Interneto svetainės dalis (puslapis); stambesnė (sąlygiškai savarankiška) pagrindinės svetainės atšaka.

Išbraukti iš sąrašo (dažniausiai kalbant apie biržos akcijas).

eilióti, -iója, -iójo tr.
1. Š, LL247 žr. eiliuoti 1: Žiūrėk, kap aš eilióju, tai išmoksi ir tu Lš.
| refl.: Abiem negrįstos gatvės šonais ėjo daržai, eiliojos namai su tvoromis A.Vien.
2. An iš eilės daryti (duoti, mušti, barti, lankyti, vaišinti): Dabar ligos visus eiliója Ds. Kai pradėjo eiliót visus – visiem gerai ažušveitė [su vėzdu] Prng.
3. Lp dėti sluoksniais: Taip eiliójam kokius penkis vainikus Pn.
| refl.: Augalų liekanos kartais eiliojasi su vėjo atnešto smėlio sluoksniais rš.
4. refl. dirbti, triūstis: Eiliojuosi vienas be berno po namus Vv.
5. refl. elgtis: Kaip tu ten nuėjęs eiliójais, ar gerai? Zp.
6. LL278 žr. eiliuoti 5.
apeilióti tr.
1. apdalyti eiliojant: Visom karvėm po kuokštą vikienių apeiliójau Trgn. Marti visus apeiliójo – vyram po marškinius, jom po skarelę Trgn. Kiek buvo laukiančių, tai visus apeiliójo su pyragu Ds. Kai pradeda, visus apeiliója (su visais susibara) Grv. Vaikų apiversta visa gryčia aukštyn kojom – paėmus apeiliojau (aplupau) abuojybes visus Jž.
| refl.: Apseiliójom po dvejetui čierkelių Ml.
2. refl. Brt, Ktk apsirengti, apsitaisyti, įsigyti eilę: Niekap negaliu apsieiliót – čia šeimyna didelė, o linai nedera Rdm.
3. SD179 apibrėžti, apriboti.
4. apeiti, atlikti (kokį darbą): Jūs darbą jau apeiliójau, dar̃ pradėsiu savo Švn. Apeiliójau visus gyvulius Ob. Jau ben dvi vagas apeiliójau ravėdama Ds.
| refl.: Nedaug kviečių, tai sava šeimyna apsieiliósim Rdm. Su darbais apsieiliósim, kai kojas užriesim Al.
5. refl. tr., intr. apsitvarkyti, atlikti reikalus, išsiversti: Norim paimt rublį ir reikalai apseiliót Trgn. Atsiunt' tu čia mum kruopeliūtę [pinigų] apseiliót Str.
ateilióti tr.
1. atlankyti: Ateiliõs ir tave bėdos, iškištadanti! Ds.
2. Q620 atkartoti.
| refl. Q620.
išeilióti tr.
1. Š, Tvr iš eilės visus aplankyti, visiems duoti: Priskrido prie antrojo brolio palangės ir taip pat ažkukavo … Paskui prie trečiojo ir prie ketvirtojo ir visus išeiliojo BsPII210(Jž). Išeiliójo [liga] visus, tik aš vienas da turiuos Ut. Jau kai užeina kokia eilinė, tai visus išeiliója Ds. Senis vaikus išeiliójo lazda Ds.
2. išdėstyti, išskaičiuoti, išvardyti: Jis išeiliodavo visas mano nedorybes J.Balč. Aš neišeiliojau čia visų maisto rūšių, bet paminėjau tik tas, kurios yra vartojamos beveik kasdien Blv.
nueilióti tr. Sdk iš eilės visus pereiti, paliesti kokiu nors būdu: Ligos, bėdos visus nueiliója Ds. Visus diržu nueiliók, tai žinos Krns. Nueiliója (nukulia) kelius kartus avižas ir ataduoda galvijam Ds.
paeilióti tr. sudėti eilėmis, sluoksniais: Paeiliotos košės (eilė košės, eilė aguonų) nuo vakarienės visai nelieka Nč.
péreilioti
1. tr., intr. iš eilės pereiti, per eilę pervaryti: Šiltinės visus péreiliojo, nei vieno nepaliko Kp. Vaikai jau pareilioti, dabar sveiki Svn. Aš nuėmiau didumą, tau da reiks pereiliót (iš eilės pergrėbti), kad nė kiek pagrėbstų neliktų Slm. Šis nurydavo seilę, niūriu žvilgsniu pereiliodavo sėdinčius, tarsi ieškotų priešo rš.
2. tr. perplėšti: Užkliudė už tvoros ir pereiliojo visą nugarą Jnšk. Perdrėskė, pereiliojo man visą suknelę Jnšk.
prieilióti tr. prikrauti eilėmis, sluoksniais: Prieilioj[o] keliom eiliom an duonos sviesto su sūriu ir rija Vlk.
sueilióti
1. žr. sueiliuoti 1: Jeroboam sueiliojo iš priešakio aštuonis šimtus tūkstantų vyrų Ba2Par13,3. Knygas gražiai sueiliojau ir parašiau numerius Vlk.
2. tr. sudėti eilėmis, sluoksniais: Sueiliókit košę su aguonom Lp.

eilióti, -iója, -iójo tr.
1. Š, LL247 žr. eiliuoti 1: Žiūrėk, kap aš eilióju, tai išmoksi ir tu Lš.
| refl.: Abiem negrįstos gatvės šonais ėjo daržai, eiliojos namai su tvoromis A.Vien.
2. An iš eilės daryti (duoti, mušti, barti, lankyti, vaišinti): Dabar ligos visus eiliója Ds. Kai pradėjo eiliót visus – visiem gerai ažušveitė [su vėzdu] Prng.
3. Lp dėti sluoksniais: Taip eiliójam kokius penkis vainikus Pn.
| refl.: Augalų liekanos kartais eiliojasi su vėjo atnešto smėlio sluoksniais rš.
4. refl. dirbti, triūstis: Eiliojuosi vienas be berno po namus Vv.
5. refl. elgtis: Kaip tu ten nuėjęs eiliójais, ar gerai? Zp.
6. LL278 žr. eiliuoti 5.
apeilióti tr.
1. apdalyti eiliojant: Visom karvėm po kuokštą vikienių apeiliójau Trgn. Marti visus apeiliójo – vyram po marškinius, jom po skarelę Trgn. Kiek buvo laukiančių, tai visus apeiliójo su pyragu Ds. Kai pradeda, visus apeiliója (su visais susibara) Grv. Vaikų apiversta visa gryčia aukštyn kojom – paėmus apeiliojau (aplupau) abuojybes visus Jž.
| refl.: Apseiliójom po dvejetui čierkelių Ml.
2. refl. Brt, Ktk apsirengti, apsitaisyti, įsigyti eilę: Niekap negaliu apsieiliót – čia šeimyna didelė, o linai nedera Rdm.
3. SD179 apibrėžti, apriboti.
4. apeiti, atlikti (kokį darbą): Jūs darbą jau apeiliójau, dar̃ pradėsiu savo Švn. Apeiliójau visus gyvulius Ob. Jau ben dvi vagas apeiliójau ravėdama Ds.
| refl.: Nedaug kviečių, tai sava šeimyna apsieiliósim Rdm. Su darbais apsieiliósim, kai kojas užriesim Al.
5. refl. tr., intr. apsitvarkyti, atlikti reikalus, išsiversti: Norim paimt rublį ir reikalai apseiliót Trgn. Atsiunt' tu čia mum kruopeliūtę [pinigų] apseiliót Str.
ateilióti tr.
1. atlankyti: Ateiliõs ir tave bėdos, iškištadanti! Ds.
2. Q620 atkartoti.
| refl. Q620.
išeilióti tr.
1. Š, Tvr iš eilės visus aplankyti, visiems duoti: Priskrido prie antrojo brolio palangės ir taip pat ažkukavo … Paskui prie trečiojo ir prie ketvirtojo ir visus išeiliojo BsPII210(Jž). Išeiliójo [liga] visus, tik aš vienas da turiuos Ut. Jau kai užeina kokia eilinė, tai visus išeiliója Ds. Senis vaikus išeiliójo lazda Ds.
2. išdėstyti, išskaičiuoti, išvardyti: Jis išeiliodavo visas mano nedorybes J.Balč. Aš neišeiliojau čia visų maisto rūšių, bet paminėjau tik tas, kurios yra vartojamos beveik kasdien Blv.
nueilióti tr. Sdk iš eilės visus pereiti, paliesti kokiu nors būdu: Ligos, bėdos visus nueiliója Ds. Visus diržu nueiliók, tai žinos Krns. Nueiliója (nukulia) kelius kartus avižas ir ataduoda galvijam Ds.
paeilióti tr. sudėti eilėmis, sluoksniais: Paeiliotos košės (eilė košės, eilė aguonų) nuo vakarienės visai nelieka Nč.
péreilioti
1. tr., intr. iš eilės pereiti, per eilę pervaryti: Šiltinės visus péreiliojo, nei vieno nepaliko Kp. Vaikai jau pareilioti, dabar sveiki Svn. Aš nuėmiau didumą, tau da reiks pereiliót (iš eilės pergrėbti), kad nė kiek pagrėbstų neliktų Slm. Šis nurydavo seilę, niūriu žvilgsniu pereiliodavo sėdinčius, tarsi ieškotų priešo rš.
2. tr. perplėšti: Užkliudė už tvoros ir pereiliojo visą nugarą Jnšk. Perdrėskė, pereiliojo man visą suknelę Jnšk.
prieilióti tr. prikrauti eilėmis, sluoksniais: Prieilioj[o] keliom eiliom an duonos sviesto su sūriu ir rija Vlk.
sueilióti
1. žr. sueiliuoti 1: Jeroboam sueiliojo iš priešakio aštuonis šimtus tūkstantų vyrų Ba2Par13,3. Knygas gražiai sueiliojau ir parašiau numerius Vlk.
2. tr. sudėti eilėmis, sluoksniais: Sueiliókit košę su aguonom Lp.

Kuris pagrįstas daug riebalų ir mažai angliavandenių turinčiu maistu (apie dietą).

įvairių rūšių informacijos kodavimas į regimuosius vaizdus; vaizdinių kūrimas.

varžýti, var̃žo, var̃žė KBII177, K, GGA1885,934(Prk), K.Būg, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, FrnW, KŽ, DrskŽ; LL67, ŠT32 iter. veržti:
1. Sut, I, K Vaikeli, nevaržyk [audeklo] krašto – paskui dribs Rdm. Pamatė kitu du broliu … bevar̃žančius tinklus savus ir pavadino juos DP377. Pirm pavadino tų, kurie tinklus laidė ing marias, o paskui tuos, kurie taisė arba var̃žė tinklus DP379.
| refl. tr.: Vyrai segiojosi švarkus, varžėsi diržus, spaudėsi vienas arčiau kito rš.
2. K, M Su šniūrais varžaũ vežimą, taisydamos važiuoti į kelegą J. Iš kanapių šniūrus vysma – vežimus varžýti reikės Všv. Vario vartai pastatyti, lenciūgais varžyti LTR(VšR). Mano kaselės valioj augintos, kas dienelę šukuotos, kasnykėliais varžytos LTR(Mrj). Ims vainikėlį, dės nuometėlį, varžys tavo galvelę LTR. Saitai, kurie sijas varžė, pasileido ir visas pluoštas išskido S.Dauk.
| prk.: Dar kad žemę šaltis varžo, žmonys nearia lauko rš.
3.
^ Jeigu nori, daba rašyk, o kitą metą gal jau kirminiukai varžtus varžýs (būsiu mirusi) Erž.
4. iter. veržti 6: Aukso žiedelis pirštelius varžo LTR(Mrj).
5. iter. veržti 8: „Kvailės“ ir vėl ėmė rėkti, nes badas vidurius varžė Vaižg. Visoki skausmai kas valanda varžo jam širdį Žem.
6. refl. kraipytis į šonus, kreivintis: Nedrūtos stalo kojos – da naujos, ė jau var̃žos Ml. Siena reikia susukt – jau var̃žos Ds. Uždėsim aplinkui dar po rąstą, kad kluonas būt drūtesnis, nesivaržýt Alv.
7. tr., intr. Krs, Sk, Stak, Pln, Šts, KlvrŽ, Varn riboti veikimo laisvę, neleisti, drausti ką daryti, kliudyti, trukdyti: Pri caro jau lietuviai buvo var̃žomi Yl. Žmonės, metų metais spaudžiami, varžomi, kumščiomis ir kalaviju tildomi, sukilo kaip vėtra Pt. Ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiaus žmones dėl ganyklų ir miško J.Bil. Vyrus var̃žo motriškos – i nesugyvena Krš. Dabar vaikas liuosas yr, nu tuokart bjauriai tus vaikus var̃žė Lpl. Tėvai liuob visumet varžýs, neleis į šokius Skd. Pirmiau varžė eiti į bažnyčią, dabar laisviau yr Vkš. Vaikas labai var̃žo gyvenimą, labai var̃žo Krš. Katras geras [samdinys], tam varžýdavai [išeiti] Mšk. Jam (ponui) niekas nevar̃žė gal, užtat ir paėmė (vedė) [tarnaitę] Mrs. Čia nevar̃žo – gali dirbt, gali nedirbt Rm.
| Eiliuotame tekste taisytojo pastangas varžė giesmių metrika rš.
nevar̃žomai adv.: Nevar̃žomai visi pliurpa, negali žinoti kieno teisybė Krš.
| refl. Bgt: Turėjau gerą tarnybą, nesivaržiau su išlaidomis A.Vien.
ǁ neleisti tvarkyti, valdyti, naudoti ką savo nuožiūra: Dabar var̃žo gėrimą Snt. Buvo pradėję varžýt sklypelius, dabar nebe Slm. Bjauri ta pirminykė buvo – arus varžýdavo Graž. Dabar, matai, var̃žo avis vilkas (dėl vilkų negali laikyti avių) – išpjovė ir mum nesenai PnmR. Var̃žo, kaip tik pry darbo neini: arų mažiau, arklio neduoda Užv.
8. intr. Š ginčytis dėl to, stengtis pirmauti, paveržti, laimėti, gauti; rungtis, konkuruoti: Teip bevaržant, ir ima vienam ir antram trūkt striūnos Sln.
| Var̃žė kaimynai su žeme, po biškį ežę vis kėlė Krš.
| refl. intr., tr. R, R423, MŽ, MŽ574, N, M, Š, Akm, Ms, Trk: Kaimynai laukais, pievomis var̃žos: vienas sau, antras sau J. Var̃žės [dėl vienkiemio žemės]: už kiek kas nūsileido, paėmė DūnŽ. Ir var̃žės tada va: vienas, kad aš einu tan sklypan, o kitas noria eit Slm. Varžýtis gyvulio [perkant] nereikia, bo neseina Ėr. Kad ką nori parduot, reik eit anksčiau, o ka vėliau naini (nueini), tai jau svarstyklių negausi – var̃žosi už jąs Jrb. I malkoms, i šakoms varžytinės būdavo, varžýdavosi – visiems neužtekdavo PnmŽ. Reikėjo savo atsinešties [šakę], taip i varžýkias viena šake Vkš. Visi var̃žos del to darbo – gerai moka Škt. Kaip ilgai jiedvi dar obuolą turės varžýtis Sch180. Užėjo ir dvi mergi, kuriedvi obuolį varžės LTIII410(Bs). I seniau kėlės mergos į puikybę – var̃žės, katra gražiau, prašmatniau Krš. Kuri darbšti, eina, dirba, tai tą i tas, i tas, i tas [nori samdyti] – visi var̃žosi Snt. Muni daug var̃žės Nmk. Abudu var̃žės dėl manę – biednas ir bagotas Pl. Graži merga buvo Kaziunė – visi aplinkiniai bernai jos var̃žėsi Sml. Jegu užkurinė merga, oi kaip var̃žos kavalieriai Pnd. Gana mums besivaržyti Petru: ne mūsų panosei, ne mūsų Žem. Būdavo, var̃žos prie mėšlo: viena – man’ (mane) varyk, kita man’ varyk [dirbti] Slm. Nori lietuviai savo giedot, lenkai – savo, ir var̃žėsi Vlkv. Varžėsi dėl pirmenybės Krokuvos (lenkų) karalius su Mozūrų kunigaikščiais A.Janul. Mes jaunos varžýdavomės, kuri geriau darželį pasitaisys Šd. Lietuviai ilgiaus ne par 10 metų su žuvėdais varžės tų kraštų S.Dauk. Pirmu žodžiais ir dainiomis varžės S.Dauk. Juodu ėmė tą kepurę varžytis: vienas sau, kitas sau traukias (ps.) rš. Var̃žos vaikai su žaisliukais Krš. Vaikai knypkio var̃žos K.
| prk.: Oras varžos, varinėjas, kaitos teip, kad kyla ir vėjas, pasiilgęs šilumos rš. Pilies kieme prisikaupė dūmų, kurie kybojo ties snieguota žeme, varžėsi su vėjo gūsiais, su labai nusilpusios pūgos išdaigomis rš. Varžosi Varnių vyžos savo ištverme su naginėmis rš.
^ Kol jaunos – kavalieriai var̃žos, o kai pasensta – i kumeliai̇̃ baidos Nmk.
varžýtinai adv.: Panedėlė[je] išsigrobstė sviestą varžýtinai Grg.
ǁ refl. G120, K imtis, rungtis: Ateik pri munie, liuob varžýties Slnt. Jiems taip besivaržant, šūvis pasileidęs TP1881,31.
9. tr. parduoti varžytynėse: Miško mažai, tai reikėjo varžýt, kad tik gautų Krk. Šiandien Agotos Čepulienės ūkyje varžoma: pirma, dveigys kumelys, šyvas, įkainotas tris šimtus penkiasdešimt litų J.Paukš.
ǁ refl. dalyvauti varžytynėse: Varžytinės neilgai truko: nebuvo dėl ko ilgai varžytis K.Bor. Jis visas girias žinojo, tai i galėjo varžýtis, neparmokėjo Jrb. Arklys gražiausias – apstoję kupčiai varžos: vieni duoda brangiai, kiti dar brangiau LTR(Pp).
10. refl. ŠT73 nesmagiai jaustis, drovėtis, gėdytis: Ka su tais jaunais nėr ką šnekėt, tik varžai̇̃si KzR. Bet kaimiečiai varžėsi sėsti prie pono V.Myk-Put. Visi darbininkai atrodė pikti, paniurę ir į Puodžiūno priekaištus nesivaržydami atsikirsdavo A.Vien.
11. tr. barti: Kiti kučeriai ant jo labai supyko ir ėmė jį varžyti (kolioti) sakydami: – Tu girtuokli! Kaip tu važiuoji? LC1883,12.
◊ dū̃dą varžýti be reikalo, tuščiai kalbėti: Geriau nevaržýk savo dū̃dos Rod.
apvaržýti KŽ
1. N, BŽ317 iter. apveržti: Aš apvaržiaũ vežimą, tik prikimškite šiaudų J.
| refl.: Ką čia vargsti, diržais apsivar̃žęs?! Eik gult! Pc.
2. refl. pasirąžyti: Nėr laiko lažioj apsivaržýt – iššokai iš miego ir bėk darban Ml.
◊ ×dū̃šią apvar̃žė pasidarė sunku, liūdna: Dūšią vis apvaržė N.
atvaržýti
1. Jž iter. atveržti 1.
2. tr. varžytynėse atgauti: Kap bus varžytinės, tai ir tau kiek pinigų atvarži̇̀s Alv.
3. tr. Brš įtempti varžant: Jau aną reik atvaržýti, tą audeklą reik Rt.
įvaržýti NdŽ, KŽ
1. žr. apvaržyti 1: Diedas insupė bobą ryzuosna, inrišo, invar̃žė ir išstūmė pro duris, kad vilkas negalėtų suplėšt (ps.) Vrn.
| refl.: Kam guli visa įsivar̃žius, nusireñk! Dkš.
2. tr., intr. pakelti kainą varžytynėse iki kokios ribos: Ar tu bepajėgsi užmokėti, kiek įvaržei? rš. Žydas už arklį įvar̃žė šimtą litų Ėr.
| refl.: Jei bus kam, tai insivarži̇̀s Lp.
išvaržýti tr. KŽ
1. iter. išveržti 1: Šitam skiete jau nemožnės aust, ba visas išvaržýtas Ūd. Alų par anksti sukošė – ir išvar̃žė bačkas Jnš.
| refl.: Nuo sunkaus stogo siena išsivar̃žo Ds.
ǁ Šaltis išvar̃žė visus žiemkenčius Jnš. Rugiai šiemet šalčio išvaržýti Lnkv. Dobilai apiplikę lopais – plikšalos pavasarį išvaržė J.Avyž.
2. refl. nusikamuoti: Aš sunkiai, labai sunkiai, par daug sunkiai [gyvenau] – labai išsivar̃žęs Č. Išsivar̃žę esma su darbais Vn.
3. refl. susivirškinti: Valgyk daugiau – iki vakaro išsivaržỹs Rmš.
4. Ps, Lnkv, Krsn, Snt paleisti iš varžytynių: Jį už skolas išvar̃žė, atėmė ūkį Ėr. Kad kaip anie laikai būt buvę, tai žemelę būt išvar̃žę Mžš. An varžytinių triobas išvaržýdavo Adm.
^ Eina kai išvaržýtas Tr.
ǁ refl. tr. laimėti, gauti varžytynėse: Jos tėvo namelius ir žemelę išsivaržė kaimynai I.Simon. Juodikių kaime Matizas turėjo išsivaržęs ūkelį I.Simon.
nuvaržýti tr.
1. iter. nuveržti 1: [Arkliams] patrakus, žioslos lūpas nuvaržo rš.
ǁ refl. pavargti, pailsti: Rankos nusivar̃žė šluotas berišant Šts. Nusivar̃žo pirštai visą dieną nėrus Šts.
2. nuskriausti: Darbininką tą buvo nuvar̃žę didžiai Trg.
3. nugalėti varžantis: Nu, sakau, jegu tu mañ‘ nuvaržai̇̃, tai niekas gi nevaro – kaip gyvenai, taip ir gyvenk Č.
ǁ refl. įgyti teisę varžantis: Kas benusivar̃žė paštą važioti? Šts. Nu tai aš iš penkiolikos hektarų tik an penkių nusvaržiaũ Trgn. Nūsivar̃žėm į pamiškį, gavom daugiau žemės DūnŽ.
4. atimti varžantis (ppr. varžytynėse): Nuvar̃žė dubą žemės Ėr.
5. paveržti, pavilioti ką iš ko: Bičiuliais pavydnykai neturi būti renkami, nes tad nuvaržo sau bites iš kaimyno LTR(Blnk).
pavaržýti NdŽ
1. Sut iter. paveržti 1: O šitie vėl, kurie tuos tinklus gerai pavaržyt turi, tad tur turėt tėvą su savimi aldijoje DP379.
| Papai pavaržyti, pečiai pastatyti LTR(VšR).
| prk.: Gražus darželaitis auksais pavaržytas, sėdi sesaitė žmonių pašlovyta LTIII422(Sln). Linksmus vakarelis auksais pavaržytas, sėdi sesaitė suole pasodyta LMD(Sln).
2. iter. paveržti 4: Nereik parsegti, užteks tik uknolius pavar̃žius Brs.
3. refl. tr., intr. nusitrinti (ppr. ką veržiant, varžant): Pasivaržiáu rankas su atvarslais, o nirstantį arklį nepataisiau Plng. Pasivar̃žė pirštas – nuejo skūra Plng.
4. refl. pasiraivyti: Kap pasvaržaũ, tai net kaulai braška Vlk.
5. tr. NdŽ kurį laiką neduoti laisvės.
6. refl. NdŽ, Žeml palenktyniauti, pakonkuruoti: Ta teip i pasivaržýdami sušutysiam po cielą dešimtį kiaušių Žd. Turėjau su kitais dėl meistro pasivaržýti Vkš. Aš drąsiai galėjau su juo pasivaržyti [savo gražumu]! rš.
ǁ pasirungti, susiimti: Einam pasivaržýti, matysma, katras stipresnis esam Vkš.
7. refl. NdŽ pasidrovėti: Miegojo ant pliauskų: pasivaržė žmogus net seną ligoninės skrandą pasidėti po galva J.Balt. Prašyčiau ramiau, o tai nepasivaržysiu duris parodyti P.Vaičiūn.
pérvaržyti tr., pervaržýti
1. iš naujo suvaržyti: Reikia pervaržýt [kombainą], kur atsileidė Slm.
2. varžantis nurungti, nugalėti: Tada atėjo pirkliai, atidarė pasiūlymų vartus už tuos medgalius ir pervaržė vienas antrą rš.
pravaržýti
1. iter. praveržti 4 (refl.).
2. tr. N, [K], KŽ suvirškinti: Pilvas pravar̃žo (sugromula, sumala) visokius valgius: vienus veržia į kraujį, kitus į taukus, kitus į vandenį, kitus į mėšlą J. Nepravaržytas SD187. Nesuvirinamas, nepravaržomas SD188.
3. refl. SD292, N, [K], KŽ pasirąžyti, pasiraivyti.
privaržýti Rtr, KŽ
1. M, L, LL195,256, NdŽ, Rs iter. priveržti 1: Jeigu gerų kūlių stogas, gerai privaržýtas, tai kerpėm apauga ir ilgai laiko Skr. Kledaruojas [sagos], ištrūks – reiks privaržýti Krš. Privaržė [Jėzų] virvėmis prie stulpo rš.
2. tr. NdŽ kiek varžyti, riboti veikimo laisvę.
| refl.: Galėtų gyventi prisivaržydama rš.
3. refl. NdŽ pakankamai varžytis, lenktyniauti, konkuruoti.
4. refl. NdŽ pakankamai drovėtis, prisidrovėti.
suvaržýti tr. K, Rtr, Š, NdŽ, DŽ1, DūnŽ iter. suveržti:
1. Sut, M Aš užsegiočiau šilkų suknelę ir suvaržyčiau šilkų juostelę LTR(Mrj). Ei, broliai, broliai, mano brolužėliai, jūs suvaržýkit aukso kilpužėles JD470. Tai pataisyčiau jam kepurėlę ir suvaržyčiau jam šilkų juosteles LTR(Ktv). Bet jog tasai tinklas, didumu negerų žmonių apsunkintas, turėjo būt iždraskytas, tad reikia ir tų kitų, kurie jį vėl pataisytų ir suvaržýtų DP379.
| refl. tr. M: Tu pasileidi, nesusivaržai̇̃ drabužių J.
2. N, K, M, LL226, KŽ Suvaržýk kojas išsklidusias, t. y. stipriai surišk J. Sutraukė ryšius, kuriais suvaržytas buvo S.Stan. Kai kuriose šalyse motinos taip suvaržo bevystydamos vaiko galvutę, kad kaulai treška net Blv. Mažilelį vaiką suvytursi suvytursi, suvaržýsi Sd. Tekinius priseis duoti suvaržýti – jau pradėjo klerti Šv. Vargais negalais suvar̃žė bačką lankais JT252. Sukausto, su geležim suvar̃žo [roges], taigi vežimus didžiausius prikrauna, būdavo Plvn. Aš da norėjau suvaržýt tą plūgą, – jis pasigriebė: geras! Mžš. Reik išplakti dalgį, suvaržyti vežėtis, patepti ratus brš. Nau[ja]s staliukas, o kledar kledar – reik suvaržýti Krš. Čemidanai tokie drabužiniai padirbti, su šikšnoms suvaržýti Trk.
^ Drūkta pana, visa suvaržyta (statinė) Škn. Liežuvis šlapio[je] vieto[je], nesuvaržýtas (šnekama, kas ant seilės užėjo) Grd.
| refl. K, ŠT212, NdŽ, KŽ, Dkš: Visur susivar̃žęs, tai ir nešalta Kp. Ana nenorėjo išsiduoti, kad ana yr nėščia, ana y[ra] susivar̃žiusi dideliai Vkš.
3. sukraipyti, sukreivinti, sulankstyti, išklibinti: Tas oras [sprogus bombai] suvar̃žė lovą i koją sulaužė Rš.
| refl. Ds: Gurbų sienos jau visiškai susvar̃žę Užp. Netrauk stalo – susvarži̇̀s, tiesiai tegu stovi Klt. Mano pusė lentų susvar̃žė Km. Pirštai kokie susvar̃žę, visi kulnuoti kokie Žl.
4. N, KŽ, Trkn apriboti veikimo laisvę, drausti: Motriškos buvo labai suvaržýtos: tupėk numie, aple numus trinkias, i tiek Krš. Vaikis laisvesnis, merga suvaržýta žmonių kalbų Krš. Mes tarnavom – suvaržýti buvom Jnšk. Suvar̃žė mergelkas – nebleida į šokius Rdn. Dabar miesčionis su maistu labai suvar̃žė Mžš.
| prk.: Kūnas, kurio pusiausvyros padėtis ar judėjimas yra apriboti, vadinamas suvaržytu rš. Suvaržyto taško pavyzdys – mažų matmenų kūnas, judąs lenktame vamzdelyje rš. Yra kalbos, kurios akcento dalykuose suvaržytos V.Kudir. Mūs jau ir kalba suvaržýta Grv.
| refl. NdŽ: Šiandien aš susivaržau, kad senatvėje būčiau ponas Vaižg. Reikia susvar̃žius būt, reikia neskoliot, su žmonėm gerai būt Žl. Vyrai nesusivar̃žę – anie tik savęs veiza Krš.
ǁ neleisti tvarkyti, valdyti, naudoti, vartoti savo nuožiūra: Seniau buvo suvaržýta ant visko: ir ant kningų, ir ant laikraščių Pp. Degtinę pradė[jo] suvaržýt, mažiau girtų, i vė atšaukė – gerkit Pjv. Vyriausybė suvaržė visuomenės ir kultūros gyvenimą M.Birž.
5. refl. intr., tr. NdŽ, DūnŽ, Srv, Sml, Ps susiginčyti, susipešti dėl ko: Kazimieras su kunegaikščiu mozūrų susivaržė tarp savęs lenkų karalyste S.Dauk. Du vaikinu beeidamu rado ant kelio knygas ir susivaržė Ašb. I ta nora [žirnelių], i ta nora – i susivar̃žė Bdr. Susivar̃žė, žinai, kokio daikto – ir susipyko Slm. Susivaržiaũ su žydais pirkdamas karvę Jrb. Dėl mergos susivaržýs i mušis vaikiai Lnk. Trys vaikiai susivar̃žė, ka reikėjo žanyties End. Ne gegutės kukavo, ne raibosios balsavo, o tik susivar̃žė trys jaunos mergelės vieną jauną bernelį (d.) Sv. Susivar̃žė bobos dėl nėkų Pvn. Vaikai dėl titilių (žaislų) susivar̃žė Krs.
6. žr. įvaržyti 2: Jeigu varžo šimtą litų, tai jau suvar̃žo iki pusantro šimto [statybinę medžiagą] Sk.
7. refl. NdŽ nesmagiai pasijusti, susidrovėti: Prie jo samdiniai neišdrįsdavo ką nors blogo išsitarti apie savo darbdavius ir apskritai susivaržydavo A.Vien.
užvaržýti iter. užveržti:
1. NdŽ.
2. Buvo užvar̃žę abrūsais [imdami kraują] KlvrŽ. Nunyksta karpos, užvaržytos su karvės uodegos ašučiu Šts.

1 siaũbti, -ia, -ė Rtr
1. tr. DŽ niokoti, naikinti: Daug kartų per tą laiką persai Gruziją degino ir siaubė A.Vien. Teroras, badas, šaltis siaubė Vilniaus miestą rš. Ypač gausu tokių kapinių dažnai marų siaubtuose Žemaičiuose sp. Visą naktį artilerija siaubė mišką J.Dov.
ǁ intr. siautėti, savavaliauti: Kur karas yra siaubęs, čia taip greit neišdils jo pėdsakai Vd. Lengvu buvo Kazimierui siaubti ir sarioti krašte negyniojamame ir piles be įgulių vieną po kitai imlioti S.Dauk. Giltinė siaubia po laukus, po daubas J.Jabl. Kaligula, Nero ir kitų daugi giltinių, siaubiančiųjų ponystoje MT216.
2. intr. D.Pošk, Kos52, Sut, N, K, LL236, LVIV5 lakstyti, išdykauti, dūkti (ppr. apie vaikus): Vaikai, nesiaubkite J. Šitas vėjavaikis tik siaũbia, nieko iš jo nėra Rk. Norėtųsi puotauti ir siaubti, o neturia iš ko brš. Lapauju, lakstau, siaubiu SD21.
| refl. N.
ǁ lakstyti, skraidyti (apie vabzdžius): Baisu, kiek musių apie pečių – tik siaũbia, siaũbia Km.
3. intr. šėlti, dūkti, siausti (apie vėją, jūrą): Jūra audroje siaũbia ir putoja BŽ199-200. Vėjas siaubia, lietus lyja J.Avyž. Bet pagaliau užėjo naktis, ir šaltas vėjas siaubė aplink vienuolį Vd. Siaubant tai audrai, kryžokai nusiminusys tenkinos pilėse belindį S.Dauk. Kelius jis žino vėjų, vėtrų ir audrų, siaubiančių plačiausiai Mair.
| prk.: Geismų vėtra čia siaubia Vd.
ǁ tr. smarkiai pučiant, siaučiant, niokoti, varginti (apie vėją): Tavęs nesiaubs vėtros rš. Jį pasitiko tokia ramuma, jos jam pasirodė, kad šio miesto niekada nesiaubia vėjai rš.
4. intr. pykti, niršti: Jis keikė baisiai, siaubė ir grumzdė LC1884,3.
5. DŽ intr. nuogąstauti, bijoti, rūpintis: Nesirūpink, nesisiaũbk! Ko čia siaubi̇̀! Trs. Nesiaũbk, nesiaũbk, ne tokia čia didelė liga Bsg. Aš visai nesiaubiù dėl tos skolos: kai turės – atiduos Rz.
| refl. Trs.
6. intr. J1 dejuoti, aimanuoti: Dabar žmonės poniškai gyvena ir vis dar siaubia, kad negerai Srv. Nei tu čia siaũbk, nei ką: paaugs vaikai – ir vėl bus viskas gerai Srv. Ko čia dabar siaubi̇̀ – pasitaisys oras Pc. Jonas siaubia, kad javai neužderėjo Bsg. Siaũbia žmonės su pašaru Pc. Tu nieko daugiau nežinai, tik siaubi̇̀ ir siaubi̇̀ Pkr. Įžengus jam (jaunajam) į prieminę arba prieangį, jaunoji vė ima siaubti: „Kogi inejo šitie sveteliai į prieminelę?“ LMD(S.Dauk).
ǁ tr. apdejuoti: Dainose apie pastarąjį … atsitikimą buvusios siaubamos tos nelaimės šitaip: „Ne taip man gailu pilies, kaip mudrių kareivių, ugnyj degančių“ A1884,247.
ǁ tr. įkyriai prašyti: Siaũbė, siaũbė mergelė parmatomos nažutkos – šiandie tėvas i nupirko Kair.
ǁ intr. labai giriant pasakoti: Parvažiavus iš veselios, siaũbė, siaũbė apie pyragus, apie parėdnius Kair.
7. tr., intr. geisti ko: Jis siaubia namolei, t. y. nor eiti, važiuoti, grįžti J. Žąsis siaubia prie žąsiukų J. Ištremtasis siaub (ilgstasi) namų, kūdikis papo, karvė veršio M. Merga siaubia vyro, t. y. geidžia J. Siaubąs buvo pri kitų motriškų Šts. Siaubanti karvė, arba trasuonis Ggr. Kiaulė siaũba [tekio] Slnt.
8. intr. lįsti, brautis kur nors: Žąsys tai jau mėgsta siaũbti – nė išganyti negali Pln. Žąsys siauba – negal nutūrėti J.Jabl(Žem). Gyvuoliai siaubia į vasarojį, t. y. lenda par tvorą J.
9. tr. Š, NdŽ siausti, gobti, gaubti.
| prk.: Poliarinė naktis siaubia kalnus ir slėnius rš. Su manim tegul niekas nemato – negirdi – nejaučia, kokia klaiki mane siaubia naktis V.Myk-Put.
10. tr. puolant supti, apgulti: Siaubia mus iš visų pusių V.Piet.
11. intr. eiti, slinkti, traukti: Debesiai siaũbia iš vakarų J.Jabl. Smarkus sriautas siaubia į visas puses, vis naikindamas S.Dauk. Minia siaubė į šonus kaip vėjo blaškomas javas P.Cvir.
| refl. Ser: Tik siaũbiasi debesiai ant dangaus, turbūt lis Brt.
12. tr. apimti: Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti Žem. Neapykanta siaubia mane: keršyt, keršyt – niežti delnai S.Nėr. Merginą siaubė baimė rš. Kad koks geismas kartotinai siaubia kraują, tasai iš lengvo daugiau bus jo pildytas, negu lig tol Vd.
13. intr. suduoti, tvoti: Siaũbk jam per ausį Srj.
14. intr. judėti, cirkuliuoti: Ta vieta [augynojui] tur būti laukymėj, saulėkaitoj, par kurią oras galėtų liuosai siaubti S.Dauk.
1 apsiaũbti, -ia, àpsiaubė tr. NdŽ
1. apdengti, apsiausti, apgobti: Vaiką rūkina apsiaũbę J.Jabl.
| prk. NdŽ: Ankstyva naktis apsiaubė apylinkę sp. Rūkas plaukia nuo marių ir visą žemę apsiaubia rš.
| refl. Š: Apsisiaũbęs eina J.Jabl.
| prk.: Apsisiaubė šventenybės luoba LzP.
2. Ser apeiti iš visų pusių, apsupti, apstoti: [Kryžiuočiai] norėjo iš kitos pusės lenkus apsiaubti LTII398. Daugybė žmonių apsiaubė juos du rš.
3. apriboti iš visų pusių, apjuosti: Po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiaubtas J.Bil.
4. refl. apsitraukti: Dangus jau apsi̇̀siaubė pilkais debesimis Brt.
5. prk. apimti (kokiam jausmui): Dabar visus apsiaubė geismas apžiūrėti tą brangų daiktą V.Kudir. Ilgūną užsidūmojusį apsiaubė visą nepajausti da niekados jausmai V.Piet. Visus nenoromis apsiaubė baimė rš. Jį apsiaubė laukinis kovos karštis rš. Mano sielą apsiaubė didis abejojimas rš.
6. sklindant aprėpti, išplisti: Jau XVII a. alkoholis išleistas tapo iš aptiekos ir greit apsiaubė visas svieto pakampes V.Kudir. Viską ardanti srovė apsiaubė Lietuvą rš.
1 įsisiaũbti, -ia, įsi̇̀siaubė
1. LL215, Ser įsismaginti siaubti, niokoti.
2. NdŽ įnikti dūkti, šėlti.
3. prk. įsigilinti, įsitraukti, įsiklausyti: Ligi vėlyvos nakties prarymodavo, visa siela įsisiaubęs į vėsią išvakarių tylą V.Myk-Put.
1 išsiaũbti, -ia, i̇̀šsiaubė intr.; LL297 išsitrankyti, išsišėlti: Tas žmogus jau išsidovijęs, išsiaũbęs KI152.
1 nusiaũbti, -ia, nùsiaubė tr.; M
1. G99, DŽ, NdŽ nuniokoti, apiplėšti: Karai amžinai nusiaubdavo panemunes K.Bor. Aš vyksiu gudo šalin? Kad vokiečiai, man nesant namie, žemaičių kraštą nusiaubtų! V.Krėv. Nusiaubė plačiai jų kraštų sritis S.Dauk.
2. Ser šėlstant, siaučiant nuniokoti: Pakaktų numesti nuorūką, neužgesintą degtuką, ir gaisras nusiaubtų visą mišką sp. Viesulas smarkiai nusiaubė patį pajūrį sp.
3. nugąsdinti, sukrėsti: Kai vilkas bėgo, taip nùsiaubė, kad nebegalėjau šautuvo sugriebt Č. Šiurpi tyla nusiaubė stovinčiųjų širdis rš. Šitie žodžiai juodu nusiaubė rš.
4. visą perimti: Kad nusiaubė šaltis, išėjus oran, net nukratė Ds. Mane nusiaubė baimė rš.
5. liautis gailėti, apsiprasti, nurimti: Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos J.
1 pasiaũbti, -ia, pàsiaubė
1. intr. NdŽ kurį laiką siautėti.
2. tr. apimti baimei, rūpesčiui, neramumui: Ans siaubte pasiaubtas, t. y. rūpesčių paimtas J. Gaspadorius pasiaubtas, kad ligonis yra name, t. y. nelinksmas J. O jis (strielčius) ma netiko, širdis nedabojo, pasiaubta vaikščiojau JV267.
^ Kaip ir pàsiaubtas (kaip apduotas, pakerėtas): susitikęs žmogų, žiūri, žiūri akỹs, nusikvatoja ir vėl nueina tolyn Km.
3. intr. padejuoti, pasiskųsti, pasiguosti: Atėjus žmonelė pàsiaubė, pasiskundė, kad marti negera Srv. Pasiaubė visi, padejavo TS1904,2. Aš jau noriu turėti gerą moterį, kuriai galėčiau pasigirti savo triumfais ir pasiaubti nepasisekimais rš.
4. tr. apsupti: Vadas metės su saviškiais ant priešų, nes matė juos iš visur pasiaubiant rš.
◊ kai̇̃p pàsiaubtas labai greitai (bėga, lekia): Kaip pasiaubti bėga vaikai velykauti, t. y. nestygsta J.
1 pérsiaubti tr.
1. perskrosti: Viename akimojuje tu persiaubi septynerius dangus ir joji ant žirgų garbės godo bei geidulių Vd.
2. persmelkti: Ją persiaubė nauja baisi mintis rš.
1 susiaũbti, -ia, sùsiaubė tr.
1. suniokoti, sunaikinti: Jiems nė į galvą neatėjo, kad vienas žmogus būtų galėjęs taip susiaubti jų stovyklą rš.
2. Ser, NdŽ sugobti, suvynioti.
| refl. Ser, NdŽ.
1 užsiaũbti, -ia, ùžsiaubė
1. intr. siaubiant užimti, užeiti: Kur užsiaubė žemaičiai, tenai nebrado atsparo S.Dauk.
2. tr. aprėpti: Važiuoju naktį ir regiu pašvaistę: pusę dangaus užsiaubusi rš.
3. tr. paliesti, apimti: Kaip tik užsiaubė kepsnių kvapsnis vilko nosį, taip tas ir apmirė V.Piet.

1 siaũbti, -ia, -ė Rtr
1. tr. DŽ niokoti, naikinti: Daug kartų per tą laiką persai Gruziją degino ir siaubė A.Vien. Teroras, badas, šaltis siaubė Vilniaus miestą rš. Ypač gausu tokių kapinių dažnai marų siaubtuose Žemaičiuose sp. Visą naktį artilerija siaubė mišką J.Dov.
ǁ intr. siautėti, savavaliauti: Kur karas yra siaubęs, čia taip greit neišdils jo pėdsakai Vd. Lengvu buvo Kazimierui siaubti ir sarioti krašte negyniojamame ir piles be įgulių vieną po kitai imlioti S.Dauk. Giltinė siaubia po laukus, po daubas J.Jabl. Kaligula, Nero ir kitų daugi giltinių, siaubiančiųjų ponystoje MT216.
2. intr. D.Pošk, Kos52, Sut, N, K, LL236, LVIV5 lakstyti, išdykauti, dūkti (ppr. apie vaikus): Vaikai, nesiaubkite J. Šitas vėjavaikis tik siaũbia, nieko iš jo nėra Rk. Norėtųsi puotauti ir siaubti, o neturia iš ko brš. Lapauju, lakstau, siaubiu SD21.
| refl. N.
ǁ lakstyti, skraidyti (apie vabzdžius): Baisu, kiek musių apie pečių – tik siaũbia, siaũbia Km.
3. intr. šėlti, dūkti, siausti (apie vėją, jūrą): Jūra audroje siaũbia ir putoja BŽ199-200. Vėjas siaubia, lietus lyja J.Avyž. Bet pagaliau užėjo naktis, ir šaltas vėjas siaubė aplink vienuolį Vd. Siaubant tai audrai, kryžokai nusiminusys tenkinos pilėse belindį S.Dauk. Kelius jis žino vėjų, vėtrų ir audrų, siaubiančių plačiausiai Mair.
| prk.: Geismų vėtra čia siaubia Vd.
ǁ tr. smarkiai pučiant, siaučiant, niokoti, varginti (apie vėją): Tavęs nesiaubs vėtros rš. Jį pasitiko tokia ramuma, jos jam pasirodė, kad šio miesto niekada nesiaubia vėjai rš.
4. intr. pykti, niršti: Jis keikė baisiai, siaubė ir grumzdė LC1884,3.
5. DŽ intr. nuogąstauti, bijoti, rūpintis: Nesirūpink, nesisiaũbk! Ko čia siaubi̇̀! Trs. Nesiaũbk, nesiaũbk, ne tokia čia didelė liga Bsg. Aš visai nesiaubiù dėl tos skolos: kai turės – atiduos Rz.
| refl. Trs.
6. intr. J1 dejuoti, aimanuoti: Dabar žmonės poniškai gyvena ir vis dar siaubia, kad negerai Srv. Nei tu čia siaũbk, nei ką: paaugs vaikai – ir vėl bus viskas gerai Srv. Ko čia dabar siaubi̇̀ – pasitaisys oras Pc. Jonas siaubia, kad javai neužderėjo Bsg. Siaũbia žmonės su pašaru Pc. Tu nieko daugiau nežinai, tik siaubi̇̀ ir siaubi̇̀ Pkr. Įžengus jam (jaunajam) į prieminę arba prieangį, jaunoji vė ima siaubti: „Kogi inejo šitie sveteliai į prieminelę?“ LMD(S.Dauk).
ǁ tr. apdejuoti: Dainose apie pastarąjį … atsitikimą buvusios siaubamos tos nelaimės šitaip: „Ne taip man gailu pilies, kaip mudrių kareivių, ugnyj degančių“ A1884,247.
ǁ tr. įkyriai prašyti: Siaũbė, siaũbė mergelė parmatomos nažutkos – šiandie tėvas i nupirko Kair.
ǁ intr. labai giriant pasakoti: Parvažiavus iš veselios, siaũbė, siaũbė apie pyragus, apie parėdnius Kair.
7. tr., intr. geisti ko: Jis siaubia namolei, t. y. nor eiti, važiuoti, grįžti J. Žąsis siaubia prie žąsiukų J. Ištremtasis siaub (ilgstasi) namų, kūdikis papo, karvė veršio M. Merga siaubia vyro, t. y. geidžia J. Siaubąs buvo pri kitų motriškų Šts. Siaubanti karvė, arba trasuonis Ggr. Kiaulė siaũba [tekio] Slnt.
8. intr. lįsti, brautis kur nors: Žąsys tai jau mėgsta siaũbti – nė išganyti negali Pln. Žąsys siauba – negal nutūrėti J.Jabl(Žem). Gyvuoliai siaubia į vasarojį, t. y. lenda par tvorą J.
9. tr. Š, NdŽ siausti, gobti, gaubti.
| prk.: Poliarinė naktis siaubia kalnus ir slėnius rš. Su manim tegul niekas nemato – negirdi – nejaučia, kokia klaiki mane siaubia naktis V.Myk-Put.
10. tr. puolant supti, apgulti: Siaubia mus iš visų pusių V.Piet.
11. intr. eiti, slinkti, traukti: Debesiai siaũbia iš vakarų J.Jabl. Smarkus sriautas siaubia į visas puses, vis naikindamas S.Dauk. Minia siaubė į šonus kaip vėjo blaškomas javas P.Cvir.
| refl. Ser: Tik siaũbiasi debesiai ant dangaus, turbūt lis Brt.
12. tr. apimti: Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti Žem. Neapykanta siaubia mane: keršyt, keršyt – niežti delnai S.Nėr. Merginą siaubė baimė rš. Kad koks geismas kartotinai siaubia kraują, tasai iš lengvo daugiau bus jo pildytas, negu lig tol Vd.
13. intr. suduoti, tvoti: Siaũbk jam per ausį Srj.
14. intr. judėti, cirkuliuoti: Ta vieta [augynojui] tur būti laukymėj, saulėkaitoj, par kurią oras galėtų liuosai siaubti S.Dauk.
1 apsiaũbti, -ia, àpsiaubė tr. NdŽ
1. apdengti, apsiausti, apgobti: Vaiką rūkina apsiaũbę J.Jabl.
| prk. NdŽ: Ankstyva naktis apsiaubė apylinkę sp. Rūkas plaukia nuo marių ir visą žemę apsiaubia rš.
| refl. Š: Apsisiaũbęs eina J.Jabl.
| prk.: Apsisiaubė šventenybės luoba LzP.
2. Ser apeiti iš visų pusių, apsupti, apstoti: [Kryžiuočiai] norėjo iš kitos pusės lenkus apsiaubti LTII398. Daugybė žmonių apsiaubė juos du rš.
3. apriboti iš visų pusių, apjuosti: Po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiaubtas J.Bil.
4. refl. apsitraukti: Dangus jau apsi̇̀siaubė pilkais debesimis Brt.
5. prk. apimti (kokiam jausmui): Dabar visus apsiaubė geismas apžiūrėti tą brangų daiktą V.Kudir. Ilgūną užsidūmojusį apsiaubė visą nepajausti da niekados jausmai V.Piet. Visus nenoromis apsiaubė baimė rš. Jį apsiaubė laukinis kovos karštis rš. Mano sielą apsiaubė didis abejojimas rš.
6. sklindant aprėpti, išplisti: Jau XVII a. alkoholis išleistas tapo iš aptiekos ir greit apsiaubė visas svieto pakampes V.Kudir. Viską ardanti srovė apsiaubė Lietuvą rš.
1 įsisiaũbti, -ia, įsi̇̀siaubė
1. LL215, Ser įsismaginti siaubti, niokoti.
2. NdŽ įnikti dūkti, šėlti.
3. prk. įsigilinti, įsitraukti, įsiklausyti: Ligi vėlyvos nakties prarymodavo, visa siela įsisiaubęs į vėsią išvakarių tylą V.Myk-Put.
1 išsiaũbti, -ia, i̇̀šsiaubė intr.; LL297 išsitrankyti, išsišėlti: Tas žmogus jau išsidovijęs, išsiaũbęs KI152.
1 nusiaũbti, -ia, nùsiaubė tr.; M
1. G99, DŽ, NdŽ nuniokoti, apiplėšti: Karai amžinai nusiaubdavo panemunes K.Bor. Aš vyksiu gudo šalin? Kad vokiečiai, man nesant namie, žemaičių kraštą nusiaubtų! V.Krėv. Nusiaubė plačiai jų kraštų sritis S.Dauk.
2. Ser šėlstant, siaučiant nuniokoti: Pakaktų numesti nuorūką, neužgesintą degtuką, ir gaisras nusiaubtų visą mišką sp. Viesulas smarkiai nusiaubė patį pajūrį sp.
3. nugąsdinti, sukrėsti: Kai vilkas bėgo, taip nùsiaubė, kad nebegalėjau šautuvo sugriebt Č. Šiurpi tyla nusiaubė stovinčiųjų širdis rš. Šitie žodžiai juodu nusiaubė rš.
4. visą perimti: Kad nusiaubė šaltis, išėjus oran, net nukratė Ds. Mane nusiaubė baimė rš.
5. liautis gailėti, apsiprasti, nurimti: Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos J.
1 pasiaũbti, -ia, pàsiaubė
1. intr. NdŽ kurį laiką siautėti.
2. tr. apimti baimei, rūpesčiui, neramumui: Ans siaubte pasiaubtas, t. y. rūpesčių paimtas J. Gaspadorius pasiaubtas, kad ligonis yra name, t. y. nelinksmas J. O jis (strielčius) ma netiko, širdis nedabojo, pasiaubta vaikščiojau JV267.
^ Kaip ir pàsiaubtas (kaip apduotas, pakerėtas): susitikęs žmogų, žiūri, žiūri akỹs, nusikvatoja ir vėl nueina tolyn Km.
3. intr. padejuoti, pasiskųsti, pasiguosti: Atėjus žmonelė pàsiaubė, pasiskundė, kad marti negera Srv. Pasiaubė visi, padejavo TS1904,2. Aš jau noriu turėti gerą moterį, kuriai galėčiau pasigirti savo triumfais ir pasiaubti nepasisekimais rš.
4. tr. apsupti: Vadas metės su saviškiais ant priešų, nes matė juos iš visur pasiaubiant rš.
◊ kai̇̃p pàsiaubtas labai greitai (bėga, lekia): Kaip pasiaubti bėga vaikai velykauti, t. y. nestygsta J.
1 pérsiaubti tr.
1. perskrosti: Viename akimojuje tu persiaubi septynerius dangus ir joji ant žirgų garbės godo bei geidulių Vd.
2. persmelkti: Ją persiaubė nauja baisi mintis rš.
1 susiaũbti, -ia, sùsiaubė tr.
1. suniokoti, sunaikinti: Jiems nė į galvą neatėjo, kad vienas žmogus būtų galėjęs taip susiaubti jų stovyklą rš.
2. Ser, NdŽ sugobti, suvynioti.
| refl. Ser, NdŽ.
1 užsiaũbti, -ia, ùžsiaubė
1. intr. siaubiant užimti, užeiti: Kur užsiaubė žemaičiai, tenai nebrado atsparo S.Dauk.
2. tr. aprėpti: Važiuoju naktį ir regiu pašvaistę: pusę dangaus užsiaubusi rš.
3. tr. paliesti, apimti: Kaip tik užsiaubė kepsnių kvapsnis vilko nosį, taip tas ir apmirė V.Piet.

1 rė́žti, -ia, -ė, rė̃žti Eiš
1. tr. R, K, I, M kuo aštriu pjauti dalį iš didesnio gabalo, kirpti tam tikros formos atkarpą, ruožą: Rė́žk audimą ant marškinių, o iš skūros nagines bernams J. Potam tik rė́ža kožna ritinius i siuva LKT103(Klm). Tegul mergelė neverkia, manęs bernelio palaukia. Oi, tegu rėžia man marškinėlius iš plonųjų drobelių LTR(Ds). Eisiu į klėtelę, rėšiu tris drobeles, rėšiu broliui ir dieveriui ir šelmai berneliui LTsI315. Antvožą vožė, drobelę rė́žė (d.) Tvr. O kam tu rėži drobužes, o kam tu rašai raštužius? ArchIV603. Reik rė́žti audeklą iš staklių, ba velenėlis per storas Kt. Žada rė́žti kasas žemė Krš. O paskui, kas namui reik, rokuodama rėžia. Taip, kad ir dailiems auteliams gals pasiliktų K.Donel. Aš turėjau barborėlį, plonai rėžtą, tankiai pytą RD16. Stiklui rė́žti reikia gero pripratimo Brs. Kai rė́žia stiklą, nets deimantas dejuoja – džer, džer Ps. Nerėžkim (nerėžykime, neraižykime dalimis) jos (jupos), bet apė ją meskim burtas BtJn19,24.
^ Bepigu rėžti diržą iš svetimos nugaros Rz. Bepigu iš kito nugaros platų rėžį rėžti Up. Bepigu iš svetimo kailio nerėžti plačias nagines Sch83. Iš svetimo diržo nerėžk plačios naginės J. Iš svetimos nugaros gal platį diržą rėžti, o pri savo baimė ir peilį prikišti Plt. Iš svetimos skūros neiškada rėžt B. Bepig rėžt svetimą skūrą B. Meška girioj, o skūrą rėžia B. Ne iš anų kailio rėžis rėžamas (ne jie atsako, todėl neatsakingai ir dirba) Lkv. Siaurai tekliūna, kas plačiai rė́žia Kv. Kas plačiai rėžia, tam siaurai tetenka Sch95. Rėžk iš pado (imk, kai nėra iš ko paimti)! B. Mėlynu mesta, rudu atausta, aukso peiliu rėžta (aušra) LTR.
ǁ skirti matuojant (žemės plotą, sklypą): Kap pas jus arus rė́žia? Klvr. Noreikių dvarą dalina, daug kam rėžia, o man nėr J.Balt.
ǁ skirti iškirsti tam tikrą ruožą: Jau daugiau kaip šimtas metų, kai Latvijoje rėžiamos 40 – 60 m pločio plynojo kirtimo biržės sp.
2. tr. SD329, KBII148, I smailiu, aštriu daiktu brėžti, daryti žymę paviršiuje: Rėža su nagais dže dže dže – būs žąsinas geras veislei, o jei tūpčio[ja] – prastas Ggr. Pyška ana pati po eglynus – rė́žia smalą (tam tikru rėžikliu daro įbrėžimus žievėje, kad sakai bėgtų) Lb. Rė́ždavom pušis, imdavom smalą Klt. Rė́žti ratą aplinkui NdŽ. Baigiam prasikeikt, kad mum lentas reikia šniūravot arba rė́žt Slm.
^ Nors šikna žemę rė́žk (kad ir kaip būtų sunku), bet turi padaryt Plv. Eina jautis baubdamas, dangų ragu rėždamas (griaustinis ir žaibas) LTR.
ǁ spaudžiant, veržiant daryti žymę, ruožą: Lig stabulių rėžė, kad Aginskis karieta važiavo Šts. Ratai klimpsta į purią žemę, rėžia ją lyg noragai V.Bub.
| refl.: Te rankas greičiau atriš. Į mėsą virvės rėžias B.Sruog.
3. tr. prk. judant per ką, skrosti (vandens paviršių, orą): Valtis kaip paukštė skrenda, rėždama sustingusį ežero paviršių rš. Lėktuvas lengvai ir stangriai rėžė orą rš. Perkūno oželis rėžia dangų viršum kemsuotos, purienų salomis nuauksintos pievos rš.
ǁ prk. eiti, tiestis per ką skersai, kirsti: Upelis siauru siūlu rėžia lankas A.Vencl.
4. tr. SC50 žeisti kuo aštriu brėžiant.
| refl. N: Ir anys šaukė didžiai, ir rėžėsi (pjovės) peiliais ir ylomis BB1Kar18,28.
^ Du tekiai rė́žiasi, net baltos putos drimba (girnos ir miltai) Dv.
ǁ tr., intr. drėksti, durti (apie krislą, rakštį ir kt.): Taip akį rė́ž[ia], paveizėk, be nėr krislas įkritęs Užv. Rė́žė [vaikui] akį, nulakinau į Šiaulius – išėmė rakštį Rdn. Rė́ž[ia] į rietą [pakulinių kelnių spaliai] – nebgaliu paeiti Všv.
5. tr. rantyti, raižyti, graviruoti: Rastas medyje rė́žtas vaizdelis BŽ233. O motyna jo ėmė du šimtu sidabrinykų ir davė juos zalatoriui, kursai padarė iš to rėžtą abrozą ChTeis17,4.
6. intr., tr. I, DŽ smogti, kirsti, tvoti: Nematytas pyktis – tuoj rė́žia! Sdk. Džiunkt ka rė́š su tuo žiužiu Lpl. Kaip rė́žė galvon – ir guli negyvas Mžš. Kaip rėš su šermukšnio lazda per galvą – ponaitis suriko ir nusibaigė Všk. Bizūnu kaip rėžė bobai par nugarą, to ir nudribo Všn. Vaike, gausi rė́žti! Sg. Rė́žk gerai į ausį – tuoj pradės klausyti! Ssk. Ar nenutilsi! Kap rėšiu, tai užčiaupsi savo srėbtuvę! Alv. Jei rėži ką koštuvu, tą žmogų šunes pjaus TŽIII365. Arkliui kad rėžė su botagu, net nutrūko Sd. Piemuo rė́žė lazda karvei Švn. Rė́žk katei su rykšte, kad prie bliūdų nelįstų Snt. Rė́žė kardu slibinui – nulėkė viena galva (ps.) Sdk. Rėžiau šuniui į makaulę, ir padvėsė S.Dauk. Bernas pašoko nog stalo, kaipgi rėš gaspadoriui su šaukštu į kaktą! BsPII116. Ka rėžė duris, ir butas nusiskambėjo Vvr. Ki̇̀tas tankiai rė́šma, ki̇̀tas retai (kuldami spragilais) Všv.
| Griausmas kaip rė́žė (trenkė), ir užumušė kumelę An. Anam iš medžio labai buvo smagu šaut, tai kaip jis jam pamierav tiesiog in gerklę, kaip rėžė, tas vilkas nusivertė nuo kuilio BsPIV284.
^ Par kudlas šunie rėši (eisi elgetaudamas), kad slinkis būsi Šts.
7. tr. smarkiai mesti, trenkti: Pagriebė kiauliukę ir rėžė į žemę LTR(Mrj). Jei ką rasi tame inde, rėžk į žemę VoL318.
8. intr. virsti, kristi, griūti: Ka rė́žė ant pilvo įsibėgėjęs, mažne galą gavo Vvr. Ot smagiai rė́žė beržas pro egliotes! Ds. Pumpt, ka rė́žė obulas ant galvos! Vvr.
| refl.: Vakar kad rė̃žės mašina su priekaba ravan! Slm.
9. tr., intr. šnek. sparčiai pjauti, kirsti (javus, šieną): Rugius jau rė́žiat? Upt. Dvejom dalgėm kviečius kad rė́žia, tai rė́žia! Pc. Kombainai rė́žia didžiausius plotus – Dievuliau, kad reiktų kaip seniau, rankom Mžš. Vyrai pardien miške malkas rė́žė (kirto) Ds. O mes rė́žėme rė́žėme ir nurėžėme iki pusryčių lanką Skr. Vaikinas pasispjaudė pūslėtus delnus ir iš peties ėmė rėžti pradalgę po pradalgės rš. Ale kad rė̃žia (kasa) žmonės bulbas savas! Slm.
10. intr. šnek. greitai eiti, važiuoti: Dabar turi gerai rė́žt, kad tave einant nesutemtų Snt. Rytoj rė́šim į Kauną Grl. Žmogus rėžė pro šalį BsV193. Antanai, rytoj rėži nuo ryto namo? Slm.
11. tr. šnek. daug, godžiai valgyti, gerti: Mano gaspadinė česnaką rė̃žė ir rė̃žė ir susigydė Slm. Rė̃žk da bent vieną – nepasigersi Slm. Rė́žam alų – iš miežių geras alus Vn.
12. tr., intr. šnek. smarkiai griežti, dainuoti, giedoti: Senas negali nustigt, kai muzika rė́žia, o ką bekalbėt apie jaunus Srv. Muzikantai rėžia, net langai birbia Žem. Padavė jam smuiką, jis rėžia, o tie ledakiejai šoka BsPIV48. Muzikantai tuom tarpu rėžė maršą rš. Kad rėžia polką, net aukštyn kelia! Ds. Rė́žia giesmes visokias Rod. Gaidį nubaidžiau nuo palangės, o tas, įlėkęs į bezdus, kad rė́žia, tai rė́žia kakarykū! Vkš. Jis gaidų nesupranta: iš ausies rėžia Šk. Vilkas kiaulę tancavojo, žąsis skripkon rė́žė (d.) Švnč. Kur dūda dūduos, te mane nuduos, kur skripka rė̃š, tenai nuveš (d.) Prng.
13. intr. šnek. šiaip ką smarkiai daryti: Gulėk, rytą mes lig devynių rėšma (miegosime) Slm. Kiti iš piningų ka anie rė́ža, ka anie rė́ža [kortomis]! KlvrŽ. Jau čiela sutka, kaip rė́žia lietus – kada anas ir nustos Ds.
14. atvirai, drąsiai, tiesiai, smarkiai sakyti, kalbėti, pasakoti: Rė́žia, rė́žia akysna, vis jos teisybė Klt. Jis netylėjo, ale ir aš jam gerai rė́žiau Trgn. Rė́ža [vaikai] tokius žodžius kaip seniai Rdn. Ein žodžiai kaip sulipdyti – galėtų eiti mitingų rė́žti Trk. Rė́žia jam viską į akis Gs. Anas teisingai rė́žia, akỹs Ob. Rėžiu tiesą in akis, ir viskas Btr. Kad jis ims rė́žt pasakas! Lp. Pasakyk žodį – ka ji rė̃š atgal! Jnš.
15. tr., intr. skausmui verti, labai skaudėti, diegti: Tiek rė́ža galvą, ka negaliu ištūrėti Trk. Vidurius, šoną rė́žia DŽ. Ka stipri [degtinė], tai neit per vidurius rė́žia Gs.
16. tr. daryti nemalonų pojūtį, dirginti, erzinti (apie ryškią spalvą, stiprų garsą, skambėjimą): Taip drūtai kalba, net ausį rė́žia Šmn. Šita spalva man akį rė́žia Mrj. Jos apsirengimas labai akį rė́žia Jnš. Šitokios kalbos Dundelei rėžė ausis kaip stiklas V.Mont. Kito kalba nerė́žia, o kito tai ir labai rė́žia Mrj.
rė́žiančiai adv.: Plaukai buvo šviesūs, akys rėžiančiai žydros I.Simon. Rėžiančiai spiegė pjūklai rš.
◊ bùrną rė́žti R, N, KII71 piktai kalbėti, plūsti: Španiolams taip burną prieš Vokietiją berėžiant, skaitytojai norės patirti, kokia jų macis LC1885,37.
dañgų ragù (dangù rãgą) rė́žti pūstis, didžiuotis: Eik eik, ans dangù rãgą rė́ža, o žeme sparną brauka Ms. Nežino nei kaip eiti – ragu dangų rėžia LTR(Žg). Statragė lig nežanota dangų ragu rė́žia J. Atabėga oželelis, dañgų ragù rė́ždamas, žemę pilvu plėšdamas (d.) Lb. Nusipirkau oželį, dañgų ragù rė̃žiantį, barzda žemę šluojantį Kp.
kãklą rė́žti versti skubėti: Niekas kãklo nerė́žia, nuskasiu [bulves] Aln.
[nė] nagù (nageliù) nerė́žtas (nerė́žtum) labai panašus: Tai panašus į tėvą – nagù nerė́žtas, tėvas o tėvas! Dkš. Tu tėvo ir trupinius surinkęs, nė nagù nerė́žtas Ldvn. Abu kai vienas: nė nagu nerėžta LTR(Alk). Mūs Stasia – gyvas Jasius, nei nageliù nerė́žta Lp. Abu su tėvu vienoki – nei nagù nerė́žtai Rdm.
spar̃ną rė́žti
1. sparną nuleidus, sukti ratą, gretinantis prie patelės (apie gaidį): Toks dar mažas gaidukas, o jau spar̃ną rė́žia Žgč.
2. suktis apie merginas, meilintis: Ir Petras jau rė́žia spar̃ną aplink panas Užp. Ans aplei Rūtikę spar̃ną rė́ža Krž. Mat, ir tu jau sparną rėži, gal jau nori lizdelį susukti Brs. Vladukas, pamatęs svetimų mergaičių keletą, užniko apie jas kaip gaidys sparną rėžti Žem. Rėžia kaip gaidys sparną LTR(Pp).

sparnai̇̃s žẽmę rė́žti būti išdidžiam: Eina, sparnai̇̃s žẽmę rė́ždamas Mrj.
1 aprė́žti tr., aprė̃žti, -ia, àprėžė
1. Š apipjauti, apkirpti: Atskrabas aprė́žk dėl naginių vaikams J. Kūdikius aprėžti (jiems drobę sukirpti) N.
| refl. J.
2. kuo aštriu apibrėžti, įpjauti aplink: Peiliu aprėžia aplink mano galvą ir ėmęs skūrą nutraukia su plaukais LTR(Slk). Jis tuo iš kišeniaus peilį, tam eržilui aprėžė kojas, skūrą užraitojo BsPIV254. Aprė́žė čebatus (nupjovė batų galvas) Lp.
ǁ kandžiojant apiplėšyti, apdraskyti: Sako, [vilkai] visą karvę aprė́žę OG95. Telyčiūtė kojas ištiesus, aplink pilvą aprė́žta [vilko] Klt.
3. N, K, Sut apvesti aplinkui liniją, ruožą, apskritimą, apibrėžti, apskriesti: Nuėjęs į budynes, aprėžk su šia kreida ant suolo ratą ir į jį atsisėsk LTR(Slk). Čia mano žemė, – pasakė jis ir aprėžė aplink save ratą J.Avyž. Pasiimk žvakę ir knygą ir su žvake vieną kartą aprėžk apie kozelnyčią LTR(Ob). Aprė́žei ratą ir stok vidury JR27.
| refl. tr., intr.: Tu apsrėžk apie save ratą nykščiu ir peržegnok, tada stovėk ir niekam teisybės nesakyk LTR(Ds). Apsirėžė aplinkui save su degančia grebenyčios žvake ir meldžiasi (ps.) Jž. Atsisėdo ažustalėj, apsirė́žė ratą raudoną ir laukia velnio (ps.) Šmn. Tai tu nueik an mano kapo, su tuom peiliu apsirėžk didelį ratą ir sėdėk BsPIV62.
4. išvesti, nustatyti (ribą): Mindaugo aktas padeda aprėžti ribas ir likusiajai anų metų Sėlos žemės daliai K.Būg. O paskuo antejo tokie metai, vienkiemius tokius padarė, jau aplink ūkes aprė́žė Ms.
ǁ atskirti (ribomis): Geometrinis kūnas yra erdvės dalis, iš visų pusių aprėžta įsivaizduojamu paviršiumi rš.
5. apriboti, apibrėžti: Jie būdavo atsiunčiami į lagerį neaprėžtam laikui – nuo trijų savaičių iki šešių mėnesių B.Sruog. Kiekvieno gabumai aprėžti rš. Jo valdžia aprėžta J.Jabl. Vadinasi, tėvų išlaidos yra įstatymu aprėžtos J.Balč.
| refl. tr.: Ūkėje apsirėžė (nusistatė) sau labai tiesų kelią V.Kudir.
◊ spar̃ną aprė́žti sparną nuleidus, apsukti ratą (apie gaidį): Aprė́žė [gaidukas] spar̃ną, kut kut vištas jau šauka Krš.
1 atrė́žti
1. tr. R38, N, Š, DŽ atpjauti, atkirpti dalį iš didesnio gabalo: Atrė́žk drobės, tai pasiūsiu marškinius Nč. Prasta medžiaga, bet kai jau buvo atrė́žta, turėjau imt Srv. Atrė́žk man aršiną gelumbės Rk. Atrėžė stuomenuką LTR(Ldvn). Atrėžęs drobės kąsnelį, nunešk dar kriaučiui Dg. Atsidarė komodą, atrė́žė drobės šmotą iš ritulio Bsg. Atrėžk nagines su peiliu J. Atrėžk ir man lašinių šmotą Vžns. Atrė́žė lašinių bryzą Vkš. Tai žemės gabalas, atrėžtas norago išara P.Vaičiūn.
^ Kad pasakiau, tai kap atrė́žiau (nebekeisiu žodžio) Ml. Va, tik truputį pabirinau trąšų, ė, žiūrėk, rugiai kap atrė́žta (labai žymu, skiriasi, kur tręšti, kur ne) Grv.
| refl. Š.
ǁ Vdk matuojant paskirti, atidalyti: Atrė́žė man [arus] berželio mėnesį Klvr. Atrė́žia aplaižytai [žemės] Dsn. Pykosi, pykosi, ale ant galo nors kertelę lauko atrė́žė Petrui Srv. Jam matinykas pali dvarą atrė́žė šmotelį pievos Ssk.
| refl. tr.: Žemę juk ne slapta atsirėžiau, o valdžia davė rš.
2. drąsiai, griežtai atsakyti, atkirsti: Davė vieną klausimą, atrė́žiau, tai daugiau neklausė Mrj. Atrė́žei tam išjuokai, ir sučiaupė burną Slk. Aš jam viską atrė́žiau į akis Srv. Spjaudėsi Tamošius vaikščiodamas, ūsus kramtė, o žmonos paklaustas, kas jam yra, atrėžė: – Savo puodų žiūrėk! LzP. Martynas nori [Gaidienei] atrėžti, nori pasakyti baisų žodį I.Simon. Jis atrėžė kap iš rago Klvr. Jis atrė́žė kap senis Dg.
3. intr. atkeršyti: Aš tau rytoj atrė́šiu, nemislyk Stlm.
4. smarkiai ateiti, atidrožti: Tik užgirdau – atrė́žia per mišką pulkas bernų, atšaukoja Ds.
1 įrė́žti
1. tr. R293,344, Sut, K, Š, DŽ įpjauti, įbrėžti: Įrė́žiau į skūrą negerai J. Žievė peiliu įrėžtà DŽ1. Į kailio kampiuką įrė́žia, jei pametei [žymę] – ir prapuolė kailiukas Grz.
| refl.: Tarp jo antakių įsirėžė statmena raukšlė rš.
ǁ refl. prk. palikti įbrėžtą žymę: Didis skausmas įsirėžęs jo kaktoje rš.
2. tr. SD85, I padaryti įkarpą, įręsti, įrantyti: Įrėžk mano vardą į kryžių Rg.
| refl. N, Š.
3. tr. NdŽ sužeisti, kuo aštriu brėžiant, įdrėksti.
| refl. tr.: Su skarda įsirė́žiau koją DŽ1.
4. refl. įsmigti, įsikirsti, įsiremti: Įsirėžė vežimas, ledva išvežė Dkš. Valtis įsirėžė į smėlėtą dugną rš.
ǁ prk. įsiterpti: Čia į aukštą krantą įsirėžęs Rašių ežeras rš.
5. refl. prk. įstrigti, įsmigti (į galvą, į atmintį): Tos dienos įspūdžiai ilgam laikui įsirėžė į jo atmintį V.Myk-Put. Tie žodžiai įsirėžė kaip įpjauti medžio žievėje ir neišnyko, augant medžiui rš. Kiekvienam giliai įsirėžia vaizdas motinos, vogčiomis skarelės kampu nubraukiančios nejučia ištryškusią ašarą sp. Okupacijos žaizdos giliai įsirėžusios širdyje J.Dov.
6. tr. braukiant įžiebti: Inrė́žk sierciką (degtuką), tai pamatysi, kur kepurė Sv.
7. intr. DŽ1 įkirsti, įkrėsti, įpilti (rykščių): Gal nori, kad užpakalin įrė́žčiau! Ds. Sūdas prisūdijo Baltrui prie visų įrėžti į nugarą dvidešimtį rykščių Ašb.
8. tr. smagiai, tvirtai įrašyti: Kažko nepataikiau atsakyti, ir J. Jablonskis prie mano akių įrėžė klasės žurnale „kuolą“ KlbV72. Redaktorius išvadino mane žiopliu ir vos papeikimo neįrėžė sp.
◊ kai̇̃p nagù įrė́žtas labai panašus: Moterų vaidmenų atlikėjos buvo be priekaišto: abi – tikros kaimietės, kaip nagu įrėžtos rš.
1 išrė́žti, išrė̃žti, -ia, i̇̀šrėžė
1. tr. SD413, K, M, DŽ1 išpjauti, iškirpti (ppr. ką pailgą): Drobės i̇̀šrėžiau du kavalkus ir paklojau – testa klojėjas Vlk. Dar gerai, kad nei̇̀šrėžė [audeklo] Eiš. Iš šitos eglės reiks išrė́žt lentų Ds. Išrė́žiau vienas nagines J. Dimus jau išrė́žei? Dglš. Išrė́žk man audeklo marškiniams Lš. Išrė́žė iš senio nugaros tris diržus BM146(Šd). Išrė́žė [iš odos] tokius šniūrukus kaip voteguo storumo Vvr.
| refl. tr.: Išsirė́žk sau an marškinių, ba ir vaikščiosi su grynu pilvu Nč. Leisk man tau iš nugaros diržą išsirė́žti Š.
ǁ atmatuoti, paskirti (žemės plotą, sklypą):
^ Išrė̃š tau Dievas kalioniją Paseirin (Leipalingio kapinėse), kad tu jos tep nori! Lp.
| refl. tr.: Tą lanką dvaras, lažininkus paleisdamas, buvo tyčia sau išsirėžęs Vaižg.
2. tr. SD418, BŽ78 išpjaustyti, išrantyti, išdrožti, išraižyti: Nusimovė nuo piršto žiedą su išrėžtu vardu, pravarde Brt. Žiede išrėžiama sužieduotuvių data rš. Ir imsi du sardonikso akmeniu ir išrėši ant jų vardus sūnų Izraeliaus Ch2Moz28,9.
| refl. MitI226.
3. tr. išspausti, išbrėžti: Per laukus išrė́žtos didžiausios provėžos Mrj. Armotų ratai išrėžė gilias vėžes rš.
| refl.: Išseko gera jo nuotaika, per visą kaktą jam išsirėžė raukšlė rš.
ǁ praminti, išvesti (kelią): Pro juos tę b[uv]o išrė́žtas naujas kelelis (ps.) Gs.
4. tr. Ds išpjauti, iškirsti (javus, žolę, medžius): Par dieną tą pievą išrė́žėm Pc. Čigonas išrėžė pradalgį ir atsigulė rš. Prieš karą jie daug girių išrė́žė Vdžg.
5. tr. kandžiojant išžudyti (ppr. apie žvėris): Kurmienės vištas a septynias [lapė] išrė́žusi Pj. Sykį vilkas įsisuka, tai jau visą būrį išrė́š Smln. Įlipo ant kopėčikės [šeškas], išrė́žė vištas Erž. Kad tik nepaveizėsi, tujau žiurkės būs išrė́žusios vištyčius Štk. Kaip reikia, vieno ūkininko susirgo arkliai, kito avis vilkas išrėžė, o beveik kiekvienoje sodoje aplinkui ėmė karvės sirgti ir daugumas išdvėsė LzP.
6. drąsiai, smarkiai išsakyti, išdrožti: Jis išrė́žė, išrė́žė, kas jam reikėjo, ir viskas! Pun. Išrė́žiau viską akỹs Skdt. Išrė́žė anas jiem visą praudą Dglš. Visą teisybę ana išrė́žė anam Kv. Išrė́žiau, ką tik žinojau, daugiau nei neklausė Mrj.
7. tr. šnek. smarkiai išdainuoti: Kai įsidainavo, tai visokias dainas išrėžė Gs.
8. tr., intr. šnek. smarkiai išvalgyti, išgerti: Šitiek valgymo išrė́žt tokiam burlokui tai vieni juokai Dgl. Oi, jis išrė̃žia – nežymu, kad gėręs Slm. Pats gi su savo bernu išrėžė po kelis [stiklelius] Ašb.
9. intr. šnek. smarkiai suduoti, sudrožti, supliekti: Išrė́žė botagu kiaulei per šonus Arm. Paims bizūną, išrėš in skūrą, išvarys visą blogą natūrą! LTR(Ant).
10. pavykti, susiklostyti, susidėti aplinkybėms: Kažin kaip tau išsirė́š su tuo teismu? Užv. Prastai išsirė́žė su piningais – ištraukė visus Šts. Kaip tau par karą išsirė́žė? Šts. Puikiai išsirė́žė gyvenimas Šts.
1 nurė́žti, nurė̃žti, -ia, nùrėžė
1. tr. SD1150, K, DŽ nupjauti, nukirpti dalį iš viso gabalo: Nurė́žiau galą audimo J. Tik žiūrėk, nenurė́žk kažno kaip Ssk. Aš tau nurėšiu, tuto, baltas drobeles, tuto (d.) Tj. Tamsta nurė́ši du metrus šito audeklo Žvr. Atnešė kita lašinių plaštaką nurėžusi LzP. Kreivai nurė́žiau stiklą Rk. Mikoniokas nùrėžė stiklą – ir mūsų mašina nebekiaura Slm.
^ Bepigu iš svetimo kailio nurėžti plačios naginės LTR. Iš pašto nė kokios žinios nepaėmėm, lyg rėžte kas būtų nurėžęs Pt. Kur tik mėšlu pakrupota – javai kap nurė́žt (labai žymu, skiriasi, kur tręšti, kur ne) Rod. Rugiai geri, kap nurė́žt Rod.
| refl. tr.: Tu dar, paskutinioji, nusirė́žk kasą Krš.
ǁ sumažinti (sklypą): Nurėžti žmogui asmeninį sklypą, nubausti jį – didelio mokėjimo nereikia sp.
2. tr. nubrėžti, nudrėksti: Kūleliai brūkš ir nùrėžė duris, kaip nešė Slm. Vienai [pušiai] kad duota [perkūno] – žievė teip ir nurė́žta Ob.
3. tr., intr. įspausti ruožą: Sliedelis nurė́žtas dviračiu Dglš.
| Kap suklėstė vežimą, tai nurėžė ir nurėžė (nuvažiavo, ratais rėždamas) per pievas Rod.
4. tr. apvesti (liniją), apskrieti: Apskritus, lyg kaip cirkeliu nurė́žtas KII372.
5. tr. Ktk nupjauti, nukirsti: Šiandien didelį šmotą pievos nurėžiau Lbv. Ar nurė́šit ryt rugius? Km. Paspaudę visą lauką rugių nurėžėm per vieną dieną rš. Nurė́ža eglę ir prisirenka šiuškių Vdk. Abu senu beržu nurė́žė GrvT54.
6. tr. griežtais žodžiais nutraukti, nukirsti (kito kalbą): Jis rėžte nurėžė tam nepraustaburniui šnektą rš.
7. intr. nudiegti: Nurė́žia par kriūtinę kai peiliu [, sužinojus blogą žinią] Klt. Net par kriūtinę nurė́žė, kai pamačiau šitą žmogų Klt.
8. tr., intr. padeginti, padirginti (gerklę): Čia tai kas kita, tai nors nurėžia [degtinė], o ką ta buiza, tai čia man šioks gėrimas! Ašb.
9. intr. numigti: Buvo pogulio gal nurė̃žęs gerai? Slm.
1 parė́žti, parė̃žti, -ia, pàrėžė
1. tr. DŽ1, KlvrŽ, Lk papjauti, paskersti: Ar jau parė́žėt tą kiaulę? Pžrl. Pjovikui tik duok, besiveizant kiaulę parė́ža Vvr. Jau laikas būtum prylaidą parė́žti Slnt. Pjoviau sėklinius dobilus ir zuikį parė́žiau Mrj. Tu gulinėji su vyrais, aš tave parė́šu po peiliu! Rdn.
| refl. tr.: Tris kiaules pasirė́žėm, meisų turam Rdn. Kurs nor, tas i pasirė́ža karvę Plik.
ǁ papjauti (dantimis): Avinis vilkas parė́žė avį mūs Gs. Ar ne tu, lapute, gaidį parė́žei? Skr. Kai tik pasisuka žiurkė, tuoj katė parė́žia Srv. Žiurkes parė́žia [katinas] didžiausias – su savim lygias Erž.
2. intr. pabrėžti, pabraukti: Gaidys tik parėžė sparnu pakojėj – ir an vištos Tvr. Aplink jos (šarkos) per žemę parėžė su koja LTR(Ant).
3. tr. papjaustyti: Parė́žiau vyrams lašinių, rūgusio pieno padėjau Skr.
4. tr. įpjauti: Jis gerklės nepersipjovė, tik lašinį parė́žė Skr.
5. tr. šnek. drąsiai, tiesiai pasakyti: Aš parė́šiu visa, nesisarmatysiu Sdk.
6. tr. smarkiai pakulti: Rėžk laukan, dvi valandas – parė̃ši daug Slm.
7. refl. kiek paklimpti, įsmigti: Kap važiavau per balą, tai vežimas ir pasirė́žė Sn.
◊ spar̃ną parė́žti pasimeilikauti, pasisukti apie merginą: Pas ją atjoja [karininkas], kad apsisuktų, sparną aplinkui parėžtų J.Paukš.
1 pérrėžti
1. tr. SD326, Sut, K perpjauti, perkirpti, perdrėksti į dvi dalis: Párrėžiau pusiau skūrą J. Parplėšė visą kulšę i batą párrėžė [šernas su iltimis] Vdk.
ǁ perdalyti, perskelti: Ir jis perrėžė vis pusiau BB1Moz15,10. Ir tur jo sparnus perrėžti (perskelti), o ne nulaužyti BB3Moz1,17.
| refl. tr.: Lauką pusiau pérsirėšite Lp.
2. tr. DŽ1 kuo aštriu brėžiant, giliai įpjauti, perskrosti: Pérrėžė jaučio pilvą, ir išbėgo žarnos Alv. Lūšis, gindama vaikus, geriausiam medžiokliniam šuniui vienu ypu pilvą perrėžia sp. Vanagas, kad ans paema grobį, tujau ans atvertęs párrėža su snapu Sd. Nugi susimušė pasigėręs, ir jam kaklą pérrėžė Mrj. Atadarę atrado vaikelį da gyvą, nors su perrėžtais viduriais BsPII188.
| prk.: Tylą perrėžia greitosios pagalbos automobilio sirena V.Bub.
| refl. tr. DŽ1: Su stiklu koją pársirėžiau Brs.
3. tr. prk. judant per ką, perkirsti, perbrėžti: Bevalgant užėjo debesis, ūmai sutemo, pakilo vėjas, žaibas perrėžė dangų, nušvietė mūsų gryčios vidų A.Vien. Mėlyną tamsą perrėžė žalia raketa J.Dov.
4. intr. sudrožti, suduoti, užkirsti: Ė kas gi tau per blauzdas pérrėžė, gal supykai su kuo? Ds. Tu pérrėžei, aš ir atgijau Grv. Nustilk, ba pérrėšiu! Lp.
1 prarė́žti tr.
1. R312, K, DŽ1 prakirpti, prapjauti: Toly laby tos kojos tįsta, jam i tas kelnių kalaškas prarė́žė Šmk. Praė́žk man šitą maišelį, paskum vėl užsiūsi Ssk.
ǁ kerpant nukrypti: Žiūrėk, neprarė́žk pro liniją Ssk.
2. kuo aštriu rėžiant, giliai įpjauti, įbrėžti: Kaip pajutus meška, kad pilvas prarė́žtas, nesavu balsu subliovus BM68. Tai aš noriu prarėžt pilvą ir išimt tuos pinigus BsPIV63. Pilvą prarė́žk, mėsinėdamas paršą J. Dešinė ranka aprišta ir parišta; kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon. Viršutiniais žandais erkės prarėžia gyvulio odą, o paskui į žaizdą įkiša straubliuką rš.
| refl. DŽ1.
3. prk. judant per ką, perskrosti, perkirsti: Greit judėdamas, laivo priekis prarėžė rūką rš. Vakaro prieblandą prarėždavo žalia, raudona raketa sp.
4. N pradėti kirpti, pjauti po gabalą (audeklo): Vienas rietimukas tik prarė́žtas Rdm.
5. praminti, padaryti provėžas: Važiavom, tai niekien nei neprarėžta (apie kelią) Vlk.
6. Lpl, Krtn šnek. praleisti pinigus (girtaujant, lošiant): Rėžė prarė́žė, parejo be kapeikos Krš. Prie loterijos – Drūktenis daugiausia prarėžia Žem.
| refl.: Iš pinigų kartas rėžė ir prasirėžė Šts.
1 prirė́žti, prirė̃žti, -ia, pri̇̀rėžė
1. tr. prikirpti, pripjauti, patrumpinti: Prirė́žk man kvartūką Ssk.
2. tr. paskirti, primatuoti (žemės sklypą): Dokumentus parodžiau, i iš karto mun prirė́žė dalį Mžk. Vienasėdžiai nevienodo didumo daromi: kur žemė geresnė, tam mažiau prirėžiama rš. Dalis tų sklypų buvo paimti ne iš prirėžtos prie palivarkų žemės, o iš valstiečiams priklausiusių ir bendrų kaimo žemių rš.
| refl. tr.: O kaip reikia, mudu, štai, prisirėžėva gretimų trejetą valakų, kad turėtuva lygiai po šimtą dešimtinių Vaižg.
3. intr. brėžiant pasiekti: Prirėžk su paišeliu lig pat linijos Ssk.
4. refl. tr. prisikirsti: Nuvažiavai miškan, prisirė́žei kiek reikia ir parsivežei [malkų] Rm.
5. intr., tr. šnek. daug prigerti (ppr. degtinės): Šitos degtinėlės kad prirėži žmogus, tai ir pakliūvi Pl. Prirė́žę parejo, vos an kojų pastova Krš.
| refl.: Taip prisirėžę, kad net akys pabalusios rš.
6. refl. tr. šnek. daug prisipirkti: Prisrė́žė siūlų ir neturi kur dėt Klt.
1 surė́žti, surė̃žti, -ia, sùrėžė
1. tr. K reikiamai, tinkamai supjaustyti, sukarpyti, sukirpti: Per dvi dienas į visus namo langus surė́žė stiklus Brs. Jau surėžti, jau pasiūti [tavo marškinaičiai] RD74. Ilgainiuo Liudvė pramoko marškinius surėžti ir pasiūti M.Valanč. Kita rieks pyragą taip po biškį, o kita surė́š tų pyragų malkas Žr.
^ Kiek džiaugsmo turėdavai, kai visame lauke gulėdavo vaga prie vagos kaip rėžte surėžtos (lygios, tiesios) rš.
2. intr., tr. DŽ1, Trk suduoti, sukirsti: Surė́žė su rykšte, vaikas ir nutilo Up. Surėžė par kritę, ir paleido Šts. Surė́žk gi arkliui! Ds. Surė́žk tu jam botagu! Lp. Vitviniu jam surė́žkit Arm. Kaip surė́šim par pilvą, bus arielkos par pilna! JD753. Par jomarką įsvadino tą vaiką į arklį ir surėžė su bizūnu par šonus M.Valanč. Ir tada staiga jai pašoko toks pyktis, kad vyrui vos per dantis nesurėžė rš. Surė́žk tris sykius į tą akmenį, ir atsiras budinkas (ps.) Žr. Kam gerai nugarą išskalbti, ką gerai supilti, surė́žti KI473. Arklį surė́žiu K.
3. intr., tr. šnek. išgerti, sugerti: Mes do te surė̃ždavom čėrką, kai nuvažiuodavom Slm. Svečiam reikia surė̃žt Slm.
4. smarkiai sugriežti, sudainuoti: Trūbininkai pradžiai surė́žė maršą Dr. Mes dažnai po punktelį surė́ždavom Ds. Būdavo, surėžiame kokį šokį ar lietuvių liaudies dainą rš.
5. intr. šnek. smarkiai užlyti: Volungė priš lytų šauka „surė́š“ Lkv.
1 užrė́žti, užrė̃žti, -ia, ùžrėžė
1. tr. DŽ1 užbrėžti, užžymėti: Duok tu man paišelio lentom užrė́žt Ds. Su peiliu užrė́žk J. Čia durnai užùrėžė sklypą – nėr nė kur karvės prisirišt Slm. Garsinu tų didvyrių vardus, su kuriais mane padavimai supažindino, kurių vardai užrėžti šventu raštu ant ąžuolo lentų ir kietųjų akmenų šventose gabijose V.Krėv.
^ Kur su mėšlu kviečiai, tai kaip ažrė́žta (labai skiriasi, žymu, kur tręšta, kur ne) Ds. Šniūras [lauko] tiesus kap užrė́žta Lp. Tavo javas visur kaip užrėžtas V.Krėv.
ǁ refl. pasidaryti rievėtam, lyg įveržtam: Iš riebumos net kaklas žusrė́žęs Rod.
2. tr. užbrėžti, uždegti (degtuką): Ažrė́žk degtuką, nesmato! Klt.
| refl. tr.: Ažsirė́žiau sierčiką, ir dabojam Mlk. Vis ažsirė́žia ažsirė́žia degtuką, ieškojo gal ko Klt.
3. tr. išarti pirmą vagą; užarti lauko galus: Vaciau, padėk man užrė́žt Aln.
4. refl. tr. nusistatyti, užsibrėžti: Pirmame numeryje dėl nekurių raštų rašytojai užsirėžė sau tą kelią, padėjo kampinius akmenis V.Kudir.
5. intr. DŽ1, Gd, Nv, Krš, Dv užduoti, užkirsti, sušerti: Kai ažrė́šiu, tai žinosi! Ds. Kai užrė́šiu, tai eisi, kur pipirai auga! Trgn. Užrė́žė gerai par galvą Ėr. Užrėžė bobutė ožiui par pat uodegą LTR(Plt). Sykį palšmargei užrė́žiau votegu Šll. Supykęs per butelio kaklą užrėžė, kaklas canktelėjo ir nukrito LzP.
6. smarkiai užgriežti, uždainuoti: Tai skardumas balso: užrėš, tai net miškai skamba Ds. Muzikontas kad užrė́žė polką! Ėr. Kur skripka ažrėš, te mane nuveš (d.) Prng. Užrėžė kapelija taip graudingai Žem. Muzikantas atsistojo ties langu ir užrėžė A.Vencl.
7. refl. tr., intr. šnek. prisigerti, prisipampti (degtinės): Guli, degtinės užsirė́žusi Gr. Pirmą kartą dabar jam gerti tikos – per daug užsirėžė LTI41.
8. intr. šnek. smarkiai užlyti: Gerai, kad užrė́žė lietaus, o jau viskas buvo indžiūvę Ds.
9. tr. šnek. daug užprašyti: Didelę kainą užrėžė maišelininkas už šiuos prabangos dalykus rš.
10. refl. šnek. labai užpykti, užsigauti: Jis jau an tavę kap užsirėžė, tai nigdi neatsileis Nč.
◊ ùžrėžė kai ant pãdo; B, N gerai padarė, pasisekė.