Išilgai Galaktikos spiralinių vijų driekiasi magnetinio lauko jėgų linijos. Magnetinio srauto tankis (0.5–2.0)·10^–9 T. Toks silpnas magnetinis laukas neturi jokios įtakos žvaigždėms, bet yra svarbus tarpžvaigždinių dulkių ir kosminių spindulių judėjimui. Laukas tam tikru būdu orientuoja tarpžvaigždines dulkeles ir dėl to jos sukelia išsklaidytos šviesos poliarizaciją. Tamsieji dulkių debesys dėl magn. lauko poveikio yra ištįsę maždaug lygiagrečiai Galaktikos pusiaujui. Magn. laukas priverčia judėti elektringąsias kosminių spindulių daleles uždaromis kreivėmis ir neleidžia joms ištrūkti iš Galaktikos.

Iš normalių žvaigždžių greičiausiai sukasi O ir B spektr. klasių pagr. sekos žvaigždės, submilžinės ir milžinės, ypač Be žvaigždės (pusiaujo taškų greitis 400–500 km/s). Didesniu greičiu jos suktis negali, nes darosi nestabilios ir nuo jų pusiaujo atsiskiria medžiaga, sudarydama diską. Sukimosi greitis vėsesnių negu F0 spektr. klasės žvaigždžių staiga sumažėja. Saulės pusiaujo taškų sukimosi greitis 2 km/s. Greičiausiai sukasi neutroninės žvaigždės (pulsarai) – jų pusiaujo taškų greitis iki 60 000 km/s. Greičiausiai besisukantis pulsaras padaro 625 apsisukimus per sekundę.

Asteroidas Nr.1, didžiausias Saulės sistemoje. Pusiaujo skersmuo – 960 km, ašigalių skersmuo – 932 km. Orbitos elementai: a = 2.77 av, e = 0.078, i = 10.6°, P = 4.6 m. Paviršiaus spektras panašus į anglingųjų chondritų meteoritus, geometrinis albedas 7%. Apsisuka apie ašį per 9.1 h. Didžiausio spindesio metu yra 7.4 ryškio. Pirmasis asteroidas, kurį 1801 01 01 atrado Dž. Piacis Palerme (Italija). Pavadintas romėnų derlingumo deivės vardu.

Pusiaujo zonos Paukščių Tako žvaigždynas, į pietus nuo Dvynių, plotas 482 kv. laipsn. Geriausiai matomas žiemą. Šviesiausios žvaigždės 3–4 ryškio. Įdomiausi objektai – žvaigždžių spiečiai NGC 2244, apsuptas Rozetės ūko, ir NGC 2264, greta Kūgio ūko. Žvaigždyne yra trys OB asociacijos.

Žemės magnetinio lauko ašis pakrypusi 11.4° į jos sukimosi ašį. Žemės paviršiaus ir magnetinio lauko ašies susikirtimo taškai vadinami geomagnetiniais poliais. Šiuo metu š. magnetinis polius yra š. Kanadoje ties 105° v. ilgumos, 79° š. platumos, p. magnetinis polius yra vandenyne netoli Antarktidos kranto į p. nuo Australijos ties 138° r. ilgumos, 64° p. platumos. Geomagnetinio lauko srauto tankis kinta nuo 6·10^–5 T ties geomagnetiniais poliais iki 3·10^–5 T ties pusiauju. Liekamasis uolų magnetizmas rodo, kad du kartus per milijoną metų Žemės magnetinis laukas keičia kryptį (susikeičia vietomis š. ir p. poliai). Magnetinį lauką indukuoja skystos geležies masių judėjimas išorinėje Žemės branduolio dalyje.

Saulės fotosferos dariniai, tamsesni už fotosferą. Susideda iš tamsesnės centr. srities (šešėlio) ir ją supančio šviesesnio pusšešėlio. Temperatūra 1000–2000 K žemesnė už fotosferos temperatūrą, dėl to Saulės dėmės yra 2–5 kartus tamsesnės už fotosferą. Magnetinio lauko srauto tankis 0.2 –0.3 T. Gyvavimo trukmė nuo kelių valandų iki kelių dešimčių dienų, skersmuo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilometrų. Susidaro skirtingo magn. poliškumo poromis arba grupėmis. Prasidėjus Saulės aktyvumo stiprėjimo ciklui, pirmosios dėmės pasirodo 30–40° heliografinėse platumose abipus Saulės pusiaujo, vėliau jos pasirodo vis arčiau pusiaujo. Daugiausiai dėmių būna 10–20° heliografinėse platumose. Ciklo pabaigoje dėmės telkiasi siauroje juostoje prie pusiaujo.

Žemės atmosferos žemutinis sluoksnis. Prasideda ties paviršiumi ir tęsiasi iki 8 km aukščio ties ašigaliais ir 18 km aukščio ties pusiauju. Troposferai tenka 3/4 atmosferos masės. Šiame sluoksnyje yra beveik visi atmosferos vandens garai ir vyksta beveik visi meteorologiniai reiškiniai. Temperatūra krinta kylant aukštyn ir pasiekia minimumą tropopauzėje: –55°C vidutinėse platumose ir ties ašigaliais ir –80°C ties pusiauju. Oro tankis jūros lygyje +15°C temperatūroje yra 2.55·10¹⁹ atomų ir molekulių 1 cm³ (1.22·10^–3 g/cm³ ).

SSRS, vėliau Rusijos pilotuojama kosminė stotis, paleista „Proton“ raketa 1986 m. „Mir“ buvo patobulintas orbitinės stoties „Saliut 7“ variantas. Ilgis – 33 m. Vėliau prie stoties buvo prijungti dar keli blokai. Kosmonautai į stotį buvo pristatomi erdvėlaiviais „Sojuz“, kroviniai – automatiniais erdvėlaiviais „Progres“. Stotyje pastoviai gyveno 2–3 kosmonautai. Nuo 1995 m. stotį lankė JAV šatlo tipo erdvėlaiviai, kas 4 mėn. keičiantys stotyje gyvenantį JAV astronautą. Stoties orbita buvo 320–350 km aukštyje, orbita pasvyrusi į pusiaujo plokštumą 51.6°. 2001 03 23 stotis buvo nukreipta į žemutinius atmosferos sluoksnius ir sudegė virš p. Ramiojo vandenyno.

Kietų dalelių (daugiausia ledo, su maža silikatų priemaiša), skriejančių aplink Saturną jo pusiaujo plokštumoje, sistema. Pagal nuotolį nuo Saturno išsidėstę taip: D žiedas (67–75 tūkst. km nuo Saturno centro), C žiedas (75–92 tūkst. km), B žiedas (92–118 tūkst. km), A žiedas (122–137 tūkst. km), F žiedas (140 tūkst. km, plotis ~100 km), G žiedas (165–174 tūkst. km), E žiedas (180–480 tūkst. km). Tarp A ir B žiedų yra 4500 km pločio Kasinio tarpas. Tarp B ir C žiedų tarpo beveik nėra. Tarp A ir F žiedų yra ~3000 km pločio „Pionieriaus“ tarpas. Žiedų storis <1 km. Per teleskopą iš Žemės matomi tik šviesūs A ir B žiedai (jie atspindi ~99 % visos žiedų atspindimos Saulės šviesos) ir blankus C žiedas. Žiedus sudaro ledo gabalai, kurių skersmuo nuo kelių mikrometrų iki 10 m. Žiedai susideda iš siauresnių koncentrinių žiedų; pvz., A, B ir C žieduose jų priskaičiuojama ~1000. Saturno žiedus 1610 m. pastebėjo G. Galilėjas (jie atspindi ~99 % visos žiedų atspindimos Saulės šviesos) ir blankus C žiedas. Žiedus sudaro ledo gabalai, kurių skersmuo nuo kelių mikrometrų iki 10 m. Žiedai susideda iš siauresnių koncentrinių žiedų; pvz., A, B ir C žieduose jų priskaičiuojama ~1000. Saturno žiedus 1610 m. pastebėjo G. Galilėjas (Italija), bet palaikė juos palydovais. 1656 m. Ch. Huigensas (Olandija) įrodė, kad tai žiedai. C žiedą 1848 m. atrado Dž. ir V. Bondai.

Tolygus dienos šviesos silpnėjimas po Saulės nusileidimo (vakaro sutema) arba nakties tamsos silpnėjimas prieš Saulės patekėjimą (ryto brėkšta). Sutemą sukelia Saulės šviesos spindulių sklaida aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose. Skiriami 3 sutemų tarpsniai: pilietinė, navigacinė ir astronominė sutema. Pilietinė sutema būna tada, kai Saulės disko centro zenitinis nuotolis yra nuo 90° iki 96° (atviroje vietoje dar galima dirbti, skaityti, rašyti), navigacinė sutema – kai Saulės disko centro zenitinis nuotolis yra nuo 96° iki 102° (laivus arti kranto galima orientuoti pagal kranto objektus), astronominė sutema – kai Saulės disko centro zenitinis nuotolis yra nuo 102° iki 108°, arba nuo 12° iki 18° po horizontu (dangus tamsus, pasirodo silpnos žvaigždės). Po vakaro sutemos prasideda naktis, prieš ryto brėkštą naktis baigiasi. Mažiausia sutemos trukmė pusiaujyje. Tose vietose, kurių geogr. platuma >60°34′, vasarą vakaro sutema susilieja su ryto brėkšta ir būna baltosios naktys; tose vietose, kurių geogr. platuma >66°34′, vasarą kurį laiką (pusę metų ašigalių srityse) Saulė visai nenusileidžia žemiau horizonto ir visą laiką trunka diena; žiemą tose platumose būna naktis.