Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (1409)
parsivolióti
Apibrėžtis
volióti, -iója, -iójo K.Būg, NdŽ, võlioti, -ioja, -iojo KGr350, K, K.Būg, NdŽ, KŽ
1. tr. R, MŽ, N, KBII195, K, M, Rtr, Š, FrnW, NdŽ verčiant risti, ritinti, ridenti: Statinę volióti DŽ. Vyrai sušilę, dulkėti voliója rąstus Prn. Ir tu jau pristojai upėn medžių voliót? Sdk. Jau akmens ant akmeno voliósiu, bet ganyt daugiau nebeisiu LKT239(Žml). Uždeda šiaudų aba žabų uždeda, pask[ui] voliója akmenus i juos paskandina, tuos linus vanduo apsemia LKT237(Kri). Vienas turi [riečiamą audeklą], kitas te tą velenėlį volióji, taisai ir audi Kpr. Atatraukia, rykštes atatraukia ir skietą atatraukia, tai vėl voliója voliója [audeklą] Kp. Paimk viedrą iš telioko, zerletis, volios perdien Klt. Bijau, kad ravan karvė neansgrūstų, reiks voliót Mlt. Pamačiau: kiškį veršis žolėj voliója Klt. Drėgną molį galima minkyti, spausti, volioti, tempti, lipdyti ir duoti jam norimą formą rš. An kočėlo suvynioja ir an stalo voliója [lininius skalbinius], jiej pasdaro minkštesni ir lygesni Kpč. Įkiša į maišą tą audeklą, tada į kubilą deda i voliója, i voliója Gsč. Šitą milą suminkai, sušlapini, tada padirbi kočėlą storą par visą audeklą, vynioji šiteip ir volióji volióji ir kad suveli gražiai! Plvn. Su ta, kur voliója – tai kultuvė Vb. Volió[ja]u volió[ja]u, nešio[ja]u nešio[ja]u cibulius, – lyja Klt. Antanas vėl pradėjo pirštų galais volioti ant stalo duonos trupinėlius A.Vien. Sėklines roputes reik miltkalkiais apbarstyti, arba tuose mažumą volioti Kel1852,75. Jie (žvejai) tuo ją (karaliaus dukterį) išnešė ant kranto, pradėjo suptie, voliotie, ir išbėgo iš jos vanduo BsPIV204(Brt).
| Voliók voliók, bernužėli, ne tep sopa pilvužėlį DrskD240.
| Volióji volióji tą vaiką, to juosta ilgiausia Slm.
ǁ refl. H, H184, M, Rtr, NdŽ ristis: Kreivas rąstas sunkiai voliójasi DŽ1. Voliotisi Q616. Atsigulė ant kranto i voliojas į upę LTR. Voliojosi voliojosi i prisivoliojo skruzdėlyną LMD(Trs). Metant audeklą, kamuoliai voliójas te kokiam tenai sykely[je] ar kokioj skrynelėj Kp. Tas bliukis voliójas, tas pagalys išdaužo [javus] Gsč. Kulia su kūlokais, voliójas, o tie kūlokai ir daužo javus Šmn. Pakilo kaip ripka ir voliójas, šviečias tokia ugnis Grž. Sako, kur kamuoliukas voliósis, ten eik i tu (ps.) Klm.
| Užkuria pečių, tai dūmai tik voliójasi toj troboj Srj.
ǁ sergantį vartyti, prižiūrėti: Prisprašė ligą (nepasisaugojo), o dabar aną jau pusmetį po lovą volióji Tr. Vyras serga, nevaikšto, treti metai voliójam, vai, vai Vlk. Kas gi mane nori voliót [sergančią]? Slk.
ǁ sukant, raičiojant gaminti, daryti: Knatus volióji iš linų, sušlapini taukuos, – visom vakaruškom užtenka Slm. Galuose [lovio] du vėlikai basomis kojomis spardydavo ir voliodavo milą po šiltą vandenį iš vieno lovio galo į kitą, kol suveldavo LEXVIII455. Pakulas sudedam an stalo ir voliójam, kuodelius darom DrskŽ. Aš voliótų kleckų negaliu valgyt Rdm. Mes voliódavom ant blėtos tuos riešutėlius [iš saldžios tešlos], išsikepdavom Velykom pagardyt Sk.
2. tr. Šlč, NdŽ vartant velti: Burnon [kąsnį] indedi: volióju volióju kaip ir kelmą kokį Jž. Šaukščiuką burnon indėjo, tai voliójo voliójo (negalėjo nuryti) Lb.
| prk.: Jis voliojo tuos pažįstamus žodžius burnoje lyg šiltus virtinius rš.
^ Kad tavo vilkas mėsą voliótų Švnč.
| refl.: Sausa duona, nepralenda pro koserę: voliójasi voliójasi Drsk. Jei aš ką suvalgau, tai man negerai, voliójas tę po pilvą kas Vrn.
| Sunki žemė, plūgu iškeli, voliójas, nelenda, ir tiek Krč.
ǁ nešioti, dėvėti: Gerai, kad [drabužis] didelis, tegu voliója Vrn.
3. tr. risti į gubas, daryti pėdus: Avižas, miežius voliódavom, surišdavom į gubeles Bsg. Dobilams apdžiūvus pradalgėse, voliodavome į pėdus Grš. Žirnius – paėmei viršūnę su pjautuvu – voliók ir voliók Dg.
ǁ sunkiai vartyti kita puse: Vartai vartai, volióji volióji šlapius šituos miežius, kai paliūtė Klt. Nusbodo anas (šienas) mum ir voliót, davėm davėm gal penkias dienas tą patį Slk. Nuo ryto šieną volióju, grebelioju Kvr. Kad ne pagada, tai volióji tu jį, šitą šieną, volióji, kočioji kočioji Klt.
4. refl. SD168, SD390, R, MŽ, MŽ536, Sut, N atsigulus raičiotis, vartytis: Nors voliókis po kluoną – didžiausias kluonas Klt. Dabar upelis išdžiūvęs, voliótis galima Tršk. Ištaisyta keliai, tai koc voliókis Žl. Buvo pieva gražiausia, voliókis, kad nori Kvr. In slenksčio nugriuvo, voliójas, rėkia [vaikas] Klt. Voliójas po padlagą, čipryną nuo galvos peša – nebegali kentėt Kp. Tei negražu, nesivõliok! Erž. An, Juzia rave voliójas i nepasikelia [iš silpnumo] Dglš. Jai (motinai) visai užtino [koja], jin voliójosi an kiemo, jau visai silpna buvo (įkąsta gyvatės) Bsg. Aukščiausių ponų viens, prisiėdęs ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs, võliojos ant aslos ir prasikeikdamas rėkė K.Donel. Jūs teip darot, kad tik juokis ir voliókis Lnkv. Voliójas iž juoko, o žmonėm strokas DrskŽ. Tokia pievutė buvo, atsigulė, tiek voliójasi, tiek voliójasi Kbr. Diegliai būna labai stiprūs ir nuolatiniai, todėl arklys smarkiai daužosi, dreba, dairosi į šonus, voliojasi rš. Kartą arklį teko matyt, nu tai bitės jį sukandžiojo, nu tai tiek voliójos tas arklys, tiek voliójos Ppl. I skūra nusmuko [sergančiam arkliui], nebeatsikelia, voliójas Kri. Arklys voliójasi ažvertęs kojas Krs. An naujo sniego – tai šunes voliódavosi Snt. Kad ažuodžia valerjonus [katė], tai pradeda voliótis da neažgriaužus Svn. Kiaulės voliójas tvarte, nepasikelia in kojų (labai riebios) Klt. Parvažiavau – jau karvė voliójas an žemės priputus Grz. Jons nuvedęs pasijungė – negal paart: jautis pradėjo strapinėt, paskui voliotis BsPIII6(Nm). Balandžiai labai kasdavo tuos spalius, voliódavos ant stogo Sk. Jeigu tvarte papili pjuvenų, tai ta kumelikė tur voliótis voliótis Jrb. Jei arklys po tvora voliojas – vogs (priet.) Pnd. Jei šunes voliojas – bus sniego prš. Vasarą ant rasų rytais voliotis [turint niežų] LMD(Sln). Pirmą kartą griaudžiant, liepia vaikam griūti ant žemės ir voliotis LTR(Pn). Katė voliójas prieš lietų Aln. Atvedė tada jį (berniuką) jop ir kad jį (Jėzų) išvydo, perplėšė jį tuojaus dvasia ir parpuolęs and žemės voliojos vis putodams Ch1Mr9,20.
^ Voliojasi lyg arklys po darbo LTR(Auk). Voliojas kaip šuo ant pusnyno LTR(Pp). Voliójas kai kiaulė OZ61. Vaikai po smėlį voliójas kaip arkliai Šmn. Ko voliojies kai drignių apsiėdęs?! LMD(Klvr). Voliojasi kaip katė musmirėmis apsiėdusi PPr441. Bepigu Lazdienei nesivolioti kaip pampuškai taukuose, kad jos vyras kaip šilta vilna, pati visą valią pagavo Žem. O, būdavo, bruknių nuvažiuodavom – voliókis (labai daug) Slm. Miške gimęs, miške augęs, išėjęs į lauką voliojasi (volas) Lnkv. Juoda karvė po padlagą voliojas (blusa) LTR. Raudonas diedukas po pelkę voliojas (liežuvis) LTR(Grk).
ǁ NdŽ vartytis, raičiotis purve, dulkėse ir pan.: Griūna an kūdrą ir voliojas Pn. Po tą sniegą voliódavomės iki vakaro Dkš. Nugriuvau pusnėj i voliójuos nugriuvus Klt. Voliójies po mėšlą – baltas nebūsi Dg. Smaks da gerą valandą savo kraujuos voliójos Sch239. Nuo žirgo puoliau, purvynėly voliojaus (d.) Nm. Kiaulė võliojas purvuose KII336. Kiaulės po dumblą voliójas JT511. Krato paršam, krato, o paršas voliójas kai upėj Klt. Nu tai jau te kapstos, voliójas, vartosi kiaulės tose dulkėse Pin. [Varyklose] anos (kiaulės) ilgai voliójas, o kaip lytus, tai blogai ganyt – bėga namo Škn. Prie pabalio kokio kiaulės insiknisa i voliójas Šmn. Girtuoklis võliojasi purvuose KI628. Ogi šičia tai voliójas voliójas, kad maudos maudos [vištos] Kp. Va vištos voliójas po daržus – vyk bjaurybes! Mžš. Kūginio pašalėj duosiu vištom voliótis Kp. Kiaulė po nuplukymo (paraštėje nuplaukymo) vėl voliojosi purvyne BB2Ptr2,22. Kaukite nu jūs, piemenys, bei šaukite, voliokitės pelinuosu BBJer25,34. O voliotis purvuose su jomis (kiaulėmis) MP183.
| prk.: Visada voliojams grieke PK120.
5. refl. sunkiai eiti: Voliójuos voliójuos in karvę Dg.
ǁ KŽ valkiotis.
ǁ prk. dirbti klupinėjant, ropojant: Gerai, kad anksčiau nusikasėm, dabar va pradėjo pilt – voliokis po dumblynę, da roblom Mžš. Volio[ja]us volio[ja]us bulbose, paki nukasiau Klt.
6. refl. gulint vartytis, gulėti, tvarsytis, ilsėtis: Nieko nėra dirbt, voliókis, ir visa, kap tinginys Mrs. Nieko neveikia, tik ką po lovą voliójas RdN. Šiaudų ataneša kūlį, pakloja, voliójams Kp. Kur noriu, te voliójuos, niekas negina Šmn. Kiaulioką susipeni, pavalgo i voliójas – niekur neina Klt. Ana mieguklė – kad tik lovoj voliótis Aln. Kada apyaušriu atsikeliu, pamaklinėju da teipom ir vėl voliójuos lovoj Slm. Mes su anūku ant lovukės vis voliójomės Srj. Galiu gyvent ir voliótis, gyvenu gerai ir be vyro Rtn. Regis, ir koks te ramumas [Palangoje] – smėly voliótis Slk. Pavėsy parpietį voliójos Jd. Voliójasi bernai su mergšėm Smn. Sėjimo laikas, reikia sėt, reikia akėt, o jis voliójas negyvas (girtas) patvoriuos Mžš. Menkiejai tura kariauti, didiejai – į lovą volióties Sg. Visos nakties nigdi neišmiegu, voliójuos voliójuos Klt. Voliójaus voliójaus ir negalėjau užmigt Mrc. To[je] nelaimingo[je] gadynė[je], kunegams besivoliojant Varnių katedros bažnyčia pritrūko kanaunykų su giedotojais M.Valanč. Pavėsiais didžiausi nupenėti šunys voliojasi Žem. Kai šilta, žvėrys suvargę, sušilę, voliojasi, o smirda… Žem.
| Kad ne tas daktaras, būtau gulėjęs te, kapuose voliójęsis Brš.
| prk.: Nor ir kvailas, bet piniguos voliójas Al.
^ Nenorėk pats vienas po raškažiaus taukus voliotis, o kiti žemes graužtų LTR(Vdk).
ǁ sergant gulinėti: Negaliu atsigaut, atgaut dvasios, teip ir voliójuos Brž. Anas visus metus voliójosi lovoj Dv. Mama čielą savaitę voliójos, mislijom – po mamai! Mžš. Žmona senai [patale guli], par visą žiemelę ir dabar voliójasi Antš. Du mėnesiu [ligonis] namie voliójos Dglš. Aš voliójaus po ligonines Dv. Dabar viską ima (renka visokius grybus), paskui ligoninėse voliójasi Žž. Nei sirgo, nei voliójosi – jau anta lentos! Drsk. Seniau nei sirgo tep, nei voliójosi Drsk. Man tik pirkioj voliótis, jau nedrūta Klt. Kad tik an patalo nereikt voliótis Aln. Uždraudė jai [gydytojas] ir voliótis, ir stotis Slm. Man dabar visa bėda, kad kiaulė voliójasi (serga) Mžš. Aš nenoriu to alaus, bo dėl to kad pasigeria i voliójas tris dienas Mžš.
ǁ girtam griuvinėti: Voliójas po žemę – nebepaeina [girtas] Sl. Kokia te veseilia, jei nesvoliója žemėsa (juok.) Drsk. Jis niekada girtas nesidaužė, nesivoliójo Grš. Plūdo jy – voliójiesi kap kiaulė Drsk. Jo nematėm girto voliojantis Dg.
ǁ vartaliotis, virtinėti: Iš pavasario [žvejodavau] su luotu, su tuo, kur voliójas LKT192(Zp).
7. refl. M.Valanč, NdŽ, Drsk, Al, Kpč, Krž, Jnš, Ob, Blnk gulėti, stūksoti, riogsoti, mėtytis: Tokie medžiai voliójasi ant tako – niekas nenuverčia Ėr. Nugi voliojos kaladė an skiedryno, po nakčiai – nėr Švnč. Šipuliukai voliójas atšokę nuog medžiagos Dv. Akėčios va po žolynus voliójas Snt. Visi dirbtiniai [daiktai] lauke irsta, akmuo tai jau voliójas Lel. Akminai voliójas kaip kumelio galvos Vgr. Būtų ji ant gatvės voliójusis, šita mėsa, nė šunys būtų jos neėdę Jrb. Papjauna penimą, tai voliójas visur mėsos, o pabuvus nebėr Žl. Dar buvo išausta viena [juosta], kur voliójos Rod. Drobinis ryzas dabar mažai besvoliója Šmn. Par mum obuolių alyvinių voliójas pilnas sodas Ant. Sako, ant lauko pelų maišas voliójasi, teip vaidindavosi te Krs. Kaip išórė, tai vėjas neša smėlį; kaip išnešė, tai kaulai ir voliójas JnšM. Grašiai nesvoliója an kelio LzŽ. Joja toliaus, žiūri – ant kelio medis voliojasi purvyne BsMtII22(Brt). Rado tris vištas, gaidys be kojos ir kiaura piesta prie durų voliojos LTR(Km).
^ Miške gimęs, miške augęs, pareina namo voliotis (rąstas) LTsV505(Sk).
8. refl. rangytis, raitytis, vyniotis: Anta viedro vandinio voliójasi liūliai – ir gyvi Drsk. O kai ištrūksta [starkui] gyvatė, tai ir voliójas an kluono tenai Kp. Pamatysi, žaltys arba gyvatė voliójasi ant kiemo Antš. Anys, želekčiai, ateina in tvartą, prie slenksčiui voliójas Klt. Kirmėlės žalios voliójas [mėsoje] Šmn. Piene voliójasi kirmėlės NdŽ. Kirmėlės voliójas kap botagai Srj. Ir voliójas kaip lydekis an rasos Ob. Tokie dideli lydžiai! Tai voliójas po tą griovį, vanduo nusekęs, tartum ranka imtum ir paimtum, gulia pakrašty Slm. Nueinu – bučiuj voliójas baisiausi du lydakaičiai Klt. Parodė jis jai – ant pieskų voliojosi lydeka BsPIV248(Brt).
◊ ×dur̃nių volióti
1. Lkš, Skdt, Ds dėtis kvailu, kvailioti: Sakyk tiesiai, ka dur̃nių volióji, misliji, ka niekas nesupranta Jnšk.
2. Glv, Trgn nieko neveikti, tinginiauti: Jūs čia atvažiavot dirbt, ar dur̃nių voliót? Bgs. Eik dirbt, užteks dur̃nių voliót! Snt. Užteks dur̃niai voliót, griebkis už darbo Vp.
šónus volióti mušti, daužyti: Žmonom [vyrai] šónų nevoliójo i neskriaudė Grnk.
ti̇̀nginį volióti nieko neveikti, tinginiauti: Ona ti̇̀nginį voliója ir runkelių neravi Švn.
voliójas kai (lygu LMD(Šl) i̇̀nkstas taukuosè Brž gerai gyvena.
apvolióti tr.
1. voliojant, ritinant prislėgti: Linus apvoliójom akmenim Brž.
2. apriesti, apvynioti: Kai reikia aust, tai tada sudžiūvę esti tos balanos, tai apvoliójai kartą, pusę karto apvoliójai veleną ir veleną įdedi staklė̃s Kp.
3. voliojant, ritinant aplipdyti: Kumpį intrini ir duona šita apvolióji (kepamą Velykoms aplipdo duonos tešla) Sld. Žuvis apibarstoma druska, pipirais, apvoliojama miltais arba džiūvėsėliais rš. Daromi kaštono dydžio kukulaičiai, apvoliojami miltuose rš.
ǁ prk. kiek pamokyti, palavinti: Pasižiūriu aš į tuos kiek pamokytus, gal nė neišmokytus, o tik apvoliotus moksle, – o jau nosis užrietę šaipos iš paprastų žmonių A.Mišk.
4. kiek apkramtyti, apvelti burnoje: Nesukramtau be dantų, kiek apvolióju, ir viskas Lel. Apvolióju da ben kiek [maistą burnoje] Žl.
5. KŽ, Skr apterlioti, sutepti: Duoda apvoliótos mėsos gabaluką ubagu[i], tas meldžias už dūšias Šlvn.
6. refl. apsiversti: Duok, kad net apsvoliótų! Dbk. Jeigu būtų stulpan, tai nebebūtų gyvi, tik mašina kelius kartus apsivoliójo PnmR. Kad eičia be lazdos, tai apsivolióčia ben kelius kartus Slm.
atvolióti
1. tr. voliojant atristi, atridenti: Atvolióti rąstą, statinę DŽ1. Tokią kaladę atvoliójo, nereikia nė kapot Všk.
| refl. tr.: Ką čia atsivolióji? – Matgi – siūlelius (siūlų ritę) Slm.
ǁ refl. atriedėti: Apie vidurį nakties i atsivolioja prie jo arklio galva, šnekėdama storu balsu LTR(Rm).
2. refl. sunkiai ateiti, atvažiuoti (ppr. blogu keliu): Nors ir labai sunkiai, bet šiaip taip atsivoliojom Alz. Iki atsivoliójom, ir vakaras atėjo Č.
3. refl. daugeliui ateiti, atvirsti, atplūsti: Neprieteliai lyg upė tvani; nugi ant mūsų atsivoliojasi RD193.
4. refl. tr. atsiriekti: Riekę atsivoliójau Pc.
įvolióti tr.
1. Š, Rtr, LTR(Rk), LMD(Sln) voliojant įristi, įridenti, įversti: Momą involiójom paklodėn ir keturiuos nešėm pirtin Slk. Gyva negyva [karvė], inverčia, involiója mašinon ir veža [į mėsos kombinatą] Pl. Žmogus šiaip taip įvoliojo mešką į ratus ir nuejęs vėl aria LMD(Šlv.)
| refl. tr.: Kubilą jau senis insivoliójo daržinėn – alaus daris Slm. Insivoliójo tą akmenį, nuvežė in tą lieptą Šmn. Pelytė gabalą tašlos insivoliójo urvelin Pnd.
ǁ refl. Dsm įriedėti: Ana (senutė) insikočiojo, insivoliójo balon Grv. Kaip medžias [lydys] voliojas ant smėlio, negali insvolioti marios (ps.) rš.
2. voliojant, ritinant aplipdyti: Intvoliója int miltus [žuvį] ir pakepa, gardžiau Nmj.
3. KŽ išterlioti, ištepti: Kur tu involiójai marškinius? LzŽ. Paėmė vieną kamašį, kad involioj[o] mėšle ir metė an kelio, kur ponia turėj[o] važiuot LTR(Srj).
| refl. KŽ: Neįsivoliók, vaike, purvynėn Š. An dirvono vaikai pagano [ištrinktas] aveles, kad neinsvoliotų pieske, kad nebūtų žemių josa šlapiosa Kpč. Paleido žirgą, kamanas padėjo epušėn, pats parėjo namo, įsivoliojo pelenuose ir renka aguonas LTR(Rk).
4. prk. įkrėsti rykščių: Įvoliójo dvidešimt penkias [rykštes]! Neškis! Šd.
išvolióti tr.
1. N, LL297 išridenti, išristi: Tą bačką reiks išvolióti ar į priengį Pc.
| Į stubą patalai išversti, štūlės išvoliótos Rsn.
ǁ refl. LL297 voliojantis išgriūti, išvirsti iš ko: Su visais rūbais, su kaldra, su marška jau iš lovos išsivolióta, žemėj jau guli [ligonis] Ant.
ǁ refl. voliojantis išlipti: Led iš lovos išsivolióju – teip sopa kojas Kp.
2. suritinti, surinkti (vasarojų) į pėdus: Vieno[je] ranko[je] dalgė, antro[je] grėblys, i teip, būdavo, išvolióji pėdą Skrb. Išriti, išvolióji tą pėdą, suriši Pl.
ǁ ritinant išvynioti: Išvolióji tą rutulį didžiausį: supelėję šmotais [šiaudai], supelėję… Slm.
3. refl. S.Dauk, Š atsigulus pasiraičioti, pasivartyti: Pabuvau paslenkus, nugriuvau, braškėse išsivoliójau, ir gatava Kpč. Ji tuo[j] į vandenį, teip kai kiaulė išsivolió[ja], išsivolió[ja], išbridus tuo[j] pasipurto i eina namo Jrb. Karalius sako kumelei: – Upe eisi, išsimaudyk, dobilų pievoj išsivoliok MPs.
^ Pievukė geram vilkui išsivoliot (labai maža) Stk.
4. Rtr, KŽ, DŽ1 ppr. voliojantis išgulėti, sumaigyti; išminti: Bernai su mergomis išvoliójo pievą, rugius Š. Tie rugiai kaiminkos išvolióti, antai brydžių brydės Brt. Pievą išvoliójo, eina ne taku in vandenį Vžns. Tie kalniukai tę išvolióti [tarnaujant kariuomenėj] Kdl. Vakarais iš tos draugijos pareinant, tampa javų laukai išvolióti Plšk. Išvolióta sniegas aukštielnioko [briedžio] Klt. Laukus išvoliója šernai, javus Bsg. Miežiuos tai gal vištų būta, kad išvolióti Pnd. Besaugant išvoliójo [vištos miežius], jau liūgės vien Kpr. Te kaimynystė[je] išplėšė, išvoliójo uogas Brž. Išvoliójo kopūstus Trs. Išvoliójo, išguldė kvietkus Drsk. Kaip lūžo tvora, visas rūtas išvoliójo Užp. Ruja [kryžiokų] viską išteriojo, bitis išplėšė, javus išvoliojo A1883,95. Viens gaspadorius užtėmijo, kad po kiekvienai nakčiai avižos, pasėtos apie vieną medį, labai išvoliotos BsPIII309.
| Išgėriau stiklelį už save mažesnį, išvoliójau purvynėlį už save didesnį JD1340. Ažu savo grivinėlę išvoliójau purvynėlį (d.) Š. Aš pareisiu išmiegojęs, visus griovius išvoliójęs DrskD157.
5. Vs voliojant, ritinant aplipinti: Išvoliójame [miltų] lamantį po aguonas Drsk. Duonos riekę užsitepu, druska išvolióju ir valgau Žl. [Margučius] vašku išvoliója išvoliója ir apdažo Dg. Išvoliója išvoliója ir kepa kleckus supjaustę Dg. Kap kepsi žuvį, išvoliók miltuose Rdm. Tokį va blynelį padaro, miltuosna išvoliója, indeda žalių bulvių ir kepa Žsl.
6. Šlč voliojant išterlioti, ištepti: Pirk jam [drapanas], pataisyk, pasiūk – kaip išvoliódavo, teip išvoliõs Mžš. Persirengėlius vaišindavo leistiniais ir elgėsi su jais gerai, nes supykdyti jie išpertų ar išvoliotų sniege ar purvyne rš.
| refl. tr., intr.: Kažkur išsivoliójo švarką, visa nugara nešvari Jnš. Kur tu teip išsivoliójai, kaip kiaulė purvyne? Ps. Vilkas nueina balon, išsivolioja, tada ateina ant ugnies i gesina ugnį LTR(Žsl). Buvo priėdę [briedžiai], tai tik kelias šakeles pakramtė, išsivoliojo po sniegą Bsg. Pradėjo vėjas didesnis darytis ir pradėjo smirdėt, lyg būtų vėjas į ką išsivoliojęs BsPIII70. Išsivoliojau molin (molyje) LKGI220(Lp, Smn). Važiuot nelabai tesugeba, griovin įvažiavo, išsivoliójo visas Pnd. Šūdus pametu [tolyn], kad karvė neišsivoliót, tešmuo neišsitept Klt.
7. refl. gulint, voliojantis kurį laiką ką dirbti: Išsivoliójo po mašina visą dieną Aln.
8. refl. Sl sergant gulėti kurį laiką lovoje, išsivartyti: Penkias dienas išsivoliójau an patalo Šmn. Sirgau – perdien išsivoliójau Pv. Jegu jam įkąsdavo bitė, tai jis bent dvi paras išsivoliója ligonis Slm. Septynias savaites išsivoliójo (sirgo šiltine) Kvr.
9. refl. išsirangyti, išlįsti: Išsivoliójo iš po kojų gyvatė didžiausia, ruda Svn.
ǁ prk. sėkmingai ką padaryti, išsisukti iš pavojaus: Ledva su tuoj savo mergše išsivoliójau (sėkmingai išnešiojo dukrą), ba po aperacijos nėščia buvau Šlvn. Jie, kaip mokėjo, mėgino išsivolioti iš to politikos liūno Vaižg.
◊ ×dur̃nių išvolióti dėtis kvailu, nieko nesuprantančiu: Išvoliójau dur̃nių visą čėsą Ps.
nuvolióti tr.
1. nuristi, nuridenti tolyn ar žemyn: Jis nuvilko šalin pilną maišą, kurį Levukas būtų įstengęs tik šonais nuvolioti J.Avyž.
| refl. tr.: Nusivoliójo kubilą nuo to klojimo ir blaško, kulia Grž.
ǁ refl. Š, Slč nuriedėti tolyn ar žemyn: Kad teškė bernioką ant žemės, tas ir nusivoliójo pagal jaujos duris Ps. Pakalnėn lėkė stirniokas, kūlio kūlio nusivoliójo ir gulia išsitiesęs Slm.
ǁ refl. voliojantis nugriūti, nuvirsti nuo ko: Žiūrėk, kad žemėn vaikas nenusivoliót Slm. Viena nusivoliójo su visu motociklu nuo kalno Slm. Toks staigus iš vienos pusės buvo [kalnas], tai kamuoliukais gali nusivoliot Rd.
2. refl. Jnš atsigulus pasiraičioti: Tada broliai sakė kumelei: – Vyno upėje nusimazgot, šilko pievoj nusivoliot ir pagrįžt namo Sln.
3. voliojantis išguldyti, numynioti: Vaikai nuvoliojo žolę sp.
4. voliojant, ritinant aplipinti: Nuvolióji nuvolióji spirgučius lęšiuosa, tokius vokus padarai su tuoj koše ir kepi Kpč.
| refl. prk.: Jie, matos, nuo kaip daug griekų ir gėdų jaunystės, kuriuose kiti nusivolioję yra, valni pasilikę brš.
pavolióti tr.
1. NdŽ, Dg kiek paritinti, paraičioti: Teip ir deda [skilandį], išplauna, ištampo, teip pavoliója, kad jy (pūslė) išsitampytų Alz. Ejo svotas per miestelį ir parpuolė vidur kelio, o toj kiaulė, toj degloji, ėmė jį ir pavoliójo DrskD157.
ǁ refl. pasiristi po kuo: Brolis pasvoliójo po daržine, o sūnų sušaudė Sv.
2. DŽ1 voliojant, ritinant aplipinti: Žuvį pavoliojo miltuose, indėjo, pakepė ir skanu buvo Šlvn. Silkę pavoliót reikia į miltus Grnk. Sušutindavo bulbas, miltais pavoliója ir patelnion Rk. Mėsą pavolióji in druską – ir vėdaran Ign. O kap jos (dėlės) atpuola, tai pelenuos pavoliója ir deda bonkon Kpč.
| refl. tr.: Pasvoliójus iš miltų kleckiukų pasdarau Klt.
ǁ refl. pariedėti: Ale biškį pasivoliójau [pakalnėn], ne kiek te aš, ale susiturėjau, o viedrai nulėkė ir nulėkė Slm.
3. refl. Dbč, LTR(Kb), Rs atsigulus pasiraičioti, pasivartyti: Aš mėgstu šiene pasivolióti NdŽ. Kai pasvoliõs po slenksčiu susmyžę, tai bus sveiki [vaikai] Žl. Jauniesiems lovą klodavo kraitvežiai, prieš tai joje pasivolioję – išmėginę jos stiprumą rš. Bėrasiai kožną kartą po iškinkymo gula pasivoliót Ps. Senė kumelė, apiplaukus porą kartų ežero atsiautą, išlipo krantan ir pavirto pasivolioti smėlyje P.Cvir. Pasivoliójo į plunksneles ir, pavirtusi į žąselę, išlėkė pro atdarą langą (ps.) Grš. Kai linus pakloji – reikia klojikiums ant jų pasivolioti, tai vėjas linų nenešios LTR(Rs). Jei šoną skauda, tai reikia pirmą kartą griaustiniui sugriaudus pasivolioti po žemę, nustos skaudėję LTR(Nj). Jei par Naujus metus saulė pasirodo tiek, kol arklys gali pasvoliót, bus geri metai (priet.) Rgv. Suknapsi, parvirsta, pasvoliója [girtas], ir nieko Pl.
^ Kur arklys pasivoliója, te plaukų palieka Slk. Savo pievos neturi ir arkliui pasvoliót (visai neturi) Trgn. Arkliui pasvoliót prišienavo (nedaug) Klt. Kiek tų aktariukų, tik šuniui pasivoliót Bsg.
4. refl. LTR(Rod), Jnš, Brž, Šmn kiek pagulėti, pailsėti: Privargai – eik pasvoliók Ut. Anas ir pasvoliót liūbija Lz. Gera po pietų pasivoliót Lg. Pagulėk, nors teip pasivoliók, kad ir nemiegos[i] Svn. Kas man iš jų: atvažiuoja, čia suvirtę pasvoliója ir vėl išvažiuoja Slk. In saulės pasvoliójau i aš, gana, eit reikia Klt. Jis pasvoliója te po šiaudus kokias penkias minutes Žb. In palų (plautų) pasvoliójam tada Kli. Su visais svečiais ragana išėjo į dirvoną pasivolioti DvP124-125.
| Stebuklingų vonių nenorėk, pasivolójęs vonioj niekas neišgijo Brš.
5. refl. kurį laiką pabūti, pasistovėti: Jau jis (šienas) pasvoliójęs, lyg rusvas jau Kč. Kiek šienas pasvoliójo, bet da nesupuvo Srj.
6. panešioti, padėvėti (drabužį): Gerai, kad [drabužis] didelis, biskį pavoliõs Vrn.
7. kiek pakramtyti, pavelti burnoje: Atsikando duonos ir dešros ir pavoliójęs gurkšt – ažna valgis stojos kakle (užspringo) Vlk.
ǁ patrinti: Paims, būdavo, saują pakulų, pavolioja, patrina terpu delnų – paleidžia, tai ir lekia koks paukštukas aba pelė LMD.
8. BzB312 prk. įveikti, nugalėti, paguldyti, pavarginti: Ažėjo slañktas, gripas ir pavoliójo mane Aln. Jį liga pavoliójo Ėr.
9. kurį laiką laikyti gulintį (apie ligonį): Pavoliójo mane po ligonines, ir kas iš to? Adm.
parsivolióti sunkiai pareiti: Namo tik švintant parsivoliójau Brb. Pareis, lig pietų gal parsivoliõs Pš.
pérvolioti tr., pervolióti
1. perristi, perridenti iš vienos vietos į kitą: Susigatavokium virves ir pervoliósma ritinį Slm.
ǁ refl. Q538 persiristi, persiridenti per ką: Išbėk iš urvo, parsivoliók par manęs, ir pasiliksi vėl žmogus BM195(Krkn).
2. refl. sunkiai perbristi, perplaukti: Lig pažastų sušlapus persivoliójo [per Pyvesą] Slm. Persivoliojęs [per upę] pamatė, kad bitę pjauna penki vilkai LTR.
3. užduoti, permušti: Parvoliójo su trinukliu Pc.
prasivolióti Rmš, Antš praleisti laiką gulint, pragulėti: Septynių atsiguliau, nemiegojau, bet prasvoliójau Slk. Dabar tai neiškentėtum, o tada beveik va tokiu apsivilkimu prasvolióji, būdavo, an pievos [naktį] Sb. Seniau, būdavo, nueini, tai dirbi išsižiojęs, o dabar prasivolióji, prasikočioji Kdn.
ǁ pragulėti sergant, prasivartyti: Prasivoliójau tris nedėlias po lovą – eisiu aš ant kapų, kad aš po gryčią led vaikštau! Mžš.
◊ ×dur̃nių pravolióti nieko neveikiant, tinginiaujant praleisti laiką: Nuejo, dur̃nių pravoliójo, o jai užmokėk dešimt rublių už dieną Kpč.
privolióti tr.
1. ritinant privilkti, pritempti, priversti: Kiek ten rąstų privoliójom Šd.
| refl. tr.: Akmenų prisivoliójęs į tą traktoriuką i važiuoja sau Srv.
2. Šd voliojant prikamuoti, privarginti: Ne kiek jį primušė, kiek teip privoliójo Ėr. Jeg privoliotas tas zekis ateina, tai močia ir sako: – Duok atgalio! Slm. Ją gi karvė privoliójo, paki ištrūko Klt. O kai man pasigavo tas žvėris, tai va privoliójo, prikamavo ir vos gyvas išlikau Sb.
ǁ prk. sergant privarginti: Kiek tada privoliójo [gripas], tik išsikasiau Mžš.
3. refl. sunkiai prieiti, prisislinkti: Mes prisivoliósma prie pat dvaro ir tęnaita tada par langą įlindę pavogsma Sb.
4. voliojant gausiai prigaminti, pridėti: Aš gi viriau visai šeimynai, privoliójau kleckų čielą bliūdą Km. Ir vagi privoliójo [valgio], davė davė – mylia Rk.
×razsivolióti (hibr.) aptriušti: Maža kokis kamorius yr razsivolióję Lz.
suvolióti tr.
1. Rtr, NdŽ suritinti, suridenti (į krūvą): Suvoliók rąstus į krūvą DŽ.
| refl. tr. KŽ: Patys susikerta, susivoliót [rąstus] reikė, patys susiveža Svn.
2. ritinant sudaryti, suimti (pėdą): Pjaudavom rugius su trumpakote [dalgele], pėdus suvolióji su grėbleliu Ps. Yra dalgelės tokios, grėbliukai, pėdus kerta, suvoliója suvoliója [javus] Kvr. Ir grėbia [šieną], ir an pėdus suvoliója [vasarojų] Krč. Su ta vienarankėle muši muši, pask suvolióji pėdą Grž. Kūliais linus suvoliódavo ir veždavo į jaują Všk.
3. Ppl voliojant sulipinti, suformuoti: Virtinukai – suvoliojai tešlą miltuos, miltais tešlą apisukei, indedi vidun varškę Kvr. Žiūria tik, kad būtų permirkę tie [šustinio] miltai; suvolióji rutuliukais ir valgai Alz. Šiek tiek sutrina kanapes ir deda į tuos brazdus, suglaudžia, suvoliója, apverda – tep kap cepelinai dar̃ Lš. Kūčiukus tokiuos kepdavom su aguonom: supjaustai [tešlą], tokiuos nedidelius suvolióji [ir kepi] Kp.
| refl.: Košė tiršta, paemi, gurvolas toks susivoliója [darant šustinį] Alz.
ǁ voliojant susukti, sulankstyti: Blynų pakepiau plonų, įdėjau [spirginių], suvoliojau, suspaudžiau, ir kad gerai! Slm.
ǁ NdŽ voliojant susukti ant ko (apie kočiojimą): Kočėlu suvoliója, tai jiej (audeklai) būna kieti an kočėlo Kpč.
4. M, LL173,270, Rtr suvelti, suglamžyti, sutepti, suteršti: [Reikia] sergėti, idant vištos, žąsys ir kiti neužeitų paukščiai ir nesuvoliotų [drobės] Rp. Suvoliósi drabužius, jei čia ant žemės atsigulsi, atsisėsi J. Suvolióti purve NdŽ. Kur tu savo drapanas teip suvoliójai? Mžš. Parėjo rytą purvina, šlapia, suvolióta Jrb. Du senus laikraščius atnešė iš kaži kur tokius suvoliótus Snt. Ta purvynė, ta bjaurioji, kožną girtą suvolioja LTR(Rm).
| refl. LL315, KŽ: Negulk ant žemės – susivoliósi DŽ1. Parėjau, radau vaiką susivoliójusį kaip paršiuką Sur. Kažin kur susivoliójau pūkais Rk. Avis apsibarbaliavus, t. y. susivoliójus JI63. Meitėlis toks susivoliójęs NdŽ. Kurgi kiaulė bus graži – šūdina, susivoliójus Mžš. Kadgi šoko šernai susivolióję iš to [v]andenio, iš tos valkos! Svn. Žiurkė susivoliojo po purvyną ir uodegą pasimirkė gan į tirštą purvyną BsPII25(Varn). Susvoliójo šit mano sijonas Vrn. Tas žiuponas jau susvoliojęs, susvalakojęs Kpč. Vilnos buvo su kaltūnais, riebios, susivoliojusios, prisivėlusios usnių ir dagių J.Balt.
5. sumindyti, sutrypti: Parveš tą šieną ir suvoliõs tą [kieme augančią] žolę Rsn. Dabar žemė visa sumaigyta, suvolióta, sugadinta – kas iš jos Slk. Voliota suvolióta šernų avižos Klt. Čiupt už vaiko – žiūri, kad jos vaikas sukočiotas suvoliotas, visas mėlynas, sugnaibytas ir negyvas DvP472. Pasivijo ją, jin nukrito nuo to arklio, sumirkė ją teip, suvoliójo Mšk.
ǁ prk. sergant suvarginti: Šiteip mane to liga suvoliójo, atsigaut niekaip negaliu Slk.
6. sudėvėti, sunešioti, sutrinti: Apsidažė, nebegraži [išskalbta lovatiesė], tai teip ir suvoliójau Sur.
ǁ refl. prk. nusimėtyti nenaudojamam, nueiti niekais: Nieks nevalgo, tep ir susvoliója [valgis] Pv.
užvolióti tr.
1. Rtr, NdŽ, KŽ užritinti, užridenti, sunkiai užkelti: Užvoliók maišą ant pečių, t. y. užkelk J. Naštą suriši, užvolióji an ratelių PnmR. Sudedi linus [markon], akmenais užvoliójai, kad nesikeltų į viršų Pš. Rado kaladę užvoliótą – ir nepraeina vanduo Kvr. Ažvoliójom senį an tų neštuvų Sug. Tada užvoliójam an kai kokių durų ją (paskerstą kiaulę) jau, kad būtų naraviau Alz. Jonas, išlipęs iš medžio, ištraukė levus [iš upės] ir užvoliojo ant galvų akmenus, kad matytų, jog jis užmušė LTI12.
| refl. NdŽ: Senis apakęs tuoj užsivoliojo ant slenksčio LTsIII526.
ǁ prk. paskirti (mokesčius): Kad užvoliójo mokesčius – nebeišsimokėsim Ėr.
2. NdŽ voliojant užsukti ant ko (apie kočiojimą).
3. NdŽ mirtinai užvarginti, užkamuoti: Tai gumbas užvoliójo, tai tę vė kokia kvaraba užejo Šlvn.
ǁ refl. NdŽ užvargti: Anais metais [bulvės] užderėjo, tai suvis su jom ažsivoliójau Slk.
1. tr. R, MŽ, N, KBII195, K, M, Rtr, Š, FrnW, NdŽ verčiant risti, ritinti, ridenti: Statinę volióti DŽ. Vyrai sušilę, dulkėti voliója rąstus Prn. Ir tu jau pristojai upėn medžių voliót? Sdk. Jau akmens ant akmeno voliósiu, bet ganyt daugiau nebeisiu LKT239(Žml). Uždeda šiaudų aba žabų uždeda, pask[ui] voliója akmenus i juos paskandina, tuos linus vanduo apsemia LKT237(Kri). Vienas turi [riečiamą audeklą], kitas te tą velenėlį volióji, taisai ir audi Kpr. Atatraukia, rykštes atatraukia ir skietą atatraukia, tai vėl voliója voliója [audeklą] Kp. Paimk viedrą iš telioko, zerletis, volios perdien Klt. Bijau, kad ravan karvė neansgrūstų, reiks voliót Mlt. Pamačiau: kiškį veršis žolėj voliója Klt. Drėgną molį galima minkyti, spausti, volioti, tempti, lipdyti ir duoti jam norimą formą rš. An kočėlo suvynioja ir an stalo voliója [lininius skalbinius], jiej pasdaro minkštesni ir lygesni Kpč. Įkiša į maišą tą audeklą, tada į kubilą deda i voliója, i voliója Gsč. Šitą milą suminkai, sušlapini, tada padirbi kočėlą storą par visą audeklą, vynioji šiteip ir volióji volióji ir kad suveli gražiai! Plvn. Su ta, kur voliója – tai kultuvė Vb. Volió[ja]u volió[ja]u, nešio[ja]u nešio[ja]u cibulius, – lyja Klt. Antanas vėl pradėjo pirštų galais volioti ant stalo duonos trupinėlius A.Vien. Sėklines roputes reik miltkalkiais apbarstyti, arba tuose mažumą volioti Kel1852,75. Jie (žvejai) tuo ją (karaliaus dukterį) išnešė ant kranto, pradėjo suptie, voliotie, ir išbėgo iš jos vanduo BsPIV204(Brt).
| Voliók voliók, bernužėli, ne tep sopa pilvužėlį DrskD240.
| Volióji volióji tą vaiką, to juosta ilgiausia Slm.
ǁ refl. H, H184, M, Rtr, NdŽ ristis: Kreivas rąstas sunkiai voliójasi DŽ1. Voliotisi Q616. Atsigulė ant kranto i voliojas į upę LTR. Voliojosi voliojosi i prisivoliojo skruzdėlyną LMD(Trs). Metant audeklą, kamuoliai voliójas te kokiam tenai sykely[je] ar kokioj skrynelėj Kp. Tas bliukis voliójas, tas pagalys išdaužo [javus] Gsč. Kulia su kūlokais, voliójas, o tie kūlokai ir daužo javus Šmn. Pakilo kaip ripka ir voliójas, šviečias tokia ugnis Grž. Sako, kur kamuoliukas voliósis, ten eik i tu (ps.) Klm.
| Užkuria pečių, tai dūmai tik voliójasi toj troboj Srj.
ǁ sergantį vartyti, prižiūrėti: Prisprašė ligą (nepasisaugojo), o dabar aną jau pusmetį po lovą volióji Tr. Vyras serga, nevaikšto, treti metai voliójam, vai, vai Vlk. Kas gi mane nori voliót [sergančią]? Slk.
ǁ sukant, raičiojant gaminti, daryti: Knatus volióji iš linų, sušlapini taukuos, – visom vakaruškom užtenka Slm. Galuose [lovio] du vėlikai basomis kojomis spardydavo ir voliodavo milą po šiltą vandenį iš vieno lovio galo į kitą, kol suveldavo LEXVIII455. Pakulas sudedam an stalo ir voliójam, kuodelius darom DrskŽ. Aš voliótų kleckų negaliu valgyt Rdm. Mes voliódavom ant blėtos tuos riešutėlius [iš saldžios tešlos], išsikepdavom Velykom pagardyt Sk.
2. tr. Šlč, NdŽ vartant velti: Burnon [kąsnį] indedi: volióju volióju kaip ir kelmą kokį Jž. Šaukščiuką burnon indėjo, tai voliójo voliójo (negalėjo nuryti) Lb.
| prk.: Jis voliojo tuos pažįstamus žodžius burnoje lyg šiltus virtinius rš.
^ Kad tavo vilkas mėsą voliótų Švnč.
| refl.: Sausa duona, nepralenda pro koserę: voliójasi voliójasi Drsk. Jei aš ką suvalgau, tai man negerai, voliójas tę po pilvą kas Vrn.
| Sunki žemė, plūgu iškeli, voliójas, nelenda, ir tiek Krč.
ǁ nešioti, dėvėti: Gerai, kad [drabužis] didelis, tegu voliója Vrn.
3. tr. risti į gubas, daryti pėdus: Avižas, miežius voliódavom, surišdavom į gubeles Bsg. Dobilams apdžiūvus pradalgėse, voliodavome į pėdus Grš. Žirnius – paėmei viršūnę su pjautuvu – voliók ir voliók Dg.
ǁ sunkiai vartyti kita puse: Vartai vartai, volióji volióji šlapius šituos miežius, kai paliūtė Klt. Nusbodo anas (šienas) mum ir voliót, davėm davėm gal penkias dienas tą patį Slk. Nuo ryto šieną volióju, grebelioju Kvr. Kad ne pagada, tai volióji tu jį, šitą šieną, volióji, kočioji kočioji Klt.
4. refl. SD168, SD390, R, MŽ, MŽ536, Sut, N atsigulus raičiotis, vartytis: Nors voliókis po kluoną – didžiausias kluonas Klt. Dabar upelis išdžiūvęs, voliótis galima Tršk. Ištaisyta keliai, tai koc voliókis Žl. Buvo pieva gražiausia, voliókis, kad nori Kvr. In slenksčio nugriuvo, voliójas, rėkia [vaikas] Klt. Voliójas po padlagą, čipryną nuo galvos peša – nebegali kentėt Kp. Tei negražu, nesivõliok! Erž. An, Juzia rave voliójas i nepasikelia [iš silpnumo] Dglš. Jai (motinai) visai užtino [koja], jin voliójosi an kiemo, jau visai silpna buvo (įkąsta gyvatės) Bsg. Aukščiausių ponų viens, prisiėdęs ir visokių rinčvynių svetimų prisikošęs, võliojos ant aslos ir prasikeikdamas rėkė K.Donel. Jūs teip darot, kad tik juokis ir voliókis Lnkv. Voliójas iž juoko, o žmonėm strokas DrskŽ. Tokia pievutė buvo, atsigulė, tiek voliójasi, tiek voliójasi Kbr. Diegliai būna labai stiprūs ir nuolatiniai, todėl arklys smarkiai daužosi, dreba, dairosi į šonus, voliojasi rš. Kartą arklį teko matyt, nu tai bitės jį sukandžiojo, nu tai tiek voliójos tas arklys, tiek voliójos Ppl. I skūra nusmuko [sergančiam arkliui], nebeatsikelia, voliójas Kri. Arklys voliójasi ažvertęs kojas Krs. An naujo sniego – tai šunes voliódavosi Snt. Kad ažuodžia valerjonus [katė], tai pradeda voliótis da neažgriaužus Svn. Kiaulės voliójas tvarte, nepasikelia in kojų (labai riebios) Klt. Parvažiavau – jau karvė voliójas an žemės priputus Grz. Jons nuvedęs pasijungė – negal paart: jautis pradėjo strapinėt, paskui voliotis BsPIII6(Nm). Balandžiai labai kasdavo tuos spalius, voliódavos ant stogo Sk. Jeigu tvarte papili pjuvenų, tai ta kumelikė tur voliótis voliótis Jrb. Jei arklys po tvora voliojas – vogs (priet.) Pnd. Jei šunes voliojas – bus sniego prš. Vasarą ant rasų rytais voliotis [turint niežų] LMD(Sln). Pirmą kartą griaudžiant, liepia vaikam griūti ant žemės ir voliotis LTR(Pn). Katė voliójas prieš lietų Aln. Atvedė tada jį (berniuką) jop ir kad jį (Jėzų) išvydo, perplėšė jį tuojaus dvasia ir parpuolęs and žemės voliojos vis putodams Ch1Mr9,20.
^ Voliojasi lyg arklys po darbo LTR(Auk). Voliojas kaip šuo ant pusnyno LTR(Pp). Voliójas kai kiaulė OZ61. Vaikai po smėlį voliójas kaip arkliai Šmn. Ko voliojies kai drignių apsiėdęs?! LMD(Klvr). Voliojasi kaip katė musmirėmis apsiėdusi PPr441. Bepigu Lazdienei nesivolioti kaip pampuškai taukuose, kad jos vyras kaip šilta vilna, pati visą valią pagavo Žem. O, būdavo, bruknių nuvažiuodavom – voliókis (labai daug) Slm. Miške gimęs, miške augęs, išėjęs į lauką voliojasi (volas) Lnkv. Juoda karvė po padlagą voliojas (blusa) LTR. Raudonas diedukas po pelkę voliojas (liežuvis) LTR(Grk).
ǁ NdŽ vartytis, raičiotis purve, dulkėse ir pan.: Griūna an kūdrą ir voliojas Pn. Po tą sniegą voliódavomės iki vakaro Dkš. Nugriuvau pusnėj i voliójuos nugriuvus Klt. Voliójies po mėšlą – baltas nebūsi Dg. Smaks da gerą valandą savo kraujuos voliójos Sch239. Nuo žirgo puoliau, purvynėly voliojaus (d.) Nm. Kiaulė võliojas purvuose KII336. Kiaulės po dumblą voliójas JT511. Krato paršam, krato, o paršas voliójas kai upėj Klt. Nu tai jau te kapstos, voliójas, vartosi kiaulės tose dulkėse Pin. [Varyklose] anos (kiaulės) ilgai voliójas, o kaip lytus, tai blogai ganyt – bėga namo Škn. Prie pabalio kokio kiaulės insiknisa i voliójas Šmn. Girtuoklis võliojasi purvuose KI628. Ogi šičia tai voliójas voliójas, kad maudos maudos [vištos] Kp. Va vištos voliójas po daržus – vyk bjaurybes! Mžš. Kūginio pašalėj duosiu vištom voliótis Kp. Kiaulė po nuplukymo (paraštėje nuplaukymo) vėl voliojosi purvyne BB2Ptr2,22. Kaukite nu jūs, piemenys, bei šaukite, voliokitės pelinuosu BBJer25,34. O voliotis purvuose su jomis (kiaulėmis) MP183.
| prk.: Visada voliojams grieke PK120.
5. refl. sunkiai eiti: Voliójuos voliójuos in karvę Dg.
ǁ KŽ valkiotis.
ǁ prk. dirbti klupinėjant, ropojant: Gerai, kad anksčiau nusikasėm, dabar va pradėjo pilt – voliokis po dumblynę, da roblom Mžš. Volio[ja]us volio[ja]us bulbose, paki nukasiau Klt.
6. refl. gulint vartytis, gulėti, tvarsytis, ilsėtis: Nieko nėra dirbt, voliókis, ir visa, kap tinginys Mrs. Nieko neveikia, tik ką po lovą voliójas RdN. Šiaudų ataneša kūlį, pakloja, voliójams Kp. Kur noriu, te voliójuos, niekas negina Šmn. Kiaulioką susipeni, pavalgo i voliójas – niekur neina Klt. Ana mieguklė – kad tik lovoj voliótis Aln. Kada apyaušriu atsikeliu, pamaklinėju da teipom ir vėl voliójuos lovoj Slm. Mes su anūku ant lovukės vis voliójomės Srj. Galiu gyvent ir voliótis, gyvenu gerai ir be vyro Rtn. Regis, ir koks te ramumas [Palangoje] – smėly voliótis Slk. Pavėsy parpietį voliójos Jd. Voliójasi bernai su mergšėm Smn. Sėjimo laikas, reikia sėt, reikia akėt, o jis voliójas negyvas (girtas) patvoriuos Mžš. Menkiejai tura kariauti, didiejai – į lovą volióties Sg. Visos nakties nigdi neišmiegu, voliójuos voliójuos Klt. Voliójaus voliójaus ir negalėjau užmigt Mrc. To[je] nelaimingo[je] gadynė[je], kunegams besivoliojant Varnių katedros bažnyčia pritrūko kanaunykų su giedotojais M.Valanč. Pavėsiais didžiausi nupenėti šunys voliojasi Žem. Kai šilta, žvėrys suvargę, sušilę, voliojasi, o smirda… Žem.
| Kad ne tas daktaras, būtau gulėjęs te, kapuose voliójęsis Brš.
| prk.: Nor ir kvailas, bet piniguos voliójas Al.
^ Nenorėk pats vienas po raškažiaus taukus voliotis, o kiti žemes graužtų LTR(Vdk).
ǁ sergant gulinėti: Negaliu atsigaut, atgaut dvasios, teip ir voliójuos Brž. Anas visus metus voliójosi lovoj Dv. Mama čielą savaitę voliójos, mislijom – po mamai! Mžš. Žmona senai [patale guli], par visą žiemelę ir dabar voliójasi Antš. Du mėnesiu [ligonis] namie voliójos Dglš. Aš voliójaus po ligonines Dv. Dabar viską ima (renka visokius grybus), paskui ligoninėse voliójasi Žž. Nei sirgo, nei voliójosi – jau anta lentos! Drsk. Seniau nei sirgo tep, nei voliójosi Drsk. Man tik pirkioj voliótis, jau nedrūta Klt. Kad tik an patalo nereikt voliótis Aln. Uždraudė jai [gydytojas] ir voliótis, ir stotis Slm. Man dabar visa bėda, kad kiaulė voliójasi (serga) Mžš. Aš nenoriu to alaus, bo dėl to kad pasigeria i voliójas tris dienas Mžš.
ǁ girtam griuvinėti: Voliójas po žemę – nebepaeina [girtas] Sl. Kokia te veseilia, jei nesvoliója žemėsa (juok.) Drsk. Jis niekada girtas nesidaužė, nesivoliójo Grš. Plūdo jy – voliójiesi kap kiaulė Drsk. Jo nematėm girto voliojantis Dg.
ǁ vartaliotis, virtinėti: Iš pavasario [žvejodavau] su luotu, su tuo, kur voliójas LKT192(Zp).
7. refl. M.Valanč, NdŽ, Drsk, Al, Kpč, Krž, Jnš, Ob, Blnk gulėti, stūksoti, riogsoti, mėtytis: Tokie medžiai voliójasi ant tako – niekas nenuverčia Ėr. Nugi voliojos kaladė an skiedryno, po nakčiai – nėr Švnč. Šipuliukai voliójas atšokę nuog medžiagos Dv. Akėčios va po žolynus voliójas Snt. Visi dirbtiniai [daiktai] lauke irsta, akmuo tai jau voliójas Lel. Akminai voliójas kaip kumelio galvos Vgr. Būtų ji ant gatvės voliójusis, šita mėsa, nė šunys būtų jos neėdę Jrb. Papjauna penimą, tai voliójas visur mėsos, o pabuvus nebėr Žl. Dar buvo išausta viena [juosta], kur voliójos Rod. Drobinis ryzas dabar mažai besvoliója Šmn. Par mum obuolių alyvinių voliójas pilnas sodas Ant. Sako, ant lauko pelų maišas voliójasi, teip vaidindavosi te Krs. Kaip išórė, tai vėjas neša smėlį; kaip išnešė, tai kaulai ir voliójas JnšM. Grašiai nesvoliója an kelio LzŽ. Joja toliaus, žiūri – ant kelio medis voliojasi purvyne BsMtII22(Brt). Rado tris vištas, gaidys be kojos ir kiaura piesta prie durų voliojos LTR(Km).
^ Miške gimęs, miške augęs, pareina namo voliotis (rąstas) LTsV505(Sk).
8. refl. rangytis, raitytis, vyniotis: Anta viedro vandinio voliójasi liūliai – ir gyvi Drsk. O kai ištrūksta [starkui] gyvatė, tai ir voliójas an kluono tenai Kp. Pamatysi, žaltys arba gyvatė voliójasi ant kiemo Antš. Anys, želekčiai, ateina in tvartą, prie slenksčiui voliójas Klt. Kirmėlės žalios voliójas [mėsoje] Šmn. Piene voliójasi kirmėlės NdŽ. Kirmėlės voliójas kap botagai Srj. Ir voliójas kaip lydekis an rasos Ob. Tokie dideli lydžiai! Tai voliójas po tą griovį, vanduo nusekęs, tartum ranka imtum ir paimtum, gulia pakrašty Slm. Nueinu – bučiuj voliójas baisiausi du lydakaičiai Klt. Parodė jis jai – ant pieskų voliojosi lydeka BsPIV248(Brt).
◊ ×dur̃nių volióti
1. Lkš, Skdt, Ds dėtis kvailu, kvailioti: Sakyk tiesiai, ka dur̃nių volióji, misliji, ka niekas nesupranta Jnšk.
2. Glv, Trgn nieko neveikti, tinginiauti: Jūs čia atvažiavot dirbt, ar dur̃nių voliót? Bgs. Eik dirbt, užteks dur̃nių voliót! Snt. Užteks dur̃niai voliót, griebkis už darbo Vp.
šónus volióti mušti, daužyti: Žmonom [vyrai] šónų nevoliójo i neskriaudė Grnk.
ti̇̀nginį volióti nieko neveikti, tinginiauti: Ona ti̇̀nginį voliója ir runkelių neravi Švn.
voliójas kai (lygu LMD(Šl) i̇̀nkstas taukuosè Brž gerai gyvena.
apvolióti tr.
1. voliojant, ritinant prislėgti: Linus apvoliójom akmenim Brž.
2. apriesti, apvynioti: Kai reikia aust, tai tada sudžiūvę esti tos balanos, tai apvoliójai kartą, pusę karto apvoliójai veleną ir veleną įdedi staklė̃s Kp.
3. voliojant, ritinant aplipdyti: Kumpį intrini ir duona šita apvolióji (kepamą Velykoms aplipdo duonos tešla) Sld. Žuvis apibarstoma druska, pipirais, apvoliojama miltais arba džiūvėsėliais rš. Daromi kaštono dydžio kukulaičiai, apvoliojami miltuose rš.
ǁ prk. kiek pamokyti, palavinti: Pasižiūriu aš į tuos kiek pamokytus, gal nė neišmokytus, o tik apvoliotus moksle, – o jau nosis užrietę šaipos iš paprastų žmonių A.Mišk.
4. kiek apkramtyti, apvelti burnoje: Nesukramtau be dantų, kiek apvolióju, ir viskas Lel. Apvolióju da ben kiek [maistą burnoje] Žl.
5. KŽ, Skr apterlioti, sutepti: Duoda apvoliótos mėsos gabaluką ubagu[i], tas meldžias už dūšias Šlvn.
6. refl. apsiversti: Duok, kad net apsvoliótų! Dbk. Jeigu būtų stulpan, tai nebebūtų gyvi, tik mašina kelius kartus apsivoliójo PnmR. Kad eičia be lazdos, tai apsivolióčia ben kelius kartus Slm.
atvolióti
1. tr. voliojant atristi, atridenti: Atvolióti rąstą, statinę DŽ1. Tokią kaladę atvoliójo, nereikia nė kapot Všk.
| refl. tr.: Ką čia atsivolióji? – Matgi – siūlelius (siūlų ritę) Slm.
ǁ refl. atriedėti: Apie vidurį nakties i atsivolioja prie jo arklio galva, šnekėdama storu balsu LTR(Rm).
2. refl. sunkiai ateiti, atvažiuoti (ppr. blogu keliu): Nors ir labai sunkiai, bet šiaip taip atsivoliojom Alz. Iki atsivoliójom, ir vakaras atėjo Č.
3. refl. daugeliui ateiti, atvirsti, atplūsti: Neprieteliai lyg upė tvani; nugi ant mūsų atsivoliojasi RD193.
4. refl. tr. atsiriekti: Riekę atsivoliójau Pc.
įvolióti tr.
1. Š, Rtr, LTR(Rk), LMD(Sln) voliojant įristi, įridenti, įversti: Momą involiójom paklodėn ir keturiuos nešėm pirtin Slk. Gyva negyva [karvė], inverčia, involiója mašinon ir veža [į mėsos kombinatą] Pl. Žmogus šiaip taip įvoliojo mešką į ratus ir nuejęs vėl aria LMD(Šlv.)
| refl. tr.: Kubilą jau senis insivoliójo daržinėn – alaus daris Slm. Insivoliójo tą akmenį, nuvežė in tą lieptą Šmn. Pelytė gabalą tašlos insivoliójo urvelin Pnd.
ǁ refl. Dsm įriedėti: Ana (senutė) insikočiojo, insivoliójo balon Grv. Kaip medžias [lydys] voliojas ant smėlio, negali insvolioti marios (ps.) rš.
2. voliojant, ritinant aplipdyti: Intvoliója int miltus [žuvį] ir pakepa, gardžiau Nmj.
3. KŽ išterlioti, ištepti: Kur tu involiójai marškinius? LzŽ. Paėmė vieną kamašį, kad involioj[o] mėšle ir metė an kelio, kur ponia turėj[o] važiuot LTR(Srj).
| refl. KŽ: Neįsivoliók, vaike, purvynėn Š. An dirvono vaikai pagano [ištrinktas] aveles, kad neinsvoliotų pieske, kad nebūtų žemių josa šlapiosa Kpč. Paleido žirgą, kamanas padėjo epušėn, pats parėjo namo, įsivoliojo pelenuose ir renka aguonas LTR(Rk).
4. prk. įkrėsti rykščių: Įvoliójo dvidešimt penkias [rykštes]! Neškis! Šd.
išvolióti tr.
1. N, LL297 išridenti, išristi: Tą bačką reiks išvolióti ar į priengį Pc.
| Į stubą patalai išversti, štūlės išvoliótos Rsn.
ǁ refl. LL297 voliojantis išgriūti, išvirsti iš ko: Su visais rūbais, su kaldra, su marška jau iš lovos išsivolióta, žemėj jau guli [ligonis] Ant.
ǁ refl. voliojantis išlipti: Led iš lovos išsivolióju – teip sopa kojas Kp.
2. suritinti, surinkti (vasarojų) į pėdus: Vieno[je] ranko[je] dalgė, antro[je] grėblys, i teip, būdavo, išvolióji pėdą Skrb. Išriti, išvolióji tą pėdą, suriši Pl.
ǁ ritinant išvynioti: Išvolióji tą rutulį didžiausį: supelėję šmotais [šiaudai], supelėję… Slm.
3. refl. S.Dauk, Š atsigulus pasiraičioti, pasivartyti: Pabuvau paslenkus, nugriuvau, braškėse išsivoliójau, ir gatava Kpč. Ji tuo[j] į vandenį, teip kai kiaulė išsivolió[ja], išsivolió[ja], išbridus tuo[j] pasipurto i eina namo Jrb. Karalius sako kumelei: – Upe eisi, išsimaudyk, dobilų pievoj išsivoliok MPs.
^ Pievukė geram vilkui išsivoliot (labai maža) Stk.
4. Rtr, KŽ, DŽ1 ppr. voliojantis išgulėti, sumaigyti; išminti: Bernai su mergomis išvoliójo pievą, rugius Š. Tie rugiai kaiminkos išvolióti, antai brydžių brydės Brt. Pievą išvoliójo, eina ne taku in vandenį Vžns. Tie kalniukai tę išvolióti [tarnaujant kariuomenėj] Kdl. Vakarais iš tos draugijos pareinant, tampa javų laukai išvolióti Plšk. Išvolióta sniegas aukštielnioko [briedžio] Klt. Laukus išvoliója šernai, javus Bsg. Miežiuos tai gal vištų būta, kad išvolióti Pnd. Besaugant išvoliójo [vištos miežius], jau liūgės vien Kpr. Te kaimynystė[je] išplėšė, išvoliójo uogas Brž. Išvoliójo kopūstus Trs. Išvoliójo, išguldė kvietkus Drsk. Kaip lūžo tvora, visas rūtas išvoliójo Užp. Ruja [kryžiokų] viską išteriojo, bitis išplėšė, javus išvoliojo A1883,95. Viens gaspadorius užtėmijo, kad po kiekvienai nakčiai avižos, pasėtos apie vieną medį, labai išvoliotos BsPIII309.
| Išgėriau stiklelį už save mažesnį, išvoliójau purvynėlį už save didesnį JD1340. Ažu savo grivinėlę išvoliójau purvynėlį (d.) Š. Aš pareisiu išmiegojęs, visus griovius išvoliójęs DrskD157.
5. Vs voliojant, ritinant aplipinti: Išvoliójame [miltų] lamantį po aguonas Drsk. Duonos riekę užsitepu, druska išvolióju ir valgau Žl. [Margučius] vašku išvoliója išvoliója ir apdažo Dg. Išvoliója išvoliója ir kepa kleckus supjaustę Dg. Kap kepsi žuvį, išvoliók miltuose Rdm. Tokį va blynelį padaro, miltuosna išvoliója, indeda žalių bulvių ir kepa Žsl.
6. Šlč voliojant išterlioti, ištepti: Pirk jam [drapanas], pataisyk, pasiūk – kaip išvoliódavo, teip išvoliõs Mžš. Persirengėlius vaišindavo leistiniais ir elgėsi su jais gerai, nes supykdyti jie išpertų ar išvoliotų sniege ar purvyne rš.
| refl. tr., intr.: Kažkur išsivoliójo švarką, visa nugara nešvari Jnš. Kur tu teip išsivoliójai, kaip kiaulė purvyne? Ps. Vilkas nueina balon, išsivolioja, tada ateina ant ugnies i gesina ugnį LTR(Žsl). Buvo priėdę [briedžiai], tai tik kelias šakeles pakramtė, išsivoliojo po sniegą Bsg. Pradėjo vėjas didesnis darytis ir pradėjo smirdėt, lyg būtų vėjas į ką išsivoliojęs BsPIII70. Išsivoliojau molin (molyje) LKGI220(Lp, Smn). Važiuot nelabai tesugeba, griovin įvažiavo, išsivoliójo visas Pnd. Šūdus pametu [tolyn], kad karvė neišsivoliót, tešmuo neišsitept Klt.
7. refl. gulint, voliojantis kurį laiką ką dirbti: Išsivoliójo po mašina visą dieną Aln.
8. refl. Sl sergant gulėti kurį laiką lovoje, išsivartyti: Penkias dienas išsivoliójau an patalo Šmn. Sirgau – perdien išsivoliójau Pv. Jegu jam įkąsdavo bitė, tai jis bent dvi paras išsivoliója ligonis Slm. Septynias savaites išsivoliójo (sirgo šiltine) Kvr.
9. refl. išsirangyti, išlįsti: Išsivoliójo iš po kojų gyvatė didžiausia, ruda Svn.
ǁ prk. sėkmingai ką padaryti, išsisukti iš pavojaus: Ledva su tuoj savo mergše išsivoliójau (sėkmingai išnešiojo dukrą), ba po aperacijos nėščia buvau Šlvn. Jie, kaip mokėjo, mėgino išsivolioti iš to politikos liūno Vaižg.
◊ ×dur̃nių išvolióti dėtis kvailu, nieko nesuprantančiu: Išvoliójau dur̃nių visą čėsą Ps.
nuvolióti tr.
1. nuristi, nuridenti tolyn ar žemyn: Jis nuvilko šalin pilną maišą, kurį Levukas būtų įstengęs tik šonais nuvolioti J.Avyž.
| refl. tr.: Nusivoliójo kubilą nuo to klojimo ir blaško, kulia Grž.
ǁ refl. Š, Slč nuriedėti tolyn ar žemyn: Kad teškė bernioką ant žemės, tas ir nusivoliójo pagal jaujos duris Ps. Pakalnėn lėkė stirniokas, kūlio kūlio nusivoliójo ir gulia išsitiesęs Slm.
ǁ refl. voliojantis nugriūti, nuvirsti nuo ko: Žiūrėk, kad žemėn vaikas nenusivoliót Slm. Viena nusivoliójo su visu motociklu nuo kalno Slm. Toks staigus iš vienos pusės buvo [kalnas], tai kamuoliukais gali nusivoliot Rd.
2. refl. Jnš atsigulus pasiraičioti: Tada broliai sakė kumelei: – Vyno upėje nusimazgot, šilko pievoj nusivoliot ir pagrįžt namo Sln.
3. voliojantis išguldyti, numynioti: Vaikai nuvoliojo žolę sp.
4. voliojant, ritinant aplipinti: Nuvolióji nuvolióji spirgučius lęšiuosa, tokius vokus padarai su tuoj koše ir kepi Kpč.
| refl. prk.: Jie, matos, nuo kaip daug griekų ir gėdų jaunystės, kuriuose kiti nusivolioję yra, valni pasilikę brš.
pavolióti tr.
1. NdŽ, Dg kiek paritinti, paraičioti: Teip ir deda [skilandį], išplauna, ištampo, teip pavoliója, kad jy (pūslė) išsitampytų Alz. Ejo svotas per miestelį ir parpuolė vidur kelio, o toj kiaulė, toj degloji, ėmė jį ir pavoliójo DrskD157.
ǁ refl. pasiristi po kuo: Brolis pasvoliójo po daržine, o sūnų sušaudė Sv.
2. DŽ1 voliojant, ritinant aplipinti: Žuvį pavoliojo miltuose, indėjo, pakepė ir skanu buvo Šlvn. Silkę pavoliót reikia į miltus Grnk. Sušutindavo bulbas, miltais pavoliója ir patelnion Rk. Mėsą pavolióji in druską – ir vėdaran Ign. O kap jos (dėlės) atpuola, tai pelenuos pavoliója ir deda bonkon Kpč.
| refl. tr.: Pasvoliójus iš miltų kleckiukų pasdarau Klt.
ǁ refl. pariedėti: Ale biškį pasivoliójau [pakalnėn], ne kiek te aš, ale susiturėjau, o viedrai nulėkė ir nulėkė Slm.
3. refl. Dbč, LTR(Kb), Rs atsigulus pasiraičioti, pasivartyti: Aš mėgstu šiene pasivolióti NdŽ. Kai pasvoliõs po slenksčiu susmyžę, tai bus sveiki [vaikai] Žl. Jauniesiems lovą klodavo kraitvežiai, prieš tai joje pasivolioję – išmėginę jos stiprumą rš. Bėrasiai kožną kartą po iškinkymo gula pasivoliót Ps. Senė kumelė, apiplaukus porą kartų ežero atsiautą, išlipo krantan ir pavirto pasivolioti smėlyje P.Cvir. Pasivoliójo į plunksneles ir, pavirtusi į žąselę, išlėkė pro atdarą langą (ps.) Grš. Kai linus pakloji – reikia klojikiums ant jų pasivolioti, tai vėjas linų nenešios LTR(Rs). Jei šoną skauda, tai reikia pirmą kartą griaustiniui sugriaudus pasivolioti po žemę, nustos skaudėję LTR(Nj). Jei par Naujus metus saulė pasirodo tiek, kol arklys gali pasvoliót, bus geri metai (priet.) Rgv. Suknapsi, parvirsta, pasvoliója [girtas], ir nieko Pl.
^ Kur arklys pasivoliója, te plaukų palieka Slk. Savo pievos neturi ir arkliui pasvoliót (visai neturi) Trgn. Arkliui pasvoliót prišienavo (nedaug) Klt. Kiek tų aktariukų, tik šuniui pasivoliót Bsg.
4. refl. LTR(Rod), Jnš, Brž, Šmn kiek pagulėti, pailsėti: Privargai – eik pasvoliók Ut. Anas ir pasvoliót liūbija Lz. Gera po pietų pasivoliót Lg. Pagulėk, nors teip pasivoliók, kad ir nemiegos[i] Svn. Kas man iš jų: atvažiuoja, čia suvirtę pasvoliója ir vėl išvažiuoja Slk. In saulės pasvoliójau i aš, gana, eit reikia Klt. Jis pasvoliója te po šiaudus kokias penkias minutes Žb. In palų (plautų) pasvoliójam tada Kli. Su visais svečiais ragana išėjo į dirvoną pasivolioti DvP124-125.
| Stebuklingų vonių nenorėk, pasivolójęs vonioj niekas neišgijo Brš.
5. refl. kurį laiką pabūti, pasistovėti: Jau jis (šienas) pasvoliójęs, lyg rusvas jau Kč. Kiek šienas pasvoliójo, bet da nesupuvo Srj.
6. panešioti, padėvėti (drabužį): Gerai, kad [drabužis] didelis, biskį pavoliõs Vrn.
7. kiek pakramtyti, pavelti burnoje: Atsikando duonos ir dešros ir pavoliójęs gurkšt – ažna valgis stojos kakle (užspringo) Vlk.
ǁ patrinti: Paims, būdavo, saują pakulų, pavolioja, patrina terpu delnų – paleidžia, tai ir lekia koks paukštukas aba pelė LMD.
8. BzB312 prk. įveikti, nugalėti, paguldyti, pavarginti: Ažėjo slañktas, gripas ir pavoliójo mane Aln. Jį liga pavoliójo Ėr.
9. kurį laiką laikyti gulintį (apie ligonį): Pavoliójo mane po ligonines, ir kas iš to? Adm.
parsivolióti sunkiai pareiti: Namo tik švintant parsivoliójau Brb. Pareis, lig pietų gal parsivoliõs Pš.
pérvolioti tr., pervolióti
1. perristi, perridenti iš vienos vietos į kitą: Susigatavokium virves ir pervoliósma ritinį Slm.
ǁ refl. Q538 persiristi, persiridenti per ką: Išbėk iš urvo, parsivoliók par manęs, ir pasiliksi vėl žmogus BM195(Krkn).
2. refl. sunkiai perbristi, perplaukti: Lig pažastų sušlapus persivoliójo [per Pyvesą] Slm. Persivoliojęs [per upę] pamatė, kad bitę pjauna penki vilkai LTR.
3. užduoti, permušti: Parvoliójo su trinukliu Pc.
prasivolióti Rmš, Antš praleisti laiką gulint, pragulėti: Septynių atsiguliau, nemiegojau, bet prasvoliójau Slk. Dabar tai neiškentėtum, o tada beveik va tokiu apsivilkimu prasvolióji, būdavo, an pievos [naktį] Sb. Seniau, būdavo, nueini, tai dirbi išsižiojęs, o dabar prasivolióji, prasikočioji Kdn.
ǁ pragulėti sergant, prasivartyti: Prasivoliójau tris nedėlias po lovą – eisiu aš ant kapų, kad aš po gryčią led vaikštau! Mžš.
◊ ×dur̃nių pravolióti nieko neveikiant, tinginiaujant praleisti laiką: Nuejo, dur̃nių pravoliójo, o jai užmokėk dešimt rublių už dieną Kpč.
privolióti tr.
1. ritinant privilkti, pritempti, priversti: Kiek ten rąstų privoliójom Šd.
| refl. tr.: Akmenų prisivoliójęs į tą traktoriuką i važiuoja sau Srv.
2. Šd voliojant prikamuoti, privarginti: Ne kiek jį primušė, kiek teip privoliójo Ėr. Jeg privoliotas tas zekis ateina, tai močia ir sako: – Duok atgalio! Slm. Ją gi karvė privoliójo, paki ištrūko Klt. O kai man pasigavo tas žvėris, tai va privoliójo, prikamavo ir vos gyvas išlikau Sb.
ǁ prk. sergant privarginti: Kiek tada privoliójo [gripas], tik išsikasiau Mžš.
3. refl. sunkiai prieiti, prisislinkti: Mes prisivoliósma prie pat dvaro ir tęnaita tada par langą įlindę pavogsma Sb.
4. voliojant gausiai prigaminti, pridėti: Aš gi viriau visai šeimynai, privoliójau kleckų čielą bliūdą Km. Ir vagi privoliójo [valgio], davė davė – mylia Rk.
×razsivolióti (hibr.) aptriušti: Maža kokis kamorius yr razsivolióję Lz.
suvolióti tr.
1. Rtr, NdŽ suritinti, suridenti (į krūvą): Suvoliók rąstus į krūvą DŽ.
| refl. tr. KŽ: Patys susikerta, susivoliót [rąstus] reikė, patys susiveža Svn.
2. ritinant sudaryti, suimti (pėdą): Pjaudavom rugius su trumpakote [dalgele], pėdus suvolióji su grėbleliu Ps. Yra dalgelės tokios, grėbliukai, pėdus kerta, suvoliója suvoliója [javus] Kvr. Ir grėbia [šieną], ir an pėdus suvoliója [vasarojų] Krč. Su ta vienarankėle muši muši, pask suvolióji pėdą Grž. Kūliais linus suvoliódavo ir veždavo į jaują Všk.
3. Ppl voliojant sulipinti, suformuoti: Virtinukai – suvoliojai tešlą miltuos, miltais tešlą apisukei, indedi vidun varškę Kvr. Žiūria tik, kad būtų permirkę tie [šustinio] miltai; suvolióji rutuliukais ir valgai Alz. Šiek tiek sutrina kanapes ir deda į tuos brazdus, suglaudžia, suvoliója, apverda – tep kap cepelinai dar̃ Lš. Kūčiukus tokiuos kepdavom su aguonom: supjaustai [tešlą], tokiuos nedidelius suvolióji [ir kepi] Kp.
| refl.: Košė tiršta, paemi, gurvolas toks susivoliója [darant šustinį] Alz.
ǁ voliojant susukti, sulankstyti: Blynų pakepiau plonų, įdėjau [spirginių], suvoliojau, suspaudžiau, ir kad gerai! Slm.
ǁ NdŽ voliojant susukti ant ko (apie kočiojimą): Kočėlu suvoliója, tai jiej (audeklai) būna kieti an kočėlo Kpč.
4. M, LL173,270, Rtr suvelti, suglamžyti, sutepti, suteršti: [Reikia] sergėti, idant vištos, žąsys ir kiti neužeitų paukščiai ir nesuvoliotų [drobės] Rp. Suvoliósi drabužius, jei čia ant žemės atsigulsi, atsisėsi J. Suvolióti purve NdŽ. Kur tu savo drapanas teip suvoliójai? Mžš. Parėjo rytą purvina, šlapia, suvolióta Jrb. Du senus laikraščius atnešė iš kaži kur tokius suvoliótus Snt. Ta purvynė, ta bjaurioji, kožną girtą suvolioja LTR(Rm).
| refl. LL315, KŽ: Negulk ant žemės – susivoliósi DŽ1. Parėjau, radau vaiką susivoliójusį kaip paršiuką Sur. Kažin kur susivoliójau pūkais Rk. Avis apsibarbaliavus, t. y. susivoliójus JI63. Meitėlis toks susivoliójęs NdŽ. Kurgi kiaulė bus graži – šūdina, susivoliójus Mžš. Kadgi šoko šernai susivolióję iš to [v]andenio, iš tos valkos! Svn. Žiurkė susivoliojo po purvyną ir uodegą pasimirkė gan į tirštą purvyną BsPII25(Varn). Susvoliójo šit mano sijonas Vrn. Tas žiuponas jau susvoliojęs, susvalakojęs Kpč. Vilnos buvo su kaltūnais, riebios, susivoliojusios, prisivėlusios usnių ir dagių J.Balt.
5. sumindyti, sutrypti: Parveš tą šieną ir suvoliõs tą [kieme augančią] žolę Rsn. Dabar žemė visa sumaigyta, suvolióta, sugadinta – kas iš jos Slk. Voliota suvolióta šernų avižos Klt. Čiupt už vaiko – žiūri, kad jos vaikas sukočiotas suvoliotas, visas mėlynas, sugnaibytas ir negyvas DvP472. Pasivijo ją, jin nukrito nuo to arklio, sumirkė ją teip, suvoliójo Mšk.
ǁ prk. sergant suvarginti: Šiteip mane to liga suvoliójo, atsigaut niekaip negaliu Slk.
6. sudėvėti, sunešioti, sutrinti: Apsidažė, nebegraži [išskalbta lovatiesė], tai teip ir suvoliójau Sur.
ǁ refl. prk. nusimėtyti nenaudojamam, nueiti niekais: Nieks nevalgo, tep ir susvoliója [valgis] Pv.
užvolióti tr.
1. Rtr, NdŽ, KŽ užritinti, užridenti, sunkiai užkelti: Užvoliók maišą ant pečių, t. y. užkelk J. Naštą suriši, užvolióji an ratelių PnmR. Sudedi linus [markon], akmenais užvoliójai, kad nesikeltų į viršų Pš. Rado kaladę užvoliótą – ir nepraeina vanduo Kvr. Ažvoliójom senį an tų neštuvų Sug. Tada užvoliójam an kai kokių durų ją (paskerstą kiaulę) jau, kad būtų naraviau Alz. Jonas, išlipęs iš medžio, ištraukė levus [iš upės] ir užvoliojo ant galvų akmenus, kad matytų, jog jis užmušė LTI12.
| refl. NdŽ: Senis apakęs tuoj užsivoliojo ant slenksčio LTsIII526.
ǁ prk. paskirti (mokesčius): Kad užvoliójo mokesčius – nebeišsimokėsim Ėr.
2. NdŽ voliojant užsukti ant ko (apie kočiojimą).
3. NdŽ mirtinai užvarginti, užkamuoti: Tai gumbas užvoliójo, tai tę vė kokia kvaraba užejo Šlvn.
ǁ refl. NdŽ užvargti: Anais metais [bulvės] užderėjo, tai suvis su jom ažsivoliójau Slk.
patvérti
Apibrėžtis
2 tvérti, tvẽria, tvė́rė KBII162, K, Š, DŽ, NdŽ, FrnW
1. tr., intr. R, MŽ, N čiupti, griebti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.), stverti: Vilkas i žmogų tvẽra už gerklės Rsn. Tvérk vieną paukštį už kojos Varn. Kap pakelia [arklys] galvą, tai až gerklės tvẽria [vilkas] Grv. Tujau vyrams tvẽra už kenklės, nėko nelauka [šuo] NmŽ. Šunukas pamatė – tvė́rė už piršto Krg. Kaip išnerščia, tai anys (lynai) alkani, tada tvẽria, kas papuola Ob. Netvérk iš rankų, pati paduosiu Upt. Pagalį vyriausia tveria į nagus S.Nėr. Jaunoja tveria samtį, to boba neduoda LTR(Ds). [Burdamos merginos] bėga ir glėbiu tvẽria visus baslius Jdp. Tvėrė tad už kišeniaus, žiūri, kad pinigų netur BsPIII291. Už rankelės tvė́rė, į seklyčią vedė JV184. Svirnelę vėriau, rankelę tvėriau: – Ar žadi pasigauti, ar žadi mano būti? KlvD62. Tvérk prie ragų, kišk į kulboką tinginį žalį K.Donel. Vilius tikrai tveria už durų rankenos I.Simon. Ji (lapė) tik sučeksėjo iltimis, tvėrė gaidį už pakarpos ir nusinešė per miškus ir kalnus A.Vaičiul.
| prk.: Lauke šąla: už ausų stipriai tveria KlK21,70(Jnš). Žiemelinis vėjas ima gnaibyti nosį ir skaudžiai tveria į pirštus I.Simon. Šaltis šio novemberio mėnesio pradžioj mus su vienu sykiu smagiai pradėjo tverti Kel1871,185. Piktosios notrės, Dieve saugai, kap ugnia ažu širdies tvẽria Dgp.
| refl.: Tvẽriasi kur pirktinis [rankšluostis] Jdp. Ir ašiai tvė́riaus šaukšto ir gulau kisieliun Ob. Anksti rytą kelias, už kančiuko tverias LLDII396. Karalienė abiem rankom tveriasi už širdies, pašoksta, perbėga vieną kitą kartą per kambarį I.Simon. Tačiau kol kas Lietuvos žmonės vis kažko laukia, ginklo nesitveria V.Myk-Put.
| prk.: Mylimieji mano vaikeliai lietuviai nebeklauso mano balso ir žabangos[na] lenda. Meta mano kalbą, ė svetimų tvẽrias A.Baran.
^ Nors peilio tvérkis! Ds.
ǁ J liesti, čiupinėti: Kai tveri̇̀, skauda, tai tau rodos, – guzas yra, o tę – nė neraudona Jrb. Čia skaudą – jis vis tvẽria Jrb.
2. tr., intr. kibtis, kabintis, norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Tvérk už uodegos, tai išlaikysi Snt. Nebuvo kada arklys ažu snukio tvẽria Ds. Tvė́rė žirgui už kamanų (d.) Grš. Kaip tvė́riau už rankos, kaip suspaudžiau – tuoj paleido Dbk. Tvė́rė až rankos [vagiantį berniuką]: – Ar padėjai, kad emi!? PnmR. Tą senį tvért, tas oran [išbėgo] ir ant mišką davės Svn. Ir vis regėjos, kad kažkas tveria ją už nugaros A.Vien. Tvėrė jį vienas, tvėrė kitas, norėjo sulaikyti rš. I teip tvérsi, i teip tvérsi, vis tiek neišlaikysi: ans (ungurys) pabėgs Prk. Ta kripė sprūdo, jis už tos vielos tvė́rė ir nutvėrė (elektra nutrenkė) Jrb. Nuo žirgelio puoliau, už ievelės tvė́riau JV163. Onytė skęsdama marių kranto tvė́rė (d.) Pnd.
| refl. tr., intr.: Mano vyras kaip šoko jį (vagį) tvértis pro duris: – Kam muši senesnį žmogų, kam muši! Kp.
^ Skęsdamas ir britvos tvẽrias An.
ǁ intr. prk. remtis, pasitikėti: Aš drūtai tveriù į jumis, nes tik pry žvakės gal naktį matyt MitII334(Prk).
tvertinai̇̃ adv.: Yškiai ir tvertinai tur būti išreikštas išpažinimas MT208.
| refl. N: Jis tavimi gal tvértis KI582. Duok, kad į tave tikėtų, tavim tvertisi galėtų brš. Tavo, miels Jėzau, krauju aš tveriuosu brš. Tveriuos aš tuom žodžiu brš.
3. tr. NdŽ godžiai čiupti, griebti, norint gauti, įsigyti (ppr. prekių).
4. tr., intr. imtis ko, griebtis ką daryti: Imk drąsiai, tverk, nesibijok R96, MŽ125. Jis toks apuokėlis – nedrąsiai tvẽria [darbo] Smln. Kada nutrūkę nuo kolūkio darbų savo tvẽria Adm. Visi gi tvẽriam žiūrėt televizorių Adm. Bijau ir sustikt, tvẽria lojot Svn. Liuobu tverti gerti, jaunesnis ka buvau, pasenęs nebtveru begerti Šts. Anas geria, ale i tvẽria (daug dirba) Klt.
^ Gerk ir ūkę tverk VP16.
| refl. tr., intr.: [Dėdelė] susirūpino, kurio darbo pirma tvertis A.Vien. Reikia, kad mokslo tvertų̃s arba kad darbo Kp. Mato, kad jau anas našlaitis ir labai geras, tvẽrias darbo Rk. Anksti rytą kėliaus, už darbelio tvėriaus (d.) Skp. Jau pabaigęs mokslus turi ką nor tvértis Vrt. Daug senių tveriasi mokyt vaikus, o vaikai, tris žiemas mokyti, sudėt literų nemoka O. Atgijo mūs viršininkas ir su visa energija tvėrėsi prie taisymo V.Kudir. Lietuviai pradėjo susiprasti, patys labiaus ėmė tvertis už amatų ir pirklystės TS1900,6-7. I nugarą skauda, i skrandį skauda – nežino ko tvértis visai Slv. Jis tebestovėjo, nežinodamas nei ką sakyti, nei ko tvertis rš.
| Širdis tvė́rės mušti Ck.
| Kai nemokytas, tai vis žemės tveri̇́es – ari, kasi PnmR. Bus da šalčio, ba špokai yr, ale avilėlio (inkilo) da nesi̇̀tveria (nesirūpina krauti gūžtos) Ob. Atgrubnagis darbo nesi̇̀tveria Tr. Lietuvoje yra tokia daugybė šelptinų kultūros reikalų, kad ir nebeišmanai, kurio galo pirma tvertis A.Sm.
5. tr. Lkš drausminti, barti, čiupti: Aš vis tveriù i tveriù jį (vaiką) Snt. Ta jo pati jį gerai tvė́rė Jrb. Ką čia baus, ką čia tvérs – visi tokie Rsn. Aš piemenį kad tvėriau, tai tvėriau! Gr. Kaip jy man tvė́rė – išlojojo, iškiauliavojo – išplėštakė toky Svn.
6. intr. staigiai siausti, apimti: Ugnis išsimušė ir taip smarkiai aplink save tvėrė, kad visai negalima buvo čia esančius tavorus gelbėti LC1883,2.
7. intr. Antz, Aln suimti (apie ligą): Liga vis macniaus apninka, tvẽria KI59. Peršlapau kojas, ir tvė́rė gripas, dvi savaites pragulėjau Svn. Gal jau uždegimas tvẽria – karštis tik pilia, galva sukas PnmR.
◊ ši̇̀rdį (už gerklė̃s, už paširdžių̃, už širdiẽs) tvérti labai jaudinti: Atsisėdi, dainiuo[ja] – jug pačią ši̇̀rdį tvẽra Sd. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria, vat teip linksmina dūšią, ažù širdiẽs tvẽria A.Baran. Kai užgiedojo, tai tik už paširdžių̃ tvẽria Skr. Ji dainuoja sau viena, tačiau ir mane tai stipriai tveria už gerklės I.Simon.
2 aptvérti, àptveria, aptvė́rė tr.
1. KŽ apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Obuolį ranka aptvérti Rtr. Jau savo kamuolį vos ranka aptvėrė, o ans kamuolys vis rastam didume liko LTsIV632.
| refl. Rtr.
ǁ sutalpinti: Upė Neckar į Reiną tekančioji, didei siaučia, negalėdama daugumą vandenių aptverti LC1883,2.
2. R, MŽ sugauti, suimti, areštuoti: Sugautas, aptvertas, pagriebtas kalinys R162, MŽ214.
3. apsiausti: Visas [liepsnos] išsimušimas buvo aptvėręs tikt mažą vietą Gmž.
4. aprėpti: Jo pažintis daug àptveria, aptenka KII252. Vislab aptverianti̇̀ išmintis KI47.
5. protu suvokti, priimti, įsisąmoninti: Dievo kantrumas bei lengvybė ir jo kūdikiams neaptverama yra prš.
| refl. tr.: Kaipo yra pasisavinamos gėrybės Christaus: tikra viera, kuria kiekvienas iš širdies išpažindamas tas gėrybes apsitvėrė MT34.
2 įsitvérti, įsi̇̀tveria, įsitvė́rė
1. tr., intr. įsikibti, įsikabinti norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Laikosi abiem rankomis įsitvė́ręs turėklų DŽ1. Įsitvérk karčio, vaike, kad nenulėktum nuo arklio Š. Jis varė arklį, įsitvė́ręs pavadžius NdŽ. Po truputį eina geryn, įsitvė́rus lovos jau pavaikšto Krs. Pirmąvakar atėjo įsitverdamà adverijų Slm. Vaikas, įsitvė́ręs už močios andaroko, ėjo iš paskos verkdamas Skrb. Kišenėn įsi̇̀tveria [vaikas] tėvu[i] ir rėkia, kad duot saldainių Svn. Tvoros įsitvė́ręs, su lazdute, tai da paeina Ln. Į tą stalą šitai įsitvė́ręs laikęs[is] Plng. Per lieptą žydas avį veda insitvė́ręs Pnm. Instver̃s kokią mergą ir vedžiojas Adm. [Ginklų] vietoje kas lazdą, kas botagą, kas linų pluoštą įsitvėręs turi LTR(Pnd). Įsitvėrė velnias, tąso – nėr baisiau Šmn. Šok gėręs, šok negėręs, šok mergiotės įsitvė́ręs (d.) Krs. Žmonės tegalėjo eiti tik po du susikibę ir į tilto pakraštį įsitvėrę prš. Sausa buvo, dobilai neįsitvė́rę žemė̃s (nesudygo) Ob.
| prk.: Na, kažno kokios kalbos dabar įsitvérste?! Sl. Tuomet jie lengvai galėtų įsitverti gyvenimo A.Sm.
2. paimti (ranka): Ąsai – rankelės tokios insitvért intaisyta Rš. Kultuvės būdavo padirbtos tyčiom, tep įsitvért čianoj Slm. Botagas su raudona papliauška, botkotis lendrinis, oda aptrauktu drūtgaliu rankai įsitverti M.Katil.
3. tr. imtis ko, griebtis ką daryti: Pašoko kiekvienas, kokį darbą bebuvo įsitvė́ręs rš. Dabar čia ir gyvena [Andrius] nieko neįsitverdamas, niekam nesiryždamas P.Cvir.
4. įsikurti, prasigyventi, susitvarkyti: Nusipirkom gyvolių, įsitvė́rėm i gyvenam Vlkš. Žmogus, kuris nor išgerti, negali namų įsitvérti (d.) Šmn. Gal toliau ir insitvers Antz. Dabar jau insitvė́rė ir anys Ds. Jūsų ir žemės daugiau, ir negalit insitvért Užp.
| Įsitverti šiame pasauly[je] Qu362.
◊ bámbos įsitvė́rus nieko nedirbant: Jų Petras eina perdien bambos įsitvėręs, tai ir darbas Ds.
į ši̇̀rdį įtvérti padaryti įspūdį, sujaudinti: Tas žodis į mano ši̇̀rdį labai įtvė́rė KI64. ×
(kieno) padálkų įsitvė́rus
1. neatsitraukiant (nuo ko): Laksto Janės padálkų įsitvė́ręs Ps.
2. aklai klausant (ko): Negi jis ką žino, vaikšto bobos padálkų įsitvė́ręs Ps.
2 nutvérti, nùtveria, nutvė́rė Š, Rtr, NdŽ, KŽ; Q27, SD1129, SD78,388, H, H171, R, MŽ, Sut, N, M
1. tr., intr. nučiupti, pagriebti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Šuva nutvė́ręs už kelnės dantimis duskina J. Iš nejučių nutvérk J. Plaukų nutvėręs traukau R187, MŽ248. Nutvė́riau tą šunį už sprando, laikau aš jį Pšš. Už pentinų arklį nutveri, ka kaustai Klm. Anie jau nora mun už apkaklės nutvérti Als. Gaspadinė nutver̃s už kudlių [vyrą] ir veda Žl. Toks vėjas namą kilo[ja], lyg kas būtų jį už kampų nutvė́ręs Rg. Avį paleisk, o aš nūtvérsu, kaip parlėks Lkv. Nùtveri, paspėji pagaut [bitę], tai kitos nepuola tada Kvr. Kas tur bitis savo kieme arba darže, tas spietlių savo tur nutverti ant savo gruntu S.Dauk. Žuvį nū̃tveru, nū̃tveru, ana vis mun iš rankų pasprunka Pln. Kojas an suolo užsikeldavai, ka koks vaiduoklis nenutvértų Slv. Va, katinas neseniai nutvė́rė [žiurkę] Sk. Vištą nutvė́riau: sparnai šlapi, papilvė šlapia – nuo tų ančiukų Jrb. Nutvė́riau už barzdos seniaus tokio ir pakračiau Varn. Už kaltūnų nutvė́rė i gerai aną pamokė Škn. Ana už pečius nutvė́rė aną ir įvilko į tą kamarą Dr. Papykus aš kad nùtveriu [prausiamą vaiką] už kaklo, kad palenkiu Mžš. Motriškė buvo jam nutvėrusi už skverno ploščiaus S.Stan. Ir nutvėrė ranką jos, ir pametė karštinė (drugys) ją BtMt8,15. Nutvėrė tada ranką kūdikio ir tarė jop Ch1Mr5,41. Nusidėjimas tada aba neteisybė sugauna, nutveria ir suriša piktadėją SPII159. Ir nutvėręs veršį, kurį buvo pasidarę, sudegino Skv2Moz32,20. Kas būtų iš jūsų, kurs, turėdamas vieną avį, o ir ta inpultų subatos dienoj šulnin, o nenutvertų jos ir neištrauktų? Ch1Mt12,11.
| prk.: Ką čia da nutvė́rei (išgirdai)? Lk. Gal kur netoli, bet kad nenùtveri (negali prisiminti) Kvr. Telžk kokį žodį nutvė́ręs, nepasiduok Krš. Nepiktžodžiauk, idant V. Dievas už žodžio nenutvertų ir neišpildytų tavo geidimų brš. Visus mano žodžius, kuriuos aš tau sakau, tus nutverk (pabraukta priimk) širdžia ir priim juos ausimis BBEz3,10. Nė vieno šlako malonės negalėjo nutvért savimp DP396. Kurių tiektai atleisite griekus, atleisti bus jiemus, kurių tiektai nuotversite, tų bus nuotverti Mž589.
^ Už uodegos niekada žuvies nenutvérsi Jrb. Apsidžiaugė, lyg velnią už uodegos nutvėręs KrvP(Vlk). Nutvėrė kaip šuo ožką LTR(Rs). Ne ausys, ne ragai, nenutversi susiperdus Šts. Dantys kaip vilko – ką nutvėrė, neišleis KrvP(Rk). Nelipk aukštyn, kiti nutvers už kojos VP32.
| refl. tr. Sut: Ta lapė ir vėl capt jį nusitvėrus sau neštis Sln. Veizu – vieną avikę vilkas nusitvė́rė LKT115(Up). Tai tuo pavijo, nusitvė́rė, da antausių davė Nm. Ik Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs, Slunkiaus irgi Pelėdos šonus skalbti pradėjo ir po tam, plaukų nusitvė́ręs, išmetė laukan K.Donel. Nusi̇̀tveras putbalą (kamuolį) i leka [krepšininkas] par aikštę Krš. Anų troba užsidegė, mama nusitvė́rė už galvos, o sunki buvusi, – i paliko vaiko žandeliai juodi Yl. Kaip iš lovos atsikeliu, ant rankų vaiką nusi̇̀tveriu JV839.
| Vaikiai mergaites liuob nešios į lauką nutvė́rusys Pln. Jie (žvėrys ir paukščiai) ne tik rėkė ir dainavo, bet ir šoko, kas ką nusitvėręs A.Vaičiul.
| prk.: Reikia … nusitverti lietuviškumo LTII381. Mano raštuose nėra nieko tokio, už ko galėtų nusitverti ir pagaląsti savo dantis visokie kritikai, recenzentai J.Balč. Paskui Kepleris nusitvėrė visomis keturiomis už Koperninko teorijos Blv. Kodėl bažnyčia nusitvėrė pamaldose numirusios kalbos (lotynų)? Blv. Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvė́riau ir, kol gyvs krutėsiu, kasdien paminėsiu K.Donel. Žodį pagaunu, žodžio nusitveriu R38, MŽ51. Nusitveriu tėviškės, pasiliekmi pri tėviškės savo R23, MŽ30. Važiuotum čia dirbtų, kad jūs te miesto nusitvė́rę Slm.
^ Nusitvėręs kaip velnias savo močią PPr288.
ǁ tr. apkabinti: Klišis su bjauriais sopagais Pimę nutvė́rė, o Kairiuks aps’avęs kurpes Tušę pagriebė ir lietuviškai ant aslos šokdami spardės K.Donel. Ir jis (kareivis) savo žmoną nutvėrė į glėbį taip drūčiai, kad ji net spigtelėjo iš laimės A.Vaičiul.
ǁ refl. tr. prk. susistabdyti, sulaikyti: Jau ji tokia pleškatainė: ka tave nusitver̃s, pusę dienos laikys pasistačius Jrb.
2. tr. įsikibti, įsikabinti norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Aš būč šokus pro langą, o duktė nutvė́rė LKT319(Ant). O Danielas juokėsi ir nutvėrė karalių, jeib neįeitų BBDan14,18.
| refl. intr., tr. Kv: Ji nusitvėrė už tvoros, kad neišvirstų J.Balč. Abiem rankom nusitvė́riau už sesers NdŽ. Tik spėjau už [ratų] krašto nusitvért, būčiau išgriuvęs Grž. Ka joji, nusitverk už karčių, ka nenukristumi Pln. Gaspadorius nusitvė́rė tam arkliui už pavadžio BM156(Jnšk). Galiu vaikščiot tik nusitverdamà Prn. Jisai beskęsdamas į jūrių kraštelį, jisai nusitvėrė žaliąją ievelę StnD3. [Viešpats] nuogas ant kryžiaus ižpėlotas, medžio abiem rank[om]u nusitvėręs SPII230.
^ Rėkauja kaip girtas, tvorą nusitvėręs TŽV599(Al). Jei bijai, nusitvérk už „bijau“ (juok.) Šv.
ǁ refl. tr., intr. prk. pasiremti, vadovautis: Jaunas nusi̇̀tveri už myliamo, o senas už ko nusitvérsi, ka ne už Dievo Krš. Nemimielas svietas živatui verksmingam, nėr ko nusitvert žmogui sielvartingam KN16. Eina į bažnyčią tankiai, meldas – už ko nusitvérsi senas?! Krš. Atstok nuog pikto, o gamtos nutvérkis DP36. Jūs turit poną savo Dievą sekti, … jam slūžyti ir jo nusitverti BPII310. Nusitverkiat šarvą Dievo, idant galėtumbit atsispirti hadyną piktą VlnE121. Nuositveriu nuog to, idant kas manęs ne aukščiaus laikytų, neng jisai mane regi VlnE36. Dievas … užžiebė mūsump tikėjimą, kuriuo sūnaus nuslūžijimą nusitveriame ir gėrybes jo sau pasisaviname MT81.
3. tr. paimti, suimti, apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Jau su ranka buvau nutvė́rus raut lauk tą žolę Smln. Rankelę mergučei išmušė, nė peilio nenùtveria, duonelės nenuriekia Skr. Čia da mėsos prie kaulo nėr, o tę jau gali nutvért Jrb. Spenys įlindęs į tešmenį, kai tik gali nutvért Jrb. Nùtveri pėdą eidama i neši į eilę Krž. Taigi nutvérk rykus, kurie tam yr padaryti, o mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą! K.Donel. Tokiam duok nutvė́rus kačergą kaip šuniui Srv. Kelkitės, vyrai, … spragilus reikia nutvert KlvD276. Prūsų jaunimas pasikelia, už kits kitą ginklus nutvera RD194. Nutvė́ręs akmenį šveitė galvon Skdt.
nutvertinai̇̃ adv.: Jisai kalaviją davęs šviestų (orig. šviestu) nutvertinai CII586.
| refl. intr., tr.: Nusitveriu kokio daikto B177. Turėjo lazdinę nūsitvė́ręs Jdr. Tas Antonas mūso lazdą ranko[je] tokią nusitvė́ręs Pln. Nėra šaukšto nusitverti, nė vieno bliūdelio LTR(Kp). Nusi̇̀tveri i kuli su spragilais Pžrl. Šiaudus i krausi teip: an kestėms padėsi i tujau nutvérsys už galus Gršl. Už to stalelio sėdi jauna panaitė ir nusitvėrus siuvinį siuvinėjo BsPIII25. Kaba svirne kančiukėlis, aš jį nusitvérsiu JV951. Stovėjo žalnierukas, pūčką nusitvėręs, kardu pasirėmęs KlvD230. Lovys [duonai minkyti] iš drūkto medžio iškirstas, pri galo tokios rankos nusitvérti End. Antras galas to buomo yr smailus, kad būtų nusitvért už jo Vl. Šitas kotelis smagus nusitvert Snt.
4. refl. žr. 2 sutverti 5 (refl.): Vesas tą pačią į bažnyčią už ranką nutvė́ręs[is] Dr. Ant galo pamenu, jog ir mūsų broliai latviai norėtų, idant lietuviai nusitvėrę už rankų latvių eitų kariauti maskolius A1884,3(J.Šliūp). Su brolužėliais namo parėjau, už baltų rankų nusitvérdami JV122.
5. tr. atsitiktinai pačiupti ko kiek: Skrisdama paukštytė pro šalį nutvėrė žiedą ir nešas LTR(Ds). Te kokių bulbų nutvė́ręs [pavalgai] Kvr. Jei nutvérsi kokių silkelių, tai jau labai sotus Šmn. Aš tai neposnykauju: kad tik nùtveriu šmotą mėsos, ir suvalgau Svn. Ir vaišina kas ką nutvė́ręs Bsg. Gert, būdavo, ką nutvėrus, paduoda Ps. [Kilus gaisrui] norėjo nutvė́rus išsinešt, ką pagriebus Pl. Eisiu į dvarą, gal gausiu ką nutverti suėsti DvP30. Vogdavo viską, ir vištas, ką tik nutver̃s Skp. Gera būtų mergiotė, tik džiauna, ką tik nutvėrusi LKKXVII24(Sml). Ką tik nutvérdamas pardavinėja Srv.
| Čigoniotės, čigoniokai tai jie eina visur, par kaimą lekia, vienas tą nutvė́rė, kitas tą nutvė́rė Kp. Į pirštą įsipjauni, po stalu voratinklių ieško, uždeda i užriša škurlį kokį nutvė́rę Gdž. Kokį [medžiagos gabalą] nutvérdavau, tokį išsiuvinėdavau PnmŽ.
| prk.: Progą nutvė́rė tą preikšą atsivesti Krš. Kiek nutvérdamas laiko, kraunu malkas pavietin Krs. Nutvėrusios laisvesnę valandėlę, čia susėda užkąsti ir pačios virėjos rš.
^ Ką nùtveru, su tum duru Krš.
| refl. tr.: Teip valgyt noris, o nėr ko ant greitųjų nusitvért Skrb.
ǁ atsitiktinai gauti, įsigyti: Einu į turgų – gal kiaušinių nutvérsiu Mžš. Klumpelį kame tu rasi nutvérti turguo, nė būti nebuvo End. Jei pri krautuvių stypsotumi, gal ką i nutver̃tumi Krš. Kad avižienių kruopų nutvérsiu, padarysiu kysielio Skp. Kur nutvė́rei tiek pinigų? Jnšk. Siuvėjas tiko žmonėms ir jis greit ką nutvérdavo (gaudavo darbo) NdŽ.
| refl. tr.: Kai rublį nusitveria, geriau pavalgo Ps. Gerą gyvolį yra sunku nusitverti Lkž.
6. tr., intr. imtis ko, griebtis ką daryti: Ką nùtveri pirmiau, tą daryk Jrb. Dirbo ką nutvėręs, tiktai to nusitvėrimo nelabai kas buvo J.Balt. Duoną nùtveria riekt, po tam ir viralą srebia K.Donel. Paskui nutvė́rė gydyt, gerai gydė Erž. Alvydukas kad nū̃tvera purtinti vežimuką, tai net vaiko galva laksto į šalis Lkv. Sunkius darbus taip nutvėriau, kai[p] kitos mergytės RD1. Kad jie tik pabandys, tai jie paskui su džiaugsmu tą darbą (bitininkystę) nutvers LC1883,21. Kalbėt tai galo nėr, tik kalbą reikia nutvért Pnd. Ale ka dabar teip stačiai nutvė́rėt [pasakoti] Pš.
^ Nutverk darbą ne šventoms, bet šiokioms dienomis ST623.
| refl. tr., intr. DŽ: Nusitvérk darbo, nevalkiokis be darbo J. Darbą prademi, nusitveriu darbo R22, MŽ29. Nusitverkis ką MŽ. Jis labai darbų nusitvėrė N. Seniau nė tų pabrikų nebuvo, nė nieko, o visi darbo nusitvérdavo Akm. Negražu dykam valkiotis, galėtum kokio darbo nusitvert Ps. Namie ji taip pat nelabai ką nusitverdavo rš. Pačio[je] sveikato[je] merga, pačio[je] gražumo[je] – any darbo nenusitver̃s! Mžš. Žoliauju žoliauju kiaulei, nei kada darbo nusitvért Skr. Per tuos paukščius tai nieko negali nusitvért Slv. Kai nemiega, ką gi nusitver̃s – geria Ėr. Nūsi̇̀tverias jiejai (vyrai) rūkalo i dirbas Grd. Prie alaus ką gi nusitver̃s: balsą turėjo, tai maliodijas ir vedžiodavo Krs. Vis protingai, vis pamaži nusitvérkite darbus K.Donel. Po tėvo mirties jis nenusitveria kito darbo, tik trankosi po gatves J.Balč. Minutės be darbo nepabus, vis ko nors nusitveria, juda ir juda! J.Balt.
| Ale kokia [daina] čia dar nusitvért Plv. Anksti rytą atsikėliau, dainuškėlę nusitvėriau LTR(Pn). Per tą susirinkimą jis ją nusitvė́rė (ėmė kaltinti) Jrb.
7. tr. R129, MŽ170 užklupti, užtikti: Nutvė́rė bevagant obūlus Kv. Ir aną nutvė́rė su tais kailiniais Žeml. Samagoną nutvė́rei i nudyžk teip, ka nenorėtų Trg. Neimk iš torielkos paskutinio kąsnelio, be par mergas nutvers LTR(Ob). Nenutvė́ręs negi gali pasakytie Skp. Sako, nutvérsme parduodant a papjaunant – sausas nebišeisi Mžš. Vartai̇̃ tave dar niekados nenutvė́rė K.Donel. Vieną sykį nutvėrė jį tėtušis darže ropes beraunant LzP. Bet aš tave perspėju: jei nutversiu vagiant, pasielgsiu kaip su vagim J.Balč.
| prk.: Karas čia muni nutvė́rė, atsivargau Krš.
ǁ sugauti, suimti, areštuoti: Kai jį nutvė́rė, viską iš padugnių išrinkinėjo Skr. Jauni policninkiukai, nėko nenùtvera kuliganų Krš. Čia Liebų buvo nutvė́rę, nu ką čia žmogus padarys Gršl. Antrąsyk ka nùtveria [knygnešį], da toliau nuveža (ištremia toliau nuo pasienio) Bt. Jie turėjo ateit ir jį (Jėzų) nutverti, idant jį padarytų karaliumi VlnE51. Nutvėrė jį žydai PK160. Tuomet jie ieškojo jį nutverti, bet jis ištrūko jiems iš rankų SkvJn10,39.
| Paskui jį nutvė́rė (pasodino) į kalėjimą Jrb.
^ Bepigu būt vogti, kad nieks nenutvertų LTR(Šll). Nenutvė́rei – ne vagis Jrb. Namų vagis sunku nutvért JT295. Nùtvera vagį i malagį Yl. Nūtvérčiau ir už bambai pakarčiau Krg.
ǁ Lkv prk. nustatyti, išsiaiškinti: Daktaras nutvėrė ligą, bereik pagydyti Šts.
| Su daktarais prasidėk, šimtus ligų nutvérs (išras) Krš.
8. tr. gauti, susirasti: Laiminga ta motriška, kur muni jau nutvė́rė Yl. Kad ir seną bobą nùtveria, vis tiek ženijas Pnd. Kvieslį atsivežė ir savo svočią kubilo drūtumo. Kur jie tokią drūtą ir nutvėrė? Skrb. Ateikit popiet, Lukinskienę maž nutvérsiu Slm. Iš kur tu tokį dainininką nutvėrei? J.Bil. Sakau, dabar mergos – tai tik ir težiūri, kaip kokį vyrą sau nutverti J.Paukš.
| refl. tr.: Būtų nors kokį senį nusitvė́rusi, vis lengviau kaip vienai Krš. Tokią lutelę nusitvė́ręs, a geresnės neranda mergos Rdn. Aš kalta, kad nusitvėrei ubagą vyrą?.. I.Simon.
9. tr. užgriebti, užkabinti: Vasarojus palei žemę, su dalgiu nenùtveria Skr. Sausą eglės šaką braukyk par dalgio ašmenis: minkštoji vieta nutvers, kietesnė – slys Šts. Pielyčia nū̃tvera, kur minkšta dalgio vieta Šts. Vienam akies mirksnyje šitas žmogus po akių savo moteriškės ir vaikų garinios mašynės nutvertas ir sutriuškintas Kel1878,13. Traukinys automobilą nutvėrė, metė į grabę ir visai sutruškino prš.
10. tr. staigiai apimti, apsiausti: Akrūtas, čionai arti upėje esąsis, tapė ugnies nutvertas ir nudegė sulig vandenimi LC1883,2. Dideliam vėjui esant, liepsnos nutvėrė veik visus namus prš.
| prk.: Naujas karštis ūmai silpną širdį jo nutvėrė A1884,122.
11. tr. End staigiai suimti, užpulti (apie ligą): Dabar jau tikrai nutvė́rė [liga]: a ketvirta diena, kai nepaeinu Skdv. Muno moterį buvo nutvė́rusi sunki liga Šv. Gal liga kokia nutvėrė, ar vėjas užpūtė V.Krėv. Te jau kokia smarki liga jį nutvė́rė Jrb. Ką nùtveria liga, tai geria ar negeria – tas pats Snt. Drugys jį nutvėrė R140, MŽ303, N. Jį vakar drugys užpuolė, nutvė́rė, pagavo krėsti KI59. Nutvėrė mane baisus drebulys rš.
| refl. tr.: Pradėjo pensiją gaut, i ligos nusitvė́rė Jrb.
12. part. praes. storas, pritveriamas: I marškiniai buvo nutveriami̇̀, samplėšiniukai, i skersės – vis numiniukai Vdk.
◊ po pãžasčia nutvérti; R31, MŽ41 pagelbėti, apsaugoti.
trumpai̇̃ [už kùpros] nutvérti
1. griežtai pareikalauti: Nūtvérk trumpai̇̃: sakyk, ką žinai Šv. Sakau, nutvérk trumpai̇̃ už kùpros: jei je – je, jei ne – i nereik End.
2. griežtai prižiūrėti: Trumpai jį nutverk N.
už galvõs nusitvérti labai nustebti: Pamatytų žmogus dabartės užsikėlęs – už galvõs nusitver̃tų Brt.
už nósies nusitvérti imti galvoti, susiprotėti: Ko čia tie žmonės dar vis mala liežuviais, tegul už savo nosies nusitveria I.Simon.
už rañkos nutvérti pagauti vagiant: Ar tave už rankos nutvėrė? Žem. Vagys viseip išsisukinė[ja], kol nùtvera už rañkos Pln. Nenutvėręs už rankos, nesakyk – vagis Krtn. Už rankos nenutvė́ręs, nesakyk, kad vogė Grž. Nutvė́ręs až rañkos, tai žinai, kas PnmR.
už uodegõs nutvérti priversti už ką atsakyti, prigriebti: Kai nutvers už uodegos, kur tada pasidėsi? Vdžg.
2 patvérti, pàtveria, patvė́rė tr.
1. NdŽ, KŽ pagriebti, pačiupti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Jis ją patvė́rė beeinant J. Dažnai lapė atlekia, pàtveria vištą Upn. Pjovė[ja]s kaip pàtvera tas kojas, bridinkt apvirsta tas paršas ant šono Kal. Ale ką gi tę rastų, mėsos kąsnelį patvértų [vagys] Kvr.
| An mūsų [vyresniosios] pykdavo, ka katrie berniukai pàtveria i išveda šokt Ln.
^ Nelipk aukštyn: kiti patvers už kojos PPr217.
| refl. tr. NdŽ: Keletas vaikigalių, pasitvėrę kuokas, triukšmingai ritinėjasi rš.
2. Skdt užklupti, užtikti, sučiupti: Ans belendantį pro langą vagį patvė́rė Vvr.
2 pratvérti, pràtveria, pratvė́rė tr. NdŽ griebti pro šalį, nepagriebti, nesugriebti.
2 pritvérti, pri̇̀tveria, pritvė́rė tr.
1. pagriebti, pačiupti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Dairės dairės, ale sopagą nė vienas nenorėjo pritvért Jrk128. O iškišusiam būras pritvė́ręs tik šnikšt! su peiliu liežuvio galą nupjovęs Jrk18-19. Bastosi [kiškiai], kol koks šuva pritveria už kiškų arba medžiotojas užšutina šratais S.Zob.
^ Nepritvė́ręs už rankos bevagiant, nesakyk, kad vagis Trg.
| refl. tr.: Nedoras gobšius jau daug kąsnelių prisitvėrė TS1900,10-11.
2. įsikibti, įsikabinti, norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Kiti virves užmetę pritvė́rė mislydami jau nulaikysią [raitelį] Jrk136.
| refl. NdŽ: Labai silpnutė, prisitvėrus ji eina RdN.
3. paimti, suimti, apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Tynė – medinė, plati, pritvért nebuvo (neturėjo ąsų) Tlž. Ranka privargo beraujant, nebegaliu pritvért Skr. Be pirštinių dirbau, dabar nepri̇̀tveriu Snt. Pirštais pritvėrusi, pakylėjusi laiko sijonus, iš po jų matyti basos paraudusios kojos I.Simon.
ǁ prisiliesti, pačiupinėti: Nukritau nu staldo, kaktą prasimušiau, jergau, kaip skauda, nė pritvert negalim! TDrVII83(Dov). Tas žmogus pritvė́rė tos elektros Pgg.
4. Pš užklupti, užtikti, sučiupti: Pritvė́rė vagį Grž. Manęs dar niekada nepritvė́rė meluojant Rs. Pritvė́riau, ka jo darže bulvės pakasamos Ps. Stalupėnuose yr … vienas arklių vagis pritvertas LC1880,17.
5. užgriebti, užkabinti: Jam apsidabojant pritvėrė beeinančios mašynos ratas jo sermėgos skverną LC1878,34.
6. DŽ, NdŽ prigriebti, prispausti: Reik vaikus pritvért prie darbo Jrb. Tai ir tave prie darbo pritvė́rė Snt. Ir merginas šiandie prie rugių pjovimo gerokai pritvė́rė Žvr. Jis kad pritver̃s žmogų [prie darbo], nepaleis visą dieną Ėr.
| prk.: Teip ir yra, ir juos pritvėrė šaltis rš.
| refl.: Jis prie darbo labai nusisylyja, prisi̇̀tveria KI64.
7. staigiai suimti, užpulti (apie ligą): Liga jį labai pritvė́rusi KI64.
8. part. praes. storas, stangrus: Pritveriamà drobė, t. y. stora J. Čia jau pri̇̀tveriamas milelis, šuo nelabai perkąs Slv. Tavo palto medžiaga tikrai pritveriamà Šk.
| Ką čia tokius mažiukus, duok pri̇̀tveriamą pagalį Slv.
2 sutvérti, sùtveria, sutvė́rė tr.
1. NdŽ, Klk sučiupti, sugriebti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Sutvė́rė už pečių ir laiko DŽ1. Akmeną kaip sutvė́riau, kaip daviau! Ob. Vaikai sutvė́rė tą žmogelį, nebepaleidžia Pš. Vigrus avinas, bet už nugaros sutvė́riau Ėr. Anie vedė muni už rankų sutvė́rę Skdv.
| refl. tr.: Gal tai draugė vedė, už rankos susitvėrus, o Severija nepasidavė – ir grįžo tuo pat keliu, vėl pro Mykoliuką Vaižg.
2. refl. įsikibti, įsikabinti norint laikytis ar ką sulaikyti: Į kudlas susitvérti KŽ.
3. sugauti, suimti, areštuoti: Plėšikai burliokai išdūmė su nuoplėšiu nesutverti A1885,135.
4. suimti, apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Tokios kultuvėlės padarytos medinės, teip apdailinta, rankai sutvért dailu Rk.
| refl.: An galo, pasibarę ilgai, susitvėrė visi ažu muškietos, ė vieno rankos nebeparėjo, tai tas su delnu ažklojo skylę BsPII247.
5. refl. susiimti, susikibti (rankomis): Rankomis susitvérti KII306. Susi̇̀tveria visi už rankų ir eina, dainuoja Ppl. Žmonių daug, eina susitvė́rę Brž. Susitvérkit, vaikai, kad nepasimestut Krs. Sustvérsma abidvi ir parkinkuosma Šmn. Ištekėjau kaip ožka, nieko nežinojau, misliau – vaikščiosma sustvė́rę Pl. Eina abu int bažnyčią meiliai abu susitvėrę BsO18. Ratelius visada šoka susitvė́rę Kp. Sustvė́ręs su žentu pareina, ingėrę abudujai Adm. Būtume už rankų susitvėrę Šventosios pakraščiais vaikščioję, lakštingalos giesmių klausę J.Bil. Abi mergaitės, susitvėrusios už rankų, pasileidžia kalneliu aukštyn į sodą S.Zob. Ranka rankon su jais susitvėrę kakinamės į dangiškąją tėviškę LC1882,40. Paukšteliai susitvė́rė į ratą NdŽ.
| prk.: Tik mūsų laimei, teisė visados eina susitvėrusi su pareiga, kaip dvynės seselės Vaižg.
^ Drūti vyrai sustatyti ir rankomis susitvėrę, o laibieji prisikibę laikosi (tvora) LTR.
6. refl. eiti imtynių: Susitvė́rė šitie engliškieji svečiai tarp savęs KA97. Ale vos susitvėrus, pasijuto vėl nuo ano ant žemės parblokštas BsV346.
ǁ susikaupti, susigrumti: Mūsiškieji su užrubežiniais žalnieriais susitvė́rę buvo MitI79. Su prancūzais kelis kartus susitvėrė Kel1881,143.
7. refl. pasistengti, susiimti: Kurs nesusi̇̀tveria, kurs vengia savo sylą pristatyti, vangus KII79.
8. prk. suvokti, suprasti: Visa par kartą negalėjau sutvért Ob. A nebesùtveri tų žodžių Sk.
| refl.: Kalba vieną ir tą patį, paskui aš jau pati susi̇̀tveriu RdN.
2 užtvérti, ùžtveria, užtvė́rė intr.
1. sučiupti, užgriebti: Jis besigraibydamas netyčiomis užtvėrė laumei už pirštų TDrVII276.
ǁ tveriant, griebiant užčiuopti: Mano kelnės tik čior čior, ir užtveriu, kad visa pasostė išplėšta prš.
2. refl. įsikibti, įsikabinti norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Neduok Dieve, koki koronė, padalkos užsitvė́ręs [vaikas] rėkia, nemožna palikt Slm. Kaip jau sėdo [kunigas] važiuot, tai žmonės užsitvė́rė ratų ir neleidė, ale vis tiek jau išvažiavo [dirbti kitur] Plvn. Užsitvė́ręs [už molo] i susilaikęs dar, nenūnešė [į jūrą] Klp. Jis užsi̇̀tveria biškį už šaknies ir velnią liepia tvertis (ps.) Sb.
3. suduoti, sušerti: Užtvėriau su geru mietu, veršis ir išvirto Šts.
1. tr., intr. R, MŽ, N čiupti, griebti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.), stverti: Vilkas i žmogų tvẽra už gerklės Rsn. Tvérk vieną paukštį už kojos Varn. Kap pakelia [arklys] galvą, tai až gerklės tvẽria [vilkas] Grv. Tujau vyrams tvẽra už kenklės, nėko nelauka [šuo] NmŽ. Šunukas pamatė – tvė́rė už piršto Krg. Kaip išnerščia, tai anys (lynai) alkani, tada tvẽria, kas papuola Ob. Netvérk iš rankų, pati paduosiu Upt. Pagalį vyriausia tveria į nagus S.Nėr. Jaunoja tveria samtį, to boba neduoda LTR(Ds). [Burdamos merginos] bėga ir glėbiu tvẽria visus baslius Jdp. Tvėrė tad už kišeniaus, žiūri, kad pinigų netur BsPIII291. Už rankelės tvė́rė, į seklyčią vedė JV184. Svirnelę vėriau, rankelę tvėriau: – Ar žadi pasigauti, ar žadi mano būti? KlvD62. Tvérk prie ragų, kišk į kulboką tinginį žalį K.Donel. Vilius tikrai tveria už durų rankenos I.Simon. Ji (lapė) tik sučeksėjo iltimis, tvėrė gaidį už pakarpos ir nusinešė per miškus ir kalnus A.Vaičiul.
| prk.: Lauke šąla: už ausų stipriai tveria KlK21,70(Jnš). Žiemelinis vėjas ima gnaibyti nosį ir skaudžiai tveria į pirštus I.Simon. Šaltis šio novemberio mėnesio pradžioj mus su vienu sykiu smagiai pradėjo tverti Kel1871,185. Piktosios notrės, Dieve saugai, kap ugnia ažu širdies tvẽria Dgp.
| refl.: Tvẽriasi kur pirktinis [rankšluostis] Jdp. Ir ašiai tvė́riaus šaukšto ir gulau kisieliun Ob. Anksti rytą kelias, už kančiuko tverias LLDII396. Karalienė abiem rankom tveriasi už širdies, pašoksta, perbėga vieną kitą kartą per kambarį I.Simon. Tačiau kol kas Lietuvos žmonės vis kažko laukia, ginklo nesitveria V.Myk-Put.
| prk.: Mylimieji mano vaikeliai lietuviai nebeklauso mano balso ir žabangos[na] lenda. Meta mano kalbą, ė svetimų tvẽrias A.Baran.
^ Nors peilio tvérkis! Ds.
ǁ J liesti, čiupinėti: Kai tveri̇̀, skauda, tai tau rodos, – guzas yra, o tę – nė neraudona Jrb. Čia skaudą – jis vis tvẽria Jrb.
2. tr., intr. kibtis, kabintis, norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Tvérk už uodegos, tai išlaikysi Snt. Nebuvo kada arklys ažu snukio tvẽria Ds. Tvė́rė žirgui už kamanų (d.) Grš. Kaip tvė́riau už rankos, kaip suspaudžiau – tuoj paleido Dbk. Tvė́rė až rankos [vagiantį berniuką]: – Ar padėjai, kad emi!? PnmR. Tą senį tvért, tas oran [išbėgo] ir ant mišką davės Svn. Ir vis regėjos, kad kažkas tveria ją už nugaros A.Vien. Tvėrė jį vienas, tvėrė kitas, norėjo sulaikyti rš. I teip tvérsi, i teip tvérsi, vis tiek neišlaikysi: ans (ungurys) pabėgs Prk. Ta kripė sprūdo, jis už tos vielos tvė́rė ir nutvėrė (elektra nutrenkė) Jrb. Nuo žirgelio puoliau, už ievelės tvė́riau JV163. Onytė skęsdama marių kranto tvė́rė (d.) Pnd.
| refl. tr., intr.: Mano vyras kaip šoko jį (vagį) tvértis pro duris: – Kam muši senesnį žmogų, kam muši! Kp.
^ Skęsdamas ir britvos tvẽrias An.
ǁ intr. prk. remtis, pasitikėti: Aš drūtai tveriù į jumis, nes tik pry žvakės gal naktį matyt MitII334(Prk).
tvertinai̇̃ adv.: Yškiai ir tvertinai tur būti išreikštas išpažinimas MT208.
| refl. N: Jis tavimi gal tvértis KI582. Duok, kad į tave tikėtų, tavim tvertisi galėtų brš. Tavo, miels Jėzau, krauju aš tveriuosu brš. Tveriuos aš tuom žodžiu brš.
3. tr. NdŽ godžiai čiupti, griebti, norint gauti, įsigyti (ppr. prekių).
4. tr., intr. imtis ko, griebtis ką daryti: Imk drąsiai, tverk, nesibijok R96, MŽ125. Jis toks apuokėlis – nedrąsiai tvẽria [darbo] Smln. Kada nutrūkę nuo kolūkio darbų savo tvẽria Adm. Visi gi tvẽriam žiūrėt televizorių Adm. Bijau ir sustikt, tvẽria lojot Svn. Liuobu tverti gerti, jaunesnis ka buvau, pasenęs nebtveru begerti Šts. Anas geria, ale i tvẽria (daug dirba) Klt.
^ Gerk ir ūkę tverk VP16.
| refl. tr., intr.: [Dėdelė] susirūpino, kurio darbo pirma tvertis A.Vien. Reikia, kad mokslo tvertų̃s arba kad darbo Kp. Mato, kad jau anas našlaitis ir labai geras, tvẽrias darbo Rk. Anksti rytą kėliaus, už darbelio tvėriaus (d.) Skp. Jau pabaigęs mokslus turi ką nor tvértis Vrt. Daug senių tveriasi mokyt vaikus, o vaikai, tris žiemas mokyti, sudėt literų nemoka O. Atgijo mūs viršininkas ir su visa energija tvėrėsi prie taisymo V.Kudir. Lietuviai pradėjo susiprasti, patys labiaus ėmė tvertis už amatų ir pirklystės TS1900,6-7. I nugarą skauda, i skrandį skauda – nežino ko tvértis visai Slv. Jis tebestovėjo, nežinodamas nei ką sakyti, nei ko tvertis rš.
| Širdis tvė́rės mušti Ck.
| Kai nemokytas, tai vis žemės tveri̇́es – ari, kasi PnmR. Bus da šalčio, ba špokai yr, ale avilėlio (inkilo) da nesi̇̀tveria (nesirūpina krauti gūžtos) Ob. Atgrubnagis darbo nesi̇̀tveria Tr. Lietuvoje yra tokia daugybė šelptinų kultūros reikalų, kad ir nebeišmanai, kurio galo pirma tvertis A.Sm.
5. tr. Lkš drausminti, barti, čiupti: Aš vis tveriù i tveriù jį (vaiką) Snt. Ta jo pati jį gerai tvė́rė Jrb. Ką čia baus, ką čia tvérs – visi tokie Rsn. Aš piemenį kad tvėriau, tai tvėriau! Gr. Kaip jy man tvė́rė – išlojojo, iškiauliavojo – išplėštakė toky Svn.
6. intr. staigiai siausti, apimti: Ugnis išsimušė ir taip smarkiai aplink save tvėrė, kad visai negalima buvo čia esančius tavorus gelbėti LC1883,2.
7. intr. Antz, Aln suimti (apie ligą): Liga vis macniaus apninka, tvẽria KI59. Peršlapau kojas, ir tvė́rė gripas, dvi savaites pragulėjau Svn. Gal jau uždegimas tvẽria – karštis tik pilia, galva sukas PnmR.
◊ ši̇̀rdį (už gerklė̃s, už paširdžių̃, už širdiẽs) tvérti labai jaudinti: Atsisėdi, dainiuo[ja] – jug pačią ši̇̀rdį tvẽra Sd. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria, vat teip linksmina dūšią, ažù širdiẽs tvẽria A.Baran. Kai užgiedojo, tai tik už paširdžių̃ tvẽria Skr. Ji dainuoja sau viena, tačiau ir mane tai stipriai tveria už gerklės I.Simon.
2 aptvérti, àptveria, aptvė́rė tr.
1. KŽ apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Obuolį ranka aptvérti Rtr. Jau savo kamuolį vos ranka aptvėrė, o ans kamuolys vis rastam didume liko LTsIV632.
| refl. Rtr.
ǁ sutalpinti: Upė Neckar į Reiną tekančioji, didei siaučia, negalėdama daugumą vandenių aptverti LC1883,2.
2. R, MŽ sugauti, suimti, areštuoti: Sugautas, aptvertas, pagriebtas kalinys R162, MŽ214.
3. apsiausti: Visas [liepsnos] išsimušimas buvo aptvėręs tikt mažą vietą Gmž.
4. aprėpti: Jo pažintis daug àptveria, aptenka KII252. Vislab aptverianti̇̀ išmintis KI47.
5. protu suvokti, priimti, įsisąmoninti: Dievo kantrumas bei lengvybė ir jo kūdikiams neaptverama yra prš.
| refl. tr.: Kaipo yra pasisavinamos gėrybės Christaus: tikra viera, kuria kiekvienas iš širdies išpažindamas tas gėrybes apsitvėrė MT34.
2 įsitvérti, įsi̇̀tveria, įsitvė́rė
1. tr., intr. įsikibti, įsikabinti norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Laikosi abiem rankomis įsitvė́ręs turėklų DŽ1. Įsitvérk karčio, vaike, kad nenulėktum nuo arklio Š. Jis varė arklį, įsitvė́ręs pavadžius NdŽ. Po truputį eina geryn, įsitvė́rus lovos jau pavaikšto Krs. Pirmąvakar atėjo įsitverdamà adverijų Slm. Vaikas, įsitvė́ręs už močios andaroko, ėjo iš paskos verkdamas Skrb. Kišenėn įsi̇̀tveria [vaikas] tėvu[i] ir rėkia, kad duot saldainių Svn. Tvoros įsitvė́ręs, su lazdute, tai da paeina Ln. Į tą stalą šitai įsitvė́ręs laikęs[is] Plng. Per lieptą žydas avį veda insitvė́ręs Pnm. Instver̃s kokią mergą ir vedžiojas Adm. [Ginklų] vietoje kas lazdą, kas botagą, kas linų pluoštą įsitvėręs turi LTR(Pnd). Įsitvėrė velnias, tąso – nėr baisiau Šmn. Šok gėręs, šok negėręs, šok mergiotės įsitvė́ręs (d.) Krs. Žmonės tegalėjo eiti tik po du susikibę ir į tilto pakraštį įsitvėrę prš. Sausa buvo, dobilai neįsitvė́rę žemė̃s (nesudygo) Ob.
| prk.: Na, kažno kokios kalbos dabar įsitvérste?! Sl. Tuomet jie lengvai galėtų įsitverti gyvenimo A.Sm.
2. paimti (ranka): Ąsai – rankelės tokios insitvért intaisyta Rš. Kultuvės būdavo padirbtos tyčiom, tep įsitvért čianoj Slm. Botagas su raudona papliauška, botkotis lendrinis, oda aptrauktu drūtgaliu rankai įsitverti M.Katil.
3. tr. imtis ko, griebtis ką daryti: Pašoko kiekvienas, kokį darbą bebuvo įsitvė́ręs rš. Dabar čia ir gyvena [Andrius] nieko neįsitverdamas, niekam nesiryždamas P.Cvir.
4. įsikurti, prasigyventi, susitvarkyti: Nusipirkom gyvolių, įsitvė́rėm i gyvenam Vlkš. Žmogus, kuris nor išgerti, negali namų įsitvérti (d.) Šmn. Gal toliau ir insitvers Antz. Dabar jau insitvė́rė ir anys Ds. Jūsų ir žemės daugiau, ir negalit insitvért Užp.
| Įsitverti šiame pasauly[je] Qu362.
◊ bámbos įsitvė́rus nieko nedirbant: Jų Petras eina perdien bambos įsitvėręs, tai ir darbas Ds.
į ši̇̀rdį įtvérti padaryti įspūdį, sujaudinti: Tas žodis į mano ši̇̀rdį labai įtvė́rė KI64. ×
(kieno) padálkų įsitvė́rus
1. neatsitraukiant (nuo ko): Laksto Janės padálkų įsitvė́ręs Ps.
2. aklai klausant (ko): Negi jis ką žino, vaikšto bobos padálkų įsitvė́ręs Ps.
2 nutvérti, nùtveria, nutvė́rė Š, Rtr, NdŽ, KŽ; Q27, SD1129, SD78,388, H, H171, R, MŽ, Sut, N, M
1. tr., intr. nučiupti, pagriebti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Šuva nutvė́ręs už kelnės dantimis duskina J. Iš nejučių nutvérk J. Plaukų nutvėręs traukau R187, MŽ248. Nutvė́riau tą šunį už sprando, laikau aš jį Pšš. Už pentinų arklį nutveri, ka kaustai Klm. Anie jau nora mun už apkaklės nutvérti Als. Gaspadinė nutver̃s už kudlių [vyrą] ir veda Žl. Toks vėjas namą kilo[ja], lyg kas būtų jį už kampų nutvė́ręs Rg. Avį paleisk, o aš nūtvérsu, kaip parlėks Lkv. Nùtveri, paspėji pagaut [bitę], tai kitos nepuola tada Kvr. Kas tur bitis savo kieme arba darže, tas spietlių savo tur nutverti ant savo gruntu S.Dauk. Žuvį nū̃tveru, nū̃tveru, ana vis mun iš rankų pasprunka Pln. Kojas an suolo užsikeldavai, ka koks vaiduoklis nenutvértų Slv. Va, katinas neseniai nutvė́rė [žiurkę] Sk. Vištą nutvė́riau: sparnai šlapi, papilvė šlapia – nuo tų ančiukų Jrb. Nutvė́riau už barzdos seniaus tokio ir pakračiau Varn. Už kaltūnų nutvė́rė i gerai aną pamokė Škn. Ana už pečius nutvė́rė aną ir įvilko į tą kamarą Dr. Papykus aš kad nùtveriu [prausiamą vaiką] už kaklo, kad palenkiu Mžš. Motriškė buvo jam nutvėrusi už skverno ploščiaus S.Stan. Ir nutvėrė ranką jos, ir pametė karštinė (drugys) ją BtMt8,15. Nutvėrė tada ranką kūdikio ir tarė jop Ch1Mr5,41. Nusidėjimas tada aba neteisybė sugauna, nutveria ir suriša piktadėją SPII159. Ir nutvėręs veršį, kurį buvo pasidarę, sudegino Skv2Moz32,20. Kas būtų iš jūsų, kurs, turėdamas vieną avį, o ir ta inpultų subatos dienoj šulnin, o nenutvertų jos ir neištrauktų? Ch1Mt12,11.
| prk.: Ką čia da nutvė́rei (išgirdai)? Lk. Gal kur netoli, bet kad nenùtveri (negali prisiminti) Kvr. Telžk kokį žodį nutvė́ręs, nepasiduok Krš. Nepiktžodžiauk, idant V. Dievas už žodžio nenutvertų ir neišpildytų tavo geidimų brš. Visus mano žodžius, kuriuos aš tau sakau, tus nutverk (pabraukta priimk) širdžia ir priim juos ausimis BBEz3,10. Nė vieno šlako malonės negalėjo nutvért savimp DP396. Kurių tiektai atleisite griekus, atleisti bus jiemus, kurių tiektai nuotversite, tų bus nuotverti Mž589.
^ Už uodegos niekada žuvies nenutvérsi Jrb. Apsidžiaugė, lyg velnią už uodegos nutvėręs KrvP(Vlk). Nutvėrė kaip šuo ožką LTR(Rs). Ne ausys, ne ragai, nenutversi susiperdus Šts. Dantys kaip vilko – ką nutvėrė, neišleis KrvP(Rk). Nelipk aukštyn, kiti nutvers už kojos VP32.
| refl. tr. Sut: Ta lapė ir vėl capt jį nusitvėrus sau neštis Sln. Veizu – vieną avikę vilkas nusitvė́rė LKT115(Up). Tai tuo pavijo, nusitvė́rė, da antausių davė Nm. Ik Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs, Slunkiaus irgi Pelėdos šonus skalbti pradėjo ir po tam, plaukų nusitvė́ręs, išmetė laukan K.Donel. Nusi̇̀tveras putbalą (kamuolį) i leka [krepšininkas] par aikštę Krš. Anų troba užsidegė, mama nusitvė́rė už galvos, o sunki buvusi, – i paliko vaiko žandeliai juodi Yl. Kaip iš lovos atsikeliu, ant rankų vaiką nusi̇̀tveriu JV839.
| Vaikiai mergaites liuob nešios į lauką nutvė́rusys Pln. Jie (žvėrys ir paukščiai) ne tik rėkė ir dainavo, bet ir šoko, kas ką nusitvėręs A.Vaičiul.
| prk.: Reikia … nusitverti lietuviškumo LTII381. Mano raštuose nėra nieko tokio, už ko galėtų nusitverti ir pagaląsti savo dantis visokie kritikai, recenzentai J.Balč. Paskui Kepleris nusitvėrė visomis keturiomis už Koperninko teorijos Blv. Kodėl bažnyčia nusitvėrė pamaldose numirusios kalbos (lotynų)? Blv. Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvė́riau ir, kol gyvs krutėsiu, kasdien paminėsiu K.Donel. Žodį pagaunu, žodžio nusitveriu R38, MŽ51. Nusitveriu tėviškės, pasiliekmi pri tėviškės savo R23, MŽ30. Važiuotum čia dirbtų, kad jūs te miesto nusitvė́rę Slm.
^ Nusitvėręs kaip velnias savo močią PPr288.
ǁ tr. apkabinti: Klišis su bjauriais sopagais Pimę nutvė́rė, o Kairiuks aps’avęs kurpes Tušę pagriebė ir lietuviškai ant aslos šokdami spardės K.Donel. Ir jis (kareivis) savo žmoną nutvėrė į glėbį taip drūčiai, kad ji net spigtelėjo iš laimės A.Vaičiul.
ǁ refl. tr. prk. susistabdyti, sulaikyti: Jau ji tokia pleškatainė: ka tave nusitver̃s, pusę dienos laikys pasistačius Jrb.
2. tr. įsikibti, įsikabinti norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Aš būč šokus pro langą, o duktė nutvė́rė LKT319(Ant). O Danielas juokėsi ir nutvėrė karalių, jeib neįeitų BBDan14,18.
| refl. intr., tr. Kv: Ji nusitvėrė už tvoros, kad neišvirstų J.Balč. Abiem rankom nusitvė́riau už sesers NdŽ. Tik spėjau už [ratų] krašto nusitvért, būčiau išgriuvęs Grž. Ka joji, nusitverk už karčių, ka nenukristumi Pln. Gaspadorius nusitvė́rė tam arkliui už pavadžio BM156(Jnšk). Galiu vaikščiot tik nusitverdamà Prn. Jisai beskęsdamas į jūrių kraštelį, jisai nusitvėrė žaliąją ievelę StnD3. [Viešpats] nuogas ant kryžiaus ižpėlotas, medžio abiem rank[om]u nusitvėręs SPII230.
^ Rėkauja kaip girtas, tvorą nusitvėręs TŽV599(Al). Jei bijai, nusitvérk už „bijau“ (juok.) Šv.
ǁ refl. tr., intr. prk. pasiremti, vadovautis: Jaunas nusi̇̀tveri už myliamo, o senas už ko nusitvérsi, ka ne už Dievo Krš. Nemimielas svietas živatui verksmingam, nėr ko nusitvert žmogui sielvartingam KN16. Eina į bažnyčią tankiai, meldas – už ko nusitvérsi senas?! Krš. Atstok nuog pikto, o gamtos nutvérkis DP36. Jūs turit poną savo Dievą sekti, … jam slūžyti ir jo nusitverti BPII310. Nusitverkiat šarvą Dievo, idant galėtumbit atsispirti hadyną piktą VlnE121. Nuositveriu nuog to, idant kas manęs ne aukščiaus laikytų, neng jisai mane regi VlnE36. Dievas … užžiebė mūsump tikėjimą, kuriuo sūnaus nuslūžijimą nusitveriame ir gėrybes jo sau pasisaviname MT81.
3. tr. paimti, suimti, apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Jau su ranka buvau nutvė́rus raut lauk tą žolę Smln. Rankelę mergučei išmušė, nė peilio nenùtveria, duonelės nenuriekia Skr. Čia da mėsos prie kaulo nėr, o tę jau gali nutvért Jrb. Spenys įlindęs į tešmenį, kai tik gali nutvért Jrb. Nùtveri pėdą eidama i neši į eilę Krž. Taigi nutvérk rykus, kurie tam yr padaryti, o mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą! K.Donel. Tokiam duok nutvė́rus kačergą kaip šuniui Srv. Kelkitės, vyrai, … spragilus reikia nutvert KlvD276. Prūsų jaunimas pasikelia, už kits kitą ginklus nutvera RD194. Nutvė́ręs akmenį šveitė galvon Skdt.
nutvertinai̇̃ adv.: Jisai kalaviją davęs šviestų (orig. šviestu) nutvertinai CII586.
| refl. intr., tr.: Nusitveriu kokio daikto B177. Turėjo lazdinę nūsitvė́ręs Jdr. Tas Antonas mūso lazdą ranko[je] tokią nusitvė́ręs Pln. Nėra šaukšto nusitverti, nė vieno bliūdelio LTR(Kp). Nusi̇̀tveri i kuli su spragilais Pžrl. Šiaudus i krausi teip: an kestėms padėsi i tujau nutvérsys už galus Gršl. Už to stalelio sėdi jauna panaitė ir nusitvėrus siuvinį siuvinėjo BsPIII25. Kaba svirne kančiukėlis, aš jį nusitvérsiu JV951. Stovėjo žalnierukas, pūčką nusitvėręs, kardu pasirėmęs KlvD230. Lovys [duonai minkyti] iš drūkto medžio iškirstas, pri galo tokios rankos nusitvérti End. Antras galas to buomo yr smailus, kad būtų nusitvért už jo Vl. Šitas kotelis smagus nusitvert Snt.
4. refl. žr. 2 sutverti 5 (refl.): Vesas tą pačią į bažnyčią už ranką nutvė́ręs[is] Dr. Ant galo pamenu, jog ir mūsų broliai latviai norėtų, idant lietuviai nusitvėrę už rankų latvių eitų kariauti maskolius A1884,3(J.Šliūp). Su brolužėliais namo parėjau, už baltų rankų nusitvérdami JV122.
5. tr. atsitiktinai pačiupti ko kiek: Skrisdama paukštytė pro šalį nutvėrė žiedą ir nešas LTR(Ds). Te kokių bulbų nutvė́ręs [pavalgai] Kvr. Jei nutvérsi kokių silkelių, tai jau labai sotus Šmn. Aš tai neposnykauju: kad tik nùtveriu šmotą mėsos, ir suvalgau Svn. Ir vaišina kas ką nutvė́ręs Bsg. Gert, būdavo, ką nutvėrus, paduoda Ps. [Kilus gaisrui] norėjo nutvė́rus išsinešt, ką pagriebus Pl. Eisiu į dvarą, gal gausiu ką nutverti suėsti DvP30. Vogdavo viską, ir vištas, ką tik nutver̃s Skp. Gera būtų mergiotė, tik džiauna, ką tik nutvėrusi LKKXVII24(Sml). Ką tik nutvérdamas pardavinėja Srv.
| Čigoniotės, čigoniokai tai jie eina visur, par kaimą lekia, vienas tą nutvė́rė, kitas tą nutvė́rė Kp. Į pirštą įsipjauni, po stalu voratinklių ieško, uždeda i užriša škurlį kokį nutvė́rę Gdž. Kokį [medžiagos gabalą] nutvérdavau, tokį išsiuvinėdavau PnmŽ.
| prk.: Progą nutvė́rė tą preikšą atsivesti Krš. Kiek nutvérdamas laiko, kraunu malkas pavietin Krs. Nutvėrusios laisvesnę valandėlę, čia susėda užkąsti ir pačios virėjos rš.
^ Ką nùtveru, su tum duru Krš.
| refl. tr.: Teip valgyt noris, o nėr ko ant greitųjų nusitvért Skrb.
ǁ atsitiktinai gauti, įsigyti: Einu į turgų – gal kiaušinių nutvérsiu Mžš. Klumpelį kame tu rasi nutvérti turguo, nė būti nebuvo End. Jei pri krautuvių stypsotumi, gal ką i nutver̃tumi Krš. Kad avižienių kruopų nutvérsiu, padarysiu kysielio Skp. Kur nutvė́rei tiek pinigų? Jnšk. Siuvėjas tiko žmonėms ir jis greit ką nutvérdavo (gaudavo darbo) NdŽ.
| refl. tr.: Kai rublį nusitveria, geriau pavalgo Ps. Gerą gyvolį yra sunku nusitverti Lkž.
6. tr., intr. imtis ko, griebtis ką daryti: Ką nùtveri pirmiau, tą daryk Jrb. Dirbo ką nutvėręs, tiktai to nusitvėrimo nelabai kas buvo J.Balt. Duoną nùtveria riekt, po tam ir viralą srebia K.Donel. Paskui nutvė́rė gydyt, gerai gydė Erž. Alvydukas kad nū̃tvera purtinti vežimuką, tai net vaiko galva laksto į šalis Lkv. Sunkius darbus taip nutvėriau, kai[p] kitos mergytės RD1. Kad jie tik pabandys, tai jie paskui su džiaugsmu tą darbą (bitininkystę) nutvers LC1883,21. Kalbėt tai galo nėr, tik kalbą reikia nutvért Pnd. Ale ka dabar teip stačiai nutvė́rėt [pasakoti] Pš.
^ Nutverk darbą ne šventoms, bet šiokioms dienomis ST623.
| refl. tr., intr. DŽ: Nusitvérk darbo, nevalkiokis be darbo J. Darbą prademi, nusitveriu darbo R22, MŽ29. Nusitverkis ką MŽ. Jis labai darbų nusitvėrė N. Seniau nė tų pabrikų nebuvo, nė nieko, o visi darbo nusitvérdavo Akm. Negražu dykam valkiotis, galėtum kokio darbo nusitvert Ps. Namie ji taip pat nelabai ką nusitverdavo rš. Pačio[je] sveikato[je] merga, pačio[je] gražumo[je] – any darbo nenusitver̃s! Mžš. Žoliauju žoliauju kiaulei, nei kada darbo nusitvért Skr. Per tuos paukščius tai nieko negali nusitvért Slv. Kai nemiega, ką gi nusitver̃s – geria Ėr. Nūsi̇̀tverias jiejai (vyrai) rūkalo i dirbas Grd. Prie alaus ką gi nusitver̃s: balsą turėjo, tai maliodijas ir vedžiodavo Krs. Vis protingai, vis pamaži nusitvérkite darbus K.Donel. Po tėvo mirties jis nenusitveria kito darbo, tik trankosi po gatves J.Balč. Minutės be darbo nepabus, vis ko nors nusitveria, juda ir juda! J.Balt.
| Ale kokia [daina] čia dar nusitvért Plv. Anksti rytą atsikėliau, dainuškėlę nusitvėriau LTR(Pn). Per tą susirinkimą jis ją nusitvė́rė (ėmė kaltinti) Jrb.
7. tr. R129, MŽ170 užklupti, užtikti: Nutvė́rė bevagant obūlus Kv. Ir aną nutvė́rė su tais kailiniais Žeml. Samagoną nutvė́rei i nudyžk teip, ka nenorėtų Trg. Neimk iš torielkos paskutinio kąsnelio, be par mergas nutvers LTR(Ob). Nenutvė́ręs negi gali pasakytie Skp. Sako, nutvérsme parduodant a papjaunant – sausas nebišeisi Mžš. Vartai̇̃ tave dar niekados nenutvė́rė K.Donel. Vieną sykį nutvėrė jį tėtušis darže ropes beraunant LzP. Bet aš tave perspėju: jei nutversiu vagiant, pasielgsiu kaip su vagim J.Balč.
| prk.: Karas čia muni nutvė́rė, atsivargau Krš.
ǁ sugauti, suimti, areštuoti: Kai jį nutvė́rė, viską iš padugnių išrinkinėjo Skr. Jauni policninkiukai, nėko nenùtvera kuliganų Krš. Čia Liebų buvo nutvė́rę, nu ką čia žmogus padarys Gršl. Antrąsyk ka nùtveria [knygnešį], da toliau nuveža (ištremia toliau nuo pasienio) Bt. Jie turėjo ateit ir jį (Jėzų) nutverti, idant jį padarytų karaliumi VlnE51. Nutvėrė jį žydai PK160. Tuomet jie ieškojo jį nutverti, bet jis ištrūko jiems iš rankų SkvJn10,39.
| Paskui jį nutvė́rė (pasodino) į kalėjimą Jrb.
^ Bepigu būt vogti, kad nieks nenutvertų LTR(Šll). Nenutvė́rei – ne vagis Jrb. Namų vagis sunku nutvért JT295. Nùtvera vagį i malagį Yl. Nūtvérčiau ir už bambai pakarčiau Krg.
ǁ Lkv prk. nustatyti, išsiaiškinti: Daktaras nutvėrė ligą, bereik pagydyti Šts.
| Su daktarais prasidėk, šimtus ligų nutvérs (išras) Krš.
8. tr. gauti, susirasti: Laiminga ta motriška, kur muni jau nutvė́rė Yl. Kad ir seną bobą nùtveria, vis tiek ženijas Pnd. Kvieslį atsivežė ir savo svočią kubilo drūtumo. Kur jie tokią drūtą ir nutvėrė? Skrb. Ateikit popiet, Lukinskienę maž nutvérsiu Slm. Iš kur tu tokį dainininką nutvėrei? J.Bil. Sakau, dabar mergos – tai tik ir težiūri, kaip kokį vyrą sau nutverti J.Paukš.
| refl. tr.: Būtų nors kokį senį nusitvė́rusi, vis lengviau kaip vienai Krš. Tokią lutelę nusitvė́ręs, a geresnės neranda mergos Rdn. Aš kalta, kad nusitvėrei ubagą vyrą?.. I.Simon.
9. tr. užgriebti, užkabinti: Vasarojus palei žemę, su dalgiu nenùtveria Skr. Sausą eglės šaką braukyk par dalgio ašmenis: minkštoji vieta nutvers, kietesnė – slys Šts. Pielyčia nū̃tvera, kur minkšta dalgio vieta Šts. Vienam akies mirksnyje šitas žmogus po akių savo moteriškės ir vaikų garinios mašynės nutvertas ir sutriuškintas Kel1878,13. Traukinys automobilą nutvėrė, metė į grabę ir visai sutruškino prš.
10. tr. staigiai apimti, apsiausti: Akrūtas, čionai arti upėje esąsis, tapė ugnies nutvertas ir nudegė sulig vandenimi LC1883,2. Dideliam vėjui esant, liepsnos nutvėrė veik visus namus prš.
| prk.: Naujas karštis ūmai silpną širdį jo nutvėrė A1884,122.
11. tr. End staigiai suimti, užpulti (apie ligą): Dabar jau tikrai nutvė́rė [liga]: a ketvirta diena, kai nepaeinu Skdv. Muno moterį buvo nutvė́rusi sunki liga Šv. Gal liga kokia nutvėrė, ar vėjas užpūtė V.Krėv. Te jau kokia smarki liga jį nutvė́rė Jrb. Ką nùtveria liga, tai geria ar negeria – tas pats Snt. Drugys jį nutvėrė R140, MŽ303, N. Jį vakar drugys užpuolė, nutvė́rė, pagavo krėsti KI59. Nutvėrė mane baisus drebulys rš.
| refl. tr.: Pradėjo pensiją gaut, i ligos nusitvė́rė Jrb.
12. part. praes. storas, pritveriamas: I marškiniai buvo nutveriami̇̀, samplėšiniukai, i skersės – vis numiniukai Vdk.
◊ po pãžasčia nutvérti; R31, MŽ41 pagelbėti, apsaugoti.
trumpai̇̃ [už kùpros] nutvérti
1. griežtai pareikalauti: Nūtvérk trumpai̇̃: sakyk, ką žinai Šv. Sakau, nutvérk trumpai̇̃ už kùpros: jei je – je, jei ne – i nereik End.
2. griežtai prižiūrėti: Trumpai jį nutverk N.
už galvõs nusitvérti labai nustebti: Pamatytų žmogus dabartės užsikėlęs – už galvõs nusitver̃tų Brt.
už nósies nusitvérti imti galvoti, susiprotėti: Ko čia tie žmonės dar vis mala liežuviais, tegul už savo nosies nusitveria I.Simon.
už rañkos nutvérti pagauti vagiant: Ar tave už rankos nutvėrė? Žem. Vagys viseip išsisukinė[ja], kol nùtvera už rañkos Pln. Nenutvėręs už rankos, nesakyk – vagis Krtn. Už rankos nenutvė́ręs, nesakyk, kad vogė Grž. Nutvė́ręs až rañkos, tai žinai, kas PnmR.
už uodegõs nutvérti priversti už ką atsakyti, prigriebti: Kai nutvers už uodegos, kur tada pasidėsi? Vdžg.
2 patvérti, pàtveria, patvė́rė tr.
1. NdŽ, KŽ pagriebti, pačiupti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Jis ją patvė́rė beeinant J. Dažnai lapė atlekia, pàtveria vištą Upn. Pjovė[ja]s kaip pàtvera tas kojas, bridinkt apvirsta tas paršas ant šono Kal. Ale ką gi tę rastų, mėsos kąsnelį patvértų [vagys] Kvr.
| An mūsų [vyresniosios] pykdavo, ka katrie berniukai pàtveria i išveda šokt Ln.
^ Nelipk aukštyn: kiti patvers už kojos PPr217.
| refl. tr. NdŽ: Keletas vaikigalių, pasitvėrę kuokas, triukšmingai ritinėjasi rš.
2. Skdt užklupti, užtikti, sučiupti: Ans belendantį pro langą vagį patvė́rė Vvr.
2 pratvérti, pràtveria, pratvė́rė tr. NdŽ griebti pro šalį, nepagriebti, nesugriebti.
2 pritvérti, pri̇̀tveria, pritvė́rė tr.
1. pagriebti, pačiupti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Dairės dairės, ale sopagą nė vienas nenorėjo pritvért Jrk128. O iškišusiam būras pritvė́ręs tik šnikšt! su peiliu liežuvio galą nupjovęs Jrk18-19. Bastosi [kiškiai], kol koks šuva pritveria už kiškų arba medžiotojas užšutina šratais S.Zob.
^ Nepritvė́ręs už rankos bevagiant, nesakyk, kad vagis Trg.
| refl. tr.: Nedoras gobšius jau daug kąsnelių prisitvėrė TS1900,10-11.
2. įsikibti, įsikabinti, norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Kiti virves užmetę pritvė́rė mislydami jau nulaikysią [raitelį] Jrk136.
| refl. NdŽ: Labai silpnutė, prisitvėrus ji eina RdN.
3. paimti, suimti, apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Tynė – medinė, plati, pritvért nebuvo (neturėjo ąsų) Tlž. Ranka privargo beraujant, nebegaliu pritvért Skr. Be pirštinių dirbau, dabar nepri̇̀tveriu Snt. Pirštais pritvėrusi, pakylėjusi laiko sijonus, iš po jų matyti basos paraudusios kojos I.Simon.
ǁ prisiliesti, pačiupinėti: Nukritau nu staldo, kaktą prasimušiau, jergau, kaip skauda, nė pritvert negalim! TDrVII83(Dov). Tas žmogus pritvė́rė tos elektros Pgg.
4. Pš užklupti, užtikti, sučiupti: Pritvė́rė vagį Grž. Manęs dar niekada nepritvė́rė meluojant Rs. Pritvė́riau, ka jo darže bulvės pakasamos Ps. Stalupėnuose yr … vienas arklių vagis pritvertas LC1880,17.
5. užgriebti, užkabinti: Jam apsidabojant pritvėrė beeinančios mašynos ratas jo sermėgos skverną LC1878,34.
6. DŽ, NdŽ prigriebti, prispausti: Reik vaikus pritvért prie darbo Jrb. Tai ir tave prie darbo pritvė́rė Snt. Ir merginas šiandie prie rugių pjovimo gerokai pritvė́rė Žvr. Jis kad pritver̃s žmogų [prie darbo], nepaleis visą dieną Ėr.
| prk.: Teip ir yra, ir juos pritvėrė šaltis rš.
| refl.: Jis prie darbo labai nusisylyja, prisi̇̀tveria KI64.
7. staigiai suimti, užpulti (apie ligą): Liga jį labai pritvė́rusi KI64.
8. part. praes. storas, stangrus: Pritveriamà drobė, t. y. stora J. Čia jau pri̇̀tveriamas milelis, šuo nelabai perkąs Slv. Tavo palto medžiaga tikrai pritveriamà Šk.
| Ką čia tokius mažiukus, duok pri̇̀tveriamą pagalį Slv.
2 sutvérti, sùtveria, sutvė́rė tr.
1. NdŽ, Klk sučiupti, sugriebti (rankomis, dantimis, nagais ir pan.): Sutvė́rė už pečių ir laiko DŽ1. Akmeną kaip sutvė́riau, kaip daviau! Ob. Vaikai sutvė́rė tą žmogelį, nebepaleidžia Pš. Vigrus avinas, bet už nugaros sutvė́riau Ėr. Anie vedė muni už rankų sutvė́rę Skdv.
| refl. tr.: Gal tai draugė vedė, už rankos susitvėrus, o Severija nepasidavė – ir grįžo tuo pat keliu, vėl pro Mykoliuką Vaižg.
2. refl. įsikibti, įsikabinti norint laikytis ar ką sulaikyti: Į kudlas susitvérti KŽ.
3. sugauti, suimti, areštuoti: Plėšikai burliokai išdūmė su nuoplėšiu nesutverti A1885,135.
4. suimti, apimti (ranka, pirštais), apgniaužti: Tokios kultuvėlės padarytos medinės, teip apdailinta, rankai sutvért dailu Rk.
| refl.: An galo, pasibarę ilgai, susitvėrė visi ažu muškietos, ė vieno rankos nebeparėjo, tai tas su delnu ažklojo skylę BsPII247.
5. refl. susiimti, susikibti (rankomis): Rankomis susitvérti KII306. Susi̇̀tveria visi už rankų ir eina, dainuoja Ppl. Žmonių daug, eina susitvė́rę Brž. Susitvérkit, vaikai, kad nepasimestut Krs. Sustvérsma abidvi ir parkinkuosma Šmn. Ištekėjau kaip ožka, nieko nežinojau, misliau – vaikščiosma sustvė́rę Pl. Eina abu int bažnyčią meiliai abu susitvėrę BsO18. Ratelius visada šoka susitvė́rę Kp. Sustvė́ręs su žentu pareina, ingėrę abudujai Adm. Būtume už rankų susitvėrę Šventosios pakraščiais vaikščioję, lakštingalos giesmių klausę J.Bil. Abi mergaitės, susitvėrusios už rankų, pasileidžia kalneliu aukštyn į sodą S.Zob. Ranka rankon su jais susitvėrę kakinamės į dangiškąją tėviškę LC1882,40. Paukšteliai susitvė́rė į ratą NdŽ.
| prk.: Tik mūsų laimei, teisė visados eina susitvėrusi su pareiga, kaip dvynės seselės Vaižg.
^ Drūti vyrai sustatyti ir rankomis susitvėrę, o laibieji prisikibę laikosi (tvora) LTR.
6. refl. eiti imtynių: Susitvė́rė šitie engliškieji svečiai tarp savęs KA97. Ale vos susitvėrus, pasijuto vėl nuo ano ant žemės parblokštas BsV346.
ǁ susikaupti, susigrumti: Mūsiškieji su užrubežiniais žalnieriais susitvė́rę buvo MitI79. Su prancūzais kelis kartus susitvėrė Kel1881,143.
7. refl. pasistengti, susiimti: Kurs nesusi̇̀tveria, kurs vengia savo sylą pristatyti, vangus KII79.
8. prk. suvokti, suprasti: Visa par kartą negalėjau sutvért Ob. A nebesùtveri tų žodžių Sk.
| refl.: Kalba vieną ir tą patį, paskui aš jau pati susi̇̀tveriu RdN.
2 užtvérti, ùžtveria, užtvė́rė intr.
1. sučiupti, užgriebti: Jis besigraibydamas netyčiomis užtvėrė laumei už pirštų TDrVII276.
ǁ tveriant, griebiant užčiuopti: Mano kelnės tik čior čior, ir užtveriu, kad visa pasostė išplėšta prš.
2. refl. įsikibti, įsikabinti norint išsilaikyti ar ką sulaikyti: Neduok Dieve, koki koronė, padalkos užsitvė́ręs [vaikas] rėkia, nemožna palikt Slm. Kaip jau sėdo [kunigas] važiuot, tai žmonės užsitvė́rė ratų ir neleidė, ale vis tiek jau išvažiavo [dirbti kitur] Plvn. Užsitvė́ręs [už molo] i susilaikęs dar, nenūnešė [į jūrą] Klp. Jis užsi̇̀tveria biškį už šaknies ir velnią liepia tvertis (ps.) Sb.
3. suduoti, sušerti: Užtvėriau su geru mietu, veršis ir išvirto Šts.
pérdirbti;
Apibrėžtis
di̇̀rbti, -a (-ia), -o (-ė)
1. intr., tr. SD316, R, K atlikti kokį darbą, ką nors daryti, darbuotis: Ramiai dirbti savo darbą sp. Žmonės vasarą pluša di̇̀rba J.Jabl. Jis dieną naktį di̇̀rba J.Jabl. Darbininkas di̇̀rba darbą dirbamose dienose J. Jis dar tebedi̇̀rba lauke Grž. Senelis jau seniai nebedi̇̀rba, serga Grž. Reikia ben kiek dirbtienai namuos, o popiet gal priseis mėšlas vežtienai Ut. Gerai yr, kad mokslo turi – nereik iš peties dirbti Klp. Čia it kojoms (prastai) dirbta Pln. Di̇̀rbk di̇̀rbk žmogus be jokio pasilsio Srv. Di̇̀rbu už pilvą, o daugiau nieko negaunu Alk. Iš akies dirbau, nė vinkelio neturėjau Pc. Di̇̀rbk di̇̀rbdamas, nežiūrėk, kas kur šneka Ds. Tu jam di̇̀rbk, būk, o jis dvakinės Grž. Samdė mane darbui dirbti J.Jabl. Di̇̀rbk tu kaip di̇̀rbdamas, o pasirodys, kad ponui neįtiksi Trk. Kai ateisim jūsų raginti, būkit jau bedirbą, tai nė raginti nereikės J.Jabl. Aš neįtinku anam di̇̀rbęs Grg. Di̇̀rbantis pakėlė galvą ir nusijuokė Krtn. Čia žmogus dirbantỹs užsimsi su šnekom Grl. Dirbant nereik juokų daryti J.Jabl. Dirbus reiks ir pasilsėti J.Jabl. Čia žmonių dirbama ir norima dirbti J.Jabl. Nėra nė vieno di̇̀rbamo žmogaus (kuris galėtų dirbti) Rm. Šiūpelio galas prarūdijo, matyt, nedirbdamas Rm. Šventos dienos ir jomarko dienos nedirbamos buvo Vkš. Dabar arkliai ne ką juk di̇̀rbamys yr Slnt. Čia jo dirbamas kambarys J.Jabl. Čia laikom ir jaučius dirbamus (ariamus) J.Jabl. Dirbtais arkliais nevažiuoja turgun J.Jabl. Kurgi tavo dirbančióji kumelė? Rgv. Sau dirbai ką nedirbai, reikėjo ponui dirbti Pč. Dirbtinus darbus padirbęs, grįžo į Rymą M.Valanč. Dirbau darbelį be pailselio KlpD114. Kad būt dirbtas sunkus darbas, žiedeliai žibėtų NS1210. Šešias dienas žmogus tedirb, o sekma diena yra … atilsis BPII423. Dirbsi dirbęs, o po darbo galėsi pasilsėti BsMtII16. Aš jį bedi̇̀rbant radau KBI35.
| Dirbamà diena KII349. Psalmus … paeiliui imk taip ant šventų dienų, kaip ant prastų, alba dirbamų, dienų Mž498.
| Di̇̀rbu kiek galėdamas: kẽliais alkūnėms einu Erž. Vasarą žiemai di̇̀rba, žiema vasarai Tsk. Vieną pusę darbo di̇̀rba protas, kitą rankos Kpr. Jis dirba, kad net kojos virba Plv. Di̇̀rba kaip svetimais nagais Jnš. Tu di̇̀rbi kaip ne savo rankoms Rs. Dirba kaip be nagų Vl. Suvertė malkas po kojų, dirba kaip ne sau Jnš. Dirba kaip juodas jautis (daug, sunkiai) Nj. Jie tenai kaip jaučiai dirbdavę J.Jabl. Di̇̀rbau, lyg būčio pasamdytas Krtn. Iš jo darbininkas geras: par dieną di̇̀rba kaip skruzdėlė Jnš. Iš karto matyti, kad supranta darbą: di̇̀rba kaip senis Jnš. Par dieną teišvarė kelias vagas: dirba kaip miegodamas Jnš. Taip dirba, kaip žalias nedega (apie tinginį) Gmž. Valgyk, kad pilvas plyštų, di̇̀rbk, kad akys lįstų Šd. Nereiktų di̇̀rbti, jei duonos nenorėtum Krp. Dirbančiam padėk, prašančiam žadėk LTR(Jnš). Kas nedirba, tas nevalgo LTR. Duok, Dieve, visa žinoti, ne visa dirbti S.Dauk. Lengviaus yra liepti, nekaip dirbti S.Dauk. Nieko nedirbdami mokomės piktai daryti VP34.
| refl.: Di̇̀rbos jie di̇̀rbos su tais linais, o dabar reikia už niekus parduot Slm. Iš pagirių nesidi̇̀rba, ir tiek Grž. Duktė di̇̀rbas ir di̇̀rbas su tais gyvoliais Akm. Di̇̀rbamos visa naktį, bet piningų neiškasėm Šts. Be rankų pats darbas nesidirba LTR. Kaip tik sukrauja negyvėliai tuos grabus, tai jis vėl užgieda, ir vėl sugriūva – taip jis dirbosi iki gaidžių BsV270.
ǁ turėti užsiėmimą, tarnauti, verstis: Kuo tu verties, ką tu dirbi? Bs. Jie čia savo drabužiais (savo drapana) dirba (tarnauja) J.Jabl.
ǁ intr. judėti, krutėti: Vaikas nepasėdi ramiai – tai rankom, tai kojom di̇̀rba Ėr. Ir senukai kartais ima biznute eiti – tik kojos smulkiai di̇̀rba Gs.
ǁ tr. atlikti, daryti, vykdyti: Nuvažiuosme an daktarą, aparaciją dir̃bs Kvr. Atėjo vakaras, pavogė meitelį, o ūkinykas kratą di̇̀rba Rs.
ǁ veikti, daryti, elgtis: Ką dirbsi nepykęs – kiaurą dieną neėdęs stoviu! S.Dauk. Ką dirbs šuva nelojęs Sln. Neteisiai dirbom ir piktenybę padarėm Mž562.
| refl.: Kiek provojos, di̇̀rbos, bet palangiškiai nėko grapuo nepadarė Plng. Kaip ponai norėjo, taip di̇̀rbosis su baudžiauninkais Btg.
ǁ tr. ruošti, rengti, daryti: Lytus dirba badus, bulvės supuvo Varn.
2. tr. gaminti, daryti, kurti: Čia jau geležinkelį baigia di̇̀rbti į Panevėžį Jnšk. Ar namo kampus di̇̀rbsi į šulą, ar į kertę (leisdamas rąstus į šulus ar nerdamas)? Prk. Moterys marškinius di̇̀rbo namie, krautuvėj nebuvo Btg. Įejo į širdį kuniguo, kad reik di̇̀rbti mūro koplyčią ant Birutės kalno Plng. Mūsų karvė gera mėšluo di̇̀rbti, o pienuo nekoki Šts. Jis sakė, kad šiandie di̇̀rbsiąs kurpes Skdv. Toks geras vaikis, o dar indus taip gražiai moka dirbti Žem. Upė Gauja, o kita dirbtà dabar Dv. Turguje pirkau medų – išrūgo, išputojo, mat netikras buvo – di̇̀rbtas Rm.
| Į tuos korius jos tą medų di̇̀rbdavo (nešdavo) Smln.
| refl. intr., tr.: Ta vanelė di̇̀rbas iš lentelių Nt. Rėčkelė rūgštyniuota, putos tuoj di̇̀rbas [giroje] Sl. Iš tokios šlynos dirbasi plytos ir stogdangčiai A1884,130. Ar čia sau ratus di̇̀rbies? Ds.
ǁ daryti (kuo), keisti pavidalą, versti: Į vagis di̇̀rbi tu vaiką tokiais patarimais Als. Pievas dirbsiam į dirvas Šts. Į bekoną kiaulaitę di̇̀rbsu Šts.
ǁ kurti, sudarinėti: Ir terminai turi būti dirbami taip, kaip yra žmonių dirbami paprastieji kalbos žodžiai J.Jabl.
3. tr. purenti, taisyti sėjai (žemę): Ar mokės žemę di̇̀rbti? Gs. Aš di̇̀rbau pūdymus (ariau, akėjau) Lnkv. Gargždiškiai kiteip laukus di̇̀rba Krtn. Kiek turit dirbamõs žemės? Slv. To krašto laukai buvo gerai dirbami rš.
4. tr. megzti, nerti, pinti: Mama pirštines dirba Ėr. Jis moka jau doklą di̇̀rbti Ėr. Tą virbaliuką išbaigsiu di̇̀rbt ir lempą degsiu Rm. Gaspadorius pančius vija, o gaspadinė pirštines dirba LTR(Ob).
5. tr. daryti tinkamą dėvėti, minti, minkštinti (odą, kailį): Jis kailius moka di̇̀rbti Slm. Dirbtà skūra yra brangesnė Krtn.
^ Už vieną kailį dirbtą dešimtį duoda nedirbtų VP48.
6. tr. gadinti, trypti: Aure žąsys kad di̇̀rba avižas – išvykit! Rm.
7. tr. euf. teršti, dergti: Tos antys tik kiemą di̇̀rba Rm.
8. tr. Slm niekinti, plūsti: Visaip kaip di̇̀rba tave jis žmonių akyse Pšl.
ǁ refl. bartis, skandalyti: Dirbkis kiek tu nori, aš tavęs nebijau Šts.
9. tr. tepti, dažyti, daryti: Tėvelis, išrauginęs kailius, dirbdavo juos baltai kreida rš.
◊ gývus pi̇̀nigus di̇̀rbti daug pelnyti: Tas gývus pi̇̀ningus di̇̀rba Slnt.
juokùs di̇̀rbti tyčiotis: Juokus dirbti gan pavojingas dalykas V.Kudir.
káilį di̇̀rbti mušti, perti: Namo … su tokiu drabužiu nemisliju eiti, bo Liciperis pradėtų man kailį dirbti BM181.
liežùvis di̇̀rba daug kalba: Liežuvis dirba, ir dar kaip dirba! Ašb.
su liežuviù di̇̀rbti (di̇̀rbtis) plepėti: Su liežuviù di̇̀rbo di̇̀rbo, tai i pakliuvo Gs. Eina tik bobos drūžėms, su liežùviais di̇̀rbas Vgr.
antsidi̇̀rbti (ž.) tr. užsidirbti: Jei antbūsiu metus, gerą paviržį antdi̇̀rbsiuos pas gaspadorio Šts.
apdi̇̀rbti tr.
1. R padaryti, atlikti darbus, susidoroti su kokiu darbu: Ji viską viena apdi̇̀rba Rdm. Didumą darbų apdirbau J. Vai ir ateina mano mergelė, apdirbus visus darbelius BsO156.
| Visą lėkštę apdi̇̀rbo (suvalgė) per minutę Jnš.
| refl.: Vis bėga, šniokščia uždusęs, vis neapsidirba Kn. Mes jau kaip ir apsidi̇̀rbę į šį tarpą Pgr. Palauk, kai apsdirbsiu didumą, maž padarysiu Sdk. Su vagimi mes vieni apsidirbsime (susidorosime) Brt. Tiek suvirto tų darbų, kad tiesiog nebegali apsidirbti I.Simon.
ǁ refl. Vvr nugalėti, priveikti: Paduok tik, su tokiais vaikais dviem galiu apsidi̇̀rbti Srv. Da aš lengvai apsdirbsiu su tokiuo Skdt.
2. apdoroti, sutvarkyti (konkretų daiktą): Mūsų brigada greičiau rugius apdirbs (sov.) Skr.
| Žėdnas kaimas kapinaites laikė: aptvertos, kapai apdirbti Skr. Tas vertimas buvo išleistas naujai, 1755 m. apdirbtas mokykloms rš.
ǁ aptaisyti, apvesti: Teip, tėvas apdirbo savo sodną aukštu mūru BsPII41. Reik šulinio viršų apdi̇̀rbti Krtn.
| [Pypkė] gražiai išmarginta, ištaisyta, auksu apdirbta SI377.
3. Vkš išpurenti, išdirbti (žemę): Susiedas apdirba su arkliais [daržą] Nj. Ar tu savo lauką jau apdi̇̀rbai? KII375. Laukai jau apdirbti B. Išsiuntė tada jį Viešpats Dievas iš sodo Eden, kad apdirbtų žemę Ch1Moz3,23.
4. apmegzti, apnerti: Apdi̇̀rbo visus kraštelius karbatkėlėm Ds.
5. apteršti, aptepti: Ogi kad apdirbti̇̀ musių langai! Slm. Apdi̇̀rbot stalą ir nueinat kai paršeliai Sdk. Žąsys purvinom kojom apdi̇̀rbo audeklus Brt. Vienas (sūnus), ir tas apdirba sienas J.Jabl.
| refl.: Kurgi tu buvai inlindęs, kad visas teip apsidirbęs! Ds. Pasaugok rūbus, kad degutu neapsidirbt Trgn.
6. apgadinti: Palikau atkilus vartus, gyvuliai ir apdi̇̀rbo (išmynė) daržą Vdžg. Ką čia ieškot, jau baigta – apdi̇̀rbo varnos Gs.
| Tamsi, o tu dar skaitai – nori akis apdi̇̀rbti Krš.
ǁ apiplėšyti, apdėvėti: Tai greit apdi̇̀rbai suknelės alkūnes Šk. Nusipirko gražų nertiniuką i tuoj apdi̇̀rbo Šln.
7. apgauti, apsukti, apvogti: Su tuo žemės pirkimu dailiai mane apdi̇̀rbo Brt. Šiandien mieste mane apdi̇̀rbo (apvogė) Jnš.
ǁ suvilioti: Bernas mergą apdi̇̀rbo Brt.
atidi̇̀rbti
1. tr. (iš naujo) padirbti: Mistras apgulė Kauno pilį, iš naujo atdirbtą S.Dauk.
2. intr. SD215 atsilyginti darbu: Tam ponui atidirba už pašarą, už ganiavą BsPIV242. Atidi̇̀rbk, kiek buvai žadėjęs J.
| refl.: Daviau tūkstantį, daugiau, sako, atsidirbsim Ėr.
atsidirbtinai̇̃ adv.: Atsidirbtinai̇̃ talkinėtis Brs.
3. tr. tam tikru atstumu (nuo ko) padirbti: Toliau nu sienos atidirbtas pečius vadinas užkaklis Šts.
4. tr. daug išdirbti, dirbant privargti, prisidirbti: Aš savo dienas jau atdi̇̀rbau Vvr.
| refl.: Nenoriu pas kunigus, aš pas juos atsidi̇̀rbau KzR. Aš savo jau atsidi̇̀rbau, vaikai dabar tegul dirba Vvr.
5. tr. Užp dirbant apgadinti: Kirvį atadi̇̀rbo (į akmenį atšipino, išdaužė) Ds.
įdi̇̀rbti tr.
1. padirbti, nudirbti: Kiek darbo lauke nuvalioju, įdi̇̀rbu, o tu namie nieko nepadarai Skr.
ǁ pastatyti (viduje): Įdi̇̀rbk pečių, įdėk langus saklyčio[je] J.
| refl. tr.: Įsidi̇̀rbau pečių, ir žiemos nebijau Šts.
2. įstatyti, įkelti: Darže, netoli namų, davė iškasti naują šulinį; daržo gale vartelius įdirbti I.Simon. Jei par trejus metus neįdirbo barčių (neįkėlė į pažymėtus medžius), tad svetimas tą medį gal naudoti S.Dauk. Palangoj yra tiltas, įdirbtas į jūrą Plng.
ǁ refl. dirbant įlįsti: Anglių kasikams giliai į žemę įsidirbus, pratrūko vakar vandens versmė LC1879,7.
3. refl. J įkibti, įnikti į darbą: Kad įsidi̇̀rbo, tai nė valgyt neina Brt. Jo šiam dalykui ištirti ir suprasti gerokai įsidirbta J.Jabl.
| Kiškis bus insidirbęs in obeleles Brsl.
| Tarp laikų sudurtinių reikėtų skirti – sudurtiniai pabaigos ir pradžios, arba įsidirbamieji, laikai J.Jabl.
4. darbu pelnyti: Perniai du šimtu darbadienių įdi̇̀rbau Pnd. Ten muno yr įdi̇̀rbta aplink šimto rublių Trg. Kiek esi įdi̇̀rbęs, tiek gausi Šts.
5. pripratinti prie darbo: Bobutė mane savo šiurkščia, įdirbta rankele pamielavo Vaižg.
| refl.: Pirštai neįsidirbę, lankstūs Vaižg.
6. Zr įtręšti, išpurenti, paruošti sėjai (žemę): Reikia mokėti kaip žemę įdirbti rš.
| refl.: Augalai mėgsta gerai įsidirbusią žemę rš.
ǁ įsėti (įarti, įakėti): Ir miežius pabaigėm sėti, tik dar neįdi̇̀rbom Kair. Pavasarį, vasarojų įdi̇̀rbę, misliam pradėt statyt Sdk.
| refl.: Katras grūdas giliau įsidi̇̀rbo, tas išdygo Skr.
7. įmegzti: Raštus įdi̇̀rbsiu į pirštinę Rm.
8. įminkštinti, išdirbti (kailį, odą): Gerai įdirbtas kailis rš.
9. įtepti, įjuodinti, įterlioti: Tiek įdi̇̀rbau kelines, kad niekuo negaliu išimti dėmės Ds. Andi̇̀rbai rankas, dabar rašai Lz.
| refl. tr.: Insidi̇̀rbo kraujin veidą Lz.
10. įskųsti: Įdi̇̀rbau aš aną gerai, t. y. įskundžiau J.
◊ kilį įdi̇̀rbti įmušti, įlupti: Kap įdir̃bs jai káilį, tai pasijudins prie darbo Brt.
išdi̇̀rbti; SD417
1. tr. išdaryti, ištaisyti: Išmislijo, iš ko išdi̇̀rbtie Lz. Dar išdirbčia tau kryželį baltų akmenėlių, prisirinkus, prisinešus net nuo Nemunėlio LTR(Pnd). Visi mūrai išdirbti kalkėm, be jokio cemento Skr. Išdirbo bokštą aukščiausį Šts. Kanalai [pelkėse] dabar visur išdirbti̇̀ Grd. Pašaluo bėgant, išdirbk (išvažinėk, išmink, išark) į juodą purvą, ir išnyks žlūgės ar šalpusniai Žml.
| refl.: Keletai dienų praėjus, midus išsidirbo (išsistovėjo) prš.
ǁ refl. apdirbti, apdoroti (linus): Oi čia bus geri linai, kai išsidir̃bs Slm.
ǁ išskirti: Nebišdirba mašina grūdų iš pelų, leiskiat mažiau Varn.
ǁ išskobti: Iš visokių medžių vidurį išdi̇̀rbs išdi̇̀rbs, i būs aulys Gd.
ǁ sunaudoti ką dirbant: Senūsius sijonus į kaldras išdirbom Šts. Šiaudus išdi̇̀rbi kūliam, nėra mėšlo Trs.
2. tr. išgražinti, išmarginti: Reikia tik išdi̇̀rbt gražiai, o pirkėjų bus Trgn. Mūsų trobos puikios, išdi̇̀rbtos Nt.
3. intr. kurį laiką dirbti: Metus išdi̇̀rbo i nežino, ką jis gaus Pšl.
4. tr. išvarginti ilgai, daug dirbant: Išdirbtos rankos skauda senatvėj Šts. Arkliai neišdirbti̇̀ – eina gerai Snt.
| refl.: Ko benorėti iš jo stiprumo – taip išsidi̇̀rbęs, išsipliekęs Ds. Sveika buvau, neišsidirbusi Šts. Sena, išsidirbusi, bet dar paiškalbi boba Ggr. Kai išsidi̇̀rbęs, ir poilsis in greitųjų nepadeda Msn.
5. tr. išmiklinti, išlavinti: Tas arklys mažai išdi̇̀rbtas, daug vargo ariant Plv. Jis turėjo liežuvį išdirbtą rš.
| refl.: Išsidi̇̀rbo geras meistras Brt.
ǁ ištobulinti, išugdyti, sukurti darbe: Mūsų terminologija šioje srityje dar neišdirbta A.Janul.
| refl. tr., intr.: Išsidirbo tam tikros normos, kaip toji valdžia tenka kitiems, kaip galima ji paveldėti A.Janul. Aš išsidirbau sau pažiūrą J.Jabl.
6. tr. išpurenti, paruošti sėjai (žemę): Žemė išdi̇̀rbta Vlk. Miško kerpę išdirbti į dirvą negal, reik išdeginti Šts. Kad iždirbsi žemę, neišduos tau daugiaus galybės savo Ch1Moz4,12.
išdirbtinai̇̃ adv.: Žentas paėmė pusininką išdirbtinai, t. y. kurs jam išdirbs laukus ir visus darbus J.
| refl. tr.: Čia pirm buvo Nemuno šlaitas; žmonės išsidirbo tuos krantus Skr.
7. tr. išmegzti: Visokiais kvietkais ana išdi̇̀rba Ds. O, kaip pati bemokanti išdi̇̀rbt raštus! Jnš.
ǁ refl. mezgant susinaudoti: Visi siūlai išsidi̇̀rbo – nebėr kuo pirštines pabaigt Rm.
8. tr. B išminkštinti, išminti (odą, kailį): Turiu keturius išdi̇̀rbtus kailius Sdk. Skranda blogai išdirbta – tuojau šlampa Brt. O suskaitykime, kiek kailių išdirba patys lietuviai V.Kudir. Ožena išdirbta SD124.
^ Oda neišdirbta – batų nenešiosi PPr47.
9. tr. išgadinti, išniokoti, išnaikinti: Visas avižas išdi̇̀rbo arkliai Kt. Kviečiai kap patalas išdirbti̇̀ (nušliaužioti paukščių) Brt. Išdi̇̀rbo (išdaužė) tiek langų! Ėr. Visi miestai išdirbti̇̀ (subombarduoti) Gs. Kas čia tuos visus šaukštus išdi̇̀rbo (išmėtė) Rm.
10. tr. ištepti: Veršis su snukiu išdi̇̀rbo tavo nugarą Skr.
| refl. tr., intr.: Su suodžiais išsidi̇̀rbo visą veidą Jnš. Išsitepęs, išsidi̇̀rbęs, sakytum koks kaminkrėtis Sdb.
11. tr. Up išplūsti, iškeikti: Išdi̇̀rbo, išjuodino visai nekaltai Brt. Pala, aš ją sutikus da ne teip išdi̇̀rbsiu! Zp. Išdirbau kai šunį už tokius darbus Dbk. Išdi̇̀rbo į kojos autą (smarkiai) Kal. Išdirbsiu aš jį į šuns dienas LTR(Krtn). Aš jį išdi̇̀rbau šunio karnon Ut.
| refl.: Abu susitikę visokiais žodžiais išsidirbo Užp.
12. tr. kito veiksmažodžio reikšmei sustiprinti: Teip bemylėdamas išvaišino išdirbo lig nebnorint M.Valanč.
◊ ×káilį (skū̃rą) išdi̇̀rbti išperti, išlupti: Kaip išdir̃bs tėvas káilį, tai žinosi! Kt. Da išdirbo gerai abiem skūrą ir išvijo BsPIV237.
liežùviais išsidi̇̀rbti išsiplūsti: Išsidi̇̀rbo liežùviais, kiek galėjo Brt.
su liežuviù išdi̇̀rbti išplūsti: Jis tą žmogelį nuo kojų apačių išdirba su liežuviu Dr.
nudi̇̀rbti; SD349
1. tr., intr. atlikti darbą, nudoroti, sutvarkyti: Ana apgrabu darbus nudirba J. Vasarojų pradienykais nudi̇̀rbau A.Baran. Esam sveiki, viską nudi̇̀rbom Pc. Pasisėdęs krestuką (pintinėlę) tik nudi̇̀rba (nebeturi sveikatos) Pj. Visas darbymetes nudirbdavo dienininkai rš. Jau diktą šmotelį [runkelių] nudi̇̀rbo (apkaupė) Žal. Nusipirko mašiną, užsisėdęs pavaikščiojo, ir nudi̇̀rbta (nupjauta) Gs. Ėdi už tris, o nenudirbi nei už vieną KrvP(Slnt). Viena linelius nudirbau, liūlia, viena linužėlius nudirbau, liūlia LTR(Pš). Šešias dienas dirbsi, ir visus tavo darbus nudirbsi BB2Moz20,9. Jis jau nebepaėjo, nei ką nudirbti galėjo BPII455.
| Vertėjas šitą savo darbą turėjo kiek rūpestingiau nudirbti J.Jabl.
^ Ko akys baidos, rankos nudi̇̀rbs Žd.
| refl.: Nusidirbti žmonėms kad bent nelytų Nt. Šiemet laukai anksti nusidi̇̀rbo Kp.
| Kai nusidi̇̀rbo, labai gražus [antkapis] Gs.
ǁ atsilyginti darbu, atidirbti: Vieną parą nudi̇̀rbau Pgg.
nudirbtinai adv.: Nudirbtinai atduoti N.
2. tr. mokamai padaryti: Kaminą turbūt nenudi̇̀rbo (blogai padarė), kad rūksta ir rūksta Kt.
3. tr. darbu nuvarginti: Rankos buvo nudi̇̀rbtos į smertį Prk.
| refl. R: Tiek nusidi̇̀rbau par dieną, ka vos kojas bepavelku Vvr. Aš nuilsus, nusidi̇̀rbus nuo sunkių darbelių Plv. Eikiat gult, vaikai, išvargę, nusidi̇̀rbę Erž. Žmogus nusidirbęs pasensti Žem.
^ Nusidirbo kaip rugius pjovęs PPr47.
ǁ refl. nuo darbo nudilti: Žirklės jau visai nusidi̇̀rbusios, vien pentys Skr.
4. refl. ką nors (laukų darbus) dirbant nutolti, nueiti: Ji nusidirbo toly[n] su savo darbu, ateina ant tos vietos – vaiko nėra Smln.
5. intr. paskubomis nueiti, nubėgti: Nudi̇̀rbo i nudi̇̀rbo šuva per lauką – an zuikį ani pažiūrėjo Glv. Kad nudi̇̀rbo tai nudi̇̀rbo, kai pasakiau Blnk.
6. tr. R3 išdirbti (žemę): Maž vienas visą žemę nudirbo Žem.
| refl.: Jei nedirbsi, gyvenimas (sodybos žemė) pats nenusidirbs Šts.
7. tr. numegzti: Nudi̇̀rbk man naujas pirštines Paį. Tuojaus nudirbo šilkų tinklą, pradėjo gaudyt ir sugavo žalią žuvaitę BsMtII160.
| refl. tr.: Anas šią žiemą nusidi̇̀rbo bradinį Trgn. Nusidi̇̀rbau skarelę Trgn.
8. tr. nugadinti, numindžioti, sunaikinti: Arkliai įeję ir kad nudi̇̀rbę kviečius Slnt. Naują čemodanelį nudi̇̀rbo Klk. Šaką nuo medžio nudi̇̀rbti, nuanuoti KI1. Visai man tu batus nudi̇̀rbai Up.
9. tr. nutepti, nuteršti: Nudi̇̀rbs jūsų skarytę gražiąją tos musys Žeml.
| refl.: Nusidi̇̀rbo, nusitepė kningelės Šts.
10. tr. apvogti, apiplėšti: Nudirbo mumis vokyčiai kaip po krikšto Šts.
11. tr., intr. kito veiksmažodžio reikšmei sustiprinti: Vainos nuplikė nudi̇̀rbo visus Dr. Kiek žmonių karėj nudi̇̀rba nušauja Skr. Tokiais trumpais batais nušlapsi nudi̇̀rbsi be[e]idamas Plt.
◊ deviñtą káilį nudi̇̀rbti labai išnaudoti: Tas tik ir žiūri, kaip darbininkui devintą kailį nudirbti A.Vencl.
káilį nudi̇̀rbti išperti: Taip ir niežti nudi̇̀rbti káilį Žmt.
padi̇̀rbti
1. tr., intr. atlikti kokį darbą: Aš tai nieko nepadi̇̀rbau par tuos mėnesius, i dyka nesėdėjau Mžš. Daug tu padirbsi, in saulę žiūrėdamas Ktk. Dviejų darbų draug aš nepadi̇̀rbu A.Baran.
^ Ką padi̇̀rbsi šiandien, rytoj nereiks Ds. Darbą šiandien padi̇̀rbk, pyragą rytui pasidėk LTR. Gulėdamas nedaug tepadirbsi PPr37.
| refl. tr., intr.: Pasidirbai darbą – gali pasilsėti Ll.
^ Darbas dirbant pasidi̇̀rba Ėr.
2. tr., intr. pagaminti, padaryti, sukurti: Da berniokai išeidami kaip padi̇̀rbo kruopų, tai vis ir turim Sdk. Reik iš molio aslą padirbti S.Dauk.
| Neilgai gyveno, bet jau skolos padi̇̀rbo KlvrŽ. Kaip liepė, taip ir padi̇̀rbo BM252. Tokį ten padirbau bildesį, kad pats Gumbakis vienmarškinis išpuolė veizdėti Žem.
| refl. tr., intr.: Ežys pasidirbo kinį, išklojo jį lapais Blv. Turėjo pasidirbtõs arielkos ir girkščiojo Nt. Trinant [kanapes,] pasidi̇̀rba kaip ir pienas Sl.
| Kad pasidi̇̀rbo (pasirūpino) vaiką, tegul ir augina Brt.
| Kaip pasidi̇̀rbau (nepasisekė), negaliu nė žmogui pasakyti Slnt.
^ Mergaujo mergaujo, martaujo martaujo, akis pasidi̇̀rbo ir pati išlindo (aguona) Krs.
ǁ užmegzti, užauginti: Muno rugiai grūdo nepadi̇̀rba Krtn.
3. intr. padirbėti, pasidarbuoti: Padirbk ben kiek ore – sveikiau Slm.
| refl.: Kai pasidi̇̀rbi, valgis eina kai su medum Skr. Kaip jis jau pasidirbo, jau jam visi valgiai gardūs BsPIII180.
4. tr. padaryti, paversti: Padi̇̀rbai mane nelaimingu Krtn.
| Žaltys i prašo: „Padi̇̀rbk muni žmogum“ Mžk.
| refl.: Ranka juoda pasdi̇̀rbo tokia Viln.
| Ūkvedis velniu buvo pasidi̇̀rbęs Šl.
5. tr., intr. įdirbti (žemę): Kaip tik nekaip padi̇̀rbta, ir nebeauga Sdk.
6. tr., intr. Dkšt paveikti: Teip yr, nieko nepadi̇̀rbsi! Grg.
pardi̇̀rbti; tr. nuvarginti darbu: Parvaikščiojau kojas šitom klumpėm, pardirbau pūslėtas rankas Ašb.
| refl. R: Žmonelė (moteris) visai jau parsidi̇̀rbus Brt.
pérdirbti; SD299
1. tr. iš naujo padirbti, pertaisyti: Tai ne tikra arbata, tik krautuvės perdirbta V.Kudir. Párdirbau užėdį (ėdžias), i vėl laikys kelis metus Vvr. Bibliotekoms perdirbamos senų kareivinių daržinės rš.
| Nebuvo perdirbtas tas tekstas ir vėliaus rš.
| refl. tr.: Persidirbo eilutę – ir vėl kap nauja Brt. Persidirbo (persistatė) stubas, ir turi padėjimo Brt.
ǁ perauklėti, pakeisti (charakterį): Karūmenėj žmogų pérdirba Gs.
| refl.: Kad būtų pas svetimą, mažu pérsidirbtų Kt. Ot pérsidirbo, lygiai ne tas po vestuvėm Skdt. Kazimieras persidirbo visai į kitą žmogų rš.
ǁ suvirškinti: Obelius greit pérdirba Rmš.
2. intr. daugiau dirbti, negu reikia: Aprokuoja, ka jis pérdirbo Gs. Perdirbai visą nedėlią Žem.
3. intr. praleisti kurį laiką dirbant: Pri tos trobos visą vasarą párdirbau Vvr.
4. tr. pervarginti darbu: Iš jauno párdirbtas arklys būna kiaurbira Trk.
| refl.: Pietų oras persidirbusiai Sofijai buvo visai tinkamas rš. Vaikas prie darbo pérsidirbo – guli kap negyvas Brt.
pradi̇̀rbti
1. intr. praleisti kurį laiką dirbant: Žinoma, vargas pradirbti tuo pradėjimu 6–7 valandas Vaižg.
2. tr. padaryti pradžią; truputį, nedaug padaryti: Važiuok par vėputinius ir pradi̇̀rbk pradžią Šts. Man tik pradžią pradi̇̀rbk, toliau pati moku Ds.
| refl. tr., intr.: Prasidirbau (prasibloškiau) sėklos, galiu sėti rugius Šts. Rozą pravažiuok, ir prasdir̃bs kelias Trgn.
3. refl. įprasti į darbą: Pusbernis prasidir̃bs ir da berną atstos Brt.
4. tr. dirbant prarasti: Sveikatą pradirbau, o dvaro neuždirbau Šts.
5. intr. turėti nuostolių dirbant: Daugiau pradi̇̀rbsi, nekaip aždirbsi Vj. Ne tiek uždirba, kiek pradi̇̀rba Skdv.
ǁ išeikvoti, prašvaistyti: Uždirbt ir pradi̇̀rbt jam sekasi Alvt. Pradi̇̀rbt yr kam, uždirbt nėr kam Nj. In mėnasio aždi̇̀rba nemažai, ale ir pradi̇̀rba Ktk.
6. tr. kiek išdirbti, išpurenti (žemę): Kitimet pasodėj pradirbsma kopūstam Sdk.
| prk.: Pradrįstu išeiti nors su medžio arklu į lietuviškos kalbotyros dirvą ir, pagal išgalių, mėgysiu pradirbti kur geresnį sklypą K.Būg.
| refl. tr.: Paėmė ganyklas, tai bus darbo, kol prasidir̃bs žemės Kp.
pridi̇̀rbti
1. tr. daug prigaminti, pridaryti: Tų [plytų] vis nevalioja pridirbtie Gs. Malkų reikėdavo pridi̇̀rbt ant vasaros Btg. Kodėl tu, seniuk, plutelių pridi̇̀rbai (valgydamas palikai)? Pc.
| Ta knyga daug triukšmo pridirbo rš.
| refl. tr.: Prisidi̇̀rbo vyno statinę Brt. Prisidi̇̀rbo pyragaičių ir laukia svečių Brt. Turint medžiagos, galima prisidirbti daiktų daugiau negu tam kartui Vaižg.
| Prisidi̇̀rbo vaikų, trimis kartoms aplink pečių (labai daug) Slnt.
| Prisidi̇̀rbo skolų iki kaklo Brt. Ot prisidir̃bs sau bėdos Brt.
^ Prisidirbo giros, kaip ragana deguto PPr408.
2. intr., tr. smarkiai padirbėti, prisidarbuoti: Jau aš iš jaunų dienų pridi̇̀rbau dvare Vlkv. Ką pridi̇̀rbi perdien, davė čerkelę degtinės, ir visas užmokestis Ad.
| refl.: Ir tu gana prisidirbai vakar J.Jabl. Aš prisidi̇̀rbau gerai – šieną variau į krūvas Lnkv.
3. tr. pridaryti, pridurti (prie ko): Kas gi, kad tu kelinti metai nebepridi̇̀rbi rūmui kito galo Ds.
ǁ refl. prisigludinti, prisišlifuoti: Iš šios medžiagos pagaminti guoliai gerai prisidirba rš.
ǁ Šts pritaikyti, pririnkti: Nesunku pridi̇̀rbti spynai raktas iš senųjų Ukm.
4. intr. papildomai, iš šalies uždirbti: Kad iš šalies nepridi̇̀rbčio, vaikai badu išdvasiotum Šts.
| refl.: Turi darbovietę ir prie šalies prisidi̇̀rba Brž.
5. tr. primegzti, mezgant pridurti: Turėjo blauzdines, tai galvas pridi̇̀rbo Ds. Tik kelios akys reikė[jo] bučiui pridi̇̀rbt Ds.
ǁ refl. tr. daug primegzti: Visos piemenės prisidi̇̀rbo tokių pirštinių Pc.
6. tr. euf. priteršti, pribjauroti: Stuba kap kiaulinykas vištų pridirbtà Brt. Katė pridi̇̀rbo miltus Dkk. Pridi̇̀rbai (užteršei) viralą Brt.
| refl. tr.: Prisidi̇̀rbęs kelnes ir vaikščioja dvokdamas Brt.
sudi̇̀rbti tr.
1. padirbti, padaryti: Aš savo rankoms viską sudi̇̀rbau Užv. Šitą andarėką sudi̇̀rbo mano rankos jaunų metų Brsl. Sudi̇̀rbau budinką numie ir atvežiau į vietą Plng. Sudi̇̀rbo pėdas į svetimą kiemą, bet prisisekė ir reštavo aną patį Šts. O vagos kada sudi̇̀rbtos Jrb. Plienas, kuris čionai sudirbamas yra, yra iš geriausio švediško gelžies Kel1881,50.
| Visą galvą sudi̇̀rbo (sugarbiniavo) Gs.
| Kiek turi, kiek sudi̇̀rba, tiek užrašo Vn.
| refl. tr.: Sytus [arpui] pats susidi̇̀rbsiu Lzd.
ǁ daryti, kad atsirastų, sukelti: Sudirba jomarką (barnius, triukšmą), negal apsiklausyti Šts. Ar nesudir̃bs kokius pletkus? Kt. Sudirba liežuvius, paskiau ir pykstas Šts.
2. sunaudoti ką dirbant: Kiaulės rietus sudi̇̀rbau į dešras Šts. Visus žilvečius į krežį sudirbau Slnt. Sudirbau aš visus siūlus į tą nėrinį J.
3. darbu išvarginti, nuvaryti: Mano rankos sudi̇̀rbtos: plaštakos kai mintinės naginės kietos Jnš. Jos rankos jau nebedailios, nudegusios, sudirbtos I.Simon.
| refl.: Su medžių vežimu kumelės labai susidi̇̀rbo Brt. Susidi̇̀rbę jau plaučiai Str.
| Mašinos nelygiuos laukuos tuoj susidi̇̀rba (sudyla, sugenda) Brt.
4. paruošti sėjai, suarti, suakėti: Jis sudi̇̀rba daržiuką visiem Lnkv. Devynis aktarus žemės argi te senam žmogui sudi̇̀rbt JnšM. Prastai šiemet sudi̇̀rbom bulbas (bulvėms žemę) Kp. Tą visą plečių į smulkias dulkes buvo sudirbę (suakėję) BsPI109.
| refl.: Linai apakėt senam mėnesy, tai žemė geriau susidirbs Ds.
5. sugadinti, sunaikinti: Visą amželį sudi̇̀rbo Pgg. Kiaulės sudi̇̀rbo linus Kp. Kai užkliuvau už kelmo, i sudi̇̀rbau roges Glv. Toks kriaučius medžiagą tik sudi̇̀rbo, sukarpė Brt. Šuo sudi̇̀rbo marškinius į skvytus Jrb.
| prk.: Ji juodan dumblan sudirbo jo ramią nuotaiką rš.
| refl. tr.: Susidirbo gyvenimą, i tiek Krč.
ǁ sumušti, sužaloti: Sudi̇̀rbo jį kap kartų obuolį Brt. Guli visas sudi̇̀rbtas, nepasijudina Brt. Tę kumeliai jį sudir̃bs Jz. Ka sudi̇̀rbo jam veidą, net baisu Jnš.
6. sutepti, subjauroti: Pẽklasmale rankos sudi̇̀rbtos Gs. Vyk katę nuo kelių, sudir̃bs drabužius! Skr. Reikė ar pasraityt kelnias – labai sudi̇̀rbsi po arimą Sdk.
| refl. intr., tr.: Nesiglausk prie rato, su degutu susidi̇̀rbsi Skr. Neik pro molynę, susidi̇̀rbsi visas Ut. Nežinau ir pats, kuo aš čia rankovę susidirbau Trgn.
| Vaikas vygėj susidi̇̀rbo (apsikakojo) Brt.
| prk.: Merga, užsiimdama su juo, tik susidi̇̀rbo (nustojo garbės) Brt.
7. suniekinti, nuginčyti: Pasakysi žodį, jis tuoj sudir̃bs Ėr. Antanui ana ir žodžio neduoda pasakyt – tuoj sudi̇̀rba Užp. Sudi̇̀rbau kap šiltą vilną Btr.
ǁ sugėdinti, sukompromituoti: Sudi̇̀rbsiu vidury miesto sustikęs Dbk.
| refl.: Ot susdi̇̀rbo visų žmonių akyvaizdoj! Dbk.
◊ į šuñs kar̃ną sudi̇̀rbti Ds išpeikti, išjuokti.
káilį sudi̇̀rbti sumušti: Sudi̇̀rbo jam káilį Brt.
uždi̇̀rbti
1. tr. padirbti, padaryti: Usnys didelės kai giria, pūsles uždirbau beraudama Skr.
2. tr. aklinai užtaisyti: Abudu galai uždirbti, tik skylė pragręžta [bačkoje] Mžk. Neuždirbta troba (neaplubota), vėjai ir laksto kiaurai Šts.
ǁ aptaisyti, apdaryti: Aš knygą uždi̇̀rbau Dv.
ǁ užpinti: Uždi̇̀rbk lopišio viršų, ir būs vilnoms pasidėti kretilas Šts.
3. tr., intr. SPII36, R121 užpelnyti: Iš uždirbtosios mistumei J. Dirbau dirbau, ir šuniui palakt neaždi̇̀rbau Ds. Mes uždi̇̀rbom karvę Pkl. Per vasarą daug šimtų aždi̇̀rba, kas laiko turi Str. Nieko neažudirbi Dv. Va, ir uždi̇̀rbai (sudaužei, pagadinai) torielką Slm. Geras liežuvis i be rankų duoną uždirba LTR(Vdk).
| refl.: Užsidi̇̀rbo prie griovių – žada motociklą pirkt Slm. Atdaviau skolą uždirbdamõs (užsidirbdamas) Plng.
ǁ užsitarnauti: Ponali, par daug mane myli, dar neuždirbau tokios mylestos M.Valanč.
| refl. tr., intr.: Liauk, užsidi̇̀rbsi diržą! Skr. Matai, mušeika ką užsidirbo Ėr. Neklausydamas tėvo, vaikas taip užsidirbo, kad geros dienos nemato Jnš.
4. tr. atlikti darbą, už kurį turi būti atidirbta (atsilyginta darbu): Uždirbk man talką, aš tau užmokėsiu paršeliais Šts. Atleisk mergę į talką, yra uždirbta Šts.
5. tr. kito veiksmažodžio reikšmei sustiprinti: Užgesė žvakes, uždi̇̀rbo Grg.
1. intr., tr. SD316, R, K atlikti kokį darbą, ką nors daryti, darbuotis: Ramiai dirbti savo darbą sp. Žmonės vasarą pluša di̇̀rba J.Jabl. Jis dieną naktį di̇̀rba J.Jabl. Darbininkas di̇̀rba darbą dirbamose dienose J. Jis dar tebedi̇̀rba lauke Grž. Senelis jau seniai nebedi̇̀rba, serga Grž. Reikia ben kiek dirbtienai namuos, o popiet gal priseis mėšlas vežtienai Ut. Gerai yr, kad mokslo turi – nereik iš peties dirbti Klp. Čia it kojoms (prastai) dirbta Pln. Di̇̀rbk di̇̀rbk žmogus be jokio pasilsio Srv. Di̇̀rbu už pilvą, o daugiau nieko negaunu Alk. Iš akies dirbau, nė vinkelio neturėjau Pc. Di̇̀rbk di̇̀rbdamas, nežiūrėk, kas kur šneka Ds. Tu jam di̇̀rbk, būk, o jis dvakinės Grž. Samdė mane darbui dirbti J.Jabl. Di̇̀rbk tu kaip di̇̀rbdamas, o pasirodys, kad ponui neįtiksi Trk. Kai ateisim jūsų raginti, būkit jau bedirbą, tai nė raginti nereikės J.Jabl. Aš neįtinku anam di̇̀rbęs Grg. Di̇̀rbantis pakėlė galvą ir nusijuokė Krtn. Čia žmogus dirbantỹs užsimsi su šnekom Grl. Dirbant nereik juokų daryti J.Jabl. Dirbus reiks ir pasilsėti J.Jabl. Čia žmonių dirbama ir norima dirbti J.Jabl. Nėra nė vieno di̇̀rbamo žmogaus (kuris galėtų dirbti) Rm. Šiūpelio galas prarūdijo, matyt, nedirbdamas Rm. Šventos dienos ir jomarko dienos nedirbamos buvo Vkš. Dabar arkliai ne ką juk di̇̀rbamys yr Slnt. Čia jo dirbamas kambarys J.Jabl. Čia laikom ir jaučius dirbamus (ariamus) J.Jabl. Dirbtais arkliais nevažiuoja turgun J.Jabl. Kurgi tavo dirbančióji kumelė? Rgv. Sau dirbai ką nedirbai, reikėjo ponui dirbti Pč. Dirbtinus darbus padirbęs, grįžo į Rymą M.Valanč. Dirbau darbelį be pailselio KlpD114. Kad būt dirbtas sunkus darbas, žiedeliai žibėtų NS1210. Šešias dienas žmogus tedirb, o sekma diena yra … atilsis BPII423. Dirbsi dirbęs, o po darbo galėsi pasilsėti BsMtII16. Aš jį bedi̇̀rbant radau KBI35.
| Dirbamà diena KII349. Psalmus … paeiliui imk taip ant šventų dienų, kaip ant prastų, alba dirbamų, dienų Mž498.
| Di̇̀rbu kiek galėdamas: kẽliais alkūnėms einu Erž. Vasarą žiemai di̇̀rba, žiema vasarai Tsk. Vieną pusę darbo di̇̀rba protas, kitą rankos Kpr. Jis dirba, kad net kojos virba Plv. Di̇̀rba kaip svetimais nagais Jnš. Tu di̇̀rbi kaip ne savo rankoms Rs. Dirba kaip be nagų Vl. Suvertė malkas po kojų, dirba kaip ne sau Jnš. Dirba kaip juodas jautis (daug, sunkiai) Nj. Jie tenai kaip jaučiai dirbdavę J.Jabl. Di̇̀rbau, lyg būčio pasamdytas Krtn. Iš jo darbininkas geras: par dieną di̇̀rba kaip skruzdėlė Jnš. Iš karto matyti, kad supranta darbą: di̇̀rba kaip senis Jnš. Par dieną teišvarė kelias vagas: dirba kaip miegodamas Jnš. Taip dirba, kaip žalias nedega (apie tinginį) Gmž. Valgyk, kad pilvas plyštų, di̇̀rbk, kad akys lįstų Šd. Nereiktų di̇̀rbti, jei duonos nenorėtum Krp. Dirbančiam padėk, prašančiam žadėk LTR(Jnš). Kas nedirba, tas nevalgo LTR. Duok, Dieve, visa žinoti, ne visa dirbti S.Dauk. Lengviaus yra liepti, nekaip dirbti S.Dauk. Nieko nedirbdami mokomės piktai daryti VP34.
| refl.: Di̇̀rbos jie di̇̀rbos su tais linais, o dabar reikia už niekus parduot Slm. Iš pagirių nesidi̇̀rba, ir tiek Grž. Duktė di̇̀rbas ir di̇̀rbas su tais gyvoliais Akm. Di̇̀rbamos visa naktį, bet piningų neiškasėm Šts. Be rankų pats darbas nesidirba LTR. Kaip tik sukrauja negyvėliai tuos grabus, tai jis vėl užgieda, ir vėl sugriūva – taip jis dirbosi iki gaidžių BsV270.
ǁ turėti užsiėmimą, tarnauti, verstis: Kuo tu verties, ką tu dirbi? Bs. Jie čia savo drabužiais (savo drapana) dirba (tarnauja) J.Jabl.
ǁ intr. judėti, krutėti: Vaikas nepasėdi ramiai – tai rankom, tai kojom di̇̀rba Ėr. Ir senukai kartais ima biznute eiti – tik kojos smulkiai di̇̀rba Gs.
ǁ tr. atlikti, daryti, vykdyti: Nuvažiuosme an daktarą, aparaciją dir̃bs Kvr. Atėjo vakaras, pavogė meitelį, o ūkinykas kratą di̇̀rba Rs.
ǁ veikti, daryti, elgtis: Ką dirbsi nepykęs – kiaurą dieną neėdęs stoviu! S.Dauk. Ką dirbs šuva nelojęs Sln. Neteisiai dirbom ir piktenybę padarėm Mž562.
| refl.: Kiek provojos, di̇̀rbos, bet palangiškiai nėko grapuo nepadarė Plng. Kaip ponai norėjo, taip di̇̀rbosis su baudžiauninkais Btg.
ǁ tr. ruošti, rengti, daryti: Lytus dirba badus, bulvės supuvo Varn.
2. tr. gaminti, daryti, kurti: Čia jau geležinkelį baigia di̇̀rbti į Panevėžį Jnšk. Ar namo kampus di̇̀rbsi į šulą, ar į kertę (leisdamas rąstus į šulus ar nerdamas)? Prk. Moterys marškinius di̇̀rbo namie, krautuvėj nebuvo Btg. Įejo į širdį kuniguo, kad reik di̇̀rbti mūro koplyčią ant Birutės kalno Plng. Mūsų karvė gera mėšluo di̇̀rbti, o pienuo nekoki Šts. Jis sakė, kad šiandie di̇̀rbsiąs kurpes Skdv. Toks geras vaikis, o dar indus taip gražiai moka dirbti Žem. Upė Gauja, o kita dirbtà dabar Dv. Turguje pirkau medų – išrūgo, išputojo, mat netikras buvo – di̇̀rbtas Rm.
| Į tuos korius jos tą medų di̇̀rbdavo (nešdavo) Smln.
| refl. intr., tr.: Ta vanelė di̇̀rbas iš lentelių Nt. Rėčkelė rūgštyniuota, putos tuoj di̇̀rbas [giroje] Sl. Iš tokios šlynos dirbasi plytos ir stogdangčiai A1884,130. Ar čia sau ratus di̇̀rbies? Ds.
ǁ daryti (kuo), keisti pavidalą, versti: Į vagis di̇̀rbi tu vaiką tokiais patarimais Als. Pievas dirbsiam į dirvas Šts. Į bekoną kiaulaitę di̇̀rbsu Šts.
ǁ kurti, sudarinėti: Ir terminai turi būti dirbami taip, kaip yra žmonių dirbami paprastieji kalbos žodžiai J.Jabl.
3. tr. purenti, taisyti sėjai (žemę): Ar mokės žemę di̇̀rbti? Gs. Aš di̇̀rbau pūdymus (ariau, akėjau) Lnkv. Gargždiškiai kiteip laukus di̇̀rba Krtn. Kiek turit dirbamõs žemės? Slv. To krašto laukai buvo gerai dirbami rš.
4. tr. megzti, nerti, pinti: Mama pirštines dirba Ėr. Jis moka jau doklą di̇̀rbti Ėr. Tą virbaliuką išbaigsiu di̇̀rbt ir lempą degsiu Rm. Gaspadorius pančius vija, o gaspadinė pirštines dirba LTR(Ob).
5. tr. daryti tinkamą dėvėti, minti, minkštinti (odą, kailį): Jis kailius moka di̇̀rbti Slm. Dirbtà skūra yra brangesnė Krtn.
^ Už vieną kailį dirbtą dešimtį duoda nedirbtų VP48.
6. tr. gadinti, trypti: Aure žąsys kad di̇̀rba avižas – išvykit! Rm.
7. tr. euf. teršti, dergti: Tos antys tik kiemą di̇̀rba Rm.
8. tr. Slm niekinti, plūsti: Visaip kaip di̇̀rba tave jis žmonių akyse Pšl.
ǁ refl. bartis, skandalyti: Dirbkis kiek tu nori, aš tavęs nebijau Šts.
9. tr. tepti, dažyti, daryti: Tėvelis, išrauginęs kailius, dirbdavo juos baltai kreida rš.
◊ gývus pi̇̀nigus di̇̀rbti daug pelnyti: Tas gývus pi̇̀ningus di̇̀rba Slnt.
juokùs di̇̀rbti tyčiotis: Juokus dirbti gan pavojingas dalykas V.Kudir.
káilį di̇̀rbti mušti, perti: Namo … su tokiu drabužiu nemisliju eiti, bo Liciperis pradėtų man kailį dirbti BM181.
liežùvis di̇̀rba daug kalba: Liežuvis dirba, ir dar kaip dirba! Ašb.
su liežuviù di̇̀rbti (di̇̀rbtis) plepėti: Su liežuviù di̇̀rbo di̇̀rbo, tai i pakliuvo Gs. Eina tik bobos drūžėms, su liežùviais di̇̀rbas Vgr.
antsidi̇̀rbti (ž.) tr. užsidirbti: Jei antbūsiu metus, gerą paviržį antdi̇̀rbsiuos pas gaspadorio Šts.
apdi̇̀rbti tr.
1. R padaryti, atlikti darbus, susidoroti su kokiu darbu: Ji viską viena apdi̇̀rba Rdm. Didumą darbų apdirbau J. Vai ir ateina mano mergelė, apdirbus visus darbelius BsO156.
| Visą lėkštę apdi̇̀rbo (suvalgė) per minutę Jnš.
| refl.: Vis bėga, šniokščia uždusęs, vis neapsidirba Kn. Mes jau kaip ir apsidi̇̀rbę į šį tarpą Pgr. Palauk, kai apsdirbsiu didumą, maž padarysiu Sdk. Su vagimi mes vieni apsidirbsime (susidorosime) Brt. Tiek suvirto tų darbų, kad tiesiog nebegali apsidirbti I.Simon.
ǁ refl. Vvr nugalėti, priveikti: Paduok tik, su tokiais vaikais dviem galiu apsidi̇̀rbti Srv. Da aš lengvai apsdirbsiu su tokiuo Skdt.
2. apdoroti, sutvarkyti (konkretų daiktą): Mūsų brigada greičiau rugius apdirbs (sov.) Skr.
| Žėdnas kaimas kapinaites laikė: aptvertos, kapai apdirbti Skr. Tas vertimas buvo išleistas naujai, 1755 m. apdirbtas mokykloms rš.
ǁ aptaisyti, apvesti: Teip, tėvas apdirbo savo sodną aukštu mūru BsPII41. Reik šulinio viršų apdi̇̀rbti Krtn.
| [Pypkė] gražiai išmarginta, ištaisyta, auksu apdirbta SI377.
3. Vkš išpurenti, išdirbti (žemę): Susiedas apdirba su arkliais [daržą] Nj. Ar tu savo lauką jau apdi̇̀rbai? KII375. Laukai jau apdirbti B. Išsiuntė tada jį Viešpats Dievas iš sodo Eden, kad apdirbtų žemę Ch1Moz3,23.
4. apmegzti, apnerti: Apdi̇̀rbo visus kraštelius karbatkėlėm Ds.
5. apteršti, aptepti: Ogi kad apdirbti̇̀ musių langai! Slm. Apdi̇̀rbot stalą ir nueinat kai paršeliai Sdk. Žąsys purvinom kojom apdi̇̀rbo audeklus Brt. Vienas (sūnus), ir tas apdirba sienas J.Jabl.
| refl.: Kurgi tu buvai inlindęs, kad visas teip apsidirbęs! Ds. Pasaugok rūbus, kad degutu neapsidirbt Trgn.
6. apgadinti: Palikau atkilus vartus, gyvuliai ir apdi̇̀rbo (išmynė) daržą Vdžg. Ką čia ieškot, jau baigta – apdi̇̀rbo varnos Gs.
| Tamsi, o tu dar skaitai – nori akis apdi̇̀rbti Krš.
ǁ apiplėšyti, apdėvėti: Tai greit apdi̇̀rbai suknelės alkūnes Šk. Nusipirko gražų nertiniuką i tuoj apdi̇̀rbo Šln.
7. apgauti, apsukti, apvogti: Su tuo žemės pirkimu dailiai mane apdi̇̀rbo Brt. Šiandien mieste mane apdi̇̀rbo (apvogė) Jnš.
ǁ suvilioti: Bernas mergą apdi̇̀rbo Brt.
atidi̇̀rbti
1. tr. (iš naujo) padirbti: Mistras apgulė Kauno pilį, iš naujo atdirbtą S.Dauk.
2. intr. SD215 atsilyginti darbu: Tam ponui atidirba už pašarą, už ganiavą BsPIV242. Atidi̇̀rbk, kiek buvai žadėjęs J.
| refl.: Daviau tūkstantį, daugiau, sako, atsidirbsim Ėr.
atsidirbtinai̇̃ adv.: Atsidirbtinai̇̃ talkinėtis Brs.
3. tr. tam tikru atstumu (nuo ko) padirbti: Toliau nu sienos atidirbtas pečius vadinas užkaklis Šts.
4. tr. daug išdirbti, dirbant privargti, prisidirbti: Aš savo dienas jau atdi̇̀rbau Vvr.
| refl.: Nenoriu pas kunigus, aš pas juos atsidi̇̀rbau KzR. Aš savo jau atsidi̇̀rbau, vaikai dabar tegul dirba Vvr.
5. tr. Užp dirbant apgadinti: Kirvį atadi̇̀rbo (į akmenį atšipino, išdaužė) Ds.
įdi̇̀rbti tr.
1. padirbti, nudirbti: Kiek darbo lauke nuvalioju, įdi̇̀rbu, o tu namie nieko nepadarai Skr.
ǁ pastatyti (viduje): Įdi̇̀rbk pečių, įdėk langus saklyčio[je] J.
| refl. tr.: Įsidi̇̀rbau pečių, ir žiemos nebijau Šts.
2. įstatyti, įkelti: Darže, netoli namų, davė iškasti naują šulinį; daržo gale vartelius įdirbti I.Simon. Jei par trejus metus neįdirbo barčių (neįkėlė į pažymėtus medžius), tad svetimas tą medį gal naudoti S.Dauk. Palangoj yra tiltas, įdirbtas į jūrą Plng.
ǁ refl. dirbant įlįsti: Anglių kasikams giliai į žemę įsidirbus, pratrūko vakar vandens versmė LC1879,7.
3. refl. J įkibti, įnikti į darbą: Kad įsidi̇̀rbo, tai nė valgyt neina Brt. Jo šiam dalykui ištirti ir suprasti gerokai įsidirbta J.Jabl.
| Kiškis bus insidirbęs in obeleles Brsl.
| Tarp laikų sudurtinių reikėtų skirti – sudurtiniai pabaigos ir pradžios, arba įsidirbamieji, laikai J.Jabl.
4. darbu pelnyti: Perniai du šimtu darbadienių įdi̇̀rbau Pnd. Ten muno yr įdi̇̀rbta aplink šimto rublių Trg. Kiek esi įdi̇̀rbęs, tiek gausi Šts.
5. pripratinti prie darbo: Bobutė mane savo šiurkščia, įdirbta rankele pamielavo Vaižg.
| refl.: Pirštai neįsidirbę, lankstūs Vaižg.
6. Zr įtręšti, išpurenti, paruošti sėjai (žemę): Reikia mokėti kaip žemę įdirbti rš.
| refl.: Augalai mėgsta gerai įsidirbusią žemę rš.
ǁ įsėti (įarti, įakėti): Ir miežius pabaigėm sėti, tik dar neįdi̇̀rbom Kair. Pavasarį, vasarojų įdi̇̀rbę, misliam pradėt statyt Sdk.
| refl.: Katras grūdas giliau įsidi̇̀rbo, tas išdygo Skr.
7. įmegzti: Raštus įdi̇̀rbsiu į pirštinę Rm.
8. įminkštinti, išdirbti (kailį, odą): Gerai įdirbtas kailis rš.
9. įtepti, įjuodinti, įterlioti: Tiek įdi̇̀rbau kelines, kad niekuo negaliu išimti dėmės Ds. Andi̇̀rbai rankas, dabar rašai Lz.
| refl. tr.: Insidi̇̀rbo kraujin veidą Lz.
10. įskųsti: Įdi̇̀rbau aš aną gerai, t. y. įskundžiau J.
◊ kilį įdi̇̀rbti įmušti, įlupti: Kap įdir̃bs jai káilį, tai pasijudins prie darbo Brt.
išdi̇̀rbti; SD417
1. tr. išdaryti, ištaisyti: Išmislijo, iš ko išdi̇̀rbtie Lz. Dar išdirbčia tau kryželį baltų akmenėlių, prisirinkus, prisinešus net nuo Nemunėlio LTR(Pnd). Visi mūrai išdirbti kalkėm, be jokio cemento Skr. Išdirbo bokštą aukščiausį Šts. Kanalai [pelkėse] dabar visur išdirbti̇̀ Grd. Pašaluo bėgant, išdirbk (išvažinėk, išmink, išark) į juodą purvą, ir išnyks žlūgės ar šalpusniai Žml.
| refl.: Keletai dienų praėjus, midus išsidirbo (išsistovėjo) prš.
ǁ refl. apdirbti, apdoroti (linus): Oi čia bus geri linai, kai išsidir̃bs Slm.
ǁ išskirti: Nebišdirba mašina grūdų iš pelų, leiskiat mažiau Varn.
ǁ išskobti: Iš visokių medžių vidurį išdi̇̀rbs išdi̇̀rbs, i būs aulys Gd.
ǁ sunaudoti ką dirbant: Senūsius sijonus į kaldras išdirbom Šts. Šiaudus išdi̇̀rbi kūliam, nėra mėšlo Trs.
2. tr. išgražinti, išmarginti: Reikia tik išdi̇̀rbt gražiai, o pirkėjų bus Trgn. Mūsų trobos puikios, išdi̇̀rbtos Nt.
3. intr. kurį laiką dirbti: Metus išdi̇̀rbo i nežino, ką jis gaus Pšl.
4. tr. išvarginti ilgai, daug dirbant: Išdirbtos rankos skauda senatvėj Šts. Arkliai neišdirbti̇̀ – eina gerai Snt.
| refl.: Ko benorėti iš jo stiprumo – taip išsidi̇̀rbęs, išsipliekęs Ds. Sveika buvau, neišsidirbusi Šts. Sena, išsidirbusi, bet dar paiškalbi boba Ggr. Kai išsidi̇̀rbęs, ir poilsis in greitųjų nepadeda Msn.
5. tr. išmiklinti, išlavinti: Tas arklys mažai išdi̇̀rbtas, daug vargo ariant Plv. Jis turėjo liežuvį išdirbtą rš.
| refl.: Išsidi̇̀rbo geras meistras Brt.
ǁ ištobulinti, išugdyti, sukurti darbe: Mūsų terminologija šioje srityje dar neišdirbta A.Janul.
| refl. tr., intr.: Išsidirbo tam tikros normos, kaip toji valdžia tenka kitiems, kaip galima ji paveldėti A.Janul. Aš išsidirbau sau pažiūrą J.Jabl.
6. tr. išpurenti, paruošti sėjai (žemę): Žemė išdi̇̀rbta Vlk. Miško kerpę išdirbti į dirvą negal, reik išdeginti Šts. Kad iždirbsi žemę, neišduos tau daugiaus galybės savo Ch1Moz4,12.
išdirbtinai̇̃ adv.: Žentas paėmė pusininką išdirbtinai, t. y. kurs jam išdirbs laukus ir visus darbus J.
| refl. tr.: Čia pirm buvo Nemuno šlaitas; žmonės išsidirbo tuos krantus Skr.
7. tr. išmegzti: Visokiais kvietkais ana išdi̇̀rba Ds. O, kaip pati bemokanti išdi̇̀rbt raštus! Jnš.
ǁ refl. mezgant susinaudoti: Visi siūlai išsidi̇̀rbo – nebėr kuo pirštines pabaigt Rm.
8. tr. B išminkštinti, išminti (odą, kailį): Turiu keturius išdi̇̀rbtus kailius Sdk. Skranda blogai išdirbta – tuojau šlampa Brt. O suskaitykime, kiek kailių išdirba patys lietuviai V.Kudir. Ožena išdirbta SD124.
^ Oda neišdirbta – batų nenešiosi PPr47.
9. tr. išgadinti, išniokoti, išnaikinti: Visas avižas išdi̇̀rbo arkliai Kt. Kviečiai kap patalas išdirbti̇̀ (nušliaužioti paukščių) Brt. Išdi̇̀rbo (išdaužė) tiek langų! Ėr. Visi miestai išdirbti̇̀ (subombarduoti) Gs. Kas čia tuos visus šaukštus išdi̇̀rbo (išmėtė) Rm.
10. tr. ištepti: Veršis su snukiu išdi̇̀rbo tavo nugarą Skr.
| refl. tr., intr.: Su suodžiais išsidi̇̀rbo visą veidą Jnš. Išsitepęs, išsidi̇̀rbęs, sakytum koks kaminkrėtis Sdb.
11. tr. Up išplūsti, iškeikti: Išdi̇̀rbo, išjuodino visai nekaltai Brt. Pala, aš ją sutikus da ne teip išdi̇̀rbsiu! Zp. Išdirbau kai šunį už tokius darbus Dbk. Išdi̇̀rbo į kojos autą (smarkiai) Kal. Išdirbsiu aš jį į šuns dienas LTR(Krtn). Aš jį išdi̇̀rbau šunio karnon Ut.
| refl.: Abu susitikę visokiais žodžiais išsidirbo Užp.
12. tr. kito veiksmažodžio reikšmei sustiprinti: Teip bemylėdamas išvaišino išdirbo lig nebnorint M.Valanč.
◊ ×káilį (skū̃rą) išdi̇̀rbti išperti, išlupti: Kaip išdir̃bs tėvas káilį, tai žinosi! Kt. Da išdirbo gerai abiem skūrą ir išvijo BsPIV237.
liežùviais išsidi̇̀rbti išsiplūsti: Išsidi̇̀rbo liežùviais, kiek galėjo Brt.
su liežuviù išdi̇̀rbti išplūsti: Jis tą žmogelį nuo kojų apačių išdirba su liežuviu Dr.
nudi̇̀rbti; SD349
1. tr., intr. atlikti darbą, nudoroti, sutvarkyti: Ana apgrabu darbus nudirba J. Vasarojų pradienykais nudi̇̀rbau A.Baran. Esam sveiki, viską nudi̇̀rbom Pc. Pasisėdęs krestuką (pintinėlę) tik nudi̇̀rba (nebeturi sveikatos) Pj. Visas darbymetes nudirbdavo dienininkai rš. Jau diktą šmotelį [runkelių] nudi̇̀rbo (apkaupė) Žal. Nusipirko mašiną, užsisėdęs pavaikščiojo, ir nudi̇̀rbta (nupjauta) Gs. Ėdi už tris, o nenudirbi nei už vieną KrvP(Slnt). Viena linelius nudirbau, liūlia, viena linužėlius nudirbau, liūlia LTR(Pš). Šešias dienas dirbsi, ir visus tavo darbus nudirbsi BB2Moz20,9. Jis jau nebepaėjo, nei ką nudirbti galėjo BPII455.
| Vertėjas šitą savo darbą turėjo kiek rūpestingiau nudirbti J.Jabl.
^ Ko akys baidos, rankos nudi̇̀rbs Žd.
| refl.: Nusidirbti žmonėms kad bent nelytų Nt. Šiemet laukai anksti nusidi̇̀rbo Kp.
| Kai nusidi̇̀rbo, labai gražus [antkapis] Gs.
ǁ atsilyginti darbu, atidirbti: Vieną parą nudi̇̀rbau Pgg.
nudirbtinai adv.: Nudirbtinai atduoti N.
2. tr. mokamai padaryti: Kaminą turbūt nenudi̇̀rbo (blogai padarė), kad rūksta ir rūksta Kt.
3. tr. darbu nuvarginti: Rankos buvo nudi̇̀rbtos į smertį Prk.
| refl. R: Tiek nusidi̇̀rbau par dieną, ka vos kojas bepavelku Vvr. Aš nuilsus, nusidi̇̀rbus nuo sunkių darbelių Plv. Eikiat gult, vaikai, išvargę, nusidi̇̀rbę Erž. Žmogus nusidirbęs pasensti Žem.
^ Nusidirbo kaip rugius pjovęs PPr47.
ǁ refl. nuo darbo nudilti: Žirklės jau visai nusidi̇̀rbusios, vien pentys Skr.
4. refl. ką nors (laukų darbus) dirbant nutolti, nueiti: Ji nusidirbo toly[n] su savo darbu, ateina ant tos vietos – vaiko nėra Smln.
5. intr. paskubomis nueiti, nubėgti: Nudi̇̀rbo i nudi̇̀rbo šuva per lauką – an zuikį ani pažiūrėjo Glv. Kad nudi̇̀rbo tai nudi̇̀rbo, kai pasakiau Blnk.
6. tr. R3 išdirbti (žemę): Maž vienas visą žemę nudirbo Žem.
| refl.: Jei nedirbsi, gyvenimas (sodybos žemė) pats nenusidirbs Šts.
7. tr. numegzti: Nudi̇̀rbk man naujas pirštines Paį. Tuojaus nudirbo šilkų tinklą, pradėjo gaudyt ir sugavo žalią žuvaitę BsMtII160.
| refl. tr.: Anas šią žiemą nusidi̇̀rbo bradinį Trgn. Nusidi̇̀rbau skarelę Trgn.
8. tr. nugadinti, numindžioti, sunaikinti: Arkliai įeję ir kad nudi̇̀rbę kviečius Slnt. Naują čemodanelį nudi̇̀rbo Klk. Šaką nuo medžio nudi̇̀rbti, nuanuoti KI1. Visai man tu batus nudi̇̀rbai Up.
9. tr. nutepti, nuteršti: Nudi̇̀rbs jūsų skarytę gražiąją tos musys Žeml.
| refl.: Nusidi̇̀rbo, nusitepė kningelės Šts.
10. tr. apvogti, apiplėšti: Nudirbo mumis vokyčiai kaip po krikšto Šts.
11. tr., intr. kito veiksmažodžio reikšmei sustiprinti: Vainos nuplikė nudi̇̀rbo visus Dr. Kiek žmonių karėj nudi̇̀rba nušauja Skr. Tokiais trumpais batais nušlapsi nudi̇̀rbsi be[e]idamas Plt.
◊ deviñtą káilį nudi̇̀rbti labai išnaudoti: Tas tik ir žiūri, kaip darbininkui devintą kailį nudirbti A.Vencl.
káilį nudi̇̀rbti išperti: Taip ir niežti nudi̇̀rbti káilį Žmt.
padi̇̀rbti
1. tr., intr. atlikti kokį darbą: Aš tai nieko nepadi̇̀rbau par tuos mėnesius, i dyka nesėdėjau Mžš. Daug tu padirbsi, in saulę žiūrėdamas Ktk. Dviejų darbų draug aš nepadi̇̀rbu A.Baran.
^ Ką padi̇̀rbsi šiandien, rytoj nereiks Ds. Darbą šiandien padi̇̀rbk, pyragą rytui pasidėk LTR. Gulėdamas nedaug tepadirbsi PPr37.
| refl. tr., intr.: Pasidirbai darbą – gali pasilsėti Ll.
^ Darbas dirbant pasidi̇̀rba Ėr.
2. tr., intr. pagaminti, padaryti, sukurti: Da berniokai išeidami kaip padi̇̀rbo kruopų, tai vis ir turim Sdk. Reik iš molio aslą padirbti S.Dauk.
| Neilgai gyveno, bet jau skolos padi̇̀rbo KlvrŽ. Kaip liepė, taip ir padi̇̀rbo BM252. Tokį ten padirbau bildesį, kad pats Gumbakis vienmarškinis išpuolė veizdėti Žem.
| refl. tr., intr.: Ežys pasidirbo kinį, išklojo jį lapais Blv. Turėjo pasidirbtõs arielkos ir girkščiojo Nt. Trinant [kanapes,] pasidi̇̀rba kaip ir pienas Sl.
| Kad pasidi̇̀rbo (pasirūpino) vaiką, tegul ir augina Brt.
| Kaip pasidi̇̀rbau (nepasisekė), negaliu nė žmogui pasakyti Slnt.
^ Mergaujo mergaujo, martaujo martaujo, akis pasidi̇̀rbo ir pati išlindo (aguona) Krs.
ǁ užmegzti, užauginti: Muno rugiai grūdo nepadi̇̀rba Krtn.
3. intr. padirbėti, pasidarbuoti: Padirbk ben kiek ore – sveikiau Slm.
| refl.: Kai pasidi̇̀rbi, valgis eina kai su medum Skr. Kaip jis jau pasidirbo, jau jam visi valgiai gardūs BsPIII180.
4. tr. padaryti, paversti: Padi̇̀rbai mane nelaimingu Krtn.
| Žaltys i prašo: „Padi̇̀rbk muni žmogum“ Mžk.
| refl.: Ranka juoda pasdi̇̀rbo tokia Viln.
| Ūkvedis velniu buvo pasidi̇̀rbęs Šl.
5. tr., intr. įdirbti (žemę): Kaip tik nekaip padi̇̀rbta, ir nebeauga Sdk.
6. tr., intr. Dkšt paveikti: Teip yr, nieko nepadi̇̀rbsi! Grg.
pardi̇̀rbti; tr. nuvarginti darbu: Parvaikščiojau kojas šitom klumpėm, pardirbau pūslėtas rankas Ašb.
| refl. R: Žmonelė (moteris) visai jau parsidi̇̀rbus Brt.
pérdirbti; SD299
1. tr. iš naujo padirbti, pertaisyti: Tai ne tikra arbata, tik krautuvės perdirbta V.Kudir. Párdirbau užėdį (ėdžias), i vėl laikys kelis metus Vvr. Bibliotekoms perdirbamos senų kareivinių daržinės rš.
| Nebuvo perdirbtas tas tekstas ir vėliaus rš.
| refl. tr.: Persidirbo eilutę – ir vėl kap nauja Brt. Persidirbo (persistatė) stubas, ir turi padėjimo Brt.
ǁ perauklėti, pakeisti (charakterį): Karūmenėj žmogų pérdirba Gs.
| refl.: Kad būtų pas svetimą, mažu pérsidirbtų Kt. Ot pérsidirbo, lygiai ne tas po vestuvėm Skdt. Kazimieras persidirbo visai į kitą žmogų rš.
ǁ suvirškinti: Obelius greit pérdirba Rmš.
2. intr. daugiau dirbti, negu reikia: Aprokuoja, ka jis pérdirbo Gs. Perdirbai visą nedėlią Žem.
3. intr. praleisti kurį laiką dirbant: Pri tos trobos visą vasarą párdirbau Vvr.
4. tr. pervarginti darbu: Iš jauno párdirbtas arklys būna kiaurbira Trk.
| refl.: Pietų oras persidirbusiai Sofijai buvo visai tinkamas rš. Vaikas prie darbo pérsidirbo – guli kap negyvas Brt.
pradi̇̀rbti
1. intr. praleisti kurį laiką dirbant: Žinoma, vargas pradirbti tuo pradėjimu 6–7 valandas Vaižg.
2. tr. padaryti pradžią; truputį, nedaug padaryti: Važiuok par vėputinius ir pradi̇̀rbk pradžią Šts. Man tik pradžią pradi̇̀rbk, toliau pati moku Ds.
| refl. tr., intr.: Prasidirbau (prasibloškiau) sėklos, galiu sėti rugius Šts. Rozą pravažiuok, ir prasdir̃bs kelias Trgn.
3. refl. įprasti į darbą: Pusbernis prasidir̃bs ir da berną atstos Brt.
4. tr. dirbant prarasti: Sveikatą pradirbau, o dvaro neuždirbau Šts.
5. intr. turėti nuostolių dirbant: Daugiau pradi̇̀rbsi, nekaip aždirbsi Vj. Ne tiek uždirba, kiek pradi̇̀rba Skdv.
ǁ išeikvoti, prašvaistyti: Uždirbt ir pradi̇̀rbt jam sekasi Alvt. Pradi̇̀rbt yr kam, uždirbt nėr kam Nj. In mėnasio aždi̇̀rba nemažai, ale ir pradi̇̀rba Ktk.
6. tr. kiek išdirbti, išpurenti (žemę): Kitimet pasodėj pradirbsma kopūstam Sdk.
| prk.: Pradrįstu išeiti nors su medžio arklu į lietuviškos kalbotyros dirvą ir, pagal išgalių, mėgysiu pradirbti kur geresnį sklypą K.Būg.
| refl. tr.: Paėmė ganyklas, tai bus darbo, kol prasidir̃bs žemės Kp.
pridi̇̀rbti
1. tr. daug prigaminti, pridaryti: Tų [plytų] vis nevalioja pridirbtie Gs. Malkų reikėdavo pridi̇̀rbt ant vasaros Btg. Kodėl tu, seniuk, plutelių pridi̇̀rbai (valgydamas palikai)? Pc.
| Ta knyga daug triukšmo pridirbo rš.
| refl. tr.: Prisidi̇̀rbo vyno statinę Brt. Prisidi̇̀rbo pyragaičių ir laukia svečių Brt. Turint medžiagos, galima prisidirbti daiktų daugiau negu tam kartui Vaižg.
| Prisidi̇̀rbo vaikų, trimis kartoms aplink pečių (labai daug) Slnt.
| Prisidi̇̀rbo skolų iki kaklo Brt. Ot prisidir̃bs sau bėdos Brt.
^ Prisidirbo giros, kaip ragana deguto PPr408.
2. intr., tr. smarkiai padirbėti, prisidarbuoti: Jau aš iš jaunų dienų pridi̇̀rbau dvare Vlkv. Ką pridi̇̀rbi perdien, davė čerkelę degtinės, ir visas užmokestis Ad.
| refl.: Ir tu gana prisidirbai vakar J.Jabl. Aš prisidi̇̀rbau gerai – šieną variau į krūvas Lnkv.
3. tr. pridaryti, pridurti (prie ko): Kas gi, kad tu kelinti metai nebepridi̇̀rbi rūmui kito galo Ds.
ǁ refl. prisigludinti, prisišlifuoti: Iš šios medžiagos pagaminti guoliai gerai prisidirba rš.
ǁ Šts pritaikyti, pririnkti: Nesunku pridi̇̀rbti spynai raktas iš senųjų Ukm.
4. intr. papildomai, iš šalies uždirbti: Kad iš šalies nepridi̇̀rbčio, vaikai badu išdvasiotum Šts.
| refl.: Turi darbovietę ir prie šalies prisidi̇̀rba Brž.
5. tr. primegzti, mezgant pridurti: Turėjo blauzdines, tai galvas pridi̇̀rbo Ds. Tik kelios akys reikė[jo] bučiui pridi̇̀rbt Ds.
ǁ refl. tr. daug primegzti: Visos piemenės prisidi̇̀rbo tokių pirštinių Pc.
6. tr. euf. priteršti, pribjauroti: Stuba kap kiaulinykas vištų pridirbtà Brt. Katė pridi̇̀rbo miltus Dkk. Pridi̇̀rbai (užteršei) viralą Brt.
| refl. tr.: Prisidi̇̀rbęs kelnes ir vaikščioja dvokdamas Brt.
sudi̇̀rbti tr.
1. padirbti, padaryti: Aš savo rankoms viską sudi̇̀rbau Užv. Šitą andarėką sudi̇̀rbo mano rankos jaunų metų Brsl. Sudi̇̀rbau budinką numie ir atvežiau į vietą Plng. Sudi̇̀rbo pėdas į svetimą kiemą, bet prisisekė ir reštavo aną patį Šts. O vagos kada sudi̇̀rbtos Jrb. Plienas, kuris čionai sudirbamas yra, yra iš geriausio švediško gelžies Kel1881,50.
| Visą galvą sudi̇̀rbo (sugarbiniavo) Gs.
| Kiek turi, kiek sudi̇̀rba, tiek užrašo Vn.
| refl. tr.: Sytus [arpui] pats susidi̇̀rbsiu Lzd.
ǁ daryti, kad atsirastų, sukelti: Sudirba jomarką (barnius, triukšmą), negal apsiklausyti Šts. Ar nesudir̃bs kokius pletkus? Kt. Sudirba liežuvius, paskiau ir pykstas Šts.
2. sunaudoti ką dirbant: Kiaulės rietus sudi̇̀rbau į dešras Šts. Visus žilvečius į krežį sudirbau Slnt. Sudirbau aš visus siūlus į tą nėrinį J.
3. darbu išvarginti, nuvaryti: Mano rankos sudi̇̀rbtos: plaštakos kai mintinės naginės kietos Jnš. Jos rankos jau nebedailios, nudegusios, sudirbtos I.Simon.
| refl.: Su medžių vežimu kumelės labai susidi̇̀rbo Brt. Susidi̇̀rbę jau plaučiai Str.
| Mašinos nelygiuos laukuos tuoj susidi̇̀rba (sudyla, sugenda) Brt.
4. paruošti sėjai, suarti, suakėti: Jis sudi̇̀rba daržiuką visiem Lnkv. Devynis aktarus žemės argi te senam žmogui sudi̇̀rbt JnšM. Prastai šiemet sudi̇̀rbom bulbas (bulvėms žemę) Kp. Tą visą plečių į smulkias dulkes buvo sudirbę (suakėję) BsPI109.
| refl.: Linai apakėt senam mėnesy, tai žemė geriau susidirbs Ds.
5. sugadinti, sunaikinti: Visą amželį sudi̇̀rbo Pgg. Kiaulės sudi̇̀rbo linus Kp. Kai užkliuvau už kelmo, i sudi̇̀rbau roges Glv. Toks kriaučius medžiagą tik sudi̇̀rbo, sukarpė Brt. Šuo sudi̇̀rbo marškinius į skvytus Jrb.
| prk.: Ji juodan dumblan sudirbo jo ramią nuotaiką rš.
| refl. tr.: Susidirbo gyvenimą, i tiek Krč.
ǁ sumušti, sužaloti: Sudi̇̀rbo jį kap kartų obuolį Brt. Guli visas sudi̇̀rbtas, nepasijudina Brt. Tę kumeliai jį sudir̃bs Jz. Ka sudi̇̀rbo jam veidą, net baisu Jnš.
6. sutepti, subjauroti: Pẽklasmale rankos sudi̇̀rbtos Gs. Vyk katę nuo kelių, sudir̃bs drabužius! Skr. Reikė ar pasraityt kelnias – labai sudi̇̀rbsi po arimą Sdk.
| refl. intr., tr.: Nesiglausk prie rato, su degutu susidi̇̀rbsi Skr. Neik pro molynę, susidi̇̀rbsi visas Ut. Nežinau ir pats, kuo aš čia rankovę susidirbau Trgn.
| Vaikas vygėj susidi̇̀rbo (apsikakojo) Brt.
| prk.: Merga, užsiimdama su juo, tik susidi̇̀rbo (nustojo garbės) Brt.
7. suniekinti, nuginčyti: Pasakysi žodį, jis tuoj sudir̃bs Ėr. Antanui ana ir žodžio neduoda pasakyt – tuoj sudi̇̀rba Užp. Sudi̇̀rbau kap šiltą vilną Btr.
ǁ sugėdinti, sukompromituoti: Sudi̇̀rbsiu vidury miesto sustikęs Dbk.
| refl.: Ot susdi̇̀rbo visų žmonių akyvaizdoj! Dbk.
◊ į šuñs kar̃ną sudi̇̀rbti Ds išpeikti, išjuokti.
káilį sudi̇̀rbti sumušti: Sudi̇̀rbo jam káilį Brt.
uždi̇̀rbti
1. tr. padirbti, padaryti: Usnys didelės kai giria, pūsles uždirbau beraudama Skr.
2. tr. aklinai užtaisyti: Abudu galai uždirbti, tik skylė pragręžta [bačkoje] Mžk. Neuždirbta troba (neaplubota), vėjai ir laksto kiaurai Šts.
ǁ aptaisyti, apdaryti: Aš knygą uždi̇̀rbau Dv.
ǁ užpinti: Uždi̇̀rbk lopišio viršų, ir būs vilnoms pasidėti kretilas Šts.
3. tr., intr. SPII36, R121 užpelnyti: Iš uždirbtosios mistumei J. Dirbau dirbau, ir šuniui palakt neaždi̇̀rbau Ds. Mes uždi̇̀rbom karvę Pkl. Per vasarą daug šimtų aždi̇̀rba, kas laiko turi Str. Nieko neažudirbi Dv. Va, ir uždi̇̀rbai (sudaužei, pagadinai) torielką Slm. Geras liežuvis i be rankų duoną uždirba LTR(Vdk).
| refl.: Užsidi̇̀rbo prie griovių – žada motociklą pirkt Slm. Atdaviau skolą uždirbdamõs (užsidirbdamas) Plng.
ǁ užsitarnauti: Ponali, par daug mane myli, dar neuždirbau tokios mylestos M.Valanč.
| refl. tr., intr.: Liauk, užsidi̇̀rbsi diržą! Skr. Matai, mušeika ką užsidirbo Ėr. Neklausydamas tėvo, vaikas taip užsidirbo, kad geros dienos nemato Jnš.
4. tr. atlikti darbą, už kurį turi būti atidirbta (atsilyginta darbu): Uždirbk man talką, aš tau užmokėsiu paršeliais Šts. Atleisk mergę į talką, yra uždirbta Šts.
5. tr. kito veiksmažodžio reikšmei sustiprinti: Užgesė žvakes, uždi̇̀rbo Grg.
pérminti
Apibrėžtis
1 mi̇̀nti, -a (mẽna Krš), mýnė
1. tr. SD39, K trypti, mindyti: Gyvoliai ančlaidmu ir pardėm mina sėjimus ir pėdoja daigus vasarojaus J. Minu aš ant tako geltonus lapus V.Myk-Put. Paskui jie abudu nukeliavo tolyn, mindami po savo kojų treškantį sniegą J.Balč. Bet ji eina tvirtu žingsniu, nedvejodama, lyg eitų paprastais, kasdien mintais takais I.Simon. Vainikėlį an galvelės dėsiu, o šakeles po kojelių mi̇̀nsiu (d.) Gg. Jokit, jokit, sūnytėliai, šiuom mintu keleliu JV672. Ėjau kelužiu, myniau takužius, aš per ašarėles kelio nemačiau JD63. Vaikščiojo bernytis, žalią veją mindamas KlvD12. Ir minte mynė [vargą], kardais kapojo, mano vargelis nieko neatbojo (d.) Ktv.
| Eik į kluoną grendymą mint (lyginti) Jnk.
^ Mina ir mina kai kalakutas pavalkus NžR. Mi̇̀na kaip kalakutas naginę Krž. Gyvena kap žirnis prie kelio: kas eina, tas skina, kas nori, tas mina KrvP(Srj).
| refl.: Čia tos bulbės mi̇̀nasis – reik išrinkt Šln.
ǁ bristi, klampoti: Kur karvytės ėjo, žal' žolelė žėlė. Kur jaučiukas ėjo, juodą dumblą mynė NS256. Kas subatos vakarėlį myniau juodą purvynėlį (d.) Ds.
2. intr. statyti koją, stotis, remtis kojomis: Mi̇̀nk ant šio akmens KII236. Lokiai mina visa koja rš. Ak, kaip gražiai mina (kojas stato bėgdamas) arklys An. Jei norit pereit per upę, tai minkit in mano pėdas ir pereisit BsPIV275. Mynė in tą smalą, ir liko čeverykas – prilipo ir liko smaloj BsPIV95. Mẽna (lipa) an kojos, priekabių ieško Grd. Einu par kiemelį, minù į takelį JV942. Kilpelėn myniau, žirgelin sėdau, nušoviau karvelėlį, pilką raibuonėlį LTR(Mrk). Kas jau jam buvo, šitaip iš mažuotės nemina kojele Sdk.
| refl.: Slesnų pusnagų vėžiai minas pry žemės Šts.
ǁ trepsenti: Ji mynė vietoje ir be paliovos darė reveransus rš. Kada jis ėjo, išrodė labai skubinąs, tuo tarpu mynė vis ant vietos rš. Nemink kai kuilis ant vietos Žg.
| refl.: Tylėjo vyrai, mindamies ant vietos, o jų veidai niauresni buvo V.Krėv.
3. tr. prk. žeminti, niekinti: Nė vieno žmogaus nelenk ir nemink Vj.
4. avėti, nešioti: Minsi tas kurpes be galo rš. Apsiavė ji tas kurpes, eina, mina, brūžina į plytas, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla ps. Ilgai myniau tuos batus, nudėvėt negalėjau rš.
ǁ daryti išklypusį, klaipinti: Kam tu man šliurių kulną mini̇̀? Rm.
5. tr. OG371 spausti kojomis kraunant, dedant (vežimą, stirtą): Tąsė pėdus, mynė vežimus, ėjo paskui akėčias J.Avyž. Tu sunkus, gali gerai šiaudus mi̇̀nt ant stirtos Rm. Tėvas dėjo vežiman, o aš myniau Lš. Miegą minte primynėm – rugiai pusiau su pelais buvo Skdv.
6. tr. kojomis ar kokiu įrankiu minkyti, maišyti (molį, durpes): Molis su pelumis mintas SD199. Nemi̇̀ntos durpės – niekam tikę Prn. Mes zumpą [durpių] su arkliais minam Gs.
^ Eik tu peklon molio mintų (eik šalin)! LTR(Ppl). Eik molio mint Jnk.
7. tr. minkštinti, daryti tinkamą, dirbti (odą, kailį): Kailius minu B. Aš tariau, kad tu linus mysi, o tu kailius mini MŽ. Odų minama stuba B. Odų minamas peilis B.
8. tr. K skirti spalius nuo pluošto, laužyti (linus, kanapes): Minu, laužau linus SD147. Neminti linai N. Linus mi̇̀na pirty su mintuvais Pžrl. Mi̇̀namasis laikas linų atėjo J. Naktimis liuobam mi̇̀nsma linus, o dieną gulėsma Štk. Mẽna linus išsiviepusios Užv. Jų bus jau linai minami J.Jabl. Parėjęs (linus) mynęs, tuojau atsigulė J.Jabl. Ar esi matęs linų minamąją mašiną? J.Jabl. Arklys buvo linus mi̇̀ntas (juo mynė linus, įkinkę į minamąją mašiną) Lnkv.
^ Aš maniau, kad tu linus minsi, o ne pirštines džiovinsi KrvP(Mrk). Kas mi̇̀ns, pakabins, kas plaks, tas ras (nesvarbu, kaip padarysi, kad tik nuo savęs atmestum) Ll.
| refl. tr., intr.: Reiks da mi̇̀ntis kanapių Pc. Ar gerai minasi linai? J.Jabl. Reikia pečelį prakūrent, kad geriau linai mintųs Lz.
9. tr. spausti pakoją, paminą verpiant, audžiant, grojant ir pan.: Kol senutė pajėgė, mynė ratelį (verpė), audė drobes P.Cvir. Dumples mi̇̀nti KII236. Sunku mi̇̀nt, ar čia nytys kaltos Sdk. Varpininkas vargonus mynė, dėl to dumplaspaudžiu vadino Šts. Išlošė koja mi̇̀namą [siuvamąją] mašiną Rm. Tas pakojas mẽna ir auda Pj. Minu dviratį pavėjui rš.
10. intr. eiti, žingsniuoti: Tu per mano slenkstį neturi mi̇̀nti, žengti, koją kelti KI229. Reik mi̇̀nti ir mi̇̀nti, kol gauni Bt. To darbo apie namus ligi kaklių – mi̇̀nk mi̇̀nk visą dieną, ir niekai[p] nepabaigi Bsg. Ans ten pri tos dukteries mi̇̀na ir mi̇̀na Skd. An Onelę mynė tiek čėso Sdk. Aš neapsistoju minù ir minù visą dieną Grg. Vienu šuoliu varstą mynė, bus ji gera gaspadinė A.Strazd.
11. refl. SD435, [K] eiti imtynių, imtis, ristis, grumtis, kovoti: Jie, kur tik abu sueina, tuoj ir mi̇̀nas Ds. Imdavo vyrai suseję mi̇̀ntis Švnč. Einam mintis – pamatysma, katras katrą pardaušma ant žemės Mlt. Kad gaidžius suleistum, anys mintų̃s Ob. Žiūrėk, piemenys kad minas kaip katinai Rk. Čia jaučiai minas baubdami ant lauko A.Baran. Gaidys labai gynės, su pirkliais mynės, betgi pasidavė LTR(Krik). Minąsis SD435.
12. refl. prk. šiaip taip gyventi, verstis: Kaip gyveni, dėde? – A, minúos po truputį An. Abudu negali (nestiprūs) – ko jie gerai minsis Ėr.
13. tr. vaisinti (paukščių patelę): Gaidys vištą mi̇̀na K, Rg. Višta gaidžio minta N.
| refl. Kin: Paukščiai mi̇̀nasi KI170.
◊ ant api̇̀varų mi̇̀nti priekabių ieškoti: Vakar per visą dieną jis man tik ant apivarų mynė Švn.
ant kulnų̃ (uodegõs, pridurų̃) mi̇̀nti sekti iš paskos, eiti įkandin: Pšemickis su vaitu ir tijūnu neatsitraukdami mina ant kulnų, varo, spartina darbininkus V.Myk-Put. Maršrutą pametėm, o čia jau priešai beveik ant uodegos mina rš.
| Mindamas vasarai ant pridurų, lapkričiu šnarėjo ruduo rš.
dóbilą (žolýną) mi̇̀nti išlikti gyvam, gyventi, gyvuoti: Tokia sveikata neilgai dobilą mi̇̀nsi (greit mirsi) Trgn. Kaži ar beteks man mint dobilą? Št. Mikas jau nebilgai dobilą bemins Skdv. Jau aš dobilėlio neminsiu pavasarį Lp. Tas jau nemins balto dobilo LTR(Kdn). Tas daugiaus dobilo nemys PrLXVII23. Margoji nemins dobilo (dvės) Kp. Anas žolyno nemins LTIII461(Tvr).
į pė́das mi̇̀nti sekti kuo: Pranis iš mažo į tėvo pėdas mi̇̀na Plt.
kójas mi̇̀nti
1. nenoromis, be reikalo eiti: Nei tu myk kojas, nei tu vaikščiok! Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kójas mi̇̀nsiu! Vlkv. Dirbi, dirbi, ir sekmadienį kójas mi̇̀nk Gs.
2. trepsenti: Mini̇̀ kójas, turbūt šalta ar užgėlei besėdėdamas Dkš.
mólį mi̇̀nti
1. trypti, tūpčioti vietoje: Nūžangi merga nemina ant vietos molio Plt.
2. juok. trypti, šokti: Mergos išėjo molio minti Grž.
nemi̇̀nto mólio apie ištižusį, nevykusį žmogų: Ans yr nemi̇̀nto mólio Plt. Ta anos duktė toki neminto molio Štk.
po kójų (po kójomis, po pãdų) mi̇̀nti niekinti, nepaisyti: Visas mýnė po kójų Sml. Našlys ir jauną vaikį mẽna po kojų Varn. O nebok nieko, mano mergužėlė, mink šaunius žodelius vis po kojužių JD785. Prastą žodį mink po padų Sim. Tik aš savo merguželę po kojų neminsiu KlpD83. Reiks anksti kelti, reiks vėlai gulti, dainelių, giesmelių po kojų minti LTR. Ašaras išverktas po kojų mi̇̀ndama šypsos K.Donel. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaisos J.Jabl. Kitus po kojų savo mina BPII488.
sleñkstį mi̇̀nti vaikščioti pas ką: Be reikalo man slenkstį mini J.Gruš.
1 antmi̇̀nti, añtmina, antmýnė (ž.) tr., intr. užminti, užsistoti ant ko: Kad jis jojo par šilelį, šilelis trinkėjo; kur antmynė akminelį, auksu pažibėjo D26. Antmýnė žmoguo ant kojos Šv.
1 apmi̇̀nti, àpmina, apmýnė tr.
1. apmindžioti, kojomis apletenti: Kaip tiktai apmina žolę, paskui nebenori jos ėsti rš. Ožkos tiktai apmina pašarą B. Teapminiẽ dabar kiaulė tą kraiką Erž. Ko šita višta taip snaudžia? – Kitos vištos ją apmýnė (ankštoje dėžėje besigrūsdamos) Vlkj.
2. padaryti nešvarų, apšiukšlinti, apteršti: Numazgok suolą – kam apmýnei! Lnkv. Paliko labai apmi̇̀ntą gryčią Ėr.
ǁ refl. Š, Ds apsileisti, apsišiukšlinti, nešvarumais aptekti: Kokia ten šeiminykė – apsimýnus ir apsimýnus amžinai Srv. Nešluoja gryčios, ir gyvena apsimýnus lig ausų Všk. Toki apsileidus, toki apsimýnus, kaip tik kiaulė Škn.
3. apkrauti kuo mindant: Apmýnėt šakę su šiaudais, o paskuo ieškot Šts. Neapmink marškos šienu, ba pelės sugrauš Mlt.
4. kiek paminti (linus, kanapes): Apmýnei, apmýnei – meti braukėjai braukti Krš.
5. apvaisinti (paukščių patelę): Žąsinas apmynė žąsį – kiaušiai būs geri Dov.
1 atmi̇̀nti, àtmina, atmýnė
1. tr. atmušti, nuvarginti minant (kojas, padus): Apsiauk kojas – grubus kelias, va, kai atmi̇̀nsi padus, nepaeisi iš vietos Dkš.
ǁ refl. minant, trenkiant atšilti: Bet kojos atsimynė, ir joms visai buvo nešalta rš.
2. tr. numinti, nuspausti: Išvedė pelėda žvirblelį šokti, atmýnė pelėda žvirbleliui koją Ad.
3. intr. I, Š atidirbti minant linus: Už tuos pinigus rudenį atmi̇̀nsi Lp.
ǁ už mynimą atsilyginti mynimu: Tu mýsi paprašytas, tavie atmýs tas dienas Vn.
atsimintinai̇̃ adv.: Atsimintinai̇̃ liuobam minti rudenimis Lnk.
◊ pė́das atmi̇̀nti (į ką) būti panašiam: Į tėvo nabaštiką ir atmynęs pėdas Vvr, Grg.
1 įmi̇̀nti, į̇̃mina, įmýnė
1. tr. kojomis įspausti, įmurdyti: Su savo kojomis atželiančius javus į žemę įmina K.Donel1. Mūsų daiktus jie sugebėjo kojomis įminti į žemę ir apkapstyti rš. Druska … turi būt įminta purvuosna PK183.
| refl.: Lenktinis peilis pamestas įsimýnė purvynan ir sunku jis beatrasti Š.
ǁ minant koja įspausti, palikti žymę: Prie diendaržėlio – rąstų krūva ir kažkieno neseniai įmintos pėdos rš. Dar inmina arkliai (pralaužia ledelį ant kelio) Lp.
| refl.: Prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgno smėlio, kur įsimynė jos pėdos rš.
2. tr., intr. J įkelti, įkišti koją kur: Neįmi̇̀nkit, čia karvių mėšlai Pc. Saugais, neįmi̇̀nk kojos kakotėn Š. Kai lapė kojas į spąstus į̇̃mina, tai jai koją drūčiai sugnybia Smln.
3. intr. Prk įžengti, įeiti: Atsikeldamas į ką įmini pirma? – Į senystę PrLXVII34.
4. refl. tr., intr. įsistoti, įsispirti: Jis atsikelia, įsimina šlepetes, apsisiaučia šiltu chalatu ir, priėjęs prie lango, įsižiūri į sodą V.Myk-Put. Įsimynė į nupjautas batų galvas A.Vencl. Neik basa, insimi̇̀nk klumpėsna – šalna lauke Alv. Seni, insimi̇̀nk čebatuosa Azr. Insimink nor klumpėm, kad nesušaltai Vrn. Ir įsimynė Igoris kniazius aukso kilpelę B.Sruog.
5. refl. tr. užminant įsidurti: Sau ką į koją įsimi̇̀nti KII236.
6. tr. pajėgti minti pakoją, paminą: Jo dviratis sunkus – aš jo neį̇̃minu Skr.
7. intr. J pajėgti laužti, minti (linus).
8. tr. Kos33 išlaužti, išminti (linus): Šmotą linų įmýniau J.
◊ pė́dą įmi̇̀nti nueiti, užeiti: Aš pė́dos neįmýsiu į ją (niekada nenueisiu) Erž.
1 išminti, i̇̀šmina, išmýnė
1. tr. kojomis ištrypti, išmindžioti: Ašvieniai i̇̀šmina pievą J. Molis, ant aslos išmintas, glysta, t. y. tampa valkšnus J. Išminta žolė Nm. Čia daug žmonių laukia – vieta išminta Tr. Par kūlę kad išmynė man kiemą, nė pareit nebgal Grg. Žirgs pralaužė lendrių tvorą ir išmynė rūtytes KlvD50.
2. tr. koja užsistoti, užminti: Žiūrėk, ką tu išmynei (į ką įlipai)! Grž. Netikęs šuva: dieną loja kožną žmogų, naktį liežuvį išmi̇̀ntų – nesulos Rm. Naktį jis nieko negirdi (nejaučia), nors liežuvį išmi̇̀nk Rm. Vis Jonai, vis Jonai, – kada gi aš tau liežuvį išmyniau?! LTR(Šmn).
3. tr. dažnai vaikščiojant padaryti taką: Ė kas gi ten takus per pievas išmýnė, jėg ne tavo vaikai?! Ds. Takas pagrioviu išmi̇̀ntas Ėr. Ìšmena takus vaikščiodami Pj.
| prk.: Mokykla tebeeina nuo amžių išmintu taku rš.
4. tr. išmaišyti, išminkyti: Jei minklė [durpių] gerai išminta, išeina geras durpių kuras rš.
5. tr. Lex10, CI192 išrauginti, išdirbti: Odą išminu R169.
6. tr. J, K atskirti spalius nuo linų ar kanapių pluošto, išlaužti, pašalinti spalius: Jo linai buvo jau išminti J.Jabl. Išmýnę linus, imsim braukti Š. Jau dvi kartis [linų] buvom išmýnę Alk. Seniau linus išmindavo mintuvais, dabar mašinom Slk. Dvi grėdos atliko linų neišmintų̃ Lzd.
| refl. tr., intr.: Dar turiam linus išsimi̇̀nti Užv. Nori, kad linas gerai išsimintų, tai gerai išdžiovink Ds.
ǁ kurį laiką minti: Nedėlę išmysi [linus], reiks nūbangų Jdr.
ǁ minant uždirbti: Morta išėjus mina mina – ką tu ten išmi̇̀nsi Pc.
7. tr., intr. nuspausti pakoją, paminą: Gerai audi, tik da geriau turi išmi̇̀nti [pakoją] Kt. Negaliu išmint nyčių, kažkas kliūna Ldk. Vieną pakoją išmink, kita pati paskels, tada bus didesnės žiotys Vlk. Įneš ratelį neišminamą, pririš kuodelį nepaverpiamą Šd.
| refl.: Nytys nebeišsimina gerai [audimo pabaigoje] Ėr.
8. intr. pajėgti išeiti, iškelti, ištraukti kojas: Negali išmi̇̀nt, įmynęs į purvyną Klm.
9. intr. KII331 išeiti, išžengti: Iš darbininkų tarpo išmin milžiniškas vyras prš.
ǁ išstoti, pasišalinti: Aš turėjau iš vaisko išminti LC1887,6. Kas į partiją įmina, tas tura iš tikėjimo išmi̇̀nti Prk.
◊ kójas išmi̇̀nti einant pavargti, nusivaikščioti: Aš ko kójas neišmýniau – bėk bėk apie tuos svečius Gs.
1 numi̇̀nti, nùmina, numýnė
1. tr. J kojomis nutrypti, numindžioti: Žirgai numýnė rūteles JD876. Rūtos numintos, rožės nuskintos, lelijos išlankstytos RD28.
ǁ koja užsistoti ant ko, prispausti: Tu man kulnis nùmini KI33. O ir numynė pelėdos pirštą KlvD310. Džiaugėsi numynęs slibinui uodegą rš.
^ Numynė žvirblis pelėdai koją (iron.) Mrk, Užp.
| refl. tr.: Pats nusimynei koją ir pyksti ant kito Ds.
2. paniekinti, pasmerkti: Nesantarvėj gyvena, tai kad tik išeina iš kalbos, labai nùmina Kp.
3. tr. negyvai nuspausti koja: Gaidį man numýnė kumeliokas Všn. Nenumi̇̀nk viščioko Ds.
^ Ko tyli lyg varlę numynęs! LTR.
| refl.: Iš lizdo išrieda po du, po tris viščiukus, po tam dar nusi̇̀mina Ll.
4. tr. KII93 nunešioti, nuavėti (ppr. kreivai): Jis giliai įsispyrė į savo jau gerokai numintas šlepetes ir paskubomis nušlepsėjo per kiemą J.Balč. Aš numyniau jaunas kurpes ant ąžuolo grindžių KlpD106.
| refl.: Visai nusimynė tas klumpis, tuoj kiauras bus Bsg.
5. tr. KI33 dažnai vaikščiojant padaryti (taką): Iš to labiau numinto tako vienur kitur ėjo siauri takeliai į šoną Mš. Aš atsikėliau anksti rytelį, žiūrau – numinta sode takelis (d.) Pls. Numyniau takelį ją belankydams RD15. Numyniau takelius į vieškelėlius LTR(Bd).
| prk.: Liūdna, kai atsižvelgiu praėjusių metų numintu keliu V.Myk-Put.
6. tr. minant nukrauti (vežimą): Mynėja į vieną šoną vežimą numýnė Grž. Krovėja numýnė kreivą vežimą Jnš.
7. tr. nuspausti (paminą, pakoją): Numynus pirmąją pakoją, nusimina pirmoji nytis rš. Tada parišamos staklių pakojos ir, numynus jas, padaromos žiotys rš.
| refl.: Abu nyčių galai visada nusimina ir pasikelia visai tiksliai, vienodai ir lygiai rš.
8. tr. šiek tiek paminti, palaužti (linus, kanapes): Koks čia išmynimas – truputį numynė [linus] ir parvežė namo Ds.
| refl.: Regis, dabar linų daug, ė kai nusimiñs, išsibrauks, išsišukuos, tai nesakysi, kad daug Ds.
9. intr. nueiti: Reikia tiek kelio nueiti, numinti Ėr. Jūs, mergos, ilgom kojom – greit numi̇̀nstat Dbk.
10. tr. apvaisinti (paukščių patelę): Ar esi matęs, kaip gaidys vištą nùmina? Žv.
◊ kójas numi̇̀nti Skr nueiti (ppr. išvargstant ir nieko nepešant, be reikalo).
1 pami̇̀nti, pàmina, pamýnė tr.
1. SD260, R384 kojomis užlipti, po kojų paspausti, sumindžioti: Kas tas pamynė viešneles (vyšneles)? End. Kur pamynė akmenėlį, ugnelė žibėjo (d.) Grž. Pamins žirgai žalią lanką, užaugs krūmai, užžels takai D70. Žirgai pamynė rūtelius, vėdliai paskynė viešneles D38. Rūtą mėtą pamynė, lelijėlę palaužė (d.) Kp. Rugelius praskirsiu, smilgeles paminsiu ir atrasiu kelelį, motinėlės dvarelį LTR(Kp). Aš tuos baltus dobilelius kojelėm paminsiu (d.) Tvr. Mano žalią rūtelę po padelių pamynė Eiš. Pamýnė jis po kojų tavo gromatą J. Ir nukrito putino uogelė, ir pamynė žirgas po kojelių LTR(Žl). O kad anas sėjo, tada viena [sėkla] puolė pas kelią ir paminta buvo BtLuk8,5.
ǁ numinti, nuspausti: Pamynė žvirblelis pelėdai koją D93.
2. prk. paniekinti, pažeminti: Savo pareigą pami̇̀nti BŽ120. Tauta keliasi ieškot savo pamintų tiesų LTI151. Lietuviška kalba tapė paminta ir išvaryta A1884,373. Nerūpės tau jaunimėlis, bus pamintas vainikėlis LTR(Ob). Pasigailęs savo pamintos tautos, surašęs paminklui jos tus aukso metus S.Dauk. Turtelį sužinojo Strypeikienė, o brolienę pamynė LzP. Ir pamýnė mane jauną kaip į purvynėlį, mano rūtų vainikėlį kaip į rūdynėlį JV869. Ateivių jūs nepaminkiat BB2Moz23,9. Vardą jų tu pamynei Mž399. Piktieji jo žodžius … pamins SPI347. Veliną pamynėme DP124.
3. kojomis paspaudyti, pamindžioti kraunant (vežimą): Katras man vežimą paminstat? Ds.
ǁ šiek tiek pristovėti (mėšlo): Kad būtų šiaudų, tie patys gyvuliai pamintų [mėšlo] Ėr.
4. kurį laiką laužti (linus, kanapes): Porą dienų pami̇̀nsim ir išminsim linus Ėr. Neįpratęs linų nepami̇̀nsi Alv.
5. įstengti nuspausti paminą, pakoją: Ratelis sunkus, negaliu pami̇̀nt Ėr. Tų pakojų nepàminu – kliūva kažkur Ėr.
6. pamušti, padaužti: Jojau per tiltą, grandis nulūžo, nuo žirgo nupuoliau: pamyniau koją, pamyniau ranką, sumušiau skaistų veidą Ml.
| refl.: Pasimins kojos basoms iš pirties pareitant Šts.
7. kreivai nunešioti: Tu, tėvai, nepamýk kulnį Jrb.
| refl.: Atmirks [bato] kulnies oda ir pasimys Skr. Brezentinių greit kulnys pasi̇̀mina Skr.
8. refl. po apačia prikibti nešvarumų: Palauk, aš kaliošius įsispirsiu, taip pasimi̇̀ns vailokai Lkv. Ilgai benešiojant pasi̇̀mina neplautos kojinės Šts.
9. refl. pasigalynėti, pasiimti, eiti imtynių: Einam pasimi̇̀nti Rsn. Pasimi̇̀nkit iš dyko buvimo, tai geriau valgyt norėsis Ds. Velnias vieną žmogų vedė eit pasimint (ps.) Šr.
◊ po kójų (po kójomis, po padù, po kójų padù) pami̇̀nti paniekinti, nepaisyti: Sukilki, žmonija, paminta po kojų – mes nešame laisvę žmonijai visai! (sov.) sp. Ir principus pamini po kojomis rš. Oi, kas per laikai, kas tai per gadynė, kad mužikai ponus po kojų pamynė! LTR. Aš jį tuoj pamýniau po padù Dbk. Nebok tu tų kalbužėlių, vis pami̇̀nk po kojẽlių JD334. E jūs, gentys, giminaitės, kai atsiminsit, tai jūs mane varguolėlę po kojų paminsit JD1218. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau (d.) Klvr. Ledaką žodį pamink po kojų N. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs BPII39. Ką matęs, ką regėjęs pamink po kojų padu, būsi geresnis B.
po kulniẽs pami̇̀nti paristi, įveikti: Džiaukis, kad po kulnies nepaminčiau Šts.
1 parmi̇̀nti, par̃mina, parmýnė tr.
1. parversti, pargriauti, įveikti: Ne jam mane parmi̇̀nt Vžns. Aš tave tai lengviai par̃minu, o tu manę ne Ut. Kaip tu tokį vyrą parminsi viščioku būdamas! Ds. Būgos bernas parmina jį, parmeta ant žemės SI407. Nu, dabosme, kataras katarą parmiñs Slk. Jam rodės nesą pasaulyje žmogaus, kurio jis neparmintų Vaižg. Nemačiau, ir parmýniau kurkutį (su koja parmečiau ir truputį užmyniau) Gs.
2. CII144 sutrypti.
3. nuvarginti vaikščiojant: Nuo anksti ryto eik ir eik – tais kojas visai par̃mini Gs. Aš išginiau jautelius į girelę, parmyniau kojeles į raselę (d.) Kb.
1 pérminti tr.
1. koja užsistojant sužaloti: Nepármink šaukštą J. Kiaulė patį didžiausią paršelį pármynė Up. Dabokis, kačiukas tamsus, da pármysi! Skr. Pármyniau antį, ir viskas Lkv.
^ Eina kaip pármytas ančiukas Vdžg. Šiandiej iš manę nieko dora – kaip višta parmintà (prastai jaučiuosi) Vb.
2. pereiti per ką: Visi permynė tą pinigą ir niekas nepakėlė Tvr.
3. pervarginti einant, bėgant: Arklio pármintos kojos Ggr.
4. refl. tr. išsinarinti: Koją pérsimyti KII313. Ciecorienė buvo labai skaudžiai koją persimynusi … ir turėjo nešama būti LC1889,26.
5. per daug minti, laužyti (linus): Minant reikia vengti linus perminti sp.
6. išminti paeiliui visus (linus): Par savaitę párminsam linus Jdr.
◊ tãką pérminti paveržti: Aš tau tãką nepárminsu, pirk tu, jei nori Šts. Bijau tãką párminti, lai perka kitas, bet ne aš Šts.
1 prami̇̀nti, pràmina, pramýnė tr.
1. R51, KII340 dažnai vaikščiojant padaryti (taką, kelią): Kelias pramintas SD371. Gelsvi lapai kloja taką, į kapus pramintą S.Nėr. Vaikai, eidami į mokyklą, jau pramýnė taką Lš. Kas pramýnė takelius pro rūtų darželius?! (d.) Gs. Pramyniau takelį per lygų laukelį (d.) Ds. Juodus takelius pramyniau, kolei mergelę privyliau KlvD11. Dar nepramýniau takelio, dar nepraminki vardelio JV159. Užaugs medeliai, mano sodinti, užžels takeliai, mano praminti LTR(Kp). Ne aš pramyniau pievos žolelę, ne aš pabaidžiau bėrus žirgelius BsO195. Ir kreivi (keliai) bus tiesiogiais ir nepraminti bus pramintais keliais Ch1Luk3,5.
| prk.: Kitoms tautoms lengviau eiti į socializmą mūsų pramintu keliu (sov.) sp.
| refl. tr.: Eitum taip be galo per šviesius pusnynus, pro kerus šarmotus taką prasimynus V.Myk-Put.
2. K kiaurai išminti: Toks sunkus žmogus ir grindis pramintų rš. Kad par jas (klimpstančias pievas) eitam su kupetoms šieno, tai turiam skubyties, šiaip mes pràminam o (ir) įsmunkam ligi papilvio StngŽ63. Nedaug palijo – eini i smėlį pramini Ign.
| refl.: Eini per balą, kojos prasi̇̀mina pro samanas Rm.
3. refl. tvarte, kur ilgai nekreikta, stovint prašlapti (apie gyvulius): Kiaulės yra prasimýnusios, prašlapusios – gaus piemenė dyžos Šts. Prasimýnė arkliai – paveizėkiat kraiko Šts.
4. nuvarginti einant, parminti: Kojas pramini perdien bei̇̃damas Dbk.
5. refl. nusinešioti: Šitie kulnys niekad neprasimytų, neprasieitų Skr.
6. išminti, išlaužti šiek tiek (linų, kanapių): Pramýniau linų biškį J.
| refl. tr.: Prasimi̇̀nkim nor dėl pirštinių linų Ds.
7. paaštrinti, ašmenis suploti: Nunešk kirvį kalvėn, tegul pràmina Ml. Nunešiau kirvį prami̇̀nt Dglš.
◊ pro mi̇̀ntuvus prami̇̀nti privarginti: Pramýnė pro mi̇̀ntuvus, pramangė tave Vn.
1 primi̇̀nti, pri̇̀mina, primýnė
1. tr. K užsistoti, koja prispausti: Kaip primýnė man koją, kone nutrėškė pirštus J. Jis primynė sau palto kampą rš. Jis kai ryšį daro, tai vieną galą prie žemės pri̇̀mina Lš. Bėgiok po dirvą, neprimi̇̀nsi rugio – tokie reti rugiai Šts. Šoko par torą, primynė Barborą Krtn. Aš berželius pakirsiu, dobilėlius priminsiu, aš surasiu kelelį į motulės dvarelį LTR(Prl). Sugavo patį velną, jo galvą koja primynė Mž282.
| refl. tr.: Laikyk kaip gyvatę prisimynęs Žem. Ėsk tu jį kaip žaltį, koja prismynęs! Lp. Graužia svočia kaulą, svočiutėlė kaulą, viena koja prisimynus, antra atsispyrus LTR(Prn).
ǁ part. praet. prk. prisispyrus, atkakliai: Primýnęs klausiau J.
| refl.: Prisimýnęs bicuoja į darbą J. Mane važiuoti vadina prisimýnusi Pc. Prisimynęs mokėsi negaišdamas LzP. Prašo primýnusys, ka atiduočio Ms.
2. tr. prk. prispausti, suvaržyti: O kiek ta mergaitė buvo primintà: tėvai nei į vakarelius išleido, nei nėko Plt.
3. tr. primindžioti, pritrypti, pripurvinti: Kambarys buvo šaltas, prirūkytas ir primintas rš. Marti išgramdė pamotės primintą purvyną J.Avyž. Ka primýnė trobą tie vakariuškininkai, nė išplauti nebgal Grg. Da nuo šokių primi̇̀nta asla Gs. Primintus klumpius reik išplauti Šts.
| refl.: Vienas kambarys visai neprisi̇̀mina Vdn. Tai prismynė padlaga! Sdk.
4. intr. koją pastatyti, prispausti prie žemės: Ar jai kojos sutino, kad negali primi̇̀nti? Pc. Arklys nepri̇̀mina koja Lp. Skauda koją, tai su ja nei primi̇̀nt negaliu Alv. Po nakčiai anei primi̇̀nt [kojos] negalėjau Krok. Baisiai ištinus koja, anei kiek negalia primi̇̀nti Slm. Martynas tyčia stengiasi stipriau priminti, kad neatrodytų, jog jis baimingas, jog bijo kažką pažadinti I.Simon.
^ Galvą skauda – koja neprimina (iron. neserga, simuliuoja) Dkš. Galvoj guzas – koja neprimina KrvP(Smn).
5. tr. prikrauti mindant, primurdyti: Prigrūdu, prikemšu, priminu SD171. Toks dar vaikas, o vežimą gerai primina Rm. Primynei vežimą – ožio nugarą (siaurą, kreivą) Ėr.
ǁ pristovėti (mėšlo): Trąšų labai daug [peržiem] pri̇̀mina karvė Dglš.
6. tr. privarginti kojas daug vaikščiojant: Jau tiek primýniau kojas, tiek primýniau, kad vos pavelku Jd.
7. tr. prilaužti, išminti (linų, kanapių): Primýniau linų šmotą J. Daug per savo amželį aš esu kam linų primýnęs Skr. Primýniau jums linų, jau daugiau neminsiu Skr.
8. refl. pakankamai prisigalynėti, prisirungti imtynėse: Ai, prismýnėm – atvaro, būd[av]o, karves ar ką, ir davai minties Str.
◊ kója primýnus (ką daryti) labai smarkiai, be pasigailėjimo: Plėšia žmones, primynęs koja Ėr.
1 sumi̇̀nti, sùmina, sumýnė tr.
1. K kojomis sutrypti, sumindyti: O kiek pašaro da po kojom sùmina! Užp. Gyvoliai jau kraiką sumýnė Brs. Bet greitai praeivis gėlelę sumynė J.Jan. Nelįsk, vaike, arkliam po kojų – da sumiñs! Ėr. Nueina į tvartą, kur avinėlis su žąsinais buvo, rado žąsinus užbadytus ir sumytus BsPIII63. Atjojęs anuos visus sumynė su tuom žirgu, iškirto BsMtI144. Gūnios nuo arklio nusitraukta, tai kad suminta purve, net baisu paimt Ds. Atvežk gurban, tai mėšlan sumins Sdk. Ir sumynė jį žmones bromoj, jog numirė Ch2Kar7,17.
| Ginklus miestus jų sumynei Mž399.
2. prk. paniekinti: Gaila žuvusių ir paties sumintų jaunybės prakilnių svajonių A.Vien.
3. kojomis suplūkti, suspausti, padaryti kietą: Tabaką sodinant dirva tarpueiliuose gerokai suminama J.Krišč. Kai karvės sùmina mėšlą, tai esti geriau Ds.
4. sudėti, sukrauti, sumurdyti minant kojomis: Ar gerai sumynei vežimą? Trgn. Sausas šienas sunku gerai sumint Trgn. Geras mynikas ne tiek ten sumi̇̀ndavo Ss. Kurgi pašarų nė šapo, jeigu abi daržinės ko nesprogsta nuo kvepiančio šieno, suminto lyg ledas? J.Balt.
5. dažnai vaikščiojant padaryti (taką): Nesumintas kelelis JV989. Sumyniau takelius per aukštus kalnelius LTR(Klm). Prilygin sėklai, puolančiai ant kieto ir žmonių suminto kelio BPI247.
ǁ nuo ilgo basomis vaikščiojimo padaryti kietą (kojos padą): Kojos (kojų padai) sumintos nebijo ir ražienų Dr.
| refl.: Darbininko žmogaus kulnis yra kieta, susimýnusi Šts. Ne tik kulnis, bet ir papirščiai buvo susimynę Šts.
6. refl. pašlapti, susimakoti nuo mynimo: Susimynusias avis reik pakreikti Šts.
7. minant, minkant pagaminti: Vakar mindą sumynė, o šiandieną sulijo Šts.
8. išminti tam tikrą kiekį (linų, kanapių): Jis sumýnė šmotą linų J. Geriau į mintuvus įdėtum ir sumi̇̀ntum Rm. Sumýniau kanapiejus, ir valaknas labai godnas Lz.
| refl. tr., intr.: Nedaug susmýnė šiemet [linų] Lp. Pats vienas susimýniau linus Ds.
9. refl. Švnč susiimti, susiremti, eiti imtynių: Susimynė du vyru – katras katrą parmins J.Jabl. Susmýnė du vaikai mintynių Ds.
◊ avių̃ sumi̇̀ntas apsileidęs: Ka jis toks avių̃ sumi̇̀ntas! Rs.
ši̇̀rdį sumi̇̀nti labai įskaudinti, įžeisti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir … man širdį sumynė V.Kudir.
1 užmi̇̀nti, ùžmina, užmýnė
1. tr. koja užspausti, sumaigyti, užmindyti: Senis užmynė rūkulį, pakėlė nuo žemės paklotę, paėmė sietą ir nuėjo į pirkią V.Krėv. Čia kelios bulvės buvo išdygusios, bet žmonys beeidami visai užmýnė Up. Arkliais užmina mūsų kaulelius LTIII384(Bs).
2. tr. prk. užuiti, užguiti: Tu suvis ažmi̇̀ntas nuo jų Dkšt. Jau dabar tėvai nuo vaikų ažminti̇̀ Prng.
3. tr., intr. K užsistoti, koja prispausti: Kojomis užminu R69. Ant tavo slenksčio su savo koja neužminu N. Su koja ant kojos užmýnė J. Suspigo ji lyg užminta katė, šoko prie durų J.Balt. Ko čia landžioji, be da kas užmi̇̀ns ant kojos Vvr. Jei, paskui eidamas, kam ùžmini ant kojos, jo vestuvėse šoksi (priet.) Ds. Laikausi kap žirnis prie kelio, paki neùžmina niekas Brb. Jis užmynė dobilaitį, dobilaitis suteškėjo RD23. Par šilelį jojau, šilelis dundėjo, kur užmýniau akmenėlį, ugnelė žėrėjo JD376.
^ Cypia kaip katė, uodegą užmynus KrvP(Krn). Nieko nenusimanau, lyg man avinas ausį būtų užmynęs TŽIII382.
ǁ duoti ženklą minant koją kam: Gal jis tau ant kojos užmynė, kad tu šito arklio neperki Lš.
4. intr. galėti priminti, atsistoti: Telyčiotė neùžmina an priekinės kojos – ar miksterėjo Ut.
5. tr. priteršti, priminti purvo: Kad ažmýnė gryčią, tai kaip gurbas Sv. Kaip jūs dėlto teip ir ažùminat aslą, aš nebepaspėju šluot! Sdk.
| refl.: Maž nebe teip ažsimynę dabar? Sdk.
6. refl. užsidirbti minant linus: Žiūrėk, kiek anas per visą linaminį užsi̇̀mina Ds.
ǁ refl. atidirbtinai minti kitiems linus: Šiemet labai geri linai, nežinau, kaip mes užsiminsim darbinykų Sn. Eisu kitur mynėjų užminties Šts.
7. tr. apvaisinti (paukščių patelę): Kad kiaušis nė[ra] užmi̇̀ntas, ans y[ra] vienskaris (tuščias) Dov.
◊ apvárčius (ant liežiùvio) užmi̇̀nti užkliudyti, užerzinti, supykinti: Kas tau užmýnė apvárčius, ka toks piktas? Rs. Kas ant manęs šneka – tešneka: aš nė vienam ant liežiuvio neužmyniau Sln.
kam̃štį užmi̇̀nti įgerti (alkoholinių gėrimų): Dėdė irgi buvo kamštį užmynęs rš.
1. tr. SD39, K trypti, mindyti: Gyvoliai ančlaidmu ir pardėm mina sėjimus ir pėdoja daigus vasarojaus J. Minu aš ant tako geltonus lapus V.Myk-Put. Paskui jie abudu nukeliavo tolyn, mindami po savo kojų treškantį sniegą J.Balč. Bet ji eina tvirtu žingsniu, nedvejodama, lyg eitų paprastais, kasdien mintais takais I.Simon. Vainikėlį an galvelės dėsiu, o šakeles po kojelių mi̇̀nsiu (d.) Gg. Jokit, jokit, sūnytėliai, šiuom mintu keleliu JV672. Ėjau kelužiu, myniau takužius, aš per ašarėles kelio nemačiau JD63. Vaikščiojo bernytis, žalią veją mindamas KlvD12. Ir minte mynė [vargą], kardais kapojo, mano vargelis nieko neatbojo (d.) Ktv.
| Eik į kluoną grendymą mint (lyginti) Jnk.
^ Mina ir mina kai kalakutas pavalkus NžR. Mi̇̀na kaip kalakutas naginę Krž. Gyvena kap žirnis prie kelio: kas eina, tas skina, kas nori, tas mina KrvP(Srj).
| refl.: Čia tos bulbės mi̇̀nasis – reik išrinkt Šln.
ǁ bristi, klampoti: Kur karvytės ėjo, žal' žolelė žėlė. Kur jaučiukas ėjo, juodą dumblą mynė NS256. Kas subatos vakarėlį myniau juodą purvynėlį (d.) Ds.
2. intr. statyti koją, stotis, remtis kojomis: Mi̇̀nk ant šio akmens KII236. Lokiai mina visa koja rš. Ak, kaip gražiai mina (kojas stato bėgdamas) arklys An. Jei norit pereit per upę, tai minkit in mano pėdas ir pereisit BsPIV275. Mynė in tą smalą, ir liko čeverykas – prilipo ir liko smaloj BsPIV95. Mẽna (lipa) an kojos, priekabių ieško Grd. Einu par kiemelį, minù į takelį JV942. Kilpelėn myniau, žirgelin sėdau, nušoviau karvelėlį, pilką raibuonėlį LTR(Mrk). Kas jau jam buvo, šitaip iš mažuotės nemina kojele Sdk.
| refl.: Slesnų pusnagų vėžiai minas pry žemės Šts.
ǁ trepsenti: Ji mynė vietoje ir be paliovos darė reveransus rš. Kada jis ėjo, išrodė labai skubinąs, tuo tarpu mynė vis ant vietos rš. Nemink kai kuilis ant vietos Žg.
| refl.: Tylėjo vyrai, mindamies ant vietos, o jų veidai niauresni buvo V.Krėv.
3. tr. prk. žeminti, niekinti: Nė vieno žmogaus nelenk ir nemink Vj.
4. avėti, nešioti: Minsi tas kurpes be galo rš. Apsiavė ji tas kurpes, eina, mina, brūžina į plytas, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla ps. Ilgai myniau tuos batus, nudėvėt negalėjau rš.
ǁ daryti išklypusį, klaipinti: Kam tu man šliurių kulną mini̇̀? Rm.
5. tr. OG371 spausti kojomis kraunant, dedant (vežimą, stirtą): Tąsė pėdus, mynė vežimus, ėjo paskui akėčias J.Avyž. Tu sunkus, gali gerai šiaudus mi̇̀nt ant stirtos Rm. Tėvas dėjo vežiman, o aš myniau Lš. Miegą minte primynėm – rugiai pusiau su pelais buvo Skdv.
6. tr. kojomis ar kokiu įrankiu minkyti, maišyti (molį, durpes): Molis su pelumis mintas SD199. Nemi̇̀ntos durpės – niekam tikę Prn. Mes zumpą [durpių] su arkliais minam Gs.
^ Eik tu peklon molio mintų (eik šalin)! LTR(Ppl). Eik molio mint Jnk.
7. tr. minkštinti, daryti tinkamą, dirbti (odą, kailį): Kailius minu B. Aš tariau, kad tu linus mysi, o tu kailius mini MŽ. Odų minama stuba B. Odų minamas peilis B.
8. tr. K skirti spalius nuo pluošto, laužyti (linus, kanapes): Minu, laužau linus SD147. Neminti linai N. Linus mi̇̀na pirty su mintuvais Pžrl. Mi̇̀namasis laikas linų atėjo J. Naktimis liuobam mi̇̀nsma linus, o dieną gulėsma Štk. Mẽna linus išsiviepusios Užv. Jų bus jau linai minami J.Jabl. Parėjęs (linus) mynęs, tuojau atsigulė J.Jabl. Ar esi matęs linų minamąją mašiną? J.Jabl. Arklys buvo linus mi̇̀ntas (juo mynė linus, įkinkę į minamąją mašiną) Lnkv.
^ Aš maniau, kad tu linus minsi, o ne pirštines džiovinsi KrvP(Mrk). Kas mi̇̀ns, pakabins, kas plaks, tas ras (nesvarbu, kaip padarysi, kad tik nuo savęs atmestum) Ll.
| refl. tr., intr.: Reiks da mi̇̀ntis kanapių Pc. Ar gerai minasi linai? J.Jabl. Reikia pečelį prakūrent, kad geriau linai mintųs Lz.
9. tr. spausti pakoją, paminą verpiant, audžiant, grojant ir pan.: Kol senutė pajėgė, mynė ratelį (verpė), audė drobes P.Cvir. Dumples mi̇̀nti KII236. Sunku mi̇̀nt, ar čia nytys kaltos Sdk. Varpininkas vargonus mynė, dėl to dumplaspaudžiu vadino Šts. Išlošė koja mi̇̀namą [siuvamąją] mašiną Rm. Tas pakojas mẽna ir auda Pj. Minu dviratį pavėjui rš.
10. intr. eiti, žingsniuoti: Tu per mano slenkstį neturi mi̇̀nti, žengti, koją kelti KI229. Reik mi̇̀nti ir mi̇̀nti, kol gauni Bt. To darbo apie namus ligi kaklių – mi̇̀nk mi̇̀nk visą dieną, ir niekai[p] nepabaigi Bsg. Ans ten pri tos dukteries mi̇̀na ir mi̇̀na Skd. An Onelę mynė tiek čėso Sdk. Aš neapsistoju minù ir minù visą dieną Grg. Vienu šuoliu varstą mynė, bus ji gera gaspadinė A.Strazd.
11. refl. SD435, [K] eiti imtynių, imtis, ristis, grumtis, kovoti: Jie, kur tik abu sueina, tuoj ir mi̇̀nas Ds. Imdavo vyrai suseję mi̇̀ntis Švnč. Einam mintis – pamatysma, katras katrą pardaušma ant žemės Mlt. Kad gaidžius suleistum, anys mintų̃s Ob. Žiūrėk, piemenys kad minas kaip katinai Rk. Čia jaučiai minas baubdami ant lauko A.Baran. Gaidys labai gynės, su pirkliais mynės, betgi pasidavė LTR(Krik). Minąsis SD435.
12. refl. prk. šiaip taip gyventi, verstis: Kaip gyveni, dėde? – A, minúos po truputį An. Abudu negali (nestiprūs) – ko jie gerai minsis Ėr.
13. tr. vaisinti (paukščių patelę): Gaidys vištą mi̇̀na K, Rg. Višta gaidžio minta N.
| refl. Kin: Paukščiai mi̇̀nasi KI170.
◊ ant api̇̀varų mi̇̀nti priekabių ieškoti: Vakar per visą dieną jis man tik ant apivarų mynė Švn.
ant kulnų̃ (uodegõs, pridurų̃) mi̇̀nti sekti iš paskos, eiti įkandin: Pšemickis su vaitu ir tijūnu neatsitraukdami mina ant kulnų, varo, spartina darbininkus V.Myk-Put. Maršrutą pametėm, o čia jau priešai beveik ant uodegos mina rš.
| Mindamas vasarai ant pridurų, lapkričiu šnarėjo ruduo rš.
dóbilą (žolýną) mi̇̀nti išlikti gyvam, gyventi, gyvuoti: Tokia sveikata neilgai dobilą mi̇̀nsi (greit mirsi) Trgn. Kaži ar beteks man mint dobilą? Št. Mikas jau nebilgai dobilą bemins Skdv. Jau aš dobilėlio neminsiu pavasarį Lp. Tas jau nemins balto dobilo LTR(Kdn). Tas daugiaus dobilo nemys PrLXVII23. Margoji nemins dobilo (dvės) Kp. Anas žolyno nemins LTIII461(Tvr).
į pė́das mi̇̀nti sekti kuo: Pranis iš mažo į tėvo pėdas mi̇̀na Plt.
kójas mi̇̀nti
1. nenoromis, be reikalo eiti: Nei tu myk kojas, nei tu vaikščiok! Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kójas mi̇̀nsiu! Vlkv. Dirbi, dirbi, ir sekmadienį kójas mi̇̀nk Gs.
2. trepsenti: Mini̇̀ kójas, turbūt šalta ar užgėlei besėdėdamas Dkš.
mólį mi̇̀nti
1. trypti, tūpčioti vietoje: Nūžangi merga nemina ant vietos molio Plt.
2. juok. trypti, šokti: Mergos išėjo molio minti Grž.
nemi̇̀nto mólio apie ištižusį, nevykusį žmogų: Ans yr nemi̇̀nto mólio Plt. Ta anos duktė toki neminto molio Štk.
po kójų (po kójomis, po pãdų) mi̇̀nti niekinti, nepaisyti: Visas mýnė po kójų Sml. Našlys ir jauną vaikį mẽna po kojų Varn. O nebok nieko, mano mergužėlė, mink šaunius žodelius vis po kojužių JD785. Prastą žodį mink po padų Sim. Tik aš savo merguželę po kojų neminsiu KlpD83. Reiks anksti kelti, reiks vėlai gulti, dainelių, giesmelių po kojų minti LTR. Ašaras išverktas po kojų mi̇̀ndama šypsos K.Donel. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaisos J.Jabl. Kitus po kojų savo mina BPII488.
sleñkstį mi̇̀nti vaikščioti pas ką: Be reikalo man slenkstį mini J.Gruš.
1 antmi̇̀nti, añtmina, antmýnė (ž.) tr., intr. užminti, užsistoti ant ko: Kad jis jojo par šilelį, šilelis trinkėjo; kur antmynė akminelį, auksu pažibėjo D26. Antmýnė žmoguo ant kojos Šv.
1 apmi̇̀nti, àpmina, apmýnė tr.
1. apmindžioti, kojomis apletenti: Kaip tiktai apmina žolę, paskui nebenori jos ėsti rš. Ožkos tiktai apmina pašarą B. Teapminiẽ dabar kiaulė tą kraiką Erž. Ko šita višta taip snaudžia? – Kitos vištos ją apmýnė (ankštoje dėžėje besigrūsdamos) Vlkj.
2. padaryti nešvarų, apšiukšlinti, apteršti: Numazgok suolą – kam apmýnei! Lnkv. Paliko labai apmi̇̀ntą gryčią Ėr.
ǁ refl. Š, Ds apsileisti, apsišiukšlinti, nešvarumais aptekti: Kokia ten šeiminykė – apsimýnus ir apsimýnus amžinai Srv. Nešluoja gryčios, ir gyvena apsimýnus lig ausų Všk. Toki apsileidus, toki apsimýnus, kaip tik kiaulė Škn.
3. apkrauti kuo mindant: Apmýnėt šakę su šiaudais, o paskuo ieškot Šts. Neapmink marškos šienu, ba pelės sugrauš Mlt.
4. kiek paminti (linus, kanapes): Apmýnei, apmýnei – meti braukėjai braukti Krš.
5. apvaisinti (paukščių patelę): Žąsinas apmynė žąsį – kiaušiai būs geri Dov.
1 atmi̇̀nti, àtmina, atmýnė
1. tr. atmušti, nuvarginti minant (kojas, padus): Apsiauk kojas – grubus kelias, va, kai atmi̇̀nsi padus, nepaeisi iš vietos Dkš.
ǁ refl. minant, trenkiant atšilti: Bet kojos atsimynė, ir joms visai buvo nešalta rš.
2. tr. numinti, nuspausti: Išvedė pelėda žvirblelį šokti, atmýnė pelėda žvirbleliui koją Ad.
3. intr. I, Š atidirbti minant linus: Už tuos pinigus rudenį atmi̇̀nsi Lp.
ǁ už mynimą atsilyginti mynimu: Tu mýsi paprašytas, tavie atmýs tas dienas Vn.
atsimintinai̇̃ adv.: Atsimintinai̇̃ liuobam minti rudenimis Lnk.
◊ pė́das atmi̇̀nti (į ką) būti panašiam: Į tėvo nabaštiką ir atmynęs pėdas Vvr, Grg.
1 įmi̇̀nti, į̇̃mina, įmýnė
1. tr. kojomis įspausti, įmurdyti: Su savo kojomis atželiančius javus į žemę įmina K.Donel1. Mūsų daiktus jie sugebėjo kojomis įminti į žemę ir apkapstyti rš. Druska … turi būt įminta purvuosna PK183.
| refl.: Lenktinis peilis pamestas įsimýnė purvynan ir sunku jis beatrasti Š.
ǁ minant koja įspausti, palikti žymę: Prie diendaržėlio – rąstų krūva ir kažkieno neseniai įmintos pėdos rš. Dar inmina arkliai (pralaužia ledelį ant kelio) Lp.
| refl.: Prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgno smėlio, kur įsimynė jos pėdos rš.
2. tr., intr. J įkelti, įkišti koją kur: Neįmi̇̀nkit, čia karvių mėšlai Pc. Saugais, neįmi̇̀nk kojos kakotėn Š. Kai lapė kojas į spąstus į̇̃mina, tai jai koją drūčiai sugnybia Smln.
3. intr. Prk įžengti, įeiti: Atsikeldamas į ką įmini pirma? – Į senystę PrLXVII34.
4. refl. tr., intr. įsistoti, įsispirti: Jis atsikelia, įsimina šlepetes, apsisiaučia šiltu chalatu ir, priėjęs prie lango, įsižiūri į sodą V.Myk-Put. Įsimynė į nupjautas batų galvas A.Vencl. Neik basa, insimi̇̀nk klumpėsna – šalna lauke Alv. Seni, insimi̇̀nk čebatuosa Azr. Insimink nor klumpėm, kad nesušaltai Vrn. Ir įsimynė Igoris kniazius aukso kilpelę B.Sruog.
5. refl. tr. užminant įsidurti: Sau ką į koją įsimi̇̀nti KII236.
6. tr. pajėgti minti pakoją, paminą: Jo dviratis sunkus – aš jo neį̇̃minu Skr.
7. intr. J pajėgti laužti, minti (linus).
8. tr. Kos33 išlaužti, išminti (linus): Šmotą linų įmýniau J.
◊ pė́dą įmi̇̀nti nueiti, užeiti: Aš pė́dos neįmýsiu į ją (niekada nenueisiu) Erž.
1 išminti, i̇̀šmina, išmýnė
1. tr. kojomis ištrypti, išmindžioti: Ašvieniai i̇̀šmina pievą J. Molis, ant aslos išmintas, glysta, t. y. tampa valkšnus J. Išminta žolė Nm. Čia daug žmonių laukia – vieta išminta Tr. Par kūlę kad išmynė man kiemą, nė pareit nebgal Grg. Žirgs pralaužė lendrių tvorą ir išmynė rūtytes KlvD50.
2. tr. koja užsistoti, užminti: Žiūrėk, ką tu išmynei (į ką įlipai)! Grž. Netikęs šuva: dieną loja kožną žmogų, naktį liežuvį išmi̇̀ntų – nesulos Rm. Naktį jis nieko negirdi (nejaučia), nors liežuvį išmi̇̀nk Rm. Vis Jonai, vis Jonai, – kada gi aš tau liežuvį išmyniau?! LTR(Šmn).
3. tr. dažnai vaikščiojant padaryti taką: Ė kas gi ten takus per pievas išmýnė, jėg ne tavo vaikai?! Ds. Takas pagrioviu išmi̇̀ntas Ėr. Ìšmena takus vaikščiodami Pj.
| prk.: Mokykla tebeeina nuo amžių išmintu taku rš.
4. tr. išmaišyti, išminkyti: Jei minklė [durpių] gerai išminta, išeina geras durpių kuras rš.
5. tr. Lex10, CI192 išrauginti, išdirbti: Odą išminu R169.
6. tr. J, K atskirti spalius nuo linų ar kanapių pluošto, išlaužti, pašalinti spalius: Jo linai buvo jau išminti J.Jabl. Išmýnę linus, imsim braukti Š. Jau dvi kartis [linų] buvom išmýnę Alk. Seniau linus išmindavo mintuvais, dabar mašinom Slk. Dvi grėdos atliko linų neišmintų̃ Lzd.
| refl. tr., intr.: Dar turiam linus išsimi̇̀nti Užv. Nori, kad linas gerai išsimintų, tai gerai išdžiovink Ds.
ǁ kurį laiką minti: Nedėlę išmysi [linus], reiks nūbangų Jdr.
ǁ minant uždirbti: Morta išėjus mina mina – ką tu ten išmi̇̀nsi Pc.
7. tr., intr. nuspausti pakoją, paminą: Gerai audi, tik da geriau turi išmi̇̀nti [pakoją] Kt. Negaliu išmint nyčių, kažkas kliūna Ldk. Vieną pakoją išmink, kita pati paskels, tada bus didesnės žiotys Vlk. Įneš ratelį neišminamą, pririš kuodelį nepaverpiamą Šd.
| refl.: Nytys nebeišsimina gerai [audimo pabaigoje] Ėr.
8. intr. pajėgti išeiti, iškelti, ištraukti kojas: Negali išmi̇̀nt, įmynęs į purvyną Klm.
9. intr. KII331 išeiti, išžengti: Iš darbininkų tarpo išmin milžiniškas vyras prš.
ǁ išstoti, pasišalinti: Aš turėjau iš vaisko išminti LC1887,6. Kas į partiją įmina, tas tura iš tikėjimo išmi̇̀nti Prk.
◊ kójas išmi̇̀nti einant pavargti, nusivaikščioti: Aš ko kójas neišmýniau – bėk bėk apie tuos svečius Gs.
1 numi̇̀nti, nùmina, numýnė
1. tr. J kojomis nutrypti, numindžioti: Žirgai numýnė rūteles JD876. Rūtos numintos, rožės nuskintos, lelijos išlankstytos RD28.
ǁ koja užsistoti ant ko, prispausti: Tu man kulnis nùmini KI33. O ir numynė pelėdos pirštą KlvD310. Džiaugėsi numynęs slibinui uodegą rš.
^ Numynė žvirblis pelėdai koją (iron.) Mrk, Užp.
| refl. tr.: Pats nusimynei koją ir pyksti ant kito Ds.
2. paniekinti, pasmerkti: Nesantarvėj gyvena, tai kad tik išeina iš kalbos, labai nùmina Kp.
3. tr. negyvai nuspausti koja: Gaidį man numýnė kumeliokas Všn. Nenumi̇̀nk viščioko Ds.
^ Ko tyli lyg varlę numynęs! LTR.
| refl.: Iš lizdo išrieda po du, po tris viščiukus, po tam dar nusi̇̀mina Ll.
4. tr. KII93 nunešioti, nuavėti (ppr. kreivai): Jis giliai įsispyrė į savo jau gerokai numintas šlepetes ir paskubomis nušlepsėjo per kiemą J.Balč. Aš numyniau jaunas kurpes ant ąžuolo grindžių KlpD106.
| refl.: Visai nusimynė tas klumpis, tuoj kiauras bus Bsg.
5. tr. KI33 dažnai vaikščiojant padaryti (taką): Iš to labiau numinto tako vienur kitur ėjo siauri takeliai į šoną Mš. Aš atsikėliau anksti rytelį, žiūrau – numinta sode takelis (d.) Pls. Numyniau takelį ją belankydams RD15. Numyniau takelius į vieškelėlius LTR(Bd).
| prk.: Liūdna, kai atsižvelgiu praėjusių metų numintu keliu V.Myk-Put.
6. tr. minant nukrauti (vežimą): Mynėja į vieną šoną vežimą numýnė Grž. Krovėja numýnė kreivą vežimą Jnš.
7. tr. nuspausti (paminą, pakoją): Numynus pirmąją pakoją, nusimina pirmoji nytis rš. Tada parišamos staklių pakojos ir, numynus jas, padaromos žiotys rš.
| refl.: Abu nyčių galai visada nusimina ir pasikelia visai tiksliai, vienodai ir lygiai rš.
8. tr. šiek tiek paminti, palaužti (linus, kanapes): Koks čia išmynimas – truputį numynė [linus] ir parvežė namo Ds.
| refl.: Regis, dabar linų daug, ė kai nusimiñs, išsibrauks, išsišukuos, tai nesakysi, kad daug Ds.
9. intr. nueiti: Reikia tiek kelio nueiti, numinti Ėr. Jūs, mergos, ilgom kojom – greit numi̇̀nstat Dbk.
10. tr. apvaisinti (paukščių patelę): Ar esi matęs, kaip gaidys vištą nùmina? Žv.
◊ kójas numi̇̀nti Skr nueiti (ppr. išvargstant ir nieko nepešant, be reikalo).
1 pami̇̀nti, pàmina, pamýnė tr.
1. SD260, R384 kojomis užlipti, po kojų paspausti, sumindžioti: Kas tas pamynė viešneles (vyšneles)? End. Kur pamynė akmenėlį, ugnelė žibėjo (d.) Grž. Pamins žirgai žalią lanką, užaugs krūmai, užžels takai D70. Žirgai pamynė rūtelius, vėdliai paskynė viešneles D38. Rūtą mėtą pamynė, lelijėlę palaužė (d.) Kp. Rugelius praskirsiu, smilgeles paminsiu ir atrasiu kelelį, motinėlės dvarelį LTR(Kp). Aš tuos baltus dobilelius kojelėm paminsiu (d.) Tvr. Mano žalią rūtelę po padelių pamynė Eiš. Pamýnė jis po kojų tavo gromatą J. Ir nukrito putino uogelė, ir pamynė žirgas po kojelių LTR(Žl). O kad anas sėjo, tada viena [sėkla] puolė pas kelią ir paminta buvo BtLuk8,5.
ǁ numinti, nuspausti: Pamynė žvirblelis pelėdai koją D93.
2. prk. paniekinti, pažeminti: Savo pareigą pami̇̀nti BŽ120. Tauta keliasi ieškot savo pamintų tiesų LTI151. Lietuviška kalba tapė paminta ir išvaryta A1884,373. Nerūpės tau jaunimėlis, bus pamintas vainikėlis LTR(Ob). Pasigailęs savo pamintos tautos, surašęs paminklui jos tus aukso metus S.Dauk. Turtelį sužinojo Strypeikienė, o brolienę pamynė LzP. Ir pamýnė mane jauną kaip į purvynėlį, mano rūtų vainikėlį kaip į rūdynėlį JV869. Ateivių jūs nepaminkiat BB2Moz23,9. Vardą jų tu pamynei Mž399. Piktieji jo žodžius … pamins SPI347. Veliną pamynėme DP124.
3. kojomis paspaudyti, pamindžioti kraunant (vežimą): Katras man vežimą paminstat? Ds.
ǁ šiek tiek pristovėti (mėšlo): Kad būtų šiaudų, tie patys gyvuliai pamintų [mėšlo] Ėr.
4. kurį laiką laužti (linus, kanapes): Porą dienų pami̇̀nsim ir išminsim linus Ėr. Neįpratęs linų nepami̇̀nsi Alv.
5. įstengti nuspausti paminą, pakoją: Ratelis sunkus, negaliu pami̇̀nt Ėr. Tų pakojų nepàminu – kliūva kažkur Ėr.
6. pamušti, padaužti: Jojau per tiltą, grandis nulūžo, nuo žirgo nupuoliau: pamyniau koją, pamyniau ranką, sumušiau skaistų veidą Ml.
| refl.: Pasimins kojos basoms iš pirties pareitant Šts.
7. kreivai nunešioti: Tu, tėvai, nepamýk kulnį Jrb.
| refl.: Atmirks [bato] kulnies oda ir pasimys Skr. Brezentinių greit kulnys pasi̇̀mina Skr.
8. refl. po apačia prikibti nešvarumų: Palauk, aš kaliošius įsispirsiu, taip pasimi̇̀ns vailokai Lkv. Ilgai benešiojant pasi̇̀mina neplautos kojinės Šts.
9. refl. pasigalynėti, pasiimti, eiti imtynių: Einam pasimi̇̀nti Rsn. Pasimi̇̀nkit iš dyko buvimo, tai geriau valgyt norėsis Ds. Velnias vieną žmogų vedė eit pasimint (ps.) Šr.
◊ po kójų (po kójomis, po padù, po kójų padù) pami̇̀nti paniekinti, nepaisyti: Sukilki, žmonija, paminta po kojų – mes nešame laisvę žmonijai visai! (sov.) sp. Ir principus pamini po kojomis rš. Oi, kas per laikai, kas tai per gadynė, kad mužikai ponus po kojų pamynė! LTR. Aš jį tuoj pamýniau po padù Dbk. Nebok tu tų kalbužėlių, vis pami̇̀nk po kojẽlių JD334. E jūs, gentys, giminaitės, kai atsiminsit, tai jūs mane varguolėlę po kojų paminsit JD1218. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau (d.) Klvr. Ledaką žodį pamink po kojų N. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs BPII39. Ką matęs, ką regėjęs pamink po kojų padu, būsi geresnis B.
po kulniẽs pami̇̀nti paristi, įveikti: Džiaukis, kad po kulnies nepaminčiau Šts.
1 parmi̇̀nti, par̃mina, parmýnė tr.
1. parversti, pargriauti, įveikti: Ne jam mane parmi̇̀nt Vžns. Aš tave tai lengviai par̃minu, o tu manę ne Ut. Kaip tu tokį vyrą parminsi viščioku būdamas! Ds. Būgos bernas parmina jį, parmeta ant žemės SI407. Nu, dabosme, kataras katarą parmiñs Slk. Jam rodės nesą pasaulyje žmogaus, kurio jis neparmintų Vaižg. Nemačiau, ir parmýniau kurkutį (su koja parmečiau ir truputį užmyniau) Gs.
2. CII144 sutrypti.
3. nuvarginti vaikščiojant: Nuo anksti ryto eik ir eik – tais kojas visai par̃mini Gs. Aš išginiau jautelius į girelę, parmyniau kojeles į raselę (d.) Kb.
1 pérminti tr.
1. koja užsistojant sužaloti: Nepármink šaukštą J. Kiaulė patį didžiausią paršelį pármynė Up. Dabokis, kačiukas tamsus, da pármysi! Skr. Pármyniau antį, ir viskas Lkv.
^ Eina kaip pármytas ančiukas Vdžg. Šiandiej iš manę nieko dora – kaip višta parmintà (prastai jaučiuosi) Vb.
2. pereiti per ką: Visi permynė tą pinigą ir niekas nepakėlė Tvr.
3. pervarginti einant, bėgant: Arklio pármintos kojos Ggr.
4. refl. tr. išsinarinti: Koją pérsimyti KII313. Ciecorienė buvo labai skaudžiai koją persimynusi … ir turėjo nešama būti LC1889,26.
5. per daug minti, laužyti (linus): Minant reikia vengti linus perminti sp.
6. išminti paeiliui visus (linus): Par savaitę párminsam linus Jdr.
◊ tãką pérminti paveržti: Aš tau tãką nepárminsu, pirk tu, jei nori Šts. Bijau tãką párminti, lai perka kitas, bet ne aš Šts.
1 prami̇̀nti, pràmina, pramýnė tr.
1. R51, KII340 dažnai vaikščiojant padaryti (taką, kelią): Kelias pramintas SD371. Gelsvi lapai kloja taką, į kapus pramintą S.Nėr. Vaikai, eidami į mokyklą, jau pramýnė taką Lš. Kas pramýnė takelius pro rūtų darželius?! (d.) Gs. Pramyniau takelį per lygų laukelį (d.) Ds. Juodus takelius pramyniau, kolei mergelę privyliau KlvD11. Dar nepramýniau takelio, dar nepraminki vardelio JV159. Užaugs medeliai, mano sodinti, užžels takeliai, mano praminti LTR(Kp). Ne aš pramyniau pievos žolelę, ne aš pabaidžiau bėrus žirgelius BsO195. Ir kreivi (keliai) bus tiesiogiais ir nepraminti bus pramintais keliais Ch1Luk3,5.
| prk.: Kitoms tautoms lengviau eiti į socializmą mūsų pramintu keliu (sov.) sp.
| refl. tr.: Eitum taip be galo per šviesius pusnynus, pro kerus šarmotus taką prasimynus V.Myk-Put.
2. K kiaurai išminti: Toks sunkus žmogus ir grindis pramintų rš. Kad par jas (klimpstančias pievas) eitam su kupetoms šieno, tai turiam skubyties, šiaip mes pràminam o (ir) įsmunkam ligi papilvio StngŽ63. Nedaug palijo – eini i smėlį pramini Ign.
| refl.: Eini per balą, kojos prasi̇̀mina pro samanas Rm.
3. refl. tvarte, kur ilgai nekreikta, stovint prašlapti (apie gyvulius): Kiaulės yra prasimýnusios, prašlapusios – gaus piemenė dyžos Šts. Prasimýnė arkliai – paveizėkiat kraiko Šts.
4. nuvarginti einant, parminti: Kojas pramini perdien bei̇̃damas Dbk.
5. refl. nusinešioti: Šitie kulnys niekad neprasimytų, neprasieitų Skr.
6. išminti, išlaužti šiek tiek (linų, kanapių): Pramýniau linų biškį J.
| refl. tr.: Prasimi̇̀nkim nor dėl pirštinių linų Ds.
7. paaštrinti, ašmenis suploti: Nunešk kirvį kalvėn, tegul pràmina Ml. Nunešiau kirvį prami̇̀nt Dglš.
◊ pro mi̇̀ntuvus prami̇̀nti privarginti: Pramýnė pro mi̇̀ntuvus, pramangė tave Vn.
1 primi̇̀nti, pri̇̀mina, primýnė
1. tr. K užsistoti, koja prispausti: Kaip primýnė man koją, kone nutrėškė pirštus J. Jis primynė sau palto kampą rš. Jis kai ryšį daro, tai vieną galą prie žemės pri̇̀mina Lš. Bėgiok po dirvą, neprimi̇̀nsi rugio – tokie reti rugiai Šts. Šoko par torą, primynė Barborą Krtn. Aš berželius pakirsiu, dobilėlius priminsiu, aš surasiu kelelį į motulės dvarelį LTR(Prl). Sugavo patį velną, jo galvą koja primynė Mž282.
| refl. tr.: Laikyk kaip gyvatę prisimynęs Žem. Ėsk tu jį kaip žaltį, koja prismynęs! Lp. Graužia svočia kaulą, svočiutėlė kaulą, viena koja prisimynus, antra atsispyrus LTR(Prn).
ǁ part. praet. prk. prisispyrus, atkakliai: Primýnęs klausiau J.
| refl.: Prisimýnęs bicuoja į darbą J. Mane važiuoti vadina prisimýnusi Pc. Prisimynęs mokėsi negaišdamas LzP. Prašo primýnusys, ka atiduočio Ms.
2. tr. prk. prispausti, suvaržyti: O kiek ta mergaitė buvo primintà: tėvai nei į vakarelius išleido, nei nėko Plt.
3. tr. primindžioti, pritrypti, pripurvinti: Kambarys buvo šaltas, prirūkytas ir primintas rš. Marti išgramdė pamotės primintą purvyną J.Avyž. Ka primýnė trobą tie vakariuškininkai, nė išplauti nebgal Grg. Da nuo šokių primi̇̀nta asla Gs. Primintus klumpius reik išplauti Šts.
| refl.: Vienas kambarys visai neprisi̇̀mina Vdn. Tai prismynė padlaga! Sdk.
4. intr. koją pastatyti, prispausti prie žemės: Ar jai kojos sutino, kad negali primi̇̀nti? Pc. Arklys nepri̇̀mina koja Lp. Skauda koją, tai su ja nei primi̇̀nt negaliu Alv. Po nakčiai anei primi̇̀nt [kojos] negalėjau Krok. Baisiai ištinus koja, anei kiek negalia primi̇̀nti Slm. Martynas tyčia stengiasi stipriau priminti, kad neatrodytų, jog jis baimingas, jog bijo kažką pažadinti I.Simon.
^ Galvą skauda – koja neprimina (iron. neserga, simuliuoja) Dkš. Galvoj guzas – koja neprimina KrvP(Smn).
5. tr. prikrauti mindant, primurdyti: Prigrūdu, prikemšu, priminu SD171. Toks dar vaikas, o vežimą gerai primina Rm. Primynei vežimą – ožio nugarą (siaurą, kreivą) Ėr.
ǁ pristovėti (mėšlo): Trąšų labai daug [peržiem] pri̇̀mina karvė Dglš.
6. tr. privarginti kojas daug vaikščiojant: Jau tiek primýniau kojas, tiek primýniau, kad vos pavelku Jd.
7. tr. prilaužti, išminti (linų, kanapių): Primýniau linų šmotą J. Daug per savo amželį aš esu kam linų primýnęs Skr. Primýniau jums linų, jau daugiau neminsiu Skr.
8. refl. pakankamai prisigalynėti, prisirungti imtynėse: Ai, prismýnėm – atvaro, būd[av]o, karves ar ką, ir davai minties Str.
◊ kója primýnus (ką daryti) labai smarkiai, be pasigailėjimo: Plėšia žmones, primynęs koja Ėr.
1 sumi̇̀nti, sùmina, sumýnė tr.
1. K kojomis sutrypti, sumindyti: O kiek pašaro da po kojom sùmina! Užp. Gyvoliai jau kraiką sumýnė Brs. Bet greitai praeivis gėlelę sumynė J.Jan. Nelįsk, vaike, arkliam po kojų – da sumiñs! Ėr. Nueina į tvartą, kur avinėlis su žąsinais buvo, rado žąsinus užbadytus ir sumytus BsPIII63. Atjojęs anuos visus sumynė su tuom žirgu, iškirto BsMtI144. Gūnios nuo arklio nusitraukta, tai kad suminta purve, net baisu paimt Ds. Atvežk gurban, tai mėšlan sumins Sdk. Ir sumynė jį žmones bromoj, jog numirė Ch2Kar7,17.
| Ginklus miestus jų sumynei Mž399.
2. prk. paniekinti: Gaila žuvusių ir paties sumintų jaunybės prakilnių svajonių A.Vien.
3. kojomis suplūkti, suspausti, padaryti kietą: Tabaką sodinant dirva tarpueiliuose gerokai suminama J.Krišč. Kai karvės sùmina mėšlą, tai esti geriau Ds.
4. sudėti, sukrauti, sumurdyti minant kojomis: Ar gerai sumynei vežimą? Trgn. Sausas šienas sunku gerai sumint Trgn. Geras mynikas ne tiek ten sumi̇̀ndavo Ss. Kurgi pašarų nė šapo, jeigu abi daržinės ko nesprogsta nuo kvepiančio šieno, suminto lyg ledas? J.Balt.
5. dažnai vaikščiojant padaryti (taką): Nesumintas kelelis JV989. Sumyniau takelius per aukštus kalnelius LTR(Klm). Prilygin sėklai, puolančiai ant kieto ir žmonių suminto kelio BPI247.
ǁ nuo ilgo basomis vaikščiojimo padaryti kietą (kojos padą): Kojos (kojų padai) sumintos nebijo ir ražienų Dr.
| refl.: Darbininko žmogaus kulnis yra kieta, susimýnusi Šts. Ne tik kulnis, bet ir papirščiai buvo susimynę Šts.
6. refl. pašlapti, susimakoti nuo mynimo: Susimynusias avis reik pakreikti Šts.
7. minant, minkant pagaminti: Vakar mindą sumynė, o šiandieną sulijo Šts.
8. išminti tam tikrą kiekį (linų, kanapių): Jis sumýnė šmotą linų J. Geriau į mintuvus įdėtum ir sumi̇̀ntum Rm. Sumýniau kanapiejus, ir valaknas labai godnas Lz.
| refl. tr., intr.: Nedaug susmýnė šiemet [linų] Lp. Pats vienas susimýniau linus Ds.
9. refl. Švnč susiimti, susiremti, eiti imtynių: Susimynė du vyru – katras katrą parmins J.Jabl. Susmýnė du vaikai mintynių Ds.
◊ avių̃ sumi̇̀ntas apsileidęs: Ka jis toks avių̃ sumi̇̀ntas! Rs.
ši̇̀rdį sumi̇̀nti labai įskaudinti, įžeisti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir … man širdį sumynė V.Kudir.
1 užmi̇̀nti, ùžmina, užmýnė
1. tr. koja užspausti, sumaigyti, užmindyti: Senis užmynė rūkulį, pakėlė nuo žemės paklotę, paėmė sietą ir nuėjo į pirkią V.Krėv. Čia kelios bulvės buvo išdygusios, bet žmonys beeidami visai užmýnė Up. Arkliais užmina mūsų kaulelius LTIII384(Bs).
2. tr. prk. užuiti, užguiti: Tu suvis ažmi̇̀ntas nuo jų Dkšt. Jau dabar tėvai nuo vaikų ažminti̇̀ Prng.
3. tr., intr. K užsistoti, koja prispausti: Kojomis užminu R69. Ant tavo slenksčio su savo koja neužminu N. Su koja ant kojos užmýnė J. Suspigo ji lyg užminta katė, šoko prie durų J.Balt. Ko čia landžioji, be da kas užmi̇̀ns ant kojos Vvr. Jei, paskui eidamas, kam ùžmini ant kojos, jo vestuvėse šoksi (priet.) Ds. Laikausi kap žirnis prie kelio, paki neùžmina niekas Brb. Jis užmynė dobilaitį, dobilaitis suteškėjo RD23. Par šilelį jojau, šilelis dundėjo, kur užmýniau akmenėlį, ugnelė žėrėjo JD376.
^ Cypia kaip katė, uodegą užmynus KrvP(Krn). Nieko nenusimanau, lyg man avinas ausį būtų užmynęs TŽIII382.
ǁ duoti ženklą minant koją kam: Gal jis tau ant kojos užmynė, kad tu šito arklio neperki Lš.
4. intr. galėti priminti, atsistoti: Telyčiotė neùžmina an priekinės kojos – ar miksterėjo Ut.
5. tr. priteršti, priminti purvo: Kad ažmýnė gryčią, tai kaip gurbas Sv. Kaip jūs dėlto teip ir ažùminat aslą, aš nebepaspėju šluot! Sdk.
| refl.: Maž nebe teip ažsimynę dabar? Sdk.
6. refl. užsidirbti minant linus: Žiūrėk, kiek anas per visą linaminį užsi̇̀mina Ds.
ǁ refl. atidirbtinai minti kitiems linus: Šiemet labai geri linai, nežinau, kaip mes užsiminsim darbinykų Sn. Eisu kitur mynėjų užminties Šts.
7. tr. apvaisinti (paukščių patelę): Kad kiaušis nė[ra] užmi̇̀ntas, ans y[ra] vienskaris (tuščias) Dov.
◊ apvárčius (ant liežiùvio) užmi̇̀nti užkliudyti, užerzinti, supykinti: Kas tau užmýnė apvárčius, ka toks piktas? Rs. Kas ant manęs šneka – tešneka: aš nė vienam ant liežiuvio neužmyniau Sln.
kam̃štį užmi̇̀nti įgerti (alkoholinių gėrimų): Dėdė irgi buvo kamštį užmynęs rš.
pravažinė́ti
Apibrėžtis
važinė́ti, -ė́ja, -ė́jo KBII196, K, I, J, Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, OGLII414, KŽ, DūnŽ, LzŽ, DrskŽ; R, R377, MŽ, MŽ506, D.Pošk, Sut, N, LL210, L, ŠT296 iter. dem. važiuoti:
1. Trečioj dienoj sapnuoju, kad karietoj važinė́ju Dgč. Pri muno augimo su dviračiais pradėjo važinė́ti Trš. Vyras važinė́jąs su rateliais, kojom nepaeina Svn. Su motoriuku važinė́jo, tai buvo prisimušęs Krž. An daikto dirbt lengviau kap važinė́t Pls.
^ Pernai kunigas važinėjo, šiemet vėžės žymu (rugių vagos) Pnd.
| refl. K: Pryšu pryšais su mašynoms važinė́jas daba LKT105(Lkv). Daba visur [galima] važinė́ties su keleivinėms, autobusai dabar eina ir eina Pln.
ǁ Daug sniego, labai sunku par mišką važinėt Ėr. Par mišką tiesiai tebėra tie keliai, ale tiktai dabar nelabai kas bevažinė́ja Sb. Šituo keliuku niekas gi čia nevažinė́ja, menkas čia kelias Klt.
| Važinė́j[o] kap kuriej ir jaučiais Rod. Ar tie arkliai buvo parinkti, nežinau, tai karvėm važinė́jo Rud. Stipras, tu matai, judošius, da ir arklį pasikinko, ir važinė́ja Rk. Bais mėgėjas arkliais važinė́t Ob. Jis važinė́davo arkliais dirbt tenai lydymuosen Ign. Su baltu arkliu važinė́jai, tai ir pražilai (juok.) Gdr. Važinė́jom su arkliais ir kasėm kelius Grv.
| Jonas važinė́ja su akėčiom po lauką Ėr. Su bliukiu važinė́davo: mušdavo i bliukiu, šukuodavo [linus] Žg.
ǁ Pasakius teisybę, nė to rublio nebuvo važinė́ti Vkš. Seniau prie žemei dirbom prisirišę, neteko važinė́t [traukiniu], arkliuku nuvažiuodavom Skp.
ǁ intr. dirbti kokį važiuojamą darbą: Aš mašinisto padėjėju važinė́jau LKT315(Rk). Sūnus šoferium važinė́ja, močia kaip ir in patalo guli Sug.
| refl.: Ans šoperiu Telšiūs važinė́jas Žlb.
2. Svetimuos miškuos malkų pirktų važinė́jo A.Baran. Mes patys važinė́jom pirkt Lietuvon [pigesnių prekių] Ker. Ant! Smalininks … per kiemus pamažu važinė́dams kirkina ratą K.Donel. Abu tebevažinė́ja iš namų, – neina internatan Krs. Tevažinė́[ja] iš namų į tą darbą, o kitur gyvędamas da pradės gert Jrb. Pirmiau važinė́jom Alytun, ar parduot ką vežėm, ar pirkt Dg. Visi važinė́j[o] duonos pirkt [miestan] Nmč. Važinė́ja mokslan visi vaikai Drsk. Sumala ben kelius maišus, kad nereikt tankiai važinė́t Plvn. Neimk tokios pačios, kataro myli (= mėgsta) kermošiuosen važinė́t Dglš. Dvi dienas abu Panevėžin važinė́jom Krs. Šita net iš Daugų darban važinė́ja Pv. Važinė́jom Druskinykan, čia dauges žmonių, geriau perka Mrk. Iš Pravieniškių važinė̃s dviračiu Rmš. Negali jie važinėti kur ir kada nori, net išvažiuoti į kitą apskritį A.Janul. Nereikia važinė́t už marių, idant ižpildytumbei prisakymą Viešpaties DP529.
| refl.: Ans į Beržorą nemėgo važinė́ties, teip kad jau atlaidai Plt. Jaunas kunigas … beveik kas mielą dieną prie ligonių važinėjosi A1884,370.
ǁ Aš vakar dienelę mieste važinė́jau JV417. Po miestelį važinėčiau, aukso žiedus pirkinėčiau LTR(Ktv). Patogiai įsitaisęs taksi gerą pusdienį važinėju po miestą rš.
| refl.: Ko ten po visokius pasubinius važinė́ties?! Rdn. Po jomarkus, po turgus nemėgėja važinė́ties Žeml.
ǁ Už septynių kilometrų važinė́jo ir išdirbinėjo ledus (lydimus) ir sėjo Lt. Ka nori dieną pabūt [svečiuose], trys dienos išeina važinė́t Sdb. Važinė[ja]u dieną, važinė[ja]u naktį, išvažinė[ja]u visus kelelius Ml.
^ Kokiu keliu pusę metų važinėja, pusę metų vaikščioja? (upe) LTR.
| refl.: Tiktai jau tolie važinė́ties, penki kilometrai Sd.
3. Geležinės vėžės jau dabar ant viso šito kelio paklotos ir prikaltos, o jau dabar ir bandoma su gariniais vežimais šen ir ten važinėti Kel1853,112. Kadai da važinė́jo in medinių ašių Aps. Važinė́jami pavalkai Dglš.
| refl.: Ratai važinė́sis be arklių, lakios paukščiai be sparnų (iš senovės pranašysčių) Pp.
ǁ Nevažinė́ja gi čionai autobusai Antš.
4. Pns žr. važiuoti 2: Mes paršų mažų važinė́jom pirkt Rod. Ką darei vakar? – Medžian važinė́jau Pls. Kana važinė́jai? – Gardinan važinė́jau Zt. Jy Lenkijon važinė́j[o] popiežiaus paregėt Drsk. Vakar važinė́jau aliejaus spaust Lzd.
5. intr. lankytis važiuojant: Važinė́[jo] važinė́[jo] par daktarais i vis tiek tokia pati Klt. Važinė́jo važinė́jo an daktarus, ale nieko nepadėjo Všn. Pri senių kas čia benora važinė́ti Šauk. O kogi ana čia sėdėt, kad vaikai nevažinė̃t – eit miestan Slk. Trys karaliai dar neseniai važinė́jo, gal penketas metų atgal Aln. Piršliai važinė́ja pas ją, bet labiai renkas Jnšk. Žydai tai važinė́davo, skūreles pirkdavo Kpr. Tie vengriai tai pagal kaimus važinė́davo Sb. Gudrieji broliai važinėdavo po vestuves, po vakarėlius LTR(Lnkv).
| refl.: Anie buvo artimai, anie liuob važinė́sias vieni pas kitus Štk. Jau daba cigonų nevažinė́jas teip Bt. Buvau graži, septyniolektus užkliudžiau, piršliai pradėjo važinė́ties Krš. Ans po senius, po bobas važinė́jas Trk. Jau priš Užgavėnes i pradės važinė́ties ūkininkai piemenų Plt.
ǁ dalyvauti važiuojant: Nugi tik aš važinė́jau da jam per brolius Plv. Da tik piemenė, o jau keliose vestuvėse važinė́jo Vlkv. Tik jis nelabai turi laiko, vis važinėja piršliais J.Balt.
6. intr. vis kitoje vietoje, pervažiuojant dirbti: O tas su mašina važinė́davo pas bagotesnius [kulti] Kpč. Koks stambesnis ūkinykas nuspirkdavo [kuliamąją], važinė́davo pakaimiais Alz.
| refl.: Matai, čia kuldamas važinė́juos visur Sd.
7. intr. pramogai važiuoti: Važinė́davom, būdavo, su arkliais po laukais, sakydavo: reikia važinė́t [per Ažugavas], tai geri metai bus Jž. Reik per Užgavėnes važinė́t, tai linai gerai auga Gs. Pasidariau medinį dviratį, net važinė́jom nuo kalnų dviese Brb. Pasikinkius žirgužėlį sau bevažinė́si (d.) Nm.
| refl. BzF195, Š, ŠT171: Užugavėnės, tai jau važiavai važinė́tis Brž. Ažugavose važinė́josi Tvr. Prigulę vaikų, lig vakaru[i], būdavo, važinė́jams par Ažugavėnias PnmR. Kas jiemi (vaikams) – tik važinėtis, duotis Drsk. Labai nesvažinėk dviračiu, ba būsi mažutis Ob. O ana liuob su dviračiu važinė́sias Sd. Juk nė karto dar nėr važinėjęsis J.Bil.
8. žr. važioti 1: Ans važinė́jo pašarus, i viskas su arkliais Trk.
ǁ Važinė́jo važinė́jo ją i šę, i tę, i atgriebė Jrb.
| Einu į miestą i važinė́ju vaikus su rateliais Trk.
9. KŽ iter. dem. važiuoti 4: Su kartele vaikai [po ežerą] an laivo važinė́ja Pb. Aš mokėjau važinė́t ir laivu, ir eldija Ant. Vis tana šonan važinė́jau, anta Nemano Zt. Dabar mat važinė́ja su laivu, tai, žinai, išbaido [žuvis] Kp. Man prisėjo po didelius vėjus važinė́t [laivu] Antr. Burbuliukai važinė́[ja] – būs ilgas lytus Vg.
| Pats jaunis sūnus Ventspily gyvena, po jūrą važinė́ja (dirba laive) Svn.
| refl. Škt: Kitur javų laukai vandenyje mirkso, per priėjusius javus su laivais važinėjas A1883,114. Kai atvažiuoja sūnus, tai važinė́jas an ežero Avl. Krimta [lašai]: tujau daros pumpuriukai i važinė́jas ant [v]andens Plt.
10. iter. dem. važiuoti 7.
| refl.: Tėvas neleida ant aroplanu važinė́ties Vkš. Važinė́jas sau žmonys padangiais End.
11. iter. dem. važiuoti 8: Tep tep važinė́ja viršuj [krankliai] Šlčn.
| refl.: Tokie balionai, cepelinai ant oro kad anie ten važinė́jas! Žr.
ǁ refl.: Tie debesys važinė́jas – būs a lytaus, a ko Trk. Važinėjas balti stambi debesys: bočiai važinė́jas, sako Plt.
×12. iter. dem. važiuoti 9: An gaidžio raitas važinė́ja Tvardauskas JnšM.
13. iter. dem. važiuoti 14: Da vienas arklys buvo suvis nevažinė́tas Dglš. Gera kumelė, penkių metų jau buvo, da nevažinė́ta, be jokio naravo, tik bailių žandų Kp. Nevažinė́ta, nemokyta [kumelaitė], tokis te arklys Drsk. Vesiu žirgelį dar nemokytą, nevažinėtą KrvD245.
14. iter. dem. važiuoti 15: Ė kelio blogumas: važinė́ta suvažinė́ta Dglš. Vingiuotas, seniai jau nebevažinėjamas keliukas vedė į slėną pakrantę rš.
| Laitą klaimo prikloja šitų galvenų, tai tada davai su ruliu važinė́t Skp.
^ Ant važinė́to kelio žolė neauga Ar.
15. iter. dem. važiuoti 16: Moma važinė́jo anam valgymą kalėjiman Ad.
16. iter. dem. važiuoti 17: Vyrai kap sueina, važinė́j[o] an šlypkių Sn.
^ Peilis – nors nuogu užpakaliu važinė́k (neaštrus) Msn.
| refl.: Žiemą liūbam su ragelėms kiaurai važinė́siavos vedu Trk. Išeisma liūb an kalno važinė́ties su mediniais klumpiais Všv. Katrie ragelių netura, tie nu kalno subinšliauža važinė́jas Vkš. Būdavo, einam važinė́tis su rogėm didžiausiom Jdp.
ǁ šliaužyti: Šuva jau nebe lojo, o kriokte kriokė, niekaip neatsiplėšdamas nuo grandinės, kuri važinėjo stangria vielos pyne rš. Sriubos lėkštė važinėja po stalą nuo borto iki borto rš.
^ Kad tu važinė́tai pilvu! (keiksmas) Mrc. Kad tu važinėtai an šlunkų! Vrnv. Žiema vasara važinė́ja ir važinė́ja (stalčius) Švnč.
17. tr. stumdyti, tampyti: Ką čia mes važinė́sim tuos daiktus iš kampo į kampą Jrb. Vaikai, nevažinė́kiat kačiuką, tuojau pradės triesti Vdk.
◊ per nósį važinė́ti išnaudoti, stumdyti: Išsikrapštysime iš jo kišenės. Man jis nevažinės taip per nosį I.Simon.
apvažinė́ti tr. K, Š; LL114, Rtr
1. KŽ iter. dem. apvažiuoti 1.
2. KŽ, ŠT30, DŽ1 iter. dem. apvažiuoti 4: Senolis liuob sakyties, kad ans jaunas pusę svieto apvažinė́jęs Vkš. Apvažinė́[ja] [korespondentai], apmato i praneša Vn. Apvažinė́jau ir aš pasaulį Krm. Kermošius apvažinė́davom ir pėsčios aplėkdavom Kp. Sulygom, ka apvažinė́tų visas įvairiąsias vietas LKT121(Vdk). Apvažinė́j[o] visur, rado [pirkti] Azr. Ir jis pats ne kartą yra apvažinėjęs šį kraštą savo vežimėlyje V.Myk-Put.
| refl. tr., intr.: Kol apsivažinė́si po malūnus, verčiau malkiam grūdus par kilbasinę mašiną M.Unt. Visą Rosiją apsivažinė́jau, i gyva Krš.
3. iter. dem. apvažiuoti 5: Aš sirgau penkelius metus, visus daktarus a[p]važinė́jau LKT398(Asv). Dar po švenčių kilsiu ir apvažinė́siu visus gimines Al.
4. apvežioti: Ir mane visur apvažinė́jo ir išrodė Rmš.
| refl. tr. K: Aš tą mamą visur apsivažinė́jau, i niekas nepadėjo Jrb.
5. žr. pravažinėti 3: Kada pirmą rozą apvažinėja arklį, tai, sugrįžus namopi, jį muša su riebaluotu samčiu, tada būva arklys riebus LTR(Auk). Neapvažinė́tas I.
6. DŽ1 bent kiek padėvėti važinėjant: Apvažinė́ti ratai, o prašo kaip už naujus Lk. Dviratis jau gerokai apvažinė́tas Mrj.
| refl.: Kap apsvažinė́ja kuoleliai, geriau akėt [medinėmis akėčiomis] Žln.
7. važinėjant aptrinti, suplūkti: Tę jau apvažinė́ta, galima privažiuot Alv. Kelias apvažinėtas, tai slidu Lp. Augo paaugo da du berželiai, kataras augo prie kelelio, to šaknelės apvažinėtos (d.) Grv.
atvažinė́ti NdŽ, KŽ, LzŽ; M
1. Snt, Ktk, Vlk, Knv, Aps, Lt, Upn iter. dem. atvažiuoti 2: Pernai atvažinė́j[o] anas mūsip Zt. Tai nemiršti̇̀ Švendubrės, atvažinė́ji? Drsk. Sūnus dažnai atvažinė́ja, mačija mamai Dglš. Atvažinė́ja čia ančių mušt, pavaikščiot Pb. Atvažinė́ja vaikai in ją Klt. Buvo pradėję atvažinė́t tokie tolimesni giminės Ln.
2. Jon, Pb, Pv žr. atvažiuoti 2: Seniai mačiau – kol neatvažinė́ji? Gg. Jis atvažinė́jo kiemuosna čionai Onš. Regi – atvažinė́ja boba Avidėnuosa Brsl. Atvažinė́k, tavę lauksiu Drsk. Mergutos atvažinė́ja jop apsdairytie Lz.
3. intr. užtektinai važinėti: Davaliai atvažinėjau, nusbodo vis ant ratų Ds. Atvažinė́tos dienos – reiks mirt Ėr.
| refl. Š: Tai atsivažinė́ji traukiniu i tu Klt. Aš tai atsivažinė́jau šią vasarą Lnkv.
4. NdŽ, KŽ žr. atvežioti.
5. žr. atvažiuoti 4: Atvažinė́j[o] pievon, su čaikomi pievosna Drsk.
6. tr. atlikti važiavimo prievolę: Negi už visus stuikas atvažinė́si Jnšk.
×davažinė́ti (hibr.) intr. vis važiuoti: Kiek gali davažinė́t Varėnon senas Drsk. Apsiryzavau ryzais ir tris dienas davažinė́jau, kol kapus aptaisiau žiemos metu, kad tiej enkavedistai nesuprastų, iš kur aš Sn.
^ Nedavažinė́tas, netikęs velnias (apie kvailai besielgiantį vyrą) DrskŽ.
įvažinė́ti K, Rtr, KŽ; LL289
1. žr. įvažiuoti 1: Kluoniena, kur kluonan invažinė́ja Brsl.
2. tr. LL289, NdŽ, Ėr, Str važinėjant suplūkti, sukietinti: Kaimynas įvažinė́ja visus kelius J. Kelias yra didesnis, invažinė́tas Strn. Kelias invažinė́tas, bet sniego šonuose [daug] Dg.
| refl.: Insvažinė́[jo] kelias Dglš.
3. tr. Š įpratinti važiuoti: Įvažinė́ti arklį J.Jabl. Koks arklys kai išsiranda, tai negalima ir įvažinėt Ml. Jaunutį arklį reikia gražiai invažinė́t Aps.
| refl.: Įsivažinė́jęs arklys nepaklysta Al.
4. iter. dem. įvažiuoti 8: Kad mašinų detalės prisiderintų viena prie kitos, mašinos įvažinėjamos rš. Prieš derliaus nuėmimo pradžią kombainas įvažinėjamas rš.
5. refl. Rtr, KŽ įsismaginti važinėtis: Vaikai išleisti oran kaip įsivažinė́jo ragelėmis, kad nebenori eit vidun Š.
6. tr. NdŽ važiuojant įvarginti.
7. tr. važinėjant uždirbti: Ir man yr pinigų įvažinėta Db.
išvažinė́ti Š, NdŽ; SD1200, M, LL167, L, Rtr
1. Pv iter. dem. išvažiuoti 2: Kaip baigė čia mokslus, i visi išvažinė́jo Vkš. Išvažinė́jo vaikai, nė vieno nebėr Tj.
| refl. M, Š, Rtr: Jau svečiai visi išsivažinė́jo Rmš. Vyrai miškan išvažinėjo J.Jabl. Svečiai, tai pamatę, išvažinėjo namon BsMtII95. O to pono vaikai išvažinė́ję buvo jau kitosna karalystėsna (ps.) Sb. Visi lenkai išvažinė́ję Lenkijoj Drsk.
| refl.: Išsivažinė́ję dar̃ visur jaunimas Dg. Nūnai iškriko visas sodžius, išsivažinė́j[o] kas kur Azr. Kiek čia žmonių yra išsivažinė́jusi Krš.
ǁ refl. būti ištremtam: Už pliauškėjimą kiek žmonių prapuolė, po Sibirus išsivažinė́jo Drsk.
2. intr. JnšM rengtis išvažiuoti: Aš tada išvažinė́jau darban Str. Mes jau išvažinė́jom namo, tai labai skubinau Dsn. Duktė ižvažinė́ja, reikia bulbių pakasinėt Drsk. Kai išvažinė́ja kitan galan [per vestuves], vištas vagia ir kitus daiktus Gg.
3. žr. išvažiuoti 2: Kap išvažinė́jom, palikom šešetą avelių ir šešetą kiaulių LKT360(Sem). Kas pirks, kap išvažinė́sit Azr. Pernai tuo metu aš Vilniun išvažinė́jau Šr.
4. intr. Š kurį laiką važinėti: Išvažinė́ti visus metus KŽ. Išvažinė́t visą dieną negãli [negėręs], nebus šoferis Ldvn.
| refl.: Visą mėnesį išsivažinė́jau į Raudėnus parsirišti [žaizdos] Rdn.
ǁ tr. kurį laiką vairuoti: Septyniolika metų išvažinė́tas, dilęs i sudilęs Antš.
5. tr. daug kartų važinėti: Kelias buvo gerai žinomas, šimtus kartų išvažinėtas A.Vien.
6. intr. daug važinėti: Keliai užpustyti – išvažinė́ji, iššąli, arklius privargini [veždamas malkas] Sk.
7. intr., tr. Š, KŽ, DŽ1, Mlt, Ml apvažiuoti, apkeliauti daugelį vietų: Visus doktorius išvažinė́[jo], i niekas nemačijo Dglš. Su svotu išvažinė́j[o] visas selas LzŽ. Žmonys išvažinė́[ja] plačių plačiai Krš. Išvažinė́jo visur, niekur nerado tokios gražios (ps.) LKT325(Lel). Išvažinėjau visas karalystes, ir netiko man niekur mergaitė DS51(Rs).
| refl. Ūd, Trk: Tėvas buvo atvažiavęs, ko čia išsivažinė́s, ko vargs?! Rdn. Svetaunas žmogus – visur po svietą išsivažinė́jęs Pv.
ǁ tr. apvežioti po daugelį vietų: Vaikus visur išvažinė́[ja], aprodo, anie pragudrės Krš.
8. refl. kurį laiką čiužinėti: Insikišam medžiuokliais, išsivažinė́jam kiek dienos stoja [ant ledo] Klt.
9. iter. dem. išvažiuoti 10: Su gelžiniais ratais neleisdavo važiuoti į pievas, ka neišvažinė́tum Brs. Išvažinė́ta dirvos Dglš. Keliai buvo labai išvažinė́ti Slk. Tę tai negerai eit, grubu, išvažinė́ta Ūd.
| prk.: Toji jau rogėm išvažinė́ta (susiraukšlėjusi) Graž. Veidas išvažinė́tas, kur čia begyvensi Akm.
| refl. LL323.
ǁ važinėjant sugadinti: Stebulę išvažinė́ti KŽ. Palikai mane siratą, kaip išvažinė́tą ratą JD1208. Išvažinė́tas ratas Šn.
10. tr. DŽ1 važinėjant sukietinti, suplūkti: Sunkus kelias, tebėr neišvažinė́tas Ėr. Kelias buvo nors ir gerokai duobėtas, bet išvažinėtas, platus ir kietas rš.
11. tr. LL263, Š, Ss, Pg, Sdk įpratinti (arklį) važiuoti: Arklys geras, bet tik da neišvažinė́tas Ds. Reik išvažinė́ti arklius, kad eiklesni būtų Šts.
12. tr. važinėjant išgabenti: Kareiviai visus arklius išvažinė́jo Sml.
13. tr. važinėjant išleisti: Reikia išvažinė́t pinigus Dg.
| refl. tr.: Išvažiuo[ja], visus piningus išsivažinė́[ja] i parmauna Krš.
14. tr. išlandžioti, išvarpyti: Obūlai kirmėti, kirmėlių išvažinė́ti Plšk.
ǁ ariant padaryti, išarti: Su tokia žagrute išvažinė́jo vagas, o paskui kaupėm Jrb.
paišvažinė́ti (dial.) intr. visiems išvažiuoti: Iš namų paišvažinė́jam LzŽ. Išsipardav[ė], paišvažinė́j[o] visi GrvT85.
nuvažinė́ti Š, Rtr, NdŽ
1. intr. važiuojant išsiskirstyti: Vyrai, nenuvažinė́kit, užeikit, užkąsit, pasikalbėsim Dg.
2. iter. dem. nuvažiuoti 3: Ar dažnai nuvažinė́jat in Kauną? Ss. Aš galiu nuvažinė́ti kelias dienas gėles svadinti Krš. Kur čia mes seni žmonės nuvažinė́sma Kp.
3. žr. nuvažiuoti 3: Vičvisi nuvažinė́j[o] akmenų vežiot in kelio Arm.
4. tr. DŽ1 važinėjant sudarkyti, sugadinti: Nuvažinė́[ja] kiemą traktorius Vn. Per karą nuvažinė́jo laukus, vienos vėžės buvo Rmš.
ǁ važinėjant nudilinti: Nuvažinė́ti ratlankiai DŽ1.
ǁ važinėjant nuslidinti: Baisiai nuvažinė́tas rogių kelias – slidus DŽ1.
5. tr. Sd važinėjant suplūkti: Kelias vasarą dulkinas, žiemą lygus kaip stalas, slidus ir nuvažinėtas rš.
| Teip nuvažinė́ja sniego aukštai kaip tie gluosniai Snt.
6. tr. važinėjant nupjauti: Paprašysiu kaimyną, ir nuvažinė̃s man tas avižėles su mašina bežiūrint Jnšk.
7. KŽ iter. dem. nuvažiuoti 7: Teip greit arklelį nuvažinė́jo, o koks strainas buvo Grž.
| prk.: Dvidešimt metų tu, o kaip tave gyvenimas nuvažinėjo rš. Kur vaikų yr, tai mažus šuniukus tūjau nuvažinė́s Vdk.
| refl.: Buvo arklys, ale nusivažinė́jo Jd.
^ Nusivažinė́jęs kaip žydo arklys Vdk.
ǁ refl. važinėjant sugesti, sudilti: Taip važinėjantys i nusivažinė́[ja] tos mašinelės; kas ten – blėkelė! Rdn.
8. tr. važinėjant nugabenti: Paskui nuvažinė́siu po vieną, po kitą Vb.
pavažinė́ti Rtr, KŽ
1. intr. NdŽ, DŽ1 kiek važinėti: Pavažinėjo, paieškojo sau pačios, negali išsirinkti LMD.
2. intr. NdŽ galėti važinėti.
| refl.: Jei [bilietų] toks brangis, nepasivažinė́si, neturėsi ko ėsti Rdn.
3. intr. NdŽ, Mrc kurį laiką važinėti: Mėnasį pavažinė́jo in močią, paki sirgo Klt.
4. intr. NdŽ, Kp kiek pakeliauti: Visur pavažinė̃s, gerai, kad gali išvažiuot Krs. Kai jau Amerikoj pavažinė́jęs buvo, tai pinigo turėjo Sb. Per atostogas pavažinėsiu po gimines KlK41,26(Ktk).
| refl. Akm: Anie išvažiavo teip pasivažinė́dami [po ekskursijas] Yl.
5. intr. kiek paplaukioti: Su laivu pavažinė́jo po ežerą Krs. Sumanė abudu ant marių pavažinė́t Pls.
| refl.: Ateik pas mumis, pasivažinė́siam su luge Žd.
6. refl. kiek paskraidyti: Pasivažinė́t orlaiviu pasinorėj[o] Dg.
7. tr. M, L, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1 pramogai pavėžinti, pavežti: Pavažinė́k vaiką rateliūse, gal greičiau užmigs Vkš. Išeikit, broliukai, bent vienas, pavažinėsiu rateliais LTR(Ds). Liekariukui ragana liepė pavažinėti tą vaiką MPs. Sėsk ratuos, pavažinėsiu! J.Bil.
| refl. K, M, L, Rtr, Vkš, Lp: Norėtųs kur išvažiuot pasivažinė́t, al kad mes darbų pririšti Krs. Būlo, ažnet rogelėm, klabučiais basi pasivažinė́jam DrskŽ. Važiuosim pasivažinė́t Dkš. Jei nori, kad linai gerai augtų, per Užgavėnes reikia pasivažinėt LTR(Šil).
8. intr., tr. kiek važinėti dirbant: Kai pavažinė́jo po girias, tai tik kojos kadaruoja Gs. Metus pavažinė́jo prikabinėtoju ir sako: sunku Gdr. Pavažinė́jo su nuodais – nė vieno svėrio nebėra LKT253(Ėr).
^ Akėčiomis laukų nepavažinėsi, duonos neturėsi KrvP.
ǁ Rdm kiek pavaryti arklį (iš vienos vietos į kitą): Kai mėšlą veš, tai Jonas turės pavažinė́t Žvr.
9. tr. ištremti: Pavažinė́j[o] žmones po kari Drsk.
| refl. Ant, Rdn: Buvau pasvažinė́tas, kiek buvau, nepražuvau Dsm. Anie yr pasivažinė́ję, stipri ūkininkai buvo Krš.
^ Kam liežuvis panižo, pasivažinė́jo už dyką Pjv.
10. tr. kiek suplūkti važinėjant: Bet jau pavažinė́tas tas kelias, galima važiuot Alv.
11. tr. Pnd padėvėti važinėjant: Biškį ratus pavažinė́jo ir pardavė Vkš. Pirkom pavažinė́tą mašiną Ig. [Brička] jau buvo pavažinėta ir iš mados išėjusi Ašb. Pavažinė́tą mašinelę i pigiaus gal nupirkti Krš. Mašiną te gal kokią pavažinė́tą pirks Krs.
parvažinė́ti K, KŽ; M
1. iter. dem. parvažiuoti 1: Mergaitė kas šeštadienį parvažinė́ja namo Prn. Parvažinėdamas į tėviškę, Antaną susitikdavau jau kaip gerą bičiulį A.Mišk.
2. Arm žr. parvažiuoti 1: Mokytojas parvažinė́j[o] pas seserį Pns. Nebuvo vakaran mašinos, parvažinė́j[o] taksiuku DrskŽ.
3. žr. parvažiuoti 2: Parvažinė́jo namiepi iž Lenkijos, te būna Drsk. Jis buvo viršinykas, kelisroz parvažinė́j[o] iž Lietuvos [į lenkų okupuotą tėviškę] Drsk.
4. tr. LB115, JD242, LTR(Drsk) važinėjant nuvarginti: Su ta giria visus arklius parvažinė́jom Plv. Tavo šyvus žirgelius parvažinėjo LTR(Mrk).
5. tr. R8, MŽ10, N važinėjant sudėvėti.
paparvažinė́ti (dial.) žr. parvažinėti 2: Svietas paparvažinė́jo iš bažnyčios Dv.
pérvažinėti KI315
1. SD1146, R55, MŽ74, N, KŽ iter. dem. pervažiuoti 1: Pérvažinėj[o] tep per upę, tilto nebuvo Sn. Aš pérvažin[ėj]au po Vilnių kiekkart Brsl.
2. iter. dem. pervažiuoti 7: Pérvažinėjau aš tą vežimą par ilgą važinėjimą J.
| refl.: Traktoriai pársivažinė[ja], o žmogaus širdis tiek laiko Kv.
3. iter. dem. pervažiuoti 8: Tavo žirgus bėrūnėlius pati pervažinėj[o] BsO403.
pravažinė́ti
1. refl. iter. dem. pravažiuoti 3 (refl.): Su Grase išvažiavo prasivažinėti LzP. Apsirgo pati, paprašė ana pakinkyt arklius prasivažinėt LTR.
2. Š, LL270 iter. dem. pravažiuoti 5: Su mašinoms plačiausius kelius par laukus visur pravažinė́[ja] Vkš. Pravažinė́jo pakluonėj kelią ir važiuoja, kas užmislijęs Jnš. Gal pravažinė̃s kokį keliuką – dangu gi neišlips jie! Mžš. Kelias pravažinė́tas Slm.
| prk.: Neturėdamas tam tikro kalbos mokslo pagrindo, Jaunius lengvai iškrypo iš mokslo pravažinėtų vėžių K.Būg.
| refl. tr., intr. Aln: Dabar prasivažinė́ja keliai, tai jau visur galima išeit ir išvažiuot Krs. Pats vėžas prasvažinė́k, kitų nelaukęs Trgn.
3. Š, ŽŪŽ128, DŽ1, Prn, Aps iter. dem. pravažiuoti 6: Jauną ašvienį pravažinė́k J. Kumelius pravažinė́ja, kad nešioja an vadelių [per Užgavėnes] Bsg. Kap suauga arklys, tai būtinai pravažinė́ja [per Užgavėnes] kaimo jaunimas Lš. Arklį pravažinė́ji, būdavo, ir gauni kelius litus Slm. Reikės pravažinė́t kumelys Alv. Nenorėk, kad tokio iširos da arkliai būtų gerai pravažinė́ti Ds. Tavo šyvus žirgužėlius su kitais pravažinėjo KrvD114.
| refl. SD295, Sut.
ǁ Mašina dabar jau buvo pravažinėta, tai galėjau leisti po 60–70 kilometrų per valandą Šlč. Pirmąkart pravažinė́dami savo mašiną nuvažiavom paršų pirkt Krs. Reiks prašyti brolio mašiną pirma pravažinė́ti Vkš.
4. intr. Vlk, Krs praleisti laiką važinėjant: Tėvas taip veltuo ir pravažinė́jo visą dieną Vkš. Tiek dienų pravažinė́jau! Tvr. Pravažinėjo Girdvainis visą rudenį K.Bor. Kiek aš pravažinėjau su karalium, tokios jau nemačiau gražios kaip ta saulės duktė (ps.) Slk.
| refl. N.
5. tr. DŽ1, Rmš, Jnšk, Sug išleisti kelionėms: Visus pinigus pravažinė́jau Ig. Par vasarą daug piningų pravažinė́jau Vkš.
| Mes važiojom, telyčią (parduotos telyčios pinigus) pravažinė́jom, – daktaras negydis be nieko Kpč.
| refl. tr.: Važinėdami daug pinigų prasivažinė́jom Mrj.
privažinė́ti
1. intr. DŽ1 daug kur nuvažiuoti, užtektinai važiuoti: Kiek privažinė́ta, [būta] visokių kelionių Kp. Prisejo gi per darbais privažinė́t Trgn. Privažinė́[ja]u po Lietuvą, visa ko regė[ja]u Žln. Mano visur privažinė́ta Mrc.
| refl. N: Labai patiko [ekskursijoje], prisižiūrėjom, prisivažinė́jom Krs.
2. intr. Ps, Ėr, Žln dažnai atvažiuoti ar nuvažiuoti: Kur tu privažinė́si tiek toli darban Mtl. Vaikai tura savo vaikus, vargus, ar anie pri tavęs privažinė́s Rdn. Kurgi te privažinė̃s daktarai Slm. Gana privažinė́jau mediniais [ratais] miškan Ad. Aš toli gyvenu, negalėčiau dažnai privažinė́t Krs.
| refl.: Balčikonis tai prisvažinė́j[o] pas mumi Drsk. Mana martelė prisvažinė́jo daktarop LzŽ.
3. tr. daug kur vežioti: Tas vyras visur ją privažinė́jo Jrb.
4. tr. važinėjant įsigyti, įsitaisyti: Važinėjo važinėjo ir privažinė́jo tris šimtus skolos Alv.
| refl. tr.: Važinėjo Latvijon ir prisivažinėjo latvioką rš.
5. tr. važinėjant suplūkti: Privažinė̃s sniegą, bus geras kelias Ėr. Kol viešiakelio neprivažinė́ja, žvyrius kojas bado Trgn. Privažinėtais keliais lengvai čiuožė rogės J.Avyž.
ǁ suakėti: Po kartą privažinė́jo Ėr.
ǁ važinėjant sutrinti, sutrypti: Man labai nesikenčia – privažinė́tų yr dobilų, ataduok man, aš susitvarkysiu Slm.
6. refl. prisičiužinėti: Su čiūžėm kad prisvažinė́jom! Pnd.
×razvažinė́ti (hibr.) žr. išvažinėti 1: Vaikai razvažinė̃s svietan Klt.
suvažinė́ti
1. intr., tr. DŽ1, KŽ, LzŽ, Krš, Bt, Pc, Šl, Sml, PnmR, Slm, Dbk, Trgn, Skdt, Drsk, Grv nuvažiuoti kur ir sugrįžti: Jau jis suvažinė́jo kelegą J. Žiemą trumpa dienos, dvejų vėžių nesuvažinė́si Š. Jei gerai sarčiai bėgs, tai suvažinė́siu viena diena Gs. Vilniun suvažinė́t – reikėj[o] centnerį grūdų parduot Vlk. Lydon savažinė́jau ketriskart Zt. Kad žinotau, aš pats suvažinė́tau te pažiūrėt Lt. Vieną kartą suvažinėjęs atsisakiau nuo tarnystės Brž. Savažinė́j[o] pas dukterį ir sūnų Zt. Arklys buvo tik kermošiun suvažinė́t Dv. Dvyleka medinių tekinių išeina, kol į Rygą suvažinė́[ja] Btg. Šiandien turgų suvažinėjau visiškai be reikalo Sdk. Veždami rugius, lig pietų suvažinė́jam keturis kartus ant lauką Skrb. Tokį kelį kol suvažinė́si, i vakaras ateis Ll. Karalius su karaliene suvažinėjo kelionę sveiki BsPII285.
| refl.: Kol suvažinė́sias, suvargsias Krš.
2. refl. važiuojant susirinkti, susivažiuoti iš visur: Tai kai[p] jūs dabar visi susivažinė́jot? Jrb. Ižg visų šalių suvažinėjos ir suėjos ant parašo DP39.
3. tr. ŠT296, Trk, Vkš, Krm, Brž, Krs, Ėr, Mžš, Pv, Ūd važiuojant partrenkti, užmušti: Par aguonos krislą būt suvažinė́ję [vaiką] Kvr. Pastaiko, kad ima ir sveiką suvažinė́ja Dg. Dviračiu žąsuką suvažinė́jo Kt. Tu mano šunelį suvažinėjai Brt. Nelįsk kaip varlė po ratais, – suvažinės TŽIII380.
^ Daržinė[je] velnias mamą suvažinė́[jo] (toks erzinimasis) Kzt. Kad mano toj sveikata, nesuvažinė́t nei arklys (toks sveikas) Drsk.
| refl.: Susivažinė́jo jaunas vyras su traktoriu Antš.
ǁ sužeisti: Suvažinėjo šun[iui] kojas Kt.
ǁ važinėjant sudaužyti: O jis pasikinkė ketvertą arklių in bričką, atvažiav[o] an rinkos, suvažinėjo jai visus tuos puodus BsPIV177.
4. tr. K, Rtr, KŽ per keletą kartų suvežti: Šieną suvežti, suvažinė́ti KII382.
5. refl. tr. važinėjant susirinkti: Pervažiavęs per ūlyčias vis da susvažinė́siu grūdų duonai Dkšt.
6. tr. Vkš, Lp važinėjant sukietinti, suplūkti: Kelias geras, suvažinė́tas Jrb. Grumtai kai plytos – suvažinė́ta buvo [žemė] Jsv. Iš žiemos suvažinėti keliai LzP.
| refl.: Palaukim, iki keliai susivažinė̃s Dkš.
ǁ važinėjant išgadinti: Suvažinė́ta pieva, nėr kas šienauna Dglš. Nepaspėjai nuspjaut, ir suvažinė́ja pievas, veždami šieną Trgn.
| refl.: Čia tai susivažinė́ja žolė Slm.
7. tr. važinėjant apdirbti: Lig pusdienėlio ir suvažinė́jau aš tuos pūdymus Jnšk.
8. tr. M, Rtr, TDrIV29(Ml), DŽ, KŽ, Brt, Tvr važinėjant nuvarginti, nukankinti: Tas vėjavaikis paėmė ir suvažinė́jo gerą arklį Ėr. Vieną arklį, kitą suvažinė́jo, sulakstė paėmęs iš žmonių Krkn. Kadaste buvo geras arklys, ale dar̃ jau suvažinė́tas Pls. Gailis, mergele, gailis man tave, aš suvažinėjau žirgelį, važinėdamas in tave (d.) Ml.
| refl.: Buvo arkliukas nieko, ale susivažinė́jo Auk.
9. tr. Alv, Lš važinėjant sudėvėti: Dviratį jau visai suvažinė́jau Mrj. Aš keturis suvažinėjau dviračius, buvau važiuotoja, oi! Drsk. Čia jau senas balnelis, suvažinė́jo kiti Avl. Su tais šliperiais visai suvažinėjau šlajas Žem.
| Mano leidimas labai suvažinė́tas (daug kartų su juo važiuota) Rk.
| refl.: Mašina ir ta susivažinė́ja Dgp.
| A, jau susvažinė́jo peilis Pst.
| prk.: Varge ir klapatuos gyvenant, greit gali ir protas susvažinė́t Vj. Buvo gražus, ale susvažinė́jo (juok. paseno) DrskŽ.
10. tr. prk. važinėjant įsitaisyti: Važinėja važinėja ir nesuvažinė́ja jokios (neranda žmonos) Šmn.
| refl. tr.: Važinėjo važinėjo merga i susivažinė́jo bėdą Rdn.
11. tr. prk. nuvalkioti: Kokia čia be mergiotė, bernelių suvažinė́ta Ds.
| refl.: Paskui tep greit ir susvažinė́ja [mergos] Str.
12. suduoti, sukirsti: Kad suvažinė́jo jam per ausį, tai tas ir žnegterė[jo] Prng.
◊ kai̇̃p suvažinė́tas Tr apie netikusį ko elgesį (kalbą, darbą): Ir pašnekėjo kaip suvažinėtas: ne į torą, ne į mietą Ggr. Šneka kai̇̃p suvažinė́tas Snt. Dirba kai̇̃p suvažinė́tas Msn.
užvažinė́ti KŽ; D.Pošk
1. intr. važinėjant užsukti: Pro šalį tę pas juos užvažinė́davo kunigai Grl.
2. tr. važinėjant užlyginti: Greit sugadinama kelio sankasa ir užvažinėjami šalikelio grioviai rš.
3. tr. važinėjant uždirbti: Tėvas pasiturintis, zenkis su traktorium užvažinė́ja Slm. Su arkliais dvarą užvažinė́jo Vkš.
| refl. tr.: Užsivažinė́jo [vairuotojas] pinigų ir pirko motociklą Mrj.
4. tr. važinėjant užkankinti: Važinė[jo], kolei ažvažinė́[jo] arklį Dglš.
5. tr. užjodinėti: Piktos dvasios arklį tvarte užvažinėja LTR(Imb).
1. Trečioj dienoj sapnuoju, kad karietoj važinė́ju Dgč. Pri muno augimo su dviračiais pradėjo važinė́ti Trš. Vyras važinė́jąs su rateliais, kojom nepaeina Svn. Su motoriuku važinė́jo, tai buvo prisimušęs Krž. An daikto dirbt lengviau kap važinė́t Pls.
^ Pernai kunigas važinėjo, šiemet vėžės žymu (rugių vagos) Pnd.
| refl. K: Pryšu pryšais su mašynoms važinė́jas daba LKT105(Lkv). Daba visur [galima] važinė́ties su keleivinėms, autobusai dabar eina ir eina Pln.
ǁ Daug sniego, labai sunku par mišką važinėt Ėr. Par mišką tiesiai tebėra tie keliai, ale tiktai dabar nelabai kas bevažinė́ja Sb. Šituo keliuku niekas gi čia nevažinė́ja, menkas čia kelias Klt.
| Važinė́j[o] kap kuriej ir jaučiais Rod. Ar tie arkliai buvo parinkti, nežinau, tai karvėm važinė́jo Rud. Stipras, tu matai, judošius, da ir arklį pasikinko, ir važinė́ja Rk. Bais mėgėjas arkliais važinė́t Ob. Jis važinė́davo arkliais dirbt tenai lydymuosen Ign. Su baltu arkliu važinė́jai, tai ir pražilai (juok.) Gdr. Važinė́jom su arkliais ir kasėm kelius Grv.
| Jonas važinė́ja su akėčiom po lauką Ėr. Su bliukiu važinė́davo: mušdavo i bliukiu, šukuodavo [linus] Žg.
ǁ Pasakius teisybę, nė to rublio nebuvo važinė́ti Vkš. Seniau prie žemei dirbom prisirišę, neteko važinė́t [traukiniu], arkliuku nuvažiuodavom Skp.
ǁ intr. dirbti kokį važiuojamą darbą: Aš mašinisto padėjėju važinė́jau LKT315(Rk). Sūnus šoferium važinė́ja, močia kaip ir in patalo guli Sug.
| refl.: Ans šoperiu Telšiūs važinė́jas Žlb.
2. Svetimuos miškuos malkų pirktų važinė́jo A.Baran. Mes patys važinė́jom pirkt Lietuvon [pigesnių prekių] Ker. Ant! Smalininks … per kiemus pamažu važinė́dams kirkina ratą K.Donel. Abu tebevažinė́ja iš namų, – neina internatan Krs. Tevažinė́[ja] iš namų į tą darbą, o kitur gyvędamas da pradės gert Jrb. Pirmiau važinė́jom Alytun, ar parduot ką vežėm, ar pirkt Dg. Visi važinė́j[o] duonos pirkt [miestan] Nmč. Važinė́ja mokslan visi vaikai Drsk. Sumala ben kelius maišus, kad nereikt tankiai važinė́t Plvn. Neimk tokios pačios, kataro myli (= mėgsta) kermošiuosen važinė́t Dglš. Dvi dienas abu Panevėžin važinė́jom Krs. Šita net iš Daugų darban važinė́ja Pv. Važinė́jom Druskinykan, čia dauges žmonių, geriau perka Mrk. Iš Pravieniškių važinė̃s dviračiu Rmš. Negali jie važinėti kur ir kada nori, net išvažiuoti į kitą apskritį A.Janul. Nereikia važinė́t už marių, idant ižpildytumbei prisakymą Viešpaties DP529.
| refl.: Ans į Beržorą nemėgo važinė́ties, teip kad jau atlaidai Plt. Jaunas kunigas … beveik kas mielą dieną prie ligonių važinėjosi A1884,370.
ǁ Aš vakar dienelę mieste važinė́jau JV417. Po miestelį važinėčiau, aukso žiedus pirkinėčiau LTR(Ktv). Patogiai įsitaisęs taksi gerą pusdienį važinėju po miestą rš.
| refl.: Ko ten po visokius pasubinius važinė́ties?! Rdn. Po jomarkus, po turgus nemėgėja važinė́ties Žeml.
ǁ Už septynių kilometrų važinė́jo ir išdirbinėjo ledus (lydimus) ir sėjo Lt. Ka nori dieną pabūt [svečiuose], trys dienos išeina važinė́t Sdb. Važinė[ja]u dieną, važinė[ja]u naktį, išvažinė[ja]u visus kelelius Ml.
^ Kokiu keliu pusę metų važinėja, pusę metų vaikščioja? (upe) LTR.
| refl.: Tiktai jau tolie važinė́ties, penki kilometrai Sd.
3. Geležinės vėžės jau dabar ant viso šito kelio paklotos ir prikaltos, o jau dabar ir bandoma su gariniais vežimais šen ir ten važinėti Kel1853,112. Kadai da važinė́jo in medinių ašių Aps. Važinė́jami pavalkai Dglš.
| refl.: Ratai važinė́sis be arklių, lakios paukščiai be sparnų (iš senovės pranašysčių) Pp.
ǁ Nevažinė́ja gi čionai autobusai Antš.
4. Pns žr. važiuoti 2: Mes paršų mažų važinė́jom pirkt Rod. Ką darei vakar? – Medžian važinė́jau Pls. Kana važinė́jai? – Gardinan važinė́jau Zt. Jy Lenkijon važinė́j[o] popiežiaus paregėt Drsk. Vakar važinė́jau aliejaus spaust Lzd.
5. intr. lankytis važiuojant: Važinė́[jo] važinė́[jo] par daktarais i vis tiek tokia pati Klt. Važinė́jo važinė́jo an daktarus, ale nieko nepadėjo Všn. Pri senių kas čia benora važinė́ti Šauk. O kogi ana čia sėdėt, kad vaikai nevažinė̃t – eit miestan Slk. Trys karaliai dar neseniai važinė́jo, gal penketas metų atgal Aln. Piršliai važinė́ja pas ją, bet labiai renkas Jnšk. Žydai tai važinė́davo, skūreles pirkdavo Kpr. Tie vengriai tai pagal kaimus važinė́davo Sb. Gudrieji broliai važinėdavo po vestuves, po vakarėlius LTR(Lnkv).
| refl.: Anie buvo artimai, anie liuob važinė́sias vieni pas kitus Štk. Jau daba cigonų nevažinė́jas teip Bt. Buvau graži, septyniolektus užkliudžiau, piršliai pradėjo važinė́ties Krš. Ans po senius, po bobas važinė́jas Trk. Jau priš Užgavėnes i pradės važinė́ties ūkininkai piemenų Plt.
ǁ dalyvauti važiuojant: Nugi tik aš važinė́jau da jam per brolius Plv. Da tik piemenė, o jau keliose vestuvėse važinė́jo Vlkv. Tik jis nelabai turi laiko, vis važinėja piršliais J.Balt.
6. intr. vis kitoje vietoje, pervažiuojant dirbti: O tas su mašina važinė́davo pas bagotesnius [kulti] Kpč. Koks stambesnis ūkinykas nuspirkdavo [kuliamąją], važinė́davo pakaimiais Alz.
| refl.: Matai, čia kuldamas važinė́juos visur Sd.
7. intr. pramogai važiuoti: Važinė́davom, būdavo, su arkliais po laukais, sakydavo: reikia važinė́t [per Ažugavas], tai geri metai bus Jž. Reik per Užgavėnes važinė́t, tai linai gerai auga Gs. Pasidariau medinį dviratį, net važinė́jom nuo kalnų dviese Brb. Pasikinkius žirgužėlį sau bevažinė́si (d.) Nm.
| refl. BzF195, Š, ŠT171: Užugavėnės, tai jau važiavai važinė́tis Brž. Ažugavose važinė́josi Tvr. Prigulę vaikų, lig vakaru[i], būdavo, važinė́jams par Ažugavėnias PnmR. Kas jiemi (vaikams) – tik važinėtis, duotis Drsk. Labai nesvažinėk dviračiu, ba būsi mažutis Ob. O ana liuob su dviračiu važinė́sias Sd. Juk nė karto dar nėr važinėjęsis J.Bil.
8. žr. važioti 1: Ans važinė́jo pašarus, i viskas su arkliais Trk.
ǁ Važinė́jo važinė́jo ją i šę, i tę, i atgriebė Jrb.
| Einu į miestą i važinė́ju vaikus su rateliais Trk.
9. KŽ iter. dem. važiuoti 4: Su kartele vaikai [po ežerą] an laivo važinė́ja Pb. Aš mokėjau važinė́t ir laivu, ir eldija Ant. Vis tana šonan važinė́jau, anta Nemano Zt. Dabar mat važinė́ja su laivu, tai, žinai, išbaido [žuvis] Kp. Man prisėjo po didelius vėjus važinė́t [laivu] Antr. Burbuliukai važinė́[ja] – būs ilgas lytus Vg.
| Pats jaunis sūnus Ventspily gyvena, po jūrą važinė́ja (dirba laive) Svn.
| refl. Škt: Kitur javų laukai vandenyje mirkso, per priėjusius javus su laivais važinėjas A1883,114. Kai atvažiuoja sūnus, tai važinė́jas an ežero Avl. Krimta [lašai]: tujau daros pumpuriukai i važinė́jas ant [v]andens Plt.
10. iter. dem. važiuoti 7.
| refl.: Tėvas neleida ant aroplanu važinė́ties Vkš. Važinė́jas sau žmonys padangiais End.
11. iter. dem. važiuoti 8: Tep tep važinė́ja viršuj [krankliai] Šlčn.
| refl.: Tokie balionai, cepelinai ant oro kad anie ten važinė́jas! Žr.
ǁ refl.: Tie debesys važinė́jas – būs a lytaus, a ko Trk. Važinėjas balti stambi debesys: bočiai važinė́jas, sako Plt.
×12. iter. dem. važiuoti 9: An gaidžio raitas važinė́ja Tvardauskas JnšM.
13. iter. dem. važiuoti 14: Da vienas arklys buvo suvis nevažinė́tas Dglš. Gera kumelė, penkių metų jau buvo, da nevažinė́ta, be jokio naravo, tik bailių žandų Kp. Nevažinė́ta, nemokyta [kumelaitė], tokis te arklys Drsk. Vesiu žirgelį dar nemokytą, nevažinėtą KrvD245.
14. iter. dem. važiuoti 15: Ė kelio blogumas: važinė́ta suvažinė́ta Dglš. Vingiuotas, seniai jau nebevažinėjamas keliukas vedė į slėną pakrantę rš.
| Laitą klaimo prikloja šitų galvenų, tai tada davai su ruliu važinė́t Skp.
^ Ant važinė́to kelio žolė neauga Ar.
15. iter. dem. važiuoti 16: Moma važinė́jo anam valgymą kalėjiman Ad.
16. iter. dem. važiuoti 17: Vyrai kap sueina, važinė́j[o] an šlypkių Sn.
^ Peilis – nors nuogu užpakaliu važinė́k (neaštrus) Msn.
| refl.: Žiemą liūbam su ragelėms kiaurai važinė́siavos vedu Trk. Išeisma liūb an kalno važinė́ties su mediniais klumpiais Všv. Katrie ragelių netura, tie nu kalno subinšliauža važinė́jas Vkš. Būdavo, einam važinė́tis su rogėm didžiausiom Jdp.
ǁ šliaužyti: Šuva jau nebe lojo, o kriokte kriokė, niekaip neatsiplėšdamas nuo grandinės, kuri važinėjo stangria vielos pyne rš. Sriubos lėkštė važinėja po stalą nuo borto iki borto rš.
^ Kad tu važinė́tai pilvu! (keiksmas) Mrc. Kad tu važinėtai an šlunkų! Vrnv. Žiema vasara važinė́ja ir važinė́ja (stalčius) Švnč.
17. tr. stumdyti, tampyti: Ką čia mes važinė́sim tuos daiktus iš kampo į kampą Jrb. Vaikai, nevažinė́kiat kačiuką, tuojau pradės triesti Vdk.
◊ per nósį važinė́ti išnaudoti, stumdyti: Išsikrapštysime iš jo kišenės. Man jis nevažinės taip per nosį I.Simon.
apvažinė́ti tr. K, Š; LL114, Rtr
1. KŽ iter. dem. apvažiuoti 1.
2. KŽ, ŠT30, DŽ1 iter. dem. apvažiuoti 4: Senolis liuob sakyties, kad ans jaunas pusę svieto apvažinė́jęs Vkš. Apvažinė́[ja] [korespondentai], apmato i praneša Vn. Apvažinė́jau ir aš pasaulį Krm. Kermošius apvažinė́davom ir pėsčios aplėkdavom Kp. Sulygom, ka apvažinė́tų visas įvairiąsias vietas LKT121(Vdk). Apvažinė́j[o] visur, rado [pirkti] Azr. Ir jis pats ne kartą yra apvažinėjęs šį kraštą savo vežimėlyje V.Myk-Put.
| refl. tr., intr.: Kol apsivažinė́si po malūnus, verčiau malkiam grūdus par kilbasinę mašiną M.Unt. Visą Rosiją apsivažinė́jau, i gyva Krš.
3. iter. dem. apvažiuoti 5: Aš sirgau penkelius metus, visus daktarus a[p]važinė́jau LKT398(Asv). Dar po švenčių kilsiu ir apvažinė́siu visus gimines Al.
4. apvežioti: Ir mane visur apvažinė́jo ir išrodė Rmš.
| refl. tr. K: Aš tą mamą visur apsivažinė́jau, i niekas nepadėjo Jrb.
5. žr. pravažinėti 3: Kada pirmą rozą apvažinėja arklį, tai, sugrįžus namopi, jį muša su riebaluotu samčiu, tada būva arklys riebus LTR(Auk). Neapvažinė́tas I.
6. DŽ1 bent kiek padėvėti važinėjant: Apvažinė́ti ratai, o prašo kaip už naujus Lk. Dviratis jau gerokai apvažinė́tas Mrj.
| refl.: Kap apsvažinė́ja kuoleliai, geriau akėt [medinėmis akėčiomis] Žln.
7. važinėjant aptrinti, suplūkti: Tę jau apvažinė́ta, galima privažiuot Alv. Kelias apvažinėtas, tai slidu Lp. Augo paaugo da du berželiai, kataras augo prie kelelio, to šaknelės apvažinėtos (d.) Grv.
atvažinė́ti NdŽ, KŽ, LzŽ; M
1. Snt, Ktk, Vlk, Knv, Aps, Lt, Upn iter. dem. atvažiuoti 2: Pernai atvažinė́j[o] anas mūsip Zt. Tai nemiršti̇̀ Švendubrės, atvažinė́ji? Drsk. Sūnus dažnai atvažinė́ja, mačija mamai Dglš. Atvažinė́ja čia ančių mušt, pavaikščiot Pb. Atvažinė́ja vaikai in ją Klt. Buvo pradėję atvažinė́t tokie tolimesni giminės Ln.
2. Jon, Pb, Pv žr. atvažiuoti 2: Seniai mačiau – kol neatvažinė́ji? Gg. Jis atvažinė́jo kiemuosna čionai Onš. Regi – atvažinė́ja boba Avidėnuosa Brsl. Atvažinė́k, tavę lauksiu Drsk. Mergutos atvažinė́ja jop apsdairytie Lz.
3. intr. užtektinai važinėti: Davaliai atvažinėjau, nusbodo vis ant ratų Ds. Atvažinė́tos dienos – reiks mirt Ėr.
| refl. Š: Tai atsivažinė́ji traukiniu i tu Klt. Aš tai atsivažinė́jau šią vasarą Lnkv.
4. NdŽ, KŽ žr. atvežioti.
5. žr. atvažiuoti 4: Atvažinė́j[o] pievon, su čaikomi pievosna Drsk.
6. tr. atlikti važiavimo prievolę: Negi už visus stuikas atvažinė́si Jnšk.
×davažinė́ti (hibr.) intr. vis važiuoti: Kiek gali davažinė́t Varėnon senas Drsk. Apsiryzavau ryzais ir tris dienas davažinė́jau, kol kapus aptaisiau žiemos metu, kad tiej enkavedistai nesuprastų, iš kur aš Sn.
^ Nedavažinė́tas, netikęs velnias (apie kvailai besielgiantį vyrą) DrskŽ.
įvažinė́ti K, Rtr, KŽ; LL289
1. žr. įvažiuoti 1: Kluoniena, kur kluonan invažinė́ja Brsl.
2. tr. LL289, NdŽ, Ėr, Str važinėjant suplūkti, sukietinti: Kaimynas įvažinė́ja visus kelius J. Kelias yra didesnis, invažinė́tas Strn. Kelias invažinė́tas, bet sniego šonuose [daug] Dg.
| refl.: Insvažinė́[jo] kelias Dglš.
3. tr. Š įpratinti važiuoti: Įvažinė́ti arklį J.Jabl. Koks arklys kai išsiranda, tai negalima ir įvažinėt Ml. Jaunutį arklį reikia gražiai invažinė́t Aps.
| refl.: Įsivažinė́jęs arklys nepaklysta Al.
4. iter. dem. įvažiuoti 8: Kad mašinų detalės prisiderintų viena prie kitos, mašinos įvažinėjamos rš. Prieš derliaus nuėmimo pradžią kombainas įvažinėjamas rš.
5. refl. Rtr, KŽ įsismaginti važinėtis: Vaikai išleisti oran kaip įsivažinė́jo ragelėmis, kad nebenori eit vidun Š.
6. tr. NdŽ važiuojant įvarginti.
7. tr. važinėjant uždirbti: Ir man yr pinigų įvažinėta Db.
išvažinė́ti Š, NdŽ; SD1200, M, LL167, L, Rtr
1. Pv iter. dem. išvažiuoti 2: Kaip baigė čia mokslus, i visi išvažinė́jo Vkš. Išvažinė́jo vaikai, nė vieno nebėr Tj.
| refl. M, Š, Rtr: Jau svečiai visi išsivažinė́jo Rmš. Vyrai miškan išvažinėjo J.Jabl. Svečiai, tai pamatę, išvažinėjo namon BsMtII95. O to pono vaikai išvažinė́ję buvo jau kitosna karalystėsna (ps.) Sb. Visi lenkai išvažinė́ję Lenkijoj Drsk.
| refl.: Išsivažinė́ję dar̃ visur jaunimas Dg. Nūnai iškriko visas sodžius, išsivažinė́j[o] kas kur Azr. Kiek čia žmonių yra išsivažinė́jusi Krš.
ǁ refl. būti ištremtam: Už pliauškėjimą kiek žmonių prapuolė, po Sibirus išsivažinė́jo Drsk.
2. intr. JnšM rengtis išvažiuoti: Aš tada išvažinė́jau darban Str. Mes jau išvažinė́jom namo, tai labai skubinau Dsn. Duktė ižvažinė́ja, reikia bulbių pakasinėt Drsk. Kai išvažinė́ja kitan galan [per vestuves], vištas vagia ir kitus daiktus Gg.
3. žr. išvažiuoti 2: Kap išvažinė́jom, palikom šešetą avelių ir šešetą kiaulių LKT360(Sem). Kas pirks, kap išvažinė́sit Azr. Pernai tuo metu aš Vilniun išvažinė́jau Šr.
4. intr. Š kurį laiką važinėti: Išvažinė́ti visus metus KŽ. Išvažinė́t visą dieną negãli [negėręs], nebus šoferis Ldvn.
| refl.: Visą mėnesį išsivažinė́jau į Raudėnus parsirišti [žaizdos] Rdn.
ǁ tr. kurį laiką vairuoti: Septyniolika metų išvažinė́tas, dilęs i sudilęs Antš.
5. tr. daug kartų važinėti: Kelias buvo gerai žinomas, šimtus kartų išvažinėtas A.Vien.
6. intr. daug važinėti: Keliai užpustyti – išvažinė́ji, iššąli, arklius privargini [veždamas malkas] Sk.
7. intr., tr. Š, KŽ, DŽ1, Mlt, Ml apvažiuoti, apkeliauti daugelį vietų: Visus doktorius išvažinė́[jo], i niekas nemačijo Dglš. Su svotu išvažinė́j[o] visas selas LzŽ. Žmonys išvažinė́[ja] plačių plačiai Krš. Išvažinė́jo visur, niekur nerado tokios gražios (ps.) LKT325(Lel). Išvažinėjau visas karalystes, ir netiko man niekur mergaitė DS51(Rs).
| refl. Ūd, Trk: Tėvas buvo atvažiavęs, ko čia išsivažinė́s, ko vargs?! Rdn. Svetaunas žmogus – visur po svietą išsivažinė́jęs Pv.
ǁ tr. apvežioti po daugelį vietų: Vaikus visur išvažinė́[ja], aprodo, anie pragudrės Krš.
8. refl. kurį laiką čiužinėti: Insikišam medžiuokliais, išsivažinė́jam kiek dienos stoja [ant ledo] Klt.
9. iter. dem. išvažiuoti 10: Su gelžiniais ratais neleisdavo važiuoti į pievas, ka neišvažinė́tum Brs. Išvažinė́ta dirvos Dglš. Keliai buvo labai išvažinė́ti Slk. Tę tai negerai eit, grubu, išvažinė́ta Ūd.
| prk.: Toji jau rogėm išvažinė́ta (susiraukšlėjusi) Graž. Veidas išvažinė́tas, kur čia begyvensi Akm.
| refl. LL323.
ǁ važinėjant sugadinti: Stebulę išvažinė́ti KŽ. Palikai mane siratą, kaip išvažinė́tą ratą JD1208. Išvažinė́tas ratas Šn.
10. tr. DŽ1 važinėjant sukietinti, suplūkti: Sunkus kelias, tebėr neišvažinė́tas Ėr. Kelias buvo nors ir gerokai duobėtas, bet išvažinėtas, platus ir kietas rš.
11. tr. LL263, Š, Ss, Pg, Sdk įpratinti (arklį) važiuoti: Arklys geras, bet tik da neišvažinė́tas Ds. Reik išvažinė́ti arklius, kad eiklesni būtų Šts.
12. tr. važinėjant išgabenti: Kareiviai visus arklius išvažinė́jo Sml.
13. tr. važinėjant išleisti: Reikia išvažinė́t pinigus Dg.
| refl. tr.: Išvažiuo[ja], visus piningus išsivažinė́[ja] i parmauna Krš.
14. tr. išlandžioti, išvarpyti: Obūlai kirmėti, kirmėlių išvažinė́ti Plšk.
ǁ ariant padaryti, išarti: Su tokia žagrute išvažinė́jo vagas, o paskui kaupėm Jrb.
paišvažinė́ti (dial.) intr. visiems išvažiuoti: Iš namų paišvažinė́jam LzŽ. Išsipardav[ė], paišvažinė́j[o] visi GrvT85.
nuvažinė́ti Š, Rtr, NdŽ
1. intr. važiuojant išsiskirstyti: Vyrai, nenuvažinė́kit, užeikit, užkąsit, pasikalbėsim Dg.
2. iter. dem. nuvažiuoti 3: Ar dažnai nuvažinė́jat in Kauną? Ss. Aš galiu nuvažinė́ti kelias dienas gėles svadinti Krš. Kur čia mes seni žmonės nuvažinė́sma Kp.
3. žr. nuvažiuoti 3: Vičvisi nuvažinė́j[o] akmenų vežiot in kelio Arm.
4. tr. DŽ1 važinėjant sudarkyti, sugadinti: Nuvažinė́[ja] kiemą traktorius Vn. Per karą nuvažinė́jo laukus, vienos vėžės buvo Rmš.
ǁ važinėjant nudilinti: Nuvažinė́ti ratlankiai DŽ1.
ǁ važinėjant nuslidinti: Baisiai nuvažinė́tas rogių kelias – slidus DŽ1.
5. tr. Sd važinėjant suplūkti: Kelias vasarą dulkinas, žiemą lygus kaip stalas, slidus ir nuvažinėtas rš.
| Teip nuvažinė́ja sniego aukštai kaip tie gluosniai Snt.
6. tr. važinėjant nupjauti: Paprašysiu kaimyną, ir nuvažinė̃s man tas avižėles su mašina bežiūrint Jnšk.
7. KŽ iter. dem. nuvažiuoti 7: Teip greit arklelį nuvažinė́jo, o koks strainas buvo Grž.
| prk.: Dvidešimt metų tu, o kaip tave gyvenimas nuvažinėjo rš. Kur vaikų yr, tai mažus šuniukus tūjau nuvažinė́s Vdk.
| refl.: Buvo arklys, ale nusivažinė́jo Jd.
^ Nusivažinė́jęs kaip žydo arklys Vdk.
ǁ refl. važinėjant sugesti, sudilti: Taip važinėjantys i nusivažinė́[ja] tos mašinelės; kas ten – blėkelė! Rdn.
8. tr. važinėjant nugabenti: Paskui nuvažinė́siu po vieną, po kitą Vb.
pavažinė́ti Rtr, KŽ
1. intr. NdŽ, DŽ1 kiek važinėti: Pavažinėjo, paieškojo sau pačios, negali išsirinkti LMD.
2. intr. NdŽ galėti važinėti.
| refl.: Jei [bilietų] toks brangis, nepasivažinė́si, neturėsi ko ėsti Rdn.
3. intr. NdŽ, Mrc kurį laiką važinėti: Mėnasį pavažinė́jo in močią, paki sirgo Klt.
4. intr. NdŽ, Kp kiek pakeliauti: Visur pavažinė̃s, gerai, kad gali išvažiuot Krs. Kai jau Amerikoj pavažinė́jęs buvo, tai pinigo turėjo Sb. Per atostogas pavažinėsiu po gimines KlK41,26(Ktk).
| refl. Akm: Anie išvažiavo teip pasivažinė́dami [po ekskursijas] Yl.
5. intr. kiek paplaukioti: Su laivu pavažinė́jo po ežerą Krs. Sumanė abudu ant marių pavažinė́t Pls.
| refl.: Ateik pas mumis, pasivažinė́siam su luge Žd.
6. refl. kiek paskraidyti: Pasivažinė́t orlaiviu pasinorėj[o] Dg.
7. tr. M, L, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1 pramogai pavėžinti, pavežti: Pavažinė́k vaiką rateliūse, gal greičiau užmigs Vkš. Išeikit, broliukai, bent vienas, pavažinėsiu rateliais LTR(Ds). Liekariukui ragana liepė pavažinėti tą vaiką MPs. Sėsk ratuos, pavažinėsiu! J.Bil.
| refl. K, M, L, Rtr, Vkš, Lp: Norėtųs kur išvažiuot pasivažinė́t, al kad mes darbų pririšti Krs. Būlo, ažnet rogelėm, klabučiais basi pasivažinė́jam DrskŽ. Važiuosim pasivažinė́t Dkš. Jei nori, kad linai gerai augtų, per Užgavėnes reikia pasivažinėt LTR(Šil).
8. intr., tr. kiek važinėti dirbant: Kai pavažinė́jo po girias, tai tik kojos kadaruoja Gs. Metus pavažinė́jo prikabinėtoju ir sako: sunku Gdr. Pavažinė́jo su nuodais – nė vieno svėrio nebėra LKT253(Ėr).
^ Akėčiomis laukų nepavažinėsi, duonos neturėsi KrvP.
ǁ Rdm kiek pavaryti arklį (iš vienos vietos į kitą): Kai mėšlą veš, tai Jonas turės pavažinė́t Žvr.
9. tr. ištremti: Pavažinė́j[o] žmones po kari Drsk.
| refl. Ant, Rdn: Buvau pasvažinė́tas, kiek buvau, nepražuvau Dsm. Anie yr pasivažinė́ję, stipri ūkininkai buvo Krš.
^ Kam liežuvis panižo, pasivažinė́jo už dyką Pjv.
10. tr. kiek suplūkti važinėjant: Bet jau pavažinė́tas tas kelias, galima važiuot Alv.
11. tr. Pnd padėvėti važinėjant: Biškį ratus pavažinė́jo ir pardavė Vkš. Pirkom pavažinė́tą mašiną Ig. [Brička] jau buvo pavažinėta ir iš mados išėjusi Ašb. Pavažinė́tą mašinelę i pigiaus gal nupirkti Krš. Mašiną te gal kokią pavažinė́tą pirks Krs.
parvažinė́ti K, KŽ; M
1. iter. dem. parvažiuoti 1: Mergaitė kas šeštadienį parvažinė́ja namo Prn. Parvažinėdamas į tėviškę, Antaną susitikdavau jau kaip gerą bičiulį A.Mišk.
2. Arm žr. parvažiuoti 1: Mokytojas parvažinė́j[o] pas seserį Pns. Nebuvo vakaran mašinos, parvažinė́j[o] taksiuku DrskŽ.
3. žr. parvažiuoti 2: Parvažinė́jo namiepi iž Lenkijos, te būna Drsk. Jis buvo viršinykas, kelisroz parvažinė́j[o] iž Lietuvos [į lenkų okupuotą tėviškę] Drsk.
4. tr. LB115, JD242, LTR(Drsk) važinėjant nuvarginti: Su ta giria visus arklius parvažinė́jom Plv. Tavo šyvus žirgelius parvažinėjo LTR(Mrk).
5. tr. R8, MŽ10, N važinėjant sudėvėti.
paparvažinė́ti (dial.) žr. parvažinėti 2: Svietas paparvažinė́jo iš bažnyčios Dv.
pérvažinėti KI315
1. SD1146, R55, MŽ74, N, KŽ iter. dem. pervažiuoti 1: Pérvažinėj[o] tep per upę, tilto nebuvo Sn. Aš pérvažin[ėj]au po Vilnių kiekkart Brsl.
2. iter. dem. pervažiuoti 7: Pérvažinėjau aš tą vežimą par ilgą važinėjimą J.
| refl.: Traktoriai pársivažinė[ja], o žmogaus širdis tiek laiko Kv.
3. iter. dem. pervažiuoti 8: Tavo žirgus bėrūnėlius pati pervažinėj[o] BsO403.
pravažinė́ti
1. refl. iter. dem. pravažiuoti 3 (refl.): Su Grase išvažiavo prasivažinėti LzP. Apsirgo pati, paprašė ana pakinkyt arklius prasivažinėt LTR.
2. Š, LL270 iter. dem. pravažiuoti 5: Su mašinoms plačiausius kelius par laukus visur pravažinė́[ja] Vkš. Pravažinė́jo pakluonėj kelią ir važiuoja, kas užmislijęs Jnš. Gal pravažinė̃s kokį keliuką – dangu gi neišlips jie! Mžš. Kelias pravažinė́tas Slm.
| prk.: Neturėdamas tam tikro kalbos mokslo pagrindo, Jaunius lengvai iškrypo iš mokslo pravažinėtų vėžių K.Būg.
| refl. tr., intr. Aln: Dabar prasivažinė́ja keliai, tai jau visur galima išeit ir išvažiuot Krs. Pats vėžas prasvažinė́k, kitų nelaukęs Trgn.
3. Š, ŽŪŽ128, DŽ1, Prn, Aps iter. dem. pravažiuoti 6: Jauną ašvienį pravažinė́k J. Kumelius pravažinė́ja, kad nešioja an vadelių [per Užgavėnes] Bsg. Kap suauga arklys, tai būtinai pravažinė́ja [per Užgavėnes] kaimo jaunimas Lš. Arklį pravažinė́ji, būdavo, ir gauni kelius litus Slm. Reikės pravažinė́t kumelys Alv. Nenorėk, kad tokio iširos da arkliai būtų gerai pravažinė́ti Ds. Tavo šyvus žirgužėlius su kitais pravažinėjo KrvD114.
| refl. SD295, Sut.
ǁ Mašina dabar jau buvo pravažinėta, tai galėjau leisti po 60–70 kilometrų per valandą Šlč. Pirmąkart pravažinė́dami savo mašiną nuvažiavom paršų pirkt Krs. Reiks prašyti brolio mašiną pirma pravažinė́ti Vkš.
4. intr. Vlk, Krs praleisti laiką važinėjant: Tėvas taip veltuo ir pravažinė́jo visą dieną Vkš. Tiek dienų pravažinė́jau! Tvr. Pravažinėjo Girdvainis visą rudenį K.Bor. Kiek aš pravažinėjau su karalium, tokios jau nemačiau gražios kaip ta saulės duktė (ps.) Slk.
| refl. N.
5. tr. DŽ1, Rmš, Jnšk, Sug išleisti kelionėms: Visus pinigus pravažinė́jau Ig. Par vasarą daug piningų pravažinė́jau Vkš.
| Mes važiojom, telyčią (parduotos telyčios pinigus) pravažinė́jom, – daktaras negydis be nieko Kpč.
| refl. tr.: Važinėdami daug pinigų prasivažinė́jom Mrj.
privažinė́ti
1. intr. DŽ1 daug kur nuvažiuoti, užtektinai važiuoti: Kiek privažinė́ta, [būta] visokių kelionių Kp. Prisejo gi per darbais privažinė́t Trgn. Privažinė́[ja]u po Lietuvą, visa ko regė[ja]u Žln. Mano visur privažinė́ta Mrc.
| refl. N: Labai patiko [ekskursijoje], prisižiūrėjom, prisivažinė́jom Krs.
2. intr. Ps, Ėr, Žln dažnai atvažiuoti ar nuvažiuoti: Kur tu privažinė́si tiek toli darban Mtl. Vaikai tura savo vaikus, vargus, ar anie pri tavęs privažinė́s Rdn. Kurgi te privažinė̃s daktarai Slm. Gana privažinė́jau mediniais [ratais] miškan Ad. Aš toli gyvenu, negalėčiau dažnai privažinė́t Krs.
| refl.: Balčikonis tai prisvažinė́j[o] pas mumi Drsk. Mana martelė prisvažinė́jo daktarop LzŽ.
3. tr. daug kur vežioti: Tas vyras visur ją privažinė́jo Jrb.
4. tr. važinėjant įsigyti, įsitaisyti: Važinėjo važinėjo ir privažinė́jo tris šimtus skolos Alv.
| refl. tr.: Važinėjo Latvijon ir prisivažinėjo latvioką rš.
5. tr. važinėjant suplūkti: Privažinė̃s sniegą, bus geras kelias Ėr. Kol viešiakelio neprivažinė́ja, žvyrius kojas bado Trgn. Privažinėtais keliais lengvai čiuožė rogės J.Avyž.
ǁ suakėti: Po kartą privažinė́jo Ėr.
ǁ važinėjant sutrinti, sutrypti: Man labai nesikenčia – privažinė́tų yr dobilų, ataduok man, aš susitvarkysiu Slm.
6. refl. prisičiužinėti: Su čiūžėm kad prisvažinė́jom! Pnd.
×razvažinė́ti (hibr.) žr. išvažinėti 1: Vaikai razvažinė̃s svietan Klt.
suvažinė́ti
1. intr., tr. DŽ1, KŽ, LzŽ, Krš, Bt, Pc, Šl, Sml, PnmR, Slm, Dbk, Trgn, Skdt, Drsk, Grv nuvažiuoti kur ir sugrįžti: Jau jis suvažinė́jo kelegą J. Žiemą trumpa dienos, dvejų vėžių nesuvažinė́si Š. Jei gerai sarčiai bėgs, tai suvažinė́siu viena diena Gs. Vilniun suvažinė́t – reikėj[o] centnerį grūdų parduot Vlk. Lydon savažinė́jau ketriskart Zt. Kad žinotau, aš pats suvažinė́tau te pažiūrėt Lt. Vieną kartą suvažinėjęs atsisakiau nuo tarnystės Brž. Savažinė́j[o] pas dukterį ir sūnų Zt. Arklys buvo tik kermošiun suvažinė́t Dv. Dvyleka medinių tekinių išeina, kol į Rygą suvažinė́[ja] Btg. Šiandien turgų suvažinėjau visiškai be reikalo Sdk. Veždami rugius, lig pietų suvažinė́jam keturis kartus ant lauką Skrb. Tokį kelį kol suvažinė́si, i vakaras ateis Ll. Karalius su karaliene suvažinėjo kelionę sveiki BsPII285.
| refl.: Kol suvažinė́sias, suvargsias Krš.
2. refl. važiuojant susirinkti, susivažiuoti iš visur: Tai kai[p] jūs dabar visi susivažinė́jot? Jrb. Ižg visų šalių suvažinėjos ir suėjos ant parašo DP39.
3. tr. ŠT296, Trk, Vkš, Krm, Brž, Krs, Ėr, Mžš, Pv, Ūd važiuojant partrenkti, užmušti: Par aguonos krislą būt suvažinė́ję [vaiką] Kvr. Pastaiko, kad ima ir sveiką suvažinė́ja Dg. Dviračiu žąsuką suvažinė́jo Kt. Tu mano šunelį suvažinėjai Brt. Nelįsk kaip varlė po ratais, – suvažinės TŽIII380.
^ Daržinė[je] velnias mamą suvažinė́[jo] (toks erzinimasis) Kzt. Kad mano toj sveikata, nesuvažinė́t nei arklys (toks sveikas) Drsk.
| refl.: Susivažinė́jo jaunas vyras su traktoriu Antš.
ǁ sužeisti: Suvažinėjo šun[iui] kojas Kt.
ǁ važinėjant sudaužyti: O jis pasikinkė ketvertą arklių in bričką, atvažiav[o] an rinkos, suvažinėjo jai visus tuos puodus BsPIV177.
4. tr. K, Rtr, KŽ per keletą kartų suvežti: Šieną suvežti, suvažinė́ti KII382.
5. refl. tr. važinėjant susirinkti: Pervažiavęs per ūlyčias vis da susvažinė́siu grūdų duonai Dkšt.
6. tr. Vkš, Lp važinėjant sukietinti, suplūkti: Kelias geras, suvažinė́tas Jrb. Grumtai kai plytos – suvažinė́ta buvo [žemė] Jsv. Iš žiemos suvažinėti keliai LzP.
| refl.: Palaukim, iki keliai susivažinė̃s Dkš.
ǁ važinėjant išgadinti: Suvažinė́ta pieva, nėr kas šienauna Dglš. Nepaspėjai nuspjaut, ir suvažinė́ja pievas, veždami šieną Trgn.
| refl.: Čia tai susivažinė́ja žolė Slm.
7. tr. važinėjant apdirbti: Lig pusdienėlio ir suvažinė́jau aš tuos pūdymus Jnšk.
8. tr. M, Rtr, TDrIV29(Ml), DŽ, KŽ, Brt, Tvr važinėjant nuvarginti, nukankinti: Tas vėjavaikis paėmė ir suvažinė́jo gerą arklį Ėr. Vieną arklį, kitą suvažinė́jo, sulakstė paėmęs iš žmonių Krkn. Kadaste buvo geras arklys, ale dar̃ jau suvažinė́tas Pls. Gailis, mergele, gailis man tave, aš suvažinėjau žirgelį, važinėdamas in tave (d.) Ml.
| refl.: Buvo arkliukas nieko, ale susivažinė́jo Auk.
9. tr. Alv, Lš važinėjant sudėvėti: Dviratį jau visai suvažinė́jau Mrj. Aš keturis suvažinėjau dviračius, buvau važiuotoja, oi! Drsk. Čia jau senas balnelis, suvažinė́jo kiti Avl. Su tais šliperiais visai suvažinėjau šlajas Žem.
| Mano leidimas labai suvažinė́tas (daug kartų su juo važiuota) Rk.
| refl.: Mašina ir ta susivažinė́ja Dgp.
| A, jau susvažinė́jo peilis Pst.
| prk.: Varge ir klapatuos gyvenant, greit gali ir protas susvažinė́t Vj. Buvo gražus, ale susvažinė́jo (juok. paseno) DrskŽ.
10. tr. prk. važinėjant įsitaisyti: Važinėja važinėja ir nesuvažinė́ja jokios (neranda žmonos) Šmn.
| refl. tr.: Važinėjo važinėjo merga i susivažinė́jo bėdą Rdn.
11. tr. prk. nuvalkioti: Kokia čia be mergiotė, bernelių suvažinė́ta Ds.
| refl.: Paskui tep greit ir susvažinė́ja [mergos] Str.
12. suduoti, sukirsti: Kad suvažinė́jo jam per ausį, tai tas ir žnegterė[jo] Prng.
◊ kai̇̃p suvažinė́tas Tr apie netikusį ko elgesį (kalbą, darbą): Ir pašnekėjo kaip suvažinėtas: ne į torą, ne į mietą Ggr. Šneka kai̇̃p suvažinė́tas Snt. Dirba kai̇̃p suvažinė́tas Msn.
užvažinė́ti KŽ; D.Pošk
1. intr. važinėjant užsukti: Pro šalį tę pas juos užvažinė́davo kunigai Grl.
2. tr. važinėjant užlyginti: Greit sugadinama kelio sankasa ir užvažinėjami šalikelio grioviai rš.
3. tr. važinėjant uždirbti: Tėvas pasiturintis, zenkis su traktorium užvažinė́ja Slm. Su arkliais dvarą užvažinė́jo Vkš.
| refl. tr.: Užsivažinė́jo [vairuotojas] pinigų ir pirko motociklą Mrj.
4. tr. važinėjant užkankinti: Važinė[jo], kolei ažvažinė́[jo] arklį Dglš.
5. tr. užjodinėti: Piktos dvasios arklį tvarte užvažinėja LTR(Imb).
raztąsýti
Apibrėžtis
tąsýti, tą̃so, tą̃sė tr. KBII176, K, DŽ, KŽ; R, MŽ, Sut, M, L iter. tęsti.
1. N, Rtr paėmus už ko nors traukyti, tampyti: Arkliai netą̃somi žengia ir žengia NdŽ. Ką tu, šelmi, darai, kam tu katiną už uodegos tąsai?! Kpč. Tą̃so vaikaitis už suknelės, nepaleidžia motkos Dbč. Už plaukų tąso bedūšninkai kieti A.Baran. Tą̃so šniūrą, galanda nagus, jau gausu Žr. Gyslas tąsė, kraują leido SGI91. Karvės apie kaklą apirištos, tai tąsiaũ tąsiaũ, kai reikėjo vest Slm. Vedu aš namo, anos (karvės) gi mane tą̃so – vaikas vis vaikas Vdn. Jis tą̃so tą karvę par pusę spenio – tai milžimas! Jrb. Šitas senis įsitvėrė až durų ir tąsýt Pnd. Kap sueina bernai, tai mus ištęsia an zoslano ir tą̃so GrvT80. Par šitus [šepečius] tą̃so šituos linus, va tą̃so (šukuoja) Pb.
| Vėjas tą̃so tą̃so [skalbinius] – skylelės pasidaro! Mžš.
| prk.: Gal ir nevalia iš ano svieto žmogų tąsýt (apkalbėti mirusį) Ad.
^ Negyvas gyvus tąso (šukos ir plaukai) Tvr.
| refl. Sut, Rtr: Tąsýtis už plaukų NdŽ. Jeigu jie gyventų atskirai, nesitąsýtų už krūtinių, ir būt gerai Šmn.
2. Rtr, NdŽ, Ant tampyti, kad vilktųsi, šliaužtų, valkioti: Atjojo moteriškė, tą̃so palą po rasą ir sako: pusiau pienas, pusiau pienas Alv. Jis savo slūgą tą̃so po grinčią ir jąją smaugia J.Jabl. Paukščiai netąsi̇̀s, akių nelups, kaip apkas, teip gerai bus Klt.
^ Tą̃so kap šuva plaučius Mrj. Tąso kaip šuo skystgrobius Kv. Pigią mėsą šunės tąso LTR(Šmn).
| refl. Rtr: Aptąsyk naštą, kad nestąsýt šienas Ktk. O kap pakraštėlius užlenksi ir drūtai juos siūlu prisiūsi, nigdi tau paklodės siūlai nestąsis Kpč.
^ Gyslos tąsosi, kudlos kratosi, nuogas skylės ieško (audžia) LTR(Mrj).
ǁ stumiant versti judėti kuria nors kryptimi, perkėlinėti, stumdyti, traukyti: Šakėm tą̃sėm puodus iš pečio LzŽ. Kačerga, ką iš pečiaus puodus tą̃so Grv. Kai paėmiau vežimėlį, tai ir tąsaũ Bgs. Pats tąsaũ ir akėju Pls.
| refl. tr.: Jie tą̃sosi roges didžiausias NdŽ.
3. kibinti, stumdyti, draskyti, kamuoti: Vaikai tą̃sė tą šunį Mrc. Nėr vaikų – niekas katinų netą̃so Dglš. Aš apsigėrus buvau sau drąsi, nesidrovėjau, kad jauni tą̃sė JD613. Išeina až vyro – ir tą̃so, ir daužo, nieko nebežiūri Pnd. Krūva vyrų susbrukę vienas kitą už krūtų tąso, kūlokus kiloja Kpč. Netąsýk tu manęs, duok ramiai pagulėt Skrb. Tąsė, ištąsė iš miego, išvarė ant darbą Ps. Gizeliai jį (velnią) tol mušė, tąsė, plėšė ir draskė, kol jis nepasižadėjo mistrą palikt BsPI83. Kakta žemę muškime, gailėdamys tąsyto, raudodami žudyto SGI109.
| prk.: Ir tąsydama jį dvasė bjauri ir šaukdama didžiu balsu išėjo iš jo GNMr1,26. Kad įeit velinas kūnan tikai žmogaus ir aname gyvena, tūlais būdais tąsydamas ir vargindamas jį SPII46. Sopulį neižsakytą, kuris tąso ir kremta širdį jų SPI160.
^ Kad tavę po smerčiai velniai tąsytų! Švnč.
| refl.: Šuo su avele tą̃sos Ad. Tuoj prilėkė visokių baidyklių, ir jy ėmė su tom baidyklėm tąsytis LTR(Vb). Tą pat akimirką du žandarai kūliais nuvirto į vandenį, o kiti bejėgiškai tąsėsi su apspitusiais juos užpuolikais V.Myk-Put. Aukštaitis irgi žemaitis susiėmę tąsos V.Kudir. Girti, kits kitą prie galvos nusitvėrę, nei vemdami tąsos K.Donel.
ǁ darbu varginti: Ne aš kelsiu anksti rytą, ne tąsýsiu nė rankelių, ne aš klosiu kraitelį JD1535.
4. traukyti, traukti tvirtai besilaikantį ar sunkiai prieinamą daiktą: Kirvis va su auselėm cviekam tąsýt Grv. Šitoj poliklinikoje man dantis tą̃sė Dkšt. Ana dabar dantis tą̃so – auksinių prisistatis Slk. Vištos kap botagus tą̃so kirmėles ir ėda, drasko ir ieško giliau Pls. Arklys tąsỹs šarą, i byrės iš ėdžių Vrn. Tą̃sė tą̃sė bolandą – ir paliko neišrovęs Slm. Eisma plaskanių tąsýti iš kanapyno Rt. Iš narų mes tuos vėžius tą̃som Pls. Iš po vištos tąsiaũ tąsiaũ, visus išnešiau kiaušinius Aps.
5. Eiš, Kpč tempiant tiesti, kloti: Tą̃sėm po pievas drobes dideles Srj. Ištęsiam an žolės ir tą̃som [audeklus] Rud. Boba po pievas pakulnius tą̃so Lb.
^ Ore čigonai juodą gelumbę tąso (dūmai) LMD(Sem).
6. I, NdŽ sunkiai nešioti, kiloti: Malkos tąsýt – tai ne teip kas – gi sunku! Mžš. Sandėly reikia maišai tąsýt – ne bobų darbas! Skdt. Pievos buvo labai šlapios, tai viksvas tąsydavo ant žagarų Kkl. Varo, kad tąsýtai žolę LzŽ. Išmirko bulbos, tai net iš [v]andenio tą̃sėm Lnt. Liūnai mūsų buvo, iš liūnų tą̃som [šieną] Aps. Daugumas nusispjovė ir liovės akmenis tąsę LTR(Km). Tu tąsai̇̃ i tąsai̇̃ tuos savo skurlius iš vietos į vietą kaip katė vaikus Sk. Tęsiau tęsiau, ko tik nepatrūkau betąsydamas Kpč. Kamgi tąsai̇̃ po tiek daug?! Slm. Vyrai ir seniau mažiau darbo turėj[o], moteros tą̃sė visa DrskŽ. Jei nevalgysiu, velnio, aš kojų netąsýsiu Drsk. Kas mane tąsi̇̀s (prižiūrės) šimto metų! DrskŽ.
ǁ sunkiai vežioti: Vis an pečių nešiojam nešiojam, o žiemą an roguičių tą̃som malkas Šlčn. Greita pagelba tai tą̃so ir tą̃so Varėnon šitas bobas Dbč.
7. paslapčiomis imant nešioti, grobstyti: Kas gi bus, jei visi ims tąsyti į šalis valstybines lentas? J.Dov. Drobes iš svirnų tą̃sė Rod. Vilkai aveles pradėjo tąsýt iš gurbų Antz. Vanagų yra, viščiukus mažus labai tą̃so ČrP.
8. refl. NdŽ judėti visu kūnu, stengiantis ištrūkti, pasileisti, iškliūti: Karves atveskit namo – tą̃sos Mžš. Besitąsýdama karvė gal i brizgilą nutraukt Jrb. Apsisuka tarp medžių [karvės], tą̃sos, draskos Svn. Invažiavo balon. Pradėjo arklys tąsytis, kūdra pasdarė, vanduva LTR(Pls). Ožka, likus viena, tąsės tąsės ir ištrūko BsPII319.
9. refl. N, NdŽ sunkiai, su didele fizine įstanga dirbti: Varginuosi, ilstu, tąsausi SD155. Jokūbėnas vis do tą̃sės tą̃sės, nebėdujo – i pamirė Str. Laukiau laukiau tavę malkų pjaut, boba tą̃sos tą̃sos, atejo jauni berniukai ir sutvarkė Slm. Tąsytis po operacijai ir jumi nesveika Mtl. Ko čia tąsai̇̃s, da trūkį gausi! Sdb. Kogi čionai tąsais su šitąj skrynia? Gdr. Nestąsýk su medžiais, da apsirgsi Dgl. Jūs su tais miežiais tą̃sotės, geriau pasisėkit dobilų Slm. Lig juodai naktelei su linais tą̃sėmės GrvT102-103. Dažnai tąsausi su kūlimu ligi Kalėdų Strn. Su vaikais viena tąsiaũs, vyras numirė Ad.
ǁ užsiimti, vargti, gaišti su kuo: Aš čia su taũ ilgai nesitąsýsiu – paliksi ir gulėk purvynėj Svn. Nėra kada man su svečiais tąsýtis Drsk. Nė to veršio reik, nė nieko – i tąsýkis par visą vasarą su juo Jrb.
10. slampinėti, valkiotis, bastytis, klajoti: Tą̃sosi vaikai apie tvoras ir nedirba LKT367(Al). Antaryt neyra vaiko – tą̃sosi kur Drsk. Kap šilta, ore tąsai̇̃s LzŽ. Tą̃sos be darbo bernynas Dglš. Geriau ką darbuitai namuosa, be ką tąsais Kpč. Nė kas girtas tą̃sės, nė girdėt buvo Rod. Kitas nevalgęs tą̃sos, o arielką geria Rš. Prageria – i tąsỹsies basas i grynas Drsk. Du katinai tą̃sos primesti, svetimi Pls. Dar tą̃sosi gal pora vilkų Mrc. Kiaulės apie kampą tą̃sosi, ir vištos ig vėlai vaikščioja Trak. Eik, an savo atšlaimo vaikščiok, čia netąsýkis Pb. Pradė[jo] tąsýties anas in kitas [moteris] Dglš. Su mergomi tą̃sėsi, su gitara DrskŽ. Po miškus, po raistus tą̃sęsis, tai jis matęs [gyvačių] Vvs. Kol tąsýsmės po tą Žagarę, visas laikas praeis Sk. Aš tąsiaũs po žmones su keltuvomi, arkliais Žrm. Kap [vištos] ilgai tą̃sos, tai lis Srj. Kataras žmogus tąsai̇̃s par pasaulį, tai visokių [pasakų] girdi Klt. Aš po visą Lietuvą ir Lenkiją tąsiaũs Dg.
| prk.: Debesiai tą̃sos tą̃sos, o neužeina lytaus Onš.
^ Tąsos be darbo kap dūšia be daikto Ml. Tąsos kap dienas pardavęs LTR(Vs).
11. nedorai elgtis, ištvirkauti, paleistuvauti: Mergų yr visokių, su ženotais tą̃sos GrvT69. Nestąsýk tu su ta boba! Lb. Tą̃sos pakrūmėm su bernais – ir da bus gera merga! Lel.
12. refl. sunkiai, šiaip taip vaikštinėti, judėti, krutėti: Dagi tąsaũs, da niekur nesopa Žl. Kolei matysiu – tąsýsiuos Skdt. Dar̃ vis reikia tąsýtis, daryt nieko negaliu Asv. Da verčiuos šiaip taip, kolei tąsaũs Sld. Senas užsilikęs, tai ir tąsaũsi dar Srj. Tik ką tą̃sos, senas suvisu Pb. Papulta an priekinės kojos, ir tą̃sos po gurbą su slastais [kiaunė] Antz. Tą̃sės tą̃sės kiauliotė – i išstipo Klt.
^ Dar̃ tąsai̇̃s kai vištėlis Dg. Tąsaũs kap kalakutas Mrs. Tąsaũs kap dūlys Mrc. Tąsaũs kai voras Žln.
13. refl. su vargu vykti: Keleivine [mašina] par daug reikia tąsýtis – visądien! Kp. Su motociklu man nėr sveikatos tąsýtis Aln. Vilniun nenori tąsýtis [dirbti] Pb. Kas gi tąsýtųs [į turgų], kad supirkinėt [obuolius] Mrk.
14. refl. menk. bylinėtis: Per sūdais tą̃sos OG142. Matyt, nenaudi žmonės, kad tą̃sosi po teismus Gs. Geriau yra su viens kitu sutikti, negu tąsyties po teismus Vd. Dar jie tebsitą̃so, t. y. tebsivaržo J. Už tą girią da valsčius tąsysis su ponu V.Kudir. Taip pas mus svietas įniršo bylinėtiesi, jog ne tik broliai su broliais, bet ir vaikai su tėvais ėmė tąsytiesi A1884,93.
15. menk. varinėjant, siuntinėjant, šaukinėjant varginti, tampyti: Tą̃so mane tirtie kai maišą kokį Ukm. Tą̃so tuos žmones be reikalo Jnš. Kiek po kari čia žmonių tą̃sė Drsk. Par komisiją man tą̃sė tą̃sė, badė badė Imb.
^ Kai neisi dirbt, tąsi̇̀s kaip rupūžę po akėčiom Lel.
16. su savimi, kartu vedžioti, vežioti: Karvę ganau, pardien tąsaũ, o anys (vaikai) nepadeda Klt. Nuo septynių metų pradėjo tąsýt mama mane po mišką Adm. Nuo aštuonių metų motka ir tą̃so paskui save Vlk.
| refl.: Tą̃sos [su jaučiais] po dirvą Pb.
17. tęsiamai tarti: Tie aukštaičiai labai balsius tą̃so Šil. Apie Kriaunas tą̃so labai kalbą Alks. Anies juokiasi, ka mes tąsýdami ūtarijam Ad.
| refl.: Tie žodžiai visap tą̃sosi Vlkv.
18. sukelti traukulius, konvulsijas ir pan. negalavimus: Tą̃so gal priemėtis tą mergiotę, an daktarą reikia vežt Svn. Oras pritvinkdavo kraujo ir deginamos mėsos kvapo, nuo kurio tąsė traukuliai J.Avyž. Kad rėmuo netąsýtų, reik, kruopus išvirus, katilaičio atplaišas grandyti ir ėsti Šts.
| refl.: Vienu laiku staiga visa išblyško, pradėjo tąsýtis NdŽ. Kaip pradeda anas tąsýtis kaip katinas Gdr.
ǁ impers. Gs, Alk, Drsk pykinti, versti vemti: Dūšią tąso vemti R83, MŽ109, N. Ale tik tą̃so i tą̃so mane Ml. Ligonį vis tą̃so ir tą̃so NdŽ. Nežinau, ką čia suvalgiau ar teip kas negerai, kad tą̃so vemt Krs.
19. šnek. nuolat dėvėti, nešioti, valkioti: Šito medžiaga stipra – visą vieką tąsýsi Švnč. Kokią klijonką duoda, persiuva, ir gerai tąsýt Vlk. Kožnądien neduodu tąsýt paltelio, pamainau burkele Klt. Kap insišlejoj[o], tai tik tą [suknelę] ir tą̃so Pv. Veltinių negaunu nusipirkt, turiu dar dvejus, dar nenoriu tąsýt Dg. Aš mamytės neklausysiu, šilko kasnykėlį netąsýsiu (d.) Dglš.
| refl.: Vaikeli, aš neturėjau, tai tokiais aplopytais [drabužiais] tąsiaũs Kpč.
20. refl. ilgai gulėti, voliotis: Maž reiks in patalo tąsýtis, teip bijau Lel.
ǁ mėtytis (apie daiktus): Ką tą̃sos siūlai, geriau suaust Aln.
21. menk. valgyti: Mėsą užgynė, tai tą varškę tąsýdavo tąsýdavo Slm. Šviežienos turiat, tai dabar šviežieną tąsýkit Mžš. Tryda pjovė žąsytį, davė mergoms tąsýti, t. y. ėsti J.
22. Q637, CII1032 tęsti, delsti, vilkinti.
23. refl. tęstis: Nepaliaubančios kančios… nebus pabengtos, bet ant amžių amžių, kolei Dievas yra Dievu, tąsýsis DP527.
◊ ausi̇̀s tąsýti labai gardžiai valgyti: Kai grucę su žirniais prasimetam, ausi̇̀s tą̃som Ml.
ẽšerius tąsýti snausti: Ka linksi, tada sako: ẽšerius tą̃so Rš. Anas jau ẽšerius tą̃so Rš.
Maũšos bar̃zdą tąsýti snausti: Va, jau anas Maũšos bar̃zdą tą̃so LKKXIII129(Grv).
žỹdas tą̃so už nósies (ką) apie snaudžiantį: Va, jau tavę žỹdas tą̃so až nósies LKKXIII139(Grv).
aptąsýti tr. Š
1. KŽ, DŽ1 apstumdyti kiek, apdraskyti, apmušti: Merga zdarova, galėjo jį gerai aptąsýt Ob. Visos vištos išpjautos, tik viena paliko, ale šeško aptąsýta Svn.
| refl.: Apsitą̃sė girtuokliai DŽ1.
2. aplyginti pešiojant, apipešioti: Aptąsiaũ šieną aplink kupsneles Ktk.
3. didumą išrauti, ištraukti: Aptą̃sė bloguosius dantis, dabar nesopa Dglš.
ǁ apravėti: Da daržas reikia aptąsýt Slk.
4. Rod, Vrn šnek. apdėvėti, apnešioti, aptrinti: Jau tavo segutė aptąsýta, sena Vlk. Viena sumka yra i to labai aptąsýta Dglš.
| refl.: Tai apsitą̃sę labai važiai Mrc.
5. prastais drabužiais apsivilkti, apsijuosti, apsirišti: Rasi ir svečiuose apsitąsai̇̃ šniūrgaliais? J. Apsivelka, apsitą̃so, barzdas išsipaišo ir eina čigonuos Svn.
atitąsýti tr.
1. aptampyti, apdraskyti: Jūsų arkliai užvirto…, šunes ausis atatąsė TDrIV113(Prng).
2. sunkiai atnešti, atvilkti: Atanešiau, privargau, atitąsiaũ sunkybę Skp.
3. refl. ateiti, atsivilkti: Ko jūs atsitąsėt? Pun.
◊ nors ausi̇̀s (ūsùs) atsitą̃sai apie labai skanų valgį: Baravykai labai skanūs, nor ausi̇̀s atsitą̃sai valgydamas Plš. Tai, boba, panaravijai gardaus valago, nor ūsùs atsitą̃sai valgydamas Prng.
×dasitąsýti (hibr.) tr. sunkiai ko prisivežioti ar prisinešioti: Kiek mes tos duonos dastą̃sėm iš to Vilniaus Arm.
įtąsýti tr.
1. Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Mrj sunkiai įnešti, įtempti, įvilkti.
| refl. tr. Š, Rtr, KŽ.
2. refl. įsismaginti bastytis, valkiotis, slampinėti: Ar tu nesisėsi? Kap insitąsei̇̃ aplink kampus, tai tąsysies Drsk.
3. smarkiai sutepti, įpurvinti: Kur tu juos (drabužius) intąsei̇̃? LKKIX202(Dv). Intą̃sė mano šventadienę kepurę Lp.
| refl.: Insivalkijos tos paklotės, insitąsi̇̀s po kampus Pv.
ištąsýti tr. K, KŽ; N, BzB290
1. R, MŽ, Sut, K, NdŽ tempti, kad ištįstų: Neina, netrauk, tik ištąsýsi [siūlus iš sruogos] Klt. Į mūčijimo šrubus įdėjo, su kuriais žmogaus kožną sąnarį taipo ištąso, kad per kūną kiaur permatyti NS1832,7. Reg rankas ištąsytas SGI87. Jo visos gyslelės buvo teipo [podagros] ištąsytos, kaip jau nieko negalėjo BPII455.
| Gėriau alų, ištą̃sė pilvą Pj.
| refl. K, Rtr, NdŽ: Išsitąso gerai kedenant i striuogutės Gs. Šitie mano batai baisiausiai išsitą̃sė Mrj.
2. ištampyti, išdraskyti, išplėšyti, išvalkioti: Tą grybieną ištą̃so tais traktoriais Trgn. Buvo mirėliai ištąsýti, ieškota gėrybės Dv. Tegul, sako, vilkai tau žarnas ištąsỹs, o velniai skūrą išdirbs (ps.) Slk. Kačeib teipag ir po truputį duotumbeis ižtąsyt kūną savo Sut.
| Susegta audeklai, kad vėjas neištąsýtų Kt.
^ Būtų seniai varnos skystgrobius ištąsiusios (būtų žuvęs) Šts.
3. Pg ką sunkų ar sunkiai ištampyti, iškiloti, išvilkti: Medžius ir linus pamerktus iš markos, iš upio ištąsýk J. Eik, ištąsýk duoną iš pečiaus Arm. Kol tuos akmenis ištą̃so, oi vargo Rod. Ištą̃sė mašiną [iš upės] Pb. Mėšlą vienas ištąsiaũ tokio[je] klampynė[je] Mžš. Šienas reiks iš krūvų ištąsýt Rud. Šiemet bulbieniai kaip lazdos, bus vargo ištąsýt Slk. Ištąsýk šitiek druskos in pečių! Klt. Šitas šuva duoną ištą̃so, o pieno nelaka Pv. Ištąsýk kopūstų lapus [iš katilo]! Švnč.
4. tąsant išimti ką tvirtai besilaikantį ar sunkiai prieinamą, ištraukyti, išrauti: Paskui kiek darbo, pakol ištą̃so iš korių [vikšrus] LKT328(Ktk). Įleidė puodkėlį sudriskusį skalbiamon – let ištąsiaũ Mžš. Drobės ištąsai̇̃ siūliukus ir tada kabinėji (siuvinėji) Švnč. Siūlus ištą̃sė [po operacijos] i liepė vežtis namo Klt. Ištąsýk šaknis i susdėsi dantis Klt. Pala, aš atnešiu svieką, buvo ištąsýtas Tvr. Guzikus tai mergiščiai ištą̃sė kaži kas Trgn.
5. DŽ1, ČrP, Mžš paslapčiomis išnešioti, išvežioti, išgrobstyti: Ištą̃sė po karo tuos ąžuolus Dsn. Ištą̃sė visą medžią Pls. Tą šiperį vienas kitas ištąsi̇̀s Dkk. Kap atejo ondartai (ondatros), tep švaru padarė – ištą̃sė viską Kpč. Ką nepademi, tai tiej vaikai ištą̃so LzŽ. Vagiai ištą̃sė viską Vdšk. Vilkai ištąsýdavo ir aveles, kogi neištąsi̇̀s Sb. Lapė ištą̃sė visas vištas – neliko nė vienos Ktk.
| prk.: Tas kontorines [merginas] tai tuoj bernai ištą̃so (veda) Slk. Kap jauna išvažiuoja iš namų, meta siūlą, kad visas ištąsýt[ų] (brt.) DrskŽ.
| refl. tr.: [Lapė] žąsis iš paviečio išsitą̃sė Klt.
6. šliaužiantį po ką ištampyti, išvalkioti: Kur seniukas ejo, ten žirniai išaugo, o aš kad durnas, kad būt žinojęs, būt ištą̃sęs tą seniuką po visą dirvą Antr. Laumę raganą pasodino ant karštų geležinių akėčių ir ištąsė po visus laukus TDrIV222(Mrc). Arklys vyrą lenciūgan susukė, po laukus ištą̃sė Pnd.
| refl.: Kad tu po visus laukus išsitąsýtai! Ml.
7. išdirbti: Dešim desencinų dirvoną ištą̃sėm Krs.
8. ištiesti, iškloti: Audeklais buvo ištąsýti visi keliai, kad Tiškevičių laidojo Gršl.
9. Rs ką sunkiai nešiojant, dirbant išvarginti: Man tai smala ištą̃sė rankas Lb. Par bulbakasį tie krepšiai rankas ištą̃so Rs.
| Kadriliaus kad merga nemoka, o vyras moka, tai mergą ir ištą̃so Jdp.
| impers.: Karvė kieta, man rankas ištą̃sė bemelžiant Mrj.
| prk.: Nervus ištą̃so, per dieną tokį darbą dirbant Mrj.
10. refl. SD449, Sut, N sunkiai dirbant, labai pavargti, nusikamuoti, nusialinti: Ižsitąsau, ižilstu SD419. Išsitą̃sęs, išsikamavęs vakar akmenis benešiodamas, šiandien nebepasivelku iš vietos Š. Gerai, kad aš stipras buvau, išsitą̃sęs iš jaunų dienų Snt.
^ Kad anys išsitąsýtų su tokiu darbu! Dglš.
11. išsivalkioti, išsibastyti: Aš po visą svietą išsitą̃sęs Rud. Visi išsitą̃so, i nieko neblieka Ck.
12. daug kur nuvesti, išvedžioti: Ištą̃sė visur, visą bažnyčią apžiūrėjom Aln.
13. kurį laiką versti vykti, šaukinėti, varinėti: Bent kelerius metus mane ištą̃sė po teismus Rtr, Š.
14. priversti išvykti, išblaškyti: Kai mus ištą̃sė, tai ir medžius išnaikino Msn.
15. prk. sužadinti, išjudinti: Tik padarytumėt kokį vakarėlį, tuoj visus jaunus ištąsýtumėm Strn.
16. refl. išsisklaidyti: Kai debesėliai išsitą̃sę, sėja linus Srj.
17. impers. smarkiai pykinti, versti vemti: Kai aš apsinuodijau šaltiena, tai mane kad ištą̃sė Mrj.
18. refl. išsivemti: Kad išsitąsiaũ, kad išsivėmiau – net lengviau Ds. Išsivėmiau, išsitąsiaũ trečion dienon Antš. Kartais kiaulės išsivema, išsitą̃so Užv.
19. išvedžioti, išdainuoti: Balsas tai balsas: visokiom natom ištą̃so! Užp.
20. prk. išeikvoti, iššvaistyti: Tuščiai stiprybę ir sylas mano ižgaišinau, nuteriojau, ižtąsiau SPI343.
◊ [net] žárnas (žarnelès Prng) ištąsýti
1. apie smarkų juoką: Net žárnas ištą̃sė nuo juoko Slk.
2. pykinti, versti vemti: Tai tu jam činčibiro indėk kopūstuos, tai jam i žárnas ištąsỹs Slk.
paištąsýti (dial.) tr.
1. viską sunkiai iškiloti, išnešioti: Paištą̃sėm šiekštas iš ežero Str.
2. paslapčiomis išnešioti, išgrobstyti: Kap pamirė anas, po pagalaitį, po sienolį paištą̃sė pirkią LzŽ.
nutąsýti tr.
1. KŽ nutampyti, nuvilkti tolyn: Sugriaužė kiaulė lovį, nutą̃sė – eik, pritaisyk ben kiek Mžš.
2. Klt nuplėšyti, nudraskyti, nutraukyti: Rūbai nuo sienų nutąsýta vidudienį Trgn. Vienais metais mūsų kaimynų katinas [viščiukams] galvytes nutą̃sė Dgč.
ǁ tempiant numauti: Nutą̃sė čebatus, paguldė tėvą Dglš.
ǁ nupešioti: Apsvilinu, nutąsaũ plūksnas nuo anties, apčystiju Klt.
3. Š sunkiai vieną po kito nunešti, nuvilkti: Medžius nutą̃sė žmonės DrskŽ. Kareiviai nutą̃sė visus dobilus arkliams šerti NdŽ. Nutąsiaũ penkius maišus, daugiau nebeturiu sveikatos Slm. Vagiai maišus nutą̃sė požerėn Str. Nutą̃som vaikus miegančius nuo pečiaus ir paguldom Klt.
4. tampant įskaudinti: Nutąso be malonės ausis rš.
5. svoriu nuvarginti, nukamuoti: Akėt – pora arklių, – kad nutą̃so rankas Mžš. Vaikas nutą̃so rankas perdien [benešiojant] Kp.
| refl.: Par dieną rankos nusitą̃so vandenį benešiojant Ėr.
6. refl. N, Š, KŽ, Grv, Srv, Sdk, Klt, Mlt daug vaikščiojant, nešiojant, dirbant nuvargti, nusialinti, nusikamuoti: Kab nustą̃som, vaikeliai, ir anksti gulam DrskŽ. Par dieną nusitąsiau, mėšlus kabinėdamas, nieks manę nepakeitė J. Karves gano, per dieną nusitą̃so Brš. Vienas išvarai [bandą] – siaura ganiava, nustasai̇̃ Pls. Nustąsė perdien vaikas, tai dar̃ glūdoja an pečiaus Lp. Daug nuvargęs, nusitąsęs brendu namo atsidusęs O. Nustąsiau su šienu, tik ką velkuos Ktk.
7. tampant nukankinti, nukamuoti, pribaigti: Tą katinėlį vaikai nutą̃sė Gršl. Kad kožnadien būt, tai būt nutą̃sius tą vaiką gatavai Slm.
| Nervai nutą̃sė žmogų Sdr. Tas kosulys baisiai nutą̃so Brž. Priemetis jau nutą̃sė vaiką RdN.
8. refl. menk. nuvykti, nusibastyti: Nenustąsýk kur, būk namie! Dglš. Utenon nustą̃sė arielkos ieškot Dglš.
9. refl. menk. nusivalkioti: Nustą̃sė merga su bernais Dglš. Ana nustąsius su visokiais diedais Ktk. Išsimušai iš kelio ir vienas nustąsýsi (nugyvensi nevedęs) DrskŽ.
10. šnek. nudėvėti, nunešioti: Kas yra, nutąsýsiu, ižnešiosiu DrskŽ.
11. refl. mirti, nusibaigti: Virsi griovin ir nusitąsýsi Antš.
panutąsýti (dial.) tr. visus paslapčiomis išnešioti, pagrobti: Gal vilkas panutąsi̇̀s visas karves Dv.
papanutąsýti žr. panutąsyti: Drentog papanutąsi̇̀s vilkėkas visas avis Dv.
patąsýti tr. Rtr; L
1. NdŽ, KŽ paėmus už ko nors patimpčioti, patraukyti: Ka čiupo močia bart, už kudlų patą̃sė Brž. Paėmęs už drapanų patą̃sė tylomis, kad pas jų ateitumei J. Patą̃so tas duris, patą̃so Krč. Kruopytę patąsýsiu karvės kakeles, tai raudonos pasdaris Aps.
| refl. tr. KŽ.
ǁ pamilžti: Jei nepareisi, aš pats patąsýsiu karvę Snt. Eisiu ožką patąsýt Skr.
2. refl. pasistumdyti, pasimušti: Susikibę pasitą̃sė DŽ1. Anys da pastąsi̇̀s: vienas až priekinių kojų, kitas až ažupakalinių (ps.) Slk.
3. NdŽ velkant kiek patampyti, pavalkioti: Karvė neryja, tik lenciūgą patą̃so po žolę Klt. Per rasą patąsiaũ apinastriu Lz. Kad agurkai megztų, reikia patąsyti per ežią vyriškas kelnes LTR(Dgl).
ǁ pastumdyti: Išeidama laukan, da duoną [krosnyje] patąsýk Ktk.
4. sutraukyti: Ė diedas kap inlipa, tai taip patą̃so gijas – tokis jo audimas Vdš. Atneši iš lauko pantį patąsýtą, mesi agurkuosna – tada agurkų daug Aps. Pamušė viedrus, palaužė nėšius, patą̃sė pasaitėlius (d.) Švnč. Kultuvai patąsýta – nėr kuom kulia Prng. Visas [vyžų] ąsas patą̃sė OG71.
ǁ suardyti: Geležiniai keliai tada buvo patąsýta, nejo mašinos (traukiniai) Aps.
5. tempiant patiesti, iškloti: Patąsýdavo [drobes ant saulės], ale kiek te laiko, nepasakysiu Vdn.
ǁ refl. išsidriekti, išdrikti: Pastą̃sęs viršuj [augalas] Ad.
6. kiek tęsiamai tarti: Jiej [kalba] patąsýdami, o mes stačiai kapojam DrskŽ.
7. refl. pasidengti, apsidraikyti: Tai nečystai pjauna – visa dirva šiaudais pastą̃sius Tvr.
8. refl. kurį laiką judėti visu kūnu, stengiantis išjudėti, ištrūkti, iškliūti, pasimuistyti: Prijoja pri miško, pasitą̃so su tuo arkliu ir joja atgal – negalia prajot LKT270(Brž). Taip jo kumelaitė, ilgai dumble pasitąsius, dar labiau nuklimpo LTR.
9. sunkiai panešioti: Tiej runkeliai glėbinykai – patąsýk! Pv. Nemiegosi, tai eikš da patąsýsiu Km.
10. refl. sunkiai padirbėti: Reikia pastąsýt, reikia sunešt šienas DrskŽ. Vasarą pastą̃so kiek vyras Dg. Tegul pati da pasitą̃so su ta karve, aš tai to pieno negaliu gert Slm.
11. refl. menk. pasibastyti, pasivalkioti, paklajoti: Pastą̃sė po svietą, pakeliav[o] ir vė namop atėj[o] LzŽ. Pastąsýt nori visi, kad jau nelikus DrskŽ. Kada parvažiuosiu – nežinau, nes noriu pasitąsyti po baltą pasaulį V.Krėv.
12. menk. pavedžioti draugaujant: Patą̃sė patą̃sė mergiotę ir paliko Aln.
| refl.: Pasitąsýti su mergaite NdŽ. Metus pastą̃sėm ir apsiženijom Dg.
13. menk. pašokdinti: Eidavo į tas vakaruškas, koks mažu ir patąsýdavo Snt.
14. refl. pasikankinti, pasitampyti vemiant, bloguojant: Vemt teip nevėmė, ale pasitąsýdavo Slm.
15. menk. varinėjant, siuntinėjant, šaukinėjant pavarginti, patampyti: Par aną didžiojį karą patą̃sė ir manę vokiečiai Antš. Patąsỹs tave po teismus NdŽ. Policija jį gerokai patą̃sė (pakamantinėjo) DŽ1.
| refl. NdŽ: Pala, teip greit nesibaigs, ir gerai po teismus pasitąsýsit Srv.
16. Srj šnek. padėvėti.
◊ net žarnelès patą̃sė apie smarkų juoką: Iš juokų net žarnelès patą̃sėm Prng.
partąsýti tr.
1. NdŽ sunkiai po kiek parvilkti, partempti, parnešti.
2. šnek. sudėvėti: Aš per vieną vasarą trejas kelnes partąsiaũ Vlk.
pértąsyti tr.
1. NdŽ pernešti, pergabenti iš vienos vietos į kitą.
| refl. tr.: Persigabenk, pérsitąsyk visa, – kur tu padėsi?! Adm.
2. refl. Prn sunkiai dirbant pervargti, persidirbti: Parsitą̃sius buvau, paskubėjau, sušilau – tuoj širdį labai sopėt pradėjo ir visa drebėt pradėjau Krs.
pratąsýti
1. refl. nešiojant prasitampyti: Batai buvo maži, prasitą̃sė Prn.
2. refl. kurį laiką sunkiai nešioti, pragaišti nešiojant: Su tom [obuolių] skrynelėm prasitąsai̇̃, lekuoji Slm.
3. prasibastyti, prasivalkioti, pralakstyti kurį laiką: Aš nūnai išvažiuoju kalnuosna, kur prasitąsysiu kelias nedėlias V.Krėv. Prasitąsai, geriau išmazgotai Sem. Tep ir prastą̃sėm visądien nevalgę Lp.
4. tr. kurį laiką pravedžioti, pravežioti: Pratą̃sė po miestą, nieko nenuspirkau DrskŽ.
5. refl. būti traukulių traukomam kurį laiką: Vakar pardien prasitąsiaũ Ds.
6. tr. pratęsti, užtęsti, prailginti: Kam teip labai paduksį mūsų ant ilgo meto pratąsome DP581.
pritąsýti tr.
1. LL110, NdŽ tampant, tąsant privarginti, pritampyti: Davaliai man gyvuliai pritą̃sė, ir koją sudaužė Alks.
| refl. LL110.
2. pridraskyti, priplėšyti: Sprogo, [žmonių] męsų buvo prytąsýta Vn.
3. I artyn pritempti, privilkti: Pritąsýti maišus prie durų DŽ1.
4. impers. pakankamai, daug traukuliams tąsyti: Man vidurius pritą̃sė NdŽ.
5. refl. pakankamai, daug prisitampyti nuo traukulių: Pradėjo po operacijai vemt vemt, pristą̃sė ir numirė Lel.
6. LzŽ sunkiai ar daug prinešti, privilkti: Regi, kiek žagarų pritąsiaũ! LKT401(Pls). Pernakt ir perdien gėrė, kur aš jiemi pritąsýsiu DrskŽ. Pritą̃sė grybų pilną turgų, o niekas neperka Žln.
| refl. tr.: Kad aš pamiškėj gyvenč, tai po glėbelį [malkų], žiemai prisitąsýč Ds.
7. daug parsivesti (į žmonas): Pritąsė bobų [į žmonas iš svetur], tai vaikai lietuviškai neniūkia Aps. Moterų yra iš visur pritąsytų Vrn.
8. Mrj menk. privarginti, prikankinti (varinėjant, kvietinėjant, siuntinėjant, verčiant dirbti): Pritą̃sė, privargino, kritau i guliu Ukm. Kiek mane yr pritą̃sius, negaliu apsakyt! Mlt. Kiek pritą̃sė tėvus dėl bernioko Ktk. Pritą̃sė tada juos po kalėjimus DŽ1. Pritą̃so žmogų to boba su savo sklypeliu Slm. Tamstą pritą̃sėm su niekais Sb.
9. refl. NdŽ, Dkš, Sdk pavargti dirbant, nešiojant: Kad pristąsiaũ – tik tik paeinu Skdt. Tegul anas miega – prisitą̃sė Pb. Pristąsaũ perdien, nepaeinu Žln. Pusę penktos priskeli ir pristąsai̇̃ [per dieną] Rod. Su tuo žaliu pašaru tiek prisitąsaũ, kad rankas gelia, tirpsta par naktis Krs. Tiek pristąsai̇̃ žiemą su [v]andeniu Vžns. Ka prisitą̃sė su tais jaučiais: reikia i žluobas išvalyt, i pašert Sdb.
10. NdŽ, Lnkv šnek. sunkiai prikelti, pribudinti, prižadinti: Po šventadienio jo negalima buvo pritąsyti iš miego, nes ūžė per kiaurą naktį, šoko Vaižg. Šitie vaikai iš vakaro neina gult, tai anryt negali pritąsýt Rdm. Miega – kad aš tau jį pritąsýč Pl.
| prk.: Ir čia žmonės sunkiausia buvo pritąsyti iš snūdurio Vaižg.
×raztąsýti (hibr.) tr.
1. LKKXIV228(Grv) ištąsyti, išdraskyti, ištaršyti: Visą kuodelį į egles raztą̃sė, raztaršė, razkratė Tvr.
2. išsidalyti: Daug svieto jau priaugo, šitą valaką raztą̃sė Aps.
sutąsýti tr.
1. patampyti, patraukyti, supurtyti: Stalas trakt trakt, tai net pasižiūrėsiu, kas jį ten sutą̃sė Aln. Až kriūtinės tik sutą̃sė paėmęs, net špilkelės išlakstė Klt. Kai gerai sutąsiaũ berniūkštį, tuoj prisipažino Dbk.
ǁ refl. tr. tampant išlyginti, sutvarkyti, sutampyti: Tik susitą̃sė marškinius, pamatęs gražią RdN.
2. R422, MŽ572, N, KŽ sutraukyti: Įtraukdamas galus, nesutąsýk sruogų, gijų J. Sutą̃sė karvė apinestrį Ktk. Karvių razsigyliuota, lenciūgai sutąsýta Rš. Telyčia nutrūkus, virvė sutąsýta Mlt. Voratinkliai sutąsýti Ktk. Aš bernelio paklausysiu, šilko kasnykelį sutąsýsiu (d.) Dglš. Sumušė viedrus, sulaužė nėšius, sutą̃sė pasaitelius (d.) Ck.
ǁ suardyti: Lieptą sutą̃sė Aps.
3. tampant, tąsant privarginti, prikankinti: Karvė mane labai sutą̃sė Dbk. Kap sutą̃sė, sustūkojo [senelį], tai ir mirė Nč.
ǁ tąsant, valkiojant nukankinti: Komendotą, gyvą sugautą, sako, būk Algirdas liepęs arkliais sutąsyti S.Dauk.
4. N, NdŽ sutaršyti, sudraikyti, suvelti.
| refl.: Susitą̃so tos vilnos – nūsipirko didelį gniužulą Pj.
5. refl. NdŽ, Ds, Vp susipešti, susikibti, susiimti: Kap sustą̃sė bernai terpui savę, tai visi iš veseilios išdundėjo Rod. Už krūtų susitą̃sė vyrai Rmš.
6. NdŽ, DŽ1, Adm sunkiai sunešioti, sutampyti, sukilnoti: Sutąsýk ben keturiasdešim bitonų [pieninėj]! Sug. Kiek akmenų sutą̃sė sklepui! Aln. Kol visas malkas sutąsiau, labai pavargau Skp. Kol sutąsiaũ bulbas naščiais – kakle dūšia (labai pavargau) Ktk. Vakar vištėlius sutą̃sėm, šiandie patys suejo DrskŽ.
| refl. tr.: Aš viena šitų maišų nesusitąsýsiu in vežimą Prn. Nor bul'bas sustąsýsim Lp.
7. refl. sunkiai kur suvaikščioti: Vakar Leipalingin sustąsiaũ Lp. Škada mano žygio, tik dovanai sustąsiaũ Kb.
8. sukviesti, suvaryti: Sutą̃sė bobas pirkion iš atšlaimo pietuvyt Ad.
9. traukuliams sutraukyti, suremti: Kap ėmiau vemt, tai mislinau, ką man vidurius sutąsi̇̀s per šonus Nč.
| impers.: Mañ sutą̃sė vemt Dglš.
10. Lzd šnek. sudėvėti, sunešioti: Megztinio nenuleidžiu nuo pečių – greit sutąsýsiu Ktk. Jau sutąsei̇̃ andaroką, kad naują nupirko Švnč. Tokios geros buvo kelnės, tai sutą̃sė ką bematant girtas Sdk.
11. menk. ilgai artimai draugavus palikti, pamesti, suvedžioti: Argi anas mane paims, tik sudžiūveno, sutą̃sė mane, ir gana Užp.
12. refl. tr. menk. neištekėjus įsitaisyti (kūdikį): Buvo slauna merga, ale kap sustą̃sė benkartą, tai nė vienas in ją neskyšina Rš.
13. suklaidinti: Sutąsei̇̃ mane – dieną sudilau [teisman atvykęs] Srj.
14. Sut susilpninti, sumažinti jėgas, išvarginti: Ligonį važinėdami tik sutą̃sė Prn.
| refl.: Pareini šlapias, sustą̃sęs Dbč.
15. su vargu ką sunkiai kramtomą suvalgyti: Kada tu sutąsýsi šitą gaidį?! PnmR. Jis (bebras) tą vištą suėdė, sutą̃sė Grš. Led sutąsiaũ vieną [saldainį], užteks Slm.
užtąsýti tr.
1. NdŽ užtempti, užvilkti ant ko ar už ko.
2. NdŽ, Vrn tąsant labai ar negyvai nukankinti, nukamuoti: Tąsė tąsė až pakarpos ją, iš vieno galo kitan – ir ažtą̃sė Trgn. Teip tąsė ir užtą̃sė [močekos dukterį velnias] (ps.) LKT280(Ukm). Mūsų vaiką ir ažtą̃sė tie piemenys Ds. Ana man ažtą̃sė, šito karvė, daboja, kad gatavo priryt Klt. Šuniukas vištuką užtą̃sė KzR.
| refl.: Kad būt senelis nenuėjęs, ir būt užsitą̃sęs [arklys] Slm.
3. sunkiam darbui nukamuoti, nualinti: Aš būč didelis. Ale prie darbo užtąsýtas Žmt.
| impers.: Užtą̃so rankas, su spragilais bekulant Gršl.
| refl.: Ką gi dirbai, kad teip ažsitą̃sęs? Ds. Per dieną ažustąsiaũ kap varna an lietaus Dv.
4. ilgai vedžiojant, vežiojant nuvarginti, nukamuoti: Tai ledokas, užtą̃sė tą žmogų DrskŽ.
5. sunkiai užnešioti, užvilkti: Užtąsýk tuos spalius, pjūvenas an viršaus Adm.
6. nešiojant užauginti, užnešioti: Bėda, kol tie vaikai prakunta, kol tu juos užtąsai Slv.
7. refl. menk. netekėjusiai įsitaisyti (vaiką): Po vyri vaikas gerai, o mergai užsitąsýtie vaikas – visi juokiasi DrskŽ.
8. impers. labai pykinti, versti vemti: Išvažiavau aš Mielagėnuos, kai prasdes, tai ažtą̃so Ml.
1. N, Rtr paėmus už ko nors traukyti, tampyti: Arkliai netą̃somi žengia ir žengia NdŽ. Ką tu, šelmi, darai, kam tu katiną už uodegos tąsai?! Kpč. Tą̃so vaikaitis už suknelės, nepaleidžia motkos Dbč. Už plaukų tąso bedūšninkai kieti A.Baran. Tą̃so šniūrą, galanda nagus, jau gausu Žr. Gyslas tąsė, kraują leido SGI91. Karvės apie kaklą apirištos, tai tąsiaũ tąsiaũ, kai reikėjo vest Slm. Vedu aš namo, anos (karvės) gi mane tą̃so – vaikas vis vaikas Vdn. Jis tą̃so tą karvę par pusę spenio – tai milžimas! Jrb. Šitas senis įsitvėrė až durų ir tąsýt Pnd. Kap sueina bernai, tai mus ištęsia an zoslano ir tą̃so GrvT80. Par šitus [šepečius] tą̃so šituos linus, va tą̃so (šukuoja) Pb.
| Vėjas tą̃so tą̃so [skalbinius] – skylelės pasidaro! Mžš.
| prk.: Gal ir nevalia iš ano svieto žmogų tąsýt (apkalbėti mirusį) Ad.
^ Negyvas gyvus tąso (šukos ir plaukai) Tvr.
| refl. Sut, Rtr: Tąsýtis už plaukų NdŽ. Jeigu jie gyventų atskirai, nesitąsýtų už krūtinių, ir būt gerai Šmn.
2. Rtr, NdŽ, Ant tampyti, kad vilktųsi, šliaužtų, valkioti: Atjojo moteriškė, tą̃so palą po rasą ir sako: pusiau pienas, pusiau pienas Alv. Jis savo slūgą tą̃so po grinčią ir jąją smaugia J.Jabl. Paukščiai netąsi̇̀s, akių nelups, kaip apkas, teip gerai bus Klt.
^ Tą̃so kap šuva plaučius Mrj. Tąso kaip šuo skystgrobius Kv. Pigią mėsą šunės tąso LTR(Šmn).
| refl. Rtr: Aptąsyk naštą, kad nestąsýt šienas Ktk. O kap pakraštėlius užlenksi ir drūtai juos siūlu prisiūsi, nigdi tau paklodės siūlai nestąsis Kpč.
^ Gyslos tąsosi, kudlos kratosi, nuogas skylės ieško (audžia) LTR(Mrj).
ǁ stumiant versti judėti kuria nors kryptimi, perkėlinėti, stumdyti, traukyti: Šakėm tą̃sėm puodus iš pečio LzŽ. Kačerga, ką iš pečiaus puodus tą̃so Grv. Kai paėmiau vežimėlį, tai ir tąsaũ Bgs. Pats tąsaũ ir akėju Pls.
| refl. tr.: Jie tą̃sosi roges didžiausias NdŽ.
3. kibinti, stumdyti, draskyti, kamuoti: Vaikai tą̃sė tą šunį Mrc. Nėr vaikų – niekas katinų netą̃so Dglš. Aš apsigėrus buvau sau drąsi, nesidrovėjau, kad jauni tą̃sė JD613. Išeina až vyro – ir tą̃so, ir daužo, nieko nebežiūri Pnd. Krūva vyrų susbrukę vienas kitą už krūtų tąso, kūlokus kiloja Kpč. Netąsýk tu manęs, duok ramiai pagulėt Skrb. Tąsė, ištąsė iš miego, išvarė ant darbą Ps. Gizeliai jį (velnią) tol mušė, tąsė, plėšė ir draskė, kol jis nepasižadėjo mistrą palikt BsPI83. Kakta žemę muškime, gailėdamys tąsyto, raudodami žudyto SGI109.
| prk.: Ir tąsydama jį dvasė bjauri ir šaukdama didžiu balsu išėjo iš jo GNMr1,26. Kad įeit velinas kūnan tikai žmogaus ir aname gyvena, tūlais būdais tąsydamas ir vargindamas jį SPII46. Sopulį neižsakytą, kuris tąso ir kremta širdį jų SPI160.
^ Kad tavę po smerčiai velniai tąsytų! Švnč.
| refl.: Šuo su avele tą̃sos Ad. Tuoj prilėkė visokių baidyklių, ir jy ėmė su tom baidyklėm tąsytis LTR(Vb). Tą pat akimirką du žandarai kūliais nuvirto į vandenį, o kiti bejėgiškai tąsėsi su apspitusiais juos užpuolikais V.Myk-Put. Aukštaitis irgi žemaitis susiėmę tąsos V.Kudir. Girti, kits kitą prie galvos nusitvėrę, nei vemdami tąsos K.Donel.
ǁ darbu varginti: Ne aš kelsiu anksti rytą, ne tąsýsiu nė rankelių, ne aš klosiu kraitelį JD1535.
4. traukyti, traukti tvirtai besilaikantį ar sunkiai prieinamą daiktą: Kirvis va su auselėm cviekam tąsýt Grv. Šitoj poliklinikoje man dantis tą̃sė Dkšt. Ana dabar dantis tą̃so – auksinių prisistatis Slk. Vištos kap botagus tą̃so kirmėles ir ėda, drasko ir ieško giliau Pls. Arklys tąsỹs šarą, i byrės iš ėdžių Vrn. Tą̃sė tą̃sė bolandą – ir paliko neišrovęs Slm. Eisma plaskanių tąsýti iš kanapyno Rt. Iš narų mes tuos vėžius tą̃som Pls. Iš po vištos tąsiaũ tąsiaũ, visus išnešiau kiaušinius Aps.
5. Eiš, Kpč tempiant tiesti, kloti: Tą̃sėm po pievas drobes dideles Srj. Ištęsiam an žolės ir tą̃som [audeklus] Rud. Boba po pievas pakulnius tą̃so Lb.
^ Ore čigonai juodą gelumbę tąso (dūmai) LMD(Sem).
6. I, NdŽ sunkiai nešioti, kiloti: Malkos tąsýt – tai ne teip kas – gi sunku! Mžš. Sandėly reikia maišai tąsýt – ne bobų darbas! Skdt. Pievos buvo labai šlapios, tai viksvas tąsydavo ant žagarų Kkl. Varo, kad tąsýtai žolę LzŽ. Išmirko bulbos, tai net iš [v]andenio tą̃sėm Lnt. Liūnai mūsų buvo, iš liūnų tą̃som [šieną] Aps. Daugumas nusispjovė ir liovės akmenis tąsę LTR(Km). Tu tąsai̇̃ i tąsai̇̃ tuos savo skurlius iš vietos į vietą kaip katė vaikus Sk. Tęsiau tęsiau, ko tik nepatrūkau betąsydamas Kpč. Kamgi tąsai̇̃ po tiek daug?! Slm. Vyrai ir seniau mažiau darbo turėj[o], moteros tą̃sė visa DrskŽ. Jei nevalgysiu, velnio, aš kojų netąsýsiu Drsk. Kas mane tąsi̇̀s (prižiūrės) šimto metų! DrskŽ.
ǁ sunkiai vežioti: Vis an pečių nešiojam nešiojam, o žiemą an roguičių tą̃som malkas Šlčn. Greita pagelba tai tą̃so ir tą̃so Varėnon šitas bobas Dbč.
7. paslapčiomis imant nešioti, grobstyti: Kas gi bus, jei visi ims tąsyti į šalis valstybines lentas? J.Dov. Drobes iš svirnų tą̃sė Rod. Vilkai aveles pradėjo tąsýt iš gurbų Antz. Vanagų yra, viščiukus mažus labai tą̃so ČrP.
8. refl. NdŽ judėti visu kūnu, stengiantis ištrūkti, pasileisti, iškliūti: Karves atveskit namo – tą̃sos Mžš. Besitąsýdama karvė gal i brizgilą nutraukt Jrb. Apsisuka tarp medžių [karvės], tą̃sos, draskos Svn. Invažiavo balon. Pradėjo arklys tąsytis, kūdra pasdarė, vanduva LTR(Pls). Ožka, likus viena, tąsės tąsės ir ištrūko BsPII319.
9. refl. N, NdŽ sunkiai, su didele fizine įstanga dirbti: Varginuosi, ilstu, tąsausi SD155. Jokūbėnas vis do tą̃sės tą̃sės, nebėdujo – i pamirė Str. Laukiau laukiau tavę malkų pjaut, boba tą̃sos tą̃sos, atejo jauni berniukai ir sutvarkė Slm. Tąsytis po operacijai ir jumi nesveika Mtl. Ko čia tąsai̇̃s, da trūkį gausi! Sdb. Kogi čionai tąsais su šitąj skrynia? Gdr. Nestąsýk su medžiais, da apsirgsi Dgl. Jūs su tais miežiais tą̃sotės, geriau pasisėkit dobilų Slm. Lig juodai naktelei su linais tą̃sėmės GrvT102-103. Dažnai tąsausi su kūlimu ligi Kalėdų Strn. Su vaikais viena tąsiaũs, vyras numirė Ad.
ǁ užsiimti, vargti, gaišti su kuo: Aš čia su taũ ilgai nesitąsýsiu – paliksi ir gulėk purvynėj Svn. Nėra kada man su svečiais tąsýtis Drsk. Nė to veršio reik, nė nieko – i tąsýkis par visą vasarą su juo Jrb.
10. slampinėti, valkiotis, bastytis, klajoti: Tą̃sosi vaikai apie tvoras ir nedirba LKT367(Al). Antaryt neyra vaiko – tą̃sosi kur Drsk. Kap šilta, ore tąsai̇̃s LzŽ. Tą̃sos be darbo bernynas Dglš. Geriau ką darbuitai namuosa, be ką tąsais Kpč. Nė kas girtas tą̃sės, nė girdėt buvo Rod. Kitas nevalgęs tą̃sos, o arielką geria Rš. Prageria – i tąsỹsies basas i grynas Drsk. Du katinai tą̃sos primesti, svetimi Pls. Dar tą̃sosi gal pora vilkų Mrc. Kiaulės apie kampą tą̃sosi, ir vištos ig vėlai vaikščioja Trak. Eik, an savo atšlaimo vaikščiok, čia netąsýkis Pb. Pradė[jo] tąsýties anas in kitas [moteris] Dglš. Su mergomi tą̃sėsi, su gitara DrskŽ. Po miškus, po raistus tą̃sęsis, tai jis matęs [gyvačių] Vvs. Kol tąsýsmės po tą Žagarę, visas laikas praeis Sk. Aš tąsiaũs po žmones su keltuvomi, arkliais Žrm. Kap [vištos] ilgai tą̃sos, tai lis Srj. Kataras žmogus tąsai̇̃s par pasaulį, tai visokių [pasakų] girdi Klt. Aš po visą Lietuvą ir Lenkiją tąsiaũs Dg.
| prk.: Debesiai tą̃sos tą̃sos, o neužeina lytaus Onš.
^ Tąsos be darbo kap dūšia be daikto Ml. Tąsos kap dienas pardavęs LTR(Vs).
11. nedorai elgtis, ištvirkauti, paleistuvauti: Mergų yr visokių, su ženotais tą̃sos GrvT69. Nestąsýk tu su ta boba! Lb. Tą̃sos pakrūmėm su bernais – ir da bus gera merga! Lel.
12. refl. sunkiai, šiaip taip vaikštinėti, judėti, krutėti: Dagi tąsaũs, da niekur nesopa Žl. Kolei matysiu – tąsýsiuos Skdt. Dar̃ vis reikia tąsýtis, daryt nieko negaliu Asv. Da verčiuos šiaip taip, kolei tąsaũs Sld. Senas užsilikęs, tai ir tąsaũsi dar Srj. Tik ką tą̃sos, senas suvisu Pb. Papulta an priekinės kojos, ir tą̃sos po gurbą su slastais [kiaunė] Antz. Tą̃sės tą̃sės kiauliotė – i išstipo Klt.
^ Dar̃ tąsai̇̃s kai vištėlis Dg. Tąsaũs kap kalakutas Mrs. Tąsaũs kap dūlys Mrc. Tąsaũs kai voras Žln.
13. refl. su vargu vykti: Keleivine [mašina] par daug reikia tąsýtis – visądien! Kp. Su motociklu man nėr sveikatos tąsýtis Aln. Vilniun nenori tąsýtis [dirbti] Pb. Kas gi tąsýtųs [į turgų], kad supirkinėt [obuolius] Mrk.
14. refl. menk. bylinėtis: Per sūdais tą̃sos OG142. Matyt, nenaudi žmonės, kad tą̃sosi po teismus Gs. Geriau yra su viens kitu sutikti, negu tąsyties po teismus Vd. Dar jie tebsitą̃so, t. y. tebsivaržo J. Už tą girią da valsčius tąsysis su ponu V.Kudir. Taip pas mus svietas įniršo bylinėtiesi, jog ne tik broliai su broliais, bet ir vaikai su tėvais ėmė tąsytiesi A1884,93.
15. menk. varinėjant, siuntinėjant, šaukinėjant varginti, tampyti: Tą̃so mane tirtie kai maišą kokį Ukm. Tą̃so tuos žmones be reikalo Jnš. Kiek po kari čia žmonių tą̃sė Drsk. Par komisiją man tą̃sė tą̃sė, badė badė Imb.
^ Kai neisi dirbt, tąsi̇̀s kaip rupūžę po akėčiom Lel.
16. su savimi, kartu vedžioti, vežioti: Karvę ganau, pardien tąsaũ, o anys (vaikai) nepadeda Klt. Nuo septynių metų pradėjo tąsýt mama mane po mišką Adm. Nuo aštuonių metų motka ir tą̃so paskui save Vlk.
| refl.: Tą̃sos [su jaučiais] po dirvą Pb.
17. tęsiamai tarti: Tie aukštaičiai labai balsius tą̃so Šil. Apie Kriaunas tą̃so labai kalbą Alks. Anies juokiasi, ka mes tąsýdami ūtarijam Ad.
| refl.: Tie žodžiai visap tą̃sosi Vlkv.
18. sukelti traukulius, konvulsijas ir pan. negalavimus: Tą̃so gal priemėtis tą mergiotę, an daktarą reikia vežt Svn. Oras pritvinkdavo kraujo ir deginamos mėsos kvapo, nuo kurio tąsė traukuliai J.Avyž. Kad rėmuo netąsýtų, reik, kruopus išvirus, katilaičio atplaišas grandyti ir ėsti Šts.
| refl.: Vienu laiku staiga visa išblyško, pradėjo tąsýtis NdŽ. Kaip pradeda anas tąsýtis kaip katinas Gdr.
ǁ impers. Gs, Alk, Drsk pykinti, versti vemti: Dūšią tąso vemti R83, MŽ109, N. Ale tik tą̃so i tą̃so mane Ml. Ligonį vis tą̃so ir tą̃so NdŽ. Nežinau, ką čia suvalgiau ar teip kas negerai, kad tą̃so vemt Krs.
19. šnek. nuolat dėvėti, nešioti, valkioti: Šito medžiaga stipra – visą vieką tąsýsi Švnč. Kokią klijonką duoda, persiuva, ir gerai tąsýt Vlk. Kožnądien neduodu tąsýt paltelio, pamainau burkele Klt. Kap insišlejoj[o], tai tik tą [suknelę] ir tą̃so Pv. Veltinių negaunu nusipirkt, turiu dar dvejus, dar nenoriu tąsýt Dg. Aš mamytės neklausysiu, šilko kasnykėlį netąsýsiu (d.) Dglš.
| refl.: Vaikeli, aš neturėjau, tai tokiais aplopytais [drabužiais] tąsiaũs Kpč.
20. refl. ilgai gulėti, voliotis: Maž reiks in patalo tąsýtis, teip bijau Lel.
ǁ mėtytis (apie daiktus): Ką tą̃sos siūlai, geriau suaust Aln.
21. menk. valgyti: Mėsą užgynė, tai tą varškę tąsýdavo tąsýdavo Slm. Šviežienos turiat, tai dabar šviežieną tąsýkit Mžš. Tryda pjovė žąsytį, davė mergoms tąsýti, t. y. ėsti J.
22. Q637, CII1032 tęsti, delsti, vilkinti.
23. refl. tęstis: Nepaliaubančios kančios… nebus pabengtos, bet ant amžių amžių, kolei Dievas yra Dievu, tąsýsis DP527.
◊ ausi̇̀s tąsýti labai gardžiai valgyti: Kai grucę su žirniais prasimetam, ausi̇̀s tą̃som Ml.
ẽšerius tąsýti snausti: Ka linksi, tada sako: ẽšerius tą̃so Rš. Anas jau ẽšerius tą̃so Rš.
Maũšos bar̃zdą tąsýti snausti: Va, jau anas Maũšos bar̃zdą tą̃so LKKXIII129(Grv).
žỹdas tą̃so už nósies (ką) apie snaudžiantį: Va, jau tavę žỹdas tą̃so až nósies LKKXIII139(Grv).
aptąsýti tr. Š
1. KŽ, DŽ1 apstumdyti kiek, apdraskyti, apmušti: Merga zdarova, galėjo jį gerai aptąsýt Ob. Visos vištos išpjautos, tik viena paliko, ale šeško aptąsýta Svn.
| refl.: Apsitą̃sė girtuokliai DŽ1.
2. aplyginti pešiojant, apipešioti: Aptąsiaũ šieną aplink kupsneles Ktk.
3. didumą išrauti, ištraukti: Aptą̃sė bloguosius dantis, dabar nesopa Dglš.
ǁ apravėti: Da daržas reikia aptąsýt Slk.
4. Rod, Vrn šnek. apdėvėti, apnešioti, aptrinti: Jau tavo segutė aptąsýta, sena Vlk. Viena sumka yra i to labai aptąsýta Dglš.
| refl.: Tai apsitą̃sę labai važiai Mrc.
5. prastais drabužiais apsivilkti, apsijuosti, apsirišti: Rasi ir svečiuose apsitąsai̇̃ šniūrgaliais? J. Apsivelka, apsitą̃so, barzdas išsipaišo ir eina čigonuos Svn.
atitąsýti tr.
1. aptampyti, apdraskyti: Jūsų arkliai užvirto…, šunes ausis atatąsė TDrIV113(Prng).
2. sunkiai atnešti, atvilkti: Atanešiau, privargau, atitąsiaũ sunkybę Skp.
3. refl. ateiti, atsivilkti: Ko jūs atsitąsėt? Pun.
◊ nors ausi̇̀s (ūsùs) atsitą̃sai apie labai skanų valgį: Baravykai labai skanūs, nor ausi̇̀s atsitą̃sai valgydamas Plš. Tai, boba, panaravijai gardaus valago, nor ūsùs atsitą̃sai valgydamas Prng.
×dasitąsýti (hibr.) tr. sunkiai ko prisivežioti ar prisinešioti: Kiek mes tos duonos dastą̃sėm iš to Vilniaus Arm.
įtąsýti tr.
1. Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Mrj sunkiai įnešti, įtempti, įvilkti.
| refl. tr. Š, Rtr, KŽ.
2. refl. įsismaginti bastytis, valkiotis, slampinėti: Ar tu nesisėsi? Kap insitąsei̇̃ aplink kampus, tai tąsysies Drsk.
3. smarkiai sutepti, įpurvinti: Kur tu juos (drabužius) intąsei̇̃? LKKIX202(Dv). Intą̃sė mano šventadienę kepurę Lp.
| refl.: Insivalkijos tos paklotės, insitąsi̇̀s po kampus Pv.
ištąsýti tr. K, KŽ; N, BzB290
1. R, MŽ, Sut, K, NdŽ tempti, kad ištįstų: Neina, netrauk, tik ištąsýsi [siūlus iš sruogos] Klt. Į mūčijimo šrubus įdėjo, su kuriais žmogaus kožną sąnarį taipo ištąso, kad per kūną kiaur permatyti NS1832,7. Reg rankas ištąsytas SGI87. Jo visos gyslelės buvo teipo [podagros] ištąsytos, kaip jau nieko negalėjo BPII455.
| Gėriau alų, ištą̃sė pilvą Pj.
| refl. K, Rtr, NdŽ: Išsitąso gerai kedenant i striuogutės Gs. Šitie mano batai baisiausiai išsitą̃sė Mrj.
2. ištampyti, išdraskyti, išplėšyti, išvalkioti: Tą grybieną ištą̃so tais traktoriais Trgn. Buvo mirėliai ištąsýti, ieškota gėrybės Dv. Tegul, sako, vilkai tau žarnas ištąsỹs, o velniai skūrą išdirbs (ps.) Slk. Kačeib teipag ir po truputį duotumbeis ižtąsyt kūną savo Sut.
| Susegta audeklai, kad vėjas neištąsýtų Kt.
^ Būtų seniai varnos skystgrobius ištąsiusios (būtų žuvęs) Šts.
3. Pg ką sunkų ar sunkiai ištampyti, iškiloti, išvilkti: Medžius ir linus pamerktus iš markos, iš upio ištąsýk J. Eik, ištąsýk duoną iš pečiaus Arm. Kol tuos akmenis ištą̃so, oi vargo Rod. Ištą̃sė mašiną [iš upės] Pb. Mėšlą vienas ištąsiaũ tokio[je] klampynė[je] Mžš. Šienas reiks iš krūvų ištąsýt Rud. Šiemet bulbieniai kaip lazdos, bus vargo ištąsýt Slk. Ištąsýk šitiek druskos in pečių! Klt. Šitas šuva duoną ištą̃so, o pieno nelaka Pv. Ištąsýk kopūstų lapus [iš katilo]! Švnč.
4. tąsant išimti ką tvirtai besilaikantį ar sunkiai prieinamą, ištraukyti, išrauti: Paskui kiek darbo, pakol ištą̃so iš korių [vikšrus] LKT328(Ktk). Įleidė puodkėlį sudriskusį skalbiamon – let ištąsiaũ Mžš. Drobės ištąsai̇̃ siūliukus ir tada kabinėji (siuvinėji) Švnč. Siūlus ištą̃sė [po operacijos] i liepė vežtis namo Klt. Ištąsýk šaknis i susdėsi dantis Klt. Pala, aš atnešiu svieką, buvo ištąsýtas Tvr. Guzikus tai mergiščiai ištą̃sė kaži kas Trgn.
5. DŽ1, ČrP, Mžš paslapčiomis išnešioti, išvežioti, išgrobstyti: Ištą̃sė po karo tuos ąžuolus Dsn. Ištą̃sė visą medžią Pls. Tą šiperį vienas kitas ištąsi̇̀s Dkk. Kap atejo ondartai (ondatros), tep švaru padarė – ištą̃sė viską Kpč. Ką nepademi, tai tiej vaikai ištą̃so LzŽ. Vagiai ištą̃sė viską Vdšk. Vilkai ištąsýdavo ir aveles, kogi neištąsi̇̀s Sb. Lapė ištą̃sė visas vištas – neliko nė vienos Ktk.
| prk.: Tas kontorines [merginas] tai tuoj bernai ištą̃so (veda) Slk. Kap jauna išvažiuoja iš namų, meta siūlą, kad visas ištąsýt[ų] (brt.) DrskŽ.
| refl. tr.: [Lapė] žąsis iš paviečio išsitą̃sė Klt.
6. šliaužiantį po ką ištampyti, išvalkioti: Kur seniukas ejo, ten žirniai išaugo, o aš kad durnas, kad būt žinojęs, būt ištą̃sęs tą seniuką po visą dirvą Antr. Laumę raganą pasodino ant karštų geležinių akėčių ir ištąsė po visus laukus TDrIV222(Mrc). Arklys vyrą lenciūgan susukė, po laukus ištą̃sė Pnd.
| refl.: Kad tu po visus laukus išsitąsýtai! Ml.
7. išdirbti: Dešim desencinų dirvoną ištą̃sėm Krs.
8. ištiesti, iškloti: Audeklais buvo ištąsýti visi keliai, kad Tiškevičių laidojo Gršl.
9. Rs ką sunkiai nešiojant, dirbant išvarginti: Man tai smala ištą̃sė rankas Lb. Par bulbakasį tie krepšiai rankas ištą̃so Rs.
| Kadriliaus kad merga nemoka, o vyras moka, tai mergą ir ištą̃so Jdp.
| impers.: Karvė kieta, man rankas ištą̃sė bemelžiant Mrj.
| prk.: Nervus ištą̃so, per dieną tokį darbą dirbant Mrj.
10. refl. SD449, Sut, N sunkiai dirbant, labai pavargti, nusikamuoti, nusialinti: Ižsitąsau, ižilstu SD419. Išsitą̃sęs, išsikamavęs vakar akmenis benešiodamas, šiandien nebepasivelku iš vietos Š. Gerai, kad aš stipras buvau, išsitą̃sęs iš jaunų dienų Snt.
^ Kad anys išsitąsýtų su tokiu darbu! Dglš.
11. išsivalkioti, išsibastyti: Aš po visą svietą išsitą̃sęs Rud. Visi išsitą̃so, i nieko neblieka Ck.
12. daug kur nuvesti, išvedžioti: Ištą̃sė visur, visą bažnyčią apžiūrėjom Aln.
13. kurį laiką versti vykti, šaukinėti, varinėti: Bent kelerius metus mane ištą̃sė po teismus Rtr, Š.
14. priversti išvykti, išblaškyti: Kai mus ištą̃sė, tai ir medžius išnaikino Msn.
15. prk. sužadinti, išjudinti: Tik padarytumėt kokį vakarėlį, tuoj visus jaunus ištąsýtumėm Strn.
16. refl. išsisklaidyti: Kai debesėliai išsitą̃sę, sėja linus Srj.
17. impers. smarkiai pykinti, versti vemti: Kai aš apsinuodijau šaltiena, tai mane kad ištą̃sė Mrj.
18. refl. išsivemti: Kad išsitąsiaũ, kad išsivėmiau – net lengviau Ds. Išsivėmiau, išsitąsiaũ trečion dienon Antš. Kartais kiaulės išsivema, išsitą̃so Užv.
19. išvedžioti, išdainuoti: Balsas tai balsas: visokiom natom ištą̃so! Užp.
20. prk. išeikvoti, iššvaistyti: Tuščiai stiprybę ir sylas mano ižgaišinau, nuteriojau, ižtąsiau SPI343.
◊ [net] žárnas (žarnelès Prng) ištąsýti
1. apie smarkų juoką: Net žárnas ištą̃sė nuo juoko Slk.
2. pykinti, versti vemti: Tai tu jam činčibiro indėk kopūstuos, tai jam i žárnas ištąsỹs Slk.
paištąsýti (dial.) tr.
1. viską sunkiai iškiloti, išnešioti: Paištą̃sėm šiekštas iš ežero Str.
2. paslapčiomis išnešioti, išgrobstyti: Kap pamirė anas, po pagalaitį, po sienolį paištą̃sė pirkią LzŽ.
nutąsýti tr.
1. KŽ nutampyti, nuvilkti tolyn: Sugriaužė kiaulė lovį, nutą̃sė – eik, pritaisyk ben kiek Mžš.
2. Klt nuplėšyti, nudraskyti, nutraukyti: Rūbai nuo sienų nutąsýta vidudienį Trgn. Vienais metais mūsų kaimynų katinas [viščiukams] galvytes nutą̃sė Dgč.
ǁ tempiant numauti: Nutą̃sė čebatus, paguldė tėvą Dglš.
ǁ nupešioti: Apsvilinu, nutąsaũ plūksnas nuo anties, apčystiju Klt.
3. Š sunkiai vieną po kito nunešti, nuvilkti: Medžius nutą̃sė žmonės DrskŽ. Kareiviai nutą̃sė visus dobilus arkliams šerti NdŽ. Nutąsiaũ penkius maišus, daugiau nebeturiu sveikatos Slm. Vagiai maišus nutą̃sė požerėn Str. Nutą̃som vaikus miegančius nuo pečiaus ir paguldom Klt.
4. tampant įskaudinti: Nutąso be malonės ausis rš.
5. svoriu nuvarginti, nukamuoti: Akėt – pora arklių, – kad nutą̃so rankas Mžš. Vaikas nutą̃so rankas perdien [benešiojant] Kp.
| refl.: Par dieną rankos nusitą̃so vandenį benešiojant Ėr.
6. refl. N, Š, KŽ, Grv, Srv, Sdk, Klt, Mlt daug vaikščiojant, nešiojant, dirbant nuvargti, nusialinti, nusikamuoti: Kab nustą̃som, vaikeliai, ir anksti gulam DrskŽ. Par dieną nusitąsiau, mėšlus kabinėdamas, nieks manę nepakeitė J. Karves gano, per dieną nusitą̃so Brš. Vienas išvarai [bandą] – siaura ganiava, nustasai̇̃ Pls. Nustąsė perdien vaikas, tai dar̃ glūdoja an pečiaus Lp. Daug nuvargęs, nusitąsęs brendu namo atsidusęs O. Nustąsiau su šienu, tik ką velkuos Ktk.
7. tampant nukankinti, nukamuoti, pribaigti: Tą katinėlį vaikai nutą̃sė Gršl. Kad kožnadien būt, tai būt nutą̃sius tą vaiką gatavai Slm.
| Nervai nutą̃sė žmogų Sdr. Tas kosulys baisiai nutą̃so Brž. Priemetis jau nutą̃sė vaiką RdN.
8. refl. menk. nuvykti, nusibastyti: Nenustąsýk kur, būk namie! Dglš. Utenon nustą̃sė arielkos ieškot Dglš.
9. refl. menk. nusivalkioti: Nustą̃sė merga su bernais Dglš. Ana nustąsius su visokiais diedais Ktk. Išsimušai iš kelio ir vienas nustąsýsi (nugyvensi nevedęs) DrskŽ.
10. šnek. nudėvėti, nunešioti: Kas yra, nutąsýsiu, ižnešiosiu DrskŽ.
11. refl. mirti, nusibaigti: Virsi griovin ir nusitąsýsi Antš.
panutąsýti (dial.) tr. visus paslapčiomis išnešioti, pagrobti: Gal vilkas panutąsi̇̀s visas karves Dv.
papanutąsýti žr. panutąsyti: Drentog papanutąsi̇̀s vilkėkas visas avis Dv.
patąsýti tr. Rtr; L
1. NdŽ, KŽ paėmus už ko nors patimpčioti, patraukyti: Ka čiupo močia bart, už kudlų patą̃sė Brž. Paėmęs už drapanų patą̃sė tylomis, kad pas jų ateitumei J. Patą̃so tas duris, patą̃so Krč. Kruopytę patąsýsiu karvės kakeles, tai raudonos pasdaris Aps.
| refl. tr. KŽ.
ǁ pamilžti: Jei nepareisi, aš pats patąsýsiu karvę Snt. Eisiu ožką patąsýt Skr.
2. refl. pasistumdyti, pasimušti: Susikibę pasitą̃sė DŽ1. Anys da pastąsi̇̀s: vienas až priekinių kojų, kitas až ažupakalinių (ps.) Slk.
3. NdŽ velkant kiek patampyti, pavalkioti: Karvė neryja, tik lenciūgą patą̃so po žolę Klt. Per rasą patąsiaũ apinastriu Lz. Kad agurkai megztų, reikia patąsyti per ežią vyriškas kelnes LTR(Dgl).
ǁ pastumdyti: Išeidama laukan, da duoną [krosnyje] patąsýk Ktk.
4. sutraukyti: Ė diedas kap inlipa, tai taip patą̃so gijas – tokis jo audimas Vdš. Atneši iš lauko pantį patąsýtą, mesi agurkuosna – tada agurkų daug Aps. Pamušė viedrus, palaužė nėšius, patą̃sė pasaitėlius (d.) Švnč. Kultuvai patąsýta – nėr kuom kulia Prng. Visas [vyžų] ąsas patą̃sė OG71.
ǁ suardyti: Geležiniai keliai tada buvo patąsýta, nejo mašinos (traukiniai) Aps.
5. tempiant patiesti, iškloti: Patąsýdavo [drobes ant saulės], ale kiek te laiko, nepasakysiu Vdn.
ǁ refl. išsidriekti, išdrikti: Pastą̃sęs viršuj [augalas] Ad.
6. kiek tęsiamai tarti: Jiej [kalba] patąsýdami, o mes stačiai kapojam DrskŽ.
7. refl. pasidengti, apsidraikyti: Tai nečystai pjauna – visa dirva šiaudais pastą̃sius Tvr.
8. refl. kurį laiką judėti visu kūnu, stengiantis išjudėti, ištrūkti, iškliūti, pasimuistyti: Prijoja pri miško, pasitą̃so su tuo arkliu ir joja atgal – negalia prajot LKT270(Brž). Taip jo kumelaitė, ilgai dumble pasitąsius, dar labiau nuklimpo LTR.
9. sunkiai panešioti: Tiej runkeliai glėbinykai – patąsýk! Pv. Nemiegosi, tai eikš da patąsýsiu Km.
10. refl. sunkiai padirbėti: Reikia pastąsýt, reikia sunešt šienas DrskŽ. Vasarą pastą̃so kiek vyras Dg. Tegul pati da pasitą̃so su ta karve, aš tai to pieno negaliu gert Slm.
11. refl. menk. pasibastyti, pasivalkioti, paklajoti: Pastą̃sė po svietą, pakeliav[o] ir vė namop atėj[o] LzŽ. Pastąsýt nori visi, kad jau nelikus DrskŽ. Kada parvažiuosiu – nežinau, nes noriu pasitąsyti po baltą pasaulį V.Krėv.
12. menk. pavedžioti draugaujant: Patą̃sė patą̃sė mergiotę ir paliko Aln.
| refl.: Pasitąsýti su mergaite NdŽ. Metus pastą̃sėm ir apsiženijom Dg.
13. menk. pašokdinti: Eidavo į tas vakaruškas, koks mažu ir patąsýdavo Snt.
14. refl. pasikankinti, pasitampyti vemiant, bloguojant: Vemt teip nevėmė, ale pasitąsýdavo Slm.
15. menk. varinėjant, siuntinėjant, šaukinėjant pavarginti, patampyti: Par aną didžiojį karą patą̃sė ir manę vokiečiai Antš. Patąsỹs tave po teismus NdŽ. Policija jį gerokai patą̃sė (pakamantinėjo) DŽ1.
| refl. NdŽ: Pala, teip greit nesibaigs, ir gerai po teismus pasitąsýsit Srv.
16. Srj šnek. padėvėti.
◊ net žarnelès patą̃sė apie smarkų juoką: Iš juokų net žarnelès patą̃sėm Prng.
partąsýti tr.
1. NdŽ sunkiai po kiek parvilkti, partempti, parnešti.
2. šnek. sudėvėti: Aš per vieną vasarą trejas kelnes partąsiaũ Vlk.
pértąsyti tr.
1. NdŽ pernešti, pergabenti iš vienos vietos į kitą.
| refl. tr.: Persigabenk, pérsitąsyk visa, – kur tu padėsi?! Adm.
2. refl. Prn sunkiai dirbant pervargti, persidirbti: Parsitą̃sius buvau, paskubėjau, sušilau – tuoj širdį labai sopėt pradėjo ir visa drebėt pradėjau Krs.
pratąsýti
1. refl. nešiojant prasitampyti: Batai buvo maži, prasitą̃sė Prn.
2. refl. kurį laiką sunkiai nešioti, pragaišti nešiojant: Su tom [obuolių] skrynelėm prasitąsai̇̃, lekuoji Slm.
3. prasibastyti, prasivalkioti, pralakstyti kurį laiką: Aš nūnai išvažiuoju kalnuosna, kur prasitąsysiu kelias nedėlias V.Krėv. Prasitąsai, geriau išmazgotai Sem. Tep ir prastą̃sėm visądien nevalgę Lp.
4. tr. kurį laiką pravedžioti, pravežioti: Pratą̃sė po miestą, nieko nenuspirkau DrskŽ.
5. refl. būti traukulių traukomam kurį laiką: Vakar pardien prasitąsiaũ Ds.
6. tr. pratęsti, užtęsti, prailginti: Kam teip labai paduksį mūsų ant ilgo meto pratąsome DP581.
pritąsýti tr.
1. LL110, NdŽ tampant, tąsant privarginti, pritampyti: Davaliai man gyvuliai pritą̃sė, ir koją sudaužė Alks.
| refl. LL110.
2. pridraskyti, priplėšyti: Sprogo, [žmonių] męsų buvo prytąsýta Vn.
3. I artyn pritempti, privilkti: Pritąsýti maišus prie durų DŽ1.
4. impers. pakankamai, daug traukuliams tąsyti: Man vidurius pritą̃sė NdŽ.
5. refl. pakankamai, daug prisitampyti nuo traukulių: Pradėjo po operacijai vemt vemt, pristą̃sė ir numirė Lel.
6. LzŽ sunkiai ar daug prinešti, privilkti: Regi, kiek žagarų pritąsiaũ! LKT401(Pls). Pernakt ir perdien gėrė, kur aš jiemi pritąsýsiu DrskŽ. Pritą̃sė grybų pilną turgų, o niekas neperka Žln.
| refl. tr.: Kad aš pamiškėj gyvenč, tai po glėbelį [malkų], žiemai prisitąsýč Ds.
7. daug parsivesti (į žmonas): Pritąsė bobų [į žmonas iš svetur], tai vaikai lietuviškai neniūkia Aps. Moterų yra iš visur pritąsytų Vrn.
8. Mrj menk. privarginti, prikankinti (varinėjant, kvietinėjant, siuntinėjant, verčiant dirbti): Pritą̃sė, privargino, kritau i guliu Ukm. Kiek mane yr pritą̃sius, negaliu apsakyt! Mlt. Kiek pritą̃sė tėvus dėl bernioko Ktk. Pritą̃sė tada juos po kalėjimus DŽ1. Pritą̃so žmogų to boba su savo sklypeliu Slm. Tamstą pritą̃sėm su niekais Sb.
9. refl. NdŽ, Dkš, Sdk pavargti dirbant, nešiojant: Kad pristąsiaũ – tik tik paeinu Skdt. Tegul anas miega – prisitą̃sė Pb. Pristąsaũ perdien, nepaeinu Žln. Pusę penktos priskeli ir pristąsai̇̃ [per dieną] Rod. Su tuo žaliu pašaru tiek prisitąsaũ, kad rankas gelia, tirpsta par naktis Krs. Tiek pristąsai̇̃ žiemą su [v]andeniu Vžns. Ka prisitą̃sė su tais jaučiais: reikia i žluobas išvalyt, i pašert Sdb.
10. NdŽ, Lnkv šnek. sunkiai prikelti, pribudinti, prižadinti: Po šventadienio jo negalima buvo pritąsyti iš miego, nes ūžė per kiaurą naktį, šoko Vaižg. Šitie vaikai iš vakaro neina gult, tai anryt negali pritąsýt Rdm. Miega – kad aš tau jį pritąsýč Pl.
| prk.: Ir čia žmonės sunkiausia buvo pritąsyti iš snūdurio Vaižg.
×raztąsýti (hibr.) tr.
1. LKKXIV228(Grv) ištąsyti, išdraskyti, ištaršyti: Visą kuodelį į egles raztą̃sė, raztaršė, razkratė Tvr.
2. išsidalyti: Daug svieto jau priaugo, šitą valaką raztą̃sė Aps.
sutąsýti tr.
1. patampyti, patraukyti, supurtyti: Stalas trakt trakt, tai net pasižiūrėsiu, kas jį ten sutą̃sė Aln. Až kriūtinės tik sutą̃sė paėmęs, net špilkelės išlakstė Klt. Kai gerai sutąsiaũ berniūkštį, tuoj prisipažino Dbk.
ǁ refl. tr. tampant išlyginti, sutvarkyti, sutampyti: Tik susitą̃sė marškinius, pamatęs gražią RdN.
2. R422, MŽ572, N, KŽ sutraukyti: Įtraukdamas galus, nesutąsýk sruogų, gijų J. Sutą̃sė karvė apinestrį Ktk. Karvių razsigyliuota, lenciūgai sutąsýta Rš. Telyčia nutrūkus, virvė sutąsýta Mlt. Voratinkliai sutąsýti Ktk. Aš bernelio paklausysiu, šilko kasnykelį sutąsýsiu (d.) Dglš. Sumušė viedrus, sulaužė nėšius, sutą̃sė pasaitelius (d.) Ck.
ǁ suardyti: Lieptą sutą̃sė Aps.
3. tampant, tąsant privarginti, prikankinti: Karvė mane labai sutą̃sė Dbk. Kap sutą̃sė, sustūkojo [senelį], tai ir mirė Nč.
ǁ tąsant, valkiojant nukankinti: Komendotą, gyvą sugautą, sako, būk Algirdas liepęs arkliais sutąsyti S.Dauk.
4. N, NdŽ sutaršyti, sudraikyti, suvelti.
| refl.: Susitą̃so tos vilnos – nūsipirko didelį gniužulą Pj.
5. refl. NdŽ, Ds, Vp susipešti, susikibti, susiimti: Kap sustą̃sė bernai terpui savę, tai visi iš veseilios išdundėjo Rod. Už krūtų susitą̃sė vyrai Rmš.
6. NdŽ, DŽ1, Adm sunkiai sunešioti, sutampyti, sukilnoti: Sutąsýk ben keturiasdešim bitonų [pieninėj]! Sug. Kiek akmenų sutą̃sė sklepui! Aln. Kol visas malkas sutąsiau, labai pavargau Skp. Kol sutąsiaũ bulbas naščiais – kakle dūšia (labai pavargau) Ktk. Vakar vištėlius sutą̃sėm, šiandie patys suejo DrskŽ.
| refl. tr.: Aš viena šitų maišų nesusitąsýsiu in vežimą Prn. Nor bul'bas sustąsýsim Lp.
7. refl. sunkiai kur suvaikščioti: Vakar Leipalingin sustąsiaũ Lp. Škada mano žygio, tik dovanai sustąsiaũ Kb.
8. sukviesti, suvaryti: Sutą̃sė bobas pirkion iš atšlaimo pietuvyt Ad.
9. traukuliams sutraukyti, suremti: Kap ėmiau vemt, tai mislinau, ką man vidurius sutąsi̇̀s per šonus Nč.
| impers.: Mañ sutą̃sė vemt Dglš.
10. Lzd šnek. sudėvėti, sunešioti: Megztinio nenuleidžiu nuo pečių – greit sutąsýsiu Ktk. Jau sutąsei̇̃ andaroką, kad naują nupirko Švnč. Tokios geros buvo kelnės, tai sutą̃sė ką bematant girtas Sdk.
11. menk. ilgai artimai draugavus palikti, pamesti, suvedžioti: Argi anas mane paims, tik sudžiūveno, sutą̃sė mane, ir gana Užp.
12. refl. tr. menk. neištekėjus įsitaisyti (kūdikį): Buvo slauna merga, ale kap sustą̃sė benkartą, tai nė vienas in ją neskyšina Rš.
13. suklaidinti: Sutąsei̇̃ mane – dieną sudilau [teisman atvykęs] Srj.
14. Sut susilpninti, sumažinti jėgas, išvarginti: Ligonį važinėdami tik sutą̃sė Prn.
| refl.: Pareini šlapias, sustą̃sęs Dbč.
15. su vargu ką sunkiai kramtomą suvalgyti: Kada tu sutąsýsi šitą gaidį?! PnmR. Jis (bebras) tą vištą suėdė, sutą̃sė Grš. Led sutąsiaũ vieną [saldainį], užteks Slm.
užtąsýti tr.
1. NdŽ užtempti, užvilkti ant ko ar už ko.
2. NdŽ, Vrn tąsant labai ar negyvai nukankinti, nukamuoti: Tąsė tąsė až pakarpos ją, iš vieno galo kitan – ir ažtą̃sė Trgn. Teip tąsė ir užtą̃sė [močekos dukterį velnias] (ps.) LKT280(Ukm). Mūsų vaiką ir ažtą̃sė tie piemenys Ds. Ana man ažtą̃sė, šito karvė, daboja, kad gatavo priryt Klt. Šuniukas vištuką užtą̃sė KzR.
| refl.: Kad būt senelis nenuėjęs, ir būt užsitą̃sęs [arklys] Slm.
3. sunkiam darbui nukamuoti, nualinti: Aš būč didelis. Ale prie darbo užtąsýtas Žmt.
| impers.: Užtą̃so rankas, su spragilais bekulant Gršl.
| refl.: Ką gi dirbai, kad teip ažsitą̃sęs? Ds. Per dieną ažustąsiaũ kap varna an lietaus Dv.
4. ilgai vedžiojant, vežiojant nuvarginti, nukamuoti: Tai ledokas, užtą̃sė tą žmogų DrskŽ.
5. sunkiai užnešioti, užvilkti: Užtąsýk tuos spalius, pjūvenas an viršaus Adm.
6. nešiojant užauginti, užnešioti: Bėda, kol tie vaikai prakunta, kol tu juos užtąsai Slv.
7. refl. menk. netekėjusiai įsitaisyti (vaiką): Po vyri vaikas gerai, o mergai užsitąsýtie vaikas – visi juokiasi DrskŽ.
8. impers. labai pykinti, versti vemti: Išvažiavau aš Mielagėnuos, kai prasdes, tai ažtą̃so Ml.
antléisti
Apibrėžtis
léisti, léidžia, léido (léidė)
I. duoti sutikimą, laisvę.
1. tr., intr. SD311 duoti sutikimą kam nors ką daryti: Ar tau léidė mama tą knygą nusipirkt? Vb. Žilvine, žalteli, leiski leiski mus į tėvelių šalį aplankyt namus S.Nėr. Ji tėvų neleidama teka Als. Jo neleistas, nėko nedrįsk daryti S.Dauk. Kas gi leido dagilėliui dobilėlio dukrą vesti?! rš. Léidmi (praes. 1 prs. sing.) K. Leiskiat (imper.) bernelius manęsp eiti ir nedrauskiat anų Mž96. Meldžiams, leiskiem eiti, idant vėl savo broliump ateičiau BB2Moz4,18.
| Leiskite Jums padėkoti (prašoma sutikimo iš mandagumo) rš. Léiskite ir man žodį tarti NdŽ.
| Geidžiamosios nuosakos trečiasis asmuo turi ir leidžiamosios nuosakos (m. permissivus) reikšmę J.Jabl. „Уcтyпитeльныe пpeдлoжeния“ galime vadinti „leidžiamaisiais“ sakiniais, „laidõs“ sakiniais (bene geriau, kaip „nuolaidos“?) K.Būg.
ǁ tr., intr. nesipriešinti, nesukliudyti, nesudrausti: Kam léidi vaiku[i] po purvynę braidžiot?! Slm. Kur vaikai ėjo, ten motina léido Kn. Kam léidi tą ožką į avižas? Krš. O jis kap léido, tep léidžia [gyvulius pievon] Vlkv. Ir neleisime niekam ir niekad paniekint to, kas karo ugny iškovota krauju rš. Aš neléisiu jo skriausti BŽ108. Savęs niekinti neleisiu rš. Ugniai neléido išgesti NdŽ.
| Žemė palaiminta neleisdavo bado, pakol pikto garo rūgšties netsirado TŽVII346(A.Baran).
ǁ tr., intr. duoti teisę, nevaržyti nuostatais: To įstatymai neléidžia NdŽ. Jų tikyba neléido numirėlių lavonų deginti NdŽ.
| Garbė neleidžia meluoti rš. Neléidamys žvejojo ir medžiojo Gršl. Man širdis neléidžia (gaila) pamesti vaikus vienus miške NdŽ.
neleidžiamai̇̃ adv.: Neleidamai atlaidus kėlė (be policijos leidimo) Šts.
| refl.: Daug norėtumias, bet ne vis leidas S.Dauk.
ǁ tr. panaikinti draudimą, draudžiantį nuostatą: Aš dar vaikis tebebuvau, kai leido spaudą Šts.
2.
léiskime imper. 1 prs. pl. sakykime, sakysime (įterptinis žodis): Leiskime, šie trikampiai lygūs rš.
3. refl. duotis, sutikti (ppr. su kito veiksmažodžio bendratimi ar neveikiamosios rūšies dalyviu): Ilgainiui leidos perkalbėti S.Dauk. Senutė leidžiasi paguldoma į lovą, užklojama P.Cvir. Šuva pirmiau nesiléisdavo paglostyt, dabar jau léidžiasi, nekanda Ėr. O ana mergaitė, atrodo, niekada nesileis Ilžės gydoma I.Simon. Kaip lengvai léidžiamės įtikinami tų, kuriuos mylime! NdŽ. Vaikas nesileidžia pasakyti (nenori klausyti, ką jam liepia daryti) Rm. Sabalas leidžias prijaukinti Blv. Nesiléido nė kalbėti Vlkv. Kam – gi tu léidaisi, kad tavo žmona tave taip savo valion paimtų?! NdŽ. Motina nesiléido nė sudie pasakyt Skr.
| prk.: Sąmonė, susigyvenusi su visais galimais pavojais, dabar mažiausiai leidosi nuraminama lūkesčiais, viltimis, paguoda rš.
4. tr. duoti įeiti; duoti eiti kur, atsitolinti nuo ko: Neléidžia į vidų Grž. Par pagalį lenda, kaip aną neléisi?! Krš. Ir namuosna savuosna jų neleiskime DP304. Budreika, pirmuoju leidęs Kaušpėdų Povilą, antrąją pradalgę užėmė pats rš. Ar pro šalelę sveteliai leistie, ar an didžio dvarelio? KrvD191. Jis neléisdavo sūnaus nuo savęs NdŽ.
| Leidžiamàsis raštelis (raštu duotas leidimas kur įeiti) NdŽ.
^ Neleisk ašvos prie dobilų, pačios prie pinigų SkrT. Jo labai nereikia prašyti – jis neleidžia pro šalį (mėgsta išgerti) Jnš.
| refl. tr.: Šeimininkas jam liepė nieko nesiléisti NdŽ.
ǁ tr., intr. sutikti priimti: Maž leistum pernaktuitie? Ml. Ei mergužė, mergužėlė, ar leisi nakvynužėlę, ar leisi nakvynužę? JD761. Leisim į suolelį sėsti JV528.
ǁ tr. priimti gyventi (nuomininkus): Mano tėvas medžius kirstų, budavotų budinkus, léistų randaunykus LB168.
ǁ tr. duoti patekti, sklisti į vidų: Daryk duris – leidi šaltį! Ėr.
ǁ tr. prižiūrėti įeinančius, suvaryti: Ei mergužė, mergužėlė, leisk žirgą į stainužėlę JV70. Jau pagirdžiau, ar léist diendaržin [karves]? Vb. Vainorius rengėsi leisti spiečių avilin V.Krėv.
ǁ refl. su ne- neduoti prisiartinti: Norėjau paglostyti [šunį] – iš tolo nesiléidžia Vb. Nesiléisk arčiau per tris žingsnius Grž. Šuniui aną dieną uždaviau botagu, dabar prie manęs nesiléidžia Kt.
5. intr. sudaryti sąlygas, netrukdyti, įgalinti ką daryti: Nečiršk, … leisk muni miegoti PP43. Léiskit išeit iš vagono (duokit kelią) Ut. Praded gaidžiai giedoti, neleid munęs miegoti D46. Supliukš pūslė! Kam leidi orui išeit – užspausk! Vb.
| Šiame straipsnyje, kiek leis dabar turimi duomenys, pasistengsime į šiuos klausimus atsakyti rš. Kalbėdamas leido jai suprasti, kad geriau nė nemėgintų į tą viršininką kreiptis rš.
| Ruduo léido nuimti [nuo laukų] viską gražiai Krš. Kišenė viską leido jam daryti (buvo turtingas) rš. Kada jau lei̇̃s Dievas (kai bus gražus oras), rugius kirs Dglš. Kol orai leido, vakarieniaudavome sode rš. Norėtų grįžti mokyklon, bet amžius nebeleidžia rš. Aš tikiuos padaryt, jeigu sveikata léis (jei nesirgsiu) Rs. Žingsniavo taip arti, kiek leido gaisras J.Dov. Pažiūrėjo į nuotrauką iš arti, paskui – atitraukusi toliau, kiek leidžia ranka rš. Aš sena, o šiteip įverčiau adatą, kaip toli rankos léidžia Skr.
^ Pakalnis ristele, kiek tik senos kojos leido (kiek išgalėjo), nubėgo į mišką rš. Gaubys užtraukė, kiek kakarinė leido (iš visos gerklės) I.Simon. Šauka, kiek tik galvo[je] balsas léidžia Pgr. Šaukia, kaip galva leidžia Tat. Kokią dieną jie uliavoja, kaip tik galva léidžia Ar.
| refl.: Metas buvo šlapias, neléidos sėti Jdr.
6. intr. skirti, lemti: Kaip norėjai, taip Viešpats ir leido M.Valanč. Mum leista gyvent lig šimtui metų Šr.
7. tr. suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Leisti vergą NdŽ. Paėmęs jau dabar geruoju tavęs neleis Grž. Išjojo jojo brolis medžiotų, paleidė leidė juodus kurtelius J.Jabl. Leisk, aš daugiau tavęs nebemušiu! – prašėsi užgultasis rš.
ǁ nustoti laikius: Léisk tą katytę – tegul bėgioja! Vb. Visą dieną vaiko iš rankų neléidžia, užtat jis ir ožiuojas Slm.
^ Marti ne tinginė, darbo iš rankų neléidžia (visą laiką dirba) Vb. Tų akinių iš kišenės neléido (labai saugojo, stengėsi laikyti kišenėje) Skr.
ǁ atpalaiduoti nuo įpareigojimo: Dabar leidi … tarną savo pakajuj, pagal žodžio tavo Ch1Luk2,29.
8. tr. ginti (gyvulius) ganytis: Ankstybas dar pavasaris buvo, bet pašaro žmonėms pritrūko, ir dėl to arklius jau leisti pradėjo LzP. Jau buvo šviesu šviesu, kap leidom laukan arklius Rod. Ka pirmą dieną léidė į bandą, liuobėjo smilkyt a su švęstoms žolėms Vgr. Leisčiau žirgužį į pūdymužį JD429. Leid (leisk) arklį pievon Prng. Leiskie leiskie jautelius žalian dobilėlin KrvD183. Žirgus, pekų leisk ant žolės R170.
9. tr., intr. daryti pertrauką, skirti laiką (nuo darbo) pailsėti: Léisk arklius, gana art! Ds. Eik pasakyk jam, tegu léidžia pietų Žvr. Kada kūlėjai leis pietų? Jnš. Metas léisti pusryčio [artoją] Ėr. Tais metais ir mokinius anksčiau leido atostogų rš.
10. tr. kergti: Šiemet kumelę léidom po geru kumeliu Ėr. Ar jie su tuo eržilu kumeles léidžia? Žvr. Pavasarį kumelė buvo leista [prie eržilo] Vp. Ar šiemet daug bus leidžiamųjų kumẽlių? Grž.
| Léidžiamas (veislinis) eržilas Grž. Léidžiamas jautis Grž.
ǁ refl. reikalauti eržilo (apie kumelę): Kumelė leidžiasi Smn. Kelintukart vedu kumelę pas eržilą, ir vis léidžiasi Kt.
11. tr. MŽ437 duoti perėti, perinti: Kano, ar jau nebe anksti višta léist? Ds. Šiemet aš ančių viškai neléisiu Ds. Gaspadinė ant Sekminių leido vištą ant kiaušinių Gs. Atėjo kiaušinių vištom leisti Ėr. Jeigu kiaušinius leidi delčią, tai išsiris vištytės, dažnai perinčios LTR(Vlkv). Gavėnion leisti̇̀ [žąseliai] Srj.
| Dė[jo] kiaušinius pelėda, leido vaikus pelėda (d.) Srj.
12. tr. palikti, rezervuoti (veislei): Teliuko neléiskie veislei OG391. Nemožna leist veislei OG400.
II. daryti laisvesnį, palaidesnį, silpnesnį.
1. tr. daryti mažiau suveržtą, mažiau suspaustą, mažiau įtemptą, atpalaiduoti: Reikia léist diržą, negaliu atsidvėst Vb. Teip jau priveržei [vežimą], léisk ben kiek, kad kartis sprogdama dangaus nepramušt Sb. Pripūtė pūslę per nemierą, ir iššovė; negi klaũsė, kai sakiau valniau léist Slm. Gana, léisk (atgniaužk) pirštus – broliuku[i] sopa rankytė Vb. Kam laikai duris užrėmęs, leisk – tų vaikpalaikių nei padujų nebėr! Slm.
2. tr., intr. daryti ne tokį smarkų, silpnesnį: Vakar surakino sopuliai, ir šiandiej da neléidžia Vb. Neléidžia tinimo (nemažėja tinimas) Ėr.
ǁ refl. silpnėti, liautis: Eina šiltyn – léidas speigas Dr. Šaltis leidosi Kv. Jei šaltis léisis, aš eisu į mokyklą Šts.
3. refl. bliūkšti: Putmenys leidas, o netrūksta Šts. Votis léidžiasi DŽ.
4. refl. prk. rimti, ramintis (įsikarščiavus): Pradeda leistis, ir atsileida, nebepyksta Pln.
5. refl. atsisakyti savo nuomonės: Aš jau léidžiuosi Pun.
6. intr. mažinti užprašytą kainą: Prašo šimto rublių, gal da lei̇̃s Pn. Bulvių neléidžia pigiau, kaip po aštuonis Jrb.
| refl.: Aš anam gerai dedu, ans neleidas – vedu ir nesumainėv Šts.
7. intr. nesilaikyti prigulusiam, priveržtam, atsipalaiduoti: Prastos mašinkos (drabužių spaustukjai, spraustukai) – léidžia (atsisega) Mlt. Muterką tol veržė, kol gvintai pradėjo léist Krs.
8. tr. daryti ne taip sukrų, duoti atsisukti, atsivyti (apie siūlus, virvę): Kam leidi [nutraukęs virvagalį] – mazgą tuoj užmegzk! rš.
| refl.: Siūlai leidžiasi rš.
ǁ išpinti (kasas): Krykščia, žaidžia, plaukus leidžia ir vėl pina ir dabina pievažiedžių vainikus rš.
9. tr. ilginti, platinti (atardant drabužio siūles): To tavo suknytė jau labai striuka, ar yr iš ko léist? Vb. Žiūrėk, kiek šonuos įsiūta, gali leist per kokius du pirštus, nebus labai dukslus [sijonas] Slm.
10. tr. aižyti, gliaudyti (grūdus iš varpų, ankščių, uogas nuo šakelių…); birinti: Varnos kviečius léidžia Rs. Pelės smarkiai léidžia vasarojų Vdžg. Strazdai jau vyšnias léidžia – reik baidyklė įkelt Alk.
11. tr. Grž skleisti, kratyti, draikyti (šieną): Nėr ko šieno tokio lietoto[je] dieno[je] léisti Jnšk. Šieno neléidom, tuoj vežėm Srd.
12. refl. kedėti, retėti, plyšti (apie drabužį): Marškiniai pradėjo léistis Ut. Kolei turis, turis šitokia, ė kai pradės leisties, tai ir nebėr Sdk.
ǁ nustoti pavidalo, irti, byrėti.
| prk.: Tie bernai kai ateidavo į veselią, tai stuba léisdavos Jrb.
13. refl. merdėti, mirti: Mamut, mamut, kelkis – tėveliukas leidžias! A.Vien. Apkabino, pabučiavo ir pradėjo leistis Ėr. Kiek tai maž ir kartų akis tavo veizdėjo ant leidžiančiuosius ligonis ir ką gi tenai? brš.
III. daryti minkštesnį, skystesnį; tekinti.
1. refl. drėgti: Kviečiai leidas po pietų, nebgal bekulti su spragilais Šts.
2. refl. skystėti: Šiųmečiai rugiai léidžiasi – sunku bus gera duonelė iškepti Pbr. Į blogesnių miltų patiekalus, kurie gaminant leidžiasi, reikia dėti kiaušinių rš.
ǁ Alk tižti, gesti, pūti: Surinko drauge tas supuvėles (bulves), tai dabar visos leidžiasi Gs.
3. tr., intr. pašalui eiti; pašalą varyti: Važiuok, kol dar léist nepradėjo, paskui kelio nebebus Ds. Bijom, kad kelio nebaigtų léisti Jnšk.
| refl.: Pašalas leidžiasi ir kela akmenis aukštyn ar apsistovėjusį medį Tl. Pavasarį sniegas nutirpsta, o vėliau ir žemė ima pamažu leistis rš.
ǁ tr., intr. tirpti, tirpdyti (sniegą, ledą): Sniego maža laukuose, bemaž visą nedėlią léido Jnšk. Nespėjo pasnigti, o jau léida Krš. Šiemet anksčiau pradėjo sniegą léist Sdk. Čia pašalo, čia vėl pradėjo léist Erž. Vandens leidamuoju laiku atsiranda atlajai Ggr. Snieguo leidant, genys kankorėžius aižo Šts. Vagi, biškį pakūrenam, ir leidžia langus Ut.
| refl.: Kai tik šaltis ne toks didelis, tuoj langai léidžiasi prieš saulę Pc. Ka ir atdrėkis, o langai vis tiek neleidas Vvr.
4. tr. versti tirpalu, tirpdyti: Geriau šiltam vandeny léisk druską, greičiau ištirps Vb.
| refl.: Cukrus léidžiasi vandenyje NdŽ.
^ Bandelės net burnoj léidžias (labai skanios), ką te besakyt! Vb. Obuoliai net nastruosa léidžias (tokie prinokę, minkšti) Pls.
5. tr. skleisti (dažus) skalbiant: Sunku skalbt – dažus léidžia Kn.
6. tr. lydyti: Vašką léisti Kv. Leisti taukai Šts.
| refl.: Nelaikyk sviestą šiltai – pradės léisties Up. Žvakė nuo saulės leidas Skdv.
7. tr. skystinti (vidurius): Neėsk žalesų – léida Krš. Sena gira leida vidurius, negerk Šts. Vidų léida Vkš. Vidurių léidžiamas vaistas BŽ518.
8. tr. skiesti: Su neleistu uksusu užpyliau, visas karpas išdeginau Šts.
9. intr. minkštus kiaušinius dėti: Vištos ėmė léisti – tik tokius minkštpaučius deda Alk. Ar kas parmušo, ar iš didelio dėjimo léida Krš. Jau trys vištos minkštais leidžia rš.
10. tr., intr. euf. šlapintis, teršti, bjauroti: Srutą léisti (šlapintis) KII8. Vaikas pilveliu leidžia (viduriuoja) Dglš. Jau jis kraujais léido, al' aš išgydžiau Lnkv. Senė jau seniai iš lovos nebeišlipa nė savo reikalu – po savęs leida Als. Jei viduriai kraujais leidžia, reikia karvelio mėsa gydytis MTtI85. Lašinių priputus, kap vole leidžia Vlk. Kap apsiėdė, tai devintan rąstan léido Vlk.
^ Pamato gražesnį vaikį ir léida į kelnes (susižavi) Krš. Bagotam velnias košėj spirgučiais leidžia LTR(Srj).
ǁ intr. Lp, Ds orą gadinti: Na, katras čia dabar léidžiat? Alk.
11. tr., intr. tekėti, sunktis, praleisti skystį, nelaikyti skysčio ar oro dėl nesandarumo: Pradėjo jau per stogą léist (varva vanduo) Mrc. Čelna (valtis) leidžia vandenį (įsisunkia į vidų vanduo) Mlt. To bačka jau labai perdžiūvus – léidžia Sb. Viena padanga léidžia orą (nelaiko oro), negali važiuot Jrb.
| refl.: Ežeras sproginėjo, vanduo leidos (sunkėsi), negalėjo beiti Šts.
ǁ tr. duoti persisunkti, persigerti: Bloga oda, vandenį leidžia Lš.
12. tr. SD370 tekinti, bėginti: Sulą léidžia iš klevo ir iš beržo Vkš. A tas puodas jau dykas, kur léidžiu alų? Pš. Leidžiu gėrimą R409. Mano vynelį leidai, nemielą čestavojai (d.) Rod. Į parūgas kraują léisk jukai virti, kad pjauni žąsis J. Kraują léidžia Grž. Aš nesu kraujo leista, nė kirminais (dėlėmis) statyta Šts. Brolis léidžia sau kraujį dėlėmis (duoda iščiulpti) JI309. Léisti vandens srovę DŽ. Vandenį léidžia iš prūdo (duoda nutekėti) Grž. Kirto galvelę kaip kopūstėlį, leido kraujelį kaip rasalėlį DvD5.
| Oro leidžiamàsis vamzdis BŽ131.
| Tėvas žarstė rankomis grūdus, pasiėmęs delne atidžiai juos tyrinėjo, leido (bėrė) kaip vandenį pro pirštus V.Myk-Put.
^ Broliškos rankos brolio kraują leidžia (brolius žudo) V.Kudir.
13. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išvirsti (iš vidaus): Viename krašte atsirado toks šernas ir darė daug jeibių: kniso ūkininkų laukus, draskė gyvulius ir žmonėms vidurius leido J.Balč.
14. tr. melžti: Leidžiama karvė Kos35.
15. tr. daryti, gaminti (skystus daiktus): Duoną valgė iš pelų, o arielką leidė iš grūdų Pl. Vieną kartą leista šnapšė baisiai y[ra] prasta pagirioti, kas kita du kartu leista Šts. Kelmus lupdavo ir smalą ratam tepti leisdavo BsPIII97.
IV. išduoti į aplinką, teikti, skleisti.
1. tr., intr. išduoti (iš savęs) į aplinką: Pats nerštas – kuojos ikrus léidžia Ėr. Šnekučiuodami leidžia dūmus (rūko) kaip iš kamino Žem. Įsikandęs papirosą, i léidžia sau pro ūsą dūmą Gs. Dėdė ėmė leist iš savo pypkės dūmų debesis Mš. Garvežys šniokšdamas leido garus rš. Muilo burbulus léidžia Ėr. Gvazdiko dervuočio kotas leidžia rausvas sultis, limpančias kaip derva rš. Smakas pradėjo ugnia leist; kareivis tąj skepetaite mosterėjo, prapuolė ugnis BsMtI169.
| Man liepė neléist viso balso (taip smarkiai nedainuoti) Sml. Skamba sodnas nuo dainelių, kur susėjusios sesutės leidžia balsą iš burnelių LTR(Ps). Skrisdamas viršum medžių, pačioj viršūnėj sėdžiu, leidžiu balsą per tamsias girias A.Strazd. Leidau balsą į žalią girelę JD1019. Viršuj medžio sėdėjau, aplink save žiūrėjau, leidau balselį par žalią girelę Tl.
| Ženklą leisti N.
| prk.: Arkadijus, tarytum smaguriaudamas, kiekvieną žodį leidžia pro savo gražius ūsus rš.
ǁ skraidinti: Bitės tik ūžia, neina an darbą, matyt, spiečių lei̇̃s Ėr. Bitės rengas jau spietlių leisti S.Dauk.
ǁ tr. skleisti, teikti: Ramunės žiedas didelį léidžia kvapą NdŽ. Oi tu mirta, labai tvirta, leidi gardų kvapą (d.) Pnd. Saulė leidžia spindulius per visą kambarį rš. Vakare, uždegus lempą, vaikai dar žaidė su tuo kristalu, ir jie pastebėjo, kad jis leidžia šviesą J.Balč. Aptems saulė ir mėnuo, nebeleis savo šviesos brš.
| Versk mus kožnam meiliai slūžyti, tikrą meilę viernai leisti Mž384.
ǁ tr. platinti (kalbas, gandus…): I leida tokią teisybę į pasaulį, a ne pasiutę! Krš. Aš suseksiu, kas tas kalbas leidžia Ašb. Plepalą leida, kad švedai čia pareita Šts. Leido apie jį gandą visoje anoje šalyje SkvMt9,31. Gandus pikti leidžia, kvaili platina KrvP(Krkn). Žmonės visokius liežuvius (apkalbas) leido rš.
2. tr. sukelti, padaryti: Léidžia rasą vakarėly visokie upeliai Kp. Devynius rytus miglužę leisiu JD1174. Apskardą, apskrabą leida, – sako šatiškiai (Šačių apylinkės gyventojai), o laukuviškiai sako: ledija Lkv. Apskardu léida, kad lyja ir šąla J. Kas griaudžia, žaibus, perkūnus leidžia? brš. Leido velns ant jo daug vočių Mž436. Sakės atejęs ugnies leist SPI312.
3. tr. bažn. sukurti, sutverti: Šiandien dar senu įpročiu yra sakoma: tą žmogų yra Dievas leidęs ant svieto, nesakoma sutvėręs S.Dauk. Dievs leido svietą R127, MŽ167. Toks Dievo leistas B. Ir Dievas leido didžius ešketrus ir visokias žvėris BB1Moz1,21. Tu gimdi žoleles, tu leidi paukšteles KN215. Kuriop galop esti Dievas visus daiktus leidęs? MT44. Kaip tasai negirdėtų, kursai leido ausį? Ir kaip neišvystų, kursai leido akį? BPII389.
| Nemanykit, dainiai, kad čion esat leisti (kad jums gyvenime pavesta) tik vien ditirambus linksmai sau dainuoti J.Jan.
| Iš kur léistas Jūs (iš kur kilęs, kur gimęs)? Km.
^ Pailgo veido, kap Dievas léido Vlkv.
4. tr. auginti, želdinti (daigus, atžalas, šaknis…): Medžiai atažalas léidžia Lš. Žirniai jau ūsus léidžia Ėr. Anie rugiai léidžia krūmus (iš vieno daigo pasidaro keli) Lp. Augo klevelis žaliam gojely, leidė šakeles pagal upelį LTR(Klov). Stiebus leisti I. Apynys leidė plačius laiškelius – tai jais išrašė mano veidelį VoL338. Jau mano kopūstai kelintus lapus léidžia Skr. Ai lazda lazda, lazda sausoja, kada lapelius tu leisi?! TDrIV21(Ck). Skleidė žalius lapelius, leido baltus žiedelius (d.) Prn. Rugeliai žaliavo, kviečiai varpas leido TDrV65. Jau leidžia daigus rugiai – tuoj dygs po lietaus Km. Šaknį léisti, įsišaknyti KII364. Lapo gysla léidžia daugelį šalutinių gyslelių NdŽ.
| Dantis leidžiu SD447.
^ Dažnai mažas medžias plačiai šaknis leidžia KrvP(Mrk). Tirnags, titirnags, aukštyn lipdams, žemyn kiaušius leidžia (apynys) rš.
| refl.: Atšilo oras, ir lapai ėmė leistis Arm. Kad jau šaka jo sprogsta ir lapai leidžias, žinote, jog arti yra vasara GNMt24,32. Po lieti jau rūškyniai leisis Rod.
5. tr. iškišti: Jau jau léidžia ragus [sraigė] Sb.
| Léisk léisk daugiau to nosiniuko iš to kišenio – kas čia tokią mažą kertelytę matys! Škn.
| Krantinėn leidžiamas (nutiesiamas) trapas rš.
6. tr. teikti apyvartai, platinti: Kad po truputį leistų tiražą to žodyno (ne iš karto atgabentų iš sandėlių), labiau žmonės pirktų rš.
| Ėmė leisti raštus į žmonis Žem.
7. tr. tiekti, gaminti (spaudą); skelbti raštu; spausdinti: Leidžiu lietuvių rašomosios kalbos gramatiką J.Jabl. Maksvoje buvo pažadėtas leisti jaunuomenės laikraštis K.Būg. Vis dėlto aš jums siunčiu keletą pataisymų, kuriuos galėsit įdėti, jeigu ši knyga kada nors bus leidžiama antrą kartą J.Balč.
ǁ sudaryti ir paskelbti: Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia ten buvo vienose rankose sp.
8. tr. eikvoti (pinigus, turtą…): Ta mažoji [mergaitė] piningą léida, o didžioji jau nepraleis, tūrės susispaudusi Krš. Lengvai uždirbu, lengvai leidžiu NdŽ. Jisai léido pinigus už niekus, t. y. eikvojo J. Tu vis mano uždirbtus pinigus saujom léidi Užp. Neturiu padėjėjo dirbime (darbe), ė leist yr kam Str. Tėvelis rinko dūsaudamas, sūnelis leido ūpaudamas J.Jabl. Darmai sveikatą leidi Ktk.
| refl.: An šituos daktarus tik léidžiuos, o nieko nemačija Mlt.
9. tr. parduoti: Leisiu ir tą karvę, neina į ranką (mažai pieno duoda, blogsta) Srv. Aš savo arklio už jokius pinigus neleisiu Žž. Ar už penkiolika léisi tą skepetą? Vlkv. Už mano juodbėrėlį tris šimtus siūlinėjo. Kad gražiai šokinėjo, be keturių neleidau JD993.
10. tr. atiduoti, atmesti, atsisakyti: Tam, kursai imtų rūbą tavo, leisk jam ir ploščių brš. Gausma sėklą leisti šalin Krtn. Kitąmet jie léidžia gyvenimą i eina į miestą Rs.
11. tr. atiduoti nuomai, išnuomoti: Butą leidamą pajutau ir išsinuomojau Šts.
^ Leido žemę renda Šts. Pirko namus ir leido į randas Tat.
V. sudaryti sąlygas kam išvykti; siųsti.
1. tr. rengti kur išvykti: Jie pasiskolino pas mane, kai tą vaiką į Ameriką léido Skr. Manderėlę aš siuvau, marškinėlius surinkau – reiks ma[n] leisti sūnelį į vaiską JD26. Reiks ma[n] leisti sūnų karūmenę JD555. Jei mane vainon leisi, pirk man bėrą žirgelį LB150. Oi lyliai, tatatai, leidė tėvas sūnelį … žalion girion medžiotų LTR(Ob).
2. tr. duoti už vyro, į marčias: Leiskit Elzę, kad tik geras vyras atsitaikintų LzP. Tėvuli manas, tėvuli senasai, leisk mane už jauno bernelio, už jauno raitužėlio V.Krėv. Neduok, neléiskie už kareivėlio Vlkv. Tėveli mano, mano širdele, leisk leisdamas dukrelę (d.) J.Jabl. Ir leiste leisiu, ir pažadėsiu JV330. Leisiu dukrelę savo jaunam ženteliui JV289. Ar mun leisi dukrelę šį mylą rudenelį? StnD14. Žada žvirblelis dukrytę léisti Sch17.
3. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (mokytis): Tarutis nusprendė savo Kaziuką leisti į mokslus P.Cvir. Nuo aštuntų metų pradėjo léist mokytis iškalos GB81. Ir léido jį in klesas LB208. Į daktarus leisiu savo pyplį rš. Vieną leido į dišėres (dailides), antrą į račius mokytis BsPI14. Tėvas, matydams, kad iš to vaiko gal kas geras išeiti, pradėjo léisti aukštus mokslus BM393.
4. tr. liepti kur vykti; siųsti ką kur: Kai vaikai paaugo, Gailiūnas vieną po kito pradėjo leisti juos į žmones už piemenis, o vėliau jau už pusbernius bei pusmerges A.Vien. Vieną vaiką teturiv, neleiskiv ano kiaulių ganyti M.Valanč. Jis sakėsi ne pats bėgsiąs, bet léisiąs savo tarną NdŽ. Ant rytojaus davė jam gerą arklį, sutaisė kareivius ir leidžia užbaigtie karę BsPIII282. Ubagais leisti [vaikus] (siųsti elgetauti) N. Mes jums, sesės, piršlius leisim NS402. Aš esu kvieslys, nuo pono Dievo leistas (iš oracijos) Nm. O kaip tu josi pas jaunąją mergelę, vis pirma leiski savo didį pulkelį JV497. Pro vienus vartus panelę leisiu, pro kitus aš pats josiu (d.) Rk. Ne tiktai į svetimus laivus tuos turtus lodãvo (krovė, dėjo), bet ir patys daugybes savo laivų leido į svečias šalis S.Dauk. Leido kurtus į pėdsakas JD106.
| Sūnų iš dangaus leisti, tą ant svieto siųsti BPII150.
| prk.: Vai, kad aš ėjau viešu keleliu, leidau vargelį viduriu kelio (d.) Ktv.
ǁ duoti potvarkį išvykti, išvažiuoti: Viršinykas jau eina traukinio léist Vb.
5. tr. siundyti, pjudyti: Kai eina vasarojun, šunim léidžiu [karvę] Vb. Netęsia arklys, koc tu jį žvėrimu leisk Vrnv.
6. tr. siųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Léidom anam jau du laišku, bet nėko neatrašė Grg. Varšuvon gi ir atarašą leisiu LTI418(A.Baran). Keturias pagrečiu grometas leidžiau pas jumis Sz. Leidė paleidė tėvas lakštelį per lygųjį laukelį Tvr.
ǁ gabenti: Dides daugybes [kailių] leido par vandenį į svečias šalis S.Dauk.
ǁ Strn plukdyti (sielius): Sielių (rąstų, sienojų) Nerimi dėl sausos vasaros neleidžia šiemet į Vilnių J.Jabl.
7. tr. perduoti elektromagnetinėmis bangomis, transliuoti: Šiandie radija neleidžia žinių – šventa Jrb. Programa bus leidžiama ir trumpomis bangomis rš.
| Dirginimo leidžiamoji sistema (fiziol.) rš.
8. tr. lydėti (išeinantį): Aš tavę nebeléidžiu, pats išeisi Ėr. Išeisiu ir neléistas, gal dienos neišsinešiu Ds. Toliau neléisiu, tik lig durų Ėr. Leiskit, lydėkit mane, brolyčiai, per rugių lauką, per žalią lanką RD60.
ǁ lydėti mirusį, laidoti: Aš mačiau, kai jį ant kapų léido Skr. Sustokim, broliukai, sudūmokim, kur leisim, kur kavosim TŽI141. Kad mane leido į aukštą kalnelį, mergužėlė gailiai verkė JD1145. Tai leis muni matušelė, tai leis muni sengalvelė ant aukštojo kalnelio StnD27. Gana kloniojais, mano dukružėlė, į kapelius leisdama JD587. Pagrabą léida Ll.
9. tr. prabūti, pragyventi, praleisti (kurį nors laiką); duoti praeiti (laikui): Antrą karą jau léidžiu Ėr. Įdomiai ir turtingai vasaros atostogas leidžia studentai sp. Tėviškėje leidau ramų gyvenimą rš. Aš taip léidau, léidau (kenčiau) vargą Grš. Naudingai leidome laiką rš. Aš dienas léidžiu tik ant to lapavimo (kiaulėms lapus skindama) Rdm. Jam ne tep nuobodu leistie dienas Brt. Aštuoniasdešimt keturis turėjau, penktus léidau Mrj. Ai, sūniuk, daug metų turiu – devintą dešimtį léidžiu JnšM.
| refl.: Gyvenimas léidosi léidosi geriau po biskį, no kiek lengviau pasidarė Grš. Tuo čėsu leidos (ėjo) tretį dešimtą metą BPI255.
VI. duoti veiksmui eigą; judėti tolyn.
1. tr. duoti veikti kokiam mechanizmui, įtaisui, jėgai: Mašiną léisti BŽ110. Nedaug malimo, neléidžia girnų (nemala) Ėr. Vaikai aitvarą léidžia Rm. Negražu, kai kunigas plėšos dėl skatiko, varpų be penkeklio neleidžia rš. Vargonų maž teleida (silpnai, vos girdimai vargonuoja) – vis mergaitės gieda Dr.
| Adomas pirmas darban įtemptus raumenis leido rš.
2. tr. duoti eigą veiksmui; daryti, kad kas judėtų, eitų, slinktų tolyn: Budavočiau laivelį, leisč ant jūrių marelių JD97. Padirbysiu laivelį, leisiu jūrėms marelėms KlpD89. Nešvarios bruknės – reiks léist (berti) par stalą (riedančias geriau perrinkti) Mžš. Leisti siūlą į ritę rš. Nežymiai kreipdamas vamzdį čia į kairę, čia į dešinę, jis leido vieną šovinių kaspiną po kito rš.
| Leis tavo plūksneles ant vėjo (duos vėjui išnešioti) NS9. Po ta obelim sėdi trys senelės, kurios verpia gijas ir vėju leidžia V.Krėv.
| Kam daba léist (pirmajam dėti, mesti ant stalo kortą)? Škn. Léisk į grajų Krš. Leisk pirma tas septynias, ko čia laikai suspaudęs [kortas] kaip gerą daiktą! Škn.
| Léidi iš eilios (kalbi apie viską nesivaržydamas) Dglš. Nemoka, o léida (perkelia) iš klasės į klasę Krš.
ǁ perduoti iš eilės kitam: Nu, sukiam peilį: kam pirmam gert, kas pradės stiklinę léist? (ties kuriuo peilis viršūne sustos, tas turi pirmas pradėti gerti) Škn. Gerkit, broleliai, leiskit aplinkui [taurę, stiklinę] KrvD95.
ǁ reguliuoti ką judantį, slenkantį tolyn; nustatyti veiksmo pobūdį: Neleisk siūlų gurgždūlėms [verpdama] – būs nestiprus siūlas Šts. Verpk, dukryte, netingėk, į kuodelį vis žiūrėk. Neleisk siūlą per storai, nelipink, nesuk sukriai RD91. Kad tu labai storom pliauskėm léidi, smulkiau kapok! Vb. Kieti makaronai, negaliu sukramtyti – cielus léidžiu (ryju) Upt. Neléisk vežimo taip plačiai [kraudamas], išvirs vežant Rm. Klynu leidžiu (pleištiškai ką darau) SD93. Lėta žingine leido vežimą su karstu žentas Miknius, kad ir pėstieji neatsiliktų V.Myk-Put.
| Mokytojų vaikas, lengviau léida (mažiau reikalauja mokėti) Krš.
3. tr. BsPIV262 raginti, smarkiai varyti (arklį): Kad léidžia kumelę, kad net šokinėja ratai Mžš. Jis tyli ir leidžia arklį smarkia ristele J.Marc.
4. refl. imtis kokio veiksmo, pradėti ką daryti: Paskui atsargiai apsidairė aplinkui ir leidosi bėgti, kiek kojos nešė J.Balč. Ir pasikėlė tie vyrai iš te, leidosi eiti Sodomopi BB1Moz18,16. Velniai, sparnus smagesnius prisidėję, vėl leidės gintis MitI382. Léistis lenktynių NdŽ. Visi kareiviai leidosi ieškoti ir gaudyti bėglio V.Myk-Put. Į mūšį nesileido, tik gynėsi A.Vien. Valandėlę pastovi, paskui vėl leidžiasi į kelią rš. Tada sėdo ant arklio ir leidos į kelionę Gd. Nenorėjo leistis ginčan su mokytoju rš. Darbo dienų rytmečiais ji pavalgydina jį greičiau, nelabai leisdamasi į ilgas kalbas I.Simon. Ji niekad nesileidžia su manim į šneką rš. Ėmė léistis į miegą Grž. Jau léidžiuos miegan, tik bar bar bar kažin kas langan Vb. Širdis ir muno susigriauža, bet aš neleiduos į rūpesnį Šts. Léidos ant baidymo (ėmė bauginti) DP23. Ant piktų darbų leidos S.Stan.
ǁ pradėti eiti (amžiaus metus): Leiduos į trečią metą B. Leidžias į ketvirtą nedėlią R164.
| Diena leidės vakarop eit BtLuk9,12.
5. refl. krypti, gilintis, įsitraukti į kurią nors sritį: Jis dažnai kalbindavo kareivius ir būtinai leisdavosi į politiką rš. Nemanau leisties į visų grunaviškės Romovės išgalių kritiką LTI338(K.Būg). Į kalbos teoriją, į platesnius apibendrinimus Jablonskis rečiau tesileisdavo rš. Autoriaus, kaip ir kitų keliautojų, truputį per daug leistasi į smulkmenas J.Balč.
6. pasitikėti, pasikliauti; atsiduoti: Leidžiuosi ant ko SD350. Leistis ant laimės N. Ant jo valios leidėsi PK160. Leidžiuosi ant viernų jo žodžių žadėjimo brš. Ant tavo … šaukimo drąsiai visi leidžiamėsi PK24.
7. intr. eiti, keliauti, vykti: Nu, tad aš jau ir léidu Pln. Visi buvome kaip avys paklydę, ir kiekvienas leidęs buvo savu keliu DP282.
| refl.: Iš Birštono pakliuvome į Alytų, o iš ten pėsti leidomės per Dainavos kraštą A.Vencl. Leidosi žmogus į girias arklio ieškoti P.Cvir. Jau ankstybas buvo rytas, kada jis iš Pagirių leidosi namo I.Simon. Vakaras, reik leisties ant namų Dr. Milciades, trukti laiko neturėdamas, leidos, kur ketėjo S.Dauk. Leidžiuosi kur SD378. Ir tarė ans senas žmogus: kur besileidi ir iš kur ateini? ChTeis19,17. Leisiuos iš tų vargų, kur mano akys mato, kur kojos neša Rod. Žmogus … geru keliu leidžias VoK3. Broliai, léiskimės ing šitą kelią gyvatos DP542.
ǁ refl. varytis (su banda): Pavakary piemenys su galvijais léidžiasi panamėn Slm. Žmonių laukuose nebesimatė, tik leidosi artyn namų piemenys su savo bandomis A.Vien.
ǁ refl. vandeniu keliauti, plaukti: Leidos laivais į Padaugavį S.Dauk. Jonas su samdytais vaikiukais leidos į jūrą menkių meškerioti M.Valanč. Sėdos į akrūtus ir leidos per jūras MPs. Akrūtu leidžiuos MŽ57. Leidosi už jūrių marių, kur ne vieną didis vargas varo A1884,183. Leidos tada eldijoj pūston vieto[n] patys Ch1Mr6,32.
| Tais vėjais leiskis, tais plauk SPI280.
ǁ važiuoti: Nuvažiavai į Klaipėdą, įsėdai į traukinį i léisk Šts.
| refl.: Liuob tuo keliu visi léisias Pp.
| Nėr žiemos – negal su ledžingoms léisties (čiuožti) Krš.
ǁ bėgti: Nu tai aš jau ir léidu Krtn. Numetęs dalgį į krūmus, ka leidžiau namie Krp.
| refl.: Žiūriu – jau jis par kiemą léidžias Jrb. Arklys vėl leidosi risčiuke P.Cvir.
ǁ artėti: Pri krašto leisti N. Barzdoti vyrai, vyrai iš jūrių, prie krašto leidant, į daržą kopant, rūtas numynė Sch5.
8. intr. smarkiai eiti, smarkiai bėgti, smarkiai važiuoti: Kur teip léidi, kaip avis į uodigą įkirpta? Slnt. Leidam visi kaip iškertam Vž. Jonuk, léisk atvarslų atnešti! Kal. Kad léida, tik eina purvai ant galvos Vkš. Kur teip smarkiai leidi (važiuoji)? Dr. Tra tra tra! tekinis į velnio miltus beleidant (greitai važiuojant) išejo Dr.
| refl.: Kad duodu, kad einu – léidžiuos, brolyti Skr. Léiskis, kiek tik gali Žd. Vaikal, leiskis, būs prastai! Šv. Léidžias vaikai iš sodo, kiek tik įkabina Jrb. Griebė muilą ir įnirtęs leidos tekinas į pirtį K.Bink. Ka léidas greit – kaip vė[ja]s! Krš. Ka ta višta tą šunį ginė, ka tas léidės į būdą! Škn. Kad léidaus, tai léidaus, nežiūrėjau tvoros ar grabės Skr. Žaibu léidės iš miško bernaitis FrnS205. Leidžiuos per padangių plynes su pavasariu lenktyniais K.Bink.
ǁ tr., intr. šiaip ką smarkiai daryti: Leidam (smarkiai grojame) tą maršą, o jauniejai nekelas Šts. Ir leis (dainuos) par vakarus štrailus, – gulti eikiat! Vvr. Léida (geria) lygia dalia su vyrais tą šnapšę Skd. Da aš aru dirvas, šieną léidu (pjaunu) kiaurai Nt.
^ Ana léida (plepa) kaip šeštarnė Pln. Ana léida (plepa) kaip nū siūlo, negal nė beapsiklausyti Pln.
VII. daryti, kad kas eitų žemyn, žemėti.
1. tr. keisti daikto padėtį žemėjančia kryptimi: Laikyk iškėlęs, neléisk rankos, ir nustos bėgti kraujas Vb. Jau léidžia vėliavą Slm. Kam taip aukštai kali, léisk žemiau [vinį] Vb. Labai jau atsiraitei rankoves, bus šalta rankom, léisk ben kiek žemiau Slm.
^ Neleisk taip akių žemyn (nesigėdink, nenusimink), aš sveiko nekaltinu J.Jabl.
| refl.: Taip neléidas tas skietas šį kartą Ms.
2. tr. duoti nukristi, nebelaikyti: Durnius, sėdėdamas eglėj su durim, i sako: „Broliai, léisiu duris!“ (ps.) Plš.
| Liepos mėnesį žąsys jau pradeda plunksnas leisti (šertis) Lš. Žąsys jau perėt eis – pūkus léidžia Ds. Léisti plaukus NdŽ.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti žemyn: Stalas didelis, griozdas, koridoriukas siauras – reikėjo su virvėmis pro langą leisti rš.
| refl.: Aš léidžiuos iš aukšto virve pagal J. Nusivijo virvę, prisirišo prie dangaus ir leidos BsPIV35. Žiūrėk, voras ties tavo galva léidžias! Vb.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti gilyn: Dėk viedran [mėsą] ir léisk šulnin Vb. A jau visą pieną sukošei, į šulnį galiama léist? Rd. Ėmė, virves sumegzdami, leist [duobėn] BsPII217. Leiskit mane į duobelę, kaskit kuo giliausiai JD1218.
| refl.: Atsirado vienas muzikantas, katras pasisiūlė leisties su virve in tą duobę BsPII217. Jūros dugne yra gražu, ir žmonės be reikalo bijo ten leistis J.Balč. Luotas į vandenį grimzta, t. y. leidžiasi į dugną JI471.
3. refl. judėti žemyn, kristi: Pradėjo lovos dangtis pamaželiu žemy léistis Jrk107. Leiskis žemyn (krisk nuo kalno) SPII14. Pasakojo, kad susilaužęs koją leisdamasis parašiutu rš. Leidos snaigės, krito snaigės iš aukštybių pamažu P.Cvir.
ǁ bažn. iš nematomo pasaulio (dangaus) pereiti į matomąjį: Aš todėl užgimęs esmi ir ant šio svieto leidausi, idant apie teisybę liudyčiau BPI377. Kristus iš dangaus leidosi ir žmogumi užgimė BPI272.
ǁ skristi žemyn: Paukščiai čia kilo aukštyn, čia vėl leidosi žemyn J.Dov. Iš aukštumo čirvendamas leidžiasi vyturys J.Balt. Léiskis žemyn ant žemės (sako lapė gaidžiui, tupinčiam ąžuole) PP39. Pagaliau lėktuvas pradėjo leistis rš.
| Ir Jonas išvydo dvasią … kaip karvelį, žemai leidenčiąsią BPI267.
4. intr. nutūpti: Atskrido skrido pilkas sakalelis, leidė, prisleidė prie pilkai gegutei Rš.
| refl.: Ėmė skristi visokie paukščiai ir léistis prie upės kranto NdŽ. Jei sniegena leidžias ant langų, bus sniego ar šalčio Pnd.
5. intr. slėptis už horizonto, sėsti, žemėti (apie dangaus šviesulius): Saulelei tekant, žirgą pašėriau, saulei leidžiant, balnojau JV384.
| refl.: Saulelė léidos skaudžiai raudona, lys Pj. Dirbo lig saulei leidžiantis J.Jabl. Vai, eisiu eisiu į tą šalelę, kur nesileidžia niekad saulelė S.Nėr. Vieną pavasario vakarą mes trys sėdėjome prie lango ir žiūrėjome į besileidžiančią saulę P.Cvir. Leiskis, saulė, tekėk, mėnuo, duok man šventą vakarelį D10. Saulė léidžiasi į debesį Pc. Nevalgydavo net saulei leidžiantis DP108.
| prk.: Jau diena léidžias vakarop (artinasi vakaras) KII220. Atėjo popietis, paskui ir vakaras ėmė leistis Mš. Leidžias vakaras lėtas, ramus Mair.
| Už lango jau leidosi pilka prieblanda J.Avyž.
^ Žinok, kad jau mūsų saulė léidžias (jau senatvė, artinasi mirtis) Ut.
6. tr. guldyti (nukirstą ar nupjautą medį), kirsti (medį): Tokias ilgas pušis leidžia Pnm. Perdien leisdami, nuleidom šimtą medžių Sn. Girelę kirto, girelę leido, pagirėmi pastatė TD30.
7. refl. slūgti: Vanduo ėmė pamažu leistis NdŽ.
8. refl. būti nuožulniam, nuolaidžiam, žemėti: Paskui ten leidosi gražus šlaitas rš. Sodyba vienu šonu rėmėsi į kalvą, kitu leidosi į krūmais ir medžiais užaugusią pelkę rš.
9. tr. duoti nusiristi, duoti nuriedėti, nušliaužti į pakalnę: Sielinykai rąstus leidžia nuo kranto į upę Prn. Tokios bačkos iš ratų neiškelsi – priremk nuožulniai plačią lentą ir léisk žemyn Vb. Užtempia rogeles aukštyn [vaikas], o paskui dykàs leidžia nuo kalniuko, pats bijo sėstis Slm. Léisk atgal vežimą (duok riedėti): kaip tu užvarysi, kad ratai eina atgal?! Rmš.
10. refl. eiti, važiuoti, vykti į pakalnę: Motina leidžiasi takučiu žemyn P.Cvir. Vaikai rogutėmis léidosi nuo kalno NdŽ. Teko keltis į aukščiausius kalnus, čia vėl leistis į pakalnes rš. Ilgas vagonų sąstatas leidosi į daubą J.Dov.
ǁ lipti žemyn (laiptais, kopėčiomis…): Laiptais mes leidomės iš lėto: pakopa po pakopos rš.
11. tr. storinti, žeminti (balsą): Nekelk taip aukštai balso, léisk žemiau Rm. Šito žemai leidžiama giesmė, reikia jai žemo balso Prng.
| refl.: Melodija vėl leidžiasi žemyn, tiktai negrįžta tuo pačiu keliu LTII98.
12. tr. daryti, kad apdribtų, apgultų, nusvarinti žemyn: Šarkus patiekės trumpus, nebjuosės, įgijo batus ir ant tų leido kelnes M.Valanč. Be reikalo suki tą kuodą – léisk ant pečių kasas Vb.
13. intr. mezgant mažinti akių skaičių: Bus trumpas nykštys – per anksti pradėjau léist Vb.
ǁ baigiant megzti, naikinti akis: Užteks megzt, gali̇̀ jau léist Rd. Baigu [megzti], léidu visai Krš.
VIII. kišti.
1. tr. merkti (į vandenį), nardinti: Atėjo lapė pas upę ir ėmė leisti uodegą į vandenį Ašb. Dėjau galvą ant akmenio, … leidžiau kojas Dauguvėlėj NS500. Jis ėjo žvejoti kasdien ir buvo įpratęs tik keturius kartus leisti savo tinklą į vandenį J.Balč. Pamatė du broliu … beleidžiančius tinklą ing marias (nes buvo žvejai) DP377.
ǁ pamažu dėti, krėsti, pilti į skystį: Verdant leistinius kukulius, tešla šaukštu leidžiama į verdantį vandenį ar buljoną rš.
2. tr. švirkšti (vaistus): Siūloma leisti į poodį fiziologinio tirpalo rš.
| Tie vaistai į nosį leidami̇̀ (lašinami) Krš.
3. tr. durti, smeigti: To katis teip giliai nagus leidžia, geriau jos nekibink Vb.
| Toks kudlotas, sunku bitei geluonį léist Slm. Aš tau gylių į kaklą neleidžiu (sako musė arkliui) S.Dauk. Bitys nū gauruoto bi̇̀jos – léida tujau gylį Krg.
4. tr. kišti javus, šiaudus… (į mašiną): Aš šiaudus kroviau, o kitas į mašiną léido Šts. Nepjautų pėdų neléisk, bo mašiną užkiši Škn. Ploniau léisk javus į mašiną, kad išsikultų Rm. Aš vienas pasuksiu akselinę, tu tik spėk léist Lš. Leidžiamasis stalas (mašinos) rš.
5. tr. duoti praeiti per ką: Pienas léist (separuoti) reikia Dglš. Bruknių čielų nevirinu, per mašinką léidžiu Vb. Leisk per tankesnį sietą [miltus] – bus geresnis pyragas Slm. Daržinio[je] pasiriš į durų tarpą kretilą i par vėjį léis tus grūdus Skd. Du sykiu pušį gavo par pjūklus léisti [lentpjūvėje] Šv.
| Leisti par lembikį (distiliuoti) I.
| Kiaurai léidamas buvo kadrilius Užv.
^ Léisti per galvą juodas mintis (pasiduoti pesimizmui) NdŽ. Vaikas motynos žodžius par burną léida (kartoja), ne kitaip Krš.
IX. mesti tolyn, smogti.
1. tr., intr. mesti tolyn: Léisk ripką Ėr. Jis akmenį léidžia par stogą Up. Neléisk akmeno į šunį Ėr. Leisk su kūliu į galvą Kal. Léisiu, kas papuls po ranka Pmp. Ai, metė leidė manę motynėlė raudonais obuolėliais JV787. Gulėdamas pradedu malkom léist tos vietos, kur anos (pelės) triukšmauna Ob.
^ Leisk šuniuo – kliūs muzikantuo (daug muzikantų) Šts.
leistinai̇̃ adv., leistinõs: Nenorėjo imti, leistinai̇̃ leido Rdn. Leistinos leidęs su klumpiu į kaktą Šts.
| refl.: Pirma dagiais leidosi, o galop ristis pradėjo LzP.
2. tr. iš prietaiso sviesti ką į tolį, šauti: Iš šaudyklių kulkas leido JD1150. Kad mes leidom iš muškietų, iš muškietų, kulkos lėkė kaip bitutės, kaip bitutės BsO82. Kai jie per daug prisiartindavo prie pilies sienų, į juos leisdavo iš lankų strėles, mėtydavo ietis A.Vien. Iš laidynės léisti akmenukus J. Leidžiamoji ugnis (raketa) LL203.
3. intr. Nt smogti, kirsti: Tik tik norėjau léisti lopeta – būtų lig žemei išsiskyręs Jnšk. Léidžia per ausį Grž.
4. tr. moti, siausti: Ranką leisk vienokiu šūviu (jėga) – gerai išbersi duoną (rugius) Sd. Ėmė dalgį ir leido jį į pievos žolę rš. Leisiu dalgelį palei žemelę, kirsiu dobilą palei šakneles DvD96.
X. lyginti, glausti.
1. tr. laidyti, lyginti, „prosyti“: Geležis rūbam léist Ds. Léisti marškinius BŽ592.
2. tr. obliuoti, lyginti kraštus: Stalui lentas léidžia Lš. Vyrai per visą dieną léido lentas Brt.
ǁ ką prie ko priderinti, lygiai sudėti: Viskas padaryta, rytoj pradėsim kampus leisti rš.
3. tr. pustyti, aštrinti: Asla (pustyklė) dalgei léist Žln. Šitoj asla gerai léidžia dalgę Lp. Ė tavo dalgė – pora rozų moster[ėj]ai, ir vėl leisk Drsk. Gal barzdą skusies, kad skustuvą léidi? Lš. Riebus arklys – nor britvą lei̇̃d' (leisk) Prng.
4. tr. Trgn sukti, vyti (virvės šakas į vieną): Privijau knatų, rytoj vadžias leisme Mlt. Juozas prieš pusryčius botagą léido Smn. Ar da léiste daugiau virvių? Dglš.
◊ akimi̇̀s (akim̃) léisti
1. peržvelgti: Eina šiaučius per girią, akim̃ léidžia medžius: tai kreivas, tai šakotas, nėr padabno kurpaliui Prng. Čigonė inejus teip ir léidžia akim̃ pirkią Trgn. Tik léidžia léidžia visus akim̃ Ds.
2. žvilgsniu sekioti: Akimi̇̀s léidžiu jį, kur jis eina J.
akių̃ neléisti įsispyrus į ką žiūrėti: Žmogus neleido akių nuo jūrių V.Kudir.
ant kójų léistis užaugti: Pas mus tep: vaikai leidos an kojų, tai darbuja ir darbuja Rod.
ãšaras léisti; SGI101 verkti: Kojų… palytėjos, upes ašarų ižg akių leisdama DP35.
dū́mus léisti į aki̇̀s Vv meluoti.
gérklę léisti smarkiai šaukti: Gaidžiai gerkles leido rš.
į aki̇̀s nesiléisti nenorėti matyti (ppr. nekenčiant): Močeka į akis nesileido Sigutės (ps.) VoK131. Yra tokiam ir tokiam dvare pana, kad ji nuo gimtos dienos int savo aki̇̀s vyro nesiléidus LB255.
į gálvą léistis įsidėmėti, įsiminti: Munie būtum įdomu, o aš nebnoru dideliai ką į gálvą léistis Štk.
į kójas (į stáibius Šts) léistis bėgti: Leiskis į kojas, kad sveikus šonus beišneštumi Šts. Pamatęs gaspadorių ateinant, piemuo leidosi į kojas Šts. Zuikutis susiprato, suglaudė ausis ir leidos į kojas BM377.
į šãlį léisti tekinti: Jau antrą dukterį į šalį leidam Als.
į vãlią (į valiàs Krš) léisti duoti daryti, ką nori; nevaržyti, paikinti: Léisk vaiką valion – pats būsi nevalioj Vb. Motyna léidžia vaiką į vãlią J. Kam vaiką taip į valias leidi?! Vkš. Reikė manęs jaunos valelėn neleisti TDrIV66. O ir supyko jaunas bernelis, leido žirgą į valią JV69.
į žmónes léisti tekinti: Kurią duosi man skrynelę į žmones leisdama? Vlkv. Tėvelis leidžia žmonelėse NS555.
iš akių̃ neléisti NdŽ nuolat stebėti, sekti.
juokai̇̃s léistis labai juoktis, leipti juokais: Grigas išvertė akis, kaimynas leidosi juokais V.Kudir. Teip nutaikė, jog žmonės leidosi juokais V.Piet.
kóserę léisti negražiai kalbėti: Kam tu tep leidi sa[vo] koserę – svietas iš tavę juokias! Vrnv.
liežùvį léisti apkalbėti, liežuvauti: Ana y[ra] papratusi leisti liežuvį ant visų Ms.
lū́pas léisti vãlion kalbėti, plepėti: Dėl manęs lūpų neleisk valion – ne tavo reikalas! rš.
monùs (mõną) léisti į aki̇̀s NdŽ apgaudinėti: Jumi tik léidžia mõną akysà Lp. Monùs in aki̇̀s léist moka Vlkv. Monus tik akysa leidžia Mrc. Ką dar tu čia monus į akis leidi?! rš.
nãsrą léisti smarkiai rėkti, šaukti: Léido nãsrą, net kaži kur girdėt Gs.
niekai̇̃s (niekù CI186) léisti duoti sunykti, sugesti; nepanaudoti iš apsileidimo; nekreipti dėmesio: Daug turi, daug ir niekais leidžia rš. Šitiek grūdų perniek léidžia (neprižiūri, duoda sugesti)! Vb. Ale bėda, kad mes šį mokslą, taip čystą turėdami, o nieku leidžiam MšK.
per ausi̇̀s (per gálvą) léisti Šts nekreipti dėmesio, nepaisyti, neklausyti, nesirūpinti: Adomas viską leido per galvą rš. Buvau manęs duoti į teismą, ale leidžiau par galvą Žg.
per gérklę léisti pragerti: Ką tik uždirba, vis per gérklę léidžia Vb.
per niẽką (per pirštùs) léisti nekreipti dėmesio: Par niẽką motynos žodžius léidau Sg. Aš nieko nepaisiau, viską léidau per pirštùs Drsk.
prãkaitą léisti sunkiai dirbti: Kačei gana pilnai dirbam ir prakaitą savą leidžiam, tačiau tankiai nieko negalim nupelnyti BPII280.
pro pirštùs léisti nekreipti dėmesio: Ką pro pirštùs léisti NdŽ.
šónais léisti labai juoktis: Nors tu imk ir šónais léisk iš jo šnekos Alv.
vė́jais (vė́ju) léisti eikvoti (turtą, pinigus): Ar ilgai teip sūnus tėvo pinigus vė́jais lei̇̃s?! Vb. Pinigus leidžia kaip kvailys vėju Žem. Skaitys skaitys visus niekus, o kas iš to – tik pinigus vėjais leidžia! Žem.
ži̇́ežirbas léisti NdŽ purkšti (apie katę).
žodžiùs léisti vė́jais tuščiai kalbėti, plepėti: Jei ką sakydavo, tai neleisdavo žodžių vėjais rš.
antléisti tr.
1. nedrausti, netrukdyti: Išbraukėm, išgainiojom, neantleidom manipolių daužyti [1905 m.] Šts.
2. duoti pasiganyti: Ančleido ant žolės i pradėjo [karvę] milžti Pvn.
3. užleisti (kergtis): Antleidom kuilį ant kiaulės Dr.
4. refl. duoti, kad ateitų viešpatauti: Lenkai buvo sukilę, mat vokyčio nenorėjo antsileisti Dr. Jug ir vokytys galingas, mislijo neantsiléisti KlvrŽ.
5. užleisti, užsiundyti: Jam galžudžius antleido S.Dauk.
6. smogti, kirsti: Reikėjo dar antleisti vieną žybą (smūgį) Dr.
7. uždėti, priliesti kuo: Atvarslą antleidu [ant arklių] – kaip ugnį antleisčio Šts.
8. duoti didesnį saiką, matą, užleisti: Antléisk an maišo tos druskos kelis gramus Jdr.
◊ ãšarą (ãšaras) antléisti verkti: Kad ben ašarą būt antleidęs pačią laidodamas! Šts. Fui, ka ans būt ãšarą antléidęs Sd. O ši nė ašaros neantleido, nė ai nepasakė M.Valanč. Kas tau nekait su geru vyru: ãšarų neesi antléidusi Šts.
apléisti tr.
1. SD434 neprižiūrėti, netvarkyti, užleisti: Sodas buvo apleistas ir labai apžėlęs krūmais rš. Kai tėvas valdė, tai ūkė buvo apleista Krok. Kas gi te augs – taip žemė apleista! Vb. Kapai gražūs, tik biškį apleistūs Antš. Buta apleista, laukai neišgyventi Jzm. Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai Mair. Apleistose trobose žolės pro langus išžėlė S.Dauk. Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus ir dirvos nepleiski V.Kudir.
| Knygų platinimas apleistas rš.
| Ir apleistas (negydomas, įsisenėjęs) suskis nugyna, ištepus išsuktų ratų šmyru Šts.
2. DP509, BBMr15,34 nepalaikyti su kuo santykių; neteikti pagalbos; neduoti išlaikymo: Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas J.Bil. Koks tu vaikas, kad savo tėvą senatvė[je] apleidai! Šv. Kam apleidai tą vaiką, kad jįjį ten visi bara, muša? J. Apleistas nuog gydytojų SD216. Kam tu apileidęs esi mane?! Mž447. Didžiai linksmini tuos, kurie est apleisti Mž339. Kurie jam duksisi, nopleisti niekados, bus sotūs visados KN216. Tavęsp šaukiam …, jeib mus neapleistumbi Mž483.
^ Geras draugas nei bėdoje neapleidžia KrvP(Nm). Dievas neapleis, kiaulės nesuės (nepražūsiu) Dl.
3. refl. pasidaryti netvarkingam, nešvariam: Urvakis nustojo skustis ir kirptis, apsileido rš. Labai apsileidęs, baisiai atrodo Skdt. Apsiléidęs kap lapų ryšys Gs.
apsiléidusiai adv.: Apsiléidusiai gyvena Šts.
4. refl. pasidaryti tingiam, vangiam, nestropiam: Ale tėvui apsileidus, ėmus tingėti, neapsižiūrėjus, visas turtas vėjais nuėjo Blv.
apsiléidusiai
5. DP254 praleisti, aplenkti: Perniai nei vienos dienos neapleidau (kasdien dirbau) Pls. Nei vieno šokio neapleido (visus šoko) Lp. Saulė neapleidžia kelmo, o jūs mane apleidžiat Tsk. Apléido Kuršėnus su lytum (Kuršėnų apylinkėse nelyja) Krš. Bet aš, sekdamas Lietuvos rašytojus, negalėjau tos mūšos apleisti, kuri didžią garbę lietuviams daro S.Dauk.
| refl.: Yra ir kitų tol daugesn vardų …, kurie dėl trumpybės čionai apsileidžia SPI357.
ǁ DP110 ko nedaryti, neatlikti: Apléido nerinį, knygas skaito Krš. Pamoką apléisti NdŽ. Dažnai apleidžia gerus darbus SPII176.
ǁ nukrypti nuo ko, nesilaikyti ko: Nors jisai (Kuršaitis) rašo pagal kiekvieno tarsnio ištarmės, vienog kartais apleidžia savo rašybos instatymus ir rašo pagal žodžių kilmės Jn.
6. atiduoti, prarasti: Aš kito nenoriu, bet ir savo neapléidžiu Lš. Dalgelę suleisiu, dobilą išpjausiu, savo panaitėlės kitam neapleisiu (d.) Kb.
^ Savo neapléisk, kito nenorėk Pnd, Šr, Kt, Trgn. Svetimo nenorėk, savo neapleisk Krn. Mergoms apsileisk, gyvenimą apleisk (jei turėsi daug dukterų, išdalysi visą turtą dalims) KlvrŽ.
7. SD229, R367, Ch1Mt4,13 palikti, mesti (buvimo vietą), pasišalinti, pasitraukti: Apleidau namus, kuriuose par aštuoniolika metų tarnavau BsPII14. Kad Abromas kūnu ir apleido žemaičius, širdžia vienok visumet su jais buvo M.Valanč. Tas ne lietuvis, kurs tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis Mair. Jeigu kregždė staiga lizdą apleidžia, nujaučia tuose namuose gaisrą MTtII106.
| prk.: Vaikeli, jei taip elgsys, gali kumet tave ir paskutinis kąsnis duonos apléisti Šv. Apleido mane syla mana Mž469.
^ Neapleisk kelio dėl takelio Plv, Trgn.
ǁ pasišalinant palikti ką be apsaugos, be priežiūros, be globos: Barė mane močiutė, kam apleidžiau darželį, pamylėjau bernelį (d.) Sb. Ką tu veiksi, sesutele, apléidus darželį?! Kzt. Barė mane tėvelis, barė mane senasai, kad apleidau žirgelį, pamylėjau mergelę (d.) Gdr. Alkanus papildė geru, o didžturius apléido tuščius DP471. Regiu, mielas pone, jog tu apleidi galiūnus MP91. Prastot, arba apléist, avis savas DP208.
apleistinai̇̃ adv.: Girioj buvo palikęs apleistinai savo motiną I.
ǁ Ch1Mt4,11 atsiskirti nuo ko, palikti ką: Dukrele mano, viešnele mano miela, dėl sa[vo] bernelio apleisi motinėlę MTtII25. Motinėle nešiotojėle, kodėl mane apleidai (mirei)?! dz. Todelei apleis vyras tėvą ir motiną savą ir pristos moterį savą BB1Moz2,24.
ǁ DP511 išsižadėti, atsisakyti: Neapleisti savo teisių rš. Kaukus, žemėpatis ir laukasargus pameskiat, visas velnuvas, deives apleiskiat Mž9. Apleidę žemės daiktus, dangujęjų ieško MP161.
8. refl. duoti paimti viršų, duotis nugalėti, pasiduoti: Tik neapsileisk jam imdamasis Vrb. Apsiléisk, ir sumins į purvą Krš. Kaip apsileisi, tad ir lips ant sprando visi dvaro šunys Žem. Kodėl tu apsiléidi tokiu? Gž. Ko tu juo apsileidi? Dgl. Apsileisi vienam geruoju, kitam teks apsileisti jau piktuoju KrvP(Ut). Apsileisk su ligoms – anos ir pagaus viršų Šts. Tik neapsiléisk su vaikais! Krš. Apsiléidau slinkiu šįrytais, einu gulti Plt.
ǁ ppr. su neiginiu duotis pralenkti, atsilikti: Tu daryk, kaip tas daro, neapsiléisk Skr. Vikrumu neapsileisdamas, neprisileido pažinti tikro savo silpnumo Vaižg.
9. refl. dėtis, apsimesti: Apsileido nesveikata, ir parejo iš kalėjimo Šts.
10. užkrėsti, duoti įsiveisti, duoti užvaldyti: Apleido vyrą niežais Šts. Vilkais apléisdavo [burtininkai] Dglš. Apléidžiu ką, pvz., šunimis, blusomis K. Ir tie velniai apleido jį kirmėlėm LB178. Apleido mus tumet Dievas labai piktais ugnies žalčiais I.
| Apleido miegu aną piktoji dvasia Šts. Mane apleido sapnu BM367. Apleido vargais Plng.
| Apléisti miestą ugnele (padegti) BŽ418.
ǁ daryti, kad kas nuo ko nukentėtų, būtų skriaudžiamas, duoti apipulti, apnikti ką: Senį vaikais apléido Rs. Ar aš tau ne sesuo, kad vaikais apléidi! Ds. Anas neapléidžia marčia (neleidžia žmonai motinos skriausti) Arm. Jis tujau princą su urėdninkais apleido, kurie jį suėmė TP1881,46. Apleido su savo bitimis, mūsąsias ir išpjovė Šts. Ką šunimis apléisti K.
| Apléido rugius su karvėms Šts. A jūs pašėlę esat taip apleisti kiaulėms rugius?! Žem.
ǁ duoti išsikeroti, duoti užgožti ką: Rūteles sėjo, nenuravėjo, dilgėlėmis apleido JV966. Žolėmis neapleidžiat, kad gerąją sėklą nenusmelktų Ns1857,4. Erškėčiais apleisti I.
11. refl. daug ko turėti, apsikrauti kuo: Par daug apsiléidę su tais vaikais: devyni Krš. Galvoj man, kad jūs vaikais apsileidot?! rš. Apsileidusi esu su darbais, negal beišgalėti Šts.
ǁ apželdinti, padaryti apkritusį (plaukais): Gaurais apleisti I.
| refl.: Popai yr plaukais apsileidę Dr. Barzda apsileidęs – juo nepažins Šts.
12. Šv leisti apibėgti, aplieti, užlieti ką: Vanduo apleistas apie visą dvarą BsPIII256. Pievą vandenim apléisti K. Rugius įsėjo, n'išvarinėjo, vandenužiu apleido KlvD148. Apléidamos lankos duoda geriausį šieną Šts.
| refl.: Olandija buvo apsileidusi su vandenimis Šts.
13. refl. apsilieti, apsipilti: Diedas bobai kad smogė nosin, tai ir apsileido kraujais Rod.
14. euf. apteršti, apibjauroti: Mažiukas tik turkšt, ir apleido kelius Gs.
^ Nors ir kulnus apléisiu, bet neapsileisiu Vb. Kad ir vienas, vis apleidžia sienas Pnd.
15. apipilti: Bulvės taukais apleistos – man pirmasis valgis Šts. Košę apleido su taukais – kas aną bevalgys Šts. Būčiau po du į kiaušinius apléidus (užpylusi ant spirgintų lašinių), būt geriau išėję, negu tas blynas Skr.
16. uždėti paviršium sluoksnį, aplydyti: Apleidžiu sidabru B. [Kalvis] Laerkas, karvės ragus kuo greičiausiai nuvalęs, tuoj auksu apleido HO. Visas šepetys buvo apleistas sakais Plt. Apkala (lijundra) buvo apleidusi sniegą Šts. Apléistas stiklas (Schmelzglas) KII162.
ǁ apdriekti: Avis sudėjo į gardes, apkrovė rakibolais, apleido dobilais ir paslėpė Šts. Kūlių šiemet nėr, tai apléisma dangtį lig laikui plonai po varpom Ob.
17. žemyn nuleisti, nusvarinti: Mužikai čiūna (ščiūva, tilsta), apleidę galvas Aru39. Rankeles apleido, žodžio nekalbėjo Ndz. Kam apleidai baltas rankas an kelelių savo?! (d.) Rod. Ko tas mūsų žąsinas vaikščioja sparnus apléidęs? Slm. Oi, smūtnas, liūdnas baltas berželis, tankias šakas apleidęs, viršūnėlę nuleidęs (d.) Srj. Stovi girioj eglė, šakeles apléidus Mrc. Sudrebėjo lelijėlė, žiedelius apleido KrvD134. Oi rūtele, oi tu žalioji, oi, kam apléidai tankias šakeles ir an šakelių drabnus lapelius?! (d.) Lp.
ǁ refl. nuslinkti, nusmukti: Kap nešiau ją anta pečių, apsileido ji žemai Azr.
18. apdribinti ką, apsiausti, nusvirinti žemyn: Apléisk man kelnes ant kurpių Plv. Auga auga egliutelė žalioj girioj, apleisdama žaliom šakelėm (d.) Ml.
| refl. tr., intr.: Višta sparnais apsiléidė, gal jau sudribus Ob. Skarą apsiléidus lig žemei eina Krkn. Apsileidė plaukais kai nuo devynių vėjų kluonas šiaudais Str. Apsileidusiais plaukais nebūk, susišukuok Šts.
apsileistinai̇̃ adv.: Galvą turėjo apsileistinai su skara pridengtą IM1864,7.
ǁ užtiesti, užleisti: Langai apleisti muslinais Lp.
19. padaryti ne taip priveržtą, atpalaiduoti: Buiniau (stambiau) eima, kap suktuvelį pakeli, o kap apléidi, tada mykščiau eima (smulkiau malasi) Lz.
^ Ko tu čia vaikščioji kai Grigas, apivaras apleidęs?! Vlk.
20. R199, MŽ264, Nč duoti perėti, perinti: Apleidau dvi vištas ir kalakutę ant kiaušinių Lzd. Apléisk dvi vištas vištukų Alk. Apleidau net tris vištas žąsiukais Vv. Mes ant žąsiukų dvi vištas apléidom Lš.
| refl.: Apsiléidom ančiukų Lp.
21. R60, Skr sukergti: Su tuo eržilu šiemet daug kumelių apléidau Žvr. Lukošiaus drigantu kumelę apléidau Rs.
22. apvaryti ratą, perduodant iš eilės kitam: Anys apléidė po čėrkai aplink Tvr.
◊ ãšara (ãšaromis) apsiléisti Vrnv, LTR(Užp) apsiverkti: Kaip ėmė iškoneveikdyt pamotė podukrai, tai toj ir apsileido ašarom Rod.
ausi̇̀s apléisti nustoti drąsos: Ašiai ir vėl ausi̇̀s apsiléidžiau Ob.
juokù apsiléisti būti pajuoka: Su šlėdėms, pora jaučių pasikinkęs, bevažiuojąs grapas Tiškevyčia, juoku apsileidęs Dr.
kalbomi̇̀s (liežùviais) apléisti apkalbėti: Dorus žmones apleisdavo bjauriomis kalbomis rš. Pri anų turi bijoti ir žodį kokį prasižioti – tujau apleida liežuviais Vvr. Taip ir mudu jaunu sviets kalboms apleido KlpD93.
pásaulį apléisti Akm mirti: Šį pasáulį aš apléisiu, į kapus gyvent eisiu Jnšk.
plepalai̇̃s apléisti apkalbėti: Visą miestelį plepalais apleidę rš.
rankàs apléisti
1. netekti dvasinės pusiausvyros, nusiminti: Nustebo vyrai pamatę ir narsias rankas apleido V.Krėv.
2. mirti: Ten mano miela rankeles apleido Kb.
sparnùs apléisti nustoti drąsos, nusiminti: Na tai jiej ir apléido sparnùs dz.
svi̇́etą apléisti mirti: Pons apleido tą svietą BsPIII207.
širdi̇̀s neapléidžia nemalonu, sunku; bjauru: Širdis neapleidžia jam tai pasakyti Upt. Širdis neapleidžia man tų barščių valgyti Upt.
atléisti
1. tr., intr. Mž23, SD215, R, MP319 dovanoti įkyrėjusiam, įžeidusiam, nusikaltusiam, nebausti: Atléisk, dėdyt, tą kartą – kitąkart teip nebedarysiu Grž. Ji yra pasakiusi motinai tokių žodžių, kurių greičiausiai nė viena motina negalėtų atleisti I.Simon. Kaltybė atleistina SD68. Neteisybė mano didesnė yra, nekaip galėtumi būt atleista Ch1Moz4,13. Atmileisk tatai BPII294. Atgileisk ir tu kaltes jai DP546.
atleistinai̇̃
| refl. R365, SPI238: Sūnau, atsileidžia tau nusidėjimai tavo M.Valanč. Taigi ir mes suvisu atsileiskime tiems, kurie prieš mumus nukalto A.Baran.
2. refl. nustoti pykti, atlyžti: Ana tokios mados: čia supyksta, čia atsileida Krš. Mirsiu ir neatsléisiu an tokio žmogaus Gdr. Ir didžiausias pikčiurna kartais atsiléidžia Kp. Ans atsiléido pykti J. Saulyka leidžias, ir žmogus in žmogų turi atsileist Arm. Kaip saulė nūsileido, reik atsiléistis Prk. Piktumas atsiléidęs KII304. Atsileiskies nuog rūstybės tavo keršto BB2Moz32,12.
^ Kai kiaules paleis, tada jis atsileis Klt. Supyko nuo baravyko, atsiléido ant katino veido (erzina vaikus) Skr.
neatsileistinai̇̃ adv.: Sūnus … neatsileistinai įkiršęs ant savo tėvo TP1880,46.
3. tr., intr. sumažėti, susilpnėti (šalčiui, karščiui, skausmui…): Dabar negal važiuoti, kol neatléis šaltis Užv. Naktį šalta, dieną biškį atléida Vkš. Atleistu sninga, nėr speigo Šts. Trečia diena karštis neatléidžia Vlkv. Skauda, ale jau atléido, galiu eit Skr. Man koją šitą sopė[jo] sopė[jo], ir atléidė Brsl. Liga atleidžia R245.
| Šaltį atléido Vs. Kap tik išgėriau, tai karštį tep ir atléido Vlk. Tujau geryn geryn – atléido kosulį Kl. Pradedi žiovauti, išsižiovauji, ir skausmą atléidžia Rk. Ar jau atléidė sopę? PnmR.
| refl.: Šaltis atsiléidžia, tuoj oras atidrėgsta Jnšk. Mažum ryt atsilei̇̃s Vrn. Šaltymetis vėlesniu laiku atsileida I. Atsileidęs oras N. Didžiausias šaltis atsileidžia, tai ir žmogus turi atsileisti KrvP(Ut). Gelžis labai greit įkaista, bet greit ir atsiléida Up. Žaizdos ir skauduliai atsileisdavo ir ne taip skaudėdavo P.Cvir. [Nemuno] narsums … greit atsileidžia, ir vėl lėtai slenka A1884,279.
| Šarmas jau yra atsiléidęs, nebestipras (nebeturi gailumo, glitumo) rš.
ǁ tr. padaryti ne taip skaudamą, ne taip smarkiai suimtą (skausmo, sunkumo ir pan.): Nakčia man nedaugį atléido pečius Arm. Išmankštinau gerai skaudulį, ir atleido koją Vvr. Bulvių verdančių garą trauk į save, ir atléis kaklą Šts. Kai burna sutinsta, tai atleidžia dantį Skr. Karštis vaiko niekaip neatleida Bt. Mun atléido tas sunkumas Rsn. Kai tik ištariau žodelį, žodį pirmutinį, tartum akmuo kuo didžiausias atleido krūtinę LTR(Skp). Ka tave tep suimt ir neatlei̇̃st diegliai! (toks keiksmas) Rod. Mune jau ir atleido – nebebūgštu, kaip išaušo Šts.
| Aš jau pana buvau, buvo gavėnia atleistà (palengvintas pasninkas) Užv.
| refl.: Galva biškį atsiléido nu tų liekarstų Vkš.
4. tr. Rdm, Ktk, Šn atslūginti (tinimą): Reikia dėt karštus kompresus, kad atléistų tinimą Srv. Tynių atléido, tai greit sugis Ml. Putmenis pradeda atléisti Bt.
ǁ intr. atslūgti (tinimui): Ar jau atleido kojos tanius? Jrb.
| refl.: Tynius atsiléidė Dglš.
5. tr. sumažinti kietumą, suminkštinti: Kam peilį teip an saulės palieki – nori gal atléist? Mlt. Kalvis gal atleisti dalgiuo ašmenis, įkaitindamas baltai geltonai ašmenis Šts. Atleisk vielą – bus minkštesnė Lš. Negerai britvą kišt karštan vandenin – atleis Sdk.
| refl.: Par rūgštinį obulą partrauktas dalgis atsileida Šts. Peilio nekišk į ugnį, ba atsilei̇̃s ir nepjaus Lš. Per daug spaudžiant, gali įkaisti pjūklas ir atsileisti rš.
6. refl. atsimisti, atšipti, pasidaryti jautriam (apie dantis): Nuo girinių obuolukų ir dantys atsiléido Vn.
7. tr. atidrėkinti: Dieve lenk, šitokius sausus bulbienius atléist (sulydyti)! Dglš.
| refl.: Rugiai, rodos, sausi susivežė, tai gal kluone atsiléido Gs. Susemk rugius nuo grendymo, ba atsilei̇̃s Ūd. Salykla atsiléidusi K. Kai dobilai atsileis, tada sudėsi kūgin Dsm. In pavakarį ir šienas atsiléido Rod. Atsiléidusi žuvis (džiovinta ir vėl drėgmės prisigėrusi) Plng. Tokia buvo kieta duonos pluta, dabar atsiléido Ob. Paraką padėk sausai – gali atsiléisti Up. Atsiléidę sierčikai (degtukai) Lp.
8. tr. suminkštinti, atšildyti ką nuo šalčio sustyrusį, sukietėjusį, suledėjusį: Be karšto vandens įšolėjusį lakatą neatleisi Šts. Prieš šeriant gyvuliams, sušalusius šakniavaisius pirmiau reikia atleisti rš.
| refl.: Niekis, kad ir apšalo – atsilei̇̃s Pc. Sušalusias bulves įnešiau į pirtį, ir greit atsiléido Pbr.
ǁ tr. pašalą išvaryti: Pašalą atleido Grž. Žemę atléido Lp.
| refl.: Pašlaps keliai, kai žemė atsilei̇̃s Pkr. Kap tik žemė atsiléidžia, tai ir renka smarškas (briedžiukus) Azr.
ǁ refl. atsipalaiduoti nuo sustingimo, atgauti lankstumą, jautrumą: Aš padaužiau, bet suklupę nuo šalčio pirštai neatsileido ir neklausė, ką liepiami J.Balt. Sužeisto ranka ir veidas atsileido Žem.
9. intr. atšilti; nuo šilumos tirpti: Jau vidudienį po truputį atléidžia Ds. Kap tik pavasarį pradeda atleisti, tuoj parlekia ir vieversėliai Vrb. Naktį buvo atleidę, bet paryčiui vėl ėmė šalti rš.
| refl.: Šaltis sprogo, užburbėję langai pradeda po truputį atsiléisti Vkš. Visiems nykštukams atsileido apšalę ūsai rš.
10. tr. padaryti ne tokios stiprios koncentracijos, atskiesti: Reik spiritą atleisti su vandeniu arba su uogų sunka Mžk. Atleisk sulą su vandeniu, kad rūgšta nebūtų Šts. Arbatą atléisk (vandens įleisk, kad nebūtų per daug stipri) J.Jabl(Als). Reiks atléist karštas vanduo šaltu Lp. Atleidau duoną su šaltu vandeniu (padariau minkštesnį įmaišalą) Šts.
11. tr. padaryti nebe taip įtemptą, atpalaiduoti: Atléisk ryšį K. Žiobrė lengvai atleido atvarslus, arkliai užkabino šuolį I.Simon. Atléisk tu šitam eržilui galvą – žiūrėk, kap jis čia pakartas (aukštai pririštas) Brt. Tuo tarpu Daubaras, išvaręs naują vagą, šaukė [jaučiams]: – Margi, atleisk! V.Myk-Put. Kur akmenan tūksters [ariant], da ir atleidžia (sustoja) – geras arklys Mlt. Baugščiam arkliui neatleisk pavadžių, jei nenori po vežimu gulėti KrvP(Varn).
| Nusiramink ir atleisk veido raukšles rš. Sušilsiu, tai gal atleisiu gyslas Vlk.
^ Karia ir dar atleidžia Lp.
| refl.: Atsileido stygos rš. Virvė atsileidusi Sr. Pertemptos gyslos ir raumens atsileido ir nieko nebeveikė Vaižg. Maloni šilumos banga perliejo pono Skrodskio vidurius, nervai atsileido V.Myk-Put. Jų įnirtę veidai atsileido rš. Ir atsiléidė kaip šeškas ant duknų (sutižo, aptingo) Vb.
ǁ padaryti nebe taip priveržtą, nebe taip prispaustą, nebe taip sutrauktą, atlaisvinti: Raktu atleido sraigtus ir pirštais juos atsuko rš. Jei šautuvo diržas neatleistas, tai prieš komandą „ginklą pasikabink!“ komanduojama: „diržą atleisk!“ rš. Jaunoja iššoka iš vežimo ir atleidžia [pavalkų] sąmatą Klt. Motina atsigręžė jo raminti ir truputį atleido duris (nebe taip stipriai laikė), ir senis dar giliau įvarė lazdą rš.
| refl. tr., intr.: Ar galima peikti mechanizatorių, jei per sėją atsileidžia sėjamosios ir kultivatoriaus veržlės? sp. Atsiléido diržą ir vėl toliau valgė Vkš. Rado šikšnikę atsiléidusią Krš. Sutrauk geriau sąmatą – atsileis Vrn. Paskui atsileidžia skilveliai ir visa širdis, kol prieširdžiai vėl susitraukia rš. Pastarųjų dienų įspūdžiai veržė galvą lyg spyruoklės, pasiruošusios kiekvienu momentu atsileisti ir su trenksmu išsiveržti rš.
| prk.: Atsileidus priespaudos varžtams, viena po kitos kūrėsi darbininkų profesinės sąjungos, dažnėjo įmonėse streikai rš.
12. tr. atkabinti, atrišti, atsegti: O kad atkeltų ma[n] varinius vartelius, o kad atleistų cidabro lenciūgėlius JD235. Knygą susiuvus, juostelės atleidžiamos, o pati knyga išimama iš staklelių rš.
| Vilnos sunku verpt: rankų negali nei kiek atléist (atitraukti) Lzd.
ǁ intr. atšokti, atkibti, atsikabinti, atsisegti, atsirišti: Tie padai nepraplyšta, tik kraštai atléidžia Skr. Jau atsidarė vario varteliai, atleido lenciūgėliai JV622.
| refl.: Žievė atsiléidžia, lupas KI10. Mano kelnių diržas atsileidžia ir atsileidžia Ds. Ryšys, mazgas atsileido K. O čia dar lyg tyčia nutrūko kairės klumpės ąselė, atsileido apivarai J.Balt. Ir justi nepajutau, kaip atsileido naginės auklės Pbr.
13. tr. pailginti arba paplatinti (drabužį), atardant įsiuvus ar siūles: Da sukneles atléisiu Mrj. Sijonas siauras paliko, reikės biškį iš šonų atleisti Vkš.
14. refl. pasidaryti nebe taip sukriam, atsivyti, atsisukti: Siūlai (botagas…) atsileido rš.
15. tr., intr. Rdm, Pc, PnmR duoti tekėti (melžiant), papydyti: Ir nemislyk, kad tau žebrė atlei̇̃st pieną Vb. Šėmoji ilgai pieno neatléidžia Ktk. Margoji šiandie visai neatleido Sv.
16. intr. imti ką lėčiau daryti, sumažinti smarkumą, intensyvumą: Kas tik truputį atléidžia (mažiau dirba), i nėr gyvenimo Alvt. Suskambino pietums, grėbėjai atleido skubėję Žem.
atleidžiančiai̇̃ adv.: Itas arklys veža atleidžiančiai̇̃ Arm. Arklys ima neatleidžiančiai̇̃ Arm.
| refl.: Buvau pirmūnas, o dabar jau atsiléidau Štk. Reik styrinti numie atsiléidus (pamažu, neskubant) Slnt. Taip aiškiai, atsiléidęs pasako[ja] Krt. Dirbam visai atsileidę Tl. Ką čia mun skubėti – i atsiléidęs pareisiu Dr.
17. intr. pailsėti: Ne visumet gal dirbti – reik vieną kitą valandą atléisti Up.
| refl.: Sėsk, tai nors atsiléisi kiek Lš.
ǁ tr. Drsk, Vrn duoti pailsėti, pailsinti: Nedaugį atléisiu kojas ir eisiu malkų pjaut Arm. Atléisk kojas (atsisėsk) Dv. Nors tu atleisi rankeles, nors atsilsėsi LTR(Vlk). Sėskis, diedule, atsilsėk, atleisk sa[vo] petelius Rod. Gana tau tas šienas iš balos nešioti – atléisk nors kiek pečius Nč.
18. refl. mirti: Apie vidunaktį ligonis ir atsiléido Ds. Atradom senį atsiléidusį Antz. Kaip tik su prietemėle ir atsiléidė Dbk. Akis pastatė ir atsileidė Krik. Būk visados su mumis …, neapleisk atsileidžiančius MKr30.
19. intr. ppr. su ne- Ds, Lp perstoti, liautis, baigtis: I tuom žygiu man tas traukimas eit an dešinės atléido, i aš įejau į vidų Prk. Reikėjo vasarą neatléisti – duoti ir duoti avižų [arkliams] Pln. Kasdien ir kasdien keliu [vaiką ganyti], niekada neatléidžiu Lp. Darbą varau, neatleidžiu R30. Neatleisdami sekėm akimis, ką jie ten daro Mš. Šuo šokinėjo aplink tvirtovę ir lojo neatleisdamas Mš. Laiškai iš Štetino ėjo vis tankiaus ir neatleisdami šaukė jį atgal V.Kudir.
neatleidžiančiai̇̃ adv. be paliovos: Kad tave suimt neatleidžiančiai̇̃ (kad susirgtum ir nepasveiktum)! Arm.
neatleistinai be paliovos, be atlydos: Notleistinai, be atlaidos SD9. Neatleistinai į duris barškina BsPI98. Pradėjęs šuo … neatleistinai kaukt BsV70. Sveikino draugus, ragindamas neatleistinai pradėtą darbą toliau varyti prš.
| refl.: Daktaras liepė muni nu liekarstų nėkuomet neatsiléisti (visą laiką gerti) Vkš. Neatsileisdamas prašęs BsPI119. Festina lente – reiškia: dirbk neatsileisdamas, nors ir palengva Vaižg.
20. intr. Lp atsitraukti, atsitolinti, atstoti: I da jis neatleidžia nuo jų, da stovia, gal vis ką gaus Šmk. Jis neatleido, kol ji jam davė nešt BsPI8.
| refl. Lp.
21. refl. atsisakyti savo nuomonės, nusileisti: Ant tų žodžių kiti broliai maždaug atsileido S.Stan. Nuo savo neatsiléisti BŽ545.
22. tr. užprašytą kainą sumažinti, nuleisti: Aš pardavinėjau po du auksinu, o kaip paskutinė, tai tau atleisiu dešimtuką BsPIV55.
23. tr. duoti pasitraukti, duoti išsiskirstyti, paleisti: Atléidžia ryt poilsiui Vlkv. Atléido atostogų Ss. Iš gimnazijos jį atléido pusę metų (pasilsėti, namie pagyventi) J.Jabl. Atleidęs kitus, palik tiktai tris šimtus vyrų S.Stan. Baiganties karuo, atléido numien Pvn. Jei atleisiu anus alkanus ing namus jų, pails ant kelio I. Tai tu eik, išpiršk ir atvesk ją, tai aš tave gyvą atleisiu MPs. Mokytiniai … prašė jį bylodami: atleid ją DP113. Ir atleido juos nuog savęs MP266. Neatleidau Juozaus (prašiau, kad skaitytų toliau) Lp. Mylėjo jį visi: ir žmonės, ir bajoras, neatleisdamas jo nei žingsnio nuo savęs V.Krėv. Prie darbo nėra kada žiopsoti – darbas neatleidžia Jnš.
| refl.: Aš nenoriu nuo jo atsiléisti (atsitraukti) – man jis geriau patinka Lzd.
24. tr. atpalaiduoti nuo įpareigojimo, nebereikalauti ko vykdyti: Greitai, be jokio užtūrėjimo, atléido [nuo darbo paprašius] Krš. Ponai jau ir tada vienur kitur atleisdavo iš baudžiavos valstiečius be žemės V.Myk-Put. Atleisti nuo mokesčių rš. Neatléidžia nuog mėsos (nuo mėsos prievolės) Rmš.
ǁ R125 dovanoti: Atleido man bausmę Vv. Jei atleisite nuo bausmės, tai daugiau nebegrosiu LTR(Alvt). Skolą jamui taipajag atleido BPII485.
25. tr. nebelaikyti toliau tarnyboje, darbe, pašalinti iš darbo: Jei gerai dirbsi, niekas tavęs iš darbo neatleis rš. Iš vietos atleisti rš.
atleistinai̇̃ adv.: Šeimą (šeimyną) laikyk neatleistinai̇̃, t. y. nebargavok J.
26. tr. padaryti neužimtą, tuščią, atituštinti, atidykinti: Atleisk man tą puodynėlę Jž. Šitą kašytę atléisk, kur kiaušiniai Vdn. Ir atléisk, kai nėr kur išpilia! Trgn. Kai žmogus ateina, reikia atleistie ažustalę Dgl. Stalas kad man būtų atléistas (nukraustytas, atituštintas)! Mlt. Atleisk padą – reiks rugiai vežt Sdk. Kap dirvą atlei̇̃s, tai žąsiukam bus gera ganiava Dglš. Keikė kaimynai, kad Dirdos kliudo ganyti rugienas, neatleidžia vasarienų J.Balt.
| prk.: Širdį bailums atleido jau (dingo širdį slėgusi baimė), ištikimai ji linksta prie tavęs V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Atsileisk bliūdą, ir nusiprausi Jž. Sviestavičius vėl džiaugėsi, kad jam ariamoji, pjaunamoji ir ganomoji žemė veikiau atsileis, neg manė iš pradžių Vaižg. Vidury vasaros atsileidžia bent vienas laukas Kp. Kai ratai atsléidė, davėm jiem malkom atsvežt Trgn. Kai kiaulį paskersma, ažudaras (atitvėrimas) paršeliam atslei̇̃s Trgn.
| Buvo trys kandidatai atsileidžiamai vietai J.Balč. Neseniai pašte atsléidė vieta Ut.
27. tr. Lzd, Ml atiduoti kitam, perleisti: Atleid' man, ko namie nepalikai, tai leisiu, – sako velnias Ad. Aš savo mielo, savo mieliulio kitam neatleisiu Tvr.
^ Nereikia savo atléisti, o kito norėti Ds.
| refl.: Nenori namų atsiléist (atsižadėti, netekti) Dglš.
ǁ paskolinti: Jūs turit dvi, atleiskit vieną Vrn.
28. tr. patiekti: Šaknys savo naujoj vietoj išduoti negal vienkartu teip daug sulos ir atleisti į šakas ir jas pastiprinti S.Dauk.
×29. (sl.) tr. parduoti: Atléisk man kiaulaitę Lp. Šitos prekės bus atleidžiamos tik po patikrinimo rš. Jei tu ją (dirvą) man nori atleisti BB1Moz23,13.
30. tr. atiduoti už vyro: Atleido į Vaineikius už Kantrimo savo dukterį Dr. Aš esu atleista už Rankaičio Dr.
31. tr. atsiųsti ką kokiam nors reikalui, kokiam darbui: Atléisk man vaikiuką – galės parsinešti šiaudų Lkv. Kad ne pati ateisiu, tai dukterį atléisiu Trgn. Ar neatleistum Barbelės vežimo krauti? LzP. Žadėjo Česioką atleist kokiai dienai papjovėt Ktk. Gal atléisit savo vaikištį pas mus talkoj? Rdm. Ar negalėtumėte atléisti mergelę į rišikes? Pgr. Kol aš patsai atjosiu ar vedelius atleisiu NS122(Ppl). Atleido arklius žemei išgyventi Šts.
32. tr. atsiųsti (laišką, pinigų, daiktų…): Atléidė laišką, kad serga Dbk. No (< nu o) Antukas ar atléidžia laišką? Skp. Nurašiau gromatą, ir neatléidė atgal Brž. Atléidžia tankiai lakštus Dkšt. Vieton meilių žodžių atleisiu raštelį NS509. Atleido dukrelė pas tėvą žinelę JD995. Jei galima gaut darbo, tai atléiskit žinią Pn. Tatai jos Joniuko paveikslėlis, jai iš Amerikos atleistas J.Bil. Dėdė piningų atléido Vkš. Atléidžia gi drapanų, skarelių kiek Alz.
33. tr. atlydėti (einantį): Aš kitąkart eidavau naktį, tai šunys atléisdavo kiaurai į namus Lnkv.
ǁ atlydėti mirusį: Nūmirėlį su dūdoms atléida Krš. Numirėlį atléidžia į kapines Mrc. Dingojom, bitutės atūžiančios, o buvo seselė atleidžiama JV912. Ne miško bitelės atūža atūža, ten mūsų sesaitę atleida atleida Krp.
34. refl. tr. atsivaryti (gyvulius): Visądien medy ganėm keltuvas, tik pavakarėj atsileidom an lauko Nč.
35. refl. atkeliauti, atplaukti: Gudas atsileidžia luotu per ežerą Vlk.
36. intr. greitai atbėgti: Per pusnis atleidžia zuikis rš.
37. tr. atmesti, atsviesti: Atleisk ir mun obuolį Up. Leisk akmeną – ar lig manęs atléisi? Rm.
38. tr. atželdinti, atauginti: Nupjoviau itą obelį, tai atažalas atléido Bn.
39. intr. su ne- nesuteikti galimumo ką daryti: Ką jau tikru vokiečiu tapsi – kraujas neatleidžia! I.Simon. Prigimtis neatleidžia – tokia kvaila Rmš.
ǁ neduoti teisės, varžyti, neleisti: Labai gali būti teisybė, mat paprotys neatleidžia V.Kudir. Nešiočiau, bet mada neatléidžia Skr. Kiek ant rašto yr, tiek duosiu, daugiau ne: juk raštas neatléidžia Jrb.
^ Veislė veislės neatleidžia (jaunieji taip daro, kaip senieji) R32.
40. tr. žemyn nuleisti: Mergužėlė neatsakė, tik baltas rankas atléido (d.) Rtn.
41. tr. atgal traukti, atgal varyti: Kaminas dūmus atléidžia (tarpais gerai traukia, o tarpais dūmus pūsteli atgal) Rdm. Jau gana šitas kaminas neatleidžia dūmų, kad ir šlapia malka kūreni Rdm.
◊ atleidžiamàsis ožỹs apie žmogų, kuriam suverčiama už ką nors visa atsakomybė: Ksaveras gal ne geriau jautės už anąjį atleidžiamąjį ožį, kuriam savo kaltybes sukraudavo, liepdavo į tyrus nunešti ir ten išbarstyti Vaižg.
gálvą atléisti išsivaduoti nuo rūpesčių, susikrimtimo, širdgėlos: Kad tu, bernužėlis, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolėlei, galvelę atleistų NS1256.
kai̇̃p rankà atléido nustojo skaudėti: Ėmė i kap rankà atléido Prn.
liežùvį atléisti įgalinti plepėti, šnekėti: Bet Nainio alutis atleidžia liežuvį, sužadina dainą, kalbas ir linksmybę P.Cvir.
liežiùvis atsiléidžia ima daug plepėti, šnekėti: Kaip išgėrė, visiem liežiùvis atsiléidė Rm.
rañkos atsiléidžia įgauna valios: Nori, kad tik jam atsileistų rankos, jis paskui pradėtų visus smaugt Plv.
ši̇̀rdį atléisti
1. atsigauti, atsigaivinti: Širdį tujau atleido, kad išgėriau vengro bonipatijos (homeopatinių vaistų) Šts. Netikėtas džiaugsmas atleido mano širdį rš.
2. atsikeršyti (?): Kruglodurovui pasisekė atleist širdį, t. y. nubaust kunigus V.Kudir.
širdi̇̀s atsiléidžia nustoja pykti: Kap gražiai imi prašyt, atsiléidžia kiekvieno širdi̇̀s Gs.
vadžiàs atléisti
1. pailsėti nuo rūpesčių, atsikvėpti: Navikui pasirodė, kad dabar jau galima šiek tiek atleisti vadžias ir daugiau pasirūpinti privačiu bizniu rš.
2. duoti laisvę, nevaržyti: Vaikai tol geri, kol neatleidi vadžių Jnš.
×daléisti (hibr.)
1. intr. duoti sutikimą, teisę kam ką daryti: Damileisk nueit ir pakast pirm tėvą mano Ch1Luk9,59. Mano širdis nedaleist šitei padaryt Užp. Kaip jam širdis daleidė paskutinį kąsnelį atimt! Ktk.
ǁ nesukliudyti, neuždrausti, neužkirsti kelio: Ale ne, aš ant to stovėjau, nedaléidau [apgauti] Krš. Ir nedaleido stabmeldžiams ant Šatrijos kalno apent įkurti šventos ugnies M.Valanč. O dabar damileisk, kad užsidegtų rūstybė mano Ch2Moz32,10.
| refl.: Nusidemi, prastoju, pražengiu, dasileidžiu piktybės SD69. Daleidos žmogus pražengimo SGI13. Giminė pikta ir bjaurybės dasileidžianti BtMt12,39.
| Dar klaidų dasiléidžiu (padarau) [rašydamas] Rs.
2.
daléiskime imper. 1 prs. pl. sakykime, sakysime (įterptinis žodis): Daleiskime, tavo teisybė rš.
3. refl. duoti prisiartinti: Petrienė baili: nedasléidžia žmogaus – ką tu su ja darysi! Rdš.
4. tr. palydėti iki kurios nors vietos: Tik daleido dalydėjo rūtelių darželį Drsk.
5. tr. duoti siekti, liestis, prisitikti: Žemėn nedaléidžiu kojos (nepriminu) Zt.
6. refl. pasiekti ką leidžiantis žemyn: Leidos leidos [virve iš dangaus], dasileido liki debesių BsMtII34.
7. tr. primesti, prisviesti ligi ko: Leisk akmenį, ar daléisi? Žrm.
įléisti
1. tr. SD403, R114 duoti įeiti, įvažiuoti į vidų: Ans vis tiek eita: i ka įléida, i ka neįléida Slnt. Įléisk greičiau, bo sugargėjęs (sušalęs) Jnšk. Atejo lapė ir prašos, kad inlei̇̃st Lš. Šuva čypia, draskosi už durų, reikia įleist vidun Š. Prašėsi įleidžiamas su savo draugu LTR(Šlv). Ji ma[n] atkėlė vario vartelius, įleido į dvarelį JV503.
| Įleisti traukinį rš.
| prk.: Įleido lokamstvą ing širdį savo brš. Lietuvių kalba, nors ir buvo įleista Panevėžio mokytojų seminarijon, bet pamažėl iš ten varoma rš. Dieną į tarpą įleisi (dieną praleisi), ir gerk, – sakė daktaras Šts. Įleiskit mano žodžius į savo ausis NTApD2,14.
^ Visus įleisiu, ale pats tai neisiu (raktas) Vdk. Ir velnią už pinigus į dangų įleis (toks godus pinigų, mėgstantis kyšius) LTR. Gera gaspadinė, kad vilką daržan inléido (neravėjo daržo) Rod. Neinléisk šluotos aruodan (neišsemk visų grūdų) Dbk. Įleisk čigoną priepirtin, įlįs ir pirtin Pnd. Įleisk velnią bažnyčion, lips ir ant altoriaus Sr. Įléisk ožį į bažnyčią, palips ir ant altoriaus Akm. Įleisk utį (utėlę) į rankovę, įlįs ir į kailinius Sim.
| refl. tr. K: Sargas sutiko mane įsiléisti NdŽ. Vis vario vartai, vis užrakinti; neįsileidžia manę mergužė JV380. Oi, panytėle, kodėl tylėjai, ar įsileidus kitą turėjai?! (d.) VšR.
^ Įsileisk velnį į bažnyčią, lips ir ant altoriaus NžR. Įsileisk velnią pirtin, tuoj užlips ir ant plautų Trgn.
ǁ duoti sklisti, patekti į vidų: Langas įléidžia šviesą (į vidų) KI348. Keturi langai iš gatvės pusės ne tik įleisdavo pakankamą kiekį šviesos, bet pro juos įeidavo ir patys pirmieji ryto saulės spinduliai T.Tilv.
| refl. tr.: Įsileisti į vidų tikros šviesos spindulius rš.
| prk.: Smėlis lengvai įsileidžia vandenį, o molis sunkiai rš. Smala purvo į tekinį neįsileida Šts. Linai plaukiniai neįsileida į save pakulų Šts.
| Neesu bugštus, neesu baimės įsileidąs Šts. Apkasus pradėjus kasti, beprotį į save buvau įsileidusi (beveik iš proto buvau išėjusi, bijodama karo) Šts.
ǁ priimti (į draugystę, bendrą gyvenimą, bendrą darbą): Susitarusys pavarė jį būtinai ir nebįleido į draugystę savo M.Valanč. Įleidžiu ką svetimą kur SD42. Įrišu, įleidžiu turtėn (palieku, užrašau turtą) SD408.
| refl. tr.: Įsiléidė gyventoją – bus jai smagiau gyvent Jnšk. Nemokėsi ir par trobą pareiti, marčią įsiléidęs Krš. Tačiau į namus žentų jis neįsileido P.Cvir.
ǁ įginti, įvaryti: Senis, parsivedęs ožką namo, įleido ją į staldą BsPI16. Arklį įleidė į kūtę MitI377. Paukštytį įleisti į kurbutę N.
2. tr. įtekinti, įbėginti: Ta žmonelė įleido į uzbonėlį alaus Sln. Įléisk sulos iš klevo Rk. Įleido jam arbatos puoduką [iš virtuvo] rš.
| prk.: Įleisk ing širdį mano ben vieną šlaką tos kartybės brš.
| refl. tr.: Nežinojau, kad sustabdys [vandenį], būčiau įsileidusi rš. Argi nemoki pats įsileisti [arbatos]?! Š. Pašėlusį alų padirbo: norėjo įsiléisti – špuntą išmušo Krš.
ǁ įlieti, įpilti, primaišyti: Įleidžiu apypenus, apypenais pagadinu SD168.
3. tr. įlydėti į kur: Įleisiu į takelį, toliau pats galėsi eiti Šts.
ǁ mirusį įlydėti: Numirėlį įléido Lp.
4. refl. nusileisti, įsėsti (apie saulę): Ryto lis – saulė į debesį įsileidė Ėr. Saulelė, rodėsi, kartais įsileidžia į debesis Žem. Oi, aš įteku šviesiu nemunėliu, oi, įsileidžiu vakarine žarnyčėle (d.) Vlk.
5. refl. įtūpti: Važiuojant per girią, insleidė medžian gegužė ir ažkukavo BsPII227. Insileidė pova sedulės medelin (d.) Ds. Įsileido paukštelis žaliam diemedėly (d.) Krč. Ir atskrido gegutėlė, įsileido darželin rūtelių (d.) Bgs. Ir insileidus obelėlėn, kukuosiu skardžiu balseliu (d.) Šmn.
6. refl. įlįsti, įsimesti (apie skausmą, ligą): Kažkoks baisus dygulys įsiléido į strėnas Vkš. Įsileido tokiu įsileidimu į kojas ramatika, kad nebužmingu nė naktį Šts.
7. tr. įterpti, įsprausti, įtaisyti ką į vidų: Plačkelnes įleido į dabitiškas pušnis rš. Kišenės įleistos (įsiūtos), atlapėliai dygsniuoti rš. Žemaičių gyvenamų namų trobos siena nuo priemenės dažnai esti įleista tik į iškirstą šoninėse sienose griovelį EncIX90. Dabokim, jog ataugai įleisti, ne ing tikrą kelmą įčiepyti PK186.
| Ne, čia nieko nebuvo inléista (į raštą įterpta) Lp.
įleistinai adv.: Dišeris sudeda lentas įleistinai R133.
ǁ įkasti ką: Katilas su piningais buvo įleistas po grindis Plng. Reikia balkis inléist giliau Lp.
| Dūmtraukių pamatai yra įleisti į žemę rš.
ǁ įauginti (šaknį): Šaknis įremiu, įleidžiu, šakninuosi SD106. [Ąžuolai] drūtas savo šaknis intléidė gilumon kalno BM65. Piktžolės žemėn šaknį įleido rš.
^ Jau kad įleidė šaknį (įsigyveno), tai sunku beiškrapštyt Sln.
8. tr. įkišti į ką (atsargiai, pamažu): Gervė savo snapą vilkui į žiotis įleido J.Jabl. Tą pincetą įleido kupreliui į gerklę, ištraukė žuvies kaulą J.Balč. Esą, įléisk į akį vėžio girnikes, i bus sveika Rs. Išgelbėtasis įleido ranką į savo krepšelį rš.
ǁ įdėti į ką nors: Laikrodį įléidė į bato aulą Ėr. Juristas išsitraukė ir savo šautuvą ir į abudu vamzdžiu įleido kulką V.Myk-Put.
| Bačką į kelnorę (į rūsį) įleisti (įridenti) N.
| Tvardauskis liuobąs išimti dūšią ir įleisti į butelį Plng.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti gilyn: Paskui į tą duobę įleido karstą, kapą užkasė J.Bil. Įleido dukrelę į duobelę JD61. Inleido jį in tą skylę BsPIV276. Įleidę [virvę į duobę] antrą kartą, ištraukė antrą MPs. Buvo įleistà trys bitonai [pieno į šulinį] Krš.
| refl.: Insléisk šulnin ir ištrauksi [kibirą] Ds. Kaip tik anas insileidė gilumon, da nebuvo viškai galas, ė jau tolyn virvė nebėjo BsPII217. Gaspadorius pasku kamuoliuką įsiléido [į urvą] BM240.
9. tr. įsmeigti, įdurti, įvaryti: Bitė gylį įleido Prk. Įleis giliau nagus [katė], ir nebepaspurdės žvirblis Vb. Įléidžiau rakštį Rm.
| prk.: Nuleis kelnes, paguldys ant suolo, įléis (įkirs) penkis sykius Pln.
| Pašokusi [saulė] žiūrėjo kiaurai į visas žemės kerteles, gilių giliausiai įleisdama savo liepsnotą akį Žem. [Šventmarė] žiūrėjo, visa linkdama pirmyn, lyg akis į kito akis įleidus S.Čiurl.
^ Kad įleidė nagus (įsikabino) ant čiupryną Upt. Prigriuvinėjo prie senio ir įleido savo pirštus į jo nutriušusią barzdą rš.
| refl. tr.: Skiedrom nešluok, rakštį įsiléisi Pc.
10. tr. įšvirkšti: Įleido ligoniui po oda kamforos rš. Gal daktaras kokių vaistų įleistų̃, vis būt geriau Vb.
11. tr. įkišti, įgramzdinti (į skystį), įmerkti: Akmuo, į vandenį įleistas, tuoj skęsta J.Jabl. Inléiskie uodegą aketėn Dglš. Priėjo prie nedidelio upelio, atsisėdo ant kranto, kojas į vandenį įleido ir ilsasis BsMtII205. Įleiskite tinklą dešiniame laivo šone ir rasite SkvJn21,6.
| prk.: Buto neįleido į skolą, nors ir našlė paliko ž.
^ Be darbo dieną praleisti – kaip akmuo į marias įleisti KrvP(Krtn).
| refl. I: Tekiniai į purvą įsileida (įklimpsta), kad ir pryš atkalnalę Šts.
| Karvės užėdis įsiléidęs yr, reik iškelti Pln.
12. refl. imti plaukti (laivu, valtimi): Vos buvo į jūrą įsileidęs S.Dauk. Ir inskėlė, ir insleidė vidun marių tai giliųjų (d.) Tvr.
13. refl. įsitraukti į kokį veiksmą: Su tėvais įsileisti į kalbas vengė ir vieni į kitus šnairavo lyg visai svetimi ar susipykę A.Vien. Aš neįsileidu į skolą Lkž. Įsiléisti į ginčus BŽ44. Su bobom, vaikel, niekad neįsiléisk (nesiginčyk) – jos vis ant savo verčia (nori, kad jų būtų viršus) Jnšk. Geradėjas įsileidai į smulkmenas Blv. Čia Jauniaus įsileista be reikalo į paprastųjų vadovėlių terminologiją LTII320(J.Jabl). Tik ką įsileidęs tarpti augmuo Vaižg. Insléidžia meluot, tai nė kokio galo nebėr Sdk. Mūsų arklys kai įsileidžia bėgti, tai sunku sustabdyti Svn. Įsiléisti žiovauti, įsižiovauti BŽ471. Kad įsileidė [gerti], tai jau nesusiturės Krkn. Insleidė šnekėt Ds. Insleidžia insleidžia pyktin, tai ir pasikelia nervos Užp. Jūs dabar miegan kai insleiste, tai vasarą bus sunku Ml.
ǁ įsismaginti, įsilaiduoti: Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš. Pirma blogai siuvo, ė dabar jau insleidė Dglš. O Kęstutis įsileidęs pasakojo ir pasakojo rš. Šaltis įsileido, ir nebėra galo Grž.
ǁ pradėti eiti (amžiaus metus): Įsileidė į šešioliktą metą N.
14. refl. sueiti į draugystę, susiartinti: Tu su juo labai neinsléisk Ds. Kam tau reikia su tais gličais (snargliais) įsileisti! rš. Mano tėvas pasakojo apie tokį berną, kurs su velniu į draugystę įsileidęs BsV281.
15. tr., intr. išvaryti pašalą, įdienoti: Tada buvo labai įléista (klimpo, buvo giliai išvarytas pašalas) Pc. Dirvos buvo įléistos Pc. Sniegas neseniai dar nutirpo, ale žemė jau gerokai įléista Jrb. Keliai įléisti, mažai pašalo Jrb. Kap saulėka inšildys, tir (tai ir) ledą inleis Rod.
16. tr. neįdirbti (žemės), užleisti: Žemė įleistà, išklibint negali – tik varputys Alk. Kelis metus tik nedirbk žemės, pamatytum, kaip ji būtų įleista Žvr. Laukas geras, tik intléistas – niekas nedera Brt.
| refl.: Laukas greit įsiléidžia Gs.
◊ di̇́egą įléisti išdykinti (vaiką): Inléidžia di̇́egą [vaikui, negrėsdami jo] Al.
į óžį įsiléisti imti ožiuotis: Įsileida įsileida į ožį, pasku nė pats nebsusivaldo Vvr.
išléisti; SD417
I. sudaryti sąlygas kam išvykti; išsiųsti.
1. tr. duoti sutikimą, nedrausti kam kur išeiti, išvykti: Ir mane, žinoma, išleis nors (bent) mėnesį (namõ, į tėvus) J.Jabl. O kas tave buvo išléidęs? Slnt. Aš gi žinau: kaip tik nueisi, tai tandiej neišlei̇̃s (prašys pasilikti, neleis išeiti) Sdk.
2. tr. duoti galimumą kam kur išeiti, išvykti: Išléidžiau pačią dukteries aplankytų, tai dabar vienas, be gaspadinės Ds. Mergaites išleidžiau spanguolių rinktų Sz. Pasiuvo senelė gaidžiukui naujas kelnytes, o vištelei sijonuką ir išleido vieną dieną abu juodu riešutauti J.Jabl. Aš išléidau aną į pieninę Akm. Išléidau savo žmogų į malūną Krš.
ǁ duoti kam išeiti, pačiam pasiliekant jo vietoje namie: Nėr kam manęs turgun išléisti (nėra kas namie pabūva) Ps.
3. tr. parengti kur išvykti, padėti susiruošti išvykstančiam: Išleidžiu sūnelį, gal sulauksiu kareivėlį Bsg. Užteka saulelė anksti rytą, išleidžiau dukrelę pas anytą LTR. Aš išleidau bernelį į didįjį karelį JD439. Gandras jau vaikelius užaugusius buvo išléidęs ir be rūpesčių ant lizdo lopė sermėgą K.Donel.
4. tr. liepti kur išvykti, išeiti, išsiųsti: Tėveliai kai mirė, neatmenu – mažučius išléidė tarnaut Antš. Kai išleido jį mėšlo kratyti, tai jam ir vėjas griežė šakėse J.Jabl. Parsivežęs namo ir išleidęs bandos ganyti Sln. Ižleidžiu sūnų iž tėviškos valdžios SD214. Išleido į Rymą Mikalojų kaipo savo pasiuntinį M.Valanč. Išléidė … sūnų jų vytųs BM14. Tada išleido jį Dievas ponas iš žardžio (paraštėje daržo) Eden BB1Moz3,23.
ǁ duoti nurodymą išvykti, išvažiuoti: [Stoties viršininkas] eina išléist traukinio Šd.
5. tr. BB2Moz21,8 išduoti už vyro, į marčias (vyrą į žentus): Trys mergos, visas reik išléisti, iškišti Krš. Buvo su vienu sutarę, bet kažkas perkalbėjo, ir išleido dukterį už kito Srv. Didžian vargelin man motinytė išgileidė (rd.) LMD. Oi, matušele, balta lelijele, tu turėsi didį vargą, lig mane paugusią išleisi D44. Rūpinosi matušelė, rūpinosi sengalvelė – kur išleisiu dukrelę? StnD27. Leidosi saulelė į vakarus, išleidau dukrelę į ašaras JV859. Išleidai dukrelę į marteles, įdavei rūtelę į rankeles d. Vincelis jau vieną sūnų žentuosna išleido Alv.
6. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (ko išmokti, ką pasiekti): Sūnų į daktarus išléido Vkš. Jiedu išaugino gražią šeimą ir visus išleido aukštesnį mokslą rš. Ne labadė man buvo jaunystėj: sudegėm, brolį išléidau kuniguos Jnšk. Balsys jau seniai savo širdyje apgailestauja, kad Petro negalėjo į mokslą išleisti V.Myk-Put. Ir išleido mokslą gerą kaip ponaitį kokio dvaro LTR(Žg). Ir išlei̇̃s vaikus žmonėmi Srj.
| refl. tr.: Anys vienas kitą mokslan išsiléidė Ds.
7. tr. išsiųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Išléisiu šiandie broliui laišką Jrb. Drauge su šiuo laiškeliu išleidžiu savo straipsnio juodraštį K.Būg. Išleidžiau jau paskutinę pirmojo lakšto korektūrą J.Jabl. Tas karalius visur išleido raštus, kad kas atsirastų, o tą jo dukterį išgydytų, tai būtų žentu BsPIV49. Karalius išleido žinias po visas karalystes Kbr. Sakė, išléidėm [telegramą] iš Vilniaus Plš. Išleido į svečią šalį dvi tūkstanti pundų vaško S.Dauk.
8. tr. R išlydėti: Norėjo vyresnysis sūnus jį išleisti, bet Jonas pats pakilęs išėjo laukan Ašb. Išléisk žmogų nors ligi durų Srv. Išléidžia par visą sodą, kad obuoliuko nepaimtum Skr. Išleido per visą kiemą – labai malonus žmogus Kt. Pasėdėjo kiek ir išejo, da išleidžiau in kiemo Skdt.
^ Išléist, kad dienos neišsineštum (sako rengdamasis palydėti svečią) Sdk. Išléisim, kad dieną neišneštūt Pkn. Išléisk, kad neišnešt nakties Žml. Reikia išleisti, kad diena nesutrumpėtų MTtVII54. Išléisiu, kad diena būt ilgesnė Šln. Reikia išleisti, kad duris neužrištumėt MTtVII54.
ǁ mirusį išlydėti: Mane išleisi, vartus užkelsi, tu pas kitą nujosi JD1009. Kur išleisiu dukrelę?… Ar į aukštą kalnelį? JD173.
9. tr. kurį laiką prabūti, pragyventi, praleisti: Jau vieną išléidom vasaros mėnesį Skr. Išléisim liepos tris savaites, ir jau rugiai bus pjautini Skr. Kad [nors] būt mėsos šventę išléist Arm. Kaip išleido pusę metų, pareina baltas vilkas LB168.
II. suteikti laisvę.
1. tr. DP167, SD423, R247 suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Palikau namie, žiopsojai – ir išléidei žąsis Vb. Žiūrėk, neišleisk paršiukų, kai neši ėdalą Vb. Tą paukštę išleidžia apiepiet in sodą palakstyt per langą BsPIV185. Išléisk katę į lauką Dkš. Išejo strielčiukas girelėn medžiotų, išleidė šunelius po girią bėgiotų LTR(Ds). Ir išleido (išlėkdino) varną BB1Moz8,7.
| Sėdėjo kalėjime, o dabar jį iš tenai išleido rš. Išleido ją valdžia kaip beprotę, jai nebekenksmingą J.Bil. Tad išleis jį valną Ch2Moz21,27.
| refl. tr.: Išsiléido kiaules, knisa kaip velniai Krš.
2. tr. išginti (gyvulius), duoti pasiganyti: Pro sniegą išléido gyvulius – nugraužė, nutrynė, tuščia, plika Skr. Išleisk išleisk pilkąsias aveles, pradėjo žaliuoti ant laukų žolelė JD287. Veršius, kiaules į aptvarą išleida Slnt.
| Ganyklos buvo išleidamos (aptvertos) Ggr.
| refl. tr.: Buvau išsiléidęs avis paganyti, bet, pradėjus lyti, vėl susivariau Š.
3. tr. nustoti laikius, paleisti: Užmigo ir išleidė iš rankų knygą Vb. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobulė duotų jam pieno, ir gana V.Krėv. Veršiukas visai išleidžia spenį (nežinda) Lš.
4. refl. išdykti: Vaike, tu išsiléidęs! Sg. Išsiléidęs kaip rankovė Kin.
5. tr. R125 dovanoti kaltę, atleisti: Anais žodžiais išleidžia, aba išriša, nusidėjusį žmogų SPII160.
III. padaryti laisvesnį, palaidesnį, silpnesnį.
1. tr. padaryti nesujungtą, padaryti laisvesnį ką susuktą, supintą, suvyniotą, atsukti, atrišti, išpinti, išvynioti: Kasas išpinti, išleisti KII35. Paskui klojėjos išleidžia linų pėdus ir saujas kloja lygiai eilėmis plonu sluoksniu rš. Duok man skritulį – aš išléisiu (išvyniosiu susuktus linus ar nuobraukas virvei vyti) Kp. Išleisk [sutrauktą] botagą Lp.
| Seniau dvarai išleistais arkliais (pora pirma, kita paskui sukinkytais) tik lekia, švilpia Lp.
| refl.: Neužmezgei mazgą, ir išsiléido visas galas virvės Jrb. Net plaukai jai bešokant išsileido rš. Mano naktį vis kasos išsiléidžia Ds. Prastai suraitė [plaukus], pabuvo kiek ir išsiléido Krš.
ǁ refl. iširti, prairti: Susiuvimas išsiléido Grž.
2. tr. išskėsti, išskleisti, ištiesti: Jau lyja, išleisk parasoną Ėr. Veranda apstatyta lengvais pintiniais baldais ir drobinėmis išleidžiamomis kėdėmis rš. Panytėlės, drobes išléisdamos, žalioj lankoj tiesia, baltai baldydamos Lnkv.
3. tr. pailginti, paplatinti (atardant siūles ir panaudojant įsiūtą medžiagos atsargą): Kad išléistų to sijono padalkas, tai nebebūtų striukas Jnšk. Tai bliuskelei kai išleis pašones, tai bus ilgesnė Jnšk. Per juozmenį reikia ben kiek išléist – labai apitempta Vb.
4. tr. pakreikti, paskleisti, padriekti: Jau dangus blausias, neverta šieną išleisti Žln. Išléiskit šieną an kluonienos Lp. Išléisk vežimą žemių [ant trobos] Lp. Nukerta tą kraiką, paskui išleidam iš pradalgių (išdaužome grėblio kotu pradalges) StngŽ73.
5. refl. nusidėvėti, iškedėti, suplyšti (apie audeklą): Nekietai austas audeklas, tai drapaną panešioji kiek, ir išsiléidžia Jnšk.
6. tr., intr. sumažinti kainą, pigiau atiduoti, nuleisti: Neimsiu, jei neišlei̇̃s Ėr. Išleisk dar iš penkių kiek, tiek nemokėsim Ėr. Seniau liuob dar išleis iš rublio už kalvaratą Šts. Išléisk iš kelnių (iš kelnėms perkamos medžiagos kainos) ben kiek Ds. Jau tu gi ė kiek išleisk OG106. Išleisk iš dviej šimtų kokią dešimtį rublių Alv. Iš visų paminėtų kainų išleidžiamas nuošimtis rš.
7. tr. R44 praleisti, nepasakyti: Kalboje labai dažnai išleidžiamos lengvai suprantamos sakinio dalys J.Jabl.
IV. padaryti minkštesnį, skystesnį; ištekinti.
1. refl. netekti formos, patižti: Išsiléidė tie paplotėliai Pš. Kruopos išsiléidę (labai suvirę) Vlk. Kai miltai susalę, tai pyragas esti toks išsileidęs, suzmegęs Jnšk. Vienoj vietoj jis atrado išsileidusią nuo rasos nuorūką P.Cvir.
| prk.: Iš meilės jis išsileido lyg vaškas (neteko savo nuomonės, charakterio; suminkštėjo) J.Avyž.
2. tr. išvaryti (pašalą): Šiemet anksti pavasarį išleido pašalą rš.
ǁ refl. atšilti, išeiti pašalui: Po nubėgimo sniego žemė, kuri par visą žiemą buvo sušalusi, išsileid BM318.
3. tr. ištirpdyti, atskiesti: Išléisk mieles Ėr. Gerai, kad da mielės neišléistos Al. Įmaišyti pašildytame vandenyje ir sudėti atskirai šiltame vandenyje išleistą raugą rš. Ar jau išléidai kvarbą (dažus)? Al. Įdėti šaukštelį vandenyje išleisto krakmolo rš.
| refl. KII307: Sniego prinešei, išsileido, ir dartės pirkia pašlapo Rod. Ar jau išsiléido cukrus? Jrb.
4. tr. išlydyti: Gal neišleisti̇̀ taukai? Lp. Vaškas jau išleistas Ktk.
| refl. R145: Šiulta (šilta), tai sviesto ir ant turgaus negali nuvežt – išsiléidžia Ds. Žvakė nū šilimos išsiléido Up. Par didelį karštį visa kas išsiléidžia Trgn.
5. tr. išpilti, ištekinti, ištuštinti, išbėginti: Tas … ją pamokino, kad ji imtų vištkiaušį, tą gražiai išleistų, o į tą kevalą vandens įpiltų BsPI67. Išléisk pieną (ištekink per indo apačią), jau bus smetona nusistojus Kt. Prašo, kad leistum tą prūdą išléist Žr. Iš balos visą vandenį išleido Alv. Atmatas (nedirbamą žemę) išarė, pelkes išleido (nusausino) ir gyvena Šts. Kraujus išleisti BB3Moz1,15. Kubilų tulis (volė su skyle) buvo išleidama (pro ją leisdavo alų) Lnk. Išleidžiamieji inkstų takeliai rš. Šlapimo išleidžiamasis kanalas rš.
| Eisim, vyručiai, alaus išleist (nusišlapinti) Srv.
^ Kãsa senukas, seilę išléidęs (labai atsidėjęs, net jam seilės bėga) Skr.
ǁ duoti nubėgti verdančiam skysčiui: Išléidau putrą, išbėginau Ggr.
ǁ duoti išbyrėti, išbirinti: Išleidimo dėžė sėmenims išleisti į elevatorių rš.
6. tr. tiesiai iš lukšto išpilti į keptuvę kiaušinį, kepant neplaktą: Ji man du kiaušinius išléido Lš.
7. tr. prakiurdant duoti išlįsti, ištrykšti, išbyrėti: Žiurkės praės ir išlei̇̃s maišą (išbirs miltai) Ėr. Vilkas išléido veršelio vidurius, prikimšo pilvan virkščių (ps.) Rod. Katei kad kiek žarnų neišléidžiau (vos nesumindžiau) Ėr.
| refl. tr., intr.: Viduriai jo persprogo ir žarnos išsiléido Jrk.
^ Kad tu kur žarnas išsiléistum taip bepuldinėdamas! Grž.
8. tr. daryti, gaminti (degtinę, vyną…): Išleido bobelė karčią arielką JD381.
| refl. tr.: Kad norėjai eit į svočias, reikė išsileisti rinckojo vynelio JV726.
V. išduoti į aplinką, paskleisti, suteikti.
1. tr. išduoti (iš savęs) į aplinką: Išleidęs dūmą pro nosį, senis užsikosėjo Ėr. Išleidžiamasis, atidirbtas [garvežio] garas rš. Smaks iš piktumo dvylika sieksnių liepsnos iš savo nasrų išleido BsPI6. Jei aš būsiu gyvas, išleisiu pieno putas, jei negyvas – kraujo putas BsMtII68. Kruviną prakaitą išleidž ponas darže BPI144. Dabokiat gerai ir ant to senojo aulio, kurs tą spietlių išleido S.Dauk. Širdyj verkė, o verkimo (ašarų) iž akių neišléido Asv. Ką aš ãšarų išléidau, dabar ir nematau Gg. Da ji nė vienos ãšaros ant dukters neišléido (dėl dukters neverkė) Skr. Jeigu spindulius saulė išleidžia, tai greit gal būt audros Btg. Tu išleidi savo dvasią ir atnaujini žemės veidą brš.
ǁ ištarti, pasakyti: Išleidžiu žodį R119. Susizgribo išsitarusi, bet išleisto žodžio nebesugausi Žem. Jis be buteluko tai žodelio iš po liežuvio neišleidžia – vis tyli kap siera žemelė Nč. Balsu mano šauksmą išleisiu brš.
^ Žodis – kai paukštis: išleidei ir nebesugausi NžR.
ǁ K duoti patirti, duoti pajusti; išlieti: Boba savo piktumą ant to senio išleido BsPI16. Bet Grėtė, norėdama ant ko nors išleisti savo pyktį, smogė didele ropute į vištyčius I.Simon. Ieškojo, ant ko jis savo kerštą išleisti galėtų LMD. Nesa kada tu savo kerštą išleidai, tada jis anus išpustijo kaip stambrus BB2Moz15,7.
ǁ paskleisti: Išleiski šviesybės tavo spindulį Mž318.
| Buvo kalbas išleidusi ant mūsų tėvo Krt. Toksai durnius pasidrįso pikčiausius melus į svietą išleisti A1884,288.
2. tr. iškišti, išstumti; padaryti (labiau) matomą: Bėgiojo šuo, liežuvį išleidęs rš. Ir liežuvius it pančius išleidę lekavo LTI41(Bs). Vapsva kai išléidžia gyluonį, tai bent colis būtų Ds. Katinas pribėgęs, nagus išléidęs už akių čiumpa Žln. Kurčgalius išléisk ir per balkį [šalinėje] Žvr. Inkorą išleisti N. Šilkinių suknelių išleistos kilpos siuvamos kilpiniu dygsniu rš.
| Išléisk labiau šviesą (iškelk lempos dagtį) Jnšk. Išleisk šviesiau lempą rš.
3. tr. išauginti, išskleisti: Ižleidžiu varpą, lapus SD94,133. Išleidžiu uoglį R316. Dar grūdas tik išléidęs daigus Lp. Šaką išléidžia į šoną [kambarinė gėlė] ir vėl auga Rm. Jau jų (seradėlių) šaknys išleistos rš. Išleidž žolelę, žolelę šilkinę TDrIV132(Ml). Kokius žiedelius išleisi? JD1191.
4. refl. iškilti, išsipūsti, susiformuoti: Suputo, gumbas išsileido kaip duonos kepalas Dr. Suodys prigargėjusios ant lubų, t. y. burbulais išsiléidusios J.
5. tr. pateikti parengus darbui, išmokius: Vien aukštosios mokyklos kasmet išleidžia daugelį tūkstančių specialistų įvairioms darbo šakoms sp.
| Vis dėlto šeštoje išleidžiamoje (baigiamojoje) klasėje gavau pabūti dvejus metus Vaižg. Kada bus išleidžiamieji egzaminai? J.Jabl.
6. tr. pateikti apyvartai, pagaminti: Pramonės darbuotojai siekia išleisti kuo daugiau ir kuo geresnės produkcijos sp. Visa išleidžiamoji produkcija eina žmonėms sp. Naują mašinos modelį išléisti DŽ.
7. tr. parengti spaudai ir išspausdinti: Šiandien tobulas žodynas išleisti nėra dar galimas daiktas, nes tam per maža turime surinkę medžiagos K.Būg. Kai kada minkštais apdarais išleidžiamos ir storos knygos rš.
ǁ sudaryti ir paskelbti (potvarkį, nuostatą, įstatymą…): 1918 metų gruodžio 16 d. Lietuvos laikinoji darbininkų ir vargingųjų valstiečių revoliucinė vyriausybė išleido istorinį manifestą dėl tarybų valdžios paskelbimo (sov.) sp.
8. tr. išeikvoti (pinigus, turtą): Kelionei jis buvo išleidęs arti devyniolikos tūkstančių J.Balč. Pinigą greit gali išleist, o kai reik jį paimt, tai iš šuns nasrų neištrauksi P.Cvir. Išléidė daug pinigų Vad. Daug turėdams, daug išleidi RD213. Piningai visi išléisti KI44. Nusižengė išleidęs svetimą turtą rš.
| Saulėje vienas medžiagos gramas išleidžia vidutiniškai apie 2 ergus per sekundę P.Slavėn.
| Jau sylą išleidau (visai nebetekau jėgų, išsisėmiau) B, PrLXVII8.
| refl. tr., intr.: Piningai greitai išsiléidžia KI137. Pinigus išsiléidai, ką dabar veiksi? Skr. Būsi turtingas, kai jai (degtinei) neišsileisi Vaižg. Ant tokio gyvenimo žmogus negali išsileisti (nėr iš ko plačiai gyventi) Gr. Šiemet išsiléidėm labai su tuo statyba Mžš. Ponai išsibergždė, t. y. išsiléido, jau tušti, nieko neturi J. Iš pinigų išsileidom Lp. Jis iš pinigo neišsiléidžia, bet turi iš ko ir pasidaryt Alv.
9. tr. R47 parduoti, nebelaikyti: Nebepasiveršiavo man karvė, paliko su senu pienu, tai išléidžiau Pin. Vargsiu be karvės, ale telyčių neparduosiu, šitos veislės neišleisiu Tvr.
| Išleisti iš varžytynių rš.
| refl.: Neišsiléisk su medum (per daug neparduok) Pš.
10. tr. išduoti (kam kas priklauso): Išduomi, išleidžiu R362. Verk senoji močiutė, kraitelį išleisdama, o senasis tėvelis – dalelę atskirdamas JV202.
| Ko snaudi, tau išléisti (leisti, išmesti kortą)! Krš.
11. tr. atiduoti (nuomai, iš pusės): Neturėjo nei arklių, nei padarynių, [žemę] išleisdavo nuomininkam, ir tiek Srv.
| Laukas reikia išleisti pusei – Mikas ir pusinį jau surado V.Krėv.
VI. pradėti ką daryti; išjudėti.
1. refl. imtis, pradėti ką daryti: Jau kad išsiléidai eit, tai ir eik Lp. Jau kad išsiléidęs kelionėn, reikia eit toliau Tvr. Tarnas išsileido vyti vaiką Al.
^ Tu an to išsiléidęs (tai pamėgęs, pasirinkęs, tam pasiryžęs) jau iš mažens Krok.
2. refl. išeiti, išvykti, iškeliauti: Tingėjau kinkyt – išsileidau pėsčias rš. Jonas su savo pulku slapčiai iš miesto išsileido Jrk. Išgirdo alasą ir išsiléido visi namo Jrb. Kur tu dabar tep išsileidai, gal turgun? Alv.
3. intr. išbėgti: Ka išléido ans į laukus, pradėm dulkės rūksta Vvr.
| refl.: Kai pradėjo lyti, visi iš turgaus išsileido Up.
4. refl. pradėti smarkiai bėgti, įsismaginti bėgti: Vilkas, pagavęs ėrelį, tai kadgi išsiléido, tai tik ol dada, ol dada! Vlk. Kap išsiléido [bėgti], tai kap žaibas! Knv.
VII. padaryti, kad kas eitų žemyn.
1. tr. iškirsti, išpjauti (medžius): Medžiagą išléidžia, tik kelmai lienka Šlčn. Dėdė išléidžia medžius kuitė[je] (miškelyje), t. y. iškerta J.
2. tr. padaryti, kad nukartų, nutįstų: Jo marškiniai buvo išleisti ant baltų drobinių kelnių rš.
| refl.: Drobulė toki juoda išsileidusi iš lovos Dr. Per kepurę plaukai išsileidę TDrIV248(Kb). Valandėlei ji atsisėdo ant kušetės, suimdama rankomis išsileidusius ant pečių ir nugaros šviesius, išsitaršiusius plaukus rš.
VIII. duoti praeiti per ką; išmesti, išmušti.
1. tr. perleisti, pervaryti per ką: Arpų nebuvo: grūdus liuob išleis par vėjį (išleis par kretilą) (išvėtys, išsijos) ir veš malti Šts.
ǁ iškulti: Eikit greičiau in kluoną, kad iki vakari rugius išlei̇̃stūt Al. Mašina kokias keturias kapas išléisim Alv.
2. tr. išmesti, išsviesti:
^ Akmenio, iš rankos išleidęs, nebepačiupsi Lnkv.
| refl.: Eikiam išsileisti, katras aukščiau išleisma: su palaidine ar su svilksniu? Šts.
3. tr. iššauti: Išleidžiu pūčką R247. Greitšovumas – ginklų ypatybė per kiek galint trumpesnį laiką išleisti ko daugiausia šūvių EncIX588.
4. tr. išmušti: Kap davė per petį, ir išleido ranką Kb.
IX. išlyginti.
1. tr. išlaidyti, išlyginti: Išleisk man marškinius K.Būg(Ds).
2. tr. Rtn išgaląsti: Kad išléidau savo peilį, tai kap britva Lš.
| refl. tr.: Išsiléido britvą Lp.
◊ ant (in) akių̃ neišsiléisti labai nekęsti: Anys motkos ir tėvo tai ir in akių̃ neišsiléidžia Arm.
ant svi̇́eto išléisti duoti gyvybę, pagimdyti: Ant svieto vaikus savo išleidė, potam apie juos nieko notbojo MP62.
dū̃šią (dvãsią KII305) išléisti KII305 mirti: Rankeles sudėjęs, išleido dvasią Ns1832,8. Žvilgterėjo seserspi, bet toji tuom tarpu dvasią jau išleidusi buvo BsV151. Jeigu ji (ragana) pasigauna žmogų, kutena jį teip ilgai, kol žmogus dvasią išleidžia BsMtI74. Turėjo palikti savo didį skarbą ir visus savo gerus draugus, turėjo išdvėsti, dūšią savo išleisti BPII195.
į [svečių̃] šãlį išléisti ištekinti: Seserį išlei̇̃s į šãlį, o tau namai Alk. Išleidau dukrelę svečių šalį, jauniausią dukrelę svečių šalį JD1203.
į valiàs (vãlią) išléisti išpaikinti: Ir ana, matyti, yr į valias išleista KlvrŽ. Lig mažus išléido vaikus į vãlią, dabar patys gailias Užv. Tą vieną [dukterį] turiu, tai truputį išleidau į valią LzP.
į valiàs išsiléisti išdykti: Išsiléido į valiàs [vaikas] Kl.
į žmónes išléisti ištekinti: Išléidom dukterį žmonė́sna ir jau išdavėm pasogą Vrn.
iš akių̃ išléisti
1. akimis nesekioti, nesirūpinti, kad būtų matomas: Žiūrėk, jei išleisi karves iš akių, jos tuoj sueis į javus Jnš. Tas senis įtartinas, jo negalima išleisti iš akių Pš.
2. neturėti galvoje, nesirūpinti: Čia dirbo toliau mokslo darbą ir neišleido iš akių savo tikslo rš.
iš dantų̃ neišléisti visą laiką kalbėti apie tą patį: Motina marčios neišléida iš dantų̃ Kv.
iš galvõs išléisti užmiršti: Iš galvõs tą kalbą išléidė Pp. Visai išléidžiau iš galvõs, ka vištos žabinė[je] uždarytos Jnš. Aš jau visai iš galvõs išléidau Prk.
iš nagų̃ neišléisti nenustoti dirbti: Senelė buvo be galo darbšti: ir viešėti atvykusi, ji neišleisdavo darbo iš nagų J.Balč.
iš širdiẽs neišléisti visą laiką apie ką mąstyti, kuo gyventi: Be paliaubimo kalbėti, mislyti ir niekada iš širdies savo neišleisti BPI236.
kvãpo neišléisti labai ramiai, tyliai būti: Stovėsiu kaip ėriukas – tyliai, ramiai, nė kvapo neišleisiu V.Kudir.
liežùvį išléidus Šll intensyviai (ką veikti).
paskuti̇̀nį atódūsį (kvãpą) išléisti mirti: Išleido paskutinį atodūsį rš. Tą žmogų pusgyvį išvežė už miesto, kur jis ir išleido paskutinį kvapą BsPIII9.
per gérklę išléisti pragerti: Visą mūsų gyvenimą (ūkį) par savo ger̃klę išléido Vkš.
per šãlį išléisti neteisėtai parduoti: Meistrai daug plytų ir cemento išleido per šalį Mrj.
prie Diẽvo išléisti numarinti: Tris kūdikius pri Dievo išleido N.
vė́jais išléisti niekams išeikvoti: Iškada piningus vė́jais išléisti Krš.
nuléisti
I. padaryti, kad kas eitų žemyn, gilyn.
1. tr. pakeisti daikto padėtį žemėjančia kryptimi, nulenkti: Pakeldami rankas, įkvėpkime, nuleisdami – iškvėpkime rš. Kam nuléidai baltas rankas an kelučių savo?! Ukm. Žiulpos veidas ištįso, ir abudu su Perminu bejėgiškai nuleido rankas J.Avyž. Iškėlę svarstį aukštyn, pirma nuleiskime jį iki krūtinės ir tik po to žemyn rš. Pastato kibirą, lėtai nuleisdama lanką, kad neskambteltų rš. Reik mokėti dalgį vienaip nuleisti [pjaunant] – ne giliau ir ne sekliau Šts. Juras ėjo per kiemą, nuleidęs galvą P.Cvir. Arkliai kol nuleidę galvas stovinėja, neėda TDrIV222(Rod). Taip gražiai žydėjo vakar [gėlės], o šiandien jau nuleido savo galveles J.Balč. Nuleido uodegą kaip šuo, lazdą pamatęs TŽV597. Vaikščioja lodz kiaulė be kryžiaus – nuléidęs petį Grv. Briedis stovi tuomet (ragams krintant) ausis nuleidęs Blv. Sparnus nuléisti (suglausti) K. O ko pavytai, žalia būdama, o kam nuleidai žalias šakeles?! JD241.
ǁ padaryti, kad kas nuslinktų, atsidurtų žemiau: Ant sienų viename bokšte buvo nuleista vėliava, kas reiškė, kad šeimininkų nėra namie A.Vien. Bures nuleidęs, tyliai iriuosi B.Sruog. Kapitonas liepė nuleisti bures J.Balč. Ponai galėjo pakarti ir nuleisti – tokie buvo galingi Plng. Nuléisk sėdauką (dviračio sėdynę) Azr. Nuleidžiamasis tiltas LL330.
ǁ nukreipti žemyn (akis, žvilgsnį): Senis nuleido akis žemyn ir atsiduso V.Kudir. Moteriškė artinasi prie Andriaus, nuleidusi akis P.Cvir. Sėdi, akis nuleidęs, t. y. murkso, žiūri iš pakerės J. Susisarmatinęs vaikas akeles nuléidė Jnšk. Dūlina, akis nuleidęs, kaip šuva, lašinius suėdęs KrvP(Mlt).
| Ligonis pramerkė akis ir vėl nuleido blakstienas rš. Kristina nuleido ilgas, tamsias blakstienas J.Dov.
| refl.: Abraomo akys neramiai sumirksėjo ir nusileido žemyn rš.
2. tr. numauti, nusmaukti žemyn: Nuléisdavo kelnes i par pliką droždavo Žml. Jonas nutraukė tau skepetėlį, tu jam nuleidai kepurę Žem.
| refl. tr.: Boba skepečikę nusiléido žemyn Skr.
3. tr. numesti žemyn: O tas senis tą šaukštą nuleido ant žemės, sako: „Paduok, vaikeli!“ BsPIV21. An tę šviesą nuleido, i girdėt bumbsėjo (apie bombardavimą) Gs.
4. tr., intr. duoti nukristi, nubyrėti, nuvarvėti iš viršaus žemyn: Atmeni, kad tavi nuleidau maną ant peniukšlo tavo MP252. Ir nuleidžia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų BtMt5,45. Šitai eš rytoje šiuo metu tokiais ledais nuleisiu, kokių Egipte nebuvo BB2Moz9,18. Rasokite, arba nuleiskite rasą, dangūs, ižg viršaus DP502.
5. refl. BB2Moz8,4, SPII1 iš aukšto priartėti prie žemės, prie ko nors žemai esančio: Dangus aukštai, reikia palaukti, kol žemiau nusileis, tada gal ir teks keliauti KrvP(Dgč). Rūkas nusileido pievose BŽ231. Ir štai dangus pasidengė nuo krašto iki krašto nematytai storais švininiais debesimis, nusileidusiais iki pat žemės J.Balt. Sausas lapas, atitrūkęs nuo medžio, nusileido ant jos tamsios suknelės J.Dov.
| prk.: Nusileido debesėliai, verkė manę giminėlė JD1151. Nuo pilko žemai nusileidusio dangaus gatvėse buvo prietema rš. Jau vėlu. Į Gedimino aikštę nusileido rugpjūčio naktis rš. Naktis nusileido staiga P.Cvir. Kažkaip anksti nusileido prietema rš.
^ Paskėlė aukščiausia, nusleidė žemiausia Švnč.
6. tr. nutupdyti: Nuleistų žemėn iš 450 km aukščio bandomųjų gyvulių būklė gera sp.
ǁ refl. nutūpti: Pavasarį Kuomiškėse nusileisdavo pailsėti laukinių žąsų pulkai A.Vien. Atlėkė dvyleka ančių, nusileidė ant žemės MitI363. Ašiai nuskrisčiau, ašiai nusileisčiau in motulės svirnelio, in vyšnelių sodelio Rš. Skrisčia ant motutės sodą, šakon nusileisčia NS1247. Bičiuliui ant nosies musė nusileido J.Jabl. Nusileisdamas lėktuvas, be abejo, patenka į sniego, o gal ir į lietaus debesis rš. Tarybiniai kosmonautai sėkmingai nusileido gimtojoje žemėje (sov.) sp. Nusileidžiamasis skėtis (parašiutas) LL232.
7. refl. intr., tr. pasislėpti už horizonto, nusėsti (apie dangaus šviesulius): Saulė į debesį nusiléidė Pc. Ligi saulei nenusileidus, reikėjo vaikščioti, ne dabar J.Jabl(Tl). Saulė nusileidė až aukšto kalnelio Vnž. Numirė saulei nusileidžiančiai BB2Krn18,34. Anys neveizdi nakties ir saulės nusileidusios BPII28. Nusileis mėnuo, … patiešys mane … siratėlę JD942.
| Kur tave saulė nusiléido (kur tu buvai, kai saulė leidosi)? Ss.
| Tada diena labai nusileido (buvo vėlus vakaras) ChTeis19,11.
| prk.: Diena su saule nusileido S.Nėr. Su saule džiaugsmas nusileido, su saule vėl nubus S.Nėr.
8. tr. nuimti, nukelti žemyn: Noriu, ka šienyką nuléistum no aukšto, paskui tamso[je] tę kabykis Jrb. Ir staigiai nuleido ji kodžių žemyn ant savo rankos BB1Moz24,18. Tatut, nuleisk mane nuo pečiaus žemėn! – Tėvas kilst i nuleido vaiką žemėn Švnč. Nuléisk kojas nuo suolo Š.
| refl. tr.: Sustojo, nusileido luotelį nuo laivo BsPIV190. Nusileidžia kojas nuo lovos ir ieško pypkės rš.
9. tr. prilaikant duoti nuslinkti žemyn, gilyn: Bet pro langą virve pintinėje per mūrą buvau nuleistas Bt2PvK11,33. Ant galo išmislijau nuleisti virvę lig žemei BM145. Siūlas nuleidžiamas pro lentelės apačią (padarius kilpą, neriant tinklą) sp. Karalius liepė tą medį nukirst ir ją (našlaitę) astražniai nuléist [su medžiu] BM183.
| Vyrai nuleido karstą į duobę rš.
| refl.: Vagys pro langą per virves iš antro gyvenimo nusileido Jnšk. Jis sau padarė kokių ten audimų virvę ir nusileido an žemės BsPIII163.
| Jei voras nusileis ant žmogaus, tai bus laimė Skp.
10. tr. pamažu įdėti, nukišti: Jonas nuleidžia ranką į kabančio švarko kišenę P.Cvir.
| Tą užgirdus, moteriškė nuleidė savo dešinę ranką palovėn BsPII191.
| prk.: Kiekvieną Valterio žodį gaudo mergelė ausim ir per mintį į širdį nuleidžia V.Kudir.
11. refl. pamažu pakeisti statesnę kūno padėtį gulstesne (atsisėsti, atsiklaupti, atsigulti): Senis sunkiai nusileido į kėdę rš. Nusileido ant vieno kelio ir jisai A.Vien. Jis pamėgino apsiversti, bet tik kilsterėjo pečius ir vėl nusileido ant margų pagalvių rš.
12. refl. nuslūgti, nukristi: Kviečiai siūbuoja pakildami ir nusileisdami rš.
| Krūtinės ląsta nusileidžia, jos tūris sumažėja, ir iškvepiama rš. O kad norėtų pasisemt vyno iš to šulnio, tai tas vynas nusileidžia teip giliai, kad jos negali pasiekt BsPIV93.
13. tr. prk. padaryti žemesnį, tylesnį (balsą): [Lakštingala] čia pakelia balsą, čia vėl nuleidžia J.Jabl. Po šitos iškilmingos įžangos ponas nuo rogių, jau truputį nuleidęs balsą, skaitė toliau V.Myk-Put. Kainas prisislinko dar arčiau prie jo ir dar labiau nuleido balsą rš.
14. tr. nubrėžti iš viršaus žemyn (statmenį): Iš taško A nuleisti statmuo turimajai tiesiajai Z.Žem.
15. tr. nukirsti, nupjauti (medį, šiaip augalą): Ankšlis (alksnis) nuleista Bn. Nuléidėm eglę nuo kelmo Trgn. Visus medžius gerai nuleidome, tik paskutinieji keli pasikorė Pkr. Kad ir vienu dalgiu, bet gal daug rugių nuleisti par pavakarę Šts.
| Darata ir barzdą Gusčiui taip pat nuleido (nukirpo), kaip ir plaukus Vaižg.
| refl. tr.: Nuvažiavom, nusiléidom po eglę gerą ir važiuojam Rm.
16. tr. nuversti nuo bėgių: Atsimenu, kaip kartą mes nuleidom ešeloną rš. Sako, ne vieną traukinį nuleidęs nuo bėgių J.Avyž.
17. tr. palikti per neapsižiūrėjimą neišmegztą akį: Akį nuléisti KII47. Gera mezgėja akies nenulei̇̃s Rod.
ǁ mezgant nukelti ant kito virbalo neišmegztą akį: Dvi uždėtos akys iš pereitos eilės nuo kairiojo virbalo neišmegztos nuleidžiamos rš.
18. tr. susiaurinti (nėrinį) mažinant akių skaičių: Norėdami tinklą nuleisti, per dvi paskutines akutes neriame vieną sp. Jau pradėk nuléisti po akį nu kiekvieno virbalo Brs. Užteks megzt – jau gali nuléist Kš. Pradėsu kojinę nuléisti Krš.
19. tr. padaryti nuožulnų, nuolaidų: Sermėgos pečiai nuleisti, dabar toki mada Šts. Labiau nuléisk pečius, per statūs Rm. Papjoviau vištą – tą nuleistoms strėnoms Šts. Nuleistų kriauklų arklys y[ra] pigesnis Šts. Arklys nuléisto pirmagalio Rod.
20. tr. padaryti plonesnį (vejant), nuploninti: Botagas vienodas, į galą nė kiek nenuléistas Ėr. Nuléisk laibesnį botagą Ėr.
21. tr. duoti nusiristi, duoti nuriedėti, nušliaužti į pakalnę: Nemesk taip smarkiai [sviedinio], nuléisi nuo kalno, įkris į upę rš. Ir mažąjį [vaiką] kartą nuo tos didžiosios pusnies nuleidžiau Vb. Vaikai, katras muno kurpes nuléidot į pakalnę? Up.
22. refl. nueiti, nuvažiuoti, nuslinkti į pakalnę, į žemesnę vietą: Kelis kartus nusileidę nuo kalno, pasitampę, jie vėl kimba į darbą P.Cvir. Užlipo ant aukšto kalno, paskui nusileido į plačią lygumą J.Balč. Siauru keleliu raitelių būrys nusileido prie pat Dubysos A.Vien. Nereik ne ragikių, ne nėko – subinvaža nu pakalnės nusileida Krš.
| Kol jie kalną nusilei̇̃s Srd.
ǁ nulipti (laiptais, kopėčiomis…): Iš lėto perėjęs ilgu koridorium, gydytojas nusileido cementiniais laiptais į kiemą rš. Jam pavyko nusileisti lipyne, nesutikus savo šeimininkės rš.
ǁ nueiti, nukeliauti, įsirausti gilyn: Nusiléisti gilyn BŽ44. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą ir iš ten nusileido į požemį, po jūra rš.
| Kuomet vabalai žiemą nusileidžia giliau, ir kurmis rausia gilumoje Blv.
23. tr. plukdyti, duoti plaukti: O kaip padirbdinčiau naują laivužėlį, nuleisiu ant jūružėlių, nuleisiu ant marelių JD441.
24. tr. padaryti ką nusvirusį, nutįsusį, karantį, pakibusį: Viršuje galima nuleisti nedideles užuolaidėles rš. Šilkų juostelė šalin nuleistà LB30. Botagas prie jo šono nuléistas buvo Ns1857,4. Kepurytė su nuleistu kutosu Sb.
| refl.: Plaukai nusileidžia lig pečių BŽ346. O juodi ūsai grožina jo veidą, o ilga barzda žemyn nusileido A1884,396. Šlebės (suknelės) užpakalis nusileidęs kaip žąsies dėtys Pln. Jam ausys nusiléidusios KI588. Kaip pradėjo šalti, ilgiausi leketai nu stogo nusileido Vvr.
25. tr. N įkišti į vandenį, nuskandinti, nugramzdinti: Nuleidžiu šviną gelmės ieškomą R115.
| Uoste laivas nuleido inkarą rš.
ǁ netyčia paskandinti (nusimaunamą daiktą): O ir nuleidau aukso žiedužėlį į jūružių dugnužėlį JV123. Tik nenuléisk viedro semdamas vandenį [iš šulinio] Rm.
II. padaryti, kad kas eitų tolyn; judėti tolyn.
1. tr. nesukliudyti, nesudrausti kam kur eiti; duoti eiti: Onelė niekur nenuléidžia žąselių į javus Š.
2. tr. išrengti kur išvykti; padėti susiruošti: Kur tu jį (sūnelį) nuleisi? RD67.
3. tr. duoti už vyro, į marčias: Dukterį nuléidom į krãžiškius Ll. Savo dukrą ant kitą parapiją nuléidžiau Jnšk. Privertė, nuleido dukterį už našlio Ašb. Te aš dukrelę nuduosiu, savo vaikutį nuleisiu LTR. Ei, verkė verkė mūsų seselė, taip toli nuleistoji JV860. Žada mane už seno nuleisti LTR(Trg).
4. tr. liepti nuvykti, nusiųsti: Pats nenorėjau te eitie, tai nuléidžiau pačią Ds. Venckuo vertai būt grėbėją nuleisti Slnt. Karalius nuléidė pasižiūrėt, ar teisybė, o nuleisti̇̀ parodė, kad teisybė BM112. Nuleisti į talką rš. Kada jo sūnus paaugo, tai jis ir nuleido jį pas tą mokinčių mokytis BsPIII106. Parašyk, kada parvažiuosi, tai nuléisim ar į Joniškėlį, ar kitur padvadą parvežti Grž.
5. tr. nusiųsti (laišką, pinigus, siuntinį…): Neturim adreso, reiktų nuléist [laiškas] Pl. Gromatėlę surašiau, pas tėvelio nuleidau JV343. Pats taip pat Parčevskis nuleido raštą į Varnius M.Valanč. Reiks tą metriką nuléisti į Ameriką Als. Galėčiau Voronežan nuleisti ben 5 egz. korektūros K.Būg. Augymę tą, rastą Žemaičiūse, nuleidau į Vilnių P. Mes vis anam kas mėnesį nuléidame tai piningų, tai pavilgos siuntinį Grg. Du kartus nuléidėm lašinių Ėr. Mes savo vaikui vis šį tą iš valgymo nuléidžiam Jnšk.
6. tr. nulydėti: Ateik pas mane – aš tave prie garlaivio nuléisiu Skr. Domicela išvirusi pavaišino ir nuleido svetį gulti M.Valanč.
ǁ mirusį nulydėti: Pavasarį nuléidau vyrą į kapus KzR. Jį ant vežimo iškėlė, parėdė ir tei[p] nuléido ant kapų Skr. Nuléido in kapinyną Lp. Nuleidė močiutę aukštan kapelin LTR(Pnd).
7. tr. Krtn, Pls, Vrnv praleisti (laiką): Kelias dienas nuleidę, ejo mazgoties [į pirtį] S.Dauk. Dieną nuléidi ir vėl bėgi Rod. Vėl naktį nuléisi be miego Lp. Iš pradžios kalbėjosi gan tyliai, o kiek laiko nuleidus, galima buvo numanyti, kad ne prie tuščio stalo sėdi LzP.
| Savo jaunas dienas ant nėko (tuščiai) nuléido Žv.
| refl. tr.: Nuleidęsis kelias dienas, nueik ž.
ǁ intr. palaukti: Daba da ugnį kurti anksti – kiek nuléisma i kursma Lkv.
8. tr. duoti praeiti pro ką, perleisti: Rugius nuléisk par vėją, gal nuneš pelus Varn. Par vėjį nuleido, nuklastė, nukulstė ir nubėrė su šiūpele bertinius rugius Šts.
ǁ apdoroti (kokiu įrankiu, priemone): Šėpą ryzu kad nulei̇̃s, blizga! Slm.
9. intr. nubėgti, nuvažiuoti: Zuikis nuléido į krūmalius Vvr. Petrelis nuléis į Kalnalį taboko parnešti Kal.
| refl.: Pats mačiau, kaip vakar vakare kažkieno vaikas iš mūsų sodno nusiléido Up.
| Mes buvom nusiléidę (nuvažiavę) vieną dieną ant Arimaičių ežero Rd.
ǁ refl. nuplaukti (pavandeniui): Šį rytą vyrai nusiléido Nemunu Al.
10. tr. išauginti, išleisti: Ant pamato džiūsta jurginiai, nuleidę po tą vieną žieduką Jrb.
III. nekreipti dėmesio, apleisti, praleisti; susilpninti.
1. tr. nugyventi, apleisti: Vaikai nuléido namus, o tėvai kap gražiai gyveno! Alk. Nusitvers Gaičiaus Anė kokį nors niekam vertą vyrą, šisai nuleis ūkį I.Simon. Ans norėjo didelio ūkio, kad ans ir nuleistas būtum Prk. Nuléidė tuos pastovus, nugriuvo, nubuvo, galų gale paliko, ka reik javus dėt į kauges Sk.
| refl.: Žmogus nusléido viškai Pl. Ar tik ans nenusileis tiek gerdamas?! Dr. Žemės gẽros, viskas auga – ko teip nusiléidot?! Skr.
nusiléidusiai adv.: Gerąs žmogus gyvena nusileidusiai Šts.
ǁ nulaisinti, nualinti, nusilpninti: Ne kokio pažytko paskuo negausi iš nuleistos dirvos Vkš. Nuleista žemė J.Jabl(Žem). Visi tie alkoholiški gėralai nepakelia sveikatos, ale nuleidžia ją žemyn Blv.
| refl.: Nusléido gaspadorstva nuog viso ko Rod.
2. tr. duoti niekais nueiti: Kap susinarpliojo, tai visą špulią siūlo nuléidau Lš. Jau mes, tinginiai, nuléidom dieną (nedirbome) Lp. Dvi antis pašovė ir abi nuléido (nerado) Skr.
3. tr. Alk nulesti, nuėsti, sunaikinti: Pradeda raust kokia vyšnia, tuoj strazdai ir nuléidžia Gs. Kviečius, brolau, žvirbliai nuléido Jrb. Reikia jau rauti kanapes – žvirbliai visas nuleis Kpč. Varlės visas linam galvutes nuleis – tokia palietė Rdm.
4. tr. neimti dėmesin, nepaisyti: Turi jų kvailumą nuléist, kad nenori pyktis Skr. Ar jau nebeduosi teisman už avižų išganymą, taip nuleisi? Ds. Piktas vyras, reik aną nuléisti Rdn.
| Barė brigadierius ir muni skaudžiai, ale aš nenuléidau ne vieno žodžio (į visus atsikirtau) Krš. Idant vienas kitam nutylėtų, žodį nuleistų brš.
ǁ atleisti, dovanoti: O svetimus silpnumus maloniai nuleistumbime DP150.
ǁ praleisti, aplenkti, palikti: Ne vienos [nuodėmės] nenuléidžia be koronės DP183. Nesa ponas nenuleis nekorotą, kursai jo vardą piktai vartoj BB5Moz5,11. Piktybę nekoravotą tur nuleisti BPII250.
5. tr. sutramdyti: Nuleisti rūstybę SD228. Teg nuleid kerštą, tetvardai širdį DP37.
6. refl. būti nuolaidžiam, neprieštarauti, sutikti, atsisakyti savo nuomonės: Tu jaunesnis – nusiléisk jam Jrb. Kiekvienu žodžiu jam nusiléisk, tai būsi geras Gž. Visą pavasarį ir vasarą ji laukė, kad Povilas nusileistų ir sugrįžtų pas ją J.Dov. Jis toks žmogus nusileidžią̃s Žg. Lentas žmogus kitais nusileidžia J.Jabl. Toks užsispyrimas: viena kitai nenusiléida Krš. Jaunesnysis ir nenusiléidžia vyresniuoju Mrj. Nenusiléidi nė per nago juodymą (labai užsispyręs) Kt. Nė per plauką nenusiléisiu – geriau tegul mane gyvą sudrasko! Vkš. Galvos nepramuši, senam nusileisdamas KrvP(Rod).
7. refl. būti pralenktam, atsilikti kokiu nors požiūriu: Aš savo kūno išvaizda, spalva ir švarumu toli prašokantis jo krašto jahus, nors ir nusileidžiantis jiems savo stiprumu J.Balč. Mūsų liaudis sukūrė pasakas, kurios savo fantazija ir grožiu nenusileidžia jokios kitos tautos pasakoms A.Vencl.
8. tr. SD383 sumažinti (kainą, mokestį): Prašiau nuléisti nuomos dalį Jnšk. Nuo dešimties rublį nuleidžia, ir šventa rš. Da pusšimtį nuléidė Skdt. Verk – būtų nenuleidęs [skolos] Ėr. Parduodamas kokį daiktą iš neturto, gatavas yra jį nuléisti pigiaus, nekaip yra vertas A.Baran.
| refl.: Nenusileido nuo savo pasakytos kainos rš. Lygo lygo, i nusileidau ant pusės prekio Vvr.
9. refl. menk. NmŽ mirti: Tas jau nusileido Dr.
10. refl. psn. pasitikėti, pasikliauti: Pasaulyje nėr nieko patenkančio, ant ko žmogus nuléistis turėtų DP581. Bijokimės Viešpaties …, o ant mielaširdumo jo … nenuleiskimės DP509. Ant tavo, pon, valios nusileidžiame MKr42.
IV. nutirpdyti, nutekinti, nubėginti; supilti.
1. tr. nutirpdyti: Kap atšilo, tai penkiom dienom visą sniegą nuléido Sn. Baigia sniegą nuléisti, jau kalneliai kyši Kp. Jau keliūtė gera buvo, i vėl nuléidė Ml. Nulei̇̃s kelią, kaip su rogelėm važiuosi? Rm.
| refl.: Langai jau nusiléido – būs atdrėkis Skdv. Palaikykiat šiltai, ir nusileis [ledas nuo kibiro] Skdv.
2. tr. R nutekinti, nubėginti: Per pilną bačką prikošei [alaus], nuleisk truputį Srv. Kubilai buvo pro tules nuleidamys Šts. Einu nuleisiu pieną iš kibiriuko, galėsi neštis Lkč. Nuleisti šlapimą pro pūslės fistulę rš. Kai nebegal, sako, pagydyt, tai nuléidžia kraują, ir žmogus miršta Jnšk. Jis jam daug kraujo nuléido KI36. Nuleidžiamasis vamzdelis rš.
| prk.: Buliai nenuléisti (neišsieikvoję), o karvė nepasėjo Jrb.
| refl.: Nusileiskim (nusišlapinkime), vyrai, bus lengviau Jnšk.
ǁ prakasus griovį, duoti nutekėti (vandeniui): Nuleido vandenį nu kiemo Krš. Prūdą nuléido Vkš. Nenuleidamūse prūdūse žuvis trokšta Ggr. Iškasiojo griovius griovelius ir nuo visų dirvų vandenį nuléido Vkš. Pavasarį nuleida rudenį užtvenktą lanką i turia šviežios žolės pasipjauti Šts.
ǁ nutekinti liesą, be grietinės (pieną): Duoda nuléisto pieno Krn. Nuléistas pienas neskanus Skr.
ǁ prk. išlieti palengvinant širdį: Tą piktùmą nėr kur nuléist, tai muša gyvuolius Jrb. Piktumui nuleist galėjo jam snukį sudaužyti kur patamsy, ale ne padegt Skr. Juk nieko su tuom nepadarysi, tik uparą nuléida Erž.
3. tr. supilti: Núleisk puodan zacirką Vdš. Ar nuléidai avižas lovin? Vdš.
V. numesti, pamušti.
1. tr. numesti: Paėmė kepurę ir nuléido į dilgynes Up.
^ Viena ranka nuleidi (netvarkingai pasidedi, numeti kur pakliūva), o nė abidvim nerandi Lkv.
2. tr. nusviesti šaunant: Aš žinau, kad jūs ėjot lenktynių, kas toliau nuleis strėlę J.Balč.
3. tr. pamušti: Ir nuléido šuneliui koją – tuturst, tuturst nuskalijo šunelis an triej kojų Rod. Babt boba kalytei ir nuleido klubą (ps.) Nč. Aš tau nuléisiu blauzdas Sn. Ranką iš pat alkūnės nuleidė Srv. Aš jam nuléisiu nagus Antz. Nugi balvonas – nuléido meitėlukui lazda strėnas Mrj.
VI. nulyginti, suvyti.
1. tr. leistuvu nulyginti, nuobliuoti: Leistuvu nuléisk, ir bus gerai Trgn. Pagedo leistuvas, nebėr kuo nuléidžia Ds. Kai deda grindis, tai lentas dailiai nuleidžia Gž. Kai nuléidau lentą su leistuvu, tiesi kaip iššauta pasidarė Vvr.
^ Lygus kaip nuléistas Sdk.
2. tr. išgaląsti: Gerai nuléidai peilį Rdm.
ǁ išlyginti aštrumą: Nuleisti pjūklo asnį – pjūklo aštrimas iš viršaus pabraukti Tl.
3. tr. susukti, suvyti: Iš pakulų gero šniūro nenuleisi Vkš. Šniūras, nusuktas ar nuleistas jauname mėnesy, metas į varžkanas Trk.
◊ aki̇̀s (ãkį) nuléisti atitraukti žvilgsnį, neprižiūrėti: Tik nuléidžiu nuo vaiko aki̇̀s – žiūrėk, jis jau ir kiša ką burnon Vb. Tie varlės pradėjo kėžinėti, negali akių̃ nuléisti Krš. Nenuleisk akies nuo jos, ba ir dings žagaruose Lš.
aki̇̀s nuléisti nusiminti, apsiblausti: Vakar veidu kaip rožė žydėjo, o šiandieną nuleido akis Mair.
akimi̇̀s nuléisti apmesti žvilgsniu, apžvelgti nuo galvos iki kojų: Nuléidė visus žąsiukus akim̃ Slm.
akių̃ nenuléisti įsispyrus, įsistebeilijus žiūrėti: Visą vakarą nenuleidžia nuo jos akių Jnš.
ant juõko (ant vė́jų), nuléisti nekreipti dėmesio: An juõko nuléidau viską Krš. Velytina, kad … tikras lietuvis šitą svarbų reikalą nenuleistų ant vėjų A1885,92.
ãšarą nuléisti paverkti: Ir aš nuleidau ašarą paisant in itos škados Arm.
ausi̇̀s nuléisti liautis didžiavusis, smarkavusis: Tu nuléisk ausi̇̀s (nešokinėk prieš jį)! Lp.
baltõsiomis nuléisti viską apžvelgti: Kad kas negerai, tai tik baltõsiom nuléidžia Ds.
iš kóto nuléisti nužudyti: Tegu tik dar pasišoka prieš mane, tai nei neapsižiūrės, kap iš koto nuleisiu aš jį Lš.
juokù (juokai̇̃s) nuléisti nekreipti dėmesio: Jis juokù nuléidžia tavo barnį (laiko nevertu dėmesio, pasišaipo) J.Jabl. Ką juokù nuléisti, ką juoku dėti KII1. Aš nieko nesakiau, juokai̇̃s nuléidau Jrb.
káilį nuléisti primušti: Tu manai, kad už tai kada nors nenuleis kailio ir jums! rš.
kraũją nuléisti
1. mūšyje susilpninti jėgas: Divizijai buvo nuleistas kraujas rš. Legionininkai nebepuolė, matyt, gerai nuleidome jiems kraujo rš.
2. euf. nusišlapinti: Nespėja išgert [alaus] ir beina kraujo nuleisti Grž. Eisim kraũją nuo širdies nuléist Alk.
negirdomi̇̀s nuléisti nekreipti dėmesio: Ji ir dabar negirdomis nuleido vyro šneką rš. Man, seniui, lyg nepritiko negirdoms nuleisti rašytojo žodžiai J.Jabl.
nei̇̃ pakártas, nei̇̃ paléistas apie neaiškią būklę: Dabar esu nei pakartas, nei nuleistas Blv.
niekù (niẽkais) nuléisti
1. nekreipti dėmesio: Negalima tą kalbą visai nieku nuleist TP1882,9. Kaip ir melą kokį nieku nuleisti BPI80. Ir Petrui, ir kitiemus niekù nuléido jų stambumą ir gintijimą DP150. Ir dabar taip viską niekais nuleisti?! rš.
2. nuskurdinti, išeikvoti: Per tą smarvę (degtinę) ir gyvenimą niekai̇̃s nuléido Skr.
nósį nuléisti
1. KII86 nusiminti, apsiblausti: Pasakiau, kad reiks būt namie, tai ir nuléido nósį Gs. Dainuokit, ko sėdit nuléidę nósis! Gs. Malūnininkas nuleido nosį – suprato, kad jis yra apgautas J.Balč. Nósį nuléidęs, kaip žemę pardavęs Kv. Sėdi nosį nuleidęs, kaip višta pereklė Sim.
2. pasidaryti nebe taip išdidžiam: B[uv]o labai mandras, dabar jau nósį nuléido Gs.
nuo akių̃ nuléisti atitraukti žvilgsnį, neprižiūrėti: Kad tik nuleidai nuo akių, ir nuejo kažin kur LTR(Ds). Nenuléiskit avių nuo akių̃, kad neįeit daržan Slm.
nuo kójos nuléisti nužudyti: Vieną dieną pamatysi – aš tą senį nuléisiu nuo kójos Žml.
nuo pãdų nuléisti paskersti: Naujims metams tujau vieną veršį nu pãdų nuléido Trkn.
pasiùtkraujį nuléisti mušeiką primušti ligi kraujų: Pasiutkraujį nuleido – geresnis būs Vkš.
prãkaitą nuléisti paprakaituoti: Reikėjo gerokai prakaito nuleisti, kol baigėme darbą rš.
pro ausi̇̀s nuléisti nekreipti dėmesio: Plẽpės bobelės dažnai nežino, ar tikėti, ar pro ausis visas Kasparo istorijas nuleisti P.Cvir.
pro šãlį nuléisti neteisėtai parduoti: Ji miltus pro šalį nuleidžia sp.
rankàs nuléisti netekti noro, energijos ką nors veikti, dirbti; nusiminti: Kai mirė tavo teta, dėdė visai nuleido rankas rš. Jis dirbo, rañkų nenuléidė Ėr. Tik rankų nenuleiskim ir vilties nenustokim A.Vien. Stovi pušelė, stovi ir eglelė, stovi mano mergužėlė, rankeles nuleidus JD610.
séilę nuléisti Krč numigti: Seilẽlę nuléidžiau, tai daugiau nebeužmigdysi Vb.
sparnùs nuléisti pasidaryti nebesmarkiam: Toks buvo drąsus, o dabar ir nuleido sparnus rš.
strė́nas (šónus) nuléisti primušti: Aš jam su pagaliu strėnas nuleisiu Žem. Ateis mano tėvas, nuleis tavo strėnas LTR(Tršk). Tylėk, be kai nuléisiu šónus, tai nė neprisiglausi! Ds.
šùniui ant uodegõs nuléisti išeikvoti, tuščiai praleisti: Taip visas gėrybes šuniui ant uodegõs ir nuléido Vb.
tylomi̇̀s nuléisti nutylėti: Užmiršo ar dėl kurios priežasties tylomis nuleido tą svarbų jų gyvenimo bruožą rš. Aš tai tylomis nuleidau, o jis dar bandė ginčytis su Kiaune rš.
vė́jais nuléisti išeikvot: Visą turtą vėjais nuleido Krš.
žadai̇̃s nuléisti neištesėti pažado: Žadėk ir išpildyk, nenuléisk visko žadai̇̃s Krš.
žvil̃gsnio nenuléisti įsistebeilijus žiūrėti: Mergaitė, nenuleisdama žvilgsnio nuo atėjusiojo, gnaibė pašiurpusius kasų galiukus rš.
nuo pečių̃ (kójų…) nenuléisti ištisai, be pertraukos, nepasikeičiant nešioti: Trejus metus išnešiojau [megztinį], nei nuo pečių̃ nenuléidžiau Dgl. Jau tu jų (klumpių) nuog kójų nenuleistái Lp.
panuléisti (dial.) žr. nuleisti I 1.
◊ nósį panuléisti nusiminti: Ko panuléidot nósis?! Lz. Parej[o] verkdami, nósis panuléidę Dv.
paléisti
I. suteikti laisvę, duoti sutikimą.
1. tr. SD383, R, K suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Bevežant tas kareivis pradėjo prašyti, kad dovanotų ir neskandinęs paleistų BsPIII28. Atsiduso bernaitis, kaip smerties paléistas VoL352. Katro gi norit paleidžiamo? BPI380. Ką sugausva, tą paleisva JD95. Gausim eiti įsukti paršeliams knyslius, antriaip verta kiemą, negal bepaléisti Krtn. Kai tik paléidžia iš gardo [vištas], tai ir į mano lauką Jrb. O tas brolis dvarininkas, kai ateidavo elgetos, šunis paleisdavo LTR. Vieniuolekto[je] paleida velnius Pp. Pasibudavojom trobas, tad nėko nebebijojom – kaip léiste paléidė (pasijutome visai laisvi, nepriklausomi) Akm. Paléisk šunelį an lenciūgo – nusitupa toj[e] būdo[je] Krš.
| Kada nuo dvarų paléidė (panaikino baudžiavą), ji jau sena buvo Jnš.
| prk.: Atėjo vasara, bet ledai nepaleido laivo iš savo nelaisvės rš.
^ Paleidęs balandį iš rankų, nebgaudyk Vvr. Pinigai žmogų pakaria ir paleidžia S.Čiurl. Liežuvis pakaria ir paleidžia Tsk. Tas pats pakartas, tas pats paleistas Kos161.
| refl. tr., intr.: Aš eisiu dabar karves pasiléisiu (pririštas ganykloje atrišiu ir laisvas paganysiu) Pc. Tėvai, eik, padėk – paršeliai pasileido! Šv. Arkliai pasileido (nutrūko) ir išbraidė javus Jnš. Vežimą betaisant pasiléido šuo Krg. Šuo pasiléidžia ir pasiléidžia Skr. Kai ožka nori, tai stovi, kai nenori, tai brūkšt ir pasiléidžia Skr.
2. tr. išvesti į ganyklą; duoti paėsti ganykloje: Paleido arklius iš tvarto ant dobilų Jnš. Paléidė nepančiotas karves – iš rugių liks vieni trapai Ktk.
| refl. tr.: Gumbas parjojęs ganyklose nusibalnojo arklį, pasileido Žem. Pasiléido karves kluone ir saugo, o jos žolę skuta Jnšk. Pasileisk jautelius baltan dobilėlin, ateik tu pas mane vėlai vakarėlį (d.) Pn. Aš pasileidau bėrus žirgelius į žalią lanką (d.) Jrb. Pasileisk žirgelį baltam dobilėly NS1109. [Gulbelės,] pasileidę želmenuos, terpu save ūtura Tvr.
3. tr. iškinkyti arklius (ar jaučius) (arus ar akėjus): Jau pietų metas, paléisk arklius Sdk. Pareina ir tėtė, arklius paleidęs ant pusryčio Srv. Ar jau paleido arę? J.Jabl(Ds). Kur paleis, kad dar saulė pusdienėly Sml. Ir randa žmogaus ką tik paleistus iš jungo arklį ir veršį SI61.
4. tr. pakeisti, pavaduoti (ką nors dirbantį): Kas eis šiandie piemenio pusryčio paleistų? J.Jabl(Kp). Paleisk mane pietų Lp. Paléisiu nuo kiaulių Onutę Slč. Paléisk tu mane nuo rugių [rišimo] popiet, aš tave kitą kartą paleisiu Rm.
| refl. tr.: Apie devintą valandą piemenys pasileidžia pusryčių Kp. Pasiléida [piemenys] vienas kitą ėsti Pvn.
5. tr. duoti pasitraukti (iš mokyklos, iš darbo, tarnybos…), leisti nutraukti (darbą, mokslą…): Paleido mane septynias dienas Rm. Prašau mane paleisti namo trims mėnesiams K.Būg. Jį visą mėnesį paleido atostogų J.Jabl. Tris dienas paléido atostogo Krš. Jau vaikus paléidė iš mokyklos (pamokos baigėsi) Jnšk.
ǁ duoti išeiti, išsiskirstyti: Prisotino ir primylėjo visus lig sočiai ir paleidė svečius pilnais gurkliais namo BsPII258. Susvadino (susodino) visus už stalo, privaišino ir tik tada paléido Krš. Paleidę tada anys minią Ch1Mr4,36. Paleisk, matai, kad žmogus skubinas Brž. Susirinkimą paléisti KII305. Anys jo nieku būdu nenor nuog savęs paleisti BPII27.
| refl.: Suskliudė draugai, tai jau perdien nebepaslei̇̃s (nebeatsiskirs) Ds.
6. tr. išlaipinti: Šlapias buvo kelias, tai prie Salamiesčiu ir paleidė (toliau autobusas neišvažiavo) Vb. Paléisk manę prie šitam keliuku, pėsčiam po tiesumai nebetoli Slm.
7. tr. psn. palikti, pasitraukti, atsiskirti (nuo žmonos): Ar valia vyrui paleisti moterį? SkvMr10,2. Kiekvienas, kurs paleidžia savo moterį, išskyrus paleistuvybės priežastį, daro, kad ji svetimauja brš.
8. tr. R119 atsakyti darbą, tarnybą, atleisti: Ji tarnavo ligoninė[je], o daba nuo rytojaus ją jau paléidžia Jrb.
ǁ panaikinti: Paleisti organizaciją rš.
| Kai paleido baudžiavą, tėvai prisirašė prie miesto Rs.
9. tr. nebelaikyti ką apėmus, išleisti: Tedaužo mus jūra piktais sūkuriais, sustingusios rankos irklų nepaleis V.Myk-Put. Vyrai paleido iš rankų vadeles rš. Katrė sustojo, atsigręžė, paleido ryšulį ir bėgo jo pasitikti V.Myk-Put. Ėmė vilką ginti, vilks ožį paleido [iš nasrų] JD651. Užkliuvo koja, ir paléidžiau stiklinę Vb. Kedulis trumpai suniurnėjo nepaleisdamas iš dantų pypkės V.Myk-Put. Kamuolėlį paléisk, tegu rieda (saujoje laikant, ne taip vyniojasi siūlai) Rm.
^ Paleido liežuvio vadžias (kalbėdami pradėjo nebesivaržyti, nepadoriai kalbėti) rš. Kad arklį už karčių paleidai, už uodegos neišlaikysi LTR. Paleisk žalį, paliaus ir laukis B.
nepaleistinai adv.: Nepaleistinai turėkimos Gaig237.
| refl. tr., intr.: Pasileidau abidvi rankas ir nukritau nu lipto Šts. Pasiléisk, aš tave nutūrėsu Rdn.
ǁ netyčia duoti išsprūsti: Šulny viedrą paleidau – niekaip nebegaliu išgriebti Jnšk. Velėdama upė[je] marškinius paléidė (srovė nunešė) Ėr.
10. tr. nepasirūpinti išlaikyti sau: Jis tokį kąsnį paléido! Skdv. Tokią paną radęs, nepaléisk, jei gali, ženykis Ėr.
| Ir kad nors vieną kada spiečių būtų paleidęs! V.Krėv.
| refl.: Jau dár tu ir nepasléisk, jau dar̃ tu turėkis (vesk ją)! Lp.
11. tr. netekti, prarasti, atiduoti: Žmogui, matai, paléist sveikata greit, ale pataisyt sunku Ut. Niekas nenorėjo paleisti savo pinigų rš. Savo turėdamas, nenoru paléisti Krš. Nenoriu to darbo paléist Šmk. Gavai gerą vietą, dabar storokis, nepaléisk jos! Ėr. Anas savo niekur nepaléidžia Rod. Mas esam seniai, al savo nepaléidam Pln. Mama mun prisakė savo lizdo nepaléisti Krš. Bloga gaspadinė namus greičiau paleidžia, ne gaspadorius LTR(Ds).
| Jie nenori paléist mašinos [kuliamosios] (nori, kad pas juos baigtų kulti) Jnšk.
^ Svetimo netykok, savo nepaleisk S.Dauk. Kito nenorėk, savo nepaleisk LTR(Vl).
12. tr. atsisakyti, atsižadėti: Niekaip nepaleido savo seną įpratimą S.Dauk. I mokytas žmogus savo prigimtos kalbos nepaléida Jdr. Ana paleido savo katalikystą J. Savo teisybę paléisti KI30. Paléido (metė) tą biznį i parvažiavo [vyras] pri munęs Krš.
13. tr. pražiūrėti, išleisti iš akių: Paleidau taką ir paklydau Šts. Zuikio pėdas nepaleisk Šts.
14. tr. praleisti, aplenkti: Kalbėdamas nepaléida nė vienos litaros (aiškiai kalba) Krtn. Niekada nepaleidžia grieko be koronės brš.
15. tr., intr. su ne- neatstoti, neatsitraukti: Kosulys manęs nepaléidžia Ėr. Karštis, o darbas nepaléida, i turi dirbti Rdn. Tingėjau, nemokiaus, ale tėvai nepaléido (prispyrė), ir išejau (baigiau mokyklą) Krš.
| prk.: Kėksojo iškežoti, dar gruodo nepaleisti purvo luitai J.Balt.
^ Kelias valandas miegosi – jaunystė pati nepaléida (jaunystė palaiko jėgas) Gd. Pats kraujas nepaleidžia (kraujo ryšiai, giminystė sieja). Saviškis vis ne svetimas! LzP. Motina i [palieka] motina, pats krau[ja]s nepaléida (motina pagaili vaiko) Krš. Krau[ja]s tas nepaleida [svetimoje šalyje] – numai kvepėtinai kvepa KlvrŽ. Galėč kalbėt radviliškietiškai, ale priprotis nepaléidžia (sunku atprasti) Rd. Vaikas nebibūtų, ale metai paléida, protas nepaléida (metų daug, bet protas vaiko) Krš.
16. tr. nustoti varginus, palengvėti: Nugarkaulį paléidė jam PnmR. Kad pradėč žiobaut, maž galvą paleistų Sdk.
17. tr. palikti (pasitraukiant): Vieno vaiko tai jau nepaléisk Vb. Paléidau vieną kai paukštelį, i susirgo Krš.
| Ne į pastogę paléido, an lauko pakratė [Sibire] Užv.
18. tr. duoti valią, nevaržyti, paikinti: Tavo vaikas paleistas kap ubago botagas Kb. Vaikai paleisti į valią i nesižino, ką daro Jnš. Paleido savo liežuvį ant apkalbėjimų P. Akis … paleido ant geidulių to pasaulio DP479. Širdes junso pagadino paleisti geidimai brš.
^ Ne vienas tėvas ir motina, paleidę savo piktumą ing valią, mažus kūdikėlius muša Tat.
19. refl. SD407 išdykti, išpaikti, ištvirkti: Teip anas būtų geras vaikas, tik truputį pasléidęs Vžns. Ir dėl ko, tėte, dabar taip pasileido svietas? A.Vien. Paaugęs Jurgis ir pats lig laiku sriuobti brauškę pradėjo. Žodžiu sakant, pasileido M.Valanč. Reikia pamušt – pasiléidę, neklauso Vrn. Ten (kolonijoje) mat pasileidusius vaikus laiko Rm. Kaip tada Moziešius regėjo žmones pasileidusias BB2Moz32,25. Verkia už nuodėmes … pasiléidusių žmonių DP533. Pasiléidęs mūsų šuva, retai namie tebūva Nj. Šis vaikis ant vietos (labai, visiškai) pasiléidęs: nė vieną šventdienį nepabūs numie Žgč. Kap dar̃ Vilkanastrai pasléidę an darbo Lp. Sena merga, pasiléidus ant liežuvio Skr. Be vanago paukščiai pasileistų KrvP(Jnš).
^ Gerą bara, ka nepasileistų, blogą – kad pasitaisytų Tsk. Pasileidęs kaip šuva piemuo Srv. Pasileidęs kai lapų ryšys Grš. Pasiléido kap mėšlas po lietaus Gs. Pasileido kaip vėžio mielės LTR(Brž). Pasléidė kap ubago sviestas Str. Pasiléido kaip ubago kelnės Krš. Pasiléidę kaip čigono kelnės LTR(Šll). Pasileidęs lyg šimto metų tvora Mrk. Pasileidęs kaip žabinė tvora PPr401. Pasileidęs kaip bizūnas Pnd. Pasileido kaip čigono kančius LTR(Nm). Pasiléidęs kaip ubago botagas Ds. Pasileidę kap skarulinis botagas Smn. Pasileidęs kaip plaušų botagas LTR(Zp). Pasiléidę kaip ubago lazda Zp. Pasiléidęs kai diedo anūkas Vlk. Pasléidęs kap čigono vaikas Vdš. Pasileidęs kaip ubago paršelis Plng.
pasileidusiai adv.: Tieka skelėdami, kamgi teip pasileidusiai gyvenam BPII489.
20. tr. duoti sutikimą kur išeiti, išvykti, išleisti: Paléisk man bent truputį vakarėlin Ds. Sėdžiu sėdžiu, nė minutytei niekur nuo vaiko nepaléidžia Ds. Manę nepaléido moma Vilnin Lz. Aš nepaléisiu jos namo, tu nebijok Šmk. Titai paleistè (paleiskite) jūs mane an turgų Švnč.
ǁ netrukdyti, nesudrausti, duoti (ką daryti): Kam tu paleidai skatynas pošnion?! Arm. Paleiskiat (leiskitem) eiti ponop mano BB1Moz24,54. Pamileisk, idant mano rūstybė ant jų įkirštų BB2Moz32,10.
| Dabar paléido krūmais [buvusią dirvą] (leido apaugti krūmais) Arm.
ǁ sudaryti sąlygas, įgalinti ką daryti: Man nervos nepaléidžia ginčyt Skr. Nereiktų nieko sakyti, ale nervai nepaléida Krš.
| Širdis nepaléidžia tiek brangiai prašyt nuo žmogaus už duoną Upt.
ǁ priimti, įsileisti vidun: Nepaléidus naktuit, krūtinė nepazvalioja Brsl.
21. intr. su ne- varžyti, apriboti: Daugiau negaliu pilti – saikas nepaléida Als. Kodėl taip lengvas [sviestas] teatrodo? – Nu, nėko, svaras nepaleida Dr. Reikalavimai nepaléida: nemoki – nepriema Pvn. Dokumentą turi̇̀, dokumentas nepaléida (įrodo teisybę) Krš. Metai nepaléida, sena esu Šv. Antrą sykį skolos neprašysu, sumnenė nepaléida Krš.
22. tr. Vdš palikti veislei, rezervuoti: Paleidėm telyčelę, tai iš pradžių i nieko augo Ml. Lengva tada gyvent, kai ką paleidi – auga, ką pasėji – dera Prng.
| refl. tr.: Pasléidėm veršelį, ir išaugo Arm. Diedas pasleido sau gaidelį, o boba – vištelę (ps.) Tvr.
II. atpalaiduoti suspaustą, atrišti; paskleisti.
1. tr. atrišti, atlaisvinti: Paleisk pėdus, tai geriau džius Lš. Paleisti rankas [surištas] Šts.
^ Visiems daba kaip rankas paleido, vokyčius kad išvarė Šts. Apivaras paleidęs klausia, dėl ko atsirišo KrvP(Ds). Apivarus paleidęs, kliaučių ieško J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Surišęs sutrink mazgelį, kad siūlas nepasileistų Šts. Tiktai pasileido ryšiai, kuriais surišti buvo S.Stan. Pasileido juostą, kad daugiau suvalgytų Grž. Pats apartis pasiléidęs, pričinių (priekabių) ieškai Rs.
^ Kad kitam tai labai greit „apivarai pasileidžia“ (kiek išgėręs, ima dažnai šlapintis) Grž.
ǁ atlaisvinti ką įtemptą: Kumelikė bėgli, tai paléidau ją i palikau tą ugnį Vdžg.
ǁ atpalaiduoti ką pritvirtintą: Kad beržai lapų nepaleida, būs ruduo vėlybas Ggr. Į pavasarį ir juodausė plaukus paleido Kal. Kazilus paléido, vos tūras [stogas] Krš.
| Parpjovė tą trobą broliai i paléido (suardė) Krš. Tiek buvo pacų, žiurkių, ka miegas paléido Krš.
| refl.: Mūsų karvė pasiléido nuo sieto Šln. Kabėjo, paskum pasiléidė ir nukrito Upt. Nutrūkę uolų gabalai, pasileidę akmenys taipos gi užmuša ne vieną Blv. Bernužėli dobilėli, pasikark, metus kitus pakybojęs, pasileisk JD658.
ǁ išskleisti, išpinti (kasas): Paleisti plaukai SD327. Paleistini plaukai MŽ329.
| refl. tr., intr.: Tada supykstu, kai kasas pasiléidžiu (ps.) Skr.
| Pakaitis tol, kol rankos pasiléis gaspadoriui sunertos Ggr.
2. tr. atsisagstyti, atsilapoti (drabužį): Ko tu ten vaikščioji, kelnes paleidęs? Trk.
3. tr. pailginti atardant palenkimus: Nebėra jau iš ko jupos paleisti Vkš.
4. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išsiveržti: Karvė arkliui pilvą paléido (perdūrė) Rs. Vilkas telyčią papjovė – paléido žarnas, ir tiek Pš. Plunksnas vaikai iš poduškos paléido Krš.
5. refl. įvykti savaiminiam abortui: Moteriškė pasiléido (ne laiku pagimdė) J.Jabl(Žem).
6. tr. išbarstyti: Išpjaukit tuos kiečius, tik sėklas palei̇̃s Rdm.
7. tr. paskleisti, pakratyti: Valentas padavė kūlį, senis jį atrišo, paleido ant grebėsto, išlygino delnu, gniutelę uždėjo J.Paukš. Paléisk [iš kupetos] šieną, gal nebelis Plm. Maž čia ne vėjas, maž ir žmogus paléidė kupečius Trgn.
8. tr. atsikabinti, prairti (ppr. apie mezginio akis): Marškiniai paléido akį Skr.
| refl. intr., tr.: Megztinis jau kiauras, kelios akys pasiléidę Ėr. Pasileido akys, reik surinkt Plv. Par vakarelį mano kojinės akis pasiléido Mžk. Pasileidusios (mezgant nuo virbalo nuslydusios) akies surinkimas rš.
| Siūlė pasileido, i palikau be žekių Šts.
9. refl. išplūšijus nutrūkti: Vienas liuntas (suvytas linų pluoštas) pasiléidė, gal virvė trūkt Jnšk.
10. intr. susinešioti, suplyšti: Jau mano kelnės visai paléido, nežinau net su kuo reiks važiuot į turgų Btr. Mano batai jau paleido, reikia nešt taisyt Rtn.
11. refl. sudribti: Pasiléido visa, negali panešt Gs.
12. refl. R, CII22 pailsti.
ǁ suglebti, apsileisti: Pasileidžiu, tingiu, vengiu, nesirūpinu R205.
13. intr. sumažinti kainą parduodant; parduoti pigiau: Prašė po aštuonis, o kai paléidė po septynis, tai tuoj išgaudė [kiaušinius] Ėr. Iš karto branginosi kiek. Tiktai prieš baigiantis turgui, paleido pigiau [paršelius] I.Simon. Paleido veršį už šimtą rublių, bet nėkas neduoda nė to šimto Šts.
III. sutižti, suskystėti.
1. refl. netekti pavidalo, subyrėti, sukristi, ištižti: Kiaušinis pasiléidęs, jau vištos patupėtas (užperėtas) Jnšk. Pasiléidžia (subyra) gruzuliai, kap akėja Žln. Bulbės sukrinta ir tuoj pasiléidžia Ėr. Mėsa pasiléidus (labai suvirusi), nesugaunu puode Jrb. Nugi vandenio užpilsi, tai molis paslei̇̃s Lp.
| prk.: Ar tik tau, broliau, kartais protas nepasileido? V.Kudir.
ǁ refl. supūti: Pasileidę ir pasileidę [bulvės] Rm.
2. tr., intr. atšilti, pašalui išeiti: Jau paléido, nebibūs žiemos, pavasaris atejo Vkš. Buvo paleistà, dabar užšalo i slysta baisiausiai Krš.
ǁ tr. pajudėti ledams: Paléidė upę, išmetė ledą Sv.
ǁ tr. pabjurinti: Reikia vežiot malkas, ba greit kelią paleis Tvr. Ka kelius paléido, į mišką nebįvažiuosi nė kokia mada Slnt. Lietus, vėjas – ragutinį kelią palei̇̃s Ml. Paleistas kelias Rod.
ǁ tr. imti tirpdyti: Pavasarį, paléidus sniegą, pabjūra keliai Dgl. Sniego privertė: kaip paléis, plauksma Krš. Nuo paleisto sniego pažliugo laukai rš.
| refl.: Marių ledas pasileido prš.
3. refl. pavirsti tirpalu, ištirpti: Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Ne cukrus, nepasleisi, kad ir sulis Trgn.
4. tr. išlydyti: Paleisti keptuvėje pusę šaukšto sviesto rš.
| refl.: Tokioj šilumoj sviestas kaipmat pasileidžia Ėr. Kol danešiau, tai ir pasleido sviestas Vrnv.
^ Kad jis smala pasileistų! (toks keiksmas) SI309.
5. tr. suskystinti, padaryti laisvus (vidurius): Jau kelinta diena, kaip vidurius paleido Srv. Pilvą paléidė Trgn. A gal gaidėna vidurius paléisti? Krš. Kam tą gyvolaitį pusiaužnegį tampot – vidurius paléis Plt. Paleidžiamas vaistas rš. O aš čiut pilvo nepaléidžiau iš to juoko Šln.
| refl.: Karvėm viduriai pasiléidžia nuo tų lapų Rm.
6. tr. padėti be lukšto (kiaušinį): Kažkas tai vištai pasidarė – jau kelinta diena kiaušinį paleidžia Srv. Višta minkšpautį paléido Vlkv.
7. intr. euf. šlapintis, viduriuoti: Susapnavęs po savim paléido Krš. Paléido ir šlapumu Lp.
^ Kad tu paleistái kraujais! (toks keiksmas) Arm. Kad tu paleistái viduriais! Arm. Tai kad tu žarnom paleistai! Alv. Aš daugiau tep sunkiai nekelsiu – ko žarnom nepaléidau Alv. Kad tu paleistái per tris sieksnius prieš vėją! Lp. Kad tu paleistái skysčiau už vandenį! Lp.
ǁ orą pagadinti: Kaži kas iš pulko kad paléido Jnšk.
8. tr. tiesiai iš lukšto išpilti į keptuvę kiaušinį, kepant neplaktą: Kalvienė sakė kiaušinių paleisianti ir arbatos išvirsianti rš. Greit kiaušinį paléisk Pnd. Du kiaušiu paléistu Šts. Paleisk ant keptuvės porą kiaušinių pusdieniui Srv.
9. tr. duoti tekėti, duoti bėgti: Parėjus motina žiūri, kad jau alus paleistas rš. Vanduo paléistas – mala Ėr.
| Erškėčiai kraują paleido, bliaukia ir varva nuo veido A.Baran.
| refl.: Apteko šulinė – pienas pasiléidos Užv.
ǁ duoti nubėgti skysčiui (verdant): Taip pradėjo bėgt, kad ir maišymas nepadėjo – gal kokią stiklinę uogų paléidžiau Vb.
10. tr. duoti išsiskirti: Kanapes tol trini, kol paleis aliejų rš.
| refl.: Patrini patrini [kanapes], kad pasileistų pienas Sl.
ǁ paskleisti (dažus): Vyšnios visą spalvą paléidžia ing tą skystimą Žml.
IV. išduoti į aplinką, teikti, skleisti.
1. tr. išduoti į aplinką, leisti išeiti, išpūsti: Paleistas garas pypdamas ėjo iš vamzdžių [garlaivyje] rš. Paleidęs kelis dūmus iš pypkės, pamažu prašneko rš.
| Bitės spietį paleido (išspietė) Lz.
^ Piktą dvasią bažnyčioj paléido (orą pagadino bažnyčioje) Plt. Turbūt jau kas paleido dūlį, kad tep „kvepia“ Kt.
2. tr. ištarti, pasakyti: Lūpas kietai sučiaupė, tartum bijodamas negerą žodį paleisti rš. Paleidžia keiksmą tinginio vardu rš. Paléido visokias kukūžes (ėmė keikti, kukūžiuoti) Gs. Staiga prišoko oficierius, paleisdamas triaukštę keiksmų tiradą rš. Vyras kartais skaudų žodį paleisdavo žmonai rš.
^ Blogą žodį lengva paleisti, bet sunku sugauti KrvP(Jnš). Žodį paleisi, žirgu jo nepavysi TŽV598.
ǁ duoti sklisti (balsui), išduoti balsą: Paleidau balsą namopi, oi, vėlai vėlai užgirdo LTR(Vlk). Ir, užlaužus baltas rankeles, paleido gūdų balselį po didįjį dvarą V.Krėv. Oi, aš paleisiu savo balselį pro rūtų darželį KrvD194. Paleisti visą (didelį) balsą rš. Paleido kalbą it šaltenį M.Valanč.
3. tr. duoti pajusti, patirti; paskleisti (kvapą): Paleido gėlės malonų kvapą rš. Įdėk šakelytę [tos žolės į arbatą], ir paléidžia savo kvapą Ėr. Skilandis jau kvapsnį paléido Kt.
| Tegu paverda obuoliukai, kad skonį paleistų, kad rūgšties turėtų Rm.
| refl.: Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva, kraujas ir smarvė pasileido visoj stuboj BsPIII33–34.
4. tr. duoti paplisti, paskleisti: Paleisti rankraštį (dienraštį) į žmones (į skaitytojus) rš. Sodžiaus berniokas ima ir sudeda dainą ir paleidžia ją vaikščiot po pasaulį B.Sruog. Aš atdarysiu dainų skrynelę, paleisiu į liustelį StnD1. Žemaičiai … norėtų kalbą tą paleisti ant visos istoriškosios Lietuvos ploto LTII266. Kas paléidžia kokias kalbas, vis anys Sdk. Ten ničnėkaičio nebuvo, ale tas krupis kalbą paléido Krš. Šimas paleidė garsą, kad numirė anas BsPII299. Paleidė garsą po aplinkinį BsV244. Tai ana ir be niekur nieko moka pletkus paleist Skdt. Paleido bjaurius liežuvius rš. Kad nepaleist vėl an jūs liežuvių! Lp. Apie pirmąją sūnaus pačią buvo lyg ir per daug paskalbų paleidusi I.Simon. Kokiu būdu Jablonskis paleido tą žodį (degtuką), buvo rašyta, todėl tos istorijos čia nekartosime J.Balč. Buvo paleistas posakis, kuris gana plačiai prigijo rš.
| refl.: Pasiléido kalbos, kad į mano vietą priimsią Dumčikę Slv.
ǁ paskelbti raštu, išspausdinti: Atsišaukimą paleisti rš. Jis net paléido į laikraščius, kad ūkį parduoda Plv. Būt po laikraščius paleidęs, kad pirmąkart traukiniu važiuoju Pl. Knygosan būtum gi paleidę Tvr. Buvo tada mane laikraštin paléidę (apie mane buvo laikraštyje rašyta) Všn.
5. tr., intr. sukelti, padaryti: Paleido geltąjį šaltį in mareles, in žuveles Švnč. Devynius rytus neužtekėsiu, o šį dešimtą – rūkeliu paleisiu NS495(Ppl). Kai tą lytų paléido, tai tik dideli medžiai iš šaknų virsta Skr.
6. tr. psn. sukurti, sutverti: Kam Dievas paléido šituos uodus? Rmš. Žmogus yr paléistas krutėt Švnč.
^ Tai vaikelis, švento Petro paleistas (negeras) Tvr.
7. tr. auginti, želdinti, išauginti: Medžias jau paléido atažalas Gg. Jau ir mūs pamidorai daigus paléido Alv. Toji šakelė išsprogs, pražydės, žalius lapelius paleis V.Krėv. Ir paleisiu savo tankias šakeles po visą naują darželėlį TDrIV168(Kb).
8. tr. išeikvoti, išleisti: Tik nuėjo į Gelgaudiškį, šmakšt dešimt rublių ir paléido Skr. Daug mes pinigų paléidom, ir nieko nepadarėm Pls. Kitus [pinigus] paléidau vaistams, truputį maistui Rs. Paleido šimtą rublių, o nieko gero nepirko – tai tikras lauke vėjas Kzt. Pasileido gerti ir paleido (prašvilpė) gyvenimą Šts. Atmink, panele, ant savęs, kiek aš paleidau ant tavęs LTR(Aln).
9. tr. parduoti: Senas jau mano kuinas – reiks paleisti Slk. Sudevė (turguje pasiūlė) šimtą, ale aš be dvidešim penkių (125 rb) nepaléidau Krš. Pagalop liko vieni kailiniai, ir tų nepaleido tik dėl to, jog žiema buvo Blv. Joks bankas jau nepaleis iš varžytynių tų, kurie gavo žemės sp.
| Komisija rado jo ir niekieno kito dirbamos ir ganomos keturius valakus ir visus juos paleido jam išpirkti Vaižg.
10. tr. išnuomoti: Paleido ant nūdarbės (už atlyginimą nudirbti) butą Šts.
V. sudaryti sąlygas išvykti, pasiųsti.
1. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (mokytis): Aš jį mokyties paléidau Švnč. Buvo paléidę gimnazijoj Str. Kad būt paléidę mokytis, būt žmogus Rod. Jį praminė Medeužiu ir paleido pas daraktorius Mrc.
ǁ kam išeinant pabūti namie, pasaugoti namus: Nėr kam paléidžia važiuot Dglš.
2. tr. liepti kur eiti, vykti, pasiųsti: Gimnazistus paleidė ravėtų Kpr. Buvo paleisti tankai rš. Vaikus pasidariau, ant vargo kai paukščius paléidau Skr.
^ Paleisk šunį pirkt mėsos Klt. Aš tave paléisiu Rygon druskos, tik neklausyk! Trgn.
3. tr. nusiųsti (laišką, pinigus, siuntinį…): Paléido laišką į Kauną Lzd. Leidė paleidė tėvas lakštelį per lygųjį laukelį Tvr. Paleidžiau žinelę su meiliu žodeliu LMD(Prng). Ir bagažą paléidom iki Rygos Ign.
ǁ nugabendinti: Aš Lietuvon jį (kūdikį) paléisiu Str.
4. tr. palydėti: Paléisk nors iki galulaukės Všk. Paléidžiau ją lig vartų Pš. Išgėrėme alų, paléisime Joną Mšk. Palydėti, angu paleisti WP52.
VI. duoti eigą veiksmui, pajudėti.
1. tr. duoti veikti kokiam mechanizmui, įtaisui, jėgai: Paléido mašiną rugius kult, sėklą daryt Skr. Malūną paléisti KII71. Tuojaus paleisim girnas ir sumalsim tamstos kviečius MPs. Paleista Kauno HES sp. Kaip paleido armatėlę, plyšo ūlyčėlė KlvD140. Kas dieną į darbą paleidžiamos vis naujos staklės ir mašinos sp. Sako, dabar naują garlaivį paléido Skr. Vargonus paléisti rš. Gaulė vėl paleido iš visų jėgų armoniką V.Mont. Radiją paléisim, ir bus linksma Rm.
| refl. tr.: Aš pasileisiu radiją, juo nebūs ilgu Šts.
ǁ įžiebti, sukurti: Paléisk, tėvai, ugnį po pečiu Lnkv.
2. tr. padaryti, kad kas judėtų, eitų, lėktų tolyn: Paleidę laivą pavėjui, buvome tolyn nešami SkvApD27,15. O štai šits laivūnas paleido laivą ir paliko ten juos BsMtI150.
ǁ paridenti: Tai aš paleisiu žiedelį, kad jis nubėgt vieškelin (d.) Smn.
ǁ duoti išnešioti (vėjui): Paleidė an vėjo visą druską ir duoną BsPII301. Oi, aš ją (gegulę) pagausiu, … raibas plūksnas paleisiu KrvD146.
^ Paleisk plūksną ant vėjo – jau nesugaudysi Ml.
ǁ duoti eiti per rankas: Ryto seniūnas vėl krivūlę paleis rš. Godžiai kiekvienas stveria per rankas paleistą laiškelį rš.
3. tr. nustatyti veiksmo eigą, veiksmo pobūdį: Paléisk miltus stambiai Lnk. Paléiskie kiek storiau (kiek storesniu sluoksniu šiaudus stogui) OG391. Povilas manė, kad Jurgis iškrito, ir dar smarkiau paleido į kalną traukinį, norėdamas jį lygioj vietoj sustabdyti rš. Padrąsintas tos minties, šoko ant arklio ir, paleidęs kiek tik gali, per kelias minutes prijojo prie uolos J.Balč. Arklius paléidė visakertos (visų smarkumu) Jnšk.
| Motoras paleida šimto kilometrų greitį Ggr.
4. refl. pradėti eiti, bėgti, plaukti, keliauti: Šarūnas iš tolo atpažino brolį ir, pliaukšėdamas botagu, pasileido priešais J.Avyž. Darbininkai jau pasileido numie eiti Lkv. Mergaitės, pamačiusios ir supratusios, kas atsitiko, sukliko ir pasileido sodybų link rš. Kai autobusas, išvažiuodamas iš miestelio, ūždamas pasileido į kalną, rytuose jau liepsnojo aušros gaisras rš. Pasléido svietan ieškot darbo (ps.) Vrn. Ant žirgo užsėdau, į svietą pasléidau Čb. Pasileidžiu nuo krašto R4. Ašiai nueisiu tai ežerelin ir pasleisiu aukso žuvele TDrIV30(Prng). Varnas porą kartų bandė pakilti, pasileisti kur nors į kaimą P.Cvir. Tuomet iš naujo pasileidau kelionėn rš.
| Joja joja, jie pasiléidė (pasuko) pagal marę, i da joja Šln.
| Pasileido ant vargelio kaip gegelė ant sparnų JV865.
5. refl. imti smarkiai judėti (bėgti, čiuožti, plūsti, srūti ir t. t.): Ka pasiléidau nu pakalnės, nosį nusibalnojau Krš. Kad pasléidė nuo kalno, tai tik kojos pamirgėjo Švnč. Ir dabar, sugriebusios laisvą valandėlę, jos dažnai pasileidžia [su slidėmis] per laukus rš. Jis numetė šakę ir kaip katinas pasileido aukštyn kopėčiomis J.Avyž. Nejausdamas po savimi žemės, aš pasileidau į mokyklą rš. Kad pasiléidėm ant obelis! Slm. Jiems beeinant, karalaitė pasivertė į žvaigždę, pasileido į padanges MPs. Sėdęs ant arklio, kibaldom pasileido vieškeliu P.Cvir. Sušlamštė vėjas, pasileido laukais rš. Iš po pusnyno pasileido grioviu vanduo Žem.
| Pasileido kraujas pro burną Šts.
6. intr. (su bendratimi) imti, pradėti smarkiai ką daryti: Ėmiau ir paléidau verkt Lp. Kaip paleidau čiaudėti! Šts. Kad paléis erdėti tie kailiniai! Šts. Pasidarė Jonukui blogai ant širdies, ir paleido vargšas vemti rš. Padėjau ant žemės [vaiką], kaip paléido šaukti Plt. Pilnas dangus vandens, tik reikia paléist lyt Skr. Kai paléido pernai lyt, bobos iki pilvo brido, kol linus nurovė Skr.
| Kad jis paléido [smarkiai dainuoti], tai kaip iš devynių klumbokų Skr.
| refl.: Cinoko taip pat visa šeimyna pasileido bėgti Žem. Visa jaunuomenė pasileido šokti su nauja aitra V.Piet. Neretai pasitaiko, kad kuri individualinio poeto daina pasileidžia po liaudį vaikščiot B.Sruog. Tėvus išlaidojęs, pasileido gerti, naktimis karstytis Skd. Tada pasileido apie tą dalyką kalbėt ir kalbėjo iki vėlybos nakties Mš. O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasiléidot! K.Donel. Kai jis pradėjo pasakoti, kad pasileido visi juoktis! Jrb.
7. refl. palinkti, pakrypti, atsiduoti: Ant visų šelmystų jau visai pasiléido K.Donel. Pats ant tingėjimo ir nedorybės pasileida S.Dauk. Geiduliams pasiduoti, į geidulius pasiléisti KII39. Patys būtinai pasileido ant visų piktų darbų I. Į amžiną tinginį pavirtai, pasileidęs ant miego Žem. Į pasileidimą pasiduoti, į bjaurybę pasiléisti KII9. Pasileido į girtuoklystę ir kekšystę CII523. Pasileidęs yra ant visokių prakeikimų brš. Patys ant visokių piktybių pasileisdami SPI363.
ǁ pasiryžti: Aš in to pasléidęs: kap bus, tep bus – šoksiu vandenin Prng.
8. refl. remtis kuo, pasikliauti: Pasileidžiu ant ko R63. Ant manęs vieno negalit pasileisti rš.
VII. padaryti, kad kas eitų žemyn, žemėtų.
1. tr. padaryti, kad kas nuslinktų, būtų žemiau; nuleisti: Paleidžiau žagrę lig ienelėm, nu jau dabar tai giliai išarsiu Ad. Tiltas paleidžiams R133.
| Paleidžiu rankas R328. Eina kalakutas, sparną paleidęs LTR(Grz). Paleidai šakytėles lig žemelei, parėmei augmenėliu dangelį (d.) Kp.
ǁ refl. tr., intr. atpalaiduoti, kad pailgėtų (pasikaišytas, pakeltas drabužis): Pasileisk sijoną – visas pryšakis plikas Šts. Sijonas pasileido (išsitraukė) – velkasi žeme Jnšk.
2. refl. nutūpti: [Sakalas] pasileidė leidė an medelio LTR(Dkšt). I nuskridęs pasileiskie, pasileidęs apsdairykie LTR(Tvr).
3. tr. nukirsti, nuleisti (medį): Vakar vieną drebulę paléidom Erž.
4. tr. duoti nusiristi, nuriedėti į pakalnę: Paleistas pakalniui kamuolys ritasi į bedugnę I.Simon. Paėmusi ratą lapė įkišo varną ir paleido nuo kalno rš.
5. tr. padaryti atvėpusį, nukarusį: Jis lumso, lūpą paleidęs J.Jabl. Veizėk, lūpą paleidęs, nieko nepelnysi Nt. Ji suraukė kaktą, paleido lūpą, ir per skruostus skubiai nubėgo dvi ašaros I.Simon. Vaikščio[ja] kaip kalakutas, brantą paleidęs (su didyste) Šts. Eina gurklį paleidęs Srd. Karvė tešmenį paléido – greit ves (turės) Varn. Žukaltas (uždarytas) paršas greit paléidžia pilvą Rod. Pautinga višta – višta, kuri dėtis paléidusi KII122. Neša skersas, snarglį paleidęs malkas iš girios Skr.
VIII. mesti, mušti.
1. tr., intr. mesti, sviesti: Paleidžiau akmenį zimblio (kad zimbtų, bimbtų), tai kad zimbė Ds. Kad paléido akmenį, tas net urgzdamas lekia Up. Kad paléidė akmeniu, tai tiesiai languos Trgn. Kad paleisiu šituo samčiu į kaktą, tai neatsišnekėsi Mrj. Pamatęs, kad jau tas žvirblis an lango tupi, paleido lazda, langą išmušė Brt. Iš obuolio (obuoliu) paleido į pakojas Krš. Obuolėliais svaidžiau, žiedeliu paléidžiau VoL398. Aš paėmiau kočėlą ir paleidžiau tam katiniu[i] Azr.
^ Paleidęs akmenį iš rankos, nesuturėsi NžR.
iš paleistos adv. paleistinai, leiste (?): Leido iš paleistos su akmeniu Ggr.
2. tr. iššauti: Paleidęs keletą šūvių tą naktį, Petras jautėsi didvyris rš. Brolis paleido šūvį, bet lapė nekrito S.Nėr. Naktį ugnį vieną paleido iš brauninko ans Dr. Vieni pasakojo, kad jį nušovęs žandaras, o kiti, jog paskutinę kulką paleidęs sau pats rš. Ir paleido į stimpantį žvėrį savo strėlą rš. Kada strėlas paleidžia CI5. Lavoną beįžegnojant tapė pėstininkų garbės salvė paleista LC1885,25.
^ Kai Dievas daleis, tai ir iš lazdos paleis LTR(Mrj).
| refl.: Pasileido [šūvis] netyčia rš.
◊ ant aparė̃lės paléisti juok. neduoti per išpažintį išrišimo: Kunigelis kartais ir davatką paleida ant aparelės Šts.
ant ilgų̃jų paléisti pravirkti: O Viliukas, pastebėjęs, kad mamaitė verkia ir Barbė verkia, taip pat paleido ant ilgųjų I.Simon.
ant svi̇́eto paléisti duoti gyvybę, pagimdyti: Kam mane tėvas ant svieto paleido?! Gs. Penkias pačias amžinatilsin palydėjau ir paleidau svietan trisdešimt šešis vaikus rš.
ant vė́jo paléisti nekreipti dėmesio į ką, nebranginti, niekais nuleisti: Žodį girdėtą, o neišmanytą drin tinginio savo ant vė́jo paléidžia DP212.
bal̃są paléisti
1. garsiai rėkti, šaukti, barti: Savo bal̃są kad palei̇̃s, tai kažno kur girdėt Klvr. Rėkia kaip jautis, balsą paleidęs, o nieko nedaro Rz. Džiugys bal̃są ka paléida, Karpėnūse girdėti Vgr.
2. imti garsiai verkti: Atsibudo mažasis lopšyje, ir tas paleido savo balsą Žem.
birbỹnę paléisti imti garsiai verkti: Bobos kad paléido birbynès – baisus daiktas! Jnšk.
bùrną paléisti
1. negražiai kalbėti: Paléidęs bùrną, baisu klausyt Gs. Burna paleista valioj, savo šnekà nestoja nė senos mergos Jnšk.
2. plūsti, keikti: Gal iš rūstybės ant artimo burną paleidai? brš. Paléido bùrną an ano tik pamačiusi Krš.
dū̃dą (dūdàs) paléisti imti garsiai verkti: Dūdą paleido Grž. Kroklys bestija, biškelį kas, tujau dūdas ir paleida Krš.
dū́mais paléisti
1. prarūkyti: Kas iš tų rūkorių – viską dūmais paleidžia! Srv. Pusę uždarbio dū́mais paléidi Krž.
2. sudeginti (trobesius): Savo susiedo ežias tol perardinėjo, kol tas jį dū́mais paléido Krok. Tai jau paleidei dūmais pirtelę? LTR(Dkk).
el̃geta (el̃getomis) paléisti atimti ar sunaikinti turtą: Užvaldė jų turtą ir paleido elgetomis jų šeimas su mažais vaikais rš. Mano turtas išvaržytas, o aš pats elgeta paleistas rš. Jie ir tavo žemę varžė, rengės elgetom paleist V.Mozūr.
gamari̇̀nę paléidus smarkiai (šaukti, verkti): Vilius paleido gerklę juoktis I.Simon. Gamarines paleidę rėkauja, armonikas liurlina Žem.
gamari̇̀nę paléisti plūsti, keikti: Kad paléido gamari̇̀nę, baugu klausytis Užv.
gamari̇̀nę pasiléisti liežuvauti: Tos bobos gamarinès pasiléid i duodas Krš.
gérklę paléisti
1. imti garsiai verkti: Vos tik prikišau pirštą, ir paléido vaikas ger̃klę Vvr.
2. imti garsiai rėkti: Aš kap užsikeliu, kap paléidžiu gérklę, tai iki gult Lzd. Kad paleido ana ger̃klę – tenkinaus pro duris išnėręs Vkš. Ka paléido gérklę, neit laukai skamba Vlkv. Visi paleido savo gerkles, pritardami tai dainai Ašb. Paléidus gérklę, tik šaukt težino Jrb.
gérklę pa(si)léidus smarkiai (šaukti, verkti): Pats nieko neišmano, o gerklę paleidęs rėkia Pc. Vaikas išsigando ir ėmė verkti, iš karto tylomis, o paskui visą gerklę paleidęs J.Balč. Kad šauka, kad šauka ger̃klę pasiléidusi Ll.
į dárbą paléisti imti veikti (kuo): Janis paleidžia į darbą ilgą botagą (ima mušti botagu) rš. Reik paleisti kojas į darbą (bėgti) Dr.
į laukùs paléisti nevaldyti: Kad paleidi į laukus savo piktus pageidimus, tuokart stojies nevalnyke savo piktų pageidimų brš.
į visùs kẽturis vė́jus paléisti išvaryti: Išveskite ją ir paleiskite į visus keturis vėjus rš.
iš akių̃ paléisti atitraukti dėmesį, neprižiūrėti: Tik paleisk juos iš akių, tuoj visko prasimanys rš. Arklių negalima paléisti iš akių̃ – tuoj sueis į javus Jnš.
iš akių̃ nepaléisti
1. akis įspyrus, į ką žiūrėti: Jie nepaleido iš akių nė vieno Petro judesio rš. Aš takučio iš akių nepaleisiu rš. Duris trenkdama, ji įeina į virtuvę ir nebepaleidžia Barbės iš akių I.Simon.
2. domėtis, nuolatos stebėti: Tik vienas Balsių Petras štai jau treti metai nepaleidžia Katrytės iš akių V.Myk-Put.
iš pasáulio paléisti užmušti: Paléidė iš pasáulio Upt.
iš pėdõs nepaléisti visą laiką kartu būti, laikyti prie savęs: Kur neženysis anuodu, ka ana nė iš pėdõs nepaléido Krtn. Nepaleidžia nei iš pėdos vaiko, o galėtų bėgt paskui Jrb. Ans muni nepaléida nė iš pėdõs Kl.
iš rañkų nepaléisti tvarkyti, valdyti: Kas bus, tas bus, bet žemės iš rankų nepaleisiu V.Mont. Kol painu, nepaléisu samčio (neperduosiu šeimininkavimo) iš savo rañkų Krš.
jùką paléisti sumušti nosį iki kraujo: Tik lįsk – tuoj juką paleisiu! Všk.
juokai̇̃s pasiléisti imti smarkiai juoktis: Kva, kva, kva, – visi pasileido juokais Gs. Moteris čiuptelėjo barzdą, kitiems juokais pasileidžiant rš.
kakari̇̀nę paléisti imti garsiai šaukti: Kai paléidžia kakari̇̀nę, tai visi langai dreba Všk. Paleisk savo kakarinę – juk ji neperkama Asv.
káušą paléisti pradėti verkti: Kad kiek, ir paleidžia kaušą Slm.
kósurą paléisti imti garsiai šaukti: Kaimynas vaikščioja, kosurę paleidęs laukuos ant žmonių, namuos ant pačios Alvt.
liežùvį paléisti
1. negražiai kalbėti, plūsti: Kaip paléido liežùvį, ir pats nesižino, ką kalbąs Krš. Aje gi, neprabavok ją pakliudyt – kai paleis savo liežiuvį, nežinosi, katran šonan lėkt Ut. Teip paléidęs liežùvį ir vaikšto Jnšk. Neužkibink širšuonies – paléis dar liežùvį – nežinosi, kur sprukti Vkš. Paléidęs liežùvį ir loja kap koks lojynė Gs.
2. daug plepėti: An senatvės tos bobos paléida liežuvį Krš.
paléisti liežuviùs liežuvauti: Žmonės vėl paleido liežuvius V.Kudir. Sužinojo kaimo moterėlės, davatkos, zokoninkės ir paleido savo liežuvius A.Vien.
pasiléisti liežùvį nepadoriai kalbėti: Patauzija senovės papratimu, liežùvį pasiléidęs Pvn.
lū́pą pasiléisti verkšlenti: Kas vaikuo, ko ans lūpą paleido? Pln.
mielès paléisti viduriams sugesti: Mieles paleido Grž.
mùziką paléisti pravirkti: Ko čia paléidai mùziką kaip mažas vaikas?! Jnš.
nãsrą (nasrùs) paléisti imti garsiai šaukti: Kad paléido nãsrą ant visų laukų! Alk. Paléidė nasrùs ant viso lauko Ėr.
nãtą paléisti išeiti iš ritmo, sutrikti: Nū tėvo nabaštiko gavau į kuprą – paléidau nãtą bekulant [spragilais] Jdr.
nei̇̃ pakártas, nei̇̃ paléistas Vj sakoma, pakliuvus į neaiškią padėtį.
nórus paléisti labai ko įsigeisti: Paléido nórus, tai dabar ir reiks Alk.
pelenai̇̃s (plė́nimis) paléisti sudeginti (trobesius): Paleisti pelenais rš. Plėnimis paléido gyvenimą, ir gana Jrb.
rankàs paléisti liautis dirbus: Kai tik vyras rankàs paléido, nieko nebliko Skr.
raudóną gai̇̃dį paléisti ant stógo uždegti (trobesius): Paléisu raudóną gai̇̃dį an stógo, jei Palionikei ūkį užrašysi Krš.
snùkį paléisti liežuvauti: Paléidęs snùkį, ir loja kaip koks lojynė Gs. Jo snukis paleistas kai sena vyža Ss.
striūnàs paléisti pravirkti: Jau tas ir vėl paléidė striūnàs Krs.
su dū́mais paléisti sudeginti (namus): Pakišo po jo stogo ugnį ir paleido su dūmais ne tik namus tėvo, bet ir keleto susiedų V.Kudir.
ši̇̀rdį paléisti užpykti, užširsti: Ši̇̀rdį paléidžia, užpyksta, ir daryk ką nori Klvr.
ubagai̇̃s paléisti atimti turtą: Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs J.Bil.
ùgnį paléisti imti šaudyti: Paléido ùgnį i nuginė [priešus] Vn.
ū̃mą paléisti nusiminti: Ūmą paleidžiu, nusimenu CII92.
už niẽką paléisti išeikvoti, iššvaistyti: Paleido už nieką pinigus rš.
vargonùs paléisti imti garsiai verkti: Paleido vargonus ir bliauna kaip veršis Jnš.
vė́jais paléisti išeikvoti, iššvaistyti: Jis pusę algos paleido vėjais rš.
papaléisti (dial.) žr. paleisti I 6: Mažgi anksčiau ateis [iš armijos], kitus gi papaléidė Str.
parléisti
1. tr. duoti parvykti namo (iš mokyklos, darbo, tarnybos…): Neparléida ne numie vaiko Krš. Parléido visus, kur buvo išvežę Krš. Saimą (seimą) namon parleisti KII5. Atostogų jį parleido tik tris savaites J.Jabl. Saulelė raudona, vakaras netoli. Parleisk mane, močiute, su saule namolio LTR(Krč).
2. tr. pakeisti, pavaduoti dirbantį, kol šis pareis namo ir grįš: Jonuk, nueik piemenį parléisti pietų Žvr. Vieną kartą atėjo durnasis savo brolį pietų parleist BsPIII110.
3. tr. parlydėti: Parléidęs namolio, svirne paguldysiu, lig saulės tekant panelę migdysiu LTR(Grž).
4. tr. liepti nuvykti ten, kur buvo, iš kur išvyko, parsiųsti (žmogų): [Išjojęs] parleido tarnelį – ką mergelė veikia? JD648. Susikalbėjo jie, parleido vieną darbininką pasakyti ponui, kad Martynas neduoda malkų rš.
5. tr. parsiųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Sakyk, kame buvęs, kodėl laiško neparleidai? LzP. Ei, parleidž, parleidžia mūsų brolužėlis tris margas gromatėles JD78. Broliai parléido atsisakymą nu gyvenimo Pln. Seniau dėdė da ir pinigų parléisdavo, o dabar nė laiško neatrašo Vrb.
| prk.: Parleida ant tavęs nelaimes, atema vaikus, parleida negerus metus P.
| refl. tr.: „Tilžės Ceitunga“ parsileidžia kas diena su telegrafu naujausias svietiškosios valdžios žinias Kel1881,75.
6. intr. greitai pareiti, parbėgti, parkeliauti; parlėkti: Išejo vaikelis ir besiveizant parléido iš miesto Vvr. Vis tik greit parléidai Kal.
| refl.: Kaimynas iš turgaus jau parsiléidė Lg. Išgirdęs tėvą sergant, tuojau parsiléido namo Jrb. Parléidusi numie juodai mėlena Kal. Kelios valtės parsiléido iš marių su pūsle StngŽ66. Trys prūsai Nemunu iš aukšto parsiléido Lp. Aš veizu, iš kur tas autobusas parsiléida Prk.
7. refl. atsigulti: Parsiléiskim, vyrai, ant pievutės pasilsėt Jrb. Parsiléido ant kranto ir geria vandenį Skr. Eik parsiléisk kokias dvi valandas į lovą Trg. Parsileidęs savo patale, išleido savo dvasią LC1886,42.
pérleisti
I. atiduoti, aplenkti ką, nepadaryti ko.
1. tr. atiduoti kitam, perduoti kitam naudotis, užleisti: Savo lovą aš perleidau senelei rš. Jei jums dabar nereik [mašinos], párleiskiat mums Pgr. Ir man kokią kamarėlę perleisi LzP. Jis galia parleisti savo skolą kitam J. Pradėjo prašyt, kad tą radinį jam perleistų LTR(Dkk). Perleidžiu kam ką, duomi ant noro kam SD45. Perleidau savo ūkį sūnui Vv. Būk žmogus, párleisk munie tas kelias lentikes Pj. Vely parleisčiau ūbą laukužį, ne kad jauną mergužę JV454. Atgyvenančios klasės neperleidžia savo viešpatavimo be kovos sp.
2. tr. parduoti: Kainos forma numato, kad prekės perleidžiamos už pinigus ir kad toks perleidimas yra būtinas rš. Jis man tas malkeles popigiai pérleido Jnšk. Kad geras žmogus pasisuktų, bėroką galėtum ir visai nebrangiai pérleisti Srv.
3. tr. praleisti, padaryti pertrūkį: Anas kožnądien ateina in mane, retai kada pérleidžia dieną Šr. Vienoj dienoj sudeda [višta kiaušinį], ė tris pérleidžia Dglš. Da perléidžiau vieną dainelę (pamiršau padainuoti) Ps.
| Pérleido čėsą (laiku nepadavė prašymo) Lp.
| refl.: Šita tik po pirmam teliukui pérsileidė (pertraukė, praleido metus nesiveršiavus) Ds.
4. refl. paliauti: Prieš pačias Velykas, kai kiaušinių reikia, tai vištos dėt pérsleidė Ml.
5. intr. dovanoti kaltę, atleisti: Parleisk, dovinok neišmintingam žmogui P. Kartais ir aš apei kitus pakalbu, ko čia stebėties, kad ir kiti man neparleida M.Valanč. Jei nenorėjo kas iš puikybės kitam parleisti brš.
II. patirti, praleisti.
1. tr. išbūti, pragyventi, praleisti (kurį laiką): Párleidom vestuves Šts. Sveikas, šventes pérleidęs ir naujus metus pradėjęs A.Baran. Tam susidėjo gyvenimas nuo pat jaunų dienų, kurį kiekvienas kitaip perleido LzP. Perleidau metų apie šimtą kokį (d.) Nm. Džiaugsis, vakarui atejus, dieną gerai parleidęs M.Valanč. Man taipgi rūpi, kaip čia vienas perleidi laiką Žem. Gražiai savo jaunystę parleidė Sz. Niekam nerūpi, kaip jis perleis šaltąją žiemelę J.Jabl. Sunkiai šaltymetį parleida bitės IM1852,30. Mažne pusę gyvatos … miegodamas perleidai DP580.
ǁ refl. praeiti (laikui): Persileis savaitė, ir vėl yr tas pats Ds.
ǁ patirti gyvenant, išgyventi, perkęsti: Visokių madų reikėjo perleisti Ėr. Kai visokių vaistų reikia párleist, tai ilgas gydymas Skr. Aš visko párleidau: i sargyt, i maryt Jrb. Du karu esu párleidęs, užtenka Dov. Visko žmonės pérleidžia šiame pasauly: ir linksmumo, ir liūdnumo Slv. Aš daug skaudžios nepalaimos esu pérleidęs KII153. Visokių reikia perleisti metų – gerų ir blogų Ėr. Kad tei[p] párleistų, kai aš, kitas būtų jau kvailas (būtų iš proto išėjęs) Skr. Esu párleidęs visokius laikus savo amžiuo[je] Dr. Dabar suslaukei dienelės, perleidei visas kalbeles LTR(Kp). Buvo tai Genaveitė, kuri, savo sunkią ligą parleidusi, ilsėjosi silpna ir nuvarginta I.
| refl.: Visokių tų išgąsčių párleidos Užv.
2. tr. priimti praeinantį, pravažiuojantį: Kai senyboj, tai buvo ir [kalėdojantys] kunigai pérleist rūpestis Prng.
ǁ palaukti, žiūrint, kol kas praeina, pravažiuoja: Traukinį pérleidėm (bežiūrinėdami į keleivius prabuvome stotyje, kol stovėjo traukinys) – niekur nėra [laukiamo žmogaus] Str. Kol veselnykus perleidėm, ir sutemo Vb.
3. tr. turėti, laikyti kurį laiką (ppr. apie daugelį tos pat rūšies laikinų, nuolat keičiamų objektų): Esam daug párleidę ringinių vištų ir kitokių Šts. Parleida gaspadoriai daug mergių, vis neįtinkančios Šts. Esu daug piningų pérleidusi Pgg.
| Kiek tas kambarėlis yra žmonių perleidęs! Pn. Aš laikau save teisingu žmogum, bet, tiesą pasakius, esu perleidęs daug amatų J.Balč.
4. tr. persiuntinėti (laiškais): Visus kraštus parleidau su gromatoms – nėr pačios, ir gana Šts.
III. duoti pereiti per ką.
1. tr. duoti pereiti, pervaryti per ką (per mašiną, įrankį…): Dobilus tik pérleido per mašiną Jnš. Iš ausies [grūdus] perleisim dar kartą per arpą Pg. Avižines kruopas perleisk per mėsinę mašinėlę, ir bus miltų Ob. Oi, koki rupūs miltai, ėmęs dar pérleisk Rdm. Rugių duonai taip neperleisi (nepermalsi), kaip kad kiaulėm avižas Vad. Jei tyrė išeis ne visai vienoda, tad perleisti ją per sietą rš. Sakiau, nū sėmenis perleisiu per maišus, tai vis gal ne tiek varpučių bus Pls. Sėmenis tai vis tiek pérleisiu an vėjo Lš. Perleisk grūdus per vėją, tai bus čystesni Arm. Bruknes par stalą párleidom (riedančias perrinkome), gal virti Vkš. Kietą dalgį kalvis parleida par ugnį, ir paminkštė[ja] dalgis Šts. Perleisiu skaras per vandenį (perplausiu, perskalausiu) ir eisiu bulbų sodint Arm.
| Visą skinstalą [inkstai] par save párleida Krš. Perleidžiu vyną (išvalau mieles, drumzles) SD211.
^ Sutarėme, kad mes, matematikai ir fizikai, projektuosime mūsų specialybių terminus, ir po to Jablonskis perleis juos pro kalbos rėtį (kalbiškai apdoros) Z.Žem.
ǁ šiaip taip, paviršutiniškai ką padaryti, apdoroti: Žuvis tik pérleido per dūmus (šiek tiek parūkė) Jnš. Skalbinius tik pérleido prosu (šiek tiek palygino), ir gerai Jnš. Plaukus tik pérleido žirklėm (skubiai apkirpo) Jnš. Lentą tik pérleido oblium (šiek tiek paobliavo) Jnš. Dirvą reikia tik pérleisti akėčiom (šiek tiek paakėti) Jnš. Pérleisk truputį gryčią (truputį perkurk), bo labai šalta Kp. Truputį pečių perleidžiau malkelėm Pn. Tuoj išblokšim, dabar saulutė yra, truputį perleisim (kiek padžiovinsime saulėje) Vad.
2. tr. duoti susigerti, praleisti (vandenį): Sausa žemė parleida lytų Šts.
IV. duoti sutikimą kam ką daryti.
1. tr. SD298 leisti pereiti, pervažiuoti per ką nors: [Žmogus] meldė, kad jis jį per tiltą perleistų BsPI73.
2. intr. psn. duoti sutikimą, nedrausti kam ką daryti: Perleidžiu, paveliju, valią duomi R417. Ginu kam ko, neperleidžiu SD175. Kai Dievas perleido …, velns … nuėjo Jobo gundinti Mž433. Nieko nedraus, bet viso, ko norės daryt, perleis SPI71. Perleisk man rinkti paskun pjovėjus CII475. Neperleistų į namus savo įsiveržti VlnE134-135.
ǁ psn. duoti teisę, nevaržyti nuostatais: Įstatymai tai nepavelija, nepérleidžia KII378. Tvardome … sąnarius, idant nelytėtųs neperleidžiamų daiktų DP568. Kurie netik …, netur būti … top sakramentopi perleisti Mž28.
ǁ KI527 psn. nesukliudyti, nesutrukdyti: Perleiskite abejiems augt drauge iki pjūties BtMt13,30. Neperleidž iš savęs juoką daryti Vln39.
| Liuosybė nuog visokių afektų, kurie neperleidžia šviesiai tiesos regėt SPI15.
ǁ tr. duoti teisę pereiti iš žemesnės į aukštesnę pakopą: Nepárleido į penktą klasę, paliko antrus metus Krš.
3. tr., intr. psn. sudaryti sąlygas kam ką veikti, įgalinti ką daryti: Nū jam miegot perleiskiam Mž414. Dirbk, kiek tavo syla pérleidžia KII190. Tėtiška širdis neperleidžia CI396. Kačeig jūs ir visada rūpinote, bet čėsai jums tai neperleido Bb1PvP4,10.
4. suteikti, duoti; skirti, lemti: Teip regias nu pačių dievų bu[v]o parleista S.Dauk. Párleisiu ant numų Helio tokį negerą, kurio nėkas negalės girdėti S.Stan. Sunkias ligas tu perleidęs esi Mž438. Vainas pats perleidi ir vedi pagal valios tavo MKr40. Perleido tada … didį miegą ant Adomo Vln50. Teisiai ant jų perleidė tą iškorojimą DP412.
V. padaryti, kad kas eitų žemyn, ilgyn, pervirš.
1. tr. nuleisti žemyn, nutraukti, nuimti: Žėglius (bures) perleisti N.
2. refl. įvykti savaiminiam abortui: Karvė išsimeta, boba pársileida Krš. Kėlė sunkiai ir pérsileidė Ds. Vaikščiodama jau antrą mėnesį pérsileidau Vrb. Moters girtuoklės tankiai persileidžia arba tampa visai bevaisėmis V.Kudir. Motriška pársileidus J.
3. refl. tr., intr. persisverti, persimesti: Visą sa[vo] gėrybę prašveitė, išpardav[ė] ir išej[o], maišelį per pečius pérsileidęs, per žmones Rod.
4. refl. atsigulti: Kol aš susiūsiu, gali ant lovos pársileisti Šv.
5. tr. pailginti, patraukti (įšautį): Ratus ilgai párleisk i sukrausi daug rąstų Ggr. Párleistais ratais gyvoliuo lengviau traukti Ggr.
VI. permesti, perkelti, perpliekti.
1. tr. permesti: Pagalį pérleisti per tvorą DŽ. Leisk, ar perleisi akmeną par upę? Ėr.
2. tr. perverti, persmeigti: Párleisk su šriūbu, būs stipriau Dr.
3. tr. perkelti, perirti į kitą (upės) pusę: Gal perleistumėte per Lėvenį? Paį.
| refl.: Su luge persileidė an kitą pusę Ps.
4. tr. uždrožti, užrėžti, perpliekti: Prisivijo ir parleidė kelis kartus par nugarą Rm. Kai pérleisiu virveliniu, tai tuoj nustosi murmėt Dbk. Jis toks neklaužada už tai, kad jam niekada tėvas neperleidžia Vad.
5. nubausti: Tu jau raišas, Dievo perleistas Ml. Taip Dievas perleido tėvą, per daug savo vaikams pataikaujantį I. Dieve, neperleisk, Dieve, apsaugok! B.
VII. padaryti skystesnį; perpilti.
1. tr. SD298 sulydyti.
2. tr. tekinant per viršų perpilti: Leidau ir párleidau alų bepyliodama Šts.
◊ akimi̇̀s pérleisti peržvelgti: Praeinant Petronelei, nuo kojų ligi galvos perleidęs ją akimis Žem. Akimis perleidęs gretimus staliukus, [leitenantas] priėjo tiesiai prie Aldonos rš. Toks jau jo notūras – kožną pérleidžia akim̃ Mlt.
per danti̇̀s pérleisti apkalbėti: Jau katrą pérleis per savo danti̇̀s, tas jau šventas išeis Ut.
per gérklę (kãklą) pérleisti
1. N pragerti: Perleido viską per savo gerklelę rš. Ką turėjo, tą praleido – i par ger̃klę párleido Plt.
2. suvalgyti: Kiek gaidžių, vištų viščiukų, kiaušinių, kiek sviesto vokietis perleido per savo gerklę! P.Cvir.
per pil̃vą (vi̇̀durius) pérleisti suvalgyti: Viena diena karvę párleido par pil̃vą Šv. Prūsai, daugiaus vaisių per vidurius perleisdami, sveikesni už mus rš.
per rankàs pérleisti
1. Užp įsigyti ir vėl išleisti: Jau dėlto daug pérleidžiau per savo rankàs gyvulių, nu tokio da neturėjau Ktk. Duok tu man šiandiej, kiek aš per savo rankas perleidžiau, tai būč bagočius Ktk.
2. patikrinti: Kožną nėkelį párleidu par rankàs Skdv.
pro aki̇̀s ir gálvą pérleisti patirti, pergyventi: Perleidžiau pro savo akis ir galvą visa ko Antš.
praléisti
I. duoti praeiti; aplenkti, prarasti.
1. tr. SD326 duoti kitam praeiti pirma ar pro šalį: Bet ji praleido Ilžę pirma, o pati vis per keletą žingsnių ėjo paskui I.Simon. Praleisk, neša viedrą vandenio! Arm. Praleisk pro šalį, kas eina J.
| refl. tr.: Mokyti kai eina, tai vis vienas kitą prasileisdami Ds.
2. tr. priimti praeinantį, pravažiuojantį: Man vis rūpi, kaip tuos ekskursantus reikės praleisti rš.
ǁ sustojus žiūrėti į praeinančius, pravažiuojančius: Praleidau būrį [žmonių], eitu toliau Plng. Eiseną praleidom ir parejom numo Vkš.
| Jau daug vandens praleidau į Baltjūres (tiltas pasakoja) V.Kudir.
3. tr. Rod, Aps, Stlm palydėti: Praléisk svečią nors iki pro šunį Vrb. Kaziukas mane iki pat namų praleido Žž. Praléisiu svečią i grįšiu Ad. Praléisk namo Lp.
ǁ daryti ką įkandin einančio: Praléisk (apmėtyk) tu jį akmenais Arm.
ǁ VoK33, Lp, Šlčn palydėti mirusį.
4. intr. skubiai pravažiuoti: Ka praleido su dviračiu pro šalį kaip vė[ja]s Vvr.
5. tr. išbūti, pragyventi kurį laiką: Aš visą savo amžių praleidau pas tėvelį I.Simon. Jau pusę žiemos praleidom Šts. Su savo pačia seniaus linksmiai dienas praléidė BM89. Aš praléidau tiek metų, žinau, kaip pirma buvo Krm. Vasarą jis daugiausia laiko praleisdavo sode ir prie bičių rš. Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! Mair.
| Mano tėtis be krienų šventės nepraléisdavo Skr. Aš vakarienę dažnai praleidžiu ar su pienu, ar su kuo Skr.
| Šešerius metus praleidus, Siernauskis norėjo užimti gabalą žemės M.Valanč.
^ Negal nusiliauti vargais: eisu į kiną – vis valandelė praleistóji Šts.
ǁ iškęsti, išgyventi, patirti gyvenant: Par savo gyvenimą žmogus daug daug turi visko praléisti Vvr. Visas didžiąsias bėdas jau praleido, Marelė nusiramino Žem. Visokių rūpesčių praléidęs Ėr. Kokių negerų laikų reikia praléist žmogui! Ėr. Kiek vargo reikė[jo] praléist, kol susitvarkėm Rd.
| refl. tr.: Kaip tą žiemą praléisis?! Krš.
6. tr. turėti kurį laiką (apie daugelį tos pat rūšies laikinų, nuolat keičiamų objektų): Jau, dėku Dievui, nemažai viršininkų praleidau, o tokio gero dar nebuvo rš.
| Mūsų teatrai kasmet pro savo sienas praleidžia šimtus tūkstančių ir milijonus žiūrovų rš.
7. tr., intr. aplenkti, padaryti pertrūkį: Dėl ko tu praléidei kelius lapus [skaitydamas]? Vb. Praleidai vieną siūlą, beskubydama vert in skietą Dkš. Sudurtinio tarinio jungtis gali būti praleidžiama rš. Gal šiandie pralei̇̃s neliję Ėr. Tėvas nė dienelės nepraleisdavo nesbaręs Ut. Dieną praleisdama kepa duoną J. Šuva nieko nepraleidžia nelojęs J.Balč. Vieną dieną praléidova garlaivį (nenuėjome pasitikti), o antrą dieną nesulaukėva Skr.
| refl. tr., intr.: Drugys jį krečia, vis dieną prasiléisdamas KII251. Būtų gerai, kad metai neprasilei̇̃stų [einant mokslą] Ėr.
ǁ nelankyti, nedalyvauti: Retą kiną praléidu Krš. Tu pamanink: juk aš esu nusenęs, o nenoru darbo praléisti – juk sėjos laikas yr Štk.
ǁ duoti praeiti (laikui): Eičiau į darbą, kad ne lytus: dabar sėdžiu, laukiu, laiką praléidžiu Skr. Ir su mezgimu daug laiko praléidi Srd. Aš praléidau penkias dienas po termino BŽ452. Šienelis buvo sausas, tik praléidžiau laiką (pavėlavau) Švnč.
8. intr. nebausti, dovanoti, atleisti: Kas kadai girdėjo apie tokį tėvą, … idant latrui ir priesakiui savam praléistų DP242. Pergalėtojas Izraelyj nepraleis nusidėjusiam SPI10.
ǁ (l. przepuścić komu) SD54 pagailėti, išsaugoti, neduoti patirti (sunkumų, kančių): Sūnui savo nepraleido, bet už mus visus išdavė Mž449. Jei … tikram savam sūnui nepraleidė, kaipog mumus nemeilingiemus praleis? DP192. Ne vienam liežuvis piktas nepraleidžia, ant visų užpuola SPII77.
9. tr. prarasti, išeikvoti, išleisti: Argi praléistą sveikatą indės?! Rdm. Praléido savo vietelę Šts. Praléisi viską kaip matai – i esi biednas Pln. Praléido (pragėrė) namus Dkš. Ta mažoji piningą leida, o didžioji jau nepraléis, tūrės suspaudusi Krš.
| refl.: Piningai prasiléisias, i nė čimodano, i nė piningų Krš. Daugiau turi, daugiau ir prasiléidžia Sdk.
10. tr. parduoti: Mažu pralei̇̃s gyvulius Lp.
| refl. tr.: Prasléidžiu (pardavinėju) skareles, kai bulbų nebėr Mrc.
11. tr. duoti praeiti per ką: Būdavo, praléidi per mašinaitę kokią kapą [rugių], jau i turi duonutei Gs.
II. sudaryti sąlygas kam nors tekėti, byrėti, skverbtis.
1. tr. pradėti tekinti: Praléidom naują bačkelę – gardesnio alaus Jnšk. Praléisk alaus verpelę J. Senas tėvas kaip ateis, trečią bačkelę praleis LTR(Vkš).
| refl. tr.: Ėmiau ir prasiléidžiau vieną bačką [vyno] Pc.
ǁ padaryti, kad tekėtų: Pavasarį praléidžia beržus arba klevus, ir bėga sula Skr. Tėvelis praléidė beržą [sulai] Ėr. Ar praléidot sulos? Rs. Daktaro praleistas kraujas bėga čirkšliais Šts. Padaryk man praleidžiamą kubilą Šts.
| refl. tr.: Reik iš beržo siulos prasiléist Pc.
ǁ sudaryti sąlygas nubėgti, nutekėti; nusausinti: Būtų praleidę vandenį, būtų rugiai buvę tokie pat, kaip mano Žem. Ežerą praléisti KI69.
2. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išbyrėti: Vilko grobai praleisti Šts. Galėj[o] karvei žarnas praléist Lp.
| Pelių tiek priviso, kad visus maišus su grūdais praleido Žsl.
3. tr. duoti išeiti šilumai, užšaldyti (krosnį): Tu, mergele, duonai pečiaus nepraléisk! Plt. Siuto siuto i pečių praléido – duona paliko žalia Lkv.
4. tr. duoti pereiti, persiskverbti, nesulaikyti: Langai nevarauni – šilumą praléida Vkš. Batai vandenį praléida Vkš.
5. refl. tr. pasirūpinti, kad išperėtų: Prasléidžiau truputį viščiokų, ir užteks Ds.
III. tr. padaryti laisvesnį, didesnės apimties, skystesnį.
1. pralaisvinti: Pėdo drūtgalį praléisk (atrišk) Ėr.
2. pailginti, paplatinti: Praléisk kiek ilgiau kairį viržį Paį. Ankštokos rankovės, duok, tegul kriaučius praléidžia Šk. Čia praléido (paplatino) platų kelią Arm.
3. atmiešti: Sūrą putrą reik praleisti, o tirštą praskiesti Kal. Praleisma pienu, ir būs veršputrė, pienu praleista Šts. Praleisto rūgšto pieno gausi ir vasarą, kad mažiau srėbtumi Šts.
4. skystinti, minkštinti: Rūdynų vanduo praleida vidurius Tl.
◊ ant vė́jo praléisti niekams išeikvoti: Paėmė algą ir teip praleido ant vėjo Ds.
negirdomi̇̀s praléisti nekreipti dėmesio: Nereikia negirdomis praleisti nė „mažmožių“ J.Jabl. Nepraleiskite negirdomis šito mūsų gamtininko balso Vaižg. Suprantama, kad mokslo pasaulis tokių sukakčių negirdomis praleisti negalėjo rš.
nuo sàvo galvų̃ praléisti nusikratyti: Jau praleidau neprietelius nuo savo galvų Ar.
per gérklę praléisti pravalgyti: Ėdūnai visą uždarbį praleisdavo per gerklę rš.
pro aki̇̀s praléisti nepastebėti: Kaip jie galėjo praleisti pro akis tokį šlamštą?! sp.
pro ausi̇̀s praléisti nekreipti dėmesio: Daug aštrių žodžių krisdavo skaudžiais akmenimis Anicetui į širdį, bet viską jis praleisdavo pro ausis, kartais nutylėdamas, o kartais paversdamas įžeidimą juokais J.Avyž.
pro gérklę praléisti pragerti: Kiek uždirba, tiek pro gerklę praleidžia Jnš.
pro pirštùs praléisti išeikvoti, išleisti: Pro pirštùs viską (turtą) praléido Krš.
pro šãlį praléisti
1. nekreipti dėmesio: Jis tuos žodžius pro šãlį praléido Btg.
2. neteisėtai parduoti, praspekuliuoti: Praléida torpių pro šãlį Krš.
tylomi̇̀s praléisti BŽ581 nekreipti dėmesio.
priléisti
I. duoti prisiartinti, duoti įeiti, duoti darytis.
1. tr. SD306 duoti prieiti, prisiartinti: Prasto žmogaus prie pono neprileisdavo Jnšk. Ne iš tolo munęs nepriléido pri vyro Vkš. Prileisk jį prie savęs J. Ne, ne, jis nebeprileisiąs prie savo arklių nė vieno kito I.Simon. Vaikus be eilės prileida Krš. Tuojaus buvo prileisti prie karaliaus BsMtI18. Prileisk veršį pri karvės B. Prigiléiskit, tikri tėveliai, savo dukrelę prie gimtųjų namelių (rd.) Jž. Negipriléiskit, sesytės mano, šito totorėlio an mano rūtų vainikėlį (rd.) Jž. Greičiaus prileidžia savęsp lopiniuotus, apdriskusius ir nuogus SPI45.
| Tu jo nepriléisk prie tų malkų, varyk iš paskutiniosios (neduok jam nupirkti per varžytynes) Jnšk. Prileisk ją tik prie [siuvamosios] mašinos – tuoj sugadins Jnšk. Ale tik priléisk tokią gaspadinę pri kuknės, tai po tam neturėsi kur viralo kišti Krš. Moteris nebuvo prileidžiama prie jokio atsakingo darbo valstybiniame aparate sp.
| prk.: Prileisk ausump tavo maldas tarno savo SGII29.
^ In roną priléidžiamas tasai žmogus lipsnus Prng. Kad tik an rankas gerai Dievas prileist (leistų pasinaudoti)! Trgn.
| refl. tr.: Ligonis nieko neprisileidžia Jnšk. Briedis neprisileidžia šunų prie savęs J.Jabl. Ir mirdamas uošvis žento neprisléidė an sau Ds. Dieną milžau, buvo sveika, o vakare nainu – neprisiléidžia, tešmuo sutinęs Jrb. Neprisileidžia kaip garnys baloj LTR(Zp). Tai laukinis žmogus, nė artyn neprisileidžia V.Kudir. Tokio žmogaus negal nė iš tolo prisiléisti Vkš. Kyšių neima, bet be dovanų neprisileidžia TŽV596. Prisileidę vokiečius visai arti, kariai atidengė smarkią automatų ugnį rš. Neprisileidant pačiai savą vyrą S.Dauk. Prisileido mergė vaikį, o dabar rėka Vkš. Neprileiskies kito nė vieno, nesa ir aš tiktai su tavim laikysiuos BBOz3,3.
ǁ duoti įeiti, priimti: Tu gali tiesiog ateit in mano dvarą ir būsi prileistas BsPIV209. Turėjo būt prileistas anosp draugybėsp žmonių MP76.
2. tr. suleisti kergtis: Karvę prie buliaus priléisti K. Šiandie vieną karvę prie jaučio prileidom Jnšk. Kamgi reikia avino – nag nuveši aveles uošvijon ir prileisi Ds. Prileido kumelę prie eržilo Krkl. Prie karališkųjų eržilų prileistinąsias kumeles prirašys LC1889,27.
| refl.: Ar karvė prisileido? Jnšk. Neprisileidžia nė kaip kumelė, kad ir ieško kumelių Jnšk.
3. tr. daug ko įleisti kur, daug ką priimti: Svieto aibės priléista [į tuos namus] J.Jabl(Žem). Kam tų visokių bernų į veselijas priléidot?! Jnšk.
| refl. tr.: Prisiléido pilną kluoną gyvulių ir goniojasi Jnšk. Prisiléido musų̃ pilną trobą, dabar ir ūža Krš. Lankos prileistos būs avinų, jaučių Šts.
ǁ refl. tr. prisiimti gyventi (nuomininkų): Į butą prisileido nuomininkų rš.
^ Prisleisi svetimų, pats eisi iš namų Vlk.
ǁ priveisti: Utėlių prileido patalus tuos Vlkv. Mažų žuvikių prileisti LL99.
| refl. tr.: Jis prisileido ir žuvų į savo tvenkinį J.Jabl.
4. tr. užkrėsti kuo: Kažin, ar čia tau gripas buvo ar kas, kad man nepriléidai Krok.
5. tr. duoti pribėgti, prisisunkti: Neprilei̇̃s vandenio [batai] Lp.
6. tr., intr. leisti įvykti, nesukliudyti: Aš pykau ant savo vyro, kad ans prileido muno brolį tokį darbą padaryti Brs. Rūpestingas gydytojas jokių komplikacijų neprileido rš. Pryš kaplaną skundimo neprieleisk Mž31. Dirvos širdies savos neiždarys, bet … prileis erškėčiais apželt DP548.
| Širdis nepriléidžia tiek valgyti Ėr. Piršlio gera širdis to neprileidžia prš.
| refl.: Ištvirkęs žmogus ko gi neprisileidžia! rš. Gėdingai sugaudintis ir surišdintis prileidais DP157.
ǁ duoti sutikimą kam ką daryti, nedrausti: Norėjom šį metą taisyti [ratus], motyna neipriléido (nebeprileido) Slnt. Nepryléido vaikai motynai žanyties antrą kartą Jdr.
ǁ leisti paimti, paliesti: Mums adatos neprileida – toks skūpas mūsų bočius Dr.
7. tr. duoti teisę: Priléisk mano vaiką prie egzaminų Jnšk.
8. refl. sutikti, nusileisti: Ir mun reik prisileisti: reik kalėdotojus pavežioti Šts. Prisileida austi, o aš anai žemę išgyvenu Ggr.
| Aš neprisileidu gerti (negeriu) daug šnapšės Šts.
9. (l. przypuścić na kogo) atsiduoti, pasikliauti: Prašyk jos tėvą, man rodos, kad prisileis ant noro tavo S.Stan. Žmonės … niekad jo neprašė …, tiktai visa prileido ant valios… MP74.
10. intr. manyti, teigti: Ne visa, ką žmonės priléidžia, yra hipotezė FT. Kiekviena prielaida priléidžia arba teigia tam tikrą tiesą FT. Sunku prileisti (iš tolo žiūrint), kad tai būtų paukščiai rš.
11. refl. kainą sumažinti, nusileisti, nupiginti: Aš prisiléidu, bet ir tu antdėk Šts. O ar tas, ar kitas meistras siūs, vis tas pats – jug sakos užmokesnė[je] prisileisiąs M.Valanč. Kad viskas jau teip atpigo, reik ir man kiek prisileisti Skr.
12. tr. pasirūpinti, kad daug išperėtų, priperinti: B[uv]o daug žąsukų priléidę Gs. Mūsų moterys šįmet daug vištų prileido Jnšk.
| refl. tr.: Noriu viščiukų prisiléist, bet neperi šėtonai (vištos) Skr. Prisileidžia ančių, vištų, ir viskas po mūs javus! Kt.
13. tr. Rdm palikti, rezervuoti veislei, penėti: Priléidom telyčėkę Rod. Šįmet jau antrą kiaulę prileido Lš.
14. tr. priskirti, prijungti: Taigi atmieravo mums po tris dešimtines, žinai, kur mes išplėšėm, ir prileidom prie savo laukų Žem. Išgirdę apie tą mokyklą, Gasčiūnų ir Ibutonių sodžiai taip pat prileido savo vaikus M.Valanč.
| refl. tr.: Jų arai prie valdiškos žemės yra, tai jie iš tę vieną kitą pėdą prie savo prisiléist norėjo Šmk.
15. tr. lygiai pridėti, priderinti: [Knygos] viršelius reikia visai glaudžiai prileisti prie nugarėlės (įrišant) rš.
ǁ nudrožus, nuobliavus lygiai sudėti, suglausti: Tą lentą reik prileisti prie šitos, tai dar vežėčios stovėję stovės Jnšk. Ir lankai užtraukti, tik buksos įsodyt ir ašys priléist Lp. Geru leistuvu galima tep gerai priléisti lentas, kad nė plyšelio jokio nebelieka Brt.
| refl.: Mūsų durys prie adverijos neprisiléidžia, šaltis eina Lš.
16. refl. prie ko nors greta atsitūpti: Atskrido skrido pilkas sakalėlis iš girios, iš girios, leidė prisleidė prie pilkai gegutei prie šalies, prie šalies Rš.
17. tr. priartinti prie ko, duoti prisiliesti, prisitikti prie ko: Kojos pri žemės prileisti negaliu, teip gela Šts. Negaliu prileisti nė šilto, nė šalto pri danties skaudančio Šts. Kai jis pradėjo maišus dėti, tai tartum patys maišai vežiman bėga, aš nespėjau ir rankų prileisti SI368. Priléido kirvį pri piršto ir atkirto galelį Plng. Jei tu manę nesibaidai, duok prileisti lūpom veidą (d.) Vr. Peilis aštrus, lapus pjausčiau, tai tik reik priléist Skr.
| Dar tik kojas priléidau (atsisėdau) Lp. Tik prileis galvą į padušką (atsiguls), ir miega Ds. Neprileidau galvelės an paduškėlę, anytėlė tarė, žodelį kalbėjo Pls.
18. tr. Lnkv laidojant prilydėti prie ko.
19. refl. prisiartinti plaukiant, priplaukti: Prie krašto prisiléisti KII4. Prisileisti su akrūtu pri kranto N.
20. intr. užkirsti, uždrožti: Kad priléidžiau botagu! Ėr. Jau kai aš nors kartą priléisiu jam, tai ir gana bus Ml. Kap prileido sa[vo] penkinį (ranką), tai net parvirto Arm.
21. intr. metant pasiekti, primesti: Šulinalė netolie: su akmeniu gal prileisti Šts.
II. tr. pribėginti, pripildyti.
1. prilydyti: Tris puodus taukų priléidom Krš.
2. pritekinti, pripilti: Priléisk alaus pilną uzboną J. Aparines nagines liuob prileis gysakių, ir ilgiausiai tvers Šts. Priléisk man arbatos puodelį Gg. Prileidžiau alaus vieną putelę, sėdi sveteliai linksmi už stalo (d.) Šln. Būtum kubilą medaus prileidę Ėr.
| refl. tr.: Prisiléidę alaus, susėdę ir geria Jnšk. Šįmet medaus ir metai – mes patys tris kipius prisiléidom Vkš.
ǁ pripildyti: Vandenilio prileidžia lekiamąsias pūsles rš.
ǁ refl. tr. prisibirinti: Pragręžė padlagoj skylę ir, prisleidęs rugių maišą, parsinešė namo BsPII280.
3. euf. priteršti, prišlapinti: Kelnes iš baimės priléido Vkš. Kad ir kelnes prileisiu, vis tiek neapsileisiu Kz.
| refl. tr.: Prisileisk kelnes, ir turėsi balną LTR(Šmk).
4. priverpti: Aš jai prileisiu ben porą špūlių Sdk.
III. tr. nuleisti žemyn (daug).
1. pripjauti, prikirsti (medžių): Miške daug priléidė sienojų Ėr. Per karą labai daug prileido medžių Lietuvoje Gž.
2. tr. daugeliui nutūpti: Kiek čia varnų prisiléidę! Ėr. Kad daug prisileido pušyse žvirblių! rš.
IV. tr. padaryti (lygių objektų).
1. obliumi nulyginti (daugelį): Šiandie man tep gerai sekėsi – kad priléidau apie penkiasdešimts lentų Brt.
2. refl. tr. prisivyti (virvių): Visą maišą virvių prisiléidė Pc. Kad prisiléidžiau, tai prisiléidžiau botagų – visai vasarai pakaks Jnšk.
×razléisti (hibr.)
1. tr. išskleisti, išdriekti: Kūlį razléidžia in lotų Dv. Kupetą reikia razléist, kad išdžiūt Arm.
2. refl. išsprogti: Žiūrėk, ąžuolas dar nerazsiléidė, regi! Arm. Bit pupšikas (pumpuras) – vandenin inleidom, ir razsiléido Zt.
3. refl. išsivyti, išsidėvėti: Raztrūkinėjęs, razsléidęs [ratelio] šniūras Švnč.
4. refl. išsilydyti: Kai alavas razsiléidžia, leidžia jį vandenin Lz. Instatysiu vašką pečiun, kad anas razsileist Lz.
5. tr. duoti valią, išdykinti: Tai razléidei tu savo vaikus! Švnč.
6. intr. išdykti, ištvirkti, pasileisti: Vienas vaikas, ir razléido kai bizūnas Rod.
| refl.: Razkrito svietas, razsiléidė, geria visi Prng.
suléisti
I. sudaryti sąlygas kartu būti, sujungti, suglausti.
1. tr. duoti sueiti, duoti susirinkti: Per anksti žiūrovus suleido į salę, dar galima buvo ilgiau pavėdinti rš.
| Liuob tėvai suléis vaikus pri daraktoriaus ir mokys Šts.
ǁ priimti, įleisti gyventi (kelis ar daugelį): Troba nors supuvusi, vienok suléidau [gyventi] keturias bobas NdŽ.
2. tr. prižiūrėti sueinančius, suvaryti, suginti: Eik, suléisi kiaules gurban Ds. Į aptvarą liuob kiaules suléisti Mžk. Suléisk karves miškelin Kzt. Suleido žirgus į daržą, patys suėjo į sodą JD875. Susėmė spietlių ir suléido į aulį Krš. Suleisim bitukes naujan naman V.Krėv.
| refl. tr.: Gyvulius susiléidžiau Jnšk. Susiléidė gyvulėlius į sodą ir gano Jnšk.
ǁ nesukliudyti sueiti kur nors: Kamgi vištas gryčion suleidi?! Ds. Žąsis į avižas suleido Vkš. Suléido avis in grendymą Kt. Kerdžius ganė galvijus i suléido į rugius (d.) Rs.
3. tr. SD350, R417 duoti drauge būti, sueiti į krūvą: Gaidžių negalima suléisti NdŽ. Suléiskim avinus pasimušti, gaidžius pasipešti Jnšk. Nesuléisk abiejų [arklių] į krūvą, susimuš Ėr. Suléidau senas bitis su naujoms Lnk. Negalime su kaimynu karvių vienoj ganykloj ganyti: kaip tik suléidam, bados kaip pasiutusios Vkš. Nesuleidž manę jauną su jauna mergele JD739.
| Mušties nebsuleida savo tarpe Šts.
^ Suleisk du piemenis ant ežios – tuoj pradės bartis Rs.
| refl.: Jisai su anuoju susiléido į bendrystą J.
4. tr. sukiršinti, supjudyti: Senus aš greit suléidžiu, ale jaunųjų niekaip negaliu Škn.
5. tr. sukergti: Suléist kumelę suléidau, o ar pasdovijo, tai pažiūrėsma Ds. Reiks kitąkart kralikę su juoduoju patinu suléist Ds.
6. tr. sujungti, suvienyti: Suléido kambariukus, dabar tos vietos užtenka Krš. Tas skolas suleisk į vieną Plng. Akėjant reikia vis aplinkui sukti ir suleisti kraštus su kraštais rš.
7. tr. KI474 padaryti, kad glaudžiai prigultų, prisišlietų; obliuojant, drožiant priderinti, sujungti: Grindų lentos dailiai suléistos, kad nematyti nei plyšių Gž. Blogai suleido duris – jau dabar spinda, o ką bedarys, kad sudžiūs Vkš. Tarp nesuleistų lentų švietė prasižioję plyšiai Vaižg. Taip gerai stalą suléidė, kad ir ženklo nėra Vj. Nesuleisti gerai langai Lp. Blogai suleistas kubilas – leida vandenį Vkš. Ne kiekvienas meistras moka šulus gerai suleisti (sudėti į dugną) Vkš. Aš paprašysiu, o jis man suobliuos, sulei̇̃s loviuką skalbt Skr. Dėžės kertės buvo gerai suleistos, durys sklandžiai darėsi, todėl vandens į vidų negalėjo daug įeiti J.Balč. Nekaip, matyt, rąstai suleisti, kad pro kertes vėjai laksto Srv. Ot suléidė sienojus – kumštis lenda! Ds. Blogai suleidžiami atskiri gintaro gabaliukai rš.
suleistinai adv.: Tašai dažniausiai sujungiami suleistinai rš.
| refl.: Lentos kai susileis, tai nė plyšelio nebebus Jnšk.
8. tr. sukąsti (dantis): Negaliu dantų besuleisti: vienas ilgas, kitas trumpas Šts. Nuo rūgščiuolių obuolių teip atšipau dantis, kad ir suleist jų negaliu Rod. Turbūt žemėti kviečiai buvo, kad tik suleidi dantis, tai kriugžda kukulaičiai Gs. Kokia čia duona: kai knišys, pilna žvyro, neseka nei dantų suleist – dantysa treikši Rod. Blynai čirška, negali nė dantų suléist Rs. Tep krečia drebulys, kad net dančio su dančiu negaliu suleisti Ml.
9. tr. suglausti, suartinti: Reikia girnas suléisti, jeigu nori smulkiau susimalti Vkš. Suleistom girnom sunku malt Dglš. Reikia suléist tuos akmenis, kad labiau jie susimaut Vb. Daugiau mašiną suleisk, ba neiškulia gerai avižų Km.
10. tr. susukti, sujungti į vieną (virvės sluoksnas, šakas): Piemenys botagą iš trijų virvelių suléidžia su kabliukais Jnšk. Nemoki tu nė botago suléist – tuoj atsileidžia Ds. Suleisk tą virvutę dvilinką, tai bus drūtesnė Grš. Stangiai suléidė vadžias Pc. Bevydamas suleido virves į garankštes, užtat dabar sutrūko Klm.
| refl.: Susileida gurgždūlės, ir yr siūlai gurgždūloti Šts.
11. tr. suskleisti: Tošinis parasodninkas (skėtis) nesuleidamas – neįduok vėjuo Šts.
| Gal aš tau suléidau [atverstą knygą]? Lp.
II. lyginti; derinti; aštrinti.
1. tr. sulaidyti, išlyginti: Eik, verčiau kelnes suléisi Antz. Suléisk ir man skarelę Ds. Išvelėjom rūbus, dabar reikia suléistienai Ds.
2. tr. obliuojant sulyginti, nuobliuoti: Imk leistuvą ir suléisk lentas Alk. Da paskui reikės nuobliuot, su leistuvu suléist, tik tada kalsim lankus Rs. Obliuodamas nepalik nelygaus lanko – gerai suleisk Km. Lentleistuvis reikalingas labai ilgoms lentoms suleisti rš.
3. tr. suderinti: Jis kap suléidžia striūnas, tai skripka taryt klega Mrc.
4. tr. pagaląsti; papustyti: Suleisk peilius, ba jau nė kiek neima Ml. Į aną kietąjį diržą skustuvą reikia galąst, į tą švelnutį – suléisti Rm. Duok man savo aslos dalgei suléist Drsk. Suléisk ėmęs šitą dalgę – jau tik peša, nepjauna visai Rdm.
| refl. tr.: Duok aslą, susiléisiu dalgę Dg. Dalgelį susleisiu, žoleles išpjausiu, savo mergužėlės kitam nepaleisiu Kb.
5. tr., intr. sušerti, suduoti, sudrožti: Aš suléidžiau arkliam, ir lėkt Rm.
ǁ sudurstyti, padaužyti: Suléidžia [klojimo] padan pėdus, ir išeina gražūs kūliai Vdn.
III. nustoti pavidalo; suskystėti; sutirpdyti; sutekinti.
1. refl. susmukti, nugriūti netekus jėgų, nualpus: Suriko, ka bloga, ir susiléido Krš. Be žado pas krosnį ant suolo susileido LzP. Sauliukas bejėgis susileido žemėn Vaižg. Ir susleido persigandęs an vietos Vj. Šliūkš pagal stalo ir susileido girtas Šts. Pasiutęs ponas prirakinęs atgal žmogelį ir raižęs, kol tik negyvas susileidęs Žem. Kaip paseno žmogelis, ir susiléido gatavai ant kenklių Vvr. Aš užsimerkiau akis, susileidau į kenkles … ir glūdojau susitūpęs Mc. Ir susileido kaip šniaukšlė ant karklų Lkv.
^ Kad ir susileisiu, o neapsileisiu LTR(Vlkv).
2. refl. sudubti, suirti: Triobos senos: pakrutysi, i susilei̇̃s Šmk. Susiléidusios trobos (susmegusios į žemę) Šts. Sodžiaus stogai susileido rš.
3. refl. suplyšti: Tai susiléido maišai, o turiu i pakulų, i visko, i nėr kada išaust Šmk.
4. refl. pasidaryti žemesniam, susmukti, sukristi: Šienas kaip išdžiūvo, i susiléido Up. Kai susiléido, tai tokia maža maža krūva teliko Up. Kugelis susileido ant dugno (suzmeko) Skdv.
ǁ subliūkšti: Pliukšt ir susileido pūslė Vvr. Pirma buvo kaip pūslė, dabar visai susiléido Up.
ǁ atslūgti: Galva apteko pūslėms, gumbais, aptepiau, ir susileido gumbai Šts. Plaunant karboliniu vandeniu, susileidžia putmenys rš. Naktį susileida [koja], dieną papunta vėl Krtn.
ǁ sutižti, sukristi: Bulvės užvirė ir susiléido DŽ.
5. tr. daryti kietą, supuolusį, suplakti: Lietus suléidė žemę Pc. Po lietui žemė suleista kai padas Prng. Kur anksčiau suartas pūdymas, jau ir suleistas Skr.
6. tr. laistyti vandeniu, gesinti (kalkes): Suleistà vapna Drsk.
7. tr. sulydyti: Suléidžiau pusę paūdrės ir taukus, tai galėsi valgyt vietoj sviesto Skdt. Ar jau visą šviną suléidai? Up.
| Šerius kiaulės suleida su sakais (suklijuoja su ištirpdytais sakais), ir yr plaukams šepetys Tv.
ǁ refl. suskystėti: Sutirpęs vaškas susileido rš. Nepadėjai sviesto šaltai, ir susléidė kai koks pliūra Ds. Geležiai susléist reikia karštos ugnės Trgn.
8. refl. ištirpti: [Akmens] nesusileida vandenėje IM1862,49.
9. tr. supilti; sutekinti, subėginti, suvarvinti: Pienas suleistas į butelius rš. Suleisk tris trynius ir plak Trk. Alų iš bačkos į viedrą suléidė Jnšk. Vyną suleisti per guminę žarnelę į mažesnius indus rš. Nesuleisk varvulio pienan Ds.
ǁ duoti sutekėti: Ji suleis visas tas srutas į grindų plyšius J.Jabl.
10. tr. supilti kepti neplakus (kiaušinį): Suléisk greitosiomis keletą kiaušinių ant petelnės Krp.
IV. sudėti, sukišti.
1. tr. į ką nors sudėti, sukišti: Jis suleidžia rankas į kišenes, kažko ieško rš. Pūkų ar devynis kilus į patalus suléidusi Plt. Į šiaudus suléido šaukštelius ir nebranda nė pati Šts. Suléido pečiun medų Lp.
| Spinteles galima suleisti į sienas (įtaisyti sienose) [statant namus] rš.
ǁ padaryti, kad nusileistų žemyn, į ką nors įlįstų: Suleidė kubilus (rentinius) į šulnį Ėr. Suléisti kibirus į šulnį NdŽ.
| Mažesnius akmenis išrinksma, o kur labai dideli, iškasę žemė̃s (į žemę) suleisma Ds.
ǁ sudėti į vandenį, sumerkti: Katilas jau verda, suléiskiat kleckus Krp. Suléido į vandenį visas lentas Klk. Druską suléisk vandenin Azr. Suléisti tinklus NdŽ.
2. refl. sutūpti: Žvirblių pulkas susileido į kviečių lauką rš. Varnų pulkas ant gubų susiléido ir lesa kviečius Jnšk. Kur gegužėlė, ten sakalėlis. Anys suskrido vienan sodelin, anys susleido vienan klevelin (d.) Tvr. Matė – kaip kepurė spiečius, žilvity susiléidęs Rm.
3. tr. įšvirkšti (vaistus): Ana suléidė vaistų, jau man i lengviau Str.
ǁ švirkščiant suvartoti (vaistus): Jau visą dešimtį ampulių suleido tų vaistų rš.
4. tr. susmeigti, sukišti gilyn: Vanagas visus nagus suléido į vištos plunksnas Pbr. Kad suléidė katė nagas rankon! Ds. Pakraštys [daržo] taip kietas ravėti – nagų negaliu suléisti Krš. Šuva suléidžia iltis į koją paršo J. Gyvatė suleido savo nuodingus dantis į rupūžės kaklą rš. Šuo suléido dantis į pat blauzdą Vkš. Vilko dantys kur suleisti, užputo kaklas, ir padvėsė avis Ggr. Nakutis suleido rankų pirštus į voluotą dirvą sp. Savo liaunus pirštus suleido į plaukų garbanas rš. Suléido pirštus savo barzdon NdŽ.
ǁ duoti įsisiurbti: Suléido dėles Lp.
5. tr. įauginti (šaknis): Medžiai giliai suléidę šaknis (į žemę) NdŽ.
| prk.: Nerimas dar giliau suleido šaknis rš.
6. tr. sukamšyti (drabužio apatinę dalį į kitą drabužį ar apavą): Berniūkštis buvo apsivilkęs purvinai pilkais nenusakomos spalvos marškiniukais, suleistais į kelnes rš. Treningo kelnes buvo suleidus į batus rš.
7. tr. sukišti į mašiną (kuliant): Suléisti (javus) į mašiną NdŽ.
8. tr. sumalti: Suleida miltus stambiai ir verda žiūrę Lnk.
9. tr. nesukriai suverpti: Dabėgdama būtau suléidus Lp. Suleisk pakiltai – greičiau suverpsi Šts.
10. tr. sukaršti: Suleidžia linus an grebenio ir tą sąlaidinį verpia Ml.
11. tr. nusiųsti (nesėkmingai): Suléidau dvi gromati, o atrašo negavau Šts.
V. duoti praeiti (laikui); praleisti; imtis ką daryti.
1. tr. išbūti, išgyventi, praleisti: Ir suleidau trejus metus kai vieną dienelę TŽI230. Oi, metelius šiuos suleidus eisiu in motulę KrvD89.
2. tr. palaukti: Suléisk kelias dienas, ir gana Jrb.
| Mūs karvė visada pora dienų nesuléidžia (atsiveda prieš terminą) Lš.
3. tr., intr. atidėti, palikti nedarytą, neatliktą; praleisti: Uošvienė buvo benorinti į turgų važiuoti, bet suleido kelionę I.Simon. Karui užėjus, suleido pirkimą, sakėsi po karo pirksiąs I.Simon. Aš tą darbą ant kitos dienos paliksiu, suléisiu KII309. Šį sekmadienį aš suleisiu – nenuvažiuosiu Vdžg. Ar toliau kovot, ar suleist? Vd.
4. pradėti ką daryti: Izraelitai, kad be insakymo … kovą suleido (ėmė kovoti), buvo pamušti DP620.
| refl.: Kap susleido eit, tai net mirga Arm.
◊ aki̇̀s (ãkį) suléisti
1. užsimerkti: Taip pamaniusi, suleido šviesias akis ir užmigo valandėlei V.Krėv. Ana (karaliūčia) kap aki̇̀s suléido, tai ir susnūdo (ps.) Prng.
2. kiek nusnūsti, numigti: Akis tik suleidžiau, ir arkliai pakliuvo tvartan Švnč. Tik aki̇̀s suléidžiau, ir kelia Ktk. Antrą naktį bernelis gulėjo, akių nesuleido V.Krėv. Mes, moterys, akių nesuleidžiam, kol užauginam vaikus rš. Ãkį suléist nedavė Str.
nė blúosto nesuléisti visai nemiegoti: Šiąnakt nei blúosto nesuléidau Kč.
sótį suléisti pavalgius prigulti: Popiet, kad ir neužmiegi, bet vis nor sotis suleist reikia Rdm. Suléisi sótį ir nueik klojiman šiaudų Smn.
užléisti
1. tr. DP130 atiduoti vietą, daiktą… kitam naudotis, perleisti: Užléido vietą – sėskias, sako, tamsta senesnė Krš. Jie savo lizdą užleido svetimiems V.Krėv. Užléisk tu man šitą daiktuką Lp. Sėdėjusieji susispaudė, užleido suolą rš. Važiuojantiems užleisk kelią rš. Kęstutis buvo užleidęs valdžią savo broliui Algirdui rš. Tai, kas sena, be kovos neužleidžia vietos tam, kas nauja rš. Barokas drauge su feodaline aristokratija turėjo užleisti vietą naujoms, demokratinėms visuomenės jėgoms rš. Ir tarp savę kaip broliai visi susižodę ažleist dirvas šileliui A.Baran.
2. tr. duoti vietą eilėje pirma savęs: Užléidė mane toks vyras, ir priėjau anksčiau Jnšk. Mokytoją ažléiskim be eilios Užp.
3. tr. leisti užeiti ant ko, leisti įeiti: Žmonės šneką, jog ant jo klėties aitvars esąs …: ant aukšto gaspadoriai patys apsitrūsdavę ir nei vieną neužleisdavę BsMtII133. Ant pačių kapinių tiktai nabaštininko gentys bei prieteliai tebuvo užleidžiami LC1883,3. Atverkie vario vartelius, užleiskie ant dvarelio KlvD47. Pasakyk, kad jie neužleistų nė ant savo žemės jo Upt. Mūsų šuva nė kojos svetimo savan laukan neužleidžia Ds.
ǁ duoti pasiganyti: Užléisk karves an dobilų, tik žiūrėk, kad neapsiėst Mrk. Vasarojų nuėmė, bulbes ir užléidė galvijais Pc. Užléidai savo vištas [ant mano lauko], ir nukūlė visą kampą miežių Jrb.
ǁ refl. leistis užeiti už ko: Neužsileisk į užpakalį, kad nepaukšterėtų į pakaušį Šts.
4. tr. duoti perėti: Jau aš užléidau ančiukų – greit risis Jrb. Kiek sudėjo žąsis, an visų ir užléidėm Ds. Reikės jau užleisti vištą, bus ankstyvesnių viščiukų Krik. Tamstos gal jau užleidėt kokius paukščius? Upt. Užléidžiau vištą ant penkiolikos kiaušinių Skp. Šiemet užléidžiau viščiokų, žąsiokų ir kalakučiokų Dbk.
| refl. tr.: Šiemet neužsiléidžiau viščiukų Ėr.
5. tr. užperėti: Reikia pažiūrėti, ar visus kiaušinius višta užleidė Ds. Iš penkiolikos tik devyni užleisti̇̀ kiaušiniai Dbk.
6. tr. sukergti: Užléidė jautį ant karvės Jnšk.
| refl. tr.: Užsileidau drigantą, dabar ilsinu kumelę Šts.
7. tr. palikti, rezervuoti (veislei, sėklai, penėjimui…): Užléidau šiemet visus dobilus sėklai Srv.
| Kai tik užléidau kiaulę (atskyriau penėti), tai ka pakilo kai ant mielių Vdk.
| Kitąmet čia reikės užléisti pūdymą Jnš. Anas pusę lauko ažléidė dirvonu Ds.
8. tr. nustoti melžti (karvę) prieš apsiveršiuojant: Karvė pieno visai nebedaug duoda – reikia jau užléist Užp. Jau kadai kadžių karvę ažléidė, o da neatsiveda Ob. Du mėnesiu užleistà karvė buvo Ėr. Karvės reiks užléist prieš turėjimą Jnšk. Neseniai užleistas karves ganom pempynūse Šts.
9. tr. nesukliudyti, nepasipriešinti: Jau beveik beveik gauna viršų Vilius [grumdamasis], bet to neužleidžia Vanagūtis. Jis puola gelbėti silpnesniojo I.Simon.
10. tr., intr. (ppr. impers. su bendratimi) duoti priimti, vartoti (valgį); galėti, pajėgti: Valgyt man tai užleidžia, ale tep visą turi surėmus [liga] Pls. Jau man valgyt užleidžia – pavalgau, jau atsitaisiau Tvr. O kai skilandžio gabaliuką paimi, geriau valgį užléidžia Skr. Jam valgyt neužleidžia – tuoj vemia Rm. Tokia čia mano sveikata: valgį neužleidžia (nesivalgo arba užvalgius ima vidurius skaudėti), tuoj prie širdies kabinasi (ima skaudėti širdį) Gs. Man neužléidžia mėsos, tai valgau tik pieną Ds. Valgymo neužléidžia Ėr. Man neužléidžia nė šnekėt su juom, nė klausyt Rd.
ǁ duoti galimumą ką daryti: Man nervai neužléidžia te būt Rd. Gerai, kad širdis užleidžia, o tai žiaukčiotum Kzt. Norėčiau [valgyti], bet širdis neužléidžia (nepriima, bjauru) Kp.
| Man širdis neužléidžia žiūrėt į tokią žaizdą Ds.
ǁ duoti teisę, nevaržyti: Kalba tesidaro tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia Vd. Man širdis neužleidžia (gaila, nemalonu) jo mušt Ds.
11. refl. pasiduoti, nusileisti: Kad tu nesulauktum tau užsileist! Ds. Tu jam neužsiléisk – nebūk mažesnis Ėr. Bet karalienė neužsileidė – jai būtinai norėjos pamatyt, kas tę do gryčelytė BsPII284. Jo pati niekaip neužsiléidžia – vis kad jos viršus būtų Ds. Dėdė ėmęs neužsileisdamas tvirtinti, kad mokslo dalykus jis geriau išmanantis J.Balč. Mano mėsos jai akysa šoks [mušant], tai neužsiléisiu! Lp. Marti neužsileidžiama, ne pėsčia Vl.
12. refl. su ne- neduoti pralenkti, neduoti kitam būti pranašesniam: Savo greitumu, vikrumu [briedis] neužsileis niekam Blv. Net užkimusi ir neatsikvėpdama plėšia savo gerklę rugių lauke griežlė ir lenktyniaudamos neužsileidžia viena kitai Šeimyniškių valakuose lakštingalos A.Vien. Jie ėjo ant to kalno, neužsileisdami paskui vienas kitą J.Bil. Ona neužsileis niekuomet: aš įmečiau audeklą, ir ji jau riečia Srv.
13. refl. psn. pasikliauti: Gali tu man tikėt, gali ant manęs užleistis DP255.
14. tr. palikti be priežiūros, neprižiūrėti, apleisti: Ir gyvulį ažléisk, ir tai tuoj sunyks Trgn. Ale ir užléistas seniokas! Dbk. Gerai peržiem išmitink kumelioką, neužleisk, tai vasarą galėsi skraidyt Ds. Toks geras buvo šulnys, ale užleidė, tai nieko iš jo nebėr Ob. Britva nebloga, ale kad baisiai ažleista Sdk. Pievos ažléistos, samanom ažaugę Ob. Žemė užleistà, kas čia joj gali augt Skdt. Užléidė žemę, ir nebėr duonos Sdk. Kur rasi tokį kvailą, kas, gailėdamas sėklos, trąšią dirvą užleistų Sim. Išdraskysim užleistus kelmynus, aukso varpos iš dirvos kupės T.Tilv. Ė galva kad užleista, ir šukos nebelenda Ds.
^ Dera kap usnys užleistoj dirvoj KrvP(Vlkv). Bloga žolė užleistą lauką mėgsta KrvP(Ndz).
| refl.: Laukai užsileidę Ppr.
ǁ nesirūpinti, užmesti: Savo darbą jis visiškai užleido sp. Užleistas ir darbas su inteligentija sp.
| refl.: Užsiléido užsiléido (buvo nesirūpinama, buvo negydoma liga), ir nebėr sveikatos Krš.
15. tr. leisti apaugti, apželti: Neužléisk žolėm daržo Ds. Mano darželis jau užleistas žaliom dilgėlėlėm (d.) Pns. Niekai buvo tas laukas pagiry, ir užléidau giria Jrb. Kurmino tėvas, o ypač senelis, taip mėgę medžius, kad du trečdalius savo žemės užleido mišku A.Vien. Dirvą užleido pieva Ukm.
ǁ apsodinti, apželdinti: Žemė prasta, geriau būt sodu užléist Ds.
ǁ duoti užaugti, užauginti (plaukus): Ažuleidžiu plaukus SD437. Senelis užleido barzdą Ukm. Užleidęs barzdą, apsikabinėjęs krepšiais Rp.
| refl. tr.: Žiemon reiks užsileist barzdą Lp.
16. tr. padaryti, kad, veikiant antgamtinėms jėgoms, koks blogis apniktų, apipultų, paliestų ką: Užléisiu tave utėlėm, blusom, pelėm Šr. Ant faraono užleido varles ir kitus stebuklingus daiktus MP88. Kiti sakosi esą nuodnykais (žavėtojais) ir moką, šnibždėdami žodžius arba pridėdami kokius daiktus, užleisti ant kito kokią nelaimę A.Baran. Ką aš padarysiu, kad jau Dievas užleido mane nelaimėmis V.Krėv. Tas vilkas ant jų užleido miegą tuomsyk BsPIII170. Dievai liga jį užleido Lp. Kam koravonę uždėti, ant ko koravonę užleisti KII296. Juos tenai suspaudimu teikės užleisti MP70.
| refl. tr.: Ir šitą glumą žmogus užsileido ant savęs dar nuo Adomo laikų rš.
ǁ padaryti, kad užeitų, atsirastų, kiltų: Užleido smarkų vėją, ir vanduo pamažu nuseko S.Stan. Užléidė kas tokią velnio veseliją (didelį viesulą), kaip žmonės sako BM56. Užvesiu (užleisiu) debesis ant žemės BB1Moz9,14.
17. tr. atsiųsti, kad ką užpultų: Karūmenę užleido – susėmė [miškinius] Krš. Kaip užleido tais kareiviais, tos bobos tuojaus jam viską atdavė VoL302. Bei ponas marias vėl ant jų užpuldino (paraštėje užleido) BB2Moz15,19.
18. tr., intr. užpjudyti: Kaimynas kiaules šunim užleido Lp. Kai užléisiu ant tavęs šunis, tuoj sudraskis Ds. Aš to senio seniai nemylėjau, per girelę kurteliais užleidau (d.) Plm. Per ūlyčią bėgančiam šuneliais užleidau KrvD215.
ǁ pakurstyti, užsiundyti: Užléidau senę, tai ana nuginė [vaikus] Krš. Užléido senį, o tas (žentas) nemoka šnekėti Krš.
19. tr. paskleisti (kalbą, paskalas…): Buvo tokia kalba užleista, ka tas vokietis pleną (planą) šič dirba RdN.
20. tr. duoti prisiliesti, prisitikti: Kad skaudėjo tas dantis, liuob kad užléisi šilto a šalto Mžk.
21. tr. duoti pasklisti: Užteko kvapsnį valgio to užleisti, tuoj pelės stipo, kraustėsi svirpliai V.Kudir.
22. intr. euf. orą pagadinti: Kas čia teip užléido, ka nosį aukšty riečia? Jrb. Ot, žuleido, kad ir dūko neseka sumainyt Pls.
23. tr. uždainuoti, užtraukti: Ka užléida kokią tabalaiką, skleidas ir butas Vvr. Dėdė kažkokią dainelę išklerusiu balsu užleido rš.
24. tr. paleisti veikti (įtaisą, instrumentą, mechanizmą): Gal patefoną užléistum? Ds. Kai tiek javų, tai čia nei ko mašina užléist Ds. Užléidžia tą pulemetą (kulkosvaidį) – tik pu pu pu pu pu Gs. Dobilienai reikia užleisti drapaką (išdrapakuoti) Jnš.
25. tr. padaryti, kad užkiltų: Užléisti šelmenin [sūpuokles] Sv.
26. tr. įmaišyti, užraugti (mielėmis): Iš vakaro užleido duoną, pernakt parūgo, ir antryt kepė Sn. Duoną užmaišo, kad rūgt, o pyragus užléidžia [mielėmis], kad augt Lp. Jau valanda, kai užleidau pyragus, bet dar nekyla Rdm.
27. tr. užliẽti (skylę, plyšį): Tėvas senąją statinę su sakais užléido Up. Šaltkalvis su švinu kortos dugną užléido Up. Eglės bėgančiais gyvsakiais užleisk kulnų sprogius, ir nebsproginės Šts. Su vašku užléisk tą plyšį, ir nebėgs vanduo Jrb.
28. tr. leisti užbėgti, užlieti: Neužléisk vandenio ant daržo, prakask, kad nubėgtų Rm.
| refl.: Vadaksnis, kur vanduo pavasarį užsileidžia J.
29. tr. iškepti neplaktą (kiaušinį): Man vieno kiaušinio užtenka, užléisto ant skaurados Skr.
| refl. tr.: Taip norisi valgyti, eisiu ir užsiléisiu kiaušinių Ėr.
30. refl. nutūpti: Atskrido paukštelis ir užsiléidė an diemedžio šakelės Užp. Kada nykštukas pavargo, ėmė ir užsileido ant sakalo BsMtII11–12.
31. refl. nusėsti (apie dangaus šviesulius): Saulei užsileidus, įspindo mėnulis Žem. Saulelė ir visiškai užsiléido už kalno Vaižg. Lig pat saulei užsiléidant pjovė šieną Mžk. Saulė vis tuo patim laiku užteka ir ažsileidžia Gmž.
| Neažusléidę buvo (saulė buvo nesėdusi) Dv.
ǁ tr. užklupti saulėlydžiui: Da mus toli nuo namų saulė ažsiléidė Trgn.
32. tr. paslėpti: Ai Dievuli mano, kam užleidai dėl manę šviesią saulelę Ml.
| refl.: Kai pamatė mane, bernelį, užsileidė už berželio LMD. Už berželio užsileido, kad neregėtų jos veido LTR(Plt). Užsiléida ir susikela žiburelis (žvakelė) klaidžiodamas Šts.
33. tr. duoti užgesti, nebekūrenti: Neužleisk ugnį, lai dega Šts. Trauk pypką, neužleisk – su kuo beuždegsi Žeml.
34. tr. padaryti, kad būtų ant viršaus, ne sukištas (drabužis): Kelnes užléidžiu ant viršaus (ant aulų), tai sniego neprilenda Pc.
| refl. tr.: Užsileiskit [marškinius] ant kelnių rš.
35. tr. ištiesus, pasmaukus žemyn, uždengti: Taip, užuolaidos užleistos, bet jos kiaurytos, ir, kiek įsižiūrėjus, galima, kad ir ne viską, bet šį tą atskirti ir pamatyti I.Simon. Dabar vartai užkelti, langai užleisti Ašb.
| prk.: Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau – jas blakstienais užleidi tuojau Mair.
| refl. tr.: Skarytėlę užsileido, kad nematytų jos veido (d.) Vdk, Žmt, Nj.
ǁ refl. nusvirti (iš kraštų): Baisiai platus – par tą stalą užsiléistų Jrb.
36. tr. nuleisti ką žemyn ar skersai (uždarant ką): Užleisk gaidelį, kad neišsišautum Šts. Užleiskiam kartį už kelio, ir piršlys duos butelį Šts. Pasiėmęs už barzdos, nuvedė tą poną pas kluoną, pakėlė saisparą, barzdą inkišo ir vėl užleido BsPIII243. Užkėlė vartus, uždėjo kuolus, užleido grandinėles DvD291.
| refl.: Vos krūpterėjus užsileida slastai Šts.
37. tr. pasukti, pakreipti: Neužleisk bures už vėjo, laikykis pryš vėjį, kiteip laivas išvirs Plng. Užleido už vėjo, ir apvertė laivą Plng.
38. tr. uždėti viršaus (svorio, ilgio, pločio): Užléist nesunku, kai yr iš ko Trgn. Užléisk truputį šniūro, kad kartais nebūt trumpas Alk. Sakau, užléisk viršaus, ba te jų svėrimu nebus tiek Ktk. Užléisk dešimtį centimetrų Ėr. Kaip jau rauksi (siūsi) kelnikes, užleisk an išaugimo Krš. Padrūktėjai a pamenkėjai, gali partaisyti [drabužį], jei užleida Krš. Gerokai į ilgumą užleidom, kai babūnei grabą dirbom Krš.
^ Geriau užleisk daugiau, nepridursi vėliau KrvP(Zr).
39. tr. užmauti, užkalti: Baisiai kreivai kirvį užleidei [ant kirvakočio], negaliu kapot Dgl.
40. tr. užkišti, užremti: Jei medis yra didis, gal užleisti mietą po šaknies ir palengvai, saugodamos, sverti S.Dauk.
41. tr. DP526 užmesti, įleisti, įmerkti (tinklą): Irkiesi ing gilumą, ir užleiskit tinklus jūsų ant valksmo VlnE90. Prilyginta yra karalystė … tinklui, užleistam ing marias I.
42. intr. mesti, sviesti, paleisti: Užleido su akmeniu ir pataikė vaikuo Šts.
ǁ metant užgauti, pataikyti: Belaidydamas užleisi į akį Šts. Užleisi žąsyčiuo, nelaidykis Šts.
43. intr. suduoti, uždrožti: Tas turi našią ranką: kad užléida, tujau apvirsi Sd. Užléis par snukį, i žinosi Klk. Ar gerai užléido su diržu? Ll.
ǁ smogti, kirsti: Užleisk su kaltiniu dalgiu, ir nupjausi atvašes beregint Šts.
44. tr. pagaląsti: Gal negerai dalgę užléidau, kad visai neima? Al. Ne bile durnius gerai užléidžia dalgę Krok.
| refl. tr.: Jei nemoki dalgės užsileist, tai neik nei šienaut Ūd.
45. (l. zapuścić się) refl. SD437 imtis ko, įsitraukti į ką: Ažusileidžiu ant ko SD443.
◊ an akių̃ neužléisti labai nekęsti: Tep susgyveno, kad jau sūnaus ir an akių neužleidžia Vrn.
dū́lį užléisti orą pagadinti: Pavėjui atsistojęs, kad užléidžia dūlį – net nosį riečia Gs.
perkū́nus (×truciznàs) užléisti nusikeikti: An vaikų tris sykius perkū́nus užléidau (perkūnais sukeikiau) Mrj. Kad jis užléido truciznàs kelias, tuoj vaikai išlakstė Gs.
užléisti var̃valio užgerti svaigiųjų gėrimų, įkaušti: Ans biškį var̃valio užléido i pasidarė dideliai šnekus Pln.
I. duoti sutikimą, laisvę.
1. tr., intr. SD311 duoti sutikimą kam nors ką daryti: Ar tau léidė mama tą knygą nusipirkt? Vb. Žilvine, žalteli, leiski leiski mus į tėvelių šalį aplankyt namus S.Nėr. Ji tėvų neleidama teka Als. Jo neleistas, nėko nedrįsk daryti S.Dauk. Kas gi leido dagilėliui dobilėlio dukrą vesti?! rš. Léidmi (praes. 1 prs. sing.) K. Leiskiat (imper.) bernelius manęsp eiti ir nedrauskiat anų Mž96. Meldžiams, leiskiem eiti, idant vėl savo broliump ateičiau BB2Moz4,18.
| Leiskite Jums padėkoti (prašoma sutikimo iš mandagumo) rš. Léiskite ir man žodį tarti NdŽ.
| Geidžiamosios nuosakos trečiasis asmuo turi ir leidžiamosios nuosakos (m. permissivus) reikšmę J.Jabl. „Уcтyпитeльныe пpeдлoжeния“ galime vadinti „leidžiamaisiais“ sakiniais, „laidõs“ sakiniais (bene geriau, kaip „nuolaidos“?) K.Būg.
ǁ tr., intr. nesipriešinti, nesukliudyti, nesudrausti: Kam léidi vaiku[i] po purvynę braidžiot?! Slm. Kur vaikai ėjo, ten motina léido Kn. Kam léidi tą ožką į avižas? Krš. O jis kap léido, tep léidžia [gyvulius pievon] Vlkv. Ir neleisime niekam ir niekad paniekint to, kas karo ugny iškovota krauju rš. Aš neléisiu jo skriausti BŽ108. Savęs niekinti neleisiu rš. Ugniai neléido išgesti NdŽ.
| Žemė palaiminta neleisdavo bado, pakol pikto garo rūgšties netsirado TŽVII346(A.Baran).
ǁ tr., intr. duoti teisę, nevaržyti nuostatais: To įstatymai neléidžia NdŽ. Jų tikyba neléido numirėlių lavonų deginti NdŽ.
| Garbė neleidžia meluoti rš. Neléidamys žvejojo ir medžiojo Gršl. Man širdis neléidžia (gaila) pamesti vaikus vienus miške NdŽ.
neleidžiamai̇̃ adv.: Neleidamai atlaidus kėlė (be policijos leidimo) Šts.
| refl.: Daug norėtumias, bet ne vis leidas S.Dauk.
ǁ tr. panaikinti draudimą, draudžiantį nuostatą: Aš dar vaikis tebebuvau, kai leido spaudą Šts.
2.
léiskime imper. 1 prs. pl. sakykime, sakysime (įterptinis žodis): Leiskime, šie trikampiai lygūs rš.
3. refl. duotis, sutikti (ppr. su kito veiksmažodžio bendratimi ar neveikiamosios rūšies dalyviu): Ilgainiui leidos perkalbėti S.Dauk. Senutė leidžiasi paguldoma į lovą, užklojama P.Cvir. Šuva pirmiau nesiléisdavo paglostyt, dabar jau léidžiasi, nekanda Ėr. O ana mergaitė, atrodo, niekada nesileis Ilžės gydoma I.Simon. Kaip lengvai léidžiamės įtikinami tų, kuriuos mylime! NdŽ. Vaikas nesileidžia pasakyti (nenori klausyti, ką jam liepia daryti) Rm. Sabalas leidžias prijaukinti Blv. Nesiléido nė kalbėti Vlkv. Kam – gi tu léidaisi, kad tavo žmona tave taip savo valion paimtų?! NdŽ. Motina nesiléido nė sudie pasakyt Skr.
| prk.: Sąmonė, susigyvenusi su visais galimais pavojais, dabar mažiausiai leidosi nuraminama lūkesčiais, viltimis, paguoda rš.
4. tr. duoti įeiti; duoti eiti kur, atsitolinti nuo ko: Neléidžia į vidų Grž. Par pagalį lenda, kaip aną neléisi?! Krš. Ir namuosna savuosna jų neleiskime DP304. Budreika, pirmuoju leidęs Kaušpėdų Povilą, antrąją pradalgę užėmė pats rš. Ar pro šalelę sveteliai leistie, ar an didžio dvarelio? KrvD191. Jis neléisdavo sūnaus nuo savęs NdŽ.
| Leidžiamàsis raštelis (raštu duotas leidimas kur įeiti) NdŽ.
^ Neleisk ašvos prie dobilų, pačios prie pinigų SkrT. Jo labai nereikia prašyti – jis neleidžia pro šalį (mėgsta išgerti) Jnš.
| refl. tr.: Šeimininkas jam liepė nieko nesiléisti NdŽ.
ǁ tr., intr. sutikti priimti: Maž leistum pernaktuitie? Ml. Ei mergužė, mergužėlė, ar leisi nakvynužėlę, ar leisi nakvynužę? JD761. Leisim į suolelį sėsti JV528.
ǁ tr. priimti gyventi (nuomininkus): Mano tėvas medžius kirstų, budavotų budinkus, léistų randaunykus LB168.
ǁ tr. duoti patekti, sklisti į vidų: Daryk duris – leidi šaltį! Ėr.
ǁ tr. prižiūrėti įeinančius, suvaryti: Ei mergužė, mergužėlė, leisk žirgą į stainužėlę JV70. Jau pagirdžiau, ar léist diendaržin [karves]? Vb. Vainorius rengėsi leisti spiečių avilin V.Krėv.
ǁ refl. su ne- neduoti prisiartinti: Norėjau paglostyti [šunį] – iš tolo nesiléidžia Vb. Nesiléisk arčiau per tris žingsnius Grž. Šuniui aną dieną uždaviau botagu, dabar prie manęs nesiléidžia Kt.
5. intr. sudaryti sąlygas, netrukdyti, įgalinti ką daryti: Nečiršk, … leisk muni miegoti PP43. Léiskit išeit iš vagono (duokit kelią) Ut. Praded gaidžiai giedoti, neleid munęs miegoti D46. Supliukš pūslė! Kam leidi orui išeit – užspausk! Vb.
| Šiame straipsnyje, kiek leis dabar turimi duomenys, pasistengsime į šiuos klausimus atsakyti rš. Kalbėdamas leido jai suprasti, kad geriau nė nemėgintų į tą viršininką kreiptis rš.
| Ruduo léido nuimti [nuo laukų] viską gražiai Krš. Kišenė viską leido jam daryti (buvo turtingas) rš. Kada jau lei̇̃s Dievas (kai bus gražus oras), rugius kirs Dglš. Kol orai leido, vakarieniaudavome sode rš. Norėtų grįžti mokyklon, bet amžius nebeleidžia rš. Aš tikiuos padaryt, jeigu sveikata léis (jei nesirgsiu) Rs. Žingsniavo taip arti, kiek leido gaisras J.Dov. Pažiūrėjo į nuotrauką iš arti, paskui – atitraukusi toliau, kiek leidžia ranka rš. Aš sena, o šiteip įverčiau adatą, kaip toli rankos léidžia Skr.
^ Pakalnis ristele, kiek tik senos kojos leido (kiek išgalėjo), nubėgo į mišką rš. Gaubys užtraukė, kiek kakarinė leido (iš visos gerklės) I.Simon. Šauka, kiek tik galvo[je] balsas léidžia Pgr. Šaukia, kaip galva leidžia Tat. Kokią dieną jie uliavoja, kaip tik galva léidžia Ar.
| refl.: Metas buvo šlapias, neléidos sėti Jdr.
6. intr. skirti, lemti: Kaip norėjai, taip Viešpats ir leido M.Valanč. Mum leista gyvent lig šimtui metų Šr.
7. tr. suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Leisti vergą NdŽ. Paėmęs jau dabar geruoju tavęs neleis Grž. Išjojo jojo brolis medžiotų, paleidė leidė juodus kurtelius J.Jabl. Leisk, aš daugiau tavęs nebemušiu! – prašėsi užgultasis rš.
ǁ nustoti laikius: Léisk tą katytę – tegul bėgioja! Vb. Visą dieną vaiko iš rankų neléidžia, užtat jis ir ožiuojas Slm.
^ Marti ne tinginė, darbo iš rankų neléidžia (visą laiką dirba) Vb. Tų akinių iš kišenės neléido (labai saugojo, stengėsi laikyti kišenėje) Skr.
ǁ atpalaiduoti nuo įpareigojimo: Dabar leidi … tarną savo pakajuj, pagal žodžio tavo Ch1Luk2,29.
8. tr. ginti (gyvulius) ganytis: Ankstybas dar pavasaris buvo, bet pašaro žmonėms pritrūko, ir dėl to arklius jau leisti pradėjo LzP. Jau buvo šviesu šviesu, kap leidom laukan arklius Rod. Ka pirmą dieną léidė į bandą, liuobėjo smilkyt a su švęstoms žolėms Vgr. Leisčiau žirgužį į pūdymužį JD429. Leid (leisk) arklį pievon Prng. Leiskie leiskie jautelius žalian dobilėlin KrvD183. Žirgus, pekų leisk ant žolės R170.
9. tr., intr. daryti pertrauką, skirti laiką (nuo darbo) pailsėti: Léisk arklius, gana art! Ds. Eik pasakyk jam, tegu léidžia pietų Žvr. Kada kūlėjai leis pietų? Jnš. Metas léisti pusryčio [artoją] Ėr. Tais metais ir mokinius anksčiau leido atostogų rš.
10. tr. kergti: Šiemet kumelę léidom po geru kumeliu Ėr. Ar jie su tuo eržilu kumeles léidžia? Žvr. Pavasarį kumelė buvo leista [prie eržilo] Vp. Ar šiemet daug bus leidžiamųjų kumẽlių? Grž.
| Léidžiamas (veislinis) eržilas Grž. Léidžiamas jautis Grž.
ǁ refl. reikalauti eržilo (apie kumelę): Kumelė leidžiasi Smn. Kelintukart vedu kumelę pas eržilą, ir vis léidžiasi Kt.
11. tr. MŽ437 duoti perėti, perinti: Kano, ar jau nebe anksti višta léist? Ds. Šiemet aš ančių viškai neléisiu Ds. Gaspadinė ant Sekminių leido vištą ant kiaušinių Gs. Atėjo kiaušinių vištom leisti Ėr. Jeigu kiaušinius leidi delčią, tai išsiris vištytės, dažnai perinčios LTR(Vlkv). Gavėnion leisti̇̀ [žąseliai] Srj.
| Dė[jo] kiaušinius pelėda, leido vaikus pelėda (d.) Srj.
12. tr. palikti, rezervuoti (veislei): Teliuko neléiskie veislei OG391. Nemožna leist veislei OG400.
II. daryti laisvesnį, palaidesnį, silpnesnį.
1. tr. daryti mažiau suveržtą, mažiau suspaustą, mažiau įtemptą, atpalaiduoti: Reikia léist diržą, negaliu atsidvėst Vb. Teip jau priveržei [vežimą], léisk ben kiek, kad kartis sprogdama dangaus nepramušt Sb. Pripūtė pūslę per nemierą, ir iššovė; negi klaũsė, kai sakiau valniau léist Slm. Gana, léisk (atgniaužk) pirštus – broliuku[i] sopa rankytė Vb. Kam laikai duris užrėmęs, leisk – tų vaikpalaikių nei padujų nebėr! Slm.
2. tr., intr. daryti ne tokį smarkų, silpnesnį: Vakar surakino sopuliai, ir šiandiej da neléidžia Vb. Neléidžia tinimo (nemažėja tinimas) Ėr.
ǁ refl. silpnėti, liautis: Eina šiltyn – léidas speigas Dr. Šaltis leidosi Kv. Jei šaltis léisis, aš eisu į mokyklą Šts.
3. refl. bliūkšti: Putmenys leidas, o netrūksta Šts. Votis léidžiasi DŽ.
4. refl. prk. rimti, ramintis (įsikarščiavus): Pradeda leistis, ir atsileida, nebepyksta Pln.
5. refl. atsisakyti savo nuomonės: Aš jau léidžiuosi Pun.
6. intr. mažinti užprašytą kainą: Prašo šimto rublių, gal da lei̇̃s Pn. Bulvių neléidžia pigiau, kaip po aštuonis Jrb.
| refl.: Aš anam gerai dedu, ans neleidas – vedu ir nesumainėv Šts.
7. intr. nesilaikyti prigulusiam, priveržtam, atsipalaiduoti: Prastos mašinkos (drabužių spaustukjai, spraustukai) – léidžia (atsisega) Mlt. Muterką tol veržė, kol gvintai pradėjo léist Krs.
8. tr. daryti ne taip sukrų, duoti atsisukti, atsivyti (apie siūlus, virvę): Kam leidi [nutraukęs virvagalį] – mazgą tuoj užmegzk! rš.
| refl.: Siūlai leidžiasi rš.
ǁ išpinti (kasas): Krykščia, žaidžia, plaukus leidžia ir vėl pina ir dabina pievažiedžių vainikus rš.
9. tr. ilginti, platinti (atardant drabužio siūles): To tavo suknytė jau labai striuka, ar yr iš ko léist? Vb. Žiūrėk, kiek šonuos įsiūta, gali leist per kokius du pirštus, nebus labai dukslus [sijonas] Slm.
10. tr. aižyti, gliaudyti (grūdus iš varpų, ankščių, uogas nuo šakelių…); birinti: Varnos kviečius léidžia Rs. Pelės smarkiai léidžia vasarojų Vdžg. Strazdai jau vyšnias léidžia – reik baidyklė įkelt Alk.
11. tr. Grž skleisti, kratyti, draikyti (šieną): Nėr ko šieno tokio lietoto[je] dieno[je] léisti Jnšk. Šieno neléidom, tuoj vežėm Srd.
12. refl. kedėti, retėti, plyšti (apie drabužį): Marškiniai pradėjo léistis Ut. Kolei turis, turis šitokia, ė kai pradės leisties, tai ir nebėr Sdk.
ǁ nustoti pavidalo, irti, byrėti.
| prk.: Tie bernai kai ateidavo į veselią, tai stuba léisdavos Jrb.
13. refl. merdėti, mirti: Mamut, mamut, kelkis – tėveliukas leidžias! A.Vien. Apkabino, pabučiavo ir pradėjo leistis Ėr. Kiek tai maž ir kartų akis tavo veizdėjo ant leidžiančiuosius ligonis ir ką gi tenai? brš.
III. daryti minkštesnį, skystesnį; tekinti.
1. refl. drėgti: Kviečiai leidas po pietų, nebgal bekulti su spragilais Šts.
2. refl. skystėti: Šiųmečiai rugiai léidžiasi – sunku bus gera duonelė iškepti Pbr. Į blogesnių miltų patiekalus, kurie gaminant leidžiasi, reikia dėti kiaušinių rš.
ǁ Alk tižti, gesti, pūti: Surinko drauge tas supuvėles (bulves), tai dabar visos leidžiasi Gs.
3. tr., intr. pašalui eiti; pašalą varyti: Važiuok, kol dar léist nepradėjo, paskui kelio nebebus Ds. Bijom, kad kelio nebaigtų léisti Jnšk.
| refl.: Pašalas leidžiasi ir kela akmenis aukštyn ar apsistovėjusį medį Tl. Pavasarį sniegas nutirpsta, o vėliau ir žemė ima pamažu leistis rš.
ǁ tr., intr. tirpti, tirpdyti (sniegą, ledą): Sniego maža laukuose, bemaž visą nedėlią léido Jnšk. Nespėjo pasnigti, o jau léida Krš. Šiemet anksčiau pradėjo sniegą léist Sdk. Čia pašalo, čia vėl pradėjo léist Erž. Vandens leidamuoju laiku atsiranda atlajai Ggr. Snieguo leidant, genys kankorėžius aižo Šts. Vagi, biškį pakūrenam, ir leidžia langus Ut.
| refl.: Kai tik šaltis ne toks didelis, tuoj langai léidžiasi prieš saulę Pc. Ka ir atdrėkis, o langai vis tiek neleidas Vvr.
4. tr. versti tirpalu, tirpdyti: Geriau šiltam vandeny léisk druską, greičiau ištirps Vb.
| refl.: Cukrus léidžiasi vandenyje NdŽ.
^ Bandelės net burnoj léidžias (labai skanios), ką te besakyt! Vb. Obuoliai net nastruosa léidžias (tokie prinokę, minkšti) Pls.
5. tr. skleisti (dažus) skalbiant: Sunku skalbt – dažus léidžia Kn.
6. tr. lydyti: Vašką léisti Kv. Leisti taukai Šts.
| refl.: Nelaikyk sviestą šiltai – pradės léisties Up. Žvakė nuo saulės leidas Skdv.
7. tr. skystinti (vidurius): Neėsk žalesų – léida Krš. Sena gira leida vidurius, negerk Šts. Vidų léida Vkš. Vidurių léidžiamas vaistas BŽ518.
8. tr. skiesti: Su neleistu uksusu užpyliau, visas karpas išdeginau Šts.
9. intr. minkštus kiaušinius dėti: Vištos ėmė léisti – tik tokius minkštpaučius deda Alk. Ar kas parmušo, ar iš didelio dėjimo léida Krš. Jau trys vištos minkštais leidžia rš.
10. tr., intr. euf. šlapintis, teršti, bjauroti: Srutą léisti (šlapintis) KII8. Vaikas pilveliu leidžia (viduriuoja) Dglš. Jau jis kraujais léido, al' aš išgydžiau Lnkv. Senė jau seniai iš lovos nebeišlipa nė savo reikalu – po savęs leida Als. Jei viduriai kraujais leidžia, reikia karvelio mėsa gydytis MTtI85. Lašinių priputus, kap vole leidžia Vlk. Kap apsiėdė, tai devintan rąstan léido Vlk.
^ Pamato gražesnį vaikį ir léida į kelnes (susižavi) Krš. Bagotam velnias košėj spirgučiais leidžia LTR(Srj).
ǁ intr. Lp, Ds orą gadinti: Na, katras čia dabar léidžiat? Alk.
11. tr., intr. tekėti, sunktis, praleisti skystį, nelaikyti skysčio ar oro dėl nesandarumo: Pradėjo jau per stogą léist (varva vanduo) Mrc. Čelna (valtis) leidžia vandenį (įsisunkia į vidų vanduo) Mlt. To bačka jau labai perdžiūvus – léidžia Sb. Viena padanga léidžia orą (nelaiko oro), negali važiuot Jrb.
| refl.: Ežeras sproginėjo, vanduo leidos (sunkėsi), negalėjo beiti Šts.
ǁ tr. duoti persisunkti, persigerti: Bloga oda, vandenį leidžia Lš.
12. tr. SD370 tekinti, bėginti: Sulą léidžia iš klevo ir iš beržo Vkš. A tas puodas jau dykas, kur léidžiu alų? Pš. Leidžiu gėrimą R409. Mano vynelį leidai, nemielą čestavojai (d.) Rod. Į parūgas kraują léisk jukai virti, kad pjauni žąsis J. Kraują léidžia Grž. Aš nesu kraujo leista, nė kirminais (dėlėmis) statyta Šts. Brolis léidžia sau kraujį dėlėmis (duoda iščiulpti) JI309. Léisti vandens srovę DŽ. Vandenį léidžia iš prūdo (duoda nutekėti) Grž. Kirto galvelę kaip kopūstėlį, leido kraujelį kaip rasalėlį DvD5.
| Oro leidžiamàsis vamzdis BŽ131.
| Tėvas žarstė rankomis grūdus, pasiėmęs delne atidžiai juos tyrinėjo, leido (bėrė) kaip vandenį pro pirštus V.Myk-Put.
^ Broliškos rankos brolio kraują leidžia (brolius žudo) V.Kudir.
13. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išvirsti (iš vidaus): Viename krašte atsirado toks šernas ir darė daug jeibių: kniso ūkininkų laukus, draskė gyvulius ir žmonėms vidurius leido J.Balč.
14. tr. melžti: Leidžiama karvė Kos35.
15. tr. daryti, gaminti (skystus daiktus): Duoną valgė iš pelų, o arielką leidė iš grūdų Pl. Vieną kartą leista šnapšė baisiai y[ra] prasta pagirioti, kas kita du kartu leista Šts. Kelmus lupdavo ir smalą ratam tepti leisdavo BsPIII97.
IV. išduoti į aplinką, teikti, skleisti.
1. tr., intr. išduoti (iš savęs) į aplinką: Pats nerštas – kuojos ikrus léidžia Ėr. Šnekučiuodami leidžia dūmus (rūko) kaip iš kamino Žem. Įsikandęs papirosą, i léidžia sau pro ūsą dūmą Gs. Dėdė ėmė leist iš savo pypkės dūmų debesis Mš. Garvežys šniokšdamas leido garus rš. Muilo burbulus léidžia Ėr. Gvazdiko dervuočio kotas leidžia rausvas sultis, limpančias kaip derva rš. Smakas pradėjo ugnia leist; kareivis tąj skepetaite mosterėjo, prapuolė ugnis BsMtI169.
| Man liepė neléist viso balso (taip smarkiai nedainuoti) Sml. Skamba sodnas nuo dainelių, kur susėjusios sesutės leidžia balsą iš burnelių LTR(Ps). Skrisdamas viršum medžių, pačioj viršūnėj sėdžiu, leidžiu balsą per tamsias girias A.Strazd. Leidau balsą į žalią girelę JD1019. Viršuj medžio sėdėjau, aplink save žiūrėjau, leidau balselį par žalią girelę Tl.
| Ženklą leisti N.
| prk.: Arkadijus, tarytum smaguriaudamas, kiekvieną žodį leidžia pro savo gražius ūsus rš.
ǁ skraidinti: Bitės tik ūžia, neina an darbą, matyt, spiečių lei̇̃s Ėr. Bitės rengas jau spietlių leisti S.Dauk.
ǁ tr. skleisti, teikti: Ramunės žiedas didelį léidžia kvapą NdŽ. Oi tu mirta, labai tvirta, leidi gardų kvapą (d.) Pnd. Saulė leidžia spindulius per visą kambarį rš. Vakare, uždegus lempą, vaikai dar žaidė su tuo kristalu, ir jie pastebėjo, kad jis leidžia šviesą J.Balč. Aptems saulė ir mėnuo, nebeleis savo šviesos brš.
| Versk mus kožnam meiliai slūžyti, tikrą meilę viernai leisti Mž384.
ǁ tr. platinti (kalbas, gandus…): I leida tokią teisybę į pasaulį, a ne pasiutę! Krš. Aš suseksiu, kas tas kalbas leidžia Ašb. Plepalą leida, kad švedai čia pareita Šts. Leido apie jį gandą visoje anoje šalyje SkvMt9,31. Gandus pikti leidžia, kvaili platina KrvP(Krkn). Žmonės visokius liežuvius (apkalbas) leido rš.
2. tr. sukelti, padaryti: Léidžia rasą vakarėly visokie upeliai Kp. Devynius rytus miglužę leisiu JD1174. Apskardą, apskrabą leida, – sako šatiškiai (Šačių apylinkės gyventojai), o laukuviškiai sako: ledija Lkv. Apskardu léida, kad lyja ir šąla J. Kas griaudžia, žaibus, perkūnus leidžia? brš. Leido velns ant jo daug vočių Mž436. Sakės atejęs ugnies leist SPI312.
3. tr. bažn. sukurti, sutverti: Šiandien dar senu įpročiu yra sakoma: tą žmogų yra Dievas leidęs ant svieto, nesakoma sutvėręs S.Dauk. Dievs leido svietą R127, MŽ167. Toks Dievo leistas B. Ir Dievas leido didžius ešketrus ir visokias žvėris BB1Moz1,21. Tu gimdi žoleles, tu leidi paukšteles KN215. Kuriop galop esti Dievas visus daiktus leidęs? MT44. Kaip tasai negirdėtų, kursai leido ausį? Ir kaip neišvystų, kursai leido akį? BPII389.
| Nemanykit, dainiai, kad čion esat leisti (kad jums gyvenime pavesta) tik vien ditirambus linksmai sau dainuoti J.Jan.
| Iš kur léistas Jūs (iš kur kilęs, kur gimęs)? Km.
^ Pailgo veido, kap Dievas léido Vlkv.
4. tr. auginti, želdinti (daigus, atžalas, šaknis…): Medžiai atažalas léidžia Lš. Žirniai jau ūsus léidžia Ėr. Anie rugiai léidžia krūmus (iš vieno daigo pasidaro keli) Lp. Augo klevelis žaliam gojely, leidė šakeles pagal upelį LTR(Klov). Stiebus leisti I. Apynys leidė plačius laiškelius – tai jais išrašė mano veidelį VoL338. Jau mano kopūstai kelintus lapus léidžia Skr. Ai lazda lazda, lazda sausoja, kada lapelius tu leisi?! TDrIV21(Ck). Skleidė žalius lapelius, leido baltus žiedelius (d.) Prn. Rugeliai žaliavo, kviečiai varpas leido TDrV65. Jau leidžia daigus rugiai – tuoj dygs po lietaus Km. Šaknį léisti, įsišaknyti KII364. Lapo gysla léidžia daugelį šalutinių gyslelių NdŽ.
| Dantis leidžiu SD447.
^ Dažnai mažas medžias plačiai šaknis leidžia KrvP(Mrk). Tirnags, titirnags, aukštyn lipdams, žemyn kiaušius leidžia (apynys) rš.
| refl.: Atšilo oras, ir lapai ėmė leistis Arm. Kad jau šaka jo sprogsta ir lapai leidžias, žinote, jog arti yra vasara GNMt24,32. Po lieti jau rūškyniai leisis Rod.
5. tr. iškišti: Jau jau léidžia ragus [sraigė] Sb.
| Léisk léisk daugiau to nosiniuko iš to kišenio – kas čia tokią mažą kertelytę matys! Škn.
| Krantinėn leidžiamas (nutiesiamas) trapas rš.
6. tr. teikti apyvartai, platinti: Kad po truputį leistų tiražą to žodyno (ne iš karto atgabentų iš sandėlių), labiau žmonės pirktų rš.
| Ėmė leisti raštus į žmonis Žem.
7. tr. tiekti, gaminti (spaudą); skelbti raštu; spausdinti: Leidžiu lietuvių rašomosios kalbos gramatiką J.Jabl. Maksvoje buvo pažadėtas leisti jaunuomenės laikraštis K.Būg. Vis dėlto aš jums siunčiu keletą pataisymų, kuriuos galėsit įdėti, jeigu ši knyga kada nors bus leidžiama antrą kartą J.Balč.
ǁ sudaryti ir paskelbti: Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia ten buvo vienose rankose sp.
8. tr. eikvoti (pinigus, turtą…): Ta mažoji [mergaitė] piningą léida, o didžioji jau nepraleis, tūrės susispaudusi Krš. Lengvai uždirbu, lengvai leidžiu NdŽ. Jisai léido pinigus už niekus, t. y. eikvojo J. Tu vis mano uždirbtus pinigus saujom léidi Užp. Neturiu padėjėjo dirbime (darbe), ė leist yr kam Str. Tėvelis rinko dūsaudamas, sūnelis leido ūpaudamas J.Jabl. Darmai sveikatą leidi Ktk.
| refl.: An šituos daktarus tik léidžiuos, o nieko nemačija Mlt.
9. tr. parduoti: Leisiu ir tą karvę, neina į ranką (mažai pieno duoda, blogsta) Srv. Aš savo arklio už jokius pinigus neleisiu Žž. Ar už penkiolika léisi tą skepetą? Vlkv. Už mano juodbėrėlį tris šimtus siūlinėjo. Kad gražiai šokinėjo, be keturių neleidau JD993.
10. tr. atiduoti, atmesti, atsisakyti: Tam, kursai imtų rūbą tavo, leisk jam ir ploščių brš. Gausma sėklą leisti šalin Krtn. Kitąmet jie léidžia gyvenimą i eina į miestą Rs.
11. tr. atiduoti nuomai, išnuomoti: Butą leidamą pajutau ir išsinuomojau Šts.
^ Leido žemę renda Šts. Pirko namus ir leido į randas Tat.
V. sudaryti sąlygas kam išvykti; siųsti.
1. tr. rengti kur išvykti: Jie pasiskolino pas mane, kai tą vaiką į Ameriką léido Skr. Manderėlę aš siuvau, marškinėlius surinkau – reiks ma[n] leisti sūnelį į vaiską JD26. Reiks ma[n] leisti sūnų karūmenę JD555. Jei mane vainon leisi, pirk man bėrą žirgelį LB150. Oi lyliai, tatatai, leidė tėvas sūnelį … žalion girion medžiotų LTR(Ob).
2. tr. duoti už vyro, į marčias: Leiskit Elzę, kad tik geras vyras atsitaikintų LzP. Tėvuli manas, tėvuli senasai, leisk mane už jauno bernelio, už jauno raitužėlio V.Krėv. Neduok, neléiskie už kareivėlio Vlkv. Tėveli mano, mano širdele, leisk leisdamas dukrelę (d.) J.Jabl. Ir leiste leisiu, ir pažadėsiu JV330. Leisiu dukrelę savo jaunam ženteliui JV289. Ar mun leisi dukrelę šį mylą rudenelį? StnD14. Žada žvirblelis dukrytę léisti Sch17.
3. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (mokytis): Tarutis nusprendė savo Kaziuką leisti į mokslus P.Cvir. Nuo aštuntų metų pradėjo léist mokytis iškalos GB81. Ir léido jį in klesas LB208. Į daktarus leisiu savo pyplį rš. Vieną leido į dišėres (dailides), antrą į račius mokytis BsPI14. Tėvas, matydams, kad iš to vaiko gal kas geras išeiti, pradėjo léisti aukštus mokslus BM393.
4. tr. liepti kur vykti; siųsti ką kur: Kai vaikai paaugo, Gailiūnas vieną po kito pradėjo leisti juos į žmones už piemenis, o vėliau jau už pusbernius bei pusmerges A.Vien. Vieną vaiką teturiv, neleiskiv ano kiaulių ganyti M.Valanč. Jis sakėsi ne pats bėgsiąs, bet léisiąs savo tarną NdŽ. Ant rytojaus davė jam gerą arklį, sutaisė kareivius ir leidžia užbaigtie karę BsPIII282. Ubagais leisti [vaikus] (siųsti elgetauti) N. Mes jums, sesės, piršlius leisim NS402. Aš esu kvieslys, nuo pono Dievo leistas (iš oracijos) Nm. O kaip tu josi pas jaunąją mergelę, vis pirma leiski savo didį pulkelį JV497. Pro vienus vartus panelę leisiu, pro kitus aš pats josiu (d.) Rk. Ne tiktai į svetimus laivus tuos turtus lodãvo (krovė, dėjo), bet ir patys daugybes savo laivų leido į svečias šalis S.Dauk. Leido kurtus į pėdsakas JD106.
| Sūnų iš dangaus leisti, tą ant svieto siųsti BPII150.
| prk.: Vai, kad aš ėjau viešu keleliu, leidau vargelį viduriu kelio (d.) Ktv.
ǁ duoti potvarkį išvykti, išvažiuoti: Viršinykas jau eina traukinio léist Vb.
5. tr. siundyti, pjudyti: Kai eina vasarojun, šunim léidžiu [karvę] Vb. Netęsia arklys, koc tu jį žvėrimu leisk Vrnv.
6. tr. siųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Léidom anam jau du laišku, bet nėko neatrašė Grg. Varšuvon gi ir atarašą leisiu LTI418(A.Baran). Keturias pagrečiu grometas leidžiau pas jumis Sz. Leidė paleidė tėvas lakštelį per lygųjį laukelį Tvr.
ǁ gabenti: Dides daugybes [kailių] leido par vandenį į svečias šalis S.Dauk.
ǁ Strn plukdyti (sielius): Sielių (rąstų, sienojų) Nerimi dėl sausos vasaros neleidžia šiemet į Vilnių J.Jabl.
7. tr. perduoti elektromagnetinėmis bangomis, transliuoti: Šiandie radija neleidžia žinių – šventa Jrb. Programa bus leidžiama ir trumpomis bangomis rš.
| Dirginimo leidžiamoji sistema (fiziol.) rš.
8. tr. lydėti (išeinantį): Aš tavę nebeléidžiu, pats išeisi Ėr. Išeisiu ir neléistas, gal dienos neišsinešiu Ds. Toliau neléisiu, tik lig durų Ėr. Leiskit, lydėkit mane, brolyčiai, per rugių lauką, per žalią lanką RD60.
ǁ lydėti mirusį, laidoti: Aš mačiau, kai jį ant kapų léido Skr. Sustokim, broliukai, sudūmokim, kur leisim, kur kavosim TŽI141. Kad mane leido į aukštą kalnelį, mergužėlė gailiai verkė JD1145. Tai leis muni matušelė, tai leis muni sengalvelė ant aukštojo kalnelio StnD27. Gana kloniojais, mano dukružėlė, į kapelius leisdama JD587. Pagrabą léida Ll.
9. tr. prabūti, pragyventi, praleisti (kurį nors laiką); duoti praeiti (laikui): Antrą karą jau léidžiu Ėr. Įdomiai ir turtingai vasaros atostogas leidžia studentai sp. Tėviškėje leidau ramų gyvenimą rš. Aš taip léidau, léidau (kenčiau) vargą Grš. Naudingai leidome laiką rš. Aš dienas léidžiu tik ant to lapavimo (kiaulėms lapus skindama) Rdm. Jam ne tep nuobodu leistie dienas Brt. Aštuoniasdešimt keturis turėjau, penktus léidau Mrj. Ai, sūniuk, daug metų turiu – devintą dešimtį léidžiu JnšM.
| refl.: Gyvenimas léidosi léidosi geriau po biskį, no kiek lengviau pasidarė Grš. Tuo čėsu leidos (ėjo) tretį dešimtą metą BPI255.
VI. duoti veiksmui eigą; judėti tolyn.
1. tr. duoti veikti kokiam mechanizmui, įtaisui, jėgai: Mašiną léisti BŽ110. Nedaug malimo, neléidžia girnų (nemala) Ėr. Vaikai aitvarą léidžia Rm. Negražu, kai kunigas plėšos dėl skatiko, varpų be penkeklio neleidžia rš. Vargonų maž teleida (silpnai, vos girdimai vargonuoja) – vis mergaitės gieda Dr.
| Adomas pirmas darban įtemptus raumenis leido rš.
2. tr. duoti eigą veiksmui; daryti, kad kas judėtų, eitų, slinktų tolyn: Budavočiau laivelį, leisč ant jūrių marelių JD97. Padirbysiu laivelį, leisiu jūrėms marelėms KlpD89. Nešvarios bruknės – reiks léist (berti) par stalą (riedančias geriau perrinkti) Mžš. Leisti siūlą į ritę rš. Nežymiai kreipdamas vamzdį čia į kairę, čia į dešinę, jis leido vieną šovinių kaspiną po kito rš.
| Leis tavo plūksneles ant vėjo (duos vėjui išnešioti) NS9. Po ta obelim sėdi trys senelės, kurios verpia gijas ir vėju leidžia V.Krėv.
| Kam daba léist (pirmajam dėti, mesti ant stalo kortą)? Škn. Léisk į grajų Krš. Leisk pirma tas septynias, ko čia laikai suspaudęs [kortas] kaip gerą daiktą! Škn.
| Léidi iš eilios (kalbi apie viską nesivaržydamas) Dglš. Nemoka, o léida (perkelia) iš klasės į klasę Krš.
ǁ perduoti iš eilės kitam: Nu, sukiam peilį: kam pirmam gert, kas pradės stiklinę léist? (ties kuriuo peilis viršūne sustos, tas turi pirmas pradėti gerti) Škn. Gerkit, broleliai, leiskit aplinkui [taurę, stiklinę] KrvD95.
ǁ reguliuoti ką judantį, slenkantį tolyn; nustatyti veiksmo pobūdį: Neleisk siūlų gurgždūlėms [verpdama] – būs nestiprus siūlas Šts. Verpk, dukryte, netingėk, į kuodelį vis žiūrėk. Neleisk siūlą per storai, nelipink, nesuk sukriai RD91. Kad tu labai storom pliauskėm léidi, smulkiau kapok! Vb. Kieti makaronai, negaliu sukramtyti – cielus léidžiu (ryju) Upt. Neléisk vežimo taip plačiai [kraudamas], išvirs vežant Rm. Klynu leidžiu (pleištiškai ką darau) SD93. Lėta žingine leido vežimą su karstu žentas Miknius, kad ir pėstieji neatsiliktų V.Myk-Put.
| Mokytojų vaikas, lengviau léida (mažiau reikalauja mokėti) Krš.
3. tr. BsPIV262 raginti, smarkiai varyti (arklį): Kad léidžia kumelę, kad net šokinėja ratai Mžš. Jis tyli ir leidžia arklį smarkia ristele J.Marc.
4. refl. imtis kokio veiksmo, pradėti ką daryti: Paskui atsargiai apsidairė aplinkui ir leidosi bėgti, kiek kojos nešė J.Balč. Ir pasikėlė tie vyrai iš te, leidosi eiti Sodomopi BB1Moz18,16. Velniai, sparnus smagesnius prisidėję, vėl leidės gintis MitI382. Léistis lenktynių NdŽ. Visi kareiviai leidosi ieškoti ir gaudyti bėglio V.Myk-Put. Į mūšį nesileido, tik gynėsi A.Vien. Valandėlę pastovi, paskui vėl leidžiasi į kelią rš. Tada sėdo ant arklio ir leidos į kelionę Gd. Nenorėjo leistis ginčan su mokytoju rš. Darbo dienų rytmečiais ji pavalgydina jį greičiau, nelabai leisdamasi į ilgas kalbas I.Simon. Ji niekad nesileidžia su manim į šneką rš. Ėmė léistis į miegą Grž. Jau léidžiuos miegan, tik bar bar bar kažin kas langan Vb. Širdis ir muno susigriauža, bet aš neleiduos į rūpesnį Šts. Léidos ant baidymo (ėmė bauginti) DP23. Ant piktų darbų leidos S.Stan.
ǁ pradėti eiti (amžiaus metus): Leiduos į trečią metą B. Leidžias į ketvirtą nedėlią R164.
| Diena leidės vakarop eit BtLuk9,12.
5. refl. krypti, gilintis, įsitraukti į kurią nors sritį: Jis dažnai kalbindavo kareivius ir būtinai leisdavosi į politiką rš. Nemanau leisties į visų grunaviškės Romovės išgalių kritiką LTI338(K.Būg). Į kalbos teoriją, į platesnius apibendrinimus Jablonskis rečiau tesileisdavo rš. Autoriaus, kaip ir kitų keliautojų, truputį per daug leistasi į smulkmenas J.Balč.
6. pasitikėti, pasikliauti; atsiduoti: Leidžiuosi ant ko SD350. Leistis ant laimės N. Ant jo valios leidėsi PK160. Leidžiuosi ant viernų jo žodžių žadėjimo brš. Ant tavo … šaukimo drąsiai visi leidžiamėsi PK24.
7. intr. eiti, keliauti, vykti: Nu, tad aš jau ir léidu Pln. Visi buvome kaip avys paklydę, ir kiekvienas leidęs buvo savu keliu DP282.
| refl.: Iš Birštono pakliuvome į Alytų, o iš ten pėsti leidomės per Dainavos kraštą A.Vencl. Leidosi žmogus į girias arklio ieškoti P.Cvir. Jau ankstybas buvo rytas, kada jis iš Pagirių leidosi namo I.Simon. Vakaras, reik leisties ant namų Dr. Milciades, trukti laiko neturėdamas, leidos, kur ketėjo S.Dauk. Leidžiuosi kur SD378. Ir tarė ans senas žmogus: kur besileidi ir iš kur ateini? ChTeis19,17. Leisiuos iš tų vargų, kur mano akys mato, kur kojos neša Rod. Žmogus … geru keliu leidžias VoK3. Broliai, léiskimės ing šitą kelią gyvatos DP542.
ǁ refl. varytis (su banda): Pavakary piemenys su galvijais léidžiasi panamėn Slm. Žmonių laukuose nebesimatė, tik leidosi artyn namų piemenys su savo bandomis A.Vien.
ǁ refl. vandeniu keliauti, plaukti: Leidos laivais į Padaugavį S.Dauk. Jonas su samdytais vaikiukais leidos į jūrą menkių meškerioti M.Valanč. Sėdos į akrūtus ir leidos per jūras MPs. Akrūtu leidžiuos MŽ57. Leidosi už jūrių marių, kur ne vieną didis vargas varo A1884,183. Leidos tada eldijoj pūston vieto[n] patys Ch1Mr6,32.
| Tais vėjais leiskis, tais plauk SPI280.
ǁ važiuoti: Nuvažiavai į Klaipėdą, įsėdai į traukinį i léisk Šts.
| refl.: Liuob tuo keliu visi léisias Pp.
| Nėr žiemos – negal su ledžingoms léisties (čiuožti) Krš.
ǁ bėgti: Nu tai aš jau ir léidu Krtn. Numetęs dalgį į krūmus, ka leidžiau namie Krp.
| refl.: Žiūriu – jau jis par kiemą léidžias Jrb. Arklys vėl leidosi risčiuke P.Cvir.
ǁ artėti: Pri krašto leisti N. Barzdoti vyrai, vyrai iš jūrių, prie krašto leidant, į daržą kopant, rūtas numynė Sch5.
8. intr. smarkiai eiti, smarkiai bėgti, smarkiai važiuoti: Kur teip léidi, kaip avis į uodigą įkirpta? Slnt. Leidam visi kaip iškertam Vž. Jonuk, léisk atvarslų atnešti! Kal. Kad léida, tik eina purvai ant galvos Vkš. Kur teip smarkiai leidi (važiuoji)? Dr. Tra tra tra! tekinis į velnio miltus beleidant (greitai važiuojant) išejo Dr.
| refl.: Kad duodu, kad einu – léidžiuos, brolyti Skr. Léiskis, kiek tik gali Žd. Vaikal, leiskis, būs prastai! Šv. Léidžias vaikai iš sodo, kiek tik įkabina Jrb. Griebė muilą ir įnirtęs leidos tekinas į pirtį K.Bink. Ka léidas greit – kaip vė[ja]s! Krš. Ka ta višta tą šunį ginė, ka tas léidės į būdą! Škn. Kad léidaus, tai léidaus, nežiūrėjau tvoros ar grabės Skr. Žaibu léidės iš miško bernaitis FrnS205. Leidžiuos per padangių plynes su pavasariu lenktyniais K.Bink.
ǁ tr., intr. šiaip ką smarkiai daryti: Leidam (smarkiai grojame) tą maršą, o jauniejai nekelas Šts. Ir leis (dainuos) par vakarus štrailus, – gulti eikiat! Vvr. Léida (geria) lygia dalia su vyrais tą šnapšę Skd. Da aš aru dirvas, šieną léidu (pjaunu) kiaurai Nt.
^ Ana léida (plepa) kaip šeštarnė Pln. Ana léida (plepa) kaip nū siūlo, negal nė beapsiklausyti Pln.
VII. daryti, kad kas eitų žemyn, žemėti.
1. tr. keisti daikto padėtį žemėjančia kryptimi: Laikyk iškėlęs, neléisk rankos, ir nustos bėgti kraujas Vb. Jau léidžia vėliavą Slm. Kam taip aukštai kali, léisk žemiau [vinį] Vb. Labai jau atsiraitei rankoves, bus šalta rankom, léisk ben kiek žemiau Slm.
^ Neleisk taip akių žemyn (nesigėdink, nenusimink), aš sveiko nekaltinu J.Jabl.
| refl.: Taip neléidas tas skietas šį kartą Ms.
2. tr. duoti nukristi, nebelaikyti: Durnius, sėdėdamas eglėj su durim, i sako: „Broliai, léisiu duris!“ (ps.) Plš.
| Liepos mėnesį žąsys jau pradeda plunksnas leisti (šertis) Lš. Žąsys jau perėt eis – pūkus léidžia Ds. Léisti plaukus NdŽ.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti žemyn: Stalas didelis, griozdas, koridoriukas siauras – reikėjo su virvėmis pro langą leisti rš.
| refl.: Aš léidžiuos iš aukšto virve pagal J. Nusivijo virvę, prisirišo prie dangaus ir leidos BsPIV35. Žiūrėk, voras ties tavo galva léidžias! Vb.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti gilyn: Dėk viedran [mėsą] ir léisk šulnin Vb. A jau visą pieną sukošei, į šulnį galiama léist? Rd. Ėmė, virves sumegzdami, leist [duobėn] BsPII217. Leiskit mane į duobelę, kaskit kuo giliausiai JD1218.
| refl.: Atsirado vienas muzikantas, katras pasisiūlė leisties su virve in tą duobę BsPII217. Jūros dugne yra gražu, ir žmonės be reikalo bijo ten leistis J.Balč. Luotas į vandenį grimzta, t. y. leidžiasi į dugną JI471.
3. refl. judėti žemyn, kristi: Pradėjo lovos dangtis pamaželiu žemy léistis Jrk107. Leiskis žemyn (krisk nuo kalno) SPII14. Pasakojo, kad susilaužęs koją leisdamasis parašiutu rš. Leidos snaigės, krito snaigės iš aukštybių pamažu P.Cvir.
ǁ bažn. iš nematomo pasaulio (dangaus) pereiti į matomąjį: Aš todėl užgimęs esmi ir ant šio svieto leidausi, idant apie teisybę liudyčiau BPI377. Kristus iš dangaus leidosi ir žmogumi užgimė BPI272.
ǁ skristi žemyn: Paukščiai čia kilo aukštyn, čia vėl leidosi žemyn J.Dov. Iš aukštumo čirvendamas leidžiasi vyturys J.Balt. Léiskis žemyn ant žemės (sako lapė gaidžiui, tupinčiam ąžuole) PP39. Pagaliau lėktuvas pradėjo leistis rš.
| Ir Jonas išvydo dvasią … kaip karvelį, žemai leidenčiąsią BPI267.
4. intr. nutūpti: Atskrido skrido pilkas sakalelis, leidė, prisleidė prie pilkai gegutei Rš.
| refl.: Ėmė skristi visokie paukščiai ir léistis prie upės kranto NdŽ. Jei sniegena leidžias ant langų, bus sniego ar šalčio Pnd.
5. intr. slėptis už horizonto, sėsti, žemėti (apie dangaus šviesulius): Saulelei tekant, žirgą pašėriau, saulei leidžiant, balnojau JV384.
| refl.: Saulelė léidos skaudžiai raudona, lys Pj. Dirbo lig saulei leidžiantis J.Jabl. Vai, eisiu eisiu į tą šalelę, kur nesileidžia niekad saulelė S.Nėr. Vieną pavasario vakarą mes trys sėdėjome prie lango ir žiūrėjome į besileidžiančią saulę P.Cvir. Leiskis, saulė, tekėk, mėnuo, duok man šventą vakarelį D10. Saulė léidžiasi į debesį Pc. Nevalgydavo net saulei leidžiantis DP108.
| prk.: Jau diena léidžias vakarop (artinasi vakaras) KII220. Atėjo popietis, paskui ir vakaras ėmė leistis Mš. Leidžias vakaras lėtas, ramus Mair.
| Už lango jau leidosi pilka prieblanda J.Avyž.
^ Žinok, kad jau mūsų saulė léidžias (jau senatvė, artinasi mirtis) Ut.
6. tr. guldyti (nukirstą ar nupjautą medį), kirsti (medį): Tokias ilgas pušis leidžia Pnm. Perdien leisdami, nuleidom šimtą medžių Sn. Girelę kirto, girelę leido, pagirėmi pastatė TD30.
7. refl. slūgti: Vanduo ėmė pamažu leistis NdŽ.
8. refl. būti nuožulniam, nuolaidžiam, žemėti: Paskui ten leidosi gražus šlaitas rš. Sodyba vienu šonu rėmėsi į kalvą, kitu leidosi į krūmais ir medžiais užaugusią pelkę rš.
9. tr. duoti nusiristi, duoti nuriedėti, nušliaužti į pakalnę: Sielinykai rąstus leidžia nuo kranto į upę Prn. Tokios bačkos iš ratų neiškelsi – priremk nuožulniai plačią lentą ir léisk žemyn Vb. Užtempia rogeles aukštyn [vaikas], o paskui dykàs leidžia nuo kalniuko, pats bijo sėstis Slm. Léisk atgal vežimą (duok riedėti): kaip tu užvarysi, kad ratai eina atgal?! Rmš.
10. refl. eiti, važiuoti, vykti į pakalnę: Motina leidžiasi takučiu žemyn P.Cvir. Vaikai rogutėmis léidosi nuo kalno NdŽ. Teko keltis į aukščiausius kalnus, čia vėl leistis į pakalnes rš. Ilgas vagonų sąstatas leidosi į daubą J.Dov.
ǁ lipti žemyn (laiptais, kopėčiomis…): Laiptais mes leidomės iš lėto: pakopa po pakopos rš.
11. tr. storinti, žeminti (balsą): Nekelk taip aukštai balso, léisk žemiau Rm. Šito žemai leidžiama giesmė, reikia jai žemo balso Prng.
| refl.: Melodija vėl leidžiasi žemyn, tiktai negrįžta tuo pačiu keliu LTII98.
12. tr. daryti, kad apdribtų, apgultų, nusvarinti žemyn: Šarkus patiekės trumpus, nebjuosės, įgijo batus ir ant tų leido kelnes M.Valanč. Be reikalo suki tą kuodą – léisk ant pečių kasas Vb.
13. intr. mezgant mažinti akių skaičių: Bus trumpas nykštys – per anksti pradėjau léist Vb.
ǁ baigiant megzti, naikinti akis: Užteks megzt, gali̇̀ jau léist Rd. Baigu [megzti], léidu visai Krš.
VIII. kišti.
1. tr. merkti (į vandenį), nardinti: Atėjo lapė pas upę ir ėmė leisti uodegą į vandenį Ašb. Dėjau galvą ant akmenio, … leidžiau kojas Dauguvėlėj NS500. Jis ėjo žvejoti kasdien ir buvo įpratęs tik keturius kartus leisti savo tinklą į vandenį J.Balč. Pamatė du broliu … beleidžiančius tinklą ing marias (nes buvo žvejai) DP377.
ǁ pamažu dėti, krėsti, pilti į skystį: Verdant leistinius kukulius, tešla šaukštu leidžiama į verdantį vandenį ar buljoną rš.
2. tr. švirkšti (vaistus): Siūloma leisti į poodį fiziologinio tirpalo rš.
| Tie vaistai į nosį leidami̇̀ (lašinami) Krš.
3. tr. durti, smeigti: To katis teip giliai nagus leidžia, geriau jos nekibink Vb.
| Toks kudlotas, sunku bitei geluonį léist Slm. Aš tau gylių į kaklą neleidžiu (sako musė arkliui) S.Dauk. Bitys nū gauruoto bi̇̀jos – léida tujau gylį Krg.
4. tr. kišti javus, šiaudus… (į mašiną): Aš šiaudus kroviau, o kitas į mašiną léido Šts. Nepjautų pėdų neléisk, bo mašiną užkiši Škn. Ploniau léisk javus į mašiną, kad išsikultų Rm. Aš vienas pasuksiu akselinę, tu tik spėk léist Lš. Leidžiamasis stalas (mašinos) rš.
5. tr. duoti praeiti per ką: Pienas léist (separuoti) reikia Dglš. Bruknių čielų nevirinu, per mašinką léidžiu Vb. Leisk per tankesnį sietą [miltus] – bus geresnis pyragas Slm. Daržinio[je] pasiriš į durų tarpą kretilą i par vėjį léis tus grūdus Skd. Du sykiu pušį gavo par pjūklus léisti [lentpjūvėje] Šv.
| Leisti par lembikį (distiliuoti) I.
| Kiaurai léidamas buvo kadrilius Užv.
^ Léisti per galvą juodas mintis (pasiduoti pesimizmui) NdŽ. Vaikas motynos žodžius par burną léida (kartoja), ne kitaip Krš.
IX. mesti tolyn, smogti.
1. tr., intr. mesti tolyn: Léisk ripką Ėr. Jis akmenį léidžia par stogą Up. Neléisk akmeno į šunį Ėr. Leisk su kūliu į galvą Kal. Léisiu, kas papuls po ranka Pmp. Ai, metė leidė manę motynėlė raudonais obuolėliais JV787. Gulėdamas pradedu malkom léist tos vietos, kur anos (pelės) triukšmauna Ob.
^ Leisk šuniuo – kliūs muzikantuo (daug muzikantų) Šts.
leistinai̇̃ adv., leistinõs: Nenorėjo imti, leistinai̇̃ leido Rdn. Leistinos leidęs su klumpiu į kaktą Šts.
| refl.: Pirma dagiais leidosi, o galop ristis pradėjo LzP.
2. tr. iš prietaiso sviesti ką į tolį, šauti: Iš šaudyklių kulkas leido JD1150. Kad mes leidom iš muškietų, iš muškietų, kulkos lėkė kaip bitutės, kaip bitutės BsO82. Kai jie per daug prisiartindavo prie pilies sienų, į juos leisdavo iš lankų strėles, mėtydavo ietis A.Vien. Iš laidynės léisti akmenukus J. Leidžiamoji ugnis (raketa) LL203.
3. intr. Nt smogti, kirsti: Tik tik norėjau léisti lopeta – būtų lig žemei išsiskyręs Jnšk. Léidžia per ausį Grž.
4. tr. moti, siausti: Ranką leisk vienokiu šūviu (jėga) – gerai išbersi duoną (rugius) Sd. Ėmė dalgį ir leido jį į pievos žolę rš. Leisiu dalgelį palei žemelę, kirsiu dobilą palei šakneles DvD96.
X. lyginti, glausti.
1. tr. laidyti, lyginti, „prosyti“: Geležis rūbam léist Ds. Léisti marškinius BŽ592.
2. tr. obliuoti, lyginti kraštus: Stalui lentas léidžia Lš. Vyrai per visą dieną léido lentas Brt.
ǁ ką prie ko priderinti, lygiai sudėti: Viskas padaryta, rytoj pradėsim kampus leisti rš.
3. tr. pustyti, aštrinti: Asla (pustyklė) dalgei léist Žln. Šitoj asla gerai léidžia dalgę Lp. Ė tavo dalgė – pora rozų moster[ėj]ai, ir vėl leisk Drsk. Gal barzdą skusies, kad skustuvą léidi? Lš. Riebus arklys – nor britvą lei̇̃d' (leisk) Prng.
4. tr. Trgn sukti, vyti (virvės šakas į vieną): Privijau knatų, rytoj vadžias leisme Mlt. Juozas prieš pusryčius botagą léido Smn. Ar da léiste daugiau virvių? Dglš.
◊ akimi̇̀s (akim̃) léisti
1. peržvelgti: Eina šiaučius per girią, akim̃ léidžia medžius: tai kreivas, tai šakotas, nėr padabno kurpaliui Prng. Čigonė inejus teip ir léidžia akim̃ pirkią Trgn. Tik léidžia léidžia visus akim̃ Ds.
2. žvilgsniu sekioti: Akimi̇̀s léidžiu jį, kur jis eina J.
akių̃ neléisti įsispyrus į ką žiūrėti: Žmogus neleido akių nuo jūrių V.Kudir.
ant kójų léistis užaugti: Pas mus tep: vaikai leidos an kojų, tai darbuja ir darbuja Rod.
ãšaras léisti; SGI101 verkti: Kojų… palytėjos, upes ašarų ižg akių leisdama DP35.
dū́mus léisti į aki̇̀s Vv meluoti.
gérklę léisti smarkiai šaukti: Gaidžiai gerkles leido rš.
į aki̇̀s nesiléisti nenorėti matyti (ppr. nekenčiant): Močeka į akis nesileido Sigutės (ps.) VoK131. Yra tokiam ir tokiam dvare pana, kad ji nuo gimtos dienos int savo aki̇̀s vyro nesiléidus LB255.
į gálvą léistis įsidėmėti, įsiminti: Munie būtum įdomu, o aš nebnoru dideliai ką į gálvą léistis Štk.
į kójas (į stáibius Šts) léistis bėgti: Leiskis į kojas, kad sveikus šonus beišneštumi Šts. Pamatęs gaspadorių ateinant, piemuo leidosi į kojas Šts. Zuikutis susiprato, suglaudė ausis ir leidos į kojas BM377.
į šãlį léisti tekinti: Jau antrą dukterį į šalį leidam Als.
į vãlią (į valiàs Krš) léisti duoti daryti, ką nori; nevaržyti, paikinti: Léisk vaiką valion – pats būsi nevalioj Vb. Motyna léidžia vaiką į vãlią J. Kam vaiką taip į valias leidi?! Vkš. Reikė manęs jaunos valelėn neleisti TDrIV66. O ir supyko jaunas bernelis, leido žirgą į valią JV69.
į žmónes léisti tekinti: Kurią duosi man skrynelę į žmones leisdama? Vlkv. Tėvelis leidžia žmonelėse NS555.
iš akių̃ neléisti NdŽ nuolat stebėti, sekti.
juokai̇̃s léistis labai juoktis, leipti juokais: Grigas išvertė akis, kaimynas leidosi juokais V.Kudir. Teip nutaikė, jog žmonės leidosi juokais V.Piet.
kóserę léisti negražiai kalbėti: Kam tu tep leidi sa[vo] koserę – svietas iš tavę juokias! Vrnv.
liežùvį léisti apkalbėti, liežuvauti: Ana y[ra] papratusi leisti liežuvį ant visų Ms.
lū́pas léisti vãlion kalbėti, plepėti: Dėl manęs lūpų neleisk valion – ne tavo reikalas! rš.
monùs (mõną) léisti į aki̇̀s NdŽ apgaudinėti: Jumi tik léidžia mõną akysà Lp. Monùs in aki̇̀s léist moka Vlkv. Monus tik akysa leidžia Mrc. Ką dar tu čia monus į akis leidi?! rš.
nãsrą léisti smarkiai rėkti, šaukti: Léido nãsrą, net kaži kur girdėt Gs.
niekai̇̃s (niekù CI186) léisti duoti sunykti, sugesti; nepanaudoti iš apsileidimo; nekreipti dėmesio: Daug turi, daug ir niekais leidžia rš. Šitiek grūdų perniek léidžia (neprižiūri, duoda sugesti)! Vb. Ale bėda, kad mes šį mokslą, taip čystą turėdami, o nieku leidžiam MšK.
per ausi̇̀s (per gálvą) léisti Šts nekreipti dėmesio, nepaisyti, neklausyti, nesirūpinti: Adomas viską leido per galvą rš. Buvau manęs duoti į teismą, ale leidžiau par galvą Žg.
per gérklę léisti pragerti: Ką tik uždirba, vis per gérklę léidžia Vb.
per niẽką (per pirštùs) léisti nekreipti dėmesio: Par niẽką motynos žodžius léidau Sg. Aš nieko nepaisiau, viską léidau per pirštùs Drsk.
prãkaitą léisti sunkiai dirbti: Kačei gana pilnai dirbam ir prakaitą savą leidžiam, tačiau tankiai nieko negalim nupelnyti BPII280.
pro pirštùs léisti nekreipti dėmesio: Ką pro pirštùs léisti NdŽ.
šónais léisti labai juoktis: Nors tu imk ir šónais léisk iš jo šnekos Alv.
vė́jais (vė́ju) léisti eikvoti (turtą, pinigus): Ar ilgai teip sūnus tėvo pinigus vė́jais lei̇̃s?! Vb. Pinigus leidžia kaip kvailys vėju Žem. Skaitys skaitys visus niekus, o kas iš to – tik pinigus vėjais leidžia! Žem.
ži̇́ežirbas léisti NdŽ purkšti (apie katę).
žodžiùs léisti vė́jais tuščiai kalbėti, plepėti: Jei ką sakydavo, tai neleisdavo žodžių vėjais rš.
antléisti tr.
1. nedrausti, netrukdyti: Išbraukėm, išgainiojom, neantleidom manipolių daužyti [1905 m.] Šts.
2. duoti pasiganyti: Ančleido ant žolės i pradėjo [karvę] milžti Pvn.
3. užleisti (kergtis): Antleidom kuilį ant kiaulės Dr.
4. refl. duoti, kad ateitų viešpatauti: Lenkai buvo sukilę, mat vokyčio nenorėjo antsileisti Dr. Jug ir vokytys galingas, mislijo neantsiléisti KlvrŽ.
5. užleisti, užsiundyti: Jam galžudžius antleido S.Dauk.
6. smogti, kirsti: Reikėjo dar antleisti vieną žybą (smūgį) Dr.
7. uždėti, priliesti kuo: Atvarslą antleidu [ant arklių] – kaip ugnį antleisčio Šts.
8. duoti didesnį saiką, matą, užleisti: Antléisk an maišo tos druskos kelis gramus Jdr.
◊ ãšarą (ãšaras) antléisti verkti: Kad ben ašarą būt antleidęs pačią laidodamas! Šts. Fui, ka ans būt ãšarą antléidęs Sd. O ši nė ašaros neantleido, nė ai nepasakė M.Valanč. Kas tau nekait su geru vyru: ãšarų neesi antléidusi Šts.
apléisti tr.
1. SD434 neprižiūrėti, netvarkyti, užleisti: Sodas buvo apleistas ir labai apžėlęs krūmais rš. Kai tėvas valdė, tai ūkė buvo apleista Krok. Kas gi te augs – taip žemė apleista! Vb. Kapai gražūs, tik biškį apleistūs Antš. Buta apleista, laukai neišgyventi Jzm. Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai Mair. Apleistose trobose žolės pro langus išžėlė S.Dauk. Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus ir dirvos nepleiski V.Kudir.
| Knygų platinimas apleistas rš.
| Ir apleistas (negydomas, įsisenėjęs) suskis nugyna, ištepus išsuktų ratų šmyru Šts.
2. DP509, BBMr15,34 nepalaikyti su kuo santykių; neteikti pagalbos; neduoti išlaikymo: Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas J.Bil. Koks tu vaikas, kad savo tėvą senatvė[je] apleidai! Šv. Kam apleidai tą vaiką, kad jįjį ten visi bara, muša? J. Apleistas nuog gydytojų SD216. Kam tu apileidęs esi mane?! Mž447. Didžiai linksmini tuos, kurie est apleisti Mž339. Kurie jam duksisi, nopleisti niekados, bus sotūs visados KN216. Tavęsp šaukiam …, jeib mus neapleistumbi Mž483.
^ Geras draugas nei bėdoje neapleidžia KrvP(Nm). Dievas neapleis, kiaulės nesuės (nepražūsiu) Dl.
3. refl. pasidaryti netvarkingam, nešvariam: Urvakis nustojo skustis ir kirptis, apsileido rš. Labai apsileidęs, baisiai atrodo Skdt. Apsiléidęs kap lapų ryšys Gs.
apsiléidusiai adv.: Apsiléidusiai gyvena Šts.
4. refl. pasidaryti tingiam, vangiam, nestropiam: Ale tėvui apsileidus, ėmus tingėti, neapsižiūrėjus, visas turtas vėjais nuėjo Blv.
apsiléidusiai
5. DP254 praleisti, aplenkti: Perniai nei vienos dienos neapleidau (kasdien dirbau) Pls. Nei vieno šokio neapleido (visus šoko) Lp. Saulė neapleidžia kelmo, o jūs mane apleidžiat Tsk. Apléido Kuršėnus su lytum (Kuršėnų apylinkėse nelyja) Krš. Bet aš, sekdamas Lietuvos rašytojus, negalėjau tos mūšos apleisti, kuri didžią garbę lietuviams daro S.Dauk.
| refl.: Yra ir kitų tol daugesn vardų …, kurie dėl trumpybės čionai apsileidžia SPI357.
ǁ DP110 ko nedaryti, neatlikti: Apléido nerinį, knygas skaito Krš. Pamoką apléisti NdŽ. Dažnai apleidžia gerus darbus SPII176.
ǁ nukrypti nuo ko, nesilaikyti ko: Nors jisai (Kuršaitis) rašo pagal kiekvieno tarsnio ištarmės, vienog kartais apleidžia savo rašybos instatymus ir rašo pagal žodžių kilmės Jn.
6. atiduoti, prarasti: Aš kito nenoriu, bet ir savo neapléidžiu Lš. Dalgelę suleisiu, dobilą išpjausiu, savo panaitėlės kitam neapleisiu (d.) Kb.
^ Savo neapléisk, kito nenorėk Pnd, Šr, Kt, Trgn. Svetimo nenorėk, savo neapleisk Krn. Mergoms apsileisk, gyvenimą apleisk (jei turėsi daug dukterų, išdalysi visą turtą dalims) KlvrŽ.
7. SD229, R367, Ch1Mt4,13 palikti, mesti (buvimo vietą), pasišalinti, pasitraukti: Apleidau namus, kuriuose par aštuoniolika metų tarnavau BsPII14. Kad Abromas kūnu ir apleido žemaičius, širdžia vienok visumet su jais buvo M.Valanč. Tas ne lietuvis, kurs tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis Mair. Jeigu kregždė staiga lizdą apleidžia, nujaučia tuose namuose gaisrą MTtII106.
| prk.: Vaikeli, jei taip elgsys, gali kumet tave ir paskutinis kąsnis duonos apléisti Šv. Apleido mane syla mana Mž469.
^ Neapleisk kelio dėl takelio Plv, Trgn.
ǁ pasišalinant palikti ką be apsaugos, be priežiūros, be globos: Barė mane močiutė, kam apleidžiau darželį, pamylėjau bernelį (d.) Sb. Ką tu veiksi, sesutele, apléidus darželį?! Kzt. Barė mane tėvelis, barė mane senasai, kad apleidau žirgelį, pamylėjau mergelę (d.) Gdr. Alkanus papildė geru, o didžturius apléido tuščius DP471. Regiu, mielas pone, jog tu apleidi galiūnus MP91. Prastot, arba apléist, avis savas DP208.
apleistinai̇̃ adv.: Girioj buvo palikęs apleistinai savo motiną I.
ǁ Ch1Mt4,11 atsiskirti nuo ko, palikti ką: Dukrele mano, viešnele mano miela, dėl sa[vo] bernelio apleisi motinėlę MTtII25. Motinėle nešiotojėle, kodėl mane apleidai (mirei)?! dz. Todelei apleis vyras tėvą ir motiną savą ir pristos moterį savą BB1Moz2,24.
ǁ DP511 išsižadėti, atsisakyti: Neapleisti savo teisių rš. Kaukus, žemėpatis ir laukasargus pameskiat, visas velnuvas, deives apleiskiat Mž9. Apleidę žemės daiktus, dangujęjų ieško MP161.
8. refl. duoti paimti viršų, duotis nugalėti, pasiduoti: Tik neapsileisk jam imdamasis Vrb. Apsiléisk, ir sumins į purvą Krš. Kaip apsileisi, tad ir lips ant sprando visi dvaro šunys Žem. Kodėl tu apsiléidi tokiu? Gž. Ko tu juo apsileidi? Dgl. Apsileisi vienam geruoju, kitam teks apsileisti jau piktuoju KrvP(Ut). Apsileisk su ligoms – anos ir pagaus viršų Šts. Tik neapsiléisk su vaikais! Krš. Apsiléidau slinkiu šįrytais, einu gulti Plt.
ǁ ppr. su neiginiu duotis pralenkti, atsilikti: Tu daryk, kaip tas daro, neapsiléisk Skr. Vikrumu neapsileisdamas, neprisileido pažinti tikro savo silpnumo Vaižg.
9. refl. dėtis, apsimesti: Apsileido nesveikata, ir parejo iš kalėjimo Šts.
10. užkrėsti, duoti įsiveisti, duoti užvaldyti: Apleido vyrą niežais Šts. Vilkais apléisdavo [burtininkai] Dglš. Apléidžiu ką, pvz., šunimis, blusomis K. Ir tie velniai apleido jį kirmėlėm LB178. Apleido mus tumet Dievas labai piktais ugnies žalčiais I.
| Apleido miegu aną piktoji dvasia Šts. Mane apleido sapnu BM367. Apleido vargais Plng.
| Apléisti miestą ugnele (padegti) BŽ418.
ǁ daryti, kad kas nuo ko nukentėtų, būtų skriaudžiamas, duoti apipulti, apnikti ką: Senį vaikais apléido Rs. Ar aš tau ne sesuo, kad vaikais apléidi! Ds. Anas neapléidžia marčia (neleidžia žmonai motinos skriausti) Arm. Jis tujau princą su urėdninkais apleido, kurie jį suėmė TP1881,46. Apleido su savo bitimis, mūsąsias ir išpjovė Šts. Ką šunimis apléisti K.
| Apléido rugius su karvėms Šts. A jūs pašėlę esat taip apleisti kiaulėms rugius?! Žem.
ǁ duoti išsikeroti, duoti užgožti ką: Rūteles sėjo, nenuravėjo, dilgėlėmis apleido JV966. Žolėmis neapleidžiat, kad gerąją sėklą nenusmelktų Ns1857,4. Erškėčiais apleisti I.
11. refl. daug ko turėti, apsikrauti kuo: Par daug apsiléidę su tais vaikais: devyni Krš. Galvoj man, kad jūs vaikais apsileidot?! rš. Apsileidusi esu su darbais, negal beišgalėti Šts.
ǁ apželdinti, padaryti apkritusį (plaukais): Gaurais apleisti I.
| refl.: Popai yr plaukais apsileidę Dr. Barzda apsileidęs – juo nepažins Šts.
12. Šv leisti apibėgti, aplieti, užlieti ką: Vanduo apleistas apie visą dvarą BsPIII256. Pievą vandenim apléisti K. Rugius įsėjo, n'išvarinėjo, vandenužiu apleido KlvD148. Apléidamos lankos duoda geriausį šieną Šts.
| refl.: Olandija buvo apsileidusi su vandenimis Šts.
13. refl. apsilieti, apsipilti: Diedas bobai kad smogė nosin, tai ir apsileido kraujais Rod.
14. euf. apteršti, apibjauroti: Mažiukas tik turkšt, ir apleido kelius Gs.
^ Nors ir kulnus apléisiu, bet neapsileisiu Vb. Kad ir vienas, vis apleidžia sienas Pnd.
15. apipilti: Bulvės taukais apleistos – man pirmasis valgis Šts. Košę apleido su taukais – kas aną bevalgys Šts. Būčiau po du į kiaušinius apléidus (užpylusi ant spirgintų lašinių), būt geriau išėję, negu tas blynas Skr.
16. uždėti paviršium sluoksnį, aplydyti: Apleidžiu sidabru B. [Kalvis] Laerkas, karvės ragus kuo greičiausiai nuvalęs, tuoj auksu apleido HO. Visas šepetys buvo apleistas sakais Plt. Apkala (lijundra) buvo apleidusi sniegą Šts. Apléistas stiklas (Schmelzglas) KII162.
ǁ apdriekti: Avis sudėjo į gardes, apkrovė rakibolais, apleido dobilais ir paslėpė Šts. Kūlių šiemet nėr, tai apléisma dangtį lig laikui plonai po varpom Ob.
17. žemyn nuleisti, nusvarinti: Mužikai čiūna (ščiūva, tilsta), apleidę galvas Aru39. Rankeles apleido, žodžio nekalbėjo Ndz. Kam apleidai baltas rankas an kelelių savo?! (d.) Rod. Ko tas mūsų žąsinas vaikščioja sparnus apléidęs? Slm. Oi, smūtnas, liūdnas baltas berželis, tankias šakas apleidęs, viršūnėlę nuleidęs (d.) Srj. Stovi girioj eglė, šakeles apléidus Mrc. Sudrebėjo lelijėlė, žiedelius apleido KrvD134. Oi rūtele, oi tu žalioji, oi, kam apléidai tankias šakeles ir an šakelių drabnus lapelius?! (d.) Lp.
ǁ refl. nuslinkti, nusmukti: Kap nešiau ją anta pečių, apsileido ji žemai Azr.
18. apdribinti ką, apsiausti, nusvirinti žemyn: Apléisk man kelnes ant kurpių Plv. Auga auga egliutelė žalioj girioj, apleisdama žaliom šakelėm (d.) Ml.
| refl. tr., intr.: Višta sparnais apsiléidė, gal jau sudribus Ob. Skarą apsiléidus lig žemei eina Krkn. Apsileidė plaukais kai nuo devynių vėjų kluonas šiaudais Str. Apsileidusiais plaukais nebūk, susišukuok Šts.
apsileistinai̇̃ adv.: Galvą turėjo apsileistinai su skara pridengtą IM1864,7.
ǁ užtiesti, užleisti: Langai apleisti muslinais Lp.
19. padaryti ne taip priveržtą, atpalaiduoti: Buiniau (stambiau) eima, kap suktuvelį pakeli, o kap apléidi, tada mykščiau eima (smulkiau malasi) Lz.
^ Ko tu čia vaikščioji kai Grigas, apivaras apleidęs?! Vlk.
20. R199, MŽ264, Nč duoti perėti, perinti: Apleidau dvi vištas ir kalakutę ant kiaušinių Lzd. Apléisk dvi vištas vištukų Alk. Apleidau net tris vištas žąsiukais Vv. Mes ant žąsiukų dvi vištas apléidom Lš.
| refl.: Apsiléidom ančiukų Lp.
21. R60, Skr sukergti: Su tuo eržilu šiemet daug kumelių apléidau Žvr. Lukošiaus drigantu kumelę apléidau Rs.
22. apvaryti ratą, perduodant iš eilės kitam: Anys apléidė po čėrkai aplink Tvr.
◊ ãšara (ãšaromis) apsiléisti Vrnv, LTR(Užp) apsiverkti: Kaip ėmė iškoneveikdyt pamotė podukrai, tai toj ir apsileido ašarom Rod.
ausi̇̀s apléisti nustoti drąsos: Ašiai ir vėl ausi̇̀s apsiléidžiau Ob.
juokù apsiléisti būti pajuoka: Su šlėdėms, pora jaučių pasikinkęs, bevažiuojąs grapas Tiškevyčia, juoku apsileidęs Dr.
kalbomi̇̀s (liežùviais) apléisti apkalbėti: Dorus žmones apleisdavo bjauriomis kalbomis rš. Pri anų turi bijoti ir žodį kokį prasižioti – tujau apleida liežuviais Vvr. Taip ir mudu jaunu sviets kalboms apleido KlpD93.
pásaulį apléisti Akm mirti: Šį pasáulį aš apléisiu, į kapus gyvent eisiu Jnšk.
plepalai̇̃s apléisti apkalbėti: Visą miestelį plepalais apleidę rš.
rankàs apléisti
1. netekti dvasinės pusiausvyros, nusiminti: Nustebo vyrai pamatę ir narsias rankas apleido V.Krėv.
2. mirti: Ten mano miela rankeles apleido Kb.
sparnùs apléisti nustoti drąsos, nusiminti: Na tai jiej ir apléido sparnùs dz.
svi̇́etą apléisti mirti: Pons apleido tą svietą BsPIII207.
širdi̇̀s neapléidžia nemalonu, sunku; bjauru: Širdis neapleidžia jam tai pasakyti Upt. Širdis neapleidžia man tų barščių valgyti Upt.
atléisti
1. tr., intr. Mž23, SD215, R, MP319 dovanoti įkyrėjusiam, įžeidusiam, nusikaltusiam, nebausti: Atléisk, dėdyt, tą kartą – kitąkart teip nebedarysiu Grž. Ji yra pasakiusi motinai tokių žodžių, kurių greičiausiai nė viena motina negalėtų atleisti I.Simon. Kaltybė atleistina SD68. Neteisybė mano didesnė yra, nekaip galėtumi būt atleista Ch1Moz4,13. Atmileisk tatai BPII294. Atgileisk ir tu kaltes jai DP546.
atleistinai̇̃
| refl. R365, SPI238: Sūnau, atsileidžia tau nusidėjimai tavo M.Valanč. Taigi ir mes suvisu atsileiskime tiems, kurie prieš mumus nukalto A.Baran.
2. refl. nustoti pykti, atlyžti: Ana tokios mados: čia supyksta, čia atsileida Krš. Mirsiu ir neatsléisiu an tokio žmogaus Gdr. Ir didžiausias pikčiurna kartais atsiléidžia Kp. Ans atsiléido pykti J. Saulyka leidžias, ir žmogus in žmogų turi atsileist Arm. Kaip saulė nūsileido, reik atsiléistis Prk. Piktumas atsiléidęs KII304. Atsileiskies nuog rūstybės tavo keršto BB2Moz32,12.
^ Kai kiaules paleis, tada jis atsileis Klt. Supyko nuo baravyko, atsiléido ant katino veido (erzina vaikus) Skr.
neatsileistinai̇̃ adv.: Sūnus … neatsileistinai įkiršęs ant savo tėvo TP1880,46.
3. tr., intr. sumažėti, susilpnėti (šalčiui, karščiui, skausmui…): Dabar negal važiuoti, kol neatléis šaltis Užv. Naktį šalta, dieną biškį atléida Vkš. Atleistu sninga, nėr speigo Šts. Trečia diena karštis neatléidžia Vlkv. Skauda, ale jau atléido, galiu eit Skr. Man koją šitą sopė[jo] sopė[jo], ir atléidė Brsl. Liga atleidžia R245.
| Šaltį atléido Vs. Kap tik išgėriau, tai karštį tep ir atléido Vlk. Tujau geryn geryn – atléido kosulį Kl. Pradedi žiovauti, išsižiovauji, ir skausmą atléidžia Rk. Ar jau atléidė sopę? PnmR.
| refl.: Šaltis atsiléidžia, tuoj oras atidrėgsta Jnšk. Mažum ryt atsilei̇̃s Vrn. Šaltymetis vėlesniu laiku atsileida I. Atsileidęs oras N. Didžiausias šaltis atsileidžia, tai ir žmogus turi atsileisti KrvP(Ut). Gelžis labai greit įkaista, bet greit ir atsiléida Up. Žaizdos ir skauduliai atsileisdavo ir ne taip skaudėdavo P.Cvir. [Nemuno] narsums … greit atsileidžia, ir vėl lėtai slenka A1884,279.
| Šarmas jau yra atsiléidęs, nebestipras (nebeturi gailumo, glitumo) rš.
ǁ tr. padaryti ne taip skaudamą, ne taip smarkiai suimtą (skausmo, sunkumo ir pan.): Nakčia man nedaugį atléido pečius Arm. Išmankštinau gerai skaudulį, ir atleido koją Vvr. Bulvių verdančių garą trauk į save, ir atléis kaklą Šts. Kai burna sutinsta, tai atleidžia dantį Skr. Karštis vaiko niekaip neatleida Bt. Mun atléido tas sunkumas Rsn. Kai tik ištariau žodelį, žodį pirmutinį, tartum akmuo kuo didžiausias atleido krūtinę LTR(Skp). Ka tave tep suimt ir neatlei̇̃st diegliai! (toks keiksmas) Rod. Mune jau ir atleido – nebebūgštu, kaip išaušo Šts.
| Aš jau pana buvau, buvo gavėnia atleistà (palengvintas pasninkas) Užv.
| refl.: Galva biškį atsiléido nu tų liekarstų Vkš.
4. tr. Rdm, Ktk, Šn atslūginti (tinimą): Reikia dėt karštus kompresus, kad atléistų tinimą Srv. Tynių atléido, tai greit sugis Ml. Putmenis pradeda atléisti Bt.
ǁ intr. atslūgti (tinimui): Ar jau atleido kojos tanius? Jrb.
| refl.: Tynius atsiléidė Dglš.
5. tr. sumažinti kietumą, suminkštinti: Kam peilį teip an saulės palieki – nori gal atléist? Mlt. Kalvis gal atleisti dalgiuo ašmenis, įkaitindamas baltai geltonai ašmenis Šts. Atleisk vielą – bus minkštesnė Lš. Negerai britvą kišt karštan vandenin – atleis Sdk.
| refl.: Par rūgštinį obulą partrauktas dalgis atsileida Šts. Peilio nekišk į ugnį, ba atsilei̇̃s ir nepjaus Lš. Per daug spaudžiant, gali įkaisti pjūklas ir atsileisti rš.
6. refl. atsimisti, atšipti, pasidaryti jautriam (apie dantis): Nuo girinių obuolukų ir dantys atsiléido Vn.
7. tr. atidrėkinti: Dieve lenk, šitokius sausus bulbienius atléist (sulydyti)! Dglš.
| refl.: Rugiai, rodos, sausi susivežė, tai gal kluone atsiléido Gs. Susemk rugius nuo grendymo, ba atsilei̇̃s Ūd. Salykla atsiléidusi K. Kai dobilai atsileis, tada sudėsi kūgin Dsm. In pavakarį ir šienas atsiléido Rod. Atsiléidusi žuvis (džiovinta ir vėl drėgmės prisigėrusi) Plng. Tokia buvo kieta duonos pluta, dabar atsiléido Ob. Paraką padėk sausai – gali atsiléisti Up. Atsiléidę sierčikai (degtukai) Lp.
8. tr. suminkštinti, atšildyti ką nuo šalčio sustyrusį, sukietėjusį, suledėjusį: Be karšto vandens įšolėjusį lakatą neatleisi Šts. Prieš šeriant gyvuliams, sušalusius šakniavaisius pirmiau reikia atleisti rš.
| refl.: Niekis, kad ir apšalo – atsilei̇̃s Pc. Sušalusias bulves įnešiau į pirtį, ir greit atsiléido Pbr.
ǁ tr. pašalą išvaryti: Pašalą atleido Grž. Žemę atléido Lp.
| refl.: Pašlaps keliai, kai žemė atsilei̇̃s Pkr. Kap tik žemė atsiléidžia, tai ir renka smarškas (briedžiukus) Azr.
ǁ refl. atsipalaiduoti nuo sustingimo, atgauti lankstumą, jautrumą: Aš padaužiau, bet suklupę nuo šalčio pirštai neatsileido ir neklausė, ką liepiami J.Balt. Sužeisto ranka ir veidas atsileido Žem.
9. intr. atšilti; nuo šilumos tirpti: Jau vidudienį po truputį atléidžia Ds. Kap tik pavasarį pradeda atleisti, tuoj parlekia ir vieversėliai Vrb. Naktį buvo atleidę, bet paryčiui vėl ėmė šalti rš.
| refl.: Šaltis sprogo, užburbėję langai pradeda po truputį atsiléisti Vkš. Visiems nykštukams atsileido apšalę ūsai rš.
10. tr. padaryti ne tokios stiprios koncentracijos, atskiesti: Reik spiritą atleisti su vandeniu arba su uogų sunka Mžk. Atleisk sulą su vandeniu, kad rūgšta nebūtų Šts. Arbatą atléisk (vandens įleisk, kad nebūtų per daug stipri) J.Jabl(Als). Reiks atléist karštas vanduo šaltu Lp. Atleidau duoną su šaltu vandeniu (padariau minkštesnį įmaišalą) Šts.
11. tr. padaryti nebe taip įtemptą, atpalaiduoti: Atléisk ryšį K. Žiobrė lengvai atleido atvarslus, arkliai užkabino šuolį I.Simon. Atléisk tu šitam eržilui galvą – žiūrėk, kap jis čia pakartas (aukštai pririštas) Brt. Tuo tarpu Daubaras, išvaręs naują vagą, šaukė [jaučiams]: – Margi, atleisk! V.Myk-Put. Kur akmenan tūksters [ariant], da ir atleidžia (sustoja) – geras arklys Mlt. Baugščiam arkliui neatleisk pavadžių, jei nenori po vežimu gulėti KrvP(Varn).
| Nusiramink ir atleisk veido raukšles rš. Sušilsiu, tai gal atleisiu gyslas Vlk.
^ Karia ir dar atleidžia Lp.
| refl.: Atsileido stygos rš. Virvė atsileidusi Sr. Pertemptos gyslos ir raumens atsileido ir nieko nebeveikė Vaižg. Maloni šilumos banga perliejo pono Skrodskio vidurius, nervai atsileido V.Myk-Put. Jų įnirtę veidai atsileido rš. Ir atsiléidė kaip šeškas ant duknų (sutižo, aptingo) Vb.
ǁ padaryti nebe taip priveržtą, nebe taip prispaustą, nebe taip sutrauktą, atlaisvinti: Raktu atleido sraigtus ir pirštais juos atsuko rš. Jei šautuvo diržas neatleistas, tai prieš komandą „ginklą pasikabink!“ komanduojama: „diržą atleisk!“ rš. Jaunoja iššoka iš vežimo ir atleidžia [pavalkų] sąmatą Klt. Motina atsigręžė jo raminti ir truputį atleido duris (nebe taip stipriai laikė), ir senis dar giliau įvarė lazdą rš.
| refl. tr., intr.: Ar galima peikti mechanizatorių, jei per sėją atsileidžia sėjamosios ir kultivatoriaus veržlės? sp. Atsiléido diržą ir vėl toliau valgė Vkš. Rado šikšnikę atsiléidusią Krš. Sutrauk geriau sąmatą – atsileis Vrn. Paskui atsileidžia skilveliai ir visa širdis, kol prieširdžiai vėl susitraukia rš. Pastarųjų dienų įspūdžiai veržė galvą lyg spyruoklės, pasiruošusios kiekvienu momentu atsileisti ir su trenksmu išsiveržti rš.
| prk.: Atsileidus priespaudos varžtams, viena po kitos kūrėsi darbininkų profesinės sąjungos, dažnėjo įmonėse streikai rš.
12. tr. atkabinti, atrišti, atsegti: O kad atkeltų ma[n] varinius vartelius, o kad atleistų cidabro lenciūgėlius JD235. Knygą susiuvus, juostelės atleidžiamos, o pati knyga išimama iš staklelių rš.
| Vilnos sunku verpt: rankų negali nei kiek atléist (atitraukti) Lzd.
ǁ intr. atšokti, atkibti, atsikabinti, atsisegti, atsirišti: Tie padai nepraplyšta, tik kraštai atléidžia Skr. Jau atsidarė vario varteliai, atleido lenciūgėliai JV622.
| refl.: Žievė atsiléidžia, lupas KI10. Mano kelnių diržas atsileidžia ir atsileidžia Ds. Ryšys, mazgas atsileido K. O čia dar lyg tyčia nutrūko kairės klumpės ąselė, atsileido apivarai J.Balt. Ir justi nepajutau, kaip atsileido naginės auklės Pbr.
13. tr. pailginti arba paplatinti (drabužį), atardant įsiuvus ar siūles: Da sukneles atléisiu Mrj. Sijonas siauras paliko, reikės biškį iš šonų atleisti Vkš.
14. refl. pasidaryti nebe taip sukriam, atsivyti, atsisukti: Siūlai (botagas…) atsileido rš.
15. tr., intr. Rdm, Pc, PnmR duoti tekėti (melžiant), papydyti: Ir nemislyk, kad tau žebrė atlei̇̃st pieną Vb. Šėmoji ilgai pieno neatléidžia Ktk. Margoji šiandie visai neatleido Sv.
16. intr. imti ką lėčiau daryti, sumažinti smarkumą, intensyvumą: Kas tik truputį atléidžia (mažiau dirba), i nėr gyvenimo Alvt. Suskambino pietums, grėbėjai atleido skubėję Žem.
atleidžiančiai̇̃ adv.: Itas arklys veža atleidžiančiai̇̃ Arm. Arklys ima neatleidžiančiai̇̃ Arm.
| refl.: Buvau pirmūnas, o dabar jau atsiléidau Štk. Reik styrinti numie atsiléidus (pamažu, neskubant) Slnt. Taip aiškiai, atsiléidęs pasako[ja] Krt. Dirbam visai atsileidę Tl. Ką čia mun skubėti – i atsiléidęs pareisiu Dr.
17. intr. pailsėti: Ne visumet gal dirbti – reik vieną kitą valandą atléisti Up.
| refl.: Sėsk, tai nors atsiléisi kiek Lš.
ǁ tr. Drsk, Vrn duoti pailsėti, pailsinti: Nedaugį atléisiu kojas ir eisiu malkų pjaut Arm. Atléisk kojas (atsisėsk) Dv. Nors tu atleisi rankeles, nors atsilsėsi LTR(Vlk). Sėskis, diedule, atsilsėk, atleisk sa[vo] petelius Rod. Gana tau tas šienas iš balos nešioti – atléisk nors kiek pečius Nč.
18. refl. mirti: Apie vidunaktį ligonis ir atsiléido Ds. Atradom senį atsiléidusį Antz. Kaip tik su prietemėle ir atsiléidė Dbk. Akis pastatė ir atsileidė Krik. Būk visados su mumis …, neapleisk atsileidžiančius MKr30.
19. intr. ppr. su ne- Ds, Lp perstoti, liautis, baigtis: I tuom žygiu man tas traukimas eit an dešinės atléido, i aš įejau į vidų Prk. Reikėjo vasarą neatléisti – duoti ir duoti avižų [arkliams] Pln. Kasdien ir kasdien keliu [vaiką ganyti], niekada neatléidžiu Lp. Darbą varau, neatleidžiu R30. Neatleisdami sekėm akimis, ką jie ten daro Mš. Šuo šokinėjo aplink tvirtovę ir lojo neatleisdamas Mš. Laiškai iš Štetino ėjo vis tankiaus ir neatleisdami šaukė jį atgal V.Kudir.
neatleidžiančiai̇̃ adv. be paliovos: Kad tave suimt neatleidžiančiai̇̃ (kad susirgtum ir nepasveiktum)! Arm.
neatleistinai be paliovos, be atlydos: Notleistinai, be atlaidos SD9. Neatleistinai į duris barškina BsPI98. Pradėjęs šuo … neatleistinai kaukt BsV70. Sveikino draugus, ragindamas neatleistinai pradėtą darbą toliau varyti prš.
| refl.: Daktaras liepė muni nu liekarstų nėkuomet neatsiléisti (visą laiką gerti) Vkš. Neatsileisdamas prašęs BsPI119. Festina lente – reiškia: dirbk neatsileisdamas, nors ir palengva Vaižg.
20. intr. Lp atsitraukti, atsitolinti, atstoti: I da jis neatleidžia nuo jų, da stovia, gal vis ką gaus Šmk. Jis neatleido, kol ji jam davė nešt BsPI8.
| refl. Lp.
21. refl. atsisakyti savo nuomonės, nusileisti: Ant tų žodžių kiti broliai maždaug atsileido S.Stan. Nuo savo neatsiléisti BŽ545.
22. tr. užprašytą kainą sumažinti, nuleisti: Aš pardavinėjau po du auksinu, o kaip paskutinė, tai tau atleisiu dešimtuką BsPIV55.
23. tr. duoti pasitraukti, duoti išsiskirstyti, paleisti: Atléidžia ryt poilsiui Vlkv. Atléido atostogų Ss. Iš gimnazijos jį atléido pusę metų (pasilsėti, namie pagyventi) J.Jabl. Atleidęs kitus, palik tiktai tris šimtus vyrų S.Stan. Baiganties karuo, atléido numien Pvn. Jei atleisiu anus alkanus ing namus jų, pails ant kelio I. Tai tu eik, išpiršk ir atvesk ją, tai aš tave gyvą atleisiu MPs. Mokytiniai … prašė jį bylodami: atleid ją DP113. Ir atleido juos nuog savęs MP266. Neatleidau Juozaus (prašiau, kad skaitytų toliau) Lp. Mylėjo jį visi: ir žmonės, ir bajoras, neatleisdamas jo nei žingsnio nuo savęs V.Krėv. Prie darbo nėra kada žiopsoti – darbas neatleidžia Jnš.
| refl.: Aš nenoriu nuo jo atsiléisti (atsitraukti) – man jis geriau patinka Lzd.
24. tr. atpalaiduoti nuo įpareigojimo, nebereikalauti ko vykdyti: Greitai, be jokio užtūrėjimo, atléido [nuo darbo paprašius] Krš. Ponai jau ir tada vienur kitur atleisdavo iš baudžiavos valstiečius be žemės V.Myk-Put. Atleisti nuo mokesčių rš. Neatléidžia nuog mėsos (nuo mėsos prievolės) Rmš.
ǁ R125 dovanoti: Atleido man bausmę Vv. Jei atleisite nuo bausmės, tai daugiau nebegrosiu LTR(Alvt). Skolą jamui taipajag atleido BPII485.
25. tr. nebelaikyti toliau tarnyboje, darbe, pašalinti iš darbo: Jei gerai dirbsi, niekas tavęs iš darbo neatleis rš. Iš vietos atleisti rš.
atleistinai̇̃ adv.: Šeimą (šeimyną) laikyk neatleistinai̇̃, t. y. nebargavok J.
26. tr. padaryti neužimtą, tuščią, atituštinti, atidykinti: Atleisk man tą puodynėlę Jž. Šitą kašytę atléisk, kur kiaušiniai Vdn. Ir atléisk, kai nėr kur išpilia! Trgn. Kai žmogus ateina, reikia atleistie ažustalę Dgl. Stalas kad man būtų atléistas (nukraustytas, atituštintas)! Mlt. Atleisk padą – reiks rugiai vežt Sdk. Kap dirvą atlei̇̃s, tai žąsiukam bus gera ganiava Dglš. Keikė kaimynai, kad Dirdos kliudo ganyti rugienas, neatleidžia vasarienų J.Balt.
| prk.: Širdį bailums atleido jau (dingo širdį slėgusi baimė), ištikimai ji linksta prie tavęs V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Atsileisk bliūdą, ir nusiprausi Jž. Sviestavičius vėl džiaugėsi, kad jam ariamoji, pjaunamoji ir ganomoji žemė veikiau atsileis, neg manė iš pradžių Vaižg. Vidury vasaros atsileidžia bent vienas laukas Kp. Kai ratai atsléidė, davėm jiem malkom atsvežt Trgn. Kai kiaulį paskersma, ažudaras (atitvėrimas) paršeliam atslei̇̃s Trgn.
| Buvo trys kandidatai atsileidžiamai vietai J.Balč. Neseniai pašte atsléidė vieta Ut.
27. tr. Lzd, Ml atiduoti kitam, perleisti: Atleid' man, ko namie nepalikai, tai leisiu, – sako velnias Ad. Aš savo mielo, savo mieliulio kitam neatleisiu Tvr.
^ Nereikia savo atléisti, o kito norėti Ds.
| refl.: Nenori namų atsiléist (atsižadėti, netekti) Dglš.
ǁ paskolinti: Jūs turit dvi, atleiskit vieną Vrn.
28. tr. patiekti: Šaknys savo naujoj vietoj išduoti negal vienkartu teip daug sulos ir atleisti į šakas ir jas pastiprinti S.Dauk.
×29. (sl.) tr. parduoti: Atléisk man kiaulaitę Lp. Šitos prekės bus atleidžiamos tik po patikrinimo rš. Jei tu ją (dirvą) man nori atleisti BB1Moz23,13.
30. tr. atiduoti už vyro: Atleido į Vaineikius už Kantrimo savo dukterį Dr. Aš esu atleista už Rankaičio Dr.
31. tr. atsiųsti ką kokiam nors reikalui, kokiam darbui: Atléisk man vaikiuką – galės parsinešti šiaudų Lkv. Kad ne pati ateisiu, tai dukterį atléisiu Trgn. Ar neatleistum Barbelės vežimo krauti? LzP. Žadėjo Česioką atleist kokiai dienai papjovėt Ktk. Gal atléisit savo vaikištį pas mus talkoj? Rdm. Ar negalėtumėte atléisti mergelę į rišikes? Pgr. Kol aš patsai atjosiu ar vedelius atleisiu NS122(Ppl). Atleido arklius žemei išgyventi Šts.
32. tr. atsiųsti (laišką, pinigų, daiktų…): Atléidė laišką, kad serga Dbk. No (< nu o) Antukas ar atléidžia laišką? Skp. Nurašiau gromatą, ir neatléidė atgal Brž. Atléidžia tankiai lakštus Dkšt. Vieton meilių žodžių atleisiu raštelį NS509. Atleido dukrelė pas tėvą žinelę JD995. Jei galima gaut darbo, tai atléiskit žinią Pn. Tatai jos Joniuko paveikslėlis, jai iš Amerikos atleistas J.Bil. Dėdė piningų atléido Vkš. Atléidžia gi drapanų, skarelių kiek Alz.
33. tr. atlydėti (einantį): Aš kitąkart eidavau naktį, tai šunys atléisdavo kiaurai į namus Lnkv.
ǁ atlydėti mirusį: Nūmirėlį su dūdoms atléida Krš. Numirėlį atléidžia į kapines Mrc. Dingojom, bitutės atūžiančios, o buvo seselė atleidžiama JV912. Ne miško bitelės atūža atūža, ten mūsų sesaitę atleida atleida Krp.
34. refl. tr. atsivaryti (gyvulius): Visądien medy ganėm keltuvas, tik pavakarėj atsileidom an lauko Nč.
35. refl. atkeliauti, atplaukti: Gudas atsileidžia luotu per ežerą Vlk.
36. intr. greitai atbėgti: Per pusnis atleidžia zuikis rš.
37. tr. atmesti, atsviesti: Atleisk ir mun obuolį Up. Leisk akmeną – ar lig manęs atléisi? Rm.
38. tr. atželdinti, atauginti: Nupjoviau itą obelį, tai atažalas atléido Bn.
39. intr. su ne- nesuteikti galimumo ką daryti: Ką jau tikru vokiečiu tapsi – kraujas neatleidžia! I.Simon. Prigimtis neatleidžia – tokia kvaila Rmš.
ǁ neduoti teisės, varžyti, neleisti: Labai gali būti teisybė, mat paprotys neatleidžia V.Kudir. Nešiočiau, bet mada neatléidžia Skr. Kiek ant rašto yr, tiek duosiu, daugiau ne: juk raštas neatléidžia Jrb.
^ Veislė veislės neatleidžia (jaunieji taip daro, kaip senieji) R32.
40. tr. žemyn nuleisti: Mergužėlė neatsakė, tik baltas rankas atléido (d.) Rtn.
41. tr. atgal traukti, atgal varyti: Kaminas dūmus atléidžia (tarpais gerai traukia, o tarpais dūmus pūsteli atgal) Rdm. Jau gana šitas kaminas neatleidžia dūmų, kad ir šlapia malka kūreni Rdm.
◊ atleidžiamàsis ožỹs apie žmogų, kuriam suverčiama už ką nors visa atsakomybė: Ksaveras gal ne geriau jautės už anąjį atleidžiamąjį ožį, kuriam savo kaltybes sukraudavo, liepdavo į tyrus nunešti ir ten išbarstyti Vaižg.
gálvą atléisti išsivaduoti nuo rūpesčių, susikrimtimo, širdgėlos: Kad tu, bernužėlis, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolėlei, galvelę atleistų NS1256.
kai̇̃p rankà atléido nustojo skaudėti: Ėmė i kap rankà atléido Prn.
liežùvį atléisti įgalinti plepėti, šnekėti: Bet Nainio alutis atleidžia liežuvį, sužadina dainą, kalbas ir linksmybę P.Cvir.
liežiùvis atsiléidžia ima daug plepėti, šnekėti: Kaip išgėrė, visiem liežiùvis atsiléidė Rm.
rañkos atsiléidžia įgauna valios: Nori, kad tik jam atsileistų rankos, jis paskui pradėtų visus smaugt Plv.
ši̇̀rdį atléisti
1. atsigauti, atsigaivinti: Širdį tujau atleido, kad išgėriau vengro bonipatijos (homeopatinių vaistų) Šts. Netikėtas džiaugsmas atleido mano širdį rš.
2. atsikeršyti (?): Kruglodurovui pasisekė atleist širdį, t. y. nubaust kunigus V.Kudir.
širdi̇̀s atsiléidžia nustoja pykti: Kap gražiai imi prašyt, atsiléidžia kiekvieno širdi̇̀s Gs.
vadžiàs atléisti
1. pailsėti nuo rūpesčių, atsikvėpti: Navikui pasirodė, kad dabar jau galima šiek tiek atleisti vadžias ir daugiau pasirūpinti privačiu bizniu rš.
2. duoti laisvę, nevaržyti: Vaikai tol geri, kol neatleidi vadžių Jnš.
×daléisti (hibr.)
1. intr. duoti sutikimą, teisę kam ką daryti: Damileisk nueit ir pakast pirm tėvą mano Ch1Luk9,59. Mano širdis nedaleist šitei padaryt Užp. Kaip jam širdis daleidė paskutinį kąsnelį atimt! Ktk.
ǁ nesukliudyti, neuždrausti, neužkirsti kelio: Ale ne, aš ant to stovėjau, nedaléidau [apgauti] Krš. Ir nedaleido stabmeldžiams ant Šatrijos kalno apent įkurti šventos ugnies M.Valanč. O dabar damileisk, kad užsidegtų rūstybė mano Ch2Moz32,10.
| refl.: Nusidemi, prastoju, pražengiu, dasileidžiu piktybės SD69. Daleidos žmogus pražengimo SGI13. Giminė pikta ir bjaurybės dasileidžianti BtMt12,39.
| Dar klaidų dasiléidžiu (padarau) [rašydamas] Rs.
2.
daléiskime imper. 1 prs. pl. sakykime, sakysime (įterptinis žodis): Daleiskime, tavo teisybė rš.
3. refl. duoti prisiartinti: Petrienė baili: nedasléidžia žmogaus – ką tu su ja darysi! Rdš.
4. tr. palydėti iki kurios nors vietos: Tik daleido dalydėjo rūtelių darželį Drsk.
5. tr. duoti siekti, liestis, prisitikti: Žemėn nedaléidžiu kojos (nepriminu) Zt.
6. refl. pasiekti ką leidžiantis žemyn: Leidos leidos [virve iš dangaus], dasileido liki debesių BsMtII34.
7. tr. primesti, prisviesti ligi ko: Leisk akmenį, ar daléisi? Žrm.
įléisti
1. tr. SD403, R114 duoti įeiti, įvažiuoti į vidų: Ans vis tiek eita: i ka įléida, i ka neįléida Slnt. Įléisk greičiau, bo sugargėjęs (sušalęs) Jnšk. Atejo lapė ir prašos, kad inlei̇̃st Lš. Šuva čypia, draskosi už durų, reikia įleist vidun Š. Prašėsi įleidžiamas su savo draugu LTR(Šlv). Ji ma[n] atkėlė vario vartelius, įleido į dvarelį JV503.
| Įleisti traukinį rš.
| prk.: Įleido lokamstvą ing širdį savo brš. Lietuvių kalba, nors ir buvo įleista Panevėžio mokytojų seminarijon, bet pamažėl iš ten varoma rš. Dieną į tarpą įleisi (dieną praleisi), ir gerk, – sakė daktaras Šts. Įleiskit mano žodžius į savo ausis NTApD2,14.
^ Visus įleisiu, ale pats tai neisiu (raktas) Vdk. Ir velnią už pinigus į dangų įleis (toks godus pinigų, mėgstantis kyšius) LTR. Gera gaspadinė, kad vilką daržan inléido (neravėjo daržo) Rod. Neinléisk šluotos aruodan (neišsemk visų grūdų) Dbk. Įleisk čigoną priepirtin, įlįs ir pirtin Pnd. Įleisk velnią bažnyčion, lips ir ant altoriaus Sr. Įléisk ožį į bažnyčią, palips ir ant altoriaus Akm. Įleisk utį (utėlę) į rankovę, įlįs ir į kailinius Sim.
| refl. tr. K: Sargas sutiko mane įsiléisti NdŽ. Vis vario vartai, vis užrakinti; neįsileidžia manę mergužė JV380. Oi, panytėle, kodėl tylėjai, ar įsileidus kitą turėjai?! (d.) VšR.
^ Įsileisk velnį į bažnyčią, lips ir ant altoriaus NžR. Įsileisk velnią pirtin, tuoj užlips ir ant plautų Trgn.
ǁ duoti sklisti, patekti į vidų: Langas įléidžia šviesą (į vidų) KI348. Keturi langai iš gatvės pusės ne tik įleisdavo pakankamą kiekį šviesos, bet pro juos įeidavo ir patys pirmieji ryto saulės spinduliai T.Tilv.
| refl. tr.: Įsileisti į vidų tikros šviesos spindulius rš.
| prk.: Smėlis lengvai įsileidžia vandenį, o molis sunkiai rš. Smala purvo į tekinį neįsileida Šts. Linai plaukiniai neįsileida į save pakulų Šts.
| Neesu bugštus, neesu baimės įsileidąs Šts. Apkasus pradėjus kasti, beprotį į save buvau įsileidusi (beveik iš proto buvau išėjusi, bijodama karo) Šts.
ǁ priimti (į draugystę, bendrą gyvenimą, bendrą darbą): Susitarusys pavarė jį būtinai ir nebįleido į draugystę savo M.Valanč. Įleidžiu ką svetimą kur SD42. Įrišu, įleidžiu turtėn (palieku, užrašau turtą) SD408.
| refl. tr.: Įsiléidė gyventoją – bus jai smagiau gyvent Jnšk. Nemokėsi ir par trobą pareiti, marčią įsiléidęs Krš. Tačiau į namus žentų jis neįsileido P.Cvir.
ǁ įginti, įvaryti: Senis, parsivedęs ožką namo, įleido ją į staldą BsPI16. Arklį įleidė į kūtę MitI377. Paukštytį įleisti į kurbutę N.
2. tr. įtekinti, įbėginti: Ta žmonelė įleido į uzbonėlį alaus Sln. Įléisk sulos iš klevo Rk. Įleido jam arbatos puoduką [iš virtuvo] rš.
| prk.: Įleisk ing širdį mano ben vieną šlaką tos kartybės brš.
| refl. tr.: Nežinojau, kad sustabdys [vandenį], būčiau įsileidusi rš. Argi nemoki pats įsileisti [arbatos]?! Š. Pašėlusį alų padirbo: norėjo įsiléisti – špuntą išmušo Krš.
ǁ įlieti, įpilti, primaišyti: Įleidžiu apypenus, apypenais pagadinu SD168.
3. tr. įlydėti į kur: Įleisiu į takelį, toliau pats galėsi eiti Šts.
ǁ mirusį įlydėti: Numirėlį įléido Lp.
4. refl. nusileisti, įsėsti (apie saulę): Ryto lis – saulė į debesį įsileidė Ėr. Saulelė, rodėsi, kartais įsileidžia į debesis Žem. Oi, aš įteku šviesiu nemunėliu, oi, įsileidžiu vakarine žarnyčėle (d.) Vlk.
5. refl. įtūpti: Važiuojant per girią, insleidė medžian gegužė ir ažkukavo BsPII227. Insileidė pova sedulės medelin (d.) Ds. Įsileido paukštelis žaliam diemedėly (d.) Krč. Ir atskrido gegutėlė, įsileido darželin rūtelių (d.) Bgs. Ir insileidus obelėlėn, kukuosiu skardžiu balseliu (d.) Šmn.
6. refl. įlįsti, įsimesti (apie skausmą, ligą): Kažkoks baisus dygulys įsiléido į strėnas Vkš. Įsileido tokiu įsileidimu į kojas ramatika, kad nebužmingu nė naktį Šts.
7. tr. įterpti, įsprausti, įtaisyti ką į vidų: Plačkelnes įleido į dabitiškas pušnis rš. Kišenės įleistos (įsiūtos), atlapėliai dygsniuoti rš. Žemaičių gyvenamų namų trobos siena nuo priemenės dažnai esti įleista tik į iškirstą šoninėse sienose griovelį EncIX90. Dabokim, jog ataugai įleisti, ne ing tikrą kelmą įčiepyti PK186.
| Ne, čia nieko nebuvo inléista (į raštą įterpta) Lp.
įleistinai adv.: Dišeris sudeda lentas įleistinai R133.
ǁ įkasti ką: Katilas su piningais buvo įleistas po grindis Plng. Reikia balkis inléist giliau Lp.
| Dūmtraukių pamatai yra įleisti į žemę rš.
ǁ įauginti (šaknį): Šaknis įremiu, įleidžiu, šakninuosi SD106. [Ąžuolai] drūtas savo šaknis intléidė gilumon kalno BM65. Piktžolės žemėn šaknį įleido rš.
^ Jau kad įleidė šaknį (įsigyveno), tai sunku beiškrapštyt Sln.
8. tr. įkišti į ką (atsargiai, pamažu): Gervė savo snapą vilkui į žiotis įleido J.Jabl. Tą pincetą įleido kupreliui į gerklę, ištraukė žuvies kaulą J.Balč. Esą, įléisk į akį vėžio girnikes, i bus sveika Rs. Išgelbėtasis įleido ranką į savo krepšelį rš.
ǁ įdėti į ką nors: Laikrodį įléidė į bato aulą Ėr. Juristas išsitraukė ir savo šautuvą ir į abudu vamzdžiu įleido kulką V.Myk-Put.
| Bačką į kelnorę (į rūsį) įleisti (įridenti) N.
| Tvardauskis liuobąs išimti dūšią ir įleisti į butelį Plng.
ǁ prilaikant duoti nuslinkti gilyn: Paskui į tą duobę įleido karstą, kapą užkasė J.Bil. Įleido dukrelę į duobelę JD61. Inleido jį in tą skylę BsPIV276. Įleidę [virvę į duobę] antrą kartą, ištraukė antrą MPs. Buvo įleistà trys bitonai [pieno į šulinį] Krš.
| refl.: Insléisk šulnin ir ištrauksi [kibirą] Ds. Kaip tik anas insileidė gilumon, da nebuvo viškai galas, ė jau tolyn virvė nebėjo BsPII217. Gaspadorius pasku kamuoliuką įsiléido [į urvą] BM240.
9. tr. įsmeigti, įdurti, įvaryti: Bitė gylį įleido Prk. Įleis giliau nagus [katė], ir nebepaspurdės žvirblis Vb. Įléidžiau rakštį Rm.
| prk.: Nuleis kelnes, paguldys ant suolo, įléis (įkirs) penkis sykius Pln.
| Pašokusi [saulė] žiūrėjo kiaurai į visas žemės kerteles, gilių giliausiai įleisdama savo liepsnotą akį Žem. [Šventmarė] žiūrėjo, visa linkdama pirmyn, lyg akis į kito akis įleidus S.Čiurl.
^ Kad įleidė nagus (įsikabino) ant čiupryną Upt. Prigriuvinėjo prie senio ir įleido savo pirštus į jo nutriušusią barzdą rš.
| refl. tr.: Skiedrom nešluok, rakštį įsiléisi Pc.
10. tr. įšvirkšti: Įleido ligoniui po oda kamforos rš. Gal daktaras kokių vaistų įleistų̃, vis būt geriau Vb.
11. tr. įkišti, įgramzdinti (į skystį), įmerkti: Akmuo, į vandenį įleistas, tuoj skęsta J.Jabl. Inléiskie uodegą aketėn Dglš. Priėjo prie nedidelio upelio, atsisėdo ant kranto, kojas į vandenį įleido ir ilsasis BsMtII205. Įleiskite tinklą dešiniame laivo šone ir rasite SkvJn21,6.
| prk.: Buto neįleido į skolą, nors ir našlė paliko ž.
^ Be darbo dieną praleisti – kaip akmuo į marias įleisti KrvP(Krtn).
| refl. I: Tekiniai į purvą įsileida (įklimpsta), kad ir pryš atkalnalę Šts.
| Karvės užėdis įsiléidęs yr, reik iškelti Pln.
12. refl. imti plaukti (laivu, valtimi): Vos buvo į jūrą įsileidęs S.Dauk. Ir inskėlė, ir insleidė vidun marių tai giliųjų (d.) Tvr.
13. refl. įsitraukti į kokį veiksmą: Su tėvais įsileisti į kalbas vengė ir vieni į kitus šnairavo lyg visai svetimi ar susipykę A.Vien. Aš neįsileidu į skolą Lkž. Įsiléisti į ginčus BŽ44. Su bobom, vaikel, niekad neįsiléisk (nesiginčyk) – jos vis ant savo verčia (nori, kad jų būtų viršus) Jnšk. Geradėjas įsileidai į smulkmenas Blv. Čia Jauniaus įsileista be reikalo į paprastųjų vadovėlių terminologiją LTII320(J.Jabl). Tik ką įsileidęs tarpti augmuo Vaižg. Insléidžia meluot, tai nė kokio galo nebėr Sdk. Mūsų arklys kai įsileidžia bėgti, tai sunku sustabdyti Svn. Įsiléisti žiovauti, įsižiovauti BŽ471. Kad įsileidė [gerti], tai jau nesusiturės Krkn. Insleidė šnekėt Ds. Insleidžia insleidžia pyktin, tai ir pasikelia nervos Užp. Jūs dabar miegan kai insleiste, tai vasarą bus sunku Ml.
ǁ įsismaginti, įsilaiduoti: Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš. Pirma blogai siuvo, ė dabar jau insleidė Dglš. O Kęstutis įsileidęs pasakojo ir pasakojo rš. Šaltis įsileido, ir nebėra galo Grž.
ǁ pradėti eiti (amžiaus metus): Įsileidė į šešioliktą metą N.
14. refl. sueiti į draugystę, susiartinti: Tu su juo labai neinsléisk Ds. Kam tau reikia su tais gličais (snargliais) įsileisti! rš. Mano tėvas pasakojo apie tokį berną, kurs su velniu į draugystę įsileidęs BsV281.
15. tr., intr. išvaryti pašalą, įdienoti: Tada buvo labai įléista (klimpo, buvo giliai išvarytas pašalas) Pc. Dirvos buvo įléistos Pc. Sniegas neseniai dar nutirpo, ale žemė jau gerokai įléista Jrb. Keliai įléisti, mažai pašalo Jrb. Kap saulėka inšildys, tir (tai ir) ledą inleis Rod.
16. tr. neįdirbti (žemės), užleisti: Žemė įleistà, išklibint negali – tik varputys Alk. Kelis metus tik nedirbk žemės, pamatytum, kaip ji būtų įleista Žvr. Laukas geras, tik intléistas – niekas nedera Brt.
| refl.: Laukas greit įsiléidžia Gs.
◊ di̇́egą įléisti išdykinti (vaiką): Inléidžia di̇́egą [vaikui, negrėsdami jo] Al.
į óžį įsiléisti imti ožiuotis: Įsileida įsileida į ožį, pasku nė pats nebsusivaldo Vvr.
išléisti; SD417
I. sudaryti sąlygas kam išvykti; išsiųsti.
1. tr. duoti sutikimą, nedrausti kam kur išeiti, išvykti: Ir mane, žinoma, išleis nors (bent) mėnesį (namõ, į tėvus) J.Jabl. O kas tave buvo išléidęs? Slnt. Aš gi žinau: kaip tik nueisi, tai tandiej neišlei̇̃s (prašys pasilikti, neleis išeiti) Sdk.
2. tr. duoti galimumą kam kur išeiti, išvykti: Išléidžiau pačią dukteries aplankytų, tai dabar vienas, be gaspadinės Ds. Mergaites išleidžiau spanguolių rinktų Sz. Pasiuvo senelė gaidžiukui naujas kelnytes, o vištelei sijonuką ir išleido vieną dieną abu juodu riešutauti J.Jabl. Aš išléidau aną į pieninę Akm. Išléidau savo žmogų į malūną Krš.
ǁ duoti kam išeiti, pačiam pasiliekant jo vietoje namie: Nėr kam manęs turgun išléisti (nėra kas namie pabūva) Ps.
3. tr. parengti kur išvykti, padėti susiruošti išvykstančiam: Išleidžiu sūnelį, gal sulauksiu kareivėlį Bsg. Užteka saulelė anksti rytą, išleidžiau dukrelę pas anytą LTR. Aš išleidau bernelį į didįjį karelį JD439. Gandras jau vaikelius užaugusius buvo išléidęs ir be rūpesčių ant lizdo lopė sermėgą K.Donel.
4. tr. liepti kur išvykti, išeiti, išsiųsti: Tėveliai kai mirė, neatmenu – mažučius išléidė tarnaut Antš. Kai išleido jį mėšlo kratyti, tai jam ir vėjas griežė šakėse J.Jabl. Parsivežęs namo ir išleidęs bandos ganyti Sln. Ižleidžiu sūnų iž tėviškos valdžios SD214. Išleido į Rymą Mikalojų kaipo savo pasiuntinį M.Valanč. Išléidė … sūnų jų vytųs BM14. Tada išleido jį Dievas ponas iš žardžio (paraštėje daržo) Eden BB1Moz3,23.
ǁ duoti nurodymą išvykti, išvažiuoti: [Stoties viršininkas] eina išléist traukinio Šd.
5. tr. BB2Moz21,8 išduoti už vyro, į marčias (vyrą į žentus): Trys mergos, visas reik išléisti, iškišti Krš. Buvo su vienu sutarę, bet kažkas perkalbėjo, ir išleido dukterį už kito Srv. Didžian vargelin man motinytė išgileidė (rd.) LMD. Oi, matušele, balta lelijele, tu turėsi didį vargą, lig mane paugusią išleisi D44. Rūpinosi matušelė, rūpinosi sengalvelė – kur išleisiu dukrelę? StnD27. Leidosi saulelė į vakarus, išleidau dukrelę į ašaras JV859. Išleidai dukrelę į marteles, įdavei rūtelę į rankeles d. Vincelis jau vieną sūnų žentuosna išleido Alv.
6. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (ko išmokti, ką pasiekti): Sūnų į daktarus išléido Vkš. Jiedu išaugino gražią šeimą ir visus išleido aukštesnį mokslą rš. Ne labadė man buvo jaunystėj: sudegėm, brolį išléidau kuniguos Jnšk. Balsys jau seniai savo širdyje apgailestauja, kad Petro negalėjo į mokslą išleisti V.Myk-Put. Ir išleido mokslą gerą kaip ponaitį kokio dvaro LTR(Žg). Ir išlei̇̃s vaikus žmonėmi Srj.
| refl. tr.: Anys vienas kitą mokslan išsiléidė Ds.
7. tr. išsiųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Išléisiu šiandie broliui laišką Jrb. Drauge su šiuo laiškeliu išleidžiu savo straipsnio juodraštį K.Būg. Išleidžiau jau paskutinę pirmojo lakšto korektūrą J.Jabl. Tas karalius visur išleido raštus, kad kas atsirastų, o tą jo dukterį išgydytų, tai būtų žentu BsPIV49. Karalius išleido žinias po visas karalystes Kbr. Sakė, išléidėm [telegramą] iš Vilniaus Plš. Išleido į svečią šalį dvi tūkstanti pundų vaško S.Dauk.
8. tr. R išlydėti: Norėjo vyresnysis sūnus jį išleisti, bet Jonas pats pakilęs išėjo laukan Ašb. Išléisk žmogų nors ligi durų Srv. Išléidžia par visą sodą, kad obuoliuko nepaimtum Skr. Išleido per visą kiemą – labai malonus žmogus Kt. Pasėdėjo kiek ir išejo, da išleidžiau in kiemo Skdt.
^ Išléist, kad dienos neišsineštum (sako rengdamasis palydėti svečią) Sdk. Išléisim, kad dieną neišneštūt Pkn. Išléisk, kad neišnešt nakties Žml. Reikia išleisti, kad diena nesutrumpėtų MTtVII54. Išléisiu, kad diena būt ilgesnė Šln. Reikia išleisti, kad duris neužrištumėt MTtVII54.
ǁ mirusį išlydėti: Mane išleisi, vartus užkelsi, tu pas kitą nujosi JD1009. Kur išleisiu dukrelę?… Ar į aukštą kalnelį? JD173.
9. tr. kurį laiką prabūti, pragyventi, praleisti: Jau vieną išléidom vasaros mėnesį Skr. Išléisim liepos tris savaites, ir jau rugiai bus pjautini Skr. Kad [nors] būt mėsos šventę išléist Arm. Kaip išleido pusę metų, pareina baltas vilkas LB168.
II. suteikti laisvę.
1. tr. DP167, SD423, R247 suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Palikau namie, žiopsojai – ir išléidei žąsis Vb. Žiūrėk, neišleisk paršiukų, kai neši ėdalą Vb. Tą paukštę išleidžia apiepiet in sodą palakstyt per langą BsPIV185. Išléisk katę į lauką Dkš. Išejo strielčiukas girelėn medžiotų, išleidė šunelius po girią bėgiotų LTR(Ds). Ir išleido (išlėkdino) varną BB1Moz8,7.
| Sėdėjo kalėjime, o dabar jį iš tenai išleido rš. Išleido ją valdžia kaip beprotę, jai nebekenksmingą J.Bil. Tad išleis jį valną Ch2Moz21,27.
| refl. tr.: Išsiléido kiaules, knisa kaip velniai Krš.
2. tr. išginti (gyvulius), duoti pasiganyti: Pro sniegą išléido gyvulius – nugraužė, nutrynė, tuščia, plika Skr. Išleisk išleisk pilkąsias aveles, pradėjo žaliuoti ant laukų žolelė JD287. Veršius, kiaules į aptvarą išleida Slnt.
| Ganyklos buvo išleidamos (aptvertos) Ggr.
| refl. tr.: Buvau išsiléidęs avis paganyti, bet, pradėjus lyti, vėl susivariau Š.
3. tr. nustoti laikius, paleisti: Užmigo ir išleidė iš rankų knygą Vb. Neišleisdamas iš rankų bobulės suknelės, verkdamas reikalauja, kad bobulė duotų jam pieno, ir gana V.Krėv. Veršiukas visai išleidžia spenį (nežinda) Lš.
4. refl. išdykti: Vaike, tu išsiléidęs! Sg. Išsiléidęs kaip rankovė Kin.
5. tr. R125 dovanoti kaltę, atleisti: Anais žodžiais išleidžia, aba išriša, nusidėjusį žmogų SPII160.
III. padaryti laisvesnį, palaidesnį, silpnesnį.
1. tr. padaryti nesujungtą, padaryti laisvesnį ką susuktą, supintą, suvyniotą, atsukti, atrišti, išpinti, išvynioti: Kasas išpinti, išleisti KII35. Paskui klojėjos išleidžia linų pėdus ir saujas kloja lygiai eilėmis plonu sluoksniu rš. Duok man skritulį – aš išléisiu (išvyniosiu susuktus linus ar nuobraukas virvei vyti) Kp. Išleisk [sutrauktą] botagą Lp.
| Seniau dvarai išleistais arkliais (pora pirma, kita paskui sukinkytais) tik lekia, švilpia Lp.
| refl.: Neužmezgei mazgą, ir išsiléido visas galas virvės Jrb. Net plaukai jai bešokant išsileido rš. Mano naktį vis kasos išsiléidžia Ds. Prastai suraitė [plaukus], pabuvo kiek ir išsiléido Krš.
ǁ refl. iširti, prairti: Susiuvimas išsiléido Grž.
2. tr. išskėsti, išskleisti, ištiesti: Jau lyja, išleisk parasoną Ėr. Veranda apstatyta lengvais pintiniais baldais ir drobinėmis išleidžiamomis kėdėmis rš. Panytėlės, drobes išléisdamos, žalioj lankoj tiesia, baltai baldydamos Lnkv.
3. tr. pailginti, paplatinti (atardant siūles ir panaudojant įsiūtą medžiagos atsargą): Kad išléistų to sijono padalkas, tai nebebūtų striukas Jnšk. Tai bliuskelei kai išleis pašones, tai bus ilgesnė Jnšk. Per juozmenį reikia ben kiek išléist – labai apitempta Vb.
4. tr. pakreikti, paskleisti, padriekti: Jau dangus blausias, neverta šieną išleisti Žln. Išléiskit šieną an kluonienos Lp. Išléisk vežimą žemių [ant trobos] Lp. Nukerta tą kraiką, paskui išleidam iš pradalgių (išdaužome grėblio kotu pradalges) StngŽ73.
5. refl. nusidėvėti, iškedėti, suplyšti (apie audeklą): Nekietai austas audeklas, tai drapaną panešioji kiek, ir išsiléidžia Jnšk.
6. tr., intr. sumažinti kainą, pigiau atiduoti, nuleisti: Neimsiu, jei neišlei̇̃s Ėr. Išleisk dar iš penkių kiek, tiek nemokėsim Ėr. Seniau liuob dar išleis iš rublio už kalvaratą Šts. Išléisk iš kelnių (iš kelnėms perkamos medžiagos kainos) ben kiek Ds. Jau tu gi ė kiek išleisk OG106. Išleisk iš dviej šimtų kokią dešimtį rublių Alv. Iš visų paminėtų kainų išleidžiamas nuošimtis rš.
7. tr. R44 praleisti, nepasakyti: Kalboje labai dažnai išleidžiamos lengvai suprantamos sakinio dalys J.Jabl.
IV. padaryti minkštesnį, skystesnį; ištekinti.
1. refl. netekti formos, patižti: Išsiléidė tie paplotėliai Pš. Kruopos išsiléidę (labai suvirę) Vlk. Kai miltai susalę, tai pyragas esti toks išsileidęs, suzmegęs Jnšk. Vienoj vietoj jis atrado išsileidusią nuo rasos nuorūką P.Cvir.
| prk.: Iš meilės jis išsileido lyg vaškas (neteko savo nuomonės, charakterio; suminkštėjo) J.Avyž.
2. tr. išvaryti (pašalą): Šiemet anksti pavasarį išleido pašalą rš.
ǁ refl. atšilti, išeiti pašalui: Po nubėgimo sniego žemė, kuri par visą žiemą buvo sušalusi, išsileid BM318.
3. tr. ištirpdyti, atskiesti: Išléisk mieles Ėr. Gerai, kad da mielės neišléistos Al. Įmaišyti pašildytame vandenyje ir sudėti atskirai šiltame vandenyje išleistą raugą rš. Ar jau išléidai kvarbą (dažus)? Al. Įdėti šaukštelį vandenyje išleisto krakmolo rš.
| refl. KII307: Sniego prinešei, išsileido, ir dartės pirkia pašlapo Rod. Ar jau išsiléido cukrus? Jrb.
4. tr. išlydyti: Gal neišleisti̇̀ taukai? Lp. Vaškas jau išleistas Ktk.
| refl. R145: Šiulta (šilta), tai sviesto ir ant turgaus negali nuvežt – išsiléidžia Ds. Žvakė nū šilimos išsiléido Up. Par didelį karštį visa kas išsiléidžia Trgn.
5. tr. išpilti, ištekinti, ištuštinti, išbėginti: Tas … ją pamokino, kad ji imtų vištkiaušį, tą gražiai išleistų, o į tą kevalą vandens įpiltų BsPI67. Išléisk pieną (ištekink per indo apačią), jau bus smetona nusistojus Kt. Prašo, kad leistum tą prūdą išléist Žr. Iš balos visą vandenį išleido Alv. Atmatas (nedirbamą žemę) išarė, pelkes išleido (nusausino) ir gyvena Šts. Kraujus išleisti BB3Moz1,15. Kubilų tulis (volė su skyle) buvo išleidama (pro ją leisdavo alų) Lnk. Išleidžiamieji inkstų takeliai rš. Šlapimo išleidžiamasis kanalas rš.
| Eisim, vyručiai, alaus išleist (nusišlapinti) Srv.
^ Kãsa senukas, seilę išléidęs (labai atsidėjęs, net jam seilės bėga) Skr.
ǁ duoti nubėgti verdančiam skysčiui: Išléidau putrą, išbėginau Ggr.
ǁ duoti išbyrėti, išbirinti: Išleidimo dėžė sėmenims išleisti į elevatorių rš.
6. tr. tiesiai iš lukšto išpilti į keptuvę kiaušinį, kepant neplaktą: Ji man du kiaušinius išléido Lš.
7. tr. prakiurdant duoti išlįsti, ištrykšti, išbyrėti: Žiurkės praės ir išlei̇̃s maišą (išbirs miltai) Ėr. Vilkas išléido veršelio vidurius, prikimšo pilvan virkščių (ps.) Rod. Katei kad kiek žarnų neišléidžiau (vos nesumindžiau) Ėr.
| refl. tr., intr.: Viduriai jo persprogo ir žarnos išsiléido Jrk.
^ Kad tu kur žarnas išsiléistum taip bepuldinėdamas! Grž.
8. tr. daryti, gaminti (degtinę, vyną…): Išleido bobelė karčią arielką JD381.
| refl. tr.: Kad norėjai eit į svočias, reikė išsileisti rinckojo vynelio JV726.
V. išduoti į aplinką, paskleisti, suteikti.
1. tr. išduoti (iš savęs) į aplinką: Išleidęs dūmą pro nosį, senis užsikosėjo Ėr. Išleidžiamasis, atidirbtas [garvežio] garas rš. Smaks iš piktumo dvylika sieksnių liepsnos iš savo nasrų išleido BsPI6. Jei aš būsiu gyvas, išleisiu pieno putas, jei negyvas – kraujo putas BsMtII68. Kruviną prakaitą išleidž ponas darže BPI144. Dabokiat gerai ir ant to senojo aulio, kurs tą spietlių išleido S.Dauk. Širdyj verkė, o verkimo (ašarų) iž akių neišléido Asv. Ką aš ãšarų išléidau, dabar ir nematau Gg. Da ji nė vienos ãšaros ant dukters neišléido (dėl dukters neverkė) Skr. Jeigu spindulius saulė išleidžia, tai greit gal būt audros Btg. Tu išleidi savo dvasią ir atnaujini žemės veidą brš.
ǁ ištarti, pasakyti: Išleidžiu žodį R119. Susizgribo išsitarusi, bet išleisto žodžio nebesugausi Žem. Jis be buteluko tai žodelio iš po liežuvio neišleidžia – vis tyli kap siera žemelė Nč. Balsu mano šauksmą išleisiu brš.
^ Žodis – kai paukštis: išleidei ir nebesugausi NžR.
ǁ K duoti patirti, duoti pajusti; išlieti: Boba savo piktumą ant to senio išleido BsPI16. Bet Grėtė, norėdama ant ko nors išleisti savo pyktį, smogė didele ropute į vištyčius I.Simon. Ieškojo, ant ko jis savo kerštą išleisti galėtų LMD. Nesa kada tu savo kerštą išleidai, tada jis anus išpustijo kaip stambrus BB2Moz15,7.
ǁ paskleisti: Išleiski šviesybės tavo spindulį Mž318.
| Buvo kalbas išleidusi ant mūsų tėvo Krt. Toksai durnius pasidrįso pikčiausius melus į svietą išleisti A1884,288.
2. tr. iškišti, išstumti; padaryti (labiau) matomą: Bėgiojo šuo, liežuvį išleidęs rš. Ir liežuvius it pančius išleidę lekavo LTI41(Bs). Vapsva kai išléidžia gyluonį, tai bent colis būtų Ds. Katinas pribėgęs, nagus išléidęs už akių čiumpa Žln. Kurčgalius išléisk ir per balkį [šalinėje] Žvr. Inkorą išleisti N. Šilkinių suknelių išleistos kilpos siuvamos kilpiniu dygsniu rš.
| Išléisk labiau šviesą (iškelk lempos dagtį) Jnšk. Išleisk šviesiau lempą rš.
3. tr. išauginti, išskleisti: Ižleidžiu varpą, lapus SD94,133. Išleidžiu uoglį R316. Dar grūdas tik išléidęs daigus Lp. Šaką išléidžia į šoną [kambarinė gėlė] ir vėl auga Rm. Jau jų (seradėlių) šaknys išleistos rš. Išleidž žolelę, žolelę šilkinę TDrIV132(Ml). Kokius žiedelius išleisi? JD1191.
4. refl. iškilti, išsipūsti, susiformuoti: Suputo, gumbas išsileido kaip duonos kepalas Dr. Suodys prigargėjusios ant lubų, t. y. burbulais išsiléidusios J.
5. tr. pateikti parengus darbui, išmokius: Vien aukštosios mokyklos kasmet išleidžia daugelį tūkstančių specialistų įvairioms darbo šakoms sp.
| Vis dėlto šeštoje išleidžiamoje (baigiamojoje) klasėje gavau pabūti dvejus metus Vaižg. Kada bus išleidžiamieji egzaminai? J.Jabl.
6. tr. pateikti apyvartai, pagaminti: Pramonės darbuotojai siekia išleisti kuo daugiau ir kuo geresnės produkcijos sp. Visa išleidžiamoji produkcija eina žmonėms sp. Naują mašinos modelį išléisti DŽ.
7. tr. parengti spaudai ir išspausdinti: Šiandien tobulas žodynas išleisti nėra dar galimas daiktas, nes tam per maža turime surinkę medžiagos K.Būg. Kai kada minkštais apdarais išleidžiamos ir storos knygos rš.
ǁ sudaryti ir paskelbti (potvarkį, nuostatą, įstatymą…): 1918 metų gruodžio 16 d. Lietuvos laikinoji darbininkų ir vargingųjų valstiečių revoliucinė vyriausybė išleido istorinį manifestą dėl tarybų valdžios paskelbimo (sov.) sp.
8. tr. išeikvoti (pinigus, turtą): Kelionei jis buvo išleidęs arti devyniolikos tūkstančių J.Balč. Pinigą greit gali išleist, o kai reik jį paimt, tai iš šuns nasrų neištrauksi P.Cvir. Išléidė daug pinigų Vad. Daug turėdams, daug išleidi RD213. Piningai visi išléisti KI44. Nusižengė išleidęs svetimą turtą rš.
| Saulėje vienas medžiagos gramas išleidžia vidutiniškai apie 2 ergus per sekundę P.Slavėn.
| Jau sylą išleidau (visai nebetekau jėgų, išsisėmiau) B, PrLXVII8.
| refl. tr., intr.: Piningai greitai išsiléidžia KI137. Pinigus išsiléidai, ką dabar veiksi? Skr. Būsi turtingas, kai jai (degtinei) neišsileisi Vaižg. Ant tokio gyvenimo žmogus negali išsileisti (nėr iš ko plačiai gyventi) Gr. Šiemet išsiléidėm labai su tuo statyba Mžš. Ponai išsibergždė, t. y. išsiléido, jau tušti, nieko neturi J. Iš pinigų išsileidom Lp. Jis iš pinigo neišsiléidžia, bet turi iš ko ir pasidaryt Alv.
9. tr. R47 parduoti, nebelaikyti: Nebepasiveršiavo man karvė, paliko su senu pienu, tai išléidžiau Pin. Vargsiu be karvės, ale telyčių neparduosiu, šitos veislės neišleisiu Tvr.
| Išleisti iš varžytynių rš.
| refl.: Neišsiléisk su medum (per daug neparduok) Pš.
10. tr. išduoti (kam kas priklauso): Išduomi, išleidžiu R362. Verk senoji močiutė, kraitelį išleisdama, o senasis tėvelis – dalelę atskirdamas JV202.
| Ko snaudi, tau išléisti (leisti, išmesti kortą)! Krš.
11. tr. atiduoti (nuomai, iš pusės): Neturėjo nei arklių, nei padarynių, [žemę] išleisdavo nuomininkam, ir tiek Srv.
| Laukas reikia išleisti pusei – Mikas ir pusinį jau surado V.Krėv.
VI. pradėti ką daryti; išjudėti.
1. refl. imtis, pradėti ką daryti: Jau kad išsiléidai eit, tai ir eik Lp. Jau kad išsiléidęs kelionėn, reikia eit toliau Tvr. Tarnas išsileido vyti vaiką Al.
^ Tu an to išsiléidęs (tai pamėgęs, pasirinkęs, tam pasiryžęs) jau iš mažens Krok.
2. refl. išeiti, išvykti, iškeliauti: Tingėjau kinkyt – išsileidau pėsčias rš. Jonas su savo pulku slapčiai iš miesto išsileido Jrk. Išgirdo alasą ir išsiléido visi namo Jrb. Kur tu dabar tep išsileidai, gal turgun? Alv.
3. intr. išbėgti: Ka išléido ans į laukus, pradėm dulkės rūksta Vvr.
| refl.: Kai pradėjo lyti, visi iš turgaus išsileido Up.
4. refl. pradėti smarkiai bėgti, įsismaginti bėgti: Vilkas, pagavęs ėrelį, tai kadgi išsiléido, tai tik ol dada, ol dada! Vlk. Kap išsiléido [bėgti], tai kap žaibas! Knv.
VII. padaryti, kad kas eitų žemyn.
1. tr. iškirsti, išpjauti (medžius): Medžiagą išléidžia, tik kelmai lienka Šlčn. Dėdė išléidžia medžius kuitė[je] (miškelyje), t. y. iškerta J.
2. tr. padaryti, kad nukartų, nutįstų: Jo marškiniai buvo išleisti ant baltų drobinių kelnių rš.
| refl.: Drobulė toki juoda išsileidusi iš lovos Dr. Per kepurę plaukai išsileidę TDrIV248(Kb). Valandėlei ji atsisėdo ant kušetės, suimdama rankomis išsileidusius ant pečių ir nugaros šviesius, išsitaršiusius plaukus rš.
VIII. duoti praeiti per ką; išmesti, išmušti.
1. tr. perleisti, pervaryti per ką: Arpų nebuvo: grūdus liuob išleis par vėjį (išleis par kretilą) (išvėtys, išsijos) ir veš malti Šts.
ǁ iškulti: Eikit greičiau in kluoną, kad iki vakari rugius išlei̇̃stūt Al. Mašina kokias keturias kapas išléisim Alv.
2. tr. išmesti, išsviesti:
^ Akmenio, iš rankos išleidęs, nebepačiupsi Lnkv.
| refl.: Eikiam išsileisti, katras aukščiau išleisma: su palaidine ar su svilksniu? Šts.
3. tr. iššauti: Išleidžiu pūčką R247. Greitšovumas – ginklų ypatybė per kiek galint trumpesnį laiką išleisti ko daugiausia šūvių EncIX588.
4. tr. išmušti: Kap davė per petį, ir išleido ranką Kb.
IX. išlyginti.
1. tr. išlaidyti, išlyginti: Išleisk man marškinius K.Būg(Ds).
2. tr. Rtn išgaląsti: Kad išléidau savo peilį, tai kap britva Lš.
| refl. tr.: Išsiléido britvą Lp.
◊ ant (in) akių̃ neišsiléisti labai nekęsti: Anys motkos ir tėvo tai ir in akių̃ neišsiléidžia Arm.
ant svi̇́eto išléisti duoti gyvybę, pagimdyti: Ant svieto vaikus savo išleidė, potam apie juos nieko notbojo MP62.
dū̃šią (dvãsią KII305) išléisti KII305 mirti: Rankeles sudėjęs, išleido dvasią Ns1832,8. Žvilgterėjo seserspi, bet toji tuom tarpu dvasią jau išleidusi buvo BsV151. Jeigu ji (ragana) pasigauna žmogų, kutena jį teip ilgai, kol žmogus dvasią išleidžia BsMtI74. Turėjo palikti savo didį skarbą ir visus savo gerus draugus, turėjo išdvėsti, dūšią savo išleisti BPII195.
į [svečių̃] šãlį išléisti ištekinti: Seserį išlei̇̃s į šãlį, o tau namai Alk. Išleidau dukrelę svečių šalį, jauniausią dukrelę svečių šalį JD1203.
į valiàs (vãlią) išléisti išpaikinti: Ir ana, matyti, yr į valias išleista KlvrŽ. Lig mažus išléido vaikus į vãlią, dabar patys gailias Užv. Tą vieną [dukterį] turiu, tai truputį išleidau į valią LzP.
į valiàs išsiléisti išdykti: Išsiléido į valiàs [vaikas] Kl.
į žmónes išléisti ištekinti: Išléidom dukterį žmonė́sna ir jau išdavėm pasogą Vrn.
iš akių̃ išléisti
1. akimis nesekioti, nesirūpinti, kad būtų matomas: Žiūrėk, jei išleisi karves iš akių, jos tuoj sueis į javus Jnš. Tas senis įtartinas, jo negalima išleisti iš akių Pš.
2. neturėti galvoje, nesirūpinti: Čia dirbo toliau mokslo darbą ir neišleido iš akių savo tikslo rš.
iš dantų̃ neišléisti visą laiką kalbėti apie tą patį: Motina marčios neišléida iš dantų̃ Kv.
iš galvõs išléisti užmiršti: Iš galvõs tą kalbą išléidė Pp. Visai išléidžiau iš galvõs, ka vištos žabinė[je] uždarytos Jnš. Aš jau visai iš galvõs išléidau Prk.
iš nagų̃ neišléisti nenustoti dirbti: Senelė buvo be galo darbšti: ir viešėti atvykusi, ji neišleisdavo darbo iš nagų J.Balč.
iš širdiẽs neišléisti visą laiką apie ką mąstyti, kuo gyventi: Be paliaubimo kalbėti, mislyti ir niekada iš širdies savo neišleisti BPI236.
kvãpo neišléisti labai ramiai, tyliai būti: Stovėsiu kaip ėriukas – tyliai, ramiai, nė kvapo neišleisiu V.Kudir.
liežùvį išléidus Šll intensyviai (ką veikti).
paskuti̇̀nį atódūsį (kvãpą) išléisti mirti: Išleido paskutinį atodūsį rš. Tą žmogų pusgyvį išvežė už miesto, kur jis ir išleido paskutinį kvapą BsPIII9.
per gérklę išléisti pragerti: Visą mūsų gyvenimą (ūkį) par savo ger̃klę išléido Vkš.
per šãlį išléisti neteisėtai parduoti: Meistrai daug plytų ir cemento išleido per šalį Mrj.
prie Diẽvo išléisti numarinti: Tris kūdikius pri Dievo išleido N.
vė́jais išléisti niekams išeikvoti: Iškada piningus vė́jais išléisti Krš.
nuléisti
I. padaryti, kad kas eitų žemyn, gilyn.
1. tr. pakeisti daikto padėtį žemėjančia kryptimi, nulenkti: Pakeldami rankas, įkvėpkime, nuleisdami – iškvėpkime rš. Kam nuléidai baltas rankas an kelučių savo?! Ukm. Žiulpos veidas ištįso, ir abudu su Perminu bejėgiškai nuleido rankas J.Avyž. Iškėlę svarstį aukštyn, pirma nuleiskime jį iki krūtinės ir tik po to žemyn rš. Pastato kibirą, lėtai nuleisdama lanką, kad neskambteltų rš. Reik mokėti dalgį vienaip nuleisti [pjaunant] – ne giliau ir ne sekliau Šts. Juras ėjo per kiemą, nuleidęs galvą P.Cvir. Arkliai kol nuleidę galvas stovinėja, neėda TDrIV222(Rod). Taip gražiai žydėjo vakar [gėlės], o šiandien jau nuleido savo galveles J.Balč. Nuleido uodegą kaip šuo, lazdą pamatęs TŽV597. Vaikščioja lodz kiaulė be kryžiaus – nuléidęs petį Grv. Briedis stovi tuomet (ragams krintant) ausis nuleidęs Blv. Sparnus nuléisti (suglausti) K. O ko pavytai, žalia būdama, o kam nuleidai žalias šakeles?! JD241.
ǁ padaryti, kad kas nuslinktų, atsidurtų žemiau: Ant sienų viename bokšte buvo nuleista vėliava, kas reiškė, kad šeimininkų nėra namie A.Vien. Bures nuleidęs, tyliai iriuosi B.Sruog. Kapitonas liepė nuleisti bures J.Balč. Ponai galėjo pakarti ir nuleisti – tokie buvo galingi Plng. Nuléisk sėdauką (dviračio sėdynę) Azr. Nuleidžiamasis tiltas LL330.
ǁ nukreipti žemyn (akis, žvilgsnį): Senis nuleido akis žemyn ir atsiduso V.Kudir. Moteriškė artinasi prie Andriaus, nuleidusi akis P.Cvir. Sėdi, akis nuleidęs, t. y. murkso, žiūri iš pakerės J. Susisarmatinęs vaikas akeles nuléidė Jnšk. Dūlina, akis nuleidęs, kaip šuva, lašinius suėdęs KrvP(Mlt).
| Ligonis pramerkė akis ir vėl nuleido blakstienas rš. Kristina nuleido ilgas, tamsias blakstienas J.Dov.
| refl.: Abraomo akys neramiai sumirksėjo ir nusileido žemyn rš.
2. tr. numauti, nusmaukti žemyn: Nuléisdavo kelnes i par pliką droždavo Žml. Jonas nutraukė tau skepetėlį, tu jam nuleidai kepurę Žem.
| refl. tr.: Boba skepečikę nusiléido žemyn Skr.
3. tr. numesti žemyn: O tas senis tą šaukštą nuleido ant žemės, sako: „Paduok, vaikeli!“ BsPIV21. An tę šviesą nuleido, i girdėt bumbsėjo (apie bombardavimą) Gs.
4. tr., intr. duoti nukristi, nubyrėti, nuvarvėti iš viršaus žemyn: Atmeni, kad tavi nuleidau maną ant peniukšlo tavo MP252. Ir nuleidžia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų BtMt5,45. Šitai eš rytoje šiuo metu tokiais ledais nuleisiu, kokių Egipte nebuvo BB2Moz9,18. Rasokite, arba nuleiskite rasą, dangūs, ižg viršaus DP502.
5. refl. BB2Moz8,4, SPII1 iš aukšto priartėti prie žemės, prie ko nors žemai esančio: Dangus aukštai, reikia palaukti, kol žemiau nusileis, tada gal ir teks keliauti KrvP(Dgč). Rūkas nusileido pievose BŽ231. Ir štai dangus pasidengė nuo krašto iki krašto nematytai storais švininiais debesimis, nusileidusiais iki pat žemės J.Balt. Sausas lapas, atitrūkęs nuo medžio, nusileido ant jos tamsios suknelės J.Dov.
| prk.: Nusileido debesėliai, verkė manę giminėlė JD1151. Nuo pilko žemai nusileidusio dangaus gatvėse buvo prietema rš. Jau vėlu. Į Gedimino aikštę nusileido rugpjūčio naktis rš. Naktis nusileido staiga P.Cvir. Kažkaip anksti nusileido prietema rš.
^ Paskėlė aukščiausia, nusleidė žemiausia Švnč.
6. tr. nutupdyti: Nuleistų žemėn iš 450 km aukščio bandomųjų gyvulių būklė gera sp.
ǁ refl. nutūpti: Pavasarį Kuomiškėse nusileisdavo pailsėti laukinių žąsų pulkai A.Vien. Atlėkė dvyleka ančių, nusileidė ant žemės MitI363. Ašiai nuskrisčiau, ašiai nusileisčiau in motulės svirnelio, in vyšnelių sodelio Rš. Skrisčia ant motutės sodą, šakon nusileisčia NS1247. Bičiuliui ant nosies musė nusileido J.Jabl. Nusileisdamas lėktuvas, be abejo, patenka į sniego, o gal ir į lietaus debesis rš. Tarybiniai kosmonautai sėkmingai nusileido gimtojoje žemėje (sov.) sp. Nusileidžiamasis skėtis (parašiutas) LL232.
7. refl. intr., tr. pasislėpti už horizonto, nusėsti (apie dangaus šviesulius): Saulė į debesį nusiléidė Pc. Ligi saulei nenusileidus, reikėjo vaikščioti, ne dabar J.Jabl(Tl). Saulė nusileidė až aukšto kalnelio Vnž. Numirė saulei nusileidžiančiai BB2Krn18,34. Anys neveizdi nakties ir saulės nusileidusios BPII28. Nusileis mėnuo, … patiešys mane … siratėlę JD942.
| Kur tave saulė nusiléido (kur tu buvai, kai saulė leidosi)? Ss.
| Tada diena labai nusileido (buvo vėlus vakaras) ChTeis19,11.
| prk.: Diena su saule nusileido S.Nėr. Su saule džiaugsmas nusileido, su saule vėl nubus S.Nėr.
8. tr. nuimti, nukelti žemyn: Noriu, ka šienyką nuléistum no aukšto, paskui tamso[je] tę kabykis Jrb. Ir staigiai nuleido ji kodžių žemyn ant savo rankos BB1Moz24,18. Tatut, nuleisk mane nuo pečiaus žemėn! – Tėvas kilst i nuleido vaiką žemėn Švnč. Nuléisk kojas nuo suolo Š.
| refl. tr.: Sustojo, nusileido luotelį nuo laivo BsPIV190. Nusileidžia kojas nuo lovos ir ieško pypkės rš.
9. tr. prilaikant duoti nuslinkti žemyn, gilyn: Bet pro langą virve pintinėje per mūrą buvau nuleistas Bt2PvK11,33. Ant galo išmislijau nuleisti virvę lig žemei BM145. Siūlas nuleidžiamas pro lentelės apačią (padarius kilpą, neriant tinklą) sp. Karalius liepė tą medį nukirst ir ją (našlaitę) astražniai nuléist [su medžiu] BM183.
| Vyrai nuleido karstą į duobę rš.
| refl.: Vagys pro langą per virves iš antro gyvenimo nusileido Jnšk. Jis sau padarė kokių ten audimų virvę ir nusileido an žemės BsPIII163.
| Jei voras nusileis ant žmogaus, tai bus laimė Skp.
10. tr. pamažu įdėti, nukišti: Jonas nuleidžia ranką į kabančio švarko kišenę P.Cvir.
| Tą užgirdus, moteriškė nuleidė savo dešinę ranką palovėn BsPII191.
| prk.: Kiekvieną Valterio žodį gaudo mergelė ausim ir per mintį į širdį nuleidžia V.Kudir.
11. refl. pamažu pakeisti statesnę kūno padėtį gulstesne (atsisėsti, atsiklaupti, atsigulti): Senis sunkiai nusileido į kėdę rš. Nusileido ant vieno kelio ir jisai A.Vien. Jis pamėgino apsiversti, bet tik kilsterėjo pečius ir vėl nusileido ant margų pagalvių rš.
12. refl. nuslūgti, nukristi: Kviečiai siūbuoja pakildami ir nusileisdami rš.
| Krūtinės ląsta nusileidžia, jos tūris sumažėja, ir iškvepiama rš. O kad norėtų pasisemt vyno iš to šulnio, tai tas vynas nusileidžia teip giliai, kad jos negali pasiekt BsPIV93.
13. tr. prk. padaryti žemesnį, tylesnį (balsą): [Lakštingala] čia pakelia balsą, čia vėl nuleidžia J.Jabl. Po šitos iškilmingos įžangos ponas nuo rogių, jau truputį nuleidęs balsą, skaitė toliau V.Myk-Put. Kainas prisislinko dar arčiau prie jo ir dar labiau nuleido balsą rš.
14. tr. nubrėžti iš viršaus žemyn (statmenį): Iš taško A nuleisti statmuo turimajai tiesiajai Z.Žem.
15. tr. nukirsti, nupjauti (medį, šiaip augalą): Ankšlis (alksnis) nuleista Bn. Nuléidėm eglę nuo kelmo Trgn. Visus medžius gerai nuleidome, tik paskutinieji keli pasikorė Pkr. Kad ir vienu dalgiu, bet gal daug rugių nuleisti par pavakarę Šts.
| Darata ir barzdą Gusčiui taip pat nuleido (nukirpo), kaip ir plaukus Vaižg.
| refl. tr.: Nuvažiavom, nusiléidom po eglę gerą ir važiuojam Rm.
16. tr. nuversti nuo bėgių: Atsimenu, kaip kartą mes nuleidom ešeloną rš. Sako, ne vieną traukinį nuleidęs nuo bėgių J.Avyž.
17. tr. palikti per neapsižiūrėjimą neišmegztą akį: Akį nuléisti KII47. Gera mezgėja akies nenulei̇̃s Rod.
ǁ mezgant nukelti ant kito virbalo neišmegztą akį: Dvi uždėtos akys iš pereitos eilės nuo kairiojo virbalo neišmegztos nuleidžiamos rš.
18. tr. susiaurinti (nėrinį) mažinant akių skaičių: Norėdami tinklą nuleisti, per dvi paskutines akutes neriame vieną sp. Jau pradėk nuléisti po akį nu kiekvieno virbalo Brs. Užteks megzt – jau gali nuléist Kš. Pradėsu kojinę nuléisti Krš.
19. tr. padaryti nuožulnų, nuolaidų: Sermėgos pečiai nuleisti, dabar toki mada Šts. Labiau nuléisk pečius, per statūs Rm. Papjoviau vištą – tą nuleistoms strėnoms Šts. Nuleistų kriauklų arklys y[ra] pigesnis Šts. Arklys nuléisto pirmagalio Rod.
20. tr. padaryti plonesnį (vejant), nuploninti: Botagas vienodas, į galą nė kiek nenuléistas Ėr. Nuléisk laibesnį botagą Ėr.
21. tr. duoti nusiristi, duoti nuriedėti, nušliaužti į pakalnę: Nemesk taip smarkiai [sviedinio], nuléisi nuo kalno, įkris į upę rš. Ir mažąjį [vaiką] kartą nuo tos didžiosios pusnies nuleidžiau Vb. Vaikai, katras muno kurpes nuléidot į pakalnę? Up.
22. refl. nueiti, nuvažiuoti, nuslinkti į pakalnę, į žemesnę vietą: Kelis kartus nusileidę nuo kalno, pasitampę, jie vėl kimba į darbą P.Cvir. Užlipo ant aukšto kalno, paskui nusileido į plačią lygumą J.Balč. Siauru keleliu raitelių būrys nusileido prie pat Dubysos A.Vien. Nereik ne ragikių, ne nėko – subinvaža nu pakalnės nusileida Krš.
| Kol jie kalną nusilei̇̃s Srd.
ǁ nulipti (laiptais, kopėčiomis…): Iš lėto perėjęs ilgu koridorium, gydytojas nusileido cementiniais laiptais į kiemą rš. Jam pavyko nusileisti lipyne, nesutikus savo šeimininkės rš.
ǁ nueiti, nukeliauti, įsirausti gilyn: Nusiléisti gilyn BŽ44. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą ir iš ten nusileido į požemį, po jūra rš.
| Kuomet vabalai žiemą nusileidžia giliau, ir kurmis rausia gilumoje Blv.
23. tr. plukdyti, duoti plaukti: O kaip padirbdinčiau naują laivužėlį, nuleisiu ant jūružėlių, nuleisiu ant marelių JD441.
24. tr. padaryti ką nusvirusį, nutįsusį, karantį, pakibusį: Viršuje galima nuleisti nedideles užuolaidėles rš. Šilkų juostelė šalin nuleistà LB30. Botagas prie jo šono nuléistas buvo Ns1857,4. Kepurytė su nuleistu kutosu Sb.
| refl.: Plaukai nusileidžia lig pečių BŽ346. O juodi ūsai grožina jo veidą, o ilga barzda žemyn nusileido A1884,396. Šlebės (suknelės) užpakalis nusileidęs kaip žąsies dėtys Pln. Jam ausys nusiléidusios KI588. Kaip pradėjo šalti, ilgiausi leketai nu stogo nusileido Vvr.
25. tr. N įkišti į vandenį, nuskandinti, nugramzdinti: Nuleidžiu šviną gelmės ieškomą R115.
| Uoste laivas nuleido inkarą rš.
ǁ netyčia paskandinti (nusimaunamą daiktą): O ir nuleidau aukso žiedužėlį į jūružių dugnužėlį JV123. Tik nenuléisk viedro semdamas vandenį [iš šulinio] Rm.
II. padaryti, kad kas eitų tolyn; judėti tolyn.
1. tr. nesukliudyti, nesudrausti kam kur eiti; duoti eiti: Onelė niekur nenuléidžia žąselių į javus Š.
2. tr. išrengti kur išvykti; padėti susiruošti: Kur tu jį (sūnelį) nuleisi? RD67.
3. tr. duoti už vyro, į marčias: Dukterį nuléidom į krãžiškius Ll. Savo dukrą ant kitą parapiją nuléidžiau Jnšk. Privertė, nuleido dukterį už našlio Ašb. Te aš dukrelę nuduosiu, savo vaikutį nuleisiu LTR. Ei, verkė verkė mūsų seselė, taip toli nuleistoji JV860. Žada mane už seno nuleisti LTR(Trg).
4. tr. liepti nuvykti, nusiųsti: Pats nenorėjau te eitie, tai nuléidžiau pačią Ds. Venckuo vertai būt grėbėją nuleisti Slnt. Karalius nuléidė pasižiūrėt, ar teisybė, o nuleisti̇̀ parodė, kad teisybė BM112. Nuleisti į talką rš. Kada jo sūnus paaugo, tai jis ir nuleido jį pas tą mokinčių mokytis BsPIII106. Parašyk, kada parvažiuosi, tai nuléisim ar į Joniškėlį, ar kitur padvadą parvežti Grž.
5. tr. nusiųsti (laišką, pinigus, siuntinį…): Neturim adreso, reiktų nuléist [laiškas] Pl. Gromatėlę surašiau, pas tėvelio nuleidau JV343. Pats taip pat Parčevskis nuleido raštą į Varnius M.Valanč. Reiks tą metriką nuléisti į Ameriką Als. Galėčiau Voronežan nuleisti ben 5 egz. korektūros K.Būg. Augymę tą, rastą Žemaičiūse, nuleidau į Vilnių P. Mes vis anam kas mėnesį nuléidame tai piningų, tai pavilgos siuntinį Grg. Du kartus nuléidėm lašinių Ėr. Mes savo vaikui vis šį tą iš valgymo nuléidžiam Jnšk.
6. tr. nulydėti: Ateik pas mane – aš tave prie garlaivio nuléisiu Skr. Domicela išvirusi pavaišino ir nuleido svetį gulti M.Valanč.
ǁ mirusį nulydėti: Pavasarį nuléidau vyrą į kapus KzR. Jį ant vežimo iškėlė, parėdė ir tei[p] nuléido ant kapų Skr. Nuléido in kapinyną Lp. Nuleidė močiutę aukštan kapelin LTR(Pnd).
7. tr. Krtn, Pls, Vrnv praleisti (laiką): Kelias dienas nuleidę, ejo mazgoties [į pirtį] S.Dauk. Dieną nuléidi ir vėl bėgi Rod. Vėl naktį nuléisi be miego Lp. Iš pradžios kalbėjosi gan tyliai, o kiek laiko nuleidus, galima buvo numanyti, kad ne prie tuščio stalo sėdi LzP.
| Savo jaunas dienas ant nėko (tuščiai) nuléido Žv.
| refl. tr.: Nuleidęsis kelias dienas, nueik ž.
ǁ intr. palaukti: Daba da ugnį kurti anksti – kiek nuléisma i kursma Lkv.
8. tr. duoti praeiti pro ką, perleisti: Rugius nuléisk par vėją, gal nuneš pelus Varn. Par vėjį nuleido, nuklastė, nukulstė ir nubėrė su šiūpele bertinius rugius Šts.
ǁ apdoroti (kokiu įrankiu, priemone): Šėpą ryzu kad nulei̇̃s, blizga! Slm.
9. intr. nubėgti, nuvažiuoti: Zuikis nuléido į krūmalius Vvr. Petrelis nuléis į Kalnalį taboko parnešti Kal.
| refl.: Pats mačiau, kaip vakar vakare kažkieno vaikas iš mūsų sodno nusiléido Up.
| Mes buvom nusiléidę (nuvažiavę) vieną dieną ant Arimaičių ežero Rd.
ǁ refl. nuplaukti (pavandeniui): Šį rytą vyrai nusiléido Nemunu Al.
10. tr. išauginti, išleisti: Ant pamato džiūsta jurginiai, nuleidę po tą vieną žieduką Jrb.
III. nekreipti dėmesio, apleisti, praleisti; susilpninti.
1. tr. nugyventi, apleisti: Vaikai nuléido namus, o tėvai kap gražiai gyveno! Alk. Nusitvers Gaičiaus Anė kokį nors niekam vertą vyrą, šisai nuleis ūkį I.Simon. Ans norėjo didelio ūkio, kad ans ir nuleistas būtum Prk. Nuléidė tuos pastovus, nugriuvo, nubuvo, galų gale paliko, ka reik javus dėt į kauges Sk.
| refl.: Žmogus nusléido viškai Pl. Ar tik ans nenusileis tiek gerdamas?! Dr. Žemės gẽros, viskas auga – ko teip nusiléidot?! Skr.
nusiléidusiai adv.: Gerąs žmogus gyvena nusileidusiai Šts.
ǁ nulaisinti, nualinti, nusilpninti: Ne kokio pažytko paskuo negausi iš nuleistos dirvos Vkš. Nuleista žemė J.Jabl(Žem). Visi tie alkoholiški gėralai nepakelia sveikatos, ale nuleidžia ją žemyn Blv.
| refl.: Nusléido gaspadorstva nuog viso ko Rod.
2. tr. duoti niekais nueiti: Kap susinarpliojo, tai visą špulią siūlo nuléidau Lš. Jau mes, tinginiai, nuléidom dieną (nedirbome) Lp. Dvi antis pašovė ir abi nuléido (nerado) Skr.
3. tr. Alk nulesti, nuėsti, sunaikinti: Pradeda raust kokia vyšnia, tuoj strazdai ir nuléidžia Gs. Kviečius, brolau, žvirbliai nuléido Jrb. Reikia jau rauti kanapes – žvirbliai visas nuleis Kpč. Varlės visas linam galvutes nuleis – tokia palietė Rdm.
4. tr. neimti dėmesin, nepaisyti: Turi jų kvailumą nuléist, kad nenori pyktis Skr. Ar jau nebeduosi teisman už avižų išganymą, taip nuleisi? Ds. Piktas vyras, reik aną nuléisti Rdn.
| Barė brigadierius ir muni skaudžiai, ale aš nenuléidau ne vieno žodžio (į visus atsikirtau) Krš. Idant vienas kitam nutylėtų, žodį nuleistų brš.
ǁ atleisti, dovanoti: O svetimus silpnumus maloniai nuleistumbime DP150.
ǁ praleisti, aplenkti, palikti: Ne vienos [nuodėmės] nenuléidžia be koronės DP183. Nesa ponas nenuleis nekorotą, kursai jo vardą piktai vartoj BB5Moz5,11. Piktybę nekoravotą tur nuleisti BPII250.
5. tr. sutramdyti: Nuleisti rūstybę SD228. Teg nuleid kerštą, tetvardai širdį DP37.
6. refl. būti nuolaidžiam, neprieštarauti, sutikti, atsisakyti savo nuomonės: Tu jaunesnis – nusiléisk jam Jrb. Kiekvienu žodžiu jam nusiléisk, tai būsi geras Gž. Visą pavasarį ir vasarą ji laukė, kad Povilas nusileistų ir sugrįžtų pas ją J.Dov. Jis toks žmogus nusileidžią̃s Žg. Lentas žmogus kitais nusileidžia J.Jabl. Toks užsispyrimas: viena kitai nenusiléida Krš. Jaunesnysis ir nenusiléidžia vyresniuoju Mrj. Nenusiléidi nė per nago juodymą (labai užsispyręs) Kt. Nė per plauką nenusiléisiu – geriau tegul mane gyvą sudrasko! Vkš. Galvos nepramuši, senam nusileisdamas KrvP(Rod).
7. refl. būti pralenktam, atsilikti kokiu nors požiūriu: Aš savo kūno išvaizda, spalva ir švarumu toli prašokantis jo krašto jahus, nors ir nusileidžiantis jiems savo stiprumu J.Balč. Mūsų liaudis sukūrė pasakas, kurios savo fantazija ir grožiu nenusileidžia jokios kitos tautos pasakoms A.Vencl.
8. tr. SD383 sumažinti (kainą, mokestį): Prašiau nuléisti nuomos dalį Jnšk. Nuo dešimties rublį nuleidžia, ir šventa rš. Da pusšimtį nuléidė Skdt. Verk – būtų nenuleidęs [skolos] Ėr. Parduodamas kokį daiktą iš neturto, gatavas yra jį nuléisti pigiaus, nekaip yra vertas A.Baran.
| refl.: Nenusileido nuo savo pasakytos kainos rš. Lygo lygo, i nusileidau ant pusės prekio Vvr.
9. refl. menk. NmŽ mirti: Tas jau nusileido Dr.
10. refl. psn. pasitikėti, pasikliauti: Pasaulyje nėr nieko patenkančio, ant ko žmogus nuléistis turėtų DP581. Bijokimės Viešpaties …, o ant mielaširdumo jo … nenuleiskimės DP509. Ant tavo, pon, valios nusileidžiame MKr42.
IV. nutirpdyti, nutekinti, nubėginti; supilti.
1. tr. nutirpdyti: Kap atšilo, tai penkiom dienom visą sniegą nuléido Sn. Baigia sniegą nuléisti, jau kalneliai kyši Kp. Jau keliūtė gera buvo, i vėl nuléidė Ml. Nulei̇̃s kelią, kaip su rogelėm važiuosi? Rm.
| refl.: Langai jau nusiléido – būs atdrėkis Skdv. Palaikykiat šiltai, ir nusileis [ledas nuo kibiro] Skdv.
2. tr. R nutekinti, nubėginti: Per pilną bačką prikošei [alaus], nuleisk truputį Srv. Kubilai buvo pro tules nuleidamys Šts. Einu nuleisiu pieną iš kibiriuko, galėsi neštis Lkč. Nuleisti šlapimą pro pūslės fistulę rš. Kai nebegal, sako, pagydyt, tai nuléidžia kraują, ir žmogus miršta Jnšk. Jis jam daug kraujo nuléido KI36. Nuleidžiamasis vamzdelis rš.
| prk.: Buliai nenuléisti (neišsieikvoję), o karvė nepasėjo Jrb.
| refl.: Nusileiskim (nusišlapinkime), vyrai, bus lengviau Jnšk.
ǁ prakasus griovį, duoti nutekėti (vandeniui): Nuleido vandenį nu kiemo Krš. Prūdą nuléido Vkš. Nenuleidamūse prūdūse žuvis trokšta Ggr. Iškasiojo griovius griovelius ir nuo visų dirvų vandenį nuléido Vkš. Pavasarį nuleida rudenį užtvenktą lanką i turia šviežios žolės pasipjauti Šts.
ǁ nutekinti liesą, be grietinės (pieną): Duoda nuléisto pieno Krn. Nuléistas pienas neskanus Skr.
ǁ prk. išlieti palengvinant širdį: Tą piktùmą nėr kur nuléist, tai muša gyvuolius Jrb. Piktumui nuleist galėjo jam snukį sudaužyti kur patamsy, ale ne padegt Skr. Juk nieko su tuom nepadarysi, tik uparą nuléida Erž.
3. tr. supilti: Núleisk puodan zacirką Vdš. Ar nuléidai avižas lovin? Vdš.
V. numesti, pamušti.
1. tr. numesti: Paėmė kepurę ir nuléido į dilgynes Up.
^ Viena ranka nuleidi (netvarkingai pasidedi, numeti kur pakliūva), o nė abidvim nerandi Lkv.
2. tr. nusviesti šaunant: Aš žinau, kad jūs ėjot lenktynių, kas toliau nuleis strėlę J.Balč.
3. tr. pamušti: Ir nuléido šuneliui koją – tuturst, tuturst nuskalijo šunelis an triej kojų Rod. Babt boba kalytei ir nuleido klubą (ps.) Nč. Aš tau nuléisiu blauzdas Sn. Ranką iš pat alkūnės nuleidė Srv. Aš jam nuléisiu nagus Antz. Nugi balvonas – nuléido meitėlukui lazda strėnas Mrj.
VI. nulyginti, suvyti.
1. tr. leistuvu nulyginti, nuobliuoti: Leistuvu nuléisk, ir bus gerai Trgn. Pagedo leistuvas, nebėr kuo nuléidžia Ds. Kai deda grindis, tai lentas dailiai nuleidžia Gž. Kai nuléidau lentą su leistuvu, tiesi kaip iššauta pasidarė Vvr.
^ Lygus kaip nuléistas Sdk.
2. tr. išgaląsti: Gerai nuléidai peilį Rdm.
ǁ išlyginti aštrumą: Nuleisti pjūklo asnį – pjūklo aštrimas iš viršaus pabraukti Tl.
3. tr. susukti, suvyti: Iš pakulų gero šniūro nenuleisi Vkš. Šniūras, nusuktas ar nuleistas jauname mėnesy, metas į varžkanas Trk.
◊ aki̇̀s (ãkį) nuléisti atitraukti žvilgsnį, neprižiūrėti: Tik nuléidžiu nuo vaiko aki̇̀s – žiūrėk, jis jau ir kiša ką burnon Vb. Tie varlės pradėjo kėžinėti, negali akių̃ nuléisti Krš. Nenuleisk akies nuo jos, ba ir dings žagaruose Lš.
aki̇̀s nuléisti nusiminti, apsiblausti: Vakar veidu kaip rožė žydėjo, o šiandieną nuleido akis Mair.
akimi̇̀s nuléisti apmesti žvilgsniu, apžvelgti nuo galvos iki kojų: Nuléidė visus žąsiukus akim̃ Slm.
akių̃ nenuléisti įsispyrus, įsistebeilijus žiūrėti: Visą vakarą nenuleidžia nuo jos akių Jnš.
ant juõko (ant vė́jų), nuléisti nekreipti dėmesio: An juõko nuléidau viską Krš. Velytina, kad … tikras lietuvis šitą svarbų reikalą nenuleistų ant vėjų A1885,92.
ãšarą nuléisti paverkti: Ir aš nuleidau ašarą paisant in itos škados Arm.
ausi̇̀s nuléisti liautis didžiavusis, smarkavusis: Tu nuléisk ausi̇̀s (nešokinėk prieš jį)! Lp.
baltõsiomis nuléisti viską apžvelgti: Kad kas negerai, tai tik baltõsiom nuléidžia Ds.
iš kóto nuléisti nužudyti: Tegu tik dar pasišoka prieš mane, tai nei neapsižiūrės, kap iš koto nuleisiu aš jį Lš.
juokù (juokai̇̃s) nuléisti nekreipti dėmesio: Jis juokù nuléidžia tavo barnį (laiko nevertu dėmesio, pasišaipo) J.Jabl. Ką juokù nuléisti, ką juoku dėti KII1. Aš nieko nesakiau, juokai̇̃s nuléidau Jrb.
káilį nuléisti primušti: Tu manai, kad už tai kada nors nenuleis kailio ir jums! rš.
kraũją nuléisti
1. mūšyje susilpninti jėgas: Divizijai buvo nuleistas kraujas rš. Legionininkai nebepuolė, matyt, gerai nuleidome jiems kraujo rš.
2. euf. nusišlapinti: Nespėja išgert [alaus] ir beina kraujo nuleisti Grž. Eisim kraũją nuo širdies nuléist Alk.
negirdomi̇̀s nuléisti nekreipti dėmesio: Ji ir dabar negirdomis nuleido vyro šneką rš. Man, seniui, lyg nepritiko negirdoms nuleisti rašytojo žodžiai J.Jabl.
nei̇̃ pakártas, nei̇̃ paléistas apie neaiškią būklę: Dabar esu nei pakartas, nei nuleistas Blv.
niekù (niẽkais) nuléisti
1. nekreipti dėmesio: Negalima tą kalbą visai nieku nuleist TP1882,9. Kaip ir melą kokį nieku nuleisti BPI80. Ir Petrui, ir kitiemus niekù nuléido jų stambumą ir gintijimą DP150. Ir dabar taip viską niekais nuleisti?! rš.
2. nuskurdinti, išeikvoti: Per tą smarvę (degtinę) ir gyvenimą niekai̇̃s nuléido Skr.
nósį nuléisti
1. KII86 nusiminti, apsiblausti: Pasakiau, kad reiks būt namie, tai ir nuléido nósį Gs. Dainuokit, ko sėdit nuléidę nósis! Gs. Malūnininkas nuleido nosį – suprato, kad jis yra apgautas J.Balč. Nósį nuléidęs, kaip žemę pardavęs Kv. Sėdi nosį nuleidęs, kaip višta pereklė Sim.
2. pasidaryti nebe taip išdidžiam: B[uv]o labai mandras, dabar jau nósį nuléido Gs.
nuo akių̃ nuléisti atitraukti žvilgsnį, neprižiūrėti: Kad tik nuleidai nuo akių, ir nuejo kažin kur LTR(Ds). Nenuléiskit avių nuo akių̃, kad neįeit daržan Slm.
nuo kójos nuléisti nužudyti: Vieną dieną pamatysi – aš tą senį nuléisiu nuo kójos Žml.
nuo pãdų nuléisti paskersti: Naujims metams tujau vieną veršį nu pãdų nuléido Trkn.
pasiùtkraujį nuléisti mušeiką primušti ligi kraujų: Pasiutkraujį nuleido – geresnis būs Vkš.
prãkaitą nuléisti paprakaituoti: Reikėjo gerokai prakaito nuleisti, kol baigėme darbą rš.
pro ausi̇̀s nuléisti nekreipti dėmesio: Plẽpės bobelės dažnai nežino, ar tikėti, ar pro ausis visas Kasparo istorijas nuleisti P.Cvir.
pro šãlį nuléisti neteisėtai parduoti: Ji miltus pro šalį nuleidžia sp.
rankàs nuléisti netekti noro, energijos ką nors veikti, dirbti; nusiminti: Kai mirė tavo teta, dėdė visai nuleido rankas rš. Jis dirbo, rañkų nenuléidė Ėr. Tik rankų nenuleiskim ir vilties nenustokim A.Vien. Stovi pušelė, stovi ir eglelė, stovi mano mergužėlė, rankeles nuleidus JD610.
séilę nuléisti Krč numigti: Seilẽlę nuléidžiau, tai daugiau nebeužmigdysi Vb.
sparnùs nuléisti pasidaryti nebesmarkiam: Toks buvo drąsus, o dabar ir nuleido sparnus rš.
strė́nas (šónus) nuléisti primušti: Aš jam su pagaliu strėnas nuleisiu Žem. Ateis mano tėvas, nuleis tavo strėnas LTR(Tršk). Tylėk, be kai nuléisiu šónus, tai nė neprisiglausi! Ds.
šùniui ant uodegõs nuléisti išeikvoti, tuščiai praleisti: Taip visas gėrybes šuniui ant uodegõs ir nuléido Vb.
tylomi̇̀s nuléisti nutylėti: Užmiršo ar dėl kurios priežasties tylomis nuleido tą svarbų jų gyvenimo bruožą rš. Aš tai tylomis nuleidau, o jis dar bandė ginčytis su Kiaune rš.
vė́jais nuléisti išeikvot: Visą turtą vėjais nuleido Krš.
žadai̇̃s nuléisti neištesėti pažado: Žadėk ir išpildyk, nenuléisk visko žadai̇̃s Krš.
žvil̃gsnio nenuléisti įsistebeilijus žiūrėti: Mergaitė, nenuleisdama žvilgsnio nuo atėjusiojo, gnaibė pašiurpusius kasų galiukus rš.
nuo pečių̃ (kójų…) nenuléisti ištisai, be pertraukos, nepasikeičiant nešioti: Trejus metus išnešiojau [megztinį], nei nuo pečių̃ nenuléidžiau Dgl. Jau tu jų (klumpių) nuog kójų nenuleistái Lp.
panuléisti (dial.) žr. nuleisti I 1.
◊ nósį panuléisti nusiminti: Ko panuléidot nósis?! Lz. Parej[o] verkdami, nósis panuléidę Dv.
paléisti
I. suteikti laisvę, duoti sutikimą.
1. tr. SD383, R, K suteikti laisvę (uždarytam, paimtam į nelaisvę, pririštam…): Bevežant tas kareivis pradėjo prašyti, kad dovanotų ir neskandinęs paleistų BsPIII28. Atsiduso bernaitis, kaip smerties paléistas VoL352. Katro gi norit paleidžiamo? BPI380. Ką sugausva, tą paleisva JD95. Gausim eiti įsukti paršeliams knyslius, antriaip verta kiemą, negal bepaléisti Krtn. Kai tik paléidžia iš gardo [vištas], tai ir į mano lauką Jrb. O tas brolis dvarininkas, kai ateidavo elgetos, šunis paleisdavo LTR. Vieniuolekto[je] paleida velnius Pp. Pasibudavojom trobas, tad nėko nebebijojom – kaip léiste paléidė (pasijutome visai laisvi, nepriklausomi) Akm. Paléisk šunelį an lenciūgo – nusitupa toj[e] būdo[je] Krš.
| Kada nuo dvarų paléidė (panaikino baudžiavą), ji jau sena buvo Jnš.
| prk.: Atėjo vasara, bet ledai nepaleido laivo iš savo nelaisvės rš.
^ Paleidęs balandį iš rankų, nebgaudyk Vvr. Pinigai žmogų pakaria ir paleidžia S.Čiurl. Liežuvis pakaria ir paleidžia Tsk. Tas pats pakartas, tas pats paleistas Kos161.
| refl. tr., intr.: Aš eisiu dabar karves pasiléisiu (pririštas ganykloje atrišiu ir laisvas paganysiu) Pc. Tėvai, eik, padėk – paršeliai pasileido! Šv. Arkliai pasileido (nutrūko) ir išbraidė javus Jnš. Vežimą betaisant pasiléido šuo Krg. Šuo pasiléidžia ir pasiléidžia Skr. Kai ožka nori, tai stovi, kai nenori, tai brūkšt ir pasiléidžia Skr.
2. tr. išvesti į ganyklą; duoti paėsti ganykloje: Paleido arklius iš tvarto ant dobilų Jnš. Paléidė nepančiotas karves – iš rugių liks vieni trapai Ktk.
| refl. tr.: Gumbas parjojęs ganyklose nusibalnojo arklį, pasileido Žem. Pasiléido karves kluone ir saugo, o jos žolę skuta Jnšk. Pasileisk jautelius baltan dobilėlin, ateik tu pas mane vėlai vakarėlį (d.) Pn. Aš pasileidau bėrus žirgelius į žalią lanką (d.) Jrb. Pasileisk žirgelį baltam dobilėly NS1109. [Gulbelės,] pasileidę želmenuos, terpu save ūtura Tvr.
3. tr. iškinkyti arklius (ar jaučius) (arus ar akėjus): Jau pietų metas, paléisk arklius Sdk. Pareina ir tėtė, arklius paleidęs ant pusryčio Srv. Ar jau paleido arę? J.Jabl(Ds). Kur paleis, kad dar saulė pusdienėly Sml. Ir randa žmogaus ką tik paleistus iš jungo arklį ir veršį SI61.
4. tr. pakeisti, pavaduoti (ką nors dirbantį): Kas eis šiandie piemenio pusryčio paleistų? J.Jabl(Kp). Paleisk mane pietų Lp. Paléisiu nuo kiaulių Onutę Slč. Paléisk tu mane nuo rugių [rišimo] popiet, aš tave kitą kartą paleisiu Rm.
| refl. tr.: Apie devintą valandą piemenys pasileidžia pusryčių Kp. Pasiléida [piemenys] vienas kitą ėsti Pvn.
5. tr. duoti pasitraukti (iš mokyklos, iš darbo, tarnybos…), leisti nutraukti (darbą, mokslą…): Paleido mane septynias dienas Rm. Prašau mane paleisti namo trims mėnesiams K.Būg. Jį visą mėnesį paleido atostogų J.Jabl. Tris dienas paléido atostogo Krš. Jau vaikus paléidė iš mokyklos (pamokos baigėsi) Jnšk.
ǁ duoti išeiti, išsiskirstyti: Prisotino ir primylėjo visus lig sočiai ir paleidė svečius pilnais gurkliais namo BsPII258. Susvadino (susodino) visus už stalo, privaišino ir tik tada paléido Krš. Paleidę tada anys minią Ch1Mr4,36. Paleisk, matai, kad žmogus skubinas Brž. Susirinkimą paléisti KII305. Anys jo nieku būdu nenor nuog savęs paleisti BPII27.
| refl.: Suskliudė draugai, tai jau perdien nebepaslei̇̃s (nebeatsiskirs) Ds.
6. tr. išlaipinti: Šlapias buvo kelias, tai prie Salamiesčiu ir paleidė (toliau autobusas neišvažiavo) Vb. Paléisk manę prie šitam keliuku, pėsčiam po tiesumai nebetoli Slm.
7. tr. psn. palikti, pasitraukti, atsiskirti (nuo žmonos): Ar valia vyrui paleisti moterį? SkvMr10,2. Kiekvienas, kurs paleidžia savo moterį, išskyrus paleistuvybės priežastį, daro, kad ji svetimauja brš.
8. tr. R119 atsakyti darbą, tarnybą, atleisti: Ji tarnavo ligoninė[je], o daba nuo rytojaus ją jau paléidžia Jrb.
ǁ panaikinti: Paleisti organizaciją rš.
| Kai paleido baudžiavą, tėvai prisirašė prie miesto Rs.
9. tr. nebelaikyti ką apėmus, išleisti: Tedaužo mus jūra piktais sūkuriais, sustingusios rankos irklų nepaleis V.Myk-Put. Vyrai paleido iš rankų vadeles rš. Katrė sustojo, atsigręžė, paleido ryšulį ir bėgo jo pasitikti V.Myk-Put. Ėmė vilką ginti, vilks ožį paleido [iš nasrų] JD651. Užkliuvo koja, ir paléidžiau stiklinę Vb. Kedulis trumpai suniurnėjo nepaleisdamas iš dantų pypkės V.Myk-Put. Kamuolėlį paléisk, tegu rieda (saujoje laikant, ne taip vyniojasi siūlai) Rm.
^ Paleido liežuvio vadžias (kalbėdami pradėjo nebesivaržyti, nepadoriai kalbėti) rš. Kad arklį už karčių paleidai, už uodegos neišlaikysi LTR. Paleisk žalį, paliaus ir laukis B.
nepaleistinai adv.: Nepaleistinai turėkimos Gaig237.
| refl. tr., intr.: Pasileidau abidvi rankas ir nukritau nu lipto Šts. Pasiléisk, aš tave nutūrėsu Rdn.
ǁ netyčia duoti išsprūsti: Šulny viedrą paleidau – niekaip nebegaliu išgriebti Jnšk. Velėdama upė[je] marškinius paléidė (srovė nunešė) Ėr.
10. tr. nepasirūpinti išlaikyti sau: Jis tokį kąsnį paléido! Skdv. Tokią paną radęs, nepaléisk, jei gali, ženykis Ėr.
| Ir kad nors vieną kada spiečių būtų paleidęs! V.Krėv.
| refl.: Jau dár tu ir nepasléisk, jau dar̃ tu turėkis (vesk ją)! Lp.
11. tr. netekti, prarasti, atiduoti: Žmogui, matai, paléist sveikata greit, ale pataisyt sunku Ut. Niekas nenorėjo paleisti savo pinigų rš. Savo turėdamas, nenoru paléisti Krš. Nenoriu to darbo paléist Šmk. Gavai gerą vietą, dabar storokis, nepaléisk jos! Ėr. Anas savo niekur nepaléidžia Rod. Mas esam seniai, al savo nepaléidam Pln. Mama mun prisakė savo lizdo nepaléisti Krš. Bloga gaspadinė namus greičiau paleidžia, ne gaspadorius LTR(Ds).
| Jie nenori paléist mašinos [kuliamosios] (nori, kad pas juos baigtų kulti) Jnšk.
^ Svetimo netykok, savo nepaleisk S.Dauk. Kito nenorėk, savo nepaleisk LTR(Vl).
12. tr. atsisakyti, atsižadėti: Niekaip nepaleido savo seną įpratimą S.Dauk. I mokytas žmogus savo prigimtos kalbos nepaléida Jdr. Ana paleido savo katalikystą J. Savo teisybę paléisti KI30. Paléido (metė) tą biznį i parvažiavo [vyras] pri munęs Krš.
13. tr. pražiūrėti, išleisti iš akių: Paleidau taką ir paklydau Šts. Zuikio pėdas nepaleisk Šts.
14. tr. praleisti, aplenkti: Kalbėdamas nepaléida nė vienos litaros (aiškiai kalba) Krtn. Niekada nepaleidžia grieko be koronės brš.
15. tr., intr. su ne- neatstoti, neatsitraukti: Kosulys manęs nepaléidžia Ėr. Karštis, o darbas nepaléida, i turi dirbti Rdn. Tingėjau, nemokiaus, ale tėvai nepaléido (prispyrė), ir išejau (baigiau mokyklą) Krš.
| prk.: Kėksojo iškežoti, dar gruodo nepaleisti purvo luitai J.Balt.
^ Kelias valandas miegosi – jaunystė pati nepaléida (jaunystė palaiko jėgas) Gd. Pats kraujas nepaleidžia (kraujo ryšiai, giminystė sieja). Saviškis vis ne svetimas! LzP. Motina i [palieka] motina, pats krau[ja]s nepaléida (motina pagaili vaiko) Krš. Krau[ja]s tas nepaleida [svetimoje šalyje] – numai kvepėtinai kvepa KlvrŽ. Galėč kalbėt radviliškietiškai, ale priprotis nepaléidžia (sunku atprasti) Rd. Vaikas nebibūtų, ale metai paléida, protas nepaléida (metų daug, bet protas vaiko) Krš.
16. tr. nustoti varginus, palengvėti: Nugarkaulį paléidė jam PnmR. Kad pradėč žiobaut, maž galvą paleistų Sdk.
17. tr. palikti (pasitraukiant): Vieno vaiko tai jau nepaléisk Vb. Paléidau vieną kai paukštelį, i susirgo Krš.
| Ne į pastogę paléido, an lauko pakratė [Sibire] Užv.
18. tr. duoti valią, nevaržyti, paikinti: Tavo vaikas paleistas kap ubago botagas Kb. Vaikai paleisti į valią i nesižino, ką daro Jnš. Paleido savo liežuvį ant apkalbėjimų P. Akis … paleido ant geidulių to pasaulio DP479. Širdes junso pagadino paleisti geidimai brš.
^ Ne vienas tėvas ir motina, paleidę savo piktumą ing valią, mažus kūdikėlius muša Tat.
19. refl. SD407 išdykti, išpaikti, ištvirkti: Teip anas būtų geras vaikas, tik truputį pasléidęs Vžns. Ir dėl ko, tėte, dabar taip pasileido svietas? A.Vien. Paaugęs Jurgis ir pats lig laiku sriuobti brauškę pradėjo. Žodžiu sakant, pasileido M.Valanč. Reikia pamušt – pasiléidę, neklauso Vrn. Ten (kolonijoje) mat pasileidusius vaikus laiko Rm. Kaip tada Moziešius regėjo žmones pasileidusias BB2Moz32,25. Verkia už nuodėmes … pasiléidusių žmonių DP533. Pasiléidęs mūsų šuva, retai namie tebūva Nj. Šis vaikis ant vietos (labai, visiškai) pasiléidęs: nė vieną šventdienį nepabūs numie Žgč. Kap dar̃ Vilkanastrai pasléidę an darbo Lp. Sena merga, pasiléidus ant liežuvio Skr. Be vanago paukščiai pasileistų KrvP(Jnš).
^ Gerą bara, ka nepasileistų, blogą – kad pasitaisytų Tsk. Pasileidęs kaip šuva piemuo Srv. Pasileidęs kai lapų ryšys Grš. Pasiléido kap mėšlas po lietaus Gs. Pasileido kaip vėžio mielės LTR(Brž). Pasléidė kap ubago sviestas Str. Pasiléido kaip ubago kelnės Krš. Pasiléidę kaip čigono kelnės LTR(Šll). Pasileidęs lyg šimto metų tvora Mrk. Pasileidęs kaip žabinė tvora PPr401. Pasileidęs kaip bizūnas Pnd. Pasileido kaip čigono kančius LTR(Nm). Pasiléidęs kaip ubago botagas Ds. Pasileidę kap skarulinis botagas Smn. Pasileidęs kaip plaušų botagas LTR(Zp). Pasiléidę kaip ubago lazda Zp. Pasiléidęs kai diedo anūkas Vlk. Pasléidęs kap čigono vaikas Vdš. Pasileidęs kaip ubago paršelis Plng.
pasileidusiai adv.: Tieka skelėdami, kamgi teip pasileidusiai gyvenam BPII489.
20. tr. duoti sutikimą kur išeiti, išvykti, išleisti: Paléisk man bent truputį vakarėlin Ds. Sėdžiu sėdžiu, nė minutytei niekur nuo vaiko nepaléidžia Ds. Manę nepaléido moma Vilnin Lz. Aš nepaléisiu jos namo, tu nebijok Šmk. Titai paleistè (paleiskite) jūs mane an turgų Švnč.
ǁ netrukdyti, nesudrausti, duoti (ką daryti): Kam tu paleidai skatynas pošnion?! Arm. Paleiskiat (leiskitem) eiti ponop mano BB1Moz24,54. Pamileisk, idant mano rūstybė ant jų įkirštų BB2Moz32,10.
| Dabar paléido krūmais [buvusią dirvą] (leido apaugti krūmais) Arm.
ǁ sudaryti sąlygas, įgalinti ką daryti: Man nervos nepaléidžia ginčyt Skr. Nereiktų nieko sakyti, ale nervai nepaléida Krš.
| Širdis nepaléidžia tiek brangiai prašyt nuo žmogaus už duoną Upt.
ǁ priimti, įsileisti vidun: Nepaléidus naktuit, krūtinė nepazvalioja Brsl.
21. intr. su ne- varžyti, apriboti: Daugiau negaliu pilti – saikas nepaléida Als. Kodėl taip lengvas [sviestas] teatrodo? – Nu, nėko, svaras nepaleida Dr. Reikalavimai nepaléida: nemoki – nepriema Pvn. Dokumentą turi̇̀, dokumentas nepaléida (įrodo teisybę) Krš. Metai nepaléida, sena esu Šv. Antrą sykį skolos neprašysu, sumnenė nepaléida Krš.
22. tr. Vdš palikti veislei, rezervuoti: Paleidėm telyčelę, tai iš pradžių i nieko augo Ml. Lengva tada gyvent, kai ką paleidi – auga, ką pasėji – dera Prng.
| refl. tr.: Pasléidėm veršelį, ir išaugo Arm. Diedas pasleido sau gaidelį, o boba – vištelę (ps.) Tvr.
II. atpalaiduoti suspaustą, atrišti; paskleisti.
1. tr. atrišti, atlaisvinti: Paleisk pėdus, tai geriau džius Lš. Paleisti rankas [surištas] Šts.
^ Visiems daba kaip rankas paleido, vokyčius kad išvarė Šts. Apivaras paleidęs klausia, dėl ko atsirišo KrvP(Ds). Apivarus paleidęs, kliaučių ieško J.Jabl.
| refl. tr., intr.: Surišęs sutrink mazgelį, kad siūlas nepasileistų Šts. Tiktai pasileido ryšiai, kuriais surišti buvo S.Stan. Pasileido juostą, kad daugiau suvalgytų Grž. Pats apartis pasiléidęs, pričinių (priekabių) ieškai Rs.
^ Kad kitam tai labai greit „apivarai pasileidžia“ (kiek išgėręs, ima dažnai šlapintis) Grž.
ǁ atlaisvinti ką įtemptą: Kumelikė bėgli, tai paléidau ją i palikau tą ugnį Vdžg.
ǁ atpalaiduoti ką pritvirtintą: Kad beržai lapų nepaleida, būs ruduo vėlybas Ggr. Į pavasarį ir juodausė plaukus paleido Kal. Kazilus paléido, vos tūras [stogas] Krš.
| Parpjovė tą trobą broliai i paléido (suardė) Krš. Tiek buvo pacų, žiurkių, ka miegas paléido Krš.
| refl.: Mūsų karvė pasiléido nuo sieto Šln. Kabėjo, paskum pasiléidė ir nukrito Upt. Nutrūkę uolų gabalai, pasileidę akmenys taipos gi užmuša ne vieną Blv. Bernužėli dobilėli, pasikark, metus kitus pakybojęs, pasileisk JD658.
ǁ išskleisti, išpinti (kasas): Paleisti plaukai SD327. Paleistini plaukai MŽ329.
| refl. tr., intr.: Tada supykstu, kai kasas pasiléidžiu (ps.) Skr.
| Pakaitis tol, kol rankos pasiléis gaspadoriui sunertos Ggr.
2. tr. atsisagstyti, atsilapoti (drabužį): Ko tu ten vaikščioji, kelnes paleidęs? Trk.
3. tr. pailginti atardant palenkimus: Nebėra jau iš ko jupos paleisti Vkš.
4. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išsiveržti: Karvė arkliui pilvą paléido (perdūrė) Rs. Vilkas telyčią papjovė – paléido žarnas, ir tiek Pš. Plunksnas vaikai iš poduškos paléido Krš.
5. refl. įvykti savaiminiam abortui: Moteriškė pasiléido (ne laiku pagimdė) J.Jabl(Žem).
6. tr. išbarstyti: Išpjaukit tuos kiečius, tik sėklas palei̇̃s Rdm.
7. tr. paskleisti, pakratyti: Valentas padavė kūlį, senis jį atrišo, paleido ant grebėsto, išlygino delnu, gniutelę uždėjo J.Paukš. Paléisk [iš kupetos] šieną, gal nebelis Plm. Maž čia ne vėjas, maž ir žmogus paléidė kupečius Trgn.
8. tr. atsikabinti, prairti (ppr. apie mezginio akis): Marškiniai paléido akį Skr.
| refl. intr., tr.: Megztinis jau kiauras, kelios akys pasiléidę Ėr. Pasileido akys, reik surinkt Plv. Par vakarelį mano kojinės akis pasiléido Mžk. Pasileidusios (mezgant nuo virbalo nuslydusios) akies surinkimas rš.
| Siūlė pasileido, i palikau be žekių Šts.
9. refl. išplūšijus nutrūkti: Vienas liuntas (suvytas linų pluoštas) pasiléidė, gal virvė trūkt Jnšk.
10. intr. susinešioti, suplyšti: Jau mano kelnės visai paléido, nežinau net su kuo reiks važiuot į turgų Btr. Mano batai jau paleido, reikia nešt taisyt Rtn.
11. refl. sudribti: Pasiléido visa, negali panešt Gs.
12. refl. R, CII22 pailsti.
ǁ suglebti, apsileisti: Pasileidžiu, tingiu, vengiu, nesirūpinu R205.
13. intr. sumažinti kainą parduodant; parduoti pigiau: Prašė po aštuonis, o kai paléidė po septynis, tai tuoj išgaudė [kiaušinius] Ėr. Iš karto branginosi kiek. Tiktai prieš baigiantis turgui, paleido pigiau [paršelius] I.Simon. Paleido veršį už šimtą rublių, bet nėkas neduoda nė to šimto Šts.
III. sutižti, suskystėti.
1. refl. netekti pavidalo, subyrėti, sukristi, ištižti: Kiaušinis pasiléidęs, jau vištos patupėtas (užperėtas) Jnšk. Pasiléidžia (subyra) gruzuliai, kap akėja Žln. Bulbės sukrinta ir tuoj pasiléidžia Ėr. Mėsa pasiléidus (labai suvirusi), nesugaunu puode Jrb. Nugi vandenio užpilsi, tai molis paslei̇̃s Lp.
| prk.: Ar tik tau, broliau, kartais protas nepasileido? V.Kudir.
ǁ refl. supūti: Pasileidę ir pasileidę [bulvės] Rm.
2. tr., intr. atšilti, pašalui išeiti: Jau paléido, nebibūs žiemos, pavasaris atejo Vkš. Buvo paleistà, dabar užšalo i slysta baisiausiai Krš.
ǁ tr. pajudėti ledams: Paléidė upę, išmetė ledą Sv.
ǁ tr. pabjurinti: Reikia vežiot malkas, ba greit kelią paleis Tvr. Ka kelius paléido, į mišką nebįvažiuosi nė kokia mada Slnt. Lietus, vėjas – ragutinį kelią palei̇̃s Ml. Paleistas kelias Rod.
ǁ tr. imti tirpdyti: Pavasarį, paléidus sniegą, pabjūra keliai Dgl. Sniego privertė: kaip paléis, plauksma Krš. Nuo paleisto sniego pažliugo laukai rš.
| refl.: Marių ledas pasileido prš.
3. refl. pavirsti tirpalu, ištirpti: Man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito ir pasileido J.Jabl. Ne cukrus, nepasleisi, kad ir sulis Trgn.
4. tr. išlydyti: Paleisti keptuvėje pusę šaukšto sviesto rš.
| refl.: Tokioj šilumoj sviestas kaipmat pasileidžia Ėr. Kol danešiau, tai ir pasleido sviestas Vrnv.
^ Kad jis smala pasileistų! (toks keiksmas) SI309.
5. tr. suskystinti, padaryti laisvus (vidurius): Jau kelinta diena, kaip vidurius paleido Srv. Pilvą paléidė Trgn. A gal gaidėna vidurius paléisti? Krš. Kam tą gyvolaitį pusiaužnegį tampot – vidurius paléis Plt. Paleidžiamas vaistas rš. O aš čiut pilvo nepaléidžiau iš to juoko Šln.
| refl.: Karvėm viduriai pasiléidžia nuo tų lapų Rm.
6. tr. padėti be lukšto (kiaušinį): Kažkas tai vištai pasidarė – jau kelinta diena kiaušinį paleidžia Srv. Višta minkšpautį paléido Vlkv.
7. intr. euf. šlapintis, viduriuoti: Susapnavęs po savim paléido Krš. Paléido ir šlapumu Lp.
^ Kad tu paleistái kraujais! (toks keiksmas) Arm. Kad tu paleistái viduriais! Arm. Tai kad tu žarnom paleistai! Alv. Aš daugiau tep sunkiai nekelsiu – ko žarnom nepaléidau Alv. Kad tu paleistái per tris sieksnius prieš vėją! Lp. Kad tu paleistái skysčiau už vandenį! Lp.
ǁ orą pagadinti: Kaži kas iš pulko kad paléido Jnšk.
8. tr. tiesiai iš lukšto išpilti į keptuvę kiaušinį, kepant neplaktą: Kalvienė sakė kiaušinių paleisianti ir arbatos išvirsianti rš. Greit kiaušinį paléisk Pnd. Du kiaušiu paléistu Šts. Paleisk ant keptuvės porą kiaušinių pusdieniui Srv.
9. tr. duoti tekėti, duoti bėgti: Parėjus motina žiūri, kad jau alus paleistas rš. Vanduo paléistas – mala Ėr.
| Erškėčiai kraują paleido, bliaukia ir varva nuo veido A.Baran.
| refl.: Apteko šulinė – pienas pasiléidos Užv.
ǁ duoti nubėgti skysčiui (verdant): Taip pradėjo bėgt, kad ir maišymas nepadėjo – gal kokią stiklinę uogų paléidžiau Vb.
10. tr. duoti išsiskirti: Kanapes tol trini, kol paleis aliejų rš.
| refl.: Patrini patrini [kanapes], kad pasileistų pienas Sl.
ǁ paskleisti (dažus): Vyšnios visą spalvą paléidžia ing tą skystimą Žml.
IV. išduoti į aplinką, teikti, skleisti.
1. tr. išduoti į aplinką, leisti išeiti, išpūsti: Paleistas garas pypdamas ėjo iš vamzdžių [garlaivyje] rš. Paleidęs kelis dūmus iš pypkės, pamažu prašneko rš.
| Bitės spietį paleido (išspietė) Lz.
^ Piktą dvasią bažnyčioj paléido (orą pagadino bažnyčioje) Plt. Turbūt jau kas paleido dūlį, kad tep „kvepia“ Kt.
2. tr. ištarti, pasakyti: Lūpas kietai sučiaupė, tartum bijodamas negerą žodį paleisti rš. Paleidžia keiksmą tinginio vardu rš. Paléido visokias kukūžes (ėmė keikti, kukūžiuoti) Gs. Staiga prišoko oficierius, paleisdamas triaukštę keiksmų tiradą rš. Vyras kartais skaudų žodį paleisdavo žmonai rš.
^ Blogą žodį lengva paleisti, bet sunku sugauti KrvP(Jnš). Žodį paleisi, žirgu jo nepavysi TŽV598.
ǁ duoti sklisti (balsui), išduoti balsą: Paleidau balsą namopi, oi, vėlai vėlai užgirdo LTR(Vlk). Ir, užlaužus baltas rankeles, paleido gūdų balselį po didįjį dvarą V.Krėv. Oi, aš paleisiu savo balselį pro rūtų darželį KrvD194. Paleisti visą (didelį) balsą rš. Paleido kalbą it šaltenį M.Valanč.
3. tr. duoti pajusti, patirti; paskleisti (kvapą): Paleido gėlės malonų kvapą rš. Įdėk šakelytę [tos žolės į arbatą], ir paléidžia savo kvapą Ėr. Skilandis jau kvapsnį paléido Kt.
| Tegu paverda obuoliukai, kad skonį paleistų, kad rūgšties turėtų Rm.
| refl.: Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva, kraujas ir smarvė pasileido visoj stuboj BsPIII33–34.
4. tr. duoti paplisti, paskleisti: Paleisti rankraštį (dienraštį) į žmones (į skaitytojus) rš. Sodžiaus berniokas ima ir sudeda dainą ir paleidžia ją vaikščiot po pasaulį B.Sruog. Aš atdarysiu dainų skrynelę, paleisiu į liustelį StnD1. Žemaičiai … norėtų kalbą tą paleisti ant visos istoriškosios Lietuvos ploto LTII266. Kas paléidžia kokias kalbas, vis anys Sdk. Ten ničnėkaičio nebuvo, ale tas krupis kalbą paléido Krš. Šimas paleidė garsą, kad numirė anas BsPII299. Paleidė garsą po aplinkinį BsV244. Tai ana ir be niekur nieko moka pletkus paleist Skdt. Paleido bjaurius liežuvius rš. Kad nepaleist vėl an jūs liežuvių! Lp. Apie pirmąją sūnaus pačią buvo lyg ir per daug paskalbų paleidusi I.Simon. Kokiu būdu Jablonskis paleido tą žodį (degtuką), buvo rašyta, todėl tos istorijos čia nekartosime J.Balč. Buvo paleistas posakis, kuris gana plačiai prigijo rš.
| refl.: Pasiléido kalbos, kad į mano vietą priimsią Dumčikę Slv.
ǁ paskelbti raštu, išspausdinti: Atsišaukimą paleisti rš. Jis net paléido į laikraščius, kad ūkį parduoda Plv. Būt po laikraščius paleidęs, kad pirmąkart traukiniu važiuoju Pl. Knygosan būtum gi paleidę Tvr. Buvo tada mane laikraštin paléidę (apie mane buvo laikraštyje rašyta) Všn.
5. tr., intr. sukelti, padaryti: Paleido geltąjį šaltį in mareles, in žuveles Švnč. Devynius rytus neužtekėsiu, o šį dešimtą – rūkeliu paleisiu NS495(Ppl). Kai tą lytų paléido, tai tik dideli medžiai iš šaknų virsta Skr.
6. tr. psn. sukurti, sutverti: Kam Dievas paléido šituos uodus? Rmš. Žmogus yr paléistas krutėt Švnč.
^ Tai vaikelis, švento Petro paleistas (negeras) Tvr.
7. tr. auginti, želdinti, išauginti: Medžias jau paléido atažalas Gg. Jau ir mūs pamidorai daigus paléido Alv. Toji šakelė išsprogs, pražydės, žalius lapelius paleis V.Krėv. Ir paleisiu savo tankias šakeles po visą naują darželėlį TDrIV168(Kb).
8. tr. išeikvoti, išleisti: Tik nuėjo į Gelgaudiškį, šmakšt dešimt rublių ir paléido Skr. Daug mes pinigų paléidom, ir nieko nepadarėm Pls. Kitus [pinigus] paléidau vaistams, truputį maistui Rs. Paleido šimtą rublių, o nieko gero nepirko – tai tikras lauke vėjas Kzt. Pasileido gerti ir paleido (prašvilpė) gyvenimą Šts. Atmink, panele, ant savęs, kiek aš paleidau ant tavęs LTR(Aln).
9. tr. parduoti: Senas jau mano kuinas – reiks paleisti Slk. Sudevė (turguje pasiūlė) šimtą, ale aš be dvidešim penkių (125 rb) nepaléidau Krš. Pagalop liko vieni kailiniai, ir tų nepaleido tik dėl to, jog žiema buvo Blv. Joks bankas jau nepaleis iš varžytynių tų, kurie gavo žemės sp.
| Komisija rado jo ir niekieno kito dirbamos ir ganomos keturius valakus ir visus juos paleido jam išpirkti Vaižg.
10. tr. išnuomoti: Paleido ant nūdarbės (už atlyginimą nudirbti) butą Šts.
V. sudaryti sąlygas išvykti, pasiųsti.
1. tr. sudaryti sąlygas, duoti lėšų (mokytis): Aš jį mokyties paléidau Švnč. Buvo paléidę gimnazijoj Str. Kad būt paléidę mokytis, būt žmogus Rod. Jį praminė Medeužiu ir paleido pas daraktorius Mrc.
ǁ kam išeinant pabūti namie, pasaugoti namus: Nėr kam paléidžia važiuot Dglš.
2. tr. liepti kur eiti, vykti, pasiųsti: Gimnazistus paleidė ravėtų Kpr. Buvo paleisti tankai rš. Vaikus pasidariau, ant vargo kai paukščius paléidau Skr.
^ Paleisk šunį pirkt mėsos Klt. Aš tave paléisiu Rygon druskos, tik neklausyk! Trgn.
3. tr. nusiųsti (laišką, pinigus, siuntinį…): Paléido laišką į Kauną Lzd. Leidė paleidė tėvas lakštelį per lygųjį laukelį Tvr. Paleidžiau žinelę su meiliu žodeliu LMD(Prng). Ir bagažą paléidom iki Rygos Ign.
ǁ nugabendinti: Aš Lietuvon jį (kūdikį) paléisiu Str.
4. tr. palydėti: Paléisk nors iki galulaukės Všk. Paléidžiau ją lig vartų Pš. Išgėrėme alų, paléisime Joną Mšk. Palydėti, angu paleisti WP52.
VI. duoti eigą veiksmui, pajudėti.
1. tr. duoti veikti kokiam mechanizmui, įtaisui, jėgai: Paléido mašiną rugius kult, sėklą daryt Skr. Malūną paléisti KII71. Tuojaus paleisim girnas ir sumalsim tamstos kviečius MPs. Paleista Kauno HES sp. Kaip paleido armatėlę, plyšo ūlyčėlė KlvD140. Kas dieną į darbą paleidžiamos vis naujos staklės ir mašinos sp. Sako, dabar naują garlaivį paléido Skr. Vargonus paléisti rš. Gaulė vėl paleido iš visų jėgų armoniką V.Mont. Radiją paléisim, ir bus linksma Rm.
| refl. tr.: Aš pasileisiu radiją, juo nebūs ilgu Šts.
ǁ įžiebti, sukurti: Paléisk, tėvai, ugnį po pečiu Lnkv.
2. tr. padaryti, kad kas judėtų, eitų, lėktų tolyn: Paleidę laivą pavėjui, buvome tolyn nešami SkvApD27,15. O štai šits laivūnas paleido laivą ir paliko ten juos BsMtI150.
ǁ paridenti: Tai aš paleisiu žiedelį, kad jis nubėgt vieškelin (d.) Smn.
ǁ duoti išnešioti (vėjui): Paleidė an vėjo visą druską ir duoną BsPII301. Oi, aš ją (gegulę) pagausiu, … raibas plūksnas paleisiu KrvD146.
^ Paleisk plūksną ant vėjo – jau nesugaudysi Ml.
ǁ duoti eiti per rankas: Ryto seniūnas vėl krivūlę paleis rš. Godžiai kiekvienas stveria per rankas paleistą laiškelį rš.
3. tr. nustatyti veiksmo eigą, veiksmo pobūdį: Paléisk miltus stambiai Lnk. Paléiskie kiek storiau (kiek storesniu sluoksniu šiaudus stogui) OG391. Povilas manė, kad Jurgis iškrito, ir dar smarkiau paleido į kalną traukinį, norėdamas jį lygioj vietoj sustabdyti rš. Padrąsintas tos minties, šoko ant arklio ir, paleidęs kiek tik gali, per kelias minutes prijojo prie uolos J.Balč. Arklius paléidė visakertos (visų smarkumu) Jnšk.
| Motoras paleida šimto kilometrų greitį Ggr.
4. refl. pradėti eiti, bėgti, plaukti, keliauti: Šarūnas iš tolo atpažino brolį ir, pliaukšėdamas botagu, pasileido priešais J.Avyž. Darbininkai jau pasileido numie eiti Lkv. Mergaitės, pamačiusios ir supratusios, kas atsitiko, sukliko ir pasileido sodybų link rš. Kai autobusas, išvažiuodamas iš miestelio, ūždamas pasileido į kalną, rytuose jau liepsnojo aušros gaisras rš. Pasléido svietan ieškot darbo (ps.) Vrn. Ant žirgo užsėdau, į svietą pasléidau Čb. Pasileidžiu nuo krašto R4. Ašiai nueisiu tai ežerelin ir pasleisiu aukso žuvele TDrIV30(Prng). Varnas porą kartų bandė pakilti, pasileisti kur nors į kaimą P.Cvir. Tuomet iš naujo pasileidau kelionėn rš.
| Joja joja, jie pasiléidė (pasuko) pagal marę, i da joja Šln.
| Pasileido ant vargelio kaip gegelė ant sparnų JV865.
5. refl. imti smarkiai judėti (bėgti, čiuožti, plūsti, srūti ir t. t.): Ka pasiléidau nu pakalnės, nosį nusibalnojau Krš. Kad pasléidė nuo kalno, tai tik kojos pamirgėjo Švnč. Ir dabar, sugriebusios laisvą valandėlę, jos dažnai pasileidžia [su slidėmis] per laukus rš. Jis numetė šakę ir kaip katinas pasileido aukštyn kopėčiomis J.Avyž. Nejausdamas po savimi žemės, aš pasileidau į mokyklą rš. Kad pasiléidėm ant obelis! Slm. Jiems beeinant, karalaitė pasivertė į žvaigždę, pasileido į padanges MPs. Sėdęs ant arklio, kibaldom pasileido vieškeliu P.Cvir. Sušlamštė vėjas, pasileido laukais rš. Iš po pusnyno pasileido grioviu vanduo Žem.
| Pasileido kraujas pro burną Šts.
6. intr. (su bendratimi) imti, pradėti smarkiai ką daryti: Ėmiau ir paléidau verkt Lp. Kaip paleidau čiaudėti! Šts. Kad paléis erdėti tie kailiniai! Šts. Pasidarė Jonukui blogai ant širdies, ir paleido vargšas vemti rš. Padėjau ant žemės [vaiką], kaip paléido šaukti Plt. Pilnas dangus vandens, tik reikia paléist lyt Skr. Kai paléido pernai lyt, bobos iki pilvo brido, kol linus nurovė Skr.
| Kad jis paléido [smarkiai dainuoti], tai kaip iš devynių klumbokų Skr.
| refl.: Cinoko taip pat visa šeimyna pasileido bėgti Žem. Visa jaunuomenė pasileido šokti su nauja aitra V.Piet. Neretai pasitaiko, kad kuri individualinio poeto daina pasileidžia po liaudį vaikščiot B.Sruog. Tėvus išlaidojęs, pasileido gerti, naktimis karstytis Skd. Tada pasileido apie tą dalyką kalbėt ir kalbėjo iki vėlybos nakties Mš. O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasiléidot! K.Donel. Kai jis pradėjo pasakoti, kad pasileido visi juoktis! Jrb.
7. refl. palinkti, pakrypti, atsiduoti: Ant visų šelmystų jau visai pasiléido K.Donel. Pats ant tingėjimo ir nedorybės pasileida S.Dauk. Geiduliams pasiduoti, į geidulius pasiléisti KII39. Patys būtinai pasileido ant visų piktų darbų I. Į amžiną tinginį pavirtai, pasileidęs ant miego Žem. Į pasileidimą pasiduoti, į bjaurybę pasiléisti KII9. Pasileido į girtuoklystę ir kekšystę CII523. Pasileidęs yra ant visokių prakeikimų brš. Patys ant visokių piktybių pasileisdami SPI363.
ǁ pasiryžti: Aš in to pasléidęs: kap bus, tep bus – šoksiu vandenin Prng.
8. refl. remtis kuo, pasikliauti: Pasileidžiu ant ko R63. Ant manęs vieno negalit pasileisti rš.
VII. padaryti, kad kas eitų žemyn, žemėtų.
1. tr. padaryti, kad kas nuslinktų, būtų žemiau; nuleisti: Paleidžiau žagrę lig ienelėm, nu jau dabar tai giliai išarsiu Ad. Tiltas paleidžiams R133.
| Paleidžiu rankas R328. Eina kalakutas, sparną paleidęs LTR(Grz). Paleidai šakytėles lig žemelei, parėmei augmenėliu dangelį (d.) Kp.
ǁ refl. tr., intr. atpalaiduoti, kad pailgėtų (pasikaišytas, pakeltas drabužis): Pasileisk sijoną – visas pryšakis plikas Šts. Sijonas pasileido (išsitraukė) – velkasi žeme Jnšk.
2. refl. nutūpti: [Sakalas] pasileidė leidė an medelio LTR(Dkšt). I nuskridęs pasileiskie, pasileidęs apsdairykie LTR(Tvr).
3. tr. nukirsti, nuleisti (medį): Vakar vieną drebulę paléidom Erž.
4. tr. duoti nusiristi, nuriedėti į pakalnę: Paleistas pakalniui kamuolys ritasi į bedugnę I.Simon. Paėmusi ratą lapė įkišo varną ir paleido nuo kalno rš.
5. tr. padaryti atvėpusį, nukarusį: Jis lumso, lūpą paleidęs J.Jabl. Veizėk, lūpą paleidęs, nieko nepelnysi Nt. Ji suraukė kaktą, paleido lūpą, ir per skruostus skubiai nubėgo dvi ašaros I.Simon. Vaikščio[ja] kaip kalakutas, brantą paleidęs (su didyste) Šts. Eina gurklį paleidęs Srd. Karvė tešmenį paléido – greit ves (turės) Varn. Žukaltas (uždarytas) paršas greit paléidžia pilvą Rod. Pautinga višta – višta, kuri dėtis paléidusi KII122. Neša skersas, snarglį paleidęs malkas iš girios Skr.
VIII. mesti, mušti.
1. tr., intr. mesti, sviesti: Paleidžiau akmenį zimblio (kad zimbtų, bimbtų), tai kad zimbė Ds. Kad paléido akmenį, tas net urgzdamas lekia Up. Kad paléidė akmeniu, tai tiesiai languos Trgn. Kad paleisiu šituo samčiu į kaktą, tai neatsišnekėsi Mrj. Pamatęs, kad jau tas žvirblis an lango tupi, paleido lazda, langą išmušė Brt. Iš obuolio (obuoliu) paleido į pakojas Krš. Obuolėliais svaidžiau, žiedeliu paléidžiau VoL398. Aš paėmiau kočėlą ir paleidžiau tam katiniu[i] Azr.
^ Paleidęs akmenį iš rankos, nesuturėsi NžR.
iš paleistos adv. paleistinai, leiste (?): Leido iš paleistos su akmeniu Ggr.
2. tr. iššauti: Paleidęs keletą šūvių tą naktį, Petras jautėsi didvyris rš. Brolis paleido šūvį, bet lapė nekrito S.Nėr. Naktį ugnį vieną paleido iš brauninko ans Dr. Vieni pasakojo, kad jį nušovęs žandaras, o kiti, jog paskutinę kulką paleidęs sau pats rš. Ir paleido į stimpantį žvėrį savo strėlą rš. Kada strėlas paleidžia CI5. Lavoną beįžegnojant tapė pėstininkų garbės salvė paleista LC1885,25.
^ Kai Dievas daleis, tai ir iš lazdos paleis LTR(Mrj).
| refl.: Pasileido [šūvis] netyčia rš.
◊ ant aparė̃lės paléisti juok. neduoti per išpažintį išrišimo: Kunigelis kartais ir davatką paleida ant aparelės Šts.
ant ilgų̃jų paléisti pravirkti: O Viliukas, pastebėjęs, kad mamaitė verkia ir Barbė verkia, taip pat paleido ant ilgųjų I.Simon.
ant svi̇́eto paléisti duoti gyvybę, pagimdyti: Kam mane tėvas ant svieto paleido?! Gs. Penkias pačias amžinatilsin palydėjau ir paleidau svietan trisdešimt šešis vaikus rš.
ant vė́jo paléisti nekreipti dėmesio į ką, nebranginti, niekais nuleisti: Žodį girdėtą, o neišmanytą drin tinginio savo ant vė́jo paléidžia DP212.
bal̃są paléisti
1. garsiai rėkti, šaukti, barti: Savo bal̃są kad palei̇̃s, tai kažno kur girdėt Klvr. Rėkia kaip jautis, balsą paleidęs, o nieko nedaro Rz. Džiugys bal̃są ka paléida, Karpėnūse girdėti Vgr.
2. imti garsiai verkti: Atsibudo mažasis lopšyje, ir tas paleido savo balsą Žem.
birbỹnę paléisti imti garsiai verkti: Bobos kad paléido birbynès – baisus daiktas! Jnšk.
bùrną paléisti
1. negražiai kalbėti: Paléidęs bùrną, baisu klausyt Gs. Burna paleista valioj, savo šnekà nestoja nė senos mergos Jnšk.
2. plūsti, keikti: Gal iš rūstybės ant artimo burną paleidai? brš. Paléido bùrną an ano tik pamačiusi Krš.
dū̃dą (dūdàs) paléisti imti garsiai verkti: Dūdą paleido Grž. Kroklys bestija, biškelį kas, tujau dūdas ir paleida Krš.
dū́mais paléisti
1. prarūkyti: Kas iš tų rūkorių – viską dūmais paleidžia! Srv. Pusę uždarbio dū́mais paléidi Krž.
2. sudeginti (trobesius): Savo susiedo ežias tol perardinėjo, kol tas jį dū́mais paléido Krok. Tai jau paleidei dūmais pirtelę? LTR(Dkk).
el̃geta (el̃getomis) paléisti atimti ar sunaikinti turtą: Užvaldė jų turtą ir paleido elgetomis jų šeimas su mažais vaikais rš. Mano turtas išvaržytas, o aš pats elgeta paleistas rš. Jie ir tavo žemę varžė, rengės elgetom paleist V.Mozūr.
gamari̇̀nę paléidus smarkiai (šaukti, verkti): Vilius paleido gerklę juoktis I.Simon. Gamarines paleidę rėkauja, armonikas liurlina Žem.
gamari̇̀nę paléisti plūsti, keikti: Kad paléido gamari̇̀nę, baugu klausytis Užv.
gamari̇̀nę pasiléisti liežuvauti: Tos bobos gamarinès pasiléid i duodas Krš.
gérklę paléisti
1. imti garsiai verkti: Vos tik prikišau pirštą, ir paléido vaikas ger̃klę Vvr.
2. imti garsiai rėkti: Aš kap užsikeliu, kap paléidžiu gérklę, tai iki gult Lzd. Kad paleido ana ger̃klę – tenkinaus pro duris išnėręs Vkš. Ka paléido gérklę, neit laukai skamba Vlkv. Visi paleido savo gerkles, pritardami tai dainai Ašb. Paléidus gérklę, tik šaukt težino Jrb.
gérklę pa(si)léidus smarkiai (šaukti, verkti): Pats nieko neišmano, o gerklę paleidęs rėkia Pc. Vaikas išsigando ir ėmė verkti, iš karto tylomis, o paskui visą gerklę paleidęs J.Balč. Kad šauka, kad šauka ger̃klę pasiléidusi Ll.
į dárbą paléisti imti veikti (kuo): Janis paleidžia į darbą ilgą botagą (ima mušti botagu) rš. Reik paleisti kojas į darbą (bėgti) Dr.
į laukùs paléisti nevaldyti: Kad paleidi į laukus savo piktus pageidimus, tuokart stojies nevalnyke savo piktų pageidimų brš.
į visùs kẽturis vė́jus paléisti išvaryti: Išveskite ją ir paleiskite į visus keturis vėjus rš.
iš akių̃ paléisti atitraukti dėmesį, neprižiūrėti: Tik paleisk juos iš akių, tuoj visko prasimanys rš. Arklių negalima paléisti iš akių̃ – tuoj sueis į javus Jnš.
iš akių̃ nepaléisti
1. akis įspyrus, į ką žiūrėti: Jie nepaleido iš akių nė vieno Petro judesio rš. Aš takučio iš akių nepaleisiu rš. Duris trenkdama, ji įeina į virtuvę ir nebepaleidžia Barbės iš akių I.Simon.
2. domėtis, nuolatos stebėti: Tik vienas Balsių Petras štai jau treti metai nepaleidžia Katrytės iš akių V.Myk-Put.
iš pasáulio paléisti užmušti: Paléidė iš pasáulio Upt.
iš pėdõs nepaléisti visą laiką kartu būti, laikyti prie savęs: Kur neženysis anuodu, ka ana nė iš pėdõs nepaléido Krtn. Nepaleidžia nei iš pėdos vaiko, o galėtų bėgt paskui Jrb. Ans muni nepaléida nė iš pėdõs Kl.
iš rañkų nepaléisti tvarkyti, valdyti: Kas bus, tas bus, bet žemės iš rankų nepaleisiu V.Mont. Kol painu, nepaléisu samčio (neperduosiu šeimininkavimo) iš savo rañkų Krš.
jùką paléisti sumušti nosį iki kraujo: Tik lįsk – tuoj juką paleisiu! Všk.
juokai̇̃s pasiléisti imti smarkiai juoktis: Kva, kva, kva, – visi pasileido juokais Gs. Moteris čiuptelėjo barzdą, kitiems juokais pasileidžiant rš.
kakari̇̀nę paléisti imti garsiai šaukti: Kai paléidžia kakari̇̀nę, tai visi langai dreba Všk. Paleisk savo kakarinę – juk ji neperkama Asv.
káušą paléisti pradėti verkti: Kad kiek, ir paleidžia kaušą Slm.
kósurą paléisti imti garsiai šaukti: Kaimynas vaikščioja, kosurę paleidęs laukuos ant žmonių, namuos ant pačios Alvt.
liežùvį paléisti
1. negražiai kalbėti, plūsti: Kaip paléido liežùvį, ir pats nesižino, ką kalbąs Krš. Aje gi, neprabavok ją pakliudyt – kai paleis savo liežiuvį, nežinosi, katran šonan lėkt Ut. Teip paléidęs liežùvį ir vaikšto Jnšk. Neužkibink širšuonies – paléis dar liežùvį – nežinosi, kur sprukti Vkš. Paléidęs liežùvį ir loja kap koks lojynė Gs.
2. daug plepėti: An senatvės tos bobos paléida liežuvį Krš.
paléisti liežuviùs liežuvauti: Žmonės vėl paleido liežuvius V.Kudir. Sužinojo kaimo moterėlės, davatkos, zokoninkės ir paleido savo liežuvius A.Vien.
pasiléisti liežùvį nepadoriai kalbėti: Patauzija senovės papratimu, liežùvį pasiléidęs Pvn.
lū́pą pasiléisti verkšlenti: Kas vaikuo, ko ans lūpą paleido? Pln.
mielès paléisti viduriams sugesti: Mieles paleido Grž.
mùziką paléisti pravirkti: Ko čia paléidai mùziką kaip mažas vaikas?! Jnš.
nãsrą (nasrùs) paléisti imti garsiai šaukti: Kad paléido nãsrą ant visų laukų! Alk. Paléidė nasrùs ant viso lauko Ėr.
nãtą paléisti išeiti iš ritmo, sutrikti: Nū tėvo nabaštiko gavau į kuprą – paléidau nãtą bekulant [spragilais] Jdr.
nei̇̃ pakártas, nei̇̃ paléistas Vj sakoma, pakliuvus į neaiškią padėtį.
nórus paléisti labai ko įsigeisti: Paléido nórus, tai dabar ir reiks Alk.
pelenai̇̃s (plė́nimis) paléisti sudeginti (trobesius): Paleisti pelenais rš. Plėnimis paléido gyvenimą, ir gana Jrb.
rankàs paléisti liautis dirbus: Kai tik vyras rankàs paléido, nieko nebliko Skr.
raudóną gai̇̃dį paléisti ant stógo uždegti (trobesius): Paléisu raudóną gai̇̃dį an stógo, jei Palionikei ūkį užrašysi Krš.
snùkį paléisti liežuvauti: Paléidęs snùkį, ir loja kaip koks lojynė Gs. Jo snukis paleistas kai sena vyža Ss.
striūnàs paléisti pravirkti: Jau tas ir vėl paléidė striūnàs Krs.
su dū́mais paléisti sudeginti (namus): Pakišo po jo stogo ugnį ir paleido su dūmais ne tik namus tėvo, bet ir keleto susiedų V.Kudir.
ši̇̀rdį paléisti užpykti, užširsti: Ši̇̀rdį paléidžia, užpyksta, ir daryk ką nori Klvr.
ubagai̇̃s paléisti atimti turtą: Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs J.Bil.
ùgnį paléisti imti šaudyti: Paléido ùgnį i nuginė [priešus] Vn.
ū̃mą paléisti nusiminti: Ūmą paleidžiu, nusimenu CII92.
už niẽką paléisti išeikvoti, iššvaistyti: Paleido už nieką pinigus rš.
vargonùs paléisti imti garsiai verkti: Paleido vargonus ir bliauna kaip veršis Jnš.
vė́jais paléisti išeikvoti, iššvaistyti: Jis pusę algos paleido vėjais rš.
papaléisti (dial.) žr. paleisti I 6: Mažgi anksčiau ateis [iš armijos], kitus gi papaléidė Str.
parléisti
1. tr. duoti parvykti namo (iš mokyklos, darbo, tarnybos…): Neparléida ne numie vaiko Krš. Parléido visus, kur buvo išvežę Krš. Saimą (seimą) namon parleisti KII5. Atostogų jį parleido tik tris savaites J.Jabl. Saulelė raudona, vakaras netoli. Parleisk mane, močiute, su saule namolio LTR(Krč).
2. tr. pakeisti, pavaduoti dirbantį, kol šis pareis namo ir grįš: Jonuk, nueik piemenį parléisti pietų Žvr. Vieną kartą atėjo durnasis savo brolį pietų parleist BsPIII110.
3. tr. parlydėti: Parléidęs namolio, svirne paguldysiu, lig saulės tekant panelę migdysiu LTR(Grž).
4. tr. liepti nuvykti ten, kur buvo, iš kur išvyko, parsiųsti (žmogų): [Išjojęs] parleido tarnelį – ką mergelė veikia? JD648. Susikalbėjo jie, parleido vieną darbininką pasakyti ponui, kad Martynas neduoda malkų rš.
5. tr. parsiųsti (laišką, pinigus, daiktus…): Sakyk, kame buvęs, kodėl laiško neparleidai? LzP. Ei, parleidž, parleidžia mūsų brolužėlis tris margas gromatėles JD78. Broliai parléido atsisakymą nu gyvenimo Pln. Seniau dėdė da ir pinigų parléisdavo, o dabar nė laiško neatrašo Vrb.
| prk.: Parleida ant tavęs nelaimes, atema vaikus, parleida negerus metus P.
| refl. tr.: „Tilžės Ceitunga“ parsileidžia kas diena su telegrafu naujausias svietiškosios valdžios žinias Kel1881,75.
6. intr. greitai pareiti, parbėgti, parkeliauti; parlėkti: Išejo vaikelis ir besiveizant parléido iš miesto Vvr. Vis tik greit parléidai Kal.
| refl.: Kaimynas iš turgaus jau parsiléidė Lg. Išgirdęs tėvą sergant, tuojau parsiléido namo Jrb. Parléidusi numie juodai mėlena Kal. Kelios valtės parsiléido iš marių su pūsle StngŽ66. Trys prūsai Nemunu iš aukšto parsiléido Lp. Aš veizu, iš kur tas autobusas parsiléida Prk.
7. refl. atsigulti: Parsiléiskim, vyrai, ant pievutės pasilsėt Jrb. Parsiléido ant kranto ir geria vandenį Skr. Eik parsiléisk kokias dvi valandas į lovą Trg. Parsileidęs savo patale, išleido savo dvasią LC1886,42.
pérleisti
I. atiduoti, aplenkti ką, nepadaryti ko.
1. tr. atiduoti kitam, perduoti kitam naudotis, užleisti: Savo lovą aš perleidau senelei rš. Jei jums dabar nereik [mašinos], párleiskiat mums Pgr. Ir man kokią kamarėlę perleisi LzP. Jis galia parleisti savo skolą kitam J. Pradėjo prašyt, kad tą radinį jam perleistų LTR(Dkk). Perleidžiu kam ką, duomi ant noro kam SD45. Perleidau savo ūkį sūnui Vv. Būk žmogus, párleisk munie tas kelias lentikes Pj. Vely parleisčiau ūbą laukužį, ne kad jauną mergužę JV454. Atgyvenančios klasės neperleidžia savo viešpatavimo be kovos sp.
2. tr. parduoti: Kainos forma numato, kad prekės perleidžiamos už pinigus ir kad toks perleidimas yra būtinas rš. Jis man tas malkeles popigiai pérleido Jnšk. Kad geras žmogus pasisuktų, bėroką galėtum ir visai nebrangiai pérleisti Srv.
3. tr. praleisti, padaryti pertrūkį: Anas kožnądien ateina in mane, retai kada pérleidžia dieną Šr. Vienoj dienoj sudeda [višta kiaušinį], ė tris pérleidžia Dglš. Da perléidžiau vieną dainelę (pamiršau padainuoti) Ps.
| Pérleido čėsą (laiku nepadavė prašymo) Lp.
| refl.: Šita tik po pirmam teliukui pérsileidė (pertraukė, praleido metus nesiveršiavus) Ds.
4. refl. paliauti: Prieš pačias Velykas, kai kiaušinių reikia, tai vištos dėt pérsleidė Ml.
5. intr. dovanoti kaltę, atleisti: Parleisk, dovinok neišmintingam žmogui P. Kartais ir aš apei kitus pakalbu, ko čia stebėties, kad ir kiti man neparleida M.Valanč. Jei nenorėjo kas iš puikybės kitam parleisti brš.
II. patirti, praleisti.
1. tr. išbūti, pragyventi, praleisti (kurį laiką): Párleidom vestuves Šts. Sveikas, šventes pérleidęs ir naujus metus pradėjęs A.Baran. Tam susidėjo gyvenimas nuo pat jaunų dienų, kurį kiekvienas kitaip perleido LzP. Perleidau metų apie šimtą kokį (d.) Nm. Džiaugsis, vakarui atejus, dieną gerai parleidęs M.Valanč. Man taipgi rūpi, kaip čia vienas perleidi laiką Žem. Gražiai savo jaunystę parleidė Sz. Niekam nerūpi, kaip jis perleis šaltąją žiemelę J.Jabl. Sunkiai šaltymetį parleida bitės IM1852,30. Mažne pusę gyvatos … miegodamas perleidai DP580.
ǁ refl. praeiti (laikui): Persileis savaitė, ir vėl yr tas pats Ds.
ǁ patirti gyvenant, išgyventi, perkęsti: Visokių madų reikėjo perleisti Ėr. Kai visokių vaistų reikia párleist, tai ilgas gydymas Skr. Aš visko párleidau: i sargyt, i maryt Jrb. Du karu esu párleidęs, užtenka Dov. Visko žmonės pérleidžia šiame pasauly: ir linksmumo, ir liūdnumo Slv. Aš daug skaudžios nepalaimos esu pérleidęs KII153. Visokių reikia perleisti metų – gerų ir blogų Ėr. Kad tei[p] párleistų, kai aš, kitas būtų jau kvailas (būtų iš proto išėjęs) Skr. Esu párleidęs visokius laikus savo amžiuo[je] Dr. Dabar suslaukei dienelės, perleidei visas kalbeles LTR(Kp). Buvo tai Genaveitė, kuri, savo sunkią ligą parleidusi, ilsėjosi silpna ir nuvarginta I.
| refl.: Visokių tų išgąsčių párleidos Užv.
2. tr. priimti praeinantį, pravažiuojantį: Kai senyboj, tai buvo ir [kalėdojantys] kunigai pérleist rūpestis Prng.
ǁ palaukti, žiūrint, kol kas praeina, pravažiuoja: Traukinį pérleidėm (bežiūrinėdami į keleivius prabuvome stotyje, kol stovėjo traukinys) – niekur nėra [laukiamo žmogaus] Str. Kol veselnykus perleidėm, ir sutemo Vb.
3. tr. turėti, laikyti kurį laiką (ppr. apie daugelį tos pat rūšies laikinų, nuolat keičiamų objektų): Esam daug párleidę ringinių vištų ir kitokių Šts. Parleida gaspadoriai daug mergių, vis neįtinkančios Šts. Esu daug piningų pérleidusi Pgg.
| Kiek tas kambarėlis yra žmonių perleidęs! Pn. Aš laikau save teisingu žmogum, bet, tiesą pasakius, esu perleidęs daug amatų J.Balč.
4. tr. persiuntinėti (laiškais): Visus kraštus parleidau su gromatoms – nėr pačios, ir gana Šts.
III. duoti pereiti per ką.
1. tr. duoti pereiti, pervaryti per ką (per mašiną, įrankį…): Dobilus tik pérleido per mašiną Jnš. Iš ausies [grūdus] perleisim dar kartą per arpą Pg. Avižines kruopas perleisk per mėsinę mašinėlę, ir bus miltų Ob. Oi, koki rupūs miltai, ėmęs dar pérleisk Rdm. Rugių duonai taip neperleisi (nepermalsi), kaip kad kiaulėm avižas Vad. Jei tyrė išeis ne visai vienoda, tad perleisti ją per sietą rš. Sakiau, nū sėmenis perleisiu per maišus, tai vis gal ne tiek varpučių bus Pls. Sėmenis tai vis tiek pérleisiu an vėjo Lš. Perleisk grūdus per vėją, tai bus čystesni Arm. Bruknes par stalą párleidom (riedančias perrinkome), gal virti Vkš. Kietą dalgį kalvis parleida par ugnį, ir paminkštė[ja] dalgis Šts. Perleisiu skaras per vandenį (perplausiu, perskalausiu) ir eisiu bulbų sodint Arm.
| Visą skinstalą [inkstai] par save párleida Krš. Perleidžiu vyną (išvalau mieles, drumzles) SD211.
^ Sutarėme, kad mes, matematikai ir fizikai, projektuosime mūsų specialybių terminus, ir po to Jablonskis perleis juos pro kalbos rėtį (kalbiškai apdoros) Z.Žem.
ǁ šiaip taip, paviršutiniškai ką padaryti, apdoroti: Žuvis tik pérleido per dūmus (šiek tiek parūkė) Jnš. Skalbinius tik pérleido prosu (šiek tiek palygino), ir gerai Jnš. Plaukus tik pérleido žirklėm (skubiai apkirpo) Jnš. Lentą tik pérleido oblium (šiek tiek paobliavo) Jnš. Dirvą reikia tik pérleisti akėčiom (šiek tiek paakėti) Jnš. Pérleisk truputį gryčią (truputį perkurk), bo labai šalta Kp. Truputį pečių perleidžiau malkelėm Pn. Tuoj išblokšim, dabar saulutė yra, truputį perleisim (kiek padžiovinsime saulėje) Vad.
2. tr. duoti susigerti, praleisti (vandenį): Sausa žemė parleida lytų Šts.
IV. duoti sutikimą kam ką daryti.
1. tr. SD298 leisti pereiti, pervažiuoti per ką nors: [Žmogus] meldė, kad jis jį per tiltą perleistų BsPI73.
2. intr. psn. duoti sutikimą, nedrausti kam ką daryti: Perleidžiu, paveliju, valią duomi R417. Ginu kam ko, neperleidžiu SD175. Kai Dievas perleido …, velns … nuėjo Jobo gundinti Mž433. Nieko nedraus, bet viso, ko norės daryt, perleis SPI71. Perleisk man rinkti paskun pjovėjus CII475. Neperleistų į namus savo įsiveržti VlnE134-135.
ǁ psn. duoti teisę, nevaržyti nuostatais: Įstatymai tai nepavelija, nepérleidžia KII378. Tvardome … sąnarius, idant nelytėtųs neperleidžiamų daiktų DP568. Kurie netik …, netur būti … top sakramentopi perleisti Mž28.
ǁ KI527 psn. nesukliudyti, nesutrukdyti: Perleiskite abejiems augt drauge iki pjūties BtMt13,30. Neperleidž iš savęs juoką daryti Vln39.
| Liuosybė nuog visokių afektų, kurie neperleidžia šviesiai tiesos regėt SPI15.
ǁ tr. duoti teisę pereiti iš žemesnės į aukštesnę pakopą: Nepárleido į penktą klasę, paliko antrus metus Krš.
3. tr., intr. psn. sudaryti sąlygas kam ką veikti, įgalinti ką daryti: Nū jam miegot perleiskiam Mž414. Dirbk, kiek tavo syla pérleidžia KII190. Tėtiška širdis neperleidžia CI396. Kačeig jūs ir visada rūpinote, bet čėsai jums tai neperleido Bb1PvP4,10.
4. suteikti, duoti; skirti, lemti: Teip regias nu pačių dievų bu[v]o parleista S.Dauk. Párleisiu ant numų Helio tokį negerą, kurio nėkas negalės girdėti S.Stan. Sunkias ligas tu perleidęs esi Mž438. Vainas pats perleidi ir vedi pagal valios tavo MKr40. Perleido tada … didį miegą ant Adomo Vln50. Teisiai ant jų perleidė tą iškorojimą DP412.
V. padaryti, kad kas eitų žemyn, ilgyn, pervirš.
1. tr. nuleisti žemyn, nutraukti, nuimti: Žėglius (bures) perleisti N.
2. refl. įvykti savaiminiam abortui: Karvė išsimeta, boba pársileida Krš. Kėlė sunkiai ir pérsileidė Ds. Vaikščiodama jau antrą mėnesį pérsileidau Vrb. Moters girtuoklės tankiai persileidžia arba tampa visai bevaisėmis V.Kudir. Motriška pársileidus J.
3. refl. tr., intr. persisverti, persimesti: Visą sa[vo] gėrybę prašveitė, išpardav[ė] ir išej[o], maišelį per pečius pérsileidęs, per žmones Rod.
4. refl. atsigulti: Kol aš susiūsiu, gali ant lovos pársileisti Šv.
5. tr. pailginti, patraukti (įšautį): Ratus ilgai párleisk i sukrausi daug rąstų Ggr. Párleistais ratais gyvoliuo lengviau traukti Ggr.
VI. permesti, perkelti, perpliekti.
1. tr. permesti: Pagalį pérleisti per tvorą DŽ. Leisk, ar perleisi akmeną par upę? Ėr.
2. tr. perverti, persmeigti: Párleisk su šriūbu, būs stipriau Dr.
3. tr. perkelti, perirti į kitą (upės) pusę: Gal perleistumėte per Lėvenį? Paį.
| refl.: Su luge persileidė an kitą pusę Ps.
4. tr. uždrožti, užrėžti, perpliekti: Prisivijo ir parleidė kelis kartus par nugarą Rm. Kai pérleisiu virveliniu, tai tuoj nustosi murmėt Dbk. Jis toks neklaužada už tai, kad jam niekada tėvas neperleidžia Vad.
5. nubausti: Tu jau raišas, Dievo perleistas Ml. Taip Dievas perleido tėvą, per daug savo vaikams pataikaujantį I. Dieve, neperleisk, Dieve, apsaugok! B.
VII. padaryti skystesnį; perpilti.
1. tr. SD298 sulydyti.
2. tr. tekinant per viršų perpilti: Leidau ir párleidau alų bepyliodama Šts.
◊ akimi̇̀s pérleisti peržvelgti: Praeinant Petronelei, nuo kojų ligi galvos perleidęs ją akimis Žem. Akimis perleidęs gretimus staliukus, [leitenantas] priėjo tiesiai prie Aldonos rš. Toks jau jo notūras – kožną pérleidžia akim̃ Mlt.
per danti̇̀s pérleisti apkalbėti: Jau katrą pérleis per savo danti̇̀s, tas jau šventas išeis Ut.
per gérklę (kãklą) pérleisti
1. N pragerti: Perleido viską per savo gerklelę rš. Ką turėjo, tą praleido – i par ger̃klę párleido Plt.
2. suvalgyti: Kiek gaidžių, vištų viščiukų, kiaušinių, kiek sviesto vokietis perleido per savo gerklę! P.Cvir.
per pil̃vą (vi̇̀durius) pérleisti suvalgyti: Viena diena karvę párleido par pil̃vą Šv. Prūsai, daugiaus vaisių per vidurius perleisdami, sveikesni už mus rš.
per rankàs pérleisti
1. Užp įsigyti ir vėl išleisti: Jau dėlto daug pérleidžiau per savo rankàs gyvulių, nu tokio da neturėjau Ktk. Duok tu man šiandiej, kiek aš per savo rankas perleidžiau, tai būč bagočius Ktk.
2. patikrinti: Kožną nėkelį párleidu par rankàs Skdv.
pro aki̇̀s ir gálvą pérleisti patirti, pergyventi: Perleidžiau pro savo akis ir galvą visa ko Antš.
praléisti
I. duoti praeiti; aplenkti, prarasti.
1. tr. SD326 duoti kitam praeiti pirma ar pro šalį: Bet ji praleido Ilžę pirma, o pati vis per keletą žingsnių ėjo paskui I.Simon. Praleisk, neša viedrą vandenio! Arm. Praleisk pro šalį, kas eina J.
| refl. tr.: Mokyti kai eina, tai vis vienas kitą prasileisdami Ds.
2. tr. priimti praeinantį, pravažiuojantį: Man vis rūpi, kaip tuos ekskursantus reikės praleisti rš.
ǁ sustojus žiūrėti į praeinančius, pravažiuojančius: Praleidau būrį [žmonių], eitu toliau Plng. Eiseną praleidom ir parejom numo Vkš.
| Jau daug vandens praleidau į Baltjūres (tiltas pasakoja) V.Kudir.
3. tr. Rod, Aps, Stlm palydėti: Praléisk svečią nors iki pro šunį Vrb. Kaziukas mane iki pat namų praleido Žž. Praléisiu svečią i grįšiu Ad. Praléisk namo Lp.
ǁ daryti ką įkandin einančio: Praléisk (apmėtyk) tu jį akmenais Arm.
ǁ VoK33, Lp, Šlčn palydėti mirusį.
4. intr. skubiai pravažiuoti: Ka praleido su dviračiu pro šalį kaip vė[ja]s Vvr.
5. tr. išbūti, pragyventi kurį laiką: Aš visą savo amžių praleidau pas tėvelį I.Simon. Jau pusę žiemos praleidom Šts. Su savo pačia seniaus linksmiai dienas praléidė BM89. Aš praléidau tiek metų, žinau, kaip pirma buvo Krm. Vasarą jis daugiausia laiko praleisdavo sode ir prie bičių rš. Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! Mair.
| Mano tėtis be krienų šventės nepraléisdavo Skr. Aš vakarienę dažnai praleidžiu ar su pienu, ar su kuo Skr.
| Šešerius metus praleidus, Siernauskis norėjo užimti gabalą žemės M.Valanč.
^ Negal nusiliauti vargais: eisu į kiną – vis valandelė praleistóji Šts.
ǁ iškęsti, išgyventi, patirti gyvenant: Par savo gyvenimą žmogus daug daug turi visko praléisti Vvr. Visas didžiąsias bėdas jau praleido, Marelė nusiramino Žem. Visokių rūpesčių praléidęs Ėr. Kokių negerų laikų reikia praléist žmogui! Ėr. Kiek vargo reikė[jo] praléist, kol susitvarkėm Rd.
| refl. tr.: Kaip tą žiemą praléisis?! Krš.
6. tr. turėti kurį laiką (apie daugelį tos pat rūšies laikinų, nuolat keičiamų objektų): Jau, dėku Dievui, nemažai viršininkų praleidau, o tokio gero dar nebuvo rš.
| Mūsų teatrai kasmet pro savo sienas praleidžia šimtus tūkstančių ir milijonus žiūrovų rš.
7. tr., intr. aplenkti, padaryti pertrūkį: Dėl ko tu praléidei kelius lapus [skaitydamas]? Vb. Praleidai vieną siūlą, beskubydama vert in skietą Dkš. Sudurtinio tarinio jungtis gali būti praleidžiama rš. Gal šiandie pralei̇̃s neliję Ėr. Tėvas nė dienelės nepraleisdavo nesbaręs Ut. Dieną praleisdama kepa duoną J. Šuva nieko nepraleidžia nelojęs J.Balč. Vieną dieną praléidova garlaivį (nenuėjome pasitikti), o antrą dieną nesulaukėva Skr.
| refl. tr., intr.: Drugys jį krečia, vis dieną prasiléisdamas KII251. Būtų gerai, kad metai neprasilei̇̃stų [einant mokslą] Ėr.
ǁ nelankyti, nedalyvauti: Retą kiną praléidu Krš. Tu pamanink: juk aš esu nusenęs, o nenoru darbo praléisti – juk sėjos laikas yr Štk.
ǁ duoti praeiti (laikui): Eičiau į darbą, kad ne lytus: dabar sėdžiu, laukiu, laiką praléidžiu Skr. Ir su mezgimu daug laiko praléidi Srd. Aš praléidau penkias dienas po termino BŽ452. Šienelis buvo sausas, tik praléidžiau laiką (pavėlavau) Švnč.
8. intr. nebausti, dovanoti, atleisti: Kas kadai girdėjo apie tokį tėvą, … idant latrui ir priesakiui savam praléistų DP242. Pergalėtojas Izraelyj nepraleis nusidėjusiam SPI10.
ǁ (l. przepuścić komu) SD54 pagailėti, išsaugoti, neduoti patirti (sunkumų, kančių): Sūnui savo nepraleido, bet už mus visus išdavė Mž449. Jei … tikram savam sūnui nepraleidė, kaipog mumus nemeilingiemus praleis? DP192. Ne vienam liežuvis piktas nepraleidžia, ant visų užpuola SPII77.
9. tr. prarasti, išeikvoti, išleisti: Argi praléistą sveikatą indės?! Rdm. Praléido savo vietelę Šts. Praléisi viską kaip matai – i esi biednas Pln. Praléido (pragėrė) namus Dkš. Ta mažoji piningą leida, o didžioji jau nepraléis, tūrės suspaudusi Krš.
| refl.: Piningai prasiléisias, i nė čimodano, i nė piningų Krš. Daugiau turi, daugiau ir prasiléidžia Sdk.
10. tr. parduoti: Mažu pralei̇̃s gyvulius Lp.
| refl. tr.: Prasléidžiu (pardavinėju) skareles, kai bulbų nebėr Mrc.
11. tr. duoti praeiti per ką: Būdavo, praléidi per mašinaitę kokią kapą [rugių], jau i turi duonutei Gs.
II. sudaryti sąlygas kam nors tekėti, byrėti, skverbtis.
1. tr. pradėti tekinti: Praléidom naują bačkelę – gardesnio alaus Jnšk. Praléisk alaus verpelę J. Senas tėvas kaip ateis, trečią bačkelę praleis LTR(Vkš).
| refl. tr.: Ėmiau ir prasiléidžiau vieną bačką [vyno] Pc.
ǁ padaryti, kad tekėtų: Pavasarį praléidžia beržus arba klevus, ir bėga sula Skr. Tėvelis praléidė beržą [sulai] Ėr. Ar praléidot sulos? Rs. Daktaro praleistas kraujas bėga čirkšliais Šts. Padaryk man praleidžiamą kubilą Šts.
| refl. tr.: Reik iš beržo siulos prasiléist Pc.
ǁ sudaryti sąlygas nubėgti, nutekėti; nusausinti: Būtų praleidę vandenį, būtų rugiai buvę tokie pat, kaip mano Žem. Ežerą praléisti KI69.
2. tr. prakiurdant duoti išlįsti, išbyrėti: Vilko grobai praleisti Šts. Galėj[o] karvei žarnas praléist Lp.
| Pelių tiek priviso, kad visus maišus su grūdais praleido Žsl.
3. tr. duoti išeiti šilumai, užšaldyti (krosnį): Tu, mergele, duonai pečiaus nepraléisk! Plt. Siuto siuto i pečių praléido – duona paliko žalia Lkv.
4. tr. duoti pereiti, persiskverbti, nesulaikyti: Langai nevarauni – šilumą praléida Vkš. Batai vandenį praléida Vkš.
5. refl. tr. pasirūpinti, kad išperėtų: Prasléidžiau truputį viščiokų, ir užteks Ds.
III. tr. padaryti laisvesnį, didesnės apimties, skystesnį.
1. pralaisvinti: Pėdo drūtgalį praléisk (atrišk) Ėr.
2. pailginti, paplatinti: Praléisk kiek ilgiau kairį viržį Paį. Ankštokos rankovės, duok, tegul kriaučius praléidžia Šk. Čia praléido (paplatino) platų kelią Arm.
3. atmiešti: Sūrą putrą reik praleisti, o tirštą praskiesti Kal. Praleisma pienu, ir būs veršputrė, pienu praleista Šts. Praleisto rūgšto pieno gausi ir vasarą, kad mažiau srėbtumi Šts.
4. skystinti, minkštinti: Rūdynų vanduo praleida vidurius Tl.
◊ ant vė́jo praléisti niekams išeikvoti: Paėmė algą ir teip praleido ant vėjo Ds.
negirdomi̇̀s praléisti nekreipti dėmesio: Nereikia negirdomis praleisti nė „mažmožių“ J.Jabl. Nepraleiskite negirdomis šito mūsų gamtininko balso Vaižg. Suprantama, kad mokslo pasaulis tokių sukakčių negirdomis praleisti negalėjo rš.
nuo sàvo galvų̃ praléisti nusikratyti: Jau praleidau neprietelius nuo savo galvų Ar.
per gérklę praléisti pravalgyti: Ėdūnai visą uždarbį praleisdavo per gerklę rš.
pro aki̇̀s praléisti nepastebėti: Kaip jie galėjo praleisti pro akis tokį šlamštą?! sp.
pro ausi̇̀s praléisti nekreipti dėmesio: Daug aštrių žodžių krisdavo skaudžiais akmenimis Anicetui į širdį, bet viską jis praleisdavo pro ausis, kartais nutylėdamas, o kartais paversdamas įžeidimą juokais J.Avyž.
pro gérklę praléisti pragerti: Kiek uždirba, tiek pro gerklę praleidžia Jnš.
pro pirštùs praléisti išeikvoti, išleisti: Pro pirštùs viską (turtą) praléido Krš.
pro šãlį praléisti
1. nekreipti dėmesio: Jis tuos žodžius pro šãlį praléido Btg.
2. neteisėtai parduoti, praspekuliuoti: Praléida torpių pro šãlį Krš.
tylomi̇̀s praléisti BŽ581 nekreipti dėmesio.
priléisti
I. duoti prisiartinti, duoti įeiti, duoti darytis.
1. tr. SD306 duoti prieiti, prisiartinti: Prasto žmogaus prie pono neprileisdavo Jnšk. Ne iš tolo munęs nepriléido pri vyro Vkš. Prileisk jį prie savęs J. Ne, ne, jis nebeprileisiąs prie savo arklių nė vieno kito I.Simon. Vaikus be eilės prileida Krš. Tuojaus buvo prileisti prie karaliaus BsMtI18. Prileisk veršį pri karvės B. Prigiléiskit, tikri tėveliai, savo dukrelę prie gimtųjų namelių (rd.) Jž. Negipriléiskit, sesytės mano, šito totorėlio an mano rūtų vainikėlį (rd.) Jž. Greičiaus prileidžia savęsp lopiniuotus, apdriskusius ir nuogus SPI45.
| Tu jo nepriléisk prie tų malkų, varyk iš paskutiniosios (neduok jam nupirkti per varžytynes) Jnšk. Prileisk ją tik prie [siuvamosios] mašinos – tuoj sugadins Jnšk. Ale tik priléisk tokią gaspadinę pri kuknės, tai po tam neturėsi kur viralo kišti Krš. Moteris nebuvo prileidžiama prie jokio atsakingo darbo valstybiniame aparate sp.
| prk.: Prileisk ausump tavo maldas tarno savo SGII29.
^ In roną priléidžiamas tasai žmogus lipsnus Prng. Kad tik an rankas gerai Dievas prileist (leistų pasinaudoti)! Trgn.
| refl. tr.: Ligonis nieko neprisileidžia Jnšk. Briedis neprisileidžia šunų prie savęs J.Jabl. Ir mirdamas uošvis žento neprisléidė an sau Ds. Dieną milžau, buvo sveika, o vakare nainu – neprisiléidžia, tešmuo sutinęs Jrb. Neprisileidžia kaip garnys baloj LTR(Zp). Tai laukinis žmogus, nė artyn neprisileidžia V.Kudir. Tokio žmogaus negal nė iš tolo prisiléisti Vkš. Kyšių neima, bet be dovanų neprisileidžia TŽV596. Prisileidę vokiečius visai arti, kariai atidengė smarkią automatų ugnį rš. Neprisileidant pačiai savą vyrą S.Dauk. Prisileido mergė vaikį, o dabar rėka Vkš. Neprileiskies kito nė vieno, nesa ir aš tiktai su tavim laikysiuos BBOz3,3.
ǁ duoti įeiti, priimti: Tu gali tiesiog ateit in mano dvarą ir būsi prileistas BsPIV209. Turėjo būt prileistas anosp draugybėsp žmonių MP76.
2. tr. suleisti kergtis: Karvę prie buliaus priléisti K. Šiandie vieną karvę prie jaučio prileidom Jnšk. Kamgi reikia avino – nag nuveši aveles uošvijon ir prileisi Ds. Prileido kumelę prie eržilo Krkl. Prie karališkųjų eržilų prileistinąsias kumeles prirašys LC1889,27.
| refl.: Ar karvė prisileido? Jnšk. Neprisileidžia nė kaip kumelė, kad ir ieško kumelių Jnšk.
3. tr. daug ko įleisti kur, daug ką priimti: Svieto aibės priléista [į tuos namus] J.Jabl(Žem). Kam tų visokių bernų į veselijas priléidot?! Jnšk.
| refl. tr.: Prisiléido pilną kluoną gyvulių ir goniojasi Jnšk. Prisiléido musų̃ pilną trobą, dabar ir ūža Krš. Lankos prileistos būs avinų, jaučių Šts.
ǁ refl. tr. prisiimti gyventi (nuomininkų): Į butą prisileido nuomininkų rš.
^ Prisleisi svetimų, pats eisi iš namų Vlk.
ǁ priveisti: Utėlių prileido patalus tuos Vlkv. Mažų žuvikių prileisti LL99.
| refl. tr.: Jis prisileido ir žuvų į savo tvenkinį J.Jabl.
4. tr. užkrėsti kuo: Kažin, ar čia tau gripas buvo ar kas, kad man nepriléidai Krok.
5. tr. duoti pribėgti, prisisunkti: Neprilei̇̃s vandenio [batai] Lp.
6. tr., intr. leisti įvykti, nesukliudyti: Aš pykau ant savo vyro, kad ans prileido muno brolį tokį darbą padaryti Brs. Rūpestingas gydytojas jokių komplikacijų neprileido rš. Pryš kaplaną skundimo neprieleisk Mž31. Dirvos širdies savos neiždarys, bet … prileis erškėčiais apželt DP548.
| Širdis nepriléidžia tiek valgyti Ėr. Piršlio gera širdis to neprileidžia prš.
| refl.: Ištvirkęs žmogus ko gi neprisileidžia! rš. Gėdingai sugaudintis ir surišdintis prileidais DP157.
ǁ duoti sutikimą kam ką daryti, nedrausti: Norėjom šį metą taisyti [ratus], motyna neipriléido (nebeprileido) Slnt. Nepryléido vaikai motynai žanyties antrą kartą Jdr.
ǁ leisti paimti, paliesti: Mums adatos neprileida – toks skūpas mūsų bočius Dr.
7. tr. duoti teisę: Priléisk mano vaiką prie egzaminų Jnšk.
8. refl. sutikti, nusileisti: Ir mun reik prisileisti: reik kalėdotojus pavežioti Šts. Prisileida austi, o aš anai žemę išgyvenu Ggr.
| Aš neprisileidu gerti (negeriu) daug šnapšės Šts.
9. (l. przypuścić na kogo) atsiduoti, pasikliauti: Prašyk jos tėvą, man rodos, kad prisileis ant noro tavo S.Stan. Žmonės … niekad jo neprašė …, tiktai visa prileido ant valios… MP74.
10. intr. manyti, teigti: Ne visa, ką žmonės priléidžia, yra hipotezė FT. Kiekviena prielaida priléidžia arba teigia tam tikrą tiesą FT. Sunku prileisti (iš tolo žiūrint), kad tai būtų paukščiai rš.
11. refl. kainą sumažinti, nusileisti, nupiginti: Aš prisiléidu, bet ir tu antdėk Šts. O ar tas, ar kitas meistras siūs, vis tas pats – jug sakos užmokesnė[je] prisileisiąs M.Valanč. Kad viskas jau teip atpigo, reik ir man kiek prisileisti Skr.
12. tr. pasirūpinti, kad daug išperėtų, priperinti: B[uv]o daug žąsukų priléidę Gs. Mūsų moterys šįmet daug vištų prileido Jnšk.
| refl. tr.: Noriu viščiukų prisiléist, bet neperi šėtonai (vištos) Skr. Prisileidžia ančių, vištų, ir viskas po mūs javus! Kt.
13. tr. Rdm palikti, rezervuoti veislei, penėti: Priléidom telyčėkę Rod. Šįmet jau antrą kiaulę prileido Lš.
14. tr. priskirti, prijungti: Taigi atmieravo mums po tris dešimtines, žinai, kur mes išplėšėm, ir prileidom prie savo laukų Žem. Išgirdę apie tą mokyklą, Gasčiūnų ir Ibutonių sodžiai taip pat prileido savo vaikus M.Valanč.
| refl. tr.: Jų arai prie valdiškos žemės yra, tai jie iš tę vieną kitą pėdą prie savo prisiléist norėjo Šmk.
15. tr. lygiai pridėti, priderinti: [Knygos] viršelius reikia visai glaudžiai prileisti prie nugarėlės (įrišant) rš.
ǁ nudrožus, nuobliavus lygiai sudėti, suglausti: Tą lentą reik prileisti prie šitos, tai dar vežėčios stovėję stovės Jnšk. Ir lankai užtraukti, tik buksos įsodyt ir ašys priléist Lp. Geru leistuvu galima tep gerai priléisti lentas, kad nė plyšelio jokio nebelieka Brt.
| refl.: Mūsų durys prie adverijos neprisiléidžia, šaltis eina Lš.
16. refl. prie ko nors greta atsitūpti: Atskrido skrido pilkas sakalėlis iš girios, iš girios, leidė prisleidė prie pilkai gegutei prie šalies, prie šalies Rš.
17. tr. priartinti prie ko, duoti prisiliesti, prisitikti prie ko: Kojos pri žemės prileisti negaliu, teip gela Šts. Negaliu prileisti nė šilto, nė šalto pri danties skaudančio Šts. Kai jis pradėjo maišus dėti, tai tartum patys maišai vežiman bėga, aš nespėjau ir rankų prileisti SI368. Priléido kirvį pri piršto ir atkirto galelį Plng. Jei tu manę nesibaidai, duok prileisti lūpom veidą (d.) Vr. Peilis aštrus, lapus pjausčiau, tai tik reik priléist Skr.
| Dar tik kojas priléidau (atsisėdau) Lp. Tik prileis galvą į padušką (atsiguls), ir miega Ds. Neprileidau galvelės an paduškėlę, anytėlė tarė, žodelį kalbėjo Pls.
18. tr. Lnkv laidojant prilydėti prie ko.
19. refl. prisiartinti plaukiant, priplaukti: Prie krašto prisiléisti KII4. Prisileisti su akrūtu pri kranto N.
20. intr. užkirsti, uždrožti: Kad priléidžiau botagu! Ėr. Jau kai aš nors kartą priléisiu jam, tai ir gana bus Ml. Kap prileido sa[vo] penkinį (ranką), tai net parvirto Arm.
21. intr. metant pasiekti, primesti: Šulinalė netolie: su akmeniu gal prileisti Šts.
II. tr. pribėginti, pripildyti.
1. prilydyti: Tris puodus taukų priléidom Krš.
2. pritekinti, pripilti: Priléisk alaus pilną uzboną J. Aparines nagines liuob prileis gysakių, ir ilgiausiai tvers Šts. Priléisk man arbatos puodelį Gg. Prileidžiau alaus vieną putelę, sėdi sveteliai linksmi už stalo (d.) Šln. Būtum kubilą medaus prileidę Ėr.
| refl. tr.: Prisiléidę alaus, susėdę ir geria Jnšk. Šįmet medaus ir metai – mes patys tris kipius prisiléidom Vkš.
ǁ pripildyti: Vandenilio prileidžia lekiamąsias pūsles rš.
ǁ refl. tr. prisibirinti: Pragręžė padlagoj skylę ir, prisleidęs rugių maišą, parsinešė namo BsPII280.
3. euf. priteršti, prišlapinti: Kelnes iš baimės priléido Vkš. Kad ir kelnes prileisiu, vis tiek neapsileisiu Kz.
| refl. tr.: Prisileisk kelnes, ir turėsi balną LTR(Šmk).
4. priverpti: Aš jai prileisiu ben porą špūlių Sdk.
III. tr. nuleisti žemyn (daug).
1. pripjauti, prikirsti (medžių): Miške daug priléidė sienojų Ėr. Per karą labai daug prileido medžių Lietuvoje Gž.
2. tr. daugeliui nutūpti: Kiek čia varnų prisiléidę! Ėr. Kad daug prisileido pušyse žvirblių! rš.
IV. tr. padaryti (lygių objektų).
1. obliumi nulyginti (daugelį): Šiandie man tep gerai sekėsi – kad priléidau apie penkiasdešimts lentų Brt.
2. refl. tr. prisivyti (virvių): Visą maišą virvių prisiléidė Pc. Kad prisiléidžiau, tai prisiléidžiau botagų – visai vasarai pakaks Jnšk.
×razléisti (hibr.)
1. tr. išskleisti, išdriekti: Kūlį razléidžia in lotų Dv. Kupetą reikia razléist, kad išdžiūt Arm.
2. refl. išsprogti: Žiūrėk, ąžuolas dar nerazsiléidė, regi! Arm. Bit pupšikas (pumpuras) – vandenin inleidom, ir razsiléido Zt.
3. refl. išsivyti, išsidėvėti: Raztrūkinėjęs, razsléidęs [ratelio] šniūras Švnč.
4. refl. išsilydyti: Kai alavas razsiléidžia, leidžia jį vandenin Lz. Instatysiu vašką pečiun, kad anas razsileist Lz.
5. tr. duoti valią, išdykinti: Tai razléidei tu savo vaikus! Švnč.
6. intr. išdykti, ištvirkti, pasileisti: Vienas vaikas, ir razléido kai bizūnas Rod.
| refl.: Razkrito svietas, razsiléidė, geria visi Prng.
suléisti
I. sudaryti sąlygas kartu būti, sujungti, suglausti.
1. tr. duoti sueiti, duoti susirinkti: Per anksti žiūrovus suleido į salę, dar galima buvo ilgiau pavėdinti rš.
| Liuob tėvai suléis vaikus pri daraktoriaus ir mokys Šts.
ǁ priimti, įleisti gyventi (kelis ar daugelį): Troba nors supuvusi, vienok suléidau [gyventi] keturias bobas NdŽ.
2. tr. prižiūrėti sueinančius, suvaryti, suginti: Eik, suléisi kiaules gurban Ds. Į aptvarą liuob kiaules suléisti Mžk. Suléisk karves miškelin Kzt. Suleido žirgus į daržą, patys suėjo į sodą JD875. Susėmė spietlių ir suléido į aulį Krš. Suleisim bitukes naujan naman V.Krėv.
| refl. tr.: Gyvulius susiléidžiau Jnšk. Susiléidė gyvulėlius į sodą ir gano Jnšk.
ǁ nesukliudyti sueiti kur nors: Kamgi vištas gryčion suleidi?! Ds. Žąsis į avižas suleido Vkš. Suléido avis in grendymą Kt. Kerdžius ganė galvijus i suléido į rugius (d.) Rs.
3. tr. SD350, R417 duoti drauge būti, sueiti į krūvą: Gaidžių negalima suléisti NdŽ. Suléiskim avinus pasimušti, gaidžius pasipešti Jnšk. Nesuléisk abiejų [arklių] į krūvą, susimuš Ėr. Suléidau senas bitis su naujoms Lnk. Negalime su kaimynu karvių vienoj ganykloj ganyti: kaip tik suléidam, bados kaip pasiutusios Vkš. Nesuleidž manę jauną su jauna mergele JD739.
| Mušties nebsuleida savo tarpe Šts.
^ Suleisk du piemenis ant ežios – tuoj pradės bartis Rs.
| refl.: Jisai su anuoju susiléido į bendrystą J.
4. tr. sukiršinti, supjudyti: Senus aš greit suléidžiu, ale jaunųjų niekaip negaliu Škn.
5. tr. sukergti: Suléist kumelę suléidau, o ar pasdovijo, tai pažiūrėsma Ds. Reiks kitąkart kralikę su juoduoju patinu suléist Ds.
6. tr. sujungti, suvienyti: Suléido kambariukus, dabar tos vietos užtenka Krš. Tas skolas suleisk į vieną Plng. Akėjant reikia vis aplinkui sukti ir suleisti kraštus su kraštais rš.
7. tr. KI474 padaryti, kad glaudžiai prigultų, prisišlietų; obliuojant, drožiant priderinti, sujungti: Grindų lentos dailiai suléistos, kad nematyti nei plyšių Gž. Blogai suleido duris – jau dabar spinda, o ką bedarys, kad sudžiūs Vkš. Tarp nesuleistų lentų švietė prasižioję plyšiai Vaižg. Taip gerai stalą suléidė, kad ir ženklo nėra Vj. Nesuleisti gerai langai Lp. Blogai suleistas kubilas – leida vandenį Vkš. Ne kiekvienas meistras moka šulus gerai suleisti (sudėti į dugną) Vkš. Aš paprašysiu, o jis man suobliuos, sulei̇̃s loviuką skalbt Skr. Dėžės kertės buvo gerai suleistos, durys sklandžiai darėsi, todėl vandens į vidų negalėjo daug įeiti J.Balč. Nekaip, matyt, rąstai suleisti, kad pro kertes vėjai laksto Srv. Ot suléidė sienojus – kumštis lenda! Ds. Blogai suleidžiami atskiri gintaro gabaliukai rš.
suleistinai adv.: Tašai dažniausiai sujungiami suleistinai rš.
| refl.: Lentos kai susileis, tai nė plyšelio nebebus Jnšk.
8. tr. sukąsti (dantis): Negaliu dantų besuleisti: vienas ilgas, kitas trumpas Šts. Nuo rūgščiuolių obuolių teip atšipau dantis, kad ir suleist jų negaliu Rod. Turbūt žemėti kviečiai buvo, kad tik suleidi dantis, tai kriugžda kukulaičiai Gs. Kokia čia duona: kai knišys, pilna žvyro, neseka nei dantų suleist – dantysa treikši Rod. Blynai čirška, negali nė dantų suléist Rs. Tep krečia drebulys, kad net dančio su dančiu negaliu suleisti Ml.
9. tr. suglausti, suartinti: Reikia girnas suléisti, jeigu nori smulkiau susimalti Vkš. Suleistom girnom sunku malt Dglš. Reikia suléist tuos akmenis, kad labiau jie susimaut Vb. Daugiau mašiną suleisk, ba neiškulia gerai avižų Km.
10. tr. susukti, sujungti į vieną (virvės sluoksnas, šakas): Piemenys botagą iš trijų virvelių suléidžia su kabliukais Jnšk. Nemoki tu nė botago suléist – tuoj atsileidžia Ds. Suleisk tą virvutę dvilinką, tai bus drūtesnė Grš. Stangiai suléidė vadžias Pc. Bevydamas suleido virves į garankštes, užtat dabar sutrūko Klm.
| refl.: Susileida gurgždūlės, ir yr siūlai gurgždūloti Šts.
11. tr. suskleisti: Tošinis parasodninkas (skėtis) nesuleidamas – neįduok vėjuo Šts.
| Gal aš tau suléidau [atverstą knygą]? Lp.
II. lyginti; derinti; aštrinti.
1. tr. sulaidyti, išlyginti: Eik, verčiau kelnes suléisi Antz. Suléisk ir man skarelę Ds. Išvelėjom rūbus, dabar reikia suléistienai Ds.
2. tr. obliuojant sulyginti, nuobliuoti: Imk leistuvą ir suléisk lentas Alk. Da paskui reikės nuobliuot, su leistuvu suléist, tik tada kalsim lankus Rs. Obliuodamas nepalik nelygaus lanko – gerai suleisk Km. Lentleistuvis reikalingas labai ilgoms lentoms suleisti rš.
3. tr. suderinti: Jis kap suléidžia striūnas, tai skripka taryt klega Mrc.
4. tr. pagaląsti; papustyti: Suleisk peilius, ba jau nė kiek neima Ml. Į aną kietąjį diržą skustuvą reikia galąst, į tą švelnutį – suléisti Rm. Duok man savo aslos dalgei suléist Drsk. Suléisk ėmęs šitą dalgę – jau tik peša, nepjauna visai Rdm.
| refl. tr.: Duok aslą, susiléisiu dalgę Dg. Dalgelį susleisiu, žoleles išpjausiu, savo mergužėlės kitam nepaleisiu Kb.
5. tr., intr. sušerti, suduoti, sudrožti: Aš suléidžiau arkliam, ir lėkt Rm.
ǁ sudurstyti, padaužyti: Suléidžia [klojimo] padan pėdus, ir išeina gražūs kūliai Vdn.
III. nustoti pavidalo; suskystėti; sutirpdyti; sutekinti.
1. refl. susmukti, nugriūti netekus jėgų, nualpus: Suriko, ka bloga, ir susiléido Krš. Be žado pas krosnį ant suolo susileido LzP. Sauliukas bejėgis susileido žemėn Vaižg. Ir susleido persigandęs an vietos Vj. Šliūkš pagal stalo ir susileido girtas Šts. Pasiutęs ponas prirakinęs atgal žmogelį ir raižęs, kol tik negyvas susileidęs Žem. Kaip paseno žmogelis, ir susiléido gatavai ant kenklių Vvr. Aš užsimerkiau akis, susileidau į kenkles … ir glūdojau susitūpęs Mc. Ir susileido kaip šniaukšlė ant karklų Lkv.
^ Kad ir susileisiu, o neapsileisiu LTR(Vlkv).
2. refl. sudubti, suirti: Triobos senos: pakrutysi, i susilei̇̃s Šmk. Susiléidusios trobos (susmegusios į žemę) Šts. Sodžiaus stogai susileido rš.
3. refl. suplyšti: Tai susiléido maišai, o turiu i pakulų, i visko, i nėr kada išaust Šmk.
4. refl. pasidaryti žemesniam, susmukti, sukristi: Šienas kaip išdžiūvo, i susiléido Up. Kai susiléido, tai tokia maža maža krūva teliko Up. Kugelis susileido ant dugno (suzmeko) Skdv.
ǁ subliūkšti: Pliukšt ir susileido pūslė Vvr. Pirma buvo kaip pūslė, dabar visai susiléido Up.
ǁ atslūgti: Galva apteko pūslėms, gumbais, aptepiau, ir susileido gumbai Šts. Plaunant karboliniu vandeniu, susileidžia putmenys rš. Naktį susileida [koja], dieną papunta vėl Krtn.
ǁ sutižti, sukristi: Bulvės užvirė ir susiléido DŽ.
5. tr. daryti kietą, supuolusį, suplakti: Lietus suléidė žemę Pc. Po lietui žemė suleista kai padas Prng. Kur anksčiau suartas pūdymas, jau ir suleistas Skr.
6. tr. laistyti vandeniu, gesinti (kalkes): Suleistà vapna Drsk.
7. tr. sulydyti: Suléidžiau pusę paūdrės ir taukus, tai galėsi valgyt vietoj sviesto Skdt. Ar jau visą šviną suléidai? Up.
| Šerius kiaulės suleida su sakais (suklijuoja su ištirpdytais sakais), ir yr plaukams šepetys Tv.
ǁ refl. suskystėti: Sutirpęs vaškas susileido rš. Nepadėjai sviesto šaltai, ir susléidė kai koks pliūra Ds. Geležiai susléist reikia karštos ugnės Trgn.
8. refl. ištirpti: [Akmens] nesusileida vandenėje IM1862,49.
9. tr. supilti; sutekinti, subėginti, suvarvinti: Pienas suleistas į butelius rš. Suleisk tris trynius ir plak Trk. Alų iš bačkos į viedrą suléidė Jnšk. Vyną suleisti per guminę žarnelę į mažesnius indus rš. Nesuleisk varvulio pienan Ds.
ǁ duoti sutekėti: Ji suleis visas tas srutas į grindų plyšius J.Jabl.
10. tr. supilti kepti neplakus (kiaušinį): Suléisk greitosiomis keletą kiaušinių ant petelnės Krp.
IV. sudėti, sukišti.
1. tr. į ką nors sudėti, sukišti: Jis suleidžia rankas į kišenes, kažko ieško rš. Pūkų ar devynis kilus į patalus suléidusi Plt. Į šiaudus suléido šaukštelius ir nebranda nė pati Šts. Suléido pečiun medų Lp.
| Spinteles galima suleisti į sienas (įtaisyti sienose) [statant namus] rš.
ǁ padaryti, kad nusileistų žemyn, į ką nors įlįstų: Suleidė kubilus (rentinius) į šulnį Ėr. Suléisti kibirus į šulnį NdŽ.
| Mažesnius akmenis išrinksma, o kur labai dideli, iškasę žemė̃s (į žemę) suleisma Ds.
ǁ sudėti į vandenį, sumerkti: Katilas jau verda, suléiskiat kleckus Krp. Suléido į vandenį visas lentas Klk. Druską suléisk vandenin Azr. Suléisti tinklus NdŽ.
2. refl. sutūpti: Žvirblių pulkas susileido į kviečių lauką rš. Varnų pulkas ant gubų susiléido ir lesa kviečius Jnšk. Kur gegužėlė, ten sakalėlis. Anys suskrido vienan sodelin, anys susleido vienan klevelin (d.) Tvr. Matė – kaip kepurė spiečius, žilvity susiléidęs Rm.
3. tr. įšvirkšti (vaistus): Ana suléidė vaistų, jau man i lengviau Str.
ǁ švirkščiant suvartoti (vaistus): Jau visą dešimtį ampulių suleido tų vaistų rš.
4. tr. susmeigti, sukišti gilyn: Vanagas visus nagus suléido į vištos plunksnas Pbr. Kad suléidė katė nagas rankon! Ds. Pakraštys [daržo] taip kietas ravėti – nagų negaliu suléisti Krš. Šuva suléidžia iltis į koją paršo J. Gyvatė suleido savo nuodingus dantis į rupūžės kaklą rš. Šuo suléido dantis į pat blauzdą Vkš. Vilko dantys kur suleisti, užputo kaklas, ir padvėsė avis Ggr. Nakutis suleido rankų pirštus į voluotą dirvą sp. Savo liaunus pirštus suleido į plaukų garbanas rš. Suléido pirštus savo barzdon NdŽ.
ǁ duoti įsisiurbti: Suléido dėles Lp.
5. tr. įauginti (šaknis): Medžiai giliai suléidę šaknis (į žemę) NdŽ.
| prk.: Nerimas dar giliau suleido šaknis rš.
6. tr. sukamšyti (drabužio apatinę dalį į kitą drabužį ar apavą): Berniūkštis buvo apsivilkęs purvinai pilkais nenusakomos spalvos marškiniukais, suleistais į kelnes rš. Treningo kelnes buvo suleidus į batus rš.
7. tr. sukišti į mašiną (kuliant): Suléisti (javus) į mašiną NdŽ.
8. tr. sumalti: Suleida miltus stambiai ir verda žiūrę Lnk.
9. tr. nesukriai suverpti: Dabėgdama būtau suléidus Lp. Suleisk pakiltai – greičiau suverpsi Šts.
10. tr. sukaršti: Suleidžia linus an grebenio ir tą sąlaidinį verpia Ml.
11. tr. nusiųsti (nesėkmingai): Suléidau dvi gromati, o atrašo negavau Šts.
V. duoti praeiti (laikui); praleisti; imtis ką daryti.
1. tr. išbūti, išgyventi, praleisti: Ir suleidau trejus metus kai vieną dienelę TŽI230. Oi, metelius šiuos suleidus eisiu in motulę KrvD89.
2. tr. palaukti: Suléisk kelias dienas, ir gana Jrb.
| Mūs karvė visada pora dienų nesuléidžia (atsiveda prieš terminą) Lš.
3. tr., intr. atidėti, palikti nedarytą, neatliktą; praleisti: Uošvienė buvo benorinti į turgų važiuoti, bet suleido kelionę I.Simon. Karui užėjus, suleido pirkimą, sakėsi po karo pirksiąs I.Simon. Aš tą darbą ant kitos dienos paliksiu, suléisiu KII309. Šį sekmadienį aš suleisiu – nenuvažiuosiu Vdžg. Ar toliau kovot, ar suleist? Vd.
4. pradėti ką daryti: Izraelitai, kad be insakymo … kovą suleido (ėmė kovoti), buvo pamušti DP620.
| refl.: Kap susleido eit, tai net mirga Arm.
◊ aki̇̀s (ãkį) suléisti
1. užsimerkti: Taip pamaniusi, suleido šviesias akis ir užmigo valandėlei V.Krėv. Ana (karaliūčia) kap aki̇̀s suléido, tai ir susnūdo (ps.) Prng.
2. kiek nusnūsti, numigti: Akis tik suleidžiau, ir arkliai pakliuvo tvartan Švnč. Tik aki̇̀s suléidžiau, ir kelia Ktk. Antrą naktį bernelis gulėjo, akių nesuleido V.Krėv. Mes, moterys, akių nesuleidžiam, kol užauginam vaikus rš. Ãkį suléist nedavė Str.
nė blúosto nesuléisti visai nemiegoti: Šiąnakt nei blúosto nesuléidau Kč.
sótį suléisti pavalgius prigulti: Popiet, kad ir neužmiegi, bet vis nor sotis suleist reikia Rdm. Suléisi sótį ir nueik klojiman šiaudų Smn.
užléisti
1. tr. DP130 atiduoti vietą, daiktą… kitam naudotis, perleisti: Užléido vietą – sėskias, sako, tamsta senesnė Krš. Jie savo lizdą užleido svetimiems V.Krėv. Užléisk tu man šitą daiktuką Lp. Sėdėjusieji susispaudė, užleido suolą rš. Važiuojantiems užleisk kelią rš. Kęstutis buvo užleidęs valdžią savo broliui Algirdui rš. Tai, kas sena, be kovos neužleidžia vietos tam, kas nauja rš. Barokas drauge su feodaline aristokratija turėjo užleisti vietą naujoms, demokratinėms visuomenės jėgoms rš. Ir tarp savę kaip broliai visi susižodę ažleist dirvas šileliui A.Baran.
2. tr. duoti vietą eilėje pirma savęs: Užléidė mane toks vyras, ir priėjau anksčiau Jnšk. Mokytoją ažléiskim be eilios Užp.
3. tr. leisti užeiti ant ko, leisti įeiti: Žmonės šneką, jog ant jo klėties aitvars esąs …: ant aukšto gaspadoriai patys apsitrūsdavę ir nei vieną neužleisdavę BsMtII133. Ant pačių kapinių tiktai nabaštininko gentys bei prieteliai tebuvo užleidžiami LC1883,3. Atverkie vario vartelius, užleiskie ant dvarelio KlvD47. Pasakyk, kad jie neužleistų nė ant savo žemės jo Upt. Mūsų šuva nė kojos svetimo savan laukan neužleidžia Ds.
ǁ duoti pasiganyti: Užléisk karves an dobilų, tik žiūrėk, kad neapsiėst Mrk. Vasarojų nuėmė, bulbes ir užléidė galvijais Pc. Užléidai savo vištas [ant mano lauko], ir nukūlė visą kampą miežių Jrb.
ǁ refl. leistis užeiti už ko: Neužsileisk į užpakalį, kad nepaukšterėtų į pakaušį Šts.
4. tr. duoti perėti: Jau aš užléidau ančiukų – greit risis Jrb. Kiek sudėjo žąsis, an visų ir užléidėm Ds. Reikės jau užleisti vištą, bus ankstyvesnių viščiukų Krik. Tamstos gal jau užleidėt kokius paukščius? Upt. Užléidžiau vištą ant penkiolikos kiaušinių Skp. Šiemet užléidžiau viščiokų, žąsiokų ir kalakučiokų Dbk.
| refl. tr.: Šiemet neužsiléidžiau viščiukų Ėr.
5. tr. užperėti: Reikia pažiūrėti, ar visus kiaušinius višta užleidė Ds. Iš penkiolikos tik devyni užleisti̇̀ kiaušiniai Dbk.
6. tr. sukergti: Užléidė jautį ant karvės Jnšk.
| refl. tr.: Užsileidau drigantą, dabar ilsinu kumelę Šts.
7. tr. palikti, rezervuoti (veislei, sėklai, penėjimui…): Užléidau šiemet visus dobilus sėklai Srv.
| Kai tik užléidau kiaulę (atskyriau penėti), tai ka pakilo kai ant mielių Vdk.
| Kitąmet čia reikės užléisti pūdymą Jnš. Anas pusę lauko ažléidė dirvonu Ds.
8. tr. nustoti melžti (karvę) prieš apsiveršiuojant: Karvė pieno visai nebedaug duoda – reikia jau užléist Užp. Jau kadai kadžių karvę ažléidė, o da neatsiveda Ob. Du mėnesiu užleistà karvė buvo Ėr. Karvės reiks užléist prieš turėjimą Jnšk. Neseniai užleistas karves ganom pempynūse Šts.
9. tr. nesukliudyti, nepasipriešinti: Jau beveik beveik gauna viršų Vilius [grumdamasis], bet to neužleidžia Vanagūtis. Jis puola gelbėti silpnesniojo I.Simon.
10. tr., intr. (ppr. impers. su bendratimi) duoti priimti, vartoti (valgį); galėti, pajėgti: Valgyt man tai užleidžia, ale tep visą turi surėmus [liga] Pls. Jau man valgyt užleidžia – pavalgau, jau atsitaisiau Tvr. O kai skilandžio gabaliuką paimi, geriau valgį užléidžia Skr. Jam valgyt neužleidžia – tuoj vemia Rm. Tokia čia mano sveikata: valgį neužleidžia (nesivalgo arba užvalgius ima vidurius skaudėti), tuoj prie širdies kabinasi (ima skaudėti širdį) Gs. Man neužléidžia mėsos, tai valgau tik pieną Ds. Valgymo neužléidžia Ėr. Man neužléidžia nė šnekėt su juom, nė klausyt Rd.
ǁ duoti galimumą ką daryti: Man nervai neužléidžia te būt Rd. Gerai, kad širdis užleidžia, o tai žiaukčiotum Kzt. Norėčiau [valgyti], bet širdis neužléidžia (nepriima, bjauru) Kp.
| Man širdis neužléidžia žiūrėt į tokią žaizdą Ds.
ǁ duoti teisę, nevaržyti: Kalba tesidaro tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia Vd. Man širdis neužleidžia (gaila, nemalonu) jo mušt Ds.
11. refl. pasiduoti, nusileisti: Kad tu nesulauktum tau užsileist! Ds. Tu jam neužsiléisk – nebūk mažesnis Ėr. Bet karalienė neužsileidė – jai būtinai norėjos pamatyt, kas tę do gryčelytė BsPII284. Jo pati niekaip neužsiléidžia – vis kad jos viršus būtų Ds. Dėdė ėmęs neužsileisdamas tvirtinti, kad mokslo dalykus jis geriau išmanantis J.Balč. Mano mėsos jai akysa šoks [mušant], tai neužsiléisiu! Lp. Marti neužsileidžiama, ne pėsčia Vl.
12. refl. su ne- neduoti pralenkti, neduoti kitam būti pranašesniam: Savo greitumu, vikrumu [briedis] neužsileis niekam Blv. Net užkimusi ir neatsikvėpdama plėšia savo gerklę rugių lauke griežlė ir lenktyniaudamos neužsileidžia viena kitai Šeimyniškių valakuose lakštingalos A.Vien. Jie ėjo ant to kalno, neužsileisdami paskui vienas kitą J.Bil. Ona neužsileis niekuomet: aš įmečiau audeklą, ir ji jau riečia Srv.
13. refl. psn. pasikliauti: Gali tu man tikėt, gali ant manęs užleistis DP255.
14. tr. palikti be priežiūros, neprižiūrėti, apleisti: Ir gyvulį ažléisk, ir tai tuoj sunyks Trgn. Ale ir užléistas seniokas! Dbk. Gerai peržiem išmitink kumelioką, neužleisk, tai vasarą galėsi skraidyt Ds. Toks geras buvo šulnys, ale užleidė, tai nieko iš jo nebėr Ob. Britva nebloga, ale kad baisiai ažleista Sdk. Pievos ažléistos, samanom ažaugę Ob. Žemė užleistà, kas čia joj gali augt Skdt. Užléidė žemę, ir nebėr duonos Sdk. Kur rasi tokį kvailą, kas, gailėdamas sėklos, trąšią dirvą užleistų Sim. Išdraskysim užleistus kelmynus, aukso varpos iš dirvos kupės T.Tilv. Ė galva kad užleista, ir šukos nebelenda Ds.
^ Dera kap usnys užleistoj dirvoj KrvP(Vlkv). Bloga žolė užleistą lauką mėgsta KrvP(Ndz).
| refl.: Laukai užsileidę Ppr.
ǁ nesirūpinti, užmesti: Savo darbą jis visiškai užleido sp. Užleistas ir darbas su inteligentija sp.
| refl.: Užsiléido užsiléido (buvo nesirūpinama, buvo negydoma liga), ir nebėr sveikatos Krš.
15. tr. leisti apaugti, apželti: Neužléisk žolėm daržo Ds. Mano darželis jau užleistas žaliom dilgėlėlėm (d.) Pns. Niekai buvo tas laukas pagiry, ir užléidau giria Jrb. Kurmino tėvas, o ypač senelis, taip mėgę medžius, kad du trečdalius savo žemės užleido mišku A.Vien. Dirvą užleido pieva Ukm.
ǁ apsodinti, apželdinti: Žemė prasta, geriau būt sodu užléist Ds.
ǁ duoti užaugti, užauginti (plaukus): Ažuleidžiu plaukus SD437. Senelis užleido barzdą Ukm. Užleidęs barzdą, apsikabinėjęs krepšiais Rp.
| refl. tr.: Žiemon reiks užsileist barzdą Lp.
16. tr. padaryti, kad, veikiant antgamtinėms jėgoms, koks blogis apniktų, apipultų, paliestų ką: Užléisiu tave utėlėm, blusom, pelėm Šr. Ant faraono užleido varles ir kitus stebuklingus daiktus MP88. Kiti sakosi esą nuodnykais (žavėtojais) ir moką, šnibždėdami žodžius arba pridėdami kokius daiktus, užleisti ant kito kokią nelaimę A.Baran. Ką aš padarysiu, kad jau Dievas užleido mane nelaimėmis V.Krėv. Tas vilkas ant jų užleido miegą tuomsyk BsPIII170. Dievai liga jį užleido Lp. Kam koravonę uždėti, ant ko koravonę užleisti KII296. Juos tenai suspaudimu teikės užleisti MP70.
| refl. tr.: Ir šitą glumą žmogus užsileido ant savęs dar nuo Adomo laikų rš.
ǁ padaryti, kad užeitų, atsirastų, kiltų: Užleido smarkų vėją, ir vanduo pamažu nuseko S.Stan. Užléidė kas tokią velnio veseliją (didelį viesulą), kaip žmonės sako BM56. Užvesiu (užleisiu) debesis ant žemės BB1Moz9,14.
17. tr. atsiųsti, kad ką užpultų: Karūmenę užleido – susėmė [miškinius] Krš. Kaip užleido tais kareiviais, tos bobos tuojaus jam viską atdavė VoL302. Bei ponas marias vėl ant jų užpuldino (paraštėje užleido) BB2Moz15,19.
18. tr., intr. užpjudyti: Kaimynas kiaules šunim užleido Lp. Kai užléisiu ant tavęs šunis, tuoj sudraskis Ds. Aš to senio seniai nemylėjau, per girelę kurteliais užleidau (d.) Plm. Per ūlyčią bėgančiam šuneliais užleidau KrvD215.
ǁ pakurstyti, užsiundyti: Užléidau senę, tai ana nuginė [vaikus] Krš. Užléido senį, o tas (žentas) nemoka šnekėti Krš.
19. tr. paskleisti (kalbą, paskalas…): Buvo tokia kalba užleista, ka tas vokietis pleną (planą) šič dirba RdN.
20. tr. duoti prisiliesti, prisitikti: Kad skaudėjo tas dantis, liuob kad užléisi šilto a šalto Mžk.
21. tr. duoti pasklisti: Užteko kvapsnį valgio to užleisti, tuoj pelės stipo, kraustėsi svirpliai V.Kudir.
22. intr. euf. orą pagadinti: Kas čia teip užléido, ka nosį aukšty riečia? Jrb. Ot, žuleido, kad ir dūko neseka sumainyt Pls.
23. tr. uždainuoti, užtraukti: Ka užléida kokią tabalaiką, skleidas ir butas Vvr. Dėdė kažkokią dainelę išklerusiu balsu užleido rš.
24. tr. paleisti veikti (įtaisą, instrumentą, mechanizmą): Gal patefoną užléistum? Ds. Kai tiek javų, tai čia nei ko mašina užléist Ds. Užléidžia tą pulemetą (kulkosvaidį) – tik pu pu pu pu pu Gs. Dobilienai reikia užleisti drapaką (išdrapakuoti) Jnš.
25. tr. padaryti, kad užkiltų: Užléisti šelmenin [sūpuokles] Sv.
26. tr. įmaišyti, užraugti (mielėmis): Iš vakaro užleido duoną, pernakt parūgo, ir antryt kepė Sn. Duoną užmaišo, kad rūgt, o pyragus užléidžia [mielėmis], kad augt Lp. Jau valanda, kai užleidau pyragus, bet dar nekyla Rdm.
27. tr. užliẽti (skylę, plyšį): Tėvas senąją statinę su sakais užléido Up. Šaltkalvis su švinu kortos dugną užléido Up. Eglės bėgančiais gyvsakiais užleisk kulnų sprogius, ir nebsproginės Šts. Su vašku užléisk tą plyšį, ir nebėgs vanduo Jrb.
28. tr. leisti užbėgti, užlieti: Neužléisk vandenio ant daržo, prakask, kad nubėgtų Rm.
| refl.: Vadaksnis, kur vanduo pavasarį užsileidžia J.
29. tr. iškepti neplaktą (kiaušinį): Man vieno kiaušinio užtenka, užléisto ant skaurados Skr.
| refl. tr.: Taip norisi valgyti, eisiu ir užsiléisiu kiaušinių Ėr.
30. refl. nutūpti: Atskrido paukštelis ir užsiléidė an diemedžio šakelės Užp. Kada nykštukas pavargo, ėmė ir užsileido ant sakalo BsMtII11–12.
31. refl. nusėsti (apie dangaus šviesulius): Saulei užsileidus, įspindo mėnulis Žem. Saulelė ir visiškai užsiléido už kalno Vaižg. Lig pat saulei užsiléidant pjovė šieną Mžk. Saulė vis tuo patim laiku užteka ir ažsileidžia Gmž.
| Neažusléidę buvo (saulė buvo nesėdusi) Dv.
ǁ tr. užklupti saulėlydžiui: Da mus toli nuo namų saulė ažsiléidė Trgn.
32. tr. paslėpti: Ai Dievuli mano, kam užleidai dėl manę šviesią saulelę Ml.
| refl.: Kai pamatė mane, bernelį, užsileidė už berželio LMD. Už berželio užsileido, kad neregėtų jos veido LTR(Plt). Užsiléida ir susikela žiburelis (žvakelė) klaidžiodamas Šts.
33. tr. duoti užgesti, nebekūrenti: Neužleisk ugnį, lai dega Šts. Trauk pypką, neužleisk – su kuo beuždegsi Žeml.
34. tr. padaryti, kad būtų ant viršaus, ne sukištas (drabužis): Kelnes užléidžiu ant viršaus (ant aulų), tai sniego neprilenda Pc.
| refl. tr.: Užsileiskit [marškinius] ant kelnių rš.
35. tr. ištiesus, pasmaukus žemyn, uždengti: Taip, užuolaidos užleistos, bet jos kiaurytos, ir, kiek įsižiūrėjus, galima, kad ir ne viską, bet šį tą atskirti ir pamatyti I.Simon. Dabar vartai užkelti, langai užleisti Ašb.
| prk.: Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau – jas blakstienais užleidi tuojau Mair.
| refl. tr.: Skarytėlę užsileido, kad nematytų jos veido (d.) Vdk, Žmt, Nj.
ǁ refl. nusvirti (iš kraštų): Baisiai platus – par tą stalą užsiléistų Jrb.
36. tr. nuleisti ką žemyn ar skersai (uždarant ką): Užleisk gaidelį, kad neišsišautum Šts. Užleiskiam kartį už kelio, ir piršlys duos butelį Šts. Pasiėmęs už barzdos, nuvedė tą poną pas kluoną, pakėlė saisparą, barzdą inkišo ir vėl užleido BsPIII243. Užkėlė vartus, uždėjo kuolus, užleido grandinėles DvD291.
| refl.: Vos krūpterėjus užsileida slastai Šts.
37. tr. pasukti, pakreipti: Neužleisk bures už vėjo, laikykis pryš vėjį, kiteip laivas išvirs Plng. Užleido už vėjo, ir apvertė laivą Plng.
38. tr. uždėti viršaus (svorio, ilgio, pločio): Užléist nesunku, kai yr iš ko Trgn. Užléisk truputį šniūro, kad kartais nebūt trumpas Alk. Sakau, užléisk viršaus, ba te jų svėrimu nebus tiek Ktk. Užléisk dešimtį centimetrų Ėr. Kaip jau rauksi (siūsi) kelnikes, užleisk an išaugimo Krš. Padrūktėjai a pamenkėjai, gali partaisyti [drabužį], jei užleida Krš. Gerokai į ilgumą užleidom, kai babūnei grabą dirbom Krš.
^ Geriau užleisk daugiau, nepridursi vėliau KrvP(Zr).
39. tr. užmauti, užkalti: Baisiai kreivai kirvį užleidei [ant kirvakočio], negaliu kapot Dgl.
40. tr. užkišti, užremti: Jei medis yra didis, gal užleisti mietą po šaknies ir palengvai, saugodamos, sverti S.Dauk.
41. tr. DP526 užmesti, įleisti, įmerkti (tinklą): Irkiesi ing gilumą, ir užleiskit tinklus jūsų ant valksmo VlnE90. Prilyginta yra karalystė … tinklui, užleistam ing marias I.
42. intr. mesti, sviesti, paleisti: Užleido su akmeniu ir pataikė vaikuo Šts.
ǁ metant užgauti, pataikyti: Belaidydamas užleisi į akį Šts. Užleisi žąsyčiuo, nelaidykis Šts.
43. intr. suduoti, uždrožti: Tas turi našią ranką: kad užléida, tujau apvirsi Sd. Užléis par snukį, i žinosi Klk. Ar gerai užléido su diržu? Ll.
ǁ smogti, kirsti: Užleisk su kaltiniu dalgiu, ir nupjausi atvašes beregint Šts.
44. tr. pagaląsti: Gal negerai dalgę užléidau, kad visai neima? Al. Ne bile durnius gerai užléidžia dalgę Krok.
| refl. tr.: Jei nemoki dalgės užsileist, tai neik nei šienaut Ūd.
45. (l. zapuścić się) refl. SD437 imtis ko, įsitraukti į ką: Ažusileidžiu ant ko SD443.
◊ an akių̃ neužléisti labai nekęsti: Tep susgyveno, kad jau sūnaus ir an akių neužleidžia Vrn.
dū́lį užléisti orą pagadinti: Pavėjui atsistojęs, kad užléidžia dūlį – net nosį riečia Gs.
perkū́nus (×truciznàs) užléisti nusikeikti: An vaikų tris sykius perkū́nus užléidau (perkūnais sukeikiau) Mrj. Kad jis užléido truciznàs kelias, tuoj vaikai išlakstė Gs.
užléisti var̃valio užgerti svaigiųjų gėrimų, įkaušti: Ans biškį var̃valio užléido i pasidarė dideliai šnekus Pln.
galas
Apibrėžtis
galų̃ galè pagaliau (ką padaryti, pasiekti): Galų gale visi susirinko. Varn. Bet tu lyg ąžuolas išstovėjai, nepalūžai... Sulaukei galų gale savosios dienos. rš.
galù gãlą mazgù mãzgą Trg. striuka, riesta: Kas ta algelė, tos trys dešimtėlės? per metus naginėms, druskai, tik galu galą mazgu mazgą, ant piršto visi nešioja kapeikėlėmis. Žem.
galų̃ gãlą mazgų̃ mãzgą striuka, riesta: Nekaip žmogelis gyvena, tik galų galą mazgų mazgą. Ll.
ant galų̃ gãlo pagaliau: Ant galų galo paršlamatuoja ir tas Steponas. Dr.
ant gãlo liežùvio
1.klausinėjant (rasti): Kaip tu mane radai? – Nagi ant galo liežuvio. Smn. Visi keliai ant galo liežuvio – pasiklausk žmonių, ir pasakys. Kt. Ant galo liežuvio visa. Pls.
2.sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Pamiršau, ant galo liežuvio. And.
ant gãlo liežùvio atsistóti sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Vagi tik ant galo liežuvio atsistojo, tik pasakyt. Skdt.
ant gãlo liežùvio bū́ti sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Vardas ant galo liežuvio, tik negaliu atsiminti. Jnšk.
ant gãlo liežùvio išnešióti visiems išpasakoti: Ji pirmoji pastebėjo ir Ulės nelaimę ir po visą kaimą ant galo liežuvio išnešiojo. Bor.
ant gãlo liežùvio stovė́ti sakoma negalint prisiminti gerai žinomo dalyko: Ant galo liežuvio stovi, ir negaliu atsimint. Krkn. Ant galo liežuvio stovi ir neištaria. Btg.
ant gãlo liežùvio užsimègzti būti pasiryžus tuojau pasakyti: Ir turėjai ant galo liežuvio užsimegzt. Šmn.
nuo gãlo liežùvio ištrū́kti staiga užmiršti: Tik pagavau ir vėl nuo galo liežuvio ištrūko... A a! atsiminiau... Buvau ir užmiršęs tau pasakyti. Šein.
ant gãlo maldõs pagaliau: Ir ant galo maldos kas išėjo: visą turtą kaip praleido, pats sau galą pasidarė. Plt.
gãlo mẽtų savo atgyvenęs, pasenęs: Be reikalo statos [namą]: gi galo metų boba, nė vaikų, nė nieko. Mžš.
galų̃ pagalėjè pagaliau: Vargo vargo ir galų pagalėj nukeliavo. Grž.
ant gãlo pagalė̃s pagaliau: Davės, siuto, ant galo pagalės apsivogė ir į kalėjimą pakliuvo. Krš. Ant galo pagalės kaip nori daryk. Grž.
ant galų̃ pagalė̃s pagaliau: Ant galų pagalės, jeigu jau taip reikėjo tokio didelio rugių lauko, juk toks čia, kur gyvenvietę stato, jau plytėjo. Gran.
ant gãlo pagaliõs pagaliau: Ant galo pagalios ir paskutinį arklį pavogė. J. Ant galo pagalios nukeliavo ir pas karalių. Mrj.
ant galų̃ pir̃štų šókti karščiuotis, blaškytis, skubėti: Vakar tinginiavo, o šiandien ant galų pirštų šoka. Gdl.
ant galų̃ pir̃štų váikščioti pataikauti: Ant galų pirštų vaikščiojau, kai nuo tavęs priklausiau, o dabar patrūbyk tu man!. Lkč. Aplink jį visi ant galų pirštų vaikščioja, mat bijo. Kt. Prieš jį visi ant galų pirštų vaikščioja. Mrj.
gãlas tìlto matýti baigiasi gyvenimas: Senas jau, vaikeli, jau galas tilto matyt. Srj.
abù galùs riẽsti Sk. pykti, aikštytis:
abù galùs užriẽsti užpykti, užsiaikštyti: Tik palik [vaiką] vieną, pyks ir abu galus užriečia. Rm.
añtras gãlas juok.
1.užpakalis: Kai išsižiojo, tai antras galas matyti. Rs.
2.lyties organai: Ir anie pajunkys jaunuosius dabar aple (apie) antrą galą. Sd.
añtrą gãlą atsùkti puoštis: Ant amžiaus galo atsukau antrą galą. End.
antrù galù suktàsis nevykėlis, ištižėlis: Mano vyras toks leibelė, antru galu suktasis. Nt.
apkultaĩs galaĩs daug, užtektinai: Darbo turiu apkultais galais. Šll.
atkultaĩs galaĩs
1.ligi soties: Mano ožkikei to šieno užteks atkultais galais. Skdv. Tik ropučių turi užtekti atkultais galais. Skdv.
2.su viršum: Bus bus, atkultais galais kilogramas. NmŽ.
dỹkas gãlas lengva, paprasta: Įraginti griauti – dykas galas: nereikia nei proto, nei išminties, gana šauksmo riksmo. Vaižg. Čia žiemos metu dykas galas bus į Gandingą parsigabenti. Vaižg.
dykù galù lengvai: Gyvena dyku galu, o bėdavojas. Varn.
drūtàsis gãlas garbinga vieta (prie stalo): Tuo tarpu stalus apkrovė valgiais, apstatė buteliais, sodino svečius aplinkui, o kūmas į drūtąjį galą. Žem.
gývas gãlas daug: Tų dilgėlių pas mus yra gyvas galas. Klvr. O uogų palioje gyvas galas. Mrj. Mynėjų prisivadino gyvą galą. Pvn. Tų vaikų turėjo žmonės gyvą galą. Prn. Gyvą galą prisijuokėm. KzR. Kiek aš anų (dainų) mokėjau – gyvą galą. Trš. Visokio rūpesčio seniui buvo gyvas galas. Bor.
gãlas jų̃ tiek to: Važiuote namulio, galas jų, nėra ir nereikia. Grv.
kàs gãlas neaišku, kas yra: Tie miežiai šiemet pakaitę ar kas galas, kad tas miežienis toks aitrus. Jnšk.
kìtas gãlas juok. užpakalis: Kai jau kitas galas veda galvą, tai tada jau nebėr nieko. Gdr. Kai rėkia, tai net kitas galas matyti. Krok. Nesivilk, mergele, iš kito galo. Ds.
kókio gãlo kodėl (piktai): Kokio tu ten galo kriksi (verki) nuo pačio ryto?. Dsm. Kokio galo? – sykį visai užpyko krautuvininkas. Ap.
kokiám gãlui kam, kodėl: Jau trečią kartą Silver ar Siūlas prašo, gal geriau įsako, nuskusti barzdą! Kokiam galui?. Dovyd.
kokių̃ galų̃ kodėl: Kokių galų aš čia atėjau!... Šein.
kuriõ gãlo ko: Po to mieste vėl pasipylė proklamacijos, ir net žandarų šefas nebežinojo kurio galo stvertis. Vien. Peržiem ištindiriavo, o dabar neturi nei kurio galo tvert. An.
kuriám gãlui kodėl (piktai): Kuriam galui reikėjo čia kviestis girininką?. Ap.
nė̃ kuriám gãlui maža, neužtenkamai: Nusiperki to sviesto – nė kuriam galui. Mžš. Vienos vištos tokiai šeimynai – nė kuriam galui. Mžš.
kurių̃ galų̃ kas nors bloga: Ar jis sukvailo, ar kurių galų!.. Tyčiojas gal?. Šein.
kuríems galáms kam, kodėl (piktai): Reikėjo iš karto aiškiai pasakyti. Kuriems galams tos bjaurios užuominos?. Ap. Kuriems galams dirbti, jei ir taip gerai gyvenu. Pp.
netikrì galaĩ įvairūs niekai: Išsigalvoja visokių netikrų galų. Jrb.
paskutìnis gãlas visai prastai: Susergi, tai paskutinis galas. Sml. Tai buvo visai paskutinis galas Vaclovo Kibardeikos – susidėti su girtuokliu Volunge. Dovyd.
pūstì galaĩ beprasmiška, neverta: Mums atrodo, kad pūsti galai čia sakyt. Grv.
pūstùs galùs darýti labai pykti, griebtis įvairių priemonių: Pūstus galus dariau, ir krokiau, ir ko nedariau, ans anai tiko, ir gana. End.
pūstù galù ver̃stis labai teisintis: Jis žmogus pūstu galu verčias, kad tų pinigų nevogęs. Skr.
striukì galaĩ sunku (gauti), riesta: Man su pinigais striuki galai. Ps.
šìkamas gãlas priė̃jo vlg. pateko į vargą: Matai, kad jau priėjo šikamas galas. Slnt.
neĩ šiókio neĩ tókio gãlo nežinia ką daryti: Nei šiokio nei tokio galo su tuo veršiu: ar parduot, ar palikt auginimui. Rs. Tai geria jis – nei šiokio galo nei tokio. Jrb.
tàs pàts gãlas vienodi: Aš nei rusų laukiau, nei vokiečių, man tas pats galas [abeji]. Kpč.
víeno gãlo vienodas: Abu jie vieno galo. Kp.
víenas gãlas dẽga, kìtas rū̃ksta An. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas dẽga, kìtas nė̃ nerū̃ksta Trgn. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas degą̃s, kitas užšãlęs Grg. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas svỹla, kìtas dẽga Lkš. apie neskoningą aprangą:
víenas gãlas žìba, kìtas rū̃ksta Srv. apie neskoningą aprangą:
visùs galùs viską: Žmogus kol visus galus aplakstai, žiūrėk – ir pusdienėlis. Jnšk. Ir blynus kepa, ir cepelinus daro, ir visus galus. Srj.
visíems galáms viskam: Visiems galams mašinos yra, tik poteriam kalbėt nėra. Krd.
visì galaĩ pasiléido apie sugedusius vidurius: O vemia, o triedžia, visi galai pasileido. End.
visókiais galaĩs visaip: Kai žmogus visokiais galais sukiesi, tai dar šiaip taip išeini ir gali gyventi. Nm.
gãlą darýti rėkti: Vištos galą daro, kad neduodi grūdų. Arm.
gãlą darýtis labai jaudintis: Armanis galą darosi, gyvas po velėna lenda – žemę atėmė, gyvulius ištampė, namus išdraskė. Bub.
galùs darýtis Gr. jaudintis: Čia visi galus darosi, o tu svečiuojiesi. Na, eik savo pliką peliūkštį – seserį pasveikinti. Simon.
gãlą gáuti žūti, mirti: Daug daug žmonių, bestatant tuos rūmus, sveikatą prikišo, kiti ir galą gavo, o retas rykščių išvengė. Vien. Kažkur prapuolė peilis, dabar gali galą gauti beieškodamas. Jnš. Rudenį peršalau, bemaž ir galą gavau. End. Na ir vėjas šiandien, kad jis kur galą sau gautų, kad jis pasikartų!. Šein.
galùs graibstýti
1.perpykti: Tik tu primink, kad anos vaikas negerai daro – galus graibsto. Plt. Tas tėvas nieko tokio, o ta motinėlė galus graibsto. End.
2.mirtimi vaduotis, merdėti: Vargu begis – jau galus graibsto. Šts.
3.labai sielvartauti: Ona galus graibstė, ant slenksčio atsigulusi krokė. End.
gãlo graibstýtis ieškoti nelaimės: Eina galo graibstydamasis. Mrj.
gãlo grebóti ieškoti nelaimės: Kaip ir šitas girtas, argi ne galo greboja. Krok.
galùs gróbstyti
1.labai stengtis: Ko aš čia kaip durnė nusistačiau išvažiuoti, galus grobstau: kada suspėsiu, tada išvažiuosiu. Lk.
2.mirtimi vaduotis: Julė visai galus grobsto. Krš.
galùs gróbstytis vargti, galuotis: O ta Marė dabar jau galus grobstosi su tuo savo tinginiu. Simon.
galùs išdarinė́ti išdaigauti: Galus tu ten išdarinėji, kad visi ten apie tave tik ir šneka. Lkč.
gãlas (ko)nemãtė tiek to, nesvarbu: Eik, imk – galas tavęs nematė. Dkš. Galas tavęs nematė, aš kitą pasidirbsiu. Varn. Man jo nereikia, galas jo nematė!. Kt. Galas nematė to tavo dviračio – aš tau nupirksiu naują. Ps.
gãlas (ko)nemãtai tiek to, tesižinai: Galas jo nematai!. Ds.
gãlas neriñko nieko bloga neatsitiko: Vargom, skurdom, būdami jauni, ir galas nerinko. Mrj. Kur jis eina tokią naktį? – O, nerinks jo galas. Mrj.
galų̃ nesudùrti negalėti pragyventi: Kas metai nesudurdavo galų... Nebuvo duonos... Buvo daug skolų. Tilv.
gãlo nesùduria su galù Šk. negali pragyventi: Doras pensininkas, gaudamas vidutinę pensiją, nesuduria galo su galu, nes jam kas mėnesį reikia mokėti už butą, dar valgyt kasdien nusipirkt. rš.
gãlo nesutráukia su galù sunkiai verčiasi: Toks didelis ūkis, o nesutraukia galo su galu. Vrn. Ten nesutraukdavo galo su galu, o tau netrūksta nieko. Pv.
gãlas nẽša neig. piktai sakoma einančiam kur nereikia: Kurgi tu eini? Kur tave galas neša?!. Mrj. Kur tave neša kokis galas itokiu lietum – sėdėk namie!. Arm.
gãlo nežinóti daug turėti: Užtai visi mano, pagaliau ir mato, jog Drūktenis savo pinigų galo nežino. Žem.
gãlą ràsti liautis: Na, ir įsikadėjo, bent galą rastumei. Pp.
gãlas ráuna apie nerimstantį: Kur tu karies, kur tave dabar galas rauna?!. Mrk.
galùs rìšti pragyventi: Be jokių progų vos galus rišam. Švnč.
galùs sudùrti su galaĩs išsiversti: Jis vos galus su galais tesudūrė. Mont. Ėmė Kupstas kortom lošti, vildamasis galus su galais sudurti, kol dvaras subankrutavo galutinai. Trein.
sùk (ką)gãlas tesižinai: Užmokėjai, ir suk jį galas!. Sug.
gãlą sumègzti su galù vos išsiversti: Turėjau dirbti ir rimtai galvoti, kaip mažu išteklium visus didelės šeimos reikalus patenkinti ir galą su galu sumegzti.... Pt. Šeima didelė, tai, būdavo, tiktai va sumezgam galą su galu. Skm. Nieko čia iš tokio pono, pats galo su galu nesumegzdavo. Pl. Gal galą su galu jau sumezga, kad pas mum nebeateina skolintis. Mžš.
galùs sustùmti išsiversti: Negaliu galus sustumti šiais karės metais. Šts.
gãlą suvèsti su galù išsiversti: Mes patys vos tik galą su galu suvedame.... Žem. Viskas pigu, negali galą su galu suvesti. Gs.
galùs suvèsti su galaĩs nuosekliai išdėstyti: Tat gal jau bus paskutinis mano žodis, taip aš jaučiu, užtatai pasistengsiu galus su galais savo mokslo suvesti. Šein.
gãlas svỹla, gãlas dẽga Šk. apie šiltai apsirengusį:
tráuk (tave...)gãlas toks keiksmas: Trauk tave galas!. Drsk.
tráuk (tave...)galaĩs toks keiksmas: Trauk jį galais, tokį rūgštų obuolį!. Mrj.
gãlą varýti su galù šiaip taip verstis: Kai vaikų neturi, galą su galu varo. Yl.
gãlą vèsti su galù verstis: Valstybei irgi sunku galą su galu vesti. Ppl.
gãlas žìno
1.daug: Sniego privelta galas žino. Str. Grikių tai galas žino kiek prisėja, nurauk paskui. Pv. Taip, pasirodo, būna gyvenime, kad už tokius daiktus galas žino kokius turtus atiduotum. Avyž.
2.nežinia: Kareivukai, galas žino, ką pagalvojo, juk nei Gapšiukas, nei jo draugas rusiškai nemokėjo, tiktai kelis žodžius. Ap. Ir galas žino, kogi nėra dar grybų?. Sn.
3.toks keiksmas: Galas žino, pareini pavargęs kaip šuo, o čia dar valgyti nieku būdu neprisišauki!. Krėv.
galaĩ žìno nežinia: Galai jį žino, kur jis nuėjo. Stk. Galai žino, net nežinau, dar viršaus dvidešimt buvo. Graž. Į skolas įlindęs prieš keletą metų galai žino kur išsidanginęs. Zur.
ant paskùjo gãlo pagaliau: Ant paskujo galo paimsi krepšiuką ir eisi [elgetauti]. Rsn.
ant tõ gãlo į senatvę: Visos ligos ant to galo. Ėr.
ant tų̃ galų̃ į senatvę: Visi einam ant tų galų, nebėr ko norėt. Sur.
apiẽ antrùs galùs šnekė́ti blevyzgoti: Kai su juo pradedi šnekėti apie antrus galus, tai jam atsiranda ir kalbos, ir iškalbos. Skr.
be gãlo
1.labai: Ji sena be galo ir tokia kytra. Zp. Be galo didelis. rš. Be galo jis nori pralobti. Gs. Pintardos tokios raibuotos, be galo deda. Krž.
2.ilgai: Rodos eičiau taip be galo. Varn.
be míelo gãlo labai, ištisai, nebaigdamas: Kai pradės suopti, tai suops be mielo galo. Alk.
be sàvo gãlo labai daug: Grybų čia buvo be savo galo. Šmn.
be víeno gãlo
1.ištisai, be pertraukos: Nuolat ieškojo progos pabūti su žmonėmis ir jų klausyti, jei ne klausyti, tai pačiam malti malti be vieno galo. Vaižg. Ale vėl kaip pradės lyt, tai be vieno galo. Lb.
2.labai, nepaprastai: Rūgščios vyšnios be vieno galo. Jdr. Be vieno galo ta merga graži. Grg. O kokia ana graži, be vieno galo. Trš. Kas per suvargimas, sužuvimas buvo – nusišliaužusios bobos be vieno galo. Krš.
3.visai ne: Ans ausimis nebgirdi be galo vieno. Gršl.
be gãlo be krãšto
1.labai ilgai trunkantis: Ne vien seniams, bet ir vaikams pakyrėjo tokia žiema be galo be krašto. Žem. Mokėjo pumpėti (bambėti) be galo be krašto. Krš.
2.labai didelis: Žemaitijoj buvo tuomet girės be galo be krašto. A.
3.labai daug: Dvare naudos be galo be krašto buvo. Bs.
4.nepaprastai, karštai: Vyrą mylėjo be galo be krašto. rš. Be galo be krašto gera anos širdis. Varn. Galės mane myluoti, skambinti be galo be krašto!. Šein.
5.labai: Pradėjo skubėti be galo be krašto laikrodis. Trk.
be gãlo ir krãšto labai: Graži graži – be galo ir krašto. Grdm.
dėl dỹko gãlo dėl menkos priežasties: Dėl dyko galo mes čia dabar plaukus vienas kitam rausma!. Jabl.
gãlas į gãlą ištisai: Mano šulinys galas galan ąžuolinis. Švnč.
į añtrą gãlą eĩti senti: Jau tu eini į antrą galą. Jnšk.
į paskutìnį gãlą visai prastai: Jau jis prisigyveno į paskutinį galą. Stk.
į šį̃ gãlą
1.paskutiniu metu: Gegužinės tik į šį galą atsirado. Krs.
2.senatvėje: Nėr ko norėt į šį galą tos sveikatos. Erž.
neĩ į šį̃ gãlą neĩ į tą̃ gãlą visaip blogai: Ką gi ten mačys, kad aš nesiskirsiu [per teismą], nei šian galan nei tan galan. PnmR.
į tą̃ gãlą senstant: Aš į tą galą nieko nebijau, man draugas kapai. Btg.
į tą̃ gãlą eĩti baigti gyvenimą: Į tą galą eini – ką čia vaistai bepadės. Sur.
į víeną gãlą prastai (baigė): Gydės gydės arielka – nusigydė vienan galan. Str. Kamarninkas žemę dalijo dalijo ir vienan galan nudalijo. Švnč. Žaliavo žaliavo vyras su mergom ir nužaliavo vienan galan. Dr.
gãlas nuo gãlo
1.per visą laiką, ištisai: Išbuvau galas nuo galo. Sdk.
2.viską, neskirstant: Aš darbo nesirenku – galas nuo galo viską dirbu. Skr.
per abù galùs išlį̃sti nesuteikti naudos: Išlįs jam per abu galus šitie pinigai. Ds.
per abù galùs kìšti gausiai teikti, lepinti: Ar jin pasako nors žodį gerą, kad mes jai kišom ir kišom per abu galus; kam to reik – praeitasis užmirštasis. Jnš. Vaikui kiša per abu galu. Tr.
per kìtą gãlą bỹra apie pasenusį, silpną: Ką čia pabėgsi, kad byra per kitą galą. Prl.
kàs per gãlas neaišku: Kas per galas – juk išjungė telefoną. Ap.
po galaĩs toks keiksmas: Po galais! Kaip toli nuklydo mintimis, o praėjo dar visai nedaug. Ap.
po galám prastas, nužiūrėtas: Jeigu jis pamato, tai tas gyvulėlis ir po galam. Brž.
po visų̃ galų̃ pagaliau: Po visų galų parvažiuok nors namo!. Lp.
po visaĩs galaĩs viskas baigta: Kam ten taip griebt, kam ten taip dirbt, nugriūna žmogus, ir po visais galais. Žl.
eĩna kur̃ po galaĩs toks keiksmas: Eina ji kur po galais, toji trasa!. Ap.
su galaĩs visam laikui: Išvažiavo su galais. Varn.
su galù menkas (sugebėjimas): Mano tas žinojimas [siūti] su galu. Jnš.
su antrù galù paleistuvaujant: Ta merga pelnos su antru galu. Šts.
su atlenktaĩs galaĩs užtektinai, su viršum: O dabar, likviduojant fondą, man paprašius, dar tris šimtus paskyrė kelionei į Lietuvą; turbūt užteks, kaip žemaičiai sako, su atlenktais galais. Žem. Kelnės išeis iš tos medžiagos su atlenktais galais, aš manau, kad išeis dar ir šelbierka. Brs.
už kuriõ gãlo ko: Ji viena nežinojo, nė už kurio galo griebtis. Rs.
galìp gãlo pagaliau: Galip galo kokią ana pavardę turi (už trečio vyro ištekėjusi)?. Rdn.
kad (tave...)gãlas toks keiksmas, sakomas išsigandus: Kad tave galas, kaip išsigandau!. Klvr.
kad (tave...)kur̃ gãlas Br. toks keiksmas, sakomas išsigandus:
màt (jį...)gãlas tiek to: Mat jį galas, neisiu, man jis nepatinka. Prn.
neĩ gãlo neĩ krãšto
1.apie ką be tvarkos: Toki gražūs siūlai, bet taip tu juos sukrampulinai, kad negali rasti nei galo nei krašto. Šk. Kalba kalba – nei galo nei krašto, nei rast nei pamest. Mžš.
2.apie labai didelį, platų, gausų: Iškilo iš kapų milžinų vėlės, imasi tylomis tylomis triūsti, mums, savo palikuonims, austi stebuklingą, nei galo nei krašto neturintį audimą mūsų ašarom sausinti. Pt. O reikalų – nei galo nei krašto. Zur.
3.apie labai ilgą laiką: Dėdei Topiliui, paskutiniam šeimoje, [piemenavimo] nesimatė nei galo nei krašto. Andr.
neĩ gãlo neĩ pabaigõs Šts. apie ką be tvarkos: Tas tavo vyras tikras plepalynė: nei galo nei pabaigos. Skd.
tegù (tave...)gãlas nepiktas keiksmas: Tegu ją galas – toks įkyrus!. Kt.
tegù (tave...)galaĩ tiek to, tesižino: Tegu ją galai, tą Rožę, tesižino, duosim žmonėms gyventi, kaip kas nori. Ap.
ant adatos galiuko žr adata
akių galais žr akis
akių gale žr akis
bėdų galas žr bėda
dantų galais žr dantis
dienų galas žr diena
dienų gale žr diena
dūmo galu žr dūmas
į grobo galą įmesti žr grobas
iš grobų galo žr grobas
ir didelis kamuolys pririeta galą žr kamuolys
kelio galas žr kelias
visų kelių galas žr kelias
kiemo galas žr kiemas
iki knyslio galo žr knyslys
kryžiaus galą kąsti (krimsti) žr kryžius
liepto galas žr lieptas
liepto galą žr lieptas
liepto galą prieiti (prilipti) žr lieptas
prie liepto galo prilipti žr lieptas
ant liepto galo stovėti žr lieptas
liežuvio galas žr liežuvis
ant liežuvio galo žr liežuvis
ant liežuvio galo kabėti žr liežuvis
liežuvio galą panižo žr liežuvis
ant liežuvio galo pamauti žr liežuvis
ant liežuvio galo stovėti žr liežuvis
ant liežuvio galo sukasi žr liežuvis
ant liežuvio galo turėti žr liežuvis
ant liežuvio galo užeiti žr liežuvis
ant liežuvio galo veliasi žr liežuvis
naudos galo nemato žr nauda
nosies galo neparodyti žr nosis
ant nosies galo lipti žr nosis
iki savo nosies galo žr nosis
toliau savo nosies galo nematyti žr nosis
ant pagalės galo žr pagalė
pasaka be galo žr pasaka
pasaulio galas žr pasaulis
į pasaulio galą žr pasaulis
kad (tave...)pypkės galas žr pypkė
pirštų galas žr pirštas
ant pirštų galų žr pirštas
pirštų galus nudegti žr pirštas
pirštų galais vaikščioti žr pirštas
ratų gale likti žr ratai
rylų galai priėjo žr ryla
rylių galas žr rylis
rylio galai žr rylis
siūlo galas žr siūlas
siūlo galo žr siūlas
siūlo galą atsekti žr siūlas
siūlo galas atsirado žr siūlas
siūlo galo ieškoti žr siūlas
siūlo galą paduoti į rankas žr siūlas
siūlo galą surasti žr siūlas
ne ant siūlo galo žr siūlas
ant siūlo galo kabėti žr siūlas
iki siūlo galo žr siūlas
iš siūlo galo žr siūlas
nuo siūlo galo žr siūlas
už siūlo galą žr siūlas
nė siūlo galo žr siūlas
sprigto galas žr sprigtas
uodegos galelis žr uodega
už uodegos galo nutverti žr uodega
neilgi valakų galai žr valakas
valakai prie galo žr valakas
vargais galais žr vargas
žemę rašyti kitu galu žr žemė
žodžio gale žr žodis
antlė̃kti
Apibrėžtis
lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.
×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.
×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.
×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.
×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.
antsė́ti
Apibrėžtis
sė́ti, sė́ja (sẽja), sė́jo
1. tr. SD335,336, R, Sut, N, K, Š, Rtr berti sėklą į paruoštą augalams augti dirvą: Kap būna sausas metas, tai jie sėja in klonius Brt. Sė́t sė́jom, ale nepjausim LKT199(Žal). Ne taip, kad sė́ta pasė́ta – reik prižiūrėti, o paskui prapuls Rs. Daba i kanapių nebesė́[ja] LKT102(Klm). Apsausino [pelkes], pakasė ravus, dabar sẽja GrvT117. Silosui daugiau, sako, sė́siąs, daržų nesodysiąs Jd. Kviečių mažai tesė́jom, blogai paaugo Všv. Mun daržai sė́ti, ravėti, ėsti virti – visi dirba Krš. Sė́jėm spalio mėnesė[je] į atsėlį LKT47(Trkn). Dvidešim pūrų miežių sė́jėm Krp. Mes vienus metus sė́jom balon (į šlapią dirvą) Plm. Sė́davo ir kanapių bučiam pasdirbt, virvėm vyt Dgč. Miškan ariau, grikius sė́ju Rud. Kas nesė́ja kviečių, tai perka miltus Pb. Nėr kur sė́t – sėtáu, kad but kur Šlčn. Savo reikalams sė́davo rugius Dbg. Kviečių sė́ja maža Dgp. Jie miežius po plūgu (apardami) sėja Lš. Kviečius sė́davo po žagre Imb. Pievas visas išdraskė – neturi kuom sė́t Pls. Per mus saloj paldienyke niekas nesė̃s, neprasėjinės Aps. Buvom besėją̃, bet ėmė lyti – ir metėm sėję J.Jabl. Aš sėdamas visada priakėju Grž. Dabar pats sė́jamas laikas – ne svečiuos važinėt Grž. Sėjamas čėsas Q425. Apžiūrėjau ir rugių sėjamą lauką J.Jabl. Karvėms ganyklą nuomojau kitur, visa buvo žemė sėjama Vvr. Dvivagius tus plūgus tokius devė, sė́jamas mašinas devė Lž. Buvo labai sė́jamos našlelės (gėlės) Lpl. Sėjamū́sius sėmenis reik išberti (nusiausti), ka nebūtų sėjant plokštakių Šts. Tavo laukai neakėta ir rugiai nesė́ta Pls. Išvažiavo rugius sė́jančiai (sėjant) Jon. Vieni arė, kiti sėjo, ir sunku pasakyti, katrie – ariantieji ar sėjantieji – labiau savo darbu džiaugėsi J.Jabl. Regėjau aną sė́damą (sėjantį) LKKIII193(Lz). Sė́ja kaip iš botago (labai retai) Dkk. Per abi kojas sėja (kai vienu rankos mostelėjimu sėkla nužeriama toliau, o antru – sėklos krinta iki sėjėjo kojų) rš(Kp). Sėjamoji petražolė LBŽ. Sėjamasis pelėžirnis LBŽ. Taigi ir varpinės, ir ypač ankštinės žolės sėtinos pavasarį rš. Kiekvienai javų rūšiai sėti būdavo parenkamas atitinkamas oras, mėnulio padėtis ir savaitės diena rš. Kad baravykų geltona papilvė, tai rugius laikas sė́ti J. Avižas, kai ievos pradeda žydėti, sė́[ja] Brs. Kad kadagiai žydės, sė́sam linus Pln. Miežiai būsią išrizgę, jei jaunam̃ sė́si Grd. Kad javai gerai užderėtų, reikia sėti į pilniją LTR(Žgč). Jau grikvabaliai atsirado, reikia sėt grikiai Jon. Po Elzbietai sė́jau, galvõs (į galvas) prėjo linai da Slm. Jaunam[e] sė́k, tai bus didelės avižos Ob. An riekimo (aparto pūdymo) sė́damas, duonos neturėsi Vžns. Linus sėti buvo taikoma, pastebėjus danguje juostuotus debesis, kad linai būtų tokie pat ilgi rš. Sėjamas vė[ja]s (nedidelis, šiltas, sėjai palankus vėjas) Tv. Perūne, kursai savo galybe sunkią žiemą nu mūsų pavarei, teikias mums javus mūsų sėtūsius ir sėtinūsius vykinti S.Dauk. Dėl ko tujai sė́jęs, sė́jęs ir vėl žiūri aukštyn? BM135(Klov). Eik, žioply, eik sė́t kiekvieną sė́jamą daiktą K.Donel. Ė išaręs tuoj spėk: kviečius, miežius, žirnius sėk ir linelių neužmiršk A.Strazd. Vai dariau, dariau lyseles, vai sėjau, sėjau rūteles LTR(Mrj). Pavasario dienelę sėjau žalią rūtelę. Aš ją sėdama ir ravėdama su rūtele kalbėjau LTR(Rdš). Tai lygi pošnelė – nei arta, nei akėta, nei rugeliai sė́ta LTR(Kpč). Tavo ropės kietos buvo – šiaurės vėju sėtos LTR(Nv). Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę LTR(Grv). Oi jūs rūtos rūtelės, jūs rūtelės žaliosios, o kas jus žalias sė̃s, kap sesutė ištekės? DrskD167. Aš neturiu sesužėlių, nėr kam sė́ti rūtužėlių JV26. Aš turėjau darželėlį vienom rūtom sėtą LB117. Sėjau rožes, sėjau rūtas, sėjau lilijeles KlpD31. Kad aš sėjau, linksma buvau, kad ravėjau – dar linksmesnė StnD14. [Švęsk] šventę pirmos pjūvės javų, kurius ant lauko sėjai BB2Moz23,16. Renka vaisių ant amžino živato, idant drauge (bendrai) džiaugtųse sėjąsis ir pjaująsis BBJn4,36. Išėjo, kuris sė́ja, sė́tų sėklos savos. Ir kad sė́jo, viena puolė pas kelią DP97. Ir stojos besėjant, jog vieni grūdai puolė ties kelio, o paukščiai dangaus ateję sulesė juos Ch1Mr4,4.
^ Nesėjęs nepjausi Ds, S.Dauk. Kad nesėjai, tai ir nepjausi Žg, Sln. Kiek sėsi, tiek pjausi Sch96, M. Ką žmogus sėja, tą jis ir dagos prš. Vėjus sėsi – audras pjausi LTR(Šl). Kas sė́ja ir aria, tas visus šeria Pls. Balandas sėjęs, kviečių nepjausi LTR(Vdk). Dagys ir nesėtas auga LTR(Srj). Piktžolių nesėja – jos pačios atsiranda LTR(Gdr). Kur sėtos ropės, ridikai dygsta B887. Medų sėji, pipirus pjausi B725. Medum sėji – pipirai sprogsta B725,887. Sėjau mėtą – išdygo pipiras Rz. Nesigirk audeklu, kol da linai nesėti LTR(Km). Velnias sėjo, velnias ir pjauna LTsV243(Vrn). Kai sėjo, grūdas klausė, kiek mėšlo dėjo LTsV373(Srd). Nesėk į dirvą neteisybės CII354. Kepurę sė́jęs, kepurę gausi MitI77. Kad tokius žmones sauja sė́t, o po vieniai dygt! Arm. Kad tokių vaikų, šimtą sė́jus, nė vienas nedygtų! Klvr. Kad nei bačka sė́jus neaugt! (apie blogus žmones) Krok. Rugius sė́k, kad atšoktų, kviečius sė́k, kad priliptų (rugius reikia sėti sausai, o kviečiams šlapumas nekenkia) Gs. Rauluk, kartok, Baltruk, sė́k (apie Lauryną reikia pūdymus kartoti, o apie Baltramiejų – rugius sėti) Dkš. Kas sėja su verksmu, pjaus su džiaugsmu DP484. Šiaudų dirva, akmenais sėta, – gyvi dygsta (lizdas, kiaušinis, paukščiukas) LTR.
sėtinai̇̃ adv., sėtinõ: Sėtinius sė[ja] sėtinai̇̃ Kl. Ir parūpo man įkalbėti ūkininkei, kad pamėgintų ne sėtinai ant ežių burokus sėti, bet sodintinai po vieną grūdą Vaižg. Šiemet pupas sėsma sėtinõ Trgn.
| refl. intr., tr. K, Sut: Rugiai sė́jasi rudenį Dv. Laikuo atejus, aras, sė́jas Všv. Kol sėjomos, turėjom vaikį; kaip apsisėjom, nebreik Šts. Duosiu sėklų, ir sė́kis, jei reikia Pv. Sėjanties mirė, nesulaukė vasaros Ggr. Sėjamės pašarui ne baltųjų, bet raudonųjų dobilų J.Jabl. Kad sėjas žemėn [garstyčių grūdas], mažiausias yra terp visų sėklų and žemės Ch1Mr4,31.
ǁ barstyti sėkla (dirvą): Šitas kalniukas buvo nesėtas J.Jabl. Vieną lauką rugiais, kitą vasaroju sė́davo, ė trečiam ganydavo keltavas Ck. Nieko nesė́ta buvo laukai Slk. Kur kąsnelis liks nesė́ta, pririši karvę Klt. Neverk, mergele, balta lelijėle, aš pasėsiu tau linelių sėjamoj dirvelėj LTR.
ǁ prk. bažn. leisti į pasaulį, kurti (žmogaus kūną): Sėjamas yra kūnas natūriškas MT244. Sėjamas yra silpnybėje ir kelsis stiprybėje NT1PvK15,43. Sėjamas yra kūnas pagendamas, o bus prikeltas nepagendamas Bt1PvK15,42.
| refl.: Sėjas kūnas nepagerbime, o kelsis garbėje DP594. Sėjas pagadinime, bet prikeliamas est nepagadinime Ch274.
2. tr. Štk, Trk, Vkš, Šln, Aps sodinti (bulves): Bulbių nesė́[ja], kiaulių neaugina – iš rublio gyvena DūnŽ. Bulves mes sė́davom jau anksti Pgg. Bulbių sėjamas laikas Tv. Daba[r] tas sė́jamasis laikas, tad brangios [bulvės] LKT52(Vgr). Par sėtąją sėklą daugiau neprikasma bulvių Tl. Kur tos bulbės beaugs – kelinti metai sė́jam į atsają Kair. Tais metais daug kas vėlai sė́[jo] bulbas Dglš.
sėtinai̇̃ adv.: Liuobu mamai visumet prisilygsu bulbių pasėti pūrą sėtinai̇̃ Als.
| refl. tr.: Ropučių sė́davomos daug Kv.
3. tr. barstyti ką smulkų, birų: Sniego buvo daiktais, vis tiek sė́jom [salietrą] Klt. Sė́ja [trąšas] lakstydami iš viršaus [lėktuvai] Pb. Jaunoji, eidama jaunopjop, iš nosnaitės sė́ja rugius Lz.
ǁ barstyti (dirvą): Sė́ja, sė́ja visokiais [chemikalais] Pst.
4. tr. prk. skleisti, platinti, diegti: Štai kaip mes kultūrą, šviesą sėjame P.Cvir. Sėjo tarp jaunuomenės visokias laisvės idėjas rš. Rovė piktą, o sėjo dorybę TS1899,6. Dievo žodį, vaido sėklą sė́ti KI149. Sėjąsis teisybę tikrai laimės BBPat11,18.
ǁ sukelti: Girtuoklystė tik vargus ir nelaimes sė́ja Prn. O visur sėjo nusiminimą V.Kudir. Ir svaigina jo daina, ir širdy linksmybę sėja B.Sruog. Prakeikti yra visi …, kurie karius ir maištus tarp žmonių sė́ja DP534.
5. tr. prk. žerti, sviesti: Užpykus kad sė́jau jo visus žaislus! Prn.
6. tr., intr. prk. tankiai šaudyti, svaidyti (ugnį): Orlaiviai perlėkė sėdami (šaudydami) Gs. Priešas ėmė sėti į jų eiles ugnį P.Cvir. Perkūnas žaibus neliaujas sėti plačiai, aplink rš.
7. tr. prk. lieti, berti (ašaras): O mes šią mielą dienelę sėjam graudžias ašarėles TŽI290.
8. intr. DŽ smarkiai skraidyti, lakstyti: Į pavakarę tai tokios musiukės apie galvą ir sė́ja Gs.
^ Kai nusišviečia, tai bitės kap sėtè sė́ja į laukus Gs.
9. tr. skleisti (kvapą, šviesą): O anie augo visi iš vieno, žiedelius krovė ir kvapus sėjo LTR(Ob). Peronų lempos blausią šviesą sėjo rš.
◊ aguonàs sė́ti tyliai verkti: Na, ko tu? Ir vėl aguonas sėji? rš.
[su] akimi̇̀s sė́ti žvilgčioti: Su akim̃ tik sė́ja, tik sė́ja Ml.
drignès sė́ti Grš išdykauti.
gali̇̀ (mòžna) linùs (rópes) sė́ti (ant ko) labai murzinas, purvinas (apie kojas, kaklą, rankas): Mazgokit, vaikai, kojas, be greit možnė̃s ant jų linùs sė́t Brž. Gali rópes sė́ti an kojų, an rankų! Yl.
kai̇̃p avižomi̇̀s sė́ja nei šį, nei tą, niekus (kalba): Kalba kaip avižoms sė[ja] LMD.
nors ži̇̀rnius sė́k labai murzinas, purvinas (apie kaklą, kojas, rankas): O ir kaklas jau toks, kad nors žirnius sėk A.Vencl.
rū̃tą sė́ti LzP būti netekėjusiai.
vélnias rópes sė́ja į vagàs labai raukšlėtas (apie veidą): Snukiai jau ne rėčiai geldos, nieko neištaisysi – jau vélnias rópes sė́ja į vagàs Skr.
antsė́ti (ž.) tr. pasėti ant kito pasėlio: Antsė́jau dobilus ant rugių Vvr. Ant jų (javų) viršu reik antsėti dobilus S.Dauk. Bet šėtonas antsėjo kūkalių ir visokių žolių Jzm.
apsė́ti K, Š, Rtr, NdŽ; SD203, R, Sut, N, M, L
1. tr. apiberti paruoštą dirvą sėklomis: Ruduo atejo, reikėjo tus laukus apsė́ti, neturėjo kuo LKT104(Lkv). Apsė́jo vasarojum savo laukus BM21(Č). Rėžį cielą jis apsė́ja sėmenimis J. Iškuldavai rugių laukus, po kokį keturiasdešimt gektarų apsė́tus Mšk. Aplink apsė́ta rugiais Ob. Buvo apsė́ta visi laukai Dbg. Eisiu aš vėl apsė́siu tą dukterį (dukters lauką) Lp. Noriu daržą apsė́t BM270(Grnk). Tikėjomės gausią žemės – dvarponis apsėtas mūsų dirvas prisijungė prie dvaro J.Gruš. Mes apsėsim pavasario sėkla laukus V.Myk-Put. Kur vasaros dienas dėjai, kodėl lauko neapsėjai! O. Šitai jumus sėkla, apsėkiat laukus BB1Moz47,23. Laukinykas geras dirvą savo apsėja geriausia sėkla BPI242.
^ Baltojo svieto nedaug tėra, juodu žemė apsėta TŽV604. Dviem pupom visą lauką apsėja (akys) Sim, Krs, Slk, Jon. Dvi pupelės visą svietą apsė́ja (akys) Všn. Dvi sesutės visus laukus apsė́ja (akys) Klt.
| refl. K, Š: Kaip apsisėji be arklio? Šts. Kai apsisė́su, eisu pri gydytojo Vgr. Yra daug neapsisė́jusių Ėr.
ǁ įberti sėklos į dirvą: Lai apsėjam tavo rugius, tada apsėsim muno Šts. Nei saujos rugių neapsė́ta Lp. Čia rugiai apsė́ta aplinkui, nėr kur ganyt Pkn.
| Mišku apsė́jo visą kaimą Lt.
| refl. tr.: Kai vasarojų apsisė́sma, pūdymas art anksti bus, tai pailsės arkliai davaliai Ds.
2. tr. pasėti ant kito pasėlio, užsėti: Rugiai visada apsė́ta dobilais Dglš.
3. tr. kaimynui sėjant ar pasėjus, tą pačią dieną išeiti sėti (tikint, kad dėl to jo pasėliai neaugs): Negalėjo jis pasėt kitą dieną, bet ne: mat, kad tik apsėt! Dbč. Stasius kap apsė́jo Joną, tep jo (Jono) linai ir pragaišo Lz.
4. tr. apsodinti (bulvėmis): Ans visą lanką apsė́jo bulbiums LKT100(Krtv).
5. tr., intr. apibarstyti, apiberti: Girą apsėjom kubile su avižoms, kad nenuvėstum Šts. Dobiliukus kiek apsė́jau salietra, gali išdegt – pagada Klt. Sėmenim apsė́ji apie namus – nėr gyvačių Klt.
| refl.: Nakčia švento Andriejaus, einant gult, reikia apsisėt aguonom, tai susapnuosi, už ko nutekėsi LTIII456(Kls).
6. tr. aplaistyti, apibarstyti (ašaromis): Su baltom rankelėm lauką išakėja, su skurdžiosiom ašarėlėm laukelį apsėja LMD(Pšl). Ašarėlėms apsėsiu, sodysiu rožes: augysiu daržely kvietkutes gražias KlvD353.
7. tr. prk. nuberti, nukloti: Stalas apsėtas popieriais, knygomis, paišeliais rš. Veidas apsėtas šaltais kanapių grūdeliais (apgamuotas) rš. Drabužiai buvo apsėti blizgančiais perlais rš. Dangus žvaigždėmis lyg sė́te apsė́tas KI212. Troptais ir valtims Nemunas apsėtas A1884,279.
^ Kad taũ apsė́t votimu! Arm.
paapsisė́ti (dial.) viską apsisėti: Vasarą kap paapsisė́ja, tai imasi žiemos čėse pie kūlatę Dv.
atsė́ti tr. K, J, Š, Rtr; R, N, M
1. NdŽ apiberti sėkla išpurentą dirvą, apsėti: Neužudera javai, ė reikia atsė́t laukai Ad. Šiuomet atsėjau visus daržus miežiais ir dar liko pora pūdų Vrn. Kuoj lauką atsė̃s pavasarį? Lp. Nėr kuom laukas atsėja LTR(Grv). Visą lauką savo sėkla atsė́jau Vn. Laukai jau atsėti, ir želmuo gražiai žaliuoja Pt. Ar jų kap reikia atsėtà žemė? Al. Ligi pietų i atsė́jau tą sėją Erž. Žemę atsė́ti reikėjo – dirbau sunkiai Jdr.
| refl. tr., intr. Š: Savų rugių ir duonai gana, ir atsisė́jom Tvr. Mes už visus pirmiau[siai] atsisė́jom Žlp. Kas atsisė́s, tas turės Krš.
ǁ įberti sėklą į išpurentą dirvą: Atsė́t rugius atsė́jau, o su priakėjimu tai kažin kaip bus Srv. Perniai jau tam laike buvo atsėti rugiai Pc. Jau viskas atsė́ta Rmš. Ar tu, kaimyn, atsė́jai linus? Dglš. Jau vasarojų atsėj[o] ir ankstyvukes bulves pasodino Rdm.
| refl. tr.: Kol Jūzapas parėjo, Baltaragis visą vasarojų atsisėjo Žem.
2. DŽ NdŽ, Sut, Ds, Srv iš naujo pasėti: Rugius sniegas išstovėjo, reikės atsė́tie avižom Sn. Matai, jeigu misli atsė́t, tai gali pjaut rugius Sdk. Rugiai ir atsėti neužaugo Dglš. Kirminai išėdė rugius, ir reikė atsė́ti Kt. Ta žolė duoda gerą šieną nu 4 iki 8 ir ilgesniai metų neatsėta S.Dauk.
| refl.: Ganyklose baltieji dobilai išsilaiko labai ilgai, nes nuolat atsisėja iš gyvulių nenuėstų subrendusių galvučių rš.
3. NdŽ pasodinti (bulves): A jau bulbes atsė́jot? Krž. Padėjo munie ruputes atsė́ti Jdr. Skubino bulbes, kol mėnuo neparyš, atsėti Žem.
| refl. tr.: Reikia atsisė́ti, nūsigyventi bulbikes – [senas žmogus] nors pasiusk Grd.
◊ kai̇̃p (lýg) [rugiùs, vasarójų, vi̇̀ską] atsė́jęs (atsisė́jęs Šd)
1. lėtai, pamažu, neskubėdamas (eina, vaikščioja): Ko vaikštai kai̇̃p atsė́jęs! Snt. Ko ana bėgs – eita kai̇̃p atsė́jusi Pln. Eina lýg atsė́jęs Šd. Velkas kaip atsėjęs LTR(Pp). Vaikščio[ja], rankas sudėjęs, kaip atsėjęs VP48. Eina, lyg vasarojų atsėjęs KrvP(Mrj). Kas čia tykina, kai̇̃p rugiùs atsė́jęs? Snt. Eina, kai̇̃p vi̇̀ską atsė́jęs Eig.
2. nieko neveikdamas (stovi): Ko čia stovit kai̇̃p atsisė́ję! Jrb.
įsė́ti tr. K, Rtr; H169, Sut, N
1. DŽ įberti sėklą į išpurentą dirvą: Šlapias buvo ruduo, negalėjom nei dirvon įeiti, nei rugių įsė́ti Š. Kad ir biškį įsė́k grikių dėl veislės J. Vasarojų ansė́jom Švnč. Šiemet anksti vasarojų insė́[jo]m Dglš. Lietus vis pila, tai da neįsė́jo Kt. Insėtų̃ rugių yra gražių LKT208(Graž). Avižų šešis centnerius įsė́davo Grd. Aš pati įsė́jau žaliąsias rūteles JD1163. Kaip įsėjo, linksma buvo, kaip ravėjo – dar linksmesnė KlvD48. Ei tu, mano žaliasis meirone, kas tave įsėjo, nuravėjo? N164.
| prk.: Patis kūnas dvasiškai kelsis, idant, … ik kolei dabar yra kūniškas, būtų įsė́tas ir numarintas DP251.
^ Ką įsė́si, tą dagosi NdŽ.
| refl. tr., intr. K: Įsisėjo šįmet labai gerai žieminiai – sausa buvo Prnv. Šlapiai įsisė́jo pernai, nebūs rugių Pvn. Insisėjau javus Ukm. Rugius pati insisė́ju Dglš. Avižų bus tik insisė́t – per žiemą supenėjo Arm. Nūsirausi [linus] įsisė́jęs i turėsi Vn. Tuokart įsidiegė ropučių, įsisėjo batvinių, žirnių ir pupų M.Valanč. Aš įsisė́čiau rūtužes par visą daržą lysvužes JD1167. Įsisėjau avižų į tėtužio dirvelę N146.
ǁ apiberti sėkla išpurentą dirvą: Netikęs tais metais buvo pavasaris, nespėjom insė́t laukų Lel. Nepalikau lauko pūsto, įsė́jau Vn. Šlapia žemė, negal įsė́ti Krš. Įsėjus vasarojaus lauką, atsirado keletas ir laisvesnių dienų A.Vien. Susiedas laukus įsėjo ir pūdymą priakėjo VD358.
| refl. tr., intr.: Prisisamdė mergų, bernų, įsisėjo savo laukus LB200. Jau jiej insisėję Lp.
2. papildomai pasėti ant pasėlio: Į vasarojų įsėjami dobilai rš. Drėgnais metais pašariniai lubinai gali būti įsėjami į žieminius rugius pakrikai rš.
| intr.: Atejo neprietelius ir įsėjo kūkaliais tarp kviečių BPI212.
| prk.: Šičia girdi veliną, kaip sėte įsėjantį piktus tarp gerų BPI212.
3. Trk pasodinti (bulves): Šešis centnierius bulbių įsė́jam Pj. Kokį metą anos (bulvės) paauga, ka i kaip tu įsė́k Akm.
| refl. tr.: Kitam daviau dirvos bulvėms įsė́ties Krt.
4. įberti, pabarstyti: Tą trąšą ar ko neįsė́ja, tie javai teužauga silpni kokie Krtn.
5. prk. įdiegti, įskiepyti: Atima žodį, kuris buvo įsėtas širdyse anų GNMr4,15.
| refl. tr.: Žodį, čion apsakomą, širdina duok įsisėti brš.
◊ kai̇̃p rugiùs įsė́jęs pamažu, lėtai (eina): Eina kaip rugius įsėjęs Ml.
išsė́ti K, Rtr, NdŽ; R, Q61, Sut, N, M, L
1. tr. sėjant suvartoti: Visą dieną sėjo, sėjo, kažin ar tris maišelius išsė́jo Slm. Išsė́jau tris pūrus J. Išsė́jau visą sėtuvę Š. Aš kviečius jau išsė́jau KI149. Sūnau, per šią dieną išsėk visus šiuos grūdus LTR(Mrk). Pasėlio tankumas priklauso nuo išsėtos sėklos kiekio rš. Neprietelis daug kūkalių tarp kviečių … išsėjęs Kel1862,150.
| prk.: Paimkie tu mano vargus ir išsėkie po laukelį LTR(Čb).
| refl. K, Rtr: Visi miežiai išsisė́jo, o žemės dar lieka Š. Neižytų [grūdų] trejopai daugesniai išsisė[ja], nekaip nuižytų S.Dauk.
2. intr. praleisti laiką sėjant: Išsė́jau lig vakaro Š.
3. tr. apsėti, užsėti: Visų laukų neišsė́ja – iš kur duonos turės Jnš.
4. tr. išberti: Paskiau avižas išsė́davo ant rėčio Upn.
5. tr. beriant sėklą padaryti (kokią figūrą): Kap kurie iš grūdų išsė́ja kryžių, o kap kurie pasėja lygiai Dv.
6. refl. išbyrėti: Surinkit aguonas – nuo vėjo išsisės Lš. Mūs nepjauti rugiai, an kelmo būdami, išsisė́jo Rod.
7. refl. išsisklaidyti, išsimėtyti: Sergant miliarine tuberkulioze, tuberkulai išsisėja daugelyje organų rš.
nusė́ti tr.
1. Vlkj apsėti: Blogai ten tavo nusė́ta, retai dygsta NdŽ. Turėjom visus laukus nūsė́ti Vn. Vyras mirė, pati sėjau, i gražiausiai nusė́su Krp. A jau viską nusė́jo brolis? Dr. Jasius gražiau nusė́ja Lp.
| refl. Š: Juo į pryšakį žersi grūdus, juo aukščiau, juo toliau, tuo dailiau nusisės Šts.
2. sėjant nulaisinti: Dirva nusė́ta, nualinta Snt. Ano visos dirvos yra nusė́tos Brs. Paaugo avižos kad ir nusėto[je] žemė[je], be mėšlų Šts.
^ Dobilus sėsi ir duoną nusėsi! Šts.
| refl.: Kaip mažai, tai gi žemė nusisė́ja baisiausiai Sdk.
3. refl. sodinant nulaisinti: Į tą pačią vietą sėjau bulbes, žemė ir nusisėjo Vkš.
| Bulbės (ta žemė, kur sėtos bulvės) nusisė́jo Vkš.
4. nubarstyti: Bulbas kap ėmė sėt [iš kiauro maišo], tai nusė́jo per visą sodžių Lp. Jau einu namučion palinksmint tėvučių, priskyniau kvietkelių nusėt jiems takelių BsO97. Nusė́jo visokiais [chemikalais], i prapuolo uogos Klt.
5. DŽ, NdŽ prk. nuberti, nukloti: Iš šalies kap žiūrai in tokį perų korį, tai atrodo tep kap šašas – tik išvien nusė́ta LKT205(Kt). Vaikščiodamas nusiminęs, gi žiūriu – visas slėnys nusėtas deimantais J.Balč. Ploto pakraščiai buvo nusėti namelių P.Cvir. Pieva nusėta purienomis, lyg būtų visa ištepta geltonu sviestu E.Miež. Dangus žvaigždėmis nusė́tas NdŽ. Jau vos tik kojas bepavilko, o kelelis aštriais akmenėliais nusėtas rš.
pasė́ti tr.
1. SD1134, Sut, I, N, K, L, Š, Rtr, NdŽ įberti sėklą į paruoštą dirvą: Ten rugius pasė́jo, kur buvo avižiena Klvr. Atorėm antareilį i rugius pasė́[jo]m Ad. Be mėšlo, ir gerai pasė́jus, neauga LKT203(Vlkv). Vasarojus jau pasė́ta Pkn. Pasė́jo miežius – su žambiu aparti reik Als. Po miežiais pasė́jo dobilus Imb. Pasė́jom miežius py pat kelio Klp. Pasėjo darže vasarių kviečių Tvr. Šitoj dirvoj, ką pasė́si, tas auga Dglš. Kanapių pasė́davo, kas ūkininkai buvo, pasė́davo po sieką Krp. Iž (už) kontoros kopūstai pasė́ta GrvT102. Prie tvorai pasė́tos morkos LD425(Brž). Kad ne linų metai, tai geriausioj žemėj pasė́ji – neauga, ir gan Vb. Kazimiero buvo pasė́ta žirniai ažu sodo Prng. Dobilai pasė́ta Nmč. Kai merga, tai linų nori [algos] pasė́t Pb. Lubinuosna pasė́ja rugius – labai gerai dera Žln. Ten pieskynai – per dvejis, per trejis metus pasė́ja kokį grikį Grv. Ažuoganą grikių kap kas pasė́ja Šlčn. Vasarojas iš ledo (labai anksti) pasė́tas Rod. Pasėjo po oželio galva (vėlai), tai tiek ir užderėjo LTR(Mrc). Aš jau pasė́jau dvejetą pūrų OG363. Kas bus iš pasėtųjų, kad nėra šilimos? Žem. Po drapoku tik pasė́jo, tai nieko ir nebuvo miežių Klt. Vaikis pasėtas (kuriam pasėlio pasėta) tuoj kitaip dirba J.Jabl(Žem). Aš pasė́jau linelį, geltonąjį grūdelį (d.) Plv. Aš pasė́jau obuolelį po savo langu Tvr. Aš paprašyčia savo bernelio, kad išartui dirvelę ir pasėtui̇̃ linelius (d.) Sem. Tėveli manas, radnasai manas, pasė́ki linelius ant manosios žemelės LKKIX201(Dv). Pasė́jo tėvelis gelsvuosius mieželius (d.) Aps. Motule širdele, kas tau linelius pasė̃s? DrskD154. Išmindžiojo žalias rūtas, seselės pasė́tas JV778. Tokia maita pultų ant (sėklos) pasėtos BB3Moz11,37. Žmogus pasėtų̃ geros sėklos ant dirvos savos DP83. Pasėtas yra an geros žemės Ch1Mt13,23. Idant tavo sėkla, čia pasėta, naudingai būtų tavi surinkta PK185.
| prk.: Kas anims tokią sėklą pasė́jo vienas kito neužkęsti ir ėsti?! Krš.
^ Ką pasėsi, tą ir pjausi VP24, M, Rtr, Krtn. Kas pasė́ja, tai ir pjauna Nmč. Ko nepasė́jai, to ir nepjausi Pln. Nepasė́si – sau neturėsi Lzd. Ką pasėsi, tą suėsi LTR(Grk). Prieš vėją nepasėsi LTR(Auk). Ant akmens pasėsi – ant lentos kepsi PPr28(Šll). Ko jaunatvėj nepasė́si, to senatvėj neturėsi Sb. Kap pasėsi, tai koc kapelę, o kap nesėsi, tai nei pėdelio Arm. Gera sėkla ir pasėta neauga, o bloga ir nesėta išauga KrvP(Ds). Pasėjau pipirais, išdygo skatikais, pražydo marčiomis, iškaršo mergomis (grikiai) LTR. Pasėjau parakėliu, o išdygo kamuolėliu (ropė) LTR. Ką žmogus pasės, tatai ir pjaus VlnE110.
| refl. tr., intr. N, Š: Seniau, kur norėj[o], tai pasisė́j[o] Azr. Pasisė́jom kiek linų OG364. Duos ten darželį žemės anam pasisė́ti batviniams, pasidiegti bulvėms Brs. Tris pūrus jau pasisė́jo [miežių] – jau neblogai Lk. Pavasarį, kol pasisė́ji, baisiausiai rūpesnis ema KlvrŽ. Jin pasisė́jo ridikėlių, kad būtų pasė́ta: nė pati jų valgo, nė ko Kair. Jis pas mum pasisė́davo grūdų Krs. [Rėžiuose] nei dobilo gali pasisė́tie, nei nieko Imb. Būt pasisė́ję vasaroją, kad sėklos nebūt trūkę Vlkv. Smėly pasisė́si – neaugs niekas JnšM. Pasisė́jau žalią rūtą, bus mergelė man, man (d.) Ds. Žentelio arta – nepasisėsi, žentelio balnotu nejodinėsi LTR(Slk). Nepasisėsi vietoj rūtelių nė rugių, nė mieželių LTR(Klvr). Pasisė́jau rūtelę, pasisė́jau žaliąją Niem20. Aš pasisė́čiau žalias rūteles į du nauju darželiu JD76.
| Kai sausai pasisė́ja, tai negreit sudygsta Sb. Vėlai pasisė́ję rugiai į dirses pavirsta Ss. Brendęs vaisius taisės nukristi ir pasisėti Vaižg. Ši žolė ganyklose pati pasisėja rš. Ardami, purendami žemę, šernai padeda pasisėti medžių sėkloms rš. Ans sako: „Pasisėkiat, pūrai“ – ir pasisėjo pūrai S.Dauk.
ǁ apiberti išpurentą dirvą sėkla: Visas ažukluonis rugiais pasė́tas Lz. Iškulk, nevėtytais, nevalytais tais javais pasė́k LKT104(Lkv). Vienas laukas rugių būs pasė́tas, kitas vasarojaus Lk. Ančlaidmu neleisk gyvuolių ant šviežiai pasėtų dirvų J. Tai vysta sodelis tankiai pasėtas TŽI209.
| refl. tr.: Anąnedėl pasisė́jo jau ir daržą Krs. Kai tik pasisė́davo laukus, tuoj kelius taisydavo Grz.
ǁ intr. Ser pajėgti sėti: Tėvas dar pasė́ja NdŽ.
ǁ intr. kurį laiką sėti: Jis valandėlę pasė́jo ir nuėjo namo NdŽ.
ǁ prk. sukurti (žmogų): Svietas an blogo pasė́tas Pvn. Tokia Dievo valia – visas svietas an to pasėtas Šauk. Svietas ant to pasėtas VP44.
2. Žlb pasodinti (bulves): Bulves šiemet pasė́jau ankstie Kv. Pri numų pasė́su bulbių ankstybųjų Krš. Šlapio[je] vieto[je] pasė́jau – supuvo bulbės Tl. Paeinąs gyvolis, bulbių vagą gal pasė́ti Pvn. Pernai lomo[je] bulbės buvo – nuskendo; šįmet an kalno pasė́jom – išdegė Rdn. Mas pasė́jom bulbių tris centnerius Nmk. Da bulbių gal a du tuos pūrus pasėdavai Mšk. Aš jam bulbių pasėjau Švnč. Kur pirma sėjom – drenesnės, kur paskui pasė́jom – bulbos geros Aps. Gavo daržą trims pūrams bulvių pasėti MitIII113(M.Valanč).
| refl. tr., intr.: Aštuoniasdešimt metų, pati su lopeta pasisė́[ja] bulbes Krš. Duos kelis arus bulves pasisė́ti Šv. Žmogus bulbių pasisė́jo, žmoguon i būs Pvn. Arklį duos, gali laikiau ankstybųjų bulbių pasisė́ti Grd. Pri vasarojaus bulbių kiek pasisė́davo Mšk. Nei bulbų pasisė́si, nei agurkelio – visa ką pirk Tvr.
| Skaldom bulbas – daugiau pasisė̃s Aps.
3. apiberti, apibarstyti: Reikia biškį pasė́t salietros an bulbų Žl. Pasės trąšas, kai išdulkins – reikės gaišt kai prūsokam Jon. Ir išardė miestą ir pasėjo jį druska ChTeis9,45.
4. prk. paskleisti, įdiegti: Daryk iš mūsų žemę gerą ir vaisingą, ant kurios pasėtas žodis tavo vaisių atneštų MKr28. Žodį aną išima, kursai pasėtas buvo širdyse jų Ch1Mr4,15.
| refl.: [Kalba] iš motinų lūpų išdygo ir mumyse pasisėjo J.Marcin.
ǁ sukelti: Likimas beširdis, skriaudėjas sieloje ilgesį pasėjo S.Nėr. Kažkas pasėjo nerimą širdyje rš.
5. prk. pamesti: Ka tu peilius tujau pasė́ji Ms. Nepaspėju peilio nuspirkt – ir jau pasėju Vj. Tik vakar peiliuką nupirkau, ė tu jau pasė́jai Vdš. Anas ką turi, tai visa pasė́ja Arm.
6. DŽ1 prk. išbarstyti, išsklaidyti: Kaži kokias korteles čia pasė́jai Jon. Vėjas pavasario žiedus pasė́ja NdŽ. Važiuodamas šitom vietom, turėjai stipriai sukąsti dantis, kad nepasėtum jų šalikelėse J.Balt.
7. prk. priberti, pribarstyti: Nuo seno ãkmens turi blogą vardą, ir sakoma, jog velnias juos pasėjo rš.
8. prk. tankiai paleisti (šūvius): Kai sujojo, sužlegėjo artojėlių pulkas, kai paleido, kai pasėjo į žemelę kulkas T.Tilv.
◊ kai̇̃p rugiùs (rūtàs) pasė́jęs pamažu, vos (eina, vaikščioja): Eina kai̇̃p rūtàs pasė́jus Ds. Vaikščioja kai̇̃ rugiùs pasė́jus Ob.
papasė́ti (dial.) žr. pasėti 1: Nūnai papasė́jo vitvisi grikius Dv.
pérsėti tr.
1. Š, Ser iš naujo pasėti: Kai kuriuos žiemkenčių sklypus vis dėlto teks persėti sp.
2. praleisti kurį laiką sėjant: Tėvas par visą dieną miežius pársėjo Up.
| refl.: Pársisėjom lig šienpjūtės Šts.
3. apsėti daugiau, negu nustatyta, leista: Aš jau pársėti arus nepársėsiu – sėklos neturiu Mžk.
4. sėjant padaryti (kokią figūrą): Kiek tos žemės – su sėmenų pūru tik kryžių pársėju Lkv.
prasė́ti tr. NdŽ
1. Aps pradėti sėti, padaryti sėjos pradžią: Prasėt rugiam nėr pirmojo: nenori kožnas, kad jo kiti apsėt Klt. Jau svietas rugius prasė́jo, o mūs dar sėklos nekulta Ml. Prasė́k rugius baltais marškiniais, kad būt balta duona Švnč. Rugiai prasėti prie aiškios saulės, tai duona bus balta LTR(Tvr).
2. ne laiku, ne taip, kaip reikia, pasėti: Prasė́jau pasėlę: nedygo nė kelintasis grūdas Dr. Prasėjom rugius – pavėlavom įsėti, dėl to tokie menki Lkž. Šį metą sėmenis prasė́jau Grg.
prisė́ti tr.
1. SD307, Sut, I, N, K, M, L, Š, Rtr, Ser daug pasėti: Ana prisė́jo pilnus pašalius visokių diegų J. Javų prisėti̇̀ laukai NdŽ. Žirnių daug kas turėjo prisė́jęs Grv. Pievos išarta ir žolių prisė́ta LKKXI226(Eiš). Daržų prisė́ta, prisodinta Klt. Prigitesėjau pilnus laukelius žalių rūtelių LMD(S.Dauk). Prisės bernelis gelsvų linelių, priausiu jauna plonų drobelių (d.) Žln. Mažos mano seserėlės, neprisėjo rūtytėlės KrvD199.
^ Jei nemyli pačios, tai prisėk daug linų Lš. Netgi ten, kur niekad grybų nebūdavo, šį rudenį kaip prisėta (daug) sp.
| refl. tr. Š, DŽ1: Prisė́sias pupų, išvirsias košės LKT80(Ub). Anies ir miežių, ir rugių prisisė́ja Aps. Prisisė́jau sau rūtelių, kiek tik aš norėjau JV146.
2. prisodinti (bulvių): Prisė́jo tų bulbių Adomo laukus (labai daug) Trk.
| refl. tr.: Pri numų bulbių prisisė́jau Krš. Kiaulių nusišera, bulbių prisisė́[ja] – paėdę yra Krš.
3. NdŽ pribarstyti, primėtyti: Prisė́[jo] pilnus laukus praklemacijų Gs.
| Ka prisė́ti visi pasieniai (netvarka)! Krž.
4. prk. nuberti, nukloti: Tankiai strazdanų prisėtas veidukas judėjo krutėjo rš. Visa stepė įkalnyje kaip žirnių buvo prisėta skubančių vyrų J.Balt. Tarp kaimų buvo prisėta visokio didumo palivarkėlių A.Gric. Vaiski, žydra dangaus žaluma prisėta žvaigždžių rš. Laukai ištrypti, išrausti, išvažinėti, tiltai sugriauti, minų ženklų visur kaip sėte prisėta J.Paukš.
paprisė́ti (dial.) žr. prisėti 1: Gvaizdikų paprisė́jo Lz.
susė́ti tr.
1. M, Š, Rtr, NdŽ suberti sėklą į išpurentą dirvą: Morkus par tankiai susė́jo Krš. Vakar susė́jom miežius Ds. Žmogelis … pradėjo ant berno bartis, kad negerai susėjo BsMtII7. Retai susėjo kalne kvietelius BsO324.
| refl.: [Sujaugta su pelenais] sėkla yra regiama ir retai tesusisė[ja] tankiai S.Dauk.
ǁ kartu suberti į dirvą: Susė́ti avižas su miežiais NdŽ.
ǁ NdŽ apiberti sėkla išpurentą dirvą: Jau buvo laukai susėti Lp.
2. Ser, DŽ1 suvartoti sėjimui: Visus rugius susė́jau Db. Pūrų kiek susė́ja į tą lauką, tiek i gerai Mšk.
3. pasodinti (bulves): Susė́sam [bulves] mudvi dvi vien LKT52(Vgr). Blogai bulves susė́jo, daug dvivagių Krš. Nesusė́k tų bulbių į tuštvagę DūnŽ.
4. suvartoti sodinimui: Visų bulbių nesusė́sma, liks ir valgyti Užv.
5. suvartoti pabarstymui: Salietros susė́jau maišelį in rugių Klt. Susė́jo keturis maišelius trąšų Jdr. Susė́[jo] visą salietrą Dglš.
užsė́ti tr.
1. SD189, SD439, Q657, H184, Sut, K, M, L, Š, DŽ, NdŽ įberti sėklą į išpurentą dirvą, pasėti: Kai kas žusė́ja [dobilų] ganiavon, pievon, kur gano Pls. Ką užsė́jo, prapuolė Lk. Galu mėnesio užsė́davo javus, ne jaunu Krš. Po tris pūrus užsė́davom tų atuodogių Nmk. Kai to[je] vieto[je] būdavo užsėtos avižos, tai meškos ateidavusios ir braukdavusios avižas LTR(Šmk). Suars laukus, užsė̃s rugius, n'atrasi kelelio pas močiutę JD692. Kur užsėta, ten žaliuoja KlvD3.
| refl. tr., intr. Ser: Turia užsisė́ję rugių, miežių, kviečių LKT125(Trg). Duobėje alksnių baltųjų veislė užsisėjo TS1900,6-7. Ir kaip anas (arnikas) ažsisė́ja – nežinau Imb.
| prk.: Ištautėję čia pas mus, gudų ažsisė́ję (daug atsiradę) Ad.
ǁ Rtr apiberti sėkla išpurentą dirvą, apsėti, sėjimu užimti lauką: Užsė́ti visą lauką javais J. Žemės turu išdirbęs gražios, tik kuom užsė́su lauką LKT211(Klvr). Padarė gerą pievą, ažusė́jo Nmč. Laukų neturu kuo užsė́ti LKT104(Lkv). Ažusė́ta kalnas Rš. Užsėtas laukas N. Aš mačiau, ka ten y[ra] plotai užsėti̇̀ linų Krtn. Visas pašalys ažusė́ta rasoda Klt. Klonius išlygintumbime, o paskui žolėmis geromis užsėtumbime K.Donel1.
| prk.: Ažusė́jo mergelė mislelėm laukelį (d.) Tvr.
^ Akims lauko neužsėsi LTR(Zp). Su dviem pupelėm platų pasaulį užsėja (akys) Grk.
| refl.: Užsisė́[jo] ir užsisodino Brt. Kaip kurs jau ūkininkas, kitas liuob i daugiau užsisė́s Jdr. Užsisė́[ja] daugiau arų kaimynas – kaip lygi būsyt (būsi tu) Pj.
2. DŽ1 pasėti ant kito pasėlio: Žiūrėjau, kad mano grūdo (pasėtų grūdų) neužsėtų̃ Antr. Užsė́ti dobilus ant rugių NdŽ. Tai yra teip veikias karalystoje dangaus, kaip kad kuris žmogus pasėtų geros sėklos ant dirvos savos, ir potam priesakis jo ižg nopykantos užsėtų̃ viršun kūkalius DP83.
3. kaimynui sėjant ar pasėjus, tą pačią dieną išeiti sėti (tikint, kad dėl to kaimyno pasėliai neaugs): Jei nori, kad rugiai gerai derėtų, tai užsėk kaimyno rugius: pasaugojęs, kada jis sės, tą pačią dieną ir tu sėk LTR(Lp). Jeigu vienas sėjėjas javus sėja ir ateina kitas sėtų, tada pirmojo javus ažusėja, ir jie nebeaugs, išdžius Kp. Matai, kad kitas nori tave užsėti, tai tuoj tu imk savo sėtuvę, prisisemk žemių ir sėk jam vis priešais LMD(Sln). Pradėk rugius sėt, kad kitas neužsėtų̃ Ds. Kad pirmojo sėjėjo javų „neužsėtų“, jis tuoj savo dirvoje uždega pakulų kuokštelę ir užvožia kepure rš.
4. NdŽ pasodinti (bulves): Daug užsė́jo builių (bulvių) Krtn. Bulbes užsė́jo, kur statyties reik DūnŽ.
5. NdŽ apiberti, apibarstyti: Suparo (zuperio) užsė́jau Pb.
| Ažusė́jo visą žemę [sniego] kruopom Ds.
6. prk. paskleisti, išplatinti: Šv. Morkus užsėjo mokslą Kristaus M.Valanč.
| refl.: Kaip užsisė́jo šitas pijokavimas! Strn.
1. tr. SD335,336, R, Sut, N, K, Š, Rtr berti sėklą į paruoštą augalams augti dirvą: Kap būna sausas metas, tai jie sėja in klonius Brt. Sė́t sė́jom, ale nepjausim LKT199(Žal). Ne taip, kad sė́ta pasė́ta – reik prižiūrėti, o paskui prapuls Rs. Daba i kanapių nebesė́[ja] LKT102(Klm). Apsausino [pelkes], pakasė ravus, dabar sẽja GrvT117. Silosui daugiau, sako, sė́siąs, daržų nesodysiąs Jd. Kviečių mažai tesė́jom, blogai paaugo Všv. Mun daržai sė́ti, ravėti, ėsti virti – visi dirba Krš. Sė́jėm spalio mėnesė[je] į atsėlį LKT47(Trkn). Dvidešim pūrų miežių sė́jėm Krp. Mes vienus metus sė́jom balon (į šlapią dirvą) Plm. Sė́davo ir kanapių bučiam pasdirbt, virvėm vyt Dgč. Miškan ariau, grikius sė́ju Rud. Kas nesė́ja kviečių, tai perka miltus Pb. Nėr kur sė́t – sėtáu, kad but kur Šlčn. Savo reikalams sė́davo rugius Dbg. Kviečių sė́ja maža Dgp. Jie miežius po plūgu (apardami) sėja Lš. Kviečius sė́davo po žagre Imb. Pievas visas išdraskė – neturi kuom sė́t Pls. Per mus saloj paldienyke niekas nesė̃s, neprasėjinės Aps. Buvom besėją̃, bet ėmė lyti – ir metėm sėję J.Jabl. Aš sėdamas visada priakėju Grž. Dabar pats sė́jamas laikas – ne svečiuos važinėt Grž. Sėjamas čėsas Q425. Apžiūrėjau ir rugių sėjamą lauką J.Jabl. Karvėms ganyklą nuomojau kitur, visa buvo žemė sėjama Vvr. Dvivagius tus plūgus tokius devė, sė́jamas mašinas devė Lž. Buvo labai sė́jamos našlelės (gėlės) Lpl. Sėjamū́sius sėmenis reik išberti (nusiausti), ka nebūtų sėjant plokštakių Šts. Tavo laukai neakėta ir rugiai nesė́ta Pls. Išvažiavo rugius sė́jančiai (sėjant) Jon. Vieni arė, kiti sėjo, ir sunku pasakyti, katrie – ariantieji ar sėjantieji – labiau savo darbu džiaugėsi J.Jabl. Regėjau aną sė́damą (sėjantį) LKKIII193(Lz). Sė́ja kaip iš botago (labai retai) Dkk. Per abi kojas sėja (kai vienu rankos mostelėjimu sėkla nužeriama toliau, o antru – sėklos krinta iki sėjėjo kojų) rš(Kp). Sėjamoji petražolė LBŽ. Sėjamasis pelėžirnis LBŽ. Taigi ir varpinės, ir ypač ankštinės žolės sėtinos pavasarį rš. Kiekvienai javų rūšiai sėti būdavo parenkamas atitinkamas oras, mėnulio padėtis ir savaitės diena rš. Kad baravykų geltona papilvė, tai rugius laikas sė́ti J. Avižas, kai ievos pradeda žydėti, sė́[ja] Brs. Kad kadagiai žydės, sė́sam linus Pln. Miežiai būsią išrizgę, jei jaunam̃ sė́si Grd. Kad javai gerai užderėtų, reikia sėti į pilniją LTR(Žgč). Jau grikvabaliai atsirado, reikia sėt grikiai Jon. Po Elzbietai sė́jau, galvõs (į galvas) prėjo linai da Slm. Jaunam[e] sė́k, tai bus didelės avižos Ob. An riekimo (aparto pūdymo) sė́damas, duonos neturėsi Vžns. Linus sėti buvo taikoma, pastebėjus danguje juostuotus debesis, kad linai būtų tokie pat ilgi rš. Sėjamas vė[ja]s (nedidelis, šiltas, sėjai palankus vėjas) Tv. Perūne, kursai savo galybe sunkią žiemą nu mūsų pavarei, teikias mums javus mūsų sėtūsius ir sėtinūsius vykinti S.Dauk. Dėl ko tujai sė́jęs, sė́jęs ir vėl žiūri aukštyn? BM135(Klov). Eik, žioply, eik sė́t kiekvieną sė́jamą daiktą K.Donel. Ė išaręs tuoj spėk: kviečius, miežius, žirnius sėk ir linelių neužmiršk A.Strazd. Vai dariau, dariau lyseles, vai sėjau, sėjau rūteles LTR(Mrj). Pavasario dienelę sėjau žalią rūtelę. Aš ją sėdama ir ravėdama su rūtele kalbėjau LTR(Rdš). Tai lygi pošnelė – nei arta, nei akėta, nei rugeliai sė́ta LTR(Kpč). Tavo ropės kietos buvo – šiaurės vėju sėtos LTR(Nv). Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę LTR(Grv). Oi jūs rūtos rūtelės, jūs rūtelės žaliosios, o kas jus žalias sė̃s, kap sesutė ištekės? DrskD167. Aš neturiu sesužėlių, nėr kam sė́ti rūtužėlių JV26. Aš turėjau darželėlį vienom rūtom sėtą LB117. Sėjau rožes, sėjau rūtas, sėjau lilijeles KlpD31. Kad aš sėjau, linksma buvau, kad ravėjau – dar linksmesnė StnD14. [Švęsk] šventę pirmos pjūvės javų, kurius ant lauko sėjai BB2Moz23,16. Renka vaisių ant amžino živato, idant drauge (bendrai) džiaugtųse sėjąsis ir pjaująsis BBJn4,36. Išėjo, kuris sė́ja, sė́tų sėklos savos. Ir kad sė́jo, viena puolė pas kelią DP97. Ir stojos besėjant, jog vieni grūdai puolė ties kelio, o paukščiai dangaus ateję sulesė juos Ch1Mr4,4.
^ Nesėjęs nepjausi Ds, S.Dauk. Kad nesėjai, tai ir nepjausi Žg, Sln. Kiek sėsi, tiek pjausi Sch96, M. Ką žmogus sėja, tą jis ir dagos prš. Vėjus sėsi – audras pjausi LTR(Šl). Kas sė́ja ir aria, tas visus šeria Pls. Balandas sėjęs, kviečių nepjausi LTR(Vdk). Dagys ir nesėtas auga LTR(Srj). Piktžolių nesėja – jos pačios atsiranda LTR(Gdr). Kur sėtos ropės, ridikai dygsta B887. Medų sėji, pipirus pjausi B725. Medum sėji – pipirai sprogsta B725,887. Sėjau mėtą – išdygo pipiras Rz. Nesigirk audeklu, kol da linai nesėti LTR(Km). Velnias sėjo, velnias ir pjauna LTsV243(Vrn). Kai sėjo, grūdas klausė, kiek mėšlo dėjo LTsV373(Srd). Nesėk į dirvą neteisybės CII354. Kepurę sė́jęs, kepurę gausi MitI77. Kad tokius žmones sauja sė́t, o po vieniai dygt! Arm. Kad tokių vaikų, šimtą sė́jus, nė vienas nedygtų! Klvr. Kad nei bačka sė́jus neaugt! (apie blogus žmones) Krok. Rugius sė́k, kad atšoktų, kviečius sė́k, kad priliptų (rugius reikia sėti sausai, o kviečiams šlapumas nekenkia) Gs. Rauluk, kartok, Baltruk, sė́k (apie Lauryną reikia pūdymus kartoti, o apie Baltramiejų – rugius sėti) Dkš. Kas sėja su verksmu, pjaus su džiaugsmu DP484. Šiaudų dirva, akmenais sėta, – gyvi dygsta (lizdas, kiaušinis, paukščiukas) LTR.
sėtinai̇̃ adv., sėtinõ: Sėtinius sė[ja] sėtinai̇̃ Kl. Ir parūpo man įkalbėti ūkininkei, kad pamėgintų ne sėtinai ant ežių burokus sėti, bet sodintinai po vieną grūdą Vaižg. Šiemet pupas sėsma sėtinõ Trgn.
| refl. intr., tr. K, Sut: Rugiai sė́jasi rudenį Dv. Laikuo atejus, aras, sė́jas Všv. Kol sėjomos, turėjom vaikį; kaip apsisėjom, nebreik Šts. Duosiu sėklų, ir sė́kis, jei reikia Pv. Sėjanties mirė, nesulaukė vasaros Ggr. Sėjamės pašarui ne baltųjų, bet raudonųjų dobilų J.Jabl. Kad sėjas žemėn [garstyčių grūdas], mažiausias yra terp visų sėklų and žemės Ch1Mr4,31.
ǁ barstyti sėkla (dirvą): Šitas kalniukas buvo nesėtas J.Jabl. Vieną lauką rugiais, kitą vasaroju sė́davo, ė trečiam ganydavo keltavas Ck. Nieko nesė́ta buvo laukai Slk. Kur kąsnelis liks nesė́ta, pririši karvę Klt. Neverk, mergele, balta lelijėle, aš pasėsiu tau linelių sėjamoj dirvelėj LTR.
ǁ prk. bažn. leisti į pasaulį, kurti (žmogaus kūną): Sėjamas yra kūnas natūriškas MT244. Sėjamas yra silpnybėje ir kelsis stiprybėje NT1PvK15,43. Sėjamas yra kūnas pagendamas, o bus prikeltas nepagendamas Bt1PvK15,42.
| refl.: Sėjas kūnas nepagerbime, o kelsis garbėje DP594. Sėjas pagadinime, bet prikeliamas est nepagadinime Ch274.
2. tr. Štk, Trk, Vkš, Šln, Aps sodinti (bulves): Bulbių nesė́[ja], kiaulių neaugina – iš rublio gyvena DūnŽ. Bulves mes sė́davom jau anksti Pgg. Bulbių sėjamas laikas Tv. Daba[r] tas sė́jamasis laikas, tad brangios [bulvės] LKT52(Vgr). Par sėtąją sėklą daugiau neprikasma bulvių Tl. Kur tos bulbės beaugs – kelinti metai sė́jam į atsają Kair. Tais metais daug kas vėlai sė́[jo] bulbas Dglš.
sėtinai̇̃ adv.: Liuobu mamai visumet prisilygsu bulbių pasėti pūrą sėtinai̇̃ Als.
| refl. tr.: Ropučių sė́davomos daug Kv.
3. tr. barstyti ką smulkų, birų: Sniego buvo daiktais, vis tiek sė́jom [salietrą] Klt. Sė́ja [trąšas] lakstydami iš viršaus [lėktuvai] Pb. Jaunoji, eidama jaunopjop, iš nosnaitės sė́ja rugius Lz.
ǁ barstyti (dirvą): Sė́ja, sė́ja visokiais [chemikalais] Pst.
4. tr. prk. skleisti, platinti, diegti: Štai kaip mes kultūrą, šviesą sėjame P.Cvir. Sėjo tarp jaunuomenės visokias laisvės idėjas rš. Rovė piktą, o sėjo dorybę TS1899,6. Dievo žodį, vaido sėklą sė́ti KI149. Sėjąsis teisybę tikrai laimės BBPat11,18.
ǁ sukelti: Girtuoklystė tik vargus ir nelaimes sė́ja Prn. O visur sėjo nusiminimą V.Kudir. Ir svaigina jo daina, ir širdy linksmybę sėja B.Sruog. Prakeikti yra visi …, kurie karius ir maištus tarp žmonių sė́ja DP534.
5. tr. prk. žerti, sviesti: Užpykus kad sė́jau jo visus žaislus! Prn.
6. tr., intr. prk. tankiai šaudyti, svaidyti (ugnį): Orlaiviai perlėkė sėdami (šaudydami) Gs. Priešas ėmė sėti į jų eiles ugnį P.Cvir. Perkūnas žaibus neliaujas sėti plačiai, aplink rš.
7. tr. prk. lieti, berti (ašaras): O mes šią mielą dienelę sėjam graudžias ašarėles TŽI290.
8. intr. DŽ smarkiai skraidyti, lakstyti: Į pavakarę tai tokios musiukės apie galvą ir sė́ja Gs.
^ Kai nusišviečia, tai bitės kap sėtè sė́ja į laukus Gs.
9. tr. skleisti (kvapą, šviesą): O anie augo visi iš vieno, žiedelius krovė ir kvapus sėjo LTR(Ob). Peronų lempos blausią šviesą sėjo rš.
◊ aguonàs sė́ti tyliai verkti: Na, ko tu? Ir vėl aguonas sėji? rš.
[su] akimi̇̀s sė́ti žvilgčioti: Su akim̃ tik sė́ja, tik sė́ja Ml.
drignès sė́ti Grš išdykauti.
gali̇̀ (mòžna) linùs (rópes) sė́ti (ant ko) labai murzinas, purvinas (apie kojas, kaklą, rankas): Mazgokit, vaikai, kojas, be greit možnė̃s ant jų linùs sė́t Brž. Gali rópes sė́ti an kojų, an rankų! Yl.
kai̇̃p avižomi̇̀s sė́ja nei šį, nei tą, niekus (kalba): Kalba kaip avižoms sė[ja] LMD.
nors ži̇̀rnius sė́k labai murzinas, purvinas (apie kaklą, kojas, rankas): O ir kaklas jau toks, kad nors žirnius sėk A.Vencl.
rū̃tą sė́ti LzP būti netekėjusiai.
vélnias rópes sė́ja į vagàs labai raukšlėtas (apie veidą): Snukiai jau ne rėčiai geldos, nieko neištaisysi – jau vélnias rópes sė́ja į vagàs Skr.
antsė́ti (ž.) tr. pasėti ant kito pasėlio: Antsė́jau dobilus ant rugių Vvr. Ant jų (javų) viršu reik antsėti dobilus S.Dauk. Bet šėtonas antsėjo kūkalių ir visokių žolių Jzm.
apsė́ti K, Š, Rtr, NdŽ; SD203, R, Sut, N, M, L
1. tr. apiberti paruoštą dirvą sėklomis: Ruduo atejo, reikėjo tus laukus apsė́ti, neturėjo kuo LKT104(Lkv). Apsė́jo vasarojum savo laukus BM21(Č). Rėžį cielą jis apsė́ja sėmenimis J. Iškuldavai rugių laukus, po kokį keturiasdešimt gektarų apsė́tus Mšk. Aplink apsė́ta rugiais Ob. Buvo apsė́ta visi laukai Dbg. Eisiu aš vėl apsė́siu tą dukterį (dukters lauką) Lp. Noriu daržą apsė́t BM270(Grnk). Tikėjomės gausią žemės – dvarponis apsėtas mūsų dirvas prisijungė prie dvaro J.Gruš. Mes apsėsim pavasario sėkla laukus V.Myk-Put. Kur vasaros dienas dėjai, kodėl lauko neapsėjai! O. Šitai jumus sėkla, apsėkiat laukus BB1Moz47,23. Laukinykas geras dirvą savo apsėja geriausia sėkla BPI242.
^ Baltojo svieto nedaug tėra, juodu žemė apsėta TŽV604. Dviem pupom visą lauką apsėja (akys) Sim, Krs, Slk, Jon. Dvi pupelės visą svietą apsė́ja (akys) Všn. Dvi sesutės visus laukus apsė́ja (akys) Klt.
| refl. K, Š: Kaip apsisėji be arklio? Šts. Kai apsisė́su, eisu pri gydytojo Vgr. Yra daug neapsisė́jusių Ėr.
ǁ įberti sėklos į dirvą: Lai apsėjam tavo rugius, tada apsėsim muno Šts. Nei saujos rugių neapsė́ta Lp. Čia rugiai apsė́ta aplinkui, nėr kur ganyt Pkn.
| Mišku apsė́jo visą kaimą Lt.
| refl. tr.: Kai vasarojų apsisė́sma, pūdymas art anksti bus, tai pailsės arkliai davaliai Ds.
2. tr. pasėti ant kito pasėlio, užsėti: Rugiai visada apsė́ta dobilais Dglš.
3. tr. kaimynui sėjant ar pasėjus, tą pačią dieną išeiti sėti (tikint, kad dėl to jo pasėliai neaugs): Negalėjo jis pasėt kitą dieną, bet ne: mat, kad tik apsėt! Dbč. Stasius kap apsė́jo Joną, tep jo (Jono) linai ir pragaišo Lz.
4. tr. apsodinti (bulvėmis): Ans visą lanką apsė́jo bulbiums LKT100(Krtv).
5. tr., intr. apibarstyti, apiberti: Girą apsėjom kubile su avižoms, kad nenuvėstum Šts. Dobiliukus kiek apsė́jau salietra, gali išdegt – pagada Klt. Sėmenim apsė́ji apie namus – nėr gyvačių Klt.
| refl.: Nakčia švento Andriejaus, einant gult, reikia apsisėt aguonom, tai susapnuosi, už ko nutekėsi LTIII456(Kls).
6. tr. aplaistyti, apibarstyti (ašaromis): Su baltom rankelėm lauką išakėja, su skurdžiosiom ašarėlėm laukelį apsėja LMD(Pšl). Ašarėlėms apsėsiu, sodysiu rožes: augysiu daržely kvietkutes gražias KlvD353.
7. tr. prk. nuberti, nukloti: Stalas apsėtas popieriais, knygomis, paišeliais rš. Veidas apsėtas šaltais kanapių grūdeliais (apgamuotas) rš. Drabužiai buvo apsėti blizgančiais perlais rš. Dangus žvaigždėmis lyg sė́te apsė́tas KI212. Troptais ir valtims Nemunas apsėtas A1884,279.
^ Kad taũ apsė́t votimu! Arm.
paapsisė́ti (dial.) viską apsisėti: Vasarą kap paapsisė́ja, tai imasi žiemos čėse pie kūlatę Dv.
atsė́ti tr. K, J, Š, Rtr; R, N, M
1. NdŽ apiberti sėkla išpurentą dirvą, apsėti: Neužudera javai, ė reikia atsė́t laukai Ad. Šiuomet atsėjau visus daržus miežiais ir dar liko pora pūdų Vrn. Kuoj lauką atsė̃s pavasarį? Lp. Nėr kuom laukas atsėja LTR(Grv). Visą lauką savo sėkla atsė́jau Vn. Laukai jau atsėti, ir želmuo gražiai žaliuoja Pt. Ar jų kap reikia atsėtà žemė? Al. Ligi pietų i atsė́jau tą sėją Erž. Žemę atsė́ti reikėjo – dirbau sunkiai Jdr.
| refl. tr., intr. Š: Savų rugių ir duonai gana, ir atsisė́jom Tvr. Mes už visus pirmiau[siai] atsisė́jom Žlp. Kas atsisė́s, tas turės Krš.
ǁ įberti sėklą į išpurentą dirvą: Atsė́t rugius atsė́jau, o su priakėjimu tai kažin kaip bus Srv. Perniai jau tam laike buvo atsėti rugiai Pc. Jau viskas atsė́ta Rmš. Ar tu, kaimyn, atsė́jai linus? Dglš. Jau vasarojų atsėj[o] ir ankstyvukes bulves pasodino Rdm.
| refl. tr.: Kol Jūzapas parėjo, Baltaragis visą vasarojų atsisėjo Žem.
2. DŽ NdŽ, Sut, Ds, Srv iš naujo pasėti: Rugius sniegas išstovėjo, reikės atsė́tie avižom Sn. Matai, jeigu misli atsė́t, tai gali pjaut rugius Sdk. Rugiai ir atsėti neužaugo Dglš. Kirminai išėdė rugius, ir reikė atsė́ti Kt. Ta žolė duoda gerą šieną nu 4 iki 8 ir ilgesniai metų neatsėta S.Dauk.
| refl.: Ganyklose baltieji dobilai išsilaiko labai ilgai, nes nuolat atsisėja iš gyvulių nenuėstų subrendusių galvučių rš.
3. NdŽ pasodinti (bulves): A jau bulbes atsė́jot? Krž. Padėjo munie ruputes atsė́ti Jdr. Skubino bulbes, kol mėnuo neparyš, atsėti Žem.
| refl. tr.: Reikia atsisė́ti, nūsigyventi bulbikes – [senas žmogus] nors pasiusk Grd.
◊ kai̇̃p (lýg) [rugiùs, vasarójų, vi̇̀ską] atsė́jęs (atsisė́jęs Šd)
1. lėtai, pamažu, neskubėdamas (eina, vaikščioja): Ko vaikštai kai̇̃p atsė́jęs! Snt. Ko ana bėgs – eita kai̇̃p atsė́jusi Pln. Eina lýg atsė́jęs Šd. Velkas kaip atsėjęs LTR(Pp). Vaikščio[ja], rankas sudėjęs, kaip atsėjęs VP48. Eina, lyg vasarojų atsėjęs KrvP(Mrj). Kas čia tykina, kai̇̃p rugiùs atsė́jęs? Snt. Eina, kai̇̃p vi̇̀ską atsė́jęs Eig.
2. nieko neveikdamas (stovi): Ko čia stovit kai̇̃p atsisė́ję! Jrb.
įsė́ti tr. K, Rtr; H169, Sut, N
1. DŽ įberti sėklą į išpurentą dirvą: Šlapias buvo ruduo, negalėjom nei dirvon įeiti, nei rugių įsė́ti Š. Kad ir biškį įsė́k grikių dėl veislės J. Vasarojų ansė́jom Švnč. Šiemet anksti vasarojų insė́[jo]m Dglš. Lietus vis pila, tai da neįsė́jo Kt. Insėtų̃ rugių yra gražių LKT208(Graž). Avižų šešis centnerius įsė́davo Grd. Aš pati įsė́jau žaliąsias rūteles JD1163. Kaip įsėjo, linksma buvo, kaip ravėjo – dar linksmesnė KlvD48. Ei tu, mano žaliasis meirone, kas tave įsėjo, nuravėjo? N164.
| prk.: Patis kūnas dvasiškai kelsis, idant, … ik kolei dabar yra kūniškas, būtų įsė́tas ir numarintas DP251.
^ Ką įsė́si, tą dagosi NdŽ.
| refl. tr., intr. K: Įsisėjo šįmet labai gerai žieminiai – sausa buvo Prnv. Šlapiai įsisė́jo pernai, nebūs rugių Pvn. Insisėjau javus Ukm. Rugius pati insisė́ju Dglš. Avižų bus tik insisė́t – per žiemą supenėjo Arm. Nūsirausi [linus] įsisė́jęs i turėsi Vn. Tuokart įsidiegė ropučių, įsisėjo batvinių, žirnių ir pupų M.Valanč. Aš įsisė́čiau rūtužes par visą daržą lysvužes JD1167. Įsisėjau avižų į tėtužio dirvelę N146.
ǁ apiberti sėkla išpurentą dirvą: Netikęs tais metais buvo pavasaris, nespėjom insė́t laukų Lel. Nepalikau lauko pūsto, įsė́jau Vn. Šlapia žemė, negal įsė́ti Krš. Įsėjus vasarojaus lauką, atsirado keletas ir laisvesnių dienų A.Vien. Susiedas laukus įsėjo ir pūdymą priakėjo VD358.
| refl. tr., intr.: Prisisamdė mergų, bernų, įsisėjo savo laukus LB200. Jau jiej insisėję Lp.
2. papildomai pasėti ant pasėlio: Į vasarojų įsėjami dobilai rš. Drėgnais metais pašariniai lubinai gali būti įsėjami į žieminius rugius pakrikai rš.
| intr.: Atejo neprietelius ir įsėjo kūkaliais tarp kviečių BPI212.
| prk.: Šičia girdi veliną, kaip sėte įsėjantį piktus tarp gerų BPI212.
3. Trk pasodinti (bulves): Šešis centnierius bulbių įsė́jam Pj. Kokį metą anos (bulvės) paauga, ka i kaip tu įsė́k Akm.
| refl. tr.: Kitam daviau dirvos bulvėms įsė́ties Krt.
4. įberti, pabarstyti: Tą trąšą ar ko neįsė́ja, tie javai teužauga silpni kokie Krtn.
5. prk. įdiegti, įskiepyti: Atima žodį, kuris buvo įsėtas širdyse anų GNMr4,15.
| refl. tr.: Žodį, čion apsakomą, širdina duok įsisėti brš.
◊ kai̇̃p rugiùs įsė́jęs pamažu, lėtai (eina): Eina kaip rugius įsėjęs Ml.
išsė́ti K, Rtr, NdŽ; R, Q61, Sut, N, M, L
1. tr. sėjant suvartoti: Visą dieną sėjo, sėjo, kažin ar tris maišelius išsė́jo Slm. Išsė́jau tris pūrus J. Išsė́jau visą sėtuvę Š. Aš kviečius jau išsė́jau KI149. Sūnau, per šią dieną išsėk visus šiuos grūdus LTR(Mrk). Pasėlio tankumas priklauso nuo išsėtos sėklos kiekio rš. Neprietelis daug kūkalių tarp kviečių … išsėjęs Kel1862,150.
| prk.: Paimkie tu mano vargus ir išsėkie po laukelį LTR(Čb).
| refl. K, Rtr: Visi miežiai išsisė́jo, o žemės dar lieka Š. Neižytų [grūdų] trejopai daugesniai išsisė[ja], nekaip nuižytų S.Dauk.
2. intr. praleisti laiką sėjant: Išsė́jau lig vakaro Š.
3. tr. apsėti, užsėti: Visų laukų neišsė́ja – iš kur duonos turės Jnš.
4. tr. išberti: Paskiau avižas išsė́davo ant rėčio Upn.
5. tr. beriant sėklą padaryti (kokią figūrą): Kap kurie iš grūdų išsė́ja kryžių, o kap kurie pasėja lygiai Dv.
6. refl. išbyrėti: Surinkit aguonas – nuo vėjo išsisės Lš. Mūs nepjauti rugiai, an kelmo būdami, išsisė́jo Rod.
7. refl. išsisklaidyti, išsimėtyti: Sergant miliarine tuberkulioze, tuberkulai išsisėja daugelyje organų rš.
nusė́ti tr.
1. Vlkj apsėti: Blogai ten tavo nusė́ta, retai dygsta NdŽ. Turėjom visus laukus nūsė́ti Vn. Vyras mirė, pati sėjau, i gražiausiai nusė́su Krp. A jau viską nusė́jo brolis? Dr. Jasius gražiau nusė́ja Lp.
| refl. Š: Juo į pryšakį žersi grūdus, juo aukščiau, juo toliau, tuo dailiau nusisės Šts.
2. sėjant nulaisinti: Dirva nusė́ta, nualinta Snt. Ano visos dirvos yra nusė́tos Brs. Paaugo avižos kad ir nusėto[je] žemė[je], be mėšlų Šts.
^ Dobilus sėsi ir duoną nusėsi! Šts.
| refl.: Kaip mažai, tai gi žemė nusisė́ja baisiausiai Sdk.
3. refl. sodinant nulaisinti: Į tą pačią vietą sėjau bulbes, žemė ir nusisėjo Vkš.
| Bulbės (ta žemė, kur sėtos bulvės) nusisė́jo Vkš.
4. nubarstyti: Bulbas kap ėmė sėt [iš kiauro maišo], tai nusė́jo per visą sodžių Lp. Jau einu namučion palinksmint tėvučių, priskyniau kvietkelių nusėt jiems takelių BsO97. Nusė́jo visokiais [chemikalais], i prapuolo uogos Klt.
5. DŽ, NdŽ prk. nuberti, nukloti: Iš šalies kap žiūrai in tokį perų korį, tai atrodo tep kap šašas – tik išvien nusė́ta LKT205(Kt). Vaikščiodamas nusiminęs, gi žiūriu – visas slėnys nusėtas deimantais J.Balč. Ploto pakraščiai buvo nusėti namelių P.Cvir. Pieva nusėta purienomis, lyg būtų visa ištepta geltonu sviestu E.Miež. Dangus žvaigždėmis nusė́tas NdŽ. Jau vos tik kojas bepavilko, o kelelis aštriais akmenėliais nusėtas rš.
pasė́ti tr.
1. SD1134, Sut, I, N, K, L, Š, Rtr, NdŽ įberti sėklą į paruoštą dirvą: Ten rugius pasė́jo, kur buvo avižiena Klvr. Atorėm antareilį i rugius pasė́[jo]m Ad. Be mėšlo, ir gerai pasė́jus, neauga LKT203(Vlkv). Vasarojus jau pasė́ta Pkn. Pasė́jo miežius – su žambiu aparti reik Als. Po miežiais pasė́jo dobilus Imb. Pasė́jom miežius py pat kelio Klp. Pasėjo darže vasarių kviečių Tvr. Šitoj dirvoj, ką pasė́si, tas auga Dglš. Kanapių pasė́davo, kas ūkininkai buvo, pasė́davo po sieką Krp. Iž (už) kontoros kopūstai pasė́ta GrvT102. Prie tvorai pasė́tos morkos LD425(Brž). Kad ne linų metai, tai geriausioj žemėj pasė́ji – neauga, ir gan Vb. Kazimiero buvo pasė́ta žirniai ažu sodo Prng. Dobilai pasė́ta Nmč. Kai merga, tai linų nori [algos] pasė́t Pb. Lubinuosna pasė́ja rugius – labai gerai dera Žln. Ten pieskynai – per dvejis, per trejis metus pasė́ja kokį grikį Grv. Ažuoganą grikių kap kas pasė́ja Šlčn. Vasarojas iš ledo (labai anksti) pasė́tas Rod. Pasėjo po oželio galva (vėlai), tai tiek ir užderėjo LTR(Mrc). Aš jau pasė́jau dvejetą pūrų OG363. Kas bus iš pasėtųjų, kad nėra šilimos? Žem. Po drapoku tik pasė́jo, tai nieko ir nebuvo miežių Klt. Vaikis pasėtas (kuriam pasėlio pasėta) tuoj kitaip dirba J.Jabl(Žem). Aš pasė́jau linelį, geltonąjį grūdelį (d.) Plv. Aš pasė́jau obuolelį po savo langu Tvr. Aš paprašyčia savo bernelio, kad išartui dirvelę ir pasėtui̇̃ linelius (d.) Sem. Tėveli manas, radnasai manas, pasė́ki linelius ant manosios žemelės LKKIX201(Dv). Pasė́jo tėvelis gelsvuosius mieželius (d.) Aps. Motule širdele, kas tau linelius pasė̃s? DrskD154. Išmindžiojo žalias rūtas, seselės pasė́tas JV778. Tokia maita pultų ant (sėklos) pasėtos BB3Moz11,37. Žmogus pasėtų̃ geros sėklos ant dirvos savos DP83. Pasėtas yra an geros žemės Ch1Mt13,23. Idant tavo sėkla, čia pasėta, naudingai būtų tavi surinkta PK185.
| prk.: Kas anims tokią sėklą pasė́jo vienas kito neužkęsti ir ėsti?! Krš.
^ Ką pasėsi, tą ir pjausi VP24, M, Rtr, Krtn. Kas pasė́ja, tai ir pjauna Nmč. Ko nepasė́jai, to ir nepjausi Pln. Nepasė́si – sau neturėsi Lzd. Ką pasėsi, tą suėsi LTR(Grk). Prieš vėją nepasėsi LTR(Auk). Ant akmens pasėsi – ant lentos kepsi PPr28(Šll). Ko jaunatvėj nepasė́si, to senatvėj neturėsi Sb. Kap pasėsi, tai koc kapelę, o kap nesėsi, tai nei pėdelio Arm. Gera sėkla ir pasėta neauga, o bloga ir nesėta išauga KrvP(Ds). Pasėjau pipirais, išdygo skatikais, pražydo marčiomis, iškaršo mergomis (grikiai) LTR. Pasėjau parakėliu, o išdygo kamuolėliu (ropė) LTR. Ką žmogus pasės, tatai ir pjaus VlnE110.
| refl. tr., intr. N, Š: Seniau, kur norėj[o], tai pasisė́j[o] Azr. Pasisė́jom kiek linų OG364. Duos ten darželį žemės anam pasisė́ti batviniams, pasidiegti bulvėms Brs. Tris pūrus jau pasisė́jo [miežių] – jau neblogai Lk. Pavasarį, kol pasisė́ji, baisiausiai rūpesnis ema KlvrŽ. Jin pasisė́jo ridikėlių, kad būtų pasė́ta: nė pati jų valgo, nė ko Kair. Jis pas mum pasisė́davo grūdų Krs. [Rėžiuose] nei dobilo gali pasisė́tie, nei nieko Imb. Būt pasisė́ję vasaroją, kad sėklos nebūt trūkę Vlkv. Smėly pasisė́si – neaugs niekas JnšM. Pasisė́jau žalią rūtą, bus mergelė man, man (d.) Ds. Žentelio arta – nepasisėsi, žentelio balnotu nejodinėsi LTR(Slk). Nepasisėsi vietoj rūtelių nė rugių, nė mieželių LTR(Klvr). Pasisė́jau rūtelę, pasisė́jau žaliąją Niem20. Aš pasisė́čiau žalias rūteles į du nauju darželiu JD76.
| Kai sausai pasisė́ja, tai negreit sudygsta Sb. Vėlai pasisė́ję rugiai į dirses pavirsta Ss. Brendęs vaisius taisės nukristi ir pasisėti Vaižg. Ši žolė ganyklose pati pasisėja rš. Ardami, purendami žemę, šernai padeda pasisėti medžių sėkloms rš. Ans sako: „Pasisėkiat, pūrai“ – ir pasisėjo pūrai S.Dauk.
ǁ apiberti išpurentą dirvą sėkla: Visas ažukluonis rugiais pasė́tas Lz. Iškulk, nevėtytais, nevalytais tais javais pasė́k LKT104(Lkv). Vienas laukas rugių būs pasė́tas, kitas vasarojaus Lk. Ančlaidmu neleisk gyvuolių ant šviežiai pasėtų dirvų J. Tai vysta sodelis tankiai pasėtas TŽI209.
| refl. tr.: Anąnedėl pasisė́jo jau ir daržą Krs. Kai tik pasisė́davo laukus, tuoj kelius taisydavo Grz.
ǁ intr. Ser pajėgti sėti: Tėvas dar pasė́ja NdŽ.
ǁ intr. kurį laiką sėti: Jis valandėlę pasė́jo ir nuėjo namo NdŽ.
ǁ prk. sukurti (žmogų): Svietas an blogo pasė́tas Pvn. Tokia Dievo valia – visas svietas an to pasėtas Šauk. Svietas ant to pasėtas VP44.
2. Žlb pasodinti (bulves): Bulves šiemet pasė́jau ankstie Kv. Pri numų pasė́su bulbių ankstybųjų Krš. Šlapio[je] vieto[je] pasė́jau – supuvo bulbės Tl. Paeinąs gyvolis, bulbių vagą gal pasė́ti Pvn. Pernai lomo[je] bulbės buvo – nuskendo; šįmet an kalno pasė́jom – išdegė Rdn. Mas pasė́jom bulbių tris centnerius Nmk. Da bulbių gal a du tuos pūrus pasėdavai Mšk. Aš jam bulbių pasėjau Švnč. Kur pirma sėjom – drenesnės, kur paskui pasė́jom – bulbos geros Aps. Gavo daržą trims pūrams bulvių pasėti MitIII113(M.Valanč).
| refl. tr., intr.: Aštuoniasdešimt metų, pati su lopeta pasisė́[ja] bulbes Krš. Duos kelis arus bulves pasisė́ti Šv. Žmogus bulbių pasisė́jo, žmoguon i būs Pvn. Arklį duos, gali laikiau ankstybųjų bulbių pasisė́ti Grd. Pri vasarojaus bulbių kiek pasisė́davo Mšk. Nei bulbų pasisė́si, nei agurkelio – visa ką pirk Tvr.
| Skaldom bulbas – daugiau pasisė̃s Aps.
3. apiberti, apibarstyti: Reikia biškį pasė́t salietros an bulbų Žl. Pasės trąšas, kai išdulkins – reikės gaišt kai prūsokam Jon. Ir išardė miestą ir pasėjo jį druska ChTeis9,45.
4. prk. paskleisti, įdiegti: Daryk iš mūsų žemę gerą ir vaisingą, ant kurios pasėtas žodis tavo vaisių atneštų MKr28. Žodį aną išima, kursai pasėtas buvo širdyse jų Ch1Mr4,15.
| refl.: [Kalba] iš motinų lūpų išdygo ir mumyse pasisėjo J.Marcin.
ǁ sukelti: Likimas beširdis, skriaudėjas sieloje ilgesį pasėjo S.Nėr. Kažkas pasėjo nerimą širdyje rš.
5. prk. pamesti: Ka tu peilius tujau pasė́ji Ms. Nepaspėju peilio nuspirkt – ir jau pasėju Vj. Tik vakar peiliuką nupirkau, ė tu jau pasė́jai Vdš. Anas ką turi, tai visa pasė́ja Arm.
6. DŽ1 prk. išbarstyti, išsklaidyti: Kaži kokias korteles čia pasė́jai Jon. Vėjas pavasario žiedus pasė́ja NdŽ. Važiuodamas šitom vietom, turėjai stipriai sukąsti dantis, kad nepasėtum jų šalikelėse J.Balt.
7. prk. priberti, pribarstyti: Nuo seno ãkmens turi blogą vardą, ir sakoma, jog velnias juos pasėjo rš.
8. prk. tankiai paleisti (šūvius): Kai sujojo, sužlegėjo artojėlių pulkas, kai paleido, kai pasėjo į žemelę kulkas T.Tilv.
◊ kai̇̃p rugiùs (rūtàs) pasė́jęs pamažu, vos (eina, vaikščioja): Eina kai̇̃p rūtàs pasė́jus Ds. Vaikščioja kai̇̃ rugiùs pasė́jus Ob.
papasė́ti (dial.) žr. pasėti 1: Nūnai papasė́jo vitvisi grikius Dv.
pérsėti tr.
1. Š, Ser iš naujo pasėti: Kai kuriuos žiemkenčių sklypus vis dėlto teks persėti sp.
2. praleisti kurį laiką sėjant: Tėvas par visą dieną miežius pársėjo Up.
| refl.: Pársisėjom lig šienpjūtės Šts.
3. apsėti daugiau, negu nustatyta, leista: Aš jau pársėti arus nepársėsiu – sėklos neturiu Mžk.
4. sėjant padaryti (kokią figūrą): Kiek tos žemės – su sėmenų pūru tik kryžių pársėju Lkv.
prasė́ti tr. NdŽ
1. Aps pradėti sėti, padaryti sėjos pradžią: Prasėt rugiam nėr pirmojo: nenori kožnas, kad jo kiti apsėt Klt. Jau svietas rugius prasė́jo, o mūs dar sėklos nekulta Ml. Prasė́k rugius baltais marškiniais, kad būt balta duona Švnč. Rugiai prasėti prie aiškios saulės, tai duona bus balta LTR(Tvr).
2. ne laiku, ne taip, kaip reikia, pasėti: Prasė́jau pasėlę: nedygo nė kelintasis grūdas Dr. Prasėjom rugius – pavėlavom įsėti, dėl to tokie menki Lkž. Šį metą sėmenis prasė́jau Grg.
prisė́ti tr.
1. SD307, Sut, I, N, K, M, L, Š, Rtr, Ser daug pasėti: Ana prisė́jo pilnus pašalius visokių diegų J. Javų prisėti̇̀ laukai NdŽ. Žirnių daug kas turėjo prisė́jęs Grv. Pievos išarta ir žolių prisė́ta LKKXI226(Eiš). Daržų prisė́ta, prisodinta Klt. Prigitesėjau pilnus laukelius žalių rūtelių LMD(S.Dauk). Prisės bernelis gelsvų linelių, priausiu jauna plonų drobelių (d.) Žln. Mažos mano seserėlės, neprisėjo rūtytėlės KrvD199.
^ Jei nemyli pačios, tai prisėk daug linų Lš. Netgi ten, kur niekad grybų nebūdavo, šį rudenį kaip prisėta (daug) sp.
| refl. tr. Š, DŽ1: Prisė́sias pupų, išvirsias košės LKT80(Ub). Anies ir miežių, ir rugių prisisė́ja Aps. Prisisė́jau sau rūtelių, kiek tik aš norėjau JV146.
2. prisodinti (bulvių): Prisė́jo tų bulbių Adomo laukus (labai daug) Trk.
| refl. tr.: Pri numų bulbių prisisė́jau Krš. Kiaulių nusišera, bulbių prisisė́[ja] – paėdę yra Krš.
3. NdŽ pribarstyti, primėtyti: Prisė́[jo] pilnus laukus praklemacijų Gs.
| Ka prisė́ti visi pasieniai (netvarka)! Krž.
4. prk. nuberti, nukloti: Tankiai strazdanų prisėtas veidukas judėjo krutėjo rš. Visa stepė įkalnyje kaip žirnių buvo prisėta skubančių vyrų J.Balt. Tarp kaimų buvo prisėta visokio didumo palivarkėlių A.Gric. Vaiski, žydra dangaus žaluma prisėta žvaigždžių rš. Laukai ištrypti, išrausti, išvažinėti, tiltai sugriauti, minų ženklų visur kaip sėte prisėta J.Paukš.
paprisė́ti (dial.) žr. prisėti 1: Gvaizdikų paprisė́jo Lz.
susė́ti tr.
1. M, Š, Rtr, NdŽ suberti sėklą į išpurentą dirvą: Morkus par tankiai susė́jo Krš. Vakar susė́jom miežius Ds. Žmogelis … pradėjo ant berno bartis, kad negerai susėjo BsMtII7. Retai susėjo kalne kvietelius BsO324.
| refl.: [Sujaugta su pelenais] sėkla yra regiama ir retai tesusisė[ja] tankiai S.Dauk.
ǁ kartu suberti į dirvą: Susė́ti avižas su miežiais NdŽ.
ǁ NdŽ apiberti sėkla išpurentą dirvą: Jau buvo laukai susėti Lp.
2. Ser, DŽ1 suvartoti sėjimui: Visus rugius susė́jau Db. Pūrų kiek susė́ja į tą lauką, tiek i gerai Mšk.
3. pasodinti (bulves): Susė́sam [bulves] mudvi dvi vien LKT52(Vgr). Blogai bulves susė́jo, daug dvivagių Krš. Nesusė́k tų bulbių į tuštvagę DūnŽ.
4. suvartoti sodinimui: Visų bulbių nesusė́sma, liks ir valgyti Užv.
5. suvartoti pabarstymui: Salietros susė́jau maišelį in rugių Klt. Susė́jo keturis maišelius trąšų Jdr. Susė́[jo] visą salietrą Dglš.
užsė́ti tr.
1. SD189, SD439, Q657, H184, Sut, K, M, L, Š, DŽ, NdŽ įberti sėklą į išpurentą dirvą, pasėti: Kai kas žusė́ja [dobilų] ganiavon, pievon, kur gano Pls. Ką užsė́jo, prapuolė Lk. Galu mėnesio užsė́davo javus, ne jaunu Krš. Po tris pūrus užsė́davom tų atuodogių Nmk. Kai to[je] vieto[je] būdavo užsėtos avižos, tai meškos ateidavusios ir braukdavusios avižas LTR(Šmk). Suars laukus, užsė̃s rugius, n'atrasi kelelio pas močiutę JD692. Kur užsėta, ten žaliuoja KlvD3.
| refl. tr., intr. Ser: Turia užsisė́ję rugių, miežių, kviečių LKT125(Trg). Duobėje alksnių baltųjų veislė užsisėjo TS1900,6-7. Ir kaip anas (arnikas) ažsisė́ja – nežinau Imb.
| prk.: Ištautėję čia pas mus, gudų ažsisė́ję (daug atsiradę) Ad.
ǁ Rtr apiberti sėkla išpurentą dirvą, apsėti, sėjimu užimti lauką: Užsė́ti visą lauką javais J. Žemės turu išdirbęs gražios, tik kuom užsė́su lauką LKT211(Klvr). Padarė gerą pievą, ažusė́jo Nmč. Laukų neturu kuo užsė́ti LKT104(Lkv). Ažusė́ta kalnas Rš. Užsėtas laukas N. Aš mačiau, ka ten y[ra] plotai užsėti̇̀ linų Krtn. Visas pašalys ažusė́ta rasoda Klt. Klonius išlygintumbime, o paskui žolėmis geromis užsėtumbime K.Donel1.
| prk.: Ažusė́jo mergelė mislelėm laukelį (d.) Tvr.
^ Akims lauko neužsėsi LTR(Zp). Su dviem pupelėm platų pasaulį užsėja (akys) Grk.
| refl.: Užsisė́[jo] ir užsisodino Brt. Kaip kurs jau ūkininkas, kitas liuob i daugiau užsisė́s Jdr. Užsisė́[ja] daugiau arų kaimynas – kaip lygi būsyt (būsi tu) Pj.
2. DŽ1 pasėti ant kito pasėlio: Žiūrėjau, kad mano grūdo (pasėtų grūdų) neužsėtų̃ Antr. Užsė́ti dobilus ant rugių NdŽ. Tai yra teip veikias karalystoje dangaus, kaip kad kuris žmogus pasėtų geros sėklos ant dirvos savos, ir potam priesakis jo ižg nopykantos užsėtų̃ viršun kūkalius DP83.
3. kaimynui sėjant ar pasėjus, tą pačią dieną išeiti sėti (tikint, kad dėl to kaimyno pasėliai neaugs): Jei nori, kad rugiai gerai derėtų, tai užsėk kaimyno rugius: pasaugojęs, kada jis sės, tą pačią dieną ir tu sėk LTR(Lp). Jeigu vienas sėjėjas javus sėja ir ateina kitas sėtų, tada pirmojo javus ažusėja, ir jie nebeaugs, išdžius Kp. Matai, kad kitas nori tave užsėti, tai tuoj tu imk savo sėtuvę, prisisemk žemių ir sėk jam vis priešais LMD(Sln). Pradėk rugius sėt, kad kitas neužsėtų̃ Ds. Kad pirmojo sėjėjo javų „neužsėtų“, jis tuoj savo dirvoje uždega pakulų kuokštelę ir užvožia kepure rš.
4. NdŽ pasodinti (bulves): Daug užsė́jo builių (bulvių) Krtn. Bulbes užsė́jo, kur statyties reik DūnŽ.
5. NdŽ apiberti, apibarstyti: Suparo (zuperio) užsė́jau Pb.
| Ažusė́jo visą žemę [sniego] kruopom Ds.
6. prk. paskleisti, išplatinti: Šv. Morkus užsėjo mokslą Kristaus M.Valanč.
| refl.: Kaip užsisė́jo šitas pijokavimas! Strn.
