ūkstýti, ū̃ksto, ū̃kstė BŽ170, NdŽ, Up iter. dem. 2 ūkti.
1. tr., intr. Rtr tamsinti, temdyti, niaukti, debesimis supti.
| refl. R, K, KII239,360, L, Rtr, KŽ, DŽ1, NmŽ, Trg, Žgč, Krž: Ū̃kstos ant lytaus KI76. Ū̃kstos po biškį, bus lytus J. Ū̃kstos, veizėk, ū̃kstos i nelyna DūnŽ. Ū̃kstos, debesys kilna, lys Grd. Dvi dieni pabuvo gražesnė, i jau ū̃kstos Krš. Kad ir ū̃kstos, nelyna Krkl. Kad pradeda ūkstytis, visos bitys su umaru lekia namon Rdž. Jau vėl dangus ūkstos, jau vėl debesys kyla prš. Šią dieną bus dargana, nėsa dangus raudonuoja ir ūkstos Bb1Mt16,3.
| prk.: Senai kerštingos debesys vis ūkstėsi Vd. Ūkstosi karui prš.
2. tr. KŽ padaryti paunksnę, mesti šešėlį: Ąžuolų ūkstoma žemė rš.
apsiūkstýti K
1. Kel1863,130, KII239, Rtr debesimis apsitraukti, apsiniaukti: Dangus perkūnijos debesimis apsiū̃kstęs KI544.
2. aptemti, netekti gebėjimo regėti: Akis apsiū̃ksto, apsitamsina KII258.
susiūkstýti DŽ1 ūkstantis susitelkti: Ūkstos ūkstos, turbūt susiūkstýs lytaus Pgr.

1 rūdýti, -i̇̀ja (-ỹja K, rū̃di Klt, rūda), -i̇̀jo intr.
1. MŽ393, N, K, M trauktis rūdimis: Paprastoji geležis rūdija ore tik todėl, kad turi kitų metalų priemaišų K.Daukš. Mano žiedeliai, o auksinėliai, skrynioj gulėste ir berūdyste RD40. Nerūdijantis plienas rš. Sidabras su auksu ore niekuomet nerūdija rš. Padėk dalges, tegu nerūdỹja per žiemą Dkš. Ei mergyte nėgelkyte, dėl ko rūd žiedelis? KlvD9. Ar ne laiku aš atjojau, ar žiedeliai rūdi? B.Sruog. Jei rūdỹs žiedelis an baltų rankelių, tai smūtnas bernelis svetimoj šalelėj (d.) Vlkv. Oi, kad pražuvo jaunos dienelės, rūdyk, šoblužėle! TŽII316. Rūdi aukso žiedužėliai neišdovanoti (d.) Prn. Lietutis lyja, pentins rūdyja juodame purvynėly JD458. Bagočiaus dukrelės žiedai rūdyja, o vargo mergelės nuo darbų dyla LTR(Ldvn). Jei kirvis rūdija, tai bus lietaus Pn.
| prk.: Bernyti mano, jaunasis mano, rūdys tavo širdelė JV840. Rūdýk, vainike, purvyne, o tu, mergele, pas mane (d.) Mrc.
2. DŽ apsikrėsti rūdimis, gesti nuo rūdžių: Daugumas kviečių rūdỹja Jd. Azotinėmis trąšomis patręšti javai rūdija labiau rš. Šįmet roputės taip nerūdỹja kaip pernai Skr.
| Lapeliai bėga, vėjo papūsti, pūsta rūdyja, krūvon sugrūsti LTR(Rk). Medžio (kadagio) uoga neduos [šulinio] vandeniui rūdyti, maurais mauroti Lb. Per Užgavėnes negalima verpti, linai rūdys LTR(Rs).
3. DŽ, Smn gesti, gaunant rudą spalvą: Prie kaulo jau rūdija mėsa Ktk. Tie lašiniai rūdỹ[ja] Jrb. Mėsa nerūdija, nesitraukia, paimi, nets kvepia Všk. Kad nerūdytų lašiniai, reikia per Užgavėnes neverpt LTR(Ds).
4. prk. vargti: Sklepe būk, rūdýk (apie suimtąjį) Ėr. Kaip geležis vis rūdiju CII328. Pavogsi, o paskui kalėjime rūdýsi Mrj. Aš gerai pirmiau gyvenau, dabar rūdyjù Rs. Aš pats verčiau numirčiau, neg su jais diena dienon rūdyčiau kambary B.Sruog. O jeigu tas žmogus būt tą krosnį neardęs, tai toji giltinė ir po šiai dienai da būtų ten rūdijus BsPIV113.
5. prk. palengva nykti, gaišti: Užžels kojelių takeliai, rūdys rankelių darbeliai, pasigesite manęs LTR(Lkv). Rūdys mano jaunystėlė per visą amželį, per visą amželį pas jauną bernelį LTR(Prl). Sena meilė nerūdỹja, laikui bėgant, vėl atgyja Kt. Akmens sudyla, plienas rūdija, tik nerūdija kerštas širdyje T.Tilv.
1 aprūdýti intr.
1. R294, MŽ393, Sut, N, K, DŽ apsitraukti rūdimis: Drėgnai padėta geležis greit aprūdija rš. Tėvas pamatė ant kelio aprūdijusią padkavą ir liepė sūnui paimt BsPIII104. Kuris būsiva žuvęs, tai to kulką antrasis rasiva aprūdijusią LTR(Žal).
| prk.: Ar jūs gimėt surambėjusiais seniais su aprūdijusiomis sielomis? K.Bink.
2. apgesti: Negardi mėsa, ir baigta – visa aprūdijus Km.
3. apruduoti nuo rūdžių: Mūs kelnės pali klupstį buvo aprūdi̇̀ję – po dumblą landžiaunam ir landžiaunam Arm.
1 įrūdýti intr. K, Š, DŽ; R25, N įsiėsti rūdims: Peilis įrūdi̇̀jęs KI352. Kačeig tu jį šveiti kaip zerkolą, tikt pasiliekt įrūdijęs CII328.
1 išrūdýti intr.
1. išgesti vietomis ar iš vidaus nuo rūdžių: Peilis išrūdi̇̀jęs duobytėmis, jau nebenusišveis Rm. Cinkuotos skardos, variniai ir šiaip išrūdiję indai karvėms melžti bei pienui laikyti netinka rš.
2. išpūti, išgesti: Kad tu žalia rūtele išdžiūtai, iš šaknelių išrūdytai LTR(Lp). Vaiko nuo saldainių dantys išrūdijo Lš.
1 nurūdýti intr.
1. K, DŽ1 apsitraukti rūdimis; surūdijus atkristi: Kur tavo pentineliai šviesūs nurūdijo? LTR(Akm).
^ Kad tu nurūdýtai! Pls.
2. prk. išvargti: Nurūdýsi savo amžių ir duonos kąsnio neturėsi Ėr.
1 parūdýti intr.
1. DŽ1 kiek apsitraukti rūdimis: Parūdi̇̀jo kiek blėka Dglš.
2. Ps pagesti, pasenti: Mėsa sena, parūdi̇̀jus Gs. Šio meto lašiniai, o parūdi̇̀ję Jrb. Kad gerai neįsūdai, ima ir parūdỹja lašiniai Gs.
1 pérrūdyti intr. K surūdyti visam, kiaurai: Antrojoj gatvelėj kiūtojo suklypę, sukiužę, sudubusiais ir kiaurais perrūdijusios skardos stogais nameliukai J.Balt.
1 prarūdýti intr.
1. DŽ1 prakiurti nuo rūdžių: Prarūdi̇̀jo ta geležinė blėta Pc. Skardinės prarūdijęs šonas rš.
2. prk. sunkiai pragyventi, sunykti: Prarūdi̇̀jo nabagė Žrm. Reiks man jaunai mergelei už jo prarūdytie (d.) Pls.
1 prirūdýti intr.
1. DŽ1 priaugti rūdžių iš vidaus: Bitonėlis prirūdi̇̀jęs – kasdien šlapinu Ktk.
2. prisitraukti rūdžių: Įdubime žliugsėjo prirūdijęs vanduo rš.
3. sugesti daugeliui: Jam padarė operaciją ausies, jo daug kaulų prirūdi̇̀jusių rado galvo[je] – i nieko nepagydė Rd.
1 surūdýti intr.
1. H, R, Sut, N, K, M apsitraukti, pavirsti rūdimis: Surūdijęs CII328. Surūdu SD314. Apskaičiuota, kad pasaulyje per metus surūdija apie dešimtadalį visos metinės geležies produkcijos K.Daukš. Jau suvyto vainikėlis an mano galvelės, surūdi̇̀jo aukso žiedas an baltų rankelių (d.) Vlkv. Katro kulka bus surūdi̇̀jus, tai to gyvo nėra (ps.) Lzd.
^ Ir plūgas be darbo surūdija Mrk. Grapas tau nė surūdi̇̀jusio grašio nedovanos Skrb.
2. Dkš, Alv pagesti, paruduoti: Šeimynai surūdijusios mėsos šmotą nupjauna Šmn. Užvalgiau surūdi̇̀jusių lašinių, tai ir pradėjo sopėt po krūtine PnmR.
ǁ pernokti, pasenti: Visi agurkai surūdi̇̀ję guli darže Čb. Surūdi̇̀jusios uogos neskanios Jd.
3. DŽ sutrūnyti, sunykti: Jo kauleliai surūdi̇̀ję Ėr. Mes prapulsim, surūdýsim, plūksneles išdulkysim DrskD135. Tu surūdysi kai raiste šiekštelė LMD(Str).
| Surūdi̇̀jo pilvelis nuo gėrimo Ėr.
| prk.: Ar bus geriau, ar reiks mum teip surūdyti? Rm. Geriau sudilt bedirbant, negu surūdyt betinginiaujant LTR(Mrj).
1 užrūdýti intr.
1. Sut, M, DŽ1 nuo rūdžių užstrigti; užakti, sugesti, užsidėjus rūdims: Ažurūdu SD438. Zaviesai užrūdi̇̀jo Vdšk. Ažrūdi̇̀jo spynelė, reikia žibalo įpilt Klt. O užrūdi̇̀jus mano plintelė, nešaus girios paukštelių JV840. Mano mergelės šaltos rankelės, užrūdi̇̀ję žiedeliai JD134.
2. sunykti: Jau užžėlė kojų takai, užrūdijo rankų darbai LTR(Srd).

pasidaryti šviesiam, giedram
apsiniáukti
debesimis apsitraukti, aptemti
Taip rudenį padangė: tai tamsiu debesėliu apsiniaukia, tai vėl saulė nušvinta Vaižg.

pasidaryti šviesiam
aptémti
pasidaryti tamsiam
Tau viskas aptemo ir viskas vėl nušvito Gruš.

pradėti šviesti
užgèsti
nustoti šviesti
Pasauliai nušvinta ir vėlei užgęsta, ir užgesus atrodo – nei meilės, nei laimės nėra Ket.

paaiškėti
užtémti
pasidaryti neaišku
Tai čia, tai ten nušvisdavo man dalykas aiškiau, bet tik tam, kad tuoj užtemtų, kai tardavaus esąs suvokęs Mš.

1 rūkúoti, -úoja, -ãvo intr.
1. DŽ, Plš rūku trauktis: Devynius rytus rūkuos rūkavo (brolis kariaudamas), dešimtam ryte kraujuos plūdavo LTR(Ut).
2. tvyroti (apie dulkes): Dulkės rūkavo viršum stalo ir palangės rš.
1 įrūkúoti intr. apdulkėti: Inrūkavai̇̃, viešu keliu važiuodama (d.) Dv.
1 parūkúoti intr.
1. DŽ rūku, dūmais apsitraukti: Iš didelių giedrų esti parūkãvę, padūmavę J.Jabl(Skp). Gal dega kas, kad už miško parūkavę Ds. Dangus parūkavęs, kano ar tik nesusidarys ant nakties lietaus Ds. Tam šone parūkãvę, gal te lyja Ob. Oras parūkãvęs Ėr. Pilkas parūkãvęs dangus Ps. Ant kranto parūkavę, lyg pilkom skraistėm nusidangstę krūmai J.Paukš. Pati atkalnė tebėra pilkai parūkavusi Vaižg. Vakare pievos parū̃kavę nuo ežero Ob. Atsikėliau anksti rytą aš iš patalėlio, – padūmavę parūkavę visi pakraštėliai LTR(Dbk). Susimildami dovanokit, mat parūkavę, iš tolo misliau, kad bala! BsPII307. Kad davė ausin, tai net akys[e] parūkavo Ds. Parko medžiai papilkavo, lyg dūmais parūkavo Pt.
2. dūmų prieiti, prirūkti: Ė kolgi jūsų gryčia parūkavus? Ds.

gurgė́ti, gùrga, -ė́jo intr.
1. čiurlenti: Vien upelio sraunus vanduo gurgėjo Vd. Srauni upelė pasišokėdama per akmenėlius gurgėjo Žem. Paversmio krantuose gurgėdami urbė naujas vagas neregimi upokšniai rš.
2. urgzti, gurgti, urkti, burbuliuoti (apie vidurius): Pilvas gùrga ir kliuksi J. Sako, sveikų vidurių arklio pilvas gùrga NmŽ.
3. trankiai važiuoti, bildėti, dundėti: Prikrauti visokių gėrybių vežimai gurga į turgų rš.
4. bartis, niurzgėti: Senis gurga Krkl. Jurgi, ko tu gùrgi – kaip paėsi, negurgė́si Krtv.
apgurgė́ti intr. storai nešvarumais aptekti, apsitraukti: Stalas bulbių lupsnimis apgurgė́jo Nm. Kad puodai nebėgtų, tai ne teip ir apgurgėtų Ds. Vienas prikišo nosį prie apgurgėjusio (apšalusio) stiklo rš. Šaligatviai apgurgėję ledais sp.
nugurgė́ti intr.
1. trankiai nuvažiuoti, nubildėti, nudundėti: Vieškeliu eilė vežimų nugurgėjo rš.
2. nuskęsti, nugarmėti: Nugurgėjo į žemės gilumą ir prasmego Lnkv.
prigurgė́ti intr. prieiti, prisirinkti: Prigurgė́jo pilna troba vyrų Grg.
sugurgė́ti intr.
1. būriu sueiti, sugarmėti: Į vidų sugurgėjo svečiai rš.
2. gurgant sutekėti, suplūsti: Seniai sugurgėjo pavasariniai upeliai į upes rš.
3. suskresti: Suodys ant viškų, ant varpų stogo į gurgulus sugurgė́jo J.

tumė́ti, tùma (-ė́ja NdŽ), -ė́jo intr.
1. K.Būg, Kos37, BŽ547, LVIV136, DŽ, NdŽ, FrnW, KŽ, Vkš, Grg tumei darytis, tirštėti, tenėti: Putra pradeda tumė́ti DūnŽ. Tumė́te sutumėjo verėnas, putra, košė, t. y. sutirštėjo J. Košės visos labai tumė́[ja] Krš.
2. NdŽ prk. rimtėti.
aptumė́ti, àptuma, -ė́jo intr. Šv apsinešti, apsitraukti: Kibirai (nj.) veršputre aptumė́ję Up. Kartais kopūstai aptumė́[ja], tokia vortinkle apsitrauka Grg.
pritumė́ti, pri̇̀tuma, -ė́jo intr. priskresti: Mėnesiais neplaunamas, ir auksinis, ne tik molinis puodas pritumė́s Vvr. Varinis, matyt, visą nedėlią neplautas, pritumė́jęs Šv.
sutumė́ti, sùtuma, -ė́jo intr.
1. NdŽ sutirštėti: Kaip sutumė́s skinsčiai verėno, bus blandus ir tįs J. Tiek nedaug [miltų] įblendžiau, i kaip sutumė́jo! DūnŽ. Ta bulbienė labai sutumė́jo – viena košė Jnš. Graižtus ir miltais sausais privarinėji, sutumė́ja anie, susigula, jau ir vanduo neteka Škn. Nešk kruopus į stalą – atauš, sutumė́s Krkl.
| prk.: Vyras su pačia nesutumė́[ja] J.Jabl(Als). Žmogaus protas oi košė, negreitai sutumė́[ja] Krš.
2. NdŽ prk. surimtėti: Žanota, o mukšiavo kaip kokia mergė, sakau, kad vaiką įsigaus, rasi sutumė́s Plt.

2 térkšti, térškia, térškė (térško) intr. DŽ1, ter̃kšti, ter̃škia, ter̃škė (ter̃ško) [K], KŽ; N trauktis plonu sluoksniu, stingti nuo šalčio, terškėti: Jau terškia, t. y. šanla gruodas J. Reiks jau pieną iš kamaros nešti į trobą – pradėjo térkšti Brs. Purvas terkšte paterškė, t. y. pašalo J. Térškia langai NdŽ.
| tr. impers. DŽ1: Langus térškia NdŽ.
2 aptérkšti, aptérškia, aptérškė intr., apter̃kšti, apter̃škia (àpterškia KŽ), àpterškė apsitraukti plona ledo pluta: Aptérškia ižomis drabužis šalty plaujant J. Reik nešti pieną į trobą – jau aptérško ten Brs. Vanduo klaniuke aptérško Škn.
2 patérkšti, patérškia, patérškė intr. Skr, pater̃kšti, pater̃škia, pàterškė [K], NdŽ, KŽ; R150, MŽ198, N pašalti, pašalnoti: Pàterškė vanduo, t. y. neužšalo visiškai J. Gruodas nuo šalčio biškį paterškė šiąnakt J. Jau pàterška Š.
2 sutérkšti, sutérškia, sutérškė tr. impers. sušaldyti: Sùterškė gruodus, vandenį, ir darosi iža J.
2 užtérkšti, užtérškia, užtérškė intr. užšalti: Jau vanduo užter̃ško Šts. Naktys yra teip šaltos, jogei [v]anduo ne vien užterška, bet ir užšąla M.Valanč.
| tr. impers.: Palikom lauke viedrą vandens ir naktį biskį užtérškė – ledukas užsidėjo Skr.

1 dùiti, dū̃ja (dui̇̃sta Krs), dùjo intr.
1. DŽ trauktis dujomis, migla.
2. Š netekti nuovokos, kvaišti.
3. J šokti (šokį).
1 apdùiti intr.
1. apsitraukti dujomis, migla: Kai paputi, tai zerkolas ir apdū̃ja Slm. Apdùjęs langas, ir nesimato – kaip per dūmus Kkl. Ant senatuvę ir akys apdū̃ja Slm. Apdùję mano akys, nematau gerai, kas yra toli Užp. Berniukas krūptelėjo, tingiai pakėlė galvą ir pažvelgė apdujusiomis akimis J.Avyž. Apdujęs sidabras, auksas G77.
2. apkvaišti, aptemti sąmonei: Išgers kokią porciją, ir apdū̃ja Slm. Čyst apdùjo galva – nebežinau, ką norėjau dirbt Rk. Apdùjo to[ji] merga, laksto atsilapojus Alz. Apdùjo kaip senas šuva Pnd. Jau apdùjo ans nuo arielkos J. Nieko su juo nesusikalbėsi, páisto lyg apdùjęs Kp. Iš tokio alaso kaip apdujęs išejau Vj. Sėdi susmukęs, lyg apdujęs Kur. Vaikščioja kaip apdùjęs Paį, Nj, Ob, Ds. Laksto po miestą kaip apdùjęs Jnš. Kaip apdùjęs sekioja paskui mergą Jnš. Avelė apdujus laksto Tsk. Aš kaip apdùjus avelė, nežinau nė ką daryt Jnšk. Apdùjęs jautis – ko tik neįdūrė Pn. Jis pats rodėsi kaip ir paklaikęs ar apdùjęs J.Jabl.
3. apiplėkti, apipūti: Dobilai apdùjo Arm. Reikia šieną sūdyt, ba apdui̇̃s Arm.
1 išdùiti intr.
1. pasiusti: Išdùjęs šuva Lnkv.
2. būti kaip dujai puriam: Žemė nebuvo tep išdujus kap dabar Lp.

1 dil̃bti, -sta, -o intr.
1. leistis (akims) žemyn: Akys dilbsta Bru.
2. SD62 tykoti (ko), taikyti (kur).
3. slankioti be darbo: Slinkis dilbte pradi̇̀lbo visą dieną, t. y. nieko nedirbo J.
4. dilti, kedėti, dėvėtis: Dilbte nudilbo drabužis, t. y. nusinešiojo J. Dilbsta marškiniai, jau išblindę, tuo[j] kiurs, tik dobstis, doksnis J.
5. mirkti, skresti, traukti į save nešvarumus, skirsti: Grindys, stalas dilbsta, t. y. bjaurumas įsėsta, įsenk į medį J. Marškiniai dilbo, kol įdilbo nuo prakaito par ilgą dėvėjimą J.
1 apdil̃bti intr.
1. apdilti, apsidėvėti: Drabužis apdilbo, kad nebėr pirmo glenciaus, t. y. apsinešiojo J.
2. apsitraukti nešvarumais, apskresti: Apdil̃bę (gleivėmis apaugę) prieimos lentos Dglš.
1 įdil̃bti intr. įmirkti, įskresti, prisigerti nešvarumų: Marškiniai tavo nuo prakaito įdilbę, t. y. įsaltę J. Apikaklė labai įdilbusi, vargiai eis išplauti Trg. Ąžuolinės grindys greit įdil̃bsta Erž.
1 išdil̃bti intr. išdilti, išsidėvėti: Išdilbo impilas pierynų, t. y. išsinešiojo J. Pašonės drabužių jau išdil̃bo Kt. Tas [drabužio] šmotelis paliko išdil̃bęs, ta vieta išdil̃busi Pln.
1 nudil̃bti intr.
1. nusileisti žemyn (akims): Jos akys nudilbsta rš. Akys nudilbo žemėn rš.
2. nusinešioti, nudilti, nusidėvėti: Nudilbo drabužis, t. y. nusinešiojo J.
1 padil̃bti intr. padilti: Padil̃bęs dalgis nepapjaunamas Rt.
1 pradil̃bti intr.
1. JI326 praslankioti be darbo.
2. pradilti, prakedėti: Pradilbęs drabužis, kad dar neprakiuręs, ale tik žioruoja J.

žė́bėti, -ėja (-ia K.Būg(Ds), KŽ, -i NdŽ, -a Rtr), -ėjo Rtr, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ, Skp, Č, Rk, Klt, Dglš, Trgn, Sv, Žl, Blnk, Dbk, Glv, Kkl, Lnkv, Ps, Al, Rg, žėbė́ti, žė́ba (-i), -ė́jo [K], Sl, Ob; Kos58, Sut, E
1. tr., intr. ėsti ką smulkų: Grabst grabst žėbė́ja ašvienis sniegą, norėdamas ėsti JI458. Arklys abraką kad žė́bėja, kad žė́bėja! Krs. Prieš atodrėkį šuo šieną žė́bėja Žml. Žąsis avižas žėbėja Tsk. Arklys, pripuolęs prie avižų, kaipmat pradėjo žė́bėt Jž.
ǁ valgyti ką smulkų: Pakreti šaukštu ant stalo, ir žė́ba vaikas Sl. Vaikai, kad tik prieina, tai cukrų žė́bėte žė́bėja Užp. Kad žė́bėja uogas pilna burna! Ktk. Nežė́bėk aguonų, kūčiai neliks Zr. Iš viso maišo žė́bėja cukrų Pnd. Miltus žėbi Ut. Piemuo nuo stalo trupinius žėbėja Aln. Ot sūriai valgo, druską žė́bėte žė́bėja Kair. Mūsų (mūsiškis) tai cukrų žė́bėja ir žė́bėja, o neduok – tai aguonas Mžš. Sausų šustinių miltų insipylė kišenėn ir žė́bėja Šmn. Greičiau žė́bėk, reikia eit Ukm.
| Aš šiemet važiuosiu pas dukterį kūčių žė́bėt Ds. O aš sotinausi pelenus žėbėdamas KN87.
2. tr., intr. NdŽ nenoromis valgyti: Kam sausą duoną žė́bėji, paim’ sviesto Švnč. Karštą verėną jis žė́bė[ja], t. y. valgo kaip ne savo dantimis J.
3. tr. NdŽ traukti nešvarumus, purvą.
| refl. NdŽ.
4. intr. žiopčioti: Ana tik žė́bėja, o ne dainuoja Lb.
◊ abrãko (abrãką Sl, avižų̃ PnmR) žė́bėti Ds, Krns, Antš, Grž žaisti tokį žaidimą: Ei, vaikai, eikim abrako žėbėt Ob.
aguonàs žėbė́ti Kp, Ds gauti žirnių paimti į burną pralaimėjus tokį žaidimą.
apžė́bėti intr. apsitraukti, pasidengti kuo, pasidaryti nešvariam: Stalas taip apžėbė́jęs, ka nematyties, a dažytas, a ne Vdk.
| refl.: Apsižėbė́ja malūno girnos nuo žalių grūdų Krd.
atsižė́bėti tr. prisiėsti iki soties ko smulkaus: Na, jau atsižė́bėjo arkliai abrako Jž.
įsižė́bėti
1. prk. įsigerti, įkaušti: Petras jau gerai įsižė́bėjęs Ds.
2. daug prisiskolinti: Ir jis tokius pasogus duodamas gerokai skolon įsižėbėjo Pg.
išžė́bėti tr. Ps, Ut suvalgyti ką smulkų: Nepalik, tėvai, cukro ant stalo, ba vaikai išžė́bės Žmt. Padėk cukrų, kad vaikai neišžė́bėtų Sdb.
ǁ suėsti ką smulkų: Arklys išžė́bėjo miltus iš gorčiuko Š. Arklys išžė́bėja visą abraką Jnšk.
◊ abrãką išžė́bėti praleisti laiką žaidžiant tokį žaidimą: Visą vakarą vaikai abrãką išžė́bėjo Š.
pažė́bėti tr. Švnč, Ds, Antz, Prng
1. kiek pavalgyti ko smulkaus: Tu nieko nevalgęs, tik sausų žirnių pažė́bėjęs Tvr. Mama, duok aguonų pažė́bėt Glv. Susiskusk gabalėlį imbiero ir pažė́bėk Lnkv. Aguonų pažė́bėjus tai miegan traukia Mžš. Kas likdavo, sutrupėdavo terbelėje, tad per pietus begalėdavo pažėbėti trupinių Vaižg.
| refl.: Jis negeria, tik pasižė́bėja (siurbčioja) Ssk. Noriu miego. – Pažė́bėk sniego! (juok.) Š(Sl), Ob.
ǁ paėsti ko smulkaus: Duok karvėm ar sausų miltų pažė́bėt Sdk. Kūmai, duokim arkliam abraką pažėbėt Pšl.
2. nenoromis, neskaniai pavalgyti: Pažė́bėjo sausos duonos ir eina Klt.
prižė́bėti tr.
1. Antz, Srv, Ssk privalgyti ko smulkaus: Prižė́bėsiu cukraus, ir bus gerai Trgn. Prižė́bėjau druskos – tai gersiu Km. Pelų prižėbėjo ir ištino LTR(Ds).
| refl. tr.: Prisižė́bėjo vaikas cukro – nieko nebevalgo Mžš.
2. pritraukti kokių nešvarumų: Aš jau prižė́bėjau žemių Kkl. Pirštai (panagės) prižė́bėja, išvalai ir vėl prižė́bėja purvo Aln.
| refl. tr.: Ir kipšas man davė prisižėbėjus dulkių užsičiaudėti P.Trein. Zigmas laikas nuo laiko spjaudė – į burną prisižėbėdavo akuotų, dulkių Ul. Kol tu ten nueisi, tai tau prisižė́bės pilnos kelinės sniego Kair. Kantapliai prisižė́bėjo (prisisėmė) sniego Ds.
3. apsinešti, apsitraukti kuo smulkiu (ppr. nešvarumais), priskresti: Vidus trobos, kakta pečiaus, palėpiai, pazalabiai, čiukuras ir kurtinys prižėbėję suodžių A1885,284.
| refl.: Pelus duodavom gyvuliam, kai kas miežienių neduodavo, ba, sako, prisižė́bėja liežiuvis, prilenda akuotų Kp.
4. refl. tr. daug ko prisirinkti: Kiek jie, kur te šunys, prisižė́bėjo tų grūdų Šmn. Tai prisižėbėjau skolių, kaip aš ir beataduosiu Dbk. Šitas gi ponas nedorėlis, labai išdrikusiai gyvendamas prisižėbėjo iš visur skolos BsPII183.
| prk.: Pasigėrėjęs stebuklingai spindinčiu dangumi ir žvaigždžių prisižėbėjusiais sodo medžiais, sukalbėdavo trumpą maldelę A.Vien. Prisižė́bėjau to gerumo Tr.
sužė́bėti tr.
1. žėbėjant suėsti: Visą druską Širmis sužė́bėjo Ut.
ǁ Kkl, Ukm suvalgyti ką smulkų: Jis net ir trupinius sužė́bėjo Trgn. Valeras valgė sužėbėdamas ir sudažydamas gražiai visus trupinius Vaižg. Vaikai, išbėriau cukrų – sužė́bėkit Jnšk. Rankom nebepaimsi, sužė́bėk lūpom Krs. Kad pritrupinai, tai ir sužė́bėk Ssk. Ką jūs te sužė́bėjot ir mum nedavėt? Krč. Sužė́bėtum žėdną trupiniuką iš pastalės, jei išbadėtum Vj.
2. nenoromis suvalgyti: Sužė́bėjo sėdėdamas duoną sausą Klt.
3. sugerti: Sužė́bė[jo] [v]andenį visą Dglš.
4. prk. pasiimti, pasisavinti: Įgudusi kareivių žvalgyba jau antrą dieną tas žinias sužėbėjo rš.