėr ramumo, akỹs stojas Skdt. Visa kas apsmir̃šta per ilga – ir didžiausia bėda Trgn. Kap nerašėm, tai ir apsimir̃šo Mrc.
išmir̃šti
1. tr., intr. užmiršti: Aš ir visai išmiršau, kad šiandien nenusiprausiau Žž. Nuėjau miestelin ir išmiršau parnešt druskos Vrnv. Visas giesmeles išmiršaũ Lz.
2. refl. išnykti iš atminties: Jau daug metų praėjo, išsimir̃šo visos [giesmės] Aps. Dabar daug žodžių išsimir̃šta Slk.
numir̃šti
1. tr. Šv, Str išleisti iš atminties, užmiršti: Tu numiršai̇̃ mane, nemyli, nebšnekies J. Čia to pirkau, čia to, ir numiršta siūlų paprašyt Ds. Numiršaũ visas pasakas, kaip pasenau Kal.
2. tr. pamažu išleisti iš atminties, kiek primiršti: Buvom jį numir̃šę Kp. Ir karvė, kol numir̃šta veršį, bliauna Skdv. [Motina] rašo Teosiuką truputį numiršusi, ant rudens kito laukianti Žem. Dabar jau truputį numiršaũ, o pirma tai tik rėkt nenustodavau, kai numirė Pnd.
3. intr. nuprasti: Ta karvė jau numir̃šusi nu bandos Plt.
pamir̃šti
1. tr., intr. R, K išleisti iš atminties, užmiršti: Ale, beje, pamiršau pasakyti: malonu žentas, ale gaila varškės J. Aš metams jau seniai skaičių pamiršau V.Krėv. Iš gerų dienų ir dienas pamiršo J.Jabl. Nė aguonos grūdo nepamiršau LTR. Pamiršáu, ką man išeidamas sakei Gr. Ana veikiau mane pamir̃š Zt. Gal ir mokam [dainų], bet pamir̃šę Klvr. Pàmiršta, kas mokėta, ne nū giedota Dv. Kirvio pàmiršta Ad.
^ Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo (nežinojo, ką sakyti) Žem.
| refl. tr., intr. N: Sūrius užpyko ir, pasimiršęs prižadėjimą, pasuko žiedą aplink pirštą (ps.) J.Balč. Atrodo, kad jis pasimiršo dežuruojąs, – kalbėjo ir kalbėjo rš.
2. refl. Krm išnykti iš atminties: Pasimir̃šta per ilgumą Šš. Dabar jau pasimir̃šo pasakos Švnč.
papamir̃šti (dial.) tr. užmiršti: Aš daug žinojau, ale ir papamiršaũ daug Dv.
pripamir̃šti (dial.) tr. primiršti: Aš pripamiršaũ, kap itą vadina Lz. Jau susenau ir pripamiršaũ Arm.
primir̃šti
1. tr. K truputį išleisti iš atminties: Jis buvo lietuvišką kalbą primiršęs, o dabar jau atsižino J. Avis primiršo vaiką J. Ir aš jau primiršáu, ką mes tada šnekėjom Up. Daug jau ir primiršaũ giesmių Ad.
2. refl. truputį išnykti iš atminties: Žinoma, savo žmogaus iškada, paki prismir̃šta Trgn. Prisimir̃štas senos gadynės dalykai Šts.
sumir̃šti tr., intr. užmiršti: Sumiršti dainas nedainuojant tankiai J. Ką ir žinojau, tai sumiršaũ Aps. Buvau miestely ir sumiršaũ druskos nupirkt Ml.
| refl.: Velik prieš kalnelį akmenėlį risti, ne ką susmylėjus ir vėl susimiršti (d.) Čb.
užmir̃šti
1. tr., intr. SD435, R, K išleisti iš atminties, neatminti: Buvau sausai užmiršęs tą dainą; turėjau ant širdies dainą ir užmiršau J. Visi užmiršo senąjį varną, negailestingai užmiršo P.Cvir. Taip daug gero bedarydamas visai vyskupystei ir savo pelno neužmiršo M.Valanč. Daina padeda vargus užmiršti KrvP(Jnš). Kadaise ši vietovė buvo visų užmirštas kaimelis rš. Ta daina, kur užmir̃štama, tai ta negyva, o kur neužmir̃štama, tai ta gyva Jrb. Užmiršo kirvio ledui prakirst Svn. Kad eisi, neužmir̃šk ir Jurgelio pasiimti Slnt. O kad tu galva, užmiršau, kaip vadinasi Rm. Aš ažmiršaũ jos pravardės Azr. Kap pabučiavo, anas ir ažmiršo savo mergelės Ad. Toks užmirštąs, neatsimena, ką tura parnešti Rmč. Viskas yr užmirštà Šlu. O mokytiniai jo užmiršo imt su savim duonos Ch1Mr8,14. Kam manęs užumiršai? BBPs42,9.
^ Užmir̃šo ją Dievas: ji visiškai paseno, nebegirdi, nebemato, o vis dar tebegyvena, nemiršta Lnkv. Praeitoji užmirštoji diena J. Užgimiršta, pragišokta (kas seniai įvyko, su laiku užmirštama) ST555. Mirsiu ir neužmiršiù (niekad neužmiršiu)! Ds. Aš daugiau ažmiršau, kaip tu žinai (tu nieko neišmanai) Skdt. Nieko neužmiršo, nieko neišmoko (laikosi senų pažiūrų) LTR. Skubinamas nekepa, užmirštas sudega M. Eidamas arti užmiršo, kad arklys nešertas KrvP(Mlt).
užmirštinai̇̃ adv.: Neužmirštinai̇̃ parnešk iš miesto baronkų Šts. Ažumirštinai SD435.
| refl. tr., intr.: Vos Jūratė jį pamatė priešais milžinu galiūnu, užsimiršusi skaistybės, savo dieviškos didybės, pamylėjo žemės sūnų Mair. Par dvarą jojau ir užsimiršau pasiskinti kvietkužėlę už kiaunės kepurėlės JV388. Vyručiai, užsimirštate niekus plepėję Blv. Negali užsimiršti, kad pametė raktus Grž. Kaip užsimirši, bedainuosi, kaip atsiminsi, beraudosi JD443. Klausiu tad tave, o netikįsis ir išganymo savo užmiršęsis žmogau DP11. Nelaimieji ir užsimiršęjie sūnūs žmonių DP96.
2. refl. išeiti iš atminties: Praėjo ir užsimiršo Kaukazo tautų tautelių despotų ir engėjų gadynė A.Vien. Per laiką visa kas ažsimir̃šta Trgn. Pasidedas kartais ir užmir̃štas Trš. Užmir̃štas tas, ko nebturi̇̀ Krš. Jau tėvas ir ažsimir̃šo, o seniai čia numirė! Trgn.
3. refl. atitraukti mintis, nebegalvoti apie ką: Prie darbo greičiau užsimirši, nusiraminsi V.Krėv. Atleiskite, meldžiamieji, kad taip iš džiaugsmo užsimiršau, ir eikit šen į vidų, o aš kiek apsigerbsiu Vaižg. Grėtė atsistojo, nuėjo pati prie vygio, atsiklaupė ir stebėjo kūdikį ilgai ilgai, visiškai užsimiršdama I.Simon.
numir̃šti
Apibrėžtis
mir̃šti, -ta, -o
1. tr., intr. R, K, Pls, Vlk, Ign neišlaikyti atmintyje, neprisiminti: Miršaũ miršaũ ir užmiršaũ visai, ką jis sakė J. Negreit, negreit anykštiečiai ir anykštėnai pradėjo miršti Liudiškių Kairių šeimą A.Vien. Ir pamažėle, pamažėle Vanka miršo sodžių ir jo papročius LzP. Rusiškai tai jau nemiršiù Slk. Gerai, kad nemir̃štat, atvažiuokit dažniau Mrp. Moku, ale reikia mir̃št Pst. Išvažiavęs nemir̃šk namų, parašyk kada, kaip sekas Nmn. Taip miršaũ užmiršau, kad nė į galvą neatėjo Bsg. Ko tu jauna norėjai, aš jaunas nemiršau KrvD60. Gerkit, broleliai, leiskit aplinkui, nemirškit manę, vargo sesulės TŽII355. Valgė linksmai jis uogikę po uogikės ir miršo baimę savo LC1879,19. Grįžti nesugrįšiu, miršti neužmiršiu LTR(Ut). Tu mums prisakei, vienybė[je], malonė[je] jeib gyventumbim ir gėrybes nemirštumbim Mž50. Nemirškite meilingai priimt svečius BtPvŽ13,2. Ir kačei ana jo užmirštų, tačiau aš tavęs nemiršiu BPI147.
2. refl. nykti iš atminties: Ojoi, kiek žmogus žinotum, jegu niekas nesimirštų̃ Sb. Visi pasakymai mir̃štas Aps.
apmir̃šti
1. tr., intr. truputį, iš dalies išleisti iš atminties, ne viską prisiminti: Miršte apmiršaũ dainas J. Tik jau apmirš apmirš vaikas, kad močios nėr, ir vėl kad duos rėkt Ds. Aš net žmones apmiršaũ nog darbų Prn. Aš daug pasakų mokėjau, ale daug apmir̃šus Krn. Iš savo didžio vargo gimines apmir̃šo Drsk. Karvė veršį jau pradeda apmir̃šti Skdv. Jauna šeiminykė – gali apmir̃št [paduoti ką valgyti] Msn.
| refl.: Neapsimirškim, kad ir mes … kalti esme TP1880,49.
2. refl. truputį išnykti iš atminties: Apsmir̃šo jau, ag pirmiau neturėdavau kur dėtis: kur neini – nėr ramumo, akỹs stojas Skdt. Visa kas apsmir̃šta per ilga – ir didžiausia bėda Trgn. Kap nerašėm, tai ir apsimir̃šo Mrc.
išmir̃šti
1. tr., intr. užmiršti: Aš ir visai išmiršau, kad šiandien nenusiprausiau Žž. Nuėjau miestelin ir išmiršau parnešt druskos Vrnv. Visas giesmeles išmiršaũ Lz.
2. refl. išnykti iš atminties: Jau daug metų praėjo, išsimir̃šo visos [giesmės] Aps. Dabar daug žodžių išsimir̃šta Slk.
numir̃šti
1. tr. Šv, Str išleisti iš atminties, užmiršti: Tu numiršai̇̃ mane, nemyli, nebšnekies J. Čia to pirkau, čia to, ir numiršta siūlų paprašyt Ds. Numiršaũ visas pasakas, kaip pasenau Kal.
2. tr. pamažu išleisti iš atminties, kiek primiršti: Buvom jį numir̃šę Kp. Ir karvė, kol numir̃šta veršį, bliauna Skdv. [Motina] rašo Teosiuką truputį numiršusi, ant rudens kito laukianti Žem. Dabar jau truputį numiršaũ, o pirma tai tik rėkt nenustodavau, kai numirė Pnd.
3. intr. nuprasti: Ta karvė jau numir̃šusi nu bandos Plt.
pamir̃šti
1. tr., intr. R, K išleisti iš atminties, užmiršti: Ale, beje, pamiršau pasakyti: malonu žentas, ale gaila varškės J. Aš metams jau seniai skaičių pamiršau V.Krėv. Iš gerų dienų ir dienas pamiršo J.Jabl. Nė aguonos grūdo nepamiršau LTR. Pamiršáu, ką man išeidamas sakei Gr. Ana veikiau mane pamir̃š Zt. Gal ir mokam [dainų], bet pamir̃šę Klvr. Pàmiršta, kas mokėta, ne nū giedota Dv. Kirvio pàmiršta Ad.
^ Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo (nežinojo, ką sakyti) Žem.
| refl. tr., intr. N: Sūrius užpyko ir, pasimiršęs prižadėjimą, pasuko žiedą aplink pirštą (ps.) J.Balč. Atrodo, kad jis pasimiršo dežuruojąs, – kalbėjo ir kalbėjo rš.
2. refl. Krm išnykti iš atminties: Pasimir̃šta per ilgumą Šš. Dabar jau pasimir̃šo pasakos Švnč.
papamir̃šti (dial.) tr. užmiršti: Aš daug žinojau, ale ir papamiršaũ daug Dv.
pripamir̃šti (dial.) tr. primiršti: Aš pripamiršaũ, kap itą vadina Lz. Jau susenau ir pripamiršaũ Arm.
primir̃šti
1. tr. K truputį išleisti iš atminties: Jis buvo lietuvišką kalbą primiršęs, o dabar jau atsižino J. Avis primiršo vaiką J. Ir aš jau primiršáu, ką mes tada šnekėjom Up. Daug jau ir primiršaũ giesmių Ad.
2. refl. truputį išnykti iš atminties: Žinoma, savo žmogaus iškada, paki prismir̃šta Trgn. Prisimir̃štas senos gadynės dalykai Šts.
sumir̃šti tr., intr. užmiršti: Sumiršti dainas nedainuojant tankiai J. Ką ir žinojau, tai sumiršaũ Aps. Buvau miestely ir sumiršaũ druskos nupirkt Ml.
| refl.: Velik prieš kalnelį akmenėlį risti, ne ką susmylėjus ir vėl susimiršti (d.) Čb.
užmir̃šti
1. tr., intr. SD435, R, K išleisti iš atminties, neatminti: Buvau sausai užmiršęs tą dainą; turėjau ant širdies dainą ir užmiršau J. Visi užmiršo senąjį varną, negailestingai užmiršo P.Cvir. Taip daug gero bedarydamas visai vyskupystei ir savo pelno neužmiršo M.Valanč. Daina padeda vargus užmiršti KrvP(Jnš). Kadaise ši vietovė buvo visų užmirštas kaimelis rš. Ta daina, kur užmir̃štama, tai ta negyva, o kur neužmir̃štama, tai ta gyva Jrb. Užmiršo kirvio ledui prakirst Svn. Kad eisi, neužmir̃šk ir Jurgelio pasiimti Slnt. O kad tu galva, užmiršau, kaip vadinasi Rm. Aš ažmiršaũ jos pravardės Azr. Kap pabučiavo, anas ir ažmiršo savo mergelės Ad. Toks užmirštąs, neatsimena, ką tura parnešti Rmč. Viskas yr užmirštà Šlu. O mokytiniai jo užmiršo imt su savim duonos Ch1Mr8,14. Kam manęs užumiršai? BBPs42,9.
^ Užmir̃šo ją Dievas: ji visiškai paseno, nebegirdi, nebemato, o vis dar tebegyvena, nemiršta Lnkv. Praeitoji užmirštoji diena J. Užgimiršta, pragišokta (kas seniai įvyko, su laiku užmirštama) ST555. Mirsiu ir neužmiršiù (niekad neužmiršiu)! Ds. Aš daugiau ažmiršau, kaip tu žinai (tu nieko neišmanai) Skdt. Nieko neužmiršo, nieko neišmoko (laikosi senų pažiūrų) LTR. Skubinamas nekepa, užmirštas sudega M. Eidamas arti užmiršo, kad arklys nešertas KrvP(Mlt).
užmirštinai̇̃ adv.: Neužmirštinai̇̃ parnešk iš miesto baronkų Šts. Ažumirštinai SD435.
| refl. tr., intr.: Vos Jūratė jį pamatė priešais milžinu galiūnu, užsimiršusi skaistybės, savo dieviškos didybės, pamylėjo žemės sūnų Mair. Par dvarą jojau ir užsimiršau pasiskinti kvietkužėlę už kiaunės kepurėlės JV388. Vyručiai, užsimirštate niekus plepėję Blv. Negali užsimiršti, kad pametė raktus Grž. Kaip užsimirši, bedainuosi, kaip atsiminsi, beraudosi JD443. Klausiu tad tave, o netikįsis ir išganymo savo užmiršęsis žmogau DP11. Nelaimieji ir užsimiršęjie sūnūs žmonių DP96.
2. refl. išeiti iš atminties: Praėjo ir užsimiršo Kaukazo tautų tautelių despotų ir engėjų gadynė A.Vien. Per laiką visa kas ažsimir̃šta Trgn. Pasidedas kartais ir užmir̃štas Trš. Užmir̃štas tas, ko nebturi̇̀ Krš. Jau tėvas ir ažsimir̃šo, o seniai čia numirė! Trgn.
3. refl. atitraukti mintis, nebegalvoti apie ką: Prie darbo greičiau užsimirši, nusiraminsi V.Krėv. Atleiskite, meldžiamieji, kad taip iš džiaugsmo užsimiršau, ir eikit šen į vidų, o aš kiek apsigerbsiu Vaižg. Grėtė atsistojo, nuėjo pati prie vygio, atsiklaupė ir stebėjo kūdikį ilgai ilgai, visiškai užsimiršdama I.Simon.
1. tr., intr. R, K, Pls, Vlk, Ign neišlaikyti atmintyje, neprisiminti: Miršaũ miršaũ ir užmiršaũ visai, ką jis sakė J. Negreit, negreit anykštiečiai ir anykštėnai pradėjo miršti Liudiškių Kairių šeimą A.Vien. Ir pamažėle, pamažėle Vanka miršo sodžių ir jo papročius LzP. Rusiškai tai jau nemiršiù Slk. Gerai, kad nemir̃štat, atvažiuokit dažniau Mrp. Moku, ale reikia mir̃št Pst. Išvažiavęs nemir̃šk namų, parašyk kada, kaip sekas Nmn. Taip miršaũ užmiršau, kad nė į galvą neatėjo Bsg. Ko tu jauna norėjai, aš jaunas nemiršau KrvD60. Gerkit, broleliai, leiskit aplinkui, nemirškit manę, vargo sesulės TŽII355. Valgė linksmai jis uogikę po uogikės ir miršo baimę savo LC1879,19. Grįžti nesugrįšiu, miršti neužmiršiu LTR(Ut). Tu mums prisakei, vienybė[je], malonė[je] jeib gyventumbim ir gėrybes nemirštumbim Mž50. Nemirškite meilingai priimt svečius BtPvŽ13,2. Ir kačei ana jo užmirštų, tačiau aš tavęs nemiršiu BPI147.
2. refl. nykti iš atminties: Ojoi, kiek žmogus žinotum, jegu niekas nesimirštų̃ Sb. Visi pasakymai mir̃štas Aps.
apmir̃šti
1. tr., intr. truputį, iš dalies išleisti iš atminties, ne viską prisiminti: Miršte apmiršaũ dainas J. Tik jau apmirš apmirš vaikas, kad močios nėr, ir vėl kad duos rėkt Ds. Aš net žmones apmiršaũ nog darbų Prn. Aš daug pasakų mokėjau, ale daug apmir̃šus Krn. Iš savo didžio vargo gimines apmir̃šo Drsk. Karvė veršį jau pradeda apmir̃šti Skdv. Jauna šeiminykė – gali apmir̃št [paduoti ką valgyti] Msn.
| refl.: Neapsimirškim, kad ir mes … kalti esme TP1880,49.
2. refl. truputį išnykti iš atminties: Apsmir̃šo jau, ag pirmiau neturėdavau kur dėtis: kur neini – nėr ramumo, akỹs stojas Skdt. Visa kas apsmir̃šta per ilga – ir didžiausia bėda Trgn. Kap nerašėm, tai ir apsimir̃šo Mrc.
išmir̃šti
1. tr., intr. užmiršti: Aš ir visai išmiršau, kad šiandien nenusiprausiau Žž. Nuėjau miestelin ir išmiršau parnešt druskos Vrnv. Visas giesmeles išmiršaũ Lz.
2. refl. išnykti iš atminties: Jau daug metų praėjo, išsimir̃šo visos [giesmės] Aps. Dabar daug žodžių išsimir̃šta Slk.
numir̃šti
1. tr. Šv, Str išleisti iš atminties, užmiršti: Tu numiršai̇̃ mane, nemyli, nebšnekies J. Čia to pirkau, čia to, ir numiršta siūlų paprašyt Ds. Numiršaũ visas pasakas, kaip pasenau Kal.
2. tr. pamažu išleisti iš atminties, kiek primiršti: Buvom jį numir̃šę Kp. Ir karvė, kol numir̃šta veršį, bliauna Skdv. [Motina] rašo Teosiuką truputį numiršusi, ant rudens kito laukianti Žem. Dabar jau truputį numiršaũ, o pirma tai tik rėkt nenustodavau, kai numirė Pnd.
3. intr. nuprasti: Ta karvė jau numir̃šusi nu bandos Plt.
pamir̃šti
1. tr., intr. R, K išleisti iš atminties, užmiršti: Ale, beje, pamiršau pasakyti: malonu žentas, ale gaila varškės J. Aš metams jau seniai skaičių pamiršau V.Krėv. Iš gerų dienų ir dienas pamiršo J.Jabl. Nė aguonos grūdo nepamiršau LTR. Pamiršáu, ką man išeidamas sakei Gr. Ana veikiau mane pamir̃š Zt. Gal ir mokam [dainų], bet pamir̃šę Klvr. Pàmiršta, kas mokėta, ne nū giedota Dv. Kirvio pàmiršta Ad.
^ Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo (nežinojo, ką sakyti) Žem.
| refl. tr., intr. N: Sūrius užpyko ir, pasimiršęs prižadėjimą, pasuko žiedą aplink pirštą (ps.) J.Balč. Atrodo, kad jis pasimiršo dežuruojąs, – kalbėjo ir kalbėjo rš.
2. refl. Krm išnykti iš atminties: Pasimir̃šta per ilgumą Šš. Dabar jau pasimir̃šo pasakos Švnč.
papamir̃šti (dial.) tr. užmiršti: Aš daug žinojau, ale ir papamiršaũ daug Dv.
pripamir̃šti (dial.) tr. primiršti: Aš pripamiršaũ, kap itą vadina Lz. Jau susenau ir pripamiršaũ Arm.
primir̃šti
1. tr. K truputį išleisti iš atminties: Jis buvo lietuvišką kalbą primiršęs, o dabar jau atsižino J. Avis primiršo vaiką J. Ir aš jau primiršáu, ką mes tada šnekėjom Up. Daug jau ir primiršaũ giesmių Ad.
2. refl. truputį išnykti iš atminties: Žinoma, savo žmogaus iškada, paki prismir̃šta Trgn. Prisimir̃štas senos gadynės dalykai Šts.
sumir̃šti tr., intr. užmiršti: Sumiršti dainas nedainuojant tankiai J. Ką ir žinojau, tai sumiršaũ Aps. Buvau miestely ir sumiršaũ druskos nupirkt Ml.
| refl.: Velik prieš kalnelį akmenėlį risti, ne ką susmylėjus ir vėl susimiršti (d.) Čb.
užmir̃šti
1. tr., intr. SD435, R, K išleisti iš atminties, neatminti: Buvau sausai užmiršęs tą dainą; turėjau ant širdies dainą ir užmiršau J. Visi užmiršo senąjį varną, negailestingai užmiršo P.Cvir. Taip daug gero bedarydamas visai vyskupystei ir savo pelno neužmiršo M.Valanč. Daina padeda vargus užmiršti KrvP(Jnš). Kadaise ši vietovė buvo visų užmirštas kaimelis rš. Ta daina, kur užmir̃štama, tai ta negyva, o kur neužmir̃štama, tai ta gyva Jrb. Užmiršo kirvio ledui prakirst Svn. Kad eisi, neužmir̃šk ir Jurgelio pasiimti Slnt. O kad tu galva, užmiršau, kaip vadinasi Rm. Aš ažmiršaũ jos pravardės Azr. Kap pabučiavo, anas ir ažmiršo savo mergelės Ad. Toks užmirštąs, neatsimena, ką tura parnešti Rmč. Viskas yr užmirštà Šlu. O mokytiniai jo užmiršo imt su savim duonos Ch1Mr8,14. Kam manęs užumiršai? BBPs42,9.
^ Užmir̃šo ją Dievas: ji visiškai paseno, nebegirdi, nebemato, o vis dar tebegyvena, nemiršta Lnkv. Praeitoji užmirštoji diena J. Užgimiršta, pragišokta (kas seniai įvyko, su laiku užmirštama) ST555. Mirsiu ir neužmiršiù (niekad neužmiršiu)! Ds. Aš daugiau ažmiršau, kaip tu žinai (tu nieko neišmanai) Skdt. Nieko neužmiršo, nieko neišmoko (laikosi senų pažiūrų) LTR. Skubinamas nekepa, užmirštas sudega M. Eidamas arti užmiršo, kad arklys nešertas KrvP(Mlt).
užmirštinai̇̃ adv.: Neužmirštinai̇̃ parnešk iš miesto baronkų Šts. Ažumirštinai SD435.
| refl. tr., intr.: Vos Jūratė jį pamatė priešais milžinu galiūnu, užsimiršusi skaistybės, savo dieviškos didybės, pamylėjo žemės sūnų Mair. Par dvarą jojau ir užsimiršau pasiskinti kvietkužėlę už kiaunės kepurėlės JV388. Vyručiai, užsimirštate niekus plepėję Blv. Negali užsimiršti, kad pametė raktus Grž. Kaip užsimirši, bedainuosi, kaip atsiminsi, beraudosi JD443. Klausiu tad tave, o netikįsis ir išganymo savo užmiršęsis žmogau DP11. Nelaimieji ir užsimiršęjie sūnūs žmonių DP96.
2. refl. išeiti iš atminties: Praėjo ir užsimiršo Kaukazo tautų tautelių despotų ir engėjų gadynė A.Vien. Per laiką visa kas ažsimir̃šta Trgn. Pasidedas kartais ir užmir̃štas Trš. Užmir̃štas tas, ko nebturi̇̀ Krš. Jau tėvas ir ažsimir̃šo, o seniai čia numirė! Trgn.
3. refl. atitraukti mintis, nebegalvoti apie ką: Prie darbo greičiau užsimirši, nusiraminsi V.Krėv. Atleiskite, meldžiamieji, kad taip iš džiaugsmo užsimiršau, ir eikit šen į vidų, o aš kiek apsigerbsiu Vaižg. Grėtė atsistojo, nuėjo pati prie vygio, atsiklaupė ir stebėjo kūdikį ilgai ilgai, visiškai užsimiršdama I.Simon.
atkrei̇̃pti
Apibrėžtis
krei̇̃pti, -ia, -ė tr.
1. R, N, K, M sukti (į šalį); duoti kryptį: Kam kreipi̇̀ žvakę, turėk tiesiai! J. Grėtė nežino, kur veidą kreipti I.Simon. Maldų Dievas jų neklausė, šalin kreipė savo ausį LTR(Vv). Kreipė savą veidą prieš pūščę CII311. Kreipk subinę į šalį B. Ten bernelio eita, čebatukai kreipta (d.) Kb. Krei̇̃pk šen lovą, laivą J.
| Kreipkim, broleli, šyvujus žirgelius in šitą kiemelį KrvD67. Ei broli, broli, brolyti mano, kur kreipsiva laivaitį? RD9. Int kur kreipsi valtelę? KlpD10. Ventiliatoriaus žiotyse įtaisytas papildomas vėjo kreipiamasis skydelis rš. Kreipiamieji aparatai išlygina kukurūzų stiebų apatines dalis rš.
| prk.: Kitur kreipė šneką Girdikas rš. Tu pats karonėmis ir gražojimais kreipei munie pri savęs P. Kreip žmogų klystantį ant kelio teisybės SGII87.
^ Griebdamas žinok, ką griebi, eidamas stebėk, kur kojas kreipi (kur eini) KrvP(Ant). Ar tavo protas aptemo, kad karčemon kreipi žingsnius (eini) prš.
| refl.: Krei̇̃pkis (eik) ant manęs linkai KII347. Idant kreipčiaus (eičiau) po dešinės alba po kairės BB1Moz24,49.
| prk.: Mūsų pasikalbėjimas krei̇̃pėsi (krypo) ant ko kito KI56.
2. R243 šalinti, tolinti, atgręžti: Nuog piktybių kreipiam save SGI125. Tuojaus reikia savo mislis ir širdis nuo tų daiktų tolyn krei̇̃pti A.Baran.
| refl.: O kursai žyčija nuog tavęs, nesikreipk nuog jo BtMt5,42.
^ Neskreipk jaunikio ūsoto, bet smurgloto Vlk.
3. daryti kreivą: Papirosą įsikandę, iš puikumo kreipiat žandą Pn.
4. telkti, koncentruoti į ką (dėmesį, mintis, veiklą): Į darbininkų klasę ir kreipia socialdemokratai visą savo dėmesį ir visą savo veiklą (sov.) rš. Komunistų partija ypatingą dėmesį kreipia į jaunimo ideologinį auklėjimą (sov.) sp. Į juos niekas nekreipė dėmesio A.Vien. Andrius mažai kreipia dėmesį į brolių pajuoką P.Cvir.
5. refl. R243 eiti kur su prašymu, su reikalu: Dūma pabijojo liaudies, pabūgo kreiptis į liaudį (sov.) rš. Tarybiniai mokslininkai kreipiasi į viso pasaulio mokslininkus, ragindami būti kartu su savo šalies liaudies masėmis pirmosiose kovotojų už taiką gretose (sov.) sp. Kiekvienu atsitikimu kreipkitės dabar į jį J.Jabl. Nors Lietuvos jūs ir nematėt, kreipiuos į jus, kaip į draugus K.Kors. Pirmiausia jautis kreipėsi į aviną: „Avine, avine! padėk man trobõs statyti!“ rš. Bei anys kreipėsi jopi BB2Moz34,31.
6. kraipyti, ne taip kalbėti, kaip reikia: Ten žmonės kreipia kalbą Jrb. Nekrei̇̃pk žodžių BŽ77.
7. būti iškraipytam, skirtis: Tavo pavardė ne teip užrašyta, bet nedaug ką krei̇̃pia Skr.
| refl.: Kits žodis mažai krei̇̃pias, bet nėr toks visai Vl.
◊ aki̇̀s krei̇̃pti traukti dėmesį: Sūnėnas buvo atėjęs į koncertą puikiausiai pasipuošęs ir jau seniai kreipė į save svečių akis (ps.) J.Balč.
ausi̇̀s krei̇̃pti domėtis: Nèkreipa ausų̃ anei Klk.
apkrei̇̃pti, -ia, àpkreipė tr.
1. KII252 apsukti į kitą pusę: Kitą kraštą apkrei̇̃pk skuduro – sudegs [lyginant] Skr.
| prk.: Paprotys paties žmogaus veikimą visai apkreipia Vd.
2. prk. padaryti neteisingą, veidmainingą: Tąjį seka vargas kaip velkantįjį arklį žagrė, kurs kalba ir veikia su apkreipta dvasia Vd. Aš vesiu būro dukterę, šimtų ket tėvs man duot; ale jo mislys apkreiptos, jis nor man pameluot KlvD2.
3. refl. apsisukti, apsigręžti: Bei aš apsikreipiau ir nuėjau nuog kalno BB5Moz10,5. Apsikrei̇̃ptis KII258.
atkrei̇̃pti, -ia (àtkreipia J), àtkreipė tr.
1. atsukti, atgręžti į ką: Pailsęs briedis stoja ir šunims baisius ragus atkreipia V.Kudir. Atkreipk savo veidą į spindulėlius rš. Trobos galas atkreiptas į rytus, į šiaurę J.Jabl. Pakinkykit žirgelius ir atkreipkit į vartus JV416. Šią naktelę, per naktelę miego nemiegojau, kad n'atkreipei, mergužėle, ant manęs burnelės BsO39.
| refl.: Karalienė visu veidu atsikreipė į Grėtę I.Simon. Žvėris pajuto ir atsikreipė į medį, už kurio aš buvau pasislėpęs Blv. Aš atsikreipiau regėti to balso, su manimi kalbančio. Ir atsikreipęs išvydau septynis aukso liktorius Bb1Apr1,12.
2. nusukti į šalį, nugręžti: Neatkreipk veido savo nė nuog vieno pavargėlio I. Atkreipkime akis nuo bjaurybių ir pasikalbėkime apie ką kitą V.Kudir. Kurs ubagams duos, tas nestokos, o kursai akis savo nuog jų atkreips, tas didei pavargs BPII255. Aš visas ligas nuog tavęs atkreipsiu BB2Moz23,25.
| refl.: N'atsikrei̇̃pk nuo manęs K. Jūzapas, atsikreipęs nuog brolių, pradėjo verkti I. Kai kas atsikreipiąs nuo jo, kad nematytų LTI183. Ir tatai ištarusi, atsikreipė ji atgalios BPI400. Ir jis, atsikreipęs nuog jų, verkė BB1Moz42,24.
| prk.: Mano širdis nuo jo atsikreipė V.Kudir.
3. atitraukti, atitolinti (nuo ko): Nesčėstį nog manęs atkreipei Tat.
| refl.: Mes nuo tavo prisakymų atsikreipėme KlM1710.
4. atgal pasukti, grąžinti: Atkrei̇̃pk gyvulius nuo iškados J. Liuob piemenys atkrei̇̃ps karves, o patys bulves keps Šts.
5. atversti, patraukti į tikėjimą; atitraukti nuo tikėjimo: Ne tiktai Epeze, bet ir visoj Azijoj šis Povilas daug žmonių atkreipia NTApD19,26.
| Jūs šį žmogų pas mane atvedėt, būk jis žmones atkreipiąs NTLuk23,14.
| refl.: Todėl tur jie atsikreipti ir pastoti kaip kūdikiai brš.
6. sutelkti, sukoncentruoti (dėmesį): Į kanapių auginimą atkreiptas svarbiausias valstiečių dėmesys rš. Reikia juk nedaug žinių dėmesiui atkreipt žmonių T.Tilv.
7. refl. ateiti su prašymu, su reikalu: Atsikreipk į daktarą, apžiūrės – vis bus, kas bus Grž. Geradėjas nesistebėsi, man parūpėjus šitą naujieną ir atsikreipus į tamstą su užklausimu Blv.
◊ aki̇̀s atkrei̇̃pti
1. BŽ51 susidomėti: O šiam trečiam pagailėjo, širdelė skaudėjo, kad mergelė neatkreipė ant manęs akelių JD440.
2. stebėti: Turėsime ant jo atkreipę akis ir visus negerus jo darbus žymėsime rš.
3. sudominti: Norėdamas atkreipti ant savęs valdžios akis, rašo pats sau bauginančius laiškus ir kiša juos savo viršininkams V.Kudir.
įkrei̇̃pti, -ia, į̇̃kreipė
1. tr., intr. truputį įlenkti, įsukti (ppr. į vidų): Tiesiai nemoka išvesti: tai vidun įkrei̇̃pia, tai oran iškreipia Š. Tvorą įkrei̇̃pk čia J. Kalėra (cholera) Žilis (arklys) iñkreipė (į kito savininko rėžį įsuko ariant)! Lp. Inkreiptas (incurvatus) [stiebas], kad skuburys, kyburuojąs pri stiebo, yra prilenktas P.
įkreiptai̇̃ adv.: Ankštys įkreiptai špykiuotos, 5–6-grūdės P.
2. refl. truputį nusidėti, nusikalsti, blogu elgesiu įkyrėti: Dirbk, kad neįsikrei̇̃ptum žmogui, t. y. kad įtiktum J. Kuo tu jam įsi̇̀kreipei, kad jis pyksta ant tavęs? Alk. Jis įsikreipė, dabar nedrįsta į namus užeiti Grš. Jau aš jam įsi̇̀kreipiau Skrd. Blogai daryk, tai greit žmonėm inskreipsi̇̀ Trgn. Kuom anas jumim tep insi̇̀kreipė? Arm. Niekados jie niekam neįsikreipė ir nė jokios blėdės nepadarė Tat.
iškrei̇̃pti, -ia, i̇̀škreipė
1. tr. palenkti į šalį, padaryti netiesų: Ìškreipei grėblio dantis griežiant J. Taipo sodinti ir pririšti gluosniai stipriai stovės ir tiesūs augs, kad juos nei vėjas, nei galvijai išjudinti ar iškreipti galės K.Donel1.
2. tr. Š pasukti į šalį (einant ar važiuojant): Ilgai netrukęs sustojo, išlipo iš vežimėlio, kumelaitę iškreipė iš vėžių, o pats paėjo truputį į grabę BsPIII70.
| refl.: Išsikreipiu iš kelio SD460. Nenorėjo išsikreipt jam [iš kelio] Rmš. Jau saulė iš pietų išsikreipė Rod.
3. intr. prk. išsisukti, išlaviruoti: Reik mokėt iškrei̇̃pt, tai neįkliūsi Gs.
4. tr. padaryti kreivą, nenormalų: Matyti, kilusi iš Žemės potvyninė jėga tolimoje praeityje iškreipė rutulišką Mėnulio formą P.Slavėn. Supykusi ji baisiai iškreipia veidą Blv. Šypsnys iškreipė jo lūpas rš.
| Jokiu būdu negalima portreto fotografuoti plačiakampiais objektyvais: jie labai iškreipia atvaizdą rš.
| refl.: Baisiai išbalęs, išsikreipęs moters veidas J.Paukš.
| prk.: Taip išsikreipdavo jos gyviausieji jausmai LTI523.
5. parodyti, pateikti ką klaidingai, neteisingai: Aš buvau gerai pasakęs, o kiti mano pasakymą iškreipė Š. Rašyti neiškrei̇̃piant prigimtos kalbos savo šalies JDIII(Xpsl.).
iškreiptai̇̃
6. refl. įsipykti, užkliūti: Jis (mokinys) niekam neišsi̇̀kreipia Rdm.
nukrei̇̃pti, -ia, nùkreipė tr.
1. padaryti kreivą: Batus nukreipei į šalį J. Nukreipti čeverykai J.
| refl.: Kepurė nusikreipė ant šalies Jnš. Nusikrei̇̃pęs kluonas jau suvisai Rod.
2. pasukti, nugręžti į ką, kuria nors kryptimi: Jei tašką [šviesos] nukreipsim ant popieriaus, popierius ims degti rš. Jis nukreipė savo veidą keliauti tiesiog į Jeruzalę brš. Vaikas bandė savo žvilgsnį nukreipti į šoną ir negalėjo P.Cvir. Jis tylėdamas nukreipė žvilgsnį į langą J.Avyž. Jos akys nuolat buvo į vieną daiktą nukreiptos J.Balč. Visų akys nùkreiptos į krepšiuką (išalkę žiūri, kas ten yra, ar ko negaus) Ėr.
| prk.: Tokį šauksmininką turim, pavyzdžiui, šioje rytų „maldelėje“, nukreiptoje į mėnesį (mėnulį) J.Jabl. Šiandien visa didingoji valstybė į komunizmą nukreipė kelius (sov.) V.Mozūr.
| refl.: Visų akys nusikreipė pakalnės linkan Blv.
3. duoti kryptį: Seniau buvo Mirgluono kairinis intakas, dirbtinai nukreiptas į Šyšą EncIX722.
| prk.: Lenino požiūris į literatūrą griežtai nukreiptas prieš bet kuriuos mėginimus izoliuoti literatūrą nuo visuomeninių ir partinių uždavinių (sov.) rš.
4. nugręžti nuo ko, į šalį: Seni, nukreipk ginklą, galbūt jis šauna! rš.
| prk.: Ką nuo tikrojo kelio nukrei̇̃pti KI3. Ką nuo jo mislies nukrei̇̃pti KI3. Nukreipti šneką kur kitur rš. Ji visą laiką beveik nenukreipia akių nuo Martyno (įsispyrusi žiūri) I.Simon.
nukrei̇̃piamai adv.: Sprendžiamąjį žodį tars istorija, – nukreipiamai (nukreipdamas kalbą) atsakė dėdė rš.
| refl.: O kada laumė nusikreipė į antrą šalį, jis paėmė kūdikį skubiai ir pasiguldė pas save BsMtII199. Juozapas ant valandos nusikreipęs verkė S.Stan.
| prk.: Jo širdis nuo manęs nusikrei̇̃pusi KI35. Mudu nusikreipėva nuo dalyko Blv.
5. atitolinti, nustumti: Kas nukreipia nakties priegadus, ligas, bėdas ir iškadas AA. Tu vis rūpini ir mūsų vargą nukreipi RD200.
6. sutelkti, sukoncentruoti (veiksmus, mintis ir pan.) kuria linkme, kuriam tikslui ar prieš ką: Visos jo mintys yra nukreiptos į tai, kaip išplėsti darbą rš. Didžiosios socialistinės šalies pastangos nukreiptos į taikingą darbą (sov.) sp.
7. refl. nueiti su prašymu, su reikalu: Nusikreipti į ką su prašymu BŽ306.
pakrei̇̃pti, -ia (pàkreipia), pàkreipė tr.
1. pasukti, palenkti į šalį; padaryti kreivą: Pakreipk biškį į šalį tvorą, tverdamas nuo tako J. Jis pakreipė galvą ir, paleidęs arklį žingine, įsiklausė P.Cvir. Ir, pakreipęs skriblių savo, jis į Kauną iškeliavo K.Bink.
| Žandą pakreipti N.
| refl. intr., tr.: Žiūri į bobas pasikrei̇̃pęs, priklybė! Skr. Pasikreipei ant šoniuko ir netrukus užmigai rš. Vežimas labai pasikreipė (pakrypo) į šoną Jnš. Prie ežero stovėjo pasikreipusi gryčia rš.
| Jau rašalą baigiat, kad buteliuką pasi̇̀kreipėt Skr.
2. duoti kitą kryptį, linkmę: Jie žirgus pakreipė į mūsų pusę B.Sruog.
| prk.: Tik darnus abipusis motinos ir tėvo auklėjimas gali pakreipti vaikus norima kryptimi rš. Bet neaišku, ar Tautrimienė nori pakreipti kalbą į kitą pusę, ar ji tik ginčytis tenori I.Simon. Mano naudai anas juos pàkreipė Užp.
3. prk. pakeisti: Jo žmona nė per plaukelį negali pakreipti jo paliepimų Žem. Dabar tik pakrei̇̃pia žodžius, o vis tas pats Skr. Ka tik žodį pakreipei, ir gatava Ds. Jau ir Dzingiškiai kiek pakrei̇̃pia (kitaip taria, truputį dzūkuoja) Brb. Šilutiškiai, priekuliškiai vis pàkreipa žodį Sg. Monika nežinojo, kokia jėga, kokiomis mintimis pakreipt prigimtį P.Cvir. Gausi utėlių pašerti, jei gyvenimo nepakreipsi, karčemon kelio neužmirši KrvP(Kš).
| refl. tr.: Jis buvo pasikreipęs pavardę ir vadinosi Petraičiu Skr.
4. nusukti į šalį, nugręžti: [Sūnus] savo veidą nuo jo (tėvo) pakreipdavo šalin, nei žodį su juom nekalbėdami Ns1832,8. Perbėgo per daržą …, akių į šalį nepakreipdama Jrk90.
5. atsukti, atgręžti: Ir pakreipė veidą savo ant Sodomos ir Gomoros BB1Moz19,28.
| prk.: Ir pakreipė jopi savo loską BB1Moz39,21.
6. refl. kreiptis, paprašyti: Kur anas pasikrei̇̃pia, tę gauna tarnystę Šr.
◊ kepùrę pakrei̇̃pęs apie besididžiuojantį: Jis daug apie save mano, eina kepurę pakreipęs Jnš.
sùbinę pakrei̇̃pti susirgti: Kas darbus dirbs, kad jūs visi sùbinę pàkreipėte? Skr.
pérkreipti tr., perkrei̇̃pti
1. į šalį pasukti, pakreipti: Jis linksmas, kepurę perkreipęs vaikšto Ėr. Eina kap Kepeiša, perkreipęs kepurę KrvP(Lš). Žiūri paukšteliai, galvas perkreipę rš. Eina perkrei̇̃pęs ūsus Kp. Nors vaikščiotų gūžį pérkreipusios (labai prisisotinusios), vis dar ieško ėsti Š.
| refl.: Vištos gulia daržinė[je], ant šonų pársikreipusios Užv. Ko tu eini pérsikreipęs kap maišą nešdamas? Rod. Veizu pársikreipusi Šts. Tai būta gražumo – pérsikreipęs kap prūsų Dievas! Dkš.
| refl. tr.: Pérsikreipę kepuraites vaikščio[jo] po ūlyčias (d.) Plv.
2. padaryti kreivą, iškreipti: Jo veidas buvo perkreiptas iš skausmo J.Dov. Liga párkreipė jam žandą J.
| refl.: Ans įžambiai pársikreipęs sėdi J. Durys sudžiūvusios pérsikreipė, nebeužsidaro sandariai Sl. Durys nušoko nuo vieno kablio ir taip persikreipė, jog pro tarpą galima buvo įlįsti į vidų (ps.) J.Balč. Stovėk tiesiai, nebūk pérsikreipęs Sl.
| Jos lūpos taip gailestingai persikreipė rš.
| Ko toks persikrei̇̃pęs (ligotas), gal ant vėjo liepžiedžių užgėrei? Všk.
3. prk. iškraipyti; pakeisti: Tu vis parkreipi mano žodžius Ėr. Girdžiu, ir dabar tą dainą dainuoja, bet yra párkreiptų žodžių Skr. Vislab gali pasakodams pérkreipti KII290. Ją (Kragališkę) vokiečiai bus pérkreipę iš Karališkės Rg. Vokyčiai, žemaitiškai nemokėdamys, parkreipė tą vardą (Aukų kalną) į Onkaim ir Aukain M.Valanč. Pérkreiptas vartojimas KII59. Pérkreiptas žmogus KII298. Ar ne tikrai perkreiptas tas svietas yra, kaip mūsų senieji kad sako? prš. Vyrai pasikelia, kurie perkreiptus mokslus kalba brš. Ir tas perkreiptas nelabas būdas žmogaus turi dabar kitoks arba pagerintas būti brš. Tą liudija mums neperkreiptinoji teisybė brš.
| Nieko neveiksi, ištarmės neparkreipsi Jn. Bet ir k … párkreip savo garsnį LTI552(Jn). Tu man šį džiaugsmą į didžią tūžbą perkreipi prš.
| Algą mano dešimtį kar[tų] perkreipei BB1Moz31,41.
pérkreiptai Pagraudenimą apie raugą teip perkreiptai išguldė brš.
| refl.: Iš tikro, sakau, jau svietas persikreipė prš.
4. per daug pakreipti: Jis užtektinai nukreiptas, o rasit perkreiptas arba dar per mažai pakreiptas rš.
5. refl. kiek nusikalsti, nusižengti: Jei dar kartą pérsikreipsi, tai gausi mušti! Dkšt. Šimtą rozų gerai padaryk, ė rozą pérsikreipei – ir prapuolė tavo tarnavimas Dkšt.
piekrei̇̃pti, -ia, piẽkreipė (dial.) tr. pakenkti, pagadinti: Mano nervas yr pỹkreiptas Kin.
prakrei̇̃pti, -ia, pràkreipė tr.
1. LB45 prasukti (pro ką): Visi aštuoni bėri žirgeliai pro vartus prakreipti KlvD209.
2. iškraipyti, truputį pakeisti: Mūsų Katrę jie (amerikiečiai) vadina Keide. Tai tie patys žodžiai, tik prakreipiami Vel.
3. refl. Lkč nusikalsti, nusižengti: Berneli, jau tu man prasi̇̀kreipei Alk. Tai tik turėjo kuo prasikrei̇̃pti, kad atstatė nuo vietos Pjv. Jau, matyt, kuo nors prasi̇̀kreipė, kad išvarė Nmn. Jis man jau trečiąkart prasi̇̀kreipė Pns. Gal tu jam praskreipei [kokiu žodžiu]? Lp. Jeigu aš prasikreipčiau ir išduočiau, nubausk mane V.Kudir.
prikrei̇̃pti, -ia, pri̇̀kreipė tr.
1. kreipiant priartinti prie ko: Pri̇̀kreipė jis savo arklius prie mano vežimo J. Ana sėdi kaip nieko nedarius, galvą prikreipus an rankų LTR(Prng).
2. atsukti, atgręžti: Nugarą kam prikreipti N. Jis man buvo nugarą prisukęs, prikrei̇̃pęs KII378. Tikrai jie griekui ir svietui pakalą prikreiptų Kel1881,61.
3. prk. palenkti į ką, priartinti, pritraukti: Šviesybė prikreipia visus daiktus prie savo spindulio ir gražumo brš. Apsiėmęs ir juos prie žemės darbų prikreipt BsV381. Duok, kad aš savo širdį tikt tavęspi vienop prikreipčiau! brš. Keršijantįjį Dievą suderino ir jo malonę puolusiems žmonėms vėl prikreipė prš.
| refl.: Žmogus, nu Dievo atsikreipdams, prie savęs prisikreipė ir Dievui jo garbę pavogė brš. Duok dirbti man viernai, kas dirbti man pareitis, ant ko žodis tavo manę ved, prisikreiptis PG.
4. refl. prk. būti palankiam: Jo širdies meilingumas man vis kasdien daugiaus prisikrei̇̃pia KI544. Veik jiemdviem laimė prisikreipė prš.
sukrei̇̃pti, -ia, sùkreipė tr.
1. padaryti kreivą, iškreipti: Išarė kreivą vagą, ir sùkreipė tvorą [, kurią pagal tą vagą užtvėrė] Lnkv. Sukreipė žandus, vaikai apteko kaltūnais, ir gavo atidėti iškastus piningus Šts. Apkalant kalvis sukreipė tekinius, dabar ir vizguo[ja] važiuojant Šts. Sukrei̇̃psu zūbus (duosiu į veidą), ir žinosi! KlvrŽ.
| refl.: Važiuoju susikrei̇̃pęs Šts. Ėgi karaliūčia ir suskreipė juoktis (ps.) Tvr.
2. sutelkti, sukoncentruoti: Akys visų buvo ant jo sukreiptos srš. Ant jų tai ir buvo sukreipta visa atida LTI152.
užkrei̇̃pti, -ia, ùžkreipė
1. tr. nugręžti, nusukti į šalį: Pro bažnyčią važiuojant, kur reikėjo pasiklonioti, tai tu visai galvą užkreipei, o pro karčemą – tai kepurę nusiimi BsMtI21. Užkreipė veidą, vienok jis bučiavo ją į kaklą, į plaukus V.Kudir.
| refl.: Senis jau sėdėjo nesijudindamas, užsikreipęs į kitą pusę V.Kudir. Nenorėdama, kad jas pamatytų vyras, ji užsikreipė ir nuėjo šalin V.Piet. Pasakius tai, Rožė užsikreipė į kitą pusę Ašb.
2. intr. užeiti, užsukti: Išėjęs pasivaikščioti, užkreipiau pas vieną šeimyną Blv. Bevažiuodamas Liepojun, užkreipiau Panevėžin Blv.
1. R, N, K, M sukti (į šalį); duoti kryptį: Kam kreipi̇̀ žvakę, turėk tiesiai! J. Grėtė nežino, kur veidą kreipti I.Simon. Maldų Dievas jų neklausė, šalin kreipė savo ausį LTR(Vv). Kreipė savą veidą prieš pūščę CII311. Kreipk subinę į šalį B. Ten bernelio eita, čebatukai kreipta (d.) Kb. Krei̇̃pk šen lovą, laivą J.
| Kreipkim, broleli, šyvujus žirgelius in šitą kiemelį KrvD67. Ei broli, broli, brolyti mano, kur kreipsiva laivaitį? RD9. Int kur kreipsi valtelę? KlpD10. Ventiliatoriaus žiotyse įtaisytas papildomas vėjo kreipiamasis skydelis rš. Kreipiamieji aparatai išlygina kukurūzų stiebų apatines dalis rš.
| prk.: Kitur kreipė šneką Girdikas rš. Tu pats karonėmis ir gražojimais kreipei munie pri savęs P. Kreip žmogų klystantį ant kelio teisybės SGII87.
^ Griebdamas žinok, ką griebi, eidamas stebėk, kur kojas kreipi (kur eini) KrvP(Ant). Ar tavo protas aptemo, kad karčemon kreipi žingsnius (eini) prš.
| refl.: Krei̇̃pkis (eik) ant manęs linkai KII347. Idant kreipčiaus (eičiau) po dešinės alba po kairės BB1Moz24,49.
| prk.: Mūsų pasikalbėjimas krei̇̃pėsi (krypo) ant ko kito KI56.
2. R243 šalinti, tolinti, atgręžti: Nuog piktybių kreipiam save SGI125. Tuojaus reikia savo mislis ir širdis nuo tų daiktų tolyn krei̇̃pti A.Baran.
| refl.: O kursai žyčija nuog tavęs, nesikreipk nuog jo BtMt5,42.
^ Neskreipk jaunikio ūsoto, bet smurgloto Vlk.
3. daryti kreivą: Papirosą įsikandę, iš puikumo kreipiat žandą Pn.
4. telkti, koncentruoti į ką (dėmesį, mintis, veiklą): Į darbininkų klasę ir kreipia socialdemokratai visą savo dėmesį ir visą savo veiklą (sov.) rš. Komunistų partija ypatingą dėmesį kreipia į jaunimo ideologinį auklėjimą (sov.) sp. Į juos niekas nekreipė dėmesio A.Vien. Andrius mažai kreipia dėmesį į brolių pajuoką P.Cvir.
5. refl. R243 eiti kur su prašymu, su reikalu: Dūma pabijojo liaudies, pabūgo kreiptis į liaudį (sov.) rš. Tarybiniai mokslininkai kreipiasi į viso pasaulio mokslininkus, ragindami būti kartu su savo šalies liaudies masėmis pirmosiose kovotojų už taiką gretose (sov.) sp. Kiekvienu atsitikimu kreipkitės dabar į jį J.Jabl. Nors Lietuvos jūs ir nematėt, kreipiuos į jus, kaip į draugus K.Kors. Pirmiausia jautis kreipėsi į aviną: „Avine, avine! padėk man trobõs statyti!“ rš. Bei anys kreipėsi jopi BB2Moz34,31.
6. kraipyti, ne taip kalbėti, kaip reikia: Ten žmonės kreipia kalbą Jrb. Nekrei̇̃pk žodžių BŽ77.
7. būti iškraipytam, skirtis: Tavo pavardė ne teip užrašyta, bet nedaug ką krei̇̃pia Skr.
| refl.: Kits žodis mažai krei̇̃pias, bet nėr toks visai Vl.
◊ aki̇̀s krei̇̃pti traukti dėmesį: Sūnėnas buvo atėjęs į koncertą puikiausiai pasipuošęs ir jau seniai kreipė į save svečių akis (ps.) J.Balč.
ausi̇̀s krei̇̃pti domėtis: Nèkreipa ausų̃ anei Klk.
apkrei̇̃pti, -ia, àpkreipė tr.
1. KII252 apsukti į kitą pusę: Kitą kraštą apkrei̇̃pk skuduro – sudegs [lyginant] Skr.
| prk.: Paprotys paties žmogaus veikimą visai apkreipia Vd.
2. prk. padaryti neteisingą, veidmainingą: Tąjį seka vargas kaip velkantįjį arklį žagrė, kurs kalba ir veikia su apkreipta dvasia Vd. Aš vesiu būro dukterę, šimtų ket tėvs man duot; ale jo mislys apkreiptos, jis nor man pameluot KlvD2.
3. refl. apsisukti, apsigręžti: Bei aš apsikreipiau ir nuėjau nuog kalno BB5Moz10,5. Apsikrei̇̃ptis KII258.
atkrei̇̃pti, -ia (àtkreipia J), àtkreipė tr.
1. atsukti, atgręžti į ką: Pailsęs briedis stoja ir šunims baisius ragus atkreipia V.Kudir. Atkreipk savo veidą į spindulėlius rš. Trobos galas atkreiptas į rytus, į šiaurę J.Jabl. Pakinkykit žirgelius ir atkreipkit į vartus JV416. Šią naktelę, per naktelę miego nemiegojau, kad n'atkreipei, mergužėle, ant manęs burnelės BsO39.
| refl.: Karalienė visu veidu atsikreipė į Grėtę I.Simon. Žvėris pajuto ir atsikreipė į medį, už kurio aš buvau pasislėpęs Blv. Aš atsikreipiau regėti to balso, su manimi kalbančio. Ir atsikreipęs išvydau septynis aukso liktorius Bb1Apr1,12.
2. nusukti į šalį, nugręžti: Neatkreipk veido savo nė nuog vieno pavargėlio I. Atkreipkime akis nuo bjaurybių ir pasikalbėkime apie ką kitą V.Kudir. Kurs ubagams duos, tas nestokos, o kursai akis savo nuog jų atkreips, tas didei pavargs BPII255. Aš visas ligas nuog tavęs atkreipsiu BB2Moz23,25.
| refl.: N'atsikrei̇̃pk nuo manęs K. Jūzapas, atsikreipęs nuog brolių, pradėjo verkti I. Kai kas atsikreipiąs nuo jo, kad nematytų LTI183. Ir tatai ištarusi, atsikreipė ji atgalios BPI400. Ir jis, atsikreipęs nuog jų, verkė BB1Moz42,24.
| prk.: Mano širdis nuo jo atsikreipė V.Kudir.
3. atitraukti, atitolinti (nuo ko): Nesčėstį nog manęs atkreipei Tat.
| refl.: Mes nuo tavo prisakymų atsikreipėme KlM1710.
4. atgal pasukti, grąžinti: Atkrei̇̃pk gyvulius nuo iškados J. Liuob piemenys atkrei̇̃ps karves, o patys bulves keps Šts.
5. atversti, patraukti į tikėjimą; atitraukti nuo tikėjimo: Ne tiktai Epeze, bet ir visoj Azijoj šis Povilas daug žmonių atkreipia NTApD19,26.
| Jūs šį žmogų pas mane atvedėt, būk jis žmones atkreipiąs NTLuk23,14.
| refl.: Todėl tur jie atsikreipti ir pastoti kaip kūdikiai brš.
6. sutelkti, sukoncentruoti (dėmesį): Į kanapių auginimą atkreiptas svarbiausias valstiečių dėmesys rš. Reikia juk nedaug žinių dėmesiui atkreipt žmonių T.Tilv.
7. refl. ateiti su prašymu, su reikalu: Atsikreipk į daktarą, apžiūrės – vis bus, kas bus Grž. Geradėjas nesistebėsi, man parūpėjus šitą naujieną ir atsikreipus į tamstą su užklausimu Blv.
◊ aki̇̀s atkrei̇̃pti
1. BŽ51 susidomėti: O šiam trečiam pagailėjo, širdelė skaudėjo, kad mergelė neatkreipė ant manęs akelių JD440.
2. stebėti: Turėsime ant jo atkreipę akis ir visus negerus jo darbus žymėsime rš.
3. sudominti: Norėdamas atkreipti ant savęs valdžios akis, rašo pats sau bauginančius laiškus ir kiša juos savo viršininkams V.Kudir.
įkrei̇̃pti, -ia, į̇̃kreipė
1. tr., intr. truputį įlenkti, įsukti (ppr. į vidų): Tiesiai nemoka išvesti: tai vidun įkrei̇̃pia, tai oran iškreipia Š. Tvorą įkrei̇̃pk čia J. Kalėra (cholera) Žilis (arklys) iñkreipė (į kito savininko rėžį įsuko ariant)! Lp. Inkreiptas (incurvatus) [stiebas], kad skuburys, kyburuojąs pri stiebo, yra prilenktas P.
įkreiptai̇̃ adv.: Ankštys įkreiptai špykiuotos, 5–6-grūdės P.
2. refl. truputį nusidėti, nusikalsti, blogu elgesiu įkyrėti: Dirbk, kad neįsikrei̇̃ptum žmogui, t. y. kad įtiktum J. Kuo tu jam įsi̇̀kreipei, kad jis pyksta ant tavęs? Alk. Jis įsikreipė, dabar nedrįsta į namus užeiti Grš. Jau aš jam įsi̇̀kreipiau Skrd. Blogai daryk, tai greit žmonėm inskreipsi̇̀ Trgn. Kuom anas jumim tep insi̇̀kreipė? Arm. Niekados jie niekam neįsikreipė ir nė jokios blėdės nepadarė Tat.
iškrei̇̃pti, -ia, i̇̀škreipė
1. tr. palenkti į šalį, padaryti netiesų: Ìškreipei grėblio dantis griežiant J. Taipo sodinti ir pririšti gluosniai stipriai stovės ir tiesūs augs, kad juos nei vėjas, nei galvijai išjudinti ar iškreipti galės K.Donel1.
2. tr. Š pasukti į šalį (einant ar važiuojant): Ilgai netrukęs sustojo, išlipo iš vežimėlio, kumelaitę iškreipė iš vėžių, o pats paėjo truputį į grabę BsPIII70.
| refl.: Išsikreipiu iš kelio SD460. Nenorėjo išsikreipt jam [iš kelio] Rmš. Jau saulė iš pietų išsikreipė Rod.
3. intr. prk. išsisukti, išlaviruoti: Reik mokėt iškrei̇̃pt, tai neįkliūsi Gs.
4. tr. padaryti kreivą, nenormalų: Matyti, kilusi iš Žemės potvyninė jėga tolimoje praeityje iškreipė rutulišką Mėnulio formą P.Slavėn. Supykusi ji baisiai iškreipia veidą Blv. Šypsnys iškreipė jo lūpas rš.
| Jokiu būdu negalima portreto fotografuoti plačiakampiais objektyvais: jie labai iškreipia atvaizdą rš.
| refl.: Baisiai išbalęs, išsikreipęs moters veidas J.Paukš.
| prk.: Taip išsikreipdavo jos gyviausieji jausmai LTI523.
5. parodyti, pateikti ką klaidingai, neteisingai: Aš buvau gerai pasakęs, o kiti mano pasakymą iškreipė Š. Rašyti neiškrei̇̃piant prigimtos kalbos savo šalies JDIII(Xpsl.).
iškreiptai̇̃
6. refl. įsipykti, užkliūti: Jis (mokinys) niekam neišsi̇̀kreipia Rdm.
nukrei̇̃pti, -ia, nùkreipė tr.
1. padaryti kreivą: Batus nukreipei į šalį J. Nukreipti čeverykai J.
| refl.: Kepurė nusikreipė ant šalies Jnš. Nusikrei̇̃pęs kluonas jau suvisai Rod.
2. pasukti, nugręžti į ką, kuria nors kryptimi: Jei tašką [šviesos] nukreipsim ant popieriaus, popierius ims degti rš. Jis nukreipė savo veidą keliauti tiesiog į Jeruzalę brš. Vaikas bandė savo žvilgsnį nukreipti į šoną ir negalėjo P.Cvir. Jis tylėdamas nukreipė žvilgsnį į langą J.Avyž. Jos akys nuolat buvo į vieną daiktą nukreiptos J.Balč. Visų akys nùkreiptos į krepšiuką (išalkę žiūri, kas ten yra, ar ko negaus) Ėr.
| prk.: Tokį šauksmininką turim, pavyzdžiui, šioje rytų „maldelėje“, nukreiptoje į mėnesį (mėnulį) J.Jabl. Šiandien visa didingoji valstybė į komunizmą nukreipė kelius (sov.) V.Mozūr.
| refl.: Visų akys nusikreipė pakalnės linkan Blv.
3. duoti kryptį: Seniau buvo Mirgluono kairinis intakas, dirbtinai nukreiptas į Šyšą EncIX722.
| prk.: Lenino požiūris į literatūrą griežtai nukreiptas prieš bet kuriuos mėginimus izoliuoti literatūrą nuo visuomeninių ir partinių uždavinių (sov.) rš.
4. nugręžti nuo ko, į šalį: Seni, nukreipk ginklą, galbūt jis šauna! rš.
| prk.: Ką nuo tikrojo kelio nukrei̇̃pti KI3. Ką nuo jo mislies nukrei̇̃pti KI3. Nukreipti šneką kur kitur rš. Ji visą laiką beveik nenukreipia akių nuo Martyno (įsispyrusi žiūri) I.Simon.
nukrei̇̃piamai adv.: Sprendžiamąjį žodį tars istorija, – nukreipiamai (nukreipdamas kalbą) atsakė dėdė rš.
| refl.: O kada laumė nusikreipė į antrą šalį, jis paėmė kūdikį skubiai ir pasiguldė pas save BsMtII199. Juozapas ant valandos nusikreipęs verkė S.Stan.
| prk.: Jo širdis nuo manęs nusikrei̇̃pusi KI35. Mudu nusikreipėva nuo dalyko Blv.
5. atitolinti, nustumti: Kas nukreipia nakties priegadus, ligas, bėdas ir iškadas AA. Tu vis rūpini ir mūsų vargą nukreipi RD200.
6. sutelkti, sukoncentruoti (veiksmus, mintis ir pan.) kuria linkme, kuriam tikslui ar prieš ką: Visos jo mintys yra nukreiptos į tai, kaip išplėsti darbą rš. Didžiosios socialistinės šalies pastangos nukreiptos į taikingą darbą (sov.) sp.
7. refl. nueiti su prašymu, su reikalu: Nusikreipti į ką su prašymu BŽ306.
pakrei̇̃pti, -ia (pàkreipia), pàkreipė tr.
1. pasukti, palenkti į šalį; padaryti kreivą: Pakreipk biškį į šalį tvorą, tverdamas nuo tako J. Jis pakreipė galvą ir, paleidęs arklį žingine, įsiklausė P.Cvir. Ir, pakreipęs skriblių savo, jis į Kauną iškeliavo K.Bink.
| Žandą pakreipti N.
| refl. intr., tr.: Žiūri į bobas pasikrei̇̃pęs, priklybė! Skr. Pasikreipei ant šoniuko ir netrukus užmigai rš. Vežimas labai pasikreipė (pakrypo) į šoną Jnš. Prie ežero stovėjo pasikreipusi gryčia rš.
| Jau rašalą baigiat, kad buteliuką pasi̇̀kreipėt Skr.
2. duoti kitą kryptį, linkmę: Jie žirgus pakreipė į mūsų pusę B.Sruog.
| prk.: Tik darnus abipusis motinos ir tėvo auklėjimas gali pakreipti vaikus norima kryptimi rš. Bet neaišku, ar Tautrimienė nori pakreipti kalbą į kitą pusę, ar ji tik ginčytis tenori I.Simon. Mano naudai anas juos pàkreipė Užp.
3. prk. pakeisti: Jo žmona nė per plaukelį negali pakreipti jo paliepimų Žem. Dabar tik pakrei̇̃pia žodžius, o vis tas pats Skr. Ka tik žodį pakreipei, ir gatava Ds. Jau ir Dzingiškiai kiek pakrei̇̃pia (kitaip taria, truputį dzūkuoja) Brb. Šilutiškiai, priekuliškiai vis pàkreipa žodį Sg. Monika nežinojo, kokia jėga, kokiomis mintimis pakreipt prigimtį P.Cvir. Gausi utėlių pašerti, jei gyvenimo nepakreipsi, karčemon kelio neužmirši KrvP(Kš).
| refl. tr.: Jis buvo pasikreipęs pavardę ir vadinosi Petraičiu Skr.
4. nusukti į šalį, nugręžti: [Sūnus] savo veidą nuo jo (tėvo) pakreipdavo šalin, nei žodį su juom nekalbėdami Ns1832,8. Perbėgo per daržą …, akių į šalį nepakreipdama Jrk90.
5. atsukti, atgręžti: Ir pakreipė veidą savo ant Sodomos ir Gomoros BB1Moz19,28.
| prk.: Ir pakreipė jopi savo loską BB1Moz39,21.
6. refl. kreiptis, paprašyti: Kur anas pasikrei̇̃pia, tę gauna tarnystę Šr.
◊ kepùrę pakrei̇̃pęs apie besididžiuojantį: Jis daug apie save mano, eina kepurę pakreipęs Jnš.
sùbinę pakrei̇̃pti susirgti: Kas darbus dirbs, kad jūs visi sùbinę pàkreipėte? Skr.
pérkreipti tr., perkrei̇̃pti
1. į šalį pasukti, pakreipti: Jis linksmas, kepurę perkreipęs vaikšto Ėr. Eina kap Kepeiša, perkreipęs kepurę KrvP(Lš). Žiūri paukšteliai, galvas perkreipę rš. Eina perkrei̇̃pęs ūsus Kp. Nors vaikščiotų gūžį pérkreipusios (labai prisisotinusios), vis dar ieško ėsti Š.
| refl.: Vištos gulia daržinė[je], ant šonų pársikreipusios Užv. Ko tu eini pérsikreipęs kap maišą nešdamas? Rod. Veizu pársikreipusi Šts. Tai būta gražumo – pérsikreipęs kap prūsų Dievas! Dkš.
| refl. tr.: Pérsikreipę kepuraites vaikščio[jo] po ūlyčias (d.) Plv.
2. padaryti kreivą, iškreipti: Jo veidas buvo perkreiptas iš skausmo J.Dov. Liga párkreipė jam žandą J.
| refl.: Ans įžambiai pársikreipęs sėdi J. Durys sudžiūvusios pérsikreipė, nebeužsidaro sandariai Sl. Durys nušoko nuo vieno kablio ir taip persikreipė, jog pro tarpą galima buvo įlįsti į vidų (ps.) J.Balč. Stovėk tiesiai, nebūk pérsikreipęs Sl.
| Jos lūpos taip gailestingai persikreipė rš.
| Ko toks persikrei̇̃pęs (ligotas), gal ant vėjo liepžiedžių užgėrei? Všk.
3. prk. iškraipyti; pakeisti: Tu vis parkreipi mano žodžius Ėr. Girdžiu, ir dabar tą dainą dainuoja, bet yra párkreiptų žodžių Skr. Vislab gali pasakodams pérkreipti KII290. Ją (Kragališkę) vokiečiai bus pérkreipę iš Karališkės Rg. Vokyčiai, žemaitiškai nemokėdamys, parkreipė tą vardą (Aukų kalną) į Onkaim ir Aukain M.Valanč. Pérkreiptas vartojimas KII59. Pérkreiptas žmogus KII298. Ar ne tikrai perkreiptas tas svietas yra, kaip mūsų senieji kad sako? prš. Vyrai pasikelia, kurie perkreiptus mokslus kalba brš. Ir tas perkreiptas nelabas būdas žmogaus turi dabar kitoks arba pagerintas būti brš. Tą liudija mums neperkreiptinoji teisybė brš.
| Nieko neveiksi, ištarmės neparkreipsi Jn. Bet ir k … párkreip savo garsnį LTI552(Jn). Tu man šį džiaugsmą į didžią tūžbą perkreipi prš.
| Algą mano dešimtį kar[tų] perkreipei BB1Moz31,41.
pérkreiptai Pagraudenimą apie raugą teip perkreiptai išguldė brš.
| refl.: Iš tikro, sakau, jau svietas persikreipė prš.
4. per daug pakreipti: Jis užtektinai nukreiptas, o rasit perkreiptas arba dar per mažai pakreiptas rš.
5. refl. kiek nusikalsti, nusižengti: Jei dar kartą pérsikreipsi, tai gausi mušti! Dkšt. Šimtą rozų gerai padaryk, ė rozą pérsikreipei – ir prapuolė tavo tarnavimas Dkšt.
piekrei̇̃pti, -ia, piẽkreipė (dial.) tr. pakenkti, pagadinti: Mano nervas yr pỹkreiptas Kin.
prakrei̇̃pti, -ia, pràkreipė tr.
1. LB45 prasukti (pro ką): Visi aštuoni bėri žirgeliai pro vartus prakreipti KlvD209.
2. iškraipyti, truputį pakeisti: Mūsų Katrę jie (amerikiečiai) vadina Keide. Tai tie patys žodžiai, tik prakreipiami Vel.
3. refl. Lkč nusikalsti, nusižengti: Berneli, jau tu man prasi̇̀kreipei Alk. Tai tik turėjo kuo prasikrei̇̃pti, kad atstatė nuo vietos Pjv. Jau, matyt, kuo nors prasi̇̀kreipė, kad išvarė Nmn. Jis man jau trečiąkart prasi̇̀kreipė Pns. Gal tu jam praskreipei [kokiu žodžiu]? Lp. Jeigu aš prasikreipčiau ir išduočiau, nubausk mane V.Kudir.
prikrei̇̃pti, -ia, pri̇̀kreipė tr.
1. kreipiant priartinti prie ko: Pri̇̀kreipė jis savo arklius prie mano vežimo J. Ana sėdi kaip nieko nedarius, galvą prikreipus an rankų LTR(Prng).
2. atsukti, atgręžti: Nugarą kam prikreipti N. Jis man buvo nugarą prisukęs, prikrei̇̃pęs KII378. Tikrai jie griekui ir svietui pakalą prikreiptų Kel1881,61.
3. prk. palenkti į ką, priartinti, pritraukti: Šviesybė prikreipia visus daiktus prie savo spindulio ir gražumo brš. Apsiėmęs ir juos prie žemės darbų prikreipt BsV381. Duok, kad aš savo širdį tikt tavęspi vienop prikreipčiau! brš. Keršijantįjį Dievą suderino ir jo malonę puolusiems žmonėms vėl prikreipė prš.
| refl.: Žmogus, nu Dievo atsikreipdams, prie savęs prisikreipė ir Dievui jo garbę pavogė brš. Duok dirbti man viernai, kas dirbti man pareitis, ant ko žodis tavo manę ved, prisikreiptis PG.
4. refl. prk. būti palankiam: Jo širdies meilingumas man vis kasdien daugiaus prisikrei̇̃pia KI544. Veik jiemdviem laimė prisikreipė prš.
sukrei̇̃pti, -ia, sùkreipė tr.
1. padaryti kreivą, iškreipti: Išarė kreivą vagą, ir sùkreipė tvorą [, kurią pagal tą vagą užtvėrė] Lnkv. Sukreipė žandus, vaikai apteko kaltūnais, ir gavo atidėti iškastus piningus Šts. Apkalant kalvis sukreipė tekinius, dabar ir vizguo[ja] važiuojant Šts. Sukrei̇̃psu zūbus (duosiu į veidą), ir žinosi! KlvrŽ.
| refl.: Važiuoju susikrei̇̃pęs Šts. Ėgi karaliūčia ir suskreipė juoktis (ps.) Tvr.
2. sutelkti, sukoncentruoti: Akys visų buvo ant jo sukreiptos srš. Ant jų tai ir buvo sukreipta visa atida LTI152.
užkrei̇̃pti, -ia, ùžkreipė
1. tr. nugręžti, nusukti į šalį: Pro bažnyčią važiuojant, kur reikėjo pasiklonioti, tai tu visai galvą užkreipei, o pro karčemą – tai kepurę nusiimi BsMtI21. Užkreipė veidą, vienok jis bučiavo ją į kaklą, į plaukus V.Kudir.
| refl.: Senis jau sėdėjo nesijudindamas, užsikreipęs į kitą pusę V.Kudir. Nenorėdama, kad jas pamatytų vyras, ji užsikreipė ir nuėjo šalin V.Piet. Pasakius tai, Rožė užsikreipė į kitą pusę Ašb.
2. intr. užeiti, užsukti: Išėjęs pasivaikščioti, užkreipiau pas vieną šeimyną Blv. Bevažiuodamas Liepojun, užkreipiau Panevėžin Blv.
išsapnúoti
Apibrėžtis
sapnúoti, -úoja (-úona), -ãvo K; SD307, H, R, R354, N, M, L, Rtr
1. tr., intr. OsG155, Lz, Žr, Dgč regėti, girdėti, jausti, išgyventi miegant: Aš sapnavaũ, būk aš einąs KII234. Sapną užmiegojau, sapnavaũ ir neatmenu J. Sapnuojama, kai miegama negiliai V.Laš. Net mane baimė ima, kokį šiąnakt sapną sapnavaũ Dkš. Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja J.Bil. Sapnúoju namus, gyvulius, visą kaimą – čia (ligoninėje) atsibodo Jd. Sapnúoju – dangus razsidarė Grv. Aš kartą sapnavaũ, kad nukirto jį LKT316(Stlm). Pradėjo sapnúoti aplink tus vaikus Žeml. Nežinau, a sapnaváu, a tikrai taip buvo Varn. Lyg sapnúodamas savo amžią praleisti KII234. Jis ir dirba, ir valgo sapnúodamas (apie apsnūdėlį) Mrj. Sako, žmogus nesapnúodamas negal miegoti Lk. Gerus, gražius meitėlius kap sapnúoji, tai geri svečiai Vlk. Jei sapnuoji kiaulę, liksi už kiaulę LTR(Šil). Jei sapnuoji, kad per purvyną eini, tai bus piktumas ir gailysta LTR(Brsl). Sapnúoju, kad renku renku uogas – reiks jau verkt Klt. Sako, ugnį ka jau sapnúoji, tai pagada Erž. Jei sapnuoji, kad namai dega, tai bus didelis šaltis Pšl. Jeigu sapnuoji apie ugnį, tai bus šalčio LTR(Kin). Nevalgęs negulk – vilką sapnuosi PPr394. Aš, užmigus lovytėlėj, saldų sapną sapnavau LTR(Brž). Šią naktelę per miegelį sapnavau sapnelį LTR(Lp). Pamačiau šalia savęs sapnuotą bernelį LTR(Lp). Viena nakčia abudu sapnãvo tą patį sapną Jrk111. Tada Jozefas sapnavo vieną kartą BB1Moz37,5.
| prk.: Ir žemė, balta nuotaka, saldžiai sapnavo S.Nėr. Kiekviena valanda buvo pati tinkamiausia sapnuoti kerštą ir prisikėlimą, nes delsimas nešė pražūtį J.Gruš.
^ Ūtarija kai sapnuodamas Švnč. Kaip galvoji, tą sapnúoji Rs. Sapnuodamas duonos neiškepsi LTR(Vdk). Alkanas dejuoja, kai apie mėsą sapnuoja KrvP(Lp). Kas nemiega, tas ir nesapnuoja LTR. Eina be kojų, rodo be rankų, naktį nemiega, nesapnuoja ir vis tą pačią dainą dainuoja (laikrodis) LTR(Mrj).
| refl. intr., tr. N, K: Sapnuojas tolimos auksinės dienos S.Nėr. Už kiek laiko jam sapnúojas Ėr. Kiba jau priešu smertį šitoki sapnai sapnúojas Klt. Dažnai sapne sapnavosi jam tėvų šalis V.Krėv. Sapnúojas pinigai Vdn. Babū, man sapnuojas, kad po mūs ąžuolu yra ažukasti pinigai (ps.) Ml. Mykolui par tris naktis sapnavos, kad anas eitų pinigų kast LTR(Slk). Aš tai negerą sapną sapnavaũs Aps.
^ Bailiam ir sapnai baisūs sapnuojasi KrvP(Aln). Alkanam mėsa sapnuojasi KrvP(Mrk).
ǁ refl. prk. atrodyti: Man sapnúojas, kad tos mergaitės iš Alizavos Slm.
2. niekus, neteisybę kalbėti, svaičioti: Kliemi, sapnuoju SD254. Matai, kaip anie sapnúo[ja], nėko neišmanydami Ub. Sapnúok – nebūs nė kokio karo! Ggr. Ana sapnúoja – nė teip buvo, nė ko! JnšM.
| A sapnúoji?! Iš kur aš turėsiu [bulvių parduoti] Jnš. Ar tu sapnuoji: aš nei mislyt nemislyju tavę įpešt BsPI44. Jug tu sapnúoji nemiegodama Slnt.
ǁ be pamato teigti, prasimanyti: Šios knygos priklauso prie tikro krikščionumo, jei kas norėtų prieš tai ką sapnuoti prš.
3. fantazuoti, svajoti: Ko ta jaunystė kvaili nesapnuoja! Mair. Apie tą dalyką šiandien net sapnuoti per anksti V.Kudir.
| Aš irgi kap ir sapnuoju (ketinu) pėtnyčion važiuot Gardinan Mrc.
◊ nė̃ (ir) sapnúote (sapnúoti, sapnè, sapnỹ) nesapnúoti (nesisapnúoti) nenumatyti, visiškai negalvoti, nesitikėti: Miegojo ir sapnuoti nesapnavo, kad apie jį buvo kalbama J.Balč. Elzė nė sapnuote nesapnavo tokios prabangos čia rasti Pt. Nė̃ sapnỹ nesapnavaũ, kad besulauksiu geresnių laikų Mžš. Ir sapne nesapnavau, kad man šitep bus Švnč. Bet apie tas melagystes čionai apaštalas nė sapnuote nesapnavo MTP23. Turbūt tai jums nė sapne nesisapnavo V.Kudir.
nesavù sapniù sapnúoti šnekėti niekus, paistyti: Dieve aukščiausias, tu vėl sapnúoji nesavù sapniù! Mžš.
ràkalį sapnúoti
1. Dkš būti netoli dvėsimo: No, skūros! Ar jau rakalį sapnuojate? K.Bor.
2. Kt žiopsoti, snausti.
apsapnúoti tr.
1. sapne pamatyti, patirti: Apsapnaváu sapnė[je] piningus Šts.
| refl. B, N: Vieną kartą vaikeliuo apsisapnãvę Nv. Mamos mama ir apsisapnãvusi, kame piningai yra Rt. A smertis kur netolie, a kas, ir apsapnúojas Krš.
2. refl. Rtr, Rs būti sapno paveiktam, sapną palaikyti tikrove: Argi tu apsisapnavai, kad taip padirbai? J. Nu, sako, čia toks baisybė įejo – išsigandom, apsisapnãvom Nv. Apsisapnãvusi, jetus tu munoji, ka šokau! Pvn. Jis naktį apsisapnavęs išlipo iš lovos ir ėmė vaikščiot Alk. Apsisapnavaũ, pabundu – grabšt, grabšt – mergučės nėra Skr. Kas nors naktį apsisapnavęs laikrodį patempė už pasvarų rš. O toji merga, išbėgus laukan, manė, kad ji apsisapnavo LTR(Mrj).
atsapnúoti žr. nusapnuoti 1: Nebatsapnúoju nėko, o liuobu atsapnúosiu, viskas liuob atsipildys Šts. Atsapnaváu teip, kaip viskas paskiau buvo Šts.
| refl.: Atsisapnúo[ja], pildos sapnai Rt.
įsapnúoti tr.
1. Rtr, NdŽ pamatyti, išvysti sapne: Kad nors kartelį aš įsapnuočià savo mirusį vyrą Š.
| refl. Rtr, NdŽ: Insisapnãvo močiai, kad yra krūmeliukas ir tan krūmeliuke guli sūnus negyvas Km. Man mama dažnai įsisapnúoja Smn. Kitą naktį vėl insisapnavo [pinigai] LTR(An). Paskui tam meistaru insisapnavo, kad mano pati pagimdys sūnų LMD(Dkš).
2. refl. įsileisti sapnuoti: Kad įsisapnavaũ, tai visą naktį sapnavau Mrj.
išsapnúoti tr. KI161, Rtr
1. kurį laiką sapnuoti: Visą naktį išsapnavaũ baisius sapnus Š.
2. baigti sapnuoti: Vilkas atsakė: – Aš negaliu, da mano sapnas neišsapnuotas LTR(Kp).
3. sapnuojant numatyti: Aš ateities einu sutikti savo, kurią širdis lyg laimę išsapnavo A.Vencl. Ką tau sapnis išsapnavo? O.
4. prk. išgalvoti, niekų prasimanyti: Ką tu čia dabar būsi išsapnãvęs?! Š.
nusapnúoti
1. tr. sapnuojant patirti, numatyti, kas įvyks: Gal nusapnuoti ateitį, kartais atsipildo Šts. Aš oro parmainą nusapnúoju Ll. Ana nūsapnãvo smertį Sg. Aš nusapnavau, kad viskas eis lauk Pgg. Šią naktį tat nūsapnaváu tą svetį Pj. Kai kas žmogžudystes iš anksto nusapnuoja prš.
| refl. tr.: Nusisapnavaũ ligą Lp. Savo bėdą nusisapnavo Jrk.
2. tr. Skd, Dv susapnuoti: Ale tai aš nusapnavaũ gražiai Moniką su vaikais! Skr. Keturiais sparnais, tokie baisi [žvėrys], žiūrėk, kaip nusapnaváu Žr. Ir pasitaikyk tu man nusapnúot tokį sapną! Lnkv. Nuėjęs į nusapnuotą vietą, į tuos griuvėsius S.Čiurl.
3. intr. prk. nueiti apsnūdusiam: I pas juos nusapnãvo Plv.
pasapnúoti
1. tr. sapne pamatyti, išvysti: Pasapnúoju tankiai mamos nabaštikę Rdn. Pats save klausiu: – Ar nebūsi visa tai tiktai pasapnavęs? Mš. Jeigu per devynias dienas iš eilės suskaitysi po devynias žvaigždes, ateitį pasapnuosi Pn. Gera sapnuoti, kai pilvas pilnas. Pasapnúok dyku pilvu! Ps. Pasapnúotas turtas NdŽ. Katras geresnį sapną pasapnúosiva, tam ir bus vištytis NdŽ. Jis nustebo, pamatęs tai, ko nė sapne nebuvo pasapnãvęs NdŽ.
^ Gražus buvo kaip pasapnuotas, ir visi namiškiai negalėjo nuo jo akių atitraukti Vaižg.
| refl. tr., intr. Rtr: Kad pasisapnavaũ keistą sapną! NdŽ. Pasisapnúoja skendiniai Krtn. Tas vyras pasisapnãvo žmonai Grdž. Kartais pasisapnúona kokios keistinybės, ale aš sapnams nevieriju Nv. Kaip parodysi, tada tikėsiu – gal pasisapnãvo Krš. Nu ką čia sako, kiek pasapnúojas visaip! Nv. Aš pasisapnaváu mirčią savo Kv.
2. intr. NdŽ kurį laiką sapnuoti.
pérsapnuoti intr.
1. K, NdŽ kurį laiką sapnuoti: Naktį pérsapnuoti KI323.
2. NdŽ kurį laiką praleisti tarsi sapne: Pársapnavau par naktį neužmigęs J.
3. refl. NdŽ per daug sapnuoti.
4. refl. prk. suklysti: Bene pérsisapnavai! NdŽ.
prasapnúoti
1. žr. pasapnuoti 1: Prasapnavaũ, ir man tas daiktas neatpuolė J.
2. intr. NdŽ praleisti laiką sapnuojant: Šias dienas kaip sapnuote prasapnuojam FrnS143.
3. pražiopsoti: Karalienė nesipriešino [leisti dukterį], tik Martynas prasapnavo I.Simon. Kurs čėsą prasapnuoja pjūties, tas amž[i]nai gėdoj būt turės TP1880,50.
prisapnúoti tr.
1. pamatyti sapne, susapnuoti: Kada jis ją trečią kartą prisapnãvo NdŽ. Mano Juozas Stasį prisapnãvo Lp. Prisapnãv[o] nakčia žmogų Lz.
| refl. M, LL230, Rtr: Prisisapnavo, kad kas bus J. Nežiūrėk [į baisybes] – dar prisisapnuõs Dkš. Kad tik kas bloga man atsitinka, visuomet pirma prisisapnúoja Srv. Prissapnavaũ, ką parėjau an mūsų kiemo Rod. Kažno kam man vis moma [mirusi] prisisapnúoja? Klt. Turėjo tau prisisapnuot draugas V.Kudir. Ėmė ir prisisapnãvos ana bočiai LKKII218(Lz). Tikėjo ištekėsiančios už to, kuris tą naktį prisisapnuosiąs rš. Greičiau slenkstį užmynė ar gal prisisapnavo su aitvaru pasibučiavusi V.Krėv.
2. NdŽ daug sapnuoti: Šiandien kiek aš prisapnavau! Tik akis sudedu, tai sapnuoju ir sapnuoju – nežinau nei ką! Klvr.
| refl. NdŽ: Žiemą tai nors prisisapnúoji, kai ilga nakties Kp.
3. NdŽ prk. prikalbėti daug niekų, prifantazuoti.
susapnúoti tr.
1. K sapne pamatyti, regėti: Tik užmigau ir susapnavau, kad didelį baravyką miške radau Lš. Aš norėtau ją nor susapnúot Rdš. Susapnãvo mamą OG311. Visokių daiktų žmogus susapnuoja prš. Naktį susapnuoja būsimą vyrą ar žmoną MTtI141. Ar tai susapnavusi, ar kaip, bet atsidarė langas, ir per jį įlindo labai didelis vyras LTR(Šil). Ai migau, migau saldų miegelį ir susapnavau baisų sapnelį LTR(Slk). Susapnavau aš sapnelį, lovoj gulėdama, kad nuskendo bernužėlis, per marias plaukdamas LTR(Kpč).
| refl. intr., tr.: Kad kitokart gi susisapnúoji ką, tai šite ir pasdaro Aps. Per miegą taip susisapnuok! Pc. Susisapnúoj (pasapnuok) žirnius, tai šitai ašaros Aps. Jiem pirmiau susisapnãvo vienam pinigai, kitam smertis Ad.
2. refl. žr. apsapnuoti 2 (refl.): Gal tamsta buvai susisapnavęs, gal per sapną vaikščiojai? Lnkv. Ar susisapnavai̇̃, kad taip kalbi?! Ps. Ko tu šiandie tokia lyg susisapnavusi? Pt.
3. iš sapno numatyti: Orą tai aš susapnúoju – vis įsispėja Gs.
4. NdŽ prk. vaizduotėje sukurti, sudaryti, sufantazuoti: Kiti dievai … esą tikt pramanyti ir susapnuoti daiktai Kel1863,5. Daugumas Amerikoj neranda palaimos susapnuotosios LC1885,51.
| refl. tr.: Ką susisapnúoti KII37.
◊ ir sapnỹ nesusapnúoti Lz niekaip nesitikėti.
užsapnúoti intr.
1. refl. NdŽ ilgą laiką sapnuoti, įsileisti sapnuoti.
2. NdŽ prk. kaip sapnuojant ant ko užeiti.
1. tr., intr. OsG155, Lz, Žr, Dgč regėti, girdėti, jausti, išgyventi miegant: Aš sapnavaũ, būk aš einąs KII234. Sapną užmiegojau, sapnavaũ ir neatmenu J. Sapnuojama, kai miegama negiliai V.Laš. Net mane baimė ima, kokį šiąnakt sapną sapnavaũ Dkš. Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja J.Bil. Sapnúoju namus, gyvulius, visą kaimą – čia (ligoninėje) atsibodo Jd. Sapnúoju – dangus razsidarė Grv. Aš kartą sapnavaũ, kad nukirto jį LKT316(Stlm). Pradėjo sapnúoti aplink tus vaikus Žeml. Nežinau, a sapnaváu, a tikrai taip buvo Varn. Lyg sapnúodamas savo amžią praleisti KII234. Jis ir dirba, ir valgo sapnúodamas (apie apsnūdėlį) Mrj. Sako, žmogus nesapnúodamas negal miegoti Lk. Gerus, gražius meitėlius kap sapnúoji, tai geri svečiai Vlk. Jei sapnuoji kiaulę, liksi už kiaulę LTR(Šil). Jei sapnuoji, kad per purvyną eini, tai bus piktumas ir gailysta LTR(Brsl). Sapnúoju, kad renku renku uogas – reiks jau verkt Klt. Sako, ugnį ka jau sapnúoji, tai pagada Erž. Jei sapnuoji, kad namai dega, tai bus didelis šaltis Pšl. Jeigu sapnuoji apie ugnį, tai bus šalčio LTR(Kin). Nevalgęs negulk – vilką sapnuosi PPr394. Aš, užmigus lovytėlėj, saldų sapną sapnavau LTR(Brž). Šią naktelę per miegelį sapnavau sapnelį LTR(Lp). Pamačiau šalia savęs sapnuotą bernelį LTR(Lp). Viena nakčia abudu sapnãvo tą patį sapną Jrk111. Tada Jozefas sapnavo vieną kartą BB1Moz37,5.
| prk.: Ir žemė, balta nuotaka, saldžiai sapnavo S.Nėr. Kiekviena valanda buvo pati tinkamiausia sapnuoti kerštą ir prisikėlimą, nes delsimas nešė pražūtį J.Gruš.
^ Ūtarija kai sapnuodamas Švnč. Kaip galvoji, tą sapnúoji Rs. Sapnuodamas duonos neiškepsi LTR(Vdk). Alkanas dejuoja, kai apie mėsą sapnuoja KrvP(Lp). Kas nemiega, tas ir nesapnuoja LTR. Eina be kojų, rodo be rankų, naktį nemiega, nesapnuoja ir vis tą pačią dainą dainuoja (laikrodis) LTR(Mrj).
| refl. intr., tr. N, K: Sapnuojas tolimos auksinės dienos S.Nėr. Už kiek laiko jam sapnúojas Ėr. Kiba jau priešu smertį šitoki sapnai sapnúojas Klt. Dažnai sapne sapnavosi jam tėvų šalis V.Krėv. Sapnúojas pinigai Vdn. Babū, man sapnuojas, kad po mūs ąžuolu yra ažukasti pinigai (ps.) Ml. Mykolui par tris naktis sapnavos, kad anas eitų pinigų kast LTR(Slk). Aš tai negerą sapną sapnavaũs Aps.
^ Bailiam ir sapnai baisūs sapnuojasi KrvP(Aln). Alkanam mėsa sapnuojasi KrvP(Mrk).
ǁ refl. prk. atrodyti: Man sapnúojas, kad tos mergaitės iš Alizavos Slm.
2. niekus, neteisybę kalbėti, svaičioti: Kliemi, sapnuoju SD254. Matai, kaip anie sapnúo[ja], nėko neišmanydami Ub. Sapnúok – nebūs nė kokio karo! Ggr. Ana sapnúoja – nė teip buvo, nė ko! JnšM.
| A sapnúoji?! Iš kur aš turėsiu [bulvių parduoti] Jnš. Ar tu sapnuoji: aš nei mislyt nemislyju tavę įpešt BsPI44. Jug tu sapnúoji nemiegodama Slnt.
ǁ be pamato teigti, prasimanyti: Šios knygos priklauso prie tikro krikščionumo, jei kas norėtų prieš tai ką sapnuoti prš.
3. fantazuoti, svajoti: Ko ta jaunystė kvaili nesapnuoja! Mair. Apie tą dalyką šiandien net sapnuoti per anksti V.Kudir.
| Aš irgi kap ir sapnuoju (ketinu) pėtnyčion važiuot Gardinan Mrc.
◊ nė̃ (ir) sapnúote (sapnúoti, sapnè, sapnỹ) nesapnúoti (nesisapnúoti) nenumatyti, visiškai negalvoti, nesitikėti: Miegojo ir sapnuoti nesapnavo, kad apie jį buvo kalbama J.Balč. Elzė nė sapnuote nesapnavo tokios prabangos čia rasti Pt. Nė̃ sapnỹ nesapnavaũ, kad besulauksiu geresnių laikų Mžš. Ir sapne nesapnavau, kad man šitep bus Švnč. Bet apie tas melagystes čionai apaštalas nė sapnuote nesapnavo MTP23. Turbūt tai jums nė sapne nesisapnavo V.Kudir.
nesavù sapniù sapnúoti šnekėti niekus, paistyti: Dieve aukščiausias, tu vėl sapnúoji nesavù sapniù! Mžš.
ràkalį sapnúoti
1. Dkš būti netoli dvėsimo: No, skūros! Ar jau rakalį sapnuojate? K.Bor.
2. Kt žiopsoti, snausti.
apsapnúoti tr.
1. sapne pamatyti, patirti: Apsapnaváu sapnė[je] piningus Šts.
| refl. B, N: Vieną kartą vaikeliuo apsisapnãvę Nv. Mamos mama ir apsisapnãvusi, kame piningai yra Rt. A smertis kur netolie, a kas, ir apsapnúojas Krš.
2. refl. Rtr, Rs būti sapno paveiktam, sapną palaikyti tikrove: Argi tu apsisapnavai, kad taip padirbai? J. Nu, sako, čia toks baisybė įejo – išsigandom, apsisapnãvom Nv. Apsisapnãvusi, jetus tu munoji, ka šokau! Pvn. Jis naktį apsisapnavęs išlipo iš lovos ir ėmė vaikščiot Alk. Apsisapnavaũ, pabundu – grabšt, grabšt – mergučės nėra Skr. Kas nors naktį apsisapnavęs laikrodį patempė už pasvarų rš. O toji merga, išbėgus laukan, manė, kad ji apsisapnavo LTR(Mrj).
atsapnúoti žr. nusapnuoti 1: Nebatsapnúoju nėko, o liuobu atsapnúosiu, viskas liuob atsipildys Šts. Atsapnaváu teip, kaip viskas paskiau buvo Šts.
| refl.: Atsisapnúo[ja], pildos sapnai Rt.
įsapnúoti tr.
1. Rtr, NdŽ pamatyti, išvysti sapne: Kad nors kartelį aš įsapnuočià savo mirusį vyrą Š.
| refl. Rtr, NdŽ: Insisapnãvo močiai, kad yra krūmeliukas ir tan krūmeliuke guli sūnus negyvas Km. Man mama dažnai įsisapnúoja Smn. Kitą naktį vėl insisapnavo [pinigai] LTR(An). Paskui tam meistaru insisapnavo, kad mano pati pagimdys sūnų LMD(Dkš).
2. refl. įsileisti sapnuoti: Kad įsisapnavaũ, tai visą naktį sapnavau Mrj.
išsapnúoti tr. KI161, Rtr
1. kurį laiką sapnuoti: Visą naktį išsapnavaũ baisius sapnus Š.
2. baigti sapnuoti: Vilkas atsakė: – Aš negaliu, da mano sapnas neišsapnuotas LTR(Kp).
3. sapnuojant numatyti: Aš ateities einu sutikti savo, kurią širdis lyg laimę išsapnavo A.Vencl. Ką tau sapnis išsapnavo? O.
4. prk. išgalvoti, niekų prasimanyti: Ką tu čia dabar būsi išsapnãvęs?! Š.
nusapnúoti
1. tr. sapnuojant patirti, numatyti, kas įvyks: Gal nusapnuoti ateitį, kartais atsipildo Šts. Aš oro parmainą nusapnúoju Ll. Ana nūsapnãvo smertį Sg. Aš nusapnavau, kad viskas eis lauk Pgg. Šią naktį tat nūsapnaváu tą svetį Pj. Kai kas žmogžudystes iš anksto nusapnuoja prš.
| refl. tr.: Nusisapnavaũ ligą Lp. Savo bėdą nusisapnavo Jrk.
2. tr. Skd, Dv susapnuoti: Ale tai aš nusapnavaũ gražiai Moniką su vaikais! Skr. Keturiais sparnais, tokie baisi [žvėrys], žiūrėk, kaip nusapnaváu Žr. Ir pasitaikyk tu man nusapnúot tokį sapną! Lnkv. Nuėjęs į nusapnuotą vietą, į tuos griuvėsius S.Čiurl.
3. intr. prk. nueiti apsnūdusiam: I pas juos nusapnãvo Plv.
pasapnúoti
1. tr. sapne pamatyti, išvysti: Pasapnúoju tankiai mamos nabaštikę Rdn. Pats save klausiu: – Ar nebūsi visa tai tiktai pasapnavęs? Mš. Jeigu per devynias dienas iš eilės suskaitysi po devynias žvaigždes, ateitį pasapnuosi Pn. Gera sapnuoti, kai pilvas pilnas. Pasapnúok dyku pilvu! Ps. Pasapnúotas turtas NdŽ. Katras geresnį sapną pasapnúosiva, tam ir bus vištytis NdŽ. Jis nustebo, pamatęs tai, ko nė sapne nebuvo pasapnãvęs NdŽ.
^ Gražus buvo kaip pasapnuotas, ir visi namiškiai negalėjo nuo jo akių atitraukti Vaižg.
| refl. tr., intr. Rtr: Kad pasisapnavaũ keistą sapną! NdŽ. Pasisapnúoja skendiniai Krtn. Tas vyras pasisapnãvo žmonai Grdž. Kartais pasisapnúona kokios keistinybės, ale aš sapnams nevieriju Nv. Kaip parodysi, tada tikėsiu – gal pasisapnãvo Krš. Nu ką čia sako, kiek pasapnúojas visaip! Nv. Aš pasisapnaváu mirčią savo Kv.
2. intr. NdŽ kurį laiką sapnuoti.
pérsapnuoti intr.
1. K, NdŽ kurį laiką sapnuoti: Naktį pérsapnuoti KI323.
2. NdŽ kurį laiką praleisti tarsi sapne: Pársapnavau par naktį neužmigęs J.
3. refl. NdŽ per daug sapnuoti.
4. refl. prk. suklysti: Bene pérsisapnavai! NdŽ.
prasapnúoti
1. žr. pasapnuoti 1: Prasapnavaũ, ir man tas daiktas neatpuolė J.
2. intr. NdŽ praleisti laiką sapnuojant: Šias dienas kaip sapnuote prasapnuojam FrnS143.
3. pražiopsoti: Karalienė nesipriešino [leisti dukterį], tik Martynas prasapnavo I.Simon. Kurs čėsą prasapnuoja pjūties, tas amž[i]nai gėdoj būt turės TP1880,50.
prisapnúoti tr.
1. pamatyti sapne, susapnuoti: Kada jis ją trečią kartą prisapnãvo NdŽ. Mano Juozas Stasį prisapnãvo Lp. Prisapnãv[o] nakčia žmogų Lz.
| refl. M, LL230, Rtr: Prisisapnavo, kad kas bus J. Nežiūrėk [į baisybes] – dar prisisapnuõs Dkš. Kad tik kas bloga man atsitinka, visuomet pirma prisisapnúoja Srv. Prissapnavaũ, ką parėjau an mūsų kiemo Rod. Kažno kam man vis moma [mirusi] prisisapnúoja? Klt. Turėjo tau prisisapnuot draugas V.Kudir. Ėmė ir prisisapnãvos ana bočiai LKKII218(Lz). Tikėjo ištekėsiančios už to, kuris tą naktį prisisapnuosiąs rš. Greičiau slenkstį užmynė ar gal prisisapnavo su aitvaru pasibučiavusi V.Krėv.
2. NdŽ daug sapnuoti: Šiandien kiek aš prisapnavau! Tik akis sudedu, tai sapnuoju ir sapnuoju – nežinau nei ką! Klvr.
| refl. NdŽ: Žiemą tai nors prisisapnúoji, kai ilga nakties Kp.
3. NdŽ prk. prikalbėti daug niekų, prifantazuoti.
susapnúoti tr.
1. K sapne pamatyti, regėti: Tik užmigau ir susapnavau, kad didelį baravyką miške radau Lš. Aš norėtau ją nor susapnúot Rdš. Susapnãvo mamą OG311. Visokių daiktų žmogus susapnuoja prš. Naktį susapnuoja būsimą vyrą ar žmoną MTtI141. Ar tai susapnavusi, ar kaip, bet atsidarė langas, ir per jį įlindo labai didelis vyras LTR(Šil). Ai migau, migau saldų miegelį ir susapnavau baisų sapnelį LTR(Slk). Susapnavau aš sapnelį, lovoj gulėdama, kad nuskendo bernužėlis, per marias plaukdamas LTR(Kpč).
| refl. intr., tr.: Kad kitokart gi susisapnúoji ką, tai šite ir pasdaro Aps. Per miegą taip susisapnuok! Pc. Susisapnúoj (pasapnuok) žirnius, tai šitai ašaros Aps. Jiem pirmiau susisapnãvo vienam pinigai, kitam smertis Ad.
2. refl. žr. apsapnuoti 2 (refl.): Gal tamsta buvai susisapnavęs, gal per sapną vaikščiojai? Lnkv. Ar susisapnavai̇̃, kad taip kalbi?! Ps. Ko tu šiandie tokia lyg susisapnavusi? Pt.
3. iš sapno numatyti: Orą tai aš susapnúoju – vis įsispėja Gs.
4. NdŽ prk. vaizduotėje sukurti, sudaryti, sufantazuoti: Kiti dievai … esą tikt pramanyti ir susapnuoti daiktai Kel1863,5. Daugumas Amerikoj neranda palaimos susapnuotosios LC1885,51.
| refl. tr.: Ką susisapnúoti KII37.
◊ ir sapnỹ nesusapnúoti Lz niekaip nesitikėti.
užsapnúoti intr.
1. refl. NdŽ ilgą laiką sapnuoti, įsileisti sapnuoti.
2. NdŽ prk. kaip sapnuojant ant ko užeiti.
nujùdinti
Apibrėžtis
jùdinti (-yti), -ina, -ino caus. judėti.
1. R70, N, M krutinti, klibinti, purtinti: Višta jùdina uodegą prieš lytų ž. Sesuo jùdina špūlę, kad suktųs J. Nejùdink stalą K. Jis savo nagais pradėjo kast žemes ir judint akmenus MPs. Dabar jis judin atsiklaupęs [alaus statinės] kamštį P.Cvir. Varpus judinti (skambinti varpais) Kv. Bernelis mane budino, svirno duris judino D46. Nepučia vėjelis, nelenkia šakelių, nejudina viršūnėlės JD575. Ve, pylės vandenį bejudinančios Grg. Nejudinamas ir akmuo apželia LTR. Akies judinamasis [nervas] EncIV1025.
| prk.: Tas klausimas mūsų spaudoje jau kelinti metai judinamas (keliamas) rš. Jis vos jùdina kojas (vos eina) BŽ355. Judink, seni, kaulus (judėk, ką dirbk)! S.Dauk.
| refl.: O jis ten lyg velnias kva kva kva vandeny ir nesijudina P.Cvir. Vėjo nėra, ale medžiai jùdinasi Ėr. Nei mažiausias vėjelis nesijùdina K. Tas žmogus guli, nesijudina BsPIV291.
2. žadinti, budinti, kelti iš miego, iš sustingimo: Aušra budino ir judino žemę iš miego Žem. Rytmetyje iš lovos nejudintas nekėlė Tat.
3. SD423, R, N raginti, skatinti, skubinti ką nors daryti: Jùdink vyrus, kad rinktųs kuopon Š. Jùdyk, jùdyk tą arklį, tegul jis bėga greičiau! Skr. Tylom arklį vadelėm jùdinęs BM58. Tikslas turi visada judinamosios galios valiai rš.
4. DP221, R382, N daryti, kad judėtų, veiktų, bruzdėtų, nerimtų; kelti ant kojų; kurstyti: Vieni judina vaikus prieš tėvus Gmž. Žmonių nopykantą judina prieš savę DP464.
5. refl. pamažu rengtis, nerangiai eiti, važiuoti: Metas ir jum jau judintis namo Užp. Gulk į kampą ir nesijudink iš vietos rš.
6. R202 jaudinti, graudinti: Nebregėsiu ir daiktelių, mano dvasę judinančių srš.
7. liesti, imti; užkabinti, erzinti: Nejudyk, ba pagadysi Lš. Nejudyk svetimo daikto Lp. Ka ne mano, kad ir būt auksas, nejùdysiu (neimsiu) Gs. Aš nenoriu jus judyti (trukdyti), bet kad neturiu kur apsiversti Skr.
^ Nejudink gulinčios bėdos Kt.
8. refl. R409, N, P pradėti, imtis, skubėti: Jùdinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus K.Donel.
9. purenti (žemę): Kaip tu žemelę dažnai vis judysi, tai tavo noragai bus kap sidabriniai Lp.
10. prk. valgyti: Nu, daug ir judini – tikrai išpusi! Kvt.
11. prk. skaudėti: Dar ir dabar jaučiu, kad tą vietą man dar jùdina Lš.
apjùdinti tr. Jrb. apipurenti; apkaupti: Sakė, reiks lieti morkas ir apjùdinti Pc.
atjùdinti tr.
1. atplėšti, atitraukti judinant: Jùdina jùdina, nebatjùdina munęs nu rąsto: prišalau besėdėdamas Plng.
2. judinimu atgaivinti: Nebatjudinom, ir mirė neatsigavęs Šts.
įjùdinti tr.
1. sukelti judėjimą: Keleivį blaškė ir gąsdino įjudintas okeanas P.Cvir.
2. įraginti: Kol aną (arklį) įjudini, tuinas reikia sulaužyti Vaižg. Kol tą kumelę įjudino, botagą į ją sudaužė Skr. Vadeles paėmė ir ėmė tempsėti, palengva įjudindamas arklius Vaižg.
3. sukurstyti, įbruzdinti: Sodžius įjudinti ne taip jau lengva buvo Vaižg. Ir susidarė tokia kapelija, kuri šimtamečius senius būtų įjudinusi Vaižg. Visuomenė jau įjudinta rš.
| refl.: Taip ir įsijudino gyvenimas ir ėmė rūgti, „vaikščioti“ Vaižg.
4. įjaudinti: Meisterį iš lėto įjudina pačios sielvartas P.Cvir. Tuo įjudintumbime širdis mūsų DP532. Išvedė oran …, idant tuo … parodymu … įjudintų mielaširdumop smarkias širdis DP170. Įjudintas tuo maloniu vadinėjimu, eimi tavęsp DK151.
| refl.: Kietos širdys mūsų … teip dide ir neižbyloma meile neįjudinas DP508.
išjùdinti tr.
1. padaryti, kad išjudėtų, išklibinti: Aš išjùdinau iš šaknų kelmą J. Išjudino savo sustingusius sąnarius J.Balč. Prigruzinom (prikrovėm) ratinį, kap išjùdint? Nč.
| refl.: Kai dirbu, tai aš išsijudinu, man lengviau Skr. Vyrai išsijudina, ieško kepurių, lazdų P.Cvir.
2. pabudinti, pakelti iš miego: Rytą dešimtą valandą vos išjudino [iš miego] rš.
| Ji norėjo pralinksminti, išjudinti (pagyvinti) ją, bet nesisekė I.Simon.
3. sukelti, sužadinti, sukurstyti: Revoliucija išjudino visas visuomenės klases rš. Visos agitacijos ir propagandos priemonės turi būti išjudintos rš.
| refl.: Revoliucinis darbininkų ir valstiečių judėjimas ir ypač represijos prieš studentus privertė išsijudinti ir liberaliuosius buržua rš.
4. refl. išsiruošti, išsirengti, išeiti: Mūsų kol išsijudina iš namų, ir pusiaurytis prieina Jnšk. Ešalonas stovi ant bėgių, ir niekas nežino, kada jis išsijudins rš.
5. refl. patrūkti, trūkį gauti: Buvo tokis sveikas vaikas, o dar serga ir serga, gal išsijùdino Rdm. Mūsų Jonukas tikrai jau išsijùdino Kč.
6. prk. išvalgyti: Na, išjudink šį pusbliūdį, ir pakaks tau! Brž.
nujùdinti
1. tr. judinimu nuvalyti, nukrušti: Neploviau bulvių, tik nujudinau [vandenyje su krežiu] Šts.
2. intr. nuvykti: Iki nujùdinau, atėjo ir pusryčiai Ss.
| refl.: Kolioniją rinkdamasis, kitus stumdei, judinai ir pats nusijùdinai (į prastą vietą nuėjai, prastą sklypą gavai) Ėr.
pajùdinti tr.
1. pakrutinti, išvesti iš ramybės būvio: Tokias trobas pajudinsi, ir subirės (keliantis į kitą vietą) Ėr. Kad pajudinsiu (suduosiu, mušiu), kaulus į maišelį besusikratysi Šts. Pajudink smegenis (pagalvok)! rš. Ar pajudinot bylą? Db. Užrašė visą savo pajudinamą turtą M.Valanč. Su nepajudinamuoju lobiu S.Dauk.
nepajùdinamai adv.: Dirbančios moterys nepajudinamai stovi taikos visame pasaulyje sargyboje (sov.) sp.
nepajùdintinai adv.: Stovi nepajùdintinai KI549. Akrutas prisidūrė, o pirmgalis apsistojo nepajudintinai CII771.
| refl.: Noriu bėgt, rėkt – nė iš daikto nepasijudinu A.Vencl. Dieglys įlindo į nugarą, negaliu nė pasijudinti Šl. Traukinys sušvilpė ir pasijudino iš vietos rš. Per vaikus aš negaliu nė iš namų pasijùdinti (pamėginti išeiti) Srv. Nesėdėk sustingęs, nepasijudindamas rš.
2. paraginti, paskatinti: Pajùdink, tegul tas tavo berniukas bėga greičiau Skr. Ale jos ir yra veikiaus pajudinamos ar ant gero, arba ant blogo brš. Ir tavo neteisus sūdžia pajudintas buvo sakyti: žiūrėkite, koks žmogus! brš.
3. sukelti, sužadinti: Kad aš teip daryčio, negi pajudintų nedoras kalbas M.Valanč.
| refl.: Visas pasaulis pasijùdys Alk.
4. pajaudinti, pagraudinti: Teikis meilingai mus gi pajudinti SGI137. Nieks jo širdį nepajùdin KII138. Keli buvo nuo jo kalbos pajudinti Kel1881,25. Tegul pajudina širdį tavo dūsavimai mano Tat. Sakydavo jie pajudinančius pamokslus Gmž. Dovydas, pajudintas panėkinimų savo žmonių, pasiėmė eiti ant muštynių S.Stan.
5. paliesti: Aš tavo sūrio nei nepajudinau Lp.
| Pajudinsiu svarbų klausimą V.Kudir.
^ Tau ten niekas šiupuliuko nepajudys (nieko nepagelbės, nepadės) Skr.
6. papurenti, įdirbti (žemę): Pajudintą žemę vištos labai kasa Pc. Liepos mėnesį pajudink pūdymą Šts.
| Niekur nei vagos nepajùdyta (nearta) Lp.
7. refl. trūkį gauti, patrūkti: Jis dar pernai, keldamas rąstą, pasijùdino Lš. Nuo tokio darbo gali greit pasijùdint Lš. O gal pasijudinai, bekilodamas maišus? Lp.
◊ nepajudinti nė (nei) pirštu (piršto) Bsg nė kiek nepadėti: Dėl kitų nepajudino nei pirštu Rs.
prajùdinti tr.
1. truputį pajudinus praverti, pradaryti: Prajudink (prakišk, pradaryk), a girdi, tu tą mažesnę bačkelę – gal bus su puta [alus]: reik svečią nebuvėlį pamylėti Jnšk.
2. refl. pajudėti, pasivaikščioti: Kad ir tu nebeišeini nė kiek prasijùdinti – sėdi ir sėdi, tas knygas užgulęs Jnšk.
prijùdinti tr.
1. prižadinti, prikelti: Man tai blogiausiai: reik pirmiausia atsikelti ir visus prijudinti Bsg. Kol prikeli, kol prijùdini jį rytą, išeina geras čėsas Jnšk. Ligi juos prijùdini iš miego, tai jau kuris laikas ateina Užp. Vos prijùdinau girtą žmogų J. Kuris prijudino ižg numirusių DP261.
| refl. tr.: Prisijudink nuėjęs jį, klėtelėj miega Jnšk.
2. priliesti: Prijudyk ranka kelį, pamatysi, kaip tvaksi Mrs.
sujùdinti tr.
1. sukrutinti, sukelti judesį: Aš klėtelę sujudinsiu ir tėvelį pabudinsiu (d.) Pls. Sujudino lūpas, lyg norėdamas kažką pasakyti J.Balt. Vėjeli šiaurus, tu bėgūnėli, kam sujudinai žalią girelę? TŽI243. Kad sudainuodavo, tai tartum žmogų sujùdina! Kp.
| refl.: Pradės susijudinti [nuo griausmo] žemė, pradės želti žolė Dkš. Kaip tik susijùdinu, ir uždūstu J. Jei tik susijudinai (pakilai) kur eit ar važiuot, tai ir jis (šuva) paskui tave Lp. Susijudino marios, ir atplaukia su trimis galvomis smakas BsPII51.
2. sukelti, sužadinti: Taip mušės, taip mušės, sujùdino visą Šilinę Skr. Nesujudink kurtelių, nepabudink tėvelių JD823. Pastarieji žodžiai sujudino mano smalsumą rš.
3. suraginti: Sujùdink anus prie darbo J. Sujùdino arklius (vadelėm paskatino) Lp. Ir sujudino juos į lenktynes V.Kudir.
4. sukelti sąjūdį: Norberto pasirodymas sujudino kaimą rš. Miestą sujùdinti KI44. Sujudino žmones, mokydamas po visą Judėją DP164.
| refl.: Užimti kraštai susijùdys (sukils, ims bruzdėti) Gs.
5. sujaudinti: Šita meilė labai ją sujudino rš. Tie ir patys nuliūdę ir sujudinti jojo iš lėto tolyn V.Piet. Pamatęs tėvą taip sujudintą, priėjo prie jo rš. Tėvas pamatė jį ir buvo gailestingumo sujudintas SkvLuk15,20.
sujùdinančiai adv.: Pirmininkas sujudinančiai atsišaukė į senesnius vadus rš.
sujùdintai adv.: Ne ant to aš verčiuos, kad puikiai, bet sujudintai apsakyčiau prš.
| refl.: Buvo susijudinęs ne mažiau už jį Vaižg.
6. refl. imtis, suskasti: Vyrai, susijudinkit tuos dobilus vežti, bo gali lietaus pasimaišyt naktį Jnšk. Reik susijudinti, kad nori uždirbti Šts. Tai susjùdino eit žmonės Lp. Jau duonelė susjùdino augt Rod. Sodietis pliaukštelėjo botagu, ir jie susijudino keliauti Db. Kaip susijudino važiuot, tai net ratai viršum šoka Arm.
7. supurenti (žemę): Jis ėjo į sodą, iškasinėjo, sujudino visą žemę Tat. Slūga rūtas ravėjo, sujudino žemelę JD446. Žiūri, kad vienam daikte žemė sujudinta BsPIV141.
8. refl. trūkį gauti, patrūkti: Žmogus susijùdinęs, tai sunkiai dirbti negali Alv.
užjùdinti tr.
1. suraginti: Užjùdino žmones žvyro vežti ant kelių Jnšk. Rytą Marytė kad užjùdino mum: eikit, šerkit! Pc.
2. paliesti: Tik jau tą knakį užjudink, tujau pašėls peklą kelti! Vvr.
| Užjudink (užerzink) tik aną, jei nori – kad ans tave išdirbs, tai neturėsi akių kur dėti! Krš.
1. R70, N, M krutinti, klibinti, purtinti: Višta jùdina uodegą prieš lytų ž. Sesuo jùdina špūlę, kad suktųs J. Nejùdink stalą K. Jis savo nagais pradėjo kast žemes ir judint akmenus MPs. Dabar jis judin atsiklaupęs [alaus statinės] kamštį P.Cvir. Varpus judinti (skambinti varpais) Kv. Bernelis mane budino, svirno duris judino D46. Nepučia vėjelis, nelenkia šakelių, nejudina viršūnėlės JD575. Ve, pylės vandenį bejudinančios Grg. Nejudinamas ir akmuo apželia LTR. Akies judinamasis [nervas] EncIV1025.
| prk.: Tas klausimas mūsų spaudoje jau kelinti metai judinamas (keliamas) rš. Jis vos jùdina kojas (vos eina) BŽ355. Judink, seni, kaulus (judėk, ką dirbk)! S.Dauk.
| refl.: O jis ten lyg velnias kva kva kva vandeny ir nesijudina P.Cvir. Vėjo nėra, ale medžiai jùdinasi Ėr. Nei mažiausias vėjelis nesijùdina K. Tas žmogus guli, nesijudina BsPIV291.
2. žadinti, budinti, kelti iš miego, iš sustingimo: Aušra budino ir judino žemę iš miego Žem. Rytmetyje iš lovos nejudintas nekėlė Tat.
3. SD423, R, N raginti, skatinti, skubinti ką nors daryti: Jùdink vyrus, kad rinktųs kuopon Š. Jùdyk, jùdyk tą arklį, tegul jis bėga greičiau! Skr. Tylom arklį vadelėm jùdinęs BM58. Tikslas turi visada judinamosios galios valiai rš.
4. DP221, R382, N daryti, kad judėtų, veiktų, bruzdėtų, nerimtų; kelti ant kojų; kurstyti: Vieni judina vaikus prieš tėvus Gmž. Žmonių nopykantą judina prieš savę DP464.
5. refl. pamažu rengtis, nerangiai eiti, važiuoti: Metas ir jum jau judintis namo Užp. Gulk į kampą ir nesijudink iš vietos rš.
6. R202 jaudinti, graudinti: Nebregėsiu ir daiktelių, mano dvasę judinančių srš.
7. liesti, imti; užkabinti, erzinti: Nejudyk, ba pagadysi Lš. Nejudyk svetimo daikto Lp. Ka ne mano, kad ir būt auksas, nejùdysiu (neimsiu) Gs. Aš nenoriu jus judyti (trukdyti), bet kad neturiu kur apsiversti Skr.
^ Nejudink gulinčios bėdos Kt.
8. refl. R409, N, P pradėti, imtis, skubėti: Jùdinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus K.Donel.
9. purenti (žemę): Kaip tu žemelę dažnai vis judysi, tai tavo noragai bus kap sidabriniai Lp.
10. prk. valgyti: Nu, daug ir judini – tikrai išpusi! Kvt.
11. prk. skaudėti: Dar ir dabar jaučiu, kad tą vietą man dar jùdina Lš.
apjùdinti tr. Jrb. apipurenti; apkaupti: Sakė, reiks lieti morkas ir apjùdinti Pc.
atjùdinti tr.
1. atplėšti, atitraukti judinant: Jùdina jùdina, nebatjùdina munęs nu rąsto: prišalau besėdėdamas Plng.
2. judinimu atgaivinti: Nebatjudinom, ir mirė neatsigavęs Šts.
įjùdinti tr.
1. sukelti judėjimą: Keleivį blaškė ir gąsdino įjudintas okeanas P.Cvir.
2. įraginti: Kol aną (arklį) įjudini, tuinas reikia sulaužyti Vaižg. Kol tą kumelę įjudino, botagą į ją sudaužė Skr. Vadeles paėmė ir ėmė tempsėti, palengva įjudindamas arklius Vaižg.
3. sukurstyti, įbruzdinti: Sodžius įjudinti ne taip jau lengva buvo Vaižg. Ir susidarė tokia kapelija, kuri šimtamečius senius būtų įjudinusi Vaižg. Visuomenė jau įjudinta rš.
| refl.: Taip ir įsijudino gyvenimas ir ėmė rūgti, „vaikščioti“ Vaižg.
4. įjaudinti: Meisterį iš lėto įjudina pačios sielvartas P.Cvir. Tuo įjudintumbime širdis mūsų DP532. Išvedė oran …, idant tuo … parodymu … įjudintų mielaširdumop smarkias širdis DP170. Įjudintas tuo maloniu vadinėjimu, eimi tavęsp DK151.
| refl.: Kietos širdys mūsų … teip dide ir neižbyloma meile neįjudinas DP508.
išjùdinti tr.
1. padaryti, kad išjudėtų, išklibinti: Aš išjùdinau iš šaknų kelmą J. Išjudino savo sustingusius sąnarius J.Balč. Prigruzinom (prikrovėm) ratinį, kap išjùdint? Nč.
| refl.: Kai dirbu, tai aš išsijudinu, man lengviau Skr. Vyrai išsijudina, ieško kepurių, lazdų P.Cvir.
2. pabudinti, pakelti iš miego: Rytą dešimtą valandą vos išjudino [iš miego] rš.
| Ji norėjo pralinksminti, išjudinti (pagyvinti) ją, bet nesisekė I.Simon.
3. sukelti, sužadinti, sukurstyti: Revoliucija išjudino visas visuomenės klases rš. Visos agitacijos ir propagandos priemonės turi būti išjudintos rš.
| refl.: Revoliucinis darbininkų ir valstiečių judėjimas ir ypač represijos prieš studentus privertė išsijudinti ir liberaliuosius buržua rš.
4. refl. išsiruošti, išsirengti, išeiti: Mūsų kol išsijudina iš namų, ir pusiaurytis prieina Jnšk. Ešalonas stovi ant bėgių, ir niekas nežino, kada jis išsijudins rš.
5. refl. patrūkti, trūkį gauti: Buvo tokis sveikas vaikas, o dar serga ir serga, gal išsijùdino Rdm. Mūsų Jonukas tikrai jau išsijùdino Kč.
6. prk. išvalgyti: Na, išjudink šį pusbliūdį, ir pakaks tau! Brž.
nujùdinti
1. tr. judinimu nuvalyti, nukrušti: Neploviau bulvių, tik nujudinau [vandenyje su krežiu] Šts.
2. intr. nuvykti: Iki nujùdinau, atėjo ir pusryčiai Ss.
| refl.: Kolioniją rinkdamasis, kitus stumdei, judinai ir pats nusijùdinai (į prastą vietą nuėjai, prastą sklypą gavai) Ėr.
pajùdinti tr.
1. pakrutinti, išvesti iš ramybės būvio: Tokias trobas pajudinsi, ir subirės (keliantis į kitą vietą) Ėr. Kad pajudinsiu (suduosiu, mušiu), kaulus į maišelį besusikratysi Šts. Pajudink smegenis (pagalvok)! rš. Ar pajudinot bylą? Db. Užrašė visą savo pajudinamą turtą M.Valanč. Su nepajudinamuoju lobiu S.Dauk.
nepajùdinamai adv.: Dirbančios moterys nepajudinamai stovi taikos visame pasaulyje sargyboje (sov.) sp.
nepajùdintinai adv.: Stovi nepajùdintinai KI549. Akrutas prisidūrė, o pirmgalis apsistojo nepajudintinai CII771.
| refl.: Noriu bėgt, rėkt – nė iš daikto nepasijudinu A.Vencl. Dieglys įlindo į nugarą, negaliu nė pasijudinti Šl. Traukinys sušvilpė ir pasijudino iš vietos rš. Per vaikus aš negaliu nė iš namų pasijùdinti (pamėginti išeiti) Srv. Nesėdėk sustingęs, nepasijudindamas rš.
2. paraginti, paskatinti: Pajùdink, tegul tas tavo berniukas bėga greičiau Skr. Ale jos ir yra veikiaus pajudinamos ar ant gero, arba ant blogo brš. Ir tavo neteisus sūdžia pajudintas buvo sakyti: žiūrėkite, koks žmogus! brš.
3. sukelti, sužadinti: Kad aš teip daryčio, negi pajudintų nedoras kalbas M.Valanč.
| refl.: Visas pasaulis pasijùdys Alk.
4. pajaudinti, pagraudinti: Teikis meilingai mus gi pajudinti SGI137. Nieks jo širdį nepajùdin KII138. Keli buvo nuo jo kalbos pajudinti Kel1881,25. Tegul pajudina širdį tavo dūsavimai mano Tat. Sakydavo jie pajudinančius pamokslus Gmž. Dovydas, pajudintas panėkinimų savo žmonių, pasiėmė eiti ant muštynių S.Stan.
5. paliesti: Aš tavo sūrio nei nepajudinau Lp.
| Pajudinsiu svarbų klausimą V.Kudir.
^ Tau ten niekas šiupuliuko nepajudys (nieko nepagelbės, nepadės) Skr.
6. papurenti, įdirbti (žemę): Pajudintą žemę vištos labai kasa Pc. Liepos mėnesį pajudink pūdymą Šts.
| Niekur nei vagos nepajùdyta (nearta) Lp.
7. refl. trūkį gauti, patrūkti: Jis dar pernai, keldamas rąstą, pasijùdino Lš. Nuo tokio darbo gali greit pasijùdint Lš. O gal pasijudinai, bekilodamas maišus? Lp.
◊ nepajudinti nė (nei) pirštu (piršto) Bsg nė kiek nepadėti: Dėl kitų nepajudino nei pirštu Rs.
prajùdinti tr.
1. truputį pajudinus praverti, pradaryti: Prajudink (prakišk, pradaryk), a girdi, tu tą mažesnę bačkelę – gal bus su puta [alus]: reik svečią nebuvėlį pamylėti Jnšk.
2. refl. pajudėti, pasivaikščioti: Kad ir tu nebeišeini nė kiek prasijùdinti – sėdi ir sėdi, tas knygas užgulęs Jnšk.
prijùdinti tr.
1. prižadinti, prikelti: Man tai blogiausiai: reik pirmiausia atsikelti ir visus prijudinti Bsg. Kol prikeli, kol prijùdini jį rytą, išeina geras čėsas Jnšk. Ligi juos prijùdini iš miego, tai jau kuris laikas ateina Užp. Vos prijùdinau girtą žmogų J. Kuris prijudino ižg numirusių DP261.
| refl. tr.: Prisijudink nuėjęs jį, klėtelėj miega Jnšk.
2. priliesti: Prijudyk ranka kelį, pamatysi, kaip tvaksi Mrs.
sujùdinti tr.
1. sukrutinti, sukelti judesį: Aš klėtelę sujudinsiu ir tėvelį pabudinsiu (d.) Pls. Sujudino lūpas, lyg norėdamas kažką pasakyti J.Balt. Vėjeli šiaurus, tu bėgūnėli, kam sujudinai žalią girelę? TŽI243. Kad sudainuodavo, tai tartum žmogų sujùdina! Kp.
| refl.: Pradės susijudinti [nuo griausmo] žemė, pradės želti žolė Dkš. Kaip tik susijùdinu, ir uždūstu J. Jei tik susijudinai (pakilai) kur eit ar važiuot, tai ir jis (šuva) paskui tave Lp. Susijudino marios, ir atplaukia su trimis galvomis smakas BsPII51.
2. sukelti, sužadinti: Taip mušės, taip mušės, sujùdino visą Šilinę Skr. Nesujudink kurtelių, nepabudink tėvelių JD823. Pastarieji žodžiai sujudino mano smalsumą rš.
3. suraginti: Sujùdink anus prie darbo J. Sujùdino arklius (vadelėm paskatino) Lp. Ir sujudino juos į lenktynes V.Kudir.
4. sukelti sąjūdį: Norberto pasirodymas sujudino kaimą rš. Miestą sujùdinti KI44. Sujudino žmones, mokydamas po visą Judėją DP164.
| refl.: Užimti kraštai susijùdys (sukils, ims bruzdėti) Gs.
5. sujaudinti: Šita meilė labai ją sujudino rš. Tie ir patys nuliūdę ir sujudinti jojo iš lėto tolyn V.Piet. Pamatęs tėvą taip sujudintą, priėjo prie jo rš. Tėvas pamatė jį ir buvo gailestingumo sujudintas SkvLuk15,20.
sujùdinančiai adv.: Pirmininkas sujudinančiai atsišaukė į senesnius vadus rš.
sujùdintai adv.: Ne ant to aš verčiuos, kad puikiai, bet sujudintai apsakyčiau prš.
| refl.: Buvo susijudinęs ne mažiau už jį Vaižg.
6. refl. imtis, suskasti: Vyrai, susijudinkit tuos dobilus vežti, bo gali lietaus pasimaišyt naktį Jnšk. Reik susijudinti, kad nori uždirbti Šts. Tai susjùdino eit žmonės Lp. Jau duonelė susjùdino augt Rod. Sodietis pliaukštelėjo botagu, ir jie susijudino keliauti Db. Kaip susijudino važiuot, tai net ratai viršum šoka Arm.
7. supurenti (žemę): Jis ėjo į sodą, iškasinėjo, sujudino visą žemę Tat. Slūga rūtas ravėjo, sujudino žemelę JD446. Žiūri, kad vienam daikte žemė sujudinta BsPIV141.
8. refl. trūkį gauti, patrūkti: Žmogus susijùdinęs, tai sunkiai dirbti negali Alv.
užjùdinti tr.
1. suraginti: Užjùdino žmones žvyro vežti ant kelių Jnšk. Rytą Marytė kad užjùdino mum: eikit, šerkit! Pc.
2. paliesti: Tik jau tą knakį užjudink, tujau pašėls peklą kelti! Vvr.
| Užjudink (užerzink) tik aną, jei nori – kad ans tave išdirbs, tai neturėsi akių kur dėti! Krš.
apsiur̃bti
Apibrėžtis
1 siur̃bti, -ia, -ė tr. K, DŽ; M
1. tam tikrais organais čiulpti, traukti: Dėlė siurbia kraują Š. Bitė iš daug kur medaus siur̃bia Grž. Kaip bitelės siurbiam medų iš žiedelių LMD(Sln). Kraują siurbiantys vabzdžiai rš.
| refl. tr. Š.
ǁ absorbuoti: Šaknies siurbiamoji dalis apdengta odele rš. Augalų šaknų siurbiamoji jėga sugeba atitraukti vandenį nuo dirvožemio dalelių rš.
| refl. tr.: Lęšiuko audinys mielai siurbiasi vandenį, o prisisiurbęs išpurpsta ir sudrumstėja P.Aviž.
ǁ prk. išnaudojant glemžti, atimti (jėgas, gėrybes): Okupantai žiūrėjo į Lietuvą kaip į šaltinį, iš kurio galima siurbti žaliavą sp.
2. tam tikrais prietaisais traukti skystį: Siurbiančioji drena ŽŪŽ63. Cilindro siurbiamasis vožtuvas rš.
3. prk. išnaudoti: Žmonės da buvo kvailesni, lengva buvo juos siurbt V.Kudir.
4. pro sučiauptas lūpas traukti, čiulpti: Vienas [vaikas] tirštimą ima, kitas skystimą siur̃bia Gs. Nereikia siur̃bti, bet iš karto išgerti Trg. Ji siurbė gėrimą pro ploną šiaudelį A.Vencl. Paršiukai siur̃bia ėdesėlį Grž. Siur̃bė, siur̃bė [karvė], kol viedrelį išsiurbčiojo Grž.
| Bet ir gaigalelis be partrūkio dažo savo snapelį į vandenį ir dažo, siurbia vandenį ir siurbia BsPII84.
| prk.: Drebančia ranka atidarė langą, ilgai ir godžiai siurbė gaivų orą rš.
5. menk. gerti (alkoholinius gėrimus): Mergaitės nesigėdžia su vyrais rudąjį alutį siurbti Žv. Maukti, siur̃bti KII144. Petriukas labai akvatus siur̃bt Slm. Sako, kad tu irgi pusėtinai siur̃bęs Skr. Nu, Jurgi, tu gerai siurbi orielką, bet tavo sūnus dar plemps geresniai M.Valanč. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę A1885,393.
ǁ prk. rūkyti, traukti: Šeimininkas atsisėdo kitoj lovoj ir siurbia pypkę rš. Žiūrėk, jau vėl pypkes siur̃bia! Mrj.
6. refl. gertis, sunktis, terptis: Sidabrinės putos siurbiasi į geltonas kranto smiltis rš. Bet vėjas vis giliau ir giliau siurbėsi prie šlapių sąnarių rš.
7. traukiant gramzdinti: Jam pasirodė, kad kažkas jo koją pagavo ir siurbia į gilumą rš. Mane pamažu pradėjo siurbti liulanti žemė rš.
8. refl. DŽ1 skverbtis: Kermušinis grąžtas siurbas į vidų ir parplėša skalų medį Trk.
| prk.: Nauji įspūdžiai siurbėsi į jo vidų rš. Vienas? – paklausė didžiai nustebęs Puodžiūnas, nežiūrėdamas į laišką, o siurbdamasis Benediktui į akis A.Vien. Kaskart žmogus vis labiau siurbias į gyvenimo paslaptis rš.
ǁ refl. prk. stengtis patekti, veržtis: Siur̃bas į miestą gyventi KlvrŽ. Jis iš pradžių siur̃bėsi prie jaunų mergų, bet pamatė – niekai jos Ėr.
◊ kraũją (jėgàs, prãkaitą) siur̃bti DŽ1 išnaudoti: Mūsų kraũją siur̃ba kai siurbėlė Vlkš. Vienas lyg erkė prakaitą mano siurbia ir lobsta V.Kudir. Pikta darosi, jeigu kas mane be pagarbos kojomis mindo, jėgas siurbia, naikina rš. Vien siurbti mūsų kraują tad jiems rūpi Vd.
1 apsiur̃bti, -ia, àpsiurbė tr. traukiant įgramzdinti: Įlipo į dumblą, àpsiurbė kojas, i baigta Erž. Klumpis paliko molė[je] àpsiurbtas Als. Skvarma smilčių apsiurbta, negal iš upės beištraukti Šts.
ǁ refl. prk. užsidaryti vienam, su niekuo nebendrauti: Pragyvenęs ne mažiau moralių sukratymų, galų gale apsisiurbė savyje LzP.
1 atsisiur̃bti, -ia, atsi̇̀siurbė tr. atsigerti, prigurkšnoti: Kuningai, atsisiurbę šampano ir kitų siurbalų, sėdasi kazyriuoti prš.
1 įsiur̃bti, -ia (į̇̃siurbia), į̇̃siurbė tr. NdŽ
1. K, DŽ1 tam tikrais organais įčiulpti: Žiedsiurbių liežuvis vamzdelio formos, juo vaisių syvai ir gėlių nektaras įsiurbiami į žiotis T.Ivan.
| prk.: Kapitalas – tai negyvas darbas, kuris kaip vampyras tik tuomet atgyja, kai įsiurbia gyvąjį darbą, ir yra gyvas tuo labiau, kuo daugiau gyvojo darbo jis įsiurbia rš.
| refl. tr. K.
ǁ absorbuoti: Angliarūgštę fotosintezės procese augalai pasisavina iš oro, įsiurbia su žemės syvais sp. Augalai savo šaknimis įsiurbia ir bakterijų paruošiamus junginius rš. Įsiurbiamieji vaistai rš.
| refl.: Suvirškintas maistas įsisiurbia į žarnų gleivėtos plėvelės čiulptukų kapiliarus rš. Mineralinės druskos įsisiurbia į kraują ištirpusios rš.
2. PolŽ56 tam tikrais prietaisais įtraukti: Įsiur̃bti į švirkštą vaistų DŽ1. Įsiurbiantysis ventiliatorius ŽŪŽ25.
| refl.: Įsiurbiami̇́eji vaistai DŽ.
3. pro sučiauptas lūpas, čiulpiant įgerti: Vandens įsiurbė ir, prunkšdamas ant rankų, perbraukė mieguistas akis rš.
| [Karvelinių šeimos paukščiai] geria vandenį kitaip negu visi paukščiai – įsiurbdami jį, bet po kiekvieno gurkšnio nepakeldami galvos T.Ivan.
4. refl. Sut, K, Rtr, DŽ, Ps skverbiantis įsitvirtinti: Siurbėlė įsi̇̀siurbė blauzdon besimaudant Š. Erkė įsisiur̃bs – po alksnynu eisi Gršl. Jis įsi̇̀siurbia ir vis didyn pastoja Vlkš. Užmušiau blusą, buvo man į koją įsisiur̃bus Gs. Bitelė kap įsi̇̀siurbė grynumon, kur nulupta [ožkos] skūra, kap šoko ožka ir nulėkė (ps.) Tvr.
| prk.: Mūsų ponas įsišaknijo, įsisiurbė į mūsų žemelę P.Cvir. Kitos rankos pirštai įsisiurbia į mano petį rš. Va, kad ir šios gadynės mergos: taip ir sekioja bernus, kad tik į skverną įsisiurbus A.Gric.
įsisiurbtinai̇̃ adv.: [Meilinosi poniai,] gaudydama jos rankas ir bučiuodama jas įsisiurbtinai rš.
5. padaryti, kad įsisunktų, sugerti: Prakeikta bus žemė, kuri įsiurbė jo kraują brš.
| refl.: Vanduo įsisiur̃bia į žemę DŽ1.
6. traukiant įgramzdinti: Jurgis įsiklausė, paklibino įsiurbtus batus ir patraukė nosies tiesumu rš.
| prk.: Aš su širdgėla ne kartą pamąstydavau, kad jis eina į pražūtį, kad jį įsiurbs ta karjeristinė biurokratinė pelkė V.Myk-Put. Visus juos įsiurbė į save, pasiglemžė dabartis rš.
7. refl. prk. įsiskverbti: Rūpestis, kokio dar niekad nebuvo prityręs, įsisiurbė į širdį ir giliais bruožais išraižė veidą V.Myk-Put. Visi užmirė ir įsisiurbė į jį akimis (įrėmė žvilgsnius, ėmė tiriamai žiūrėti) A.Vien. Šaukdamas, ranka mostaguodamas, Kordušas siurbte įsisiurbė į ūkvedžio akis J.Marc. Žmogus, smailiomis akimis įsisiurbęs, paklausė J.Paukš. Budrys žvilgsniu įsisiurbia į sūnų. Sūnus ir tėvas valandėlę žiūri vienas į antrą J.Gruš.
8. refl. įsižiūrėti, įsimylėti: Įsi̇̀siurbė į tą Skambalinikę lyg kvailas Skr.
◊ į ši̇̀rdį įsisiur̃bti patikti, įtikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį LzP.
1 išsiur̃bti, -ia, i̇̀šsiurbė tr. K, Rtr, NdŽ; H
1. tam tikrais organais iščiulpti, ištraukti: Ìšsiurbė man dėlės daug kraujo Š. Žmogaus, darbininko galios išnaudojamos, tarsi voras išsiurbtų musės kraują Vd. Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės kvepiančios ir dvokiančios sugeba išsiurbti saldį medų M.Valanč. Iš syvo, katrą išsiur̃bia iš kvietkelių žydžiančių, dirba saldų medutį BM1(Kp). O ta muselė …, ant pat kraštelio šviesaus stiklelio tupėdama, i̇̀šsiurbė [degtinėlę] JV1080.
| prk.: Godinykas teišsiurb (išžinda) vis, ką jis tur BBPs109,11.
ǁ prk. išnaudojant atimti (jėgas, gėrybes): Madlikė mokosi siūti – Trumpjonis nenori, kad jinai tarnautų pas ūkininkus ir tie išsiurbtų jos visą jaunystę I.Simon. Kapitalistai norėjo išsiurbti iš liaudies ūkio kuo daugiau pelno (sov.) rš. Lietuva per karą buvo baisiausiai išvarginta, išsiurbta prš.
2. PolŽ58, DŽ1 tam tikrais prietaisais ištraukti: Ir kai tik tą kūdrą išsiurbė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži, tolyn ir nuslinko LTsIV589. Reikia išsiurbti bute dulkes, nušluoti laiptus sp. Iš stiklinio baliono išsiurbtas oras rš.
3. pro sučiauptas lūpas išgirkšnoti: Karvės visą vandenį iš griovio išsiurbė Krp.
4. menk. išgerti (alkoholinių gėrimų): Vyno po truputį išsiurbę, abu Pimpės atkuto J.Paukš. Tėvas buvo jau apsčiai [degtinės] išsiurbęs rš.
1 nusiur̃bti, -ia, nùsiurbė tr. Rtr
1. DŽ1 tam tikru prietaisu nutraukti: Skystis iš mėgintuvėlio atsargiai nusiurbiamas rš. Dulkėms nusiurbti įtaisas rš.
2. KI25 pro sučiauptas lūpas nugerti: Nusiurbusi pusę stiklinės, pasigardžiuodama ėmė pasakoti, kaip Valentą mažą nuo mirties išgelbėjusi J.Paukš.
1 pasiur̃bti, -ia, pàsiurbė tr. Rtr, NdŽ; Ser
1. tam tikrais organais pačiulpti, patraukti: Pasiur̃bia prie vieno žiedelio, nuskrenda pasiur̃bia prie kito ir suneša medaus Grž.
2. tam tikru prietaisu patraukti: Duok, aš rašalo pasiur̃bsiu [į parkerį] Rm.
3. pro sučiauptas lūpas patraukti (skysčio): Truputį pàsiurbė ir vėl pastatė stiklą Ėr.
| Prikišiu lūpas mano pri dangiško upalio ir ben lašelį pasiurbsiu M.Valanč.
1 pérsiurbti tr.; Ser pervaryti, perpumpuoti.
1 prasiur̃bti, -ia, pràsiurbė tr. NdŽ; Ser
1. NdŽ siurbiant pračiulpti skylę.
2. NdŽ tam tikrą laiką siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ menk. tam tikrą laiką gerti (alkoholinius gėrimus).
1 prisiur̃bti, -ia (pri̇̀siurbia), pri̇̀siurbė tr.
1. refl. K, NdŽ tam tikrais organais čiulpiantis prisitvirtinti, prilipti: Dėlė prie lapo prisisiur̃busi KI76. Tiesa, vaikams dar nebuvo atsitikę, kad būtų kuriam prie plikos kojos prisisiurbusios [kumeldėlės] Vaižg. Nėgės, kaip ir dėlės, gali tvirtai prisisiurbti rš.
| prk.: Ir baimė ima, kad, mums to belaukiant, kiti neprisisiurbtų prie mūsų žemės Vaižg. Prisi̇̀siurbė (prisivėlė, prilindo) bičių į plaukus Ėr.
2. siurbiant pripildyti: Prisiur̃bk į plunksnakotį rašalo DŽ1.
| refl. Kempinė prisisiurbusi vandens rš.
| Mėnuo buvo raudonas, lyg kraujo prisisiurbęs rš.
| prk.: Mieste gyveni, išminties prisisiurbęs, tai pasakyk: [ar aš] jauna? J.Balt.
3. NdŽ pro sučiauptas lūpas pritraukti, prisriuobti: Grėtė paima į burną cukraus, prisiurbia gėrimo ir tuo mišalu aptepa plaukus I.Simon.
| refl. tr. K, Rtr, NdŽ:
^ Ji nė žodžio neištarė, kaip būt vandenio burno[je] prisisiur̃bus Skrb.
4. menk. pakankamai prigerti (alkoholinių gėrimų): Parėjo prisiur̃bę tos smarvės kai veršiai Jd. Petriukas, matyt, pri̇̀siurbė kaip bitelė, kad nugriuvo nuo motociklo Slm.
| refl. tr. Ser, NdŽ, Ps, Mrk: Prisisiurbęs degtinėlės P.Vaič. Tiek prisi̇̀siurbia, taip i sėdžia, stiklinę apsikabinęs Btg. Neregėto gėralo žmogus prisisiurbęs ir paiką galvą gavęs pradėjęs keikti BsMtI35.
1 susiur̃bti, -ia, sùsiurbė tr. Rtr; Ser
1. NdŽ tam tikrais organais sutraukti, sučiulpti: Kai kurios žolės iš giliausių žemės sluoksnių susiurbia milžiniškus vandens kiekius ir dar tokiuose smėlynuose, kur nerasi vandens nė lūpoms suvilgyti rš.
| prk.: Kiekvienas iš Karolio draugų buvo užverstas darbais, kurie susiurbė ištisas jūras žmogiškosios energijos rš.
2. DŽ1 tam tikrais prietaisais sutraukti (ppr. skystį): Galima susiurbti skystį į tokį ploną vamzdelį rš.
3. NdŽ, ŽŪŽ34 DŽ1 sugerti: Žemė susiurbia vandenį rš.
| refl. Ser, NdŽ.
4. prk. asimiliuoti, nutautinti: Todėl ji ir bando kitas, mažas tautas susiurbti Vd.
1 užsiur̃bti, -ia, ùžsiurbė tr.; Ser
1. NdŽ per daug prisiurbus, sugadinti: Karštas variklis neužsiurbiamas, jeigu pradedamas paleisti, esant visiškai atidarytam droseliui rš.
2. refl. NdŽ per ilgai siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ užgerti.
| refl.: Užsisiur̃bęs NdŽ.
1. tam tikrais organais čiulpti, traukti: Dėlė siurbia kraują Š. Bitė iš daug kur medaus siur̃bia Grž. Kaip bitelės siurbiam medų iš žiedelių LMD(Sln). Kraują siurbiantys vabzdžiai rš.
| refl. tr. Š.
ǁ absorbuoti: Šaknies siurbiamoji dalis apdengta odele rš. Augalų šaknų siurbiamoji jėga sugeba atitraukti vandenį nuo dirvožemio dalelių rš.
| refl. tr.: Lęšiuko audinys mielai siurbiasi vandenį, o prisisiurbęs išpurpsta ir sudrumstėja P.Aviž.
ǁ prk. išnaudojant glemžti, atimti (jėgas, gėrybes): Okupantai žiūrėjo į Lietuvą kaip į šaltinį, iš kurio galima siurbti žaliavą sp.
2. tam tikrais prietaisais traukti skystį: Siurbiančioji drena ŽŪŽ63. Cilindro siurbiamasis vožtuvas rš.
3. prk. išnaudoti: Žmonės da buvo kvailesni, lengva buvo juos siurbt V.Kudir.
4. pro sučiauptas lūpas traukti, čiulpti: Vienas [vaikas] tirštimą ima, kitas skystimą siur̃bia Gs. Nereikia siur̃bti, bet iš karto išgerti Trg. Ji siurbė gėrimą pro ploną šiaudelį A.Vencl. Paršiukai siur̃bia ėdesėlį Grž. Siur̃bė, siur̃bė [karvė], kol viedrelį išsiurbčiojo Grž.
| Bet ir gaigalelis be partrūkio dažo savo snapelį į vandenį ir dažo, siurbia vandenį ir siurbia BsPII84.
| prk.: Drebančia ranka atidarė langą, ilgai ir godžiai siurbė gaivų orą rš.
5. menk. gerti (alkoholinius gėrimus): Mergaitės nesigėdžia su vyrais rudąjį alutį siurbti Žv. Maukti, siur̃bti KII144. Petriukas labai akvatus siur̃bt Slm. Sako, kad tu irgi pusėtinai siur̃bęs Skr. Nu, Jurgi, tu gerai siurbi orielką, bet tavo sūnus dar plemps geresniai M.Valanč. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę A1885,393.
ǁ prk. rūkyti, traukti: Šeimininkas atsisėdo kitoj lovoj ir siurbia pypkę rš. Žiūrėk, jau vėl pypkes siur̃bia! Mrj.
6. refl. gertis, sunktis, terptis: Sidabrinės putos siurbiasi į geltonas kranto smiltis rš. Bet vėjas vis giliau ir giliau siurbėsi prie šlapių sąnarių rš.
7. traukiant gramzdinti: Jam pasirodė, kad kažkas jo koją pagavo ir siurbia į gilumą rš. Mane pamažu pradėjo siurbti liulanti žemė rš.
8. refl. DŽ1 skverbtis: Kermušinis grąžtas siurbas į vidų ir parplėša skalų medį Trk.
| prk.: Nauji įspūdžiai siurbėsi į jo vidų rš. Vienas? – paklausė didžiai nustebęs Puodžiūnas, nežiūrėdamas į laišką, o siurbdamasis Benediktui į akis A.Vien. Kaskart žmogus vis labiau siurbias į gyvenimo paslaptis rš.
ǁ refl. prk. stengtis patekti, veržtis: Siur̃bas į miestą gyventi KlvrŽ. Jis iš pradžių siur̃bėsi prie jaunų mergų, bet pamatė – niekai jos Ėr.
◊ kraũją (jėgàs, prãkaitą) siur̃bti DŽ1 išnaudoti: Mūsų kraũją siur̃ba kai siurbėlė Vlkš. Vienas lyg erkė prakaitą mano siurbia ir lobsta V.Kudir. Pikta darosi, jeigu kas mane be pagarbos kojomis mindo, jėgas siurbia, naikina rš. Vien siurbti mūsų kraują tad jiems rūpi Vd.
1 apsiur̃bti, -ia, àpsiurbė tr. traukiant įgramzdinti: Įlipo į dumblą, àpsiurbė kojas, i baigta Erž. Klumpis paliko molė[je] àpsiurbtas Als. Skvarma smilčių apsiurbta, negal iš upės beištraukti Šts.
ǁ refl. prk. užsidaryti vienam, su niekuo nebendrauti: Pragyvenęs ne mažiau moralių sukratymų, galų gale apsisiurbė savyje LzP.
1 atsisiur̃bti, -ia, atsi̇̀siurbė tr. atsigerti, prigurkšnoti: Kuningai, atsisiurbę šampano ir kitų siurbalų, sėdasi kazyriuoti prš.
1 įsiur̃bti, -ia (į̇̃siurbia), į̇̃siurbė tr. NdŽ
1. K, DŽ1 tam tikrais organais įčiulpti: Žiedsiurbių liežuvis vamzdelio formos, juo vaisių syvai ir gėlių nektaras įsiurbiami į žiotis T.Ivan.
| prk.: Kapitalas – tai negyvas darbas, kuris kaip vampyras tik tuomet atgyja, kai įsiurbia gyvąjį darbą, ir yra gyvas tuo labiau, kuo daugiau gyvojo darbo jis įsiurbia rš.
| refl. tr. K.
ǁ absorbuoti: Angliarūgštę fotosintezės procese augalai pasisavina iš oro, įsiurbia su žemės syvais sp. Augalai savo šaknimis įsiurbia ir bakterijų paruošiamus junginius rš. Įsiurbiamieji vaistai rš.
| refl.: Suvirškintas maistas įsisiurbia į žarnų gleivėtos plėvelės čiulptukų kapiliarus rš. Mineralinės druskos įsisiurbia į kraują ištirpusios rš.
2. PolŽ56 tam tikrais prietaisais įtraukti: Įsiur̃bti į švirkštą vaistų DŽ1. Įsiurbiantysis ventiliatorius ŽŪŽ25.
| refl.: Įsiurbiami̇́eji vaistai DŽ.
3. pro sučiauptas lūpas, čiulpiant įgerti: Vandens įsiurbė ir, prunkšdamas ant rankų, perbraukė mieguistas akis rš.
| [Karvelinių šeimos paukščiai] geria vandenį kitaip negu visi paukščiai – įsiurbdami jį, bet po kiekvieno gurkšnio nepakeldami galvos T.Ivan.
4. refl. Sut, K, Rtr, DŽ, Ps skverbiantis įsitvirtinti: Siurbėlė įsi̇̀siurbė blauzdon besimaudant Š. Erkė įsisiur̃bs – po alksnynu eisi Gršl. Jis įsi̇̀siurbia ir vis didyn pastoja Vlkš. Užmušiau blusą, buvo man į koją įsisiur̃bus Gs. Bitelė kap įsi̇̀siurbė grynumon, kur nulupta [ožkos] skūra, kap šoko ožka ir nulėkė (ps.) Tvr.
| prk.: Mūsų ponas įsišaknijo, įsisiurbė į mūsų žemelę P.Cvir. Kitos rankos pirštai įsisiurbia į mano petį rš. Va, kad ir šios gadynės mergos: taip ir sekioja bernus, kad tik į skverną įsisiurbus A.Gric.
įsisiurbtinai̇̃ adv.: [Meilinosi poniai,] gaudydama jos rankas ir bučiuodama jas įsisiurbtinai rš.
5. padaryti, kad įsisunktų, sugerti: Prakeikta bus žemė, kuri įsiurbė jo kraują brš.
| refl.: Vanduo įsisiur̃bia į žemę DŽ1.
6. traukiant įgramzdinti: Jurgis įsiklausė, paklibino įsiurbtus batus ir patraukė nosies tiesumu rš.
| prk.: Aš su širdgėla ne kartą pamąstydavau, kad jis eina į pražūtį, kad jį įsiurbs ta karjeristinė biurokratinė pelkė V.Myk-Put. Visus juos įsiurbė į save, pasiglemžė dabartis rš.
7. refl. prk. įsiskverbti: Rūpestis, kokio dar niekad nebuvo prityręs, įsisiurbė į širdį ir giliais bruožais išraižė veidą V.Myk-Put. Visi užmirė ir įsisiurbė į jį akimis (įrėmė žvilgsnius, ėmė tiriamai žiūrėti) A.Vien. Šaukdamas, ranka mostaguodamas, Kordušas siurbte įsisiurbė į ūkvedžio akis J.Marc. Žmogus, smailiomis akimis įsisiurbęs, paklausė J.Paukš. Budrys žvilgsniu įsisiurbia į sūnų. Sūnus ir tėvas valandėlę žiūri vienas į antrą J.Gruš.
8. refl. įsižiūrėti, įsimylėti: Įsi̇̀siurbė į tą Skambalinikę lyg kvailas Skr.
◊ į ši̇̀rdį įsisiur̃bti patikti, įtikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį LzP.
1 išsiur̃bti, -ia, i̇̀šsiurbė tr. K, Rtr, NdŽ; H
1. tam tikrais organais iščiulpti, ištraukti: Ìšsiurbė man dėlės daug kraujo Š. Žmogaus, darbininko galios išnaudojamos, tarsi voras išsiurbtų musės kraują Vd. Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės kvepiančios ir dvokiančios sugeba išsiurbti saldį medų M.Valanč. Iš syvo, katrą išsiur̃bia iš kvietkelių žydžiančių, dirba saldų medutį BM1(Kp). O ta muselė …, ant pat kraštelio šviesaus stiklelio tupėdama, i̇̀šsiurbė [degtinėlę] JV1080.
| prk.: Godinykas teišsiurb (išžinda) vis, ką jis tur BBPs109,11.
ǁ prk. išnaudojant atimti (jėgas, gėrybes): Madlikė mokosi siūti – Trumpjonis nenori, kad jinai tarnautų pas ūkininkus ir tie išsiurbtų jos visą jaunystę I.Simon. Kapitalistai norėjo išsiurbti iš liaudies ūkio kuo daugiau pelno (sov.) rš. Lietuva per karą buvo baisiausiai išvarginta, išsiurbta prš.
2. PolŽ58, DŽ1 tam tikrais prietaisais ištraukti: Ir kai tik tą kūdrą išsiurbė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži, tolyn ir nuslinko LTsIV589. Reikia išsiurbti bute dulkes, nušluoti laiptus sp. Iš stiklinio baliono išsiurbtas oras rš.
3. pro sučiauptas lūpas išgirkšnoti: Karvės visą vandenį iš griovio išsiurbė Krp.
4. menk. išgerti (alkoholinių gėrimų): Vyno po truputį išsiurbę, abu Pimpės atkuto J.Paukš. Tėvas buvo jau apsčiai [degtinės] išsiurbęs rš.
1 nusiur̃bti, -ia, nùsiurbė tr. Rtr
1. DŽ1 tam tikru prietaisu nutraukti: Skystis iš mėgintuvėlio atsargiai nusiurbiamas rš. Dulkėms nusiurbti įtaisas rš.
2. KI25 pro sučiauptas lūpas nugerti: Nusiurbusi pusę stiklinės, pasigardžiuodama ėmė pasakoti, kaip Valentą mažą nuo mirties išgelbėjusi J.Paukš.
1 pasiur̃bti, -ia, pàsiurbė tr. Rtr, NdŽ; Ser
1. tam tikrais organais pačiulpti, patraukti: Pasiur̃bia prie vieno žiedelio, nuskrenda pasiur̃bia prie kito ir suneša medaus Grž.
2. tam tikru prietaisu patraukti: Duok, aš rašalo pasiur̃bsiu [į parkerį] Rm.
3. pro sučiauptas lūpas patraukti (skysčio): Truputį pàsiurbė ir vėl pastatė stiklą Ėr.
| Prikišiu lūpas mano pri dangiško upalio ir ben lašelį pasiurbsiu M.Valanč.
1 pérsiurbti tr.; Ser pervaryti, perpumpuoti.
1 prasiur̃bti, -ia, pràsiurbė tr. NdŽ; Ser
1. NdŽ siurbiant pračiulpti skylę.
2. NdŽ tam tikrą laiką siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ menk. tam tikrą laiką gerti (alkoholinius gėrimus).
1 prisiur̃bti, -ia (pri̇̀siurbia), pri̇̀siurbė tr.
1. refl. K, NdŽ tam tikrais organais čiulpiantis prisitvirtinti, prilipti: Dėlė prie lapo prisisiur̃busi KI76. Tiesa, vaikams dar nebuvo atsitikę, kad būtų kuriam prie plikos kojos prisisiurbusios [kumeldėlės] Vaižg. Nėgės, kaip ir dėlės, gali tvirtai prisisiurbti rš.
| prk.: Ir baimė ima, kad, mums to belaukiant, kiti neprisisiurbtų prie mūsų žemės Vaižg. Prisi̇̀siurbė (prisivėlė, prilindo) bičių į plaukus Ėr.
2. siurbiant pripildyti: Prisiur̃bk į plunksnakotį rašalo DŽ1.
| refl. Kempinė prisisiurbusi vandens rš.
| Mėnuo buvo raudonas, lyg kraujo prisisiurbęs rš.
| prk.: Mieste gyveni, išminties prisisiurbęs, tai pasakyk: [ar aš] jauna? J.Balt.
3. NdŽ pro sučiauptas lūpas pritraukti, prisriuobti: Grėtė paima į burną cukraus, prisiurbia gėrimo ir tuo mišalu aptepa plaukus I.Simon.
| refl. tr. K, Rtr, NdŽ:
^ Ji nė žodžio neištarė, kaip būt vandenio burno[je] prisisiur̃bus Skrb.
4. menk. pakankamai prigerti (alkoholinių gėrimų): Parėjo prisiur̃bę tos smarvės kai veršiai Jd. Petriukas, matyt, pri̇̀siurbė kaip bitelė, kad nugriuvo nuo motociklo Slm.
| refl. tr. Ser, NdŽ, Ps, Mrk: Prisisiurbęs degtinėlės P.Vaič. Tiek prisi̇̀siurbia, taip i sėdžia, stiklinę apsikabinęs Btg. Neregėto gėralo žmogus prisisiurbęs ir paiką galvą gavęs pradėjęs keikti BsMtI35.
1 susiur̃bti, -ia, sùsiurbė tr. Rtr; Ser
1. NdŽ tam tikrais organais sutraukti, sučiulpti: Kai kurios žolės iš giliausių žemės sluoksnių susiurbia milžiniškus vandens kiekius ir dar tokiuose smėlynuose, kur nerasi vandens nė lūpoms suvilgyti rš.
| prk.: Kiekvienas iš Karolio draugų buvo užverstas darbais, kurie susiurbė ištisas jūras žmogiškosios energijos rš.
2. DŽ1 tam tikrais prietaisais sutraukti (ppr. skystį): Galima susiurbti skystį į tokį ploną vamzdelį rš.
3. NdŽ, ŽŪŽ34 DŽ1 sugerti: Žemė susiurbia vandenį rš.
| refl. Ser, NdŽ.
4. prk. asimiliuoti, nutautinti: Todėl ji ir bando kitas, mažas tautas susiurbti Vd.
1 užsiur̃bti, -ia, ùžsiurbė tr.; Ser
1. NdŽ per daug prisiurbus, sugadinti: Karštas variklis neužsiurbiamas, jeigu pradedamas paleisti, esant visiškai atidarytam droseliui rš.
2. refl. NdŽ per ilgai siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ užgerti.
| refl.: Užsisiur̃bęs NdŽ.
prasiur̃bti
Apibrėžtis
1 siur̃bti, -ia, -ė tr. K, DŽ; M
1. tam tikrais organais čiulpti, traukti: Dėlė siurbia kraują Š. Bitė iš daug kur medaus siur̃bia Grž. Kaip bitelės siurbiam medų iš žiedelių LMD(Sln). Kraują siurbiantys vabzdžiai rš.
| refl. tr. Š.
ǁ absorbuoti: Šaknies siurbiamoji dalis apdengta odele rš. Augalų šaknų siurbiamoji jėga sugeba atitraukti vandenį nuo dirvožemio dalelių rš.
| refl. tr.: Lęšiuko audinys mielai siurbiasi vandenį, o prisisiurbęs išpurpsta ir sudrumstėja P.Aviž.
ǁ prk. išnaudojant glemžti, atimti (jėgas, gėrybes): Okupantai žiūrėjo į Lietuvą kaip į šaltinį, iš kurio galima siurbti žaliavą sp.
2. tam tikrais prietaisais traukti skystį: Siurbiančioji drena ŽŪŽ63. Cilindro siurbiamasis vožtuvas rš.
3. prk. išnaudoti: Žmonės da buvo kvailesni, lengva buvo juos siurbt V.Kudir.
4. pro sučiauptas lūpas traukti, čiulpti: Vienas [vaikas] tirštimą ima, kitas skystimą siur̃bia Gs. Nereikia siur̃bti, bet iš karto išgerti Trg. Ji siurbė gėrimą pro ploną šiaudelį A.Vencl. Paršiukai siur̃bia ėdesėlį Grž. Siur̃bė, siur̃bė [karvė], kol viedrelį išsiurbčiojo Grž.
| Bet ir gaigalelis be partrūkio dažo savo snapelį į vandenį ir dažo, siurbia vandenį ir siurbia BsPII84.
| prk.: Drebančia ranka atidarė langą, ilgai ir godžiai siurbė gaivų orą rš.
5. menk. gerti (alkoholinius gėrimus): Mergaitės nesigėdžia su vyrais rudąjį alutį siurbti Žv. Maukti, siur̃bti KII144. Petriukas labai akvatus siur̃bt Slm. Sako, kad tu irgi pusėtinai siur̃bęs Skr. Nu, Jurgi, tu gerai siurbi orielką, bet tavo sūnus dar plemps geresniai M.Valanč. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę A1885,393.
ǁ prk. rūkyti, traukti: Šeimininkas atsisėdo kitoj lovoj ir siurbia pypkę rš. Žiūrėk, jau vėl pypkes siur̃bia! Mrj.
6. refl. gertis, sunktis, terptis: Sidabrinės putos siurbiasi į geltonas kranto smiltis rš. Bet vėjas vis giliau ir giliau siurbėsi prie šlapių sąnarių rš.
7. traukiant gramzdinti: Jam pasirodė, kad kažkas jo koją pagavo ir siurbia į gilumą rš. Mane pamažu pradėjo siurbti liulanti žemė rš.
8. refl. DŽ1 skverbtis: Kermušinis grąžtas siurbas į vidų ir parplėša skalų medį Trk.
| prk.: Nauji įspūdžiai siurbėsi į jo vidų rš. Vienas? – paklausė didžiai nustebęs Puodžiūnas, nežiūrėdamas į laišką, o siurbdamasis Benediktui į akis A.Vien. Kaskart žmogus vis labiau siurbias į gyvenimo paslaptis rš.
ǁ refl. prk. stengtis patekti, veržtis: Siur̃bas į miestą gyventi KlvrŽ. Jis iš pradžių siur̃bėsi prie jaunų mergų, bet pamatė – niekai jos Ėr.
◊ kraũją (jėgàs, prãkaitą) siur̃bti DŽ1 išnaudoti: Mūsų kraũją siur̃ba kai siurbėlė Vlkš. Vienas lyg erkė prakaitą mano siurbia ir lobsta V.Kudir. Pikta darosi, jeigu kas mane be pagarbos kojomis mindo, jėgas siurbia, naikina rš. Vien siurbti mūsų kraują tad jiems rūpi Vd.
1 apsiur̃bti, -ia, àpsiurbė tr. traukiant įgramzdinti: Įlipo į dumblą, àpsiurbė kojas, i baigta Erž. Klumpis paliko molė[je] àpsiurbtas Als. Skvarma smilčių apsiurbta, negal iš upės beištraukti Šts.
ǁ refl. prk. užsidaryti vienam, su niekuo nebendrauti: Pragyvenęs ne mažiau moralių sukratymų, galų gale apsisiurbė savyje LzP.
1 atsisiur̃bti, -ia, atsi̇̀siurbė tr. atsigerti, prigurkšnoti: Kuningai, atsisiurbę šampano ir kitų siurbalų, sėdasi kazyriuoti prš.
1 įsiur̃bti, -ia (į̇̃siurbia), į̇̃siurbė tr. NdŽ
1. K, DŽ1 tam tikrais organais įčiulpti: Žiedsiurbių liežuvis vamzdelio formos, juo vaisių syvai ir gėlių nektaras įsiurbiami į žiotis T.Ivan.
| prk.: Kapitalas – tai negyvas darbas, kuris kaip vampyras tik tuomet atgyja, kai įsiurbia gyvąjį darbą, ir yra gyvas tuo labiau, kuo daugiau gyvojo darbo jis įsiurbia rš.
| refl. tr. K.
ǁ absorbuoti: Angliarūgštę fotosintezės procese augalai pasisavina iš oro, įsiurbia su žemės syvais sp. Augalai savo šaknimis įsiurbia ir bakterijų paruošiamus junginius rš. Įsiurbiamieji vaistai rš.
| refl.: Suvirškintas maistas įsisiurbia į žarnų gleivėtos plėvelės čiulptukų kapiliarus rš. Mineralinės druskos įsisiurbia į kraują ištirpusios rš.
2. PolŽ56 tam tikrais prietaisais įtraukti: Įsiur̃bti į švirkštą vaistų DŽ1. Įsiurbiantysis ventiliatorius ŽŪŽ25.
| refl.: Įsiurbiami̇́eji vaistai DŽ.
3. pro sučiauptas lūpas, čiulpiant įgerti: Vandens įsiurbė ir, prunkšdamas ant rankų, perbraukė mieguistas akis rš.
| [Karvelinių šeimos paukščiai] geria vandenį kitaip negu visi paukščiai – įsiurbdami jį, bet po kiekvieno gurkšnio nepakeldami galvos T.Ivan.
4. refl. Sut, K, Rtr, DŽ, Ps skverbiantis įsitvirtinti: Siurbėlė įsi̇̀siurbė blauzdon besimaudant Š. Erkė įsisiur̃bs – po alksnynu eisi Gršl. Jis įsi̇̀siurbia ir vis didyn pastoja Vlkš. Užmušiau blusą, buvo man į koją įsisiur̃bus Gs. Bitelė kap įsi̇̀siurbė grynumon, kur nulupta [ožkos] skūra, kap šoko ožka ir nulėkė (ps.) Tvr.
| prk.: Mūsų ponas įsišaknijo, įsisiurbė į mūsų žemelę P.Cvir. Kitos rankos pirštai įsisiurbia į mano petį rš. Va, kad ir šios gadynės mergos: taip ir sekioja bernus, kad tik į skverną įsisiurbus A.Gric.
įsisiurbtinai̇̃ adv.: [Meilinosi poniai,] gaudydama jos rankas ir bučiuodama jas įsisiurbtinai rš.
5. padaryti, kad įsisunktų, sugerti: Prakeikta bus žemė, kuri įsiurbė jo kraują brš.
| refl.: Vanduo įsisiur̃bia į žemę DŽ1.
6. traukiant įgramzdinti: Jurgis įsiklausė, paklibino įsiurbtus batus ir patraukė nosies tiesumu rš.
| prk.: Aš su širdgėla ne kartą pamąstydavau, kad jis eina į pražūtį, kad jį įsiurbs ta karjeristinė biurokratinė pelkė V.Myk-Put. Visus juos įsiurbė į save, pasiglemžė dabartis rš.
7. refl. prk. įsiskverbti: Rūpestis, kokio dar niekad nebuvo prityręs, įsisiurbė į širdį ir giliais bruožais išraižė veidą V.Myk-Put. Visi užmirė ir įsisiurbė į jį akimis (įrėmė žvilgsnius, ėmė tiriamai žiūrėti) A.Vien. Šaukdamas, ranka mostaguodamas, Kordušas siurbte įsisiurbė į ūkvedžio akis J.Marc. Žmogus, smailiomis akimis įsisiurbęs, paklausė J.Paukš. Budrys žvilgsniu įsisiurbia į sūnų. Sūnus ir tėvas valandėlę žiūri vienas į antrą J.Gruš.
8. refl. įsižiūrėti, įsimylėti: Įsi̇̀siurbė į tą Skambalinikę lyg kvailas Skr.
◊ į ši̇̀rdį įsisiur̃bti patikti, įtikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį LzP.
1 išsiur̃bti, -ia, i̇̀šsiurbė tr. K, Rtr, NdŽ; H
1. tam tikrais organais iščiulpti, ištraukti: Ìšsiurbė man dėlės daug kraujo Š. Žmogaus, darbininko galios išnaudojamos, tarsi voras išsiurbtų musės kraują Vd. Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės kvepiančios ir dvokiančios sugeba išsiurbti saldį medų M.Valanč. Iš syvo, katrą išsiur̃bia iš kvietkelių žydžiančių, dirba saldų medutį BM1(Kp). O ta muselė …, ant pat kraštelio šviesaus stiklelio tupėdama, i̇̀šsiurbė [degtinėlę] JV1080.
| prk.: Godinykas teišsiurb (išžinda) vis, ką jis tur BBPs109,11.
ǁ prk. išnaudojant atimti (jėgas, gėrybes): Madlikė mokosi siūti – Trumpjonis nenori, kad jinai tarnautų pas ūkininkus ir tie išsiurbtų jos visą jaunystę I.Simon. Kapitalistai norėjo išsiurbti iš liaudies ūkio kuo daugiau pelno (sov.) rš. Lietuva per karą buvo baisiausiai išvarginta, išsiurbta prš.
2. PolŽ58, DŽ1 tam tikrais prietaisais ištraukti: Ir kai tik tą kūdrą išsiurbė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži, tolyn ir nuslinko LTsIV589. Reikia išsiurbti bute dulkes, nušluoti laiptus sp. Iš stiklinio baliono išsiurbtas oras rš.
3. pro sučiauptas lūpas išgirkšnoti: Karvės visą vandenį iš griovio išsiurbė Krp.
4. menk. išgerti (alkoholinių gėrimų): Vyno po truputį išsiurbę, abu Pimpės atkuto J.Paukš. Tėvas buvo jau apsčiai [degtinės] išsiurbęs rš.
1 nusiur̃bti, -ia, nùsiurbė tr. Rtr
1. DŽ1 tam tikru prietaisu nutraukti: Skystis iš mėgintuvėlio atsargiai nusiurbiamas rš. Dulkėms nusiurbti įtaisas rš.
2. KI25 pro sučiauptas lūpas nugerti: Nusiurbusi pusę stiklinės, pasigardžiuodama ėmė pasakoti, kaip Valentą mažą nuo mirties išgelbėjusi J.Paukš.
1 pasiur̃bti, -ia, pàsiurbė tr. Rtr, NdŽ; Ser
1. tam tikrais organais pačiulpti, patraukti: Pasiur̃bia prie vieno žiedelio, nuskrenda pasiur̃bia prie kito ir suneša medaus Grž.
2. tam tikru prietaisu patraukti: Duok, aš rašalo pasiur̃bsiu [į parkerį] Rm.
3. pro sučiauptas lūpas patraukti (skysčio): Truputį pàsiurbė ir vėl pastatė stiklą Ėr.
| Prikišiu lūpas mano pri dangiško upalio ir ben lašelį pasiurbsiu M.Valanč.
1 pérsiurbti tr.; Ser pervaryti, perpumpuoti.
1 prasiur̃bti, -ia, pràsiurbė tr. NdŽ; Ser
1. NdŽ siurbiant pračiulpti skylę.
2. NdŽ tam tikrą laiką siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ menk. tam tikrą laiką gerti (alkoholinius gėrimus).
1 prisiur̃bti, -ia (pri̇̀siurbia), pri̇̀siurbė tr.
1. refl. K, NdŽ tam tikrais organais čiulpiantis prisitvirtinti, prilipti: Dėlė prie lapo prisisiur̃busi KI76. Tiesa, vaikams dar nebuvo atsitikę, kad būtų kuriam prie plikos kojos prisisiurbusios [kumeldėlės] Vaižg. Nėgės, kaip ir dėlės, gali tvirtai prisisiurbti rš.
| prk.: Ir baimė ima, kad, mums to belaukiant, kiti neprisisiurbtų prie mūsų žemės Vaižg. Prisi̇̀siurbė (prisivėlė, prilindo) bičių į plaukus Ėr.
2. siurbiant pripildyti: Prisiur̃bk į plunksnakotį rašalo DŽ1.
| refl. Kempinė prisisiurbusi vandens rš.
| Mėnuo buvo raudonas, lyg kraujo prisisiurbęs rš.
| prk.: Mieste gyveni, išminties prisisiurbęs, tai pasakyk: [ar aš] jauna? J.Balt.
3. NdŽ pro sučiauptas lūpas pritraukti, prisriuobti: Grėtė paima į burną cukraus, prisiurbia gėrimo ir tuo mišalu aptepa plaukus I.Simon.
| refl. tr. K, Rtr, NdŽ:
^ Ji nė žodžio neištarė, kaip būt vandenio burno[je] prisisiur̃bus Skrb.
4. menk. pakankamai prigerti (alkoholinių gėrimų): Parėjo prisiur̃bę tos smarvės kai veršiai Jd. Petriukas, matyt, pri̇̀siurbė kaip bitelė, kad nugriuvo nuo motociklo Slm.
| refl. tr. Ser, NdŽ, Ps, Mrk: Prisisiurbęs degtinėlės P.Vaič. Tiek prisi̇̀siurbia, taip i sėdžia, stiklinę apsikabinęs Btg. Neregėto gėralo žmogus prisisiurbęs ir paiką galvą gavęs pradėjęs keikti BsMtI35.
1 susiur̃bti, -ia, sùsiurbė tr. Rtr; Ser
1. NdŽ tam tikrais organais sutraukti, sučiulpti: Kai kurios žolės iš giliausių žemės sluoksnių susiurbia milžiniškus vandens kiekius ir dar tokiuose smėlynuose, kur nerasi vandens nė lūpoms suvilgyti rš.
| prk.: Kiekvienas iš Karolio draugų buvo užverstas darbais, kurie susiurbė ištisas jūras žmogiškosios energijos rš.
2. DŽ1 tam tikrais prietaisais sutraukti (ppr. skystį): Galima susiurbti skystį į tokį ploną vamzdelį rš.
3. NdŽ, ŽŪŽ34 DŽ1 sugerti: Žemė susiurbia vandenį rš.
| refl. Ser, NdŽ.
4. prk. asimiliuoti, nutautinti: Todėl ji ir bando kitas, mažas tautas susiurbti Vd.
1 užsiur̃bti, -ia, ùžsiurbė tr.; Ser
1. NdŽ per daug prisiurbus, sugadinti: Karštas variklis neužsiurbiamas, jeigu pradedamas paleisti, esant visiškai atidarytam droseliui rš.
2. refl. NdŽ per ilgai siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ užgerti.
| refl.: Užsisiur̃bęs NdŽ.
1. tam tikrais organais čiulpti, traukti: Dėlė siurbia kraują Š. Bitė iš daug kur medaus siur̃bia Grž. Kaip bitelės siurbiam medų iš žiedelių LMD(Sln). Kraują siurbiantys vabzdžiai rš.
| refl. tr. Š.
ǁ absorbuoti: Šaknies siurbiamoji dalis apdengta odele rš. Augalų šaknų siurbiamoji jėga sugeba atitraukti vandenį nuo dirvožemio dalelių rš.
| refl. tr.: Lęšiuko audinys mielai siurbiasi vandenį, o prisisiurbęs išpurpsta ir sudrumstėja P.Aviž.
ǁ prk. išnaudojant glemžti, atimti (jėgas, gėrybes): Okupantai žiūrėjo į Lietuvą kaip į šaltinį, iš kurio galima siurbti žaliavą sp.
2. tam tikrais prietaisais traukti skystį: Siurbiančioji drena ŽŪŽ63. Cilindro siurbiamasis vožtuvas rš.
3. prk. išnaudoti: Žmonės da buvo kvailesni, lengva buvo juos siurbt V.Kudir.
4. pro sučiauptas lūpas traukti, čiulpti: Vienas [vaikas] tirštimą ima, kitas skystimą siur̃bia Gs. Nereikia siur̃bti, bet iš karto išgerti Trg. Ji siurbė gėrimą pro ploną šiaudelį A.Vencl. Paršiukai siur̃bia ėdesėlį Grž. Siur̃bė, siur̃bė [karvė], kol viedrelį išsiurbčiojo Grž.
| Bet ir gaigalelis be partrūkio dažo savo snapelį į vandenį ir dažo, siurbia vandenį ir siurbia BsPII84.
| prk.: Drebančia ranka atidarė langą, ilgai ir godžiai siurbė gaivų orą rš.
5. menk. gerti (alkoholinius gėrimus): Mergaitės nesigėdžia su vyrais rudąjį alutį siurbti Žv. Maukti, siur̃bti KII144. Petriukas labai akvatus siur̃bt Slm. Sako, kad tu irgi pusėtinai siur̃bęs Skr. Nu, Jurgi, tu gerai siurbi orielką, bet tavo sūnus dar plemps geresniai M.Valanč. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę A1885,393.
ǁ prk. rūkyti, traukti: Šeimininkas atsisėdo kitoj lovoj ir siurbia pypkę rš. Žiūrėk, jau vėl pypkes siur̃bia! Mrj.
6. refl. gertis, sunktis, terptis: Sidabrinės putos siurbiasi į geltonas kranto smiltis rš. Bet vėjas vis giliau ir giliau siurbėsi prie šlapių sąnarių rš.
7. traukiant gramzdinti: Jam pasirodė, kad kažkas jo koją pagavo ir siurbia į gilumą rš. Mane pamažu pradėjo siurbti liulanti žemė rš.
8. refl. DŽ1 skverbtis: Kermušinis grąžtas siurbas į vidų ir parplėša skalų medį Trk.
| prk.: Nauji įspūdžiai siurbėsi į jo vidų rš. Vienas? – paklausė didžiai nustebęs Puodžiūnas, nežiūrėdamas į laišką, o siurbdamasis Benediktui į akis A.Vien. Kaskart žmogus vis labiau siurbias į gyvenimo paslaptis rš.
ǁ refl. prk. stengtis patekti, veržtis: Siur̃bas į miestą gyventi KlvrŽ. Jis iš pradžių siur̃bėsi prie jaunų mergų, bet pamatė – niekai jos Ėr.
◊ kraũją (jėgàs, prãkaitą) siur̃bti DŽ1 išnaudoti: Mūsų kraũją siur̃ba kai siurbėlė Vlkš. Vienas lyg erkė prakaitą mano siurbia ir lobsta V.Kudir. Pikta darosi, jeigu kas mane be pagarbos kojomis mindo, jėgas siurbia, naikina rš. Vien siurbti mūsų kraują tad jiems rūpi Vd.
1 apsiur̃bti, -ia, àpsiurbė tr. traukiant įgramzdinti: Įlipo į dumblą, àpsiurbė kojas, i baigta Erž. Klumpis paliko molė[je] àpsiurbtas Als. Skvarma smilčių apsiurbta, negal iš upės beištraukti Šts.
ǁ refl. prk. užsidaryti vienam, su niekuo nebendrauti: Pragyvenęs ne mažiau moralių sukratymų, galų gale apsisiurbė savyje LzP.
1 atsisiur̃bti, -ia, atsi̇̀siurbė tr. atsigerti, prigurkšnoti: Kuningai, atsisiurbę šampano ir kitų siurbalų, sėdasi kazyriuoti prš.
1 įsiur̃bti, -ia (į̇̃siurbia), į̇̃siurbė tr. NdŽ
1. K, DŽ1 tam tikrais organais įčiulpti: Žiedsiurbių liežuvis vamzdelio formos, juo vaisių syvai ir gėlių nektaras įsiurbiami į žiotis T.Ivan.
| prk.: Kapitalas – tai negyvas darbas, kuris kaip vampyras tik tuomet atgyja, kai įsiurbia gyvąjį darbą, ir yra gyvas tuo labiau, kuo daugiau gyvojo darbo jis įsiurbia rš.
| refl. tr. K.
ǁ absorbuoti: Angliarūgštę fotosintezės procese augalai pasisavina iš oro, įsiurbia su žemės syvais sp. Augalai savo šaknimis įsiurbia ir bakterijų paruošiamus junginius rš. Įsiurbiamieji vaistai rš.
| refl.: Suvirškintas maistas įsisiurbia į žarnų gleivėtos plėvelės čiulptukų kapiliarus rš. Mineralinės druskos įsisiurbia į kraują ištirpusios rš.
2. PolŽ56 tam tikrais prietaisais įtraukti: Įsiur̃bti į švirkštą vaistų DŽ1. Įsiurbiantysis ventiliatorius ŽŪŽ25.
| refl.: Įsiurbiami̇́eji vaistai DŽ.
3. pro sučiauptas lūpas, čiulpiant įgerti: Vandens įsiurbė ir, prunkšdamas ant rankų, perbraukė mieguistas akis rš.
| [Karvelinių šeimos paukščiai] geria vandenį kitaip negu visi paukščiai – įsiurbdami jį, bet po kiekvieno gurkšnio nepakeldami galvos T.Ivan.
4. refl. Sut, K, Rtr, DŽ, Ps skverbiantis įsitvirtinti: Siurbėlė įsi̇̀siurbė blauzdon besimaudant Š. Erkė įsisiur̃bs – po alksnynu eisi Gršl. Jis įsi̇̀siurbia ir vis didyn pastoja Vlkš. Užmušiau blusą, buvo man į koją įsisiur̃bus Gs. Bitelė kap įsi̇̀siurbė grynumon, kur nulupta [ožkos] skūra, kap šoko ožka ir nulėkė (ps.) Tvr.
| prk.: Mūsų ponas įsišaknijo, įsisiurbė į mūsų žemelę P.Cvir. Kitos rankos pirštai įsisiurbia į mano petį rš. Va, kad ir šios gadynės mergos: taip ir sekioja bernus, kad tik į skverną įsisiurbus A.Gric.
įsisiurbtinai̇̃ adv.: [Meilinosi poniai,] gaudydama jos rankas ir bučiuodama jas įsisiurbtinai rš.
5. padaryti, kad įsisunktų, sugerti: Prakeikta bus žemė, kuri įsiurbė jo kraują brš.
| refl.: Vanduo įsisiur̃bia į žemę DŽ1.
6. traukiant įgramzdinti: Jurgis įsiklausė, paklibino įsiurbtus batus ir patraukė nosies tiesumu rš.
| prk.: Aš su širdgėla ne kartą pamąstydavau, kad jis eina į pražūtį, kad jį įsiurbs ta karjeristinė biurokratinė pelkė V.Myk-Put. Visus juos įsiurbė į save, pasiglemžė dabartis rš.
7. refl. prk. įsiskverbti: Rūpestis, kokio dar niekad nebuvo prityręs, įsisiurbė į širdį ir giliais bruožais išraižė veidą V.Myk-Put. Visi užmirė ir įsisiurbė į jį akimis (įrėmė žvilgsnius, ėmė tiriamai žiūrėti) A.Vien. Šaukdamas, ranka mostaguodamas, Kordušas siurbte įsisiurbė į ūkvedžio akis J.Marc. Žmogus, smailiomis akimis įsisiurbęs, paklausė J.Paukš. Budrys žvilgsniu įsisiurbia į sūnų. Sūnus ir tėvas valandėlę žiūri vienas į antrą J.Gruš.
8. refl. įsižiūrėti, įsimylėti: Įsi̇̀siurbė į tą Skambalinikę lyg kvailas Skr.
◊ į ši̇̀rdį įsisiur̃bti patikti, įtikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį LzP.
1 išsiur̃bti, -ia, i̇̀šsiurbė tr. K, Rtr, NdŽ; H
1. tam tikrais organais iščiulpti, ištraukti: Ìšsiurbė man dėlės daug kraujo Š. Žmogaus, darbininko galios išnaudojamos, tarsi voras išsiurbtų musės kraują Vd. Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės kvepiančios ir dvokiančios sugeba išsiurbti saldį medų M.Valanč. Iš syvo, katrą išsiur̃bia iš kvietkelių žydžiančių, dirba saldų medutį BM1(Kp). O ta muselė …, ant pat kraštelio šviesaus stiklelio tupėdama, i̇̀šsiurbė [degtinėlę] JV1080.
| prk.: Godinykas teišsiurb (išžinda) vis, ką jis tur BBPs109,11.
ǁ prk. išnaudojant atimti (jėgas, gėrybes): Madlikė mokosi siūti – Trumpjonis nenori, kad jinai tarnautų pas ūkininkus ir tie išsiurbtų jos visą jaunystę I.Simon. Kapitalistai norėjo išsiurbti iš liaudies ūkio kuo daugiau pelno (sov.) rš. Lietuva per karą buvo baisiausiai išvarginta, išsiurbta prš.
2. PolŽ58, DŽ1 tam tikrais prietaisais ištraukti: Ir kai tik tą kūdrą išsiurbė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži, tolyn ir nuslinko LTsIV589. Reikia išsiurbti bute dulkes, nušluoti laiptus sp. Iš stiklinio baliono išsiurbtas oras rš.
3. pro sučiauptas lūpas išgirkšnoti: Karvės visą vandenį iš griovio išsiurbė Krp.
4. menk. išgerti (alkoholinių gėrimų): Vyno po truputį išsiurbę, abu Pimpės atkuto J.Paukš. Tėvas buvo jau apsčiai [degtinės] išsiurbęs rš.
1 nusiur̃bti, -ia, nùsiurbė tr. Rtr
1. DŽ1 tam tikru prietaisu nutraukti: Skystis iš mėgintuvėlio atsargiai nusiurbiamas rš. Dulkėms nusiurbti įtaisas rš.
2. KI25 pro sučiauptas lūpas nugerti: Nusiurbusi pusę stiklinės, pasigardžiuodama ėmė pasakoti, kaip Valentą mažą nuo mirties išgelbėjusi J.Paukš.
1 pasiur̃bti, -ia, pàsiurbė tr. Rtr, NdŽ; Ser
1. tam tikrais organais pačiulpti, patraukti: Pasiur̃bia prie vieno žiedelio, nuskrenda pasiur̃bia prie kito ir suneša medaus Grž.
2. tam tikru prietaisu patraukti: Duok, aš rašalo pasiur̃bsiu [į parkerį] Rm.
3. pro sučiauptas lūpas patraukti (skysčio): Truputį pàsiurbė ir vėl pastatė stiklą Ėr.
| Prikišiu lūpas mano pri dangiško upalio ir ben lašelį pasiurbsiu M.Valanč.
1 pérsiurbti tr.; Ser pervaryti, perpumpuoti.
1 prasiur̃bti, -ia, pràsiurbė tr. NdŽ; Ser
1. NdŽ siurbiant pračiulpti skylę.
2. NdŽ tam tikrą laiką siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ menk. tam tikrą laiką gerti (alkoholinius gėrimus).
1 prisiur̃bti, -ia (pri̇̀siurbia), pri̇̀siurbė tr.
1. refl. K, NdŽ tam tikrais organais čiulpiantis prisitvirtinti, prilipti: Dėlė prie lapo prisisiur̃busi KI76. Tiesa, vaikams dar nebuvo atsitikę, kad būtų kuriam prie plikos kojos prisisiurbusios [kumeldėlės] Vaižg. Nėgės, kaip ir dėlės, gali tvirtai prisisiurbti rš.
| prk.: Ir baimė ima, kad, mums to belaukiant, kiti neprisisiurbtų prie mūsų žemės Vaižg. Prisi̇̀siurbė (prisivėlė, prilindo) bičių į plaukus Ėr.
2. siurbiant pripildyti: Prisiur̃bk į plunksnakotį rašalo DŽ1.
| refl. Kempinė prisisiurbusi vandens rš.
| Mėnuo buvo raudonas, lyg kraujo prisisiurbęs rš.
| prk.: Mieste gyveni, išminties prisisiurbęs, tai pasakyk: [ar aš] jauna? J.Balt.
3. NdŽ pro sučiauptas lūpas pritraukti, prisriuobti: Grėtė paima į burną cukraus, prisiurbia gėrimo ir tuo mišalu aptepa plaukus I.Simon.
| refl. tr. K, Rtr, NdŽ:
^ Ji nė žodžio neištarė, kaip būt vandenio burno[je] prisisiur̃bus Skrb.
4. menk. pakankamai prigerti (alkoholinių gėrimų): Parėjo prisiur̃bę tos smarvės kai veršiai Jd. Petriukas, matyt, pri̇̀siurbė kaip bitelė, kad nugriuvo nuo motociklo Slm.
| refl. tr. Ser, NdŽ, Ps, Mrk: Prisisiurbęs degtinėlės P.Vaič. Tiek prisi̇̀siurbia, taip i sėdžia, stiklinę apsikabinęs Btg. Neregėto gėralo žmogus prisisiurbęs ir paiką galvą gavęs pradėjęs keikti BsMtI35.
1 susiur̃bti, -ia, sùsiurbė tr. Rtr; Ser
1. NdŽ tam tikrais organais sutraukti, sučiulpti: Kai kurios žolės iš giliausių žemės sluoksnių susiurbia milžiniškus vandens kiekius ir dar tokiuose smėlynuose, kur nerasi vandens nė lūpoms suvilgyti rš.
| prk.: Kiekvienas iš Karolio draugų buvo užverstas darbais, kurie susiurbė ištisas jūras žmogiškosios energijos rš.
2. DŽ1 tam tikrais prietaisais sutraukti (ppr. skystį): Galima susiurbti skystį į tokį ploną vamzdelį rš.
3. NdŽ, ŽŪŽ34 DŽ1 sugerti: Žemė susiurbia vandenį rš.
| refl. Ser, NdŽ.
4. prk. asimiliuoti, nutautinti: Todėl ji ir bando kitas, mažas tautas susiurbti Vd.
1 užsiur̃bti, -ia, ùžsiurbė tr.; Ser
1. NdŽ per daug prisiurbus, sugadinti: Karštas variklis neužsiurbiamas, jeigu pradedamas paleisti, esant visiškai atidarytam droseliui rš.
2. refl. NdŽ per ilgai siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ užgerti.
| refl.: Užsisiur̃bęs NdŽ.
susiur̃bti
Apibrėžtis
1 siur̃bti, -ia, -ė tr. K, DŽ; M
1. tam tikrais organais čiulpti, traukti: Dėlė siurbia kraują Š. Bitė iš daug kur medaus siur̃bia Grž. Kaip bitelės siurbiam medų iš žiedelių LMD(Sln). Kraują siurbiantys vabzdžiai rš.
| refl. tr. Š.
ǁ absorbuoti: Šaknies siurbiamoji dalis apdengta odele rš. Augalų šaknų siurbiamoji jėga sugeba atitraukti vandenį nuo dirvožemio dalelių rš.
| refl. tr.: Lęšiuko audinys mielai siurbiasi vandenį, o prisisiurbęs išpurpsta ir sudrumstėja P.Aviž.
ǁ prk. išnaudojant glemžti, atimti (jėgas, gėrybes): Okupantai žiūrėjo į Lietuvą kaip į šaltinį, iš kurio galima siurbti žaliavą sp.
2. tam tikrais prietaisais traukti skystį: Siurbiančioji drena ŽŪŽ63. Cilindro siurbiamasis vožtuvas rš.
3. prk. išnaudoti: Žmonės da buvo kvailesni, lengva buvo juos siurbt V.Kudir.
4. pro sučiauptas lūpas traukti, čiulpti: Vienas [vaikas] tirštimą ima, kitas skystimą siur̃bia Gs. Nereikia siur̃bti, bet iš karto išgerti Trg. Ji siurbė gėrimą pro ploną šiaudelį A.Vencl. Paršiukai siur̃bia ėdesėlį Grž. Siur̃bė, siur̃bė [karvė], kol viedrelį išsiurbčiojo Grž.
| Bet ir gaigalelis be partrūkio dažo savo snapelį į vandenį ir dažo, siurbia vandenį ir siurbia BsPII84.
| prk.: Drebančia ranka atidarė langą, ilgai ir godžiai siurbė gaivų orą rš.
5. menk. gerti (alkoholinius gėrimus): Mergaitės nesigėdžia su vyrais rudąjį alutį siurbti Žv. Maukti, siur̃bti KII144. Petriukas labai akvatus siur̃bt Slm. Sako, kad tu irgi pusėtinai siur̃bęs Skr. Nu, Jurgi, tu gerai siurbi orielką, bet tavo sūnus dar plemps geresniai M.Valanč. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę A1885,393.
ǁ prk. rūkyti, traukti: Šeimininkas atsisėdo kitoj lovoj ir siurbia pypkę rš. Žiūrėk, jau vėl pypkes siur̃bia! Mrj.
6. refl. gertis, sunktis, terptis: Sidabrinės putos siurbiasi į geltonas kranto smiltis rš. Bet vėjas vis giliau ir giliau siurbėsi prie šlapių sąnarių rš.
7. traukiant gramzdinti: Jam pasirodė, kad kažkas jo koją pagavo ir siurbia į gilumą rš. Mane pamažu pradėjo siurbti liulanti žemė rš.
8. refl. DŽ1 skverbtis: Kermušinis grąžtas siurbas į vidų ir parplėša skalų medį Trk.
| prk.: Nauji įspūdžiai siurbėsi į jo vidų rš. Vienas? – paklausė didžiai nustebęs Puodžiūnas, nežiūrėdamas į laišką, o siurbdamasis Benediktui į akis A.Vien. Kaskart žmogus vis labiau siurbias į gyvenimo paslaptis rš.
ǁ refl. prk. stengtis patekti, veržtis: Siur̃bas į miestą gyventi KlvrŽ. Jis iš pradžių siur̃bėsi prie jaunų mergų, bet pamatė – niekai jos Ėr.
◊ kraũją (jėgàs, prãkaitą) siur̃bti DŽ1 išnaudoti: Mūsų kraũją siur̃ba kai siurbėlė Vlkš. Vienas lyg erkė prakaitą mano siurbia ir lobsta V.Kudir. Pikta darosi, jeigu kas mane be pagarbos kojomis mindo, jėgas siurbia, naikina rš. Vien siurbti mūsų kraują tad jiems rūpi Vd.
1 apsiur̃bti, -ia, àpsiurbė tr. traukiant įgramzdinti: Įlipo į dumblą, àpsiurbė kojas, i baigta Erž. Klumpis paliko molė[je] àpsiurbtas Als. Skvarma smilčių apsiurbta, negal iš upės beištraukti Šts.
ǁ refl. prk. užsidaryti vienam, su niekuo nebendrauti: Pragyvenęs ne mažiau moralių sukratymų, galų gale apsisiurbė savyje LzP.
1 atsisiur̃bti, -ia, atsi̇̀siurbė tr. atsigerti, prigurkšnoti: Kuningai, atsisiurbę šampano ir kitų siurbalų, sėdasi kazyriuoti prš.
1 įsiur̃bti, -ia (į̇̃siurbia), į̇̃siurbė tr. NdŽ
1. K, DŽ1 tam tikrais organais įčiulpti: Žiedsiurbių liežuvis vamzdelio formos, juo vaisių syvai ir gėlių nektaras įsiurbiami į žiotis T.Ivan.
| prk.: Kapitalas – tai negyvas darbas, kuris kaip vampyras tik tuomet atgyja, kai įsiurbia gyvąjį darbą, ir yra gyvas tuo labiau, kuo daugiau gyvojo darbo jis įsiurbia rš.
| refl. tr. K.
ǁ absorbuoti: Angliarūgštę fotosintezės procese augalai pasisavina iš oro, įsiurbia su žemės syvais sp. Augalai savo šaknimis įsiurbia ir bakterijų paruošiamus junginius rš. Įsiurbiamieji vaistai rš.
| refl.: Suvirškintas maistas įsisiurbia į žarnų gleivėtos plėvelės čiulptukų kapiliarus rš. Mineralinės druskos įsisiurbia į kraują ištirpusios rš.
2. PolŽ56 tam tikrais prietaisais įtraukti: Įsiur̃bti į švirkštą vaistų DŽ1. Įsiurbiantysis ventiliatorius ŽŪŽ25.
| refl.: Įsiurbiami̇́eji vaistai DŽ.
3. pro sučiauptas lūpas, čiulpiant įgerti: Vandens įsiurbė ir, prunkšdamas ant rankų, perbraukė mieguistas akis rš.
| [Karvelinių šeimos paukščiai] geria vandenį kitaip negu visi paukščiai – įsiurbdami jį, bet po kiekvieno gurkšnio nepakeldami galvos T.Ivan.
4. refl. Sut, K, Rtr, DŽ, Ps skverbiantis įsitvirtinti: Siurbėlė įsi̇̀siurbė blauzdon besimaudant Š. Erkė įsisiur̃bs – po alksnynu eisi Gršl. Jis įsi̇̀siurbia ir vis didyn pastoja Vlkš. Užmušiau blusą, buvo man į koją įsisiur̃bus Gs. Bitelė kap įsi̇̀siurbė grynumon, kur nulupta [ožkos] skūra, kap šoko ožka ir nulėkė (ps.) Tvr.
| prk.: Mūsų ponas įsišaknijo, įsisiurbė į mūsų žemelę P.Cvir. Kitos rankos pirštai įsisiurbia į mano petį rš. Va, kad ir šios gadynės mergos: taip ir sekioja bernus, kad tik į skverną įsisiurbus A.Gric.
įsisiurbtinai̇̃ adv.: [Meilinosi poniai,] gaudydama jos rankas ir bučiuodama jas įsisiurbtinai rš.
5. padaryti, kad įsisunktų, sugerti: Prakeikta bus žemė, kuri įsiurbė jo kraują brš.
| refl.: Vanduo įsisiur̃bia į žemę DŽ1.
6. traukiant įgramzdinti: Jurgis įsiklausė, paklibino įsiurbtus batus ir patraukė nosies tiesumu rš.
| prk.: Aš su širdgėla ne kartą pamąstydavau, kad jis eina į pražūtį, kad jį įsiurbs ta karjeristinė biurokratinė pelkė V.Myk-Put. Visus juos įsiurbė į save, pasiglemžė dabartis rš.
7. refl. prk. įsiskverbti: Rūpestis, kokio dar niekad nebuvo prityręs, įsisiurbė į širdį ir giliais bruožais išraižė veidą V.Myk-Put. Visi užmirė ir įsisiurbė į jį akimis (įrėmė žvilgsnius, ėmė tiriamai žiūrėti) A.Vien. Šaukdamas, ranka mostaguodamas, Kordušas siurbte įsisiurbė į ūkvedžio akis J.Marc. Žmogus, smailiomis akimis įsisiurbęs, paklausė J.Paukš. Budrys žvilgsniu įsisiurbia į sūnų. Sūnus ir tėvas valandėlę žiūri vienas į antrą J.Gruš.
8. refl. įsižiūrėti, įsimylėti: Įsi̇̀siurbė į tą Skambalinikę lyg kvailas Skr.
◊ į ši̇̀rdį įsisiur̃bti patikti, įtikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį LzP.
1 išsiur̃bti, -ia, i̇̀šsiurbė tr. K, Rtr, NdŽ; H
1. tam tikrais organais iščiulpti, ištraukti: Ìšsiurbė man dėlės daug kraujo Š. Žmogaus, darbininko galios išnaudojamos, tarsi voras išsiurbtų musės kraują Vd. Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės kvepiančios ir dvokiančios sugeba išsiurbti saldį medų M.Valanč. Iš syvo, katrą išsiur̃bia iš kvietkelių žydžiančių, dirba saldų medutį BM1(Kp). O ta muselė …, ant pat kraštelio šviesaus stiklelio tupėdama, i̇̀šsiurbė [degtinėlę] JV1080.
| prk.: Godinykas teišsiurb (išžinda) vis, ką jis tur BBPs109,11.
ǁ prk. išnaudojant atimti (jėgas, gėrybes): Madlikė mokosi siūti – Trumpjonis nenori, kad jinai tarnautų pas ūkininkus ir tie išsiurbtų jos visą jaunystę I.Simon. Kapitalistai norėjo išsiurbti iš liaudies ūkio kuo daugiau pelno (sov.) rš. Lietuva per karą buvo baisiausiai išvarginta, išsiurbta prš.
2. PolŽ58, DŽ1 tam tikrais prietaisais ištraukti: Ir kai tik tą kūdrą išsiurbė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži, tolyn ir nuslinko LTsIV589. Reikia išsiurbti bute dulkes, nušluoti laiptus sp. Iš stiklinio baliono išsiurbtas oras rš.
3. pro sučiauptas lūpas išgirkšnoti: Karvės visą vandenį iš griovio išsiurbė Krp.
4. menk. išgerti (alkoholinių gėrimų): Vyno po truputį išsiurbę, abu Pimpės atkuto J.Paukš. Tėvas buvo jau apsčiai [degtinės] išsiurbęs rš.
1 nusiur̃bti, -ia, nùsiurbė tr. Rtr
1. DŽ1 tam tikru prietaisu nutraukti: Skystis iš mėgintuvėlio atsargiai nusiurbiamas rš. Dulkėms nusiurbti įtaisas rš.
2. KI25 pro sučiauptas lūpas nugerti: Nusiurbusi pusę stiklinės, pasigardžiuodama ėmė pasakoti, kaip Valentą mažą nuo mirties išgelbėjusi J.Paukš.
1 pasiur̃bti, -ia, pàsiurbė tr. Rtr, NdŽ; Ser
1. tam tikrais organais pačiulpti, patraukti: Pasiur̃bia prie vieno žiedelio, nuskrenda pasiur̃bia prie kito ir suneša medaus Grž.
2. tam tikru prietaisu patraukti: Duok, aš rašalo pasiur̃bsiu [į parkerį] Rm.
3. pro sučiauptas lūpas patraukti (skysčio): Truputį pàsiurbė ir vėl pastatė stiklą Ėr.
| Prikišiu lūpas mano pri dangiško upalio ir ben lašelį pasiurbsiu M.Valanč.
1 pérsiurbti tr.; Ser pervaryti, perpumpuoti.
1 prasiur̃bti, -ia, pràsiurbė tr. NdŽ; Ser
1. NdŽ siurbiant pračiulpti skylę.
2. NdŽ tam tikrą laiką siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ menk. tam tikrą laiką gerti (alkoholinius gėrimus).
1 prisiur̃bti, -ia (pri̇̀siurbia), pri̇̀siurbė tr.
1. refl. K, NdŽ tam tikrais organais čiulpiantis prisitvirtinti, prilipti: Dėlė prie lapo prisisiur̃busi KI76. Tiesa, vaikams dar nebuvo atsitikę, kad būtų kuriam prie plikos kojos prisisiurbusios [kumeldėlės] Vaižg. Nėgės, kaip ir dėlės, gali tvirtai prisisiurbti rš.
| prk.: Ir baimė ima, kad, mums to belaukiant, kiti neprisisiurbtų prie mūsų žemės Vaižg. Prisi̇̀siurbė (prisivėlė, prilindo) bičių į plaukus Ėr.
2. siurbiant pripildyti: Prisiur̃bk į plunksnakotį rašalo DŽ1.
| refl. Kempinė prisisiurbusi vandens rš.
| Mėnuo buvo raudonas, lyg kraujo prisisiurbęs rš.
| prk.: Mieste gyveni, išminties prisisiurbęs, tai pasakyk: [ar aš] jauna? J.Balt.
3. NdŽ pro sučiauptas lūpas pritraukti, prisriuobti: Grėtė paima į burną cukraus, prisiurbia gėrimo ir tuo mišalu aptepa plaukus I.Simon.
| refl. tr. K, Rtr, NdŽ:
^ Ji nė žodžio neištarė, kaip būt vandenio burno[je] prisisiur̃bus Skrb.
4. menk. pakankamai prigerti (alkoholinių gėrimų): Parėjo prisiur̃bę tos smarvės kai veršiai Jd. Petriukas, matyt, pri̇̀siurbė kaip bitelė, kad nugriuvo nuo motociklo Slm.
| refl. tr. Ser, NdŽ, Ps, Mrk: Prisisiurbęs degtinėlės P.Vaič. Tiek prisi̇̀siurbia, taip i sėdžia, stiklinę apsikabinęs Btg. Neregėto gėralo žmogus prisisiurbęs ir paiką galvą gavęs pradėjęs keikti BsMtI35.
1 susiur̃bti, -ia, sùsiurbė tr. Rtr; Ser
1. NdŽ tam tikrais organais sutraukti, sučiulpti: Kai kurios žolės iš giliausių žemės sluoksnių susiurbia milžiniškus vandens kiekius ir dar tokiuose smėlynuose, kur nerasi vandens nė lūpoms suvilgyti rš.
| prk.: Kiekvienas iš Karolio draugų buvo užverstas darbais, kurie susiurbė ištisas jūras žmogiškosios energijos rš.
2. DŽ1 tam tikrais prietaisais sutraukti (ppr. skystį): Galima susiurbti skystį į tokį ploną vamzdelį rš.
3. NdŽ, ŽŪŽ34 DŽ1 sugerti: Žemė susiurbia vandenį rš.
| refl. Ser, NdŽ.
4. prk. asimiliuoti, nutautinti: Todėl ji ir bando kitas, mažas tautas susiurbti Vd.
1 užsiur̃bti, -ia, ùžsiurbė tr.; Ser
1. NdŽ per daug prisiurbus, sugadinti: Karštas variklis neužsiurbiamas, jeigu pradedamas paleisti, esant visiškai atidarytam droseliui rš.
2. refl. NdŽ per ilgai siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ užgerti.
| refl.: Užsisiur̃bęs NdŽ.
1. tam tikrais organais čiulpti, traukti: Dėlė siurbia kraują Š. Bitė iš daug kur medaus siur̃bia Grž. Kaip bitelės siurbiam medų iš žiedelių LMD(Sln). Kraują siurbiantys vabzdžiai rš.
| refl. tr. Š.
ǁ absorbuoti: Šaknies siurbiamoji dalis apdengta odele rš. Augalų šaknų siurbiamoji jėga sugeba atitraukti vandenį nuo dirvožemio dalelių rš.
| refl. tr.: Lęšiuko audinys mielai siurbiasi vandenį, o prisisiurbęs išpurpsta ir sudrumstėja P.Aviž.
ǁ prk. išnaudojant glemžti, atimti (jėgas, gėrybes): Okupantai žiūrėjo į Lietuvą kaip į šaltinį, iš kurio galima siurbti žaliavą sp.
2. tam tikrais prietaisais traukti skystį: Siurbiančioji drena ŽŪŽ63. Cilindro siurbiamasis vožtuvas rš.
3. prk. išnaudoti: Žmonės da buvo kvailesni, lengva buvo juos siurbt V.Kudir.
4. pro sučiauptas lūpas traukti, čiulpti: Vienas [vaikas] tirštimą ima, kitas skystimą siur̃bia Gs. Nereikia siur̃bti, bet iš karto išgerti Trg. Ji siurbė gėrimą pro ploną šiaudelį A.Vencl. Paršiukai siur̃bia ėdesėlį Grž. Siur̃bė, siur̃bė [karvė], kol viedrelį išsiurbčiojo Grž.
| Bet ir gaigalelis be partrūkio dažo savo snapelį į vandenį ir dažo, siurbia vandenį ir siurbia BsPII84.
| prk.: Drebančia ranka atidarė langą, ilgai ir godžiai siurbė gaivų orą rš.
5. menk. gerti (alkoholinius gėrimus): Mergaitės nesigėdžia su vyrais rudąjį alutį siurbti Žv. Maukti, siur̃bti KII144. Petriukas labai akvatus siur̃bt Slm. Sako, kad tu irgi pusėtinai siur̃bęs Skr. Nu, Jurgi, tu gerai siurbi orielką, bet tavo sūnus dar plemps geresniai M.Valanč. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę A1885,393.
ǁ prk. rūkyti, traukti: Šeimininkas atsisėdo kitoj lovoj ir siurbia pypkę rš. Žiūrėk, jau vėl pypkes siur̃bia! Mrj.
6. refl. gertis, sunktis, terptis: Sidabrinės putos siurbiasi į geltonas kranto smiltis rš. Bet vėjas vis giliau ir giliau siurbėsi prie šlapių sąnarių rš.
7. traukiant gramzdinti: Jam pasirodė, kad kažkas jo koją pagavo ir siurbia į gilumą rš. Mane pamažu pradėjo siurbti liulanti žemė rš.
8. refl. DŽ1 skverbtis: Kermušinis grąžtas siurbas į vidų ir parplėša skalų medį Trk.
| prk.: Nauji įspūdžiai siurbėsi į jo vidų rš. Vienas? – paklausė didžiai nustebęs Puodžiūnas, nežiūrėdamas į laišką, o siurbdamasis Benediktui į akis A.Vien. Kaskart žmogus vis labiau siurbias į gyvenimo paslaptis rš.
ǁ refl. prk. stengtis patekti, veržtis: Siur̃bas į miestą gyventi KlvrŽ. Jis iš pradžių siur̃bėsi prie jaunų mergų, bet pamatė – niekai jos Ėr.
◊ kraũją (jėgàs, prãkaitą) siur̃bti DŽ1 išnaudoti: Mūsų kraũją siur̃ba kai siurbėlė Vlkš. Vienas lyg erkė prakaitą mano siurbia ir lobsta V.Kudir. Pikta darosi, jeigu kas mane be pagarbos kojomis mindo, jėgas siurbia, naikina rš. Vien siurbti mūsų kraują tad jiems rūpi Vd.
1 apsiur̃bti, -ia, àpsiurbė tr. traukiant įgramzdinti: Įlipo į dumblą, àpsiurbė kojas, i baigta Erž. Klumpis paliko molė[je] àpsiurbtas Als. Skvarma smilčių apsiurbta, negal iš upės beištraukti Šts.
ǁ refl. prk. užsidaryti vienam, su niekuo nebendrauti: Pragyvenęs ne mažiau moralių sukratymų, galų gale apsisiurbė savyje LzP.
1 atsisiur̃bti, -ia, atsi̇̀siurbė tr. atsigerti, prigurkšnoti: Kuningai, atsisiurbę šampano ir kitų siurbalų, sėdasi kazyriuoti prš.
1 įsiur̃bti, -ia (į̇̃siurbia), į̇̃siurbė tr. NdŽ
1. K, DŽ1 tam tikrais organais įčiulpti: Žiedsiurbių liežuvis vamzdelio formos, juo vaisių syvai ir gėlių nektaras įsiurbiami į žiotis T.Ivan.
| prk.: Kapitalas – tai negyvas darbas, kuris kaip vampyras tik tuomet atgyja, kai įsiurbia gyvąjį darbą, ir yra gyvas tuo labiau, kuo daugiau gyvojo darbo jis įsiurbia rš.
| refl. tr. K.
ǁ absorbuoti: Angliarūgštę fotosintezės procese augalai pasisavina iš oro, įsiurbia su žemės syvais sp. Augalai savo šaknimis įsiurbia ir bakterijų paruošiamus junginius rš. Įsiurbiamieji vaistai rš.
| refl.: Suvirškintas maistas įsisiurbia į žarnų gleivėtos plėvelės čiulptukų kapiliarus rš. Mineralinės druskos įsisiurbia į kraują ištirpusios rš.
2. PolŽ56 tam tikrais prietaisais įtraukti: Įsiur̃bti į švirkštą vaistų DŽ1. Įsiurbiantysis ventiliatorius ŽŪŽ25.
| refl.: Įsiurbiami̇́eji vaistai DŽ.
3. pro sučiauptas lūpas, čiulpiant įgerti: Vandens įsiurbė ir, prunkšdamas ant rankų, perbraukė mieguistas akis rš.
| [Karvelinių šeimos paukščiai] geria vandenį kitaip negu visi paukščiai – įsiurbdami jį, bet po kiekvieno gurkšnio nepakeldami galvos T.Ivan.
4. refl. Sut, K, Rtr, DŽ, Ps skverbiantis įsitvirtinti: Siurbėlė įsi̇̀siurbė blauzdon besimaudant Š. Erkė įsisiur̃bs – po alksnynu eisi Gršl. Jis įsi̇̀siurbia ir vis didyn pastoja Vlkš. Užmušiau blusą, buvo man į koją įsisiur̃bus Gs. Bitelė kap įsi̇̀siurbė grynumon, kur nulupta [ožkos] skūra, kap šoko ožka ir nulėkė (ps.) Tvr.
| prk.: Mūsų ponas įsišaknijo, įsisiurbė į mūsų žemelę P.Cvir. Kitos rankos pirštai įsisiurbia į mano petį rš. Va, kad ir šios gadynės mergos: taip ir sekioja bernus, kad tik į skverną įsisiurbus A.Gric.
įsisiurbtinai̇̃ adv.: [Meilinosi poniai,] gaudydama jos rankas ir bučiuodama jas įsisiurbtinai rš.
5. padaryti, kad įsisunktų, sugerti: Prakeikta bus žemė, kuri įsiurbė jo kraują brš.
| refl.: Vanduo įsisiur̃bia į žemę DŽ1.
6. traukiant įgramzdinti: Jurgis įsiklausė, paklibino įsiurbtus batus ir patraukė nosies tiesumu rš.
| prk.: Aš su širdgėla ne kartą pamąstydavau, kad jis eina į pražūtį, kad jį įsiurbs ta karjeristinė biurokratinė pelkė V.Myk-Put. Visus juos įsiurbė į save, pasiglemžė dabartis rš.
7. refl. prk. įsiskverbti: Rūpestis, kokio dar niekad nebuvo prityręs, įsisiurbė į širdį ir giliais bruožais išraižė veidą V.Myk-Put. Visi užmirė ir įsisiurbė į jį akimis (įrėmė žvilgsnius, ėmė tiriamai žiūrėti) A.Vien. Šaukdamas, ranka mostaguodamas, Kordušas siurbte įsisiurbė į ūkvedžio akis J.Marc. Žmogus, smailiomis akimis įsisiurbęs, paklausė J.Paukš. Budrys žvilgsniu įsisiurbia į sūnų. Sūnus ir tėvas valandėlę žiūri vienas į antrą J.Gruš.
8. refl. įsižiūrėti, įsimylėti: Įsi̇̀siurbė į tą Skambalinikę lyg kvailas Skr.
◊ į ši̇̀rdį įsisiur̃bti patikti, įtikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį LzP.
1 išsiur̃bti, -ia, i̇̀šsiurbė tr. K, Rtr, NdŽ; H
1. tam tikrais organais iščiulpti, ištraukti: Ìšsiurbė man dėlės daug kraujo Š. Žmogaus, darbininko galios išnaudojamos, tarsi voras išsiurbtų musės kraują Vd. Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės kvepiančios ir dvokiančios sugeba išsiurbti saldį medų M.Valanč. Iš syvo, katrą išsiur̃bia iš kvietkelių žydžiančių, dirba saldų medutį BM1(Kp). O ta muselė …, ant pat kraštelio šviesaus stiklelio tupėdama, i̇̀šsiurbė [degtinėlę] JV1080.
| prk.: Godinykas teišsiurb (išžinda) vis, ką jis tur BBPs109,11.
ǁ prk. išnaudojant atimti (jėgas, gėrybes): Madlikė mokosi siūti – Trumpjonis nenori, kad jinai tarnautų pas ūkininkus ir tie išsiurbtų jos visą jaunystę I.Simon. Kapitalistai norėjo išsiurbti iš liaudies ūkio kuo daugiau pelno (sov.) rš. Lietuva per karą buvo baisiausiai išvarginta, išsiurbta prš.
2. PolŽ58, DŽ1 tam tikrais prietaisais ištraukti: Ir kai tik tą kūdrą išsiurbė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži, tolyn ir nuslinko LTsIV589. Reikia išsiurbti bute dulkes, nušluoti laiptus sp. Iš stiklinio baliono išsiurbtas oras rš.
3. pro sučiauptas lūpas išgirkšnoti: Karvės visą vandenį iš griovio išsiurbė Krp.
4. menk. išgerti (alkoholinių gėrimų): Vyno po truputį išsiurbę, abu Pimpės atkuto J.Paukš. Tėvas buvo jau apsčiai [degtinės] išsiurbęs rš.
1 nusiur̃bti, -ia, nùsiurbė tr. Rtr
1. DŽ1 tam tikru prietaisu nutraukti: Skystis iš mėgintuvėlio atsargiai nusiurbiamas rš. Dulkėms nusiurbti įtaisas rš.
2. KI25 pro sučiauptas lūpas nugerti: Nusiurbusi pusę stiklinės, pasigardžiuodama ėmė pasakoti, kaip Valentą mažą nuo mirties išgelbėjusi J.Paukš.
1 pasiur̃bti, -ia, pàsiurbė tr. Rtr, NdŽ; Ser
1. tam tikrais organais pačiulpti, patraukti: Pasiur̃bia prie vieno žiedelio, nuskrenda pasiur̃bia prie kito ir suneša medaus Grž.
2. tam tikru prietaisu patraukti: Duok, aš rašalo pasiur̃bsiu [į parkerį] Rm.
3. pro sučiauptas lūpas patraukti (skysčio): Truputį pàsiurbė ir vėl pastatė stiklą Ėr.
| Prikišiu lūpas mano pri dangiško upalio ir ben lašelį pasiurbsiu M.Valanč.
1 pérsiurbti tr.; Ser pervaryti, perpumpuoti.
1 prasiur̃bti, -ia, pràsiurbė tr. NdŽ; Ser
1. NdŽ siurbiant pračiulpti skylę.
2. NdŽ tam tikrą laiką siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ menk. tam tikrą laiką gerti (alkoholinius gėrimus).
1 prisiur̃bti, -ia (pri̇̀siurbia), pri̇̀siurbė tr.
1. refl. K, NdŽ tam tikrais organais čiulpiantis prisitvirtinti, prilipti: Dėlė prie lapo prisisiur̃busi KI76. Tiesa, vaikams dar nebuvo atsitikę, kad būtų kuriam prie plikos kojos prisisiurbusios [kumeldėlės] Vaižg. Nėgės, kaip ir dėlės, gali tvirtai prisisiurbti rš.
| prk.: Ir baimė ima, kad, mums to belaukiant, kiti neprisisiurbtų prie mūsų žemės Vaižg. Prisi̇̀siurbė (prisivėlė, prilindo) bičių į plaukus Ėr.
2. siurbiant pripildyti: Prisiur̃bk į plunksnakotį rašalo DŽ1.
| refl. Kempinė prisisiurbusi vandens rš.
| Mėnuo buvo raudonas, lyg kraujo prisisiurbęs rš.
| prk.: Mieste gyveni, išminties prisisiurbęs, tai pasakyk: [ar aš] jauna? J.Balt.
3. NdŽ pro sučiauptas lūpas pritraukti, prisriuobti: Grėtė paima į burną cukraus, prisiurbia gėrimo ir tuo mišalu aptepa plaukus I.Simon.
| refl. tr. K, Rtr, NdŽ:
^ Ji nė žodžio neištarė, kaip būt vandenio burno[je] prisisiur̃bus Skrb.
4. menk. pakankamai prigerti (alkoholinių gėrimų): Parėjo prisiur̃bę tos smarvės kai veršiai Jd. Petriukas, matyt, pri̇̀siurbė kaip bitelė, kad nugriuvo nuo motociklo Slm.
| refl. tr. Ser, NdŽ, Ps, Mrk: Prisisiurbęs degtinėlės P.Vaič. Tiek prisi̇̀siurbia, taip i sėdžia, stiklinę apsikabinęs Btg. Neregėto gėralo žmogus prisisiurbęs ir paiką galvą gavęs pradėjęs keikti BsMtI35.
1 susiur̃bti, -ia, sùsiurbė tr. Rtr; Ser
1. NdŽ tam tikrais organais sutraukti, sučiulpti: Kai kurios žolės iš giliausių žemės sluoksnių susiurbia milžiniškus vandens kiekius ir dar tokiuose smėlynuose, kur nerasi vandens nė lūpoms suvilgyti rš.
| prk.: Kiekvienas iš Karolio draugų buvo užverstas darbais, kurie susiurbė ištisas jūras žmogiškosios energijos rš.
2. DŽ1 tam tikrais prietaisais sutraukti (ppr. skystį): Galima susiurbti skystį į tokį ploną vamzdelį rš.
3. NdŽ, ŽŪŽ34 DŽ1 sugerti: Žemė susiurbia vandenį rš.
| refl. Ser, NdŽ.
4. prk. asimiliuoti, nutautinti: Todėl ji ir bando kitas, mažas tautas susiurbti Vd.
1 užsiur̃bti, -ia, ùžsiurbė tr.; Ser
1. NdŽ per daug prisiurbus, sugadinti: Karštas variklis neužsiurbiamas, jeigu pradedamas paleisti, esant visiškai atidarytam droseliui rš.
2. refl. NdŽ per ilgai siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ užgerti.
| refl.: Užsisiur̃bęs NdŽ.
uždraskýti
Apibrėžtis
draskýti, drãsko, drãskė iter. drėksti.
1. SD361, R į dalis skirstyti plėšiant, plėšyti: Senus marškinius drãsko autam Jnšk. Vėjas medžių šakas drãsko Rm. Kas tuos obuolius taip drãsko (raško)? Slm. Draskyk kaip kuilis regztį Plt. Drãskanti žvėris KII129. Ateidami avių rūbe, bet viduryje būdami vilkais drãskančiais DP156. O bjaurusis vilke, draskąjis MP276. Geras alus bačką drãsko Rm. Ne draskyti knygas rašom O. Jobs … rūbus draskė patis savo ranka Mž433. Piemenys draskė mano lizdelį N15. Draskai̇̃ man kaselę, kad tau žirgai draskytų stonelę Šlčn. Bulbėse knisosi kiaulės, arkliai draskė kviečių gubas A.Vien. Pridenk rasodą, kad vištos nedraskýtų! Rdm.
| Vaikai jau morkus drãsko (rausto) Vvr.
| Petri, nedraskýk (netampyk) vaikuo ausų, o gausi! Vvr.
^ Sausas šaukštas burną drãsko Prng. Didelis kąsnys gerklę drãsko Pc. Žiūrėk, kad ožkos kapo nedraskytų (kad nemirtum nevedęs) Km.
ǁ prk. kedenti, pašyti: Kam tu tas vilnas draskai̇̃ – ar karšt neši? Rdm. Moterys plūksnas drãsko Grv.
ǁ dalyti: Jie negyvens tep – vis tiek ūkę draskỹs Kt. Nei jis norėjo po teismus tampytis, nei tos vietelės draskýt Srv.
| refl.: Mūsų kaimas draskėsi į vienasėdžius rš.
ǁ prk. kankinti, varginti: Toks kosulys užpuolė, krūtinę drãsko Jnšk. Sopuliai drasko širdį mano Tat. O sūnau mano mieliausis, drasko verksmas nū didžiausis SGI89. Neapykantos jausmai mane draskė rš. O tas klyksmas, koks jis draskantis! rš.
| Juokai širdį drãsko Šts.
2. prk. purenti (akėti, arti…): Kad tik saulutė švystertų, tai tuoj ir eitum ant kalnelio draskyti Mtl. Draskė akėčiom žemę rš. Gavo arklį, pradėjo draskýt daržą, ir užėjo lietus Ėr.
| Nebuvau mėšlo draskýt (kratyti) Plv.
3. žadinti judinant, tampant: Bobos drasko plėšo vyrą kelties – niekaip nepridrasko iš miego Žem.
4. braižyti: Katė nagais drãsko sieną DŽ.
| refl.: Draskai̇̃s kaip katinas Pšl.
ǁ pešant šukuoti: Ji drãskė plaukus Kč.
ǁ kasyti: Vaikas drãsko galvą Rdm.
| refl.: Ko draskai̇̃s, kiba nuda užpuolė Smn. Drãskosi kaip utėlių apipultas Jnšk.
5. refl. blaškytis, nerimauti: Sunkiai serga – nenuguli, drãskosi po lovą Jnšk. Višta ėmė draskytis vežime ir rėkti Tat. Ant grandinės ėmė draskytis šuo J.Avyž. Ko tie šunes tep drãskosi (loja) – gal kas atėjo? Rdm.
| Kiauliotė drãskos tekiuos (ieško kuilio) Kp.
| prk.: Kokia dainiaus širdis, kaip jis draskosi, plėšosi ir kenčia Vaižg. Vėjas drãskosi visa diena, turbūt supūs lietaus Plv. Marių bangos putoja ir draskosi I.Simon.
ǁ refl. Š veržtis (kur).
6. refl. labai smarkiai ką daryti, plėšytis: Mes verkiam, drãskomės, o ji nei ašaros neišliejo Rdm. Prisigėrė, tai dabar vemia, drãskosi Sb. Kiaulės žviegia, drãskosi – kodė nepašeri! Kt. Armonika draskytis draskosi J.Paukš. Miesto darbininkas nesidrasko (nepersistengia) dirbdamas I.Simon. Nedraskýkis (sunkiai nedirbk), gumbą gausi – nė dėkuo nėkas nepasakys Pp. Per šienapjūtę vyrai drãskosi su darbais Jnš.
7. refl. prk. išdykauti, peštis: Vaikai laksto, drãskosi Jnšk.
8. refl. bartis, rietis: Pats kaltas ir da teip drãskos Sdk. Kai prie matinyko, tai tyli, kai ant ūlyčios, tai nežino kaip draskýtis Pg. Dėl tokio menknėkio neverta taip draskýtis Up. Tik su žmogu nesidraskýk Pc.
| Tėvai gana drãskės, nenorėjo tos marčios įsileist, o paskui apsiprato, i gana Stak.
| Prūsai draskėsi (mušėsi) su kryžeiviais S.Dauk.
◊ aki̇̀s draskýti įžūliai, nemandagiai ką sakyti: Dar vaikas, o jau tėvam aki̇̀s drãsko Srv. Ji visiem aki̇̀s drãsko Brt.
aũsį (ausi̇̀s) draskýti kelti atgrasumo jausmą girdint: Man drasko ausį šitoks tarimas Sr. Tas žodis „tituliarinis“ drasko man ausis rš.
sùbinę (šiki̇̀nę, ši̇̀kną) draskýti vlg. kelti nerimą: Jai sùbinę drãsko, kaip čia bus su tuo teismu Skr.
| Arkliui aviža šiki̇̀nę drãsko (avižomis šeriamas arklys nenustovi) Rod. Dyka duona ši̇̀kną drãsko Rdm.
ši̇̀rdį draskýti kelti skausmą, širdgėlą: Nerimastis pradėjo draskyti man širdį rš. Juk tu man širdį draskai rš. Maži vaikai žiurstą drasko, dideli – širdį Plut.
apdraskýti tr.; SD63 apiplėšyti, apardyti: Kas tau skvernus apdrãskė? Kt. Šuo pasiutęs piemenis ir galvijus apdrãskė (apriejo) Tat. Bjaurybės vaikai visus žolynus apdrãskė (apskynė) Rdm. Ankštys kaip nageliai, o pupos jau apdraskýtos Vvr. Laivas buvo smarkiai audrų apdraskytas rš.
| refl. tr., intr.: Vėl jau rankoves apsidraskei̇̃! Rdm. Apsidraskiaũ burnelę in sausą šakelę Pls. Sugrįžęs dabar rado daug girtų ir apsidraskiusių žalnierių BsMtII258.
atidraskýti tr.
1. draskant atplėšti: Kambarius atidrãskė, atplėšė Mžš. Kiaulės atidrãskė duris ir išlindo Jnšk.
| refl. tr.: Katė atsidrãskė duris ir įlindo Ėr. Tas katinas atsidraskỹs šėpą Pc.
ǁ tąsant atitraukti: Jo neatidraskýsi nuo lango Plv.
| refl.: Buvau, rodos, tep drūtai pririšęs [šunį], kur tau – atsidrãskė! Rdm.
2. refl. draskantis, barantis ateiti: Kai tik įkels mūsų gyvulys koją jų daržan, tai ji tuoj ir atsidrãsko Slm. Kurių galų ji atsidraskė čia? B.Sruog.
3. refl. atsispirti, atsilaikyti barnyje: Tai bjaurumai bobų – vargiai viena devynių atsidraskiaũ! Slm.
4. refl. prk. prisiraudoti: Na ir atsidrãskė ji, kai tėvas numirė Slm.
įdraskýti tr.
1. įplėšti: Įdraskiaũ drabužį, eidamas pro kengę J.
2. prk. įakėti: Žirnius pavirš įdrãskė Jnšk.
3. refl. draskantis įlįsti: Vagys draskėsi klėtin, bet negalėjo įsidraskýti Š.
išdraskýti tr.
1. išardyti: Arklys visą statą rugių ištaršė, išdrãskė Rm. Vė[ja]s išvartė išdrãskė kupsčius šieno Vvr. Tvorą seną išdraskýk, o naują užtverk J. Vaikai varnos lizdą išdrãskė Dkš. Sukursi ugnelę – rasi išdraskytą NS606.
| Skolinykai namus išdrãskė Gs.
| Karas visus žmones išdrãskė (išsklaidė), ištaškė Ėr.
| refl.: Šeimos išsidrãskė per tuos karus KzR.
ǁ suplėšyti (viską): Visus palaikius marškinius į autus išdraskiaũ Rm.
ǁ dėvint suplėšyti (viską): Vaikai visus tėvo rūbus išnešiojo, išdraskė rš.
ǁ refl. tr. išsidalyti: Tėvai mirė, tai vaikai tuoj namus išsidrãskė Gs.
ǁ prk. iškedenti: Šitos vilnos reikia išdraskýti Rdm.
ǁ Šts išprievartauti: Mergučę išdrãskė ir paliko Skr.
2. išbraižyti, sužeisti: Regėdams jo galvą erškėčiais išdraskytą ir kruviną, tada sakyk BPI424.
| Tu nelįsk prė jo – akis išdraskỹs Kt.
3. iššukuoti: Išdraskýk tu man plaukus retojom šukom Rdm.
| refl.: Plaukai susivėlė – negaliu išsidraskýti, reikia retų šukų Rdm.
4. išdegioti: Tu visus serčikus išdraskysi, ažeik ažuvėjon Dgl.
5. refl. išsibarti, išsirieti (kurį laiką): Jie vakar perdie išsidrãskė Slm.
6. refl. išsikankinti (kurį laiką): Užvalgiau vakare paskrudusios mėsos, tai visą naktį išsidraskiaũ Slm.
7. išpurenti: Su tokiom akėčiom lauko neišdraskýsi Lkm.
nudraskýti tr.
1. J nuplėšyti, nuardyti: Nevažiuok taip per žemę – pavažas nudraskýsi Paį. Vėjo nudraskýtas stogas A.Baran. Kad tuos aksomus nudraskytų, o patiestų medines blankas, tada laimingai pereitų BsPIII32. Visai jau nugyventa: triobos apgriuvę, tvoros nudraskýtos Gs. Nudrãskė obuolius su šakom Rdm.
| Nesimėgzdyk – aš tau ausis nudraskysiu (nusuksiu) Ėr.
| refl. tr.: Plaukus nuo galvos nusidraskė vis šaukdamas Ns1832,11-12. Nusidrãskęs tuos šašus – baisu žiūrėti! Kt.
| Prikepė bandelių, pritaisė – vaikai ausis nusidraskỹs (valgys per vienas kitą) Ėr.
2. prk. nurengti: Kas eis tuo taku, nudraskyti lig nuogam žmogui Šd.
| refl.: Nusidraskei visai, sušalsi, gryčia kaip kalva Srv.
3. nubraižyti, suraižyti: Tik rankas nudraskiaũ ir nieko nepadariau! Švnč. Aplink visą svirną sienos buvo nagais nudraskytos J.Jabl.
| refl. tr.: Šuva kruvinai ausis nusidrãskė Rm.
4. refl. sunkiai, kankinantis numirti: Nuvežė į ligoninę, ir nusidrãskė Ėr. Sunkiai mirė, kol nusidrãskė Jnšk.
5. refl. kaunantis nusidanginti: Nei savųjų, nei kazokų nebebuvo, kažin kur jie visi nusidrãskė bekovodami rš.
padraskýti tr.
1. kiek paplėšyti, paardyti: Padraskyk už mane šituos pėdus [miežių] Rdm.
ǁ suplėšyti: Kaselę išpynė, šilkų kasnykėlį padrãskė (sudraskė) Arm.
ǁ refl. tr. pasidalyti: Anie pasidrãskė žemę, bet kiek ten tegavo! Brs.
2. kiek draskyti, braižyti, krapštyti: Padraskė (patampė, pabandė atidaryti) kas duris, bet neįleidau Jnšk.
| Taip niežti, padraskýk (pakasyk) man nugarą Jnšk.
| refl. tr.: Pasidrãskė, pasigremžė galvą, ir vėl įknibęs drožia Rdm.
ǁ refl. pasikapstyti: Gaidelis pasdraskỹs pasdraskỹs an mėšlyno, i kad ažgiedos! Tvr.
3. refl. pasiblaškyti, pasidaužyti: Žuvys, kaip šaltakraujai gyviai, didelės energijos atsargos neturi ir, kiek pasidraskiusios, pasiduoda rš.
| prk.: Ant jauno mėnesio pasidrãskė pasidrãskė (buvo vėtra, lietus, griausmai) Pc.
4. refl. pasirieti, pasipešti: Pasimušė, pasidraskė, ir vėl zgada Kp.
pérdraskyti tr. praleisti kurį laiką draskant: Ana párdraskė visą dieną drabužius J.
pradraskýti tr.
1. draskant padaryti skylę, žaizdą ir pan.: Vė[ja]s stogą pradrãskė Vvr. Nesigremžk, pradraskýsi [šašą], ir vėl kraujas bėgs Rdm.
| refl. tr.: Nebepaskumbi užsiūti, veizėk, i vėl bepareitąs kelnes prasidrãskęs! Vvr. Jau vėl prasidraskei [žaizdą] – kraujas bėga Kt.
2. prk. kiek praarti: Dobilieną pradraskiáu, avižas sėsiu Žlp.
| refl. tr.: Tarp kelmų prasidraskė, pasisėjo miežių ir biskutį daržovės BsPIII207.
pridraskýti tr.
1. daug priplėšyti: Pilna gryčia pridraskýta popierių Rm. Pridrãskė daug plūksnų Grv. Obeliukų pridrãskė vėjas Pc.
| refl. tr.: Prisidrãskė kišenes pupų ir nuejo ėsdamas Vvr.
2. gerokai apdraskyti, apkandžioti: Šuva pridrãskė vaiką Jnšk.
3. refl. gerokai prisibraižyti: Kiek aš kojų prisidraskiaũ, po tas rugienas bevaikščiodama! Rdm.
4. prk. judinant, tampant prižadinti: Piemenį pridraskė prižadino S.Čiurl. Taigi pridraskys iš miego tą pastumdėlį, lieps bėgti prie pono Žem.
◊ gérklę prisidraskýti prisidainuoti, prisirėkauti: Ir tu gana gerklelę prisidraskei S.Čiurl.
×razdraskýti (hibr.) tr. Nmč sudraskyti, suplėšyti: In kąsnelius razdrãskė, ir ką tu jam! Švnč.
sudraskyti tr.
1. SD322, R suplėšyti, suardyti: Kas tau kepurę sudrãskė? Rdm. Vanagas vištą sudrãskė Vvr. Piemens sudrãskė mano lizdelį JD711. Vos per kelias dešimtis žingsnių nuo ąžuolo atsitolino, perkūnas tvinkst, spyrė į tą medį ir sudraskė M.Valanč. Nerūgusį alų sukošė, ir sudrãskė bačką Pšl. Sudraskytas suardytas žalias mano vainikėlis KrvD180. Jie yra sudraskąji vilkai NTMt7,15.
| refl. tr., intr.: Landžiojai landžiojai pro tvoras ir susidraskei̇̃ kelnes Kt. Pasiutęs tas jūsų vaikas – iš ožio (iš pykčio) susidraskyti galia! Vvr.
ǁ refl. tr. išsidalyti: Jie susidrãskė visą ūkį ant sklypų Alv.
2. subraižyti, surėžyti: Jis … su nagais kumpais savo veidą visą sudrãskė K.Donel. Baisiausia rankos sudraskýtos tų usnių! Rdm.
| refl. tr.: Kur tu tep kaktą susidraskei̇̃? Rdm.
uždraskýti tr.
1. negyvai sudraskyti, suplėšyti: Vieną vištą vanagas žudrãskė Pls.
2. prk. užarti, užakėti: Kai palis, tai aždraskýsiu ir šituos kraštus Mlt.
| refl.: Žemelė minkšta, tai ir vienu arkliuku užsidrãskė Rdm.
1. SD361, R į dalis skirstyti plėšiant, plėšyti: Senus marškinius drãsko autam Jnšk. Vėjas medžių šakas drãsko Rm. Kas tuos obuolius taip drãsko (raško)? Slm. Draskyk kaip kuilis regztį Plt. Drãskanti žvėris KII129. Ateidami avių rūbe, bet viduryje būdami vilkais drãskančiais DP156. O bjaurusis vilke, draskąjis MP276. Geras alus bačką drãsko Rm. Ne draskyti knygas rašom O. Jobs … rūbus draskė patis savo ranka Mž433. Piemenys draskė mano lizdelį N15. Draskai̇̃ man kaselę, kad tau žirgai draskytų stonelę Šlčn. Bulbėse knisosi kiaulės, arkliai draskė kviečių gubas A.Vien. Pridenk rasodą, kad vištos nedraskýtų! Rdm.
| Vaikai jau morkus drãsko (rausto) Vvr.
| Petri, nedraskýk (netampyk) vaikuo ausų, o gausi! Vvr.
^ Sausas šaukštas burną drãsko Prng. Didelis kąsnys gerklę drãsko Pc. Žiūrėk, kad ožkos kapo nedraskytų (kad nemirtum nevedęs) Km.
ǁ prk. kedenti, pašyti: Kam tu tas vilnas draskai̇̃ – ar karšt neši? Rdm. Moterys plūksnas drãsko Grv.
ǁ dalyti: Jie negyvens tep – vis tiek ūkę draskỹs Kt. Nei jis norėjo po teismus tampytis, nei tos vietelės draskýt Srv.
| refl.: Mūsų kaimas draskėsi į vienasėdžius rš.
ǁ prk. kankinti, varginti: Toks kosulys užpuolė, krūtinę drãsko Jnšk. Sopuliai drasko širdį mano Tat. O sūnau mano mieliausis, drasko verksmas nū didžiausis SGI89. Neapykantos jausmai mane draskė rš. O tas klyksmas, koks jis draskantis! rš.
| Juokai širdį drãsko Šts.
2. prk. purenti (akėti, arti…): Kad tik saulutė švystertų, tai tuoj ir eitum ant kalnelio draskyti Mtl. Draskė akėčiom žemę rš. Gavo arklį, pradėjo draskýt daržą, ir užėjo lietus Ėr.
| Nebuvau mėšlo draskýt (kratyti) Plv.
3. žadinti judinant, tampant: Bobos drasko plėšo vyrą kelties – niekaip nepridrasko iš miego Žem.
4. braižyti: Katė nagais drãsko sieną DŽ.
| refl.: Draskai̇̃s kaip katinas Pšl.
ǁ pešant šukuoti: Ji drãskė plaukus Kč.
ǁ kasyti: Vaikas drãsko galvą Rdm.
| refl.: Ko draskai̇̃s, kiba nuda užpuolė Smn. Drãskosi kaip utėlių apipultas Jnšk.
5. refl. blaškytis, nerimauti: Sunkiai serga – nenuguli, drãskosi po lovą Jnšk. Višta ėmė draskytis vežime ir rėkti Tat. Ant grandinės ėmė draskytis šuo J.Avyž. Ko tie šunes tep drãskosi (loja) – gal kas atėjo? Rdm.
| Kiauliotė drãskos tekiuos (ieško kuilio) Kp.
| prk.: Kokia dainiaus širdis, kaip jis draskosi, plėšosi ir kenčia Vaižg. Vėjas drãskosi visa diena, turbūt supūs lietaus Plv. Marių bangos putoja ir draskosi I.Simon.
ǁ refl. Š veržtis (kur).
6. refl. labai smarkiai ką daryti, plėšytis: Mes verkiam, drãskomės, o ji nei ašaros neišliejo Rdm. Prisigėrė, tai dabar vemia, drãskosi Sb. Kiaulės žviegia, drãskosi – kodė nepašeri! Kt. Armonika draskytis draskosi J.Paukš. Miesto darbininkas nesidrasko (nepersistengia) dirbdamas I.Simon. Nedraskýkis (sunkiai nedirbk), gumbą gausi – nė dėkuo nėkas nepasakys Pp. Per šienapjūtę vyrai drãskosi su darbais Jnš.
7. refl. prk. išdykauti, peštis: Vaikai laksto, drãskosi Jnšk.
8. refl. bartis, rietis: Pats kaltas ir da teip drãskos Sdk. Kai prie matinyko, tai tyli, kai ant ūlyčios, tai nežino kaip draskýtis Pg. Dėl tokio menknėkio neverta taip draskýtis Up. Tik su žmogu nesidraskýk Pc.
| Tėvai gana drãskės, nenorėjo tos marčios įsileist, o paskui apsiprato, i gana Stak.
| Prūsai draskėsi (mušėsi) su kryžeiviais S.Dauk.
◊ aki̇̀s draskýti įžūliai, nemandagiai ką sakyti: Dar vaikas, o jau tėvam aki̇̀s drãsko Srv. Ji visiem aki̇̀s drãsko Brt.
aũsį (ausi̇̀s) draskýti kelti atgrasumo jausmą girdint: Man drasko ausį šitoks tarimas Sr. Tas žodis „tituliarinis“ drasko man ausis rš.
sùbinę (šiki̇̀nę, ši̇̀kną) draskýti vlg. kelti nerimą: Jai sùbinę drãsko, kaip čia bus su tuo teismu Skr.
| Arkliui aviža šiki̇̀nę drãsko (avižomis šeriamas arklys nenustovi) Rod. Dyka duona ši̇̀kną drãsko Rdm.
ši̇̀rdį draskýti kelti skausmą, širdgėlą: Nerimastis pradėjo draskyti man širdį rš. Juk tu man širdį draskai rš. Maži vaikai žiurstą drasko, dideli – širdį Plut.
apdraskýti tr.; SD63 apiplėšyti, apardyti: Kas tau skvernus apdrãskė? Kt. Šuo pasiutęs piemenis ir galvijus apdrãskė (apriejo) Tat. Bjaurybės vaikai visus žolynus apdrãskė (apskynė) Rdm. Ankštys kaip nageliai, o pupos jau apdraskýtos Vvr. Laivas buvo smarkiai audrų apdraskytas rš.
| refl. tr., intr.: Vėl jau rankoves apsidraskei̇̃! Rdm. Apsidraskiaũ burnelę in sausą šakelę Pls. Sugrįžęs dabar rado daug girtų ir apsidraskiusių žalnierių BsMtII258.
atidraskýti tr.
1. draskant atplėšti: Kambarius atidrãskė, atplėšė Mžš. Kiaulės atidrãskė duris ir išlindo Jnšk.
| refl. tr.: Katė atsidrãskė duris ir įlindo Ėr. Tas katinas atsidraskỹs šėpą Pc.
ǁ tąsant atitraukti: Jo neatidraskýsi nuo lango Plv.
| refl.: Buvau, rodos, tep drūtai pririšęs [šunį], kur tau – atsidrãskė! Rdm.
2. refl. draskantis, barantis ateiti: Kai tik įkels mūsų gyvulys koją jų daržan, tai ji tuoj ir atsidrãsko Slm. Kurių galų ji atsidraskė čia? B.Sruog.
3. refl. atsispirti, atsilaikyti barnyje: Tai bjaurumai bobų – vargiai viena devynių atsidraskiaũ! Slm.
4. refl. prk. prisiraudoti: Na ir atsidrãskė ji, kai tėvas numirė Slm.
įdraskýti tr.
1. įplėšti: Įdraskiaũ drabužį, eidamas pro kengę J.
2. prk. įakėti: Žirnius pavirš įdrãskė Jnšk.
3. refl. draskantis įlįsti: Vagys draskėsi klėtin, bet negalėjo įsidraskýti Š.
išdraskýti tr.
1. išardyti: Arklys visą statą rugių ištaršė, išdrãskė Rm. Vė[ja]s išvartė išdrãskė kupsčius šieno Vvr. Tvorą seną išdraskýk, o naują užtverk J. Vaikai varnos lizdą išdrãskė Dkš. Sukursi ugnelę – rasi išdraskytą NS606.
| Skolinykai namus išdrãskė Gs.
| Karas visus žmones išdrãskė (išsklaidė), ištaškė Ėr.
| refl.: Šeimos išsidrãskė per tuos karus KzR.
ǁ suplėšyti (viską): Visus palaikius marškinius į autus išdraskiaũ Rm.
ǁ dėvint suplėšyti (viską): Vaikai visus tėvo rūbus išnešiojo, išdraskė rš.
ǁ refl. tr. išsidalyti: Tėvai mirė, tai vaikai tuoj namus išsidrãskė Gs.
ǁ prk. iškedenti: Šitos vilnos reikia išdraskýti Rdm.
ǁ Šts išprievartauti: Mergučę išdrãskė ir paliko Skr.
2. išbraižyti, sužeisti: Regėdams jo galvą erškėčiais išdraskytą ir kruviną, tada sakyk BPI424.
| Tu nelįsk prė jo – akis išdraskỹs Kt.
3. iššukuoti: Išdraskýk tu man plaukus retojom šukom Rdm.
| refl.: Plaukai susivėlė – negaliu išsidraskýti, reikia retų šukų Rdm.
4. išdegioti: Tu visus serčikus išdraskysi, ažeik ažuvėjon Dgl.
5. refl. išsibarti, išsirieti (kurį laiką): Jie vakar perdie išsidrãskė Slm.
6. refl. išsikankinti (kurį laiką): Užvalgiau vakare paskrudusios mėsos, tai visą naktį išsidraskiaũ Slm.
7. išpurenti: Su tokiom akėčiom lauko neišdraskýsi Lkm.
nudraskýti tr.
1. J nuplėšyti, nuardyti: Nevažiuok taip per žemę – pavažas nudraskýsi Paį. Vėjo nudraskýtas stogas A.Baran. Kad tuos aksomus nudraskytų, o patiestų medines blankas, tada laimingai pereitų BsPIII32. Visai jau nugyventa: triobos apgriuvę, tvoros nudraskýtos Gs. Nudrãskė obuolius su šakom Rdm.
| Nesimėgzdyk – aš tau ausis nudraskysiu (nusuksiu) Ėr.
| refl. tr.: Plaukus nuo galvos nusidraskė vis šaukdamas Ns1832,11-12. Nusidrãskęs tuos šašus – baisu žiūrėti! Kt.
| Prikepė bandelių, pritaisė – vaikai ausis nusidraskỹs (valgys per vienas kitą) Ėr.
2. prk. nurengti: Kas eis tuo taku, nudraskyti lig nuogam žmogui Šd.
| refl.: Nusidraskei visai, sušalsi, gryčia kaip kalva Srv.
3. nubraižyti, suraižyti: Tik rankas nudraskiaũ ir nieko nepadariau! Švnč. Aplink visą svirną sienos buvo nagais nudraskytos J.Jabl.
| refl. tr.: Šuva kruvinai ausis nusidrãskė Rm.
4. refl. sunkiai, kankinantis numirti: Nuvežė į ligoninę, ir nusidrãskė Ėr. Sunkiai mirė, kol nusidrãskė Jnšk.
5. refl. kaunantis nusidanginti: Nei savųjų, nei kazokų nebebuvo, kažin kur jie visi nusidrãskė bekovodami rš.
padraskýti tr.
1. kiek paplėšyti, paardyti: Padraskyk už mane šituos pėdus [miežių] Rdm.
ǁ suplėšyti: Kaselę išpynė, šilkų kasnykėlį padrãskė (sudraskė) Arm.
ǁ refl. tr. pasidalyti: Anie pasidrãskė žemę, bet kiek ten tegavo! Brs.
2. kiek draskyti, braižyti, krapštyti: Padraskė (patampė, pabandė atidaryti) kas duris, bet neįleidau Jnšk.
| Taip niežti, padraskýk (pakasyk) man nugarą Jnšk.
| refl. tr.: Pasidrãskė, pasigremžė galvą, ir vėl įknibęs drožia Rdm.
ǁ refl. pasikapstyti: Gaidelis pasdraskỹs pasdraskỹs an mėšlyno, i kad ažgiedos! Tvr.
3. refl. pasiblaškyti, pasidaužyti: Žuvys, kaip šaltakraujai gyviai, didelės energijos atsargos neturi ir, kiek pasidraskiusios, pasiduoda rš.
| prk.: Ant jauno mėnesio pasidrãskė pasidrãskė (buvo vėtra, lietus, griausmai) Pc.
4. refl. pasirieti, pasipešti: Pasimušė, pasidraskė, ir vėl zgada Kp.
pérdraskyti tr. praleisti kurį laiką draskant: Ana párdraskė visą dieną drabužius J.
pradraskýti tr.
1. draskant padaryti skylę, žaizdą ir pan.: Vė[ja]s stogą pradrãskė Vvr. Nesigremžk, pradraskýsi [šašą], ir vėl kraujas bėgs Rdm.
| refl. tr.: Nebepaskumbi užsiūti, veizėk, i vėl bepareitąs kelnes prasidrãskęs! Vvr. Jau vėl prasidraskei [žaizdą] – kraujas bėga Kt.
2. prk. kiek praarti: Dobilieną pradraskiáu, avižas sėsiu Žlp.
| refl. tr.: Tarp kelmų prasidraskė, pasisėjo miežių ir biskutį daržovės BsPIII207.
pridraskýti tr.
1. daug priplėšyti: Pilna gryčia pridraskýta popierių Rm. Pridrãskė daug plūksnų Grv. Obeliukų pridrãskė vėjas Pc.
| refl. tr.: Prisidrãskė kišenes pupų ir nuejo ėsdamas Vvr.
2. gerokai apdraskyti, apkandžioti: Šuva pridrãskė vaiką Jnšk.
3. refl. gerokai prisibraižyti: Kiek aš kojų prisidraskiaũ, po tas rugienas bevaikščiodama! Rdm.
4. prk. judinant, tampant prižadinti: Piemenį pridraskė prižadino S.Čiurl. Taigi pridraskys iš miego tą pastumdėlį, lieps bėgti prie pono Žem.
◊ gérklę prisidraskýti prisidainuoti, prisirėkauti: Ir tu gana gerklelę prisidraskei S.Čiurl.
×razdraskýti (hibr.) tr. Nmč sudraskyti, suplėšyti: In kąsnelius razdrãskė, ir ką tu jam! Švnč.
sudraskyti tr.
1. SD322, R suplėšyti, suardyti: Kas tau kepurę sudrãskė? Rdm. Vanagas vištą sudrãskė Vvr. Piemens sudrãskė mano lizdelį JD711. Vos per kelias dešimtis žingsnių nuo ąžuolo atsitolino, perkūnas tvinkst, spyrė į tą medį ir sudraskė M.Valanč. Nerūgusį alų sukošė, ir sudrãskė bačką Pšl. Sudraskytas suardytas žalias mano vainikėlis KrvD180. Jie yra sudraskąji vilkai NTMt7,15.
| refl. tr., intr.: Landžiojai landžiojai pro tvoras ir susidraskei̇̃ kelnes Kt. Pasiutęs tas jūsų vaikas – iš ožio (iš pykčio) susidraskyti galia! Vvr.
ǁ refl. tr. išsidalyti: Jie susidrãskė visą ūkį ant sklypų Alv.
2. subraižyti, surėžyti: Jis … su nagais kumpais savo veidą visą sudrãskė K.Donel. Baisiausia rankos sudraskýtos tų usnių! Rdm.
| refl. tr.: Kur tu tep kaktą susidraskei̇̃? Rdm.
uždraskýti tr.
1. negyvai sudraskyti, suplėšyti: Vieną vištą vanagas žudrãskė Pls.
2. prk. užarti, užakėti: Kai palis, tai aždraskýsiu ir šituos kraštus Mlt.
| refl.: Žemelė minkšta, tai ir vienu arkliuku užsidrãskė Rdm.
užsiur̃bti
Apibrėžtis
1 siur̃bti, -ia, -ė tr. K, DŽ; M
1. tam tikrais organais čiulpti, traukti: Dėlė siurbia kraują Š. Bitė iš daug kur medaus siur̃bia Grž. Kaip bitelės siurbiam medų iš žiedelių LMD(Sln). Kraują siurbiantys vabzdžiai rš.
| refl. tr. Š.
ǁ absorbuoti: Šaknies siurbiamoji dalis apdengta odele rš. Augalų šaknų siurbiamoji jėga sugeba atitraukti vandenį nuo dirvožemio dalelių rš.
| refl. tr.: Lęšiuko audinys mielai siurbiasi vandenį, o prisisiurbęs išpurpsta ir sudrumstėja P.Aviž.
ǁ prk. išnaudojant glemžti, atimti (jėgas, gėrybes): Okupantai žiūrėjo į Lietuvą kaip į šaltinį, iš kurio galima siurbti žaliavą sp.
2. tam tikrais prietaisais traukti skystį: Siurbiančioji drena ŽŪŽ63. Cilindro siurbiamasis vožtuvas rš.
3. prk. išnaudoti: Žmonės da buvo kvailesni, lengva buvo juos siurbt V.Kudir.
4. pro sučiauptas lūpas traukti, čiulpti: Vienas [vaikas] tirštimą ima, kitas skystimą siur̃bia Gs. Nereikia siur̃bti, bet iš karto išgerti Trg. Ji siurbė gėrimą pro ploną šiaudelį A.Vencl. Paršiukai siur̃bia ėdesėlį Grž. Siur̃bė, siur̃bė [karvė], kol viedrelį išsiurbčiojo Grž.
| Bet ir gaigalelis be partrūkio dažo savo snapelį į vandenį ir dažo, siurbia vandenį ir siurbia BsPII84.
| prk.: Drebančia ranka atidarė langą, ilgai ir godžiai siurbė gaivų orą rš.
5. menk. gerti (alkoholinius gėrimus): Mergaitės nesigėdžia su vyrais rudąjį alutį siurbti Žv. Maukti, siur̃bti KII144. Petriukas labai akvatus siur̃bt Slm. Sako, kad tu irgi pusėtinai siur̃bęs Skr. Nu, Jurgi, tu gerai siurbi orielką, bet tavo sūnus dar plemps geresniai M.Valanč. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę A1885,393.
ǁ prk. rūkyti, traukti: Šeimininkas atsisėdo kitoj lovoj ir siurbia pypkę rš. Žiūrėk, jau vėl pypkes siur̃bia! Mrj.
6. refl. gertis, sunktis, terptis: Sidabrinės putos siurbiasi į geltonas kranto smiltis rš. Bet vėjas vis giliau ir giliau siurbėsi prie šlapių sąnarių rš.
7. traukiant gramzdinti: Jam pasirodė, kad kažkas jo koją pagavo ir siurbia į gilumą rš. Mane pamažu pradėjo siurbti liulanti žemė rš.
8. refl. DŽ1 skverbtis: Kermušinis grąžtas siurbas į vidų ir parplėša skalų medį Trk.
| prk.: Nauji įspūdžiai siurbėsi į jo vidų rš. Vienas? – paklausė didžiai nustebęs Puodžiūnas, nežiūrėdamas į laišką, o siurbdamasis Benediktui į akis A.Vien. Kaskart žmogus vis labiau siurbias į gyvenimo paslaptis rš.
ǁ refl. prk. stengtis patekti, veržtis: Siur̃bas į miestą gyventi KlvrŽ. Jis iš pradžių siur̃bėsi prie jaunų mergų, bet pamatė – niekai jos Ėr.
◊ kraũją (jėgàs, prãkaitą) siur̃bti DŽ1 išnaudoti: Mūsų kraũją siur̃ba kai siurbėlė Vlkš. Vienas lyg erkė prakaitą mano siurbia ir lobsta V.Kudir. Pikta darosi, jeigu kas mane be pagarbos kojomis mindo, jėgas siurbia, naikina rš. Vien siurbti mūsų kraują tad jiems rūpi Vd.
1 apsiur̃bti, -ia, àpsiurbė tr. traukiant įgramzdinti: Įlipo į dumblą, àpsiurbė kojas, i baigta Erž. Klumpis paliko molė[je] àpsiurbtas Als. Skvarma smilčių apsiurbta, negal iš upės beištraukti Šts.
ǁ refl. prk. užsidaryti vienam, su niekuo nebendrauti: Pragyvenęs ne mažiau moralių sukratymų, galų gale apsisiurbė savyje LzP.
1 atsisiur̃bti, -ia, atsi̇̀siurbė tr. atsigerti, prigurkšnoti: Kuningai, atsisiurbę šampano ir kitų siurbalų, sėdasi kazyriuoti prš.
1 įsiur̃bti, -ia (į̇̃siurbia), į̇̃siurbė tr. NdŽ
1. K, DŽ1 tam tikrais organais įčiulpti: Žiedsiurbių liežuvis vamzdelio formos, juo vaisių syvai ir gėlių nektaras įsiurbiami į žiotis T.Ivan.
| prk.: Kapitalas – tai negyvas darbas, kuris kaip vampyras tik tuomet atgyja, kai įsiurbia gyvąjį darbą, ir yra gyvas tuo labiau, kuo daugiau gyvojo darbo jis įsiurbia rš.
| refl. tr. K.
ǁ absorbuoti: Angliarūgštę fotosintezės procese augalai pasisavina iš oro, įsiurbia su žemės syvais sp. Augalai savo šaknimis įsiurbia ir bakterijų paruošiamus junginius rš. Įsiurbiamieji vaistai rš.
| refl.: Suvirškintas maistas įsisiurbia į žarnų gleivėtos plėvelės čiulptukų kapiliarus rš. Mineralinės druskos įsisiurbia į kraują ištirpusios rš.
2. PolŽ56 tam tikrais prietaisais įtraukti: Įsiur̃bti į švirkštą vaistų DŽ1. Įsiurbiantysis ventiliatorius ŽŪŽ25.
| refl.: Įsiurbiami̇́eji vaistai DŽ.
3. pro sučiauptas lūpas, čiulpiant įgerti: Vandens įsiurbė ir, prunkšdamas ant rankų, perbraukė mieguistas akis rš.
| [Karvelinių šeimos paukščiai] geria vandenį kitaip negu visi paukščiai – įsiurbdami jį, bet po kiekvieno gurkšnio nepakeldami galvos T.Ivan.
4. refl. Sut, K, Rtr, DŽ, Ps skverbiantis įsitvirtinti: Siurbėlė įsi̇̀siurbė blauzdon besimaudant Š. Erkė įsisiur̃bs – po alksnynu eisi Gršl. Jis įsi̇̀siurbia ir vis didyn pastoja Vlkš. Užmušiau blusą, buvo man į koją įsisiur̃bus Gs. Bitelė kap įsi̇̀siurbė grynumon, kur nulupta [ožkos] skūra, kap šoko ožka ir nulėkė (ps.) Tvr.
| prk.: Mūsų ponas įsišaknijo, įsisiurbė į mūsų žemelę P.Cvir. Kitos rankos pirštai įsisiurbia į mano petį rš. Va, kad ir šios gadynės mergos: taip ir sekioja bernus, kad tik į skverną įsisiurbus A.Gric.
įsisiurbtinai̇̃ adv.: [Meilinosi poniai,] gaudydama jos rankas ir bučiuodama jas įsisiurbtinai rš.
5. padaryti, kad įsisunktų, sugerti: Prakeikta bus žemė, kuri įsiurbė jo kraują brš.
| refl.: Vanduo įsisiur̃bia į žemę DŽ1.
6. traukiant įgramzdinti: Jurgis įsiklausė, paklibino įsiurbtus batus ir patraukė nosies tiesumu rš.
| prk.: Aš su širdgėla ne kartą pamąstydavau, kad jis eina į pražūtį, kad jį įsiurbs ta karjeristinė biurokratinė pelkė V.Myk-Put. Visus juos įsiurbė į save, pasiglemžė dabartis rš.
7. refl. prk. įsiskverbti: Rūpestis, kokio dar niekad nebuvo prityręs, įsisiurbė į širdį ir giliais bruožais išraižė veidą V.Myk-Put. Visi užmirė ir įsisiurbė į jį akimis (įrėmė žvilgsnius, ėmė tiriamai žiūrėti) A.Vien. Šaukdamas, ranka mostaguodamas, Kordušas siurbte įsisiurbė į ūkvedžio akis J.Marc. Žmogus, smailiomis akimis įsisiurbęs, paklausė J.Paukš. Budrys žvilgsniu įsisiurbia į sūnų. Sūnus ir tėvas valandėlę žiūri vienas į antrą J.Gruš.
8. refl. įsižiūrėti, įsimylėti: Įsi̇̀siurbė į tą Skambalinikę lyg kvailas Skr.
◊ į ši̇̀rdį įsisiur̃bti patikti, įtikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį LzP.
1 išsiur̃bti, -ia, i̇̀šsiurbė tr. K, Rtr, NdŽ; H
1. tam tikrais organais iščiulpti, ištraukti: Ìšsiurbė man dėlės daug kraujo Š. Žmogaus, darbininko galios išnaudojamos, tarsi voras išsiurbtų musės kraują Vd. Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės kvepiančios ir dvokiančios sugeba išsiurbti saldį medų M.Valanč. Iš syvo, katrą išsiur̃bia iš kvietkelių žydžiančių, dirba saldų medutį BM1(Kp). O ta muselė …, ant pat kraštelio šviesaus stiklelio tupėdama, i̇̀šsiurbė [degtinėlę] JV1080.
| prk.: Godinykas teišsiurb (išžinda) vis, ką jis tur BBPs109,11.
ǁ prk. išnaudojant atimti (jėgas, gėrybes): Madlikė mokosi siūti – Trumpjonis nenori, kad jinai tarnautų pas ūkininkus ir tie išsiurbtų jos visą jaunystę I.Simon. Kapitalistai norėjo išsiurbti iš liaudies ūkio kuo daugiau pelno (sov.) rš. Lietuva per karą buvo baisiausiai išvarginta, išsiurbta prš.
2. PolŽ58, DŽ1 tam tikrais prietaisais ištraukti: Ir kai tik tą kūdrą išsiurbė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži, tolyn ir nuslinko LTsIV589. Reikia išsiurbti bute dulkes, nušluoti laiptus sp. Iš stiklinio baliono išsiurbtas oras rš.
3. pro sučiauptas lūpas išgirkšnoti: Karvės visą vandenį iš griovio išsiurbė Krp.
4. menk. išgerti (alkoholinių gėrimų): Vyno po truputį išsiurbę, abu Pimpės atkuto J.Paukš. Tėvas buvo jau apsčiai [degtinės] išsiurbęs rš.
1 nusiur̃bti, -ia, nùsiurbė tr. Rtr
1. DŽ1 tam tikru prietaisu nutraukti: Skystis iš mėgintuvėlio atsargiai nusiurbiamas rš. Dulkėms nusiurbti įtaisas rš.
2. KI25 pro sučiauptas lūpas nugerti: Nusiurbusi pusę stiklinės, pasigardžiuodama ėmė pasakoti, kaip Valentą mažą nuo mirties išgelbėjusi J.Paukš.
1 pasiur̃bti, -ia, pàsiurbė tr. Rtr, NdŽ; Ser
1. tam tikrais organais pačiulpti, patraukti: Pasiur̃bia prie vieno žiedelio, nuskrenda pasiur̃bia prie kito ir suneša medaus Grž.
2. tam tikru prietaisu patraukti: Duok, aš rašalo pasiur̃bsiu [į parkerį] Rm.
3. pro sučiauptas lūpas patraukti (skysčio): Truputį pàsiurbė ir vėl pastatė stiklą Ėr.
| Prikišiu lūpas mano pri dangiško upalio ir ben lašelį pasiurbsiu M.Valanč.
1 pérsiurbti tr.; Ser pervaryti, perpumpuoti.
1 prasiur̃bti, -ia, pràsiurbė tr. NdŽ; Ser
1. NdŽ siurbiant pračiulpti skylę.
2. NdŽ tam tikrą laiką siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ menk. tam tikrą laiką gerti (alkoholinius gėrimus).
1 prisiur̃bti, -ia (pri̇̀siurbia), pri̇̀siurbė tr.
1. refl. K, NdŽ tam tikrais organais čiulpiantis prisitvirtinti, prilipti: Dėlė prie lapo prisisiur̃busi KI76. Tiesa, vaikams dar nebuvo atsitikę, kad būtų kuriam prie plikos kojos prisisiurbusios [kumeldėlės] Vaižg. Nėgės, kaip ir dėlės, gali tvirtai prisisiurbti rš.
| prk.: Ir baimė ima, kad, mums to belaukiant, kiti neprisisiurbtų prie mūsų žemės Vaižg. Prisi̇̀siurbė (prisivėlė, prilindo) bičių į plaukus Ėr.
2. siurbiant pripildyti: Prisiur̃bk į plunksnakotį rašalo DŽ1.
| refl. Kempinė prisisiurbusi vandens rš.
| Mėnuo buvo raudonas, lyg kraujo prisisiurbęs rš.
| prk.: Mieste gyveni, išminties prisisiurbęs, tai pasakyk: [ar aš] jauna? J.Balt.
3. NdŽ pro sučiauptas lūpas pritraukti, prisriuobti: Grėtė paima į burną cukraus, prisiurbia gėrimo ir tuo mišalu aptepa plaukus I.Simon.
| refl. tr. K, Rtr, NdŽ:
^ Ji nė žodžio neištarė, kaip būt vandenio burno[je] prisisiur̃bus Skrb.
4. menk. pakankamai prigerti (alkoholinių gėrimų): Parėjo prisiur̃bę tos smarvės kai veršiai Jd. Petriukas, matyt, pri̇̀siurbė kaip bitelė, kad nugriuvo nuo motociklo Slm.
| refl. tr. Ser, NdŽ, Ps, Mrk: Prisisiurbęs degtinėlės P.Vaič. Tiek prisi̇̀siurbia, taip i sėdžia, stiklinę apsikabinęs Btg. Neregėto gėralo žmogus prisisiurbęs ir paiką galvą gavęs pradėjęs keikti BsMtI35.
1 susiur̃bti, -ia, sùsiurbė tr. Rtr; Ser
1. NdŽ tam tikrais organais sutraukti, sučiulpti: Kai kurios žolės iš giliausių žemės sluoksnių susiurbia milžiniškus vandens kiekius ir dar tokiuose smėlynuose, kur nerasi vandens nė lūpoms suvilgyti rš.
| prk.: Kiekvienas iš Karolio draugų buvo užverstas darbais, kurie susiurbė ištisas jūras žmogiškosios energijos rš.
2. DŽ1 tam tikrais prietaisais sutraukti (ppr. skystį): Galima susiurbti skystį į tokį ploną vamzdelį rš.
3. NdŽ, ŽŪŽ34 DŽ1 sugerti: Žemė susiurbia vandenį rš.
| refl. Ser, NdŽ.
4. prk. asimiliuoti, nutautinti: Todėl ji ir bando kitas, mažas tautas susiurbti Vd.
1 užsiur̃bti, -ia, ùžsiurbė tr.; Ser
1. NdŽ per daug prisiurbus, sugadinti: Karštas variklis neužsiurbiamas, jeigu pradedamas paleisti, esant visiškai atidarytam droseliui rš.
2. refl. NdŽ per ilgai siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ užgerti.
| refl.: Užsisiur̃bęs NdŽ.
1. tam tikrais organais čiulpti, traukti: Dėlė siurbia kraują Š. Bitė iš daug kur medaus siur̃bia Grž. Kaip bitelės siurbiam medų iš žiedelių LMD(Sln). Kraują siurbiantys vabzdžiai rš.
| refl. tr. Š.
ǁ absorbuoti: Šaknies siurbiamoji dalis apdengta odele rš. Augalų šaknų siurbiamoji jėga sugeba atitraukti vandenį nuo dirvožemio dalelių rš.
| refl. tr.: Lęšiuko audinys mielai siurbiasi vandenį, o prisisiurbęs išpurpsta ir sudrumstėja P.Aviž.
ǁ prk. išnaudojant glemžti, atimti (jėgas, gėrybes): Okupantai žiūrėjo į Lietuvą kaip į šaltinį, iš kurio galima siurbti žaliavą sp.
2. tam tikrais prietaisais traukti skystį: Siurbiančioji drena ŽŪŽ63. Cilindro siurbiamasis vožtuvas rš.
3. prk. išnaudoti: Žmonės da buvo kvailesni, lengva buvo juos siurbt V.Kudir.
4. pro sučiauptas lūpas traukti, čiulpti: Vienas [vaikas] tirštimą ima, kitas skystimą siur̃bia Gs. Nereikia siur̃bti, bet iš karto išgerti Trg. Ji siurbė gėrimą pro ploną šiaudelį A.Vencl. Paršiukai siur̃bia ėdesėlį Grž. Siur̃bė, siur̃bė [karvė], kol viedrelį išsiurbčiojo Grž.
| Bet ir gaigalelis be partrūkio dažo savo snapelį į vandenį ir dažo, siurbia vandenį ir siurbia BsPII84.
| prk.: Drebančia ranka atidarė langą, ilgai ir godžiai siurbė gaivų orą rš.
5. menk. gerti (alkoholinius gėrimus): Mergaitės nesigėdžia su vyrais rudąjį alutį siurbti Žv. Maukti, siur̃bti KII144. Petriukas labai akvatus siur̃bt Slm. Sako, kad tu irgi pusėtinai siur̃bęs Skr. Nu, Jurgi, tu gerai siurbi orielką, bet tavo sūnus dar plemps geresniai M.Valanč. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę A1885,393.
ǁ prk. rūkyti, traukti: Šeimininkas atsisėdo kitoj lovoj ir siurbia pypkę rš. Žiūrėk, jau vėl pypkes siur̃bia! Mrj.
6. refl. gertis, sunktis, terptis: Sidabrinės putos siurbiasi į geltonas kranto smiltis rš. Bet vėjas vis giliau ir giliau siurbėsi prie šlapių sąnarių rš.
7. traukiant gramzdinti: Jam pasirodė, kad kažkas jo koją pagavo ir siurbia į gilumą rš. Mane pamažu pradėjo siurbti liulanti žemė rš.
8. refl. DŽ1 skverbtis: Kermušinis grąžtas siurbas į vidų ir parplėša skalų medį Trk.
| prk.: Nauji įspūdžiai siurbėsi į jo vidų rš. Vienas? – paklausė didžiai nustebęs Puodžiūnas, nežiūrėdamas į laišką, o siurbdamasis Benediktui į akis A.Vien. Kaskart žmogus vis labiau siurbias į gyvenimo paslaptis rš.
ǁ refl. prk. stengtis patekti, veržtis: Siur̃bas į miestą gyventi KlvrŽ. Jis iš pradžių siur̃bėsi prie jaunų mergų, bet pamatė – niekai jos Ėr.
◊ kraũją (jėgàs, prãkaitą) siur̃bti DŽ1 išnaudoti: Mūsų kraũją siur̃ba kai siurbėlė Vlkš. Vienas lyg erkė prakaitą mano siurbia ir lobsta V.Kudir. Pikta darosi, jeigu kas mane be pagarbos kojomis mindo, jėgas siurbia, naikina rš. Vien siurbti mūsų kraują tad jiems rūpi Vd.
1 apsiur̃bti, -ia, àpsiurbė tr. traukiant įgramzdinti: Įlipo į dumblą, àpsiurbė kojas, i baigta Erž. Klumpis paliko molė[je] àpsiurbtas Als. Skvarma smilčių apsiurbta, negal iš upės beištraukti Šts.
ǁ refl. prk. užsidaryti vienam, su niekuo nebendrauti: Pragyvenęs ne mažiau moralių sukratymų, galų gale apsisiurbė savyje LzP.
1 atsisiur̃bti, -ia, atsi̇̀siurbė tr. atsigerti, prigurkšnoti: Kuningai, atsisiurbę šampano ir kitų siurbalų, sėdasi kazyriuoti prš.
1 įsiur̃bti, -ia (į̇̃siurbia), į̇̃siurbė tr. NdŽ
1. K, DŽ1 tam tikrais organais įčiulpti: Žiedsiurbių liežuvis vamzdelio formos, juo vaisių syvai ir gėlių nektaras įsiurbiami į žiotis T.Ivan.
| prk.: Kapitalas – tai negyvas darbas, kuris kaip vampyras tik tuomet atgyja, kai įsiurbia gyvąjį darbą, ir yra gyvas tuo labiau, kuo daugiau gyvojo darbo jis įsiurbia rš.
| refl. tr. K.
ǁ absorbuoti: Angliarūgštę fotosintezės procese augalai pasisavina iš oro, įsiurbia su žemės syvais sp. Augalai savo šaknimis įsiurbia ir bakterijų paruošiamus junginius rš. Įsiurbiamieji vaistai rš.
| refl.: Suvirškintas maistas įsisiurbia į žarnų gleivėtos plėvelės čiulptukų kapiliarus rš. Mineralinės druskos įsisiurbia į kraują ištirpusios rš.
2. PolŽ56 tam tikrais prietaisais įtraukti: Įsiur̃bti į švirkštą vaistų DŽ1. Įsiurbiantysis ventiliatorius ŽŪŽ25.
| refl.: Įsiurbiami̇́eji vaistai DŽ.
3. pro sučiauptas lūpas, čiulpiant įgerti: Vandens įsiurbė ir, prunkšdamas ant rankų, perbraukė mieguistas akis rš.
| [Karvelinių šeimos paukščiai] geria vandenį kitaip negu visi paukščiai – įsiurbdami jį, bet po kiekvieno gurkšnio nepakeldami galvos T.Ivan.
4. refl. Sut, K, Rtr, DŽ, Ps skverbiantis įsitvirtinti: Siurbėlė įsi̇̀siurbė blauzdon besimaudant Š. Erkė įsisiur̃bs – po alksnynu eisi Gršl. Jis įsi̇̀siurbia ir vis didyn pastoja Vlkš. Užmušiau blusą, buvo man į koją įsisiur̃bus Gs. Bitelė kap įsi̇̀siurbė grynumon, kur nulupta [ožkos] skūra, kap šoko ožka ir nulėkė (ps.) Tvr.
| prk.: Mūsų ponas įsišaknijo, įsisiurbė į mūsų žemelę P.Cvir. Kitos rankos pirštai įsisiurbia į mano petį rš. Va, kad ir šios gadynės mergos: taip ir sekioja bernus, kad tik į skverną įsisiurbus A.Gric.
įsisiurbtinai̇̃ adv.: [Meilinosi poniai,] gaudydama jos rankas ir bučiuodama jas įsisiurbtinai rš.
5. padaryti, kad įsisunktų, sugerti: Prakeikta bus žemė, kuri įsiurbė jo kraują brš.
| refl.: Vanduo įsisiur̃bia į žemę DŽ1.
6. traukiant įgramzdinti: Jurgis įsiklausė, paklibino įsiurbtus batus ir patraukė nosies tiesumu rš.
| prk.: Aš su širdgėla ne kartą pamąstydavau, kad jis eina į pražūtį, kad jį įsiurbs ta karjeristinė biurokratinė pelkė V.Myk-Put. Visus juos įsiurbė į save, pasiglemžė dabartis rš.
7. refl. prk. įsiskverbti: Rūpestis, kokio dar niekad nebuvo prityręs, įsisiurbė į širdį ir giliais bruožais išraižė veidą V.Myk-Put. Visi užmirė ir įsisiurbė į jį akimis (įrėmė žvilgsnius, ėmė tiriamai žiūrėti) A.Vien. Šaukdamas, ranka mostaguodamas, Kordušas siurbte įsisiurbė į ūkvedžio akis J.Marc. Žmogus, smailiomis akimis įsisiurbęs, paklausė J.Paukš. Budrys žvilgsniu įsisiurbia į sūnų. Sūnus ir tėvas valandėlę žiūri vienas į antrą J.Gruš.
8. refl. įsižiūrėti, įsimylėti: Įsi̇̀siurbė į tą Skambalinikę lyg kvailas Skr.
◊ į ši̇̀rdį įsisiur̃bti patikti, įtikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį LzP.
1 išsiur̃bti, -ia, i̇̀šsiurbė tr. K, Rtr, NdŽ; H
1. tam tikrais organais iščiulpti, ištraukti: Ìšsiurbė man dėlės daug kraujo Š. Žmogaus, darbininko galios išnaudojamos, tarsi voras išsiurbtų musės kraują Vd. Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės kvepiančios ir dvokiančios sugeba išsiurbti saldį medų M.Valanč. Iš syvo, katrą išsiur̃bia iš kvietkelių žydžiančių, dirba saldų medutį BM1(Kp). O ta muselė …, ant pat kraštelio šviesaus stiklelio tupėdama, i̇̀šsiurbė [degtinėlę] JV1080.
| prk.: Godinykas teišsiurb (išžinda) vis, ką jis tur BBPs109,11.
ǁ prk. išnaudojant atimti (jėgas, gėrybes): Madlikė mokosi siūti – Trumpjonis nenori, kad jinai tarnautų pas ūkininkus ir tie išsiurbtų jos visą jaunystę I.Simon. Kapitalistai norėjo išsiurbti iš liaudies ūkio kuo daugiau pelno (sov.) rš. Lietuva per karą buvo baisiausiai išvarginta, išsiurbta prš.
2. PolŽ58, DŽ1 tam tikrais prietaisais ištraukti: Ir kai tik tą kūdrą išsiurbė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži, tolyn ir nuslinko LTsIV589. Reikia išsiurbti bute dulkes, nušluoti laiptus sp. Iš stiklinio baliono išsiurbtas oras rš.
3. pro sučiauptas lūpas išgirkšnoti: Karvės visą vandenį iš griovio išsiurbė Krp.
4. menk. išgerti (alkoholinių gėrimų): Vyno po truputį išsiurbę, abu Pimpės atkuto J.Paukš. Tėvas buvo jau apsčiai [degtinės] išsiurbęs rš.
1 nusiur̃bti, -ia, nùsiurbė tr. Rtr
1. DŽ1 tam tikru prietaisu nutraukti: Skystis iš mėgintuvėlio atsargiai nusiurbiamas rš. Dulkėms nusiurbti įtaisas rš.
2. KI25 pro sučiauptas lūpas nugerti: Nusiurbusi pusę stiklinės, pasigardžiuodama ėmė pasakoti, kaip Valentą mažą nuo mirties išgelbėjusi J.Paukš.
1 pasiur̃bti, -ia, pàsiurbė tr. Rtr, NdŽ; Ser
1. tam tikrais organais pačiulpti, patraukti: Pasiur̃bia prie vieno žiedelio, nuskrenda pasiur̃bia prie kito ir suneša medaus Grž.
2. tam tikru prietaisu patraukti: Duok, aš rašalo pasiur̃bsiu [į parkerį] Rm.
3. pro sučiauptas lūpas patraukti (skysčio): Truputį pàsiurbė ir vėl pastatė stiklą Ėr.
| Prikišiu lūpas mano pri dangiško upalio ir ben lašelį pasiurbsiu M.Valanč.
1 pérsiurbti tr.; Ser pervaryti, perpumpuoti.
1 prasiur̃bti, -ia, pràsiurbė tr. NdŽ; Ser
1. NdŽ siurbiant pračiulpti skylę.
2. NdŽ tam tikrą laiką siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ menk. tam tikrą laiką gerti (alkoholinius gėrimus).
1 prisiur̃bti, -ia (pri̇̀siurbia), pri̇̀siurbė tr.
1. refl. K, NdŽ tam tikrais organais čiulpiantis prisitvirtinti, prilipti: Dėlė prie lapo prisisiur̃busi KI76. Tiesa, vaikams dar nebuvo atsitikę, kad būtų kuriam prie plikos kojos prisisiurbusios [kumeldėlės] Vaižg. Nėgės, kaip ir dėlės, gali tvirtai prisisiurbti rš.
| prk.: Ir baimė ima, kad, mums to belaukiant, kiti neprisisiurbtų prie mūsų žemės Vaižg. Prisi̇̀siurbė (prisivėlė, prilindo) bičių į plaukus Ėr.
2. siurbiant pripildyti: Prisiur̃bk į plunksnakotį rašalo DŽ1.
| refl. Kempinė prisisiurbusi vandens rš.
| Mėnuo buvo raudonas, lyg kraujo prisisiurbęs rš.
| prk.: Mieste gyveni, išminties prisisiurbęs, tai pasakyk: [ar aš] jauna? J.Balt.
3. NdŽ pro sučiauptas lūpas pritraukti, prisriuobti: Grėtė paima į burną cukraus, prisiurbia gėrimo ir tuo mišalu aptepa plaukus I.Simon.
| refl. tr. K, Rtr, NdŽ:
^ Ji nė žodžio neištarė, kaip būt vandenio burno[je] prisisiur̃bus Skrb.
4. menk. pakankamai prigerti (alkoholinių gėrimų): Parėjo prisiur̃bę tos smarvės kai veršiai Jd. Petriukas, matyt, pri̇̀siurbė kaip bitelė, kad nugriuvo nuo motociklo Slm.
| refl. tr. Ser, NdŽ, Ps, Mrk: Prisisiurbęs degtinėlės P.Vaič. Tiek prisi̇̀siurbia, taip i sėdžia, stiklinę apsikabinęs Btg. Neregėto gėralo žmogus prisisiurbęs ir paiką galvą gavęs pradėjęs keikti BsMtI35.
1 susiur̃bti, -ia, sùsiurbė tr. Rtr; Ser
1. NdŽ tam tikrais organais sutraukti, sučiulpti: Kai kurios žolės iš giliausių žemės sluoksnių susiurbia milžiniškus vandens kiekius ir dar tokiuose smėlynuose, kur nerasi vandens nė lūpoms suvilgyti rš.
| prk.: Kiekvienas iš Karolio draugų buvo užverstas darbais, kurie susiurbė ištisas jūras žmogiškosios energijos rš.
2. DŽ1 tam tikrais prietaisais sutraukti (ppr. skystį): Galima susiurbti skystį į tokį ploną vamzdelį rš.
3. NdŽ, ŽŪŽ34 DŽ1 sugerti: Žemė susiurbia vandenį rš.
| refl. Ser, NdŽ.
4. prk. asimiliuoti, nutautinti: Todėl ji ir bando kitas, mažas tautas susiurbti Vd.
1 užsiur̃bti, -ia, ùžsiurbė tr.; Ser
1. NdŽ per daug prisiurbus, sugadinti: Karštas variklis neužsiurbiamas, jeigu pradedamas paleisti, esant visiškai atidarytam droseliui rš.
2. refl. NdŽ per ilgai siurbti, siurbčioti.
3. NdŽ užgerti.
| refl.: Užsisiur̃bęs NdŽ.
