glitúoti, -úoja, -ãvo
1. tr. DŽ tepti glitu, glitinti.
2. refl. lipti, klijuotis, veltis, glitentis: Toks valgis tik po burną glitúojasi Pbr. Su tuo muilu rankas kad patrini, tai ir nuplovus glituojas Lkv.
apglitúoti
1. refl. apsitraukti gleivėmis: Numazgotas sūris vėl apsiglitúoja Ėr.
2. tr. sulyginti: Pabaigus minkyti, viršų gražiai sulygina, sušlaksto vandeniu ir apglitúoja Kp.
paglitúoti tr. pavilgyti su gličiu skysčiu: Sruogas paglitãvo su sėmenais Bsg.
priglitúoti tr. priglaistyti (kituojant): Stiklinant rėmus, stiklą reikia gerai prie medžio priglituoti rš.

1 krekė́ti, krẽka, -ė́jo intr.; N, M tirštėti, krešėti; klekti: Kraujas krẽka DŽ. Jo vienaturtis visas paplūdęs baloje juodo krekančio kraujo J.Jan.
| Krèka į guzulą cidabras par gaisrą J.
1 apkrekė́ti, àpkreka, -ė́jo intr.
1. apkrešėti, apskresti, apvarvėti, apsitraukti kuo: Apkrekėję suodžiais sienos rš. Paskui jį bėgo kraujais apkrekėjusi Martinkienė J.Marc. Puodynė apzurzėjus, apkrekė́jus, kaip tu jon ir pieną bepilsi! Ds.
2. kiek sutenėti, sutirštėti: Apkrekė́jęs pienas – nei surūgęs, nei saldus Šts.
1 nukrekė́ti, nùkreka, -ė́jo intr. labai apskresti, apsinešti: Nukrekė́ję langai, must, nu pernai nėr čystyta Vvr.
1 prikrekė́ti, pri̇̀kreka, -ė́jo intr.
1. prikrešėti: Pilni viduriai prikrekė́ję kraujo Srv.
2. priskresti prie ko: Gužas nuplovė šalin taip lipniai prikrekėjusių puvėsių plutą rš.
1 sukrekė́ti, sùkreka, -ė́jo intr.; R79 sutirštėti, sukrešėti; suklekti: Kraujas ant jojo (kardo) dar nesukrekėjo, raudonais lašais ant grindų varvėjo A1884,397. Nieko nedaryk, sukrekė̃s kraujai ir nustos bėgę Gs. Iš žaizdos [katytės] dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas J.Bil. Kad juka (kraujas) tep greit nesukrekėtų, tai reikia inpilt biskį acto Smn. Pienas sukreka MŽ. Pienas sukrekėjo (verdant susitraukė, sutirštėjo) Pl. Krekena sukrekė́jo Sml.
| Sukrekė́jo į guzulą cidabras par gaisrą ugny J.
| Kai nelygiai šąla, tai ledas sukreka, nepačiuoši Gs.
| Kumelaitė riebi, net sukrekė́jus Lp.
1 užkrekė́ti, ùžkreka, -ė́jo intr. apsitraukti krešuliu: Užkrekėjusi žaizda Lp.

1 krekė́ti, krẽka, -ė́jo intr.; N, M tirštėti, krešėti; klekti: Kraujas krẽka DŽ. Jo vienaturtis visas paplūdęs baloje juodo krekančio kraujo J.Jan.
| Krèka į guzulą cidabras par gaisrą J.
1 apkrekė́ti, àpkreka, -ė́jo intr.
1. apkrešėti, apskresti, apvarvėti, apsitraukti kuo: Apkrekėję suodžiais sienos rš. Paskui jį bėgo kraujais apkrekėjusi Martinkienė J.Marc. Puodynė apzurzėjus, apkrekė́jus, kaip tu jon ir pieną bepilsi! Ds.
2. kiek sutenėti, sutirštėti: Apkrekė́jęs pienas – nei surūgęs, nei saldus Šts.
1 nukrekė́ti, nùkreka, -ė́jo intr. labai apskresti, apsinešti: Nukrekė́ję langai, must, nu pernai nėr čystyta Vvr.
1 prikrekė́ti, pri̇̀kreka, -ė́jo intr.
1. prikrešėti: Pilni viduriai prikrekė́ję kraujo Srv.
2. priskresti prie ko: Gužas nuplovė šalin taip lipniai prikrekėjusių puvėsių plutą rš.
1 sukrekė́ti, sùkreka, -ė́jo intr.; R79 sutirštėti, sukrešėti; suklekti: Kraujas ant jojo (kardo) dar nesukrekėjo, raudonais lašais ant grindų varvėjo A1884,397. Nieko nedaryk, sukrekė̃s kraujai ir nustos bėgę Gs. Iš žaizdos [katytės] dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas J.Bil. Kad juka (kraujas) tep greit nesukrekėtų, tai reikia inpilt biskį acto Smn. Pienas sukreka MŽ. Pienas sukrekėjo (verdant susitraukė, sutirštėjo) Pl. Krekena sukrekė́jo Sml.
| Sukrekė́jo į guzulą cidabras par gaisrą ugny J.
| Kai nelygiai šąla, tai ledas sukreka, nepačiuoši Gs.
| Kumelaitė riebi, net sukrekė́jus Lp.
1 užkrekė́ti, ùžkreka, -ė́jo intr. apsitraukti krešuliu: Užkrekėjusi žaizda Lp.

1 krekė́ti, krẽka, -ė́jo intr.; N, M tirštėti, krešėti; klekti: Kraujas krẽka DŽ. Jo vienaturtis visas paplūdęs baloje juodo krekančio kraujo J.Jan.
| Krèka į guzulą cidabras par gaisrą J.
1 apkrekė́ti, àpkreka, -ė́jo intr.
1. apkrešėti, apskresti, apvarvėti, apsitraukti kuo: Apkrekėję suodžiais sienos rš. Paskui jį bėgo kraujais apkrekėjusi Martinkienė J.Marc. Puodynė apzurzėjus, apkrekė́jus, kaip tu jon ir pieną bepilsi! Ds.
2. kiek sutenėti, sutirštėti: Apkrekė́jęs pienas – nei surūgęs, nei saldus Šts.
1 nukrekė́ti, nùkreka, -ė́jo intr. labai apskresti, apsinešti: Nukrekė́ję langai, must, nu pernai nėr čystyta Vvr.
1 prikrekė́ti, pri̇̀kreka, -ė́jo intr.
1. prikrešėti: Pilni viduriai prikrekė́ję kraujo Srv.
2. priskresti prie ko: Gužas nuplovė šalin taip lipniai prikrekėjusių puvėsių plutą rš.
1 sukrekė́ti, sùkreka, -ė́jo intr.; R79 sutirštėti, sukrešėti; suklekti: Kraujas ant jojo (kardo) dar nesukrekėjo, raudonais lašais ant grindų varvėjo A1884,397. Nieko nedaryk, sukrekė̃s kraujai ir nustos bėgę Gs. Iš žaizdos [katytės] dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas J.Bil. Kad juka (kraujas) tep greit nesukrekėtų, tai reikia inpilt biskį acto Smn. Pienas sukreka MŽ. Pienas sukrekėjo (verdant susitraukė, sutirštėjo) Pl. Krekena sukrekė́jo Sml.
| Sukrekė́jo į guzulą cidabras par gaisrą ugny J.
| Kai nelygiai šąla, tai ledas sukreka, nepačiuoši Gs.
| Kumelaitė riebi, net sukrekė́jus Lp.
1 užkrekė́ti, ùžkreka, -ė́jo intr. apsitraukti krešuliu: Užkrekėjusi žaizda Lp.

2 vir̃žti, -ta, -o intr. FrnW
1. DŽ, NdŽ, KŽ, DūnŽ trauktis pluta, kietėti iš paviršiaus, diržti: Sausroje žemė vir̃žta DŽ1.
2. Ser, DŽ, NdŽ menkėti; kiausti, neaugti.
2 apvir̃žti intr.
1. DŽ, KŽ apsitraukti pluta, sukietėti iš paviršiaus: Apvir̃žo duona – kaip šikšna pasidarė K.Būg, Vr(Tv). Kad virkščios pabergžda, tada ir žirniai nesuverda, esti apvir̃žę K.Būg(J). Žirniai apvir̃žę nesuverda, t. y. aptraukinti yra J. Apvir̃žę obūliai paliko [konservuoti] DūnŽ. Apvir̃žusi meisa, bet dar žalia (neiškepusi) Šts. Nedėk į karštą [v]andenį, apvir̃š bulbės Akm. Bulbes šiltai pastatei – apvir̃žo, kai išvirs, būs neskanios Vkš. Apvir̃žęs ąžuolas daugiau tura juodymės, y[ra] stipresnis Trk.
2. DŽ, KŽ prk. apsileisti.
apvir̃žusiai adv.: Apvir̃žusiai gyvena seniejai žmonys Šts.
3. KŽ, Šts, Plt sumenkti, skursti: Apvir̃žo sėjimai be lytaus Ggr.
| Kūdikis apvir̃žęs K.Būg. Viržte apviržęs kūdikis, t. y. apulžęs, nieko nebauga, auga tik į pilvą J. Juzis mūso apviržęs KlvrŽ.
2 išvir̃žti intr.
1. išsigimti, suprastėti: Dabar visi daiktai sumenkėjo ir išviržo Blv. Šiandien jų ainiai išviržo ir begali lyginties nebent su vilku Blv.
2. kilti: Lieknų žvirblis yra išviržęs iš naminio ir dabar skirias nuo jo ir spalva, ir didumu Blv.
2 pavir̃žti intr. NdŽ kiek pamenkėti, padžiūti, nustoti augus.
2 suvir̃žti intr. apsitraukti lyg pluta, sukietėti paviršiui: Epušė nulupta, bet nepjauta, suviržta savė[je], materiolas stipresnis, nereik mirkyti Trš. Suviržusį medį deda meistras į plėšrias vietas, kad neplyštų veikiai Šts.
2 užvir̃žti intr. NdŽ užskursti, paliegti: Ans užvir̃žęs yr KlvrŽ.

2 bùrbėti, -ėja, -ėjo intr. kuo nors trauktis, šalti, ledėti, skresti, pūliuoti.
2 apibùrbėti intr. apsitraukti (ledu), apšalti: Viedras ledais apibùrbėjo Skr.
ǁ apibėgti, apskresti kuo: Langai tep apibùrbėję, nieko laukan nematyti Brt. Beržo kelmas sula apibùrbėjo Up.
2 subùrbėti intr. suledėti, sušalti: Kai vanduo išbėga iš po ledo, sušalna ir subùrbė[ja] Užv.
2 užbùrbėti intr. guzuluotai užšalti, užbaubėti: Visi sulindę į urvus, langai užbùrbėję Brt. Nelabai šąla, bet į vėją langai užbùrbėję Gs.
ǁ užskresti, užsitraukti kuo: Akys užtraškanojusios, užpūliavusios, užbùrbėjusios Užv.

glitúoti, -úoja, -ãvo
1. tr. DŽ tepti glitu, glitinti.
2. refl. lipti, klijuotis, veltis, glitentis: Toks valgis tik po burną glitúojasi Pbr. Su tuo muilu rankas kad patrini, tai ir nuplovus glituojas Lkv.
apglitúoti
1. refl. apsitraukti gleivėmis: Numazgotas sūris vėl apsiglitúoja Ėr.
2. tr. sulyginti: Pabaigus minkyti, viršų gražiai sulygina, sušlaksto vandeniu ir apglitúoja Kp.
paglitúoti tr. pavilgyti su gličiu skysčiu: Sruogas paglitãvo su sėmenais Bsg.
priglitúoti tr. priglaistyti (kituojant): Stiklinant rėmus, stiklą reikia gerai prie medžio priglituoti rš.

nykti debesims, darytis giedram
blaũstis, blę̃stis, niáukstytis, niáuktis, niū̃ktis, ū̃ktis, ūkúoti
apsitraukti debesimis, darytis apsiniaukusiam, ūkanotam
Dangus čia niaukstosi, čia giedrėjasi, švinta, temsta Ėr.

šlapiúoti, -iúoja, -iãvo intr.
1. K, L, Rtr, NdŽ, KŽ, Ms, Ig, Šk, PnmA, Rs, Kair, Sdb, Lnkv, Pš, Trgn darytis, būti šlapiam, šlapti, drėkti: Grybas buvo trobose: sienos šlapiavo Skdv. Lubos šlapiúo[ja] Up. Šlapiúoja plytų namai – mediniai geresni Žg. Tas mūras vis šlapiúoja KII86. Šlapia (šlapiúojanti) pieva KII117. Šlapiuojanti egzema gydoma tvarsčiu ir švelniu tepalu P.Aviž. Mėsa šlapiuoja – lietaus bus LTR(Šmn). Jeigu akmenys šlapiúoja, tai bus lietaus Sml.
ǁ PnmŽ, Pkr prakaituoti: Kai apsiaunu batais, kojos šlapiúoja Snt.
2. Ser, NdŽ tekėti, varvėti sulai ar kitokiam skysčiui.
| refl. Ser, NdŽ.
apšlapiúoti intr. pasidaryti šlapiam, sudrėkti: Kai verdam, garų yr, labai apšlapiúoja [sienos] Krč. Bolkiai neapšlapiãvę Ėr.
pašlapiúoti intr. apsitraukti drėgme: Nuo garo net lubos pašlapiãvo Krs.

skrèsti, skreñta, skrẽto (skrẽtė) intr. K, Rtr, Š
1. R, M, Jn, DŽ, NdŽ, Kv trauktis nešvarumais, purvais, dėtis plutai (smarkiai susitepus): Supurvinti autai skrenta, kad sudžiūsta, sustirsta J.
2. N, KI590 darytis kietam paviršiui (apdžiūvus, apdegus, pašalus).
apskrèsti intr.
1. K, M, L, Š, OG320, Rtr, Ser, DŽ, NdŽ, Lz, Pv, Gr, Rk, Jnš apsitraukti nešvarumais, purvais: Kaip ne sarmata: vaikai apskrẽtę laksto po sodžių, o močiai nė už ką Krs. Nebūk toks apskrẽtęs – mergos nežiūrės Šk. Numazgok stalą, labai jau apskrẽtęs Sb. Kaip su tokiu arkliu svotijon važiuosi – jo visas pasturgalis mėšlu apskrẽtęs?! Skrb. Ot, su nosia apskrẽtusia – kap avies pauodegys! Lp. Piršliai atėję ras mėšlus ant slenksčio ir mergą apskretusią V.Krėv. Ta merga apskretusi kaip paskutinioji nevala Škn. Kol tavi vaikai apskrẽtę? Tu jų neprausi? Lz. Jos (katytės) plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustirę ir pasišiaušę J.Bil. Valgių kamaros langai ir per [Grėtės] vestuves tebebuvo aklai apskretę I.Simon.
| Rado apiskretusį (apipuvusį) asilo žandą ChTeis15,15.
| prk.: Garsas – tai žemės dulkės, tai purvas, kuriuo veikiai apskrenta žmogaus siela LzP.
^ Obšraus subinė apskrẽtus (eketė) Sch57.
2. apdžiūti, sukietėti paviršiui: Apskrẽtus duonutė [atriekta] Gs. Apskrẽto ant viršaus putra, t. y. sustyro J. Cukrum apkrovė tą pirštą, apskrẽto te cukrus ant tos ronos Upn.
3. aplipti, apaugti: Ot obuolių, šakos net apskretę! Bgs. Obelė obuoliais apskrẽtus Aln. Jo namai apskrenta pramonėmis, išradimais žmonių SE182.
įskrèsti intr. Rtr, NdŽ, DŽ1, Prk; Ser įsigerti nešvarumams, purvams, susipurvinti: Labai jau įskrẽtusi nosinė, mesk iš kišenės, pasiimk baltą Š.
nuskrèsti intr.
1. Ser, NdŽ, DŽ1 aplipti nešvarumais, apsipurvinti, susitepti: Aš stovu nūskrẽtusi LKT142(Kin). Ar toks nūskretęs į miestą eisi?! Sg. Niekas neprausia tų vaikų, laksto par dienas nuskrẽtę Kair. Nuskrẽtęs kaip ubago terba Užv.
2. Lnkv apsitraukti šašais: Visa vaiko burnelė nūskrẽto, nebžinau nė kuo gydyti Vkš.
3. aplipti, apaugti: Vyšnia nuskrẽtus žiedais Blnk.
paskrèsti intr.
1. Ser, NdŽ, Rs kiek suskresti, aplipti nešvarumais: Vaikeli, negražu vaikščioti su paskrẽtusia nose! Žgč. Tabokiaus panosė paskrẽtus kaip avelės pauodegys Vb.
2. DŽ1 apšašti: Nu tokių slogų panosė paskrẽto Vkš.
3. Mrs, Skrb kiek pašalti, paskrebti: Iš nakties paskrẽto Rgv.
praskrèsti intr. NdŽ persisunkti nešvarumais.
priskrèsti, priskreñta (pri̇̀skrečia), priskrẽto (pri̇̀skretė) intr. Š; Ser
1. N, Rtr, NdŽ, DŽ, KŽ prisitraukti pridžiūstančių, prikimbančių nešvarumų: Visi indai priskretę putromis J. Da puodai tebėr priskrẽtę nuo košės Ėr. Nugi ir apsileidus gaspadinė: puodynės prirūgę, priskrẽtę nuo vakarykščio pieno Skrb. Kai priskreñta (įjuosta) bielyzna, tai negali nė atplaut Rs. Kaminas suodžių priskrẽto, reiks braukt Ps. Jų trobo[je] visos kertės priskrẽtę Jnš. Jos galva vienu guzu, viena žaizda, net plaukai krauju priskretę Žem.
| Nieko nesivaržydami, žmoneliai naudojasi tyru oru ir valo savo gerkles, tabokos suodžių priskretusias Pt.
^ Papterk katę, kur priskrẽtę! Švn.
2. Vkš prilipti, pridžiūti: Išmazgok puodą, ba priskrès, tai paskui ir neatmazgosi Alv. Kap duoną kepėm, tep pri̇̀skretė tešla Lz. Smala, kur prilipus, tep priskrenta, kad nei nuskust, nei nuvelėt neseka Kpč.
3. prišašti: Nosis priskrẽtusi Trg.
4. Kpč, Mlt, Ukm, Vp prk. prigusti, prijunkti, prikibti: Jis jau priskrẽtęs prie tų namų Jrb. Nugi tas Jonas kad priskrẽto pri mergiotės kaip smala Bgs. Priskrẽto merga, neatsikrato KzR. Eik šalin, ko čia priskretai̇̃?! Rm.
ǁ ilgai būti, neatsitraukti: Aš amžinai priskrẽtus prie darbų Mrj. Tai tenai nuėjęs priskrẽto (ilgai užsibuvo) Pg.
suskrèsti intr.
1. R, MŽ, K, Š, Ser, NdŽ, DŽ1 apsitraukti nešvarumais, purvais: Kas apstyręs purvais, putromis, suskretęs vadinas J. Mes, suskrẽtę būrai, mes, vyžoti nabagai K.Donel. Suskrẽtę autai, kap šitokiais autis?! Dkš. Kap po purvyną rudenį pabraidžioji, tai autai tep suskrenta, kad nuo purvo kieti pasdaro Kpč. Tavo plaukučiai suskrẽtę, tėtė tegu nukerpa Kt. Nusiprausk, ko vaikščioji suskrẽtusi?! Rs. Kaip ir kaminas suskrẽtę tavo plaučiai Slm. Rasta patalai suskretę V.Kudir.
^ Kada suskrẽto, tada suprato Dkš. Kap kojos suskrès, tai ir galva suspras Kb. Suskresi – suprasi (kai daug vargo pamatysi, žinosi, kaip gyventi) Btr. Pabučiuok katę, kur suskrẽtę! Rod.
2. Upn sudžiūti, sukietėti: Suskrẽto žemė, i nedygo pasėja Ad. Lauke pavytę stov javai, iš karščio kaip suskretę PG. Žemelė baisiausia suskrẽtusi, o to lietaus vis nėra Gs. Aš mėgstu suskrẽtusius (traškančius) blynus Ss. Suskretusi duona N.
◊ kad (tu) suskrèstum Skr, NdŽ švelniai plūstant.
užskrèsti intr.
1. NdŽ apsitraukti nešvarumais, purvais, apskresti: Viena akis pūliais visai užskrẽto, nė pažiūrėt gerai negaliu Srv. Užskrẽto ant kojos rievė PnmA. Ir ankšto kambario užskretusius langus telanko retkarčiais mėnulis apvalus J.Jan.
2. NdŽ užakti, užsikimšti (apie skylę): Užskreñta tas vamzdelis, įkiša naują Slm. Iš vakarų tebėra [pušyje] kirvio kirtis, užskretęs sakais Blv.
3. uždžiūti, sukietėti: Paskui [po lietaus] davė saulė (smarkiai padžiovino), i užskrẽto grūdas Prn. Kap palijo, tai reikia skubyt pūdymai art, ba paskui vėl kap užskrès, tai nemožnės nei plūgo inkišt in žemę Ūd.