Termino paieška - į gera

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (1409)

apkrė̃sti

Apibrėžtis

krė̃sti, krẽčia (krẽta), krė̃tė
1. tr. SD373, KBII161, K, Plt, Šn, Km, Ndz purtyti; purtant nuberti, numesti: Vėjas eglių skujas krẽčia NdŽ. Krė̃sk obalius nuo obels J. Žieminius [obuolius] baisiai krečia Skr. Gaidys kap krėtė lazdelę (lazdyną) ir iškirto kekele vištelei akelę (ps.) Rod. Krėsi alyvos medį Ch5Moz24,20. Ir šiaip ir teip aguonėles krėtė JD360. Jie nuėjo in sodą ir krečia obuolius BsPIV86. Kad tie obuoliai ne tiktai tenai puola, kur juos krečia Sut1. Vėjas pūtė, lapus krėtė LB121. Nepūsk, vėjuli, ąžuoluosan, nekrėsk lapelių rugeliuosan Tvr. Nuo šakelių, nuo žaliųjų baltą sniegą krėtė rš. Antaniukas atsisveikino su savo Laima ir, skrosdamas ryto ūkanas, krėsdamas sidabrines rasas, parskrido raitas namo A.Vien. Ejom per medžią, medelį lauždamu, ejom per pievas, raselę krėsdamù Lz. Šaltą rasą krė̃tė, žalią veją mynė JR15.
| Šuva virtuvėj krẽčia [krapštydamasis] blusas Šn.
^ Mylėk kap dūšią, krėsk kap grūšią (sakoma apie pačią) LTR(Al).
2. tr. Ut, Lz, Pnd purtyti rugių pėdus darant kūlius: Kūlius krẽčia – šiaudus kūliam krẽčia, kūlius sutaiso J(Kp). Šiandien kūlius krė̃sma Vkš. Šiaudai kaip builiai – nė krėst nereiks kūlių Rgv. Eisma po pusryčių krė̃st kūlio Dbk. Šiaudus krėsiù ir lovon klosiu Dv. Šįmet geri rugiai, reiks kūlių krėsti Žl. Šiemet rugiai prasti buvo, tai nėra iš ko kūlys krẽčia Užp. Vakar ilginius krėtėm, o šiandien mašinavojam Brs. Krė̃skit mažais krėtimais, kad neliktų ilginiuose žolių Plt.
3. tr. daužyti javų pėdą, kad grūdai išbyrėtų, blokšti: Tėvelis vežk rugius, o mes juos krėsime Vad.
4. tr. BŽ250, DŽ, Rod, Kp, Km, Gž, Pc, Lž drebinti, purtyti (šalčiui, drebuliui): Vėjas taip pergėrė visą, net drebulys ėmė krėsti J.Jabl. Drugys krẽčia J. Drugys jį kreta N. Nors gerai apsiklojo kailiniais, bet ilgai buvo šalta, krėtė jį ir laužė kaulus V.Krėv. Drugys krečia Lauryną nuo drėgnumo ir šalčio, bet eiti kitur nėra kur ir nesinori J.Bil. Pradėjo šaltis krėst OG98. Mane vis šaltis krečia A.Vien. Kad tik šiurpulys krečia, ir nekoks miegas Rz. Visa sopa ir šaltin krečia Alv. Prieš sunkią ligą visada žmogų suima šalčiuosna krėst Nč. Tik iškišau nosį oran, tai ir ėmė šalčiuosna krėst Arm. Šiurpulys krėtė, net dantys kalenosi Jnšk. Drebėjau kaip drugio krečiamà Gs.
ǁ kamuoti, varginti (dusuliui): Mañ' dusulys krẽčia labai Gdr.
| prk.: Paaštrėjo bendroji kapitalizmo krizė, kuri ją krėtė dar prieš karą sp.
5. intr., tr. kratyti, mėtyti: Važiuojant per grumstus labai krẽčia Kt. Bėris turėjo gerą risčią: nė kiek nekrėsdavo, kad ir smarkiausiai bėgdavo rš. Po tai valandai užmigo, norints vežimas labai krėtė rš.
| Ridikus, ropes krė̃sti (jų griežinius sudėjus į indą, pridengus pakratyti, kad griežiniai pasidarytų sultingesni) Kv.
^ Medžian kuolu kirsi̇̀, ir tai rankas krẽčia (o ką jau sakyti apie žmogų) (prž.) Klt.
6. tr. N, K barstyti, berti: Žalia rūtelė … vėjo pučiama, lietaus lyjama, migloto rytelio rasos krečiama (d.) Ndz.
7. tr., intr. dėti, drėbti ką tirštą: Krė̃sk ir man košės J. Šeimininkė krėtė varškės į marškas [sūriui slėgti] rš. Jam krėsk ir krėsk (duok ėsti), o tai tuoj nasrą rodo (žviegia) Skr. Krė̃s krė̃s varškės. Kam kam? – Vaikam (griežlė šaukia) Gs. Jis putros krẽčia iš kubilo Brž. Vienas su bestuvu molį krečia, kitas tuoj pamina Grž. Kiaulėm ėsti krẽčia Brž. Kaip tik ana duoną prilietė, ėmė tešla bėgt, ėmė bėgt, ė boba ją rėčkon krėst, bet nieko nepadarė BsPII195.
| Vėjas į veidus krėtė sniego ir vandens gniužulus rš. Krẽčia sniegu Trgn. A, krẽčia lietus Tvr. Et, plepys! Jau tu šneki, tartum šiupinį kreti (netikusiai šneki) B.Sruog.
| Ant aslos negalima krė̃st (skreplius drėbti) Vdšk.
^ Išminties ir proto jam krečia rš.
8. tr. DŽ lipdyti, statyti, mūryti (iš molio, purvo): Molio krėstà pirkelė NdŽ. Blezdinga jau lizdą krẽta Plt. Žiūrėk, kap kregždės sau lizdą iš purvo krẽčia Lš. Jis krečia tvartus iš molio Sv. Mūsų padėjo, kai [jų] pirtį krėtė Pl. Kad medžio būt, tai negi krėstum iš molio gurbo Ds.
9. tr. tinkuoti: Ar krečia jau kambarius? An.
10. intr. prk. kristi, pulti: Lėkdamas kad krėčiaũ, sakiau, kad ir jeknos atšoks Al.
11. tr. kapstyti, kratyti (mėšlą): Tėvas laukuose krečia mėšlą Šn. Krėst mėšlas – tai, žinoma, sunku Azr.
12. tr. R, DŽ, Rg, Plng, Kv, Prn mėžti, tręšti: Krėsk nekrėsk tokią žemę, vis tiek javai neaugs rš. Dirvą krė̃sti J. Lauką krečiu MŽ343. Žemė y[ra] kretama: neduosi – i negausi Šts. Šįmet žemė nekrėstà liko Skr. Mėšlais krė̃stas laukas NdŽ. Daug ko galima sėti, bet kad nėra su kuo krėsti Žgč. Mūs išdirbtos žemės, krečiamos žemės Lkš. Klevai puvo, žemę krėsdamys augantims ant savę sūnams S.Dauk. Skruzdynus veža į laukus dirvas krėst PP34.
13. tr. Vaižg teršti: Bausmės reikia, jei atleidimas naują žmogžudystę gimdo ir širdis žmonių nuodais krečia V.Kudir.
14. intr. prk. daug duoti: Tokiam tik krėtei̇̃ kelis mėnesius kalėjimo, tai žinotų Alv. Tūkstančiais galėčiau krėsti pavyzdžių rš.
15. intr., tr. duoti gerą derlių; būti pakuliam: Rugiai daug kreta N.
| Vienas klojys pusantrą šepelį kreta N.
16. intr. prk. daug valgyti: Ana tik krẽčia krẽčia, nieko nežiūri. Kur jai ir lenda! Ds. Valgyk duonos, krėsk, duona gera Grg.
17. intr. prk. daug, gerai kalbėti: Prie žmonių ir jis moka krė̃sti Lzd. Žmonės krẽčia kap su kratukais Kt.
18. tr. Šn, Ktk braukti, valyti: Tu, Onute, krėtei stubą, o visi voratinkliai palubėj stovi Mrj. Užmauk ant ilgo koto pušinę, krė̃siu pirkią Trgn. Sykį, paėmus šluotą, krečia iš kampo voratinklus Brt. Netraukia, gal kaminas seniai krėstas Lš. Mačiau jį, kai kaminus krėtė Rm. Mūs mergos visada pačios kaminus krečia Gs. Anei šiam, anei tam, kaip tik krėst kaminam NS811.
19. tr. valyti (parazitus drabužius kaitinant): Bobutė kamine blusas krẽta (pakaitinusi purto) Vkš. Eisiam į pirtį utų krėsti Šts.
20. tr., intr. ieškoti, rinkti: Nuejo motina agurkų krėsti Kb.
ǁ žuvis iš tinklų ar bučių rinkti, kratyti: Nuejom krėsti bučelių: kad nors akelė (nei vienos neradom) Rod. Jis jau tinklą krẽčia Lš.
21. tr., intr. DŽ daryti kratą, kratyti: Aršusis ir Kernavoje jokių skarbų nerado. O krėtė jisai drūčiai, krėtė išsijuosęs V.Piet. Vokyčiai pas aną krėtė visą dieną – ieškojo lašinių Plt. Policininkas dar nebaigė krė̃sti NdŽ. Vokiečių kareivį kažkas nudėjo! Visą sodžių krečia dabar J.Balt.
22. mušti, kirsti: Nelauk, kol du turės, o trečias krės Rz. O jeigu krė̃s puodu į galvą, ką jam padarysi? Upt. Krė̃tė du tris diržus, bet macnai Dv.
23. tr. barti; bausti: Krė̃tė už nuganymą rugių Tv. Tu nesakyk, mune antsės (ims) krė̃sti Slnt.
| Kad ir suvalgiau lyšnią blynaitį, tai ar tep krėst? Vlk.
| Už vagystę krẽta kalėjimu Vvs.
24. tr. atkalbinėti, grėsti: O nu to teboko jau nekrė̃sk vyro Plt. Reiks krėsti vaiką, kad daugiau pri mašinos nė piršto nebekištų Grdm.
25. tr., intr. akėti: Ši dirva dar reiks po kartą krė̃st Mlt. Išejau ryte krė̃sti Dglš.
26. refl. puoštis: Krė̃skis neskrė̃sk, visgi kupros nepaslėpsi Ds.
27. intr. prk. eiti: Smarkiai krėčiáu, tai paršilau, toks bjaurus kelis Vdk.
◊ drugỹs krẽčia labai gaili (duoti): Kai jis ką duoda, tai jį drugỹs krẽčia, dreba dreba kaip kimbra Skr.
į kélnes krė́sti labai bijoti: Virpam, drebam, į kélnes krẽtam: bribrinkt meška ir įklupo į grovį Skdv.
juokùs (juõką, pókštus, ×špósus) krė̃sti
1. J.Jabl, NdŽ, Šlv, Lp, Km, Vv juokauti: Kam rimtam žmogui juokus krėsti! Pn. Jis labai moka juoką krėst! Lp. Da tu čia kokius juokùs kreti̇̀? J. Vai tu vis juokus krėsi BsMtI134. Įsidrąsinę Šleivės gerbėjai ir patys bandė krėsti įvairius pokštus rš. Gana krė̃st špósus! Dbk. Jis ten pasikabino tuos dziegorius an sienų ir krečia šposus su tais savo dziegoriais BsPIII137.
2. lengvabūdiškai elgtis: Juokų krėsti su durnarope negalima rš. Nekrėsk juokų su ugnimi, su vandeniu ir su vaiku LTR.

kišenès krė̃sti vogti: Jai būtų lengviau kišenes krėsti! rš.
rū̃dą (rū̃dį) krė̃sti žaibuoti be griaustinio (nuo tokio žaibavimo rūdis, amalas užpuoląs): Kažno ar čia žaibuoja, ar rū̃dą krẽčia? Trgn. Rudenį krẽčia rū̃dį ir gadina riešutus Stč.
šunýbę krė̃sti daryti kam bloga; negarbingai, nedorai elgtis: Kokia čia gal būt ciekavastė, jeigu pats šunýbes kartu krėtéi Brs.
žaliàs aguonàs (ant ko) krė̃sti apkalbėti ką: Kas anas zo bernas, kad an jo žaliàs aguonàs krẽčia Rod.
antkrė̃sti, añtkrečia, añtkrėtė (dial.) BŽ164 žr. užkrėsti 7.
◊ rankàs antsikrė̃sti užsitraukti nelaimę, pasidaryti bėdos: Antsikrė̃si rankàs ir pridėsi štropę (pabaudą) KlvrŽ. Žmogžuda tas, kurs negailės žmogaus, muš jį, kol antsikrė̃s rankàs J.
apkrė̃sti, àpkrečia, àpkrėtė tr.
1. Š purtant kiek nuberti, apipurtyti: Nuej[o] sodan, mano obuolius àpkrėtė Lp. Tas vagis àpkrėtė sodą ir nuvežė visus obuolius (ps.) Lz.
2. apipurtyti, apšukuoti, aptvarkyti šiaudus kūliams: Gerus, nesusidraikiusius pėdus apkrė̃sk į kūlį J.
3. R, KII172, DŽ apiberti, apdėti: Pamatai reikia apkrė̃sti žemėm, kad būt šiltesnė gryčia, ba ne taip vėjas pro juos ūžauna Ds. Galima matyti … dirvas, tirštai akmenimis apkrėstas LTI454. Ir šis kiemelis vis daugiau smiltimis apkrečiamas prš.
| refl. Š.
4. apiberti kuo nešvariu: Api̇̀krėtei su kažkuo stalą Skp. Apdenk rūbus, kad šluodama neapkrė̃stum Trgn.
5. apdrėbti: Sniegas labai àpkrėtė Ėr. Reikia ilgi vyžai nepint – purvynu šikinę apkrėsi̇̀ Ml.
| refl. Š.
6. apvilkti: Apkrėsk gerom drabùžėm, atrodys gerai Rm.
7. Q77, R70, Š patręšti, pamėžti: Dirvą mėšlais apkrė̃sti K. Gerai apkrėstà žemė Plng. Jei nori iš žemės ką turėti, reikia ne tik suarti, bet ir gerai apkrė̃sti Varn. Su arklių tvartu (mėšlu iš arklių tvarto) visą lauką àpkrėčiau Skr. Viso pūdymo jis nepajėgia apkrė̃sti Ss. Mėšlą nereik priarti su šlapia žeme; geriausiai juomi apkrėsti rugių lauką A1884,79. Palik jį (figos medį) dar šį metą, ik jį apkasęs apkrėsiu NTLuk13,8.
8. N prk. daug ko turėti; būti apkrautam kuo: Darbais apkrėstas esmi R31.
| refl.: Darbais apsikrė̃tęs, neturiu čėso ateiti J.
9. žr. užkrėsti 7: Àpkrečiamosios ligos DŽ. Arklys susna àpkrėstas Ėr. Utėlėms apkrėstas yr R367. Gnusais (parazitais, plaukų nešvarumais) apkrėsti ką N. Pasirodytų tau negalima kūną nuodais apkrėsti Vd. Raupsais apkrėstas BPII386.
| refl.: Kaspinuočiais žmogus apsi̇̀krečia dažniausiai kiaulieną valgydamas Š. Apsikrėtė dėmėtąja šiltine rš. Kiaulės apsi̇̀krėtė raudonlige Šk. Apsikrėčiau utėlėm Ds.
10. prk. apimti ką, pereiti į ką, persiduoti kitam; primesti, perduoti kam ką, palenkti, patraukti: Jos baimė apkrėtė ir mane rš.
| Apkrėsti prūsus krikščionybe, – rašė Marksas, – ypač stengiasi Mozūrų kunigaikštis Konradas rš.
| refl.: Dabar visi apsikrė̃tę su tuo malasu (visi daro, geria) Gs. Apsikrėtė tuo raštu lyg kokia kolera (visos ėmė austi tokį raštą) Lp.
11. refl. apsivalyti: Apsikrėčiau nuo utėlių Ds.
12. (neol.) prk. apšviesti, sukultūrinti: Tėvai turi rūpintis juos apkrėsti, apmokyti Gmž. Imperatorius Leonas stačiokas ir neapikrėstas kariaunykas Gmž.
13. apieškoti: Aldą (aliai vieną) daiktelį àpkrėtė ir nieko nerado Arm.
14. apakėti: Arimą su akėčiom apikrėčiau Dgl. Apkrė̃sk dirvą po tris rozus Ktk. Pirm sėsiant reikia dirvą skersai arimą apkrėsti rš.
◊ rankàs apsikrė̃sti užsitraukti nelaimę, pasidaryti bėdos, nemalonumų: Kas taũ (tave) paims, tai tik rankas apskrės Trgn. Tiktai rañkoms apsikrė̃sti – nenoriu ten kišties Trk. Bijau rankàs apsikrė̃sti – nenoru skolintis sugriuvusių daiktų Varn. Biesas sumanė tas ženatves! – mąstė sau, – tik rankoms apsikrėsti! LzP.
atkrė̃sti, àtkrečia, àtkrėtė
1. tr. Š, Rmš smūgiu išjudinti iš vietos, atšokdinti: Ledą atkrė̃sti iš indo Dglš. Tokias akis aš sykį tebuvau matęs lankydamas ligonį, kuris buvo inkstus, krisdamas aukštinelkas, atkrėtęs Vaižg. Nemušk vaiko per nugarą – jeknas atkrėsi An. Bemušdami plaučius jie man atkrėtė rš. Kaip tu šiteip šeri, dar atkrėsi kokį daiktą! Sdk.
| refl. tr., intr. Š: Tep griūdamas aukštienykas galėjo ir jeknas atsikrėst Alv. Atsikrėtė tas dantys, kuriuom buvo užspringęs karalaitis LTI166.
| Jis kap griuvo nuo aukšto, tai net nuo žemės atsi̇̀krėtė (atšoko) Dglš.
2. intr. kietai atsitrenkiant supurtyti, sukratyti: Da àtkrečia važiuojant – pašalas neišejęs KlvrŽ.
3. tr. sumušti, sutrenkti: Menkas toks butukas buvo: vis pakaušį atkrėsdavau duryse rš.
| Vaiką atkrėčiau (išlupau kailį) Lz.
4. tr. nuo savęs šalin nuvaryti, atkratyti: Atkrėsiù aš jį nuog savę Lz.
| refl. tr., intr.: Atsikrėsiu juo Lz. Niekap aš jos dabar negaliu atsikrė̃st Alk. Ir teip ji ant jo užpuolė, kad jis ją negal atsikrėstie BsPIV211.
5. tr. atidėti, atidrėbti kiek ko nors tiršto: Reikia atkrėst košės skarvadon, tai bus vaikam paskum Lp. Atàkrėtė truputį varškės vaikui Slm.
| refl. tr.: Košės išvirsiu ir aš pati valgysiu: atsikrė̃siu Bsg.
6. tr. patręšti, pamėžti: Kur jo neauga javai! Ans dirvas ant antro meto atkreta Šv.
7. tr. atgrasinti: Kad kas tą mano vyralį nu šnapšės ir nu teboko atkrė̃stų! Plt. Tik gerõs rankos reikia, tai tuoj tokį atkrė̃stum nuo kūrymo Ds.
8. refl. pagijus vėl ta pačia liga susirgti, atkristi: Jau buvo pastaisius, ale ir vėl atsi̇̀krėtė Trgn. Pagulėk da, be atsikrėsi̇̀ Slk.
9. tr. nupenėti: Tai àtkrėtė meitėlį, net trisdešimt pūdų svėrė Plš.
◊ kẽpenas (jeknàs) atkrė̃sti labai sumušti: Kai àtkrėtė jeknàs, daugiau nevagia Dkš. Aš jį kap sugausiu, tai kepenas atkrėsiu Pls.
lū́pą atkrė̃sti supykti, pasipūsti: Tuoj ana ir atakrečia lūpą LTR(Ds). Eina boba lūpą atkrėtus Ds. Lū́pa atkrėstà kaip pikto arklio (supykęs, išsivėpęs) Ds.
įkrė̃sti, į̇̃krečia, į̇̃krėtė
1. tr. kratant įberti, įpilti: Geraširdė Ulijona įkrėtė vyšnių į lėkštelę P.Cvir. Roputes į žaką įkrė̃sti KII172. Kitiems į atdaras ronas druskos įkrėsdavo prš.
| refl. tr.: Įsi̇̀krėčiau akin krislą Š. Aš negaliu nė akies atmerkti: kažką įsikrėčiau į akį Žvr.
2. intr. padegti (rūkant): Iš ko užsidegė tvartai? – Turėjo piemens berūkydami įkrė̃st Alk. Kap rūko, tai greičiausiai ir įkrėtė Gs.
3. tr. įdėti, įdrėbti: Įkrė̃sk man dubenin truputį košės, varškės Š. Sumaišiau [ėdesio kiaulėms], tai jis nunešęs į̇̃krečia į rindą Gs.
| prk.: O tu nuovados viršininkui maža įkrėtei, kad tavo širmelis sveikas paliko? rš. Mirsi, o bepročiams proto neįkrėsi J.Gruš. Durniui proto neinkrėsi Ds.
| refl. tr.: Ar negali pati nuėjus iš puodo [košės] įsikrė̃sti? Š.
4. tr. apiberti, apdrėbti: Obolė̃ gražiai įžydo, kap įkrėstà Rod.
5. tr. Q145, R, N, Š, Vdk įtręšti, įmėžti: Liesą dirvą reikia gerai įkrėst, roputes sėjant Vvr. Kad gerai įkrėsi, tai ir augs Gs. Žemė būs įkrėstà Plt. Tujau reik jį suarti dėl to, jog palikusiejai stiebai ir šaknys įkreta labai žemę S.Dauk. Dirvas gerai įkrėtus, javai uždera M.Valanč. Savo dirvą geriaus įkrečia ir daugiaus javų kas metas nuvalo K.Donel1. Dirva turi pirma gerai aparta, įkrėsta ir akėta būti MšK.
| Vėlai įkrėstas mėšlas dažnai sugadina žieminius javus J.Krišč. Įkrė̃sk mėšlus į dirvą J.
| refl.: Žemė prie trobesių visuomet yra riebiai įsikrėtusi rš.
6. suduoti, sušerti, įkirsti: Kai gerai tau įkrėsiu, tai tu man daugiau daržą nebemindžiosi! Šlv. Aš tau kap inkrėsiu kelnėsna, tai žinosi, iš kur kojos dygsta! Alv. O katras kiek pavėlavo, į kelines įkrė̃st gavo Alvt. Už tą jam į pasturgalį reikėtų įkrėsti Grz. Reiks tam neklaužadai kailin įkrė̃sti Kp. Tau reiktų gerai įkrėsti, tai tada žinotum klausyt Všk. Žinau, kad gausiu įkrė̃st Gs. Paimk ir įkrėsk jam skersai, kad atsimintų J.Jabl. O ką gi tu pareikštum, jeigu kas ir tau įkrėstų rykščių? B.Sruog. Kiekvienam įkrėtė po penketą rykščių rš. Įkrėtei beržinės košės, tuoj kitoks vaikas Vb.
7. refl. puoštis, gražintis: Insi̇̀krėčiau, išsiprausiau kaip vinčiun (tuoktis) eidamas Ktk. Šit' inskrė̃tę, ar tik neis kur? Trgn. Važiuojant kermošiun reikia gražiai insikrė̃sti Dgl. Ir ji per šiuos metus labai insi̇̀krėtė Ds.
8. refl. nutukti, įsiganyti: Kad insikrė̃tus, net ir pažint negalima Ds. Pilvan inskrė̃tęs, tai jau sunkus darbinykas Ml.
9. intr. pajėgti, sugebėti gerai kalbėti: Ir mūsų klebonas neįkretą̃s tėra: nėko pamokslų neįsako Šts.
10. refl. tr. prisileisti: Lig smerčiui jijė, duktė, neįsikrėtė motynos savo, t. y. neprisileido J.
iškrė̃sti, i̇̀škrečia, i̇̀škrėtė tr.
1. Škn išpurtyti: Ot kad iškrėtė salduolę obelį šią naktį [vagys], nė vieno obuolio nebėra! Upt. Iškrėsti sodnai, nė vieno obuolio neberasi Grz. Iškrės vėjas lapelius, pakąs šalna žiedelius NS1273. Ąžuolas šarkai sako: … aš savo visus lapus iškrėsiu PP46.
| Kūlio varpas iškrečia ir dengia stogą Šš. Vėjas i̇̀škrėtė rugius (rugių varpos liko tuščios) Ml. Kas ten, kad nupjausi jau i̇̀škrėstus [javus] Ds.
| prk.: Sena mano galva, vėjų iškrėsta (tuščia) Šts.
| refl. tr.: Iškrėskit obalius, be svetimi išsikrės Ds. Galgi (argi) visus sudarai (surenki): kiek išsikrečia, kiek varpom nusikapoja Ds. Priėjusių rugių vis sėkla (tiek, kiek sėklai pakaktų) išsi̇̀krečia žemėn Ds.
2. išdulkinti: Ìškrėčiau maišus Brb.
3. purtant atskirti nuo žolių (ppr. šiaudus, kūlį): Iškrė̃sk kūlius gerai, kad nebūtų patrakių (pakratų, pakračių, padraikių? J.Jabl) J. Kūlių yra iškrė̃st Dv. Mes labai daug ruginių šiaudų kūliui i̇̀škrėtėm Ds. Jau didumą kūlio i̇̀škrėtėm Ds. Iškrėsk tuos blaškus – bus stogui Gs. Pusę jaujos iškrėtėm į kūlius, o kita pusė rytdienai liko Ps. Ar jau kūliam iškrėtei? Mrk. Kūliui rugius i̇̀škrėtėm, tai pakratų labai mažai turim Užp.
| refl. tr.: Ar jau išsikrėtėte kūlius? Paį.
4. išvalyti (parazitus): Iškrėtė utėles, apsiprausė, ir kitas žmogus Upt.
| refl. tr. Š, Šts: Utėles pirma išsikrė̃sk, paskui su manim kalbėkis Upt. Ką turia tave blusos ėsti, ar negali išsikrė̃sti! J.
5. N, KII172 kratant išpilti ką birų, išberti: Senis į palangę iškrėtė savo pypkę rš. Atnešė tėvą in pirtį, vakare atėjo velnias, iškrėtė kaulus, o in skūrą pats inlindo BsPIV61. Maskolius išnešė tarbą lauk pas prūdą ir iškrėtė iš tarbos velnius LB175.
| refl.: Kiaurbira [arklys] išsikrėtė (išsituštino) ir vėl ėda Žeml.
| Kone išsikrė̃sti besijuokdams [= besijuokiant] KI152.
6. išmėtyti, išbarstyti: Mūs ūlyčią iškrėtė plačiai vienasėdžiais Rod.
7. išmesti, išversti: Neplepėk nėkų, o iš vežimo iškrė̃siu Up. Jis jautėsi visai iškrėstas iš balno rš.
8. išdrėbti: Tešlą, sumaišytą su putomis, iškrėsti popierinėse kvarmelėse rš.
9. iškapstyti, iškratyti: Ant daržų iškrės mėšlą Azr.
10. apdrėbti, aplipdyti: Reikia sienos moliu iškrė̃sti Š. Jau sieną jaujai išpyniau vytelėm, tik moliu bereiks iškrėsti Antš. Jis išpynė tarpusienius karklais ir iškrėtė moliu Plt.
11. refl. išsikeroti: Diegai jau išsi̇̀krėtė Grv.
ǁ išsidrembti: Tai tu, vaikel, daug ryji – nuo tos buzos pilvelis išsikrė̃s Prng.
12. Š braukant išvalyti: Nor prieš šventę iškrėstái tu tą priemenę – baisu žiūrėt Rdm. Stubą iškrečia du kartu kasmet Ss. Ji jau i̇̀škrėtė seklyčią, turbūt rytoj svečių bus pas juos Trgn. Iškrėsiu gryčią, mat daug voratinklių ir dulkių yra Pbs. Iškrė̃sk voratinklius! Dbk.
| Vakar visus kaminus i̇̀škrėčiau Ktk.
| refl. tr.: Prieš šventes reiks gryčià išsikrė̃st Vžns. Pats galiu išsikrėst kaminą Ktk.
13. Vaižg, Š, Krtn, Alk išžiūrėti, išieškoti: Iškrėtė kišenes, bet nieko nerado Všk. Iškrėčiau, išveizdėjau aldą (alei vieną) daiktelį, ir nėra Arm. Visus kampus i̇̀škrėčiau ir neradau Lp.
ǁ iškratyti (žuvį iš varžos): Tą naktį bučiai liko neiškrėsti rš. Eisiu varžų iškrėst, gal rasiu žuvų Btr.
14. apieškoti, daryti kratą: Milicija pirmučiausia iškrėtė jų sodžių A.Vien. Atėję žandarai iškrėtė iškrėtė, bet nieko nerado Upt. Apsupo tą namelį, iškrėtė ik drabniausių skudurų Rmš. Žmonės buvo iškrėsti nuo galvos iki kojų rš.
15. išmušti, išguldyti, išžudyti: Pravažiuodamas rodė botagu į iškirstus miškus, į šiltinės iškrėstus sodžius A.Vien. Raudojo savo iškrėstos kariaunos S.Dauk. Per Didįjį karą daug svieto i̇̀škrėtė Vdžg.
16. išdaužti: Tylėk, tuoj akmeniu dantis iškrė̃siu! Kp. Išdaužiu, iškrečiu iš rankų SD421.
ǁ išlaužti: Vagiai i̇̀škrėtė duris ir išsisėmė grūdus Ml.
17. išleisti (pinigus): Kai į tą miestą nueini, tai tik pinigus i̇̀škreti Gs. Ar porą šimtų i̇̀škrėtė į pūstą vėją Gs. Daug pinigo reik ant Birutos iškrė̃st [leidžiant mokytis] Gs.
| refl.: Pati susirgo, teks išsikrė̃sti, kol sugydysiu Sml.
18. pašalinti, išmesti: Buvo išėjęs tokis būrys, kad iškrė̃st (norėjo išmesti iš tarnybos), ale nepergalėjo nieko Str.
19. išryti, išėsti: Kiaulė įejus visą tešlą iškrėtė Lš.
20. refl. išsiveržti, išsitraukti, išsilaisvinti (kieno laikomam): Išeisiu šiąkart, kaipo kitukart, ir išsikrėsiu ChTeis16,20.
◊ káilį iškrė̃sti prilupti: Kailį iškrėsti – išmušti žmogų Šts.
pókštą (×špósą) iškrė̃sti padaryti išdaigą: Senis nusijuokė patenkintas iškrėstu pokštu V.Krėv. Kostos Kurapka mėgo pakalbėti, pajuokauti, netgi nekaltą pokštą iškrėsti V.Krėv. Iškrė̃siu tau špósą, tai žinosi! Kt. Pirma iškrėsk kokį šposą, o paskui juokis Vv.
šunýbę iškrė̃sti padaryti bloga, negarbingai, nedorai pasielgti: Jis ma[n] i̇̀škrečia visokių šunỹbių Gs.
nukrė̃sti, nùkrečia, nùkrėtė tr.
1. SD198,374, R10, N, Rmš, Šil nupurtyti, nukratyti: Obelį nukrėsk J. Toks vėjas visus obuolius nukrė̃s Ds. Obulius ir kriaušes nukrėsti CI39. Įsistigo, kad aš ano sodną nukrėčiau J.Jabl(Als). Vėjas lapus nukrečia Tvr. Nukrėtė vėjai uogas, patrako lyti – nė kokio pelno iš daržų Šts. Vainorus atsargiai, kad nesutrintų kurios, atėmė nuo avilio paklotę ir nukrėtė bičiukes žemėn V.Krėv. Ateis šaltas rudenėlis, nukrės lapus ir žiedelius LTR(Dbg). Atbėgo, atlėkė brolių žirgeliai, atbėgo, nukrėtė ryto rasytėlę NS120. Tai aš nukrėčiau šaltą raselę, palšus jautelius beganydama (d.) Rod. O kaip iš ryto, tai rasa nukrėsta, tai jam žymu, kur jotie paskui BsPIV259. Šalia jota brolužėlių – raselė nukrėsta BsO180.
| Pjausim jau šiandiej, kad tik rasą nukrėstų (rasa nudžiūtų) Sdk. Saulė jau nukrėtė (nudžiovino) rasą, šildė, glostė laukus, upelį J.Balt. Virš medžių viršūnių pakilusi saulė nukrėtė paskutinę rasą J.Avyž.
| Nukrėskite ziezdras kojų jūsų Ch1Mt10,14.
| refl. tr.: Grūšą nukrėskis, aš atiduodu Šts.
| prk.: Duok nusikrėsti šunybių dulkes P.Vaič.
2. paberti iš aukšto: Bandykit mane …, bau aš jums neatversiu dangaus langus ir nukrėsiu žegnonės apstumą CII244.
3. numesti, nudrėbti: Dvi [bombas] nùkrėtė an kiemelio Gs. Nùkrėtė nuo vežimo važiuojant par akmenis Ds.
4. apiberti, apdrėbti kuo: Kaip varške nukrėsti (baltais žiedais aplipę) žydėjo kaimuose sodai A.Vien.
| Rūdos nukrė̃s (išmargins dėmelėmis) visus bulvienius Ds.
5. Vlkv priversti sudrebėti: Nekišk nagų prie mašinos, lėktrikas nukrės Ėr. Šiurpas nukrečia, kai prisimeni, kaip skurdome ir vargome sp. Papievio gryčia prigužėjo žmonių, ir visus nukrėtė siaubas, kad ligonė prie dviejų budėtojų atsileido be žvakės! A.Vien. Dažnai nukrečia šiurpuliai rš. Merginą nukrėtė drebulys J.Avyž. Drugys jį gerai nùkrėtė KI27. Nùkrėtė nùkrėtė šaltis, gal liga ema Dbk.
| Jį nukrėtė nesmagus nujautimas A.Vencl.
6. sukratyti, kratant prikimšti: Saikas geras nuokimštas (nukrėstas) ir su kaupu BPII245. Duokite, ir bus jums duotas saikas geras, nuokimštas, nukrėstas VlnE89.
7. prk. sumažinti: Per tas dienas nukrėtė savo paputusių žandų mėsingumą rš.
| Ūpą nùkrečia (numuša) Ėr.
8. nulipdyti, išmūryti, nudrėbti: Nukrėsta iš molio kūtė smulkiems namų gyvuliams ir paukščiams Šlč. Pečius molio nùkrėstas Gršl. Labai džiaugėsi velnias, kai buvo ožka nukrėsta, ale ji buvo molio šmotas, ir tiek tiktai: ji nejudėjo, nė nieko SI54.
| prk.: Nùkrėstas, nudrėbtas (riebus, storas) – kap bulius Gs.
| refl. tr.: Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė S.Nėr. Pirtį nuo molio buvo nusikrė̃tę Žal. Girdėjau, kad jūs labai gražų gurbą nusikrėtę Ds.
9. patręšti: Gerai nukrėsk daržą, mėšlo negailėk Ds.
10. numušti, nudaužti žemėn: Nukrėsk man pagaliu kaštoną! Ds.
| Anglai, sako, nukrėtę du šimtus lėktuvų vokyčiuo Dr.
11. prk. užmušti: Kad būt davęs gerai kuom iš patykių, ir būt nukrė̃tęs Bsg. Kaip kirto, tuoj Joną nùkrėtė Ds.
12. atkalbėti, atgrasinti nuo ko: Kad aš turėč ant jo valią, tai tuoj nukrė̃sč nuo vogimo Ds. Nematyta, kad tokio paršelio nepriveiki nukrė̃st nuo rūkymo Ds.
13. išvaryti, nuvyti, pašalinti.
| prk.: Velnius varo ir nukrečia pagundas Gmž. Duok duok! Nukrėsk jam tą panaberiją! rš.
| refl. tr.: O jis, negalėdamas jos nusikrėstie, paėmė už sprando ir išmetė iš pakajaus BsPIV211.
| prk.: Jeigu įmanytum, nusikrėstum tos sunkybės rš.
14. sudėvėti, nuavėti: Nu mano diedas kaip bematant nùkrečia rūbus Lkm. Nespėjau pasiūti, o jau ir nùkrėtei batus Upt. Paržiem ir nukrėsi šitokiuos čebatus Sdk.
15. refl. tr. prk. nusipirkti: Nusi̇̀krėčiau naują suknelę Upt.
◊ nagùs nusikrė̃sti pakliūti bėdon: Neliesk – nagùs nusikrė̃si On.
rasõs nenùkrėtė nieko nepadarė: Dar anas nūnai nei rasos nenukrėtęs Rod.
rãsą nùkrėtė jau buvo (kas kitas): Pavėlavote – jau nukrėsta rasa Lnkv.
sprándą nukrė̃sti atimti gyvybę: Kai aš tau sprandą nukrėsiu, tai tau nereiks daugiau šnekėti! Grdž.
sprándą nusikrė̃sti žūti, galą gauti: Jei nutvert norėsi per bedugnę šokant tą laukinę mergą už juodų kasų – nusikrėsi sprandą S.Nėr. Kur lendi, vaike, sprandą nusikrėsi! rš. Niekados tu neikie bovintis ant ledo: tenai gali skaudžiai parpultie, gali ir sprandą nusikrėstie Tat. ×
špósą nukrė̃sti padaryti išdaigą: Aš jum šposą nukrėsiu Vlkv.
pakrė̃sti, pàkrečia, pàkrėtė tr.
1. KII172 papurtyti; kiek nupurtyti, nukrėsti: Įlipo ir pakrėtė tą grūšią Klvr. Bet atėjęs rudens vėjas pakrėtė šakas V.Mont. Fygų medis numeta neišnokusias fygas savo, kad nuog vėjo didžio pakrėstas yra brš. Jis, paėmęs maišą, pakrėtė – išpuolė viens miežio grūdas BsPIV67. Kap aš tave pakrė̃siu, tai kaulų nesurinksi! Kt. Paėmė tą kūną, pakrėtė – kaulai su pinigais išbiro BsPIV63. Tavo itas kelinčias (suplyšusias kelnes) tai koc (nors) in verpstės pakrėsk (purtydamas pakedenk) Arm.
| Lipk į obelį – pakrė̃si obuolių Kt. Šalna žiedus pakando, vėjas lapus pakrėtė LTR(Ad).
2. krečiant pasidaryti (kūlių): Eime, pakrė̃sim keletą kūlių Žl.
3. sudrebinti kiek: Šaltis pàkrėtė – smertis į dantis paveizėjo Krtn.
4. paberti; padrabstyti: Nemerk daug salyklo, bo nėra kur pakrė̃st (paberti daiginti) Bsg. Pakrė̃sk viščiukam mirkytų kruopų Ds. Tik pakrėsiù kurkiukam varškės, ir nebėr Ds.
5. prk. veltui išleisti, išmėtyti (pinigus): Taip tai už lopą žemės pakrečia ir viena, ir antra bylinėjanti pusė po 150–400 r. A1884,157.
6. pakloti, pakreikti: Sekliuose tvartuose mėšlas turi būti kasdien išvalomas ir pakrečiama šiaudų sp. Pakrė̃sk kiaulių tvartus Kt. Pakrė̃sk, gyvuliam labai šlapia Br.
7. išmesti, išversti; pakratyti: Pavežėjęs pakrė̃sk dirvo[je] mėšlą J. Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti, tai pirma to jis tur grečną šūdą pakrė̃sti K.Donel.
ǁ nukrėsti: Užklyvojo koks išsikėtėlis su pypke dantyse, pakrėtė žarijėlę per žioplumą, še tau ir visas padegimas J.Balt.
8. ištaršyti, išdraikyti: Arkliai avižas pakrėtė Rod.
9. paraukti: Ar suknelę pakrė̃sti, ar ne? Skr. Da kiek daugiau pakrė̃sk, tada visai kaip senybinis sajonas bus Trgn.
| refl.: Da ben kiek pasikrė̃s suknelė siuvant Skp.
10. išakėti: Pakrė̃tus [lauką] vis geriau, negu nekrėtus Trgn.
11. nupjauti (žolę): Visi upeliai pakrėsti̇̀, o giedros nėr Skr.
12. išžudyti, išnaikinti: Neprieteliai vienoje vietoje susigūžę turėjo kentėti saugodamies, idant jų nepakrėstum S.Dauk. Taip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus, kad užtiksianti pavietris! – ir labai pakrėtus A.Baran.
◊ juokùs (pókštus, ×špósus) pakrė̃sti pajuokauti: Nuvažiavo, juokùs pàkrėtė teisme ir parvažiavo namo Skr. Čia tinka pasakoti visokių gražių, įdomių anekdotų, pakrėsti saldžių juokų rš. Anas kai kada da ir špósus mėgsta pakrė̃st Ut.
parkrė̃sti, par̃krečia, par̃krėtė tr. Ktk parversti, pargriauti, parmesti: Jonas kiekvieną vyrą par̃krečia Ds. Toks arklį lengvai parkrė̃stų, ne šitokį spaiglį Ds. Ė taũ gi Jania par̃krėtė Sdk.
pérkrėsti tr., perkrė̃sti, pérkrečia, pérkrėtė Slm
1. šiaudus kūliams sutvarkyti, sutaisyti, kūlį padaryti: Reikia pérkrėsti kūliuosna blaškai Dv.
2. išvalyti braukant: Prieš šventes pérkrėsiu visus kambarius ir palovius Ds.
3. išieškoti, išversti, peržiūrėti: Perkrėskite visą pilį, kad nesiliktų piršto dėjimas neišžiūrėtas V.Piet. Dar kartą palovį pérkrėsk, ir rasi Ds. Perkrėtė visą karalystę – niekur nėra BsPIV242.
| prk.: Taip besėdėdamas perkrėčiau visą savo gyvenimą Mš.
| Kits daktaras perkrečia (apžiūri) per valandą dešimt pacientų rš.
prasikrė̃sti, prasi̇̀krečia, prasi̇̀krėtė tr. kiek pakrėsti, pasidaryti (kūlių): Jau stogą dengia: mat prasi̇̀krėtė kūlių Lnkv.
prikrė̃sti, pri̇̀krečia, pri̇̀krėtė Šl
1. tr. purtant daug prikratyti, pribarstyti: Ot pri̇̀krėtė vėjas obuolių, net baisu žiūrėti! Ds. Bernai naktį tiek prikrėtė grūšių, kad ir rytą dar žemės nesimatė Srv. Lietus su vėju prikrėtė daugybę obuolių Dglš. Ketvertą pūdų pri̇̀krėčiau [seredėlių sėklos] Lp.
| refl. tr.: Nuejo sodan ir prisi̇̀krėtė obuolių Ds. Prisikrėtęs obuolių maišelį, leidausi toliau rš. Tas balvonas, sakė, vakar naktį prisikrėtęs mano obulų maišą Brs.
2. tr. pritaisyti, pridaryti (kūlių): Iš vijokliuotų pėdų neprikrėsi kūlių Nč. Jų bent kelios kapos kūlių pri̇̀krėsta Užp. Visiem stogam pri̇̀krėčiau kūlių Ktk.
| refl. tr. Paį: Šiemet buvo nesudribę rugiai, daug kūlių prisikrėtėm Brž. Šiąmet prisi̇̀krėtėm daug kūlio Ds.
3. tr. labai sukratyti (važiuojant, jojant): Prikrėtė net iki skausmo, bet vis geriau, negu pėsčiam rš.
4. tr. pakratant daug pridėti: Saikas pilnas prikrėstas ir su kaupu bus jumus duotas BPII255. Duokit … saiką gerą, prikimštą, prikrėstą ir kaupiną BtLuk6,38.
5. tr. priberti ko: Krėsk iš mašinos pinigus ir krėsk, kol prikrėsi šitais tris skrynias (ps.) Brt.
ǁ priteršti, užteršti kuo biriu: Jau tu prikrėtei į zupę plaukų (ps.) Brt. Valydama trobą uždaryk spintą, kad pieno neprikrė̃stum Trgn. Bešluostydama pečių žiūrėk, kad barščių neprikrė̃stum Kair. Neprikrėsk viralo! Slm.
| Troba kaip kiaulių migis: visi kampai užversti, visur prikrėsta V.Krėv.
| refl. tr.: Prisi̇̀krėčiau akis Slm. Ot, akį kad prisi̇̀krėčiau Ds. Vanduo toks prisikrėtęs (su kripšlais) Ėr.
^ Kas aukštyn žiūri, tas akis prisikrečia LMD. Nežiūrėk per aukštai, kad akis neprisikrėstum PPr221.
6. tr. pridėti tiršto daikto: Prikrėčiau vagonę varškės Lnkv. Prikrėsk bliūdą čiulkinio (bulvių košės) Kt. Tas ponas liepė prikrėst gerą bliūdą kisieliaus BsPIV234.
| Vakar debesys sniego kad prikrėtė, net storai ant žemės Km.
| Prikrėčiau molio į plyšius, mažu nerūks Gs.
| refl. tr.: O Jonas, nuo kartuvių nulipęs, pasiėmė didelę daugybę pinigų, tos košės prisikrėtė puodą ir eina lauk iš to dvaro BsPIII50.
7. intr., tr. euf. tuštinantis daug priteršti: Ale ir pri̇̀krėtei – nei ubagas, grūšių priėdęs Kt. Duodu savo delnikę prikrė̃sti, jei ans negers Krš.
8. tr. daug privalgyti, priėsti: Pri̇̀krėtė ir eina pilvą susiėmęs Ds.
9. tr. priakėti, apakėti: Kaip tu sėji rugius, neprikrėtęs dirvos: visi subėga į vagas Ktk. Jau ir prikrėčiau, ė vis gruptų daugybė Vdšk. Šitą dirvą rugiam pri̇̀krėčiau Dglš. Pri̇̀kreti kiek (mažai paakėji) ir pasėji, tai menka bus ir nauda Prng. Būt gerai prieš sėjimą dirva prikrė̃st Trgn.
10. tr. primušti, pritrenkti; užmušti: Ot, pri̇̀krėtė pusėn smerties Švnč. Anas pagadintas karù, labai pri̇̀krėstas buvo Str.
| Meška ir prikrėtė mergelę (ps.) Rš. Sako, arklys pri̇̀krėtė OG281.
| refl.: Kap davė in šono, tai čiut smertin nepri̇̀skrėtė Tvr.
◊ išdáigų (×báikų, ×špósų) prikrė̃sti pridaryti juokų, prijuokauti: Daug išdaigų senis prikrėtė rš. Trys vyrai išėjo per Užgavėnes gerai gėrę ir visokių baikų prikrėtę, kiek tik norėjo BsPIV40. Dar prikrė̃s anas tau špósų, nekantantas būsi Skdt.
mólio prikrėstà neprotinga (galva): Galva didelė, tik mólio prikrėstà Ds.
šunýbių prikrė̃sti pridaryti bloga; negarbingai, nedorai pasielgti: Baisių šunybių prikrėtęs pabėgo rš.

×razkrė̃sti, ràzkrečia, ràzkrėtė (hibr.) tr. suerzinti, supykinti: Itep ūtarydami, tai tik širdį kap ràzkrečia, tai būt nemožna Arm.

×parazkrė̃sti, paràzkrečia, paràzkrėtė (hibr.) intr. suversti, išdraikyti; netvarką padaryti: Ir pas taũ paràzkrėsta Dv.
sukrė̃sti, sùkrečia, sùkrėtė
1. tr. supurtyti; pakratyti: Sulauš mano (ąžuolo) viršūnėlę, sukrės mano liemenėlį, braukys mano žalius lapus [vėjas] d. Kap sukrėsi̇̀ baronaitį, grašiai pilsis (ps.) Lz. Galvą sùkrėtė, kad neduot Lz.
2. tr. šiaudus kūliams sutvarkyti, sutaisyti, kūlį padaryti: Mes kasmet sukrečiam po penkias kapas kūlio Ds. Sukrėčiau iš to klojimo du kūliu J. Šiemet šešias kapas kūlių sùkrėtėm Užp. Ilginių tokį pat kūlį sùkrečiu, tik nesurišu Plt. Stogams reiks ilginių šiaudų sukrėsti Klp.
3. tr. sukratyti; sutrenkti: Jis bijojo kvėpuoti, kad nesukrėstų paukščių kiaušinių lizduose rš. Nedaužk durų: [kepamus] pyragus sukrėsi̇̀ Klt. Neškie, kiaule, tiesiai galvą, nesukrėskie broliui kaulų LTR(Ad). Sukrečiąs, kratus arklys SD95.
| Anas labai buvo sùkrėstas (kontuzytas) Str.
| refl.: Kovos pabūklai susikrėsdami skardžiai terškėjo rš. Kad ėjau, kad lėkiau, kad susi̇̀krėčiau visa! Užp. Dėlto kai vakar susi̇̀krėčiau, tai ir šiandiej sopa Mlt.
4. tr. sudrebinti: Sukrėtė mane šaltis rš. Kristina, lyg drugio sukrėsta, išraudusi pranyko savo kambaryje J.Dov. O dabar ūmai sukrėtė tokis šiurpas rš. Net šaltin sùkrėtė Lp.
5. tr. prk. išvesti iš ramios būklės, iš pusiausvyros, sujudinti; suvarginti, nuplėšti (namų ūkį): Kapitalistinėse šalyse žemės ūkis nuolat sukrečiamas neišvengiamų krizių (sov.) sp. TSRS ne tiktai nebuvo sukrėsta karo metu, bet išėjo iš karo dar galingesnė (sov.) sp. Visos šitos abejonės sukrėtė ligšiolinės Europos kultūros pamatus rš.
| Sukrėtė ir jį dabar (turėjo nuostolį) Ds. Šitos visos bėdos mañ labai sùkrėtė Sld. Sukrėtė dėlto juos šitie [nelaimių] metai Skdt.
^ Kumelė namus sutaiso, merga sùkrečia Vdšk.
6. smarkiai paveikti, sujaudinti: Tarybinė liaudis yra sukrėsta negirdėtų piktadarybių Korėjoje (sov.) sp. Tylūs, sujaudinti ir giliai sukrėsti jie išsiskyrė rš. Šie žodžiai Amalį tiesiog sukrėtė J.Dov. Mane sukrėtė tas verksmas P.Cvir. Iki širdies gelmių sukrėsdavo jaunas mergaites-padavėjas tie dievobaimingi valgyklos lankytojų pasilinksminimai A.Vien.
7. tr. apiberti: Kodėl tavo kojytės rasele sukrėstos? Žl.
8. tr. sudėti, suversti; supilti: Kad sùkrėtėm vežiman tris kapas, tai ir arklys nevežė Tvr. Ant špykėrės sùkrėtė rugius Šlu. Čia bulves žiemą sukretam Šlu.
| refl. tr.: Į boselį susi̇̀krėtė rugius Šlu. Jis pinigų krūvas tur susikrė̃tęs KI66.
9. tr. ką tirštą supilti, sudrėbti: Tešlą sukrėsti į formas rš. Sukreta salyklą į kubilą ir deda akminus Pp.
10. tr. sumaišyti, sukratyti (pašarą): Sukrė̃sk rytdienai karvėm kratinio Rdm. Sukrėstas pašaras (arkliams) N.
11. tr. sutaršyti, sudraikyti: Kap tu mane auklinai, tai nebuvo sùkrėsta manos kaselės, tai nebuvo pamušti mani peteliai Asv. Tavo rūbai kaip ant verpsties sùkrėsta (suplyšę) Pls.
12. tr. sukalti, suleisti: Sukrėsk daugiau važelį, geriau laikysis Ds.
| Sùkrėtė nedaugi sniegą (šaltis sutraukė, suspaudė po atlydžio), geresnis bus kelias Arm.
13. tr. Vv sumažinti; suraukti: Podidis dar ploščiukas, reikia ben kiek sukrėsti Sv. Reikia materka sukrėst (suspausti, sumažinti, kad ant sraigto sunkiau sukiotųsi) Mlt.
| refl.: Rankovės susi̇̀krėtė ir dabar nebeplačios Ktk.
14. intr. pasilinksminti, paūžti, sušokti: Ot sùkrėtėm per šventes! Upt.
15. intr. mušti, duoti į kailį: Taip sùkrėtė į sprandą, net mėlynės liko Up. Sukrė̃skiat jūs tam piemenie, kad nevalkiotųs čia Lk.
16. refl. susiprasti, susigriebti: Kas dar kas, o marti jau be manęs nesusikrė̃s paduot kiaulėm Ds. Kai aš neturėjau rugių, tada tu nesusi̇̀krėtei [man pasiūlyti] Trgn. Kad pasakai ką padaryt, tai padarys, o pati nesuskrės Ktk. Nesuskrės jau anas, nemislyk, in kapeikos dreba Skdt.
17. refl. prisirengti: Ir pats nedažnai susi̇̀krėtė turgun Ds. Nelabai kada susi̇̀kreti ir tu atvažiuot Užp. Vis man ir man, o gali gi ir tu suskrė̃stie Dgl.
18. refl. susibarti: Susi̇̀krėtė kap anyta su marčia už menką nieką Tvr.
19. refl. prk. subręsti: Palauk, metai po metų suaugs į protą, susikrės rš.
20. tr. prk. sulaukti, išgyventi (metus): Baigiu devintą dešimtį sukrė̃st Upt.
21. tr. supančioti, supainioti: Tavo vaikai gulėjo ant visų ūlyčių kaip sukrėstas medinis (girės) jautis CII896.
užkrė̃sti, ùžkrečia, ùžkrėtė
1. tr. Dv, Lp užteršti kuo biriu: Užkrėsti krislai sukelia smarkų [akies] uždegimą P.Aviž. Vakar kažno kaip ažùkrėtė akį, tai kad peršti Sdk. Neužkrėsk sūnu[i] akių Klvr.
^ Bijo kap akies užkrėsti (labai bijo) Lš. Teip žiūrėk jo, kaip akies užkrėst (labai saugokis) Sr.
| refl. tr.: Užsikrėčiau akį Sn.
2. tr. prk. užversti kuo, užpilti, užberti: Ans užkrės pinigais bėdą, mūšį, ir nuštils J.
3. tr. Skr, Lš numesti žariją, uždegti, padegti: Tu, tėve, atsargiau su ugnimi: tokis karštis – ar sunku užkrėsti V.Krėv. Eidamas su balana kluonan žiūrėk, kad kur neužkrėstái Sn. Leisč (leisčiau) klaiman gult, ale bijau, kad neužkrėstų, o ką su durnu? Ds. Rūkančio žmogaus negalima apnakvinti ant šieno: dar užkrė̃s Žvr. Su šakaliu vaikščiodama užkrėtė ana ugnį J. Ažùkrėtė ugnį, ir sudegė visos trobos Ds.
| refl.: Negalima žinot, ar kas uždegė, ar patys užsi̇̀krėtė Užp. Skrudais smirda, žiūrėkit, kad nebūtų kur užsikrė̃tę Užp.
4. tr. uždėti, uždrėbti: Užkrė̃sk daugiau sviesto Ds. Užkrė̃sk man varškės ant duonos Upt. Jis ant jų (lapų) savo virtuosius rysius (ryžius) užkrečia, ir taipo dera jie jam bliūdo vietoje Kel1881,248.
| refl. tr.: Užsikrė̃sk purvo ant galvos Š.
5. tr. užlipinti: Šlapiu moliu kai ėmė duoti – visas skyles užkrėtė Žl.
6. tr. B, Skr užmėžti; patręšti: Mes … greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom, mėšlą vežt, užkrė̃st, užart, grūdelius barstyti K.Donel. Javai geriaus auga ant lauko, užkrėsto mėšlu V.Kudir. Dumblas dirvą taip užkrečia kaip mėšlai N. Užkrėsta žemė atauga Šts. Šiemet tik pusę pūdymo teùžkrėčiau: daug mažiau mėšlo bebuvo Vdk. Žemė neužkrečiama labai išsiliežia, ir joje javai kasmet ima menkyn eiti rš.
^ Nusprogo, šerti nebereikės, užkasim – žemę užkrės LTR(Šll).
7. tr. R28, DŽ, Skr ligos mikrobus užnešti: Vienas suskis gali visą avių kaimenę liga užkrėsti A.Vien. Užkrečiamóji liga Vlkv. Užkrečianti liga N. Užkrečiu su liga B. Ùžkrėtė niežais mūs šeimyną Plv. Ažukrečiu maru SD436.
| refl. SD437: Šiltine užsikrė̃sti DŽ. Užsikrėtęs [šiltine] ir mirė Grž. Liga baisi (raupai), ažsikrečiamà Kp. Fi, fi! – sušuko ponios, – žiūrėk, sergąs tas baidyklaitis – galima užsikrėsti, fi! LzP.
8. perteikti kam savo nuotaiką, būdo ypatybes; persiduoti kitam, apimti kitą (apie nuotaiką, polinkį): 1905 metais Baku proletariatas, sparčiai atkutęs nuo armėnų-totorių skerdynių, vėl įsiveržia į kovą, užkrėsdamas savo entuziazmu „visą Kaukazą“ (sov.) rš.
| Kaip užkrečiami yra skurdas ir ligos, taip pat yra be galo užkrečiamas juokas ir linksmumas J.Jabl. Jo linksmumas užkrėtė visus J.Balč.
užkrečiamai̇̃ adv.: Puronis plačiai ir užkrečiamai nusižiovavo J.Dov.
| refl.: Kristofas užsikrėtė jų abiejų nerimu rš. Pamačiusios mano suknelę, visos užsi̇̀krėtė: žiūriu – visos taip pat pasisiuvusios Upt. Vagiliavimu užsikrėtė ir vienas kitas mažesniųjų – ėmė dingti daiktai rš. Ir mums reikia saugotis neužsikrėsti melagyste Blv.
9. tr. Str, Lp apvaisinti.
10. refl. tr. užsikrauti, užsikarti (vargą, nemalonumą): Užsikrėčiau aš didžiausią bėdą su bobom kalbėt įsileidęs Jnšk. Še, kad tau reikia, ir vėl bėdą užsikrėčiau rš.
11. tr. užmušti: Apie Pusnę pasiutę žmonės: pasigers – turi vieną užkrėsti Žl. Vakar, sako, vaiką arklys ažùkrėtė smertin Ml.
12. intr. duoti diržų, išlupti kailį: Kai ùžkrėčiau, tai zunoja ir zunoja be nustojimo Vj.
13. tr. užraitoti: Užkrečiu rankovę R37. Rankovę užkrėsti N.
◊ aki̇̀s užkrė̃sti užpykinti, įžeisti: Ne, aš da jam neažukrėčiau akių (labai kandžiai neatkirtau) Vj.
aki̇̀s užsikrė̃sti
1. supykti, įsižeisti: Pamesk loti, matai, kad jau užsi̇̀krėtė aki̇̀s Ktk.
2. pasidaryti nemalonumų: Jam pasakei, tai tik aki̇̀s užsi̇̀krėtei Trgn.

nagùs užkrė̃sti padaryti vargo, nemalonumų, rūpesčio: Būdama tokios slabnios sveikatos, tik nagùs gali kam užkrė̃sti išeidama (ištekėdama) Upt.
nagùs užsikrė̃sti pasidaryti nemalonumų, likti kaltu kam sugedus: Svetimą dviratį pasiėmęs tik nagùs užsikrė̃si Krš.

Daugiau informacijos

nuleñkti

Apibrėžtis

leñkti, -ia, -ė tr.
1. SD59, R, K daryti nulinkusį, netiesų: Leñk medį į tą pusę J. Taip lenk, kad linktų, o ne taip, kad lūžtų Šauk. Malkos vežimą leñkia (nuo sunkumo) Rm. Dideli raudoni rudeniniai obuoliai net lenkė obelų šakas V.Myk-Put. Žalioj girelėj berželį lenkčiau, berželio rasele burnelę prausčiau RD45. Palinko liepelė nelenkiama JV912. Pasilenksiu sau šakelę lenkiamą Smn. Dilbio srityje yra lenkiamieji raumenys V.Laš.
^ Lenk medį, kol jaunas Brž, Trgn, Krtn. Aukštą medį visi vėjai lenkia KrvP(Krk). Bėda bėdą varo, o trečia kaklą lenkia Arm. Tai ne žmogus, kad, kurion pusėn lenki̇̀, ton ir linksta Rod. Maž sylos turia: kur lenksi, linksta J.
| refl.: Lenkės stalai, nukrauti valgiais Blv.
^ Lenk medį, kol lenkiasi: paskui nepalenksi Vrb.
2. daryti ką lanko formos, riesti: Jis leñkė dėl rogių lenkes iš medžliepio, iš uosių J. Jis leñkia rogėm pavažas Ėr. Lenkiù lanką iš lazdos Sr.
^ Lenkiaũ dieną, lenkiaũ naktį, niekad Dievo diržą nesùlenkiau (kelias) MitII192(BsM).
| refl.: Lankai leñkias daugiausia iš guobos ar klevo Šč.
3. žemyn leisti, sverti: Senelis klausė, žilą galvą ant žemę lenkė V.Krėv. Nė galvos neleñkia (neėda gyvulys) Ds. Svambios varpelės rugelių lenkė ma[n] jaunai galvelę LB105. Miegas lenkia man, brolyti, galvą jau seniai Mair. Kaip jis bėgo, žemelė dundėjo, o eglelės viršūnėles in žemelę lenkė V.Krėv. Be vėjo ievelė šakeles lenkė JV449. Nelenkdams pečių po naštos sunkumu, kaip milžinas stosiu į kovą Mair. Senatvė lenkia jam pečius sp. Jau lenkiamà statinė, todėl su mielėm Grž.
| refl.: Gaidienė lenkiasi prie Martyno peties I.Simon. Dar nelenkusys yra, stati, o eina devintą dešimtį Gršl. Man lenktis negerai Lz.
^ Tu bagotas, o anas badais lenkias (badą kenčia) Tvr. Lenkiasi lenkiasi, parejęs namo išsitiesia (kirvis) Lš.
4. lošti, laužti (peilį, šaudyklę ir pan.): Nèlenkto peilio nepalikdinėk ant stalo Lp. Leñkė (laužė) šaudyklę ir nusišovė Šts. Lenkia pūčkas, riktavoja NS500.
| refl. tr.: Išgėrė ir peilį leñkas, tuo[j] puls muštis Šts.
5. drabužio, odos ir pan. kraštą pariesti: Reikia rankovių galus lenkt, jau atspurę Rm. Sijonas per ilgas, reikia leñkt Prn.
6. einant aplink, supti, siausti: Iš lieknų pakapėse išeidavo keistos žmogystos, keistos, baltos, už rankų pasiėmusios, lenkė visą pilį ir dainavo LzP.
7. einant daryti vingį, lanką, sukti į šalį: Gavau leñkti didelį vingį, dėl to ir pavėlavau Šts. Lenkiau kelią nu šaligatvio – girti virsdami eina Vkš.
ǁ refl. krypti: Saulė jau lenkės į vakarus Pč. O diena buvo pradėjusi vakarop lenktis GNLuk9,12.
8. R192, MŽ255, Šk, Kv, Ds nuo ritės (špūlės) siūlus vynioti, vyti ant lankčio, krijo ar kito kurio prietaiso: Leñk gijas ant lankčio J. Verpalus nuo špūlės leñkti KI592. Motina skubinai lenkė špuoles Žem. Vaiku tebebūdama, lenkė gijas, drožė skalas M.Valanč. O ką mes ar aus, kad verpt ir leñkt nenorėjo K.Donel. Tuojau sėdo jos verpt, kitos – lenkt – tik tolkų prikabino pilną klėtį BsMtI110. Mes verpiam, o Jurgis špūles leñkia Pc.
9. prk. gerti: Taurelę išmoko lenkti kaip trisdešimt metų karčemoje sėdėjęs P.Cvir. Jis lenkia iš paties [butelio] ir kiša kaimynui I.Simon. Ant alkūnės pasirėmęs sėdi rūstas, nešnekus; vien iš boso pasisėmęs lenkia midaus puodukus Mair. Nutraukęs nuo lentynos, savo mylimą baltakę lenkė lenkė lenkė… kol nė lašo nebeliko Žem. Leñk burnikę ir pats, tokiame šaltė[je] pareis ir tau Šv. Lenk (srėbk) lapus, daugiau nieko nebus TŽV612.
10. stengtis paveikti, įtikinti, kreipti norima kryptimi: Kai kunigui nepavyko, vieną vėlų vakarą atėjo lenkti Namiejūno liaudininkai rš. Bet lenkiamas ir nepalenkiamas, žudomas ir vis gyvas lietuvis sėjo savo sėklą P.Cvir. Nelenkęs iš anksto, kur tu ją, žmogus, suvaldysi paskui S.Čiurl. Gal tasai statumas lenkė silpnesnės valios vaikus Vaižg. Kalbėdamas apie savo tautiečius, aš švelninau jų ydas ir kiekvieną daiktą lenkiau į geresnę pusę J.Balč. Žmones, terpu savęs nesutinkančius, veda ir lenkia vienybėn A.Baran. Tolei lenk vaiką, kolei lenkiamas Kpr. Vaikas yra lenkamuoju ir mokomuoju Šts. Ir lenkė jopi savo susimilimą (paraštėje Ir pakreipė jopi savo loską) BB1Moz39,21.
| Ir mane pradėjo lenkti į miegą (apėmė miegas) A.Vencl. Mane vis labiau lenkia miegas rš.
| refl.: Jie galiausiai šimtais ir tūkstančiais tiesospi lenkėsi Ns1832,4.
11. pavijus pro šalį eiti, lėkti ar važiuoti: Visada reikia lenkti kitą važiuotoją iš kairės kelio pusės rš. Ar tu jį lenksi̇̀ važiuodamas? Lp. Bėgau lauką, lenkiau krūmą, tariau, bene išbėgsiu JV560. Tas žirgelis juodbėrėlis bėgdamas vėjelį lenkia, o jo aukso packavėlės in padanges žemę mėto TŽII269.
| Sesuo seserį leñkia (jaunesnė pirma išteka už vyresnę) Ad.
^ Diena lenkė dieną (greit bėgo laikas) rš. Darbas darbą lenka LTR(Šll).
| refl.: Geras žodis su tiesa nesilenkia KrvP(Mlt).
12. prk. būti pranašesniam kuo: Ar tu žinai, kad jis dabar tave leñkia? Rm. Savo vystymosi tempu apskritai mūsų pramonė lenkia ir pralenkia kapitalistinių šalių pramonės vystymąsi (sov.) rš.
13. praleisti: Vieną dieną nešu pieną, kitą lenkiù Drsk. Kai bulves sodinam, tai vieną vagą vis leñkiam Lš. Mikelionį sykį reikėtų leñkt, o sykį važiuot (siųsti su pastote) Vlkv.
14. išskirti: Be tavęs, tave lenkus R42. Nei vienas žmogus, lenkus … Jėzų Christų MT50.
15. apeiti ką vengiant susitikti, šalintis ko: Jei tikrai gaila, nelenk manęs, kartais gerą žodelį duok, o aš tamstai dėkinga būsiu LzP. Nors ir labiausiai skubinosi, lenkė kelio, by tik neit pro aukštus pilies rūmus V.Krėv. Ilžė seniai ieškojo progos [pasikalbėti], bet Barbė lenkė ją, kur ir kaip tiktai galėjo I.Simon. Juk kokia ožka yra ir Domicė, o Petras anos leñkti neturia ko Plt. Leñk tam berazumiui kelią Jnšk. Eisiu kalneliu ir pakalnelėms, lenksu piktą vyrelį Žr. To saugotųsi ir lenktų VlnE2. Vakare kur eidama, neminėk žvėries, kad reikia, lenkiamu susakyk (ne tiesiog, švelnesniu vardu pavadink) Trgn.
| refl. R: Aš lenkiuos nuo josios, t. y. šalinuos J. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės J.Bil. Simanas buvo rimtas, mažakalbis, paprastai lenkėsi žmonių LzP. Lenkėsi jisai plačių ir gilių upių, lenkėsi kiek galėdamas V.Piet. Lenkiaũs iš kelio BM3. Visi jo bijodavo ir iš tolo lenkdavos BsPII183. Pati, rimta moteriškė būdama, lenkdavos barnių VŽ1904,5. Šitokių žmonių lenkis kaip ugnies užkritimo Sdk. Blogų žmonių lenkis iš tolo Užp, Ut. Nesilenk, tai visur užkliūsi Ds. Nepirkęs neleñksys (reiks pirkti) Grg. Oi lenkias lenkias giedra saulelė juodųjų debesėlių KrvD39, TDrIV26 (Kb), Eiš. Mokėk, dukryte, bernelių lenktis JD1229. Taip tu lenksies anytėlės, kaip ugnelės kibirkštėlės JV26. Sparčiais darbeliais, meiliais žodeliais tai motinėlės lenkis BsO258. Lenkiasi tų žodžių, bevelydamas tylėt, negi niekus kalbėt SPII55.
^ Durniaus lenksies, daugiau laimėsi KrvP(Švnč). Girto ir su šieno vežimu lenkis rš. Mėšlo leñkis ne dėl baimės – dėl smarvės Pnd. Kaip velnias kryžiaus jis manęs lenkiasi Rdm.
ǁ praeiti nepalietus ko, praleisti ką: Baras su visais, nė vieno nelenk[ia] KlvrŽ. Visus reikia kviest, nė vieno negali leñkt Skr. Mirtis nelenkia nei seno, nei jauno Skdt. Jos čerkele neleñkia Dkšt. Gerdami gerkit, leiskit aplinkui, nelenkit manę, vargo sesulės KrvD183.
^ Saulė ir kelmo neleñkia (visiems lygiai šviečia) Ds, Šll, Pnd, Prng, An. Nė vieno medelio saulė nelenkia Rz.
16. Skdv, Slnt gerbti, godoti, stengtis įtikti: Marti turia didelę aplanką, žėdną vyresnį turia lenkti, klausyti J. Motynėle mano mylimoji, įkalbinėjai man nuo širdies: tėvus lenkti, klausyti Žem. Dabar aš anus lenkù, o paskuo ant piršto suvyniosu Užv. Kad jau reik gyventi, reik leñkti Škn. Anytą lenksi ir šeimą dengsi, o pati jauna kasdien verksi JV949. Rasim … jauną dukrytę beverpiančią, seną močiutę belenkiančią N58. Nieks nelenks mane jauną meiliuoju žodeliu JV869. Mylėti ir lenkti prigimtą kalbą yra tai doro žmogaus priedermė VŽ1905,67.
^ Lenk saulę ir mėnesį, o žvaigždes pasaučiai B.
| refl.: Tegu … vienas kitą šėnavojas, vienas kito lenkias BM449.
ǁ daryti ką sau palankų, gerintis kam: Ir kalvį reikėjo leñkti (pavaišinti, papirkti) Ėr.
17. refl. teikti pagarbą, sveikinti: Labai žemai lenkiúos, nusižeminęs sveikinu, siunčiu labas dienas BŽ293. Jam (prieš jį) reikia lenktis Lnkv. Vėliavos prieš vieną kitą lenkėsi, sveikinosi Žem. Nesilenksi prieš juos ir negarbinsi brš.
^ Ko aš turiu uodegai lenktis, tai geriau galvai LTR(Šll). Aukšta panelė prieš visus lenkiasi (svirtis) Sim.
18. Ds, Dsn, Ign, Sld ginti, saugoti: Dieve leñk nuo tokios nelaimės! An. Pažaras buvo, kaimynai degė, Dievas leñkė, mes nesudegėm Aps. Kad tik Dievas lenktų! Vdš. Girioj tik šermukšnio lazda telenks nuo piktųjų (brt.) Dglš. O kaip brolį, teip lenk jį DP76.
| refl.: Lenkiuosi, saugausi, serguosi SD26.
◊ aũsį leñkti klausyti, būti paklusniam: Lenksi ausį savo prisakymump ir sergėsi visų jo įstatymų Ch2Moz15,26.
Diẽve leñk!
1. ne, jokiu būdu!: Dieve leñk aš jos nepjausiu! Ad.
2. baisu!: Leñk Dieve, tę velnias sėdi kampe Vdn. Leñk Dieve, šiandiej kaip nuslapatojau Ktk.

keliùs leñkti klauptis: Savo kamarėlėj lenkė kelius prieš visų karalių Karalių I.Simon.
gálvą leñkti
1. sveikinti: Pro šalelę praeidama, man galvelę lenkė JD530.
2. teikti pagarbą: Visa liaudis su didžia meile lenkia galvą savo rašytojai Žemaitei sp. Lenkiau galvelę palei žemelę tėveliui motinėlei (d.) Smn. Gal tau, motinele, nelenkė galvelės, nepakėlė kepurelės? TDrIV45(Klt). Tėvui, močiutei reiks galvelę lenktie, broliams, seselėms „sudievu“ sakytie BsO110. Prieš žiliausią plauką galvos nelenki! V.Krėv.

liežùvį leñkti mokyti kitaip kalbėti: Mokyklos jau lenkia liežuvį Trak.
nùgarą leñkti būti nuolankiam, paklusniam: Nuo pat jaunystės ji lenkė savo nugarą eksploatatoriams buožėms (sov.) sp. Dorą giria, prieš sukčių nugarą lenkia TŽIII388.
sáulės lankčiù leñktis Pn iš tolo vengti.
ši̇̀rdį leñkti stengtis paveikti, patraukti į ką: Širdį lenkti ant ko N. Lenkei širdį kai nendrelę prie širdies girtuoklio d. Ydant širdį … ant ko lenktų srš.
antleñkti, -ia, añtlenkė (ž.) tr.
1. užlenkti: Kalvis antlenka pryšnagį ant nago, kad pasaga nenuslystum Šts.
2. J, Š uždėti lanką, apjuosti lanku.
3. refl. tr. J lenkiant pritaisyti ką: Rankeną reik antsileñkti dalgiuo Šts. Kampiną antsilenka dalgiuo tik varstuo (vasarojui) Šts.
4. refl. užsikvempti, pasilenkti ant ko: Senelė, antsilenkusi ant jo, klausosi, ar jis jau [miega] I.Simon. Ta pana antsileñkusi par langą šnekas su kitais Užv. Atvertė kūlį ir antsilenkė paveizėti, kas ten po kūlio BM405.
apleñkti, -ia, àplenkė tr.
1. aplink apjuosti, lanku apsupti: Apleñkti kubilą su lanku J. Lanką aplink kibirą apleñkti K. Nuvežiau pas kalvį, kad apleñktų (apkaustytų) man vežimą Vv. Patvoriais vyšnių, slyvų krūmais kaip vainiku sodnas aplenktas Žem. [Laumės] apsirėdžiusios baltais, plonai aplenkiančiais liemenį rūbais LTI142.
ǁ apdengti, apdėti kuo iš visų pusių: Apleñk knygą, tai apdarai nepliš Lš.
| refl. tr.: Apsileñk knygas – nes baigi jau suteršti Mrj.
2. nuleisti žemyn, nusvyrinti: Rūtele mano, žalioji mano, o kam apvytai, žalia būdama, oi kam aplenkei žalias šakeles (d.) Pns. Jeigu sniegas medžius aplenkia – bais mirs žmonės Zr.
3. SD151, R422 apeiti, apjoti, apiplaukti, apvažiuoti aplink, norint ko išvengti: Dvaro užvis neužkenčiu ir aplenkiu jį iš tolo kaip širšių lizdą V.Kudir. Prijodavo pelkių, raistų, ramių ežerėlių, o Šarka visur aplenkdavo ir vėl jodavo ta pačia linkme A.Vien. Mes šešiese paspėjome dar sušokti į laivę ir laimingai aplenkėme uolą J.Balč. Su tinklu àplenkė kliūtą, kad neužkliūtum tinklas J.
| Ir levita, kaip atėjo ant tos vietos, išvydęs jį aplenkė BPII376.
^ Nori nenori, o balą reikia apleñkti LTR(Dkk). Dėl ko kiekvienas ant kelio akmenį aplenkia? (kad akmuo nesilenkia) Sim.
| refl. tr.: Apsilenkiù klaną K. Reikia blogo žmogaus apsileñkt Trgn. Kad aš tavę apsilenkęs (neėmęs, nevedęs), būčia kitą išsirinkęs (d.) Prng. Nuej[o] brolelis šienelio kirstie, apsilenkdamas tą papartelį (d.) Ad.
4. praeiti, pravažiuoti pro šalį, neužsukus kur, nepastebėjus, nepalietus ko, nedavus kam ko: Neaplenkia nei vieno fabriko, dirbtuvės; iš visur kviečia savo draugus, šaukia gatvėn ir vėl eina toliau – ramiai, rimtai, iškilmingai J.Bil. Tamsta kieminėjai vienur ir kitur, o Dusetas apilenkei Blv. Bet laimė, – ji veik visados aplenkdavo šį krantą E.Miež. Ir aplenks mane mirtis, ir kulka nelies S.Nėr. Tą klausimą jūs aplenkiate iš tolo V.Kudir. Kažin kaip čia aplenkė [lietus], kaip marti su dovenoms Vvr. Tave visi svečiai apleñks (neaplankys) Ėr. O kam juos àplenkei (išskyrei, praleidai), reikėjo ir jiem duot žinią Srv. Žada mane kaimynėlis stikleliu apleñkti Vlkv. Teaplenkia mane tas kielichas BtMt26,39. Apšluosiu kojas, brolys (pajaunys) su dovana apleñks Skr. Neapleñk manęs šluodama, ba paskui marti su dovanom apleñks Rdm.
| Kiek čia yr aplenktų̃ (praleistų, nepaliestų) dalykų toj pasakoj[je], visos nebatminu Šts. Kai kokį žodį àplenkiau (praleidau) Ūd. Aplink serga, ir mūsų neapleñks Ėr. Aplenkęs ausies sudėjimo smulkmenas, pasakysiu tik tiek, jog jos viduje yra bubinėlis Blv.
^ Saulė ir kelmo neapleñkia, o tu ir savųjų sutikti nenori Ds. Saulė kelmo neapleñkia, kaip čia gali žmogų apleñkt (pilstant alų) Bsg. Neaplenk vieškelio dėl kelelio mažo S.Dauk.
5. SD151 greičiau einant, važiuojant… palikti kitą užpakaly savęs: Jis pirma iš namų išėjo, o aš aplenkiau ir pirma į miestą nuėjau Mrj. Tą kumelę nedaug kas aplenkia Ds. Šiemet tu manęs nebeaplenksi [lenktynėse] Sdk.
| prk.: Tikrovė aplenkia svajones rš.
| refl.: Šlubis, pirma eidamas, nesidavė apsilenkti Ašb.
6. būti greitesniam, pranašesniam; greičiau padaryti ką už kitą: Iš pradžių linai lėtai auga, užtat piktžolės gerokai juos aplenkia sp. Pagarsėjo kaip neaplenkiama darbininkė J.Avyž. Aš, jaunesnė, àplenkiau seserį (pirma ištekėjau) KzR. Aplenkiau ką kuomi R119.
7. refl. einant priešingomis kryptimis, nesusitikti: Apsilenkėm – aš vienu keliu ėjau, jis kitu Rm. Aš vis laukiu, kada ją sutiksiu, o mūsų jau seniai apsi̇̀lenkta Ds.
8. Jn išskirti: Visi mokytiniai, aplenkus Joną ŽCh232.
9. apsaugoti, apginti: Ogi dabar, aplenk Dieve, kad primanytų, tai viens kitą pražudytų Gmž.
10. refl. nesilaikyti ko, nutolti nuo ko: O tu pabandyk apsilenkti su pareiga, ir išlįsi kaip yla iš maišo J.Avyž. Aš tenai su teisybe apsilenkiau rš.
atleñkti, -ia, àtlenkė K
1. tr. SD210, R419 sulenktą atitiesti arba atgal lenkti: Atgal àtlenkiau gelžį įlinkusį J. Vinis su àtlenkta galvele BŽ213.
| refl.: Tuoj pečiai atsilenkė ir rankos pakilo Vaižg. Perdien roviau neatsilenkdamà Lp. Dirba neatsileñkdamas Rod.
| prk.: Kap sudegėm, tai sunku atsileñkt (prasigyventi) per kiek metų Vrnv.
2. tr. atlošti, atlaužti: Pamatė jo rankoje atlenktą peilį J.Balč. Atlenkiamas (lenktinis) peilis Krsn. Atlenktu briauningu įbėgo pri pačios Šts. Veidrodis kartais įtaisomas ir atlenkiamame stalelio blate rš.
| refl. tr., intr.: Atsilenkė peilį ir susigalando į bato aulą Šts.
| Ir davė jam lazdelę, sakydamas: „prijojęs vartus ar tvorą, pamosuok su ja – vartai atsidarys, tvoros atsilenks“ BsPII136.
ǁ atversti: Atlenkę lapą, pamatysime jį gražiai išmargintą rš.
3. tr. atraityti: Kailiniai sujuosti, apikaklė pastatyta, tik jos kraštai atlenkti, kad nekliudytų pypkei J.Balt.
4. refl. lanku atsitolinti, saugantis ko, nenorint susidurti su kuo; šalintis, vengti ko: Kam tenka žiemą pro tuos ežerokšnius važiuoti, tai gerokai toli nuo jų atsilenkia LTR(Kp). Jų marti nemėgsta bartis, ji gatava musės atsileñkti Jrb. Šunio pasiutusio atsileñk Tsk. Girto žmogaus atsileñk, tai būsi protingesnis Užp. Tu atsilenksi karštos ugnelės LTR(Nm). Kaip atsilenkia mėnuo saulelės, saulelė debesėlių, taip atsileñksiu tavęs, berneli, tavo rūsčios širdelės (d.) Zp. Dukružėle mano, lelijėle mano, tu mokėk atsilenkti jaunųjų mošelių LTR(Šk). Ir visi mano artimieji praeit atsilenkdami, manęs biedno vengdami KN33.
| prk.: Atsilenkia nuog įstatymo (nevykdo, nesilaiko) SE95. Teatsilenkia nuog pikto, o tedaro ger Bt1Ptr3,11.
^ Ir pėdų atsileñk J. Blogo šunies kaip nors gali atsilenkt, o žmogaus blogo neatsilenksi Krkn. Durniaus atsilenkęs – kaip dešimt nuveikęs LTR(Jnš). Kad savo ligą žinotum, už mylios atsilenktum LTR(Šmn).
5. intr. atsakyti, pridurti: Karalienė atlenkė, kad Marė esanti atsigimusi į Šalteikių giminę tik išvaizda I.Simon. Vyresnieji ale ir dar atlenkė… BzF135. Ale berods čia reik vėl atlenkti, kad negalima visiems senųjų pabarimams klausyti brš.
6. refl. gerbti, godoti, stengtis įtikti: Seniau atsleñkdavo vyresnio, o dabar žvėrys, ne vaikai Ut.
◊ añtra atleñkus kitu požiūriu, antra vertus: O antra atlenkus, juk sesuo, mokės atsibarti I.Simon.
rañką atleñkti padaryti kokį darbelį: Tingi ranką atlenkti (durų neuždaro) Lp.
sáulės lanksmù (lankčiù) atsileñkti iš tolo vengti: Kad būč žinojęs tokią mergelę …, būč atsilenkęs saulelės lanksmu JV922. Kad jis žinotų, saulės lankčiu atsilenktų nuo tokios bjaurybės Bsg.
su atlenktai̇̃s galai̇̃s užtektinai, su viršum: Man tų septynių rub. vienam valgiui per mėn[esį] su atlenktais galais užtenka Žem. Kelnės išeis iš tos medžiagos su atlenktai̇̃s galais, aš manau, kad išeis dar ir šalbierka Brs.
įleñkti, -ia, į̇̃lenkė tr. K
1. padaryti lanko formos, netiesų, įgaubti: Gelžį į̇̃lenkiau į vidų J. Įlenkiau lazdą (geležinę) ir nebegaliu ištiesti Š. Lapai tribriauniais pamatais, skiauterėtomis nugarėlėmis, įlenktais paviršiais, statūs P.Snar. Raštuota įlenktais kampais kepuraitė sp. Vertė ir su piktumu ant krūtinės užklaupė ir du šonkaulius į̇̃lenkė Skr. Kenkles įleñkęs lindo vel[nia]s į pušales Lnk.
| refl. K: Įlanka yra vieta, kur upė (jūra) įsilenkus J.Jabl.
2. refl. pasilenkti: Šulnin insleñkęs žiūri ir juokias Sdk. Pjovėja kai insi̇̀lenkė (susilenkusi įniko) pjaut, tai, kol nenupjovė, neatsilenkė Vlk.
3. paraityti, patrumpinti: Tai nieko, kad ilgas, gali gi inleñkt (palenkti, patrumpinti drabužį) Sdk.
4. refl. tr. įsivynioti, įsivyti: Į tinklo mezgamąją šeivą gijas įsilenkti Prk.
5. prk. įgerti: Į̃lenka ir anie, tik girti nerodos Šts.
išleñkti, -ia (i̇̀šlenkia), i̇̀šlenkė tr. K
1. padaryti lanko formos, išgaubti: Jis išvydo artinantis prie jo neregėto didumo bjaurią būtybę ir mojuojant išlenktą kardą J.Balč. Kiškis išlenkė nugarą ir kūrė dar smarkiau rš. Arklys, išlenkęs gražų juodą kaklą, ėjo žingine rš. Dėmių takai mūsų reginyje tuomet atrodo išlenkti į pietų pusę rš.
| refl.: Šoniniai lapai išilgai išsilenkę laivelio pavidalu P.Snar.
ǁ palenkti, nulenkti: Uosio kuolus išlaužė, ievos tvoras išlenkė, žolynėlius išmynė JV545. Rūtelės iškirsčiau, lelijas išlenkčiau, kad aš savo bernužį kasdien pamatyčiau JD403.
ǁ iškloti kuo visą: Išleñkti reikia krežį sviestiniu popieriu, jei nori, kad pirktų uogas Šts.
ǁ refl. išsikišus persisverti, pasilenkti: Pamatė iš [traktoriaus] kabinos išsilenkiantį su raktų dėže Gatulį J.Avyž. Išsilenkęs žiūri, kur tie nuėjo S.Čiurl. Išsi̇̀lenkiau pro duris (išsikišau) Plng.
2. lenkiant padaryti, pagaminti: Pavažas i̇̀šlenka Škn. Tekinius iš vieno medžio išlenka S.Dauk. Aš iš viršūnėlės lingelę išlenksiu, o iš pašaknėlės lovelę padirbsiu LTR(Lnkv).
| refl. tr.: Išsi̇̀lenkiau lanką (iš vinkšnos) Š.
3. pavijus pro šalį praeiti, pralėkti, pravažiuoti, pralenkti: Anas visus savo arkliu išlenkė Ds. Kokiu geru arkliu tai anas važiuojant visus išleñks Vrnv.
ǁ būti greitesniam, pranašesniam, viršyti kitus: Nuoširdžiai dirbo ir pavijo pirmuosius darbinykus, išlenkė juos SPI311. Tai tu jį i̇̀šlenkei: jam [gimė] mergička, o tau sūnus Pkr.
4. refl. prasikeisti susitikus: Duryse susitiko su Edvardu ir, vienas kitam nepasakę nė žodžio, išsilenkė A.Vien. Gal nežinai, katra puse išsileñkt reikia! Ds.
5. refl. apeiti aplink, norint nesusitikti, išvengti ko: Tokio žmogaus geriau viškai išsileñkt, nesusitikt Ds. Neišsi̇̀lenkė giedri saulelė juodojo debesėlio, neišsilenksi̇̀, jauna mergele, manęs jauno bernelio (d.) Rdm. Vai kaip man išsilenkt senos anytos? BsO262. Aš išsilenkiau visokių šalelių, neišsilenkiau našlelio rankelės LTR(Lp).
| prk.: Aš išsilenkiu (išsisuku, išvengiu) su atsakymais Pš. I eisva pri Želvėnės, be to neišsilenksva Slnt.
6. išsukti: Išlenkti iš kelio Grž. Ir išlenkė iš ano kelio, kurį prisakiau jiemus Ch2Moz32,8.
| refl.: Ko teip bėgi ir kodėl iš kelio išsilenkei? BsPII193.
7. prk. išvaryti, išginti: Tuoj tave pro duris lauk išleñksiu Erž.
8. išvyti, išvynioti: Išlenk siūlus į sruogas iš špūlių Bsg. Būk geras, išlenk špuoleles – mun reik verpti Dr. Išlenk špulią ant rekečio Knv.
9. K prk. išgerti: Vasaris į užgėrimą atsakė ir išlenkė savąjį iki dugno V.Myk-Put. Mokėjo jis prisuokti burnelę išlenkti Žem. Šis, paėmęs stiklelį, klukš ir išleñks Plt.
nuleñkti, -ia (nùlenkia), nùlenkė tr.
1. padaryti nulinkusį, netiesų: Nekabink tiek daug ant vieno kablio – nuleñksi Rm. Nulenk vinį žemyn, kad nekliūtų Prn. Vaisiai nulenkė šakas E.Miež. Rūtele žalioji, vai kam nulenkei aukso viršūnėlę? KrvD117. Te nulenkė tvoreles nuo šviesiųjų kardelių JD1072. Kad man skauda petį, kur karvė nùlenkė (išnarino) Skr.
| refl.: Nukrypstu, nusilenkiu, nusisveriu SD161. Laikas, sūnau, miežiai pjautie, varpos nusleñkę Dglš.
ǁ baigti lenkti žemyn (statinę, leidžiant iš jos alų): Ir paskutinę bačką jau nulenkiau (buvo jau leidžiant palenkiama, o dabar visai pasibaigė – nebebėga) Grž.
2. refl. tr. lenkiant pasigaminti: Nusilenkė iš geležies tokią lazdą, kuri svėrė dvylika birkavų LTR.
3. žemyn nuleisti: Ėjo susimąstęs, nulenkęs galvą J.Avyž. Nulenkė mano galvelę gailių dirgėlėlių vainikėlis TDrIV167(Kb). Tas žmogus eina, galvą nuleñkęs Klp.
| refl.: Antanukas ištiesė rankutes ir, sugriebęs nusilenkusios prie jo senelės kaklą, apkabino ir pabučiavo V.Krėv. Martynas nusilenkia veidu ties mažiuku I.Simon.
| Nusilenkė lig žemės vakaro šešėliai V.Mozūr. Palūkėkim iki dienai nusilenkus (pasibaigus) BBTeis19,8.
4. refl. palenkti galvą ar liemenį, teikiant pagarbą, sveikinant: Ponas pamislijo, kad čia koks karalius atvažiuoja, pasuko į šalį, nusiėmė kepurę ir žemai nusilenkė BsMtII7. Galvos nepramuši, senam žmogui nusilenkdamas KrvP(Dbg). Gal tu iš vieno kaulo, kad nusilenkti negali KrvP(Rs). Kam aš turiu kojoms lenktis, aš galiu galvai nusilenkt LTR(Krk).
^ Aukšta merga, ilga kasa, kas prieina, tam nusilenkia (svirtis) flk.
5. refl. prk. nusileisti, paklusti kam, nusižeminti: Lietuvos liaudis niekad nenusilenkė buržuazijos diktatūrai (sov.) rš. Tik žodį tark – prie tavo kojų nusilenks pasaulis B.Sruog. Nusilenks žaibai tau, vėtra kelią duos tau! S.Nėr. Jijė nenoria nusilenkti prieš anytą J. Dar ne vienas čia apsiverks, kol nusilenkt mane privers KrvP(Smn).
6. R6 nuvyti, nuvynioti siūlus nuo ritės ant lankčio: Verpalus nuo špūlės nulenkti KI14. Jau visos špulios priverptos, reikia nuleñkti Ob. Atsinešk lenktuvą ir nuleñk špulias – nebeturiu kur verpt Slm. Reikia siūlai nuo ragočiaus nulenkt Ad.
7. DK93, SPI213 įtikti kam, gerbti, godoti: Sunku aną nuleñkti, tokį pikčiurną Užv. Nemokėjo marti tėvų nuleñkti, dėl to ir geros dienos nematė Vkš.
| refl.: Kad aš netylėčia, nenusileñkčia, nesugyventume Gs. Vyresnio nenusilenkiau J.
ǁ padaryti sau palankų, patraukti į savo pusę, prisigerinti: Vienu tuo paminėjimu nulenkdavo motiną Vaižg. Jei nori iš jo ką gero gauti, turi jį nuleñkti Jrb. Jį reikia pirma kuo nuleñkt, paskui prašyt Ėr. Aš močiutę nulenksiu: jai ugnelę sukursiu LB145. Nulenk seną tėtušėlį ir senąją matušėlę – pažadės dukrelę LTIII416. Aš šunelius nulenksiu: strypų glėbį pririnksiu JD967. Vilkas ateidamas, aviną nešdamas teisėjui nulenkti LTR(Pn). Rasi uošvelę nenulenkiamą, rasi mošelę neprikalbamą JD1497. Rasi anytą nepermanytą ir šešurėlį nenulenkiamą NS605. Nenulenkste to pono jaučiu nei avinu PK46.
| refl.: Seno paklausysiu, mažo nusileñksiu, būsiu slauna panytėlė, kad ir našlaitėlė (d.) Kp. Mes vis jos nusilenkiam, tai ji mums ir gera Skr. O kaip aš įtiksiu senai anytėlei? Kaip nusilenksiu jaunų mošelių? JV884.
8. patenkinti kuo: Duok ko nors gardesnio širdelei nulenkti Svn.
| refl.: Ligonis niekuo nebenusileñkia: nei vištiena, nei arbata (viskas negardu) Sv. Aš tuo valgymu nebenuslenkiù (man nebetinka) Kp. Nei kuo nusileñkt be mėsos Skp. Iš kurgi par mane bus sveikata, kad aš valgymu nenusilenkiù Užp. Dabar tavim Petronėlė nusilenkia, su tavim širdį atsigauna Vaižg.
9. prk. nukreipti, pašalinti: Vagių užpuolimą ir ugnį nulenkei PG. Nulenk nuo manęs visus niekingus ir nederingus žodžius bei darbus brš. Bandę kiti Europos viešpačiai karą nulenkti KA93.
ǁ refl. išvengti, apsisaugoti: Mokėk nusilenkti dagilio šakelės NS1307. Tas nusilenkia piktybių SPII57. Kartais regisi žmonėmus jau tikra prapultis ant jų užgriuvusi ir smertis nenusilenkiama pripuolusi SPII95. Nusilenkė (pasislėpė) nuog minios GNJn5,13.
10. prk. nugerti: Nulenkęs ligi pusės, susiraukęs pildė stiklelį Žem.
◊ ausi̇̀s nuleñkti išklausyti: Nulenk ausis tavo balsop maldosp mano Mž477. Klausyk, duktė, o veizėk ir nulenk ausį tavo brš.
ausi̇̀s nuleñkti nusikreipti nuo ko, neišklausyti: Nuo tūlo savo veidą paslepi, savo ausis nulenki ir jam kaip ir pakalą prigręži KlM23.
gálvą nuleñkti
1. paklusti, nusižeminti: Lietuvių tauta nenulenkė galvos prieš engėjus sp.
2. numirti: Vargo vargo ir nùlenkė galvą Arm.
3. prisiglausti kur, gauti pastogę: Ir neturėjo kur galvos savos nulenkt DP347.

nuleñkti lañką (dū̃šią) numirti: Jau man šiemet kad nepriseit lanką nulenkti Vlk. Aš zara dūšelę nulenksiù nuog tokios buities Arm.
ragùs nuleñkti J palaužti puikybę: Teismas jam galia nuleñkt ragùs Kp.
strė́nas nuleñkti Krkl kailį išperti, primušti: Aš tau strė́nas nuleñksu Varn. Pajus mano tėvas, nuleñks tavo strė́nas, bėk, bėk, bėk, berneli Kltn. Kur tu imsi ne savo, potam kas nors strėnas nulenks Lkv.
ši̇̀rdį nuleñkti nustoti mylėti: Jos meilės minėdams, taip graudžiai verksiu, kol savo širdužę nuo jos nulenksiu RD15. Nulenkė širdį savo Ch1Kar11,9.
žõdį nuleñkti užsileisti kalboje: Jei vienas antram nenorės žodžio nulenkti, iš to pasidarys rūstybė, užgauliojimai brš. Dideliai stragi yra, žodžio nenùlenka: pasakai vieną žodį – ana dešimtį Vkš.
paleñkti, -ia (pàlenkia), pàlenkė tr. K
1. R padaryti kiek nulinkusį: Karklelius aš palenksiu RD166. Palenksiu beržą braškantį, pakarsiu šelmį bernelį KlvD21. Aukšti kalneliai neperlipami, drūti medeliai nepalenkiami LTR(Skp). Ei, augo augo žalias klevelis, šakeles palenkdamas JD504. Lenk medį, kol jaunas; kai pasenės, nebepaleñksi Pnd. Suaugusio medžio nebepaleñksi Pšl.
| refl. tr.: Pasi̇̀lenkia šakas ir skina grūšas Klvr. Nusieičiau į girelę, pasilenkčiau sedulėlę JD732.
ǁ padaryti sulinkusį: Jos ir jaunõs buvo pàlenktos kojos Ut. Reikia liežuvis paleñkt (sunku ištarti) Vrn.
| refl.: Tada berželis pasi̇̀lenkė, važelis pasidirbo (ps.) Slk. Suminkštintas ragas pasilenkdavo LTII114.
2. lenkiant pagaminti, padaryti: Pakirsk medžio ir palenk lanktį, nes be lankčio nėra ant ko meta BsPII254. Sulaužei man važelį, eik dabar palenk LTR(Rš). Iš viršūnelės palenks lanktelį, iš tvirtumelės padirbs lovelę LTR(Rš).
| refl.: Lapė nuejo miškan i gieda: „Sviru lingu medeliai, pasleñkte lapei rateliai“ (ps.) Prng.
3. lenkiant patrumpinti: Siuvėjas palenkė švarko rankoves rš. Paleñk man kelnes, ba per ilgos Lš. Suknelė ilga, reikia iš apačios palenkt Prn.
| refl. tr.: Senyn žmogus eini vis mažyn: visi sijonai man jau per ilgi, reikia pasileñkt Jnšk.
4. žemyn nuleisti, pakreipti: Čionai pabalę rugiai stovėjo, palenkę sunkias savo varpas J.Bil. Gal tu vilko kaulo, kad galvos palenkti negali? KrvP(Vlk). Tai gražiai bėgo bėras žirgelis, galvelę palenkdamas JV634. Kėlėsi prieš juos ir palenkė veidą savo žemėsp BB1Moz19,1. Palenk savo ąsotį, kad aš atsigerčiau brš.
| refl.: Ans pasilenkęs sėdi J. Per dieną pasilenkusi linksojau, linus raudama J. Juodu susėdo šalimais ir pasilenkė vienas prie kito J.Dov. Marytė pasilenkė to daiktelio ir suriko iš džiaugsmo J.Jabl. Man tik kapt už sprando, kad aš nei pasileñkt, nei atsistot negaliu Vb. Pasilenkai (pasilenk) ir išsiimkai iš burnos LTR(Ob).
| Nepajuto, kaip jam diena praslinko, o kad jau saulė buvo gerai pasilenkusi į vakarus, jis pasimislijo grįžti namo BsPII157. Ir kaip anys … atėjo, pasilenkusi buvo diena BBTeis19,11. Pasilenkė (kloniojos) ponui žemėspi BB1Moz24,26.
^ Nepasilenk šis, it mietą prarijęs VP33. Kaip kaulą pilvo gale turėdamas, nepasilenka LTR(Šll). Ar pilve kaulas išaugo, kad negali pasilenkti? LTR. Kol didžiasis pasileñks, mažasis ir pagaus Lkv.
5. patraukti į kieno pusę, paveikti: Jis mėgino palenkti į save kovotojus rš. Galų gale jei ne Skrodskis, jis duotųsi palenkiamas ir sutiktų dukterį už Petro leisti V.Myk-Put. Buvo tai nuolaidus žmogus, bet kovoje – kietas ir nepalenkiamas rš. Jos balsas palenkė jį į dorybės kelią J.Jabl. Ji visų širdis į save palenkė Vaižg. Iš pradžių jai nesisekė skaityti, bet paskui knyga į save palenkė LzP. Nieks neprisipiršo, nepalenkama buvo Krš. Jis janją po savim pàlenkė J. Prašymais … palenkt negalėjo DP23. Kas palenkė (nuteikė) girininką, tas gavo miško Lp. Jauną mošulę gal palenksi̇̀ (d.) Msn. Kai paaugs vaikas, nebepaleñksi (nebepriveiksi) Pkr. Palenkt piktop DP60. Ach duktė mano, visiškai palenkei mane ir esi terp tų, kurie drumsčia mane ChTeis11,35.
| refl.: Jis turįs po jo vyriausiąja valdžia pasilenktis (pasiduoti) LC1878,34.
6. paskirti: Amerikoje Pranas Krukelis visą savo gyvenimą palenkia vienam dalykui – doleriams dirbti A.Vencl.
ǁ pajungti: Palaidi gyvenimo faktai čia nebuvo palenkti vieningai idėjinei ir kompozicinei minčiai A.Vencl.
7. prk. išgerti: Išsitraukęs buteliuką, palenkė porą klukšnių Žem. Palenk stiklelį, nėkas nenutiks Klk.
◊ aũsį paleñkti paklausyti: Reikoje palenk manęsp ausį tavo Mž472. Toji … palaiminta, kuryji žodžiui … ausį palenkė DP491. Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane brš.
ši̇̀rdį paleñkti nukreipti, patraukti į ką: Palenkiau širdį maną ant ižpildymo prisakymo tavo DP561.
gálvą paleñkti
1. prisiglausti kur, gyventi: Jog kad lapės turi olas ir paukščiai lizdus, o jis neturėjo kur galvą palenktų DP488.
2. pasveikinti: Ir sustikau mergelę, ir palenkiau galvelę TDrIV18(Vlk).
3. nusižeminti: Kazimieras niekam nepalenkdavo galvos rš. Duok anytai gerą žodį, palenki galvelę JD225. Tai išmokai patylom vaikščioti, prieš vyresnį kepurėlę kelti, prieš karalių galvelę paleñkti Dkš.

keliùs paleñkti su pagarba nusilenkti: Palikau sau septynis tūkstančius vyrų, kurie nepalenkė kelių savo Baalui BtPvR11,4.
kójas paleñkti atsisėsti: Prašom nors valandelei kojeles palenkti Krž.
žõdį paleñkti meiliai, įtinkant pasakyti: Paleñk žõdį, geriau būs Krš.
parleñkti, -ia, par̃lenkė tr. K nulenkti žemėn.
pérlenkti tr. K
1. per daug sulenkti: Medis del kinklankio párlenktas par daug J. Parbėgto arklio y[ra] kojos párlenktos Šts.
ǁ pusiau sulenkti: Perlenkite brėžinį per skersmenį rš.
| refl.: Ko vaikštai persilenkęs, būk tiesus! Ėr.
2. refl. lenkiantis persisverti per ką: Juodu – artimu kaimynu, kone kas dieną sueina, per tvorą persilenkusiu, pasikalba I.Simon. Persilenkė per langą ir šūktelėjo LzP.
3. refl. prasilenkti: Aš, jo turguj ieškodamas, kiek kartų pérslenkiau, ale neregėjau Dglš. Ar neperslenkė pro jus mergelė? Tvr.
4. DŽ prk. perdėti, per toli nueiti (pvz., politikoje).
5. prk. perlaužti, įveikti: Save pérlenkti BŽ357.
praleñkti, -ia, pràlenkė tr.
1. pavijus pro šalį praeiti, pralėkti, pravažiuoti, aplenkti: Aš jį pavijau ir pràlenkiau pro šalį J. Bepigu kvailą apgauti, raišą pralenkti KrvP.
2. refl. susitikus prasikeisti: Siauras kelias, sunku prasileñkt Dbk.
| Kiekviena planeta protarpiais prasilenkia Zodiake su Saule ir tuomet kuriam laikui dingsta iš akių P.Slavėn.
3. refl. einant priešingomis kryptimis, nesusitikti: Mes prasi̇̀lenkėm Jrb.
4. apeiti, išsilenkti: Rožytes aš pralenksu, rūtytes aš pamysu, tai eisu, tai lankysu savo seną mamužę RD166.
| refl.: Po šituo ąžuolu vaidinasi – visi iš tolo jo prasileñkia Srv. Užvertė kelią tokiais drūtais rąstais, jog važiuotas niekaip negalėjo prasilenkti J.Balč. Pro liežuvingą žmogų prasileñkti reikia J. Dabar neprasileñksi lietaus (sulis) Vlkv. Aš, pro vilką prasilenkęs, eisiu namo gulti JD249.
5. praleisti: Praleñks vieną naktį, i vė dausio[ja] Gs. Liga mane pràlenkė (praleido) Šts. Šitą krūmą reik praleñkt, čia nieko nesugausim Kbr.
6. prk. pasirodyti pranašesniam, viršyti: Mūsų statyba pralenkė statybas kapitalistinėse šalyse (sov.) sp. Nepaprastas nakties šviesų įvairumas tiesiog stebino vaizduotę savo nepralenkiamu ir nepalyginamu grožiu A.Vencl. Daiktai, kurie prigimimą pralenkia SPI313. Dirbančiam pavydėk, jį pralenkti panorėk KrvP(Ktk).
| refl.: Tu neturi duotis prasileñkti, apsigauti KII249.
7. refl. nesilaikyti ko, neatitikti ko, nutolti nuo ko: Autoriaus kalba kai kada prasilenkia su įprastinėmis gramatikos bei sintaksės normomis A.Vencl.
^ Gero žmogaus žodis su darbais neprasilenkia KrvP(Rdm).
8. lenkiant siūlus, nepataikyti ant lankčio ragelio: Atlenk siūlą atgal, jug matai, kad jau pràlenkei Slnt.
9. pradaryti, praverti (sukrypusias duris): Pralenkusi duris net nustebo: jos vyras bemiegąs Žem.
10. refl. susikryžiuoti: Prasilenkiamos tiesiosios (geom.) Z.Žem.
prileñkti, -ia, pri̇̀lenkė tr.
1. SD303, K priartinti lenkiant žemyn: Prilenk prilenk žalią liepelę lig žemei LTR(Tvr). Tik vienas senis, senatvės prilenktas prie pat žemės, keikė malūnininką P.Cvir. Berželiai dar prilenkamys, gal išgenėti Šts. Prilenkia žalčio sprandą MTtIII179. Jau nebgalia: senatvia pri̇̀lenkė (pribaigė) Žr.
| Kad suskauda galva, plaukų su kuskele neprylenku (negaliu priliesti, prispausti) Kl.
| prk.: Tikra meilė prilenks dangų, nuplaus gyvenimo purvus LzP.
^ Lenk medį, kol dar prilenki; bausk vaiką, kol dar priveiki TDrVII432.
| refl. tr., intr.: Telyčia obuolius prisilenkdama nukanda Gs. Prisileñk medį ir skabyk uogas Šts.
| Nes šitai vakars, ir diena prisilenkė (baigėsi) BPI404.
ǁ truputį sulenkti, suriesti: Visai nesuriesk, tik prilenk Als.
2. refl. pasilenkti arti prie ko: Martynas prisilenkia prie lavono ir stebi mirusio veidą I.Simon. Į prūdą neprisilenksi [praustis], prauskis praustuvėj Šts. Kap iš mažens in darbą neprilenki (neįpranta dirbti), tai senystoj neprislenks Rod.
3. lenkiant pridaryti ko: Nepri̇̀lenkiau žiemą lankų, dabar ir negaliu krapšių dirbti Pc.
4. privynioti: Aštuonis posmus jau pri̇̀lenkiau [į lanktį] Gs. Ot prilenkiau siūlų – užteks visam audeklui Vj.
5. priversti: Nujau neprileñktumi mušti žmogaus Dr. Ciesorius kam prilenkė tikėjimą priimti brš.
6. žr. 2 prikumpti: Prilenkusi buvo diena: žemai ejo debesys Kltn.
7. užtikti, užklupti: Prỹlenkė vyrą su kita Šv.
◊ ausi̇̀s prileñkti išklausyti: Bėdoj prilenk savo ausis manęspi brš. Iš gilumo šauku tavęsp… Meilės ausis prilenk manęsp Mž340.
prileñkti kójas prisėsti: Prašom toliau, prilenk kojas, užsidek pypkę Žem. Prileñk kójas, būsi svečias Užv.
ši̇̀rdį prileñkti
1. pamilti, pamėgti: Metai nešnekuos su ana, nepri̇̀lenku širdiẽs Krš. Aš tik negaliu prilenkti širdies prie to žmogaus Vd. Pri tokio senio kaip tą ši̇̀rdį reik prileñkti Krš.
2. patraukti prie ko nors: Darbuosiuos ir tikiuosi prilenkti motinos širdį LzP. Prilenk visų kariaujančiųjų širdis ant pakajaus brš.
suleñkti, -ia, sùlenkė tr.
1. R, K padaryti lanko formos, suriesti: Aš tos lazdos nesulenkiu; ji nelinksta J.Jabl. Į lanką ką sulenkti N. Medžius laužyti aš galiu, sulenkti lanką niekaip negaliu Blv. Geležį kalvis sùlenkė Rm.
| Labonis sėdėjo po medžiu, alkūnes pasidėjęs ant sulenktų kelių ir rankomis suspaudęs smilkinius J.Dov. Anos galva nusvyra ant sulenktos alkūnės rš.
^ Tėvo diržas nesulenkiamas (kelias) Pjv.
2. lenkiant padaryti: Pavažos rogėm dailiai sulenktos Ėr.
| refl. tr.: Susilenk porą gerų lankų, nudirbsi doklą Ėr. Ant šakutės susileñkia vąšelius ir meškerioja Lkš.
3. sudėti dvilinką: Suleñkiamas peilis KII56. Sulenkiamos kopėčios rš. Kajetonas užsega portfelį, sulenkia jį ir padeda ant stalo kampo J.Paukš. Jis paėmė raštą, sulenkė jį, įsidėjo už kepurės pamušalo ir išėjo P.Cvir. Jo piniginė buvo sulenkiamà Rm. Suleñk gražiai skarelę, nesuglamžyk Rm.
| refl. tr., intr.: Susileñkęs peilį įsidėjo į kišenę Ėr. Rumbas, peilis susi̇̀lenkė J.
4. padaryti palinkusį žemyn, susikūprinusį: Kalėjimas sulenkė jį ir suvargino V.Kudir. Pavarguliu stojausi ir sulenktas esmi Mž469.
| Adomas suprato ir atjautė motiną ir dukterį. Viena į žemę veik sulenkta amžiaus… Kita vėl pataluosna gulti ruošiasi rš.
| refl.: Darbuojas smarkiai: tarsi penkias menkes neša ant kupros susilenkęs Šts. Susilenkęs dvilinkas eina Ėr. Ans susilenkęs kumpso J.
^ Nesusileñkia, kaip vieno kaulo Ds. Susilenkė kaip Vicento velnias VP43.
5. Brs suvyti, suvynioti siūlus į lanktį: Dvi špules sulenkiau Rm. Šituos verpalus suleñk ant lankčio, tai pažiūrėsim, kiek bus tolkų Snt. Ji sulenkė tuos šilkų siūlus, vakare parginė namon BsPIV89.
◊ suleñkti keliùs priklaupti: Ne kartą kelių nesulenkė I.Simon.
suleñkti kójas
1. atsisėsti: Suleñkit kojas Nd, Skdv.
2. nusižeminti prieš ką: Nesulenksiu prieš jį savo kojų V.Mont.

sùlenktas kriùkis baigta: Pasakytum, ir sulenktas kriukis! rš.
užleñkti, -ia, ùžlenkė tr.
1. K padaryti netiesų, lenktą, užriesti: Ažulenkiu SD164. Epušė gerai duodas ažuleñkt Šlčn. Galima išskaičiuoti išcentrinį pagreitį, kuris kyla, Mėnuliui skriejant užlenktu taku aplink Žemę P.Slavėn. Užleñk vinį Prn. Užlenkiau vielos galą Vlkv.
| refl.: Tarp suskirdusių pirštų ir po ilgais užsilenkusiais nagais matėsi niekad neišplaunamos žemės ir suodžiai rš. Kūnui artėjant prie Saulės, takas aiškiai užsilenkia P.Slavėn.
2. sulenkti (lenktinį peilį): Turėjau tokį gerą užlenkiamą peilį ir pamečiau Vvr.
3. uždėti, užmauti (lanką): Užlenkia lanką ant kubilo J.
4. drabužio, odos ir pan. pakraštį palenkti: Užleñk rankoves, per ilgos Prn. Reikia užleñkti skardos kraštą Pn.
| Užleñk vaiko kojeles su siaustuve, ka nesušaltų Šts.
5. refl. užsigulti, užsikvempti: Užsilenkęs ant stalo, [Karalius] atremia smakrą į rankas ir taip užsisvajojęs ilgai styri I.Simon.
6. užsukti: Traktorius padarė ratą, paskui užlenkė kelis kampus, sustojo J.Avyž.
| refl.: Ejo ejo kap rozas in mane, užsilenkė ežia Vlk.
7. Vvr, Šts užtikti, užklupti, rasti: Užlenkiau anuos begulint, t. y. aptikau J. Nepalaima mane ùžlenkė KII242. Jį vėtra užleñkusi KII269. Mus žada karas užleñkti KI180. Andai Vilius užlenkė juodu taip linksmai bepietaujant – su vynu, su raudonais veidais I.Simon. Sykį, užlenkusi poni Zosę bevalgant duoną, užniko tardyti Žem. Vos beužlenkė kelis tiktai gyvus S.Dauk.
8. apsupti iš visų pusių, užspeisti: Ot ir ùžlenkiau tave į kertę – dabar sugausiu Skd. Ryto metą, auštant, pradėjo šaudyties: anus ùžlenkė Žvirblaičiūse Plt. Neleida išartose dirvose užlenktõs bandos laikyti Skd. Kaimyno berniukas, užlenkęs jį (šunį) kertėj, sudavė didžiai su lazda M.Valanč.
9. žr. aplenkti 5: Tik užleñks visus ir vėl lieka užpakaly Ds. Vežimas mune ùžlenkė netoli numų Šv. Vos užlenkiau karves Lš. Ot, greitumėlis: utėlę užlenkia! (juok.) LTR(Ds).
10. žr. palenkti 5: Mat anys ažleñkia brigadinyką Dbk. Aš tėtutį ažlenksiù, porą veršių nupirksiu LMD(Švnč).
◊ úodegą užleñkti pastipti: Kap pašėrėj čystais šiaudais karvę, tai ir ažùlenkė úodegą Arm.

Daugiau informacijos

pérkrėsti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

pérlenkti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

prišnekė́ti

Apibrėžtis

šnekė́ti, šnẽka, -ė́jo KBII169, K, Š, Rtr, DŽ, KŽ; SD72, R, R314,334, MŽ, MŽ420,447, Sut, N, L
1. intr. Kvr, Mšg naudotis kalba reiškiant mintis, bendraujant su kitais, kalbėti: Čia broliai artojai lietuviškai šneka, čia skamba po kaimus Birutės daina Mair. Ant kozelnyčios jis gerai kalba, bet gerai šnekėti negal N. Tę lenkiškai nešnekė́jo seniau, o čianai tai šnekė́jo visa kap Vvs. Vienas vienop seni šnekė́j[o] lietuviškai LzŽ. Tas ponas turėjo sakalą tokį, kad buvo išmokytais šnekėt ir gerai medžiot BsPIII185. Imu [pavyzdžius] iš šnekamosios ir rašomosios mūsų kalbos J.Jabl.
^ Marių panos, šilkų kasos, vokiškai šneka (nendrės) Pnd. Ne krūmas, bet su lapais, ne marškiniai, bet susiūti, ne žmogus, bet šnekėt moka (knyga) LTsV657.
ǁ sugebėti, mokėti reikšti mintis žodžiais: Vaikas jau šnẽka NdŽ. Jei nešnekė̃s, ot bus nelaiminga vaikas! Pv. Jeigu vaikui veidrodį rodysi, tai nešnekė̃s ilgai (priet.) Br.
ǁ tarti žodžius tam tikru būdu: Anie šnẽka po gramatikos End. Sutikau tą Marutę, kur į nosis (per nosis) šnẽka LKKIX161. Par nosį šnẽka LKKVII203(ČrP). Kadais šnekė́davau ne tei kai daba – daba dantų neturiu PnmŽ.
ǁ reikšti mintis naudojantis tarme: Važiuok į Plungę – dar kiteip šnẽka žmonys, Alsėdžiūse kiteip šnẽka Als. Jos motina šneka tep kap ir mes (tokia pat tarme) Klvr. Suvalkiečiai teip gražiai šnẽka, būdavo sarmata net šnekė́t su jais Pnm. Da mas seniejai šnẽkam daugiau po senovės (tarmiškai) Stl.
2. intr., tr. H206, Ut, Užp, Dg, Lš kalbėti, sakyti ką kam: Tremk, kad daug nešnekė́tų J. Ans apsikniaukęs nieko nèšneka J. Linksmai šnekė́ti NdŽ. Niekus šnekė́ti I. Šnekėk nešnekėjęs! Šš. Kaip visada šneki̇̀, teip šnekė́k – ko čia liežiuvėlį vartai! Slm. Ana daug šnekanti̇̀ Šll. Jūs mokat šnekė́ti – būto nebūto išprašot Rsn. Aš negaliu klausytis, kai ma[n] šnẽka priešais LKT159(Škt). Nuvažiavo tas žmuoj kunigop ir šnẽka kunigu[i] LzŽ. Į pagirį gyvena toks šneką̃s (šnekus) žmogus Sg. Šnekėti nereik, tik dirbti Lkv. Juk svetimos burnos neužkiši – tegul šneka Jnš. Šneka nei šį, nei tą – kur koja, kur ranka Rs. Ka pradeda šnekė́t, liežuvis kai mintuvai eina Jrb. Ko čia burzduliuoji kaip kiurkinas, ar žmoniškai šnekė́t nebemoki? Sv. Čia tik papyko, apsigręžęs ir vėl gražiuoju šnẽka Krs. Drūčiai piktai šnekė́jo LKKVII184(Jrb). Kaip užvyda, kaip ko – par pusę lūpų šnẽka Krš. Šnẽka iš tankiųjų LD282. Dar̃ man tep švẽpla šnekė́t – dantų nėr Pv. Nešnekė́k dykos kalbos Jž. Tykiai tykiai Nemunėlis teka, o da tykiau mūs močiutė šnẽka (d.) Lbv. Jis lydėdamas, anan kalbėdamas, sesutę šnekė́damas: – Pasilik sveika, jauna sesele, ramyk savo širdelę DrskD184. O ėmus pradėjo šnekėt (murmėti) prieš Viešpatį namų Ch1Mt20,11. Siautė, rėkė, be rėdo šnekėjo KN67.
| Dvylika jau – šnẽka radija Jrb. Par radiją ką šnẽka, reik pasiklausyt Pšl. Septynios buvo, jau žinias pradėjo šnekė́t, tai išvažiavo Šmk.
| prk.: Rodos, žemė šnẽka, tep baisu (smarkiai šaudo) Gs. Tėvas liepia pridėt ausį in žemę, paklausyt, ką šneka rugiai LTR(Žsl). Jis suprato, ką šnekėjo žolės ir medžiai V.Krėv. Paklausykim, kaip paslaptingai ežero bangos šneka, kaip medžiai ošia J.Paukš. Nuo mėnulio pasislėpus miega slėnyse naktis: nuo kalnų, senų senelių, šneka amžių praeitis! Mair.
^ Juostose būna tulpės, kvietkai kap gyvi, kap šnẽka Srj. Liūb grajys puikiai muzikantai, kaip šnekė́te šnekė́s muzika Trš. Šnekėdamas trobos nepastatysi LTR(Vdk). Viena akia mato – visa burna šnẽka (perdeda) Mrj. Kas saldžiai šnẽka, tas karčiai kepa Mrj. Jam šnekė́t – kap šun lot (sekasi) Vlkv. Ka pradeda šnekė́t, tai varlė an liežuvio iškeptų (labai greitai) Plv. Nei šuva tokio liežuvuko neturės kap tas svotas: rodos, jam tę rašo, kap šnẽka (sklandžiai) Pv. Kaip šnẽka – šešiais važiuoja (trankiai kalba), ir gana Grš. Eina par sodą (sodžių) šnekėdama kaip višta, dėti norėdama Lk. Aš tavę nesuprantu: gal mes vienas šnẽkam Joną, o kitas baroną Drsk. Kam šnekė́t, o tau tylėt Ar. Šnẽka, kaip šlapias nedega Vel. Šnẽka kap žirnius berdamas Dkš. Ką čia šneki̇̀ kai nemunių puodas? Aln. Šnekù – kaip vėją su maišu gaudau (niekas nesiklauso) LKT101(Kv). Kas šneka, tegul šneka, o mudu, boba, važiuokiam NžR. Ar tu šneki, ar tavo ožiai barška B. Šneka kai nuo tilto į vandenį: pliu pliu pliu Sln. Šneka kai par tvorą su pagaliu LTR(Vdk). Šneka kaip pupų prilesęs (priėdęs Aln) LTR(Kvr). Kaip zovada lėkdamas šneka LTR(Pp). Šneka nei rytą, nei vakarą LTR(Ds). Šneki kai miške augęs LTR(Km). Vyža nevežamas, o kai šneka – medžiai džiūsta LTR(Ds). Šnẽka kaip su rietais Lk. Šnẽka kai su nugara (niekus kalba) Erž. Ko tu čia šneki, vaikeli, kaip su terba Krp. Šnẽka kaip į stebulę Ėr. Šnẽka kai pasiskolinęs Rs. Kad šneki, tai šnekėk pasimislijęs LMD(Sln). Kas šnekėta, tai šnekėta B554. Aš jau nėra ko šnekė́t metų (labai sena) Grdž. Ma[n] šnẽka nèšneka – aš nieko negirdžiu Jrb.
| refl. Š, Rtr: Anuodu prieš kits kitą šnekasi, t. y. stygavojas J. Užsikniaubę ant tvoros anuodu šnekasi J. Ėmėm visada ir visur lietuviškai tešnekėties Žem. Ant ausų šnekė́jomės (tyliai) už stalo prie giesmių Šmk. Šnekėjos apie kasdieninius rūpesčius I.Simon. Ir pradėjo jiedu su tėvu šnekėtis – pasakotis apie praeitus laikus, jaunas dienas J.Paukš. Šnẽkantis kelionė daug trumpesnė NdŽ. Pats sau vienas šnekė́josi NdŽ. Anas kai šnẽkas, nieko nepaspėji susgaudyt Užp. Jiedu šnekasi terp savęs BsPIV11. Šneką̃si visi sustoję LKKVII189(Krs). Ką tiktai jie trys ten šnekąsis – ir vėl išgirdę: beldžia į duris Sln. Ramybė ryto, tyluma – nors su savo sąžine šnekėkis Vaižg.
^ Dvidešimt brolių galvas suglaudę šnekas (guba) LTR(Grk). Šnekė́kis su subine – pats subinė paliksi Grg.
ǁ tr. vartoti kalbant: Tas žodis pas mus nešnekamas Vl. Maži vaikeliai da nemoka poterių, o jau keiksmus gali šnekėt brš.
ǁ intr. skelbti, dėstyti mintis raštu: Savo raštuose jis šneka apie… atgaivinimą lietuviškos rašliavos A1884,1. Ta knyga šneka apie žmogaus sveikatą Blv.
ǁ intr. Sk, Mžš dalyvauti pokalbyje, kalbėtis, šnekučiuoti: Dėku, ka tamstos su tokia sena bobute šnekė́t norit Trs. Čia su jum baisu ir šnekė́t ČrP. Mano aukseliai, tep noriu šnekė́t su kuoj! Vrn. Girdėjau, ka dvijūse ejo šnekė́damu – ne krust nekušu LKT88(Vž). Dešim penkiolika senių an tvoros susėdę ir šnẽka Vdn. Jau užtenka bešnekė́ti, noriu eiti numie Lc. Kada šnẽka, tai duobes išstovia bešnekė́damos (juok.) Erž. Suprasi tuokart, su kuo šnekanti̇̀ Trk. Mano mergužėlė su rūtelėm šnẽka (d.) Ktk. Jo šnekamosios valandos esančios po pietų J.Jabl.
^ Šneka kaip kiaulė su žąsia D(167psl.). Šnekėk ir akmenį (pagalį Dl) rankoj turėk M. Bepigu su gauruotu nepeštis, o su išmintingu nešnekėti M.
ǁ intr. su neiginiu Lkv būti supykusiam ar išdidžiam, nesileisti į kalbas: Lietuvos bajoras, nemislyk, nėra tai paprastas paukštis: jis pučia per storas lūpas ir nelabai šneka su mūsiškiais Blv. Stasytė nèšneka su mumis Tv.
| refl.: Jis nèšnekas su mumis LKT123(Žgč).
ǁ intr. tartis: Del duonos reikia šnekė́t Kdn. Sakiau: apkalkiam tą savo gryčelę – nesileidžia nė šnekė́t Mžš.
| refl. Lk: Vieną kartą – mergaitė jau buvo dvylikos metų – ėmė šnekėtis dvariškiai J.Jabl. Bernardinai, iš visų pusių į miestą Mediolaną suvažiavusys, ilgai šnekėjos apei reikalus savo zokano M.Valanč.
3. intr., tr. Mšk, Lz reikšti kokią nuomonę apie ką: Ka jis tep darytų, kap šnẽka, tai kaži kas būtų Bgt. Kas ką šnẽka iš šono, aš nebijau, ma[n] neskauda Pžrl. Tegul šnẽka del manę, ką nori Aln. Jisai žino, ką aplink jį šneka LKGII616(Alvt). Žmonės šnẽka, ka čia buvę dideli miškai LKT111(Kltn). Maro metai [buvę], liuob sakys, iš senovės teip šnekė́s Jdr. Buvo šnekė́ję, kad statis naują kūtę, ale teip ir neprisitaisė Krs. Sako, ka šneką̃, ka i vėžį tos žolelės išgydo Vdžg. Ar teisybę šnẽka, ar plepalai? Krs. Nė tei buvo, nė tei ką! niekus šnẽka, i gana Kair. Kai noria, tei[p] tešnekiẽ, ale mamelė tei[p] nebūt padariusi Erž. Popiete Motiejus pavėžino seniūną į namus. Ir, šnekėjo, ne tuščiom – kviečių maišą pasisėdęs V.Bub. Apie savę niekas blogo nenori šnekėti prš. Jau visi pilna burna šnekė́jo, kad jų Ona ne viena Skr. Kad galėčiau kalbėti, daug turėčiau šnekė́ti JV117. Visi šneka, kaip ing būgnus muša LMD.
^ Rublis šneka, rublis tyli LMD.
ǁ minėti kalbantis:
^ Kas valgyt nori, apie duoną šneka LMD(Šl). Vilką šnekam – vilkas čia Dkš.
ǁ tr. sakyti, reikšti: Vardo jy čia nė nèšneka Stk.
ǁ part. praet. įtariamas raganaujant, buriant: Bijau aš tę eit: motka ir duktė šnekamos, dar gali apčėravot Mtl. Ji buvo šnekamà moteriškė Mrs.
4. čiulbėti, švilpauti, krykšti ir pan. (apie paukščius): Kregždė žaidžia, šnẽka KII173. Žiūrėk, rytuose aušra jau teka, pabudę paukščiai pagiriais šneka Mair. Paklausau miške, kap paukščiai čilba, kap strazdelis šnẽka Pv. Strazdas šnẽka Šlu. Jau pas mus pavasaris – paukšteliai kitaip šnẽka Smln. Aplink sodą upė teka, viduj sodo paukščiai šnẽka (d.) Sv.
| refl.: Šakoj šnekėjosi maži paukščiai rš.
ǁ girgsėti, karkti, kriuksėti, dūgzti ir pan.: Žąsys šnẽka, o žmonės kalba Aln. Štiš liauk nešnekė́jus! (varo karkiančią vištą) Skr. Jeigu paršai šnẽka vežant į turgų, bus geras turgus Jnš. Šneka varlikės be natos rš.
^ Šeimyna valgo, o stalas šneka (kiaulė su paršiukais) LTR(Krtn).
5. intr., tr. prk. pukšėti, burbuliuoti, spragėti ir pan.: Tiktai minkyk, kol pradeda šnekė́ti duona Klk. Jei duona šnẽka, y[ra] gerai iškepusi Vvr. Išakiję, tik šnẽka (purūs, geri) tie blyniukai Ūd. Kliuka, šnẽka pilvas Rdn. Upė [akmenuota] šnekė́jo (gurgėjo) teip Tlž. Ąžuoliniuose kubiluose alutis vaikšto, šneka sp. Keptuvėlė su gyvai šokinėjančiais ir šnekančiais lašiniais atsirado ant kamiengalio ties langeliu Vaižg.
◊ čià šnẽkant, čià liẽkant Ds sakoma nenorint, kad apie kalbamą dalyką kiti sužinotų: Čià šnẽkant, čià liẽkant visi vaikai jos nelaimingi Aln.
su anuõ (kitù) pasáuliu (svi̇́etu) šnekė́ti LTR(Žg)
1. apie neprotingai kalbantį: A, kad jis su anuõ pasáuliu šnẽka Plm. Su kitù svi̇́etu šnẽka Ar.
2. imti klejoti: Atsiminu, sakė – niekai, jau su kitù svi̇́etu šnẽka Krš.
apšnekė́ti, àpšneka, -ė́jo
1. tr., intr. K, LL115,128 L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ aptarti, apsvarstyti: Kol visus reikalus aptarėm, apšnekė́jom, i vakaras atėjo Ėr. Apšnekamųjų lietuviškų ir rusiškų žodžių šaknis bus ta pati LTI233. Jaunuomenė … apšneka savo padėjimą A1884,380.
ǁ Sug šnekant iš eilės pakalbėti apie ką: Anys kai susėda, visą miestelį api̇̀šneka Žl. Visus apšnekė́jova, daugiau neturiva ko nusitvert Jrb. Vergaitis kalinyje turėjo sėdėti du metu – laiko užtektinai, galima apie viską apšnekėti TS1897,10.
| refl. NdŽ, KŽ.
2. tr. NdŽ, KŽ, Šk, Skr, Srd nugalėti šnekant, įveikti šnekumu: Tokią ana tura galvą gerą, nu jau niekas anos neapšnekė́tum! Kl. Apšnekė́jo visus mokytus – visi nutilo Stl. Žmonys daba visi su liežuviais, nė vieno neapšnekė́si Vn. Iškalbikę gerą tura, neapšnekė́si! Krš. Nu, katras katrą apšnekė́sim? Pv. Kas Rimšienę apšnekės, tas dar negimė… jos liežuvis ne juokams Žem.
^ Nemislyk stipresnį numušti, bagotesnį apšnekėti LTR(Vdk). Jos neapšnekė̃s nė devyni šunes Sem.
3. tr. N, L, Š, NdŽ, DŽ1, Ds pasakyti ką nors bloga apie kitą, apkalbėti, apjuodinti: Apšnekė́jo mane labai jisai J. Visi randa lazdą mušt, a tep, a tep – vis tiek àpšneka KzR. Kas mane àpšneka, kad mano veidas kaista? Mrj. Pūslė iškilo ant liežuvio – tave apšnekės LTR(VšR). Jis neàpšnekamas nė su viena, nė nieko, geras toks, nepiktas Šmk. Jau čia bus negerai – jis mus apšnekės, kad mes su juom gulėjom BsPIV176.
^ Mirk – būsi apgailėtas; žanykias – būsi apšnekė́tas Krš. Nors ir šneka, bet neapšneka LTR(Zp).
| refl.: Apsi̇̀šneka ir susipyksta DŽ1.
4. refl. šnekantis užgaišti, užsikalbėti: Valandikę apsi̇̀šnekėjai – turi taip skubti, kad nu! Šv. Apsi̇̀šneki su žmogum, i gerai Vn.
5. refl. išsitarti: Kitąsyk apsišneka (kas nors pasakoma bloga lemiančią valandą), ir pasidaro kas Plšk.
6. tr. užkalbėti: Būdavo kai kas iš tolia atvažiuoja nuo gyvatės įkirtimo apšnekė́t Skp.
7. tr. prk. čiulbant aptikti: Tavi turbūt kregždė šįryt apšnekė̃s (krykšdama užklups bemiegantį), apgiedos Rg.
atšnekė́ti, àtšneka, -ė́jo
1. intr. gerai, protingai kalbėti, atsakinėti į klausimus: Àtšneka kaip koks senis (apie protingą vaiką) Krš. Gerai àtšneka, o devyniasdešimt metų – neklysta kalbo[je] Krš.
| refl.: Atsišneką̃s buvo piršlys Užv. Tas piršlys turėdavo mokėti atsišnekėti, o didžiai jį ten koliodavo, kol įleisdavo į trobą LKT120(Bt).
ǁ pačiam savo šneką paremti, patvirtinti: Ans pats šneka ir àtšneka Akm. Pats šneki, pats àtšneki Kv.
2. intr. pašnekėti už visus: Aš šnekus: aš už visus àtšneku Mrj. Parėjo šeimininkas, labai rimtas ir tylus… šeimininkė atšnekėjo už visus Žem.
3. refl. Š iki valios, pakankamai šnekėtis, baigti šnekas: Ar jūs tenai atsišnekė́sit kada? Pg. Sueis, tai negalia atsišnekė́t Sb. Sunku atsišnekė́t, kai seniai matėms Ds. Bobos, atsišnekė́kiat greičiau, bo darbas lauka Krš.
4. intr. Š, Ėr, Pc, Ssk ateiti, artintis šnekant: Girdžiu, čia kas àtšneka Mrj. Būrys uogautojų atšnekė́jo ir nušnekėjo Dkš. Jie ant šę àtšneka Skr. Užgirstam – àtšneka žmonės, tais mes pirma jų lekiam Pv. Šviesi upė ažtekėjo, bernaitelių atšnekė́jo (d.) Prng.
ǁ atgrumenti: Va griaustinis jau atàšneka Mžš.
5. intr. šnekant praleisti laiką: Iš Panevėžio atšnekė́jom visą kelią lig Karsakiškiui Krs.
6. tr. J, Rtr, KŽ, Skr atkalbėti ko nedaryti: Šnekėjom šnekėjom ir atšnekė́jom, kad neitų tokiu oru Dkš. Atšnekė́jau nuo to nevykėlio – netekėjo Šil. Kad ką užsimeta daryt, jo neatšnekėsi! Ėr. Tėvas šiaip, tėvas taip šnekėti – kur tu atšnekėsi! V.Piet.
7. tr. pakenkti šnekėjimu: Tegu sau šneka – rankos kojos neatšnekė̃s Prn.
8. intr. Lp, Vlkv nepabaigiamai šnekėti, grįžti vis į tą pačią šneką: Šneka ir vėl àtšneka ir niekai[p] nepabaigia šnekėt Dkš.
9. intr., tr. atkirsti, atšauti, nesutikti, priešgyniauti: Tas vaikas tokis dar mažas, o tėvu[i] jau kiekvieną žodį àtšneka Al. Su visais reik atšnekė́ti, visims atsakyti Pvn.
| refl. DŽ, KŽ, Lp: Nelabai kas jį nuperka (paveikia) – moka atsišnekė́t Gs. Baisiai nekenčiu, kai kas atsi̇̀šneka Alk. Kap tu gali atsišnekė́t vyresniam! Rdm. Su mokytojais atsi̇̀šnekas kaip su sau lygiais Krš.
^ Mirsi – čia neatsišnekė́si, ka negali Vn. Atsišnekė́ti miręs negalia – pakaltinti lengvu Rdn.
10. refl. šnekant atsiginti, atsikratyti, išsiteisinti: Džiaugiaus šiaip taip nuo jų atsišnekėjęs rš. Tep prašė, kad negali žmogus atsišnekė́t Alv. Jau nė atsiprašysi, nė atsišnekė́si Jrb. Atsišnekė̃tų ir nieko neduotų Krš.

×dasišnekė́ti, dasi̇̀šneka, -ė́jo (hibr.) susitarti, susikalbėti: Kol dasi̇̀šneki su jais, bėda Vs.
įšnekė́ti, į̇̃šneka, -ė́jo
1. intr., tr. J, Rtr, KŽ sugebėti, įstengti daug ir gerai šnekėti: Šnekėk tu: tu geriau į̇̃šneki, liežiuvį turi gerą Mžš. Jis gerai į̇̃šneka ir gerai įmeluoja Dkš. Mūs kaimynė daug į̇̃šneka – ji šneka ir šneka Prn.
2. tr., intr. N, J, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, Šv, Jd, Ds, Gs, Alv įkalbėti ką daryti, įteigti, įtikinti: Įšneku kam ką K. Kitas tai nemokėtų, o kai jis tai visaip į̇̃šneka, ir sutinki žmogus Š. Motina sūnui įšnekė́jo, kad neitų Rmš. Vaikuo reik įšnekė́ti, ka nesiustų Krš. Mun jau neįšnekė́s, ka peilis (operacija) – sveikata Šauk. Nenorėjau už Jonio eiti, ale visi šnekėjo ir įšnekė́jo Vkš. Tai senas įkalbėk, tai senas įšnekėk, kad ant manęs rankelės nekeltų LTsII554.
^ Ot inšnekė́jo sveikam ligą (privertė patikėti nesamu dalyku)! Pv.
ǁ refl. tr. įtikinti save ką tikrai esant, įsikalbėti: Jo liga įsišnekė́ta Mrj. Įsišnekėtos bėdos rš.
3. refl. tr., intr. LL209, Š, Rtr, KŽ įsileisti šnekėti: Kai tylėjo boba – tylėjo, o kai įsišnekė́jo, tai ir galo nebėra jos šnekai Š. Kad insišnekė̃s ką, tai šneka ir šneka, net nusbosta Užp. Gali šnekėt įsišnekė́jęs LKKXV300.
| prk.: Lietuva tiek insišnekė́jus svetimom kalbom (nemaža sulenkėjusių, sugudėjusių) Vdšk.
ǁ Als, Pln, Sb įsitraukti į pokalbį: Mes įsišnekė́jom apie ką K. Su patikimais žmonėmis įsišneku Rg. Įsišnekė́jov vedu pro baidykles Vkš. Su juoj mes greit insišnekė́jom Drsk. Nepyk tamista, jog teip dideliai įsišnekėjau: toksai mano būdas, o rasit ir papratimas Rp.
iššnekė́ti, i̇̀ššneka, -ė́jo
1. intr. NdŽ ilgą laiką šnekėti: Kiek jis iššnekė́davo, tai nei šuva tiek neišlot Pv. Kiek, būdavo, i̇̀ššneka [derėdamiesi], kol nuperka! Rmš.
2. tr., intr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ iškalbėti, išsakyti, išpasakoti: Išmalavau, iššnekė́jau viską, nėko nebžinau Krš. Į amžiaus galą žmogus nora iššnekė́ti, prisiminti Rdn. Ji tokia nešneki: ką žino, tai nei̇̀ššneka Srj. Palauk, ką ans i̇̀ššneka, – ausės linksta klausanties Užv. Kalbos irgi nėra – viskas iššnekėta, iškalbėta rš. Gamta jį vertė bent iššokti, išdainuoti, išgroti ar iššnekėti visą tą perteklių, kurio kitaip neišeikvojo Vaižg. Ìššneka gerai – galvą turi Adm. Eitant iššnekė́jo (pasisakė), kas toks Ms.
| refl. tr.: Išsišnekė́jom visus Kazliškius, Minykius (apie visus šių kaimų pažįstamus) Žl.
ǁ refl. Š, Rtr, NdŽ, Rm, Al iki valios, pakankamai pašnekėti: Leisk žmogui išsišnekė́ti Rs.
^ Su boba prasidėt – tai pupų rėtį pasidėt: iki tas pupas suėsi, tai išsišnekė́si Kt.
ǁ refl. įsitraukti į pokalbį: Atejo toki motriška pas muni, kaži kaip išsišnekė́jov Plt. Ateis pri munęs, išsišnekėsma Užv. Išsišnekėjęs su juo, neapsakomai stebėjosi to jaunikaičio galva ir jo karštu noru mokytis J.Jabl. Seniai išsišnekėjo apie savo jaunystės dienas rš.
ǁ refl. šnekant išsiaiškinti: Mes išsišnekė́jom, kad esam giminės Krs.
3. intr. Kb, Dg, Dkš, Žg pajėgti, įstengti šnekėti, tarti žodžius: Serga gerkle, nei̇̀ššneka Krš. Vienas vaikelis nebylelis, kita mergelė tokia neiššnekanti̇̀ Vkš. Aš negaliu iššnekė́t (užkimau) Mrj. Jis tik meketuoja, nei̇̀ššneka Ig.
4. intr. pakalbėti: Sẽniai i̇̀ššneka senoviškai Pj. Tie vaikeliai i̇̀ššneka visaip Jdr. Nemokytas teip neiššnekė̃s, kad ir kaip gerą liežiuvį turėtų Ds. Kurie čėsai – [viską] užmiršau, iššnekė́ti dar i̇̀ššneku Pj.
5. intr., tr. prikalbėti: Kokių bjaurybių i̇̀ššneka tokie pasileidėliai! Krš. Prašmatni [žento] motyna, ji galia daug iššnekė́ti Grd.
6. tr. Š, Rtr, Rdn išsakyti, išplepėti: Skundeklė velniukas – viską i̇̀ššneka Krš. Tu nū atdengi burną ir i̇̀ššneki [namų paslaptis] Lp.
| refl. tr.: Jis, ką manė, ir išsišnekė́jo Gs. Kai ką sužinojau iš vežėjo Pranciškaus, o kai ką ir pats prievaizdas Pšemickis išsišnekėjo V.Myk-Put.
7. intr., tr. Mrj, Ds išreikšti žodžiais nepasitenkinimą, priekaištauti: Jy vis dar man i̇̀ššneka tuos pinigus Btr.
8. refl. išsiteisinti: Šįkart, brolyt, taip greit neišsišnekėsi Up.
9. tr. Klvr, Lp, Rdn šnekomis nuspėti ką įvyksiant, išpranašauti: Žmonės, žiūrėk, šneka šneka ir i̇̀ššneka Sml. Kaip šnekėjo visos miestelio bobos, taip ir iššnekė́jo: Marė klėbį ir įsitaisė (susilaukė kūdikio) Vkš. Šnekėjo šnekėjo žmonės, šit ir iššnekėjo tokias baisybes karo Žem. Tai įvyks, be abejo, nes, ką žmonės šneka, tą iššneka M.Katk.
| refl. tr.: Išsi̇̀šnekas žmonys nelaimes an savo galvos, oi išsi̇̀šnekas! Krš. Išsišnekė́jo an savo galvos girtūklį žentą Krš.
10. tr. šnekomis laimėti, pasiekti: Gana, einu numie – ką čia mas iššnekė́sma! Krš.
nušnekė́ti, nùšneka, -ė́jo Š, Rtr
1. tr., intr. pakalbėti, nupasakoti: Kad būtų buvęs ir vilką matęs, būtų kitaip apie jį nušnekėjęs J.Jabl. Žmonės nùšneka, kad tu sergi Rmš. Na, ką dabar tas tavo žmogus nùšneka? Skr. Nuūžė, nušnekėjo žmonės, kad karas bus Ps. Nušnekėjo ir apie valdžią, ir apie mūsų bėdas. Apie viską papasakojo Žem. Kad ant jos žmones visap nùšneka Rdm. Motyna nušnekė́jo šiai ir tei Jrk100.
^ Ne toks velnias baisus, kaip nušnekamas LMD(Prn).
| refl.: Nusišnekėjo toj gaspadinė, kad vaikas jau tiek metų, o nevaikščioja, nė nešneka BsPIV134.
ǁ šnekantis paminėti, apsvarstyti, aptarti: Mes tik apie tave nušnekė́jom, ir atejai Ds. Nu, ką gero nušnekė́jot su uošviene? Krš.
^ Nušnekėjom nuo šunų dėdžių (apie viską šnekėjom) LTR(Grš).
| refl.: Susiėjom, gražiai nusišnekė́jom ir apie tave Klvr. Nusišnekėjo su malūninyku apie tą miestą BsV219.
2. intr. išsikalbėti, išsakyti kitam savo mintis: Nušneki, nusjuoki – ir geriau Gdr.
| refl. Pv, Srj: Sueini žmogų, nusi̇̀šneki, tai ir tą bėdą pamiršti, o tep tai iš galvos išeitai Rdm. Kad nors tėvai būtų arčiau – nueitau, gal nors nusišnekė́tau (pasiguosčiau) Nmn. Da kai suseinu su kuo, nusi̇̀šneku – rodos, užmirštu rūpestį Bsg.
3. intr. K, Všv, Dkš mokėti, sugebėti šnekėti, reikšti mintis: Ar jis toks girtas, ar kvailas, kad visai nenùšneka? NdŽ. Tas vaikas gal būt geras žmogus, ka jis teip nùšneka Slv. Tu moki gerai nušnekė́ti Rsn. Yr tokių žmonių nušnekančių̃ Žlp. Skundės, kad jos motinėlė jau visai menka – nenùšneka Al.
4. intr. K, KŽ įtikinti ko nedaryti, atkalbėti: Jau tėvas jam nùšneka: ak, sūnel, čia ne tau kariaut Smln. Jis jam nušnekė́jo, i tas nedavės Pgg. Kaip tu nūšnekė́jai [mesti rūkyti], taip aš ir nūmečiau Šv.
5. tr. įveikti, nugalėti šneka: Turi gerą liežiuvį – jo nenušnekė́si Ėr. Merga sako, kad katras mañ nušnekė̃s, až to ir tekėsiu (ps.) Ds.
6. tr. nuraminti šnekant, nušnekinti: Nušnekė́jo jį, ir vė gerai Gs. Kai papyksta, tai jį labai sunku nušnekė́t Krs.
7. intr. baigti šneką: Šnekėk šnekėk, nušnekė́k – jis tą pačią kalbą vėl iš pradžios! Skr. Taip liūdniai nušnekė́jom – aple smertį Rdn.
8. intr. Dkš nueiti, nutolti šnekant.
ǁ nueiti iki kurios nors vietos šnekant: Susitikom prie kryžkelei, tai ir nušnekė́jom lig Karsakiškei Krs.
9. refl. įsileisti į šneką: Ans nusišnekė́jo, t. y. užsikalbėjo, užsišnekėjo J.
10. intr. NdŽ nukrypti nuo pradėtos šnekos: Nušnekėjome visai į kitą pusę Žem.
| refl. KŽ.
11. tr., intr. NdŽ, KŽ, Sb, Dbk, Rdm, Bt neprotingai, neapgalvojus ką pasakyti: Žmogus senas nùšneki, nesuvedi Skdt. Pradžio[je] nieko, pasku nū̃šneka jau Varn. Nei iš šio, nei iš to ėmė ir nušnekė́jo šonan Ds. Iš pažiūros gudrus vyras, bet kai tik pradeda šnekėt, ir nùšneka niekus Srv.
^ Nùšneka nei žiema, nei vasara Lp. Ėmė ir nušnekėjo į pakluones Grz. Kad jau nušnekėjo – nė į ratą, nė į batą Krkl. Nùšnekat jau kaip su muzika Rsn. Nùšneki kaip virtęs an galvos Krš. Kai pradedate šnekėt, tai nùšnekate kaip su nugara Vdžg.
| refl. Dg, Pnd, Mžš, Gž: Čia jau tu nusišnekė́jai: nė buvo teip, nė ką Ėr. Šneka šneka, jau visai nusi̇̀šneka – didelis ligonis yra Jrb.
12. tr. apjuodinti, apkalbėti: Ji visų nušnekė́ta mergaitė Rmš.
13. tr. šnekomis nuspėti ką įvyksiant, išpranašauti: Nušnekė́jau, ka sirgsu, i sergu Krš.
pašnekė́ti, pàšneka, -ė́jo
1. intr., tr. N, J, LL156, Š, Rtr, KŽ, Lš kiek pakalbėti: Jis moka gražiai pašnekė́ti DŽ1. Jis visiems prieinamas, su kiekvienu pàšneka NdŽ. Reikia eiti su žmonėmis pašnekė́ti NdŽ. Aš atkuntu, kai gaunu pašnekė́t Kdl. Pàšneka pàšneka – párejo ta bėda, i vėl gerai Krž. Ne kartą ir aštriai pašnekėdavo BsPII18. Ale kunigelis jau pašnekė́jo ne po žmonims, ale po ponais LKT116(Nmk).
^ Pašnekėjo kaip iš rašto LTR(Ut). Eik eik, pašnekė́jai kaip su nugara! Mžš. Pašneka kaip su rietais (nei šį, nei tą) – kame gaus [dažų siūlams]! Krtn. Pašnekė́jo kaip pabezdėjo (nerimtai pasakė) Mžš. Pašnekė́jai – nė rytojui nepalikai Ds.
ǁ tr. pavartoti kalbant: Tik apie Skirsnemunę gal pašnekė́t tokį žodį Vl.
ǁ intr., tr. LKT108(Tt), Lž, Žl pasikalbėti, pasišnekučiuoti: Kai dabar jau įsipažino žmonės, tai jau pàšneka Slm. Ligi pàšnekam, i valgyt išverda Vp. Su kitu teip kimba roda, pašnekė́si i tą, i tą Plt. Pašnekėt reiks su tėvu, tai pasakysiu, ar važiuosi Alytun Mrk.
^ Na, vyrai, gera pašnekėti, bet reikia ir paskubėti A.Vien. Pašnekėti galim – pinigo nekainuoja rš. Su išgveraburniu gerai nepašnekė́si Ds.
| refl. K, LL156, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Dkš, Skdt, Krs, Mžš: Pasilgę, seniai besimatę, pasišnekė́jome maloniai J. Ir bėgo abudu pasišnekė́damu iki tilto StngŽ8. Jei kada ir ateidavo pasišnekėti, tai būdavo lyg gudresnis J.Jabl. Kai su žmogum pasi̇̀šneki, i nuslenka viskas (nusiramini) Žlp. Kiek suvažiuodavai [į atlaidus] tolimiausių žmonių – i su tais susieidavai, pasišnekė́davai Mšk. Tarp sevęs pasišnekė́ties Plik. Išejo da ant šlajukų, ilgai pasišnekė́jos i sušalė Krž. Eidamas da gali pasišnekė́t, o važiuodamas jau nepasišnekė́si (reikia atidžiai stebėti kelią) Rg. Aš su juomi kasdien susieimi, valgau ir pasišneku brš.
^ Pasišnekam kaip kiaulė su žąsinu LTR(Lkv). Pasišnekė́jo kai žuvis su kiaule Erž.
2. intr., tr. Ub, Erž sugebėti, mėgti šnekėti: Suaugęs taip nepašnekė́si, o ana (maža mergaitė) geba Rdn. Eikiat ten, ans pašneką̃s žmogus yr Akm. Pašnekanti̇̀ bobikė, liežuvis laksto Krš. Pašnekañčios bobos, nėra ko sakyti! Krš. Sulig dabarykščiu galiu pašnekė́t Dbč. Ji pàšneka kai advokatas Skr.
3. intr. Krž įstengti, išgalėti šnekėti, ištarti žodžius: Teip užkimo gerklė, kad viškum nebepàšneka Sb. Parbėgau numie – nė žodžio nepàšneku LKT79(Lpl). I ans mažai bepàšneka Nv.
4. intr., tr. Lp pareikšti kokią nuomonę apie ką: Ar suvaikysi, ką žmonės apie mane pàšneka NdŽ. Į pradžią mislyjom, ka teip tik pašnekė̃s pašnekė̃s, ir viskas – nieko čia nebus Jrb. Teip pašnekėjęs tėvas vieną rytą pakinkino arklius, pasvadino į vežimą vaiką ir vežė į Klaipėdą M.Valanč. Teisybę pašnekė́t, argi ne teip buvo? Skr. Žioplesnis [už žmoną] yr, teisybę pàšnekant Erž. Žmonės bėgo žiūrėti, argi duosis suskaldyti toks pašnekamasis (apie kurį plačiai kalbama, garsus) akmuo LTI187.
ǁ tr. apkalbėti: Tu Oną pàšneki, kad negera, ale tu blogesnė ir už Oną Užp.
5. intr. pasitarti: Surink ūkininkus, pašnekėsim ir sutarsim, ką ir kaip turim daryti M.Valanč. Pašnekė́sime dabar apie rytojaus darbus DŽ1.
| refl.: Ka jin buvo, pasi̇̀šnekam, ką nupirkai, ką pirksime – daba viena kai pirštas likau Rd. Karalius išsimanė suvesti abi šali, kad, dailiai pasišnekėjusios, liautumias kerštauti M.Valanč.
6. tr. pašnekinti: Nor pašnekė́ti tavi, ar eisi (tekėsi) Krš.
◊ čià pašnekė́kim, čià pali̇̀kim sakoma nenorint, kad apie kalbamą dalyką kiti sužinotų: Čià pašnekė́kiam, čià pali̇̀kiam Lkv.
ei̇̃ti su Dievù pasišnekė́ti mirti: Nieko nebūs – ei̇̃su su Dievù pasišnekė́ti Rdn.
su žuvẽlėmis pašnekė́ti nuskęsti: Mariose važinėjys, gali priseiti ir su žuvelėms pašnekėti Šv.
paršnekė́ti, par̃šneka, -ė́jo
1. intr. DŽ, Jd, Mrj šnekant pareiti: Paršnekėjo iš laukų motriškų būrys Vvr.
2. refl. Gs nuolat ir įkyriai tą patį kartoti šnekant: Ji parsišnekė́jus savo vaikais Prn. Kur jau imsi tuos čia pinigus? Parsišnekėjus su savo brička! Ašb.
péršnekėti
1. tr. aptarti, išnagrinėti: Dvi nakti išnakojo, páršnekėjom visą gyvenimą Pvn. Peršnekėjom turbūt pusę Lietuvos rš.
2. intr. NdŽ kurį laiką šnekėtis: Abudu péršneka kelias naktis ir dienas Klvr.
| refl.: Visą dieną pársišnekėjo Kl.
3. intr., tr. Šmk, Jrb pakalbėti ką prisimenant, aptariant, pasvarstant: Aš dažnai péršneku: mažai tokių gerų motinų VšR. I dabar páršneku: kaip galėdavo tie vaikai išlaikyt [piemenavimą]? Mšk. O kiti páršneka, jog juos gandino pas tą kalną BM263(Šl).
ǁ tr., intr. DŽ, Krš paminėti, prisiminti kalbantis su kuo: Tik ką mes apie tave péršnekėjom Gs. Péršnekėjom anądien judu, o štai judu ir čia Smln. Dar šiandien jį péršnekėjom, o čia duoda žinią – jau numiręs Mrs. Liuobam kartais i teip páršnekėsma: nu žanysias, žanysias Jdr.
4. tr. K, NdŽ apsvarstyti, padiskutuoti.
5. tr. įveikti, nugalėti šnekant, nuginčyti: Su moterim neprasidėk – moterų nepéršnekėsi Prn. Kai užsističys, tai tu jo nepáršnekėsi Rs. Kas jau tave peršnekės: tai malūnas, ne liežuvis rš. Kas ją (karalaitę) péršnekės, tas ją paims už pačią LB201. Ir nė vienas jaunikaitis… jos neparšnekėdavo BsPII67(Sln).
6. tr. M, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Pv, Alv, Nm, Grd įtikinti, įkalbėti pakeisti nusistatymą, perkalbėti: Ką jis sumanė daryt, tu jį nepéršnekėsi Gs. Kas jį velnias péršnekės, tokį glušą! Ds. Žinai, senas velnias, užsispyręs, nepáršnekamas Krš. Į akmenį vanduo kris – ir tai duobikė atsiranda, o motrišką páršnekėt niekas nėra Skdv. Jis paršneka pačią, kad čia paliktų Lnkv.
| refl. NdŽ.
7. refl. užsikalbėti: Jau matau, kad truputėlį pérsišnekėjau Plv.
8. intr. Mžš išversti iš kitos kalbos: Kas tam vokiečiui péršneka? Pn.
prašnekė́ti, pràšneka, -ė́jo
1. intr. Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Lzd, Rmš, Vrn pradėti šnekėti, prabilti: Kniuras: vaikščioja užkniuręs, in žmogų nepràšneka Pv. Jonas prisiartino, ir senukas prašnekėjo Ašb. Anė prašnekė́t neturi̇̀ an ko (būdama pas vaikus) Žl. Vieną sykį prašnekė́jo tas jo arklys LB219. Tik pamylėjau, tik prašnekėjom – į mudu sviedė piktom kalbelėm L.Gir. Kai davažiavau aukštą kalnelį, prakalbė[jo] prašnekė́[jo] mano mergelė (d.) Jz.
^ Kad atsikeltų, dangų paremtų, kad prašnekėtų, daug pasakytų, kad rankas turėtų, vagį pagautų (kelias) LTR.
2. intr. LL185, NdŽ, Mrj praleisti kurį laiką šnekant: Sẽniai prašnekėjo pusę dienos rš. Pràšneka visą vakarą susėdę Jd.
| refl. NdŽ, Vkš: Visą popietę prasišnekė́jo DŽ1.
3. tr. pratarti, pasakyti: Jeigu aš ką pràšneku, [žodžių rinkėjas] vis ir užrašo Pl.
4. intr. paminėti šnekant, peršnekėti: Ką tik prašnekė́jom ir apie tave Skr.
5. tr. įveikti, nugalėti šnekant, nuginčyti: Šios gadynės i vaikų neprašnekė́si Jd. Argi tokį prašnekėsi? rš.
6. refl. įsileisti šnekėti: Kai prasi̇̀šneki, tai laikas greitai eina Al.
7. tr. užsišnekėjus ko netekti, ką praleisti: Bešnekėdama ir mašiną prašnekė́jo (praleido neįsėdusi) Mrj. Teip ir likom nevalgę, prašnekė́jom pietus Dbk.
8. tr. šnekant praeiti pro šalį: Mes prašnekė́jom kiemą Krkn.
9. refl. tr., intr. DŽ1, Mrj, Al šnekant prasitarti: Vai, neprasišnekė́k iš anksto! Snt. Kap girtas, tai gali ką nor prasišnekė́t Srj. Nė nepasijutau, kaip prasišnekėjau, o jie manęs prašė taip greitai nesakyti rš.
10. refl. tr. šnekomis išpranašauti: Tai jis pats sau mirtį prasišnekė́jo Kt.
11. refl. tr. šnekant užgauti, įžeisti: Jis gyvenime žmogu[i] neprasišnekė́jo jokio žodelio – aukso gabalas, ne vaikas Pv.
prišnekė́ti, pri̇̀šneka, -ė́jo
1. intr., tr. Š, NdŽ, Žvr, Upn, Msn daug prikalbėti, pripasakoti: Jis man visko prišnekė́jo DŽ1. Daug niekų prišnekė́ti, priževernoti, prizaunyti, priplepėti I. Tai prišnekė́jo, pripasakojo pilną maišą Prn. Maišus (daug) prišnekė́sme Aln. Pala pala, prišnekė́jai pilnas ausis, negaliu suprast, nė ką sakei Glv. Kuris galas atnešė tą bobą jau taip anksti? – pamanė jis susierzinęs. – Ar ne gana ji prišnekėjo Katrei ausis?! I.Simon. Ai, prišnekė́jo: tenai gerai, tenai kiteip, o pasirodo, kaip dange, teip an žemės Mžš. Pri̇̀šneka visokius nebūčius, o toj ir klauso Pv. Ne tep yra, kap an jo pri̇̀šneka LKT235(Btr). Arba jis įžeidžia mane, arba aš jam prišneku bjauriausių dalykų, dėl kurių paskui norisi verkti J.Marcin.
^ Liežuvis be kaulo, galima visko prišnekėt LTR(Ds).
| refl. I, DŽ1: Prisišnekė́jau, prisibuvau Pc. Nu gana, prisišnekė́jom geram mėnesiuo Krš. Gintautas, lyg niekur nedalyvaudamas, sočiai prisišnekėjo su kito krašto lietuviais ir patyrė juos žinant, kas darosi pasaulyje ir Tilžėje Vaižg.
2. tr. J, Rtr, KŽ, Vž šnekant įtikinti, prikalbinti: Vaiką lengva prišnekė́ti DŽ1. Pati negeria, o prišnekė́t greit gali Prn. Prišnekė́k liauties su tų vaistų gėrimais Krš. Prỹšneku, ka būtų geras [berniukas], nemuštųs Rdn. Nebuvo kaimynų, kas prišnekė́tų apsirūpyt Jrb. Kiek manei prišnekė́jo: nepasiduok [operuotis] – papjaus! O gyva! Bb. Ragana … prišnekėjo savo vyrą, kad avinėlį papjautų BsPIII59.
| refl. tr. Žvr: Prysišnekė́jau, ka drabužių duotų – davė Grd.
3. tr. šnekant įteigti, įkalbėti: Niekas tau ligos neatneš ir neprišnekė̃s – daug kas man gali prišnekė́t?! Pv.
^ Sveikam ligą prišnekė́jo Kltn.
| refl. tr.: Pats tei sakęs buvo, tai tei kai prisišnekė́jo bėdą Nm. Tu sau prisi̇̀šneki ligą Jz.
4. refl. Jrb prisigretinti, įsiteikti: Jo toks lankstus liežuvis, sugeba prie kiekvieno prisišnekė́t Mrj.
5. tr. MitII266(Grl), Alk, Lp prikišti, prikaišioti: Duodat, o paskui pri̇̀šnekat Gs. Visą algą atidavė, bet prišnekėjo, kad blogai dirbau ir neklusnus buvau Kt. Ką tu čia ma[n] vis pri̇̀šneki tą mergą?! Klvr.

×razsišnekė́ti, razsi̇̀šneka, -ė́jo (hibr.) išsišnekėti, išsikalbėti: Tep razsi̇̀šneki truputį Dv.
sušnekė́ti, sùšneka, -ė́jo
1. intr. NdŽ, DŽ1 prašnekti, prabilti: Ka nebūtų sušnekė́jęs, būčiau ant galvos užlipęs [tamsoje] Up. Užgirdo žmogus, kad kažkas medy sušnekėjo LTR(Aln). Kas kur ką sušnekėjo, tai ir jy tenai! Lp. Štai mano bernužėlis kiemely sušnekė́jo (d.) Š.
^ Gyvas negyvą paliečia – negyvas sušneka (varpas) LTR. Kai jis sušneka, visi sudreba, bet niekas nemato (perkūnas) LTR(Grk).
2. tr., intr. DŽ1, Vdšk pasakyti ką, pakalbėti: Jei kas ką sušnekė́j[o], tai eina skųst Lp. Kitas sùšneka i susto[ja], o kitas i plepa Rdn. Ką čia sušnekė́si, ką čia pasakysi?! Skr. Ką tę anas sušnekė́jo, ale aš nerazrinkau LzŽ. Ką besušnekė́si: mun i galva skauda, aš nebgaliu pašnekėti Prk.
| Sušnekėti (ištarti) žodeliai, sumainyti žiedeliai LTR(Lzd).
ǁ intr. Skdv pasikalbėti tarpusavy: Būdavo, seniau kap sùšneka seniai, tai gražu klausyt Dg. Priplaikus vaikis, mas su anum sùšnekam Krš. Tėvai, ar sušnekė́jot kai žmonės, ar ne?! KzR.
| refl. intr., tr. R321, MŽ429: Jiedu įliptų į patį dangų, tiktai kad jiedu nė vieno žodžio nesusišnekėtų, o jei šnekėsis, tai neįlips Sln.
3. intr. Rdn, Vj šnekantis vienam kitą suprasti, susižinoti: Su ligoniu jau neina sušnekė́t Ss. Jau jam nervos sukilo, jau su juo nesùšneki Skr.
| refl. N, K, NdŽ, DŽ1, KŽ, Rz, Mžš, Ker: Sodo[je] galėjo susišnekė́ti su visais an kiemo išejus LKT103(Klm). Su dėde dabar jau nieko nebesusišnekė́si: nebepažįsta žmonių, nukalba Krs. Šneka šneka, pasku pradeda krokti – nebegali nė besusišnekė́ties NmŽ.
^ Susi̇̀šneka kap kiaulė su žąsia Gs. Susišnekė́jo kaip žąsis su avižom Snt. Susišnekė́jo kaip kiaulė su žąsinu Užp. Su juo negirtas nesusišnekėsi LTR(Ds).
susišnekamai̇̃ adv.: Ka tiek artie buvo, beveik susišnekamai̇̃ Pln.
4. intr. Adm, Plut susikalbėti su svetima kalba ar kita tarme kalbančiu: Su tuo kareiviu niekaip negalėjov sušnekė́ti Grg. Skirtumo nė kokio nėra – gal sušnekė́ti su telšiškiais Trk. Nūeik į švėkšniškius – nesušnekė́si! Vn. Gal dvi dienas tik klausiau – visai nesušnekė́jau [su žemaite] Kč. Atvežė pas mus tokių nesušnekamų̃ (kita kalba šnekančių) žmonių Vdk.
| refl. Dg, Jrb: Viskas tau svetima, vokiškai nesusi̇̀šneku – kokia baimė! Slv. Aš negalėjau su anais susišnekėti, tais aukštaičiais Als.
^ Vokiškai mokėjom tiek, kai višta su žąsim susišnekė́t Rg.
5. intr., tr. KII243,291, K, LL64, NdŽ, KŽ, Pc, Žl, Alk susitarti, susikalbėti: Sušnekė́jome kartu važiuoti DŽ1. Būdavo, sùšnekam, ka niekas než[i]not Pv. Jau buvo jos daug piršlių, ale vis da nesùšneka Ds. I teip aš sušnekė́jau šišion jį leisti mokytis Pgg. Su pačia juodu buvo sušnekėję už veršį prašyt penkiolika rublių BsPIII303(Ldvn). Sušnekė́jom vestuves Alv. Sušnekėjo trys jauni broleliai jot pas vieną mergelę LTR(Vs). Jis sùšnekamas žmogus (nesunku susitarti) Plv. Kitas yr toks puspaikis, nesùšnekamas žmogus Pgg. Nesùšnekamas [vaikiukas], ožius tik stato! Krš.
sušnekamai̇̃
| refl. intr., tr. N, KII291, K, Š, Rtr, KŽ, Šln, Rmš, Užv, Rs, Vvr, Pgg, Plšk: Reikėjo iš anksto susišnekė́t, ė ne dabar, kai jau važiuoja Užp. Su vienu dum [vaikais] negal susi̇̀šnekėti, o mokytojai tura dešimtims Krš. Buvom susišnekė́ję, ką sakyt Al. Ana dar susišnekamà bobikė buvo LKT155(Škn). Važiuot [piršliuos] susišnekėt viską tai dvieja važiuoja Rmš. Duokit man, tarp savęs susišnekėję, kaip veikiausiai aiškią žinią Kel1866,24.
^ Su tavim susišnekė́t tai reikia žalių žirnių pavalgyt Krok.
6. tr. Prn sulygti, suderėti: Kiek buvo sušnekė́ta, tiek i užmokėjau Ėr. Buvau tą karvę sušnekėjęs Št. Jau mūso yra sušnekė́ta ir rankpiningiai įduoti Up. Atbėgo lapė pas to žmogaus ir prašė sušnekė́to užmokesčio už išgelbėjimą BM297(Vdk).
7. tr. Kbr, Plv šnekėjimu įveikti, nugalėti: Įsigėręs ka duoda šnekėt, tai niekas nesùšneka jį Žal. Karalius pažadėjo tam, kuris sušnekės jo dukterį, atiduoti pusę karalystės LTR(Gž).
8. tr. Š sudrausti, subarti: Vienas palto, kitas kalnieriaus – vos ne vos aš juos sušnekė́jau Gs.
9. tr. Plv šnekomis nuspėti, kas įvyks: Tai ne pirmas atsitikimas, kad žmonės šneka šneka ir sùšneka Dkš.
užšnekė́ti, ùžšneka, -ė́jo NdŽ
1. intr. pradėti šnekėti: Prie visų tuoj apie tą skolę užšnekė́jo Krs. Jis ùžšneka, kad tu išsižiotum tik (nori išprovokuoti) Mrj.
2. intr. N šnekant kreiptis į ką, užšnekinti.
3. intr. Pj pakalbėti, papasakoti: Kad ùžšneka, juokias i valiokias! Rdn.
4. tr. daug pripasakoti, prišnekėti: Mes galim visą knygą ažušnekė́t Aps.
5. intr. Dg paminėti, užsiminti: Aš užšnekė́jau, kad laikas vest Dkš.
| refl.: Niekas nė neužsišnekė́j[o] apie jį Smn. Užsišnekė́jau iš tolo ir apie vestuves Alv. Užsišnekė́tūt bile kam Klvr.
6. intr. šnekant užbėgti už akių: Aš dar nė nemaniau prašyt pinigų, o jau anas ažšnekė́jo, kad neturi Ds.
7. tr. ilgai šnekant išprašyti, gauti: Šnekėdamas užšnekėjau, t. y. gavau, apie ką šnekėjau J.
8. refl. Š, DŽ, NdŽ, Mrj, Jnš, Ėr, Rmš, Lk įsitraukti į ilgas šnekas: Užsišnekė́jau ir pavėlavau PnmA. Reikės eit, gi ir teip jau ilgai užsišnekė́jau Srv. Užsišnekė́j[o] [tėvai] an kranto, ir po vaiki – nuskendo Pv. Mūsų tėvas, matyt, jau ažsišnekė́jo Lb. Užsišnekėjus su ta ar kita, tankiai užmiršdavo apie trūsą ir milžimą VoK132.
9. tr. prikaišioti; apšnekėti: Tai da ùžšneka, kad man nepavyko Mrj. Kad tu užšneki, kad mes esą durnesni, eik sau! Lnkv.

Daugiau informacijos

rýti

Apibrėžtis

rýti, rỹja (rỹna, ri̇̀ja Dv, rẽja Ndz), ri̇̀jo tr., rỹti, rỹja (rỹna), rỹjo K; H, N
1. SD138, R, K sukramtytą maistą ar ką kita pro ryklę stumti į skrandį: Rýti anam buvo dikčiai sunku – gerklė susiaurėjo Kv. A ka ryni̇̀, neskauda? Ms. Neturiu dantų – apkapojęs ryjù kai garnys Jd. Ka reiks rýti, gerai gerklę braižys tos sėlinelės KlvrŽ. Anas senis žaidė su tais pinigais ir pradėjo vienas po kitam su sviestu rytie BsPIV63. Kopūstai buvo sūrūs, troškino, ir berniukas godžiai rijo sniegą J.Avyž. Ryjamoji gerklė Pl.
| prk.: Žiūrėjau, ir kilo graudulio kamuolys gerklėje, kurį rijau ir negalėjau nuryti rš.
| refl.: Prisivalgiau, jau nesirỹja Snt. Man degtinė nebėga, nesirỹja, ir gana Skr.
^ Spirgyta košė geriau ryjas LTR(Srj).
2. nekramtytą grobį (dažniausiai gyvą) pro ryklę stumti į skrandį: Kai kas gandrą kaltina tuo, kad jis ryja bites T.Ivan. Garnys nusileidžia žuvingiausioje vietoje, o nusileidęs bematant jau ryja žuveles T.Ivan. Meiliai ryčiau, kad galėčiau, tokį snapą kad turėčiau kaip garnys LTR(Vrnv). Su saule lyja – ponai varles ryja Kp. Lietus lyja, bernai žėbas (rupūžes) ryja LTR(Grv). Lyn, lyn – mergės varles rỹn, rỹn, kur didžiosios – į terbelę, kur mažosios – į gerklelę Slnt.
^ Didelė žuvis rỹja mažesnes LKT394(Pst). Žuvis žuvį rỹja, kurgi žmogus žmogaus neės Grž. Žmogus žmogų kaip žuvis žuvį ryja LTR(Trg). Kap rýt prarijo: tik užaugo bernelis, tai i paėm[ė] vaiskan Prng. Savo brolį ryju, jei tiktai galiu (lydeka) LTR(Krtn). Sermėga sermėgą ryna (vargšas su vargšu nesutinka) VP41.
3. H175, R ėsti, lesti (ppr. daug, godžiai): Iš bado arkliai ir šiaudus rỹja Trgn. Nerỹja karvė šiaudų Švnč. Kadgi rytų̃ [karvės], ale lekia, lekia Kp. Nu, katine, tu nori rýti kaip šetonas Trk. Mūs katė bet ką rỹja Dglš. Šeškas, ir anas kiaušinius rỹja Antz. Šuva nèrija bul’bų Vlk. Pardien nerijęs šuva nori ėst Rm. Kam duodi tom vištom grūdus ryti? Grž. Išsipūtė viščiokai – duoną baisiausia ryja Klt. Ančiukai su žemėm rỹja tuos trupinius Jrb. Antis grūdus lesa, o lapų ėdalą ryja Pg. Lapes reik iššaudyti – rỹna vištas Kl. Dykiai rẽja žuvį Ndz. Sarojun inlindo [briedis] i rỹja pašarą Klt. Anys (tranai) nedirba, tik medų rỹja LKT328(Ktk). Šunys vos nesprogo, berydamys meisą M.Valanč. Mūsų ėdri [karvė] labai: visokius kiečius rỹja, varnalėšas rỹja Mžš. Mano karviotė kad rỹja, da ažu teliokus daugiau Alks. Kiauliums visako privirusi, terỹnie Krš. Net iš lovių taškos, kai rỹja [kiaulės] Klt. Benjamin yra draskąs vilkas, rytą metą plėšimą rys bei vakarą plėšimą išdalys BB1Moz49,27.
| Kiba smakas tuos degtukus rỹja (taip greit sudeginami)! Gs.
| prk.: Saulė ėmė ryti sniegą K.Bink.
^ Nei pats rỹja, nei kitam duoda Trgn.
4. SD25,458 menk. dideliais kąsniais, godžiai valgyti: Lapt lapt ka rỹna, ka rỹna! Krš. Vaikai lašinius ri̇̀ja Rdš. Rỹja vieną mėsą be duonos Jnš. Bijok Dievo taip vieną mėsą ryti! Paį. Tėvai, gana: pars’ėsi – tą rỹja, kitą griebia Jrb. Tokiais kąsniais rỹnat, ui ui, gerkles suplėšysiat Vkš. Ans rỹna viską nekąsnodamas – gal užspringti Kv. Šitokiam pečiui (storam žmogui) ir rýt daug reikia Sdk. Ka rỹna, ka akys balsta Trk. Ko ryni̇̀ stačia, sėskias! Krš. Ryna ir ryna. Jūs galit savo plaukus nuo galvos nuėsti LTR(Škn). Kap sugriuvo pirkion, tai blynus gyvai ri̇̀ja Arm. Juk aš jų (kiaušinių) vienų ir neryju, kaip tu rasi galvoji I.Simon. Neryk kaip kiaulė, o būsi sveikų vidurių Krsn. Ryte surijai kaip garnys J. Ryna kaip gandras varles LTR(Krž). Ri̇̀ja kaip garnys Vlk. Ryja kaip iš badų ištrūkęs LTR(Slk). Na, tu ir ryji̇̀, lyg iš badų sugrįžęs Mrj. Ka tu ryji, kaip tris dienas būtum nevalgęs LTR(Brž). Ryja kaip šuva muilą ir nepaspringsta, bjaurybė LTR(Srd). Ryja mėsą kai kalakutas Sln. Ryja ryja kaip smakas ir neparsprogsta tas velnias LTR(Srd). Rỹna kaip biesas dumblus Kal. Ryna (rỹja Lnkv) kaip smakas pakulas Krž, Kv, Vvr. Ryja net garankštėm Kp. Išalkęs ryja kaip šuva muilą Vp.
^ Ryk, kad tu perplyštumbei, pertrūktumbei B223. O aš sakysiu: po manęs jau ryk, tik darbą išmanyk Žlv. Nerýk karštą – subinę išdegsi! J. Ryna kaip arklys, dirba kaip gaidys Krtn. Jis vilko rytas ir iššiktas B1000. Bieso rytas ir iššiktas B. Velnio rytas ir išspjautas Pnd. Juoda balta – ryk, sausa šlapia – brisk (viską turi iškentėti) Ds. Ryja ryja – nepriryja (kuliamoji) LTsV622(Klvr).
rytinai̇̃ adv., rytinõs: Cielą bliūdą košės rytinai̇̃ surijau Slnt. Rytinõs rijaũ tus kleckiukus Krš.
5. I menk. gerti (alkoholinius gėrimus), maukti: Ar anos vyras nor[i] rýti, a geras žmogus? Krš. Ri̇̀jo, ri̇̀jo šnapsą i nuvirto už stalo Rs. Rỹjat, paskui nei namo nebeparsivelkat Slm. Rỹja rỹja, kaip i gerklė neišdega! Klt. Sėdėjo, rijo karklinę ir tylėjo kaip kiaulė kasoma J.Avyž. Anie neryna, ale sprogte sprogsta Rt. O kamgi jisai degtinę taip rijo? Žem. Baisiai, sako, arielką rýdavęs Ktk. Rỹna ans šnapsą kaip pylės varles Kv. Šnapsą kap uogą rỹja Gs. Nešk alų, terynie toji J.
6. traukti į save, gerti (orą): Bulius sustojo, palenkęs galingą sprandą, šnervėmis rydamas orą P.Cvir. Sėdi, kvepiančius dūmus rydamas Nm. Abu papsi suktines, rydami aitrius dūmus J.Avyž.
7. prk. griebti ką sau, į save, grobti, glemžti: Visų brolių dalias susdarei, rýk ir mano Trgn. Bankai rijo Lietuvoje įmonėles, supirkinėjo ir mėtė žaliavas į užsienį rš. Lentpjūvė mišką rijo žiemą vasarą rš. O ir pakilo šturmužis, šiaurinysis vėjužis, ryn, ryn, gramzdin mano vainikelį RD97. Anglai skuba dirbti, jie darbą ryte ryja, kad paskui galėtų pasilsėti rš. Ugnis kilo aukštai, godžiai rydama namus rš. Liepsnos rijo kaimo trobas medines S.Nėr. Ką didžiaus sau brangint turime? Ar atmetimą nuog Dievo, … ar ugnį ryjančią, argu amžinumą viso pikto DP11. Po veidu jo ir ugnis ryjanti, o aplinkui jį vėtra laužianti KN50.
| Jį vis labiau rijo kasdieniniai reikalai rš.
8. prk. labai įdėmiai klausytis, gaudyti (žodžius): Klausyte klauso, žodžius rỹja Prn. Jo beklausydamas, žodžius tik ryji ryji, ir taip gardu pasidaro Sml. Keltininkas patenkintas kniksi, smalsiai rydamas svečio žodžius P.Cvir. Aš ryte rijau kiekvieną ištartą žodį, akimis įsisiurbiau į kiekvieną kalbėtoją rš.
9. prk. greitai, godžiai skaityti: Nėko daugiau neveiki, tik knygas ryni̇̀ Krtn. Rỹna rỹna žodžius, prarỹna knygą i nėko nebatsimina Krš. Akys godžiai rijo tekstą rš. Nebūtum radęs visoj Anglijoj skaitytojo, kuris nebūtų ryte rijęs laikraščių skiltis dėl Fogo kelionės J.Balč.
10. prk. eikvoti, naikinti, gadinti: Degtinė visų turtą rỹja Dkš. Karas rijo visus šalies resursus rš. Pinigus rỹja kiaulė (daug kainuoja) Ktk. Sveikatą rỹja vaikai, i gana Klt. Kad su geru kirviu, tai darbas, o toks tai sveikatą rỹja Slm. Aš nepakenčiu netvarkos, mane netvarka rỹja Prn. Pašalas da neišejo: ratus ryna, linguojas Šts.
11. prk. rieti, uiti: I rỹna kaip gyvatė savo vaikus (apie artimųjų nesutikimą) Štk. Ana marčią rỹja kaip gyvatė vaikus Trgn.
12. dirginti, graužti: Dūmai akis rỹja Sld. Paslenkęs kai dirbi, kartėlis rỹja (rėmuo ėda) nuo prasto valgio Švnč. To žolė gerklę rỹja Rk.
◊ akimi̇̀s rýti
1. įdėmiai žiūrėti, stebėti: Žiūrėjo į svečią arba, teisingiau pasakius, ryte rijo jį akimis J.Balč. Grigienė stovėjo pas pečių, rankas po prijuoste susidėjusi, ir ryte rijo vyrą akimis V.Krėv. Rijome akimis puikius vaizdus rš. Ko tas berniukas taip ryja akimis moterį ir tą karvę, kurią ji melžia? rš. Akimis ryja kaip alkanas duoną KrvP(Mrk).
2. piktai šnairuoti, skersakiuoti: Baltakiavo [posūniai] į pamotę, akim̃s ri̇̀jo Krš.

ãšaras rýti tvardytis, laikytis nepravirkus: O aš, nors neverkiu, bet ašaras tik ryju, ryju A.Vien. Kas gniaužia ranką, kas ryja plūstančią gerklėn karštą ašarą P.Cvir. Salėje pažįstamos moterys rijo ašaras ir dusliai šliupsėjo J.Marc.
báimę rýti bijoti: Per karą visi báimę ri̇̀jom Dkš.
gróbas gróbą rỹja Krš, Jdr apie labai išalkusį: Jam iš bado grobas grobą ryja LTR(Srd).
kraũją rýti labai išnaudoti: Ponai vargšų kraują rijo rš.
pirmiaũ kruõpą ri̇̀jęs Erž vyresnis: Matai, tas daugiau supranta: tik pirmiaũ kruõpą ri̇̀jęs LKT179(Jrb). Jis pirmiaũ kruõpą ri̇̀jęs, čia gyvenęs Skr.
séilę rýti labai norėti, geisti: Bernai, į ją žiūrėdami, seilę rijo K.Bor. Kad pamatytum, tai seilę rytum Ds. Katinas, veizėdamas į žvirblį, vypt vaipos, séilę rỹna, uostus kraipo Žr.
subinė̃ márškinius rỹja
1. apie sveikatos netekimą: Visai neturiu jėgų, jau subinė̃ márškinius rỹja Kt.
2. apie baimės ėmimą: Iš tos baimės subinė marškinius ryna Šts.

žarnà žárną rỹja apie labai išalkusį: Sėdim vis ir laukiam, kada atneš ant stalo, o čia, vyruti, jau žarnà žárną rỹja Lkč. Tep noriu valgyt, kad žarnà žárną rỹja Prn.
aprýti tr.
1. apėsti, apgraužti: Karvės burokus apri̇̀jo Ds.
2. pajėgti suėsti: Vienas paršelis neaprỹja bulbų, daug šiemet yra Dglš.
3. refl. daug suėsti: Apsri̇̀s telyčia dobilų Dglš.
4. menk. didumą suvalgyti: Ligi visa apri̇̀s, da galės paūžt Ds.
5. persivalgyti: Jam daug nemožna duot – tuoj apsrỹja Sdk. Kap tik metinė šventė, Paulina, būdavo, i apsrỹja Dglš. Daug gavęs, apsiryja, apsigeria J.Jabl. Kad lašinių, sūrio, sviesto [duotų], gal ir apsirytum J.Balt. Ko žiaukčioji kai apsri̇̀jęs Ds. Vienas alksta, o kitas apsiryja brš. O apsiryjančius nemieruotu badu ir troškimu žudys M.Valanč. Rodžia apsirỹjančiam gardumynus (orig. gardumymus) valgymų DP103. Netur būt … noprỹjąs kaip kiaulės DP209.
^ Šneki lyg žirnių apsirijęs (niekus kalbi) Dkš.
6. refl. priėsti ko netinkama, kenksminga: Apsri̇̀jo karvė žukų (vabalų) Smal.
7. refl. menk. privalgyti ko neleidžiama ar kenksminga: Tik žiūrėk – Kūčios[e] neapsirýk mėsa Ds.
^ Kurių velnių tu miegi loc drignių apsiri̇̀jęs LKKXIII129(Grv). Šoka kap dringių apsirijęs Dkš.
8. persigerti svaigiųjų gėrimų: Pamirodyk, kurį toji evangelija ižg aprỹjančios brukanu … padarė DP84.
9. apsupti, apimti, nustelbti (spalvą): Aprylis visa aprỹja Sb. Vilnos apryna bielius, neišmanyties bielio Šts.
◊ ãšaromis apsirýti prisiverkti tramdantis, kad ašaros nesilietų: Kalba – kaip lakštingala gieda, o valią tokiam paduok – ašarom apsirysi J.Balt.
atrýti tr.
1. N, [K], J, Ob, DŽ1 ką prarytą iš skrandžio išstumti atgal: Priryja ir vėl atryja vaikami [gandras varles] Lp. Atrijęs kremtu B. Kad vaikai maži, į snapą atrỹna i vem[ia] į gerklikę LKT133(Plik). Kol vaikai (lapiukai) maži, jiems patiekiamas jau sukramtytas ir prarytas maistas, kurį motina čia pat atryja T.Ivan. Tinklinio skrandžio judėjimais žolė susiraičioja į mažus kamuolėlius, kuriuos karvė atryja atgal į nasrus rš. Suglemžė snukiu karvutė pakulų kuodelį, suėdė ir už valandos atrijo gražius drobės marškinėlius VoK132(Mrj). Kad neatri̇̀jęs, tai jau jam būt kaput! Tvr.
2. menk. godžiai valgant, susidaryti atsargą: Kad ryja, kad ryja – mano už kelias dienas atryti Brs.
3. užtektinai prisivalgyti: Kišo kaip į peklą, dabar, kai atsirijo, tai nė pažiūrėti nebenori Brs. Atsirijau kaip veršelis LMD(Šmn).
4. refl. atsiganyti, nusipenėti: Rudenį visi gyvuliai atsri̇̀ję Sld. Atsri̇̀jęs šuva kaip velenas Trgn. Žąsys jau atsirijo ir pradeda penėtis (prievarta kemšami tešlos gumuliukai) Pn.
5. godžiai, daug valgant, pariebėti: Atsrijęs kap paršas Švnč.
6. prisigerti svaigiųjų gėrimų: Girtuokliai kaimynai vėl pelnė, nes atsirijo Gmž.
7. vėl praryti atgal: Išspjovęs neatrysi atgal Švnč.
| prk.: Pasakiau, o dabar nors atrýk Mrj. Atrýk žodžius, katrus iškalbėjai J.
8. prk. kurį laiką įkyriai prikaišioti, graužti: Gana jie man atri̇̀jo, kad nieko nedirbu, – išeisiu tarnaut, ir pabaigta Trgn.
įrýti tr.
1. Q147, K ryjant įstrigdyti stemplėje ar įtraukti į skrandį ką nesukramtyta: Vaikas į gerklę įri̇̀jo ašaką žuvies ir springso (springsi), t. y. negal nuryti J. Nuo katės daboja mažus vaikus, kad neįrytų plauko LTR(Jrb). Jis kaulą įri̇̀jęs KI355. A ta avis ką įri̇̀jo, a ko užėdė – riečias kai kamuolys Jrb. Tas katinas y[ra] ką norintais įri̇̀jęs, ka teip koso Trk. Ką ta karvė įri̇̀jo? Krš. Per didelę žuvį įrijo lydeka rš.
^ Stov[i], kaip mietą įri̇̀jęs Pln, Plng. Sustingęs, kaip mietą įrijęs LTR(Skd). Ir nepasilenk[ia], kaip mietą įrijęs Sd. Jūs esat kaip medį įriję, nepaslanki vaikai Šts. Ir niūro, kaip bulbę įrijęs Sd. Kaip maudą įrijęs N. Du bėga, du veja – bus keturi, du riogso, du kiokso, tai bus aštuoni; devintas gerklėn inrytas (ratai, rungai ir grąžulas) LTR(Lp).
| refl. K.
2. refl. įsipenėti, įsiganyti: Jų karvės kai levai – insri̇̀ję Trgn.
3. nutukti: Ale ka įsiri̇̀jusi, ka drūkta! KlvrŽ. Ana insri̇̀jus – matos, gerai gyvena Ktk. Tas meisininkas įsiri̇̀jęs kaip paršas Kv.
4. prk. sugerti, suimti į save: Juo kuris kūnas daugiau įryja šilumos, juo daugiau jis ir išspinduliuoja rš.
| Ar būtų mielas likimas su deficitais net ir tokiam, kurio kišenius menkiausiai įryja? V.Kudir.
5. refl. prk. būti piktam, nepatenkintam: Su insiri̇̀jusiu žmogu neik nei uogaut, nei grybaut Kls. Tau geros dienos nėra: tik vaikščioji ir vaikščioji visada insirijęs Nč.
išrýti
1. tr. Sut, N godžiai išėsti: Artipilnį viedrą [kiaulė] išrỹna, gerai ėda Krš. Kiaule, kiaule, kam tu bobai tešlą išrijai̇̃? LKT375(Lzd). Gaidys išrijo ten visus miltus ir laukia, kol jį kas paleis LTR(Šmk). Paršai pieną išri̇̀jo, išri̇̀jo Mžš.
ǁ visus suėsti: Kielikė su gužučiais išpera gegutės vaikus, o tas gegužiukas kielikės vaikus išrỹ[ja] LKT127(Erž). Plėšriosios žuvys išrijo kitas žuvis rš. Pelkėse nė pasirodyti negal, visas (varles) išryna PP23. Mano nedidelė karalystė, tai tu visus mano žmones išrysi LTR(Sln).
2. viską išvalgyti: Visas muno uogas išri̇̀jo ant sykio Kv. Išrýk, t. y. išėsk J. Jis visa, ką jam duok, išri̇̀s Slm.
3. tr. menk. išgerti, išmaukti: Pasišokėdamas literį išri̇̀jo Krš. Jau tik koks viedras vandens tam ežere, o ragana paskutinį norėjo išryti BsPIII20.
4. refl. menk. pasigerti: Jau tas nedorėlis ir šiandien bus išsiri̇̀jęs Š. Jei išsiri̇̀jęs atsigulė, ilgai miegos Ėr.
5. intr. menk. dažnai gerti svaigalus: Aš tai išryjù ir da išrýsiu, – kam aš tuos pinigus paliksiu?! Mžš.
6. refl. menk. nusipenėti: Nebūtum išsiriję kaip biesai, mažas algas imdami Šts.
7. tr. atryti, išvemti: Užejo blogumas, ir turėjau išrýt atgal visą valgymą Ds.
| Gyvatė savo vaikus išrỹna (taip jie gimstą) Grg.
nurýti
1. tr. SD272,296, R, K, M, DŽ sukramtytą, susmulkintą maistą ar ką kitą pro ryklę nustumti į skrandį: Ana nuri̇̀jo kąsnį J. Metylių žiedų suvalgau, nurynù Grz. Kaklu sirgo, dar gal nuryti N. Nurýk kąsnį, o paskui šnekėk Jrb. Kaip nurijáu tą kiaušį, dabar ans mun duodas (skauda skrandį) Štk. Taigi nurýkim jau prastoką savo kąsnelį, ik ruduo potam mums duos riebiaus pasivalgyt K.Donel. Barbutė tik seiles nuryja ir teigia, teigia S.Čiurl. Sunku padaryt [vaikus] žmonėm – ne arbatą nurýt Šln. Didžiausia bul'ba nurýta žąsino Dglš. Nurijo kap šuo mašalą LTIII459(Tvr).
^ Ką nugiju (įsigiju), tą nùriju Rud. Pilvas ne gromata: ką nurysi – niekas nematis! An. Alkanas velnią su ragais nurytų KrvP(Pln). Daug apžiojęs, nieko nenurysi KrvP(Alv). Nebūk saldus – nurys (nuri̇̀s Trgn), nebūk kartus – išspjaus J.Jabl. A liežiuvį nurijai, ka žodžio nebeištari?! Ps. Išspjovęs nenurýsi Slk.
| refl.: Susmulkinta lengviau juk nusiryja rš.
ǁ intr. pajėgti nustumti į skrandį: Kai nenuryjù (sergu ir negaliu valgyti), tai prinešė valgyt visa ko, o pirma alkanas buvau Klt.
2. tr. DŽ nuėsti, nulesti, nugraužti: Žąsiokai nuri̇̀jo kopūstus Km. Nuri̇̀jo karvės batvinių visą kerčią Krš. Kaip ir aplaidžia kokia su tais gyvuliais: baigia visus daržus nurýt Ut. Visos vyšnios nurýta Dglš. Ir kožnąryt vis būdavo nuryta šienas, tik arklių šūdai tenai bebūdavo LTR(Rk). Ožkos nutrūkta, kiek žmogus pasiekia, žievė nurýta, ir nudžiūvo obelė Antz. Saugojau, kad žvynės [numirėlio] nosies ar ausių nenurýt Ob.
| prk.: Pirštai taip nuryti žemių prie ravėjimo, kad negali paliest in žemę Ob.
3. tr. ėdant, lesant nustumti, nuskriausti, apėsti: Senės žąsys jauniklius nuryja Grž.
4. intr. menk. mėgti pagerti svaigiųjų gėrimų: Ale, sako, Antanas ir (taip pat) nurỹjąs Slm.
5. refl. menk. nusigerti: Drauskit Stasių, ba da nusri̇̀s – teip insišumijo gert Ktk. Kad tas pamėklė bent nusirijęs tuojau užmigtų rš. Teip nusiri̇̀jo, kad nebepaeina Žl.
6. refl. atsiganyti, nusipenėti: Nusirijo kiaulės smarkiai, su vikiais penėjamos Šts. Ale mūsų vištos kad nusiri̇̀jo per vasarą, sunkios kaip molis Ds.
7. refl. menk. daug valgant, nutukti: Jos buvo tiek įaugusios ir nusirijusios, kad vargais negalais beįstengė judėti rš. Nu dabar jam gera te, vaikšto nusri̇̀jęs kai meitėlis Sdk. Jų Jono kad nusiryta, ir pažint negalima Dgl. Nusidykinėjot abu, nusirijot, užpakaliai niežti? J.Balt.
8. tr. įtraukti į save: Negaliu dūmų nurýt – nerūkau Aps.
9. tr. prk. nutylėti, nepasakyti: Martynas girdi, kaip motina nuryja žodžius, kuriuos būtų reikėję pasakyti I.Simon. Jis nurijo sakinio galą rš.
10. tr. prk. nukęsti: Girnius tylėdamas nurijo pašaipą J.Avyž. Nurýk skriaudą, susitaikykit ir gyvenkit Mžk. Kad i ką jis tau pasako, nuryk, i bus gerai Jrb.
◊ [su] akimi̇̀s nurýti labai norėti ko valgyti: Jau aš tą vyšnasokį su akim̃s nurýsiu Skr.
liežùvį (liežiùvį) gali̇̀ nu[si]rýti; nórs liežùvį (liežiùvį) nurýk apie ką nors labai gardų: Liežiùvį gãlima nurýt – teip gardžiai pritaisyta Skdt. Kad paragautum – liežiuvį nurytum Ds. I moki tu skanią putrą virti, liežùvį gali̇̀ nusirýti Šlu. Gardumas – no[rs] liežiuvį nurij (nuryk) LTIII460(Tvr).
nórs nurýk apie ką nors labai gražų: Gražumas – nórs nurýk Ds.
séilę nurýti numalšinti didelį norą: Gavo čierkiuką séilei nurýti Grd. Kaip užeis noras, ir paimk biškį [saldimo] séilei nurýti Tl.
parýti
1. intr. paėsti: Šuva parijęs piktas, o žmogus nevalgęs piktas LTR(Ob).
2. intr. menk. pavalgyti: Parýt da turim ko Dglš. Kad norės, i pari̇̀s Dglš. Da visi pari̇̀ję, nėr kas sako Dglš.
3. tr. suėsti, praryti: Vilkas parijo ožiukelius LTR(Grv).
4. refl. menk. pasigerti: Senis pasirijęs parvažiavo ir dar pačią primušė Ėr. Pabus va nedėlią, pasiri̇̀s, sudaužis mašiną ir išeis Slm. Dėl Dievo meilės tik nepasrýk! Ktk. Tas vėl pasrijo – nėr tos dienos, kad nebūtų girtas Dbk. Jei pasirijai̇̃, tai eik drėbkis ir miegok Št.
paparýti (dial.) tr. visa suėsti: Ingi stalą kap dapuolė, tai rijo rijo, papari̇̀jo vitvisa Dv.
parsirýti menk. pasidaryti sau bloga: Pati parsri̇̀jo, tai nors nieko nekaltins Sdk.
pérryti menk.
1. refl. R359, N, LL117, DŽ1 persivalgyti: Jis pársirijo ir serga J. Rijo rijo obuolius, kolei pérsirijo Ds. Taip kartą, kai žmonės jam prinešė daug medaus, jis jo persirijo LTsIV673. Žąsų pérsrijęs Dglš.
2. tr. perkąsti, užkąsti: Užukando, kokią silkę pérrijo, ir užtenka [girtuokliui] Pl.
3. refl. persigerti svaigiųjų gėrimų: Pársirijo, o daba raitos lovo[je] Kv. Povilas tai persirỹja, tai jam diegliai nuo to alaus Slm.
pierýti (dial.) intr. prigerti: Žemė kraujais paplūdusi, pyri̇̀jusi Sg.
prarýti tr.
1. SD138, H, R, K, DŽ1 pro ryklę nustumti į skrandį (kąsnį ar gurkšnį): Žiūrėk, kap jis valgo: nespėja į rankas paimt, tuoj ir praryja Vv. Neprarýčiau kąsnį Vlkv. Anys, tieg Dievą savą, kurį garbina, dantimis sukramtę, praryja DP265. Čiaumojau kąsnį ir neprari̇̀jus išspjoviau J. Vienu malku prari̇̀jo jis vieną čierką J. Kuršaitis tikrai išgėrė, antrą stikliuką pats įsipylęs rytinai prarijo I.Simon. Degtienė negardi visiem, ale kai geri, tai praryji̇̀ Gdr. Prari̇̀jo kaip uogą Srv.
^ Daug apžioti galima, bet praryti sunku KrvP(Mrk). Kiek nukąsi, tiek prarysi LTR(Vs). Musę prarijęs nebeišspjausi LTR(Krp). Nebūk saldus – prarys (praris Vdn), nebūk kartus – išspjaus LTR(Srd). Nebūk saldus nė kartus: saldį prarys, kartį išspjaus D(166psl.). Vandens šaukštą nu vienas kito nor praryti, kad tik kitas negautų Dr. Jie yr pagatavys kitą praryti kaip vandens šaukštą Dr.
| refl.: Atliekai valgių, tarp dantų užsikorę ir su seilėms prasiryną, nelaužo pastninko Jzm.
2. pajėgti nuryti: Miežių viščiukai nepràrija, atriek duonos Rod. Jau viščiukai beveik miežius prarỹja Jrb. Nepràriju šitos duonos Rud. Iškeps iš avižų duoną – bado gerklę, negal prarýti Klk.
3. nekramtytą grobį ar kokį daiktą nustumti į skrandį: Va čia padirvėj mačiau, kaip starkus nuo rugienų pakėlė gyvatę i prarijo Rm. Kad neprarýtum [gyvatė gyvačiukų], negalėtum beparsikasti par tas gyvates Pln. Tas lydekas taisos prie galvos, ešerys atsukąs uodegą, pastatęs šerius, lydekas ir nebegaliąs praryti LMD(Sln). Kam tu prarijai mano vaikelius? (ps.) Sln. Lydeka ant žolės miegta i blezdingą už karto prarỹna Mžk. Ana (katė) mislia, kad žiedą kokia didelė žuvis prarijo LTR(Ds). Tik šaukštuką neprarýk (juok.) Kt. Kai iškrinta pirmutinis vaiko dantukas, tai tą dantuką reikia tik kam nors praryti, tai dantų niekad neskaudės LTR(Šil). Vilkas įšoko pro duris ir prarijo visus ožkiukus K.Bor. Tu kumelytę prarijai, dar tau (vilkui) neužteko, dabar eini manęs praryt LTR(Rk). Vilkas paėm[ė] jį i prarijo, i po visam Ad. Nakčia atsidarys rūsys, baisus slibinas išlįs ir abudu prarys (ps.) On. Smakas prarýdavo paprastą žmogų Trs. Tas smakas žmogų praryna, kad jam nei kąsnoti nereik BsMtII230(Klp). Veršis prari̇̀jo žmogų, kojos vienos beliko (ps.) Mžk. Prari̇̀jo kaip (lyg Klvr) šuo muilą Srv, LTR(Lkv, Krž). Prari̇̀jo kaip šuva mašalą Ds. Prarijo kaip gužas varlę LTR(Jnš). Čiaupos kaip starkus, varlę prarijęs LTR(Kp). Prarijo kai meška uodą LTR. Prarijo kaip smakas pakulas LTR(Vkš). Budėkite, nesa jūsų priešinykas velnas vaikščio[ja] apsukai kaip rėkiąsis liūtas, ieškodamas, jeib kurį prarytų VlnE87. Ir kaip anos (karvės) buvo prarijusios (pavalgiusios), nesuprantama buvo ant jų, jog anos valgiusios buvo BB1Moz41,21. O mus visus praryt norėtų [velniai] PK61.
| prk.: Jis tep žiūri, rodos, prari̇̀s Kt. Aš nedirbsiu pas jį: jis gatavas prarýt žmogų Lg.
^ Ot noriu valgyti, kad ir šunį praryčiau! Švnč. Kaip tu [išalkęs] šunies neprarijai̇̃?! Ps. Alkanas velnią su ragais prarytų, kad tik jį sugautų KrvP(Vlkv). Turime viltį, jog, Dievui neapleidžiant, kiaulė neprarys rš. Na, pažiūrėsim, ar dešra šunį, ar šuo dešrą prarys rš. Varlė jaučio neprarys VP49. Musė jaučio nepraris LTR(Gdr). Išsižiojo, kad triobą prarytų Plv. Nusigando, kai pelę į pilvą prarijęs LTR(Vdk). Prarijai karvę, ryk ir jeknas Krd. Prarijęs jautį, nerodyk nė jo uodegos PPr407. Jautį prarijęs, uodegos nebeįveikė M. Ko žiopsai, lyg jautį prarijęs LTR(Lbv). Apsilaižė kaip šuo, uodegą prarijęs KrvP(Švnč). Didžiuojasi kaip šuva, uodą prarijęs KrvP(Jz). Vaikščioja, lyg muilą prari̇̀jęs (nesavas) Klvr. Išėjau, kaip musią prari̇̀jęs (nepatenkintas) Ktk. Nepasilenk, it mietą (baslį) prarijęs D(166psl.). Sustingo, it mietą prarijęs VP43. Stov[i], kai mietą prari̇̀jęs Krž. Eina, kaip lazdą prarijęs KrvP(Ašm). Ar baslį esi prarijęs, kad negali susilenkti LTR(Vdkt). Atlėkė paukštis be sparnų, įtūpė į medį be šakų, atejo senė be dantų ir prarijo paukštį (sniegas) Pln.
4. pragraužti, prakąsti: Pelė prari̇̀jo skylę Pnm. Va jau pirštas vienas prarýtas Pnm.
5. DŽ suėsti, sulesti, sugraužti: Išrūga kokia – visa ką prarỹja kiaulė Ign. Pelių prarýta visos morkvos Ktk. Pelės baigia visa ką prarýt Ktk. Atatrūko šuva – žmogų prarytų̃ (labai piktas) Antr. Šunes in ją lekia kap prarýt Dglš.
ǁ LL149 iščiulpti, sugerti: Kūkaliai visą trąšą iš dirvos praryja Tat.
6. SD287 menk. godžiai suvalgyti: Lygu tik obuolys nukrito, vaikesas prarijo jį su sėklomis Blv. Padėjau ant stalo, i tujau viską prari̇̀jo Kv. Prari̇̀jo kaip matai Krg. Prari̇̀jo tik kap upė šapus Plv. Stačiomis aš prarijau porą pomidorų ir naminės dešros gabalą J.Dov. Be duonos, be druskos prarijo Kri. Įlindęs po lapinės, prarijau porą stiklinių karštimo Žem. Duosi žalčiams kąsnį – viską prarýs LKT49(Pkl). Jei mas rublį turiam, lekam tujau, nūperkam, prarỹnam, i nebliko Lk.
| prk.: Žiemos dantes ilgi – prarỹja visa ką Lb.
ǁ refl. išeikvoti turtą valgiams: Ir Jurgelis prasiri̇̀jo kaip gyvas Ds.
7. menk. praleisti girtaujant, pragerti: Šiandien gavo, šiandien prari̇̀jo Vlkv. Nu algos nuvogė penkius rublius i prari̇̀jo Krš. Par vakarą visą algą prari̇̀jo Dbk. Ką aždirba, tą prarỹja Klt. Tu visa prarýtum, kad valią duoč Sdk. Ne tiek prarỹna, o vaikuo rublio neišvirpina Krš. Nieko neturėjo, prari̇̀jo prasprogo viską Vn. Viską viską, ale kaip tu tas akėčias prarijai? Dkš. Bet Pranciškus, ką įgijo, su mergoms viską prarijo LTR(Srd). Mano gyvenimą smuklėje prarijo rš.
^ Ką įgijo, tą prari̇̀jo Dkš. Protą prarijęs, pragėręs Q124. Be vargo įgyta, greit ir praryta KrvP(Mrk).
| refl. tr., intr.: Muno vyralis bankai prasirijo, ir pardavė butą iš varžytinių Šts. Prasirijo gyvenimą, dar skolos įsitraukė Šts.
8. DŽ prk. paimti sau ar į save, paglemžti: Jūrės daug žemės prari̇̀jo KII306. Pelkė, ekležeris arklius, gyvolį kartais prarỹna Als. Ėjo stačiai prie bedugnės, jas prarysiančios rš. Atsivėrė kiaura žemė ir prarijo jį BsPII217. Kai jis ženijos, i prari̇̀jo jį kiaura žemė (ps.) Šln. Ji norėjo, kad tuojau pat prasivertų žemė ir prarytų ją su visa gėda ir pažeminimu J.Avyž. Nes žmogus kaip jau numirs, kūną žemė praris PK100. Tai, žemė prari̇̀jo žirkles (dingo)! Šn. O tetulėlis nieko nemato, prarijo jį Amerikas! Žem. Ar liepė atvertis žemei, idant juos prarytų̃? DP130. Kada tu savo dešinę ištiesei, tada prarijo jį žemė BB2Moz15,12. Aarono ramtis (lazda) prarijo jų ramčius BB2Moz7,12.
| Žiūrėdamas į miesto gatvėmis skubančias mašinas, jaučiu baimę; tos mašinos baigia užgožti žmogų, jos graso jį praryti rš. Šita kepurė prarijo visą mano atidžią Vaižg.
^ Diena naktis amžių prarys KrvP(Ut). Kad jus prarytų pragaras, jūs valkūnai! Vd. Kad tave (taũ An) kiaura žemė prarytų! Ldk, Pn. Kaip tave kiauroji žemė neprarỹja! Sk. Vai, kad jį žemelė prarýtų! Kb. Kaip tavęs skradžiai žemė neprari̇̀jo! Ps. Nekoj jus žemyna tepràrija nuog mano biednos galvos! Arm. Ėmė ir pradingo kaip žemės prarytas KrvP(Krok).
ǁ pavergti: Vakar vienus, šiandien kitus prarijo, o ryt gali tavo eilė būti V.Krėv.
ǁ padaryti nematomą, negirdimą: Tamsų vyro siluetą prarijo sniego pūga sp. Debesys, prariję ugninį saulės kamuolį, kaito ir tirpo rš. Divizija puldama įėjo į beribių miškų gilumą, ir miškai ją prarijo rš. Tamsuma viską prarijo ir susiliejo akimirkai rš. Naktis prarijo garsus rš.
9. prk. sunaudoti, išeikvoti: Ta budavonė daug piningų prari̇̀jo KII306. Patrankos prarijo ne tik mūsų sviestą, bet ir mūsų duoną, – kalba Anglijos darbininkai sp. Čia atliekamos vinies nerasi, karas viską prarijo rš. Dvaras prarydavo viską, ką jis galėjo uždirbti LzP. Bet kaip tik parėjo šitas tavo sūnus, kurs prarijo tavo lobį brš. Kad prarýta (pinigai įduoti, užmokėti), tai i tiek, nebesusigrąžinsi Upt.
ǁ apgrobti: Kurie praryja namus našlių po uždanga ilgos maldos, tie apturės sunkesnį sūdą NTMr12,40.
10. prk. sunaikinti, nusiaubti: Jis turėjo ūkį su gražiom trobom – viską ugnis prarijo V.Mont. Daug dailių dalykų turėjau, bet viską ugnis prarijo rš. Ne vienus namus ir turtus prarijo liepsna iš priežasties pypkio arba papiroso V.Kudir. Bet baisus kažkoksai laukimas ir karštis ugnies, kuri prarys priešinykus BtPvŽ10,27. Visa žemė bus prarytà ugnimi keršto DP14. Ižbarstysiu ir prarýsiu drauge visus, pūstus padarysiu kalnus ir pakalnes DP9. Jei Dievas nebūtų su mumis, neprieteliai mus seniai būtų prariję OsG174. Pelkės krašte gyvenam, prarýs mumis tie lytai Krš. Pavasarį ir vėjas sniegą prarỹja Trgn.
ǁ sugadinti, pakenkti, sužlugdyti: Kap anginą išpjovė, tai balsą prari̇̀jo Dglš. Nieko nemačis ašaros, tik sveikatą be laiko prarýsi, ir kas iš to?! Lkm. Kai prarijai sveikatą, tai dabar sveikas norėtum būti Ds. Ketinai, šelma, mylėtie, ažu savo mielą turėtie, ė dabar, šelma, prarijai jaunas dieneles (d.) Klt. Kiek ta degtienė prari̇̀jo žmonių i[r] prarýs?! Krš. Arielka daugiau žmogų prarỹja nekap darbas Lb.
| refl. tr.: Kam až jo tekėjai – prasrijai saũ ir mane Ktk. Niekas nekaltas – pats saũ prasrijai̇̃, kad su juo susdėjai Trgn. Prasrijau pats save – mat, neklausiau žmonių patarimų An.
ǁ panaikinti: Žyvatas smertį prarijo Mž265. Tada išsipildys ans žodis, kursai parašytas yra: prarytas yra smertis ing apgalėjimą Bt1PvK15,54.
11. prk. staiga užmiršti: Teip ketinau kažką sakyti, bet prarijau Yl. Buvau atminęs i prarijau tokį keistą vardą Šts. Buvau atminusi i vėl prarijáu Žr. Sakau ir kartais žodį praryjù VšR. Prarijáu vardą Krž. Ale neprarýk tu savo žodį! MitI76.
12. Kl prk. nepasakyti, neištarti iki galo: Prarijau žodį Šts. Pamačiusi mane, ji prarijo pusę žodžio ir atsistojusi žengė artyn rš. Visus likusius žodžius ji drauge su užplūdusiomis ašaromis prarydavo B.Sruog. Komendantas kalbėjo greitai, pusiau prarydamas žodžius J.Avyž. Praryju savyje (nukenčiu, nutyliu) R59.
13. prk. godžiai perskaityti: Tą velnionišką knygą jis prarijo vienu mauku, per naktį rš.
◊ akimi̇̀s prarýti sunaikinti, pražudyti: Ka jos valia būtų, jin mane akim̃ prarýtų Sk.
ãšaras prarýti
1. tramdyti verksmą: Mergaitės mėlynose akelėse pasirodė ašaros, nors ir labai stengėsi jas praryt, kad tėvas nepamatytų Mš.
2. daug verkti: Kiek aš ãšarų prarijáu! Prk.

ausi̇̀s gali̇̀ prarýti apie ką labai gardų: Jeigu druskos pakanka ir ne par tiršta, gali̇̀ ausi̇̀s prarýti, kai išverda košę [iš arbūzų] KlK13,96(Kp).
be dúonos ir drùskos prarýti pražudyti iš neapykantos: Jis kažką padarytų, gatavas be dúonos ir drùskos prarýti Jnš.
liežùvį (liežiùvį) gali̇̀ prarýti apie ką labai gardų: Tai gardūs batviniai – gali̇̀ liežiùvį prarýt! LKKXIII120(Grv). Kad prikeps pyragiukų – ir valgai, ir tik žiūrėk, kad liežuvio neprarytum A.Vencl. Gardu – gali̇̀ liežiùvį prarýt Mrj.
liežùvį prarýti negalėti, nemokėti kalbėti: Tai ką, vadinasi, liežuvius prarijote? B.Sruog. Kad tu liežùvį prarýtum besikeikdamas! Ds.
vélnią prari̇̀jęs suktas: Jau ir tas, matyt, velnį prarijęs, nebe teip šneka, kaip pirma šnekėjo Sln.
prirýti intr., tr.
1. priėsti, prilesti, prigerti: Spranguoja jau, šalto vandenio priri̇̀jęs Klt. Antys įkiša snapą terp dumblo, prirỹja, prirỹja visokių nešvarumų Mžš. Karvės su šalna prirýta žolės, ir išsimetė Ktk.
| prk.: Jis prirỹja, šitas šulnys: burbt peilis, i po šiai dienai nėr Smn.
^ Avelė bebėgdama (bėgdama Zr) priryja (ritė) LTR(Slk). Vasarą priryja, žiemą iššika (kluonas) Ad. Ryja ryja – nepriryja (kuliamoji) LTR.
| refl. tr.: Kitos [karvės] per daug prisiri̇̀jusios jauno dobilo su rasa Grž. Paršas prisiri̇̀jo gilių, gal nusprogti Kv.
2. R, N, M menk. daug privalgyti: Sotus, … pririjaũ, kiek tik norėjau BM51(Skp). Ėdikas, rijokas jau priri̇̀jo J. Prirýsma liuob košės, i gerai Krš. Niekaip jis nepriryja kiek reikiant rš. Dar̃ priri̇̀ję ir išsirengę Rud. Kad prirỹja šitų vaistų, paskum akis išvertę vaikščioja Kp. Išėjo dvariškis, išliulėjo pririjęs, prispringęs LTR(Lnkv). Pririjai̇̃ kaip šuva mašalo Skdt. Priri̇̀jo kai paršas Al.
^ Ko pasiutai šiandien, kaip durnaropių pririjęs? rš. Ulioja (vaikšto), kai pupų priri̇̀jęs (piktas) Trgn. Prirýk, nusprok, ne mano turtus vartok rš.
prirytinai̇̃
| refl. intr., tr. N, I, DŽ: Tik aš, dešrų prisiri̇̀jus po aperacijos, sveika nebūsiu Jrb. Per daug visko prisiri̇̀jo ir apsirgo PnmA. Neprisiryk, tuoj išvirs sriuba, ir tada neėsi Lnkv. Bobos kalbasi apie valgius, kuri ko gyvenime yra skaniausiai prisirijusi P.Cvir. Prisirijo roputynės i eita persdami par laukus Kv. Jau tiek prisiri̇̀jo, kad galima pirštu pasiekt Mrj. Prisiri̇̀jo kaip užrišt Ukm. Prisirýsiu kaip žalis dobilienoj Mrs. Prisirijau kaip smakas dumblo Sd. Prisri̇̀jo kap varlė purvo Grv. Kad svietas prisirijęs yra, tai pavarguliai tur stokoti brš.
3. Pc, Klt menk. prigerti svaigiųjų gėrimų: Priri̇̀jo be jokios nuotuokos Jnšk. Pririjai pririjai, o dabar į ką panašus esi Č. Tiek priri̇̀jęs, kad nė uodegos nebepakelia nuo lovos Srv. Priri̇̀jęs eik gulti, ne kabinėkias! Rdn. Tik prirýt arelkos i durniuot jam rūpi Dglš.
| refl. intr., tr. KII144: Prisiri̇̀jo i nuvirto kaip maišas Kv. Prisiri̇̀jęs buvo ir neišvažiavo Krš. Ir vakar parėj[o] prisri̇̀jęs Krkš. Prisiri̇̀jo vyrai i ėmė kult vienas kitą Sk. Brangvynių bei alų prisiriję, namo važiuojant, arklius perguja prš.
◊ stačių̃ velnių̃ priri̇̀jęs Up;
velnių̃ prisiri̇̀jęs Sr gudrus, suktas.
paprisirýti (dial.) tr. menk. daugeliui prisivalgyti: Bernai rijo rijo, paprisri̇̀jo pilnas koseres Dv.

×razrýti (hibr.)
1. tr. menk. suvalgyti, suryti: Didelėj draugėj po didelį kąsnelį iškart razri̇̀s Dv.
2. refl. žr. užryti 4 (refl.): Dešrą valgė, razsiri̇̀jo Aps.
surýti tr.
1. N, LL177, DŽ suėsti, sulesti: Trys arkliai, tai šieną ir surýdavo, o karvėm nėr Rš. Švęstų žolynų duodi karvei surýt, kai varai [pavasarį] iš tvarto (priet.) Antz. Kiaule, kiaule, kam tu šeimininkės tešlą surijai? J.Jabl. Inmeti gyvatę, kiaulė surỹja kaip mat Imb. Du gaidžiu suri̇̀jo, i nematėm kas. Gal šeškai? Klt. Nesuri̇̀s daug duonos kalė Švnč. Ko nespėja čia pat suryti [beždžionės], tą nusineša su savim miškan Blv. Vilkas pamiškėj surijo avį An. Tada žalktys suprato skregždės darbą ir stvėrė ją, norėdamas suryt, ale papuolo tik uodega, ir ją iškando LTR(Slk). Ale kiek surỹja karveliai – sulig višta Ob. Atlėkė musė, vilko giminė, ir surijo liekarstvas KlvD130.
ǁ sugraužti: Surỹja lapus medžiam tie rudi vabalai (karkvabaliai) Ob. Pelės suri̇̀jo pinigus Dglš. Pelės suri̇̀jo maišus kaip kalieros Pnm. Vilną tai kandys surỹja, o šilkas sudunža Sb.
| prk.: Kamgi šitos kliorkos reikia, ji gi viską surỹja Pnm.
ǁ sukandžioti: Blusa suri̇̀jo vaiką Rm.
2. žr. praryti 3: Varlių gandrai irgi daug suryja, bet ne visos jų rūšys yra jam pageidaujamos T.Ivan. Jau tas mūs tėvas niekur išnešt pinigų negalėjo, nepajėgė, jis turėjo suryti tuos pinigus BsPIV63. Tai kas juos čia galėjo teip suryti (ps.) Sln.
| Jau vandenio nebedaug ežere beliko, ir velnias jau artinas prie anties, kai ši ūmai pliurpt ir išvėmė iš gūžio surytą vandenį BsPII84.
3. menk. (godžiai) suvalgyti: Suri̇̀jo visą valgį vienas J. Šmakšt šmakšt po šmotelį i suri̇̀jo [mėsą] Gs. Pasidėjau vaikams, o ans viską vienas suri̇̀jo Kv. Parejęs kūlęs, viską suri̇̀jęs – taip išalkęs buvęs Slnt. Vaikai, nesurýkit visų žirnių, palikit sėklai LKKVI275(Krč). Cielą lašininį surýdavo Krs. Patys kruopinius vėdarus suri̇̀jo, o mun padevė iškeptus su grobiniais taukais Krš. Namo namo, svotuliai, namo: suėdėt suri̇̀jot kiaulę su paršais DrskD170. Surijo kiaulę su šeriais ir ožkelę su ragais (d.) Švnč. Viską, ką turėjome namie, surijo mūsų nekviesti svečiai A.Vencl. Surijai kaip garnys varlę J. Surijo kaip šuo lašinius: be duonos, be druskos LTR(Pp). Suri̇̀jo kaip šuo muilą Pln.
^ Darbo – nėr znoko, o suryt sulig geru suryja Pnd. Jautėmės pailsę ir taip alkani, jog vilką būtume suriję rš. Geri žiemos dantys – viską suryja PPr59. Nėko aš nežinau: ką surynù, tas gerai Trk.
4. refl. įsiganyti: Mano karvė susiri̇̀jus dabar, ale telinga Slm.
5. refl. menk. nusipenėti: Ana susri̇̀jus, subuvus kaip meška Ob. Kad susiri̇̀jo, net lašinių nepaneša Svn.
6. prk. sunaikinti, nusiaubti: Tvartą ir kluoną jau spėjo ugnis suryti A.Vencl. Viską surijo gaisras rš.
ǁ sugadinti, pražudyti, sužlugdyti: Anas nervų surýtas Ktk. Paspainiojo liga ir suri̇̀jo žmogų: kraujo vėžys buvo Ob. Surijo tas šėtonas visą mano gyvenimą rš. Vargai suryja mano laimę V.Mont. Viską surijo: ir ožius, ir tetervinus, ir mano gyvenimą surijo tik todėl, kad aš jam norėjau būti geras T.Tilv. Šitas kumelys jį ir suri̇̀jo: teip šėrė, teip ką gi – visus grūdus supenėjo, o kas iš jo? Trgn.
| Besimonydamas nūmetė nū stalo lempą ir surijo (sudaužė) Vvr.
7. prk. sunaudoti, išeikvoti: Sari̇̀jo, sari̇̀jo septynias tūkstantes Kin. Mokesčiai surijo visas mano lėšas rš.
ǁ apgrobti: Nes suryjate namus našlių, o tai po dangalu, jog ilgai meldžiatės Ch1Mt23,14.
ǁ paglemžti: Žemės ūkio darbas suryja visą valstiečio dėmesį sp.
◊ botãgą surýti gauti mušti: Gal botãgo nesurijai̇̃ nė karto? Mlt.
gãtavas akimi̇̀s surýti labai godžiai seka, stebi: Bernas gãtavas tą mergą akim̃ surýt Jnš.
užrýti
1. intr. užėsti, užlesti: Karvė jau ažri̇̀jo – atsvesk Klt. Na, užrijai̇̃ į tą kiaušinio vietą, štiš lauk! Skr.
2. tr. nustumti ėdant: Kiauliotę baigia ažrýt paršiokas, reikia atskirt Klt. Didysiai meičiukas ažrỹja mažąjį Dglš.
3. tr. nuryti, praryti: O ana, matai, kvėpavo, kvėpavo, traukė kvapą ir ažri̇̀jo žiedą (ps.) Alks. Kas rūko, užrydamas dūmus, sau plaučius gadina Šts.
4. refl. BzF165, LL302, DŽ1 užspringti: Valgys, valgys i ažsirỹja diedukas Dglš. Marod, to[je] sriubo[je] yr ašakų, neužsirýk Jrb. Miežio akuotu gegužė užsiryna, nebkukuo[ja] Dr. Ėskit, svotai, neužsirýkit JV756. Užsirijáu kartą begerdama Šts. Žmogus gūktelėjo, matyt, užsirijęs ašaromis, ir susitvardęs pridūrė J.Avyž. Supjaustau bulbas, kad karvė neažsirýt Aps. Neik tvartan su kąsneliu – galvijai užsiris (priet.) Pnd.
| Venckų Adomėlis vieną sekmadienį atbėgo pas jį ir užsirydamas ėmė pasakoti, ką girdėjęs V.Myk-Put. Nei tu eik pas jį, nei tarkis – kalba taryčios užsirýdamas Slm.
^ Kad tu užsirýtum su tais pinigais, tau vis maža! Skrb. Ko žiopsai kaip varna užsirijus LTR(Grk).
ǁ refl. prk. užsikirsti: Tai laimė, kad šautuvas ažsiri̇̀jo – būt nušavęs Dbk.
5. tr. menk. užvalgyti: Neverda nėko: užrỹna parlėkę taip ką Krš. Kad ko itai ažrýt LD428(Ad). Duok nors duonos ažryt Ign. Rytą išleka neėdęs, par pietus ko užrỹna, i viskas Krš.
| refl. tr.: Užsiri̇̀jęs bile ko, per dienas šliaužiojo KzR.
ǁ užgerti: Paskui jau nė skatiko neišleis ant vyno [ = vynui], oro tik užris – bematant jau girtas V.Kudir.
6. tr. ko netinkamo suėsti: Aš spėjau, kad paršas ką užrijęs Rmš.
7. tr. menk. ko netinkamo suvalgyti: Užri̇̀jo šuniauogių kokių, paskui tąsos (vemia) Ds.
| refl. tr.: Užsiri̇̀jo karštų rupučių ir gavo galą Vvr.
8. refl. prk. nutylėti, nepasakyti iki galo: Pusę žodžio pasako ir užsiryja Lp.
9. tr. prk. užmiršti: Užrijau pavardę, nebatminu Ggr.
10. refl. galą gauti: Ir pats plėšės, ir žmones skriaudė, kol užsirijo Brž.
◊ [su] pi̇̀rmu ką́sniu užsirýti Skp su viena žmona, vienu vyru pragyventi: Geriau su pi̇̀rmu ką́sniu užsirýti negu su antru Ds. Kad tu, vaikel, pi̇̀rmu kąsneliù ažsirýtum Užp.

Daugiau informacijos

akis

Apibrėžtis

akių̃ apdūmìmas
1.apgaulė: Jų mums brukamoji vienybė ne kas kita, kaip akių apdūmimas. rš.
2.klaidumas: Toks akių apdūmimas naktį. Pp.
akių̃ apmõnijimas K. apgaulė:
akių̃ apmuĩlijimas apgavimas: Na, ar Antukas pats negalėjo antspaudus primušti jūsų akių apmuilijimui?. rš.
akių̃ apvilkìmas apgaudinėjimas: Kningas spausdintas ruskomis (=rusiškomis) literomis įgydavo lietuviai dėl apvilkimo akių. Vaižg. Koks čia akių apvilkimas, kad taip kalba. Pn.
akių̃ bãdymas įžūlūs priekaištai: Plačios žinios, sakai, – tarė jaunas vyras, – o vienos maž rietynės; kits kitam akių badymas. Žem.
ãkys baisiniñkės apie darbą, kuris iš pažiūros atrodo neįveikiamas: Akys baisininkės, rankos darbininkės. Akm.
akių̃ blàstelėjimu bematant, greitai (ateiti): Akių blastelėjimu atskrisiu. Vlk.
akių̃ drãskymas įžūlus koneveikimas, barimas: Jau toks akių draskymas priprasta. Gs. Kol žmogus buvo prispaustas, rodės, nė kam ko, jokių šnekų apie praeitį, jokio akių draskymo, o kas dabar darosi. Bub.
akių̃ dūmìkas apgavikas: Parodysiu tam akių dūmikui. Gric.
akių̃ dūmìmas
1.apgaulė: Tos jos šnekos – tik akių dūmimas. Vlkv.
2.klaidumas: Naktį baisus dūmimas akių, o jeigu dar rūkas – prapuolei. Kž.
ãkys duõbės
1.nepatogu, gėda (neduoti): Kaip neduosi, juk akys duobės. Krž.
2.kiek žmogus mato, tiek nori:
akių̃ galaĩs bematant, greitai: Kad ten pat – jie akių galais suveža [javus]. Pkr.
akių̃ galè
1.labai greitai: Taip greit nudyžė tas kelnes, akių gale. Jnš. Žiūrėk, aš akių gale vežimą prikrausiu. Kair. Palauk čia, aš akių gale grįšiu. Rd. Akių gale jauja sudegė. Krp.
2.kur sutikus, nuolat: Akių gale ji vis mane puola. Slm.
3.labai smarkiai: Nekenčia ji manęs akių gale. Skm.
akių̃ įbedìmas įdėmus žiūrėjimas: Toks jo akių įbedimas. Grž.
akių̃ įsmeigìmas įsistebeilijimas: Jam jau atgrasiai nusibodęs darbo draugų akių įsmeigimas į jo barzdą. Dovyd.
akių̃ ištįsìmas godėjimasis (ką gauti): Akių ištįsimas į svetimą nuosavybę. rš.
akių̃ kaĩtinimas gėdijimasis: Bus akių kaitinimo prieš žmones. Ėr.
ãkys mãrios apie labai gobšų: Akys marios, šikna pekla, dūšiai kibiro gana. KrvP. Akys marios, širdis pragaras. Pšl. Jo akys marios, jam niekada negana. Mrj. Akys marios, subinė pekla. Kdl.
víenu akiẽs matù tuojau, bematant: Lapaitė vienu akies matu rados vištidėje. rš.
akių̃ mãtyme greitai: Ale tas sijonas akių matyme išpindėjo. Jnš. Tik pasakiau, akių matyme ir atėjo. Sk.
akiẽs merkimè per labai trumpą laiką: Parodė jam visas karalystes svieto akies merkime. Chyl.
akiẽs merkimù per labai trumpą laiką: Tie žodžiai akies merkimu po visą rūmą davėsi girdėti. I.
akių̃ mèstelėjimas pažvelgimas: Jisai pamislijo truputį, metė akimis ant Ivano neva taip sau, vienok tame mestelėjime akių buvo žymu sukrauto nemažai atsidėjimo. Piet.
akių̃ metìmas K. priekaištavimas:
akiẽs metimù iš karto, tuoj pat (pamatyti): Akies metimu pažinau jį. Sk.
víenu akiẽs metimù iš karto (pamatyti): Sustojęs vaikinukas vienu metimu akies apžvelgė arklius. Kudir.
akiẽs mìrksnis R., M., K., Vvr. akimirka, momentas: Kožnas (kiekvienas) akies mirksnis gali tavo visą gerą išnaikinti. Tat.
akiẽs mìrksnyje B., R., M. bematant, greitai: Knyga skrenda ant lovos, ir akies mirksny atsidūriau gatvėje. Bil. Kad kas to ąžuolo žievės atneštų, tai aš akies mirksny išgyčiau. ps. Žvirblis akies mirksny pagavo didžiausįjį gabalą. Lž.
akiẽs mìrksniu bematant, geitai: Karalaitė akies mirksniu liko sveika. ps. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta. Bil. Sakalas akies mirksniu prapuolė iš akių. LTR.
kàs akių̃ mìrksnį labai dažnai: Važinėjies kas akių mirksnį. Sg.
víenu akiẽs mìrksniu bematant, tuojau: Kad langinės būtų man vienu akies mirksniu uždarytos!. Skr.
vienamè akiẽs mìrksnyje bematant, staiga: Vienam akies mirksny pavirs į akmenį ir tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems. Bil.
ant akiẽs mìrksnio staiga, bematant: Linksmybė šio svieto nyksta ant akies mirksnio. Mž.
į akiẽs mìrksnį staiga: Sužaliavo į akies mirksnį. Rmč. Į akies mirksnį zuikis prabėgo. Klp.
už akiẽs mìrksnio tuoj pat, greitai: Už akies mirksnio ateisiu. Užv.
akiẽs mìrktelėjime bematant, tuojau: Akies mirktelėjime prisikels. Valanč.
akių̃ mìrktelėjimu greitai: Akių mirktelėjimu nuvažiavo. Pvn.
víenu akiẽs mìrktelėjimu staiga, greitai: Raiteliai nušlavė juos vienu akies mirktelėjimu. rš. Vienu akies mirktelėjimu išnyko. Dv.
per víeną akiẽs mìrktelėjimą greitai, trumpu laiku: Nė per vieną akies mirktelėjimą neišprašysi mielaširdystės. P.
akių̃ mìrku bematant, greitai: Akių mirku padarė. Lkm.
akių̃ mojimù tiesiai, be atodairos: Mauna akių mojimu. Kv.
ant akiẽs mojìmo tiesiai (eiti): Eik ant akies mojimo. Krž.
akiẽs mojù
1.tiesiai: Drožk akies moju ant ąžuoliuko. Krkl. Eik akies moju ir išeisi į taką. Varn.
2.nematavus: Lygių tarpų neatidėliojau nė su kuo, o sodinau akies moju. Žgč.
akių̃ mojù
1.tiesiai: Čia jau nebeklysi, eik akių moju, ir rasi. Brs.
2.bematant, staiga, greitai: Sukilusi banda akių moju nušniūrijusi į kaimyno pievas. Lk. Melst jau nebvalioju, gelbėk akių moju, alpsiu šiaip ūmai. prš.
3.pagal nuojautą: Kad kelio nežinai, širdies ar akių moju eik sau. J.
4.tik pažvelgus: Švara ir tvarka pastebima ir trumpu akių moju. rš.
akių̃ mõjuje bematant, staiga: Vokietukas, kumelės pilvą į valtelę įmetęs, akių mojuj prapuolė. B.
akių̃ mõjus K. akimirka:
ant akių̃ mõjo tiesiog (eiti): Ant akių mojo eik, kaip matai. Prk.
akių̃ mõnai apgaulė: Eik eik, akių monai, ir tiek. Jnš.
akių̃ muĩlinimas apgaudinėjimas, melavimas: Tokios jų kalbos tik akių muilinimas. rš. Aš netikiu. Ten tik akių muilinimas. Rd.
akių̃ muĩlintojas apgavikas, melagis: Akių muilintojai, perkūnas juos trenktų!. rš.
akių̃ nušvitìmas džiaugsmas: Tegu jis paima šiokią ar tokią, o nė viena už jo neturės akių nušvitimo. Gs.
akiẽs platumù tiesiog (eiti): Akies platumu, nosies tiesumu pasukęs nuo stoties atsidūriau Utenoj. rš.
akiẽs plótu apytikriai, spėtinai: Akies plotu paskaičiavo – nieko nesvėrė. Gs.
akių̃ plótu
1.apytikriai, spėtinai: Nesvėriau, taip daviau, akių plotu. Snt. Akių plotu apmesk. Ds.
2.iš nuojautos: Akių plotu eina. J. Ėjau akių plotu, ale radau namus. Šk. Eina akių plotu, kaip du ubagu kuprotu. KrvP.
3.tiesiog: Nuėjo akių plotu. Tvr. Pirma apsigalvok, neik akių plotu. Šn. Nuo tų vargų eitai akių plotu. Rod. Eina sau akių plotu per lauką. Mrj.
4.paviršutiniškai, bet kaip: Ką tu čia bile kaip darai, tik akių plotu. Šn. Nereikia akių plotu, be reikalo daug šnekėti. Tat. Dirbk gerai, o ne akių plotu. Ut.
5.viešai, atvirai: Padėjau akių plotu, paims – paims. Gs. Nereikia akių plotu be reikalo daugel šnekėti, ba tai labai yra negražu. Tat.
sàvo akių̃ plótu savarankiškai: Įprato savo akių plotu elgtis. Lp.
visù akių̃ plótu kiek užmatyti, plačiai: Visu akių plotu tušti laukai. Vlkv.
akių̃ pralėkìmas pažeidimas nužiūrint: Atkalbėjimas nuo akių pralėkimo ir nuo vėjo užpūtimo. Ml.
ikì akių̃ skỹlei užtektinai: Bus ligi akių skylei. Lkš.
akių̃ spìginimas gėdinimas: [Tos dovanos] padeda iškentėti akių spiginimą, išmetinėjimą. P.
akiẽs tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Eik dabar per lauką akies tiesumu ir prieisi dėdės sodybą. Skrb.
akių̃ tiesumù nepaisant jokio kelio, tiesiai: Drožiau stačiai – akių tiesumu, nosės šviesumu. Brs. Ėjo nuėjo akių tiesumu jau pradžiūvusiais ir žalumos semiamais pavasario laukais. rš.
akių̃ uždrėbdinė́jimas pajuokimas: Tai kam dar tas akių uždrėbdinėjimas?. Rdm.
aštrùs akiẽs užmetìmas K. piktas žvilgsnis:
pìrmu akių̃ užmetimù iš karto, tik pažvelgus: Pirmu akių užmetimu jiedu dirba priešingą darbą: ką vienas pagadina, antras pataiso. Vaižg.
akių̃ žolė̃ N., LBŽ. ugniažolė:
apdùmtos ãkys girtas: Tėvo akys ir šiandien apdumtos – geria ir geria. Pkr.
abiẽm akim̃ atidžiai: Pražioplinom tokį paukštį!.. Daugiau tai dabar turėsim žiūrėt abiem akim!. rš.
aptẽkusios ãkys
1.labai daug ko yra, daug turi: Mėsos, klebonijoje kad buvau, akys aptekusios. Šts.
2.girtas: Prisipylęs esi, aptekusios ir akys jau. Šts.
apvilktomìs akimìs girtas: Apvilktom akim parėjo, visas purvinas. KzR.
aštriàs akìs turė́ti būti įžvalgiam: Pavydas turi aštrias akis. LTR.
aštuonnýtos ãkys apie visai nusigėrusį: Dvinytos akys šiek tiek įgėrusio, keturnytos – gerokai įkaušusio ir aštuonnytos – visai nusilakusio, strapaliojančio žmogaus. Srv. Tu jau girtas, jau tavo aštuonnytos akys. Šl.
bálta akimì šnairomis, piktai: Nežiūrės į mane balta akia. Krš.
báltos ãkys girtas: Dar miega. Nuo vakar vakaro jo dar baltos akys. Jnš.
baltomìs akimìs šnairomis, piktai: Tik pasižiūrėjo baltom akim ir nieko neatsakė. Rz. Nieko neatsakė, tik dėbtelėjo baltom akim. Gs. Kad pažiūrėjo baltomis akimis, net krūptelėjau. Kp.
báltas akìs paver̃sti piktai pažiūrėti: Akis pavers baltas, pastatys [girtas], bijau baisiausia. Klt.
báltas akìs pérversti piktai pažiūrėti: Kai pasakiau, tai tik baltas akis pervertė. Lnkv.
báltą ãkį turė́ti būti piktam: Baltą akį turėjo pirmininkas, ale teisingas: davė šieno. Krš.
blogà akìs
1.(kieno) apie galintį kerėti: Jisai atžindulys, jam gyvuliai nesiseks, jo bloga akis. Mrj.
2.apie neigiamai vertinamą: Jei neina šokt, tai paskum bloga akis ant jos. Kpč.
3.piktas: Kai jau išvažiuot reikėjo, nė vieno nebuvo, ką ant manęs bloga akis būtų. Grz.
blõgos ãkys apie galintį nužiūrėti: Kada į kūtę įeina boba su blogom akim, laikyk kišenėj špygą, kad ko nepagadintų. Kair. Jo blogos akys – rudo žmogaus saugokis. Grv.
blõgą ãkį turė́ti
1.neigiamai vertinti: Mokytojas turėjo ant manęs blogą akį. rš.
2.sugebėti kerėti: Daug kas šventai tikėjo, jog Bakšienė turi blogą akį. Dovyd.
blogàs akìs turė́ti galėti kerėti: Saugokis jo – jis blogas akis turi. Pn. Atžindūlis turi blogas akis. Brs. Atžindžiai turi blogas akis. Sln.
dìdelės ãkys (kieno) godus, besotis: Jos didelės akys. Rm. Nei jūs norit, nei ko, tik akys didelės. Slm. Žmogaus akys didelės, nigdi (niekada) nebus gana. Ktk. Žmogui vis maža – žmogaus akys didelės. Zr.
ãkys didèsnės už pil̃vą
1.sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
2.sakoma apie norą ne pagal galimybes: Eik eik, tavo akys didesnės už pilvą. Jrb.
drýžos ãkys girtas: Negerk daugiau, jau ir taip akys dryžos. Grl.
drumzlinomìs akimìs apie girtą: Iš pat ryto drumzlinom akim. Glv.
dvìlinkos ãkys apie girtą: Giedojo dvilinkas akis aukštyn užlupęs. Gric.
dvilinkúotos ãkys girtas: Jau jo dvilinkuotos akys, o vis dar geria. rš.
dvinýtos ãkys Srv. apie šiek tiek įgėrusį:
dvìšakos ãkys Lkm. nori miego:
gerà akìs gabus, sumanus: Jo gera akis: ką pamato, tuoj pat padaro. Sk. Jos gera akis: mūsų raštus pamatė ir išsiaudė sau tokius. Sml.
gẽros ãkys nesigėdi: Jos geros akys – aš teip negalėčiau. Mžš. Geros akys dūmų nebijo. Upt.
gerų̃ akių̃
1.drąsus, akiplėšiškas: Tai gerų akių – tiek priskolinau, ir dar prašo!. Vad.
2.pastabus: Aš vieną kartą mačiau žmogų – kitą kartą jau pažįstu, esu labai gerų akių. Sk.
geromìs akimìs palankiai: Į mane piemenys žiūrėjo geromis akimis. Katk.
gẽrą ãkį turė́ti
1.palaikyti, remti, mėgti: Galima sakyti, kad direktorius turėjo ant manęs gerą akį. Mžš. Paprašyt, kai dar an manęs gerą akį turi. Skdt. Bet kad ir vyskupas, girdėjau, ant jo geros akies neturi. Myk-Put.
2.būti taikliam: Žvirblį mušant reikia gerą akį turėti. Skr.
3.būti akylam, gerai įsiminti: Jin gerą akį beturinti: kuri kadė kaip nesimatėm, ir pažino. Jnš.
geràs akìs turė́ti
1.nesigėdyti: Tiesa, nelimpa jo sarmata – geras akis turi, jos gėdos nebijo.... Krėv. Geras akis turi, čia ją išlojoji, ir vėl, žiūrėk, ana lenda. Skdt. Jis turi geras akis, kad gali apsivogęs vėl čia pasirodyti. Alk. Aš irgi turiu geras akis; ateina kas, veduosi, nors tvarkos nėr. Snt. Ana geras akis turi, tai ima, prie ko tik prieina. Slk.
2.drįsti: Tai jau žmogus geras akis turi, visur prieis. Srv.
akysè giẽdra malonu: Man giedriau akyse pasidarė, nematoma ranka nuo krūtinės nuslinko. Šein.
ãkys ìlgos apie gobšų: Kad jis visada toksai – akys tokios ilgos. Sl.
iššókusiomis akimìs apie išsigandusį: Pranas iššokusiomis akimis stovi atokiau. Dovyd.
ìštisa akimì tiesiai (žiūrėti): Ans veizėjo ne tik skersa, bet ir ištisa akia. Krtn.
išvarvė́jusiomis akimìs labai nuvargęs: Parėjo namo išvarvėjusiom akim, naktį siuvęs. Klvr.
kaũpinos ãkys
1.norų išsipildymas: Kad aš galėčiau taksiuką įsigyt, tai man kaupinos akys. Mrj.
2.visai pakanka: Man kambario ir virtuvės – kaupinos akys. Mrj.
kẽturias akìs turė́ti būti apdairiam: Jei nori būti pati gera gaspadinė, gera motina, tai turėk keturias akis: ir priešais, ir į užpakalį žiūrėk. Vl.
keturnýtos ãkys apie gerokai įkaušusį: Jau mano akys keturnytos. Rmš. Ką jis matys, kad keturnytos akys. Ar.
kitàs akìs įdė́ti pakeisti elgesį (apie svaigalus): Šventa teisybė: nors į akį durk. Bet, matot, anot senų žmonių, alus kitas akis įdeda. Marc.
kità akimì žiūrė́ti kitaip vertinti: Man, sakysiu, nebe taip, kaip turėtų... Kažin kaip lyg kita akim žiūriu. Dovyd.
kitókiomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Šiandien žiūriu aš jau kitokiomis akimis į jūsų maldą, seneliai!. Pt.
kitomìs akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Salomėja Nėris pradeda kitomis akimis žiūrėti į gyvenimą. rš.
kitóniškomis akimìs žiūrė́ti kitaip vertinti: Jau kitoniškomis akimis ėmė į savo vadovus žiūrėti, pamatę, jog ne viskas taip šventa, kaip jiems sakoma. Žem.
kreivà akimì šnairomis (piktai, nepasitikint): Poni pažiūrėjo kreiva akim, kad pasakiau viską. Btg. Jis brūkštelėjo šėmą ūsą, apėjo darbovietę, kreiva akimi dirstelėjo į mane. Dovyd. Dėl ko ant manęs kreiva akia veizi?. P. Susipykę – nė kreiva akim nepasižiūri. Gs. Žentas akia kreiva pažiūrėjo in mane. Al. Valgyk, kiek tiktai nori, nė kreiva akim nežvilgtersiu. Šein.
kreivomìs akimìs nepasitikint, įtartinai: Tuokart visi kupčiai pradėjo kreivoms akims į aną veizėti. Dr. Jam buvo nesmagu ir pikta, matant, kaip į jį visi žiūri kreivomis akimis. Bil.
kreivà akimì nežiūrė́ti visai nesidomėti, nekreipti dėmesio: Ji į tave ir kreiva akim nežiūrės. Ds. Kad aš jos vietoj būč, tai in jį kreiva akia nežiūrėč. Skdt. Kad taip Ona viso turėt, tai an mum ir kreiva akia nežiūrėt. Užp. Į tokį vyženą nė kreiva akim niekas nežiūri. An. Aš sena ir tai nežiūrėčiau nė kreiva akia į jį. Jnš.
kreĩvą ãkį turė́ti nepasitikėti, įtarti, būti prastos nuomonės: Sako, esą nuo to laiko turįs klebonas ant Stasio kreivą akį. rš. Jis kreivą akį turi. Mrj.
kruvinomìs akimìs piktai: Kruvinom akim pažiūrėjo, tik, sakau, sudraskys. Skdt.
mólinos ãkys girtas: Nebegerk, tėvai, daugiau, matai, jau tavo molinos akys. Sk.
naujomìs akimìs pažiūrė́ti imti kitaip vertinti: Erdivilas pažiūrėjo ant merginos dabar suvis naujomis akimis. Piet.
negẽros ãkys apie galintį nužiūrėti: Jos negeros akys – karvę apžiūrėjo – pati savo pieną čiulpdavo. Vdšk. Jeromė du kartu klausė, ar ji žinanti, kad tokios senos vertybės rodymas negerom akim yra tikra pagunda. Dovyd.
negerų̃ akių̃ apie galintį kerėti: Su niekuo artimiau ji nebendravo, daug kas jos vengė, nes laikė negerų akių boba. Myk-Put.
pabãlusios ãkys girtas: Kiti neprisigėrė, o tavo akys jau pabalusios. Krtn.
pãčios ãkys bỹra Ml. verkia: Man pačios akys byra besiklausant. Švnč.
pãčios ãkys užsimérkė greit užmigo: Vaikui pačios akys užsimerkė. Sk.
padỹrusios ãkys girtas: Girtas, akys padyrusios kaip šuniui. Vkš.
paskutìnę ãkį viską (atimti): Jis nori paskutinę akį iš manęs išlupti. Pn. Kad galėtų, tai paskutinę akį išplėštų. Gs.
piktà akìs niekšas: Sustingsta visos trys [stirnos], bijo pajudėti ir išsiduoti, sustingusios jos mano pasislepiančios nuo piktos akies ar kokio vamzdžio. Ap.
pìlnos ãkys užtenka, pakanka; užtektinai, pakankamai: Dvi lėkštės – pilnos akys. Mrj. Dešimt avilių – ir pilnos akys. Vrn. Atvežk dar tris vežimus mėšlo, ir pilnos akys. Grl. Kad mumiem pilnos akys abiem darbo!. Lp. Man darbo pilnos akys, kur tik pažiūrai. Mrc. To darbo tai pilnos akys, negali apsigint. Alv. Darbuju ir darbuju, man darbų pilnos akys. Pls.
plãčios ãkys
1.apie pastabų: Svečio akys plačios. Trgn.
2.dideli norai, daug nori: Žmonių plačios akys, tik duok. Krš. Nieko nepadarysi, kad toks žmonių gymis – vis akys plačios ir plačios. Sk. Tavo tik ką akys plačios: ir to, ir to prašai, o nieko nevalgai. Ut. Akys plačios, daug nori, daug užima. Vl.
3.daug darbo: Oi, man plačios akelės per visą rytą. Arm.
plačiomìs akimìs baugiai, nustebus: Moteriška plačiomis akimis į brolį žiūrėjo. LzP. Tu kaip tas kiškis: kur tik žiūri – vis plačiom akim. Gric.
plačiàs akìs turė́ti daug norėti, būti godžiam: Per daug jau ans plačias akis turi – nė[ra] ir nė[ra] gana. Jnš.
ãkys platèsnės už pil̃vą Trg. sakoma tam, kuris nesubaigia valgyti pasiimto maisto:
prastų̃ akių̃ apie galintį apžavėti: Tas yra prastų akių, tas gali sužavėti. Šlu.
prãstą ãkį užmèsti apžavėti: Prastą akį užmetė, ir susirgo karvė. Šts.
pur̃vinos ãkys nešvari sąžinė: Atėjo purvinom akim ir lenda dar. Vlkj.
sàvo akimìs netikė́ti stebėtis: Žiūriu ir savo akim netikiu – ką jis dabar daro!. Rm. Savo akimis netikėjau, ką pamačiau. Jrb. Atjoja! Netikiu savo akimis. Tėvas ant bėrio, o antras arklys tai lyg mano širmis. Dovyd. Vasaris netikėjo savo akimis! Juk tai jo pirmasis eilėraštis! Išspausdintas. Myk-Put.
savomìs akimìs netikė́ti stebėtis: Mes tikime žodžiamus jo, o jie netikėjo akimus savomus. Dk.
skersà akimì
1.šnairomis: Prieš apsiklodamas galvą skersa akimi pažiūriu: stovi jis (telefonas) juodas, numeriai žvilga, gyvu pinigu už jį moku, o jis tyli. Dovyd. Karalius skersa akimi žvilgteri į Lankutėną. Simon. Dainius skersa akim dirsteli į vyrus prie Našliūniuko kombaino. Bub.
2.prastai vertinant: Ačiū, sveteliai brangieji, kad valgot, pamylėjimo nepeikiat, skersa akim širdies neužduodat. Balt.
nė̃ skersà akimì neveizė́ti visai nekreipti dėmesio, nesidomėti: Kai jauna buvau, aš į vaikius nė skersa akia neveizėjau. Užv.
nė̃ skersà akimì nežiūrė́ti visai nekreipti dėmesio: Jis į mane nė skersa akia nežiūri. Kair.
smaĩlos ãkys pavydus, godus: Niekados nerodyk viešai kokio gero daikto, nes ir valdžios, ir žmonių akys smailos. rš.
smailiomìs akimìs godžiai: Vaikai smailiomis akutėmis lydėjo kiekvieną iš vežimo keliamą ryšulėlį. Pt.
stačių̃ akių̃ tiesus, atviras: Stačių akių žmogus. Gmž.
svẽtimos ãkys pašalinis žmogus: Čia ir nuo svetimų akių saugiau, jei kas iš pašalaičių netikėtai užbėgtų su kokiu reikalu. Myk-Put. Rokas išspaudė ašarėlę dėl svetimų akių, kai abi bobos su šeimos galva atsisveikino. rš. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Šein.
ãkys šlãpios
1.apie sunkų, varginantį darbą: Jam darbo – net akys šlapios. Mrc. Nuo darbo akys šlapios. Pv. Pjaunam kasdien sulinkę, net akys šlapios. Dbč.
2.apie nelaimę: Man arklys nuklimpo, man ir akys šlapios. Rod.
šlapiomìs akimìs girtas: Parvažiavo šlapiom akim – nereikės jam ir sėt. Gs.
ãkys šlapiojè viẽtoje apie nuolat ar greit verkiantį: Tikrai, jau jo akys turbūt šlapioj vietoj, kad tiek daug rėkia. Pnd. Turbūt jo akys šlapioj vietoj. Erž.
šunìnės ãkys apie begėdį: Jai tai reikia šuninių akių ir nuvažiuos tenai. Str.
šùniškas akìs turė́ti būti begėdžiu: Aš neturėčiau tokių šuniškų akių. Ėr.
šviẽsios ãkys protingas, išprusęs, išsilavinęs: Akės šviesios i protas aiškus, o senis. Krš. Kaip negražu, gali padyvyti – arbata be sviesto, plika mėsa, sūris ir juoda duona... Čia, matyti, šviesesnės akys. Žem. Eik, vaikel, mokyklėlėn – vis jau bus šviesesnės akys. Skrb.
šviesiomìs akimìs su džiaugsmu: Parvažiuok, mes tave pasitiksim šviesiomis akimis. Dkš.
akìms šviesiaũ pagerėja savijauta, geriau: Užvalgai, ir akim šviesiau. Šn.
akysè šviesiaũ
1.pagerėja savijauta, geriau: Kaip tu kenti! Piršto negalima užkišti! – atsegė Pakštienė apykaklę. Net šviesiau akyse. Dovyd.
2.smagiau, linksmiau: Kaip išgirdau lietuvišką kalbą – akysa šviesiau. Rod.
akysè tamsù
1.silpna, bloga: Tamsu akysa, ir brinkterėjau. Drsk. Akyse tamsu – nusilpęs labai. Vlkv. Krizo akyse net tamsu pasidaro. Cvir. Oi, tamsu akyse pasdarė, nieko neregėt. Grv.
2.liūdna: Iš mūsų arklių dar neėmė, bet nuo tokios žmonių aimanos net akyse tamsu. Pt.
tà akimì nežiūrė́ti ignoruoti, nesidomėti: Ta į jį net ta akim nežiūri, turi ji geresnių. Jnš. Į kavalierius daugiau anė ta akia nežiūrėsiu. Kair.
tomìs pačiomìs akimìs visai nemiegojęs: Ryt reikės važiuoti tom pačiom akim. Dglš. Šiandien dar tebesu tom pačiom akim kaip ir vakar, naktį nė kiek nesudėjau akių. Lnkv. Šįryt tom pačiom akim atsikėliau, nežinau, kas man buvo. Sk. Iš vakarykščios tomis pačiomis akimis. Žem. Kitąsyk, būdavo, tom pačiom akim turiu dirbt. Grš. Kaip atsiguliau, taip ir atsikėliau tom pačiom akim. Alz. Dabar tu čia penkius varstus tenai (į vestuves), paskui paryčiais vėl krėsk rasą atgal, paskui tom pačiom akim.... Andr.
tiẽsios ãkys Rs. apie teisingą, atvirą žmogų:
tiesių̃ akių̃ apie teisingą, atvirą žmogų: Koks malonus žmogus ir tiesių akių!. Šk.
užpìltos ãkys girtas: Užpiltos akys buvo, pats nežinojo ką darąs. Ll. Parėjo užpiltoms akims. Vdžg.
užrištomìs akimìs nieko nesuprantant: Negali gi doras sveikas žmogus užrištom akim visą amžių pušinėti. Gric. Tai įstaiga, kurioje dirbama užrištomis akimis. rš.
užrū̃kusios ãkys nepastabus: Nereikia ažrūkusioms akims būtie, ir pats paregėsi. Grv.
vakarýkštėmis akimìs visai nemiegojęs: Kad nors truputį būtų tekę pamiegoti, o dabar vakarykštėm akim – labai sunku. Lnkv. Tebesu vakarykščiomis akimis. Šts.
víena akimì
1.apgraibomis, paviršutiniškai: Viena akia mato, visa burna šneka. Mrj. Duris užtrenkė vėjas, ir jis, jas atidarydamas, viena akimi matė parduotuvės žmones. Ap.
2.slapta (žiūrėti): Aš viena akia žiūrėjau, ką jis veikia. Mrj.
nórs víena akimì sakoma trokštant ką pamatyti: Ir popiežius kartu! Dievuliau tu šventas, kad nors viena akimi pamatyčiau.... Vien.
vienomìs akimìs visai nemiegojęs: Vienomis akimis parvažiuosime į namus. Yl.
akysè žãlias nekenčiamas: Tu man žalià akyse, aš tavęs nenoriu regėt. Dv.
akysè žãlia silpna, bloga, sunku: Man šiandien taip negerai, taip silpna, tik akyse žalia. Prn. Kaip davė man galvon, tai net akyse žalia pasdarė. Slk. Kai traktorium šieną sustumia, tu išplėšk – žalia akyse. Slm. Ir Panevėžin nešiau – net žalia akyse. Mžš. Netoli namų jau man akyse žalia žalia. O per pakinklius taip ir linksta. Cvir. Kai užkėlė man didelį maišą žirnių, tai net žalia akyse pasidarė. Vad.
akysè žãlia atliẽka nusibosta: Guliu, kol akyse žalia atlieka. Kp.
žẽmos ãkys trumparegis: Tai kad mano žemos akys. Lb.
akìs apdérgti padaryti gėdą: Kad sau – sau, ale ir tėvams akis apdergė. Škn.
akìs apduĩlinti apgauti: Jis man norėjo akis apduilint. Vrn.
akìs apdùiti apgauti: Pakalbėjo, pašnekėjo gražiai – visiem durniam akis ir apdujo. Sv.
akìs apdū̃linti apgauti: Jam akis apdūlino. Knv.
akìs apdùmti apgauti: Jis nori man tik akis apdumti. Alk. Sveika, Marija, loskos pilna, – jau nebepoteriaudama, bet kad apdumtų tėvui ir dukterims akis, šnibždėjo ji išsikryžiavojusi žemėje. Vien. Tau, seni, turbūt akis apdūmė. Vaičiūn. Ir taip tu man akis apdumk. Sav. Ano neklausk, anas moka akis apdumti. Sd. Nemanyk, kad akis apdumsi, aš kiaurai tave permatau. Varn.
akìs apeĩti apgauti: Nuo to sykio jis dar gudriau apeina caro bernų akis. Cvir.
akimì apibė́gti apžvelgti: Ima noras pažiūrėti ir dar kartą visą apylinkę akimi apibėgti, susiprasti su ja. Šein.
akimìs apibė́gti apžvelgti: Simonas akimis apibėga pievą, valandėlę kažin ką sau mąstydamas. Dovyd.
akìs apipū̃sti miglà primeluoti: Apipučia migla akis ir įveria velnį į durų tarpą. Šts.
akìs aplipìnti šū́du vlg. padaryti didelę gėdą: Aplipino vaikas šūdu akis. Mrj.
akìs apmáuti apgauti: Neimk tu tos nedorėlės, žegnokis tu nuo jos, nesiduok akių apmauti. Žem.
akimì apmèsti apžvelgti: Aš pakilęs apmečiau akia apygardą, kur dingt. Piet. Jis apmetė akim sodną. Šl.
akimìs apmèsti apžiūrėti: Daktaras apmetė akimis ranką. Dr. Vėl apmeta jį akimis nuo galvos lig kojų. Šein. Sidaravičius apmetė akimis visus susirinkusius. Švaist.
akìs apmõnyti apgauti: Man komediantai buvo akis apmoniję. K. Tu tik pažiūrėk, jis tau akis apmonijo: davė ne pinigą, bet paprastą popierių. Zp. Apmonijo akis vaikiui, ir gana. Šll.
akìs apmuĩlinti apgauti: Mes negalime duoti akių apmuilinti!. Simon. Kitiem – kitiem, ale tau, aš nesuprantu, kaip tiek galėjo akis apmuilinti: tu, rodos, nusimanydavai. Brs.
akìs apmùlkinti apgauti: Apmulkinau visiem akis ir likau teisus. Brt.
ãkys aprasójo pravirko: Vaiko vėl akys aprasojo. Šl.
akìs apsidérgti pasidaryti gėdą, užsitraukti nešlovę: Na, ta ir apsidergė akis bezyliodama po vakarėlius. Škn.
akìs apsidìrbti gėdą pasidaryti: Apsidirbo akis su tuom piemengaliu, kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìdumia praranda orientaciją: Jei akys apsidumia, reikia atsisėsti ant žemės, ir atsitekėsi. Pp.
akìs apsikrapštýti apsitvarkyti: Dar tik baigėm cukrinius runkelius, tai jau galėjom akis apsikrapštyt. Mrj.
ãkys apsiniáukė nusiminė: Kai sužinojo, kad Juozas vedė – akys apsiniaukė. rš.
akìs apsipìlti nusigerti: Jis taip ir ieško apsipilti akis. Antš. Jis dažnai akis apsipylęs vaikščioja. Mrj. Gerai tokiam žmogui: išėjo, akis apsipylė, parėjo, kitą dieną vėl iš naujo. Ldv.
akìs apsišìkti vlg. pasidaryti sarmatą: Apsišiko akis su tuom piemengaliu kaip kokia žiopla. Jnš.
ãkys apsìšvietė prasigyveno: Akys biskį apsišvietė, tai didžiuojas jau. Rmš.
ãkys apsitararãvo nesugeba blaiviai protauti: Ką darysi, kad jai akys apsitararavo – tegu teka už to girtuoklio. Jrb.
akìs apsiver̃sti labai daug turėti, gauti: Turi visko, javais akis apsiverčia. Sk.
akìs apstùmti apgauti: Tau jau akis apstūmė, tai nieko neregi. Grv.
akìs apsùkti suvedžioti: Baidyklė apsuko man akis. Šts.
akìs apšìkti vlg. apšmeižti: Ta boba akis apšikė. Tr.
ãkys aptẽko labai įskaudino pikti žodžiai: Kad duoda žodį, tai ir akys aptenka. Krž. Žodį kad mes, akys aptenka. Tl.
ãkys aptẽkusios labai daug turi: Mėsos, klebonijoj kad buvau, akys aptekusios. Šts.
ãkys aptẽmo
1.pasidarė silpna, apėmė svaigulys: Kraujas mušėsi į galvą, ir man akys aptemo, nieko nebemačiau. Skrb. Įkritau vandenin, tai ir aptemo akys. Pnd. Nei iš šio nei iš to akys aptemo, galva susisuko. Kair. Kartais akys aptemsta nuo nuovargio. Dovyd.
2.pasidarė skaudu: Užmeta žodį tėvams, kad ir akys aptemsta. Lk.
akysè aptẽmo pasidarė silpna: Stepukui net akyse aptemo, taip didysis palenkė pirštus. Cvir. Taip smarkiai užgavo mane tie žodžiai, kad man aptemo akyse ir ausyse skambėti pradėjo. Šein.
akìs aptę̃sti apgauti, užburti: Kiba ana jam akis apitęsė, kad anas ją paėmė (vedė). Vdš.
ãkys aptìško skaudu, baisu pasidarė: Kad rėš, ir akys aptikš – tokie dabar vaikai. Jd. Padrebia žodį – ir akės aptinška. Krš.
akìs apvélti apgauti: Aš negraži: dažau veidą – apveliu žmonėms akis. Pn.
ãkys apžaliúoja darosi bloga, galva svaigsta: Staigiai atsistoji, akys apžaliuoja. Rdn. Pasilenkiau ir apžaliavo akys. Šts.
akìs atgrę̃žti susiprotėti: Atagręžė akis, grįžo namo. Aln.
akìs atidarýti
1.padėti suprasti: Dabar tamsta man akis atidarei. Jnšk.
2.šiek tiek pamokyti: Jam jau akys atidarytos – moka skaityti, rašyti. rš. Tėvai jam akis atidarė, į mokslus leido. Lnkv.
3.gerai apžiūrėti: Pirma reikia akis atidaryti, tik paskui pirkti. Šll.
akìs atidègti patirti gėdą: Nebūk per drąsus – akis atidegsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. Žg. Nešok staiga – akis atidegsi. Žem.
akìs atideñgti kiek pamokyti: Jis mums akis atidengė. Prn.
akių̃ atitráukti negalė́ti
1.labai gėrėtis, žavėtis: Užtat ir taviškiai ponai nuo mūsų Palmutės ir akių negali atitraukti. Vien. Saulė matė jos šviesią galvą ir negalėjo atitraukti nuo jos akių. Mont. Žiūriu į tavo paveikslą, akių atitraukt negaliu!. Nėr. Jis ryte rijo puslapius, negalėdamas nuo jos atitraukti akių. Vencl. Skaitai [žinutes] ir akių negali nuo jų atitraukti, tarytum į kokį žemčiūgą, brangiausią akmenį žiūri. Šein.
2.labai gailėtis: O motina tarytum jos ir negirdi. Ji dar giliau susimąsčiusi sėdi prie savo kūdikio ir negali nuo jo akių atitraukti. Vien.
akìs atkabìnti padėti suvokti, susiprasti: Akis jam tėvas atkabino. Krtn.
akìs atkasýti šiek tiek pamokyti: Atkãsėm savo vaikui akis – vis nebus toks žemės kurmis kaip mes. Yl. Laikraštis atkãsė žmonėms akis. Žem.
akìs atkàsti pasimokyti, pragudrėti: Jis jau yra akis atkasęs. Rs. Kad jau akis atkasusi esi, tai jau neblogai. Trkn.
akìs atkélti pažvelgti: Jis galėjo laisviau atkelti akis, galėjo kiek apsidairyti. Šein.
akìs atkìšti neig. nejaučiant gėdos ateiti: Kaip jinai ten atkiša akis, visaip prilojus!. Bsg. Bijo ir akis atkišt, tiek juokų prikrėtęs. Krš.
akìs atkrapštýti pralavinti, pamokyti: Žmonėms dabar yra akys atkrapštomos, visur tų mokyklų pristeigė. Plng.
ãkį atkreĩpti
1.pastebėti: Neatkreipiama akis, betariant, į svarbiausią gyslą. Gric.
2.sudominti: Didysis Antanas pasigavęs ėmė glėbesčiuoti Petrutę, savo smagumu atkreipdamas mokytojos ir jau besirenkančių žmonių akį. Ap.
akìs atkreĩpti
1.sudominti: Norėdamas atkreipti ant savęs valdžios akis, rašo pats sau bauginančius laiškus ir kiša juos savo viršininkams. Kudir.
2.susidomėti: O šiam trečiam pagailėjo, širdelė skaudėjo, kad mergelė neatkreipė ant manęs akelių. JD. Kai kas pagiria, tai ir kiti paskui atkreipia akis. Gs.
3.stebėti, sekti: Turėsime ant ko atkreipę akis ir visus negerus jo darbus žymėsime. rš.
ãkys atkùto atsitokėjo, susiprato: Jam atkuto akys daugiau durų nedarinėt. Pl.
akių̃ atlùpti negalė́ti labai žavėtis: Jis išsiprausė, vyru tokiu virto, kad akių atlupti nuo jo negali. Dovyd.
akìs atmérkti
1.pabusti: Akis atmerkiau, žiūriu – gaisras, langai šviečia. Sk.
2.susiprasti: Kada tu savo akis atmerksi, kiaukla tu!. VšR.
akìs atplė̃sti padaryti protingesnį: Patyrimas ne vienam akis atplečia. LTR.
akìs atplė́šti pabusti: Vaikas jau akis atplėšė, dairos. Ign.
akių̃ atplė́šti negalė́ti labai žavėtis: Inė negalėjo atplėšti akių nuo Artūro. Avyž. Vaikas negali atplėšti akių nuo vis lekiančių debesų. Ap.
akìs atpūstýti N. labai dairytis, žvalgytis:
akìs atrìšti leisti suprasti: Pasakyk jai, kad jis tavo sūnus. Atrišk jai akis. Gruš. Man atrišo akis, ir aš pamačiau, su kuo draugauju. Dkš. Tik paskui, kai laikas atrišo akis, aš supratau, kad negalima buvo dėl savo nelaimės žmonių nematyti. rš. Savo žodžio galybe vienu kartu atriša akis kaip saviesiems, taip ir svetimiesiems. Vaižg.
ãkys atsidãrė paaiškėjo, pasidarė protingas, supratingas, daug žinantis: Jau po laiko jam atsidarė akys. Slm. Nenumirsite suvalgę, bet atsidarys jums akys, it dievai būsite žinantys gerą ir piktą. Valanč. Neatsidarai akis, atsidarai mašną. Snt. Tik dabar atsidarė maskolių akys, ir jie akivaizdžiai pastebėjo, kad labai klydo. Švaist.
ãkys atsìdengė pradėjo suprasti: Atsidengė jam akys. Gs.
akìs atsikàsti geriau įsižiūrėti: Liurbi, akis atsikask!. Dr.
akìs atsikrapštýti
1.pasidaryti akylam, pastabiam: Juk ar tai jau kas, jeigu gaspadinė pasakė atsikrapštyti akis, nebūti miego pūcei ir nedirbti kaip antrininkei. Simon. Atsikrapštyk akis, ir rasi. Grdm. Atsikrapštyk akis, gal patsai pamatysi, kur gyvulius ganysi. KrvP.
2.prasilavinti: Ano visi vaikai buvo atsikrapštę akis. Ms.
ãkys atsimérkė pasidarė palankus: Milius prisipažino Birutę mylįs, tik jokio atsakymo nebuvo gavęs. Šiaip ar taip, jos akys būt atsimerkę, jei ne tas Algirdas. Marc.
ãkys atsirìšo susiprato: Pamatysi, atsiriš ir jiems patiems akys po laiko. Jnš.
akysè atsistójo iškilo vaizduotėje, prisiminė: Jo akyse atsistojo jaunos merginos paveikslas. Bil. Akyse atsistoja Edvardo motina, iš vandens ištraukta poniška moteris. Dovyd. Akyse jam atsistoja kvatojanti lapė, dūmais springstanti. Šein.
akìs atsišlúostyti kiek pasimokyti, apsišviesti: Katras jau biškį atsišluostęs tas akis – jau supranta. Trk.
akìms atsišviẽsti pasiskaninti: Vis sviesto kruopelė – bus akim atsišviesti. Jnš.
ãkys atsivė́rė suprato, paaiškėjo: Akys atsivers, kai bus per vėlu. Simon. Atsivėrė akės po laiko. Krš. Man viskas aišku, Veronika. Seniai. Tačiau kaip reikiant tik šiandien atsivėrė akys. Avyž. Gėrė gėrė, prasiskolinęs buvo vis, o paskui tai akys atsiveria. Imb. Tada jų akys atsivėrė, ir pažino jį. Bret. Bus laikai, atsivers jūsų akys, ir pamatysit, dėl ko taip darau. Švaist.
akìs atsižìbinti turėti didelę gėdą: Prisikvietei svečių man nieko nesakęs; privažiavo, o aš neturiu ką paduot ant stalo – atsižibinau akis iš sarmatos. Jž.
akìs atstatýti nekantriai žiūrėti tikintis ko: Pareini namo, vaikai atstatę akutes – nori valgyti, o paduoti nėra ko. Rm.
akìs atsvìlti prisidaryti gėdos: Ko lendi čia, ar akių atsvilti?. Klp.
akìs atšviẽsinti pagerinti savijautą: Ta kava man akis atšviesino. Šll.
akìs atšviẽsti
1.padėti suprasti: Aš tau atšviesiu akis!. Ll. Tu mums atšvietei akis. Skr.
2.nustebinti: Kai aš parodysiu štuką, tai visiems atšviesiu akis. Žem.
ãkys atšvìto
1.pradžiugo: Mamai ir akys atšvito, brolį kai pamatė. Šlu. Kai pamatė jį ateinant, tuoj jai atšvito akys. Jnš. Tėvas kaip iš miego pabudo, vaikai pradžiugo, net akelės atšvito. Žem. Atšvisdavo ir akys, kai pareidavai į aną šoną. Vlkš.
2.rūpestis praėjo, pasidarė lengviau: Tai jau, ačiū Dievui, visų Kižų akys atšvito. Žem. Išvažiavo, ištratėjo [triukšmadariai], ir akės atšvito. Krš.
3.prapruso: Atšvito svietui akės, viską žino, viską supranta, skaito. Krš.
4.praėjo baimė: Atšvito akės, atsisukau ir išėjau. Krš.
akìs atvė̃pti padėti suprasti, pamokyti: Tas mano norint trumpas raštas bene išsigalės vieniems akis atvėpti, kad jie, žvilgterėję į praėjusį gyvenimą lietuvių, susizgribtų ir imtų tarnauti savo gentei. A.
akìs atvérti padėti suprasti: Aš tamstai akis atvėriau, teisybę pasakiau. LzP. Sunku pasakyti, kas man atvėrė akis. rš. Jis suprato: negalima taip toliau, reikia jai atverti akis. Avyž.
akìs atžardýti sugėdinti: Atžardžiau prakeiktam akis prieš visą svietą. Ktk.
akìs badýti
1.būti akivaizdoje, gerai matomam: Peilis akis bado, o ji pekla žino kur ieško. Jnš. Bado akis, ir nemato. Kt. Mes matome, kas viršuje, kas stačiai akis bado, o pačiu žmogumi nesidomime. Avyž.
2.būti aiškiam: Bet kai vargai ir nelaimės akis bado, nė sutikimo nėra. Simon. Čia ne išmislai, balandėli, bet faktai, kurie visiems bado akis. Mark.
3.priekaištauti: Ėmė svetimi žmonės akis man badyti, turbūt reikės naują nupirkus įkalti. Žem. Niekam neįsipyksta, tai niekas ir akių nebado. Gs. Vytautas, į miestą išlėkdamas, po šimtą praleidžia, o man ir keletu skatikų akis badote!. Vaižg. Paskiau man akis badys, kad nesirūpinau, kad ne taip padirbau. Dbk. Bet gal ir nederėtų akis badyti – suabejojo Vainienė. Daut.
4.gėdinti: Ana ėmė jam akis badyt, o jis eina, ir gana. Škn. Sarmata labiau nei saulė bado akis. Vlk. Vėl ims man akis badyti, kaip kalės loti. Žem. Nebadyk tu man akių. Ir pūkuose vartydamiesi visoki užauga. Gric.
5.įkyrėti, kliūti, būti nemaloniam: Nebuvau ketinęs pasikartoti, juoba savo asmeniu badyti skaitytojams akis. Vaižg. Svetimas turtas akis bado. Btg. Teisybė akis bado. LTR. Čia nebadė akių uniformos nei išbadėję belaisvių veidai. Avyž.
6.traukti, vilioti: Nunešk šituos obuolius, jie visiem akis bado. Kt. Paslėpk pirkinius, kad akių nebadytų. Šn.
akimìs badýti
1.gėdinti, šaipytis: Ėmė ją visi akim badyt, gėdint, o ji nė krust. Jnš. Nėr kur dėtis – akimis visi bado. Srv. Visi ją akim bado už tokį darbą. Jrb.
2.piktai žvilgčioti, savo buvimu priminti: Nors sakyt nesako, ale neskenčia, kai akim bado. Skdt.
ãkys baĩdosi labai bjauru: Ko akys baidos, rankos nudirbs. Žd.
ãkys baĩsisi bijo: Mano akys baisisi tos popieros, kad ji didelė. J.
ãkys bą̃la
1.girtauja: Aš numanau: kad šiame laike ne namie, tai jau akys balsta. Vkš.
2.apie sunkų veiksmą: Taip sunku kelt – akys balsta. Ms. Man akys balo, kol aš gavau [pasiskolinti], o tau ne tiek bals, kol iš manęs beatimsi. End.
3.apie didelį šaltį: Taip šalta, kad akys bąla. Ign.
akìs bãlinti piktai žiūrėti, baltakiuoti: Kas yr, ko balini akis?. Kal. Ko čia balini akis, eik prie vaiko!. KlvrŽ. Jei kas netinka, sakyk, bet akių nėr ko balinti. Grg.
akysè bãstosi vaidenasi: Ką jis žino, jam akyse bastos. Krč.
akimìs bėgióti žvalgytis: Aš labai norėčiau numirti žiemą, va tokiu laiku, – šneka ji pusbalsiai, kartu su juo po tuos kalnus akimis bėgiodama. Šein.
ãkys bėgiója žvalgosi: Raiškios [Kuprelio] akys ėmė skubiai bėgioti nuo vieno daikto į kitą. Šein.
ãkys bìjo
1.apie labai gražų: Tokios puikios šukos, kad akys bijo. Šts.
2.apie labai ryškų: Jau pečius, nubaltintas su kreida, baltavo, kad net akys bijojo. LzP. Tiek skaudžiai raudonas, akys bijo. End. Kad baltai išsiskalbiam drabužius, net akys bijo. Šl. Gal nuo to ir visų langų rėmai šviesesni, o Telkšų – ką kalbėti: balti, net akys bijo!. Avyž.
3.labai daug: Darbo – akys bijo, ale nėra kada dirbt, su tuo vaiku reikia kamuotis. Jnš.
akìs blandýti
1.blaškyti miegus, busti: Jie ėmė žiovauti, akis blandyti, galvas kelti. Žem.
2.snūduriuoti: Jau aš matau, kad tu akis blandai, t. y. pusmirkos tavo akys, gulkis biškelį, pramik. J.
akimìs blandýti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kaip šuo blando akimis, jau neturi ko sakyti. Lp.
ãkys blaũsiasi nori miego: Tau jau akys blausias, eik miegot. Užp.
ãkys bleñdžiasi nori miego: Blendžias akys kažin ko. Vb.
ãkys blýkstelėjo apsidžiaugė: Akys jam blykstelėjo, bet tai tik ant vienos akimirkos (=vienai akimirkai). Piet.
akimì blìnktelėti pažvelgti: Pro šalį eidamas blinktelėjau akimi ir supratau, kas dedas. J.
ãkys blìzga
1.džiaugiasi: Gyvumas veiduose; net paraudę. Akys blizga, lūpos praviros.... Vaižg. Akys jam blizgėjo, kaip išvydus seniai bematytą artimą ir mylimą giminę. Vaižg.
2.pyksta: Sakytojo akys blizga, skruostai įdumba, kai jis ima griausti ne pagal save gaudžiu, skatinančiu balsu. Cvir. Žvilgtelėjau į Teresę, o šios tik akys blizga. Ir kumštis sugniaužtas. Gric.
akìs blìzginti gėdinti: Kai man žmonės akių neblizgina, tai ir aš nieko nesakau. Ukm.
akimìs blìzginti spoksoti ko tikintis: Ko blizgini į mane akimis kaip katinas. Mrj. Linksmiau, kai savo litų turi, o be darbo sėdėk prie motinai ir blizgink akis, kada kas duos. Všn.
akysè bõstytis vaidentis, rodytis: Jai akyse bostos, kad jis turi paną, ir gana. Plv.
akìs bráižyti
1.neklausyti, purkštauti: Kad tos valios neturi akių braižyti. Trk.
2.užgaulioti: Mažas dar, o jau kitiems akis braižo. Trk.
akìs bráižytis vienas kitą užgaulioti: Vienas prieš kitą šokinėja, kaip katinai šerį stato, akis braižosi, purkštauja. Žem.
ãkys bū́gsta malonu grožėtis: Akys būgo nuo tų grožybių, nuo spindulių. Plng.
kur̃ ãkys bùvo sakoma kokio blogio nepastebėjus ar per vėlai pastebėjus: Motinai net rėtis iš rankų iškrito: mergaitė atrodė vos gyva, kur jos ir akys buvo, kad ligi šiol nematė. Paukš. O tu, nemeigėli, kur tavo akys buvo, kai lindai į mergų kamarą!?. Dkš. Kur jo akys buvo, kad šitokią [negražią] ėmė. Dglš.
akimìs dalýtis žvalgytis: Matydamas, kaip mergšės tarp savęs akimis dalijasi, pats suskubo. Cvir.
akìs dẽginti
1.gėdyti: Dėl netikusių vaikų visi man akis degina. Ck.
2.patirti gėdą: Kam man vis akis deginti, eik pats. Gs. Neisiu jauniman, nedeginsiu akių. Rod.
ãkys dẽga
1.labai karšta: Na ir karštybė – akys dega. Kaip tie gyvulėliai pamišky tveria!. Sk.
2.ima sarmata: Akys dega, bet širdis džiaugiasi. Trk. Akys tik dega iš sarmatos. Ds.
3.labai nori: Kai pamato vaikas kokią cackutę, rodos, net akutės dega. Gs.
4.apie pykstantį: Kai susikepešijo tarp savęs, tik akys dega!. Ds. O tau kas? – taria Šetekšna, ir jo akys dega. Dovyd.
akìs dègti gėdintis, patirti gėdą: Ak tu, krupėša, man mat reik akis degti per tave!. Krš. Reikėjo taip nedaryt, tai dabar būtų nereikėję akis prieš jį degti. Lš. Man už jo tik akis dek. Adm. Na, na! – sakau, – neįbriskim į kokią košę; susirinkimas poniškas – reikės akis degti. Žem.
akìs del̃bti į žẽmę Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio: Pamačiau ją, žiūriu, jau akis delbia į žemę. Rd.
akìs deñgti su lentà apie mirusį: Tada gydo, kai jau su lenta akis dengia. Krž.
kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Kur dabar akis dėti!. Mrj. Begėdi, kur tu akis dėsi?. Skd. Ar tu iš proto išėjai! Kur aš prieš Ježulą akis dėčiau. Vien. Kur aš dingsiu, man gėda, kur aš akis dėsiu. Plt.
neįmãno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Motiejui pagailo vėdarų; čia apmaudas ant šunų, čia sarmata už raktą, – nebeįmano kur akis dėti. Žem.
nėrà kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Kad uždrebi nuo antro galo, nė akių nėra kur dėti. Vkš. Miestelyje nebėra kur deda akys. Tilv. Tokia gėda. Nėr kur akys deda. Ds. O aš kaistu, o nėra kur dėti akių, bet vėl mane globsti Jonas, nes jisai užveda kalbą. Dovyd.
netùri kur̃ akių̃ dė́ti sakoma gėdijantis: Iš sarmatos neturi akių kur dėti. Kt. Veronika, jausdama jo žvilgsnį, neturėjo kur dėti akių. Mont. Dėl tavęs šitiek sarmatos apturėjau, neturėjau kur akių dėt. Kzt. Ponas Alfonsai, nevirkdyk tamsta mano dukters: ji greit neturės kur ir akių dėti. Vien. Kad atkeps tau, neturėsi kur akių dėti. Jž. Gerai, kad tamsu, žmogus neturėtum nė kur akių dėti. Paukš.
nežìno kur̃ akìs dė́ti sakoma gėdijantis: Nežinosiąs ką pasakyti, kur akis dėti. Cvir. Bet kai jie pakliūvą į sienlaikraštį, taip ir nežiną paskui kur akis dėti. Simon. Nežinau kur dėt akis iš tos sarmatos. Alz.
ãkį díegia apie labai ryškų: Ukrainoj dangus toks aukštas ir mėlynas, net akį diegia. Dovyd.
akìs dil̃binti Brt. gėdijantis vengti žvilgsnio:
akìs drabstýti niekinti, šmeižti: Tu man akių nedrabstysi!. Skr.
akìs draskýti įžūliai prikaišioti, rietis, užsipulti: Aš neisiu žmonėms akis draskyti. Bgt. Tėvo dar prisibijo, o man drasko akes. Krš. Dar vaikas, o jau tėvams akis drasko. Srv. Ko tu čia man akis draskai?!. Mrj. Bobos draskė viena kitai akis kaip katės. Tr. Boba prie žmonių drasko akis, tokia gėda. Pn. Taigi kentėk, kad skolininkai akis drasko. Mont. Janikė Petrui kiekviename žingsnyje akis draskė. Žem. Aš tokių metų tėvams žodžio nedrįsdavau pasakyti, o tu akis draskai. Daut.
akìs draskýtis bartis, rietis: Bet juk nesiriejam, akių nesidraskom. Gric.
akìs drė̃ksti bartis, užsipulti: Jin tokia pasiutus – dreskia akis dėl tų arų, net baisu. Jnš.
akìs dùmti apgaudinėti: Be reikalo dumia man akis, ne toks kvailas esu, kad tau patikėčiau. Jrb. Kas ten duos tuos stebuklus – dumia akis, ir gana. Kair. Aš manau, kad jie tik akis dumia. Cvir. Jie dumia mums akis gražiomis savo kalbelėmis. Vaižg. Kam dumt pasaulio akys!. Mont. Karaliui dumia jis akis!. Sruog. Kas iš to? – vis dar neatsileido Pinčiukas. – Man tiktai akis dūmei. Bor.
akìs dúoti išmokyti: Nuo knygnešių nupirko motinikė knygelę, sako, būt gerai vaikams akis duoti. Vg.
ãkį dùrti
1.būti akivaizdoje: Duria akį – ir nematai. Jnšk.
2.pavydėti: Pamotei duria akį, kad ta bagota. Švnč.
3.nepatikti: Motinai duria akį, kad geria. Švnč.
4.traukia dėmesį: Obuoliai sode vaikus vilioja, akį duria. Šn.
ãkį dùrk labai tamsu: Ir naktis – akį durk, nematytum, o čia ant šakos pelėda uhū uhū. Dovyd.
nórs ãkį dùrk labai tamsu: Įsiskubino Urtė į prienamį, kur taip tamsu, kad nors akį durk, nieko nematysi. Simon. Tamsu, nors akį durk. Sd.
akìs dùrti
1.nemalonu žiūrėti: Šios skarelės nepirksiu, per daug aiški, akis duria. Mrj.
2.būti akivaizdoje: Šluota akis duria, o jin kaži kur ieško. Jnš.
akimìs dùrti įdėmiai pažvelgti: Sėskis, – Stanislovas Urba duria akimis į tą kėdę, čia pat atsisuka į svečią. Zur.
ãkys dùriasi pirmiausia pastebimas: Į kurį akys dūrėsi, tą ir ėmė paršelį. Gršl.
ãkį džiū́ti labai norėti ir negauti: Ji paviršių prisigraibo, valgo, o aš akį džiūstu. Gl.
akìs ė́sti skaudinti: Šit dar vienas rasos lašas, kurs mūsų tėvynei baigia akis ėsti!. Pt.
akimìs ė́sti piktai žiūrėti: Ir ieško, ir vienas kitą seka, tai ir ėda akimis. Balt.
akimìs ė́stis vienas kito nekęsti: Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamos akimis ir dūsaudamos iš pykčio. rš.
akìs gadìnti
1.vilioti: Paimk nuo stalo obuolius, jie čia visiems tik akis gadina. Mrj.
2.nemalonu matyti: Tos išsilupėlės lubos man akis gadina. Zp.
akìs ganýti gėrėtis: Kad nori, ir tu gali į ją akis ganyti, kas tau neleidžia. Jnš. Nuo miško pusės klojosi gerai įdirbti ir prižiūrėti laukai – brolių Vilučių žemė. Abu broliai dabar ir ganė po ją akis. Daut.
akimìs ganýti
1.stebėti (prižiūrint, sekant, žavintis): Jie juto, kad aš lyg nežiūrėdama ganau akimis jų kiekvieną judėjimą. Pt. O jis savo akimis gali ją ganyti iki valios. Simon.
2.priekaištauti: Kad tave svietas ganytų akelėmis. Arm.
akimìs gáudyti žvilgčioti norint patikti, vilioti: Ta merga tokia viliūkė, kad akimis gaudo vyrus. Jnš. Spjaudė ir akimis merges gaudė. Plv.
ãkį gélti būti pavydu: Visiems gelia akį žiūrint į tokį arklį. Ėr.
akimìs gérti žavintis stebėti, grožėtis: Sugrįžusi motina akimis gėrė sūnų. rš.
akìs gìldyti stebinti: Sudžiūvęs stuomuo gildė akis savo plonumu. rš.
ãkį glóstyti žavėti: Akį jų glostė lyriškos Nemuno apylinkės. Cvir. O tų mergelių gražumas. Taip ir glosto akį. Varn.
akimìs glóstyti žavėtis: Mūsų Laurukas... – glosto sūnų akimis Marcelė. Ap.
ãkys griū̃va nori miego: Jau reiks eit gult – galva sunki, akys griūva. Gs.
akìs įbèsti
1.be tikslo (pa)žvelgti: Staiga vėl įbedė į mane akis ir paklausė: – Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?. Bil. Rabinas vis dar tylėjo į žalią kilimą įbedęs akis. Dovyd. Sėdėjo mokytojas Daubaras, įbedęs akis į langą, rikiavo mintyse darbus. Bub. Jo akys tebebuvo įbestos į grindis čia pat ties jo kojomis. Švaist.
2.įsižiūrėti, pamilti: Pamatė mergą ir įbedė akis. Ds. Kaip inbedė akis – neatkalbėsi. Aln.
akìs įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – akis įdėjo. Žml. Aš tėvui sakau ačiū tik už tai, kad man akis įdėjo. Jnš. Vaikus aprūpinau, visiem akis įdėjau. Žg.
ãkį įdùrti įžeisti: Jai buvo nepaprastai įdomu, ar senukas profesorius ateis, ar neįdurs jam akies, kad jį nori pamatyti žydiškai skambančia pavarde moteris. Šein.
akìs įdùrti įdėmiai (pa)žvelgti: Sunervinto žmogaus nusiteikimu įdūrė akis į Gerbutienę ir sekė jos judesius. Pt. Mes visi, akis įdūrę į jį, stovime. Žem. Ėjau akis įdūręs į žemę ir nepamačiau, kaip tu praėjai pro šalį. Brt.
akìs įgáuti išprusti: Pavasariui atėjus iškeliavo Stepono sūnūs svetur pasižmonėti, kaip sakoma, – akių įgauti. LzP.
akìs įlipdýti įsižiūrėti, pamilti: Tiek jis į ją įlipdė akis, kad nebėra ant svieto jam gražesnės. Bsg.
akìs įlipìnti smalsiai žiūrėti: Neturėk akių, įlipintų į daiktus nereikalingus, kad ir nepiktus. P.
akimìs ìma godžiai (valgo): Net akim ima, kad valgo. Arm.
akìs įper̃ti įsistebeilyti: Stovi įpėręs akis vienoje vietoje. Švn. Sėdi įpėręs akis ugnin. Krėv.
kur̃ ãkys yrà apie turintį gėdytis: Ale tokia besarmatė, kur anos akys [yra]?!. Krš.
akìs įrem̃ti įsistebeilyti: Jaunoji sėdėjo vis taip nulenkusi galvą, iškaitusi, nedrąsiai akis įrėmusi į baltą sūrį, gražiai supjaustytą ant stalo. Cvir. Altarista ištisas valandas, klausydamas vargonų, prarymodavo į prieblandą įrėmęs akis. Dovyd. Akis įrėmęs tik sušnypš, sukeiks pro dantis, tik žnektels kumščiu pasmakrėn, – net ugnys per makaulę nueis!. rš.
akimìs įsigérti įsistebeilyti: Suspaudusi abiem rankom fotokamerą ir pro taikiklį žinovo akim įsigėrusi į vyrą, Margareta laukia natūraliausios, tinkamiausios veido ir laikysenos išraiškos. Šein.
akìs įsmeĩgti įsistebeilyti: Įsmeigęs akis į Gruzdžių trobas, duodavo armonikai valią. Mont. Ko akis įsmeigei taip į mane?. Šl. Gulėjo įsmeigęs akis kluono kraigan ir juto, kad galva vėl ėmė svaigti. Krėv. Gydytoja vėl įsmeigė akis į knygą. Ap. Pasirėmęs galvą į kelius atremtomis rankomis, [Dėdinas] įsmeigė akis į jūrą. Dovyd.
ãkys įsmìgo įsistebeilijo: Visų akys įsmigusios į langą, kur matyti einantis link uosyno Didysis Antanas. Ap.
akìs įspìginti įsispoksoti: Vyro pagailėti?! – įspigino ji akis į mane. Balt.
akìs įsprogìnti įsistebeilyti, įsispoksoti: Įsprogino akis į kavalierių ir sustingo visa. Vkš.
akìs įstatýti pakeisti galvojimą, nuomonę: Tai ką aš jam padarysiu – akis instatysiu?. Dglš.
akìs įstel̃gti akylai įsižiūrėti: Vaikelis įstelgė į kepyklos langą dideles akutes. prš. Įstelgę akis į jūros stiklus gėrėjomės. rš.
akìs įsvìlinti įdėmiai pažiūrėti: Šemeta piktas akis įsvilino į Andrijausko kaktą. Marc.
akìs išbadýti
1.akivaizdžiai įrodyti išplūstant: Žinau ir aš, bet tie šunys, staršina su raštininku, įdėjo mano sūnų šiemet ant prizavo... mano boba surokuoja gerai [sūnaus metus], sako: – Išimk metriką ir išbadyk jiems akis. Žem. Aš jam akis išbadysiu!. Kt.
2.sugėdinti: Man iškalbėjo, akis išbadė. Tr. Man sarmata išbadė akis, testa ir tau išbadys. Vlk. Tada akis išbado, kad notrę randa. Ml.
akìs išbadýti šãkaliu padaryti sarmatą: Palauk, aš jai šakaliu akis išbadysiu. Vlk.
akìs išbãlinęs nustebęs: Daboja net akis išbalinęs. Ml.
akìs išbriẽgzti nustebti: Ko taip akis išbriezgei, ar manęs nematei kelis metus?. Pc.
akìs išdẽgęs skubėdamas, įsikarščiavęs (ką daro): Atpuolė akis išdegęs, aš jau maniau, kad kokia nelaimė atsitiko. Srv.
akìs išdègti užsitraukti nešlovę: Ko lendi kur nereikia, dar akis išdegsi. Vvr. Mama, matyt, nori akis išdegti, kad trinies kur nereikia. Jnš. Nebūk per drąsus – akis išdegsi, nebūk per lėtas – dalios neteksi. LTR.
ãkį išdérgti apie ką negražų: Bjauri drapana – išdergė akį. Ėr.
akìs išdérgti gėdą padaryti: Tokia bjauri merga, man akis išdergė. Škn.
akìs išdraskýti smarkiai išplūsti: Aš jai ir akis išdraskysiu sutikus. Ds. Tu su ja geriau neprasidėk, pamatysi, dar akis išdraskys. Sk.
akìs išdùrti tiesiai pasakyti ar išplūsti: Išdūrė akis prieg visų žmonių. Mrk.
nórs ãkį išdùrk labai tamsu: Tamsumėlis – nors akį išdurk. Blv.
akìs išė́sti
1.įgristi, nusibosti: Mums jau ir akis košė išėdė, ale gi mūsų košinis – virk ir virk. Ds. Mėsa jau ir akis išėdė. Ds. Ta karvutė ir akis išėda. Gdr. Oi, dar išės akis ir žiema. Skdt. Bruknėsna cukraus nededa: išėdė akis šitas saldumas. Klt.
2.privarginti: Gaspadorystei reikia turėti penkios šešios katės, taip tai žiurkės akis išėstų. Vb.
akìs išgráužti įkyrėti, nusibosti: Jau akis išgraužė tas sijonas. Švnč. Bandelės akis išgraužė. Mlt.
akìs iškabìnti išplūsti: Tik dribtelk kokį žodį – akis iškabins. Kt.
akìs iškapóti primušti: Ateitų mane varyt, tai aš jiems su šluota akis iškapočia. Grd.
akìs iškė̃sti labai nustebti: Kas, kur? – klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis. Bil. Jis išgirdęs iškėtė akis. Brž.
akysè iškìlti pasirodyti: Jeronimo akyse išdidžiai, net atkakliai iškyla barzda. Dovyd.
akìs iškìšti
1.trumpam išeiti: Tokiu oru negalima niekur nė akių iškišti. Gs. Oras – kad akių negali iškišti. Skr.
2.pasirodyti: Sarmata akis iškišti ir kokį žmogų išvysti. Lnkv. Akių gi neiškiši niekur, jei jaunimas visas apjuoks. Bt.
akìs iškrim̃sti nusibosti: Mėsa jau iškrimto akis. Klt.
ãkys ìšlenda
1.labai pavargsta: Akys išlenda, iki rogutes užtrauki ant kalno. Rmš.
2.miršta: Kol sulauksi vaikų, tai ir akys išlįs. Tj.
ãkys išliñdo iš kaktõs apie intensyvų darbą: Dirbk, kad akys iš kaktos išlįstų, o valgyk, kad pilvas plyštų. Prng.
ãkys išlìpo ant kaktõs labai nustebo: Ano akys ant kaktos išlipo, kad ans pamatė savo pačią. End.
akìs išplė̃sti
1.labai nustebti: Taip norisi būti namie, oi, taip norisi! Išplės akis Grytutė!. Simon. Aš guliu ant žemės ir dairausi išplėtęs akis. Mark. Rūpiu aš boboms, žiūri akes išplėtusios. Krš. Subėgo visi ir žiūri akis išplėtę. Vlkv. Atrodo, kad mudviem reikia išsiaiškinti. Ko išplėtei akis?. Cinz. Klebonas staiga išplėtė akis. – Kokiam akte [parašyta]?. Švaist.
2.nusigąsti: Juozapota sėdėjo išbalusi, akis išplėtusi. Bil. Išsigandę, išplėtę akis, žiūrime tai vienas į kitą, tai į lopšį. Bil.
akìs išplė́šęs
1.išdidžiai: Akis išplėšęs eina – net žemės nemato. Kš.
2.labai (nori): Anas daboja akis išplėšęs, kad kur ko gaut. Švnč.
akìs išplė́šti
1.labai sugėdinti: Tau akis išplėš, jeigu pas kavalierių ant namų nueisi. PnmR.
2.išbarti: Marti, kai gyvenom kartu, tai akis išplėšia, ir eik kur nori. Gdr. Ką manai, taip perpykus – neik, dar akis tau išplėš. Kt.
akìs išplė́šti gãtavas labai pyksta: Krikščionys mes šiaudiniai, susiskaldę į padermes ir gatavi vieni kitiems akis išplėšti. Vien.
akìs išplikýti sugėdinti: Išplikyk tokiai akis prie visų, tegu žino, kad ne durna esi. Jnš.
akìs išplìkęs labai skubėdamas: Parlėkė akis išplikęs; nei nieko buvo, nei ką, tik išgąsdino be reikalo. Srv.
ãkys išplìks bus sarmata: Nebūk per drąsus, akys išpliks. Rz.
akìs išpū̃sti
1.labai nustebti: Arminas iš sykio tik akis išpūtė. Piet. Mažasis berniukas išpūtė akis ir paklausė. Mont. Pamatė mane – tik akis išpūtė: jaučias, kad kalta. Škn. Jūs išpūtėt akis, kai pasakiau, kad neleisime daryti to, ko nepripažįstame patys?. Ap. Ko taip išpūtei akis, bene manęs nematei?. Lš.
2.supykti: Kad tik kas, tuoj akis išpūtė – nė žodžio. Šl.
akìs išpū̃tęs
1.atidžiai (žiūrėti): Klausyk ausis pastatęs ir žiūrėk akis išpūtęs. Gž. Ko teip žiūri akis išpūtęs kaip pelėda?. Gs. Žiūrėjau į Alyzą akis išpūtęs, tikėjau ir vėl netikėjau. Balt. Pranukas akis išpūtęs žiūrėjo, ką aš darau. Vencl. Vaikai nutilo, sustingo ir išpūtę akis spoksojo į tėvą. Mik. Išpūtę akis žiūrėjo milijonų milijonai į žydruosius ekranus. Ap.
2.labai smarkiai (ką daryti): Prie tėvo dirbk akis išpūtęs, o lito negausi. Dr.
3.labai susidomėjęs: Visas rajonas akis išpūtęs laukia, kas čia bus. Gric.
4.išdidžiai: Eina akis išpūtusi, nieko nemato. Dr.
akìs išsibadýti išsiplūsti: Kas kame beatsitiko, ką kuri pasakė, visus žodžius, visus darbus, praėjusius, jau pamirštus, iškilnojo, atkartojo, viena kitai akis išsibadė, vis greitai, vis skubinai, nė atsakymo neklausydamos. Žem. Jos gražiuoju akis išsibadė. Krkn.
akìs išsibadýtum labai tamsu: Ale lauke naktis – akis išsibadytum. Jnš.
akìs išsidraskýti apie nesutariančius: Kam muštis, velyt geruoju akis išsidraskyt. Ds.
akìs išsiim̃ti į rañką sakoma nematant akivaizdoje esančio daikto: Išsiimk akis rankon, kad nematai!. Drsk.
akìs išsilupinė́ti apie nesutariančius: Jie gražiuoju akis išsilupinės. Srv.
akìs išsilùpti apie besiplūstančius: Kad būtų primanę, tai vienas antram būtų akis išsilupę. rš.
akìs išsiplė́šyti apie besiginčijančius, konkuruojančius: Dailus vyrutis! Palkabalio mergos akis išsiplėšys.... Ap.
akìs išsipū̃tęs išdidus: Eina akis išsipūtusi, paneberinga. Dr.
akìms išsitiẽsti pasigrožėti: Buvo kur akims išsitiesti ir pasiganyti. rš.
akìs išskė̃sti nustebti: Šitas išskėtė akis. Dgp.
akìs išspìlginti stačiai išrėžti (teisybę): Atėjo, išspilgino akis ir išėjo. Šd.
akìs išspragìnti labai nustebti: Karvė darže – ir akis išspraginau. Pj. Kai pamatė mane, kad išspragino akis!. Jrb.
akìs išspragìnęs atidžiai (žiūri): Žiūrėjau akis išspraginęs, nemačiau. Pj. Akis išspraginęs skaito. Vn.
akìs išsprogdìnti nustebti: Ko taip išsprogdinai akis? Nepatinka tau mano pasakymas?. Skrb.
akìs išsprogẽnęs
1.atidžiai (žiūri): Mieguostas: veiza akes išsprogenęs ir nieko nemato. Rdn.
2.piktai (žiūri): Žiūri akes išsprogenusi, rods, svies mane kaip futbolą. Rdn.
3.smarkiai: Lekiu lekiu akes išsprogenusi – ar aš čia geresnė vaikams!. Krš.
akìs išsprogénti
1.labai nustebti: O boba, tiek pinigų pamačius, ir akis išsprogeno, ir prižadėjo niekam nesakyt. Škn.
2.supykti: Nespėjau burnos praverti, tuoj akis išsprogeno ir praplyšo. Škn.
3.ginčytis: Išsprogeno akes, neprisipažįsta. DūnŽ.
akìs išsprogìnęs
1.atidžiai (žiūri): Jis in mane akis išsproginęs žiūro. Mrj. Ko veizi akis išsproginęs, ko nieko nesakai?!. Vkš. Gražiai, brolyt, atrodai, labai gražiai. – Žiūri akis išsproginęs. Paukš.
2.stebintis (žiūrėti): Ko veizi akis išsproginusi, ar ne teisybę sakau?!. Krtn.
3.greitai, tuoj pat: Kai užaugs, akis išsproginęs bėgs iš kolūkės. Krk.
4.supykus, piktai: Ko čia puoli akis išsproginęs ant manęs?!. KlvrŽ.
akìs išsprogìnti
1.labai nustebti: Kaip aš jam pasakiau, kad Triaupų paleido iš kalėjimo, jis net akis išsprogino. Vb. Akis išsprogino, dedasi nieko nežinanti. Jnš. Ir akis išsproginau, kai pasakė, kiek kaštuos. Vvr. Tokią naujieną išgirdę tik akis išsprogino. Rs. Ko čia išsproginai, tėvai, akis, aš sakau teisybę. Bub.
2.atidžiai žiūrėti: Akes išsprogino ir nebatsitraukia. Krš.
3.apie labai supykusį: Akis išsprogino, perpykusi tik žiūri, tik žiūri!. NmŽ. Išsprogino akis ir puolė muštis. Vkš. Akis išsproginęs puola ant viršaus. End.
ãkys išsprógo sakoma ką sunkiai, jėgas įtempus darant: Akys išsprogo, kol maišą įkėliau į ratus. Rd. Akys išsprogo, kol tokį maišą atvilko. Kair.
ãkys išsprógo ant kaktõs
1.labai nustebo: Žiūrim – gi ir jie bažnyčioj; man ir akys ant kaktos išsprogo. Jnš. Nuo tos žinios jam akys ant kaktos išsprogo. Rs. Žvilgt už daržinės – man ir akės ant kaktos išsprogo: tie [vokiečiai] jau [karvei] ragus bekertą. Klm.
2.apie sunkų darbą: Kol parnešiau, ir akys ant kaktos išsprogo. Šl.
ãkys išsprùko labai nustebo: Jonui ir akys išspruko. rš.
ãkys išsprùko iš kaktõs labai nustebo: Tai išgirdus man ko tik akys iš kaktos neišspruko. Vaižg.
akìs išspùlginti labai stengtis, rūpintis: Kaip tu buvai mažas, vaikeli, tai aš skraidžiau apie tave net akis išspulginus, o dabar, regi, kokis tu geras. Arm.
akìs išsvìlinti išbarti, sugėdinti: Išsvilino tau pernai akis Mataušas. Upt. Gerus kelius gaudžiau, kad nebūtų išsvilintos akys. Dv.
akìs išsvìlti patirti gėdą: Per daug pulsi, akis išsvilsi. Jnš. Ar neišsvilai akis, žiūrėdamas pro langą?. Slv. Nebūk per drąsus – akis išsvilsi, nebūk per lėtas – dalies neteksi. LTR.
akìs iššlúostyti apgauti: Žiūrėk, kad jis tau akių neiššluostytų. Alk. Iššluostė akis sukčius: iš senų dalių sudėtą mašiną pakišo. Kbr.
ãkys iššóko patyrė vargo: Išmoks, kai akys iššoks. Jrb.
ãkys iššóko ant kaktõs
1.labai nustebo: Atnešiau, pastačiau kvietienės ant stalo, tai jam akys ant kaktos iššoko. Grnk. Tarsi klasėje būtų sprogusi bomba. Mūsų veidai ištįso, akys iššoko ant kaktos. Bub. Aš pats užprašysiu tokius krikštatėvius, kad iš nustebimo visiems akys ant kaktos iššoks. Vaičiul.
2.apie sunkų darbą: Man ir akys ant kaktos iššoko, kol mėšlą išmėžiau. Sk. Net akys ant kaktos iššoko betęsiant tą maišą. Prn. Dumiu, kiek išgaliu [švilpynę], net akys ant kaktos iššoko. Bub.
ãkys iššóko iš kaktõs
1.labai nustebo: Motinai akys iš kaktos iššoko, kai sužinojo, kad vaikas apsivogė. Kair.
2.apie sunkų darbą: Akys iš kaktos iššoko, kol iškroviau rugių vežimą. Kair.
akìs ištem̃pęs
1.atidžiai, smalsiai (žiūrėti): Ko žiopsai taip akis ištempęs?. Simon. Žiūri akis ištempęs, aš tau!. Pc. Pas krosnį sėdi trys vaikučiai, papūrę, akeles ištempę spokso. Žem. Abu tokie smaliūgai, tik ir žiūri ištempę akis, kad ką nutvertų. Slm.
2.labai smarkiai (ką daryti): Akis ištempus lėksi namo. Upt. Veršiukas bėga akeles ištempęs – gert nori. Klt. Lekia vaikas pasitikti ištempęs akytes ir krausto kišenes, ar nėr saldainių. Slm.
akìs ištem̃pti su nuostaba, atidžiai žiūrėti: Ištempiu akis. Sir. Tie mažiukai akis kad ištempia!. Jd. Ištempė akis ir tyli. Rgv.
ãkys ištį̃so prailgo, nusibodo (laukti): Akys ištįso beveizant. Dauk. Jonienei iki vakaro ir akys ištįso saulės laidos belaukiant. Žem. Akys ištįsta metų galo belaukiant. Up. Akys ištįso bežiūrint, ar nepareina. Gs. Akys ištįso nuo pat ryto tavęs belaukiant. Srv. Nūnai ištįso akys mūs žiūrėdamos į dangų. Nėr.
ãkį ištráukti apmulkinti: Kožnas nori akį ištraukt, vis tą biedną apšukot (apgauti). Ml.
akìs ištráukti apmulkinti: Iš pavydo gatavi akis ištraukti. rš.
akìs ištrė̃kšti susidomėti: Jie pasakoja apie tas dienas, kai aš su Broniu ir Juzuliu klausydavau Kuprelio pasakų; kai mes akis ištrėškę prašydavom: „Daugiau, daugiau". Šein.
akìs ištvìlkti patirti gėdą: Veizėk, kad neištvilktum akių. Štk.
akìs išvanagúoti galą padaryti: Kad pasiuto eiti kaip vilkai, maniau – akis išvanaguos. Brs.
ãkys išvarvė́jo užsilaukė: Belaukiant ir akys išvarvėjo. Zp.
akìs išvarýti išeiti laukan: Pirmą kovo – pusnės, akių išvaryt negalima. Dg.
akìs išvarýti iš kaktõs būti labai priekabiam: Jis man už tą darbą akis iš kaktos išvarys. Skr.
akìs išvélti labai nustebti: Akis išvelti gali. Grv.
akìs išver̃sti
1.labai nustebti: Žiūro akis išvertę, nesupranta dzūkiškai. Drsk. Baltrus išvertė akis ir norėjo eiti, bet Kastė jį sulaikė. Mont. Stovi išvertęs akis. An. Senoji išvertė akis, be žado spoksojo į Kazimierą, nesurasdama, kokį žodį dabar pasakyti. Balt. Žiūrėk, žiūrėk!.. – išverčia akis Maksutis. Ap.
2.labai supykti: Ko išvertei akis kaip balnis. Krs. Ašian barkšt per ranką, o anoji išvertė akis. Pnd.
3.ginčytis, prieštarauti: Ginčijasi, tik išverčia akis. KzR. Žinai, kokie jauni, pasakai ką, tik akis išverčia. Drsk.
4.išsigąsti: Tas karalius akis išvertė. Ar.
5.nublukti: Medžiaga jau išvertė akis. Lnkv.
akìs išver̃tęs
1.labai greitai: Neik akis išvertęs, bet vaikščiok povaliai. Dg. Aš taip persigandau ir bėgu akis išvertus smarkiai. Jrb.
2.labai smarkiai, sunkiai: Dirba akis išvertęs. Gs. Už šnapsą tai jis akis išvertęs dirba. Lel.
3.įžūliai, akiplėšiškai: Meluoja akis išvertęs. Gs. Eina akis išvertus, su visais baras. Lb. Vaikas drąsus, žiūri akis išvertęs. Pn. Žiūrėk, kaip žiurkė akis išvertus. Ds. Sėskis, ko vėpsai akis išvertęs?!. Gric. prk Debesys nulėkė, ir vėl saulė išvertus akis žiūri. Slm.
4.labai garsiai: Rėkia akis išvertęs kaip galvijas. Kp. Akis išvertęs ir krokia. Grdm. Pasakysi ką – rėkia akis išvertusi kaip šėtonas. Paukš. Girtas, akis išvertęs šaukia. KzR.
5.labai išsigandęs: Pamatęs šunį vaikas parlėkė akis išvertęs. Jnš.
6.labai nustebęs: Petras žiūrėjo į skerdžių akis išvertęs, lyg jo žodžių nesuprasdamas. Krėv. Dikmanas sustingo akis išvertęs. Gric. Ma[no] žentas iš Lazdijų, tai ką kaip pasakys, daboju akis išvertus. Dbč. Senis akis išvertęs žiūri; sakau – radau, mazgas guli pinigų. Slm.
akỹs išvir̃to
1.labai nustebo: Akys išvirto, kai sužinojo. Vn. Benui net išvirsta akys, kai viename jų (kambarių) pamato didžiulę nuotrauką ant sienos. Ap.
2.buvo labai sunku (ką daryti): Akys išvirto, kol atridino akmenų. Kair. Kol tokį darbą padarai, ir akys išvirsta. Rd.
3.labai išsigando: Jis labai bijo, jei kas krepšt, tai net akys išvirsta. KzR.
ãkys išvir̃to iš kaktõs labai nustebo: Lyg medinėm kojom įslinko į mokytojų kambarį, ir jam akys išvirto iš kaktos: ant stalo kūpsojo visas kalnas banderolių!. Žil.
akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Išžardžiau akis velniam!. Ktk.
akìs išžãryti išgėdinti plūstant: Aš prie visų akių tai vagilkai akis išžarijau. Pkr.
akìs išžìbinti turėti sarmatos: Tokia žarijėlė, dar ne kartą akis išžibins. Ml.
ãkys į̃temptos labai nori, laukia: Akys tai karvei įtemptos bėgti prie tų žolių. Skdv.
akìs įžlìbinti įsistebeilinti: Pamato ką einant, tuojau akis į langą įžlibina. Mrj.
ãkys juõkiasi
1.labai malonu: Gražu, net akys juokiasi. Ml.
2.išgėręs: Ar jau akys juokias?. Pv.
akìs kabinė́ti būti priekabiam, reikalauti: O vaikiukai tie, sako, akis kabinėja?. Tl. Ko čia dabar man akis kabinėji?. Kair.
akìs kabinė́ti laukañ
1.įkyriai reikalauti: Nelesintos vištos akis kabinėja laukan. Šts.
2.pyktis, bartis: Tie kits kitam akis kabinėja laukan. Klk.
akìs kabìnti
1.ginčytis, užsipulti: O tu pats ką gi veiksi? Ginkis! Visom keturiom – akis kabink. rš. Kaziūnė kantri moteris, tačiau kad šitaip kas akis jai kabintų, to dar nebuvo. Bub.
2.neklausyti: Ale tik duok valią paršui (vaikui), tai tuoj akis kabina. Rs.
akìs kabìnti laũk smarkiai užsipulti: Tegu bala, jau toks, kad geresnio nereikia – dėl niekų akis kabina lauk. Jnš.
ãkys kaĩsta ima gėda: Nors akys kaista, širdis džiaugiasi. Vlkv. Kais tokiems besarmačiams akys. Ds. Dabar ir akys kaista, nėr kur atsisėsti. Šauk. Glamonėjami sakuoti pušiniai sienojai palieka ant rankovių riebių dėmių. Bet dėl jų dailidei akys nekaista. Vaižg. Sūnus prisidirba visko, o tėvams akys kaista. Varn.
akìs kaĩsti jausti gėdą, gėdintis: Lengva pameluoti, o paskui ir kaisk akis. Plng. Anie kalti, o tu akis kaisk!. Krž. Taip gyvenam tamsta, kad tik akis reikia kaist. Jrb.
akìs kaišýti prikaišioti, gėdinti: Dėl tavo maišo man akis kaišo. Dkš.
akìs kaĩtinti kęsti gėdą: Aš už tave akių nekaitinsiu. Lkš. Neisiu aš ten akių kaitint. Jrb. O aš dėl tavęs akis kaitinu. Mrj. Taip apsikiaulinęs dabar kaitink nuo žmonių akis. Ėr. Padarys ką duktė, o motina prieš visus turi akis kaitinti. Grš. Aš nesirodysiu, kam aš kaitinsiu akis. Žml. O gal Eleną? Jis kaipmat apsisuktų, ir nereikėtų kaitinti akių prieš Gelbūdą. Bub.
akìs kamšýti priekaištauti: Jis paskui man tik akis kamšys ir kamšys už tą auksiną. Lp. Tėvas vagis, tai ir vaikams akis kamšo. Lš.
akìs kapóti užgaulioti: Tu man akių nekapok!. Skdv. Tu čia man akių nekapok!. Mrk.
akìs kélti žvelgti: Jis dažniau akis kelia į lubas, rankas prispausdamas prie širdies. Dovyd. Žmogus kelia akis ir dairosi sužavėtas. Šein.
akìs kė̃sti priešintis, neklausyti: Tu iš mažų dienelių prieš mane akis kėtei. Ml.
ãkys kibirkščiúoja labai pyksta: Net akys kibirkščiuoja, kai pyksta. Lkm.
kur̃ akìs kìšti sakoma dėl gėdingo elgesio: Aš nežinau, kur akis reik kišti vagiant? – tarė kita boba, nejučiomis traukdama peilį nuo stalo ir kišdama į kišenę. Žem. Kur kiši akis šitaip padarius. Jrb. Kur kišti akis, kaip reik pasirodyti prieš žmones, kad tu toks esi, pirštais gal subadys. End.
nėrà kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Vai kiek sarmatos turėjau, kad nebuvo kur akių kišti!. Mlt.
netùri kur̃ akių̃ kìšti apie labai besigėdijantį: Padarė tokią sarmatą, kad neturėjo kur akių kišti. Ėr. Dabar jis iš gėdos neturi akių kur kišti. Jrb. Iš tos sarmatos žmogus nebeturėjo kur akių kišti. Jnšk. Tokia gėda buvo, kad neturėjau kur akių kišti. Rt.
akių̃ kláusti dairytis: Ale taigi – aikštėj padėta – neberanda! Kaip teip akių neklausti?!. Mžš.
ãkys klýsta malonu: Mašinom važinėja, gražu – akys klysta. Grk.
akìs krapštýti neduoti ramybės, vis primenant reikalauti: Akis krapšto – atiduok skolą. Rdn. Ko tu nori, ko man akis krapštai dėl nieko!. Rš.
ãkį kreĩpti
1.domėtis patinkant: Žiūriu – kreipia į ją akį tas Juozukas. Vl. Jis dargi pats ne taip jau akį į tave kreipia. Šein.
2.sutelkti dėmesį: Ypač reikia kreipti akį į klaidingus įpratimus. rš.
3.pykti: Jis ant manęs ir kreipia akį nuo to vakaro. Vl.
akìs kreĩpti
1.žvelgti: Tėvų barami [mokiniai] valgo mažai ir kreipia vis akis į langą. Šein.
2.sutelkti ar patraukti dėmesį: Kartais ir į menkniekius reikia kreipti akis. Jabl. Sūnėnas buvo atėjęs į koncertą puikiausiai pasipuošęs ir jau seniai kreipė į save svečių akis. Balč.
ãkį kum̃pinti pykti, skersakiuoti: Tai ko čia tą akį kumpini, ką jau padariau?. Jrb.
akimìs láidyti stebėti: Kur tik einu, jis vis mane akimis laido ir laido. Šl. Katinas akim tik laido, nori galuotis. Šts.
akìs láidyti stebėti: Aš žiūriu, ko į mane visi akis laido. Mrj.
akìs ant parõs laikýti merdėti: Jau mirs: jau akis an paros laiko. Ml.
akimì léisti
1.nužvelgti: Eina šiaučius per girią, akim leidžia medžius: tai kreivas, tai šakotas, nėr gero kurpaliui. Prng. Čigonė inėjus taip ir leidžia akim pirkią. Trgn.
2.žvilgsniu sekioti: Akimi leidžiu jį, kur jis eina. J.
akimìs léisti žvilgsniu sekioti: Kur tik einu, jis mane akimis leidžia ir leidžia. Šl.
akimìs lydė́ti žvelgti į tolstantį: Petrutė vaikščiojo pakrante lydėdama akimis tolstantį garlaivį. Ap.
ãkys leñda
1.ima pavydas (žiūrint): Lenda visiems akys an mano telyčią. Trgn.
2.sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Visą dieną tuos medžius vilkau – net akys lenda. Jnš. Dirbk, kad akys lįstų, valgyk, kad pilvas plyštų. Vlk. Net akys lenda, kai sperečijas, dar kad ir praudą (tiesą) sakyt. Ml. Spausk smarkiai, kad akys lįstų. Škn.
3.apie patekusį į nemalonią padėtį: Šaltą vandenį ant tų akmenų pridegusių išpila, tai šiltis būna, net akys lenda. Pls.
ãkys leñda iš kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Taip dirbau nuo pat ryto, kad akys iš kaktos lindo. Škn. Ginas, net akys lenda iš kaktos. Ktk. Sunku dirbt – akys iš kaktos lenda. Lp.
2.apie patekusį į keblią padėtį: Ėmė bobos grūstis, taip suspaudė, kad akys iš kaktos lenda. Škn.
ãkys leñda per pakáušį labai sunku dirbti: Su tais rugiais plūkis plūkis perdien, akys per pakaušį lenda – kaip sunku. Lkm.
ãkys lim̃pa
1.norisi miego: Negaliu daugiau skaityti – akys limpa. Pn. Jautė tik, kad nuvargo, nuilso, o akys lipo kaip medum išteptos. Krėv. Net akys limpa, kaip noriu miego. Pg. Einu gult, akys limpa. Mrj. Rodos, jau užmigsiu, rodos, akys pačios limpa, tik vėl krūpt – ir nemiegu. Mišk. O man baisiai akys limpa – miego noris. Dovyd.
2.norisi gėrėtis, traukia prie ko: Širdžiai tinka, ir akys limpa. LTR. Kaip vyšnia jaunamartė. Ir savos akys limpa, ir svetimas traukia. Trein.
3.traukia dėmesį: Suvokiu: visų akys limpa prie jos – mano barzdos. Dovyd.
ãkys lìpa ant kaktõs
1.apie bet kokį intensyvų veiksmą: Barbutei net akys lipa ant kaktos iš smalsumo. Čiurl.
2.apie prastą savijautą: Šįrintais akys ant kaktos lipo, sakiau, kad nekelsiu, o dabar kaip ir nieko. Ms.
ãkys lìpa iš kaktõs apie bet kokį intensyvų veiksmą: Bronės akys lipa iš kaktos – nori visus peršaukti. KlvrŽ. Akys lipa iš kaktos, o reikia kelti [rąstą]. End. Vyrai sėdi lyg stabo ištikti, akys lipa jiems iš kaktų – kas galėjo pagalvoti, kad atsiras toksai, kuris įveiks Jeronimą. Bub.
akìs lùpti
1.daryti sarmatą: Lupa akis prieg svečio ažu itus pinigus, geriau tu ją būtai nepristojęs. Arm.
2.prieštarauti, ginčytis: Regi, kaip prieš tėvą akis lupa. Tvr. Ita boba man akis lupa. Dv.
nórs ãkį lùpk visai nereaguoja: Tyli kaip žemė – nors akį lupk!. Al. Prabuvau ingi sutemų dėl itų daiktų; kad vienu asmoku (skatiku) pigiau duodi, tai ne[par]duoda, nors akį lupk!. Arm.
akìs lùpti iš kaktõs būti priekabiam: Ji baisiai bjauri – visiems akis lupa iš kaktos. Jrb.
ãkys márkstosi yra gyvas: Kol tavo akelės markstos, tavo vaikas brangus. Užv.
akìm mãtant greitai, bežiūrint: Jis gerai daro: tą kripę (kopėčias) akim matant padarė. Jnš. Ilgai neužtruksiu, akim bematant sugrįšiu. Sk.
ãkys mãto kãtę norisi miego: Vaikų akys jau katę mato. Škn.
akimì matýti negãli labai nekenčia: Jin dabar jo negali akim matyti. Jnš.
kur̃ ãkys mãto bet kur (eiti): Dar šiandien nusispjautau, mestau viską ir eitau, kur akys mato. Krėv. Dumsiu, kur akys mato, kur kojos neša. Auk. Sykiais nutariu eiti, kur kojos neša, kur akys mato, ale tuojau pradedu galvoti, juk visiems sunku. Rt. Einama laukais – kur akys mato!. Ap. Jis išėjo nė žodžio nesakęs, nepasipriešinęs. Nuėjo kur akys mato, kur kojos neša. Šein.
akìs máudyti meluoti: Ką čia man akis maudai – sakyk teisybę. Rs.
ãkys máudosi sakoma daug ko esant: Kiek tų skurlių [turguje], akys maudos. Všk.
ãkį mérkti
1.duoti ženklą: Akį merkia, kad eičiau su jais. Rm.
2.viliojamai pažvelgti: Jau ir merginom mokėjo akį merkti. Cvir.
akìs mérkti snausti: Išklausęs keletą atsitikimų, ėmiau merkti akis. Andr.
ãkys mérkiasi
1.nori miego: Eisiu miegot, nebedirbsiu, man jau akys merkias. Žg.
2.miršta: Seno niekas jau nenori, o tos akys nesimerkia. Krm.
ãkį mèstelėti
1.trumpai pažvelgti: Mestelėk biškį akį ant to žmogaus. Vkš.
2.bent kiek prižiūrėti: Mestelėk kartkarčiais akį į mano vežimuką. rš.
3.bent kiek paskaityti: Reikia mestelėt akį į gazietą. An.
akimì mèstelėti trumpai pažvelgti: Mestelėjo akim praeidamas, kaip nepažindamas. Ds.
akimìs mèstelti trumpai pažvelgti: Broliai prie Petniūnioko nieko, lyg ir nemato jo, tiktai Poviliokas mestels akimis ir nusišypso pats sau. Balt.
ãkį mèsti
1.trumpai pažvelgti: Užsikrapštau šiaip taip ant viršaus, o žemyn baisu net akį mesti; vienok žemyn reikia eiti – nori nenori. Lauc. Tuo tarpu Vasaris spėjo mesti akį į visus susirinkusius. Myk-Put. Praeidama mečiau akį į tavo darželį. Šn. Aš tai greit žmogų pažįstu, koks anas yra, na, mečiau akį ir jau žinau. Pbs. Nei akies nemetė, pro šalį praėjo. Trs. Kad tik kas brakšt – ir meta akį į duris. Pbr. Kur akį metei, ten mūs. Lz.
2.patikti: Aš gi tau sakiau, kad ji į tave akį metė, – toliau juokavo Petryla. Myk-Put. Jis meta ant Onos akį. Alk.
akimì mèsti trumpai pažvelgti: Kur tik akimi meta, ten kaip jūrės liūliuoja banguoja priešų minios. Krėv. Kaip mesti akia – vis mūsų laukai tęsiasi. Rod.
akimìs mèsti trumpai pažvelgti: Tas metė akimis su nʼištikėjimu ant Radušio. Piet.
akìs mèsti trumpai pažvelgti: Pridusdama, galvą pakreipus, akis dažnai aukštyn mesdama, ji kalbės net kiek išraudus. Dovyd.
akìs mė́tyti dairytis: Ot vaikas, jei įėjo trobon, tai ir mėto akis ant sienų ir visur. Lš. Ir štai ji, pirmiau išgąstingai akis mėčiusi į skaidrų vidudienio dangų, dabar išgąstingai seka mane. Dovyd.
akimìs mė́tyti
1.dairytis, žvalgytis: Rodos, akimis per daug po tą stubą mėto. Šmk.
2.stengtis patraukti dėmesį: Akimis tik mėto mergučės, kur vyrai – tikri juokai. Jrb.
akimìs mė́tytis žvalgytis: Mergaitė dairos baikščiai aplink, žiūri į vyskupą, žvilgterėja pro langą, mėtos akimis tarp lubų ir aslos. Šein.
akìs mìglinti apgaudinėti: Ką jis čia man akis miglina, aš jau žinau, kada jis gimęs. Jnš.
akimìs mirksė́ti apie nenuoširdžią kalbą: Jis kalbėjo ir akim mirksėjo. Vrn.
ãkys mìrksi tánkiai meluoja: Kreivaprisiegio akys tankiai mirksi. Ml.
akìs mõnyti
1.meluoti, apgaudinėti: Nemonyk mums akių, juk mes ne maži vaikai. Lž. Jie mums tik akis monija, norėdami ten privilioti. Mrj. Nemonyk tamsta man akių, – perkirto senis ir skambiai trinktelėjo lazdele. Marc. Ką jis tau akis monija, atsikrenkšk ir spjauk jam barzdon. Lš.
2.pokštus rodyti: Juokdariai turguj akis žmonėm monija. Vrb.
akìs muĩlinti meluoti norint apgauti, apgaudinėti: Na mat, išsigando caras atsišaukimų ir uždraustų raštų, tai ir muilina žmonėms akis!. Bil. Muilinti akis, vadinasi, kalbėti netiesą, vadinasi, akyse juoktis iš visų žmonių. Vien. Gali čia man akių nemuilinti, neapgausi!. Alk. Ką tu čia dar muilini akis su savo šnekomis!. Lkš. Kam muilinti žmogui akis, kad aš pats šiandiej buvau ir girdėjau. Skdt. Jis, žaltys, akis muilina. Katil.
akìs náižyti koketuoti: Na, žinai, mama, ta boba visai pašėlo: tik naižo akis prieš vyrus kaip mergička. Jnš.
akimìs nárdyti stengtis patraukti dėmesį, koketuoti: Tai smarki boba: tik akimis nardo, tik vilioja tuos vyrus. Jrb.
ãkys nárdosi merdi: Tuosyk dar prasčiau, kaip akys pradės nardytis. End.
akìs nárstyti koketuoti: Akis narsto su vyrais kalbėdama. Šts.
akimìs nárstyti
1.atidžiai žiūrėti: Ateinu in tvartą, tik akimis narsto veršiai. Rmš.
2.stengtis patraukti dėmesį: Kad narstė, kad svarstė akim tą Jonį, net iš šalies gėda. Sk.
akiẽs neatitráukti įdėmiai žiūrėti: Ažgūris įstabiai jį seka, neatitraukia akies. Šein.
akių̃ neatitráukti
1.žavėtis, gėrėtis: Bet ponas savo akių nuo jos vis neatitraukė. Mont. Kokia ji graži, – galvojo Bronius, neatitraukdamas nuo jos akių, – kokia balta... lyg lelija.... LzP. Ponai ir ponaičiai neatitraukdavo nuo Marės akių. Kudir. Kad gražybė mergos, kad jis akių neatitraukia. Btg. Atvažiavo in močią – blogutė, sudžiūvusi, susenėjus, o anksčiau akių negalėdavai atitraukt. Ker.
2.rūpestingai prižiūrėti: Pati motina stumia [vežimuką]. Jauna, sveika. Išdidi. Akių nuo vaiko neatitraukia. Šein.
akių̃ neatplė́šti
1.įdėmiai žiūrėti: Petronė pačiupinėjo pirmąjį pluoštelį pinigų ir ilgai neatplėšė nuo jo akių. Marc.
2.žavėtis, gėrėtis: Neatplėšdamas akių žiūrėjau į man pažįstamos pirkios pusę. rš.
akių̃ neatràsti nesuvokti esmės: O tu, Tekoni, matyt, taip ir numirsi akių nebeatradęs, – pasakė Alaušas. Balt.
ãkys nebìjo dū́mų nejaučia gėdos: Jos akys geros, dūmų nebijo: vakar latravojo, o šiandien eina galvą iškėlus. Krč.
akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių nedėjo. Gr.
akių̃ neganýti nesivaržyti, nesigėdyti: Tokia boba akių neganys: kaip jai užeis, taip ir papils. Užp.
akių̃ neišlùpti nieko negauti: Akių jam neišlupsi. Ėr.
kõ akių̃ neišriñkti labai užsipulti: Kiti jam ko akių neišrinko. Auk.
ãkys nekė́lė daug: Mėsos nė akys nekėlė. B.
akių̃ nekreĩpti nesidomėti: Prižadu tau į visų tų dūdučių-lupučių kalbas, pliauzarojimus nebekreipti akių.... Pt.
akių̃ neléisti įdėmiai žiūrėti: Žmogus neleido akių nuo jūrių. Kudir.
akių̃ neléisti žemỹn nesigėdyti: Neleisk taip akių žemyn, aš sveiko nekaltinu. Jabl.
akių̃ nematýti nesusitikti: Man magistro ir akių neteko matyti. Vien. Nuo to karto anos nė akių nemačiau. Varn.
akysè nematýti nesusitikti: Mauk greičiau pro duris, kad daugiau akėse nematyčiau!. Rdn.
akiẽs nemérkti neatsižvelgti į asmenį, tiesiai rėžti: Nemerkia tas akies ir ant jo. Trgn. Geras būdamas ant manęs akies nemerktum. Arm.
akių̃ nemérkti nenusileisti, savo laikytis: Kaziokas akių nemerkia, kas jam priklauso, turės atiduot. Skdt. Žiūrėk, tik akių nemerk teisme, tu turi laimėt. Mlt.
akimì nemìrktelėti visai nesijaudinti, šaltai ką daryti: O tai, šuns pusė, meluoja, nė akimi nemirkteli. rš.
akių̃ nenugrę̃žti įdėmiai žiūrėti (klausantis, žavintis ir pan.): Jis žiūri ir žiūri – akių nenugręžia nuo manęs. Rm.
akių̃ nenukreĩpti įdėmiai žiūrėti: Ji visą laiką beveik nenukreipia akių nuo Martyno. Simon.
akiẽs nenuléisti būti atidžiam: Vis brisk purvyną su lazda, vis nenuleisk akies, jie taip ir laukia, kad kur ką nugriebt į šalį. Andr.
akių̃ nenuléisti įdėmiai žiūrėti (stebint, žavintis ir pan.): Bet nuo Judo namų nenuleisiu akių, kai apakinsiu visų tautų žirgus. ŠR. Sargienė sėdi ant kėdės ir nė akių nuo mūsų nenuleidžia. Žem. Patenkinti, patenkinti: jaunikis tai ir akių nuo Nastutės nenuleidžia ir kunigėliu vis kliedi. Vien. Ir Jadzė nenuleidžia nuo kunigo akių – taip ji įsiklausiusi į tas baisenybes. Myk-Put. Ana veiza ir veiza, akių nenuleidžia nuo ano. End. Žinau, kad jos nenuleidžia akių nuo šito namo. Bub.
akių̃ nenumèsti
1.rūpestingai saugoti: Nenumesk akių – kruopos nubėgs. Lš.
2.įdėmiai žiūrėti (žavintis): Toji mergaitė tai akių nenumeta nuo Prano. Ktk.
akių̃ nenusùkti įdėmiai žiūrėti: Jis žiūri ir žiūri – akių nenusuka nuo manęs. Rm. Akių nenusuka – vis spokso, žiūri. Pn.
akių̃ nenutráukti įdėmiai žiūrėti (žavintis): Tas Jonis per tą sambarį akių nenutraukia nuo jos. Jnš.
akių̃ nepadė́si ant stãlo Tlž. reikia būti vaišingam:
akių̃ nepakélti įdėmiai žiūrėti: Nepakeldamas akių nuo skruzdėlyno [dėdė] patylom sau kalba. Dovyd.
akių̃ neparódyti visai neateiti: Nė akių neparodė iki šiol, nebent per šventes pasirodys. Žem. Bet kur buvai taip prapuolęs, kad akių nebeparodai?. Paukš. Būta man giminės: kelinti metai, kaip akių neparodo. Alv. Ir visą tą laiką, kai Blindokas su šeimininku pasimainydami olbino, lenkė Valiusę prie reikalo, Aleksiukas nė akių neparodė. Balt.
akių̃ nėrà kur̃ pasùkti darosi gėda: Akių nebėra kur pasukt nuo tavo apsileidimų!. Balt.
akių̃ neródyti
1.visai neateiti, nepareiti: Ganot po mano ganyklas, ar girdi, o pasirokuoti šaukiami nė akių nerodote?. Žem. Alfonsas į namus ir akių nerodė. Vien. Nuo pavasario sūnus akių nerodo. Vlkv. Jau bėda kokia atvarė – taip jau ir akių nerodai. Ut. Marčia akių nerodo. Klvr. Pasiskolino – nė akių nerodo. Jrb. Kai susipykom, visus metus nė akių nebrodė. Užv. Kur ji tau akis rodys: džiaugias atvežus, patupdžius ją (motiną) pas mus ir palikus. Šmk.
2.nesirodyti, neišeiti: Juočbalienė ištisai dvi savaites kaime akių nerodė – kojos nekėlė iš namų, svetimo slenksčio neperžengė. Bub. Kukuok įlindęs į savo pašiūrę, bet akių žmonėms nerodyk. Daut. Jų visa šeimyna keršelnykai: ir dukterys, kai užpyksta, tai kamaroj užsidaro kelias dienas ir akių nerodo. Lel.
akìs nérti merdėti: Pradėjo vienkart nerti brolis akis, jau galvojom, kad mirs. Gršl.
akių̃ nesáugoti žiūrėti į ką netinkamą: Bet kitą šeštadienį, per išpažintį, jis prisipažino dvasios tėvui „nesaugojęs akių, žiūrėjęs nepadorių paveikslėlių". Myk-Put.
akysè nesiródyti neateiti (nepageidaujant): Prašom pasakyti, kad jis daugiau mano akyse nebesirodytų. rš. Vis ana prieš jį stovi, o jis prašo, kad jinai nesirodytų jam akyse. Eiš.
akių̃ nesudė́ti nemiegoti: Ji per naktį nesudėjo akių. Alk. Ir brendi į vandenį, tai per naktį po to – kvenkš, nė akių nesudės, rytą visiškas ligonis. Žem. Nė akių per naktį nesudėjau jūsų belaukdama. Srv. Per visą naktį vieškeliu trenkė, klykė žmonės, žvengė arkliai, bliovė galvijai, ir Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo. Vien. Per visą naktį nesudėjau akių supdama tą žvieglį. Lš. Aš visą naktelę akių nesudėjau. Grv.
akių̃ nesumérkti nemiegoti: Visą naktį akių nesumerkė Grigienė – vis vartėsi nuo šono ant šono ir dūsavo. Krėv. Per kiauras naktis nesumerkė akių, kai uždegei jauną krūtinę. Mair. Vėl jį šaukiau, išblaškiau jo neramius sapnus ir jau pats akių nesumerkiau iki pat ryto. Cvir. Ištisą naktelę nesumerkiau akių, vis vaidenosi, kad kažkas šaukia mane. Cinz.
ãkys nesusimérkė negalėjo užmigti: Iš to išgąsčio man akys pernakt nesusimerkė. Ėr. Miego noriu, bet akys nesusimerkia, ir tiek. Krs.
akìs nèšti ateiti, pasirodyti (gėdijantis): Skolos neatidaviau, kaip reikia akes nešti?!. Krš.
kíek ãkys nẽša iki soties: Prisiėdžiau kiek akys neša, dabar galiu gultis. Šl.
kur̃ ãkys nẽša bet kur (eiti, bėgti): Tu pats džiaukis vietą turįs ir veizėk, kad kuomet drapanas susisukęs nespruktum, kur akys neša. LzP. Jis bėgs, kur akys neš. Piet. Eisiu sau, kur mano akys neša... pasiskandinti ar pasikarti, neko taip paniekinamai būti. Žem.
akių̃ netèkti apakti: Pamatysi, kaip pati akių neteksi beašarodama. Jnš.
akimìs netikė́ti stebėtis: Nenori savo akimis tikėti... kambarys tuščias, nė kokio Jono daiktelio nebėra... jos tik skarmalai asloje sumesti. Žem. Žiūriu ir akimis netikiu. Stovi Elena su savo nosele kaip lepšiukas. Pt. Ogi žiūriu ir akim netikiu. Sk.
akių̃ netráukia (nuo ko) apie įdėmiai žiūrintį: Elzė juto, kaip Donatas, ne mažiau už kitus nustebęs, netraukė akių nuo jos veido. Pt. Nuog daiktų nepadorių akių netraukei. rš. Čia nė žuvies nematyti! O Vincutis taip daboja, taip netraukia akių nuo paplavėlio. Tikras žvejys!. Šein.
akių̃ netrìnti nesigėdyti: Ji netrins akių teisme, paliudys. Skr.
akiẽs neturė́ti būti nepalankiam, nemėgti: Ant manęs nesibara, ale ir akies neturi. Mrj. Ant manęs neturi akies. Rod. Žmonės nelabai turi ant jo akies. Brt. Neturėjo akies ir atėmė. Krtn.
akių̃ neturė́ti nepamatyti kieno prastumo: Ar tu akių neturėjai, kad su tokiu suderėjai?!. Alk. Reikėjo akių neturėti už to kelmo ištekėti. rš. Turbūt akių neturėjo: aš sena neičia už tokio. Sk.
ãkys neužléidžia yra gėda: Kad ir širdis užleistų – akys neužleidžia. Kair.
akiẽs neužmérkti atsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmerkta. Prng.
akių̃ neužmérkti rūpintis: Ir nutariau: parvažiuosiu ir ištalžysiu, tegul ir svietas žino mano valią – nusikaltimas, akių neužmerkiu. Dovyd.
akių̃ neužrìšti neuždrausti matyti: Mačiau ir sakau, tu man akių neužriši. Ldv.
akių̃ neužsirìšti visur tikti, nebūti gėdai: Neužsiriš akių mergaitė nė į didžiausią gyvenimą. Žem. Rimta buvo Magdė, nenupuvusius nagus turėjo: ką paėmė, tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
ãkys niáukiasi liūsta: Vis labiau niaukias jam akys. Alz.
akìs nudel̃bti susigėdus vengti žvilgsnio: Iš karto akis nudelbė, kad pasakiau. Žl. Maksutis sėdi nudelbęs akis. Ap.
ãkį nudė́ti pažvelgti: Niekur akies neseka nudėt, tik ant Stasios. Lp. Taip akis ir nudeda, kad tik kas. Pbr.
akìs nudil̃binti gėdijantis vengti žvilgsnio: Akis nudilbino ir eina. Dkšt.
ãkys nudìlo įgriso, nusibodo (žiūrėti): Akys nudilo beveizint į tankus, patrankas, į mašinas visokias. Šts. Prisiveizėsiu, dar ir akys nudils. End.
ãkys nudìlo ìšverkiais apie daug verkusį: Nuo tokios gyvestos mano akelės išverkiais nudilo. Tvr.
ãkys nudìlusios
1.viską gerai žino: Šiauliuose dažnai būna, anam ten ir akys nudilusios. Lk.
2.nepastabus: Čia jau man akys nudilusios. Lk.
akìs nudìrti gėdijantis vengti žvilgsnio: Kad pamatė mane, akis nudyrė ir prašliaužė. Škn.
akìs nudùrti
1.įsistebeilyti: Kristina tylėjo dantis sukandusi, akis nudūrusi į slėnį ir įsižiūrėjusi į karklus. Dovyd.
2.susisarmatyti: Pastebėjai? Pagaliau! Na, mergyte, kodėl nudūrei akis? Kodėl nuraudai? Turbūt aš tau patinku. Simon. Akimirką jis pamatė save beeinantį po pamokų namo, susitinkant akis nudūrusius mokinius, pabėgusius iš jo istorijos pamokos. Ap.
akimìs nudùrti
1.sakoma nekenčiant ko: Vokiečiai mūs nekęsdavo, galėdavo akimis nudurt. Skr.
2.piktai pažiūrėti: Kad pažiūrėjo į mane – gatava akimis nudurti, o nežinau už ką. Stak.
akìs nudùrti į žẽmę gėdijantis vengti žvilgsnio: Nusigandęs nudūrė akis į žemę ir tylėjo. Dr. Nėra ko man žemėn akis nudūrus laukti. Bub.
akìs nudùrti žemỹn nuliūsti: Ko sėdi akis nudūręs žemyn?. Alz.
akìs nudžiovìnti paguosti: Tik leiskit našlaitei akis nudžiovinti. rš.
akimìs nuglóstyti nužvelgti gėrintis: Nuglostė gerai akimis jis mane. Jrb.
akìs nukabìnti įdėmiai žiūrėti (grožintis): Vienos mergės į jį akis nukabino. rš.
akìs nuléisti
1.susigėdus vengti žvilgsnio: Kai gerai sudrepijau, tai išėjo kaip vilkas akis nuleidęs. An. Ko nuliūdai, sesule, ko nuleidai akytėles?. Dglš. Galėtumėt pabūti, – akis nuleidusi [sako] ir Marcelė. Ap. Aš nuleidžiu akis, bet kur tau – pačios akys ir per blakstienas nuogą grožybę regi. Dovyd.
2.neprižiūrėti: Tik nuleidžiu nuo vaiko akis, žiūrėk, jis jau ir kiša ką burnon. Vb. Pašėlę tie žmonės. Tik nuleidai akis, žiūrėk – ir netvarka. Gric.
akimìs nulydė́ti nužvelgti tolstantį: Šalimų sodybų žmonės pakelia galvas nuo savo darbų ir akimis nulydi važiuotojus. Ap.
ãkį numèsti pažvelgti: Tėvas akį numetė į sūnų. Brž.
akìs numèsti pažvelgti: Tik sušnekot, tuoj akis numetė į duris. Pbr.
akìs nunérti gėdijantis vengti žvilgsnio: Sesuva akis nunėrė ir nuėjo. Dv.
akìs nurem̃ti žiūrėti į vieną tašką (apie silpną ligonį): Myliutė jau visiškai akis nurėmė, jau greit mirs. Ps.
akimìs nusèkti nužvelgti tolstantį: Aš ir tau įtaisysiu auksinius batus ir žąsino plunksnas, – kalba Mikutis akimis nusekdamas ant Sūrmaišelio nukritusią žvaigždę. Dovyd.
akìs nušviẽsti nudžiuginti: Kai išsimokins vaikas, mums akis nušvies. Šl.
ãkys nušvìto
1.pralinksmėjo, nudžiugo: Kai tik ponas atsisėdo ant to paties kupsto, kur neseniai Martynas sėdėjo, tuoj jo akys nušvito. Cvir. Pradėm akys nušvito. Grdm. Pamačiau ateinant sūnų, net nušvito akys. Vb. Prasidžiugo kriaučius, net akys jam nušvito. A. Tai jau jų akys nušvito, kad aš parnešiu pinigų. Jrb. Kaip atvažiuoja vaikai, nušvinta ir akys. Adm.
2.geriau pasijuto: Kai ji tą kraują supylė, man akys nušvito. Skdv. Atsigėriau išrūgų, tuoj akys nušvito. Kair. Taip gerai tas obulas – ir akys nušvito, kai suvalgiau. Ms.
3.lengviau pasidarė (gyventi): Kai paleidė žmones iš dvaro, tai net akys nušvito. Pl.
akysè nušvìto
1.pasidarė aišku: Man iš karto nušvito akyse, lyg kas nutraukė juodą maršką. Šein.
2.pasidarė malonu: Ir malonu, kad jo apie ją rašoma. Ir dabar va beskaitant net akyse nušvito. Šein. Paskui padavė žinią, tai dabar jam akys nušvito. Lnkv.
ãkys nutį̃so labai prailgo: Akys nutįso tavęs belaukiant. Snt.
ãkys nužaliãvo pasidarė bloga: Akys nužaliavo – dantis į burną sugrūdo. Krš.
akysè nužaliãvo pasidarė bloga: Nužaliavo akėse, ir parvirtau. Krš.
akìs pabadýti
1.pasakyti teisybę (tiesiai): Aš jai pabadysiu akis, kai ateis. Rm.
2.pagėdinti: Jis jam pabadė akis prie žmonių. Ėr.
akìs pabãlinęs
1.įpykęs, įsiutęs: Tu, tu! dar čia man pradėk, to betrūko... – šaukia akis pabalinęs, – nosį nusišluostyk, paršeli!. Žem. Nereikia akis pabalinus šaukt, niekas nebijo. Škn.
2.girtas: Eina artyn akis pabalinęs: aš nei gyva nei mirus. Jrb.
akìs pabãlinti piktai pažiūrėti: Akis pabalino, maniau, kad griebs. Dkš. Pabalino akis kaip velnias. Žem. Užsigink, akis pabalink ir daugiau nieko. Grg.
ãkys pabãlo baisu pasidarė: Kaip sužinojo, kas atsitiko, tai net jam akys pabalo. Gs. Mano akys pabalo išgirdus tokį paaiškinimą. Žem.
akių̃ pabijóti susirgti nužiūrėjus: Paršiokas akių gal pabijojo – suvis neauga. Lkm.
akiẽs pabóti išsigąsti: Vaikas tėvo akies pabojo. Pvn.
akių̃ pabóti susirgti nužiūrėjus: Gal karvė pabojo akių, kad neėda?. Arm.
akìs pabrùkęs į nieką nežiūrėdamas: Piktas – eina akis pabrukęs. Šn. Kai susarmatinau, tai nuėjo pabrukęs akis. Šn.
akìs padalbìnti piktai pažiūrėti: Padalbino akis kaip vilkas. Gž. Kas jau tau nutiko, kad taip akis padalbinai. Gs.
akìs padė̃binti piktai pažiūrėti: Padėbino akis ir sėdi – pyksta. Alk.
akìs padel̃bti piktai pažiūrėti: Padelbė akis ir nė šypt. Gs.
akìs padė́ti žiūrėti (domintis, grožintis): Kur gražus daiktas, ten visų akys padėtos. Šmk. Visi į jį akis padėję. Gs. Kad ir nepažįstamas vyras įeis, tai taip akys padėtos kaip katės – linksmybė neišpasakyta. Slm. Visi tik žiūri akis ant jo padėję. Srv. Jonas visą vakarą akis padėjęs ant jos, daugiau į nieką nežiūrėjo. Stk. Visi tyliai, ramiai šneka, visų akys padėtos į Joną. Šein.
akìs padė́jęs atidžiai: Aš jam sakau, o jis akis padėjęs žiūri į mane. Pš.
kur̃ akìs padė́ti apie gėdijimąsi: Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvams kokia gėda, kur ir akis padėti?. Myk-Put.
nežìno kur̃ akìs padė́ti sakoma gėdijantis: Visi jo bijojo kaip ugnies – nepagerbs tau nė žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi, nei kas atsakyti, nei kur akis padėti. Krėv.
akìs padil̃binti piktai pažiūrėti: Akis padilbino ir praėjo. Brt.
akìs paganýti pasigrožėti: Vienu žodžiu, yra pas mus kur akis paganyti. Saj. Kad gražios merginos, tai yr į ką akis paganyti. Gs. Gerai akis paganyti galima toje gegužinėje. Jrb. Mokyklos sporto salėje stalo teniso varžybos. Sirgalių gyvas velnias. Sulėkė akis paganyti. Mat žaidžia mergaitės. Bub. Smagu bent akis paganyt. Ldvn. O kur pelnas savininkui, nebent savo akis juo paganyti. ŠR.
akìms paganýti pasigrožėti: Tokia merga akims paganyti. Kp.
ãkį paim̃ti patikti: Iškart akies nepaėmė [mokytojas], tai nežinia, ar ten (mokykloje) išsilaikys. Vrn.
akìs į rankàs paim̃ti gerai pasižiūrėti ieškant: Paimk akis į rankas, ir rasi. Ms.
akìs pakabìnti
1.įdėmiai žiūrėti (grožintis): Jau ta Onelė tai visą vakarą tiek pakabinusi akis ant jo, kad net negražu. Lkč. Ji akis į Praną pakabinusi. Kv. Ko čia pakabinai akis?. Rs.
2.norėti gauti, meilyti: Parnešiau iš krautuvės silkių, vaikas tuoj akis pakabino, zirzia, kad duočia. Šl.
akìs pakaĩtinti būti sugėdintam: Dar tai pakaitins akis prieš Vincą. Mrk.
akìs pakárti tykoti, norėti gauti: Tokie svetimtykiai, tik akis pakorę ant svetimo. Rs. Šuva visą laiką akis pakoręs – mėsos duok. Ar.
akìs pakélti
1.pažvelgti: Pakeliu akis – jau beauštanti. Šts. Vaikščioji ir nė akių nepakeli, kas dedasi aplink trobas. Srv. Pakelk akis – ir pasakys. Kp. Akių ant jo negal pakelti. B. Merga pakėlė akis aukštyn ir norėjo kažką pasakyti. Krėv. Bijova kits į kitą akių pakelti, bijova žvilgterti. Šein. Ji kalbėjo lyg sau, lyg vėjui pakeldama akis į lango viršų. Dovyd.
2.žvilgtelėti: Išėjęs akis pakelk, kur vištos. Srv.
3.bijoti pažvelgti, gėdytis: Visą vakarą negalėjau akių pakelt dėl brolio šunybių. Užp. Aš negaliu į bernelį nė akių pakelti. LTR. Kad tu nepakeltum kojų nei rankelių, kaip aš nepakeliu į svietą akelių. Mrj. Bijo akis pakelti kaip vilkas. Sb. Užteks jau. Ryt negalėsim į žmones akių pakelti. Krėv. Susiremiam, kapojamės, o paskui sarmata akis pakelti. Bub.
4.atsiminti: Kaip aš akis pakėliau, tai vis šiteip ir šiteip vadina. Trgn.
(kieno) akysè pakélti geriau vertinti: Ne taip dažnai lietuvių rašytojo kūriniai pasirodydavo tada kitomis kalbomis, ir šis faktas pakėlė mus mūsų pačių akyse, ragino telktis, organizuotis, dirbti geriau ir daugiau. Vencl.
akìs pakylė́ti pažvelgti: Tas, stovėdamas iš tolo, nedrįso ir akių pakylėt. Dk.
akìs pakreĩpti pažvelgti: Į langą nedrįso nė akių pakreipti. Šein.
akìs paléisti imti domėtis: Akis paleido ant geidulių to pasaulio. Dk.
akimìs palydė́ti nužvelgti tolstantį: Šuo praleido juos eiti toliau, palydėjo akimis ir pakilęs dideliausiais šuoliais nulėkė atgal. Ap.
ãkį pamérkti
1.duoti ženklą: Akį pamerkė, kad prieičia prie ratų. Jnš.
2.viliojamai pažvelgti: Ar tik ne mergina graži tau akį pamerkė. Cvir.
3.įsiteikti: Akį pamerksi pirmininkui, tau šienas ėdamas, geras. Rd.
akìs pamèsti apakti: A jau verkiau ir akeles už tai pamečiau. Grv.
akìs panarìnti vengti žvilgsnio: Supyks, akis panarina, ir nė žodžio neišpeši. Ms.
akìs panérti
1.įsižiūrėti, pažvelgti: Kiti ant žemės pakritę, akis į dangų panėrę, sustingusias rankas keldami, atlydos klūkė. Dauk.
2.žinoti saiką: Gana gerti, reikia ir akis panerti. Valanč. Gerk ir akis panerk. LTR.
3.supykti: Dabar vėl dėl kažin ko akis panėrė. Šl. Nenori nė su žmogum sušnekt: eina akis panėrus pro šalį – pyksta. Kair.
4.mirti: Maža valgius, nemiegojus, akis tuoj panėrė. Ms. Gėrė gėrė ir akis panėrė. Slk.
akìs papenė́ti
1.tik pasižiūrėti (nieko negaunant): Nuėję tik akis papenėjom (valgyti negavom)!. Ds.
2.pasigrožėti: Mieste nors akis papeni, kad ir alkanas. Ml. Svetur važiuoja savo akių papenėti. Vaižg. Nieko nepirko, tik akis papenėjo. Aln.
akìs papū̃sti labai nustebti: Tie [plėšikai] tik papūtė akis, išsigando. Rsn.
akimìs paregė́ti negãli labai nekenčia: Aš ano nė akimis paregėti negaliu. Rt.
akìs paródyti
1.ateiti ar trumpam užeiti: Dešimtuos metuos akis parodei, tai jau reikia pamylėt. Ktk. Vienąkart parodė akis, ir nebėr. Ds. Jis tik parodė akis ir vėl pražuvo. Rm. Jeigu nenori parodyti akutes, nors žodelį atsakyki, – traukė Erdivilas, negirdėdamas balso Algutės. Piet.
2.ateiti (nesigėdijant): Reikia geram kiaulei būti, kad po visko drįstų akis parodyti. Jnš. Nepasakys [mesti žmoną], o jeigu taip ir atsitiks, žmonėms akių negalės parodyti. Gran. Apleido visą miestą su liežuviais, dabar ir pati bijo kam akis parodyti. Vvr.
akìs paržiūrė́ti ilgai laukti: Akis paržiūrėjau, rankas parrymojau, o kaip nėr, taip nėr. Gs.
akìs pasibadýti pasiginčyti: Gyveno gryčiutėj, visiem vietos užteko, ale vis tiek pasibadydavo akis. Sur.
akysè pasidãrė šviesiaũ pagerėjo savijauta: Net akyse šviesiau pasidarė. Švn.
akìs pasiganýti pasigrožėti: Buvo kur akims pasiganyti. rš. Akis pasganai gražiais žmonėm. Pl. Dulkės, šiukšlės... Nei saulės malonumo, nei žalumėlės akims pasiganyti. Švaist.
akimìs pasiganýti pasigrožėti: Dabar aš kiek sustabdau bėrį, norėdamas akimis pasiganyti visoj pievoj, kurioj dešimtys vyrų be perstoties galanda dalgius ir klosto pradalges. Dovyd.
akìs pasiim̃ti į rañką atidžiai apžiūrėti: Pasiimk akis į ranką ir atrasi. Dr.
ãkį pasikasýti truputį pailsėti dirbus: Na, gana, einam akį pasikasyt. Šl.
akiẽs pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akies pasiklausk, kad nerandi, pamatysi ir atrasi. Jz.
akių̃ pasikláusti atidžiau pažiūrėti ieškant: Akių pasiklausk, atrasi. Jnš. Akių pasiklausk, jei žmonių klausti nenori. Rs.
akìs pasipenė́ti pasigrožėti: Kabo dabar [lapės kailis], akis pasipeni. Švnč.
akìs pasiskõlinti iš šuñs drąsos įgyti: Iš katro šunies akis pasiskolinai eidamas duonos prašinėti?. Sml.
akìs pasismaĩlinti įsidrąsinti: Akis pasismailinsiu ir viską pasakysiu, tegu žinos. Jrb. Ėjau pasismailinęs akis prašyt. Ar.
akìs paspìginti pagėdinti, papriekaištauti: Paspigins jam akis!. Paukš.
akìs paspìrginti pajusti gėdą: Tegul vadai paspirgina akis! Išdėkit viską, ir tegul tik pamėgina nepaklausyt!. rš. Visas pyktis užgriuvo cecho viršininką Leoną Raižį, ir Viktoras galutinai pasiryžo – pamatyti jį, susitikti, tegul paspirgina akis. Bub.
akìs paspragìnti įsistebeilyti: Pamatė, akis paspragino – nebegali atsitraukti. Pj.
akìs pasprogìnęs Šts. prisigėręs:
akìs pastãtęs nustebęs, išsigandęs (žiūri): Ko žiūrai į mane akis pastatęs?. Mrj. Veiza akis pastačiusi. Nt. Žiūriu pastačius akis, kas čia dabar?. Snt.
akìs pastatýti
1.atidžiai pažiūrėti: Į šitą mergaitę visi akis pastatė, – ir vyrai, ir šinkarka. Piet. Akis pastatėm į tą vietą, žiūriam – neiškilo, ir nuskendo. Skr.
2.įtempti dėmesį: Kur negirdėsi, girdėjau, – atsakė Ivonas ir pastatęs akis ėmė klausytis. Piet. Tai žmonės, tokias pamatę, žiūrės ir akis pastatę. Rs. Ot, matai! – akeles pastatė ir laukia, kokią jis naujieną pasakys. Šein. Vaikai pasiėmė, turi būti akes ir auses pastatęs. Krš. Pastatęs akytes klauso. Snt.
3.ginčytis: Akis pastato, nieko negali pasakyti. Rdn. Aš jį prirėmiau prie sienos už šunybes, o jis pastatė akis ir pradėjo kryžiavotis. Plk. Rodos, dėk priėjęs, ir viskas, – akis pastatęs ir pastatęs. Grdž.
4.supykti, pasipiktinti: Akis pastatė: – Aš tave paskųsiu!. Pj. Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta pastatė akis!.. Sako: „Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau ne tokia paniška esu". Žem. Pulkininkas, pastatęs akis, tik šaipėsi klausydamas Gustavo nuomonės. Pt. Motina jai (marčiai) padeda, o ji vis akis pastačiusi ir pastačiusi. Vdk.
5.nustebti: Jis norėjo, kad ir aš akis pastatyčiau, kad ir aš sakyčiau „ne, ne!" ar ką nors panašaus. Simon. Daktaras tik pastatė akis ir nieko nebežinojo ką atsakyti. Vien. Brangiai! – vėl pastatė akis savininkas. – Tamsta klysti. Tai pigiausia kaina. Vencl. Ką tu kalbi! – pastatė akis Kraujelis. – Čia reikia ir tokių kaip tu. Gruš. Kad senovės žmonės atsikeltų, akes pastatytų. Krš. Kai pasakiau, visi akis pastatė. Alk. Ko taip pastatei akis?. Klvr.
6.išsigąsti: Aš krebšt, o ji ir pastatė akis. Mrj. Sprygt sprygt per kiemą gyvatė, ir akes pastačiau!. Krš. Ko dėl tokio nieko akis pastatei? Čiagi katinas šoko. Žg.
7.mirti: Laukia, nesulaukia, kuomet jis akis pastatys. Skd. Kaip tik akis pastatysi, tuojaus pamatysi šunį su katinėliu. Trg.
akìs pasùkti pažvelgti: Tik akis pasuko – jis jau namie, kieme. Sk. Įniršęs į darbus nė akių nepasuka. Krš.
akìs pasvìlinti pagėdinti: Pasvilinsiu tau akis už tą tavo gobšumą. Paukš.
akìs pasvìlti patirti gėdą: Tie pasvyla akis, savo paties prakaite nusiprausia, ir užtenka visų kombinacijų. Gric.
akysè pašviesė́ti pagerėti savijautai: O man jau geriau, mokytoja, akyse pašviesėjo. Ap. Akyse pašviesėjo, kai dantis ant siūlo pakibo. rš.
akìs patem̃pęs atidžiai (žiūri): Jie tik pažiūrėjo vienas į kitą akis patempę. Jsv. Akis patempęs paveizėjo piktai. Šts.
akìms patèpti labai mažai (ko yra): Tik akim patept šitos uogos. Klt.
nė̃ ãkiai patèpti visai (nėra); labai mažai (yra): Mes nė akiai patepti nebeturim sviesto. Škn.
ãkį patráukti atkreipti dėmesį: Kitoj dienoj vilnijantys rugiai ir tie retuonai beržai, šakas kaip skaras nuleidę, patraukdavo akį. Dovyd.
akìs patráukti atkreipti dėmesį: Niekieno akių nepatraukia, kad pro debesis sužvilgėjusioje mėnesienoje pievos patvoriu nusitiesęs kelias šviesia juosta išsiryškino. Šein.
akysè paturė́ti pasaugoti: Paturėk tamsta tas mano vištas akyse, kol ateisiu. Jnš.
akìs pavartýti nustebti: Pirmininkas akis pavartė. Gric.
ãkys pažaliãvo
1.teko pavargti sunkiai dirbant: Iki nurausim linus, akys pažaliuos. Kt. Sunkiai kėliau, net man akys pažaliavo. Jnšk. Tegu ir akys pažaliuos, kol šieną suveš. Ukm.
2.pasidarė bloga: Jam net akys pažaliavo iš to piktumo. Rm. Taip privalgiau, net akys pažaliavo. Ps. Akys pažaliavo, galva apsvaigo, spėjo dar į lovą įsikibt. Kair.
3.nusibodo: Vis tie batviniai ir batviniai – akys pažaliavo. Vdš.
akysè pažaliãvo
1.pasidarė bloga: Neveiksi pasilenkęs, ba akyse pažaliuoja. Dv. Kai trenkė pagalys per galvą, tai net akyse pažaliavo. Rs. Tadui Tylučiui palinko pakinkliai; pasirodė, lyg lubos griūtų. Tik pažaliavo akyse. Vaižg.
2.pasidarė pikta: Senį nudegino ugnies liežuviai ir pažaliavo akyse: klebonas prasmuko pro jį alpdamas iš juoko!. Cinz.
akìs pažìbinti
1.padaryti gėdą: Vienas sūnus išėjo šunims šėko pjauti, pažibins akis ir kitas.... Vien. Tegul jai svietas akis pažibina. Klt.
2.pajusti gėdą: Teks pažibint akis, kai nutvers už rankos. Ds.
akimìs pažìbinti pajusti gėdą: Niemčius labai buvo mandras prieš vainą, o dabar tegul prieš visą svietą akim pažibina. Rod.
akìs penė́ti tik pasižiūrėti: Gal aš ten akių penėt eisiu!. Ds.
akimìs pérbėgti greitai peržvelgti: Čia pat sustojęs ties kiosku perbėga akimis pirma senesnį [laikraštį], paskui ima naujesnį. Šein.
akimìs pérbesti piktai pažiūrėti: Kad žvilgtelėjo, tai, regis, tave akim perbedė. Ds.
ãkys péreina nužiūri: Pagenda pienas, kai akys pereina. Ds.
akìs pérkelti atsimerkti: Perkėliau akis – o ana prie lovos bestovinti. Ms. Buvęs toks smertelnas, ledva akis perkelia. KlvrŽ. Tik perkėlė rytą akis, tuojau ir paleido kakarinę. Rt. Išgirdusi jo balsą, akis perkėlė. Dauk.
akimìs pérleisti nužvelgti: Dar atsigręžęs perleidžia mergą akim. Ut. Akimis perleido mane ir nuėjo. Jrb.
ãkį pérmesti peržvelgti: Kame tu viską iškilnosi – permetė akį, ir viskas. Skd.
akimì pérmesti paviršutiniškai apžvelgti: Pinigų nei neskaitė, tik akia permetė. Rod. Eisiu vištas akia permest. Pls.
akimìs pérmesti
1.peržvelgti: O tamsta šįmet taip pat atsimainęs, – kalbėjo ji, permetusi Vasarį akimis. Myk-Put. Lebedys grįžtelėjo į drąsuolius, permetė juos akimis, ir norėjo kalbėti toliau. Vien. Vilius dar kartą permeta akimis savo laukus ir apsisuka grįžti namo. Simon. Ji abu vyru akimis permetė. Dovyd. Gundė, perėjus slenkstį, dar atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Šein.
2.neatidžiai paskaityti: Atnešė laikraštį, permetė akimis užsienio žinias. Avyž. Brikšt brikšt parašo, akimis permeta, ir laukan. Užv.
akimìs pérsimesti susižvalgyti: Vyrai persimetė akim ir viską suprato. Jnš.
akìs pérversti
1.piktai pažiūrėti: Pervertė akes, paveizėjo, vaikai kaip šaute nušovė!. Krš.
2.supykti: Ė jau anas tuoj akis perverčia. Ds. Jam žodį ne taip – ir perverčia akis: sunku bus su juo gyvent. Sk.
3.nublukti: Toj medžiaga akis pervertė po skalbimo. Ps. Šitos skarelės nė nemėgink skalbt – tuoj akis pervers. Všk.
4.sugesti, suplėkti: Vikiai aruode pervertė akis, visi supelėjo. Jnšk.
akìs pérvertęs nustebęs, įniršęs: Žiūro net akis pervertęs. Drsk. Bulius tik riaumoja akis pervertęs. Rs. Girtas, akis pervertęs, išsikoliojo ir išlėkė. Krsn.
akìs pìlstyti šū́dais vlg. žeminti, niekinti: Šūdais akis pilsto, o aš dar glūdėsiu!. Šmn.
akimìs plàkti atidžiai stebėti: Tuos peilius tai net akimis plaka. Arm.
ãkys plẽsta apie labai norintį ko: Daboju (žiūriu) išalkęs, kaip ponas valgo, net akys plesta. Ml. Jo akys net plesta in tave dabojant. Plš. Kai užvydo [vaikas žaislą], tai net akys plesta: duok jam, ir gana. Rš.
akìs plė́šyti
1.pavydėti: Ant kito gero akių neplėšyk, kitam laimės nepavydėk. An.
2.įžūliai kalbėti, ginčytis: Akis plėšo motinai duktė. Grv. Nesubūna su sa[vo] marčia uošvė; viena kitai akis plėšo. Pls. Neplėšyk akių, o niekas nebijo. Šmk.
3.reikalauti: Bene jis akis plėšys – renka aukas, ir gana. Plv.
akìs plė́šti koneveikti, barti, įžūliai prikaišioti: Visomis keturiomis plėšia akis kiekvienam, kuris papeiktų darbus jos sūnelio. Žem. Ar gali apsileisti, kad vaikas akes plėštų!. Krš. Susispyriojo, net akis vienas kitam plėšia. Rš. Neplėšiau akių, kad diedas mažai uždirba. Aln. Jau toks varliukas akes plėšia. Rdn. Dabar plėšiam akis ir pačiam direktoriui. RdN.
akìs plikìnti gėdinti, iškalbėti: Jau susilaukėm, kad per kiemą negalima bus pereiti. Visi akis plikina. Cvir.
akìs plikýti
1.jausti gėdą: Eisiu aš ten? Ko? Akes plikyti?!. Krš.
2.priekaištauti: Tylėk! – sudraudė motina. – Dar išgirs – paskui man akis ims plikyti, kad tu toks.... Paukš. Tai ką aš? Vaikams akis plikysiu?. Marc.
akìs plikýtis darytis gėdą: Aš akių neplikysiuos, neprašinėsiu almužnos (išmaldos). Krš.
akìs plìkti patirti gėdą: Priliurškė ta krupė visaip, o aš plikau akes. Krš.
ãkys pliñka darosi gėda: Žodį po žodžio meta, akės plinka. Krš.
akimìs plìskinti viliojamai žvilgčioti: Bjauri merga – taip ir pliskina akimis tuos vyrus. Jrb.
ãkys plýšta labai skauda: Kaip man skauda koją, net akys plyšta. Vrn.
akìs prablaškýti išmokyti, pralavinti: Išmokė ne vieną skaityti, rašyti gimtąja kalba, akis prablaškė. LzP.
akìs pradarýti
1.padėti bent kiek suprasti: Pradarė jam akis nelaimės. Dr.
2.kiek pamokyti: Gerai, kad geri tėvai, nors kiek vaikams akis pradaro. Jnšk.
akìs prakrapštýti išprusti, apsišviesti: Buvo jaunų ir pagyvenusių, jaunikaičių ir našlių, truputį akis prakrapščiusių ir visai storžievių. LzP.
akìs pralùpti atsibusti: Kaip tik pralupa akis, tai ir lenda nesiprausęs valgyt kaip kiaulė. Arm.
akìs pramérkti prasilavinti: Dar mes primokėsime, bet tik pas jus Dievo garbės išmoktų, akeles pramerktų. Vaižg.
nė̃ akių̃ pramérkti apie daug darbų: Už šitų darbų tai nei akių pramerkiu, nei rankų praskiriu. Nč.
ãkys pràmuštos labai linkęs į ką: Akys pramuštos in mergaites. Pv.
ãkys praplãto
1.labai nustebo: Ir akys praplato, kai padėjo ant stalo tūkstantį rublių. Ms.
2.geriau pasijuto: Taip nuo anų vaistų ir akys praplanta. Grg. Kad jau nutaikai vaistus, tuoj akys praplanta, o kad ne – ne. Šl.
akìs praplė̃sti pabusti: Dešimtą valandą atsikelia – akis praplečia. Grz.
akìs praplė́šti
1.atsibusti: Dar akių nepraplėšė, jau valgyt šaukia. Grš. Kartą praplėšęs akis Jurgis nustebo. rš. Tai buvo vargelis: prikelia anksti, saulei netekėjus, akis praplėšt negali – taip miego nori, o reik eit. Iš. Antanukas praplėšė akis, pasiraivė ir, nejausdamas šalia savęs senelės, ištiesė rankutes ir ėmė aplinkui grobstyti. Krėv.
2.susiprasti: Kada, pažinęs Algutės tuštumą, praplėšiau akis, netikėtai sutikau tokią Samadžiukę. Piet.
3.apšviesti: Šita knyga praplėš jiems akis. rš.
4.prasilavinti: O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė. Piet.
akimìs prarýti apie pykstantį: Kad jos valia būtų, jin mane akim prarytų. Sk. Akimis prarytų, kad primanytų, kaip spalgeną suvalgytų. Rtn.
akìs prasikrapštýti
1.pabusti: Mūsų gi dalykas jai padėti akis prasikrapštyti, miegais nusipurtyti. Vaižg.
2.atidžiai pažiūrėti ieškant: Tik gerai prasikrapštyk akis, pamatysi, ar nerasi. Jnš. Prasikrapštyk akis, tada rasi. Dkš.
3.truputį pasimokyti: Prasikrapštė akes, ir užtenka. Krš. Kad tik kiek akis prasikrapšto, tuoj kaime nebegali gyvent. Jnš.
4.apsitvarkyti: Gal važiuot svečiai – jau akis prasikrapščiau. Sk. Per tuos darbus viskas ėjo, vertėsi be tavęs. Atsikeli, akis prasikrapštai – kasyklon. Dovyd.
5.prasigyventi: Jau ir mes akis prasikrapštėm. Prn. Kai vaikai užaugo, gerai gyvenom – akis prasikrapštėm. Dkš.
akìs prasiplė́šti truputį pasimokyti, išprusti: Kai parūps, tai ir akis prasiplėš. Švnč.
ãkys prasìšvietė
1.pagerėjo gyvenimas: Jau prasigyvenom, jau akys prasišvietė. Dkš.
2.pasidarė linksmiau: Saulė užėjo – mano akys kiek prasišvietė. Ml. Kai parodžiau baronkų virtinę, tuoj akys prasišvietė. Ds.
akysè prasišviẽsti pasidaryti ramiau: Tarpais [mergina] aprimsta, net akyse, rodos, prasišviečia, bet ir vėl iš naujo viską ima kėtoti ir tyliai tūžta. Bub.
akìs prasitrìnti kiek pasimokyti, išprusti: Vyručiai artojai, akis prasitrinkit, snūdumą nuo savęs nukrėskite vangų ir vagą dirvonuos tėvynės praskinkit!. Mač-Kėk. Bet visgi, tėtušėli, reikėtų, kad ir mūsų vaikas biskį prasitrintų akis. LzP. Akes prasitrynęs yra, teeinie dirbti. Krš. Literatūros ten neparagausi. Na, bet jei baigsi, gal bent iš parapijos išsigelbėsi. O gal ir prasitrinsi akis. Pamatysi didelį miestą, žmonių. Myk-Put.
ãkys prasivė́rė ėmė suprasti: Dabar Elzei akys prasivėrė. Kitokiomis akimis žiūrės ji ir į savo senelius. Pt.
akìs praskleĩsti
1.atsibusti: Akis praskleidęs valgyt šaukia, ir dar skubyk. KzR. Praskleidė akes ir prašo ėsti. DūnŽ.
2.pralavinti: Jai praskleidė akis svietas, kaip nuvažiavo į miestą jauna, t. y. praakino. J.
akìs prašlúostyti pamokyti: Tėvas sūnui kaip reik akis prašluostė. rš.
akìs prašviẽsti
1.pamokyti: Taip skelbė apaštalai, bandžiusieji tiems miškiniams akis prašviesti. Šein. Tėvas savo Baltrukui norėjo akis prašviesti, geresnio amato pramokyti. rš.
2.padėti suprasti: Jo teorija negalės prašviesti kaip reikiant mūsų akių apie tokius tamsius dalykus. Jabl.
ãkys prašvìto
1.pasidarė linksmiau: Kai ateinu pas jus, tai man ir akys prašvinta. Gs. Kai perėjova per Nemuną, akys prašvito. Jrb. Tuojaus jaunuomenės akys prašvito, visu pirmu pradėjo šokti avietėlę. Valanč. Prašvito truputį akys. „Dabartis" skelbia, jog ir pas mus ims netrukus paštas veikti. Pt.
2.pasidarė geriau, pagerėjo savijauta, sveikata: Nuo tų žolių tėvui akys prašvito. Rš. Išgerk vaistų – tau akys prašvis. Brž. O kad prikišo ranką savo nasrump savo, tada prašvito akys jo. Chyl. Kai išgėrė vaistus, tuoj akys prašvito. Kair.
3.viskas paaiškėjo, viską suprato: Kai brolelius vežė, man akys prašvito. Grnk.
4.prasigyveno: Šitaip varge gyvenom, kai akys prašvito, reikia mirt. Aln.
akysè prašvìto pasidarė linksma: Nusiprausiau, net lengviau pasidarė: akyse prašvito. Šein.
ãkys pratį̃so labai prailgo: Akys pratįs, iki sulauksit. Gs. Ko man akys nepratįso [belaukiant]. Vlkv.
akìs pratrìnti
1.pabusti: Akių nepratrynęs į ėdalą lenda. Pc. Tik spėjo akis pratrint – duok ant stalo. Sk.
2.pasidaryti sąmoningam, suprasti: Laikas būtų akis pratrinti. rš. Ne, tas milijonas dar nėra visai akių pratrynęs, dar jie klaidžioja tamsumoj. Bil. Jei matys, kad tu, žmogus, kruti, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau raudonsiūlius atatarančkins. Šein.
3.išmokyti: Juk ne kas kitas, tik Petras ir jai pratrynė akis. Myk-Put. Jiems nors dabar reikėtų akis pratrinti, nors dabar pralavinti skaityti ir rašyti. LzP.
akìs pravalýti pradėti suprasti: Tegul žiūri senis – akis pravalys. rš.
akìs praveizė́ti žiūrint ilgai laukti: Velykų kaip jau lauksma. Akes praveizėsma per gavėnią. Rdn. Akis praveizėjau belaukdamas. Valanč. Ir akes praveizėjau – kur buvai užvirtęs?. Krš.
akìs pravérti
1.pabusti: Dar akių praverti nespėjo, o jau su šaukštu už stalo sėdėjo. KrvP.
2.pradėti suprasti: Man Petras akis pravėrė. Dovyd.
akìs pražìbinti užsižiūrėti: Jau tu pražibinai akis in mergas dabodamas, ir vis dar neapsiženijai. Prng.
akìs pražiūrė́ti žiūrint ilgai laukti: Jau jie ir akis pražiūrėjo mūs belaukdami. Alv. Ji net akis pražiūrėjo piršlių belaukdama. Pšl. Akis pražiūrėjau, suolą prasėdėjau, laukte nesulaukiau. KrvP. Aš ir akis pražiūrėjau, rankas prarymojau jo belaukdama. Gs. Juk Petras negrįžo... Akis pražiūrėjau, ašaras išverkiau jo belaukdama. Lank.
akìs pričiáudėti pasityčioti: Tą dieną mes jiems akis pričiaudėjom. Gric.
akìs pridùmti apgaule patraukti į save: Galvoji tu taip, kaip galvoja Tamulis, – tarė jis. – Matyt, ir tau pridūmė akis Lamsargis. Avyž.
akìs prikaĩtinti prikentėti gėdos: Žmonelei dėl savo vyro užtenka, prikaitina akis. Ėr.
ãkį prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Barbora jam prikrėtė akį, dabar ženysis. Kair.
akìs prikrė̃sti sužavėti, patraukti: Tam jau kokia mergelė akis prikrėtė, vaikščioja kaip nesavas. Kair.
akysè prilį̃sti ilgą laiką daug kam įkyrėti: Kiek aš prilindau ir akyse žmonėms, kad eitų kalvės statyti. Lp. Kiek vasarą man prilindo akyse su prašymais!. Lp.
akìs prirìšti sužavėti: Ypatingai graži ir originali seno Bundeshauso, nedidelio namelio, veranda. Nepaprastas skonis ir spalvų suderinimas rište pririša akis. Nėr.
akysè prisidavinė́ti vaidentis: Man akysa prisidavinėja. Grv.
akysè prisidúodyti vaidentis: Jam akysa prisiduodė. Grv.
akìs prisikrė̃sti prisidaryti nemalonumų: Matyt, jau akis prisikrėtė, kad parėjo kaip debesys. Jnš.
akìs prisipìlti nusigerti: Atsibeldė akis prisipylęs ir pradrybsojo per naktį. Jnš. Nueina į darbą ir prisipila akis, grįžta tik vidurnaktį. Šl.
akìs prisisvìlinti patirti gėdos: O su kunigu nesibarsi, akis tik prisisvilinsi ir dar užmokėsi. Krėv.
akìs prispjáuti
1.piktai ką pasakyti: Prispjovė tau akis tie ponai, ir tiek. Gric.
2.padaryti gėdos: Neprispjauk tėvams akių. Varn.
akìs prisvìlinti daug patirti gėdos: Jau davaliai močia akis prisvilino dėl to [vagišiaus] sūnelio. Ob.
akių̃ pritrū́kti apakti: Motina jau ir akių pritrūko beverkdama. Valanč.
ãkys raĩbsta
1.sakoma smarkiai ką dirbant: Ir tu dar dirbsi pas Liaudžemį, kad tau ir akys raibs!. Simon. Priseidavo taip dirbt, kad akys raibdavo, ir dirbdavai. Sk.
2.sakoma esant ko daug: Kad prisirinko žmonių – akys raibsta – nei praeit, nei pravažiuot!. Jrb. Akys raibo nuo popierėlių, širdys salo nuo saldainėlių. Trein.
3.sakoma kuo žavintis: Akys raibo nuo dangaus mėlynės, ir darėsi lengva ir giedra širdyje, žiūrint į sodo žalumą. Vencl. Širdis svaigsta, akys raibsta, o aš negaliu atsižiūrėti į visas grožybes. Dovyd. Kad tave devynios, kaip gražios – margos, net akys raibsta. Mišk.
4.darosi silpna: Perštėjo jai kelius, sukosi galva, raibo akys, ir visai nebuvo noro keltis. Vien.
kur̃ ãkys rẽgi bet kur (eiti): Dabar jau viskas. Jau bėgu iš čia, kur tiktai akys regi. Ap.
ãkį rė́žti
1.būti gerai matomam, išsiskirti: Toji elegancija ypač rėžė akį visuotinio neapsakomo skurdo fone, kuris viešpatavo lagery. Sruog.
2.netikti: Jos apsirengimas labai akį rėžia. Jnš.
akimìs rýti
1.atidžiai žiūrėti: Pro koridoriaus langą pamatęs paplente einantį žmogų, ryte rydavo jį akimis. Ap. Grigienė stovėjo pas pečių rankas po prijuoste susidėjusi ir ryte rijo vyrą akimis. Krėv.
2.godžiai stebėti (grožintis): Ji tarytum ryte rijo akimis gražų Adelės kūną. Mont. Kozinskis rijo ją akimis, ir iš visų vyriškių jam būtų tekusi elegancijos pirmenybės palmė. Myk-Put. Sakyk, panele, kur būsi lankius šaulių mokyklą? arba kur tarnavai kariuomenėj? – klausė prisispyręs Gustavas, akim rydamas merginą. Pt. Taip jau žiūri, taip akim ryja tą mergaitę. Pun. Ko tu mane, Petrai, ryji akimis?. Daut.
3.piktai šnairuoti, skersakiuoti: Baltakiavo [posūniai] į pamotę, akims rijo. Krš.
ãkį ródyti būti nepatenkintam: Kai buvo [atvažiavusi], nieko, nerodė jokios akies. Lk.
akìs ródyti atvykti susitikti, apsilankyti: Kaip tas akes rodyti, skolos neatidavus. Rdn. Kur ji tau akis rodys: ji džiaugias patupdžius ją pas mus ir palikus. Šmk.
akimìs sarpalúoti gėdytis: Daryk gerai, kad nereiktų akim sarpaluot. Onš.
akimìs sèkti stebėti: Gundė stovėjo ir sekė mane savo akimis. Šein.
akìs sérgėti vengti žiūrėti į ką nederama: Pridera sergėt akis ir vangstyt kitų priepuolius. Dk.
kíek ãkys síekia toli, visur: Kiek tik siekė akys, aplink plytėjo vandenis sukaustęs ledas. Daut. Aplinkui matyt, kiek tik akys siekia, platūs javų laukai. Šein.
akimìs sijóti žvilgčioti: Kur padabos – visur akim sijoja. Rod.
akimìs siū́ti dairytis: Po ankstyvųjų vaikštinėjimų jis kažkoks nesavas, siuva akimis tai šen tai ten. Zur.
ãkys skaũda pavydu: Skauda akys, kai į turtingą žmogų žiūri. Upn.
akìs skė̃sti rš. stebėtis:
ãkys sklýsta nuostabu: Sklysta akys, kiek jis visko ten turi!. Rs.
akimìs skraidýti R., M., N. neramiai dairytis:
akìs skvarbýti
1.prikaišioti: Pasiimk tuos pinigus, kad man žmonės akių neskvarbytų. Plv.
2.neklausyti: Ir mano vaikai man akis skvarbo, neklauso. Alk.
3.įkyriai lįsti: Musės akis skvarbo, negaliu užmigti. Alk.
akimìs skvarbýti niekinamai žiūrėti: Vaikai motiną akimis skvarbo – sunku jai. Skr.
akìs slė̃pti vengti žiūrėti gėdijantis: Buvo ir tokių, kurie nedrąsiai slėpė akis, lyg pagauti už rankos, lendančios į svetimą kišenę. Avyž.
ãkys slýsta gražiai, patraukliai atrodo: Vakar vakare parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkas. Žem. Buvo truputį gaila, bet kai parvedė kumelaitę, net linksma pasidarė, kaip nulieta, ragana, akys slysta žiūrint. Lauc. Graži medžiagikė, akės slysta. Krš. Padirbo brikutę, kad akys slysta. Bt. Koks rūmų gražumas! Visokių rankdarbių, ko ten nėr, akės slysta. Šll.
akimìs slýsti apžvelgti: Kalba kažin kam [dėdė] akimis slysdamas aukštų pušų liemenimis. Dovyd.
akìs smaĩlinti meilikaujamai žiūrėti: Senis į mergaitę akis smailino. rš.
akìs smeĩgti stebeilyti: Jis smeigė akis į graboriaus švariai skustą veidą. Dovyd. Pirmiausia smeigia akis sau po kojom – ar nematyti vakarykščių jų pėdsakų. Ap.
akìs sótinti grožėtis: Sotinau savo akis mylimais brėžiais. Pč. Vis tai akis sotina ir širdį linksmina. rš.
akìs spañginti stebėtis: Nespangink akių, nieko čia nuostabaus. Rs.
akìs spìginti
1.žiopsoti: Ko tu čia spigini akis?. Gs. Nespigink akių, – varydavo mane šalin. Balt.
2.atidžiai žiūrėti: Atsistojo ant slenksčio ir spigina akis an mane. Glv.
3.gėdyti, priekaištauti: Tu visą laiką spigini man akis pačia nemaloniausia skola. Gric.
4.gėdytis, nejaukiai jaustis: Tau reiks prieš kaimynus akis spigint. An.
akimìs spìginti atidžiai žiūrėti, spoksoti: Ko čia spigini akim?. Ktč. Marazynas spigina akimis į plačiapetį rašytoją. Ap.
akìs spìrginti
1.gėdinti, prikaišioti: Kaip tu gyvensi su žmonėm? Akis spirgins kožnam žingsny. Skr. Ko čia spirgini akis? Gal rublį skolingas?!. Rgv. Pamatysi, dėl tų paršų dabar tau ims akis spirginti. Vl.
2.gėdytis: Reikės akis spirginti. Plk.
akìs spìria (kam) apie didelį sunkumą: Net man akis spyrė, kaip man buvo sunku. Pls.
akìs spragìnti
1.reikalauti: Akis spragina ir kitas, pjonyčia (girtuoklis). Pls.
2.stebėtis: Nespragink akių, o pats kaltas. Vdžg.
akìs sprogénti įdėmiai žiūrėti: Sprogena tas akeles, veiza, ale nieko nemato. DūnŽ.
akìs sproginė́ti įdėmiai žiūrėti: Nė ten buvo ko sproginėti akis, nė nieko, o matot, ką ans dirbo?!. Pln.
akìs sprogìnti žiūrėti nustebus: Sprogino akis praeiviai miesto gatvėse. rš.
ãkys sprógsta
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Tavo ir akys sprogsta tą akmenį keliant. Dr.
2.sakoma stebintis: Įvertė lašinių [į lėkštę] – akės sprogsta. Rdn.
ãkys sprógsta ant kaktõs apie kokį intensyvų veiksmą: Baras, net akys jai ant kaktos sprogsta. Akm.
ãkys sprógsta iš kaktõs
1.sakoma ką sunkiai dirbant: Dirbsi, prūnysi, kad akės iš kaktos sprogs. Krš. Bepigu jums, motriškos, rugius rišt, ale man bėda morkus ravėt – akys sprogsta iš kaktos. iron.
2.apie patekusį į nemalonią padėtį: O žmonių žmonių! – akys sprogsta iš kaktos, pasijudint negali. Kž.
akìs statinė́ti
1.užsipulti, prieštarauti: Jis mane lojojo ir aš netylėjau! Bet jis mūsų duoną valgo ir algą ima, dar velnias akis statinėja. Nenutylėjau. Žem. Man tokio šeimynojaus nereikia, katras prieš mane akis statinėtų. Užv. Ko čia statinėji akis – nė žodžio negali pasakyt!. Pkr. Ko čia dabar pradėjai akis statinėti prieš seną žmogų, gėdą turėk!. Jnš.
2.piktai žiūrėti, skersakiuoti:
akìs statýti
1.ginčytis, prieštarauti, pykti: Dėl menkų niekų tuoj akis stato. Grž. Žiūriu – ta mergučė akis stato prieš tėvą. Jrb. Stato akes, jei ne taip pasakau. Krš. Jeigu bent rubliu mažiau duosi, tai tuoj stato akis. Slm. Tėvams gal trūkumas, o vaikai jau stato akis. PnmŽ.
2.išsigąsti: Ir mes tankiai akis statom, nežinomą kaip pamatom, bet patyrę, ką jis gali, metam baimę tuoj į šalį. A.
3.dvėsti: Nueinu, žiūriu – paršas jau akis stato. Jrb.
akysè statýti įsivaizduoti: Statyk sau akysu amžiną prapultį. P.
akysè stãtosi vaidenasi, rodosi: Ko tu bijai, gal tau akyse statosi?. Kb. Josios paveikslas akyse statos. LTR.
akysè stója prisimena: Nebežinau, jau kelintą naktį, kai tik akis užmerkiu, stoja man akyse nelaimingo žydo tremtinio Abremkos vaizdas. Pt. Nepasakysiu, kas per jausmas apėmė visą mano esybę, kada tie baisuliai, tartum dagus apjuokas likimo, stojo mano akyse. Mač-Kėk. Gyvi stojo jos akyse mažų dienų atsitikimai. Žem.
ãkys stója stulpù Lp. darosi baisu:
akysè stójasi prisimena: Kai juos matau, man akyse stojas tos muštynės. Šl. Stojos jos akyse jaunystės dienos: grynas oras, žali miškai, žydinčios pievos, vingiuotas upelis, laisvas gyvenimas, be vargo, be rūpesčio kasdieninė duona. Žem. Tai stojasi akyse studentas Juodišius, kaip jis vos už dviejų savaičių atsipeikėjo nuo karo įspūdžių. Pt. Staiga viskas aišku, vėl viskas stojasi akyse. Šein.
akysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Dar ir dabar man stovi akyse tos laidotuvės. Mrj. Man dabar vis stovi akyse, kad ir mano vaikus kur nors taip pat daužo.... Pt. Jos akyse stovėjo Juras. Mont. Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas man krūtinę ėdė. Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi. Krėv. Jaunamergystės dienos visada man stovi akyse. Nč. Sapnavau kas naktį, visą dieną man akyse stovėdavai. Šein.
akìs subèsti
1.visiems įsistebeilyti: Vaikai kaip avys, šuniokui atbėgus, bereikšmes savo akis subedė į Saulių. Vaižg. Abu nutyla ir subeda akis vienas į antrą. Dovyd. Eina žmonės miegoti su viltim sulaukti ryto, o rytą radijuose, televizoriuose, laikraščiuose, subedę akis, ieško savo portretų, bet jų neranda. Ap.
2.įsistebeilyti: Tas ponas subedė į mane akis ir, tarytum pasigailėdamas, visą laiką atidžiai žiūrėjo. Švaist.
akìs sudègti labai susigėsti: Akis sudegiau iš sarmatos. Tvr.
akìs sudėlióti visus išleisti į mokslus: Gera buvo pamotė: žiūrėk – svetimiem vaikam akis sudėliojo. Pkr.
akìs sudė́ti užmigti: Tik sudėjau akis, – ir atėjo manęs kelti. Rsn. Tas šuva ambrino per visą naktį, tai negalėjau nė akių sudėt. Ūd. Alyzėlis visą naktį šokinėjo iš lovos. Žiūrėk, tik sudės akis, ir vėl sėdi. Mik. Raputyno šuo, matyt, jau sudėjo akis, jis gal sapnuoja savo šuniškus sapnus. Ap. Ilgai akių nesudėjau. Vrn. Vėlai gult nueidavau, tai ilgai akių sudėt negalėdavau. Ldv.
akimìs suė́sti rodyti neapykantą, nekęsti: Pagatava jį akim suėsti ta boba. Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akimis suėsti. Sv. Taip žiūri, rodos, ims ir suės akim. Šl.
ãkys sugẽdo norisi miego: Taip akys labai sugedo, kad tik neužmigčia. Skp.
akìs suim̃ti į sáują atidžiai apžiūrėti: Suimk akis saujon, tai užvysi. LTR.
ãkys sukibirkščiãvo nudžiugo: Vaikelio akys sukibirkščiavo iš džiaugsmo. Sl.
akìs sukìšti apie daugelio įsistebeilijimą: Visi kai sukiša akis an vieno, tai nėr kur dėtis. Ukm.
ãkį sukreĩpti įsiteikti: Kas jau toliau nuo pirmininko, akies su pirmininku nesukreipia – tam ilgosios avižos (varo dirbti). Rd.
akìs sùkti
1.gręžtis: O ko dabar akis suki, ar manęs bijai. Varn. Nuo tos – pirmosios – valandėlės nereikia sukti į kampą akių. Zur.
2.vengti žvilgsnio: Kai pamato mane, akis suka. Jrb.
akìs sùkti į šãlį vengti pažiūrėti (gėdijantis): [Tėvas kalbėdamas] užsikirto, suka akis į šalį, bet Akvilei aiški nutylėta mintis. Avyž. Jurgelis tik suko akis į šalį ir atkakliai tylėjo. Mark. Tėvas suko akis šalin nuo užuojautos pilnų lankytojų. Mart.
ãkį suléisti numigti, prisnūsti: Akį suleisti nedavė, ir valgyti nedavė. Str.
akìs suléisti prisnūsti: Akis tik suleidžiau, ir arkliai pakliuvo tvartan. Švnč. Antrą naktį bernelis gulėjo, akių nesuleido. Krėv.
ãkys suliñdo į kãktą sulyso: Sulįstų ir tau akys į kaktą, kad taip gyventum kaip aš. Srv. Visas išpuolė iš veido, akys sulindo į kaktą, o iš ten tartum kokia pikta dvasia žiūri. Avyž.
ãkys suliñdo į pakáušį sulyso: Kur tau taip greit pasitaisys, kad akys į pakaušį sulindę. Škn.
ãkys sulìpo užmigo: Bet vos tiktai akys sulipo, į svirną jau beldžiasi. Cvir.
akìs sumainýti numigti: Kam tu mane prakliudei, nedavei ir akių sumainyt. Ml. Reikia eit akys sumainyt – antra naktis nemiegojus. Lp.
akìs sumérkti užmigti: Nepaspėji akių gerai sumerkti, ir jau išaušta. Užp. Tik sumerkiau akis, ir prikėlė. Lp. O sugrįžęs ilgai negalėjau sumerkti akių. Balt.
akìs sumérkti amžinaĩ mirti: Žvirblys sumerkė akis amžinai. rš.
akìs sumèsti užmigti: Vos tik sumečiau akis, ir pabudinai. Plt.
akimìs sumèsti aprėpti (žvilgsniu): Jau ir išaugo didelė pupelė, jau akim negalima sumesti. Prng.
akìs sunérti prisnūsti: Tik sunėriau akis, girdžiu – kas rėkia. Vrnv.
gãtavas akimìs surýti labai godžiai stebi: Bernas gatavas tą mergą akimis suryti. Jnš.
akimìs susimérkti duoti vienas kitam ženklą: Jie akim susimerkė. Lnkv. Akim susimerkė ir išėjo paskui vienas kitą. Gs.
akimì susimèsti susižvalgyti: Čia jos akimi susimetė. Dovyd.
akimìs susišáudyti duoti vienas kitam ženklą, ženklais susitarti: Susišaudo akimis, kad tėvai ir neleidžia. Krš.
akimìs susivárstyti vienas kitam duoti ženklą: Susmatė, akim susvarstė – jau ir šypsena kita. Adm.
akìs susmeĩgti visiems įsistebeilyti: Kai bosas įsikibo į mano barzdą, aš pajutau viso fabriko akis susmeigtas ne tiek į mane, kiek į maniškę barzdą. Dovyd.
akimìs suválgyti apie labai ko norintį gauti: Įmanytų – akim suvalgytų. Mrj.
akimìs suvárstyti niekinamai pažiūrėti: Tai kad suvarstė jis brolį akimis, kad pažiūrėjo!. Lš.
akìs suvérti
1.migti: Vos katorgininkėliai pradėjo akis suverti – prasideda patikrinimas, ar koks neklaužada nebus apatinių kelnių atgal apsitempęs. Sruog.
2.mirti: Tada atsilsėsiu, kai akis suversiu. Arm.
akysè sužaibãvo pasidarė silpna: Man tik sužaibavo akyse, juk aš nieko nebatsimenu. Varn.
ãkys sužaliãvo pasidarė silpna: Sužaliuoja akės, jei kur neįsikimbu, virstu. Krš.
akysè sužaliãvo pasidarė silpna: Užmušė Albertuką; sužaliavo sužaliavo akyse: du vaikeliai be tėvo, pati be vyro, tėveliai be sūnelio. Krš.
ãkys sužėrúoja pavydi: Tau geriau – tai jau ir sužėruoja akys. Ut.
ãkys sužìbo apsidžiaugė: Pono tik akys sužibo, ir jis puola prie tų pinigų. Vl.
akimìs sužiūrė́ti sakoma esant labai nedaug valgio: Mėsą akim sužiūrim – nevalgom nė vienas. Lnkv.
akìs sváidyti koketuoti: Šepetienė, kiek sumišus, taiso plaukus, sagutes. Nina svaido akutes. Tilv. Mergelė svaido akis, laukia, ar kas nepakvies šokti. rš.
akìs svìlinti
1.priekaištauti: Tikiu, kad „Žiburėlis" tas niekad neužges, kad visados svilins akis mūsų aptingusiems vyrams. Kudir. Tėvas ilgai nepareina, matyt, tikrai svilina vargšui akis. rš.
2.gėdinti: Visi pirštais badydavo, akis svilindavo. Pasiskandinti norėjau. Marc. Kam man vis svilini akis?. Gs. Penkis su puse dolerio abu gražiai sudėjom, kad tau daugiau akių nesvilintų. Dovyd. Dėl tavo blogų darbų mum visiem žmonės akis svilina. Nč.
3.patirti gėdą: Reikės akis svilinti prieš žmogų. Švn. Akis turėsi svilinti, kai nutvers, kad meluoji. An. Gaila akių dėl tokių niekų – pats padarei, pats ir akis svilink. KrvP. Kam aš einu pas jį akių svilint, vis tiek nieko neduos. Lnkv. Mokykis, neisiu aš į mokyklą dėl tavęs akių svilint. Kair. Daug visko prisitaisėva, tai nereikėjo akių svilint. Jrb.
akimìs svìlinti įkyriai žiūrėti: Nesvilink taip akim, negaliu dirbt. Ds.
ãkys svỹla darosi gėda: Man akys svyla, kai jis pasakė. Jrb. Įeinant akys svyla, išeinant – pakaušis. Žg. Man akys svyla jų kalbos besiklausant. Smn. Nors akys svyla, bet širdis džiaugiasi, tačiau po trečios man ranka dreba. Gric. Padrėbs jis tau kokį žodį – net akys ims svilti. rš.
akimìs šaudinė́ti įdėmiai žvilgčioti: Jis šaudinėjo į mus akimis. rš.
akimìs šáudyti viliojamai žvalgytis: Vyras knisis po žemę, o jo ponia šaudys akimis į vaikius!. Žem. Blikt, akimis tik šaudo. Krš. Net baisu, kaip šiandien mergos šaudė akim tuos traktoristus. Škn. Naujuoju savo kaimynu ji labai domėjosi, šaudė jį savo žaliomis katės akimis, bet kalbinti jo nedrįso. Gruš.
akìs šérti grožėtis: Visiems buvo akis šerti iš tų juokų darymo. Plng.
akìs šìpinti jausti gėdą, gėdytis: Gerai bjaurybei, tegul šipina akis. Mlt.
akimìs šmỹrinėti dairytis ieškant: Pienininkas vėl šmyrinėja akimis, kol pagaliau įsižiūri savo vaiko veidą. Ap.
ãkys šokinė́ja dairosi: Jo akys ima bukliai šokinėti palei medžių kamienus, stabteldamos ties krūmais įdubose. Ap.
ãkys šóka ant kaktõs nustebimui reikšti: Pasako taip, kad akės ant kaktos šoksta. Krš.
akìs šùtinti jausti gėdą, gėdytis: Akis visą valandą šutinau – vis per tavo kvailą galvą. KrvP.
ãkys šviesė́ja teig. gerėja savijauta: Akys pradėjo šviesėti, geriau pasidarė ligoninėj. Krž. Nutirpę sąnariai atsigauna, galva lengvėja, akys šviesėja, vis šviesėja.... rš.
akìs šviẽsti teig. teikti džiaugsmą, paguodą: Tėvelis mus ramino, tėvelis mus mokino, mūs akeles švietė. Mrs.
ãkys šviñta aiškėja: Dabar Marei pradėjo švist akys, dabar pradėjo suprast Gustavo siekį. Kudir.
akìs tararúoti Pns. apgaudinėti:
akysè tavarúoja darosi silpna: Seniui tavaravo akyse. Mart.
ãkys tẽka verkia: Matai, vaikui jau akys teka, nebebark. An.
akysè témti
1.justi silpnumą: Akyse man temsta ir širdis plaka. Kudir.
2.jaudinti: Jau temo akyse nuo gerai pažįstamų namų vaizdo, po karo ir bolševikų grįžimo, matyt, aplopytų ir perdažytų. Šein.
akìms tèpti labai mažai (ko yra): Akim tept tas litras pieno. Švnč.
ãkys tį̃sta sakoma labai norint ko: Kad Velykas jau tieksies, tad vaikų kaip svirplių akys tįs. Všv.
ãkį tráukti
1.žavėti, patikti: Toks ūkis kiekvienam akį traukė, o pažvelgus į sodo vaisius, net seilė dryko. Žem. Kaip gražios tos gėlės: čia man akį traukia. Šmk. Atbėgo žirgas – kad jau toks gražumas, kad jau gražumas – kad miela žiūrėt, net akį traukte traukia. Srd. Jūsų darželis iš tolo akį traukia. Kair. Velionies akį kiekvienas daiktelis savęsp traukė. Šein. Rausva baltais žirniukais nuberta suknia iš tolo traukia akį. Daut.
2.mėgti: Jos akį traukė prie mezgimo, kaip mano – prie audimo. Jrb.
akìs tráukti patikti: Visos žolelės traukte traukia akis savo žalumu. Žem. Mano akis traukia gelsvi batukai. Dovyd. Moliniai uzbonai visų akis traukė. Varn.
ãkį tráukti laukañ labai patikti: Pagedusiai gražiai padarei – akį traukia laukan. Jnš.
akìs tráukti į savè žavėti: [Mergina] dar labiau visų akis į save traukė. Gž. Nieko nepadarysi, kad jų visų akis į save traukia. Jnš.
akìs trė́kšti domėtis; stebėtis: Kam tu mane bučiuoji? – treškia akis vikri mergykštė.... Šein.
ãkį trìnti stebėtis (pažinus ką): Toji žiūri, akį trina – piemenėlės nepažino. Nėr.
akìs trìnti
1.mokyti, lavinti: Niekas palivarke akių netrynė – tik dirbti dirbti!. Krš.
2.stebėtis: Vieni klausėsi, kiti trynė akis. Dovyd.
ãkys trókšta labai nori: Jai jau akys trokšta tų uogų, matant, kad aš rišu stiklainį. Jnš.
ãkį turė́ti
1.būti geros nuomonės apie ką, jausti simpatiją: Kas ant ko turi akį, tas už tą ir palaiko. Trgn. Jis turi akį ant tavęs. Jnšk. Jau nešnekėk, in ko brigadierius turi akį, tai ir darbas lengvesnis. Klt.
2.gerai įsiminti, būti pastabiam: Jin akį turi, žiūrėk, pažino mane. Jnš. Turi akį, nuveizi, kas kam patinka. Rdn. Štai akį turi – užpernai kartą matė, ir dabar pamatęs pažino. Sml.
3.pykti: Aš ant tavęs turiu akį, tai į kailį gausi nuo manęs. Lš. Jis nuo pernai turi ant manęs akį. Alk.
akìs turė́ti
1.būti pastabiam, dėmesingam, gerai matyti: Ačiū Dievui! dar ir mes turime akis. Pt. Namie esi, tai akis turi turėt ir turėt. Jrb. Anė ją tuojau pastebėjo, bet Vilius teturėjo akis tik Anei. Simon. Pati juk turi akis ir matai, kad karvė gera ir tų pinigų, kurių prašo, verta. Krėv.
2.būti labai drąsiam, akiplėšiškam, nesigėdyti, mokėti suktis: Reik turėti akis į bėdą įkritus. Šts. Ot turi akis – visur įlenda. Sn. Juk jeigu ans tokias akis turėjo, tokią širdį, ans ir šiandiej nebijo. Plt.
3.būti pamokytam: Kad akis turėtum, paskaitytum, o dabar esi durnius paskutinis. Pvn.
kur̃ akìs turė́jo sakoma ko blogo nepastebėjus, neįžiūrėjus: Kur tiktai tas Dagiukas ir turėjo savo akis?. Simon.
akyjè turė́ti būti numačius: Paskui Tūmaitienė tik taip sau paklausė, ar Vilius jau turįs aky kokią mergelę. Simon.
akysè turė́ti saugoti: Kad su tom vyšniom nėr rodos – turėk ir turėk akyse tuos špokus. Jnš. Bėgli vaikai, reik vis akėse turėti. Krš.
akìs turė́ti kaktojè būti pastabiam, gerai matyti: Jis turi juk akis kaktoje, jis turi dar smegenų galvoj, jis viską mato ir supranta. Simon.
akìs turė́ti pakáušyje būti pastabiam: Sakoma, kad moteris ir pakaušyje turi akis. Žil.
akìs turė́ti subinėjè vlg. būti atsargiam: Eini prie pjūklo – turėk akis ir subinėj. End.
akìs turė́ti ùžpakalyje būti labai akylam: Mieste reikia ir užpakaly akis turėt. Mrj. Vaikai žiūrėt, – tai ir užpakalin reikia akis turėt. Pv.
akìs tvìlkyti gėdyti, iškalbėti: Man akis tvilkė, kad nepakėliau muzikantų per vestuves. Dr. Tu čia man akių netvilkyk!.. – ji vėl buvo bepakelianti balsą. Gran.
akìs užber̃ti smėliù palaidoti: Ten pat naktį, tuose pačiuose krūmuose, užbėrėm jiems akis smėliu... suguldėm brolių kapinėse. Pt. Jau akis jam smėliu užbėrė. Ds.
akìs užber̃ti smiltimì palaidoti: Gal tik kai numirsime, kai smilčia akis užbers – pailsėsime?. Paukš.
akìs uždenginė́ti apgaudinėti: Neuždenginėk akių man. Šr.
akìs uždrėbdinė́ti tiesiai sakyti ką gėdijant, pajuokiant: Ji kožnam taip akis uždrėbdinėja. Rdm. Jam sarmata akis uždrėbdinėji. Kb.
akìs uždùmti
1.apgauti: Šiandiej tau nepasiseks jam akys uždumti. Kvr.
2.pasigerti: Viršininkas norėjo užeit į geresnį viešbutį, tik nepataikė, nes per daug buvo uždumtos akys. Kudir.
akìs užglóstyti apgauti meiliai kalbant: Tu jo neklausyk, jis tik akis nori tau užglostyt. Vlkj.
kíek ãkys užgriẽbia sakoma apie gobšų: Kiek tik jo akys užgriebia, tiek jam reikia. Sk.
akìs užkabìnti pastebėti: Į rūką akis metu. O rūke tu, žmogau, kur akis užkabinsi?. Dovyd.
akìs užkamšýti daug priekaištauti: Užkamšys jis man akis už tuos arklius!. Lp.
ãkys užkliùvo aiškiau pastebėjo: Jo akys vėl užkliuvo už išpampusio afišų stulpo. Ap. Peržvelgė paveikslus, bet akys užkliuvo tik už Veronikos, šluostančios Jėzaus veidą. Dovyd.
akìs užknìsti apgauti: Šįrintais ana norėjo man akis užknisti. Šts.
akìs užkrė̃sti kandžiai atsikirsti: Ne, aš dar jam neužkrėčiau akių. Vj.
akìs užkrim̃sti nusibosti: Mėsa jau užkrimto akis. Klt.
ãkys užkrìto
1.apako: Nesirgau niekuo, akys užkrito, ir viskas. Eig.
2.pažvelgė: Tuojau akys užkrito ant stuobrio, kuris kaip priekaištingas pirštas rodė blunkantį priešaušrio dangų. Dovyd.
akìs užlíeti pasigerti: Apsiryna valgiuose ir macnais trunkais užlieja sau akis. P.
akìs užlipdýti padaryti gėdą: Aš jai kada kad užlipdysiu akis, tai ji, kol gyva, neatsikrapštys. Sml. Ot užlipdė akis – nors į subinę lįsk!. Sml.
akìs užlópyti piktai pasakyti, aštriai atkirsti: Užlopyk akis, ir nutils. Ėr.
kíek ãkys užmãto toli aplink: Visos kaimo pievos, kiek akys užmato, abiem upės krantais jau baigiamos nušienauti. Cvir.
akìs užmérkdinti padaryti (paveikti), kad nesidomėtų: Rezultatai kalbiškų studijų negali mums akių užmerkdinti. rš.
akìs užmérkelioti (visiems) mirti: Greit visi akis užmerkeliosim. Prng.
akìs užmérkti
1.užmigti: Metai slinko – skausmai augo, neduodami dieną laisvai atsidusti, naktį ramiai akių užmerkti. Krėv. Akis užmerkęs pro burną žiūri (miegodamas dirba). KlvrŽ. Tokia prakeikta smalstybė nuo to alaus: geria, kol tik akis užmerkia. Lnkv. Neužmik, neužmerk akių, kol neišsigelbėsi kaip gazelė nuo medžiotojo. ŠR.
2.nekreipti dėmesio: Šis raštas, ponas direktoriau, man pasako, kiek daug negerovių pas mus slypi ir kad mes negalime prieš jas akių užmerkti. Paukš. Dabokis, idant tos meilės Pono savo užmerktomis akimis pro šalį nepaleistumei. brš.
3.mirti: Jis jau užmerkė akis, t. y. mirė. J. Lovelėj gulėdama viskuo dar pasirūpina, o kai užmerks akeles, kas man beveizės?. Žem. Vaikai kaži kur, brolis girioje klaidžios, aš dar kitur... Ir taip visi akis užmerksime vienas kito nepamatę.... Pt. Džiaugtųsi tada ir Peliksiukas danguj, ir aš rami akis užmerkčiau. Balt. Kad ją bariau, per nedėlią verkė, susirgo staiga ir akis užmerkė. Valanč. Dien po dienos akis užmerksiu. Rs. Gal kad šitaip pagyvensime, tai greit visi akis užmerksime. Prng. Vark vark po svietą, kol akeles užmerki. End. Kol tu užmerksi akis, tol graužia širdį. Švnč.
4.nukaršinti: Kol jos akis užmerksiu, pabūsiu dar namie. rš.
akimì užmérkti užmatyti: Javai į javą visoje jo dirvoje, kaip akia užmerkt gali, lygūs, kaip nukirpti. Tat.
akìs užmérkti ámžiams mirti: Jau iškosėjo Gaubienė paskutinius savo plaučius ir nutilusi užmerkė akis amžiams. Simon.
akìs užmérkti amžinaĩ mirti: Ir aš neapsirikau: rytojaus dieną, tuo pačiu metu, ji ant mano rankų amžinai užmerkė akis. Vien.
ãkį užmèsti
1.truputį pažiūrėti: Vos spėji užmesti akį į turtus, – jų nebėra. ŠR. Ans užmetė akį, ir moka. End. Petrukas užmetęs akį viską pamatė. Žem. Pažįstu... tik akį užmečiau ir pažįstu.... Mont. Akį užmetus – karvelis, arčiau pažiūrėjus – tikras vanagas. KrvP. Aš tik užmečiau akį į tuos popiergalius ir supratau, kuo čia kvepia. Lkč. O aš iš kubilo, pasilenkusi, užmetu akį į mamą ir matau, kaip ji sutrikusi. Dovyd. Užmetė akį, kaip atrodo jo suarti plotai. Ap.
2.pažiūrėti prižiūrint: Vaikas miega – užmesk akį, kad kartais neiškristų. Trg. Retkarčiais užmesk akį, kad gyvuliai į javus nesueitų. Lš.
3.meiliai žvilgtelėti: Prie bobos, dėde, visa globa, – juokėsi bobelės, – bent yra ant ko akį užmesti, pasimeilinti. Žem. Kad ta merga nebūtų toki čiaupynė, ne vienas akį užmestų. Vvr. Išsidarinėja bernas, kad mergos akį užmestų. Mrk.
4.neatsilyginti: Daryk gerai, nebus akis užmesta. Prng.
akìs užmèsti
1.trumpai pažiūrėti: Kur keleivis akis užmetė – ten guodėsi ir ganėsi ji, slidinėdama pilių kuorais. Cvir. Tik dabar rabinas užmetė akis ant susigaužusiųjų kėdėse. Dovyd.
2.pažiūrėti prižiūrint: Kai čia būsi, užmesk akis į gyvulius, kad neįeitų iškadon. Skdt.
3.įsivaizdinti: Nebūt daikto (vietos), ale prieg svetimo anys paima ažumeta akis. Btrm.
tìk akìs užmèsti paviršutiniškai padaryti: Padarė – tik akis užmetė. Rod.
akimì užmèsti
1.aprėpti: Švarūs maži ryžių laukai tęsėsi, kiek buvo galima akimi užmesti. rš. Keliu į dangų, kaip akimi užmesi, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Krėv. Kaip akia užmeti – didžiuliai plotai, bet žemė prasta. Smn.
2.žvilgtelėti: Užmečiau akim ir tuoj jį pažinau. Šl.
akimìs užmèsti
1.žvilgtelėti: Savo akimis ant ko užmesti. B.
2.aprėpti: Tai jūra neaprėpiama – be galo be krašto. Kur tik akimis užmesi, visur atsimuša į horizontą. Švaist.
akìs užmõnyti apgauti: Mat tokiu būdu žmonėms akis užmonyt norėjo tas vilkas avikailyje!. LzP.
akìs užpìlti
1.nugirdyti: O paskui Kvaukė ėmė ir užpylė akis tiems ponams, tai jie tik taip darė, tarsi ieškotų. Simon. Jis nori, kad aš jam akis užpilčiau. Lš. Užpylė akis degtine ir išviliojo pinigus. Gs. Jo akys dabar kasdien atrodo užpiltos. Kp.
2.nusigerti: Jis vis akis užpylęs. Kp. Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat. Eina svyruodamas, akis užpylęs. Ll. O tu kasdien prisilakęs, kasdien užpylęs akis karčemoj. Grd. Taip keli, akis užpylę, pradeda šūtyt. Donel. Daugiausia užpylę akis ir važiuoja. Prl.
3.palaidoti: Dėl to nerūpinkis: aš papratusi, rašyti nemesiu, kol tik akis užpils. Žem. Tada atsilsėsi, kaip ažupilsim akeles. Arm.
akìs užpìlti miglà niekų pripasakoti: Durniem akis migla užpila, tie ir tiki. Žal.
akìs užpìlti smėliù palaidoti: Kai užpils smėliu akis, tai bagoti būsme. Antz.
akìs žẽmėmis užpìlti palaidoti: Vargstam, kol žemėmis užpils akis. Grk.
akìs užpur̃kšti išbarti: Kaip tik inėjo uošvė pirkion, tai ir užpurškė visiem akis. Rod.
akìs užpū̃sti dū́mais apgauti, primeluoti: Ir jis man buvo akis dūmais užpūtęs. Marc.
akìs užrìšti
1.pridaryti nemalonumų: Neturi kuo apvilkti, nerodyk nė žmonėms... Bet ne, vis tik ant ginčo, by tik man akis užrišti!. Žem.
2.atimti galimybę objektyviai vertinti, apduoti: Taigi ne karštakošis buvo, meilė neužrišo akių, kaip su kitu tokio amžiaus bernu būtų atsitikę. Avyž. Kas anai mergikei užriša akis, jog prisiklejuoja prie vyro. P. Jie vienas antram iki mirties akis užrišo. Prn.
ãkys užrū̃kusios nevikrus, nepastabus: E tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkusios. Strazd. Nereikia užrūkusiomis akimis būti, ir pati paregėsi. Grv.
akìs užsidarýti būti nepastabiam, nesidomėti: O aš nenoriu akis užsidaryti, noriu viską matyti. Vl.
ãkys užsidãrė mirė: Jos jau pernai akys užsidarė, per bulvių žydėjimą. Jnš.
ãkys užsìdegė
1.pasidarė gėda: Akys užsidegė, nors aulan kišk. Dl.
2.supyko: Kai pasakiau, tuoj akys užsidegė. Jnš.
akysè užsidègti supykti: Man akyse užsidegė. Kraujas užvirė. Šein.
akìs užsikrė̃sti
1.įsižeisti, supykti: Pamesk loti, matai, kad jau ažsikrėtė akis. Ktk.
2.prisidaryti vargo, nemalonumų: Jam pasakei, tai tik akis užsikrėtei. Trgn.
ãkys užsimérkė
1.mirė: Kai mano akys užsimerks, – sudejuoja Maceikienė, – nebežiūrės tėvo nė Urtė. Simon. Kol akys neužsimerkia, turi gyvent. Btg. Kai akys užsimerks mano, tegu gyvena kaip nori. Mžš.
2.užmigo: Kai tik vaiką išnešu laukan, tuoj akys užsimerkia. Jnš.
akìs užsipìlti nusigerti: Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams, dar būrų giria vagystę. Donel. Vaigi tasai pasaulio išgama parėjo namo akis užsipylęs. Krėv. Ar veselia, ar pakasynos, jis vis užsipylęs akis. Mrc. Šįryt pardainavo visa purmanka, o dabar miega akis užsipylę. Jrb. Jis vis akis užsipylęs. Kp. Dabar jaunimas labai nesmagiai gyvena, užsipylę akis. Rd. O Gedrimas, akis užsipylęs, nieko neima į galvą. Gran.
akìs užsirìšti
1.pasidaryti gėdos, turėti nemalonumų: Vaikeli, apsižiūrėk. Jauna esi, kvailutė, žiūrėk, akių neužsirišk visam amžiui. Bub. Išvažiavęs neužsiriš akių. Lk. Ką paėmė [Magdė], tą padirbo, niekur akių neužsirišo. LzP.
2.atsisakyti, vengti (gerti): Kad kas tau užsirištų akes su gėrimu!. Krš.
akìs užsirìšęs neatsigręždamas: Bėk iš čia akis užsirišęs!. Ds.
akìs užsitaškýti nusigerti: Kožną vakarą mano vyrelis pareina namo akis užsitaškęs. Vkš.
akìs užspáudyti numarinti: Akeles gali užspaudyti, ir grabe gali gulėti. End. Tu mano grabelį nenuneši, aš tau akis ir užspaudau. Grg.
akìs užspáusti
1.būti prie mirštančio, numarinti: Jau nėra motinėlės, šiandien akis užspaudžiau. Jnš. Debeika ketino dar ją apibarti, atsisukęs pažvelgė, net krūptelėjo: rodos, Mymei akis tik užspausti ir į grabą guldyti. Žem. Viena kaip pirštas, nebuvo nė kam akis užspausti. Pj. Kai man akis užspaus, gyvenkit taip pat gražiuoju tarp savęs. Kair.
2.atimti gyvybę: Ir badas, juos gana kankinęs, pasigaili ir užspaudžia pagaliau akis. Simon.
3.apie seną, paliegusį: Visai senas, tik akis užspausk – ženytis užnorėjo. Čb.
4.kiek prisnūsti: Vakare atsiguliau mažą biškutį, akis užspaudžiau. Skdv.
akìs užspjáuti aštriai pasakyti, at(si)kirsti: Nenoriu tik akių užspjaut!. Pn. Užuspjauk tokiam akis už tokias kalbas!. Dbk. Jai pasakysi – akis užspjaus. Prn. Man akis užspjausi, kad netiesą sakau. Dglš.
akìs užsùkti apgauti: Tau tas Klimas užsukė akis, ir nieko nepratai. Vlk.
akìs užsvìlinti sugėdinti: Niekur nežusvilino akių. Žrm.
akìs užšìkti vlg. apdumti, apgauti: Žinau žinau, – tarė jis irzliai. – Demonstracijos prieš valdžią... O Blazas visiems studentams užšiko akis. Vencl.
akìs užver̃sti smėliù palaidoti: Ažvers smėliu akis visiem. Klt.
akìs užver̃tęs nustebęs: Seni žmonės žiūrom akis užvertę į tokias tvarkas. Drsk.
akìs užvérti mirti: Metuose 1826 patriarkas užvėrė akis, palikęs vardą, kursai niekuomet nebeišdils istorijoje. Mač-Kėk.
ãkys užžaliãvo pasidarė silpna: Ir jaunai ažužaliuoja akys. Švnč.
akimìs vadžióti
1.dairytis: Išėjusi iš bažnyčios akimis vadžioju – manau – vis ką pamatysiu pažįstamų. Gs.
2.sekti žvilgsniu: Kur žingsnelį jaunas žengiau, ten paskui jauną mergelės akelėms vadžiojo. Mrk. Kur tik aš einu, jis mane akim vadžioja. Gdl. Aš savo akimis tave vadžiosiu. Bret.
akimìs válgyti
1.būti labai skanu: Taip skaniai išviriau, rodos, akimis valgyk. Jrb.
2.įdėmiai žiūrėti:
akimìs varýti sekti žvilgsniu: Kad eini, varo akimis, kol tik išeini. Krš.
akìs varýti iš kaktõs įkyriai versti ką daryti (nieko nepešant): Nors akis iš kaktos varyk, kaip nesako, taip nesako. Dr. O jiej pradėjo man akis iš kaktos varyt. Vrn. Neina, nors akis iš kaktos varyk. Ds.
akìs varpýti įžūliai kalbėti: O tas atsikėlęs varpys akis. Brs.
akimìs várstyti
1.priekaištingai žiūrėti: Ko jie visi mane akim varsto?. Vlkv. Numano, kaip pažįstami ir nepažįstami varstys ją dabar akimis, kam ji išdrįso eiti prieš visų nusistatymą. Pt. Visi čia mus akimis varsto. Mrj. Varstys mane akimis, žandys žodžiais. Žem. Pareisi marti, visi tave akimis varstys. Krš.
2.įdėmiai žiūrėti: Ta varsto jį akimis nuo galvos iki kojų. Jrb. Jis varsto akimis subėgusius žmones. Ap. Su tuo seniu atėję apkiautėliai varsto ją akimis, tarsi išrengti geisdami. Zur.
3.koketuoti: O mergaitė akutėm visus varsto. Mrj. Ar iš patikimo, ar ne taip akimis varsto. Krš. Ans tik akimis mergas varsto – toks yra išdykęs. Kv.
akìs vartýti
1.gintis, apsimesti nieko nežinančiu: Tai ko dabar čia akis vartai, manai, kad nežinau, ką pati primalei!. Jnš. Akis varto kaip iš medžio iškritęs. Tr.
2.maivytis norint patikti, koketuoti: Ko čia vartai akis kaip pelėda?. Kp. Rankom skėsčioja, akis varto – nesinori su juo ir šnekėt. Gs. Kad ir vartė akis, bet anam nepatiko. Ms. Akes varto, juokias. Rdn.
3.stebėtis: Įgeria – toks turtingas, toks turtingas, kad klausykis ir akes vartyk. Krš. Ko nepasitaiko šitame pasaulyje! – vartydavo akis senė. Cinz. Ko vartai akis lyg pirmą kartą girdėdamas?!. Prk.
ãkys var̃va
1.pavydi: Mato, tai ir akys varva, kad daug turi. Ėr. Akys varvėjo, kad gerai apsiženijo. Ut. Varvės jiems akys, kai matys, kad Balys gerai gyvena. Užp. Akys varva, kai kitą pamato valgant. Vdžg.
2.žavisi: Bernam akys varva žiūrint į tokią mergą. Ktk.
akìs var̃vinti pavydėti: Tas gnabas (gobšuolis) akis varvina į kito aruodą. Ut.
kur̃ ãkys vẽda bet kur, be atodairos (eiti, važiuoti): Vai, kad čia dabar būtų Petras! Eitų su juo kur akys veda. Myk-Put. Kuldenu kur akys veda, kojos neša. Mrj. Ir ima Mikutis pasakoti apie čigonus, kurie keliauja kur tik jų akys veda, kur tik jų čigoniška širdis pasuka. Dovyd. Pasižiūriu į rodyklę, kuro daug, manau – mausiu kur akys veda. Ap.
akimìs vedžióti
1.dairytis: Stovėjo jisai pasirėmęs, vypsodamas vedžiojo akimis po visą turgaus plotmę. Žem. Julijono veidas niršus, akimis po palubę vedžiodamas, klausosi. Dovyd. Andrius vedžioja padūmavusiom akim po kiemą. Bub.
2.įdėmiai stebėti: Jis mane akim vedžioja, ir gana. Jrb.
akìs vedžióti apžiūrėti: Ir pats meisteris juokiasi, vedžiodamas akis nuo vienos prie kitos. Cvir.
ãkys ver̃čiasi apie sunkų darbą: Ir akys verčiasi iš sunkumo, kaip sunkiai tęsei maišus. Vrn. Rugius pjauni pjautuvu paslenkęs, net akys verčias. Drsk.
ãkys ver̃čiasi iš kaktõs
1.apie sunkų darbą: Dirbau sunkiai, net akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
2.apie didelį skausmą: Sirgau, teip skaudėjo, kad akys iš kaktos vertėsi. Mrj.
ãkys vérda
1.labai rūpi, smalsiai žiūri: Ir in parėdus akys verda. Vlk. Tos jos akys virte verda. Šmk. Jo akys verda, taip nori to arklio. Mrc.
2.pyksta: Baisu, akys jo tik verda, gali gaut mušti. Al.
akìs ver̃sti smarkiai gintis: Boba akis verčia, kad ji neėmė. Alk. O tas jau žentas verčia akis, kad nebuvo [slibino galvose] liežuvių. ps.
ãkį vérti žavėti: Savo gražiomis plunksnomis kiekvienam veria akį. Blv. Ir vasarojus akį veria. Marc. Tuomet nė vienas persų kilimas taip neveria akies savo spalvų ryškumu kaip Eglėkalnio aikštelės. Vien. Kas per blizgumas tų tavo karolių – net akį man veria!. Brt. Gražybė, kad tave dievai mylėtų, net akį veria!. Vaižg. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria. Baran.
akìs vérti žavėti: Vos perėjo smarkus lietus. Dangaus rasa atsigavę medžiai ir žolės net akis vėrė savo žalumu. Vien. Jam dailė, garbė ir meilė tėvynės labiau akis vėrė. Šein.
akimìs vérti
1.atidžiai, smalsiai žiūrėti: Jin veria jį tom akim, ir gana. Lnkv. Ginklų, šaltų ir šaudomų, neveži? – veria akimis šveicaru pasivadinęs menkas valdininkas. Šein.
2.priekaištingai žiūrėti: Taip piktai į mane žiūri, taip veria akims. Pš.
akìs ver̃žti norėti miego: Akis veržia, noriu miego, bet negaliu užmigti. Plv.
akimìs vèsti
1.smalsiai stebėti, žiūrėti: Tik pajudu, tai vaikas akutėm ir veda. Gs. Aš einu tiesiog, o jisai akim veda į mane. Ar.
2.sekti, prižiūrėti: Jį ir vesk akim, kai įeina į seklyčią. Alk.
akìs vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti. rš.
akìs žàgti tiesiai, atvirai ką (nemalonaus) sakyti: Aš droviuos kaimynui į akis kalbėti, akis jam žagti, spiginti. J.
ãkys žaibúoja labai pyksta: Tu tik tylėk, juk matai, kad jau akys žaibuoja. Jrb.
akimìs žaibúoti piktai žiūrėti: Raukyki kaktą, akimis žaibuoki, kaip nori tik. Kudir.
akìs žáimoti Trk. apgaudinėti:
ãkys žaliúoja
1.sakoma apie smarkų ko darymą: Eik, kad žemė drebėtų, dirbk, kad akys žaliuotų, valgyk, kad šonai braškėtų. LTR. Aš keliu, kad ir akys žaliuoja, o ans tik rankas pridėjęs laiko. Vvr. Kad gėrėm, net akys žaliavo. Jnšk. Bėga, kad akys žaliuoja. Ggr.
2.darosi bloga: Kai suimsiu, net jam akys žaliuos. Jnšk. Na, kad negali valgyti ligonė, širdis alpsta, akys žaliuoja. Žem. Kol parnešiau sėtinius, man akys žaliavo. Krž.
3.apie pykstantį: Jau jai ir akys žaliavo, kad man nieko nepadarė. Btg.
akysè žaliúoja darosi silpna: Nebekas iš manęs, jau akyse žaliuoja, kai einu. Kair. Mėgino atsistoti, – kojos lyg pakirstos, linksta, akyse žaliuoja. LzP.
akìs žárdyti užgaulioti, prieštarauti: Tai dar tau akių niekas nežardo. Trgn. Atidavei, ir spakaina, nors nežardys akis atėjus. Ut. Kunigo broliui nebijo akių žardyti!. Trein.
akimìs žarstýti siekti patraukti dėmesį, vilioti: Prasta iš jos darbininkė, tik vyrus akim žarsto, ir gana. Šl.
akysè žeibýti būti silpna: Skaudėjo, taip mygo galvą, taip žeibė akysa. Grv.
ãkys žìba
1.dar gyvas: Kol akelės žiba, tai eisiu ir prociavosiu. Arm.
2.meilinasi: O ano akys žibėjo kaip velnio tą vakarą. End.
ãkys žìba kaktojè dar gyvas: Gyvenu, kol kaktoj akys žiba. Mrj. Kol akys kaktoje žiba, vis dar reikia pavalgyt. Vl. Akys kaktoj žiba, turi dirbt. Drsk.
ãkys žýbčioja džiūgauja: Vaikų tik akys žybčiojo, kai saldainių gavo. Sk.
akìs žìbinti
1.įsistebeilyti: Žibina akis į mergiotę. Ut. Ko čia į mane akis žibini?. rš.
2.gėdytis: Vis už tave reikia akys žibint. Ml. Nėr ko nė žmogui paduot valgyti: prisėjo žibint akys. An. Neisiu aš tau akių žibint. Ds. Kad jis nesulauktų, kad aš ten žibintau akis, tuščia jo. Nmn.
3.gėdinti: Nenoriu jo sustikt, dar žibins akis prie svetimų. Dbk. Tu man už kožną mažmožį akis žibini. Ml.
akimìs žìbinti
1.tykoti norint gauti: Ko jūs, vaikai, čia akimis žibinat?. Mrj. Vaikai nori valgyti, tik akimis žibina. Mrj.
2.gėdytis: Tai ar mes bijom svečio? Ar reikia akimis žibinti, kai klebonas užvažiuoja?. Vaižg. Kieno sarmata, o kam dėl jos akimis žibink. Rod. Aš ten neisiu akimis žibint. Vlk. Už tavo darbą ir man reikėjo žibint akimis. Vrn.
akìs žýbsinti koketuoti, meiliai žiūrėti: Dabar ėmė domėtis buvusiu studentu Raimondu, kuris irgi noriai žybsino akis gražiai merginai. Dvd.
ãkys žiburiúoja džiaugiasi: Mamos akys tik žiburiuoja, kad tu atvažiavai. Jrb.
ãkys žỹra apie darbų gausą: Darbais akys mum žyra, o tu lakstai per dienas. Srv.
akìs žiurbavóti užgaulioti: Neturim vaikų, tai ir gerai: niekas akių nežiurbavoja. Trgn.
ãkys žiū̃ri į aną̃ svíetą apie seną, nukaršusį: Kad jau tavo akys į aną svietą žiūri, kam tau žmonos bereikia. Jnš. Akelės anan svietan žiūro. Srj.
akimìs žiū̃rint bematant, greitai: Daug muilo išeina akim žiūrint. Lnkv.
akimì žiūrė́ti negãli labai nekenčia: Jos tėvas ir akia negalėjo žiūrėt in ją. Dv.
akìs žlìbinti įdėmiai žiūrėti, spoksoti: Ko žlibini akis ant mergą?. Ds. Tu, motin, į mane taip akių nežlibink. Varn.
ãkys žverbė́ja sakoma apie bet kokį intensyvų veiksmą: Duok, kad net akys žverbėtų. Slnt.
akìs žvìlinti jausti gėdą: Atvažiuos svečias, ir žvilink akis – ką gi jam uždėsi? Visa patys sukremtat. Km.
ant akiẽs
1.tiksliai nežinant kelio (eiti): Ėjau ant akies ir pataikiau. Skr.
2.apytikriai (nesvėrus, nematavus): O kaip atrodydavo ant akies, taip ir mainydavo veršius. Sut. Pilk ant akies, bus gerai. Ar.
3.prisimenamas: Katra [giesmė] ant akies, tą giedok. Sn.
ant akių̃
1.matomoje vietoje: Paslėpiau visus savo sūnaus drabužius, kad man ant akių nebūtų. Pt. Nenukišk kaži kur, padėk ant akių, kad galėtų rasti. Škn. Pasidėjau ant akių, tai tikrai neužmiršiu. Pnd. Elzė susirūpinus, viską reikia apgalvoti: ką tik prisimena, neša ir krauna... ant stalo, kad būtų ant akių. Bub.
2.akivaizdoje, matant: Par jį ant akių krutėt reikia, jau ir neapsidairysi. Ml. Ir dar ito avinėlio nekentė: – Kad man an akių nebūtų!. Grv. Ant akių, čia pat buvo ir nebeliko vaiko. Sk. Gyventumei mieste, o čia jau tikras kalėjimas, Martūniene, visoms ant akių. Ap.
3.demonstratyviai, atžariai (atiduoti): Nuėjęs drėbiau pinigus ant akių ir išėjau. Snt.
4.iš pažiūrėjimo (aišku): Ant akių matyti, kad vogt jai ne naujiena. Brž.
ant akimìs čia pat: Jeigu lytus ant akimis, žmogus esi daugiau paslobęs, nebepaslankus. Plt.
ant keturių̃ akių̃ tik dviese: Susitarkim ant keturių akių, tai niekas ir nežinos. Gs. Ant keturių akių pasišnekėkim. Grž. Eime kur ant keturių akių. Vlk.
ant akių̃ išstatýti padaryti apkalbų objektu: Suviliojai mano dukrelę, suvedžiojai, ant akių visiems išstatei, tai kur aš ją dabar dėsiu?. Balt. Tai dabar jį išstatys visiems žmonėms ant akių. rš.
ant akių̃ lìpti
1.daug būti: Audeklai lipa ant akių (daug reikia austi). Ds.
2.brautis: Kur čia dabar ant akių lipi, pasitrauk nuo stalo!. Sk.
ant akių̃ mèsti priekaištauti: Visą amžių man ant akių mes, kad padariau blogai. Grv.
ant akiẽs paim̃ti nusitaikyti: Vokietys ant akies šautuvą paėmė ir laiko. Sk.
ant akių̃ pìlti girtuokliauti: Mažiau ant akių piltum, visko turėtum. Krš.
ant akių̃ spjáudyti žeminti, niekinti: Nespjaudom nė vienam ant akių, neužkliūnam. Kltn.
ant akių̃ stovė́ti
1.būti prižiūrimam: Nebijok, man tos vištos ant akių stovi. Škn.
2.būti matomam: Man labai nepatinka, kad kibirai čia ant akių stovi. Žg.
ant akių̃ turė́ti prižiūrėti, saugoti: Tą vaiką dar reikia turėti ant akių. Grg. Per visą dieną ant akių turėjai, juk nieko neveiksi su tokiu vagimi. Brs. Tave vis turėk ant akių. Ds.
ant akiẽs užléisti prisigerti: Jis jau gerai ant akies užleidęs. Jrb.
ant akių̃ užsiver̃sti prisigerti: Užsiverčia ant akių tos smarvės ir eina šlitiniu. Krš.
ant akių̃ užvažiúoti aštriai, pajuokiamai pasakyti: Ot užvažiavo ant akių – kaip šūdina šluota. Ėr.
apliñk akìs netolimais, šalia: Šuva sukinasi aplink akis, neina toliau, kiškio neieško. Ėr.
apliñkui akìs netoliese: Kai tik jūs į kiemą, taip katinas aplinkui akis ir sukas – žiurkėm rojus atsidaro. Sk.
dėl akių̃ fiktyviai, nuduodant (ką daryti): Ganymas tik dėl akių: kad varnos mažučių žąsiukų neišnešiotų. Vien. Iš pinigų, prisiųstų dezinfekcijai, paviečio išleista šiek tiek dėl akių. Kudir. Dirbk nors dėl akių. Slm. Juk aš vekselių dalį daviau dėl tėvo akių, kad tavęs plike nevadintų. Marc. Jis dirba tik dėl žmonių akių. Mrj. Valgau tik dėl akių, kad visi valgo. Dkš. Šernas pats vienas šienaudavo tiktai dėl akių, neklausiamas visiems sakydavo: – Man daug nereikia. Ap.
į ãkį patinka: Jei vienas kitam į akį, tai ir darykit vestuves. Gs. Aš ir vėl senukui ne in akį. Mrj. Tai man į akį ta medžiaga, kad gal pirksiu. Kair.
į akìs
1.tiesiai, atvirai (sakyti): Nors jai stačiai į akis ir niekas nieko nepasakė, tačiau ji negalėjo nepastebėti kitas kambarines į ją šnairuojant. Vien. Mauna duktė motinai į akis kaip su šūdinu lakatu. Šts. Išrėžk į akis viską, ko tu bijai, aš nesuprantu. Sk. Aš tau į akis atkranksiu. End. Aš jam viską į akis. Dovyd.
2.įkyriai (lįsti, kišti): Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj. Ko tu į akis zyzi įsilindęs. Erž. Kam čia man tas silkes bruikšti į akis!. Dr.
akìs į ãkį
1.vienas prieš kitą, vienudu: Susitiko akis į akį ir išsiaiškino. Gs. Sėdi akis į akį prieš. LzP. Jau retai kada jiems tenka eiti į lažą ir akis į akį susidurti su ponu, prievaizdu ir tijūnu. Myk-Put. Akis akin reiks susitikt. Grv. Ir vis dėlto jie susitiko, akis į akį, ties įlanka prie valties. Mark. Ne sykį juk esame susidūrę akis į akį, o ar aš nors kam burbtelėjau.... Ap. Būdamas narsus, net pramuštgalviškas vyrų bendrijoj, niekaip nepajėgiau nugalėti savo įgimto drovumo, suėjęs akis akin su mergaite. Andr.
2.į akistatą: Jei taip, tai akis į akį eikita. Skr. Dabar Bertašienė stovėjo akis akin su Barbora, kuri buvo pagauta, galima sakyti, nusikaltimo vietoje. Mont. Suvesiu abi akis į akį, tada ir sužinosiu visą teisybę. Kair.
3.tiesiai, atvirai (pasakyti): Kalbėk akis į akį, o ne už akių. Slnt. Akis į akį pasakė. Lp. Negalėdamas šiuo tarpu akis į akį Jūsų pasveikinti ir pasakyti to, ko tikiuos, ir parašyti šiame laiške kaip reikiant nesugebėsiu. Vencl.
4.tiesiog: Susidūrę akis į akį su ruso kareivio vargu, užjaučia jį. Pt. prk Jis sulamdytas, šiandien senatvę akis akin susitiko. Šein.
akìs į ãkį šókti piktai bartis: Pikti vaikai akis į akį šoka. Šn.
kàs (kam)į ãkį nerūpi: Kas tau į akį, kad aš daug valgau!. Vlkv.
į ãkį atidùrti panašiai lemti: Pykau, kai senelis negirdėjo, o dabar man Dievas ir atidūrė į akį – pati nebeprigirdžiu. Kair.
nórs į ãkį bèsk apie tamsą: Tamsu, nors akin besk. Skdt.
į akìs čiaũnyti niekus kalbėti: Nečiaunyk čia akỹs, aš viską mačiau, kaip ten buvo. Rk.
į ãkį dérgti stengtis apgauti: Ką tu man čia dergi į akį, ne tokia jau aš varna, kaip tu manai. Jnš.
į ãkį dė́ti
1.tiesiai, atvirai sakyti: Kai ėmiau viską dėti į akį, kad nepatiko jai. Jnš.
2.smagiai miegoti: Atėjau iš kažin kur, o jis dar į akį deda. Al. Buvau nuvargęs – dėjau į akį mažne lig pietų. Slnt. Man miegas eina, kad dėsiu į akį, kaip išeisit, kad nu!. Krtn. Parėjęs kaip dėjau į akį, tai tik temstant nubudau. Lnkv. Grįžau vėlai, bet kai dėjau į akį, tai tik dabar atsikėliau. Slv.
į akìs dė́ti tiesiai, atvirai sakyti: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir deda. Gs. Viską tiesiai deda į akis. Rm.
į ãkį dė́tis užmigti: Parėjo, dėjos į akį, ir kas anam. Mžk.
nórs į ãkį dė́k labai gražus: Gražumas – nors į akį dėk!. Ds.
į ãkį dìlgtelėti patikti: Taip ana man pasdabojo – net akin dilgtelėjo. Prng.
į akìs drė̃bti tiesiai sakyti: Jis viską drebia stačiai į akis. Mrj.
į ãkį drìbti patikti: Jam Zosė baisiai drimba į akį. Bsg.
į akìs dróžti tiesiai sakyti: Nebijok, ne už girtuokliavimą aš čia pakliuvau – už tai, kad maitinu, kad teisybę į akis drožiu.... Mont.
į ãkį dúoti miegoti: Eik ten, kur aš radau, – apsisuko ant kito šono ir vėl davė į akį – suprask: miegojo toliau. Simon. Iš po vakarykštės lig pietų davė į akį. Užv. Aš į valgyklą maistą pristačiau ir vykdomajame komitete buvau, o tu, brol, duodi į akį ir duodi. Marc. Parėjo ir jau duoda į akį. Šd. Aš atsiguliau, galvojau tik kiek pamiegot, bet taip daviau į akį tris valandas. Vl. Žiemos laike ji prisiglaus prie to šuns ir juodu duos į akį. Smln.
į ãkį dùrti
1.patraukti dėmesį: Man į akį dūrė jo žili plaukai. Kž. Šiaip miestely dūrė į akį daugybė brezento sienų, ištiestų ūkininkų kiemuose, dvaro sodyboje. Pt. Dūrė man tuoj į akį nepaprastai sutamsėję jų veidai. Pt.
2.patikti: Mamai į akį dūrė ta molinoji skarelė, o man ta su tom katės pėdelėm. Sk.
3.priekaištauti: Ko tu man į akį duri, pati kalta būdama?. Sk.
į akìs dùrti
1.patraukti dėmesį: Mums, sodietėms, nedrąsioms, visų pirma dūrė į akis toks didelis rusų moterų narsumas. Žem. Norėjau pasikalbėti apie ponios laidotuves: kaip padaryti, ar taip sau paprastai, kad svietui į akis nedurtų, ar kaip kitąsyk, kaip ponia grapienė kad mirė?. LzP.
2.tiesiai sakyti: Dursiu į akes: tu liežuvneša!. Krš. Jis ką žino, visa į akis duria. Lš.
į akìs dùrtis patraukti dėmesį: Išgrobėm, kas į akis dūrės, o kitkas sudegė. Nt.
nórs į ãkį dùrk
1.apie visišką tamsą: Kambaryje pasidarė tamsu, kad imk nors į akį durk – nieko nematysi. Simon. Lauke nieko nematyti, nors į akį durk. Kt. Tamsu, nors ir akin durk. Plm. Nors jau gerokai turėjo brėkšti, bet buvo tamsu, nors akin durk – snigo taip tirštai, jog vos už kelių žingsnių buvo matyti. Krėv. Tamsu, nors į akį durk – nepamatysi. Mont.
2.tvirtinimui pabrėžti: Šventa teisybė: nors į akį durk. Marc. Pilkos padangės ir nė prošvaistės, nors į akį durk. Gric.
į akìs gul̃ti įkyriai lįsti: Neliuob gulti giminėm į akis. Šv.
į akìs įdùrti
1.tiesiai parodyti: Kad jau įduri į akis, tik tada jin pamato. Škn.
2.atvirai pasakyti: Tegul tik ateina, aš jam tuojau į akis įdursiu – viską išdėstysiu. Žg.
į ãkį įkir̃sti labai įskaudinti: Su tokia savo kalba ji man skaudžiai į akį įkirto, nebenoriu jos nė akim matyt. Šl.
į akìs įkìšti aiškiai parodyti: Jai reikia įkišti į akis viską, ką nori, kad padarytų. Jnš.
į ãkį įkrìsti
1.patikti, sužavėti: Ji man taip įkrito į akį, kad niekaip užmiršti negaliu. Upt. Matai, tai mergei įkritai į akį, kaži ar beatsikratysi. Žr. Visuomet bijojo, kad jos nepaveržtų kaimynai, kad ji neįkristų į akį kokiam jaunikaičiui ir kad tas jai nepasipirštų. Vien. Iš pirmo pasimatymo jis man įkrito į akį. Šl.
2.patraukti dėmesį: Pas mane nesibijok: kaip pas Dievą už pečiaus. Niekam nesu dar įkritęs į akį. Švaist.
į akìs įkrìsti
1.atkreipti dėmesį: Pirmiausia į akis man įkrito jo nešvarumas. Varn. Žmogelis ne per daug buvo kazokams į akis įkritęs. Pt. Sunku pasakyti, kursai dalykas, į akis inkritęs, pirmas tapo pažintas ir pajustas. Vaižg.
2.patikti: Vaikams ana į akis įkrito. Slnt.
į ãkį įlį̃sti patikti: Vaikinai, žinoma, rimčiau, nerodo pirštais į panaites, tik vis skersomis blykčioja, bet kuri įlindo į akį, tuoj rūpinasi sužinoti, kas ir iš kur?. Žem. Įlindo anims į akį ant sienos toks įstabus paveikslas. Žem.
į ãkį įmèsti tiesiai pasakyti: Neužmiršk agronomui tą į akį įmesti. Vgr.
į ãkį įpùlti patraukti dėmesį: Šiandien bažnyčioje Zosikei įpuolė į akį nepaprasta moteriška. Žem.
į akìs įsidė́ti įsidėmėti: Žinia, jis (vaikas) viską matė, kad ir toks šatras, nebijok, įsideda akysna. Dovyd.
į akìs įsilį̃sti būti įkyriam: Jis man vis į akis įsilindęs ir įsilindęs. Alk. Ko dabar įsilindai į akis – traukis šalin. Stk. Rodos, kaip su sau lygiu įsilindo į akis ir vėpso. Kair.
į akìs įsirìgzti įkyriai prikibti: Kad jis man įsirizgo į akis, kad nuo jo kur išsisukčiau!. Ss.
į akìs įsistóti būti įkyriam prilindus: Labai negražu į akis įsistoti. Vn.
į ãkį įstrìgti patikti: Įstrigo į akį ta mergelė. Vn. Panelė man į akį įstrigo. Up. Matyt, į akį bus įstrigęs tas Algelis. Šl. Aš niekam nebuvau dar į akį įstrigusi. Simon.
į akìs įstrìgti I. patikti:
į akìs įšáuti tiesiai pasakyti, priminti blogus darbus: Jiems gali dabar įšauti į akis. Skr.
į ãkį išdė́ti tiesiai pasakyti: Pamatysi, aš ne aš būsiu, kad jai į akį visko neišdėsiu. Sk.
į akìs išdė́ti tiesiai pasakyti: Kodėl į akis neišdėjo, kad toks gudrus!. Ap. Išdėjo į akis viską, ir gana. Rm.
į akìs iškèpti stačiai pasakyti: Susitikęs iškepė viską į akis. Gs.
į akìs išžárdyti griežtai, tiesiai pasakyti: Aš jam viską išžardžiau akysna, visą tiesą pasakiau. Dkšt.
į akìs kabinė́tis nuolat ieškoti priekabių, įkyrėti: Į mano akis nekabinėkis!. Dr. Nesikabinėk man į akis!. Brt.
į akìs kabìntis
1.priekabių ieškoti, imti peštis: Kas kiek, tuoj ir kabinasi vienas kitam į akis. Gs. Pasitrauk, nesikabink į akis, ko pats nori?!. Jrb.
2.priešintis, nenusileisti: Drąsus vaikiščias, tik ryzga, į akis kabinasi. Kudir.
į akìs kèpti priekaištauti: Man dabar visi į akis kepte kepa. Mrj.
į ãkį kìbti priekabių ieškoti, imti ginčytis: Vai tu, gaiduk, nekibk man į akį, bo gausi mušti!. Gdl. Nekibk jam į akį, ba kai gausi!... Alk.
į akìs kìbti priekabių ieškoti, imti peštis ar ginčytis: Ji niekuo nesivaržė, niekam nesilenkė, kiekvienam, kuris ją užgaus, buvo pasiryžusi kibti į akis. Myk-Put. Kimba motinai į akes, ot krupis!. Krš. Ko čia dabar kimbi į akis, pati kalta būdama. Jnš. Ko tu čia kimbi į akis, kad tau niekas nieko nedaro!. Mrj.
į ãkį kir̃sti
1.miegoti: Pavalgęs kirsiu į akį. Rm. Dabar kirsk akin – jau paklojau [lovą]. Ob. Tai gerai kirtau į akį. Vl.
2.tiesiai sakyti, rėžti: Jis visiem į akį kerta, kad nu!. Šl.
į akìs kìšti primygtinai rodyti, siūlyti: Turės kokį nieką – ir kiš į akis. Vvr. Paskui staiga kiši man tamista į akis baidyklę iš „moderniojo apšvietimo". Kudir. Aną sykį turguj kišo į akis adatų. Krtn.
nórs į ãkį kìšk apie ką labai švelnų: Švelnumas – nors akin kišk!. Krs.
į ãkį knìsti meluoti: Neknisk į akį!. Jnš. Toks jau nuo mažens žmogui į akį knisti. Skd.
į akìs kósėti plepėti: O jis kosti tau į akis visokius niekus. Mrj.
į ãkį kráuti miegoti: Ar dar vis krauna į akį tėvas?. Krs.
į ãkį krė́stelėti gerai įmigti: Kaip buktelės lovon, kad krėstelės akin, niekas nepribudins, anė su pagaliu. Ukm.
į ãkį krìsti
1.atkreipti, patraukti dėmesį: Netobulumai, tamsūs darbai krito į akį tik ten, kur jie retai atsitikdavo, kur griovė viešąją tvarką. Cvir. Valiaugai akin krito gražios, nepaprastai raudonos vaiko lūputės. Dovyd. Šitas jo pasielgimas ir man krito į akį. Jabl. Margos drapanos visiems į akį krinta. Pn. Bet vis dėlto tikri, o tikri ne taip krinta į akį. Vien. Man jau tada krito į akį, kad jin ne tokia kaip visada. Sk. Petkelis bėgdamas namo krito į akį vienam žandarui, kuris jį uždarė į nuovadą. Andr.
2.patikti: Anam ta mergička krinta į akį. Škn. Ji jam iš pirmo pamatymo krito į akį. Bgt. Man į akį krito ta jos duktė. Alk. Kad būčia kalbėjus, būčia atkalbėjus: man ne per daug akin ji krito. Mžš. Kritai į akį su visom padalkom. Žml.
į akìs krìsti
1.atkreipti dėmesį: Atsistojo taip, kad visiems krinta į akis. Jnš. Pirmiausia į akis krito tai, kad daržinės durys, matyt, buvo atdaros tik iš kiemo. Ap.
2.patikti: Jam ana tikrai į akis krito. Krt. Krito į akis: maloni, graži. Brs. Nors pats ir nebuvo didelio ūkininko sūnus, bet vyras kaip reikiant: ir su galva, ir vikrus, ir visiems krisdavo į akis. rš.
į akìs lìpti priešintis, priešgyniauti: Dykas vaikas lipa tėvui į akis. Ub. Ką tu tokiam padarysi: jau mokytojams į akes lipa. Krš.
į ãkį lį̃sti įkyriai trukdyti: Nelįsk į akį!. Jnšk. Ko tu man į akį lendi, matai, kad mėsą dedu. Skd.
į akìs lį̃sti
1.įkyrėti: Bet ji ir dabar stengiasi per daug nelįsti jam į akis. Kažkaip nedrąsu, ir tiek. Paukš. Aš nenoriu lįst akysan. Str. Nelįsk tu man į akis su savo kalbomis. Vlkv. Nelįsk man į akis! – sušuko Baltrus ir nuėjo patvoriu. Mont. Jei aš nereikalauju, tu man nedrįsk lįsti į akis savo patarnavimais!. Pt. Ko tu lendi jam į akis, pasilsėt duotum. Bgs.
2.patraukti dėmesį: Jiemus iš geros valios tiesa ing akis lenda. Dk. Bus geriau, jeigu ir tamsta be reikalo nelįsi į akis žandarams. Myk-Put. Tvarkingumas reiškia, kad visi daiktai nelenda į akis ir tuo pat metu yra po ranka. rš. Kodėl taip viskas šiandien lenda Milašui į akis?. Ap.
3.stengtis patraukti dėmesį: Zosikė klausydamos tik seilę rijo ir lindo Petronei į akis. Žem.
4.rodytis, vaidentis: Prisisprogus pradeda šmėklos lįsti į akis. Šts. Skradžiai smertis lenda akysan, kiba jau reiks stipt. Vdš.
5.įkyriai prašyti: Į akis nelendu, tai ir negaunu. Mrj. Nusibodo man belendant į akis ir beprašant. Bgt.
6.apimti (apie miegą): Pradėjo snaudulys į akis lįsti. Dr. Miegas į akis lenda. Vlkv. Dažnai miegas nelįsdavo į akis. Pt. Miegas lenda į akis, net širdis alpsta. Žem.
į ãkį máuti išjuokti (prie kitų): Nemauk į akį!. Pn. Vakar jis prie žmonių ėmė man į akį maut, kam aš pirmininkui padedu. Krs.
į ãkį mèsti miegoti: Gulk ir mesk į akį. Šts.
į akìs mèsti piktai grąžinti: Nepasitikėjo ji tuo ponu ir, kada automobilis subirbė, norėjo bėgti, pasivyti tą svetimą žmogų ir mesti jam į akis pinigus. LzP. Eikit eikit, – riktelėjo Dūdjonis. – Į akis reikėjo mesti tą skarmalą, o tu dar prie pilvo riši. Simon.
į ãkį mèstis patraukti dėmesį: Ateivio akin pirmiausia metas puiki raudonu stogu bažnyčia. rš. Jo apsirengimas visiems metas į akis. Jnš.
į ãkį mùšti miegoti: Kelkis, ir muši į akį iki pietų!. Erž.
į akìs neįsiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Aš tavęs į akis neįsileisiu, kad tu tokia. Jrb.
į akìs nesiléisti nenorėti matyti ar susitikti: Manęs tėvas nė į akis nesileidžia. Alk. Supyko ir nesileidžia visai į akis. Gs.
į akìs nesiródyti visai neateiti: Reikėjo tau jį į šuns dienas padėti, kad nė į akis daugiau nesirodytų. Skr. Nerodžiaus į akis nė vienam. Sg. Nesirodyk šeimininkui į akis. Mrj.
į akìs padùrti stačiai pasakyti: Anas ir padūrė jam akysna, koks anas yra. Prng.
į akìs pagrū́sti stačiai pasakyti: Kad pagrūdau į akis, tuoj išdūlino. Škn.
į akìs palį̃sti prikaišioti: Kaip pati palįs į akis. Lp.
į akìs pareĩti pasirodyti akivaizdoje: Jis vengia man į akis pareiti. K.
į akìs paspìginti papriekaištauti: Nunešk ir paspigink į akis už tokį laikrodį (prastai sutaisytą). Rdn.
į akìs paspìrginti papriekaištauti: Ar tu jau nebemoki anam į akis paspirginti?. Pgr.
į akìs pašáuti stačiai pasakyti: Aš nežinau, ko tu bijai jai į akis pašauti. Škn.
į akìs pavir̃sti godžiai žiūrėti: Kumečių vaikai, o jų tarpe mūsų Juozukas, žiūrėjo ir negalėjo atsidžiaugti, nejuto nei šalčio, nei vėjo, kur perėmė jo menką kūną: visas pavirto į akis. LzP.
į akìs pažiūrė́ti
1.imti grėsti: O gyvulių – karvių, avių, kiaulių prisiliko daug – pavasarį visiems badas gali pažiūrėti į akis. Paukš. Kaip vargas mums į akis tiesiog pažiūrės, jau tuomet... tuomet stengsimės visi drauge, kaip įmanydami, gelbėtis.... Pt. Kai vargas į akis pažiūrės, tai susipras. Mrj.
2.sutikti (pavojų): Tada matysime, kas mirčiai į akis drąsiau pažiūrės. LzP. Ar nenuostabu pažiūrėti pavojui tiesiai akysan ir nepabijoti, kad čia pat prasivers žemė?. Šein.
į ãkį pìlti miegoti: Parvažiavau nuo pieno ir pyliau į akį. Skr. Ko neini į akį pilt, juk laiko turi. Smln.
į akìs pìlti miegoti: Patylėk... Matai... Akademikas! Pila į akis. Reikia pažiūrėti. Ap.
į ãkį pjáuti miegoti: Einu į akį pjauti, jau vakaras. Krž.
į ãkį plė́šti miegoti: Gali sau plėšti į akį, kas neleidžia. Ll.
į ãkį prapū̃sti kurį laiką miegoti: Lig pietų prapūtė į akį ir dar žiovauja. Jnšk.
į ãkį pùlti
1.patraukti dėmesį: Pirmas, kas puola Joniukui akin, yra maišelis, tas pats maišelis, kurį tėvelis, išeidamas iš namų, kadaise ant pečių išsinešė. Bil.
2.patikti: Abiem jautis labai puolė akin, ir jie susitarė šitą jautį pavogti. LTR.
į akìs pùlti
1.patraukti dėmesį: Niekas neįtikėtų, jog aš iš pirmos beveik dienos puoliau jam į akis. Kudir. Tas trečias skyrius, mažiau puolantis į akis, reikalauja paaiškinimo. Pt.
2.ginčytis, priešintis: Į akis puola, pasiutusi be galo. Jdr. Ans yra toks gvaltaplėša: puola visiems žmonėms į akis. Kl. Vaikas, ale jau akysna puola. Nč. Kad puls į akis kaip katė. Kair.
3.įkyriai pristoti: Bjauris tų žąsų – puola į akis. Grg.
į akìs pùltis patraukti dėmesį: Toks apsirėdymas visiems puolasi į akis. Gs.
į ãkį pū̃sti miegoti: Atsigulk, šiltai užsiklok ir pūsk į akį ligi aušros. Vdk. Valsčiuje raštininkas su staršina būtų dar pūtę į akį bent iki priešpiečio. Žem. Žiūriu, anas sau kaip pučia akin ir nė negirdi, ką jam sakau. Mlt. Pūsk gerai į akį. Snt. Pučia sau į akį, ir baigtas kriukis. Daut.
į akìs rìgzti įkyriai kibti: Vaikas nežiūro: ar jam senas, ar jaunas – rinzga visiem in akis, ir gana. Ūd. Ko ryzgi man į akis?. Pns. Ko tu man ryzgi akysna, atstok nuog manęs!. Vrn. Ryzga į akis, neatsiginu. Dkš.
į akìs skver̃btis įkyriai lįsti: Eikit lauko, ko į akes žmonėms skverbiatės?. Rdn.
į akìs smègti patikti: Tau tiktai Bronelė į akis ir smenga. Trk.
nórs į ãkį smeĩk apie tamsą: Troboj buvo tamsu, nors į akį smeik. Vencl.
į akìs spìginti stačiai sakyti: Spigina į akes: tu šioks tu toks!. Krš. Kiekvienas bara: spigina į akis, jog tai dykų dykai esą gaišinami pinigai. Žem. Ėmė viską į akis spigint, ką tik žinojo. Jnš.
į akìs spìrginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Kam tau reikėjo spirginti į akis?!. Užv.
į akìs spìrti niekinti: Dabar užaugę vaikai tėvams į akis spiria, o ne ačiū sako. Šl.
į akìs spjáudyti žeminti, niekinti: Jam čia niekas nespjaudo akysa. Lp.
į ãkį spjáuti
1.liautis gerbti, atsikratyti: Spjauk į akį tokiam vyrui – ar nerasi kito?. Jrb. Geri tėvai, man vis nespjauna akin. Str.
2.nekreipti dėmesio: Netikėk, spjauk į akį ir daryk savo. Šl.
į akìs spjáuti
1.niekinti: Šis paleistuvis man į akis spjauna!. Vien. Kur aš beeičiau, kad tik į akis nespjauna, ir gerai. Sk.
2.nekreipti dėmesio: Tespjaunie į akes tokiems liudininkams. Krš. Spjauk tu jam akysna atsikrenkštęs in jo tos ūtarkos. Arm. Dabar visiem spjaunu akỹs. Ds. Nepaisyk, ką jis šneka – spjauk į akis, ir eime. Gs. Ir tiki, ką kalvis sako?! Spjauk į akis. Kair.
į akìs sprãginti stačiai sakyti, rėžti nemalonią tiesą: Oi, koks tavo vaikas, tiesiai į akis man spragina!. Ps.
į akìs spráustis įkyriai pristoti: Spraudžias vaikas į akes, nori tų saldainių. Krš. Dievui ir daktarams nesprauskis į akes, neįkyrėk. Krš.
į akìs stóti viešai pasakyti: Stojau į akis ir išpasakojau. Ar.
į akìs sū́dyti stačiai sakyti: Sūdo į akis: tu tokia tu šiokia!. Klk.
į ãkį sudúoti išmiegoti kurį laiką: Kai atsiguliau, lig dvyliktos sudaviau į akį. Pn.
į akìs sulį̃sti daugeliui įkyriai pristoti: Sulindo visi vaikai į akis ir varvina snarglius. Jnš.
į akìs susilį̃sti keliems įkyriai pristoti: Ko dabar susilindote į akis?. Jrb.
į akìs sustatýti suvesti į akistatą: Sustatysiu jus į akis. Žem.
į ãkį šáuti miegoti: Abudu šauna į akį. Šv.
į akìs šokinė́ti piktai prieštarauti: Žodžio vaikams negaliu pasakyti – suvisam neklauso, į akis šokinėja. Vkš. Tu man akysan šokinėsi kaip žalektys!. Švnč.
į akìs šókti
1.priekabių ieškoti, būti pasirengusiam muštis: Aš su juo nesusišneku, jis toks piktas, tiesiog į akis šoka. Mrj. Per daug jau išdrąsėjo – šoka visiems į akis. Jnšk. Jin vyrą kaip šešką patiesė, kai jis jai į akis šoko. Sk.
2.ginčytis, priešintis: Nešok į akis, kaltas būdamas, juk visi žino, kad ėmei. Škn. Vaikas čirkšdamas šoka į akis. Vvr. Kad tik ką pasakė, taip ir šoksta į akis. Sur. Jeigu jau merga būdama į akis šoka, tai kas iš jos bus, kai paliks boba?. SnV. Senė buvo bešokanti į akis. Balt. Tiktai ką pasakysi, tai kad šoka akỹs. Ds. Kad ji nusileistų, nutylėtų girtam, bet ne – šoka į akis!. Cinz. Sūnus tylėjo. Gerai, kad jis neišmoko šokti į akis. Mart.
3.lįsti artyn: Ponadievui ir klebonui į akis šoka, o ubagus varo laukan. Šts. Berniukas įėjo tvartan, visos kiaulės šoko jam akysnan. Prng.
į ãkį tráukti miegoti: Na dabar trauks per dieną į akį ana. Klp. Jis pernakt traukė į akį, todėl dabar nemiega. Skr. Atsiguli, ligi pietų trauki į akį. Jrb.
į akìs tráuktis apimti (apie miegą): Į akis man miegas traukias. B.
į akìs užspjáudyti pažeminti, paniekinti: Kiek kartų bjaurų žodį ištarysi, tai tiek kartų jam akys užspjaudysi. Gmž.
į ãkį važiúoti priekaištauti: Gaspadorius suprato, kad važiuoja jam akin, ir daugiau valgymų pataisė. Kp.
į akìs véiza arti (mirtis): Matai, kad tas tėvas mirs, kad jau smertis į akis veiza. Sd. Jau smertis yra į akis veizėjęs. Plt.
į akìs žìbinti
1.tykoti norint gauti, bet nedrįstant prašyti: Tos Marės vaikai atlėkė ir žibina akis, kad tik ką numestai. Al.
2.stačiai sakyti, gėdinti: Tai žmogus, stačiai akysan žibino žibino kaip žarijom. Ml. Ot tai draugas, žibina tiesiai akys[na]. Dbk.
į akìs žiūrė́ti
1.priekaištauti: Nedaryk nieko – pagadinsi, paskui žiūrėk tau į akis. Dkš.
2.tykoti, tikintis gauti: Jei savo turėsi, kitiems į akis nežiūrėsi. Mrc.
3.grėsti: Jis puikiai žinojo, kad mirčiai į akis žiūrėti jam niekad nepasitaikė. Vencl. Jiems malonus yra pats pavojus žiūrėti mirčiai akysna. Blv. Jis vis tebėra atkarus, nors į akis ir senatvė žiūri. Ps. Ir čia jau visiems badas žiūri į akis. Pt. Jokūbas negauna darbo, neturi uždarbio, badas jau žiūri jiems į akis. Žem.
4.patirti: Kas kartą matė saulės patekėjimą nuo Beš Tau viršūnės, tas laimei į akis žiūrėjo. Vien.
nė̃ į ãkį visiškai (ne): Neapkęs to Oliaus nė į akį. Trk.
neĩ į ãkį neĩ į aũsį visai mažai: Kiek čia ko tebuvo, nei į akį nei į ausį. Užv. Kiek ten ana atnešė, pačius juokus – nei į akį nei į ausį. Krš.
ikì akių̃
1.labai daug: Pasisodink tą šniūrą braškių, tada turėsi darbo lig akių ir uogų. Rm. Dabar, vasarą, darbo visiems iki akių. Mrj. Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Ggr. Valgyti lig akių: sėskim ir ėskim. Pšl. Miego palig akių!. Lp.
2.labai (girtas): Iki akių pasigėręs. N.
ikì akìs ùžpilant pasigertinai (duoti gerti): Davė visiems iki akis užpilant degtinės gerti. Tat.
iš akiẽs
1.apytikriai, nepatikrinus: Aš iš akies matau, kad tų šiaudų neganės. Pc. Iš akies pasakė, kiek kaštuoja. Rod. Iš akies reikia apspręsti, kiek čia gali būti. Kl. Ko lauki, kirpk iš akies. Jrb.
2.iš pažiūros (spręsti): Kiaulę pirko, iš akies mokėjo – nesvėrė, nieko. Mžš. Taip nieko nebus: iš akies kiaulės nenupirksiu, reikia truputį rankoms priimt. Rm. Svarų nebuvo, tai iš akies įpylė tų miltų, ir viskas. Škn.
3.pamačius: Šuva iš akies pakėlė kiškį. Rm.
4.netaikant: Iš akies šauna. Grž.
iš akių̃
1.prievarta (atimti): Iš akių pinigus iškabina. Nt. Turėtų mums viską atiduoti, iš akių išplėštumėm!. Žem.
2.sakoma išvarant, pavarant: Ko čia lendi, kurio nelabojo nori, nešdinkis greičiau iš akių!. Vvr. O Dagiukas, kas jis, ne jaunikis? – Eik tu man iš akių su tuo tavo Dagiuku! Aš noriu geresnio. Simon. Eik iš mano akių: kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod. Neklausys – teeinie iš mano akių!. Mont. Varyk juos man iš akių, tegu eina sau!. ŠR.
3.prastai, atmestinai: Jis viską iš akių dirba. Rmš. Visi daboja: kad tik iš akių padaryt. Dglš. Man nepatinka toks darbas tik iš akių. Mrj.
4.apie pradingimą: Iš Šakių ir iš akių. Šk. Kai tik vilkas išnyko iš akių, tai lapė tuojau – drykt nuo avino žemyn ir už gerklės jį. Piet. Mūsų maža šeimynėlė, stovėdama prieangy, mosuoja jiems skepetukais, kol jie mums iš akių išdyla.... Pt. Jos (gaidos) mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir dingo iš akių. Šein. [Petrutė] kurį laiką buvo dingusi iš akių, o anądien susitiko netikėtai gatvėje. Ap.
iš akių̃ išeĩti būti neprižiūrimam: Kai tik iš akių išėjo, taip ir gero nėra. Jrb.
iš akių̃ išléisti
1.nesaugoti: Tik išleisk iš akių, tuojau ir ištrės (išbėgs). Ms. Tas senis įtartinas, jo negalima išleisti iš akių. Pš.
2.apie prastai padirbantį: Menkas meistras, dirba tik iš akių išleisti. Kp.
iš akių̃ ìšluptas labai panašus: Ale jau iš akių išluptas, kaimyno kaimyno vaikis!. Skd. Gustis buvo pats tėvas, iš akių išluptas. Plt. Tas buvo iš akių išluptas į tėvą ir ant povyzio, ir ant proto. Lž. Iš akių išluptas tėvas. Kv.
iš akių̃ išlùpti įžūliai prašant gauti: Prašus kaip čigonas, iš akių išlupa. Dkš.
iš akių̃ išnỹkti nutolti, būti nematomam: Jisai išnyko ižg akių. Dk. Kol klajūnai išnyko iš akių, jautakiečiai stovėjo ant vieškelio ir nesiskirstė. Vien. Stovėjau ir laukiau, kol [Gundė] visai iš akių išnyko. Šein.
iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Ale ir panašumas! Jurgiui iš akių išplėšta!. Simon. Dalia – kaip tik motina, iš akių išplėšta. Erž. Ta mergučė tikra iš akių išplėšta motina. Skr.
iš akiẽs lùptas labai panašus: Jonis iš akies luptas tėvas. Varn.
iš akiẽs mẽtus apytikriai: Iš akies metus, man rodos, kad čia nėra tų šešiasdešimt arų. Jnš.
iš akių̃ mẽtus apytikriai: Iš akių metus bus čia penki hektarai. Yl.
iš akių̃ mùštis turėti palinkimą: Tu pats niekus plepi: nuo pat mažens jam iš akių mokslas mušasi. Žem.
iš akių̃ neišléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Neišleis iš akių nieko, ką jam padariau. ŠR. Arklių reikia iš akių neišleist, jie gali sudvaliuot į burokus. Sk. Benediktas ant aukšto išbuvo gal valandą, ne visą laiką žiūrėjo į Vaciaus kiemą, bet ilgesnį tarpą vis dėlto iš akių neišleido. Ap. Kaimelio gyventojai, nė valandėlės neišleisdami iš akių pilkšvai žalsvų kareivių, skubiai kasė į žemę savo mantą. Cvir.
2.rūpintis: Čia dirbo toliau mokslo darbą ir neišleido iš akių savo tikslo. rš.
iš akių̃ neĩti nuolat matyti, prisiminti: Stengiaus jo nematyti, žiūrėjau tai į langus, tai į sienas, bet jis vis nėjo iš akių. Šein.
iš akiẽs nekrìtęs labai panašus: Jis lygiai toks kaip tėvas, nė iš akies nekritęs. Lš.
iš akių̃ nepaléisti
1.nuolat stebėti, prižiūrėti: Vaiko iš akių nepaleisk. Mrj. Kad radai, tai jau tu jo nepaleisk iš akių. Lp. Duris trenkdama ji įeina į virtuvę ir nepaleidžia Barbės iš akių. Simon. Loja nepaleisdamas iš akių Luko ir Beno. Ap.
2.sekioti, asistuoti: Tik vienas Balsių Petras štai jau treji metai nepaleidžia Katrytės iš akių. Myk-Put. Pats gi žinai: iš akių nepaleidžiu. Gric.
iš akių̃ paléisti liautis stebėjus, prižiūrėjus: Paleidau mergicą iš akių – nežinau, kur jinai dingus. Rs. Nė minutės negali paleist vaiko iš akių – žiūrėk, ir pasidarys ką. Ėr.
iš akių̃ pamèsti nustoti matyti stebimąjį: Šituos čižynuos įlindo, ir pamečiau iš akių. Užp. Užsidoksojau į karabelninkus, ir pamečiau jus iš akių. Brt. Tą turime bent mes, jų palikuonys, iš akių nepamesti. Pt. Ta senutė, irgi žiūrėjusi į galvą, vis taisinėjusis akinius, dabar plaukiančią galvą pameta iš akių. Ap.
iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir.
iš akių̃ prapùlti
1.išsinešdinti: Žiūrėk, kad kaip bematant iš akių prapultum!. Alk. Prapulk iš akių!. Vvr.
2.pasišalinti: Nei nepamačiau, kaip jis prapuolė iš akių. Alz.
iš akiẽs tráuktas labai panašus: Pati suvis panaši į savo matušę – iš akies traukta. Jnš.
iš po akių̃ esant akivaizdoje: Dingo iš po akių. Vlkv. Jis iš po akių pranyko. Brt. Man iš po akių vilkas paėmė paršą. Grš.
nuo akiẽs apytikriai, nematavus: Nesvėriau, bet nuo akies atrodo, kad tiks. Gs. Pjauk nuo akies. Mrj.
nuo akių̃
1.apie pasišalinimą: Eik tu nuo mano akių, nuobrade!. Bgt. Bėk nuog ma[no] akių, kad aš tavęs neregėčiak. Grv. Ten, žalioje pievelėje, po ūksmingais krūmais, nuošaliai nuo kelių ir akių. Katil.
2.iš akivaizdos: Nors nuo akių atėmiau nereikalingus daiktus. Rm.
nuo akių̃ atmèsti prastai, greitosiomis padaryti: Jis bet kaip padirbo, nuo akių atmetė. J.
nuo akių̃ atmestóji atsikratymas sunkaus darbo: Aniems by tik nuo akių atmestoji. Užv.
nuo akių̃ nueĩti padvėsti: Ir gyvuliai nuog akių nueina. Upn.
nuo akių̃ nuléisti neprižiūrėti, nusisukti: Nenuleisk vaiko nuo akių, kad į vandenį neįkristų. Pn. Kad tik nuleidai nuo akių, ir nuėjo kažin kur. Ds.
nuo akių̃ numèsti prastai, greitosiomis padaryti: Kitas meistras tik nuo akių numeta, o ne padirba. Gršl.
nuo akių̃ paléisti neprižiūrėti, nusisukti: Žiūrim ir žiūrim, nuo akių nepaleidžiam vaiko. Pc. Kam paleidai vaiką nuo akių?. Šl.
per akìs
1.labai daug, užtektinai: Jos mėgsta apmokėti pinigais, kurių dabar turi per akis ir kurie jau pradeda pamažu savo vertę pamesti. Simon. Už darbą aš jam sumokėjau per akis. Pnd. Užteks visa ko per akis, numirsime, paliksime viską. Bsg. Per akis žolės, bus gyvuliams ėdimo. Jnšk. Ganyklų buvę per akis, gyvulių laikę daug. Skr. Mes obuolių nepirkdavom, savo per akis turėdavom. Skrb. Vietos per akis: seniai vieni riogso, o šitoks namas!. Mžš. Dabar tai gyvenimas – pašaro per akis. Šmn. Dabar mes sotūs per akis, apsivilkę. Antš. Blogai, kai galas su galu nesueina, bet dar blogiau, kai visko per akis. Avyž.
2.matant, akivaizdžiai: Nėr kas jam sakyt, per akis vagia, ir gana. Ut. Neis per akis vogt malkų. Dglš. Virtuvą per akis pavogė.... Žem. Na ir griebia per akis. Mrj. Per akis pavogė nuo ratų botagą. Jnšk. Per akis šernai lenda ir kasa. Šmn.
3.drąsiai, įžūliai: Kad ji tokia čirkšlė, eina, lipa per akis, ir gana. Mrj. Per akis grūdas kaip pašėlusios tos bobos. Sk. Tu man drįsk taip per akis ir meluoti!. Gs. Per akis lenda prie manęs. Ėr. Melagiai tokie, ką ten – per akis meluoja. Trk. Sako, nuo karalių negali atsikaropyti, visi lenda ir siūlijasi per akis. Vien. Tu, Veronika, manęs neapgaudinėk per akis. Dovyd.
4.smarkiai: Kiauras stogas – kaip ėmė lyt, per akis bėga tas vanduo. Brb.
5.greitai, kaipmat: Turguje žmonės sūrius per akis išgraibstė. Jnš.
6.visai arti, čia pat: Mirtis buvo per akis. Msn.
7.iš anksto: Jei būtume žinoję per akis, būtume daiktus vežę. Vlkv.
per akìs braukýti gėdinti: O tu man su gėda per akis nebraukyk, parše!. rš.
per akìs eĩti daug privisti: Neturėk katės, tai pelės per akis pradės eit. Trgn.
per ãkį iškìšti pralenkti: Tai ana tave per akį iškišo. Škn.
per akìs išlìpti labai įkyrėti, nusibosti: Jau per akis išlipa tas ravėjimas. Aln.
per akìs išlį̃sti
1.suteikti daug vargo, įkyrėti: Kai tu šitaip šlavinėsi, tai kožna sėkla per akis išlįs. Ds. Žemė per akis išlindo. Čb. Gal tu manai, kad žemė tau deramai liks, pamatysi, kai ji tau per akis išlįs. Bgt.
2.nuvilti: Šitas užudarbis tau per akis išlįs. Ds. Tie aštuoniasdešimt litų per akis išlenda. Kvr.
per akìs kìšti
1.labai remti: Kiša ir kiša per akis tam vaikui. Pd.
2.per daug valgydinti: Tie tėvai tiem vaikam per akis kiša, o kaip nugeibę, teip nugeibę. Sk.
per ãkį knìsti išjuokti: Neknisk per akį!. Mžk. Jis tau per akį knisa – kaip tu nesupranti?. Šl.
per akìs lìpti labai dažnai lankytis: Anys per akis lipa. Lb.
per akìs lį̃sti labai įkyriai kibti: Ji moka per akis lįst prie vyrų. Ėr.
per akìs užmèsti priekaištauti: Rūstai mumus kalbėjo užmesdamas mumus per akis. Bret.
per akìs užsvìlinti sugėdinti: Aš anam ažsvilinau per akis, tada aptilo. Grv.
po akimìs akivaizdoje, čia pat: Padėk peilį po akimis, kad nereikėtų ieškoti. Jnš. Avys čia pat po akim sukos ir vėl nebėr. Sk. Oi eisiu eisiu, barsiu mergelę po šeimynos akelėm, kad šeimyna girdėtų. Vrn. Aš nenoriu, kad ji čia kėpsotų po akimis, karti ji man kaip pelynai. Krėv. Ir jis tai ėmęs valgė po jų akim. Bret. Pradėjo po akim jų merėt ir bailaut. Dk. Jis tvarkdarys, o tokia netvarka po akim. Katil.
po akių̃
1.akivaizdoje: Padėk po akių, tai gal neužmiršiu. Gs. Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu. Žem. Du sūnu patiesė po mano akių, pražilau per vieną naktį. Krš. Pasidėjo batus po akių ir atsisėdo. Lg. Išderkliojo tą žmogų po visų akių. Plt. Vienu smūgiu perkirto po mano akių, – pritarė kitas. Piet. Tėvams stengėsi nesimaišyti po akių. Paukš. Šulinys visada turi būti po akių; šitai žinojo Juza. Balt.
2.priežiūroje: Duktė augo po motinos akių. Kair.
3.bematant: Visi puolė zuikį gaudyt, bet vis jis jiems tarp rankų išspruko ir prapuolė po jų akių. Klp.
po akių̃ àtkištas čia pat: Patogūs fabrikų dirbiniai atėjo prie pat namų; jie po akių atkišti, nuo jų atsisakyti negalima. Katk.
po akimì neĩti nesisekti: Neina po akia žmogui, ir gana, gali šokinėti kiek nori. Vvr.
po akimìs parpùlti nusižeminti rodant pagarbą: Ir broliai jo nuėję parpuolė po jo akim ir bylojo. Bret.
po akimìs puldinė́ti nusižeminti nuolat rodant pagarbą: Ir mes puldinėkimeg po jo akim. Dk.
po akimìs pùlti Sir. nusižeminti rodant pagarbą: Čia atėjo vienas vyriausiasis bažnyčios ir puolė po akimis jo bylodamas: – Duktė mano dabar numirė. Bit.
po akimìs statýti akivaizdžiai rodyti: Ir pasninkavo, ir meldės, ir gundymus šėtono pergalėjo, statydamas mums po akimis didumą algos. Dk.
po akių̃ statýtis įsivaizduoti: Ką gyvai po akių statytis. K.
nė̃ po akių̃
1.visiškai (nenorėti matyti): Ko ko, o vyro ašariaus nė po akių kad nematyčiau!. Lkš.
2.labai (nekęsti): Nekenčiu nė po akių: jis tegyvenie kaip sau nori!. Grdž.
prie akių̃
1.akivaizdoje: Prie mano akių pasimilžo ožką: tris lyterius primilžo. Skr. Neik niekur, būk čia prie akių. Ėr. Prie akių kaip šilkas, už akių kaip vilkas. Sim. Kad namuose būtų vakarėlis prie mano akių!. Lb. Dieną abudu sustvėrę ir vaikšto prie žmonių akių. Šmn. Kitą sykį gyvatė prie mūsų akių į žemę įlindo. Krš.
2.viešai, kitiems esant: Ko čia žargliojies prie visų akių. Vkš. Jis man padarė gėdą prie akių. Rm. Prie akių tai jis taip sako. Alk.
prie keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Ponas Povilas prašė mane su tėvu ir broliu pakalbėti prie keturių akių. Marc. Pasišnekėjo prie keturių akių. Lkš.
prie pàt akių̃ visai netoli: Pasistatė tą trobelę prie pat akių, ir dabar kaip šašas ant nugaros. Jnš.
prieš akìs
1.čia pat: Broliukai, gi žiema prieš akis!. Vien. Eik gyvulių šertis, jau vakaras prieš akis, vis reikia sakyt kaip mažytei. Sk.
2.priekyje: Nieko prieš akis nematyti. Rm. Paėjau kiek – tokia siena išaugo prieš akis, mat miškas pasirodė. Vdk. Iš kiemo visa užšalusi upė prieš akis. Daut.
3.ateityje: Dar visas darbas prieš akis tebestovi, niekas nedirbta tebėr. Kp. Prieš akis dar daug laiko. Pn. O juk visas gyvenimas dar prieš akis. rš. Jam dar prieš akis kareiviai (tarnavimas kariuomenėje). Vvr. Jam dar tiek dienų prieš akis. Dovyd. Visa diena dar prieš akis. Ap.
4.vaizduotėje: Paskui viskas pradeda lyg ryškėti, kilti prieš akis. Balt. Jam iškilo prieš akis tolimų laikų vaizdas. Vencl. Aušrai tučtuojau iškilo prieš akis jų pirmoji pažintis su Urvakiu. Mik.
prieš (kieno)akìs kam pasirodyti, pasipuikuoti: Ir Filiomena, ir mano sūnus labai brangų grabą užsakė. Į žemę... Mat prieš žmonių akis.... Dovyd.
pro akìs visai arti (praeiti): Greit prašvilpė pro akis, nepaspėjau pamatyt. Ėr.
pro akìs prabė́gti greitosiomis prisiminti: Tokia keista buvo gamtos ramybė aplinkui. Gal todėl, kad neseniai pro Jorio Globio akis prabėgo šiurpus istorijos šiukšlyno knibždėlynas. Ap.
pro akìs praléisti nepastebėti: Kaip jis galėjo praleisti pro akis tokį šlamštą?. rš.
skersà akimì paveizdė́ti rodyti nepasitenkinimą, pykti: Paveizdėjau skersa akia ant jo. J.
su dryžomìs akimìs girtas: Buvau su dryžomis akimis, tai neįžiūrėjau. Gs.
su tomìs pačiomìs akimìs nemiegojęs: Kai katrą naktį su tomis pačiomis akimis atsiguli ir atsikeli. Ds. Su tom pačiom akim aš šiandie atėjau. Br.
su akimìs mė́tlioti stengtis patraukti dėmesį, vilioti: Saugokis tokios, kuri, draugystėj vyriškių būdama, labai yra drąsi, mėtlioja su akimis ant visų. P.
su akimìs nudùrti labai nužiūrėti: Mane mergos ir ten pagatavos buvo su akim nudurti. Jnš.
su akimìs nurýti labai ko norėti (valgyti): Jau aš tą vyšnasokį su akims nurysiu. Skr.
su akimìs sė́ti žvilgčioti: Su akim tik sėja, tik sėja!. Ml.
su akimìs suválgyti apie labai ko norintį: Tokios skanios bulvės: su akims gali suvalgyti. Erž.
tarp keturių̃ akių̃ esant dviese, slapta: Vieną rytą tarp keturių akių teisme pasipasakojo Rolfas Brinkas savo ištikimam kolegai. Šein. Vieną sykį tarp keturių akių net apsiverkė, atvirai pasisakydamas savo simpatijas ir antipatijas. Andr.
ties akimìs čia pat: Aš linksmas, o čia ties akimis memento mori. Šein.
ties akių̃ statýti akivaizdžiai rodyti: Saugojimas gavėnios... keturių dešimtų dienų metinykėmis ceremonijomis ties akių statytas. Dk.
už akių̃
1.į priekį, priekyje: Užjojęs už akių bėgantiems, kunigo tarnas užriko. Piet. Užbėk arkliui už akių, ir pagausi. Kp. Jis man užlindo už akių, ir nebemačiau, kas ten buvo. Pn. Palauk palauk, nesiskubink įvykiams užbėgti už akių!. Vencl. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą). Brs. Visiems savo vieta, savo keliai tose platybėse, nėra ko kits kitam už akių lįsti. Vaižg. Nenorėčiau jam už akių pulti. Juk jis vyresnis už mane. Simon. Anicetas pašoko, tarsi spyruoklės išmestas, ir puolė bėgliui už akių. Avyž.
2.ateityje: Dar visa diena už akių, atrodo, kad bus graži. Rsn. Už akių vaikams viskas dar. Vdk. Kas yra už akių, negali žinoti. End. Ligi penktadienio prie malkų neateisiu – dar vis darbai už akių. Šv.
3.nesant, nematant: Akyse geras, o už akių nežinai koks. Jnšk. Už akių visko prišneka. Pn. Draugas geras – akyse giria, už akių spiria. KrvP. Akyse piestu šoksta, už akių varlės nepaveja. Kpr. Akyse lapė, už akių vilkas. Mrk. Akėse geras, o už akių velnius mala. Krš. Pas mus to nėra... aš kaip akyse, taip ir už akių. Žem. Į akis nesako, o už akių šuniu loja. Ds. Už akių tai jis Dievas žino ką šneka. Alk. Mums ne naujiena panašūs išpuoliai, tiesa, dažniausiai už akių. Avyž.
už akimìs tuoj pat: Nauji metai už akimis. Šts. Pietai už akimis. Šts.
akìs už ãkį atsilyginant tuo pačiu, kerštaujant: Girdėjot, jog pasakyta yra: akį už akį ir dantį už dantį. Bit. Taip iškirtęs tam žmogpalaikiui akį už akį, anot to, aš vis dėlto neketinau savųjų ginti. Vaižg. Būtautaitės pašalinimas iš tarnybos taip pat nebuvo pamirštas ir puikiai patarnavo principui pateisinti – akis už akį, dantis už dantį. Gruš.
už gražiàs akìs
1.šiaip sau: Jie niekam neduoda pinigų veltui, tiesiog šiaip sau, už gražias akis. rš.
2.įsiteikus: Gavo tarnybą už gražias akis. Prn.
už akių̃ užbė́gti
1.išvengti, sutrukdyti: Mes turime užbėgti už akių visiems galimiems netikėtumams. Mik. Gyvenimui nebuvo galima užbėgt už akių. Viena maža nelaimė griovė visas viltis. Cvir.
2.pralenkti, nurungti: Užsigautų, amžinu priešu taptų, jei kas išdrįstų už akių užbėgęs iš jo šitą garbę paveržti!... Krėv. Knyga eina į pabaigą, niekas nebesuspės užbėgti už akių. Avyž. Ką gi aš besakysiu, kai tu, Serafimai, visiems užbėgi už akių. Švaist.
už akiẽs užkliū́ti patraukti dėmesį: Mokytojas šaukdavo atsakinėti ta pavarde, kuri jam geriau patikdavo ar greičiau užkliūdavo už akies. Andr.
už akių̃ užlį̃sti sutrukdyti pasireikšti: Žmogui niekad nereikia už akių užlįsti: daro – tegu daro. Ds. O dabar išėjo kaip kaimynams Stundžiams: užlindo kiti už akių, ir likom durniaus vietoj. Avyž.
akìs ir ausìs ganýti stebėtis: Dievulėliau, ganiau savo akis ir ausis, stebėjaus, kokio gražumėlio ir skaistybės dar esama po dangum. Trein.
ãkys ne duõbės
1.nepatogu, gėda (ko nedaryti): Akys ne duobės, reikia nusimanyti ką pavaišinti ir kiek. Lk. Apie ūkį, prie pieno, prie centrifugos; kaip nėra kam – reikia dirbti. Kaip yra sakoma: akys ne duobės. Žem. Akys ne duobės: daktarui reikia duoti. Kv.
2.daug nori: Akys ne duobės – visko nori, kad tik pamato. Jnš.
kaĩp akìs apie labai pilną, sklidiną: Sklidinas kaip akis. Kv. Atnešk stiklą vandens, tik kad būtų pilnas kaip akis. Alk. Kūdra kaip akis sklidina vėsaus vandens. Avyž. Pripylė stiklinę kaip akį – nė pakelt negaliu. Kair.
kaĩp ãkį labai (myli, saugo): Dėdė sūnų mylėjo kaip akį ir užaugino kaip dievaitį. Simon. Ale saugot tai kaip akį reikia. Rt. Kaip akį Edvardo tėvas saugojo tą gojų. Dovyd.
kaĩp ãkį kaktojè
1.rūpestingai: Neturtėliams ne dyvai nušlypti... Bet Kovalyčia, vienturtė, kaip akis kaktoje užlaikoma, lyg paukštis klėtkoje. Žem. Čia saugoja mišką kaip akį kaktoje. Akm. Jei nusipirkai, saugosi kaip kaktoj akį. Gršl. Aš mylėsiu tave kaip akelę vieną kaktoj. Trk. Jei pirktą sijoną nusipirkai, saugosi kaip akį kaktoje. Dr.
2.visiškai (nematyti): Jei ne tos bulvės, matytų kaip kaktoje akį. Ms.
3.vienintelį (turėti): Tą vieną mergelę turėjau, kaip akį kaktoje. Nmk.
kaĩp sàvo akiẽs lė̃lę rūpestingai: Bet nei klausyti neklausė Gilšis, kurį tėvas buvo palikęs dvare ir kuriam buvo įsakęs, kad Ilgio kaip savo akies lėlės prižiūrėtų. Krėv. Tave saugosiu kap savo akies lėlelę. rš.
kaĩp sàvo ãkį rūpestingai: Bijodamas, kad ir man taip neatsitiktų, saugojau ją kaip savo akį. Marg. Bet Rozalija saugojo jį kaip savo akį ir net guldama pasidėdavo sau galvūgaly. Balt. Saugoja kaip savo akį. Dkš. Mama bijojo, kad Pranukas laukuose nesušaltų, ir įsakė man jį žiūrėti kaip savo akį. Vencl.
kaĩp akiẽs mìrksnyje labai greitai, staiga: Kurie bus gyvi, tuojaus persimainys kaip akies mirksnyje. Bret.
kaĩp akiẽs vỹzdį rūpestingai: Apsaugokiam kaip akies vyzdžių. Bret. Apsaugok mane kaip akies vyzdį akyje. prš. Saugojai mus kaip akies vyzdžius akies savos. brš.
kaĩp akimì blàsterti bematant, greitai: Kaip akia blastert galiu padaryt. Vlk.
kaĩp akìs išdẽgęs
1.labai skubiai ir susijaudinęs: Kur čia su jais: tėvas su sūnum lekia pirmas, kaip akis išdegęs, Pilė su marčia susikabinusios, tik apie teatrus, apie balius tekalba – nė suspėti negali.... Paukš. Visi bėgo kaip akis išdegę. Vaižg. Nesuvokdamas ką darąs, nėrė iš kambario, paskui šoko ant motociklo ir nurūko it akis išdegęs. Mark. Ko leki kaip akis išdegęs. Lkš. Tie arkliai eina lyg akis išdegę. Gs. Leki kaip akis išdegęs. Pn.
2.patekęs į nesuprantamą padėtį: Puolė čia, puolė ten, ir stovi kaip akis išdegęs – nežino nuo kur pradėti. Nč.
3.visu smarkumu (dirba): Kaip akis išdegęs puolė visomis keturiomis. Pg.
kaĩp akių̃ ìšdegtas susijaudinęs ir greitai: Bėga kaip akių išdegtas. Jabl.
kaĩp akimì išmèsti visu platumu: Pievos tęsiasi kaip akia išmest. Arm.
kaĩp akìs išplìkęs susijaudinęs ir greitai: Ko čia leki kaip akis išplikęs?!. Pkr. Bėga kaip akis išplikęs. Pp.
kaĩp akìs išsibãdęs prastai nusiteikęs: Šiandie bindziniauja anas kaip akis išsibadęs. Švnč.
kaĩp akìs išsisvìlinęs apie labai skubantį: Aš skraidau kaip akis išsisvilinęs, o tu sėdi!. Arm. Kad bėga kaip akis išsisvilinęs. Pls.
kaĩp akìs išsvìlęs labai greitai: Na ir važiuoja – lyg akis išsvilęs. PnmA. Ko leki lyg akis išsvilęs?!. Dkš.
kaĩp akìs iššùtęs labai greitai: Nespėji žmogus kojos per slenkstį perdėt, ir vėl kaip akis iššutęs darban. Nč.
kaĩp akimì mataĩ labai daug: Ir žmonių prisirinkdavo kaip akimi matai. Srj.
kaĩp akimì mèsti visu platumu: Kaip akia mest – vis laukai ir laukai. Rod. Apsėta visur kaip akia mest. Kpč.
kaĩp akimì mìrkt bematant: Kaip akia mirkt ir padaro. Mlt.
kaĩp akiẽs užkrė̃sti atidžiai (saugoti): Taip žiūrėk, kaip akies užkrėst. Srj.
kaĩp akìs užmérkia žvilgsniu aprėpia: Javai į javą visoje dirvoje, kaip akia užmerkti gali, lygūs kaip nukirpti. Tat.
kaĩp akimì užmèsti labai daug: Kaip akia užmest taip žmonių privažiuoja daug į jomarką. Kpč.
kaĩp akiẽs užsikrė̃sti labai (bijo): Bijo kaip akies užsikrėsti. Lš.
kaĩp be akių̃ neatsargiai: Ėjo kaip be akių – kumštelėjo puodynę šviežaus pieno žemėn. Srv.
kaĩp į ãkį dùrtas labai aiškiai: O jeigu, kvailiu apsimetęs, ateisi rytoj, tai bosas tik rankas į šalis skėstels, ir suprasi kaip akin durtas. Dovyd.
kaĩp iš akių̃ ìšimtas labai panašus: Tas vaikas tėvui kaip iš akių išimtas. Šl.
kaĩp iš akiẽs ìšluptas labai panašus: Ale tas vaikas gryna tėvo išnara, kaip iš akies išluptas. Tl. Tėvas o tėvas, kaip iš akies išluptas. Užv.
kaĩp iš akiẽs išplė́štas labai panašus: Monika tiek daug kartų jam Kaziuko panašumą lygino: tikras tėvas, kaip iš akies išplėštas. Cvir.
kaĩp iš akių̃ išplė́štas labai panašus: Kūdikis kaip iš akių jam išplėštas. N.
kaĩp iš akiẽs išsiplė́štas labai panašus: Ilgai nelaukęs susiieškojo medžio ir padirbęs Pirtininką kaip iš akies išsiplėštą. Up.
kaĩp iš akiẽs ištráukti visai tokį pat padaryti: Priduok man tavo nagus, tai aš parodyčiau, kas iš to! Lygiai tokią pat kalamašką kaip iš akies ištraukčiau, o gal ir geresnę!. Balt.
kaĩp iš akiẽs ištráuktas labai panašus: Jonas į tėvą kaip iš akies ištrauktas. Gmž. Visi vaikai in tėvą, kaip iš akies ištraukti. Vlk. Kaip iš akies ištraukta – mamos duktė. Zr.
kaĩp iš akių̃ ištráuktas labai panašus: Pašėlęs nusidavimas į pat tėvą, kaip iš akių ištrauktas!. Užv.
kaĩp iš akių̃ krìtęs labai panašus: Kaip iš akių motinos kritusi. Jabl.
kaĩp iš akiẽs lùptas labai panašus: Visai į tėvą – kaip iš akies luptas. Kl. Tėvas o tėvas – kaip iš akies lupta. Krš. Kaip iš akies luptas – tikras tėvas. Vlkv.
kaĩp iš akių̃ lùptas labai panašus: Dukrelė į mane panaši, lyg iš akių lupta. Mrj.
kaĩp iš akiẽs plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Cvir. Panašus į mamą – kaip iš akies plėštas. Mrk.
kaĩp iš akių̃ plė́štas labai panašus: Baisiai panašus į motiną – kaip iš akių plėštas!. Vl. Vaikas kaip iš akių plėštas – pats tėvas. Skdv.
kaĩp iš akiẽs tráukti visai tokį pat (gerą) daryti: Kad tu surūgtum su tokiais nagais! Kaip iš akies traukia!. Balt.
kaĩp iš akiẽs tráuktas Mžš. labai panašus: Visa tėvas, kaip iš akies traukta. Rk. Padabnas, kaip iš akies trauktas. Ds. Tavo raštas kaip iš akies trauktas Albino. Vb. Kur čia ne jo vaikas, jau kaip iš akies trauktas – grynas Kazas. Kair. Visi tamstos vaikai kaip iš akies traukti. Dl. Ot panašūs, kaip iš vienos akies traukti!. Vb.
kaĩp iš akių̃ tráuktas labai panašus: Parašytų, kad [mergytė] kaip iš akių traukta Emilija. Dovyd.
adatą pamatyti kito akyje žr adata
ašaras išspausti iš akių žr ašara
ašaras spausti iš akių žr ašara
ašaros sukasi akyse žr ašara
ašaras traukti iš akių žr ašara
aukso akį įdėti žr auksas
blezdingos akelė žr blezdinga
blizgenos pasipylė iš akių žr blizgena
brūkšmes traukti per akis žr brūkšmė
burbulus pūsti į akis žr burbulas
dangų matyti akimis žr dangus
dienos akimi žr diena
dienos akimis žr diena
dienos akyje žr diena
po Dievo akimis žr Dievas
po Dievo akimis atsistoti žr Dievas
Dievas duria žiburį į akis žr Dievas
Dievas užmerks akis žr Dievas
dulkes pūsti į akis žr dulkės
dūmus leisti (pūsti)į akis žr dūmai
giltinė stovi akyse žr giltinė
giltinė žvilgtelėjo į akis žr giltinė
godos peržėlę per akis žr goda
grabas akyse žr grabas
jaučio akimis žr jautis
jaučio akis žr jautis
kalnai už akių žr kalnas
kiaulės akys žr kiaulė
kiaulės akis [pa]imti žr kiaulė
kiaulės akis pasiimti žr kiaulė
kiaulės akis turėti žr kiaulė
kibirkštis pasimatė akyse žr kibirkštis
kibirkštys lekia (šoka)iš akių žr kibirkštis
kaip kielės akis žr kielė
kaip kripšlas akyje žr kripšlas
krislą įžiūrėti (kieno)akyse žr krislas
kaip krislas akyje žr krislas
kobinukai akyse žr kobinys
kaip kumščiu į akį žr kumštis
maukna nukrito nuo akių žr maukna
Mauša lenda į akis žr Mauša
miglą įpūsti į akis žr migla
miglą leisti į akis žr migla
miglos nuslinko nuo akių žr migla
miglą (miglas)pūsti į akis žr migla
miltai byra per akis žr miltai
mirčiai žiūrėti į akis žr mirtis
monus leisti į akis žr monas
monų privaryti į akis žr monas
muilo burbulus leisti į akis žr muilas
muses gaudyti akimis žr musė
pirštu ataduria į akį žr pirštas
purvų prisisvaidyti į akis žr purvas
raiščiai nukrito nuo akių žr raištis
kaip rakštis akyje žr rakštis
rasa pramerkė akis žr rasa
rizgimas į akis žr rizgimas
sarmatą išmesti iš akių žr sarmata
sąvėlės prisitrynė akyse žr sąvėlė
smėlį barstyti į akis žr smėlis
smėlio užberti ant akių žr smėlis
spitris lenda į akis žr spitris
spjovimas į akis žr spjovimas
dėl svieto akių žr svietas
šunio akį žr šuo
šuns akis turėti žr šuo
ugnis pilasi iš akių žr ugnis
ugnis plykst iš akių žr ugnis
vėjas pučia į akis žr vėjas
vilko akis žr vilkas
vilko akimis žr vilkas
žaibai išėjo iš akių žr žaibas
žaibus mėtyti akimis žr žaibas
žarijos išėjo iš akių žr žarija
žarijos iššoko (pasipylė)iš akių žr žarija
žarijų pasirodė akyse žr žarija
žemė užbiro akis žr žemė
žibainys pilasi (pasipylė)iš akių žr žibainys
žiburį durti į akis žr žiburys
žiburį parodyti į akis žr žiburys
kaip [su] žiburiu į akis žr žiburys
žydas lenda į akį žr žydas
žmonių akyse žr žmogus
dėl žmonių akių žr žmogus
žvaigždės eina iš akių žr žvaigždė
žvaigždės pasirodė akyse žr žvaigždė
žvaigždės rodosi akyse žr žvaigždė
kaip žvynas nukrinta nuo akių žr žvynas
žvirbliui užvarvinti ant akies žr žvirblis

Daugiau informacijos

nusùkti

Apibrėžtis

sùkti, -a, -o (-ė)
1. tr. Q127, SD112,201, R, R103, MŽ, N, K, LL226, Jdr, Krt, Slnt, Lkž, Lk, Mšk, Všn, Prng, Aps versti judėti aplink savo ašį: Jis turėjęs gerą vandens malūną, sukamą didelės upės vandeniu J.Balč. [V]anduo darmai nevarvėjo, sùkė akmenis, girnas Pb. Tę vanduva sùka girnas, o čia rankom sùka Šlčn. Akminai [girnose] buvo pataisyti, su ranka sukami̇̀ Všv. Gaidžio sugiedojimu jau girnas sùksi (malsi) Krš. Visą žiemą sùkėma girnas LKKXI222(Trak). Suki̇̀ suki̇̀ girneles, paskui bėgi in ratelį Pun. Girnas sùksma, susimalsma i ėsma Kv. Viena ranka girnas sùkė, kita ranka mane supė (d.) Ad. Suksi girneles be pailselio LTR(Krtn). Sėdies, kap imi koja sùkt [ratelį], net koja sopa! Rod. Žiemą kito nieko nedirbs, tiktai sùks ratelį (verps) Plng. Arbą turėjo savo, nu ir arbavos: vienas pils, kitas sùks, kitas šlavinės Lpl. Mašinos ten linams minti buvo tokios jau, su arkliu sùkamos Žr. Patys savim sùkėm šiečką Mrc. Mūsų muštokė ranka sukamà, tai labai lengva PnmR. Sùkamas į vėjį (vėjo) malūnas Žg. Puodžius tur ratą kojomis savo sukti CII407. Kerčioje kiemo šulinė, ratu sukama Žem. Domicėlė suka telefono diską, paprašo priimti užsakymą V.Bub. Jūs sùktūt Lkm. Suksu raktelį – suskambės d. Aš dainuosiu ir rylą (jos rankenėlę) suksiu, o tu šoksi rš. Sukamieji vargonai LC1889,16. Sukamàsis kranas NdŽ. Sukamasis gręžimo būdas GTŽ. Traktoriukai atsirado jau, su žibalu pradėjo sùkti (varyti mechanizmą) jau Pp. Sùkanti arkliai LKGII315(Knv).
^ Liežuvis ne melnyčia: kiek nori suk – miltų nesumalsi LTR(Vdk).
sukamai̇̃ adv.: Smeik [smeigtuką] sukamai̇̃, tai geriau lįs Vlkj.
suktinai̇̃ adv.: Pilsi su rieškutėms ir malsi suktinai̇̃ Mžk. Piemenys suktinai̇̃ išsuka [alksnio, karklo] šerdį laukan, kad birbynes suka Šts. Vienu delnu suktinai nusukė zūbelius Vaižg.
| refl. Q127, SD112,388, B821, MŽ, N, LL306, Rtr: Ratas ant ašies braškėdams sùkasi sunkiai K.Donel. Arkliai traukia, bet ratai nesi̇̀suka Dkš. Čia su koja suki, čia ratelis sùkas, čia špuolė eina Kv. Ir tuodu ratu, sako, sukančiuosi (sukąsi); ir tuodu ratu, sako, sukantis J.Jabl. Kelerios girnos jau sudilo, malūne besisukdamos A.Vencl. Pradėjo vė[ja]s pūsti, malūnas sùkties Lk. Senovė[je] liuob pasitaisyti morę: važiuos, sùksis ta morė į rinkį Krt. Tas tekinis sùkas i ta boba sùkas į ratą Sk. Kokia kreiva šeiva, nesi̇̀suka Aln. Išviręs kiaušinis sùkas, žalias nesisuka Erž. Pasakė padarytie lovą, kad ana tep aplink suktų̃s (ps.) Grv. Sukdamós eina [kulka] Ds. Andarokas sùkasis [šokant], net nosis šluosto Krn. Dulkės rūks [šokiuose], sijonai sùksis į rinkį Krt. Sukasi̇̀ LKKXIV223(Grv).
| Avys apsirgo kvaituliu – sukas apei save Krkl. [Nuo Kūčių] iki Naujų metų verpt neduodavo: sako, avys sùkasi Gs. Sukuos kaip avelė kvaitulio Ds. Avelė kaituliu sukasi – eina ratu ir griūva Lnkv.
| prk.: Taip ir sùkasi kaip ratas – koks tas gyvenimas su visais darbais Krs. Prie ūkės toks ratas sùkas i sùkas: tiem gyvuliam perki, sukiši – nieko te pelno! Mžš. Metai greit sùkas – jau ir senatvė Trgn.
^ Pateptas ratas vis geriau sùkas Trgn. Sukis, kedelys (sako šokanti mergina), dar namie keturi (dar keturi kedeliai yra atsargoje) B. Sukas sukas – vis ant vietos (ratelis) Pnd. Augęs miške, gimęs miške, išėjo ant lauko – sukasi (vėjinis malūnas) Jrg(Pn). Ketursparnis žvirbliukas ant kalnelio dailiai sukas (vėjinis malūnas) LTsV579(Klvr). Pana sukas keturiom rankom (vėjinis malūnas) LMD(Sln). Nei pasiutęs, nei padūkęs, o kai sukas – dulka (rėtis) Ds. Kas sukas be vėjo? (vytuvai) Dr. Miške gimęs, miške augęs, parejęs namo kvaituliu sukas (ratelis) Lš.
ǁ priveržti mechanizmo spyruoklę: A sùkėt laikrodį? Mžš.
ǁ VĮ darant, kad judėtų apie savo ašį, įtvirtinti ar atlaisvinti: Sùkti sraigtą NdŽ. Iš ratpėdžio gali kiaulei į nosį drotį sùkti Trk.
^ Niekas mieto į subinę nesuka, gal dar gyventi Dr.
ǁ kelti, traukti, judinant apie ašį atitinkamą įtaisymą: Kasdien viedrą [v]andenio sukù iš šulnio i laistau Klt. Su volu sukamas [v]anduo iš šulinės Šts. Čia kranas stovi, užkabina [vagonėlius]; mes tę keturi sùkam viršun LKT315(Rk).
ǁ griežti judinant ratu instrumento (rylos) rankenėlę: Vaikinas suko kokį be galo graudų romansą rš.
ǁ NdŽ, Aln varstyti (rožančių) poteriaujant: Ražončių sukù sukù kieku linkių Klt. Ką čia liežuvį plaki, ta (tai) geriau rožančių sùk Trk. Rožančių pasiėmęs, atsisėdęs pri pečiaus, sùka į ritinį Žr.
2. intr. L, Rtr judėti ratu, aplink (skriejant, einant): Suka paukščiai ties pušynu, klykia išsigandę S.Nėr. Ir paukštis, iš gūžtos išvytas, vis apie ją suka A.Gric. Pempės tik laksto, tik sùka apei galvas Klk. Cyrulis suka jau, tujau atšils Šts. Bus svečių – šarkos apie triobas sùka (juok.) Šmk. Kitur sùka i sùka [debesys], o čia lytaus nėra Rs. Aplinkui dūmai suka, kibirkštys lakioja į šalis V.Kudir.
| prk.: Atrodai susirūpinęs, vade. Juodos mintys kaip krankliai suka apie tavo galvą V.Myk-Put.
^ Gandras suka apie mūsų gryčią… (susilauksime naujagimio) V.Bub. Apie nosį suka, bet į rankas nesiduoda (musė) Ds.
suktinai̇̃ adv., suktinõs: Gyvatė lipa į medį ne stačiai, bet suktinai̇̃ Šts. Suktinõs kaip rėžė su alkūne! Šts.
| refl. Rtr, Všv, Grv: Varnos po lankas pri [v]andens plakas, sùkas ratanais tokiais Pln. Vieną vakarą aš pamačiau: varnų dunduliai sùkas, ir įsisuko į tą būrį vanagiukas Sd. Parplys (malūnsparnis) apie stogą sùkas Ldv. [Lėktuvas] sùkės, sùkės ir nuskrido te kur in mišką KlbIV82(Mlk). Karuselės jomarke tik sùkdavosi į rundą Nm. Aš nesu nė lingynė[je] lingavusys, nė sūkynė[je] sùkusys – baugšti buvau Kl. [Kuliant spragilais] eisi i duosi: sukýs i sukýs, ratu i ratu Žr. Ėjom ėjom ir sùkėmės vietoj (klaidžiojome aplink, nerasdami kelio) Trgn. In daikto sùkasi avelė ir priėda LKKIX216(Dv). Užeina toks svaigulys: lova sùkasi, sienos sùkasi Ln. Akyse pradeda viskas suktis V.Kudir. Dievuli baltasai, kaip ta visa žemelė sukas, kaip tas visas svietelis girtas APhVII124(A.Baran).
| Sveiks pa sveiks, pradėjo stiklelis aplink stalą sukties Žem.
| prk.: Vis tokios mintys, balabaikos sukasi po galvą Žem. Galvoje sukosi viena mintis rš. Mintyse nuolatos sùkosi brolio laiškas NdŽ. Kai aš liekuosi viena, tai man visokios mintys in galvą sùkasi Mrj. Jam nesiseka šnekėt: tie patys žodžiai sùkasi (kartojasi) Dkš.
^ Sėskis geriau, kogi čia suki̇́es kap šūdas eketėj! Krok. Sukas it skieda eketėj VP42. Ir sukasi kaip ožka apie kelmą LTR(Krč). Aplink nosį sukasi, bet į rankas nesiduoda (kvapas) LTsV545.
ǁ tr. daryti ratą (skriejant, einant aplink): Kaip pilkoji bitelė suko ratą po gėlynėlį, taip ir tu, sesiule, suki ratą po jaunimėlį B.Sruog. Seniau, būdavo, vanagas teip i sùka ratą, pakol nutuliojam Mžš. Jeigu gervės suka ratą ant kieno nors namų, tai iš tų namų kas nors ištekės LTR(Pkr). Jei varnos aukštai pakilę suka ratą ir dūksta – bus didelis viesulas Pnd. Be kepurės ir be batų apie svirną suka ratą LTR(Srj). Kartais [lėktuvai] sukdavo ratus lyg gandrai ir tarškindavo iš kulkosvaidžių V.Bub.
ǁ tr. daryti lankstą: Visi eina i vingį sùka (apeina girtą) Jrb. Kilometrus suktáu nuo jos Dg.
ǁ refl. lakiojant būriu, maišytis, judėti šen ir ten, zuiti: Uodai sùkas į viršų – pagadą žada Dbg. Jos (bitės) par landą eina iš avilio lauka i čia sùkas, duoda Jrb. Kūjagalviai apie pilvą tik sùkas Vj. Pundokai in vandenio sùkasi Dv. Apie pietus šaltis atslūgo, oras suminkštėjo ir ėmė suktis retos snaigės rš.
ǁ refl. prk. daugeliui būti susijusiem su kuriuo vienu objektu: Kareiviškėje apie jį sukosi visų gyvenimas ir šnekos V.Kudir. Grėtė žvalgosi, kur tas žmogus, apie kurį sukasi tokie ginčai I.Simon. Yra kalnas ant Nemuno kranto tarp Tilžės ir Ragainės, apie kurį taip daug pasakų sukasi prš. Apie Nastutę sukasi visi apysakos įvykiai rš.
^ Girto sapnas aplink butelį sukas KrvP(Lž).
3. tr., intr. daryti, kad kas judėtų ratu, aplink: Berniokas tik sùka botagą arkliam apie pasturgalį ir varo greičiau Skrb. Nu dvylekai nakties atsikelsi i sùksi spragilą (kulsi) lig išaušimo Pln. Jis dažnai nusikabindavo pilną kibirą ir imdavo sukti jį aplink galvą rš. Kai tik jis (žąsinas) tave puola, tik čiupk už galvos i sùk į rinkį Žg. Jegu močia skarelės nèsukė (nemojavo skarele, duodama ženklą ateiti), gali ir neit Slm. Vienas sùks arklį, gainios, kiti eis į rinkį su medinėms šakėms Gd. Su ruliu tokiu i sùksi į rinkį tą arklį Gršl. Ruginės košės padės liūb pusbliūdį, ale ka sùksiam, ka sùksiam į rinkį! Als. Aplinkuo kąsnį sukti, t. y. vobulti J. Aplinku apstodami, su makarais sukdami, tai ponystos nebojom, jam zomčinę sukapojom JD383. Kad ma[no] nigdi vargas nesulaukt, kad anas sùkt stračku in ma[no] galvos! Vrnv. Maža kiek, tuoj su kumščiu sùka panosėj Ėr. Medžius sukdamas, lankstydamas nuūžė vėsulas Dr. Viršutinis dangus visus apatinius ir žemesnius su savim drauge suka ir grąžo SPI126.
ǁ kelti, sudaryti (sūkurį, verpetą): Išeinam į kelią, kur vėjas suka smėlio sūkurį A.Vencl. Užeina – vėjas pusto, labai smarkiai suka LTR(Brž). Viesulas pakilo, į grąžtą sùka Grdž. Kur jūrės bangos krantus skalavo, ten dabar vėjas smiltynus suka S.Nėr. Toji upelė sùk verpetėlį BzF24. Lėkė vanagas par pušynelį, sukė verpetą ant ežerelio LTR. Toje pakalnėje tek sriaun' upelis, tame upelyj suk did' verpetą KlpD48.
| refl.: Dundulis sùkas vandenyje JI365. Terp gylės verpetas sùkasi: gali tenai nuskęst LKT241(Žml). [V]anduo sùkantysis be parstogės BM90(Brž). Kur tik kokia užuolanka upėn, tę ir verpetas sukas vandinin Kpč. Netrukus jie pamatė tirštą dulkių debesį sukantis viesulu ir lekiantį artyn J.Balč. Pešasi tėvai, kad plaukų visur išplėštų sùkasi pluoštai K.Donel. Lyg žemei dūmai tik sùkas dūminėj pirkioj Ml. Karvė, ažrietus ragus, kad lekia iš paskos, net smėlys sùkas! Ob.
| prk.: Ištisus metus nesibaigiančiu verpetu sukasi muzikinis gyvenimas sp.
ǁ intr. Dg šėlti, sūkuriuoti (apie vėją): Šitokia vėtra sùka, stogus kiloja LKT240(Žml). Ale ir vėtra sùkė! Vlk.
4. tr. NdŽ, Lb traukti (dalgį, imant pradalgę): Mekšmekštės pievose dalgius suko pjovėjai J.Paukš. Kur suki dalgę, te virsta glėbys Upt. Munie vienam apkyro sùkti [dalgį] Mžk. Dalgį sukant ir grobai sukas, ka nesi pavalgęs Šts. Tokioj žolėj reikia smagiai sùkt dalgę Km.
ǁ pjauti dalgiu: Nuėjo prie daržinės, nusikabino dalgį, paplakė jį trupučiuką, papustė ir pradėjo sukti čia pat žydinčius raudonuosius dobilus J.Paukš. Vedu sùkov pradalgę po pradalgės LKT60(Sd). Jau tas pjovėjas plačią pradalgę sùka LKT250(Rd). Kam tokį didelį pradalgį suki̇̀ – teip neilgai pjausi Dbk. Visą dieną sùkęs turi pailsėti Slč.
5. tr. šokti darant ratą, ratelį: Viliui tai patiko, ypačiai kaip jie ratelį suko I.Simon. Susistvėrę už rankų sukdavę „kubilą“ arba „žvirblį“ ir „kregždelę“, skrajodavę po dvi pori LTI200.
ǁ šokdinti: Būs nibrė, sùksma mergas DūnŽ. Pusė durniaus, kad ponas ir sùks tarnaitę: apibėga aplink ir rankos neduoda, jeigu tarnaitė Pnm. Jo akys net žiba bešokant, ir žiba akys tų merginų, kurias jis suka ratu rš. Ak, kokiu viesulu sukdavo mane Daunys! rš. Suk baltą, suk raudoną, kad širdelei būt malonu (d.) Ds.
ǁ refl. LTR(Žal), Kri, Skd šokti ratu: Pakviesta šokti betgi atsijokėjo, šoko stačiai ir ėmė kaip padūkusi suktis Vaižg. Trys žvejų mergaitės sukasi ratu S.Nėr. Sukosi, šoko, kaip kas išmano ir moka K.Bor. Anuodu ilgai sùkusius po tą aslą, stanciją J. Su bernais sùkėmės kalėduškosa Drsk. Panelė sùkas į rinkį, o tas (jaunikaitis) va eina teip Sk. Teip ema po rankos i sùkas Sd. Šokantieji sukos kaip lapai ir plunksnos vėje prš. Mergaičiūtė sùkas kratos, spadnyčelė balta matos (d.) Rš.
^ Tep smagiai šoka, kad sukas kap vijurkas! Kpč. Sùkas [šokėja] kaip apatinė girnapusė Vj.
6. tr. einant iš visų pusių siausti, supti: Pamatė, ka sùka anų gyvenimą DūnŽ.
7. intr. Vlkš vaikštinėti aplink, sukinėtis (domintis kuo): Kogi jis čia sùka, ar kad kubilėlis [alaus] yr? Slm. Kaip tėvas išlošė pinigų, tai visi giminės tik sùka aplink Jnš. Sukom ir sukom po visus miesto užkampius sp. Jau jis sùka: noria pirkt Jrb.
^ Du pešasi, trečias apie kišenius sùka LTR. Suko suko kaip varna prie vištuko LTsV277(Lkš). Suko, kol padarė štuką LTsV277(Jnš).
| refl. R201, MŽ267, KBI50: Sukas po akių R321. Nesisuk po mano akių! B. Uliojau uliojau, sukiaũs sukiaũs, ale dėlto radau Lb. Kada tik nueik krautuvėn, ir jis jau te sùkas Slm. Aplink karaliaus stalą sukdamos, šunelis pagriebė liūtui iš nagų kąsnelį rš. Nesisuk man po ranka Smn. Jonas sùkas apie mus, kad ką duotum Dglš. Sùkės, sùkės i išsinešė pažasty [skarelę] Klt. Ar ilga (ilgai) tu čia suksi̇́es? LKKXV282(Zt). Vištas išbaidžiau iš pirtes, tai dabar aplink pirtį sùkas Ktk. Sùkas ir sùkas vištos po bulbes Žrm. Sùkės i sùkės žąsiukai in kelio Dglš.
^ Sùkas (painiojasi) kaip penktas ratas py vežimo Klp. Eiki gi nesisukęs ne vagis po jormarko B348,539. Vaikas sukas kaip gyvsidabris, meišia i meišia po akims Rs. Daug yra tokių, kur sukas po akių LTR. Kur mergelės, ten ir bernelis sukas LTR(Krtn). Visi, kurie su šoble sukas (švaistosi), nu šoblės ir pražus M.Valanč.
ǁ refl. Zr būti, lankytis kur: Čia besisukdamas nesitikėtai pasižino su E. Jasinskiu M.Valanč. Sukúos vasarą po žmonis, užsidirbu Krš. Aplei Viduklę taip i sùkomės (ėjome uždarbiaudami) Vdk.
| prk.: Vargas didis, tiesa, est tenai, kur maras sukasi brš.
ǁ refl. būti, pasitaikyti: Miške sukas visokių uogų Šts. Pas mumis šnapšė nesukas, nėr Šts.
| Ūkininkai žemės turi po nedaug, dažniausia sukasi apie 5 ha J.Balč.
8. refl. Grv, Nv vykti, dangintis: Kogi te Birutei reikia sùktis – sėdėt namie! Slm. Velnio gi te reikė sùktis ton Alizavon! Slm. Nagi sukis sau, kad jau teip užsimanei! Drs. Kur tu dabar suki̇́es? Ot, pasiutus kiaulė! Jnšk. Ale dabok tiktai, kaip veikiai ji (ponaičių nosis) nusilenktų, kad … su mumis drauge prisivargt į baudžiavą sùktųs K.Donel.
9. stengtis prisivilioti, įgyti palankumą, meilintis: Bernas apie mergą sùka, lankauja Jnšk. Gal jis apie ją sùka kiek, gal ženytis ketina Jrb. Treškyčią Anę, galima sakyti, nuo pusbernio metų pradėjau sukti J.Paukš. Aš piemenė buvau, jis jau mergas sùkė Nč. Sùko sùko ir prisuko savo gaspadoriaus dukterį Sml. Gyliokas sakąs Stasę suką̃s PnmR.
| refl. Šk, Alv, Vp, Ktk, Pš, Žg: Jonas su Maryte jau sùkas apie vienas kitą Dbk. Vorta (verta) sùktis apie Antanioką: vienatūris Skdt. An šitą berną galima sùktis Užp. Dabar žemė ne madoj, sùkis pri amatininkės Krp.
^ Aliūnė sùkasi apie Povilą kaip vijurkas Rgv. [Vaikinas] sùkas kai verpstė apie mergiotę Klt. Kas apie bobas sukas, tiem nesiseka bitės LMD(Tvr).
ǁ refl. taikytis, stengtis kur patekti: Ten gera vieta, sùkis, Antanai, į žentus Snt. Tę jis parduos tą namą i čia sùksis kur nors Jrb.
ǁ refl. flirtuoti, dūkti, trankytis: Tas Jonis velnių priėdęs, su toms mergoms sùkas Plt. Ana smarkiai sukas su kavalieriais Dr. Sukos su svetimais vyrais ir išejo po kelmo Šts. Pats su mergėms sùkas, pačią už nieką tūra Nt.
ǁ refl. užsiimti kuo: Nors su žeme nèsukuos, bet žinau, koks yra grūdo kritimas didžiausis Šts. Mes su pyragais nèsukamos; gerai, kad ir duonelės netrūkstam Šts. Mes su svečiais nèsukamos Šts. Ano tėvai didžiai su ponybe liūb sukties (bičiuliautis) S.Dauk.
10. intr. I, Lk, Kal einant, vykstant krypti į kurią pusę, keisti judėjimo kryptį: Kokia tau garbė visame kaime, kai į tavo kiemą ima sukti, iš atlaidų grįždami, vienas vežimas, antras, trečias… Vaižg. Injojo in dideles girias, jau tas eržilas suka iš kelio in tankumyną BsPIV259. Iš pėdų apžiūro, kur [žvėris] sùkė Drsk. Kad nereiktų į šoną sùkt, nueičiau Prn. Jis sùko tuo keliu atgal eiti Plšk. Pametęs darbą, sùko į kaimynus NdŽ. Debesys labiau sùka anuo šonu Ėr.
| Audra į šoną suka su debesų kalnais S.Nėr.
| prk.: Saulė dažniau ir dažniau pasirodydavo, žiema į pavasarį suko rš. Vilis anksti ėmė į kairę sùkt (darytis kairiųjų pažiūrų) Jnš.
^ Sutikęs girtą bobą, suk iš kelio – arkliai pasibaidys LTR(Vdk).
| refl. Vkš, Krž: Rasi kelį i vėl sùkis po kairės KlvrŽ. Pavažiavę sùkamos an Rūdaičių Krtn. Arklys neina, sustoja arba sukas ravan LTR(Kp). Sùkdavos iš kelio, kai mane pamatydavo Jrb. Tas vaikas kur nori – sùkas, kur nori – eina Pls. Anas (autobusas) an te sùksis Ign. Garbingas kunigaikštis lenkų, paveikęs Pamarius, sukos su visa galia ant prūsų S.Dauk. Kalbėk su vaikais Izraelio ir sakyk, idant anys suktųsi (paraštėje apsisuktų) ir pasiguldytų prieš lanką Hiro BB2Moz14,2.
| Į vakarus jau saulė sukas E.Miež.
| prk.: Sukiamos ant rublio (skaičiuokime rubliais) – būs brangiai, o markėms – pigiai Šts.
^ Matai durnių, sutikai, tai ir sukis iš kelio LTR(Ds).
ǁ daryti posūkį, vingį (apie kelią, upę): Ar nežinai, kur tas kelias sùka? Ėr. Takas suka į kaimą, į sodybą, susigūžusią po senais topoliais V.Bub.
| refl. Vkš: Kelias ėjo ne tiesiog į namus, bet kokį pusverstį nuo kaimo sukosi į šalį V.Piet. Už Dargvainių sùkas ant Skujinės kelias Všv. Keliūtė sùkas alksnynan Klt. Kaip tas plentelis sùkasis, tai jau lenkai Krm. Ta Siesartis sùkasi pro juos LKT190(Šk).
ǁ tr. praleisti, duoti (kelią): Atvažiuodamas pryš, turi sukti kelį Šts. O dėl ko tu nesuki kelio? Ar tau vienam kelias?! Skd.
11. tr. Q616, NdŽ gręžti į šoną ar atgal, kreipiant keisti padėtį: Bėris vis suko galvą į vartus, karpė ausim V.Bub. Aš ausį sukù – aš nenoriu jos bučiuot Šmk. Sùka vežimą atgal DŽ1. Kad liautumias kerštauti [tarpusavyje] ir suktų ginklą nu savęs ant savo neprietelių S.Dauk. Sùk subinę prie tvoros, kad šuo neįkąstų J. Uodegą sùka arklys, nežino kur dėties [mušamas] Aps. Kai važiuoji, vaikel, tai arklį reikia vis po dešine sùkt Jnšk. Sukiam ienas ant Upynos Up. Kai žvejyba užbaigta, tai ant krašto sukù laivą Rsn. Tėveli mano, į katrą kraštelį suksim juodą laivelį LTR(Brt). Vakare vėl taip pat eina motriškos laukti savo karvių, vėl sùka karves į savo kiemą Krp. Palyčia pritaisyta, kad sùkt (verstų) vagą Pls.
| prk.: Mėgino sukti (patraukti) muni pri žemės, bet neprisuko Šts.
^ Kožnas savo šikinę sùka (kiekvienas save gelbsti) Trgn. Raudona mergelė visus iš kelio suka (uoga) LTR(Ldvn).
| refl. R, MŽ: I tan šonan sukúos, i tan – vėjas neša Klt. Sùkdamos, sùkdamos (gręžiodamasi, apsisukinėdama) beįpuoliau į vidų nu šunų Šts. Ji sukdamõsi išbėgo pro duris PnmA. Ta nenoria, ka jis kibtųs, sùkas nuo jo Jrb. Tada kai sukas šituom arklu, i veršį (jautį) sùka Pb. Su peiliu kai sùkės, būt ir bet kam kliuvę Sug. Negulėk ant vienais šonais, sùkis (verskis) ant antru Štk. Kur sukýs, čia save matai (taip viskas spindi bute) Lkv. Skersas sùksys, kad eisi Kl. Dėl ko šalin sukys nuo munęs? P. Šiaurės vė[ja]s sùkas – būs šalta Krš. Vėjas vakarų sùkosi – medžiai an čia linksta Jsv.
| prk.: Iš pradžios buvo sukęsis (ryžęsis) neleisti, po tam ar piktumas perėjo, ar užmiršo Žem. Nuog bažnyčios nesi̇̀sukė svietas, Dievo bijojo Drsk. Davė … mokytojus …, idant nenešiotų mūsų visokias vėjas aba idant nesisuktume šen ir ten klaiduodami SPI279.
^ Šiaip suksies, taip suksies – vis į akis vėjas LTR(Nm). Sùkis nesisùk – užpakalio nepamatysi Dkš. Ar tu šiap sukis, ar tu tep sukis, vis tiek subinė užpakaly[je] (sakoma, kai darbas nesiseka) Plut. Gali sùkties kaip nori, o nugara vis į užpakalį Rsn. In šunį sukas, in dangų sukas, vienam gale mina, kitam kiša (verpia) LTR(Sl).
ǁ refl. nestovėti tiesiai, krypti į kurią nors pusę (apie drabužį): Sukritau, smunka sùkas sijonai Krš.
ǁ prk. kreipti tam tikra linkme (kalbą, mintį): Steponas mato, kad Vacys nejaučia jo balse geluonies ir, kaip visada, suka kalbą savo pusėn V.Bub. Aš noru sužinoti, o ta nesakos, sùka kalbą į šalį Rdn. Kur tu kalbą suki̇̀? Atsakyk, ko klausu! Krš. [Ligonio] mintys sùka į tamsesnę pusę (darosi liūdnos, pesimistinės) Jd. Ana nora viršų turėti, sùka viską po savam DūnŽ. Ir visą mano troškimą suk ant dangiškų daiktų M.Valanč.
ǁ prk. kalbėti kitaip negu įprasta, keisti tarminę kalbą bendrine kalba: Nereikia sùkt, ale reikia tep, kap mes dudenam Dv. Buvo sukančiõs kalbos, mat Amerikoj buvęs Šts.
12. tr. kreipiant laužti, nutraukti: Sùkti sprandą NdŽ. Suksiù galvą, mesiu peklon molio mint, pakabint (brt.) Mžš. Žioge, žioge, duok deguto! Ka neduosi, sùksiu uostą kai kopūstą! Vdk.
13. tr. kreipiant iš normalios padėties, skaudinti: Jei neišmoksta, kas užduota, teta jam suka ausį arba tėtis juosiasi diržą A.Vencl. Senelė stvėrė mane už ausies ir ėmė negailestingai sukti rš. Kaip vilko marškinėliais, sùko mano rankeles JD419.
ǁ R403, MŽ543 sukioti, grąžyti (rankas, pirštus): Motka pirštus sùkė, plaukus rovė nuog savę [nuskendus sūnui] Pls.
14. tr. daryti lenktą, kreivą: Dalgis iš fabriko yra ištisas, nèsukta koja: reikėjo nešti pas kalvį pasukti koją Šts. Tokios trūbelės sùktos, susuktos susuktos kaip gyvatė Upn. Par tą kelį sùka [koją] lauko[n], čia, matyt, jau ramatikas y[ra] Vgr.
| refl.: Nariai sùkas (krypsta) tie, viskas, sakau, iš senatvos Grd. Kad meti audeklą žiemiu vėju, tai sukas audeklas LMD(Sln).
15. tr. L, Rtr, NdŽ riesti, raityti: Seniau vyrai uostų galus pirštais sùko Vkš. Senis ūsą suka rš. Ir moteres idant … su … viežlybumu dabintųs, ne su plaukais suktais Bt1PvTm2,9.
| refl.: Javai sukėsi iš karščio rš. Krito amaras, pasiuto [obelų] lapiukai sùkties Krš. Anos plaukai patys nèsukas (nesigarbanoja) Vkš. Tas paršas dvilinkas sùkase i virsta Jrb.
16. tr. Q624, L, NdŽ vynioti į ritinį, vyti į kamuolį: Moters suka į šeivą siūlus Grk. Nutrūksta ten bèsukant siūlus į šeivą Plt. Aš galiu sukt siūlus ir patamsy priepročiu Kp. Siūlą sukiaũ per (pas) Malviną Dglš. Viena verpia, antra audžia, o trečioji šilkus sùka JD1470. Suk man tą tolką ant ragų BsPIV92. Nesuk kasos, ba neaugs Pnd. Šarūnė suka plaukų sruogą ant piršto V.Bub. Sùktas, susuktas (suveltas, suglamžytas) rūbas – in kabeliuko reikia pakart Klt.
| Motina neleida mun kuodo sùkti Vkš. Visko buvo: i tų mėsų suktų̃, riestų – kiek tę da jų liko! Jrb.
| refl.: Ant to veleno sùkas siaurai siūlai [rankšluosčiams] Pls.
ǁ vynioti siūlus ant šeivų, trinti: Toks kalvaratas tai tik šeivom sùkt, o ne vilnom verpt Zr. Viena audė, kita verpė, kita šeivas suko LB223.
ǁ vyniojant sutvirtinti, surišti: Vyrai, baikit kūlelius sùkt Mrs. Rykštėm suktà tvora LKAI63(Azr).
ǁ nerti: Sukite kilpą ant savo kaklo! TS1902,1.
ǁ vyniojant daryti, gaminti: Sùkti cigaretę NdŽ.
| refl. tr.: Susisukęs [papirosą] supapsi i vė sùkasi Gs.
ǁ kurti, gaminti (filmą): Šiandien sukami nauji mūsų filmai A.Vencl.
17. tr. Dgp, Sug, Ut, Šmn, End apsukui lenkiant, vejant daryti, gaminti: Suku virvę R403, MŽ543. Kur sùka virves, kebeklis J. Iš pakulų pančius sùka Nmč. Vyrai sùkdavo pančius Rg. Apivaras sukiau vyžom Rud. Krūkus pasdarė ir sùka virves Pls. Nesgi už visu didžiausią gėdą sau turėjo vaikelis šešergis ar septynergis nemokėti vyžinų vyžti, aparų vyti ir tinklų megzti, virvių sukti S.Dauk. Negalima nuo Kūčių iki Naujų metų nieko sukt, ba gyvuliai kvaituliu sukasi LTR(Klvr). Vyteles sùka dangsčiui dengt Klt. Rykštes sùkė in rankos Dv. Eisiu paupėn vyčių sùktų Km. Grįžtes sùka [krosniai kūrenti] i duoną kepa Grž.
ǁ R424, MŽ575 sukeičiant jungti dvi gijas, du siūlus į vieną, dvilinkuoti: Gija nesukta, o siūlas suktas J. Anos nora geriau sudėti du siūlu i nesùkti Trk. Gerai tie pirktiejie siūlai – jų nė sùkt nereikia Jrb. Padarysi [šėtrai užkabą iš] plonai suktos (plonų suktinių siūlų) drobės Ch2Moz26,36.
| refl. Eiš.
ǁ verpti, daryti iš pluošto giją: Da turiu ratelį, da sukù Grdž. Tavo motina tokiom verpstėm sùkė Rod. Linus verpia, o kanapes sùka Vlkv. Aš šaučuko nenorėjau, drotvos sùktie nemokėjau DrskD138.
ǁ pinti: Iš tų rūtų vainiką sukaũ i nemažą nusukau Jrb.
18. tr. Mrj vystyti, vynioti į ką, supti: Sùkėm, supom ir išauginom šiaip teip vaiką Šmn. Nežino kuom sùkt vaikus, perynelės visokios (labai popina) Str. Ji savo kūdikėlį šilkuos sùka Všk. Sùka i sùka lėles Ign. Autus an kojų sùka tik ir nieko nesako Btrm. Šalta rasa, o aš basa – gelia kojeles. Imsim rūbužius, suksim kojeles LTR(Lš). Gerai, ka ir į gazetą (vietoj rūkomojo popieriaus) bėra ko sùkti Slnt.
^ Nesuk šūdą į bovelną (nedailink, neteisink) Kt.
19. refl. SD204 vyniotis aplink: Sùkas vejas apynelis aplink lazdytelę (d.) Prng. Tie žirniukai, puiki kvietkai, po lovelę (lysvelę) sukas (riečia) LTR(Brž). Kelnės plačiausios pasiūta, [klešnės] aplink blauzdas sùkas Klt.
| Rugiai jau sukosi tirštomis gūžtomis, o ir kviečiai net juodavo nuo vešlumo J.Paukš. Ot rugiai gražūs, net verpstėm sukas – bus neišgriežiami! Kb. Mano javai net trūbosna sukas Pls.
20. tr. Krš tam tikru mechanizmu žiesti, formuoti iš minkštos masės: Lyzis suka puodus ir bliūdus Vkš.
ǁ lieti: Mano mama mokėjo grabnyčias sùkt Skr.
21. tr. BŽ97, Pnd krauti, vyti, lipdyti (lizdą): Kovukai jau lizus sùka LKT108(Tt). Jei kregždės prie namų lizdą sùka, prie gegnių, tai laimę neša Dbg. Kad pelės suka lizdus [linų] varpučių galūnėse, būs šlapias ruduo Šts. Kiaulė kinį sùka Vkš. Karklynelyj lizdelį sukau N15. Sùko lizdą pelėda JD96. Jei lig balandžio nepabengei verpti, cyrulis pradės kuodelė[je] lizdą sùkti Brs.
^ Kielė lapielė lipo dangun lizdelio sukti (apynys) LTR.
| refl. tr.: Medžių viršūnėse sukosi lizdus sakalai, ereliai ir didieji vanagai A.Vien.
22. tr. Dr, Všv, Kv maišyti kokiu įrankiu aplink, gaminant ką: Įsipilk į puodą [grietinės], sùk, sùk su šaukštu, i paliks kastinys DūnŽ. Rūgšto pieno antpils, ka pasidaugintų – smatono vieno nesùks Gršl. Dedam sviesto vieną šaukštelį, po biškį sùkam, dedam smetono, druskos, pipiro (darydami kastinį) Brs. Jeigu sùksi daugiau, aišku, kad sviestas išeis [, ne kastinys] Trš. Ką dirbsime? – Košę virsime. – Su kuo suksime? – Su lazda pjauta LTR(Brž). Samagonuo sukti reik turėti beržo virbinį maišytuvą su kvynų kuškiais Šts. Uogienę tuoj bus galima imt: kai suki̇̀, jau spjaudos Lb. Ar, mama, greit suksi̇̀ (virsi) košę? Pc. Suki̇̀ miltų košę Grnk.
23. tr. Bt, Up, Šv, LKT58(Ms), Slnt, Sk, Skrb, Kp, Skp, PnmR, Rk, Ob, Sdk, Užp gaminti (sviestą, kastinį) maišant įrankiu aplink: Šaukštu dideliam bliūde sviestą sùkdavo Vj. I su šaukštu, i su samčiu liūb sùkti [sviestą] LKT53(Skd). Suk antraip sviestą, greičiau susimuš Užv. Sviestą daba sùka sukeklė Kv. Kalatauka sviesto sukamà Vdk. Suk iš širdies ir susuksi Šts.
^ Sviestą iš kaktos nesuksi, kad ir gražus vyras J. Iš miego sviesto nesuksi Sln, Gsč, PPr39.
| refl.: Nesi̇̀suka sviestas, ir daryk, ką nori: jau valanda kaip duodu sušilus Dbk.
24. tr. spausti, malti: Varstotan tarbą [sėmenų] deda ir sùka [aliejų] Žrm. Seniau apie šventą Antaną jau sùkdavo medų, o šiemet nė palaižyt nėr Slm. Atskirai sùkėm medų, kur su cukru; ne toks – turi aitrumo Ln. Su kočėlu sùksi, sùksi, ka to [aguonų] pieno būs tujaus Nt. Su kirvio kotu sùks [kanapes] Všv. Nū ryto turėsi sùkti kiaulėms DūnŽ. Dėk stiebus į malamąją i suk [taboką] Šts. Suktõs mėsos ataveža Klt.
ǁ Trgn, Rmš minti, dirbti (odą, kailį): Sùkt skūrą – nedidelis mokslas: pirma išmirko terp varvalio a terp deguto, tada kiša į mešką i sùka, arklį užkinkę Sml. Tokia skūra tai tik sirmėčiai sùkt Lel.
25. tr. Bt, LTR(Šln), Vb, Ml, Pls auginti, siausti (galvas) (apie kopūstus): Kopūstų lapai dideli, bet nèsuka galvutes Gs. Jau kopūstai sùka galvas – jau spragilus girdžia Sk. Kopūstas išgirsta kultuvę i pradeda sùkt gūžę Skrb. Jauną mėnesį [sodinti] galvų nesuka kopūstai Akm. Kad kopūstai dideles galvas suktų, reikia sodinant padėti ant lysvės didelį akmenį Mrj. Vasarės gūželės tai jau sùka; da tik lapeliai pradėti sùkt Slm.
| Teip gražios rožės: daugiažiedės, baltos ir teip gražiai sùka (krauna žiedus) Lb.
| refl.: Sùkas galvos kopūstų Dglš.
26. tr. Šts daryti (švilpynę) iš atkepusio luobo, ištraukiant šakelės medieną: Pavasarį vaikai iš gluosnių švilpynes sùka Skr. Sùka piemens dūdeles JD128.
| refl.: Na kaip, ar jau dūdos sùkasi? Ldk.
27. tr. rausti, išgriežti: Duobę sukama bomba Ėr.
28. tr. gręžti skalbinius: Koja primygus rūbų nemožna sukt – kojas niežti LTR(Brsl).
29. tr. kramtyti: Tu nieko nedarai, tik in pečiaus sėdi ir duoną suki̇̀ Btrm. Sausagrūdį sukiaũ sukiaũ, ką net daėd[ė] Grv. Rudenį duonelę sùka pilna burna, o pavasarį ir parodai šluopelės nėra Asv.
30. tr. impers. Vdš, Ktk, Vp, Pb, Plm, Krn, Zp, Smn, Lš, Kbr, Btrm, Pls, Lkš, Trk, Krp gelti, skaudėti (ppr. pilvą ar sąnarius): Toks nebetikęs oras – sùka rankas kojas Kp. Momai rankas sùka, nieko negali daryt Dglš. An lietaus tai man sùka kojas, negaliu uliot Nmč. Prieš kokį orą kojas sùka Kdn. Man sausai koją sùka Rdš. Iš kumpio koją sùka Aps. Ot sùka pusiau, kad negaliu suslenkt Str. Mano šie kaulai sukami Rmš. Visą dieną raitaus – sùka vidurius Šln. Pilvą sùka, musėt gumbas Užv. Juo pyragus valgom, juo mumis sùka Žr. Sùka pilvą kai ratan Trgn. Tada kosulys perejo, galvą pradėjo sùkt Rš. Šiąnakt labai pirštą sùkė, sukraipė viseip Slm. Jai dantis nuog nervų sùka Rod. Man antra diena akį sùka Alk. Kad autakojus kočiosi, kojas sùks (priet.) Lb.
31. tr. svaiginti, kvaitinti (galvą): Alus apynių prikištas, širdį degina, galvą suka Žem. Gailės tai labai galvą sùka, tuoj susvaigina – bjauri žolė PnmŽ.
| impers.: Nuog apynių galvą sùka Upn.
| refl. Skp, Všn, Lel, Ln, Aln, Ker, Rod, Žln, Nmč, Trk, Žr, Ms, Kv: Iškvaršo galva mano beverkiant ir sùkasi J. Žvaiginėju, galva man sukas R323, MŽ432. Aukštyn žiūrint, galva sukas Vaižg. Regėti buvo taip toli, taip toli, jog vargšei piemenėlei pradėjo suktis galva J.Balč. Sako, jai ausys skaudančios ir galva sukantis S.Čiurl. Nu garų ėmė galva sukties Krkl. Tik negaliu pastovėti, mun sùkas galva stipriai Žeml. Ta galva sùkas, ūža – ant mirsenos taisaus Mžk. Sugeriam da vynelio, o man jau sùkas galva Ml. Žmogui pačiam pradėjo galva sùktiese Vdk. Kad jau galvoj sùkas, verčia ant šono Žrm.
^ Galvai besisukant nemėgink per lieptą eiti KrvP(Nm). Galvai sukanties kojų nebesuvaldysi VP15.
ǁ refl. impers. trūkti proto: Jam truputį sukasi LTR(Lbv).
32. tr., intr. ppr. impers. Rdm, LTR(Auk), Stk, Švn, Pv, Gdl augti skauduliui, tvinkti: Pašinas kojoj liko, dabar sùka Kt. Man sùka kojos padą – bus jau kokia perauga Pjv. Sùka po padu, negaliu nei paeit Vs. Man sùka pirštą, tai negaliu dirbt Smn. Apstoj[o] votys: viena paskui kitą tik sùka ir sùka Pls.
33. tr. siūlyti, teikti, piršti: Sùko, sùko ir įsuko veršius auginti Grd. Sùka, sùka vis, svotoja, o anas kaip nesiženija, teip nesiženija Klt. Piršlėnė norėjo savo gentainę kaimyno vaikiuo pysukti; suko, suko, bet nesusuko Klp.
ǁ daug kalbėti: Sukiaũ, sukiaũ ir išsisukiau Šlčn. Sùkė sùkė i nieko nepasakė Klt.
34. tr., intr. SD91,360, Sut, L, Rtr, Ds, Lnkv, Up, Nv sukčiauti, apgaudinėti: Maišau, painioju, suku, meluoju SD139. Kad darbo žmogus galėtų savo reikalus ginti, jam reikia suprasti, kas ir kaip jį suka, kas jį melžia J.Jabl. Bet kad reikėjo užrašytūsius piningus mokėti, pradėjo raukyties, makliavoti ir sukti M.Valanč. Eik, kam suki̇̀! Aš matau, kad menkesnę medžiagą duodi! Nmn. Nei sukiaũ, nei vogiau, gyvenau tik iš savo rankų Dbk. Nelošk su juo [kortom]: jis labai sùka Ėr. Par akis sùka, apgaudinėja Krč. Sùka be sarmatos Dbk. Idant tiktai apgautų, bjauriai sukt ir meluot nesigėdi SPII14.
^ Sùkta – nedrūta Dglš. Suks, vogs – nepralobs Mrj.
suktinai̇̃
ǁ tr. neatiduoti, kiek priklauso: Darbinykams algos nesuk M.Valanč. Anys sùkdavo kaip išmislydami ažudarbį On. Aš jam daugiau jau nedirbsiu: vis man sùka ir sùka pinigus Vrn. I tokiai ten ubagei sùks dešimtį rublių! Trk. Sùkti svorį NdŽ. Visi Lauksodyje suka nuo [vokiečių] valdžios, kiek išgali: užrašo vieną gyvulį, o laiko du J.Avyž.
35. refl. Vkš, Sdk stengtis išvengti ką atlikti, išeiti iš keblios padėties: Tingi, sùkasi iš darbo Ėr. Ale ką darysi – reik kaip norint iš bėdos sùkties Šauk. Buvo susipainiojęs (įkliuvęs), bet sùkės, sùkės ir išsikilpavo Kp. Ir čia stebuklingai sùkas adversoriūs, kad jiemus tai (tokius klausimus) uždavinėjame DP139.
^ Kaip tik primenu sutartį, tai sukasi [ponas] lyg gyvatė iš praskilo LzP. Sukas kaip nuogas dilgynėj LTsV200(Ut). Sukas kap musia, šiltose kruopose inkritus LTR(Mrc). Sukas kai yla maiše LTR(Aps). Anas sùkas, sùkas kap laskūtas an ugnies Švnč. Sukisi ligą atimtas B. Sukúos kaip kirmėlė bačkoj, bet nežinau, ar išsisuksiu Dbk. Kaip suksies, kaip nesisuksi – iš smerties neišsisuksi LTR(Km).
36. refl. R212, MŽ283, Sut, I, Mžš, Mlt, LKT364(Mrp), Erž, Vn, Vkš greitai ruoštis, triūsti, darbuotis: Mergikės sukos apie pusrytį ir apyvoką Žem. Todėl tuo abu (gandrai), kaip reik tikriems gaspadoriams, vislab vėl taisyt ir provyt sùkosi greitai K.Donel. Darbylaike po laukus visi sùkas Pgr. Kap atsikeliu su patamsiu, tai sukúos ir sukúos: tai apie pečių, tai apie gyvulius, tai apie vaikus Kpč. Kai linus rauna su talka, tai gaspadinė tik sùkas, tik ruošias po gryčią Skrb. Ka poras vaikų numie būtų, sùktumys nušilęs Krš. Kad šešis vežimus parveži, tai labai reikia sùktis Brt. Kas sukė̃si, tas gyveno Drsk. Motriškos …, aple namus sùkdamos, mažiau tenuvargsta BM391(Rdn). Ir nebūkime kaip tos netikusios mergos, kurios dabar rėdytis pradėjo, dabar suktis, kad jau Viešpatis ejo DP570.
^ Abu sukės kai par rugiapjūtę LTR(Dkk). Sùkas kaip šėrė Slnt. Marytė sùkasi po virtuvę kaip vijurkas Snt. Šeimininkavo, sukosi kaip menturis po košę Žem. Sùkas kaip menturis be kobinio, t. y. žmogus greitai sukas J. Sùkas kai verpstė aplink, gaspadiniauna Klt. Sukas kaip karvalto ratelis Pšl. Sukasi (Sukies Tršk) kaip Darata apie grandį KlK32,87(Brž). Sùksiuos kai melnyčia be vėjo Jrb. Sukis kaip apatinė pusė girnų B360. Kokia te iš jos šeiminykė: sùkas kaip apatinė pusė girnų Dj. I sùkas kaip girnų apatiniasis kūlis Štk. Sukúos kaip mašinelė Krš. Baltras, vienas palikęs, sukos tuščiūse numūse kaip gandras lizde nupavasar M.Valanč.
ǁ labai stengtis, rūpintis: Sukis greitai – veikiaus vieta tropysis B. Jis tai sùkasi į gyvenimą (stengiasi prasigyventi) Gs.
37. refl. Knt, Skd, Skp, Ut, Lp, Klvr, Vl verstis, manytis: Sunku buvo suktis, vienam palikus Žem. Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu K.Bor. Kas begirdėti, kaip sùkatės? Šts. Kažin kaip ten anie bèsukas po Šiaulius? Plt. Našlė paliko su keturiais vaikais, reikėjo gerai sùkties! Rdn. Sunkiai vienai bobai sùkties Krš. Sukáus su savim, vyro pamesta – jug į žemę neįlįsi Šts. Mokėk sùktis, tai ir gyvensi Dkš. Reik sùktis mažu kuo (smulkmenomis, mažmožiais) Plv. Tai agurką užsiaugina, parduoda, tai pamidorą – žmonys sùkasi šiai[p] tei[p] Jsv. Vaikus auginome, dukteris leidome … sukomėsi kaip visi TS1903,11(V.Piet).
| Kampeliuke sukúos (esu suvaržyta, negaliu ką noriu daryti ir kur noriu būti): marti neprileidžia niekur Klt. Čia mun su keturiais arkliais nėr kame sukties – maž žemės tėra Šts.
38. refl. Vkš, Vl, Lp menkti, skursti, nykti: Ko jis pradėjo sùktise – a ne iš rūpesčių? Jrb. Negeros jo akys: kai jis pasižiūria, gyvulys sùkas Šmk. Paršas ėmė sùktis, tai papjovėm Mrj. Paršeliai sukas žemyn (dvesia) Trk.
◊ aki̇̀s sùkti [į šãlį] vengti susitikti, pamatyti, pažiūrėti (gėdijantis): Kai pamato mane, aki̇̀s sùka Jrb. [Tėvas kalbėdamas] užsikirto, suka akis į šalį, bet Akvilei aiški nutylėta mintis J.Avyž.
ant atmintiẽs (galvõs, liežùvio ST208(B), liežùvio gãlo Krs, mintiẽs, minčių̃, põmėties Dbč, Dv, Asv) sùkasi Kv, Žrm sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Sùkasi ant atmintiẽs, o vardo neprisimenu gerai Stk. Ot sùkasi an galvõs, ale negaliu atsimyt Lz. Sùkas ant galvõs, nežinau kaip pasakyt Erž. Ot sùkasi tas kaimas ant liežùvio, ir niekaip negaliu pasakyti Lkč. Prapuolė vardas, dabar man ant liežùvio sùkas Rsn. Ot sùkas ant liežùvio gãlo, ale prisimint negaliu Slv. Sùkasi ant mintiẽs, ale neatsimenu Stk. Sùkasi ant minčių̃, ale kad neatsimenu Btr. ×
ant dū̃šios sùkasi
1. B, R321, MŽ430, PrLXVII19, N sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko.
2. nuolat prisimena: Sukasi ant dūšios, tai ir ant liežuvio M.

ant smagenų̃ sùkasi sakoma, kai kas įkyriai kartojasi mintyse: Man tai viena [daina] sùkas an smagenų̃ Pls.
ant širdiẽs sùkasi; N
1. Kv, Grd sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Sukas ant širdies, ir negaliu atminti I. Sùkas ant širdies, ale niekaip neateina ant liežuvio Bt.
2. nuolat prisimena: O užmirštie ir negalėjo, vis ji jam sùkos an širdiẽs Jrk112. Stov bernytis prie šalies, vis ma[n] sùkas ant širdiẽs JV874.

ant vienõs kójos sùktis
1. būti mikliam, vikriam: Tai mano boba kai ratas an ašies – tik sukas an vienos kojos Ml. Septyniasdešim metų, o do sùkas in vienõs kójos Klt.
2. apie labai besidžiaugiantį: Linksmiausioji, sùkas ant vienõs kójos Lž.

apiẽ (apliñk Grž) aũsį sùkti grasinti, taikytis mušti, suduoti: Mėnesį neišgyveno, o jau suka vienas kitam apie ausį Ėr.
ãšaros sùkasi akysè darosi graudu: Ašaros sukasi jam akyse, sakyt ką norėtų V.Kudir. Norėjo vaikus paglostyti, ėmė ašaros akyse sukties Žem. Skaudu darosi, ašaros sukasi man akyse Pt. ×
barakãtą sùkti
1. Slnt siausti, šėlti: Tik palik vienus vaikus, tujau pradės sukti barakatą Vvr. Kai tik pritemo, ir pradėjo vaikiai su mergoms barakãtą sùkti Krt. Mergei visaip nukrypsta, su vaikiais besukant barakatą Šts.
2. I tuščiai plepėti.
3. bizniauti: Jau tuodu pradėjo sùkti kaži kokį barakãtą Vvr.

čemerỹs nesùks nieko bloga neatsitiks: Valdžios nesùks čemerỹs, ka tik žmonys susišienautų! Krš.
dangtùką sùkti žaisti tokį žaidimą: Eidavom rundu, dangtùką sùkdavom Rsn.
galvà sùkasi
1. rūpi: Jum nesisùkdavo galvà del žemės Trgn. Man sùkasi galvà, kaip jis čia gyvens Mžš.
2. apima puikybė, išdidumas: Kai tokiems žmonėms ima suktis galva, jie darosi pavojingi A.Vencl.
3. eina iš proto, kvaišta: Matyt, jam galva sukas, kad vis nenurimsta KlK14,72(Jnš).
4. labai sunku (mokytis): Kaip nuėjo technikuman, tenai galvà sùkėsi Upn.

gálvą sùkti
1. L, LTR(Ant), Mlk, Slm, Rz, Jnš, Šl, Plk, Dkš galvoti, svarstyti: Susmukęs savo kėdėje, jis galvojo, suko galvą ir ieškojo išeities A.Vien. Vaikai gėrisi pasakos fabula, daug nesukdami galvos, kokia ten yra autoriaus pamatinė mintis J.Balč. Kas čia norėta pasakyti, veltui galvą suktumei rš. Teip, tiem mokytiem daugiau reikia sùkt galvà negu prastiem Mžš.
2. Vdk, Jrb, Ps, Lb vargti protaujant, mokantis: Sùk sùk gálvą, o nieko negali išmokti Vvr. O kam munie reik gálvą sùkti be reikalo Grdm. Galvą prie kningos jaunuomenė suka TS1899,5.
3. Mrj, Bgs, Aln, Ps, Šln rūpintis: Visą dieną vaiko nėra namie, anys ir neieško, nèsuka galvõs LKT331(Gdr). Pro vaikus ir galvõs nèsuku – visi gerai gyvena Krš. Mama nė su vienu tiek nèsukei galvõs, kiek su tuo savo Stasiuku Mžš. Nèsukiau galvõs su namais (būdamas ligoninėje) – sustvarkė Adm. Sùkium gálvą su stogu – sienas sulipdysma Slm. Apie karves nesùk galvõs, sutvarkis be tavę Ktk. Gálvą sukù (jaudinuos, sielojuos), kam ne vieną pirkau paršelį Klt.
4. I, Plk, Plv, Mrj, Vrn, Km, Vp, Brž, Sk, Pc, Šl, Grdm, Vvr versti rūpintis, neduoti ramybės: Ko man suki galvą? – sušuko ponas Žem. Nesùk tu man galvõs su savo siūlais! Žmt. Visą dieną sùkė man gálvą [vaikai] Dgp. Kam man galvà sùktie apie tokius dalykus?! Smal. Sugyvena, nèsuka vienas kitam galvõs Klt.
5. Vkš vilioti, meilintis: Mes tiek kuklios, kiek mokame jaunikaičiams galvas sukti Pt. Jisai gálvą sùka jai, ka eitų už jo Jrb.
6. I stengtis apgauti, apmulkinti: Man galvõs nesùk! Mrj.

galvojè sùkasi
1. Kt, Rod sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Tik sùkasi galvo[je], bet vis dar negaliu atsimint Gs. Ot, man galvõj sùkasi – tik pasakyt! Alk. Sùkasi giesmės galvoj Žrm. Kad ažgirsčiak, pagiedočiak, dar̃ – sùkasi galvõj, ir nemenu LKKXIII121(Grv).
2. rūpi: Jam sukės galvoj, kap čia sužinot, ką vargamista an jo šneka LTR(Vs).
3. trinka protas: Jai jau galvõj sùkas Rmš.

giltinė̃ nesùks nieko bloga neatsitiks: Nebijok, nesùks ano giltinė Užv. Dievui padedant, giltinė nesuks VP13.
giltinė̃ sùka (ką) ištinka mirtis, sunaikinimas: Kodėl jų (ponų) taip daug pirm čėso gi̇̀ltinė sùka? K.Donel. Krūmus ir girias linksmas jau gi̇̀ltinė sùka K.Donel.
giltinė̃ sùka [apiẽ úodegą] artinasi mirtis: Aplink jį giltinė jau suka Grž. Aš jau numatau, kad giltinė suka apie uodegą Slm.
į laukùs sùkti apie neprotingą elgimąsi: Kaip sunkiai protas žmogų valdo – vis į laukùs sùka Krš.
į šãlį sùkti (ką) darytis pranašesniam, lenkti: Jau muni suka į šalį sūnus: geriau už tėvą paskaito Nt.
jáutį už uodegõs sùkti meluoti: Ką čia jáutį už uodegõs suki̇̀! Šv.
káilį sùkti Ėr, Rmš stengtis neįkliūti, išvengti ko: Aš sukaũ káilį, norėjau iš bėdos išsisukt Prn. Kiekvienas savo káilį sùka Rm.
kãklą sùkti LKKXIII123(Grv) žudyti, daryti galą: Bėda an bėdos lenda, o trečia kãklą sùka Lz. Suk tavo kaklą velniai! (keik.) Str. ×
katari̇̀nką sùkti vienodai, nuobodžiai kalbėti: Ir pradeda sukti savo katarinką: Tep tata tep… kas ant stalo, suvalgykim, kas čierkoj – išgerkim K.Saj.
ki̇̀ta sùkus antra vertus, kitu požiūriu: O kita sukus, ko nori? Gmž.
knýpkius sùkti žaisti tokį žaidimą: Kad bus piktas oras, po stalais knýpkius sùka Ktč.
kójas sùkti prie (ant) dùrų mirti: Vargsti, vargsti, žiūrėk – jau reikia sùkt kojelès prie dùrių Btg. Jei ji mun nieko nebūtų dariusi, jau būtų reikėję kójas sùkti ant dùrų Skdv.
lẽtenos sùkasi ant dùrų; LTR apie norintį išeiti.
liežuviù (liežùvį, liežiùvį) sùkti daug plepėti: Jeigu jis taip mikliai gydys, kaip liežuviu suka, po metų kitų nebus ligonių rš. Sùka liežiùvį visi, kap kas moka, kap gali Rš.
liežùvis (liežiùvis) sùkasi įstengia kalbėti: Jos liežùvis sùkas, ji paporina visokių naujienų LKT386(Mrc). Tėvui ne tep liežiùvis sùkas (prastai kalba) Rš. Liežùvis jo nèssuka – atsigėręs arielkos Pls. Mano liežùvis nèsukas vokiškai Plšk.
li̇̀zdą sùkti (sùktis)
1. kurti šeimą: Su Vincentu neiškentu, su Juzuku li̇̀zdą sukù (apie nepastovią merginą) Šll. Reikia jau savo li̇̀zdas sùktie Švnč.
2. įsitaisyti, įsikurti: Pačiame jo valstybės viduryje, jo, galima sakyti, širdyje, priešas sukasi sau lizdą rš.

nósį sùkti
1. veikti uoslę maloniu kvapu: Visa tai buvo taip apetitinga, jog net nosį suko ir seilę varė Vaižg.
2. LKKIII194(Pls) pykti.
3. bjaurėtis smarve: Žmogus, per amžių papratęs padoriai, nosį suka, įėjęs į tokį kiaulininką Žem.

nósį sùkti [į šãlį, pro šãlį, tolỹn] End rodyti nepalankumą, šalintis: Kitą kartą, žiūrėk, jau ir sutarė, ir merga nebesùka nosies J.Balt. Visi čia tokie poniški, mandrūs, suka nuo manęs nosis į šalį J.Avyž. Ji į mane nenori nei žiūrėt – eidama suka nosį tolyn Ėr. Vieną kitą sykį parnešė vaistus – nósę sùka Klm. Pinigų nėr, tai kiekvienas gaspadoraitis nosį pro šalį suka A.Vencl.
nósį sùkti [į šãlį, į trū̃bą] Jnš nemaloniai veikti uoslę: Ką čia teip verdat, kad net nósį sùka? Sv. Tabokas nósį sùka į šalį Varn. Smarvė nósę sùka į trū̃bą Krš.
pakáušį sùkti įtemptai galvoti: Rūpinasi i jis – sùka pakáušį Pn.
pánčius sùkti ėdant velti tarp dantų: Tas arklys nebepaėda, pánčius sùka Ėr.
pil̃vas iñgrąžtį sùka labai norisi valgyti: Pil̃vas gal jau iñgrąžtį sùka? Klt.
ramùlį sùkti dūkti, išdykauti: Šventoms dienoms vaikai susirenka ir sùka ramùlį, kol par dulkes vienas kito nebmato Kin.
ramùnį (ramùlę Erž, ramùlį Jnš, rãtą, ratẽlį) sùkti Všk meilintis, mergintis: Visą vakarą, sako, apie gimnazistę ramunį sukęs J.Paukš. Daba jauni – ką ten! Tik pakėlė galvą, jau, žiūrėk, ramùlį sùka apie panas Sk. Sùka ramùlę aplink Julę Krž. Reikėjo Anelei ištekėti ne už Gulbino, bet už Anzelmo Lukošiaus, kuris apie ją suko ratą J.Avyž. Levukas, o gal kokia Levutė! Palauk, palauk, ar tu ne su ta ratelį sukai? rš.
ratù sùkasi sakoma negalint atsiminti gerai žinomo dalyko: Sùkas ratù, ale nemenu Šlčn.
spar̃ną sùkti Adm mergintis.
sprándą sùkti žudyti, daryti galą: Viena bėda ne bėda, antra nepatinka, ė trečia sprándą sùka LKKXIII123(Grv). Suk sau sprandą, bene man tavę gaila! Žž.
sprándą sùktis žūti, galą gauti: Nors jūs sprándus sùkitės! Lkm. Sùkis kur sprándą! Klt.
su liežiùviais sùkti apkalbėti: Eina, patikinėja, su liežiùviais tik sùka, tik sùka Klt.
sùkęs apsùkęs Ds, Skdt, An, Pbs, Jnš labai dažnai, nuolat: Ko tau reikia toje daržinėje, kad ten sukus apsukus? J.Avyž. Valgnumas vaiko: sùkęs apsùkęs vis prie stalo Ktk. Sùkus apsùkus vis lekia in močią [ištekėjusi duktė] Klt. Sùkę apsùkę ir vėl visi čia sulenda Užp.
sùk (ką) balà, (devýnios, gãlas NdŽ, galai̇̃ Krž, kélmas, kvarabà Mlk, nemãtęs Ds, nógla, pakrãtę, pélkė, perkū́nas Žl, Grž, pi̇̀kis, smalà Strn, šim̃tas NdŽ, vélnias) Aln; M tiek to, tesižinai: Sùk ją devýnios, gali važiuot! Ds. Užmokėjai, ir sùk jį gãlas! Sug. Kaip būs, teip išvažiavus, sùk tave kélmas! KlvrŽ. Sùk juos nógla, tuos pinigus! Aln. Sakau, eisiu išsibart, o vėl misliju – sùk pakrãtę Ob. Sùk tave pélkė: kaip ten būs, teip! KlvrŽ. Sùk jį perkū́nas, tegul sniega! Dbk. Važiuoju ir aš į jomarką, sùk aną pi̇̀kis! KlvrŽ. A, sùk ją velniai̇̃, tą žuvį, gal nesupuvus! Vdn. Sùk tave vélnias, neškis jau tą kirkę Vlkv.
sùk (sùka) (ką) devyni̇̀ [perkū́nai] (bi̇́esas, devýnios DŽ, ùbagas, velniai̇̃ Šts, Sdk) Ar toks keiksmas: Suk devyni stiprybę mano tokią! B.Sruog. Sùk tave devyni perkū́nai! Skr. Suk ubagas, mesiu aš ir tą dešrą! Šts. Sùk taũ velniai̇̃ su visa tavo pačia! Kam man jos reikia! Ds. Suk tave velniai su visokiais niekais prasidėt Jnš. Suk jį biesas, teip daėdė kult! Antr. Sùka tave velniai LD376(Lbv).
sùk matarúok būtinai: Sùk matarúok, kas priguli – atiduok Skp.
súkti apsukui̇̃ Jnš nuolat tą patį kalbėti.
sūkà sùka NdŽ, VP26 graužia rūpestis, susikrimtimas: Kuri čia tavi sūka suka? S.Dauk.
sū̃ką sùkti
1. bėgioti, ieškoti, rūpintis: Ir sùko sū̃ką, kol gavo Slnt. Vel[nia]s pašėlusiai sū̃ką sùka terp žmonių KlvrŽ. Dabar jis vėl iš naujo sūką sukt pradėjo TP1881,34.
2. pataikauti: Sùkti sū̃ką apie ką NdŽ.

sū̃kį sùkęs nuolat, labai dažnai: Sū̃kį sùkęs ir vėl čia Stl.
ši̇̀rdį sùkti Dr, Skd, Trk, Nt pykinti: Sùka ši̇̀rdį, vemsu po tos jūso ruginės Šts. Net ši̇̀rdį sùka, kaip man juokas ima Tj.
úodegą (úodega) sùkti
1. Mlt, Vkš stengtis išvengti, išsisukinėti: Sùka úodegą ir šiaip, ir taip, kad tik nereiktų eit prie kūlymo Lkč. Nesùk uodegõs, aš viską žinau Dkš. Dabar šiap sùkęs úodegą, tep sùkęs – nieko nepadaro Vlkv.
2. meilintis, glaustytis: A, gudri lapė tai uodega suka, tai vėl įkanda V.Kudir. Jau anos úodegas sùka, tos katės Dov.
3. džiaugtis: Vilkas kap šoko an kiškio i griuvo. – Jau, – sako, – dabar prispaudžiau! – i úodegą sùka Vlk.

ū̃są sùkti meilintis: Vaikinai sùka ū̃są apie mergas Jnš.
ùžpakalį sùkti pralaimėjus bėgti, trauktis: Velija toj vietoj atlikti, nekaip kryžokams užpakalį sukti S.Dauk.
vė́jai sùkasi galvojè labai nerimtas: Jai sùkasi vė́jai galvõj Jon.
žándus sùka apie ką labai rūgštų: Tavo obulai žándus sùka Slnt.
žarnomi̇̀s sùkti apgaudinėti, meluoti: Visi sùka žarnõm, žiūri savo kišenės Jnšk.
antsùkti, añtsuka, -o (ž.) tr.
1. pasukus atvaryti: Antsuko lytaus būrelį Šts. Buvo lytų antsuką̃ i nusuko vėl LKT64(Lkž).
2. uždėti, užmesti: Dar galiu antsukti pusę centnerio ant pečio Dr.
apsùkti, àpsuka, -o (àpsukė Š) Š; L
1. tr. R, MŽ, K padaryti, kad judėtų aplink savo ašį: Api̇̀sukiau dukart [girnas], ir nukrito pumpurė Pb. Jo vėjinis malūnas àpsukamas Mrj. [Daktaras] liepė padaryt tokią apsukamą lovą ir karalaitę paguldė ing tą lovą BsV33. Kalvaratą apsùkti (verpti) išmokė, i gan Pvn. Ko ana verps, ka nėra ne kalvarato apsùkusi (niekada nepabandė verpti) Gd. Aš žiemą, kai turiu laiko, ratelį api̇̀suku (suverpiu) da kam Aln. Apsùk girnas (pramalk kiek), be miltų nebėr Vrnv. Kelki, marti, ilgai miegi. Apsuk girnas – kiaulės žviegia NS619.
| refl. R, MŽ, Sut, N, K, Š, NdŽ: [Šokdamas] paskui tarp savęs apsi̇̀suki ir paimi mergaitę, suki Sk. Net apsi̇̀sukė aplink an savę bežiūrėdama Ob. Įmetu tą rundulį į tą [v]andinį, tas rundulis šr aplinkuo apsi̇̀sukas Klk. Dvi teipag šali pjauti kitų durų buvo apsisukami Ch1Kar6,34.
| prk.: Sveikam netrunka metai apsisùkt Tj. Greit viskas apsisùks: tie metai prašvelps kaip juokas Krš. Laukiam vasaros, jėjam, o ta atejo, apsi̇̀sukė, čiukšt – ir nebėra Lb.
^ Duok, kad penkiais kūliais apsisuktų (verstųsi per galvą)! rš.
ǁ pavarstyti (rožančių) poteriaujant: Aš dar vieną rožančių to bedievio pražūčiai apsuksiu rš.
2. tr., intr. Všv padaryti, kad judėtų ratu: Paėmė už apikaklės, apsuko apsukęs ir nutrenkė į patvorį BIII204(Škn). Ka aš dėsu į griovį apsùkęs! Akm. Žmogus su spragelu apsukęs davęs lapei į galvą Sln. Tai kūlėjas! Nemokė[ja]u apsùkt kultuvo Rš. Anei spragilo neàpsukė (nė kiek nepadėjo kulti)! Lp. Rankos neàpsukė (nesumalė nė grūdo)! Lp. Liežiuvio galu api̇̀suka, api̇̀suka ir išema krislą iš akies Ob.
| refl. tr.: Davė į žemę apsùkusys juodos duonos riekę Šts.
3. tr. traukti dalgį šienaujant: Žolės – nemožna dalge apsùkt (daug) Klt. Bijo dalgės apsùkt (nenori šienauti) Klt.
4. tr. maišant pajudinti ratu, aplink: Kas čia tavo do viralas – kaip kaulas, nemožna ir šaukštas apsukt LTR(Ds). Prideda smetonos burokuosna – nemožna šaukštu apsùkt (labai tiršti) Klt.
apsukamai̇̃ adv.: Prydėjau varinį kleckų neapsukamai (tirštai) Lkv. Tokia paaugà šįmet tų kopūstų: kai verdam, tai puode neapsukamai̇̃ Žal.
5. tr., intr. LL126, Prn ratu, lanku apeiti, apvažiuoti, apskrieti: Apsuksi̇̀ tą mišką ir privažiuosi tokį kelelį Jnšk. Plačiai [autobusas] prekes išvažio[ja], plačiai àpsuka Pvn.
| Žvaliai apsuko akimis (apžvelgė) gubų eiles J.Avyž.
ǁ tr. padaryti ratą (skriejant, einant aplink): Gandras apsukdavo aplink sodybą trejetą ratų rš. Ančiukas apsuko vandeny ratą rš. Apsukau lyg aklas du rinkius apei mišką Slnt.
ǁ tr. padaryti, apvaryti aplinkui: Gal šiandiej apsukstà klodą [statomam tvartui] Slm. Eik ubagui duonos griežinikę apsùk (atriek) par kamputį Erž.
6. tr. Slm, Grd iš visų pusių einant apsiausti, apsupti: Apsùko mišką iš keturių pusių i paėmė visus Krš. Kazokai juos apsùko i paėmė vokiečius Sdr.
| prk.: Kapus apsùko numais, mokyklums, darželiais – nebūs kur gulties Krš.
7. tr., intr. Alv, Skrd, Dkš, Rmš, Pc, Vkš daugelį vietų apeiti, apvaikščioti, apvažinėti: Visur apėjau, apsukaũ ir nieko neradau, ko man reikėjo Mrj. Teko daug kur apsùkt Jsv. Dabar àpsuka žmones mašinom visur Iš. Pusę Kuršėnų apsukái, o kad aš prašau pajudėti, raitais kaip kirminas Krš. Daba tai jau apsùksi visur, ka viena likai Šmk. Apsukaũ [per vaikus], pavažinėjau smagiai Jd. Visus kraštus àpsukat vis par tuos mokslus Jon. Išalkęs vilkas aplink visur apsuko ieškodamas sau paėstie Tat.
| prk.: Pasakos … platinasi iš vietos į vietą ir apsuka visą svieto dalį LTII477(Bs). Jis su savo liežuviu visą svietą apsuka LTR(Vdk).
ǁ intr. apeiti gyvenant, nuomojant: Mes visur api̇̀sukėm, kai savos žemės neturėjom Pg.
ǁ tr. apeinant rasti: Pagu Šventybrastį geros geros žemės apsukaũ Srv.
8. refl. apsilankyti, pabūti: Važiavo pas dukterį apsisùkti Trk. Aš, mis[liju], važiuosu pri Vandos apsisùkti End. Jūs, berniukai geltonūsiai, apsisùkit mūsų pusėj (d.) Grž. Važiuokiav, sako, į muno pamiliją apsisukti S.Dauk. Vargų vargai vieni, kur apsisuksi V.Kudir. Kur tik apsisuksi – bjaurybė, nenauda, vagis, dykaduonis! J.Jabl.
9. prisimeilinti: Apsisùk apie tėvą, gal ko i gausi Upt. Apsisùk, ir Jonas tavo! Mrj. Pry našlės apsisùkęs gyvena Šv.
10. tr. pašokti ratu: Porą kartų apsùkę aplinkinį aslo[je], suleidžia jaunuosius į porą šokti JR65. Susitiko gegužinėje ir ten apsuko keletą ratų rš.
ǁ refl. Lb, Sdk pašokti: Visi šoka, einam ir mudu apsisùkti Jnš. Šiąkart teip ir neteko apsisùkt su Maryte Užp.
11. tr. R201,378, MŽ268,507, M, LL101, Rtr, Trgn apgręžti: Arklį àpsukė ir nuvažiavo Aps. Kad sugebi arklius gerai apsùkti, nereik jau kelti to plūgo Als. Apsùko už rankos paėmęs ir paleido Brs. Antreip šliures reik apsùkti Rsn. Ans y[ra] toks mandrus: gal šnekėti i vienaip, i antraip, ka i vandenį bebėgantį apsùktų Lkv.
| prk.: Ant neprieteliaus apsuk nelaimes, nes anie gyvena be tavo baimės M.Valanč.
| refl. intr., tr. R322, MŽ431, Š, Rtr, Gsč, Trk, Plng, Jdr: Atsisėdau, kepurę apsi̇̀sukau antraip, lezgį į užpakalį Tl. Mašinos apsisuko ant dirvonėlio ir nuvažiavo atgal V.Bub. Autobusas čia ateina, apsi̇̀suka ir grįžta JnšM. Kol varsnų gale apsisuki, arklys pasilsi Kpč. Tas senas [jautis] jau gerai eina, o šitas negerai apsi̇̀suka Pb. Čia apsi̇̀sukta arklio su rogėm Trak. Nuvažiavo į paardę, apsisùkos i privažiavo pri pat Krp. Mūs atšlaimas nedidelis, su ratais neapsisuksi̇̀ Dglš. Nė žodžio nepasakė, apsisùko ir nuejo Vkš. Bugenis kariškai pasitempė ir, apsisukęs ant vieno kulno, išžygiavo iš kambario J.Avyž. Pamatė muni, greit apsisùko ir pabėgo Vkš. Tavę name neradau, apsisùkęs išėjau JD1304. Ant [storų mūrų] viršu šeši kareiviai, greta jodamys, apsisukti galėjo S.Dauk. Ir kada anys vaikščiodavo, nebuvo jiemus privalu apsisukti (paraštėje apsigręžti) BBEz1,9.
^ Kad duosiu, net apsisuksi̇̀! Ds. Vienas sako – bėkim, kitas sako – čia stovėkim, trečias sako – apsisukim (vanduo, akmuo, nendrė) LTR(Skp).
ǁ refl. galėti pajudėti: Virtuvė tik apsisùkt Dg. Daržinė didžiausia, apei dvidešimt sieksnių daržinė – neapsisùksi, kas buvo svieto KlvrŽ.
ǁ refl. padaryti posūkį, pakrypti į kitą pusę: Po tam apsisuks ta rubežis nuo Baalos ChJoz15,10.
12. atėjus labai trumpai pabūti: Neilgai buvai svečiuos: tik apsi̇̀sukei ir vėl namo Skdt. Ko taip skubi: nespėjai nė apsisùkt ir vėl išvažiuoji Jnš. Pareisma, apsisùksma i vėl išeisma Trš.
ǁ neilgai trukti, truputį palaukti, pabūti: Vaikai pavalgo, apsi̇̀suka ir vėl nori Ėr. Kai grįžta namo, tai apsisùks – i vėl valgo, apsisùks – i vėl valgo Upt. Tai ne gaspadinė, kad kur apsisukus valgo Rod. Vis valgai i valgai apsisùkdamas – kur tau i telpa! Ll. Kai namie, tai apsisukdami̇̀ valgom Pg. Tokius obūlius, grūšus gali ėsti apsi̇̀sukdamas – vienas [v]anduo Krš. Ai, apsisukdamà dešimt litrų suvalgyčiau! Rdd. Rija ir rija kur tik apsisùkęs Nč. Apsisùkei, atsileidei i vė myli vaiką Dglš. Pamatysi, apsisùksi i vėl pati turėsi dirbti Sk. Apsisùkęs i eik pri kiaulių Erž. Apsisukdamà palaistau, tai ir auga [uogos] Šil. Ji, būdavo, apsisùkus i atvažiuo[ja], apsisùkus i atvažiuo[ja], vargšė Jrb. Lesyt vištos reikia apsi̇̀sukant – lesa gerai Alv. Ji apsisukdamà pasmus ir pas mus Mrj. Tą pačią [šneką] varo i varo apsisùkdamas Klt. Tas katinas prausas, prausas apsisukdamas Žr. Duoda vėjo visims apsi̇̀sukdamas Kv. Vogė apsisukdamys Kl.
13. tr. Nv, Vkš apversti: Apsùk antrą pusę kepenės, kad apkeps viena J. Sakau, kad dega [pyragas], reikia apsùkt kita puse Pv. Pridedi tokią lentą i taip duodi [linus]: àpsuki, àpsuki, papurtini Lc. Buvau lovo[je] apsukamúoju (vartomas) – teip sirgau strėnoms Lnk.
| Girtas, liežuvio neapsuka rš.
| refl.: Jis apsisuka lovoje į sienos pusę I.Simon.
^ Del ko šuo guldamas trissyk apsisuka? – Ieško priegalvio Nm.
ǁ prk. pakeisti, pertvarkyti: Neapsùksiam pono Dievo tvarkos Šts.
| refl.: Bene bus visą laiką taip – apsisùks Rs.
ǁ prk. antraip pakreipti, išaiškinti: Jis taip apsuko, jog tamsta nežinodamas likai jo bičiulis J.Balč. Nei aš taip maniau, nei ką. Kad tu mano kalbą taip neapsuktum I.Simon. Àpsukė, kad mes lieso pieno neimam Krč.
14. refl. R240, MŽ320, I, Trk, Krš, Krč, Kt vikriai susitvarkyti, apsidirbti, apsiruošti: Apsisùk greitai ir grįžk namo J. Mamaite, apsisuk mums čia su pusdieniu! Žem. Mokėjo, apsisùko, greit reikalus sutvarkė Jrb. Par kelias dienas ir apsi̇̀sukė Dbk. Aš apsisùkdavau gerai, dar i siuvau Vn. Ne juokas, trisdešimt karvių melža, ale ji kai[p]mat apsi̇̀suka Rs. Greit apsisùk apie gyvulius, i einam Krkn. Tik va apsisuksiù ir ateisiu Vlk. Bėgsiu numie apsisukti, palikau pečių bekūrenamą Dr. Turam apsisukančią gaspadinę, py visko ji supranta Prk. Buvo apsisuką̃s vyras Šts. Oi tu, gaspadine, greitai apsisukie, privirkie kopūstų ir su lašiniais LTR(Grv). Matas siųstas tur netrukti, bet kuo greičiau apsisùkti JD181.
ǁ vikriai apeinant sutvarkyti: Tu tik apsisùk su kirviu po sodą, i bus tvarka Ps. Jis ims ir botagu apsisùks Gž.
| prk.: Ar nemanai, kad laikas būtų su šluota apsisukt ir po pasaulio rūmą S.Nėr.
ǁ susidoroti: Su užpuolikais mes sumaniai apsisukome rš.
15. refl. nuvykti kur ir greit atgal grįžti, sparčiai suvažinėti: Į miestą par valandą apsisukáu Rs.
16. tr. R378, MŽ507, LL199, Rtr, Slm, Pnd, Kb, Aps apvynioti, apsupti kuo: Apsùk pala – ką tę vaiką gryną nešioji Dbč. Nešės neapsùkę vaiką veselion i peršaldė Dglš. Su skarele jam api̇̀sukė koją Brž. Ana man i pirštui apsùkt skepetaitės nenupirko Prng. Api̇̀suka [nuometu], būdavo, galvą Sb. Stula ituoj apsùk tu ją Lz. Kad einant miškan gyvatė neįkąstų, tai reikia kojas apsukt su žaliu audeklu LTR(Auk). Grikių tik viršūnes àpsukam su tais pačiais grikiais ir statom po vieną kūlį Slk.
apsukamai̇̃ adv.: Apsiūk rankovę apsukamai̇̃ Alv.
| refl. tr., intr. Gdr: Senis apsisukęs kaklą stora raudona skepeta rš. Visą ranką apsisùkus, nieko negalia paimt Jrb. Tas vagis atėjo pas dvarą, apsisuko virkščioms ir ritosi BsPIII228(Brt).
17. tr. uždėti vyniojant aplink: Beržioką api̇̀sukei apie ragus – ir vainikas Sug. Nėr čia kas veja (maža siūlų) – trys rozai apsùkt [apie lanktį] Klt. Apsuko ant plūgo vadeles, pavalkus atleido J.Paukš.
| refl. tr.: Tas ponaitis ka leka, tokį raudoną šalikiuką apsisùkęs Akm.
18. refl. OG409, Svn, Aps apsivynioti, apsivyti, apsiraizgyti: Tu man ar užmigsi, ka prieis, ka duos su botagu [kerdžius], tai apsisùks kelis kartus apie sprandą! Mšk. Aplink bulbas ta žolytė apsi̇̀suka Dgp. Apsisuks ant kaklo tavo žalčiai Sut.
ǁ Ktk pririštam aplink einant susinarplioti, vyniojantis virvei, grandinei: Pažiūrėsiu, ar neapsisùkę arkliai Ėr. Apie karklus [karvė] apsisùkus, žemė juodai išgraužta Slk. Karve, kur dabar apsisukai̇̃ tuos krūmuos! Jrb. Karvę radau aplink mietą apsisùkusią Vkš.
19. tr. Š, LL122, Rtr, Dglš, Dkšt, Trgn, On, Vad, Nmč, Lš, Arm, Snt, Up, Vkš apgauti: Žiūrėk, kad turguj niekas neapsùkt Dgl. Gal manai, kad žmones apsuksi, Dievą apgausi? KrvP(Al). Ko vėpsai sakytum api̇̀suktas? Vj.
20. refl. Kl, Up pasistengti, pasirūpinti: Reikia apsisukti, kad arkliai žardyje nekęstų bado V.Kudir.
ǁ refl. prisigretinti, prisitaikyti: O tę apie melžėjas apsisùk, tos tai papasakos Ob. Mokėk apsisùkt, tai visa gausi Krs. Apsi̇̀sukė i pavogė grūdų Dglš. Gaidys i dvi vištos prapuolė – lapė apsi̇̀sukė Klt. Jisai razumnas vyras, reikia tik apsisùkt Pnd.
ǁ refl. reikiamai pasielgti, susitvarkyti: Nemislykiat, vaikaliai, da aš su jumis mokėsu apsisùkti Vvr.
21. refl. išsiversti: Su merge neapsisuksi, reik pačios Šts.
22. tr. LL266, Rmš, Jnš, Vkš apsvaiginti: Smalkiai apsùko galvą Dkš. Degtinė kožnam galvą àpsuka Lš. Jau ir man galvą api̇̀sukė alus Slm. Tep smarkiai važiavau, kad neit galvą apsùko Alk. Jokūbas vyno nei nė kokio galvą apsukančio gėrimo negėrė M.Valanč. Tu (apyny) visims vyrams galvą apsuki S.Dauk. Gardi rūgštelė apsuka galvelę Pšl.
^ Ko tu in tuos vaikus lygiai api̇̀suktas lendi? Trgn. Laksto, rėkia kaip api̇̀suktas Vj.
| refl. R95, MŽ124, Jon, Dglš, Ml, Gršl: Kai mergės drignių an garo padeda, tai apsi̇̀suka galva – kaip durnas palieki Žg. Teip jau porą stiklinių ka išgersi, jau jusi į pakaušį, jau apsisùks Jdr. Mergai [supantis] apsi̇̀sukė galva, ir nutrūko, nulėkė [nuo sūpuoklių] Aps. Apsi̇̀suka galva, griūvu Klt. Ka ans jema pasakoti, aš jau nepratęs, galva apsisùksias Akm. Nu to televizoriaus apsisùko savie galva kaži kaip Trk. Šiš lyg galva apsi̇̀suka, lyg kai, i paklaidydavo žmogų Vlkš.
23. tr. šnek. godžiai suvalgyti: Košės bliūdą apsukáu Vvr.
◊ aki̇̀s apsùkti suvedžioti, apgauti: Baidyklė apsuko mun akis Šts.
ant vienõs kójos apsisùkti greitai ką padaryti: Šis, ant vi̇́ena kója apsisùkęs, greit padavęs gerti Šts.
gai̇̃liąją apsùkti paverkti, nubraukti ašarą: Apsùks gai̇̃liąją išejus, ir tep mačis (turės tuo pasitenkinti) Krok.
gálvą apsùkti
1. Grdm, Rz, Jnš, Ut pasiekti, kad pamiltų, prisivilioti: Puiki mergė kožnam vaikiuo gálvą àpsuka Vkš. Tėvai nepadarys nieko, ka [bernui] gálvą apsùko Slnt. By kokia jam gálvą neàpsuka Erž. Kiekai mergų gálvas tu api̇̀sukei? KlbIII24(Lkm). Geru liežuviu mergai galvą apsuksi KrvP(Dg).
2. Lkž, Lk palenkti į savo pusę, paveikti, patraukti: Jau jums visiems tas kvailys Kazas apsuko galvas, su visokiomis baikomis besilandydamas pas jus Žem. Jeigu ko reiks, ims kalbėt ir api̇̀suka gálvą Slm. Blogos kningos ir netikę laikraščiai apsuka dažnam galvą Blv.
3. padaryti išpuikusį, nesugebantį realiai vertinti padėties: Paprastai pergalė apsuka galvą kai kuriems vadams rš.
4. paklaidinti: Nepažįstu nė tos vietos, nė nieko, kažin kas kaip buvo, ot gálvą apsùko, i viskas Als.

galvà apsisùko
1. Skrb, Als apkvaišo, sukvailėjo: Žmonės rugius veža, o jie – smiltis! ar galva apsisuko? LzP. A tau galvà buvo apsisùkusi ten eiti? Krtn. Per karą žmonių gálvos apsisùkę PnmA.
2. Km nesusiorientavo, sutriko: Taip giriant lapei, apsisuko varnos galva J.Jabl. Į vargą įpuolus ir galva apsisuko Žem. Tiek darbo, net galvà apsisùko Pkr. Kap noragas jo nusmuko, berno galvà apsisùko DrskD245.

kai̇̃p ant ži̇́edo apsisùkti Skp labai greitai praeiti: Tai greit laikas bėga – metai kai̇̃p ant ži̇́edo apsi̇̀sukė: čia buvo žiema, čia vėl vasara Slm.
ki̇̀ta apsùkus antra vertus, kitu požiūriu: Ki̇̀ta apsùkus, i anas kaltas Dglš.
krãmę apsùkti antrà pusè primušti: Apsuksu tau kramę antra puse, kad sugausu! Šts.
liežùvis (liežiùvis) visai̇̃p apsi̇̀suka labai įgiria, įpasakoja: Iš jos tai gausi, ko nepirkęs – jos liežiùvis visai̇̃p apsi̇̀suka Lb.
nėrà kur̃ apsisùkti Skrb;
ledvà apsi̇̀suki labai ankšta: Į trobą priėjo tiek žmonių, kad nėrà kur̃ apsisùkt Jnš. Seniau ka sueidavo po kelias šeimas, ka negalėdavo prasigrūst pirty – tirštai būdavo, ka nebùs kur̃ apsisùkt Mšk. Nė̃r kur̃ i apsi̇̀suka pirkioj – ažkrauta Klt. Yra tokia pašiūrikė, ledvà apsi̇̀suki – nėr kur vištų laikyti Skdv.
prõtą (rãzumą Sln) apsùkti padaryti kvailą: Ką Dievas nori bausti, tam pirma protą apsuka PPr96. Rãzumą àpsuka: užpulna ant žmogaus keli, piningus atema Stl.
smageni̇̀nė apsisùko pakvaišo, sukvailėjo: Žiūrėk, kad smageni̇̀nė neapsisùktų nu tų mokslų Pln.
sprándą apsùkti; N užmušti.
sū̃kį (sùkęs Klt, Sug) apsùkęs DŽ, Sv, Lnkv sakoma, kai žmogus, ką padaręs, truputį palaukęs vėl tą patį daro, kartoja: Sūkį apsukęs vis čia pat beesąs; visų jo pasivaikščiojimų galas savaime pasidarė Gondingoje Vaižg. Sùkęs apsùkęs, būdavo, ir par mum Sdk. Ana kur sùkus apsùkus vis kąsnelį kokį valgyt paduoda Ad. Sukę apsukę ir vis tą pačią (tą pačią kalbą kartoja) LTR(Ds).
širdi̇̀s apsisùko praėjo pyktis: Imčiau vadžią, riščiau pačią; apsisùko širdi̇̀s mano, jau aš ir pas pačią JD1337.
špygõm apsùkti apgauti: Anys mane tik api̇̀suka špygõm ir toliau savo varo Lb.
atsùkti, àtsuka, -o (àtsukė Š) tr. K; L
1. LL211, Rtr sukant atpalaiduoti, atidaryti: Atsùk atgal skląstelį nu durų J. Duris atsùkti NdŽ. Atsùkti sraigtą DŽ1. Atsukáu ir tą raktą LKT44(Lž). Atsuko volę, kibirą pakišo, alus šnypščia, švirkščia J.Paukš. Yra tokios bačkos, trikojai: kaltą atàsuki, viedrą pakiši, ir bėga gira Antr. Kraną atàsukiau šiltą Adm.
| refl. tr. Š, LL211: Girdu, atei̇̃ta kažin kas, įkišo raktą į duris atsisùkti Als. Muno vaikas dar mažas: pats negalia durių atsisùkti Vkš.
2. DŽ pasukus įjungti: Atsuk radiją, pasiklausysim Plng.
| refl. tr.: Ko tik neprisiklausai atsisùkęs radiją! Žr.
3. MŽ, N, P, I, Rtr, DŽ, NdŽ, Brs atgręžti: Grėtė įsižeidusi atsuko jam nugarą I.Simon. Aš aną kalbinu, ana mun nugarą àtsuka Vkš. Atsùk murzą šišion Gršl. Brinkt, subinę atsùko, į lovą – i papūsk į uodegą! Trk. Paveiza, ka ratai an stogo užvažiuoti, dišlius àtsuktas an Žagarės (apie kaimo jaunimo pokštus) Klk. Atàsukė arklius iš šalikelės ir nuvažiavo plentu Ds. Pakinkykit žirgelius ir atsùkit į vartus JV595. Atsuku akis – nebėra baidyklės Šts. Prariektą duonos kepalą neatsuk į duris, kad neišeitų (priet.) Šts. [Trobų] gyvenamasis galas visados buvo į rytus ar pietus atsuktas S.Dauk. Tada atgrįžo (atsuko) Ponas labai stiprą vakarinę [vėtrą] BB2Moz10,19. Nu to laiko visą savo galią atsuko ant lietuvių ir žemaičių S.Dauk.
| prk.: Vaikai tėvų antraip neatsùks (nepakeis) Šv. Atsùkus (antra vertus) dabar i geriau gyvent Slk.
^ Pabaigiau dainas i viską jau, į kitą pusę atsùko (pasenau) – jau lauk mirtis Šll.
atsukamai̇̃ adv.: Neatsukamai I.
| refl. J, Š, Rtr, Ad, Nm, Jrb, Plšk, Jdr, Vž, Als, Sd, Klk: Varnos pačioj viršūnėj ir prieš vėją atsisukusios. Oi, dar paspirgins! V.Bub. O tatušis nė sukte nebatsi̇̀suka, paleido iš tiesų rūkti į pušyną BM382(Lž). Tegu jį bala, ka tik sulauksiu Kalėdų – nė atsisùkt neatsisùksiu, ka eisiu į namus! Mšk. Atsisukáu i parejau numie kailiniais kvepančiais Gd. Tas vaikas ten draskos, kroka, o anie nė atsisùkę nepaveiza Tl. Rodos, eičiau ir neatsisùkčiau į tą pusę Stak. Atsi̇̀sukiau padabot, kas te eina Ck. Kai eina, tai vyža ugnį degina, o atsisuki – nieko nėr LTR(Lkm). Ka žvirbliai javų nelestų, reik sėjant taip daryti: atsisukti į šiaurę i mesti tris saujas grūdų, o po tam greit atsisukti i eiti pri savo darbo LTR(Vdk). Ka katė prausas, ta būs svečių iš tos pusės, į kurią atsisukusi prausas Plt. Paskui, atsisukę ant kits kito, mušose tarp savęs S.Stan. Atsisuko ant munęs užpakaliu, o ne veidu P. Kitais keliais atsisukęs laimingai grobį parvirdė S.Dauk. Tada bus lietus, kai vėjas atsisùks iš vakarų Jsv. Vėjas atsisuko nuo žiemvakarių J.Balč. Atsi̇̀sukė an čia vėjas, gryčia baisiausia šalta paliko Mžš. Vasarojaus neveža, kol neatsisùko šiaurės vėjas Žg. Atsisuko rytvėjelis ir nupūtė vainikelį D57.
| Atsisùkus saulei (po saulėgrąžos) diena pradeda ilgėt Ds. Jau turbūt tik kitas kampas žemės atsisùko – toks šaltis balandy! Jrb.
| prk.: Bepročiai, pamišėliai, jūs nežinote, kad tas pats šautuvas, kuriuo kitus šaudote, gali ir į jus atsisukti! J.Paukš. Skriauda pačiam grįžta atsisùkusi Šts. Nežinom, kokie laikai atsisùks Šts.
^ Na, eikita ant kur atsisùkę (nešdinkitės)! Skr. Arba, sakysim, šitaip [keikiamasi]: kad tu surūgtum, kulnai kad tau atsisuktų, pakinkliai susivytų J.Balt. Iš bado ir atsisukęs suėda LTR(Vdk). Suktas galas atsisuks Nj.
4. P nukreipti į šalį, nugręžti: Nebesuspėjo ratų pasturgalio atsùkt – i užvažiavo keleivinė Mžš. Dievas neatsuks nuo tavęs veido savo M.Valanč.
| prk.: Niekas tos nelaimės neatàsukė nuo manės Adm.
^ Ka tau kulnes į antrą pusę atsùktų! Krš.
| refl.: Prie darbo buvo netinkamas, o draugai nuo jo atsisukė LTR(Aln).
^ Atsisuko kaip šuva nuo dešros (nuo kumpio Mrc) KrvP(Rs).
5. atėjus labai trumpai pabūti: Pamišo ir poterai; atsisukusi išvažiavo namon Žem. Tas ponas paskui pasigedęs [pinigų], atsisukęs išvažiavęs ieškot Sln. Nuvažiavo ir parvažiavo atsisùkęs (nieko nepešęs) Trk. Atsisukęs aš ir vėl į Prūsus – pargrūdau knygų Ar.
ǁ ką padarius truputį palaukti, nusiteikus ar priverstam vėl tą patį daryti, su tuo pačiu susidurti: Moma ažpyksta [ant vaikų], atsi̇̀suka – i vė gerai Dglš. Neseniai sutvarkiau, o dabar atsisùkęs ir vėl tvarkyk Rs. Prausys, prausys žmogus, atsisùkęs – vėl murinas LKT69(Dr). Tik pasakei, o atsisùkęs klausk – nežino Jnš.
^ Giminė atsisukus vėl bus giminė KrvP(Jnš).
6. refl. Vv einant, vykstant pakrypti į kurią pusę, pasukti kuria linkme: In Kartėnus ir atsisùkit šituo keliu Ldk. Jis kaip važiavo tiesiai, tai elektros stulpan ir pylė – nebespėjo atsisùkt Krs.
7. refl. R, MŽ, RtŽ, Vn, Up, Erž, Srv, Lš, Antš atvykti, užeiti, atsirasti, atsidanginti: Iš kurgi tu vėl atsisukai? MŽ219, N. Jis nuolat čia maišės, aitvaru čia atsisukdamas Vaižg. Ar iš tolie atsisùkęs esi? Krš. Uršele, kumet pas mumis beatsisùksi paviešėti? Plt. Veselios tai gal atsisùks ir jie Slm. Pas mus tai ji tankiai atsi̇̀suka, ta Daratėlė Grš. Iš kurios balos atsisùko toks katinas – visus vištelius išpjovė Lkv. O galas žino, iš kur jis čia atsisùko Alk. Žiùrėk, katė prausias – jau kas atsisùks Kvr.
| prk.: Kad kokia daina atsisùktų į galvą, t. y. atsiminčiau, padainuočiau J.
8. Vkš, Brs, KlvrŽ, Lkv pavaryti atgal, sugrąžinti (einantį): Juri, atsùk avis? Prk. Arkliukas mano àtsuka kaimynų karvę i varo atgal Pgg. Leisk (bėk), vaikelis, atsùk žalausę: antai eita į rugius Plt. Trijų metų piemenikė, ale karvę àtsuka Užv.
9. atvynioti: Duok, aš atsuksiù [saldainį] Azr.
| refl. tr., intr.: Jis atsi̇̀sukė tas apyvaras, ir nubyrėjo žiedas Upn. Diržai išsitempia, susisuka ir atgal atsisuka rš.
10. atpalaiduoti suvytą, sudvilinkuotą: Atàsukiau siūlus ir vėl susukiau, ir labai gerai išejo Ktk.
ǁ išpinti: Ir atsukste žaliosias kaseles, ir nukelste rūtų vainikelį RD59.
11. atpalaiduoti susivijusį, susiraizgiusį: Ale apsisukus karvė į vieną pusę kokią dešimt sykių – tei[p] pailsau, kol atsukaũ Jrb. Atsuko vadeles ir griebė už plūgelio A.Vien.
12. ištiesinti: Dabar te nei mūrelio nebėr, kelias atàsuktas Slm.
13. sukant iškreipti: Ažu sparno neimk – atsuksi̇̀ sparną [vištai] Klt. Kas jam àtsukė tą sparniuką: a gyvulėlis barkštelėjo kiek, a kas? LKT251(Šd). Rankas atàsukė (sukraipė) nuo darbo Užp.
^ Kad ranką atsùkt radusiam pinigus [ir negrąžinusiam]! (toks piktas linkėjimas) Rod.
14. refl. tr. Lš sukant atsiskirti, nutraukti: Kampą duonos atsi̇̀sukė ir valgo Vrnv. Aš va lyno atsi̇̀sukiau galvą Lp.
15. atitaisyti išsuktą, sužalotą: Kojas kreivas [daktarai] àtsuka, rankas Nmk.
16. sustabdyti (galvos svaigimą): Jau! Daktaras atsùks gaivą, jeigu ji sukas! Jrb. Tą galvą neatsùks nė tie akiniai Skdv.
17. šnek. parūpinti, pristatyti: Atsuk rugių pūrą ir gausi prekių Šts. Paskolinsu sviesto, bet gausi mun tiek pat atsùkti, pieno pasigavusi Šts.
◊ añtra atsùkus antra vertus, kitu požiūriu: Antra atsukus, argi svetimtaučiai gal teip atjausti mūsų bėdas ir vargus kaip mes patys? VŽ1904,1. Añtra atsùkus, ko iš jo norėt – senas Kair.
gálvą atsùkti nužudyti: Tu ką padarysi – tau gálvą atsùks Dv.
gálvą atsùkti į ùžpakalį sukvailinti: Gálvą atsùko į ùžpakalį tas plepis Pvn.
kãklą atsùkti nužudyti: Kad tep darbuit, kap ėda, tai vienas velniui kaklą atsùkt Rod.
kanópkas atsùkti į duri̇̀s Šd menk. mirti.
kójas (kulni̇̀s Šll, lẽtenas Pp, Ggr) atsúkti į duri̇̀s (ant dùrų Šlv, ant dùrių Rdn) KlbXXVII(1)42, Gž, Pgr mirti: Jei kójų an dùrų neatsùksiu, tai susitiksim Jd. Pailsinsi kaulus, kójas an dùrių atsùkusi Krš. Tai atsùko vargšelis kójas į duris Mrj.
kójas atsùkti mirti: Jeigu ne vaistai, tai seniai būčiau atsùkus kójas Plv.
krãmę atsùkti užmušti: Kramę atsuksu, ka neklausysi! Šts.
kulnų̃ neàtsuka tingi prieiti: Ji visada palieka atdaras duris, neàtsuka kulnų̃ Skr.
nùgarą atsùkti nekreipti dėmesio, nepaisyti, paniekinti: O kaip dabar su jumis kalbėti, jei jūs darbo žmonėms nugarą atsukat? A.Gric. Na, bet ir tu neatsuk nugaros. Numesk mano labui kokį gražiau suraitytą žodelį K.Saj.
padùs atsùkti į duri̇̀s KlbXXVII(1)42 mirti.
smãgenys atsi̇̀suka Kpč pasidaro aišku.
sprándą atsisùkti žūti: Kad tu vely sprándą atsisùkus, ką tu pisorka tapai! Švnč.
sùbinę atsùkti vlg.
1. susirgti: Plėšeis – sùbinę ir atsukai̇̃ KzR.
2. nusigręžti, nebebendrauti: Toks draugas i sùbinę greit atsùks: tie gėrėjai visumet taip daro Krš.

susùks ir atsùks Dkk apie labai plepų.
šiáurę atsùkti nusigręžti, nekreipiant dėmesio: Kai užsiminiau apie skolą, tai šiáurę atsùko, nė klausyt nenori Brt.
úodegą atsùkti į duri̇̀s Vkš menk. mirti.
ùžpakalį atsùkti
1. nutraukti bendravimą, parodyti nedėkingumą: Kišė kišė, davė davė viską, o dabar tas ùžpakalį àtsukė Mžš. Juk tai savas žmogus. Tai ne Erna, kuri man užpakalį atsuko I.Simon. Atsùko ùžpakalį [buvusi gera kaimynė], ir ko? Krš.
2. pabėgti: Keistutas velijos to[je] vieto[je] mirti, nekaip užpakalį kryžeiviams atsukti S.Dauk.
įsùkti, į̇̃suka, -o (į̇̃sukė)
1. tr. R, MŽ, N, K, M, Amb, L, Š, Rtr, Lk sukant įtvirtinti: Varžtelį įsùkti DŽ1. Į̃sukamas dugnas NdŽ. Įsùk gvintas į sričę ratelio J. Į pryšnagį įsukáu gripą Lkv. Kiauliui iñsuka brūzguolį Ds. Seniau drotis įsùks į nosę [kiaulėms] Lc. Įsuk šerį į pikdrotę Plik. Lempeliūtė insuktà kai akytė Klt.
| refl. K, Rtr, BŽ44.
2. tr. Šts, Vkš, Rmš sukantis įtraukti: Reikia žiūrėti, kad [linaminės] velenai nesisuktų dyki, o dar saugotis, kad pirštų neįsuktų kartu su linais J.Balt. Susikamšyk skvernus, kad neįsuktų̃ ratan Š. Pačiam koją, iškeltą iš ratų lauka, ratas įsuko Sln. Vėjas šiaudus stulpais įsukė verpetuosna rš. Arkliai pasibaidė, vadelė kaži kai įsùko pri drangos pirštą ir nuspaudė Gdž.
^ Kai rate insukti̇̀ pardien eina eina [vaikai] Klt. Tas vaikas kap ratan iñsuktas rėkia Ign.
| refl.: Įsisuko botkotis į ratą N.
ǁ įtraukti suktis (ppr. į šokančiųjų ratą): Aiškiai laukė ji, kad pakvies Stanislovas [šokti], viesulu įsuks į ratą J.Balt.
| prk.: Aš įsukčiau (įvelčiau, įpainiočiau) į kokią istoriją patį žymųjį apylinkės žmogų, sakysime, daktarą Gintautą, ir patupdyčiau į kalėjimą Vaižg.
| refl.: Abu įsisuko į šokančiųjų tarpą rš.
3. tr. sukant nuleisti žemyn, įtraukti: Įsuko lempos knatą rš. Įsukta (prigesinta) lempa rš.
4. tr. Vkš sukant ratu, suteikti inerciją: Gerai įsùkęs mėtyklę, paleido akmenį DŽ1. Įsùkęs akmenį, kad paleido į langą! Klvr. Tik gerai įsùk ranką, kad toliau numestum Jnšk. Tu gerai n'įsukai̇̃ to ratuko Jrb. Biesas melninčią įsùko Slnt.
^ Vincuk, Vincuk, insùk ir paleisk (atsikratyk) Mrj.
| refl.: Smarkiai įsisukęs ratas vėl palėtėdavo rš.
ǁ refl. Š įsismaginti suktis: Įsisùkti [šokant] gerai nė[ra] kur: bilst į spintą, bilst į sieną Vkš.
5. tr. padaryti reikiamą apsukimą (pjaunant dalgiu): Kas moka pjaudamas įsùkti dalgį, to dalgis tura atlėkti į užpakalį Krš. Pjauna rugius kamariuotai: pjovė[ja]s neįsuka kirčio Šts.
6. tr. Bsg maišant iberti, įblęsti: Viralan reikia įsukt miltų Antš.
7. tr. SD388, Sut, NdŽ, Krkn, Trgn, Str, Dbč, Rod, Dv, Lz įvynioti, įsupti: Vyrai užgulė stalą, traukė iš kišenių į laikraščius įsuktą duoną, lašinius V.Bub. Iñsukta abrūsan bakanas [duonos] Klt. Kiaušinius insùk gerai in pakulas, kad vežant nesusidaužytų Al. Iñsuka duonos ir cukro autelin ir duoda vaikui [čiulpti] Pls. Duo[k], aš tave kalniuosan insuksiù, bus šilčiau Tvr. Juosta iñsuka, kad anė susjudint tas vaikas Btrm. Jei neinsuksiù kojų [šiltai], tai negulėsiu Rud.
| In miltus iñsukta kopūstų Dg.
| refl. tr., intr. SD190, NdŽ: Prie pabūklų anies stovėjo tęnai galvas insisùkę tokiom skarom Ml. Durnius antsi̇̀sukė gelumbėsen i ejo keliu (ps.) LKT347(Švnč).
8. tr. sukant, vejant (lizdą) įpinti: Nukirptus plaukus reikia sudeginti, kad paukščiai į kinį neįsùktų: jeigu įsùks – galva skaudės (priet.) Vkš.
9. tr. smarkiai suvyti, padaryti sukrų: Metmenim siūlas turi būt iñsuktas Ut.
10. intr. pasukus į kurią pusę, įeiti, įvažiuoti: Kai procesija įsuko į Lukiškių aikštę, minios žmonių grūdosi jos pakraščiuose V.Myk-Put. Nusileidęs nuo kalno, įsukau į vieškelį J.Marcin. Įsùkt bus tau tę bjauru pas jų Jrb.
| refl.: Joškis kromu vežinas įsisuko į kiemelį Žem.
ǁ padaryti posūkį, vingį (apie kelią): Kelelis įsuko į mišką, vingiuodamas tarp ištekinių pušų V.Bub.
| refl.: Palauk prie kelelio, kur įsi̇̀suka į mišką Ėr.
11. intr. užeiti einant, vykstant pro šalį: Aš, pro šalį važiuodamas, įsuksiu sužinoti LzP. Aš turu įsùkti py anų, aš turu reikalą Prk.
12. tr. Gdr judantį nukreipti į kurią pusę: Negaliu mašinos įsùkt į šitą kelelį Mrj. Vadelės suspynė po ratais ir įsukė arklį šventoriun LTR(Kp). Tvanas įsuko arklį į upę Šts.
13. tr., intr. prk. priderinti, įtaikyti: Aš nemoku natą įsukti, o balsą turu gerą Šts. Aš neįsuku natas tai giesmei Dr. Nedainuok, nes tu neįtaisysi, neįsuksi prie žmonių balso (šuo sako vilkui) S.Dauk.
14. tr. pakreipti, atgręžti: Dar dreba jo (vaiko) kojytės, jos taip plačiai išskėstos, pėdytės į vidų įsuktos, – bet jis stovi! I.Simon.
15. padėti gauti darbą, įtaisyti į kokią vietą: Sūnų gimnazijon iñsukiau Nč. Ją įsùko į statybos kantorą dirbt Jrb. Ko atejai? Kas čia tave įsuko? Šts.
| refl. Vdšk: Insi̇̀sukė geran darban, kad netingės dirbt Klt. Įsisukaũ į gerą vietą Žvr. Norėčiau kur nors įsisùkt į tarnybą Skr. Anas nori kur gerai užkuriom insisùkt Ds.
16. įpiršti, įsiūlyti, įbrukti: Jie labai norėjo jam įsùkt tą mergučę Šmk. Buvo biedna, ale añsukė bagotam Švnč. Čigonas tą šlubį vis dėlto tau įsùko Alk. Įsùko vokyčiams raišą arklį Šts. Štai kad ir brolis – bėdą iñsukė, ir gatava Sdk.
17. įsibrauti, įsimaišyti, įlįsti kur: Kai aš ten įsisukaũ, tai visi bernai išbėgiojo namo Žvr. Tik neklausykit: kai įsisùksiu su diržu, tuoj nusiraminsit! Jnš. Kai įsisùksiu duoti, tai akys ne akys! Ll. Bėkit, ba kad įsisùksiu su šluota, tai žinosit! Mrj. Įsi̇̀sukė an gryčią ir tuoj pakėlė rietenas Ėr. Ir įbėgau, įsisukaũ į seselių pulką JV560. Dešimtasis įsisùko į mergelių būrį D79. Aš intsisùksiu in arklius, tai aš išvaikysiu LB257. Vilks, tarp avių įsisùkęs, plėšė, draskė, ėdė Jrk39. Aš vilką rėkiu, ė anas kap insi̇̀sukė avelėsen! Tvr. Ale vienos vištos trūksta, musė (turbūt) lapė įsisùko Vdk. Katei įsisukus, pelės nešmižinėja TŽV621. Kurmis įsi̇̀suka į daržą, ežes išrausa Kl. Įsisùko į dobilus ir nurovė visą kraštą Jrb.
| Viesulas kai terp trobų įsi̇̀suka, tai net sienos braška Jnšk. Kur audra įsisuko, laukai tapė visiškai išplėšyti prš. Ta (audra), įsisukusi į Kėblių sodą, akies mirksnė[je] sulaužė, sutraškino ir išardė visą butą Jono M.Valanč.
| prk.: Į jo širdį įsisuko baimė rš. Į mūs kaimą giltinė įsisùko VšR.
^ Pilna kūtė žalų karvių, viena juoda įsisuko – visas išgainiojo (žarijos ir žarsteklis) Škn.
ǁ NdŽ, DŽ1, Mrj, Žvr, Šlv, Stk, Rmš prk. paplisti, įsigalėti (apie ligą): Kaip dabar ligos įsisuko į žmones N. Tik man nuo to darbo įsisuko liga V.Kudir. Pas mus kap insi̇̀sukė kokia liga, tai vičvisi negali Vrnv. Del valgymo nepamirsi, ale va kokia liga insi̇̀suka Pun. Įsisùko blusinės į vaikus Šts. Tą vasarą į jų kiemą karštinės įsisukusios LMD(Sln). Į arklius įsisùko pažandės – ėmė sirgt Vl. Kaži koki liga jau yra įsisùkusi toms kiaulėms Trk.
18. refl. įkibti: Ko lakstai po kiemą? Kai insisùks Margis blauzdon! Ant.
19. tr. apgauti: Norėjo mane įsukti, bet aš nepasidaviau Ms.
20. tr. įskųsti: Gumbas per visą dieną vis galvojo, kaip čia tą Narį įsukus ponui Žem.
21. tr. apsvaiginti: Degtinė insùkdavo galvą geriau negu vynelis Srj.
ǁ refl. įsismarkauti svaigti, suktis: Man galva insi̇̀sukė Dbč.
◊ gálvą įsùkti priversti mokytis: Jei galvõs pati nesuks – neinsuksi̇̀! Klt.
grū̃šių įsùkti skaudžiai pabraukti nykščiu per galvą prieš plauką: Su nykščiu aš anam į galvą įsukáu grū̃šių Lkv.
į aũsį įsùkti nuolat primenant įtikinti, įkalbėti: Tėvų buvo į̇̃sukta į aũsį, kad gražiai su seneliais apsieičiau Šk.
į gálvą įsisùkti
1. kilti staiga kokiai netikėtai minčiai: Kas jam in gálvą insisùko, kad staiga vedė Mrj. Kažin kas jam įsisùko į gálvą – terkš, ir pardavė tėviškę Alk. Insisùko į gálvą tą pušį nupjaut Prn.
2. prisiminti: Insi̇̀suka galvõn visokių tų dainų Srj.

į tãbalą įsùkti primušti: Įsùksu aš tave į tãbalą Ggr.
vélnias įsi̇̀suka Vdšk apie neapgalvotą pasielgimą: Jam įsisùko vélnias, ir pametė žmoną Skr.
vélnias įsùko úodegą pairo geri santykiai, sutriko dermė: Buvo pora sutikusi, ale ka vélnias úodegą isùko Grd.
išsùkti, i̇̀šsuka, -o (i̇̀šsukė)
1. tr. K, M, Š, LL289, Rtr, NdŽ sukant išimti, ištraukti, pašalinti ką įtvirtintą, įsuktą: Išsùkti (sraigtą) BŽ77. Išsùksiu su grąžtu vinį, ir parskils medis J. Dominykas nieko neatsakė, pypkę iš dantų ištraukė, išsuko kandiklį ir syvus išpylė LzP.
ǁ Aln sukant iškelti, ištraukti į viršų: Išsùk kelis viedrus vandens Pžrl. [V]andenio išsùkt aš turėjau, visas darbas: i̇̀šsukiau – galiu gulėtie Adm. Kalvis tuo tarpu drebančiu pirštu iššluostė stiklą, išsuko dagtį ir užžibino lempą A.Vencl. Par daug lempą (jos dagtį) išsukai̇̃ – rūksta Vkš.
ǁ Žg sukant išplėšti, išrauti: Po trijų dienų atkasę [jautį] išsukė ragą BsPII159(Šd). Išsukus danties nervą, skausmai nurimsta rš. Jurgilus baigia išsùkt vėjas Ktk.
| refl. tr.: Čiuprynas išsi̇̀sukė (už plaukų pasitampė pešdamiesi) ir eina pirkion Dglš.
2. tr. sukamu judesiu išimti, pašalinti (vidinę dalį): Atskaitom mes su Stepuku devintą pušaitės metūgį, išsukam jos šerdį ir darom birbynę J.Balt. Alksnio išsùks tą šerdelę i padarys tokį kiaurą pagaliuką Lž.
3. tr. Zp, Asv padaryti (ppr. švilpynę) iš atkepusio luobo, ištraukiant iš šakelės medieną: [Birbynė] dažniausiai išsukama iš aliksnio LTII107(Sab). Jis jai buvo birbynę iš liepos žievės išsùkęs Skrb. Eik atnešk gluosnio, tai išsuksiù švirkšlį Lp. Išsuk švilpį – daba medžių žievė yra atkepusi KlvrŽ. Kolei pavasarį neužgriaudžia, negalima dūdelės išsukt LTR(Ppl).
| Seniau pypkes iš alksnio išsùkdavo Krž.
^ Ne tep lengva nupjaut šaką, kap dūdą išsukt Grv.
| refl. tr. DŽ, Vdn, Rod, Eiš: Išsi̇̀sukiau alksnio dūdelę Grž.
4. tr. Sut, BŽ77,81 nutvėrus ištraukti, atimti, išveržti: Brūkšt išsuko jam iš glėbio virtuvą ir nešasi Žem. Tėvas ma[n] iš rankų išsùko knygas Jrb. Reikėj[o] išsukt šautuvas iš rankų Lp. Dovydas jam piningus iš mašnos išsukęs LC1888,14.
5. tr. kokiu įrankiu maišant išjudinti iš vietos, išvaikyti: Kiemo kryžiuje pradėjo žvirblaičiai čirkščioti; šis tujaus su kartale išsuko ir tarė: palaukiat, jūs daugesni nebčirkščioste, nebeleste kanapių M.Valanč.
6. tr. sukant kuo išvalyti, iššluostyti: Suvilgęs nosinę, perbrauksi veidą ir išsuksi kepurės vidinį ratlankį rš. Jis ma[n] išplovė ausį, išsùko su vata, i gerai Jrb. Skepečiūte šlapia i̇̀šsuku, i̇̀šsuku sūdelius, i švarūs Klt.
7. tr. sukant nužiesti: Sukėjas žino, kokio molio gabalo reik bliūduo arba puoduo išsùkti Vkš.
| refl.: Ne visuomet ąsotis išsisuka be plyšio rš.
ǁ sukiojant, vartant iškepti: Gaidžiui galvą nusukčia ir an iešmo išsùkčia Vlkv.
8. tr. gręžiojantis, sukantis išrausti: Dirvoj traktorių i̇̀šsuktos tokios gūžtos Snt. Šita bukta vandenio išsuktà Rmš.
| refl. tr.: Urvinės [kregždės] olas išsi̇̀suka kur Skr.
ǁ sukiojantis išvartyti, ištrinti: Arkliai rugius išsùko, išmalė Plv. Vėjas rugius baisiai išsùko Lš.
ǁ refl. išsidilinti, atsirasti nuo sukiojimosi: Rate išsisuk[ė] jau per didelė skylė Grv.
9. tr. išvažinėti (ratų tepalą): Išsuktu tekinių šmyru (išvažomis) suskius gydo Šts.
10. tr. Brs, Trš, Skdt padaryti reikiamą kirčio apsukimą (pjaunant dalgiu): Tokia tanki žolė, kad dalgės negalima išsùkt Sdk. Vieną kirtį juo išsuka, kitą – ne, ir y[ra] kamaruotai išpjauta Šts.
ǁ Rz nupjauti dalgiu: Reikėjo suvežti rugiai, Žydbaloj išsukti panuovolį A.Vien. Tėvas iš viso be sveikatos: i̇̀šsukė vieną pradalgį ir užduso Ktk. Dobilas buvo tep išgulęs, kad vos jį i̇̀šsukiau Knv. Pievų sužėlimas – kap delgiu išsùkt?! Rod.
11. tr. sukant susmulkinti, sumalti: Suksi [girnas], suksi, kol sėtuvikę išsùksi End. Išpjausčiau visas riebumas, kūdą [mėsą] i̇̀šsukiau par mašinką Klt.
ǁ iškulti: Tą krūvelę i̇̀šsukė, tada jau kitą suka [rankine kuliamąja] Dsn.
ǁ suverpti: Išsùk tu rateliu, išmink [viso audeklo siūlus]! Dbč.
ǁ sukant išvalyti, išmalti: Jau i̇̀šsuktos girnos – do malam Klt.
ǁ Pbs sukant išskirti, išmašinuoti (pieną): Vakare, prieš gulant, verda šeimininkė žirnienę trintinę, pabalina išsuktu pienu! J.Balt. Tu, vaikas, paimk ir išsùk pieną Slnt.
| refl. tr.: Reik da pieną išsùkties End.
ǁ išspausti: Iš dviej šitų namelių i̇̀šsukėm daugiau kap keturiasdešim kilų medaus Rod. Mano darbas buvo jau išsuktus, tuščius korius nešti tėčiui A.Vencl.
| refl. tr.: Oras gražus, išsisùksiu medų savo Dj.
ǁ išdirbti (odą, kailį): Buvau vieną karvės skūrą išsùkęs Sml.
^ Papulsi tu mano rankosan, aš tave išsuksiu kai sirmėtį! Tvr.
| refl.:
^ Kol žmogus neišsisuks kap skūra, tol nemokės gyvent Arm.
12. tr. maišant, sukant ištrinti: Trynius reik išsùkti su sukru ir tik tumet dėti į medauninką Vkš. Kiaušinius sumušt, išsùkt gerai Sk. Išsuktas padažas pasūdomas, įberiama raudonųjų pipirų rš.
| refl. tr.: Turu juodųjų serbentų išsisùkusi Krš.
ǁ maišant, plakant pagaminti: Kaip seniau gerą karvę turėjom, i̇̀šsukei [sviestą], savaitė – i vėl suk Ssk. Par Kūčias aguonų pieno išsùkdavo Sk. Gal da pusryčiam kokios košės išsuksiu Skrb.
13. tr. susukant, suvejant padaryti: Tokia rykštė buvo iš beržo išsuktà Str. Kliūbus paema, i̇̀šsuka, i̇̀šsuka i užvynio[ja] ant mieto Varn. Kad nuvažiuosma į pievą, ta (tai) karklyną nusipjausma ir išsùksma tus atsaičius Vvr.
14. tr. ką susuktą, suvyniotą išvynioti, išleisti: Iki jis kapą [kūlelių] išdengė, aš pusantros išsukaũ Alv.
| refl. tr.: Kitąroz [šuo] ir iš popieriuko išsi̇̀suka pats [saldainį] Str.
ǁ išskleisti: Paskui, nerasdamas ką pulti, [kalakutas] išsuko uodegą ratu ir iškilmingai nužingsniavo toliau į kiemą I.Simon.
15. tr. SD323, N išvyti (iš ritės): Mama išsùks vilnas iš ratelio, tada pradėsiu megzt Rm.
| refl.: Išsisukusi (išsileidusi) špūlė N.
ǁ išskirti suvytą, sudvilinkuotą siūlą ar išlyginti garankštį: Jei besivydama laumė nutveria berno kelnes ar sermėgą, suplėšo į gijas arba išardo po vieną siūlelį ir net juos išsuka rš.
| refl.: Kamūlį vydamas, kietai subrauk siūlus, kad spaliai išbirtų ir gurgždūlės išsisuktų Šts.
16. tr. šokant apsukti ratu, aplink: Par ranką i̇̀šsuki panelę Sk.
ǁ pašokdinti: Vedu panas išsùkova po šokį Dr.
17. intr. LL323, BŽ55, DŽ, NdŽ, Jon einant, važiuojant pasukti į šalį: Ar ne geriau būtų mums kur nors išsukus iš kelio ir pernakvojus? A.Vien. Tiktai, žiūrėk, niekur iš takučio neišsùk: kad išsùksi – motinos neberasi (ps.) Klvr. Nei paklydova, nei iš kelio išsukėva, bet važiavova stačiai pas Svirplį Blv. Traukiniams einant išsukamai̇̃siais keliais, reikalingas ypatingas atsargumas VĮ.
| refl. Lp: Svetimi žmonės dar už varsto antro, ligi tik išsisukdami iš vieškelio, jau klausias kelio Vaižg. Pametė kelią ir įvažiavo ing tankų karklyną teip, kad niekur negalėjo išsisùkti BM263(Šl). Gaudėm kumelę, bet iš kelio išsisùko, pabėgo į plentą Jdr.
| Kai saulė išsisuka iš pietų, banda sustoja antrą sykį M.Katk.
ǁ praleidžiant pasitraukti į šalį: Jis nori išsukti vestuvininkams iš kelio I.Simon.
| refl.: Paliepė … skambalą pririšti, kad … visi žinotų, kad „činauninkas“ važiuoja ir kad visi jam iš kelio išsisuktų TS1897,11. Išsi̇̀sukė žmogus iš kelio ir laukia, ligi praeis autobusas Ds.
ǁ padaryti posūkį, vingį: Nuo to storulio ąžuolo išsuka takas dešinėn rš.
| refl.: Po kairei išsi̇̀suka keliukas Ukm. Ežeras išsi̇̀suka ir ties mumim Dg.
18. išvykti, išsidanginti: Gerai, kad jis išsi̇̀sukė iš namų – bus ramiau Ėr. Nebesulaukiam Viktoro: išsi̇̀sukė nuo ryto ir negrįžo Slm. Tu suksies ir išsisùksi, o man reiks likt Pv. Tie varlės viščiokai vėl an kelio išsi̇̀sukė Antš.
19. tr. padaryti kreivą, iškreivinti, iškraipyti: [Reumatas] kriūtinėj kaulus guzais i̇̀šsukė Klt. Ramatas i̇̀šsukė, išvarė kaulus Vrn. Mano pirštai jau išsukti̇̀ Aln. Jos rankos i̇̀šsuktos, tai skauda, kai blogas oras Mrc. Statant naują namą nereikia dėt perkūno muštų ir vėjo išsuktų medžių, ba perkūnas muša LTR(Auk). Akys i̇̀šsuktos, išmaliavotos, in žmogų nepadabna Klt. Jų dirvos nėra tiesios, ali aneję pono dvaran ir i̇̀šsuktos kap gyvatės (labai vingiuotos) LKKXIII124(Grv).
| refl.: Kamašeliai išsisùkę, išsikraipę Klt.
20. tr. prk. pakeisti, iškreipti: O aplink Rietavą (į vakarus) lala išsukta kalba JJ.
ǁ pakreipti norima linkme (kalbą): Jis visada kalbą išsùks pagal savo (savo naudai) Dkš. Dabar jau kitep i̇̀šsuka (aiškina) Dg.
ǁ sugalvoti atsakymą, išspręsti (užduotą klausimą): Aš kito klausimo negaliu išsùkt Krč.
21. tr. išnirti: Kur leki! Išsùksi koją Klvr.
ǁ VoK133(Mrj), L, Rtr, Trš, Mšk, LTR(Rk), Imb sukant išstumti iš sąnario, išnarinti: Pagavo už rankos, patraukė ir išsùko ranką Vkš. Išsuktà ranka, negalėjo nieko daryt JnšM. Ìšsukė pirštą Dglš. Visai koja išsuktà paršui Rz. Kai kalaitė neklausė, pamotė išsuko jai koją LTR(Šil).
| refl. tr. Rtr, NdŽ, LKT256(Slč), Trk: Ko tik kojos neišsisukiau, kap kadokas kryptelėjo Lš. Jie kasdien pliekias: tai ranką išsi̇̀sukė, tai ančiakį išsidaužė Slm. Išsisukė uodelis savo miklius sparnelius LLDI380(Mrk).
ǁ išlaužti: Du dantis išsukė, šonakaulį išlaužė LLDI386(Ck).
| refl. tr.: Gali dantis išsisùkt, tokius riešutis bekąsdamas Trgn.
22. tr. impers. išstumti iš vietos (skaudamą akį): Strošnai sukė tiesiąją akį ir išsukė – nieko nebematau Vrn.
^ Kad jam akis išsùkt, kad žverblėt anas an sniego kai ragana! Prng. Kad man akis išsùkt, kad tas arklys blogas! Dg.
23. tr. impers. įtrinti (guzą): Maliau maliau – guzus an rankų i̇̀šsukė Pls. Čionau i̇̀šsukta guzas Ml.
24. tr. impers. kurį laiką skaudėti, gelti: Ìšsukė man parnakt dantį Ds.
25. refl. Kdn išsilenkti, ištrūkti, pasprukti: Jis išsi̇̀suka (išspriūsta) kaip koks ungurys KI1. Nejaugi meška nuo jo raginėlės gyva išsisùksiant? BM68(Žb). Savo pažadėtąją norėjo pabučiuot, ale ta išsisuko ir pabėgo BsMtII101(Nm). Mes patys būtum tavę ieškoję, ir tada iš mūsų rankų būtum neišsisukęs LTR(Slk).
26. tr. LTR(Al), Up, Dr padėti išvengti ko, išgelbėti iš keblios padėties: Užmokėsiu advokatuo nesigailėdamas – išsùks muni! Vkš. Gentys išsùko – būtų varžytynės buvusios Krš. Vaiką sukau ir išsukáu nu kantono Šts. Iš Erodo nagų tėvai jį išsukė Gmž.
ǁ intr. išsigelbėti, išsiteisinti: Pakliuvau vokyčiams. Pakol iš ten beišsukáu! Kal.
| refl. M, J, NdŽ, Kbr, Žvr, Jrb, Prn, Srv, Mšk, Pn, Ėr, Ds, Jdr, Všv: Buvo pakliuvęs, bet išsi̇̀sukė Š. Neišsisùksi, krupi, vesu pri daktaro! Krš. Ot, delto šiap tep ir išsi̇̀sukiau iš bėdos Rod. Vis tep išsisuki kap žalmargis su uodega Gs. Tarnaitė tik ir džiaugiasi iš darbo išsisukusi Pt. Gal išsisuksi̇̀ (išgysi) be ligoninės Krs. Vyrai moka išsisùkti nu numų darbų Krš. Išsisukáu nevažiavęs: prastas y[ra] nakties važiavimas, gal paklysti Šts. Senas esi, be karšybos neišsisùksi Krš. Jaunas žmogus gali, senas turi mirti, todėl ir Elzbieta neišsisuko nemirusi M.Valanč. Išsisùkt išsi̇̀sukiau, ale uodegos nėr (ps.) Dv. Ir tu misliji, kad išsisuksi, išsimaluosi su savo tokiu nežinojimu? P.
^ Kur vargas žmogų traukia, nuo jo neišsisuksi LTsV206(Vrn). Nuo nelaimės neišsisùksi Prn. Nelaimėse ne verk, bet veizėk, kaip išsisukti VP32. Nuo blogų liežuvių neišsisuksi, o geri žmonės užjaus LTR(Srd).
27. refl. išsiversti: Netarnavusi aš negalėjau niekaip išsisùkti – tėvai labai biednai gyveno Nv.
28. tr. Š, NdŽ apgaule, suktybe išgauti, išvilioti: Kam turtą išgauti, išsùkti KII251. Jei kada pasiseka koks palivarkiukas iš jų rankų išsukti, tai negut per apgaulę, kitų vardu Vaižg. Tai padūkus: i̇̀šsuka iš tos bobutės pinigus, i gana Stak. Žiūrėk, ir išsùks iš to durniaus armoniką Skr. Kad tu būtum galvą trūkęs, o ne dukrą man išsukęs LTR(Ps).
| Kol iš jo tą pasižadėjimą išsùkom, tai praejo daug laiko Up.
◊ gálvą išsùkti Lkm, Ob, End privarginti, prikvaršinti: Galvà išsuktà jai – devyni vaikai Vn. Ìšsuka gálvą vaikai, nepameni, nei kur ką pasidedi Skdt. Nuo to skaitymo ir gálvą i̇̀šsuka Mlt. Jau mano senos galvà išsuktà, iškrutėta Tvr.
gluzdùs išsùkti atimti protą: Kad tau velnias gluzdùs išsuktų̃! Nč.
iš galvõs (iš gluzdų̃, iš prõto) išsùkti (išsisùkti)
1. pasimiršti: Buvau Balatnoj ir nieko nepirkau – visa i̇̀šsukė iš galvõs Arm. Buvau medžiuj ir i̇̀šsukė iš gluzdų̃ parnešt šluotą pečiun Vrnv. Man ką tu sakei, tai visai iš proto išsisukė Lš.
2. atimti orientaciją; sukvailinti: Jį bėdos iš galvõs i̇̀šsuk[ė] Ml.

káilį (kauniẽrių, kiaušùs) išsùkti išsigelbėti, išvengti: Raitės, raitės ir išsùko káilį – nepakliuvo Jnš. Nuo vokiečių kauniẽrių i̇̀šsukė Dbk. Suko, suko i išsùko savo kiaušùs Gs.
liežùvį išsùkti šmaikščiai pakalbėti: Aš negaliu tep gadnai išsùkt liežùvio kap anas Lz.
paskuti̇̀nis šriū̃bas išsisùko visai sukvailiojo: Eik eik, paskuti̇̀nis šriū̃bas išsisùko anai Ms.
sprándą išsisùkti žūti: Iškrito uodas iš ąžuolėlio, išsisuko sprandelį LTR(Vb).
úodegą išsùkti išsigelbėti, išvengti: Tai išsukai̇̃ úodegą nuo darbo? Klvr.
nusùkti, nùsuka, -o (nùsukė)
1. tr. N, K, DŽ, Brs, Dgč, Aps sukant, kreipiant nulaužti, nutraukti: Sukinėjo durų rankeną ir nùsukė NdŽ. Jis nusùko raktą J. Nùsukiau raktelius, jis šmaukš ir padarė naujus Rm. Vieną naktį atėjo vagis, nusuko spyną, kur buvo staininiai arkliai, pasimovė ir jau vesis BsPIII9(Nm). Tiek to, nepjauk tų karkliokų, ba da dalgę nusuksi Ktk. Pirmą brūkį kai braukiau, grėblio galvą nusukau KlvD22. Jau nùsukta grėblio du dančiai Dglš. Vė[ja]s nusuko obelę Šts. Tokią šaką nùsukė vėtra Kp. Audra sukte nusùko eglės viršūnę NdŽ. Rytmetį tujau nusùksu [alijošiaus] ragiuką, tujau į medų – nu to pagijau Pln. Nùsuktu ragu karvė Sug. Nugriuvo uodelis ir nùsukė sparnelį Aru22(Dv). Kam ranka nusuktà, kam galva LKT273(Krs). Gaidžiuo sprandą nusùko, mums šviežienos pataisė Vkš. Nekišk nagų į mašinos krumplius – nusùksiu (sukdamas nupjausiu)! Jrb.
^ Nu, ir miltai – tik dešimtam galva nusukta (labai rupiai sumalti) KlK13,98(Šln).
| refl. tr. Mrk, Trk: Kai pas mum yr ragaišio, tai, kas tik nori, tas ir nusi̇̀suka po šmotą Užp. Paporyk porą, kap šoko vilkas per tvorą, nussukė koją Rod.
^ Nagi vis tas skerdžius padarė, kad jis būtų kojas nusisukęs, dar turgun eidamas! V.Krėv. Eik sau, eik, nors ir kojas nusisuk! KrvP(Lnt).
ǁ refl. tr. išsinarinti: Nusi̇̀sukiau pirštą NdŽ.
ǁ Jrb, Vkš, Dj kreipiant iš normalios padėties, įskaudinti: Neišmokai – duok ausį nusùksiu Lnkv. Mun ka nusùko ausį, kad aš pri žemės prikritau Trk. Mokytojis seniau, būdavo, ausis nùsuka, kertėn pastato, paklupdo – kaip nebijosi?! Mžš.
| Ir mediniai teip nùsuka (nuvargina, išklaipo) kojas Dbk.
ǁ refl. tr., intr. pasitempti (sąnarį): Galvos negaliu pajudinti, musti sprandą nusisukáu Ms. Nešiau maišą, parvirtau, buvau strėnas nusisùkusi Brs. Strėnoms esu nusisùkusi Šts. Arklį nulaužtu sprandu mainė į kumelę nusisùkusioms strėnoms Šts.
2. tr. sukamu judesiu numauti, nusmaukti išviršinę dalį: Nusùk žievę nuo stiebo Grv.
3. tr. OG223 padaryti (ppr. švilpynę) iš atkepusio luobo, sukant nusmaukto nuo šakelės: Žilvutinė [dūda] lengviau nusùkt nekap liepinė Grv. Švilpius nusùko iš alksnio medžio Vkš.
| refl. tr. Grv, Ign: Aš aiškinau vaikinams, kaip galima nusisukti švilpuką I.Simon. Nuginė bandą raganos vaikas ir nusisuko iš to gluosnio … vamzdį DS150(Vdk). Katinelis pasisiuvo sau tarbelę, nusisukė dūdelę (ps.) Dkšt. Dai nueikie girelėn, nusisukie triūbelę LLDI237(Tvr).
4. tr. Vkš sukant suformuoti, nužiesti: Ot rankas turėjo: tokius uzbonus nusùkdavo! Krš.
5. tr. S.Dauk, BM330(Šv), Lkv, Lp sukant nuvyti: Nusuk mun iš trijų šakų kanapinę virvę Klp. Nūsùks virves iš kanapių i raištys karves – lenciūgų nebuvo Grd. Pantis nùsuktas, tik storokas Mlt. Iš smilčių nusuk kančiuką, kad būt kuo paplakt arkliuką V.Kudir. Iš vyčių nebenusùkčiau [spragilo grįžties] Grz. Ievos ar karklo vyčių nusuktos ekėčios išejo iš mados Šts.
| refl. tr., intr. NdŽ: O kitsai [vaikų pulkas], botagus sau iš plaušų nusisùkęs, pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams K.Donel. Par visą žiemelę ištursavo pas kitus, ė sau ir pančio nenusi̇̀sukė Ds. Virvė vijasi aba nusisuka ilga SPII158.
| Šokinėjo, bėginėjo pempelė po pievą, nusisukė, nusisukė juostelę raštuotą (d.) Prng.
ǁ nupinti: Tų ąžuolų tokį storą nusukaũ tą vainiką Jrb.
6. refl. tr. susikrauti (lizdą): Paukščiai nusisuka lizdus rš.
7. tr. ką užvyniotą, užsuktą nuvynioti, atpalaiduoti: Tos vielos buvo pririštos a už trijų kampų, o vaikai atėjo, nusùko i paliko Jrb.
| refl. tr.: Šalką tokį storą vilnonį nusisùko – še, neškis, ir atidavė ma[n] Skr.
8. refl. kam įtvirtintam, prisuktam atsipalaidavus atsiskirti: Nusi̇̀sukė muterka, i ratas nulėkė Dglš.
9. tr. nupjauti užsimojus (dalgiu): Reik su dalgiu nusùkt tą žolę Jrb.
10. tr. sukant įtraukti: Šviesa nusukta, kad nerūktų I.Simon. Nusùk lempą (jos dagtį), palik tik ką gyvą Vvr.
11. tr. sukant ratu, atskirti (rėtyje stambmenas): Reikia nusùkt varpos [rėtyje] Knv. Atsinešk miltų gorčelį ir nusùk (išsijok) Pls.
12. tr. nubrūžinti, nuzulinti kuo apsuktu: Paspėlęs medelis dėl to, kad gyvolių nusuktas su lenciūgais Šts.
13. tr. Rtr, Jdr nukreipti į šalį, nugręžti: Eina marti pro šalį i galvą nùsuka Ėr. Jis eina galvą nusùkęs i nesustoja, kad jam ką sakai Lnkv. Nebegalėjau benusukti akių nuo to lango, pro kurį tave pamatydavau Vaižg. Nusukáu šūvį į šoną ir nesužeidžiau žmogaus Šts. Į kur katės uodega nusuktà, iš ten bus svečių su pyragais (priet.) NdŽ.
| Avis jau miežiūs, tą bėk nusùkti Als.
| Ravo galą nusuko suvisu į mano rėžį Žem.
| refl. intr., tr. Š, Rtr, Mšk, Skrb: Ji pasistiepus pakštelėjo į žandą, pataisė nusisukusį kaklaraištį rš. Kvartūgas nusisùko ant užpakalio, belakstant par dieną Užv. Viena šaka labai buini, į šiaurę nusisùkus Vdžg. Nusisuko ant sienos, būsiąs bemiegąs Žem. Kur nors į sieną nusi̇̀suki i juokys KlvrŽ. Tu man burnon ūturk – nusisùkus nesgirdi Dglš. Kai gaspadinė nemato, nusisùkus (nuošaliau pasitraukusi) suvalgai šmotelį Skdt. Žiūr į šalį nusisukęs kai vagis NžR. Labai geras būni, kada miegti i dantis į sieną nusi̇̀suki (juok.) Trš.
| prk.: Jojo gentis nuo jo šalin nusisuko (paniekino, nutraukė santykius) Ns1832,8.
ǁ Vkš prk. nukreipti (kalbą, reikalą) kokia linkme: [Šarūnė] mato – Domicelė patikėjo, tačiau dėl visa ko nusuka kalbą į šoną V.Bub. Nejučiomis buvo nusukęs kalbą ir apie Petro Marės gimines A.Vien. [Kalbėdamas] nusùko, ka ne valdžia, o karas kaltas Plv. Nesunku buvo nusukti dalykus taip, kad bendro visų partijų suvažiavimo nebūtų rš. Baltramiejus jį į [krikščionių] tikėjimą nusukęs brš. Jis esąs … skaitęs, kad del visų tų ant jo nusuktųjų (jam priskirtųjų) vagysčių … 500 markių pažadėti esą tam, kurs jį sugausiąs TP1880,43.
| refl.: Toli apie ką kita nusisukau; grįšiu prie maitinimo ir duonos dalinimo Sln.
14. tr. Jdr nustumti į šalį: Pakabinsi katilą, o ka nereiks, nusùksi i tą [v]ąšą, teip pasuksi Nt. Vanduo pakilo, lieptą nusùko Jrb. Nū̃sukamas tiltas išilguo upės paliekta Prk. Vė[ja]s nusùko žardinę, vargu nevirs Šts. Į šoną nùsukė debesį Ėr. Nusùko lytų šalimis Šts.
^ Kad taũ nusuktų in sausą medžią! Arm.
| refl.:
^ Vėjis nusisùko į kitą pusę (šeima susitaikė), gerai gyvena Krš.
15. intr. Š, NdŽ, Gdr, Pc einant, vykstant nukrypti į kurią pusę: Galą ejom kartu, o paskuo ans kitur nusùko Up. Nùsukė anan šonan vežimas Aln. Kartais kone viso kiemo vyrai nusukdavo į karčemą degtinės maukti prš. Mažu nusùks tas lytus į šalį Gs. Buvo bepasikelą tokie nejauki debesys, bet nusùko į šalį Plt.
| prk.: Nusukęs (persimetęs) į rašybą [nuo kalbos mokslo] rš.
| refl. KII255: Kaip eisit, tai tik keleliu, o tada nusisùkit in čia Čb. Kaip nors ištverti, kol nusisuks kur vėtra! B.Sruog. Debesỹs nusi̇̀suka į žiemius, nebelis Ėr. Nuo Adutiškio ejo, ejo [debesis] ir nusisukė šonan Pst.
| prk.: Turėjau biškį į šalį nusisùkti (imti kitką dirbti) Krtn. Ilgainiu giltinė nusisuko į kitą pusę M.Valanč.
ǁ refl. padaryti posūkį, vingį (apie upę, kelią): Kitasai vėl klonis … nusisuka labai toli pietų linkui LTI89(Bs). Tidikas nusi̇̀suka ant Mituvos Šmk.
16. nuvykti, nusidanginti: O kurgi tam tarpe nusisukai? N. Jis nusi̇̀sukė pas mergas – dirbs mat! Slm. Nereikia jiem nei apseit, nei paduot karvėm: kap tik sutemo, tai ir nussukė kieman Arm. Ona gal an Petrą nusi̇̀sukė Ds. Ta nusi̇̀sukė an aną galą [sodžiaus] – eik jos dabar ieškoti! Ėr. Kaip tiktai [vanagas su šuniu] nusisukusiu į vestuvių šoną, tuoj šis (vanagas) pradėjęs vištas kvarkinti S.Dauk. Atsiskyręs nuog tėvo savo ir ing tolą šalį nusisukęs … visą turtą išgaišino SPI149.
17. tr. Krok, Dr apgauti: Na jau dabar tai jau mane, švoger, nusukai̇̃! Skr. Vakar mane nusùko rubliu KzR.
ǁ Klp, Brs, Vkš, Trk, Vž, Stl, Jrb, Lp, Pls, Ut, Dgl, Lel, Sv, Pl, Rk, Aps neatiduoti, kiek priklauso, nuvogti: Nusùkti svorį DŽ. Tik nenusùk mokėdamas! NdŽ. Man sviesto užpylėt, o vaikams ne? Kodėl nuo jų nusukat? V.Bub. Kiek jis nùsukė man algos per visą laiką, tai baisu ir pamanyt Vrn. I tris rublius, i medžių vežimą nusùko Šts. Jug tas judošius mun dešimtinę nusùko par akis Plt. Nu savęs nusùkusi paskutinį grašgalį atidaviau Skdv. Jam ir raidės nenusuksi LTR(Ds).
| Paskutinę dieną, būdavo, nùsukam – neinam ganyt Ktk.
^ Geriau savo pridėti negu svetimo nusukti KrvP(Drsk).
| refl.: Kad išsivarytum [naminės], tai vis nusisùktum nuo vyrų [savo reikalams] Mlt.
ǁ atskaityti, nepriskaičiuoti: Nūsùko aktarą, ka nekėlėmos iš sodos Grd.
ǁ pavogti, nudžiauti: Jeigu norit, tai ir velniui šnirpštoką nusuksiù! (toks drąsus ir sumanus esu) Švnč.
18. refl. išvengti, išsisukti: Jūs tai tik ir dyrot, kad tik nusisùkt nuo darbo Užp.
19. refl. Ps, Kri suliesėti, sumenkti, sublogti: Par tą ligą visai nusisukáu Vkš. Nusi̇̀sukė, nusibaigė, ka i pažint sunku Všk. Tu nusisuksi visiškai, tą pypką bečiulpdamas Jnšk. Nusisùkęs vargšas, į žmogų nebepanašus Lnkv.
20. refl. nunykti, nusibaigti: Tavo dėdė jau ar nusi̇̀sukė? Vb. Kažkas blogoms akims į muno paršelį paveizėjo: pradėjo nebaugti i nusisùko Vkš. Gavo sukinį avis i nusisùko Pvn. Kas Trijų karalių vakare verpia, to avelės kaituliu nusisuks MTtV144(Sk).
◊ aki̇̀s nusùkti nekreipti dėmesio, nesidomėti: Negražu nuo ligonio aki̇̀s nusùkt Vlkv.
akių̃ nenusùkti (nuo ko) įdėmiai žiūrėti: Jis žiūri ir žiūri – akių̃ nenùsuka nuo manęs Rm.
gálvą nusùkti Gr, KlvrŽ nužudyti: Jeigu pastebėsiu tamstą kreivai einant, tuojau galvą nusuksiu J.Balč. Už liežuvį ne vienam gálvą nùsukė Vlk.
gálvą nusisùkti
1. Št, Sv, Kvt užsimušti, žūti: Nors gálvą nusisùk bedirbdamas (labai daug darbo) Ds. Kad tu kur galvą nusisuktumei! LTR(Rs).
2. apie didelę netvarką patalpoje: Niekas nesutvarkyta toj būdoj – baisu, da gálvą nusisùktum Slm. Na ir tvarka tvarkelė – gálvą nusisùkt gali Mrj.

kãklą nusisùkti Grv, Str žūti: Landžioj[o] kelis metus pas mergą – kad būt kãklą nusisùkęs! Rod.
kójas nusùkti ant dùrų mirti: Jau būčiau nusùkusi kójas ant dùrų, kad ne tie vaistai Skdv.
krãmę nusùkti užmušti: Nutversu tą krupį, krãmę nusùksu Krš.
krãmę nusisùkti žūti, užsimušti: Krãmę kame nusisùksi, i būs gerai Ub.
liežuviùs nusùkti apkalbėti: Žmonims buvo kur liežuviùs nusùkti Krš.
meškà nusisùktų gálvą apie didelę netvarką patalpoje: Gyveni kaip kiaulmigė[je], ir meškà gálvą nusisùktų Tt.
nósį nusùkti
1. Ds liautis kreipus dėmesį: Kai gerai, tai ir svetimas pagaili, o kai bėda, tai ir savas nosį nusuka J.Balt.
2. užpykus nusigręžti: Tai ko dabar nusukai̇̃ nósį? Mrj.

sprándą nusùkti
1. Ds užmušti: Ar nebijais, kad jie (ponai) dėl to tau sprándą nusùktų? K.Donel. Jei manęs neklausysi, tai sprándą nusùksiu KlK23,90(Jnš). Aš jam paskutinį sprándą nusùksiu! Rmš.
2. žūti, užsimušti: Nelipk aukštai: kai dėsies, sprándą nusuksi̇̀ Sld.

sprándą (strė́nas) nusisùkti Švd, Grž, Šmk, Sur, Gr žūti: Šventadienį nors sprandą nusisuk, – sakydavo, – bet tik pirmadienį iš ryto prie darbo būtumei LzP. Neduokias, nemandravok – sprandą nusisùksi! Rdn. Krito ant galvos ir nusisùko sprándą LKT116-117(Žlp). Duok Dieve, kad jis ant lygaus lauko sau sprandą nusisuktų KrvP(Ndz). Toks strė́nas nusisùks vis tiek kumet nors Vvr. Girdžiu – girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis (d., r.) J.Jabl. Išpuolė uodas iš ąžuolėlio, nusisùko sprandẽlį JD879, JV1080.
vélnias nusisùktų kóją apie didelę netvarką patalpoje: Jau toj priemenėj tai ir velnias koją nusisuktų! Mtl.
pasùkti, pàsuka, -o (pàsukė)
1. tr. N, Rtr, Grv priversti pajudėti apie savo ašį: Pasùk raktą, ir atsidarys J. Jie iešmą kelius kartus pasùko NdŽ. Kad nori įsileisti tos sulos, tad tą varpstę reik pasùkti LKT45(Lž). Užsimauk žiedelį, sako, vieneip pasùk – būsi vaikelis, antreip pasisuksi – mergelė (ps.) Krt. Nuo pusės latakelio pastatei, nuo toliau pàsukei, tai nigdi anas (ridenamas kiaušinis) naprosniai (veltui) nenueis, vis pakliudis kiaušinį Aps. Romas atrišo malūno sparnus, įsibėgėjęs juos pasuko P.Cvir. Raunant grybą, geriausia palengva pasukti jį aplink jo ašį rš.
| prk.: Gvintelį moka pasùktie (gerai tvarko) Dgč. Istorijos rato atgal nepasùksi DŽ1.
^ Ana (bitė) taip daro: sugnyba i pàsuka (labai įgelia) Krš.
| refl. Rtr: Raktukas be garso pasisuka durų spynoje rš. Kap rėžiau šuni kuolu, tai passùkdamas nuej[o] Vlk.
ǁ įjungti sukant: Elektriką pàsuki, ir tuojau švinta Rsn. Reikia pasùkt radiją Jrb.
ǁ pavaryti (laikrodį): Laikrodį pasùkti į priekį NdŽ.
ǁ intr. paskambinti telefonu: Kam dar paskambinti? Tamašauskui į „Vienybę“. Tam pataikūnui, viršininkų klapčiukui. Reikia pasukti, verkiant V.Bub. Pirmadienį gali pasùkti iš ryto Šlu.
ǁ LTR(Grz), Antr, Ml, Vlk galėti, įstengti sukti: Nieko nebus, plikom rankom nepasuksi̇̀ Sb. Įneš ratelį nepasukamą, pririš kuodelį nepaverpiamą (d.) Mšk.
2. tr. Krš sukant kiek iškelti į viršų.
| refl. tr.: Pasisùksi, ka nerūktum lempa – šauks, ka daug žiubalo išdegini Krš.
3. tr. padaryti reikiamą apsukimą (pjaunant dalgiu): Dalgį tiktai kartą pasukai, ir jau – šmirkšt! – nebėra ašmenų J.Balt. Šiemet mūsų pievos inžėlę kap pasùkt (reikės imti plačias pradalges) Nč.
| Pasuko giltinė su dalgiu, ir baigtos tavo dienos J.Paukš.
ǁ galėti, pajėgti pjauti (dalgiu): Vaikas jau dalgę pàsuka Mžš.
ǁ Jnšk, Skrd kiek papjauti dalgiu: Imk dalgį ir pasuk dobilų arkliams V.Bub. Gal atolo man pasuksi? Pc.
4. tr., intr. pajudinti ratu, aplink: Smagiai pasuko paplavų kibirą ir šliūkštelėjo į duobę rš. Nuog miežio an akies per zerkolą pati špigą pasuk – pragaiš (priet.) Vlk. Ateis laikas – ir šaudyklę paspausiu, ir kardą pasuksiu (pavartosiu, pamostaguosiu) V.Myk-Put. Pelenų tarbikes turėsim, ka pasùksim par akis! (per Užgavėnes) Žg. Autakoju pàsukė, pàsukė, pašluostė, i čysta Klt.
5. refl. sukantis palakioti šen ir ten: Pirmojo sniego pūkeliai pasisuko padangėje, nedrąsiai prikibo prie suvytusios žolės P.Cvir.
6. tr. NdŽ pašokti darant ratą, ratelį: Jie kalbėjo, giedojo Kalėdų giesmę ir paskui pasuko ratelį I.Simon.
ǁ refl. tr., intr. pašokti sukantis aplink, ratu: Pasisùkti porą valsų NdŽ. Kai pasi̇̀suki, andarokas net balanas užgeso Vdn. Tautinių šokių ratelyje dar kad pasisuks [bobutė], dainą kad užves – neatsigėrėsi sp.
7. tr. NdŽ pamaišyti kokiu įrankiu: Tai viralas – pasùkt negalima (labai tirštas) KlK13,97(Kp). Kuo pasuksme? – Katės kojele LMD.
ǁ NdŽ, DŽ1 kiek paplakėti, pamaišyti gaminant (sviestą): Pasùk sviestą, kol aš vandens atsinešiu Jnšk. Aš jau privargau, dabar tu pasùk [sviestą] PnmR.
8. tr. Dkš įmaišyti (miltų), pablęsti: Kai viralą miltais pasuki, tai pasidaro tuknesnis Kp. Pasuktà bulbienė daug gardesnė Pnd.
| Pasuku miltų – vaikų kaip stintų LLDI97.
9. tr. sukant kiek išspausti: Štai ir bitelės koptos, medus imtas, suktas… – tiktai pasuktas, ne išsuktas J.Balt.
10. tr. NdŽ sukant, vejant padaryti: Pavartė, matyt, maišų šitas žmogus begyvendamas ir mėšlo pamėžė, ir rąstų pakilnojo, ir knatų, matyt, gerai pasuko J.Balt. Virves pasùkti DŽ1.
11. tr. sukant su jungti dvi gijas, du siūlus į vieną, sudvilinkuoti: Pàsukam siūlus ir tada mastom Dv. Šeivose visi pasukti̇̀ siūlai Klt.
12. tr. paraityti: Jis pasùko ūsus NdŽ.
| refl.: Ma[no] dieduko plaukai passùkę Dv.
13. refl. tr. pasirišti po kaklu: Žaliai raudonai margą skepetaitę pasisukęs Tat.
| Jaunas vyras ir kaklo nepasisuka (be kaklaryšio)! Ilg.
14. intr. BŽ271, NdŽ, Knt, Kv einant, važiuojant, skriejant pakrypti į kurią pusę: Pajoję kiek nuo palapinių, jie pasuko plačiu taku, ėjusiu į mišką J.Balč. Vanagas pasirodė iš anapus trobos ir pasuko pakluonėmis J.Jabl. Moteriškė pasuko prie durų rš. Turbūt ir dabar ne čia pasùkova. Grįžkiva atgal, eisiva į pietus rš. Jin pasùko į pakluones, o ten tvoros – vanduo, tvoros – vanduo Mšk. Kaip pasùkta ir angriūta išilgos Pb. O kitas laivas i pasùko į šalį Vkš. Kap tik žmogus pàsuka prieg pempei, tai ana sako: pyhi, pyhi Dv.
| Saulutė pasuka į vakarus S.Nėr.
| prk.: Glaudesnių ryšių su žmonėmis linkme pasuko teatrai rš. Daugelis baigusių vidurines mokyklas pasuka į aukštąsias sp.
| refl. Amb, Lc: Jis pasisùko takeliu per mišką NdŽ. Petras išėjo iš miško, pasisuko stačiai per kelmynus į tą pusę, kur geležiniai žvangėjo Žem. Aš pasisukáu pro kapus – o ka bijau, ta bijau! Varn.
| Tai gaidys užgiedojo, tai žvaizdės pasi̇̀suka – i žino laiką [senovės žmonės] Vdk.
| prk.: Rugpjūčio pabaigoje vasara pasisuka į rudenį sp.
ǁ refl. prk. įgauti kitą kryptį (apie kokį reiškinį, dalyko eigą): Grįždamas namo, visą kelią galvojo, kaip kartais keistai pasisuka žmogaus likimas J.Avyž. Matau, kad čia viskas gerojon pusėn pasisukę J.Balt.
ǁ refl. padaryti posūkį, vingį (apie kelią): Kelias pasisùko į kairę DŽ1. Takas staiga pasisuko, ir mes nepaprastoj lomoj atsidūrėm J.Jabl. Kelukas pasisuks pry ežero, tu keluku nesukias – skersai plento išeisi End.
15. tr. I, P pakreipti į šoną ar atgal, pagręžti kita linkme, puse: Aš pajuntu žvilgsnį, įremtą į mane, ir bijau pasukti galvą, pasižiūrėti V.Bub. Teip skauda galva – akių pasùkti negaliu Mžk. Aš pačiu laiku sučiupau jai už rankos, pasukau visa jėga ir atėmiau nedidelį popieriaus lapelį rš. Pasùkdavai [televizorių], i tuo pasitaisydavo, gerai imdavo rodyt Jrb. Negerai pastatė – reikia pasùkt Rg. Mašiną atgal ant Endriejavo pasukáu Vž. Pàsukiau [mašiną] šonan, žiūriu – žmogus guli in kelio Ktk. Pasùk arklį pri durų Šts.
| Bėk, karvę pasùk (nukreipk atgal, sugrąžink) – į miežius eina Užv. Kiekvienas, mokąs žavėti, būk pačiu žvilgterėjimu galėjęs sutraukti perkūnijas ir krušas, pasukti kitur vėjį M.Valanč.
| prk.: Likimas pasuko mano gyvenimą nauja, visai nenumatyta linkme rš.
| refl.: Pasisukęs šonu ir galvą įtraukęs į pečius, jis priėjo prie vieno suimtojo rš. Pasisùksi ant Šerkšnėnų, klausysys – dainiuo[ja] vaikiai, mergės Trk. Tik anas pasi̇̀sukė vienon pusėn, pasi̇̀sukė kiton – žiūrėk, koks aš puikus Slk. Jeigu kartais kas nepatiko, pasi̇̀sukam, patyliam ir vė kalbamės Žg. Pasilenkiau, pasi̇̀sukiau – nemožna atsidust Aps. Ateis ant kožno iš jūso [ta valanda], jog nebgalėsit anė ant šonu bepasisukti P. Teip sunkiai susirgau, kad negalėjau į lovą (lovoje) pasisùkti Plšk. Kurion pusėn klumpė pasisuka (metant per Kūčias), te ištekės LTR(Rk). Jei nepasisuks vėjas, gali lyti visą dieną I.Simon.
ǁ refl. pajudėti, žingsnį žengti: Užniūktà vaikas, nemoka pasisùkti Krš. Nepasi̇̀suka kaip girnų apatinis kūlys Lkv.
ǁ Vkš prk. pakreipti kuria linkme (kalbą, mintį): Grėtė stengiasi pasukti kalbą kita linkme I.Simon. Gaižauskas pasuko kalbą kitur, netikėtai pasidarė linksmas, sąmojingas rš. Žodžius savo pasuka ant to viso, kas prigul pri darbų I. Aš pasakodama nepasùksu (neiškreipsiu), visą tiesą pasakysu Šts.
ǁ prk. pakeisti įprastą kalbą literatūrine kalba: Liepa tikrai žemaitiškai [šnekėti], o ana pasùko Trkn. Mes norim pasùkt liežiuvio kitap (ne tarmiškai kalbėti) Str.
16. atsirasti kur nors, pasirodyti, pasimaišyti: Kur jis pasi̇̀suka, čia gvelbia, vagia J. Kur tik nepasisuksi, visur tave pažįsta Alv. Mes kur passùkę valgom Lz. Kad pasisuksi Sidabrave, užeik! Sdb. Kartais ir pas mus pasi̇̀suka svečių Dkš. Kada pasisùksi pry mūso? Up. Kas pasisùks, paprašysiu atnešt vandenio Aln. Daba čia pasisùktum, matytum, kokių gražių namų pristatyta Jrb. Ka ten nepasi̇̀sukai – ten, vaikali, senų žmonių gyvas kelmas! Nv. Pasisùk terp žmonių, tai visko išgirsi Ds. Pasisuksi tu man, aš tau kailį išvelėsiu! Lp. Dėl šunų kãtės negali nė pasisùkt Ėr. Kap pàssukė vanagas, tai vištos stačia galva atbėgo namo Arm. Velnias daugiau į tus namus nepasisuko LTR(Grk). Jinai pati maž ką gero namie daro, tiktai kiekvieną, kas jai pasisuka, rieja, loja ir bara Sln. Pasisuko bobelė jam po akių BsPII133.
ǁ pabūti kur, pavaikštinėti: Tegu ore pasi̇̀suka [vaikas] – nemiegos naktį Dbč.
ǁ pasitaikyti, būti: Kažin ar pasisùks mums šiandien koks geresnis daiktas NdŽ. Namie kap būna, tai delto tūlai pàssuka mėsos kąsnelis Vrnv.
17. pasisukinėti aplink, pasimeilinti, pasigerinti: Tu pasisùk apie jį, gal pasidabos Ėr. Reiks man pasisùkt, ar negausiu iš jo kokio lito Jnšk. Pasi̇̀suka, vis pasi̇̀suka apie mañ – nori, kad ką duoč Klt. Ka da jie būtų pasisùkę (tinkamai pasirūpinę, pasiprašę), da būtų ją palaikę kiek to[je] ligoninė[je] Jrb.
18. tr. padaryti lenktą, užlinkusį: Kalvė[je] gal dalgiuo koją pasukti: reik pakaitinti, ir būs dalgis užknebesnis Tl.
19. tr. Eiš iškraipyti, susukinėti: Ma[no] rankas pàsukė nuo darbų Grv. Ramatas pàsukė rankas, kojas Pls. Rankas pàsukė an guzų Pls.
^ Kad tau pasùkt gyslas, do tau pasùkt sąnarius! (toks piktas linkėjimas nusikaltusiam) Arm. Tegul tau kojas pàsuka, jau aš tavę nepasvysiu! Nč.
ǁ Vdk, Všv išnarinti, iškreipti iš vietos: Netyčioms pasukáu ranką par čiurnį Vkš.
| refl. tr., intr. NdŽ: Ant lygios vietos koją pasisùko Vkš. Ta koja mun pasisùko Klk.
ǁ išlaužti: Čertas ir dančius pàsukė – nepakremta kulkos (ps.) Lz. Dėl ko riši? – Kad vėjas nepasùkt (neišverstų) obelių Pls.
20. duoti, teikti, ištaikyti ką kam išskiriamam iš kitų: Ana mun visumet ko nors pàsuka: tai lašinių šmotelį, tai rublį Vkš. Motina jam pàsuka vis kur gardesnį kąsnelį Ėr. Pasùk ir man obuolių Alk. Tu ir jam pasùk ką nors, kai daugiau iš ten gausi Btr. Pasukti nenora, aš ir neprašau dykai [pardavėjos] – primesčiu Rdn. Martičiuke, pasùk man šį rietimėlį Slm. Aš šunelius nulenksiu, duonos kampą pasuksiu LTR(Žž). Jam pasukau „Aušros“ kalendorių A1885,235.
| Aš tamstai vis darbų pàsuku – išplauk, mamuk Krš.
21. refl. pasvaigti: Alaus išgėrusiam kai kada gerai galva pasisuka Jnšk.
22. tr. numarinti, nugalabyti: Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smaugia ar su karštlige dar tikt macką pàsuka bėdžių K.Donel. Decijų spėriai giltinė pasuko M.Valanč. Tai norėjo tą kūdikį pasùkti po velnių! Pgg.
^ Da aš tau duosiu, kad tave velnias pasùks! Skr.
◊ akių̃ nepasùkti nepažvelgti: Praejo pro šalį, nė akių̃ nepasùko Vdk. Įniršęs į darbus, nė akių̃ nepàsuka KlK9,67(Krš).
akių̃ nėrà kur pasùkti darosi gėda: Akių nebėra kur pasukt nuo tavo apsileidimų! J.Balt.
ant kẽlio pasùkti padėti suprasti: Mama biškį mane pàsuka ant kẽlio Šln.
gálvą pasùkti
1. Vkš, Jnš įtemptai pagalvoti: Mezgant raštais, reikia gálvą pasùkt, kur ką pritaikyt Mrj. Turi gerai gálvą pasùkti, ka nori ką išmokti Vvr. Ir gerai pasùkt gálvą reikėjo, kol triobas išsistačiau Srv.
2. pakvaršinti: Kam galvą pasukti LL148.

kójos ant duri̇̀s pàsuktos arti mirtis: Kójos an duri̇̀s pàsuktos, nieko nebenorėk Ukm.
liežùvio nepasùkti nemokėti švelniai, maloniai kalbėti: Vaikai daba liežùvio nepàsuka, labai užšaudo tėvams Krš.
liežiùvį pasùkti į šóną būti atsargiam kalbant, pasisaugoti: Nuo ponų reikia liežiùvį pasùkt šónan Pb.
negali̇̀ nė̃ pasisùkti labai ankšta: Užsiveisė tokią fermą vištų, ka negali̇̀ nė̃ pasisùkt Jrb.
prõtą pasùkti įtemptai pagalvoti: Tai spėk! Reikia prõtas pasùkt! Km.
prõtas pasisùko sakoma kvailai pasielgus: Ar tat nebuvo prõtas pasisùkęs? DūnŽ.
špỹgą pasùkti po nósimi neklausyti: Špigą po nosia pasuks jis tau! Pls.
vélnias pasùko suvedžiojo, apgavo: Ne, jei tą velnias pasuko ir blogai pasidarė, – šaukė, kumščiu mušdama į stalą, – tai mergelė išmanytų Jėzaus malonę!.. Žem.
žárnos pàsuktos apie klastingą, gudrų: Anas razumnas, jo iš razumo ir žárnos pàsuktos Rod.
parsùkti, par̃suka, -o (par̃sukė Upt) tr. K
1. partraukti ką riedantį, parritinti: Tokia bekelė, purvyno ik stebulėm – ledva arklys ratus namo par̃sukė Rod.
| prk.: Baravykų parsuksu (pargabensiu, partempsiu) krežį, valgysma kaip ponai Šts.
2. sugrąžinti: Pasku, kaip nuleidom, palaidojom, parejom, parsùko į tus namus dar Varn.
3. parvykti, atvykti, parsirasti: Jei tu į šį kraštą neparsisùksi, tai gal jis kada parvyktų Plv. O kumet į mūso pusę parsisùksi? Up. Buvau parsisùkęs pri tėvų kelias dienas paviešėti Šts. Tasai, kažkur bastęsis, jau parsisùko Rmš. Jau ir svetur buvo, dabar vėl parsisùko namo – nei naginė, nei vyža Rm. Broliai knygininkai, meldžiame jūsų, idant … parsisuktumėte į mūsų kampą TS1901,6-10.
| prk.: Neparsisùko čia tos ligos Grd.
pérsukti tr. K, persùkti, pérsuka, -o NdŽ, pársukti; M
1. BzF179, Rtr per daug pasukti, prisukti: Laikrodis sustojo ir nebeina – ar tik nebūsiu pársukęs Vkš.
| Moliūgai geriau noksta, jei atsargiai, nepersukant vaiskočio, pavartomi rš.
2. per daug sukriai susukti, suvyti: Siūlai susukta ir persukta – kilpom susukta JnšM.
ǁ per daug pasukti gręžiant (skalbinius): Kai gręši rūbus, žiūrėk, nepérsuk Ds.
3. kiek pasukti: Raktas duryse, pársuktas (užrakinant pasuktas) Ėr.
4. sukant perleisti, pervaryti: Pérsukti per mašiną NdŽ.
5. refl. pereiti sukantis ratu: Persi̇̀suka teip per rankas, kai tokį valsą šoka Upn.
6. pakreipti į kitą pusę, apgręžti: Pérsukti lovą antraip DŽ1. [Dviračio] rankos sekas pérsukt Rod. Atvažiavęs berniokas pársukė arklį ir, petį įrėmęs, apvertė vežimą Skrb.
| refl.: Ji persisùkus (nusigręžusi) sėdi, nešneka Jnšk.
ǁ prk. iškreipti, pakeisti (žodžius, kalbą): Šitų žodžių kitaip nepérsuka Ker. Pasakiau vienaip, ana tujau pársuko kitaip Vkš.
7. sukant sukeisti, perpinti: Pinamieji du siūlai tarp savęs persukami vieną kartą arba du kartu rš.
8. L padaryti kreivą, perkreipti: Vieną sykį parsùko vėtra stogą, antrą sykį – sudegėm Gsč. Būtų neblogai pasiūtas [švarkas], tik rankovės pérsuktos Slm. Sėklos užauga spirališkai susuktose ankštyse, todėl esti nesimetriškos – persuktos rš. Pats kaltas esi, kad žandą pársuko – nereikėjo sušilusiam ant skersvėjo sėdėti Vkš. Va, rankos kokios pérsuktos Dg.
| refl.: Vienoje rankoje jis laikė švarką, antra taisėsi persisukusią petnešą rš. Kelšės tos pérsisukę, persigręžę Lp. Diržas pérsisukęs, pastaisyk Pv. Eina, tas kvartukas parsisùkęs – vinks, vinks Mžš. Žalios lentos saulėkaitė[je] pàrsisuks Up.
| [Marti] miną nudrėbusi, pársisukusi iš pasiutimo Krš.
9. ilgai sukant, gaminant sugadinti: Jeigu pársuki, kastinis paliekta kaip į vandenį End.
10. refl. šnek. perkarti, perdžiūti: Pársisukę, parkliokę kaip gončai Krš. Nugaišo persisukęs šuo rš.
^ Persisukęs kaip Grįžalo ratai Pšl.
◊ gálvą pérsukti pervargti galvojant: Ji gali besimokydama gálvą pérsukt Rmš.
snùkį pérsukti reikšti nepasitenkinimą: Kogi jau pérsukei snùkį?! Sdk.
prasùkti, pràsuka, -o (pràsukė) NdŽ
1. intr. J, Trs einant, važiuojant pro ką pasisukti į šalį, išsilenkti: Prasuk pro šalį; kiteip neišvažiuosi Ėr. Jei traktorius galėjo antvažiuoti, gal prasùkti nebuvo vietos Eig. Paėmė tas vaikas iš to tėvo vadeles ir prasùko pro tą [ant kelio gulintį] vilką LB171. Sudavė kumelei, kad prasùkt Ad. Ne koja pro koją greit pràsuka KlvrŽ. Debesỹs pràsukė, nebelis Ėr.
neprasukamai
neprasuktinai
| refl. Kli, Ėr: Vos prasisukáu pro purvyną neįvirtęs Šts. Galėjo prasisùkt, ale užkliuvo Jrb. Ta audra čia pro šalį prasisùkos Akm.
ǁ refl. prasilenkti: Ė kurgi prasisuksi̇̀ – tokia ledinyčia Sdk.
ǁ refl. padaryti vingį, lankstą (apie upę, kelią): Veiža (upelis) pro girės kampą prasi̇̀suka Pgg.
ǁ refl. prk. išvengti: Judas prasisuko nuog to apgavimo I. Aš teip ir prasi̇̀sukiau nuo [caro] armijos Strn.
2. refl. šokant ratu pralėkti pro šalį: Ir nešoko Elzė, šypsojosi prasisukančioms poroms, o kartais į Stanislovą akimis dėbt J.Balt.
3. tr. pakreipti į šoną, kad praeitų pro šalį: Bėgšlį arklį lengviau y[ra] prasùkti kelė[je] kaip kokį slinkį Žeml.
4. tr. kurį laiką pralaikyti judantį ratu: Kaip išgys karves vaikai, tai pràsuka ant vieno daikto Nč.
5. refl. nusigręžti: Ana prasi̇̀sukė, anas iš kišeniaus padėjo an torielkos (ps.) Ml.
6. refl. pakrypti į šoną: Akies vydis prasisùko, išsprūdo iš vietos Ggr. Prasisùko akis, ir šavau pro šalį Dr.
7. tr. pragręžti: Prasùk skylę grąžtu Zt.
^ Koks ten rūsys – kaip su kulne pràsuktas (mažas) Lkv.
8. tr. truputį atsukti: Kraną prasùko, įleido alaus Krš. Tus saladynus supilk tujau į kubilą; kaip sūpili, prasukái tą varpstę LKT67(Trš). Neprasùk, išbėgs visi dikalonai Krš.
9. tr. kiek pasukus įjungti: Prasukáu tik [radiją] – ka užkrokė! Krš.
| refl. tr.: Prasi̇̀suku radiją, kaip nubosta vienai Rdn.
ǁ sukant įjungti: Prasùk dabar Vilnių Slm.
10. tr. Ėr, Žl, Ml kiek prapjauti (dalgiu): Prasùk dobilų kiaulėm Srv. Prasùk pievakraščio vakarui Dglš.
ǁ įstengti papjauti (dalgiu): Debesiu pakilo vešli žolė, pritvinko dalgiu neprasukamos lankos ir sodrios ganyklos J.Balt.
11. tr. Švnč prapjauti (sukama mašina): Eisium prasùkt kapotės Brb. Prasùkit jūs tos siečkos nor karvei Lp.
12. tr. Vn, Rdn, Kvr, Ktk pramalti: Kruopų su girnoms liuob prasùkti Šv. Truputį prasuksit košei grikių Lp. Skubinai turi prasùkti miltų Krš. Po saujikę pràsukam veršiukui, i gerai Vdk.
| refl. tr.: Tums girnums žmonys prasisùkdavo miltų Grd. Būt gerai miežių košei prasisùkt Ds. Savim prasisùksys liuob [miltų], i būs gerai DūnŽ.
13. tr. pamaišyti: Nepilk su taukais – prasùk, kad būt visiem pavienodai Č.
ǁ įstengti pamaišyti: Ir indėjo vieną ausį į barščius; barščiai buvo neprasukami (labai riebūs) LMD(Pn). Kopūstai neprasukami Pš.
14. tr. Žeml maišant, plakant kiek pagaminti: Prasùkov kastinio Brs. Pusryčiui ar košės žirnienės prasùk, ar ką Srv. Šnapšės prasuksu ir apsimokėsu skolas Šts.
| refl. tr.: Prasisùkti sviesto šventėms Šts. Prasisùkos kastinio iš smetono Šts.
| Jie ten prasisuka [krūminės], i gerai Erž.
15. tr. vejant kiek pagaminti: Virvių, pančių prasùkti NdŽ.
16. tr. per smarkiai sukant, žiedžiant sugadinti: Artelė[je] su elektra suka, bijo prasùkti – nėra puodai lengvi kaip seniau Krš.
◊ nósį prasùkti
1. praeiti pro šalį: Ar tu pro mūsų gyvolius nosies neprasuki? Užkliuvo tau… Žem. Tas muno senis pro užkandinę nósę negalia prasùkti Krš.
2. pasišalinti, išeiti: Kad neišsitenki, tokia ponia, gali nosį prasukti Žem.
prisùkti, pri̇̀suka, -o (pri̇̀sukė)
1. tr. N, K, Amb, LL195, Rtr, VĮ sukant pritvirtinti, priveržti: Prisùkti sraigtą stipriau NdŽ. Gerai prisuk pačiūžas, tai ir pačiauši Km. Dar kabliuką prisùk, tai ir ganės Pc. [Kanklių] ištemptos stygos prisukamos medžių kuoleliais LTII104(Sab).
| refl. tr.: Prisisùk pačiūžas DŽ1.
ǁ Ds, Ėr apsukant kuo pririšti: Arklys buvo labai pri̇̀suktas prie stulpo Dglš. Padas buvo visai nukritęs, tai su viela prisukaũ Jrb.
| prk.: Ir muni liga buvo prisùkusi pri lovos KlvrŽ.
| refl. tr.: Prisi̇̀sukė in dviratį dračiuku kašeliūtę i nuvažiav[o] miškan Klt.
2. tr. NdŽ, Pc, Vkš sukant padaryti, kad veiktų: Ažmiršau prisùkt laikrodį, ir sustojo Ktk. Čia pat tupėjo prisukama beždžionėlė, kuri moka juokingai verstis kūliu V.Bub.
^ Kalba ir kalba kaip pri̇̀suktas Krs. Ji žinojo – už ketvirčio valandos jis knarks kaip prisuktas J.Avyž.
3. tr. Vkš, Alv sukant sumažinti degimą: Rapolas ir lempą prisuko, kad mažiau muštų į akis, kai miegam J.Balt. Uždek lempą ir prisùk – žibalas brangus Šts. Ugnį (dujas) prisukaũ – iš palengva verda Jrb.
4. tr. sukant prisemti (iš šulinio): Prisùk gyvuliam vandenio Vrn.
5. tr. pripjauti (dalgiu): Tiesiog dalge pri̇̀sukei rūgštėlių Vžns.
6. tr. NdŽ, Ėr, Pb vejant, sukant pridaryti, prigaminti: Jis prisùko kebeklį virvučių, špūlę siūlų J. Žinai, kiek reikia prisùkt pančių iš nuobraukų! Skp. Pri̇̀sukiau kapą kūlaraišų linam Sv.
| refl. tr.: Kūlaraišių namie prisisuksiu Švnč. Prisisùk vytelių, reiks stogą dengt Ėr. Pakol mergaitės pusrytį išvirs, ta turi prisisùkti ryšių Kl. Tvirtų siūlų prisisukdavo iš elnių gyslų rš. Prispjoviau karklų ir prisukiau vytelių tvorai užtvert Kpč.
ǁ apsukant, surišant pridaryti: Naktį kūlelių pri̇̀suku, o dieną išdengiu Alv.
ǁ Grnk, Nmč, Dbč, Aps, Vkš privynioti siūlų (į šeivas), pritrinti: Šeivą pri̇̀suka siūlų Grv. Pri̇̀suki šeivą an kalvarato Rš. Moteris ausdavo, anas prisùkdavo šeivų Ob.
| refl. tr.: Tik prisi̇̀sukiau šeivų – ir aust! Vlk.
ǁ privynioti metmenų ant mestuvų, apmesti: Ka aš greitai prisùkdavau – rankos papratusios buvo Rs.
ǁ priverpti: Per žiemą [rateliu] prisùk tu [didelei šeimai]! Dg.
7. refl. tr. prisidaryti (ppr. švilpynių) iš atkepusio luobo: Prisisùkti švirkšlių Lp.
8. tr. NdŽ plakant, maišant prigaminti: Kamarėlėje sviesto palivonas prisuktas Vaižg. Va, močia sviesto prisùks – galėsi tepėt Slm.
| refl. tr. DŽ1: Ir sviesto prisi̇̀sukam sočiai Krs.
9. tr. maišant prispausti, prisunkti: Raudonųjų [serbentų] soko pri̇̀sukė Klt. Buvom prisùkę gal tris pudus medaus Nč. Kiek čia tų bičių – po viedrą medaus pri̇̀suku Vp.
| Mun kokią dešimtį butelkų prisùk [degtinės] Všv.
10. tr. sukant daug prismulkinti: Gyvuliam prisùkt šiečkos! Lp.
11. tr. primalti: Prisukaũ daugybę miltų Zp. Mėsos yr, va, tik prisùks, prisùks katlietam Klt. Pri̇̀sukta bliūdas kai kraujo spalgenų Klt.
| refl. tr.: Prisi̇̀sukė diedas miltų Rūd.
12. tr. prikimšti, prigrūsti, primurdyti: Su lopetkočiu liuob plėš, pūs maiše miltus, ir teip prisuktą maišą vos nu žemės beatkelsi Šts.
13. tr. atsukti, atgręžti: Jis man buvo nugarą prisùkęs, prikreipęs KII378. Vilkas uodigą brukš ir prysuko PP57. Stova nugarą prysùkęs Šv.
14. tr. Ggr sukant į kurią pusę priartinti: Aš pri̇̀suku arklius pri to mūro Kv. To dvaro kumetis pasitikęs poną ant to tilto, prisukęs vežimą prie pono ir numetęs nuo tilto Sln.
| prk.: Reik ir laisvamanius pri maldos prisukti Šts.
ǁ šokant ratu, priartinti, privesti: Ir, prisukęs Elzę, pastatė ją prieš pat Stanislovą J.Balt.
| refl.: Aštuntoji Laumė prisisuka prie antrosios Vd.
15. refl. NdŽ pakankamai ilgai suktis ratu.
16. intr. einant, vykstant priartėti prie ko: Laputynas nėra labai pratęs irstytis valtimi, bet prie kranto prisuka neblogai rš. Kur jau ans prisuka, ta jau viską į nieką suvaro Vvr. Vežiau per tiltą, nė just nejutau, kaip prie pakraščio aš prisukau LTR(Sln).
ǁ refl. N pasirodyti, atvykti.
17. tr. Šd atpūsti, atvaryti, prinešti: Vėjas prisùks lietaus, prisùktie gali Azr. Vėjas sukė sukė ir pri̇̀sukė lietaus Arm. Vėjas prisùko lapų pilnus kampus Kn. Prineša [sniego], ė terpu trobų pri̇̀suka oršiau Švnč. Pusėn tvorų sniego pri̇̀sukta Švnč.
18. padėti gauti, parūpinti, rekomenduoti: Prašo par ašaras [seserį] prisùktienai darbą Vilniuj Lel. I mun prysùk tokius batus Bt. Prašyk, mažu ir tave prisùks kam nors per mergą Alk. Jonas Petrą man pri̇̀sukė Gmž. Rebeka Jokūbui Dievo nužadėtąją žegnonę su klasta prisuko Ns1832,7.
ǁ NdŽ, Šts, Vkš, Trk, Lkv, Ėr, Ut, Lš pripiršti: Norėtum, ir aš tau paną prisùkčia Gs. Pabūk ilgiau, prisùksma tau mergikę Krš. Galėtum jau, dėde, ir man prisùkt kokį bernioką Užp.
| refl. tr.: Laikas ir tau būtų kokią užkurinę prisisùkt Sml. Prisisùko sau kavalierių Šts.
19. prisigretinti, prisitaikyti, prilįsti: Pieno nė lašo nebliko: vaikai būs prisisùkę ir išgėrę Vkš. Prisisùko pry valgyklos, pirko paplavas, nusišėrė ar penkias kiaules Erž. Labai gudras: prisisùko bemokslis prie tokios puikios vietos Žvr. Kai prisisuksiù prie valdiško darbo, bus pinigų Sdk. Pagaliau sugalvojo, kad reikia prisisukti pas tą žmogų už berną SI242. Jos priaugęsis sūnus naktyje prie tos žąsies prisisukęs ir ją visą sudrožęs BsV18.
ǁ prikibti: Dar prisi̇̀sukė kita liga Dv.
20. prisigerinti, prisimeilinti, įsiteikti: Mokėk tik prisisùkt prie jo – nepražūsi Ds. Jonis nedurnas vaikis – pri tokios bagotos našlės prisisùko Vkš.
21. tr. faktais įrodyti: Prisùko dėlto advokatai Šts.
ǁ primeluoti: Aa! Sužinoti, ką tas veidmainys ir melagis mano vardu prisukė policijai Vaižg.
22. tr. priversti: Prisùkom ir aną porą stikliukų išgerti Brs.
23. tr., intr. impers. P.Aviž, Pjv, Vs, Lš, Mrc, Arm išaugti skauduliui; pritvinkti: Pasvėriau pašiną, ir paskui pri̇̀sukė Vlk. Pri̇̀sukė votį kap kepurę Vrnv. Tuoj jau šitą votį prisùks, tada galėsi pjaut Dg. Da nedurk skaudulį, ba pri̇̀sukta visai mažai Alk. Da neprisuktà ta votis buvo, da negatava (negalima pjauti) Plv.
24. tr. šnek. sukčiaujant įgyti: Pinigų pri̇̀suka ir geria Rmš. Pas senėtą yra gana prisuktų pinigų BsPIII148(Brt).
| refl.: Ko čia svetimo gero gailėt: prisi̇̀sukei – turėsi Ds.
25. tr. šnek. daug privalgyti: Bepigu tokiam žmogui gyvent: pri̇̀suk[ė] sausos duonos, i sveika Klt.
26. tr. pričiupti, sugriebti, pasigauti: Ans teip norėjo muni prisùkti kame norintais Trk.
27. įtaisyti (kūdikį): Bėda, pri̇̀sukė [bernas] mergai vaiką Ant.
◊ gálvą prisùkti NdŽ
1. Rmš ilgai neduoti ramybės, privarginti: Ar dar negana prisuka galvas mūsų vaikams visokiais niekais? J.Balč. Kiek jai pri̇̀suka gálvą šitie vaikai! Klt.
2. ilgai svarstyti, įtemptai galvoti: Teko daug privargti ir prisukti galvos J.Balč.

ùžpakalį prisùkti nebenorėti bendrauti, nekreipti dėmesio, nusisukti: Šitai prieteliai muno užpakalį mun prisuka P.

×razsùkti, ràzsuka, ràzsukė (hibr.) tr. sukant ištiesinti: Nauja padkava arklio, tai paėmė ir ràzsukė Aps.
susùkti, sùsuka, -o (sùsukė)
1. tr. NdŽ visus įsukti, sukant įtvirtinti: Susùkti sraigtus, varžtus DŽ1.
2. tr. kuo įsukamu sutvirtinti, suveržti: Susùkti ką sraigtu NdŽ. Susùk ragutes Aln.
3. tr. LKT293(Kpr), Šmn, Krp, Knt apsukant, apvyniojant sutvirtinti, surišti: Bruzguliais susukti Q301. Pastvers [kiaulę], pagriovė, sukavylu snukį sùsukė i pjauna Dglš. Žiemą kojas apvynioja autais, virvelėm sùsuka ir nešioja Antr. Susukáu klumpius su drote, juo nesproginės Šts. Ekėčios būdavo iš medžio, vyčiums susukti̇̀ stori virbalai Grz. Susuktà [baslių] tvora LKAI63(Lž). Su grįžčia sùsuki ir išpurtai tas varpas [iš kūlio] Pš. Sùsuka į grįžtę po dešimt saujų Bsg. Sùsukam, suveržiam, kad neišbyrėt šiaudai [iš kūlių] Ps. Kap sùsukta kojos, ne tep jai (avelei) smagu Pls. Susuko stipriai jiems į užpakalį rankas rš.
ǁ surišant padaryti: Si̇̀sukiau (susukau) kelias šluotas Rod. Si̇̀sukė LKKIX188(Dv). Kai jau švarūs linai, tada sùsuki grįžtes Žg.
4. tr. NdŽ, LTR(Rk), Jnšk, Vgr suvynioti į ką, susupti: Jis tei[p] gerai sùsuka tuos kiaušinius į tą popierą Jrb. Kraitis marškelėn sùsukta Lb. Būt susuktà [mergaitė] – nesikėdotų rankutėm Kt. Mane kailiniuose susùko Dg. Nešioja lėlę kaip vaiką – kojos vystykle sùsuktos Pnd. Sùsuka teboko, įduoda – rūkyk! Vadina vyru Gršl.
| refl. intr., tr.: Turbūt šalta, kad susisukai̇̃ į kailinius Dkš. Susisùkusi į tris skepetas i dar tauškina dantims Krš. Vaiką susisùkus į skarą neša PnmA. Prisirinko anglelių nuo degėsių, nosinelėn susi̇̀sukė ir nusinešė Tvr. Kojas gerai susisùk su dekiu, kad neatšaltum Sml.
5. tr. NdŽ suvynioti į ritinį, suvyti į kamuolį: Mergaitė stovėjo prie mokytojų stalelio, laikydama rankoje dūdele susuktą sąsiuvinį J.Avyž. Blynus plonus daro, sùsuka Dgp. Dvilinką audeklą sudedi ir po tam sùsuki tokian kočėlan Eiš. [Šoferis] atplėšė bilietą nuo ilgos juostos, susuktos į didelę ritę J.Balt. Silkes galima marinuoti susuktas ritinėliais rš. Karnų priplėšia, kamuoliuos sùsuka Ob. Kamuolin sùsukta [karvių] lencūgai Klt.
| refl. intr., tr.: Susisuko tošeles rš. Jau ir medeliai susodinti, tik gaila žiūrėti, kokie nuvytę, lapai balti nuo dulkių, susisukę į dūdeles V.Bub. Kokius penkis rugelius palieka [nepjautus] ir susuka, kad kitąmet gražūs rugeliai būtų – į trūbą susisùkę LKKXIII121(Grv).
ǁ Prng, Ėr, Dov sugumulti, surutulti: Susùko rūbus į mažutį ryšuliuką NdŽ. Atrišau aš savo drabužius, kuriuos buvau susukęs į kezulą, kaip kadaise pamokė motina J.Balt. Pašukas atskirai, pakulas atskirai kuodeliuosna sùsukam Eiš. Gaila šitep susùkt suknelę Dg. Telyčia sukė sukė ir po kojom sùsukė šieną Klt. Sùsuka tešlos kąsnelių ir padeda an slenksčio, tai kurios [kąsnelį] šuva pirmą pagaus, tai toji ištekės (priet.) Pls.
| refl. tr.: Susi̇̀sukiau kailinius i vėl atsiguliau ant kelmelio Vel. Ale jis susisuko tą [levo] skūrą, atnešęs deda an arklio BsPIV195(Brt).
ǁ N, NdŽ, Vkš sukant aplink sudėti (plaukus): Dabar jos (kasos) susuktos ant pakaušio į menką kuodelį J.Avyž. Sùsuka kasą viršugalvy – gražu padabot Klt.
| refl. tr.: [Šarūnė] susisuka plaukus į kuodą, susisega ant pakaušio V.Bub. Vienplaukė, plaukus susisùkus [vainiku] – ta jos kasa ve didelė yra Jrb. Galvelę (kasas ant galvos) susisuka, skepetėlę pastato Skr.
6. tr. sukant, vyniojant padaryti: Susùko iš tošių ąsotėlius NdŽ. Čia, susukęs žilvičio birbynę, iš lakštingalų mokiaus dainų E.Miež. Susuka triūbą lopinio ir ataneša [ugnį iš bažnyčios] Rš. Gavo laišką ir sùsuktą iš ryzų vaiką Krs. [Jonas] atsikėlė, susuko suktinę J.Balt. Susukáu tokį bimbalą, ka vieną dūmą užtraukus galva sukas Slnt. Ar neturi susùkt [parūkyti] Ėr.
| refl. tr. Pn, Dr: [Kerdžius] trūbą susi̇̀suka iš alksnio žievės Žln. Susisùks tokius čiulkius i rūkys Pvn. Ar neturi duok susisùkt! Ėr. Nėr taboko nė tam kartuo susisukti Šts. Kūpt taboko, susisùko popierosą ir blykt rūko Vvr.
ǁ LTR(Auk) lenkiant, riečiant padaryti: Tai ir va! – Andrius susuka špygą ir duria į lubas V.Bub. Aš jam galiu špigą susùkęs po nosia parodyt Rud. Iš minklės supynė pyną ir iš tos pynos susùko krengelį Vkš.
7. tr. LL306, Rtr, Slč, Mrj, Trš suraityti: Susukti (garbanoti), ažuriesti plaukai SD88. Katras vyras turėjo ilgus uostus, anus susùko ir galus aukštyn užraitė Vkš.
| refl. tr., intr.: Man labiausiai patinka, kad tamstos čiuprynų nesusisùkę Rz. Jei verpia [tarp Kalėdų ir Naujųjų metų] – ėriukų vilna bus per daug susisukusi LTR(Srj).
8. tr. suriesti, surangyti: Tik sėsis, kojas susùks po savim i večerioja Str. Ale tas velniukas atbėgo Jonui ties akims ir tupi, akis išvertęs, žiūrėdamas į Joną, uodegą susukęs BsV255. Grąžto susuktàsis galas NdŽ.
| refl. Arm: Dieną šeškai miega guoliuose susisukę į kamuoliukus rš. An kelio guli sussùkę gyvatės Pls. Guli žaltys sasisùkę LKKXIV214(Zt). Kaip šuva ant šieno niekaip negaliu susisùkt Šk. Jei siurbėlės susisukusios guli – bus vėjo (priet.) MTtV17(Kdn). Viedmos duktė ižlindo in ližės, sùssukė kap katė Dv. Ana (ragana) ižlindo an ližės ir sùssukė grįžtėn kai kamuolin (ps.) Pls. Šuva susisukė grįžtelėn Rod. Važaunyko šaknys susisùkę kaip baronkytės Gdr. O vainikėlį kai pina [šokant], susi̇̀suka visi kaip vainikėlis Ktk. Sraigtu susisùkę ragai NdŽ.
9. tr. SD462, BŽ81, Mšk, Ėr, Gdr, Švnč apsukui lenkiant suvyti: Iž linų susùkt pantį, tai il̃ga nešios Nmč. Aš tėvelį nulenksiu, šilkų juostą susùksiu JD694. Kūralaišą sùsukei, surišei kūlį Aps. Linams rauti ryšių reikėjo susùkti iš šiaudų Kl. Vyteles karklines susùkdavo, ka nelūžtų Škn. Vytis susùkdavo teip kaip krežiams KlvrŽ. Vytį sùsuki, kartį perdedi ir tveri tvorą Vj. Ale su tais žiužiais, žinai: įsineš, a regi, abrūsą tokį, susùks Lc. Su šiaudais susuktai̇̃s pririša Vdn. Beržėlį nukirtai, susukai̇̃ – ir atasajos Rud. Buvo rastos dvi įvijinės apyrankės, susuktos iš žalvarinės vielos rš.
| Yra virvės, amžinos kančios, iž ugnies, iž liepsnų susuktos SPI373.
| refl. tr.: Tėvas pantį susisùkęs ir už durų užsibrukęs (d.) Ktk. Aš susisuksiu beržo rykštelę, eisiu budinsiu valios mergelę (d.) Vrn. Tau reiks susisùkt grįžčių ir surišt va šituos šiaudų kūlius Skrb. Jau rytmetį sueisma pas jaujį i susisùksma ryšius – pasitiesi ir dėsi [linus] End.
ǁ Q653, R177, MŽ235, K, L, Rtr, Eiš, Btrm sujungti, suvyti į vieną dvi ar daugiau gijų, šakų: Keturlinką siūlą susùkti NdŽ. Trisdešimtis siūlų susuktų (posmas) SD242. Par daug sukriai siūlus susukái Vkš. Siūlai sùsukta ir persukta – kilpom sùsukta JnšM. Susukaũ kelius siūlus, išaudžiau [lovatiesę] Žg. Ana (šeiva), lėkdama žemyn, siūlą sùsuka LKT326(Trgn). Siūlas nesùsuktas, možnės išskirt Klt. Ir [padarė] megztą juostą iš sasuktų baltų šilkų BB2Moz39,29.
| refl. tr., intr.: Apsimeti po pirmo, po tam susi̇̀suki tas [raiščių] šakas atskirai Kv. Susisùko siūlas į gurgždules, o virvė į garankštę J. Gręžant skalbinį, neduok skalbiniuo susisukti į garankštį – gausi kuprotą vyrą (juok.) Prk.
| prk.: Jie susisùkę giminės (ir vyrui, ir žmonai tie patys asmenys yra giminės) Snt, Plv.
^ Bobai negalima sakyti, kur išeinu: visą kaimą sukels ant kojų, kad jai liežuvis garankštimis susisuktų! J.Avyž.
ǁ suverpti: Siūlų dabar va susuksiù, broliui ataduosiu Ml. Kiek jau aš [siūlų] sùsukiau! Lp.
10. tr. J.Jabl, NdŽ, LTR(Skd) sukrauti (lizdą, gūžtą): Skregždė sùsukė gūžtą pastogė[je] Brž. Nereikia duot susùkt varnom gūžtos Sdk. Nukirptų plaukų negalima mesti laukan, bo žvirbliai iš jų lizdą susuks – protą sumaišys LTR(Rs). Įtūpė žvirblis girio[je] ant krūmelio. – O kam susukai ne vieto[je] lizdelį? JV1001. Susuk gurbą, susuk gurbą, susuk gurbą, pelėda LTR(Krtn).
| refl. tr. BŽ44, LTR(Klvr), Vdk: Varnos kamine lizdus susi̇̀sukė Rgv. Paukščiai pera, gandras lizą tura susisùkęs, jeigu niekas nenugrovė Vg. Paukščiukas lizdelį susisùkęs dilgės[e] Ktk. Gulbė susisukė iš žolės gūžtą MPs.
^ Širdy tarytum kirminas gūžtą susisuko ir graužia rš.
ǁ suvartoti lizdui sukti: Cyrulis čiurkščio[ja] – kuodelius susùks į lizdą, kad nesuverpsite J.
11. tr. NdŽ, Krtn, Trš, Als, Brs, Jdr, Mšk, Paį, Sv, Antz plakant, maišant pagaminti: Pyragai iškepti, kastinis susuktas Žem. Kad susukáu, toks kietas buvo sviestas LKT106(Krž). Kaip aš susùksu iš parūgų sviestą? Šts. Neikaip nepriveikiu sviesto susùkt Skp. Aš išeisuot ravėti, a susùksyt (tu susuksi) sviestą? Pj. Lig atanešė, iš pieno sviestą sùsukė Km. I silkių sviestą susùkdavom, skaniai būdavo Vgr.
^ Iš gražumo sviesto nesusuksi LTR(Brž). Neklausysi, tai gausi beržinės košės su susuktu pienu Vrn.
| refl. tr., intr. Š, Dbk, Trgn: Ilgai nesusi̇̀suka sviestas Sb. Susi̇̀sukiau sviesto kruopelę Jnšk. Talkai reiks kelis sukimus sviesto susisùkti Up. Čia nebedaug [sviesto], susisuksmà rytoj šviežio Kp. Daba jau nieko nebsusi̇̀suku [sviesto] Trk. Kastinis su pasukoms, su viskuom susi̇̀suka Kv.
ǁ sukant, maišant ištrinti: [Margariną ir kiaušinius tortui] reikia susùkt prie pečiaus Sk.
12. tr. sukant susmulkinti, sumalti: Grūdų nedaug nuvežiau, vėjas, matyt, bus geras, ir nepamatysit, kaip susuksit rš. Seniau reikėdavo puspūrę par rytą susùkt Bsg. Sùsukta uogos par mašinką: nei skūrelės, nei grūdelio Klt. Susuksmà taukus [malamąja mašinėle] Skp.
| refl. tr.: Susisukái kruopų saują, išsisijoji i srebi Vn. Girnos būdavo, tai su rankom susi̇̀suki ir turi kruopų Slv.
ǁ sukapoti: Einam, susùkim žolę! Lp.
13. tr. šnek. suvalgyti, sukramtyti: Plutą sùsukė, ir gerai – nelaukia, kad vis gardžiai Ktk.
14. tr. Pg, Lb, Dg, Pns, Kb, Yl sukreivinti, iškraipyti: Rankos sukraipytos, sùsuktos Klt. Mane liga susùko Dkš. Nebėr iš jo žmogaus: visas ramato sùsuktas, sutrauktas Ds. Susùko rankas i kojas, i veidą Krž. Susukti̇̀ jau pirštai, dar̃ jau nieko nepadarai Kls. Pirštų nariukai sùsukta nuo darbo Aln. Ana guli susuktà Dgp. Terpukalėdžiais nemožna verpt ir virvių sukt, ba keltuvių (keltuvų) bus kojos susuktos LTIII459(Tvr). Parvažiuo[ja] ryto metą, dviratis būs sùsuktas, tekiniai būs sulankstyti Krtn. Vėjas paskėlė, sùsukė, nulaužė tą žilvitį BM10(Skp).
^ Kad ją kruvinoji susuktų! rš. Ka tau rankas kojas susuktų̃! Pv. Kad tau sprandą susùks J. Kad jį susùkt krūvon – tep apširdau! Pls. Kad tave susuktų į brantus! LTsV875.
| refl.: Pati strėnoms susisukusioms buvo Šts. Medis susisukęs R403, MŽ543. O tas buvęs skauduliais apaugęs, nosė susisùkusi Yl. Kelmas toks susisùkęs, išsikerojęs Ėr. Stovi susisùkęs tas lieptelis Krkn. Rankovės susisùkusios, susivijusios – tai dabar apsivilko! Jrb. Mezgimas bus instrižas, susisùkęs – nesukti siūlai Klt.
| Štai susisùkęs (išsivingiavęs) upelis Vad.
ǁ End, Klt paralyžiuoti: Sùsukė žmogų Aps. Kojos sùsuktos suvis Dglš. Į ką šauksys sùsuktas, jei būsi vienas kap pirštas Rdn. Ir buvo susukta, ir negalėjo pati save niekaip pritiest Ch1Luk13,11.
15. tr. suraukti, perkreipti: Kam rūstą (sùsuktą) veidą rodyti KII163. Žiūrėk, kaip tas kalakutelis iš tevęs juokas, nosę susùkęs Vkš. Zūbus susukęs kaip koks vypla Prk.
| refl.: Jo veidas pajuodo ir susisuko V.Kudir. Žandai susi̇̀sukė, nieko neliko, tik skūrelės Žml.
ǁ refl. Krtv susiraukti, reiškiant nepasitenkinimą, supykti: Susisùkęs visumet ans, ir žodį bijok anam pasakyti Vvr. Negalėjęs pri anos prieiti: nu pat ryto vis tokia susisùkusi Pp. Vaikščiok susisùkęs kaip ožys koks Šv. Ko susisukai̇̃ dabar? Vv. Žmogus vis susisùkęs, vis ko trūkęs, vis nepatenkintas Krš. Numiškiai svečių nemylėjo, iš tai gėdai susisukę par petį veizėjo LTR(Plng).
16. refl. NdŽ, Jdr, Trk, Gd, Vdk, Ėr, Vl, Alk, Lš labai sulysti; susitraukti, sunykti, suvargti: Nuo visokių ligų viškum susi̇̀sukė žmogus Krs. Susisùkus boba, serga suvis Dglš. Sudžiūvusi kaip tik kempė, susisùkusi Krš. Kokia spyna buvo, ir tebėr tokia pat susisùkus Snt. Visiškai boba susisùkus, tik graban gult Dbk. Turėk proto! Jau taip susisùkęs, o dar geri! Dj. Jėgi kokia baisi nuo gėrimo likus: susraukšlėjus, susisùkus Slk. Susi̇̀sukau i aš po nelabojo! End. Vyras kap aržuolas b[uv]o, o tik susisùko, i nėr LKT200(Plv). Ana kap virvė susisùkę LD382(Zt).
^ Šitas mūs arklys susisùkęs, sunykęs lyg į virves įrištas Kt. Kas švento Jurgio dienoj su arkliais dirba, tai tas niekados neturės gerų arklių, vis bus kūdi, tokie kaip karstai susisukę LTR(Kp). Tas jau susisukęs kaip naginė LTR(Pnd). Valkiojas susisùkęs kai be žarnų Sdk. Motka toj susisùkus kap krūkutis Lp. Susisùkęs kaip Serapino pakanktė Vkš. Susisùkęs kaip Benio blauzda Vkš. Susisùkęs, susimetęs kaip grabo negelys Pgg. Susisukęs kaip melnyčios sparnas LTR(Grk). Susisukę kaip Grižo ratai LTsV367(Srd).
ǁ pasidaryti menkam, užskursti: Styro medelis užskurdęs ir susisukęs P.Cvir. Agurkai sodne susisùkę, nieko nė[ra] Sk.
17. tr. sudraikyti, sutaršyti, suvelti: Ant pievos tai mat vėjas sùsuka [linus], o ant rugienų nesùsuka: susilaiko, neduoda pasikelt Sml. Buvau išnešus an oro [pomidorų daigus] – vėjas sùsukė Žln. Skubėkiam verpti: parlėks vyturys, susùks mūso kuodelius Vn.
^ Susuktas kaip pakulų kuodelis LTR(Grk).
| refl.: Rugiai nuo lietaus susisùkę NdŽ. Po ąžuolu būna javai derlingi, susisukę, o šermukšnis ir kiti medžiai tik dirvą smelka Dr. Jei linai bus pasėti pavasarį, kada ant dangaus matos debesėlių verpetai, tada linai bus susisukę, išgulę LTR(Imb). Susisùko siūlai, susmaišė Btrm. Vakar ribokai susisukusią matnią ištraukė, tai nei vienos žuvies nepagavo Kpč. Žarnos susi̇̀sukė, operavo Ukm.
^ Susisùkę kaip Mikės viduriai Tl, Kv.
18. refl. susipainioti: Susisuko kojos, t. y. susimizgo J. Čia prie virvės branktelio nėra, da susisùks karvė Skdt. Sukę susisùkę karvės! Klt.
19. tr. aplink smarkiai sukant atimti pusiausvyrą: Viesulas gali susùkt žmogų Aps. Sùsukė vėjas diedą i pargriovė Dglš. Susùko toks vė[ja]s i nūnešė tą vaiką Gd.
| prk.: Bijau karaliaus meilės kaip poeto. Ateina jis kaip vėtra. Viesulan pagauna. Susuka ir apsvaigina B.Sruog.
20. tr. genant nukamuoti, užvaryti: Jauną arklį greičiau sùsuki kap seną Lp.
21. tr. impers. apsvaiginti: Nuo gailių galvą sùsuka PnmŽ.
ǁ refl. apsvaigti: Vaike, nesisuk į vieną pusę tei[p] ilgai: susisùks galva, parvirsi Jrb. Susi̇̀sukė galva, ir nuvirto purvynan Ds.
22. tr. Rtr pakreipti į kurią nors pusę, pasukti: Arkliai jau susukti̇̀ į Kuršėnus važiuoti Krš. Kuršinės pavažos yra susukti geresnės, neužkerta Šts. Tujaus vairą susukáu į viršų Plng. Jis susuko vežimą skersai kelio …, o pats pasislėpė po tilto BsPII38(Tl). Akis į kertes susukti mokėjo vaikiai špitokliai Šts.
| Parkietė iš dangaus pietų vėją ir savo galybe susuko vėją iš vakarų brš.
| prk.: Susùko (suvertė) kalčią an bobų Pvn. Už liežuvį anai Dievas susùko (atlygino) – dukterie nebgerai Krš. Susukai ant manęs visas audras brš.
| refl.: Visa močia: i kojos vidun susisùkę, kai eina Klt.
23. tr. sugrąžinti einantį: Tos telyčios nevaliojau susùkt – da giliau įsibrido į avižas Rs.
| refl. tr.: Kurmanas susi̇̀sukė arklius i nudūmė atgal Prng.
24. intr. M einant, vykstant pakrypti į kurią nors pusę, pasukti: [Ragutis] susuko į sodžių pasikalbėti su senais pažįstamais LzP. Nusileido pakalnėn ir, pervažiavę per tiltą, susuko kairėn Pč. Reik susukt taku, tiesiai per rugius Nmn.
| refl.: Cinokas susisuko į klėtį, priėjęs pabarškino į duris Žem.
ǁ refl. IM1860,53, NdŽ, Sd, Klk, Plt, Eig, Varn, Krž, Pbr, Klt, Dsn pasukti atgal, apsigręžti, apsisukti: Buvo jau vakaras, ana susisùkusi eita numie Krtn. Susisùko i parmovė numo Rdn. Inejau pirkion, susisukiau i vė atgal Prng. Kad ejo numo susisùkusi! Krš. Ponas nusigando, susisuko ir atgalio jot LTsIV203. Ta greitoji susisùko i greit nuvažiavo Jrb. Traktorius netura vietos kame susisùkti End.
| Tuoj vėjas ir susisuko į antrą pusę LMD(Sln).
ǁ refl. atsisukti, atsigręžti: Įbėgo Marikė, tėvas ant jos susisuko: – Parodyk pirkinius, kur su Joškiumi mainėte Žem.
25. intr. Lkm, Klt, Ml, Vj, Aps, Trk nuvykti ten ir atgal; suvaikščioti, suvažinėti: Vakar dukart miškan sùsukiau Ut. Du kartu par naktį automobilis susuka par sodą Šts.
26. skubiai atlikti, apsidirbti: Kaip greitai susisùkom, o maniau, ka lig vakaro dirbsma Rdn. Numie greit susi̇̀suku ir išleku į grybas Vkš. Ana kai nori, tai gali i greičiau susisùkt Ml. Apdirbama vietelė, bet reik susisukti par darbylaikį Šts. Gaspadinė mūso y[ra] susisukanti̇̀ (apsukri) Šts. Susisùk, kad geras, su seniu! Ktk.
ǁ būti greit sutvarkytam, atliktam: Berneli tu mano, kap griebė jie, tai tik susisùko tie miežiai, i nėr (greit nupjovė)! Plv.
27. tr. Plng, Užv suvaryti, suginti į vieną vietą (gyvulius): Kokia jų ganiava: suvaro, sùsuka gyvulius, ir prastovi tep perdien kap in turgo Arm. Piemuo susuka karves pri upės, o ganyti nenora Šts. Turi karves susùkęs viduj lauko, kur žolės nėr, vien juodos pėdos – tai jo ganymas! Ml. Kam susukái gyvolius į toros kertę? Plt.
| refl.: Kai strokas, tai avelės žž an vietos susisùks i stovi Pb.
28. tr. sukant ratu sukaupti, sutraukti į vieną vietą: Grūdus siautant su rėčiais, reik mokėti susukti į verpetą šlamštus Šts. Sùsukė verpetas šieną ir nunešė miškan Ktk. Jūroje vėtros susuka vilnis, ir jos kalnais kalnais ritinas užlieti slesną pakraštį Vaižg.
| refl.: Berant lengviejai grūdai į vidurį susisuka Ggr.
ǁ sutraukti, sustumti į vieną vietą (šieną): Didelę pakūgę susùkom, didelį ir kupstį sukriausim Vkš.
| Susùkti pradalgę NdŽ.
29. tr. sukant surinkti reikiamus skaitmenis (telefonu): Žmona kažkam susuko telefono numerį rš. Ponas Zaranka susuko telefoną (telefono numerį), prisižadino poną Straižį rš.
30. refl. Kp sukantis pakilti, atsirasti: Viesulas tik susi̇̀sukė ant vieškelio, teip dulkių debesis ir nuslinko pavėjui Skrb. Susisuko šiaurus vėjas ir nupūtė vainikelį LMD.
31. refl. pradėti, imti ką daryti: Šalininkai susisuko pasakoti, kad aš buvęs girtas Šts.
32. refl. susidaryti, įsimesti (ligai): Gal smagenų uždegimas susisukti Žem. Man kartais po krūtine susisuka mažas dusulėlis rš.
33. tr. šnek. suriesti, susarginti: Jį ne laiku ligos susùko Grl.
^ Vel[nia]s čia tave ir susùko nečėsu! Lk.
34. tr. impers. užaugti skauduliui, ištvinkti: Palauk! Kai kyla skaudulys, tai ne tep greit sùsuka – reik pakęst Alk. Peraugą iki susùks, tai dar paleliuosi Gs. Sùsukė votį in pačios kaktos Vrnv.
35. tr. impers. Lnkv, Skrb, Vžns, Vkš paleisti (vidurius): Užėdžiau žalių žirnių, i susùko vidurius Krt. Sùsukė pilvą Ds.
36. tr. Brs, Upt, Pl, Ml, Šn neatiduoti kiek priklauso, nusukti: Tai buvo susukti mano pusantro rublio! Žem. Jug aš amžėj savo nieko pikto nedariau, nė vienam nė skatiko nesusukau M.Valanč. Sùsukė jo pinigus, tik anas nesupranta Klt. Uždarbę susùko meistruo Šts. Ana sùsukė man kelius rublius Aln. Ir pieną sùsuka, ir darbadienius susùko, neapskaitė Rdš. Ar nesusukai kam užmokesnį? Jzm.
ǁ Btrm apgauti: Ar tu mane pašidyt norėjai, ar susùkt? Švnč.
37. tr., intr. gudraujant, painiojant ką padaryti: Kokią klastą išmislyti, susùkti KII32. Karą susùkti, sukurstyti KI80. Jau ka sumeluos, susùks! Pv. Sùsukė sùsukė aktą, ir mokėk baudą! Drsk. Susùko jam tą sutartį, ir jis liko be turto ir be ūkio Grl. Priežastį [nužudyti] iš bile ko susukdavo brš. Vokytis viseip teisybę susuka prš. Mūsų žodžius susuks arba negerai apvers rš.
^ Susuko kai Magdei vaiką LTR(Grk).
38. refl. įvykti kam numatytam, norimam: Kap važiuoja ažsirašyt jaunieji, tai jos draugės girnas suka, kad veselė susisuktų Ml.
39. tr. palenkti į savo pusę, paveikti: Ta boba jį ir sùsukė: atlėkė ir ėmė įkalbinėt Rz. Sùsukė (prisiviliojo) berną i ištekėjo Ps.
ǁ supiršti: Susuksiù, pamatysi, ir tave su kuo nors Dgl. Sùsukė, surodijo tėvai i apženijo Klt.
◊ dūšià susisùko; MŽ, N pasidarė bloga, vimdo.
dū̃šią sùsuka (susùko); R359, MŽ480, N darosi bloga, vimdo: Sasuko dūšią B.
galvà susisùko (susi̇̀sukė Ck, Grv, Skdt, Ps) Als, Šts, Žeml, Lnkv susipainiojo, apkvaišo, nebesiorientuoja: Paklydau, kaži kai galvà susisùko LKT163(Rs). Susi̇̀sukė galvà, neišeinu kelian Adm. Čia ir galvà gali susisùkt, bežiūrint į šituos raštus Prn. Galvà anos yra susisùkusi – veselia an nosies Krš. O jergau, kaip susisukusi yr galva, atminties neturu ant vietos Kv. Susi̇̀sukė galvà kaip kopūstas Ėr. Kad jum galvà susisùkus! (keik.) Kdn.
gálvą susùkti
1. BŽ50, Krš, Jnš, Rm, Ob, Trgn, Ds, Msn, Dv atimti nuovoką, sumaišyti, supainioti: Jis man gálvą sùsukė – nebežinau, ką čia daryt Ėr. Susuko man galvą su tais savo klausimais Sk. Mes daug atsimintum, ale sùsuktos gálvos Stk. Rūpesčių galvà susuktà – ar čia rūpi tos dainos Pkn. Susukta muno galva, nieko nebatminu Trk. Labai gálvas sùsuka tas mokslas Kdn. Kai virvė sùsuktos gálvos [nuo rūpesčių] Žln. Tada Uršulė visai rimtai susirūpino, kad tikrai malūnas bus susukęs Baltaragiui galvą K.Bor.
ǁ sukvailinti: Ai ai, kaip velnias jaunims gálvas sùsuka! Krš.
2. Jnš, Sv, Vlkj suvilioti, patraukti: Susùko boba tokiam vyrui gálvą Skr. Mergos gudrios, žalčiai – sùsuka vaikiams gálvas kaipmat Krš. Kaip tik pasmaišė tas bernas, ir sùsukė mergai gálvą Dbk.

gálvą susùkti į padurkùs suvilioti: Susùko boba tokiam vyrui gálvą į padurkùs Skr.
gluzdai̇̃ susisùko sukvailėjo: Jau ma[no] in senystą ir gluzdai susisukė Vlk.
gluzdùs susùkti supainioti: Reikia tep sakyt, tai ir susùksim gluzdùs Pv.
gū̃žtą (li̇̀zdą Vn) susùkti (susisùkti Jnš)
1. įsikurti (šeimai): Savo li̇̀zdą susisùkiat ir gyvenkiat. Kam su seniais maišyties?! Pvn.
2. įsitaisyti, įsigalėti: Karionės ir sumišimai sviete nesustoja vedlug to, kad žmogaus širdy susisuko gūžtą žalčiukas P.Cvir.

į grą̃žtą (į lenciū̃gą, į pi̇̀ntį) susisùkti sulysti: Sudžiūvęs, susisùkęs į grą̃žtą Krš. Susi̇̀sukiau lenciū̃gan Žb. Ligonis, varge, sudžiūvo, susisùko į pi̇̀ntį Klvr.
lui̇̃šį (mū̃zą) susùkti reikšti nepasitenkinimą, susiraukti: Vaikšto luišį susukęs Blnk. Biškį kas anam nepatinka, tujau ir sùsuka mū̃zą Vvr.
nósį susùkti (susisùkti)
1. BŽ107, Bgt, Alk, Kp, Všk, Šts, NmŽ reikšti nepasitenkinimą, užpykti: Ana tuoj sùsuka nósį, supyksta greit Aln. Pareina parsiutusi, nósę susùkusi Krš. Laksto tik, duris tranko, nósį susùkus Mžš. Susùko nósį ir nešneka Mrj. Eina pro šalį nósį susùkusi i galvos nepakelia LKT108(Tt). Eita nosę susùkęs[is], kad negavo pragėrimuo Šts.
2. sukelti pasibjaurėjimą smarve: Kur tu eisi visa mėšlina į būrį – žmonėms nósis susùks Skr.

pakáušius susùkti
1. sukvailinti: Kaip ta degtinelė sùsuka pakáušius! Krš.
2. apsvaigti (prisigėrus): Pakáušius sùsuka, ir rėkia Ėr.

prõtas (rãzumas) susisùko Smn pamišo, sukvailėjo: Šiais laikais i senims prõtas karts susi̇̀sukas – daro kaip kvaišeliai Krš. Jam buvo rãzumas susisùkęs Ėr.
si̇́elą susùkti; N pasidaryti bloga.
smẽgenys susisùko antrai̇̃p susipainiojo, nebesiorientuoja, apkvaišo: Susi̇̀suka smãgenės antrai̇̃p, ką čia beatminsi Žr.
snùkį susùkti reikšti nepasitenkinimą: Gali Bintakienė pamanyti, kad ji vėl snukį susukusi I.Simon. Ji susùkus snùkį i susùkus, nežinai, nė kas, nė ko Jrb. Mažą stukį padėjo, svotas snùkį susùko JV768.
susùks ir atsùks apie labai plepų: Jos gi liežiuvis – susùks ir atsùks! Dkk.
širdi̇̀s susisùko pasidarė bloga: Susisuko širdis nu numinės, ir susivėmiau Šts.
širdį susùkti Slnt supykinti, vimdyti: Vėmalai, fi, ši̇̀rdį mun susùko Krš. Užgavėnių suopynės liuob širdį susuks, ir vemsi po suopynių Šts. Negersu – dar širdį susùks Rdn.
šnervès (šni̇̀pą) susùkti užpykti: Kai mūs vaikai augo, buvo geri, o dabar tik šnervès susùkę Snt. Jau sùsukė šnipą Lp.
uõstą susùkti supykti, įsižeisti: Susuko uostą (dial. ūstą) dėl kopūsto LMD(NmŽ).
vepšlàs (zūbùs) susùkti supykti: Žodelį ne taip, tuojau susuka vepšlas KlK29,53(Krš). Piktas, zūbus susukęs Krš.
užsùkti, ùžsuka, -o (ùžsukė) Rtr, Š, NdŽ; SD430, Sut
1. tr. N, K, M, Amb, VĮ, Mlk sukant pritvirtinti, prisukti: Ans mokėjo varžtą kur reik užsùkti Vvr. Ažùsukiau šriūbą, ir gerai Nmč.
2. tr. N, LL96, Vkš, Gs prisukti, kad veiktų (kokį aparatą): Ažusuku ziegorių SD164. Neažùsukiau laikrodžio, ir sustojo Ktk. Užsuk laikrodį aštuntai rš.
ǁ pasukant įjungti, paleisti: Paskun ùžsukėm radiją, ir kalbėj[o] Drsk.
| prk.: Užsuki savo fantazijos malūnėlį rš.
| refl. tr.: Liūb jau ans užsisùks [radiją] ir klausysias Lk.
ǁ refl. prk. pradėti kalbėti: Kai jau užsisuka, tai mala i mala be jokios parstogės Rs.
3. tr. pasukant išjungti: Tu musi atsukai radę (radiją) – neš šen, užsùkti reik Ms. Su dujom gerai, kolek verda: ùžsuki – i šalta Sdb. Buvo neàžsukta [dujos], kaip šavo virtuvėj! Mlt.
4. tr. kuo prisukamu uždengti, uždaryti: Užsukami̇̀ stikliniai indai labai geri Rm. Ans sau padarė ùžsukamą (iš dviejų sujungiamų dalių, tuščiu viduriu) lazdą Jdr.
| refl.: Kranas gerai neužsisuka, laša ir laša vanduo rš.
5. tr. pasukti aplink ašį: Užsùk raktą, kad neatsirakintum J. Užsùksita tą raktą vienąsyk i čia štai padėsita į tą daiktą Jrb.
6. tr. Lk, Grk, Pc, Jon užrakinti, užsklęsti: Kai išeisi, tai ažusùk kamarėlę Mlt. Palauk, da klėtį ušsuksiu Trs. Užsukáu duris ir raktą su savim pasiėmiau Vkš. Buvau užsùkusi su raktu [duris] LKT44(Lž). Sukynė – durim užsùkt Brb. Kaimynas, suskius, pajuto, svirno dureles užsùko JD894.
| Biškilelį pasėdėk, aš tujau užsùksu (užkišiu) liuktą Lk.
| refl. tr.: Dures su velke užsi̇̀sukė Vrn. Dukterytė kai pajuto, svirno duris užsisuko LTsII230.
7. tr. pasukti, kad susivytų, persisuktų, susukti į grįžtę: Itą karklą àžsukam, gerai àžsukam, ką neraztrūkt Grv.
^ Pamečiau peilį – reikia žusukt velniu[i] barzdą (kuokštelį žolės susukti ir prispausti akmeniu), tai greičiau rasiu (brt.) Nč. Jei ko nerandi, užsuk velniu[i] ausį – rasi Vlk.
ǁ susukant užspausti: Ažùsuku sūrmaišelį, kad geriau tekėt [išrūgos] Klt. Užsùk maišą, kad viščiukai grūdų nekapotų Skr.
8. tr. Lp, Krtv užvynioti: Virvė ažùsukta už kojos, ir supu [lopšį], ir verpiu Str. Žąsims droteles mažytes užsùkdavo an kojos Škn. Kap užsùks karvė lenciūgą an kojų, tai ar išsilaikysi? Dg. Pasaitus eglių karnõs ùžsuka Mrc.
| refl. tr.: Užsisùk ant kaklo ką norints – neik nuoga Jrb.
| Tokią šilkinaitę skepetą buvau užsisùkus (užsigobusi) Jrb.
ǁ vyniojant, rišant uždaryti: Durys pančiu ùžsukta, o langai peržegnota – negaliu inteit LB161. Aš visada užrakinu, drata užùsuku tą šapą (būdą) Slm.
| refl. tr.: Ažsisùk virvele duris, i neišeis vištos Klt.
ǁ Klt apvyniojus užveržti: Suriša bruzguliuką ir ùžsuka kiaulės snukį Ob. Užsuk branktu nosį Dkšt.
^ Ma[no] koserė ratu neažsukamà Dv. Mano gerklė ne suktu užsukta K.Bor.
9. refl. Skrd, VšR, Mlt pririštam aplink einant apsisukti, vyniojantis grandinei, virvei: Už mieto užsisùkęs arklys ir išbuvęs visą naktį neėdęs Nt. Ji (karvė) už tos griūšės užsisùko, užsisùko i stovia Jrb. Pirmai nuejau – karvė sukus ažsisùkus biržynely Smal.
ǁ užsismaugti (pririštam): Avelė užsisùko viena Krn. Dar kiaulė buvo dviejų metų, ir ta užsisùko Gs.
ǁ susinarplioti: Reikia narstyt [siūlus sruogoje] – ažsisùkę Klt.
10. intr., tr. sukant, rišant užsidirbti: Jei su rytu suku kūlelius, tai ùžsuku an dviej litų Alv.
11. tr. suvynioti į ką: Tan milan ažùsuka tuos [kanapių] miltus, kap ažmaišo LKT379(Btrm).
12. tr. užriesti: Tie ūsai juodi, užsukti̇̀ – vyras nė šioks, nė toks Jrb. Teliukas laksto uodegelę ažusùkęs Aps.
^ Meluoja ir galą ùžsuka Nm. Maža kalaitė, užsukta uodegaitė, lot neloja ir vagies neinsileidžia (spyna) TŽV584(Kb).
ǁ Sb įmantriai suraityti: Rašė ir ant galo ùžsukė [parašą] Jnšk.
13. tr. iškreipti iš normalios padėties: Užsuktà koja tai motriškai, nepaeina Grd. Ma[n] bukis (velnias) sprandą užsùko: tep kap medis (suparalyžiuotas) Kb.
ǁ sukant įskaudinti: Mokytojas vienam ausį užsùko, kitam ilgus plaukus užpešė Dkš.
| Jau moja (gal) mėsas ùžsukei (įgnybai), kad [vaikas] tep rėkia Vlk.
14. tr. R331, MŽ443, N atlenkti, atlaužti (gaiduką).
15. tr. nukreipti, nugręžti: Akysna ir nepadabos, ažùsuka galvą Nmč. Ale sykį rado jį po klėčia negyvą, sprandu užsuktu in užpakalį BsPIV141(Brt). Neišauklėtas, vaikščioja rankas už nugaros užsùkęs (susidėjęs) Klvr.
| refl.: Kaliuška užsisuka ir sėdas prie stalo Vaižg. Vuodega (toks žmogus) dėbtelėjo akimis n'ištikinčiai ir užsisuko į šalį V.Piet. Ažsisùkęs te ką padarė, neregė[ja]u Dglš. Ans negalvojo mirti, užsisùko an šono i užgeso Lpl. Ažsisùkus nugara nuo manęs sėdi (pyksta) Klt.
| prk.: Gyveno atsiskyrus, nuo visų užsisukus ir džiūvo taip, smilko visą gyvenimėlį V.Bub. Užsisùkę, užsičiaupę – neprašnekinsi mokytųjų Krš.
ǁ pastatyti pakreipus, kad užstotų: Buvo kambarė[je] spinta užsuktà, kad nebūtų lovos matyti Varn.
16. intr. Šlč vykstant pakeisti kryptį, nusikreipti į kurią pusę: Jis užsùko už kampo DŽ1. Berniukai užsuko per Petkūnų sodžių A.Vien. Užsùko pri Ventos arklių pagirdyti Krš. Ažùsukė arklį [su ratais] ažu daržinės i pastatė Klt. Kai bernas pamatė šitą numirėlį, ažùsukė par arimais, par dirvom Trgn. Tu parvažiuok par tiltą su mėšlo vežimu, arčiau užusùk (privažiuok), tai parodysiu tą mergą Slm. Žùsukė [žaibas] an kito šono ir žemėn nuejo, žmogu[i] neškadijo Pls.
| refl.: Tiesiai nejo, ažsi̇̀sukė paupe Klt. Užsisùko liaušėn (į kairę) LKKXVIII160(Zt). Eikit ir užsisùkit po kairei rankai Dg.
ǁ padaryti posūkį, vingį: Aplink apeit reikia, žusùkt reikia daugel (didelis lankstas) Dbč. Kokie penki kilometrai reikia užsùkt Gg.
| refl. NdŽ: Po kairei rankai užsi̇̀suka kelelis Jz. Žusisùkus pieva Dbč. Kelios lovos matyti, kitų tik galai kyšo iš užsisukusio urvo S.Čiurl.
ǁ refl. prk. būti skirtingam, kitokiam: Jų šneka jau šiek tiek užsi̇̀suka Plut.
17. tr. sukantis, gręžiantis užeiti į priekį: Tai šitas [senas jautis] užusùks šitą jauną ir užeis vėl vagon Pb.
18. intr. LKT238(Kri), Sml, Kp, Užp, Sug, Ldk, Jz, Alv, Mrj, Kt, Žvr, Nm užeiti, užvažiuoti, apsilankyti: Eidama pro šalį, galėjai užsukti Žg. Artie kelio, tai kai kas ažùsuka Gdr. Tankiai jis pas mus ùžsuka Vrn. Norėjo da ant Panevėžį užsùkt LKKVI282(Jnšk). Užsuka anie į tokį mažą miestelį LTR(Slnt). Nebijodavo užusukančio gero svečio Vaižg.
| Debesys vis kraštais praeina, o čia neùžsuka Krs. Vaikščio[ja] lytus apsukuo, čia neùžsuka Krš. Tokia nežmoniška sausybė, niekad neužsuka lytus Gs.
| prk.: Kap kada žùsuka galvon [gera mintis], tai gẽra Rod.
| refl. Lš, Slm: Vakar buvo užsisùkęs tokis vyrukas Rdm. Tas, grįždamas iš Egipto, užsisuko į Jeruzolimą M.Valanč.
19. refl. NdŽ įsiveržti, įsibrauti: Vytenis, kame tiktai užsisuko, tenai kūlį ir vandenį beliko S.Dauk.
20. intr. sūkuriuojant užeiti (apie vėją): Žiemą kaip užsùks [vėjas], tai pilna pirkia dūmų Nmč.
21. intr. Gž, Alk sukant, mosuojant suduoti, uždrožti: Ubagas kad eina, vis su botagu kad ažùsuka, kad ažùsuka, tai šunes kur katras eina Ob. Tas velnias gerai užsuko su šakaliu tai meškai per leteną BsPIV73(Brt).
| refl. Pln: Aš tau užsisùksiu par šonus, tik tu mun liežuvauk! Dr. Tėvas kai užsisùko, vaikai vos teišspruko Rt. Tėvai netura rankų užsisùkti tokims vaikams pijokams Šts.
22. refl. staiga užpulti: Kareiviai kaip užsisùko, kad anus vijo! Lks.
| prk.: Jei gripo liga neužsisùks, pasisaugosu, ta (tai) galiu šimto metų sulaukti Slnt.
23. tr. apsvaiginti, apsukti: Girtuoklės kap ùžsuka galvą Mrc. Atsigulsi, tai galvą užsùks LKT385(Drsk).
| refl. LKKXI221(Trak), Vlk, Smal: Bronius gert nepratęs, tai nei nepajuto, kaip galva užsisuko rš. Su traukiniu gerai važiuot, nežusi̇̀suka galva Dbč.
24. refl. dingtelėti, toptelėti: Jai kai užsi̇̀suka kas, tai ir išeina iš namų viską palikus Lkč. Nu, jiem tep užsi̇̀sukė Šč.
25. refl. prk. užsinorėti: Užsisukáu žvejoti ir laimėjau Trk.
26. refl. prk. pasimiršti, užkristi: Ant to sykio užsi̇̀suka i neina atmyt, o paskui po laiko atsikvošėji Jrb. Ar atmysiu tas dainas, ar vėl ma[n] užsisùks Plv.
27. tr. nusukti, nuvogti: Užsukti̇̀ pinigai neišeis į gerą Alk.
28. refl. užsidirbti iš šalies: Jei iš niekur neužsisuksi̇̀, tai ir an kolionijų išejus nebus geriau Lp.
29. tr. šnek. duoti, parūpinti, pasukti: Neštum kilus, tai [kokį sunkiai gaunamą dalyką] užsùktų Gs.
30. refl. neišvengti, užsitraukti (bausmę): Taip ir anie žmonelės besisukdami (norėdami išsisukti, išvengti) po devynis mėnesius kalėjimo užsisukę TP1881,46.
◊ aki̇̀s užsùkti apgauti: Tau tas Klimas ùžsukė akis, ir nieko nepratai Vlk.
galvà užsisùko apkvaišo, nebesusiorientuoja: Kai galvà užsi̇̀suka, visko gali būt (galima paklysti) Bsg.
gálvą užsùkti
1. priversti pamilti: O ką garbė, tai garbė, kad net tokiam užmušėjui užsukau galvą! V.Kudir. Ji ne vienam galvą užusukė rš.
2. užduoti rūpestį: Ažùsukė galvą Btrm.
3. Mrc, Arm išvarginti: Jau galvà ažusuktà rūpesčiais Lb. Daug mislina, galvà užsuktà Srj.
4. atimti sveiką protą, sukvailinti: Ar neužsùks veinias bernu[i] galvõs? Dg.

į gálvą užsisùkti apimti kokiai minčiai: Užsisùks kas in galvą, ir daro visokias nesąmones Lkč. Užsisùko galvon, ir padariau bėdą Mrc.
kai̇̃p (lýg) ùžsuktas; kai̇̃p užsuktà mašinė̃lė apie plepantį, šnekantį be sustojimo: Viešnia lyg užsukta tarška barška, žodžius krečia lyg pati savo nedrąsumą užtrenkdama Vaižg. Ji šneka kai̇̃p mašinė̃lė užsuktà PnmA. Barškalas boba, kai̇̃p užsuktà Krš.
kai̇̃p ùžsuktas [lai̇̃krodis] daug, be sustojimo (dirba): Rytą pašokę, kiaurą dienelę ėjom [apyvoką] kaip užsukti J.Balt. Eina, dirba kiauras dienas kaip užsuktas laikrodis, nieko aplinkui nemato ir net klausiamas neatsiliepia J.Balt.
nósį (snùkį) užsùkti Mrj, Rmš, Vlk, Pv, Vrn užpykti: Jau vėl jie užsùko nósis Sn. Matyt, Onelė nósį užsùko, kad neateina Šn. Ko dabar tu ant manęs užsukai̇̃ nósį? Lš. Negražu vaikščiot [prie svečio] užsùkus nósį Mrc. Negeras mokytojas: užsukęs ir užsukęs nosį Smn. Tyli, snùkį ažusùkus Klt.
pãlos užsisùko sukvailiojo, pakvaišo: Kas tau? Užsi̇̀sukė pãlos?! Lp.
šikinè užsùkti vlg. blogu atsimokėti: Kartais atsitinka tep, kad žmogus ažùsuka in tave šikinè Tvr.
paužsùkti, paùžsuka, -o (dial.) tr. daugelį užvynioti kuo: Buvo akėčių dančiai paužsukti žagarais Lz.

Daugiau informacijos

prisùkti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

liežuvis

Apibrėžtis

liežùvio blãzginimas nereikalingas kalbėjimas: Gaila tavo liežuvio blazginimo – neprikalbėsi anos eiti už našlio. Kal.
liežùvio galù vos vos (priminti): Mama tik liežuvio galu užsiminė, ta ir artyn obuolį už ančio užsikišus. Sk.
ant liežùvio gãlo
1.knieti (pasakyti): Man vis ant liežuvio galo paklaust, ar vyras jos negrįžo. Sk.
2.apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Vardas ant liežuvio galo, tik negaliu atsimint. Jnšk.
3.nejučiomis pasako: Girto tiesa – ant liežuvio galo. Rk.
4.galima pasiklausti: Kelias ant liežuvio galo. Dr.
ant liežùvio gãlo kabė́ti norėti pasakyti: Erzinti ponelio nenorėjau, bet taip ir kabėjo klausimas ant liežuvio galo. Pt.
ant liežùvio gãlo pamáuti apkalbėti: Ana turi tą žmogų ant liežuvio galo pamovusi. Dv.
liežùvio gãlą panìžo užėjo noras pasakyti: Beklausant tų šnektų, man taip panižo galą liežuvio, kad neiškenčiau neprasižiojus. Krok.
ant liežùvio gãlo sùkasi apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Matai, kokia mano galvelė – ant liežuvio galo sukas, ir neatmenu. Sk. O kad jį laužas kur! Ant liežuvio galo sukas, negaliu pasakyt. Švnč. Ot sukasi ant liežuvio galo, ale prisiminti negaliu. Slv.
ant liežùvio gãlo turė́ti norėti pasakyti: Balys kvatoja. Nuryja, ką turėjo ant liežuvio galo. Šein.
ant liežùvio gãlo užeĩti norėti pasakyti: Sakiau viską, kas tik ant liežuvio galo užėjo: ir juoda, ir balta. Vkš.
ant liežùvio gãlo vẽliasi apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Velias ant liežuvio galo, tik neatmenu, ir tiek. Rd.
liežùvio láidymas apkalbėjimas: Vyrai rūkymo, gėrimo nepameta, bobos – liežuvio laidymo. Krš.
liežùvių láidymas apkalbėjimas: Ji dar gaus kada už tą liežuvių laidymą. Skr.
liežùvio malìmas tuščios kalbos, plepalai: Ar dar neatsibodo tamstai mano tetos ir kartu jos bičiulių liežuvių malimas. Pt.
liežùvių nešiójimas apkalbėjimas: Ištvatijo už liežuvių nešiojimą. Krš.
liežùvio neval̃dymas plepėjimas: Daugiau žmogus kenčia per liežuvio nevaldymą. Krš.
liežùvio paleidìmas išplepėjimas: Už liežuvio paleidimą vienas žmogus jau Šiauliuose sušaudytas. Pt. Tu kada gausi už liežuvio paleidimą. Sk.
liežùvio plãkalas plepėjimas: Čia ne kalba, tik liežuvio plakalas. Šts.
liežùvio plonýbė mokėjimas pataikaujamai kalbėti: Anos liežuvio plonybė neišpasakyta. Krš.
liežùvio smailùmas iškalba, plepumas: Lyg per siaura dviem būtų, ponas viršaiti, – stengėsi liežuvio smailumu neatsilikti ir Gužienė. Katil.
liežùvių sumaĩšymas apkalbos: Meluoti be liežuvių sumaišymo nėra griekas. Šts.
liežùvio vadžiàs paléisti nepadoriai kalbėti: Tai tu jau vėl paleidai liežuvio vadžias, ar pačiai ausys neraudonuoja?. Sk.
aštrùs liežùvis apie sugebėjimą piktai atsikirsti, priešgyniauti: Bet vis aštresnis pasidarė marčios liežuvis. Simon. Vis tiek blyksteli nedraugiškas žvilgsnis, vis tiek atsiranda aštrus liežuvis, linkęs ką nors leptelėti. Zur.
liežùvis dviẽm galaĩs apie melagį: Melagio liežuvis dviem galais. An.
dvìgubą liežùvį turė́ti sugebėti įsiteikti, prisigerinti: Kas turi dvigubą liežuvį, tas visur prilenda, viską gauna. Šl.
dvìlinkas liežùvis apie melagį: Melagio ir vagio dvilinkas liežuvis. Ukm. Dvilinkam liežuviui netikėk. LTR.
gẽras liežùvis apie iškalbingą: Geru liežuviu mergai galvą apsuksi. Dg.
gẽro liežùvio išmoningas, išradingas: Jos sūnus buvo labai gero liežuvio, tai jis visiem tas pravardes įdėdavo. Pš.
gẽrą liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Ir Katrė gerą beturinti liežuvėlį, taip kertasi, kad bėda!. Žem. Gerą liežuvį turi ir pasakoja – gražu klausyt. Jrb. Nemislijau, o liežuvuką beturinti gerą. End. Šnekėk tu: tu geriau įšneki, liežuvį turi gerą. Mžš.
ìlgas liežùvis
1.apie liežuvaujantį, apkalbantį: Su ilgu liežuviu niekam neįtiksi. Vvr. Tos bobos ilgas liežuvis. Šlčn. Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriuvo. LTR.
2.apie mokantį įsiteikti: Kieno liežuvis ilgesnis, tas ir gauna. Pl.
ìlgą liežùvį turė́ti
1.būti iškalbingam: Tas piršlys melagis tur ilgą liežuvį. JD.
2.mėgti apkalbėti: Ta moteriškė turi ilgą liežuvį – netikėk jai. rš.
ìšplaktas liežùvis moka gerai kalbėti: Liežuvis anų buvo išplaktas kaip kalvio ant priekalo. Šv.
judrùs liežùvis iškalbingas: Nei tu gražuolis, nei plačiapetis, ir liežuvis tavo nejudrus. Avyž.
lankstùs liežùvis iškalba: Tu pasėdėsi smagioje ūkininkų kompanijoje, parodysi savo lankstų liežuvį. Cvir. Tau gerai, tu labai lankstų liežuvį turi. Vl.
lìpšnų liežùvį plàkti plepėti: Lipšnų liežuvėlį plakė, nėra to viso, ką sakė. Nm.
nerangùs liežùvis neiškalbingas: Aš esu lėtas praverti burną ir mano liežuvis nerangus. ŠR.
paláido liežùvio mėgstantis plepėti, išplepėti: Vasaris netikėjo savo kolegos apibūdinimais, nes jau žinojo jį esant palaido liežuvio ir stačiokiškos dvasios žmogų. Myk-Put. Aš ne palaido liežuvio: žinau ką sakyti, ką ne. Krš. Ar jau pats negalėjai žinoti, kad ana palaido liežuvio? Nereikėjo tokiai nė užsiminti. Vkš.
paláidą liežùvį laikýti niekus kalbėti: Negerai palaidą liežuvį laikyti. Plng.
paláidą liežùvį turė́ti N. niekus kalbėti:
pìktas liežùvis apie mėgstantį apkalbėti: Visi žino, kad jo piktas liežuvis – žmones visus pravardžiuoja, pašiepia. Šl. Pikti liežuviai žinojo priežastį ir ėmė šaipytis. Simon. Pikti liežuviai apkaltino Povilą Bičkų, esą bulių papjovęs tremtinių stovykloj. Dovyd.
plónas liežùvis apie mokantį įsiteikti, prisigerinti: Užtat tokį nekaltą kūdikį ir negali spardyti į šalį, jei savo plonu, kaip giries, liežuviu pritraukei ją. Žem. Tos bobos plonas liežuvėlis – ji visur prilįs ir viską išprašys. rš. Krautuvėje dirbi, liežuvį turi ploną turėti. Krš.
saldùs liežùvis sugebėjimas įsiteikti: Jie savo saldžiais liežuviais jo galvą apsuka. Klp.
saldų̃ liežùvį turė́ti mokėti įsiteikti, prisigerinti: Nuo to noriu tave apsaugoti. O, be to, tu jauna, vyrai turi saldų liežuvį. Simon. Reikia turėti saldų liežuvį, ir viską turėsi. Pkr.
sàvo liežùvį įkìšti įsiterpti į kitų kalbą: Negyva bus, kad neįkiš savo liežuvio – kišutė nematyta!. Ps.
smailùs liežùvis
1.apie mokantį įsiteikti, prisigerinti: Smailus jo liežuvis kaip meletos, prisišneka jis visur. J. O kai pasirodydavo inžinierius, jis kaip lapė savo smailiu liežuviu mokėjo prie jo prisiplakti. Mont.
2.apie mokantį pašaipiai, piktai kalbėti: Ot smailus liežuvis, ką tu pasakysi, – atmeta ir ataudžia. Šl. Mano veidelį ir smailą liežuvį visi pažįsta. Mrj. Turi smailų liežuvį – durte duria žmogų. Krš. Liežuvį turi anta keikimo smailą. Mž.
smailiù liežuviù kir̃sti kandžiai pasakyti: [Siuvėjas] tuoj pradeda žvalgytis į juos ir, regis, kirs smailiu liežuviu. Andr.
smaĩlų liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Labai jau smailą liežuvį turėjo, niekas nenukalbėjo. Pn.
skùstą liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Šita istorija nebuvo mano sugalvota, nei mano bobutės Anastazijos, kuri turėjo gerai skustą liežuvį. Cvir.
šim̃tą liežùvių turė́ti greitai sklisti: Iš patyrimo žinojau, jog bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Pt.
liežùvis šlãpias juok. apie prastą darbininką: Ot tai dirba, net liežuvis šlapias!. Sdk.
šmaikštùs liežùvis apie mokantį sąmojingai kalbėti: Kad Adomėlis nebūtų buvęs tokio gero būdo, tai savo šmaikščiu liežuviu būtų gerai jį aptvojęs. Mš.
švelnùs liežùvis apie mokantį įsiteikiamai, meilikaujamai kalbėti: Švelnus liežuvėlis kaip lapės. Brž.
švel̃nų liežùvį turė́ti mokėti įsiteikti: Karalienė turėjo labai švelnų liežuvį, pradėjo apie jį dailiai malonėtis. Rz.
liežùviais apipláuti apšnekėti: Būsi liežuviais bobų apiplautas. Sur.
liežùvį apkabìnus liežuvaujant: Matalaška (liežuvininkė) liežuvį apkabinus laksto. Ker.
liežùviais apkráuti apkalbėti: Prie to dar liežuviais apkrauna. rš.
liežùviais apléisti apkalbėti: Neduok Dieve tame davatkyne gyventi, tuojau liežuviais apleidžia. Vvr.
liežuviù apmèsti, atáusti ir išardýti apkalbėti, prifantazuoti: Pati buvo sunkiai įpykinama, bet jei jau įsivarydavo – galėdavo liežuviu apmesti, atausti ir vėl išardyti. Cvir.
liežùviais apsikélti pagarsėti apkalbomis: Liežuviais apsikėlusi – ir sėdi kaip velnias ropėse, niekas nė nekalbina. Sml.
liežùvis apsilùpo nusibodo, įkyrėjo kalbėtis: Net liežuvis apsilupė nuo ilgo šnekėjimo. Ad.
liežùvis apsìrietė apie daug plepantį: Tavo ir liežuvis apsirietęs bemeluojant. Gršl.
liežùvis apsìsuka visaĩp moka nupasakoti: Iš jos tai gausi ko nepirkęs – jos liežuvis visaip apsisuka. Lb.
liežùvis apsiver̃čia išdrįsta kalbėti: Man ausys linksta nuo tokių kalbų, kaip jum liežuvis apsiverčia?!. Krč.
liežuviù apšukúoti apkalbėti: Visą apylinkę [plepė] liežuviu apšukuoja. Mžš.
liežuviù apvelė́ti išbarti, iškoneveikti: Kad nori, ir dar kaip mane liežuviu apvelėja. Vs.
liežùvį apver̃sti pasakyti (negalint,nedrįstant, tingint): Kad būtum netingėjęs liežuvį apversti, būtų viskas gerai buvę. Lš. Mamaite! mamaite! – vos beapverčia liežuvį, – gerti!... Žem. Ar negali liežuvio apversti, kad tyli?. Ėr. Čia susispietė dabar atlaikuoliai ir, pasrubčiodami iš stiklelių, plepėjo vos liežuvį beapversdami. LzP. Vadinasi, ir Liudas netikėjo? – vos vos pajėgs apversti liežuvį Danielius. Bub.
liežùvis ãriamas abiẽm pùsėmis veidmainiškas: Su ponais nežinau, bet liežuvis Baltaragio abiem pusėm ariamas. Žem.
liežùvis atbùko nusibodo, įkyrėjo kalbėti: Šneka ir šneka – kaip jai ir liežuvis neatbunka. Sk. Man ir liežuvis atbuko su ja besibarant, pasiutus boba. Sk.
liežùvį atidúotų apie pataikaujantį: Šitoji boba akyse ir liežuvį atiduotų, o už akių ir kalnus priverstų ant tavęs. Užp.
liežùvį atléisti padaryti kalbų: Nainio alutis atleidžia liežuvį, sužadina dainą, kalbas ir linksmybę. Cvir.
liežùvį atrakìnti padaryti šnekų: Degtinė, kaip ir daugumai, Tomui atrakindavo liežuvį. Dvd.
liežùvį atrìšti padaryti kalbų: Išgertas alus ir degtinė atrišo liežuvius ir apsuko galvas. Vencl. Jos aimana Jievarui labiau nei degtinė atriša liežuvį. Zur.
liežùvis atsiléido ėmė daug kalbėti: Kaip išgėrė, visiem liežuvis atsileidė. Rm.
liežùvis atsirìšo ėmė daug kalbėti, pasidarė kalbus: Jei dar tavas išgėręs, tai visai atsiriša liežuvis. Prn. Kad išmečiau degtinės, man liežuvis visai atsirišo. Jnš. Kas užgeria kiek, tai jau liežuvis atsiriša. Erž.
liežùvis atsistójo kuolù sunku prakalbėti: Kad tau liežuvis kuolu atsistot!. keik.
liežùvis atskãro nusibodo, įkyrėjo kalbėti: Tetauzija, kol tik liežuvis atskars, – atšovė pati. Žem.
liežùvis atšìpo nusibodo (kalbėti): Apie vieną daiktą ilgai bekalbant ir liežuvis atšimpa, ir nubosta. Šein.
liežùvį atver̃sti prašnekti: Neatvertė liežuvio paklaust. Srd.
liežùvis áudžia gerai kalba: Jo tik liežuvis gerai audžia. Lp.
liežùviais áustis ginčytis: Per vakarus audžias ir audžias liežuviais. Btg.
liežùvį áušinti tuščiai kalbėti, plepėti: Neaušink be reikalo liežuvio!. Dov.
liežuviù badýti barti, koneveikti: Pradėjo vėl jį liežuviu badyti be jokio reikalo. rš. Blogai, kada žmogų visi liežuviais bado. Blv.
liežùvis baladója negali gerai kalbėti: Nuo degtinės išgertos tau liežuvis balados. Vrn.
liežùvį bárškinti tuščiai kalbėti, plepėti: Barškink čia liežuvį, verčiau už darbo imkis!. Vvr.
liežuviù bélsti tuščiai kalbėti, plepėti: Bebeldžiant jam liežuviu apie savo tėvo didelius dvarus Poznanėje, man pradėjo rodytis, kad jis visai panašus į garsųjį vokiečių šnipą. Pt.
liežùvį blãzginti tuščiai kalbėti, plepėti: Tu blazgini liežuvį be gryno reikalo. Kal.
liežùvis blãzga kalba (niekus): Blazga liežuvis visokius niekus. Šts.
liežuviù brū́žinti tuščiai kalbėti, plepėti: Be reikalo brūžina liežuviu. Rod.
liežuviùs dẽginti apkalbėti: Kaip tu elgies, matai, kad ant tavęs visi liežuvius degina!. Dkš.
liežùvį dìldyti tuščiai kalbėti, kaulyti: Be reikalo nedildyk ir liežuvio, vis tiek neisiu. Užp.
liežùvis dìlga nekantrauja: Ar jau liežuvis dilga?. Šk.
liežùvį dìlgina ima noras (pasakyti): Gal tau dilgina liežuvį pasakyti. LTR.
liežùvį dìlinti tuščiai kalbėti, plepėti: Piršlių čia nėra ko žiūrėti, jiems bet tik liežuvį dilinus. Vaižg.
liežùvis dìrba kalba: Liežuvis dirba, ir dar kaip dirba!. Ašb.
liežuviù dìrbti gerai kalbėti: Dabar jau tie gerai gyvena, kur liežuviais dirba. Grv.
liežùvį drémžti tuščiai kalbėti: Ir nubaidei dabar man paukštytes, kitą kartą susitikus reikės ilgai dremžti liežuvį. Andr.
liežùvį galą́sti ruoštis ginčytis: Erzink! galąsk liežuvį! – juokavo Severa. Pt.
liežuviùs galą́sti
1.niekus kalbėti, plepėti: Vyrai sustoję liežuvius galanda, darbo nežiūri. rš.
2.šmeižti, apkalbėti: Nuo to laiko pikti žmonės pradėjo liežuvius galąsti. Cvir.
liežùvį įbraũkti įskųsti: Kas nors įbraukė liežuvį ir suėdė žmogų. Šts.
liežùvį įbrùzginti pasakyti ko nereikia: Visur tu savo liežuvį įbruzgini – ar reikia, ar nereikia. Arm.
liežùvį įkìšti
1.įskųsti: Šmakšt liežuvį įkišo, ir atėjo kratyti. Krš. Jau, sakiau, kad visos kalbos bus pasibaigusios, bet tas pašmakšt ir įkišo savo liežuvį. Škn. Per tą laiką kas nors įkiš liežuvį, jeigu dar neįkišo, ir visi atsidursime karo belaisvių stovykloje. Avyž. Kas liežuvį įkišė, kad klebonas vaikus mokina. Šmn. Be reikalo inkišė liežuvį, dabar gailisi. Sur.
2.įtikti: Kataras moka liežuvį įkišti, kur reikia, tam gerai gyvent. Grv.
3.prasitarti: Kada be reikalo inkiša liežuvį, tai tada ir negerai. Pls. Dabar tylėkim, o tai įkišim liežuvį. Klvr. Įkišam liežuvį ir mes kaip kada kur reikia, kur nereikia. Grv.
liežùvį įláidyti įsitraukti plepėti: Įlaidei liežuvį, tai dabar pasakysi visokių niekų. Pnd.
liežùvį įplàkti įskųsti: Įplakė liežuvį, ir išvežė vaikį. Šts.
liežùvis įsmil̃ko įgriso, nusibodo kalbėti: Mergos truputį jau aprimo rietis, o motinoms dar liežuvis neįsmilko. Žem. Ple ple ple per kiauras dienas, kaip liežuvis neįsmilksta. Krš. Liežuvis belojant įsmilko, t. y. pailso. J.
liežùvį įstatýti plepėti: Nieko nedirba, tik eina per kiemus liežuvį įstatęs. Grv.
liežùvį įstùmti išplepėti: Kažkas liežuvį įstūmė. Lz.
liežùvį iškìšti
1.labai pavargti: Ateis žiema – tai mūsų sargelis ir liežuvį iškiš. Tiek daug darbo. Lnkv. Vaikeli, tik eik pamažiukais. Ir taip liežuvį iškiši, kol nueisi. Sk.
2.nusigyventi (sunkiai dirbus): O kai galutinai liežuvį iškiši, galėsi sėstis Vinkšnėnuose šalia ubagų. Paukš.
3.išalkti: Gyvuliai ir liežuvius iškiš neėdę, o tu sėdi. Grz.
4.mirti: Jei ne tie žmonės, būčiau ir liežuvį iškišus. Slč.
5.pradėti bartis: Jėzau, kad iškišo liežuvį!. Lk.
liežùvį iškìšus
1.sunkiai, iš visų jėgų (eina): Ir jie drauge su savo šunimis jau iškišę liežuvius šlepsi. Sruog. Dar saulė kitą rytą neteka, o jis jau lag lag lag liežuvį iškišęs miestan. Všk. Lakstau iškišęs liežuvį su savo pusbroliu karštom įvykių pėdom. Trein.
2.iš visų jėgų (dirba): Šita boba iškišus liežuvį dirba. Slm. Liežuvius iškišę tempėm apkaustytą skrynią. rš. Trečius metus Indrišiui tarnauju, iškišęs liežuvį lakstau, tai gal manai, kad daug algos susikūriau?. Balt. Kuitiesi žmogus, leki iškišęs liežuvį ir nieko nematai, nežinai. Mark. Kad dirba net liežuvį iškišę. Adm.
3.atidžiai (klausyti): Klauso net liežuvį iškišęs. Pnd. Būdavo, klausai liežuvį iškišęs, kaip dvare dirbo. Iš. Iškišę liežuvius klausydavome pasakų. Pc. Susirenka kaime, nu, senis koks ir vebla – visi klauso liežuvius iškišę. Ukm. Kai pradeda sakyt kitos, iškišk liežuvį ir klausyk. Šmn.
4.labai norint (tykoti): Visi iškišę liežuvius žiūri – tik duok jiems. Jnšk.
5.labai (laukia): Visi laukiam jos liežuvius iškišę. Ėr.
liežùvį iškórus labai stengiantis: Bėgi bėgi liežuvį iškoręs, ateina savaitės galas – nieko nėra. Simon. Ko lakstai dabar griūdama, liežuvį iškorus. Pnd. Lėk lėk liežuvį iškoręs, o geriau nebus. Šln.
liežùvį išléisti pavargti: Nebėk tik tekina, liežuvį išleisi, kol nubėgsi. Jnš.
liežùvį išléidus
1.iš visų jėgų (bėga, eina): Iš kur taip parlapnoji liežuvį išleidęs?. KlvrŽ. Parbėgo vaikas liežuvį išleidęs. Jrb. Vėl bėk liežuvį išleidęs. Slnt.
2.iš visų jėgų (dirba): O tas kad pjauna liežuvį išleidęs. Pl.
3.atidžiai (klausyti): Ir klausos liežuvį išleidęs. Šll.
4.labai norint (tykoti): Vaikas tyko kauliukų liežuvį išleidęs. Lnkv.
5.labai (laukia): Liežuvį išleidusi nuo pat ryto laukia parnešant saldainių. Kž.
liežùvį išmìklinti gerai išmokti kalbėti: Matyt, ant žemės begyvendamas tu gerai išmiklinai savo liežuvį, ir aš nesugebu tau įrodyti, kad klysti. Krėv.
liežùvį išmìnti paerzinti, užkliūti: Vis Jonai, vis Jonai, kada gi aš tau liežuvį išmyniau?. Šmn.
liežuviùs išnešióti šmeižtus paskleisti: Bobelės, bobelės, jūs labai praverčiat liežuviams išnešioti!. Krš.
liežùvį išsigalándus pasiruošus bartis: Atėjo ana pas mus išsigalandus liežuvį, niekam nei išsižiot neduoda. Arm.
liežùvis išsiláisvino išdrįso kalbėti: Kitų visų liežuviai taipgi išsilaisvino. Kudir.
liežùviais išsiplàkti išsiplūsti: Bobos išsiplakė liežuviais. Šts.
liežùvį išsùkti sąmojingai pakalbėti: Aš negaliu taip išsukt liežuvio kaip anas. Lz.
liežùvį ištaisýti imti gražiai kalbėti: Možnėt ir gražiau ištaisyt liežuvis. Ad.
liežùvį ištę̃sti sužinojus apskųsti: Buvo žmona, nori ištęst liežuvį. Šlčn.
liežùvis ištį̃so apie klausymą įdomaus pasakojimo: Ir liežuvis ištįs besiklausant, kad ana liuob pasakos. Yl.
liežùvį ištráukti
1.prašnekinti: Kiek čia yra lietuvių Jašiūnuose, tik neprisipažįsta – liežuvio gi neištrauksi. Dv.
2.klausinėjant sužinoti: Pagatavi buvo valdininkėliai liežuvį ištraukti, kad išvežti galėtų. Krš.
liežuviù išvanóti išbarti: Išvanojau ją liežuviu. Drsk.
liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis. rš.
liežùvį kabìnti užgauliai kalbėti: Pamatysiu, ant ko jūs bekabinsit liežuvį manęs nebetekusios?. Žem.
liežùvį káišioti
1.kištis į kitų kalbą: Nekaišiok liežuvio, kur nereikia!. Vkš. Nekaišiok liežuvio, ba nudegsi. Šlvn.
2.skųsti: Prisaikino, kad liežuvio niekur nekaišiotumėm. Grd. Tu tik kaišiok liežuvį, aš tave greit pamokysiu. Jnšk. Tu dar mane skųsi? Žinau, kad kaišai liežuvį pirmininkui. Nmk.
liežùvį kamšýti kištis į kitų kalbą: Kamšai ir kamšai liežuvį. Kas prašė?. Erž.
liežuviù kárti šmeižti: Ana akyse kojas laižo, o už akių liežuviu karia. Ob.
liežùvio káustyti nereĩkia iškalbingas: Jam liežuvio kaustyti nereikia. Rs.
liežùvį kilóti kalbėti nepageidaujant: Žiūrėk, ką dirbi! Dar mat liežuvį kiloja!. Srv.
liežùvį kýštelėti įskųsti: Liežuvį tik kas kyštelėtų, kur reikia, tuoj prisistatytų aniuolai sargai (žandarai) kaip pas Marčių, – juokėsi Rumpienė. Žem. Ar jam reikėjo kyštelėti liežuvį apie tą bobelę?. Grv. Kas kitas, kad ne ji kyštelėjo liežuvį milicijai?. Šk. Užtenka kyštelėt kam nors liežuvį, ir žmogus amžinai pražuvęs. Mont.
liežùvį kìšti
1.terptis į kitų kalbą: O ko! Kam tau reikėjo liežuvį kišt? Ar be tavęs nebūt apsėję?. Kair. O ko tu, sako, kiši liežuvį? Kad valgai, valgyk. Žg. Kur nereikia, aš nekišu liežuvio. Dt. Nereikėjo kišt liežuvis. Mžš. Jau nekiši liežuvio, ir tai tenka. RdN.
2.liežuvauti: Čia kas nors liežuvį kiša. Ašb. Tu liežuvio daugiau nekišk, kad aš negirdėčiau!. Pnm.
3.trukdyti: Mes jau liežuvio nekišim – ir taip sutarta. Jrb.
liežùvis klẽba įstengia kalbėti: Liežuvis dar kleba, bet jau jėgos apleido. Grš. Aš guliu, liežuvis kleba, o dirbt negaliu. Ar.
liežùvį klebénti tuščiai kalbėti: Jonai, verčiau patylėk, o ne klebenk liežuvį, niekas tavo kalbos neklauso. Klov.
liežùvį klẽbinti
1.tuščiai kalbėti: Tu tik veltui liežuvį klebini, o dirbt nedirbi. Jnšk. Kam čia be reikalo liežuvį klebinti. Vl.
2.veltui prašyti: Kam tu be reikalo liežuvį klebini? Neišpliksi (negausi) iš jo nieko. Pšl.
liežùvis klìba įstengia kalbėti: Nuo tiek [gėrimo] tai man liežuvis nekliba, mat neatmirksta. Ar.
liežuviù klìbinti gerai kalbėti: Moka ir jis liežuviu klibinti. Sk.
liežùvis klýsta negali gerai kalbėti: Man liežuvis klysta, susimeta. Šln.
liežuviù kliudýti apkalbėti: Kam tu ją liežuviu kliudai, žinai, kokia ana. Pls.
liežùvis kliū̃va Rš. sunku kalbėti: Dabar kliūva liežuvis vokiškai. Prk.
liežùvis klum̃pa nesiseka kalbėti: Aš bandau kalbėt, bet liežuvis klumpa, vis dar kleba dantys, nes baimė dar nepraėjo. Dovyd.
liežùvį kraipýti stengtis kitaip kalbėti: Ko ten ji gero mieste išmoko? Tik liežuvį kraipyti. Kair. Ką galvoja, tą sako – nekraipo liežuvio. Sur.
liežùvį kùlti plepėti: Liežuvį bekuldamos bobos ir susikerštvija. Šts.
liežùvį láidyti
1.garsiai šaukti: Lakiojo blezdingėlė, ore skrajodama, liežuvį laidė: – Nabagėli, nabagėli! Neglamžavęs, nemylavęs meilės nenorėk!. Žem. Ką dabar tą liežuvį laidai ant viso sodžiaus. Sk.
2.apkalbėti: Jis gerai žinojo, kad darbininkai visuomet ant užvaizdo papratę liežuvį laidyti, nėra ko klausyti. Žem. Liežuvį laido – šiokias tokias kalbas ant kita kitos meluoja. Škn.
3.keikti: Jis kaip dvarobernis liežuvį laido. Lš. Ne liežuvį laidyk atsistojus, bet eik man tuoj vagų kasinėti. Žem.
4.plepėti, niekus taukšti: Ką tas klumpis išmano, by tik liežuvį laido. Vrn. Anokia čia darbininkė – liežuvį tik laidyti!. Žem.
5.neišlaikyti paslapties: Kas laido liežuvį, yra bobaburnis. Trš.
liežuviùs láidyti
1.plepėti: Nesmagios jai šitos kalbos, ne tokių reikia. Iš viso – nėra ko liežuvių laidyti. Zur.
2.keikti: Blevyzgoja, liežuvius laido. LzP.
liežùvį laikýti nutylėti, nieko nesakyti: Aš viską greit užmirštu... Vaje, juk aš ir nemokėjau liežuvio laikyti. Simon. Laikyk liežuvį, o ne, tai jis tave laikys. LTR.
liežùvį laikýti sukándus nutylėti, nepasakyti: Klausykit, rupūžiokai, laikykit liežuvį sukandę. Šitaip geriausia. Leptelsit – prapuolę ir jūs, ir.... Ap.
liežùvį laikýti už dantų̃ tylėti, nieko nepasakyti: Girdėjau negerų naujienų. Tik laikykit liežuvį už dantų. Kad man niekam nė žodžio!. Myk-Put. Tik žiūrėk, kad man liežuvį laikytai už dantų ir neplepėtai. Krėv. Zelkė gudrus, moka laikyti liežuvį už dantų: niekada nepasakys, kaip ką pardavė. Avyž. Pokario metais reikėjo laikyti liežuvį už dantų. Ūd. Žmogus turi laikyti liežuvį už dantų. Lk.
liežùvį lakìnti niekus kalbėti: Sėdžiu tik ir liežuvį lakinu. Pgr. Tegul pirma išmoksta arti, sėti, tada galės liežuvį lakinti. Rs. Tie nepraustaburniai tik liežuvius lakinti temoka. Kv. Liežuvį lakino iš pomietės. Vn.
liežùvis lãksto gerai kalba: Motriškoms geriau liežuvis laksto. Krš. Bobos visos mandros, o liežuviai taip ir laksto. Rdn.
liežùvį lankstýti šmaikštauti: Ką senelis gali sakyti, negi savo vaikui laimės pavydės? – lankstė piršlys liežuvį. rš.
liežùvį láužyti
1.kalbėti svetima kalba: Vaikai gretai išmoksta liežuvį laužyti, senam sunkiau. Pj. Nei liežuvio, nei galvos niekam laužyti ir „spėlinti". Švaist.
2.plepėti: Na kaipgi aš tiek liežuvį laužysiu?. Rod.
liežùvį lãzginti tuščiai kalbėti, plepėti: Eitum nelazginęs liežuvio: vis tiek tau nieko neteks. Skd.
liežùvį léisti
1.apkalbėti: Ana yra papratusi leisti liežuvį ant visų. Ms.
2.pasakoti, pliurpti niekus: Kiti leido liežuvį, kad penki ėraičiai padvėsė. Als. Neleisk, sakau, liežuvio: kad kas atsitiks, būsi kalta. Mžš.
liežùvį léisti į dárbą daug tuščiai kalbėti: Neleisk liežuvio į darbą!. Btr.
liežùvis lẽkia apiẽ ausìs sakoma apie godų valgymą: Seniau vakare liuob kruopienę srėbs, ir liežuvis apie ausis lėks. Kl.
liežuviù luopsė́ti plepėti: Ką tu liežuviu be reikalo luopsi, tai geriau tylėtum. Švnč.
liežùvis lū́žta sunku kalbėti: Aš negaliu pasakyt, liežuvis lūžta. Šl.
liežùvis mãga
1.ima noras: Jau tau tik ir maga liežuvis ką nutverti. Lnkv. Pamatei obuolį, ir maga liežuvis. Grk.
2.rūpi pasakyti: Žino ką, nežino, tuoj jam ir maga liežuvis pasakyt. Všk.
liežùvis maĩšosi sunku kalbėti: Liežuvis maišos, negali pakalbėt žmogus. Ėr.
liežuviùs maišýti apkalbėti: Vieni ją laikė davatka, nes netekėjusi, kiti ne, nes bažnyčioje nesėdėdavo per dieną, daugiau darbuodavosi ir nemaišydavo liežuvių. Žem.
liežuviù màkaloti plepėti: Na, užteks liežuviu makalot – nusitverk darbo!. Vl.
liežuviù makalúoti plepėti: Jie ten daugiau nieko ir neišmano, kaip vien liežuviu makaluoti. Vaič. Ar nenustosi liežuviu makalavęs!. Vlkv. Senė vaikus veizi, o jaunoji laksto ir liežuviu makaluoja. Krš.
liežuviù makarúoti plepėti: Jūs liežuviu makaruoti ir temokat. rš.
liežùvis mãla apie niekų kalbą: Be reikalo liežuvis mala. Mrj. Davatkos liežuvis mala kaip nekaltos girnos. Al. Kantrus buvo senis, bet kur iškentėsi, kai visuose pašaliuose liežuviai pradėjo malti. Bor.
liežuviù málti
1.daug kalbėti: Niekas negali pasakyti, kad aš gražus vyras, kad moku mikliai liežuviu malti, nors tai ypač patinka dailiajai lyčiai. Avyž. Užteks čia tau malti liežuviu!. Ap. Mala ir mala liežuviu, geriau sa[vo] pirkią apruoštų. Grv. Melagis mala liežuviu kai šuva uodega. Rod. Tvarkos reikėjo, blaiviam būti reikėjo, ūkiu rūpintis, žemės, gyvulių veizėti, o ne liežuviu malti, samagoną ryti. Gran. Esu prieš tuos pranašus, kurie liežuviais mala, kartodami: „Taip kalbėjo Viešpats". ŠR.
2.apkalbėti: Man labai nepatinka, kad taip apie mus liežuviais mala. Žg. Vaikščioja pabobiais ir liežuviu mala apie mus. Škn. Jei toliau liežuviu malsi – skelsiu į žandą. Paukš.
liežùvį mankštìnti
1.plepėti: Bemankština liežuvį susėdusios. Krš.
2.apkalbėti: Tai kad jie negali, vis turi ant ko noriant liežuvius mankštinti. Kair.
liežuviù maskatúoti plepėti: Maskatuoja maskatuoja liežuviu visą laiką, kaip tau ir nenusibosta!. Dbk.
liežuviù matarúoti plepėti: Mataruoja mataruoja liežuviu, net galva insopsta. Dbk. Nemataruok liežuviu, kur nereikia. Ds. Anys liežuviu tik mataruoti moka. Ut.
liežùvis matarzúoja plepa: Jo tik liežuvis matarzuoja. Prng.
liežuviù matažgóti plepėti: Gana liežuviu matažgoti – reikia ir apie darbą pagalvoti. KrvP.
liežùvis mẽzgasi sunku kalbėti: Rodos, daug žadėjau ką pasakyti, o kai atsistojau kalbėt – liežuvis pradėjo megztis, ir atsisėdau nieko nepasakius. Kair.
liežùvį mýgti stengtis kitaip kalbėti: Kitas kitaip liežuvį mygia. Rš.
liežùvį mìnkštinti padaryti kalbų: Putojantis velnias (alus) tuo ir garsus, kad liežuvius taip minkština, jog ir nebylys dažnai žmoniškai prabyla. Cvir.
liežùvį mir̃šti nežinoti ką sakyti: Žmogus, kurio negalėjo suvaldyti keli vyrai, tai marčiai, visai nepiktai ir nebaisiai, įėjus, miršo savo liežuvį, kvailėjo ir dūlino ten, kur marti jo nebematytų. Vaižg.
liežùvis neapsiver̃čia neįstengia, nedrįsta prabilti: Man liežuvis neapsiverčia taip sakyti. Krš. Dainius lig šiol dar nežino, kaip ją vadinti: mama – niekaip nepašauks, Zose – vėl kažkaip liežuvis neapsiverčia. Bub.
liežùvio neapver̃čia sunkiai kalba ( ppr. apie girtą): Atėjo priputęs, liežuvio neapverčia. Krš. Kur tu nueisi, manau, kad ir liežuvio dorai neapverti. Cvir. Liežuvio jau nebeapverčia, o sklėnyčią alaus dar vis laiko rankoje. Skrb. Skauda gerklę, liežuvio neapverčiu. Brb.
liežùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežuvis, kad jį skradžiai, neatpuvęs buvo. Plš.
liežùvis neįsiteñka burnojè neiškenčia neapkalbėjęs: Jo liežuvis burnoje neįsitenka, jis visus atranda. Klvr.
liežùvio neišlùpti iš burnõs sunkiai prakalbinti: Liežuvio jai negali išlupti iš burnos, kad nesako. Ds.
liežùvio nepadė́ti nenutilti: Toks jau šiaukšlys – visą dieną liežuvio nepadeda. Srv.
liežùvio nepaleñkti tingėti kalbėti: Aš nepalenkiu liežuvio, o ana mala ir mala. Kž.
liežùvio nepasivaldýti kalbėti, ko nereikia: Liežuvio nepasivaldai tu, paleistuvi!. Žem.
liežùvio nepasùkti šiurkščiai kalbėti: Vaikai dabar liežuvio nepasuka, labai užšaudo tėvams. Krš.
liežùvis nesilaĩko prie gómurio daug plepa: Čia daro tie, kuriems liežuvis prie gomurio nesilaiko. Paukš.
liežùvis nesilaĩko už dantų̃ daug plepa: Geras liežuvis, tik už dantų nesilaiko. KrvP.
liežùvis nesivarteliója neprakalba: Tiek prigeria, kad ir liežuvis nesivartelioja. Krš.
liežùvis nesiver̃čia nėra noro kalbėti: Nebesivertė liežuvis dėl ko nors dejuoti. Zur. Lenkiškai liežuvis nesiverčia. Azr. Man liežuvis nesiverčia blogas naujienas pasakyti. Krš.
liežùvio nesuvaldýti kalbėti, ko nereikia: Girtas ir kvailas – liežuvio nesuvaldo. Jrb.
liežuviùs nešióti apkalbėti: Ta pletkininkė laksto po sodžių ir liežuvius nešioja. Lnkv.
liežùvį niẽžti nori pasakyti: Niežti ir tau liežuvį – patylėtum geriau. Ut. O man, sakysiu atvirai, seniai liežuvį niežti tą jų gyvenimą tikrai ryškiom spalvom nupiešti. Nėr. Baisiai jai liežuvį niežėjo viską iki galo išpasakoti. Bor. Jam liežuvį niežti, kad tik ką pasakyt. Mrj.
liežùvį nudègti įkliūti: Mano liežuvis jau irgi nudegęs ne vieną sykį, aš jau žinau ką daryti. Snt.
liežùvis nudžiū́vo nusibodo kalbėti: Kaip jam liežuvis nenudžiūsta nuo bružojimo. Dglš.
liežuviù numazgóti apkalbėti: Matai, pašalinis kaip moka kitus liežuviu numazgot. Sur.
liežùviais nuplàkti apkalbėti: Piktais liežuviais mane nuplakė. Brs.
liežùvis nuplýšo apie daug kalbantį: Liežuvis nupliš beprašant. Ėr. Jam liežuvis nupliš nuo aiškinimo. Ign.
liežùvį nurýti
1.apie skanų valgį: Eikite valgyti, tik nenurykite liežuvio... putra kaip medus.... Žem. Tai skanumas tos kepenės – liežuvį gali nuryti. Vvr. Maniškė mokėjo krekeną užtaisyti, galėjai, broli dobile, liežuvį nuryti. Dovyd. Kad paragautum – liežuvį nurytum. Ds.
2.apie nežinantį ką sakyti: Ar liežuvį nurijai, ar kalbėti užmiršai?. Erž.
nórs liežùvį nurýk apie skanų valgį: Tai gardu – nors liežuvį nuryk. Sdk.
liežùvį nusiką́sti
1.žodžio neištarti: Visi viengungiai trokšta vesti. Kai reikia pirštis – liežuvį nusikanda. Sruog.
2.apie skanų valgį: Papykusiai (labai) gerą putrą išvirei – gali liežuvį nusikąst. Sk.
nórs liežùvį nusiką́sk apie skanų valgį: O dešra – nors liežuvį nusikąsk. Paukš.
liežùvį nusirýti apie skanų valgį: Ir moki tu skanią putrą virti, liežuvį gali nusiryti. Šlu.
liežùvį nusmaĩlinti meiliai, pataikaujamai kalbėti: Kad nori, ji taip nusmailina liežuvį, kad geriau nereikia. Jnš.
liežùvis nusmil̃ko nusibodo kalbėti: Pails gulbino sparneliai, ant marelių skraidančių, nusmilks žmonių liežuvėliai, ant mūs jaunų kalbančių. Rs.
liežùvį nusùkti apkalbėti: Žmonėms buvo kur liežuvius nusukti. Krš.
liežùvį nuvaldýti nekalbėti, ko nereikia: Liežuvį nė vienas žmogus negali nuvaldyti. brš.
liežùvį nuvaldóti nekalbėti, ko nereikia: Liežuvio niekas ižg žmonių negal nuvaldoti. Sir.
liežùvis nuválkiotas apie daug plepantį: Atsirado ir tokių, kurių liežuvis nuvalkiotas po svietą lyg naginė. Kudir.
liežùvį paãštrinti pasiginčyti: Ir liežuvio nepaaštrinsi į jį. Parausta, sumirkčioja akimis ir tyli. Avyž.
liežùvis pabalnótas apie iškalbingą: Jo liežuvis pabalnotas. Rs.
liežùvį pablazgãtyti paplepėti: Pablazgatijo liežuvį ir išėjo. Dr.
liežùvį pabrãzdinti paplepėti: Ta jau atlakatuoja pri mūsų liežuvį pabrazdinti. Dr.
liežùvį padė́ti
1.pajuokti, pašiepti: Ant manęs visi liežuvį padėję. Srv.
2.mėgti draugauti: Kad ir mūsų Stasys... liežuvį padėjęs ant mergiočių. Slm. Kitas ir senas liežuvį, žiūrėk, ant mergos padėjęs. Pbr.
liežùvį padė́jęs
1.atidžiai (klauso): Mažoji liežuvį padėjus klausos. Jnš. Padėję liežuvį sėdi ir sėdi prie televizorio. Mžš. Dabar visi klausos liežuvius padėję. Rd.
2.be darbo (sėdi): Ko čia gunksai liežuvį padėjęs?. Mrj.
3.saldžiai (miega): Miega liežuvį padėjus. Ds.
liežùvį pagalą́sti
1.pasiginčyti: Viršininkas, amžinai visus kritikuojąs, čia rado gerą progą pagaląsti liežuvį. rš.
2.paplepėti: Tegul pagalanda bobos liežuvius. Ds. Jūs dabar čia liežuvius pagaląskite. KlvrŽ.
3.paerzinti: Visi į Kaziuką – liežuvių pagaląsti. rš.
liežùvį pakabìnti
1.klausytis (svetimų kalbų): Ko čia pakabinai liežuvį?. Jnšk. Kai dėdina pradeda ką kalbėt, aš ir pakabinu liežuvį. Krč.
2.liežuvauti: Vyras liežuvį pakabinęs. Kv. Vyras liežuvį pakabinęs laksto, o boba su kitais birbinas. Všk.
liežùvį pakasýti paplepėti: Rūpi liežuvis pakasyti. Ds.
liežùvį pakáustyti išmokyti gražbyliauti: Sakykite, panele, kas jums šitaip pakaustė liežuvėlį? – neapsileido Gustavas. Pt.
liežùvį pakélti
1.priešintis: Toks piktšašis, iš pupų nevarytinas, ir tas liežuvį pakelia. Kair.
2.kištis į kitų kalbą: Nebematęs! Ir ji dar liežuvį pakėlė! Tarytum be jos niekas nežinotų. Kair.
3.bartis: Liežuvį pakėlė, kad turėjau iš namų išsibėgti. Vkš.
liežuviù pakeverzóti sunkiai pakalbėti: Labai girtas – ką tik liežuviu pakeverzoja. Mrs.
liežùvį pakìšti įskųsti: Kai tik atvažiuos tavo nuotaka, imsiu ir pakišiu liežuvį, kad tu kitą mylėjai ir pametei.... Žem. Kas nors bus pakišęs liežuvį. Gric. O mes tą pat dieną ant pasalos užėjome. Kažkas, matyt, liežuvį pakišo. Bub. Jeigu pakišus liežuvį būčiau, ir pinigai būtų atsiradę. Pnd. Kas pakišo liežuvį, kad tu priešas, tai atėjo, supleškino. Snt.
liežùvį paklẽbinti daugžodžiauti: Ir dabar tam piršliui liežuvis reikia paklebint. Kr.
liežùvį paklóti pataikyti, gražbyliauti giriant: Kas jiems (piršliams) daug pažada, už tą jie ir pakloja liežuvį. Simon.
liežùvį paláidyti paplepėti: Makaras tokia, atėjo liežuvio palaidyti. Krš.
liežùvį palaikýti patylėti: Kad boba liežuvio nepalaiko, blogai. Šts. Tu kaip ragana loji ir loji, niekaip liežuvio nepalaikai. Grdm.
liežùvį paléisti
1.imti garsiai kalbėti, šaukti: Niekaip nebeiškentusios bobos suklego, nebegalėjo jų nutildyti, paleido liežuvį, net skaitytoja gavo nutilti. Žem. Tai melsta! Kai paleido liežuvį, tai mala ir mala. Ml. A! kad tu surūgtum, mat kaip paleidau liežuvį. Ir užsimiršk tu man taip žmogus!. Šein. Tai ko čia liežuvį paleidai?. Mrj.
2.apkalbėti: Tom bobom užtenka ir to, kad paleistų savo liežuvį. Vien. Kitą sykį, jei paleis liežuvį, pamausiu špygą ėmusi. Žem. Tokiems nė per ką nėra liežuvį paleisti. Krš. Neleisk vandeniui išsilieti ir piktai žmonai liežuvio paleisti. ŠR.
3.imti keikti ar blevyzgoti: Kad paleis liežuvį, nors ausis užsikimšk!. Rm. Kai paleis liežuvį, nežinosi katran šonan lėkt. Ut. Kai tik įsigeria tie vyrai, tuoj liežuvius paleidžia. Jnš.
liežuviùs paléisti susiginčyti: Užsiklausyti buvo galima, kai jiedu su Prane liežuvius paleisdavo vienas kitą lenkdami, kas kurį pirmas ant menčių pasiguldys. Trein.
liežùvį paléisti į dárbą imti apkalbėti: Ar tik nepasiteisino mano prognozė: Negras paleido liežuvį į darbą. Avyž.
liežuviù pamakalóti paplepėti: Ji rasdavo galimybės įbėgti į dirbamąjį mano kambarį ir čia valandėlę pamakaloti liežuviu. Vaižg.
liežùvį pamakalúoti kiek paplepėti: Nori liežuvį pamakaluot ir ateina. Sk.
liežùvį pamakarúoti pakalbėti, paplepėti: Iš manęs nieko nebėra, tik liežuvį turiu pamakaruot. Šln.
liežuviù pamatarúoti išplepėti: Anas ką tik sužino, tuoj nubėga an susiedus ir pamataruoja liežuviu. Ds.
liežùvį pamìnkštinti pataikauti: Kad tik nori, teip moka liežuvį paminkštint. Šl.
liežùvį pamir̃šti nežinoti ką sakyti: Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo. Žem.
liežùvis pánčiojasi negali gerai kalbėti: Tu su juo nesusišnekėsi, jam liežuvis pančiojasi. Glv.
liežùvį panìžo užsinorėjo pasakyti: Panižo bobai liežuvį, ir išpliopė visiems. Svn. Maža kam gali liežuvis panižti. LzP. Kalbėk kaip žmogus, jeigu jau liežuvis panižo!. Cinz.
liežuviù papikliúoti paplepėti: Leisk man liežuviu papikliuoti. Vaižg.
liežùviais paplàkti paplepėti: Įdomu tokiems, kaipgi, taip ir laukia permainų, kad turėtų progos paplakti liežuviais, kodėl, žiūrėkit, tą aukštą pažemino, o aną žemą paaukštino. Avyž.
liežuviù papliaukšė́ti paplepėti: Aš mėgau liežuviu papliaukšėt. Grv.
liežuviù papliaũkšti paplepėti: Liežuviu papliaukšti lengva. Vaižg.
liežùvį paplóninti meilikauti, pataikauti, saldžiažodžiauti: Paploninęs liežuvėlį gyrė, prisikalbinėjo. Žem.
liežùvį paplóti pataikauti, saldžiažodžiauti: Liežuvį paploti nemoku. Mandagių, šiam atvejui tinkamų žodžių nežinau. Simon. Moka ana paplot liežuvį. Blnk. Jeigu jau geroji jam, tai liežuvėlį moka paplot. Mžš.
liežuviù paplóti paplepėti: Neturėdamas kas daro, paploja liežuviu. Dglš.
liežùvį pasidė́jus atidžiai (klausyti): Ir klausos liežuvį pasidėjęs. Sln.
liežùvį pasidė́jęs ant barzdõs
1.greitai (bėgioja): Laksto pasdėjus ant barzdos liežuvį ir pletkuja. Grv.
2.apie nieko neveikiantį: Sėdi liežuvį ant barzdos pasdėjęs, nieko neveikia. Grv.
liežùvį pasikabìnti ant barzdõs labai pavargti: Parėjo namo liežuvį ant barzdos pasikabinęs. Jrb.
liežùvį pasikabìnęs ant dantų̃ labai atidžiai: Mes liežuvius ant dantų pasikabinę klausydavom. Gž.
liežùviai pasikándo apkalba: O kiek žmonių liežuvių yra ja pasikandę, – neiškenčia Tūmaitienė. – Tai šykšti esanti, tai išdidi, tai pikta. Simon.
liežùvį pasikáustyti gerai pasirengti kalbėti: Kai eisi į susirinkimą, žiūrėk, tik gerai liežuvį pasikaustyk, kad nesuvarytų tave į kylį. Sk.
liežùvį pasiléisti
1.liežuvauti, plepėti: Tokia plepalas boba, liežuvį pasileidus. Erž.
2.blevyzgoti: Dabar ir moterys įpratę liežuvį pasileist. Kž.
liežùvį pasiplóninti pataikaujamai kalbėti: Dar piktesnės, kurios liežuvį pasiplonina kalbėdamos dėl pasidabojimo. P.
liežùvį pasismaĩlinti pasirengti sąmojingai kalbėti: Į porininkus [vestuvėse] eini – pasismailink liežuvį. Rdn. Su juo taip paprastai nepakalbėsi, turi liežuvį gerai pasismailint. Žg.
liežùvį pasitẽkinti pradėti aštriai kalbėti, atsikirsti: Jinai savo liežuvį prieš patį kunigaikštį pasitekino. prš.
liežùvį pasitiẽsęs atidžiai (klausytis): Nešneku, tik liežuvį pasitiesusi klausaus. Rdn.
liežùvį paskal̃bti pasibarti: Nu kaip reik liežuvį paskalbti! Bent tylėtum, žalty!. Trk.
liežùvis paskaũdo nusibodo kalbėti: Bobai ir liežuvis nepaskausta, tarška kaip melnyčia. Jnš. Eik sau! Man jau liežuvis paskaudo. Sl.
liežùvis pasmailė́jo ėmė meiliau kalbėti: Dar labiau pagauna įkvėpimas, dar labiau pasmailėja liežuvis. rš.
liežùvį pasmaĩlinti meilikaujamai prašyti: O kogi pasmailini liežuvį, kai reikia ko!. Sur.
liežùvį pasùkti į šóną būti atsargiam kalbant, pasisaugoti: Nuo ponų reikia liežuvį pasukt šonan. Pb.
liežuviù patalalúoti paplepėti: Jai pikta ant Mataušienės, kuri mėgsta ir liežuviu patalaluoti, ir iš nebūto būtą padaryti. Bub.
liežùvį patèpti pasivaišinti: Tokiam pokalbiui reikėtų liežuvį patepti. rš.
liežùvį patiẽsęs
1.atidžiai (klausyti): Ji klausytų liežuvį patiesus perdien. Mžš. Melus persako, o bobos liežuvius patiesusios klausos. Krš.
2.atkakliai (laukia): Laukia patiesęs liežuvį, kad kas įmestų kąsnį į gerklę. Ėr.
liežùvį paver̃sti kitaip kalbėti: Nori jaunesniu būti, tai ir paverti liežuvį. Šd.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavilko kas liežuvį ir pražudė žmogų. Rm.
liežùviais péršukuoti iš eilės apkalbėti: Jo ypatybės tapė nuo tų dviejų moterų liežuvių gerai peršukuotos. prš.
liežuviù pìnti plepėti: Niekas taip nemoka pinti liežuviu kaip tavo motina. Kž. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežuviais. Gmž. Pina bobelės liežuviais kad ir ant šventoriaus, ką gi darys. Mžk.
liežuviùs pìnti šmeižti, apkalbėti: Pynė pynė ir supynė bobos liežuvius. Krš.
liežùvis pìnasi sunku kalbėti: Bene, vyraiti, būsi užmetęs, kad liežuvis pinasi. Krš.
liežùvį plàkti plepėti, apkalbėti: Kas dieną plaka liežuvį. Kal. Kad plaka anuodu liežuvį, ir ausys raitos. Dr. Ko čia liežuvį plaki, ar neisi gulti!. Šts. Nereik plakt liežuvį, o uždaryti už dantų. Kl.
liežuviù plàkti
1.plepėti, apkalbėti: Kad bent būtų doras žmogus! Dabar tik liežuviu temoka plakti. Žem. Niekas Šimelio ir nematė, paėjo gandas, kad apsirgo, kiti plakė liežuviais, kad net pasimirė. Ap. Visą vakarą bobos plakė liežuviais. Mont. Dabar bobos nei verpia, nei audžia, tik moka liežuviais plakt. Rd.
2.plūsti: Pradėjo vėl tą liežuviu plakti: – Tu tinginy, tu apsileidėli!. Tl. Liežuviu gali plakti, bet rankoms neduok valios. Dauk.
liežùvį pláuti apkalbinėti: Ką kitą dirbs tokios cypdavatkės – vaikščioja pakiemiais liežuvį plaudamos, žmones į piktumą vesdamos. Vkš.
liežùviais pláuti apkalbinėti: Yra sviete ir gerų dorų mergaičių, kurios nesiduoda žmonių liežuviais plaunamos. Paukš.
liežùvį plèkšterėti paplepėti: Bobos liežuvį plekšterėjo, ir nukaltino jį. J.
liežùvį plė́šti
1.plepėti: Ką žmonės veiks – beplėšia liežuvius. Šn. Tu tik liežuvį plėši, nei taip buvo, nei nieko. Švnč. Moterys susėdusios virtuvėje liežuvius plėšia. rš.
2.šmeižti: Ta ant manęs vėl liežuvį plėšia. Sk. Kam jos plėšia liežuvį apie mane?!. Vrn.
3.ilgai prašyti: Neplėšk ir liežuvio be reikalo. Ds. Veltui liežuvį plėši: pinigų nėra ir negausi!. Krėv.
liežuviù pliáuškinti plepėti: Et, – nusijuokė Kačingis, – ar boba pliauškina liežuviu, ar višta uodegą suka. Krėv.
liežùvį plóninti kaulyti, maloniai prašyti: Sugeba jie liežuviu ploninti, by tik mato, kad galima pasipelnyti. Žem. Kai nori pasiskolint, reikia liežuvį plonint. Švnč.
liežuviù plóti plepėti: Nekenčiu, kai liežuviu ploja. Dbk.
liežùviais plóti apkalbinėti: O dabar apie vienas kitą liežuviais tik ploja. Sur.
liežùvį prarýti
1.nežinoti ką sakyti: Tai ką, vadinasi, liežuvius prarijote?. Sruog. Iš baimės prarijai liežuvį, ar ką?. Avyž.
2.apie skanų valgį: Prisirišk liežuvį, kad neprarytum. Šk. Kad prikeps pyragiukų – ir valgai, ir tik žiūrėk, kad liežuvio neprarytum. Vencl.
liežùvį prarýti galì sakoma giriant skanų valgį: Gardu – gali liežuvį praryti. Mrj. Tai gardžiai padaryta, kad gali liežuvį praryt. Pls. Galima ir liežuvį praryti. Snt. Tai gardūs batviniai – gali liežuvį praryt. Grv.
liežùvį prigniáužti nutilti: Sūnus galvą nuleidė, liežuvį prigniaužė. Pls.
liežùvį priką́sti nutilti kalbėjus, nesakyti: O tu geriau liežuvį prikąsk, gana tau plepėt!. Jnšk. Aš susizgribęs tuoj liežuvį prikandau. Žem. Vyras taip piktai žvilgterėjo, jog Grigienė prikando liežuvį, net minties nebaigus. Krėv. Nekišk nosies, kur nereikia! Ir prikąsk liežuvį. Kad kitiems apie tai nė žodžio!. Myk-Put. Aš tau sakiau, kad tu prikąsk liežuvį, o tai per daug jau plepi. Skrb. Visad geriau liežuvį prikąsti, o ne laidyti. Krš.
liežùvį prikándant nenoromis (kalba): Uošviai atsakinėjo liežuvį prikąsdami ir didelio susirūpinimo nerodė. Marc.
liežùvį prikir̃pti nutildyti: Aš seniai matau, kad reikia jam liežuvį prikirpti. Paukš. Aš tau liežuvį prikirpsiu. Ml.
liežùvį prilaikýti nešnekėti, ko nereikia: Kas gi būt, kad žmogus savo liežuvio neprilaikytų. Ds.
liežùvį prilaikýti už dantų̃ nepasakoti paslapties: Ar tamsta negali liežuvio prilaikyti už dantų. Krš.
liežùvį priláužti prisiversti (pasakyti): Įvelnėjusi, liežuvio negalia prilaužti gražiai paprašyti. DūnŽ.
liežùvis prilìpo prie gómurio
1.sakoma giriant skanų valgį: Liežuvis prilipo prie gomurio – tokia skani tavo kalakutiena. rš.
2.neištaria nė žodžio: Norėjo kalbėti jai apie savo meilę, apie tai, kaip jis jos pasiilgęs, bet liežuvis tarytum prilipo prie gomurio, ir jis nervinosi, nerado žodžių. Vencl.
liežùvis prilìpo padángėsp negali kalbėti: Liežuvis mano prilipo padangėsp. Bret.
liežuviù primakalúoti daug prikalbėti: Ji nieko nežino, tik liežuviu primakaluot. Gs.
liežuviù primálti pripasakoti: Aš tau daug galiu pasakų liežuviu primalti, kad laiko būtų. Rš.
liežùvį primýgęs daug (kalba): Liežuvį primygęs mala, nieko nebijo. Rš.
liežùvį primìnti nutildyti, sudrausti: Tai bobai reikia liežuvį primint. Jrb.
liežùvį priplóti pataikaujant įsiteikti: Šitas gal gerai liežuvį mokėjo priplot. Prng.
liežùvį prirìšti neleisti kalbėti, priversti tylėti: Ano pririštas liežuvis, o ta mala. Krš. Kaip moterėlės pririš vyrų liežuvius?. rš.
liežùvį prisègti
1.neleisti kalbėti: Žmonių liežuvis neuždaromas ir neprisegamas. Lp.
2.tylėti, nieko nesakyti: Katrie liežuvio neprisegė, tuos išvežė. Ėr.
liežùvį prisègti prie gómurio neleisti kalbėti: Bet liežuvio niekam prie gomurio neprisegsi. Skrb.
liežùvį prisirìšti nutilti (liepiant): Aš tau sakiau – prisirišk liežuvį!. Mrj.
liežùvį prisisiū̃ti nutilti (liepiant): Prisisiūk liežuvį, Baltrau!. Šk.
liežùvį prislė̃gti ãkmeniu neišduoti paslapties: Įprašė siuvėją, kad jis akmeniu liežuvį prislėgtų. Cvir.
liežùvį prispáusti tylėti, nieko nesakyti: Jau kaip žmogui reikia liežuvį prispausti, nesakyk. Užv. Liežuvį prispaudęs laikau. Ob.
liežùvį priturė́ti nutilti, nesakyti: Kai įdės kas kitus dantis (išmuš), tai tada priturės liežuvį. Trgn. Blogai, kada žmogus nemoka liežuvio priturėti. Rš. Priturėk nedaugutį sa[vo] liežuvį, kad paleidai valion kaip diedas botagą. Rod.
liežùvį priturė́ti už dantų̃ Lel. neplepėti:
liežùvį sáugoti vengti daug kalbėti: Kas saugo savo liežuvį, apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus prieina liepto galą. ŠR.
liežùvio sérgėti vengti daug kalbėti: Ant galo visų sąnarių saugoja, idant netaptų ružėmis neteisybės, o ypačiai liežuvio sergti. Sir.
liežuviùs skalam̃byti apkalbėti: Mergos tik dantis rodyt ir liežuviais lyg pakulinėmis mazgotėmis skalambyt. rš.
liežùvį skalãtyti apkalbėti: Ko čia skalatiji tą liežuvį be reikalo?. Šts.
liežuviù skalãtyti apkalbėti: Neskalatyk liežuviu po miestą, man pasakyk. Vel.
liežuviù skaláuti apkalbėti: Skalauja liežuviu per dienas. Gž. Susieina ir skalauja liežuviais. Mrj. Tai jau gera ten ir merga, kad ją visi skalauja liežuviais. Ml.
liežuviù skal̃bti apkalbėti: Gali skalbt liežuviu, kiek tik nori – manęs neįkąsi. Vlkv. Skalbė liežuviais mane gerai ir tebeskalbia dar. LzP.
liežùvį skãlurti niekus kalbėti: Neskalurk liežuvio, nekeik. Šts.
liežùvį skrãbinti plepėti: Ar nebaigsi skrabinti tą savo liežuvį?. Sd.
liežùvį skùdrinti piktai apkalbėti: Skudrina savo liežuvį. brš.
liežùvis smãga labai norisi: Jai smaga liežuvis įlist kur. Slm. Aš jau matau, kad tau liežuvis smaga, kai pamatei cukrų. Pn.
liežùvį smaĩlinti sąmojingai kalbėti: Gustavas nesiliovė juokų krėtęs, liežuvį smailinęs, ūsus raitęs. Pt. Palkabalyje visi džentelmenai, – smailina liežuvį Vaizgėla. Ap.
liežùviais smaĩlinti sąmojingai kalbėti: Nesivaržydami smailino liežuviais, juokus krėtė persimesdami trumpais sakiniais. Pt.
liežuviùs smaĩlinti skatinti apkalbas: Bažnyčioje jau seniai praėjo užsakai, smailindami piktus žmonių liežuvius. Bor.
liežùvį stabdýti nieko nesakyti: Kad man piktas prieštaravo, aš liežuvį stabdžiau savo. brš.
liežùvis stója kuolù sunku kalbėti: Liežuvis kuolu stoja – ką tas žmogus gali sakytie. Smal.
liežùvis stója stulpù sunku kalbėti: Liežuvis stojo stulpu, nebegalėjo apsiversti. Žem.
liežùvis stójasi kuolù sunku kalbėti: Kai kūda, tai ir liežuvis kuolu stojasi. Ad.
liežuvìs sudygsė́jo užsinorėjo: Vaikui sudygsi liežuvis sužįst, ką pagaus. Rm.
liežùvis sudìlgo užsinorėjo: Man jau sudilgo liežuvis, duok, mamaite, ką užkramtyt. Jnš.
liežùvį suim̃ti priversti tylėti: Kol niekas nesuims jai liežuvio, tol ji siautės. Rd.
liežùvį suką́sti nutilti: Nieko nebus, priseis ir tau sukąst liežuvį, kitaip nieko negausi. Šl.
liežùvis sùkasi įstengia kalbėti: Jos liežuvis sukasi, ji paporina visokių naujienų. Mrc. Kad negirtas, jam liežuvis nesisuka. Dv. Man liežuvis nesisuka vokiškai. Plšk. Tėvui ne teip liežuvis sukas. Rs. Suvis liežuvis nesisuka, negaliu nė žodelio pratart. Lkm.
liežùviai sukirbė́jo visi ar daugelis pradėjo smarkiai kalbėti: Taigi sausąjį valgį alum nustūmus, pratuštėjo bliūdai, o sukirbėjo svečių liežuviai. Žem.
liežuviùs sukìšę visi atidžiai (klauso): Visi [vaikai] sukišę liežuvius klausydavo pasakų. Brž.
liežùvį sùkti plepėti: Suka liežuvį visi, kaip kas moka, kaip gali. Rš.
liežuviù sùkti
1.tuščiai kalbėti, plepėti: Jeigu jis taip mikliai gydys, kaip liežuviu suka, po metų kitų nebus ligonių. rš. Suko liežuviu kaip kleketu, smarkiai bemeluodamas toliau. LzP.
2.kalbėti išsisukinėjant: Sukau sukau liežuviu ir išsisukau, nieko nepadarė. Dv.
liežùvį sulaikýti neplepėti, ko nereikia: Bobiškas liežuvis nesulaikomas. Kudir. Bet neįstengiu aš liežuvio sulaikyti. rš.
liežuviùs sunèšti apkalbėti: Sunešė visokius liežuvius apie parapijonių gyvenimą. Kudir.
liežuviùs supìnti Krš. apkalbėti: Šitos bobos liežuvius supina visaip. Dkšt.
liežuviùs suraišýti apkalbėti: Kam liežuvius vis suraišai, ką?. Ps.
liežùviais surem̃ti daugeliui imti apkalbėti: Žmonės kad surėmė liežuviais kaip basliais!. Kair.
liežùvį surìšti nutildyti: Džiaugėsi visiems liežuvį surišiąs ir poną nuraminsiąs. Žem. Nė nepagalvok! Tu jai liežuvio nesuriši. Šl. Kas man liežuvį suriš?. Kudir.
liežùvį surýti apie labai skanų valgį: Eilią žuvų, eilią bulbų [verda] – liežuvį suryk. Klt.
liežùviais susiplàkti susiplūsti: Mergės susiplakė liežuviais dėl vaikių. Šts.
liežuvė̃lį sušlãpinti truputį išgerti: Kad tik liežuvėlį sušlapinti tegali. Yl.
liežùvį suturė́ti nutylėti: Kaip pati paleistuvė, tai ir ant kitų liežuvio nesuturi. Švnč.
liežuviùs suvedžióti apšmeižti: Aš liežuvių nesuvedžiojau. Dglš. Nelabi žmonės liežuvius suvedžiojo. Tat. Nebesuvedžioste daugiau liežuvių – užteks. Kair.
liežùvį suvìlgyti išgerti svaigalų: O koks lietuvis šneka iš širdies nesuvilgytu liežuviu?. Mik.
liežùvis šlúoja apkalba: Davatkos liežuvis visus šluoja. Krš.
liežùviais šlúoti rš. apkalbėti:
liežùvį šmàkštelėti pareikšti savo nuomonę, prasitarti: Mat neiškenčiu kaip vilkas nestaugęs: tai šen tai ten į laikraščius šmakštelėju liežuvį. Žem.
liežùvį šmáukštelėti pranešti, įskųsti: Šmaukštelės liežuvį, kad buvo pas tą bobą. Ėr.
liežùvis tabalúoja niekus tauškia: Jos visada liežuvis tabaluoja. Snt. Tavo liežuvis tabaluoja kaip avelės uodega. Aln.
liežuviù tabalúoti plepėti: Ko tu liežuviu tabaluoji kaip šuva uodega?. Grv. Žmogus miršta, o jos liežuviais tabaluoja. Bor.
liežùvis tabalúojasi niekus tauškia: Driskiaus liežuvis labai ilgas, visados tabaluojasi kaip melnyčioje piklius. Tat.
liežùviais tampýti apkalbėti: Valkiokis su visokiomis lakūdromis, pradės ir tave liežuviais tampyti. Vkš.
liežuviù tar̃lyti plepėti: Kas iš jo – tarlija liežuviu kaip pasamdytas. Ob.
liežuviù tárškinti niekus kalbėti: Tarškina liežuviu kaip lazda per strikolius. Mrc.
liežùviais tašýti apkalbėti: Bobos ims liežuviais tašyt. Ds.
liežùvį tẽkinti apkalbėti: Tu vis liežuvį tekini ant jo. Kudir.
liežuviùs tìndyti kelti apkalbas: Jis savo palaidu gyvenimu tik žmonių liežuvius tindo. Dkš.
liežùvį tráukia rẽplėmis labai ima noras (papasakoti): Visa praėjusi diena – nuo pat ryto iki vėlios nakties girgždančiu smėliu sukasi jo galvoje, taip sunku ir taip lengva, kažkas traukia mažomis replytėmis jam liežuvį... – Mama, kad žinotum!... Ap.
liežùvį tráukia į šikìnę vlg. apie rūgštų skonį: Ot rūgštu – liežuvį šikinėn traukia. Pls.
liežùviais treñkti liežuvauti: Moters liežuviais trenkia taip. Kbr.
liežùvį turė́ti
1.mokėti kalbų: Anas turi liežuvį, vertėjo nereikia. Antz.
2.būti iškalbingam: Nu ir turi ans liežuvį – visus sukerta. Kv. Ji labai liežuvį turėjo. Srj.
liežùvį turė́ti burnojè tylėti: Reikia liežuvį turėt burnoj. Lb.
liežùvį turė́ti už burnõs tylėti: Liežuvį turi turėti už burnos. Kltn.
liežùvį turė́ti už dantų̃ nieko nesakyti, tylėti: Jei tu žinai, tai turėk liežuvį už dantų. Šd. Kad eini, eik, ale liežuvį turėk už dantų. Kair. Reikia už dantų liežuvis turėt. Rūd.
liežùvį uždarýti
1.nutilti: Tu tik liežuvį uždaryk, ne tavo sodintas tas sodnas!. Škn.
2.nesikeikti: Kai tik pas mum ateina, tuoj liežuvį uždaro. Škn.
liežùvį užką́sti nutilti: Kas subarė, tuoj užkando liežuvį. Rd.
liežùvį užmir̃šti burnojè nežinoti ką sakyti: Net liežuvį užmiršo burnoje, mik mik pamikčiojo kaži ką per barzdą. Žem.
liežùviais užplàkti smarkiai apkalbėti, pasmerkti: Juk mane gyvą liežuviais užplaks!. Gran. Dabar tave bobos liežuviais užplaks. Rs.
liežùvį užrìšti nutildyti, neleisti kalbėti: Žmonėms tai liežuvio neužriši. Ps. Šitai bobai niekas neažrišė liežuvio. Rod. Kaip jai užriši liežuvį – plepės, kol nusibos. Ps. Sodiškiai taip pat papratę Tupikius tataliuku ir matulike vadinti. Kas užriš liežuvį? Gali ir ją taip vadinti.... Žem. Kalba – ar tu jiem liežuvį užriši!. Ėr.
liežùvį užspáusti tylėti, neplepėti: Kad tu liežuvį turėsi užspaudus, aš tau viską pasakysiu. Bsg.
liežuviùs vadžióti plepėti: Vis geriau, negu su bobomis liežuvius vadžioti. Bil. Na dabar liežuvių daugiau nevadžiosite! – praniurnėjo gudruolė, triuškindama paukštes. Piet.
liežùvis váikščioja sugeba kalbėti: Kąsnį liežuvis ne taip vaikščioja. Lz.
liežùvį valdýti susilaikyti nekeikus, neapkalbant: Jei liežuvio nevaldai, – durys atviros, – sugriaudė ir Mykolas. Marc. Valdyki, Mintvyde, liežuvį. Kudir. Ar tik neišvanos kas kailio, žinos liežuvį valdyti. Jnš. Apmaudui paėmus valdyk liežuvį. Ut. Nevaldei liežuvio. Jei mes jaučiai, ko jūs čia atsibastėt ir gyvenat su jaučiais?. Mač.
liežùvį valdýtis nekalbėti, ko nereikia: Ką aš kalta, kad tu pati liežuvio nesivaldai. Skr.
liežùvį válkioti be reikalo šnekėti, pliurpti: Tu kam valkioji liežuvį, kad nemisliji taip daryt?!. Mžš.
liežùviais válkioti apkalbėti: Tai, sakai, ir Adelę liežuviais valkiojo. Balt.
liežùviais vanóti apkalbinėti: Pasiskųst kam sarmata, sakys – ana išdurnėjo ant senatvės, ir ims visi žmonės liežuviais vanot. Lš.
liežùvį vartelióti
1.pakalbėti: Prisisprogo, vos liežuvį vartelioja, o jaunitėlis. Štk. Liežuvį sunkiai vartelioja – ko su tokiu šnekies?!. Krš.
2.palaikyti kalbant: Po karo nežinojai, katra koja raišti, kaip liežuvį vartelioti. Pln.
liežùvį vartýti
1.kalbėti: Liežuvį vartyti visi moka, pašneka kaip reikia. Krš. Nevartyk liežuvio be reikalo!. Gs.
2.niekus kalbėti: Varto liežuvį, ir gana, prisipylęs akis. Jrb.
3.įmantriai kalbėti: Net gėda, ta jos duktė varto liežuvį – nė šis nė tas. Šln. Liežuvį varto vis kitoniškai ir gyvena kaip ponai. Vkš. Kaip visada šneki, taip šnekėk, ko čia liežuvėlį vartai?!. Sln.
liežùvis var̃tosi gali kalbėti: Liežuvis šiek tiek vartosi – ir ko daugiau norėt?. Mžš.
liežuviùs vedžióti apkalbinėti: Bobos tik liežuvius vedžioja – reikia nereikia. Rš. Nemoka verpti, nemoka austi, nei staklelių taisyti, tiktai temoka pas susiedėlius liežuvėlius vedžioti. Tj.
liežùviais velė́ti apkalbėti: Bet tos opinijos yra, jos ir toliau plauks, bus liežuviais velėjamos ir kava su alum skalaujamos. Sruog.
liežuviù vélti niekus plepėti: Bet tik liežuviu velia. Grž.
liežùviai vérda karštai šnekama: Po kaimus dabar, kai su ta žeme prasidėjo (ėmė ją grąžinti), verda liežuviai ir piktumai. Krš.
liežùvį ver̃sti
1.pradėti kitaip kalbėti: Aš jau nebversiu liežuvio, taip jau ir mirsim. Krš.
2.apkalbėti: Tos pačios lenda, tos pačios išėjusios liežuvį verčia. Krž.
ant liežùvio
1.iškalbingas: Šitoks prakeiktas senis ant to liežuvio. Brž.
2.apie tuščiai šnekantį: Nė pirks, nė nieko... visi pirkiniai ant liežuvio, pasigyrimas.... Žem.
3.knieti pasakyti: Advei jau ant liežuvio griežti žodžiai. Simon. Kas širdyje, tas ir ant liežuvio. Plt. Visą laiką, jai betriūsiant apie mane, klausimas buvo ant liežuvio, o dabar ir paklausiau. Simon. Vargas ir piktumas jau ant liežuvio. ŠR.
4.apkalbamas: Todėl aišku, kad šiandien Galinis miestelyje bus visiems ant akių ir ant liežuvio. Vencl.
ant liežùvio greĩtas iškalbingas: Greiti tokie ant liežuvio, kad pasakys, tai nėra geriau. Jrb.
ant liežùvìo atsistóti
1.nukalbėti, nugalėti kalba: Geram šalaputrai lengvai ant liežuvio neatsistosi. Lp.
2.prisiminti: Viskas ant liežuvio neatsistos. Antr.
ant liežùvio gulė́ti knietėti pasakyti: Tu valgyk, o aš šnekėsiu, kas ant liežuvio guli. rš.
nórs ant liežùvio mìnk sunku prakalbinti: Tyli, nors ant liežuvio mink. Šd.
ant liežùvio pagáuti pašiepti: Kad pagavo ant liežuvio, ypač tie ir tos, kurie seniau patys ne per skaisčia dorybe švietė. rš.
ant liežùvio paim̃ti pašiepti: Bet dažniausiai bandydavo įskaudinti paimdami ant liežuvio jį patį. Myk-Put.
ant liežùvio pakliū́ti
1.kilti minčiai: Kas pakliūna anam ant liežuvio, tą ir tauškia. Vvr. Kokis iš tavęs žmogus – kas pakliūva ant liežuvio, tą ir breizoji. Dglš.
2.būti apkalbamam: Šį vėlyvą pavasarį ant liežuvio sodžiui pakliūti teko Rimams. Vaižg. Sumaišydavo su dumblais kitų skyrių darbuotojus arba tiesiog visus, kas jiems pakliūdavo ant liežuvio. Mark.
ant liežùvio palaikýti apkalbėti: Palaikydavo ant liežuvio ir tuos, kurie eidavo suvežtų popiermalkių skusti. rš.
ant liežùvio pamáuti apkalbėti: Klebono panelę buvo pamovę ant liežuvio. Šts.
kàs ant liežùvio papúola bet ką (šneka): Tarška, kas ant liežuvio papuola. Vkš. Aš to iš širdies nesakau, tiktai kas ant liežuvio papuolė, tai ištariau. rš.
ant liežùvio pasikabìnti būti apkalbamam: Marė Karalikė mokėjo nepasikabinti ant bobų liežuvio. Simon.
ant liežùvio pasikárti būti apkalbamam: Pasikarsim kaimynams ant liežuvio. Simon.
kàs ant liežùvio pasipáinioja bet ką (šneka): Džio jaučiasi iškilus Maniusės akyse, kuri išterškia, kas ant liežuvio pasipainioja. Dovyd.
ant liežùvio stovė́ti
1.nuolat būti minimam: Ten tik alus ant liežuvio stovi. Pc.
2.būti apkalbamam: Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt. Vdkt.
3.neatsiminti gerai žinomo dalyko: Stovi ant liežuvio, o neatsimenu. End.
ant liežùvio suklùpti apsirikti kalbant: Nieko gera nepasakiau, suklupau ant liežuvio, suklupau tik pradėjus kalbėt. Akm.
ant liežùvio sùktis neatsiminti gerai žinomo dalyko: Ot sukasi tas kaimas ant liežuvio, ir niekaip negaliu pasakyti. Lkč. Ot sukasi ant liežuvio. Gdž.
ant liežùvio turė́ti norėti pasakyti: Aš turėjau ant liežuvio, o nepaklausiau, ir gana. Smln.
ant liežùvio užmìnti įžeisti: Ko pristojai, aš tau ant liežuvio neužmyniau. Kp. O kas tau? Ar mano pavardė tau ant liežuvio užmynė?. Pkr.
ant liežùvio užpìlti išgerti svaigalų: Ar tamsta nieko neturi ant liežuvio užpilt?. Sk.
ant liežùvio užslýsti kilti minčiai: Burbtelėjo, kas tą akimirką užslydo ant liežuvio. Avyž.
ant liežùvių válkioti apkalbėti: Įsivelsi į kokią kvailą istoriją, ir paskui valkios visi ant liežuvių. Myk-Put.
į liežùvį įáugęs šnekus: Ale jis šiandien į liežuvį kad įaugęs!. Sml.
liežùvis ikì kẽlių apie atidų klausymąsi: Kas ten nueina – liežuvis lig kelių. Sur.
iš liežùvio gyvénti mokėti įsiteikti: Ta tik iš liežuvio gyvena. Gs.
iš liežùvio lãša atidžiai (klauso): Klausai, net iš liežuvio laša. Grv.
iš po liežùvio neišléisti nepratarti: Jis be buteliuko tai žodelio iš po liežuvio neišleidžia, vis tyli kaip siera (pilka) žiemelė. Nč.
nuo liežùvio ištrū́kti nejučiomis pasakyti: Kai širdis užverda, tai daug kas ištrūksta nuo liežuvio. Alz.
nuo liežùvio nenueĩti
1.nuolat minėti: Jam nuo liežuvio aš nenueinu. Al. Tos vestuvės dabar jiem nuo liežuvio nenueina, kalba ir kalba. Kp.
2.nuolat būti apkalbamam: Kaip sykį pataikė, tai ir nenueina nuog liežuvio. Sn.
nuo liežùvio nuslýsti neatsargiai pasakyti: Man tai netyčia nuo liežuvio nuslydo. Sruog. Bjaurūs žodžiai nuslydo man nuo liežuvio. rš.
nuo liežùvio nusprū́sti neatsargiai pasakyti: Jis, Juodasis Bigė, žino daugiau, negu nusprūdo nuo liežuvio. Avyž.
po liežuviù šlãpia juok. apie sunkų darbą: Juk ten reiks darbuotis – bus ir po liežuviu šlapia. End. Tau ir po liežuviu šlapia, nebe tik kur. Všk.
prie liežùvio iškalbingas: Piršliu esti pagyvenęs, prie liežuvio, vedęs žmogus. Dov. Jis yra toks prie liežuvio, galit nueit. Pš. Mano vyras buvo labai prie liežuvio. Slč.
su paláidu liežuviù váikščioti apkalbinėti: Per dienų dienas ana su palaidu liežuviu vaikščioja. Krš.
su liežuviù apáusti (daug ką) apkalbėti: Ji su savo liežuviu visą svietą apaudžia. Kt.
su liežùviais apgriáuti apkalbėti: Apgriaus su liežuviais ana. Pln.
su liežuviù apmèsti ir atáusti bet ką plepėti: O, ji ne pėsčia – moka su liežuviu ir apmesti ir atausti. Prn.
su liežuviù dìrbti
1.prisitaikyti kalba: Jin su liežuviu tai dirbti moka, viską gauna iš pirmininko. Sk.
2.apkalbėti: Kad dirba moterėlė su liežuviu, tai dirba, visi užkliūna. Jnš. Labai jau negražu, kad moterys su liežuviais dirba. Šl.
su liežuviù dìrbtis
1.apkalbėti: Dirbas su liežuviu, kad baisu ir apsiklausyt. Grz.
2.plūstis: Čia, žiūrėk, geros, čia vėl viena ant kitos su liežuviu dirbas. Šl.
su liežùviais dúotis plūstis: Šiandien bobos ka davės, tai davės su liežuviais, ko į plaukus nesusikabino. Žg.
su liežuviù maišýti
1.apkalbėti: Kad tos bobos nemaišytų su liežuviu, ramiau būtų. Pvn.
2.plepėti: Su liežuviu maišyt, aš žinau, kad tu moki. Ar.
su liežuviù málti plepėti: Moka daug su liežuviu malti. Krok.
su liežuviù mę̃sti apkalbėti: Kaip kalė su liežuviu menčia. Krš.
su liežuviù mùšti koneveikti: Mušdavo ir mušdavo ją su liežuviu. Šln.
su liežuviù paplàkti
1.paplepėti: Su liežuviu paplakti nulėkė. Rdn.
2.įsiteikti: Su tuo liežuviu mokėjo paplakt, kiekvienam įsiteikdavo. Snt.
su liežuviù pìnti plepėti: Ką tu čia pini su liežuviu be reikalo. Grz.
su liežuviù plàkti apkalbėti: Būtų viskas gerai, kad ta uošvienė su liežuviu neplaktų. Krš.
su liežuviù plẽškinti per šìrdį apkalbinėti: Nepleškink su liežuviu kitam per širdį. Dr.
su liežuviù plóti Kvr. plepėti:
su liežuviù skal̃bti taukšti niekus: Kai pasensi, matysi, kiek skalbsi su tuo liežuviu. Trk.
su liežuviù skrãbinti plepėti: Akimis nebmatau, tik su liežuviu galiu skrabinti. Gd.
su liežùviais sùkti apkalbėti: Eina, patikinėja, su liežuviais tik suka, tik suka. Klt.
su liežuviù tabalúoti niekus taukšti: Tabaluoja tabaluoja su liežuviu, aš nė neklausau jo. Ut.
su liežuviù vinguriúoti pataikauti: Tu moki gerai su liežuviu vinguriuot, kai reikia. Jrb. Vinguriuoja su liežuviu kaip šuo su uodega. Jrb.
už liežùvio kliū́ti būti apkalbamam: Ypač Kedulis kliuvo visiems už liežuvio: vieni stebėjosi, kiti šaipėsi. Myk-Put.
už liežùvio paim̃ti griežtai pareikalauti (pasakyti): Kai paims už liežuvio, pasakys. Jon.
už liežùvio patráukti priversti pasakyti, kalbėti: Pats velnias patraukia jį už liežuvio. Alz. Net susigraudžiau patraukęs bobą už liežuvio. Vaižg.
už liežùvio tampýti versti kalbėti: Mickutis susigriebė, kaip ir visuomet, nelaukė tampomas už liežuvio. rš.
už liežùvio tem̃pti versti kalbėti: Kas tave už liežuvio tempė, kam tau reikėjo sakyt?. Kair.
už liežùvio tìmpčioti versti kalbėti: Taip ir timpčiok už liežuvio lyg mažą vaiką. rš.
už liežùvio tráukti versti kalbėti: Nieko būt mergiotė, bet jeigu reikia traukt už liežuvio, jau sunkoka. Sur. Oo! kad man prireiktų, aš ir prie paties karaliaus žinau kelią, manęs nereiktų už liežuvio traukti. Žem. Ir niekas tavęs netraukia už liežuvio pasakyti jai apie sūnų. Gran. Jūs papliurpiat visus velnius. Kas už liežuvio traukė?. Vn. Kas tave už liežuvio traukė?. Mrk.
už liežùvio užkliū́ti būti apkalbamam: Dabar viskas. Dabar jau aš jam už liežuvio užkliuvau. Sl.
kaĩp liežùvis apsiver̃čia apie blevyzgas: Kaip tau, Peliksiuk, ir liežuvis apsiverčia šitaip sakyt!. Balt.
kaĩp liežùvį nurìjęs sakoma apie nežinantį ką sakyti: Žmonės stovėjo kaip liežuvius nuriję. rš.
kaĩp liežùvį prarìjęs apie tylintį: Tai ar imi ar ne? Ko tu kaip liežuvį prarijęs?. rš. Mirtinai amerikonas patikėjo ateitim. Tylėjo kaip liežuvį prarijęs, nebepasiliko nė nakvoti. Ap.
kaip avelės liežuvį žr avelė
ant bobų liežuvių pasikabinti žr boba
ant galo liežuvio žr galas
ant galo liežuvio atsistoti žr galas
ant galo liežuvio būti žr galas
ant galo liežuvio išnešioti žr galas
ant galo liežuvio stovėti žr galas
ant galo liežuvio užsimegzti žr galas
nuo galo liežuvio ištrūkti žr galas
kalės liežuvis žr kalė
kalės liežuvį įsisiūti žr kalė
kalės liežuvį prisiūti žr kalė
kelio galas ant liežuvio žr kelias
koserę pjauti liežuviu žr koserė
marias išlaka liežuviu žr marios
marias išmaišyti (išplakti)su liežuviu žr marios
nugarą gręžti liežuviu žr nugara
prūdą išlakti liežuviu žr prūdas
seilė atnešė ant liežuvio žr seilė
seilė užplaukė ant liežuvio žr seilė
valią duoti liežuviui žr valia
varlė čirškia (iškeptų)ant liežuvio žr varlė
velnias patraukė (traukia)už liežuvio žr velnias
kaip ant žydo liežuvio žr žydas
ant žmonių liežuvių statyti žr žmogus

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (1409)

apkrė̃sti

nuleñkti

pérkrėsti

pérlenkti

prišnekė́ti

rýti

akis

nusùkti

prisùkti

liežuvis