1 sū́dyti, -o (sū́džia Ds, -ija N), -ė (-ijo N) K, Rtr
1. tr. BB3Moz2,13, H, R, MŽ, Sut, N, K, L, Aps, Lz berti druskos, daryti sūrų, konservuoti druska: Mėsą sū́dau su druska J. Mėsą niekočion didelėn sū́džiam Prl. Mėsai sū́dyt niekočios buvo Grv. Kur didelė niekočia, tai meitėlį sū́džia Pls. Sū́dyti lašiniai prieš lietų jau kaip ir rasa [apsipila] Imb. Vienas sviestą sū́džia, o kitas nesū́džia Dg. Ale tam bernui labai nepatikę, kad ir geriausis valgis, ale niekas nesūdyta BsPIII275. Šiandie sriuba sūri, turbūt kriaučius sū́dė (juok.) Kt. Seniau gaspadinės vasarą renka sviestą ir sū́džia žiemai, tai druskos net čiuža Ob. Išklosi gardis su paklodėms baltoms i sū́dysi anas (žuvis) Plng. Sū́dytam [v]andeny nevelėk Pb. Grybus džiovena ir sū́džia JnšM. Sū́domoji druska NdŽ. Jūs este druska žemės. O jei druska gardumą pamestų, kuo turės sūdyti? VlnE184. Ir kiekviena afiera druska sūdžiama bus BtMr9,49. Apjuokė jį …, kaip būtų sū́dydami sviežias žaizdas Jo DP176. Sūdžiu SD346.
^ Nei sū́dyta, nei berta – sudėjo, pasakė, i prauda tau Prng.
| refl. tr. K: Kam nesisū́dęs ir n'užsidaręs nesrebi sriubą? K.Donel.
2. tr. N, NdŽ dėti prieskonių, skaninti: Česnagai pri meisos, meisai sū́dyti – labai geras prieskonis Vž.
3. tr. dažyti (valgant): Bulbę išvirs tokią neskustą, nulups, sū́dys i valgys Trš. Ka noriat, sū́dykiat [bulves] į baltą druską Lž. Į kanapius bulbes sū́dysma ir ėsma Krš. Sū́do, mirko į tą kanapių druską Klk.
sū́dytinai adv.: Sū́dytinai sūdo [agurklą] į cukrų Šv.
ǁ vilgyti, mirkyti: Kad yr atsigavę flencai, į karvių mėšlą sū́do Sg.
4. tr. NdŽ barstyti, berti: Maudeliais džiovintais ir į pelenus sutrintais sūdo ronas Šts. Sū́do builes su vaistais (trąšomis), ka geriau augtų LKT82(Pln). A pavarė [brigadininkas] sėtinių sū́dyti? End. Kiti dar sūdo šaknis su pelenais, plytų miltais S.Dauk. Šiaip jau kunegams uždraudė ilgus plaukus želdinti ir miltais sūdyti M.Valanč.
| refl. tr.: Biškį duos sukrumi sū́dyties [žiūrę] Gršl.
5. pamažu, smulkiai lyti: Pradėjo sū́dyti nū pat ryto ir lys par kiaurą dieną Vvr. Sūdė smulkus lietus rš.
6. tr. prk. skųsti: Anyta sū́do marčią vyrui, t. y. skundžia J.
◊ į aki̇̀s sū́dyti tiesiai sakyti, rėžti: Sū́do į aki̇̀s: tu toki, tu šioki! Klk.
sū́dytą vélnią nieko (neduoti, neatsilyginti): O manai, kad mokėjo jie ką nors už tai? Velnią sūdytą! J.Balt.
1 antsū́dyti (ž.) tr.
1. apiberti druska, užbarstyti druskos: Supjaustys sėtinį, druskos antsū́dys Gršl.
| refl. tr.: Druskos antsisū́dysiam, valgysiam su duona Nt. Sukro smulkio antsisū́dysi ant viršu – skaniai liuob būti Krtn.
2. užpilti, užbarstyti: Antsū́dyk pelenų, i degs KlvrŽ.
| refl. tr.: Įsipjausi į pirštą, pelenų dar antsisū́dysi, skudurą apsivyniosi i gydysys Krt.
1 apsū́dyti tr.
1. Sut, N, K, LL133, Rtr, Š, NdŽ, Žeml, Klt apiberti druska, pridėti druskos: Druska apsū́dėm apsū́dėm, paskuo atvirinom [v]andens ir apipylėm meisą Ms. Geldoj kada drapanas mazgoja, kada apsū́do mėsą Antš. Apsū́dyta meiselė – ko ana ges Krš. Apsū́dom [šutintus] žirnius – tep tai negardūs Dg. Kitą (dalį žuvies) apsūdė, idant turėtų ant kelio BBTob6,6. Afiera bus apsūdyta druska Ch1Mr9,49.
| refl. tr., intr. K: Zuikio kopūstų prisibraukiu, apsisū́dom an žiemos vietoj rūgštynių Bsg. Kiaulė apsisū́do iš šerių parduotų Varn.
2. P apibarstyti: Viena mergelė parnešė pelinų švęstų žiupsnį, su kuriais gaspadorius apsūdė visų galvas M.Valanč.
| refl.: Klūpojo maišu apsimovęs, pelinais apsisūdęs Jzm.
1 atsū́dyti Š, KŽ žr. 1 pasūdyti 1.
1 ×dasū́dyti (hibr.) tr. reikiamai pasūdyti:
^ Nedasūdytas an stalo, persūdytas po stalu (persūdyto valgio neįmanoma pataisyti) LTR(Rtn).
1 įsū́dyti
1. tr. Q146, K, Rtr, KŽ užpilti druskos, gerai pasūdyti: Su druska įsū́dyk viralą J. Lašinius įsū́džia, kumpėkus įsū́džia ir rūkia Pb. Gerai įsū́dyti lašiniai gali ilgus metus stovėti nesupuvę Š. Per dieną viena moteris įsūdo ligi penkių dešimtų statinių silkių A.Vencl. Įsū́dys meisą, sudės kvapus Vn. Sūriai insū́dyk, ilgai stovės sviestas Klt. Teip daug, teip sūrai neįsū́dyk Žeml. Įsū́dytas viralas Krz11. Įsūdyta silkė R73, MŽ97, N.
| refl. tr. K, Rtr, Š, KŽ, Kin: Tąsyk liuob žiemai įsisū́dyti menkės Klp.
2. tr. pridėti prieskonių, paskaninti: Dikčiai įsū́dyti su kvapais, su pipirais, su cibulikėms Kv.
ǁ refl. tr. pasisaldinti: Reikia įsisū́dyti tėją (arbatą) Plšk.
3. tr. pribarstyti: Audeklą įsūdiju MŽ146. Išrėžė iš nugaros diržą, įsū́dė miežiniais pelais Rt. [Įpuvusias vietas] reik išpjaustyt dailiai ir pelenais su smiltėmis, po lygumu sumaišytomis, įpjovimus įsūdyti S.Dauk.
4. intr. prk. įlyti, įmerkti: Lytus su vėju i par kailinius įsūdo Šts. Po mažą lašą par ilga ir insū́do Vj. Par laiką ir įsū́do lytus Mžk.
5. paskirti, uždėti: Insū́dys tau baudą be bilieto KzR.
6. intr. prk. įkyrėti, įgristi: Insū́dė man tos neteisybės Ut. Aš jam gerai įsūdžiau! rš.
| refl.: Insisū́dis ir jam, kai kas metai po tokią sumą reiks mokėt Sdk.
7. tr. prk. įskųsti: Jis bijo, kad jį kur nors neįsū́dytų Žal.
◊ į káilį įsū́dyti įkirsti, užduoti: Įsū́dyti gerai į káilį už tokį darbą, ir tegul žinos! Vvr.
kai̇̃p į ši̇̀kną įsū́dytas be paliovos, įkyriai (laksto, bėgioja): Ko lakstai kai̇̃p į šikną įsū́dytas?! Grš.
kauleliùs įsū́dyti apkalbėti: Jėzau mano, tokio melavimo – mano ir kauleliùs visus įsū́dė! Slm.
úodegą įsū́dyti patekti į kalėjimą: Žodį pasakyčiau, kai matai įsū́dytum úodegą! Skr.
1 išsū́dyti tr.
1. apiberti druska, išmirkyti sūryme, gerai įsūdyti: Išsūdžius karkos pakariamos kur svirno pakraigėn Lš.
| refl. tr.: Išsisū́dom mėsą, tada rūkom Jnšk. Da[u]giau kai išsisū́do, tai išrūko [mėsą] Bsg.
2. suvartoti sūdymui: Druskos nebeturiu, viską išsū́džiau Ėr.
1 nusū́dyti tr. Š, KŽ, Alk, Skrb, Ob, Aln, Slm, Ml per daug pasūdyti, persūdyti: Nu jau bulbienę tai nusū́dei, vaikeliuk Sml. Šitas sviestas sūrokas – nusū́džiau Ktk.
| refl. tr. Š: Nenusisū́dyk – pili i pili tą druską ton bulbienėn Mžš.
1 pasū́dyti
1. tr. H161, Sut, K, LL154,169, Rtr, KŽ, Nmč, Grv, Dg, Brt, Žg, Smal, Dgp, Kp įdėti druskos ar apibarstyti druska: Bulbes pasū́dė i valgė Krp. Avižas sumals, vandenelį pasū́dis, ažmaišis, ir virė [kisielių] Aps. Reikia pasū́dyt bulbos, bo negardu itep Šlčn. Kieti, pasū́dyt reikia tiktai, i gardūs sūriai Pb. Pasū́dyk sviestą Lt. Sviestas pasū́dytas gardesnis Klt. Kap kas tai pasū́džia smetoną nedaugi Pls. Aš anus aptraukinau, pasū́džiau tus baravykus Vdk. Anos druskái (instr. sing.) pasū́dytos LKKXIV216(Zt).
| prk.: Kalbėjimas jūsų teest visados meilingas, su druska pasūdytas BtPvKol4,6.
| refl. tr.: Pasisū́dyt nebuvo kuom [karo metais] Aps. Sau pasisū́dei [bulvę] i dėk už vepelės Jdr. Duoną su druska pasisūdydamas valgysi Sln. Pasisū́džia bačkelę grybų Dbč.
2. tr. apiberti, apibarstyti kuo: Duoną kepant ližę reik sėlenoms pasū́dyti, tumet minklė neprikimba Vkš. Reik pasūdyti visą dirvą su gipsu, smulkiai sutrintu S.Dauk.
3. tr. Snt pavilgyti, padažyti: Pasū́dytas į žemę [valgis] skanesnis (juok.) Krš. Parnešdamas pasū́dė (išpurvino) mėsą, dabar gerai nuplauk žemes Jnš.
| refl. tr.: Pasisū́dyk į cukrų citriną i suėsk Krš. Nusilupai bulvę, pasisū́dyk į kanapius Vvr. Mama, aš neįkandu plututę, duok man pasisūdyt cukraus Gs.
4. tr. prk. suteikti ryškumo, pasodrinti: Užuot naudojęsis gyvu dialogu, pasūdytu sodriais frontiniais žodžiais ir posakiais, jis linkęs viską plačiai aprašinėti A.Vencl. Vieną kartą itin apkartęs Gečius, tad gerokai savo kalbą pasūdydamas šitaip išpažino Vaižg.
| Bobos siutusios: į tą pusę kas atsitinka, anos dar pasū́do (savo prideda) Krš.
5. smarkiai palyti: Galėjo pasū́dyti dar bent par naktį, būtų daržai atsigavę Vkš.
6. gerokai perdėti (tvirtinant).
1 pérsūdyti KŽ, persū́dyti KŽ
1. tr. R370, MŽ496, N, K, Sut, LL190, Rtr, OG299, Jrb, Žl per daug pasūdyti: Pérsūdžiau kopūstus – viena druska Pv. Virti taip pat: tai be druskos, tai persūdžiusi arba prisvilusi Žem. Persūdžiu SD299.
| refl. NdŽ: Susūdytus lašinius gali ilgiausiai laikyti – lašiniai nėkumet neparsisūdo Vkš.
2. tr. NdŽ iš naujo pasūdyti: Kažin tuos kaulus parsū́dyt? Pc.
3. kurį laiką palyti, perlyti.
4. perdėti, padidinti: Juo negalima tikėt – jis viską pérsūdo Mrj.
1 prasū́dyti
1. tr. K, KŽ kiek pasūdyti.
2. tr. J, Up, Als, Nt, Vkš per daug pasūdyti, persūdyti, nusūdyti: Esu rūpesnė[je], kad prasūdžiau putrą Šts. Nebdėk tos druskos – prasū́dysi! Rdn. A būsu varškę prasū́džiusi? Krš.
3. tr. NdŽ kurį laiką druska barstyti, sūdyti.
4. kurį laiką lyti.
1 prisū́dyti
1. tr. Sut, N, I, J, NdŽ labai, stipriai pasūdyti: Prisūdžiu SD169.
2. tr. NdŽ, Krs, Mžk daug ar pilną indą pasūdyti: Kubilėlis prisūdytas mėsos Žem. Prisū́dė mėselės penkias rėčkas JD461. Parnešam, prisū́dom bačką grybų žiemai Krp. Pasnykui prisū́dydavo grybų Aps.
| refl. tr.: Ko ne tris viedrus grybių prisisū́dėm Krs.
3. tr. pasūdyti, padažyti: Bulbą prisū́do druska, ir gerai Aps.
4. tr. LL24 papildomai pasūdyti.
5. prigrūsti, prikimšti: Pilną pašiūrę medžių prisū́džiau Vdk. Prisūdyta [dobilų] aukščiau balkio, o gal ir iki pačios pašelmenės J.Avyž.
6. tr. prirauginti, prismardinti: Jau kadai kadžios stovi prisūdyti viedrai, niekas jų neišneša Upt.
7. labai prilyti.
8. rykštėmis, botagu priplakti.
9. daug ir perdėtai pripasakoti, perdėti.
1 susū́dyti tr.
1. L, Rtr, NdŽ, KŽ, Gd, Krš, Bsg, Ėr, Klt viską pasūdyti, apiberti druska: Susū́dyta mėsa dieną kitą palaikoma šiltam kambary Š. Pienikių, baravykų, kelmučių du puodus susū́dėm LKT108(Tt).
| refl. tr. Kv: Susisū́dom [mėsą] vieno[je] drusko[je] Plng.
ǁ Ms sūdant sudėti: Susū́džiau mėsą in lovį Mrs.
| refl. tr.: Tą bekonelį pjovė, susisū́dė į tokį lovį Pln.
2. Db, NdŽ suvartoti sūdant: Visą druską susū́dė DŽ1.
3. barstant sumaišyti, apiberti: Uogos nevirtos, su cukrum susū́dytos Pln.
1 užsū́dyti
1. tr. Klt padaryti sūrų, užberti druskos: Rulius daro: svogūnų, vandenio pripilia, ažusū́do Aps. [V]andenio ažusū́džia, duonos pritrupina – ir kaplūnas JnšM. Vandenį užsū́dai, bulbę sutrini virintą, cibulio, pipiro įdedi, o silkės galvą – tai jau balius Vdk. Ažsū́dytas tai visą nedėlią stovia sviestas Svn.
^ Savi barščiai, savas bliūdas – kiek tik noriu, tiek užsūdau PPr413. Teip reikia kaip druskos puodui užusūdyt LTR.
2. tr. užimti sūdymui: Vanda užsū́dė kubilą, pati neturu kur sūdyti Krš.
3. tr. NdŽ užberti, užbarstyti: Pirštas skaudėjo, tat ana parpjovė i užsū́dė su miltukais Pln.
| prk.: Sūnus tėvą žodžiais kad užsū́dė (įžeidė, įskaudino)! Vlk.
4. smarkiai užlyti.
5. intr. prk. užduoti, užkirsti: Jis jam gerai užsū́dė Lp.
ǁ nubausti: Jam stipriai užsū́dė Klvr.

1 sū́dyti, -o (sū́džia Ds, -ija N), -ė (-ijo N) K, Rtr
1. tr. BB3Moz2,13, H, R, MŽ, Sut, N, K, L, Aps, Lz berti druskos, daryti sūrų, konservuoti druska: Mėsą sū́dau su druska J. Mėsą niekočion didelėn sū́džiam Prl. Mėsai sū́dyt niekočios buvo Grv. Kur didelė niekočia, tai meitėlį sū́džia Pls. Sū́dyti lašiniai prieš lietų jau kaip ir rasa [apsipila] Imb. Vienas sviestą sū́džia, o kitas nesū́džia Dg. Ale tam bernui labai nepatikę, kad ir geriausis valgis, ale niekas nesūdyta BsPIII275. Šiandie sriuba sūri, turbūt kriaučius sū́dė (juok.) Kt. Seniau gaspadinės vasarą renka sviestą ir sū́džia žiemai, tai druskos net čiuža Ob. Išklosi gardis su paklodėms baltoms i sū́dysi anas (žuvis) Plng. Sū́dytam [v]andeny nevelėk Pb. Grybus džiovena ir sū́džia JnšM. Sū́domoji druska NdŽ. Jūs este druska žemės. O jei druska gardumą pamestų, kuo turės sūdyti? VlnE184. Ir kiekviena afiera druska sūdžiama bus BtMr9,49. Apjuokė jį …, kaip būtų sū́dydami sviežias žaizdas Jo DP176. Sūdžiu SD346.
^ Nei sū́dyta, nei berta – sudėjo, pasakė, i prauda tau Prng.
| refl. tr. K: Kam nesisū́dęs ir n'užsidaręs nesrebi sriubą? K.Donel.
2. tr. N, NdŽ dėti prieskonių, skaninti: Česnagai pri meisos, meisai sū́dyti – labai geras prieskonis Vž.
3. tr. dažyti (valgant): Bulbę išvirs tokią neskustą, nulups, sū́dys i valgys Trš. Ka noriat, sū́dykiat [bulves] į baltą druską Lž. Į kanapius bulbes sū́dysma ir ėsma Krš. Sū́do, mirko į tą kanapių druską Klk.
sū́dytinai adv.: Sū́dytinai sūdo [agurklą] į cukrų Šv.
ǁ vilgyti, mirkyti: Kad yr atsigavę flencai, į karvių mėšlą sū́do Sg.
4. tr. NdŽ barstyti, berti: Maudeliais džiovintais ir į pelenus sutrintais sūdo ronas Šts. Sū́do builes su vaistais (trąšomis), ka geriau augtų LKT82(Pln). A pavarė [brigadininkas] sėtinių sū́dyti? End. Kiti dar sūdo šaknis su pelenais, plytų miltais S.Dauk. Šiaip jau kunegams uždraudė ilgus plaukus želdinti ir miltais sūdyti M.Valanč.
| refl. tr.: Biškį duos sukrumi sū́dyties [žiūrę] Gršl.
5. pamažu, smulkiai lyti: Pradėjo sū́dyti nū pat ryto ir lys par kiaurą dieną Vvr. Sūdė smulkus lietus rš.
6. tr. prk. skųsti: Anyta sū́do marčią vyrui, t. y. skundžia J.
◊ į aki̇̀s sū́dyti tiesiai sakyti, rėžti: Sū́do į aki̇̀s: tu toki, tu šioki! Klk.
sū́dytą vélnią nieko (neduoti, neatsilyginti): O manai, kad mokėjo jie ką nors už tai? Velnią sūdytą! J.Balt.
1 antsū́dyti (ž.) tr.
1. apiberti druska, užbarstyti druskos: Supjaustys sėtinį, druskos antsū́dys Gršl.
| refl. tr.: Druskos antsisū́dysiam, valgysiam su duona Nt. Sukro smulkio antsisū́dysi ant viršu – skaniai liuob būti Krtn.
2. užpilti, užbarstyti: Antsū́dyk pelenų, i degs KlvrŽ.
| refl. tr.: Įsipjausi į pirštą, pelenų dar antsisū́dysi, skudurą apsivyniosi i gydysys Krt.
1 apsū́dyti tr.
1. Sut, N, K, LL133, Rtr, Š, NdŽ, Žeml, Klt apiberti druska, pridėti druskos: Druska apsū́dėm apsū́dėm, paskuo atvirinom [v]andens ir apipylėm meisą Ms. Geldoj kada drapanas mazgoja, kada apsū́do mėsą Antš. Apsū́dyta meiselė – ko ana ges Krš. Apsū́dom [šutintus] žirnius – tep tai negardūs Dg. Kitą (dalį žuvies) apsūdė, idant turėtų ant kelio BBTob6,6. Afiera bus apsūdyta druska Ch1Mr9,49.
| refl. tr., intr. K: Zuikio kopūstų prisibraukiu, apsisū́dom an žiemos vietoj rūgštynių Bsg. Kiaulė apsisū́do iš šerių parduotų Varn.
2. P apibarstyti: Viena mergelė parnešė pelinų švęstų žiupsnį, su kuriais gaspadorius apsūdė visų galvas M.Valanč.
| refl.: Klūpojo maišu apsimovęs, pelinais apsisūdęs Jzm.
1 atsū́dyti Š, KŽ žr. 1 pasūdyti 1.
1 ×dasū́dyti (hibr.) tr. reikiamai pasūdyti:
^ Nedasūdytas an stalo, persūdytas po stalu (persūdyto valgio neįmanoma pataisyti) LTR(Rtn).
1 įsū́dyti
1. tr. Q146, K, Rtr, KŽ užpilti druskos, gerai pasūdyti: Su druska įsū́dyk viralą J. Lašinius įsū́džia, kumpėkus įsū́džia ir rūkia Pb. Gerai įsū́dyti lašiniai gali ilgus metus stovėti nesupuvę Š. Per dieną viena moteris įsūdo ligi penkių dešimtų statinių silkių A.Vencl. Įsū́dys meisą, sudės kvapus Vn. Sūriai insū́dyk, ilgai stovės sviestas Klt. Teip daug, teip sūrai neįsū́dyk Žeml. Įsū́dytas viralas Krz11. Įsūdyta silkė R73, MŽ97, N.
| refl. tr. K, Rtr, Š, KŽ, Kin: Tąsyk liuob žiemai įsisū́dyti menkės Klp.
2. tr. pridėti prieskonių, paskaninti: Dikčiai įsū́dyti su kvapais, su pipirais, su cibulikėms Kv.
ǁ refl. tr. pasisaldinti: Reikia įsisū́dyti tėją (arbatą) Plšk.
3. tr. pribarstyti: Audeklą įsūdiju MŽ146. Išrėžė iš nugaros diržą, įsū́dė miežiniais pelais Rt. [Įpuvusias vietas] reik išpjaustyt dailiai ir pelenais su smiltėmis, po lygumu sumaišytomis, įpjovimus įsūdyti S.Dauk.
4. intr. prk. įlyti, įmerkti: Lytus su vėju i par kailinius įsūdo Šts. Po mažą lašą par ilga ir insū́do Vj. Par laiką ir įsū́do lytus Mžk.
5. paskirti, uždėti: Insū́dys tau baudą be bilieto KzR.
6. intr. prk. įkyrėti, įgristi: Insū́dė man tos neteisybės Ut. Aš jam gerai įsūdžiau! rš.
| refl.: Insisū́dis ir jam, kai kas metai po tokią sumą reiks mokėt Sdk.
7. tr. prk. įskųsti: Jis bijo, kad jį kur nors neįsū́dytų Žal.
◊ į káilį įsū́dyti įkirsti, užduoti: Įsū́dyti gerai į káilį už tokį darbą, ir tegul žinos! Vvr.
kai̇̃p į ši̇̀kną įsū́dytas be paliovos, įkyriai (laksto, bėgioja): Ko lakstai kai̇̃p į šikną įsū́dytas?! Grš.
kauleliùs įsū́dyti apkalbėti: Jėzau mano, tokio melavimo – mano ir kauleliùs visus įsū́dė! Slm.
úodegą įsū́dyti patekti į kalėjimą: Žodį pasakyčiau, kai matai įsū́dytum úodegą! Skr.
1 išsū́dyti tr.
1. apiberti druska, išmirkyti sūryme, gerai įsūdyti: Išsūdžius karkos pakariamos kur svirno pakraigėn Lš.
| refl. tr.: Išsisū́dom mėsą, tada rūkom Jnšk. Da[u]giau kai išsisū́do, tai išrūko [mėsą] Bsg.
2. suvartoti sūdymui: Druskos nebeturiu, viską išsū́džiau Ėr.
1 nusū́dyti tr. Š, KŽ, Alk, Skrb, Ob, Aln, Slm, Ml per daug pasūdyti, persūdyti: Nu jau bulbienę tai nusū́dei, vaikeliuk Sml. Šitas sviestas sūrokas – nusū́džiau Ktk.
| refl. tr. Š: Nenusisū́dyk – pili i pili tą druską ton bulbienėn Mžš.
1 pasū́dyti
1. tr. H161, Sut, K, LL154,169, Rtr, KŽ, Nmč, Grv, Dg, Brt, Žg, Smal, Dgp, Kp įdėti druskos ar apibarstyti druska: Bulbes pasū́dė i valgė Krp. Avižas sumals, vandenelį pasū́dis, ažmaišis, ir virė [kisielių] Aps. Reikia pasū́dyt bulbos, bo negardu itep Šlčn. Kieti, pasū́dyt reikia tiktai, i gardūs sūriai Pb. Pasū́dyk sviestą Lt. Sviestas pasū́dytas gardesnis Klt. Kap kas tai pasū́džia smetoną nedaugi Pls. Aš anus aptraukinau, pasū́džiau tus baravykus Vdk. Anos druskái (instr. sing.) pasū́dytos LKKXIV216(Zt).
| prk.: Kalbėjimas jūsų teest visados meilingas, su druska pasūdytas BtPvKol4,6.
| refl. tr.: Pasisū́dyt nebuvo kuom [karo metais] Aps. Sau pasisū́dei [bulvę] i dėk už vepelės Jdr. Duoną su druska pasisūdydamas valgysi Sln. Pasisū́džia bačkelę grybų Dbč.
2. tr. apiberti, apibarstyti kuo: Duoną kepant ližę reik sėlenoms pasū́dyti, tumet minklė neprikimba Vkš. Reik pasūdyti visą dirvą su gipsu, smulkiai sutrintu S.Dauk.
3. tr. Snt pavilgyti, padažyti: Pasū́dytas į žemę [valgis] skanesnis (juok.) Krš. Parnešdamas pasū́dė (išpurvino) mėsą, dabar gerai nuplauk žemes Jnš.
| refl. tr.: Pasisū́dyk į cukrų citriną i suėsk Krš. Nusilupai bulvę, pasisū́dyk į kanapius Vvr. Mama, aš neįkandu plututę, duok man pasisūdyt cukraus Gs.
4. tr. prk. suteikti ryškumo, pasodrinti: Užuot naudojęsis gyvu dialogu, pasūdytu sodriais frontiniais žodžiais ir posakiais, jis linkęs viską plačiai aprašinėti A.Vencl. Vieną kartą itin apkartęs Gečius, tad gerokai savo kalbą pasūdydamas šitaip išpažino Vaižg.
| Bobos siutusios: į tą pusę kas atsitinka, anos dar pasū́do (savo prideda) Krš.
5. smarkiai palyti: Galėjo pasū́dyti dar bent par naktį, būtų daržai atsigavę Vkš.
6. gerokai perdėti (tvirtinant).
1 pérsūdyti KŽ, persū́dyti KŽ
1. tr. R370, MŽ496, N, K, Sut, LL190, Rtr, OG299, Jrb, Žl per daug pasūdyti: Pérsūdžiau kopūstus – viena druska Pv. Virti taip pat: tai be druskos, tai persūdžiusi arba prisvilusi Žem. Persūdžiu SD299.
| refl. NdŽ: Susūdytus lašinius gali ilgiausiai laikyti – lašiniai nėkumet neparsisūdo Vkš.
2. tr. NdŽ iš naujo pasūdyti: Kažin tuos kaulus parsū́dyt? Pc.
3. kurį laiką palyti, perlyti.
4. perdėti, padidinti: Juo negalima tikėt – jis viską pérsūdo Mrj.
1 prasū́dyti
1. tr. K, KŽ kiek pasūdyti.
2. tr. J, Up, Als, Nt, Vkš per daug pasūdyti, persūdyti, nusūdyti: Esu rūpesnė[je], kad prasūdžiau putrą Šts. Nebdėk tos druskos – prasū́dysi! Rdn. A būsu varškę prasū́džiusi? Krš.
3. tr. NdŽ kurį laiką druska barstyti, sūdyti.
4. kurį laiką lyti.
1 prisū́dyti
1. tr. Sut, N, I, J, NdŽ labai, stipriai pasūdyti: Prisūdžiu SD169.
2. tr. NdŽ, Krs, Mžk daug ar pilną indą pasūdyti: Kubilėlis prisūdytas mėsos Žem. Prisū́dė mėselės penkias rėčkas JD461. Parnešam, prisū́dom bačką grybų žiemai Krp. Pasnykui prisū́dydavo grybų Aps.
| refl. tr.: Ko ne tris viedrus grybių prisisū́dėm Krs.
3. tr. pasūdyti, padažyti: Bulbą prisū́do druska, ir gerai Aps.
4. tr. LL24 papildomai pasūdyti.
5. prigrūsti, prikimšti: Pilną pašiūrę medžių prisū́džiau Vdk. Prisūdyta [dobilų] aukščiau balkio, o gal ir iki pačios pašelmenės J.Avyž.
6. tr. prirauginti, prismardinti: Jau kadai kadžios stovi prisūdyti viedrai, niekas jų neišneša Upt.
7. labai prilyti.
8. rykštėmis, botagu priplakti.
9. daug ir perdėtai pripasakoti, perdėti.
1 susū́dyti tr.
1. L, Rtr, NdŽ, KŽ, Gd, Krš, Bsg, Ėr, Klt viską pasūdyti, apiberti druska: Susū́dyta mėsa dieną kitą palaikoma šiltam kambary Š. Pienikių, baravykų, kelmučių du puodus susū́dėm LKT108(Tt).
| refl. tr. Kv: Susisū́dom [mėsą] vieno[je] drusko[je] Plng.
ǁ Ms sūdant sudėti: Susū́džiau mėsą in lovį Mrs.
| refl. tr.: Tą bekonelį pjovė, susisū́dė į tokį lovį Pln.
2. Db, NdŽ suvartoti sūdant: Visą druską susū́dė DŽ1.
3. barstant sumaišyti, apiberti: Uogos nevirtos, su cukrum susū́dytos Pln.
1 užsū́dyti
1. tr. Klt padaryti sūrų, užberti druskos: Rulius daro: svogūnų, vandenio pripilia, ažusū́do Aps. [V]andenio ažusū́džia, duonos pritrupina – ir kaplūnas JnšM. Vandenį užsū́dai, bulbę sutrini virintą, cibulio, pipiro įdedi, o silkės galvą – tai jau balius Vdk. Ažsū́dytas tai visą nedėlią stovia sviestas Svn.
^ Savi barščiai, savas bliūdas – kiek tik noriu, tiek užsūdau PPr413. Teip reikia kaip druskos puodui užusūdyt LTR.
2. tr. užimti sūdymui: Vanda užsū́dė kubilą, pati neturu kur sūdyti Krš.
3. tr. NdŽ užberti, užbarstyti: Pirštas skaudėjo, tat ana parpjovė i užsū́dė su miltukais Pln.
| prk.: Sūnus tėvą žodžiais kad užsū́dė (įžeidė, įskaudino)! Vlk.
4. smarkiai užlyti.
5. intr. prk. užduoti, užkirsti: Jis jam gerai užsū́dė Lp.
ǁ nubausti: Jam stipriai užsū́dė Klvr.

bė́gti, -a, -o intr.
1. SD377, R greitais žingsniais, šuoliais judėti kuria nors kryptimi, lėkti: Bė́ga kiškis per dirvoną Rm. Žmogus bė́ga tekinas, arklys – risčia, zovada ir šuoliais K. Bė́ga neatgaudamas kvapo Kv. Vedu visą kelią bė́gova Grg. Mane išgąsdino bė́gantis šuva Lzd. Bėgą̃s nubėga J.Jabl. Nors bėgus pabėgėčiau, nors ėjus paėjėčiau Ig. Nebė́k bėgtè, eik pamažu Kp. Bėgte nubėgsiu, tave nunešiu JV16. Bė́ga kap bitės inkąstas Dglš. Bė́ga kaip ugnies pasistvėręs Dl. Bė́ga kap akis išdegęs Gs. Bė́ga kaip be galvos Grg. Bė́ga kaip sudegęs Rm. Bė́ga iškišęs liežuvį Skp. Bėgi nebėgi, o aš tave pagausiu Lp. Bė́gom padus pasipustę, kad net balos džiūvo Alk.
^ Kas bė́ga, tą ir veja Jnš. Katras arklys bė́ga, tam da su botagu drožia Bsg. Kai kąs, tai ginkis, kai bė̃gs, tai vykis Dkš. Bė́k nebė́k, ale rugius sėk Rm. Nei kur bešokti, nei bėgti, nei rėkti Slm. Gera vyti bėgantį, barti tylintį KrvP(Srj). Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas B.
bėgtinai̇̃ adv.: Grėtė nusigando ir bėgtinai pabėgo nuo Viliaus I.Simon. Aš taip greit nė bėgtinai̇̃ nebūčio nubėgęs Grg.
| tr.: Bėgau lauką, lenkiau krūmą, regiu, jau n’išbėgsiu JD730. Bėgčiau laukus ir girias (per laukus ir girias) ieškoti sau mergelės JV963.
ǁ refl. lenktyniauti: Eikiav bė́gties, katras iš vedums (mudviejų) greitesnis Skd. Bė́kiatės, kas būste greitesnis Grg. Bė́kiavos! katras pirma pribė́gs, tatro ir būs Kv.
2. greitai eiti, skubėti: Gali bė́gti namo, darbas baigtas Jnš. Jūsų tėvalis, mačiau, į turgų bebėgą̃s Grg. Mano moma ir pati bė́go prie darbų, ir vaikus vijo Užp. Bėk prie darbo kaip iš ugnies Jž. Bė́ga kap įkirptas į uodegą (dažnai be reikalo kur eina) Kt. Bė́kite manęsp, kurie nuvargę ir apsunkinti este DK134.
ǁ apsukriai darbuotis, triūsti: Nepabūna ramiai nė valandėlės, bė́ga per visą dieną, kvapo neatgaudamas Jnš.
ǁ greitai slinkti: Debesys bė́ga KII235. Saulelė prieš lietų bė́ga (eina pro ją debesys) Trgn. Už vagono lango bėgo vienodos ir nevaizdingos lygumos rš. Siūlas lyg amžinas bėga ir bėga tarp tavo pirštų P.Cvir. Iš špūlios siūlas greit bėga (vyniojasi), tuoj baigsiu Dglš.
| prk.: Usninio gyslom bėgo drebulys T.Tilv.
ǁ greitai važiuoti: Jau bėga autobusas į Gargždus Grg. Ka dabar bėgtų (važinėtų) mašina keleivinė, kaip seniau bė́gdavo, tai būt gerai Sk. Ir su ratu (dviračiu) bė́gi Grg.
3. gelbėtis bėgimu, sprukti: Kai jis pradėjo mane ėsti, aš turėjau bė́gt iš namų Gs. Kelkiesi ir bėk mano broliop BB1Moz27,43. Bėk ižg Sodomos DP108.
^ Kada gi šuva nuo mėsos bėga? Skdt. Nuo vilko bėgo – ant meškos užbėgo PPr397. Bėgusio pėdai, stovinčio kraujai B. Vagiui bėgančiam vienas kelias, o ieškančiam daug B. Padėk Dieve ir bė́gančiam, ir vejančiam Bsg. Gėda bėgti, išbėgus sveika Kv. Bėgančiam lab (gerai) ir uodega Šts. Pirmo turgaus nebėk Lp.
| refl.: Bėgos į Prūsus, bet pagavo Šts.
ǁ dezertyruoti: Bėgti iš kareivių I.
ǁ vengti, šalintis ko: Kas gyvas galįs bė́ga nu smerčio Krž. Dabar niekas nenori su juo susitikti, visi bėga kaip nuo maro Jnš. Nesek jų, bet kuo toliausiai bėk nuo jų SE132.
| refl.: Bijo žmonių, bėgas šalin, dėl to kad anam trūksta proto Šts.
| tr.: Bėgo savo brolį (nuo savo brolio) BB1Moz35,7.
^ Bėk ir pėdų tokio žmogaus B. Vagies bėk ir pėdų Alk.
4. tekėti, sroventi: Ta upė sriauniai bėga Rm. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva Mair. Bėga upė žvirgždinėlė, nenor žirgas gerti Asv. Kai vanduo pavasarį bėgs, čia griovius išneš Sdk. Čia bė́gamas vanduo Rm. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Mano vanduo tebėgỹ, tavo testovy Ds.
5. lietis, tekėti, sunktis: Ašaros bė́ga par skruostus Skdv. Iš žaizdos pradėjo bė́gti kraujas Žvr. Lėkė galvelė kai kopūstėlis, bėgo kraujelis kai vandenėlis KlvD246. Iš bačkos alus jau bė́ga Skdv.
| Paveizėjau į saulę, ir pradėjo akys bė́gti (ašaroti) Vvr.
| Obelė bėgo (sunkėsi iš jos) per patį tą plyšimą, aprišau – nebebėga Rm.
| Užėjo sloga – snarglys bė́ga Gs. Žiūrėk, vaiko nosis bė́ga (varva iš nosies) Ktk.
ǁ būti kiauram, leisti vandenį: Nepilk – šis puodas bė́ga Lš. Tas kubilas labai bėga Pc. Daržinės stogas pradėjo bė́gti Grg. Stogas bėga, sienos griūva Ėr. Mano bėgąs bliūdalis beesąs, duokiat kitą Šts.
ǁ lietis per kraštą verdant: Putra bėga! Šts. Tas tuo puodelis pradėjo virt, košė kilt, bėgt Brt. Nukelk, bulbės bė́ga Rm. Puodas pradėjo smarkiai bė́gti – jau užvirė Sl.
6. eiti, slinkti (apie laiką): Laikas bė́ga kai vanduo Ml. Oi bėga tos dienos kaip vandenys upės Mair. Bėga metai kap upės vanduo Šlčn. Ėjo, bėgo metų meteliai, brendo žmonės Vaižg. Kaziukui jau bėga devinti metai rš.
^ Ir duris uždarius laikas bė́ga Pvn.
7. plaukti (apie laivą, valtį): Bėgo laivelis prie aukšto kalno N48. Bėki, laivuži, jūrėms maružėlėms JD110.
ǁ plaukti (laivu, valtimi): Akrūtu bėgmi R307. Šėpimi bėgti KBI10. Jūrele vis bė́gau, tinklelį ploviau BzF16. O kaip išausi šilkų žėglužėlius, bėgsim jūrėms marelėms JD1099.
8. tirpti, nykti: Sniegas jau bė́ga Jnš. Kelias bė́ga (genda tirpstant sniegui), reik greičiau į girią važiuoti J.Jabl. Pavasarį roguitinis kelias akyse bė́ga Rod. Jau žiema bė́ga Pn.
9. prk. mažėti, baigtis: Jau pienas bė́ga (karvės mažiau beduoda) – ruduva ateido Asv. Ostiniai pinigai bė́go (vyko infliacija) Lnk.
10. irti (apie nėrinio akis): Truputį panešiojau [kojines], ir ėmė bė́gt akys Sb.
11. lakstytis, kergtis (apie gyvulius): Karvė bėg su buliu N. Kalė bėg N.
| refl.: Ji būt gera karvė, bet ne kasmet bė́gasi Dkš.
12. prk. kauptis, koncentruotis: Žemė bėgtinai bėga į vienas rankas A1884,158.
13. prk. tęstis kuria nors kryptimi: Ir vėl bėga mūsų kelias. Bėga broliškosios Latvijos link J.Balt. Per lygumas bėga vieškelis rš. Į vakarus – gatvė, pro aikštę bėganti į užliejamas lankas rš. Girios, kalneliai bėga per laukus T.Tilv. Iki pat pelkių bėgo žalios, aukštos avižos rš.
14. blukti, šertis: Šito kartūno baisiai bė́ga spalva Lkš. Tas audeklas nebė́ga – nė šarmo nebijo Dr.
◊ iš kū́no bė́gti liesėti, blogti: Iš jo gal nieko nebus, kad labai bė́ga iš kū́no Užp.
netoli̇̀ bė́gęs panašus į ką; nedaug tesiskiriantis: Netoli̇̀ to bė́gęs Vv. Tėvas vagis, i sūnus netoli̇̀ bė́gęs Škn.
antbė́gti (ž.)
1. intr. užbėgti ant ko: Aš ant to kalno bėgtinai antbė́gau Grg.
2. tr., intr. pavyti; sutikti: Pagaliau žvirblis ir šuo antbėgusiu lapę LTR(Dr).
^ Nu vilko bėgo, ant meškos antbė́go Plt.
3. intr. užbėgti (apie vandenį): Raveliai sausiausi, nė iš kur neantbėga KlvrŽ.
4. intr. užeiti (apie laiką, madą): Buvo antbėgę divonus austi Ggr.
apibė́gti
1. intr. J bėgti aplink: Aplink ką apbė́gti K. Su savo sveikata nė aplink pirkią neapibė́gsi Nmn. Apibė́k, vaikel, apie triobas, gal užtiksi kur žąsiukus Gs.
2. tr. greitai apeiti ką atliekant, apsiruošti: Jis viską apibė́ga: kiaules pašeria, karves pamelža Šmk. Kol apibė́gi gyvulius, viską apdarai, nepajunti, kad jau vakaras Nmn.
| refl. tr.: Iki visus trūsus viena apsieini, apsibė́gi, ir sutemsta Gs.
3. tr. pralenkti: Jis … visus apibė́go Jrk31.
4. intr., tr. apsilieti, aplašėti, apvarvėti: Geležys apibė́go taukais, pasmirs gryčia Ėr. Kai smarkiai ima lyt, tai ant tvarto šieną apibė́ga Gs. Mėlynai apbė́gęs (apsitraukęs) KI70.
5. intr. kiek nusekti, nuslūgti: Ir tas vandeniukas jau apibė́gęs Ll.
6. tr. apvaisinti (gyvulius): Tavo drigantas mano kumelę apibė́go Plt.
| refl.: Jau mūsų visos karvės apsibėgo Krkl.
7. intr. supūliuoti: Pirštas apibė́go, gal pradurti Šts.
◊ akimi̇̀s (žvilgsniù) apibė́gti peržvelgti: Jis atsistojo, apibėgo akimis susirinkusius J.Avyž. Raulys šyptelėjo, apibėgdamas susirinkusius pasitikinčiu žvilgsniu J.Avyž.
atbė́gti intr.
1. R200, K bėgomis atskubėti, atlėkti: Atbė́go be dvasios Grž. Atbė́go į stotį uždusęs Jnš. Atabėga stirna, kabaldai, kabaldai LTR(Ds).
^ Atbėgo kaip vilkų vejamas KrvP(Lp).
2. greitai ateiti, atskubėti: Ana buvo atbėgusi vaikuo pieno Grg. Vakar beatbėganti mergučė pasiskolyt žibalo Erž.
| refl.: Jei ko trūksi, atbė́kis Grg.
ǁ atskristi, atlėkti: Gegužė atbė́go šiandie, paklegetavo (pakukavo) Brsl. Atbėgo (atsirado pavasarį) gyviklė (pempė) Jz.
ǁ greitai atslinkti: Šnarėdamas rugių viršūnėmis atbėgdavo vėjas rš. Iš jūros atbėga šniokšdama vilnis T.Tilv.
ǁ ateiti (apie raštą, laišką): Tamstos raštas su žinėmis ir dainelėmis atbėgo A1884,290. O ir atbėgo margoji gromatėlė JD1172.
ǁ gimti, atsirasti: Pirmas mažiukas į antrus metus atbė́go Vlkv.
3. traukiantis atvykti iš kur: Jie per karę atbė́go ir čia apsiliko Gs. Ypač daug lietuvių atbėgdavo į San Paulo miestą rš.
4. atitekėti: Tas upelis atbė́ga nuo girios Gs.
5. ateiti (apie laiką): Dabar pats rudens darbymetis, o jau ir žiema atbė́ga Vl.
6. atplaukti: Ir atbėga laivelis, tam laively bernelis JD806. Ant aukštojo kalnelio stovėdama matau atbė́gantį laivelį StngŽ69.
7. pasišalinti, pasitraukti: Atbėgs nuog tavę šalin MP183.

×dabė́gti (hibr.) tr., intr. pribėgti ką, ligi ko: O kap dabė́go rūtų darželį, nustoj bėgęs žirgelis (d.) Vrn. Dabėgau ligi namo rš.
įbė́gti intr.
1. K bėgomis įsigauti kur, įlėkti: Kiškis įbėgo į krūmus J. Vaikas įbė́go į trobą Grg.
2. greitai įeiti: Palauk, aš dar įbėgsu [į parduotuvę] paimti silkių Grg. Inbėgsiu in kambarį Jz.
| refl.: Jei sušalsi, įbėkis į trobą pasišildyti Grg.
3. refl. įsileisti, imti greičiau bėgti: Tep įsibė́go, ka negali nė sustabdyt Gs. Arklys iš karto nepaėjo, o paskui įsibė́go Š.
ǁ įsibėgėti: Baronas insibė́gęs su ragais irgi ka duos Dg.
4. refl. lenktyniauti: Einam įsibė́gti – katras būsim greitesnis Vkš.
5. R113 įtekėti: Minija įbė́ga į Kuršmarę Grg. Šunija po Mažintais įbė́ga į Jūrą Skdv.
6. įlašėti, įsisunkti: Pro stogą jau vanduo įbė́ga Skdv.
7. R24 įplaukti: O įbėg įbėg į Minės kiemą du jaunu šiporukai KlvD35.
8. sudaryti tam tikrą kiekį (apie siūlus, audimą): Mano bovelninio siūlo įbė́go dvidešimt keturi posmai Sml. Užtiesiau aštuonias sienas ant dvyleka posmų, kaži ar įbė̃gs iš aštuonių kilogramų (ar užteks tiek siūlų)? Bsg.
išbė́gti intr.
1. R45 išlėkti, iššuoliuoti: Prašvitus vaikai išbėgo į kiemą V.Mont. Kaip ugnies pagavęs išbėgo greitai Grž.
^ Kad tu laukais išbė́gtum (kad tu pasiustum)! J.
ǁ pajėgti greitai bėgti: Tas arklys gerai išbėga Kp.
ǁ tr. greitai atlikti: Ji mislijo tą audimą kaip bėgte išbėgti LTR(PnmA).
ǁ refl. KlvrŽ palenktyniauti: Einam vedu (mudu) išsibė́gti, matysiam, katras greitesnis Pkl.
2. greitai išeiti: Išbė́go visi į vakarėlį, tik aš viena namie likau Gs.
3. pasitraukti, pasprukti norint ko nors išvengti: Amerikon išbė́go nuo vaisko Lp. Mes, seneliai diengalėliai, kur mes pasidėsma, tyko mumis maras grobti, kur mes beišbėgsma JD503.
^ Norint čia išbėgsi, kitur vargas atsitūpęs tavęs lauks B.
| refl. Štk: Aš išsibė́gau nu tos savo dėdinos Mžk.
4. išvarvėti, ištekėti: Paseno mūsų šunelis, akys išbė́gusios, dantų nebtura Vvr.
ǁ išsilieti per kraštus beverdant: Nudenk puodą, kopūstai išbėgs Sdk. Pakūrė didelę ugnį, ir išbėgo visas puodas Ldk.
ǁ išsiveržti (apie ugnį): Nuvirto nu kits kito tie pagaliai [pečiuje], ir išbėgo ugnis Erž.
5. praeiti (apie laiką, terminą): Jau veik devyni metai buvo išbė́gę Jrk101. Prabėg meteliai, išbėgs amželis, dar nesugrįžt sūnelis KlvD353. Vekselio čėsas jau išbė́gęs KII292.
^ Laikas ir duris uždarius išbė́ga Slm.
6. išplaukti (apie laivą): Ui ir išbėgo iš Minės kiemo geltons, puikus laivelis KlpD10.
ǁ išplaukti (laivu): Į kitą šėpį nuvedė, ir vėl į jūres išbėgo Ns1856,2. Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo du jaunu žvejytėliu RD32. Žėgliais paleistais akrūtu išbėgmi R10.
7. pranykti: Mano visi miežiai išbė́go; jis vėliau sėjo, jo neišbė́go Brž.
| Tenai ižbėgs gailėjimas ir nuliūdimas DP542. Visos giesmės išbė́go (užmiršau) Ad.
8. labai išaugti, į aukštį ištįsti: Jis da jaunas, tik toks išbė́gęs Mrj. Ta vyšnikė tokia išbė́gusi, laiba Skr. Pušelės išbėgę kap meldos Kb. Po medžiais javai tik išbėga, o grūdų nebūna Vrn. Runkeliai tik į lapus išbė́go Grl. Bulbos pavėny labai išbė́ga Dgl.
| Laibučiai, dangun išbėgę kuoreliai rš.
ǁ prk. išaugti (iš kokios padėties): Sūnus buvo tik iš piemenio išbėgęs, bet nebuvo dar bernas Rm.
^ Didžių nepavijom, mažų išbėgom B. Tikrai geri nėr, o iš piktų išbėgę B.
ǁ išaugti (drabužius): Vaikas neturi kuo apsirengti, išbėgęs iš visų drabužių Jnš.
9. išeiti (apie laikrodį): Ale tai išbėgęs laikrodis, suku suku ir vis neprisuku Skr.
10. refl. be laiko gimti: Du sūnūs išsibė́go dėl sumušimo Gdr.
◊ iš kū́no (véido) išbė́gti sunykti, suliesėti: Aš šiais metais labai iš kū́no išbė́gau ir sveikatos daug nustojau Ml. Per tas dienas visiškai išbė́gau iš véido Grž.
nubė́gti intr.
1. R, K bėgomis nusigauti, nulėkti: Vaikas viena koja basa nubė́go J.Jabl. Ar nubėgsi, žirgeli, į pusantro stundelio šimtą mylelių? JV279.
^ Kad tu nubė́gtai laukais (kad tu pasiustum)! Arm.
| refl.: Viernai nusibėgs jop MP79.
2. greitai nueiti: Nubė́k į mišką šluotų Jnš. Nubė́k į klėtį pažiūrėti, kas ten bilda Rm.
ǁ tr. bėgant nudėvėti, nunešioti: Jis savo kurpes nubė́gęs KII7.
ǁ refl. pavargti greitai vaikštant, triūsiant: Šiandien labai nusibė́gom Brt. Per visą dieną nusibėgus, gerai vakare pailsėti rš.
ǁ refl. tr. nuvarginti bėgant: Marė Galcikienė gali kojas nusibėgti bebėgdama ir bedirbdama I.Simon.
ǁ nuslinkti: Saulės spindulys, pragręžęs tamsą, nubėgo drėgnais pasėlio laukais P.Cvir.
| prk.: Mokytojui net šiurpulys nubėgo per kūną SI318.
ǁ greitai nuvažiuoti (apie traukinį, automobilį): Laikas namo! jau paskutinis traukinys nubėgs P.Cvir.
3. nuvykti kur, pasitraukus nuo ko: Per karę mes nebėgom – nebuvo kur nubė́gti Grg.
4. R204 nutekėti: Pragalvỹs nubė́ga į Eglesį Pp. Šitas ežeras yra nubėgąs (iš jo išteka upė) Brs. Prakasiau tą griovelį, kad būtų kur vandeniui nubė́gti Jnšk. Nubė́go nuo laukų sutirpęs sniegas J.Jabl.
5. nusilieti, nuvarvėti: Kraujas jo visai nubėgęs buvo CII647. Alaus ten nubėgo biškis, man beleidžiant Sln. Kad miegota saldžiai, net seilės nubė́gta Ds.
| refl.: Reikia pastatyti kur tas bulbes, kad nusibė́gtų (nuplovus nuvarvėtų) Bsg.
ǁ nusilieti per kraštą beverdant: Taukai nubėgo, ir paliko liesi kopūstai Šts. Nubėgusi putra paliekta be skonio Šts.
6. nuplaukti: Taip nubėgę netoli nuo krašto inkarą išleido Ns1857,1.
7. nutirpti: Sniegas urduliais nubėgo Žem. Kad šitaip tik porą dienelių pašildytų, tai bematant kelias nubė́gtų (nutirptų sniegas nuo kelio) Ds. Kelias nubė́go, ir nebatvažiuo[ja] Krš.
8. pranykti: Saulė kyla, tuoj nubėgs rasa rš.
| Trumpų sijonų mada nubė́go Šts.
9. KII251 užskubėti: Mano laikrodis nubė́go Rs.
10. pasileisti, prairti (apie nėrinio akis): Nubė́go akis par visą marškinių nugarą Skr. Nerdama nepaleisk akelės, kad nenubė́gtų Plng.
11. nudilti: Žagrė biskį nubė́go – sunku arti Grš. Noragas ėmė ir nubė́go tuojau – buvo labai kieta arti Brt.
12. nusinerti, nukristi: Kumelė antmynė vedekliuo koją, ir nubėgo pirštų nagai Šts.
13. nusitęsti kuria nors kryptimi: Kelias nubėga kairėn Žem.
14. nublukti, nusišerti: Tik išskalbiau, ir nubė́go spalva Lkš. Parvas skalbiant nubė́gęs KII315.
pabė́gti intr.
1. palėkti, nubėgus pasislėpti po kuo nors: Po stogu pabė́go Dkk. Aš pabėgčiau … po berželiu NS113.
| refl.: Ataūžia smarkus lietus; pasibėgsim po ąžuolu (d.) Brž.
2. SD443, R bėgomis nutolti, nulėkti: Tan pasakiusi pabė́go šalin PP43.
^ Darbas ne zuikis, nepabėgs KrvP(Slnt).
| refl.: Ji tekina pasibė́go namo Žvr.
3. šiek tiek bėgti: Žmogus ėjo pabėgdamas po keletą žingsnių rš.
4. galėti bėgti: Pailsau bėgdamas, nebepabėgu Pn. Reik būti pabėgančiam Plt.
| Vaikas tada jo buvo ant piemeniuko padabnas, pabėgamas (pasisiunčiamas) Upt.
5. greitai netoli nueiti: Pabė́k į mišką pažiūrėt arklių Rm. Kad netingi, pabė́k ir pamesk karvei žolės PnmR.
6. pasišalinti bėgimu, pasprukti: Išgirdo, kad ateina, ir vagis pabė́go Gs. Vai kad žinočia, kad tai tiesa, ėjus paėjėčia, bėgus pabė́gčia Mrj. Ir tavo visus neprietelius duosiu pabėgti BB2Moz23,27.
^ Bailus ir nuo zuikio pabėga KrvP(Jnš). Nedžiaukis lig nesugavęs, dar gal pabėgti Sim.
| refl.: Pasibė́kie, dukrele, pasibė́kie, širdele, nuog pijoko bernelio Šlčn.
ǁ pasitraukti, paslapčia išeiti: Sako, ans esąs iš kalėjimo pabė́gęs Grg. Pabė́kig nuog jos, neturėk su ja nė vieno darbo DP108. Nori gražios, bagotos, tai tokios jam pabė́ga (už kitų išteka) Gs.
pabėgtinai̇̃ adv.: Pabėgau pabėgtinai̇̃, nebgrįšiu J.
7. paplūsti, pasilieti: Ašarų versmė pabė́go Brž.
| refl.: Kraujais pasibė́gęs KI251.
ǁ pasilieti per kraštus verdant: Dabok, kad viralas nepabė́gtų Rod.
ǁ patekėti po kuo: Atkelk vatą, bo pabė̃gs vanduo Pc.
8. praeiti (apie laiką): Gadynė šio čėso jau pabėgo N.
9. Dr nutirpti: Ledas pabė́ga N. Važiuok į girią, pabė̃gs kelias (suges nutirpus sniegui) Alk. Jei rogių kelias pabėgs, ratais važiuosim Alv.
10. išnykti, dingti: Sėk nesėjęs tokius miežius, jei jie pabė́ga (neišdygsta arba išdygę nunyksta)! Rs. Nėra mėsos, paisykit, kad nepabė́gtų ir duona Arm. Jau kiaušiniai irgi pabė́go Vrn. Miegai pabėgo Šts. Žiema pabėga N. Plaukai pabėgo (nuslinko) N.
11. išaugti:
^ Iš piemenų pabė́gęs, vaikių nepaginęs Sim.
12. pasvirti, pakrypti: Šitas tvarto galas biskį ant tę pabėgęs Šn.
ǁ refl. pasekti: Jis lenku pasibėgęs Skrd.
13. refl. B, Jnš pasilakstyti, pasivaikyti (apie gyvulius): Ganykloje antrametės telyčaitės dažnai pasibėgdavo rš. Kad va ta mūsų kumelė vis kaip nepasibėga, taip nepasibėga Upt.
14. atšipti, nudilti: Jau mano žagrė pabė́go Vdžg.
15. nublukti: Pabėgusi kvarba N.
parbė́gti intr.
1. K bėgomis sugrįžti, parlėkti: Aš bėgina parbė́gau namo Švnč. Parbė́ga žirgelis žvengdamas Sn. Žirgužėli, juodbėrėli, o kaip parbėgai tokį kelelį? JD1137.
2. greitai pareiti: Katra nors parbė́kitav pietų virti Grg.
| refl.: Judvi parbė́kiatos atsinešti pietų Grg.
ǁ ateiti (apie laišką, žinią): Parbė́go gromata KI700. Parbėgo slapta žinelė rš.
3. parvykti pabėgus, pasprukus: Jis buvo išvežtas, paskui parbėgo iš Vokietijos Rm. Atidavėm jiem šunį, tas į antrądie parbė́go Gs.
4. atitekėti: Nemunėli, vandenėli, Lietuvos grožybe, kur parbėgi, kur nubėgi su dide linksmybe? KlvD357.
5. parplaukti (apie laivą): Parbėg laivužėlis jūrėms maružėlėms JD302. Ir parbėgo žals laivelis mėlynu žėgleliu KlvD18.
ǁ parplaukti (laivu): Parbėga ventiškiai Šlu.
pérbėgti
1. intr., tr. K bėgomis persigauti per ką nors, perlėkti: Pérbėk per tiltą J. Jau per pirkią pérbėga OG56. Mačiau vilko párbėgtas pėdas Šv. Arkliai pérbėgo per rugius Lp. Kai juoda katė kelią pérbėga – bus bėda (priet.) Pnd.
^ Dar pelė neperbėgo – jau pyksta LTR(Pšl).
2. intr. greitai pereiti: Pérbėgau, pérbėgau per pievas ir pilną kiocį grybų parsinešiau Grg.
ǁ greitai perslinkti: Kartais nuo rytų perbėgo koks debesėlis Žem.
| prk.: Karti šypsena perbėga jo veidu J.Marc. Noreika perbėgo mintimis, kas galėtų išspręsti šį klausimą J.Avyž. Visokių madų yr párbėgę Šts. Rimtas, susikaupęs jis perbėgo (peržvelgė) laišką rš.
3. intr. R360 slapta pereiti: Vagis per sieną pérbėgo Gs.
4. intr. pertekėti: Mūsų upeliukas, pérbėgęs per lauką, nueina į plynias Gs. Párbėgąs yra anų prūdas (per jį teka upelis) Brs.
ǁ praeiti, nustoti tekėti: Tvanai būs párbėgę, galės nueiti į miestalį Šts. Ligi pérbėga vanduo, par brastelį nebepravažiuosi Sdk. Vanduo pérbėgo, ir sausa Kp.
5. tr. permerkti, perlyti: Toks didelis lytus buvo, o mūsų šieną nepérbėgo Up.
6. intr. daug nuplūsti, nutekėti: Kraujo daug pérbėgo PnmR.
ǁ nusilieti per kraštus beverdant: Jei tik puodas pérbėga, sriuba negardi Kdl.
7. intr. praeiti (apie laiką): Kaip ta vasara greitai párbėgo Grg. Visas žiemos laikas perbėgo jam rūpestingai Žem.
8. intr. bėgimu išvarginti, pervargti: Párbėgtas arklys – ir kojos sukumpusios Skd. Párbėgtas arklys įgauna klupikus Šts.
| refl.: Persibėgsi taip bebėgdamas rš. Pársibėgusių kojų arklys Šts. Kai tu, tai jau nepérsibėgsi (nepersidirbsi) niekur Užp.
9. intr. persimesti, išklypti: Grindys buvo párbėgusios, ir ejo šaltis Šts.
| refl.: Pérsibėgusios durys iš senumo J.
◊ vil̃kas kẽlią pérbėgo pasisekė: Jam vilkas kelią perbėgo LTR(Lp).
prabė́gti
1. intr. K bėgti pro kur, pralėkti: Kas čia prabė́go pro langą? J. Prabė́go zuikys pro pat sodą Gs.
2. tr. Raud, Krtn pralenkti: Ana mane prabė́g Mžk. Aš kaip jauna buvau, niekas manęs neprabė́go Kdl.
prabėgtinai̇̃ adv.: Prabėgtinai̇̃ važiuoti (pralenkdami kits kitą) J. Lenkia prabėgtinai̇̃ Vl.
3. intr. greitai praeiti: Prabėgdamà paklausk, kada jie kirs rugius Gs.
4. tr. Šts pamesti, palikti: Paukštis savo lizdą prabė́go Kv. Jau višta prabė́go kiaušinius Stl.
5. intr. pratekėti: Pavasaris pradėjo rodytis, vanduo visur baigia prabėgti Jnšk.
6. intr. pradėti plūsti, prasisunkti: Kap tik akmenį atėmė, tuo prabėgo gyvas vanduo Brt. Užkiuro koštuvis, pienas neprabė́ga Ėr. Viedrai seni – prabė́ga Dr.
7. intr. praeiti (apie laiką): Kai žiema prabė́ga, tai ir genam Pls. Greitai prabė́go jaunos dienelės Vlkv. Prabė́ga kaip vanduo gyvenimas Btg.
8. intr. praplaukti: Savo laivu su didžiu vėju pro anuos prabėgo Ns1852,1.
9. intr. praaušti, pravėsti: Ką bedarysim, kaip duoną beiškepsim, kad pečius prabėgo Plt. Prabė́go putra Užv. Bulbienę ką tik įpyliau, palaukit, kol prabėgs Šl. Valgysu valgysu – teprabė̃gie biškį karštis (tegu ataušta) Lkv.
◊ daũgel vandenų̃ prabė́go praėjo daug laiko: Daũgel vandenų̃ prabė́go, daugel ko mačiau Btg.
pribė́gti
1. intr., tr. K bėgomis prisiartinti prie ko nors, prilėkti: Jis pribė́go prie manęs J. Katras pirmas pribė́gsiva, tatram ir teks lazda J.Jabl. Bėgdamas vis pribė́gsi galą Ds. Kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave ganysiu KlvD92.
| Taip užsiėmęs darbais, kad tik pribė́gdamas (priešokiais) galiu sodą prižiūrėti Jnš.
| refl.: Vaikai prisibėgdami prašo bobelę rš.
2. intr. pritekėti, prisilieti: Duobė pribė́go pilna vandenio Lp. Šitoj pievoj vis priželia, matai, jon iš visur pribė́ga Ds. Kur ji miegojo, rado pribėgusio kraujo iki kelių MPs.
3. tr., intr. priplaukti (apie laivą): O kaip pribėgsi tėvo dvaružėlį, sustok, juodas laivužėli JD110.
ǁ priplaukti (laivu, valtimi): O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai RD154. Akrūtu prisiiriu, pribėgmi prie kranto, krašto R24.
subė́gti intr.
1. R, K bėgomis susirinkti į vieną vietą, sulėkti: Kas tik galėjo, subė́go ugnies gesinti Grž.
| refl.: Susibė́gę šunes ir pjaujasi Gs. Vilkai gaujoms susibė́go K.Donel. Niekas nesusibėgo stebuklu pasistebėti rš.
ǁ daugeliui įbėgti į ką nors: Avys jau subė́go į tvartą Gs. Keleiviai subė́go miškan J.Jabl.
2. daugeliui sueiti, susirinkti: Į kuopą vyrai subė́go (sugarmėjo) J.
| refl.: Susibė́gdavo pas ją Rd. Visi vaikai prie jo susibėgs M.Valanč. Didžiais pulkais susibėgo jop MP103.
ǁ suskristi: Paukšteliai mano, mano mylimieji! Tai jūs subėgot šiltam pavasarėly iš svetimos šalelės TŽI306.
ǁ susilieti, susijungti; susitraukti: Nebematau skaityti, raidės subė́ga į krūvą Pln. Iš tolo tas raštas visai subė́ga Škn. Subė́go (vienur sutankėjo, kitur praretėjo) sietas – nešvariai skiria [grūdus] Dkš. Mūsų audeklas mazgojant labai subė́go (susitraukė, sušoko) Ktk. Drobė buvo reta, bet kai išvelėjau, tai ir subė́go Pn. Šiai metais nebuvo lytaus – dobilai kuokštais subė́gę Vkš. Antakiai tankūs, kažkaip į vieną subėgo LzP. Pienas subėgo (sukrekėjo) N. Nesubėgęs (nesusilydęs) gerai dalgis būs plovotas Skdv.
| prk.: Per rugiapjūtę subė́go daugiau darbų Lnkv.
subė́gusiai adv.: Subė́gusiai parašyta, negal párskaityti Dr.
| refl.: Skietas buvo susibėgęs, dėl to milas išėjo probrūkšmėtas Šts. Mazgojau suknelę, ir susibėgo (susitraukė) Ds. Tos durys susibėga (susiveria), nestova vieto[je] Dr. Lapūnas su kotu susibėgąs (susieinąs), nuogas P. Daugnoros laukai susibėgo (ribojosi) su klebono sklypais rš. Kaip žemė, taip ir manta (kapitalas) susibėga į nedaugelio rankas A1884,302.
3. SD443 sutekėti į vieną tėkmę: Ir subė́go dvi upelės, suskalbėjo dvi sesulės (d.) Srj.
| refl.: Ties jais susibė́ga du upeliai Gs.
ǁ suplūsti, sutekėti: Iš diendaržio vanduo subė́go į namą (tvartą) Ėr.
| refl.: Ant pievos daug vandens susibė́go KII142.
ǁ sulyti: Smarkiai ėmė lyt, o stogas retas, tai ir subė́go šienas Gs.
ǁ susitepti: Su duona (duonos tešla) subė́gęs drabužis Šts.
4. praeiti (apie laiką): Nesubėgo kelios dienos, iškūlė visus javus BsV337.
5. įdubti: Dantys išbyrėję, veidai vidun subėgę Kp.
6. bėgant privargti: Parvažiuotas, subėgęs arklys Šts.
7. prk. visiems nusitęsiant sueiti: Kaimas stovi pakalnėje, kur subėga du keliai rš.
| refl.: Į Pamarių kaimą veda daug kelių. Bet visi pagaliau susibėga į vieną I.Simon.
8. blogai nusidažyti; įgauti kitą spalvą: Kad subėgta skarelės dažant – kai kur tamsu, kai kur šviesu Ds. Nedėkiat į žlugtį su tais antvalkiais baltų drabužių – subė́gs Grg. Vilnonis džiūdamas subė́ga (spalva pasidaro nelygi) Ds.
pasubė́gti (dial.) intr. daugeliui subėgti: Visi pasubė́go in ūlyčios Lz.
užbė́gti; R24
1. intr. bėgti ant ko, užlėkti: Užbėk ant kalno, ir matysis, kur dega Ds. Javai čion galvijų užbė́gami KI156.
| refl.: Bebėgdami ir nežinodami vietos užsibėgo ant baisios pelkės rš.
ǁ tr., intr. bėgant užtikti, užklupti:
^ Greitasai [nelaimę] pats užbė́ga, tykajam vėjas užpučia Ds. Vilkas bėgiodamas bile ką užbėga B. Nuo vilko bėgsi, ant meškos užbė́gsi Lš.
ǁ tr. bėgant pralenkti: Karalius uždavė su jo bėgikais lenkty bėgti. Kas užbėgsiąs, laimėsiąs Jrk31.
2. intr. bėgomis užeiti kam iš priešakio: Kad karvės gyliuodamos pasileida kur, tai jau neužbė́gsi atsukti Grg. Mum beeinant toliau, tas katinas pavijo, ažbėgo priekin ir neleidžia LTR(Ds).
3. intr. užeiti, užsukti kur: Pro šalį eidamas užbė́k ir pasakyk anam, kad ateitų Grg. Užbė́k rytoj, būs padaryta Kv. Grįždamas iš darbo, jis užbė́go į krautuvę Mrj.
4. intr. užskubėti (apie laikrodį): Mūs laikrodis biskį užbė́ga Smn.
ǁ užtekėti (apie saulę): Šiandie saulė užbėgo anksti Tvr.
5. tr. pavaduoti, padaryti už kitą: Žentas … buvo labai paklusnus ir storojos kožno[je] vieto[je] užbėgt tėvą BM141.
6. tr. uždirbti (bebėgant, betriūsiant): Nei ką jis ten užbė́ga, nei nieko Krsn. Kai bėgi, užbėgi da ką Bsg.
| refl. tr.: Bėga bėga ir nieko iš to neužsibė́ga Skr.
7. tr. užlieti: Katilai atvirė ir užbėgo ugnį Žem.
| prk.: Čia žmogui užsikirto balsas, rodos, ašaros jį užbėgo V.Kudir.
ǁ užplūsti, užslinkti: Kraujas užbėgo, ir nebematyti rakšties Ėr. Čia ne guma, neužbė́ga – įdūrei, ir laikosi skylė Dg.
8. intr. KII212 užplaukti: Garlaivis užbėgo ant uolos ir nugrimzdo prš.
9. intr. susinarplioti (apie siūlus): Kas čia yra, kad špulia ažbė́ga ir ažbė́ga Ds.
10. tr. nuvaryti nuo kojų, nukamuoti: Užbė́gtas arklys Šts. Neužbė́k arklio, toli nenuvažiuosi Šts.
11. intr. atšipti, nudilti: Kietumoj tuojau noragų galai užbė́ga Brt.
12. intr. atsirasti (apie pinigus, uždarbį): Tai už šį, tai už tą namuose vis užbė́ga koks šimtelis Brt.
◊ ant kójų užbė́gti užaugti: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kójų užbė́gus – argi tai pora? Vlk.
užbė́gti tãką užeiti kam iš priešakio: Abromas užbėgo jiems taką M.Valanč. Siuntinys, taką užbėgęs, tarė, jog lietuviai vienu trūkiu eit S.Dauk.
už akių̃ užbė́gti
1. užeiti kam iš priešakio: Užbė́k jam už akių̃ ir paklausk Gs. Prisivijo, užbėgo už akių ir vėl savo kalba Slm.
2. padaryti ką pirma kito: Kam už akių užbėgi, duok pirma pačiam pasisakyti Grž. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą) Brs.
3. pertraukti kalbą: Neturėk mados ažbėgt až akių, kai kitas šneka Skdt.

bė́gti, -a, -o intr.
1. SD377, R greitais žingsniais, šuoliais judėti kuria nors kryptimi, lėkti: Bė́ga kiškis per dirvoną Rm. Žmogus bė́ga tekinas, arklys – risčia, zovada ir šuoliais K. Bė́ga neatgaudamas kvapo Kv. Vedu visą kelią bė́gova Grg. Mane išgąsdino bė́gantis šuva Lzd. Bėgą̃s nubėga J.Jabl. Nors bėgus pabėgėčiau, nors ėjus paėjėčiau Ig. Nebė́k bėgtè, eik pamažu Kp. Bėgte nubėgsiu, tave nunešiu JV16. Bė́ga kap bitės inkąstas Dglš. Bė́ga kaip ugnies pasistvėręs Dl. Bė́ga kap akis išdegęs Gs. Bė́ga kaip be galvos Grg. Bė́ga kaip sudegęs Rm. Bė́ga iškišęs liežuvį Skp. Bėgi nebėgi, o aš tave pagausiu Lp. Bė́gom padus pasipustę, kad net balos džiūvo Alk.
^ Kas bė́ga, tą ir veja Jnš. Katras arklys bė́ga, tam da su botagu drožia Bsg. Kai kąs, tai ginkis, kai bė̃gs, tai vykis Dkš. Bė́k nebė́k, ale rugius sėk Rm. Nei kur bešokti, nei bėgti, nei rėkti Slm. Gera vyti bėgantį, barti tylintį KrvP(Srj). Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas B.
bėgtinai̇̃ adv.: Grėtė nusigando ir bėgtinai pabėgo nuo Viliaus I.Simon. Aš taip greit nė bėgtinai̇̃ nebūčio nubėgęs Grg.
| tr.: Bėgau lauką, lenkiau krūmą, regiu, jau n’išbėgsiu JD730. Bėgčiau laukus ir girias (per laukus ir girias) ieškoti sau mergelės JV963.
ǁ refl. lenktyniauti: Eikiav bė́gties, katras iš vedums (mudviejų) greitesnis Skd. Bė́kiatės, kas būste greitesnis Grg. Bė́kiavos! katras pirma pribė́gs, tatro ir būs Kv.
2. greitai eiti, skubėti: Gali bė́gti namo, darbas baigtas Jnš. Jūsų tėvalis, mačiau, į turgų bebėgą̃s Grg. Mano moma ir pati bė́go prie darbų, ir vaikus vijo Užp. Bėk prie darbo kaip iš ugnies Jž. Bė́ga kap įkirptas į uodegą (dažnai be reikalo kur eina) Kt. Bė́kite manęsp, kurie nuvargę ir apsunkinti este DK134.
ǁ apsukriai darbuotis, triūsti: Nepabūna ramiai nė valandėlės, bė́ga per visą dieną, kvapo neatgaudamas Jnš.
ǁ greitai slinkti: Debesys bė́ga KII235. Saulelė prieš lietų bė́ga (eina pro ją debesys) Trgn. Už vagono lango bėgo vienodos ir nevaizdingos lygumos rš. Siūlas lyg amžinas bėga ir bėga tarp tavo pirštų P.Cvir. Iš špūlios siūlas greit bėga (vyniojasi), tuoj baigsiu Dglš.
| prk.: Usninio gyslom bėgo drebulys T.Tilv.
ǁ greitai važiuoti: Jau bėga autobusas į Gargždus Grg. Ka dabar bėgtų (važinėtų) mašina keleivinė, kaip seniau bė́gdavo, tai būt gerai Sk. Ir su ratu (dviračiu) bė́gi Grg.
3. gelbėtis bėgimu, sprukti: Kai jis pradėjo mane ėsti, aš turėjau bė́gt iš namų Gs. Kelkiesi ir bėk mano broliop BB1Moz27,43. Bėk ižg Sodomos DP108.
^ Kada gi šuva nuo mėsos bėga? Skdt. Nuo vilko bėgo – ant meškos užbėgo PPr397. Bėgusio pėdai, stovinčio kraujai B. Vagiui bėgančiam vienas kelias, o ieškančiam daug B. Padėk Dieve ir bė́gančiam, ir vejančiam Bsg. Gėda bėgti, išbėgus sveika Kv. Bėgančiam lab (gerai) ir uodega Šts. Pirmo turgaus nebėk Lp.
| refl.: Bėgos į Prūsus, bet pagavo Šts.
ǁ dezertyruoti: Bėgti iš kareivių I.
ǁ vengti, šalintis ko: Kas gyvas galįs bė́ga nu smerčio Krž. Dabar niekas nenori su juo susitikti, visi bėga kaip nuo maro Jnš. Nesek jų, bet kuo toliausiai bėk nuo jų SE132.
| refl.: Bijo žmonių, bėgas šalin, dėl to kad anam trūksta proto Šts.
| tr.: Bėgo savo brolį (nuo savo brolio) BB1Moz35,7.
^ Bėk ir pėdų tokio žmogaus B. Vagies bėk ir pėdų Alk.
4. tekėti, sroventi: Ta upė sriauniai bėga Rm. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva Mair. Bėga upė žvirgždinėlė, nenor žirgas gerti Asv. Kai vanduo pavasarį bėgs, čia griovius išneš Sdk. Čia bė́gamas vanduo Rm. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Mano vanduo tebėgỹ, tavo testovy Ds.
5. lietis, tekėti, sunktis: Ašaros bė́ga par skruostus Skdv. Iš žaizdos pradėjo bė́gti kraujas Žvr. Lėkė galvelė kai kopūstėlis, bėgo kraujelis kai vandenėlis KlvD246. Iš bačkos alus jau bė́ga Skdv.
| Paveizėjau į saulę, ir pradėjo akys bė́gti (ašaroti) Vvr.
| Obelė bėgo (sunkėsi iš jos) per patį tą plyšimą, aprišau – nebebėga Rm.
| Užėjo sloga – snarglys bė́ga Gs. Žiūrėk, vaiko nosis bė́ga (varva iš nosies) Ktk.
ǁ būti kiauram, leisti vandenį: Nepilk – šis puodas bė́ga Lš. Tas kubilas labai bėga Pc. Daržinės stogas pradėjo bė́gti Grg. Stogas bėga, sienos griūva Ėr. Mano bėgąs bliūdalis beesąs, duokiat kitą Šts.
ǁ lietis per kraštą verdant: Putra bėga! Šts. Tas tuo puodelis pradėjo virt, košė kilt, bėgt Brt. Nukelk, bulbės bė́ga Rm. Puodas pradėjo smarkiai bė́gti – jau užvirė Sl.
6. eiti, slinkti (apie laiką): Laikas bė́ga kai vanduo Ml. Oi bėga tos dienos kaip vandenys upės Mair. Bėga metai kap upės vanduo Šlčn. Ėjo, bėgo metų meteliai, brendo žmonės Vaižg. Kaziukui jau bėga devinti metai rš.
^ Ir duris uždarius laikas bė́ga Pvn.
7. plaukti (apie laivą, valtį): Bėgo laivelis prie aukšto kalno N48. Bėki, laivuži, jūrėms maružėlėms JD110.
ǁ plaukti (laivu, valtimi): Akrūtu bėgmi R307. Šėpimi bėgti KBI10. Jūrele vis bė́gau, tinklelį ploviau BzF16. O kaip išausi šilkų žėglužėlius, bėgsim jūrėms marelėms JD1099.
8. tirpti, nykti: Sniegas jau bė́ga Jnš. Kelias bė́ga (genda tirpstant sniegui), reik greičiau į girią važiuoti J.Jabl. Pavasarį roguitinis kelias akyse bė́ga Rod. Jau žiema bė́ga Pn.
9. prk. mažėti, baigtis: Jau pienas bė́ga (karvės mažiau beduoda) – ruduva ateido Asv. Ostiniai pinigai bė́go (vyko infliacija) Lnk.
10. irti (apie nėrinio akis): Truputį panešiojau [kojines], ir ėmė bė́gt akys Sb.
11. lakstytis, kergtis (apie gyvulius): Karvė bėg su buliu N. Kalė bėg N.
| refl.: Ji būt gera karvė, bet ne kasmet bė́gasi Dkš.
12. prk. kauptis, koncentruotis: Žemė bėgtinai bėga į vienas rankas A1884,158.
13. prk. tęstis kuria nors kryptimi: Ir vėl bėga mūsų kelias. Bėga broliškosios Latvijos link J.Balt. Per lygumas bėga vieškelis rš. Į vakarus – gatvė, pro aikštę bėganti į užliejamas lankas rš. Girios, kalneliai bėga per laukus T.Tilv. Iki pat pelkių bėgo žalios, aukštos avižos rš.
14. blukti, šertis: Šito kartūno baisiai bė́ga spalva Lkš. Tas audeklas nebė́ga – nė šarmo nebijo Dr.
◊ iš kū́no bė́gti liesėti, blogti: Iš jo gal nieko nebus, kad labai bė́ga iš kū́no Užp.
netoli̇̀ bė́gęs panašus į ką; nedaug tesiskiriantis: Netoli̇̀ to bė́gęs Vv. Tėvas vagis, i sūnus netoli̇̀ bė́gęs Škn.
antbė́gti (ž.)
1. intr. užbėgti ant ko: Aš ant to kalno bėgtinai antbė́gau Grg.
2. tr., intr. pavyti; sutikti: Pagaliau žvirblis ir šuo antbėgusiu lapę LTR(Dr).
^ Nu vilko bėgo, ant meškos antbė́go Plt.
3. intr. užbėgti (apie vandenį): Raveliai sausiausi, nė iš kur neantbėga KlvrŽ.
4. intr. užeiti (apie laiką, madą): Buvo antbėgę divonus austi Ggr.
apibė́gti
1. intr. J bėgti aplink: Aplink ką apbė́gti K. Su savo sveikata nė aplink pirkią neapibė́gsi Nmn. Apibė́k, vaikel, apie triobas, gal užtiksi kur žąsiukus Gs.
2. tr. greitai apeiti ką atliekant, apsiruošti: Jis viską apibė́ga: kiaules pašeria, karves pamelža Šmk. Kol apibė́gi gyvulius, viską apdarai, nepajunti, kad jau vakaras Nmn.
| refl. tr.: Iki visus trūsus viena apsieini, apsibė́gi, ir sutemsta Gs.
3. tr. pralenkti: Jis … visus apibė́go Jrk31.
4. intr., tr. apsilieti, aplašėti, apvarvėti: Geležys apibė́go taukais, pasmirs gryčia Ėr. Kai smarkiai ima lyt, tai ant tvarto šieną apibė́ga Gs. Mėlynai apbė́gęs (apsitraukęs) KI70.
5. intr. kiek nusekti, nuslūgti: Ir tas vandeniukas jau apibė́gęs Ll.
6. tr. apvaisinti (gyvulius): Tavo drigantas mano kumelę apibė́go Plt.
| refl.: Jau mūsų visos karvės apsibėgo Krkl.
7. intr. supūliuoti: Pirštas apibė́go, gal pradurti Šts.
◊ akimi̇̀s (žvilgsniù) apibė́gti peržvelgti: Jis atsistojo, apibėgo akimis susirinkusius J.Avyž. Raulys šyptelėjo, apibėgdamas susirinkusius pasitikinčiu žvilgsniu J.Avyž.
atbė́gti intr.
1. R200, K bėgomis atskubėti, atlėkti: Atbė́go be dvasios Grž. Atbė́go į stotį uždusęs Jnš. Atabėga stirna, kabaldai, kabaldai LTR(Ds).
^ Atbėgo kaip vilkų vejamas KrvP(Lp).
2. greitai ateiti, atskubėti: Ana buvo atbėgusi vaikuo pieno Grg. Vakar beatbėganti mergučė pasiskolyt žibalo Erž.
| refl.: Jei ko trūksi, atbė́kis Grg.
ǁ atskristi, atlėkti: Gegužė atbė́go šiandie, paklegetavo (pakukavo) Brsl. Atbėgo (atsirado pavasarį) gyviklė (pempė) Jz.
ǁ greitai atslinkti: Šnarėdamas rugių viršūnėmis atbėgdavo vėjas rš. Iš jūros atbėga šniokšdama vilnis T.Tilv.
ǁ ateiti (apie raštą, laišką): Tamstos raštas su žinėmis ir dainelėmis atbėgo A1884,290. O ir atbėgo margoji gromatėlė JD1172.
ǁ gimti, atsirasti: Pirmas mažiukas į antrus metus atbė́go Vlkv.
3. traukiantis atvykti iš kur: Jie per karę atbė́go ir čia apsiliko Gs. Ypač daug lietuvių atbėgdavo į San Paulo miestą rš.
4. atitekėti: Tas upelis atbė́ga nuo girios Gs.
5. ateiti (apie laiką): Dabar pats rudens darbymetis, o jau ir žiema atbė́ga Vl.
6. atplaukti: Ir atbėga laivelis, tam laively bernelis JD806. Ant aukštojo kalnelio stovėdama matau atbė́gantį laivelį StngŽ69.
7. pasišalinti, pasitraukti: Atbėgs nuog tavę šalin MP183.

×dabė́gti (hibr.) tr., intr. pribėgti ką, ligi ko: O kap dabė́go rūtų darželį, nustoj bėgęs žirgelis (d.) Vrn. Dabėgau ligi namo rš.
įbė́gti intr.
1. K bėgomis įsigauti kur, įlėkti: Kiškis įbėgo į krūmus J. Vaikas įbė́go į trobą Grg.
2. greitai įeiti: Palauk, aš dar įbėgsu [į parduotuvę] paimti silkių Grg. Inbėgsiu in kambarį Jz.
| refl.: Jei sušalsi, įbėkis į trobą pasišildyti Grg.
3. refl. įsileisti, imti greičiau bėgti: Tep įsibė́go, ka negali nė sustabdyt Gs. Arklys iš karto nepaėjo, o paskui įsibė́go Š.
ǁ įsibėgėti: Baronas insibė́gęs su ragais irgi ka duos Dg.
4. refl. lenktyniauti: Einam įsibė́gti – katras būsim greitesnis Vkš.
5. R113 įtekėti: Minija įbė́ga į Kuršmarę Grg. Šunija po Mažintais įbė́ga į Jūrą Skdv.
6. įlašėti, įsisunkti: Pro stogą jau vanduo įbė́ga Skdv.
7. R24 įplaukti: O įbėg įbėg į Minės kiemą du jaunu šiporukai KlvD35.
8. sudaryti tam tikrą kiekį (apie siūlus, audimą): Mano bovelninio siūlo įbė́go dvidešimt keturi posmai Sml. Užtiesiau aštuonias sienas ant dvyleka posmų, kaži ar įbė̃gs iš aštuonių kilogramų (ar užteks tiek siūlų)? Bsg.
išbė́gti intr.
1. R45 išlėkti, iššuoliuoti: Prašvitus vaikai išbėgo į kiemą V.Mont. Kaip ugnies pagavęs išbėgo greitai Grž.
^ Kad tu laukais išbė́gtum (kad tu pasiustum)! J.
ǁ pajėgti greitai bėgti: Tas arklys gerai išbėga Kp.
ǁ tr. greitai atlikti: Ji mislijo tą audimą kaip bėgte išbėgti LTR(PnmA).
ǁ refl. KlvrŽ palenktyniauti: Einam vedu (mudu) išsibė́gti, matysiam, katras greitesnis Pkl.
2. greitai išeiti: Išbė́go visi į vakarėlį, tik aš viena namie likau Gs.
3. pasitraukti, pasprukti norint ko nors išvengti: Amerikon išbė́go nuo vaisko Lp. Mes, seneliai diengalėliai, kur mes pasidėsma, tyko mumis maras grobti, kur mes beišbėgsma JD503.
^ Norint čia išbėgsi, kitur vargas atsitūpęs tavęs lauks B.
| refl. Štk: Aš išsibė́gau nu tos savo dėdinos Mžk.
4. išvarvėti, ištekėti: Paseno mūsų šunelis, akys išbė́gusios, dantų nebtura Vvr.
ǁ išsilieti per kraštus beverdant: Nudenk puodą, kopūstai išbėgs Sdk. Pakūrė didelę ugnį, ir išbėgo visas puodas Ldk.
ǁ išsiveržti (apie ugnį): Nuvirto nu kits kito tie pagaliai [pečiuje], ir išbėgo ugnis Erž.
5. praeiti (apie laiką, terminą): Jau veik devyni metai buvo išbė́gę Jrk101. Prabėg meteliai, išbėgs amželis, dar nesugrįžt sūnelis KlvD353. Vekselio čėsas jau išbė́gęs KII292.
^ Laikas ir duris uždarius išbė́ga Slm.
6. išplaukti (apie laivą): Ui ir išbėgo iš Minės kiemo geltons, puikus laivelis KlpD10.
ǁ išplaukti (laivu): Į kitą šėpį nuvedė, ir vėl į jūres išbėgo Ns1856,2. Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo du jaunu žvejytėliu RD32. Žėgliais paleistais akrūtu išbėgmi R10.
7. pranykti: Mano visi miežiai išbė́go; jis vėliau sėjo, jo neišbė́go Brž.
| Tenai ižbėgs gailėjimas ir nuliūdimas DP542. Visos giesmės išbė́go (užmiršau) Ad.
8. labai išaugti, į aukštį ištįsti: Jis da jaunas, tik toks išbė́gęs Mrj. Ta vyšnikė tokia išbė́gusi, laiba Skr. Pušelės išbėgę kap meldos Kb. Po medžiais javai tik išbėga, o grūdų nebūna Vrn. Runkeliai tik į lapus išbė́go Grl. Bulbos pavėny labai išbė́ga Dgl.
| Laibučiai, dangun išbėgę kuoreliai rš.
ǁ prk. išaugti (iš kokios padėties): Sūnus buvo tik iš piemenio išbėgęs, bet nebuvo dar bernas Rm.
^ Didžių nepavijom, mažų išbėgom B. Tikrai geri nėr, o iš piktų išbėgę B.
ǁ išaugti (drabužius): Vaikas neturi kuo apsirengti, išbėgęs iš visų drabužių Jnš.
9. išeiti (apie laikrodį): Ale tai išbėgęs laikrodis, suku suku ir vis neprisuku Skr.
10. refl. be laiko gimti: Du sūnūs išsibė́go dėl sumušimo Gdr.
◊ iš kū́no (véido) išbė́gti sunykti, suliesėti: Aš šiais metais labai iš kū́no išbė́gau ir sveikatos daug nustojau Ml. Per tas dienas visiškai išbė́gau iš véido Grž.
nubė́gti intr.
1. R, K bėgomis nusigauti, nulėkti: Vaikas viena koja basa nubė́go J.Jabl. Ar nubėgsi, žirgeli, į pusantro stundelio šimtą mylelių? JV279.
^ Kad tu nubė́gtai laukais (kad tu pasiustum)! Arm.
| refl.: Viernai nusibėgs jop MP79.
2. greitai nueiti: Nubė́k į mišką šluotų Jnš. Nubė́k į klėtį pažiūrėti, kas ten bilda Rm.
ǁ tr. bėgant nudėvėti, nunešioti: Jis savo kurpes nubė́gęs KII7.
ǁ refl. pavargti greitai vaikštant, triūsiant: Šiandien labai nusibė́gom Brt. Per visą dieną nusibėgus, gerai vakare pailsėti rš.
ǁ refl. tr. nuvarginti bėgant: Marė Galcikienė gali kojas nusibėgti bebėgdama ir bedirbdama I.Simon.
ǁ nuslinkti: Saulės spindulys, pragręžęs tamsą, nubėgo drėgnais pasėlio laukais P.Cvir.
| prk.: Mokytojui net šiurpulys nubėgo per kūną SI318.
ǁ greitai nuvažiuoti (apie traukinį, automobilį): Laikas namo! jau paskutinis traukinys nubėgs P.Cvir.
3. nuvykti kur, pasitraukus nuo ko: Per karę mes nebėgom – nebuvo kur nubė́gti Grg.
4. R204 nutekėti: Pragalvỹs nubė́ga į Eglesį Pp. Šitas ežeras yra nubėgąs (iš jo išteka upė) Brs. Prakasiau tą griovelį, kad būtų kur vandeniui nubė́gti Jnšk. Nubė́go nuo laukų sutirpęs sniegas J.Jabl.
5. nusilieti, nuvarvėti: Kraujas jo visai nubėgęs buvo CII647. Alaus ten nubėgo biškis, man beleidžiant Sln. Kad miegota saldžiai, net seilės nubė́gta Ds.
| refl.: Reikia pastatyti kur tas bulbes, kad nusibė́gtų (nuplovus nuvarvėtų) Bsg.
ǁ nusilieti per kraštą beverdant: Taukai nubėgo, ir paliko liesi kopūstai Šts. Nubėgusi putra paliekta be skonio Šts.
6. nuplaukti: Taip nubėgę netoli nuo krašto inkarą išleido Ns1857,1.
7. nutirpti: Sniegas urduliais nubėgo Žem. Kad šitaip tik porą dienelių pašildytų, tai bematant kelias nubė́gtų (nutirptų sniegas nuo kelio) Ds. Kelias nubė́go, ir nebatvažiuo[ja] Krš.
8. pranykti: Saulė kyla, tuoj nubėgs rasa rš.
| Trumpų sijonų mada nubė́go Šts.
9. KII251 užskubėti: Mano laikrodis nubė́go Rs.
10. pasileisti, prairti (apie nėrinio akis): Nubė́go akis par visą marškinių nugarą Skr. Nerdama nepaleisk akelės, kad nenubė́gtų Plng.
11. nudilti: Žagrė biskį nubė́go – sunku arti Grš. Noragas ėmė ir nubė́go tuojau – buvo labai kieta arti Brt.
12. nusinerti, nukristi: Kumelė antmynė vedekliuo koją, ir nubėgo pirštų nagai Šts.
13. nusitęsti kuria nors kryptimi: Kelias nubėga kairėn Žem.
14. nublukti, nusišerti: Tik išskalbiau, ir nubė́go spalva Lkš. Parvas skalbiant nubė́gęs KII315.
pabė́gti intr.
1. palėkti, nubėgus pasislėpti po kuo nors: Po stogu pabė́go Dkk. Aš pabėgčiau … po berželiu NS113.
| refl.: Ataūžia smarkus lietus; pasibėgsim po ąžuolu (d.) Brž.
2. SD443, R bėgomis nutolti, nulėkti: Tan pasakiusi pabė́go šalin PP43.
^ Darbas ne zuikis, nepabėgs KrvP(Slnt).
| refl.: Ji tekina pasibė́go namo Žvr.
3. šiek tiek bėgti: Žmogus ėjo pabėgdamas po keletą žingsnių rš.
4. galėti bėgti: Pailsau bėgdamas, nebepabėgu Pn. Reik būti pabėgančiam Plt.
| Vaikas tada jo buvo ant piemeniuko padabnas, pabėgamas (pasisiunčiamas) Upt.
5. greitai netoli nueiti: Pabė́k į mišką pažiūrėt arklių Rm. Kad netingi, pabė́k ir pamesk karvei žolės PnmR.
6. pasišalinti bėgimu, pasprukti: Išgirdo, kad ateina, ir vagis pabė́go Gs. Vai kad žinočia, kad tai tiesa, ėjus paėjėčia, bėgus pabė́gčia Mrj. Ir tavo visus neprietelius duosiu pabėgti BB2Moz23,27.
^ Bailus ir nuo zuikio pabėga KrvP(Jnš). Nedžiaukis lig nesugavęs, dar gal pabėgti Sim.
| refl.: Pasibė́kie, dukrele, pasibė́kie, širdele, nuog pijoko bernelio Šlčn.
ǁ pasitraukti, paslapčia išeiti: Sako, ans esąs iš kalėjimo pabė́gęs Grg. Pabė́kig nuog jos, neturėk su ja nė vieno darbo DP108. Nori gražios, bagotos, tai tokios jam pabė́ga (už kitų išteka) Gs.
pabėgtinai̇̃ adv.: Pabėgau pabėgtinai̇̃, nebgrįšiu J.
7. paplūsti, pasilieti: Ašarų versmė pabė́go Brž.
| refl.: Kraujais pasibė́gęs KI251.
ǁ pasilieti per kraštus verdant: Dabok, kad viralas nepabė́gtų Rod.
ǁ patekėti po kuo: Atkelk vatą, bo pabė̃gs vanduo Pc.
8. praeiti (apie laiką): Gadynė šio čėso jau pabėgo N.
9. Dr nutirpti: Ledas pabė́ga N. Važiuok į girią, pabė̃gs kelias (suges nutirpus sniegui) Alk. Jei rogių kelias pabėgs, ratais važiuosim Alv.
10. išnykti, dingti: Sėk nesėjęs tokius miežius, jei jie pabė́ga (neišdygsta arba išdygę nunyksta)! Rs. Nėra mėsos, paisykit, kad nepabė́gtų ir duona Arm. Jau kiaušiniai irgi pabė́go Vrn. Miegai pabėgo Šts. Žiema pabėga N. Plaukai pabėgo (nuslinko) N.
11. išaugti:
^ Iš piemenų pabė́gęs, vaikių nepaginęs Sim.
12. pasvirti, pakrypti: Šitas tvarto galas biskį ant tę pabėgęs Šn.
ǁ refl. pasekti: Jis lenku pasibėgęs Skrd.
13. refl. B, Jnš pasilakstyti, pasivaikyti (apie gyvulius): Ganykloje antrametės telyčaitės dažnai pasibėgdavo rš. Kad va ta mūsų kumelė vis kaip nepasibėga, taip nepasibėga Upt.
14. atšipti, nudilti: Jau mano žagrė pabė́go Vdžg.
15. nublukti: Pabėgusi kvarba N.
parbė́gti intr.
1. K bėgomis sugrįžti, parlėkti: Aš bėgina parbė́gau namo Švnč. Parbė́ga žirgelis žvengdamas Sn. Žirgužėli, juodbėrėli, o kaip parbėgai tokį kelelį? JD1137.
2. greitai pareiti: Katra nors parbė́kitav pietų virti Grg.
| refl.: Judvi parbė́kiatos atsinešti pietų Grg.
ǁ ateiti (apie laišką, žinią): Parbė́go gromata KI700. Parbėgo slapta žinelė rš.
3. parvykti pabėgus, pasprukus: Jis buvo išvežtas, paskui parbėgo iš Vokietijos Rm. Atidavėm jiem šunį, tas į antrądie parbė́go Gs.
4. atitekėti: Nemunėli, vandenėli, Lietuvos grožybe, kur parbėgi, kur nubėgi su dide linksmybe? KlvD357.
5. parplaukti (apie laivą): Parbėg laivužėlis jūrėms maružėlėms JD302. Ir parbėgo žals laivelis mėlynu žėgleliu KlvD18.
ǁ parplaukti (laivu): Parbėga ventiškiai Šlu.
pérbėgti
1. intr., tr. K bėgomis persigauti per ką nors, perlėkti: Pérbėk per tiltą J. Jau per pirkią pérbėga OG56. Mačiau vilko párbėgtas pėdas Šv. Arkliai pérbėgo per rugius Lp. Kai juoda katė kelią pérbėga – bus bėda (priet.) Pnd.
^ Dar pelė neperbėgo – jau pyksta LTR(Pšl).
2. intr. greitai pereiti: Pérbėgau, pérbėgau per pievas ir pilną kiocį grybų parsinešiau Grg.
ǁ greitai perslinkti: Kartais nuo rytų perbėgo koks debesėlis Žem.
| prk.: Karti šypsena perbėga jo veidu J.Marc. Noreika perbėgo mintimis, kas galėtų išspręsti šį klausimą J.Avyž. Visokių madų yr párbėgę Šts. Rimtas, susikaupęs jis perbėgo (peržvelgė) laišką rš.
3. intr. R360 slapta pereiti: Vagis per sieną pérbėgo Gs.
4. intr. pertekėti: Mūsų upeliukas, pérbėgęs per lauką, nueina į plynias Gs. Párbėgąs yra anų prūdas (per jį teka upelis) Brs.
ǁ praeiti, nustoti tekėti: Tvanai būs párbėgę, galės nueiti į miestalį Šts. Ligi pérbėga vanduo, par brastelį nebepravažiuosi Sdk. Vanduo pérbėgo, ir sausa Kp.
5. tr. permerkti, perlyti: Toks didelis lytus buvo, o mūsų šieną nepérbėgo Up.
6. intr. daug nuplūsti, nutekėti: Kraujo daug pérbėgo PnmR.
ǁ nusilieti per kraštus beverdant: Jei tik puodas pérbėga, sriuba negardi Kdl.
7. intr. praeiti (apie laiką): Kaip ta vasara greitai párbėgo Grg. Visas žiemos laikas perbėgo jam rūpestingai Žem.
8. intr. bėgimu išvarginti, pervargti: Párbėgtas arklys – ir kojos sukumpusios Skd. Párbėgtas arklys įgauna klupikus Šts.
| refl.: Persibėgsi taip bebėgdamas rš. Pársibėgusių kojų arklys Šts. Kai tu, tai jau nepérsibėgsi (nepersidirbsi) niekur Užp.
9. intr. persimesti, išklypti: Grindys buvo párbėgusios, ir ejo šaltis Šts.
| refl.: Pérsibėgusios durys iš senumo J.
◊ vil̃kas kẽlią pérbėgo pasisekė: Jam vilkas kelią perbėgo LTR(Lp).
prabė́gti
1. intr. K bėgti pro kur, pralėkti: Kas čia prabė́go pro langą? J. Prabė́go zuikys pro pat sodą Gs.
2. tr. Raud, Krtn pralenkti: Ana mane prabė́g Mžk. Aš kaip jauna buvau, niekas manęs neprabė́go Kdl.
prabėgtinai̇̃ adv.: Prabėgtinai̇̃ važiuoti (pralenkdami kits kitą) J. Lenkia prabėgtinai̇̃ Vl.
3. intr. greitai praeiti: Prabėgdamà paklausk, kada jie kirs rugius Gs.
4. tr. Šts pamesti, palikti: Paukštis savo lizdą prabė́go Kv. Jau višta prabė́go kiaušinius Stl.
5. intr. pratekėti: Pavasaris pradėjo rodytis, vanduo visur baigia prabėgti Jnšk.
6. intr. pradėti plūsti, prasisunkti: Kap tik akmenį atėmė, tuo prabėgo gyvas vanduo Brt. Užkiuro koštuvis, pienas neprabė́ga Ėr. Viedrai seni – prabė́ga Dr.
7. intr. praeiti (apie laiką): Kai žiema prabė́ga, tai ir genam Pls. Greitai prabė́go jaunos dienelės Vlkv. Prabė́ga kaip vanduo gyvenimas Btg.
8. intr. praplaukti: Savo laivu su didžiu vėju pro anuos prabėgo Ns1852,1.
9. intr. praaušti, pravėsti: Ką bedarysim, kaip duoną beiškepsim, kad pečius prabėgo Plt. Prabė́go putra Užv. Bulbienę ką tik įpyliau, palaukit, kol prabėgs Šl. Valgysu valgysu – teprabė̃gie biškį karštis (tegu ataušta) Lkv.
◊ daũgel vandenų̃ prabė́go praėjo daug laiko: Daũgel vandenų̃ prabė́go, daugel ko mačiau Btg.
pribė́gti
1. intr., tr. K bėgomis prisiartinti prie ko nors, prilėkti: Jis pribė́go prie manęs J. Katras pirmas pribė́gsiva, tatram ir teks lazda J.Jabl. Bėgdamas vis pribė́gsi galą Ds. Kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave ganysiu KlvD92.
| Taip užsiėmęs darbais, kad tik pribė́gdamas (priešokiais) galiu sodą prižiūrėti Jnš.
| refl.: Vaikai prisibėgdami prašo bobelę rš.
2. intr. pritekėti, prisilieti: Duobė pribė́go pilna vandenio Lp. Šitoj pievoj vis priželia, matai, jon iš visur pribė́ga Ds. Kur ji miegojo, rado pribėgusio kraujo iki kelių MPs.
3. tr., intr. priplaukti (apie laivą): O kaip pribėgsi tėvo dvaružėlį, sustok, juodas laivužėli JD110.
ǁ priplaukti (laivu, valtimi): O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai RD154. Akrūtu prisiiriu, pribėgmi prie kranto, krašto R24.
subė́gti intr.
1. R, K bėgomis susirinkti į vieną vietą, sulėkti: Kas tik galėjo, subė́go ugnies gesinti Grž.
| refl.: Susibė́gę šunes ir pjaujasi Gs. Vilkai gaujoms susibė́go K.Donel. Niekas nesusibėgo stebuklu pasistebėti rš.
ǁ daugeliui įbėgti į ką nors: Avys jau subė́go į tvartą Gs. Keleiviai subė́go miškan J.Jabl.
2. daugeliui sueiti, susirinkti: Į kuopą vyrai subė́go (sugarmėjo) J.
| refl.: Susibė́gdavo pas ją Rd. Visi vaikai prie jo susibėgs M.Valanč. Didžiais pulkais susibėgo jop MP103.
ǁ suskristi: Paukšteliai mano, mano mylimieji! Tai jūs subėgot šiltam pavasarėly iš svetimos šalelės TŽI306.
ǁ susilieti, susijungti; susitraukti: Nebematau skaityti, raidės subė́ga į krūvą Pln. Iš tolo tas raštas visai subė́ga Škn. Subė́go (vienur sutankėjo, kitur praretėjo) sietas – nešvariai skiria [grūdus] Dkš. Mūsų audeklas mazgojant labai subė́go (susitraukė, sušoko) Ktk. Drobė buvo reta, bet kai išvelėjau, tai ir subė́go Pn. Šiai metais nebuvo lytaus – dobilai kuokštais subė́gę Vkš. Antakiai tankūs, kažkaip į vieną subėgo LzP. Pienas subėgo (sukrekėjo) N. Nesubėgęs (nesusilydęs) gerai dalgis būs plovotas Skdv.
| prk.: Per rugiapjūtę subė́go daugiau darbų Lnkv.
subė́gusiai adv.: Subė́gusiai parašyta, negal párskaityti Dr.
| refl.: Skietas buvo susibėgęs, dėl to milas išėjo probrūkšmėtas Šts. Mazgojau suknelę, ir susibėgo (susitraukė) Ds. Tos durys susibėga (susiveria), nestova vieto[je] Dr. Lapūnas su kotu susibėgąs (susieinąs), nuogas P. Daugnoros laukai susibėgo (ribojosi) su klebono sklypais rš. Kaip žemė, taip ir manta (kapitalas) susibėga į nedaugelio rankas A1884,302.
3. SD443 sutekėti į vieną tėkmę: Ir subė́go dvi upelės, suskalbėjo dvi sesulės (d.) Srj.
| refl.: Ties jais susibė́ga du upeliai Gs.
ǁ suplūsti, sutekėti: Iš diendaržio vanduo subė́go į namą (tvartą) Ėr.
| refl.: Ant pievos daug vandens susibė́go KII142.
ǁ sulyti: Smarkiai ėmė lyt, o stogas retas, tai ir subė́go šienas Gs.
ǁ susitepti: Su duona (duonos tešla) subė́gęs drabužis Šts.
4. praeiti (apie laiką): Nesubėgo kelios dienos, iškūlė visus javus BsV337.
5. įdubti: Dantys išbyrėję, veidai vidun subėgę Kp.
6. bėgant privargti: Parvažiuotas, subėgęs arklys Šts.
7. prk. visiems nusitęsiant sueiti: Kaimas stovi pakalnėje, kur subėga du keliai rš.
| refl.: Į Pamarių kaimą veda daug kelių. Bet visi pagaliau susibėga į vieną I.Simon.
8. blogai nusidažyti; įgauti kitą spalvą: Kad subėgta skarelės dažant – kai kur tamsu, kai kur šviesu Ds. Nedėkiat į žlugtį su tais antvalkiais baltų drabužių – subė́gs Grg. Vilnonis džiūdamas subė́ga (spalva pasidaro nelygi) Ds.
pasubė́gti (dial.) intr. daugeliui subėgti: Visi pasubė́go in ūlyčios Lz.
užbė́gti; R24
1. intr. bėgti ant ko, užlėkti: Užbėk ant kalno, ir matysis, kur dega Ds. Javai čion galvijų užbė́gami KI156.
| refl.: Bebėgdami ir nežinodami vietos užsibėgo ant baisios pelkės rš.
ǁ tr., intr. bėgant užtikti, užklupti:
^ Greitasai [nelaimę] pats užbė́ga, tykajam vėjas užpučia Ds. Vilkas bėgiodamas bile ką užbėga B. Nuo vilko bėgsi, ant meškos užbė́gsi Lš.
ǁ tr. bėgant pralenkti: Karalius uždavė su jo bėgikais lenkty bėgti. Kas užbėgsiąs, laimėsiąs Jrk31.
2. intr. bėgomis užeiti kam iš priešakio: Kad karvės gyliuodamos pasileida kur, tai jau neužbė́gsi atsukti Grg. Mum beeinant toliau, tas katinas pavijo, ažbėgo priekin ir neleidžia LTR(Ds).
3. intr. užeiti, užsukti kur: Pro šalį eidamas užbė́k ir pasakyk anam, kad ateitų Grg. Užbė́k rytoj, būs padaryta Kv. Grįždamas iš darbo, jis užbė́go į krautuvę Mrj.
4. intr. užskubėti (apie laikrodį): Mūs laikrodis biskį užbė́ga Smn.
ǁ užtekėti (apie saulę): Šiandie saulė užbėgo anksti Tvr.
5. tr. pavaduoti, padaryti už kitą: Žentas … buvo labai paklusnus ir storojos kožno[je] vieto[je] užbėgt tėvą BM141.
6. tr. uždirbti (bebėgant, betriūsiant): Nei ką jis ten užbė́ga, nei nieko Krsn. Kai bėgi, užbėgi da ką Bsg.
| refl. tr.: Bėga bėga ir nieko iš to neužsibė́ga Skr.
7. tr. užlieti: Katilai atvirė ir užbėgo ugnį Žem.
| prk.: Čia žmogui užsikirto balsas, rodos, ašaros jį užbėgo V.Kudir.
ǁ užplūsti, užslinkti: Kraujas užbėgo, ir nebematyti rakšties Ėr. Čia ne guma, neužbė́ga – įdūrei, ir laikosi skylė Dg.
8. intr. KII212 užplaukti: Garlaivis užbėgo ant uolos ir nugrimzdo prš.
9. intr. susinarplioti (apie siūlus): Kas čia yra, kad špulia ažbė́ga ir ažbė́ga Ds.
10. tr. nuvaryti nuo kojų, nukamuoti: Užbė́gtas arklys Šts. Neužbė́k arklio, toli nenuvažiuosi Šts.
11. intr. atšipti, nudilti: Kietumoj tuojau noragų galai užbė́ga Brt.
12. intr. atsirasti (apie pinigus, uždarbį): Tai už šį, tai už tą namuose vis užbė́ga koks šimtelis Brt.
◊ ant kójų užbė́gti užaugti: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kójų užbė́gus – argi tai pora? Vlk.
užbė́gti tãką užeiti kam iš priešakio: Abromas užbėgo jiems taką M.Valanč. Siuntinys, taką užbėgęs, tarė, jog lietuviai vienu trūkiu eit S.Dauk.
už akių̃ užbė́gti
1. užeiti kam iš priešakio: Užbė́k jam už akių̃ ir paklausk Gs. Prisivijo, užbėgo už akių ir vėl savo kalba Slm.
2. padaryti ką pirma kito: Kam už akių užbėgi, duok pirma pačiam pasisakyti Grž. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą) Brs.
3. pertraukti kalbą: Neturėk mados ažbėgt až akių, kai kitas šneka Skdt.

varvė́ti, var̃va (var̃vi K, KŽ), -ė́jo intr.
1. SD206,255, Q530, R, MŽ, MŽ474, Sut, D.Pošk, N, I, K, M, L, Š, Rtr, ŠT182, DŽ, KŽ lašais ar srovele tekėti, lašėti: Kraujas tekąs, varvąs SD113. Pradėjo lyti, vanduo var̃va Klm. Lašai par kiaurą stogą var̃va Rm. Var̃va tau an akių – ir užlopyt nėr su kuo [stogo] Antr. Tas gizelis paėmė iš kišeniaus tą sūrį, suspaudė, kad net vanduo ėmė per pirštus varvėtie! BsPIV144(Brt). Nuo galvos ir drabužių varvėjo vanduo tiesiai į kurpių užkulnius J.Balč. Duobę primeta primeta tošių, kūrina – ir var̃va tada tan viedran [degutas] Krs. Išsileidęs saulėje degutas žaliai blizgėjo, sunkėsi, tekėjo šulais ant šiaudų ir varvėjo ant žemės M.Katil. Tai parmerkė, ka varvė́jo par užpakalį vanduo Krž. Prakaitas nuo jo lašais varvėjo J.Jabl. Dirbdavom, ka i prakaitas par nosį varvė́davo Žg. Aš jo (kuino) taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės, ypačiai kad iškoliots jodau, var̃va nuo zūbų K.Donel. Po šašais pūliai ejo – net var̃va par kaktą Šmn. Kraujas brangiausis sunkas iš visur ir lašais varva ant žemės brš. Jam kraujas nuo krūtinės … strūkliais žemyn varvėjo LC1879,33. Kur kūns gulėjo, rožė žydėjo, kur krau[ja]s varvėjo, upė tekėjo KlpD28.
| Po lytaus pastogis var̃va J. [V]anduo darmai nevarvė́jo [upe], sukė [malūno] akmenis Pn.
^ Ir aš veselė[je] to[je] buvau, alų midų gėriau, par barzdą varvė́jo, dantys neregėjo Vkš. Verkia, kad net par apyvarus varva Žml. Eina – kaip smala varva (lėtai) LMD(Šl). Įkišu – marma, ištraukiu – var̃va (šulinio kibiras) Nm. Įkiša – marma, ištraukia – var̃va (samtis) Klvr.
| impers.: Užėjo lytus, kur dingsi, šokom po medžiu, o ir čia var̃va Slv. Kamara šlapia, nuo lubų var̃va – kaip te nepus, nepelės?! Mžš. Oi sniegti, lija, nuog stogų varva KrvD43. Jau ka lys, par akis varvė́s, tuosykiais ans šienaus End. Kap šalta, tep ir var̃va nuog nosies Dg. Pantį pakabino, var̃va nuo pančio, tai žinok, ka lyja (juok.) Snt. Į pieną var̃va nu šonų, bėga – negal milžti par lytų Trk.
ǁ NdŽ, Eig lyti, lašnoti, lynoti: Lytus nebevarvėjo daugesni ant žemės BB2Moz9,33.
| impers.: Var̃va i var̃va – jau ruduo Ms. Ka nelyna, ta nelyna, ka pradeda varvė́ti, nėkaip neužkiši Krš. Kad tik nepradėtų varvė́t! Pc. Džiugina [sinoptikai] nelysią, o var̃va i var̃va – nepjausi miežių Krš. Volungė sako: – Varvė́s, varvė́s, varvė́s Plt.
2. sunktis: Šokam, net tiktai prakaitas var̃va Užp. Šidydavos iš jo, ka tepalas par bambą var̃va – toks mugulys, pakiautęs, neapsižiūria Krč. Varvės kraujo šlakeliai kai bijūno lapeliai RD44. Iš įpjautų vietų varvėjo lašeliais kraujas J.Balč. Iš smetoninės silkės taukai var̃va Grz. Var̃va iš liepų medus Antš. Prakaitas var̃va par abu galu PnmR.
| prk.: Klausaus – atrodo, girdžiu džiaugsmą, viltį, vargą: tai žodžiai atšilę varva iš pačių paširdžių J.Marcin. Kitam tie rubliai varvė́te var̃va, nebžino kur i bekišti Krš. Gal ir turi [turto], ale pro tarpupirščius niekas nevar̃va (nerodo savo turtų) Slk. Kaitra varvėte varvėjo iš plyno dangaus L.Dovyd.
^ Dirbk, kad prakaitas nevarvė́tų nei iš kaktos, nei iš mašnos Km. Čia spaudžia, čia nèvarva Mrc.
3. KII237, Lt darytis, būti šlapiam, drėkti, šlapiuoti: Atminkiam visi, ką Jezus kentėjo, kad smarkiai krauju del svieto varvėjo SGII83. Kaip išvysi jo visą kūną kraujais varvantį dėlei plakimo, tada dūmok: šitai mano griekai jo kūną teipo išplakė BPI424. Visas jo kūnas pilnas buvo vočių, skaudulių, visas jo kūnas varvėjo pūliu BPII199. Mūsų akys varva CII319. Man var̃va akys, kaip par dūmą matau Krm. Jam ausį skaudėjo, tiek varvė́jo Brž. Ausys varva teip pat kaip ir akys nuo nečystumo kraujo Sln. Visa varvė́jo, mirė žaizdose Krš. Visą laiką šnapše mirko, dabar var̃va visas Sug. Nuo tokių darbų varvė́jo jo rankos (kraujas iš žaizdų bėgo) Lb. Slanktas ir slanktas, nosė var̃va ir var̃va Aln. Rankos šąla, nosis šąla, smurgas var̃va Užp. Alutį gėrė, snarglys varvė́jo JV541. Priš lytų lašiniai var̃va, tikras vanduo, ne taukai Vdk. Ka pradės varvė́ti [gėlės], žinok, kad lys greitai Brs.
| prk.: Nūšėrėm paršą, varvė́jo visas – toks riebus Grd. Putinai krauju varva A.Baran. Žegnok mano žemę ir vainikuok ją su savo lobiais, nesa tavo pėdos varva riebumu prš. Dėdė man žadėjo pakrėsti dūlių, kvapnių, medum varvančių kriaušių rš.
4. praleisti skystį, tekėti: Tas kranas amžinai varva, reikia taisyti KlK45,24. Šiaudas tai anas, kai sumuš lopeta, tai jau anas var̃va te Pb. Statinė var̃va NdŽ. Paražiuo dengtas stogas veikiau var̃va Šts. Tas stogas jau pradėjo varvė́ti Lnk. Namas kolek nevar̃va, stovi ilgai Ssk.
^ Muzikonto visada dangčiai varva LTR(Ds).
| impers.: Kap gerai palija, tai net per lubas var̃va Lš. Reikia taisyt, dengt, tada nevarvės per palėpę Dglš. Iš statinės var̃va NdŽ.
5. būti permirkusiam, šlapiam: Jis an lyčių šokinėjo, tik slyst, puškū puškū – visas var̃va Mžš. Išsitrinkau galvą, varvù – neisu nėkur Krš. Paglosto arklį, o tas visas sušilęs, net varva LTR(Kp). Pakliuvau į lytų, sulijau kaip žiurkė, visa varvė́jau Krš. Šlapi jūs, var̃vate, apdžiūkite Drsk. Pela prakaitas, visa varvù Rdn. Kojos šaltos kaip ledai, o pats esu varvą̃s iš prakaito Kal. Parejo visi var̃vantys kaip žąsys Lkv. Šlapi visi parejo, varvami̇̀ Erž. Parvažiuojant prisimušo mašina, parvažiavom – varvė́te varvė́jom (suprakaitavę) Krš. Mėšlai bus varvą, o toli vežti, bus arkliams sunku Žem.
6. Mrj, Gs, Skr prk. žibėti, blizgėti, tviskėti, spindėti: Tai gražiai išsipuošus, kad net var̃va Ig. Auksas, sidabras tik varva nuog jų apsirengimų BsMtII215(Graž). Ir eina girininkas į tą kalną kaip į kokį dvarą, visur puiku puiku, gražu, tik auksas varva! BsPIII13(Nm). Viduje visa varva auksu, sidabru ir deimantais – taip gausiai išpuošta bažnyčia maldininkų Šlč. Stovi kareivis su kardu, o jau jo tiej guzikai tai visi iž vieno net var̃va, kap jiej blizga! LKT228(Krn).
7. NdŽ verkšlenti, knirkti.
◊ ãkys var̃va
1. Ut, An ima pavydas, pavydi: Ãkys var̃va, kai kitus pamato valgant Vdžg. Mato, tai i ãkys var̃va, kad daug turi Ėr. Varvès jiem ãkys, kai matis, kad Balys gerai gyvena Užp.
2. žavisi: Bernam ãkys var̃va žiūrint in tokią mergą Ktk.

ãšaros var̃va gaila, skaudu: Úaros var̃va į agurklus veizant (labai menki) Krš.
[net] séilė (séilės) var̃va sakoma labai ko norint: Net séilė var̃va an tą druską žiūrint Mžš. Tas tai nuo pat mažumėlės: traktorių pamatis, tai net séilės var̃va Slm. Lekiam pro sodą, pravedu mergaites greit, o séilė var̃va (norisi obuolių) Slm. Ana nora gerti, séilės var̃va Trk. Nuvažiuoju į Klaipėdą, mun séilės var̃va, ka pilnos lentynos visokio velnio (prekių) y[ra] Jdr.
apvarvė́ti, àpvarva (àpvarvi K, api̇̀varva Alz, Slm, apvar̃va Š), -ė́jo intr. Š, Rtr, KŽ, DŽ1; MŽ, Sut, N varvant aplašėti, susitepti: Po lašniu apvarvė́jo sūdas, drabužis J. Ji kalba iš virtuvės, stovėdama prie ilgo kraujais apvarvėjusio stalo rš. Apvarvė́ta kelnės krauju Bb.
| Degė vienas apvarvėjęs žvakigalis, įspraustas į tirštai aprūkusį žibintą J.Balt.
| Nekabink palto, o tai apvarvė̃s, kai lis Skdt.
ǁ tr. Š apvarvinti: Kruvinas prakaitas apivarvėjo visą šventą kūną jo MP155.
įvarvė́ti, į̇̃varva (įvarvi K), -ė́jo intr.
1. MŽ, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ lašant, varvant patekti į ką, įlašėti: Nuo karvės papo įvarvėjo sruta į pieną J.
2. impers. prasisunkti į vidų, pratekėti: Tas skyles stoge reikia užkišt, par jas įvarva Pc.
3. refl. įnikti lyti, įsilyti: Įsivarvė́jo, daba neužkiši, viskas pažliugs Krš. Įsivarvė́jo, kad tik nesupūdytum bulbių Rdn.
išvarvė́ti, i̇̀švarva (i̇̀švarvi K, išvar̃vi K, išvar̃va Ktk, Dglš), -ė́jo intr.
1. KI161, K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 lašais ar srovele ištekėti, išbėgti, išlašėti: Kraujas jam visai išvarvėjo N. Išvarvė́jo medus iš korio J. Išpjauna korius, padeda šiltai ant šakaliukų, ant lėkštės, kad tas medus išvarvėtų Sk. Išvarvė́jo visas verdulis, vanduo iš verdulio Š. Sūrymas taigi išvarvės, o be sūrymo kokie tau lašiniai? J.Balt. Iš dešros visas riebumas išvarvė́jo Mžš. Išvarvė́jo molis, išbuvo, [tvarto] langas su visais rėmais su visa, šitai ažukišė šiaudais Č.
| prk.: Meilė kaip seilė i̇̀švarva greitai Krš.
^ Teisybės akės išvarvė́jusios, nėko [teisybės] nesurasi Krš.
| refl.: Ant tokio pagalio užmeti [mėsą], kad vanduo išsivarvė́tų PnmŽ.
2. varvant pasidaryti sausam, be skysčio, apdžiūti: Kitas kiaušinis visiškai išvarvė́jęs, kitas dar ne Ėr. Kokią porą dienų paliekta [bužę], kol ji i̇̀švarva Nmk.
| refl.: Teišsivarvỹ siūlai pakarti Dglš. Išsivarvès [nuplauti] agurkai kašike Dglš.
3. Kč išsisunkti: I seilės išvarvė́jo bestumant Trk. Eita veizėti: pieno cielas latakas išvarvė́jęs iš to apnasrio (ps.) Yl. Silkės buvo riebios – i taukų išvarvė́s Kl. Kruopas (sriubą) su terba padėjo, ir tos žemėn išvarvėjo, šunes išlakė LTR(Sv). Jis išsiėmė šmotą sūrio, suspaudė – vanduo išvarvėjo BsPIV149.
| prk.: Ižvarvė̃s iž jo pinigų, tu tik lauk! DrskŽ.
4. pasidaryti šlapiuojančioms, traiškanotoms (apie akis): Senas, akys paraudonavusios, išvarvė́jusios Als. Kam tos kningos? Ar akims išvarvė́ti, kad nėr lempos nė žvakės Šts. Nuo skaitymo ir akys išvarvėję LTR(Zp). Akys jo jau išvarvėjo, sau tako nebmato Up. Dar vienai ir antrai pabraukęs per akis su tom tamsiausiom žolėm, tuoj akys išvarvėjusios Sln.
^ Kad tau akys išvarvėtų ir danteliai išbarškėtų LTR(Kltn). Sako, reik teisybę sakyti, o teisybės išvarvė́jusios akys Sd. Išvarvė́s ir akės belaukant Krš. Belaukiant ir akys išvarvėjo KrvP(Zp).
nuvarvė́ti, nùvarva (nùvarvi K, nuvar̃va Grv), -ė́jo intr.
1. Q14, R11, MŽ, MŽ15, N, K, LL132, Š, KŽ, DŽ1 pasišalinti varvant, nutekėti lašais ar srovele nuo ko: Nuo rugių nuvar̃va greit [vanduo], išdžiūsta Klt. Pakark megztinį in karties – tegul nuvarva vanduo Ktk. Padžiauk šlapią skudurą ant virvės, kad nuvarvė́tų vanduo nuo jo! NdŽ. Nusunkia par sietą [grūdus], kad vanduo nuvarvė́t smagiai Plvn. Reik nuplauti tus kanapius į kokį retą skudurą, ka nuvarvė́tų [v]anduo Šts. Šiltas pavasaris buvo, tujaus sniegai nu stogų nuvarvė́jo Vvr. Dar nuo prusnų vandens lašai jam (avinėliui) nenuvarvėjo A1884,122.
^ Kap lietus tau nùvarva! (sūnus nieko neklauso) Drsk.
2. DŽ1 apdžiūti išvarvėjus, nutekėjus skysčiui: Drabužiai iš vandens ištraukti nuvarvė́jo J. Pakabink sruogas, kad nuvarvė́tų Grž. Į eilikes ten anus (linus) išmeti, anie nùvarva Žr. Spąstūse suspaudi, nùvarva parūgos, i turi varškę Krš. Nūsipurtinęs vandinį, nūvarvė́jęs ir nūbėgęs Klp.
^ Kai įkišo – nugarmėjo, kai ištraukė – nuvarvėjo (šulinio kibiras) LTR(Grk).
| refl. Pl: Marškiniai nusivarvė́jo, galės pabaigt džiūt gryčio[je] Mžk. Reikia rugius pamerkt, a dvi, a tris dienas mirkyt, po tam išpili, ka nusivarvė́tų Grnk. Neturiu varškės nusunktos: sūrmaišely tebė[ra], nenusivarvė́jus da Mžš.
| prk.: Nelyja, tik dangus nusi̇̀varva Dkš.
| impers.: Jau nelyja, tik nusi̇̀varva Mrj.
3. nulašėti, nutikšti: Bepilant rašalą nuvarvė́jo keli lašai žemėn NdŽ. Garsingi varpai degant varpyčiai sutirpę, it lytus žemėn nuvarvėjo M.Valanč. Nusgąsti, vanduoj tau nùvarva per visą DrskŽ. Tegu pasimankština, vis gramas taukų nuvarvės rš. Kaip tu gražiai valgai: kas nuvarva, palaižai palaižai, stalan skylę išlaižai (d.) Dg. Ištuštinusi stiklelį, davė nuvarvėti į burną paskutiniam lašeliui ir tada jau pagyrė Ašb. Slankio[ja] debesiai, o ka nors lašelis nuvarvė̃tų Krš.
| prk.: Iž vaikų nenùvarva man ir lašas Drsk. Nuog jo nenùvarva! Lp. Jis šykštus: pas jį nenuvarvė̃s Mrc.
^ Meilė kaip seilė: nuvarvė́jo par barzdą – i nebė[ra] Rdn. Patys atskirai ėdė, o šeimyna – tik kas nū barzdos nuvarvė́jo Kv. Kas nu barzdos nuvarvė́s (kas atliks), ta tevie duos Grdm. Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva (menkai) LTR(Zp).
ǁ varvant nutįsti: Visa kramė šitai nuskaldyta, čia kraujo nuvarvė́ję Trk.
| prk.: Nuvarvė́ję (nutįsę) tokie uostai, nusiskusk nors tus užsirietimus Krš.
4. varvant nušlapti, apvarvėti: Kaip dubo[je]: sienos nušlapusios, nuvarvė́jusios Rdn.
ǁ aptirpti: Nuvarvė́ję ledai – suės vaikai Krš.
◊ nuo lū́pų pi̇́enas nenuvarvė́jęs sakoma apie dar jauną, nepatyrusį: Šito Usevčiūčia (Usevičiūtė) tai do gatavai piemenė – nuo lū́pų pi̇́enas nenuvarvė́jęs Slm.
pavarvė́ti, pàvarva (pavar̃va), -ė́jo intr.
1. Ser, NdŽ kurį laiką varvėti, tekėti:
^ Dar pavarvės jam ašaros per apivarus! A.Gric.
ǁ impers. kiek palyti, palašnoti: Aną dieną tik pavarvėjo, bet nelijo rš.
2. kurį laiką padžiūti varvant, sunkiantis skysčiui: Aptempiu pančeka kumpius, lašinius, pavar̃va – gerai Klt.
3. pasausėti, apsekti: Tas kiaušinis įsispaudęs, o tas jau pavarvė́jęs Ėr.
4. po truputį praleisti skystį, tekėti, prasisunkti: Kai kur pàvarva [stogas] – nėra teip baisu, možna gyvent Ln.
5. kiek šlapiuoti (apie akis): Jos ir akys pavarvė́ję Šmn.
6. NdŽ kurį laiką verkšlenti, knirkti.
pérvarvėti intr.
1. Ser visam ar daugumai perlašėti kur.
2. ištisai, nuolat apvarvėti: Gilūs raudono mūro namai žiojėjo tamsiais kiemais su numurusiom sienom, varvėjusiom ir pervarvėjusiom durų staktom J.Balt.
pravarvė́ti, pràvarva, -ė́jo intr.
1. Ser, NdŽ praleisti skystį: Dar iš vakaro ėmė lynoti, ir kraigas pravarvėjo V.Krėv. Ana (statinė) apkaustyta, kad nepravarvė́tum Pb.
2. varvant kiek pasausėti, pasekti: Kiaušiniai buvo pravarvė́ję Ėr.
3. refl. nuvarvant skysčiui pradžiūti: Vežimo neįtraukėm į klojimą, tegu, sakom, prasivarvė̃s Srv.
privarvė́ti, pri̇̀varva (pri̇̀varvi K, privar̃vi K), -ė́jo intr. NdŽ, DŽ1; I, D.Pošk
1. K, KŽ varvant prisipildyti, pribėgti: Taigi čia reikia tykot, kol pri̇̀varva viedras [vandens] Slm.
| Pri̇̀varva penki litrai to deguto Krs.
2. Pv prilašėti, pritikšti: Ka tau privarvė̃s tę nuo tų lapų, tai tu pamatysi! Jrb. Privarvėjo ant žemės taukų, vandens Db. Ogi būdavo tokių [numirėlių], kad pri̇̀varva, prilaša te iš grabo Slm. Krūtinėje gergždė, lyg deguto storai privarvėję, prirūkę tošies dūmų suodimi M.Katil.
suvarvė́ti, sùvarva, -ė́jo
1. intr. S.Dauk, NdŽ, KŽ varvant subėgti, sutekėti: Medus suvarvė́jo į puodynę DŽ1.
| An knatuko galo sùvarva tų avitaukių, tus nugnaibai šalin (dirbant žvakes) End.
| prk.: Suvarva raidės krūvon, žodžių nepagaunu J.Balt.
2. intr. Ser, NdŽ, DŽ1 varvant aptekėti, sušlapti: Taukais suvarvėję pirštai Db. Lijo, suvarvė́ję drobužiai Krš. Apsileja, sùvarva lapai su uogoms Grdm. Medžiai šlapi, suvarvė́ję – negal ugnies įkurti Užv.
3. tr. sumerkti, sušlapinti: A tę (kluone) nesùvarva judu? Gs.
◊ kad tù suvarvė́tum Bsg toks keiksmas: Kad tù suvarvė́tum, kaip nepasisekė! Grž. O kad tù suvarvė́tum – tiek man padarė iškadų! Lnkv. Visur plika – o ka tù suvarvė́tum! Jnšk.
užvarvė́ti, ùžvarva (ùžvarvi K), -ė́jo intr.
1. R, MŽ, N, K, NdŽ, KŽ, DŽ1 varvant užlašėti ant ko: Par lubas užvarvė́jo ant galvos J. Tę panašiai užvarvė́ta ko – reikia plaust Pv.
| prk.: Iš žmogaus prakaito viskas ùžvarva (uždirbama) Krš.
ǁ impers. užlyti: Pasėjus nelyna, kažin kaip būs – rėkant reik, ka užvarvė̃tų Krš.
2. aptekti kuo, aptekėti: Ale šitas [langas] kad užvarvė́jęs va iš anos pusės Plvn. Langai užvarvėję, sienos drėgnos rš. Sukumpęs, suklypęs, akims užvarvėtoms LTR(Jrb). Per užvertas prie smerčio čysčiausias tavo akis ir užvarvėjusias krauju atleisk man, o Jėzau, griekus mano akių brš.

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

žélti, žẽlia (žẽli), žė́lė (žė́lo) KBII162, K, K.Būg, Rtr, Š, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ
1. intr. Q236, R390, MŽ, MŽ525, OsG72, D.Pošk, Sut, N, K, M, L, ŠT242, ŽŪŽ35 augti žaliuojant, žaliuoti (apie daržoves, žoles ir pan.): Želiu, vaisausi, riečiuosi SD117. Darže morkvelės vis žẽlia Mrj. Anys (baltieji dobilai) ganykloj labiau jau žẽlia, daugiau žolės esti Rk. Krūmas vilninis, kelmas vilnų želiąs, ant kurio vilna želia, krūmas, ant kurio vilna auga SD7. Buvo želiami metai (labai žėlė žolė) Pn. Kad pailsėdavo, į šviežią dirvą tai nebūdavo tiek žolių, nežéldavo Rsn. Reikia [trąšų], kad žolė geriau žel̃tų PnmŽ. Maž do atolas žel̃s, pasišienausiu Klt. Jau žẽlia, nauja žolė žẽlia Lz. Žolė dar nėko daug žėlusi nėra šį pavaserį Lkž. Pavasarį, kai jau žolė ima biskutį žélt, juos (audeklus) klodavo Sk. Paki žolė pradeda žélt, niekas neina vasariniais rūbais Klt. Iš pavasario da užsiema [daržas], o kai pradeda žélt [piktžolės], tai žẽlia ir žẽlia Žl. Kaip čia žẽla ta žolė, jau pieva didžiausia Krž. Žolė sulig juostos žė́lė Gdr. Žolės tos žẽla kaip iš velnio Kl. O jei jau želą̃s metas, daugiau pašaro Kl. Anta kelių žẽlia, seni nevaikščiojame, niekas neatvažiuoja Drsk. Kur mūs brolukai gėrė, tę bijūnėliai žė́lė DrskD226. Kur mudu stovėjom, žolelė nežėlė LTR(Auk). Žélki, žolelė, lapok, medeli, daryk mums slaunumėlį JD954. Tę rūtelė ne tep želia TŽI182(Vlk). Kai malūne linus mins, geltoniejai kviečiai žel̃s, tai tada, motinėle, aš pas tave sugrįšiu (d.) Grl. Aš negrįšiu nuduota, nežels rūta paskinta StnD30. Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais žẽlia A.Baran. Po tokių nelaimių pradėjo želti visur medžiai M.Valanč. Žalios samanos ant kuorų želia J.Marcin. Žinau, pažįstu seną lūšnelę – prie pat jos slenksčio piktžolės želia rš. Mokslas apie prigimimą želančių daiktų Kos16. Želiant žolė savo žiedus kečia PK50.
| prk.: Teip Dievo žodis regisi kaip smulkus grūdelis, bet pasėtas širdyj iždygsta, želia ir užauga medžiu labai didžiu, plačiu, aukštu SPI305. Ant galo pasėtas yra ant geros žemės, ant kurios labai gražiai želia SPI346.
^ [Žmogus] žela kaip žolė ir nukrinta BPII511. Dėl kito tegul nė žolė neželia, bet tik man gerai KrvP(Vlkv). Kur tankiai eina, ten žolė neželia PPr269. Kol maža buvau, žole žėliau, kai užaugau, marčia tapau (ramunė) LTR.
ǁ K, DŽ, KŽ, DrskŽ, JT260, Švn augti plaukams, barzdai: Barzda, plaukai želia N. Ano želia barzda J. Jau ūsai žẽlia, čėsas ženytis LzŽ. Ut barzda kad žẽlia, kaip šluota Ant. Buvo vaikelukas, anam nebžė́lė plaukiukai, tokia liga buvo End. Jei vyrui plaukus kirpsi jaunam mėnesyje, tai labai žels LTR(Pmp). Vyram, kai ūsai žẽlia ar žyla, tai jiem išdygsta piktas plaukas po smakru PnmR. Bet štai! Kad ūsai pirmi jau pradeda žélti, ir kad darbus jau sunkokus reikia nutverti, ai! Kur dingsta glūps ir vaikiškas šokinėjims K.Donel. Didžiuliai antakiai žėlė kaip miške krūmai rš.
| prk.: Jau tums uogums uostai žẽla (pelija) Krš.
^ Barzdai dar neželant, senius mokai VP8. Nenorėk barzos skusti, kol uostai da neželia LTR(Vdk). O tai bagotas: pilna rūra plaukų ir da žẽlia Kp.
2. intr., tr. ŽŪŽ35, Dv dygti daigams, augalams, žolei: Nulaužysi daigus [bulvių], anys vėl žel̃s Ob. [Miežiai salyklui] pradeda žélt, daigus leidžia leidžia Kp. Kurgi žel̃s [daigai] – va gruodas Pv. Kas tau žéls – tokios kaitros Krš. Žė́lę peržėlę kalnai grūdų Žln. Velniškai žė́lė daržai, nors su dalgiu varyk Rdn. Daržą žliūgė trauka, da tokios šunmėtės – čia nuravėji, čia vėl žẽla Klm.
| Gerai, kad neroviau tos obelytės: paskum kad žė́lė atažalų – obuolių pilna Svn. Apie kovo mėnasį pradeda žiurbėt šakutės, žélt Pv. In pavasarį pradės [nupjauto jeronimo] lapai žélt Klt. Žiūriu – jisai žẽlia, tai užsmeigiau su pagaliukais Jrb.
| prk.: Juodas vargas žẽlia NdŽ. Naujos pajautos gražiai širdyje žẽlia A.Baran.
ǁ užaugti, užželti: Mano neželia pėdos, aš vis numinu, t. y. vis dirbu J.
3. tr., intr. DŽ, NdŽ, KŽ apaugti žolėmis, priaugti žolių: Šiemet nežė́lus pieva Dsn. Po Jono ganyklos menkai žéldavo Plšk. Ganyklas saugok, nušliauši, nebžéls anos Rdn. Kemsynų ir kupstų vietoje žėlė trąši, atgaivinta pieva M.Katil. Šiemet gi žė́lė pasiutiškai: daržan nė įbrist! Mžš. Neturim kur ganyt, pieva nežė́lė Dbč. Daubalė ta kokia želanti̇̀, koks pašaras End. Žė́lė bulbės šiuosmet Drsk. Baisiai žemė yra žẽlanti, derlinga Kv. Ganykla vis žė́lė ant tokio šaltinio Žgč. O pievos šiemet žė́lę – pradalgys prie pradalgio Ktk. Šiemet viškum nežė́lus Pyvesa Slm. Matai, ka žẽla, i ravėk, neblauk laiko kokio Rdn. Baisiai žẽla batviniai tie, burokai žẽla, tik ravėk i ravėk Tl. Į seną dirvą didžiai žéldavo tų piktžolių Rsn. Einu per lauką, laukas nežėlęs LMD(Dsn). Apaugo žėlė žalios rūtelės, tai tinginėlės jaunos mergelės LTR(Kp). Jam ir javai deria, ir pievos želia BM209(Pg). Kryžius kiminais žẽla, reiks su šepečiu nutrinti Krš. Žemai gulinčios pievos iš viso ir yra geriaus žėlusios kaip praėjusiuose metuose Kel1882,220.
^ Dvi sesytės neteka, trečia pieva neželia (durų staktos ir asla) LTsV570(Dkšt).
ǁ tr. NdŽ dengti apaugant: Karklai upę želia, baigia upę želti J.Jabl.
ǁ intr., tr. apaugti barzda, plaukais: Plaukai man žėlė R186, MŽ248. Barzda baigia pasmakrę želti J.Jabl. Vyrai juo želą̃, i nosės prižėlusios, i krūtinės nuklotos Krš. Pamažu žẽlia skūrelė [triušių] Klt. Pusė jo galvos žėlė baltais plaukais rš. Katro sprandas žẽla, tas y[ra] malagis (juok.) Lkv.
^ Vyrai durniuo[ja] želdami̇̀ i žildami Krš. Kas nedūko želdamas, tas uždūks žildamas LTsV87(Kp).
4. intr. tvinkti, keltis: Man an rankos votis žẽlia Trgn.
| Oi, pani gaspadoriau, sako, tavo gyja ir žẽlia, o mano kaip moliūgas toks va pūliuoja visą laiką Sb.
apžélti, àpželia, apžė́lė
1. intr. SD112, SD201, R, R70,374, MŽ, MŽ93,502, MŽ213, Sut, I, M, LL110, L, ŠT353, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, OGLII331 pasidaryti apdengtam kuo augančiu, žaliuojančiu: Pieva gerai apžė́lusi K. Pievos su krūmais yra apžėlusios N. Kiminais apžėlęs D.Pošk. Tai josios (liepos) žievė apžė́lus tokia samana Iš. Davė sklypą žolėm apžė́lusį Jnšk. Visa žemė buvo tokiais miškais apžė́lusi Žr. Visi jau takai apaugę, apžė́lę DrskŽ. Panemunis žalias apžė́lęs, meilus tai meilus PnmR. Atšlaimas apžė́lęs kai velėna Klt. Kaip su žambriais ardavo, tie laukai apžė́lę būdavo Mšk. Ežeriuko visi krantai apžė́lę, kad nėr kap preitie Sem. Šen bei ten dunkso medžiais apžėlusios sodybos I.Simon. Kapai žė́lę apžė́lę visai Ig. Užklysdavo į kapines kokia senutė pasimelsti prie savo mirusių artimųjų apžėlusio kapo V.Aln. Liko tik vienas kapas, aukštas, pailgas, ėgliais apžėlęs V.Krėv. Apžė́lė mišku ta pieva – kiek mes gaunam to šieno Vdk. Tiek apžė́lėm tais krūmaliais, ka dabar negal regėti nėko aplinkuo Lnk. Tas kalnas tokiais ąžuolynais apžė́lęs Šts. Kalnai pakalnės apžė́lę, gražu Strn. [Dirva] paarta, apžélta i niekuom nesėta Dglš. Tie jau kryžiai apžė́lę, ne tik kapai Vdk. O bulbiena nėr ko anksti paart, paskui api̇̀želia Žl. Apžė́lusius tokius vaisius (persikus) iš tolie pardavo[ja] Krš. Buvo tokios ganyklalės, ten i miškas, apžė́lusi, gyvoliai ten ganės Lnk. Ežerėlis visas apžė́lęs – trys akys likę Brb. Rūmas žolėmis apžėlęs buvo kaip girė alba kalnai BB1Mak4,38.
| prk.: Negražu, kad tautinė sąmonė iš paviršiaus kerpėmis apžėlus A.Sal. Senatvia vargais àpžela, visims tik velys po kojų Krš.
^ Nori kelk, nori gulėk, nori apžélk begulėdamas Trš. Akys tuoj krūmais apžel̃s, ne tik laukai Skdt. Vieto[je] gulėdamas ir akmuo apžela D(167psl.). Prie vietos kelmas, kad ir plikas, vis tiek apželia LTsV338(Šd). Stipriai stovi, aukštai karo, visas apžėlęs, tik galiukas baltas (riešutas) LTR(Bd). Aukštai kabo, žemyn žiūri, visas apžėlęs, tik galiukas plikas (riešutas) LMD(Slv). Pats apžė́lęs, galas laukas Dg. Du apžėlę ir susploję trečią pliką pakavoję (akis) Švn. Bobų remestas, par tvorą mestas, aplink apžė́lęs, vidury skylė (vainikas) Lel. Pusė pliko, pusė apžėlusio (šluota) LTR(Užv). Du gniūžčiu plikumos, pats gardumas apžė́lęs (vanta) Mlk. Vasarą apžėlęs, o žiemą nuogas (miškas) LTR(Žg).
ǁ tr. apdengti želiant: Karklai upę apžėlė J.Jabl. Žilvičiai krantus kuokštais apžėlę S.Čiurl.
ǁ D.Pošk, S.Dauk, N, LL312 apaugti barzda, plaukais, plunksnomis: Veidas apžė́lęs K. Apžėlęs plaukais R287, MŽ383. Plaukais, pūkais apželiu R143, MŽ189. Apžė́lusią barzdą nuskusk J. Barzda iki žemės, visas želte apžėlęs V.Krėv. Veidas apžė́lęs didele juoda barzda NdŽ. Àpželia tas vaikas – negalia apkirpti tėvas! Mžš. Apžel̃tum i plaukais, ten beganydamas Stl. Eik nusigrandyk barzdą, esi apžė́lęs kaip pondievas End. Dėl manęs galit jūs vaikščiot apžė́lę barzdom Prn. Dabar aš tą barzdą nugreibsu, vėl gali ir apžélti Sd. Jug norėtų, ka ta galva apžel̃tum Trk. Kur žmogus apsiskutęs, tai gražu, ė kur su barzda, apžė́lęs, tai dykarius Smal. Apžė́lę eina bernai, gal koki kuliganai, plėšikai Drsk. Berniokai kap pacukai apžė́lę DrskŽ. Atvažiavo kai abroziukas, barzdele apžė́lęs Švnč. Išejo iš kapų sau apžė́lęs kaip meška, nu ir tujau an to žmogaus puolė Tl. Jo visas kūnas gyvaplaukiais apžėlęs – tikras žėlūnas Lš. Jau toks pasibaigęs, apžė́lęs barzda, nu nepažįstamas Plt. Apsikirpk, apžėlęs kaip kelmas Snt. Ka apžė́lęs, tai kaip velnias Šd. Jo buvo apžė́lę ančiakiai Ps. Barzdos apžė́lusios, kaip velniukai atrodėm Yl. Apžė́lęs rudai kaip šuo Rdn. Atradęs tokį seniuką visą apžėlusį nuo galvos ligi kojų žilais plaukais Sln. Api̇̀želia kralkiukai kai paduška Klt. Apžėlusios i tos letenos [šuns] – visas kiaurai apžė́lęs Lk. Apžėlęs kaip Samsonas Rk. Apžėlęs kai meškų patinas NžR. Apžėlęs kaip ožio pautai KrvP(Mrk). Jei žmogaus kūnas apžėlęs plaukais, tai jis bus turtingas LTR(Vb). Blauzdos apžė́lę – būsi dalinga Lb. Apžel̃s kiek plūksnom, reiks parduot [viščiukus] Klt. Storas kaip velenas [sprandas], raudonas, plaukais apžėlęs J.Paukš. Plunksnomis apželiu R135, MŽ178. Plūksnos apžė́lę an gaidžio kojukių Brb. Visi kaulai yra apaugę raumenimis ir taukais, o raumenys yra aptraukti skylėta oda, apžėlusia plaukais, vilnomis, šeriais, plunksnomis Blv. Apžels kulšė pelėdos LLDI306(Vb). Pirmasis, kursai išėjo, buvo rudas plaukuotas (paraštėje apželtas) BB1Moz25,25. Turėjo rankas apželtas, kad jamui turėjo pašlovint Izaokas tėvas jo, apsiuvo rankas savo odele telio MP89.
^ Kaip dar tau liežuvis neapželia? Snt. Teisybė – teisybė dabar plaukais apžė́lusi (nebėra teisybės) Krš. Kad ir bliuznijam, vyrai, tik nepasakykime ką nors ant Dievo, kad dantys plaukais neapželtų Vlkv. Su apžėlusiu gera peštis kožnam plikiui LTR(Ds). Viena pusė apželtõs, antra pusė neapželtõs (kailiniai) LTR(Užv). Du apžėlę susikloja, vieną pliką pakavoja (šaudyklė audžiant) Erž. Kieno dantys yra apžėlę? (šukų) Sim. Aplink apžėlęs, vidurys plikas (vainikas) LTR(An).
ǁ būti pasiūtam iš plaukuotos odos: Eidavom į mokyklą su apžė́lusiom naginėm Grz. Švarką turėjo, apžė́lusias nagines – i visas ano turtas Trk. Nagines liuob parauks iš veršelio tos kaktos tokias apžė́lusias Vkš.
2. intr. kiek išaugti, suželti: Jau buvo rugiai apžė́lę, varnai išplakė, išlesė atlėkę Klt. Par karą viską sunaikino, parejom – žolės apžė́lusios, i viskas Skd. Aplink kapą rūtos gražiai apžė́lę Klt. Ten daba alksniais, medžiais apžė́lusi toki duobė Jdr. O daba ką suraunam [sukasam bulvių]? Piktžolės àpžela, i ravėjam Plng.
3. intr., tr. priaugti žolių, apaugti žole: Daržas apžėlęs N. Į darželį bėgs ravėti, ka i apžė́lęs Trk. Apžėlę apibuvę viskas apie daržus, baisu žiūrėt Ppl. Žolei geri metai, nuravėjau ir vėl apžė́lę [daržai] Slm. Stovi neaparinėtos, dabar kad kėlės žolė, ir terpežiai, ir tos vagos, kur burokus apžė́lė Kpr. Parėjau čia – daržas apžė́lęs Jrb. Dirba dirba, o bulbos apžė́lę kaip miškas Slm. Bulbos apžė́lę dirvonu Klt. Daržai apžė́lę par slinkumą Trk. Sode apžė́lė [žole] krūmai Bsg. Jei tą vinyčią apleisime ir duosime jai apžélt dilgynėmis, ne tiektai užmokėjimo neimsime, bet ir tatai tą pagadysime DP96.
4. intr. prk. apsitraukti, apeiti, apskresti: Viskas apžel̃tų, kad motriška neitumi [tvarkytis] Krš. Be manę apželtų̃ viskas, sutromi apeitų DrskŽ. Neapžė́lusios kerčios, dar neapsileidę seniai Rdn. Senas buvo, tokis apžė́lęs, vaikščiojo jis kap kevalas Srj. Nusivalyk spatą, visas moliais apžė́lęs Snt. Puodas sūdžiais par pirštą apžė́lęs Rs. Aš plūkiu linus – visa apžė́lus linais Kair. Pirma dulkiums apžė́lęs buvai, kol išmynei linus Erž. Koks tas samtis – visas apžė́lęs koše KlvrŽ. Lįsk į pirtį i nusikaišk – esi apžė́lęs Krš. Tik nusiprausk nors kartą – apžė́lęs visas ir vaikščioji Jrb. Apžėlęs kap šepečio kotas Lp. Apžel̃s staklelės vortinklėliais JD79.
| Mesk kaulą po pušine – apžel̃s Skdt. Kaulą palikai mėsa apžė́lusį – išpjauk, ba gausi nuo meistro Jz. Ledai šiandie labiau apžė́lę (apšalę) eina Vlkv. Jei apžė́lusį (apsitraukusį plėvele) šiaudą ištrauksi, būsi turtingas Upn. Seniai suskintos, apžė́lusios tos uogos, nora iškišti Krš. Jos (kumelės) šonkauliai bei strėnos dar nebuvo kaip reikiant apžėlę mėsa I.Simon.
| Tik šogerio toks arklys buvo, suskiu tokiu apžė́lęs Pln.
| prk.: Apžė́lę tinginiai, jei su trimis aktarais badau[ja] – vėjų kalbos laikraščiūse Krš. Piningas gulia, maurais àpžela (darosi bevertis) Krš.
^ Nekeik, jug apželsi [žalčiais] Tv. Apžė́lęs, apskretęs, visų šiknas mato (slenkstis) Lbv. Apžėlęs senis, visi per jį lipa (slenkstis) LTR.
5. intr. prk. pasidaryti turtingam, praturtėti: Greita tu jau apžė́lei, kitas ubagas DrskŽ. Aš, matai, dabar apžė́lęs, nori manęs nupešiot [vaikai] Klt.
ǁ NmŽ, Kv, Žln daug turėti: Ot visko turiu, apžė́lus ir da želia Vdn. Apžė́lęs klebonas pinigais, tik namus perka Rtn. Tie sẽniai tura apžė́lusio piningo! Krš. Turtais apžėlęs gyvenimas, o mokslo neišleido nė vieno vaiko Šts. Turam piningo apžė́lusio, neturam ko pirkti Rdn.
| prk.: Žmogus bėdums apaugęs apžė́lęs Krš. Parvažiavo vargais apžė́lęs, nėko gero Krš.
apžė́lusiai adv.: Piningo tinai tura apžė́lusiai Krš.
6. intr. prk. įsigyventi: Tu apžė́lei Vilniuo[je], nebnori kokių kuršė́nų, papi̇̀lių Krš.
◊ sãmanomis apžélti apsileisti: Aš nenoriu samanomis apželti A.Gric.
atžélti, àtželia, atžė́lė intr.
1. Q622, R, R401, MŽ, MŽ540, D.Pošk, Sut, N, K, J, M, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ atsigauti, vėl suželti: Atželia kaip atvašos CII300, B. Ataželiu SD215. Žieminės [gėlės] atžė́lė, o tiej (jurginai) ir sušalo Kpč. Iškerti iškerti krūmus i vėl àtželia Ėr. Atžel̃s, ale tokios nebus jau jos (nušalusios bulvės) Pun. Ir dabar jau ataugęs, jau atžė́lęs tas miškas, mat jau kiek metų Sb. Vienam daikte ganom, kitam – atàželia JnšM. Ar atžéls žolelė, a kiek pasipjausma Krš. Atžė́lė bulbos [po ledų] Rod. Àtželia bulbės nušalę DrskŽ. Totorkos (ajerai) atžéldavo per kiek laiko Nm. Nendrė prie nendrės buvo, davė, nuėdė tos žiurkės tas nendres, dabar vėl àtželia po biskį Graž. Gerai neiškulti ilginiai ir ant stogu àtžela, varpos žaliuo[ja] Ggr. Atžels viešnelės iš šaknų, o žalios rūtelės iš grūdų LTR(Plt). Tai atžel̃s rūtelės, tai atžel̃s mėtelės, – negrįš tavo jaunosios dienelės JD1255. Nuskins rūteles, atžels ir kitos, mirė močiutė, nebėr man kitos LTR(Lzd). Su savo kojomis atželiančius javus į žemę įmina K.Donel1. Lyg susiraičiusi rankovė driekėsi Varnės upelis, o priešais jį – nušienauta ir jau gerai atžėlusi pieva J.Ap. Ganė atrėžiuose ir pūdyme, iki po saulės grąžos, atžėlus dobilų atolui, bus galima pradėti rišti M.Katil. Atžels po akimis jo kaip atžala ir kaip šaknis iš sausos žemės VlnE214.
| Jos striumas (striuma) i vė atžė́lė [po operacijos] Klt.
| Piktis nuslūgsta, vėleik iškilna, kaip žolė àtžela Krš. Ta Lietuva kaip karklai nupjauti: nupjovė ir vėl atžė́lė, nupjovė ir vėl atžė́lė Snt. Nelyginant kaip tas senas ąžuolas atžalomis, t. y. mokytiniais savo, vienas buvęs mišku atželsi, pulku mokytų vyrų tapsi A.Baran.
ǁ ataugti plaukams, barzdai, plunksnoms: Nuskusta barzda jau atžė́lė J. Atžė́lus barzda Pns. Kaip vištikių plunksnos àtžela, teip i deda apent, jei ankstie nusišera End. Nu žibalo nusmuko [veršiuko] plaukiukai, atžė́lė pasku, o utys pabūgo End. Ateis šiltas pavasarėlis, atžel̃s mano plūksnelės (d.) Rdm. Ilgai bemalant atžėlė Samsonui plaukai M.Valanč.
2. išsprogti pumpurams: Atžel̃s, išsprogs ir bus žiedai ant šitos obelies Eiš. Alyvos vė susprogo, vė atžė́lė Brt. Kai brolelis kuolą kals, an rytojaus jis atžel̃s, tada, miela motinėle, aš pas tave sugrįšiu DrskD132. Nukris lapeliai, atžels ir kiti, numirs motinėlė, jau nebus kitos DvD387. Visos medžiagėlės atžė́lė, o tu [, motin,] eini žemėn (rd.) Rod.
| prk.: Jis atželia tik atminime, skamba ir siaudžia tik vaizduotėje A.Baran. Aš didei džiaugiuos Viešpatyje, jog vėl išbudot (budrūs tapėt … atsigijot, atžėlėt) CII891.
įžélti, į̇̃želia, įžė́lė intr.
1. R, MŽ, N, K, M, L, J.Jabl, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ gerai užaugti, suželti: Kai želmenys labai į̇̃želia, tai negalima leist gyvulių Snt. Įžė́lę buvo rugiai Vn. Įžė́lė rugiai, kaip siena rugiai Jdr. Pievos įžė́lusios šįmet J. Anksti pievą apsėjau salietra, i inžė́lė Klt. Mūs šiuosmet pieva gerai inžė́lus Rod. Ė kluoniena inžė́lus, dalge išsukt nemožna Švnč. Nėr ko šienaut, neanžė́lę pievos Grv. Rods daiktais, kur gruntas kiek lengvesnis buvo ir aukštai gulėjo, mačiau jau įmanytinai įžėlusių rugių Kel1864,166.
| prk.: Mūs Jonas inžėlo kai ąžuolas Rod.
ǁ Lp apie plaukus: Pabraukė delnu per smakrą. Barzda net subrazdėjo, įžėlusi per savaitę karklynu M.Katil.
| refl.: Atkišti, tankūs, įsižėlę antakiai rš.
ǁ labai priaugti žolių: Bulvelės teip įžė́lusios End. Šiteip terpuežiai inžė́lę, žolė kaip miškas Slk. Žemė iñželia, toki gaspadoriai Pjv. Stovi žemė, kas ją inžė́lusią indirbs Drsk. Norėjau eit kapus taisyt, al labai įžė́lusi Pgg.
ǁ apaugti iš visų pusių (žole): Einories Antano rave kad įžė́lę akėtėlės Slm. Nupjovė šieną, pradėjo lyt, galia įžélt Slm. Inžė́lė jau velėnon šienas nuo lietaus Klt. Kaladės žolėj inžė́lę stovi Dglš.
2. gerai įsikabinti šaknimis, sudygti, prigyti: Katras da įžė́lė, gerai, katras pavėlavo, i neauga Vrt. Iš rudenio rugiai buvo gražiai inžė́lę, o pavasarį iššuto Slk. Rugiai iki šalčių da inžel̃s Pns. Gaspadoriams netiko, ka dideliai įžélti gaus [rugiai]: sukrimta anie, prispauda sniegas, pradeda pūti End. Rugiai ir kviečiai žieminiai rudenį gerai įžela, o žalesį reikia rudenį nuoganyti IM1864,12. Rudenį rugiai gražiai sudygo, įžėlė – duonos bus! J.Paukš. Įžėlusiems diegams šalna nebekenkia Vd.
| refl.: Rods ir taipo žolė augo, bet daugiau ne taip gerai, kaip kad ji taipo įsiželt gal, ik plaštakos ilgumą įgyja K.Donel1.
išžélti, i̇̀šželia, išžė́lė intr.
1. Q257, R204, MŽ271, N, KI158,633, K, Š, ŠT241, Rtr, NdŽ, KŽ išaugti, augant išlįsti: Iš vidaus kelmo išžė́lė atžala J. Kur obelų atažalos išžėlę, tai duota duota, suryta kiškių Klt. Išžel̃s žalia žolužėlė po mano staklelių JV982. Vienuokart, rodydamas pagonams tikrybę tikėjimo, inbedęs žemėn sausą lazdą ir maldomis ją bežiūrint išsproginęs, ir šakos iš jo išžėlę A.Baran. Apleistose trobose žolės pro langus išžėlė S.Dauk. Septynios pilnos ir dailios varpos išžėlusios iš vieno šiaudo Skv1Moz41,5. Mes verti būtumbim, kad tu mums neg vienos žolelės neduotumbei iš žemės išželti brš. Kai brolelis kuolą kals, – ant rytojaus jis išžels, tada mažu, motinėle, aš pas tave sugrįšiu LTR(Mrj).
| prk.: Ant šio išsvilusio po kalnus lydimo teip daug širdy i̇̀šželia ramaus atminimo A.Baran.
ǁ sudygti: Ilgai lijo, ir rugiai išžė́lė Zp. In pavasarį bulbės būna išžė́lę, išauga želkai Kč. Avižom užpilta sula gražiai i̇̀šželia, skani būna Krkš.
ǁ paaugti: Išžel̃s žolė, bus gyvis kur ganyt LzŽ.
2. užaugti žole: Dirvos išžėlusios traškės arant, o dabar su plūgu riekte rieka Plng. Daba jau yr visi keleliai išžė́lę užbuvę Klk.
nužélti, nùželia, nužė́lė intr. Š apaugti: Nužė́lė kapai, nė[ra] kam taisyti Pp. Be švendrynų ir viksvomis nužėlusių plotų, nieko geresnio nesimato M.Katil. Pusė kalno pušimis apaugusi, o kita pusė alksniais nužėlusi rš.
ǁ apaugti plaukais: Ta nė rankomis neįsispyrė į jo gaurais nužėlusią krūtinę M.Katil.
pažélti, pàželia, pažė́lė intr.
1. S.Dauk, Sut, KI87, K, DŽ, NdŽ, KŽ, Eig kiek paaugti: Jei dar atolo pažel̃s, bus kuoj karvukę šert DrskŽ. Atolas pažė́lė, nupjausma, būs šieno Rdn. Po lietui pažė́lė žolės Klt. Sako, lanko[je] žolės yra, pažė́lusi Vg. Turėsma pieno – ganyklos pažė́lusios Krš. Kur nuganyta, žolė mažai pažė́lė Snt. Bulbos pažė́lo kap kuodelis Rod. Jau trečiaeiliai dobilai ir nemažai pažė́lė Mrj. Jau yra pavilniukas pažė́lęs to[je] dobilynė[je] Erž. Pievos yr pažėlusios, kur eini, ar nematai? Lnk. Raistai dar būt pažė́lę, nereikėj[o] tep greita šienaut Lp. Tepažel̃’ do kluoniena Dglš. Iš to sausumo negali i pažélt Klt. Kad nėra ko pjaut, nepažė́lę da Sug. Palijo, pažel̃s truptį, gal vis kai kaip išsiversma su ganykla Slm. Atoliukas pažė́lė, tai i daužės su karvėm Klt. Tegu ganykla pažel̃s labiau iki kokiai penkiolikei Kp. Na, ir pažė́lė pieva Bgs.
| prk.: Dabodamies idant kas nebūtų, kuriam netektų iš malonės Dievo: idant kokia šaknis kartumo nepaželtų BtPvŽ12,15.
ǁ sudygti (varpose): Kap lietus rugius ažugauna, tai anys pàželia Dv. Pažė́lę miežiai, nedigs Klt.
ǁ paaugti barzdai, ūsams: Jo barzda gerokai pažė́lė NdŽ. Pūtė jis į menkai pažėlusį ūsą ir apie debesį nė nesapnavo rš.
2. ataugti: Iškaposi [krūmus] i vė pažel̃s Klt. Kur arklys išgraužia ir paskui pàželia, ot ėda karvės Ktk.
ǁ apaugti žole: Tie patorukai tokie pažė́lę, ans (arklys) ir eita ėsdamas End. Ta vietelė pažéls karvei pririšti Yl. Vieną kiemo galą pjauni, kitas pàželia Grd. Jau pažéls dirva rudinį, ten liūbam ganyti Žd.
ǁ pasidengti kuo augančiu: Vieni [kviečiai] buvo su akuotais, o kiti pažė́lę kai pūkeliukais Žlp.
pérželti intr., tr. KI324, Rtr, KŽ; Sut, paržélti; M
1. peraugti, per daug suaugti: Péržėlusi roputė K. Atolų prižėlė páržėlė, nešienaujas, ko lauka? Rdn. Palijo, šil̃ta ir žolė péržėlė žolę Drsk. Daržas jau paržė́lė Ėr. Katrie pasėjo anksti rugius, tai péržels, gali pradėt plaukiot Žl. Svogūnai (nj.) páržėlė, kame gerus rasi? Nv. Tinginiai, pijokai: bulbės, daržai žė́lusi páržėlusi, ir ėsti pritrūksta Krš. Žėlė péržėlė žolės, laukas vienos žolės Vj. Išsklaidai ją (salyklą), patiesi plonai, tankiai maišai, ka neparžéltų Bsg. Ir lapeliai nubiro, ir žolelė peržėlė, o da mano bernužėlis da neišmiegojo LTR(Šl).
| refl.: Anksti pasėjau rugius, bijau, kad nepersiželtų Ds.
2. želiant išlįsti į viršų, per ką nors perlįsti: Šienas guli antra savaitė žole páržėlęs Skr. Išgulė, žolės péržėlusios, sugrabaliot negali Snt. Par pradalgę žolė paržėlusi: nėr laiko suvežti šieną Šts. Čystai miežiai, sako, žole páržėlę Trk. Rugiai išguldyti, péržėlę, varpos juoduoja, stovi vanduo visur Snt. Páržela žolė par juos (miežius), galvikes iškiša Rmč. Miežiai kai jau peržydi, kad ir pérželia, grūdų esti Sug. Ko neakėjai [bulvių], ko nevagojai: žolė žėlė páržėlė Pvn. Javai išgulę, žole péržėlę Prn. Bulvės paržela varpučiais Šts. Kuitynūse būna geros žolės: vis párželtos pradalgės Lk.
◊ gõdas péržėlęs per aki̇̀s Prk, Sg labai šykštus: Kaimynai aną stačiai iškernoja sakydamys, kad godas anam par akis páržėlęs J.Jabl. Juk žiedo dalyką galėtum duoti, ale kur tu duosi, tau jau godas per akis peržėlęs I.Simon.
piežélti, piẽželia, piežė́lė (dial.) KlbIX67(Prk) žr. priželti 2: Mano runkeliai pyžė́lė, išutinėti neita Klp. Upės dugnas pyžéls stambioms žolėms Sg.
pražélti, pràželia, pražė́lė
1. intr. N, NdŽ pradėti želti: Pieva jau pražė́lė, t. y. pradėjo želti J.
ǁ pradėti želti plaukams, plunksnoms: Mokintinis galėjo turėti aplink dvidešimtį metų, nes jo barzda ir ūsai jau gerai buvo pražėlę Vrp1889,51. Dar sparneliai nepražėlę, man išsprukti negalėste I.
2. tr. aplenkti augant: Barzda uostus pražė́lė J(Als).
prižélti, pri̇̀želia, prižė́lė intr.
1. K, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1 daug priaugti: Miškas buvo nukirstas, o tę prižė́lė krūmų Jdp. Atoluko pri̇̀želia rudenin, karvaitėmi geriau Drsk. Žolės prižė́lę, ė avys bliauna i neėda Ck. Kad prižė́lė alksnynų, kad priaugo tų medynų, tai baugu net išeit Snt. Nesė[ja], prižéls karklų, usnių – viskas eina blogyn blogyn Krš. Pilnas pastatinys visokių atžalų prižė́lęs Erž. Te tokia sėslumelė (žemuma), žolės gražios prižė́lę Švnč. Regis jų i grūdų nebuvo, o prižė́lę kiauliamigių rugiuos Klt. Ka prižė́lė šebakštynai tokie juodalksnynė[je] Lkv. Prižė́lė lanko[je] žolės lig kẽlių Vvr. Kaip prižė́lė [šaltamėčių], nors kirviu kapok Kvr. Žolės šįmet daug prižė́lę, mat lytaus buvo Rs. Lytotą metą daug žolės pri̇̀žela Pln. Prỹžela KlbIX67(Klk).
| prk.: I riebumas tos kiaulės – an šonkaulių y[ra] tiek taukų prižė́lę, ka raumenų beveik nė[ra] Rs.
| Senas esi ligų žélte prižė́lęs Krš.
ǁ tankiai priaugti plaukų: Jis buvo su tamsiais ūseliais ir tokia pat tankiai pasmakrėje bei pažandėse prižėlusia barzdele rš.
2. MŽ39, N gausiai želiant priaugti kokį plotą: Prižėlė pieva R29. Pieva prižė́lusi, o kubūrė plika J. Šiemet ta pieva labai prižė́lė Bgs. Kad prižéldavo rugiai, tai paleisdavo aves Krž. Jau prižė́lę pievos, galit pjaut Pns. Ta lenkutė yr prižė́lus Jrb. Reikė nepjaut, da neprižė́lė Plvn. Visi pašaliai pilni prižė́lę Erž. Kame būs prižė́lusi, aš įbrisu, aš paravėsu Plt. Prižė́lęs telėdnykas, kai veilokas žolė Klt. Patorys prižė́lęs visokių notrynų End. Takas eina per medžių prižėlusias žemumas Mš. Proskynos gražiai prižėlusios, tarpais vos ne sulig juosta žolė V.Bub. Viksvų prižė́lus visa bala, ale jų niekas neėda Lel. Usnimis priželta dirva Krz218.
^ Dirva neišgyvenama usnimis prižel[ia] ST535.
ǁ daug priaugti plaukų: Vyrai juo želą, i nosės prižė́lusios Krš. Pakreipė plaukų prižėlusią ausį, pasiklausė J.Paukš.
3. DŽ, Lš, Mžš prk. pasidengti kuo, priaugti, priskresti: Priželtų̃ visi kampai, jei vienas būtų DrskŽ. Negerk iš šitos stiklinės, ba ji visa prižė́lus Mrj. Išplaudžiau butelį, buvo labai prižė́lęs Adm. Puodas musėt kokia nedėlia nemazgotas, kad tep prižė́lę Plm. Gelda labai prižė́lus Sml. Jo ausys tiek prižė́lusios, kad bulves galėtum sodint Rs. Apvažiõs gaspadinės visumet prižė́lęs puodelis Šts. Tavo šaldytuvas žélte prižė́lęs, o tu netirpini Krš. Viena triušio ausis prižė́lė [grybelio], jis nyko nyko i padvėsė Jrb. Vaikali, lakstai, duodys, prauskias, auselės prižė́lusios Krš.
| Kaži kaip linksmi buvo žmonys, o dabar dantys prižė́lę kaip varlių (nebedainuoja) Pgr.
4. išleisti daigų, pridygti: Prižė́lę [bulvių] diegų sulig viršu sklepo Klt. Prižė́lusių grūdų lauke (dirvoje) stovi baisiausia Klt.
5. Ds priaugti, įsitvirtinti: Pri̇̀želia [rugių] varpos in smėlį, neina pjaut, tingi Klt.
| prk.: Judėkiat judėkiat, a prižė́lę esat [autobuse] Pgr.
sužélti, sùželia, sužė́lė intr.
1. R420, MŽ568, Sut, N, K, M, L, Rtr, BŽ67, Š, DŽ, KŽ želiant išaugti, sutankėti: Reti rugiai sužė́lė, t. y. sutankėjo J. Ne rozą ir savo laukuosa sužė́lė rugiai DrskŽ. Ik šalnom rugiai jau būsta sužė́lę LzŽ. Sudygo ir sužė́lė rugiai Ėr. Rudenį sùžela i žaliuo[ja], jei ankstie yr sėti [rugiai] Kl. Jau rugiai sužė́lę, jau varnos želmenỹs nesmato Slk. Kaip puikiai sužė́lė dobilų atolas! Klp. I be trąšos sužė́lė pievos, i seniau neliuob pilti Rdn. Jauna žolytė pirmametė teip gražiai sužė́lė Krs. Tę buvo alksnynas sužė́lęs, nieko nematyt Skr. Iškirto, dabar vė sužė́lė [miškas] Ck. Al žolė ka sužė́lė šią pavasarį – kaip mūras Varn. Aš tę neariu, kur sužė́lę, gaila, drūta, inžėlę – kap pabalys Lp. Sužė́lė [javai], galia katinas vaikščioti Krš. Avižas suželtas tris kartus nupjauna kiaulėms Ggr. Krapai sudygo, sužė́lė kaip šepetys Mžš. Kiečiai sužė́lė – tiek naudos Rdn. Sužels rugeliai želmeniuosna, o žalios rūtelės garbiniuosna LLDII122(Kš). Aš pasėjau lauke avižą, aviža sužėlė LTR(Grv). Laukai gražiai sugulę, miškai žaliai sužėlę J.Marcin. Alksniai, lepšių sodyba palaukėm sužė́lę A.Baran. Lazdynai kelmais sužė́lė A.Baran. Ir žiemkenčiai gražiai jau sužėlę J.Mik. Saulė padžiovina žoles …, o gerai sužė́lusiomis ir vietose drėgniose augančiomus, ne tiektai kliaudžia, bet ir augliui padauginimą duost DP100.
| prk.: Teisybė ir meilė ant širdžių sužė́lė A.Baran. Ir sužė́lė mokslas kaip toj girioj medžias A.Baran.
^ Dvi sesutės nesuteka, žalia pieva nesuželia (durų staktos ir vidurys gryčios) LTR(Rk).
ǁ užaugti barzdai, plaukams: Jo juoda, tankiai sužėlusi barzda buvo taukuota, o ūsuose maigėsi duonos trupiniai V.Aln. Lengvas šiltas vėjas lietė jo veidą, judino tirštai sužėlusius antakius P.Cvir. Apie ausis ir ant lūpų kaip šalnelė matėsi sausi gyvaplaukiai ant labai plačios viršutinės lūpos tirščiau sužėlę J.Dov.
2. sudygti, pradėti žaliuoti: Velėnon rugiai sužel̃s nupjauti – lyja i lyja Klt. Gaspadoriai [kolchozuose] – žagūse liūb rugiai sužels Akm. Rugius, būdavo, nukerti, tai kap duoda lietus, tai sùželia Srj. Ir sužė́lę, būdavo, rugiai, tai leidžiam rugius, tada išdžiūsta, tada vežam Dg. Sužéldavo gubõs rugiai, kai būdavo šlapios vasaros kada Lel. Lupa boba miežius iš kūgio – sužė́lę Klt. Senos bulbės suvytusios, sužė́lusios, nebgal ėsti Rdn. Sklepe labai greit sùželia [bulvės], kai dideli daigai, ne teip gerai sodint Kpr. Senos bulvės vasarą sùželia, sudrimba, ale kiaulėm gerai Šlvn. Tiek sužė́lė bulbos, reiks laužyt daigai Slm. Su kirviu kertamys rugiai sužė́lę miego[je], maišuose J. Ant vir̃šų uždeda avižų grūdų, grūdai sùželia Sdb. Tos avižos sùžela, pasidaro toks kaip dangtis LKT45(Lž). Sùželia gerai par maišą [miežiai], daigai jau pradeda lįst oran, pažiūri, da pamaišai Č. Salyklą su rankom ištrinam, ka nebūt miežiai sužė́lę Všk. Kai brolelis kuolus kals, an rytojaus jie sužels, tai tada, motinėle, aš pas tave sugrįšiu LTR(VšR). Cit neverk, panytėle, aš tave paimsiu, kai sužels sužaliuos balti akmenėliai LTR(Pg). Gerdavo ją (sulą) per šienapjūtę šaltą, skobtelėjusią, pasisemdami iš katiliuko po sužėlusia avižų pluta M.Katil.
| Tau greitai an kaklo ropės sužéls, begėdi! Krš.
3. N, KII316 apaugti kuo, apželti: Dirva sužėlė R374, MŽ503. Žole sužė́lę bulbės DrskŽ. Sužė́lė daržas, ravėjau, kap linėlius roviau Drsk. Ižravėji, vė sùželia kap pieva Drsk. Sužė́lė [piktžolės] kai šepetys, kai kanapės Švnč. Sunkesnių ir sužėlusių dirvų kultivatoriumi negalima gerai įdirbti LEXXXV239. Sužė́lė tėtušio dirvelės JV1076.
| prk.: Kitam i sužéls piningas: tiek tura, o pirkti nė[ra] ko Krš.
4. suaugti: Muno [sulaužyti] kaulai blogai sužė́lė Krž. Sužéls koja Rs. Jeigu jam sužéls gyslos, tai teip i bus [kreivas] Vdk. Sužėlė grobai į krūvą, nebišejo maistas ir gavo dirbti operaciją Lk.
užžélti, ùžželia, užžė́lė
1. intr. MŽ, Sut, S.Dauk, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, ŽŪŽ75 želiant užaugti, sužaliuoti: Ažuželiu, stembiuosi, ing stiebą išaugu SD27. Neduosiu užužélt žolei Žl. Miškai tankūs užžė́lę, tai i uogų neliko Krž. Jaunos apušalės užžéls, i tie raudonikiai dygs End. Užžel̃s užžel̃s žalios girios ant to vieškelėlio (d.) Š(Zp). Užaugs ąžuolai, užžel̃s dobilai, n[e]atrasi kelelio pas tėvelį JD494.
2. intr., tr. MŽ, Sut, L, Rtr, Š, NdŽ, ŽŪŽ75, KŽ apaugti, pasidaryti apdengtam augalijos: Ažuaugu, ažuželiu SD132. Užžels beržai kelelius, užries dobilai takelius B, PrLXVII26. Rūtos užžėlė kelią N. Užžė́lė laukai pušelėm Lb. Ažužė́lė, žolė kūpa iš dirvos Sug. Jų laukas baigia žužélt beržiukais Dbč. Piliakalnis toks buvo, bet tiktai medžiais yr užžė́lęs toks Sd. Ans (laukas) užejo mišku, užžė́lė Kv. Žolėm užžė́lė visur, baisu Vj. Žėlę ažužė́lę visur apie namus Dglš. Tėvų kapai užžė́lę Aln. Visur užžė́lusi užbuvusi, krūmėkšliai vieni Krš. Te paligonas, visi keliai takai užžė́lę Azr. Vaikystėje išmynioti takai užžėlė P.Trein. Takas į Jono Biliūno kapą niekuomet neužžels A.Vien. Ažužel̃s čia visa kas dirvonais, kai manęs nebus Klt. Užžė́lė takeliai, užlinko medeliai, nebipargrįšu (d.) Krš. Ažužel̃s visi mano keleliai žolele, kur ašiai vaikščiojau JT366. Užaugo girelės, užžėlė takeliai į matušės kiemelį, į rūtelių darželį StnD23. Užžel̃s takai berželiais, nepareisi namolio (d.) Mrj. O užžel̃s užžel̃s kojų takužėliai JV493. Ažužėlė tie laukeliai žaliais dobileliais TDrIV67(Švnč). Suspaudė mano šonelius lentelės, nuslėgėjo mano širdelę žemelė, užžėlė žalia žolele akelės LTR(Prng). Tas šaltinėlis žolele užžė́lė, o toj tavo mergužėlė už kito nuejo DrskD88. Ana, ant mano tėvelį užžėlė žolės takelį A.Strazd. Dirvos užžėlusios, pievos medžiais užaugusios S.Dauk. Laukas užžė́lė, užbuvo ir nieko nėra (kaimo neliko) Apt. Dėl manęs keliai usnimis užželtų M.Katil.
| Ažužė́lė visi langai – jazminų krūmas Pl.
ǁ Brš apaugti stelbiant (kitus augalus): Bulbės užžė́lė daugi, sėdėjau bulbėsa mėnesį Drsk. Užželą̃ daržai, neravėsi, nėkas neaugs, nėko nebūs Krš. Užžė́lusi užžė́lusi, čia jau jokia bulbelė neužsikars Krš. Gal užžė́lė tie mėlenynai, nėko nebmatyti Rdn. Pieva užžė́lė karklais Ėr.
ǁ plaukais apaugti: Dabar aš jau barzda ažužė́liau Pnm. O tie plaukai karvei neužžė́lė, ta jau nebužžéls Trk. Tokiu razumu nedyvai, kad ir akys plaukais užželtų M.Katil.
| Mat Valacku[i] tik pakaušis užužė́lė, tuoj dukterį išvijo Slm.
3. intr. paviršiui užsitraukti samanomis, dumblu, užakti: Ežeras jau benga užžélti Tl. Balos užžė́lusios: gali̇̀ raičiotis – sausa Smln. Seniau tai buvo užžė́lus [Pyvesa], paskui pradėjo griovius kast Alz. Ažužė́lęs ežerėlis, tik vidury biškį, o teip liūnas Sld. Alierais, plūkščiais užžė́lus upė Drsk. Dabar tas upelis užžė́lęs, nėr maudyklių Brž. Ežeras yr buvęs, užžė́lė su kiminais, ano ten nebėr visai Yl. Užžė́lusi y[ra] [upė], ana eina vingių vingiais Akm. Taip ilgainiui ežerai visiškai užželia – tampa pelkėmis rš. Šiandien girėms išnykus, daugelis ir upių nuseko, daugumas ežerų suvisai užslinko ir užžėlė A1885,402.
| Gal kokia boba jame būs užžė́lusi, kad vardas (Bobskendis) toks Krž.
ǁ tr. impers. užkimšti: Nepakvėpuoju – nosį užžė́lė Rs.
ǁ intr. užsikimšti:
^ Ar dantys užžėlė kaip varlės po švento Jono? LTR(Krž). Ar dantys buvo užžėlę, kad negalėjai pasakyti? Kltn. A snukis užžėlė, ka prašnekint nesiduodi LTR(Vdk).
4. intr. išsprogti: Nukris lapeliai, užžel̃s kiti, numirs močiutė, jau nebus kitos (d.) Bgt. Nukris lapeliai, užžel̃s ir kiti, numirs tėvelis, jau nebus kito JD535.
5. intr. būti nešvariam, užsiteršti: Šveičia [sienas], kai kokian kieme tai gražiai gyvena, o kur kokian kieme tai tenai ažrūkę, ažžė́lę te Kp.
| prk.: Užužė́lę visi kraštai, visus ganyk ir ganyk (mokyk suaugusius vaikus) Sug.

1 sakinė́ti, -ė́ja, -ė́jo Š, NdŽ; I, LL84, Rtr, Arm iter. 1 sakyti:
1. Nekenčiu, kam sakinė́t kitam Ob. Ana man tokias kalbas sakinė́[jo] LKKXIII123(Grv). Tas vėl šį tą sakinėja sakinėja, nieko neišsako, ir gana BsPII92. Reikia ne varnas šaudyt, ė karavalataitį suktie, tep sakinė[jo] moma, kap ažpyksta LKKXIII138(Grv).
2. M, Kdn, Č, Žrm Mama pasaką sakinė́ja, o mes, vaikai, aplipę apie mamą sėdim Vdn. Jaunas sakinė́jau pie viedmorius (apie raganius) Lz. Tu gi, bobū, sakinė́davai vaikam pasakas, ė jau dabar nemoki Rš.
ǁ Seni žmonės sakinė́jo, al jau kiek metų Dbg. Ir pradė[jo] anas man sakinė́tie, kap gyveno, ką gera regėjo Ml. Motinytė prie gonkų sėdėjo, dukterytė vargus sakinėjo LTR(Ob). Senelis buvo pradėjęs apie senovės gadynę sakinė́ti BM27(Skp). Persigandęs vėjas prašęs mergaitės, kad ji niekam apie tai nesakinėtų LTsIV584.
3. iter. 1 sakyti 4: Anas manęs neklauso, man ir nereikia sakinė́t Gdr. Nagrinėdami tuos žodžius, imtume sakinėti, ką kuris viso to pasakymo žodis reiškia J.Jabl.
4. iter. 1 sakyti 5: Per 8 metus sakinėjo lietuviškus pamokslus TS1900,1.
5. J iter. 1 sakyti 6: Aš nesakydavau, kad vadindavo ubagu – ką čia sakinė́si Dkk. Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos, eisiu bėgsiu par ūlyčias žmonėm sakinė́tų A.Baran. Varpininkas ejo kalėdninkus sakinėdamas Ggr. Sakinė́k nesakinė́k, kam reikės, tas sužinos Mžš.
6. iter. 1 sakyti 7: Daugiau ka nereiktų ma sakinė́t! LKT158(Škt). Boba sakinė́ja, reikia iškirst (ps.) Lz. Sakinė́ja (ragina, varo) darban, o ką moka? Lz.
7. refl. iter. 1 sakyti 10 (refl.): Jis vis sakinėjęsis žengsiąs į dangų S.Čiurl. Nesisakinėk niekam, kad turi pinigų Grž.
1 apsakinė́ti NdŽ
1. I, P, M, Š, Ser, Gdr, Aps iter. 1 apsakyti 1: Apsakinėjau, kas kur girdėties Sz. Aš tau apsakinė́ju, kap tę buvo visa Rod. Tėvas apsakinė́jo, kap dvaran reikė eit Mrp. Apsakinė́jo, kur tą nudav[ė] Lz. Žmonės labai dažnai ištisas pasakas, ištisus apsakymus pasakojamąja kalba teapsakinėja J.Jabl.
2. Ch1Mt3,1, I, A.Baran, M.Valanč iter. 1 apsakyti 3: Teip trise susitaisę ejo per kaimas, vengdami dvarus, apsakinėdami evangelijas DS177(Rs). Angelas ir kalinę jiemus atadarė, insakydamas, idant bažnyčioje žodį Dievo apsakinė́tų DP523.
3. iter. 1 apsakyti 4: Varpininkas išejo jau ir penktadieniuo apsakinė́t Brs. Zvanyką siunčia kunigas apsakinė́t [,kada kalėdõs] Dglš.
4. iter. 1 apsakyti 5: Apsakinė́ja, kiek javų bus Švnč.
5. tr. pranešti: Norint man didį pasiuntinimą apsakinė́ji, bet man tačiau vyro pažint nedera DP565.
6. refl. iter. 1 apsakyti 6 (refl.): Degužėlė kukavoja, kolek miežiai išplunka, tada ana apsisakinė́ja kap karveliai Lz.
1 atsakinė́ti NdŽ iter. 1 atsakyti:
1. M, Š, Btrm Pašaukė prie lentos atsakinėti rš. Kad Sveikas nori, nieko nebeatsakinėsiu jam KlbV112(J.Jabl). Sesulė jiemu atsakinė́j[o] LKKIX205(Dv).
2. Niurzgėjimais atsakinėti LL120. Atsakinėdamas į sveikinimus, felčeris susiranda vietą prie praviro lango, atsisėda rš. Taip pat ir moterys visos urmu plonais balsais atsakinėjo nutęsdamos (giedant litaniją) V.Myk-Put.
3. iter. 1 atsakyti 4: Aš neatsakinė́ju, tūru susičiaupusi Krš.
4. žr. 1 atsakyti 6: Girtas jaunas šitas vaikas ką padaris bloga ar ką, kas atsakinė̃s?! Pb. Nekalbėk, bo greit anpulsi (įkliūsi) ir atsakinė́si JnšM.
5. SD1106 iter. 1 atsakyti 8: Niekam talkos neatsakinė́ju – visiem einu Rm.
| refl. Ser: Pradžioje senelis labai atsisakinėjo, bet paskum sutiko ir užėjo MPas. Po du kiaušinius visi duodavo, niekas neatsisakinė́davo Aps. Kurie trobalės netura, atsisakinė́[ja] KlvrŽ. Kap nue[jo] šitie, va, žemės dalinti, jau jam duoda žemę, o anas atsisakinė́ja Aps.
ǁ refl.: Doveika tik pilsto, Monika tik ragina, o tie atsisakinėja, purtosi, bet geria viską iš eilės rš.
ǁ refl. pasitraukti, išeiti (iš darbo): Tarnautojai atsisakinėja iš vietų rš.
6. tr. atšaukti ką paskelbtą: Seliūnas (seniūnas) eina sueigą atsakinėdamas, o dešimtininkas užsakinėdamas – tatai tvarka! Šts.
7. refl. iter. 1 atsakyti 10 (refl.): Jo pavargusios kojos dažnai atsisakinėjo tarnauti, ir jis turėjo nuolat sėdinėti ir ilsėtis J.Balč.
8. iter. 1 atsakyti 11: Jau mūs Margis atsakinė́ja Rdm.
×9. iter. 1 atsakyti 12: Jau ji šitą namelį visiems atsakinė́ja Ign. Sesulė mieliausia, kam atsakinėji didžius turtus? (rd.) Lp.
1 įsakinė́ti
1. M, I, NdŽ, Ser iter. 1 įsakyti 1: Jis vaikščiojo po stubą, įsakinėjo vyrams rugius kirsti I.Simon. Įsakinė́[ja], nors šaukšto dorai nebnulaižo Dov. Gudrus kitiem įsakinė́ti, bet pats pamėgink vežimą prikrauti Jnš. Nusispjaut jam, ką jinai įsakinėja, nurodinėja J.Balt. Mariomis … ir žemei stipriai įsakinėja MP82.
2. iter. 1 įsakyti 4: Ana visa insakinė́jo Lz.
1 išsakinė́ti NdŽ iter. 1 išsakyti:
1. Neišsakinėkit, kap vadina LKKIX205(Dv).
2. Išsakinė́ja pasovą (pasogą) pudais Dv.
3. refl. teisintis: Visep išsisakinė́ja Dglš.
1 nusakinė́ti NdŽ; Ser iter. 1 nusakyti 1: Tėvelis mokėjo nusakinė́t pasakas Pst.
1 pasakinė́ti NdŽ
1. Ser iter. 1 pasakyti 3: Pasakinė́k, kad aš sodybą parduodu, gal atsiras, kas pirks Mžš. Rimeika liepia, bevažiuojant per sodžių, pasakinėti kaimynams, kad susirinktų kunigo palaukti Žem.
2. tr., intr. DŽ1 kuždėti kam, sufleruoti: Mokytojas įspėjo, kad mokiniai nepasakinėtų rš.
| prk.: Nieko jam nereikėjo išgalvoti – pati žolė, smėlis ir vos girdimos marios pasakinėjo, o jis tik paklusniai krutino lūpas rš.
3. iter. 1 pasakyti 6: Berniukas pasakinėjo apie savo draugus rš. Ją žmonės prašė pasakinėti, kaip tenai (mirus) yra LTR(Ob). Žiemą tai da pasakinė́ju mergaitei kokią pasaką Dglš. Visi piemenys, namo bandą parginę, namiškiam pasakinėję Sln.
4. iter. 1 pasakyti 11: Nenusileidu, pasakinė́ju ir aš Krš.
1 pérpasakinėti tr. perpasakoti, persakyti: Ana perpasakinėja žodžiais Dv.
1 pérsakinėti iter. 1 persakyti:
1. M Kam tu mane pársakinėji, t. y. parsakai mano žodžius, darbus J. Aš ir klausiu: koks velnias traukia tave už liežuvio? Kam tu persakinėji boboms viską? J.Balt.
2. Kunegai, nemokėdamys žemaitiškai, pradė[jo] apsakinėti Kristusą lenkiškai, o lietuviai tus pačius dalykus parsakinėjo žemaitiškai M.Valanč. Nekalbėjo namiepi, mama pérsakinėjo [lietuviškai] Lt.
3. tr. aiškinti: Dėdė vaikams pérsakinėjo, kaip reikia su žuvim apseit Srv.
4. tr. skelbti, skleisti: Christus liepė evangeliją savą pérsakinėt DP227.
5. iter. 1 persakyti 4: Noema parsakinėjo anoms, idant to nedarytų I.
1 prisakinė́ti NdŽ; M iter. 1 prisakyti 1: Labai stipriai (griežtai) prisakinė́davo Ad. Bepigu jai (motinai) prisakinėti: nė žingsnio iš dūminės! J.Balt. Ožka prisakinė́j[o] sa[vo] vaikam, kap tik paklabins durysna, atspirt duris (ps.) Rod. Prisakinėjo žmonišką apseidinėjimą su kaliniais Gmž.
1 ×razsakinė́ti Pst, Grv, Lz žr. 1 razsakyti 3: Vienas savo gyvastą razsakinė́ja Brsl. Aš nežinau, ką razsakinė́t LKKIX205(Dv).
1 susakinė́ti NdŽ iter. 1 susakyti 5: Reikalavo, kad mokiniai sektų kits kitą, kaip draugai elgiasi, ir susakinėtų auklėtojams Vaižg.
1 užsakinė́ti NdŽ; Ser iter. 1 užsakyti.
1. Srv pranešinėti: Tuo tarpu ėjo keliu ubagas užsakinėdamas, kuomet atvažiuos kalėdoti BsMtII38.
2. liepti, įsakyti: Iš karto žusakinė́jo sodint taboką, o palėkai žugindė Rod. Ana jau žusakinė́ja eit darban tėvu[i] Rod. Da kap kada i šventy (šventėje) užsakinė́ja [dirbti] Pst.
3. užprašyti padaryti, patiekti: Girdėdavome, kaip užsakinėja jis spaustuvės telefonu pristatyti jam į namus apelsinų tiek ir tiek, bananų šitiek, sausos dešros tiek, o grietinėlės štai tiek J.Balt.
×4. iter. 1 užsakyti 6: Nė vienas ižg anų tėvų ir daktarų Bažnyčios niekad nerados, kuris čysčiaus gintųs arba maldų ir mišių už numirusius užsakinė́tų DP549.