Termino paieška - prisiartinti

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (141)

suli̇́eti

Apibrėžtis

1 li̇́eti, -ja (liẽna [K], lẽja), -jo (lė́jo K.Būg)
1. tr., intr. SD131, R, K pilti (skystį): Li̇́ek lauk tą vandenį! Skr. Žiūrėk, pieną li̇́eji! Ar. Viršų kamino teuždenga su šlapiu maišu ir vis ant to maišo v[a]ndenį teleja S.Dauk. Lejù srutas an obelų Pp. Ir turi ant jos lieti aliejų BB3Moz2,1. Bet jauną vyną reikia liet naujuosna sūduosna Ch1Luk5,38. Su vandeniu liek, ir nubėgs sniegas J. Būriai semia vandenį ir lieja (būriais, tarpais vis lyja ir lyja) Plv. Lẽja kaip ledu Slnt.
| Tuo iš visų septynių galvų pradė[jo] liet an jo ugnia (ps.) Brt.
| prk.: Ėmė liete lieti pagyras rš. Tepradžiunga vargo žmonės, – lieja skausmą dainose! B.Sruog. Aš savo dvasę liesiu ant tavo vaikų brš.
^ Kur geria, te lẽja Ds.
2. tr. Kt laistyti, drėkinti: Šiandien reiks lieti runkelius, bo labai karšta Žž. Sesuo lẽja daržą Als. Lejù [daržus], ką darysi: nenoru be daržų palikti Užv. Liejau rūtą, liejau mėtą, liejau lelijėlę (d.) Nm. Ne už piningus liejo mindą, bet atsilietinai Brs.
^ Vienas liejo, antras gėrė, trečias augo (lietus, žemė ir žolė) LTR(Lbv).
ǁ šlakstyti: Bėda siratėlei ant svieto gyventi, pilni jos takeliai ašarėlių lieti (d.) Skr. Ašaromis skruostus savus liejo KN268.
| refl.: Vėl prakaitu liejas (apsilieja) artojaus kakta rš.
3. tr. gesinti pilant vandenį: Vanduo nėjo ugnies lieti, vilkas nėjo ožkos pjauti J.Jabl. Eina vanduo ugnį li̇́eti JD82. Sausas, neli̇́etas anglis reik laikyti prosuo Šts.
4. refl. gausiai tekėti; plaukti srove: Iškilmingas istorinis momentas: Nemuno vanduo liejasi į naująją vagą sp. Ir liesis tos ašaros, kris nekaltieji, kol žus ir eis niekais po visur išsklaidyta jų galia J.Bil. Lẽjas ašaros visiem iš linksmybės BM95. Prakaitas liejosi jo veidu rš. Per pirštus čiurkšlėmis liejosi kraujas J.Marc. Kad krau[ja]s be reikalo nelietumias M.Valanč.
^ Du šuniu rejas, balti kraujai lẽjas (girnos ir miltai) Kv.
| prk.: Taku liejosi žmonių, galvijų, vežimų ir geležies srautai rš. Štai ėmė į tvartą lietis ryto šviesa P.Cvir. Iš jo burnos be perstojo liejosi sąmojis, sukeldamas nuoširdų kvatojimąsi pirkėjų būryje ir priviliodamas praeivius J.Avyž. Kažkoks naujas, aštrus ir blaivus jausmas liejosi Nikalojaus krūtinėn rš.
5. refl. per viršų tekėti, išeiti iš vagos: Kad upės lẽjas iš miegų (vagų), atsodos paliekta Šts. Drumstas upeliukas šniokštė, liedamasis iš lėkštų krantų J.Dov.
| prk.: Ruduo liejos gėrybėmis rš.
6. tr. daryti, kad tekėtų, versti tekėti: Bailė ir markatnumas lẽja ašaras iš akių Aniutės BM90. Kraujo ižg naujo nelieja ižg kūno savo DP140. Kraują jų leja SE173. Tu skaitai ir ašaras, mano varge liejamas brš.
7. tr. prk. skleisti: Saulelė anksti kyla iš anapus miškų, liedama pirma savęs ant žaros raudoną šviesą Žem. Pirkioje šilta, lempa lieja ramią šviesą rš.
| refl.: Nelygiu jūros paviršium liejosi mėnulio šviesa rš. Iš po jo pirštų liejosi šauni daina A.Vencl. Pušys tyliai ošia, per mišką liejasi jų amžina giesmė V.Mozūr. Liejasi dainos po kraštą rš.
8. tr., intr. smarkiai suduoti, mušti, kirsti, šerti: Kad li̇́ejau, tai li̇́ejau išdykėliui į kailį Grk. Kad liesiu keletą diržų, tai nereiks vagišiauti Pžrl. Nusišvilpė kažkas krūmūse, o aš tik lejù arkliams! Šts. Li̇́eti su botagu J. Kad ne tas žmogus, tai [nuo chuliganų] būt gauta li̇́eti Srd. Aš tau kad li̇́esiu už ilgą liežuvavimą! Všn. Galgi čia tau kas par kaunierių lẽja – kiek gali, tiek dirbk Ut. Vaikali, neožaukis – li̇́eti gausi! Vvr. Tas vaikas lietinas, muštinas, duotinas Šv.
9. tr., intr. smarkiai ką daryti: Ausdavo, li̇́edavo, net atsibosdavo man Ps. Kad leja žodį – kaip kirviu kerta Ds. Klausyk, kad lieja (tiksi) mano laikrodis, tai lieja Pn.
10. tr. pienu ar grietine balinti (sriubą): Viralą liek, kai tik pradės virti Trgn. Ar li̇́ejai batvinius? Skp. Ir inpylė močekelė nelietų batvinių, ir pastatė našlaiteliam tamsiai po lentyna (d.) Prng.
| refl. tr.: Kuo gi liesies batvinius? Kp.
11. intr. paskalas leisti, apkalbėti: Lieja visi kaip varpu, kad anas su merga susidėjęs Trgn.
12. tr., intr. Lb, Ss dėti minkštus kiaušinius: Vištos pavasarį tik li̇́eja li̇́eja Alk. Gal labai riebios vištos, kad lẽja? Sdk. Mano visos vištos li̇́eja Vdš. Višta kiaušinius lẽja, laisto Dsn. Žąsiai negalima suduot botagu – lieja kiaušinius LTR(Kzt).
13. tr. skleisti rašalą (apie popierių): Popierius lieja rašalą rš.
◊ ãšaras li̇́eti verkti: Be reikalo leji̇̀ ãšaras – nebeprikelsi iš numirusių Ds. Nors ir ašaras liesi, jauna būt negalėsi LTR(Klvr). Pradėjo abudu iš džiaugsmo ašaras lieti S.Stan. Neverk, mergele, neliek ašarėlių JD1476. Siratėlė sėdėdama verkia, ašarėles liena (d.) Krč.
kraũją li̇́eti kruviną kovą kovoti: Mūsų liaudis ne tam liejo kraują ilgų metų kovoje dėl laisvės, kad ji vėl leistų save pavergti A.Vencl. Už gyvenimą liejome kraują, pagyvensim kaip niekad gražiai rš.
[deviñtą] prãkaitą li̇́eti sunkiai dirbti (prakaituojant): Kumetis visą savo amžių liejo prakaitą dėl juodos duonos kąsnelio sp. Dirbdamas prakaitą liejau J.Jabl. Aitvaru turtėjau, kol prakaitą liejau PPr27. Deviñtą prãkaitą li̇́eja, o traktoriaus neužveda Tršk.
piktùmą [tul̃žį] li̇́eti DŽ labai pykti, apmaudauti: [Policija] lieja savo piktumą, drasko namus, gąsdina vaikus, nėščias moteris V.Kudir.
1 antli̇́eti, -ja (añtleja), -jo (ž.) tr., ančli̇́eti
1. užpilti ant viršaus: Aš ten nespėjau antli̇́eti KlvrŽ. Vilnis ančli̇́eja, t. y. ančdaužia luotą J.
2. ištekinti: Na, tu turbūt nė vienos ašaros šiandien neantliesi I.Simon.
1 apli̇́eti, -ja (àpleja), -jo tr.
1. SD199, R, K, I apipilti iš viršaus: Ji jam vainiką uždėjo ir meilės mostimi apliejo RD203. Tokia šiluma išvertė, visas kūnas lyg vandeny apli̇́etas Skr. Smarkiau sužaibavus, kiekvienas skubėdavo pasitraukti nuo lango, kad veido „variu neaplietų“ rš.
| prk.: Skaisti šviesa aplieja vakarais aikštę sp. Ta žinia apliejo Pstrumskį tarytum šaltu vandeniu V.Kudir.
| refl. tr., intr.: Apsiliejau koją [semdamas vandenį] Pc. Tai jis jam kaip rėžė, tai, girdi, net smala akmuo apsiliejo! BsPIV80.
| prk.: Šią dainelę dainuojant, šilima apsiliedavo širdis J.Marc.
2. SD200 liejant suteršti, aplaistyti kuo: Tie girtuokliai visą stalą aplė́jo Ds.
| refl. tr., intr.: Vaikas valgydamas apsili̇́eja kaip liūlas J. Neapsili̇́ek prausdamasis marškinių Ds. Apsiliejus pilvą kai kunigo piemenė Sln. Apsiliejo kaip svočios mergaitė Dl.
3. Skd palaistyti, sudrėkinti žemę, kad augtų (apie augalus): Ar jau apli̇́ejot daržą? Skr. Su moliniu vandenimi apli̇́ejau diegus J. Apli̇́ejau morkus, kvietkas Skr.
| prk.: Šaknis tavąsias mes apliesim savuoju prakaitu, krauju K.Kors.
| refl. tr.: Duok man viedrą – noriu gėles apsili̇́eti Skr.
4. apšlakstyti, sudrėkinti: Ašaromis apliejo mano galvą rš.
5. apsemti, užtvindyti: Upė miestą aplieja N. Jūrė, jas (salas) apliejanti, praminta yra jūre Karaibų I.
| refl.: Tuo apie tą miestą apsiliejo vanduo Brt. Apsili̇́ejo visas kraštas Užv.
◊ ãšaromis (verksmù) apsili̇́eti apsiverkti: Duktė ašaroms apsiliejo S.Stan. Visi ten didžiu verksmu apsiliejo brš.
kraujai̇̃s (kraujù) apsili̇́eti Nm susikruvinti: Gavęs smūgį per galvą, apsiliejo krauju ir klupo ant žemės V.Myk-Put.
prãkaitu apsili̇́eti labai suprakaituoti: Raulas, nors apsiliejo prakaitu ir gerklė išdžiūvo, dalgio nepaleido V.Kudir.
tulžim̃ apsili̇́eti labai supykti: Tėvas sužinos, kad mes alui leidžiame pinigus, tulžim apsilies rš.
1 atli̇́eti
1. tr. pilant atskirti dalį nuo viso, atpilti: Neužmiršk pamelžus katei bent lašą atli̇́eti Ds.
2. tr. palaistyti (dalį): Rytoj rytą tris vagutes atliesi ir kitas tris pasodysi Skr.
3. intr. liejant pristabdyti kilimą (verdančio skysčio): Nebuvo šalto vandenio atlieti, ir išbėgo kruopos Ds.
4. tr. nupilti atgal: Pasėmus vandens neatliek šulnin Kp.
5. refl. Brs tuo pačiu liejimo darbu atsilyginti (dirbant prie plaktinių durpių).
atsilietinai̇̃ adv. atbūtinai (lieti): Visas liejėjas atsilietinai̇̃ buvau suvadinęs Brs. Atsilietinai talkinėtis Brs.
6. refl. lietis, tekėti atgal, grįžti į pirmykščią padėtį, atslūgti: Gausiai atsiliejant kraujui atgal į širdį, gaunama galvos smegenų išemija rš. Marios kas diena … ižsileja ir vėl iž kraštų sugrįžta arba atsileja savo vieton SPI270.
| Sviestas man vis atsilieja (atsiraugėja pavalgius) – aš negaliu jo valgyti Dl. [Liga] viduriuose jau atsiliepia, ką tik valgo – atsilieja atgal Žem.
7. refl. atsilyginti, atsikeršyti (už išlietas ašaras): Tai gerai jiem! – džiaugėsi daugelis. – Žmonių ašaros atsilieja V.Krėv.
8. atidrėkinti: Kai palyja, vanduo dirvas atlieja Ėr.
9. refl. prk. greitai ateiti, prisiartinti: Tas griaustinis atsilieja artyn rš
◊ ši̇̀rdį atli̇́eti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį Antš.
ši̇̀rdis atsili̇́ejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis teip atsiliejo Kp.
1 įli̇́eti, -ja (į̇̃leja), -jo
1. tr. K truputį įpilti: Įli̇́ek biškį vandens J. Įli̇́ejo į skyvį (dubenį) ėsti Sg. Spirgintus taukus įliet SD439. Idant pen (bent) vieną šlakelį pašvęsto vyno įlietų ing vandenį DP139.
2. tr. prk. įdėti: Jis į tą dainą įliejo visą savo sielą rš. Į tą darbą įliejo visą savo jaunystės energiją sp. Motina įliejo į mano krūtinę (suteikė) vilties rš.
3. refl. prk. įsijausti, įsigyventi: Jis savo kūryboje gili kurianti asmenybė, sugebanti įsilieti į kuriamuosius objektus rš.
4. tr. prk. įtraukti, įjungti: Reikia visas jėgas įlieti į bendrąją kontrolę rš.
| refl.: Daug naujų specialistų įsiliejo į visas liaudies ūkio šakas (sov.) sp.
5. tr., intr. Pln suduoti, įkirsti, įkrėsti: Oi, tau reikia įli̇́et – jau nieko nebebijai! Ds. Pagavo ir anli̇́ejo gerai Pb. Būrai norėjo už tai aną štarkiai įlieti TDrVII180.
6. intr. pavesti (?): Dėdė man įli̇́ejo, t. y. pavedė pinigus atimti nuo jo skolininkų J.
1 išli̇́eti, -ja (i̇̀šleja), -jo tr.
1. SD324, K, Trkn išpilti iš ko, ant ko: Išli̇́ek taukus iš indo J. O kaip išdarinėjo tą žuvytę, tai toj tuos žvynus išliejo laukan BsPIV153. Kam išlėjai rašalą? Blnk. Lietus išli̇́eja iš debesų visą vandenį J. Tada semk imk vandinio iš upės ir išliek ant sausos žemės BB2Moz4,9.
| prk.: Dainos tiesiog iš širdies išlietos ant popieros V.Kudir.
| refl.: Benzinas gali išsilieti ir padidinti gaisrą rš.
| prk.: Kole par jį daklausi, tai i ūtarka išsili̇́eja (užmiršti, nebesuvoki ką sakyti) Ml.
^ Truks puodynė – vanduo išsiliẽs (baigsis kantrybė) Rmš.
2. DP233 prk. gausiai suteikti: Ant mūsų išlieja dovanas savo Tat. Išliek ant mūsų loską tavo MKr21.
3. daryti, leisti, kad išbėgtų, ištekėtų, išvarvėtų: Teišleja akys ašarelę P. Ten išliečiau ašarėles kaip sraują upelę (d.) Užp. Šlakus kruvino prakaito … išliejo DP153. Kraujus savus išliejai PK130.
| refl.: Kaip lyte (= liete) išsili̇́eja kraujas J.
4. palaistyti, sudrėkinti: Stubos gerai neišliejai – dulkės kyla [šluojant] Skr.
5. prk. išsakyti, išdėstyti, išreikšti: Išliejo jam ir visus savo vargus ir priespaudas A.Vien. Pasirengiau išlieti prieš garlaivio kapitoną tuos jausmus V.Kudir.
| refl.: Sunkumas krūtinę slėgė, ir norėjosi savo sūnui išsilieti J.Paukš.
6. refl. išeiti iš krantų, patvinti: Ižsileja upė SD324. Išsiliejo upės, patvino upeliai, pelkės virto ežerais A.Vien. Lėvuo negilus – pavasarį išsili̇́eja plačiai Ps.
| prk.: Lyg pavasarinis srautas išsiliejusi maskviečių jūra daugiau kaip dvi valandas žygiavo Raudonąja aikšte, sveikindama kosmoso nugalėtoją sp.
7. refl. prk. išaugti, pereiti į ką: Jų ginčas perėjo į rietenas, gresiančias išsilieti į atvirą nesantaiką rš. Jo užuojauta išsiliejo į grynai praktiškus samprotavimus P.Cvir.
ǁ pasireikšti kuo: Nacionalinė priespauda veikė visu smarkumu, neretai išsiliedama pogromais ir skerdynėmis rš.
8. refl. SD321 paplisti, pasklisti: Mokytojo darbas turi plačiai išsilieti už mokyklos sienų sp. Skambėk, daina, plačiai tu išsilieki, banguok laukais, netylanti daina V.Mozūr. Tarp žemaičių vis atgijo garbė tėvų ir liežuvis; meilė tarp jų išsiliejo, prasidžiugo ir lietuvis S.Stan. Aušra neišplieskia gaisru: ji išsilieja ramiu rausvumu rš.
9. išpilti šašais, spuogais: Pašalau, ir išli̇́ejo galvą Ds. Visą galvą išliejo, net kepure negalima užsidėtie Ad. Kad išlė́jo galvelę tai mergytei Kp. Visa galvelė išlieta OG90.
10. išmušti, išplakti: Tie vaikai užaugo, jam išli̇́ejo nugarą i išvijo Lnkv.
◊ ãpmaudą (nar̃są, pagi̇́ežą, pãpykį, pỹktį, piktùmą, tul̃žį) išli̇́eti labai supykus išsibarti, išsiplūsti ar kaip kitaip palengvinti sau širdį: Jis atėjo pas adjutantą išlieti savo apmaudo ir nepasitenkinimo rš. Togidėl ant mūsų išliejai narsą tavo brš. Nors išliejo pagiežą ant Liudo, bet nepasidarė lengviau J.Avyž. Išlieju papykį R48. Žmogelis tol jį plūkė, kol išliejo visą savo pyktį J.Balč. Protingas yra tas, kurs savo pykčio neišlieja kitiems rš. Negalėjo savo piktumą ant jo išlieti BsPI62. Jis išliejo ant manęs visą tulžį Jrb.
ãšarų išli̇́eti
1. prisiverkti: Daug daug kaimo moterėlės, palydėdamos į karą savo maitintojus, ašarų išliejo A.Vien.
2. privirkdyti: Kiek tu savo motinai ašarų išliejai J.Balč.

prãkaito išli̇́eti privargti (dirbant): Daug prakaito išlies, kol tokį šmotą rugių nupjaus Jnš.
ši̇̀rdį išli̇́eti nuoširdžiai visą išsipasakoti: Kad galėtų kam nors savo širdį išlieti, kuri jau perdaug listina! I.Simon.
1 nuli̇́eti, -ja (nùleja), -jo
1. tr. R6 kiek nupilti nuo ko: Nenuliejau nė lašo (pildama į puodelį pieną) Db. Gėrimo truputelį nuliejo ant žemės S.Dauk.
2. tr. nupilti, išpilti žemyn: Ant stogo telipa ir tenuleja [į kaminą] kelis viedrus v[a]ndens arba geriaus šarmo S.Dauk. Rodos, debesys buvo didelis, bet truputį nuliejo lietaus, ir išsipagadijo Rk.
| refl.: Didelis debesies plyšimas žemyn nusiliejo LC1880,37.
3. tr. apipilti, perpilti kuo: Nuplovus langą nulieti švariu vandeniu rš.
| Tada ragana kaip tik papūtė, tuojaus kaip ledu nuliejo MPs. Kaip nuliejau gerklę karštu vandeniu (arbata), tai tuoj geriau pasidarė Upt.
| prk.: Niekas nedrįs nulieti (paerzinti, įskaudinti) piktesniu žodžiu rš.
| refl. tr.: Ona, nusiliejusi vandeniu rankas, nuo tvoros nusimauna milžtuvę ir pritupia prie karvės rš.
4. tr. prk. nušviesti, nutvieksti, nuspalvinti: Saulė auksinėmis varsomis nuliejo medžius rš. Taip plaukėme abu, nulieti saulės K.Kors. Raudonis nuliejo veidą rš.
5. tr. liejant kuo nunaikinti: Nuli̇́eti karpas šitaip galima: kad mėnuo tėra trijų naktų, atsistok priš mėnesį, liek vandenį ant savo karpos ir nekalbėkis tą naktį nė su kuo Trk.
6. intr. prk. nukalbėti: Čiagi par mus bobos nuli̇́ejo, kad ana nebetekėsiant Trgn.
7. refl. prk. nuslinkti, nuplaukti: Pavargusius žmones sparnais palytėjus, į tolius tamsa nusiliejo rš.
8. intr. smarkiai suduoti, primušti: Tave reik po pirmu nuli̇́eti, o paskuo tik valgyti duoti Šv. Tie kad nuli̇́ejo par kuprą Lnkv.
◊ pỹktį nuli̇́eti išbarti, išplūsti ką iš piktumo: Nuli̇́ejo nuli̇́ejo ana savo pỹktį ir vėl gera Rk.
1 pali̇́eti, -ja (pàleja), -jo tr.
1. R papilti (skystą daiktą): Nepali̇́ek vandens! J. Puodas sudaužytas, pienas palietas Ar. Kas palieta, jau nesusemsi BsPIII6. Žemė lygi kaip palieta Mc. Mergaitei viedrą pali̇́ejo Mrj.
| Laistytiniai blynai kepami po pečium: tešlą palieja po pečium Vl. Gera, kai yr kiaušinių: atejo svečias, paliejai [į keptuvę], ir yr kuo pamylėt Ds.
^ Susipranta katė pieną paliejus J.Jabl. Pieno palieto visos katės laižo J.Jabl. Palieto pieno visom katėm gana Rod. Vyruo mirus sakoma: vaikiuo vieta kaip palieta (labai gera, galima viskuo naudotis); o pačiai mirus sakoma: mergei vieta kaip palieta Plt. Jis nepali̇́eja šnapsą (mėgsta išgerti) Plv.
| refl.: Pienas pasili̇́ejęs nutiško ant žemės J. Velniūkštis keberėkšt išvirto ir pasiliejo ing smalą BsMtII58.
2. palaistyti (augalus) kad augtų: Motina paliejo daržoves Vvs. Reikės šį vakarą daržą pali̇́eti Up. Nėks nepali̇́ejo taboko, dabar jau ir pagelto Pgr. Paliek rūteles vandeniu, o lelijėlę vyneliu LTR(Upn). Paleju ką SD261.
| prk.: Augo laisvė, tik krauju palieta S.Nėr.
3. refl. pradėti tekėti, pasipilti: Vanduo visas atgal pasiliejo BsPIII20. Iš to velnio tik smala pasiliejo BsPIV49.
| prk.: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nutručijo, nutručijo! Žem. Ir vėlei dainos sidabrinės tau iš krūtinės pasilies S.Nėr. Atsiminimai imdavo kilti jam prieš akis, pasiliedavo eilėraščiai kaip iš rago rš.
4. refl. išsilieti, patvinti: Imsrė plačiau šįryt pasili̇́ejus Jrb. Upė pasiliejo iš krantų Vr. Tolimajame lauke upelis tai plačiai pasilieja lygumose, tai siaurai, giliai įsigraužia versmėtose liūnų pakalnėse Vaižg.
5. tr. prk. paskleisti: Buvo te kas, nebuvo, o matai, kokias kalbas žmonės paliejo Trgn. Lietuvių tauta iš savo lūpų paliejo dainų upes rš.
| refl.: Buvo tik vienoj vietoj tokia dedervinė, ė dabar po visą nugarą paslėjo (išplito) Sdk.
| Kambario tamsumoje pasiliedavo reti liūdnos melodijos garsai P.Cvir. Tuo tarpu krašte pasilieja sukilimas rš.
6. refl. plačiai pabirti, pasklisti: Knygą paimu, tai paslėjo visi raštai (raidės) Dglš.
7. tr. padėti (minkštą kiaušinį): Žiūrėk – višta ant lovos kiaušinį paliejo Ds.
◊ pali̇́eti kraũją nužudyti, užmušti: Jei kas palies kraujį žmogaus, to kraujas testo praliets BPII501.
1 pérlieti tr.
1. iš vieno į kitą pilti, perpilti: Jis parliejo arielką į savo plėkštinę rš.
| prk.: Reikia nulenkti galvą prieš didybę minčių bei meilės, kurią visą ji perliejo ant savo visuomenės rš.
2. visą palaistyti: Tris sykius pérliejom daržą, ir jau stovi Skr. Daržovių rasodą anksti rytą perliekime vandeniu rš.
3. perpilti kuo: Išplovus puodą perlieti švariu vandeniu rš. Ar gerai párliejai (plaunant) bulves? Up. Ir artoją perlieja, kad javai geriau užderėtų rš. Nuraudo mergaitė, kaip karštu vandeniu perlieta Ėr. Lyg šuva, pamazgomis perlietas, viks viks pasirangė Vaižg.
| prk.: Ligonas dega bi liepsno[ja], bi šaltis párleja Šts. Nusigandau, ir kojas kaip liete párliejo Šts. Šiurpulys nugarą perliejo S.Čiurl. Aš pajuntu, kaip karšta srovė perliejo man kūną J.Marc. Draugiškumo jausmas Adomėliui šilta banga perlieja Petro krūtinę V.Myk-Put.
| refl.: Jis visada šaltu vandeniu persilieja rš.
4. refl. liejantis, tekant perbėgti per viršų: Kai aš buvau toks (mažas), tai Šaltuono[je] vanduo arkliams par nugarą pársiliejo, o dabar vištai ligi kelėnų Rs.
ǁ liejantis persiversti: Mat tos vilnys kaip persilieja, tai ir suputoja baltai rš.
5. tr., intr. mušti, suduoti, sušerti: Kai pérliesiu pančiu, tai žinosi Vžns. Basliu kur atsistojęs parliẽs Ėr. Kad aš tau perliesiu vyčia per blauzdas, tai žinosi, kaip reikia klausyt Dgl. Čia ne šitaip glostyt, ale jam perliet reikia Ds. Jis arklių be reikalo nenervina, botagu netikėtai jų neperlieja Vaižg.
1 pieli̇́eti, -ja (pi̇́eleja), -jo žr. 1 prilieti 2: Visus kampus pyli̇́ejo Sg. Laistės su vandeniu, pyli̇́ejo butą, kuknę Pj.
1 prali̇́eti, -ja (pràleja), -jo tr.
1. kiek išlieti, palieti: Ir paslydo jauna kojelė, ir praliejo žaliąjį vynelį V.Krėv. Ir praliejo mergužėlė vandenėlį, ir pametė kibirėlius viduje viešo kelelio V.Krėv. Ant žemės praliejo N.
2. SD296 ištekinti, išlieti (kraują, ašaras): Bendras kraujas, pralietas už laisvę ir tiesą, čia sutvirtino amžinus mūsų ryšius rš. Dunojus kraujo praliejo Šarūnas, o Šviedrys jau nemunus V.Krėv. Jisai už mus … savą brangiausią kraują pralėjo DP242.
^ Kas jį užmuša, pats savo kraują pralieja (apie uodą) LTR(Rk). Ašaros greitai išdžiūsta, tik ne tos, kurias motutė pralieja KrvP(Jz).
| refl.: Daugel kraujo ten prasliejo, ne vienas jauną sa[vo] galvelę ten paguldė V.Krėv. Taip ir prasiliejo iš lengvo beveik visas prūsų kraujas Vd.
3. prabalinti (pienu): Prali̇́ek putrą su pienu, t. y. prabalink J. Dar nėr pieno, ir prėskinys neprali̇́etas Trgn. Karvė užtrūko – nė[ra] kuo putros prali̇́eti Plt. Kuom praliesma? – Žalčio pienu LTR(Slk). Kam tau to pieno? – Kruopams prali̇́eti JD1536. Kokias bulbas valgyste: pramestas (riebalais uždarytas) ar pralietas? Vdš.
| refl.: Ir prasli̇́et nėra kuo Trgn. Krupnykelį pienu prasileji – tai ir valagas Prng.
4. pragerti: Ans latras anądien du šimtus rublių prali̇́ejo Grk.
◊ ãšaras prali̇́eti B apsiverkti: Aš tiek ir tiek ãšarų prali̇́ejau ir dar turu li̇́eti Krš. Apsižvalgė po savo trobą ir ašaras prali̇́ejo LzP.
kraũją prali̇́eti
1. būti nužudytam, nukankintam: Šventieji drin viešpaties kraują pralėjo DP57.
2. žudyti: Nepraliekiat kraujo, bet meskiat jį (Juozapą) duobėna BB1Moz37,22.

pralieta laktis laimė, gerumas: Pralieta laktis meluoti melagiams J.
1 prili̇́eti, -ja (pri̇̀leja), -jo tr.
1. pripilti: Kad atvažiuo[ja] kada, grietinės pri̇̀leju Pln.
^ Karieta aukso prilieta (žarijos krosnyje) Užp.
2. R22 liejant priteršti, prilaistyti: Tu vis pri̇̀leji prausdamos Als. Vaikai davės – pryli̇́eta troba Vn.
1 suli̇́eti, -ja (sùleja), -jo
1. tr. sušlapinti, sudrėkinti liejant; aplieti: Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš. Priėję prie namų, vyrai stengdavosi mergas sulieti PnmA.
2. tr. sudrėkinti, apšlakstyti: Lenkų žemė ašaromis ir krauju sulieta (d.) Nm.
3. tr. liejant suteršti: Vyrai begerdami ir staltiesę suliejo Als.
| refl. tr.: Susiliek tu man teip užpakalį! Skr.
4. tr. liejant suplakti, padaryti kietą, supuolusį, suzmekusį: Žemė lietaus sulietà, kaip lenta Ds.
| refl.: Žemė, iš rudens aparta, per žiemą susilieja (susiguli) ir apsidengia žieve rš.
5. refl. sutekėti, subėgti į vieną vietą: O kaip tik nujojo toliau nuo krašto, [prasiskyręs] vanduo susiliejo BsPIV239.
6. intr. suduoti, sušerti, sukirsti: Suli̇́eti (koja į žemę), sukirsti, suduoti J.Jabl. Kad neina, botagu suli̇́ek! Rm. Suli̇́ek per žemę! Rm. Suli̇́ejau su votegu KlvrŽ. Vieną kartą tesuli̇́ejo, bet randą kelias dienas nešiojau Km. Išvedei arklius iš kiemo, numovei apinasrius, suliejai tais pačiais, ir jie atsiduria krūmuose bent už trijų varstų Vaižg.
^ Kas nori šuniui sulieti, tas lazdą atras rš.
1 užli̇́eti, -ja (ùžleja), -jo
1. tr., intr. užpilti ant ko, už ko: Pirtyj su šaltu vandeniu užlieti rš. Užlėjo užlėjo kraujelio garelį NS496. Neužli̇́ek už bato aulo vandens Als.
| refl. tr.: Reik biskį kvepylų užsili̇́et: šiandie po turgų vaikščiosiu, po miestą Jrb.
2. tr. liejant užgesinti, nuslopinti veikimą: Užli̇́ek – nebereikia Ds. Tvanas ugnies neužlėjo NS230. Aš paprašiau vandenį, kad ugnį užlietų JD82.
| prk.: Duok stiklelį šen, brolyti, duok užliet vargus rš.
3. tr. užpilti, paskandinti: Tą jų laivelį užlies vanduo Pn.
| refl.: Ažusileja eldija SD431. Eldija vilniomis uždengės (užliejos) Ev.
4. tr. apsemti, užtvindyti: Motiejukai auga pavasario vandens užliejamose pievose rš. Kad ažlė́jo lietus dirvas, negalima ir ineit Ds. Visą žemę užlėjo [v]andeniu O. Už tai, kad neužlietų miestą, tų miesto gyventojų buvo toks nutarimas BsPIII50. Leidžiama daryti ir elgtis, kaip kas nori, kad ir baisiai nežmoniškai, žemė užliejama jos sūnų krauju J.Balč.
| Užlies tau širdį taukai, ir numirsi tu kaip vambolė rš.
| prk.: Nesuskaitomos darbininkų, kareivių ir jūreivių minios užliejo (pripildė) Petrogrado gatves sp. Kryžeiviai plūdo vilnimis ant Lietuvos žemės, idant aną užlietų S.Dauk. Kažkas, lyg gailesčio banga, užliejo jo širdį J.Marc. Nesuprantama šilima užliejo krūtinę, ir rankos pačios tiesėsi apkabinti draugą rš. Užlies tuoj saulė kalnelius ir žemumas rš. Lengvas, vos pastebimas rausvumas užlieja jos pablyškusį veidą rš. Raudonis užlieja Pauliaus kaklą ir ausis rš. Taip, kerštas vėl užliejo jos krūtinę I.Simon. Niūri tyla užliejo gatves rš.
| refl.: Iš kraujo spaudimo užsi̇̀leja krau[ja]s an smagenų Krš. Kad dėbtelės krauju iš pykčio užsiliejusiom (pasruvusiom) akim, tai, kaip perkūno trenktas, atšoksti Vaižg.
5. refl. užsisrėbti: Valeras valgė po daug daug šaukštų užsiliedamas Vaižg.
6. intr. užduoti, sušerti: Tik tu mun užli̇́ek! Kl. Kad tu gi bijai arkliui užliet per nugarą Ds. Laimė katino, kad neteko užli̇́et su lazda Lg. Bent dviem varnom ažlėjau su botagu Vžns. Kaimiečiai vos tik mums per sprandą neužliejo rš.
7. tr. užbalinti (pienu): Jau pritrūkom smetonos – reiks užliet batviniai su pienu Brž. Pieno paslikau tik kruopom užlieti Užp. Man ir kopūstai gardžiau užlieti̇̀ Slm. Padėjo prie snukio užlietos sriubos bliūdą Rk. Kruopas baltai ažlėjau Vžns. Užli̇́ejau biškelį viralą su pienu, ir visai kitas valgis yr Vvr. Su kuo užliesim? – Su karvės pienu NS284.
| refl.: Kas tau neduoda valgyt, užsiliek ir ryk! Ds.
8. refl. N pasiskleisti (apie rašalą ant popieriaus): Ažusileja popierius aba litera SD431.
◊ ãšaromis užsili̇́eti labai verkti: Užsiliejusi ašaromis, visiems girdant, išpažįsta kaltybę savo M.Valanč. Užsilieju su apsčiomis ašaromis ir užkeiku tave rš. Ažusilieję kruvinom ašarom, keiks patys save brš.
užli̇́eti aki̇̀s pasigerti: Apsiryna valgiūse ir macniais trunkais užleja sau akis P.
už káilio užli̇́eti išgerti svaiginamojo gėrimo: Jei kas vieną, antrą ir dešimtą kartą tikrai užlies už kailio, to jau nėkumet nebegali širdingai mylėti M.Valanč.

Daugiau informacijos

užli̇́eti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

antšaũkti

Apibrėžtis

šaũkti, -ia, -ė
1. intr. SD1196, SD402, Q33, H, R, MŽ395, Sut, K, M, L, Š, Rtr, Ser, DŽ, NdŽ leisti iš gerklės stiprų balsą, rėkti, klykti: Šaukiu, šūkauju, klykauju SD118. Didžiu balsu šaukti N. Bepradėm šaukia, kad ateitum J. Pradėjo šaũkt, aš susiėmiau ausis ir akis Snt. Ka aš išsigandau, ka pasiutau šaũkti! Gršl. Kaip muš, šaũk, kiek galvo[je] balso Krš. Kroka, šaũka – pradėm langai birba NmŽ. Boba šaũkia, kiek leidžia galva Nmk. Ko tu šauki̇̀ kaip be galvos?! Pln. O tas kaukas parlėkė i šauką̃s: tpruka, tpruka Krt. Kas ten pri Ventos taip gvaltą šaũka – bene skęsta kas? Vkš. Žmogus prie ežero atsigulęs ir šaukia trokštąs MPs. Ir pats šauki, ir pats jau nežinai, iš sielvarto tu ar iš džiaugsmo J.Marcin. Šaũk tikt, kiek įmanai, ir trūbyk didelį garsą K.Donel. Šaukte šaukiau, nieks manęs negirdėjo KlvD47. Kad prijojau dvarelį, mergužės tėviškėlę, ir šaute šoviau, ir šauktè šaukiaũ, kad išgirstų mergelė JV503. Lakto[je] lentas (lėtas) pradėjo šaukteino: – Tėvas guli, lengva mumis (ps.) Gmž(Krd). Ir vėl, šaukdamas didžiu balsu, bylojo VlnE210. O visi vėl šaũkia, giest, išpažįsta jį karaliumi DP4. Sakau jumus: jei tie tylėtų, akmenys šauks BtLuk19,40. Moab yra sukulta, jos vaikus gird šaukiančius BBJer48,4.
^ Šauka kaip iš po žemės (silpnai) LTR(Pp). Ko šauki̇̀ kaip menkė? (iron.) Dr. Nešaũk kap varna an lietaus Pls. Šaũkia kaip rupūžė po ratu Skr. Dažnai šaukiančio niekas neklauso KrvP(Ps). Nors šauksi, rėksi, nuo mirties nepabėgsi LTR(Tr). Zuikiui ant uodegos neužmynęs, nešauk, kad pagavai LTR(Grk). Nemunu plaukia, vandens gert šaukia (iron.) LTR(Krn). Nelaimė neita šaukdamà (nelaimė ateina tylomis) Vgr. Liga ateita ne šaukdamà, patyliais J. Duodamas imk, genamas bėk, mušamas šaũk J. Kas šauka, tešauka, vedu, bobale, važiuokiam VP23. Kaip lauke šaukė, teip girioj atsiliepė VP21. Kap kraštan šaukia, tep miškan atsišaukia Kb. Kaip numūse šaũka, taip miške atsiliepa Lkv.
| tr.: Bėdą šaukiu (rėkiu, kad bėda ištiko) R412, Mž555.
šauktinai̇̃ Aš geriau gulėsiu ir šauktinai šauksiu atsigulusi, bet tau nedirbsiu! I.Simon.
| refl. Rtr: Pradėjo vienas [svečias] šaukties, kad jam nutraukė rūbus LTR(Slk). Aš esmi balsas, šaukiąsis girioj SE10.
^ Kap mede šaũkias, tep ir atsišaukia Rod.
2. intr. NdŽ garsiai kalbėti: Nešaũk taip garsiai DŽ. Jis nešneka, o šauktè šaũkia – jau senatvia žmogui Jrb. Aš šaukù dikčiai, ka ausimis negirdu Jdr. Ko šauki̇̀ ant viso namo – vaikus prikelsi! Jnš. Aš vis pamažėl, pusbalsiu, o ji kad šaukia kaip namie A.Vien.
šauktinai̇̃ adv.: Šauktinai̇̃ šaũk, kad teip negirdžia Grž.
ǁ tr., intr. garsiai sakyti, tarti: Mano penas, mano grūdai, mano mėsa, mano gyvuliai! – šaukė Tamošius Žem. [Klebonas] šaukė pamokslus iš sakyklos J.Balt. Šaukė anuos žodžius Ch2Kar23,16.
3. intr. rėkti ant ko, bartis: Grioju, šaukiu ant ko SD110. Kiek sykių šaukiáu už tą mašynų taisymą Lkv. Mortelė tik šaukanti̇̀: – Mun gėdos nedarykiat! Trk. Gera pardevėja: ne ana šaũkė kaip kitos, taikė kaip geriau Krš. Marti muno šaũka, ka eič pri gydytojo pasitikrinti Krž. Kiek šaũka negerti, o kas klauso?! Krš. Stalelin stuk kumščiu ir šaũkia Šmn. Ponas šaukia an šito žmogaus: ką gi tu tę darai?! Žln. Ėmė tėvas visom keturiom šaũkt, ka motina pakilo važiuot pas dukterį Jnš. Jei kurs kanaunykas gynė, ant to šaukė kaip ant bedievio M.Valanč.
^ Kas neklauso tėvų šaũkiančių, susilauks šunies kaukiančio Ar.
| refl.: O daba ant nekalto žmogaus šaukýs! Dr.
4. intr. tr. DŽ, Lc garsiai dainuoti, giedoti: Vienas giedojo, šaũkė – balsas geras Jrb. Tu šaũk pirma, turi gerą balsą Krtn. Ka pareis iš pievų par Balčius toliausiai šaukdami̇̀ Nmk. Šaũkdavom gerkles paleidusios Kdl. Prigers, dainiuos, ka šaũks, ka soda plyš! Ms. Jūzupas ir galia šaũkti End. Šaukù, bet tiek dideliai neįsikimbu (neišdainuoju) Lnk. Šaũkti šermenų giesmes NdŽ. Giedotojai užstalėje giedojo, šaukė, prakaitą apsibraukdami Žem. Vaikai kožnas savo balsu šaukė, tečiaus giedojo M.Valanč. Ekše (eik šen) šaũkti (pritarti dainuojant) Grdm.
^ Šauka, gieda kaip į Šidlavos atpuskus eidamys VP44.
ǁ intr. skambėti: Jug visi tie tavo [armonikos] balsai šaũka Kv. Gražiai šaukia tavo dūda rš. Šitas kiaušinis šaukia teip stipriai [kalenant į dantis] Sl.
5. intr. NdŽ garsiai verkti, raudoti: Ta jų mažoji niekai buvo augyt: šaũkdavo naktį pabudus, apsiversdavo su tą vyge Jrb. To vaiko šaũkė, galus darėse Jrb. Nešneka, kam gaila (nerauda žodžiais), šaũkia vienu balsu, i viskas Vdk. Šaũk nešaũkusi, o ano nebiprišauksi Varn. Motina an kapais pradėjo šaũkti Trk.
6. intr. garsiai dejuoti, aimanuoti (ppr. iš skausmo): Taip šaukė, taip rėkė vargšas kojomis, viduriais J.Jabl. Kas par gyla buvo: cielą metą šaukiáu LKT82(Pln). Opybė begalinė: biškį kas, i šaũka Rdn. Kaip i sveika, nebi̇̀šauka niekum Krš. Ana didliai šaũkė, dejavo Plng. Senis rėkia, šaũkia – kojas suka Kp. Ir keikiau, ir šaukiaũ: labai drūtai skaudėjo Dgč. Ligonis šaukia galva, širdimi, visais kaulais TS1902,4-5.
7. intr. bėdoti, skųstis: Negal šaũkti, ka jau taip būtų bėda, ale tiek terandas Ll. Gerai gyvenam, negalia šaũkti Krš. Negaliu šaũkti an savo vaikų Ub. Jadzė šaũka negalinti lašinių valgyti DūnŽ. Šaũka: mes nebibūsma, baido čia, baido Žr.
8. intr. išduoti smarkų balsą (apie gyvulius, žvėris, paukščius): Oi, oi, kaip čia gražu: miškas šniokšta, vivirsiai šaũka, visi kiti [paukščiai] čiauška, giesta Krš. Pelėda šaũka – gero nebūs (priet.) Klm. Ko ta karvė visą dieną šaũkia? Jrb. Vakaras yr, gyvoliai šaũka Rsn. Gegutė vis šaũkia – Jo-kūbs, Jo-kūbs! Kdn. Erelis nusiminė ir šaũkė didžiu balsu PP12. Ką ta varna teip šaũka, kokią naujyną praneša?! Rsn. Kur pylės plaukia, kur gulbiai šaukia, ten plauk ir vainikelis KlpD5. Nesa levai rėk ant jo ir šauk BBJer2,15.
^ Viduj girios gaigalas šaukia (lopšys) Tvr.
9. tr., intr. DŽ, DP142, I.Simon skelbti, garsinti: Per tris nedėlias kunigas šaũkia užsakus Dg. Rudenį buvo šaũkęs – parduos lauką Gs. Tada prisakė Moziešius, idant šauktų pro abazą BB2Moz36,6. Jis patis šaũkia mūsump visump: – Kas nor ateit paskui mane, teužgina (orig. teužginis) patis savęs DP147.
ǁ part. praet. pagarsėjęs, žinomas: Ežeras buvo šaũktas an žuvų Tvr.
10. refl. atsiliepti šaukiamam: Šaukiu, šaukiu – nesišaũkia: jau numiręs Lb. Guli katinas galvą pakėlęs, daboja, ale nesišaũkia Vdš.
11. tr. balsu ar ženklu kreiptis, kad išgirdęs ar pamatęs grįžtų, ateitų, atsilieptų: Šaũk vaikus namo DŽ. Jis atsiliepė šaũkiamas NdŽ. Tik už durų išeinu aš – jau šaũkia atgal LKT199(Grl). Šauka žmones vardais ir pavardėmis, į laivą sėdant Šts. Kada anys valgo, tai ir mañ šaũkia, ale kur te aš eisiu! Trgn. Kulia, kulia, jau pietūs nebetoli, o dar pusryčių nešaukė LTsIV175. Niekas tą vakarą Veronikos nei valgyti bešaukė, nei prie ruošos berūpino A.Vien. Tik pradėjo migti, jam pasirodė, kad kas jį šaukia vardu J.Balč. Čia pirkion nešaukiama sugrįžo Elena V.Krėv. Reikšdamas savo mintis šaukiamaisiais sakiniais, sakytojas lyg šaukia, prašo, stebisi J.Jabl. Šaukiamasis telefono prietaisas VĮ. Užgirdau girdėjau degulės balsą, mislinau dūmojau, motulė šaũkia DrskD189. Šauksi̇̀ tėvelį par pusę metelių, šauksi̇̀ mielą motinėlę par visą viekelį (d.) Všn. Šauksiu motinėlės balsu gegužėlės – ar neužgirs? A.Strazd. Su jaunu berneliu neilgai tesdžiaugsi, žalių rūtų vainikėlį su balseliu šauksi̇̀ (d.) Šmn. Šaũk savo motutę gegutės balseliu (d.) Šmn. Tu po tuoj skarele neprisidžiaugsi, rūtų vainikėlio balseliu šauksi̇̀ DrskD147.
| Ta paukštelė lietų šaũkia: Dieve, lyk, Dieve, lyk! Šd. Lytaus paukštis šaũka: duok lytaus! Klp.
^ Gera gulėt, kai darbas nešaukia KrvP(Krsn). Ateit liga ir nešaũkiama Sch87; B819, N. Giltinė ateis nešaukta LTR(Rk). Lovoj valgai – ligą šauki Kp. Šauk šventuosius, šauk prakeiktuosius, – vis tiek nieko nebegausi Grž. Visus velnius šaukė (plūdosi) Grž. Kam čia vilkus šauki̇̀ (ko stūgauji)? Blnk.
| refl. tr., intr.: Šauktė́tės (šaukitės), eite (eikite) valgyt! Dglš. Šaukis, sesute, šaukis, jaunute, mažuosius paukštelius, kad jie nuskristų ir pabudintų tikruosius tėvelius LTR(Švnč). Gal jau ir rugeliai šaũksis (laikas bus pjauti) Dglš.
ǁ kreipiantis sakyti, tarti: O kaip prijosi marės kraštelį, šaũki mano vardelį JD275. Šaũkia jos, šaũkia – o nėra jos gyvos jau Aru28(Dv). Šaũkit jūs jos, kur jy (ji) prapuolė Drsk. Žiūri pro langą – stovi čigonas ir šaukia, kad anas išeitų LTR(Ds). Kiaules šaũka čiuk čiuk čiuga Klp.
12. tr. DŽ kviesti, raginti ar reikalauti kur atvykti, dalyvauti: Tuoj mes lekiam į kaimą vyrus šaũkt, iš tos balės ištraukt karvę LKT219(Grnk). Momą šaũk, moma pavedžios arklį (kaupiant bulves) Dgp. Nèšauktas neisi pirtin Klt. Šaũkdavo, kad talkon ateitų šita merga Lt. Taigi svieto šaũk, nestovėk, ne tep ažusgręžus! Btrm. Šaukė pagraban – negalėjau nuvažiuot Dgč. Vakare dusina, misliom gal greitosios šaũkt Slm. Šaukčiabe Dievą, ale Dievas greit nepribus Ad. Jį į teismą šaũkia DŽ. Tieson šaũkti BŽ79. Mes šaukiame jus prie ginklo, nes karas prasidėjo rš. Šiandien aš šaukiu prūsus į kovą J.Gruš. Šaukiamoji bajorų kariuomenė pasidarė nebereikšminga rš. Rašytojas čia tarytum koks senovės lietuvių karžygys šaukia snaudalius tautiečius į darbą, į kovą Žem. Jei žinai, kad būsi šauktas, geriau pats nueik A.Gric. Nešaũkdavo į kariuomenę: tik ką pagavo, tai tas tarnaudavo Slv. Į apylinkę šaũkė mani daug sykių Plšk. Atej [o] tarnai šaũkt in karalių Žln. Šaũkia in poną dvaran Imb. A nèšaukė tavi pas daktarą? Jd. Šaukia jauną bernužėlį, šaukia į karužę LTR(Brž). Šaukiamasis raštelis LL174. Kunigaikšti, taip anksti mus iš poilsio šauki B.Sruog. Jau vieversiai gieda, jau artoją šaũkia į lauką Žml. Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaũkia? K.Donel. Mus nepaliaudamas vadina ir šaũkia savęsp DP380.
| prk.: Pavasarį žemė šaukia: dirbk, žmogau, sėk, kad turėtum ką pjauti P.Vaičiūn. Na, mano narsieji karžygiai! Likimas šaukia jus naujan karo žygin V.Krėv. Žiburys da nešaukia prie pertraukto dienos darbo V.Kudir. Vėtroj plakas baltos burės ir šaukia toliai mėlyni S.Nėr. Tave tenai nelaimė šaũkia Rmš.
| refl. tr.: Kiminis šaukiasi po vieną į priėmimo kambarį, klausinėja rš. Nėr gerai, šaũkiamos vėl [greitąją pagalbą] Klk.
13. tr. organizuoti (susirinkimą, posėdį ir pan.), kviečiant dalyvius: Kaime nuolat būdavo šaukiamos sueigos rš.
14. intr. prašyti pagalbos, kreiptis ko maldaujant: Arkliai ir karieta skęsta! Tai jis pradėjo prie Dievo šaũkt Krn. Kaip tada ilgai šaukę ir raudoję buvo ir maž nutilę, kėlėsi Ozijas, verkė ir bylojo BBJdt7,22. Iš gilumo šauku tavęsp Mž340. Tavęspi šaukiu, o tu veido savo neslėpk nuog manęs PK55.
| Balsas kraujo brolio tavo šauk manęsp nug žemės BB1Moz4,10. Šitai balsas kraujo brolio tavo šaũkia manęsp ižg žemės DP410. Moziešius šaukė Ponop ir bylojo: ką veiksiu su žmonims? BB2Moz17,4. Christus šaũkia mūsump: – Stenkitės įeit per ankštus vartus DP319.
| refl. intr., tr.: Ligonis šaũkėsi daktaro DŽ. Tuo šaũkės prie daktarų, da buvo kiek atgriebę Jrb. Daugalis žmonelių šaūkias in daktarus Adm. Kurgi šaũksiesi – pirmiausia bėgi pas vaikus Dg. Viską prasileido i turėjo šaũktis prie tėvų Jrb. Šaũkas pri munęs, ka padėčiu Krš. Nėr ko šaũkias vetrinoriaus (neišgelbės karvės) Klt. Pamilęs žemę, skundžiaus ir kentėjau ir į tave su viltimi šaukiausi V.Myk-Put. In Prienus šaukiaũsi [pagalbos] Stk. Nesišauk mirties, pati ateis, nebijok… V.Krėv. Ar jau mane mokysi gaspadoriaut? Nesišaukiau kuliamosios ir nesišauksiu J.Balt. Reik vaistų šaũkties suskiuo nusigydyti Šts. Kai paskutinioja preina, tai ir menkos žolelės šauki̇́es Trgn. Jau ji šaukiasi in visus šventus, ale nieko neprisišaukė BsPIV54. Senė taip supyko, kad ėmė šauktis dangaus keršto V.Myk-Put. Daugel kas šauktumias pri [rastųjų] piningų, bet man Dievalis davė, aš ir vartosiu M.Valanč. Kunego šauktis pradėjo Sz. Ir tur apsisiausti maišais … ir Dievop šauktisi didei BBJn3,8. Jei tu anus varginsi, tada anys manęsp šauksis bei aš jų šauksmą išklausysiu BB2Moz22,23. Kur šaukiasi (būtinai reikia), mes apmokam Krok.
^ Angelo šaukėsi, o velnią pirštu viliojo KrvP(Mrk). Tavo brolio kraujas šaukiasi į mane nuo žemės Skv1Moz4,10.
ǁ labai prašyti, geidauti: Iš kunigaikščio šaukia paspirties, per laiškus jį glaboja J.Marcin. O po tam lopšy sapnuodams šaũkia pagalbos K.Donel. Ir ėmė rėkti keršto šaukiamu balsu J.Jabl. Šaukė išgelbėjimo Sch173. Ir kraujas kraujo šaukia kaip išbadėjęs duonos S.Nėr. Šaukė rūstybės Dievo krau[ja]s, be reikalo varvinamas M.Valanč. Šaukti pagiežos OsG149. Tokie darbai šaũkia pagiežos (keršto) Smln.
^ Nešaũk gryčioj velniukų Blnk.
| refl.: Šaũkės pagelbos, ale nebuvo kam prieit Klt. Rankos nesišaukė darbo J.Balt.
| Nekaltas krau[ja]s į dangų šaũkas Rt.
15. tr., intr. DŽ, NdŽ prašyti, norėti gauti tam tikrą kainą: Kiek šauki̇̀ už tą vežimą malkų? Krtv. Nereikėjo tiek daug šaũkti, būtumėt pardavę Krš. Jis daug šaũkia, pigiai iš jo nepaimsi Rm. Par brangiai šaũkia – kas gali įpirkt! Srv. Kiek juos (už paršelius) šauki̇̀? Žg.
^ Gerą tavorą i nešaukiant išperka LTR(Vdk).
| refl.: Kiek šaukýs už linų verpimą? Šts.
ǁ reikalauti: Ką iš tavęs šaũksiu, kad tu nieko neturi! Ėr.
| refl. tr.: Apleido draugai, kuriuos ir Drūktenis lenkė, kad nuo jo nešauktųsi skolos Žem.
| Kas reiks daryt, kai skolinykai pradės šaũktis Skdt.
16. tr. DŽ vadinti (vardu, pavadinimu, pravarde): Vardą, vardu šaukiu R126, MŽ166. Gaspadorius savo berną šaũkia Kristupu K. Kaip tave šaũkia? NdŽ. Nei aš tuo daktaru šaukúos! Kl. Ten šaũkė pakriaušis tą vietą Klk. Mas šaũkam „reja“, kuršėniškai – „jauja“ Pp. Šaũkamas tasai skaptas Krš. Išsipjaudavo iš šermukšnio didelius baslius – juos šaũkė keiniais LKT214(Jnš). Visi jį Samaraku šaũkia, bet tikra jo pavardė kitoniška Srv. Tu už mañ dabar senesnis – mañ da niekas nešaũkia seneliu Slm. Seniau [krosnies viršaus] kiteip nešaũkdavo kaip tik gomuriu Alz. Aukštos geltonos gėlės, pas mus jas sopagalviais šaũkia Grv. „Drebulė“ dabar šaũkia, seniau buvo „epušė“ Vdn. Trejoki [vaistai], nemoku šaũkt Ad. Žolynų yr daug, katruos mes nèšaukėm: žolė ir žolė Dgp. „Rugiai“, „miežiai“, „avižos“, „linai“, „kviečiai“ – par mum teip šaũkė Cs. Čia jau kur šaukti̇̀ lauko daiktai, tai vis lietuviškai Pst. Nieks nešauks mane jauną gražiuoju vardeliu JV869. Siuvėjas merginas gražiai šaukia: rūtelėmis, lietuvaitėmis, mirtomis P.Cvir. Į rytus link didysis žemės kraštas gul, Azija šaukiamas Ns1832,1. Auga [kedrinės pušys] Europoj pietinėj ant kalnais, šaukamais „Alpos“ P. Kiti yra … pikti angelai, kurius nu velinais šaukiam BPII434.
| refl. P: Kaip šaũkiasi to vieta? Upt. Šita upė šaũkias Dysna Rš. Nors ažsidaužk, nemenu, kap šaũkias LKKXIII131(Grv). Kaipgi tavo, vaikel, tėvas šaũkias? Ds. Aš greit galėsiu jau bobute šaũkties Vkš. Tie gaspadoriai, katrie gyveno prie Šilelio, šaũkės šilelnykais Brž.
ǁ vadinti kuo pagal kokią ypatybę: Vagimi, per vagį jį šaukė N. Aš jį vagimi nešaukiu B. Motina pyksta, ka davatka šaũka Vgr. Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaũkė K.Donel. Šaũkė mane šiokia, šaũkė mane tokia (d.) Prng.
17. tr. NdŽ, Klvr, Gs, Skr leisti (kortą): Šaũk būgnus DŽ. Šaũk, ko lauki – tavo pirma ranka! Dkš. Man didelė̃s (stipriõs kortos) šaũkia Lp.
ǁ lošiant skelbti akių skaičių: Šaukiáu šimtą šešias [dešimtis], tiek ir teisu (lošiant tūkstantį) Krš.
| refl. Lp.
18. intr. būti panašiam, sekti: Sūnus nešaukia į tėvą, t. y. kitaip daro J.
19. refl. pasidaryti juntamam, išryškėti (apie buvusį pakenkimą sveikatai): An senatvės šaũkias viskas Dbg.
20. tr. MitI52, NdŽ, Slnt, Šts, Šlu vaisinti (apie paukščius, vabzdžius): Gaigalas nèšaukė, negeri kiaušiai Vn. Gaidys ir jauniklikes vištikes jau šaũka Užv. Ar šauka žąsinas žąsis? Všv. Kad pati vyrą muša, taip rodos, kad višta gaidį šaũka (juok.) DūnŽ.
| refl. Plt, Krš: Gandras jau varlinė[ja], suka lizdą, šaũkas Šts. Dvi musi bèšaukanties užmušau Krš.
◊ ar šaũksi, ar plaũksi nėra išeities: Kailio tavo, biedno žmogaus, nieks negailias: a šaũksi, a plaũksi – turi dirbti Vdk.
daũg šaũkia trūksta: Daũg da šaũkia iki pilno [saiko] Gs.
į kalnẽlį (į tėvỹnę) šaũkia laikas mirti: Musė (turbūt) į kalnãlį jau šaũks Kv. Dagi nešaũkia tėvỹnėn Trgn.
nei̇̃ šaũkti, nei̇̃ plaũkti Rs, Krkl, Ar;
nei̇̃ šaũk, nei̇̃ plaũk; VP32 padėtis be išeities: Vieni gyvuliai bėga par vienus vartus, kiti par kitus, man nei̇̃ šaũkt, nei̇̃ plaũkt Skr. Pavogė žmogui kumelę pačiame darbymetyje, sėjamu laiku, kur kas valanda reikia kumelės; pinigų neturi – nei žmogui plaukti, nei šaukti Žem.
paršiukùs šaũkti valgant čepsėti: Tu valgydamas plekši, paršiukùs šauki̇̀ Mrj.
toli̇̀ šaũkia DŽ, Kn, Gs daug trūksta: O mums iki tokio subrendimo toli šaukia V.Kudir. Iki visuotinio, lygaus, tiesaus ir slapto balsavimo dar toli šaukia rš. Toli̇̀ šaũkia, iki ateis pavasaris Mrj. Jam iki manęs toli̇̀ šaũkia Snt. Tu toli̇̀ šaũkia nepadainuoji tep kap jis Alk.
antšaũkti, -ia (añtšaukia), añtšaukė (ž.)
1. intr. Š, BŽ75,387 pritarti dainuojantiems pirmu balsu, antrinti: Tu dainuok, aš antšaũksiu J. Antšaũkti galiu, bet pirmuoju dainiuoti – ne Nt. Vienas pirma šauka, kiti ka añtšauka KlvrŽ.
2. refl. apkaltinti, užsipulti: Tas beskarbis žmogus norėjo ant mergės antsišaũkti, o pavogę [pinigus] buvo ano paties vaikai Šts.
apšaũkti, -ia (àpšaukia), àpšaukė tr.
1. L, TŽI371, DŽ, Kv, Kpč apibarti, aprėkti: Motin, be reikalo vaiką àpšaukei! Skr. Daktarka àpšaukė muni, ir išmoviau susiraukusi Jdr. [Kreivėnas] neištarė nė žodžio, tylėjo ir virpėdamas laukė: bene subars, apšauks, pasijuoks V.Bub.
2. KŽ garsiau už kitus įšaukti, peršaukti: Ubagėlių pulkai gieda, viens kitą apšaukdami BM233(Vl).
3. šauksmu apimti, aprėpti, pasiekti:
^ Su viena burna du turgu neapšauksi LTR.
4. SD205, N, L, LL117, Š, Rtr, NdŽ apskelbti (žinią), apgarsinti: Apišaukiu SD1113. Vaikai po sodžių apšaukė naujieną Ašb. Išdavė apšaukt po miestą, kad čion kupčiai atvažiavo BsPIII31(Nm). Mistras traukė į apšauktą prieš lietuvninkus kryžiaus karą prš. Yškiai apšaukiau valią Dievo Tėvo MP260. Apišaukia skolas ir kaltes mūsų SE231. Bajorai pakėlę … pietus, kur buvę apšaukti užgėrimai ir sakytos šnekos A1884,83. Daug pranašavimų àpšaukė DP399.
| refl. Sut, Š, Ser: Tu apsišauk vis: atvažiuoja kriaučiai LTR(Kltn).
ǁ paskelbti, pripažinti kuo esant: Jis nuveikė narsiausius priešingos pusės jaunikaičius ir, pasibaigus žaidimams, buvo vienu balsu apšauktas pergalėtoju J.Balč. Rinkėjai, tą stebuklą pamatę, vienu balsu apšaukė jį popiežiu M.Valanč.
| refl.: Kartais tokia taryba apsišaukdavo seimu A.Janul.
ǁ išgarsinti dėl gerų ypatybių: Mano arkliai apšaukti̇̀ visoje apygardoje ne tik gražumu, bet ir gerumu Dkš. Àpšauktos mergos (turtingos ir gražios) Krsn.
| refl.: Ne be reikalo jis – apsišaukęs apylinkėje meistras A.Vencl. Jau jis apsišaukė dideliu daktaru! BsMtI125. Apsišaukė labai didele burtinyke LMD.
5. R47, MŽ63, N, L, LL127, Ser, NdŽ, KŽ, Trgn, Skd apkalbėti, apjuodinti, apkaltinti: Ana iš įpykio àpšaukė jį vagimi, t. y. apskelbė J. Api̇̀šaukė mane sviete negražiai Dglš. Vienas kaimas buvo api̇̀šauktas, kad tikrai turia aitvarą Slm. Nereikia nežinant apšaũkti Up. Merga kap ir visos, tai kam ją bobos apšaukė?! Kpč. Tas, rodos, apšaũktas žmogus, be garbės Pg. Apšauks, apšmeiš tave, sakys, kad žuvęs negarbingai bėgdamas J.Gruš. O žmonės dėl to ją kone maištininke, spartakininke buvo apšaukę I.Simon. Jį mokslo vyrai apišaukė melagių melagiumi LTI344(K.Būg).
ǁ refl. Gmž, Alk, Sn netekti gero vardo, kuo nors blogu pagarsėti: Jis labai apsišaũkęs DŽ. Mūs kaimynas niekur neapsišaũkęs Dglš. Apsi̇̀šaukė mergiotė: nei sviete pasrodyt, nei ką Lkm. Su tokiais darbais tik apsišauksi̇̀ Ktk. Apsi̇̀šaukė merga an visos parapijos Lp. Apsi̇̀šaukei kap laukas arklys Švn.
6. refl. neteisėtai pasigarsinti kuo esant, dėtis kuo: Jis apsi̇̀šaukė daktaru DŽ1.
7. refl. pasirinkti švietalus (kortuojant): Aš negerai apsi̇̀šaukiau Lp.
8. KŽ, Rdn, Všv, Štk, Krkl apvaisinti (apie paukščius, vabzdžius): Gaidys vištą apšaukė Kos94, JI696. Pasitaikė daug pūstų, neapšauktų̃ kiaušinių Rs. Žąsinai, jei grūdų negauna, žąsis neàpšauka Vn. Àpšauka motinelę [bičių] tranai Lkv.
| prk.: Nemokėjo siūlų sukti: išejo vis siūlas siūlą apšaũkęs (vienas prie kito) Ggr.
| refl.: Apsi̇̀šaukė gyvatė (apie musę) ir į puodą įkrito Krš.
| Tiek tolie muno i anos jurginai, i kaip galėjo apsišaũkti (apsidulkinti)! DūnŽ. Reikės du cutrinus (citrinas) auginti, gal turės vaisiaus, apsi̇̀šauks Rt.
9. prigauti: Tą mergą apšaũkęs pabėgo DūnŽ. Àpšaukė dvi motriški i pats pabėgo Jdr.
atšaũkti, -ia (àtšaukia), àtšaukė tr.
1. NdŽ atsakyti į šaukimą; atsiliepti šaukiamam, kalbinamam.
| refl. RtŽ, L, Š, BŽ51, Rtr: Kurčia jau i pirma buvo, neatsišaũkdavo Klt. Aš int jį atsi̇̀šaukiau, al jis man nieko neatsakė Šč. Tu jį šauk ar nešauk, o jis niekad neatsišaũks, tyli kap kurčias Alv. Jis man nė žodžio neatsi̇̀šaukė Krok. Jau aš šaukiu, o anas neatsišaukia Rod. Iš kapo atsi̇̀šaukė balsas Grv. Manėm, kad tikra pelėda, ir ėmėm toliau švilpti – atsišaukia vis arčiau ir arčiau V.Krėv. Atsi̇̀šaukė Dunojėlis: čia ne tavo vainikėlis DrskD67. Ir atsišaukė jaunas bernelis, po sodą vaikščiodamas LTR(Čb).
^ Kaip pagiryj šaukia, taip girioj atsišaukia VoL452. Kap mede šaukia, tep name atsi̇̀šaukia Arm. Kaip šaukia, teip ir atsišaũkia Trgn.
ǁ refl. I prisiminti, ateiti į galvą: Šitą [dainą] jau giedojau, ale vėl atsišaũkia Ad.
2. J, L, NdŽ šaukiant sugrąžinti išeinantį ar išėjusį: Kurgi tie vaikai – negaliu atšaũkt! Alks. Kur tu beatšauksi̇̀ – jau anos až kalno Sdk. Plyšk rėkdamas – jau [mirusio] neatšauksi̇̀ Dglš. Nešaũk – neatšaũksi, ka mirė Jd. Išejo, tai reikėjo atšaũkt atgal Lp. Buvo beišeinąs, motynėlė vėl atšaukusi tarė Žem. Studentams pasisekė tą sargą atšaukti iš balkono Pt. Rudenį sunku kiaulę atšaũkt iš bulvienos Klvr. Nubudę žmonės atšaukė šunis V.Krėv. Neatšaũks varpai nė vargonužėliai, n’atverks jauni brolužėliai JV1081. Kukuosiu aš žalioj girelėj kaip gegutėlė aukštam medely, kol neatšauksiu savo motinėlės LTsII523.
| prk.: Daktarelė muni àtšaukė iš anos pasaulės – kaip ana veizėjo! Varn.
| refl. tr.: Šauksi ir verksi – neprisišauksi, savo močiutės neatsišauksi̇̀ (d.) Antr.
ǁ išreikalauti, kad būtų grąžinta buvusi padėtis: Ponai norėjo baudžiavas atšaũkti Pj.
| prk.: Niekas nebàtšauka į jaunystę, reiks numien eiti (mirti) Jdr.
3. atkviesti, pakviesti, prišaukti: Jumi deginsma, jeigu nesakysta, kaip … atšaũkiat savo tėtę (ps.) LKT322(Vžns). Balčiūnienė visus sujudino, atàšaukė daktarytę Slm. Greitąją àtšaukė Stk. Atàšaukė vetrinorių in karvę Klt. [Sesuo] išsiveržus par nevalią su vaikeliais paežerėj kraujo vilnią teatàšaukė BM457.
^ Nešvilpauk pirkioj – velnią atšauksi̇̀ Klt. Iš marių akmenėlio niekas neatšaũkia (d.) Ut.
| refl. tr.: Ta nubėgo, atsi̇̀šaukė vyrą Upn. Mes ją čia atsišaukėme – pamokys ji mus lietuviškų dainų rš. [Žmonės] bijos trobose ir tarptrobiuose švilpaut, kad velnio neatsišauktų BsMtII147(Sln).
4. kurį laiką vadinti kokiu vardu: Pusę vieko atàšaukėt mane Adelia, ė aš ne Adelia Prng.
5. refl. pakankamai prisiverkti, atsiraudoti: paskutinį sykį tegu atsi̇̀šaukia motinos, leiskit jai Jrb.
6. J, NdŽ liepti, įsakyti grįžti kur paskirtam, nusiųstam: Lietuva ir Lenkija sutiko atšaukti Kaributą iš Čekijos rš. Atšaukiamàsis raštas LTEI436.
7. atkalbėti: Jis didelį palinkimą turėjo [būti gydytoju], bet tėvai àtšaukė Erž.
8. refl. atsikalbėti, paprieštarauti: Jis mane barė, o aš jam neatsi̇̀šaukiau Dkš. Varo tėvą pavėžėt. Aš ėmiau ir atsi̇̀šaukiau Vrn.
9. refl. SD1109, Sut, L kreiptis ko reikalaujant, prašant, teiraujantis: Atsišaukiu, atsižadinu kitop SD2. Į rinkikus atsišaũkti NdŽ. Atsišaukiu didesnėsp provosp B. Į aulštesnę, vyresnę provą eimi, atsišaukiu didesnės provos R30, MŽ40. Vyriausybė paskelbė, kad visi nukentėję prie jos atsišauktų Pt. Atsišauksi prie manęs, pagelbos reikalaudamas! BsMtII207. Atsišauksiu prie istorijos Blv. Tas žmogus galėtų būt paleistas, kad būtų neatsišaukęs [į ciesorių] Ch1ApD26,32. Atsišaukiuos ciesoriausp BtApD25,11. Per trisdešimt metų mūsų gyvenimo niekas aguonos grūdo neatsišaukė, ne tik arklio (nieko svetimo nepasisavinome) Žem. Buvo karvė priklydusi, tik į trečią dieną atsi̇̀šaukė [savininkas] Vkš. Y[ra], sako, dešimtis avių, o niekas neatsi̇̀šauka Slnt. Nereikalingas jis (šuo) mumiem, ale priklydusio nevarysiu – gal kas atsišauks ir pasims Kpč. Trys druskos bačkos pripiltos – niekas neatsi̇̀šaukia Šln. Kad atsišauks kas, ataduosma, o jei niekas neatsišauks, tai patiem prasvers LTR(Dkk).
10. refl. L duoti apie save žinią, atsiliepti, pasigarsinti: Jis atsi̇̀šaukė iš Rygos DŽ1. Dingo ir dingo – paskui už kiek laiko atsi̇̀šaukė kelintoj parapijoj Dkš. Motina atsi̇̀šaukė ir atsiėmė jį Jrb. Jei gyvas, turi atsišaũkt Ktk. Buvo mano tę giminės – neatsišaũkia Dgp. Jau kur pamiręs ma[no] sūnus, kad iš Ameriko neatsišaukia Vlk. Atsišaukė savo dalios ieškoti ir Razaliutė A.Vien. Oi, atsišaũk, giminėle, an šio mano vakarėlio (d.) Lp.
| prk.: Nekaltas kraujas atsi̇̀šaukė po mirties (išaiškėjo skriauda) Šk. Tėvas toks ir vaikai tokie – čia jau nieko nepadarysi, krau[ja]s atsi̇̀šauka Vkš. [Iš pilvo] atsišaũkia (persiduoda) skausmas nugaron Ant. Mažai pridūmei [dviračio padangas]: kai stuktersi kur į akmenuką, tai ir atsišaũks Alv.
11. refl. atsiliepti, pareikšti savo nuomonę, požiūrį: Kaimynai meiliai atsišaukia apie mūsų seną kalbą A1884,378. Visi, kuriems teko girdėti jo muziką, atsišaukia su didžiausiu pagyrimu V.Kudir.
12. refl. vėl pasireikšti, rodyti tam tikrų požymių: Atsišaũks [liga] an senatuvės Trgn. Antrokart atsi̇̀šaukė liga Dglš. Nuo užgavimo man jau kelinti metai sopė atsišaũkia šone Ds. Liga atsišaũkia, jeigu neišguli jos kaip reikia Ob. Dar̃ jau atsi̇̀šaukia tiej skauduliai Šlvn. Kap tik pakrutu smagiau, tai širdis i atsišaũkia Vdš. Ir dabar pakosėdinėja, pakosėdinėja, bijau, kad neatsišauktų̃ vėl tas uždegimas Dbč.
| Kviečiai tuosmet da atsi̇̀šaukė (užderėjo) Ūd.
13. Q164, SD1109, Sut, N, M, LL123, Š, NdŽ paskelbti negaliojant; atsiimti žodžius, įsakymą; panaikinti įgaliojimus: Atšaũkti savo paliepimą DŽ1. Atšaukiu, ką tariau SD218. Atšaũk tu žodžius tuos, kuriuos jam sakei Ob. Ką jau pasakęs, jis nebeatšauks, nors tai būtų ir nesąmonė I.Simon. Ką šiandie pažada, rytoj atšaukia! B.Sruog. Antrą [pareiškimą] parašiau – lai brigadininkas àtšaukia šmeižtus Sk. Leiskite man viešai atšaukti gandus K.Saj. Be to garbingo luomo sutikimo joks įstatymas negali būti išleistas, atšauktas ar pakeistas J.Balč. Rinkėjai gali atšaukti savo deputatą rš. Petrui padarytas pažadas neatšaukiamas SkvMt18,18(komentarai). Teparašoma est atšaukt gromatas ir dūmą Hamano ChEst8,5.
^ Gandai lengva paleisti, bet nelengva atšaukti KrvP(Vlkv).
atšaũkiamai adv.: Ir tai atrodė padaryta taip galutinai, taip nebeatšaukiamai, lyg grabą užkalus I.Simon. Ką Dievas per amžių amžius užlaikė mūsų kalboje …, dabar turėjo neatšaukiamai pražūti TS1903,11(V.Piet).
atšauktinai̇̃ adv.: Vieta … dabar nebatšauktinai pavieryta LC1889,2. Neatšauktinai Q589.

×dasišaũkti, -ia, dasi̇̀šaukė (hibr.) tr.; Sut prisišaukti: Duktė šaukė, šaukė ir nedasišaukė tėvo DS356(Vlk).
^ Greitas, kad mirdamas nedasišauktai (iron.) LTR(Vs).
įšaũkti, -ia (į̇̃šaukia), į̇̃šaukė
1. tr. M, Š, Rtr, KŽ šaukiant įvadinti, įkviesti: Įšaũk vaiką į vidų J. Įšaũk mamą, ką ana sakys Užv. Bliūdelin insemsi grūdų i inšauksi̇̀ tvartan [vištas] Klt. Ar neį̇̃šaukei šuniuko į gryčią? Pc.
| refl. tr. Rtr, KŽ: Įsišaũkęs pas save vidun, išbarė berniūkštį Š. Insi̇̀šaukė, žiūro – brolis Knv.
2. intr. Rtr pajėgti garsiai ir ilgai šaukti: Tą giesmelę giedant, dzekonas girdi neįšaukąs – kar, kar, kar niūniavo M.Valanč.
3. intr. šaukimu trukdyti: Nemoki dainiuoti: tu mun į balsą į̇̃šauki Šts. Kitas mun į̇̃šauka į balsą, rikina mun dainiuoti Ggr.
4. refl. eiti lenktynių šaukiant: Einam vedu įsišaukti: katro balsas stipresnis, to būs tie piningai LTsIII590(Vkš). Dabar tėvai liepė tą savo vaiką eiti su tuo žmogu įsišaukti LTR(ž.).
iššaũkti, -ia (i̇̀ššaukia), i̇̀ššaukė; SD22, H, M
1. intr. NdŽ, KŽ pajėgti šaukti, išrėkti: Prarado balsą, nebeiššaũkia DŽ1. Išsižiojau šaukti – nei̇̀ššaukiu [iš baimės] Nmk.
iššaũkiamai adv., i̇̀ššaukiamai: Rėk kaip i̇̀ššaukamai Varn.
2. intr. pajėgti garsiai dainuoti: Gerklė čystai pasigadino – nei̇̀ššaukiu Skdv. Gerai dar bobikės i̇̀ššauka, išdainiuo[ja] Krš.
3. tr. Stk išbarti, iškoneveikti: Prie visų žmonių i̇̀ššaukė, išlojo Mrj.
4. intr. kurį laiką garsiai išdejuoti, praaimanuoti: Ligonis i̇̀ššaukė visą naktį Š. Kokius metus i̇̀ššaukė pilviuku DūnŽ. Su landuone mėnesį i̇̀ššaukė, iškaukė Krš.
ǁ kurį laiką bartis, plūstis: Kiek ana i̇̀ššaukė, kiek ana išvagino! Užv.
5. tr. raudant išsakyti: O kad ji viena būtų, paėjėtų ten, už kaimo – ji rėktų, ji tikrai rėktų, iššauktų visą savo sielvartą I.Simon. Raudodamas iššaukdavo visa, kas susikaupė krūtinėje rš.
6. tr. šauksmu atgauti, pasiekti: Nieko neiššaũksi, neišklyksi – po visam (mirė) Krš.
7. tr. Q60, R46, MŽ62, Ndz paskelbti (žinią), pagarsinti: Ažusakus iššaũkdavo [bažnyčioje] Dglš. Šiandien aną nū bažnyčios iššaukė (paskelbė užsakus) Sg.
| refl.: Jau merga išsišaukus (užsakai išėję, bet neištekėjo) Lp. Jis maž duost ir permet vienam daugia ir iššauk tatai kaip iššaukiąsis vyną BBSir20,15.
ǁ paskelbti ką kuo tapus: Ką karaliumi (per karalių) iššaũkti KI148. Per raganą mane iššaukė Mž116, N. Jį par išvadžiotojį iššaukė prš. Visas svietas mūsų neapkęstų ir heretikais iššauktų MT(PraefatioXII). Ką šventu iššaũkti KII198. Tapė Rumėnija (Rumunija) per karalystę iššaukta Kel1881,81.
8. tr. šaukiant ištarti, pasakyti: O štai tikt šikšnosparnis išlėkė … arba tiktai gegužė, per aiškiai savo vardą pati iššaukianti Ns1851,1. Viešpats nužengia debesy ir ižšaukia vardą savo garsiai Ch150(turinys).
9. tr. balsu kreipiantis išvadinti iš kur, kad ateitų pas šaukiantį: Iššaũkti iš vidaus J. Anys dabar susiginčijo, kuris greičiau savo pačią iš pirties iššauks LTsIV283. Užkukuos gegutė vyšnelių sodely, o tai aš mislysiu, kad iššaukia mano miela motulė LTR(Vrn).
| refl. tr. Rtr: Išsišaũkęs kitan nuo svečių kambarin, gerokai aš jį išbariau Š. Išsišaũk jį vieną, jei nori, kad kiti negirdėt Trgn. Vienąkart išsišaukė močeka bernioką klėtin BsPII238.
| prk.: Nekeik, gali̇̀ nelaimę išsišaũkt Rmš.
10. tr. N, M, VĮ, LL299 paprašyti, paraginti ar įsakyti kur atvykti: Iššaukiu lenktyn R35, MŽ46. Jūs i̇̀ššaukėte mane pasitarti NdŽ. Iššaũkti ką dvikovon NdŽ. Ìššaukė, kiek yra daktarų, visi subėgo Imb. Dukart norėjo greitąją iššaũkt – vis neprisiėmė Krs. Bandė iššaukti Merkinę, tačiau paštas neatsiliepė rš. Prašom iššaukt mano sviedkus Zr. Jai rodosi, kad tomis giesmėmis iššaukiama mirtis I.Simon.
| Du sūnai buvo, i̇̀ššaukė karan Pnm. Ìššaukė į karą, i nebeparėjo Kž. Mano vyrą kaip i̇̀ššaukė, tai ir lig šiai dienai negrįžo iš karo Ut. Vardais pavardėms iššaukė teismas ir prisaikino Plng. Uždaro jį kalėjiman ir iššaukia teismą LTsIII476. Pavakary iššaukė valsčiun ir Dėdelę A.Vien.
| Bet i̇̀ššaukė karūmenę ir surinko streikininkus Šauk.
11. tr. pareikšti siūlymą, pareikalauti: Iššaukiu ar pasiduot, ar gintis R35, MŽ46.
12. tr. pavadinti kokiu vardu: Juknai (kaimas) iššaukti̇̀ neseniai: eigulys Jukna gyveno, ir i̇̀ššaukė Juknais Škn. Kaip juos iššaũkt? Užmiršau… Pšl.
13. tr. nuplėšti garbę, apšaukti: Ižšaukiu ką SD216.
14. tr. SD133,108, SD411,508, Sut, N išvaryti, ištremti: Ir daužos per pasaulį kaip ižšauktieji su anuo kitu latru DP168. Jonas … ižšauktas ir ištremtas ing salą Patmą DP485.
15. tr. atšaukti, nutraukti: Ižšaukiu bylas SD422, Sut.
nušaũkti, -ia (nùšaukia), nùšaukė
1. tr. apibarti, aprėkti: Nùšaukė, nubuvo, o nei reikė, nei ko Sb. Mane nùšaukė per susirinkimą Stk.
2. intr. sušukti, surikti: Prašau atsistoti ir nušaukti ant garbės mūsų valdovo I.Simon.
3. intr. šaukiant pasakyti, pareikšti nuomonę, reikalavimą: Visi nùšaukėm, ka neteisybė Krš. Pernai visi nùšaukė, kad vėl bus viskas gerai Lnkv. Reikėjo nušaũkti [per tėvų susirinkimą], ir būtų buvę vaikams virinto vandens Yl.
ǁ tr. išrinkti, nubalsuoti: Staršina visais balsais paliko nušauktas Raudonius Pš.
4. tr. šaukimu paveikti, nuslopinti, pagadinti: Aš galiu ir lempą nušaũkti – tokį turiu balsą Šts.
| refl. tr.: Kaklą (balsą) nusišaũkti KI26.
5. refl. šaukiant, skundžiantis mirti: Šaukė šaukė pilviuku i nusi̇̀šaukė Krš.
| Taip anie (nesutinkantys sutuoktiniai) i nusišaũks (riedamiesi nusibaigs), nusivargs Krš.
ǁ negyvai nusiverkti (apie kūdikius): Skubėjo kuo greičiausiai pakrikštyti, nes manė ją nusišauksiant mirtinai I.Simon. Čionai radau aš jį (kūdikį) vieną rytą jau negyvą; jis per naktį buvo smerčiop nusišaukęs LC1883,27.
6. tr. pagarsinti, išgirti: Tu su [savo] arkliais nùšauktas visoj apylinkėj Dkš. Jis buvo nùšauktas kalvis Alk. Už tai jį nušaukė už pilną darbinyką Pš.
| refl.: Jeigu nusišaũkus pana, kad bagota, tai iš toliau važiuoja [piršliai] Krn. Tai ji (pana) buvo labai nusišaũkus Mrs. Ji audėja nusišaukus Brš. Kazluos tai nusišaũkę žmonės Kt. Miestas Ninevė nusišaukęs savo lobiais Šlč.
7. tr. blogai atsiliepti, apkaltinti, apkalbėti: Kap ką svietas nuniekina, nušaũkia Dglš. Ji visų nukalbėta, nušaukta Kb. Nušauktà merga, o, žiūrėk, gerai ištekėjo Ut. Nušauktas, nutartas – i vagis Bsg. Kartais žmones tik nùšaukia durnu Dg.
| Tai kas, kad graži, ale visų nušauktà nuo garbės Blnk.
^ Nu jau dabar tai nùšaukė kap margą arklį Dkš.
ǁ refl. netekti gero vardo, blogai pagarsėti: Su tokiu darbu tik nusišaũksi DŽ1. Jų namai nusišaũkę visam krašte Dgl. Tep darydami tuo (tuojau) nusišaũkia Gs. Kietumu ir godumu jis jau seniai nusišaukęs rš.
8. tr. K, KŽ duoti žinią, paskelbti: Susižadėjusiuosius nušaũkti KI15.
| Nùšaukė [turguje], ka neštų [uogas] į kuperatyvą parduoti Krš.
9. tr. M, LVII843, Š, Rtr, Krs, Pv pakviesti, pareikalauti kur nuvykti, prisistatyti: Vėl mane nùšaukė Marjampolin Lp. Į Raseinius nùšaukė mum Grnk. Ponas tuoj nušaukia diedą: – Nu, radai pinigus? LTR(Slk). Nùšaukė abudu dvaran ir liepė atiduot pinigus BM29(Č). Patardyt apylinkėn nùšaukė abidvi boba (bobas) Mžš. Buvo juos nušaũkę tardyt [dėl rasto lobio] Vdn. Neseniai žentą vėl valsčiun nùšaukė Ds.
| refl. tr. Š: Nusi̇̀šaukė [ligonį] daryt praktikų (tirti) Jd. Ją apibara, apūrija nusišaũkę Mžš. Paskutinį kraują traukia, kada dvaran nusišaukia A.Strazd.
10. tr. KŽ šaukiant paliepti aukštai esančiam nulipti: Nušaũk, tenulipie vaikai nu taukšto Krš. Kregždė Jonas dar su patamsėliu nušaukė mane nuo šieno daržinėj, kur miegodavome su piemeniu Pranu J.Balt.
| refl. tr.: Vaikus nusi̇̀šaukė nu žago, ka nesiustum Rdn.
11. refl. pasidaryti sumenkusiam, nugeibusiam:
^ Kad neatrodytumi toks nusišaũkęs, tai gal ir būtų samdę, o dabar atrodai kaip smerčio purmonas Brs.
12. tr. Klk, Ps, Vžns pavadinti: Kaip tus dvariukus nùšauka? Pp. Pamiršau, kaip tuos miltelius nušaũkia Tr. Kunigiškių keliu tą kelią nušaũkiam Sv. Yr, tiktai nušaũktie negaliu Dgp.
| refl. Sv, Kp, Pš, Žg, Mžk, Vkš: Pala, kaip čia ta vieta nusišaũkia? Brž. Ar nenusi̇̀šaukė kaip tas dvarelis? Akm.
13. tr. DūnŽ apvaisinti (paukščius): Nušauktà ta vištelė Krš. Gaidys vištą nùšaukė Krkl.
◊ numiẽ nušaũkti kalbant apie artėjantį ar atėjusį laiką mirti: Greitai muni nušaũks numiẽ Pj.
pašaũkti, -ia (pàšaukia), pàšaukė
1. intr. surėkti: Pašaũksu balsu, galbūt ans (vagis) pabūgs i atsitrauks nu mūsų LKT44(Lž).
2. intr. NdŽ, KŽ įstengti garsiai šaukti: Aš dar dainelę tokią juokingą padainiuosiu, ale aš gerai pašaũksiu Sd.
3. refl. susišūkauti: Ū, ū! – pasišaũksme i grybaunam Str.
4. tr. SD1137, SD286, R123, MŽ162, Sut, K, M, LL199, Š, Rtr, BŽ66, KŽ balsu ar ženklu kreipiantis pavadinti ateiti, prisiartinti, atsiliepti: Išvydęs jįjį, pašaũk prie savęs J. Mokytojas pàšaukė pamokos atsakinėti DŽ. Eik, pašaũk tėvą pietų valgyti Up. Pašaũk tėvo valgyt, ba kopūstai užšals LKT386(Drsk). Kap puliukus (viščiukus) pàšaukiu – pul pul pul, visi jiej atbėga Kpč. Jo švogerius mokėj[o] pašaũkt vilką (imituodamas staugimą) Drsk. Pašaũk tu savų vaikelių, kad any neažmiegotų LKKIII202(Lz). Nue[jo] brolis, pàšaukė – užeina pieno puta (ps.) Mlk. Matau, klusnus esi sūnus. Vos pašaukiau, ir atėjai V.Krėv. Daugiaus ji vis teip parėjus prie durių pašaukdavus – tie jos vaikeliai jai ir atidarydavę Sln. Vidurnaktį kažkas pabarškino į langą ir pašaukė mane vardu S.Nėr. Pirmesniai [piršlys midaus] duoda jaunajai, sėdinčiai užstalė[je] su jaunuoju, pašaũkdamas nauja pavarde, jau po vyru JR70. Kap tu eisi per dvarelį, nepašaũks vardeliu, tiktai pašaũks, mergužėle, vyro prievardėle DrskD143.
^ Pašauk vištą – atbėgs ir vanagas LTR(Šmk).
| refl. tr.: Kai iškuldavo žirnius, tai aš pasisemdavau saują ir pasišaũkdavau karvelius: ul ul ul Skrb.
5. tr. pakviesti, paraginti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Eik tu, pašaũk bobutę kieman Ker. Pašaũks tave malt Ėr. Negi až mylios gyvenu, kad negalėjot pašaũkt Ds. Pàšaukia viso kaimo ir nutaria, kas augins [našlaičius] Pv. Pàšaukė [vyrus] tadaik jau LKKII205(Zt). Bėk, motkos pašaũk Azr. Reiks pašaũkt žento Lp. [Pažįstamus lalauninkus] pirkion pašaũks, arielkos duos Pb. Jau biškelį kas, pàšaukei greitąją Klk. Paskiaus karalius Zigmantas Augustas pašaukė žemaičius į draugystę M.Valanč. Pàšaukė atsarginius į armiją DŽ1. Pašaũkti karo pratimų NdŽ. Jį liudininku pašaukė J.Jabl. Paskuo pàšaukė į karumenę iš piemenies (visai jauną) Kal. Trumpai prieš karo galą mane į karuominę pàšaukė Plšk. Vilius Karalius gavo raštą, kur jam liepiama būti pasiruošusiam, nes kiekvienu momentu jis galįs būti pašauktas kaip paskutinis rezervas I.Simon. Palikai čia nenupjautą barą, kai tėvynė pašaukė į karą E.Miež. Pašaukti tieson Ser. Viešpatis … mus per mirimą pašauks iž to pasaulio DP570. Helizeus … nuog Elijošiaus pranašo nuog arklo buvo pašauktas DP512. O tatai tie yra, kurie … tosp karalystėsp jo yra pašaukti MP94. Išvydo … taisančius tinklus savo ir pašaukė juos BtMt4,21. Daug nes yra pašauktų, bet maž išrinktų Ch1Mt20,16.
| Pašauktas kas ažu piktadėją, jei pirma dekreto numirs, be karojimo iž to svieto ižeit SPI10.
| refl. tr., intr. N, K, LL148, Rtr, Š, KŽ: Pasišaũk pagalbos DŽ1. Ateisiu ir aš, nebijok: pasišaũksi, aš jau ateisiu Trk. Dukterį pasi̇̀šaukė į Ameriką, šipkartę atsiuntė Krš. Vaikai padeda raškyt – mokyklos vaikus pasišaũkia Slm. Pasišaũkt, kai bėda – pirmas žmogus Klt. Jis žmogus pasišaũkiamas (paslaugus) Rmš. Kur tu pasišauksi̇̀ – svieto maža Str. Vargonyko pasi̇̀šaukė Kb.
ǁ Krž, Čk, Aln, Btrm prk. kalbant apie ateinantį laiką mirti: Privaikščiojau, gana, gal jau pašaũks (mirsiu) Krš. Eilė prieita, i pàšauka Pj. Gal ateis vakaras, pašaũks, neatsibėgsi (neišvengsi) Drsk.
| refl. tr.: Kažno ką dabar tėvas pasišaũks (kam po tėvo reikės mirti) Ktk. Jau atrodo, kad ir dėdę greit pasišaũks [mirę] broliai Krs. Kažno jau, ar nepasišaũks beržynėn tiktainos: jau eini, griūvi, nenori nieko LKT340(Ign).
6. refl. kreiptis pagalbos, užtarimo: Nuog to sūdo kitur niekur neturės pasišaukti žmogus nusūdytas BPI23. Pasišaukiu (apeliuoju) didesnėsp provosp B.
| Dievop pasišaukti (prisiekti Dievu) LL148.
7. tr. Šts, Kn užsakyti (gėrimų, valgių): Aš šaukiau alaus, o tu degtinės pašaũk Srv. Tuoj dėdė alaus pàšaukė Alk. Nors nepratę, turėjo išgert visą pašauktą degtinę V.Kudir. Galvoja žmogus: negražu vaišintis iš kitų, tai ir pats šio to pašaukė rš. Pėtnyčioj gavom šaltanosių, o paskui dar silkių pàšaukė Krok.
| refl. tr.: Kokių gėrimų tik jiedu pasišaukia, tai tokių ir žaunierius LTR(Ldvn). Valgyt nepasišauks Lp.
8. tr. numatyti, paskirti kokiai veiklai: Jis jautėsi pàšauktas dideliems uždaviniams DŽ1. Pàšauktas kunigystėn NdŽ.
^ Daug pašauktų, maža išrinktų rš.
9. tr. Rtr, NdŽ išgarsinti, išgirti: Onutė – pašauktà melžėja visam rajone Lkč. Ir koks dar pašaũktas gydytojas buvo parvežtas, bet kad jau reikėjo žmogeliui mirt, ir neišgelbėjo Srv. Buvo pašauktà viso[je] parapijo[je], kad ji labai graži Sdb. Mano vyras pàšauktas pjovėjas buvo Kair. Siuvėją Augustą visa apylinkė pàšaukė Rm. Mūs namai tai da pašaukti̇̀ yr Trgn. Tik pàšauktas, ka stiprus, o toks kaip ir kiti Grd. Buvo pàšaukta į Kauną vežt – geri ten daktarai buvo Skr. Vailabai tai jau pašauktà kaima buvo Vdk.
10. tr. pagarsinti dėl kokios smerktinos ypatybės: Kurs piktas pašauktas N. Ta mūsų Genė buvo šatras (vėjavaikė) pašauktà Skr. Tie tai pašaukti̇̀ [vagys] Krž. Tylėk, boba, da pašaũks už nusikaltimą Ln.
11. intr., tr. pavadinti, įvardyti: Možna i dukrele pašaũkt Dglš. Ana eina, ir gana [už našlio] – kur dėsis: senovė[je] negražu, pašaũks senmerge Krp. Nežinau, kap pašaũktie tuos grybus Dgp. Ūlyčia pašauktà lietuvišku vardu Zr. Ponas labai ažsiširdijo, kad kunigas jį durnium pàšaukė (ps.) Prng. Meskit, meskit po rublelį, būste pašaukti jūs sveteliais LTR(Ob).
^ Seną jaunu nepašauksi LTR(Zp).
12. tr. išleisti (kortą): Neturiu ko pašaũkti DŽ. Juk rodžiau, kad nešauktum vynų, o tu ėmei ir pàšaukei Skr. Pàšaukiau pykių tūzą Šk.
13. tr. NdŽ apvaisinti (paukščius).
| refl. NdŽ: Aš jums pasišaũksu, štiš, gyvatės! Krš.
◊ ant svi̇́eto pašaũkti pagimdyti: Vaikus bereikalingai ant svi̇́eto pàšaukiau Skr.
Diẽvas (Abraõmas, Pẽtras) pàšaukė (pasi̇̀šaukė) apie mirtį: Diẽvas mano vyrą prieš du mėnesiu (pas save) pàšaukė NdŽ. Nupirko namą, ale jį Diẽvas pasi̇̀šaukė par anksti Ob. Greičiau, regis, pašauktų̃ Diẽvas Čb. Nežinom nė vienas, kada Diẽvas pašaũks Trgn. Mes tai jau nesikelsim [į gyvenvietę] – Abraõmas pašaũks gal Pš. Jau laukiu, kada Pẽtras pašaũks Dgp. Be teisybės gyveno, su skraudums, i pasi̇̀šaukė Diẽvas Krš. Seni̇̀, ir Diẽvas nepasi̇̀šauka Krš.
paršaũkti, -ia (par̃šaukia), par̃šaukė tr.
1. K, M, Rtr, B60, NdŽ, KŽ parkviesti, parvadinti atgal: Parvadinti, paršaũkti KII380. Patys par̃šaukėm ją namo Jrb. Eikit, paršaũkit jį iš karčemos Pn.
| refl. tr. K, NdŽ.
2. pakviesti atvykti: Daktarą par̃šaukė Kv.
péršaukti
1. tr. Q540, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Jz stipriau už kitą iššaukti, surikti: Leisk pasiklausyti, ką ana šneka – tu páršauki KlvrŽ. Antanėlis, matyt, suprato, kad nieko čia gero nebus, žmonos jis neperšauks J.Balt. Girto Stagaro balsas peršaukia visus I.Simon. Mes geriau žinome, geriau išmanome, visus pamokysime, visus peršauksime! Žem. Ana vis su tranksmais šneka, šauka páršauka Krš.
| prk.: Nėra, tur būti, tokios dainelės, kuri peršauktų jo nerimą Pč.
2. tr. perkalbėti: Mokytis siūt labai norėjau, tik tėvas péršaukė Prn.
3. intr., tr. įstengti perrėkti kokį atstumą: Ties Klaipėda mares gali páršaukti – girdėti į antrą pusę Klp. Péršaukti per ką NdŽ.
4. refl. Ser, NdŽ, KŽ prarasti balsą šaukiant, prasirėkti: Gal mažas esi pársišaukęs, ka neturi balso Šv.
prašaũkti, -ia (pràšaukia), pràšaukė
1. tr. NdŽ, Als stipriau iššaukti, šaukimu viršyti, peršaukti: Pràšaukiau aš jįjį, bo mano balsas didesnis J. Tu buvai tada liesas, plonytis, bet gerklingas labai – neprašauksi J.Marcin. Kurs kurį prašauksite, pri to jau paliks piningai LTR.
2. intr. N, NdŽ kurį laiką praleisti šaukiant, dejuojant: Jezau, lyna, Jezau, nelyna – visą amžių [kaimo žmogus] taip ir pràšauka Krš.
3. tr. NdŽ šaukiant, rėkiant sugadinti, prarėkti: Nekrok, plaučius prašaũksi! Krš. Buvo girdėti, kaip miške per pavasarį prašauktu balsu kukavo gegužė rš.
| refl. tr. NdŽ.
4. tr. iš eilės šaukiant, pakviesti: Kur eini, ar į pieninę? – Ne, nebeisiu, kad mane jau, sako, pràšaukė Rm.
5. intr. NdŽ pradėti dainuoti, duoti toną.
6. tr. NdŽ garsiai dainuojant nepataikyti į natą: Mokytojas Rodė buvo toks piktas, kad aš vis gaidą pro šalį prašaukdavau I.Simon.
7. tr. pavadinti, praminti: Tą vietą pràšaukė Bruniniekai Dgp. Tokiu vardu prašauktà ta vieta, mun rodos, nū vandens BM327(Rdn). Ir pràšaukė jį kurtinyku Ob.
8. tr. NdŽ apvaisinti (paukščius).
| refl. NdŽ.
prišaũkti, -ia (pri̇̀šaukia), pri̇̀šaukė
1. tr. Q165, K, M, J, Š, Rtr, KŽ balsu kreipiantis, šaukiant atkviesti, paraginti ateiti, prisiartinti, grįžti, atsiliepti: Negaliu vaikų numo prišaũkti Vkš. Uogavo an kalno – prỹšaukėm Vn. Dalikės nebgal beprišaũkti [dirbti] – pavargo Krš. Prišaukęs mane prie staliuko, liepė pasirašyti Žem. Šauk, šauk kaip poną – ir dar negali prišaũkt [valgyti] Srv. Kaip neprišaũksi mane vardeliu, šauk mane pavardėle JD155. Šaukte šaukiau – neprišaukiau KlvD191.
^ Arklį in avižas visada prišaũkia, o pijoko in pusbonkį neprišauksi̇̀! (iron.) Skdt. Už miškuo yra tujau Kantaučiai pri̇̀šaukamys (netoli gyvenantys, galintys išgirsti šaukiantį) Plt.
prišaũkiamai adv., prišaukiamai̇̃ NdŽ: Prišaukamai gyvenam M.Unt.
prišauktinai̇̃ adv.: Ans prišauktinai̇̃, t. y. netoli, gali prišaũkti J.
| refl. tr.: Šauk, šauk – negali prisišaũkti tavęs J. Tėvas toli žvejojo, negalėjau prisišaũkti Vkš. Vilkai moką šunim lot, kad greičiau šunis prisišauktų Ds. O aš šaukiau savo bernužėlį, o aš šaukiau, prisi̇̀šaukiau aš jį JD474.
^ Giedojo gaidys, kol vanagą prisišaukė KrvP(Mrk). Dalia kurčia: kad ir šauksi – neprisišauksi KrvP(Žž).
2. tr. pakviesti, paprašyti, pareikalauti kur atvykti, dalyvauti: Tujau pri̇̀šaukė greitąją, muni išlakino į Klaipėdą Vvr. A velnias tokią baisybę (netikusį ūkvedį) pri̇̀šaukė an mūso galvų! Rdn. Jau kai Baliukas, tai retu kur rast: ar bėdoj, ar kur anas pirmas prišaũkiamas Skdt. Dar nelaimę prišaũksi savo galvai NdŽ.
| refl. tr., intr. Sut, K, LL24, Š, Rtr: Sunku prisišaũkti ką, bėdai atsitikus DŽ1. Sužeistieji šaukia ir pagalbos neprisišaũkia NdŽ. Neprisišaukami̇̀ paliko žmonys, neprisiprašomi Krš. Juozis jau tas geras žmogus – prisi̇̀šaukiamas Jnš. Ar galva susops, ar širdis – neprisišauksi̇̀ [viena gyvendama] Klt. Ar miršta, ar dega – niekur jų (vaikų) neprisišauksi̇̀ Kp. Vaikų dabar sunku prisišaũkt – neprisišaũkia tėvai Adm. Neažmokėsi gerai, tai kito karto neprisišauksi̇̀ Aln. Neprisi̇̀šaukiam lietaus Al. Pirma greit velnią prisišaũkdavai, o dabar jie uždaryti (juok.) Skr. Neseka prisišaũkt daktaro Lp. Su savo tokiu liežuviu ir kitoj parapijoj bėdą prisišauksi A.Vien. Melodija plaukia vis tolyn, neprisišaukiamà NdŽ. Nelaimės galima atsikratyti, o laimę – prisišaukti rš.
ǁ refl. kreiptis ko prašant: Neturinti pri ko prisišaũkti KlvrŽ. Prysišaũkti turėjo pry valdžios, gavo pensiją Pj.
3. tr. KŽ šaukiant prikelti: Ką iš numirusių prišaũkti K. Kas miręs, to jau nebeprišaũksi NdŽ.
4. tr. Ser, NdŽ daugelį sušaukti, suvadinti: Prišaũkti daug [žmonių] BŽ266.
| refl. tr.: Prisi̇̀šaukėt velnių ir neduodat jiem darbo Stk.
5. tr., intr. N šaukiant pasakyti, šūktelėti: Nežinomas balsas jam pri̇̀šaukė: švilpk! Vlkš. Vienas vaikas kitam pri̇̀šaukė: – Dėdis pareina atgal Plšk. Didelių plaučių reik ant jį (apykurtį) prišaũkti Vdk. Ans neprigirdįs: jei prỹšaukei žodį – atsakys, jei neprỹšaukei – nieko negausi iš ano Šts. Prišaũkia aniems apačio[je] drūtai žaką laikyt Jrk124. Tai prišaukdami pažįstamiems, tai rankas vienas kitam paspausdami, susimaišė atvykusieji I.Simon.
6. intr. sakyti raginant ką daryti, atkreipti dėmesį į ką: Iš ten jis ir mums dabar prišauk: pabuskit Ns1832,8. Mums prišaukiama, idant mes Viešpatiespi verstumbimės prš.
7. intr. NdŽ, Trg pritarti dainuojant ar giedant: Būdavo, balsus taikys, katram natavot, katram prišaũkt Erž. Vyrai munie pryšaũkti liuob galės, galėjau dainiuoti Vn. Kito toks balsas, kad negal prišaũkti Slnt. Aš neprỹšauku dėl to, kad neturiu tokio balso Šts.
8. tr., intr. Sut paskelbti, pranešti: Šiandien ant turgaus Poškus pri̇̀šaukė jomarką Akmenė[je] Vkš. Praeitą turgų Drungilas pri̇̀šaukė žmonims, kad nau[ja]s gydyto[ja]s yr parvažiavęs į Darbėnus Dr.
9. intr. šaukiant įsakyti, įkalti į galvą: Reikėjo nuo jo viską kavoti arba prirėkti, prišaukti, kad nevogtų cukraus, apelcinų ir kitų gardesnių dalykų DS367.
10. refl. NdŽ pakankamai šaukti, rėkti.
11. intr. Š priverkti, priraudoti.
sušaũkti, -ia (sùšaukia), sùšaukė
1. tr. R33, MŽ44, Sut, N, K, M, LL330, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1, Rš, Pp sukviesti, suvadinti: Sušaũk visą šeimyną J. Aš pasiryžau, nieko nelaukdamas, sušaukti savo vyrus, sudaryti pirmą šiame krašte sukilėlių būrį V.Myk-Put. Sùšaukė visus gyventojus į sueigą Plšk. Sùšaukia vaikus [mokytis] Mrc. Sušaũkia, pamoko žmones [agronomas] Imb. Vieną dieną pavardims mus sùšaukė ir pastatė į dvi grupes Plšk. Viščiukus sušauksmà, aždarysma ir eisma Skp. Sušaukė ji visas žvėris, visus vabalus, visas varles LTR(Ldvn). Liepė sušaũkti kalvius su preikalais, su kūjaičiais Gd. Vėjas tuoj sùšaukė debesų galybę (ps.) Sv. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Tėvelis numirs, brolelis užaugs, mūsų sesučių niekas nesušauks (d.) Pls. Hūkinykas liepė tarnui savam … privest elgetų…, sušaukt…, idant namai jo būtų papildyti DP278.
| refl. tr. NdŽ: Tėvas susi̇̀šaukė vaikus DŽ1. Kol tu giminės susišaũksi, ilgai truks, o kaimynas pats pirmasis [į pagalbą] Skdv. Susišaũkia vyrus, parodžia [padarytą žalą] Grv. Seniai armonika susišaukė jaunimą rš. Visus šventūsius susišaũkęs (šaukdamasis dangaus pagalbos) rėka Pvn.
2. tr. šūksniu paraginti ateiti, atsiliepti: Ka bus valgymas gatavas, tai aš taũ sušauksiù LKT266(Brž). Uhū! uhū! – sùšaukė jį senasis ubagas Jrk21.
^ Rugiai buvo reti – diegas diego nesušaukia Vlk.
| refl. tr.: Vaikai, nedarkykit valgio – badą susišaũksit! Dkš.
ǁ Krkn, Sdk, Šč, Lt šaukiant sugrąžinti, pašaukti atgal: Norėjau sušaũkt, bet jau buvo toli nuėjęs Gs. Būtų užmiršęs, ale nuo galulaukės sùšaukėm Grš. Vyrai barškalus pasiėmė, barškino, tauškino girioj par naktį, bet vaiko [paklydusio] nesùšaukė Skr. Eik, sušaũk šunį atgal – dar užpuls ką Srv. Sùšaukė kiaulę, mat klauso Ėr. Pavargėlius žmones, paskui tūleropus geidulius šito pasaulio nuėjusius, sušaũkia DP410.
3. tr. sukviesti (susirinkimą, tarybą, posėdį ir pan.): Sušaũkti tarybą, teismą NdŽ. Buvo beklausiąs, kam sušauktas mitingas J.Balč.
| refl. tr.: Apylinkės sekretorius susi̇̀šaukė susirinkimą, o pirmininko nėra Skr.
4. intr. NdŽ surikti, šūktelėti: Tėvas sùšaukė arba motina: gulti, vaikai, a jūs da norat baikas krėsti?! Vvr. Ka sušaũksu, pribūs dvyleka plėšikų (ps.) Varn.
^ Kaip sušaukia, taip ir atsišaukia LTR.
ǁ tr. NdŽ subarti: Sùšaukiau, ka nemuštųs Krš. Sùšaukė vaiką, ka nesiustų, nedraskytųs Krš. Sušaũk, ka klausytų DūnŽ.
5. refl. tr., intr. NdŽ šūkaujant, ūbaujant susižinoti: Miškai, miškai – susišaũkt negali̇̀! Vrn. Ar mes čia, paliose, susišaũksim vieni kitus, kai paklysim? Dkš. Piemenys miške ir tai susišaũkia, o mes kaimynystėj nesusišaũksim! Srv. Piemenėliai susišaukia ragu TS1900,4-5. Pavasarį, ka Venta ištvinsta, par upę susišaũkti negali Vkš. Susišaũkia [vilkai] vienas su kitu Pb. Ant pilaitės sienų susišaukdami vaikščiojo sargybiniai A.Vien.
^ Žirnis žirnio nesusi̇̀šaukia (skystai išvirta) Lp.
susišaũkiamai adv.: Gryčia, seklyčia, kamara – krūvai žmonių vietos nesusišaukiamai J.Balt.
6. tr. K, Rtr, KŽ, I.Simon paskelbti (ppr. užsakus).
7. tr. NdŽ vienu kartu išleisti (kortas).
◊ visùs gi̇̀mines sušaũkti labai susiraukti: Rūgštu, mažna visùs gi̇̀mines sušaũkt Žl.
užšaũkti, -ia (ùžšaukia), ùžšaukė
1. intr. M, Rtr, KŽ garsiai sušukti, užrikti: Jis kad ùžšaukė – tuoj visi nutilo DŽ1. Ne savo balsu ùžšaukiau iš skausmo Bb. Vilko balsu mokėj[o] užšaũkt (užstaugti) ir [vilką] prišaukt Drsk. Būčiu paklaususi, būtumi užšaũkęs, užkrokęs! Krš. Kartais ans ùžšauka ant munęs Tl.
| refl.: Varlės kurkė patenkintos, tarpais aptildamos, čia vėl užsišaukdamos rš.
2. tr. NdŽ peršaukti, perrėkti, viršyti šaukimu: Daugiau nedainuosiu – o kam tu mane ùžšauki! Jrb. Taip krokė tėvas, net gerklėje jam apkarto, o Katrės užšaukti niekaip negalėjo Žem. Mane, švelnią moteriškę, užšauks, užrėks, užstumdys S.Čiurl.
| prk.: Jų širdyse dar nebuvo tiek neapykantos, kad galėtų užšaukti sąžinės balsą Vaižg.
3. tr., intr. R363, MŽ486, N šaukiant uždrausti (ką daryti): Ùžšaukė, ka to sviesto neimčiu Krš.
4. tr. pakviesti užeiti (ppr. einantį pro šalį): Užùšaukiau kartą, tai kad pripaistė visokių niekų Slm. Kokį berną ažušaũkia savęs[p], duoma ėst, duoma įsigert Lz.
| refl. tr. DŽ1, Prn, Lp, Pc: Ją dažnai kas užsišaũkia Ėr. Mes senukę vis užsi̇̀šaukiam pavalgyt Ig. Užsi̇̀šaukiau vaikus gryčion Aln. Užsi̇̀šaukiau, primylėjau ir da išsinešt daviau Ds. Matei, kad ej[o], tai reikė užsišaũkt Pv.
ǁ šaukiant užvadinti aukštyn: Ùžšaukė visus ant kalno pasižiūrėti puikaus reginio DŽ1.
5. tr. užkviesti kur atvykti, dalyvauti: Žùšaukė jį an rodos Rod. Ir aš tę ejau, ažùšaukė mane Dv. Ka veseilion ažušauktái, tai pagiedotau Dv.
| refl. tr.: Nepliauškėk, tu užsišaũksi nelaimę an savo galvos! Krš.
6. tr. Q48, B, NdŽ, Skd, Vkš, Krd paskelbti, pagarsinti, pranešti: Užšaũk bažnyčio[je], kad bus atlaidai J. Šiandien ùžšaukė jomarką ant ateinančios seredos Užv. Turguj ùžšaukė, kad prapuolė vaikas Jnš. Argi negirdi, kaip aš (gaidys) tarp vakaro ir ryto kokia dvidešimt kartų užšaukiu orą Mš.
| refl.: Jie užsi̇̀šaukė duot labai daug, o neištesi Gs.
ǁ N, KŽ paskelbti užsakus.
| refl. tr., intr.: Jau jy užsišaũkus su kitu Lp. Anas kitą buvo ažgėręs i ažsišaukęs Ml.
7. refl. KŽ užsikamuoti, galą gauti šaukiant: Jis persišaukė, užsi̇̀šaukė KII247. Vaikas užsišaũks bešaukdamas DŽ1. Jei kas pasidarytų, ji užsišaũktų Snt. Vežk tu greičiau tą bobą į ligoninę, ka tik pagytų, bo ta mergica užsišaũks Rs.
8. tr. šaukimu pakenkti: Ùžšaukėm gerkles (užkimome) Ub.
ǁ refl. NdŽ, KŽ užkliūti, užsikirsti balsui.
9. intr. NdŽ garsiai uždainuoti, užrėkti: Aš iš sykio ùžšaukiau: – Oi berželis turi širdį… Jrb. Koristė buvau, užšaũkt labai galėjau Bb.
10. intr. daug užsiprašyti, norėti gauti: Par daug ùžšaukė už arklį Up. Jurgis už arklį ùžšaukė šimtą penkiasdešimt litų Čk. O kiekgi užšauksite algos? rš.
ǁ NdŽ skelbti sumą kortuojant: Atsargiai lošta, tankiai net per mažai užšaukia TS1904,4.
11. refl. turėti vardą, būti vadinamam: Aš užmiršau, kaip ta vieta užsišaũkia Ds.
12. tr. KŽ, Nt, Akm, Eig apvaisinti (paukščius, kiaušinius): Kliunkiai, t. y. kiaušiai neužperėti, neužšaukti̇̀, be žąsino, be gaidžio padėti J.Jabl(Als). Tiek įdrėbiau (užmokėjau) už tus žąsies kiaušius, o nė vienas neùžšauktas Dr. Žąsies kiaušiai nėra užšaukti Klp. Neùžšaukė žąsų, nieko neišrietėjo DūnŽ. Neišlesintas žąsinas y[ra] juo užšauką̃s Šts.

Daugiau informacijos

sušaũkti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

pabė́gti

Apibrėžtis

bė́gti, -a, -o intr.
1. SD377, R greitais žingsniais, šuoliais judėti kuria nors kryptimi, lėkti: Bė́ga kiškis per dirvoną Rm. Žmogus bė́ga tekinas, arklys – risčia, zovada ir šuoliais K. Bė́ga neatgaudamas kvapo Kv. Vedu visą kelią bė́gova Grg. Mane išgąsdino bė́gantis šuva Lzd. Bėgą̃s nubėga J.Jabl. Nors bėgus pabėgėčiau, nors ėjus paėjėčiau Ig. Nebė́k bėgtè, eik pamažu Kp. Bėgte nubėgsiu, tave nunešiu JV16. Bė́ga kap bitės inkąstas Dglš. Bė́ga kaip ugnies pasistvėręs Dl. Bė́ga kap akis išdegęs Gs. Bė́ga kaip be galvos Grg. Bė́ga kaip sudegęs Rm. Bė́ga iškišęs liežuvį Skp. Bėgi nebėgi, o aš tave pagausiu Lp. Bė́gom padus pasipustę, kad net balos džiūvo Alk.
^ Kas bė́ga, tą ir veja Jnš. Katras arklys bė́ga, tam da su botagu drožia Bsg. Kai kąs, tai ginkis, kai bė̃gs, tai vykis Dkš. Bė́k nebė́k, ale rugius sėk Rm. Nei kur bešokti, nei bėgti, nei rėkti Slm. Gera vyti bėgantį, barti tylintį KrvP(Srj). Bėga vilkas – tunka vilkas, guli vilkas – džiūsta vilkas B.
bėgtinai̇̃ adv.: Grėtė nusigando ir bėgtinai pabėgo nuo Viliaus I.Simon. Aš taip greit nė bėgtinai̇̃ nebūčio nubėgęs Grg.
| tr.: Bėgau lauką, lenkiau krūmą, regiu, jau n’išbėgsiu JD730. Bėgčiau laukus ir girias (per laukus ir girias) ieškoti sau mergelės JV963.
ǁ refl. lenktyniauti: Eikiav bė́gties, katras iš vedums (mudviejų) greitesnis Skd. Bė́kiatės, kas būste greitesnis Grg. Bė́kiavos! katras pirma pribė́gs, tatro ir būs Kv.
2. greitai eiti, skubėti: Gali bė́gti namo, darbas baigtas Jnš. Jūsų tėvalis, mačiau, į turgų bebėgą̃s Grg. Mano moma ir pati bė́go prie darbų, ir vaikus vijo Užp. Bėk prie darbo kaip iš ugnies Jž. Bė́ga kap įkirptas į uodegą (dažnai be reikalo kur eina) Kt. Bė́kite manęsp, kurie nuvargę ir apsunkinti este DK134.
ǁ apsukriai darbuotis, triūsti: Nepabūna ramiai nė valandėlės, bė́ga per visą dieną, kvapo neatgaudamas Jnš.
ǁ greitai slinkti: Debesys bė́ga KII235. Saulelė prieš lietų bė́ga (eina pro ją debesys) Trgn. Už vagono lango bėgo vienodos ir nevaizdingos lygumos rš. Siūlas lyg amžinas bėga ir bėga tarp tavo pirštų P.Cvir. Iš špūlios siūlas greit bėga (vyniojasi), tuoj baigsiu Dglš.
| prk.: Usninio gyslom bėgo drebulys T.Tilv.
ǁ greitai važiuoti: Jau bėga autobusas į Gargždus Grg. Ka dabar bėgtų (važinėtų) mašina keleivinė, kaip seniau bė́gdavo, tai būt gerai Sk. Ir su ratu (dviračiu) bė́gi Grg.
3. gelbėtis bėgimu, sprukti: Kai jis pradėjo mane ėsti, aš turėjau bė́gt iš namų Gs. Kelkiesi ir bėk mano broliop BB1Moz27,43. Bėk ižg Sodomos DP108.
^ Kada gi šuva nuo mėsos bėga? Skdt. Nuo vilko bėgo – ant meškos užbėgo PPr397. Bėgusio pėdai, stovinčio kraujai B. Vagiui bėgančiam vienas kelias, o ieškančiam daug B. Padėk Dieve ir bė́gančiam, ir vejančiam Bsg. Gėda bėgti, išbėgus sveika Kv. Bėgančiam lab (gerai) ir uodega Šts. Pirmo turgaus nebėk Lp.
| refl.: Bėgos į Prūsus, bet pagavo Šts.
ǁ dezertyruoti: Bėgti iš kareivių I.
ǁ vengti, šalintis ko: Kas gyvas galįs bė́ga nu smerčio Krž. Dabar niekas nenori su juo susitikti, visi bėga kaip nuo maro Jnš. Nesek jų, bet kuo toliausiai bėk nuo jų SE132.
| refl.: Bijo žmonių, bėgas šalin, dėl to kad anam trūksta proto Šts.
| tr.: Bėgo savo brolį (nuo savo brolio) BB1Moz35,7.
^ Bėk ir pėdų tokio žmogaus B. Vagies bėk ir pėdų Alk.
4. tekėti, sroventi: Ta upė sriauniai bėga Rm. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva Mair. Bėga upė žvirgždinėlė, nenor žirgas gerti Asv. Kai vanduo pavasarį bėgs, čia griovius išneš Sdk. Čia bė́gamas vanduo Rm. Bėga marios liūliuodamos, neš vainiką vingiuodamos JV78. Mano vanduo tebėgỹ, tavo testovy Ds.
5. lietis, tekėti, sunktis: Ašaros bė́ga par skruostus Skdv. Iš žaizdos pradėjo bė́gti kraujas Žvr. Lėkė galvelė kai kopūstėlis, bėgo kraujelis kai vandenėlis KlvD246. Iš bačkos alus jau bė́ga Skdv.
| Paveizėjau į saulę, ir pradėjo akys bė́gti (ašaroti) Vvr.
| Obelė bėgo (sunkėsi iš jos) per patį tą plyšimą, aprišau – nebebėga Rm.
| Užėjo sloga – snarglys bė́ga Gs. Žiūrėk, vaiko nosis bė́ga (varva iš nosies) Ktk.
ǁ būti kiauram, leisti vandenį: Nepilk – šis puodas bė́ga Lš. Tas kubilas labai bėga Pc. Daržinės stogas pradėjo bė́gti Grg. Stogas bėga, sienos griūva Ėr. Mano bėgąs bliūdalis beesąs, duokiat kitą Šts.
ǁ lietis per kraštą verdant: Putra bėga! Šts. Tas tuo puodelis pradėjo virt, košė kilt, bėgt Brt. Nukelk, bulbės bė́ga Rm. Puodas pradėjo smarkiai bė́gti – jau užvirė Sl.
6. eiti, slinkti (apie laiką): Laikas bė́ga kai vanduo Ml. Oi bėga tos dienos kaip vandenys upės Mair. Bėga metai kap upės vanduo Šlčn. Ėjo, bėgo metų meteliai, brendo žmonės Vaižg. Kaziukui jau bėga devinti metai rš.
^ Ir duris uždarius laikas bė́ga Pvn.
7. plaukti (apie laivą, valtį): Bėgo laivelis prie aukšto kalno N48. Bėki, laivuži, jūrėms maružėlėms JD110.
ǁ plaukti (laivu, valtimi): Akrūtu bėgmi R307. Šėpimi bėgti KBI10. Jūrele vis bė́gau, tinklelį ploviau BzF16. O kaip išausi šilkų žėglužėlius, bėgsim jūrėms marelėms JD1099.
8. tirpti, nykti: Sniegas jau bė́ga Jnš. Kelias bė́ga (genda tirpstant sniegui), reik greičiau į girią važiuoti J.Jabl. Pavasarį roguitinis kelias akyse bė́ga Rod. Jau žiema bė́ga Pn.
9. prk. mažėti, baigtis: Jau pienas bė́ga (karvės mažiau beduoda) – ruduva ateido Asv. Ostiniai pinigai bė́go (vyko infliacija) Lnk.
10. irti (apie nėrinio akis): Truputį panešiojau [kojines], ir ėmė bė́gt akys Sb.
11. lakstytis, kergtis (apie gyvulius): Karvė bėg su buliu N. Kalė bėg N.
| refl.: Ji būt gera karvė, bet ne kasmet bė́gasi Dkš.
12. prk. kauptis, koncentruotis: Žemė bėgtinai bėga į vienas rankas A1884,158.
13. prk. tęstis kuria nors kryptimi: Ir vėl bėga mūsų kelias. Bėga broliškosios Latvijos link J.Balt. Per lygumas bėga vieškelis rš. Į vakarus – gatvė, pro aikštę bėganti į užliejamas lankas rš. Girios, kalneliai bėga per laukus T.Tilv. Iki pat pelkių bėgo žalios, aukštos avižos rš.
14. blukti, šertis: Šito kartūno baisiai bė́ga spalva Lkš. Tas audeklas nebė́ga – nė šarmo nebijo Dr.
◊ iš kū́no bė́gti liesėti, blogti: Iš jo gal nieko nebus, kad labai bė́ga iš kū́no Užp.
netoli̇̀ bė́gęs panašus į ką; nedaug tesiskiriantis: Netoli̇̀ to bė́gęs Vv. Tėvas vagis, i sūnus netoli̇̀ bė́gęs Škn.
antbė́gti (ž.)
1. intr. užbėgti ant ko: Aš ant to kalno bėgtinai antbė́gau Grg.
2. tr., intr. pavyti; sutikti: Pagaliau žvirblis ir šuo antbėgusiu lapę LTR(Dr).
^ Nu vilko bėgo, ant meškos antbė́go Plt.
3. intr. užbėgti (apie vandenį): Raveliai sausiausi, nė iš kur neantbėga KlvrŽ.
4. intr. užeiti (apie laiką, madą): Buvo antbėgę divonus austi Ggr.
apibė́gti
1. intr. J bėgti aplink: Aplink ką apbė́gti K. Su savo sveikata nė aplink pirkią neapibė́gsi Nmn. Apibė́k, vaikel, apie triobas, gal užtiksi kur žąsiukus Gs.
2. tr. greitai apeiti ką atliekant, apsiruošti: Jis viską apibė́ga: kiaules pašeria, karves pamelža Šmk. Kol apibė́gi gyvulius, viską apdarai, nepajunti, kad jau vakaras Nmn.
| refl. tr.: Iki visus trūsus viena apsieini, apsibė́gi, ir sutemsta Gs.
3. tr. pralenkti: Jis … visus apibė́go Jrk31.
4. intr., tr. apsilieti, aplašėti, apvarvėti: Geležys apibė́go taukais, pasmirs gryčia Ėr. Kai smarkiai ima lyt, tai ant tvarto šieną apibė́ga Gs. Mėlynai apbė́gęs (apsitraukęs) KI70.
5. intr. kiek nusekti, nuslūgti: Ir tas vandeniukas jau apibė́gęs Ll.
6. tr. apvaisinti (gyvulius): Tavo drigantas mano kumelę apibė́go Plt.
| refl.: Jau mūsų visos karvės apsibėgo Krkl.
7. intr. supūliuoti: Pirštas apibė́go, gal pradurti Šts.
◊ akimi̇̀s (žvilgsniù) apibė́gti peržvelgti: Jis atsistojo, apibėgo akimis susirinkusius J.Avyž. Raulys šyptelėjo, apibėgdamas susirinkusius pasitikinčiu žvilgsniu J.Avyž.
atbė́gti intr.
1. R200, K bėgomis atskubėti, atlėkti: Atbė́go be dvasios Grž. Atbė́go į stotį uždusęs Jnš. Atabėga stirna, kabaldai, kabaldai LTR(Ds).
^ Atbėgo kaip vilkų vejamas KrvP(Lp).
2. greitai ateiti, atskubėti: Ana buvo atbėgusi vaikuo pieno Grg. Vakar beatbėganti mergučė pasiskolyt žibalo Erž.
| refl.: Jei ko trūksi, atbė́kis Grg.
ǁ atskristi, atlėkti: Gegužė atbė́go šiandie, paklegetavo (pakukavo) Brsl. Atbėgo (atsirado pavasarį) gyviklė (pempė) Jz.
ǁ greitai atslinkti: Šnarėdamas rugių viršūnėmis atbėgdavo vėjas rš. Iš jūros atbėga šniokšdama vilnis T.Tilv.
ǁ ateiti (apie raštą, laišką): Tamstos raštas su žinėmis ir dainelėmis atbėgo A1884,290. O ir atbėgo margoji gromatėlė JD1172.
ǁ gimti, atsirasti: Pirmas mažiukas į antrus metus atbė́go Vlkv.
3. traukiantis atvykti iš kur: Jie per karę atbė́go ir čia apsiliko Gs. Ypač daug lietuvių atbėgdavo į San Paulo miestą rš.
4. atitekėti: Tas upelis atbė́ga nuo girios Gs.
5. ateiti (apie laiką): Dabar pats rudens darbymetis, o jau ir žiema atbė́ga Vl.
6. atplaukti: Ir atbėga laivelis, tam laively bernelis JD806. Ant aukštojo kalnelio stovėdama matau atbė́gantį laivelį StngŽ69.
7. pasišalinti, pasitraukti: Atbėgs nuog tavę šalin MP183.

×dabė́gti (hibr.) tr., intr. pribėgti ką, ligi ko: O kap dabė́go rūtų darželį, nustoj bėgęs žirgelis (d.) Vrn. Dabėgau ligi namo rš.
įbė́gti intr.
1. K bėgomis įsigauti kur, įlėkti: Kiškis įbėgo į krūmus J. Vaikas įbė́go į trobą Grg.
2. greitai įeiti: Palauk, aš dar įbėgsu [į parduotuvę] paimti silkių Grg. Inbėgsiu in kambarį Jz.
| refl.: Jei sušalsi, įbėkis į trobą pasišildyti Grg.
3. refl. įsileisti, imti greičiau bėgti: Tep įsibė́go, ka negali nė sustabdyt Gs. Arklys iš karto nepaėjo, o paskui įsibė́go Š.
ǁ įsibėgėti: Baronas insibė́gęs su ragais irgi ka duos Dg.
4. refl. lenktyniauti: Einam įsibė́gti – katras būsim greitesnis Vkš.
5. R113 įtekėti: Minija įbė́ga į Kuršmarę Grg. Šunija po Mažintais įbė́ga į Jūrą Skdv.
6. įlašėti, įsisunkti: Pro stogą jau vanduo įbė́ga Skdv.
7. R24 įplaukti: O įbėg įbėg į Minės kiemą du jaunu šiporukai KlvD35.
8. sudaryti tam tikrą kiekį (apie siūlus, audimą): Mano bovelninio siūlo įbė́go dvidešimt keturi posmai Sml. Užtiesiau aštuonias sienas ant dvyleka posmų, kaži ar įbė̃gs iš aštuonių kilogramų (ar užteks tiek siūlų)? Bsg.
išbė́gti intr.
1. R45 išlėkti, iššuoliuoti: Prašvitus vaikai išbėgo į kiemą V.Mont. Kaip ugnies pagavęs išbėgo greitai Grž.
^ Kad tu laukais išbė́gtum (kad tu pasiustum)! J.
ǁ pajėgti greitai bėgti: Tas arklys gerai išbėga Kp.
ǁ tr. greitai atlikti: Ji mislijo tą audimą kaip bėgte išbėgti LTR(PnmA).
ǁ refl. KlvrŽ palenktyniauti: Einam vedu (mudu) išsibė́gti, matysiam, katras greitesnis Pkl.
2. greitai išeiti: Išbė́go visi į vakarėlį, tik aš viena namie likau Gs.
3. pasitraukti, pasprukti norint ko nors išvengti: Amerikon išbė́go nuo vaisko Lp. Mes, seneliai diengalėliai, kur mes pasidėsma, tyko mumis maras grobti, kur mes beišbėgsma JD503.
^ Norint čia išbėgsi, kitur vargas atsitūpęs tavęs lauks B.
| refl. Štk: Aš išsibė́gau nu tos savo dėdinos Mžk.
4. išvarvėti, ištekėti: Paseno mūsų šunelis, akys išbė́gusios, dantų nebtura Vvr.
ǁ išsilieti per kraštus beverdant: Nudenk puodą, kopūstai išbėgs Sdk. Pakūrė didelę ugnį, ir išbėgo visas puodas Ldk.
ǁ išsiveržti (apie ugnį): Nuvirto nu kits kito tie pagaliai [pečiuje], ir išbėgo ugnis Erž.
5. praeiti (apie laiką, terminą): Jau veik devyni metai buvo išbė́gę Jrk101. Prabėg meteliai, išbėgs amželis, dar nesugrįžt sūnelis KlvD353. Vekselio čėsas jau išbė́gęs KII292.
^ Laikas ir duris uždarius išbė́ga Slm.
6. išplaukti (apie laivą): Ui ir išbėgo iš Minės kiemo geltons, puikus laivelis KlpD10.
ǁ išplaukti (laivu): Į kitą šėpį nuvedė, ir vėl į jūres išbėgo Ns1856,2. Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo du jaunu žvejytėliu RD32. Žėgliais paleistais akrūtu išbėgmi R10.
7. pranykti: Mano visi miežiai išbė́go; jis vėliau sėjo, jo neišbė́go Brž.
| Tenai ižbėgs gailėjimas ir nuliūdimas DP542. Visos giesmės išbė́go (užmiršau) Ad.
8. labai išaugti, į aukštį ištįsti: Jis da jaunas, tik toks išbė́gęs Mrj. Ta vyšnikė tokia išbė́gusi, laiba Skr. Pušelės išbėgę kap meldos Kb. Po medžiais javai tik išbėga, o grūdų nebūna Vrn. Runkeliai tik į lapus išbė́go Grl. Bulbos pavėny labai išbė́ga Dgl.
| Laibučiai, dangun išbėgę kuoreliai rš.
ǁ prk. išaugti (iš kokios padėties): Sūnus buvo tik iš piemenio išbėgęs, bet nebuvo dar bernas Rm.
^ Didžių nepavijom, mažų išbėgom B. Tikrai geri nėr, o iš piktų išbėgę B.
ǁ išaugti (drabužius): Vaikas neturi kuo apsirengti, išbėgęs iš visų drabužių Jnš.
9. išeiti (apie laikrodį): Ale tai išbėgęs laikrodis, suku suku ir vis neprisuku Skr.
10. refl. be laiko gimti: Du sūnūs išsibė́go dėl sumušimo Gdr.
◊ iš kū́no (véido) išbė́gti sunykti, suliesėti: Aš šiais metais labai iš kū́no išbė́gau ir sveikatos daug nustojau Ml. Per tas dienas visiškai išbė́gau iš véido Grž.
nubė́gti intr.
1. R, K bėgomis nusigauti, nulėkti: Vaikas viena koja basa nubė́go J.Jabl. Ar nubėgsi, žirgeli, į pusantro stundelio šimtą mylelių? JV279.
^ Kad tu nubė́gtai laukais (kad tu pasiustum)! Arm.
| refl.: Viernai nusibėgs jop MP79.
2. greitai nueiti: Nubė́k į mišką šluotų Jnš. Nubė́k į klėtį pažiūrėti, kas ten bilda Rm.
ǁ tr. bėgant nudėvėti, nunešioti: Jis savo kurpes nubė́gęs KII7.
ǁ refl. pavargti greitai vaikštant, triūsiant: Šiandien labai nusibė́gom Brt. Per visą dieną nusibėgus, gerai vakare pailsėti rš.
ǁ refl. tr. nuvarginti bėgant: Marė Galcikienė gali kojas nusibėgti bebėgdama ir bedirbdama I.Simon.
ǁ nuslinkti: Saulės spindulys, pragręžęs tamsą, nubėgo drėgnais pasėlio laukais P.Cvir.
| prk.: Mokytojui net šiurpulys nubėgo per kūną SI318.
ǁ greitai nuvažiuoti (apie traukinį, automobilį): Laikas namo! jau paskutinis traukinys nubėgs P.Cvir.
3. nuvykti kur, pasitraukus nuo ko: Per karę mes nebėgom – nebuvo kur nubė́gti Grg.
4. R204 nutekėti: Pragalvỹs nubė́ga į Eglesį Pp. Šitas ežeras yra nubėgąs (iš jo išteka upė) Brs. Prakasiau tą griovelį, kad būtų kur vandeniui nubė́gti Jnšk. Nubė́go nuo laukų sutirpęs sniegas J.Jabl.
5. nusilieti, nuvarvėti: Kraujas jo visai nubėgęs buvo CII647. Alaus ten nubėgo biškis, man beleidžiant Sln. Kad miegota saldžiai, net seilės nubė́gta Ds.
| refl.: Reikia pastatyti kur tas bulbes, kad nusibė́gtų (nuplovus nuvarvėtų) Bsg.
ǁ nusilieti per kraštą beverdant: Taukai nubėgo, ir paliko liesi kopūstai Šts. Nubėgusi putra paliekta be skonio Šts.
6. nuplaukti: Taip nubėgę netoli nuo krašto inkarą išleido Ns1857,1.
7. nutirpti: Sniegas urduliais nubėgo Žem. Kad šitaip tik porą dienelių pašildytų, tai bematant kelias nubė́gtų (nutirptų sniegas nuo kelio) Ds. Kelias nubė́go, ir nebatvažiuo[ja] Krš.
8. pranykti: Saulė kyla, tuoj nubėgs rasa rš.
| Trumpų sijonų mada nubė́go Šts.
9. KII251 užskubėti: Mano laikrodis nubė́go Rs.
10. pasileisti, prairti (apie nėrinio akis): Nubė́go akis par visą marškinių nugarą Skr. Nerdama nepaleisk akelės, kad nenubė́gtų Plng.
11. nudilti: Žagrė biskį nubė́go – sunku arti Grš. Noragas ėmė ir nubė́go tuojau – buvo labai kieta arti Brt.
12. nusinerti, nukristi: Kumelė antmynė vedekliuo koją, ir nubėgo pirštų nagai Šts.
13. nusitęsti kuria nors kryptimi: Kelias nubėga kairėn Žem.
14. nublukti, nusišerti: Tik išskalbiau, ir nubė́go spalva Lkš. Parvas skalbiant nubė́gęs KII315.
pabė́gti intr.
1. palėkti, nubėgus pasislėpti po kuo nors: Po stogu pabė́go Dkk. Aš pabėgčiau … po berželiu NS113.
| refl.: Ataūžia smarkus lietus; pasibėgsim po ąžuolu (d.) Brž.
2. SD443, R bėgomis nutolti, nulėkti: Tan pasakiusi pabė́go šalin PP43.
^ Darbas ne zuikis, nepabėgs KrvP(Slnt).
| refl.: Ji tekina pasibė́go namo Žvr.
3. šiek tiek bėgti: Žmogus ėjo pabėgdamas po keletą žingsnių rš.
4. galėti bėgti: Pailsau bėgdamas, nebepabėgu Pn. Reik būti pabėgančiam Plt.
| Vaikas tada jo buvo ant piemeniuko padabnas, pabėgamas (pasisiunčiamas) Upt.
5. greitai netoli nueiti: Pabė́k į mišką pažiūrėt arklių Rm. Kad netingi, pabė́k ir pamesk karvei žolės PnmR.
6. pasišalinti bėgimu, pasprukti: Išgirdo, kad ateina, ir vagis pabė́go Gs. Vai kad žinočia, kad tai tiesa, ėjus paėjėčia, bėgus pabė́gčia Mrj. Ir tavo visus neprietelius duosiu pabėgti BB2Moz23,27.
^ Bailus ir nuo zuikio pabėga KrvP(Jnš). Nedžiaukis lig nesugavęs, dar gal pabėgti Sim.
| refl.: Pasibė́kie, dukrele, pasibė́kie, širdele, nuog pijoko bernelio Šlčn.
ǁ pasitraukti, paslapčia išeiti: Sako, ans esąs iš kalėjimo pabė́gęs Grg. Pabė́kig nuog jos, neturėk su ja nė vieno darbo DP108. Nori gražios, bagotos, tai tokios jam pabė́ga (už kitų išteka) Gs.
pabėgtinai̇̃ adv.: Pabėgau pabėgtinai̇̃, nebgrįšiu J.
7. paplūsti, pasilieti: Ašarų versmė pabė́go Brž.
| refl.: Kraujais pasibė́gęs KI251.
ǁ pasilieti per kraštus verdant: Dabok, kad viralas nepabė́gtų Rod.
ǁ patekėti po kuo: Atkelk vatą, bo pabė̃gs vanduo Pc.
8. praeiti (apie laiką): Gadynė šio čėso jau pabėgo N.
9. Dr nutirpti: Ledas pabė́ga N. Važiuok į girią, pabė̃gs kelias (suges nutirpus sniegui) Alk. Jei rogių kelias pabėgs, ratais važiuosim Alv.
10. išnykti, dingti: Sėk nesėjęs tokius miežius, jei jie pabė́ga (neišdygsta arba išdygę nunyksta)! Rs. Nėra mėsos, paisykit, kad nepabė́gtų ir duona Arm. Jau kiaušiniai irgi pabė́go Vrn. Miegai pabėgo Šts. Žiema pabėga N. Plaukai pabėgo (nuslinko) N.
11. išaugti:
^ Iš piemenų pabė́gęs, vaikių nepaginęs Sim.
12. pasvirti, pakrypti: Šitas tvarto galas biskį ant tę pabėgęs Šn.
ǁ refl. pasekti: Jis lenku pasibėgęs Skrd.
13. refl. B, Jnš pasilakstyti, pasivaikyti (apie gyvulius): Ganykloje antrametės telyčaitės dažnai pasibėgdavo rš. Kad va ta mūsų kumelė vis kaip nepasibėga, taip nepasibėga Upt.
14. atšipti, nudilti: Jau mano žagrė pabė́go Vdžg.
15. nublukti: Pabėgusi kvarba N.
parbė́gti intr.
1. K bėgomis sugrįžti, parlėkti: Aš bėgina parbė́gau namo Švnč. Parbė́ga žirgelis žvengdamas Sn. Žirgužėli, juodbėrėli, o kaip parbėgai tokį kelelį? JD1137.
2. greitai pareiti: Katra nors parbė́kitav pietų virti Grg.
| refl.: Judvi parbė́kiatos atsinešti pietų Grg.
ǁ ateiti (apie laišką, žinią): Parbė́go gromata KI700. Parbėgo slapta žinelė rš.
3. parvykti pabėgus, pasprukus: Jis buvo išvežtas, paskui parbėgo iš Vokietijos Rm. Atidavėm jiem šunį, tas į antrądie parbė́go Gs.
4. atitekėti: Nemunėli, vandenėli, Lietuvos grožybe, kur parbėgi, kur nubėgi su dide linksmybe? KlvD357.
5. parplaukti (apie laivą): Parbėg laivužėlis jūrėms maružėlėms JD302. Ir parbėgo žals laivelis mėlynu žėgleliu KlvD18.
ǁ parplaukti (laivu): Parbėga ventiškiai Šlu.
pérbėgti
1. intr., tr. K bėgomis persigauti per ką nors, perlėkti: Pérbėk per tiltą J. Jau per pirkią pérbėga OG56. Mačiau vilko párbėgtas pėdas Šv. Arkliai pérbėgo per rugius Lp. Kai juoda katė kelią pérbėga – bus bėda (priet.) Pnd.
^ Dar pelė neperbėgo – jau pyksta LTR(Pšl).
2. intr. greitai pereiti: Pérbėgau, pérbėgau per pievas ir pilną kiocį grybų parsinešiau Grg.
ǁ greitai perslinkti: Kartais nuo rytų perbėgo koks debesėlis Žem.
| prk.: Karti šypsena perbėga jo veidu J.Marc. Noreika perbėgo mintimis, kas galėtų išspręsti šį klausimą J.Avyž. Visokių madų yr párbėgę Šts. Rimtas, susikaupęs jis perbėgo (peržvelgė) laišką rš.
3. intr. R360 slapta pereiti: Vagis per sieną pérbėgo Gs.
4. intr. pertekėti: Mūsų upeliukas, pérbėgęs per lauką, nueina į plynias Gs. Párbėgąs yra anų prūdas (per jį teka upelis) Brs.
ǁ praeiti, nustoti tekėti: Tvanai būs párbėgę, galės nueiti į miestalį Šts. Ligi pérbėga vanduo, par brastelį nebepravažiuosi Sdk. Vanduo pérbėgo, ir sausa Kp.
5. tr. permerkti, perlyti: Toks didelis lytus buvo, o mūsų šieną nepérbėgo Up.
6. intr. daug nuplūsti, nutekėti: Kraujo daug pérbėgo PnmR.
ǁ nusilieti per kraštus beverdant: Jei tik puodas pérbėga, sriuba negardi Kdl.
7. intr. praeiti (apie laiką): Kaip ta vasara greitai párbėgo Grg. Visas žiemos laikas perbėgo jam rūpestingai Žem.
8. intr. bėgimu išvarginti, pervargti: Párbėgtas arklys – ir kojos sukumpusios Skd. Párbėgtas arklys įgauna klupikus Šts.
| refl.: Persibėgsi taip bebėgdamas rš. Pársibėgusių kojų arklys Šts. Kai tu, tai jau nepérsibėgsi (nepersidirbsi) niekur Užp.
9. intr. persimesti, išklypti: Grindys buvo párbėgusios, ir ejo šaltis Šts.
| refl.: Pérsibėgusios durys iš senumo J.
◊ vil̃kas kẽlią pérbėgo pasisekė: Jam vilkas kelią perbėgo LTR(Lp).
prabė́gti
1. intr. K bėgti pro kur, pralėkti: Kas čia prabė́go pro langą? J. Prabė́go zuikys pro pat sodą Gs.
2. tr. Raud, Krtn pralenkti: Ana mane prabė́g Mžk. Aš kaip jauna buvau, niekas manęs neprabė́go Kdl.
prabėgtinai̇̃ adv.: Prabėgtinai̇̃ važiuoti (pralenkdami kits kitą) J. Lenkia prabėgtinai̇̃ Vl.
3. intr. greitai praeiti: Prabėgdamà paklausk, kada jie kirs rugius Gs.
4. tr. Šts pamesti, palikti: Paukštis savo lizdą prabė́go Kv. Jau višta prabė́go kiaušinius Stl.
5. intr. pratekėti: Pavasaris pradėjo rodytis, vanduo visur baigia prabėgti Jnšk.
6. intr. pradėti plūsti, prasisunkti: Kap tik akmenį atėmė, tuo prabėgo gyvas vanduo Brt. Užkiuro koštuvis, pienas neprabė́ga Ėr. Viedrai seni – prabė́ga Dr.
7. intr. praeiti (apie laiką): Kai žiema prabė́ga, tai ir genam Pls. Greitai prabė́go jaunos dienelės Vlkv. Prabė́ga kaip vanduo gyvenimas Btg.
8. intr. praplaukti: Savo laivu su didžiu vėju pro anuos prabėgo Ns1852,1.
9. intr. praaušti, pravėsti: Ką bedarysim, kaip duoną beiškepsim, kad pečius prabėgo Plt. Prabė́go putra Užv. Bulbienę ką tik įpyliau, palaukit, kol prabėgs Šl. Valgysu valgysu – teprabė̃gie biškį karštis (tegu ataušta) Lkv.
◊ daũgel vandenų̃ prabė́go praėjo daug laiko: Daũgel vandenų̃ prabė́go, daugel ko mačiau Btg.
pribė́gti
1. intr., tr. K bėgomis prisiartinti prie ko nors, prilėkti: Jis pribė́go prie manęs J. Katras pirmas pribė́gsiva, tatram ir teks lazda J.Jabl. Bėgdamas vis pribė́gsi galą Ds. Kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave ganysiu KlvD92.
| Taip užsiėmęs darbais, kad tik pribė́gdamas (priešokiais) galiu sodą prižiūrėti Jnš.
| refl.: Vaikai prisibėgdami prašo bobelę rš.
2. intr. pritekėti, prisilieti: Duobė pribė́go pilna vandenio Lp. Šitoj pievoj vis priželia, matai, jon iš visur pribė́ga Ds. Kur ji miegojo, rado pribėgusio kraujo iki kelių MPs.
3. tr., intr. priplaukti (apie laivą): O kaip pribėgsi tėvo dvaružėlį, sustok, juodas laivužėli JD110.
ǁ priplaukti (laivu, valtimi): O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai RD154. Akrūtu prisiiriu, pribėgmi prie kranto, krašto R24.
subė́gti intr.
1. R, K bėgomis susirinkti į vieną vietą, sulėkti: Kas tik galėjo, subė́go ugnies gesinti Grž.
| refl.: Susibė́gę šunes ir pjaujasi Gs. Vilkai gaujoms susibė́go K.Donel. Niekas nesusibėgo stebuklu pasistebėti rš.
ǁ daugeliui įbėgti į ką nors: Avys jau subė́go į tvartą Gs. Keleiviai subė́go miškan J.Jabl.
2. daugeliui sueiti, susirinkti: Į kuopą vyrai subė́go (sugarmėjo) J.
| refl.: Susibė́gdavo pas ją Rd. Visi vaikai prie jo susibėgs M.Valanč. Didžiais pulkais susibėgo jop MP103.
ǁ suskristi: Paukšteliai mano, mano mylimieji! Tai jūs subėgot šiltam pavasarėly iš svetimos šalelės TŽI306.
ǁ susilieti, susijungti; susitraukti: Nebematau skaityti, raidės subė́ga į krūvą Pln. Iš tolo tas raštas visai subė́ga Škn. Subė́go (vienur sutankėjo, kitur praretėjo) sietas – nešvariai skiria [grūdus] Dkš. Mūsų audeklas mazgojant labai subė́go (susitraukė, sušoko) Ktk. Drobė buvo reta, bet kai išvelėjau, tai ir subė́go Pn. Šiai metais nebuvo lytaus – dobilai kuokštais subė́gę Vkš. Antakiai tankūs, kažkaip į vieną subėgo LzP. Pienas subėgo (sukrekėjo) N. Nesubėgęs (nesusilydęs) gerai dalgis būs plovotas Skdv.
| prk.: Per rugiapjūtę subė́go daugiau darbų Lnkv.
subė́gusiai adv.: Subė́gusiai parašyta, negal párskaityti Dr.
| refl.: Skietas buvo susibėgęs, dėl to milas išėjo probrūkšmėtas Šts. Mazgojau suknelę, ir susibėgo (susitraukė) Ds. Tos durys susibėga (susiveria), nestova vieto[je] Dr. Lapūnas su kotu susibėgąs (susieinąs), nuogas P. Daugnoros laukai susibėgo (ribojosi) su klebono sklypais rš. Kaip žemė, taip ir manta (kapitalas) susibėga į nedaugelio rankas A1884,302.
3. SD443 sutekėti į vieną tėkmę: Ir subė́go dvi upelės, suskalbėjo dvi sesulės (d.) Srj.
| refl.: Ties jais susibė́ga du upeliai Gs.
ǁ suplūsti, sutekėti: Iš diendaržio vanduo subė́go į namą (tvartą) Ėr.
| refl.: Ant pievos daug vandens susibė́go KII142.
ǁ sulyti: Smarkiai ėmė lyt, o stogas retas, tai ir subė́go šienas Gs.
ǁ susitepti: Su duona (duonos tešla) subė́gęs drabužis Šts.
4. praeiti (apie laiką): Nesubėgo kelios dienos, iškūlė visus javus BsV337.
5. įdubti: Dantys išbyrėję, veidai vidun subėgę Kp.
6. bėgant privargti: Parvažiuotas, subėgęs arklys Šts.
7. prk. visiems nusitęsiant sueiti: Kaimas stovi pakalnėje, kur subėga du keliai rš.
| refl.: Į Pamarių kaimą veda daug kelių. Bet visi pagaliau susibėga į vieną I.Simon.
8. blogai nusidažyti; įgauti kitą spalvą: Kad subėgta skarelės dažant – kai kur tamsu, kai kur šviesu Ds. Nedėkiat į žlugtį su tais antvalkiais baltų drabužių – subė́gs Grg. Vilnonis džiūdamas subė́ga (spalva pasidaro nelygi) Ds.
pasubė́gti (dial.) intr. daugeliui subėgti: Visi pasubė́go in ūlyčios Lz.
užbė́gti; R24
1. intr. bėgti ant ko, užlėkti: Užbėk ant kalno, ir matysis, kur dega Ds. Javai čion galvijų užbė́gami KI156.
| refl.: Bebėgdami ir nežinodami vietos užsibėgo ant baisios pelkės rš.
ǁ tr., intr. bėgant užtikti, užklupti:
^ Greitasai [nelaimę] pats užbė́ga, tykajam vėjas užpučia Ds. Vilkas bėgiodamas bile ką užbėga B. Nuo vilko bėgsi, ant meškos užbė́gsi Lš.
ǁ tr. bėgant pralenkti: Karalius uždavė su jo bėgikais lenkty bėgti. Kas užbėgsiąs, laimėsiąs Jrk31.
2. intr. bėgomis užeiti kam iš priešakio: Kad karvės gyliuodamos pasileida kur, tai jau neužbė́gsi atsukti Grg. Mum beeinant toliau, tas katinas pavijo, ažbėgo priekin ir neleidžia LTR(Ds).
3. intr. užeiti, užsukti kur: Pro šalį eidamas užbė́k ir pasakyk anam, kad ateitų Grg. Užbė́k rytoj, būs padaryta Kv. Grįždamas iš darbo, jis užbė́go į krautuvę Mrj.
4. intr. užskubėti (apie laikrodį): Mūs laikrodis biskį užbė́ga Smn.
ǁ užtekėti (apie saulę): Šiandie saulė užbėgo anksti Tvr.
5. tr. pavaduoti, padaryti už kitą: Žentas … buvo labai paklusnus ir storojos kožno[je] vieto[je] užbėgt tėvą BM141.
6. tr. uždirbti (bebėgant, betriūsiant): Nei ką jis ten užbė́ga, nei nieko Krsn. Kai bėgi, užbėgi da ką Bsg.
| refl. tr.: Bėga bėga ir nieko iš to neužsibė́ga Skr.
7. tr. užlieti: Katilai atvirė ir užbėgo ugnį Žem.
| prk.: Čia žmogui užsikirto balsas, rodos, ašaros jį užbėgo V.Kudir.
ǁ užplūsti, užslinkti: Kraujas užbėgo, ir nebematyti rakšties Ėr. Čia ne guma, neužbė́ga – įdūrei, ir laikosi skylė Dg.
8. intr. KII212 užplaukti: Garlaivis užbėgo ant uolos ir nugrimzdo prš.
9. intr. susinarplioti (apie siūlus): Kas čia yra, kad špulia ažbė́ga ir ažbė́ga Ds.
10. tr. nuvaryti nuo kojų, nukamuoti: Užbė́gtas arklys Šts. Neužbė́k arklio, toli nenuvažiuosi Šts.
11. intr. atšipti, nudilti: Kietumoj tuojau noragų galai užbė́ga Brt.
12. intr. atsirasti (apie pinigus, uždarbį): Tai už šį, tai už tą namuose vis užbė́ga koks šimtelis Brt.
◊ ant kójų užbė́gti užaugti: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kójų užbė́gus – argi tai pora? Vlk.
užbė́gti tãką užeiti kam iš priešakio: Abromas užbėgo jiems taką M.Valanč. Siuntinys, taką užbėgęs, tarė, jog lietuviai vienu trūkiu eit S.Dauk.
už akių̃ užbė́gti
1. užeiti kam iš priešakio: Užbė́k jam už akių̃ ir paklausk Gs. Prisivijo, užbėgo už akių ir vėl savo kalba Slm.
2. padaryti ką pirma kito: Kam už akių užbėgi, duok pirma pačiam pasisakyti Grž. Šiandien saulei už akių užbėgau (atsikėliau prieš saulės tekėjimą) Brs.
3. pertraukti kalbą: Neturėk mados ažbėgt až akių, kai kitas šneka Skdt.

Daugiau informacijos

parbė́gti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

antlė̃kti

Apibrėžtis

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

Daugiau informacijos

išlė̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

užlė̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

atri̇̀sti

Apibrėžtis

ri̇̀sti, ri̇̀ta (reñta Gg), ri̇̀to (ri̇̀tė)
1. tr. SD367, Q311,616, N, K, I stumti, judinti, sukant paviršiumi, ridenti: Mes medžius ri̇̀tam pakalnėn prie upės Ar. Aš ritù akmenis in krūvą J. Žemę išnešė [liūtis] ir akmenis ri̇̀tė Ob. Akmenį nuo kapo ri̇̀sti KI34. Akmenelį šalin risiu, pas motulę eisiu (d.) Prng. Didžiausius akmenis ri̇̀tė ri̇̀tė –niekuom neažuturia Tvr. Ritè, ritè (riskite) akmenius Klt. Riskiam tą bosą spirito į kopas ar į uždaržį Plng. Žmonėms tebekertant rugius, skruzdėlytės grūdus rito rš. Ristáu ristáu tolierėlį per baltą skomelį – tai tau, tai tau, mergužėle, tai tau an muilelio DrskD73. Ritu aukštyn, užritu R199.
| prk.: Vytukui paliksiu tą patį akmenį risti (varginantį darbą dirbti), kurį pats visą gyvenimą ritau, o kiti vaikai – turėdami burnas, susiras ir šaukštus A.Vien.
^ Teresė stumia dieną po dienos, tarsi akmenis prieš kalną rita V.Bub. Akmuo ritamas neapkerpėja LMD(Mc). Akmuo, vis ri̇̀tamas, neapželia Sch73. Ašara ašarą ri̇̀ta – ka rauda, ka rauda! Gs.
ristinai̇̃ adv.: Rono nepakelsi, jis tenka ristinai risti per kietus padėklus Vaižg.
ǁ grėbti, ritinti į krūvą: Kad plekuojat, plekuokit – aš einu ri̇̀st Srd. Neduoda nė rist miežius Krn.
ǁ voliojant daryti, lipdyti: Sniego senį ri̇̀sti NdŽ.
ǁ versti laukan: Būras jau spintą pagavo iš vežimo rist BsPI93. Kriok, ar skrandį rita kas tavo, t. y. galą daro J.
ǁ leisti aplinkui, ratu, perduodant iš eilės kitam (taurelę): Vai ri̇̀to ri̇̀to stalu stiklužį; už tai jis ri̇̀to, kad norė[jo] kito (d.) Dkš. Risk risk ristinėlį, risk per stalą kieliškėlį LTR(Slk).
ǁ sukti ratu: Senyboj buvo bet kas šokėjas: ri̇̀ta i ri̇̀ta pasieniais [savo porą] Prng.
ǁ stumti ant ratų: Kitas jaunas vaikinas stūmė paskui ritamąjį krėslą Mš.
2. tr. versti, griauti: Vėjas ri̇̀ta laivę ant šono Sv. Anudu ri̇̀ta kits kitą J. Ri̇̀ta muni vaikai į lovą Krš. Vis turėjo su savim drūtą vyrą, kuris devynis vyrus antsyk risdavo BsPIII40. Riska riska ristinėlį, risk ant šono kieliškėlį LTR(Vdk). Risiu risiu kiliškėlį, jau išgersiu in dugnelį (d.) Db.
| prk.: Jis ri̇̀ta savo kaltę ant kito KI56. Rita ant manęs bėdą B.
| refl. prk.: Ant manęs bėda ritasi MŽ23.
ǁ leisti (nuo kelmo), kirsti: Dalgis rito nuo stiebo kažkada žaluma bangavusį javą rš. Risčia aš medelį, šakeles dėliočia, o iš liemenėlio sau lovelę dirbčia LTR(Rm).
3. refl. griūti, gultis: Atvažiavus tujau į lovą ri̇̀sties reik Slnt.
4. intr. judėti sukantis, riedėti: Grašis, iš nagų žmogaus išpuolęs…, toliaus nerit, bet duostisi atrasti BPII225. Gil[ybė] rito nuog kitos kita (paraštėje išsiraičiojo) viduj marių BB2Moz15,8.
| refl. K: Ritas kulka R. Spyrei, ir tegul rentasi nuo kalnelio! Plm. Kur tas kamuoliukas risis, i tu pasku jį sek BM240(Vl). Sunku akmenėliui prieš kalnelį ristis LTR(Lbv). Riskis, riskis, obuolėli, po sidabrinį bliūdelį (ps.) Brt. Mergikės, riskitės kūliu (verskitės per galvą), kad griausmas griauja J. Vaikai, eikit kudūlį ri̇̀stis Skr.
| prk.:
^ Žodžiai kaip ristè ri̇̀tasi (sekasi šnekėti) Gs. Obuolys nuo obelies netoli ritasi LTR(Srd). Kas galva, tai i razumas: ri̇̀tas, kur nori (daro, ką nori) Krk. Kas neritasi prieš kalną? (kamuolys) Jrg. Kas nesirita nuo kalno, kad bus pastatyti? (ekėčios) B.
ǁ slinkti (apie saulę, mėnulį): Virš stogų saulutė ritas J.Marcin. Saulė kilo giedra, raudona ir ritosi iš lėto į aukštą tylią padangę J.Marc.
5. intr. lašais kristi, byrėti, tekėti: Ašaros rita per veidą B.
| refl. N: Jam ašaros per skruostus ritėsi Ns1857,4. Krinta, ri̇̀tas ašarėlės par skaisčius veidelius JD903. Stambūs prakaito lašai ritosi jo kakta rš. Lietus plaka pažliugusią žemę, šalti lašai ritasi už apykaklių V.Bub. Jo tyliu ir ramiu veidu lyg ašaros ritosi stambūs lietaus lašai J.Dov. Kaip įkirto po penkiasdešimt bizūnų, tai kraujas par kulnis ritos DS299(Grk). Kaip brauksu koja, tai žarijos risis (žirs) LTI47(Bs).
6. refl. važiuoti: Mano ratai greitai ri̇̀tas JD150. Vežimai ritas ant ūlyčių CII324. Kelias lygus, gali ristè ri̇̀stis Raud. Kaip meška ri̇̀tos per pievas traktorius Žln. Mes risimės traukiniu, orlaiviais lėksime S.Nėr.
7. refl. greitai, smulkiais žingsniais eiti, bėgti: Kol sumojo [Jonas], kaip užkirsti bėgliui kelią, Geniukas jau ritosi tiesia kaip strėle didžiąja alėja rš. Minia ritosi prie išėjimo kaip paberti šratai rš. Laukan pradėjo ristis mokiniai sp.
| prk.: Daba ricieliai pradės ri̇̀stis: dieną šils, naktį šals Bsg.
8. refl. sunkiai eiti, stumtis: Atsikėlęs nuo suolelio, pradėjau ir aš ristis siauru baltuojančiu takeliu J.Bil. Žmogus ritosi meškos vinklumu rš. Nuo Gilšės dešinėn per upelio brastą, besirisdami nuo kalniuko ant kalniuko, prieisime kryžkelę sp. Meška ritas per kalnelį an žvirblių veseilios KrvD174. Kad nėr šalta, o jauna, ri̇̀tase (kasasi) sau po sniegą, ir viskas Jrb.
| prk.: Visi ri̇̀tas į kapus (artėja prie mirties) Krtn. Kožnais metais ri̇̀tas (pereina, perkeliamas) iš klasės į klasę Lnkv.
9. refl. vilnijant slinkti, judėti: Ritas į krantą banga E.Miež. Jų laukai kaip mėlynos marios siūbavo ir ritos bangomis V.Krėv. Nuo ežero ritosi sunkus šėlstančių bangų ošimas J.Avyž.
| prk.: Ritosi ir persirito karo audra per visą Lietuvą rš. Per mūsų kaimą kelis kartus ritosi frontas, viską sudegindamas ir sunaikindamas rš. Gandas ėmė ristis kaip drumsta potvynio banga rš.
10. refl. verstis, veržtis gumulais: Vanduo [patvinusioj Šešupėj] kai nuo kalno kūliais vis ri̇̀tas Jrk108. Dūmai kūliais ritosi į skaidrų dangų rš. Ilgai jis braukė degtukus, kol pagaliau melsvo dūmo kamuolėliai pradėjo ristis iš jo burnos J.Marc. Stovu ir veizu, bene pradės dūmai iš kamino kūliais ristis Kv. Lietus lijo čiurkšlėm, o debesys tiesiog stogais ritosi rš. Debesys ritosi medžių viršūnėmis J.Dov.
11. refl. sklisti (apie garsą): Iš kultūros namų ritasi vaikinų šūkavimai, klegesys, merginų spiegimas, linksmas muzikos trenksmas J.Avyž. Aš nemoku tiksliai nusakyti šūvio garso ir jo atskardžio, kada jis ritasi per girią, atsimušdamas į medžius ir tarp jų dingdamas rš.
12. refl. eiti (apie laiką): Po keturiasdešimt metų tas laikas ri̇̀tas greit – nė nepajunti Jrb.
13. refl. Rgv lipti, ropštis: Kur tu, vaikeli, rities an pečio?! Tvr. Vaiko da nėr ko žiūrėt, o jau ant stogo ri̇̀tasi, rupūžiukas Sml. Kur ritiesi per mane – čia nebėr vietos Ėr. Petrukas ri̇̀tas par slenkstį Kv. Dar tik ri̇̀tasi iš lovos ir jau rėkia valgyt Gs. A tu gali, a tu negali – ri̇̀tas lauk iš tos lovos Trk. Vaikai be priežiūros iš lopšio ritas B.Sruog. Žiūrėk, jau jis vyšnion ri̇̀tas Kkl. Antanukas ritasi žemėn. Jam jau įkyrėjo sėdėti vienoj vietoj V.Krėv. Jurgis ritos iš vežimo, po jo ir kiti vyrai M.Valanč.
^ Eketėn įkritęs, pats riskis KrvP(Ut).
14. refl. verstis, manytis: Anie su tokiu vaikų būriu šiaip taip ri̇̀tas Krš. Rėkat rėkat, o matai, kaip gerai ri̇̀tatės Krš. Ritýs kaip ta žieminė kiaulė, i tiek Krš. Šiaip taip dar ri̇̀sčiausi, kad ne tas krizis ir skolos Žvr. Bus sunku su malkomis vienai ri̇̀stis (tvarkytis) Rdm.
15. refl. Nv, Klk, Trk, Ms eiti imtynių, imtis, galynėtis: Vaikai, in glėbius susikabinę, ri̇̀tas, t. y. mėginas, kurs tvirtesnis J. Kad susikibo tuodu vaikai ri̇̀stis Stak. Ka tik Vytis parvažiuo[ja], tujau su Vaciu kimbas ri̇̀sties Slnt. Ri̇̀sties ejo, devės devės kaip velnuičiai Rdn. Anie tik krapt į glėbį i pradėjo risties Krp. Ka ri̇̀tas, ka trata – trobą apvers! Vgr. Varys anie ri̇̀sties, sustatys pryšais – ka mas duosam į žemę! Pp. Eidavo mergos su vyrais ri̇̀stis Trg. Silpna senikė yra, neitų jau ri̇̀sties nė su kum (juok.) Skdv. Ot vyras – galėtų su meška ristis LTR(Grk).
| prk.: Su tuo baisiu likimu mėginkim, kas kaip išgali, risties! Pt. Ten sūnus kasdien su smerčiu ritasi (būna mirtiname pavojuje) Žem. Galvos, kad aš labai noru su tums šakėms ri̇̀sties (sunkiai dirbti su šakėmis) Vkš.
16. refl. Vdk rietis, vaidytis, ginčytis: Dėl kapeikos ri̇̀tas, skūpybė anų neapsakoma Krš. Vieną kartą juodvi su seseria ri̇̀tose, ka juodvi ri̇̀tose: viena sako rugių pirksiu, o kita – palitą Šmk. Ri̇̀sties turi su vaiku su tum prausimos (nenori praustis) Krš. Ri̇̀tamos vieni dvi par dieną su dukters mergelka Krš. Jei ans mun nemokės, kaip aš su anuo ri̇̀siuos? Žlp.
17. refl. kovoti, priešintis: Prieš vyresnybę ristis M.Valanč.
18. refl. kaltis iš kiaušinio: O tie ančiukai tei lengvai ri̇̀tose Jrb. Nuejau padabot – iš kiaušinio jau ri̇̀tas Smal. Jau perukas ri̇̀tasi Al. Jeigu lingės lizde pasitaiko keturi penki kiaušiniai, jaunikliai ritasi porą dienų rš.
19. intr. sviesti, mesti: Rito su kūliu ir pralesė mun kaktą Dr.
20. intr. mainyti: Ri̇̀skim peiliais Vrb. Ri̇̀sti mėgsta čigonai Ss.
21. tr. menk. valgyti, kimšti: Rita ir rita duoną lygu parmova Šts.
22. tr. pasakoti, kalbėti: Tas moka juokų risti Prk. Jis, savo gudrystes berisdamas, tavo motinai jau taip yr žinojęs įsitrytis, jog ji jo į žentus užsigeidusi LC1878,5.
◊ kai̇̃p ži̇́edu (zérkolu) ri̇̀stis sektis: Man viskas kai̇̃p ži̇́edu ri̇̀tasi, negaliu ką sakyt Plv. Viskas jam kai̇̃p zérkolu ri̇̀tasi Plv.
ri̇̀pką (ri̇̀tinį J.Jabl) ri̇̀sti žaisti tokį žaidimą: Einam, vaikai, ripką risti Plk.
antri̇̀sti, añtrita, antri̇̀to (ž.)
1. tr. užstumti, sukant paviršiumi, užristi: Tas žmogus antrito tą medį ant liūto (ps.) S.Dauk. Dabar antri̇̀sk tus rąstus, kurie ant meškos buvo antgriuvę, aš noru matyti, kaip čia buvo PP60.
2. refl. užriedėti: Girnų kūlis ant trobos antsirito Plt.
apri̇̀sti, àprita, apri̇̀to (àpritė) tr.
1. SD204, N, K, Sut, Š risti aplink, apritinti.
2. apsupti, apimti: Ant galo visi sąnariai liepsna laizdančia apristi ir darkčioti bus DP527.
3. ritant nustumti šalin: Didumą akmenų apritaũ po dirvas, t. y. nuritau šalin J.
4. refl. apvirsti: Per susitrenkimą ir motorratininkas, ir stirna apsirito prš. Brinkt apsirito bernas ant žemės rš.
atri̇̀sti, àtrita, atri̇̀to (àtritė) tr.
1. CI49, Š, DŽ1 atstumti, ridenant paviršiumi: Atri̇̀sk akmenį prie sienos J. Atrisk rąstą, aš antkabinsiu ant šlėdžių Šts. Joninių naktį atrita seną ratą ant kryžkelių LTR(Klvr). Atristi pirm savęs N.
ǁ atridenti (ant ratų): Dėdė tuo tarpu atrito važiuojamąjį krėslą Mš.
2. Q15,653, VlnE56, Sut, N, K, M nustumti, nuversti, atversti: Atritu, atverčiu SD217. Atri̇̀sk akmenį nuo duobės šalin J. Nueik pas aną aure kryžių, atrisk akmenį ir pasiimk, ką ten rasi Žvr. Dabar tu šitą akmenį atrisi ir pamatysi tokį urvą LTR(Rk). Akmenis vėl nuo kelio atrist DP31. Ir akmenį nuog angos šulinies atrisdavo BB1Moz29,3. Kas mums akmenį atris, kurs esti labai didis? Mž245. Ir kalbėjo viena kitosp: kas atris mums akmenį nuog durių grabo? Ch1Mr16,3.
| refl. tr.: Kas gi čia užritė tokį akmenį ant kelio – neatsiritę nepravažiuosim Jž.
3. refl. K, DŽ1 atriedėti: Ale kaip tik pradėjo skint, teip štai atsirito šiaudų kūlys BsPIV37. Atsirita bačkelė iš Vengrijos žemelės LTR. Atsi̇̀rita atsi̇̀rita, matau, visai netoli manęs Smln.
4. refl. greit ateiti, atbėgti, atlėkti: Žmogus vikriai atsirito lig tako rš. Vyriškis kulkos greitumu atsirito prie manęs rš. Gal iš dangaus krito, gal iš peklos atsirito KrvP(Drsk).
5. refl. greit atvažiuoti: Ar tai jau ir jūs atsiritot? Alk.
6. refl. vilnijant priartėti: Banga py pat krašto atsiri̇̀to Sg.
| prk.: Netrukus atsirito frontas ir mane sužeidė V.Bub. Revoliucinės protesto demonstracijos atsirito ir čia rš. Reformacijos bangai atsiritant, Lietuva dar tiktai niro iš religinės prieblandos rš.
7. refl. atsklisti (apie garsą): Ką mes galėjome padaryti, – atsirito iš būrio sunkus atodūsis J.Avyž.
8. refl. prk. ateiti (apie laiką): Naktimis sapnuota atsirito pagaliau ir ta diena rš.
įri̇̀sti, į̇̃rita, įri̇̀to (į̇̃ritė)
1. tr. SD407, Sut, N, K, DŽ1 įstumti, sukant paviršiumi, įridenti: Įri̇̀sk kubilą į vidų iš lauko J. Ar įri̇̀siva vienu du rąstą į vežimą? Kal. Didelis akmuo, nepagaliu vienas įri̇̀sti ratuosna Š. Įri̇̀sdavo kelmus didžiausius į [jaujos] pečių Vn.
| refl. tr.: Vienas tu neįsirisi̇̀ tų rąstų ratuos Ds.
| prk.: Įsirisk kokią lašinių paltį [į lagaminą] ir važiuok sau sveikas Žd.
ǁ įridenti (ant ratų): Į naują garažą atbuliniu bėgiu įrito mašiną rš.
2. refl. K, DŽ1 ritantis patekti, įriedėti: Kamuoliukas, besirisdamas per girią, įsirito į storą, aukštą eglę (ps.) Žvr.
3. refl. įvirsti, įkristi: Piemenaitė … užmigo šalia skylės ir įsirito į ją LTI207. Jis į grabę įsirito prš.
4. refl. įvažiuoti: Kartą pro išlaužtus vartus į kiemą įsirito brikelis, gero bėro arklio tempiamas A.Vencl. Įsiritus vežimui į kiemą, išėjo abudu sūnūs V.Kudir.
5. refl. gūsiu įsiveržti: Į kambarį [pro atvirą langą] įsirito atvėsusio oro banga J.Avyž. Iš tamsos įsirito šalto oro debesis A.Vencl.
6. refl. greitai įbėgti: Kaip granata įsiritau į kambarį rš.
7. refl. Plv įlipti, įsiropšti: Vaikas vos įsi̇̀ritė lovon Š. Sėdi insri̇̀tęs [vežime] Dglš. Insri̇̀tus paduškose guli Dglš. Įsiritusi į tą, vietą, kur paprastai sėdėdavo, nustebo, išvydusi purinį radastą Pt. Aš įsiritau į medį ir pasislėpiau už šakų tarp lapų J.Balč. Kaip jis įsi̇̀ritė teip aukštai? Mžš.
8. refl. sunkiai įeiti: Žiūriu – įsi̇̀rita pati su anūke Jd. Jis vos įsiri̇̀to į trobą Gr. Ši, per slenkstį įsiritusi, parpuolė ir sako M.Valanč.
išri̇̀sti, i̇̀šrita, išri̇̀to (i̇̀šritė) tr.
1. SD420, Q255, N, K, DŽ išstumti, sukant paviršiumi, išridenti: Trys keturi vyrai turi išri̇̀st [rąstą] iš vežimo Vlkj. Išri̇̀sk kubilą laukan iš trobos J. Išri̇̀skim iš duobės šitą akmenį Š. Jam (išklišusiam, kreivakojui) tekinį par tarpą kojų išri̇̀stum Rs. Ponas i̇̀šrita bačkas alaus – gerkit Prng. Midaus iš rūsio išristi tris statines jau liepiau S.Čiurl. Vambuolė kiaušius erelio iš lizdo išrito S.Dauk. Raudys, kalėjime sumenkėjęs, neįstengė maišų išristi iš klėties rš. Išri̇̀sti daug lengviau, nekaip įristi Kal. Kas gi akmenus i̇̀šritė šitokio didumo? LKT295(Alz).
| refl. tr. Š: Iš malkinės išsirita kulbę, atsineša pliauską ir pradeda kakšenti V.Bub.
ǁ išversti: Tą kelmą čiut penki vyrai išritė LTR(Slk). Tada vilkas nuėjo, arklį papjovė, i̇̀šritė vidurius Dkšt. Apipenėtą žąsį sūdo, grobus išritę Varn. Išri̇̀tot žarnas, ištįsčiojot JV759. Ìšritė vėdarus [gyvulio] Strn.
^ Kad jam vėdarus išristų̃! (keik.) Prng.
ǁ prižadinti iš miego, išjudinti: Iki jį i̇̀šrita, saulutė jau aukštai Gs. Kol aną išriti iš lovos, į antrą pusę turi parsėsti Vvr.
2. ritant, voliojant nulipdyti: Išri̇̀sk man vaikelį iš sniego Jrb.
3. praleisti (laiką) ritant (pėduojant): Jeigu geri rugiai, išri̇̀sk tu visą dieną! Slm.
4. refl. išriedėti: Akmuo išsiri̇̀to iš rankų KI378. Beregint iš spintos išsirito dešra P.Cvir. Įnešęs tik tekšt bliūdą an stalą ir sukūlė, kad mėsa išsiri̇̀to Jrk12. Iš po kojų lyg grumstas išsirita vieversiukas ir purptelia padangėn V.Bub. Tuo kartu iš papečio išsiritė koks kai maišas baltas LTR(Slk).
ǁ refl. išnirti, pasirodyti (apie saulę, mėnulį): Saulė, iš debesų išsirisdama, bematant ją (žemę) džiovino savo šiltais spinduliais J.Marc. Iš perplėšto debesies praskiepo išsirita mėnulis rš.
ǁ refl. iškilti, atsirasti riečiantis: Jau kilpa išsiri̇̀to viršum veleno Vlk.
5. refl. išvažiuoti: Greitai nedidelis vežimėlis, dviejų arkliukų tempiamas, išsirito iš kiemo A.Vencl.
6. Š, Skr ritant (kiaušinius) išlošti.
7. refl. lašais išbyrėti, iškristi: Skaidri ašara išsirito iš po jos blakstienų, pariedėjo skruostu ir sustojo J.Balt.
8. refl. greit išbėgti, išpulti: Per atlapų priemenės durų slenkstį išsirito Albinukas V.Bub. Šiaip teip išsiritau par duris laukan į pringį BsPII123. Kiti iš trobos Plaučiūno tuo kūliais išsiri̇̀to K.Donel. Iš už kampo staiga išsirito nedidelis raitelių būrys rš.
9. refl. sunkiai, nerangiai išeiti, išbėgti: Išsirita iš alkieriaus Marijona kaip doklas S.Čiurl. Greit į kiemą išsirito storas kaip rutulys vienmarškinis vyras rš. Lokys it kamuolys išsirito aikštės vidurin rš. Abi jau jis išsiri̇̀to iš namų, tai jau ik vakari nepareis Mrs.
10. refl. išsiveržti (apie garsą): Iš jos lūpų išsirito tylus atodūsis rš.
11. refl. LL288 išsiropšti, išsikapanoti, išlipti: Šaukdamas nesavu balsu, berankis išsiri̇̀to iš duobės Š. Ponas, išsiritęs iš ravo, liepė suimt ubagus ir varyt dvaran ant rykščių BsPII307. Inlėkė ir negali išsiri̇̀st iš duobės Klt. Ar dar tu neišsiri̇̀si iš to kinio?! Skr. Išsirita iš lovos ir valkiojas par visą rytmetį papurusi Vvr. Ši tujaus apsistojusi išsirito iš ratų ir veizėjo, kas ten dedas su jos tekiniais M.Valanč. Delto iš ratų da greit išsi̇̀ritė Sdk.
^ Jis kaip iš kubilo ką tik išsiritęs (nesusigaudo) K.Saj.
12. prk. su vargu ištraukti, išvaduoti iš sunkaus padėjimo (ligos, bėdos, skolos ir pan.): Vargu nevargu Jono bernioką i̇̀šritė (išgydė) Dglš. Vaikas toks blogas, toks sudžiūvęs, vis serga – niekaip negaliu aš jo išri̇̀st Klt.
| Būč neišri̇̀tus be pieno [paršiokų] Klt.
| refl. N, DŽ: Manėm, ka būs po vaiko, ale išsiri̇̀to (pagijo) Rdn. Išsi̇̀ričiau iš ligos Dglš. Išsiritáu iš ligų šiaip taip Krš. Kad tik jau šį kartą laimingai išsiristų̃ (pasveiktų), tai jau daugiau žinoč Sdk. Kažno aš jau ar beišsirisiù? Sdk. Kaip tu išsiri̇̀si iš tų skolų? Krš. Kad jau kaip nors iš skolos išsiri̇̀st Skdt. Iš skolų išsiritu B. Niekaip negaliu iš vargų išsiri̇̀st Mrj. Šiaip taip išsiritáu iš tų bėdų Pj. Po tiek laiko, man rodosi, prasigyvęsiu tiek, kad galėsiu išsiristi iš didžiųjų bėdų J.Jabl. Nepaskumbi žmogus iš vienos bėdos išsiri̇̀sti, kaip jau į kitą patenki Vvr. Ale, žėlėk, Dieve, kaip gal vargings gaspadorius iš bėdos išsiri̇̀st, kad jam šeimyna neklauso K.Donel. Aš tau duosiu patarimą, kaip gali išsiristi iš tų pinklių J.Balč. Kaip tik išsiritau šią žiemą su pašaru Vv. Dobilų vis bent pusė išsiri̇̀s (išliks) Ll.
| Kaip tie miesčionai išsi̇̀rita [be ūkio], pasakyk Rdn.
13. refl. pasigalynėti: Eikiav išsiri̇̀skiav – mun rodos, kad aš tave dėsu į grindį Slnt. Ko mes ten nedarėm: ir išsiristi ejom, ir žiužį mušom, ir kitokias baikas krėtėm Brs.
14. refl. veržiantis ištrūkti (parristam): Aš jį parmečiau, bet jis iš manęs išsiri̇̀to Skr.
15. refl. N, BŽ81, DŽ prasikalti, išsilukštenti: Po trijų nedėlių išsi̇̀ritė pirmieji viščiukai Ps. I teip sausai išsiri̇̀to: nė bambuoti, nė nieko Jrb. Iš dvylikos kiaušinių tik penki viščiukai teišsi̇̀ritė Slm. Vištyčiai išsiri̇̀tę KI141. Kaip vištukai išsiris ir miežiai užaugs, tai bus kuom lesytie BsPIII296. Velnias perėjo vienus metus – niekas neišsirito, perėjo kitus – vėl nieko SI24. Kai tik vaikai išsirita, gulbės krauna kitą, atsarginį lizdą, o senąjį su lukštais palieka rš. Iš smailagalių [kiaušinių] išsirita gaidžiukai, o iš apvalainių – vištikės rš. Kiaušinius į lizdą reikia dėti kartu, tai visi viščiukai kartu išsirita LTR(Žgč). Kur išsiritusių viščiukų lukštus numesi, tę ir viščiukai trauks – neatginsi Vlk. Į gūžtą, kurioje perės višta, reikia įdėti šieno, tada viščiukai, iš tų kiaušinių išsiritę, neis į javus, bet tik į pievą LTR(Šil). Lašiša neršia net toje pačioje duobėje, kur pati iš ikrelio išsirito sp. Iš kiaušinėlių išsirita mažos bekojės kirmėlaitės rš. Išsiritusios iš korių jaunos bitės J.Krišč. Iš kiaušelių išsirita mažos utėlytės J.Krišč.
16. ką nelengva iki galo padaryti, įveikti, pervaryti: Vos ne vos, kalėdojant kunegeliuo, poterus išritau (sukalbėjau) Šts. Dvyliktus metus užkliudęs Baltrukas dar poterių nesugebėjo išristi M.Valanč. Antrąją dalį išritęs, kalbėk trečiąją brš. Vos ne vos išrito (išlaikė) egzaminą keturių klesų rš. Šiaip teip jį dėdė i̇̀šritė in žmones (pastatė ant kojų, padarė žmogum) Klt. Turė[jo] darbo, iki visas išri̇̀to (išklausė visų išpažinties) Gs.
| refl.: Kole šitas audeklas išsiris (bus išaustas), tai i Kalėdos Plš.
◊ ant velė́nos išsiri̇̀sti šiaip taip išgyvenus peržiem, sulaukti pavasario: Mūsų senelė da išsiri̇̀s ant velė́nos Ds. In velė́nos išsi̇̀ritei, ir tau Dieve dėkui Aln.
ti̇̀k iš kiauši̇̀nio išsiri̇̀tęs vos pradedantis gyvenimą, nepatyręs: Ti̇̀k iš kiauši̇̀nio išsiri̇̀tęs, tik mokslą pabaigęs – ko iš jo daugiau norėti Jnšk.
nuri̇̀sti, nùrita, nuri̇̀to (nùritė)
1. tr. SD351, Q253, MŽ2185, Sut, K, DŽ1 nustumti, sukant paviršiumi žemyn ar tolyn, nuridenti: Nuritu, nuraičioju R12. Nuo viršaus kubilo kopūstų nuri̇̀sk akmenį J. Možna nuri̇̀stie sienojai upėn Dglš. Kažnai, kad mės diečką kaip nebūt nuri̇̀stum Mlk. Nurisk nuo manęs tą trinką, – prašo meška (ps.) Dr. Nurisk tą akmenį Prk. Jog akmuo buvo nuristas CI49. Ir pamatė akmenį, nuristą nuog grabo GNJn20,1. Tokią mažą vėjas gali nuristi nuo uolos ir į klonį Mš. Nurisčia žiedelį ant rūdymėlio, pririščia žirgelį ant pūdymėlio LTR(Žl).
| prk.: Kaltę nuo savęs nuri̇̀sti KI34.
ǁ nuvoluoti: Šiemet buvo geri rugiai – kai bačka (instr.) nùrista (net išgulę) LTR(Tvr).
2. intr. nuriedėti: Apvalus būdamas [grašis] ūmai gana toli gal nuristi BPII222.
| refl. N, K: Vežimas krestelia į duobę, nusirita žemėn keli runkeliai V.Bub. Vingar vingar ir nusiri̇̀tos Žg. Kaip Girniaus kumelė nuo kalno tar tar tar nusiri̇̀to Plv. Aš pasiversiu aukso žiedeliu ir nusirisiu viešu keleliu, o tai aš tavo nebūsiu (d.) Všt. Kad duosiu, tai nusiri̇̀si Dkš. Milžinas supyko, kareivį pastūmė, tas nusirito keletą varsnų tolyn BsPIII23. Keliais kūliais nusiri̇̀to Sch187. O tas brolis kaip davė su kardu, tik nusirito galva BsPIV65.
| Ant baltučio tako, snaigėm nubarstyto, iš aukštų padangių žvaigždės nusirito V.Myk-Put.
| prk. Vieni sako – pats nuo sosto nusirito, kiti – varu nutempę rš. Ar išsiri̇̀s vargšė [iš ligos], a nusiri̇̀s (nebeišsikapstys, mirs)? Rdn. Daugelis gamtininkų nesugebėjo pereiti iš senojo metafizinio materializmo į dialektinį ir nusirito į reakcinę filosofiją rš. Menševikai nusirito į oportunizmo balą rš. Adomas negalėjo iki to nusiristi, kad tokiu būdu keršytų J.Avyž.
^ Lyg sunkiausias akmuo nuo krūtinės nusirito sp. Kad šitą darbą baigčia, tai kalnas nusiri̇̀stų nuo pečių Prn. Padarėm tokį svarbų darbą, bėda nuo galvos nusiri̇̀to Prn. Viską sutvarkius, jam lyg našta nusirito nuo pečių rš. Ir vaikelis toks pats, netoli nuo tėvo nusiritęs (panašus į tėvą) rš. Eik palengva (pamaži), kad pautas nuo galvos nenusiristų B. Su silke į dangų nenujosi, o su kiaušiniu į peklą nenusirisi LTR(Grnk). Prieš kalną ger eiti, o nuo kalno ir kūliais nusiriti B540. Nuo žirgo ant ožio nusiri̇̀to BŽ222. Kas nenusirita (nenubėga) nuo kalno, kad bus pastatytas? (ekėčios) B. Prieš kalną tūkstantis arklių neužvežtų, o į pakalnę pats nusirita (kamuolys) LTR(Klvr).
3. refl. greitai nuvažiuoti: Vežimas nusirito, garsiai barškėdamas ir pašokdamas V.Kudir.
4. refl. greitai nueiti, nubėgti: Romas parūpino jam darbą ir pigų mažytį kambariuką Malūnų gatvėje, iš kur galima buvo tiesiog nusiristi į pakalnę rš.
ǁ greitai nutolti, nusiduoti: Priešas nusirito 300 – 400 kilometrų nuo Maskvos sp.
5. tr. N nupilti, nulieti: Jau nugerki, mylimasis, širdužėje laikomasis, bet nenurisk, mylimasis N318.
6. intr. lašais nubyrėti, nutekėti: Man ir ašaros nuri̇̀to – medelaičius panulaužė, diegelius panumindė LKKXIII118(Grv). Nurito jai jau ašarėlės Vd.
| refl.: Merginos skruostais viena po kitos nusirito keletas skaidrių ašarų rš. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš.
7. refl. nusklisti, nuvilnyti: Sutartinė šūvių salvė trinktelėjo taip baisiai, kad net medžiai suvirpėjo, o garsas nusirito laukais ir kalneliais V.Myk-Put. Skardus aidas nusirita per mišką rš. Vėtra kitur nusiris P.Vaič. Medžių viršūnėmis nusirita lengvas vėjelis, padvelkia gaivi vakaro vėsa V.Bub. Garo banga nusiri̇̀to ligi pirkios galo NdŽ.
| Staiga Gužas pajuto, kaip jo nugara nusirito šiurpulys rš.
| prk.: Per visą šalį nusirito nauja protestų ir antikarinių demonstracijų banga A.Vencl.
8. refl. prk. nueiti (apie laiką): Bet tie ilgi metai nusirito į praeitį, jie negrįš sp.
9. refl. DŽ1 nulipti, nusiropšti: Iš ryto visi sukilo, vaikai nuo krosnies nusirito K.Bor. Karalaitis nusirito nuo kumelės, pridėj[o] ausį prie žemės ir klauso LTR(Smn). Vaikas nusiri̇̀to nū krėslo Kv. Pirtininkas nusirito nuo plautų rš.
10. tr. Vkš, Všv nuveikti, nugalėti imtynėse: Einam ristynių, pamatysi, kaip aš tave nuri̇̀siu Lnkv. Ans mažesnis, aš aną nùritu, numušu Krš. Kad i mažesnis, ale tą dičkį nū̃rita Rdn. Sylos turėjo kaip smakas: pagreibė du vyru ir kaip mat nuri̇̀to Krš. Muno pusseserė didelius vyrus nuri̇̀sdavo: drūta buvo Trg. Ale pašėlusi mergaitė, tuojau nuri̇̀stų tą vaiką Erž.
| prk.: Netrukus varžytinės nurito Noreiką J.Avyž.
^ Kartais ir mažas didelį nurita LTR.
pari̇̀sti, pàrita, pari̇̀to (pàritė) tr.
1. N, K paridenti, nuridenti tolyn ar žemyn: Pari̇̀sk tą akmenį iš kelio Kal. O aš jam užduosiu lengvą darbelį – pari̇̀st akmenėlį nuo aukšto kalnelio JV960. Kap eis vieškelėliu, akmeniu parisiù DrskD62. Paėmė jis ploną, lengvą lankelį, sulenkė ir parito pavėjui BsPIII216. Jis susuko ryšelį šiaudų, uždegė ir parito pas angis BsPIV290. Seselė parito vieną pyragėlį į pakalnę ir pradėjo bėgti LTR(Kbr). Až giliųjų marelių mes žiedelį parisme (d.) Tvr. Ir pari̇̀to žiedužėlį į uošvelės dvaružėlį JV436. Paleidžiau žirgelį in pūdymelio, paričiau žiedelį in rūdymelio (d.) Tvr. Pari̇̀sčiau dorelėlį par baltą stalelį JD902. Ir pari̇̀to šimtelį ant baltojo stalelio LB47. Aš bernelį moku šėnavoti. Par dvi dienas midum privitočia… Par kiemelį žiedeliu parisčià VD198.
ǁ truputį paridenti: Pari̇̀sti bosą (statinę) NdŽ. Nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi [ripką] BsMtII59.
ǁ pavoluoti: Ėgi miežių gerumas – kaip bačka (instr.) pàrista (net išgulę)! Ds.
ǁ paleisti aplinkui, ratu, perduodant iš eilės kitam (taurelę): Paritau stiklelį per visą skobnelį LTR(Kpč). Išgersim alutį in dugnelį, parisim stiklelį per skomelį LTR(Lš). Ir išgėrė iki galo, ir parito kieličkelį S.Dauk.
2. įstengti risti, ridenti: Tai ana akmenį pūkšdama pàritė Mlk. Tokio akmenio vienas neparisi̇̀ Sb.
3. SD265 paridenti po kuo.
| refl.: Kamuolys pasiri̇̀to po suolu Ėr.
ǁ refl. atriedėti prie ko: Už Mongirdo miško pasirito man po kojomis bačkutė LTR(Auk). Vieną dieną visai netyčia pasirito jai po kojų pamirštasis obuoliukas S.Nėr.
4. refl. imti riedėti, pariedėti tolyn: Aš pasiversiu aukso žiedeliu ir pasirisiu viešu keleliu LTR(Mrj). Kada toji ragana žiūri, kad jos podukra du kartu gražesnė sugrįžo, ir kur tikt spjaus, tai pasirita raudonasis pinigas BsMtII164.
| prk.: Jau mano vaikeliai kiek pasi̇̀ritė (paūgėjo) Tvr.
5. refl. paeiti: Ji dėl storumo negali nė pasri̇̀st Vs. Boba tik pasi̇̀rita KlvrŽ.
6. refl. pasileisti bėgti: Į pakalnę pasirito klykaudami vaikai P.Cvir.
7. DŽ, Sd parversti, pargriauti, parmesti: Rokas sugriebė Stasį, pakėlė ir parito ant pievos V.Bub. Kad tik paristų̃, tai bet kas užliptų Sdk. Kad žinotau – bus gerai, tai imtau, tai gertau, ant stalelio paristáu Lp. Vilkas betanciavodamas pailso ir parito savo prietelką LTR(Krtn). Vieną kartą visi sukibę parito Andriuką ir gerai sudavė skersai M.Valanč. Ana gi mane iž kaklo, mane pari̇̀to, pakūlė LKKII204(Zt). Pari̇̀to ant šono ir pradėjo šunys briedį draskyti PP24. Kaip pagavo, ir parito, kaip parito, ir surišo JD107. Mūsų vyrai dikti yra: vieną utį rito rito – neparito, ėmė stačią pjauti (d.) Kv.
| prk.: Parito mane liga ant lovos rš.
^ Toks paritus, toks pastačius (nedidelis, storas) VP47. Nu ką, dukterele, ar matai vaikiną: jaunas, gražus, koks paritus, toks pastačius, iš pupų nevaromas M.Valanč. Toks pàristas, toks pastatytas Šv. Tiek paritus, tiek pastačius LTR(Užp). Kiek pari̇̀tus, tiek pastačius Vj, Užp. Su tavim, vaikel, tai nei pastačius, nei paritus, tu ir pats nežinai, ko nori Nč. Mėlynas baltą parita (su kirviu beržą nukerta) LTR(Sln).
| refl. tr.: Nors jis smarkiai gynėsi, bet pasiritę tvirtai surišo J.Balč. Aptakšėk subinę, pasiritęs ant kelių J. O paskui razbaininks tas, beržinį nutvėręs, su kitais draugais pasiri̇̀tę nugarą skalbė K.Donel. Vokytis paritęsis atėmė muno praventą Šts. Pasi̇̀ritė jį už partraukimą pasakos ir … išrėžė iš senio nugaros tris diržus BM146(Šd). Jie ne vienam klėtį išlaužė, arklius nukropė ir pasiritę žmones nuplėšė A1884,143.
| Bačkelė uzbonėlį pasiritus plaka: atsitrauki, uzbonėli, tu iš mano akių JD559.
| part. praet. prk.: Petrienė gatava pasiritusi (jėga, prievarta) atimti nu Jono žemę Plt. Ans pagatavas pasiritęs atimti paskutinį centą Brs. Pavyda: ka galėtum, pasiri̇̀tęs atimtum Rdn.
ǁ nukirsti, nuleisti: Pari̇̀tome storą ąžuolą NdŽ. Daugybę medžių ateiviai parito rš.
8. refl. Zt pargriūti, parvirsti: Kap pradės sakyt, tai pasrisi̇̀ (nuleipsi) iš juoko Brsl.
ǁ refl. atsigulti, atsidrėbti: Bulis, ant šono pasiritęs, ramiai sau ima gromuloti Vaižg. Pasiritė kai karvė priėdus Švnč. Pasri̇̀tus (sudribusi, išvirtusi, sutingusi) lažioj guliu Dglš. Tinginys visada guli, pasri̇̀tęs pavėny Prng.
9. BŽ32 nuveikti, nugalėti: Eime ristis, aš tave pari̇̀siu Rs. Mikė negali užmiršti ir iškęsti gėdos, kad Juozapėlis jį parito P.Cvir. Diktos, jaunos, – sugrobėm vyrą i pari̇̀tom Krš. Viena ranka du vyru pàrita Trk. Buvau toks išdžiūvęs, nusilpęs, blusų užkapotas, jog mane būtų ir gaidys paritęs K.Saj. Katras katrą pari̇̀totav? Slnt. Kad aš jaunesnis buvau, tai nebuvo tokio vyro, katro nepari̇̀sčiau Brs. Susigrūmė ir parito savo neprietelių M.Valanč. Mokės, kaip vilką sugrobus nusmaugti, kaip mešką ar briedį paristi S.Dauk. Šisai aną pari̇̀to J.
| prk.: Svaigalai ir tvirčiausią vyrą parita rš.
^ Giries paritąs jautį, o nu zuikio bėgi LTR(Vdk).
| refl.: Nu, Klimai, katras pasirisme, tai tam ta pana BsMtII72.
10. refl. Vkš pasigalynėti, pasiminti: Einam pasiri̇̀sti Skdv. Ar nori jėgas pamėginti? Eik su manim pasiri̇̀sti Mžk. Ant kelio sutiko mešką, i ta prašosi, kad pazvalytų jai su Jonu pasiri̇̀sti, katras tvirtesnis BM214(Šd). Eikit judu pasiristi, žiūrėsim, katras stipresnis Lnkv.
11. refl. pasiginčyti: Mes pasi̇̀ritam su juo Brsl.
12. Vvr papjauti, paskersti: Šiandie penimąjį tik paričiau Ml. Visi svečiai kaip sujuto, kad vilks ožką jau parito LTR(Dr). Kad tave (karvę) vilkas paristų̃, kur tu vis skrienies iškadon! Tvr.
| refl. tr.: Kad kokius tris bekonus pasiri̇̀s, bent mėselės turės Vkš.
13. pasakyti: Gražiai pašneka ir vieną kitą juoką pàrita (pajuokauja) Dkš.
parri̇̀sti, par̃rita, parri̇̀to (par̃ritė)
1. tr. parridenti: Parrit bačką iš Vilniaus, be dugno, be lankų d.
ǁ prk. parnešti, partempti: Žiūrėk, kiek parrita grybų! Dsm.
2. refl. parriedėti: Parsirito žiedelis per laukus skambėdamas LTR(Jz).
3. refl. sunkiai pareiti: Kada ans parsiris numie, toks prisigėręs? Mžk. Dar, aguonėle, stiklą karštimėlio – sušalsi, kol parsirisi namo rš.
4. tr. pargriauti, parmesti: Neparri̇̀si, neparri̇̀si – va i parri̇̀to! Šk.
| refl. tr.: Už vieno stalo arčiau durių stovėjo trys vyrai ir, parsiritę bertainį midaus, gėrė taurėmis V.Piet. Sigitas sprunka, kiek išgali, nes juk ar lauks, kol Ramūnas jį parsiris ant žemės V.Bub. Ir pagavę parsirito, parsiritę susirišo, nukirpo vilnelę LTR(Mrj).
5. refl. pargriūti, parvirsti: Parsiristi tropyjas tankiai Prk. Robinzonas iš baimės vėl parsirito ir buvo kaip negyvas Rdž.
pérristi
1. tr. SD300, Sut, N, K perstumti, sukant paviršiumi: Aš parritau akmenį par slenksnį J.
2. refl. persiversti: Išbėgom į lauką ir kelis kartus kūlio persiritome pusnynuose A.Vencl.
3. refl. perlipti, persiropšti: Toks iš tavęs ir vyras, kad per grumtą nepersiriti Grž. Šiaip taip pársirito par slenkstį Kv. Pérsiričiau par akmenį (per akmeninį laiptą prie slenksčio), delto nunešiau ušėtką in karvę Lel. Vos per tvorą persirito, tuoj atbėgo sargas Šl. Kur mudu persirisim, ten jaunesnieji šokte peršoks rš. Keliautojai persirito per kalnus ir nuėjo tolyn rš.
| prk.: Pašėlusiai greit bėga laikas, persiritus per keturiasdešimt rš. Jau per tris dešimtis persiritusi pana J.Paukš. Jau persirito žiema į antrą pusę rš. Senukas gerokai persiritęs per aštuonias dešimtis metų rš. Ir tu jau gal pérsritei par puskapį metų Užp. Tai jau ir par pusiaugavėnį pérsiritėm Ds. Jis tų pačių metų, kaip tu, ir jau į paskutinę gimnazijos klasę persiritęs (perėjęs) Pt.
ǁ refl. pervažiuoti, perriedėti: Traukinys persirito per Uralą ir bildėjo akim neaprėpiamais laukais rš.
4. refl. persimesti (tolyn, į kitą objektą): Pérsiritė gaisras Rod.
5. refl. vilnijant pereiti, perriedėti: Jūros bangos persirito per mūs smėlyną Mš.
| prk.: Tiesa, per šiuos namus persirito keli gaisrai A.Vencl. Kai tik karas per miestą pérsirito, aš ėmiau dirbt Mrj. Šalimais išgirdau žingsnius, ir visu kūnu persirito keistas tirpulys V.Bub.
6. refl. sklindant pereiti (apie garsą): Persirito per minią urzgimas, ir visų veidai iškrypo neapykanta Vaižg.
7. refl. užtektinai ristis, imtis, peštis: Jau [susipykėliai] pársirito, nučiuvo Krš. Kaip sueina [į porą], kol kaip tie gaidžiai pársirita, parsipeša! Krš.
prari̇̀sti, pràrita, prari̇̀to (pràritė) tr.
1. pastumti į šalį, sukant paviršiumi: Akmenį pràritė, i [v]andenio buvo Rš. Aš tuos baltus dobilelius kojelėm paminsiu, o pilkuosius akmenelius rankelėm prarisiu (d.) Tvr.
2. ridenant prastumti pro šalį.
| prk.: Daug vilnių likimas pro mane prarito rš.
3. refl. sunkiai, nerangiai praeiti: Ans vos vos prasiri̇̀to pro mūsų numus – taip menkai bepaeina Kv.
4. refl. pralėkti, praskrieti: Kaip paukštis aukštyn tartum nusirito: septyniais šviesos spinduliais prasirito! A1884,338.
5. prk. su vargu, sunkiai įveikti, baigti: Zekis per dešium metų aštuonias klases pràritė Slm. Šituos mėnasius žiemos kad prari̇̀st (pragyventi, praleisti) kaip, tada bus jau lengviau Klt.
6. prk. išlaikyti, išgydyti, išsaugoti: Jau per šalčius prari̇̀tus, nemožna dabar apleist Ml.
priri̇̀sti, pri̇̀rita, priri̇̀to (pri̇̀ritė)
1. tr. SD308, Q253, R, Sut, N, K, DŽ1 priridenti, atridenti artyn: Priri̇̀sk akmenį prie stulpo J. Kubilėlis pašulny pri̇̀ristas mirksta Slm. Ir priritę akmenį didį angosp karsto, ir atstojo DP180.
| refl. K.
2. tr. K priridenti, priversti ką pilną: Reikėjo pervažiuoti per gilius, lietaus vandens išraustus griovius, priristus akmenų Šlč.
3. refl. imantis, minantis prisistumti, pririedėti: Prisirito abudu lig šermukšnio kelmui LTsIV521.
4. refl. LL24 prieiti, prisikasti, prisiartinti: Neprisi̇̀ričiau prie tų malkų Ėr.
5. refl. prieiti, prisirinkti: Baisių žmogystų prisirito pilnas kambarys rš.
6. tr., intr. menk. privalgyti, prikimšti: Priritai̇̃ bulbų su pienu Lp. Šuo priri̇̀to kap balkis Lš.
7. tr. prikalbėti, pripliaupti: Pilnas ausis priri̇̀to Prk.
8. tr. Trk nugalėti imtynėse.
suri̇̀sti, sùrita, suri̇̀to (sùritė) tr.
1. K, DŽ1 sustumti į kurią nors vietą, sukant paviršiumi: Alaus bačkas į alinę suri̇̀to ir valy gert Raud. Mudu du tokius rąstus suri̇̀tova į ratus Kal.
| refl. K.
2. voluojant susukti, sulipdyti, suversti: [Seselė] sugrėbė, surito kupetą šieno LTR(Igl). Iš sniego senis besmegenis sùristas Ktk. Surito pamatą Lnkv. Suri̇̀to [iš pradalgių] miežius į eiles Ig.
| prk.: Tik kruopštus darbas suliejo, surito, sumūrijo rš.
3. suvynioti, suriesti: Tris rietimus suri̇̀tus turėjau [audeklo] Sem. Kuodelį linų sùričiau J.
| refl.: Susirito į apklotus ir išsitiesė rš.
4. refl. sulipti, įsiropšti: Staršinas su pišoriumi, nosimis ardami, į vežėją įsikibdami, susirito į vežimą Žem. Mes nuejom ir susri̇̀tom obelin Vrn.
5. refl. Vdk susikibti, susiimti: Susiri̇̀to vaikiai, i paausiai mėleni Krš. Meška su velniu labai susirito LTR(Šl). Susirita ing glėbį geruoju, geruoju, o kartais, užgėrę arielkos, ir susimuša DS277(Rs).
6. Šl, Kal menk. suvalgyti, sukirsti: Penkius virtus kiaušius suritau Dr. Duonos kukulį surito bematant Šts. Suri̇̀to, susprogo jautį su ragais Grg.
užri̇̀sti, ùžrita, užri̇̀to (ùžritė) tr.
1. SD1151,212, R, N, K, DŽ užstumti ant ko, sukant paviršiumi, užridenti: Užri̇̀sk akmenį ant kopūstų, sudėjus in kubilą J. Ant krūtinės didžiausias akmuo užristas LTR(Srj). Tai daba paminklas: ekmuo ùžristas, i viskas Jrb. Pataisyk man patalą: sudėk lentas, užrisk akmenį (sako meška) LTR(Rk). Bačką [alaus] ùžritė in pečiaus, až rozo aždušnavojo, i iššavo Klt.
| refl. tr. prk.: Teatsako sau tie, kuriems negalėjo dar nusiristi nuo sąžinės tas akmuo, kurį sau tokiais darbų darbeliais užsirito Pt.
ǁ N, K, DŽ1 užversti (angą, praėjimą): Atėjus vakarui, aš įlindau į siaurą urvą ir angą užritau su dideliu akmeniu J.Balč. Išeidama meška maisto ieškoti, duris užrisdavo didžiuliu akmeniu, kad ji neišeitų LTR(Klvr). O buvo duobė užrista akmeniu M.Valanč. Ir, užritęs didį akmenį and durių grabo, nuėjo Ch1Mt27,60. Išėjęs užrito ekmenį ant tos skylės BsPIII50.
| prk.: Turime tą grabą širdies mūsų užrist akmenimi didžiu DP182.
2. DŽ1 užstumti, užridenti už ko: Už durų užri̇̀to tąs dėžes, negali nė praeit Jrb.
3. užkelti, uždėti (ką sunkų): Beregint pamotę raganą užrito ant ugnies BsPII90. Tik ùžritu vaiką in lažkelės (bobutė sunkiai užkelia vaiką) Klt. Ùžritė boba sūrį an stalo, iš po skverno ištraukus Užp.
| refl. tr.: Žmogus tą katilą ant kupros užsirito ir parėjo nešinas LTsIV570. Nelatva bus užsiri̇̀sti maišas ant pečių Lš.
4. refl. K, LL276 užlipti, užsiropšti: Užsi̇̀ritė an pečiaus kai meška Dkšt. Užsi̇̀ritam an pečio krosnį kraut: mažesnį pakiša apačion (toks vaikų žaidimas) Ad. Nu kurgi tu užsi̇̀ritei, da nulėksi! Sdk. Dėdė užsiritęs buvo ant pečiaus sušiltų Skp. Ant arklio aš jau užsirisdavau, kai buvau basas Vaižg. Nebe toks ir mažas – jau ant arklio užsi̇̀rita Sml. Tadukas užsi̇̀ritė ant šiaudų kūgio Ps. Užsi̇̀ritė aukštai medin [ganydamas] Mrc. Kur žemiau bitės, ten meškos užsi̇̀rita Mrc.
| prk.: Kai rities, tai vis ant ko užsi̇̀riti (užgyveni, pelnai) Lp.
^ Kakašinas kai velnias, an dūšios užsiri̇̀tęs Vlk.
5. refl. pakilti (apie saulę): Karšta saulė, užsirisdama į dangų, degino dulkinas gatves rš. Saulaitė biskį užsiritusi N.
6. refl. ritantis užslinkti: Debesys užsirito ant dangaus ir visą aptemdė rš.
7. refl. iškilti, išsimušti į viršų: Greit išverda tie kleckai: kunkulas užsi̇̀rita, i šventa Jrb.
8. refl. Vlk parversti, pargriauti.

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (141)

suli̇́eti

užli̇́eti

antšaũkti

sušaũkti

pabė́gti

parbė́gti

antlė̃kti

išlė̃kti

užlė̃kti

atri̇̀sti