Termino paieška - išmokyti

Raštija.lt

Rasti išteklių įrašai (118)

pradė́ti

Apibrėžtis

dė́ti, dẽda (dẽsti, dẽma, dė́ma, dė́sti Zt), dė́jo
1. tr. guldyti, statyti: Kam dedi̇̀ puodą prie krašto, nuvirs Pn. Jau dẽda šaukštus ant stalo, tuoj pietūs Jnšk. Dėk kartį, vežimą veršim Ėr. Dė́k į skrynią tą skepetaitę Gs. Ką tu dė́si po šonelių, ką tu po galvelės? J.Jabl. Prie sopės dẽda gyslalapį, kad karštį trauktų Jnšk. Tave pylė baltom putom, mane dė́jo žaliom rūtom (d.) Ml. Prie kokio dė́si arklio, prie tokio jis tiks Lnkv. Kirsime liepelę, dėsme lieptelį Ml. Demi ką kame SD91. Dėk tavo dešinę ranką ant jo galvos BB1Moz48,18. Penktas jam kryžių ant pečių dest DP145. Apvynį rėškiemuo, kvartukuos dėjiemuo LTII104. Per šilą jojau, žoleles roviau, už kepurėlės dėjau BsO258.
| Aš akuliorių nededu (nenešioju) Gršl.
| Plonienė ėmė plaukus pinti į dvi kasas ir dėti ant galvos visai taip, kaip pamariškės I.Simon. Kiek jai metų dedi̇̀ (duodi)? Vad.
^ Ar valgau, ar šalia dedù (nenoromis valgau) Alk. Kas nevirt, tai ir puodan nedėt Alv. Dėk grūdą pri grūdo, pripilsi rakandą VP12.
| refl. tr., intr.: Dė́kis ant pečių maišą ir nešk Gs. Šitie puodai pečiun dė̃sis Ds.
| Dė́kis (tepkis) sviesto, nevalgyk sausos duonos Kp.
ǁ mauti: Žiedinis pirštas – žiedą ant jo dema Lz. Aušružei auštant, vainiką pyniau, saulužei tekant, ant galvos dėjau J.Jabl. Senesniais metais veliumo jaunajai nedėjo Dr.
| refl. tr.: Dė́kis kepurę ir eik Pn. Pinkisi vainikėlį, dė́kisi ant galvelės JV634.
ǁ duoti ar imti išvykstant: Marti duonos dėjo į valią, t. y. daug pridėjo į kelionę J.
| refl. tr.: Jis dẽdasi pusiauryčio – eis pjaut šieno Ėr.
ǁ žengti: Namiejūnas tylomis žiūrėjo į baltuojantį dulkėtą vieškelį ir plačiai dėjo žingsnius rš.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Kava saldi, lyg cukraus dė́ta Ėr. Ar druskos į barščius dė́ta? Pc.
^ Gardūs kopūstai, kap du medu dė́jus Lp.
| refl. tr.: Dẽdasi daugiau cukraus, kad būtų saldesnė arbata Jnšk.
ǁ skirti (pinigus), mokėti: Ir aš dedù tris šimtus rublių, kad teisybė LB250. Dẽma ir pinigų ant stalo Ad. Dė́k šimtelį ant stalo, vesk žirgelį iš dvaro Kp.
ǁ J.Jabl sodinti (į kalėjimą).
ǁ refl. trauktis kuo, darytis paviršiuje (ledui, plutai ir kt.): Pirmiausia atšalo paviršius, ir ant jo palaipsniui dėjosi standi pluta rš. Jau rasa dẽdasi ant žolės Pl. Jau ledas dedasi ant vandens, pradėjo šalti Vvr. Šašas dẽdas ant nudegimo, pradės gyti Vvr. Pradeda niežas dė́ties KlvrŽ.
ǁ dengti: Daržinė supuvo, stogo nèdeda Btg.
2. tr. rasti kam tinkamą vietą, patalpinti: Nuspirkęs gyvulį, turėk kur ir dė́t Trgn. Klausinėjau mielą tėvą, kur man dėti bėras žirgelis Kp. Ar žinai, kur vagį deda? KlvrŽ. Dukryte mano, jaunoji mano, kur dėjai vainikėlį? JD76. Nebėra kur dẽda (nebėra vietos) Vb. Kur dėjai pirštines? Rdm.
| refl.: Kur sūnus dėsis, kur jis dings? J. Tėvas taip paėmė vaikus į nagą, kad tie nežinojo kur dė́tis Jnš. Na, o kurgi dė́sies, dirbam, vargstam Brž. Sykį taip ma[n] ranką gėlė, kad nežinojau nė kur dė́tis Šk. Miega ir miega, kur jis dẽdasi, tas miegas? Ėr. Kai šilta, kumelėm nėr kur dẽdas Ds. Demiesi kur SD266. Kur galėčiau dėtis? R205.
ǁ turėti kur padėjus, laikyti: Šepečius ant lentynos dedù Gs.
ǁ rasti kam paskirtį, pritaikyti: Vienas batelis nėr kur dẽdamas, reik ir antro Šts. O kur aš naktį dėsiu, kai dieną miegosiu? Ut. Kur dė́si tą vaiką, reik leist ganyt Gs. Ar pardavei karvę? – Kur dė́si nepardavęs, nėra kuo šerti Rdm.
| refl.: Kur dė́siesi, jei neisi mokytis Kt.
ǁ kelti: Teateinie, už sykio dė́su į septintą [klasę] Pvn.
ǁ refl. dingti: Kur dė́jos mano adata, tai ir pati nežinau Krd.
3. tr. statyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Jau šalta, reikia langai dė́ti Kp. Gryčia gatava, tik durys tebėr nedė́tos Kp. Jau grindis dẽda – tuo leis gyve[n]t Vlkv. Reikia daugiau vyrų pasiprašyt – ryt sparus dė́sime Rdm. Dė́jom namam gerą padamentą Jnšk. Jis gerus puspadžius dẽda Jnšk. Niekas nedest naujo lopinio ant palaikio rūbo BtMt9,16. Viena akis dė́ta (dirbtinė) Ėr. Ligonį dė̃s į gipsą ir išrašys Drs.
^ Žiūrėsme, kai dugnį dė́sme Trgn.
| refl. tr.: Dedúos dantis savo grėbliui Sr.
ǁ taisyti (austi): Jei plonai dedi̇̀ austi, reik plačių nyčių Vn.
| refl. tr.: Dė̃sis ji da cvilikų aust Gs. Ka tik priliksiu kiek laiko, dė́siuos pašukinį Jnš.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Dė́ti kirčio ženklą DŽ. Dėti parašą rš. Taškas po antraščių nededamas rš. Dėti antspaudą rš.
5. tr. spausdinti (kame): Straipsnį dė́ti į laikraštį DŽ. Žemiau dedamieji latvių ir prūsų kalbos tekstai K.Būg.
6. tr. krauti: Nuvažiavom į balas dė́t šieno Rm. Kai oras atšils, eisim vasarojaus dėti Šk. Eisim dė́ti vežimą Plk. In kluoną rugius dẽda Brš. Dė́k į krūvą žabus Ėr. Antrą pečių dedù (antrą kartą kišu malkas į pečių) Ėr.
| Sniego kad dė̃s, tai dė̃s dar (daug prisnigs) Lp.
^ Kas veža, tam ir deda LTR.
ǁ taupyti: Jis labai piningus dẽda Tn. Atliekančius pinigus jis taupo, deda skatiką prie skatiko I.Simon.
ǁ grupuoti, tvarkyti: [Knygos] lankus (rišant) reikia dėti vieną po kito pagal jų numerių eilę rš.
| prk.: Eidamas jisai visu keliu dėjo sau žodžius, kaip jis kalbėsiąs kunigui, ir bedėdamas taip įnirto, jog ėmė net rankom matažgoti ir kumščiais grasyti V.Krėv. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta A.Baran.
7. tr. nustatyti, skirti: Dė́ti mokesčius, muitus DŽ. Dėti prekėms kainą rš. Pradėjo laužyti įstatymus dėtus Nz. Prakeikimą vėl jumus demi MP98. Kiek dė́si laižybų, kad tavo teisybė? Gs.
ǁ suteikti (vardą): Kūma klausia vaiko motynos, kokį jam vardą dėti Žem. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? Žem.
8. tr., intr. didinti kiekį, dauginti: Reikia atimt, o jisai dẽda Lp. Reikia leist akis (mezgant), o ji dẽda Pn. Prašo algos dė́t Sl. Gana, nebedė́kit šilimos, jau ir taip skūrą traukia Pkr. Močia septyniolikos metų dukteriai metus deda, o po dvidešim – mažina LTR(Ds).
| refl.: Tolyn giminė vis didyn dė̃sis Kp.
9. tr. kelti į vėlesnį laiką: Dėjo dėjo – į šventadienį atidėjo Ėr.
10. tr. leisti, eikvoti, vartoti (pinigus, sveikatą, laiką…): Jis tik pinigus dẽda, nieko iš to nebus Gs. Aš dirbu, dedù sveikatą, o jis tik tinginiauja Rdm. Kur jis tuos pinigus ir deda, kad vis sakosi neturįs Grž.
| Dėkiva taboką [rūkyti], atsipūskiva – paguro kojos eiti Šts.
11. tr. gaminti (kai kuriuos valgius): Ji sūrius dẽda, sviestą muša Lg. Kiaulę skerdė, tai kilbasas dėsme Kp. Seniau kindziuką dė́davom rankom, dabar mašina Rk. Dėdama (raugdama kubile) kopūstus, pabarstyk druskos ir kmynų Rdm. Kubilan kopūstus dẽda Brsl.
12. tr., intr. R131 išskirti iš savęs (kiaušinį) (ppr. apie paukščių ir vabzdžių pateles): Vištos kiaušinius dẽda Dkš. Varnos dẽda po penkis ir daugiau kiaušių Sr. Ė maniškė [višta] peržiem dẽda OG317. Desti višta SD186. Vanagui tai vis ir papuola kur dedančia vištelė Sdk. Buvo dedamas laikas (žąsys tuomet dėjo) J.Jabl. Jei višta nedėtų, ir vištyčių neišperėtų VP18. Kiaušinių dėti visų rūšių vandeniniai vėžliai grįžta į krantą rš. Savo kietalukščius kiaušinius krokodilai deda sausumoje, kur užkasa karštame smėlyje rš. Vasaros pabaigoje ir rudenį vorai deda apskritus, balsvos ar gelsvos spalvos kiaušinėlius rš.
| Susibobutavęs (susiraišiojęs) lygu boba dėsianti (gimdysianti) Šts.
^ Kiaušiu nedėtas, paukščiu nelėksi Sim. Nedėtas – ne pautas, neperėtas – ne vaikas Krsn.
13. tr. sodinti, sėti: Po nedėliai dė́sim daržus Alk. Bulvės, šiaurės vėju dėtos, skanios Dr. Pavasarį reikia vasarojų dė́ti Snt. Buvo tuomet vasarojaus dedamas laikas J.Jabl. Dar mano nedė́tas laukas Plv.
ǁ perinti: Laikas būtų dė́ti vištyčius Prk.
14. tr. skirti (kuo): Nemoku nei skaityti, nei rašyti, dẽda mane į karalius Plt. Į šaltyšius tave dė́sim Nm. Ožio daržininku niekas nedės Sln. Kai mane dės viršinyku, tada taip bus, kaip nori Lnkv. O trečią brolužėlį karalium dėjo LTR(Pnd). Dėjo jumus farizeušais DP514.
ǁ laikyti (kuo): Ar tu esi beprotis, ar mane už beprotį dedi̇̀? Krt. Ji buvo gražuole dedama J.Balč.
15. tr. lyginti (su kuo), gretinti (prie ko): Ar tu tą piemenį dedi̇̀ prie manęs? Ėr. Pernykštį vaikėzą dė́si prie to – nė panašumo nėra Grž.
16. refl. bičiuliautis, jungtis, vienytis: Geriau nesidėk su tuo neišmanėliu Upt. Atrado su kuo dėtis – su tuo padauža! Grž. Barė motyną, kad dabotų sūnų ir neleistų dėtis su mužikais Žem. Nereikėjo dė́tis prie vokiečių Rm. Dė́kimės (tarkimės) jam atkeršyti Grž. Nesidėjo į jokias partijas rš.
| Dėkiamos abu po arklį rytoj į turgų važiuoti Šv.
17. intr., tr. apsimesti, nuduoti: Ką juoku dė́ti KII1. Deda negirdu Tvr.
| refl. R: Jis labai aukštu dẽdasi Pn. Dedasi linksmas J.Jabl. Matė ir tėvelis, ir taip pat dėjos nieko nesuprantąs Vaižg. Jis dẽdas ligonis ėsąs KII196. Dẽdasi šventas, o iš tikrųjų tai velnių priėdęs Plv. Nors širdyje džiaugėsi, vienok pikta dėjosi Žem. Jis dėjosi nekreipiąs dėmesio į sesers parvažiavimą rš. Jis dė́josi mano kalbos negirdįs Alvt. Kaip brolis parėjo, tai sesuo dėjos nusiminus BsPI46. Nėku dėjęsis (tartum be priežasties), nuėjau prie kaimyno Kv. Juoku dėjęsis ir gerai mane įmušė brolis J. Juoku dėjusis ir pasakiau Šts. Įprašytas kaimynas ir įėjo tame laike kaip gerti dė́jęsis Skd. Neužilgo, kaži kuo dėjęsis, nuėjo pas Trumpiką M.Valanč. Jie valgo našlių namuos ir destisi ilgai meldžiantys BBMr12,40.
18. refl. SD129 darytis, atsitikti, vykti: Na, kas ten dẽdas, nežinau J. Padabok, kas te dẽdas, kad toks alasas Lkm. Oras nuo to dẽdasi šaltas Zp. Kas dẽdasi po namus? Krkl. Pajutau, kad mano dvasioj kažin kas dedasi V.Kudir. Nesuprantu, kas čia dẽstas Krž. Kaip sviete dẽstis, juk turi žinoti Pgg. Eik, klausinėk tiktai, kas ponų dvaruose destis K.Donel. Kas pas mus dė́jos, kad svetimas niekas nežinotų Arm. Mums nelaimė dė́jos – apvogė Dr. Nežinau, kap tę dė́josi Gs. Veizėsiu, kas dėsis, kaip piningus radau Užv. Dėkis tavo valia! Nz. Kaip destis jumus (kaip gyvenate, ką veikiate)? B. Jam gerai destis R164. Teip destis su velinu (taip atsitinka velniui) SPII70. Kad regėsit tai destantis, žinokit, jog arti yra karalystė Dievo SE2.
19. refl. impers. Vrn rodytis: Kaip tau dẽdas, ar jis gerai padarė? Dglš. Man dẽdas, kad čia kitaip yr Ktk. Širdy dẽdas man, kad pagrįš jisai šiandien J.
20. refl. verstis, manytis: Kaip dėsimės, taip, viskas bus gerai, nesirūpink, Juozeli! Žem. Kaip dė́siuos, taip, bet iš jo pinigų neprašysiu Up. Kaip nedėdamos nesumaniau jiems įtikti M.Valanč.
21. refl. lažytis: Dedamės iš šimto litų, jei neparvažiuos mano tėvas Vdk. Iš kiek dedies? – Galiu koc i iš tūkstančio Krkn.
22. tr., intr. smarkiai ką daryti; trenkti, smogti: Kad dė́jo jam per ausį, net aukštielninkas apvirto PnmR. Kai tik dė́jau su mietu, taip ir sukrito Ll. Tik dedù su votegu, tik dedù, o arklys žarsto (bėga) Šts. Kad dė́jo mune prie žemės, tik dulkės padulkėjo Šts. Dė́jau porą gniaužtinių, ir nustojo rėkti Kt. Viesulas pusę dangčio kad dė́jo žemėn su visomis gegnėmis! Zr. Vagį nutvėrei – dėk toje vietoje, ir gana LzP. Aš tave kad dė́siu (stumsiu) už pakarpos per duris! Lp.
ǁ smarkiai griūti, kristi: Kap aš dė́jau, paskui per visą vasarą sirgau Prn. Vakar vakare tamsoje ėjau, tai kad dė́jau, tai dė́jau Skm. Kad dė́jau ant šono Vl.
| refl.: Ka dė́jaus vidury kelio! Žg. Kad kiek, būčiau dėjęsis į balą Srv. Kad dė́jos nuo arklio, tai tik ką paskėlė Nč.
ǁ refl. virsti (gulantis miegoti): Kad tik po pietų, tai tuoj dẽdasi ir guli Pš. Dėjosi pavalgęs ir gulia Šts. Eik dė́kis ant šieno Klk.
ǁ godžiai valgyti, kirsti: Namo atėjęs, kai dėjau ben penkiolika blynų Ktk. Kaip dėjo atsisėdęs, tai tris bliūdus rūgštaus pieno išsrėbė Ds.
ǁ euf. bjauroti, teršti: Veizu, ans ir bededą̃s! Slnt.
23. intr. smarkiai pasakoti, aiškinti: Jis man dė́j[o] ir dė́j[o] apie savo kelionę Btr. Barbutė pasirėmė smakrą kairiąja ranka ir ėmė dėti S.Čiurl.
ǁ Lš apkalbėti: Ji visaip dẽda, niekina mane prieš žmones Ėr.
| refl.: Vienas ant kito dẽdasi Ėr.
ǁ sakyti ką nemalonaus: Nepatiko kas, tai tuoj į akis ir dẽda Gs.
◊ akių̃ nedė́ti neužmigti: Visą tą naktelę nė akių̃ nedė́jo Gr.
ant juõko dė́ti laikyti pajuokai: Ką čia save dedi̇̀ ant juõko su tais nėkais! Dr.
gálvą dė́ti
1. žūti: Kad ir patys žūsim, galvas jaunas dėsim, bet už mergelę savo atkeršysim V.Krėv.
2. tvirtai užtikrinti, garantuoti: Jis už jį gálvą dẽda, kad nekaltas Pn. Gálvą dedù, jei nenušausiu zuikio Gr.
3. kovoti iki galo: Mes turime parodyti, kad tiesa yra mūsų pusėje ir kad dėl jos mes visi kaip vienas dedame galvą T.Tilv. Vienas iš jų atsirado, už vainiką gálvą dẽda (d.) Ds.
4. atsigulti numigti: Pasisėdu į patvorį – pradėm turu dė́ti gálvą Dov.

į ãkį dė́ti miegoti: Buvau nuvargęs – dė́jau į ãkį mažne lig pietų Slnt. Jis dar in ãkį dẽda Al. Atsiguliau, užmigau ir kad dė́jau į ãkį, tai dė́jau Lnkv. Po pietų dė́jo į ãkį iki pat vakaro Jnš.
į añtį nedė́k negirk (nepagrįstai): Nedė́k į ãntį, per rankovę iškris Kt.
į bùrną dė́ti valgyti: Da nieko burnon nedėjau Dglš. Jau patys nei burnelėn nedėjom [mėsos] Lp.
į dãbą dė́ti (dė́tis) Krok, Smn pažiūrėti; domėtis.
į gálvą dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Algirdas daugiau klausydavo senų žmonių ir į galvą dėdavo Mair. Nedė́k į gálvą visų niekų (nesirūpink) Ėr. Ką jam pasakai, viską dẽdas į gálvą Jrb. Nedė́jaus tų dainų į gálvą Grg.
2. rūpintis, jaudintis: Nedė́k į gálvą, pro pirštus leisk Grž. Verkia, kremtasi, dẽdasi į gálvą, dar apsirgs Rdm.

į gálvą dė́tis dingtelėti: Tada jam dėjos į galvą: juk man įsakė uždėti prieskonių S.Dauk.
į griñdį dė́ti šokti: Duokiam į būgną, dėkiam į grindį Šts.
į kešẽnę nedė́k negirk (nepagrįstai): Ir jo nedė́k į kešẽnę Srv. Nei šito nedė́k kešẽnėn PnmR. Kad ir geras, ale kešeniun nedėk (per daug nepasitikėk) Trgn.
į kùpą dė́ti dėmėtis: Tuos žodžius idant kas sau dėtų gerai kupon DP285.
į padùs dė́ti
1. eiti: Nuo ryto pakilęs deda į padus LTR(Žg).
2. šokti: Ka užgrajys, dėsim į padus Vlkv.

į rãgą dė́ti atsigulti, užmigti: Pavalgęs kad dėjau ragan, tai ben dvi valandas išmiegojau Slm.
į ragùs dė́tis ginčytis: Ar tu dė́sies su manim raguosen! Ml. ×
į smer̃tį (smerčióp) dė́ti pražudyti: Po tam piktasis sviets nekurius iš jūsų smerčiop dės BPII129.
į stáibius dė́ti išbėgti: Aš nebsėdėjau, dė́jau į stáibius Ms.
į ši̇̀rdį dė́ti (dė́tis)
1. dėmėtis: Šitai dėkite širdin savo BPI260. Dėkit į savo širdis kožną žodį Sz.
2. B išgyventi, jaudintis: Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi Žem.

kai̇̃p dẽdam (dẽdama) kaip bebuvę: Ryt tai da kap dẽdam, bet poryt turi ateit! Alk. Dabar pavalgysim pusryčius, o toliau kap dẽdama Klvr. Dar kap dẽdama (ant dvejo) – ateis ar ne, tikrai nepasakė Rdm.
kai̇̃p dẽdamas Šts kas nereaguoja, yra abejingas: Juk ans žmogus ir yr kai̇̃p dẽdamas (ką nori jam daryk, nieko nesakys) Slnt.
kàs dė̃s (dė́jo) sakoma norint ką paneigti: Ar bernas namie? – Kàs tau jį dė̃s, po sodžių laksto! Jnšk. Ar turtingą žentą gavo? – Kàs dė̃s turtus (kàs dė̃s turtingą)! Ėr. Ar yra speigo? – Kàs tau dė́s! Šts. Ar daug šį metą obulų? – Kàs dė́s daug! Vvr. Kàs tau dė́s brangius javus – pusdykiai pardaviau! Ėr. Ar bus garų? – Kas bedė̃s garų J. Kàs čia vestuves dė́jo (nėra jokių vestuvių)! Pl. Kàs jiems dė́jo tuos turtus – kokie buvo driskiai, tokie ir liko! Ėr.
kortàs dė́ti KII335 burti: Cigonė dẽda kortàs Plng.
nė̃ pir̃što nedė́ti
1. visai nepaliesti: Tu be mano žinios nedėk nei piršto an mano vaiką Ml.
2. nė kiek nepagelbėti: Vyras prie jos nė pir̃što nèdeda, reikėjo vaistus leisti – gydytoją kvietė Rm.

nė̃ pirštù pir̃što nedė́ti nieko nedaryti, nepadėti: Ant manęs nesitikėkit, aš nė̃ pirštù pir̃što nedė́siu Gs.
nėrà kur̃ dė́ti labai daug: Kad priaugo burokų – nėr kur dėt! Rm.
nežinóti (neturė́ti) kur̃ aki̇̀s (akių̃) dė́ti sakoma, jaučiant gėdą: Iš gėdos neži̇̀no kur̃ aki̇̀s dė́ti Jnš. Iš sarmatos nežinojau kur akis dėti Lp. Senis Burba nežinojo kur akių dėti sp. Iš gėdos neturia kur̃ akių̃ dė́ti Vkš. Iš sarmatos netùri akių̃ kur̃ dė́t Kt. Kur̃ dė́sim akis žu sarmatos? Rod.
niẽkur dẽdamas (dė́tinas) netikęs, blogas: Vaikas nė̃kur dẽdamas – nei gulia, nei nešiojamas (didelis rėksnys) KlvrŽ. Nė̃kur dẽdamas nebliko, kaip apsiženijo Šts. Iš pat mažo nė̃kur dedamà KlvrŽ. Nėkur dėtina merga – slinka, o dar nevaleika Šts.
nórs į aũsį (į sópulį, prie žaizdõs) dė́k sakoma apie labai švelnų, mandagų žmogų: Kas jos šnekumas, meilumas – nórs į aũsį dė́k Jz. Tokia jau lipšnutė – nors i prie žaizdõs dė́k Vlkv. Tat tik prie žmonių ji tokia, o namie ją nors į sopulį dėk V.Krėv.
prie žaizdõs dė́tinas malonus, mandagus: Rodos, prie žaizdõs dė́tini žmonės Ar.
tõ dė́tas tam skirtas: Ta diena tõ dė́ta – važiuokiam, kad ir lyna Plt.
antdė́ti, añtdeda, antdė́jo (ž.) tr.
1. žr. uždėti 1: Šis kailinius antdėjęs ant arklio, apžargu apžergęs ir išjojęs J.Jabl. Oi kad pašersi bėrą žirgelį, antdėk tymo balnelį Kl. Ant to sluoksnio žemės vėl reik antdėti mėšlų S.Dauk. Antdė́jau sviesto ant ropučių, vaikas apsilaižydamas sukirto Vvr. Gardes tas ančdedam, pridedam šieno vežimą i priveržam su karte Lk. Pabalnojo asilą, ančdėjo naštą medžių ir iškeliavo M.Valanč.
^ Avies panešti negaliu, o jautį antdedat VP7. Anos galva velniuo žadėta, tik neančdėtà Pvn.
| refl. tr.: Antsidėjęs ant sprando nešiau pintinę I. Čia reik taukų antsidė́ti KlvrŽ.
ǁ refl. tr. užsimauti: Rūtų vainiką kaip vėdarą antsidė́jusi Plng.
ǁ refl. apsitraukti: Rasa buvo antsidė́jusi tą naktį Šts.
ǁ uždengti (stogą): Antdė́jo skardos stogą ant trobesio Sr.
2. duoti priedo: Atsiskaitė kaip žmogus ir pūrą rugių antdė́jo Vvr.
3. sudrožti, sukirsti: Aš tai ir añtdedu arkliui votegą, bet muštinos nemušu Lkž.
◊ ant liežùvio gãlo antdė́ti paragauti: Tik ant liežùvio gãlo antdė́su – neskanėjos mun Šts.
kakliniñką antdė́ti ant sprándo prispausti: Kakliniñką žmoguo andė́jo an sprándo Jdr.
apdė́ti, àpdeda, apdė́jo tr.
1. apkrauti (kuo) aplink ar iš viršaus: Rūsį apdė́k šiaudais J. Kapai gražiai apdėti̇̀ (aptaisyti) Rdm.
| Kad aš taũ būtau mažą dernele apdė́jus (pakasus po žeme)! Arm.
| refl. tr., intr.: Apsidėję apsibuvę visus pašalius – nesusitvarkot Šts. Kad apsidėjęs knygom – kada ir beperskaito! Grž.
| prk.: Esu vaikais apsidėjusi (turiu daug vaikų), negaliu eiti pri darbo Šts.
ǁ refl. Kp apsimauti: Apsdėk kepure Mlt. Palčiuku apsivilkęs, kepkele apsdė́jęs Prng.
ǁ refl. apsitraukti, aptekti: Jau gal vėl mala, kad upėj vanduo taukais apsidė́jęs Ds. Apipylė (nubėrė) lūpas, paskui šašais apsdė́jo Ad.
| Man skaniausias tik apsidė́jęs (vos pradėjęs virti) [kiaušinis] Šmn.
ǁ refl. apaugti: Stogas kerpe apsidė́jo Šts. Gerai šerama kiaulė veikiai apsideda lašiniais Varn.
2. aplenkti (knygą): Mano visos knygos apdė́tos Knv. Neapdė́tos knygos greit plyšta Švnč.
3. nustatyti (kam) kokią prievolę: Žemę apdė́jo dideliais mokesčiais Grž. Ir mokesčiais ta vieta ne teip buvo apdėtà Vlkš.
| Knygos siunčiamos tik už gyvus pinigus ir apdėtu mokesčiu (užmokama per paštą) rš.
4. paskirti (kuo): Katras patikdavo, tuoj apdėdavo vyresniuoju V.Kudir.
5. refl. pasiversti, apsimesti: Kam da durnium apsi̇̀dedi, manai, kad niekas nesupranta? Ds.
6. suvalgyti: Visą bandelę duonos apdė́jau Nč. Dviejuose bliūdą apdė́jom Vlk.
7. apgauti: Kad apdė́jo čigonas su arkliu! Žln.
| refl.: Tiek apsidė́jau, bepirkdamas šitą žemę, kad nereikia geriau Trgn.
8. Slnt euf. apteršti: Paukščiai apdė́jo pradalges Brt.
atidė́ti, ati̇̀deda, atidė́jo tr.
1. K padėti (atgal į buvusią vietą): Atidė́k atgal, ką iš ten paėmei J. Atidėk kalaviją tavo ing vietą savo GNMt26,52.
| Jis bylojo: „Atdėk ją (ranką) vėl antina (į antį)“ BB2Moz4,7.
ǁ padėti (į šalį): Nepastebėjau, kada tėvas pastūmė knygą ir atidėjo į šalį plunksnakotį rš. Atdėk (atmesk) (viršuje išvilk) tavo greikštumą nuog savęs BB2Moz33,5.
| refl. tr.: Atsidė́k sau blynų, bo neliks Pc.
ǁ atmatuoti: Atidėkime ant AB į abi šalis nuo duotojo taško C lygias atkarpas rš.
ǁ paskirti (kuriam tikslui): Pinigus atidė́ti kelionei DŽ. Atidė́sim porą dienų ir užarsim Rdm.
ǁ sutaupyti: Po kiek vis atidė́siu ir išsimokėsiu Grž.
| refl. tr.: Pinigų atsidė́jęs neturėjau Kls.
ǁ prk. vėl paskirti, grąžinti (į eitas pareigas): Farao tavo galvą paaukštins (pakels) ir atdės tave ingi tavo urėdą BB1Moz40,13.
2. nukelti (į vėlesnį laiką): Atidė́k rytojui savo darbą Dkš. Ar nebūtų galima tą susirinkimą kuriam laikui atidėti? rš. Bylą atidė́ti DŽ. Šalčiui jautresnes kriaušaites atidėti pavasariui (pavasarį sodinti) rš.
3. pridėti kiaušinių (už nedėtą laiką): Višta ati̇̀deda dabar ir nedėtą tarpą Grž.
4. refl. pasitikėti, pasikliauti (kuo): Aš vis ant jūsų atsi̇̀dedu: kada jūs keliatės, tada ir aš Al. Jis visada ant manęs atsi̇̀deda Alk. Ar reikė man juo atsidėt Vlk.
^ Ant Dievo atsidėk, bet ir duonos krepšy turėk KrvP(Kp).
5. refl. J atsiduoti, imtis kokio darbo: Kai turėsiu daugiau laiko, atsidėsiu kurią dieną ir paieškosiu Srv. Aš šiandien atsidėjau laiškus rašyt Kt. Nutarė atsidėti vien mokslui rš. Traidenis ėmė atsidėjęs tiektis į karę S.Dauk. Atsidėjęs (rūpestingai) žmogus dirba Š.
atsidė́jusiai adv. stropiai: Atsidė́jusiai atlikti darbą DŽ. Atsidė́jusiai patikrinti ligonio sveikatą DŽ.
ǁ refl. prisiruošti: Aš kada atsidė́jęs imsiu ir iškasiu šulinį Mrj. Vis nėr kada ateit pas tave, vis neatsidedu Skr.

×dadė́ti, dàdeda, dadė́jo (hibr.) tr.; Sut dėti viršaus, pridėti: Mažu geresnį [dviratį] nusipirks dadė́jęs Šn. Kad galėtume daržinę užbaigti statyti, reikia dar gerokai pri tų trijų šimtų dadė́ti Vkš.
| refl. tr.: Ka truks kelių kapeikų, pats dasidė́k Vlkv.
įdė́ti, į̇̃deda, įdė́jo
1. tr. SD164 įkišti, įstatyti, įguldyti (į vidų): Visuos aviliuos įdė́sme naujų korių Sb. Ton gromaton indė́jo rublį pinigų Al. Įdė́jom žalajai gromulį Pš. Bulves į rūsį įdė́jom Jnšk. Indėjo ranką kišeniun Al. Įdėk jam dar kokį virtinį į torielką Pn. Bei indėk ing pintinį, bei pintinyje atnešk BB2Moz29,3.
| Ten nereikia galvoti, ką rytoj įdėsi į puodą (išvirsi) rš.
| Kad rašysit laišką, prašom ir nuo manęs labų dienų įdė́ti (įrašyti) Skd.
^ Ką piktas įdės, to ir geras neišims S.Dauk. Kam trūksta, neįdė́si (apie protą) Vkš. Ką į dūšią įdedi, nei penki neišims B.
| refl. tr.: Džiaukis, kad gauni, o burnon tai jau pats įsidė́k Sb.
ǁ įmaišyti: Įdė́k druskos į bulves Rdm. Įdėjau gerai mielių – kels ragaišį! Jnšk.
| refl. tr.: Daugiau įsidė́k cukraus [į arbatą] – bus saldžiau Vlkv.
ǁ įduoti ar pasiimti išvykstant: Įdėk sūrio su sviestu kelionėn Ėr. Įdė́k priešpiečių Gs.
| refl. tr.: Valgyk viežlybai, ką sau pietums įsidė́jai K.Donel. Įsidė́k duonos, sūrį, peilį ant kelio (kelionei) J.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi pinigų bankoj įsidė́jęs Jnšk.
ǁ refl. imti laikyti patalpoje: Karvė į kūtę įsidėjo, nebėr nė parūgų pradaruo Šts.
ǁ Grž pasodinti (į kalėjimą): Jį į kalėjimą dabar deda, įdėjo J.Jabl.
ǁ surišti: Arkliai į geležinius pančius įdėti Grž. Indėk kojas tavo pančiuosna jos SPI373. Jonas … saituose … buvo indėtas DP17. Įdemi į pančias R25.
2. tr. R113 įstatyti, įtvirtinti (tam skirtoje vietoje): Kam įdėjai žemus langus? KlvD7. Įdė́k stalui naują koją Ėr. Iškirmijo lubos pirtelei, reiks naujų įdėti Jnšk. Įdė́jau kirviui kotą Kvr. Dirbdins grėblužį, įdės kotužį JV379.
| Kai indės kas kitus dantis (iron. išmuš), tada priturės liežuvį Trgn.
^ Tavo liežuvis šunie žadėtas, o tau įdėtas Šts.
| refl. tr.: Įsidė́jo naujus dančius ir valgo Pn.
ǁ įtaisyti (austi): Dabar mat įdė́jo, tik nėr kada aust Jnšk.
| refl. tr.: Audeklą įsidėjo, tik neturi kada austi Ėr. Įsidėjau trečią pastovą austi Rdm.
3. tr. padaryti (kokį ženklą, žymę): Pielai taką reikia įdė́t PnmR.
| Įdė́jo kakton guzą Rm. Kai rėžiau su statiniu par ranką, tai dešrą juodą įdė́jau Skr.
| refl. tr.: Griuvau nu lovos, guzą įsidė́jau Ėr.
4. tr. išspausdinti (kame): Jo straipsnio redakcija neįdėjo, netiko rš. Aš tave į laikraštį įdėsiu Pn.
ǁ įrašyti: Aš ten kelius sakinius įdėjau J.Jabl.
5. tr. panaudoti, paskirti: Meistrai visą didį meną savo statulon įdėjo A.Vencl. Būtų gerai išarti tą kelmyną, bet gaila tiek darbo įdė́ti Jnš. Nuo kiekvieno įdėto darbo priklausys pasisekimas rš.
ǁ suteikti, duoti ką nauja: Įdėjo vaikuo Jono vardą Šts. Ji žmogų tik užžvelgs ir pravardę įdės Skr.
| Aprašyti visa, ką yra įdėjęs savo gramatika Jaunius į mūsų kalbos mokslą, čia, žinoma, būtų per sunku J.Jabl.
6. refl. įsileisti dėti (kiaušinius): Kad įsidė́jo mūsų vištos, tai kasdien deda ir deda Ds.
7. tr. įsėti: Ar vasarojų jau įdė́jai? Nm. Palauk, kol žiemkenčius įdė̃s Nm.
| refl. tr.: Malkų iš girios, vasarojų įsidė́jęs, gali parvežti Lkš.
8. intr., tr. įkirsti, įmušti: Kai įdė́s tau į kailį, tai ir nebnorėsi išdykauti Brs. Kad įdė́siu tau į užpakalį! Brt. Palauk tu man, aš tau įdė́siu! Skr. Aš tau įdė́siu „neturiu laiko“! (vaikui, sakančiam „neturiu laiko“) Pgr. Kad aš tau įdė́siu vakarėlį, tai žinosi! (besiprašančiai į vakarėlį dukteriai) Skr.
9. tr. R18 paskirti (kuo): Aš jį indėjau abieščiku Lp. Pilies vyru ir rėdytoju Skirmantą įdėjo S.Dauk.
| Neklausykis, paskui įdė́siu (įrašysiu) į svietkus! Kv.
| refl.: Ir buvo toks mandagumas pas juos, kad nei viens neįsidėjos į karalių Bb1Mak8,14.
10. tr. įskųsti: Indė́jo žmogų suvis nekaltą Lkm. Ant visų sakysiu, visus skųsiu, visus įdė́siu Skd. Neįdė́k kito, pats būdamas kaltas Grš.
| refl.: Nieks jo neskundė, jis pats save įsidė́[jo] Gs.
11. refl. tr., intr. įsidėmėti: Įsidė́k gerai, ką tau sakau, kad neužmirštum Lkž. Įsidė́k gerai, kad beatsektum sugrįžti Skd. Perskaitytus dalykus gerai įsidėkit M.Valanč. Aš kelio ilgai neįsi̇̀dedu Rdm. Aš tų jo žodži̇̀ų neįsidė́jau Sr. Aš buvau įsidė́jęs jo veidą Šts.
ǁ refl. susirūpinti: Neįsidė́k taip, liga pareis: esi dikto apgimimo Šts. Neįsidė́k, neįsipilk – vedu nepražūsiva End.
12. refl. apsimesti, nuduoti: Įsidė́jo miegančiu Švn. Neišprast, ar ji durna, ar ji insidė́jus Srj. Jis tik insidėjęs tep dejuoja, o visai neserga Kb. Insi̇̀deda aklas Drsk.
| Jis tyčia insidėjo ligon Srj. Laumė liepė mergaitei insidėt ligon Mrc.
13. refl. pasiryžti, nuspręsti: Motiejus įsidėjo mergaitėms klioštorių įsteigti M.Valanč.
14. refl. susilažyti: Įsidė́kim, kaip išeis, kaip bus J.
15. refl. įgristi: Jau kap mumi šitie antukai šįmet įsidė́jo: tik miežiuose ir miežiuose! Rdm.
◊ aki̇̀s įdė́ti išmokyti: Juos visus išmokslino – aki̇̀s įdė́jo Žml.
bùrną įdė́ti išgerti: Gerai burną liuob įdės Šts.
į gálvą įdė́ti (įsidė́ti) padaryti, kad įsidėmėtų, įsidėmėti: Sunku jam įdė́t į gálvą: sakai nesakai, vis užmiršta Ėr. Įsidėk tu man tas pasakas į galvą! Rm. Aš pasakų daug girdėjau, visas galvon insidėjau O. Įsidė́jo man galvon, kad kultuvas tai spragilas Dglš.
į grõmulį įdė́ti pavalgyti: Eikim į grõmulį įdė́ti Pj.
į kuõdą įdė́ti įsigerti: Motriškės, truputį į kuodą įdėjusios, pradėjo kožna vyrą savo peikti M.Valanč.
į pil̃vą įdė́ti pavalgyti, suvalgyti: Ką į pilvą įdė́si, niekas atskleidęs neskaitys Skr. Ką te apstaisysi tokioj šeimynoj, kai reikia žiūrėt, kad pilvan būt kas indeda Ut. Pilvas – ne drapana: ką įdėjai, tas gerai – nesimato Kp.
į ši̇̀rdį įsidė́ti įsidėmėti: Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidė́kit (d.) Alvt. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo J. Indemi, įspaudžiu širdin SD392.
sukramtýti ir̃ į bùrną įdė́ti; rš duoti gatavą.
ši̇̀rdį įdė́ti (į ką) labai rūpintis (kuo): Į vaiką visą širdį įdė́jo, o dabar tas skersom eina Grž.
išdė́ti, i̇̀šdeda, išdė́jo
1. tr. viską išimti (iš ko): Iš to indo, sūdo išdėk sviestą J. Išdėk, Onute, uogas į bliūdą – tas puodas man bus reikalingas Lkč. Iš skrynios visus daiktus išdė́site į aslą Sr.
| refl. tr.: Viską iš terbelės išsidė́jo ir valgo Grž.
ǁ išmesti: O tą išdėtą ėmė duktė faraono ir išlaikė jį už sūnų savo BtApD7,21.
2. tr. išstatyti, išdėlioti atviroje vietoje: Stalai išdė́ti kieme svečiams Šts. Obuolius išdėjo pasieniais Sr.
išdė́tai adv.:
^ Iš čia visas mūsų gyvenimas matyti kaip išdė́tai (aiškiai) Užv.
| refl. tr.: Išsidė́jo visą tavorą ant stalo Kp.
3. tr. KII70 iškloti (kuo): Suolai buvo lentoms išdė́ti Pln. Tais maigais reikia paklodą išdė́ti Pc. Sienos buvo balto alebastro, žalsvais ir žydrais kokliais išdėtos J.Balč. Raištais išdėtas R113.
4. tr. (daugeliui) surasti paskirtį, panaudoti (kam): Kur jūs tuos bliūdus išdedat? Rdm.
5. tr. iškrauti: Sušilau, kol vežimą išdė́jau Pn.
| refl. tr.: Jis sau gražiai išsikrovė, išsidė́jo vežimą ir vėl išvažiavo Ėr.
6. tr. išskirstyti, nukeliant vėlesniam laikui (mokėti): Išdė́jo [mokesčius] an keturių ratų Srj.
7. tr. uždėti: Diedule, diedule, išdė́k mane in ratų Dv.
ǁ užmauti: Žmuoj išdėj[o] ratą ir vėl važiuoja Lz.
| refl. tr.: Nuimk nuog ma[no] piršto žiedą ir an sa[vo] išsidėk Pls.
8. tr. J sunaudoti, išeikvoti: Nemaža pinigo išdė́jau Lp. Greitai penkis šimtus išdė́si: reikia mielių, reikia cukraus, reikia kito ko Rm. Visą sveikatą išdė́jau, jam dirbdama, o dabar išvarė Rdm. Išdė́kit visą šalimą, išsivanokit: niekas daugiau nebeis į pirtį Jnšk. Taryba nemaža turėjo išdėti pastangų kovai su ta politika rš.
9. intr. dėti (kiaušinius) kurį nors laiką: Kai pradėjo nuo rudenio, tai ligi šiol išdėjo (apie vištą) Rdd.
ǁ Pc galėti dėti (kiaušinius): Višta neišdė́jo – turėjo papjauti Alk.
ǁ refl. Grg bededant (kiaušinius) išsieikvoti: Išsidė́jo vištos, nebededa Šts. Višta išsidė́jus, lengvytė kai pūkas Skr. Kai vištos išsi̇̀deda, eina perėti Ėr.
10. tr. SD117 paslėpti, laikyti: Išdėk šitą vyrą BB1Kar20,39. Atgydė, idant jam pasakytų, kur iždėjo tatai, kas jai buvo duota ant iždėjimo DP196.
11. tr. palaidoti: Jau norim kūną išdėti Mž417. Buvo nukryžiavotas, numiręs ir iždė́tas AK16. Pakasu, iždemi numirusį SD68. Įvyniojo jį ing aną gražią drobę ir iždėjo jį grabe Ch1Mr15,47.
12. tr. smarkiai ką padaryti; išmušti, išdaužyti: Išdė́jo visus langus Srj.
ǁ išpjauti: Išdė́jo šunes visas antis Mrs.
ǁ išminti, išniokoti: Nutrūkę karvės visus daržus išdė́jo Rdm. Pusę valandos vaikė daržuose kiaulę, kuri jam visą užuoganą bulbių išdėjo, nukniso V.Krėv.
ǁ godžiai išvalgyti: Visą bliūdą išdė́jo Lp.
13. tr. pasakyti, papasakoti: Išdė́k tu dabar man, ką anas kalbėjo Slk. Kaip man vienas senolis pasakojo, taip ir aš jums išdėjau M.Valanč. Kolei vargus išdėjau, tai ir vakaras Ad. Tą tiesą pasakėčia išdėsim J.Jabl.
ǁ išdėstyti: Pačioje romano pradžioje autorius išdeda visas savo tezes K.Kors. Pamėginsiu bent kiek pateisinti čia išdėtą savo nuomonę J.Jabl.
ǁ pasakyti ką nemalonaus, išdrožti, išrėžti: Nueisiu ir viską jam išdė́siu akyse Slm. Drąsiai viską išdėjau išdėjau – o ką jis man padarys Lkč. Aš jam viską išdė́jau, ką tik turėjau Lš.
ǁ apkalbėti, išplūsti, suniekinti: Kai negirdi, ans tave visokiais žodžiais išdeda Vvr. Išdė́jo blogiausiais žodžiais Jnš. Taip išdė́jo, taip išdirbo, kad šuva mėsos neėstų Sln. Truputį kuo neįtiksi, tai tave išdės paskutiniais žodžiais Vkš. Barėsi, vis vienas antrąjį per šykštuolį ir begėdį išdėdams LC1878,2.
14. tr. išromyti, iškastruoti: Atejo, išdė́jo kumelius Lp.
◊ į šuñs dienàs (į kójos aũtą) išdė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Pala, aš ją išdė́siu į šuñs dienàs Alk. Ji užpuolusi išlojoja, į šunies dienas išdeda Žem. Išdė́ti ką į kojos autą BŽ474.
kortàs išdė́ti paburti: Ar moki kortas išdė́ti? Šv.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti: Eš išdemi tavo žodį mano širdyje BBPs119,20. Sena giesmė apie septynis žodžius …, kuriuos kožnas krikščionis savo širdy kaip didį ir brangų lobį tur išdėti Mž445.
nudė́ti, nùdeda, nudė́jo tr.
1. nuimti (nuo ko), nukrauti: Kas yra ant stalo, viską nudė́kit ant suolo Lp. Karūną karališką nùdest, o ašutine ir maišu apsivelka DP586.
| refl. tr.: Užsidėjęs vaikas koją ant kaklo ir nebegali nusidė́ti Kp.
ǁ nuvilkti, nurengti: Nudėjo tada nuog savęs rūbus našlystės savo Ch1Moz38,14.
2. Užv daug pridėti (ko), nukrauti (kuo): Visus stalus valgymais nudė́jo Vlk. Prieš jo akis buvo didelis žemės plotas, kupstais nudėtas LzP. O ir privažiavo pilnas dvaras svetelių, dėjo nudėjo visas klėtis balnelių Ml. Šįmet mes daržą storai mėšlu nudė́jom Jnšk.
ǁ išdėlioti: Takeliai gražiomis plytelėmis nudėti rš.
3. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Kur nudė́stava turtą mirus J. Kur anus nudė́tum, jei ne mokykla Grd.
| refl.: O kur nusidėjo sesulės, niekas man nepasakė V.Krėv. Kur anas nusidė̃s nedarbujęs, gatavi karveliai neskraidys Arm.
ǁ išleisti, nuduoti (už vyro): Rūpinosi sengalvėlė, kur nudės dukrelę LTR(Srd).
4. J nukišti, prapuldyti: Pati nežinau, kur peilį nudė́jau Vlkv. Kur nudėjai mano skarelę? PnmR. Oi žirge, žirge, žirgeli šyvas, kur tu nudėjai mūsų brolelį! KrvD63.
| refl.: Kur mano raktai nusidė́jo (dingo)? Brt. Kur tas bernaitis nusidė́j[o]? Azr.
5. sukrauti: Jis taip gražiai nùdeda stirtas, kad išrodo kaip nukirstos Všk.
ǁ dedant, kraunant nukreivinti: Na ir nudė́jai vežimą – visai ant šono! Rdm. Tas vežimo šonas nudė́tas (didesnis, išleistas) Pc.
6. paskirti, nustatyti (kokią prievolę, tvarką): Nudėjo pagalvinį mokėti po septynis rublius nu žmogaus Plng. Toks disciplynas nudė́tas, ir turi klausyti Šts.
7. Šts nukelti į vėlesnį laiką, atidėti: Veseilią mielai nudė́tų ant pavasario Rdm.
8. refl. išsieikvoti dedant (kiaušinius): Anksti pradėjo vištos dėti, tai greit nusdė́jo Vj. Po žiemai [bičių] motinos silpnos, anos greit nusi̇̀deda Vdn.
9. užmušti, nužudyti: Gailėdavosi, kad jo ten kaip šuns nenudėjo J.Avyž. Su akmeniu vištą ant vietos nudė́jo Ll. Vieną užpuoliką nudė́jo ant vietos Jnš. Nudemi, nužudau R11.
^ Guli kaip nudė́tas Brt. Nusidžiaugė kaip mešką nudėjęs PPr397. Vienu šūviu, taip sakyt, tris zuikius nudėjai A.Vien.
ǁ refl. nustipti, padvėsti: Jų šįmet nusidė́j[o], o tokia gera karvė Rdm. Du paršiukai auga gerai, o vienas nusidė́jo Krs. Kad nebūt nusidė́jęs arklys, tai mes kitap gyventum Pns.
ǁ nupjauti (pievą): Ir nudėjau gražiai su samanom [pievą]! Lp.
10. pašalinti iš pareigų, atleisti: Būsiu nudėtas nuog urėdystės BtLuk16,4.
11. apkalbėti, apšmeižti, suniekinti: Kam tu jį, žmogelį, taip nùdedi, kam apkalbi? Jnšk. Jis geras, tik žmonės jį nùdeda Ut. Davatkos ir geriausią žmogų nùdeda Ėr. Visaip jūs mane nudė́jot (visokių kaltybių išradote) Kp.
ǁ intr. nukalbėti niekus: Kad vis kalbėdamas nùdeda Grž.
ǁ suversti (kalbant): Ant to nudeda, kad kningų nėr, ir nemokos, neit į klesą Šts. Tu pati vyrelį nutrotijai, o ant perkūno bėdą nudėjai Tvr.
12. refl. SD301, R365, K padaryti ką bloga, nusižengti, nusikalsti: Nusdė́jai tu man, vaike! Ktk. Jis tur būti nusidė́jęs, kad toks liūdnas rymo J. Ir mes … nusidėję slapomės ar kartais šen bei ten bėginėjam K.Donel. Bijau motinėlei senai nusidėti NS1116. Žmogus pigiai gal paklupti, nusidėti BPII222. Kas nusidẽst, atleidžia … nusidė́jusiam DP113.
^ Kas nusidėjo, bijos ir vėjo VP23.
13. refl. apsimesti, nuduoti: Nusidėjo nieko nežinąs Lp. Jis nusidėtų nežiniom, ale mato, kad visi supranta Grš. Nusidemi papykęs, nuliūdęs, linksmas R28.
14. refl. Vlk atsitikti, įvykti: Nežinia, kap čia nusidė̃s Gs. Pažiūrėsiu, kas čia nusidė̃s Vlkv. Kažin kap jum vestuvės nusidė̃s Mrj.
15. refl. pasitikėti, pasikliauti: Žmogus ant Dievo nusi̇̀deda Klt.
16. refl. prarasti viltį: Nereikia nusidė́ti, tai ir pasveiksi Slk.
17. nuteršti, apteršti: Langai [musių] nudėti baltais taškeliais rš.
◊ juokai̇̃s nudė́ti nepažiūrėti rimtai: Jo pykčio nesuprasi, anas visa juokai̇̃s nùdeda Vžns. Protingas juokais nudeda [priekabes] Vaižg. Jis viską juokai̇̃s nudė́jo Al.
kortàs nudė́ti išburti: Ale nenudė́jo kortų! Lp.
nuo kójų nudė́ti parmušti: Nudė́jau gražiai nuo kójų Lp.
padė́ti, pàdeda, padė́jo
1. tr. R205 paguldyti, pakloti, pastatyti kur: Maišus padėjau ant aruodo Mlt. Padėk peilį, kur radai Ėr. Padė́k daugiau šiaudų po pasoste Gs. Padė́k duonos, sviesto, ir tevalgo Vvr. Ir padeda ana valgyti vyrui LTR(Žg). Padė́k antim gert Grž. Esat po nosia padėti, ir valgykit Šts. Prietelius mano iš kelio atėjo pas mane, o neturiu ką jam padėti (ko duoti valgyti) GNLuk11,6.
| Per upę padė́jo ąžuolinį tiltą Lz. Kur labiau purvynas, padė́k kokią lentą (kad geriau būtų vaikščioti) Gs. Kirvis jau padėtas yra prieg šaknių medžio BPII240.
^ Kaip padė́si, taip ir atrasi Žg. Nepadėjęs neieškok VP33.
| refl. tr., intr.: Kur pasidė́jai šeivas, ten ir ieškok Vb. Aš paėmiau tavo duoną, kur buvai girioj pasidėjęs J.Jabl. Nėr kas pasi̇̀deda [vežime, po pasėstu] Ds.
| Plaukai pasidėję an pečių (ilgi) Šts. Nu obulių šakos ant žemės pasidėjusios (nulinkusios) Vvr.
ǁ būti, užimti vietą: Visa Azija padėta žiemių pusrutulyje Vr.
ǁ nusiimti nuo savęs, nusivilkti: Gulbė sparnelius padėdavusi, sūnų nuprausdavusi, papenėdavusi ir vėl išskrisdavusi J.Jabl.
| refl. tr.: Pasidė́k sermėgelę, juo našiai galėsi dirbti Skd. Pasidė́k nuo pečių pavakarius! Rdm.
ǁ refl. tr. atiduoti laikyti (pinigus): Jis turi bankoj pasidė́jęs tūkstantį Ėr.
ǁ palikti (kam): Padė́k žiemai rūtų Rdm.
| refl. tr.: Tuos pinigus skarelei pasidėk Grž. Kitiem metam tik baranką galiam pasidė́t Bsg.
2. tr. surasti (kam) tinkamą vietą ar paskirtį: Nežinau, kur reiks arkliai padėt Sdk. Geri šiemet linai, kur ir bepadėsim! Šts. Tėvas neturė[jo], kur jį padėti BsPIV8.
| refl. tr., intr.: Peludėn pelus pasi̇̀deda Nmn. Kur aš josiu, kur sustosiu, kur aš jaunas pasidėsiu? Grž. Iš nuobodumo nežinojau kur pasidėti V.Kudir.
| Nori įsigyti ben kokią palaikę trobelę, kurioj galėtų pasidėti (gyventi) M.Valanč.
ǁ refl. dingti, prapulti: Kur pasidėjo tavo turtas? Grž. Kur avytė pasidė́jo, tai nežinia, tik lenciūgą rado Plm. Kur toja puikybė jūsų pasidėjo? A.Baran.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Padė́k pamušalą – bus drūtesnis Rdm. Vatos reikėjo storiau padė́t po pamušalu Ėr. Mūrų tavų fundamentai padė́ti buvo DP609.
| refl. tr., intr.: Naujus puspadžius pasidė́jo Jnšk. Grindai pasidė̃s (bus grindys įdėtos) Aps.
4. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Mano draugai kaip vienas padėjo parašus po Stokholmo atsišaukimu A.Vencl. Jonai, eikš čia, padė́k parašą An. Antspaudą padėti rš. Ponas padavė pasą ir paprašė konsulo padėti vizą J.Balč. Balsė i, padėta pirm a, e, o, u, yra minkštinančiu ženklu S.Dauk.
5. tr. pateikti tekste: Bet kuomet jo brolis Gimbutas bus miręs, to nėra raštuose padėta S.Dauk. Idant malonus skaitytojas žinotų, kas gromatoje buvo rašyta, aš čia ją padėsiu visą Blv.
6. tr. nustatyti, paskirti: Prancūzų žemė padėjo muitą nuo svaro [tabokos] po aštuonis muštus mokėti S.Dauk. Padėjo jam ant meto algos 150 auksinių M.Valanč. Ant to žirgo kainą aš padė́siu – šimtą raudonųjų užmokėsiu Ktv. Ištarnavęs metus padėtus Rp. Kaip valdžios padėta, taip ir pildyk M.Valanč. Kaip didei buvo gerbamos bitės mūsų krašte, rodo mums įstatymai, apei jas padėti S.Dauk.
ǁ paskirti, lemti: Jau man tep ir padėta – tik darbuik ir darbuik kap juodas jautis Nč.
7. tr. išleisti, sunaudoti: Daug padė́jo pinigų, kol pastatė namus Rm. Nepirkit tos baidarės, tik pinigus padė́sit Skr. Visą savo uždarbį padėjau tiems reikalams Žem. Padė̃s ir jis sveikatą, taip dirbdamas Jnšk. Daug darbo padė́si, kol mokslą išeisi Pšl. Daug vargo padė́jo, kol visus ant kojų pastatė Grž. Daug laiko an korių padė́m Dglš. Visą dieną padė́jau, miežius veždamas Rm.
ǁ pagadinti: Padė́jai čeverykus šitam purvyne Al.
ǁ sutašyti, išvalgyti: Ka reiktų į darbą eiti, lėkštelę košės padė́tumi kad nu Lkž.
8. tr. R išskirti iš savęs (kiaušinį): Višta kiaušinį padė́jo J.Jabl. Viena [musės] patelė gali padėti keletą šimtų kiaušinėlių rš.
^ Pirma negu katė kiaušinį padės rš.
| refl. tr.: Kregždės pasidėjo po penkis kiaušinius rš.
ǁ neilgai dėti (kiaušinius): Kiek padėjo ir vėl nustojo Grž.
9. tr. pasodinti: Kiek pūrų padė́jo bulvių? Bt. Jei mažesnis plotelis, ans i su lopeta bulves padeda Lnk.
10. tr. užmušti, nužudyti: Šaudyklė gera, užu šimto žingsnių vietoje padeda rš. Šernus, vilkus eiguliai pàdeda: tie yra iškadingi Smln.
ǁ nugalėti, įveikti: Tu jautį padėtum rš.
ǁ išniokoti: Arkliai kai šoko daržan, tai čystai gražiai padėjo kopūstus Ad. Pulkas žąsų visas avižas padė́jo Švnč.
ǁ refl. B, J mirti: Eik greičiau namo: jau tėvas pasidė́jo Tv. Amtsrots …, pačioj drūtumoj nuoglai pasidėdams, ašarų mums per daug ir raudą didę padarė K.Donel.
| Jau pasdė́jo pats save (nusižudė) Lp.
ǁ refl. pargriūti: Tai kerėpla – lygioj vietoj pasidėjo Klm.
11. tr. paskirti (kuo): Kitą pirmininką padė́jo jau daba metai Sk. Jį ir padėjo į mano vietą Žem. Karalius jį da didesniu padėjo ir labai apdovanojo BsPII236. Ant to tatai padė́tas! Sl.
| refl. tr., intr.: Patys pasi̇̀deda ponais, mes nerenkam Dr. Pasidėjo sau karalių Mc.
ǁ laikyti (kuo): Du iš jų visi vadino išmintingais, trečiasis buvo visų kvailiu padėtas ps.
12. intr. B, R, SD272, Mž10 pagelbėti, suteikti pagalbos: Mes turim padėti vienas kitam rš. Ką gi dirbsi, kad nėra, kas pàdeda Grž. Kitam padė́si, ir tau kiti padė̃s Jnš. Gerai būtų, kad man padė́tumbi Brsl. Padėsiu aš tamstai šienelio grėbti LB156. Jo patarimas padėjo Jnš. Miškas … neprietelių mušti griūdamas padėjęs A.Baran. Studentas ne lavinamas, bet padedamas lavintis rš. Kietelių arbata pàdeda galvai Plng. Dabar nėra, kas padedąs (nėra žmogaus padėti) J.Jabl. Ką nes tei padės žmogui, noris cielą svietą įgytų Ch1Mr8,36. Pagidėk ir mums, pakarnai prašome MKr19.
| refl.: Vieni neišsikulia, reik pasidė́t Pc. Pasidėkime kits kitam susidaryti kuo patogiausias gyvenimo sąlygas Vaižg.
13. intr., tr. nustoti ką daryti, mesti: Padėk, broli, rašyti, imk grėblelį taisyti LTIII414. Par tau gi gal svečiai, tai padė́k darbą Sdk.
14. (sl.) intr. prileisti, tarti: Padė́kim, kad anas savaip padarys Vj. Mūsų linų, padėkime, fabrikai visiškai nebeperka rš.
15. refl. atsiduoti: Aš jau jam pasdė́jus pataikaut Ut. An jo pasdė́jus buvau visą gyvenimą Dbk. Ka an to esi pasidė́jęs, gali i pri to senio nueiti Jdr.
ǁ refl. įsitikėti: Par daug ankstie, bobel, an vaikų pasidė́jai Krš.
16. refl. apsimesti, nuduoti: Jam pritariau, kvailiu pasidėjęs Snt. Čionai gul, badu pasidėję brš.
17. intr. euf. priteršti: Vaikai čia jau padė́jo Slnt.
◊ aki̇̀s padė́ti imti smalsiai žiūrėti: Visi į jį aki̇̀s padė́ję Gs. Kur gražus daiktas, tę visų akys padė́tos Šmk.
ant juõko padė́ti išjuokti: Pàdeda žmogų ant juõko, rodos, kad taip ir reikia Vvr. Kam reik žmogų ant juoko padėti! Plt.
ant savę̃s pasidė́ti imti gyventi savarankiškai: Ant savęs ans lig šiol dar nėr pasidėjęs MitI70.
padė́k Diẽve Jrb, Vlkv sakoma sveikinant dirbantį.
Diẽve padė́k Grž sakoma atsisveikinant su išvykstančiais. ×
dū̃šią padė́ti žūti: Dū̃šią savą padẽst už prietelius savus DP207.
gálvą padė́ti
1. žūti: Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo Mair. Žinau, jog čia reiks ma[n] padėt galvelę LTR(Rs).
2. atsigulti, išmiegoti: Žmogaus sūnus netur kur savo galvą padėtų NTLuk9,58.

gyvýbę (gývastį, gyvãtą) padė́ti žūti: Nejau tu nežinojai, kad galiu gyvybę padėti LTR(Kltn). Kiekvieną valandą gyvastį už ją padėtų Svn. Padėsiu gyvatą maną del pasaulio DP508.
į šãlį padė́ti nė nelyginti: Prieš naminį visus padė́k į šãlį (daug prastesni) Alk.
į šuñs dienàs padė́ti labai išplūsti, visai suniekinti: Reikėjo tau jį į šuñs dienàs padė́t, kad nė į akis daugiau nesirodytų Skr.
káilinius padė́ti imti smarkiai dirbti: Čia, brolau, teks káilinius padė́ti, jei nenorėsi priš kitus apsijuokti Šv.
kaip padė́ta daug, gausu: An kitos vasaros bus kaip padėta obuolių Užp.
liežùvį pa(si)dė́jus įdėmiai (klausyti): Kai pasaką sako, visi padė́ję liežuvius klauso Ėr. Ir klauso, liežuvį pasidėjęs NžR.
po kójų padė́ti brš padaryti nugalėtoju.
rañką padė́ti (po kuo) pasirašyti: Padė́k savo rañką po šituo dokumentu Alv.
rankàs padė́ti mesti darbą, nustoti dirbus: Padeda rankas i klausos tų žodžių Akm.
rañką padė́jus ant širdiẽs nuoširdžiai: Padėję ranką ant širdies paklauskime savęs V.Kudir.
šáukštą padė́ti mirti: Ta jau padė́jo šáukštą Šlv.
vi̇̀ltį padė́ti pasitikėti, pasikliauti: Tavimp viltį padėjom SGI10.
atpadė́ti intr. už pagalbą atsilyginti pagalba: Dėkui, kūmule, kad man padėjai rugelių pjauti, ir aš tau atpadė́siu Rod.

×dapadė́ti (hibr.) tr. Rod pagelbėti: Ką tu man padėsi – nedapadėsi Zt.
pripadė́ti intr. pagelbėti, suteikti pagalbos: Susigrūmus pačiai jočiai su neprieteliais, pėstieji anai pripadėjo S.Dauk. Ka vyrs pripadė́tų, o aš viena nėko Šts. Misliau eit padėt grėbt, ale ką aš te pripadėsiu Rod.
užpadė́ti
1. tr. įtarti: Gal jinai neužpadės mane, kad aš baltus siūlus užturėjau slapta J.
2. refl. tr., intr. laimėti, pelnyti: Skūpumu nedaug užsipadė́si J. Kam tu užsipadė́si, kad tris obalius pavogsi, t. y. kam atsigausi J. Ką tę papjovęs [gaidį] užsipadė́si Pc.
pardė́ti, par̃deda, pardė́jo
1. refl. atsidėti (kam), labai rūpintis (kuo): Ans amžinai parsidė́jęs ant vaikų Ds. Parsidė́jęs ant darbo, ką jis gera gali matyt Ds. Tėvelis vis parsidėjęs ant tų didelių pelnų Vaižg.
2. refl. susirasti sau tinkamą vietą: Niekur neparsi̇̀dedi, taip ir eini kai eržilas per tvoras Ds.
3. refl. išsieikvoti bededant (kiaušinius): Višta parsidėjusi mažai verta V.Piet.
4. tr. parmesti, partrenkti, parmušti: Toks piemuo – vyrą pardė́jo ant žemės! Ėr.
| refl. tr.: Misli, baronas negali žmogų parsidėt? Krsn.
pérdėti
1. tr. perkelti (iš vienos vietos į kitą): Pérdeda iš rankos rankon Lp. Tėvas su vyresniu sūnum pérdėjo skrynią kampan Ds. Visų batvinių nepárdėsi, liks ir rytojuo Užv.
| refl. tr.: Pérsidėk rietimus savo kuparan Ds. Pérsidėk ant kito peties, jei tas pavargęs Grž.
ǁ įdėti kitą, pakeisti: Pérdėk kirvakotį, ką čia baksėsi sulūžusiu Sdk.
2. tr. dėti į tarpą: Perdorius pérdėk tarp diegų J.
3. tr. perkelti (per ką): Nespėji žmogus kojos per slenkstį pérdėt, ir vėl bėk, kap akis iššutęs, darban Nč.
4. tr. padėti skersai: Per upę yra pérdėtas lieptas Sb.
| refl. tr.: Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoj nešiaus strėlas J.Bil.
5. intr., tr. per daug įdėti, įkrauti: Pérdėjo druskos (persūdė) Rm. Sunkiai nepérdėkit rąstų (kad arkliams nebūtų per sunku) Lp.
| refl.: Negerai, kai druskos pérsideda Krok.
ǁ permokėti: Mokėdamas už karvę, perdėjo penkis litus Sr.
6. intr., tr. padidinti ką vaizduojant, per daug pasakyti: Marti párdeda, motina nekalta Skr. Kalbėk, bet neperdėk Slm. Anas visur pérdeda, ne tik kalboj, bet ir darbe Ds. Pérdėtas pavojus DŽ.
pérdėtai adv.: Jis perdėtai kalbėjo rš.
7. tr. nustatyti: Įstatymus protingus perdėjo S.Dauk.
ǁ paskirti: Ant kiekvienos perdėjo vyresnį, džekonu vadinamą M.Valanč.
8. refl. Ggr išsieikvoti dedant (kiaušinius): Višta pérsidėjo (kiaušių) ir pastipo J.
9. tr. primušti: Naktims nevaikščiok, o kas nors tave párdės Skr.
10. tr. papasakoti, išdėstyti: Nueik, tu jam viską gražiai pérdėk Lp. Párdėk reikalą Šts.
pradė́ti, pràdeda (pradẽda DP216), pradė́jo
1. tr. dėti pro šalį: Patamsy dėjo ir pradė́jo pro šalį Sb.
2. intr., tr. R, K imti daryti, duoti pradžią: Vaikas pradėjo lankyti mokyklą šešerių metų rš. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija pradėjo naują erą žmonijos istorijoje (sov.) rš. Širdis pradėjo magstytis iš blogų kalbų J. Dėti pradėjo, bet kana kaip bebengs S.Dauk. Jau tuoj lapai pradės kristi Pn. Gal po pietų vėl pradė̃s lyt Pš. Pradė̃s braižytis žmonės ankstainiais J. Rytais pràdeda pašalti Rm. Ką tu čia vienas pradė́si (ką vienas padarysi) Alk. Nue[jo] akėt – nemoka pradė́t Tvr. Aust – nei pradė́t (visai nemoka)! Rdm. Meluoti nemoku, o tiesos – nė pradėt B. Tas bernas jau iš baimės nežino ką pradėti BsPIV20. Ar užteks to sūrio, gal kitą pradė́t? Ėr. Pradedantiems rašytojams nebuvo įmanoma rasti savo kūriniams leidėjų P.Cvir. Ana lietuviškai pràdema giedot Brsl. Pradema eit darban Ad. Prademi kariaut SD71. Tamęjag varde prademę visus veikalus mūsų DP253. Kūnas mano pradest drebėti BBJob21,6.
^ Ger[iau] est nepradėjus, neng nepabaigus B. Ne tas vyras, kurs pradeda, bet tas, kurs pabaigia rš.
| refl.: Rudenio kūlimas prasi̇̀deda Šd. Tada šilas nubunda, visa yra tyla, prasideda pamažu šventa dienos byla A.Baran. Jau prasidė́jom šieną pjauti Grž. Nemoku su plūgu nė prasidė́t [arti] Šts. Prasidės tuoj linai mint Trs. Pradestisi suguldymas sąbalsinių pirm balsinių Mž14.
| Kiek mun vargo buvo: prasidė́jau kaip pempė ant kęselio Štk.
ǁ tr. užmegzti gemalą: Juk mane nuodėmėj motina pradėjo SGII23. Ir aš visą svietą pradėjau, alba pagimdžiau BB4Moz11,12.
| refl.: Aš griekuosu prasidėjau, ir griekuosu pagimdė mane augyvė mano BPII269. Tasai, kurs užgimdamas būru prasidė́jo, gėdėtis vyželių būriškų neprivalo K.Donel. Visos žmonės nuodžiose pradẽstis DP461.
ǁ refl. imti augti, rastis: Kai prasidės dilgynės, mažiau kiaulėm miltų reikės Ėr. Šįmet anksti prasidė́jo uogos Vlkv.
| Pradedamųjų mokyklų bus dabar daug daugiau J.Jabl.
3. refl. turėti reikalų (su kuo), užsiimti (su kuo): Su juo neprasidė́k: jis sumezga ir atmezga Jnšk. Su tokiais nereik prasidė́ti, vaikali KlvrŽ. Neprasidė́k su vaikais Skdv. Mes su šnapše neprasi̇̀dedam (negaminame), bijom Šts.
^ Su juomi prasidėk, pupų rėtį pasidėk Sim.
4. tr. pajėgti padėti (kiaušinį): Kolgi mūsų višta visa diena deda ir nepràdeda Ds.
išpradė́ti intr. imti ką daryti: Neišpradė́siu sakyt, ba ašaros byra užsiminus Prng.
pridė́ti, pri̇̀deda, pridė́jo
1. tr., intr. R priglausti (prie ko): Tik pridė́jai peilį, ir nupjauja Gs. Nespėjo galvos prie paduškos pridė́t – ir miega Rdm. Pridė́jo ausį prie durų (klauso) Dkšt. Ausis prie žemės pridėjęs klausė BsPI16. Medum pridėkie, greičiau prisuks [votis] Lp. Pridė́ti ranką prie kepurės (sveikinantis) NdŽ.
| refl. tr.: Merga, nosinę prie lūpų prisidė́jusi, ir švaipos, žiūrėdama ant vaikiukų J. Anys prisdė́[jo] [šautuvą] kiškį šaut Tvr.
2. tr. prikrauti: Pridė́jai pilną bliūdelį košės Jnšk. Jis pilnus dubenis pridė́jo mėsos NdŽ. Ryšulys sunkus, lyg būtų akmenų pridė́tas NdŽ. Pilną daržinę vasarojaus pridė́jom Pšl. Kad mes pridėtum nor vieną šalinę šieno Azr. Prikrauju, pridemi eldiją SD127.
^ Dėk grūdą prie grūdo – pridėsi aruodą LTR(Lbv).
| refl. tr.: Avilio važiuojant, reikia prisidė́t daug šiaudų Pc. Laivui reikėjo prisidėti anglių rš. Medžių naštą prisidė́k ir nešk J. Prisidė́jai kišenes obuolių Jnšk.
ǁ įmaišyti, ištirpinti: Druskos pridėjus, gal srėbti NžR.
| refl. tr.: Prisidė́jo tiek cukraus, ka jau per saldu Gs.
3. tr. duoti, suteikti: Rūpesčiai sveikatos nepri̇̀deda Vlkv. Baimės tadang mumus pridẽst DP6.
4. tr. priskirti: Mus pridė́jo pri Plungės Pln. Daba Kazariezas pridė́jo pri Šerpaičių Varn.
| Erdvilą karvedžiu pakėlė, kuriam padėtojus pridėjo S.Dauk.
5. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Pridė́k mano sijonui padalką Rdm. Tik pridė́jo puspadžius, ir vėl skylės Rdm. Pridėjo alkūnėje lopą Sr. Tas žmogus su pridėtõm kojom (medžiakojis) Grž.
6. tr., intr. padidinti kiekį, padauginti: Nor jau nemažas vežimas, ale da pridė́k kelias gabanas Dbk.
^ Kai pri̇̀dedi – mažiau, kai atimi – daugiau (duobė) Jnš.
| refl.: Prisidėjo dienos R417. Dar viena burna prisidė́jo (naujas valgytojas atsirado) Grž.
ǁ tr. duoti papildomai: Algos pridė́ti NdŽ. Kad jau įdavei pinigus, tai gal dar pridė́si kokį litą viršaus Jnšk.
^ Kad pavogė arklį, pridėk ir balną M.
ǁ tr. susumuoti: Prie dramblio kainos pridėk vežimo išlaidas, tai susidarys tokia suma J.Balč.
ǁ tr. suteikti dar ką nors gera: Ką ten bepridė̃s veizdėti į lavoną J. Ką pridės anims visa ta iškilmė? brš.
| refl.: Kas man prisidė̃s, kad aš ten važiuodamas peršalsiu Alv.
ǁ tr. pridurti kalboje: Tu vieną žodį pasakei, o kits dešimt pridėjo NžR.
ǁ įterpti kalboje ką išgalvota, pameluoti: Jis kalbėdamas daug pri̇̀deda Jnšk. Vis anas pri̇̀deda, nepasakys nepagražinęs Dbk.
| ekon.: Mokslas apie pridedamąją vertę (vertės dalį, kurią pagamina samdomasis darbininkas ir kuri viršija darbo jėgos vertę) yra kertinis Markso ekonominės teorijos akmuo rš.
7. tr. panaudoti, išleisti (kam): Prie tų namų dar daug reikės pridė́ti [pinigų], kol jie atsistos Jnšk. Kol pabaigėm, pridė́jom daug darbo Bt. Nepridėjus darbo, vos erškėčiai su usnėmis težels M.Valanč. O jau sveikatą esi pridė́jęs (netekęs sveikatos) su tais vaikais KlvrŽ.
8. tr. daug prigaminti (kai kurių valgių): Tris statines kopūstų pridė́jom (priraugėme) Rdm.
| refl. tr.: Daug kilbasų prisidė́jom Jnšk.
9. tr. daug padėti (kiaušinių): Kad pridėjo vištos kiaušinių, tai tik valgyk! Kp. Bičių motinėlė per dieną gali pridėti apie 1500 kiaušinėlių rš.
| refl.: Parduok tuos kiaušinius, perėt da prisidė̃s Kp.
10. refl. imti ką daryti, pradėti: Mažas, o jau prisdė́jo art Vrnv. Po nedaugį, po nedaugį, bernėkas maž prisidės art Arm. Po nedaugį prisidė́jau ūtaryt lietuviškai Vrnv.
11. intr. sušerti, sukirsti, užduoti kam: Aš tau kai pridė́siu, tai daugiau nenorėsi! Trgn. Pridėjo jam lig ligos Šts. Sūnus papykęs išgriuvo ant žemės, rėkia, o tėvas priėjęs dar jam pagaliu pridė́jo Ėr.
12. tr. sulyginti su kuo: Šito arklio nepridė́si prie ano! Pn. Pridė́si mat, – kur ta karvė, kur ana Kair. An ją nepridė́t nė vienos – nei gražumu, nei rimtumu Trgn. Šiandien daug šilčiau, nepridė́si prie vakar Rm. Visa žemė …, pridė́ta platausp dangausp, yra kaip mažiausias punktelis DP579.
| refl.: Prisidės mat jis prie Antano! Krkn. Da ir geras pjovėjas į jį neprisdė̃s: taip papjaut reikia arklio sveikatos Trgn.
13. refl. prisijungti, pritapti (prie ko): Prie jo prisidėjo ir kiti valstiečiai V.Mont. Neprisidė́k prie tokių išdykėlių Gs. Prisidėsiu ir aš: jūs arklys ir vežimas, mano arklys Rdm. Prie dainos prisidėjo Anskis ir Naujokytės I.Simon.
| Prie gripo vaikam dar ir plaučių uždegimas prisidė́jo Grž. Ši aplinkybė prisidė́jo, kad jis buvo išteisintas BŽ407.
14. refl. atsirasti jaunikliui: Laukiame by dieną atsivedant. Jau turėjo praeitą savaitę prisidėti I.Simon. Iš nakties radom prisdėjusį teliuką Kb.
15. priteršti: Lovą pridė́jęs ir išėjęs Slnt.
◊ grãšį pridė́ti įsikišti (į kalbą): Mat ir jis savo grašį pridėjo Grž.
gálvą (gyvýbę) pridė́ti žūti: Turėtų galvą savo pridėti BPII63. Kiti visi tą naktį gyvybę savo pridėjo S.Dauk.
káilio pridė́ti gauti mušti: Reikėjo káilio pridė́ti NdŽ.
nei̇̃ pridė́ti, nei̇̃ atim̃ti kaip tik, tiksliai: Įstatymas aiškus – nieko nei pridėsi, nei atimsi J.Jabl. Pasakė, kad nė atim̃t, nė pridė́t Grž.
nei̇̃ (nė̃) pir̃što nepridė́ti
1. nieko neveikti: Sėdi be darbo, nei piršto neprideda Rdm.
2. nepaliesti: Žiūrėk, nė pir̃što prie jo nepridė́k Grž.

pir̃štą pridė́ti kiek padirbėti: Kad būtų nonts pir̃štą pridė́jus! Rd.
prãkaito pridė́ti pasidarbuoti: Prakaito nepridėjęs, gero nepadarysi S.Dauk.
rañką pridė́ti
1. pasirašyti (po kuo): Prie to rašto ranką savo pridėjo Žemaičių storasta ir daugel kitų M.Valanč.
2. kepštelėti, suduoti: Vos rañką pridė́jau, ir pradėjo kriokti Vvr.

rankàs pridė́ti bent kiek padirbti: Nė rañkų nepridė́jo, o nori, kad pasidarytų Gs. Pridėjai nepridėjai rankas prie darbo ir jau sakai, kad nusdarbujęs Nč. Ar tai vienas muilas skalbia, reik rankàs pridė́t (trinti) Skr.
šùniui kójas pridė́ti veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šùn[iui] kójas pri̇̀deda Skr.
úodegą pridė́ti pakliūti į nemalonią padėtį: Neik, pridėsi kaip katinas uodegą LTR(Pp).
žỹgių pridė́ti privaikščioti: Kiek aš žỹgių pridė́jau, kol tas popieras gavau Skr.

×razdė́ti, ràzdeda, razdė́jo (hibr.) tr. Lz sukrauti, sudėti: Biržyne razdė́[jo] ugniakurį i svilina meitelį Brsl.
sudė́ti, sùdeda, sudė́jo
1. tr. R420 suglausti: Taip meilingai galvas sudė́ję sėdi Jnšk. Verkiat, rankeles sudė́ję, rytas vakarėlis Gs. Jis koją ištiesė, pasukinėjo, kaulus į vietą sudėjo I.Simon. Sudė́k nagines, ar lygios Grž. Ar ištarsi „pupų“, nesudėjęs lūpų? PPr308.
| refl. tr.: Vaikščiojo, rankas užpakalyje susidėjęs rš. Tada atsilsėsiu, kap an krūtinės rankas susdėsiu (mirsiu) Arm.
ǁ sulankstyti, suklostyti: Sudė́k gerai, skarytės kertelių nesumainyk Rm. Aš sudė́siu kelnes, o tu išprosyk Skr.
| refl. tr.: Ana visuomet nešioja plaukus susidė́jusi (susisukusi) į kuodą Vvr.
ǁ sunarstyti: Po vakarienės ji paklojo Elenai ant sofos, o savo dukteriai įnešė sudedamą lovelę rš.
| refl.: Mano centrafūga senobinė, ne teip susi̇̀deda Ėr.
ǁ sudaryti, sujungiant dalis: Kiekviena sluoksnis yra sudėta iš sriuogų S.Dauk. Žmogus … yra iž tūlų dalių sudė́tas DK126. Pagrindinė medvilnės sudedamoji dalis yra celiuliozė rš. Iš atidės dirbk, sudėk dėtą prie dėto, kas prie ko priguli J. Varpelės iš dvilyčių žiedelių sudėtos šluotele, varpa arba keke rš. Akmenų sudėta tvora Plv.
| Vaikinas buvo gražiai sudėtas (nuaugęs) rš.
| Toks ir skaitytojas – žodžio niekaip nesudeda (neperskaito) Vvr.
| lingv.: Sudedamasis sujungimas rš.
| refl.: Metalai susideda iš daugybės kristalų rš.
2. tr. mat. surasti skaičių sumą, atlikti sudėties veiksmą: Du skaičius sudė́ti DŽ.
3. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Nelygius dantis grėbliui sudė́jai Kt. Sudė́jau virbalus į kardis, ir vėl kaip naujos Vvr.
| refl. tr.: Kiti skubėjo prieš šalčius susidėti langus naujose trobose J.Dov. Auksinius dančius susidė́jo Grž.
4. tr. sužymėti: Ir sudėjo numarus į liežuvius ir į galvas LB180.
5. tr. sukrauti: Sudė́jau vežimą kap trobą Vrn. Sudė́k šieną į kiauges, kad nesulytų Ėr. Į daržinę da galėsim sudė́ti tris vežimus [dobilų] Kt. Mano visas šienas jau sudė́tas [kupečiuos] Slm.
| Sudė́jau į skrynelę visus daiktus NdŽ.
| prk.: Prikalbėjo ligonį, idant skolą savo sudėtų (perkeltų) ant sūnų M.Valanč. Pilną bliūdą kruopų sudėjo kaip už ausies (išvalgė godžiai) Vj.
| Karves į dobilus sùdeda (riša, gano) Plng.
| refl. tr., intr.: Jų susidėta daiktai ir išvažiuota J.Jabl.
| Pamergavo ilgai, tai ir kraitį susidė́jo Rdm. Visą turtą savo rankom susdė́jo (užsidirbo) Lp.
| Aš tai nesusi̇̀dedu (nedrįstu) eit kieman, babkos nepasikepus Ml.
| Kumelėms susidės šiokie (pavargs lytotą dieną) Žem.
| prk.: Viską susidėjo į savo nepaprastą atmintį rš.
ǁ sutaupyti: Išleisti visuomet lengviau kaip sudė́ti Up.
^ Ką tėvelis sudėjo dūsaudamas, tai sūnelis praleido klykaudamas Sim.
| refl.: Susidėjo truputį skatikėlio, nusipirko trobalę Žem. Vaikas buvo susidė́jęs jau ligi tūkstančio Bt. Tokias algas ėmei, reikėjo susidė́t ant senatvės Skr.
ǁ surinkti pinigų (kam): Sudėjo jo draugai jam an kelio šeštoką BsPIV6. Visa draugija jį šelpdavo sudėtais pinigais rš.
ǁ refl. prk. susiklostyti (aplinkybėms), susidaryti: Gyvenimo aplinkybės taip buvo susidėję, kad neleido man pažinti K.Būg. Juodu galvojo apie savo taip susidėjusį gyvenimą A.Vien. Ką padarysi, kad teip susidė́jo Grž.
6. tr. sukurti: Ir apie laisvę bus daug dainų sudėta S.Nėr. Mokyti gražesnių dainų sùdeda, ką čia tos mūsų Srv. Kam sudėjot daug dainelių, – kas dainuos be manęs? LTR(Plv). Sudėki mums giesmę, kuria mūsų širdys gyvens V.Myk-Put. Gražių sùdeda dabar vaikam knygų Rm. Ėmė galvoti, kokią turėtų sudėti pasaką J.Balč. Susėdus visai šeimynai aplink stalą, pasisekė sudėti šiek tiek globingą laišką I.Simon. Gražiai sudė́jo melą (pamelavo) Ėr.
| Priesaiką sudėjau (prisiekiau) rš.
7. tr., intr. Rt nustatyti, paskirti: Sudėjo kareivius šerti Trk. Anie sudėjo terminą, lig kol reiks tarnauti Užv.
ǁ sutarti: Mes nesudė́jom, kada atvežti Jnšk. Sudė́jom veseilią Dv. Jie sudėjo laižybas (susilažino) Rm.
ǁ suteikti ką nauja: Sudė́jo vardus kaimam pagal šunis, pagal žąsinus Ar.
8. tr. sunaudoti: Senus raiščius sudėjom į pamušus Dr.
ǁ išleisti, paskirti: Visi pinigai į namus sudėti Grž. Visas savo pajėgas ir talentą sudeda jie bendrajam reikalui rš. Sudė́jo daug pinigėlio, kol išsistatė Jnšk.
9. tr. pagaminti (kai kuriuos valgius): Dabar nesudedu didelių sūrių Trgn. Sūris sudėtas SD263. Šiandien reikės dešras sudė́ti Rz. Porą kelbasų sudė́jau Švnč.
| refl. tr., intr.: Nebuvo žarnų, tik kelias kilbasėles susidė́jau Jnšk. Žiemai kopūstų susidė́jom Krs. Kažin gal susidė́jo sūris? Kp.
10. tr. padėti (kiaušinių): Erelis … lizdą pataisė, sudėjo kiaušinius, pradėjo perėti PP11. Drugelis sudeda kelias dešimtis kiaušinėlių rš.
^ Tuomet pamatysi, kai gaidys kiaušinį sudės Btg.
| refl. tr.: Pempelė susidėjo kiaušinėlius šlakuotus J.Jabl.
11. intr. sušerti, sukirsti: Sudė́jau arkliui gerai botagu ir išmoviau pro vartus Jnšk.
| refl.: Šunes susidė́jo (susipjovė), tai mažiukas didžiulį nuėmė Vlk.
12. tr. sulyginti (su kuo): Kap sùdedi, tai toki vasariniai [rugiai], toki žieminiai Lp. Nei nesudė́t, kap jis valgo (daug mažiau už kitus)! Lp. Sudė́jai tu – kur mūsų žmogaus gyvenimas, kur pono! Trgn. Kur tu sudė́si mūsų daržus su klebono! Ėr.
| refl.: Aš su juo bėgt nesusi̇̀dedu (jis greitesnis) Rtn. Tu su juom nė kokiame darbe nesusdė́si Ml. Su jaunu senas nesusidė́si Gs.
13. tr. sujungti, suvienyti: Evangelistos Baltramiejų sudẽst su Filypu, kad vardus apaštalų ižskaito DP623.
| refl.: Susidė́ję kuls Pc. Susidė́ję į turgų važiuosime Rdm. Atsargiau bus į didesnį būrį susidėjus bėgti, nekaip taip vienoms Pt. Lietuviams reikia to ir to – susidėkime ir taisykime! V.Kudir. Šviesus karaliūnaiti, ar nesusidėtum su manim gert! BsMtI184.
| Kaip susidė́jo (susikibo) muštis, tai nors vandeniu liek Arm.
ǁ refl. draugauti, susidraugauti: Kam tu susi̇̀dedi su visais piemenimis? Skd. Susidė́jo su tais vagiliais ir pakliuvo Vvr.
ǁ sutuokti: Kad nesudėsi tuoj mano žodžiu šito vaiko su mūsų dukteria, tai aš pargrįžęs tave nužudysiu (ps.) rš.
| refl.: Jau pusantrų metų bus, kaip mes susidė́jom Jnšk. Jau su viršum dvidešimti metų, kaip susidėję, dar blogo žodelio vienas antram nepasakėm Žem.
ǁ refl. sueiti kartu gyventi be santuokos: Jie susidė́ję gyvena Rdm. Jei nenori tokios – nevesk, taip susidėję gyvensim P.Cvir. Viena duktė susidė́jus gyvena Ktk.
14. tr. sugalvoti: Ot protas – nesudė́jo kas toliau daryti Grž.
| refl.: Susidė́k galvoj, kap sakyti turėsi Lš.
ǁ pramanyti, išgalvoti: Kas ten jį regėjo, kap sumušė, tai tik sudėta Lp. Išsivilko reikalą sudė́jęs Krš.
| Baimė nesudėtà (didelė) mane paėmė Nt.
sudėtai̇̃ adv.: Šalta buvo nesudėtai̇̃ (labai šalta) Gršl.
15. refl. impers. pasirodyti: Tau susi̇̀deda gal – nei jau tep buvo, nei ką Ml. Tau tik taip susidė́jo Ut. Jam tik susidė́jo, kad šitas žmogus matytas Dgl. Kaip jai susi̇̀deda galvoj, teip ir sako Sdk.
◊ aki̇̀s (blúostą) sudė́ti užmigti: Dėdelė visą naktį nė akių nesudėjo A.Vien. Nespėjau akių̃ sudė́t, ir vėl atbudau Krkn. Per kiaurą naktį nesudė́jau akių̃ Ldk. Aš per visą naktį savo akių nesudėjau B. Vos sudėjo bluostą, jau ir nubunda rš.
danti̇̀s ant lentýnos sudė́ti badauti: Dabar jam tik dantis sudėti ant lentynos ir laukti, kol galas ateis Nč.
gálvas sudė́ti daugeliui žūti: Ir kas išskaičiuos juos visus, sudėjusius galvas už laisvę, už laimingą ateitį J.Balt.
ginklùs sudė́ti DŽ pasiduoti.
į káilį sudė́ti primušti: Sudė́jo į káilį kaminšluostai ir paleido Šts.
į ši̇̀rdį sudė́ti įsidėmėti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau Kb.
pirštùs sudė́ti (su kuo) sulygti: Nė vienas nesudėjom su Dievu pirštų, da nežinom, kaip bus Sln.
rankàs sudė́ti
1. imti dirbti išvien, pasigelbėti: Sudė́kim rankàs! Lp.
2. susituokti: Mergele mano, jaunoji mano, kada sudėsim baltas rankeles LTR(Kltn).
3. nieko neveikti: Kad sėdėč, rankas sudėjus, tai nieko ir neturėč Ut. Niekur neina, sėdi namie, rankàs sudė́jęs Jnš. Mes turime dirbt, nesudėdami rankų (nepaliaujamai) sp. ×

rõdą sudė́ti sutarti: Su sesule, su viešnele rodelę sudėsiu KrvD81.
ši̇̀rdis sudė́ti sutuokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta Rd.
vi̇̀ltis (vi̇̀ltį) sudė́ti tikėtis, viltis: Į proletariatą, į jo augimą revoliucionieriai turi sudėti savo svarbiausias viltis (sov.) rš. Šeimyna, netekusi valdono, visą savo viltį dabar sudėjo ant likusios kunigystės V.Piet.
ži̇́edus sudė́ti susituokti: Vai sakyk sakyk, grožybe mano, kada sudėsim žiedelius savo LTR(Plv).
žodžiùs sudė́ti susitarti tuoktis: O Petronės su Joniuku sudėti žodeliai NS1378. Su našleliu meilius žodžius nesudėk nesudėk LTR(Šln).
uždė́ti, ùždeda, uždė́jo
1. tr. SD164, R pastatyti, užkrauti (ant ko): Uždėk puodą ant suolo Prl. Uždė́ti tiek aukštai šiaudai nelengva Jnšk. Uždė́k ant ėdžių šieno doklą Ėr. Išeidamas dar arkliams uždė́k [pašaro] Up. Da uždė́k malkų, tegul dega ugnelė Ėr. Uždė́k tų lašų ant danties, gal pereis [skaudėję] Gs. Išdirbk gerai, mėšlo uždėk, ir pamatysi, kaip augs J.Paukš.
| Uždės sniego (pasnigs), galėsiam važiuoti su rogėms Dr.
| Duonos vienos nevalgysi, ant jos reikia uždė́t (užtepti) Skr.
| Ar ilgai būsi tą skarmalą uždėtas (apsirengęs tuo skarmalu)? Rm. Suplyšęs, nė pirštui uždėt sveikos vietos nerastum Ds. Uždėjo savo rankas ant jų Mž122.
| prk.: Jis nešiojo mūsų ligas ir sau uždėjo mūsų sopulius BPI417.
| refl. tr.: Ažsidė́jęs ažupakalin rankas ir eina Ds. Neša jis naštą, užsidėjęs ant pečių J. Užsidėk balną ir jok Ėr. Užsidė́jo akuliorus ir skaito Gs.
| prk.: Jis tą bėdą pats ant savęs užsidė́jo Lš.
ǁ užmauti: Kepurę uždemi R39. Ir uždė́jo ant galvelės rūtų vainikėlį (d.) Slk. Tu uždėsi ant jo galvos auksiną karūną BBPs21,3.
| refl. tr., intr.: Užsidė́k kepurę! Pn. Šventė – užsidė́k skriblių (skriblium) Vlkv.
ǁ refl. aptraukti (kuo) paviršių: Ant pieno grėjimas užsidė́jęs Slm. Paskui užsidės balta puta Pc. Ledas buvo užsidėjęs Sz. Ant žaizdos šašas užsidėjo Ldk. Užsidėjo ant akies plėvutė, ir nebematau Zp. Pūsliukė užsideda, ir eina vanduo Klvr.
ǁ patiekti valgyti: Uždėk stalą, tuoj vyrai ateis pietų Slm.
2. tr. prikimšti, užkišti (už ko): Spalius uždė́jo už lentų Sr.
| refl. tr.: Karaliūnas tą kiaušinį užsidėjo už ančio (ps.) Brt.
3. tr. užmokėti į skolą: Aždė́k až man [pinigus], paskui ataduosiu Ktk. Ir ažu mane aždė́k penkius rublius Sdk.
4. tr. įstatyti, įtvirtinti tam skirtoje vietoje: Ratai gatavi, tik ratlankes reik uždė́ti Gs. Uždė́k kirvakotį tam kirviui Ėr. Persiuvo paltą ir uždė́jo naują apikaklę Gs. Ant dešinio bato uždėtas didelis lopas I.Simon.
| Medinį tiltą uždė́jo Krš.
| refl. tr., intr.: Velenas užsi̇̀deda ant gembių Vlkv. Vilius užsidėdavo stačią apykaklę ir pasirišdavo šlipsį I.Simon.
ǁ refl. tr., intr. Šl užsitaisyti (austi): Užsidė́jau šiandien audimą aust Skr.
5. tr. įrašyti ar įspausti (kokį ženklą): Uždėjęs šį antrašą Jn. Vaitas uždė́jo pečėtį Gs.
6. tr. užtverti, užstatyti (kuo): Reikė gerai aždė́t paršelis, kad neinšokt an aveles Sdk. Užukasė ir akmenais uždėjo, kad ji neišlįstų MPs. Uždėk ranką, kad vė[ja]s žvakės neužpūstų Šts.
| Verkė mergelė, veidą rankomis užsidėjusi (užsidengusi) rš.
ǁ užimti vietą, užkrauti: Visą šalinę kviečiais uždė́jom Mrk. Uždėjau stiklinę su sviestu ir nebturiu, iš ko arbatos gerti Šts. Aždė́jau pusę šalinės šituo vežimu Ktk.
ǁ užkišti, užsklęsti: Uždė́k velniui duris, tai jis įlįs per aukštinį Prl.
7. tr. paskirti, nustatyti: Teismas uždė́jo visas išlaidas mokėti Grž. Ar jį bausti, ar geriau pasigailėti ir bausmės jam neuždėti? B.Sruog. Būtinai reiktų uždėti globą girtuoklių turtui rš. Uždemi štropą R326. Kam aždė́ta vargt, tas ir vargsta Ktk. O jei jam pinigai bus uždėti, tada jis tur duoti ant išgelbėjimo savo živato, kas jam bus uždėta BB2Moz21,30.
ǁ suteikti (vardą): Kad kiek, tai tuoj pravardžiuoji, tuoj vardą užùdedi An.
| refl. tr.: Rudilių žmonės užsideda bent kelias pavardes Pl.
8. tr. padidinti kiekį, pridėti: Da uždėk keletą akių – bus per siaura pirštinė Ėr. Kad uždė́jo šalimos [pirty], tai net ausys svyla Jnšk.
ǁ pridėti priedo: Ponas nei vieno skatiko neuždėjo daugiaus mokėti Rp. Kad per žiemą būsiu, turėsi da kviečių uždė́ti Kt.
9. tr. apsėti, užsėti: Kaži kaip čia uždė́sim šįmet laukus, kad trūksta sėklos Skr.
10. intr., tr. užkirsti, užduoti: Kai uždė̃s tau per snukį, tai apsilaižysi Jnšk. Jau tik gerai vagiui uždė́jo Skr. Blakšto uždeda vaikams Žem. Uždė́su bizūną ant nugaros, galėsi tuokart siusti Vvr.
ǁ intr. nemandagiai, šiurkščiai pasakyti, uždrėbti: Aš jam tep uždė́jau, ka tik užkaito Alk. Anas kai uždė̃s, tai šis ir nutilo Klt.
11. tr. paskirti (kuo), išrinkti: Karalius … jį uždėjo kunigaikščiu LB209. Susirinkimas naują apylinkės pirmininką uždė́jo Skr. Mūsų Alyzą buvo sąskaitinyku uždė́ję Vb. Jį visi labai mylėjo ir uždėjo jį vyriausybėn BsPIII107.
12. intr., tr. pradėti: Oras atpuls – snigt ažùdeda Vj. Aždėj[o] akys ašarot, niežtėt Str. Paraudonijo, kai paklausiau, ir kitą kalbą aždė́jo Dbk. Darbas uždėtas R68.
| refl. tr.: Ažsidė́jau darbą kruviną Kzt.
13. tr. užkeikti: Būdavo taip senyboj: pinigus kavoja ir ažudeda, kad nepaimtų kas Klt.
14. refl. KI10 imti bendrauti (su kuo), prasidėti: Su tuo piemeniu užsidė́jo, tai dabar geri [jaunikiai] nė nežiūri Alk. Nereikė nė ažsidė́t su juo, ba žinai, koks anas Skdt. Ta merga neužsideda su vaikiais J. Su juo ažsidė́k, tai ir galo nebus Trgn.
ǁ užsiimti: Kas te ažsidės kelius rozus sodint Skdt. Neužsidė́k su nėkais Užv. Aš ituom neažsidė́jau Švnč.
15. refl. pasiryžti, apsispręsti: Įpuolus Martynienei į didelį vargą, Barbora užsidėjo neišleisti jos iš po savo globos Žem. Užsidė́jau šiandiej nubaigt ravėt daržą Slm.
16. (sl.) tr. įsteigti, įkurti: Miestely uždėta nauja krautuvė rš. Uždėjo didelį kromą emigrantas Daugirdas A1885,118.
| refl. tr., intr.: Užsidė́jo arbatinę, ir prabagotėjo Vvr. Jau Lietuva buvo užsidė́jusi, kai aš gimiau Šts.
◊ ×ãkinius (akulioriùs, akilioriùs) uždė́ti
1. sumušti (kad mėlynės po akių būtų): Nori, uždė́siu ãkinius, tai daugiau nekibsi! Grk. Aš tau akulioriùs uždė́siu! Rdm.
2. sugėdinti: Tokius akilioriùs uždė́jo, kad sarmata ir žmonėm pasakyti Grž.

ausi̇̀s uždė́ti (kam) imti nebeprigirdėti, apkursti: Man ausis ažudėjo Dv. Nuo to ištikimo (sutrenkimo) man ir ausis aždėjo Dsn.
gálvą uždė́ti galą gauti: Kad tu būtai gálvą uždė́jęs! Lp. Nor tu gálvą uždė́k! Srj.
gãro uždė́ti sušerti, užkirsti: Tam arkliui gãro uždė́k, jis mėgsta Grž.
rãsą uždė́ti truputį palyti: Anims užlijo, o mums tik rãsą uždė́jo Ms.

Daugiau informacijos

sudė́ti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

antvil̃kti

Apibrėžtis

1 vil̃kti, vel̃ka (-a Zt), -o KBII164, K, Rtr, Š, BŽ56, DŽ, NdŽ, KŽ; SD1195, R, R311, MŽ, MŽ416, S.Dauk, D.Pošk, Sut, N, M, RtŽ, L1
1. tr., intr. traukti taip, kad šliaužtų: Jis eidamas kojas vel̃ka KII159. Jis tur vel̃kamą eiseną KII159. Vilkti pažemiu kojomis I. Jis ligonis buvo, koją vieną vil̃ko Sdb. Vil̃k žeme pagal J. Koją vilktè vil̃ko – radikulitas įsimetė Smln. Velki̇̀ koją – ką tu eisi, būk namie Jrb. Su kaliošais čiukšt, čiukšt – kojas vel̃ka Kbr. Y[ra] toki šliūžė, taip kaip kailinių rankovė vilktà Gd. Mažileliai šarkais apvalkstyti, rankoves vil̃ks lig žemės Jdr. Šeimininkė šluotą apsižergs ir eis vilkdamà par tą rasą Tl. Ten bėga lapės teip kaip šunys uodegas vil̃kdamos Sd. Žąselė vieną sparnelį vel̃ka per vandenį ir svirduliuoja (ps.) Grš. Būdavo, [elgetos] šliures vel̃ka, krepšiai skuduriniai tabaluoja Snt. Mes kurpes vil̃kom, su kurpiukėm ėjom Ar. Kurpes vil̃kdavau ant kojų, nepanešdavau Nmk. Kaipgi tuplius vilksi̇̀ – sausa, karšta, apsiauk nagines Skp.
^ Uodegą vil̃ko – šliūža paliko (įsitaisė vaiką) Kal.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Velka tą gūnią vilktinai̇̃ RdN. Paskuo piemeneliuo įsmilko nugara benešant, pradėjo vilktinos vilkti par akminis LTR(ž.).
| refl. D.Pošk: Arklį mažą turėjo, ka ans jos, kuo ne žeme vel̃kas i kojos Plt. Sijonai buvo lig pat žemės, jau vil̃ksas pagal žeme Vgr. Išsiaudžiam sijonus, pasisiuvam gražiai – ne kad žeme vil̃ktųsi Krk. Ilgais andarokais apsirengus eit labai bloga: andaroko kraštai minas, andarokas žeme vel̃kas ir dulkes kelia Lš. Sijonai dideli išausti, ilgi toki, ka žeme vel̃kas Trg. Sijonai buvo ilgi, o ta uodega šliukš, šliukš iš paskos i vil̃ksas, taką nušluos tie sijonai End. Jau buvom pasistruginusios, mun jau nebvil̃kos sijonai Krš. Rankovės atraitytos, o kai neatraitytos – žeme vel̃kas Kp. Diržo atsijuosta, gerasai galas už juosmenio laikos, o sagtelė vel̃kas ir skamba Kp. Uodega ant žemės vel̃kas Klp. Ji trinko galvą par metus du sykiu, kasos vil̃kos žeme (buvo ilgos) Jrb. Karukus prikabydavo – rąstai ilgi, žeme vil̃ktųs Pšš. Apžėlęs kaip meška, gaurai žeme vel̃kas (labai ilgi) Krš.
^ Kur eiti vyža, čia velkas ir apvarta RD213. Jo snerglys da žeme vel̃kas (apie mažą vaiką) Tr.
2. refl. šliaužti, ropoti paviršiumi: Vaikas su šaukštu kaukš tam žalčiui par kaktą, tas ir vilkdavęsis – čykš, čykš čypdamas atgal po pečka Sln.
3. tr. Skr traukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėje: Pati [katė] atbulai eina, pacą žeme velka Grz. Par storąsias lūpeles katė pelę vilko, par retuosius dantelius kisielėlį sunkė LTR(Brž). Du berželiu nukerta, ant šitų berželių prikrauna šieno, ir velki̇̀ par vandenį Šmn. Užmigusį piemenį už kojų suriša ir vel̃ka, kad prabustų Kdn. Vel̃kamas tinklas KII159. Buvo ir velkami̇̀ tinklai Smln. Velkamasis tinklas būdavo pririšamas prie valties ir tempiamas rš. Ka vagą kerta bebrų ar vėtrų pakirsti medžiai, tada baidares tenka vilkti krantu rš. Vilk, trauk lynelį par Nemunelį, aš čionai negyvęsiu. Jei tu nekelsi, pėsčia pareisiu pri savo matušelės D31. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdamys (toks senovinis Kalėdų paprotys) S.Dauk. [Jėzus] davės vilkt ir tęst tiemus žalnieriumus šarvuotiemus, idant tavęs velinas netrauktų ant pasmerkimo amžino DP157.
^ Tai viralas – vilkas šunį velka Kp. Tą valgį gali ir už kojų vel̃kamas valgyt (geras) Plv. Negyvas gyvą velka (šepetys utėles šukuoja) B304.
vilktinai̇̃ adv.: Išvers iš šlajikių, o pasku vilktinai̇̃ įtrauks į trobą [girtuoklį] End.
4. tr. tempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežti: Cielą vežimą pora arklių sau vel̃ka, i gan Vvr. Tas vaikinas vel̃ka tąs roges jau sulūžusias Jrb. Jegu čia tei[p] bjauru, tai ma[n] dviratį neapsimoka nė vil̃kt Jrb. Žmona keravoja tą plūgą, o aš velkù Ppl. Arkliai geri: pora arklių keturias ekėčias vil̃kdavo Grz. Velkamieji padargai rš. Velkamas rulys sukasi ir kuolais kaip alkūnėmis galveles maigo, kol visi sėmenys iš jų išbyra rš. Ir aš (arklys), kad buvau jaunas, kad galėjau traukti žambį, vilkti ekėčias, nešti balną, buvau geru gaspadoriui S.Dauk.
^ Prastai mokinas: vos velka cibė ratus Jrb. Vel̃ka lyg cibė ratus (prastai gyvena) Lkš. Vel̃ka kaip šuo rages Užv. Vel̃ka kai gudas ratus (apie lėtai ką darantį) Gs.
ǁ intr. gerai veikti (apie prietaisą): Aš žiūriu, kad anas (ratelio raištis, ryšys) nevel̃ka Žl.
ǁ pririšus tempti, buksyruoti: Laivą vilkti LL47. Vilkti laivą virvėmis ŠT279. Velkamàsis garlaivis DŽ1. Automobilių velkamasis kablys KlK46,42. Priekabos velkamoji kilpa KlK46,42. Velkama transporto priemonė dažniausiai pririšama lanksčia vilktimi rš. Vėplį užkabino velkamuoju diržu ir ėmė tempti į krantą rš.
5. tr. tempte imti iš kur: Vil̃kdavom iš balų žolę, prisitaisę valkčius Rm. Būdavo, velki̇̀ velki̇̀ iš vandenio tą šieną Krs. Nedėlią mirksta, paskum vel̃ka, traukia iš tos sodželkos tuos linus Svn. I tujau parrėžė pilvą, grobus kaip kiaulės sau vel̃ka Jdr. Jau paugterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais M.Valanč.
| prk.: Kitas kitą iš vargo vel̃ka (apie pametinukus vaikus) End.
ǁ pajėgti išgriebti, ištraukti (žuvis).
vilktinai̇̃ adv.: Tura žuvies nevilktinai̇̃ – daug Lk.
6. tr. sunkiai nešti, tempti: Kiti vilko ant pečių užsidėję sunkiai panešamus ryšulius A.Vien. Matos – nelengvas daiktas, kad vos vel̃ka Lel. Sunku, ar geležų velki̇̀ prisikrovus Brš. Visą dieną tuos medžius vilkaũ – net akys lindo Sk. Sesuo net elksnius vil̃kdavo pasikirtus iš miško PnmŽ. Aš dykas nebūvu: šakas velkù nuo pavasario Jrb. Žmogus akmenis vil̃ko vil̃ko visą dieną Sb. Neša vel̃ka an kupros šienus – galia pasprogti End. An pečių viską tęsėm, vil̃kom, kas tau arklį duos Nmj. Neši ant pakraštį, velki̇̀, tai šitep ir prisišienaudavom su savo žmogum [nuo griovių] PnmR. Pryš lytų gandras vel̃ka kokių velėnų, šienų į lizdą – i susipurvina Grd. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pelus vil̃kt, šiaudus varyt lauko Sk. Vandenį velkù karvei tokio[je] tolybė[je] – nebė[ra] vargo didesnio Mžš. Vil̃ksi vil̃ksi tą vandenį i liesi vis tą daržalį End. Privertė, idant paskui jį kryžių jo vilktų SPII220.
| prk.: Gerai vaikai mokos – vel̃ka penketus kaip pacus Krš. Velkù savo vargą per dienas Mrj. Įkyrna senatvė[je] vargą vil̃kti, kaip koks škurlis visims painiojys Krš. Gerai žinau, kokią darbo naštą Tamsta velki Pč. Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau nebe vieną tūkstantį metų J.Bil. Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bevelki ir… tylėk J.Paukš. Ne kitaip piešia baudžiavą ir valstiečiai senoliai, kurie dar tebegyvena ir kurie yra ją vilkę ant savo pečių A.Sm. Petras savo karčeminėj kantriai vilko bobelio buitį, vos nuo bado beatsigindamas V.Myk-Put. Nebepaslinkom nuvažiuoti, senus kaulus kur vil̃ksi Rdn.
^ Tėvui terbos sutrūko bevelkant, o vaikams nuo tėvo bevagiant TŽV621. Ko jis mirs dabar laisvė[je] gyvendamas: doklos nebereikia vil̃kt (nebereikia sunkiai dirbti) Mžš. Jau jai reikia lazdelė vil̃kt (jau ji sena) Mžš.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Nešvari [marti] – valkčiais visa ko vilktinõs tura uošvėnė vilkti Krš.
| refl. tr.: Jau ji ant rytojaus imas viską i vel̃kase Jrb.
ǁ gausiai nešti, gabenti: Dešimt karvių melžamų – viedrais vel̃ka tą pieną Lpl. Vil̃ksu krapšais kiaušius [į turgų], būs piningo kaip molio Krš. Ana numie vel̃ka maišais tus miltus Trk. Toksai baltapūkis ka saldainius vil̃ko [merginai]! Krš. Po tris karves turia, Jėzus Marija, kad vel̃ka pieną [į pieninę] Slm. Kūrina našiai, tik spėk vil̃kti cigarietus Trk. Tarnai tik velka ir velka valgius vis prašmatnesnius TS1902,1. Nori ko gauti, turi vil̃kti kyšio pluokštais Krš. Ir pyeina toks kaukaitis, kur piningus vel̃ka Rsn. Aitvaras, nepažinęs, ar šventyta, ar ne, lunkus vis nenustojąs vilkęs BsPIII274(Vlkv).
ǁ paslapčiomis pjauti, grobti: Čia tokie kuisynai, krūmynai, tai vilkai aves vil̃kdavo Krž.
ǁ paslapčiomis paėmus, pavogus nešti, gabenti, grobstyti: Iš kolkozo obelų tai žmonės vil̃ko vil̃ko obuolius Slm. Ką nutvėrus visa iš namų vel̃ka Skp. Vãga kaip pasiutę, vel̃ka bulbes priekaboms, mauna i mauna numie Trk. Vil̃ko į numus kaip kaukas Krš. Visi grieba, visi vel̃ka, kas tik kur prieina Rsn. Šit kaimynūse vel̃ka iš numų, pardalio[ja], liuoža – šeimynai kryžius Krš. Sako, ana velkantýs šieną kupetums Krš. Tiek metų vil̃kę, nešę, iš sykio negalia nustoti Krš. Pirmininkai, brigadininkai vel̃ka viską visais kraštais, i nėkas nėko nesako Krš. Dešras [iš fabriko] vel̃ka, neapėda Rdn.
| Kiaušinius tai tikrai ežys vel̃ka Svn.
| refl. tr.: Kas nori, vel̃kasi mūs obuolius Ig. Sako, ka i deputatai piningus vel̃kas Eig.
7. tr. vežti (ką sunkų): Šieną vel̃ka su žieminėms šlajėms Žr.
ǁ vežant sunkiai gabenti: Iš Bielarusijos, iš kaži kur anos pačios vel̃ka [paltus], nė[ra] tų pavasarinių Trk.
8. tr. nešti, traukti drauge su savimi: Kelias užpūstas, i vel̃ka [vėjas] pagal žemę sniegą Sk.
| impers.: Pečius dideliai traukus yr, i vel̃ka liepsną lauku Štk.
9. intr. turėti trauką, traukimą: Toks duslus oras, da medžiai aplinkui, už tai ir nèvelka kaminas Akn.
10. tr. jėga vesti, versti eiti: Vel̃ka pačią pri darbų Krš. Karves [pavasarį] reikėjo vil̃kti su arkliais iš kūtės lauk (buvo nusilpusios) Sd. Nebereikia pavasarį gyvuliai vil̃kt laukan Vb. Meta [piršliui] abrūsą už kaklo ir vel̃ka karti Tl. Aš tai einu, širdele, maniškio iš smuklės vilkti J.Marc.
| prk.: Už menką mažmožį kaimynas kaimyną velka į sūdą TS1902,2–3. Vilko jį iš miesto laukan CII442–443.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Tie, sudavę cigonui dar porą kartų į kuprą, mažne vilktinai pas horodničą nuvedė DS371.
| prk.: Neteisingumas ir ardymas lygybės vilktinai vilko į bedugnį A1884,1(J.Šliūp). Muni snaudulys vilktinõs įvilko į lovą – būs lytaus Krš.
ǁ prk. kalbinti, vadinti, raginti: Seniau ir muni liuob kunigai vil̃ks pri partijų Dr.
ǁ prk. traukti, vilioti, masinti: Vis tiek vel̃ka ir vel̃ka gimtinė RdN. Tiesą pasakius, jį vilko labiausiai visokie žaislai ir gimnastika rš.
11. refl. Sut lėtai, sunkiai, vos eiti, šliaužti: Tu tavaliojies, velki̇́es po kojų kaip kišenė nutįsusi J. Vel̃kas kaip atsėjęs (viską pasėjęs), rodos, kojų nepavelka Šll. Tai vel̃kasi lyg negyvas Prn. Eik greičiau, ko daba velkys koja pro koją Erž. Senis vel̃kas – perdyla suvisu Švnč. Vel̃kas kaip ežis, pusė dienos užtruks, kol pareis numie Pln. Kur aš prinešiosiu [vandens] – vos pati velkúos Alks. Bobos darbas – eini velki̇́es nepasivilkdama, tei[p] reikia Lkč. Paskui plūgą ir aš velkúosi Dt. Jei pavasarį dar kiek vilktų̃si kumelė… Sdk. Arklys liuob vil̃ksias kuprą išpūtęs Plt. Arkliai vilkosi koja už kojos viduriu kelio Žem. Alkanas aš vos velkuosi B.Sruog.
^ Velkasi kap uodega paskui Gž. Velkasi kap šlapiu maišu per špokinyčią gavęs Vlkv. Velkas kaip kelnių palagas S.Dauk. Velkas kaip carienės padurkai LTR(Grk). Ko velkies kai šūdina virvė LTR(Šmn). Velkas kaip vyžos apivaras Pnd. Na ir velkas – kaip vyžos pavara LTR(Zp). Velkas kaip utėlė par kailinius Up. Velkas kaip utėlė į šašą Krp. Vel̃kas kaip žirnių kirminas Eig. Velkies kaip vėžys su mielėm LTR(Lnkv). Koja už koją vel̃kas – kaip žydas silkininkas Plt. Velkas kaip Zablockio ratai LTR(Zp).
ǁ menk. eiti: Kur velkýs negalėdama, sėdėk numie Krš. Pasakyk, tegu vel̃kas namo Trgn. Einam gryčion, kurgi velki̇́es LKT314(Ob). Tegu pavaikšto tėvas, negi aš vil̃ksiesu KzR. Anas vil̃kasi negalėdamas Zt. Spaudimą turu, susirietusi velkúos visur Krš. Kur velkýs naktį [šokti], a vaiką nori parsinešti?! Krš. Ko ten mergoms vil̃kties į kitą sodą – jokia mada [šokti] neleido Krš. To boba vis tiek vil̃ksis iš paskos, nepaliks jo vieno Krs. Tai ko čia reikėjo vil̃ktis, jei tingi dirbt Rgv. Par balsavimus lynanti, kas tau vil̃ksias į tolybes Krš. Jeigu kurs [mokinys] patvirkęs, lai ans vel̃kas [kur nori], jei nemačija – meta iš mokyklos Yl. Vil̃kis greičiau iš čia Bgt. A jau vil̃ksies gult? Slv. Kad jau levui nusibodo medžiotie, liepė asilui sau namo vilktis Tat.
| Norėčiu ką dirbti, ale kojos nèvelkas Krš.
| prk.: Jis negaudavo stipendijos, nes vilkosi studentų uodegoje rš. Visi iš jo juokėsi ir erzino, kad, pramiegojęs orės pradžią, dabar su visais darbais per visus metus turėsiąs uodegoj vilktis V.Myk-Put. Jo užpakalis per sieksnį vel̃kas iš paskos Tr. Mun grabas vel̃kas pasku Vn. Vekseliai paskuo karietą šluotoms vel̃kas – toks ans bagotas Šts.
ǁ menk. vykti: Ar negali kur vilktis į svietą sau duonos storotis? DS61(Rs). Savo turėdama, vil̃ksuos aš tau [gyventi] pri marčios į miestą Krš. Atsižadėjusi ir savo šlovės, ir turtelio, ir giminės, ir savo pašalio eina, velkas losnai šliužė paskuo pulką, kuriame yra jos myliamasis P.
ǁ menk. lankytis, bastytis: Per robaksus vil̃kosi vil̃kosi, kol paseno Plv.
12. refl. iš lėto, pamažu važiuoti: Iš lengvo velkas traukinys Mair.
| menk.: Per Kamajus visos mašinos vel̃kas Vilniun Pnm. Pagal jų nuomonės, ratūse vilkties vergo darbas buvo, ne liuoso žmogaus S.Dauk.
13. refl. lėtai judėti erdve, slinkti: Tie debesys teip vel̃kas pažemiu, o saulelė pro to debesies kraštą prasikišusys veiza End. Skersai per kelią velkasi baltas šešėlis – bene katinas I.Simon.
14. refl. iš lėto eiti, slinkti (apie laiką): Vel̃kas tas gyvenimas kai šūdinas pantis Bsg.
15. refl. galėti, pajėgti krutėti, judėti, dirbinėti: Gerai, ka velkúos – vaikai laimingi Rdn.
16. refl. sunkiai eitis, sektis: Matematika ėjo gerai, kalbos tik tik vil̃kdavos Akn.
17. refl. šiaip taip laikytis, gyvuoti: Par žiemą da vil̃ksamos. – Kaip nevil̃ksys, reik vil̃kties, ką darysi End. Kolkozai dar vil̃ksis vienus kitus metus Btg.
18. refl. šiaip taip kuo dirbti: Kazalė tas muno jug tuo mokytoju vis būtų galėjęs vil̃kties šiaip teip – nenorėjo bjaurybė End.
19. tr. sunkiai dirbti: Susilpo [tėvas] – žentas visus darbus vil̃ko Rdn.
20. tr. atlikinėti kokį nors veiksmą (ppr. junginyje su daiktavardžiu nusako veiksmo vykdymą pagal jo reikšmę): Lietuvis, noris krikščionys, nė kokio amato vilkti negalėjo S.Dauk. Motriškosios, numie palikusios, ūkę vilko, beje, numų darbus be vyriškųjų atliko S.Dauk. Nesuskaitomus melus ir paklepus vel̃ka ant mūsų DP535.
^ Sunku ūkę vilkti, kad laimos nėra S.Dauk.
21. tr. traukti ant kūno (drabužį), mauti: Jau jis (kūdikis) miego norės, jau kelneles reik vil̃kt kitas Žlp. Dė[l] ko tas kelnes vilkái? Subjauros, i gan Trk. Vaikuo ką vil̃ksi, sunešios, girtūkliuo ko pakiši, surys Krš. Nu i vil̃ks ta duktė kožną vakarą kitus marškinius Trk. Ne mes tų batelių austėm, ne mes tų kelnikių vil̃kom Dr. Kame aš prisiūsiu kožnam – vil̃k i nešiok Trkn. Velkamų̃ drobužių galybės an sienos prikabinta Krš. Taip nupirk, ka būtum vel̃kamas Rdn. Vakaruot neduodavo mamos visų suknių vil̃kt Alz. Žiemą kailinius velka po sermėga M.Valanč. Kaip tik jau pamato sniegą, žėdnas vel̃ka skrandą JD198. Kai šukavo galvytėlę, ašaros birėjo, kai mum vil̃ko marškinėlius, kauleliai braškėjo (d.) Pl. Kad ir velka [pamotė] šniūrelkelę, spaudo muno širdelę D30. Mes knatinių nebevil̃ktum ir baronais apsivil̃ktum (d.) Slm.
| Pakulinės kaldros buvo, tai kas tę vil̃ks [užvalkalą] Kpč.
^ Pigų rūbą dvi dieni velka TŽV599. Panelė balta, marškiniai raudoni, kai juos velki̇̀, gailiai raudi (svogūnas) JT76.
| refl. tr.: Vaikis kožną savaitę turėjo vil̃kties [švarius baltinius] End. Svetį pamatom, tai gražesnį jupiką vel̃kamos Grd. Tėvas jau vel̃kas sermėgą, važiuos į turgų Pln. Palig saũ vilksiúos švarką Aln. Nieko gudresnio negali vil̃kties, tuoj išsimaknoja Ps. Karailiuoja [suknelė] – nėr in ko vel̃kas (tokia sulysusi) Švnč. Tus baltinius pasiūs, drebės širdis, ka reiks vil̃kties pirmą kartą Žr. Devyni kostiumai nupirkti, nė vieno nesivel̃ka Kvr. Iš to vargo ka įlipo į tą gerovę, tai nebežino nė ką vil̃ktis, nė ką autis Grz. Kelnes vel̃kas tėvalis KlvrŽ. Eisiav eisiav kelnikes vil̃kties Trk. Avęs[is] kojas, jau vil̃kęs[is] kelnes Trk. Velkúos mantelį eit Jrb. Išejo apsiausto nevil̃kusys Lkv.
ǁ nuo kūno traukti drabužį: Vil̃k tas kelnes po bieso – koks atrodai End. Nu ta reik vil̃kti nu tos subinės tims vaikams tas kelnes Trk. Vil̃k šarką žemėn Kal. Tas tik sugrobė muni už apkaklio – pri žemės, vel̃ka tas kelnes žemėn Yl.
| refl. tr.: Marškinių nuo pečių nesvel̃ka, paki supūsta – dilina dilina Klt. Burnoselį vel̃kas nuo savęs, duoda tėvas vokiečiui Klt. Vil̃kis tik švarką žemėn ir eik gulti! BM181(Jnš).
22. tr. rengti (drabužiais): Tuom strošnu audeklu [vaikus] vilkaũ Aps. Su tuo burnosu gal vil̃kti i motrišką Ms. Paskuo gavau vil̃kti kitus, tus nuvilkau Kl. Bene aš juos kelnėmis vilksiu? Žem. Kap vil̃ko marškinėliais, laužė mano rankeles DrskD212. Numirėlis negalima vilkti kiauru rūbu LTR(Užp).
| refl. M.Valanč: Skubinkim vil̃kties ir einam Užp. Važiuotam reikia labiau vil̃kties Dglš. Sniegas do stovi in žemės, vil̃kis šiultai Klt. Kuo aš čia vil̃ksiuosi: jeigu šilta, plonąja [suknele], jeigu šalta – čerkasine Slm. Daba mažiausis vaikas nevil̃ksis tokio drabužio Vdk. Panešiotu rūbu niekas nenori vil̃kties Dglš. Jaisiais (marškiniais) nesvil̃kie, velėtie reikia GrvT70. Kelinėmu vilkaũs Dv. Da gi aš nei avusys, nei vil̃kusys Švnč. Kelinėlėm vilkaũs, čebatėliais aviaus (d.) Dv.
ǁ refl. nusirengti: Vilkiẽs lig grynam (iki nuogumo) Rš.
ǁ refl. puoštis drabužiu, taisytis: Ko ana šite rėdos, vel̃kas, gražinas? Dglš. Pasenęs gali vil̃kties, gali auties – nėkai Krš.
23. tr. aprūpinti apranga, drabužiais: Anys tą mergaitelę ir vel̃ka, ir mokina Aps. Močia davė padušką, kaldrą, paklodę, o toliau jos sūnų tegul pati marti vel̃ka Ps. Nei ana valgyt davė, nei ana vil̃ko [vaiko] – keliai nuogi, ir duonos neduoda, užrakina šėpoj Žl. Reikėjo man juos (senukus) i mazgot, i vil̃kt, i papenėt Kr. Kas jį (vaiką) vil̃ko kada, – stovi stovi pašaly basas Klt. Iš linų audžiama drobė – jąja šeimininkė velka save, vyrą ir vaikus M.Katk. Tinginių mes nevalgydinam ir nevelkam rš.
| prk.: Balabaikos mane nevalgins ir nevil̃ks Ml.
^ Tu geriau vil̃kt nei penėt (sakoma daug valgančiam) Dglš.
24. tr. siūti, kalti kuo iš viršaus ar aplinkui, traukti, mušti: Kailius vil̃kdavom [milu] mas – i moteriškos [dėvėjom], i vyram apvilkdavom Grz. Nevilktų̃ dekių nebuvo – kertuotas, uždėtas milas Sdb.
25. tr. kloti, dengti sluoksniu kieno paviršių: Lindo švininių debesų kamuoliai ir vilkte vilko dangų Šlč.
| impers.: Ka dirbu pasilenkusi, vel̃ka miglą už akių (temsta akyse) Šts.
ǁ impers. Dg, Krž traukti valkiumi (apie kataraktą): Akis vel̃ka, nematau Šd. Vargšuo tas akis vel̃ka jau Rnv. Jau suka, vel̃ka akį šitą gerąją Dbk. Sako, vis da lašyk tuos lašelius, kad vel̃ka [akis] iš pakraščių jau Alz. Akį anam, sako, iš apačios velką̃ Krš. Da vis buvo neapibaigta vil̃kt [akis]. Apibaigė vil̃kt – nebesimato jau Kp. Seniau nevil̃ko tų akių kap dartės Drsk. Va tą akį vel̃ka, va kairę Št. Tais vėgėlės kepenų taukais ir tepa velkamas akis Sln.
| refl.: Vilkis vel̃kas, nebmatau Krš.
ǁ impers. traukti valkčių (apie miltligę): Agrastų uogas valkčiu velka Al. Preitą metą vil̃ko i šį metą agrastus, musti, koki žemė y[ra] netinkama Gršl.
ǁ impers. dengtis debesimis, niauktis: Vakaruose vel̃ka Grž.
26. tr. impers. šalčiui stingdant dėti ko sluoksnį, dengti: Po biškį vel̃ka gruodą – gal šals Dr.
27. tr. Slm ilgai, ištęstai tarti, kalbėti: Vieną žodį vel̃ka, o kitą taip stačiai sako Antš. Kas čia bus gero – vis tos pačios bėdos, – vilko žodžius Paliutė J.Paukš. Petrui ėmė rodytis juokinga, kam jie ne taip taria, kaip užnemuniečiai, ir velka Vaižg.
28. refl. tęstis, trukti: Nusprendžia jaunuomenę suprašyt i viską padaryt, kad i gėrimas dykai, i valgymas dykai ka būtų, i tris dienas vil̃ktuos ilgumo [puota] Žg. Karas vilkos dvylika metų M.Jan. Su pertraukomis liga velkasi per daug mėnesių ir metų P.Aviž.
ǁ trukti, tęstis, užsilikti: „Iš kalno“ padaryta klaida velkasi per keletą amžių LTIII282.
29. tr. sunkiai, vargingai leisti (laiką): Velkame nelinksmas dienas ir nežinome, ką atneš rytdiena J.Paukš.
^ Teip ir vel̃kam metus kaip žydai ratus Krč. Šep tep vel̃ka dienas kap Grigas ratus Kt.
30. intr., tr. delsti, tęstis, vilkinti, atidėlioti: Jis vel̃ka ir vel̃ka, vis negalia pradėt savo darbo dirbt Pmp. Tu velki̇̀ velki̇̀ ir vis da nepradedi to darbo Jnšk. Sakė, paleis paleis, o čia vis vel̃ka ir vel̃ka Ėr. Ar tu žinai, kiek mum karvė ilgai vil̃ko (nedavė pieno, buvo užtrūkusi) Akn. Nelyginant kaip tas nusidėjėlis: ką tolyn spaviednį vel̃ka, tą vargiaus jam prisiruošti A.Baran. Jei ką prižadėjai Dievu, nevilk išpildyti brš.
^ Velka kai smertį Brž.
| refl. SD400, I, N, Tat: Kokis tinginys, tai iki Užgavėnių vel̃kasi kūlimas Graž. Bėga, lekia viens pro kitą, o darbai vel̃kasi – susikuitę, apsivertę Lkč. Tai šę, tai tę, o darbai vis vel̃kasi Bgt. Darbas vilkosi, pamaži apsiaubdamas jo mislis ir norus V.Kudir. O daugumui ir metas nuo meto skolos vilkdavos ir didyn augdavo Sln.
31. tr. tiesti, rengti, kloti: Gelžkelį vil̃ko vokiečiai čia, prie gelžkelio varė – dirbom Svn. Vil̃ko visas tas gronyčias ir mum prijungė prie Latvijos Akn.
32. refl. būti panašiam į ką: Ant latvišką [kalbą] čia mum daug vel̃kas (daug latviškų žodžių) RdN.
◊ aki̇̀s vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti TS1899,3.
bãdą vil̃kti Gž badauti: Taupom, bãdą vel̃kam, norim taksiuką pirkt Mrj. Duonos neturėjo, bãdą vil̃ko, bet rūkė Graž. Karvės bãdą vel̃ka po šilus šiokie sausie Lnk.
gyvýbę (gývastį) vil̃kti Vkš būti vos gyvam, gyvalioti: Ans gývastį savo vel̃ka, i pakajus Dov. Šiaip teip biškį apsikriuša, gyvýbę vel̃ka Yl. Širdį kiek pastiprino, i dar vel̃ka gývybę Krš. Koks muno be gyvenimas – tiktai gyvybę velku Šts.
júodą klùmpę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Aš nuo mažens júodą klùmpę vilkaũ Jrb. ×
jupàs vil̃ktis mokytis kunigu: Tėvai norėjo, ir išejo jùpų vil̃kties Šv.
kitùs káilinius vil̃kti keisti įsitikinimus, pažiūras: Kum pasižadėjau, tum i mirsu, – kitų̃ kailinių̃ nevil̃ksu Akm.
kójas (kepšès) vil̃kti įstengti eiti: Senas – vos kójas vel̃ka Msn. Toks tinginys, led vel̃ka kójas Krs. Kaip nèbvelka kójų, pri Dievo šaukas Krš. Keli seniai [kaime], kójas vos vel̃ka Sutk. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas V.Krėv. Atliko kai bizūnas, led kójas vel̃ka Šmn. Kójų kai nèvelki – ką padirbsi!? Adm. Kryžiškai senis pjaustytas (daug sykių operuotas), o dar vel̃ka kepšès Krš.
krỹžių vil̃kti Šmn vargingai gyventi, vargti: Vilkáu i velkù krỹžių – visas toks gyvenimelis Krš.
nãginę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Jis taip pat vil̃ko nãginę nuo tamsos iki tamsos Ps.
per siū́lą vil̃kti nesistengti, pritingėti: Anas mokytis tik tik per siūlą vel̃ka, ir sunkiai einasi Akn. ×
rõdą vil̃kti meiliai kalbėtis: Bene velki̇̀ rõdą su panoms Šts. Aš bulbėse ravėjau, ans atejo tatai, vedu rõdą vil̃kov po bulbes Lpl.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersàs kójas vel̃ka Iš.
velniai̇̃ vel̃ka danginasi: Kur naktį velniai vel̃ka, neik! Krš.
1 antvil̃kti, añtvelka, -o (ž.) Š, NdŽ; M
1. Skd, Lnk žr. 1 užvilkti 6: Jis antvil̃ko sermėgą ant kailinių J. Antvil̃ks nūšukinius marškinius ant kupros, ir eik End. Daba mūso vaikiams antvil̃ktum kas tokias kelnes? – Pasiusk, neantvil̃ksi! Sd. Iš marškono pasiūs jupelę, antvil̃ks tam vaikuo, ne kaip dabar kad eina silkūse Lpl. Neturėjėm nė marškinių dorų, nebibuvo ant nugaros ką beantvil̃kti Trkn. Antvil̃ko naujus tus užvalklius, o blusos visos paliko Krt. Švarias dvilinkes antvil̃kdavom Kv.
| refl. tr. Lnk, Krtn, Všv: Antsi̇̀vilk tą juodąjį šarkelį Slnt. Baltą skarelę antsigobsi, švaresnę bliuską antsivil̃ksi, kvartugelį antsinersi Žlb. Antsivil̃k kitus marškinius Vvr. Einat ar į sodą, a kur, antsivil̃kiat švaresnį drabužį Sd. Geresnį skurlį ančsivil̃kos – nosę pakėlė! Pvn. Pamėlinavusios kokios kenklės – negali kokias kelnes antsivil̃kti?! End. Kelnes teip per milines antsivilkęs S.Dauk.
2. žr. 1 užvilkti 7: Kas antvil̃ko tavi? Krtn. Kad kas ančvil̃ktų žmogų senovės drobužiais, parsigąstų Ub. Ten pirmosias kelnes antvil̃ko Žlb. An toros kelnes antvil̃k, i ta (tai) mergos veizėtum End.
| refl.: Kur senesnės – su sijonu, su nažutka, kokia sermėga antsivil̃ks Sd. Kunegas, baltais drobiniais antsivilkęs, ejo ar važiavo į tą butą, katro[je] ligonas typsojo M.Valanč.
1 apvil̃kti, àpvelka (apvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ; Q29, SD1101,110,137, SD305, S.Dauk, Sut, M, LL196
1. intr. velkant paviršiumi aptempti aplink ką: Tuo šniūreliu apvilkti apie trobas ar kitą kokį daiktą ir patį šniūrelį įkasti ten pat į žemę LMD(Žg).
2. tr. H156, Š užtraukti ką ant kūno, užmauti: Apvilkti sermėgą B. Ir apvilks kunigas drobės rūbus savo, apvilks teipag drobės apatines kelnes and kūno savo Ch3Moz6,10. Apvilko Ester karališkį rūbą ChEst5,1.
| prk.: Jėzus Christus [yra] drapana nekaltybės mūsų, rūbas išganymo, kurį ant savę per krikštymą šventą apvelkam PK193.
| refl. tr., intr. N: Apsivil̃k sermėgą K. Sermėgą apsi̇̀velka, būdavo, ir joja naktigonių Vdn. An tų gerų [kailinių], kad važiuoji, tai apsi̇̀velki šituos nemuštus kailinius Plvn. Tai lengviai apsivil̃kęs, tai sušalsi Mšg. Jug daba ans apsivil̃ktų gerą kostimą, gerus marškinius antsivil̃ks – nu gražiausis vyras Trk. Kaip tik aš apsi̇̀velku šituos kaproninius [marškinius], Jėzau Marija, mañ’ kaip velniai ėda (graužia) Rk. Aš, kai augom, neturėjau drabužio apsivil̃kt Bsg. Turia burnosą apiplyšusį apsivil̃kęs Grnk. Du rozu apsvil̃ko i nusviedė rūbą Klt. Palitus ilgus kad apsi̇̀velkas, kad eina į tokį balių Akm. Kelines buvau apsvil̃kę išvirkščiai Dv. Eik tu, gyvate, tu nebapsi̇̀velki kelnių, nu kaip tu bepavažiuosi Kal.
| prk.: Žodis mums kūnu stojose, kailiu žmogaus apvilkose SGI46.
3. tr. SD199, H160, R, R30, MŽ, MŽ40, LL114,124, ŠT15,29 aprengti, aptraukti kuo: Baltai, baltais rūbais apvilktas N. Vaiką apvil̃k baltais marškiniais J. Vaikus api̇̀velku, išvedu mokyklėn Ukm. Trys mergelikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvil̃kti End. Žvigdė žvigdė vaiką, paki apvil̃ko Klt. Visumet šviežiais marškiniais àpvelkam Trk. Ka paauga, tai suknele koka àpvelki, tai tada nė kelnaičių nebuvo Gž. Dabar kad apvil̃ktų drobiniu, tai badytų labai Kvr. Apvil̃ko ją suknute, kap pamirė Vlk. Apvil̃ko muni tokiu ilgu sijonu Sd. Àpvelka muni tokioms kelnėms – pakulinėms, išdėvėtoms Vkš. Su bateliais apaus, gražioms suknelėms apvil̃ks Als. Vaikas didyn – bet kuo neapvilksi̇̀ (išrankūs darosi) Mžš. Api̇̀vilktos [baidyklės] vyriškai, pagaliai da užpakalin inspirta Slk. Moteriškė priėjo, žiūri – šilkais àpvilktas tas vaikelis (ps.) LKT333(Dbg). Tarp tų buvo viena mergelė, su dryžais kartūneliais apvilkta M.Valanč. Apvilko jį paties rūbais ir vedė jį ant nukryžiavojimo VlnE206. Baltarūbis kunigas, baltais rūbais apvilktas SD101. Ansai karalius… baltu rūbu… buvo apvilktas DP164. Ir apvilko jį drobina sermėga, ir juosė jį juosta BB3Moz8,7. Šarvais apvelku, šarvoju ką SD445. Serdoku geležiniu apvilktas SD240.
| prk.: [Dievas] tikinčius ing jį apvelka juos savo teisybe, dovanoja Dvasią Š[ventą] MT18(pratarmė). Tamęjag kūne, kurime dabar esme apvilkti̇̀, turime būt prikelti iž numirusių DP584. O jog tas didžturis lapino kūną savą švelniuose ir putluose rūbuose, todrin nū àpvilktas yr liepsnomis laiždančiomis DP272.
^ Įkapių nedalyk, ka tavęs neapvil̃ktų (nesiūlyk kitiems mirties, kad pačiam pirma netektų) Krš.
apvilktinai̇̃
| refl. intr., tr. H156, R, MŽ, MŽ40, Š, ŠT15,17: Apsivil̃k su kailiniais J. Vaikiuką apsivilkaũ, pati apstaisiau i einam Klt. Nieko anam nereikėjo, bi ans turėjo su kuo apsivil̃kti End. Neturiu kuom apsivil̃kties LKT102(Vg). Nėr kada ir apsvel̃ka Mlk. Mes apsivil̃kom su kelnėms, apsiavėm su naginėms Trk. Graži buvo: kuo apsvil̃kdavo, tas derėdavo Klt. Bėgova į klėtį apsivil̃kti gražesnėm suknelėm Grš. Apsivil̃k kuom papuola Nmč. Eik nusprausk, šventinėm drapanom apsivil̃k JT259. Negi suplyšus [esu], apsi̇̀velku kaip reikia tartum Kp. Anos (samdinės) buvo geriau apsivil̃kę už tas, kur turėjo žemės Dgč. Beveik kap gryna, neapsvil̃kus vaikščioji Ml. Jau aš buvau suaugus pana, tai jau tada prašvitę žmonės buvo jau, nešiodavo jau gražiau apsivil̃kę Plvn. Žmonėsna eidamas gražesniuom apsvil̃k KlbIII8(Lkm). Ka kas būtų bi skurlelį mums atkišęs, o išbėgom kaip apsivil̃kę [namui užsidegus] End. Seniau naminiais rūbais visi buvo apsvil̃kę Dglš. Medžiolais apsievus, sermėgele apsvil̃kus Dglš. Ana tokia: apsvel̃ka berno sermėga ir eina Sug. Su kailiniukais apsivil̃ksam – pasiūs kraučiai Akm. Skrebučiukais apsivil̃kus, graužia plutą net suslenkus (d.) Švnč. Ėjo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku Tat. Apsivelku rūbu, drebužiu, apsirėdau R25, MŽ33. Apsivilkime, idant nuogi nebūtumbime rasti MT139. Ir tur apsivilkti savo kitais rūbais ir po tam laukan žmoniumpi išeiti BBEz42,14. O eš, aniems sergant, apvilkaus maišu BBPs35,13.
| prk.: Dievui Tėvui lygus esi, norint kūnu apsivilkaisi Mž153. Šventas sutvertojis visų daiktų apsivilko kūnu žmogišku Mž178. Apvilkitės gamta kantrumo DP591. Apvilkimės šarvu šviesybės DP5.
^ Apsivilko kaip pelėda su sermėga KrvP. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščio[ja] tikra išmintis M.Valanč. Vasarą kailiniais apsivilkęs, o žiemą nuogas (žirnis) LTR(Dbk). Gimsta apsivil̃kęs, miršta nuogas (sūris) Kp. Graži pana šimtu suknelių apsivilkus (višta) LTR(Mrk). Balta ponia raudonom suknelėm apsivilkus (svogūnas) LTR(Lp). Senas diedukelis šimtu kailiniukų apsivilkęs, kap pakliudai, verki (svogūnas) Dglš. Striukas bukas vokiečiukas šimtu rūbų apsivil̃kęs (kopūstas) JT163. Žiemą plikas, vasarą apsivelka (medis) LTR(Vdk).
ǁ refl. apsigaubti: Ir važiuodavom, ir eidavom, apsivil̃kdavom šitom skarom Zr. Patys kaimo bernai apsivil̃kdavo kokiom baltom marškom ir gąsdydavo Alz.
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Noris gi jaunam ir apsiaut, apsivil̃kt – visko reikėjo Zr. Ką aš eisiu šokt, kad aš neapsivil̃kus, marškinių neturiu (ps.) KzR. Kaip aš eisiu šokti, ka aš neturiu marškinelių apsivil̃kti (ps.) Žd.
4. tr. aprūpinti drabužiais: Bėda vaikus pripenėt i apvil̃kt Aps. Kiek mokėjo, mokino, apvil̃ko tuos vaikus Slm. Kito neapvilksi̇̀, neprigirdysi (reikia savo šeima rūpintis) Klt. Grynas basas atejo, ana apvil̃ko – basioku atejo (apie užkurį) Švnč. Sena, gana vaikai ką apvil̃ko Ad. Pasoginę karvę pardaviau i apvilkaũ povaikius Klt. Kap ištekėsi až bagoto, būsi aptaisyta, api̇̀vilkta Rš. Kokių jam rūbų nebėr, kuo jis nebeapi̇̀vilktas? PnmR. Reikia i apvil̃kt, i apaut bernas Imb. Kuris àpvelka visus, nuogas šaltyje guli DP39.
^ Ubago nei pavalgensi, nei apvilksi̇̀ Dglš. Maža bobelė visą svietą apivelka (adata) LTR(PnmR).
| refl.: Neapsvilksi̇̀, neapstaisysi iš penkiolikos kapeikų už [darbo] dieną Kvr. Reikia žmogu[i] gyvent, reikia apsiaut, reikia apsivil̃kt Plvn. Ir pavalgęs, ir apsivil̃kęs, apvelėtas [senukas] – gerai gyvena Aln. Pats perkasi ir apsivil̃kt, ir apsiaut, ir iš indų, kas reikalinga Krs. Latvijoj gerai mokėjo, te ūkinykai dideli, tai, būdavo gi, ir apsi̇̀velki [iš algos] Zr. Linų neturėsi, tai ir neapsivilksi̇̀ Vvs. Reikdavo gi apsvil̃ktienai, tai verpdavom ir ausdavom LKT306(Skm). Kai reikia apsvil̃kt, eini grybauni, parduodi Kpč. Mes apsvil̃kdavom baravykais (pardavę baravykus) Dglš.
5. tr. R59, MŽ79, N, Lp, Ds apsiūti, apkalti kuo iš viršaus ar aplinkui, aptraukti, apmušti: Sagas padarydavo iš medinių pagaliukų ir apvil̃kdavo kailiu Bsg. Lopšio lankas àpvilktas medžiaga Dg. Apvilkti̇̀ kaliniai Ker. I vyram apvil̃kdavom [kailinius] – spindžia tie milai Grz. Apvilkti misingiu L65. Apvilkti ratą B. Apvil̃kti ratpėdžius, t. y. aplėgioti J. Mašinas visokias kuliamas taisydavo, visokius daiktus, ratus visokius apvil̃kdavo Kp. Legas būt gerai vytelėm apvil̃kus Sdk. Padirbdino skrynią sandaros, tikru auksu apvilktą, į kurią įdėjo toblyčias įstatymo Dievo S.Stan. Bevelijos tukint savo šunis ir kuinus, apvil̃kt sienas šilkais ir auksu DP16.
| prk.: Mokėjo mintį apvilkti taip, kad jau sunku buvo ją nedviprasmiškai suvokti B.Radz.
ǁ apmauti (dantis): Du dančiu apvil̃ko i da liko [aukso] Slm. Lig šaknų nulūžta [dantys], išgriūva, kad ir apvil̃ktas Plvn.
ǁ padengti: Ankštys su kevalais iš lauko ir iš vidaus žieve skūrinta apvilktos P. Kad kartais minkštainį pameta višta, tokia plėvike tik àpvilktas Erž. Tik kaulai, oda apvilkti̇̀ (toks sudžiūvęs) Drsk.
| prk.: Apvilkai mane negarbe ir gėda V.Kudir.
6. tr. apkloti užsidedant, apaugant ir pan., apeiti: Sunkūs, tamsūs debesiai apvilko dangų V.Piet. Žvaigždes apvilko juodi debesys J.Marc. Dūmikai smagesni prie darbo iš ryto, kada smagenys jų da neapvilktos tabaku V.Kudir.
| prk.: Reikia…, idant ana (šviesybė) nebūtų apvilkta debesimis ir rūku žemiško drėgnumo A1884,331. Jau ir akis man apvilko silpnybė S.Dauk. Kokis skausmas taip didis tau akis apvilko? V.Kudir.
| impers.: Liežuvis apvilktas KlK12,7. Akys tik àpvilktos, jau gėręs Snt. O jiem akys girtiems apivilktos LMD(Pl). Jau girta, akes išverstos, kokios tik àpvilktos, veidai jau raudoni Srj. Apvilktõm akim parė[jo], visas purvinas KzR. Iš baimės jau jai ir akis apvilko: pataikė in medį ir užsimušė (ps.) Brt.
| refl.: Medis kai apsi̇̀velka geleže, tai da baika Slm. Ašis apsivil̃ko purvais – negal šalant bepavažiuoti Šts. Tvenkinys apsivil̃ko dumblu BŽ162. Apsivil̃ko visas dangus, ilgai lys Vvr. Dirvos jau apsivilko žaliu javų ir žolių rūbu TS1899,5.
ǁ impers. N, Lkč, Nmj, Kt, Kp aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Akys apvilktos, tik baltakiuoja Snt. Jo [akys] baltai api̇̀vilkta Dbk. Jos viena akis apvilktà, kažna, ana juo mato? Klt. Buvo àpvilktos akys tokia tamsa Grd. Api̇̀vilktos mano akys, juoda tik juoda viskas Žl. Į metus laiko apvil̃ko akis, aperavo, prisimetė dar kita liga Sutk. Muno vyro buvo apvil̃kę akis, Kaune anam atdarė (operavo) End. Tėvas susirgo – akims nemato, akis apvil̃ko Krž. Trissyk išgėrė tų žolikių, i jai apvil̃ko akis PnmŽ. Viena akis pradėm apvilktà Šv. Apvil̃ko abi aki, devyniasdešimt metų – kas lups tą vilkį Krš. Apvil̃ko akį, daktarai lups Rdn. Kiba tau akis apvil̃ko, kad nieko nematai Lp. Kad akys arba kaltymu apvilktos yra, arba pusėtinai apakusios: tad tuojau kiti sąnariūs tamsybėse gyvena DP559.
| refl. Skr: Mano akys apsivil̃ko, nieko nebemato Ėr.
ǁ impers. aptraukti valkčiu (apie miltligę): Vienais metais buvo labai apvilkti̇̀ agrazdai Žl. Apvilkti̇̀ agrazdai pigiau Kvr.
7. intr. aplink apibraukti: Jis pirštu tik apvil̃ko ir atasukė butelį Slm.
◊ aki̇̀s apvil̃kti Alv apgauti, įtikinti melu: Lietuviams inteligentams apvelka akis kiti, kad nebesugeba pamatyti savo giminumo A.Sm. Jau, matyt, mums tik akis nori apvilkti TS1904,1. Daugumas, norėdamas tikriems lietuviams akis apvilkti, įšneka, būk lietuviai dirbą dėl Maskolijos A1884,176. Ir negirtam kai kada aki̇̀s apvel̃ka Trgn.
pelė́dos sermėgà apsivil̃kti; MŽ, N, S.Dauk esant neramiai sąžinei, ko gėdijantis, slapta pasišalinti, nepasirodyti: Apsivilko pelėdos sermėga B. ×
vélnio skūrà apsivil̃kti Šv, Krš, Pp pasidaryti suktam.
vil̃ko káiliu apsivil̃kti; E nenorėti klausyti: Aš matau, kad tu vilko kailiu apsivilkai KlK10,39(Šmn).
1 atvil̃kti, àtvelka, -o tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, N, M, L
1. traukiant atitempti, atitęsti: Atatraukiu, atvelku SD218. Atvil̃kęs pro langą tiktai cinkt į tą langą tą šunį Žd. Pri balos atvil̃kęs i užkasęs tą avį [vilkas] Krž. Medžius liuob atvil̃ks su jaučiais teip pat paprasti žmonys Brs. Par peleniją, kaip būdavo baliai kur nors, žiūrėk, ir àtvelka stulpą kokį prisirišę Grz. Traktoriais atvil̃ko klėtį ir pastatė prie mūsų Šd. Pavasariais jiems (vaikams) visokių gėrybių atvelka B.Radz. Beregiant vaikiukai atvilko ekėtes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė M.Valanč.
| refl. tr.: Atsivilkaũ aš šitan galan [kubiliuką] ir užsitraukiau ant pirmutinio to pastoliuko Kpr. Atsivil̃ko int kiemo tuos medžius Nmj. Kur klėtis yra, tai tą atsivil̃kom, ir kryželį atsivil̃kom Antš. Mūso svirną kulkozas nusitempė, aš atsi̇̀velku atgaliau Krš.
2. sunkiai atnešti: Vos atvilkaũ tokią naštą šieno J. Maišą mėsos atvil̃ko Dglš. Velnias atvil̃ko geležį labai didelę, kad žmogus nė vieno galo nepajudina (ps.) Sb. Ką tas vaikas àtvelka – patrūks Krš. Da jy telyčiom [v]andenio atàvelka Kp.
| refl. tr.: Atsi̇̀velki [gyvulio] galvą dviejuos nueję Kp.
ǁ menk. atnešti: Šaukščiokus atàvelku, išsimaišysta arbotą Vj. Šnypšdamas atvil̃ko šampano butelį, palaižėm susėdę Krš. Starklizdis yra, tai starkai gyvačių àtvelka Vb. Kai aš mirsiu, man vainiką atvil̃k, ka niekas negalėtų panešt (ps.) Pš. Bėgi bėgi žmogus, pasijusim, ka čia (į kapus) atvil̃ks greit Jrb. Tau paštininkė atvil̃ko laiškų Krš. Aš neprašau atvil̃kt, kad àtvelka – nemesi KzR.
| prk.: Ar mato šito pavidalo polemistas, kiek pragaišties atvelka jis lietuvystės reikalams? V.Kudir.
| refl. tr.: Atsivil̃ko viską, ką ji tura Rsn.
3. menk. atvežti, atgabenti: Pamatė visi, kad ana àtvelka kažin ką ragės[e] Als. Va kokią kukelę atvil̃ko Švnč. Kai jijė atvažiuo[ja], àtvelka skudurų Smln.
4. jėga, prievarta atvesti: Vilktinai atvil̃ko tą vaikį, nenorėjo eiti Krš. Ir mañ atvil̃ko už rankos to[ja] mergaitė įsitvėrus Kp.
| prk.: Nenusigąsk, ka į pasaulį neatvil̃ksi kokių kluikių (nepagimdysi vaikų) Šll.
5. ateiti: Ans atsivil̃ko kaip valkačia J. Čia koks ubagas atsivil̃ko Vžns. Viškum gi girtas atsivil̃kęs ir sugriuvo prie durų Slm. Ko čia atsivilkai̇̃ girtas kai šuva? Dbk. Prasimeta, kad eina tėvų palankyt, o atsi̇̀velka pagert Mžš. Je, lauksu aš ten, kol ans atsivil̃ks! KlvrŽ. Kur būs buvęs, atsivil̃ko ir tas! Užv. Atsivil̃ko kokia bobyna ir sėdi Mlk. Atsivil̃ko čia visi, do ir sėdi Zt. Šutink, iš kur atsivil̃kęs Eig. Šuo lo[ja] – kas nors jau atsi̇̀velka pri mūso Dr. Tiek lakstė, tiek lupė kumelę jodinėdamas, kad an rytą led gyva beatsivilko an klėtį BsPII232. Kurie ledva vieną sykį ant metų spavėdnės šventos atlikti ant Velykų privesti atsivelka, negadni yra akių Dievo Tat.
| prk.: Atėjo pavasaris ir vėl ta pati bėda atsivilko TS1900,9.
6. refl. menk. lėtai atvažiuoti: Visą dieną važiuodami, vos vakarop in Čekiškę teatsivilkomės Rp.
7. atitolinti, atidėti: Kaip tai negerai yra atvilktie pakūtą šventą nuog čėso iki čėsui, nuog dienos iki dienai Tat.
◊ kójas atvil̃kti šiaip taip, sunkiai ateiti: Dar kójas atvilkaũ į miestelį Ėr.
1 ×davil̃kti, dàvelka, -o (hibr.)
1. tr. D.Pošk traukiant pritempti, pritęsti prie ko.
| refl. tr. D.Pošk.
2. refl. pakankamai apsivilkti: Mano vaikai vargo regėję: i nedavalgę, i nedasvil̃kę Dglš.
1 įvil̃kti, į̇̃velka (įvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, M, Amb, L
1. velkant paviršiumi įtraukti į vidų: Kad nebepàneši ant pečių šiaudų naštos, tai vilktè įvil̃k Š. Pirma lazdą inkėlė, paskui kojas invil̃ko Srj. Šiaip taip ratus į vazaunę įvilkáu Vkš. Tėvo lovą aš čia įvil̃ksiu, tegu jis čia miega Jrb. Karvė jį įvil̃ko į tokius brūzgus Sutk. Į̃velka tą žmogų į trobą negyvą Lk.
| refl. tr.: Ka būč nepamačius, šuo būt į būdą įsivil̃kęs Jrb.
2. menk. įnešti: Velniams tus bezdus įvilkái – smirda pats ožys End.
| prk.: Idant dabar šita išgaišinanti ir teriojanti sloga į mūsų žemę neįvilkta būtų prš. Čia ta liga, per svetimus galvijus, čionai slapta iš kito kampo atgabentus, įvilkta Kel1856,35.
3. įvežti, įgabenti: Du vežimuku dobilų įvilkáu Grg.
| prk.: [Vaikas] užganė keturiosdešimts pudų javo, invil̃ko namam Drsk.
4. jėga, prievarta įvesti, įtempti: Paskiau ir į jaunųjų lovą į̇̃velka [piršlį] Tl.
| refl. tr.: Taip muni [į trobą] įsivil̃kęs[is], a primuši? Rdn. Kitas kitą įsivil̃kdavo į prūdą, mėšlus išvežę Vn.
5. užtraukti ant kūno, užmauti: Pasiuvus naujį drabužį įvil̃k, t. y. įsiausk J. Da į̇̃velka, bet jau ankšta toki [jupelė] Trk.
| refl. tr.: Labai sunku insivilkt [paltą] Brb. Jeigu pernai siuvo, šiemet gal jau neįsivil̃ksi Vdžg. Jug aš ir ne velnias, įsivil̃ksu kelnes Krg.
6. ŠT47 aprengti (drabužiu): Apsisiautęs vaikščioja, neįvilktõm rankom Š. Ranka sutino, nei rankovėn invil̃kt Tvr. Berniokas tik iñvilktas baltais marškiniais Klt. Davatkavo baltoms skarelėms, o kaip išmoko regulas, įvilko į juodas jupeles Pln. Taip ir gulėjo senasis Dirda ant lentos, įvilktas į įkapes J.Balt.
| Ans į maišą į̇̃velka šakę i dalgį LKT147(Rsn).
| prk.: Tik tuo rūsčiu metu, dėvint kario milinę, suvokiau į poetinį rūbą įvilkto žodžio ypatingumą rš.
| refl.: Tai nutuko: nė į vienus marškinius n’įsi̇̀velka Jrb. Tokia siaura rudinė, kad negaliu įsivil̃kti Š. Ateina kokios, abi juodais paltais insvil̃kę Klt. I putras įsivil̃kę, o papeisiai muilini (nenusiprausę) Erž. Suknia (instr. sing.) šilko tik insvil̃kus i tampos Klt. Sėdės an kelio į kailinius įsivil̃kęs Akm. Senis kiurksojo užkrosnyje, įsivilkęs į ilgus drobinius marškinius J.Balt. Ant nakties vėžys išeina iš savo skūros, o rytą vėl įsivelka LMD(Rz).
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Insrėdžius, insvil̃kus, gražiausia [merga] Dglš.
7. užakėti: Miežiai neįvilkti̇̀ paliko Jnšk.
įvilktinai̇̃ adv.: Įvilktinai̇̃ sėti miežius, t. y. po ekėčiomis J. Pasėjom rugius įvilktinai̇̃ Yl.
8. refl. lėtai, sunkiai įeiti: Šiaip ne teip įsivilkęs į trobą, Švaksas pasisakė labai susirgęs TS1899,3.
ǁ menk. įeiti: Kurgi čia dabar įsivilkai̇̃! Š. Kai sustempa orie, tai įsivel̃ka tada gryčion Ds. Te nereikia kuryt, sakis, kas čia buvo įsivil̃kę Slm.
9. refl. nusitęsti, užsivilkinti: Įsivilko ilgas lietus sp. Jei nelyna, nelyna, jei įsi̇̀velka – tai nė su kumščia nebužkiši Vvr.
10. pastatyti, įtaisyti: Par mum nebuvo kam įvil̃kt stulpų alektrai Akn.
◊ į drabužiùs įvil̃kti išmokyti kunigu: Sūnus jau buvo įvilktas į drabužius LTR(Žg).
1 išvil̃kti, i̇̀švelka (išvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Q65, SD422, H153,159, R, MŽ, Sut, N, LL298
1. tr. iš vidaus ištraukti, ištempti paskui save: O mūsų užvakar sarčiukas išdvėsė, išvilko jį į pakluonę Vaižg. Kiti ir su skūra, toliau ir nuo namų [nustipusį gyvulį] išvil̃kę, paliekti šunim sugraužt Lš. Mes ar kad kiek, ir būtume išvil̃kę [nustipusią] karvę už uodegos Sk. Vyras išvil̃ko iš karčemos girtą J. Aš šią naktį apdegiau, muni pusgyvį išvil̃ko iš trobos Krt. Aš ją (bičių motiną) į kitą gerą ir sveiką aulį įleidau, bet čia, neilgai trukus, bitės ją papjautą išvilko laukan S.Dauk. Akėjant… išraunamos dygstančios piktžolės, išvelkami daugiamečių piktžolių šakniastiebiai LTEI104. Pliaukši botagai, ragina, bet arkliai neišvelka už kažin kokios velnio ausies užkliuvusių ratų L.Dovyd.
| refl. tr.: Įėjęs viena ranka išsivil̃ko tą stalą Krs. Petrelis, išsivilkęs savo rogeles, pats atsisėdo priešakyje Mš. Matytum, kai antys ryja išsivil̃kusios varlę Jrb.
ǁ sunkiai, jėga iš vidaus išimti, ištraukti: Iš šulinio išvilkau pilną kibirą vandens sp. Šieną iš liūno led išvil̃kdavom Krs. Būdavo tokia [klampi] vieta, kad vilkte reikdavo išvil̃kt šienas iš Šiekštės Alz. Valkčiais i̇̀švelkam žolę an krašto Rm. Ir išvil̃ksma pašarus ant kalvos – bjaurios pievos Rt. Pažiūri, nuo stiebo pluoštas jau skirias, tai tada vėl i̇̀švelka iš tos sodželkos [linus] Kp. Rąstų buvo, liuob iš upės išvilkti̇̀, kur jau patapas buvęs Ms. O tie vėžiai kad apkibs, ta vos ištrauksi, vos išvil̃ksi tus vėžius Vž. Pamary ant kranto išvilktas stovi prakiuręs burinis laivas I.Simon. Tuo tarpu kiti apaštolai traukė tinklus, o išvilkę tujaus pradėjo kepti žuvį ir valgyti M.Valanč. O anie, išvilkę laivus ant krašto, vis palikę, nuėjo paskui jį BtLuk5,11. O kuo metu [tinklas] pilnas yra, tada išvelka ant krašto VlnE187.
ǁ gelbstint jėga ištraukti įklimpusį, nugrimzdusį: Karvės įlįsdavo gatavai, reikdavo išvil̃kt Antš. Atėję trys ar keturi vyrai su virvėm ištraukdavo tą karvę iš balos ir išvil̃kdavo ant sausumos Sb. Gerai, kad žuvautojai kirto ekertę, tai išvil̃ko [skęstantį] Kp. Nebgyvą jau beišvil̃ko [iš upės], bet biškį judėjo Gršl.
ǁ iš vidaus išimti: Jau sūri [mėsa], tai i̇̀švelka iš sūrymo ir kaminan [rūko] Alz.
ǁ ištraukti, pavogti: Įkišo ranką ir išvil̃ko lietsargį Krš.
2. tr. priversti išeiti, išsivesti, išsitempti paskui save: Kelis žodžius dar jis prišaukė Matui, kurių svetimieji nesuprato, o tada išvilko vokiečiai jaunąjį lietuvį bajorą I.Simon. Išvilko Andrių tėvas ir Jonas į prieangį ir ėmė mušti P.Cvir.
| refl. tr.: Jis ir mane išsivil̃kdavo į svečius Bgt.
ǁ prievarta ištempti, ištraukti: Išvil̃ko jį iš traktoriaus i suspardė, sužaliavo (nj. sužalojo) Vdk. Vos mes išvedėm: įsispiria tai kojom, tai rankom, keturi vilkom ir vos išvil̃kom laukan [išvežti į psichiatrijos ligoninę] Kpr. Jį už plaukų nutvėrė, išvil̃ko Lg. Aš jau vedėja buvau dainuot, tai vyrai poneval išvil̃kdavo iš namų Slm.
| refl. tr.: Tik mane už plaukų išsivil̃ko, ka ėmė duot ma[n] su rykšte Stak. Išsitraukdavo, išsivil̃kdavo iš po palovio [girtas parėjęs] i nulupdavo kūčkailį (primušdavo) Up.
ǁ ištraukti, išvesti kitur gyventi: Prietelkos paleistuvės vyrus savo vilkte išvelka iš tėviškių P.
3. tr. išnešti, ištempti (ką sunkų): Da maišą miltų išvilkáu į kaimynus Gršl. Kiek aš [v]andens [žąsims] išvilkáu Užv. Nagom visa ką išvel̃ka žmonės, pigu Sug. Visa ką išnešė, išvil̃ko Krs.
| refl. tr.: Ji visą maistą išsivil̃kus, išsinešus Bgt.
ǁ refl. tr. nudobus išsinešti: Jei vilkas užuodė, ka avinas yra, tai pamatus išsikasdavo i išsivil̃kdavo PnmŽ.
4. tr. menk. išvežti, išgabenti: Išvil̃ksu aš tus katinus po šimts keturioleka Krš. Matai, kiek grūdų išvilkaũ prievolei Slm. A lašinį kokį palaikysi – suleka išsmukę (peralkę) [vaikai] i i̇̀švelka į tus savo miestus End.
ǁ prievarta išvežti, ištremti: Per karą mano mama buvo į Rusiją išvilktà Smln. Ji buvo išvilktà, o dabar partraukė Smln.
5. tr. impers. esant traukai išnešti, ištraukti: Kai kaminą pašildau, tuoj visa (šilumą) i̇̀švelka Akn.
6. tr. išreikalauti, išgauti: Gaunu pensiją, vaikai ir i̇̀švelka Krš. Kiek tie vaikai kapeikų iš munęs i̇̀švelka! Krš. Naudos negalia išvil̃kti, nereik i tėvo Rdn. Sūnus labai daug išvelka pinigų iš namų A1885,98. Pirmiau reik visus gilius (kryžius, tokias kortas) iš anos išvil̃kti Krš.
7. refl. menk. išeiti: Išsivil̃ko kažin kur iš namų ir valkiojas visą dieną Š. Viską suėdė, išgėrė ir išsivilko! V.Piet. Vyras kažkur išsivil̃ko iš namų Jnš. Kad ir kojų nepavelka, dėlto tanciun išsivelka LTR(Aln). Ko tos giltinės išsivil̃kusios neparsivelka? Krš. Bernai, velniai, išsivilko į gūžynes, o man liko arkliai šert Brt. Sekmadienė[je] buvau išsivil̃kęs į svečius Grd. Boba kaži kur išsivil̃ko vaikus palikusi Pgr. Pijokai kaip įsigera, nebžino, ka reik išsivil̃kti Pln. Išsi̇̀velka kožną vakarą i tampos patvoriais su tom mergelkom Grz. Man tiek pikta, ka Jonas vėl kur išsivil̃ko Brž. Kur tas nelabasis buvo išsivil̃kęs? Krš. Nėkur nebuvai čia išsivil̃kusi teip tolie? Trk. Sudiev, išsi̇̀velku! Rdn.
8. tr. šiaip taip išlaikyti, iššerti: Ilgiau neišvilks savo gyvolių kaip lig Velykų: pritrūks pašaro Dr. Žolės, pieno, parūgų į vandenį įpilti [paršui vasarą] – teip ir i̇̀švelki Kl.
| refl.: Lig rudenies būtumiam išsivil̃kę kaip nors End.
ǁ išauginti: Mano dukrą sesuo išvil̃ko Akn.
9. intr. Yl šiaip taip išgyventi kurį laiką: Jug anam reik tą dieną išvil̃kti Trkn. Jeigu išvil̃ksim šią žiemą, tada ilgai gyvensim Šln. Kažin, gal neišvilksiù tiek (šimto metų), kontrakto sudaryta nėr (juok.) Pnd.
10. tr. Sut, ŠT14 nutraukti nuo kūno, numauti: Išvilko anys jam jo sermėgą BB1Moz37,23. Tur po tam savo rūbus išvilkti ir kitais rūbais apsivilkti BB3Moz6,11.
| refl. tr. R, MŽ: Išsivil̃k mantelį KI32. O strokais pamiršo žvaigzdžių rūbus išsivil̃kt Jrk80. Dvi laumi skalbės ir buvo išsivil̃kusi savo plunksnų drobužes VoL286.
| prk.: Išsivilkis, Jeruzale, savo gedulingą rūbą BbBar5,1.
ǁ nutraukus nuo kūno atimti: Paletą išvil̃ko, pinigus atėmė Aln. Teip atsitiko, kad ir man jeką išvil̃ko Plšk. Anie nučiupinėjo, ka kelnes merga tura, ir išvil̃ko kelnes sau Rt. Sermėgelę milo pilką žyds už orielką išvil̃ko (d.) Plt.
11. tr. ŠT52 išrengti: Iš drabužių išvil̃kti vagį J. Vagys žmogų išvil̃kę nuogą paleido Š. Išvilkai̇̃ tokį velnią! Mlt. Nevalkiokias naktims – išvil̃ks vieną sykį iš švarko Krš. Išvil̃ko iš paleto Krž. Tu nevilkis su ta bliuska, išvil̃ks tavi kas norint (labai graži) End. Išvil̃ko tokį vyrą iš kelnių – i viskas Trk. Ka jie plauna [vaikus], išvil̃kę, marškinėlius pakeldami Mšk. Kaip tik pienas užvirė, liepė jį išvilkti nuogą DS78(Rs). Sūnus Tavo davės išvilkti iš rūbų savo brš. Jį išvilko ir apvilko kanicha BPI382.
| Jis išvil̃kęs iš tų apdarų ma[n] knygą šitą Graž.
^ Čia išvilko, ten nudavė KrvP(Grš). Maža moteriškėlė dvejais kailiniukais, ją išvelkant reikia verkti (svogūnas) prš.
| refl. R50, MŽ67, Sut: Darbymety tik reikia išsivilkti ir kirsti iš peties J.Paukš. Tasai (sūnus) iš naminio darbo rūbo neišsivelka kaip kažkoks vargšas samdininkėlis V.Krėv. Išsivil̃k, šiltà į stubą Sg. Pjaunam visi išsivil̃kę Lnkv. Išsivil̃kęs – paršalsi! Rdn. Ką tu čia plika išsivil̃kusi po tą pievą darei? Dov. Ana, išsivilkusi iš drabužių, lindo į pečių DS233.
^ Prie darbo apsivilkęs, prie valgio išsivilkęs LTR(Plng). Iš namų apsirėdyk, girioj išsivilk B.
ǁ refl. apsinuoginti, madingai nepridengti kūno dalių: Išsivil̃kusios mergos, valkiojas be jokios sarmatos Krš.
ǁ apiplėšti: Ir išvilkęs kunigaikštystes ir valdžias, vedė jas ant pavaizdo, regimai triumfą darydamas iš jų pats per save BtPvKol2,15.
12. tr. išnerti, nulupti kam odą: Lupikas arklius išvilko N. Karvę iš marškinių (kailio) išvil̃ko Alk. Geras katinas – guli pelės tik i̇̀švilktos iš skūros Klt. Vienas žuvis iš kailio i̇̀švelka, kitas marinuoja Adm.
13. refl. išsinerti, išlįsti iš odos: Pavasarį, kovo mėnasį, tai jos išsivel̃ka iš savo rūbų, gyvatės Ml.
14. tr. atitikti tam tikrą dydį, išimti, išpildyti: Tu gerai išvelki̇̀ šitą suknelę Klt. Tu išvelki̇̀ rūbą, o man par žemę tęsias Klt.
15. tr. sunkiai ką pasakyti, ištarti: Pakol i̇̀švelka žodį, nusibosta ir laukti Krp. Jau ana led žodį i̇̀švelka Trgn. Grafo gerklę siaubas užsmaugė, jis nebegalėjo žodžio išvilkti rš.
16. tr. išgiedoti: Kregždės visokiom notom i̇̀švelka tą giesmę Žml.
17. tr. pratęsti: Reiktų da išvil̃kt šitą darbą koc metus Tr.
ǁ intr. pragyventi kurį laiką: Ligonis po operacijos dar išvil̃ko metus ir tuoj mirė Bgt.
18. tr. išplakti, ištinti: Dalgio ašmenis reik plačiai išvil̃kti Šts.
◊ [sàvo] gyvýbę išvil̃kti šiaip taip išgyventi: Kas tau duos [gerai pavalgyti] – ka tik gyvýbę i̇̀švelki End. Žiemos laiku nereik kiaulėms daug miltų, jos išvelka savo gyvybę per žiemą su menku pašaru rš.
į áikštę (aikštė̃n, į šviẽsą) išvil̃kti kng. iškelti į viešumą, viešai paskelbti, išaiškinti: Ir kam iš tikro buvo namų dalykus išvilkti į aikštę TS1900,4–5. Teismas išvilko aikštėn šių nežmoniškų nusikaltimų įkvėpėjus sp. Tiesą nelengva išvilkti į šviesą! P.Vaičiūn. Išvilktas aikštėn tarmės žodis yra senų seniausias, nors jis kitam rodosi naujadaras A.Sm. ×
iš jùpų išvil̃kti Jdr, Brs pastūmėti mesti kunigystę: I seniau neištūrės [klierikai]: veizėk, ir išvil̃kusi kokį iš jùpų gražesnė merga Krš. Ne vieną [klieriką] mergės yr iš jùpų išvil̃kusios – jug ir anie vyrai, nenusilaiko kitas Eig.
iš kélnių išvil̃kti nuskurdinti: Šiemet mane žemės ažėmimai ir iš kélnių išvil̃ko Prng.
iš rū̃bų išsivil̃kti mesti kunigystę: Anai metais buvo išsivil̃kę iš rū̃bų du kunigai Šmn.
kójas išvil̃kti
1. sunkiai išeiti: Arkliai vos i̇̀švelka kójas iš tvarto Rmš. Ir Eliukę reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų Pt.
2. išsigelbėti, pasveikti: Šiaip teip kojas išvilko Všk. Vos kójas išvilkaũ iš ligos Rmš. Kaži ar beišvil̃ks tėvas kójas? Sml.

liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis A.Sm.
nósį išvil̃kti išsigelbėti, pasveikti: Kažin ar aš išvilksiu nosį po tos aperacijos Slm.
rankóvę išvil̃kti pralošti: Aš išvilkaũ rankóvę Šts.
svei̇̃ką káilį išvil̃kti pasprukti, išsigelbėti: Ką ten! tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį par duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius KlK10,38(Jnš).
1 nuvil̃kti, nùvelka (nuvel̃ka), -o tr. Š, DŽ, NdŽ; SD1204
1. SD462, Sut, K, LL316 paviršiumi nutempti, nutraukti, nutęsti: Nuvelku kur SD442. Nuvil̃k maišą ten J. Už kojų virvę užnarysi i nuvil̃ksi Jrb. Až kojų ažrišę miestelin nuvil̃kdavo ir an rinkos numesdavo [miškinį] Skp. Nuvil̃ko į tą duobę ir užkasė [žmogų] Sk. Išrautas kelmas ir nuvilktas – tik šliūžė BsPIV22(Brt).
^ Neina kaip perskaityt: kai atžagarias kačiukas nùvilktas per lapą Pžrl.
| refl. tr.: Pamatėm, kad šliūžė: nusi̇̀vilkta [avis] in griovį, bent kiek paėsta [vilko] Kp. Galėste tą patį namą nusivil̃kt [į gyvenvietę] Grz.
ǁ nugalėti velkant: Suriša keturias vištas į krūvą i žiūri, katra nuvil̃ks Pš.
2. sunkiai nunešti: Su dvim tašim nuvil̃ko visa ko Krš. Toj lapė, nuvilkus gana gerą galą, atsirišo maišą pažiūrėt, ar riebios vištos BsPIV282(Brt). Po daugio kilių grybų nùvelka punktan Drsk. Bent keselį [grybų] nùvelku per bolių Šmn. Levokas dvi kašeles vyšnių nuvil̃ko parduot Dglš.
ǁ menk. nunešti: Paskerdei jau paršelį – rūpi nuvilkti motynai mėsos ryšį! Žem. Ant veselijos nuėjo, nuvil̃ko paklodžių glėbį – nei prie stalo nekvietė! Mžš. Tuos pinigus nuvilko in karčemą, tol gėrė, pakol visus pragėrė BsPIII165(Brt).
ǁ nepastebėtą nunešti: Meisą jau šunys nuvilkę LTR(Plng). Vilkas veršį papjovęs nuvil̃ko NdŽ.
^ Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuvil̃ko Gl.
| refl. tr.: Vilkas paršelį nusivil̃ko į mišką ir suėdė NdŽ.
3. nuvežti, nugabenti: Nenuneši ekėčių pats į dirvą – ant ekėtvilkų antsidės i nuvil̃ks End. Įduosu kokiam šoperiukuo – nuvil̃ks tau uogų, obūlių Krš.
4. jėga nuvesti: Negali nuvil̃kt tas avis, neina Gs. Nuvil̃ks tus gyvolelius į tą žvyro duobę, ten anų gyvybę atims Varn. Nematė nėkas, kaip aną kur nuvil̃ko į tą kalėjimą Lk. Nuvil̃k, sako, šitą [girtą] diedą Kbr. Ka atvažiuo[ja], ta nū̃velku į bažnyčią Kv. Paėmęs už barzdos, nuvil̃ko [senį] in girią BsPIV22(Brt).
5. nueiti: Nusvel̃ka ūlyčion ir sėdi pardien – namie darbo tiek yr Skdt. Mano vyras nusivil̃kęs girtuokliauja Upn. Vėl buvo pas tuos bernus nusivil̃kus, tris dienas girtuokliavo Krs. Pasenau, be kojų, nenusi̇̀velku nė į bažnyčią Krš. Nusvilkai net in kitą sodžių Lš. Po to nušaudymo kelintą dieną nusivilkáu į tą miškelį – o smarvė! o kraujo! Plt. Koks vienas iš kaimo nusivil̃ks liuob, pabalsuos, o taip nejo Rdn. Nenusivil̃k tol, paskui atgal kelio nežinosi Sld. Nusivilko į savo trobą ir lig savo guolio Vd.
ǁ nuvykti: Pavasarį nusivilkau į Salantus Sekminių atpuskus pelnyti M.Valanč.
6. refl. sunkiai nuvažiuoti: Dvesa, rodos, muno kumelė, i gana, šiaip teip nusivil̃kov lig Rietavo End.
7. SD1204, H153, MŽ67, N, LL174,321 nutraukti nuo kūno, numauti: Nuvelku rūbus SD462. Neduoda rūbo nuo pečių nuvil̃kt velėt, sako, suplėšysi Klt. Saulė ir vėjas derėjęsis, katras nuvilks žmogui sermėgą Sln. Nu savęs [girtuoklis] nuvil̃ks, už kelias kapeikas užstatys šarką End. Nu nuvil̃ko mun tas kelnes žemėn, aš palikau plika Vgr. Kaži kumet brangį drabužį nu savo nugaros nuvilkęs atidavė nuogam M.Valanč. Šventieji mūčelnykai nuvilkdavo rūbus savus ir dėdavo ant kelio DP5.
| prk.: Ąžuoleli, kas tavo žalią kostymą nuvil̃ko, kas su pilku apvilko? End. Ligas nuovilkęs Adomo užustojo sūnu Dievo Mž416. Nuvilk… senuosius anuos rūbus, tatai yra visas nuodėmes ir piktuosius papratimus DP4. Nuvilk nuog tave piktą paprotį tavo: nunuogink dūšią tavo po akim kunigo SPII169. Rūstenybes nuog save nuvelkam PK193.
| refl. tr. R50, MŽ67, N: Nusivil̃k marškinius J. Šlapius drabužius nusivil̃ko Vkš. Nusvelkù nuo savęs rūbus i minu šieną, niekas nepadeda Klt. Tėvas nusivil̃ko parėdnes Jrb. Nusvil̃k tas skaras, ba su skūra nuvilksu Mrc. Tus gerūsius drabužius reikėjo nusivil̃kti Sd. Ans tus drabužius nusivil̃kęs – pliumpt į tą [v]andenį – i nuskendęs LKT49(Pkl). Nueidavo paupėn maudytis, nusi̇̀velka tuos rūbus, numeta – supranti, blusos šoka PnmR. Ragana vėl liepė jai nusivilkt marškinius VoK132(Mrj). Nusivil̃ko visas drapanas Dl. Savo ploščių nusivilkáu purviną, padėjau ant rankos ir įejau Varn. Šarką nusivil̃kęs, ten pasidėjęs ant ežios Plt. Sejoną nusvilkaũ, atsigulau – da nemiegu. Tik smilkt kas (gyvatė įkando) Dgč. Vyrai, katrie buvo pijokai, o neturėjo iš ko gert, nevet ir apatines kelnes nusivil̃ko ir užstatė Krp. Reikėjo, sako, kelnes nusivil̃kti i parodyti: šitai muno dvaras y[ra] Skd. Ir nusvil̃ko dukružėlė baltus marškinėlius, ir parodė motinėlei mėlynus petelius DrskD103.
| Jaunasis prieš gulsiant nusivelka vėžio odelę ir palieka neišpasakytai gražiu jaunikaičiu LTR(Brž).
| prk.: O nusivilk ir atmesk anus senus rūbus anų senų užblūdijimų savo MP131. Ąžuolas nusivilko savo žaliąjį rūbą J.Balč.
ǁ nurengus, numovus pasisavinti, pavogti: Jei eisi už to bambizo, tai viską nuvil̃ksiu, tik su marškiniais paleisiu RdN. Yra kad ir čiukolus nuvel̃ka [senelių namuose] Avl.
ǁ numovus paimti kaip užmokestį: Sermėgėlę milo pilko žyds už arielką nuvil̃ko JD1425.
ǁ refl. pajėgti nusimauti: Tims jauniesims kad reikėtų taip dirbti, tai gatkų (apatinių kelnių) nebnusivil̃ktų Akm.
8. SD1101, SE259 nurengti: Kūnas jo saulės nematęs, nuvil̃k vaiką Klt. Nuvil̃ko nuogą ir su kareivišku diržu žakt Žl. Nuvil̃kdavo juos (šaudomus žydus) – nenuvil̃ks, tai daug aukso prapuls Kp. Ir nuvil̃kę apvilko jį skreiste purpuros DP167.
| Tuojau juos sutiko namų savininkė, nuvilko juos ir pasodino SI176.
| refl. intr., tr.: Nusvilkaũ ir atsiguliau Aln. Parejęs [girtas] nigdi nedegdavo žiburio, nebenusi̇̀velka ir gula jau Kpr. Aš sena, negreita: kol aš apsivelku, kol nusi̇̀velku – krapštulė gi jau Plvn. Jis liepė mane nuogą nusivilkt Ln.
^ Iš namų apsirėdyk, girio[je] nusivil̃k Sch90.
9. nulupti, nudirti: Kaip bematant žydas [gyvulio] odą nuvil̃ko Rd. Jis (šuniukas) tuoj ir skūrą nuo jo nuvil̃ks, bet katinas tyli Kpč.
^ Vilkui skūrą nuvil̃k, anas vis tiek vilkas Klt.
| refl.: Prisplėšia, pamerkia [liepos] šakas, atšunta – tuoj tas kailis (žievė) ir nusvel̃ka Žl.
10. pašalinti (valkių): Vežė pas daktarą, tei nuvil̃ko, nuėmė valkį [nuo akių] PnmŽ. Kaip užtrauks dar [akis], atvažiuok, nūvil̃ksma Grd.
11. tęsiamai ištarti, nutęsti: Nuo Panemunėlio tai te jau nùvelka žodžius, o čia stačiai [kalba] Pnd. Biržėnai tai teip trumpai taria takš takš, onuškėnai nùvelka ilgiau Svn. Kalba tai nei Dievu[i], nei žmogu[i] – giedodama kad nùvelka Slm.
12. Alk volu nulyginti, nuvoluoti: Kelią nuvil̃kti reikėjo Tlž. Nuvil̃k išvažiuotą kelią pirm, kol pradės šalti Klp.
13. nutęsti, nuvilkinti: Meistrai labai nuvil̃ko [darbą] Ėr.
| refl.: Visi darbai nusivil̃ko, sunku būs apsidirbti Ll.
◊ drabužiùs nuvil̃kti nuo kuprõs išprašyti viską: Su jais prasidėk, tai nuvil̃ks drabužiùs nuo kuprõs Snt.
kójas nuvil̃kti sunkiai nueiti: Pakilo ir nuvil̃ko kójas tolyn JT468.
paskutiniùs márškinius nuvil̃kti išnaudoti, atimti viską: Geras sūnus – nėr ko sakyti: kad sumanytų, tai paskutinius marškinius tėvui nuvilktų! A.Vien.
paskutiniùs márškinius nusivil̃kti nieko nepagailėti, viską atiduoti: Labutis yra linkęs nusivilkti paskutinius marškinius ir kovoti iki galo už savo teises rš.
paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti gauti, išvilioti viską: Aš anai galiu paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti, jei aš norėčiau Trk.
sutãną nusivil̃kti mesti kunigystę: Jeigu aš nusivil̃kč sutãną, tėvus kaip basliu užmušč Užp.
1 pavil̃kti, pàvelka (pavel̃ka), -o K, Rtr, KŽ, DŽ1; L
1. tr. SD286, Sut kiek vilkti paviršiumi: Pavilkaũ iš vietos maišą, pilną grūdų J. Gerokai pavil̃ko rąstą NdŽ. Pagriebęs už kojų [vagį], pavilko į laukymę, iškasė duobę, įmetė ir užkasė BsPII44. Tą vieną moterišką kareiviai pasiėmė ir pavilko toliau nuo tos malkinės Plšk.
| Intsakė, pavil̃kom namus in šoną – viskas atstatyta [prof. J. Kazlausko tėviškėje] Nmj.
| refl. tr.: Pragera, į šalį pasivil̃kę (pavogę) maišą kūlėjai Krš.
2. tr. velkant pakišti po apačia: Rytmetė[je] rado po pečiaus pàvilktą, sudegusį [žmogų] Nv. Ale tas i po šunio būda buvo pàvilktas Srd. Mūsų muzikantus katinas papjovė, po pečiaus pavil̃ko, kojos nepatilpo (d.) Lk.
| refl. tr.: Kaip tik [motinai] numirus, tuoj ta marti ją pasivilkus po lova, su jos ranka atkrapščius tuos piningus Sln.
3. tr. pajėgti, įstengti vilkti, tempti: Geri gyvoliai (arkliai), anie pavil̃ks i didelius tus ratus Kl. Arkliai vežimą vos pàvelka KII159. Arkliukas, prie stagutės prikinkytas, vos pavelka ją I.Simon. Arkliai ką tik pavelka, ką tik išbrenda, kėblina vos gyvi Žem. Rodos, kad kas būtų dešimt centnerių įdėjęs, ledva pavelka [arkliai] LTR(Krž). Arklys turi išeit an pavasarį geras, kad galėtum su juo dirbt žemę, o jeigu jis plūgo nepàvelka, ti niekai Jdp. Arkliai pavargo, vos drapaką pàvelka Jd.
| Senis šliūkčio[ja] kojų negalėdamas pavil̃kti J. Ma[n] tep koją skauda, ka tik pavil̃kt galiu Graž. Tą koją ma[n] sunku pavil̃kt Jrb.
^ Da šluotą ledu pàvelka, da galia ženytis (juok.) Jrb. Kai sulauksi mano metų, ledu pūslės nebepavilksi̇̀ Skp.
pavilktinai̇̃ adv.: Tris šimtelius algos gaunu, tai teip pavilktinai̇̃ ir gyvenu Rt.
4. tr. pajėgti pavesti: Kai tik kokio gyvulio nepàvelki, tuoj užstovas blauzdeles atamuša Trgn. Nu paskiau jau čiut bepavilkáu aš aną (karvę) Rdn.
5. tr. pajėgti panešti: Stamantus tėtukas mano jaunystėj buvo, po kelis maišus grūdų ant nugaros pavil̃kdavo Kbr. Jis nepàvelka tų drabužių Lkč. Nežymu, Antanas an katrą pusę eina, doklą velka nebepàvelka Mžš. Pašildę ką, įdėjo kiek [pietų darbininkams] – daug tas vaikas nepavil̃ks Sdb. Nepàvelkamus čimodanus grūdas į miestus Krš.
^ Ot netikęs – pats savę nepàvelka Nmj. Lūšis didžiausias, užpakalio tik nepàvelka Kp. Išsiėdusios bobos, lašinių nepàvelka – sveika pabadauti Krš.
| prk.: Ai, vieni vargai, aš jau anų nepàvelku Krš. Vargą, sako, gal pavil̃kti Yl.
pavelkamai̇̃ adv.: Prisipirkę saldainių nepavelkamai̇̃ Rs. O kainos, kainos: piningų turi̇̀ pluokštais, nepavelkamai̇̃ nešti! Krš.
6. refl. menk. pajėgti eiti: Kojų nebeturiu, tai nebepasi̇̀velku Antš. Aš ledva pasi̇̀velku Nmk. Drūkta, kojums nepasi̇̀velka Krš. Skausta pakinkiai, nepasi̇̀velka Rdn. Eina teliokas, eina, nepasi̇̀velka – aš jam tik vėst išilgai nugaros su lazda! Zr. Toki tinginė rambi darban, vos pasi̇̀velka Krs. Jeigu da gali žmogus, da pasi̇̀velki, tai gali gyvent Šmn. Senė nepasi̇̀velka, o nora mandravoti Varn. Ana nepasvel̃ka, o mados galvoj Ktk. Ir insėt gal nebaigsiu – arklys jau visai nepasvel̃ka Skdt. Jis tą giltinę tep paalsino, kad ji ką tik galėjo pasivilkt LMD(Vlkv).
7. refl. menk. nueiti: Pasivil̃ko kaži kur, čia vos tik buvo Šts. Skaudžiai buvo, dar pasivilkáu biškį nu kelalio Sd. Meška… atgal į krūmą pasivil̃ko BM344(Dr).
8. tr. išvežti, prievarta išgabenti: Per pirmąjį karą buvau į Rusiją pavilktà – tris metus ir šešis mėnesius Vlkš.
9. tr. apsimauti, pasirengti po apačia: Ans pàvelka kailinius po apsiaustu J.
| refl. tr., intr.: Pasivilktàsis (apatinis) drabužis NdŽ. Apačio[je] storiau pasi̇̀velku – nešalta Mžš. Jeke žalia pasvilkaũ apačion, tai sukaitau gražiai Pv. Reikė tau pasvil̃kt drobiniai marškiniokai – bus šalta Sdk. Pasivilk ką po apačia Rmš. Aš po juo pasi̇̀velku megztinį Jrb. Apačion pasvilk andarokelį kokį Klt. Po gunče pasvilk dar ir kailinius Lš. Pasivilk balakaną po kailinių, kad nesušaltum Užv. Nematysi, ką ans tura pasivil̃kęs End. Kiek bepasivil̃ktum apačion [drabužių], kai kojom šalta, tai ir visam šalta Ut. Apačion kad ir ryzą kokį pasivilksi̇̀, niekas te tavo nematis Skdt. Teko pasivilkti dar kelis sijonus, kad atrodytų šiek tiek žmoniškiau I.Simon.
ǁ padėti, įsiūti (ppr. pamušalą): Po tokio milo iškada tokį gerą pamušą pavil̃kti Up.
10. tr. N, LL153 aptraukti, padengti: Pavil̃kt storiau reik kokiu skuduru [kamštį] Erž. Tas kamštis gumu pàvilktas Alk. Reikia pavil̃kt kirvis (apvynioti kirvio kotą audeklu prieš kišant į pentį) Lp. Prieg tam pavilko aslą anų namų auksu iš apačios ir iš viršaus Ch1Kar6,30.
11. tr. Km tariant patęsti: Panemunėlis jau pavil̃kdavo žodžius Pnd. Kas čionai da pavil̃ks „Bajoriūnas“: „Bajoras“, i gatava Jnšk. Ana ka gražiai šneka, tus žodžius ka ana pàvelka, ka pasako (apie suvalkietę) Plt. Jo tokia pavilktinà kalba Slm. Šneka pavilkdamõs J.Jabl(Als).
pavilktinai̇̃ adv.: Jis ir kalba pavilktinai̇̃, ne taip kaip mes, kupiškėnai Kp. Rokišky tai labai pavilktinai̇̃, o kai mes, tai paprastai [kalbam] Kpr. Kazliškis pavilktinai̇̃ kalba Žb.
12. intr. kiek išgyventi, pagyventi: Tik pàvelka kas vienus, kas dvejis, kas trejus metus [po operacijos], o paskui visi eina žemės[na] Ppl.
13. tr. Rz kiek uždelsti, užvilkinti (laiką): Ji tik mislija, kaip pavilkti čėsą, kad tiktai ji rykščių negautų Sln.
| refl. tr.: Dar ir su pelais vieną kitą dieną pasivilks Ll.
◊ gyvýbę pavil̃kti gyvalioti: Karvės tik gývybę pavil̃ko nu tokio pašaro Trk. Turbūt jau vos gývybę bepàvelki – sudžiūvai kaip menkė KlvrŽ.
káulus (×kadokùs, kepšès, ×klỹną, kójas, kulnùs, kū́ną) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bepavelki J.Paukš. Nedaug turiam [šienauti], ale káulų nepàvelkam Krž. Ko tep povaliai judinies, ar kadõkų nebepàvelki? Srj. Tiek metų, o dar krapštos, pàvelka kepšès Krš. Klỹno jau nepàvelka, o dar apie mergas šneka Skr. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pàvelki kójas Mžš. Vos kójas pavil̃kdavo Tlž. Aš rankų nebepakeliu, kójų nebepàvelku, o jis dykai dykas! Mžš. Kójų pavil̃kt nebegaliu, kur čia benueisi Sdb. Tep parsiplakiau, kad kójų nepàvelku Prn. Kójas vos tik pàvelku – jau turbūt baigsiuos Jrb. Daug ėdu, o šūdas išeina, – kójų nepàvelku Krš. Kad šitep kójų nepavil̃ktau – geriau negyvęt KzR. Nepaėsi i kójų nepavil̃ksi Krš. Šliauži šliauži kójų nepavil̃kdamas, eini eini Krš. Nusmenčijau, jau ir kójų nepàvelku LKKXXIX(Lz). Rodėsi kojų nepavelkąs Žem. Tie seniai greit ir kójų nebepavil̃ks Akn. Musėk, voverės kūmūs buvai, ka taip kojų nepavelki LTR(Vdk). Da pàvelku kulnùs Vb. Pardien teip nusiakėjau, kad vos kulnùs pàvelku JT250. Tas šuo iš bado kulnų nepavilkdamas išė[jo] nuo to žmogaus (ps.) Brt. Tokia šiluma – negali pavil̃kt tą kū́ną Gs.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavil̃ko kas liežùvį ir pražudė žmogų Rm.
nãgines pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Negaliu pavil̃kt tas nãgines Žml.
paki̇̀nklius (pastùrgalį, pil̃vą, strė́nas Graž, stubárgalį, sùbinę, úodegą) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Kad jau duoti – tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų! B.Sruog. Pasturgalio nepavelka, sprogtina ant nosies Žem. Karvės teip įsiliuobė, kad ir pilvų nepavelka Ds. Per daug polkų [jaunystėje] sutrenkta turbūt – dabar strė́nų nepàvelku Snt. Strėnų nepavelku nėkaip Kv. Vienas paršas nepàvelka stubárgalio, ir tiek Pc. Jau nėkai senis – sùbinės nepàvelka Pln. Tėvai, sùbinės nepàvelki, tos žemės nebnorėk Rdn. Buvau vežimų krovėja pašaukta, dabar uodegõs nepàvelku Rdn.
1 parvil̃kti, par̃velka (parvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut
1. Bgt partempti ką paviršiumi: Pririšę kelmą didžiausį [karvei prie uodegos] i parvil̃ko Mšk. Vakare plūgą parvil̃k namo Pc. Po tos ašies pasiriša mietą, tas mietas į žemę brėš, i parvažiuos šiaip teip, i parvil̃ks ratus End. Norint, kad agurkai geriau augtų, reikia, radus vyžą ant lauko, parvilkt atžagarią ir mest ant agurkų LTR(Nj).
| refl. tr.: Paėdęs [ežys arklio mėsos] ir norėjęs visą [arklį] namo parsivilkti Sln.
2. sunkiai parnešti: Susisėmė bernas pinigus į maišą ir parvilko namo (ps.) rš. Grybų parvilkaũ iš kokios tolybės Upt. Kol aš parvil̃ksiu tą krežį iš miško, grobai lįs lauko[n] Sd. Suñkis [kopūsto] galvõs, vos parvilkáu Krš. O iš kur tų medžių tiek parvilkái? Trš.
| prk.: Parvil̃ks [bobelė] klėbiais naujynų! Krš.
| refl. tr.: Ir iš kur tokį gremėzdą parsivilkai̇̃? Slv. Parsivilkáu tokių virbų, knabojuos Trk. Vargau, kol aš parsivilkáu tus miltus Varn. Nu Užvenčio parsivil̃kusi mėlenių krapšą, nusivariusi labai Krš. Parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkai! Žem. Motyna (žmona) parsivil̃ko katiną, tat žiurkių nebibūs Krš.
ǁ menk. parnešti: Par̃velka visokių niekų – nė kur juos dėt, nė kur išmest Slv. Nekokių grybų parvilkai̇̃: lepšės, ūmėdėlės, storalūpiai Mžš. I vėl parvil̃ko skarmalą naują – a bežinai, kelis turi? End. Žaltys, matai, dar to samagono parvil̃kusi Trk.
| prk.: Visos tos mergos po vaiką parvil̃ko (pasigavo) Krš. Tankiau išgirsi parvilktą iš kariūmenės, iš tolo atsiduodančią saldotų dainą V.Kudir.
| refl. tr.: Parsivilkáu vaistų už aštuonius rublius, a čia mun padės Krš.
3. parvežti, pargabenti: Čia parvil̃ko mun anie i daktarą, i kunigą – gulėjau a dvi dieni lovo[je] Sd. Aleksis atvažiuos su ragikėms i parvil̃ks [miltus] End. Porą valkčiukų šieno parvilkáu Krž.
| refl. tr.: Kelmus parsivil̃kdavo savė[je] namõ i sukapodavo Erž. Parsivil̃kęs viską (įrankius, mašinas) turi persidaryt, persirinkt Stk.
4. Bgt jėga parvesti: Aš nebiparvil̃ksu, gausu už kritės tempti į autobusą End. Tuojau jis liepė savo greičiausiems velniams jų gintis ir abudu gyvus parvilkt BsPII83. Parvilkáu nū tų kekšių nežanotą [sūnų] Šv.
| refl. tr.: Pareidamas parsivil̃ko tą girtuoklį į namus Jnš.
5. refl. menk. pareiti: Led ne led parsvilkaũ namo Lel. Kaip išsivilkau, teip parsivilkáu Trk. Išlekia dabar, o žiūrėk, parsivil̃ks apie vidunaktį Pl. Kone žėdna diena parsi̇̀velka namo girtas ir štrumija Šmn. Parsi̇̀velkas prisisprogęs, ką tu su tokiu Krš. Pagaliau ir jis parsivil̃ko namo Č. Kad ans, rupūžė, neparsi̇̀velka daba! Krž. Ka parsivil̃ko prieš rytą, ta jau į darbą neprikelsi Jnš. Kaip vakare išeina, tai tik į rytą namo parsi̇̀velka Slv. Kogi anas teip neparsivel̃ka? Sug.
| Užmeta [pamotei] – an mūso gero parsivilkái Rdn.
ǁ parvykti: Dėl didžio visame kūne silpnumo niekam nebderėdamas parsivilko į Kražius ir įsikūrė ypatingo[je] trobalė[je] M.Valanč.
◊ káilį (kójas, kulnùs) parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik káilį parvilkáu Skd. Sutemus šiaip taip parvilkau kojas Jnš. Tik tik kójas parvilkáu, šiltà be vieno galo Krš. Led ne led parvil̃ko kulnùs namo BM76(Vb).
1 pérvilkti KI540, K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, pervil̃kti Rtr, KŽ
1. tr. SD292, N pertempti į kitą vietą: Nuėmė [klėtį] nuo pamūro, užtraukė ant šliūžių ir párvilko apie kokį kilometrą Šd. Nepárvilksi tų mūrų [iš gyvenvietės], ne rąstai čia Krš. Kol nebuvo išrastas ratas, žmogus naudojo primityvias roges sunkumams pervilkti žeme LEXXXIII486.
2. tr., intr. perbraukti: Pasiema iš pečiaus kaktos tokią lupatą suodiną ir pérvelka tau par burną, par rūbus PnmR. Pervilko su piršteliais per plonąsias stygas LTR(Upn). Dėdė dar kartą pervilko sugrubusia ranka karsto viršų ir pasižiūrėjo į delną J.Mik.
| prk.: Levukui lyg kieno maloni ranka pervilko per pačią širdį J.Paukš. Krinta nuotaika, kaip dilgynė širdį pervelka L.Dovyd. Vis kartojo ji tą patį, nejučiom žvilgsniu pervilkdama abu nelauktus svečius J.Mik.
ǁ pertraukti: Tiek tos žemės: akėčiom žmogus dukart pérvelka, ir viskas Vrb.
3. tr. numovus pakeisti (drabužį, patalynę): Pérvilkau marškiniukus, i vė šlapi Klt. Párvilkau patalynę, t. y. juodus nuvilkau, baltus užvilkau J. Po pirties párvilksu patalynę, viską išvėdinsu Rdn. Párvilksu viską, būk švarus par šventes Krš.
| refl. tr. Vkš: Pérsvelk’ marškinius, ažnešioji, paskui nemožna išvelėt Švnč. Tus drabužius pársivilkau kitais, i nėko Sd. Kaip važiavo, pársivilko geresnes kelnes Varn. Lukter’, ė suknią pérsvelku Dglš.
ǁ refl. tr. iš eilės pavilkėti: Ana visus muno drobužius pársivelka, aš taip nenoru Krš.
4. tr. perrengti kitais drabužiais: Nusidirbusiom rankom motina pervilko mane švariais drobiniais marškiniais J.Balt. Nuvedė pirtin [ubagą], numazgojo, pérvilko rūbais Skp. Ka parejom, nėko neradom – drabuželio vaikuo párvilkti, visos skrynės tuščios Sd.
| Jau pervilkot mašinos ratą? Slm.
| refl.: Namie pérsivilksim sausais rūbais Sdk. Imk švarius marškinius, persivilk J.Ap. Pérsvilk i lėk, maž do suspėsi in traukinio Klt. Vežas skrynioj parėdnias, tada per žydus pérsvelka Dglš. Antrą dieną jaunoja pérsivelka kitu rūbu, jau ne šliūbo PnmR. Ar bus te kur pérsvelka? Sdk.
5. refl. apsitaisyti kuo, persirengti: Kartą kalifas išėjo su savo didžiuoju viziriu, persivilkę pirkliais, pasižvalgyti po Bagdado miestą J.Balč.
◊ per lū́pas (zūbùs) pérvilkti šiek tiek išgerti svaigiųjų gėrimų: Per lū́pas parvilko ir nužleibo Lnkv. Pérvilko par zūbùs ir jau girtas Všk.
1 pievil̃kti, piẽvelka, -o (dial.) tr. privežti, prigabenti: Tie pelkininkai vežimų vežimais tų ropių (bulvių) pyvil̃ks Dov.
1 pravil̃kti, pràvelka, -o tr. K, NdŽ, KŽ, DŽ1
1. vilkti pro šalį: Tokias patrankas priešas pro mus pravilko sp.
2. refl. tr. trumpam nusirengti: Galėtum prasvil̃kt Vj. Rūbus prasivil̃kit ir sėskit Dg. Prasvel̃k’ maninarką, šilta bus Dglš. Tuoj prasivil̃k, duosiu karštimo Ut.
3. praeiti: Mačiau, pro šalį tas prasivil̃ko Up.
4. kiek pailginti, padaryti ilgesnės trukmės: Gal būt pravil̃kę [gyvenimą] kiek, pagydę geri daktarai Jd.
| refl. Sut: O kuo ilgiaus pietūs prasi̇̀velka, tuo… tūlesni gėriai ižg tūlų ėdesių ir gardumynų vieno po antram išeit DP597. Apgulimas prasivilko iki pradžiai lapkričio prš.
5. šiaip taip praleisti, prastumti: Piemens, dairydamies į užsėdančią saulę, traukėsi koja už kojos, kad nors kiek laiką pravilkus Vaižg.
1 privil̃kti, pri̇̀velka, -o K, I, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD309, N, M, L, LL199
1. tr. velkant priartinti prie ko, pritempti: Senelis pri̇̀velka rogeles, pakiša ir mešką užritina an rogelių (ps.) Brž.
2. tr. daug ko pritempti: Atvažiavo gaisrininkas, tų gyslų privil̃ko Gršl.
| Pri̇̀vilkta dviračių apie krautuvę Slm.
3. tr. daug ko prinešti: Medžių pilną kerčią privilkaũ J. Oho! Tu privil̃k, prinešk tiek žalio šieno [teliukams]! Slm. Pryvilkáu medelių, prysvadinsiu Grd. To vandenio privil̃kt tiek [pirtin]! Mžš. Ko pamačiusi, vis nuperka, i pri̇̀velka visa ko Krš. Stiprios bitės privil̃ktų daug medaus Ėr. Ji tę visko prinešė ir da visokių valgių privil̃ko į namus Vlkv. Privil̃ko iš visų kampų ma[n] tų vištų, nežinau, nė kiek jų yr Jrb. Kovo mėnesė[je], ka troško žuvis po ledo, Dieve Dieve, privil̃ko kamarą tos žuvies End. Privil̃ko dovenų par Oną (vardines), labiáu skarikių Rdn.
| Jug da vyro netura – iš kur tus vaikus privil̃ks? Trk.
| refl. tr.: Prisivilko aną pilną užpečkį šliurkštų Vvr. Pamatytum, kiek sausų šakų iš miško prisvilkaũ Slk. Prisi̇̀velka iš klojimo malkų visokių ir kūrina ugnį Kp. Kiek te jie prisivil̃ko tų grybių! Kp. Prisivyteliavo, prisivil̃ko, o tie karklai visai netinkami karbam! Mžš. Pensininkai miestūse prisi̇̀velkas visako – nedirba, o eina par krautuves Krš.
ǁ pripustyti: Velka i velka vėjas sniegą; privil̃ks pilnus pašalius Sk.
4. refl. tr. daug ko prisivežti, prisigabenti: Prisivil̃ko iš kaimo [bulvių], nesuėda Krš. Jūs patys privežkit, prisivil̃kit fermon pašaro Krs.
5. tr. jėga privesti: [Mane] vilkte privilko prie fortepijono, užžibino žvakes, atskleidė natas Pt.
6. daug ko prieiti: Prisvil̃ko pilna gryčia vyrų Ds. Girtų kaip aulų prisvil̃ko pilna pirkia Krd.
7. refl. menk. prisiartinti: Tiliponas duoda duoda, nėkas neprisi̇̀velka ragiuko pakelti Rdn.
8. tr. daug ko prirengti: Privil̃ko megztinių, kad nesušaltų DŽ1.
| refl. intr., tr.: Ale tu ir prisvil̃kus! Slk. Nebevilksiu suknelės, aš ir taip šiltai prisivilkaũ Rm. Aš apačioj daug prisvil̃kus, nešalta Klt. Prisi̇̀velki drapanų, prisiauni kojinių – tai i šaltis nebaisus Mžš. Kiek turiu, tiek prisivilkaũ Žl.
9. refl. tr. kartais apsivilkti: Šiaip tas nertinis retsykiais prisivilkti geras, ale dėvėti ne piktuojuo netikęs Vvr. Bjaurie reik turėti prastesnį drabužį prisivil̃kti Vvr. Gi apsivilko prisi̇̀velkamu (išeiginiu) paltu ir išėjo in miestą Mrj. Pasisiuvau sau kartūnėlio jakę, tai bus prisivelkama Sn. Prisi̇̀velkamos skaros veliasi sykiu su kasdieninėm Rdm.
ǁ prisimatuoti: Siuvėjas sakė ateiti prisivilkti kelnių Ggr.
10. intr. užvilkti, uždelsti: Vilks vilks, privil̃ks, kad ir nebegalės operuot Ob. Ans nori privilkti lig vakaro LTR(Žg).
1 paprisivil̃kti, paprisi̇̀velka, -o (dial.) žr. privilkti 8 (refl.): Šiltai paprisvil̃kę, ir sunku Dv.
1 ×razvil̃kti, razvel̃ka, -o (hibr.)
1. refl. ištįsti, nusidriekti: Atšlaimas buvo didelis, razsivil̃kęs Ign.
2. žr. 1 išvilkti 11: Sėdė[jo] i nerazvilkti̇̀, nepriėmiau kaip reikia Klt.
| refl.: Razvil̃kitės, čia par mum šiulta Pb. Banditai liepė razsivil̃kt Švnč. Razsivilkaũ, kad atvėsus kiek, i pūsterėjo vėjas Klt. Ana (sesuo) razsivil̃ko, paklausė laumės i paganė tuos arklius (ps.) Aps.
1 suvil̃kti, sùvelka (suvel̃ka), -o tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1; M, L
1. sutraukti, sutęsti į krūvą: Tu akėdamas suvelki̇̀ visus varpius Ds. Tik neskersuokit (skersai lauko nevažiuokit), paskui nuo manęs žoles suvil̃ks Slv. Kur nesùvilkta [šienas], tai jau sausa Slm. Visus vištyčius papjovusi žiurkė i suvil̃kusi po to kubilo Rnv.
| refl. tr.: Žebenkštė pjauna vištas i susi̇̀velka į urvą Vdk.
2. sunkiai sunešti: Priemenėn suvil̃kom [grūdus], tai paskui susitvarkysiu Slm. Už butelį vaikiai sklypuką suara, maišus sùvelka Krš. Visus žabus i akmenus ant namus suvil̃ko Upt. Gaspadinė liepė suvil̃kti visus medžius į vieną malką i sudegint Lpl. Kai lietus, tai sùvelki tuos audeklus su dvasia (labai greitai) Bsg.
| Žmonys sùvelka šimtus daktarams Krš. Iš numų viskas būs sùvilktas į karčiumas Klk.
| refl. tr.: Ant taukšto susivil̃kusi skrynes pilnas tura Rsn. Susivil̃kom visus medžius po pastogės Krš.
3. sugabenti: Ka traktoriai geri, tai viską sùvelka: i grūdus, i silosą Snt. Iš tėvų daugiau viskas suvilktà Rdn.
| refl.: Par laiką velkas, kas velkas, i susi̇̀velkas (susikaupia turto) Krš.
4. refl. menk. sueiti, susirinkti: Susivil̃ko viso miesto bernai ir dūksta Ds. Susi̇̀velka bobos i pliurpa Krš. Į tais profteknines susi̇̀velka negeri – kiek tokių bernų Barbierišky! Brb. Kad ir kojų nepavelka, ant vestuvių susivelka LTR(Lel). Kas ir kojų nepavilko, tanciavotie susivil̃ko (d.) LKKXXIX185(Lz).
5. refl. tr., intr. daug prisirengti: Mes susi̇̀velkam švarkus, megztinius, užsisagstom kietai Pkl. Ji kudurų susivil̃kusi, nešvariai yr Rsn. Maž dvejais susvilksi̇̀ marškiniais? Dglš. Negi aš ben keliom susivilksiù [suknelėm] Kp. Vilkus susvil̃kus jos rūbais i eina Klt. A ketverias kelnes susivilkáu – vis tiek šalta Trk. Susivil̃k šiltai, labai šaltas vėjis užkilo Krš. Susi̇̀velku viską, nešalnu, ligos neieškaus Rdn.
6. refl. susivilkinus, nusitęsus susidaryti daugeliui (reikalų, darbų): Į rudenį visi darbai susivil̃ko Gs. Vienas darbas susivil̃ko, kitas, ir nieko nebus Snt. Iš to nemaža darbų susivil̃ko A.Baran.
7. suvalgyti, sušveisti: Sùvelka [bernaitis] tokį šmotą pyrago Drsk.
8. supūsti: Atidaro duris – iš visų pusių vėjas sùvelka Akn.
1 užvil̃kti, ùžvelka, -o Rtr, NdŽ, KŽ; M, L
1. tr. užtempti, užnešti ant ko: Tas maišas baisiai smagus – ledva užvilkáu ant viršaus Pp. Nuneša valgyt: įdeda tokiam lopšely, užùvelka tą valgymą (ps.) Brž. Ùžvelka kopėčias an dangčiaus JT430. Ant kalniuko led užvil̃kom tuos sienojus Krs. Stebules ant kalno ùžvelkam, uždegam ir na dūktų tada! On.
| refl. tr.: Užsivilkaũ an gryčios dvi baleikas Kpr. Užsivilko luotą an krašto, kad nenuneštų vilnys, pats ėjo an salos, ar neras ko valgyt LTR(Ps). Jie jį rado ant kalno su rogutėms, tas jis vis aukštyn užsivil̃ko, o po tam pakalniui nusileido SchL190.
2. tr. užtempti, užnešti už ko: Ažùvelka kopėčias až gurbų JT430. Ta i papjovęs tą savo žmoną, užvil̃kęs į užpečkį (ps.) Jdr. Užvil̃ko rąstą už namo DŽ1.
3. tr. užstumti: Ažvel̃k’ pirties duris, kad kas mintuvų neišneštų Ml.
4. tr. prisukti, užvesti (laikrodį): Kai kada užmirštu užvil̃kt [laikrodį], sustoja Krč.
5. refl. menk. užeiti: Prikūrijo gryčią – tas Atkočiūniokas užsivil̃ko Slm. Gerai, kad niekas neužsi̇̀velka, netrukdo Šmn. Niekas neužsivil̃ko nereikalingų Gs. Ema ir užsi̇̀velkas, o aš taip ano nenoru Krš.
6. tr. SD423, Sut užtraukti, užmauti: Užvelku rūbus SD199. Užvil̃ko sejoną lig žemės Grnk. Ant jo užvilkdavo kokius suplyšusius kailinius ar paltą Sb. Išvirkščius kailinius užvil̃kdavo, i būdavo toks ožys Sk. Ir vos tik užvilko jam pirmąsias kelnaites, kaip ir išvarė sau duoną pelnytis I.Simon. Uždės man kiverėlį, užvilks man munderėlį NS507. Ant patalo naują užvalkalą užvilkti N. Arkliui pavalkus užvil̃ko Dg. Ūkinykai kaip nulupa avelę, an to kailiavelkio ùžvelka Pš.
| prk.: Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi! Mair.
| refl. tr.: Daba žiemą kailinius gerus užsivilkái – nebuvo šalta Vgr. Vaikšto suknę tokią šiltą užsivil̃kus par karštybę Mžš. Deltai sermėgą kai užsivelki̇̀ in kalnių – kas kita: keliam šilčiau Skdt. Ana užsivil̃kusi tokį megztinį bjaurį Varn.
^ Trumpa drūta panelė, daugel rūbų užsivilkusi, į ją žiūrint ašaros byra (svogūnas) LTR.
ǁ užsitraukti, užsimauti ant kūno: Suknelę užvil̃kt reikia Šk. Viešpats karaliaut per savo stiprybę nor, ažuvilkęs ant savęs gražybę SGII49. Tada perplėšė Mardocheušas rūbus savo ir užvilko maišą su pelenais ChEst4,1.
7. tr. Mžš aptraukti kuo, aprengti: Su dvilinke užvil̃k patalus J.
| refl. tr., intr.: Įdedu užvalkalą, galėsi padušką užsivil̃kt Jnšk. Sermėga ant viršaus užsivil̃k J. Užsivil̃kt ir vėl neturėjo kuom Ker. Nebuvo kuom ažsivil̃kt Nmč. Spadnyčiūte trumpučiute, puspalčiuku užsivil̃kus Klt. Apsipuošė: čia jau kepures užsidėjo, paltais geraisiais užsivil̃ko Alz.
8. refl. turėti aprangos: Reikia pavalgyt, reikia užsivil̃kt Ėr.
9. tr. kaustant, apmušant uždėti, užmauti, užtempti ant ko viršaus: Užvil̃kom ant tekinio lanką Kv. Ant stipinų lankas medinis užvil̃ktas Lnkv.
10. tr. apkloti, aptraukti, apeiti: Dūmai akis užvilko, nematai nė plautų, nė [v]antos Lk.
| prk.: Debesys užvilko visą Lietuvos padangę V.Piet.
ǁ impers. aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Užvil̃ko akis, ir nematau Krm. Užvilktos akys nė kaip par miglą nemato Žeml. Viena ta akelė užvilktà, o su antroja ana ir į adatą da įvera Žd. Visai užvil̃ks akis, myžt neižeisi Drsk.
11. intr., tr. uždelsti, užtęsti, užvilkinti: Mes dar užvil̃kom, tik paskiau išvažiavom Žg. Mūs karvė šįmet užvil̃ko dvylika dienų Jrb. Vis tiek žinojo Ksaverą neužvilksiant ir ateisiant Vaižg. Jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštninkėlis ir iš čia pelnydavo V.Kudir.
| refl.: Užsi̇̀velka ta kelionė, nusitęsia: vis nėr kada Jd. Užsivilko iki naujo meto N.
ǁ gaišinti: Tu nebužvil̃k nė gydytojaus, nė pats neleisk piningų Pln.
12. tr. padaryti ilgesnės trukmės: Eina pri vieno, eina pri kito [gydytojo] – užvilktà liga Žgn.
| refl.: Darbai užsivil̃ko lig rudenio Ėr. Mum tie darbai baisiai užsivil̃ko Brž. Tas arimas užsivil̃ko iki vėlybo rudens Alk. O tep užsivil̃ks, užsitęs remontas Mrj. Netikėtai prasidėjo šokiai prie gęstančios saulelės šviesos ir užsivilko iki drūčiai sutemus V.Piet.
13. intr. dar kiek pagyventi: Gal dar kiek užvil̃ks žmona Jrb.
14. intr. užtvoti: Šalinkis iš čia, užvilksiu su lakatu par nosį Dr.
×15. (sl.) tr. priimti: Kad vardana jo (Kristaus) est krikštijami [kūdikiai], aną ant savę su visomis gėrybėmis, bažnyčiai smerčia jo padarytomis,… užvelka PK196. Užvilkite ant savęs Jėzų Christų, tai yra jo gėrybių būkite sekiotojais, jo nekaltybe ir šventybe apsidenkite SPII132.

Daugiau informacijos

aptèkti

Apibrėžtis

tèkti, teñka, tẽko
1. intr. R197,350,421, MŽ261,468, KBII159, L, Rtr, Š, FrnW, DrskŽ kliūti į dalį, būti gautam: Teko mi kas iž to, puolo ir ant manęs kas gi SD44. Avis teko vilkui R. Pelnas man tenka N. Turtas teñka įpėdiniams NdŽ. Laimingas bilietas teko KlK45,71. Jai teko pirmoji vieta DŽ1. Tenka pienelio ne tik jam (Antanukui), bet ir jo marškinėliams V.Krėv. Man jo nebus, ir tau tenetenka V.Krėv. Duok, tau įpilsiu, maža tau tetẽko Slm. Vyras žmonai nepaliko, vaikiuo svetimam piningų tẽko Rt. Viskas motriškai, visos kerčios tẽko Krš. Jam trečia [turto] dalia tẽko Klt. Vienai tẽko toks darbas, kitai kitoks darbas tẽko Nt. Aš ilgiausiai valgiau – man tėviškė tèks Gs. Kas kam tèkdavo – žėk (žiūrėk), kitas kepurę prisidės kiaušinių [per Velykas] Škn. Pats lengvasiai maišas ma[n] tẽko GrvT61. Pats viskuo pasinaudojau, kitiems nieko netẽko Vl. Vis tiek ji ne tau tẽko Vrb. Kam ana (duktė) papuls, tai mylės, kam netèks, tai gailės Nmč. Ka špūkuoja (vaidenasi) stubo[je], tai jos nieks nepirks, jiems tèks Nm. Debesiavo šonais, i mum keli lašeliai tẽko Mžš. Pakraštinė ežia, čia pelenų (barstant buives) mažiau tẽko Žl. Iš viso rietimo man tik andarokas tẽko Krd. Pas mus iš Kampiškių šitie suolai tẽko PnmA. Kas tau iš to tèks? Rs. Man visos trejos mišios tẽko (visose dalyvavau) Rm. Nieks negal mums tèkt, ką miela vasara žada K.Donel. [Dočys] iš bėdos paskiaus kaip smirdas ubagui tẽko (elgeta liko) K.Donel. Turėjo tą sklypą lauko imti, kursai per burtą jiems tẽko K.Donel1. Ir man teko tos laimės, garbės J.Jabl. Man teko didelė garbė NdŽ. Tiek man jau ir to tetẽko laisvės gyvenimo LKT244(Pkr). Šiteip dabar gera gyvent – i va nebetẽko vaiku[i] pagyvent Mžš. Plaučių uždegimas tẽko Mlt. Vienam tẽko grožis, kitam tẽko protas, o trečiam turtas tẽko Rmš. Ateis Dievo liktasis, mergų netektasis J. Kol lino pasaką papasakojo, išėjo visa naktis, i velniui nieko netẽko PnmŽ. Aštuontuo (aštuntam) jau i netẽko GrvT75. Tam davė, tam davė, o mažiukui netẽko Grš. Kiškį ištušinau, ir visą suėdė, nei paragaut mumiem netẽko Pv. Kolei dasderinsme, tai mum i netèks Švnč. I tos (mergaitės) dūšia velniui tẽko Grnk. Va, ans, matai, tam velniuo tẽko Žeml. Pabroliam tẽko ausys, jie po langeliais klausos (d.) Brt. Bernui tekęs labai menkas kuinas, bet vežimą priskrovęs didelį LTR(Ds). Ei eisiu eisiu, aš čia nebūsiu: žinau, neteñka ma[n] tėviškėlė LB29. O jūs rankelės baltosios, baltosios, o kam jūs tèkste, mielosios, mielosios? JV322. Ar jūs žiūrot, ar nežiūrot, aš jumi neteksiu. Tik aš teksiu tam berneliui – lauko gaspadoriui LTR(Mrk). O kad aš tai žinočiau, o kad aš tai mislyčiau senam našleliui tèksiant ir jo seno klausysiant JD271. O šiam pačiam [žvejyčiui] pati teksu KlvD3. Devynias mylėjau, o dešimtai teksiu DvD81. Kam teks oželio ragai? – Kieno trumpi noragai Lp. Vai kam teko tie plaučiai, kam reiks daugel dainuoti? – Pamergėm teko plaučiai, jom reiks daugel dainuoti (d.) Plv. Teko mergai sarmatėlė – pradėj gailiai verktie TŽI218. Grįžusi iš pedagogų posėdžio, Regina prasitarė, kad jai teko vyresnės klasės rš. Karalystė teko jo vaikui Amazijošiui S.Stan. Tėve, duok man lobio dalį, kur man tenka SkvLuk15,12. O dalydami rūbus Jo, metė burtas, kas kam tektų̃ DP172. Tojeg žuvyje rastas buvo žiedas aukso, kuris jam tẽko DP539. Kiekvienas džiaugias, kad jo tėvainumas teñka DP190. Nes kad būtų Christų aprinkę, tad būtų (orig. budu) nuterioję ceremonijas, afieras ir tūlas dovanas, kurias žmonės Dievui bažnyčion nešdavo, o tos kunigamus tekdavo SPI73. Ir Jo karalystė kitiems žmonims neteks BBDan2,44. Tenkmi̇̀ KGr306.
^ Kas plačiai rėžia, tam siaurai teteñka Rz. Kiek tèks, tiek pakaks Pšl. Ir aš regiu, kieno javai, o kam teko grūdai KrvP(Mrc). Biednam renka – bagotam teñka Gršl. Gera galva, tik durnam tẽko Ub. Jei vilko bijosi, vilkui ir teksi LTR(Šll). Vilką vijus ir uodega tenka LTR(Zp). Upartoji ožka vilkui tenka S.Dauk. Kam teks, tas džiaugsis, kam neteks, tas gailėsis LTsV878(Lks). Velnias esi ir velniui tèksi Skr. Teksi Dievui apsvilęs VP46. Teksi Dievui apskutinėtas ir aplupinėtas LTsV210(Vl). Teko zylėms ir pelėdoms PrLXVII23, B. Sasipešė ubagai – teks mums lašiniai B. Kam čia teks šūdinasis galas? S.Dauk. Merga buvau, marčia tekau, akis dariau, pro tas akis pati lindau (aguona) LTR(PnmR).
| tr.: Ne panos betekęs, ne pasogos Šts. Nei arklio tekáu, nei piningų Krž.
| refl.: Bylojo tada tarp savęs: – Nedalykiam, bet meskiam burtas, kam teksise VlnE208. Kiekvienam žalnieriui dalis tekosi Ev.
ǁ Trgn, Mlt kibti, prilipti (apie užkrečiamą ligą): Aną metą, kai tėvas tuo gripu sirgo, i ma[n] to gripo tẽko Jrb. Tèks tau liga, jeigu eisi pri ligonių J. Šitas gripas teñka nuo žmogaus kito Žl. Kas čia par liga, ar netenkama, ar netenka (nelimpa) kitam? P.Aviž(Aln). Bijo, kad nebūtų trachoma, sako, labai tenka P.Aviž(Vžns). Aš eisiu jo lankyt, nebijau, man netèks liga Ds. Jai džiovelė tẽko nuo brolio Sdk. Teñka niežų greit Strn. Miežis neteñkamas Ut.
ǁ atsitikti: Ar nežinai, kas anomus mergomus paikomus tẽko DP96. Jei tatai medžiui žaliam tẽko, kas sausam tiksis? DP347. Kas teks nenoriantiems atleisti savo kaltininkams? – Bus tokiems sūdas brš. Idant ir mumus teip netektų kaip ir miestui Jeruzalem DP313.
2. intr. L, Rtr, Krš atsidurti kur, pakliūti: Ar tèksim į vidų? NdŽ. Aš netekáu antrą kartą į pruntą (frontą), susirgau Lnk. Tekáu į kareivius Šts. Buvo į kalėjimą tẽkęs už papjovimą [žmogaus] DūnŽ. Turėjau jau tekti į jų rankas A1884,362. Skaičiau knygas, kokios tik man tekdavo į nagus Žem. Ėmė mislyt ir dūmot visi trys broliai, kaip čia tektie prie ančių BsPII262. Ir aš tę buvau, visa ragavau. Alų midų gėriau, par barzdą varvėjo, tik burnon neteko BsPII294–295. Jau čia (Kraslavo apylinkėse) daug peraugo pasaulio, kai jau čia tẽko lietuviai Kr. Saulis, patsai iškritęs iš arklio, idant gyvas į rankas neprietelių netektų, vienam drauginykui savo davė pardurti šoną S.Stan. Duok, idant ing aną naują šventą Jeruzalimą, tėviškę dangaus, sveiki tektumbim MKr4–5.
| refl.: Nesa teip darydami tèksimės gyvaton amžinon DP326. Duok tektisi Tavęsp amžinai dangaus šlovėsp brš. Ledai Nemano upės jau… pradėję pamažu namuonlink tektis TP1881,15.
3. intr., tr. (tik part. praet.) Žlp būti ištiktam, paliestam (bėdos, vargo ir pan.): Bėdos tẽkęs turėjau keliauti NdŽ. Bėdos tekta padirbau tą darbą J. Jug bėdos tektas ką darys Pln. Eina ans bėdos tẽkęs pas velnią (ps.) Trš. Bėdos tẽkęs turėjau paskutinę karvelę parduoti Plt. Bėdos tẽkus a gaisras – y[ra] jau iš kur vandens patraukti Klm. Bėdo[je] tẽkęs kur lėks, ka ne pri tėvų Krš. Vaikas, bėdo[je] tẽkęs, ką darys KlvrŽ. Esu vargų tẽkęs su arklių mainymais Šts. Bėdos tektas išvažiavo į Ameriką J.Balč. Pagrįžusi pri tėvų užslėpė viską, kaip nelaimės tekta buvo prižadėjusi BsPII51(End). Ką bedarys žmogus tokios nelaimės tektas? J.Jabl. Dabar juodu dalijosi savo turtu su nelaimių tektaisiais rš.
ǁ būti skirtam: Tie piningai buvo velniuo tekti̇̀ Plt. Velniuo tekti̇̀ piningai, vel[nia]s i gavo – neiškasiau Als.
4. intr. LTR(Dgl) tekėti, ištekėti (už vyro): Už ko tèksi, pana Ona, bene už siuvėjaus? JD476. Vargelyj gimiau, vargelyj augau, vargelyj būdama už vyro teksiu (d.) Brž. Kai aš tekau, kai aš tekau ažu mielo savo, tai mano galvelė vargelių nekėlė LMD(Rš).
5. intr. impers. būti aplinkybių priverstam, reikėti ką daryti: Mums tẽko ilgai laukti DŽ1. Dabar tenka man dažniausiai miestuose gyventi J.Jabl. Kulką tẽko pjautinai iš kaulo išpjauti NdŽ. Jam tèks dar daug vargti NdŽ. Tèks pakviesti gydytoją DŽ1. Tam tèks ubagais eiti K. Ir vedžiau ne tą, ką reikia: vienam kap pirštu teñka gyvent Šlčn. Teko jam ten prašytis į nakvynę VoL300(Brt). Man visi darbai tenka dirbti Žem. Dabar pačiam teñka skursti J.Jabl. Mėšlus teko vienai vežti Kl. Su tokiuo vyru tai netèks sarmatos kentėt Slm. Teks numo pėsčioms eiti Vkš. Niežti padai – tèks šokt ar bėgt Pnd. Neilgai teks mums šliaužiot supuvusiam pasauly S.Nėr. Brangiai tau teks užmokėti už savo žodžius! rš.
^ Nespjauk į vandinį – tèks išgerti Krž. Neišsižadėk buvoti, gal tèkti i nakoti Lkv. Bark vaiką mažą – netėks mušti suaugusio LTR.
6. intr. ppr. impers. pasitaikyti kam ką daryti, ką patirti: Ar rado arklį? – Netẽko justi J. Man teñka tankiai pasigerti, susibarti su juomi J. Mūsų girioje kiaunė teñka aptikti BŽ58. Ir gera, ir bloga tẽko matyt LKT263(RdN). Da tẽko i man to bėralinė duona valgytie LKT345(Dsn). Ir verpt, ir aust tèkdavo LKT306(Skm). Tẽko visa matyt, daugiau bloga negu gera Kvr. I ma[n] yra tẽkę didelį vargelį vargt Žg. Jau visako visako tẽko prikentėti par tokį amžių Nmk. Su arklu man netẽko art Pc. Man tẽko ir akėt, ir sėt – pati išmokau Žln. Nebuvo vyriško, tai tèkdavo man pačiai ir pjaut, ir kirst Svn. Nedaug ma[n] tẽko gerų dienų matyt Rd. Tèkdavai važiuot kelioleka kilometrų į miškus Gsč. Ir nusiravėjau [daržą] pati, tik raut nebetẽko Krs. Pasvaly yra tẽkę būt kelis kartus Brž. Niekur niekur man neteñka nueit, vis čėso neturiu, darbais apsikrovus Skp. Neteñka nė sekmadieniais pasilsėt Krs. Nebetenka ir dirbt, nuolatos gi alai Slm. Netẽko mun ganyti KlvrŽ. Daug netẽko su rankom kult, tik kiek kūlių reikia Krč. Mum i nebetẽko pabaigos tų vestuvių matyt Dj. Balsą neblogą turėjau, tèkdavo dainuot Grnk. Netẽko žmonėm nei apsėduos dorai ateit: tik numirė, ir išgrūdo Slm. 1918 metais tẽko žolė, meldai valgyt, i druskos do nebuvo Dglš. Jei man tèkdavo tamso[je] į namus pareiti, tai eidavau kitu keliu, ne tuo, kuriuo buvau išėjęs Plšk. Kad tik laukūse nenukrisčio, kad tik lovelė[je] tèktų numirti! Yl. Aš tekáu (man teko) girdėti Trš. Labai gailėjausi, kad netekaũ pamatytie Vlkv. Nė man tèkdavo [šokti], visą vieką tarnavau Skrb. Man ir vienai seseriai tẽko tarnaut Pc. Netẽko nė kojų prilenkt, i vėl lėk [dirbti] Ps. Slidumo[je] pargriūt ne dyvas, ale man griūt da netẽko, gal i netèks Mžš. Tẽko da man su juom būt Jon. Dvi žiemas tẽko eit [į mokyklą] Jsv. Ma[n] netẽko nė vienos pėdos į mokyklą įeiti Žlp. Su marčia netẽko gyvent Krm. Su tais mintuvais mun nebė[ra] tẽkę minti Yl. Reikaluo tẽkus visumet ten susišelpsi KlvrŽ. Kada tèkdamas aplaistau [medelius] Grž. Kada tekdamà ateik pasizambyti Grž. Šiandie netẽko nueiti į daržą Ėr. Man tik tenai ir tẽko matyt tie žalčiai Skp. Tẽko važiuot rinkt tą kalėdą (kalėdoti) PnmŽ. Anan didžiajan kare tai tẽko būt Rusijoj LKT302–303(And). Todėl iš bėdos man, vargstančiam nabagėliui, slūžyt ir kiaules varinėt pas Bleberį tẽko K.Donel. Teko man matyti ir stebuklingą staliuką, ir aukso asilą, ir daug kitų neregėtų daiktų J.Balč. Man pačiam ne kartą tẽko gauti botagas BM25–26(Č). Kada teñka, tada audžiam – tas audimas be pabaigos Alz. Gyvenime visko tèks: šilto ir šalto, juodo ir balto Ps.
| refl. Tv: I su vaikais visako tẽkos matyti jau Žr. Teñkasi ir nevalgę būt LzŽ. Mun jau nebtẽkos [nešioti], buvo tokios tatai krūtinės kaulinės prisegamos [prie marškinių] Bdr.
7. intr. Q649, H158, R417, MŽ563, FrnS45, DŽ, Dv užtekti, pakakti, netrūkti: Tenku duonos R. Savo duonos tenku, t. y. neperku lik naujų J. Vislab suvalgau, netenku nieko R33, MŽ44. Aš duonos netekaũ K. Neteko vyno N. Gaspadorius netẽko pašaro K. Netenka to arba to SD333. Ko tu čia netekusi esi, kad žliumbi? Kos99. Aš netekau šieno J.Jabl. Ar tèksite vietos? NdŽ. Ar ilgai tu mėsos, pašaro tèksi? NdŽ. Ar ilgai tèksi akių? NdŽ. Jis viso tẽkęs Rm. Ar ilgai tu tos mėsos tèksi? Gž. Kap neteñkat [duonos], tai nubėkit ir nuspirkit! Lp. Druskos netẽkom, nuej[o] Valkinykan paspirkt Vlk. Netẽkom pašarties Lzd. Netẽkom šėrimo Šlčn. Magazinai buvo, o kaip duonos neteksi, tada atimsi [grūdų duonai] Ker. Kožnas pons…, rudenyj duonos ir gardžių pyragų netẽkęs, būrui iš bėdos į ranką pinigą bruka K.Donel. Juk ne daugio reik, štai jau galvijų netèksim K.Donel. Jei audi, netenki̇̀ [audmenų] – verpi ir audi! Lp. Kai neteksiu aviželių, nusikirsiu dobilelių (d.) S.Dauk. Patol šokau, tanciavojau, pakol kurpių tekau KlpD106. Kad kurpių nebtekau, basa koja šokau KlpD106. Dėl to labai supykau, kad tabokos nebtekaũ JD654. Didis pulkelis, mažas tortelis – netekau dovanėlių LTR(Mrk). Ir netekau [drobės] šešurėliu[i] (d.) Kp. Būtau rašęs dar daugiau – popierėlio netekau LTR(Srj). Kad netẽko vyno…, žyme savos galybės permainė vandenį ing vyną DP424.
| Duona visko tẽkusi (visais atžvilgiais gera, nieko jai netrūksta) Ėr.
^ Kad neteko bačka (baigiasi alus), noris antrą galą gręžk – tiek gausi B408.
| impers.: Tèks man to, kiek aš turiu Rod. Jam viso teñka: ir valgymų, ir grašių LzŽ. Jeigu neteñka grūdų, pinigais duodam LKT354(JnšM). Pavasarį pašaro neteñka Ar. Kiek neskaitau, vis nètenka dvejeto rublių Grv. Kur neteñka mėšlo, pabarsto zuparo Ėr. Ko dar netèks, pasiklausk, papildysiu A.Baran. Gyvulys kalbos neturi, bet jis tau pasakys savo akimis, ko jam tenka, ko netenka Blv. Tėvas perskaitęs biteles aptiko, kad vienos neteñka BM4(Kp). Teip vakarienę beverdant, neteko lempoje alyvos BsPIII15(Nm). Šuliniuosa tai teñka vandens Pls. Žiemą kokios šalnos būma, vis teñka [v]andenio [šulinyje] Pst. Ma[n] netẽko: aš paskutinė buvau Jrb. Ka kopūstų lapų netèkdavo, miltų pabarstydavom an ližės PnmŽ. Kiaulėms senovė[je] bulvių neteko – žmonys virė sunktinę košę iš mažųjų bulvelių Ggr. Sylų prigimtų nemitenka KlbIII241. Maž ko neteko, kad nuakmeniuotų mane Ch2Moz17,4. Irgi galvoj [proto] neteñka Švnč. Išsirinkęs jauną ožiuką, nusinešiau jį šalin ir nusišoviau iš lanko: širdies neteko man (gailestis neleido) pjauti Š. Dviem pirštam siūlo netẽko Lp. Darėms, darėms (rengėm butą) – neteñka lentų Str. Kap neteñka siūlų lininių, pašukelėm drobę padausdinėja LzŽ. Žinok, kiek apmest [audeklo], kad tektų an metmenų Vdn. I apsiruošt (drabužių įsigytų), i duonos tèkt, ale drena burna (viską prageria) Str. Siūti yra šis tas, juk atneša kaimynai. Bet ir to tik tenkant – galėtų būti daugiau I.Simon. Ceta, ar neturi burokų sėklos – pas mumi netẽko Nč. Lapinas suriko, kiek jam balso teko, ir – pabudo V.Krėv. Da metų netẽko lig auksinio šliūbo Aln. Ejom į bažnyčią, nebteko laiko pramonėms M.Valanč. Už du šimtu grašių duonos neteko jiemus SPII78. [Neduosime aliejaus,] idant netèktų mumus ir jumus DP567. Duokit pekų jūsų, o duosiu jumus [duonos] už pekų jūsų, jeigu netenka pinigų Ch1Moz47,16. Pamisakykit mani, jei jumus kadai ko neteko MP125. Kad jus siunčiau be mašnos ir be kolytos ir be čebatų, ar jums ko neteko? SE249. Man sylų iž prigimimo netenka PK6.
^ Neteko subinei ataudų (pristigo duonos) B. Karalius duonos netẽko (sakoma, kai su saule lyja) Snt, Vg.
tektinai̇̃ Patenkamas gyvenimas, t. y. aš turiu visako tektinai J. Tektinai̇̃ užteks Ėr. Netektinai yra žalmenų čia J.
^ Tektinai (mistinai) – ne tuktinai B.
8. intr. (su neiginiu) nustoti ko turėto, prarasti: Medžiai žiemą žalių lapų netenka J.Jabl. Neteko kalvis uždarbio – neteko ir duonos S.Nėr. Iš išgąsčio kojų netẽko LKT116(Stl). Kaip tik sūrį užkandau, tujau danties netekau (d.) Varn. Kap tu netekai̇̃ akių (apakai)? Vlk. Nebuvo septynelių metų, kai auselių netẽko (apkurto) Ml. Aš netekaũ savo kasų didelių, tai labai verkiau Brt. Netekaũ paskutinio šiaudo (nieko nebeturiu) Rmš. Matysi: ji tų vaikų netèks greit Smln. Pavargom, kai tėvo netẽkom Dbč. Tai ka netekau savos radnos motinos, tai aš dar likau an svetimų rankelių LTR(Rod). Netekau nė žmonos, nė dukterių Dv. Matėm gerai, kad į trumpą laiką Lietuva Klaipėdos krašto netèks Plšk. Dievuliau mano, Dievuliau brangus, netekau nei bernelio, nei aukselio žiedelio (d.) Auk. Aš nieko netèksiu, ka jį įsileisiu Jrb. Ką veiksiu ilgiaus ant svieto, jau nieko netekau BsPI80(Rg). Jis savo tėvų nebetẽko: jie tuočės mirė Grž. Kad munęs nebteks, karunkos jauniejai nebgiedos Šts. Kaip tėvelio nebtekáu, nedidelis, mažas buvau Slnt. Visi kaimynai dabar jau bitelių netẽko Pšš. Kurio sudaužo, tas neteñka gi kiaušinio Kvr. Purkštimą kokį darykiat a ką, o jūs netèkste nė kokio ąžuoliuko Krž. Bėgo bėgo ir jau netẽko kelio (išklydo) Švn. Bedirbdami ir sveikatos netẽkom KzR. Par tą arielką ir sveikatos netẽko Vkš. Netẽko drąsos duris klabent Pš. Piningai vertės netẽko Plšk. Dovanodama gyvybę kūdikiui, ne viena motina jos pati netenka S.Nėr. Kam nepasiseks tas, ko gero, ir galvelės neteks K.Saj. Geriau išeik ir nekalbėk man, šventasis vyre, nes galiu ir tau pagarbos netekti V.Krėv. Kol aš itą darbą padarysiu, tai ir dienos neteksiu Pls. Kaip aš nebtèksu kantrybės, visi jūs išmanyste šventos dienos pyragą! Šv. An trečių metelių ašarėlių netekau (d.) Mrk. Senavaitis spoksojo į svečią stiklinėm akim, žado netekęs V.Bub. Nebetekęs vilties ištrūkti, jis ėmėsi gudrybės ir pasuko arklį iš kelio J.Balt. Ponai, netekę baudžiavos, laksto po miškus Žem. Sąmonės netẽkęs BŽ23. A proto netekái, ka taip klykauji ir šokinėji? Vkš. Rods, kad būrs čestavots jau proto viso neteñka K.Donel. Dar tekus ir jau nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė Vaižg. Netekau rūtelių žaliųjų del tavo, berneli, žodelių meiliųjų (d.) J.Jabl. Parein dukrelė, parein jaunoji žiedo netẽkus nei vainikėlio Niem7. Eina ponelis per laukelį verkdamas, bėro žirgelio jau jis savo netekęs JD185. Kad tu netektai kojų nei rankelių LTR(Lp). Didžius darbus bedirbdama, rankelių neteko LTR(Pg). Netekau jaunų dienelių, nebetinku prie seselių LTR(Brž). Kogi jy verkia, ko aimanuoja, gal matušės netẽko? DrskD197. Verk' rūtaitės, verk' žaliosios ravėjėlės netekusios LTIII434(Sln). Išganytojaus nebtekus, mokytiniai ir kiti žydai išejo iš bažnyčios M.Valanč. Po dviejų dienų klioštoryje jo nebeteko (pabėgo) TS1897,9.
^ Blaškos kap danties netekęs LTR(Auk). Gerai gyvenam, toroms kūrenam; kaip torų nebtèksiam, trobas uždegsiam Pln. Daug benorint ir mažo neteksi KrvP(Žr). Gerą pažįstam jo nebtekę VP15. Jei gailėsies duonos, neteksi mėsos LTR(Srj). Beieškodamas pyragų ir duonos neteksi LTR(Gdr). Negeisk pyrago – duonos neteksi LTR(Auk). Visų verkęs – akių netèksi, visų klausęs – kojas pamesi Lkv. Galvos netekęs kepurės verkia KrvP(Mrk). Galvos neteksi, kol į vietą pateksi TŽV622. Varioko beieškodamas i auksino neteksi LTR(Vdk). Kai dalies neteksi, i akis išdegsi LMD(Šl). Būdamas smarkus rankas apdegsi, lėtas – dalies neteksi LTR(Auk). Nebūk par drąsus – akis išsvilsi; nebūk par lėtas – dalies neteksi M. Kad vietos neteksi, protą gausi N. Kai vietos neteksi, tai protą paseksi Tlž. Išejo pešt, o pats kuodo neteko Dkk. Su kvailu reikalo neatliksi, tik sveikatos neteksi TŽV600(Al).
9. intr. ppr. impers. DŽ, Žl kliudyti, pataikyti: Kulka turėjo tèkti jam NdŽ. Reikia mokėt kult, kakton [su spragilu] teñka [nemokančiam] Aln. Metė su akmeniu, tẽko kakton, ir paliko žabalas Svn. Tẽko vaiku smilkinin, ir užmušė Dg. Akmeniu tẽko dalgėn, kad išmušė ašmenis Všn. Taikai, kad tam (margučiui) tèkt, tada pasiėmei sau Vdn. Šovė, i tẽko kiškiu Rm. Leidžia kulkas, ale mum netẽko Kdn. Užlipėm an pečiaus, kaip pradėjom malkas mest, tẽko šitam puodui – ir sudužo Rk.
^ Kuo mesi, tuo teksi̇̀: medum – medum, lašiniais – lašiniais Trgn. Kad tu man neteksi̇̀, tai aš tau teksiù Rm. Kam teks neteks, o ilgakojui garniui visada LTR(Zp). Kam teks, kam neteks, o bizniui (striugiui Erž) vis tèks An. Kam teks neteks – striukiui bizniui teks LMD.
10. intr. ppr. impers. gauti barti, mušti: Jei neklausysi, tèks nuo tėvo DŽ. Kitą sykį ir nekaltam teñka Pc. Tèks par blauzdas, jei da kartą galvijus suleisi vasarojun Ds. Kitus apmuša, ale i jam tèks Rs. Paims šluotą, tai tèks ir man, ir tau! Vrn. Gal i tau teñka diržu? Klt. Iš vakarelio parejau išaušus, už tą gerą mun tẽko nu motinos Vkš. Sudaužiau [puodą], tẽko da rūron nuo mamos Rk.
◊ dùlkės tẽkęs nelabai protingas: Šitas kiek dùlkės tẽkęs Švnč.
galvõs netèkti
1. susijaudinus, sutrikus nebeįstengti valdytis, blaiviai protauti: Našlė iš pradžių galvos neteko: verkė, dūko lyg pamiršusi, už ko rankos užkabinamos Vaižg. Sumišusios, netekusios galvų, – stumdosi po aslą J.Jabl. Išgeria stikliuką ir galvõs neteñka Vlkv.
2. pamiršti: Galvos neteko kalbėdami MŽ.

į káilį tèkti gauti pylos, būti mušamam: Turbūt teks mums į kailį, nors mes visai nekaltai apskųsti Žem.
kai̇̃p (lýg) galvõs netẽkęs smarkiai, nieko nepaisydamas (eina, lekia): Boba atplasnojo lyg galvos netekus Vl. Eina kaip galvos netekęs KrvP(Jnš).
pilvų̃ netèkti labai juoktis: Ka mes alpom juokais, pilvų̃ netẽkom Vdk.
aptèkti
1. intr. M, Š, NdŽ, FrnW apibėgti vandeniu ar kitu skysčiu, pasidaryti apsemtam: Vandenimi aptèks ledas J. Pavasarį muno bulbės aptẽko Šauk. Kur nebuvo aptẽkę, bulbės didelės Kv. Visi rūsiai aptẽko, nebturėsam nė vienos bulbės seklai Užv. Po tų liūčių visi laukai vandeniu aptẽko Slnt. Dar užtvins – visa lanka nu pašalio lig pašalio aptèks Als. Apteñka [v]andiniu pievos Klm. Apteñkančios pievos M.Unt. Mažai vandens įpylė į varinį – roputės neapteñka Kv. Linus ryto metą nuvežė į marką, apslėgs akmenims, kad aptèktų Skd. Menkai kibiras šulinė[je] beapteñka Šv. Ka su sulte aptẽkęs y[ra] [mėsos kubilas], ta jau neprieita ne musys, ne kirminai, niekas Plng. Sula aptekusius šviežiai nupjautų beržų kelmus kartais laižo briedžiai, elniai sp. Ant pečiaus vyšnias džiovinau – sunka pečius aptẽko Skr. [V]andens ant negesintų kalkių pila tiek, pakol kalkės visos apteñka Vkš. Kur tikt nededi koją ant tos lygios vietos, apteñka visa letena vandiniu BM328(Krš). Žemaičių visas pašalys buvęs kana kados jūra aptekęs S.Dauk. Kitą kartą visa žemė buvus vandiniais aptekus BsMtI7(Sln). Kad tą akmenį atverst, tai visa apylinkė aptèkt [vandeniu] Grv. Kad jūsų gyvenimas ežeru būtų aptekęs! Žem. Rupūžės, ka jūs su [v]andiniu aptèktumėt! Krš. Tarp vargų sopulių, be rasos ir žvaigždės mūsų mėlynos akys apteko kraujais Mair. Kojos suplyšę, kraujais aptẽkę Pmp. Ka muni rėš į lovos galą, aptekáu krauju Yl. Prisiartinęs arčiaus prie šunų lojančių, pamatė gulintį žmogų kraujuose aptekusį MPs. Visas jo kūnas apteko kruvinu ir teip gausiu prakaitu M.Valanč. Dėk drobę ing katilą ir šarmu užpilk lig aptenkant Rp. Kad trenkė perkūnas į prūdą, visas vilnim aptekau Šts. Laivelis buvo jau aptekęs vilnioms Gmž. Sėjo rugelius, bet nevagojo – [v]andineliu apteko D31.
ǁ tr. užlieti, apsemti: Vanduo aptẽko kiaugę šieno, t. y. aptvino J. Gerai apsloguok kopūstus, ka aptèktum sultys Slnt. Toks tvanas rados, jogei apskritą žemę [v]andenys apteko M.Valanč. Užpilk vandeniu taip, kad jis gerai aptektų grūdus IM1851,45.
aptektinai̇̃ Užpilk ant bulvių vandens aptektinai̇̃ Stak. Kumet skūras merka į kalkes, kalkių turi būti aptektinai̇̃ Vkš. Reik tus kriupius (slyvaites) apipilti su sukru aptektinai̇̃ Yl.
aptẽkusiai adv.: Aptẽkusiai laikyk sviestą, ka nepagestų Šts.
ǁ intr. apsitraukti, apkibti kuo: Aptẽkusi dešina akis Pj. Ka movė tam į burną, nosę tus miltus, ir akys aptẽko Trk. Pareisu vakare iš miško juoda, ka i akių nematyti – durpėms aptẽkusios Pp. Lašiniai tatai tokiu gaureliu aptẽkę Rt. Rukšloms aptekáu – į ką panaši besu! Jdr. Neik, visas aptèksi sniegu Als. Tas kavalierius vėl visas puokais aptẽkęs Varn. Pro dumblu aptekusius langus beveik nieko nematyti P.Cvir. Gausi į kaktą, ka i kibirkštims apteksi Šts. Perkūnas turėjo galvą liepsnomis aptekusią S.Dauk. Visas kalnas ugnia aptekęs rūko M.Valanč. Akys miegu aptekusios, nemato toli Ggr. Širdis taukais aptẽko Vkš.
| prk.: Kožną dieną širdis jos skausmu buvo aptekus Sz.
^ Senio nosis taukais aptekus (apšalusi svirtis) LTR(Kp).
2. tr., intr. apimti, apsupti visą aplink ar visą paviršių: Apjuostuvas kelnių apei pilvą apteñka KŽ. Virvė dukart apie vežimą aptẽko Kltn. Aš nuvysu tokį ilgą apvartį, kad tris kartus aplink visą ežerą apteks BsV333. Ir virvė varinė dvylika mastų ilga apteko kožną stulpą RB1Kar7,15. Išplėsk drobulę vienlinką, su dvilinka neapteksi Šts. Siauri marškiniai, neapteñka kūno Lp. Ji jau tep sudžiūvus, kad lūpos dantis neapteñka Gs. Tavo lūpos dantų neapteñka (visą laiką išsišiepęs, juokiesi) Sl. [Karvė] neapteñka tešmenio (labai didelis) Lp. Kelnelės zomčinės neaptenka šikinės JV310.
^ Apteks lūpos dantis (baigsis juokai, praeis noras juoktis) B, N. Tavo lūpos dantų n'aptenka (esi išdidus, pasipūtęs) PrLXVII23, B. Aplink dangų apteñka, o apie kaklą ne (akys) Kp.
3. intr. Š, NdŽ, FrnW būti apniktam, apipultam ko gausiai įsiveisusio: Tie arkliai pavasarį miške bimbalais aptẽkę Krt. Pernai buvo uogos aptẽkusios [kenkėjais] Krž. Kad ne katės, aptektumėm žiurkėmis ir pelėmis Blv. Aptẽkom utims, blakėms – koc tu pasikark žmogus! Pkl. Jei Kūčių dieną valgysi duoną, apteksi utėms Plt. Ir vargau, ir utys ėdė, i niežais aptẽkusi buvau Žeml. Parsigando, apteko skauduliais kaip pupoms Pvn. Nū to vandens gali aptèkti pūškiais Lkv. Šašais visa galva aptẽkus Jnš. Sūnus spungėms aptẽko Kv. Bulvės, sodintos putant šiaurės vėjuo, būna nemiltingos ir aptekusios šašais LTR(Sd). Rankos karpom aptẽkę, o prie mergų – pirmas Ps. Aptekę buvome votim, visokiom kūno bjaurastim J.Marcin. Burna girtuklių aptekusi su baltomis pleikatomis ir su raudonai mėlinais puškais M.Valanč.
| Aptekáu slogoms Lkv.
| refl.: Vajergau, kaip kame apsiteñka svirpliais! Štk.
ǁ tr. apnikti, apipulti: Gruodas arklius aptenka nuo šalčio, kad stovi ant oro J. O štai vyras aptektas raupais GNLuk5,12. Didi skauduliai apteko visą kūną I.
ǁ intr. gausiai apaugti, apželti: Lapais aptekti I. Krūmais aptekti I. O didis šuon, kudlomis aptekęs, bėgo ties anais I. Ir piktžolėm aptekę dirvonai verks tavęs S.Nėr. Lazdynai riešučių kekėmis aptekę Blv.
ǁ tr. Skd apspisti, apsupti: Atvežė žmogus žuvies, tuoj visi vežimą aptẽko Rgv.
ǁ intr. būti apspistam, apsuptam: Seserų laukė jauns kunigėlis, žmonimis aptẽkęs kaip bitinėlis JD1542. Kariumenės visi pašaliai aptẽkę Šts.
4. intr. labai daug turėti ko: Jiems tai turi būti gėda, kad jiems visu kuo pervirš aptekus, alkanas ir nuogas artimas gatvėje badu stimpa LzP. Visa kum žmonys aptẽkę: pavalgę, apsirėdę Stl. Karaliavo Saliamonas aptekęs turtais ir linksmybėmis S.Stan. Ana vaikais yr aptẽkusi i vargsta Als. Vištoms aptekau: purinas vištos visoms pusėms Šts. Pats (vyras) sergąs, aš vėlek darbais aptẽkusi Pvn. Buvo visai nususęs, skolomis kaip utėlėmis aptekęs Žem. Skolums aptẽko kaip blusums Užv. Nediekiam slyvų – aptèksiam vagimis Krtn. Ka vedu būtuviav pastūmusiu tą katę, būtuviav aptẽkusiu piningais (ps.) LKT84(Grg). Pinigais aptẽkęs, o menko daikto nenusiperka Mžš. Jis vargais aptẽko Šk. Žmogus yra aptekęs paslaptimis Blv.
5. intr., tr. Rtr, Š, KŽ spėti, įstengti ką aprėpti, atlikti: Visus galus negali aptekti B. Visur neaptenkmi N. Aš tiek turiu darbo, kad vos galiu aptèkti KI584. Aš vienas vislab apdaboti n'aptenkù K. Negali aptèkti darbų par darbylaiką J. Jeigu neskubėsiu, neaptèksiu padirbti J. Sesuo neapteñka (neaprėpia) darbų, t. y. nepritenka čėso, kad yra daug darbų JI293. Nebaptenkù, tiek darbų turu Šv. Visur negali aptèkti Vlkv. Aš turu visur aptèkti Dov.
| Verkia ir verkia [nesveikas vaikas], kiek tik jo galva apteñka Srj.
| refl.: Čia vienas neapsitèksi, neapsidirbsi BŽ586. Kulamųjų mašinų mažai kas tetura – neapsiteñkam Plt.
ǁ apeiti, nuvykti: Karūmenė[je] kur tat aptèkti reikėjo! Grd. Žmogus visur negali aptèkti: bėk šen, bėk ten Skr. Ne pėsti jug, su dviračiais visur aptenka Šts. Pri daug daktarų aptekáu, bet nepadėjo Dr. Kame būs aptekę, apvažiavę, sveikatos beieškodami Šts. Ale mud[v]i visur aptèkdavom, visur aplandžiodavom Grdm. Parvažiavus norėčiau visur aptekti, su visais pasimatyti, o čia tebesėdžiu čia pat Žem. Toks padauža devynių parakvijų gūžynes apteñka Kltn. Gaspadoris negal vienas pats laukūse ir namieje aptèkti Klp. Jaunųjų vienas, daug svieto jau aptẽkęs, pasistojos sakydamas Jrk55. Bet keletui jezavitų nė pavidalo nebuvo visur kur aptekti M.Valanč.
6. intr. Rtr užtekti, pakakti: Negal aptèkti visims duoti Jdr. Vaikų tų daug – nė po baronką neaptekáu Plt. Kažin, ar apteksiu visiems saldainių? Rs. Išpylė arielkas, vynus visus ir tad nė po stiklelį neaptekęs kožnam S.Dauk.
| impers.: Mažas tavo (svočios) bakanėlis, didis mūsų pulkužėlis, ne visoms aptẽko JV713.
7. refl. BŽ117, NdŽ, KŽ išsiversti, pasikakinti: Be maisto apsitekti negalima BŽ308. Apsitèk su tais piningais, katrus jau gavai Užv. Gal kaip norint apsitèksam be svetimų žmonių Užv. Nors šį kartą apsitenki su savo, bet ilgainiui gali labai juoda diena ateiti Žem. Gavęs savąją dalį, kiekvienas rūpinasi apsitekti joje A1884,304.
8. tr. įveikti: Stalas nukrautas – negi aptèksma visa Trgn. Jau aš negaliu jo aptèkti Trgn.
◊ ãkys (aũsys) aptẽkusios (kuo) labai daug ko yra, daug turi ko: Meisos, klebonijo[je] kad buvau, ãkys aptẽkusios Šts. Skoloms ir aũsys yra ano aptẽkusios Dr.
ãkys (ãkės) aptẽko labai įskaudino pikti žodžiai: Žodį ka mes, ãkys apteñka Tl. Ka drėbs kokį žodį, ir ãkys aptèks Pvn. Kai duoda žodį, tai ir ãkės apteñka Krž. O jeigu uošvienė sako „mieloji“, tai jau gali pradėti skliausti ausis: išgirsi, kad ir akys apteks I.Simon.
atitèkti (attèkti K) intr.
1. Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Vlk, Vkš pakliūti į kieno dalį, būti gautam: Turėk kantrybės, anksčiau ar vėliau atitèks tau viskas Šv. Visi pinigai atiteko jo sūnui, o tas ėmė linksmai gyventi J.Balč. Darbo vaisiai atitekdavo darbininkui A1884,301. Kartais tėvas atsisako ir duonos kąsnio, kad tik atitektų jo vaikui J.Gruš. Audeklas attenka laumėm LTR(Rdš). Dvaras ir visa gėrybė pono atateko tarnaitei BsPII215. Katras pirmu atneš [gyvo vandens], tam dūšia atitèks BM196(Krkn). Jam atiteko pats sunkiausias darbas Krs.
^ Vilką vijus nors uodega atiteko Sln. Nesidžiauk iš kito bėdos, bo pačiam atiteks Jnšk.
2. atitekėti, atplūsti: Vanduo atiteñka iš upelio NdŽ. Vanduo vamzdžiais iš šaltinių atitenka į namus rš.

×datèkti (hibr.)
1. žr. pritekti 1: Tas šniūras nū trobos lig staldo dateñka Kv. Jokūbas matė sapnė[je] kopėčias, kurios, pastatytos ant žemės, dateko iki dangaus S.Stan.
2. intr., tr. nuvykti, nusigauti, pasiekti, prieiti ką ar iki kur: Datẽkusi Kelmės, šaukusys daktaro Grd. Iki daktaro nedatekáu Kv. Ligi numų datèksi Lk. Hebreičikai ejo par sausą vagą, pakol dateko antrąjį kraštą S.Stan.
| refl.: Prie vieno kunigo… dasiteko vienas arganista, kuris buvo didelis šulierius DS291(Rs).
3. intr. su neiginiu Sut nepakakti, pritrūkti: Kad ko nedatekdavo, ar maisto, ar piningų, tai įeidavo į kamarą su ta savo lazdele, įkišęs ranką subarškindavo, nu tai buvo piningų ir maisto visokio par pilna DS104(Rs). Ans mokslo nedatẽkęs yra Pln. Nedateko pelytė miltelių – tik bėga bėga bėga… LLDI93(Kp). Nedateksi dovanų apdalyti dėl visų (d.) Grk.
^ Geriau likius negu nedatẽkus Gs.
4. refl. turėti progą, galimybę ką padaryti, patirti: Tikos tenai vaikščiot, tai dasitekáu pamatyt Nmk.
įtèkti intr.
1. Rtr įtilpti: Ar inteka knatas [į lemputę]? Vl.
| refl. Rtr, Šts: Kažin ar įsitèksi tokioj trumpoj lovoj gulti Šts. Tei įsišėręs, ka n[e]įsiteñka marškiniuos Jrb. Pasklydo, koja išputo, į kelnę n[e]įsiteñka Grdž. Tie ragai dideli – led tik įsiteko pirty LTR(Bsg). Skylė turi būti tokio pločio, kad visa ruonio galva įsitektų Mš.
2. pakliūti, patekti: Buvau įtẽkęs jau į ketvirtą klasę Šts. Kas kartą ing pragarą intèks, tas jau niekad… neįžengs ing dangų DP272. Idant vėl ir jie neintektų ing tokias jau kančias DP272. Kiek reikia daiktų krikščioniui, adant pažinęs Dievą intektų savo galan ir ižganyman AK15.
3. Š gauti vietą, darbą: Duktė buvo įtẽkusi prie kunigo į gaspadines J.
| refl.: Galėtų įsitèkti 1000 vyrų su universitetišku mokslu KŽ.
4. įtikti, įsiteikti: Idant visa, ką darome, darytumbime ne ižg nevalios… nei todrin, idant žmonėmus įtektumbime DP560–561.
5. refl. KŽ pakęsti kieno buvimą, nekliūti kito: Rodos, vienas kitu galėtų įsitèkti Skdv. Ar tu neįsitenki̇̀ manimi? J. Tu n[e]įsitenki motinos Jrb. Žmonys tai n[e]įsiteñka, o žemė visus priima Jrb. Neįsiteñka manim Rs. Nebeįsiteko jais, užsidėjo ir išvarė iš špitolės Žem.
6. OGLII317 pakliūti į dalį, pasitaikyti: Mumus intẽko Viešpaties kėlimas iž numirusių DP197. Laimios dūšios, kuriomus teip gera dalis intèks DP10.
◊ kélnėse neįsitèkti apie išdykėlį: Ar kelnėse neįsitenki? LTR(Grk).
liežùvis neįsiteñka burnojè neiškenčia neapkalbėjęs: Jo liežuvis burnoj neįsitenka, jis visus atranda Klvr.
širdi̇̀s krūti̇̀nėje neįsiteñka neramu: O jau ma[n] širdi̇̀s krūti̇̀nėj neįsiteñka, ašaros tik eina par veidus Erž.
ištèkti intr.
1. būti pakankamo ilgio, dydžio kam pasiekti ar apimti: Kaip tik kartei išteñkant vežimą šieno numyniau J. Virvės iki tai vietai neišteko Vrb. A ta lenta ištèktų par tą balą? Jrb. Kasos apsuka viršugalvį tiek sykių, kiek ištenka M.Katk. Ant abiejų ausų niekaip neištenka [beretė] rš. Pabudavokime miestą ir kuorą, kurio viršus iki dangaus ištektų prš.
| refl.: Dangus kaip išsitenk toli, tau norint vis' tur slūžyti prš.
2. Q59, L, Rtr, DŽ, KŽ, DrskŽ pakankamai turėti, pakankamai būti, užtekti: Pas brolį yra ištekliaus, t. y. jis ištèks ant visų (visiems) duonos, šieno, mėsos, druskos J. Aš tais piningais ant turgaus n'ištèksiu K. Su tais piningais aš toli n'ištenkù KII6. Tu su pašaru nepriteksi, n'ištèksi KII127. Sulyg pavasariui mes neišteksime šieno J.Jabl. Po kokią bulvę tai vis ištèksi, išsidalysim kaip nors Nm. Šiap ne tep ištẽkom duonos Prn. Per žiemą mes išteñkame pašaro Vrb. Visiem duok ir duok, negali nė ištèkt Vrb. Valgyt ištekai? Pc. Pas Juozelį nieko nuvežt neištekaũ Vlkv. Neišteksiù visiem kiaušinių Dglš. Tėvai neištẽko piningų muni išmokyti Vkš. Porą savaičių tos meisos kažin ar ištèksma? Krš. Kad vis mėsą valgysi, tai kur išteksi̇̀? Pl. Gyvenom kaip žmonės i ištẽkom visiem: i kunigam, i ubagam Sml. Tiek kantrybės ištèkt negali VšR. Išteko jam valandėlė ir dėl savųjų V.Kudir. Kad aš tau pasakų jau neištenkù Grš. Dantų neišteksi pry prastų gaspadorių (valgysi prastą, kietą mėsą) Varn. Oi didi, didi jo giminužė! N'ištèksiu dovanužių Niem31. O tai ištẽko [mergelė] visiems po žiedelį, – tai mane išvadavo JD764.
^ Gyvenk kaip išgali, valgyk kaip ištenki M.Valanč.
| impers. BŽ56: Maisto išteñka visiems NdŽ. Ar ištèks lėšų? NdŽ. Tos gelumbės neišteks švarkams J.Jabl. Trejiems marškiniams drobės neišteñka, o nuo dviejų gerokai atlieka Š. Tik vienai dienai ištèks mumim itos duonos tokiai draugei Arm. Ištèks pieno, valgyk JnšM. Teliuko nebebus, i ištèks [mums] pieno Tj. Ma[n] būt ištekę kap gyvas LKT207(Graž). Seniau arkliui šieno neištèkdavo, kai dobilų nesėdavom Ob. Aviečiaukit aviečiaukit, valgykit: prisirps – ištèks Kvr. Nieko nereikia, tę visko ištèks Str. Dvi skareli išsiploviau, išsiprosijau, i turėjo metams ištèkti Jdr. Neišteñkma laiko ilsintis Dv. Ažu vieną dieną neištèks ir šitos [užrašų] knygelės Nmč. An aktaro šimto kilogramų salietros tai ižtèks Btrm. Ar šaukštų išteñka visiem? Pc. Keliukas siauras – trimi [eiti] kartu neišteñka [vietos] Dg. Juk čia turtas, kurio man ištektų visam amžiui J.Balč. Jau neištenka geležies ant vežimo, jau bus tik kūjis BsPIV244(Brt). Žemė mūsų menka, duonos neištenka (d.) Iš.
ištektinai̇̃
ištenkamai̇̃ Po vyro mirties aš jau viena likus niekad ištenkamai̇̃ neturėjau Skr.
| refl. Rtr: Žmonės bulvių vos beišsitẽko sėklai kitiems metams NdŽ. Ar išsitèksite šiemet su duona, ar nepristigsite? Š. Kad to neišsitèksit, tai nor prašau surištie su šiaudų ryšeliu LB273.
^ Gyvenk kaip išgali, valgyk kaip (kai B, Sch82) išsitenki MŽ128.
ǁ impers. paprastai su bendratimi norint pasakyti, kad reikia liautis, baigti ką darius: Ištèks rašyt, jau reikia eit darbo daryt, veikt Dv. Ištèks, nebenoriu Dv.
3. išsiversti: Kaip ilgai išteksiam N. Ištèkti be ko NdŽ. Mums vis dėlto dar šis tas liko: gal kaip nors ištèksim NdŽ. Turiu du šimtu rublių, kaži ar ištèksiu Kbr. Ištèksiam Kalėdas be pyragų Dr. Su vienu arkliu negal ištèkti Žd. Kaip eita, ar ir su alga ištenki? LC1881,18.
| refl. R125, MŽ164, N, Gmž, Š, NdŽ: Gerą išlaikymą turiu, išsitenku R44, MŽ59. Su tais pinigais jis Šalteikiuose niekaip neišsitektų I.Simon. Savomis pajėgomis išsitèkti KŽ. Bet jeigu tik išsitenka, tai šveicaras visuomet toliau mokinsis VŽ1905,265.
ǁ įstengti, išgalėti: Kaip žmogus galia vienas ištèkti?! Klk. Iš kur čia jūs galit tiek daug ištèkt rašyt? Brt. Katra pora ištèks ilgiau šokt Grš.
| refl.: Aš neišsitenku tau mokėti tokią algą Vv. Sunku ir išsitèkt su itokia drauge Arm. Storai nuvežti gyvulių mėšlu žemę ne visi išsitenka rš. Būtinai kaip nors išsitèkit, atvažiuokit Krs.
ǁ refl. suspėti: Neišsitenku kaip reikiant su laiku K.Būg. Dienos ilga, gali išsitèkt, tai kam čia naktim bedirbt Antš. Darbuji darbuji ir neišsitenki̇̀ išbūt Arm.
4. refl. Q406, R, MŽ, Sut, Kos36(Vkš), I, L, LL325, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Dkš turėti vietos, tilpti: Trys patalai neišsiteks N. Jis su savo darbu kamaroj n'išsiteñka KII111. Aš toj lovoj n'išsitenkù K. Ar išsitèksime tame vežime? J. Ertmė[je] išsitenka daugel J. Kaip ekėtės pačia miera išsitẽko – toks [siauras] rėžis Ms. Įneštumėm du stalu, ale kad vietos maža, neišsiteñka Pc. Moterys, pasislinkit, pasispauskit, visi išsitèksim už to stalo Skrb. Nebijok, vis terp ratų (ratuose) išsitèksim Ps. Jie stori, neišsitèks tokioj lovoj siauroj Stč. Ar išsitèksit, vaikai, ant pečiaus? Lp. Poras arklių negal išsitèkti bėgti siauru žiemos keliu Šts. Išsitenkamos šlajos – turi daug vietos Pš. Durpinyčia buvo nedidelė, ir ne visi jaučiai išsitẽko Smn. Tei stora buvau, neišsitekaũ, šonus marškinių turėjau parplėšt PnmŽ. Su bradiniu čia neišsiteksi Vaižg. Turėjom tik žemės kelis metrus, kad stuba išsitèktų Snt. O kad užaugo jų (karalaičių) ragai – karietoj neišsitenka LTR(Mrj). O vyras idant ižtektų̃s įsčioje vienos žmonos DP399.
^ Kai sutenka, i ant mintuvų išsiteñka Bsg. Jeigut norėsiat, ir ant grėblio išsitèksiat Slnt. Platus svietas, išsiteksme Sln. Visi išsiteks ant šio margo svieto LTR(Jnš). Kad tep Dievas duot, kad tu trijų palų marškiniuose neišsitektái! (toks piktas linkėjimas) Krok. Kad tu marškiniūse neišsitektumi! VP21. Kad tu ir savo skūron neišsitektai! LTR(Pns).
išsitektinai̇̃ adv.: Ir vietos jai (meilei) žmogaus širdyje yra išsitektinai Vaižg.
išsiteñkamai adv.: Gerai, gerai, testovie tos gėlės, čia išsiteñkamai buvo Erž.
5. refl. nekliūti kitam savo buvimu, būti kito pakenčiamam ar kitą pakęsti: Muno marti gera, abidvi vieno[je] trobo[je] išsiteñkam Vkš. Liko tik du sūnūs, kai tėvai mirė, ir tai neišsiteñka tokioj ūkėj Srv. Išsitẽko, visur párvažiavo, viskas buvo gerai Krš. Kaip tatai yr: nebišsiteñka žmonys, skundas, riejas Krš. Kas čia dabar yra, ka tėvai pri vaikų neišsiteñka Rdn. Kad tu kaip ežys, vis neišsitenki terp žmonių, vis tau negerai Sml. Par aną nėkas neišsiteñka, visi negeri Krš. Ko visą laiką skersakiuoji į muni, ko čia neišsitenki̇̀?! Vkš. Ko pati neišsitenki, ko suki galvą dėl kito?! Jnš. Viena pati savim nebišsitẽko ant galo Krž. Ko jie n[e]išsiteñka mumis? Gs. Ko tu manim kiekvienam daikte neišsitenki̇̀? Alk. Ji mano vaiku neišsiteñka VšR. Kap aš tenai būsiu, kad manim visi neišsiteñka?! Ig. Tu mano broliu neišsitenki̇̀ Rdm. Kad neišsitenka mūsų vaikais, savo nosį teprasuka Žem. Kad manim neišsitenki, eisiu [duonos ieškoti] M.Valanč. Kad tu savo marškiniais neišsitektumei, kaip tu manim neišsitenki DS119(Šmk). Jūs išsitèkit, mano broleliai, manimi vargdienėle JD926. Ei jūs seselės, jūs draugalėlės, jūs manim n'išsitẽkot JV477.
6. refl. išplisti: Šturmai… yra labai plačiai ir toli išsitekę LC1878,12. Bėda taip didelė buvo ir ant visų išsiteko brš. Jo ponystė išsiteks nuog vienų jūrių ik antrų BPI11.
◊ savyjè (sàvo káilyje) neišsitèkti nerimauti: Bėgioja, karščiuojasi, savỹ neišsiteñka Kn. Mergaitė sveika, gyva, savỹ neišsiteñka Vlkj. Ar velnias prie tavęs prisėdo, kad savo kaily neišsitenki?! Rm.
nutèkti
1. intr. CI1150, N, K, KŽ nutįsti, nusidriekti, nusitęsti: Ta giria nuteñka iki rubežiaus KII127. Kojos tokios ilgos buvo – teip ilgai nūtẽko Prk. Plaukai nutenka iki pačiai uodegai prš. Visos baltai apsitaisiusios, baltu raiščiu ant kaktos, kurs užpakalyj toli nutenka Vd. Jis dėvėjo iki kulnų nutenkantį baltą rūbą Jrk. Vieno kometo zaros per ketvirtą dalę dangaus nutekusios TP1881,26. Kuršių marios nuteñka iki Klaipėdos K.Būg. Lig to miesto nutenka gelžkeliai LC1885,29. Kaip toli svieto kraštai, taip toli nutenka ta viešpatystė prš.
ǁ išplisti, nusklisti, pasiekti: Mano balsas iki ten nenusiekia, nenuteñka KI642. Toli per žemę nuteñkąs lytus KII5. Ant to dalyko mano urėdo darbai nenuteñka, tai ne mano darbas KI527. Jo valdžia nuteñka toli BŽ452. Pono Dievo kardas visur nutenka Ns1854,3. Kaipo tolie nutenka uždraudimas deiviškasis MT222.
^ Šuns balsas nenutenka lig dengaus TDrVII151(Prk).
2. intr. Š, Jn(Kv), Šts, Skr nukakti, nuvykti: Aš ten nutekaũ ir patilpau J. Norėčiau da į Vilnių nutèkt LKT128(Trg). Jis lig Vilniaus yra nutẽkęs Vn. Ir nūtèk tu mun į trečią parakviją pačios ieškoti! Šv. Pernai ir aš ten buvau nūtẽkęs Pln. Kad kaip nūtẽkus į miestą – reikia apsipirkti Pgr. Ans į visas peklas nūteñka: veizėk, ta jau čia ans, ta jau čia Vvr. Nebgali niekur benūtèkti, tura būti gerai Jdr. Į tą pusę a nenūtenki̇̀? Pvn. Ketvirtą dieną išsiruošiau į kelionę ir po dviejų dienų nutekau pas savo motiną TS1902,12.
| refl. N: Princas… nusitekęs prie matruozų artyn TP1880,51. Aš ant svirną nusiteku – svirno raktai tebėra, mano brolio nebėra NS80.
3. intr. nutekėti (už vyro): Kasnykai pavysta kožnai, kap nuteñka Asv. Nutèksma už seno vyro Akm. Kai jau nuteksiu svečion šalelėn, nebūsiu graži, anei raudona TDrV45. Nutekai į gerą vietą, už gero žmogaus Žem. Ir nutekau, ir nutekau už bernelio jauno, suvaitinau, suvaitinau vainikėlį saujoj (d.) Šl. Kai nuteksi, dukrele, už jaunojo bernelio, išpins tavo kaselę, mainys tavo veidelį TDrV56(Ob). Kai nuteksi̇̀ až bernelio, nebeuliavosi (d.) Jž. Kur tu eisi, seserėle, plika nutẽkusi? (d.) Krp. Kai aš jauna nutekau, nieko gero neradau LTIII442(Sln).
4. intr. nuslūgti: Aukšta obelėlė aukštai šakas iškėlė, vyno šulinys žemyn nuteko MPs.
5. intr. pakakti, nepristigti: Mes [miltų] maišo tai ligi Velykų nuteñkam Šn. Kap jūs tep ilgai mėsos nuteñkat? Ss. Ar nutèksi pinigų namo sugrįžt? Mrj. Džiaugsmas mano ne ant ilgo nuteko TS1903,11(V.Piet).
| impers.: Nutèks i man to gero Ign.
6. intr. turėti, ištaikyti, išsiversti: Metru malkų nutekaũ porą mėnesių Prn. Trim rubliais ilgai nenutèksi Mrj. Nutekęs laiko tarp lauko darbų, kalvis tik praeitą savaitę baigė jį (fajetoną) kaustyti A.Vencl. Ar tu nenuteksi šiandien valandėlės laiko su manim pasivaikščioti? rš.
7. tr. laimėti, gauti: Gavęs pyragą mislija jis sau: ką čion nuteksu, jei aš jį (pyragą) suvalgysu? Geriaus atiduosu sodauninko vaikams BsMtI159.
patèkti intr.
1. J.Jabl, M, L, Š, Rtr atsidurti, pakliūti kur: Jis patẽko į girios tankumyną NdŽ. Dulkelės patẽko man į nosį NdŽ. Patekaũ, kur uogų nėr, ir nesparčiai renku Vj. Kap tu čia patekai̇̃, kas tave kvietė? Prn. Ji po mašina patẽko i dabar serga Jrb. Būtų į karūmenę reikėję patèkti i mun End. Paskuo patẽkom į nelaisvę Skd. Iš vienos bėdos į kitą patekau Plšk. Pri ligono patekáu sarginti Šts. Paskuo rudinį patekáu viena pati pri kiaulių Lnk. Svarbu, ka tarnautojis (samdinys) pas gerą ūkinyką patẽko Sk. Turmon Stasiokas patẽko nekaltai Dglš. Ir ans nora ten pas tą karalaitę patèkti (ps.) Akm. Patekau netoli Telšių į Džiuginėnų dvarą Žem. Nuo nuolatinių su vokiečiais karų Lietuva, rodos, buvo visiškai nualinta, gyventojai į sunkiausius vargus patekę LTI250(Bs). Kas gali likti tokioje galvoje, į kurią nieks nepateko? V.Kudir. Čia ir pateko mūsų keliauninkai į tirštą rūką K.Bor. Ji dabar pasijuto lyg paukštis, patekęs į žabangas J.Dov. Paskui kaimynuose sužinojau, kur mano būta patekta rš. Tau gerai taip kalbėti, kad tu stabmeldė ir vis tiek pragaran pateksi V.Krėv. Byla už muštynes pateko teisman ir Garbeniui prisiėjo liudyti Blv. Kaip malonu galų gale vėl patekti į savųjų tarpą – tikra laimė! J.Balč. Liūto paveikslas į lietuvių pasakas yra patekęs iš kitų tautų folkloro rš. Džiaugiaus pastogėn pasmukęs ir gryčion insprūdęs, kailį išnešęs, lietui nepatẽkęs BM56(Vvs).
^ Nuo vilko bėgo – ant meškos patẽko Pgg. Duok rankom valią – pateksi į nevalią KrvP(Mrj). Gerai kap lapei slastuosna patekus KrvP(Mrk). Aitvaru lėksi, kai bėdon pateksi KrvP(Ašm). Auksu patepsi – kur nori, pateksi KrvP(Vlk). Kalakutas i (irgi) mislijo, kol į puodą patẽko Jd.
| refl.: Ar čia mano pasitẽko [puodas]? Krkn. Lietuvių raštijoje yra vartojamas žodis pora, į lietuvių kalbą skolinimo keliu patekęsis nuo slavių K.Būg.
2. L, NdŽ, DŽ1 pereiti, pakliūti į nuosavybę, į dalį: Mano manta kam patèks, nežinau J. Viskas jam patẽko po motinos mirties Vrn. Taukai, šiltoj košėj ištirpę, iškilo ir bernui pateko, gaspadoriui padugnės – sausa Sln. Ir man du obuoliai pateko Ldk. Kam virtinių nepateko, vienas ant kito sušneko LTR(Šr). Kas biednam žmogu pateñka – vis prakaitas ar kraujas Lp. Kurioji buvo iš jų gražiausia, tai toj pateko karaliūnu KrvD46. Kad aš… patèkč už karaliaus kučieriaus, o tai būč laiminga BM86(Brž). Kai patekaũ šiam jaunam berneliu, ašarėlėm burną prausiau (d.) Kp. O kai patekaũ tai anytaitei, tai anytaitei, tai graudažodei DrskD48. Kaip patekau už bernelio, siuntė mane anytėlė vidur žiemos žalios [v]antos NS349. Vai jūs rankelės baltosios baltosios, vai kam jūs pateksit, meiliosios meiliosios? LTsI285.
ǁ prilipti (apie užkrečiamą ligą): Mokyklė[je] užsikrėtė niežais vaikai, ir man patẽko Sml.
3. NdŽ kliudyti, pataikyti: Patẽko kojon [pagalys], kap elektra kirto DrskŽ. Skrenda trys gulbės, šaus anies, tai vienas nepatẽko, du nepakliuvo (ps.) Ign. Sviesiu akmeniu i pateksiù kaminan Ign.
4. ppr. impers. KŽ pasitaikyti, atsitikti: Man patẽko likt, o kiek iššaudė DrskŽ. Dyvinoj šaly gyventi man pateko A1884,253. Dažnai dykai pateñka dirbt Slm. Kitąsyk patẽko eiti par dvarą Krž. Šieno vežimas patẽko vežt [duoklei] Gs. Nepatẽko mokytis Klvr. Ir ma[n] patẽko pas jį užeit Skr. Ataveža [kruopų], i nepateñka nupirkt Švnč. Reikia paskaldyt, kap stora [pliauska] patèks Nmč. Kas patẽko, tą i išgėriau Ml. Marčios patẽko labai blogos Ad. Krėtė pakrėtė (nušienavo) žmonės visus upelius, o toks bjaurus oras patẽko Skr. Pateko toks čėsas, kad pats karalius apsirgo LMD(Mrj).
patektinai̇̃ Aš an tavi antarokart patektinai̇̃ ažejau Ad.
ǁ JnšM pavykti, pasisekti: Gerai jau jum patẽko, lietaus nėr Ml.
5. Q119, H166, R23,98, MŽ30,317, N, J.Jabl, NdŽ, FrnW, KŽ gyventi, išbūti, išlikti gyvam: Sulaukiu dešimtą metą, patenku ik dešimtojo meto R127. Dievas žino, bau aš taip ilgai pateksu, gyvas būsu ant svieto, bau aš tai sulauksu B854. Aš nežinau, kaip ilgai aš (gyvas) patèksiu KII13. Tas patẽko šimtą metų KII13. Tėvas ilgiaus (gyvas) patẽko už sūnų KII246. Niekas nepateñka amžinai KI223. Lig šimto [metų] menkai kas bepateñka Sg. Dar galiu patèkti Pgg. Iš ligoninės parvežta dar tris dienas patẽko Gr. Paskui tris savaites patẽko ir mirė Skr. Nepatèksim ilgai teip Krg. Mažu dar tu patèksi iki šimto Žvr. Nebeilgai, man rodos, bepateksiu. Gal nepakyrėsiu nė marčiai Žem. Paskui ilgai jau nebepateko tėtelis ir veik mirė I.Simon. Senos gadynės žemaičių vyriškiai buvusys šimtą metų patenkantys M.Valanč. Nepateksi lig saulei (amžinai negyvensi) B. Pamirsim, su saule nepateksim Dv. Juk tėvas saulės amžiaus nepateks I.Simon. Be draugės nieksai negalėtum ant svieto patekti S.Dauk. Bitės ne daugiaus kaip tiktai vieną metą patenka S.Dauk. Jis po to da daug metų patẽko ir labai bagotas pastojo Sch217. Adomas pateko po to aštuonis šimtus metų CI448. Dvimetės [žolės] du metu tepatenka P. Patenkama, patenkanti (daugiametė) šaknis BTŽ428(P). Aš jo pjūtyj dirbsu, kol pateksu Ns1844,4. Tu, Viešpatie, amžinai… patenkąs esi SPI78. O šitai yra gyvenimas Abrahamo amžias, kurį jis gyveno (paraštėje pateko) BB1Moz25,7. Jei pateksite manimp… ir žodžiai manieji pateks jūsimp, ko norėsite, prašysite, ir bus jumus duota DP222. Kaip vasaroūgis negal atnešt vaisiaus patis ižg savęs…, teipajag nei jūs, jei manip nepatèksite DP603. Kad tau gerai pasisektų ir ilgai patektumbei ant žemės NTPvE6,3.
ǁ pasilikti: Patek su mumis, nes jau vakaras artinas DP192.
6. Sut, J, Rtr, OGLII317, KŽ trukti, tverti, tęstis, išsilaikyti: Trumpai patenkąs SD115. Akies mirksnį patenkąs N. Jei pagada patèks, greit vyšnias privarys Skr. Beržas greit pūva, o aužuolas ilgai pateñka vandeny Smln. Ilgai dar paskui baudžiava patẽko Plv. Mėšlavežtis patenka, jei geras oras, bent šešias dienas M.Katk. Šventė ilgiaus ne par dvi nedėli pateko S.Dauk. Vilniaus žinyčia tol tversianti, kol pati pagonybė pateksianti S.Dauk. Tie ūžimai pateñka lig adynai dvyliktai ir vėliau BM233(Vl). Vos didžiosios liepos, apsukuo daržą suaugusios, lig mūsų gadynės pateko M.Valanč. Žiemos čia nėra, bet visada patenkanti vasara rš. Bet ne ant ilgo jo (Nemuno) narsums patenka – greit atsileidžia ir vėl lėtai slenka A1884,279. Lengvus žemės padrebėjimas… 6 sekundus pateko TP1880,44. Kodėl patenka mūsų sopuliai taip ilgai CI1150. Nieko nėr pateñkančio po saule DP238. Pateñka ansai surišimas, jog nei vyras, kolei motė gyva, negal turėt kitos DP69. Ir kiti tam lygūs prisakymai Dievo tiktai patekti turėjo iki naujo testamento BPI129. Mažai patenkanti aba tuojaus ir kaip akies mirkterėjime prašokanti ir lengva priespauda aba sunkybė SPII35. Pakol žemė pateks, nesliausis nei sėkla, nei pjūtis prš. Dėkavokiat Ponui, nesa jis yra geras ir jo gerybė patenka amžinai Vln38. Jo rūstybė laikosi (išbraukta, viršuje patenka) akies mirksnį BBPs30,6. Bėda tam, kursai savo lobį duksina svetimu lobiu. Kolei tatai pateks? BBHb2,6.
7. ppr. impers. užtekti, pakakti: Pateñkamas gyvenimas, t. y. aš turiu visa ko tektinai J. Kaip tau patẽko drausmės (drąsos) važiuotie? Dgp.
patektinai̇̃ Idant tamstos mokslą mes, lietuviai, iš tikros širdies ir patektinai prypažintumėm Jn. Patektinai prisinarstę, norėjom apsirėdyti, tai su didžiausiumi išgąsčiu išvydom žaltį rš.
pateñkamai adv.: Vienoje vietoje gyvena ligi tol, kol turi patenkamai maisto Mš.
ǁ įstengti, išgalėti (duoti): [Paaukos] dvejetą karvelėnų, kuriuos gali patekti ranka jo (neturtingojo) Ch3Moz14,22.
ǁ impers. paprastai su bendratimi norint pasakyti, kad reikia liautis, baigti ką darius: Pateks (pakaks) niekus kalbėti J.Jabl. Jau patèks tų pasakų Brb.
8. tapti, pasidaryti: Kas žino, kap čia patèks Mrc. Per vainą vieni gyvybės nustoja, kiti ubagais pateñka Gs. Kuom tamstos patèksit, kaip išmoksit (baigsite mokslą)? Ps. Nežinomas žmogus pateko tokios garsios draugijos nariu J.Balč.
9. SD44,373, Lex23, Sut iškęsti, ištverti: Patenku, trivoju, pakenčiu R98, MŽ128. Kap čia jūs pateñkat, šite šalta! Vdš. Tik tridienę patẽko ir mirė Kdl. Kas pateks, aba ižkęs, tasai ižganytu bus SPI118. Ne vienoj pagundoj patekt ir ižkęst negali DP101. Antri…, yra nepateñką arba nerimstą DP100.
10. patvinti, paplūsti: Vienas pasigrobė tą rėtį, vienas vandenį supylė, i visa troba patẽko vandeniu Vgr. Bistra upelė krauju patẽko Žrm.
◊ po (kieno) pantapliù (sijonù Grž) patèkti vedus nebeturėti savo valios: Vyrai rūpinosi atsilaikyti, kad nepatektų po moters pantapliu rš.
pértekti
1. intr. K, NdŽ, DŽ1, KŽ, Ms, Jrb būti pakankamo ilgio, siekti nuo vieno krašto iki kito: Liptas par upę pártenka Kv. O ta lenta nepárteks ligi kito krašto – būs trumpa Vkš. Kartė par trumpa, nepártenka par vežimą Šv. Ar ta kartis párteks nu vieno balkio iki kito? Kl. Vinis nepártenka par lentą, duok ilgesnę Šts. Grindys nepértenka per trobą Gl. Paėmiau par trumpą siūlą, ir nepártenka Klm. Par lašinius nepártenka peilis Trg. Kur viena kartis paliauja su savo galu, ten kita tur prasidėti ir taip iki galo per visas eiles gluosnių pertekt K.Donel1. [Priegalviai,] pertekdami per [lovos] kraštus, karo kiek žemyn I.Simon.
pértektinai adv.: Pértektinai nupjauti NdŽ.
2. intr. DŽ1, Vlkv esant aukštesniam, ilgesniam prasikišti, pratekti: Varpnyčia pértenka per miesto butus KII246. Pasėjo, avižikės nė par dalgį nepárteko Grd. Retas šienas, nė dalgis nepártenka Ggr.
3. intr. Sut, N, I, M, L, Š, Rtr, BŽ26, KŽ, Jnš, Als labai daug, gausiai ko turėti: Jis pártekęs, t. y. visu pilnas, dar jam liks J. Jo namai visko pértekę NdŽ. Ko jiem reik: visko pértekę i da skundžiasi KzR. Jis visko partẽkęs, nė rūpesčio, nė nieko Pšl. Ans visko pártekęs, gerai gyvena Šv. Vaikų netura, patys pártekę piningų Krš. Ka žmogus visko pártenka, ans pagenda Pln. Pártekęs žmogus, o vagis Šts. Už bagoto ištekėjo – gyvęs viskuom pártekusi Erž. Tie giminės kur turtais pértekę, jie ne giminės Alvt. Esi naudos pertekusi, mokėk tik vyrą mylėti Žem. Įsigavęs piningų, pirko namus, vedė moterį ir visa ko buvo partekęs M.Valanč. Linksminos gerdamys ir valgydamys lig partenkant S.Dauk. Mes, viso ko pértekusys, gerai galėjom sugyvent MitI75. Mano miestai dar bus pertekę gėrybėmis SkvZak1,17. Kad vaikų būt pártektas, neužtektų duonos J. Rūpesnių esu pártekusi Ggr. Vargais pártekusi visą amželį buvau Ggr. Ans pártektas vargo, t. y. visa ko matęs – ir šilto, ir šalto J. Partekęs Vytautas garbės, lobių ir galybės S.Dauk.
pértekančiai adv.: Tu partekančiai turi šieno J.
pértektinai pertektinai̇̃ J.Jabl, Rtr, pártektinai I, Ll; M: Pértektinai gyventi NdŽ. Kiekvienas trūkęs, kiekvienas dejuoja, niekam pertektinai nėra Žem. Visokių valgių pertektinai Jzm. Teip nu žemaičių myliamys bernardinai ne vien pakaktinai, bet ir partektinai duonos įsigavo M.Valanč. Žmogus turėdavo darbo pertektinai J.Balč. Pertektinai yra gražių dalykų žemėje P.Vaičiūn.
pértekusiai adv., pártekusiai Skd: Tik keli [gyventojai] pártekusiai gyveno Vgr. Tada Gunčiai bagotai gyveno, partekusiai LTR(Žg).
pértenkamai adv.: Ištrėkęs visa, kas galėjo pertenkamai rūpinti jojo paties gyvatą Db.
4. intr. impers. per daug kliūti, gauti: Teko párteko [vargo] munie Pj. Gana jau sotinas ans (pasaulis) yra iš tavęs, jau parteko jam tavęs P.
ǁ pervirš būti: Dvikybis w mums nereikalingas, nes užtenka ir pártenka lotyniško v LTI552(Jn).
5. intr. End, Vn turėti pakankamai, kiek reikia: Savo duonos nepártenkam, reik vis pripirkti Šts. Ar pártenkat pieno? Šts. Ko nepartekęs buvai, ko stokojai, ko numirei? S.Dauk. Kunegai vos partenka duonos M.Valanč.
| impers.: Mun vietos nebepárteko įlįsti į bažnyčią Vkš.
6. refl. žr. ištekti 5 (refl.): Uošvienė nebepársitenka trobo[je] su muno vyru – rejas ir rejas visą dieną Vkš.
7. tr. apeiti, pereiti: Aš čia visus pártekau, niekur neradau Krtn.
8. intr. perbėgti (skysčiui): I mokėjimas gert: nė par gerklę nepártenka! Šmk. Jo gerklė kai Šešuvis – viskas partenka (viską prageria) Vdk.
pratèkti intr.
1. K, NdŽ, DŽ1, KŽ, Grd būti ilgesniam, išlįsti: Turėjo sijonai pratèkti (apatinis turėjo būti ilgesnis už viršutinį, kad apsisegus matytųsi iš apačios) Prk. Tavo apatinis pratenka, pasirišk Jrb. Ilgos marškinių rankovės yr, prateñka ir prateñka pro švarką Vvr. Mare, žiūrėk – tavo pavilkinys pro sijoną prateñka Bt. Plaukai ilgi, apvaliai apkarpyti, pratenka pro kepurę I.Simon.
^ Pėtnyčia (Petnyčia Klp) pro subatą prateñka (apatinis matyti iš po sijono) Jrb. Subata pro pėtnyčią (petnyčią Šll, Pgr) prateñka Snt.
| refl.: Aš prasitekaũ iš gleitos, t. y. nuritino mane iš tos vietos J. Idant prasitenkanti [uždangos dalis] būtų ant šalių šėtro ir ant abiejų šalių aną apdengtų BB2Moz26,13.
ǁ prk. savo negeru elgesiu prasikišti, užkliūti kitiems: Tu pleški, tu visur pratẽkęs, visur įsikiši, esi žmogus, kurį visi ansiema, visi kaltina: tu šioks, tu toks J. Aš niekuomi nepratẽkęs, kad mane atskirs nuo darbo, nuo kalbos, nuo dalies J. Geri žmonys, niekur niekam nepratẽkę Nmk. Ką tu eisi uždarbiaut visur pratẽkęs, visiems panagėse apsiskelbęs! Vdžg. Kuom aš tau pratẽkęs, kad tu teip užsipuoli?! Jrb. Žiūrėk, šen pratẽkęs, ten pratẽkęs Up. Tavo vaikai visur pratẽkę Ll. Ir aš, ir mano vaikai viskuo pratekę… kaip tik šunų melnyčioje toje bobarnėje Žem. Aš, nenorėdamas viešpačiams pratekti, siunčiu tenai tavi TŽVI402(Nz).
| refl. Trk: Kuomi aš tau prasitekaũ, t. y. nukaltau, nusidėjau? J.
ǁ prk. viršyti, pralenkti: Daug yr eiluotojų, kur trokšt tavi sekti ir dar nor mokslumu už tamstą pratekti TŽVI354(Nz).
2. KŽ pratilpti, pralįsti: Pratèkti pro skylę NdŽ.
3. išlįsti iš po debesų (apie saulę): Jeigu saulelė pratèks, eisu į lauką Slnt.
ǁ impers. išsigiedryti, prasišviesti: Nu pietų gal pratèks dar geriau, matysim Rsn.
4. siekti, tęstis iki kurios vietos: Pabudavokiam miestą ir turmą, kurio viršus iki dangaus pratenka BB1Moz11,4.
| refl. N, KŽ: Nesa lanka tarp anų kalnų prasiteks arti Azal BBZak14,5. Idant krotai prasitektų iki pusės altoriaus BB2Moz27,5. Kristaus ponystė prasitenka nuog vienų jūrų iki antrų B540. Rubežius tėvonystės jų prasiteko iki Sarid BBJoz19,10. Ir tavo macis prasitenka iki svieto galo BBDan4,19.
| Jų urėdas prasitenka (išplinta) ant viso svieto, tatai esti visi… tur klausyti šių tarnų Dievo BPII50. Ta pamoksla ilgoka yra ir gana plačiai prasitenka BPII147.
ǁ refl. trukti, tęstis, išsilaikyti: Bei anys gyvens. Nesa Jis tuo čėsu garbėje bus, kolei svietas prasitenka BBMik5,3.
5. Rtr išgyventi, prabūti: Antano gryčio[je] par vasarą pratèksiu Krč.
6. NdŽ, KŽ išsiversti: Neturi kruopų, neturi makaronų, ale bulbių y[ra], i pratenki̇̀ Škn.
7. gausiai ko turėti, pertekti: Ans skoloms pratẽkęs yr Grg. Senukai vaistais pratẽkę Grd. O visi ant manęs dantis pakabinę – kaip klebono pana, taip klebono pana visu kuo pratekusi Žem.
8. refl. tilpti: Gal dėti, prasitèks Vkš. Ko čia nesiliauni? Ar neprasitenki̇̀ (maža tau vietos)?! Vkš.
9. NdŽ, Tr pradėti tekėti, pamažu sunktis: Kubilas pratẽko ir suloja, varva J. Buvo buvo užušalę patiltėj, ale dabar jau pratẽko Sb. Reik tą (persodinimą) ankstesniai padaryti, lig nepratekus sulai medžiūse S.Dauk. Upelė kraujais pratẽko (ps.) Všk. Upelė linksmiai plaukia, verpetas „vivat“ šaukia, ir sulelė beržo prateko A.Strazd. Prateko teko srauja upelė pro brolio kluonelį LTR(Pnd). Ei putinėlio vietelėj [v]anduo pratẽko (d.) Rk. Visas dangus buvo apsiraugęs. Prateko lyti Vr. Gėrė gėrė vaikas, lig pratẽko (susišlapino) Š.
^ Kalnas pabalo, šalteniai pratẽko (sloguojant ašaros teka) Ggr.
pritèkti
1. intr., tr. K, J, NdŽ, DŽ1, KŽ, Snt siekti iki kurios vietos: Koryčia, kurios viršus dangų pritektų CII292. Taip aukštyn kopėčios nepritenka N. Vanduo man priteko iki kelių J.Jabl. Striukas buvo – nepritẽko Slv. Virvė iki medžio nepriteko rš. Kupeliai taipo įdalyti buvo, kad jie iš vieno visi iki kiemo priteko K.Donel1. Tas diržas pritẽko iki dugno tos skylės Sch237. Medžio viršūnė iki dangaus priteko brš. Idant šventieji teip ilgas ausis turėtų, kurios pritèktų net iki balsui mūsų DP538. Mūsų griekų skola pritenka iki dangaus KlM667.
^ Trumpa buvo, nepritẽko (juokiamasi, kai, išgirdus paskutinį žodį, norima sužinoti, apie ką buvo kalbama) Gs; LTR(Zp).
| refl. N, KŽ.
2. tr. pasiekti, nuvykti kokiu reikalu: Gavau ir daktarą pritèkti NdŽ. Vilnių pritẽko tuo reikalu NdŽ. Ir Kauną priteko, o bylą pralaimėjo Šts.
| Palaima ir mus… ižg malonės Jo priteks DP596.
3. tr., intr. Vdk prilygti kam, susilyginti: Kaip tai pritèks to, kas anksti kelia ir ukvatniai dirba J. Mes kolūkio nepritèksim, kolūkis bagotesnis (sov.) Skr. Sugrįžę žiūri į radinį… Kad durnius, tai durnius, nepriteksi BsPIII57.
^ Nepriteks ausys ragus B. Ausys ragų nepritenka B961. Kaip mes, pasturlakėliai, priteksim pirmlakus MŽ485. Ponus priteksi – kelnių neteksi LTsV171(Plv).
4. intr. R237,296,418, MŽ316,396,565, Sut, Tat, KII6, LL103, Š, Rtr, OGLII317, DŽ1, KŽ užtekti, turėti pakankamai, nepritrūkti: Tas milas nepriteñka sermėgai KII127. Tu su pašaru nepritèksi, n'užteksi KII127. Jam pinigų nepritèksi BŽ270. Nepritenkù dviejų rublių J.Jabl(Jnšk). Žmogus visa ko pritẽkęs J.Jabl(Jnšk). Tėvas mažai teuždirba, piningų duonai nepriteñkam Vkš. Kur čia visiem duonos pritèksi – tik darbinykam, o mum gerai ir bulbelės Kair. Kaip jie pritèks [visiems dalydami] – badus padarys Šln. Kur jos čia kaime pritèksi tos mėsos Jnš. Namą pirko, nepritẽko pinigų, tai dėdė davė Nm. Visų [žmonių] neišmylėsi, visims nepritèksi Krš. Kitas ir visur aptenka, ir laiko priteñka Šv. Tai visko pritẽkusi mergaitė: ir graži, ir sveika, ir su protu Sml. Ilgiau gydytis ligonis nebepriteko lėšų P.Aviž. Ė čia visa pabrango, mokesčiai auga… kas ir bebus toliau… iš kur bepriteks žmonės J.Bil. Besileisdamas aš to šniūro ant galo nebepritekau S.Dauk. Pienas namams visiems nepritenka K.Donel1. Rankovėlės nepritekaũ, šikšneles pridūriau JD630. Visam Galbrasčių kiemui per dvi nedėles pritekaũ dalyt [pyrago riekę] Jrk81. Pritèksiu iki Kalėdų NdŽ. Kad pradės nū vieno ketvergo, tai lig antrojo ketvergo priteks TDrVII144(Šlu). O kaip regėjo save nepritenkantį pinigais…, bijojos BB1Mak3,29.
^ Iki dagos pritek naudos KrvP.
| impers.: Vaikams į panę pakepdavo kelis plyckus, kai duonos nepritèkdavo Tlž. Man kriaušių nepritẽko Dkš. Juk kaip ten bebūtų, bet amžinai neliesi ašarų, nepriteks I.Simon. O ka akmenų nepritẽko, riešutais išbarstė [vieškelį] JR17. Mums nepritenka žodžių A1883,275. Šitam davė, šitam davė, mažiukui nepritẽko Š(Sl). Kam an galo nepritẽko [alaus], tas pas pečių tegu slenka (d.) Lp. Stubos ant sutalpinimo šuilokų nebepriteko prš. Kuriemus aliejaus nepriteko DP387.
^ Kad jum galvoj šulų nepritenka! LzP.
pritektinai̇̃ adv.: Ko pritektinai̇̃ turėti KII379.
priteñkančiai
5. intr. suspėti, rasti laiko: Kaipgi aš vienas visur priteksiù! Sb. Nepriteñka, netura laiko Slnt. Pritèkti negaliu išausti Šts. Neprisibaudu, nepritenku paieškoti Žeml. Reiks pabaigt braukt [linus] kada pritẽkus Sdk. Da kad pritèktum šiandiej nugenėt šituos alksniokus Sdk. Kai reikia gaspadinei visur pritèkt, tai ir gan Mlt. Vaikai, gyvuliai – teip ir nepritenkù bažnyčion nueit Ds.
| impers.: Tep ir nepritẽko nuvažiuot į Alytų Dkš. Uliaunas buvo, visur jam teko pritèkt Antš.
6. intr. Pjv kliūti į dalį, atitekti: Dalinant žemę man priteko du hektarai Brš. Pritèks ant jo dalies šiek tiek rugių Ln. Jiems nepriteko nė po auksiną LMD(Žg). Kap dalinosi su kitu broliu, jam pritẽko klojimėlis Sem.
| Jonukas ištrūko, Kristinai priteko (gavo mušti) LTR(Alv).
7. intr. impers. pasitaikyti, atsitikti, prireikti: Man pritẽko būt ligoninėj Lkš. Priteko man tada eit per mišką Lš. Ganyt ir man pritẽko vieną vasarą Pns. Kai pritẽko vežt rekvizicija, tai netur Gs.
| refl.: Prisiteñka visko išgirst Rmš.
ǁ prieiti laikui ką daryti: Ant trečios nakties priteko eiti jauniausiam sūnui tą tiltą daboti BsMtII28(Nm).
8. intr. pakliūti, patekti: Pritekaũ prie jo slūžyti J.
ǁ pripulti: Išnokęs kad pritekaũ prie bliūdo, tai nu! Ut.
9. tr. Plt sutikti, pritapti, gauti: Ta merga priteko tokį laidoką ir pati pasileido J. Nepriteko sau lygios vesti: paėmė tokią nevėkšlą Šts.
10. intr. NdŽ, DŽ1 būti užkluptam, ištiktam: Bėdos pritektas nė kur pulti nebžinai Šts. Bėdos pritẽkusi gėriau žibalą, kad atsileistų kaklas Dr. Bėdos pritekęs leidos akį išlupti Šts. Vaikas lopišė[je] bėdos nepriteks Šts. Pritẽko didelios ligõs, ir mirė Šts. Ne sykį tropinsis, kad ir geram žmogui liga ir smertis priteks Tat.
11. intr. patirti: Visa ko reik pritekti par amžių Lnk. Priteksma dar bėdos par karą Šts. Posninkais visa ko reikėjo pritekti: silkės kramę įbadys į košę – ir valgyk Šts. Gerai bado pritekom par karą Šts. Ar negi, ko pritekau (susilaukiau): spardo muni vaikai! Šts.
sutèkti
1. intr. NdŽ, DŽ1, Trk supant, juosiant sueiti, būti pakankamo ilgio: Sermėga nesueit, nesuteñka KII382. Man diržas nebsuteñka, taip pariebėjau Š. Toks drūtumėlis – diržas nesuteñka Jnš. Man tavo diržas par trumpas, galas su galu nesuteñka Antš. Tiek privalgiau, ka diržas vos vos suteñka Kal. Siūlų galus per trumpus palikai – sumegzt nesutèks Nm. Ar sutèks ta virvė? Pc. Susirištum, ale kažin a sutèks [virvės galai] Rs. Nesuteks virvelė, duok ilgesnę Šts. Sutẽko [raištis], kap čia buvęs Švnč. Tų marškinių kalnierius man nesuteñka Sb. Siauri marškiniai – nesuteñka Jrb. Nebsuteñka jau kelnės, storė[ja] [vyras] Rdn. Tiek įdrūktėjau, ka šarkai nė iš tolo nebsuteñka Vvr. Nu ir pastorėjau per bulvakasį – jau nei andarokas nesuteñka Vl. Kailinius buvo susijuozusi – nesutẽko Lkv. Nesuteñka rumbas, i gana Krž. Par trum̃pa – sumegzt nebesuteñka Sv. Da nesukako ketvirtis metų, jau nesutẽko žiurstų šniūružiai JV795. Kad (kodėl) nesutenka šilkų suknelė ant mano liemenėlio? JV1008.
^ Pabučiuok jam ten, kur nesuteñka Plv.
| Šalta žiemą, dantis an danties nesuteñka (drebulys krečia) Adm. Kad bent būtų galima sušilti, o dabar man dantis į dantį nebesutenka rš.
2. intr. L, Rtr, NdŽ, KŽ sutilpti: Vaikai, ko jūs tę nesutenkat, ar jumiem pečiaus maža?! Lš.
^ Dvi katės vienam maiše nesutenka LTR(Jnš).
3. intr. Sut, L, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1 pakankamai turėti, užtekti ko: Gal sutèksi duoti jam stuomenį drobės? J. Tu nesutekai̇̃ duonos kąsnelį duoti J. Gal kaip nebūt' sutèksim duonytės Brž. Ana gal tos duonos sutèkti pas mumis Trk. Duonos gal i nesutèksma, o darbo – visada Up. Kad aš sutèksiu atiduoti dalį, atiduosiu i visus [pinigus] Lnk. Nesuteko nė drabužių, svetimais palaidojo Šts. Aš jai valgyt suteksiù Lp. Nesuteñka vaiku marškinukų Lp. Su mėsa nesutèkdavom, sunku būdavo Jnšk. Mažgi kaip ir suteksiù pieno litrą Mlt. Stiklinę [kmynų] tai jau suteksiù Skp. Visko sutẽkę, niekas nespiria, galima gyvent Srv. Verpsiu per dienas ir naktis, užsidirbsiu, vis sausai duonelei suteksiu rš. Ne visus vaikus parodė – vien tuos, kuriems apsivilkti apdaro šiokio tokio suteko LzP. Tuojaus užmokėsiu poniutei, tik tiek bėda, kad aš dabar pinigų nesuteksiu BsPIII10(Nm). Ar suteksiu tau užmokėti be kokio skaitliaus ir saiko M.Valanč.
| Jin, mergaitė, visa ko sutẽkus (visur tinka): i prie pečiaus, i prie svečiaus Bsg.
| impers.: Sutèks, nepilk daugiau Alk. Pirkti pirkti, ale piningų nesuteñka Grd. Nebsutẽko visoms dalių: penkias mergas reikėjo išlaidyti Rdn. A ėsti vaikuo nebsutèks?! Brs. Jei suteñka laiko, gali ir užeit Pg. Ateina tėvužėlis, šimtelius skaitydamas; o da nesutẽko vieno šimtelio, da mane n'išvadavo JD151. Tikisi rasti penukšlo tiek, kiek dėl papenėjimo visų sutektų SPII94. Sutenka, partenka SD44.
^ Dievas man nesuteñka, aš visam svietu sutenkù Lp.
ǁ DūnŽ įstengti, išgalėti (duoti, sumokėti ir pan.): A kelių rublių nesutenki̇̀ tai pasiutėlei atiduoti? Krš. A sutèksi visus piningus iš karto sumokėti? Šv. Nesutenki vargonų užpirkti, o toks bagotas jaunikis Šts. Sragys nuplikęs: vienas mišeles už motyną tesuteko Žem. Nė barankėlės tetė nebsuteko, nė marškinėlių Žem. Bet jeigu yra ubagu ir nesutenka to [paaukoti] ranka jo, tada ims vieną avinėlį and kaltės afieros Ch3Moz14,21.
4. intr. pakliūti, patekti: Jau kap sutẽko pinigai jo rankosna, tai i neužvysi jų daugiau Tvr.
| impers.: Mums taip daug palinksminojimo bei sylos sutenka Ns1832,6.
5. intr. susitikti, susidurti: Kaip mes (lietuviai) galėjom sutèkti su Indija, kad ana teip toli? Dr.
6. tr. Q553, R159,181,368, MŽ210,239,493, Rtr, KŽ suteikti, duoti, paskirti, malonėti: Dievas mums sutenka apstumą gėrybių OsG151. Jis mums daug gėrybių sutẽkęs KI157. Kam ką, Dievas tesuteñka tau ilgą amžį K. Dievas tesuteñka tau malonę KII300. Dieve, nesutek (apsaugok nuo to)! R, MŽ, N. Kad jam Dievas būt sutẽkęs ir du bernuku, tai būt išleidęs [į mokslus] Lp. Pone Dieve, kodėl tu tai bestijai ligą nesutenki! Šts. Obuolys… žmogui užmigt negalinčiam saldų miegą sutenk LC1879,38. Sutèk, Dieve, idant ir mes suprastumbime… paskutinius daiktus DP527. O sutekig tatai mumus, susimilstąsis Dieve DP181. Idant tai artimam mūsų sutektumėm, ką nuo pono D[ievo] ėmėm SE155. Vaikai, kuriuos suteko Dievas maloningai tarnui tavo Ch1Moz33,5. Sutek mums geras gadynes, kuriose dovanas tavo vartotumėm MšK.
| refl. R.
7.
sutektinai̇̃ adv. darniai: Ot Jurgis tai sutektinai̇̃ pasakas seka – kai poterius! Ml.
užtèkti, užteñka (ùžtenka GrvT11), užtẽko GrvT11; M
1. intr., tr. būti pakankamo ilgio ar dydžio, apimti visą paviršių ar visą aplink: Ar staltiesė užteñka? NdŽ. Daba mergos siūdinas tokius ruikinius, ka menk už kelių užtenka Vvr. Bus geras, čia gana užtenkamas lenciūgas Smn. Čia surišt šitas raikštagalis neužtenkamas Krok. Neužteñka tekinis an ašies Grd. Jiem (Biržų ponams) kelnelės gelumbinės, vos užteñka ant šikinės (d.) Kp.
^ Sudžiūvęs – lūpos dantų neužtenka LTR(Grš). Lūpos neužtenka už dantų – teip išdžiūvusi Šts.
2. intr. ppr. impers. I, Kos92, L, Š, Rtr, DrskŽ, Nmč pakankamai ko turėti, pakankamai ko būti, pakakti, ganėti: Užtèks šieno šiai dienai trūktinai, ne liktinai J. Kad vienos užkuros neužteñka, reik ir antrą antmesti J. Ar šeštokas užteks? N. Užtenkù kuomi K. Tai užtèks K. Kur tokiai gaujai užtèksi! NdŽ. Tų pinigų žmogus vis neužtenki̇̀ i neužtenki̇̀ Jrb. Kad aš dantis turėsiu, jug svietas duonos dėl munęs užtèks Ms. Visą ko užteñkam, menko daikto – duonos trūksta Vkš. Užtẽko duonos ir druskos (visko užteko) Rmš. Penkius bakanus [duonos] padarom nemažus, kad užtektų̃ visai savaitei Aln. Pensiją gaunam, duonos užteñka, i gerai Kvr. Tris bulbeles susiskučiau, išsiviriau, lašinių andėjau, pardien užtèks [valgio] Žl. Užtèks to vieno [ėriuko] – kai meška Jrb. Aveles pjaustom (pjauname), mėsos savo užteñka Pst. Laikau dvi vištas, ale kiaušinių užteñka Lel. Gaunam lašą to pieno – neužteñka Kv. Užtẽkom ir šiaudų lig šiaudų, ir duonos lig duonos Ar. Toks lašininis – nuo mėsos lig mėsai užtèks Mžš. Nu juk to šieno jau užtėksu, ka vieną karvę teturu Pln. Šieno šiemet sočiai turėsme, užtèksme Krs. Visa iššienauja, visa supeni – ir dar neùžtenka LzŽ. Ar kiaulei vieno krūmo užteñka? Ji visus knisa Rdš. Kaži, a vedum užtèks tos sėklos? Lpl. Užteñka, ka penki grūdai arklio pėdo[je] yra Brs. Kiek čia bereikia seniem: paslaižai, ir užteñka Šmn. Visgi da maža žmogui, gi reikia daugiau, o kai nebegali̇̀, tai ir mažiau užteñka Kp. Kaip ligoniui žmogui, tai užteñka [pavalgyti] Sutk. Tam kartu užtèks, kiek turiu Krs. Toki baisiai darbininkė ta muno duktė yr, aš niekaip neužtenkù anai darbo LKT72(Gd). Toki šneki ta motriška, kad užtẽkov visą kelią šnekėties ko Kl. Po laukus užteñka to darbo Krš. Užtẽko tų pasnykų, ganėjo Sdb. To darbo i vargo visokio užtẽko Šauk. Darbo užtèkdavo: tai rugiapjūtė, tai vasarapjūtė Kvr. Lig Kalėdų darbo užtèkdavo Všk. Aštuonius (aštuoniasdešimt metų) išgyvenau, užteñka, prisidarbavau, galiu eiti numie (mirti) Brs. Kap tai nenori gyvent?! – užtèks ir po žeme būt Pv. Du karu esu parleidęs, užteñka LKT134(Dov). Užteks, ne saulės amžių gyvensi LTR(Plt). Nežinau, kapeikų užteksuot (užteks tau) ar ne Kv. Užteñka to pinigo, kad sveikas Dgp. Eini į marčias, tai turėk, kad užtèktum visiems Pžrl. Juk ji turia i drabužių, i marškinių – visko jai da užteñka Jrb. Nusipirkau sau batus i tų užtèks munie i ka numirsiu Krt. Man ažtèks ir tų praryšėtų skaryčių, tegul dukteriai bus naujos Svn. Užteñka, ka sau prisaudžia, o ne parduot Pv. Visą naktį išdainuojam, ir dainų užtèkdavo Sug. Nusivysi vadžias – dvejims trejims metams užtẽko Lk. Amžių dienai užtèks ruoplio kultuvės KŽ. Ka ans (šiaudinis stogas) storas y[ra], ilgai užteñka (nereikia dažnai lopyti, perkloti) Žlb. Kloti ta (tai) kloti [stogą], be (ar) skiedų užtèksav? End. Užtèktų tamsyk to lytaus LKT202(Kbr). Tų mokslų nebuvo, užtẽko i keturių skyrių Žg. Anos gerumo užtẽko tris dienas LKT95(Krš). Kaip tu gėdos užtenki̇̀ šeštą valandą ryto pareiti?! Pln. Jam proto užteñka, tik valia duota (išdykęs) Ob. Alkio ir šalčio užtẽko, gyvenimo visokio matėm Bt. Kantrybės man neužteñka Dgp. Užteks man tos gaišaties: nei daugiau važiuosiu, nei ieškosiu Lš. Skaudžiai mušė, tą vieną kartą gavau, ir užtẽko visam amžiuo Brs. Tai ir arkliui užteñka (privargsta iki valiai, prikamuojamas) par tokį durnių Sdk. Kūlę kol iškuldavo, užtèkdavo (gana būdavo vargo) dėlto Ll. Jeigu ragais užkabins [jautis], tai užtèks (bus blogai) Kp. Tas medis tik linkt, mañ spūstelėjo ir vėl atleidė, o man jau užtẽko (sutrenkė) Sb. Karaliui užteko tų žodžių suprasti, kad ji sako tiesą J.Balč. Prančiam užteñka žodžio, o kitam dešimties mažai Dkk. Man užteñka žinoti, kad tu laimingas NdŽ. Bet stiprybės tiek ir teužteko – pradėjo verkti ir nubėgo į kambariuką J.Paukš. Poemoms rašyti vienų gerų norų neužtenka V.Kudir. Užteko mano menko sukosėjimo, ir barsukas dingo urve Blv. O to ežero ma[n] nelabai užtèks, reiks ir kito da ieškotis Jrk30. Atiduok už gaidį tuodu baronu, ir man užteks LTR(Šil). Man nebereikia plonų drobelių, užteks dėl manęs šešių lentelių LTsI549. Užtèks gi man, jaunuolytei, gailių ašarėlių (d.) Šmn.
| I tokių lempikių užtẽko (tenkinomės jomis), nereikėjo elektros, nė nieko Varn.
^ Visa laimė, ka tavo pilvas už akis mažesnis: jautį suėstumei – i tai neužtektų LTR(Vdk). Palieto pieno šunim i katėm užtenka LTR(Kš). Kad privirė, tai Grigo vaikam užtèks (labai daug) Mžš. Ne dėl jūsų sakymo, bet užteko kalei ragaišio (baigėsi gerovė) Žem. Užteko katei vėdaro LTsV302. Šuniuo užtèks, o žmoguo kiek reik (atsakoma tam, kuris sako „užteks“) Grg. Užteks tų pačių trupučių Sln. Kada pilna, tada užtenka Tlž. Smegenų nepridėsi, kad supratimo neužtenka LMD(Vlkv). Biednas bagotas, ba ir mažai užtenka LTR(Srj). Užtektų̃ sveikatos, tik reikia akvatos Mžš. Po mirties visiem užteks žemės Ds. Kapinėse visiems vietos užteks LTsV258(Srd).
užtektinai̇̃ užtektinõs, užtektinui̇̃ Skr: Visko turim užtektinai̇̃ Rmš. Buvo užtektinai̇̃ javų ir šienų Plšk. Tų malkų užtektinai̇̃ yr, tik neiškenti nejęs [iš miško parsinešti] Erž. Daug darbo buvo, užtektinai̇̃ daug Vgr. To darbo duoda užtektinõs Lž. Vargom užtektinai̇̃ – neturėjom atilsio Trš. Darbo tùri užtektinai̇̃, akes šlapios Pv. Proto užtektinai̇̃ turi Kp. Ir šiemet lietaus užtektinai̇̃ buvo Krs. Mum laiko užtektinai Ds. An bulvių kalarado ažtektinai̇̃ Dgp. Musių tai čia užtektinai̇̃, net perteklius Pžrl. Tau gera: susikūrei šeimyną, turi savo namus, darbuojiesi ir uždirbi užtektinai Pt. Kad būtų žodžių man užtektinai ištarti tam, ką mano siela kenčia Vd. Nu to laiko varna su šarka tur rūgštos giros marė[je] užtektinai̇̃ PP76. Ugi prisivysiu virvių užtektinai ir trauksiu šią pelkę ant ano kalno BsMtII76(Dkš). Neužtektinai̇̃, negana, pritrūktinai I.
užteñkamai adv.: Užtenkamai turiu duonos J. Piningelio ans turėjo užteñkamai End. Aš visa ko turu savo užteñkamai Vvr. Paskutinius žodžius Karalienė pasakė šnibžda, bet vis vien užtenkamai garsiai I.Simon. Sėklų pavasario sėjai jau užtenkamai pasirūpinta sp. Metų ar yr užteñkamai Žeml.
| refl.: Pensiją gaunam, visa ko užteñkas Krš.
ǁ impers. paprastai su bendratimi norint pasakyti, kad reikia liautis, baigti ką darius: Užtèks niekus tauzyti, eik darbo dirbti! Vkš. Užteks laukti, užteks jūsų klausyti! V.Krėv. Eikime gulti, užtèks dirbti NdŽ. Jau užteñka man dainuoti, reik namo pradėt važiuoti Grž. Žinai, vyrel, užtèks čia tau, kiaušyk namo Mžš. Nu ta (tai) must i užtèks [pasakoti] Skd.
3. intr. kliūti, tekti: Biškį užtẽko lietaus Ėr. Kaip jam užtẽko švęsto vandenio, tai visos skiautys nubyrėjo (ps.) Antš.
^ Kam užteks, tam uždegs LTR(Auk).
4. intr. pasrūti, paplūsti: Krauju užtekusios akys buvo išverstos Ašb. Širdis krauju užtekusi: vely būčiau numirusi, ne ką jaunai tekėti (d.) Smn.
5. intr. nuslūgus pakilti aukštyn: Dabar gegužė atsistojo obely ir kukuoja: aukso obelėlė žemyn obuolėlius, vyno šulinėlis aukštyn užtekęs MPs.
6. tr. įveikti, nugalėti: Aš neažtenkù veršioko: dėl manęs kur eina, te ir nueina Trgn. Tas negimęs, kas taũ ažtèks Trgn.
ǁ intr. pajėgti, įstengti: Nebeažteksi̇̀ jau su jais mintynių eit Trgn.

Daugiau informacijos

parvil̃kti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

tèkti

Apibrėžtis

Daugiau informacijos

liežuvis

Apibrėžtis

liežùvio blãzginimas nereikalingas kalbėjimas: Gaila tavo liežuvio blazginimo – neprikalbėsi anos eiti už našlio. Kal.
liežùvio galù vos vos (priminti): Mama tik liežuvio galu užsiminė, ta ir artyn obuolį už ančio užsikišus. Sk.
ant liežùvio gãlo
1.knieti (pasakyti): Man vis ant liežuvio galo paklaust, ar vyras jos negrįžo. Sk.
2.apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Vardas ant liežuvio galo, tik negaliu atsimint. Jnšk.
3.nejučiomis pasako: Girto tiesa – ant liežuvio galo. Rk.
4.galima pasiklausti: Kelias ant liežuvio galo. Dr.
ant liežùvio gãlo kabė́ti norėti pasakyti: Erzinti ponelio nenorėjau, bet taip ir kabėjo klausimas ant liežuvio galo. Pt.
ant liežùvio gãlo pamáuti apkalbėti: Ana turi tą žmogų ant liežuvio galo pamovusi. Dv.
liežùvio gãlą panìžo užėjo noras pasakyti: Beklausant tų šnektų, man taip panižo galą liežuvio, kad neiškenčiau neprasižiojus. Krok.
ant liežùvio gãlo sùkasi apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Matai, kokia mano galvelė – ant liežuvio galo sukas, ir neatmenu. Sk. O kad jį laužas kur! Ant liežuvio galo sukas, negaliu pasakyt. Švnč. Ot sukasi ant liežuvio galo, ale prisiminti negaliu. Slv.
ant liežùvio gãlo turė́ti norėti pasakyti: Balys kvatoja. Nuryja, ką turėjo ant liežuvio galo. Šein.
ant liežùvio gãlo užeĩti norėti pasakyti: Sakiau viską, kas tik ant liežuvio galo užėjo: ir juoda, ir balta. Vkš.
ant liežùvio gãlo vẽliasi apie žinomą, bet niekaip neprisimenamą dalyką: Velias ant liežuvio galo, tik neatmenu, ir tiek. Rd.
liežùvio láidymas apkalbėjimas: Vyrai rūkymo, gėrimo nepameta, bobos – liežuvio laidymo. Krš.
liežùvių láidymas apkalbėjimas: Ji dar gaus kada už tą liežuvių laidymą. Skr.
liežùvio malìmas tuščios kalbos, plepalai: Ar dar neatsibodo tamstai mano tetos ir kartu jos bičiulių liežuvių malimas. Pt.
liežùvių nešiójimas apkalbėjimas: Ištvatijo už liežuvių nešiojimą. Krš.
liežùvio neval̃dymas plepėjimas: Daugiau žmogus kenčia per liežuvio nevaldymą. Krš.
liežùvio paleidìmas išplepėjimas: Už liežuvio paleidimą vienas žmogus jau Šiauliuose sušaudytas. Pt. Tu kada gausi už liežuvio paleidimą. Sk.
liežùvio plãkalas plepėjimas: Čia ne kalba, tik liežuvio plakalas. Šts.
liežùvio plonýbė mokėjimas pataikaujamai kalbėti: Anos liežuvio plonybė neišpasakyta. Krš.
liežùvio smailùmas iškalba, plepumas: Lyg per siaura dviem būtų, ponas viršaiti, – stengėsi liežuvio smailumu neatsilikti ir Gužienė. Katil.
liežùvių sumaĩšymas apkalbos: Meluoti be liežuvių sumaišymo nėra griekas. Šts.
liežùvio vadžiàs paléisti nepadoriai kalbėti: Tai tu jau vėl paleidai liežuvio vadžias, ar pačiai ausys neraudonuoja?. Sk.
aštrùs liežùvis apie sugebėjimą piktai atsikirsti, priešgyniauti: Bet vis aštresnis pasidarė marčios liežuvis. Simon. Vis tiek blyksteli nedraugiškas žvilgsnis, vis tiek atsiranda aštrus liežuvis, linkęs ką nors leptelėti. Zur.
liežùvis dviẽm galaĩs apie melagį: Melagio liežuvis dviem galais. An.
dvìgubą liežùvį turė́ti sugebėti įsiteikti, prisigerinti: Kas turi dvigubą liežuvį, tas visur prilenda, viską gauna. Šl.
dvìlinkas liežùvis apie melagį: Melagio ir vagio dvilinkas liežuvis. Ukm. Dvilinkam liežuviui netikėk. LTR.
gẽras liežùvis apie iškalbingą: Geru liežuviu mergai galvą apsuksi. Dg.
gẽro liežùvio išmoningas, išradingas: Jos sūnus buvo labai gero liežuvio, tai jis visiem tas pravardes įdėdavo. Pš.
gẽrą liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Ir Katrė gerą beturinti liežuvėlį, taip kertasi, kad bėda!. Žem. Gerą liežuvį turi ir pasakoja – gražu klausyt. Jrb. Nemislijau, o liežuvuką beturinti gerą. End. Šnekėk tu: tu geriau įšneki, liežuvį turi gerą. Mžš.
ìlgas liežùvis
1.apie liežuvaujantį, apkalbantį: Su ilgu liežuviu niekam neįtiksi. Vvr. Tos bobos ilgas liežuvis. Šlčn. Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriuvo. LTR.
2.apie mokantį įsiteikti: Kieno liežuvis ilgesnis, tas ir gauna. Pl.
ìlgą liežùvį turė́ti
1.būti iškalbingam: Tas piršlys melagis tur ilgą liežuvį. JD.
2.mėgti apkalbėti: Ta moteriškė turi ilgą liežuvį – netikėk jai. rš.
ìšplaktas liežùvis moka gerai kalbėti: Liežuvis anų buvo išplaktas kaip kalvio ant priekalo. Šv.
judrùs liežùvis iškalbingas: Nei tu gražuolis, nei plačiapetis, ir liežuvis tavo nejudrus. Avyž.
lankstùs liežùvis iškalba: Tu pasėdėsi smagioje ūkininkų kompanijoje, parodysi savo lankstų liežuvį. Cvir. Tau gerai, tu labai lankstų liežuvį turi. Vl.
lìpšnų liežùvį plàkti plepėti: Lipšnų liežuvėlį plakė, nėra to viso, ką sakė. Nm.
nerangùs liežùvis neiškalbingas: Aš esu lėtas praverti burną ir mano liežuvis nerangus. ŠR.
paláido liežùvio mėgstantis plepėti, išplepėti: Vasaris netikėjo savo kolegos apibūdinimais, nes jau žinojo jį esant palaido liežuvio ir stačiokiškos dvasios žmogų. Myk-Put. Aš ne palaido liežuvio: žinau ką sakyti, ką ne. Krš. Ar jau pats negalėjai žinoti, kad ana palaido liežuvio? Nereikėjo tokiai nė užsiminti. Vkš.
paláidą liežùvį laikýti niekus kalbėti: Negerai palaidą liežuvį laikyti. Plng.
paláidą liežùvį turė́ti N. niekus kalbėti:
pìktas liežùvis apie mėgstantį apkalbėti: Visi žino, kad jo piktas liežuvis – žmones visus pravardžiuoja, pašiepia. Šl. Pikti liežuviai žinojo priežastį ir ėmė šaipytis. Simon. Pikti liežuviai apkaltino Povilą Bičkų, esą bulių papjovęs tremtinių stovykloj. Dovyd.
plónas liežùvis apie mokantį įsiteikti, prisigerinti: Užtat tokį nekaltą kūdikį ir negali spardyti į šalį, jei savo plonu, kaip giries, liežuviu pritraukei ją. Žem. Tos bobos plonas liežuvėlis – ji visur prilįs ir viską išprašys. rš. Krautuvėje dirbi, liežuvį turi ploną turėti. Krš.
saldùs liežùvis sugebėjimas įsiteikti: Jie savo saldžiais liežuviais jo galvą apsuka. Klp.
saldų̃ liežùvį turė́ti mokėti įsiteikti, prisigerinti: Nuo to noriu tave apsaugoti. O, be to, tu jauna, vyrai turi saldų liežuvį. Simon. Reikia turėti saldų liežuvį, ir viską turėsi. Pkr.
sàvo liežùvį įkìšti įsiterpti į kitų kalbą: Negyva bus, kad neįkiš savo liežuvio – kišutė nematyta!. Ps.
smailùs liežùvis
1.apie mokantį įsiteikti, prisigerinti: Smailus jo liežuvis kaip meletos, prisišneka jis visur. J. O kai pasirodydavo inžinierius, jis kaip lapė savo smailiu liežuviu mokėjo prie jo prisiplakti. Mont.
2.apie mokantį pašaipiai, piktai kalbėti: Ot smailus liežuvis, ką tu pasakysi, – atmeta ir ataudžia. Šl. Mano veidelį ir smailą liežuvį visi pažįsta. Mrj. Turi smailų liežuvį – durte duria žmogų. Krš. Liežuvį turi anta keikimo smailą. Mž.
smailiù liežuviù kir̃sti kandžiai pasakyti: [Siuvėjas] tuoj pradeda žvalgytis į juos ir, regis, kirs smailiu liežuviu. Andr.
smaĩlų liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Labai jau smailą liežuvį turėjo, niekas nenukalbėjo. Pn.
skùstą liežùvį turė́ti būti iškalbingam: Šita istorija nebuvo mano sugalvota, nei mano bobutės Anastazijos, kuri turėjo gerai skustą liežuvį. Cvir.
šim̃tą liežùvių turė́ti greitai sklisti: Iš patyrimo žinojau, jog bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Pt.
liežùvis šlãpias juok. apie prastą darbininką: Ot tai dirba, net liežuvis šlapias!. Sdk.
šmaikštùs liežùvis apie mokantį sąmojingai kalbėti: Kad Adomėlis nebūtų buvęs tokio gero būdo, tai savo šmaikščiu liežuviu būtų gerai jį aptvojęs. Mš.
švelnùs liežùvis apie mokantį įsiteikiamai, meilikaujamai kalbėti: Švelnus liežuvėlis kaip lapės. Brž.
švel̃nų liežùvį turė́ti mokėti įsiteikti: Karalienė turėjo labai švelnų liežuvį, pradėjo apie jį dailiai malonėtis. Rz.
liežùviais apipláuti apšnekėti: Būsi liežuviais bobų apiplautas. Sur.
liežùvį apkabìnus liežuvaujant: Matalaška (liežuvininkė) liežuvį apkabinus laksto. Ker.
liežùviais apkráuti apkalbėti: Prie to dar liežuviais apkrauna. rš.
liežùviais apléisti apkalbėti: Neduok Dieve tame davatkyne gyventi, tuojau liežuviais apleidžia. Vvr.
liežuviù apmèsti, atáusti ir išardýti apkalbėti, prifantazuoti: Pati buvo sunkiai įpykinama, bet jei jau įsivarydavo – galėdavo liežuviu apmesti, atausti ir vėl išardyti. Cvir.
liežùviais apsikélti pagarsėti apkalbomis: Liežuviais apsikėlusi – ir sėdi kaip velnias ropėse, niekas nė nekalbina. Sml.
liežùvis apsilùpo nusibodo, įkyrėjo kalbėtis: Net liežuvis apsilupė nuo ilgo šnekėjimo. Ad.
liežùvis apsìrietė apie daug plepantį: Tavo ir liežuvis apsirietęs bemeluojant. Gršl.
liežùvis apsìsuka visaĩp moka nupasakoti: Iš jos tai gausi ko nepirkęs – jos liežuvis visaip apsisuka. Lb.
liežùvis apsiver̃čia išdrįsta kalbėti: Man ausys linksta nuo tokių kalbų, kaip jum liežuvis apsiverčia?!. Krč.
liežuviù apšukúoti apkalbėti: Visą apylinkę [plepė] liežuviu apšukuoja. Mžš.
liežuviù apvelė́ti išbarti, iškoneveikti: Kad nori, ir dar kaip mane liežuviu apvelėja. Vs.
liežùvį apver̃sti pasakyti (negalint,nedrįstant, tingint): Kad būtum netingėjęs liežuvį apversti, būtų viskas gerai buvę. Lš. Mamaite! mamaite! – vos beapverčia liežuvį, – gerti!... Žem. Ar negali liežuvio apversti, kad tyli?. Ėr. Čia susispietė dabar atlaikuoliai ir, pasrubčiodami iš stiklelių, plepėjo vos liežuvį beapversdami. LzP. Vadinasi, ir Liudas netikėjo? – vos vos pajėgs apversti liežuvį Danielius. Bub.
liežùvis ãriamas abiẽm pùsėmis veidmainiškas: Su ponais nežinau, bet liežuvis Baltaragio abiem pusėm ariamas. Žem.
liežùvis atbùko nusibodo, įkyrėjo kalbėti: Šneka ir šneka – kaip jai ir liežuvis neatbunka. Sk. Man ir liežuvis atbuko su ja besibarant, pasiutus boba. Sk.
liežùvį atidúotų apie pataikaujantį: Šitoji boba akyse ir liežuvį atiduotų, o už akių ir kalnus priverstų ant tavęs. Užp.
liežùvį atléisti padaryti kalbų: Nainio alutis atleidžia liežuvį, sužadina dainą, kalbas ir linksmybę. Cvir.
liežùvį atrakìnti padaryti šnekų: Degtinė, kaip ir daugumai, Tomui atrakindavo liežuvį. Dvd.
liežùvį atrìšti padaryti kalbų: Išgertas alus ir degtinė atrišo liežuvius ir apsuko galvas. Vencl. Jos aimana Jievarui labiau nei degtinė atriša liežuvį. Zur.
liežùvis atsiléido ėmė daug kalbėti: Kaip išgėrė, visiem liežuvis atsileidė. Rm.
liežùvis atsirìšo ėmė daug kalbėti, pasidarė kalbus: Jei dar tavas išgėręs, tai visai atsiriša liežuvis. Prn. Kad išmečiau degtinės, man liežuvis visai atsirišo. Jnš. Kas užgeria kiek, tai jau liežuvis atsiriša. Erž.
liežùvis atsistójo kuolù sunku prakalbėti: Kad tau liežuvis kuolu atsistot!. keik.
liežùvis atskãro nusibodo, įkyrėjo kalbėti: Tetauzija, kol tik liežuvis atskars, – atšovė pati. Žem.
liežùvis atšìpo nusibodo (kalbėti): Apie vieną daiktą ilgai bekalbant ir liežuvis atšimpa, ir nubosta. Šein.
liežùvį atver̃sti prašnekti: Neatvertė liežuvio paklaust. Srd.
liežùvis áudžia gerai kalba: Jo tik liežuvis gerai audžia. Lp.
liežùviais áustis ginčytis: Per vakarus audžias ir audžias liežuviais. Btg.
liežùvį áušinti tuščiai kalbėti, plepėti: Neaušink be reikalo liežuvio!. Dov.
liežuviù badýti barti, koneveikti: Pradėjo vėl jį liežuviu badyti be jokio reikalo. rš. Blogai, kada žmogų visi liežuviais bado. Blv.
liežùvis baladója negali gerai kalbėti: Nuo degtinės išgertos tau liežuvis balados. Vrn.
liežùvį bárškinti tuščiai kalbėti, plepėti: Barškink čia liežuvį, verčiau už darbo imkis!. Vvr.
liežuviù bélsti tuščiai kalbėti, plepėti: Bebeldžiant jam liežuviu apie savo tėvo didelius dvarus Poznanėje, man pradėjo rodytis, kad jis visai panašus į garsųjį vokiečių šnipą. Pt.
liežùvį blãzginti tuščiai kalbėti, plepėti: Tu blazgini liežuvį be gryno reikalo. Kal.
liežùvis blãzga kalba (niekus): Blazga liežuvis visokius niekus. Šts.
liežuviù brū́žinti tuščiai kalbėti, plepėti: Be reikalo brūžina liežuviu. Rod.
liežuviùs dẽginti apkalbėti: Kaip tu elgies, matai, kad ant tavęs visi liežuvius degina!. Dkš.
liežùvį dìldyti tuščiai kalbėti, kaulyti: Be reikalo nedildyk ir liežuvio, vis tiek neisiu. Užp.
liežùvis dìlga nekantrauja: Ar jau liežuvis dilga?. Šk.
liežùvį dìlgina ima noras (pasakyti): Gal tau dilgina liežuvį pasakyti. LTR.
liežùvį dìlinti tuščiai kalbėti, plepėti: Piršlių čia nėra ko žiūrėti, jiems bet tik liežuvį dilinus. Vaižg.
liežùvis dìrba kalba: Liežuvis dirba, ir dar kaip dirba!. Ašb.
liežuviù dìrbti gerai kalbėti: Dabar jau tie gerai gyvena, kur liežuviais dirba. Grv.
liežùvį drémžti tuščiai kalbėti: Ir nubaidei dabar man paukštytes, kitą kartą susitikus reikės ilgai dremžti liežuvį. Andr.
liežùvį galą́sti ruoštis ginčytis: Erzink! galąsk liežuvį! – juokavo Severa. Pt.
liežuviùs galą́sti
1.niekus kalbėti, plepėti: Vyrai sustoję liežuvius galanda, darbo nežiūri. rš.
2.šmeižti, apkalbėti: Nuo to laiko pikti žmonės pradėjo liežuvius galąsti. Cvir.
liežùvį įbraũkti įskųsti: Kas nors įbraukė liežuvį ir suėdė žmogų. Šts.
liežùvį įbrùzginti pasakyti ko nereikia: Visur tu savo liežuvį įbruzgini – ar reikia, ar nereikia. Arm.
liežùvį įkìšti
1.įskųsti: Šmakšt liežuvį įkišo, ir atėjo kratyti. Krš. Jau, sakiau, kad visos kalbos bus pasibaigusios, bet tas pašmakšt ir įkišo savo liežuvį. Škn. Per tą laiką kas nors įkiš liežuvį, jeigu dar neįkišo, ir visi atsidursime karo belaisvių stovykloje. Avyž. Kas liežuvį įkišė, kad klebonas vaikus mokina. Šmn. Be reikalo inkišė liežuvį, dabar gailisi. Sur.
2.įtikti: Kataras moka liežuvį įkišti, kur reikia, tam gerai gyvent. Grv.
3.prasitarti: Kada be reikalo inkiša liežuvį, tai tada ir negerai. Pls. Dabar tylėkim, o tai įkišim liežuvį. Klvr. Įkišam liežuvį ir mes kaip kada kur reikia, kur nereikia. Grv.
liežùvį įláidyti įsitraukti plepėti: Įlaidei liežuvį, tai dabar pasakysi visokių niekų. Pnd.
liežùvį įplàkti įskųsti: Įplakė liežuvį, ir išvežė vaikį. Šts.
liežùvis įsmil̃ko įgriso, nusibodo kalbėti: Mergos truputį jau aprimo rietis, o motinoms dar liežuvis neįsmilko. Žem. Ple ple ple per kiauras dienas, kaip liežuvis neįsmilksta. Krš. Liežuvis belojant įsmilko, t. y. pailso. J.
liežùvį įstatýti plepėti: Nieko nedirba, tik eina per kiemus liežuvį įstatęs. Grv.
liežùvį įstùmti išplepėti: Kažkas liežuvį įstūmė. Lz.
liežùvį iškìšti
1.labai pavargti: Ateis žiema – tai mūsų sargelis ir liežuvį iškiš. Tiek daug darbo. Lnkv. Vaikeli, tik eik pamažiukais. Ir taip liežuvį iškiši, kol nueisi. Sk.
2.nusigyventi (sunkiai dirbus): O kai galutinai liežuvį iškiši, galėsi sėstis Vinkšnėnuose šalia ubagų. Paukš.
3.išalkti: Gyvuliai ir liežuvius iškiš neėdę, o tu sėdi. Grz.
4.mirti: Jei ne tie žmonės, būčiau ir liežuvį iškišus. Slč.
5.pradėti bartis: Jėzau, kad iškišo liežuvį!. Lk.
liežùvį iškìšus
1.sunkiai, iš visų jėgų (eina): Ir jie drauge su savo šunimis jau iškišę liežuvius šlepsi. Sruog. Dar saulė kitą rytą neteka, o jis jau lag lag lag liežuvį iškišęs miestan. Všk. Lakstau iškišęs liežuvį su savo pusbroliu karštom įvykių pėdom. Trein.
2.iš visų jėgų (dirba): Šita boba iškišus liežuvį dirba. Slm. Liežuvius iškišę tempėm apkaustytą skrynią. rš. Trečius metus Indrišiui tarnauju, iškišęs liežuvį lakstau, tai gal manai, kad daug algos susikūriau?. Balt. Kuitiesi žmogus, leki iškišęs liežuvį ir nieko nematai, nežinai. Mark. Kad dirba net liežuvį iškišę. Adm.
3.atidžiai (klausyti): Klauso net liežuvį iškišęs. Pnd. Būdavo, klausai liežuvį iškišęs, kaip dvare dirbo. Iš. Iškišę liežuvius klausydavome pasakų. Pc. Susirenka kaime, nu, senis koks ir vebla – visi klauso liežuvius iškišę. Ukm. Kai pradeda sakyt kitos, iškišk liežuvį ir klausyk. Šmn.
4.labai norint (tykoti): Visi iškišę liežuvius žiūri – tik duok jiems. Jnšk.
5.labai (laukia): Visi laukiam jos liežuvius iškišę. Ėr.
liežùvį iškórus labai stengiantis: Bėgi bėgi liežuvį iškoręs, ateina savaitės galas – nieko nėra. Simon. Ko lakstai dabar griūdama, liežuvį iškorus. Pnd. Lėk lėk liežuvį iškoręs, o geriau nebus. Šln.
liežùvį išléisti pavargti: Nebėk tik tekina, liežuvį išleisi, kol nubėgsi. Jnš.
liežùvį išléidus
1.iš visų jėgų (bėga, eina): Iš kur taip parlapnoji liežuvį išleidęs?. KlvrŽ. Parbėgo vaikas liežuvį išleidęs. Jrb. Vėl bėk liežuvį išleidęs. Slnt.
2.iš visų jėgų (dirba): O tas kad pjauna liežuvį išleidęs. Pl.
3.atidžiai (klausyti): Ir klausos liežuvį išleidęs. Šll.
4.labai norint (tykoti): Vaikas tyko kauliukų liežuvį išleidęs. Lnkv.
5.labai (laukia): Liežuvį išleidusi nuo pat ryto laukia parnešant saldainių. Kž.
liežùvį išmìklinti gerai išmokti kalbėti: Matyt, ant žemės begyvendamas tu gerai išmiklinai savo liežuvį, ir aš nesugebu tau įrodyti, kad klysti. Krėv.
liežùvį išmìnti paerzinti, užkliūti: Vis Jonai, vis Jonai, kada gi aš tau liežuvį išmyniau?. Šmn.
liežuviùs išnešióti šmeižtus paskleisti: Bobelės, bobelės, jūs labai praverčiat liežuviams išnešioti!. Krš.
liežùvį išsigalándus pasiruošus bartis: Atėjo ana pas mus išsigalandus liežuvį, niekam nei išsižiot neduoda. Arm.
liežùvis išsiláisvino išdrįso kalbėti: Kitų visų liežuviai taipgi išsilaisvino. Kudir.
liežùviais išsiplàkti išsiplūsti: Bobos išsiplakė liežuviais. Šts.
liežùvį išsùkti sąmojingai pakalbėti: Aš negaliu taip išsukt liežuvio kaip anas. Lz.
liežùvį ištaisýti imti gražiai kalbėti: Možnėt ir gražiau ištaisyt liežuvis. Ad.
liežùvį ištę̃sti sužinojus apskųsti: Buvo žmona, nori ištęst liežuvį. Šlčn.
liežùvis ištį̃so apie klausymą įdomaus pasakojimo: Ir liežuvis ištįs besiklausant, kad ana liuob pasakos. Yl.
liežùvį ištráukti
1.prašnekinti: Kiek čia yra lietuvių Jašiūnuose, tik neprisipažįsta – liežuvio gi neištrauksi. Dv.
2.klausinėjant sužinoti: Pagatavi buvo valdininkėliai liežuvį ištraukti, kad išvežti galėtų. Krš.
liežuviù išvanóti išbarti: Išvanojau ją liežuviu. Drsk.
liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis. rš.
liežùvį kabìnti užgauliai kalbėti: Pamatysiu, ant ko jūs bekabinsit liežuvį manęs nebetekusios?. Žem.
liežùvį káišioti
1.kištis į kitų kalbą: Nekaišiok liežuvio, kur nereikia!. Vkš. Nekaišiok liežuvio, ba nudegsi. Šlvn.
2.skųsti: Prisaikino, kad liežuvio niekur nekaišiotumėm. Grd. Tu tik kaišiok liežuvį, aš tave greit pamokysiu. Jnšk. Tu dar mane skųsi? Žinau, kad kaišai liežuvį pirmininkui. Nmk.
liežùvį kamšýti kištis į kitų kalbą: Kamšai ir kamšai liežuvį. Kas prašė?. Erž.
liežuviù kárti šmeižti: Ana akyse kojas laižo, o už akių liežuviu karia. Ob.
liežùvio káustyti nereĩkia iškalbingas: Jam liežuvio kaustyti nereikia. Rs.
liežùvį kilóti kalbėti nepageidaujant: Žiūrėk, ką dirbi! Dar mat liežuvį kiloja!. Srv.
liežùvį kýštelėti įskųsti: Liežuvį tik kas kyštelėtų, kur reikia, tuoj prisistatytų aniuolai sargai (žandarai) kaip pas Marčių, – juokėsi Rumpienė. Žem. Ar jam reikėjo kyštelėti liežuvį apie tą bobelę?. Grv. Kas kitas, kad ne ji kyštelėjo liežuvį milicijai?. Šk. Užtenka kyštelėt kam nors liežuvį, ir žmogus amžinai pražuvęs. Mont.
liežùvį kìšti
1.terptis į kitų kalbą: O ko! Kam tau reikėjo liežuvį kišt? Ar be tavęs nebūt apsėję?. Kair. O ko tu, sako, kiši liežuvį? Kad valgai, valgyk. Žg. Kur nereikia, aš nekišu liežuvio. Dt. Nereikėjo kišt liežuvis. Mžš. Jau nekiši liežuvio, ir tai tenka. RdN.
2.liežuvauti: Čia kas nors liežuvį kiša. Ašb. Tu liežuvio daugiau nekišk, kad aš negirdėčiau!. Pnm.
3.trukdyti: Mes jau liežuvio nekišim – ir taip sutarta. Jrb.
liežùvis klẽba įstengia kalbėti: Liežuvis dar kleba, bet jau jėgos apleido. Grš. Aš guliu, liežuvis kleba, o dirbt negaliu. Ar.
liežùvį klebénti tuščiai kalbėti: Jonai, verčiau patylėk, o ne klebenk liežuvį, niekas tavo kalbos neklauso. Klov.
liežùvį klẽbinti
1.tuščiai kalbėti: Tu tik veltui liežuvį klebini, o dirbt nedirbi. Jnšk. Kam čia be reikalo liežuvį klebinti. Vl.
2.veltui prašyti: Kam tu be reikalo liežuvį klebini? Neišpliksi (negausi) iš jo nieko. Pšl.
liežùvis klìba įstengia kalbėti: Nuo tiek [gėrimo] tai man liežuvis nekliba, mat neatmirksta. Ar.
liežuviù klìbinti gerai kalbėti: Moka ir jis liežuviu klibinti. Sk.
liežùvis klýsta negali gerai kalbėti: Man liežuvis klysta, susimeta. Šln.
liežuviù kliudýti apkalbėti: Kam tu ją liežuviu kliudai, žinai, kokia ana. Pls.
liežùvis kliū̃va Rš. sunku kalbėti: Dabar kliūva liežuvis vokiškai. Prk.
liežùvis klum̃pa nesiseka kalbėti: Aš bandau kalbėt, bet liežuvis klumpa, vis dar kleba dantys, nes baimė dar nepraėjo. Dovyd.
liežùvį kraipýti stengtis kitaip kalbėti: Ko ten ji gero mieste išmoko? Tik liežuvį kraipyti. Kair. Ką galvoja, tą sako – nekraipo liežuvio. Sur.
liežùvį kùlti plepėti: Liežuvį bekuldamos bobos ir susikerštvija. Šts.
liežùvį láidyti
1.garsiai šaukti: Lakiojo blezdingėlė, ore skrajodama, liežuvį laidė: – Nabagėli, nabagėli! Neglamžavęs, nemylavęs meilės nenorėk!. Žem. Ką dabar tą liežuvį laidai ant viso sodžiaus. Sk.
2.apkalbėti: Jis gerai žinojo, kad darbininkai visuomet ant užvaizdo papratę liežuvį laidyti, nėra ko klausyti. Žem. Liežuvį laido – šiokias tokias kalbas ant kita kitos meluoja. Škn.
3.keikti: Jis kaip dvarobernis liežuvį laido. Lš. Ne liežuvį laidyk atsistojus, bet eik man tuoj vagų kasinėti. Žem.
4.plepėti, niekus taukšti: Ką tas klumpis išmano, by tik liežuvį laido. Vrn. Anokia čia darbininkė – liežuvį tik laidyti!. Žem.
5.neišlaikyti paslapties: Kas laido liežuvį, yra bobaburnis. Trš.
liežuviùs láidyti
1.plepėti: Nesmagios jai šitos kalbos, ne tokių reikia. Iš viso – nėra ko liežuvių laidyti. Zur.
2.keikti: Blevyzgoja, liežuvius laido. LzP.
liežùvį laikýti nutylėti, nieko nesakyti: Aš viską greit užmirštu... Vaje, juk aš ir nemokėjau liežuvio laikyti. Simon. Laikyk liežuvį, o ne, tai jis tave laikys. LTR.
liežùvį laikýti sukándus nutylėti, nepasakyti: Klausykit, rupūžiokai, laikykit liežuvį sukandę. Šitaip geriausia. Leptelsit – prapuolę ir jūs, ir.... Ap.
liežùvį laikýti už dantų̃ tylėti, nieko nepasakyti: Girdėjau negerų naujienų. Tik laikykit liežuvį už dantų. Kad man niekam nė žodžio!. Myk-Put. Tik žiūrėk, kad man liežuvį laikytai už dantų ir neplepėtai. Krėv. Zelkė gudrus, moka laikyti liežuvį už dantų: niekada nepasakys, kaip ką pardavė. Avyž. Pokario metais reikėjo laikyti liežuvį už dantų. Ūd. Žmogus turi laikyti liežuvį už dantų. Lk.
liežùvį lakìnti niekus kalbėti: Sėdžiu tik ir liežuvį lakinu. Pgr. Tegul pirma išmoksta arti, sėti, tada galės liežuvį lakinti. Rs. Tie nepraustaburniai tik liežuvius lakinti temoka. Kv. Liežuvį lakino iš pomietės. Vn.
liežùvis lãksto gerai kalba: Motriškoms geriau liežuvis laksto. Krš. Bobos visos mandros, o liežuviai taip ir laksto. Rdn.
liežùvį lankstýti šmaikštauti: Ką senelis gali sakyti, negi savo vaikui laimės pavydės? – lankstė piršlys liežuvį. rš.
liežùvį láužyti
1.kalbėti svetima kalba: Vaikai gretai išmoksta liežuvį laužyti, senam sunkiau. Pj. Nei liežuvio, nei galvos niekam laužyti ir „spėlinti". Švaist.
2.plepėti: Na kaipgi aš tiek liežuvį laužysiu?. Rod.
liežùvį lãzginti tuščiai kalbėti, plepėti: Eitum nelazginęs liežuvio: vis tiek tau nieko neteks. Skd.
liežùvį léisti
1.apkalbėti: Ana yra papratusi leisti liežuvį ant visų. Ms.
2.pasakoti, pliurpti niekus: Kiti leido liežuvį, kad penki ėraičiai padvėsė. Als. Neleisk, sakau, liežuvio: kad kas atsitiks, būsi kalta. Mžš.
liežùvį léisti į dárbą daug tuščiai kalbėti: Neleisk liežuvio į darbą!. Btr.
liežùvis lẽkia apiẽ ausìs sakoma apie godų valgymą: Seniau vakare liuob kruopienę srėbs, ir liežuvis apie ausis lėks. Kl.
liežuviù luopsė́ti plepėti: Ką tu liežuviu be reikalo luopsi, tai geriau tylėtum. Švnč.
liežùvis lū́žta sunku kalbėti: Aš negaliu pasakyt, liežuvis lūžta. Šl.
liežùvis mãga
1.ima noras: Jau tau tik ir maga liežuvis ką nutverti. Lnkv. Pamatei obuolį, ir maga liežuvis. Grk.
2.rūpi pasakyti: Žino ką, nežino, tuoj jam ir maga liežuvis pasakyt. Všk.
liežùvis maĩšosi sunku kalbėti: Liežuvis maišos, negali pakalbėt žmogus. Ėr.
liežuviùs maišýti apkalbėti: Vieni ją laikė davatka, nes netekėjusi, kiti ne, nes bažnyčioje nesėdėdavo per dieną, daugiau darbuodavosi ir nemaišydavo liežuvių. Žem.
liežuviù màkaloti plepėti: Na, užteks liežuviu makalot – nusitverk darbo!. Vl.
liežuviù makalúoti plepėti: Jie ten daugiau nieko ir neišmano, kaip vien liežuviu makaluoti. Vaič. Ar nenustosi liežuviu makalavęs!. Vlkv. Senė vaikus veizi, o jaunoji laksto ir liežuviu makaluoja. Krš.
liežuviù makarúoti plepėti: Jūs liežuviu makaruoti ir temokat. rš.
liežùvis mãla apie niekų kalbą: Be reikalo liežuvis mala. Mrj. Davatkos liežuvis mala kaip nekaltos girnos. Al. Kantrus buvo senis, bet kur iškentėsi, kai visuose pašaliuose liežuviai pradėjo malti. Bor.
liežuviù málti
1.daug kalbėti: Niekas negali pasakyti, kad aš gražus vyras, kad moku mikliai liežuviu malti, nors tai ypač patinka dailiajai lyčiai. Avyž. Užteks čia tau malti liežuviu!. Ap. Mala ir mala liežuviu, geriau sa[vo] pirkią apruoštų. Grv. Melagis mala liežuviu kai šuva uodega. Rod. Tvarkos reikėjo, blaiviam būti reikėjo, ūkiu rūpintis, žemės, gyvulių veizėti, o ne liežuviu malti, samagoną ryti. Gran. Esu prieš tuos pranašus, kurie liežuviais mala, kartodami: „Taip kalbėjo Viešpats". ŠR.
2.apkalbėti: Man labai nepatinka, kad taip apie mus liežuviais mala. Žg. Vaikščioja pabobiais ir liežuviu mala apie mus. Škn. Jei toliau liežuviu malsi – skelsiu į žandą. Paukš.
liežùvį mankštìnti
1.plepėti: Bemankština liežuvį susėdusios. Krš.
2.apkalbėti: Tai kad jie negali, vis turi ant ko noriant liežuvius mankštinti. Kair.
liežuviù maskatúoti plepėti: Maskatuoja maskatuoja liežuviu visą laiką, kaip tau ir nenusibosta!. Dbk.
liežuviù matarúoti plepėti: Mataruoja mataruoja liežuviu, net galva insopsta. Dbk. Nemataruok liežuviu, kur nereikia. Ds. Anys liežuviu tik mataruoti moka. Ut.
liežùvis matarzúoja plepa: Jo tik liežuvis matarzuoja. Prng.
liežuviù matažgóti plepėti: Gana liežuviu matažgoti – reikia ir apie darbą pagalvoti. KrvP.
liežùvis mẽzgasi sunku kalbėti: Rodos, daug žadėjau ką pasakyti, o kai atsistojau kalbėt – liežuvis pradėjo megztis, ir atsisėdau nieko nepasakius. Kair.
liežùvį mýgti stengtis kitaip kalbėti: Kitas kitaip liežuvį mygia. Rš.
liežùvį mìnkštinti padaryti kalbų: Putojantis velnias (alus) tuo ir garsus, kad liežuvius taip minkština, jog ir nebylys dažnai žmoniškai prabyla. Cvir.
liežùvį mir̃šti nežinoti ką sakyti: Žmogus, kurio negalėjo suvaldyti keli vyrai, tai marčiai, visai nepiktai ir nebaisiai, įėjus, miršo savo liežuvį, kvailėjo ir dūlino ten, kur marti jo nebematytų. Vaižg.
liežùvis neapsiver̃čia neįstengia, nedrįsta prabilti: Man liežuvis neapsiverčia taip sakyti. Krš. Dainius lig šiol dar nežino, kaip ją vadinti: mama – niekaip nepašauks, Zose – vėl kažkaip liežuvis neapsiverčia. Bub.
liežùvio neapver̃čia sunkiai kalba ( ppr. apie girtą): Atėjo priputęs, liežuvio neapverčia. Krš. Kur tu nueisi, manau, kad ir liežuvio dorai neapverti. Cvir. Liežuvio jau nebeapverčia, o sklėnyčią alaus dar vis laiko rankoje. Skrb. Skauda gerklę, liežuvio neapverčiu. Brb.
liežùvis neatpùvęs gerai moka kalbėti: Liežuvis, kad jį skradžiai, neatpuvęs buvo. Plš.
liežùvis neįsiteñka burnojè neiškenčia neapkalbėjęs: Jo liežuvis burnoje neįsitenka, jis visus atranda. Klvr.
liežùvio neišlùpti iš burnõs sunkiai prakalbinti: Liežuvio jai negali išlupti iš burnos, kad nesako. Ds.
liežùvio nepadė́ti nenutilti: Toks jau šiaukšlys – visą dieną liežuvio nepadeda. Srv.
liežùvio nepaleñkti tingėti kalbėti: Aš nepalenkiu liežuvio, o ana mala ir mala. Kž.
liežùvio nepasivaldýti kalbėti, ko nereikia: Liežuvio nepasivaldai tu, paleistuvi!. Žem.
liežùvio nepasùkti šiurkščiai kalbėti: Vaikai dabar liežuvio nepasuka, labai užšaudo tėvams. Krš.
liežùvis nesilaĩko prie gómurio daug plepa: Čia daro tie, kuriems liežuvis prie gomurio nesilaiko. Paukš.
liežùvis nesilaĩko už dantų̃ daug plepa: Geras liežuvis, tik už dantų nesilaiko. KrvP.
liežùvis nesivarteliója neprakalba: Tiek prigeria, kad ir liežuvis nesivartelioja. Krš.
liežùvis nesiver̃čia nėra noro kalbėti: Nebesivertė liežuvis dėl ko nors dejuoti. Zur. Lenkiškai liežuvis nesiverčia. Azr. Man liežuvis nesiverčia blogas naujienas pasakyti. Krš.
liežùvio nesuvaldýti kalbėti, ko nereikia: Girtas ir kvailas – liežuvio nesuvaldo. Jrb.
liežuviùs nešióti apkalbėti: Ta pletkininkė laksto po sodžių ir liežuvius nešioja. Lnkv.
liežùvį niẽžti nori pasakyti: Niežti ir tau liežuvį – patylėtum geriau. Ut. O man, sakysiu atvirai, seniai liežuvį niežti tą jų gyvenimą tikrai ryškiom spalvom nupiešti. Nėr. Baisiai jai liežuvį niežėjo viską iki galo išpasakoti. Bor. Jam liežuvį niežti, kad tik ką pasakyt. Mrj.
liežùvį nudègti įkliūti: Mano liežuvis jau irgi nudegęs ne vieną sykį, aš jau žinau ką daryti. Snt.
liežùvis nudžiū́vo nusibodo kalbėti: Kaip jam liežuvis nenudžiūsta nuo bružojimo. Dglš.
liežuviù numazgóti apkalbėti: Matai, pašalinis kaip moka kitus liežuviu numazgot. Sur.
liežùviais nuplàkti apkalbėti: Piktais liežuviais mane nuplakė. Brs.
liežùvis nuplýšo apie daug kalbantį: Liežuvis nupliš beprašant. Ėr. Jam liežuvis nupliš nuo aiškinimo. Ign.
liežùvį nurýti
1.apie skanų valgį: Eikite valgyti, tik nenurykite liežuvio... putra kaip medus.... Žem. Tai skanumas tos kepenės – liežuvį gali nuryti. Vvr. Maniškė mokėjo krekeną užtaisyti, galėjai, broli dobile, liežuvį nuryti. Dovyd. Kad paragautum – liežuvį nurytum. Ds.
2.apie nežinantį ką sakyti: Ar liežuvį nurijai, ar kalbėti užmiršai?. Erž.
nórs liežùvį nurýk apie skanų valgį: Tai gardu – nors liežuvį nuryk. Sdk.
liežùvį nusiką́sti
1.žodžio neištarti: Visi viengungiai trokšta vesti. Kai reikia pirštis – liežuvį nusikanda. Sruog.
2.apie skanų valgį: Papykusiai (labai) gerą putrą išvirei – gali liežuvį nusikąst. Sk.
nórs liežùvį nusiką́sk apie skanų valgį: O dešra – nors liežuvį nusikąsk. Paukš.
liežùvį nusirýti apie skanų valgį: Ir moki tu skanią putrą virti, liežuvį gali nusiryti. Šlu.
liežùvį nusmaĩlinti meiliai, pataikaujamai kalbėti: Kad nori, ji taip nusmailina liežuvį, kad geriau nereikia. Jnš.
liežùvis nusmil̃ko nusibodo kalbėti: Pails gulbino sparneliai, ant marelių skraidančių, nusmilks žmonių liežuvėliai, ant mūs jaunų kalbančių. Rs.
liežùvį nusùkti apkalbėti: Žmonėms buvo kur liežuvius nusukti. Krš.
liežùvį nuvaldýti nekalbėti, ko nereikia: Liežuvį nė vienas žmogus negali nuvaldyti. brš.
liežùvį nuvaldóti nekalbėti, ko nereikia: Liežuvio niekas ižg žmonių negal nuvaldoti. Sir.
liežùvis nuválkiotas apie daug plepantį: Atsirado ir tokių, kurių liežuvis nuvalkiotas po svietą lyg naginė. Kudir.
liežùvį paãštrinti pasiginčyti: Ir liežuvio nepaaštrinsi į jį. Parausta, sumirkčioja akimis ir tyli. Avyž.
liežùvis pabalnótas apie iškalbingą: Jo liežuvis pabalnotas. Rs.
liežùvį pablazgãtyti paplepėti: Pablazgatijo liežuvį ir išėjo. Dr.
liežùvį pabrãzdinti paplepėti: Ta jau atlakatuoja pri mūsų liežuvį pabrazdinti. Dr.
liežùvį padė́ti
1.pajuokti, pašiepti: Ant manęs visi liežuvį padėję. Srv.
2.mėgti draugauti: Kad ir mūsų Stasys... liežuvį padėjęs ant mergiočių. Slm. Kitas ir senas liežuvį, žiūrėk, ant mergos padėjęs. Pbr.
liežùvį padė́jęs
1.atidžiai (klauso): Mažoji liežuvį padėjus klausos. Jnš. Padėję liežuvį sėdi ir sėdi prie televizorio. Mžš. Dabar visi klausos liežuvius padėję. Rd.
2.be darbo (sėdi): Ko čia gunksai liežuvį padėjęs?. Mrj.
3.saldžiai (miega): Miega liežuvį padėjus. Ds.
liežùvį pagalą́sti
1.pasiginčyti: Viršininkas, amžinai visus kritikuojąs, čia rado gerą progą pagaląsti liežuvį. rš.
2.paplepėti: Tegul pagalanda bobos liežuvius. Ds. Jūs dabar čia liežuvius pagaląskite. KlvrŽ.
3.paerzinti: Visi į Kaziuką – liežuvių pagaląsti. rš.
liežùvį pakabìnti
1.klausytis (svetimų kalbų): Ko čia pakabinai liežuvį?. Jnšk. Kai dėdina pradeda ką kalbėt, aš ir pakabinu liežuvį. Krč.
2.liežuvauti: Vyras liežuvį pakabinęs. Kv. Vyras liežuvį pakabinęs laksto, o boba su kitais birbinas. Všk.
liežùvį pakasýti paplepėti: Rūpi liežuvis pakasyti. Ds.
liežùvį pakáustyti išmokyti gražbyliauti: Sakykite, panele, kas jums šitaip pakaustė liežuvėlį? – neapsileido Gustavas. Pt.
liežùvį pakélti
1.priešintis: Toks piktšašis, iš pupų nevarytinas, ir tas liežuvį pakelia. Kair.
2.kištis į kitų kalbą: Nebematęs! Ir ji dar liežuvį pakėlė! Tarytum be jos niekas nežinotų. Kair.
3.bartis: Liežuvį pakėlė, kad turėjau iš namų išsibėgti. Vkš.
liežuviù pakeverzóti sunkiai pakalbėti: Labai girtas – ką tik liežuviu pakeverzoja. Mrs.
liežùvį pakìšti įskųsti: Kai tik atvažiuos tavo nuotaka, imsiu ir pakišiu liežuvį, kad tu kitą mylėjai ir pametei.... Žem. Kas nors bus pakišęs liežuvį. Gric. O mes tą pat dieną ant pasalos užėjome. Kažkas, matyt, liežuvį pakišo. Bub. Jeigu pakišus liežuvį būčiau, ir pinigai būtų atsiradę. Pnd. Kas pakišo liežuvį, kad tu priešas, tai atėjo, supleškino. Snt.
liežùvį paklẽbinti daugžodžiauti: Ir dabar tam piršliui liežuvis reikia paklebint. Kr.
liežùvį paklóti pataikyti, gražbyliauti giriant: Kas jiems (piršliams) daug pažada, už tą jie ir pakloja liežuvį. Simon.
liežùvį paláidyti paplepėti: Makaras tokia, atėjo liežuvio palaidyti. Krš.
liežùvį palaikýti patylėti: Kad boba liežuvio nepalaiko, blogai. Šts. Tu kaip ragana loji ir loji, niekaip liežuvio nepalaikai. Grdm.
liežùvį paléisti
1.imti garsiai kalbėti, šaukti: Niekaip nebeiškentusios bobos suklego, nebegalėjo jų nutildyti, paleido liežuvį, net skaitytoja gavo nutilti. Žem. Tai melsta! Kai paleido liežuvį, tai mala ir mala. Ml. A! kad tu surūgtum, mat kaip paleidau liežuvį. Ir užsimiršk tu man taip žmogus!. Šein. Tai ko čia liežuvį paleidai?. Mrj.
2.apkalbėti: Tom bobom užtenka ir to, kad paleistų savo liežuvį. Vien. Kitą sykį, jei paleis liežuvį, pamausiu špygą ėmusi. Žem. Tokiems nė per ką nėra liežuvį paleisti. Krš. Neleisk vandeniui išsilieti ir piktai žmonai liežuvio paleisti. ŠR.
3.imti keikti ar blevyzgoti: Kad paleis liežuvį, nors ausis užsikimšk!. Rm. Kai paleis liežuvį, nežinosi katran šonan lėkt. Ut. Kai tik įsigeria tie vyrai, tuoj liežuvius paleidžia. Jnš.
liežuviùs paléisti susiginčyti: Užsiklausyti buvo galima, kai jiedu su Prane liežuvius paleisdavo vienas kitą lenkdami, kas kurį pirmas ant menčių pasiguldys. Trein.
liežùvį paléisti į dárbą imti apkalbėti: Ar tik nepasiteisino mano prognozė: Negras paleido liežuvį į darbą. Avyž.
liežuviù pamakalóti paplepėti: Ji rasdavo galimybės įbėgti į dirbamąjį mano kambarį ir čia valandėlę pamakaloti liežuviu. Vaižg.
liežùvį pamakalúoti kiek paplepėti: Nori liežuvį pamakaluot ir ateina. Sk.
liežùvį pamakarúoti pakalbėti, paplepėti: Iš manęs nieko nebėra, tik liežuvį turiu pamakaruot. Šln.
liežuviù pamatarúoti išplepėti: Anas ką tik sužino, tuoj nubėga an susiedus ir pamataruoja liežuviu. Ds.
liežùvį pamìnkštinti pataikauti: Kad tik nori, teip moka liežuvį paminkštint. Šl.
liežùvį pamir̃šti nežinoti ką sakyti: Piršlys rankas nuleido ir liežuvį pamiršo. Žem.
liežùvis pánčiojasi negali gerai kalbėti: Tu su juo nesusišnekėsi, jam liežuvis pančiojasi. Glv.
liežùvį panìžo užsinorėjo pasakyti: Panižo bobai liežuvį, ir išpliopė visiems. Svn. Maža kam gali liežuvis panižti. LzP. Kalbėk kaip žmogus, jeigu jau liežuvis panižo!. Cinz.
liežuviù papikliúoti paplepėti: Leisk man liežuviu papikliuoti. Vaižg.
liežùviais paplàkti paplepėti: Įdomu tokiems, kaipgi, taip ir laukia permainų, kad turėtų progos paplakti liežuviais, kodėl, žiūrėkit, tą aukštą pažemino, o aną žemą paaukštino. Avyž.
liežuviù papliaukšė́ti paplepėti: Aš mėgau liežuviu papliaukšėt. Grv.
liežuviù papliaũkšti paplepėti: Liežuviu papliaukšti lengva. Vaižg.
liežùvį paplóninti meilikauti, pataikauti, saldžiažodžiauti: Paploninęs liežuvėlį gyrė, prisikalbinėjo. Žem.
liežùvį paplóti pataikauti, saldžiažodžiauti: Liežuvį paploti nemoku. Mandagių, šiam atvejui tinkamų žodžių nežinau. Simon. Moka ana paplot liežuvį. Blnk. Jeigu jau geroji jam, tai liežuvėlį moka paplot. Mžš.
liežuviù paplóti paplepėti: Neturėdamas kas daro, paploja liežuviu. Dglš.
liežùvį pasidė́jus atidžiai (klausyti): Ir klausos liežuvį pasidėjęs. Sln.
liežùvį pasidė́jęs ant barzdõs
1.greitai (bėgioja): Laksto pasdėjus ant barzdos liežuvį ir pletkuja. Grv.
2.apie nieko neveikiantį: Sėdi liežuvį ant barzdos pasdėjęs, nieko neveikia. Grv.
liežùvį pasikabìnti ant barzdõs labai pavargti: Parėjo namo liežuvį ant barzdos pasikabinęs. Jrb.
liežùvį pasikabìnęs ant dantų̃ labai atidžiai: Mes liežuvius ant dantų pasikabinę klausydavom. Gž.
liežùviai pasikándo apkalba: O kiek žmonių liežuvių yra ja pasikandę, – neiškenčia Tūmaitienė. – Tai šykšti esanti, tai išdidi, tai pikta. Simon.
liežùvį pasikáustyti gerai pasirengti kalbėti: Kai eisi į susirinkimą, žiūrėk, tik gerai liežuvį pasikaustyk, kad nesuvarytų tave į kylį. Sk.
liežùvį pasiléisti
1.liežuvauti, plepėti: Tokia plepalas boba, liežuvį pasileidus. Erž.
2.blevyzgoti: Dabar ir moterys įpratę liežuvį pasileist. Kž.
liežùvį pasiplóninti pataikaujamai kalbėti: Dar piktesnės, kurios liežuvį pasiplonina kalbėdamos dėl pasidabojimo. P.
liežùvį pasismaĩlinti pasirengti sąmojingai kalbėti: Į porininkus [vestuvėse] eini – pasismailink liežuvį. Rdn. Su juo taip paprastai nepakalbėsi, turi liežuvį gerai pasismailint. Žg.
liežùvį pasitẽkinti pradėti aštriai kalbėti, atsikirsti: Jinai savo liežuvį prieš patį kunigaikštį pasitekino. prš.
liežùvį pasitiẽsęs atidžiai (klausytis): Nešneku, tik liežuvį pasitiesusi klausaus. Rdn.
liežùvį paskal̃bti pasibarti: Nu kaip reik liežuvį paskalbti! Bent tylėtum, žalty!. Trk.
liežùvis paskaũdo nusibodo kalbėti: Bobai ir liežuvis nepaskausta, tarška kaip melnyčia. Jnš. Eik sau! Man jau liežuvis paskaudo. Sl.
liežùvis pasmailė́jo ėmė meiliau kalbėti: Dar labiau pagauna įkvėpimas, dar labiau pasmailėja liežuvis. rš.
liežùvį pasmaĩlinti meilikaujamai prašyti: O kogi pasmailini liežuvį, kai reikia ko!. Sur.
liežùvį pasùkti į šóną būti atsargiam kalbant, pasisaugoti: Nuo ponų reikia liežuvį pasukt šonan. Pb.
liežuviù patalalúoti paplepėti: Jai pikta ant Mataušienės, kuri mėgsta ir liežuviu patalaluoti, ir iš nebūto būtą padaryti. Bub.
liežùvį patèpti pasivaišinti: Tokiam pokalbiui reikėtų liežuvį patepti. rš.
liežùvį patiẽsęs
1.atidžiai (klausyti): Ji klausytų liežuvį patiesus perdien. Mžš. Melus persako, o bobos liežuvius patiesusios klausos. Krš.
2.atkakliai (laukia): Laukia patiesęs liežuvį, kad kas įmestų kąsnį į gerklę. Ėr.
liežùvį paver̃sti kitaip kalbėti: Nori jaunesniu būti, tai ir paverti liežuvį. Šd.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavilko kas liežuvį ir pražudė žmogų. Rm.
liežùviais péršukuoti iš eilės apkalbėti: Jo ypatybės tapė nuo tų dviejų moterų liežuvių gerai peršukuotos. prš.
liežuviù pìnti plepėti: Niekas taip nemoka pinti liežuviu kaip tavo motina. Kž. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežuviais. Gmž. Pina bobelės liežuviais kad ir ant šventoriaus, ką gi darys. Mžk.
liežuviùs pìnti šmeižti, apkalbėti: Pynė pynė ir supynė bobos liežuvius. Krš.
liežùvis pìnasi sunku kalbėti: Bene, vyraiti, būsi užmetęs, kad liežuvis pinasi. Krš.
liežùvį plàkti plepėti, apkalbėti: Kas dieną plaka liežuvį. Kal. Kad plaka anuodu liežuvį, ir ausys raitos. Dr. Ko čia liežuvį plaki, ar neisi gulti!. Šts. Nereik plakt liežuvį, o uždaryti už dantų. Kl.
liežuviù plàkti
1.plepėti, apkalbėti: Kad bent būtų doras žmogus! Dabar tik liežuviu temoka plakti. Žem. Niekas Šimelio ir nematė, paėjo gandas, kad apsirgo, kiti plakė liežuviais, kad net pasimirė. Ap. Visą vakarą bobos plakė liežuviais. Mont. Dabar bobos nei verpia, nei audžia, tik moka liežuviais plakt. Rd.
2.plūsti: Pradėjo vėl tą liežuviu plakti: – Tu tinginy, tu apsileidėli!. Tl. Liežuviu gali plakti, bet rankoms neduok valios. Dauk.
liežùvį pláuti apkalbinėti: Ką kitą dirbs tokios cypdavatkės – vaikščioja pakiemiais liežuvį plaudamos, žmones į piktumą vesdamos. Vkš.
liežùviais pláuti apkalbinėti: Yra sviete ir gerų dorų mergaičių, kurios nesiduoda žmonių liežuviais plaunamos. Paukš.
liežùvį plèkšterėti paplepėti: Bobos liežuvį plekšterėjo, ir nukaltino jį. J.
liežùvį plė́šti
1.plepėti: Ką žmonės veiks – beplėšia liežuvius. Šn. Tu tik liežuvį plėši, nei taip buvo, nei nieko. Švnč. Moterys susėdusios virtuvėje liežuvius plėšia. rš.
2.šmeižti: Ta ant manęs vėl liežuvį plėšia. Sk. Kam jos plėšia liežuvį apie mane?!. Vrn.
3.ilgai prašyti: Neplėšk ir liežuvio be reikalo. Ds. Veltui liežuvį plėši: pinigų nėra ir negausi!. Krėv.
liežuviù pliáuškinti plepėti: Et, – nusijuokė Kačingis, – ar boba pliauškina liežuviu, ar višta uodegą suka. Krėv.
liežùvį plóninti kaulyti, maloniai prašyti: Sugeba jie liežuviu ploninti, by tik mato, kad galima pasipelnyti. Žem. Kai nori pasiskolint, reikia liežuvį plonint. Švnč.
liežuviù plóti plepėti: Nekenčiu, kai liežuviu ploja. Dbk.
liežùviais plóti apkalbinėti: O dabar apie vienas kitą liežuviais tik ploja. Sur.
liežùvį prarýti
1.nežinoti ką sakyti: Tai ką, vadinasi, liežuvius prarijote?. Sruog. Iš baimės prarijai liežuvį, ar ką?. Avyž.
2.apie skanų valgį: Prisirišk liežuvį, kad neprarytum. Šk. Kad prikeps pyragiukų – ir valgai, ir tik žiūrėk, kad liežuvio neprarytum. Vencl.
liežùvį prarýti galì sakoma giriant skanų valgį: Gardu – gali liežuvį praryti. Mrj. Tai gardžiai padaryta, kad gali liežuvį praryt. Pls. Galima ir liežuvį praryti. Snt. Tai gardūs batviniai – gali liežuvį praryt. Grv.
liežùvį prigniáužti nutilti: Sūnus galvą nuleidė, liežuvį prigniaužė. Pls.
liežùvį priką́sti nutilti kalbėjus, nesakyti: O tu geriau liežuvį prikąsk, gana tau plepėt!. Jnšk. Aš susizgribęs tuoj liežuvį prikandau. Žem. Vyras taip piktai žvilgterėjo, jog Grigienė prikando liežuvį, net minties nebaigus. Krėv. Nekišk nosies, kur nereikia! Ir prikąsk liežuvį. Kad kitiems apie tai nė žodžio!. Myk-Put. Aš tau sakiau, kad tu prikąsk liežuvį, o tai per daug jau plepi. Skrb. Visad geriau liežuvį prikąsti, o ne laidyti. Krš.
liežùvį prikándant nenoromis (kalba): Uošviai atsakinėjo liežuvį prikąsdami ir didelio susirūpinimo nerodė. Marc.
liežùvį prikir̃pti nutildyti: Aš seniai matau, kad reikia jam liežuvį prikirpti. Paukš. Aš tau liežuvį prikirpsiu. Ml.
liežùvį prilaikýti nešnekėti, ko nereikia: Kas gi būt, kad žmogus savo liežuvio neprilaikytų. Ds.
liežùvį prilaikýti už dantų̃ nepasakoti paslapties: Ar tamsta negali liežuvio prilaikyti už dantų. Krš.
liežùvį priláužti prisiversti (pasakyti): Įvelnėjusi, liežuvio negalia prilaužti gražiai paprašyti. DūnŽ.
liežùvis prilìpo prie gómurio
1.sakoma giriant skanų valgį: Liežuvis prilipo prie gomurio – tokia skani tavo kalakutiena. rš.
2.neištaria nė žodžio: Norėjo kalbėti jai apie savo meilę, apie tai, kaip jis jos pasiilgęs, bet liežuvis tarytum prilipo prie gomurio, ir jis nervinosi, nerado žodžių. Vencl.
liežùvis prilìpo padángėsp negali kalbėti: Liežuvis mano prilipo padangėsp. Bret.
liežuviù primakalúoti daug prikalbėti: Ji nieko nežino, tik liežuviu primakaluot. Gs.
liežuviù primálti pripasakoti: Aš tau daug galiu pasakų liežuviu primalti, kad laiko būtų. Rš.
liežùvį primýgęs daug (kalba): Liežuvį primygęs mala, nieko nebijo. Rš.
liežùvį primìnti nutildyti, sudrausti: Tai bobai reikia liežuvį primint. Jrb.
liežùvį priplóti pataikaujant įsiteikti: Šitas gal gerai liežuvį mokėjo priplot. Prng.
liežùvį prirìšti neleisti kalbėti, priversti tylėti: Ano pririštas liežuvis, o ta mala. Krš. Kaip moterėlės pririš vyrų liežuvius?. rš.
liežùvį prisègti
1.neleisti kalbėti: Žmonių liežuvis neuždaromas ir neprisegamas. Lp.
2.tylėti, nieko nesakyti: Katrie liežuvio neprisegė, tuos išvežė. Ėr.
liežùvį prisègti prie gómurio neleisti kalbėti: Bet liežuvio niekam prie gomurio neprisegsi. Skrb.
liežùvį prisirìšti nutilti (liepiant): Aš tau sakiau – prisirišk liežuvį!. Mrj.
liežùvį prisisiū̃ti nutilti (liepiant): Prisisiūk liežuvį, Baltrau!. Šk.
liežùvį prislė̃gti ãkmeniu neišduoti paslapties: Įprašė siuvėją, kad jis akmeniu liežuvį prislėgtų. Cvir.
liežùvį prispáusti tylėti, nieko nesakyti: Jau kaip žmogui reikia liežuvį prispausti, nesakyk. Užv. Liežuvį prispaudęs laikau. Ob.
liežùvį priturė́ti nutilti, nesakyti: Kai įdės kas kitus dantis (išmuš), tai tada priturės liežuvį. Trgn. Blogai, kada žmogus nemoka liežuvio priturėti. Rš. Priturėk nedaugutį sa[vo] liežuvį, kad paleidai valion kaip diedas botagą. Rod.
liežùvį priturė́ti už dantų̃ Lel. neplepėti:
liežùvį sáugoti vengti daug kalbėti: Kas saugo savo liežuvį, apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus prieina liepto galą. ŠR.
liežùvio sérgėti vengti daug kalbėti: Ant galo visų sąnarių saugoja, idant netaptų ružėmis neteisybės, o ypačiai liežuvio sergti. Sir.
liežuviùs skalam̃byti apkalbėti: Mergos tik dantis rodyt ir liežuviais lyg pakulinėmis mazgotėmis skalambyt. rš.
liežùvį skalãtyti apkalbėti: Ko čia skalatiji tą liežuvį be reikalo?. Šts.
liežuviù skalãtyti apkalbėti: Neskalatyk liežuviu po miestą, man pasakyk. Vel.
liežuviù skaláuti apkalbėti: Skalauja liežuviu per dienas. Gž. Susieina ir skalauja liežuviais. Mrj. Tai jau gera ten ir merga, kad ją visi skalauja liežuviais. Ml.
liežuviù skal̃bti apkalbėti: Gali skalbt liežuviu, kiek tik nori – manęs neįkąsi. Vlkv. Skalbė liežuviais mane gerai ir tebeskalbia dar. LzP.
liežùvį skãlurti niekus kalbėti: Neskalurk liežuvio, nekeik. Šts.
liežùvį skrãbinti plepėti: Ar nebaigsi skrabinti tą savo liežuvį?. Sd.
liežùvį skùdrinti piktai apkalbėti: Skudrina savo liežuvį. brš.
liežùvis smãga labai norisi: Jai smaga liežuvis įlist kur. Slm. Aš jau matau, kad tau liežuvis smaga, kai pamatei cukrų. Pn.
liežùvį smaĩlinti sąmojingai kalbėti: Gustavas nesiliovė juokų krėtęs, liežuvį smailinęs, ūsus raitęs. Pt. Palkabalyje visi džentelmenai, – smailina liežuvį Vaizgėla. Ap.
liežùviais smaĩlinti sąmojingai kalbėti: Nesivaržydami smailino liežuviais, juokus krėtė persimesdami trumpais sakiniais. Pt.
liežuviùs smaĩlinti skatinti apkalbas: Bažnyčioje jau seniai praėjo užsakai, smailindami piktus žmonių liežuvius. Bor.
liežùvį stabdýti nieko nesakyti: Kad man piktas prieštaravo, aš liežuvį stabdžiau savo. brš.
liežùvis stója kuolù sunku kalbėti: Liežuvis kuolu stoja – ką tas žmogus gali sakytie. Smal.
liežùvis stója stulpù sunku kalbėti: Liežuvis stojo stulpu, nebegalėjo apsiversti. Žem.
liežùvis stójasi kuolù sunku kalbėti: Kai kūda, tai ir liežuvis kuolu stojasi. Ad.
liežuvìs sudygsė́jo užsinorėjo: Vaikui sudygsi liežuvis sužįst, ką pagaus. Rm.
liežùvis sudìlgo užsinorėjo: Man jau sudilgo liežuvis, duok, mamaite, ką užkramtyt. Jnš.
liežùvį suim̃ti priversti tylėti: Kol niekas nesuims jai liežuvio, tol ji siautės. Rd.
liežùvį suką́sti nutilti: Nieko nebus, priseis ir tau sukąst liežuvį, kitaip nieko negausi. Šl.
liežùvis sùkasi įstengia kalbėti: Jos liežuvis sukasi, ji paporina visokių naujienų. Mrc. Kad negirtas, jam liežuvis nesisuka. Dv. Man liežuvis nesisuka vokiškai. Plšk. Tėvui ne teip liežuvis sukas. Rs. Suvis liežuvis nesisuka, negaliu nė žodelio pratart. Lkm.
liežùviai sukirbė́jo visi ar daugelis pradėjo smarkiai kalbėti: Taigi sausąjį valgį alum nustūmus, pratuštėjo bliūdai, o sukirbėjo svečių liežuviai. Žem.
liežuviùs sukìšę visi atidžiai (klauso): Visi [vaikai] sukišę liežuvius klausydavo pasakų. Brž.
liežùvį sùkti plepėti: Suka liežuvį visi, kaip kas moka, kaip gali. Rš.
liežuviù sùkti
1.tuščiai kalbėti, plepėti: Jeigu jis taip mikliai gydys, kaip liežuviu suka, po metų kitų nebus ligonių. rš. Suko liežuviu kaip kleketu, smarkiai bemeluodamas toliau. LzP.
2.kalbėti išsisukinėjant: Sukau sukau liežuviu ir išsisukau, nieko nepadarė. Dv.
liežùvį sulaikýti neplepėti, ko nereikia: Bobiškas liežuvis nesulaikomas. Kudir. Bet neįstengiu aš liežuvio sulaikyti. rš.
liežuviùs sunèšti apkalbėti: Sunešė visokius liežuvius apie parapijonių gyvenimą. Kudir.
liežuviùs supìnti Krš. apkalbėti: Šitos bobos liežuvius supina visaip. Dkšt.
liežuviùs suraišýti apkalbėti: Kam liežuvius vis suraišai, ką?. Ps.
liežùviais surem̃ti daugeliui imti apkalbėti: Žmonės kad surėmė liežuviais kaip basliais!. Kair.
liežùvį surìšti nutildyti: Džiaugėsi visiems liežuvį surišiąs ir poną nuraminsiąs. Žem. Nė nepagalvok! Tu jai liežuvio nesuriši. Šl. Kas man liežuvį suriš?. Kudir.
liežùvį surýti apie labai skanų valgį: Eilią žuvų, eilią bulbų [verda] – liežuvį suryk. Klt.
liežùviais susiplàkti susiplūsti: Mergės susiplakė liežuviais dėl vaikių. Šts.
liežuvė̃lį sušlãpinti truputį išgerti: Kad tik liežuvėlį sušlapinti tegali. Yl.
liežùvį suturė́ti nutylėti: Kaip pati paleistuvė, tai ir ant kitų liežuvio nesuturi. Švnč.
liežuviùs suvedžióti apšmeižti: Aš liežuvių nesuvedžiojau. Dglš. Nelabi žmonės liežuvius suvedžiojo. Tat. Nebesuvedžioste daugiau liežuvių – užteks. Kair.
liežùvį suvìlgyti išgerti svaigalų: O koks lietuvis šneka iš širdies nesuvilgytu liežuviu?. Mik.
liežùvis šlúoja apkalba: Davatkos liežuvis visus šluoja. Krš.
liežùviais šlúoti rš. apkalbėti:
liežùvį šmàkštelėti pareikšti savo nuomonę, prasitarti: Mat neiškenčiu kaip vilkas nestaugęs: tai šen tai ten į laikraščius šmakštelėju liežuvį. Žem.
liežùvį šmáukštelėti pranešti, įskųsti: Šmaukštelės liežuvį, kad buvo pas tą bobą. Ėr.
liežùvis tabalúoja niekus tauškia: Jos visada liežuvis tabaluoja. Snt. Tavo liežuvis tabaluoja kaip avelės uodega. Aln.
liežuviù tabalúoti plepėti: Ko tu liežuviu tabaluoji kaip šuva uodega?. Grv. Žmogus miršta, o jos liežuviais tabaluoja. Bor.
liežùvis tabalúojasi niekus tauškia: Driskiaus liežuvis labai ilgas, visados tabaluojasi kaip melnyčioje piklius. Tat.
liežùviais tampýti apkalbėti: Valkiokis su visokiomis lakūdromis, pradės ir tave liežuviais tampyti. Vkš.
liežuviù tar̃lyti plepėti: Kas iš jo – tarlija liežuviu kaip pasamdytas. Ob.
liežuviù tárškinti niekus kalbėti: Tarškina liežuviu kaip lazda per strikolius. Mrc.
liežùviais tašýti apkalbėti: Bobos ims liežuviais tašyt. Ds.
liežùvį tẽkinti apkalbėti: Tu vis liežuvį tekini ant jo. Kudir.
liežuviùs tìndyti kelti apkalbas: Jis savo palaidu gyvenimu tik žmonių liežuvius tindo. Dkš.
liežùvį tráukia rẽplėmis labai ima noras (papasakoti): Visa praėjusi diena – nuo pat ryto iki vėlios nakties girgždančiu smėliu sukasi jo galvoje, taip sunku ir taip lengva, kažkas traukia mažomis replytėmis jam liežuvį... – Mama, kad žinotum!... Ap.
liežùvį tráukia į šikìnę vlg. apie rūgštų skonį: Ot rūgštu – liežuvį šikinėn traukia. Pls.
liežùviais treñkti liežuvauti: Moters liežuviais trenkia taip. Kbr.
liežùvį turė́ti
1.mokėti kalbų: Anas turi liežuvį, vertėjo nereikia. Antz.
2.būti iškalbingam: Nu ir turi ans liežuvį – visus sukerta. Kv. Ji labai liežuvį turėjo. Srj.
liežùvį turė́ti burnojè tylėti: Reikia liežuvį turėt burnoj. Lb.
liežùvį turė́ti už burnõs tylėti: Liežuvį turi turėti už burnos. Kltn.
liežùvį turė́ti už dantų̃ nieko nesakyti, tylėti: Jei tu žinai, tai turėk liežuvį už dantų. Šd. Kad eini, eik, ale liežuvį turėk už dantų. Kair. Reikia už dantų liežuvis turėt. Rūd.
liežùvį uždarýti
1.nutilti: Tu tik liežuvį uždaryk, ne tavo sodintas tas sodnas!. Škn.
2.nesikeikti: Kai tik pas mum ateina, tuoj liežuvį uždaro. Škn.
liežùvį užką́sti nutilti: Kas subarė, tuoj užkando liežuvį. Rd.
liežùvį užmir̃šti burnojè nežinoti ką sakyti: Net liežuvį užmiršo burnoje, mik mik pamikčiojo kaži ką per barzdą. Žem.
liežùviais užplàkti smarkiai apkalbėti, pasmerkti: Juk mane gyvą liežuviais užplaks!. Gran. Dabar tave bobos liežuviais užplaks. Rs.
liežùvį užrìšti nutildyti, neleisti kalbėti: Žmonėms tai liežuvio neužriši. Ps. Šitai bobai niekas neažrišė liežuvio. Rod. Kaip jai užriši liežuvį – plepės, kol nusibos. Ps. Sodiškiai taip pat papratę Tupikius tataliuku ir matulike vadinti. Kas užriš liežuvį? Gali ir ją taip vadinti.... Žem. Kalba – ar tu jiem liežuvį užriši!. Ėr.
liežùvį užspáusti tylėti, neplepėti: Kad tu liežuvį turėsi užspaudus, aš tau viską pasakysiu. Bsg.
liežuviùs vadžióti plepėti: Vis geriau, negu su bobomis liežuvius vadžioti. Bil. Na dabar liežuvių daugiau nevadžiosite! – praniurnėjo gudruolė, triuškindama paukštes. Piet.
liežùvis váikščioja sugeba kalbėti: Kąsnį liežuvis ne taip vaikščioja. Lz.
liežùvį valdýti susilaikyti nekeikus, neapkalbant: Jei liežuvio nevaldai, – durys atviros, – sugriaudė ir Mykolas. Marc. Valdyki, Mintvyde, liežuvį. Kudir. Ar tik neišvanos kas kailio, žinos liežuvį valdyti. Jnš. Apmaudui paėmus valdyk liežuvį. Ut. Nevaldei liežuvio. Jei mes jaučiai, ko jūs čia atsibastėt ir gyvenat su jaučiais?. Mač.
liežùvį valdýtis nekalbėti, ko nereikia: Ką aš kalta, kad tu pati liežuvio nesivaldai. Skr.
liežùvį válkioti be reikalo šnekėti, pliurpti: Tu kam valkioji liežuvį, kad nemisliji taip daryt?!. Mžš.
liežùviais válkioti apkalbėti: Tai, sakai, ir Adelę liežuviais valkiojo. Balt.
liežùviais vanóti apkalbinėti: Pasiskųst kam sarmata, sakys – ana išdurnėjo ant senatvės, ir ims visi žmonės liežuviais vanot. Lš.
liežùvį vartelióti
1.pakalbėti: Prisisprogo, vos liežuvį vartelioja, o jaunitėlis. Štk. Liežuvį sunkiai vartelioja – ko su tokiu šnekies?!. Krš.
2.palaikyti kalbant: Po karo nežinojai, katra koja raišti, kaip liežuvį vartelioti. Pln.
liežùvį vartýti
1.kalbėti: Liežuvį vartyti visi moka, pašneka kaip reikia. Krš. Nevartyk liežuvio be reikalo!. Gs.
2.niekus kalbėti: Varto liežuvį, ir gana, prisipylęs akis. Jrb.
3.įmantriai kalbėti: Net gėda, ta jos duktė varto liežuvį – nė šis nė tas. Šln. Liežuvį varto vis kitoniškai ir gyvena kaip ponai. Vkš. Kaip visada šneki, taip šnekėk, ko čia liežuvėlį vartai?!. Sln.
liežùvis var̃tosi gali kalbėti: Liežuvis šiek tiek vartosi – ir ko daugiau norėt?. Mžš.
liežuviùs vedžióti apkalbinėti: Bobos tik liežuvius vedžioja – reikia nereikia. Rš. Nemoka verpti, nemoka austi, nei staklelių taisyti, tiktai temoka pas susiedėlius liežuvėlius vedžioti. Tj.
liežùviais velė́ti apkalbėti: Bet tos opinijos yra, jos ir toliau plauks, bus liežuviais velėjamos ir kava su alum skalaujamos. Sruog.
liežuviù vélti niekus plepėti: Bet tik liežuviu velia. Grž.
liežùviai vérda karštai šnekama: Po kaimus dabar, kai su ta žeme prasidėjo (ėmė ją grąžinti), verda liežuviai ir piktumai. Krš.
liežùvį ver̃sti
1.pradėti kitaip kalbėti: Aš jau nebversiu liežuvio, taip jau ir mirsim. Krš.
2.apkalbėti: Tos pačios lenda, tos pačios išėjusios liežuvį verčia. Krž.
ant liežùvio
1.iškalbingas: Šitoks prakeiktas senis ant to liežuvio. Brž.
2.apie tuščiai šnekantį: Nė pirks, nė nieko... visi pirkiniai ant liežuvio, pasigyrimas.... Žem.
3.knieti pasakyti: Advei jau ant liežuvio griežti žodžiai. Simon. Kas širdyje, tas ir ant liežuvio. Plt. Visą laiką, jai betriūsiant apie mane, klausimas buvo ant liežuvio, o dabar ir paklausiau. Simon. Vargas ir piktumas jau ant liežuvio. ŠR.
4.apkalbamas: Todėl aišku, kad šiandien Galinis miestelyje bus visiems ant akių ir ant liežuvio. Vencl.
ant liežùvio greĩtas iškalbingas: Greiti tokie ant liežuvio, kad pasakys, tai nėra geriau. Jrb.
ant liežùvìo atsistóti
1.nukalbėti, nugalėti kalba: Geram šalaputrai lengvai ant liežuvio neatsistosi. Lp.
2.prisiminti: Viskas ant liežuvio neatsistos. Antr.
ant liežùvio gulė́ti knietėti pasakyti: Tu valgyk, o aš šnekėsiu, kas ant liežuvio guli. rš.
nórs ant liežùvio mìnk sunku prakalbinti: Tyli, nors ant liežuvio mink. Šd.
ant liežùvio pagáuti pašiepti: Kad pagavo ant liežuvio, ypač tie ir tos, kurie seniau patys ne per skaisčia dorybe švietė. rš.
ant liežùvio paim̃ti pašiepti: Bet dažniausiai bandydavo įskaudinti paimdami ant liežuvio jį patį. Myk-Put.
ant liežùvio pakliū́ti
1.kilti minčiai: Kas pakliūna anam ant liežuvio, tą ir tauškia. Vvr. Kokis iš tavęs žmogus – kas pakliūva ant liežuvio, tą ir breizoji. Dglš.
2.būti apkalbamam: Šį vėlyvą pavasarį ant liežuvio sodžiui pakliūti teko Rimams. Vaižg. Sumaišydavo su dumblais kitų skyrių darbuotojus arba tiesiog visus, kas jiems pakliūdavo ant liežuvio. Mark.
ant liežùvio palaikýti apkalbėti: Palaikydavo ant liežuvio ir tuos, kurie eidavo suvežtų popiermalkių skusti. rš.
ant liežùvio pamáuti apkalbėti: Klebono panelę buvo pamovę ant liežuvio. Šts.
kàs ant liežùvio papúola bet ką (šneka): Tarška, kas ant liežuvio papuola. Vkš. Aš to iš širdies nesakau, tiktai kas ant liežuvio papuolė, tai ištariau. rš.
ant liežùvio pasikabìnti būti apkalbamam: Marė Karalikė mokėjo nepasikabinti ant bobų liežuvio. Simon.
ant liežùvio pasikárti būti apkalbamam: Pasikarsim kaimynams ant liežuvio. Simon.
kàs ant liežùvio pasipáinioja bet ką (šneka): Džio jaučiasi iškilus Maniusės akyse, kuri išterškia, kas ant liežuvio pasipainioja. Dovyd.
ant liežùvio stovė́ti
1.nuolat būti minimam: Ten tik alus ant liežuvio stovi. Pc.
2.būti apkalbamam: Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt. Vdkt.
3.neatsiminti gerai žinomo dalyko: Stovi ant liežuvio, o neatsimenu. End.
ant liežùvio suklùpti apsirikti kalbant: Nieko gera nepasakiau, suklupau ant liežuvio, suklupau tik pradėjus kalbėt. Akm.
ant liežùvio sùktis neatsiminti gerai žinomo dalyko: Ot sukasi tas kaimas ant liežuvio, ir niekaip negaliu pasakyti. Lkč. Ot sukasi ant liežuvio. Gdž.
ant liežùvio turė́ti norėti pasakyti: Aš turėjau ant liežuvio, o nepaklausiau, ir gana. Smln.
ant liežùvio užmìnti įžeisti: Ko pristojai, aš tau ant liežuvio neužmyniau. Kp. O kas tau? Ar mano pavardė tau ant liežuvio užmynė?. Pkr.
ant liežùvio užpìlti išgerti svaigalų: Ar tamsta nieko neturi ant liežuvio užpilt?. Sk.
ant liežùvio užslýsti kilti minčiai: Burbtelėjo, kas tą akimirką užslydo ant liežuvio. Avyž.
ant liežùvių válkioti apkalbėti: Įsivelsi į kokią kvailą istoriją, ir paskui valkios visi ant liežuvių. Myk-Put.
į liežùvį įáugęs šnekus: Ale jis šiandien į liežuvį kad įaugęs!. Sml.
liežùvis ikì kẽlių apie atidų klausymąsi: Kas ten nueina – liežuvis lig kelių. Sur.
iš liežùvio gyvénti mokėti įsiteikti: Ta tik iš liežuvio gyvena. Gs.
iš liežùvio lãša atidžiai (klauso): Klausai, net iš liežuvio laša. Grv.
iš po liežùvio neišléisti nepratarti: Jis be buteliuko tai žodelio iš po liežuvio neišleidžia, vis tyli kaip siera (pilka) žiemelė. Nč.
nuo liežùvio ištrū́kti nejučiomis pasakyti: Kai širdis užverda, tai daug kas ištrūksta nuo liežuvio. Alz.
nuo liežùvio nenueĩti
1.nuolat minėti: Jam nuo liežuvio aš nenueinu. Al. Tos vestuvės dabar jiem nuo liežuvio nenueina, kalba ir kalba. Kp.
2.nuolat būti apkalbamam: Kaip sykį pataikė, tai ir nenueina nuog liežuvio. Sn.
nuo liežùvio nuslýsti neatsargiai pasakyti: Man tai netyčia nuo liežuvio nuslydo. Sruog. Bjaurūs žodžiai nuslydo man nuo liežuvio. rš.
nuo liežùvio nusprū́sti neatsargiai pasakyti: Jis, Juodasis Bigė, žino daugiau, negu nusprūdo nuo liežuvio. Avyž.
po liežuviù šlãpia juok. apie sunkų darbą: Juk ten reiks darbuotis – bus ir po liežuviu šlapia. End. Tau ir po liežuviu šlapia, nebe tik kur. Všk.
prie liežùvio iškalbingas: Piršliu esti pagyvenęs, prie liežuvio, vedęs žmogus. Dov. Jis yra toks prie liežuvio, galit nueit. Pš. Mano vyras buvo labai prie liežuvio. Slč.
su paláidu liežuviù váikščioti apkalbinėti: Per dienų dienas ana su palaidu liežuviu vaikščioja. Krš.
su liežuviù apáusti (daug ką) apkalbėti: Ji su savo liežuviu visą svietą apaudžia. Kt.
su liežùviais apgriáuti apkalbėti: Apgriaus su liežuviais ana. Pln.
su liežuviù apmèsti ir atáusti bet ką plepėti: O, ji ne pėsčia – moka su liežuviu ir apmesti ir atausti. Prn.
su liežuviù dìrbti
1.prisitaikyti kalba: Jin su liežuviu tai dirbti moka, viską gauna iš pirmininko. Sk.
2.apkalbėti: Kad dirba moterėlė su liežuviu, tai dirba, visi užkliūna. Jnš. Labai jau negražu, kad moterys su liežuviais dirba. Šl.
su liežuviù dìrbtis
1.apkalbėti: Dirbas su liežuviu, kad baisu ir apsiklausyt. Grz.
2.plūstis: Čia, žiūrėk, geros, čia vėl viena ant kitos su liežuviu dirbas. Šl.
su liežùviais dúotis plūstis: Šiandien bobos ka davės, tai davės su liežuviais, ko į plaukus nesusikabino. Žg.
su liežuviù maišýti
1.apkalbėti: Kad tos bobos nemaišytų su liežuviu, ramiau būtų. Pvn.
2.plepėti: Su liežuviu maišyt, aš žinau, kad tu moki. Ar.
su liežuviù málti plepėti: Moka daug su liežuviu malti. Krok.
su liežuviù mę̃sti apkalbėti: Kaip kalė su liežuviu menčia. Krš.
su liežuviù mùšti koneveikti: Mušdavo ir mušdavo ją su liežuviu. Šln.
su liežuviù paplàkti
1.paplepėti: Su liežuviu paplakti nulėkė. Rdn.
2.įsiteikti: Su tuo liežuviu mokėjo paplakt, kiekvienam įsiteikdavo. Snt.
su liežuviù pìnti plepėti: Ką tu čia pini su liežuviu be reikalo. Grz.
su liežuviù plàkti apkalbėti: Būtų viskas gerai, kad ta uošvienė su liežuviu neplaktų. Krš.
su liežuviù plẽškinti per šìrdį apkalbinėti: Nepleškink su liežuviu kitam per širdį. Dr.
su liežuviù plóti Kvr. plepėti:
su liežuviù skal̃bti taukšti niekus: Kai pasensi, matysi, kiek skalbsi su tuo liežuviu. Trk.
su liežuviù skrãbinti plepėti: Akimis nebmatau, tik su liežuviu galiu skrabinti. Gd.
su liežùviais sùkti apkalbėti: Eina, patikinėja, su liežuviais tik suka, tik suka. Klt.
su liežuviù tabalúoti niekus taukšti: Tabaluoja tabaluoja su liežuviu, aš nė neklausau jo. Ut.
su liežuviù vinguriúoti pataikauti: Tu moki gerai su liežuviu vinguriuot, kai reikia. Jrb. Vinguriuoja su liežuviu kaip šuo su uodega. Jrb.
už liežùvio kliū́ti būti apkalbamam: Ypač Kedulis kliuvo visiems už liežuvio: vieni stebėjosi, kiti šaipėsi. Myk-Put.
už liežùvio paim̃ti griežtai pareikalauti (pasakyti): Kai paims už liežuvio, pasakys. Jon.
už liežùvio patráukti priversti pasakyti, kalbėti: Pats velnias patraukia jį už liežuvio. Alz. Net susigraudžiau patraukęs bobą už liežuvio. Vaižg.
už liežùvio tampýti versti kalbėti: Mickutis susigriebė, kaip ir visuomet, nelaukė tampomas už liežuvio. rš.
už liežùvio tem̃pti versti kalbėti: Kas tave už liežuvio tempė, kam tau reikėjo sakyt?. Kair.
už liežùvio tìmpčioti versti kalbėti: Taip ir timpčiok už liežuvio lyg mažą vaiką. rš.
už liežùvio tráukti versti kalbėti: Nieko būt mergiotė, bet jeigu reikia traukt už liežuvio, jau sunkoka. Sur. Oo! kad man prireiktų, aš ir prie paties karaliaus žinau kelią, manęs nereiktų už liežuvio traukti. Žem. Ir niekas tavęs netraukia už liežuvio pasakyti jai apie sūnų. Gran. Jūs papliurpiat visus velnius. Kas už liežuvio traukė?. Vn. Kas tave už liežuvio traukė?. Mrk.
už liežùvio užkliū́ti būti apkalbamam: Dabar viskas. Dabar jau aš jam už liežuvio užkliuvau. Sl.
kaĩp liežùvis apsiver̃čia apie blevyzgas: Kaip tau, Peliksiuk, ir liežuvis apsiverčia šitaip sakyt!. Balt.
kaĩp liežùvį nurìjęs sakoma apie nežinantį ką sakyti: Žmonės stovėjo kaip liežuvius nuriję. rš.
kaĩp liežùvį prarìjęs apie tylintį: Tai ar imi ar ne? Ko tu kaip liežuvį prarijęs?. rš. Mirtinai amerikonas patikėjo ateitim. Tylėjo kaip liežuvį prarijęs, nebepasiliko nė nakvoti. Ap.
kaip avelės liežuvį žr avelė
ant bobų liežuvių pasikabinti žr boba
ant galo liežuvio žr galas
ant galo liežuvio atsistoti žr galas
ant galo liežuvio būti žr galas
ant galo liežuvio išnešioti žr galas
ant galo liežuvio stovėti žr galas
ant galo liežuvio užsimegzti žr galas
nuo galo liežuvio ištrūkti žr galas
kalės liežuvis žr kalė
kalės liežuvį įsisiūti žr kalė
kalės liežuvį prisiūti žr kalė
kelio galas ant liežuvio žr kelias
koserę pjauti liežuviu žr koserė
marias išlaka liežuviu žr marios
marias išmaišyti (išplakti)su liežuviu žr marios
nugarą gręžti liežuviu žr nugara
prūdą išlakti liežuviu žr prūdas
seilė atnešė ant liežuvio žr seilė
seilė užplaukė ant liežuvio žr seilė
valią duoti liežuviui žr valia
varlė čirškia (iškeptų)ant liežuvio žr varlė
velnias patraukė (traukia)už liežuvio žr velnias
kaip ant žydo liežuvio žr žydas
ant žmonių liežuvių statyti žr žmogus

Daugiau informacijos

velnias

Apibrėžtis

vélnio abrozdė̃liai neig. kortos: Porą valandų jie svaidėsi tais velnio abrozdėliais, rašėsi kiekvienas savo vistus ir vištas. Tilv.
vélnio ãkį
1.ničnieko (negauti): Tu velnio akį gausi, ne mišias!. Štk. Dirbk dirbk, o kai reikia iš kolūkio ką gauti, tai velnio akį. Pš.
2.anaiptol: Bet ar vienos krautuvės pakako? Velnio akį. Apėjome kokią dešimtį, kol suradome tokių paltų, suknelių ir batelių, kokių juodvi neturėjo. Marg.
vélnio akiẽs nieko (nereikia): Velnio akies jam, ne arielkos reikia!. Aln.
vélnio akmuõ Mrj. sidabro nitratas:
vélnio arklỹs laumžirgis: Velnio arklys – pats ilgas, kojos lenktos šešios ir sparnai balti žiba. Gdr. Velnio arkliai pagal vandenį lakstydavo, prie kokių markų. Lnkv.
vélnio ãšara naminė degtinė: Ta velnio ašarėlė daug kainuoja. Skr.
vélnio ãšaros degtinė: Dabar pila pila tas velnio ašaras. Pp.
vélnio barzdà
1.vaistinis valerijonas:
2.smulkių paparčių juodosios šaknys: Velnio barzda [vaistai], kai išsigąsti. Grv.
vélnio daržẽlis dilgėlynas: Išnaikinai tą velnio darželį, pasodinai gėlių. Jrb.
į vélnio dienàs dė́ti keikti, koneveikti: Deda senius į velnio dienas. Pln.
vélnio eleksỹras degtinė: Dar daugiau reikalavo velnio eleksyro nuo visų ligų ir bėdų. Trein.
vélnio gerklė̃ girtuoklis: Aukso nagai, velnio gerklė. Vkš.
vélnio grietìnė Vaižg. degtinė:
vélnio ìšmislas tabakas: Jie niekino fabrikinį rūkalą. Kimšo į pypkes pačių užaugintą velnio išmislą. Ap.
vélnio ìšpera sukčius, gudruolis: Nu ir merga, tikra velnio išpera. Šll. Eik tu, velnio išpera!. Pnd. Pranys, tas velnio išpera, jau pas tave!. Dovyd. Nezyzk tu, velnio išpera!. Ldv.
vélnio kalnaĩ daugybė: Tu velnio kalnus jau prirašei ir dar vaikštai [rašyti]. Sur.
vélnio kantãplis blogas žmogus: Velnio kantapliu virto. Ds.
vélnio kėdė̃ Grk. dvikamienis medis:
velnių̃ keliaĩs eĩti pasileisti: Mūsų žentas turi kitą susiradęs: eina velnių keliais. Lkv.
vélnio keliù išeĩti Kv. pasileisti:
vélnio kiaušìnis
1.niekai: Vargsiu aš čia tau dėl velnio kiaušinio!. Ds.
2.baltasis godūnas:
vélnias kójose gresia pavojus: Jau dabar pričiupo trumpai – velnias kojose. End. Vokiavos laukan – velnias kojose, bėkiva!. Trk.
vélnio kūlė̃ toks augalas: Velnio kūlės auga prie dumblui, panašios į pupalaiškį. Ds.
vélnio kulkà kaukaspenis: Velnio kulka iš žvyrynų. Kpč.
vélnio kū̃mas blogas žmogus: Blogas kaimynas – velnio kūmas. KrvP.
vélnio kumelỹs
1.laumžirgis: Velnio kumeliai ant vandenio tik sukas. Švnč.
2.apie suktą, ekscentrišką žmogų: O velnio kumelys, iš po vyro pabėgo!. Sur.
vélnio kumeliùkas laumžirgis: Velnio kumeliukai skraido aplink. Rūt.
vélnio lãšas degtinė: Taip reikia su žmogum susiėjus nepulti iškart prie to velnio lašo. rš. Jis pernelyg dažnai ieško dopingo velnio lašelyje. Trein.
vélnio lašaĩ naminė degtinė: Varvina velnio lašus. Krš. Pakrūmėje kyla dūmelis, kapsi velnio lašeliai. rš. Ir visai nieko būtų sau vaikis, jei ne tie velnio lašeliai. Mik.
vélnio lazdà blogas žmogus: Iš jo ne žmogus, tik velnio lazda, vis tik ką nors apgaus, apsuks. Ds.
velnių̃ lendrýnas daugybė (blogų žmonių): Arklius kai ėmė, vokiečių buvo cielas velnių lendrynas suvažiavę. Šts.
vélnio mãžvaikis vėjavaikis, karštuolis: Iš kur tavo tiek kantrybės su tokiu vyru, velnio mažvaikiu!. Žem.
į vélnio mìltus labai (iškoneveikti): Pasakys prieš – į velnio miltus išdirbs!. Pvn.
į vélnio mìltus dė́ti keikti, koneveikti: Deda mane į velnio miltus, visaip bjauroja. Rdn.
į vélnio mìltus išdė́ti iškeikti, iškoneveikti: Mane į velnio miltus išdėjo, velnienė esu su ragais. Krš.
vélnio mūčélninkas girtuoklis: Dėl arielkos lieka velnio mūčelninku. Ds.
vélnio nãgas kaukaspenis: Aš radau velnio nagą. Rtn.
vélnio nagaĩ spyruoklinės akėčios: Su velnio nagais apkabinėjam žemę. Šts.
vélnio namaĩ smuklė: Trečiame kampe, pietryčių link, priešais bažnyčią, stovi karčema. – Juk kur Dievo namai, čia ir velnio namai turi būti, – pyko kai kurie žmonės tuokart, kai ją statė. Simon.
vélnio ožỹs perkūno oželis: Velnio ožiai kaip ėriukai šaukia gerklę paleidę: rodos, kad ten avių pilna toj pelkėj. Jrb.
vélnio pãduška LBŽ. švylys:
vélnio pagáikštis kiršintojas; pikčiurna: Ta jo boba – velnio pagaikštis. Šln.
vélnio pagalỹs kiršintojas; pikčiurna: Žinai, kaip mergos yra tokie velnio pagaliai. Švnč.
vélnio pakártuvė kas labai judrus, nenustygsta vietoje: Tai bene velnio pakartuvė!. Tr.
vélnio paklõdas Sln. pagyrūnas:
velnių̃ pakratà vidurnaktis: Pati dvylikta, pati velnių pakrata. Klm.
velnių̃ paleidìmas vidurnaktis: Dvylika – pats velnių paleidimas. Krš. Pasitaikė eiti per patį velnių paleidimą. Klm.
vélnio pãmazga toks plūdimas: O tu čia ko atėjai, velnio pamazga! – užsipuolė Gugį. Krėv.
vélnio pãmazgos degtinė: Jūs, velnio pamazgų užgėrę, siuntat. rš.
vélnio pãmušalas vėjavaikis, plevėsa: Aš tavo vandenį gersiu, kojų mazgotą, tu velnio pamušale!. Snt.
vélnio pántis sukčius: Eik tu, velnio panti!. Ds.
velnių̃ pasamõnas toks plūdimas: Prie darbo, velnių pasamonai!. LzP.
vélnio pãtinas blogas žmogus: Koks ten jaunikis – velnio patinas. Pl.
velnių̃ pãtinas blogas žmogus: Velnių patinas tas tavo dėdė. Lnkl.
velniaĩs perkū́nais sváidytis keikti: Bet staiga – ar jis knygoje ką negero išskaitė, ar šiaip kokia mintis galvon krito – nubloškia knygą ir ima plūstis – velniais perkūnais svaidytis. Paukš.
vélnio pir̃štas Gs. kaukaspenis: Šitam lauke daug velnio pirštų. Rud.
vélnio plùnksnos plunksniniai debesys: Velnio plunksnos pasirodė – lauk lytaus. Plt.
vélnio plutà nenaudėlis: Kaip dar yra vienas velnio pluta; ir ans kalba čia šiaip, o dirba kitaip. Sd.
vélnio põteriai neig.
1.kortos: Kada jūs mesit tuos velnio poterius?!. Skr.
2.burtų žodžiai: Savo velnio poterius šnabždėjo burtininkė. Tat.
vélnio prabangà nešvariu būdu gauti pinigai: Čia velnio prabanga. Rs.
vélnio pūgà apie netikusį žmogų: Palauk tu, velnio pūga!. Slnt.
vélnio pūkaĩ LBŽ. švylys:
vélnio pùsė apie netikusį žmogų: Ak tu, velnio puse!. Žg. Ale velnio pusė – negalėjo ant ten lėkt!. Mžš. Velnio pusė, kas prikusė seną bobą ženytis. Kp. Velnio tu puse! – šaukė Dovydonis, jau visiškai įpykęs. Balt. Ką tu padarysi su velnio puse!. Grš.
velnių̃ pùspūrė toks keiksmas: Kame tu raitais, kaip kokia velnių puspūrė, vadalojies!. Sd.
vélnio ragaĩ Alk. reketis kūliams daryti:
vélnio raĩstas didelė netvarka: Čia tikras velnio raistas. Tr.
vélnio ridìkas LBŽ. nuodingoji nuokana:
vélnio rýkštė parazitinio grybelio sužalotos šakos, suaugusios į šluotelę, laumšluotė: Buvai miške, ar neparnešei velnio rykštės?. Lnkv.
į vélnio rū̃rą vlg. niekur: Kur jūs važiuosta, kai manęs nebebus, velnio rūron, kas jumis bekvies. Sur.
iš vélnio rūrõs vlg. nežinia iš kur: Žiemą butelių mažai gauni, miške nė vieno nerandi. Iš velnio rūros paimsi.... Ap.
vélnio są́valka toks keiksmas: Sakiau, velnio sąvalka, kad nevažiuotum!. rš.
vélnio sė́kla
1.nenaudėlis, nedorėlis: Vat kur velnio sėkla, nieko ana nebijo. Švnč. Velnio sėklos – ne darbo veiza, pabobiais laksto. Rdn. Tai velnio sėkla! – sukeikia Valiauga [ant katės]. Dovyd. Velnio tenai sėklos – nepasiduoda viena kitai!. Krš.
2.kas skleidžia nepriimtinas idėjas: Už tikėjimą reikia galvą guldyti, negirdite gal pamokslų, kaip sako, kad „Lietuvos ūkininkas" – tai velnio sėkla. Žem. Prisipažink geruoju, kur tu gavai tą velnio sėklą sėjančią knygą?. SnV.
3.blogi darbai: Velnio sėklos nereikia sėt, atsidygsta. Grv.
vélnio skystìmas degtinė: Išsidalijo zimagorai velnio skystimą iš laibo gurkliuko, nusipurtė. rš.
vélnio skūrà nenaudėlis: Tikrai, velnio skūra tas senis. Brž. Kas jo nepažįsta? Sudžiūvusi velnio skūra. Ir dar dzūkas!... Ap.
vélnio skūrà apsisiū́ti pasidaryti nejautriam, rambiam: Velnio skūra apsisiuvo: nei tėvo, nei močios neklauso. Klt.
vélnio skūrà apsitem̃pti pasidaryti nejautriam, rambiam: Anas apsitempė velnio skūra. Ds.
vélnio skūrà apsivil̃kti Šv., Krš. pasidaryti suktam:
vélnio subinė̃ vlg. nežinia kokia vieta: Misliju, kurioje velnio subinėje tas yra. End. Nu paskui joti ieškoti [arklio], nu kur aš nujosiu – į velnio subinę. Kl. Iš velnio subinės anie visi (korespondentai) tuojau atsiranda paveiksluoti. Sd. Iš velnio subinės tų plestekių prilėkė!. Krš.
velnių̃ subinė̃ vlg. toks keiksmas: Eik tu, subine velnių!. End.
ant vélnio subinė̃s išė̃jo vlg. iširo, neįvyko: Išėjo veselė ant velnio subinės. Šts.
iš kuriõs vélnio subinė̃s vlg. nežinia iš kur: Turėjo šautuvą ten dubeltauką iš senovės, iš kurios velnio subinės buvo gavęs. Jdr. Mūsų Stasys kad parvedė [žmoną] iš kurios velnio subinės. Als.
vélnio sulà naminė degtinė: Tai, Petia, nemeti savo amato? – klausia pažįstamas. – Vis verdi tą velnio sulą?. rš.
vélnio šlúota
1.parazitinio grybelio sužalotos šakos, suaugusios į šluotelę, laumšluotė: Ant mūsų vyšnių velnio šluotos auga. Ds. Velnio šluota berže pradėjo augt. Trgn.
2.pelkinis gailis:
velnių̃ špitõlė namas, kur nesilaikoma dorovės normų: Velnių špitolė yra toje klebonijoje. Varn.
vélnio šū́das vlg.
1.nieko gero: Velnio šūdas iš skubino darbo. Šts. Velnio šūdas bulbių sėjimas su mašina. Rdn.
2.kas nieko vertas: Velnio šūdas kažkoks pašposijo. Pln. Tas tavo dvaras velnio šūdas yra. Skd. Dabar amatininkas velnio šūdas, kalviams ir kriaučiams tad yra čystai maišas užrištas. Trk.
vélnio šū́do vlg. nieko: Velnio šūdo tokiam, ne padėkavot!. Dbk. Gerai su motriška: nė didelių magaryčių reikėjo, nė velnio šūdo. Trk.
vélnio šū́dą vlg. nieko: Velnio šūdą gausi, o ne mergą. Žg. Velnio šūdą tu gausi. Slnt.
vélnio tabokà LBŽ. aitrusis vėdrynas: Velnio taboka patrink – ir žaizda pasidaro. Grnk.
velnių̃ takaĩs eĩti neig. pasileisti, išdykti: Eina vaikesai velnių takais – kas anus gali sutvarkyti. Krš.
velnių̃ tapinýčia apie niekam tikusį žmogų: Ta mano merga – velnių tapinyčia, tūpelioja vietoj, be kokios mantos. Šts.
vélnio triẽdalas LBŽ. žalingasis trobagrybis:
vélnio tùzinas trylika: Kai kiaulė atsiveda velnio tuziną, tai žinok, jog visi paršai išdvės. Skrb. Po dviejų savaičių, tiksliai kalbant, po trylikos dienų (velnio tuzinas) – telefonas: „Ar aš galiu pas tave, Gediminai, užsukti?". Dovyd.
į vélnio úodegą toli (vykti): Važiuodavo kur į velnio uodegą medelių pirkti. Krš.
(kieno) vélnio uodegà ilgèsnė sakoma nusileidžiant, priimant pašnekovo nuomonę: Tegul bus tavo velnio uodega ilgesnė. Trgn.
vélnio úoga LBŽ. vilkuogė:
vélnio vãbalas prastas, netikęs padaras: Velnio vabale, nieko nesakyk!. Grd. Pagal savim gavo mergikę, ne kokį velnio vabalą. Rdn. Neturi nė vienos vištos, velnio vabalas. Trk. Išves mane iš proto ta zirzeklė – ot velnio vabalas!. DūnŽ.
vélnio vaĩkas vėjavaikis, plevėsa: Tas jau velnio vaikas buvo, visur ano pilna. Pp. Kitas atrodo inteligentas, o velnio vaikas. Yl.
vélnio vardù nueĩti pradingti, pragaišti: O kad tėvelis sergąs buvo, velnio vardu taip ir nuėjo. End.
vélnio veĩslė apie blogą, piktą žmogų: Velnio veislė kaip kada pašnekinus kad duos žodį!. Krš.
velnių̃ velniaĩs
1.greitai, smarkiai: Karvės vakare eina iš miško velnių velniais. Žg.
2.labai, ištisai: Kaunas mano išvaikščiotas velnių velniais. Žg.
3.niekais: Kaip tas ruskių pinigas eina velnių velniais. Rnv.
vélnio veséilia barniai: Kada vyras ir pati nesutaria, tai sako: par juos velnio veseilia. Grv.
velnių̃ veselià
1.smarki pūga: Kad papuoliau, tai papuoliau velnių veselion. Ds. Dangus su žeme maišos, velnių veselia. Všk.
2.siautimas, šėlimas: Tikra jau velnių veselia ten pas jų. Stak.
vélnio vesẽlija pūga: Užkilo tokia velnio veselija. Snt.
vélnio vėtỹklė vėjavaikis, plevėsa: Kad jį kur perkūnas trenktų, tą velnio vėtyklę!. Lkš.
vélnio viñčiai apie nesusituokusių bendrą gyvenimą: Velnio vinčiais gyveno. Dglš.
vélnio vir̃vę výti rengtis ką pikta daryti: Aš nieko pikto nemanau, o jau jis velnio virvę veja. Skr.
vélnio vyšnià LBŽ. šunvyšnė:
vélnio žirgẽlis laumžirgis: Velnio žirgelio sparnai virpa saulėje greta siūbuojančios nendrės šešėlio. Dovyd.
ciẽlas vélnias apie didelį, stambų: Aš toki mažulėlė, o ans cielas velnias. End.
devynì velniaĩ vadžiója vaikùs apie nuošalią vietą, užkampį: Devyni velniai vaikus vadžioja prie mūsų. Pvn.
gývas vélnias
1.labai daug: Gyvą velnią darbų turiu. Skdv. Velnią gyvą privarys gyvulių, ir ganyk. Grd. Kai šieną pjaunam, tai velnią gyvą parplių randam. Smln. Kad tų šernų velnias gyvas priviso. Erž. Šieno šįmet velnias gyvas. Šk. Su linais darbo gyvas velnias. Srj. Mokyklos sporto salėje stalo teniso varžybos. Sirgalių gyvas velnias. Bub.
2.ilgai: Plaukti galiu gyvą velnią. Vvr.
(kieno) vélnias juodèsnis sakoma nusileidžiant, priimant pašnekovo nuomonę: Tegul bus tavo velnias juodesnis. Ml.
kóks vélnias kas (piktai): Ir koks velnias verčia mane prisiminti šitokias šlykštynes!. Cinz.
kokiẽ velniaĩ nešiója ko vaikščioji (piktai): Kokie velniai tave nešioja tokioj tamsumoj?!. Jnšk.
kókio vélnio ko (piktai): Kokio velnio tau reikia?!. Al. Ir kokio velnio jis tenai suko į tą gatvelę, kur dabar žiburiais tvieskia pailgas namas. Ap. Kokio velnio! – užustalėj niršta tėvas. Zur.
kókį vélnią ką (piktai): Kokį velnią jis ten prieš mane pina?. Sb. Kokį velnią jie čia daro?. Pv. Ką žinojau, kokį velnią tam Pelnickiui surašė vienuoliktokas Mockūnas. Ap.
kokių̃ velnių̃ kodėl (piktai): Kokių velnių taip spoksai į mane? rš. Kokių velnių tuos vaikus čia atvilkote?!. Cinz.
kurìs vélnias kas (piktai): Ar jie tenai spiritines vonias ima, ar kuris velnias? – keikėsi valdžia. Sruog. Ir kuris ten velnias – uždainuokim trankią dainelę, kad mus išgirstų ir išeitų pasitikti. Katil.
kurìs vélnias nešiója sakoma apie nepageidaujamą ateivį: Kuris velnias nešioja tą prakeiktą vagilę čia?. Simon.
kurį̃ vélnią ką (piktai): Ko tu ten, kurį velnią mislijęs dar dirbi?. Yl.
kurį̃ vélnią nẽša kas ateina (piktai): Kurį čia velnią dar neša!.. piktai sušnairavo į šmėkštelėjusią pro langą juodai apsitaisiusią kažkokią žmogystą. Krėv.
kuriõ vélnio kodėl (piktai): Kurio velnio purkšti?. Lkm. Kurio velnio ženijos, jei nemislijo gyventi?!. End.
kurių̃ velnių̃ kodėl, kam (piktai): Kurių velnių tu čia vampsai?. Erž. Kurių velnių tu buvai užsidarius su tuo kalakutininku atskirame kambaryje?. Mont. Kurių velnių paleidai liežuvį?!. Avyž. Kurių velnių mane provokuoji, kodėl anksčiau to nepasakei?. Trein.
nė̃ vélniui neskanùs niekam netikęs: Tas žmogus nė velniui neskanus. Rt.
velnių̃ pagautìnis darbas po vidurnakčio: Šokdavom ir per velnių pagautinį. Šauk.
pãtį vélnią
1.labai daug: Patį velnią kiaulių išsivaręs po ražienas ganyti. Rdn. Pasapnuoju, prisapnuoju patį velnią, o rytą nieko neprisimenu. Krš.
2.bet ką: Nuvežk į Klaipėdą – patį velnią išpirks. End. Karvapilviai tie pijokai, patį velnią gali susprogti. Krš.
pàts vélnias
1.niekas: Taip parašė, kad nė pats velnias neperskaitys. Jnš. Visi gudrūs, ir kiekvienas tyko, kaip pasinaudoti svetimu darbu. Viskas visų – tai ir pats velnias nepasiges. Ap.
2.daugybė: Pats velnias [pinigų] išlaksto už visokius darbus. Krš.
pìrmas vélnias niekam netikęs: Jeigu ateis kavalierius ir labai geras, tai žinok – pirmas velnias. Grl.
pusiáuskilių velnių̃ priė́dęs Nmk. gudrus, suktas:
sprãgytų velnių̃ ko (piktai): Ar velnių spragytų tau čia reikia?. Bgt.
stačių̃ velnių̃ priė́dęs gudrus, suktas: Su juo neprasidėk: jis yra jau velnių stačių priėdęs. Lg.
stačių̃ velnių̃ prirìjęs Up. gudrus, suktas:
sū́dytą vélnią nieko (neduoti, negauti): O manai, kad mokėjo jie ką nors už tai? Velnią sūdytą!. Balt.
šim̃tas velnių̃ toks keiksmas: Kad šimtas velnių, pačias gražiąsias mergas velnias parovė. Žem. Šimtas velnių, pasakoju jums, o man nieko nesakote!. Cvir.
šim̃tas velnių̃ raugìntų toks keiksmas: Šimtas velnių raugintų, ko ėst neduodat?!. Alk.
kad (tave...)šim̃tas velnių̃ ráutų Vlkv. toks keiksmas:
kad (tave...)kur̃ velniaĩ toks keiksmas: Na, ir idiotas, kad tave kur velniai! – piktai burbtelėjo kaimynas. Ap.
tóks vélnias jójamas, tóks važiúojamas Skr. visos priemonės netikusios:
vélnio ver̃tas niekam tikęs: 1943–44 metais maistas nuolat gerėdavo, palyginti su senesniais laikais buvo jau žymiai pagerėjęs, bet vis dėlto liko jis velnio vertas. Sruog.
víenas vélnias jójamas, kìtas važiúojamas visais atvejais blogai: Išviję vieną velnią jojamą, gausite kitą važiuojamą. SnV.
visì velniaĩ, visì muzikántai Grk., Pn. sakoma viską peikiant, kritikuojant:
velniaĩs apkráuti iškeikti: Velnių velniais apkraus [pati], ir eina vyrelis noselę nuleidęs. Krš.
vélnias apsė́do
1.padūko, pasiuto: Ar velnias apsėdo, kad taip šaukojat?!. Vkš. Baisus šuva. Gal paties juodžiausio velnio apsėstas puola prie klėties durų. Dovyd.
2.labai įsitraukė: Su pinigo rinkimu velnias taip apsėdo!. Dovyd.
vélniu apsibė́gusi apie piktą moterį: Velniu ta bjaurybė apsibėgusi. Grd.
vélniu apsinẽšęs negeras: Velniu apsinešusi, bėga ir bėga visur. Krš. Ką dabar padarysi, kad tokia velniu apsinešusi. Krš.
vélnias apstójo padūko, pasiuto: Pasiuto bobos ar velnias apstojo. Žem.
vélnias ateĩs skùsti barzdõs Kai galanda dalgį ir jau daugiau juo nepjauna, tai sako: ateis velnias barzdos skustie. Grd.
tegù vélnias àtima toks keiksmas: Jau kai kariuomenė traukės, tegu velnias atima, kas čia dėjosi aplinkui!. Pš.
vélnias àtnešė atėjo (nepageidaujamas): Velnias čia jį atnešė!. Alz. Ar velnias jau čia atnešė, kam jūs mumiem reikalingi!. Sn. Gerai dar, kad tuos maskolius velnias atnešė, – džiaugiasi bobos, – būtų reikėję tuos paršus prišerti, jau kaulijo duonos... maskoliai išvadavo – pašėrė. Žem.
velniaĩ àtnešė atėjo (nepageidaujamas): Velniai jį atnešė taip ne laiku!. Sruog.
nórs vélnias atsistótų ant galvõs būtinai: Kaip pasakiau, taip ir bus, nors velnias ant galvos atsistotų. Žvr.
vélnias bãdo ragù į šìkną vlg. sakoma apie be reikalo skubantį: Gal tau velnias ragu šiknon bado, kad leki kaip nušutintas. Ds.
velniaĩ bezdė̃s vlg. sakoma žadant smarkiai mušti: Kad aš tau imsiu duot, tai net velniai bezdės!. Al.
velniaĩ blióvė ožkomìs labai anksti: Šiandien atsikėliau, dar velniai ožkom bliovė. ČrP.
vélnias bùs nepavyks, nepasiseks: Jeigu vienas ant čia trauks, kitas ant čia, tai velnias bus. Btg.
ne vélnią darýsi taip jau yra, tokia padėtis: Ne velnią darysi – reikia ir kuogiams litrą statyti. Ktk.
kad vélnias dãrosi sakoma smarkiai ką veikiant: Vaikai laidos nuo kalnų, duoda, kad velnias daros – tik rogės pyška, ir viskas. Jrb.
vélnius dìrbti Yl. daryti blogus darbus, nedorybes:
velnių̃ dúoti išplūsti, iškoneveikti: Direktorius davė velnių nesigailėdamas. Dar nežinau, ar tuo viskas baigsis. Avyž.
vélniui dúoti uždìrbti keikti, pykti: Bet vos tik pareis ta sulinkusi, kaulėta moteriškė namo, tuoj velniui duoda uždirbti. Cvir.
velniaĩs eĩti blogai elgtis, dykti: Eina visas svietas velniais, bus pasaulės pabaiga. Grz. Niekas nebtikrina [prekybos] ir eina visi velniais, nebėra teisybės. Rdn.
velniaĩ eĩna į pir̃tį Grv. sakoma, kai pučia smarkus vėjas:
vélnią galvóti turėti piktų kėslų: Jis tyli, o velnią galvoja. Bt.
vélnius gáudyti eibes krėsti: Kad eina į bažnyčią ir velnius gaudo, tai blogai. Krš.
velnių̃ gáuti būti išbartam: Gavau velnių už pinavijos nulaužimą. Užv. Bijau į namus eit, ba žinau, kad gausiu jau velnių. Ss. Gavo velnių kiek tik tilpo. Snt. Vieną kartą gavau velnių. Rt. Jis jau gavo velnių ministrų taryboj. Ap.
vélnias griẽbtų sakoma susijaudinus: Velnias griebtų! Tu puikų dalyką sugalvojai. Vencl.
velniaĩ griẽbtų toks keiksmas: Kad velniai griebtų tokį darbą!. Jnš.
vélnią griẽbti už ragų̃ imtis pačios esmės: Matydamas, kad senis nesileidžia į kalbas, kunigas atsiduso ir griebė velnią už ragų: – Praėjusią naktį vėl grįžai girtutėlis. Cinz.
velnių̃ ieškóti kabinėtis, priekabiauti: Ar jis kelio klausia, ar velnių ieško?. Grd.
vélnias įliñdo į káilį apie keistuolį: Puteliui kažkoks velnias į kailį įlindo... žmonių šalinasi. Matyt, ir sėti neketina. Gric.
vélnias im̃s toks keiksmas: Sakau: pasitrauk sulig gerumu, o kad ne, tai velnias čia tave ims!. Žem.
vélnias į̃nešė įsidangino, įkrito: Dainuodama einu – velnias įnešė į tą duobę mane. Ar.
kur vélnias įsãkė nežinia kur: Kas liepė eit kur velnias įsakė!. KlvrŽ. Išvažiavo kur velnias įsakė. Ggr.
vélnias įsisùko apie neprotingą elgesį: Jam įsisuko velnias, ir pametė žmoną. Skr.
vélnias įsùko úodegą pairo buvę geri santykiai: Buvo pora sutikusi, bet kad velnias uodegą įsuko. Grd.
vélnius išbar̃stė iš šikìnės vlg. nustojo pykti: Bet tik anys velnius išbarstė iš šikinės, dabar gyvens kaip reikia. Ml.
vélnius išdarinė́ti blogus darbus dirbti: Jie su mišku visokius velnius išdarinėja. Jnš.
vélnius išdìrbti perdykti, kvailai elgtis: Kokius dabar velnius mergos išdirba, baisu apsakyti. Rdn.
velniaĩs išeĩti išdykti, ištvirkti: Kitas išsimoko, o kitas ir velniais išeina. Rdn.
vélnias ìšnešė
1.išsidangino: Velnias kažkur jį išnešė. Jnš. Nusnaudė – ir vėl velnias kur išnešė. Mžš.
2.nevykusiai ištekėjo: Išnešė velnias už kvailio, ir dar ubago. Avyž.
velniaĩ ìšnešė išsidangino: Klebonas pila į stikliuką, mandagiai kviečia gerti, o pats dreba ir prašo širdyje Dievo, kad tik greičiau tave velniai išneštų!... Šein.
vélnią išpažìnti už tetė́ną labai vargti: Kai paklius į jo nagus, tai išpažins velnią už tetėną. Skr.
vélnio išperė́tas Tvr. suktas, gudrus:
vélnio išspìrtas iš kelmãlio Prk. suktas, klastingas:
vélnio ìššiktas vlg. apie suktą žmogų: Jis velnio iššiktas. Vdk.
vélnius ištaisýti netinkamai elgtis: Baisius velnius tokie piemenašai ištaiso. Krš. Vyrai ir seni dar velnius ištaiso. Rdn.
vélnius išvarinė́ti priliežuvauti: Ką ji yra išvarinėjusi visokių velnių. Vn.
vélnią išvarýti išmokyti, išauklėti: Reikia išvaryti iš jo tą velnią. Šk.
vélnius išvarýti pro pakáušį pataisyti mušant: Prisibausiu mušti, išvarysiu visus velnius pro pakaušį. Krš.
vélnias išžìndo prõtą išprotėjo: Velnias protą buvo išžindęs, kad ėjau už tokio vyro. Šts.
vélnias juõkiasi
1.niekam tikęs: Velnias juokės iš mano triūso. Rs.
2.blogai: Velnias juoksis, pils daktarai klorkos į šulinį. Krš. Pamačiau, kad velnias juokias, ir parlėkiau rupčikus sugriebęs. Krš.
3.sakoma apie keistą padėtį: Gauna, sako, tas vyras nuo anos pačios, kad tik velnias juokias. Trk.
4.apie smarkų ko darymą: Tylėk, bo kai užvošiu per nugarą, tai velnias juoksis!. Vdk.
velniaĩ juõkiasi
1.sakoma apie keistą padėtį: Kad anas dabar ženytųs, tai visi velniai juoktųs. Kzt.
2.apie prastą darbą: Kraną taiso; deda, kad velniai juokias. Žr. Sakau: tu man suknelę pasiūk, sako: kai pasiūsiu, tai visi velniai juoksis. Sug.
3.apie smarkų ko darymą: Jei tu veidmainiausi ir norėsi mane apgauti, minėk mano žodį: aš tau atkeršysiu, kad net velniai juoksis!. LzP.
vélnias kabìna bezmė́ną į ùžpakalį Akm. sensta:
vélnias kabìna búožę į ùžpakalį Lk. sensta:
velniaĩ kaũkia sakoma apie kokį smarkų veiksmą: Užsitvatijom pečių, kaip šalta, kad velniai kaukia!. Krš.
velnių̃ káustytas apsukrus, suktas: Tas velnių kaustytas. Gs.
vélnius kélti reikšti nepasitenkinimą: Kad sužinotų, velnius keltų. Rg. Pasigers, velnius kels su visais velniukais. Krš.
velniaĩ kẽlia veseĩlią sakoma, kai pučia smarkus vėjas: Na, šiandien velniai veseilią kelia. Grv.
vélnias kẽlia vestuvès apie smarkią pūgą: Tokią naktį velnias vestuves kelia. Dovyd.
velniaĩ kẽlia vestuvès apie smarkią pūgą: Matote, kas lauke darosi, velniai vestuves kelia. rš.
vélnius kélti ant lentýnos keikti: Kelk velnius ant lentynos kiek tik nori, apsibuvėlius tuo nepabaidysi. Tl.
vélnias kìša rãgą į sùbinę vlg. verčia, spiria: Ar velnias ragą į subinę kiša, kad skubi?. Krš.
vélnią knìsti neig. dirbti (stebintis pašnekovui): Velnią tu knisi visą dieną prie tų arklių!. End.
vélnias krãto krãtinį žyla: Jau ant tavo galvos velnias kratinį krato. Šmk.
vélnius kráuti keikti, koneveikti: Visokius velnius pradėjo jis man krauti. Dr. Vienas tik užvaizdas laksto kiekviename žingsnyje šimtais tūkstančių velnių kraudamas balsiai, o patyliais po uostais ironiškai juokdamos. Žem. Keikūnė, velnius krovė šimtais. Rdn.
vélnias kráuna taukaĩs į arúodą sekasi: Teisingai sakoma, kad laimingam tai ir velnias taukais aruodan krauna!. Balt.
vélnius krė̃sti nerimtai elgtis, kvailioti, išdaigauti: Gerai gyvena, o vis tiek reik velnius krėsti. Kl. Negauna į kailį, velnius ir krečia. Krš. Apsisuko ir vėl savo velnius krečia. Plv.
vélnias kū́lė pupàs apie rauplėtą: Ant to snukio velnias pupas kūlė. LzP.
velniaĩ kutẽna apie nerimstantį žmogų: Ko triūbiji, ar velniai kutena?. Škt.
velniùkai lãksto akysè šelmiškai, valiūkiškai žiūri: Jurga tarsi nusigando, tarsi suprato, sustojo kvatojusi, surimtėjo, tiktai velniukai akyse lakstė. Bor.
vélnio láukia tęsia dieną nieko neveikdamas: Vienas traukia, antras velnio laukia. Krž.
vélnias láužia blaũzdą sakoma apie skubantį ką daryti: Ar velnias tau blauzdą laužia važiuoti dabar tokioj blauzdlaužynėj?. Vdžg. Kas gi ten? Ar ne velnias blauzdą meisteriui laužia?. Cvir. Velnias gal blauzdą laužia, kad taip skubi. Pnd. Ko nenurimsti, ar velnias blauzdą laužia, ar tu negali palaukt?. Skr. Gal tau velnias blauzdą laužia, kad taip skubi?. Antš.
vélnias láužia úodegą sakoma apie skubantį ką daryti: Velnias turbūt uodegą laužia tai Jonienei! – tarė Onė. – Žiūrėk, įmano nusprogti beskubėdama. Žem. Ko skubat, ar velnias uodegą laužia?. Šauk.
velniaĩ leñda per sùbinę vlg. apie labai piktą: Per subinę lenda velniai! – Tau lenda. Trk.
ar vélnią lupaĩ sakoma ilgai užtrukusiam: Ar velnią ir lupai išėjęs?. Krš. Turbūt velnią ir lupai, kad tiek laiko nesirodai. Krš.
vélnias lùpa skū̃rą apie garsų klyksmą: Klykia, kad, rodos, velnias jam skūrą luptų. Vdk.
vélnius málti liežuvauti, apkalbėti: Į akis tai letete, o už akių velnius mala – cielas pasalkanda. Krš.
vélnią manýti turėti blogų minčių: Tas jau velnią mano. rš.
ar vélnią mataĩ sakoma keistai besielgiančiam: Ar tu velnią matai, ar kas tau?. KrvP.
velnių̃ mãtęs daug patyręs: Su tokiu nesusidėk: jis yra visokių velnių matęs ir permatęs. Grž.
vélnias mierúoja káilį greit mirs: Mieruoja ir tau velnias kailį. Šts.
vélnią mìslyti turėti piktų kėslų: Tyli ir velnią mislija. Klvr. Poterius kalba, bet velnią mislija. Vlkv. Gali susidaryti įspūdis, kad tamsta velnią misliji. Tilv.
velniaĩ mùšasi po pakáušį skauda galvą: Ko tokia nuliūdus, ar velniai po pakaušį mušas?. Ldv.
vélnias negriẽbs nieko bloga neatsitiks: Negriebs jį velnias, pamatysite, kaip išsisuks gerai! – pranašavo treti. Piet.
vélnias negriẽbs sàvo vaĩko Slv. nieko bloga neatsitiks:
vélnias neįeĩtų bãsas sakoma apie laužyną: Beržynan velnias basas neįeitų. Dglš.
vélnias nèima niekam nereikalingas: Manęs ir velnias neima, visą gyvenimą tik vargytinas žmogus buvau. Grv.
vélnias neim̃s nieko bloga neatsitiks: Mauk kasdien konjako po pusbutelį, ir joks velnias neims. Vien. Nebijokit, nebūtų velnias ėmęs, nebent didesnę vyresnybę būtų gavęs arba algą ligi smerčio.... Žem. Valdžios velnias neims, ar turi žmonės sušalti? (sakyta teisinant medienos vogimą). Ap.
vélnias neim̃s sàvo vaĩko nieko bloga neatsitiks: Nesprogsi! Neims velnias savo vaiko!. LzP.
vélnias neláužia šlauniẽs nėra ko skubėti: Ko skubini? Velnias šlaunies nelaužia!. Dkš.
vélnias nemáltų tabõko niekas nedirbtų: Prie tokio antgulinio (spaudimo dirbti) nė velnias taboko nemaltų. Užv.
vélnias nemãto tiek to, tesižinai: Jau pagailau: auginkis veršį, velnias tenemato. End. Geriau neiti, kad jau neturi, jau velnias ir nemato. Gršl.
velniaĩ nemãto tiek to, tesižinai: Velniai jo nematė, kaip nori, tegul daro. Krs. Aš atidavęs būčiau jam, ale velniai nematė. Žl. Velniai nematė to alaus, bil bačka atsirado. Slm. Velniai darbų nematė, aš nepersiplėšiu. Alz. Velniai nematė, nemenu. Grv. Benas šveičia kelis obuolius į šlapią pievą, velniai jų nematė, kiša ranką į kišenę, bet daugiau nemeta. Ap.
velniaĩ nemãtai tiek to, tesižinai: Velniai nematai, tegul mano pereina. Sdk.
kíek vélnias nemãto visai (ne): Grybų vedu (mudu) turim kiek velnias nemato. Štk.
vélnias nepašienãvo nieko bloga neatsitiko: Josios velnias nepašienavo, pagrįžo. Erž.
vélnias nepéreitų apie užgrioztą trobą, butą: Viduj pirkioj ir velnias nepereitų. Dglš.
vélnias nepéreitų bãsas apie ko storumą: Duona buvo nekokia, velnias basas nepereitų per plutą. Švnč.
vélnias nepérliptų bãsas apie ko storumą: Marškiniai, kad ten velnias neperliptų basas, drobiniai, stori, be jokių zaločkų. Pn.
vélnias neraũs nieko bloga neatsitiks: Tave, žalty, nė velnias neraus!. Trk. Neraus velnias pijoko!. Pln.
velniaĩ neraũs nieko bloga neatsitiks: Velniai betgi jo nerovė; suėmė paprastoji policija ir teisė. Vaižg.
vélnias neraũs sàvo vaĩko nieko bloga neatsitiks: O kas tau kopėčias palaikys? – Nesirūpink, velnias neraus savo vaiko!. Saj.
vélnias neriñks nieko bloga neatsitiks: Nerinks velnias ir jo!. Vien. Manęs velnias nerinks. SnV. Bernioko velnias nerinks, o mergiotė vargs gyvenime. Ut.
vélnio nesiriñk už tetė́ną Lbv. apie blogą draugą:
vélnias neskõbs Skd. nieko neatsitiks:
vélnias nesugiñs apie greitai judantį: Pjauna su dviračiu, kad nė velnias nesugins. Skdv.
vélnias nešiója sakoma einančiam kur nereikia (piktai): Ar velnias ten nešioja, ar mergos vilioja?. KrvP. Velnias jumis nešioja šitokioj nakty!. Vb. Gal tave velnias nešioja, kur lakstai?!. Šmn.
vélnias nešiója už ragų̃ sakoma einančiam kur nereikia (piktai): Kur velnias nešioja už ragų?!. End.
vélnias nẽša eina kur nereikia: Ar velnias nešė – ko čia koreis iš miesto?. Vkš. Kur tave velnias neša?. Alv. Alyzai! – riktelėjo Poviliokas pridurmui. – Kur tave dabar velnias neša?. Balt. Tėvą vėl kur velnias neša. Erž.
vélnio nẽštas suktas, nedoras: Su tokiu žmogum nesusidėk, jis velnio neštas. Jnš.
vélnio nẽštas ir pàliktas Dglš. suktas, nedoras:
vélnio nẽštas ir pàmestas suktas, nedoras: Po to bliktin išėjo toks pusiau uniformuotas, atlapu kaklu, velnio neštas ir pamestas vyrukas. Andr. Tas vaikas velnio neštas ir pamestas. Tr. Ale tai merga: nešta nešta ir velnio pamesta. Kpč. Ir aš sakiau, kad tas Kazys – tai velnio neštas ir pamestas.... Gruš. Petrikas lėtas, tykus žmogelis, bet jo boba, Petrikienė, tai velnio nešta ir pamesta. Žem. Kaip vyras negeras, tada klega: tas vyras velnio neštas ir pamestas. Grv.
vélnias netráukia nieko bloga neatsitinka: Kareivių velnias netrauks, bet arkliams reikia duoti pasiganyti sukorus nuo Kretingos. Katil. Pijokų netraukia velnias – gerai jiems ir vynas. Slm. Ir geria, ir prisidaužęs, ir pusny sniego pamiega, kaip sako, girtuoklio velnias netraukia. Krs.
velniaĩ netraũks nieko bloga neatsitiks: Manęs netrauks velniai. Tik tu laikykis!. Sruog.
vélnias neùžveda sàvo vaĩko apie neįeinamą, nuošalią vietą: Pievos tokios, kad nė velnias savo vaiko neužveda. Ggr.
velniaĩ nevedžiója vaikų̃ prasta, nuošali vieta: Čia nė velniai vaikų nevedžioja. Varn.
vélnias nujójo
1.dingo: Velnias nujojo peilį, ką tik buvo ir dingo. Jnš.
2.niekais nuėjo: Surinkdė surinkdė turtą, ir nėra – velnias nujojo. Grv.
vélnias nujójo šìkti vlg. niekais nuėjo, dingo: Kad ir jų turtą velnias šikt nujojo, o rinkdė rinkdė. Grv.
kad vélnias nujótų toks keiksmas: Prakeiktas mūrininkas – kad jį velnias kur nujotų!. Lg.
kad velniaĩ nujótų toks keiksmas: Ateina ir siūlo savo meilę kiekviena: – Kad jas velniai kur nors nujotų!. Sruog.
vélnias nùnešė
1.nusidangino: Velnias jį tenai nunešė – bene jis galo graistės!. Nmn. O žąsis kaži kur velnias nunešė. Snt.
2.niekais virto: Taip tęsies [su vedybomis], velnias gali nunešti. Krš.
vélnias nùnešė ant uodegõs veltui dingo, žuvo: Dirbo kaip jaučiai, o velnias ant uodegos viską nunešė. Grd.
vélnią nurýti su ragaĩs apie labai alkaną: Alkanas, velnią su ragais nurytų. KrvP.
vélnias nusiláužtų kóją apie didelę netvarką: Jos kambary ir velnias koją nusilaužtų. Kp.
vélnias nusiláužtų ragùs apie tankumyną: Mano ruožas šiaip nieko, bet vienoje vietoje velnias ragus nusilaužtų. rš.
vélnias nusìnešė ant uodegõs Jnš. niekais virto:
vélnias nusisùktų kóją apie netvarką troboje, bute: Jau toj priemenėj tai ir velnias koją nusisuktų. Mtl. Čia jam baugu įeiti, greit velnias ten koją nusisuks. Ldv.
velniáms nuvãrė ant balnų̃ Krž. niekais nuėjo:
vélnius padìrbti daryti blogus darbus: Tokie girtuokliai greitai velnius padirba, kabinėjas, lenda muštis. Krš.
vélnias pàėmė
1.išprotėjo: Bi juoktis ėmė, bi šokinėti, – velniai jau paėmė. Als.
2.mirė: Ar šioks ar toks – velnias paims. Sug.
vélnio pàimtas
1.nerimtas: Grigienė tai mat velnio paimta. Slm.
2.neteisingas: Visi velnio paimti, tik dar Algis teisingas. Slm.
vélnias pakalėdõs nukentės, žus: Ryna, sprogsta kaip žaltys – tą jau vieną dieną velnias pakalėdos. Trk.
vélnius pakrė̃sti pakvailioti: Ir geras, ir mokytas, o velnius pakrečia: po tris dienas nepareina. Krš.
vélnias palìko sė́klai sakoma apie nedorą žmogų: Jį velnias sėklai paliko. Skr.
vélnias pariñko sakoma, kai kas bloga atsitinka: Tylėk, ba kai paėmęs pakratysiu, tai velnias tave parinks!. Plv. Kad duosiu, tai net velnias parinks!. Ds. Ale nė velnias neparinko – nesusirgau. Ob.
vélnio pàrinktas nesimpatiškas: Matininkai buvo lyg tyčia velnio parinkti vyrukai, kresni, apkritę kudlomis, tušo suteptais pirštais, šiurkščiai sukirstais veidais. Andr.
vélnias par̃nešė parėjo, parsivilko: Ana, jau ir mano diedą velnias parneša. Srj.
vélnias paróvė sakoma, kai kas bloga atsitinka: Velnias parovė, juk vienas kaip tu apdirbsi. Trk. Kad imsiu aš tave žlagoti (mušti), tad ir velnias paraus. Skd. Jei velnias neparaus, lig Sekminių atsigaus. Plng.
vélniu pasibur̃škęs labai pasiutęs, pašėlęs: Tu jo nekirsi (neperkalbėsi), jis velniu pasiburškęs. Nm.
vélnias pasidãrė apie ko nors smarkumą: Kad davė iš orlaivių, tai tik velnias pasidarė. Skr.
velniaĩ pasikórė apie stiprų vėją: Kai vėjas pakyla, sakoma: jau velniai pasikorė. Sld.
vélniu pasisiùvęs piktas, pašėlęs: Velniu pasisiuvusi ta boba. Krš.
vélnias pasisukeliótų kójas apie didelę netvarką: Ė pas motką tai ir velnias kojas pasisukeliotų. Ml.
vélniu pasivaĩkiusi pasiutusi, pašėlusi: Kad ir ana jau velniu pasivaikius. Ut.
vélnias pasùko apgavo (merginą): Ne, jei tą velnias pasuko ir blogai pasidarė, – šaukė kumščiu mušdama į stalą, – tai mergelė išmanytų Jėzaus malonę!. Žem.
vélnias pasùks smarkiai nukentės (sakoma gąsdinant): Dar aš tau duosiu, kad tave velnias pasuks!. Skr.
vélnias pašienãvo apie dingusį, žuvusį: Kursai jau galą gavo, tą velnias pašienavo. I. Visą jo turtą velnias pašienavo. Up.
vélnią pašìks vlg. sakoma grasinant smarkiai mušti: Kad duosiu, tai tu velnią pašiksi. Lbv.
ar vélnias pàšvietė sakoma stebintis, kad sužinojo: Ar velnias ten jam ir pašvietė, kad aš pinigų turiu. Srv.
tegù velniaĩ patráukia keikiant piktas linkėjimas: Mesk rūpinęsis tuo žydu, kam jis tau reikalingas? Lai jį velniai patraukia. LzP.
vélnias patráukė už liežùvio nejučiomis išplepėjo: Kažkurį iš pasiuntinių patraukė velnias už liežuvio: nulėkė ir išpliauškė poniai. Balt.
vélnias pavalỹs sakoma grasinant smarkiai sumušti: Kad aš tau duosiu, net velnias pavalys!. Skr.
vélnias pavažiãvo kariẽtą teko mirti: Greit velnias karietą pavažiuos. Grk. Jau tau velnias karietą pavažiavo. Rs.
kur velniaĩ pẽri vaikùs sakoma apie toli esančią vietą (grasinant išvaryti ar išbėgant): Aš tave išsiųsiu, kur velniai vaikus peri. KrvP. Atsidūrė ten, kur velniai vaikus peri. Ss. Dabar aš tau parodysiu, kur velniai vaikus peri. KrvP.
velnių̃ pérsiėdęs gudrus, suktas: O, jis velnių persiėdęs. Skr.
vélnią prarìjęs
1.apie stiprų: Ar tu velnią ir esi prarijęs, kad taip stiprus. Grž.
2.gudrus, suktas: Jau ir tas, matyt, velnią prarijęs, nebe taip šneka, kaip pirma šnekėjo. Sln.
vélnią prarìjo kaĩp stãtinį pasidarė blogas: Jau ir tas velnią prarijo kaip statinį. Ds.
velnių̃ pridìrbti ką bloga padaryti: Buvo velnių pridirbęs, pabėgo. Krš. Jie susėję visus velnius pridirbo. Rsn.
velnių̃ priė́dęs gudrus, suktas: Koks ponas, sako, toks ir kromas, prie tokio daktaro tai ir pelčeris velnių priėdęs, – tarė Jonas: – ir tam nepakišęs neprisišauksi. Žem. Kad ir neėdęs, bet velnių priėdęs. Šts. Nebijok, ir jis velnių priėdęs. Alk. Neva atrodo geras, o iš tikrųjų velnių priėdęs. Gs. Atėjo žinia, ne žinia, o tokios šnekos, kad „bernužėlis" jau seniai velnių priėdęs, kad jau keturiasdešimtais metais nuo bačkos sakęs kalbas. Ap.
velnių̃ prìkištas suktas; išdykęs, vėjavaikiškas: Buvau aš jauna, velnių prikišta ligi pažastų. Dovyd.
velnių̃ pripùtęs gudrus, suktas: Rupūžė tu! Velnių priputęs.... Cvir. Kuris laksto per visas turgavietes, tas velnių priputęs. rš.
velnių̃ prirìjęs labai gudrus, suktas: Jis velnių pririjęs, greit tave apdirbs. Kri. Valiūkė didelė, velnių pririjusi. Krš.
vélnio prisė́stas piktas: Velnio prisėsta, pikta toki. Rg.
velnių̃ prisidìrbti pridaryti ko bloga: Velnių prisidirbę nelabai norim prisipažinti. Rdn.
velnių̃ prisiė́sti išpuikti: Išpuiko, velnių prisiėdė!. Saj. Visokių velnių prisiėdusios buvo tos ubagės. Ub.
velnių̃ prisikrė̃sti blogybių pridaryti: Proto neturint visokių velnių prisikrečia. Rdn.
velnių̃ prisiriñkti pasidaryti suktam, gudriam: Seni vaikus iš kelio išveda: vaikeliai geri, tik velnių prisirenka iš vyresnių. Krš. Žėdnas velnių prisirinkęs. Kbr.
vélnio pristótas
1.padaužiškas, padūkęs: Jau ji turbūt velnio pristota. Skr.
2.labai geras: Francas – muzikantas: velnio pristotas. Rsn.
velnių̃ prisišveĩsti išmokti suktybių, klastos: Jie ten visokių velnių prisišveitė ir parėjo. Jrb.
velnių̃ prisišveĩtęs suktas, blogas: Velnių prisišveitęs kaip pupų, negali susišnekėti. Rdn. Velnių prisišveitęs ir tas. Brb.
velnių̃ prišùtinęs suktas: Velnių prišutinęs kaip ankščių, suktas be vieno galo. Krš.
velnių̃ prišveĩtęs labai suktas, blogas: Jauni velnių prišveitę, ar susišnekėsi. Krš. Velnių ta ne priėdusi, ale prišveitusi. Krš.
vélnią rašýti blogai ką dirbti: Musėt velnią rašo. Mžš.
vélnias ráuna toks keiksmas: Vot ligi ko prisiplepėjau, velnias mane rautų!... Myk-Put. Velnias rauna visus!. Pvn. Velnias rautų tuos akmenis ir kelmus!. Cvir. Tave, žalty, nė velnias neraus!. Trk.
velniaĩ ráutų keiksmas: Priekaboj dabar kiurksojo Vaciukas ir dar, velniai rautų – už Vaciaus, įsitvėręs į priekabos šoną, stovėjo ir pats Leškys. Ap. Velniai rautų tokį vyrą!. Jnš.
vélnias raũs vélnią bus baisu: Velnias velnią raus tame kare. Šts.
tegù vélnias ráuna toks keiksmas: Tegu mane velnias rauna, jeigu aš nesu jūsų draugas!. Myk-Put.
vélnias reñka kas bloga atsitinka: Girdėjau, skubos darbą velnias renka. Alz.
vélnio riẽstas ir ištríestas vlg. suktas, gudrus: Boba velnio riesta ir ištriesta. Erž.
vélnias riñko sakoma smarkiai mušant: Net velnias rinko, kaip moviau aš jam. Aln. Kad aš tau duosiu, tai net velnias rinks!. Sur.
vélnio rýtas ir išspjáutas LTR. suktas, gudrus:
vélnius ródyti siausti, išdykauti: Savo velnius vaikai rodo, neklauso. Nj.
ar vélnią rómija sakoma apie labai ilgai užtrukusį: Ko taip ilgai trunka, ar velnią ir romija?. Ms.
velniaĩ rū̃ksta smarkiai reiškiasi: Davė (lijo), kad velniai rūko. Žr. Gausi taip, kad velniai rūks!. Trk.
vélnius seikė́ti pū́rais smarkiai keikti: Pirmiaus velnius pūrais seikėdavo. LTR.
vélnias sė́ja rópes į vagàs labai raukšlėtas (veidas): Snukiai jau ne rėčiai, geldos, nieko neištaisysi – jau velnias ropes sėja į vagas. Skr.
vélnius sudìrbti ką bloga padaryti: Sudirba velnius ir patys išmauna. Grd.
vélnius sukélti parodyti nepasitenkinimą: Visus velnius sukėlė, riejas visi kaip subeprotėję. Krš.
sùk (jį...)vélnias Grl. tiek to, tesižino:
sùk velniaĩ ką padarysi, tiek to: Prisigėrei, suk velniai, atsigulk ir gulėk!. Grd.
sùk (tave...)velniaĩ
1.toks keiksmas: Rytiniai apeliai (tikrinimai) praeidavo gana greitai. Bet vakariniai – suk juos velniai! Kartais visiškai šlykščiai nusitęsdavo. Sruog.
2.tiek to, tesižino: Suk ją velniai, tegu eina!. Sk. A suk ją velniai, tegul neatvažiuoja, velniai nematė!. Žl. Suk jį velniai, kad ir brolis!. Dglš. Buvau užpykęs, o paskui stupijau – suk jį velniai!. Sug. Suk tave velniai su visa tavo pačia – kam man jos reikia. Ds.
vélnias sùpa vaikùs visur sekasi: Bagotam ir velnias vaikus supa. Ml.
vélnias susiláužytų ragùs apie blogą kelią: Kaip nesulaužysi ratų tokiam prasūkuotam kely – čia jau ir pats velnias ragus susilaužytų. Dkk.
vélnius sušaũkti galė́jo sakoma apie smarkų riksmą: Kai pradėjo rėkti, galėjo visus velnius sušaukti. Grž.
vélnius šáudyti dykinėti: Muiliai (dykinėtojai) visi taip gyveno, velnius šaudė. Lz.
vélnias šìka į kepùrę vlg. greitai turtėja: Gerai pasakyta: bagotam velnias ir kepurėn šika. Ut.
vélnią šokdìnti būti nenuorama: Jis visą gyvenimą velnią šokdino. Sur.
vélnias šóka kazõką apie smarkų vėją: Neik niekur – lauke velnias kazoką šoka. Krš.
velniaĩ šóka su rãganomis apie smarkų vėją: Šiandien velniai su raganom šoka, baisu lauk nosį iškišt. Jnš.
vélnius taisýti triukšmauti, dūkti: Velnius taiso, kvepia anam kalėjimas. Rdn. Bet dabar yra nusiliovęs po tų visų muštynių, nė kokių velnių nebtaiso. Trk.
vélnią tašýti būti užsispyrusiam: Ta boba savo velnią tašo, ir gana. Prn.
vélnias tráukia sakoma, kai kas bloga atsitinka, darosi: Velnias mane trauks, ale ir tave tetraukia!. Krš. Atsigavau – velnias netraukia. Skrb. Netrauks velnias, sako, pamušiu, ir eis. Kp.
vélnias (ką)tráukia tiek to, tesižinai: Velnias lai traukia visą pelną prieš tą baimę. Vvr.
vélnias traũks sakoma tikintis ko bloga atsitiksiant: Matyt, trauks velnias: gryčioj besėdint, šiurpas nukrėtė. Sml. Trauks velnias vieną kartą, nieks iš manęs neišeis. Čk.
velniaĩ traũks sakoma tikintis ko bloga atsitiksiant: Bet tau dar nėr ko taip vaitoti baisiai. Sūnus sugrįš. Kazokus trauks velniai. Sruog.
tráuk (ką...)velniaĩ tiek to, tesižinai: Trauk tave velniai, einam!. Vkš. Tilps tilps, visada taip važiuojam, – sako Benas ir, trauk velniai tą visokį auklėjimą – vėl užrausta. Ap.
vélnias tráukia už liežùvio apie kalbų (išgėrusį): Prišnekėjau jiems niekų, – kai išgeri, tai pats velnias traukia už liežuvio. Ap.
velnių̃ tùri kaprizingas: Pasiutusiai turi tų velnių daugybes!. Rdn.
vélnias uždė́jo úodegą Plv. nemato akivaizdoje esančio daikto:
vélnias užkìšo úodegą nesuprantamai sugedo: Ėjo ėjo ta mašina ir neina – tik velniukas uodegą užkišo. Sdr.
vélnias ùžnešė pateko kur nepageidaujama: Gal velnias tave ten ir užnešė, šiton karčemon. Ds. Gal jumis pats velnias užunešė!. Pl. Ir per balkoną velnias užnešė!. Graž. Velnias jus tokiu laiku užnešė?!. Ap.
velnių̃ užvarýti subarti, nusikeikti: Užvarė velnių, atsėjo [invalidui] arus. Grd. Užvarau velnių, dar paklauso. KzR.
velniaĩ váikščioja akysè apie girtą: Taip girtas, kad net velniai akyse vaikščiojo. Klt.
vélnius varinė́ti
1.netinkamai elgtis, išdaigauti: Paleidai [vaiką] nuo skreito, jau toks ir pradeda velnius varinėti. Krš. Tokie tie proteliai, tik siunta, velniukus varinėja. Rdn.
2.užsispyrus aikštytis: Tai kad ji velnius varinėja, nieko nevalgo. Jrb.
3.sukčiauti: Tas irgi kokius velnius varinėja – skolos jau kada neatiduoda. Lkč.
4.vaidytis, keiktis: Kalbėk čia kaip žmogus, o velnių čia nevarinėk!. Ant.
vélnią varýti juoktis, šaipytis: Anoms deda kartas, anos velnią varo. Vgr.
vélnius varýti
1.vaidytis, keiktis: Tos bobelės sodoje velnius ir varydavo. Pj.
2.blogai elgtis: Jei vienas bars, kitas užstos – [vaikai] dar didesnį velnią varys. Rdn.
vélnias vẽda vaikùs apie neįeinamą, negyvenamą vietą: Toki bala buvo, tai ten velnias vaikus vedė – klampumynai. Kpč.
velniaĩ vẽda vaikùs
1.sakoma apie neįeinamą, apleistą ar nuošalią vietą: Aplinkui pelkės priaugusios krūmokšnių, kur velniai vaikus veda. Jnš. Velniai vaikus ir ves tarp to daržo, jeigu neišravėsi. Šln. Čia tokia netvarka, kad velniai vaikus veda!. Lkš. Tose balose velniai vaikus vesdavo, niekas neįeidavo, o dabar burokus sodina. Pc.
2.apie didelę netvarką: Nešvari boba – troboje velniai vaikus veda. Krš.
velniaĩ vel̃ka neig. danginasi: Kur naktį velniai velka, neik!. Krš.
vélnius vélti
1.negerus darbus dirbti: Velnius velia, negeri [žmonės] dabar dirba. Krš.
2.keiktis: Anas velnių nevėlęs negali nė trupučio pabūt. Ds. Gana tau velniai veltie. Ds.
vélnius ver̃sti krėsti piktas išdaigas, siautėti: Naktimis velnius verčia tokie kuliganai, Jezau, Jezau!. Krš. Liuob ten tame bendrabutyje vers velnius. Trk.
velniaĩs ver̃stis siautėti: Kaip pablūdę [jauni] – velniais verčias. Rdn. Gal [sūnus] dideliai velniais nesiverčia, kad daugiau moka stipendijos. Rdn.
vélnius žẽnyti bartis, keiktis: Kad tik kas – velnius ženija. Grv.
vélnias žìno nežinia: Kas ten uždegė, velnias čia žino, šiaudiniai, taigi, stogai, sausa. Pl. Velnias žino, kiek mes ten užtruksim. End. Ažpykus ana velnias žino ką daro. Dglš. Jau velnias žino, kame ans dabar. Trk. Ar velnias žinojo, ką ans mislijo. Klp. Velnias žino, kur jis sprandą nutrūko. Jrb.
velniaĩ žìno nežinia: Velniai žino, ko čia mes dar tupime. Cvir. Pradedu pasakoti nuo pradžios, ne taip, kaip tu: velniai žino iš kurio galo!. Cinz. Ir atsitik tu man taip, kad tame straipsnelyje viena ar dvi eilutės velniai žino kur nukrito. Ap.
vélnias žìno kíek daug: Blendžia, ė šieno velnias žino kiek. Dglš. Turi gyvulių velnias žino kiek. Dglš.
vélnias ant vélnio
1.labai blogas:
2.būtinai: Velnias ant velnio, aš turiu ruoplę perskelti!. Šts.
kad čià vélnias ant vélnio
1.būtinai: Turi mums prisūdyti ganyklas, kad čia velnias ant velnio!. Žem.
2.jokiu būdu ne: Kad čia velnias ant velnio... daugiau niekuomet manęs neprigaus, nė akių mano nebematys. Žem.
ant vélnio išjóti keikiamam išvykti: Sūnus ant velnio išjojo į Argentiną ir – nė žodžio motinai. Mont.
be vélnio
1.labai daug: Mokėjau be velnio dainų. Pnm.
2.kaip reikiant, neprastas: Šeimininkas be velnio. Pnm.
į vélnią labai (bjauriai): Paliekti prie mašinų į velnią nusitepęs. Grd.
į vélnius išeĩti pasidaryti nedoram, išdykti: Šiais laikais vaikai į velnius išėjo, negali susišnekėti. Rdn. Į velnius lepūnai išeina, ragai išauga. Krš.
į vélnią padìrbti niekais paversti: Ans jau mašinėlę į velnią padirbo. Trk.
į vélnius išvarýti išdykinti: Mokyklos kitus vaikus į velnius išvaro. Stl.
iš vélnio labai, smarkiai: Kužu kužu kad pasikužina, rodos, ten juos ėda iš velnio. Rs. Jos gi dailumėlis! Iš velnio ji moka šitaip žmogų pagauti!. Katil.
vélnias iš pùpų staiga, netikėtai: Pabrakšt – velnias iš pupų. Nei lauktas, nei ant alaus kviestas, vieną dieną ir atsirito deguto statinė per daržus. Cvir.
nuo vélnio
1.labai: Įbauginti žmonys [po karo] nuo velnio. Grd. Nuo velnio graži ta mergelka. Trk. Nuo velnio skūpas. Kal. Pasiutęs vyras nuo velnio. Vn. Gerai buvo nuo velnio vienam. Šv.
2.pasiutęs, smarkus: Nuo velnio ir žmogus. Slnt. Nuo velnio boba, ana visur prilenda. End. Nu bet šią žiemą nuo velnio šalčiai. Pln.
nuo patiẽs vélnio labai: Du krepšiu agrastų kol nučiupinėjom, nubodo nuo paties velnio. Krš. Tas medis atrodo toli nuo paties velnio. Trk. Negražus nuo paties velnio, nosė kaip dalgis. Klm. Gailiu arklį nuo paties velnio. Šts.
nuo pusañtro vélnio labai blogas: Jau jis nuo pusantro velnio. Skr.
nuo víeno vélnio labai: Šalta yra nuo vieno velnio. Šts.
per vélnią
1.labai: Jo arkliai per velnią geri. Skr. Jis per velnią gudrus. Mrj. Pasiutusi boba per velnią, negali susišnekėti. Krš. Talentinga buvo artistė per velnią ir, anot jos, labai daili. Trein.
2.daug, užtektinai: Aš tų dainų kada ir per velnią mokėjau. Lp. Gavom po keturis kilogramus už darbadienį, tai duonos per velnią. Pn.
kàs per vélnias kas tai yra (piktai): Pajutęs, kas čia per velnias, jis bandė drąsintis. Ap.
po velniaĩs
1.toks keiksmas: Po velniais, eik sau iš kur atėjęs!. Skrb. Po velniais, iš to džiaugsmo nežinau nė ką daryti!. Žg. Kad tu nueitai po velniais!. Stk. Eina tegul po velniais toks žentas ir vaikas!. Šmn. Aš misliju, kad po velniais nepadirbtų mane kokiu zokoninku. Žem. Supyko panaktinis, skersai pažiūrėjo, girdi, kokių čia, po velniais, įgaliotinių ir durnių ieškai. Andr.
2.niekais: Kad nueina [kas] po velniais, su velniais ir eina. Blnk.
po vélnio
1.apie sugedusį, aplūžusį: Trobelės jau visai po velnio. End. Tie laikrodžiai visi po velnio – jomarkus rodo. Trk.
2.pabrėžiant gausumą: Brangus, po velnio!. Šn. Pensijas jie turi po velnio, geras. Sn.
3.sakoma norint atsikratyti: Eik po velnio, jug akis išmaišysi!. End. Eik tu po velnio su savo šautuvu!. Dr.
po velnių̃
1.apie sugedusį: Skūra dabar po velnių. prš.
2.apie netekimą, dingimą ko: Jeigu papurtinai [šaką], ir jau po velnių – neturi bičių [spiečiaus]. Jrb. Dabarčiuo tie piningai išėjo jug čystai po velnių. Plt. Vogė, nešė, kokią ūkę po velnių išvarė. Rdn. Kaipgi jį dabar bepakarsi, kad jis išmovė po velnių. Sruog.
3.pabrėžiant gausumą: Pinigų turi diedas po velnių!. Pbs.
4.toks keiksmas: Mėsos nėra, paklodžių nėra, džinsų nėra. O tai kas, po velnių, kaltas, kad nėra?!. Ap. Pamatysma vokietį ateinant, ant arklio dui ir nulėksma po velnių. Všv. Pažiūrėjo į laikrodį. – Po velnių! Nagi jau po devynių!. Švaist.
po kum̃po vélnio sakoma norint atsikratyti: Eikit jūs po kumpo velnio!. Plt.
po šim̃to velnių̃ sakoma norint atsikratyti: Eik tu po šimto velnių! Aš su tavim nevažiuoju!. Jdr.
eĩk po velnių̃ keiksmas: Eik tu po velnių! Ir nebandyk vėl raišioti [kilpų žvėreliams]. Ap. Eik sau po velnių tu su savo sutartim!. Šein.
eĩk po velniaĩs keiksmas: Eik tu, seni, po velniais apsisupęs kailiniais!. Ds. Eik tu po velniais su savo bulbom!. Trak.
po velniaĩs nueĩti niekais virsti: Kad paimsiu baslį, tai viskas po velniais nueis. Jnšk.
po vélniu pagìmęs pašėlęs, išdykęs: Tenaik vaikai po velniu pagimę. Krš.
po velnių̃ pasių̃sti iškeikus pavaryti: Juk jis sykį net savo dvaro inspektorių pasiuntė nuo daikto po velnių. Simon. Ir jeigu kas šią minutę pakištų Gediminui bokalą, vargu ar susivaldytų nepasiuntęs po velnių. Avyž.
velnióp eĩti
1.tvirkti, pasileisti: Išdyko, visi velniop eina. Krš.
2.žlugti, žūti: Viskas velniop eina. Drs.
velnióp išeĩti
1.ištvirkti, pasileisti: Tas lepinamasis visuomet taip ir išeina velniop. Trk. Ans išėjo velniop gatavai. Štk.
2.sužlugti, žūti: Kai mama mirė, tai ta ūkė velniop išėjo. Bsg.
velnióp nueĩti žlugti, žūti: Viskas velniop nuėjo, atpigo baisiausiai. Grd. Grapai, kunigaikščiai velniop nuėjo, o kas tu, juodas žmogeli!. Krš. Visas darbas velniop nuėjo. KzR. Šlykšti pasidarė Baraišienė. Visa raganų romantika velniop nuėjo. Švaist.
velnióp varýti gadinti: Lyna ir lyna, supjautą šieną velniop varo. Krš.
velnióp žiūrė́ti apgaudinėti: Buvom susitarę dviese su švogeriu pirkt [namą], ale matau, kad jis velniop žiūri – niekas neišeis. Sml.
prie vélnio išeĩti žūti, dingti, žlugti: Krovė turtą, o prie velnio išėjo. Vn. Pasakyk, kaip ten tą puodelį sudaužė? – Sakau – davė į malkas ir išėjo viskas prie velnio. Šv.
su vélniu
1.pašėlęs: Vis tiek ir ta Norbutaitė su velniu. Trk.
2.labai, be galo: Su velniu yra brangūs tie žirniai. Gršl. Išaus, pagalvok, tai jau pasirėdęs su velniu. Lk.
su velniaĩs smarkiai, intensyviai: Ans su velniais verčia visas skrynias, visus skurlius – nori atrasti tą laišką. Trk. Kad prieš penkiolika dvidešimt metų taip būtų buvę, aš būčiau su velniais ūkį tvarkęs. Krš. Nu kirsiu su velniais, nė vieno žodžio nenusileisiu. Bsg.
su pačiù vélniu
1.labai: Tai sunkus buvo darbas su pačiu velniu. Lnk. Matai, tavęs net vištos klauso. Talentingas su pačiu velniu. Saj.
2.smarkiai, greitai: Išbildėjo su pačiu velniu. Tv.
su vélniu apsikū́lusi pasiutusi, judri: Bene tu su velniu ir esi apsikūlusi, kad tokia nerami!. Brs.
su vélniu pasibė́gusi labai pašėlusi, pasiutusi: Tokia bjaurybė, turbūt su velniu pasibėgusi. Krš.
su vélniu pasibur̃škusi labai pašėlusi, pasiutusi: Ji su velniu pasiburškus, jos nepaimsi!. Nm.
su velniaĩs sumaišýti iškeikti: Kai gerai su velniais poną plakamasis sumaišo, iškeikia, tada greičiau paleidžia. Žem.
pusiáu su vélniu neblogai, vidutiniškai: Kai apsišvarina, apsiskuta, tai dar pusiau su velniu – ne toks jau šlykštus. Lkč. Tai kaip pats belaikais? – O taip pusiau su velniu. Trk.
su vélniu iš pùsės prastai, nekaip: Kaip miegojai? – Su velniu iš pusės. Gs.
kad (tave...)vélnias keiksmas: Tokia buvo bloga šeimininkė, kad ją ir velnias!. Ml.
kad (tave...)velniaĩ keiksmas: Dar mažne į kalodnę (šaltąją) įkišo, kad aną velniai!... Žem. Pasiutęs gražumas! Kad tave velniai!. Kair. Vien gaidžiai, kad juos velneliai – skiauturės raudonos. Švnč. [Šernai] bulbas, būdavo, kad išknisa, kad juos velniai tuoj!. Plvn. Kad juos velniai! Leistų man, sutvarkyčiau. Ap.
mà (jį...)velniaĩ keiksmas: Skauda, oi, kaip skauda, bet ma jį velniai tą skausmą, tik duokit žinią, tegul atvažiuoja Teklė. Ap.
màt (jį...)velniaĩ
1.keiksmas: Jis liepia dar turėtis, sako, nebūkite kvailiai, spauskite poną, kol syvai trykš, mat jį velniai!. Žem.
2.tiek to: Ėjo sau ir nuėjo, ir mat jį velniai!. Ap.
ne vélnio o ko (piktai): Ne velnio ton balon ir lindai (ėmei sklypą pelkėje). Ds.
nė̃ vélnio
1.visai nieko: Nė velnio nesuprantu!. Krš. Nei velnio neuždirbau, nieko nemokėjo. Pnd. Man rodos, nė velnio iš jų negausi. Mžš. Sėdi per dienas paprūdėje, o nė velnio nenutveria [žuvų]. End. Važiuok, sako, nė velnio nežiūrėk, rasi sparmedžių rietuvę ir krauk. Ap.
2.visai, visiškai (ne): Betgi tu, Lapiniene, tai nė velnio nesensti. Ap. Jiems duonos nereikia nė velnio. Žal. Dirbti nė velnio, o nuporyt nuporina. Alvt.
3.keiksmas: Nė velnio – neauginsiu [kiaulių], menkai moka. Sn. Nė velnio! Blogiausiu atveju aš tave vesiu. Sruog. Raktų? Už traktorių aš atsakau... Nė velnio!. Ap.
nė̃ vélniui niekam (netinkamas): Nė velniui netikęs tas anos vaikas. End. Toji merga nė velniui neverta. Grv. Tas jau nė velniui nevertas. Jnk.
nė̃ velniáms niekam (netinkamas): Tokia esu serganti, nė velniams netikusi. Ub.
neĩ vélnias neĩ gegùtė niekam netinkamas, prastas: Iš tokio žmogaus – nei velnias nei gegutė. Krž. Iš jo šito darbo neišeis nei velnias nei gegutė. Dkš. Užaugino mane močiutė, o nei velnias nei gegutė. Lnkv.
tegùl (tave...)velniaĩ toks keiksmas: Viskas įbrangę, tegu juos velniai!. Snt. Į vestuves anė kojos, nė pro duris, nei vaikai, nei niekas... tegul juos velniai!. Žem. Trenk kūju, ir tegu jį velniai! – pasigirsta storas balsas. Ap. Tegul velniai tą senį!. Cinz.
kaĩp vélnias
1.apie juodą: Juodas [vėdaras] kaip velnias, o skanus kaip pasiutęs. Stk.
2.labai: Noriu ėsti kaip velnias!. Krš. Didelis kaip velnias, durnas kaip perkūnas. KrvP. Bjauri kaip velnias, o pikta jau – kaip raganų motina. Katil.
3.apie drąsų: Jie puikiai tarp savęs susigyvenę ir drąsūs kaip velniai. Vencl.
4.apie greitą: Žmogus plaukus turi čigono, o eiti greitas kaip velnias. Ap.
kaĩp iš vélnio añčio labau daug: Ir tų mašinų priviso kaip iš velnio ančio. Gric.
kaĩp vélnias dū̃šią sakoma apie ką be reikalo tampomą: Tąsai tą vaiką be reikalo kaip velnias dūšią. Skdt.
kaĩp vélnio grìkiai sakoma apie retus plaukus: Barzda kaip velnio grikiai. Ut. Plaukai reti kaip velnio grikiai. Dgl.
kaĩp vélnias jáujoje sakoma apie triukšmadarį: Ko jis ten trankosi kaip velnias jaujoje?. Sruog.
kaĩp vélnias krỹžiaus sakoma apie labai ko vengiantį: Triukšmo ne tik nemėgstu, bet bijau kaip velnias kryžiaus. Bil. Sunkesnio darbo jis bijo kaip velnias kryžiaus. Jnš. Kaimo žmogus kredito bijo kaip velnias kryžiaus. Myk-Put. Bijo knygos kaip velnias kryžiaus. Tr.
kaĩp į vélnio maĩšą sakoma nuolat ką nors duodant ir nepasotinant: Viską, ką kitur uždirbu, ką algos gauna, į tą ūkį kaip į velnio maišą sukišu. Marc.
kaĩp vélnias mõčią apie energingą grobimą: Griebė greitosiom, kas avį, kas gėriokus, kas šluotą su kastuvu ir viską kaip velnias močią – į gurbą apžergę išbogino. rš.
kaĩp į vélnio nagùs sakoma apie patekusį į sunkią padėtį: Ta mergelė tai pateko kaip į velnio nagus. Skr.
kaĩp iš vélnio rãgo
1.smarkiai: Eina kaip iš velnio rago. KrvP. Kad suriko kaip iš velnio rago. Jnš.
2.gerai, puikiai: Gyvenam kaip iš velnio rago. Brb.
kaĩp iš vélnio rañkų gáutas sėkmingai: Eina kaip iš velnio rankų gautas. KrvP.
kaĩp vélnias rópėse
1.sakoma apie tinginį: Sėdi kaip velnias ropėse. Lš.
2.sakoma apie prastą pareigūną: Sėdi kaip velnias ropėse ir jodo žmones. Trgn.
kaĩp devynì velniaĩ apie smarkiai bėgantį: Dulmargė išpančiota bėga kaip devyni velniai. Šts.
kaĩp šim̃to velnių̃ apsė́stas labai smarkiai (šaukia): Blaškosi kaip šimto velnių apsėstas. KrvP.
kaĩp vélnias švę̃sto vandeñs sakoma apie ko vengiantį: Bijo kaip velnias švęsto vandens. Grg.
kaĩp vélnio apsė́stas smarkiai (rėkia): Spardosi, šaukia kaip velnio apsėstas. Paukš.
kaĩp velnių̃ apsė́stas piktas, įtūžęs: Valandoti abudu, čia geri, čia kaip velnių apsėsti. Krš.
kaĩp vélnio drãskomas sakoma apie smarkiai šaukiantį: Ko plyšti kaip velnio draskoma. Rs.
kaĩp velnių̃ pristótas piktas, įtūžęs: O urėdas... tartum velnių pristotas.... Žem.
kaĩp vélnias sė́do į pipirùs PnmA. prastai pateko:
kaĩp vélniui sukìšti į sùbinę vlg. be naudos (ką padaryti): Penkerius poterius kaip velniui į subinę sukišau. Slnt.
kaĩp vélnias ant lùkšto sakoma apie šykštuolį: Dreba kaip velnias ant lukšto. Krž.
kaĩp vélnias į ẽpušę sakoma apie prisirišimą prie ko: Prisirišo jis į mergą kaip velnias į epušę. Nmn.
kaĩp vélnias į gegùtę sakoma apie piktą žvilgsnį: Eina pro šalį, tik dilbt akim kai velnias į gegutę. Km.
kaĩp vélnias į gẽgužę sakoma apie piktą žvilgsnį: Žiūri kaip velnias į gegužę. Krž.
kaĩp vélnias į mõčią sakoma apie įtariamą žvilgsnį: Žiūri kaip velnias į močią. Dgl. Ko tu spoksai kaip velnias į močią?. rš.
kaĩp vélnias į sàvo mótiną sakoma apie įtariamą žvilgsnį: Ko žiūri kreivom akim kaip velnias į savo motiną. Srd.
kaĩp vélnias į vė́darus sakoma apie piktą žvilgsnį: Ko veizi kaip velnias į vėdarą. Ggr.
kaĩp iš vélnio
1.daug: Ale turi jau tų batų kaip iš velnio. Trg.
2.smarkiai: Kai pataisė pečių, tai dabar traukia kaip iš velnio. Sb.
kaĩp vélnias nuo krỹžiaus sakoma apie labai ko vengiantį: Gal kada ir buvo gerai, bet prieš mirtį tai, atleisk jam Viešpatie, būdavo, nuo vekselio kaip velnias nuo kryžiaus bėga. Vien.
kaĩp vélnias po kamãrą sakoma apie triukšmadarį: Daužykis kaip velnias po kamarą, per daug išdykaujat. KrvP.
kaĩp vélnias po pẽklą sakoma apie triukšmaujantį, nerimstantį: Daužos kaip velnias po peklą. Snt. Ko tu grūdies kaip velnias po peklą?!. Nmn. Pluša kaip velnias po peklą. Btg.
Dievas burnoje velnias už ančio žr Dievas
nei Dievui garbė nei velniui pagaikštis žr Dievas
nei Dievui pypkė nei velniui kačerga žr Dievas
nei Dievo rykštė nei velnio pagaikštis žr Dievas
nei Dievui žvakė nei velniui kačerga žr Dievas
nei Dievui žvakės nei velniui šakės žr Dievas
nei Dievui žvakė nei velniui ant šakių žr Dievas
dūšią atiduoti velniui žr dūšia
su kelmais ir velniais sumaišyti žr kelmas
vienų metų su velniu žr metai
pupų velnias žr pupa
pusė velnio žr pusė
su puse velnio žr pusė
ragus maustyti velniui žr ragas
ragus nusukti velniui žr ragas
rogutėlės po velniui žr rogės
kaip skudurų velnias žr skuduras
smalą minkyti velniams žr smala

Daugiau informacijos

koja

Apibrėžtis

kójų apačiojè bū́ti klausyti (ko): Vyras buvo pačios kojų apačioj. Šts.
kójų apačiosè yrà susijęs su darbštumu: Žmogaus turtai kojų apačiose. Jz.
kójų ãpačias iščiupinė́ti smulkmeniškai iškritikuoti: Kojų apačias iščiupinėjo Druskius. Jabl.
iš kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Išsibariau, išsiriejau, išsiėmiau iš pat kojų apačių, iš pat panagučių. Šts.
nuo kójų apačių̃ smarkiai (barti, keikti): Ji tą žmogelį nuo kojų apačių išdirba su liežuviu. Dr.
kójų atsukìmas į durìs Šln. mirtis:
į kójos aũtą smarkiai (išbarti, iškeikti): Išdirbo į kojos autą. Kal. Aš šiokia, tokia ir anokia – išdirbo į kojos autą. Slnt.
kójos aũto nestóvi niekam tikęs: Aš nė kojos auto nestoviu, kad ans mane taip kreizavoja. Šv.
kójomis galvomìs labai greitai (eina, bėga): Ėjau kojoms galvoms, kad buvo vidurius bepaleidžią. Šts.
kója grabè arti mirties: Grabe jau koja, o teisybės prie tavęs nė už grašį. Žem. Kokie gi ten dabar be giedotojai, kad jų koja jau grabe. Mžš.
kójos grabè arti mirties: Jau kojos grabe, o dar ženytis ruošies. Ds. Kojos grabe, jau ana tokia ir bus, nepakeisi. End. Dabar grabe kojos žmonių, kogi bedurniuot. Ut.
kójos karstè arti mirties: Karste kojos yr. Kv.
po kójų pãdais padė́ti leisti nugalėti: Tu žinai, kad mano tėvas negalėjo statyti namų Viešpaties, savo tėvo, vardu per jam grasinančius priešus, kol Viešpats nebuvo jų padėjęs jam po kojų padais. ŠR.
po kójų padù pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ką matęs, ką regėjęs, pamink po kojų padu, būsi geresnis. B.
iš kójų panagių̃ smulkmeniškai, išsamiai (klausinėti): Jis viską iš kojų panagių klausinėdavo. Raud.
kójų plakìmas ėjimas (be reikalo, veltui): Svietelis subėgo supuolė gminon (valsčiun) miltų ir nieko negavo, tik gaila dienos ir kojų plakimo. Tvr.
kója rankà apie nerišlią kalbą: Kokia ten jo kalba – koja ranka, bet aš susgaudau. Lš.
kójas rankàs bučiúoti nusižeminus, labai prašyti: Bučiavo kojas rankas, kad dovanok, žmonel, dovanok!. Mžš.
kójas rankàs padžiáuti mirti: O kai padžiausiu kojas rankeles, tada išvargsiu savo vargelį. Zp.
kójų sūkulìmas nuėjimas (be reikalo, be naudos, veltui): Šįmet gailu tik kojų sukūlimo. Žem.
abíem kójomis rem̃tis rš. turėti tvirtą pagrindą:
abíem kójomis stovė́ti turėti tvirtą pagrindą: Jis abiem kojom stovi, neprapuls. rš. Jis gal net abiem kojomis semitinėje rasėje stovi (yra semitas). Šein.
aukštỹn kójomis netvarka, suversta: Kaži kaip ta Lietuva, a nebus aukštyn kojom. Graž. Kai susimušė, viskas ėjo aukštyn kojom. Mrj. Tai išeina, kad visi mūsų planai aukštyn kojom. Dovyd. Tarėmės tarėmės, – vėl sumurmėjo Alis, – o jis viską žybt aukštyn kojom. Saj.
aukštỹn kójomis apsiver̃sti
1.iš esmės pakisti: Neapsakomai daug kas per šitą valandą apsivertė aukštyn kojom. Zur. Kodėl viskas taip aukštyn kojom apsivertė: ir vėliava, ir tokios kalbos, ir bažnyčia. Krš.
2.suirti tvarkai: Motinai sergant namuose viskas apsivertė aukštyn kojomis. rš. Kitaip pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis. rš.
aukštỹn kójomis apver̃sti
1.iš esmės pakeisti: Karas viską sujaukė, apvertė aukštyn kojom. Daut. Aš ta pati Virginija Tyrulytė, kuri viską aukštyn kojomis apvertė internate!. Zur. Ir atėjo tada pavasaris, kuris Prano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Cvir.
2.padaryti netvarką: Tada mudu juokdavomės visa gerkle ir visai iš niekų, apversdavom butą aukštyn kojom.... Bub. Nejaugi tie žmonės, be jokių ceremonijų įsiveržę į svetimus namus ir apvertę juos aukštyn kojomis, pagaliau prisiminė šeimininką?. Avyž. Kas jo nežino: kol geras – geras, o kai supyksta, tai tokia audra pakyla, kad, rodos, viską pasirengęs aukštyn kojom apversti. Paukš. Gyvena bendrabutyje, disciplina, kliauzūra, lygu vienuolyne, bet Myliutė sugebėjo viską aukštyn kojomis apversti. Žem. Vaikas apvertė gryčią aukštyn kojom. Tr.
aukštỹn kójomis apvir̃sti iš esmės pasikeisti: Einant nuo durų iki egzaminatorių stalo, man apvirto viskas kojom aukštyn. Gric. Paskui buvo Didysis karas, viskas aukštyn kojom apvirto, visi giminės kažkur išnyko. Mont. Agotai atėjus į Noreikų sodybą, per dešimtis metų įprasta tvarka apvirto aukštyn kojomis. Avyž.
aukštỹn kójomis išver̃sti sujaukti: Viską išvertė aukštyn kojom. Mrj.
aukštỹn kójomis lė̃kti darytis netvarkai: Ši diena vargšelei viena iš tų, kai viskas lekia aukštyn kojom. rš.
aukštỹn kójomis ver̃sti
1.iš esmės keisti: Jūs viską verčiate aukštyn kojom. Gruš.
2.daryti netvarką, jaukti:
aukštỹn kójomis ver̃stis
1.iš esmės keistis: Pati matote, kas iš to išeina... Visos jūsų programos verčiasi aukštyn kojomis. rš. Dar čia gali viskas aukštyn kojom verstis. Mrj.
2.darytis netvarkai: Viskas kažkaip aukštyn kojomis vertėsi ir vakar, ir užvakar. rš.
nė̃ basà kója nesistóti ant žẽmės nesivarginti pradėti ką nors dirbti: Pati žebravojo, o jisai tai nė basa koja nestojos ant žemės. Vlk.
drūktomìs kójomis nėščia: Padirbo mergą drūktomis kojomis, o nepaėmė. Nt.
ìlgos kójos greitas: O kas per tą laiką įvyko Daučiūnuose ir tolimesnėse apylinkėse? Vargui, sako, ilgos kojos. Marc.
ìlgas kójas turė́ti greitai sklisti: Bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga. Pt.
kairią́ja kója išlìpti iš lóvos Ds. apie prastai nusiteikusį: Prieš šaukdamas pasiklaustum. Kaire koja iš lovos išlipai?. rš.
kairią́ja kója išsirõpšti iš lóvos būti prastai nusiteikusiam: Žinokite visi, kad panelė Elzė šiandien kairiąja kojyte iš lovelės išsiropštė. Pt.
kám kója kám rankà bet kaip, atmestinai: Primetė tom karvyštėm kokios siečkos kam koja kam ranka ir nuėjo švirkšdamas kieman. Arm. Kam koja kam ranka nudaužia – kokis ten jo darbas. Grv. Kada ar bulbes nečystai renka ar ką, tai sako: kokis tę darbas – kam koja kam ranka. Pls.
katrà kója ráišti
1.kaip išsisukti (iš keblios padėties): Nežinojo žmonės po karo kaip šokinėti, katra koja raišti. Vn.
2.kokią turi silpnybę: Dabar žinosi, katra koja raišti. Šts.
kreivà kója atsistóti iš pãtalo prastai nusiteikti: Oligė nūnai pikta iš pat ryto: matyti, kreiva koja atsistojo iš patalo. Krėv.
kurià kója ráišti kaip išsisukti (iš keblios padėties): Ot skubu, tai skubu, nebeišmanau, kuria koja beraišti!. Gršl.
laisvà kója galima bet ką daryti: Kai tu išvažiuosi, man bus laisva koja. Pln. Palmyrai dabar laisva koja. Lkv. Kol buvau netekėjusi, buvo laisva koja. Krž. Jis gali važiuoti kur tik nori, jam laisva koja, o moteriška turi būti namie. Stl. Vaikiams, vyrams laisvesnė koja, gyvena pašvytraudami. Krš.
liuosà kója be rūpesčių: Ko jam reik – dabar liuosa koja. Erž. Petronėlei Dauginienei dar liuosa koja. Nutekėjo pernai rudenį, grynai iš meilės. Žem. Šiandie ir tavo liuosa koja. Lkv.
naujàs kójas pastatýti vėl vesti: Anas senas, ale kai pati pamirė, užsigeidė naujas kojas pastatyt. Grv.
naujàs kójas statýti vėl dirbti: Augini augini vaikus, o senystoj ir statyk naujas kojas [iškrikus vaikams]. Vlk.
paskutìnėmis kójomis kàsti siekti daugiau naudos: Šita kai atėjo – dabar kas kojom paskutinėm, kilstels kainas. Sur.
sàvo víeno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi. Jabl.
skersà kója nėščia: Ko tamsta iš jos benori, juk matai, kad jau skersa koja. Žg.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersas kojas velka. Iš.
smėliúotomis kójomis sakoma apie žmogų, ką tik palaidojusį ką iš artimųjų: Smėliuotom kojom, ir jau ženijas. Ds.
stačiomìs kójomis išvargęs: Grįžom stačiom kojom. Dg.
sunkių̃ kójų nėščia: Ano žmona buvo sunkių kojų. NmŽ.
sunkiomìs kójomis nėščia: Ana sunkiom kojom. Sug. Jau mano pati sunkiom kojom vaikščioja. Tvr.
ne tà kója atsikė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Tu šiandien turbūt ne ta koja iš lovos atsikėlei. Jabl.
ne tą̃ kóją iškė́lė iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Kas čia tarp jūsų atsitiko? Ar ne tą koją iš lovos iškėlėte, ar ką?. Saj. Gal ne tą koją iš lovos iškėlei, kad toks piktas?. Všk.
ne tą̃ kóją iškė́lė pìrmą iš lóvos apie prastai nusiteikusį: Iš tikrųjų ji šiandien ne tą koją pirmą iš lovos bus iškėlusi. Paukš.
ne tà kója išlìpo iš lóvos Jrb. apie prastai nusiteikusį: Kas tau, tėve, šiandien atsitiko? – juokdamasi paklausė ji. – Ne ta koja iš lovos išlipai ar blogą sapną sapnavai?. rš. Jis paniuręs ir, kaip atrodo, ne ta koja išlipęs iš lovos. Cinz.
trumpomìs kójomis nėščia: Buvo trumpomis kojomis. Nt. Trumpom kojom netoli nueisi. Pnd.
víena kója beveik (būti kur): Ir pragare kaip teatre esmi jau viena koja. Trein.
víena kója grabè arti mirties: Ar galima stebėtis, kad visi jaučiamės viena koja jau grabe. Pt. Motutė viena koja jau kaip ir grabe, tėvas – tas vėl vos krutuliuojas. Vien. Žmogus – jau viena koja grabe – ir dar jam visko reikia!. Mžš. Nors jau viena koja grabe, o vis savo kalba. Pnd.
vienà kója karstè arti mirtis: Mano viena koja seniai karste. Rmš.
vienà kója prãšo šiẽno kità šiaudų̃ sunkiai eina, šlubuoja: Nebepaeinu – viena koja prašo šieno kita šiaudų. Rm.
víena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greitai sudegintas), todėl taip kalbi. Krėv. Ilgai laukti aš negalėsiu, viena koja garbe stoviu, kad tiktai spėčiau tave užauginti!. Bor. Nyku. Apima tokia nuotaika, tartum pati jau stovėtum viena koja grabe. Avyž.
víena kója stovė́ti prie grãbo grėsti mirčiai: Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo. Klrv.
víena kója teñ kità čià apie greitą nuėjimą kur ir sugrįžimą: Sulakstei greitai in Alponą, ale kad viena koja ten kita čia!. Švnč.
kójomis apsikepurė́ti neig. mirti: Ans apsikepurėjo kojomis, t. y. mirė. J.
kójomis apsiklóti smarkiai virsti: Kai duosiu, net kojom apsklosi. Akn.
kójas apšìlti
1.kiek apsiprasti: Sūnaitis dar nei kojų neapšilo. Grv. Dar kojų nespėjęs apšilti šiame aukščiausiame poste, įžengė jis su vėjeliu į mūsų teatrą. Trein.
2.kiek pabūti: Nespės kojas apšilti, jau pažadins kulti su spragilais rugius. Kv. Matai, kaip apšilai kojas pas marčią!. Klt. Pas jį ir kojų neapšilsi. Švnč.
kójos apšìlo apsiprato: Dar kojos neapšilo [stojus tarnauti], kelk su gaidžiais kulti. Krš.
kójas atgrę̃žti į durìs mirti: Ji nuvaikščiotas kojas atgręžė į vėjo klabenamas duris. Nėr.
kójas atim̃ti pailsti (einant): Kai reik striokuot, tai atima kojas. Gs.
kójas atitę̃sti lėtai, sunkiai ateiti: Čiut kojas atitęsiau, tokis klampynas. Grv.
kóją atitráukti trumpam išeiti: Vaikas negeruoja, tai nė kojos negaliu iš namų atitraukti. Ds.
kóją atkélti ateiti: Jis bijo pas mus ir koją atkelti. Als. Neatkelsiu aš pas tave kojos, ne!. Vkš. Pirma tai gulė kėlė pas mane, o dabar nė kojos neatkelia. Srv. Sirgau, o duktė kojos neatkėlė prie motinos. Šts.
kójas atkélti daug dirbti, gerokai padirbėti: Prie žemės reik atkelti kojas. Gs.
kójas atmèsti nugaišti: Atmetė kojas to žvynė. Kvt.
kójos atsãkė sunku eiti: Nežinau, kaip būčiau bepasivilkusi... kojos atsakė... dvasios nebeatgaunu. Žem.
kójos atsisãkė negali paeiti: Per šventes buvau taip nusigėręs, kad ir kojos atsisakė. Vkš.
kójas atstatýti mirti: Gyveno gyveno, ėmė ir atstatė kojas. Grž. Jei kraujas sustos, ir atstatysi kojas. Rdn.
kójas atstatýti į durìs mirti: Vai ilgai dar teks palaukti, kad aš kojas į duris atstatysiu. Bub.
kójas atsùkti mirti: Jeigu ne vaistai, tai seniai būčiau atsukus kojas. Plv.
kójas atsùkti ant dùrų mirti: Kojas atsuksi ant durų, bus be vargo. Rdn. Šiandieną Jonų senelė atsuko kojas ant durų. Šlv. Jei kojas ant durų neatsuksiu, tai susitiksim. Jd.
kójas atsùkti į durìs Pjv. mirti: Tai atsuko vargšelis kojas į duris. Mrj. Gydykis, ba gali kojas atsukt į duris. Šk.
kójas atvil̃kti sunkiai ateiti: Dar kojas atvilkau į miestelį. Ėr.
kójas aũtis baigtis (apie maisto produktus): Duonelę baigiam, bet jau ir bulvelės kojeles aunas. Šts. Badas ateina – duona per kluoną išbėgo, o putra jau kojas aunas. Sim.
kójomis briksė́ti Ds. dvėsti:
kójomis bùrti dvėsti: Jau tik kojomis buria. Alk.
kójose bū́ti turėti paklausą: Dabar obuolių košė tai kojose bus. Skrb. Labai jau obuolas kojose. Lkv. Šį metą obuoliai kojose. KlvrŽ.
kójos dẽga nerimsta vienoje vietoje, linkęs lakstyti: Ans prie ūkininko negali išbūti – ano kojos dega. Dr. Nepasėdi, dega ano kojos. Plt.
atmìnti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant mušti: Tik atvėlei atvėlei malkapagaliu per šonus, kad atmintų visą buitį, iš kur kojos dygsta. Rod.
pamatýti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Nu nu, pamatysite, iš kur kojos dygusios, jei kalbėsit ant pirmininko. Šln.
parodýti, iš kur̃ kójos dýgsta Krs. sakoma grasinant primušti ar kitaip nuskriausti: Aš tau greit parodysiu, iš kur kojos dygsta!. Užp. Joną kapan nuvarė, tai dabar Petras parodys jiems, iš kur kojos dygsta!. Balt. O, jeigu man dabar būtų keturiolika! Parodyčiau Albinui, iš kur kojos dygsta. Bub.
pažiūrė́ti, iš kur̃ kójos dýgsta sakoma grasinant: Pažiūrėsiu, iš kur tavo kojos dygsta!. Grž. Reiks pažiūrėti, iš kur tavo kojos dygsta!. Alk. Dabar mes patys jį pačiupinėsim, pažiūrėsim, iš kur kojos dygę. rš. Tik supipsėk nors kartą, vėl pažiūrėsiu, iš kur kojos dygsta. Ss.
kójoms dúoti žinóti nueiti, pasišalinti: Pavalgiau ir daviau kojoms žinoti. Btg.
kíek kójos įkabìna greitai: Juodbėris nusistovėjęs pasileidžia kiek kojos įkabina. Dovyd.
kóją įkélti
1.bent trumpam įeiti, ateiti: Neįkels jis kojos į mano gryčią. Bsg. Kone mirties bausme buvo uždrausta be reikalo ir koją įkelti. Vien. Nespėjau kojos įkelti, tuoj tu į kišenę, – šaukia. – Aš tau pamokysiu!. Žem. Kai tik įkels mūsų gyvulys koją jų daržan, tai ji tuoj ir atsidrasko. Slm. Jei ne tos aplinkybės, gal niekad nebūtų įkėlęs kojos į žemaičių kraštą. Švaist.
2.atsikelti gyventi: O tas tik įkėlęs koją iš armijos pasakė: – Būtų gerai, kad iš čia išeitum. Ap. Kad tik aš ten įkelsiu koją, manęs nebeišvarys. Lnkv. Greitai pradėjo jie mirti. Nespėjo kojos įkelti ir jau miršta. Švaist.
kójos įkéltos grabè visai prie mirties: Grabe kojos įkeltos, o dar žemės gauti graibsto. Šts.
kója įkirstà labai susirūpinęs: Kad vyras išeina kur, žmonai vis koja įkirsta. Bsg. Anos koja vis įkirsta, kad vaikas neapsivogtų. Užv.
kójas įkir̃tęs pasirengęs (ką daryti): Jau ir mes kojas įkirtę išbėgt (per karą). Alvt.
kíek kójos į̃kerta greitai: Bėk kiek kojos įkerta!. Slv.
kóją įkìšti
1.trumpam įeiti: O sesuo, namie pasilikus, ėmė ir įkišo koją pas tuos žmogžudžius. Bs.
2.pradėti kokią veiklą: Kur jis koją įkišo, tai ir paliko. Mrc.
kóją įsikir̃sti turėti daug rūpesčių: Tai aš dabar įsikirtus koją su tais paršiukais. Kž.
kójas išdaũžti suvilioti: Ką jis nebus mandras, kad jis jai pirma kojas išdaužė. Skr.
kóją iškélti
1.trumpam išeiti: Taip pribaidė, kad dabar bijo vienas ir kojos į orą iškelti. Grž. Mus suvarė į barakus, pastatė sargybas su šunimis ir uždraudė po saulės sėdimo ir koją iš barakų iškelti. Vien. Kai tik Marė koją iškėlė iš bažnyčios, prie pat slenksčio Tautkus su piršliu belaukią poterių vestis. Žem. Būk namie, kad man niekur iš trobos kojos neiškeltumei. Vvr. Per tuos vaikus nė kojos iš gryčios negaliu iškelti. Srv. Tokiais atvejais tik iškelk koją iš namų, tau visados kas nors pasidarys ne taip. Myk-Put.
2.išlipti: Per visą žiemelę karšusi, dususi, taip parsisirgo, nusikamavo, ant pavasario visai nublogo, jog nė iš lovos kojos nebeiškelia. Žem.
kóją iškìšti tumpam išeiti: Tik iškiši koją, ir pasineri purvan. Dbk.
kójas iškìšti atsikėlus išeiti trumpam: Perdien lovoj pratupėjau, tik dabar kojas iškišau. Švnč.
kójas išmìnti nusivaikščioti: Aš ko kojas neišmyniau – bėk bėk apie tuos svečius. Gs.
kóją išnèšti pabėgti, išsigelbėti: Niekas gyvas kojos neišnešė. Pt.
kójas išnèšti pabėgti: Gerai, kad išnešė kojas, o būt užmušę. Pst.
kójas išraitýti
1.pabėgti: Tuo pačiu akimirksniu išraitė kojas ir jo draugas. rš.
2.gražiai šokti: Matyt, dar nesenas, kad prie armonikos taip išraito kojas. Ėr.
kójas išsitem̃pti nudvėsti: Karvės, sakau, nebėr jau! Kojas išsitempusi. Akm.
kójas ištaisýti galą gauti: Kad tu sa[vo] kojas ištaisytai. Rod. Ištaisys kojas taip lakiodama. Mrk.
kójas ištem̃pti pasiligoti: Per Velykas buvo trūkus galvoj [kraujagyslė], tai viškum buvau ištempęs kojas. Kp.
kójas ištiẽsti
1.pailsėti: Sakėsi dar nevedęs ir labai mielai norėtų sukurti savo šeimynėlę, norėtų turėti nuosavus namus, savo židinį, prie kurio galėtų ištiesti savo kojas, ir taip toliau. Simon.
2.mirti: Maniau, kad jau kojas ištiesiu. Ob. Davė marčiai darbo anytėlė, kad ištiesė kojas per nedėlėlę. KrvP. Išgėrė šilto alaus ir ištiesė kojas. Krč. Kur nenusigąs – vaikų skruzdėlynas – ką jis darytų, jei boba kojas ištiestų?. Paukš. Aš manau, kad senis auštant išties kojas. LzP.
3.pastipti: Jei telią nuo karvės atimdinėsi, greit kojas išties. Rod. Iš ryto lesė [višta], per pietus jau žiūriu – kojas ištiesus. Žl. Kad ta kiaulė tik kojų neištiestų!. Krš.
kójas išvil̃kti
1.sunkiai išeiti: Arkliai vos išvelka kojas iš tvarto. Rmš. Ir Eliuką reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų. Pt.
2.pasveikti: Šiaip taip kojas išvilko. Všk. Vos kojas išvilkau iš ligos. Rmš. Kaži ar beišvilks tėvas kojas?. Sml.
kójas jùdinti dirbti: Kas kojas judina, tai ir duoną valgo. Grv.
kójomis kabìnti smarkiai eiti: Kabina kojom kiek tik gali ir šnervėm orą uodžia. Mont.
kóją káišioti nuolat kliudyti: Anglija nesiliovė jam (Napoleonui) kaišiojusi koją. rš.
kóją kélti eiti, žengti (ppr. ateinant, išeinant ar nueinant): Būk apdairus, kai keli koją į Dievo namus. ŠR. Jeigu ponas šauktų rokuotis dėl ganyklų, nevalnu nė vienam kojos kelti prie pono. Žem. Eglei naramu – bijo kelti kojos iš tėvų namų. Nėr.
kójos kẽliasi ima didelis noras: Kai šokt, tai kojos kelias, o kai darbui, tai ne. Vrn.
kójas kilnóti šokti: Visi džiaugiasi, kojas kilnoja. LTR.
kóją kìšti trukdyti, kliudyti: Ten kas nors koją kiša. Rmš.
kójas kratýti mirti: Prirūko [vyrai], prigeria ir kojas krato. Krš.
kóją kùlti eiti (be tinkamos naudos): Dėl kelių rublių nėr ko ir koją kulti. Krš.
kójas kùlti smarkiai ar toli eiti, daug lakstyti: Vilkas dieną ir naktį kojas kūlė. Bs. Kur tik kojas kūlęs, žiūrėk, ir čia besąs. Ll.
kójas laižýti pataikaujant žemintis: Kur žmogus laižo kojas, tai jo kaip velnio bijok. Ob. Kiti galinčiams laižo kojas, kad šviesią dalį nor įgyt. Mač-Kėk. Laižo visi kojas pirmininkui. Slm.
kójas mainýti pavaduoti: Kai tau kojas mainė ir be skatiko, tai gera buvo. Prng. Tavo, motinėle, kojų nemainysiu. Str.
kójas mìndžioti niekinti: Mindžioja mums kojas ir juokias iš mūs veršiško būdo. Kudir.
kójomis mìndžioti niekinti: Teisybę kojomis mindžioti. K.
kójas mìnti eiti (nepasiekiant norimo tikslo): Nei tu mink kojas, nei tu vaikščiok!. Lkš. Dabar aš čia eisiu tiek kelio, kojas minsiu!. Vlkv. Dirbi dirbi, ir sekmadienį kojas mink. Gs.
kójomis mìnti naikinti, žaloti, gadinti: Tik tas karas, tas karas! Visus žmogaus geriausius jausmus mina kojomis.... Pt.
kójos mìrga apie smarkų bėgimą: Vyriškis ėmė vytis Alyzą. Šis kūrė neatsisukdamas, tik kojos jo mirgėjo. Balt.
kójas mùšasi eiti (be naudos): Tik dovanai kojas muši – negausi. Rdm.
kójos mùšasi į ùžpakalį apie greitą bėgimą: Kad lekia, net kojos į užpakalį mušas. LTR.
kad ir̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad daugiau mano namuose jo ir kojos nebūtų!... Vien.
kad nė̃ kójos nebū́tų sakoma reikalaujant daugiau neateiti: Kad mano namuose daugiau tavo nė kojos nebūtų, – kartą riktelėjo supykęs senis Gerulavičius. Vien. Kad daugiau nė kojos čia nebūtum!. Ėr. Eik iš mano akių, kad tavo čia nė kojos nebūtų!. Rod.
kad nė̃ kója nepastovė́tų sakoma reikalaujant daugiau nesilankyti: Kad tu man šitaip padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė koja čia daugiau nepastovėtų!. Gs. Kad man nė tavo koja karčemoj nepastovėtų!. Gdl.
(kieno) kójos nebùvo nėra lankęsis: Kai gyvas – mano kojos teisme nėra buvę!. Gric.
kójos neįkélti neužeiti: Jūs man nepavydėkite, jus tik myliu ir į vestuves prašau, o Jokimukas su Kaziu kojos pas mane neįkels!. Žem. Anasis girininkas, gali sakyti, kasdien užsukdavo, o jūs kojos neįkeliat. Ap. Daugiau ji čia man nė kojos neįkels. Mont.
kójų nejaũsti būti išvargusiam: Išvarginti kelių dienų kelionės akinančioje saulėje, nebejausdami kojų jie nugriuvo kažkokioje sodyboje ant šieno ir užmigo. rš.
kójų nejaũsti po savimì
1.būti išvargusiam, negalėti greitai eiti: Eina Jonukas ir kojų po savim nejaučia. Svyruoja kaip girtas.... Nėr.
2.apie greitą bėgimą: Kaip išsigandau, tai taip nešiausi, kad net kojų po savim nejaučiau. Ml.
kójos nekélti
1.neužeiti: Kaip sau nori, bet tavim dėtas aš ten mažiausiai savaitę kojos nekelčiau. Mark. Ir aš daugiau kojos ten nebekėliau. Žeml. Mano vaike, nesileisk į kelią su jais, nekelk kojos į jų takus. ŠR. Daugiau pas mane nė kojos nekelk. Šk. Ir tetulė, pati eidama išpažinties pas altaristą, nekėlė kojos klebonijon. Dovyd. Jis jau seniai pas mus kojos nekelia. Lš. Pasiuski! – sušnibždėjo Simonaitienė. – Kojos niekur nekeliu nuo šios dienos, kam aš čia sveikatą dėsiu. LzP.
2.neišeiti: Būčiau žinojęs, būčiau ir kojos iš namų nekėlęs. Vien. Kelias savaites kaimynas kojos nekėlė iš namų – tvarkė savo biblioteką. rš. Tarp saviškių galima ir atviriau: baisokas ten (Afganistane) gyvenimas. Be ginklo nekeliam kojos. Vienas gatvėj nepasirodyk. Ap.
kójos neláužia neverčia skubėti: Tas reikalas kojos nelaužia!. Rs. Neskubink, niekas kojos nelaužia. Ėr.
kójos nelim̃pa į žẽmę greitai eina: Eina, net kojos nelimpa į žemę. Klt.
kójomis nelypója apie greitą bėgimą: Kaip šoko bėgti, tai nelypojo ir kojom, kaip žaibas prapuolė. Vrn.
kójos nenutrū̃ks sakoma sutinkant ar raginant kur nueiti: Nubėgsiu, man kojos nenutrūks, aš savo kojų negailiuos. Dr.
kójų nepàkelia
1.nerangus: Ė jau šita tai kojų nepakelia. Sdk.
2.silpnas: Kai kojų nepakeliu, tai ir stumdo. Rmš.
kójų nepanèšti labai pavargti: Labai gerai statyba vyksta – kojų nebepanešu. Sur. Tai pavargau, kojų nepanešu. Mrj.
kójų nepavil̃kti
1.sunkiai, tingiai eiti: Eidamas darban, kojų nepavelka, iš darbo – arklį pralenkia. KrvP. Eina ir kojų nepavelka. Kt. Rajono gydytojai gydė patys juokaudami, kad toks jaunas ir jau nebepavelka kojų. Ap. Aš rankų nebepakeliu, kojų nebepavelku. Mžš.
2.nusilpti: Ką čia įskalsinsi! Kojų nepavilksi. Krš.
kójos neródyti visai neateiti: Tol laidė, kol neliko nė skatiko, o tuomet, žinoma, ir kojos nerodė. Ml.
kójos nesíekia žẽmės smarkiai bėga: Ir aš išvykau baisiausiai bijodamas, kad tasai karas nesibaigtų, man dar nenuvažiavus į vietą. Mano kojos žemės nesiekė, kol aš nuvykau į kazarmę. Simon.
kójos nesíekia žẽmių nori šokti: Muzika per kaimą perėjo, ir kojos žemių nebesiekia. Šmn.
kójas nèšti eiti (nuvargusiam): Nusivazojau – tik ką kojas nešu. Ktk.
kíek kójos nẽša labai greitai (eiti, bėgti): Nuėjo kaip gali, kiek kojos nešė. Krok. Ištrūkęs vaikas nudūmė kiek kojos neša. Jnš. Pamatęs vilką kad jau ėjau, kiek tik kojos nešė. Srv. Vyresnysis liepė broliui bėgti kiek kojos neša į kaimą ir šaukti žmones. rš.
kur̃ kójos nẽša bet kur (eiti): O jie nebeteks gerai apmokamo, garbingo ir pelningo darbo ir turės išeiti kur akys veda, kur kojos neša. Tilv. Einu, kur akys mato, kur kojos neša, kur bėdos žmonių dar nesurado. KrvP. Eisiu kur kojos neš. Sv. Kur kojos neša eitau, kad tik to vargo išvengtau. Lš.
kójomis nẽšinas vos paeinantis: Nuėjo kojomis nešinas. Pvn.
kójų netèkti nuvargti: Eini eini, ir kojų netenki, o dar kiekvienas tau prikiša, kad nieko nedirbanti. Krėv.
kójų neužkélti neiti (kur): Reikia užsistatyti ir kojų neužkelti. Krš.
kóją nukélti bent kiek apsilankyti, nueiti: Gal teks ir man į tas vestuves koją nukelti. Jnšk. Nenukėliau kojos aš ten. Ggr. Jei tik šį vakarą manęs nepaprašys, neleisiu nė tavęs nė kojos nukelti... Kokie mat begėdžiai!. Žem. Daugiau kojos nenukelsiu. Ms.
kójas nukratýti neig. mirti: Negerk tų stypžolių – kojas nukratysi. Plv. Pabraidyk šaltan vandeny – tuoj kojas nukratysi. Sur. Aš čia ir kojas nukratysiu per tuos darbus. Šts. O, dar senis stiprus, negreit kojas nukratys!. Dbk. Nė metų nepagyveno apsiženijęs, ir nukratė kojas. Ker. Kad bent kojas nukratytų, tai būčiau ramus. Vencl.
kóją nukùlti toli nueiti: Pas jį Jonas nukūlė koją – gavo penkiasdešimt litų. Lš.
kójas numìnti pailsti (einant): Taip kojas numyniau, o visai be reikalo. Skr.
kójomis nunèšti nuniokoti, apversti: O čia Beržėnus įmanė kojomis nunešti klausiukai beieškodami Čapskio. Žem. Javai kojomis nunešti. Dauk. Karvės kojomis nunešė visus daržus. Krž.
kóją nusimùšti būti sušelptam, pamylėtam: Ir aš kada ne kada nusimušiu koją pas tave. Kt. Tai dar aš vis tėviškėje koją nusimušu. Plv. Kitąsyk visi atėjo, visi koją nusimušė pas juos. Gs.
kójomis nusitargýti mirti: Senelė kojom nustargytų, jei negautų taip iš žmonių. Drsk.
kója nuspìrti lengvai padaryti: Ką pirma koja nuspyriau, dabar ranka nepaimu. Dkš.
kójomis nuspárdomas lengvai padaromas: Mūsų darbai kojomis nuspardomi, nepavargstas. Šts.
kójas nustirénti neig. mirti: Tu čia pat ir nustirensi kojas. Jnšk.
kójas nusùkti ant dùrų mirti: Jau būčiau kojas nusukusi ant durų, kad ne tie vaistai. Skdv.
kójas nušálti būti silpnam: Be duonos valgysi, ir kojas nušalsi. Yl.
kójas nutaisýti pastipti, nugaišti: Kuilys nuraudonavo visas ir nutaisė kojas veterinoriaus nesulaukęs. Balt.
kójomis nutrỹpti dažnai kur lankytis: Šaligatvis į „Versalį" buvo jo kojomis nutryptas, o prie bufeto, kurį jis vadindavo altoriumi, jis visada rasdavo pripiltą klebonišką. Tilv.
kójas nuvar̃vinti turėti pastogę, prisiglausti, nukaršti: Tėvai vis sakydavo, kad Jurgis blogas vaikas, o dabar ir gerai, kai gauna senatvėje kojas nuvarvinti. Žvr. Turėsiu senatvėj nors kur kojeles nuvarvinti. Skr.
kójas nuvìrbinti neig. numirti: Tokion Rūdiškėn ligoninė – tik kojas nuvirbinti. Onš.
kójomis pabùrti sakoma apie stimpantį, mirštantį: Paskui nusimoviau klumpę ir drožiau per galvą taip smarkiai, kad jis tik pabūrė kojomis, išsižiojo ir išleido paskutinį atodūsį.... Mont. Eik eik prie arklių, kaip spirs, tuojau pabursi kojomis!. Dkš. Jis tik kojomis pabūrė ir atliko (nugaišo). Plv.
kójas padžiáuti
1.mirti: Padžiausime kojas tuoj mes visi. Ds. Ar čia seniai jis ūžė, linksminosi, o jau šiandien kojas padžiovęs. Srv.
2.atsisėsti pailsėti:
kójas pakáustyti sumušti: Dar labiau apniuko ir išėjo. Ir jau kelinta diena nebesirodo. Arba jam Petras kojas pakaustė, arba oras kliudo. Balt.
kóją pakélti pasirengti išeiti: Ir Petras jau koją pakėlęs. Rs. Ar žinote, kad jau mūsų Bronė koją pakėlė. Skr. Aš vis pakėlęs koją ieškoti darbo. Lkš.
kójas pakélti
1.imti bėgti, sprukti: Pakėlė ir Vanka kojas, kai pradėjo smalyt (šaudyti). Skdt. Tada tai pakėliau kojas!. Gdr.
2.imti šokti: Užplėšk užplėšk (užgriežk), tegul ir seniai pakelia kojas. Ktk.
3.sugebėti darbuotis: Kolei kojas pakeliu, tolei ir skurstu. Dg.
kóją pakė́lęs pasiruošęs išvykti: Jis seniai koją pakėlęs miestan. Kp.
kóją pakylė́ti trumpam išeiti: Tik koją kur pakylėki, tai ir tu ten. rš.
kójas pakir̃sti
1.sujaudinti, išgąsdinti: Per rugiapjūtę vieną vakarą Marelei, rodos, kas kojas pakiro – krito į lovą. Žem. Apie Šarūno nelaimę stengiausi negalvoti, bet, kai pamačiau dvi juodas gegnes, sugniaužė širdį, pakirto kojas. Mik.
2.apgauti (merginą): Vaikis mergei pakirto kojas. Skdv.
kóją pakìšti sukliudyti, sutrukdyti ką daryti, pakenkti: Jie neužmiega, jei nėra kam kojos pakišę. ŠR. Bėda, kiekvienas nori didesnis, mandresnis pasirodyti, – įsimaišė kitas, – o labiausiai kitam už akių užbėgti, koją pakišti, labiausiai tą trirublinę sau išmilminti. Žem. Ir ką gi jis gavo, kad draugui koją pakišo?. Alv. Velnias, matyt, koją pakišė, kad nebesulaukiam ateinant. Alz. Pamidorai labai pakišė koją agurkam: kad ne pamidorai, gal ir agurką valgytų. Mžš.
kójas pakìšti po (kieno)stalù gyventi nesavarankiškai: Kol po tėvo stalu kojas pakišęs. Snt.
kójas pakratýti neig.
1.mirti: Dar nesenas buvo, o jau, veizėk, ir pakratė kojas. Šll. Jau mėnuo laiko, kaip ji kojas pakratė. Skr. Nuo tokio valgio gali ir kojas pakratyti. Ll. O tai kas padės? Ar kad aš čia toj baltoj lovoj pastipsiu, kojas pakratysiu?. Ap. Tas jau kojas vieną kartą pakratė. Skd. O dabar tik ir stypčiojat aplink lovą, tik žvairiakiuojat visi ratu: kada tas senis kojas pakratys, kada griebsim viską. Balt.
2.pastipti: Gyvulys jau kojas pakratė. Lp. Veršiukas jau pakratė kojas. Alz. Kada ta kumelė poną pamatė, ausis pastatė, kojas pakratė. An.
kójas pakùlti apvaisinti: Muderės kojas pakūliau (žmona pagimdė). B.
kójas paléisti į dárbą sprukti: Jam vieną tik šūvį būt tereikėję iššauti, ir darbininkai būtų paleidę savo kojas į darbą. SnV.
kójas paleñkti atsisėsti: Prašom nors kojeles palenkti. Krž.
kója pamèsti nevertinti (kokio daikto): Vasarą koja pamesi, žiemą ranka paimsi. Rod.
kójas pamèsti
1.nuvargti bevaikščiojant: Kojas gali pamesti tie paštaljonai benešiodami paštą. Šts. Ir kojas pamečiau, iki tave suradau. Brs. Aš buvau didžiai greita – pamečiau kojas. Dov. Aš bevaikščiodama ir kojas pamečiau. Mrj.
2.galą gauti: Per tokią muižę (baudžiavą) ir kojas reiks pamesti. Lk.
kójos pamirgė́jo apie greitą bėgimą: Kad pasileido nuo kalno, tai tik kojos pamirgėjo. Švnč.
kójas panèšti
1.sunkiai paeiti: Lyg ėjo kažkas labai senas, vos kojas panešdamas. Krėv. Kai ženijos, tai čiut šiltas buvo, vos kojeles panešė. Šauk.
2.sugebėti eiti: Berniokas nusprendė tol eiti, kol paneš kojos, nors visai neturėjo vilties rasti. Balč.
kójas papùrtinti mirti: Galvą į tvorą – kojas papurtinu, ir gana, – ne ko už našlio ėjusi. Šts.
kóją pariẽtus smarkiai (eiti): Eina koją perietęs. KrvP.
kójas parvil̃kti sunkiai pareiti: Sutemus šiaip taip parvilkau kojas. Jnš. Tik tik kojas parvilkau, šilta be vieno galo. Krš.
kójas pasipustýti pasirengti ką daryti: Pasipustysma, vyrai, kojas – vienas, du, trys. On.
kójos pasistãtė parvirto: Kad pastumtum girtą, tai tuoj kojos pasistatytų. Jrb.
kója paspirtà
1.labai nori: Yra anos koja paspirta su tais baliais, šokiais. Šts.
2.apie nėščią: Cilei besanti koja paspirta. KlvrŽ.
kója paspìrti neig. labai mažai (yra): To darbo – tik koja paspirti. Bgt.
kójos paspìrtos apie nėščią: Kojos paspirtos anos, t. y. nėščia. J.
kójas pastatýti neig.
1.ne laiku, negražiai atsigulti: Vienas dirbk, o kitas gulės kojas pastatęs. Jrb.
2.mirti: Dabar senis ponas kojas pastatė, o žentas, tas biesas, kokią mums šunybę taiso!... Žem. Kojas visi pastatė, tie gudrieji. Pj. Vieną valandą šneki, kitą kojas pastatai. End. Per tą didelę sprogseną ir kojas pastatė. Vkš. Dirbsi dirbsi ir bedirbdama kojas pastatysi. Vdk. O pėsčiam tai ne juokai yra suklankti, paskui dar kojas galiu pastatyti. LzP.
3.pastipti: Vienas gaidelis, veizam, kojas pastatęs. Mžk. Arė arė, kol arklys kojas pastatė. Šll.
kójas pastatýti aukštỹn neig. mirti: Valgyk, o aukštyn kojas pastatysi!. Grg.
kójas pastatýti į aũkštą neig. mirti: Jei neėsi, kojas pastatysi į aukštą. Krš.
kójas pastatýti į vir̃šų neig. mirti: Reiks visiems kojas pastatyti į viršų. Grd.
kójas pastatýti prieš mėnùlį galą gauti: O boncai dabar jau veik veik pastatysią kojas prieš mėnulį, nes jie patys juk dirbti nemoką, o darbininkų jie dabar, po karo, nė vieno nebegausią. Simon.
nėrà kur̃ kójos pastatýti labai ankšta, maža vietos: Nėr kur būt, kur kojos pastatyt. Švn.
kójos pàsuktos ant dùrų miręs: Kojos ant durų pasuktos, nieko nebenorėk. Ukm.
kójas pašálti
1.būti apgautai, suvedžiotai: Mergė kojas pašalo ant švento Jono. Tršk. Ona pašalė kojas. Akm.
2.nusikalsti: Tas vaikis buvo kojas pašalęs, turėjo kitur išbėgti. Vkš.
kójas patem̃pti mirti: Kojas patempsma visi, čia niekas neatsipirks. Rdn. Mūsiškiai dar negrįžo, ar nepatempė tiktai kur kojų. rš.
kójas patiẽsti mirti: Turbūt greit teks patiesti kojas. Mont. Tu man pieno atnešk ir duonos kokį kriaukšlį, kad iš bado kojų nepatiesčiau. Bor. Dar stiprus senis, toks kojų greit nepaties. Sb.
kójomis patrem̃ti suniekinti: Neras jie niekuomet rimasties, jog dėl tuštybės savo patrėmė kojomis prakilniausias savo pareigas ir užduotis. Mač-Kėk.
kójas paver̃sti neig. mirti: Kad nemylėtų, tai gal seniai pavertus kojas būčiau. Trgn. Senesnių jau nebėr, pavertė kojas jau visi. Ob.
kójas pavil̃kti sunkiai paeiti: Pavargau, vos kojas pavelku. Mrj. Aš taip esu pavargusi, kad vos tik kojas pavelku. Skr. O koks čia begali būti grūmimasis, jeigu paskui teodolitą vos bepavelki kojas?. Ap. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pavelki kojas. Mžš. Kojų pavilkt nebegaliu, kur čia benueisi. Sdb.
kójas pìlti eiti smarkiai (toli ar ilgai): Atėjai iš kolionijos, dabok, tuoj ir vėl pilk kojas kolionijon atgalio. Vj.
kójos pìnasi svirduliuoja, svyruoja: Sudžiūvo, susisuko, kojos pinas. Krš. Ar kojos pinas nuo tų pienų?. Rdn. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinasi. Jrb.
kójas plàkti eiti (be naudos): Neverta kojas plakt. Ml.
kójas plū̃kti eiti (be naudos): Be reikalo kojas plūkei. Sdk.
kójas praskìrti išeiti: Jis man neduoda niekur kojas praskirt. Skr.
kójomis praskìrti negalì labai daug yra: Ot prigyvenom – moterų kojom praskirt negali, o vyrai turi puodus kilot!. Ob.
kójas pridė́ti šùniui veltui suvaikščioti: Tegu ir ji šuniui kojas prideda. Skr.
kóją prikìšti atsikratyti kuo įskundžiant: Dievobaimingam činovninkui neparankus buvo viršininkas, persekiojantis kyšius, taigi prisitaikęs prikišo jam koją. Kudir.
kójas prileñkti prisėsti: Prašom toliau, prilenk kojas... užsidek pypkę. Žem. Prilenk kojas, būsi svečias. Užv.
kójas primainýti pakankamai dirbti už kitą, pavaduoti: Aš savo tėvelių nepriklausysiu, tėveliam kojelių neprimainysiu. Prng.
kóją primýnus
1.smarkiai (muša): Koją primynęs jam davė [į kailį]. Rsn.
2.labai daug (reikalauja): Plėšia [už kambarį] koją primynę. Ėr.
kójas priplū̃kti einant privargti: Tik kojas priplūkiau, o nieko gera negavau. Svn. Tai priplūkiau kojas – kelias blogas. Dglš.
kóją prispáudus labai daug (reikalauja): Iš tokio bagočiaus tai galima plėšti koją prispaudus. Užp.
kójas raitýti teig.
1.smarkiai bėgti: Žiūrėk, jis kad raito kojas, tai raito!. Rm. Kad bėga risokas, kad raito kojas, gražu žiūrėt. Ob.
2.suktis, darbuotis: Petras gerai kojas raito. Ds. Tai raito kojas, raito!. Upt.
kójomis rašýti teig. gražiai bėgti (apie arklį): Apjojo kartą, kitąkart, trečiąkart, o kumelys tik kojom rašo, kaip skraido. Lz.
kója rãšo labai mokytas: Prasgėręs, praslakęs, bet koja rašo. Ml.
kójomis skaitýti
1.gražiai bėgti (apie arklį): Sartukas kojukėm tik skaito. Pns.
2.brūkščioti stimpant: Arklys dvėsdamas jau tik kojomis skaito. Švnč.
kójos smeñga į žẽmę nėra jėgų, silpna: Rodos, niekas neskausta, o širdis taip bloga, net kojos į žemę smenga. Žem. Akyse viskas sukosi, kojos į žemę smego; drebančiomis rankomis atdarė duris ir vietoje kaip įkastas pasiliko. LzP.
kójos smìrdi grabù senatvė, arti mirties: Jeigu kojos smirda grabu, kamgi reikėjo to senio dėl to laužo. Mžš.
kójomis stirénti neig. mirti: Kas geria, tas kojom stirena. Rš.
kójose stovė́ti
1.galėti vaikščioti: Kai jau kojose stovėjau, išvežė į Kauną. Slnt.
2.savarankiškai gyventi: Kaip vaikai kojose stovės, tada [tėvai] skirsis. Krš. Kojose visi vaikai stovi. Vn.
kójomis subùrti sakoma apie stimpantį: Gyvulėlis, smūgį gavęs, tik kojomis subūrė ir atliko. Brt.
kójomis sùkti ant dùrų mirti: Jei ji man nieko nebūtų dariusi, jau būtų reikėję kojas sukti ant durų. Skdv.
kójas sùkti prie dùrų mirti: Vargsti vargsti, žiūrėk, jau reik sukti kojeles prie durų. Btg.
kójas sukùlti nueiti toli ir be naudos: Be reikalo būtumei kojas sukūlusi, nebūtumei išplikusi dantų. Žem. Be reikalo kojas sukūliau, o neradau daktaro. Šts.
kójas suleñkti
1.atsisėsti: Adomas, tiesa, parbėgęs retai tesulenkia kojas. Simon. Kur tu paklydai? Seniai bematyta. Še kėdę, sulenk kojas. Simon.
2.nusižeminti: Nesulenksiu prieš jį savo kojų. Mont.
kójos suliñdo į sùbinę vlg. sakoma pavargus nuo vaikščiojimo: Kol visus žygius apėjau, kojos į subinę sulindo. Krš.
kójos suliñdo į úodegą sakoma pavargus nuo stovėjimo: Nusibodo stovėt – net kojos į uodegą sulindo. Srv.
kójos suliñdo į ùžpakalį pavargo: Per dieną kojos į užpakalį sulindo. Krš. Kur ten beeisi, ir taip kojos į užpakalį sulindo. Avyž.
kójomis sumìnti lengvai nugalėti: Tvirtai jie tikėjosi visas kliūtis pergalėsią, visus priešininkus kojomis suminsią. Žem.
kójas suplàkti be naudos suvaikščioti: Nuėjau, tik kojas suplakiau ir nieko negavau. Plš.
kójas suplū̃kti einant nuvargti: Suplūkei kojas be vieno reikalo. Lkm. Et, be reikalo tik kojas suplūkiau. Ds.
kójas suraitýti greit pasileisti bėgti: Suraityk gerai kojas, ir suspėsi. Ds.
kójas sušìldyti apsiprasti: Dar kojų čia nesušildė. KrvP.
kójas sušìlti apsiprasti, priprasti: Sušils kojas ir vėl lėks kur. Vrn. Jau paėmėt piemenį ant dantų, – pasakė tyliai. – Vaikas dar kojų nesušilo, o jau čia visi jūs: er – rr, er – rr!. Balt. Kitą pavasarį Martynas su savo anūku įsikūrė savo sodyboj, tačiau dar gerai nesušilo kojų, kai brakšt – karas.... Avyž. Nė šilt kojų nesušilo; parvažiavo – ir vėl tuoj išvažiuot. Srv. Kurgi taip skubiniesi, nė kojų nespėjęs sušilt. Krs. Tas šunadvokatis kojų Amerikoj nesušilęs grįžo atgal. Dovyd.
kójomis sutabalúoti mirti: Reikia mokėt [grybus] paruošt, ba ne, tai ir kojom sutabaluosi. Srj.
kójas sutaisýti mirti: Tu pirmà kojas sutaisysi!. Lp.
kójas šìldyti gyventi (ppr. namie): Anas maža kada namie šildo kojas. Arm. Neilgai aš pas jį šildžiau kojas – prasvarė. Arm.
kójas šìlti gyventi kur: Pas tėvus kojas šyli, tėvų ir klausyk. KzR.
kójas taisýti rengtis ką daryti: Taisykit, mergos, kojas – šiandien kaimynuos šokis. Gs. Vokietys taiso kojas an karo. Krš. Taisyk kojas, brauksim – ir taip sutems, kol parsikapstysim. Šv. Jei nekaltas esi, duris uždaryk, o jei kaltas, kojas taisyk. Dauk.
kójas taisýti į grãbą rengtis mirti: Žmogus sulaužytas ligų, tai tik taisyk kojas graban. Svn.
kójas tę̃sti lėtai eiti: Ot pavargau mieste, čiut kojas tęsiu. Grv.
kójas tiẽsti mirti: Visi tiesim kojas, visiem tas bus, ale visi dar norim pagyvent. Bb.
kójas trankýti daug eiti: Vis Panevėžin kojas trankydavo. Mžš.
kóją uždė́ti už ausiẽs tinginiauti: Šiandien nėra valgyt, virėja koją už ausies uždėjo. Vrn.
kóją uždė́ti už galvõs gimdyti: Ma[no] boba uždėjo koją už galvos. Arm.
kójas uždìrti nusibaigti: Tik bumt iš muškietos ir uždyrė kojas kiškelis. Nč. Prisikūreno pirtį drūčiai, nuė[jo] ir aždyrė kojas. Grv. Jau jis uždyrė kojas. Knv.
kóją užkélti apie ilgai neateinantį, nepareinantį: Kame tas daktaras buvo koją užkėlęs taip ilgai?. Žem. Jau dabar anys seniai nebuvo, kaži kur koją užkėlė. Akn. Jau kad neparėjo, must užkėlė koją kur nors. End.
kójas užkélti
1.nusibaigti: Knirkia paršelis, nebeišrėkia, greit užkels kojas. Srv.
2.mirti: Jis jau užkėlė kojas. Ds. Dirbo labai ir užkėlė kojas. Krš.
3.apie ilgai neateinantį, užtrukusį: Turbūt kojas ir užkėlė, – bambėjo sau, – čyst jau pavakarė, o dar nėra!. Žem.
kóją užkélti už galvõs apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Tėvai, bene užkėlei koją už galvos?. Šts.
kóją užkélti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį: Bene buvai koją už kaklo užkėlusi. J.
kójas užláužti neig. mirti: Gyveno dar senis su sūnum, senis užlaužė kojas, o sūnus kažkur dingo. Ap.
kóją užmìnti nuskriausti: Dar ne vienam koją užmins, kol jo veidai patins. KrvP.
kójas užplė́šti neig. mirti: Ar dar kojų neužplėšė?. Ker.
kójas užriẽsti neig. mirti: Senis bėgo bėgo, kol užrietė kojas. Skdt. Kugėjo kugėjo (drebėjo) nuo šalčio ir užrietė kojeles. Lkm. Su darbais apsieiliosim, kai kojas užriesim. Al. Mums kas, daug čia liko? Užriesi kojas... ir baigta. Mark. Jei kojų neužriesiu, nuvažiuosiu kada. Švn. Juk tai Gimbutis! Ot, broleli, kur jo atsikraustyta kojų užriesti. Zob.
kóją užsidė́ti už ausiẽs mirti: Jau ana žusdės koją žu ausies. Rod.
kóją užsidė́ti už kãklo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Gal ji ten koją užsidėjo už kaklo. Krok.
kóją užsikélti apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Sakau, kur ana koją užsikėlė, o mat serga. Krž.
kóją užsikélti ant sprándo apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar jis koją užsikėlęs ant sprando ar ką, kad neateina?. Prn.
kóją užsikélti už sprándo sakoma apie ilgai neateinantį, negrįžtantį, užtrukusį: Ar anie ten koją užsikėlė už sprando?. Sd.
kójomis užsiklóti smarkiai parvirsti: Kad galėčiau, tai kad duočiau aš šituos kiauliapirkius iš trobos, kad net savo kojomis užsiklotų. Vaižg. Kaip pavargsiu, tai ir kojomis užsiklosiu. Nč. Kaip virto, tai net kojom užsiklojo. Arm.
kójomis užsivirbénti neig. numirti: Iššoko iš patiltės, kaukšt kupčiui kakton tuinu – ir užsivirbeno anas kojom. Ml.
kójas užvartýti išmirti: Visi kojeles užvartysma. Krš.
kójas užver̃sti
1.mirti: Jau metai, kai Šikšnių kaimo burtininkas užvertė kojas. Ds. Palauk, kol dar senis užvers kojas, tai tu turėsi vargti be duonos kąsnio. Lš. Tas nevidonas kojas užvertė. Šn. Nuo tokios supyliotos degtienės kiek jau kojas yr užvertusių. Krš. Sugrąžins [žemę], kai jau būsi kojeles užvertęs. Brš. Greit ir man reikės kojas užverst. Ker. Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet tik nenoriu rankų purvint. Krėv.
2.pastipti: Du mano paršai užuvertė kojas. Krs. Sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Bor. Kojas užvertęs paukštelis gulėjo palangėje. Sav.
kójas užver̃sti aukštỹn neig. mirti: Užversi kojas aukštyn, ir liks ir ragutėlės, ir ragutės. Žl.
kójomis užvirbénti neig. mirti: Pasiėmęs lazdą drykst diedukui – tik tas ir užvirbeno kojom. Ign.
kójomis užvirbė́ti neig. mirti: Barės barės, tas kirvapente galvon ir užmušė motką – tik kojom užvirbėjo. LTR.
kójomis užvìrbinti neig. mirti: Anas jau greit kojom užvirbins. Rš.
kójas vartýti į aũkštą mirti: Ryna, nu mažilelės ryna tabletes, užtai pusamžiai ir varto kojas į aukštą. Krš.
kójas vẽjant sunkiai, svirduliuojant (eiti): Taip sylos nebeturiu: einu kojas vydama. Skd. Ko tu čia eini kojas vydamas?. Yl. Kojas vydami ėjom – tokie buvom susibaigę. Šts.
kójas ver̃sti neig. mirti: Visi žino, kad reiks verst kojas, tik raminas, kad negreit. Jd. Jau maniau kojas versiu. Bb.
kójomis ver̃stis į vir̃šų keisti gyvenimą: Vaikai verčias kojom į viršų. Nmn.
kójas vil̃kti sunkiai eiti nuvargus, nusilpus: Jis per dieną dirbdavo ir vakarais pareidavo vos vilkdamas kojas, visas apskretęs moliu. Mont. Ir pas mus ne Velykos – vos kojas velkame. Vencl. Atliko kaip bizūnas, led kojas velka. Šmn. Senas – kojas vos velka. Msn. Toks tinginys led velka kojas. Krs. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioj slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas. Krėv.
ant kójų
1.stojasi, keliasi, atsikėlęs: Apie Severją sakydavo: tereikią paliesti sieną ir ji tuoj ant kojų – tokia esanti budri ir klusni. Vaižg. Saulė įspinsta, aš ant kojų. Krš. Kelkis, tinginy, nemiegojęs. Aš senesnis už tave, o štai, matai, seniai jau ant kojų. Krėv.
2.stovi, pastovi: Jonelis pervirto per galvą, bet stypt – ir vėl ant kojų. Mont. Šidlauskiokas nusidažęs (pasigėręs), vos ant kojų, piršliais atvažiavo mat. Slm.
3.dirba, triūsia, vaikščioja: Ne tik prieš kunigėlį, bet prieš patį Dievą parvežant reikia tinkamai pasiruošti, – todėl visi ant kojų. Žem. Visą dieną ant kojų, neprisėdo nė minutės. Jnš. Ir piemeniui nelengva: visa diena ant kojų ir ant kojų. Kp. Aš papratus: aš daugiau ant kojų ir ant kojų. Graž. Ar tau lietus lyja, ar griaustinis griaudžia, ar sniegas sninga – vis ant kojų ir ant kojų... vis bėk.... Pt. Jį išvežė greitoji, ir galas žino, kaip ten bus toliau, o aš va ant kojų.... Avyž. Žinai, per dienas ant kojų ir ant kojų. Vakare, nusivaręs kaip šuo, sėdžiu ligi išnaktų prie popierių. Bub.
ant (kieno)kójų kliūdamas, trukdydamas: Pirma gyvenau ant visų kojų. Mrj.
ant antrõs kójos sakoma raginant išgerti: Dar po vieną! Ant antros kojos, – perbraukia lūpas delnu. Dovyd.
ant naujų̃ kójų stóti rūpintis kitais reikalais: Man vėl ant naujų kojų reikia stoti. Drs.
ant naujų̃ kójų stótis imti naujai gyventi: Reikėjo ant naujų kojų stotis. Mlt.
ant sàvo kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Daug prisikamavo, kol ant savo kojų atsistojo. KrvP. Aštuoniolikos ar kiek ten metų vaikas jau dabar, manai, ant savo kojų atsistos. Simon. Laimė?! Laimė – tai atsistoti ant savo kojų. Mik.
ant sàvo kójų stovė́ti savarankiškai gyventi: Jis jau ant savo kojų stovi. Alv.
ant savų̃ kójų atsistóti pradėti savarankiškai gyventi: Vaikams užaugus ir ant savų, kaip tai sakoma, kojų atsistojus, reikia šelpti gimdytojai. Baran.
ant skaudamõs kójos užmìnti M. paliesti jautrią vietą:
ant stipresnių̃ kójų atsistóti prasigyventi: O kaip tik turėtume džiaugtis, kad štai jau ir lietuvių vienas kitas atsistoja ant stipresnių kojų. Gruš.
ant sunkių̃ kójų nėščia: Tiesa, po kelerių metų sugrįžo viena duktė – Marė, nuvargusi, nuliūdusi, pageltusi ir ant sunkių kojų. Simon. Ji ir vėl vaikščioja ant sunkių kojų. Ck. Ant sunkių kojų buvau. Šln.
ne ant tõs kójos atsistóti būti blogos nuotaikos: Piktas, kaip ne ant tos kojos atsistojęs. Krs.
ant tõs kójos pataikýti išlìpti iš lóvos būti geros nuotaikos: Ar tame jo posėdyje vakar kas nors gerai nusisekė, ar ant tos kojos pataikė iš lovos išlipti, bet nusiteikęs jis buvo puikiai. Ap.
ant trumpų̃ kójų eĩti būti nėščiai: Ji eina ant trumpų kojų. prš.
ant vienõs kójos
1.trumpai (būti kur): Nebūsiu ilgai – tik ant vienos kojos. Lp.
2.apie svaigalų gėrimą: Ant vienos kojos išgėrė, reik ir ant antrosios. End.
ant vienõs kójos apsisùkęs greitai: Šis ant vienos kojos apsisukęs, greit padavęs gerti. Šts.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai išvykti: Kas dar kaltas, kad verkia Poli-na, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi?. Bub.
ant vienõs kójos sùktis
1.džiaugtis: Linksmiausioji, sukas ant vienos kojos. Lž.
2.būti judriam, vikriam: Septyniasdešimt metų, o dar sukas ant vienos kojos. Klt. Tai mano boba, kaip ratas ant ašies, tik sukas ant vienos kojos. Ml.
ant vienõs kójos šókti labai džiaugtis: Ant vienos kojos šokom, kad carą nuvertė. Btg. Vyras džiaugės, ant vienos kojos šoko, kad karas prasidėjo. Trgn. Kad tu itokį namą turėtum, tai ant vienos kojos šoktum. Švnč.
ant kójų atsistóti
1.prasigyventi, atkusti: O vis dėlto Kazys turi racijos: norint tvirčiau atsistot ant kojų, negalima vien sentimentais vadovautis. Vien. Šitaip, brolau, niekada ant kojų neatsistosi. Jei ganysi centą, tai litas pas tave pats atsiras. Gric. Jau žmogus prasigyveno, jau ant kojų atsistojo. Dkš. Man tik dabar pradžia sunki, ale kai jau atsistosiu ant kojų, tai pagyvensiu ne šitaip. Užp. Vaikinas, matyt, rimtas, jau atsistojęs ant kojų. Mark. Antanavičius, besiversdamas knygomis, stipriai atsistojo ant kojų. Švaist. Kol jie (išeiviai) negrįš, tėvynė tegul nė nebando atsistoti ant kojų. Andr.
2.susitvarkyti, įeiti į vėžes: Prekyba jau visai atsistojo ant kojų. rš.
3.pasveikti: Jos padedama Katrė greitai atsistojo ant kojų. Myk-Put. Aš tikiu – tu dar atsistosi ant kojų ir būsi kūrybingas žmogus. Saj. Buvai aplankyti Toleikio?.. – Gero mėnesio prireiks, kol atsistos ant kojų. Avyž. Kai Jurgis vėl atsistojo ant kojų, juodviejų keliai nesuėjo. Mart.
ant kójų išbė́gęs ištįsęs, išaugęs ne pagal amžių: Jis po ūsu, o ji dar jauna, tik ant kojų išbėgus – argi tai pora?!. Vlk.
ant kójų kélti išjudinti, paskatinti veikti, telkti: Viktoras kėlė vyrus ant kojų ir tęsė drąsų žygį. rš.
ant kójų laikýtis
1.pastovėti: Buvau be galo nuvargusi ir vos besilaikiau ant kojų, arba, teisingiau pasakius, ant savo kriukio. Simon. Bet bajorai, nors ir neblaivūs, dar ant kojų laikos. rš.
2.šiaip taip pragyventi: Prisimušiau žuvų, ir laikomės ant kojų.... rš.
ant kójų léistis paūgėti: Pas mus taip: vaikai leidos ant kojų, tai darbuja ir darbuja. Pls.
ant kójų lìpti užbėgti už akių, nekantrauti: Kiek, kiek, kiek... tūkstančių? – nedavė toliau kalbėti iš nekantrumo valdininkai, lipdami teisėjui ant kojų. Cvir.
ant kójų nepastovė́ti labai išvargti: Eini eini žmogus, kol viską apeini, ir ant kojų nebepastovi. Srv.
ant kójų nunèšti iškapstyti, išmynioti: Vištos viralus ant kojų nunešė. Arm.
ant kójų nupùlti nepaeiti: Nagai atbuko, išbirėjo tie dantys, kuriais draskydavo neprietelius, nupuolė nuo kojų. Blv. Kiaulė nupuolė nuo kojų, nebegali nė iš kinio bepasikelti. Vkš.
ant kójų pakélti
1.išjudinti, paskatinti veikti: Parvažiuosiu namo, kad pakelsiu ant kojų visus!. Upt. Kai atėjo su armonika, tuoj visus pakėlė ant kojų. Sdk. Mūsų aprašomo miestelio ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų pakelta naujo įvykio. Cvir. Tu pakeli ant kojų visas ligas tiek vaistų gerdama. Sur.
2.padaryti, kad prasigyventų: Vainos kitus pakelia ant kojų. Gs.
ant kójų pastatýti
1.prikelti, sukelti: Skardus it varpo garsas bematant pastatė vyrus ant kojų. Myk-Put. Pastatė visą šeimyną ant kojų. Upn.
2.išgydyti: Na, nieko, aš jį tuoj pastatysiu ant kojų. Dvd. O kai pradingo Karusės motina, pardavė paskutinę ožką, aulines pušnis ir vis dėlto pastatė Jurgį ant kojų. rš. Motinos rankos pastatys ant kojų, ir mes vėl turėsim kovotoją. Bub.
3.parengti savarankiškam gyvenimui, išmokyti: Aš daug nukenčiau nemokytas, – galvoja tėvas, – bet mano nors vienas vaikas nebekentės, pastatysiu ant kojų, palauk.... Žem. O man dar reikia du vaikus ant kojų pastatyti. Trein. Jis vaikus ant kojų pastatė, išmokino, aprūpino. Mrj. Daug vaikų gerai, bet kol juos užauginai, ant kojų pastatei.... Nmk.
4.sutvarkyti: Tu galėtum pastatyti spaustuvę ant kojų, nes tu esi teisingas žmogus. Mont. Sakysime, pastatę visą biznį ant kojų, mes galėsime paleist į darbą po penketą tūkstančių grabų per dieną. Cvir.
5.įgalinti prasigyventi: Aš jį pastačiau ant kojų, – vis dar nenorėdamas sutikti su tuo, ką Piskarskis pasakė, dantim griežė Spiritavičius, – o jis man užpakalį parodė!. Tilv. Buvo jau nusigyvenęs, bet aš vėl jį pastačiau ant kojų. Btr. Auksas ir sidabras žmogų ant kojų pastato. ŠR. Jį arkliai ant kojų pastatė. Alv.
võs ant kójų pastovė́ti būti silpnam, ligotam: Juk Marė visiškai iš veido buvo išėjusi, vos ant kojų bepastovėjo, kai pagaliau ją išvežė į Bachmaną. Simon.
ant kójų stótis
1.keltis ir eiti: Kaip tik užtrūbija, tai visos moterys ant kojų stojasi. Grv.
2.pasveikti: Nieko nedarbuik, kol net ant kojų nestosies. Arm.
3.prasigyventi: Naujakuriai tvirtai stojasi ant kojų. rš. Jų vaikai stipriai stojos ant kojų. Grv.
ant kójų stovė́ti būti nepjautam: Tegu pieva tavo ant kojų stovi. Btg.
ant kójų sukélti visus išjudinti, paskatinti veikti: Praeitą savaitę ji sukėlė visą mokyklą ant kojų. Bub. Nei savęs, nei artimųjų nematydamas, visus žmones ant kojų sukėlęs, meistrauja paslapčia kažką. Daut. Ponija buvo išgąsdinta, tiesiog ant kojų sukelta. Cvir. Sukėlė sargė valsčiaus ponus ant kojų. Trein.
ant kójų sukìlti visiems išjudėti, sujusti: Visas Kaunas ant kojų sukilo. Marc.
ant kójų užmìnti įkyrėti, vis kliūti: Savo šeimoje Rokas taip pat saugojosi, kad neužmintų kam nors ant kojų. Avyž.
be kójų nuvargęs belakstydamas: Daugelio ponų slūga be kojų. KrvP.
be kójų lìkti vaikščiojant labai nuvargti: Vaikas ištisą dieną miške grybavo ir vakarop liko be kojų. rš.
be kójų padarýti nugirdyti: Kada tik jis atvažiuodavo į Naupylę, tai visą biurą, anot žydo pasakos, padarydavo be kojų: nuo Dinės jau rėplomis grįždavo namo. Kudir.
be kójų palìkti einant nuvargti: Ir be kojų paliksi, kol visus susiedus apeisi. Als. Jei jūs pėsti, va Jėzus Marija, reiks be kojų palikti. Plt.
į kóją sutartinai (eiti): Gyvenimas eina pirmyn ir negailestingai baudžia tuos, kurie nespėja eiti su juo į koją. Tilv. Nešant sužeistąjį, reikia eiti ne į koją, kad einant nesisuptų. rš.
į kójas apie greitą bėgimą: Per krūmus ir į kojas. Bsg. Vaikai, į kojas, žąsiukai darže!. Jrb. Akvilė kyštelėjo liežuvį ir į kojas. Avyž.
kója į kóją
1.sutartinai: Gerai žengti koja kojon su visais: tada nejauti nuovargio. rš. Einame koja į koją su mūsų amžiumi. rš. Fizinio lavinimo mokytojas visą koloną turėjo nuvesti iki šventoriaus, o iš tenai jau žygiuoti koja kojon pro mokyklą, kur ant cementinių laiptų stovėjo svečiai. Ap.
2.lėtai (vykti, eiti): Koja kojon stūmėmės. Trgn.
į kójas atsistóti pasveikti: O kažin ta boba ar atsistojo į tas kojas?. Trk.
į kójas bū́ti kliūti: Kas tai padarė, kas buvo toks beširdis, kam buvo tos bitelės į kojas?. Simon.
į kójas dė́ti
1.bėgti: Lekiu, sutvarkysiu, – dėjo į kojas dar vienas veidas. Žil.
2.sprukti: Vyrukas dėjo į kojas, dingęs šlaito krūmuose. Andr.
į kójas dúoti greitai bėgti: Pajutęs pavojų, davė į kojas ir pasislėpė. Jnš. Vokiečių armija bėga. Matyt, kad jau paliko miestą, o gal ir ne, tik tam tikra dalis duoda į kojas. Simon. Unguriai pagavo raitytis, bėgt, kad jis davės į kojas nuo tų ungurių!. Kin.
į kójas įstatýti padėti tapti savarankiškam: Ans mane mokė, į kojas įstatė. Krš.
į kójas léistis greitai bėgti, sprukti: Leiskis į kojas, kad sveikus šonus išneštum. Šts. Pamatęs gaspadorių ateinant, piemuo leidosi į kojas. Šts. Danielius pašoko ir leidosi į kojas. Bub.
į kójas lìpti keltis iš patalo: Tuojau lipk į kojas, juk išmiegojai. Dr.
į kójas nerem̃ti nepastovėti, nepaeiti: Jau cielų metų vaikas, o dar nė biškį neremia į kojas. Vvr. Neremia į kojas ir kalboje klysta ana. Pj.
į kójas nuspiẽsti nubėgti: Vyrai buvo jau nuspietę į kojas. Plng.
į kójas padýžti Krtn. pabėgti:
į kójas pakùrti pabėgti: Jonas nusigandęs pakūrė į kojas. Dr.
į kójas pasė́sti apsvaiginti: Padėk man eiti dėl to, kad ta degtinė pasėdo man į kojas. Šts.
į kójas pastatýti
1.išgydyti: Daktarai mane bepastatė į kojas, tariaus jau mirsiąs. Šts. Karvę pastatėm į kojas. Plt.
2.padėti įsikurti: Visus keturis vaikus pastatysi į kojas. Als.
į kóją patáikyti sugyventi, sutarti: Kas gali su juo, tokiu lepūnu, į koją pataikyti. rš. Man būdavo skaudžiai sunku žiūrėti į šį švelniasielį savo kolegą, tyliai pasiskųsdavusį, kaip jam sunku pataikyti savo viršininkui į koją. Trein.
į kójas puldinė́ti nuolankiai žemintis pagerbiant: Regėdamas Korneliusą, puldinėjantį kojump jo, idant jam kloniotųs, atatiesė jį. Dk.
į kójas pùlti žemintis (prašant): Į kojas puolu. R. Tėvas nori, kad į kojas jam pultų. Jnš. Puolė broliui kojosun. Rs. Priėjęs kloniojos jam ir puolė kojosemp jo ant veido savo. Dk. Pulk savo motinėlei labai žemai į kojas. JD. Jonas š. puolė kojosemp jo, idant jam duotų pakloniojimą. Dk. Pulk į kojas vienas prieš vieną. Jeigu nepavyktų – pulsim visas teatras. Trein.
į kójas spáusti skubėti: Spausk į kojas, kad nepavėluotum. Dr.
į kójas spìrti bėgti: Velnias greit spyrė į kojas, o žmogus, ant kumelės užsisėdęs, velnią privijo ir vėl paliko. ps.
į kójas stóti keltis: Pirma [valandą] – jau turi į kojas stoti ir kulti. KlvrŽ. Saulė teka – stoji į kojas ir varai bandą. Mšk.
į kójas stótis
1.pasveikti: Stojaus į kojas ir vaikščioju. Skd.
2.atsigauti: Katrie ūkininkai vėl tuojau stojos į kojas. Trš.
į kójas sukélti visus išjudinti, paskatinti judėti: Visus žmones į kojas sukėlė tas gaisras. Šts.
į kóją sutáikyti sutartinai veikti: Ir anksčiau jis su žmona nekaip sugyveno, vis negalėjo sutaikyti į koją – jis varė vienaip, o ji bandė sukti savaip. rš.
į kójas varýti bėgti: Tas vyras, tą kunigą pamatęs, pagavo varyti į kojas. Klp.
kójos ikì žẽmės juok. raminama dėl mažo ūgio: Nesvarbu, kad jis mažas, bet užtat kojos lig žemės. Trš.
iš kairė̃s kójos atsikélti apie prastą nuotaiką: Kolgi toks piktas, gal iš kairės kojos atsikėlei?. Ds.
iš kójų bū́ti pasidaryti silpnam, nedarbingam: Senyn einam: tuoj būsim iš kojų. Brt.
ìš kójų eĩti smarkiai bildėti: Iš kojų eidavo tos šliurės, kai šokdavom patalky. Jrb.
ìš kójų išeĩti nusidirbti: Viena merga ant tokio namo gali išeiti iš kojų. Brt.
iš kójų iškir̃sti parversti, priversti gultis: Kas galėjo mislyti, kad toks žiogas galėtų tokį vyrą iš kojų iškirsti. Skd.
iš kójų išsivarýti labai išvargti (einant, dirbant): Čia dvaras niekai buvo, darbininkas iš kojų išsivarydavo. Skr.
ìš kójų išsivartelióti išmirti: Kas bus, kai visi seniai iš kojų išsivartelios?. Drsk.
iš kójų išvarýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Toks vaikščiojimas išvarys mane iš kojų. Mrj. Sartis geras arklys – ir iš kojų neišvarytas, ir nesenas, o kad geležies neėda, tai ir nereikia. Bor.
iš kójų išver̃sti pargriauti: Galva pradeda suktis, akyse pažaliuoja, nei juste nepajuntu, kaip išverčia iš kojų. Skd.
iš kójų išvir̃sti
1.nusigerti: Be to, turėjo būti parodoma, kad senovėje gerdavo ne iš stiklinių, bet iš ąsočių, o išvirtę iš kojų dar įvairias karžygių dainas dainavo. Cvir.
2.nualpti: Per pat sumą išvirto iš kojų. Varn.
kõ iš kójų neišvir̃to sakoma apie smarkų juoką: Mes pirmąjį kartą ko iš kojų neišvirtom, tavo jojimą pamatę. Vkš.
iš kójų išvýti labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Išvaryta, išvyta kumelė iš kojų. Alvt.
iš kójų ver̃sti
1.atleisti iš pareigų: Tu anam nei gera, nei bloga nepadarysi: vis tiek aną jau vers iš kojų. Štk.
2.pakirsti jėgas: Iki pietų darbas eidavo palyginti greitai, o į vakarą nuovargis versdavo iš kojų. rš. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti: vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu. Dovyd. Senam tai tas suskausta, tai tas – verčia iš kojų jau. Krš.
iš kójų vir̃sti
1.alpti: Vienu tarpu labai virtau iš kojų. Krš.
2.netekti jėgų: Jūs teisus, sūnų matau tik vakare, kai pats iš kojų virstu. rš.
iš po kójų iš čia pat: Kurapka pakilo iš po kojų. Jnš. Eik iš po kojų, ko čia vis maišai?. Jrb.
iš po kójų ir rañkų iš čia pat: Mūsų buvo daug, [vilkas] bijojo imt iš po kojų ir rankų [šunį]. Vlk.
nuo kójų nukrìsti apšlubti: Arklys nukrito nuo kojų, visai nepaeina. Jnš.
nuo kójos nuléisti papjauti: Vieną dieną pamatysi – aš tą senį nuleisiu nuo kojos. Žml.
nuo kójų nulė̃kti nuvirsti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kojų nulėkė. Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų. Skdt.
nuo kójų numùšti
1.atimti jėgas: Nemisliau, kad, šitiek išgėrus, taip numuš nuo kojų. Ds.
2.nugalėti: Greit Petras buvo nuo kojų numuštas. rš.
3.sugadinti nuotaiką: Aš, taip sakydamas, visiškai numušiau jį nuo kojų. Šlv.
nuo kójų nupùlti
1.nepajėgti eiti, nepaeiti: Mano teta jau visai nuo kojų nupuolė. Al. Su bėriu greit nepavažiuosi – nuo kojų nupuolęs. Krok. Nėr kur išleisti, nupuls vištos nuo kojų. Krš.
2.nusilpti: Tas darbas žmogų turi: be darbo nuo kojų nupultum. Krš.
nuo kójų nusimùšti netekti jėgų, nuvargti: Tie rugiai tokie tiršti, taip sunku imt, nusimušiu ant vakaro visai nuo kojų. Bsg. Eit negaliu, kaip nusimušiau nuog kojų – ir teip toli. Arm. Kol nuėjau Balatnon, tai čystai nuo kojų nusimušiau. Arm.
nuo kójų nusivarýti
1.nuvargti dirbant, einant, nusidirbti: Na ir nusivariau vakar nuo kojų. Šk. Buvo taip nusivariusi nuo kojų, jog peržengė slenkstį ir tuoj susmuko ant suolo. Balt. Būtų gera išsimaudyti ežere, bet visi taip nusivarę nuo kojų, kad kiekvienas žingsnis brangus. Avyž. Visai nusivarė arkliai nuo kojų. Jrb. Nusivariau nuo kojų bevaikščiodama. Ig.
2.išsekti, nusilpti: Nusvarysi nuo kojų, sveikatos pristigsi – čėdyk sveikatą. Aln.
nuo kójų nustóti negalėti paeiti: Tėtė nustojo nuo kojų – per Didįjį karą aną išgandino. Akm.
nuo kójų nuvarýti
1.labai nuvarginti (einantį, dirbantį): Ji buvo veikli labdaroje, net tiek, kad nuvarė nuo kojų visas miesto aukštuomenės moteris. Šein. Kam taip vaikai arklį – nuvarysi nuo kojų, i bus po gyvulio. Sml. Geras ir gražus būt arklys, ale tik nuvarytas nuo kojų. Ut.
2.išsekinti, nusilpninti: Skausmus sumažino, ale nuo kojų nuvarė. Ukm.
nuo kójų nuver̃sti nugirdyti: Šeimininkė nuvers nuo kojų didžiausią armiją svečių. Andr.
nuo kójų ver̃sti svaiginti (išgėrus): Buvo daug ir gėrimų – ir vyno, ir alaus, ir tokios naminės girelės – šamerlako, kuri mušė ne tik į galvą, bet vertė ir nuo kojų. Vien.
nuo kójų ikì galvõs
1.daug (apsirengimo): Drabužio turi nuo kojų lig galvos prisikrovusi. Lnkv.
2.ištisai, visą: Nelė nesivaržydama apžiūrinėjo ją nuo kojų iki galvos. rš. Švelnus vėjelio pūtimas perbėgo nuo kojų lig galvos ir išblaškė tylias mintis. Šein.
kója per kóją lėtai, pamažu: Vakar per pusę adynos koja per koją Peleson nuėjau. Pls.
kójas per pẽtį apie greitą bėgimą: Reikėjo matyti, kaip „džentelmenas" pasižiūrėjo į mane ir, nemeluodama galiu sakyti, kad jis tik savo kojas per petį ir dui!. Simon.
per sàvo kójas klùpti būti nuvargusiam: Garsiai murmėdami įėjo bernai, per savo pačių kojas klupdamos vos įsivilko mergos. Simon.
po kójomis nesvarbu: Jei [yra] meilė, o turtas po kojomis. Šts.
po (kieno)kójomis priklausomybėje: Visas miestas būtų po jos kojomis. Pt.
po kójų klóti duoti, teikti: Tik reikia džiaugsmą po kojų kloti ir žengt prie laimės gražiu taku!. Mont.
po kójų maišýtis
1.kliudyti, kliūti: Ko tu čia, vaikeli, maišaisi po kojų, eik šalin!. Mrj. Vysiu lauk tave: nieko man nepadedi, tik po kojų maišaisi. Lkč.
2.atkreipti į save dėmesį: Geriau nepakliūti šnipams į akis ir nesimaišyti po kojų. rš.
po kójomis maišýtis
1.kliudyti, trukdyti: Iš mūsų jokios naudos. Tik maišomės po kojomis. rš.
2.atkreipti į save dėmesį: Dabar jisai bijo trobon beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Bil.
po kójomis mìndyti niekinti: Ji visą jį ardo, po savo kojomis mindo. Šein.
po kójų mìnti
1.būti geresniam, pralenkti: Našlys ir jauną vaikį mina po kojų. Varn.
2.niekinti, nepaisyti: Visas mynė po kojų. Sml. O nebok nieko, mano mergužėle, mink šaunius žodelius vis po kojužių. JD. Kitus po kojų savo mina. Bret. Ašaras išverktas po kojų mindama šypsos. Donel.
po kójomis mìnti niekinti: Kas šventa, kas brangu, tą po kojomis mina. KzR. Pats klysta ir mina po kojomis taisykles tos santaros. Jabl.
po kójomis nesimė́to turi vertę: Klebonas pasijuto kaip rūkorius, atradęs papirosus, bet pametęs degtukus: penkiasdešimt litų po kojom nesimėto, bet ir Liūto gaila. Skodž.
po kójomis nueĩti niekais virsti: Kokis ponas, koki pinigai buvo: visus regėjom – visi nuėjo po kojom. Šlčn.
po kójų pablõkšti atiduoti, perleisti (demonstratyviai): Ak, kad jis dabar turėtų tiek, kiek Pals–Pamarneckas: kokie būtų jam niekai visi tie dvarai, kokiu nusijuokimu juos pablokštų Severjai po kojų. Vaižg.
po kójų padė́ti padaryti ką nugalėtoju: Sėskis mano dešinėje, iki kol padėsiu tavo priešus po tavo kojų. brš.
po kójomis padúoti padaryti ką nugalėtoju: Visa padavė po kojomis jo. Dk.
po (kieno)kója pagniáužti pavergti: Pečius išskėtęs, viršum dangų remia, tarytum plačią Palemono žemę stiebias pagniaužti po kryžioko koja. Mač-Kėk.
po kójų páiniotis trukdyti (arti būnant): Nesipainiok po kojų!. Rk. Po visam, einant per miestelį, mergos kaip tyčiomis painiojosi jam po kojų. Žem. Ten paviešės savaitę kitą, kol pamatys iš akių, iš veidų, kad jau darosi našta, kad pradeda visiems painiotis po kojų. Gran.
po kójų paklóti atiduoti: Net ir toji pajėga buvo paklota jankiui po kojų. rš.
po kójų pamìnti paniekinti, nepaisyti: Nebok tu tų kalbužėlių, jas pamink po kojelių. JD. Kur kalbėjom meilų žodį, po kojų pamyniau. Klvr. Neprietelius apgalėjęs ir po kojų savo pamynęs. Bret. Tas bagotesnis tave pagal tavo biednystę po kojų pamins. Klp.
po kójomis pamìnti paniekinti, nepaisyti: Ir principus pamini po kojomis. rš.
po kójų pìntis trukdyti (arti būnant): Nenusinešiu šios lovos, kur taip švaru, minkšta ir ramu buvo miegoti... Nei šios klėtelės, kur niekas po kojų nesipynė. Vaižg.
po kójomis pìntis trukdyti (arti būnant): Ko čia tas kačiūkštis pinas po kojom?!. Vb.
po kójų pùlti žemintis, maldauti: Pulk po kojų brolutėliui paskutinį kartą. LTR. Leonardžiuk, pulk po kojų, prašyk! Prašyk nusižeminęs, visaip prašyk!. Dovyd. Nepulsiu aš po kojų piktam seniui. Nėr.
po kójų spjáuti nelaikyti svarbiu, niekinti: Dabar kiekvienas pasvalietis spjauna jam po kojų. Ps.
po kójų sùktis trukdyti (arti būnant): Nuėjęs nesprūdo kur kampe, ale sukasi po kojų. Dkš.
po kóją sumèsti susituokti: Ana nekokia buvo, kaip ir jis, ir sumetė po koją. Šmk.
po sàvo kójomis žiūrė́ti tik savimi rūpintis: Nereikia tik po savo kojomis žiūrėti. rš.
prie (kieno)kójų nusižeminęs: Aš esu kaip mažas sargas prie tvirtovės vartų budėjimu saldžiuoju gyvas... Ženklo sulauksiu vos – ir jau prie tavo kojų.... Sruog. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. ŠR.
prie kójos bū́ti pagelbėti (darbe): O juk ar aš nedirbu? Ir dar kaip! Visą vasarą prie kojos buvau. Simon.
prie kójos prikabìntas trukdo: Kūdikis man prie kojos prikabintas. B.
kója pro kóją lėtai, sunkiai (eiti): Eik greičiau, ko velkies koja pro koją!. Erž. Pasiskubink kiek, ką bimbini koja pro koją!. Vlk. Koja pro koją bepaeina. Lk.
su kójomis atmestinai (dirba): Jie su kojom, o ne su rankom dirba. Mrj.
su kairè kója péržegnoti visai nekreipti dėmesio, ignoruoti: Kad būčiau žinojusi, būčiau peržegnojusi su kaire koja. Brs.
su kójomis ir su rañkomis visiškai: Kitas mažas didelį su kojom ir su rankom atvalgo. Asv.
šalìp kójos apie suplyšusią avalynę, kojines: Kad yra nušiuręs čystai, batai šalip kojos. Trk. Matysi, kad bus pančekos šalip kojos. Trk.
kója už kójos R. lėtai, sunkiai (eina): Koja už kojos jis ėjo per kalvotus miškelius. Ap. Koja už kojos parėjau namo sirgdamas. Mrj. Čia ėjome koja už kojos. Žem. Iš gilios Lietuvos koja už kojos vilkosi į Rygą keturios dešimtys vežimų su sėmenimis. Kudir. Ėjo namo koja už kojos. Alz. O tie bindzina koja už kojos. Cvir. Saulė iš lėto, pavargusi, koja už kojos lipo į antrąjį aukštą. Švaist.
virš kójomis apver̃sti sujaukti: Pagaliau užėjo revoliucija ir karas virš kojomis apvertė. Sav.
anė̃ kójos negalima eiti: Į vestuves anė kojos, nė pro duris, nei vaikai, nei niekas... tegul juos velniai!. Žem.
kur̃ kója kur̃ galvà viskas išmėtyta: Priemenėj kur koja kur galva. Šk.
kur̃ kója kur̃ rankà
1.menkas, prastas: Dainos mano – tai jau kur koja kur ranka. Lkš.
2.prastai, kaip pakliuvo, ne iš eilės: Aš kur koja kur ranka – visos pasakos nemoku. rš. Eidavo Šešiapūdis kur koja kur ranka. Cvir. Kaip jau ten mokino, kur koja kur ranka. Dg. Viską reik savon vieton padėt, o ne taip – kur koja kur ranka. Gž.
ne (kieno)kójai nevertas (ko): Juk tu žinojai, kad už jo netekėsi – ne tavo kojai jis, tai kamgi jį erzinai, ko lindai prie jo?. Paukš.
nė̃ kójos
1.negalima eiti: Kai tik lakstysit, pamatys ponas ir iššaudys kaip šuniukus! Nė kojos man niekur.... Žem.
2.visai (neužeiti): Pamėgink, seneli, apsiženyt, čia mūsų nė kojos nebus. Gdž. Anelė pas mum visai nebuvo, nė kojos. Mžš.
3.visai (nevertas): Jau aš jo nė kojos neverta buvau, o gražus, o didelis [vyras]. Mrc.
kaĩp kójomis labai prastai (atliktas): Jei dirba, jo darbas kaip kojomis. Tat.
kaĩp nesavomìs kójomis išvargęs: Kaip nesavomis kojomis neriu atgal pas Emiliutę. Dovyd.
kaĩp ne sàvo kójomis prastai, silpnai (eina): Eina kaip ne savo kojom. KrvP. Na ir eina, kaip ne sa[vo] kojom, čia sustodo, čia eina. Grv.
kaĩp kóją įkir̃tęs susirūpinęs, neramus: Mergaitės jau buvo kaip koją įkirtę. Gs. Jau kelintas mėnuo mes kaip koją įkirtę, dieną ir naktį ant atsargos. Piet. Nuo mažens maniškis brolutis kaip koją įkirtęs. Katil. Mano tas gyvenimas tai lyg koją įkirtus. Dkš.
kaĩp kóją įsikir̃tęs susirūpinęs, neramus: Visą laiką esu kaip koją įsikirtęs. Krž. Vakar visądien kaip koją insikirtus sėdėjau. Pv.
kaĩp kójas pasvìlęs greitai (išbėgo): Pabėgo kaip kojas pasvilęs. LTR.
kaĩp ant naujų̃ kójų atsistójo pradėjo kitaip gyventi: Tu jau dabar kaip an naujų kojų atsistojai – tokį žentą gerą gavai. Ut.
kaĩp be kójų silpnai, lėtai (eiti): Eina kaip be kojų. Vl.
kaĩp į kóją įkir̃tęs turi rūpesčių: Kol Bukotukas būtų buvęs pilėje ir mūsų rankose, tol būtume mes turėję ramybę. O dabar vėl kaip kojon įkirtę. Piet. Taip kaip į koją įkirstas, kad reikia laukti. Lkv. Taip dabar po to visko nesmagu, aš kaip į koją įkirtus. Mrj.
kaĩp į kóją įsikir̃tęs labai susirūpinęs: Negerai taip ilgai rengtis į kelionę, vis kaip į koją įsikirtęs, rūpesnis prieš akis. Žem. Vaikščioja kaip kojon įsikirtęs. Slm. Visi kaip į koją įsikirtę, nežino, ko laukia. Mrj. Ir ana kaip kojon įsikirtus su sveikata. Aln.
kaĩp su kójomis labai prastai (atliktas): Koks čia tavo darbas? Koks prosijimas?.. Kaip su kojomis... vienos raukšlės.... Žem. Dirba kaip su kojomis. Grdm.
nė po arklio koja žr arklys
asilo koja žr asilas
iš (kieno)burnos ir Dievo kojose nekliudytų žr burna
Dieve duok kojas žr Dievas
Dievą stvarstyti už kojų žr Dievas
dyselį valdyti koja žr dyselis
kaip gaidys su koja žr gaidys
galvomis kojomis žr galva
gudas kiša koją žr gudas
karvė įkėlė koją žr karvė
laumės koja žr laumė
meška išsilaužtų kojas žr meška
nosį šluostyti su koja negebėti žr nosis
ožkos koja žr ožka
paršo koja žr paršas
pusė kojos žr pusė
rankai kojai žr ranka
rankas kojas atlaužti žr ranka
rankas kojas bučiuoti žr ranka
rankas kojas išbučiuoti žr ranka
rankas kojas nubučiuoti žr ranka
rankas kojas nukirsti žr ranka
rankas kojas pakirsti žr ranka
rankas kojas susinerti žr ranka
rankas kojas užkrutėti žr ranka
abi rankas ir kojas kelti žr ranka
abiem rankomis ir abiem kojomis žr ranka
rankomis ir kojomis žr ranka
rankas ir kojas atimti žr ranka
rankas ir kojas mušti žr ranka
rankas ir kojas pakelti žr ranka
rankas ir kojas surišti žr ranka
kur ranka kur koja žr ranka
svietą laiminti kojomis žr svietas
tarantulas perbėgo per kojas žr tarantulas
ubago kojos žr ubagas
uodas neįkištų kojos žr uodas
valią duoti kojoms žr valia
varlės koja žr varlė
varlių kojelės žr varlė
velnias kojose žr velnias
velnias nusilaužtų (nusisuktų)koją žr velnias
velnias pasisukeliotų kojas žr velnias
vietos nėra kojai žr vieta
virtimas iš kojų žr virtimas
vištos koja žr višta
kaip ant vištos kojos žr višta
kaip su vištos koja žr višta
kaip višta su koja žr višta
žemė dega po kojomis žr žemė
žemė dreba po kojų žr žemė
žemės negriebti (neliesti)kojomis žr žemė
žemės nelypauti kojomis žr žemė
žemės nelypoti (nelypstoti)kojomis žr žemė
žemės nesiekia kojomis žr žemė
žemė skiriasi po kojų žr žemė
žemės slysta iš po kojų žr žemė
žibainys eina iš po kojų žr žibainys
žinią duoti kojoms (į kojas) žr žinia

Daugiau informacijos

antšókti

Apibrėžtis

šókti, -a (-sta Š, Pg, Mžš, Pnm, Aln, Dg), -o K, Š
1. intr. H, R, MŽ, N, M, L, LL226, DŽ, Vvr, Tl, Dr, Klk, Bsg, Krs, Kkl, Ss, Eiš, Mlk daryti šuolį: Per upelį šokte šoko R176. Jo čia per griovį šokta J.Jabl. Kaip šókęs Juzė par tą arklį, i nulūžo koją Gršl. Šók nuo karčių stačiai šalinėn Švnč. Šók nuo tilto, jeigu už jo eini – laimingesnė būsi Mžš. Nuo krėslo katė šóko ant stalo NdŽ. I griūva, i lekia, i šóksta [veršiukas, išleistas iš gardo] Kdn. Kap šóko ožkelis per tvorelę Nmč. Šokau kaip jautis, byzdėlės įkąstas J.Bil. Iš pradžios, ka reik balną uždėti, tie arkliai šóksta į viršų Krš. Šóka an dvie kojų i pila krūtinėn [eržilas] Ssk. Kiškis kad šoko kai iš ugnies ir nudulkėjo par lauką kai vėjas LTR(Km). Vilkas kap atlėkė, kap šóko per ėglių, už to oželio stvėrė ir nuej[o] Pv. Ta kumelė ugnį mato, šóksta, neina vaga, – negalia arti Šln. Patrakus arklys į piestą šóka J. Piestu šokti N. Piestomis šókti NdŽ. Arklys nesulaikomas, piestais tik šóka – kaip tu važiuosi! Plv. Kaip šóks arkliai į griovį! Krt. Arkliai per vartus šóko, už stulpo užsikabino akėčios ir pairo LKT371(Nmn). Kaip jis (briedis) pajuto, kaip šóko, išėjo per tas virves PnmŽ. Karvės kad šõks iš gurbo, tik tėvo nesumindė Šmn. Tėvas šmaukštelėjo botagu per strėnas, ir sartokas šoko iš vietos risčia A.Vien. Arkliai geri: pašmigoji, tai šóka į padanges Al. Vištos alkanos, ant galvos šóksta, tai kam jos laikyt? Mžš. Ka tik varna kur lakstytum, tai ana (kalakutė) šoksta aukštyn nuo žemės (saugo kalakučiukus) Pb. Nemokėjo žirgužėlis aukštai šoktie, garsiai žvengtie LTR(Nmj). Katiniukas, nuo kartelės šokdamas, kojeles išlūžo J.Jabl. Ir šitai avinai šoka ant šlakeliais apkrapytų, šlakuotų, rainų ir margų guotų (bandų) BB1Moz31,10.
| prk.: Vaisius, pribrendęs ar nepribrendęs, kirmino pamėgintas, nuo medžio ant žemės šoka TS1900,12. Per šventą Petrą saulė šoka atgal LTR(Srj). Jos širdis pradeda taip tankiai plakti, stačiai šokti pro gerklę, ir, rodosi, ji tuoj pliš I.Simon.
^ Aukštai šoko, žemai tūpė Prk. Kas aukštai šoka, tai žemai tupia Ndz. Šok nešokęs, aukščiau bambos neiššoksi LTR(Všk). Nors šok į ugnį, ir gana NžR. Nešók bokštan bažnyčios, bo nutūpsi šūdan telyčios Kp. Šóksi in ugnį – sudegsi, šóksi in vandenį – prigersi Ds. Par žemąją tvorą visi šunys šóka Prk. Kur žema tvora, ten visi gyvuliai šoka LTR(Vlkj). Nešok aukštai ir per žemą tvorą LTR(Užp). Eidamas pro karkles, nešok par torą LTR(Plng). Iš prūdo šokau, į ežerą įšokau LTR(Užv). Nešók pirma tėvo peklom (neskubėk daryti nepasiklausęs vyresniųjų)! Plš. Nešok par grabę nepažiūrėjęs, kas kito[je] pusė[je] yra LTR(Vdk). Šokai per kumelę, tai šok ir per vadelę LTR(Kš). Par šunį šókęs, šók ir par uodegą Krs. Šóko kaip Pilypas iš kanapių Pg. Šoka kaip gaidys, o negal nė kaip višta LTsV129(Krtn). Šoko kaip jautis (levas Bsg), nukrito kaip musė LTR. Šok į sieną, gausi pieno Žd. Blusa šoko avino guolin (kibiras, leidžiamas į šulinį) LTR. Šoko jautis per tvorą – pėdų nežymu (blusa) LTR(Mrj).
šoktinai̇̃ adv., šóktinai K, Rtr; L, šoktinõs: Atsibėgėjus šoktinai̇̃ antšoksiu J. Ar tu gali šoktinai̇̃ antšokti? Skd. [Karvė] par slenkstį šoktinõs šóka, taip abim kojom strykt – ir paršoka Vkš. Šoktinõs kaip šóko, teip aną patraukė po vėžės Skd.
| refl.: Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis S.Stan.
ǁ šuoliu užimti kokią padėtį (paprastai atsisėsti): Jis liepė paduoti patį greitąjį arklį, šoko ant jo ir nulėkė į mišką J.Balč. Šók in vežimo galą – mum pakeliui, pavėžėsim Prn. Mikliau šókit in mašiną! Ig.
ǁ Lkv, Jrb prk. greitai vilktis, autis, mautis: Rapolas, žodžio nebetaręs, šoko į kelnes, paskui į aulinius batus J.Balt.
^ Šoko į batus, pataikė į kaliošus LTsV271(Krtn).
2. intr. Gr, Lpl, Šlv, Pg, Krs, Klt, Pv, Vrn, Pls greitai, staigiai pakilti gulėjus, sėdėjus ir pan.: Šóko iš lovos kaip ingiltas Užp. Laikrodys nuterškia – i keliuosi, šókstu (iš patalo) ką greičiausia Mžš. Šóko iš lovos, adeta dygt – į koją įdūrė Plt. Aš nuo stalo norėjau šókt, nepasiduot [operuoti] Bb. Kaip šókau [pavėlavusi rytą] – nė lovos paklojau, nėniek Žl. Mano vaikas, gal ar išsigandęs, naktį šóksta iš miego Sdk. Išgąstis, vaikas iš patalo šóka Drsk. Anytos keliama šókau nuo suolelio JV341. Kai užriks, galėsi šókt į padanges Jrb. Šešurėlio kelta šoktele šokau, bėgtele bėgau LTR(Alv).
| refl. Trk, Sd: Ryto[j] šventà, nereikės laiku (anksti) šókties – galėsma pamiegoti Vkš. Šókos, muni pamatęs, ranką padevė, pabučiavo Krš. Šokusis pati atėmė čėrką ir padavė tetušiui Žem. Lapė šókos iš savo kinio PP39. Tupėdamas medė[je] ant šakų špokas, pats nežadinamas iš miego šokas D103.
ǁ sujudėti, suspurdėti: Šoko kūdikis žyvate jos (Elzbietos) Ch1Luk1,41. Šventas Jonas, žyvate būdamas, poną savo pajuto šokdamas Mž179.
3. intr. Štk, Kl, Pnd, Pbr, Jon, Mtl, GrvT86 pulti, mestis, skubėti: Vaikai, mešką pamatę, šoko kur įmanydamys M.Valanč. Aš tuo šókdavau į vidurį i neleisdavau peštise Jrb. Mokyto[ja]s šoko į knygas, bet nerado paukščio vardo Šts. Mieste kas tik, visi šoka in daktarus – kas iš kaimo lėks Azr. Reikė[jo] tik sakyt, būč šókęs visom keturiom Sdk. Dėl ko šóksta (puola dirbti)? Ar kad in laikraščius papult? Sug. Vidunaktį nueik – šõks, eis ir padės, ot Povilas! Pv. Šokdamà eit[ų] (tekėtų), kad ją imt[ų] Klt. Tuo šókęs (greitai, skubomis) nieko nepadarysi Lkv. Žvirbliai nekviečiami vištoms į talką šoka Mš. Apaštalai…, perplėšę rūbus savo, šoko tarp žmonių šaukdami BtApD14,14.
^ Kur ankšta, čia visi i šóka Gl. Staigu šokęs, akis išdegsi Plt. Smarkiai šokęs, akis išsidursi LTR(Al). Ant palieto pieno visos katės šóka Snt. Ant feningio šóka, ant dolerio netropija (nori daugiau pelnyti, bet nevyksta) Prk.
| refl.:
^ Staigu šokęs[is], akis išdursi S.Dauk. Vaikali, staigiai šókęsys, akes išdegsi Krš.
ǁ skubiai į ką kreiptis: Tu šók pry vaistininkės, ana padės Pvn. Aš į valdžią nedrįstu eiti, tada šóksiu [pagalbos] į pamiliją Vdk. Šoko šen, šoko ten, mato, kad negaus viršaus – ir apsistojo Žem. Jog pati boba sukirpti nemoka, tada prie kraučiaus kuo greičiaus šoka S.Dauk.
ǁ Pv ko nors griebtis, kuo verstis: Kai tą pievą nuganys, matysim, kur paskui šõks Jrb. Šóka vienur, šóka kitur, niekur nenušoka Varn.
| refl.: Ir ans šókos, bet, kai niekas neišejo, turėjo nurimti Up. Kam taip šókties (norėti pasirodyti), kam išsididžiuoti Rdn. Ir ans teip šókas šókas, nora garbės End.
4. intr. SPI129, N, NdŽ, Mžš, LKT340(Vdš) pulti, mestis (ant ko), norint nugalėti, įveikti, sunaikinti: Kai šóko, tik akių neiškirto [gaidys] Klt. Gaidžio piktumas – rėžia sparnu, jau šóks Ktk. Kumelė pikta – an žmogaus šóksta Ppr. Kokia pasiutus katė: šóka kiaurai, kerta Jrb. Šoksiu ir parplėšiu Grž. Hitleris šóko pirmiausia an Lenkijos Strn. Šóko karalius an smako devyngalvio, dėjo su kardu du sykiu (ps.) Žr. Vilkas tuojau šoko ant jaučio ir už gerklės stvėrė K.Bor. Jei dar̃ vilkas šõkt[ų], ką darytai? Rud. Kai tik pasigeria, tuoj šóka su kūlokais Srj. Ožys kiškeliui: – Neik, ba kap šoksiu, subadysiu ir su mėšlu sumaišysiu (ps.) Vrn. Išėjo anys (pagonys) iš abazo, jeib ant Judo šoktų BB1Mak4,12-13. Ant tos pačios vietos kartuves pastatė, ant kurios anas šokęs buvo ant motinos savo brš.
| prk.: Briedgauris šoka pryš pjaunamas Šts.
^ Tegul niekad silpnas ant drūto nešoka A1884,19. Šóka kaip varlė pryš dalgį Kv. Šoka kap varlė ant dalgės Gs. Nešok kaip varlė ant dalgės LTR(Užp). Ko tu šóki lyg varlė prieš debesį! Rdm. Šóko kai gaidys akysan Švnč. Šóksta kaip insiutę gyvatės Ut. Šoko kap meška ant dūmo Mrj, Vlkv.
| refl. Trk: Šokose Kainas ant Abliaus ir užmušo jį S.Stan.
5. staiga imti reikšti nepasitenkinimą, piktumą, imti bartis, šaukti, priešgyniauti: Jis net su piktu ant manę šóka Blnk. Pasakyk jam [teisybę], kaip šóktų, Dievuliau mano! Žl. Jei ne po ją, tai šóksta tuoj, ažpyksta Aln. Na ir bobelė! Kad šõks, – sakytai, kad iš velnio prijuostės! Krkš. Šóka vienas prieš kitą kaip žarijos Zp. Ka aš ko neduodu joms, tėvas ant manę šóka Jrb. Katrą pragalia, ant to šóka Erž. Boba šóksta kai katė išsiutus Dglš. Kai šókau: – Kuom negera [marti], o kokios gi reikia?! Slk. Dabar priešu šóksta [vaikai], neklauso [tėvų] Švnč. Šóka ans kožnam pryš Trk. Šóka pryš kaip gyvatė Trk. Ir Mikols, ant kiemų statyts pakamorė, su kitais draugais ant Dočio umaru šóko K.Donel.
^ Seną žmogų reikia gerbt, nešók prieš žilą plauką Jnš.
| refl.: Ka šóksias [marti] kumet už tą kurkimą, neiškęs, matysi Krš. Ką aš čia šoksiuos už kitus, ne muno dalykas Dr. Šókstas pryš, pasiutęs, o krupis Krš. Sūnus Jonas ir duktė Uršė šokosi prieš tėvą V.Myk-Put.
ǁ kištis (į kalbą): Kam į kalbą šókti KII124.
| refl.: Šmakšt šókos į mūso kalbą Krš.
ǁ karštai užsistoti, užtarti: Šóka vaikai už tetuką Grd.
6. intr. KzR, Kp smarkiai lėkti, sklisti, pasipilti: Prikūrenam, net kibirkštės iš pečiaus šóksta Klt. Kap skuti [barzdą], tai net akysa šóka Lp. Nuo pušies šóko [žaibas] an gryčios i gryčią sudegino Ob. Liepsna lig medžių šoka Ėr. Kad tik žarija šóksta vidury pirkios, bus svečias (priet.) Sem.
| Kirvis nusmuko nuo koto ir šóko į koją NdŽ. Tie rąstai pradeda krist, šókt Šd. Šluoja kambarį, šiukšlės šóka atgal – bus svečių Skrb. Pirmąroz kirto – skiedrelės šoko LTR(Mrk). Didžiausios vilnys šóko į krantą Db.
| refl.: Šokos (įsidegė) ugnelė pri pirties galo: piningai dega Dr. Ugnies liežuviai šokos paskui mane pro duris rš.
ǁ prk. susimaišyti, susijaukti: Mano galva šóka visai, neteip sako Trg.
ǁ NdŽ, Kls, Trgn atsirasti, tikšti (lyjant): Jei [baloje] šóka burbulai, tai lis ilgai Upn. Dabar tai bus lytaus – tik burbulukai šóka Gs. Kad gerai lyja, tai [v]anduo baloj net aukštyn šóka Ob.
7. intr. atsiplėšti, atkerti, atšokti: An aliejaus blynai geriau šóksta, aliejaus viršuj plūduoja Ob.
8. intr. staiga atsitiesti (apie ką prilenktą): Prilenki krūmą prie žemės, prispaudi, kad nešóktų, neatsistotų Pš.
9. intr. palikti tarpą, padaryti pertrūkį: Nū pirmos nytės šóki an trečios [rinkinius ausdama] Grd.
ǁ prk. aplenkti (kokį mokymosi tarpsnį): Ans didelios galvos, yra šókęs par klasę Krš.
10. intr. Adm kilti iš skrandžio (šlykštėjantis valgiu, gėrimu): Ką valgysi, ka negali – šóksta pryš Rdn. Negal nė kąsniuko męsos, šóka atgal Stl. Tos visos jūsų košalynės mun šóksta pryš Trk. Kaip atgal [degtinė] nešóksta, širdis priima?! Ėr. Pamatė… iškepusį prūsoką, ir bemaž ko valgis nešoko jai atgal TS1904,2.
11. intr. TS1900,4-5, LC1882,6, Ėr, An, Slm, Kp, Adm, Dkk, Sl, Pbr imti smarkiai tekėti, trykšti, veržtis: Čiurkšliais šóko kraujas NdŽ. Anta manę kraujas labai šóko Drsk. Šóko krau[ja]s par burną, par nosę i nūmirė Plt. Ažušildė saulė, pradėjo galva sopėt – net kraujas par nosį šóko LKT313(Ob). Snargliai perdėm iš nosies šókti pagavo K.Donel. Man ašaros iš akių šoko Ns1833,1. Petrukas vėrė trobos duris – dūmai ir garai šoko iš vidaus Žem. Šoka tabokas į nosę kaip patrakęs Šts.
12. intr. NdŽ, Žrm, Dv, Stk, Vlkv, Jrb, Všv, Dj, Ds, Ml, Ėr, Rm, Mžš, Krs smarkiai, greitai imti ką daryti: Nusikalsi, tėvas ka šóks lupti Tv. Jam ažsidegė smagenys, tai šóko mušties Slk. Valgyt pastaisysiu, tada šóksiu ruoštųs Skp. Savo nešóko dirbti rėžių, laukė, ka visi eitų Grd. Tegu anie (jaunuoliai) šõkie pri darbo, o ne siusti! Rdn. Šókau į miškus dirbt Lkš. Nieko nepakelia, o šóka gert Snt. Kad šoks nešokęs žmogelis ponui rankas bučiuoti, teisintis (ps.) LKGII129. Visa pametęs, šókau atrašytų LTI417(A.Baran). Šoko žvirbliai kapstytis po mėšlyną ir surado vieną miežio grūdą K.Bor. [Lapė] apžiūrėjus nusigando i šóko lėkt J.Balč(Pn).
| refl.: Šókos ankstie po ligos [dirbti] ir atkrito Krš. Pasakai, nešókstas, turi niūkti i niūkti – tada padaro Krš. Jei pats nešókas dirbti, ta iš to nieko nebūs Krtn. Šokos žmogelis arklį vytis LTR(Dkk). Nusigandau, sako, nebišmanau, ar šókties bėgti, a klausyties Nv. Kad būtų gera žolė esanti, kožnas šõktumias nūmoti Šts. Gobšus nešókas duoti kam liekį daiktą PP21. Kurstė kits kitą, bet nė vienas nesišoko nešti Žem.
| Beržai nešókas ruduoti, vėlybas būs ruduo Šts.
ǁ Trs nevalingai, netikėtai pradėti daryti: Dagiau kaip šóko vemt i numirė Sdb.
ǁ smarkiai dirbti: Šóku šóku visą dieną – i be kojų palikau: i kiaules pašerti, i karves pamilžti Žeml.
^ Darbas šoka, darbas ir pinigus moka KrvP(Smn).
13. intr. Kvr, Sdb staigiai pradėti (augti): Kad užlytų, vėl šóktų dygt grybai Ėr. Na, dabar bulbės šõks augt, mat gražu, lietūs Krkn. Kad dabar nustot[ų] lyt, tai šoktè šókt[ų] viskas augt Slm.
ǁ Mžš staigiai pradėti, imti augti: Kad šóko [apgenėtos obelės] ūgliai kitais metais, ir atsigavo obelė Slm. Pripyliau skysto karvės mėšlo po obelimi, tai obelys tik šóka Rod. Šiemet pievų nieko nė[ra], iš pavasario da buvo šókę, daba vė[l] sustojo Bsg. Atšilo, žolelė šókte šóksta į viršų Krš.
| refl.: Dobilai šókos nu pavasario, bet užejo kaitros, ir panyko Šts. Niekas nešókas – nė[ra] šilimos Vgr.
14. intr. DŽ, NdŽ, Bt, Krž, Lnkv, Kž, Šmn, Sl, Čb staiga kilti (paprastai apie ligą): Šóka į burną rožė – gerk durnaropes Šts. Paršalna, i šóksta kas į plaučius Rdn. Anam šóko plaučių uždegimas Trš. Į galvą skausmas šóka Kv. Šóko kaži kas į koją, i turėjo nupjauti DūnŽ. Šóko į pirštą landuonė Krš. Šaltekšniai nuo niežulio, kai papuškai šóka Pun. Jau vėl dedervinės kad šóka, kad šóka nu vieno daikto Plt. Rožė šóko galvõ[n] Lg. Blakė inkanda, tai spuogais šóka Tj. Jų (dilgynių) tu turėsi pati prisirauti, nors tau ant visų rankų didžiausios pūslės šoktų J.Balč. Ant plaučių bronchitas šóko Rm. Sąnarių uždegimas šóko Užp. Kaip tik padirbėjant[i], ir gulk, – karštis šókąs Slm. Šóko į galvą durnumas Grd. Į tą šlaunį šóka skaudulys (skausmas) Dov. Pavydas šóko, nenora pasiduoti Krš. Išsigandęs nusispjauk, priemėtis nešoks LTR(Kp).
| refl.: Vaiko rankelės šokas puškais Šts.
15. intr. Sld, Mrk, Dg, Rod, Srj staigiai prasidėti (apie vėją, lietų, audrą ir pan.): Kaip šóko šaltis iš po nakties Ktk. Vėjas kokis šóko! Azr. Kaip tik rytvėjis šóka pryš saulę – tat an lytaus Prk. Kaip šõks pagada vienu kartu, pamatysi Upt. Pavasaris teip ūmiai šóko Mžš. Jis priėjo [ledo] trūkimą – kad šoko šturmas, ir išpluko varpas LTsIV647.
16. intr. Krkl mestis į garankštį, raizgytis (apie siūlus): Jau nė neverpk, matai, kad į gurgulus šóka Gs. Vilnonas gijas reik įmerkti ir pamirkyti šiltame vandenė[je]: kumet ausi, nešóks į garankštes Vkš.
ǁ trauktis (apie medžiagą): Nelygu audeklas: minkštas daugiau šóksta, kietas mažiau Užp.
17. intr. DŽ, Trk, Slm, Pnm, Vdš šokuoti, šuoliuoti: Šūku šóka šuo, kad bėga J. Kai arklys šóka iš visų keturių, tai zovada Ob. Kiek tik arklys turi šokti, pasileidžiau vieškeliu J.Bil. Kita karvė eina tiltu, o kita šókte šóka: gali į griovį nušokt Vdžg. Ai, kaip anys šóka, kumeliukai maži! Ant. Žiūriu žiūriu – devynios stirnos viena koja bešokančios J.Jabl. Priekinės ir vidurinės [tiesiasparnių vabzdžių] kojos bėgiojamosios, užpakalinės – šokamosios rš. Šoktele šokau, leliumai, bėgtele bėgau, leliumai LTR(Lzd).
| prk.: Upelė teka, par akminis šoka LTR(Mžk).
^ Kurgi šoki kaip blusa? Kp. Kad tu šoktái kur varle pavirtęs! Sn. Žemėj šoka, ore lekia (šarka) Bsg, Vp. Šoka jautis – nėr pėdų (blusa) LTR(Ds). Juodas arklys šoka, o pėdų nepažint? M.
šoktinai̇̃ adv., šoktinõs: Valgis gatavas, tik eik [į darbą] šoktinai̇̃ Trkn. Kad eina, tik plykt plykt – šoktinõs Lž. Šoktinõs šóka, tos kojos nepryrema Rdn.
18. intr., tr. H, R, MŽ, Sut, N, K, M, LL252, Rtr, DŽ, Vl, Šk, Brt, Ldvn, Ūd, Žln, Btrm, Dv, Rmš, Jsv, Slk, Rš, Dgp, Bsg, Tlž, Rs, Akm, Lc, Jdr ritmingai judėti (paprastai muzikos taktu): Šokdamà jauniškė miklina kojas J. Kad muzikontai žaidžia, tai ir šókt reikia LzŽ. Nueini [jaunystėje] rugių pjautie, ateini vakare šóktie Lel. Vakaruška parugėj, eisma šóktų Kvt. Susikibsma tarp saũ ir šókam, net dulka gryčia Šmn. Pasidirbsma alaus, susiedus sukviesma, šóksma Žr. Ka duodavom, ka šókdavom visokiais monais [per Užgavėnes] Vg. Šókom į vienas kitą įsikibę, i gan Brs. O aš jau ta šokėja, šókti aš didliai norėjau, mirtinai Dr. Kadrilių mažiau kap keturi nešóka Rod. Darželį šókdavom. Vienas balana šviečia, kiti šóka Antr. Mas šókom jonkelį, kadrylį, greitpolkę Lnk. Polka tai sunku šókt labai Ker. Šókdavo valcą, suktinį, eidavo kadriliaus, dirbs dirbs visokius ratelius, padaro lenciūgą, ir baigdavos Lel. Visi sueina ir su mumi ratelius šóka Žrm. Vasarą ant kiemo arba kur pamiškė[je] ratelius tus labiausiai i šóks Užv. Šókdavom, ka kurpės lakstydavo pasieniais Krž. Šóka padus pasipustydamas Zr. Kad šókdavom, tai šókdavom, net asla trūkinėdavo Dbk. Kap šókom su klumpukėm, tai nat pliaukši Stk. Dar̃ daboj[o] visi, kap aš šóku Rod. Tep smagiai šóka, kad sukas kap vijurkas Lš. Anas kap išeina šókt, tai šuva ažu uodegos nesugaut Arm. Kito[je] vieto[je] i tų patalkių nenorėjau šókti: pavargsu par dieną i norėsu eiti numie Als. Kas tamstai duos apsiaut – basos šókdavom! Antš. Atėjo velnias ir vedė ją (dukterį) šóktienai (ps.) LKT280(Ukm). Svotas išveda jaunąją šókt, tai svotui reikėdavo stuomenys duot Antr. Šoko pernakt kap velniai balą aždegę Švnč. Daba mergos tik šókti ir dainiuoti moka Trg. Dabar šokiai, kur teko matyt, su rankom šoka Plv. Dabar tai tik senam šókt – kap pipirus [grūda] Kzt. Daba vakaruškos būna, ka nors išsižiotų, sudainuotų nors vieną dainą, ale ne – tik duoda šókt, i gana LKT255(Trs). Jau visi pavargo bešókdamys, jau prašo – nebgrajyk Yl. Dabar lig dienai šõks, o dieną ažsimerkę miega Aps. Gavėnion nešóko seniau – vištukes gaudė Dg. Ne visada, kada šokama, yra šoktina J.Jabl. Rytoj bus čia šokamas vakarėlis J.Jabl. Čia jų šokamoji salė J.Jabl. Aplink ugnį ugnytelę jaunimelio šókta (d.) Mlk. Šok, mergyte, platų ratą, kad berniokai pasdabotų (d.) Ds. Eidamas šokti, žagružę taisė, parėjęs šokęs laukužį arė; eidama šokti staklužes taisė, parėjus šokus drobužes rietė (d.) J.Jabl. Šókit, vyžos, šókit šitos, ant kamaros yra kitos (d.) Krs. Šokit, vyžai ir čebatai, ir mergelės, ik subatai (d.) Nč. Kai aš šokau su savo berneliu, mane jauną ant rankelių nešė DvD413. Šók šók, mergele, koleik vainikuota, kai nuims vainikėlį, būsi kai parduota (d.) Cs. Šókit, mergos, kad ir basos, čia ne purvai, čia ne rasos JD1431. Ir Dovydas šoko iš visos sylos CII575. Šoko pelėda akla ir raiša D93. Išvedė žvirblis pelėdą šókti Sch18.
| prk.: Žiūriu – jau po langu uodai šóka Smln. Karšės, stintės ir stintikės šók ant kranto be muzikės (d.) Rsn.
^ Verpt – nė trukt, aust – nė stukt, o šókt – kap vėjas! Mrj. Kap šókt, tai kojos kelias, o kap darbuit, tai ne Vrn. Šókt, dainuot – tai visi, verkt – nė vieno Kt. Sunku žmogui šokti, kai kojos karklu linksta V.Krėv. Kulnis niežti – šokt gausi VšR. Jei kojos padą niežti, tai teks šokt LTR(Pn). Jauni šóka – žemė dreba, seni šóka – dantys kleba Jrb. Geriau akmenys kilot, kaip su drimba šokt LTR(Km). Geriau jau poterių nemokėt, ale šókt mokėk Mžš. Nori šók, nori dainiuok, vienas o vienas pamiškė[je] Krš. Jei jaunas nešóks, a dvėsdamas žemėn šóks?! Yl. Kaip moki, taip šoki B. Kaip kas moka, teip ir šóka Trgn, Ds. Kaip grajija, teip i šók (kaip liepia, taip ir dirbk) Štk. Kaip griežia, taip ir šoka LMD(Šl). Mandras i cigonas šókt, kai gražiai grajija Bsg. Ir meškas šokti gal išmokyti LMD(Tl). Šoka kaip ožka ant ledo LTR(Rk). Šoka kaip gudas ant dūdoms LTR(Ms). Kas darbymety šoks, tas pavasarį vogs LKGIII72(Jnš). Abu kaip vienas: vogti ir šokti KrvP. Kai pinigų yra, visi velniai šóka Krtn. Už pinigus ir velnias kazoką šoka LTR(Srd). Boba piršlys, velnias vestuves šoka LTR(Lnkv). Pažiūrėsim, kap tas šlubis šõks Šn. Nežiūrėk, kad gražiai šóka, mažu bulvių skust nemoka Gl. Išmoksti kaip kurmis ant velėnos šókt (visko išmoksti, pripranti) Ob. Kap kazokas šoka, kap arklys žvengia, kap genys margas (šarka) Ml. Kai jaunas buvau, kalnus slėnius ariau, kai pasenau, mergas šokt vedžiau (apavas) Pnd. Meška stovi – ausys šoka (piestas ir piesta) LTR. Nei šioks keverzas, nei toks kerėpla, o su mergums šoka (ratelis) LTR(Vdk). Keturi šoka, du klausos, du veiza, du uosto (arklys, šuo ir kiti gyvuliai) LTR. Ažu balto beržyno vilkas tabalą šóka (liežuvis) Dv.
šóktinai adv.: Kubas su smuiku paliovė šóktinai čirškyt K.Donel.
ǁ intr. Grv trypti, trypinėti, šokinėti: Pažiūro ir žino: šókta kiškio Drsk. Nemigom [speige], arklio kaklą apsikabinę, šókom šókom, tei išlikom gyvi Krš. Karvės tik šoka visą dieną neėdę LKKIX101(Brž).
19. žr. šokdinti 1: Na, ir ana (mergaitė) nuejo večerinkon, ir ėmė berniukai ją šóktie LKKII224(Lz).
20. tr. dilinti, dėvėti ritmingai judant: Ot batai: šeši metai anys nešioti, šokti̇̀ Švnč.
21. stengtis įtikti, rūpintis: Naktį kėliau penkioleka sykių, dieną ar turi šókti [apie ligonį] DūnŽ. Jūs apie Branį šókitėt, tai da galia išgelbėt [šieną] nuo lietaus (parveš) Slm. Džiaukitės, kad aš aplink jus šóku Mrj. Kad aš tau šoktáu apie kokį senį! (netekėsianti už senio) Drsk. Aš jau kitap nešóksiu apie jį Ad. Šoka apie mergas kap gaidys apie vištas LTR(Lzd). Numirtų, ir šók be rublio KzR.
22. intr. Nv smarkiai kilnotis: Kaip grajyte graji[ja], šókte šóka spragilai! Krš. Tus pėdas nespė[jo] šókt, kap suduodi [kuliant] Kpč. Tekiniai šókte šóka, toks leidimas! Krš. Ratas sens, pamaži besisukdams, tą daugsyk apgauna, kurs vis ritasi šókdams K.Donel. Nytys negerai šóka, moja pagedo Nč.
| prk.: Šókanti šventė, ne ant vietos pasiliekanti šventė KI234.
23. intr. smarkiai plakti, šokinėti (apie širdį): Iš bailės širdis kad uždūko, ėmė baisiai smagiai šókt Užp. I širdis nebšóko, ir akės atšvito sužinojus Krš.
ǁ pulsuoti: Gysla šoka N.
◊ ãkys ant kaktõs šóksta dideliam nustebimui nusakyti: Pasako taip, ka ãkės an kãktos šóksta Krš.
aki̇̀s į ãkį šókti piktai bartis, priešgyniauti: Pikti vaikai, aki̇̀s į ãkį šóka Šn.
altadrỹdą šókti nieko neveikti, siausti, išdykauti: Daba galės altadrỹdą šókti – iš darbo išvarė Kv.
ant galų̃ pir̃štų šókti karščiuotis, labai skubėti, blaškytis: Vakar tinginiavo, o šiandie an galų̃ pir̃štų šóka Gdl.
ant (kieno) galvõs šókti valdyti, įsakinėti: Moka anas (brigadininkas) an mūs galvõs šókt Pst.
ant nýkščio šókti kazõką viską sparčiai dirbti: Močeka išmokino an nýkščio kazõką šókt Plv.
ant sprándo (kam) šókti akiplėšiškai lįsti: Visai pasiuto mergos – bernam an sprándo šóka, pusnuogės eina Jd.
ant vienõs kójos šókti labai džiaugtis: An vienõs kójos šókom, ka carą nuvertė Btg. Ka kas muni jauną padarytų, an vienõs kójos šókčiau Krž. Kad tu itokį namą turėtum, tai an vienõs kójos šóktum Švnč.
į aki̇̀s (į ãkį Skr, akýsna Klt, akýsan, akýsnan, akýsa Mrc) šókti
1. prieštarauti, ginčytis, bartis: Pasakai ką, šóka į aki̇̀s KzR. Tiktai ką pasakysi, tai kad šóka akỹs Ds. Tik pasakyk ką, tai tep ir šóka in aki̇̀s kap žvėris! Alv. Boba šóka akýsna – kaip šeškas Krs. Kodė mergos nešóka bernam į ãkį, kai nori ištekėt?! Bb. Šóksta akýsan kai gyvatė Švnč. Nešók į aki̇̀s kitam, ba pačiam iškabys Vlkv. Dėde! man vyro neniekink prieš svietą, nės kaip vanags į akis tau šoksiu V.Kudir.
2. lįsti prie ko: Ponadievuo ir klebonuo į akis šoka, o ubagus varo laukan Šts. Kreivas, šleivas ir in aki̇̀s šóka Mrj. Berniukas inejo tvartan, visos kiaulės šóko jam akýsnan Prng.

į aũkštą šókti Vn ginčytis: Nepriduoda, šóksta į aũkštą Krš.
į gaisràs (į pagaisras) šókti pykti, karščiuotis: Kad prisiminiau skolą, šoka į gaisras Rt. Šoka į pagaisras, kad kas anam nepatinka Ggr.
į gálvą (galvõn) šókti
1. staiga sugalvoti, atsirasti (minčiai): Mun į gálvą šóka, ka ana trūktina (neprotinga) End. Kur eini, kas šoko galvon – jau vakaras KlK14,87(Rdm). Zosei staiga šoko mintis į galvą: be neišsigelbėtų kaip iš čia Žem. Tik kas jam šoko į galvą staigiai viską atmainyti TS1899,4.
2. svaiginti: Prašom išgerti sutartuvių, tas (vynas) nešoks į galvą Žem. Tabakas tura macnumo – šóka į gálvą: kai pirmą sykį užrūkiau, turėjau atsisėsti Krž.

į lõpą (lõpon) šókti nuolankiai prašyti, žemintis: Šók, vaike, tėvam lopõn – gal atleis tavo nusikaltimą Klt.
į piẽstą (į spiẽstą, piestù) šókti
1. labai griežtai priešintis, nesutikti, ginčytis: Ka tik žodį – tuoj šóka piestù Jnš. Pasakyk ką, į piẽstą šóka Krš. Anie šóka į spiẽstą – ką darot! Lnk.
2. labai džiaugtis: Ka ans pasisakė, ka vokiškai moka, vokietys net piestù šóka Ar.

į si̇́eną šókti Dr nežinoti ką daryti susijaudinus.
į skrybas šokti TP1881,8, KŽ labai šėlti.
į stū́gas šókti Varn nerimauti, karščiuotis.
į stul̃pą šókti baidytis: Arkliai pamatė gyvatę, tuoj stulpañ šóka Srj.
į ùgnį [ir į vándenį] šóktų viską padarytų: Anas dėl Liucės būtų šokęs į ugnį ir į vandenį V.Myk-Put. Pažįstu gerai dėdienę. Dėl savųjų ji šoktų į ugnį, kad tik juos pasisektų gelbėti Pt.
kadrỹlių šókti būti linksmam, gerai nusiteikusiam: Ka tu šiandieną kadrỹlių šóki End.
krùpę šókti Krš nugaromis susiglaudus ir rankomis susikabinus šokinėti (toks žaidimas).
li̇̀gi lubų̃ šókti susijaudinimui iš pykčio ar džiaugsmo nusakyti: Li̇̀gi lubų̃ šóka iš pasiutimo KlK9,13(Jdr).
nórs į si̇́eną šók sakoma, esant padėčiai be išeities: Nórs į si̇́eną šók – nebėr paso Dr.
nórs per lángą šók sakoma, pakliuvus į keblią padėtį: Nor per langą šok, tep buvo man Vrn. Nenoriu [mieste] būt, nór per lángą šók Mtl.
pagal̃ (kieno) dū̃dą šókti aklai klausyti: Ir vėl graužiniai, laužadžiai žabos, kinkys… Ir visi turės pagal jų dūdą šokti… rš. Vaikigalis gros, o tu, seni, šok pagal jo dūdą J.Avyž.
per aukštai̇̃ šókti Mrj siekti negalimo dalyko: Jis par aukštai̇̃ šóka, jei nori, kad tokia jauna merga už jo eitų Jnš.
per tvõrą šókti džiaugtis: Buvo, šókam per tvõrą – pavalgę buvom Lb.
per virvùtę šókti būti paklusniam: Viršininkas taip visus suėmė, kad visi šóka per virvùtę Jnš.
po žarijàs šókti patirti vargo: Tegul, bjaurybė, ir jis pasimokina po žarijas šokti! V.Piet.
sal̃dę šókti pataikauti: Sal̃dę jis prieš poną šóka Plv. ×
sáldų tañcių šók; Žem sakoma neturinčiam ką veikti.
si̇́enomis šókti Trk labai išsigandus puldinėti.
šlúota šóka [kampè] sakoma apie plačias apkalbas: Per vestuves ir šlúota kampè šóka Bsg. Prieš vestuves i šlúotos, i velniai šóka, ale mes nieko nenugirdom, ka jis y[ra] ženotas Rd.
vė́jai šóka Švnč tuščia.
velniai̇̃ šóka su rãganom; vélnias kazõką šóka apie smarkią pūgą: Šiandien velniai̇̃ su rãganom šóka, baisu lauk nosį iškišt Jnš. Neik niekur – lauke vélnias kazõką šóka Krš.
antšókti (ž.) KŽ
1. intr., tr. P, I, Pln, Klk, LTR(Skd) užšokti: Antšókau ant to arklio ir išjojau į mišką Als. Mun taip ant galvos kaip šoko tas šuo par torą ir antšóko Tl. Varlė antšóko ant kojos – ir išsigandai Slnt. Kas an to bokšto su arkliu antšóks, tas gaus ano (karaliaus) vieną dukterį (ps.) Žd. Gandrui lekant, pečlinda antšóko gandrui ant nugaros, įsikibo į plunksnas PP79. Antšokęs žirgą, parūko S.Dauk.
2. intr. KlvrŽ, Žr ištrykšti: Prapjauk landuonį, kad antšoktų krau[ja]s Šts. Prapjovus skaudulį, antšoko kraujai su pūliais Šts. Biškį buvo beketančios ašaros antšókti Kl. Ale i troški, ka kartais antšóksta prakaitas ant nosės Brs.
3. intr. staiga atsirasti (apie ligas): Ant nosės antšóko puškas Pln. Karštis buvo ant visos galvelės antšokęs S.Čiurl.
4. tr. užtikti, rasti: Šokau šokau po šunbalius, dar mergą antšokau ir gavau piktąją ligą Šts.
apšókti DŽ
1. tr. Sut, N, Š, LL116, J.Jabl. Ėr apipulti, apsupti iš visų pusių: Tuojaus apšoko mane keturi šunes: vienas vampt vampt lojo, kitas cyp cyp cypė, trečias vau vau kaukė M.Valanč. Kai tik atvažiavo pas ugnį, tuojau žmogžudžiai apšoko juos LTsIV120. Tuoj apšoko tą poną trisdešimt liokajų LMD(Sln).
2. tr. aplenkti šokant į tolį arba į aukštį: Šok nešokęs, tu manęs neapšóksi Skr.
| prk.: Jis tave, broliuk, jau apšóko (labiau pagarsėjo) Lp.
3. tr. R, MŽ apdirbti, nudirbti: Didžiūsius darbus apšókau, pasėdėsu Krš. Taigi ir be mañ apšõks – tiek žmonių Slm. Pavargsti, iki tą trūsą apšóki Mrj. Dar nebaigė aušti, o Rapolas jau nusiskuto, apšokęs ryto liuobą J.Balt.
4. tr., intr. apžiūrėti, aptarnauti: Vyrai nora, kad apšõktų anus [žmonos], neburbėtų Krš. Jam mat, kad turėt[ų] arklio sveikatą [pati,] darbus padirbt[ų], jį apšõkt[ų], – tai gerai Skp. Ta marti ir moka apie tuos senukus apšókt Mrj. Parėjus namo, dar savo gyvulukus apšókau, apžiūrėjau Mrj. Pogulis jam! O tu čia žinokis, tu čia plūkis, tu čia apšok visus namus ir jį patį J.Balt.
5. intr. Ser, NdŽ apsipilti (paprastai ašaromis), išriedėti, ištrykšti: Gailu vaikų – ašaros apšóko Rdn. Akys ašarom apšóka, kai pagalvoju, kaip sunkiai ji gyvena Rs. Bobai iš apmaudo net ašaros apšóko Šv. Veizuos aš į aną, ir akys muno ašaroms apšoka iš to džiaugsmo S.Čiurl. O Joneliui, nors ausys peršėjo, net ašaros apšoko, bet džiaugiasi k (raidę) pažinęs Žem.
6. intr., tr. BzF184, DŽ, KŽ, Vkš, Skd, Varn, Štk, Lkv, Šv, Vž, Krt, End apaugti, aptekti spuogais, apšašti: Išsigando vaikas, ir apšóko visa burna Vvr. Visas kūnas apšóko tokiais raudonais puškais Slnt. Tas muno vaikẽlius apšókęs yra Kv. Lūpos muno y[ra] apšókusios Šts. Dabar tokios posargos užejo: skauda galva, apšóksta lūpos Brs. Papjovėjau nuogas, ir apšóko nugara pūtėlėm Ds. Apšókusios kojos į rinkį, i nenugydo Jdr. Mano liežiuvį spuogai apšóko Mrj.
7. intr. DŽ, KŽ, Slk, Dkk, Tvr, Švnč, Kzt, Dgl, Krd, Kvr, Slm aprūgti, apgižti: Pienas vakar dienos, jau apšókęs, neskanus Antš. Apšókęs jau pienas, apraugsiu Klt. Vasarą, kai šilta, pienas labai greit apšóksta Trgn. Praliejai batvinius apšókusiu pienu, ir surūgo Lkm. Gira apšóko kokių kailių rūgščia Lel. Jei karštai padėsi bačką su alum, tai anas gali apšókt kailių raugais Ds. Gryčioj, šilimoj, raugalė apšóko, reikė[jo] prikaitėn išnešt, tada teip greit nebūtų apšókus Užp. Žiūrėk, kad neapšóktų kruopos Trgn. Apšóko rūgšte tašla – mielės prastos Ktk. Nupylė nuo obuoliukų rūgštį – ir apšóko Ldk.
| refl.: Alus kažin (kaži MŽ, N) kuom apsišokęs R.
8. intr. kiek sukibti į grumuliukus, truputį supulti: Jau apšókęs cimantas Gs.
9. intr. KŽ pakeisti kryptį, sūkuriuoti: Vėjas apšóko, nusisuko KII255.
10. refl. MP231, Q645,646, Lex110, SD203,204, B, CI90,568, CII1057, R43, Krz11, Sut, BŽ61, KŽ užpykti, užsirūstinti, įsikarščiuoti: O anas apsišokęs, jog pranašas neišėjo prieš jį, ir, dėdamas ant jo rankas savo, nesimeldė Dievui savam, kaip anas tarėsi, liepė pagrįžt namop, nieko nepabaigęs, dėl ko buvo atvažiavęs SPII180. Nepapyk (neapsišok), jog dar daugiaus kalbu CII149. Tada namų viešpats apsišokęs bylojo tarnui savo: – Eik greitai BPII204. Bet kaip Jėzus išvydo, apsišokosi ir tarė anump: leiskiat bernelius manęspi eiti Mž122. O išgirdęs tatai karalius ansai apsišokęs, ir nusiuntęs karius savus, išgaišino užžavintojus anuos ir miestą jų sudegino DP350. Veik apsišokęs N.
11. tr. K, KŽ, Krg, Jrb apvaisinti: Eržilas apšóka kumelę KI221. Avinas avį apšóko Šv.
| refl. KI265.
12. tr. Brt, Slv suvedžioti, suvilioti: Tai vyras – apšóko mergą ir paliko Snt.
13. tr. R374, MŽ502 apgauti.
| refl. Š, KŽ: Ana apsišóko, gavusi blogą algą, t. y. apsigaudino J. Jis kartais apsišoka N. Aš labai apsišókau, kad nepaslikau veislei daugiau paršelių Ds.
14. refl. apsivogti: Merčius kartais apsišoka R, MŽ.
15. tr. Užv, Gs dalyvauti kieno nors vestuvėse, apvesdinti: Tai ko belauki, vesk, tuoj apšóksma, ir būsi vyras Kp. Jonas jau apšóktas Mrj. Ištekėjo merga, apšókom – ir baigta! Ds. Jau vieną [jaunamartę] apšoko, apgiedojo Lp. Neatsisakykite mane paskutinę iš tos kartos apšokti, apdainuoti Žem.
16. tr. šokant apsukti (ratą): Apšokti ratą Db. Da neapšokau nė trijų eilelių LTR(Ūd).
17. tr. Ds, Ml, LTR(Aln) šokant aplenkti, geriau ar gražiau pašokti: Vis tiek tu manę neapšóksi (aš geriau moku šokti) Kp. Aš visus apšókau Db.
atšókti K
1. intr. SD1108, SD216,385, Q652, R, R419, MŽ, Sut, N, M, LL122, L, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Slm, Krtn atlikti šuolį į šoną ar atgal, šokant atsitraukti: Kai nudegiau pirštą, tuoj atšókau in šalį Dg. Ko čia atšókai kaip nuo ugnies? Ktk. Duoda i tam par galvą, ale tas atgal atšókęs LKT150(Žg). Radęs mane pririštą pliką, kruviną, net atbulas atšoko Žem. Peršoka per medžią ir vėl atgalio atšoka Knv. [Prie rakto skylutės] pasilenkė ir atšoko, lyg būtų nudegusi rš. Staiga Eglė suriko ir atšoko nuo savo marškinių BsPIII294(Grl).
| prk.: Atšókiam kelis žingsnius atgal, pamatysi, kaip gyvenom Vn. Dabar atšóksta atgal į praeitį Varn.
2. intr. B, N, Š, LL122, KŽ, Klp, Klk, Ms, KlvrŽ, Kl, Snt, Skrb, Dkk, Sdk, Mlk atsiskirti paviršiui, atkerti, atsiknoti, atskilti, atvipti, atlėpti: Matai, koki atšókusi duona – nebkepa gerai pečius Pgr. Par didumą duonelė atšókus Kp. Padeda apverstą [kepalą], kad pluta neatšóktų Ssk. Parsisėdėjo duona po pečium ir atšóko Up. Paguldyk duoną kniūpsčią, kad pluta neatšoktų̃ Ds. Nemaigyk šiltos duonos – pluta atšõks Pnm. Nežerk par ližę, bo duona atšoks LTR(Rs). Kad duona neatšokt, reikia, kap kepa duoną, neit niekam per duris LTR(Vs). Ta duona jau tei[p] iškepta, tei[p] atšókusi, kad katė po pluta palįstų ir uodegą pastatytų Erž. Padus merkit, kad neatšõktų, subrankykit! (juok. apie rengimąsi į vestuves) Grz. Bešokant man net puspadis atšóko Lel. Visur atšóko dažai, tokie čia i darbai Krš. Blogai išklijavo, tai visi popieriai nuo sienų atšókę Sb. Vakar suklijavau lentas, o šiandien jau atšóko Up. Kaip kailis (linų pluoštas) jau biškį atšóks, tuokart skleisi Ms. Užgriaudė jau – dabar kap sykis karnos lupsis, žievė atšóko Pv. Luobas atšóko, pradėjo džiūti [obelys] Žlp. Avižas tokiu kočėlu grūda, lukštai atšóka Kpč. Medžio skieba atšókus Aln. Kam tu užstatei an žairių tuščią puodą, tai bielos atšõks Nč. Anas (šienas) kai pūkas, visas atšókęs nuo žemės (labai sausas) Klt. Aš tau kad džiausiu per kuprą, tai net tau jeknos atšoks! Knv. Atšókusios jo ausys Rg. Atšokusi [akies] tinklainė rš.
| prk.: Kai ištekėjo, nebe ta duktė – atšóko pluta Aln.
^ Pluta atšokusi nebeprilips LTR(Mrj). Lupk žievę, kol atšokus LTR(Al). Kol tu gyvas, aš tavi dabosiu, o kai numirsi, nu tavęs atšoksiu (medžio žievė) LTR(Vdk).
ǁ aplūžti, sugesti, išklerti: Spynos ir kaiščiai atšóko KŽ.
^ Seni ratai atšóka BzF50(Prk).
ǁ staiga atsidaryti, atsiverti: Raktuką pasuka: brinkt – atšoka durys LTR(Vlkv). Staiga su trenksmu atšoko durys rš.
3. intr. NdŽ, Ėr atsimušus lėkti atgal, atsimušti: Sviedinys metamas atšóka DŽ1. Kirvis atšóko, ir rankon pataikiau Aln. Ale šiemet burokai tai neaugs, kieta žemė, kaip geležy, kaplė atšóka, nelenda Slm. Geri raumenys buvo: mesdavo peilį atlenktą, ir atšókdavo Rm. Kai lyja ir ant balos atšóka burbulai, tai ilgai lis Upn.
| prk.: Rašytojų žodžiai atšoka nuo mūsų širdžių kaip žirniai nuo sienos Žem.
^ Atšoko kai nuo akmenio LTR(Zr, Ds).
ǁ LTR(Lp) atspringti: Paspringau duonos trupinuku, riuktelk man kupron kūloku, tai atšõks atgal Lš.
4. nustoti draugauti, bendrauti, atsitraukti, nutolti: Atšóko nu tos mergos, nebipatinka DūnŽ. Aš dabar supratau, kodėl jis iš karto nuo jos atšoko kaip kirvis nuo akmens J.Paukš.
ǁ Nč atitrūkti: Itai atšókęs nuog darbo, itus kūlius sukrėčiau Arm. Atšokusių nuo gyvos kalbos miestelėnų kalba yra pagadinta M.Unt.
ǁ Jrb, Jnšk, Slm netekti noro, atlyžti, atstoti: Išsyk smarkiai puolė, dabar jau atšóko (nustojo reikalavę) Alk. Kalbino išvažiuot ir mane, ale vienas atšóko, kitas, tai ir aš nevažiavau Plv. Iš nieko negavęs atsakymo, tuojau atšokau atgal A.Vien.
ǁ aprimti: Atšóko širdis Šk.
5. intr. prk. sugrįžti į pirmykštę padėtį: Suėmė barti – vėleik atšóko mokslas (pradėjo gerai mokytis) DūnŽ. Dieną pervarei [arklį], o ponakt vėl atšóka (pailsėjęs) Db.
ǁ prisiminti: Atšóks, pasakysu – daba nebžinau Krš. Užgertumėm, gal atšóktų kas iš senovės Vn.
ǁ Bsg apie saulės judėjimą (grąžą): Žiūrėk, kaip saulė atšóka (diena trumpėja) Žl. Matai, kiek jau saulė atšókusi: kur pirmiau leidos, o kur dabar Užv. Saulė atbulyn atšoko MT45.
ǁ pasikartoti: Eina, eina ir atgal atšóksta šventės Kv.
6. intr. N, TS1900,4-5, Upt, Bgs, Lš, Žln, Lel, Ml atpigti: Javai atšoko B, MŽ. Kap čia šiandie visa kas atšóko, gal ažtai, ką daug privežė Švnč. Rudenį rugiai kiek atšóko Vlk. Pavasarį javų kainos atšóko Ldk. Linai atšóko Rm.
7. atkristi (apie orą, šaltį): Atšóko jau oras, šiltesnis Klt. Kai tik atšõks šaltis, pjausim kiaulę Rs. Snyguriauna, gal šaltis atšõks Alv.
8. intr. prk. šiek tiek ataušti, atvėsti: Bene būs viralas jau atšókęs – srėbsiam Plt.
ǁ nusivadėti: Ot atšókęs alus, kad nė kiek neina galvon Vdš.
ǁ atidrėkti: Šienas atšókęs, neapsimoka vežt daržinėn Mžš.
9. intr. greitai pradėti augti: Po lieti dobilai atšóko, pažaliav[o] vėlei in lauko Arm. Teip sunkiai ravėjom, dabar jau vėl atšóko [žolė] Slm. Kad palyt greičiau lietus, tai atolas atšókt Grv.
10. intr. N, KII199, KŽ šuoliu ar šuoliuojant priartėti: Atšoka atšokęs pri munęs ir sako Dr. Vilkas iš dvijų mėterių atšóka [prie gyvulio] ir gerklę atplėša Rsn. An to pasakymo atšóko vienas kareivis prie karininko Plšk. Tai zuikutis atšokęs tuo greitai ir tą nusidavimą gražiai papasakojo BsPI52.
| prk.: Nebatšoksta nė koki naujyna: palikom be radijos Šts. Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais, kad dar ir senysta ką ras, atšókdama kartą K.Donel. Giltinė su rauplėmis atšókusi smaugia K.Donel.
ǁ užšokti: Jis ant manęs atšóko KI98.
ǁ prk. būti įgyjamam: Poras litų ir atšóks už uogas Gršl. Šį tą pardavus vis kapeika atšóka Šts.
11. intr. N, KŽ, Smln atbėgti, atskubėti, atvažiuoti, atvykti: Su pagaliu atšóko numie varyti iš nibrės Trš. Ar negalėtumėt atšókti mun į talką? Up. Atšokdami̇̀ nupjovėm rugius Kb. Mes jum atšókę inkrutėsme sotkas (arus) Dglš. Visus darbus vaikai atšóka nudirba Erž. Atšóko vaikai į talką, visi sukibę greit atsisodinom Slv. Tik eik, laikyk priruošęs mūsų žirgus! – Bet kad prireiks, atšoki man pagalbon! Vd.
12. tr. M, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, LzŽ, Dkk, Ds, Slv šokant atšvęsti: Atšóko vyriausios dukteres vestuves Trgn. Kai ji atšoko išleistuvių naktį, aš jai pasiūliau tekėti už manęs rš.
13. intr., tr. iki valios prisišokti, prisilinksminti: Kap susrenka svodbija, atšóka Dv.
| Vaikai už mus atšóka, ką čia mes, seniai, bešoksim Srv.
| refl. Š, LL288,293, Ds, Skr: Kai kiti išeina, tada duoda mum atsišókt Sdb. Pintuvių vakarą reik jaunajai atsišokti, daugiau nebšoks su kavalieriais Šts. Vienas pašokdeno, kitas – aš ir atsišókau Slk. Pamergėliai atsišokę sėda ažu stalo LTR(Ob).
14. tr. Ds baigti šokti: Keturios poros išeis: dvi čia sustos, dvi čia, tie atšóks savo, tie šoks savo Nv. Mano dienos atšóktos, dabar šokit jūs Jnš. Atšókau jau aš savo Mlk.
15. intr. šokiu atlyginti: Kad gerai būsiu, tanciuj atšoksiu, kad blogai būsiu, rugeliais atpjausiu LTR(Ob).
16. intr. Rtr šokant priartėti prie kokios vietos: Pora, atšókus iki stalo, sustojo Mrj.
◊ į gálvą (galvojè) atšókti Vvr prisiminti: Kaip atšóks į gálvą, pasakysu, dabar užmiršau Krš. Turės galvoje kas nors atšokti, turės prisiminti rš.
širdi̇̀s atšóko įgriso: Pamatysi, kap ilgai prieg ligonio teks būt, tai ir širdi̇̀s atšõks Dg.

×dašókti (hibr.) tr. I, Rtr, KŽ; SD43, LTR(Slk) prišokti iki kurios vietos:
^ Nešiotas vilkas – keturių vaikų tėvas: per ugnį peršoks, vandenio nedašoks rš.
įšókti K
1. intr. SD1197, H, H185, Sut, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, Plšk, Btrm šuoliu patekti kur: Jis mane leido įšókti KI70. Pasispyrėjo barzda ir inšoko gryčion J.Jabl(Kp). Miklesnis vaikinas įšoka ir įsispraudžia [į traukinį] Kt. Buvo durės atdaros, varlė įšóko, katinas laksto LKT110(Kltn). Ans (oželis) plykt į ratų galą ir įšóko Brs. Kaip tiktai bėgo par kapus [ožka] ir įšóko į duobę Mšk. [Tvoros] aukštumo tiek, kad gyvulys neanšóktų LKT284(Šr). Int galą molo nūejo ir intšóko int vandinį Klp. Intšoko oželis in rūtų darželį LB145.
| prk.: Įšóko dūmas į stubą, praverk duris Skr. Vieną [taurelę] išgeri, da kitą, trečia pati įšóksta burnon Mžš.
^ Balon įšokęs, sausas neišeisi Lš. Šitai noris įšok į ugnį M.Valanč. Įšóko kap varlė į šulinį Prn. Inšoko kap šamas venterin LTR(Vs).
| refl. Rtr: Šokinėjo šokinėjo pempelė po pievą, insišoko insišoko žaliojon girelėn LTR(Slk).
^ Įsišoko kap ožys į rūtų daržą LTR(Vlkv).
ǁ šuoliu, greitai įlipti: Sako, įšók į grūšę, prikrėsi grūšių Žr. Ans, sako, įšóks iš užpakalio [į mašiną], alaus butelkas išsvaidys Gd.
ǁ Pns prk. greitai apsiauti, apsimauti, apsivilkti, įsispirti: Senis jau į kailinius įšokęs, o kame dar žiema Šts. Įšóksu į šiltesnį sijoną, ne taip blauzas plikys Krš. Greit išpuolęs iš lovos į kelnes įšóko Lkč. Tai čebatai: nuo pečiaus galėsi įšókt! Rmš. Tėvas įšóko į batus ir išbėgo, nė susivarstyti nebspėjęs Vkš. Nubėk, įšókus į šliuraites, karvės parvaryt Šk.
| Pirma įšók į vyro kelnes (paauk), tada galėsi rūkyt Dkš.
ǁ prk. būti įgyjamam: Rublius koks įšóksta iš daržo, iš karvės End.
2. intr. KŽ, Slnt, Jrb, Slv, Klt, Sug skubiai trumpam užeiti, užbėgti, įbėgti: Inšoko pirkion, kap Sveika Marija pasakė i vė išrūko pro duris Tvr. Įšókau į Eibūčio eglyną grybų paieškoti Vkš. Vieną kartą žiūriu: gi įšókę ben dvi [sodan], renka obuolius Slm. Liokajus, įšókęs į vidų, išvydo vieną patį poną BM341(Dr). Ir Povilas su Barnaba listriškius miesčionis, kurie jiemus kaip dievamus norėję buvo afieravot, baisiai išbarė įšókęs tarp žmonių ir prašukęs: – Vyrai, ką tatai darote? DP536.
| refl. Rtr: Reiks man ryt užporyt anksti atsikelti ir mergelių suprašyt, ir darželin insišokt, ir žalių rūtų prisiskint LTR(Žsl).
3. intr. įgalėti, pajėgti, įstengti (bėgti, lėkti): Išgrąžino savo arklius atgal prie daktaro, liepė vaikui lėkti kaip tik įšoka Žem.
4. patekti į keblią padėtį: Jai išejo gerai, o jis tai inšóko Lzd. Įšoko į skolas, ir atėmė gyvenimą skolininkai Dr. Atsišokau, paskui įšókau į vargą (ištekėjau) Pžrl. Ans į bėdas ir į ašaras įšóko Dr. Mes čia negiliuokingai įšokom (nelaimingai ištekėjo) N. Žinodami apie savo silpnybę, patys ne patys norėtinai įšoka josna (į pagundas) SPII10.
^ Įšóko kaip tarp akėčių Up. Įšokau kaip į silkių rasalą J.
5. pradėti eiti (kuriuos nors metus): Jau merga įšókusi į ketvirtą dešimtį, niekai Krš. Nori aštunton dešimtin inšókus būt drūta! Lb. Bartkienė jau į devynias [dešimtis] įšókusi Stl.
| Kai tik ėmė ženytis senis, tuoj į jaunas dienas įšóko (juok.) Alk.
ǁ prasidėti (mėnulio fazei): Jaunan inšóko, jau neatšils Klt.
6. intr. KŽ pasidaryti, tapti kuo: O dabar jiems visų velnių reikia, gimnazijų ir universitetų, iš kurių išėję ir įšokę į daktarus, aptiekorius, advokatus ir visokius raštininkus, neužlaiko nė šabos, nė košerystės A1885,119. Sugrįžęs į Lietuvą, spėriai įšoko į Vilniaus pralotus M.Valanč.
7. intr. įsigilinti, įsitraukti į ką: Nu ryto jau į darbus anie įšókę Rdn. Jau gerai įšókusi: kožną metą po skyrių išejusi Žv. Vaikelis gan gerai mokės: gavėnės būvė[je] parejo kiaurai lementorių ir į kningas įšoko M.Valanč.
8. intr. N, KŽ įstrigti, įsisprausti: Įšóko ašaka į gerklę J. A balas į tą gerklę įšóko, ka teip kosu?! Krš. Inšóko duonos gerklėn, kosiu, neiškosiu Krs.
9. intr. prk. įsiterpti: Ji įšóko ma[n] į tarpą – turėjau numegzt anoms dviem, o daba jai pirmiau gaunu megzt Jrb. Įšóko daug švenčių par pat darbėlaikį Plt.
| refl.: Štai alksnių giraitė gumšo, įsišokusi į Geisatį rš.
10. intr. prk. įsiterpti (į kalbą): Inšóka mano kalbon, ir negaliu užbeigt Drsk.
| refl.: Taigi taigi, dvylikos metų! – įsišoko kita Žem.
11. ką nereikalingą, ne laiku pasakyti, negerai, netinkamai pasielgti, išsišokti, apsirikti: Insišókau [jauna tekėdama], vargo kapterė[ja]u Dglš. Neinsišók nors – tu toks karštas Skdt. Ir mokytas, o insišóka Kt. Tu jau čia turbūt įsišókai Ilg. Neinsišók su ilgu liežuviu Auk. Ne tokie, bra, insišóksta dabar! Ktk. Insišóko žmogystė su šitais grūdais, apskundė žmogų darmai Klt. Dabokit, neinsišókit [pirkdami] – papuvus pirkelė Slk. Su virimu nėr ko įsišokti: pienelio nėra, pradaro viso labo krislas kaip vištos galva LzP.
| Kas ims įsišókusią mergą (su vaiku) Alk. Savi, o insišóksta (kivirčijasi) Vrn.
12. intr. staiga prasidėti, atsirasti (apie ligą): Tą dieną kaip įšoko pečiuose dieglius, ir negaliu nė susilenkt Db. Ežį pakišo panelės lovoj, apsirgo rože – rožė įšóko Pbr. Į šnekamąją gerklę vėžys įšóko Všv. Kai tik karštà atsiranda, karvei į tešminį slinkiai įšóka Kv.
13. refl. tr., intr. RtŽ, Š, LL215, Rtr, NdŽ, KŽ įsileisti į šokį, smagiai šokti: Kai insišóki polką, tai, regis, net aukštyn kelia Ds. Oras buvo tada ramus, žmonės įsilinksminę, įsišokę, įsidainavę, todėl ilgai niekas nieko nepastebėjo rš. Tik nupjauk stygas velniams nematant, kai jie bus labai įsišokę LTR(Lkv).
14. tr. mokėti, galėti šokti, pašokti: Kitąsyk tai visokius šokius įšókdavome: i aleksandrus, i suktinius, i kijevatus Br.
15. tr. kiek laiko šokti: Dar neinšóko nei pusės tancelio, o ir nukirto mergelei galvelę DrskD77.
◊ į gálvą įšókti
1. staiga kilti minčiai, sugalvoti: Į gálvą nebeįšóka niekas Žg. Kaip man į galvą neįšoko anksčiau tą katilą su bulvėm užkaisti KlK14,85(Jnš). Gal tokios žmogaus akės yra, gal jam taip įšóka į gálvą Skdv.
2. apsvaigti nuo alkoholio, pasigerti: Mun jau įšóko į gálvą Kv.
iššókti K
1. intr. SD419, Sut, N, M, LL175,295, Rtr, NdŽ, KŽ, Sln, Vlkv, Pb, Ob, Všv, Kl, Lpl šokant, šuoliu pasišalinti iš kur: Iššók iš vežimo J. Iš paskubos nebe pro duris, pro langą iššókau Š. Jaunikis sprukt pro langą iššóko Gdr. Driūkt pro langą, iššóko ir šlamatuoja palei vyšneles Šmn. Tiek kartų buvau jau iššokstąs iš ratų TS1899,4. O anas iššóko iš šulnio ir papečėn palindo (ps.) LzŽ. Žiaurusis ponas ir dabar dažnai naktimis, audros metu, staugdamas iššoka iš vandens LTR. Iš kitos auselės iššóko šeši žirgai ir karieta gražiausia (ps.) Mlk. Ir iššóko iš [v]andenio lokys (ps.) Lz. Lazda iš krepšio tuoj iššoks ir ims kulti skriaudėjų nugaras (ps.) J.Balč. Iššokti su parašiutu rš.
| prk.: Ramūnui atrodo, kad ims ir iššoks širdis iš krūtinės – taip ji daužosi V.Bub. Iššóko iš kišenytės šimtas litų paravėj[e], ir neberadau Slm. Saulė iššoko iš ažu piliakalnio rš. Čia posūkis, o į dešinę iššoka į jo namus keliukas sp.
| Man iššóko šito nelaimė (susirgo brolis) Slk.
| O tarp jų atsirado ir Adomėlis – linksmabalsis ir žvairiaakis, tik iššokęs iš pusbernių ir pirmus metelius bernaująs J.Balt. Generolas buvo visai negeneroliškas, – taip sau staiga iššokęs iš kapitonų, per kelias pakopas, už niekam nežinomus nuopelnus rš.
^ Iššóksta iš šūdo grūdas, nerasi blogiau Krš. [Tėvas] švintant per langą iššoko (apie nesantuokinio vaiko tėvą) Dkš.
iššoktinai̇̃
ǁ prk. būti išleistam: Būnant mieste, daug pinigo iššóka Dkš. Nupirkau [šio to] – i vė iššóko šeši rubliai su puse Mžš. Kad būčiau bylinėjęsis, dar būt viršaus keli litai iššókę Ėr. Būt gerai kūmuot, ale kad iš kišenės iššóka Ds.
2. intr. greitai, staigiai gulėjus, sėdėjus ir pan. pakilti, išlipti: Tik buvom iš lovų iššókę, ir jis čia Gs. A jau i tu iš lovos iššókęs? End. Ankstickai iššoko ir nuėjo kult LKGII505(Arm). Aprietus audeklą, greit iššokt iš staklių, – tai greit išaus LTR(Smn).
| refl.: Anas išsišóko iš miego – ir bėgt Rš.
ǁ sujudėti, suspurdėti, šoktelėti: Bernelis įsčioje iššóko ižg didžio džiaugsmo DP473. Iššoko nuog džiaugsmo vaikelis brš.
3. intr. R120, MŽ157 greitai išpulti, išbėgti, išlėkti: Motina tuoj rėkdama iššoko iš trobos Lb. Iššóko [žmogus] iš pirkios ir trečion nuskrido Rod. Taip ištaręs jis kūliais pro duris iššóko K.Donel. Mėnesiena buvo, einam par tiltą – ar iššõks plėšikų?! Jd. Kap iššóko anas, visą vaiską pakūlė (ps.) LzŽ. Anas (šernas) iš krūmo iššóko – ir kandžiot! Pb. Prie tavo miežiais iššóko trys šernai Dgč. Tankiai iš po arklių kanopų iššoka kurtinių patelės su jauniklių būriais rš. Iš kur tu dabar iššókai? Pun. Iš girios iššoko didelis briedis A.Vien. Akimirka iššokau į denį rš. Iššoko gyvatė pro karštį ir prilipo rankosp jo Ch1ApD28,3.
^ Iššoko kap angelas iš jaujo Prng. Kap iš po krūmo iššókus (neturi ką sakyt staiga užklupta) Arm.
ǁ išeiti, išvykti: Ir ten bernai tankiai iššóka (pabėga iš tarnybos) Ll. Reikėjo bėgti pasipelnyti, po kelis mėnesius iššókdavau Vn.
4. intr. DŽ1 padaryti šuolį (aukštyn arba tolyn): Iššóksu liūb labai aukštai – buvau pašankus Akm. Jis į pakreigę iššóka Dkš. Vienam yra lengviau į aukštą iššókti, kitam į tolį iššókti Plt. Daba aš par tą pelkę iššóksu, nereiks tų kojų sušlapti Žr. Aš tau kad kirsiu, tai iki lubų iššóksi! Dkš.
^ Neiššokęs par torą, nesakyk op LTR(Šts).
5. intr. Ll, Ds pajėgti, galėti bėgti, lėkti šuoliais: Važiavom važiavom, kap tik arkliai iššóksta Vlk. Bėga kap iššókt Klt. [Kunigas] suragino arklį bėgt kiek tik iššoka BsPII282.
ǁ staiga pradėti bėgti: Kai lenktynės važiuoja, tai bijo, kad arklys neiššõkt[ų] zovada Ob.
6. intr. prk. staiga imti reikšti savo nuomonę, karštai kalbėti (paprastai piktai): Visaip esam iššókę (išsibarę), grabas sutaikys Grd. Iššóku ir už jį kalbu Drsk.
^ Iššoko kaip Pilypas iš kanapių LMD(Šl).
| refl.: Viliui pačiam šiandien gėda, kad jis įžeistas išsišoko I.Simon. Erlienė mėgino su šiokia ar kitokia pastaba išsišokti, bet vis nevykusiai Pt.
| Tau ką tik pasakyk, tai ir išsišóksti kitom Skp.
ǁ P, RtŽ, Rtr, Rš išsprūsti (apie žodžius): Vis iššóka žodis (vis ką prasitari) Mrc. O iš kur anas, tas žodis, iššóksta! Grv. Poniučių meilikavimo sunervintai Elzei iššoko toks palyginimas Pt. Jam iš burnos iššoka pikt alba ger daryti BB3Moz5,4.
^ Iššoka žodis nepaikam, paslysta koja negirtam BzF53.
7. neapgalvotai, netinkamai pasielgti: Jis pasijuto nereikalingai išsišókęs NdŽ. Nesakysiu, nenoriu išsišókt Sug.
^ Išsišoko kaip merga su trečiu vaiku LTsV323(Mrj).
ǁ persistengti, padauginti: Neišsišók teip greitai, galia da nepadirbti – pats spjaudysys Vkš. Išsišóksta žmonys su iškilums [laidojant] Krš. Tu par daug neišsišók su ta druska, ka nepritrūktų [burokus barstant] Jnš.
| Par daug mama išsišóko su tuo darbu, ir pakliudė sveikatai Jnš.
ǁ imtis, griebtis (ką daryti): Iš to džiaugsmo, kad taip brangiai suderėjo, nei pati nesijuto, kaip išsišóko pamylėti BM314(Bt).
8. intr. Klt staiga iškilti į viršų: Kai išmini [pakoją], tik viena pervertinė iššóksta Aln. Iššóko dvidešimtas numeris – ir eik į tą kambarį Tj.
9. intr. Dg staiga iškristi, išlėkti: Kur grūdelis didesnis – iššóka kuliant, o šitie ažsimerkę i liko [varpose] Klt. Kai pečiuj žarija šauna ir iššoka iš pečiaus – bus svečias LTR(Slk). Jei skauragė jau karšta yra, tad saugokias, nes sviestas [įdėtas] iššoka S.Dauk.
ǁ Pb, Gd plykstelėti, pasipilti, pliūptelėti: Tris kartus iššóko ugnelė mėlena – žibt žibt žibt Rt. Sako, kad piningai tie, ka dega, i plėnės tos iššoksta Jdr. Ir vis gesyk vidutinę ugnį, kad liepsna neiššoktų srš. [Senis] pypkelę su nagu bakš bakš pasibadęs, tuoj kibirkštys iššokusios LMD(Sln). Arklys spyrė akmenin, ir iššoko ugnis LTR(Ukm). Drignė iššóko an dangaus Gdr.
10. intr. MŽ103, NdŽ, KŽ, Kv, Trš, Vb ištrykšti, staiga pasirodyti, išsiveržti: Tik pagręžė keturis metrus, ir iššóko vanduo Pv. Čia dūrė su spilga, kraujas juodas iššóko Nmk. Juokėmės, iki ašaros iššóko Dkš. Kai numirsiu, kad nė vienam ašaros neiššõkt, dabar verkit Klt. Kai duosiu per snarglį (nosį), tai raudonas burbulas iššoks (pasipils kraujas) Snt. Monika tikrai nusišluostė kaktoje iššokusius prakaito lašus P.Cvir. Ir iššoko veidelio skaistumėlė Lp. Bei šitai vanduo iššoko nuog dešinės šalies BBEz47,1.
11. intr. NdŽ, Krš pasiduoti į priekį, atsikišti, išsišauti: O ta nugarelė ano iššókusi, kauleliai suskaitomi End. Siūk sijoną platesnį, juo pilvas neiššóks Šts. Tavo akys iššókę kaip guzikai Btg. Žmonės buvusys ankštomis akimis, pupnosiai, žandais iššokusiais S.Dauk.
^ Kad tau akys iššoktų̃! Ds. Kai duosiu per kaktą, iššõks akys kaip kiškio! Slč. Išmoks, kad ir akys iššoks B157. Išmoksi, kai akys iššoks LTR(Graž).
| refl. KŽ: Sudžiūvęs, kauleliai išsišókę – ir vis par sprogimą Krš. Tu šermukšneli žaliasai, užaugai krašte girelės, išsišokai laukan dabodamas (d.) Tvr.
12. intr. Mžš iškrypti, išeiti (iš savo vietos): Iš kojos vainikas yra iššokęs, i sergu Šts. Traukė virvę, i iššóko ranka iš peties Klt. Vieną stipiną kalu, žiūrėk, kitas iššóka, vėl reikia visus kalt Ėr. Kaulelis iššokęs iš savo vietos LMD(Sln). Petys iššoko N.
| Traukinys iššoko iš vėžių prš.
| refl. prk.: Neiššókdamos (nepraleisdamas) skaitai: pirmas, antras, trečias… J.
ǁ refl. tr. šokant išsinarinti: Jis koją išsišóko KI158.
13. intr. R38, MŽ51 staiga išaugti, suželti: Ateis pavasaris, iššõks žolė – pjauk per vasarą Lp.
14. intr. NdŽ, Žg staiga iškilti, išaugti, atsirasti (apie ligą, gumbą, išvirtusį kaulą ir pan.): An rankos iššóko pūslėm Rod. Nusideginau rankas – nents pūslė buvo iššokus Pc. Pūslės kai pupai iššóko Kdn. Ant kaktos buvo dvi iššókusios [rauplės] Rs. Maži skaudulukai iššóka, bet greit užgija Rdm. Pamaluosi – ant liežuvio galo spuogas iššóks Vkš. Uždėjau pleiskanių kanapių su rugieniais miltais, ir atslūgo rožė, nebespėjo iššókt Škt. Ant rankos kaulas iššóko, teip gela, teip gela – eisiu pas narininką Krtn. Gerai sudaviau [rykšte], rumbas tuoj iššóko in blauzdytės Slk. Kaukšt – ir iššóko mėlynė Srj. Tėvui pasakyčiau, tai užpakalis dešroms iššóktų (gautų diržų) Jrb. Iššóko bumburukai kap katino ašaros Sn. Aš jums ka pašnekėsu, ta i gumbai ant akių iššóks! Akm. Kaktoje guzas iššoko kaip kiaušinis K.Bor. O kaip ragus žvalgiau, šitai iššoko tarp anų kits mažas ragas BBDan7,8. Skaudulys iššoko R43, MŽ57.
15. trumpam užeiti (apie kokį orą): Vieną dienelę iššóko šaltis, kokia čia žiema Klt. Kelias dienas tik iššóko šiulmos Mlk. Lengva gi žiema, kas te sakyt, in pavasarį kad i iššoks šalčiukas Švnč. Iššóka pagada – reikia tvarkyt šienas Strn. Kap saulė iššõks šviesiau, eisium pjaut Arm.
| refl.: Išsišóko kelios dienos gražios, gal i vė bus blogo oro Klt.
16. tr. mokėti, sugebėti pašokti (šokį): Visus šokius iššóksu liuob, nebuvau ištižusi Krš. I didelis šite neiššõks kap anas (mažas) Dglš. Kap aš iššóksiu, sūnus tep neiššõks Rod. Galiu duoti karvę, – neiššóksi tokių [senovės] šokių Užv.
17. tr. Rtr, NdŽ, KŽ kurį laiką šokti (šokį); pašokti (visą) šokį (ar jo dalį): Jaunimas visą naktį iššóko, išsilinksmino Š. Svarbiausia iššokti visą šokį ir neišeiti iš savo vietų LTR(Auk). Neiššokau nė pusės polkelės, kaip nukirto panelės galvelę LTR(Krtn).
18. tr. LL297 šokant laimėti.
19. refl. RtŽ, LL297, Rtr, Š, NdŽ, Mžš iki valios prisišokti: Anos vakare išsišókusios, tokios linksmios šiandien Klk. Tridienę (tris dienas) išsišókom, išsidainavom Kdl. Gerai jumi, kad sau išsišokat, išsiuliojat rš. Kokia čia nauda iš tos vakaruškos? Išsišoki, kojos pavargsta Žem. Sugrįžo alkanos, išsišókę Ėr. Rytoj gulės apvartomi šitep išsišókę Mrj.
| prk.: Ar jūs da perdien neišsišókat an kojų?.. Srj.
20. intr. prk. kurį laiką rūpintis kuo, slaugyti, stengiantis įtikti: Septynius mėnesius išsarginau, iššókau aplinkuo Krš. Metus iššókau aple aną DūnŽ.
21. intr. LKKII199(Zt) viršun užšokti.
◊ ãkys iššóko [ant kaktõs]
1. KzR sakoma apie labai nustebusį, išsigandusį: Atnešiau, pastačiau kvietienės (degtinės) ant stalo, tai jam ãkys ant kãktos iššóko Grnk. Chorą paruošiu, kad užtrauks ant viškų, kanauninkui akys iššoks! J.Balt. Mano bičiuliams akys iššoko ant kaktos iš pavydo Db. Kad aš sušvilpsiu, tai tau ir ãkys ant kãktos iššõks, jei neužriši BM222(Jsv).
2. sakoma apie sunkiai ką dirbantį, nešantį: Net ãkys ant kaktõs iššóko, betęsiant tą maišą Prn.
3. sakoma apie įtemptai žiūrintį: To vaiko net ãkys ant kaktõs iššókę, kai jis žiūri Gs.

aukščiaũ (viršum̃) bámbos (klỹno Al, kulnų̃ Erž, nósies Vlkv, savę̃s Krtv, už sùbinę) neiššóksi Al, Bsg, Lnkv, Krš, Varn, Kv daugiau negu gali nepadarysi: Kad narsiausias būsi, aukščiaũ bámbos neiššóksi Kltn. Viršum nosies neiššoksi LTR(Rm). Neiššóks aukščiaũ už sùbinę Trk. Už sùbinę aukščiaũ neiššóksi, nemokykias teip smarkiai Dr.
iš galvõs iššókti Viln pamiršti.
iš kélnių iššókti nusigyventi: Ka ans paims tą motrišką, tujau iš kel̃nių iššóks Všv. ×
iš klepkõs iššókti neprotingai ką pasakyti ar padaryti, išsišokti: Kad ir Antanas, būdo (būdavo), iššókdavo iš klepkõs Lp. ×
iš skūrõs iššókti labai nusigąsti: Nuog ito vandenio vaikas iš skūrõs iššõks Arm.
li̇̀gi lubų̃ iššókti labai užpykti: Pasakyk ką, jin li̇̀gi lùbų iššóksta Šln.
žari̇̀jos iššóko iš akių̃ apie smarkų smūgį: Teip man šėrė, kad žari̇̀jos iššóko iš akių̃ Lnkv.
nušókti K
1. intr. SD460, Sut, N, Š, LL320, Rtr, KŽ, Skr, Dv padaryti šuolį žemyn ar tolyn; šuoliu nulipti: Nušoku žemyn R201, MŽ268. Drikt ir nušóko katė nuo krėslo ant žemės J. Niekas tep nenušóka toli kap aš Krsn. Iškūrink gerai pirtį, kad tėvelis nušõkt[ų] nuo palų, kai vanosis Ob. Raitelis greit nušóko nuo arklio ir puolė motinai į glėbį NdŽ. Čebatais užsimovęs galėjo tris dešimtis mylių nušókti BM196(Krkn). Tik ateis vakaras, nušoka nuo pečiaus juodas katinas ir supa lopšį LTR(Grk). Vištos perekšlės nuo gūžtos nušókta, puodas išversta Mžš. Ta lapė, kaip jau daug tų žiuvelių išmetus, ir pati nušokus nuo to vežimo Sln. Kap insbėgėja, tai nuo ežios lig ežios nušóka (pajuokiamas buvusių rėžių siaurumas) Srj. [Katė] gali nušokti dešimtį kartų toliau, kaip pati kad yra Blv.
^ Per Naujus metus diena būna ilgesnė per avies pėdą, o an Gramnyčių – kiek baronas nušóka Drsk. Ir įsibėgėjęs ne visada toli nušoki (pasigyręs ne visada padirbi) LTR(Ds). Kuo aukščiau šoka, tuo žemiau nušoka LTR(Ds). Kaip nušókai, teip i tupėk Bsg.
| refl.: Šokinėjo šokinėjo pempelė po pievą, nusišoko nusišoko žaliojon girelėn LTR(Ds).
ǁ prk. pakeisti kryptį: Vėjas į šiaurę nusisukęs, nušókęs KII354.
ǁ NdŽ, DŽ1 prk. pakeisti savo vietą: Kirtis visur išlieka iš senovės šaknyje, tik vienaskaitos įnagininke… ir daugiskaitos galininke jis nušoka į galūnę LKGI233.
ǁ Klt griebtis kitos temos (kalbant): Aš da toliau nušókau Vdšk.
2. intr. DŽ1, KŽ, Slm, Rs nulėkti, nugriūti, nukristi, nubirti: Par ausį ka davė, kepurė nušóko Tj. Nušóksta daug [linų] galvų su spragilu kulant Krp. Nušóko pumpurė nuog verpstės Drsk. Nušoko lankas nu graižtvų Šts. Durys nušóko nuo zovieckų Kri. Ratlankis nušóko nuo rato NdŽ. Nušóko mašina nu tilto i pasinėrė Krš. Gali traukinys nušokti nuo bėgių J.Balč. Užmušus [katiną], įmesti į puodą ir virinti, kol mėsa nuo kaulų nušoka LTR(Šil).
^ Tegu pamėgina [liesti] – galva nušõks! Ėr.
ǁ prk. nukristi, sumažėti (apie temperatūrą): Taigi, kad dar tiktai karštis nušókt, ir nieko būt [ligoniui] Db.
ǁ prk. sumažėti (apie mokesčius): Šiemet mokesčiai nušóko Ml.
3. intr. LL313, NdŽ, Lkm, Sdb, Prn, Dkš, Vlkv, Snt, Kv greitai, skubiai, netikėtai, trumpam nubėgti, nueiti, nupulti, nuvažiuoti: Ten pat gyveni, gali nušókti paveizėti Krš. Pabūk – nė kur nušóksi Slk. Aš greit nušóksiu in susiedą i sugrįšiu Str. Rūbus paskalau (paplauk) nušókus in balą Prng. Nušókit abu i pagirdykit karves Tvr. A mas kumet nenušóksma į svečius į Vilnių Rdn. Šeimynai parodysiu, kur pradėti [rugius pjauti], o pats nušoksiu lig malūno rš.
4. numirti: Kad greičiau nušõkt senis, tai nors turto likt Vžns. Jų tėvas jau prieš metus nušóko Ktk.
5. intr. prk. aptekti pūslėm, šašais, būti išbertam: Veidas pūslėms nušoko Lk.
6. tr. Žg šokant atšvęsti: Petri, muno parėdką turi nušókti, einav, i tiek, pri mūso Dr. Septynioleka porų jaunimo muno vestuves nušóko Vkš.
7. intr. pasilinksminti šokant: A linksmai nušókot? Trk. Teip gerai nušokom vakar Sk.
8. tr. kiek pašokti: Tris šokius nušóksi, tris ratelius išeisi Šts. Tik lieps kadrylių, kadrylių, tą nušóks, tujau, sako, užpirks kitą Nv.
9. intr. mokėti šokti: Kas čia visų gražiausiai nušóka? Db.
10. intr. šokant nutolti: Jau nušóko šokėjai į aną galą Db.
11. tr. šokant nuvarginti: Jau nušókau ir kojas, nepaeinu Trgn.
12. refl. Š, Ds, Klk šokant nuvargti: Jau tu, vaikeli, visai blogai atrodai. Turbūt per daug vakar nusišókai Šk. Parėjau iš šokių gerai nusišókęs Prn. Buvo taip nusišokęs, kad vos kojas pavilko LTR(Grk).
13. tr. šokant nuplėšti, nudėvėti: Batus nušoka jauniejai po šokius Ggr. Jei jau kokius medpadžius turėsi, ta jau rojus, bet i tie neilgai tetvera, tujau nušóki KlvrŽ. Savo batų nepasigailėsiu, kruvinai nušoksiu [per vestuves] S.Čiurl.
14. refl. šokant nusipelnyti prapultį: Jūs gyvi nusišoksite, į pragarą nusidainuosite I.Simon.
15. refl. prk. nuvargti, nusidirbti: Nusišóki žmogus par dieną, ka nė kojų nebepavelki Vvr.
16. refl. prk. apsigauti: Boba nusišóko, t. y. gavo vaiką J.
◊ kur̃ nušóksi (benušóksi End, nušóki); niẽkur nenušóksi Žr sakoma, esant padėčiai be išeities, kai nieko negalima pakeisti, padaryti: Mes žemknisiai – kur̃ čia nūšóksi Žv. O ką padarysi žmogus, vark, kol gyvas – kur̃ nušóksi Yl. Ryto[j] rytą tas pats būs, o kur̃ nušóki?! Trk. [Jauni] ką užmislijo, tą padirbo, – kur̃ senas nūšóksi Lk. Seni, suskaitomos dienos – nėkur̃ nenušóksi Rdn. Aš nerūpinuos niekuo: senas daiktas, kur̃ aš nušóksiu Vlkš. Kur̃ čia dabar nušóksi: jau nieko nepagelbėsi Jrb. Daba jau par vėlai, kur̃ benušóksi Dr.
pašókti K
1. intr. SD264, H157, R, R34,37,395, MŽ49, N, M, LL154, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Plt, Kv, Grk padaryti šuolį (į priekį, į šoną, atgal ar į viršų), užšokti ant ko: Iš džiaugsmo mergaitė pašóko aukštyn Ėr. Strykt nu munęs i pašóko į šalį Krš. Iš to džiaugsmo pašókau iki lubų Dkš. Atidaręs duris, pašokau žingsnį atgal rš. Ir jeigu pašõks [jautis], a pasibaidys, a kas pasidarys – jau jį neatlaikysi LKT190(Šk). Švyst su batareika muni visą apšvieta, tas arklys kiūst pašóko Lpl. Griežėlė neskrenda, pašóka kokį šmotelį ir vėl terškia Ob. Julė ir Kazė, ant mūro pašokusios, kojas šildė LzP. Ugnė tuosna namuosna – aš net pašókau Btrm. Karalius pašoko į aukštą iš to išgąsčio LMD(Sln). Katinėlis kaip pašoks, kaip supurkš! Mš. Vilkas labai nusgando, tai kad šoko aukštyn, labai aukštai pašoko ir nubėgo LTR(Slk). Pasibaidė šyvas žirgas ir pašoko in šalelę V.Krėv.
| prk.: Saulelė kąsnį pašóko, ir pjaunam Lz. Saulelė, pašokusi aukščiau, linksmiau šviečia ir šilčiau šildo Žem.
pašoktinai̇̃
| refl. NdŽ: Pjaunu rugelius pasišókdamas, riš mano mergelė, graudžiai verkdama (d.) Pgr. Avinas, nuo kalno pasišokdamas, kai davęs vilkui į kaktą! Sln. Pasišókęs toks [vaikėzas] pliaukšt par ausį Krš.
2. intr. NdŽ, DS58(Rs), Erž, Nv, Jnš, Ob staiga, greitai, vikriai atsikelti, pakilti, atsistoti: Pašokęs apsitaisiau, kuo turėjau J.Balč. Pašókstu [atsibudęs ligoninėje], kniost – kur aš čia guliu? Jd. Pašókęs iš miego, pamačiau, ka jau visas butas dega Vvr. Aš pašókau – i pri lango Varn. Vieną naktį vaikas pradėjo rėkti, aš iš lovos pašókau Grg. Eik gulti – ankstie pašókęs, galėsi važiuoti End. Rytmetį pašókusi mokos Pvn. Ryto metą, anksteinais pašokęs, Gumbas stačiai nudrožė Žem. Vaikai, pašókiat katras, leiskiat mamai atsisėsti Rdn. Kad pašõks, kad ims stalan kumščiu daužyt! Krs. Jis pašóko nuo stalo ir sako Plšk. Ilgai guli praviromis akimis, pašoksta, vaikšto palangiais P.Cvir. Seselės pašoko iš vietos: jos pažino Vanagą ir Naujokaitį A.Vien. Tą gubą parvertė, pačiudu parvirto, kūliais apsivertė; paskui pašokusiu tekinu ėmė bėgti atgal rš. Tuojau pašókęs [vyras], klausė savo moteriškę, kas tai per žvakė esanti VoK291. Paršiukai tie pašókdavo pajutę žiurkes Erž. Pašoka patvartėj šuo ir smarkiai suloja V.Bub. Vilius pašoksta lyg angies įgeltas ir iškelia ranką į Gaidį I.Simon. Tarė didžiu balsu: stokis tiesiai ant kojų tavo. Ir jis pašoko ir vaikščiojo BtApD14,10.
| prk.: Aušra, ankstie pašokusi, skleidė baltą savo šviesą Žem.
| refl. Als, Štk: Pasišókusi visur aplakstau Rdn. Pasišóko atsibudęs – nebėr piningų! Krš.
ǁ sujudėti, suspurdėti: Netrukus jos viduriuosa pašoko kūdikis ir po kelių mėnesių gimė LTR(Lzd).
ǁ prk. greitai pasveikti, pakilti po ligos: Jaunas tujau pašõktų po operacijos Kv.
| refl.: Ka ne tas gripas, būčiau [po operacijos] pasišókusi greičiau Rdn.
3. intr. NdŽ, Ps, Kv greitai kur nueiti, nulėkti, nuvažiuoti: Bemiegtant nubėgsu, pašóksu paslaptoms Všv. Pašókau ant kalno, kailinius ant galvos Trš. Po kelių dienų, nebetverdamos badu, pašoko į krautuvikę Žem. Pašok pri bandos ir skubiai parnešk dveitą ožaičių M.Valanč. Vasaros metą ketinu pašokti Kaunan Blv. Todėl prašomės, idant … pašoktumbei ir mus gelbėtumbei BB1Mak5,12.
ǁ prk. pasisukti (apie vėją): Tas vė[ja]s čia pabūna pusdienį i pašóksta kitur Prk.
4. refl. prk. pradėti piktai kalbėti, pasipriešinti: Vienas vaikis pasišóko: padirbs, sako, nemalonumą Als. Ji pasišóko, ka neduosiant parduot Jrb.
5. intr. Btg staiga pakilti į viršų: Davė į stalą, stalas pašóko Jrb. Pašóko tris kartus teip į viršų smarkiai ta liepsna Vž. Kibirkštys pašoka karštu spiečiumi, pakvimpa pagruzdusiais eglės spygliais rš. Ir mušo iš visos spėkos, kad net kepurė pašoko aukštyn MPs.
6. intr. išsikišti, atsikišti: Jos i kreivi dantys – pryšakiniai pašókę Jrb. Tas veršis kūdas, kas ka ta jo uodega pašókus Jrb. Vyro pasmakrys aukštyn pašokęs rš. Aukštai pašoko bažnyčios bokštas tarp aplinkinių namų J.Balč. Upeliai su kloniais mainosi aukštai pašokusiais kalnais Apž1893,18(V.Piet).
| refl.: Skrandinis y[ra] pasišókęs raštas, o eglėtasis – lygus Šts.
ǁ išnirti: Kai virtau, kojos ropelė pašóko į šoną Jrb.
7. intr. Plng, Ssk valgant ar geriant staiga patekti (trupiniui ar lašui į kvėpuojamąją gerklę): Į pyragų gerklę kruopas pašóko J. Į pyrago gerklę [kąsnis] pašóko – visai užsikosėjau Rdn. Bjauru, kaip gerklėn kas pašóka Krs. Kap tik jis tep pasakė, tai man pašóko kąsnis ir dar̃ gerklėj stovi Rdm. Pašoko gerklėj – bus svečias (priet.) Rod.
ǁ Š, NdŽ, Ukm, Ut paspringti, užsiryti: O ka tu gi, kad pašókau, trupinys ne an tą gerklę papuolė musėt Pn. Pašókau dešra – duok vandenio Ktk. Valgydamas nesijuok – pašóksi Ds. Teip pašókau, kad net prakaitas išmušė Ds. Kad pašókau, tai ir kriaukšiu Ėr. Neskubink teip valgyt, ba pašóksi Žl. Kad pašóko, užsivertęs spirito, ko nenusikapstė Kp. Trinktelėk par nugarytę, aba palauk, matai, kad vaikas pašóko Sdb. Skubinas kas, kad pašókau (juok.) Trgn. Bevalgant jei kas pašoksta, sakoma, kas tai jam to kąsnio pavydėjo LTR(Dkk).
ǁ impers. prk. apsirikti: Su tuo A man vis taip pašoka (a garsu prasidedančius vardus sukeičia) N(Tlž).
8. intr. ištrykšti: Šypsojosi, vos suvaldydama staiga pašokusias ašaras J.Avyž. Skaudžiai atsiduksėjusi, arba nurijusi pašokusias ašaras, krinta kniūpsčia į lovą Žem.
ǁ kiek įsiveržti, patekti: Pašóko dūmų į trobą Krš.
9. intr. KŽ, Gmž, Mrj, Rs greitai imti, pulti ką daryti: Anas pašóksta mažų mušt Ut. Priš pabranginimus visi pašóksta pirkties Krš. Jie buvo pašókę tuoj iš rudenio visą vasarojų iškult Ssk. Buvo pašókęs eit vidurinę Kvr. Aš pašokau bėgti, tėvas pradė[jo] rėkti LTR(VšR).
| refl.: Aš pasišókau padaryt i padariau Šmk. Ans pasišókęs šieną pjauti Ds. Juzis pasišóko už tėvą į melnyčią nuvažiuoti – tegu važiuo[ja], tegu gudinas tėvą užvaduoti Vkš. Pasišoko pati tratėti Žem.
ǁ Lp pasišauti, suskasti kur: Katrė teip buvo pašókus, teip pasišovus miestan Mžš. Jau aš jei kur pašokau, tai turiu padaryti Smn.
| refl.: Mokytojai į talką pasišoka siuvėjas, kuris ir įtikina Pocius leisti vaikus mokyties rš. Pirmas pasišoko vyriausias karaliaus sūnus LTR(Auk).
10. intr. Rs pradėti (augti): Po tokio sodrio lytaus viskas pašóko augti – kaip ant mielių kilsta Vkš. Po lietaus pašóko bulvės augt Nj.
ǁ NdŽ, End, Vkš staiga paaugti, ūgtelėti: Kad būtum lytaus, pašóktum viskas Šv. Toks lytus – auksas: tujau pašóks bulbės, daržai DūnŽ. Palijus pašoksta šieno, dobilų pavilnė: pasitęs ir šienpjūtė Ggr. Pašoko šilimikė, pašóko i bulbikės Pj. Javai pašoko B. Vaikas par metus smarkiai pašóko į viršų Plng. Dvyleka metų sukakęs, Prancė maž tepaaugo, bet aukštyn pašoko, net jau pri kito ūkinyko ganė bandą M.Valanč.
| refl.: Užlijo, pasišóko bulbelės Rdn. To šit beržo viršūnė yra išlaužta, kita, veizėk, pasišóko iš šakos Lkv.
11. intr. N, M.Valanč, DŽ, NdŽ, Krt, Yl, Jnš staiga kilti, ištikti, atsirasti, užeiti, apimti: Ot gerą vyrą gavo – tái rojus pašóko Ms. Pašoko mun gailesys, kad ėmė pasakoti savo bėdas Šts. Meilė begalinė pašóko, kaip trobikę užrašė (iron.) Krš. Ačiuo, kad tamsta ėmei (pirkai), i kitims pašóko ūpas Plng. Pašóks pavydas, nesakysuos, kiek [pinigų] turįs DūnŽ. Manie juokas pašóko Dov. Paskiau da už kito ištekėjau – da karštis pašóko, i tą numarinau Klm. Pašóko [liga] vaikuo į gerklelę Rdn. Šitaip trukus kelis mėnesius arba kelius metus, pašoksta ūminės glaukomos priepuolis rš. Pašóko apmaudas, ir sukalau par strėnas Šv. Ir tikrai pašoko didelis karaliui apmaudas, kai jis išgirdo, kas to žmogaus buvo sakyta J.Balč. Ėmė juoktis senė, net kosulys pašoko LzP. Jis kietai suspaudė ją glėbyje, smaugiamas ūmai pašokusio pykčio J.Avyž. Apėmė visus linksmumas, pašoko noras dainuoti Žem. Nuo gero alaus… pašoka burnoje kaitinąs kartumelis IM1878,27.
^ Apmaudui pašokus, valdyk rankas ir liežuvį M, TŽV604(Ps).
ǁ Žd ateiti (į galvą), dingtelėti, toptelėti, knioštelėti: Mun pašoko paklausti Šts. Mislia pašoko paveizėti, kokius vaistus gera Rdn. Keista, kad niekam mintis nepašoko prakalbinti žveją S.Čiurl.
ǁ staigiai prasidėti, kilti (apie gamtos reiškinius): Kad pašoktų̃ šalta! Lp. Kap pašóko vėjelis, nustreigė kepurėlę (d.) Rod.
12. intr. NdŽ, KŽ, Mrc padidėti (apimtimi, kiekiu, svoriu ir pan.): Gal tau venos pašóko, ka skauda kirkšnį Jrb. Svoris pašóko par tris šimtus gramų Jd. Parnakt kad pašóko karštis Krs. Kraujo spaudimas pašóko KzR. Pašóko šaltis Srj. Kviečių derlius žymiai pašoko rš. Skaitlius aukautojų įžymiai pašoko TS1899,1.
13. intr. N, KŽ, Rdm, Rm pakilti kainai, pabrangti: Javai pabrango, pašoko B574, MŽ231. Karvės pašóko Lp. Prieš orę arkliai visada pašóksta Rod. Kai mėsos kombinatą pastatis, oi jautiena pašõks Sug.
ǁ BŽ383 padidėti (apie kainą): Prekių kainos pašóko DŽ. Turgaus pašókę kainos, kaimu[i] geriau Brb.
ǁ pakilti vertei, perkamajai galiai: Jau mūs pinigai biskį pašóko vėl Db.
14. intr. N, KŽ pasisekti, pasitaikyti: Sako, geri metai pašóko, tiek ir tiek vežimų šieno parvežiau Krš.
| impers.: Šį kartą tai pašóko jiem arklį nupirkt Kair.
ǁ prasigyventi, gauti pelno, pasipelnyti: Jau nepašóks, jeibentais tėvai pridėtų End.
| refl.: Aš misliju, ka šį metą pašóksu iš sodno Ggr.
15. pakilti į aukštesnę vietą tarnyboje; padaryti pažangą; pasiekti gerų rezultatų: Pašokau kaip į daktarus – ėmė muni ir pri ponių važioti (pasakoja šundaktarė) Šts. Aš iš sekretorių pašokau į mokinius K.Būg. Neišmanau, už ką jis pašoko tokion garbėn Blv. Labai pašoko moksluose, gaudamas užtat mokslo laipsnius TS1901,2-3. Man labai sekės, tai tada labai aš toli pašokau: skaičiau gerai, visokias eilias gerai sakiau Sb. Pasaulis gerą žingsnį pirmyn pašókęs (padaręs pažangą) Pgg.
^ Retai plikas tepašoka į vaitus VP39.
| refl. NdŽ.
16. intr. susitraukti, sutrumpėti (apie audeklą): Tokios medžiagos kelnės vis pašóksta Trgn. Išvelėsi ją (suknelę), ana pašõks, neinlįsi Klt.
17. tr. M, L, LL123,171, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1, LKT104(Pd), Lz, Grv atlikti (kokį šokį): Paknopstomis pašóko avietėlę J. Darželius pašókam, žieduką padalinam Kb. Kazoką tie vyrai pašóks, motriškos kazoko nešokdavo Kv. Aš atėjau pašokti džiaugsmo šokio ir padainuoti vasaros dainos S.Nėr. Einam, vaikai, pašokti klecko (toks vaikų žaidimas) Ms.
18. intr. Š, NdŽ, Dgč, Mlt, Klk, Sd, End pasilinksminti šokant: Neprašyti kuokinėn nueidavo ir pašókdavo Švnč. Gerai pašóksiam, kol jauni! Šts. Kas te užvys, va ir pašokmè mės abu GrvT134. Išgirsti armoniką, tai rodos, ka tę būtum, ka gautum pašókt PnmŽ. Kad ma[n] kojos būtų, tai da aš su jauna mergele pašókčiau! Plšk. Jaunimas liekma ir pašóka Dv. Nestovėk stuobrio vieto[je], eik pašókt, padainuot kartu su jaunimu Skrb. Pažaidžia, pašóka ir susrinkdinėja namop LzŽ. Šitų vietų (padų) negirdi̇̀, kai pašóki basa Dbč. Pas vieną [šeimininką] išminam, par naktį pašókam, einam pas kitą LKT220(Jsv). Turia ko – pas vieną pašóka, padainiuoja, pas kitą Gsč. Nu par Velykas jau i pašóks, aba par Kalėdas, bet pirmąją dieną dar ne KlvrŽ.
| prk.: Pašóksi (užsipelnysi pylos, gausi mušti) tu mun už visas tas savo išmones! Slnt.
| refl. Tl, Jdr, Slv, Trgn, Nmč: Sekmadienį vakarelį kaime pasikels, i pasišóks jaunimas Als. Vakaruškos liuob visumet būti pas mumis: mes turėjom didelę trobą pasišókti Vkš. Pasišóksam, kol tems; tems, ir eisma numie Kv. Pasišóki, pasbūvi – ir vėl dainuodami einam namo Šmn. Suvažiavo svečiai, ir stalai aptiesti, i paviešėjo, ir pasišóko visi End. Talkos ka būs, būs šokiai, dikčiai gražiai pasišóksi Jdr.
19. intr. Š, NdŽ, Žr, Sb sugebėti šokti: Kažin a pašõkčiu daba, o buvau šokėja kitą kartą Krš. Eidavau šokti, dailiau nepašoko niekas Grdž.
^ Kad verpt ir aust nemoka, abil gražiai pašóka Bsg.
20. intr. Slm gerokai pasidarbuoti, palakstyti, pasirūpinti, pavargti: Apie ligonį reikia pašókt, pasirūpyt KzR. Pašõktumi aple vaikus, žinotumi Dievo malonę Rdn. Kai dirbau apylinkės pirminyku, reikė[jo] pašókt, ir vis tiek visiem neintikau Trgn. Ot dabar tai pašóksi – kap žydas erškėty Nč.
^ Pašoksi, kai duonos neteksi PPr401(Mrj).
21. pagelbėti, padėti: Pašok man kaip gelbėtojis mano Mž408. Jei regėsi sirus mane apgalinčius, tada tu man pašok BB1Krn20,12. Nėra nė vieno, kursai man prieš anus pašoktų BBDan10,21. Geru protu pašokti BPII251. Aš artimą savo iš širdies nemylėjau, nei jam pašokau jo reikmenėse KlM680. Pašok visiems vargstantiems ir duok jiems jų dienišką duoną KlM230.
◊ aukščiaũ bámbos nepašóksi; TŽIII376 daugiau, negu gali, nepadarysi.
į gaisrùs pašókti įsikarščiuoti, supykti: Į gaisrùs pašóko dėl griekų, t. y. stojas supykęs JI402.
į gálvą pašókti dingtelėti, toptelėti: Mintis jam į gálvą pašóko NdŽ.
į piẽstą (į piestàs, piestù) pašókti
1. Lp griežtai pasipriešinti, nesutikti: Tas kareivis pašóko į piẽstą – i gatavas Gd. Ši į piestàs pašókusi tarė: – Kaip tai gal būti, kad tu, toks gelumbėtas, neturėtumi kuomi įmokėti už nakvynę! G22. Mano bičiulis kaipmat piestu pašoko rš.
2. nustebti (iš džiaugsmo): Aš ir į piestą pašokau iš džiaugsmo Šts.

į ráugą pašókti surūgti: Žiūrė pašóko į ráugą J.
į saũsą mẽdį pašókti būti pakartam: Kaltinykus taip kankino: vienus korė į sausą medį, kaip šiandien dar tariama yra į paiką žmogų: tas, sako, pašoks į sausą medį S.Dauk.
į stul̃bą pašókti apie mirštančio ar išsigandusio žmogaus akis: Akys pašoko į stulbą K.Būg(Kv).
pykčiù pašókti staiga užpykti, užsiusti: Jis pašóko pykčiù BŽ51.
širdi̇̀s pašóko; CI61 atsirado nuojauta.

×padšókti (hibr.) intr.
1. šuoliu prisiartinti, prišokti: O merguta padšóko, rankom inkėlė jį pirkelėn, dav[ė] jam pas[i]ėst LzŽ. Anas padšóko, kai davė kūloku veidan Aps.
2. peršokti: Padšóko arklys per tą tvorą ir nuvažiav[o] LzŽ.
3. staiga pakilti: Devinta galva padšóko ir inkando jam až rankos (ps.) Lz.
4. imtis ką smarkiai, greitai daryti: Padšóko do tekėt, kai diedas numirė Klt.
paršókti K
1. intr. KŽ parbėgti šuoliais, paršokuoti: Jautis paršóka šoktinai Lkv.
2. intr. greitai trumpam parvykti: Paršók atostogų kumet – bevaikščiosi pamiškiais Rdn.
3. tr. LB115 šokant prarasti, netekti: O jau tave, bernužėli, niekur nenudėsiu: nei turgeliuj neparduosiu, tanciuj neparšoksiu LTR(Vlk). Sakė tave, mergužėlė, vainiką pragėrus, aukso žiedelį liustužy paršókus JD465.
ǁ JD71, Prn šokant nunešioti, nudėvėti: Aš paršokau kamašėlius ant aržuolo grindų LTR(Plv).
4. tr. šokant pervarginti: Ma[n] sako: paršókai kojas, kai jauna buvai PnmŽ.
péršokti K
1. intr., tr. N, LL190, Rtr, NdŽ, KŽ, GrvT104, Kp, Lš šokant šuoliu persigauti per ką į kitą pusę: Paršoku Sut. Anoks lendrė, stipras vyras – žardą páršoktų J. Tai smagus (miklus) vyras – gali per kreigą péršokt Kt. Tik tik péršokau par ravą KlbIV85(Mlk). Kaip kepant duoną par ližę paršoksi, tai duona atšoks LTR(Grk).
^ Užeina tokia diena, ka péršoktai ir per pirkią – tep smagu Pv. Kiek čia tos žemės: nuo slenksčio péršoksi per arus Dg. Maža buvo žemė – tik péršokt Drsk. Neparšókęs (Nepáršokęs Krp, Šl) per tvorą (par upę Šl), nesakyk op! Lnkv. Neperšokęs per griovį, nedžiovink autelių LTR. Peršokai per šunį, peršok ir per uodegą Grš. Jeigu péršokai per šunį, per uodegą nėr nė ko! Mrj. Jei peršokai per arklį, tai šok ir per jo uodegą LTR. Par savo šešėlį dar nė vienas nėra paršokęs LTR. Ne teip lengva per upelį peršokt kaip pasakyt Ktk. Kol jaunas buvo – tprùs, – páršoksiu, kai paseno – škac, – parvirsiu (jaunas ir per veršį peršoks, seną ir katė parvers) Erž. Jei paršoks – paršoks par dalgį, jei ne – ne NžR. Lėks, par ugnį péršoks, i pasiims (ves) Klt. Jei kas ieško piktybės, paršoka mūrų aukštybes (viską pastebi) S.Dauk.
ǁ intr. NdŽ persigauti iš vienos vietos į kitą: Beždžionė gali peršokti nuo vieno medžio ant kito atstu bent pustrečio sieksnio Blv.
| prk.: Bet tas pats žodis, balsakilai páršokus ant pradžios, pav. vė́gėlei (dat. sing.), rodo suvisu kitas balses LTI557(Jn). Vaje, jau ugnis šit kur peršoko – visai arti rš. Rods, rijau kaip rijusi, páršoko [kąsnis] į pyrago gerklę Krš.
^ Péršoko iš vyžų kaliošuosna, tai ir vaidina Dg.
2. tr., intr. NdŽ, DŽ1, Btrm palikti tarpą, padaryti pertrūkį: Páršoka ekėčios, neprisuka arklio, ir paliekta dirva su vogiais Ggr.
péršokamai adv.: Javai neperšokamai sėjami Al.
péršoktinai adv.: Kai siuva, tai peršoktinai: vieno[je] vieto[je] prisiuva, kito[je] – ne Bsg.
ǁ tr. Arm prk. praleisti, palikti nepaminėjus, neparašius ir pan.: Rasi kokį šmotą ir páršokau bepasakodama tą pasaką Šts. Mano mintys bėga greičiau, ir aš žodžius vis péršoku Smln. Aš žiūriu, ar neturiu péršokusi ką nors Rg. Rašytoja… peršoka ištisas savo biografijos dalis ir vėl prie jų grįžta atgaline data rš.
péršoktinai adv.: Viską pamažėle, nieko peršoktinai [nemokyti] rš.
ǁ tr., intr. prk. aplenkti (kokį mokymosi tarpsnį): Mokslo metų viduryje peršoko į penktąją [klasę] rš. Berods, peršokai dvi klases ir neprastai mokaisi? J.Dov.
3. peržengti (apie metus, kokį laiko tarpą): Brolis, péršokęs trisdešims metų, mirė Upn. Ar jau tu peršokęs antrą pusę amžiaus? Vv. Dukterėlė jau buvo per trisdešimts metų amžiaus peršokusi TS1900,4-5. Jau per dvidešimt peršoko, o mylėti dar nemoka LTR(Ukm).
| Bėda jaunai mergai, pakol savo skaistumą páršoks! J.
4. staiga pereiti prie kitos temos: Šnekėjom aple Nijolę, páršokai pri Aldonos, – nebžinau, kas i kaip Krš. Lyrinių vestuvinių dainų kompozicija nenuosekli, jose lengvai peršokama nuo vieno objekto prie kito LKXI308.
×5. tr. nusikalsti, pažeisti: Klūpaujame po akim tavo, …žinodami, jog esmi kalti,… peršokdami dažnai norą ir prisakymą tavo PK26.
6. refl. išsišokti: Nusako tai gerai, ale kai kada tai ir pérsišoka Sdk. Kai susiprato parsišókęs kalboje, toks pakarnus, geras pasidarė, ale po laiko Brž.
7. intr. prk. praeiti, perstoti, liautis, dingti: Kol páršoks su pyliavoms, uždarys turgus ir malūnus Šts. Mun bi vištai: karštis ir páršoko – atsileidau, nebepykau Šts. Grybai buvo paršokę ir vėl dygsta Šts.
ǁ praeiti, prabėgti (apie laiką): Geradėjystes labai dides ėmėm… šią peršokusią dieną PK38.
8. intr., tr. prk. viršyti kokį kiekį: Sodiečių minia susidėjo tada veik iš analfabetų, o inteligentų skaičius gal ir peršokdavo kelius šimtus Pt. Zarasėnai, va, kokie meistrai, ir tie per penkis litus neperšoka, o moteris ką? rš.
9. intr. šokuojant pereiti, perbėgti: Su krukiais tik par trobą páršoka Šv. Lapei ar zuikiui par kelią paršokus, tarės nieko nepešiąs ar nelaimei kokiai atsitiksiant M.Valanč.
10. intr. LL191, NdŽ kurį laiką šokti, prabūti šokiuose: Kiek liuobam páršokti, visą naktį, lig pat pusnaktės Ms. Būt rozelį [su merge] péršokęs ir neatkandęs Lp. Pranule, nor eitai, péršoktai [kokį kartą] Db.
11. tr. NdŽ, Ds pakartoti šokant: Dar sykį péršoksim šokį, ir mokėsi DŽ1.
12. tr. šokant aplenkti, greičiau, vikriau pašokti: Aš dár ją péršoktau Dg.
13. tr. šokant atšvęsti, atšokti: Pabaigoj vasario péršokom linksmias veselijas Grž. Pakavojam nabašnyką, paršókam vestuves Skrb.
14. refl. NdŽ šokant pavargti: Turbūt vakar persišoko, kad ją kur kotas J.Avyž. Ka tei[p] pavargus, gal vakar pársišokai? Skr.
◊ per ãlų péršokti sakoma apie labai nusigėrusį: Per alų peršokęs arba perėjęs B232.
per metùs péršokti senstelėti: Par metùs páršoka, sunku tada apžanyti Krš.
šuõ péršoko per tvõrą sakoma apie susipykusius: Ir paršoko šuva par tvorą Sln.
piešókti (dial.)
1. žr. prišokti 4: Pyšóko vaikinai py jo, padėjo atsikelti Vn.
2. žr. prišokti 5: Ana i liuobėjo pyšókti: sumazgoti rykus, aslą pašluoti Dov.
3. žr. prišokti 6: Visos kūno bėdos pyšóksta biednam žmoguo Dov.
prašókti Š
1. intr. H, Sut, N, J, Rtr, NdŽ, KŽ, Skr darant šuolį šokti pro šalį: Nebžinau, ar įšoko, ar prašóko [avinas] PP28.
| prk.: Leido, ale, laimė, plyta prašóko (pralėkė) pro ausį Krš.
prašoktinai̇̃
ǁ padaryti šuolį (į šoną, atgal): Kas prašóko nuo lango i nudundėjo palangėm Ml. Bejodamas pradėjo snaustie; arklys prašoko in šalį, prabudo, žiūri – vilkas užsikabinęs arkliui ant kaklo BsPIII159(Brt).
| prk.: Jau saulė toli prašóko, diena sutrumpė[jo] Ad.
2. žr. peršokti 1: Pažymėjai ežias, aba rubežius, jo, kurie pražengti ir prašokti negal būt SPI136.
3. intr. prk. ką nors nereikalinga pasakyti, užgauti: Kunigai dažnai par pamokslus prašóksta Trgn.
| refl. NdŽ: Ka niekam neprasišóka, tai da gerai Gs. Žinojo, kas tai yra viršininkui prasišokti V.Kudir.
4. refl. prk. apsigauti: Ta merga lyg prasišókus (rodos, turi nesantuokinį vaiką)? Alk.
5. tr. palikti tarpą, padaryti pertrūkį: Prašóko [žolę] dalgė pakrypus Imb.
ǁ prk. praleisti, palikti nepaminėjus, nepasakius ir pan.: Galbūt tarpais i prašókau aš tus žodžius Klk. Aš jau prašókau – reikėj[o] atsimyt ir iš naujo pasakot Jrb.
ǁ prk. nekreipti į ką dėmesio, apeiti, aplenkti: Negerai būt per ankstie tų darbų (spraudymų) užsiimti, o tuomi pačiu prašokti attirpimą sulos medžiūse S.Dauk.
ǁ prk. greitosiomis praleisti, pasikartoti: Su mokytoju, kur pensijo[je], prašóko visus biliotus, išlaikė gerai Krš.
6. intr. išsiveržti, ištrykšti: Tas čiupt i atkando pirštelį, net kraujas prašóko Tvr.
| Pradaryk dures, lai prašõkstie dūmai Užv.
7. refl. atsikišti, išlįsti: Nykščio kaulas par narį prasišóko Rs.
8. tr. būti aukštesniam, didesniam: Visi broliai buvo lyg vienos ankšties žirniai, tik nežymiai vienas kitą prašokę ūgiu P.Cvir. Ir gandras kalena aukštoje vinkšnoje, prašokančioje varpinę rš.
9. būti pranašesniam, tobulesniam, pralenkti kuo: Visi muni prašókę: uždirba, gerai gyvena Krš. Mergos [apsirengimu] buvo prašókusios tėvūnaites Užv. Tu nieko nebijai, nei dievų, nei žmonių. Senovės didvyrius, brol, prašokai! V.Krėv. Paties Mažvydo originalioji prakalba rimavimo menu neprašoka giesmyno V.Myk-Put. Tai, ką jis išvydo, prašoko visus jo lūkesčius rš.
10. padaryti daugiau negu numatyta, viršyti (normą, planą, užduotį): Penkmečio planą prašokome daugiau kaip du kartus rš. Pradėjus gausiau bulves tręšti mėšlu, sėklos norma prašoko 20 cnt/ha ribą rš.
11. intr. PK159, MP7, SD1141, SD300,333, Q547,558, B, H, Sut, N, KII178, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ praeiti, praslinkti, prabėgti, pralėkti (paprastai apie laiką): Šis metas greitai prašóko K. Prašóka amžius šoktinai, i nepajuntas Krš. Naktis greit prašóka Rsn. Prašokusi, perėjusi nedėlė R364, MŽ489. Čėsas prašoka, praeina MŽ500. Ilgi šimtmečiai laiko prašoko jau A1884,235. Žiema prašoko, jau į antrą pavasarį ėjo LzP. Prašokus tam laikui, reik jus (agrastus) pardiegti naujais kerais S.Dauk. Lygiai taip prašóko mums su vasara džiaugsmas K.Donel. Visi ją (Eglę) vaišino, meilės kalbas kalbėjo taip, jog ji ir nepasijuto, kaip devynios dienos prašoko BsPIII319-320(Vlkv). Eš skanios strovos nevalgiau…, iki prašokus tomis trimis nedėliomis BBDan10,3. Ir gulėsi po rasos dangaus, ir pašlapsi, iki septyni metai ant tavęs praeis (prašoks) BBDan4,22. Regime tatai, ko farizeušai nedėlioje prajiešókusioje suprast arba nenorėjo, arba negalėjo DP346. Metai ir valandos, jų viešpatavimui pažymėtos, jau prašoko ir pasibaigė SPI134. Naktis prašoko, o diena prisiartino Ch1PvR13,12. Prašokusį čėsą perleidom pagal pagonišką norą CII667. Šeštam mėnesiui dar neprašókus, tur darbas gatavas būti KBI27. Jei laikui duodi prašokti, tai daug prapuldai S.Dauk.
| Historija, pradėta apie karalius Izraeliaus ir Judos prašokusioj (pereitoje, ankstesnėje) knygoj, baigias toj knygoj Ch2Kar(įžanga). Pragišokta, užgimiršta MŽ.
ǁ DK169, DP278,554, SPI1 prk. praeiti, pranykti, prapulti: Už tiesą sakau jumus, jog neprašõks toji giminė, net visa tai išsipildys DP13.
^ Spėriai prašoka apmaudas gero žmogaus VP41.
12. truputį praaušti, pravėsti: Palaukiat, prašóks pietai, galėsiam valgyti Kal. Tegu prašõkstie, karšta putrelė DūnŽ. Nukėliau puodą nu ugnies, ka prašoktų ta košalyna Krž. Išdėliok košę į torielkas, ka prašoktų Slnt. Lygiai išžarstyk anglis i palik speltes, ka pečius biškį prašóktum Slnt.
13. intr. R373, MŽ, NdŽ praleisti laiką šokant: Prašóko visą naktį DŽ1. [Vyriškis] savo gyvenimą prašoko, prajodinėjo rš.
14. intr. NdŽ pradėti šokti: Vestuvėse negalima prašókt našliui – jauniesiem nesiseks (flk.) Al.
15. intr. Rtr, NdŽ šokant praeiti, pralįsti: Kiekvienas šokėjas šoka vėl dešiniu šonu, taigi prašoka pro kitus tarpus ir vėl atsiranda tose pačiose vietose, kaip šios figūros pradžioje rš.
16. refl. NdŽ įprasti šokti: Būtų gerai, jeigu [jaunoji balerina] plačiau pasireikštų ir mažesnės apimties vaidmenyse, kad apsiprastų su scena, prasišoktų sp. Prasišokit, gėriukėliai ir visos puotos vaikeliai A.Strazd.
17. šokant prarasti, netekti: Aš prašókau jaunystėlę su jaunuoju bernužėliu (d.) Pjv. Eisiu jaunimėlin, šoksiu šokimėlį, gal prašoksiu, prauliosiu savo bernužėlį LTsI522. Sako tave… vainikėlį tanceliuj prašokus D25. Aš prašokau vainikėlį ik raibų gaidelių, aš pragėriau jaunystėlę ik baltai dienelei LTR(Br). Raudonuosius po cimbolais prašókau KII12. Jis prašoko surdotaitį už vieną tancaitį LTR(VšR).
18. tr. LB17 šokant pradilinti, suplėšyti: Aš prašokau kamašiukus ant aržuolų grindų LTR(Ss). Kai jis rytą vėl atidarydavo duris, rasdavo jų kurpes prašoktas J.Balč.
19. tr. šokant nuvarginti, nuilsinti: Merga prašóko kojas Vgr. Oi, jis prašoko eiklias kojeles LTR(Lp).
prišókti intr. K
1. SD307, Q658, R, MŽ280, Sut, I, N, M, LL198, Rtr, Š, NdŽ, KŽ šuoliu priartėti, staiga šokti prie ko nors: Tuoj [prie kvailio] prišoko varlė ir paprašė duonos LTR(Rk). Paukštelis prišóko prie anties ir sugiedojo Db. Jeigu katė aukštai prišoka prie mėsos, tai reikia jai nukirsti galas uodegos, ir ji nebegalės aukštai iššokti LTR(Šd).
2. NdŽ, DŽ1, Lp daugeliui sušokti kur nors: Prišóko varlių ta duobė Srd. Seniau mūsų šulnio ritinis buvo sulig žeme, ir an šulnį prišókdavo daug varlių Skrb.
ǁ prk. įsiveržti, įeiti: Ka nori kepti, i prišóka (prieina) dūmų troba (garinis netraukia) Krš.
3. refl. staigiai, greitai pakilti gulėjus, sėdėjus ir pan.: Susnūdau i vė[l] prisišókau Klt.
4. PK160, N, M, NdŽ, DŽ1, Lkž, Ggr, Dg greitai prieiti, pribėgti, pripulti: Kaip pradėjo vaikas klykti, bematant prišóko ir vienas, ir kitas Vvr. Purtinos obūlių prišókusi Krš. Anas, prišókęs man kaklan, pridaužė prieg mirčiai Grv. Prišóko tik prie tos telyčios, su karkliniu čiokšt čiokšt! Jrb. Prišóko [telyčia] i man su ragais nugaron davė Klt. Lietuviai nebsuskubėjo par upę lig laiku su nauja rinda prišokti ir savo vyčius pastiprinti S.Dauk. Prišóko ir rankas užmetė ant Jėzaus DP154.
^ Prišoko kai šuva in karštą bulbą LTR(Švnč).
prišokamai̇̃
prišoktinai̇̃
ǁ skubiai į ką kreiptis, prieiti, prisiprašyti: Prišók ir tu prie jo, bene gausi šieno J.
5. Slnt, Ll, Antz, Sdk trumpam atitrūkus arba priešokiais imtis ko, pripulti: Reiks pri vežimo [per darbymetį] prišókti, pri daržo Užv. Gal tamstos prišóksit kokią valandą padėt Srv. Jai vaikai padeda, i vyras kada prišókęs padeda Vdk. Sūnus atvažiavo su vaikais, bene apsišienausma daba prišókant Krkl. Kai kada prišóksiu ir jum padarysiu vežėčias Trgn. Darbymetyj padėti dirbti prišoksiu LzP. Prišókai prie dainos, i gerai išėjo Šmk. Vos teprišókau, sugriebęs palaidesnę valandėlę, atarašo (atsakymo) duotų APhVI154(A.Baran). Žemę dirbti reik suvokti i norėti, taip prišókę tik terliūzijas Krš.
| Jau pri to [vaiko] niekas nė[ra] prišókęs (vaikas panašus į tėvą) End.
prišoktinai̇̃
| refl.: Ką čia padirbsi prišókdamos Štk. Prisišókdams dirbo K.
6. DūnŽ prisimesti (apie ligą): Padrungnina [gyvuliams] [v]andinį, ka plaučių uždegimas neprišõktų Krš. Smarkiasis kruopas prišóko, mirė Rdn. Vėžys prišókęs, opieraciją darę Krš. Velėnas metė, paršalo – ir prišoko karščiai Šts.
| prk.: Kitam prišoka toks partaras: sakant, teip sakant Šts.
ǁ daug atsirasti, iškilti: Prišóko pūslių visa ranka Rod.
7. Slm, Svn prk. gauti, turėti pajamų, pelno: Kad rublelis prišóka, nė[ra] prasčiau Štk.
| Aš kožną dieną paliksiu duris atdaras, rasti prišóks (atsiras) pienelis (priet.) Ms.
8. pakankamai rūpintis, privargti: Su vaiku prišókau, kole pragijo Dglš.
| refl.: Prisišókau ing valiai [,kol vaikus išauginau] Lp. Kiek aš prislaksčiau, kiek prisišókau! Lp.
9. kurį laiką šokti, šokant linksmintis: Metų dvidešim prišókau, o mylėt da nemoku (d.) Trgn.
10. refl. M, Amb, LL98,100, Rtr, NdŽ, Pnm, Krs, Lp pakankamai, daug šokti, šokant prisilinksminti: Aš šiandie prisišókau, kiek norėjau Mrj. Rytojaus dieną jie dar prisišoks ir prisidainuos ligi valiai V.Myk-Put.
sušókti K, Š
1. intr. N, NdŽ visiems šuoliu atsidurti ant ko, įšokti į ką: Visos varlės pliumpt į prūdą sušóko KŽ. Sušókom į tus kapus, už mūro užsiglaudėm Bt. Per langus sušoko trys stirnos, pašokinėjo ir pavirto vėl panelėm LTR(Vb).
| prk.: Milžauk (braukyk), tai ir surinksi, an saulę žiūrint pačios [mėlynės] kašelėn nesušoks Trgn.
ǁ visiems šuoliu užimti kokią padėtį (paprastai susėsti): Visi žvėrių kailiais apsisiautę bajorai sušoko ant savo mažų žemaitukų A.Vien.
2. intr. VlnE13, Sut, N, NdŽ, Gs, Lnk, Krž, Grd, Trgn, Ds visiems skubiai sueiti, subėgti, sulėkti, supulti į ką, kur: Visos ožkos į daržinę sušóko J. Visi sušóksma, i po darbui bus Rš. Viena diena pasodino bulbas visi sušókę Ktk. Sušóko anies keturiuos i inkėlė mašinon [spintą] Klt. Žmonės sušoko prie darbo rš. Sušókę kop kop (išgraibstė) – par pusvalandį ir nėr Slk. Sušóko daktarai – kojos buvo suputusios Vn. Pradėjus dainuoti, visi sušoko į trobą Trg. Visi sušóko aplink ją i pradė[jo] klausinėt Tvr.
| refl.: Jug i teip kartais susišókat pri kitas kito Slnt. Paskui klojimas būs apvokti, reiks ten visims susišókti D110.
3. intr. NdŽ, BsPII211(Jž), Aps visiems staiga imtis, griebtis (ką daryti), sukrusti, sujusti: Visi sušóko gyvulius gelbėt Smln. Ka papylė tas bulves, tai tuo[j] sušóko visi jas rinkt Nm. Visi sušoko klausti, kas atsitiko J.Balč. Ir paėmęs gi būtų Juzukas, prie altoriaus nusivedęs, tiktai giminės mūsų sušoko visi prieš, atraišė Juzukui Marijoną J.Balt.
ǁ staiga imti ką daryti: Dar̃ aš sušókau [jos ieškot]! Lp. Čiuinas vaikas, kap paprašai, tep sušoka (paklauso) Lp.
4. intr. staiga susidaryti, iškilti: Burbulas po nosės sušoko, kaip gavau su akminu par pakaušį Lk. Sušoko pūslės apkasus bekasant Varn.
ǁ susimesti, pereiti (apie ligą): Viskas į kojas sušóko, nepaeina, gulia Krš.
5. intr. SD341, N, NdŽ, Rmš, Ss susimesti į žildinius, sugižti, sukrekti, surūgti (paprastai apie pieną): Pienas apkirpęs, tai sušóko Mrj. Putrą užbaltinau su rūgštu pienu, i sušóko Up. Pienas sušoka, sukreka, subėga R293, MŽ392. Surūgęs (sušókęs, suklekęs) pienas KI524.
6. intr. Srv, Alk, PnmŽ, Kal, Rdn, Mšk, Rs, Rsn sukibti į grumuliukus, sulipti, supulti, susimesti, sukietėti, sukrešėti: Trintinė kankolynė sušóko į vieną kankolą J. Nelaikyk miltų šilto[je] vieto[je] – sušõks į grumuliukus Šk. [Sėmenų] išspaudas pavirini su vandeniu, sušóksta, i pasidaro varškė Škt. Ka tie saldainiai jau sušókę Jrb. Druskelė tokia sušókus Plv. Kad krakmolas nesušoktų į gabalus, jį reikia pilti į karštą, bet ne verdantį vandenį rš. Žemė į akmenį sušóko Kltn. Gruodan jau žemė sušókus Drsk. Supylei krūvoj kalkius, o dabar sušoko – priseis basliu daužyt Pkr. Krau[ja]s yra sušókęs iš rugių statymo Lk.
ǁ NdŽ suzmekti: Ragaišis visai nekilo, sušókęs Snt.
ǁ Gršl sukant pasidaryti (apie sviestą, didžiasviestį, kastinį): Šilta grietinė į kastinį sušóka Vn. Smetonas sušoko į didįjį sviestą Šts. Besukamas sviestas sušóksta su pasukoms, ir būs didsviestis Ggr. Sviestas sušókęs į didįjį Štk.
ǁ judant, šokinėjant sulipti į krūvą, sukibti: Eina anos (šviesikės): iš vienos pasidaro dvi i trins, i vėl į vieną sušoka, i vėl… LKT112(Ldv).
| refl.: Susikimba, susišóka sukapoti gluodenai Pj.
7. intr. NdŽ susisukti, susivyti, susiraityti, susiraizgyti, susivelti: Gijos į gurždules sušóko J. Virvė sušóko į gryvenkas J. Par daug nesusuk – veizėk, ka nesušõktų į gurgždūles KlvrŽ. Jos vilnos gerai išsikaršusios, parmatomos, nesušoksta į garankščius Pd.
8. intr. Sut, N, NdŽ, BŽ498, KŽ, Grz, Pv, Ml, Slk, Ps, Mžš, Rgv, An, KlvrŽ, Vvr, Up susitraukti, sutankėti, susimesti (paprastai sušlapinus ar sušlapus džiūstant): Sudrėgintas audeklas visuomet sušóka Rm. Kai išmazgosi, sušõks perkelys Dkk. In vieno centimetro sušóko medžiaga Krd. Labai išsverto milo pasiūtas rūbas vėl sušóka Vlk. Tegu tik sulis, tai kalniai tuoj sušõks Trgn. Išplaudžiau puspaltėlį, ir sušóko Ds. Sušoko nertinis išplovus, ka nė kokia moda įlįsti nebgal Vvr. Vakar išbridau batus, bedžiūdami sušóko Ut. Jeigu labiau nesušõks, tai prasavės [batai] Sdk. Žiūrėk tiktai, kad būt lentos gerai sušókę, o ne – tai išsikės Sv. Žalias medžias daug sušóksta Ds.
| refl. N: Susišoka, surunka SD460.
9. intr. sutankėti: Dirvoj javas nesušóksta Prng.
| refl.: Mūsų dirvoj javas nesusišóksta Prng.
10. pradėti gyventi be santuokos: Susišóko [merga] jaunose dienose su vaikiu Dr. Vaikis su merge susišóko be šliūbo Šts.
11. tr. suminti šokinėjant, sutrypti: Gerai, kad nurišiau, vis tiek jie (teliukai) būt sušókę [žolę] – teip šoka Slm.
12. tr. NdŽ atlikti kokį šokį: Moka kazoką sušókti Ėr. Ką tu nori sušókit? LzŽ. Ištemptas Monikos [Tarutis] sušoko valsą P.Cvir. Sušóksim šokimėlį, išgersim gėrimėlį (d.) Prn.
13. intr. Ds, Jnšk, Pšl, Lkš pasilinksminti šokant, pašokti: Mes abudedu gražiai sušókdavom Dglš. Ka mas ten sušóksma, jauja tuščia Krš. Tu turi sušokti su manimi, mano gražutis berneli (ps.) J.Jabl. Sutrinko trinko, sušoko šoko. Kodėl nešokčiau, kodėl netrinkėčiau NS332(Pp).
14. intr. N šokant sueiti į vieną vietą, eilę: Visos aštuonios poros nušoka per avansceną, dešinį scenos kraštą ir sušoka į vieną eilę skersai scenos rš.
| refl.: Susišókti (į krūvą) NdŽ.
15. tr. šokant sudėvėti, sunešioti, nuplėšti: Vieną porą čeverykų sušókote ir kitą, ir trečią Tršk.
užšókti K
1. intr., tr. I, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, GrvT36, Pun, Krs, Pg, Čb, Sem, Vkš šokant atsidurti ant viršaus, šuoliu užlėkti ant ko: Užšóko an šakos katinas Slm. Kad kur užšókus [katė] nesumušt ko! Klt. Velinas užšóko an pečiuko ir šoka (ps.) Aps. Užšóko gaidelis an lazdos LKKXIV226(Grv). Jo (kvailio) arklys šoko ir užšoko dalį kalno LTR(Ukm). Ir davė [durnius] savo šyvukei kančiuku per šoną: šoko arklys ir užšóko pas tą karaliaus dukterį LB188. Ešerys pasivertęs į aukso žiedą ir užšokęs ant skalbiamo zoslano LMD(Sln). Jei antis užšoksta ant tvoros, bus vestuvės MTtV66.
| prk.: Kelias tai užšoka ant kalvos, tai vėl nusileidžia prie pat jūros sp. Laivas ėmė vis labiau ir labiau suptis, pagaliau baisiai sutreškėjęs užšoko (užplaukė) ant kieto daikto J.Balč.
| refl. NdŽ.
ǁ N, I, NdŽ, KŽ pasišokėjus užsėsti: Užšóko an dviračio ir išsileido Krš. Iš to stroko negaliu bepataikinti an to arklio užšókti Všv.
ǁ intr. greitai užlipti ant ko: Užšókau greitai [į paliepę] i paleidau pakaroklį Krš.
| refl.: Užsišók an gurbo ir nuimk man linų ryšį Ds.
2. refl. Trgn staiga nubudus pašokti, pakilti, atsikelti: Tik susnūsiu i vė užsišókstu – daviaus daviaus parnakt Klt. Linai pradėjo degt – užsišókau Ad. Aš tuoj užsišókau, kap užgirdau graudžiant Dglš. Diedas iš miego užsišóko vienamarškinėj Dglš.
| prk.: Nuo šerdulių tuoj ugnelė užsišóko (užsidegė) Plš.
3. intr. tr. Sut, I, NdŽ, KŽ, A1883,108 netikėtai susidurti, užtikti, užklupti, užgriūti: Užšóko priešas BŽ267. Kap užšóko, i paparinko juos Pst. Būrys užšóko ant pasalos DŽ1. Ažušoku SD1211.
| prk.: Neik par kelią, dar mašina užšóks Krš. Vėlybi lietūs niekados jau nebesugrąžina pragaišties, kurią padaro sausuma, užšokusi jaunus augalus rš. Palauk tu, palauk! Užšóksi tu nu munęs lupti (užsipelnysi bausmę), kad tavo kailis bildės! Slnt. Būt užšókta ant skolos Gs.
^ Ale ne ant tokio užšokai LTR(Dgl).
4. intr. trumpam užeiti, užvažiuoti, užbėgti: Paturėk arklį, aš ažušóksiu padabot, ar namiej gaspadorius Prng. Jei būsi, tai pabeigoj savaitės gal užšóksi, gal padarysiu Pv. Reikėtų kurią dieną užšokti pas Simaną V.Bub.
| refl.: Užsišokęs [berniokas], – kap sveika, tetū, – apskabino, pabučiavo LTR(Dglš).
5. intr. A1884,122, NdŽ einant užbėgti kam į priekį, užeiti, užlėkti pirma: Ažušoku SD203. Bernaitis ažušoko priekin jo LTR(Slk). Įeinant į kleboniją, piršlys užšoka už akių [jauniesiems] ir įėjęs stoja klebonui pirmas į akis MTtVII65.
| prk.: Kas kokį darbą pradėjo, tuojaus kitas jam už akių užšoka, kad savo nagais pasigirtų A1885,113.
6. kalbantis pasiskubinti pasakyti: Ažušókai i neduodi pabaigt Klt. Su juo geriau neprasidėti: ans tuo[j] užšóks Kv. Trata, plepa, viena kitai užšokdamos Žem. Jis papratęs tei užšókt už kalbos Jrb. Užšóko už žodžio NdŽ. Aš pasakoju, o jis tuojau užšóka už akių, i aš negaliu pasakot Jrb.
| refl.: Tos dvi rokavo motinai pirkinius, papuošalus, viena kitai užsišokdamos Žem.
7. intr. prk. imti kabinėtis, bartis, plūstis, staiga užsipulti, užrikti: Užšóko anta vedėjo: didesnis už vedėją, ai, ai! Drsk. Aš da sakau, pono loska, gal leisi man kokią vantelę susipjaut [miške], o jis tik užšóko: – Kaip tu drįsti pono mišką vogt! Jnšk.
| refl. NdŽ, Prn, Mrj: Bet Mariutė tuoj užsišóko: – Neturinčiam nepriduosi! Ss. Užsišókai be reikalo Dkš. O kas tau darbo?! – užsišoko pati Žem.
ǁ refl. prk. per daug užsimoti, nusistatyti: Ans užsišóko nepasiduoti Up. Nereik užsišókt į tą puiką, kad negali ištesėt Gs.
8. intr. NdŽ, KŽ, Krns užsikirsti, užkliūti, užeiti (apie užraktą, uždorį, spyną, spyruoklę): Spyna užšókusi KII385. Vartai taip užšoko, kad negalima buvo jų nieku būdu atidaryti rš.
9. intr. Ml, Ktk valgant ar geriant patekti (trupiniui, lašui) į kvėpuojamąją gerklę, staiga užsiryti, užsikosėti, užspringti: Anuprų vaikui kai užšóko, net pas daktarą vežė Trgn.
| Nevalgyk greit – da užšóksi Trgn. Kai stvers paršelis, i ažušóko – gal te jam kas buvo gerklėj? Klt.
10. intr. ištrykšti: Visų ašarikės užšóko, atsisveikinom Kltn. Kartais jį taip pajuokdavo, kad net ašaros užšokdavo ant akių rš.
11. intr. N, BsPII116(Srd) užaugti, susidaryti, iškilti, atsirasti: Kai kerta kušlys, net pūslukė užšóka Alv. Man iš nakties kokia votis užšoko Lš.
12. intr. NdŽ staiga užeiti, prasidėti (paprastai apie gamtos reiškinius, nelaimes): Užšoko naktis, paklydom, sušalom Žem. Ankstyba žiema užšokusi teip, jog apsnigo javus ant dirvų S.Dauk. Reikalui užšokus, atsišaukiu į jus J.Mač-Kėk. Ak, ir karas galįs užšokti Db. Darbas buvo gerai pradėtas, tik užšokęs karas nedavė privaryti jo prie galo J.Balč. Gali ir smertis užšokti TS1900,2-3(S.Dauk).
13. intr. N pakilti (apie kainą).
14. intr. užtekėti, pakilti (apie saulę, mėnulį): Greitai saulė užšóko – bus lietaus Rdš. Jau mėnulis užšóko Lp.
15. tr., intr. prk. pradėti eiti, užkliudyti (metus): Jau vaikas an trečių [metų] užšókęs Krš. Vos teužšokusi septynioliktus metukus, Elzė išteka Db.
16. intr. prk. staiga kilti, ateiti į galvą: Užšóko toki mislia – i numovė pas Bakienę Trk. Kap kokia [daina] užšóka ant mislių Srj.
17. refl. NdŽ užtrukti, užsimiršti šokant: Jaunimas užtrunka, užsišóka, užsižaidžia Mrj.
18. refl. NdŽ šokant pavargti.
19. tr. NdŽ šokant uždirbti: Aš užšókau pinigą, t. y. gavau pinigą už šokimą J.
◊ aukščiaũ bámbos (nósies Kz) neužšóksi Km, Ds, Skdt, Trgn, Slk daugiau nepadarysi, negu gali.
bizū̃nas (dir̃žas) užšóko ant kùpros (ant nùgaros) gavo mušti: Kaip užšóko dir̃žas ant nùgaros, išbiro to vaikelio visi ožiai Vvr. Siusk siusk tu ilgiau, must tikrai nori, ka bizū̃nas ant kùpros užšóktų Vvr.

Daugiau informacijos

Turi reikšmę

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Turi pagrindinę žodžio formą

Turi žodžio formą

Turi apibrėžtį

Turi atitikmenį

Turi ryšį

Turi statusą

Rasti išteklių įrašai (118)

pradė́ti

sudė́ti

antvil̃kti

aptèkti

parvil̃kti

tèkti

liežuvis

velnias

koja

antšókti