Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (122)
apiplei̇̃kti
Apibrėžtis
plei̇̃kti, -ia, -ė tr.
1. tiesti, skleisti: Pleikiù, t. y. tiesiu, drobulę J. Ana plei̇̃kia rugius ant drobulės J. Ans plei̇̃kia popierą sugniaužtą J. Pleikti drobulę, tešlą J.Jabl(Žem).
ǁ plėsti, platinti: Jau daugiau vinies neplei̇̃k, bus per plati Grk.
| refl.: Krečia, krečia, o vis dar telpa ir telpa: mat ta terba tįsta, pleikiasi – gali krėst, kiek nori MPas. Tokių vaistų gavau – po visą kūną plei̇̃kiasi Gl.
| Rytuos jau pleikės neryškus aušros pazaras P.Cvir.
2. dengti, kloti plonu sluoksniu: Tu pleiki̇̀ bakaną balta tešla, o vidury yra bloga juoda duona J.
3. N, K skrosti (žuvį): Ana žiobrį plei̇̃kia J.
^ Ką tu veiki? – Kates pleikiù, dideles pusiau plėšiu, mažas čielas dedu (kas tau rūpi, ką aš veikiu) Skr. Ką tu veiksi, ar kates plei̇̃ksi? (sakoma, kai vaikas prašo leisti kur nors eiti) Skr.
4. refl. gerintis, meilintis: Ana plei̇̃kias prie vyro J. Mergė plei̇̃kas pry vaikių Als.
antplei̇̃kti, -ia, añtpleikė (ž.) tr. Š apdengti, padengti: Biškį antpleikė sniegu, t. y. biškį pasnigo J.
| refl.: Antsipleikė skara ant visų pečių J.
apiplei̇̃kti, -ia, api̇̀pleikė
1. tr. Als apdengti, apskleisti: Ana api̇̀pleikė bakaną baltais miltais, o vidurys yra bloga juoda duona J. Api̇̀pleikė visą stalą popieroms Skr. Apiplei̇̃kti kapčių su šiaudais Šts.
2. refl. netvarkingai apsivilkti: Apsi̇̀pleikiau baltais drabužiais, t. y. apsivilkau J.
atplẽikti, -ia, àtpleikė tr. išskėsti: Atpleik kelnių siūles ir išprosavok Žvr.
išplei̇̃kti, -ia, i̇̀špleikė tr.
1. BŽ477 ištiesti, išskleisti: Kam i̇̀špleikei tą paklodę ant tvoros? Vdžg.
ǁ išplėsti: Plonai išplei̇̃k paplotį, t. y. išplėsk, greičiau iškeps J. Dar naujus batus jau sušlapinau, i̇̀špleikiau Vdžg.
| refl.: Jau kai tų batų su sagtele nekenčiu – išsi̇̀pleikė į visas puses Jrb. Žiūriu, vėl pereklė tupia an gūžtos išsiplei̇̃kus Grdž. Pleikte išsiplei̇̃kusi (išsikėtusi, riebi) boba Jrb. Kad taip neišsiplei̇̃ktum atsisėdęs, būtų ir kitam vietos Vdžg.
ǁ išsklaidyti, ištaršyti: Varyk mergučę šalin – išplei̇̃ks popieras Skr.
2. BBTob6,6, CI664, K, Prk išskrosti (žuvį): Ìšpleiktas ungurys Vlkš.
| refl. tr.: Rudenį mes liuobėdavom daug žiobrių išsipleikti ir įsisūdyti Kin.
paplei̇̃kti, -ia, pàpleikė tr.
1. truputį padidinti, išskėsti: Turi žagrutės sparnus paplei̇̃kt, kad labiau žemę į kaupus suvarytų (bulves kaupiant) Skr.
| Ir kojas papleikiau beeidamas B, CI393.
| refl.: Lysvės pasi̇̀pleikė nuo vandens J.
ǁ paskleisti: Čia pat pasilikus [sesuo] sau susirankiojo girios dilgynių, pàpleikė, džiovino, išmynė, išplakė, suverpė Jrk101. Laumė į trumpą čėsą vėl viską iš skūnios ant lauko nunešė ir teip vėl pàpleikė, kaip buvo Sch201. Pàpleikė tą savo suknelę ant viso stalo Skr. Paplei̇̃k plonai, plačiai [miltus] Vl.
2. padengti plonu sluoksniu: Juodą kepalą duonos paplei̇̃k baltais milais, t. y. pabaltink J.
praplei̇̃kti, -ia, pràpleikė tr.
1. Skr praskleisti: Nepràpleikiau bumašką (gumašką) ir nepažiūrėjau J.
2. praėsti: Tie vaistai gyslas praplei̇̃kia Jrb.
priplei̇̃kti, -ia, pri̇̀pleikė tr.
1. Als pridengti: Priplei̇̃k ligonį plonu apklotu, kad musys neėstum, bo, kaip pripleiksi, gal užmigs J.
| refl. J.
2. pritaršyti, priplaikstyti: Kad apvaras veja, tai pripleik kanapių J.
3. Jn pridurti, prišlieti: Čia dar pri̇̀pleikiu pavardes šių dainininkių ir dainininkų, nu kurių buvo užrašyta po kelias dainas JV(XIXpsl.). Aš čionai ketu pripleikti kelius žodžius apie tą daiktą JJ. Galima būtų pripleikti du oskų žodžiu LTI404(K.Būg).
4. refl. prisigretinti, prilįsti: Ana prie vieno, prie kito prisiplei̇̃kia, t. y. prisipainio[ja] J.
susiplei̇̃kti, -ia, susi̇̀pleikė susipinti, susivyti, susipainioti: Taip suvartyti [medžiai], kad net susplei̇̃kę – sukto vėjo eita Trgn.
užplei̇̃kti, -ia, ùžpleikė tr.
1. uždengti, apdengti: Šiaudais ùžpleikiu, t. y. uždengiu J. Šiaudais ùžpleikta ant rūsio su bulbėmis J. Ana ùžpleikė su skepeta sau pečius J. Bitės, pripildžiusios akutes medaus, vienas užpleik plėvele, kitas paliek liuosas [maistui] Nz.
2. suploti: Užplei̇̃k dratą Grk.
1. tiesti, skleisti: Pleikiù, t. y. tiesiu, drobulę J. Ana plei̇̃kia rugius ant drobulės J. Ans plei̇̃kia popierą sugniaužtą J. Pleikti drobulę, tešlą J.Jabl(Žem).
ǁ plėsti, platinti: Jau daugiau vinies neplei̇̃k, bus per plati Grk.
| refl.: Krečia, krečia, o vis dar telpa ir telpa: mat ta terba tįsta, pleikiasi – gali krėst, kiek nori MPas. Tokių vaistų gavau – po visą kūną plei̇̃kiasi Gl.
| Rytuos jau pleikės neryškus aušros pazaras P.Cvir.
2. dengti, kloti plonu sluoksniu: Tu pleiki̇̀ bakaną balta tešla, o vidury yra bloga juoda duona J.
3. N, K skrosti (žuvį): Ana žiobrį plei̇̃kia J.
^ Ką tu veiki? – Kates pleikiù, dideles pusiau plėšiu, mažas čielas dedu (kas tau rūpi, ką aš veikiu) Skr. Ką tu veiksi, ar kates plei̇̃ksi? (sakoma, kai vaikas prašo leisti kur nors eiti) Skr.
4. refl. gerintis, meilintis: Ana plei̇̃kias prie vyro J. Mergė plei̇̃kas pry vaikių Als.
antplei̇̃kti, -ia, añtpleikė (ž.) tr. Š apdengti, padengti: Biškį antpleikė sniegu, t. y. biškį pasnigo J.
| refl.: Antsipleikė skara ant visų pečių J.
apiplei̇̃kti, -ia, api̇̀pleikė
1. tr. Als apdengti, apskleisti: Ana api̇̀pleikė bakaną baltais miltais, o vidurys yra bloga juoda duona J. Api̇̀pleikė visą stalą popieroms Skr. Apiplei̇̃kti kapčių su šiaudais Šts.
2. refl. netvarkingai apsivilkti: Apsi̇̀pleikiau baltais drabužiais, t. y. apsivilkau J.
atplẽikti, -ia, àtpleikė tr. išskėsti: Atpleik kelnių siūles ir išprosavok Žvr.
išplei̇̃kti, -ia, i̇̀špleikė tr.
1. BŽ477 ištiesti, išskleisti: Kam i̇̀špleikei tą paklodę ant tvoros? Vdžg.
ǁ išplėsti: Plonai išplei̇̃k paplotį, t. y. išplėsk, greičiau iškeps J. Dar naujus batus jau sušlapinau, i̇̀špleikiau Vdžg.
| refl.: Jau kai tų batų su sagtele nekenčiu – išsi̇̀pleikė į visas puses Jrb. Žiūriu, vėl pereklė tupia an gūžtos išsiplei̇̃kus Grdž. Pleikte išsiplei̇̃kusi (išsikėtusi, riebi) boba Jrb. Kad taip neišsiplei̇̃ktum atsisėdęs, būtų ir kitam vietos Vdžg.
ǁ išsklaidyti, ištaršyti: Varyk mergučę šalin – išplei̇̃ks popieras Skr.
2. BBTob6,6, CI664, K, Prk išskrosti (žuvį): Ìšpleiktas ungurys Vlkš.
| refl. tr.: Rudenį mes liuobėdavom daug žiobrių išsipleikti ir įsisūdyti Kin.
paplei̇̃kti, -ia, pàpleikė tr.
1. truputį padidinti, išskėsti: Turi žagrutės sparnus paplei̇̃kt, kad labiau žemę į kaupus suvarytų (bulves kaupiant) Skr.
| Ir kojas papleikiau beeidamas B, CI393.
| refl.: Lysvės pasi̇̀pleikė nuo vandens J.
ǁ paskleisti: Čia pat pasilikus [sesuo] sau susirankiojo girios dilgynių, pàpleikė, džiovino, išmynė, išplakė, suverpė Jrk101. Laumė į trumpą čėsą vėl viską iš skūnios ant lauko nunešė ir teip vėl pàpleikė, kaip buvo Sch201. Pàpleikė tą savo suknelę ant viso stalo Skr. Paplei̇̃k plonai, plačiai [miltus] Vl.
2. padengti plonu sluoksniu: Juodą kepalą duonos paplei̇̃k baltais milais, t. y. pabaltink J.
praplei̇̃kti, -ia, pràpleikė tr.
1. Skr praskleisti: Nepràpleikiau bumašką (gumašką) ir nepažiūrėjau J.
2. praėsti: Tie vaistai gyslas praplei̇̃kia Jrb.
priplei̇̃kti, -ia, pri̇̀pleikė tr.
1. Als pridengti: Priplei̇̃k ligonį plonu apklotu, kad musys neėstum, bo, kaip pripleiksi, gal užmigs J.
| refl. J.
2. pritaršyti, priplaikstyti: Kad apvaras veja, tai pripleik kanapių J.
3. Jn pridurti, prišlieti: Čia dar pri̇̀pleikiu pavardes šių dainininkių ir dainininkų, nu kurių buvo užrašyta po kelias dainas JV(XIXpsl.). Aš čionai ketu pripleikti kelius žodžius apie tą daiktą JJ. Galima būtų pripleikti du oskų žodžiu LTI404(K.Būg).
4. refl. prisigretinti, prilįsti: Ana prie vieno, prie kito prisiplei̇̃kia, t. y. prisipainio[ja] J.
susiplei̇̃kti, -ia, susi̇̀pleikė susipinti, susivyti, susipainioti: Taip suvartyti [medžiai], kad net susplei̇̃kę – sukto vėjo eita Trgn.
užplei̇̃kti, -ia, ùžpleikė tr.
1. uždengti, apdengti: Šiaudais ùžpleikiu, t. y. uždengiu J. Šiaudais ùžpleikta ant rūsio su bulbėmis J. Ana ùžpleikė su skepeta sau pečius J. Bitės, pripildžiusios akutes medaus, vienas užpleik plėvele, kitas paliek liuosas [maistui] Nz.
2. suploti: Užplei̇̃k dratą Grk.
prispreñgti
Apibrėžtis
spreñgti, -ia, -ė
1. tr. N, J.Jabl, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, Slnt, Ms, Als, Pkl, Žd brukti, kišti, sprausti į tarpą: Žabarą į tvorą sprengiu, kad paršelis nelįstų J. Ans pirštus sprengia kryžmais J.
2. intr. M įstrigti: Mun kakle spreñga kažkas Slnt.
| refl. NdŽ: Sausa duona gerklė[je] spreñgias Erž.
3. tr. BŽ463, Ser tempti, kėsti: Spreñgti burę NdŽ.
4. tr. NdŽ sandariai daryti (duris), užtaisyti (plyšį).
5. kinkyti.
6. refl. veržtis, brautis: Spreñgės, kibos šulinės rentiniu su karte ir išlipo Ggr. Spreñgtis į vidų NdŽ.
7. tr. sviesti, spriegti: Kol skylė [maiše] ankšta buvo, tol toli sprengė [vabalus iš maišo] SI24(Kl).
8. refl. NdŽ ginčytis, priešintis: Pradėjo spreñgties kareiviai savo tarpe, aš ir pabėgau Šts. Aš sprengiáus, vis nepasideviau Šts.
◊ óžkenas spreñgti vemti: Gėrė gėrė, o daba už durų išejęs spreñga óžkenas Trk.
atsispreñgti, -ia, atsi̇̀sprengė Šts atsikosėti.
įspreñgti, -ia (į̇̃sprengia), į̇̃sprengė tr.
1. BŽ70, Š, KlvrŽ, Klp įsprausti, įbrukti, įkišti: Sprenglius įspreñk audžiant, kad dunkšlės nemestųs J. Įspreñk sprąstį, kad ištemptų kailį kailmautys Šts. Įspreñgsi į ožį tus linus i šukuosi Gršl. Į praskilą medžio liuob įspreñgs tą kirminą (gyvatę) Kl. Įspreñk tarp durių, ir katinas tau nieko nepadarys Dov. Įspreñk į snukį išžiodęs J.Jabl.
^ Menks nieko neįspreñgs Šts.
2. refl. BŽ168,401, Sr, Š, NdŽ įkliūti, įstrigti: Žuvies ašaka įsi̇̀sprengė į gerklę, ir negaliu atkosėti J. Viena [žiurkė] aukštai veiza įsispreñgusi, kita žemai Žr. Siauri vartai, nepravažiuosi – ratai įsispreñgs Vkš. [Žmogus] įsi̇̀sprengė į duris J.Jabl. Nuejęs į susiedus, nestovėk durių tarpe įsispreñgęs Krt.
3. Q479, BŽ272,481, NdŽ iškėsti, ištempti, užtempti.
| refl. NdŽ.
4. refl. tr., intr. S.Dauk įsiremti rankomis į šonus: Rankas įsispreñgus stovi J.Jabl. Įsi̇̀sprengiau rankoms Kv.
5. Slnt, Skd prk. pakinkyti: Ar į̇̃sprengei arklį į ratus? Šts.
išspreñgti, -ia, i̇̀šsprengė tr. BŽ84; Ser išversti, išsproginti (akis).
nuspreñgti, -ia, nùsprengė
1. tr. nusviesti, nuspriegti: Lig Tauragės, lig Švėkšnos – visur nusprengė [davatkų iš praplyšusio maišo] SI24(Kl).
2. intr. prk. pasklisti, nuaidėti: Per miestą nusprengė riksmas K.Bor.
3. tr. prk. iškinkyti: Nusprenk arklį iš kinklankčio J.
paspreñgti, -ia (pàsprengia), pàsprengė
1. tr. paremti: Kaip nulūžo viena [lovos] koja, pàsprengėm su šakaliu, taip ir stova pasprengtà Skd.
2. intr. M įstrigti: Pasprengė paršas į tvorą, t. y. įlindo J.
3. tr. NdŽ paspęsti: Slastus paspreñgti Šts.
4. tr. ištempti, išskleisti: Burę pasprengti MitI131.
5. tr. prk. pakinkyti: Arklį paspreñgsu ir nulakinsu į Šates Šts.
| refl. tr.: Pasispreñgęs arklį, išvažiavau zuikinėti Šts.
6. refl. NdŽ pasiginčyti.
◊ į kam̃pą paspreñgti Šts nugalėti ginčijantis.
praspreñgti, -ia, pràsprengė tr.; Ser pratempti.
prispreñgti, -ia, pri̇̀sprengė tr. prikaišioti į tarpus: Tvoro[je] skylės, prispreñk medžių, kad paršai nelįstų J.
suspreñgti, -ia (sùsprengia), sùsprengė tr.
1. NdŽ sugrūsti, subrukti.
| refl. NdŽ: Susisprengė ledinės už tvoros J. Upėse prie tiltų ledams susisprengus, buvo jie paraku išplaišinami LC1888,15.
2. suręsti.
| prk.: Veizėk, da kokį vaiką suspreñgs i pabėgs End.
| refl. tr.: Susi̇̀sprengiau tokią trobalę ir gyvenu Vvr.
3. refl. NdŽ, Vvr susiginčyti, susibarti: Vaikiai susisprengė, t. y. susirėmė, katras diktesnis J. Abidvi susispreñgs iš apdaro J. Ir juodu dėl panos buvo smarkiai susispreñgusiu Brs.
užspreñgti, -ia (ùžsprengia), ùžsprengė tr.
1. S.Dauk, NdŽ uždaryti, užtaisyti, užkišti: Kiaurymę sieno[je] ùžsprengiau Vkš.
2. refl. užstrigti: Iš baimės visi puolėm pro duris, durys užsi̇̀sprengė, i nebgalėjom išbėgti Vkš.
3. užgriozdoti: Ùžsprengė stakles, nėr nė kur beapsisukti Plng.
| refl.: Nespringsosi užsisprengęs su staklėmis J.
4. refl. užsispirti: Užsi̇̀sprengė vienas gaspadorius sodo[je], i paliko soda neišskaldyta Šts.
5. refl. tr. užsispeisti: Užsispreñgsi avį Grdm.
1. tr. N, J.Jabl, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, Slnt, Ms, Als, Pkl, Žd brukti, kišti, sprausti į tarpą: Žabarą į tvorą sprengiu, kad paršelis nelįstų J. Ans pirštus sprengia kryžmais J.
2. intr. M įstrigti: Mun kakle spreñga kažkas Slnt.
| refl. NdŽ: Sausa duona gerklė[je] spreñgias Erž.
3. tr. BŽ463, Ser tempti, kėsti: Spreñgti burę NdŽ.
4. tr. NdŽ sandariai daryti (duris), užtaisyti (plyšį).
5. kinkyti.
6. refl. veržtis, brautis: Spreñgės, kibos šulinės rentiniu su karte ir išlipo Ggr. Spreñgtis į vidų NdŽ.
7. tr. sviesti, spriegti: Kol skylė [maiše] ankšta buvo, tol toli sprengė [vabalus iš maišo] SI24(Kl).
8. refl. NdŽ ginčytis, priešintis: Pradėjo spreñgties kareiviai savo tarpe, aš ir pabėgau Šts. Aš sprengiáus, vis nepasideviau Šts.
◊ óžkenas spreñgti vemti: Gėrė gėrė, o daba už durų išejęs spreñga óžkenas Trk.
atsispreñgti, -ia, atsi̇̀sprengė Šts atsikosėti.
įspreñgti, -ia (į̇̃sprengia), į̇̃sprengė tr.
1. BŽ70, Š, KlvrŽ, Klp įsprausti, įbrukti, įkišti: Sprenglius įspreñk audžiant, kad dunkšlės nemestųs J. Įspreñk sprąstį, kad ištemptų kailį kailmautys Šts. Įspreñgsi į ožį tus linus i šukuosi Gršl. Į praskilą medžio liuob įspreñgs tą kirminą (gyvatę) Kl. Įspreñk tarp durių, ir katinas tau nieko nepadarys Dov. Įspreñk į snukį išžiodęs J.Jabl.
^ Menks nieko neįspreñgs Šts.
2. refl. BŽ168,401, Sr, Š, NdŽ įkliūti, įstrigti: Žuvies ašaka įsi̇̀sprengė į gerklę, ir negaliu atkosėti J. Viena [žiurkė] aukštai veiza įsispreñgusi, kita žemai Žr. Siauri vartai, nepravažiuosi – ratai įsispreñgs Vkš. [Žmogus] įsi̇̀sprengė į duris J.Jabl. Nuejęs į susiedus, nestovėk durių tarpe įsispreñgęs Krt.
3. Q479, BŽ272,481, NdŽ iškėsti, ištempti, užtempti.
| refl. NdŽ.
4. refl. tr., intr. S.Dauk įsiremti rankomis į šonus: Rankas įsispreñgus stovi J.Jabl. Įsi̇̀sprengiau rankoms Kv.
5. Slnt, Skd prk. pakinkyti: Ar į̇̃sprengei arklį į ratus? Šts.
išspreñgti, -ia, i̇̀šsprengė tr. BŽ84; Ser išversti, išsproginti (akis).
nuspreñgti, -ia, nùsprengė
1. tr. nusviesti, nuspriegti: Lig Tauragės, lig Švėkšnos – visur nusprengė [davatkų iš praplyšusio maišo] SI24(Kl).
2. intr. prk. pasklisti, nuaidėti: Per miestą nusprengė riksmas K.Bor.
3. tr. prk. iškinkyti: Nusprenk arklį iš kinklankčio J.
paspreñgti, -ia (pàsprengia), pàsprengė
1. tr. paremti: Kaip nulūžo viena [lovos] koja, pàsprengėm su šakaliu, taip ir stova pasprengtà Skd.
2. intr. M įstrigti: Pasprengė paršas į tvorą, t. y. įlindo J.
3. tr. NdŽ paspęsti: Slastus paspreñgti Šts.
4. tr. ištempti, išskleisti: Burę pasprengti MitI131.
5. tr. prk. pakinkyti: Arklį paspreñgsu ir nulakinsu į Šates Šts.
| refl. tr.: Pasispreñgęs arklį, išvažiavau zuikinėti Šts.
6. refl. NdŽ pasiginčyti.
◊ į kam̃pą paspreñgti Šts nugalėti ginčijantis.
praspreñgti, -ia, pràsprengė tr.; Ser pratempti.
prispreñgti, -ia, pri̇̀sprengė tr. prikaišioti į tarpus: Tvoro[je] skylės, prispreñk medžių, kad paršai nelįstų J.
suspreñgti, -ia (sùsprengia), sùsprengė tr.
1. NdŽ sugrūsti, subrukti.
| refl. NdŽ: Susisprengė ledinės už tvoros J. Upėse prie tiltų ledams susisprengus, buvo jie paraku išplaišinami LC1888,15.
2. suręsti.
| prk.: Veizėk, da kokį vaiką suspreñgs i pabėgs End.
| refl. tr.: Susi̇̀sprengiau tokią trobalę ir gyvenu Vvr.
3. refl. NdŽ, Vvr susiginčyti, susibarti: Vaikiai susisprengė, t. y. susirėmė, katras diktesnis J. Abidvi susispreñgs iš apdaro J. Ir juodu dėl panos buvo smarkiai susispreñgusiu Brs.
užspreñgti, -ia (ùžsprengia), ùžsprengė tr.
1. S.Dauk, NdŽ uždaryti, užtaisyti, užkišti: Kiaurymę sieno[je] ùžsprengiau Vkš.
2. refl. užstrigti: Iš baimės visi puolėm pro duris, durys užsi̇̀sprengė, i nebgalėjom išbėgti Vkš.
3. užgriozdoti: Ùžsprengė stakles, nėr nė kur beapsisukti Plng.
| refl.: Nespringsosi užsisprengęs su staklėmis J.
4. refl. užsispirti: Užsi̇̀sprengė vienas gaspadorius sodo[je], i paliko soda neišskaldyta Šts.
5. refl. tr. užsispeisti: Užsispreñgsi avį Grdm.
užplei̇̃kti
Apibrėžtis
plei̇̃kti, -ia, -ė tr.
1. tiesti, skleisti: Pleikiù, t. y. tiesiu, drobulę J. Ana plei̇̃kia rugius ant drobulės J. Ans plei̇̃kia popierą sugniaužtą J. Pleikti drobulę, tešlą J.Jabl(Žem).
ǁ plėsti, platinti: Jau daugiau vinies neplei̇̃k, bus per plati Grk.
| refl.: Krečia, krečia, o vis dar telpa ir telpa: mat ta terba tįsta, pleikiasi – gali krėst, kiek nori MPas. Tokių vaistų gavau – po visą kūną plei̇̃kiasi Gl.
| Rytuos jau pleikės neryškus aušros pazaras P.Cvir.
2. dengti, kloti plonu sluoksniu: Tu pleiki̇̀ bakaną balta tešla, o vidury yra bloga juoda duona J.
3. N, K skrosti (žuvį): Ana žiobrį plei̇̃kia J.
^ Ką tu veiki? – Kates pleikiù, dideles pusiau plėšiu, mažas čielas dedu (kas tau rūpi, ką aš veikiu) Skr. Ką tu veiksi, ar kates plei̇̃ksi? (sakoma, kai vaikas prašo leisti kur nors eiti) Skr.
4. refl. gerintis, meilintis: Ana plei̇̃kias prie vyro J. Mergė plei̇̃kas pry vaikių Als.
antplei̇̃kti, -ia, añtpleikė (ž.) tr. Š apdengti, padengti: Biškį antpleikė sniegu, t. y. biškį pasnigo J.
| refl.: Antsipleikė skara ant visų pečių J.
apiplei̇̃kti, -ia, api̇̀pleikė
1. tr. Als apdengti, apskleisti: Ana api̇̀pleikė bakaną baltais miltais, o vidurys yra bloga juoda duona J. Api̇̀pleikė visą stalą popieroms Skr. Apiplei̇̃kti kapčių su šiaudais Šts.
2. refl. netvarkingai apsivilkti: Apsi̇̀pleikiau baltais drabužiais, t. y. apsivilkau J.
atplẽikti, -ia, àtpleikė tr. išskėsti: Atpleik kelnių siūles ir išprosavok Žvr.
išplei̇̃kti, -ia, i̇̀špleikė tr.
1. BŽ477 ištiesti, išskleisti: Kam i̇̀špleikei tą paklodę ant tvoros? Vdžg.
ǁ išplėsti: Plonai išplei̇̃k paplotį, t. y. išplėsk, greičiau iškeps J. Dar naujus batus jau sušlapinau, i̇̀špleikiau Vdžg.
| refl.: Jau kai tų batų su sagtele nekenčiu – išsi̇̀pleikė į visas puses Jrb. Žiūriu, vėl pereklė tupia an gūžtos išsiplei̇̃kus Grdž. Pleikte išsiplei̇̃kusi (išsikėtusi, riebi) boba Jrb. Kad taip neišsiplei̇̃ktum atsisėdęs, būtų ir kitam vietos Vdžg.
ǁ išsklaidyti, ištaršyti: Varyk mergučę šalin – išplei̇̃ks popieras Skr.
2. BBTob6,6, CI664, K, Prk išskrosti (žuvį): Ìšpleiktas ungurys Vlkš.
| refl. tr.: Rudenį mes liuobėdavom daug žiobrių išsipleikti ir įsisūdyti Kin.
paplei̇̃kti, -ia, pàpleikė tr.
1. truputį padidinti, išskėsti: Turi žagrutės sparnus paplei̇̃kt, kad labiau žemę į kaupus suvarytų (bulves kaupiant) Skr.
| Ir kojas papleikiau beeidamas B, CI393.
| refl.: Lysvės pasi̇̀pleikė nuo vandens J.
ǁ paskleisti: Čia pat pasilikus [sesuo] sau susirankiojo girios dilgynių, pàpleikė, džiovino, išmynė, išplakė, suverpė Jrk101. Laumė į trumpą čėsą vėl viską iš skūnios ant lauko nunešė ir teip vėl pàpleikė, kaip buvo Sch201. Pàpleikė tą savo suknelę ant viso stalo Skr. Paplei̇̃k plonai, plačiai [miltus] Vl.
2. padengti plonu sluoksniu: Juodą kepalą duonos paplei̇̃k baltais milais, t. y. pabaltink J.
praplei̇̃kti, -ia, pràpleikė tr.
1. Skr praskleisti: Nepràpleikiau bumašką (gumašką) ir nepažiūrėjau J.
2. praėsti: Tie vaistai gyslas praplei̇̃kia Jrb.
priplei̇̃kti, -ia, pri̇̀pleikė tr.
1. Als pridengti: Priplei̇̃k ligonį plonu apklotu, kad musys neėstum, bo, kaip pripleiksi, gal užmigs J.
| refl. J.
2. pritaršyti, priplaikstyti: Kad apvaras veja, tai pripleik kanapių J.
3. Jn pridurti, prišlieti: Čia dar pri̇̀pleikiu pavardes šių dainininkių ir dainininkų, nu kurių buvo užrašyta po kelias dainas JV(XIXpsl.). Aš čionai ketu pripleikti kelius žodžius apie tą daiktą JJ. Galima būtų pripleikti du oskų žodžiu LTI404(K.Būg).
4. refl. prisigretinti, prilįsti: Ana prie vieno, prie kito prisiplei̇̃kia, t. y. prisipainio[ja] J.
susiplei̇̃kti, -ia, susi̇̀pleikė susipinti, susivyti, susipainioti: Taip suvartyti [medžiai], kad net susplei̇̃kę – sukto vėjo eita Trgn.
užplei̇̃kti, -ia, ùžpleikė tr.
1. uždengti, apdengti: Šiaudais ùžpleikiu, t. y. uždengiu J. Šiaudais ùžpleikta ant rūsio su bulbėmis J. Ana ùžpleikė su skepeta sau pečius J. Bitės, pripildžiusios akutes medaus, vienas užpleik plėvele, kitas paliek liuosas [maistui] Nz.
2. suploti: Užplei̇̃k dratą Grk.
1. tiesti, skleisti: Pleikiù, t. y. tiesiu, drobulę J. Ana plei̇̃kia rugius ant drobulės J. Ans plei̇̃kia popierą sugniaužtą J. Pleikti drobulę, tešlą J.Jabl(Žem).
ǁ plėsti, platinti: Jau daugiau vinies neplei̇̃k, bus per plati Grk.
| refl.: Krečia, krečia, o vis dar telpa ir telpa: mat ta terba tįsta, pleikiasi – gali krėst, kiek nori MPas. Tokių vaistų gavau – po visą kūną plei̇̃kiasi Gl.
| Rytuos jau pleikės neryškus aušros pazaras P.Cvir.
2. dengti, kloti plonu sluoksniu: Tu pleiki̇̀ bakaną balta tešla, o vidury yra bloga juoda duona J.
3. N, K skrosti (žuvį): Ana žiobrį plei̇̃kia J.
^ Ką tu veiki? – Kates pleikiù, dideles pusiau plėšiu, mažas čielas dedu (kas tau rūpi, ką aš veikiu) Skr. Ką tu veiksi, ar kates plei̇̃ksi? (sakoma, kai vaikas prašo leisti kur nors eiti) Skr.
4. refl. gerintis, meilintis: Ana plei̇̃kias prie vyro J. Mergė plei̇̃kas pry vaikių Als.
antplei̇̃kti, -ia, añtpleikė (ž.) tr. Š apdengti, padengti: Biškį antpleikė sniegu, t. y. biškį pasnigo J.
| refl.: Antsipleikė skara ant visų pečių J.
apiplei̇̃kti, -ia, api̇̀pleikė
1. tr. Als apdengti, apskleisti: Ana api̇̀pleikė bakaną baltais miltais, o vidurys yra bloga juoda duona J. Api̇̀pleikė visą stalą popieroms Skr. Apiplei̇̃kti kapčių su šiaudais Šts.
2. refl. netvarkingai apsivilkti: Apsi̇̀pleikiau baltais drabužiais, t. y. apsivilkau J.
atplẽikti, -ia, àtpleikė tr. išskėsti: Atpleik kelnių siūles ir išprosavok Žvr.
išplei̇̃kti, -ia, i̇̀špleikė tr.
1. BŽ477 ištiesti, išskleisti: Kam i̇̀špleikei tą paklodę ant tvoros? Vdžg.
ǁ išplėsti: Plonai išplei̇̃k paplotį, t. y. išplėsk, greičiau iškeps J. Dar naujus batus jau sušlapinau, i̇̀špleikiau Vdžg.
| refl.: Jau kai tų batų su sagtele nekenčiu – išsi̇̀pleikė į visas puses Jrb. Žiūriu, vėl pereklė tupia an gūžtos išsiplei̇̃kus Grdž. Pleikte išsiplei̇̃kusi (išsikėtusi, riebi) boba Jrb. Kad taip neišsiplei̇̃ktum atsisėdęs, būtų ir kitam vietos Vdžg.
ǁ išsklaidyti, ištaršyti: Varyk mergučę šalin – išplei̇̃ks popieras Skr.
2. BBTob6,6, CI664, K, Prk išskrosti (žuvį): Ìšpleiktas ungurys Vlkš.
| refl. tr.: Rudenį mes liuobėdavom daug žiobrių išsipleikti ir įsisūdyti Kin.
paplei̇̃kti, -ia, pàpleikė tr.
1. truputį padidinti, išskėsti: Turi žagrutės sparnus paplei̇̃kt, kad labiau žemę į kaupus suvarytų (bulves kaupiant) Skr.
| Ir kojas papleikiau beeidamas B, CI393.
| refl.: Lysvės pasi̇̀pleikė nuo vandens J.
ǁ paskleisti: Čia pat pasilikus [sesuo] sau susirankiojo girios dilgynių, pàpleikė, džiovino, išmynė, išplakė, suverpė Jrk101. Laumė į trumpą čėsą vėl viską iš skūnios ant lauko nunešė ir teip vėl pàpleikė, kaip buvo Sch201. Pàpleikė tą savo suknelę ant viso stalo Skr. Paplei̇̃k plonai, plačiai [miltus] Vl.
2. padengti plonu sluoksniu: Juodą kepalą duonos paplei̇̃k baltais milais, t. y. pabaltink J.
praplei̇̃kti, -ia, pràpleikė tr.
1. Skr praskleisti: Nepràpleikiau bumašką (gumašką) ir nepažiūrėjau J.
2. praėsti: Tie vaistai gyslas praplei̇̃kia Jrb.
priplei̇̃kti, -ia, pri̇̀pleikė tr.
1. Als pridengti: Priplei̇̃k ligonį plonu apklotu, kad musys neėstum, bo, kaip pripleiksi, gal užmigs J.
| refl. J.
2. pritaršyti, priplaikstyti: Kad apvaras veja, tai pripleik kanapių J.
3. Jn pridurti, prišlieti: Čia dar pri̇̀pleikiu pavardes šių dainininkių ir dainininkų, nu kurių buvo užrašyta po kelias dainas JV(XIXpsl.). Aš čionai ketu pripleikti kelius žodžius apie tą daiktą JJ. Galima būtų pripleikti du oskų žodžiu LTI404(K.Būg).
4. refl. prisigretinti, prilįsti: Ana prie vieno, prie kito prisiplei̇̃kia, t. y. prisipainio[ja] J.
susiplei̇̃kti, -ia, susi̇̀pleikė susipinti, susivyti, susipainioti: Taip suvartyti [medžiai], kad net susplei̇̃kę – sukto vėjo eita Trgn.
užplei̇̃kti, -ia, ùžpleikė tr.
1. uždengti, apdengti: Šiaudais ùžpleikiu, t. y. uždengiu J. Šiaudais ùžpleikta ant rūsio su bulbėmis J. Ana ùžpleikė su skepeta sau pečius J. Bitės, pripildžiusios akutes medaus, vienas užpleik plėvele, kitas paliek liuosas [maistui] Nz.
2. suploti: Užplei̇̃k dratą Grk.
apšiẽpti
Apibrėžtis
1 šiẽpti, -ia, -ė Rtr, Š, DŽ
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pravėrus lūpas kišti, rodyti (dantis): Pasakojo juokdamasis, šiepdamas geltonus dantis LzP. Iš sodo išpuolė dar pora šunų, šiepdami dantis į tokius triukšmingus svečius LzP. Susigėdęs [Brisius] šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly J.Bil.
| prk.: Badas jau šiepia dantis džiūgaudamas I.Simon.
2. refl. N, K, M, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ vieptis šypsantis: Jis, kad linksmas, šiẽpias, o kad piktas, kaktą suraukia, susuka J. Gali šiẽptis: dantys šviečia Jrb.
^ Verksi ar juoksies – šiẽptis vis tiek reiks Slk.
ǁ prk. rodytis pro debesis (apie saulę): Šiẽpias saulė – gal išsigiedris Mžš. Saulė šiẽpias par progiedrulį J.
ǁ daryti grimasą, vieptis, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam, ginant ką: Kai ji (meška) jį (vilką) kėlė, tai jau vilkas šiepės, nes meška jį jau per daug spaudė BsPI8(Rg). Lyg tik kas artyn – [šuo] šiepias LTR(Kp).
3. tr., intr. N, NdŽ, P.Cvir šaipytis, pajuokti, ironizuoti: Visi jį šiẽpė už bailumą DŽ1. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Brolis iš manęs šiepia, juog aš negaliu pamatyti saulės tekant TS1902,10(V.Piet). Jie iš šitos žirgų veislės tik šiepė V.Piet.
| refl.: Kam akyse šieptis iš žmogaus?! Pc.
4. sprogti, skleistis: Kad medis sprogsta, šiẽpiasi lapai J. Tuoj pradės šiẽptis obelės Mžš. Da sniego pilna, o palazdžių galvelės jau šiẽpias Antš. Iš pumpurėlių šiẽpias žiedeliai, draug iš jų eina gardūs kvapeliai BM431(Kp). Atokaitoje matei besišiepiant geltoną purienos žiedelį, tikrojo pavasario pranašą A.Vencl. Iš dirvos diegelis šiepiasi J.Paukš.
5. refl. prk. prasiskirti, skilti: Žiūrėkit, jūsų muštokė jau šiẽpias Slm.
^ Koja mina, pilvu trina, kur šiepias, ten kiša (audžia) Jrg(Pn).
1 apšiẽpti, -ia, àpšiepė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Pmp; L pajuokti, pašiepti: Bus apšiepta tokia žmogystė Rm. Ana tokia lenta (lėta), tai te ją apjuoks, apšiẽps Ktk. Apšiẽpia mum, kad negerai kalbam Bsg.
1 atšiẽpti, -ia (àtšiepia), àtšiepė
1. tr. KŽ atšipinti: Atšiepti savo ašmenis K.Būg.
2. refl. atsakyti šypsniu.
| prk.: Šyptelės rytą pakirdusi [saulė], ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė Vaižg.
3. refl. Bgt, Ig, KzR atsišnekėti, atsikirsti šiepiamam, pajuokiamam: Jis mėgsta pašiẽpt, o aš atsišiẽpt Šn. Aš jam nepasidaviau, atsi̇̀šiepiau Vv. Šitokias bamblys, ir tus jau atsi̇̀šiepia Kpč.
1 iššiẽpti, -ia, i̇̀ššiepė tr.
1. Rtr, Rod pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis); išviepti (burną, snukį): Vilkas sėdos an kelmo, akis išvėlė, dantis i̇̀ššiepė LKKXIII26(Grv). Žiūrėk, kaip vaikas klauso, net dantis iššiẽpęs Blnk. Iš jo iššieptos burnos kėksojo dantys, balti ir ilgi P.Cvir. Šuva nebegali snukio iššiẽpti Š.
2. refl. Q635, R, N, Amb, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ išsiviepti (ppr. šypsantis): Anyta išsišiẽpusi, dantis rodo J. Kad linksmus, išsišiẽpęs, baisiai patenkytas savo sūnėnu Slm. Išsišiẽpus ir išsišiẽpus lyg didžiausias raras (tauškalius) Gs. Tu, žioply Merčiuk, dėl ko juokies išsišiẽpęs? K.Donel.
^ Išsišiepęs kap šventytas Velykų paršas Lnkl. Ko čia išsišiepęs kaip jaunas mėnuo? LTR(Brž). Išsišiepusi iki ausų rš. Ko išsišiepei kaip pratašymas? LTR(Vlkv). Kad tau tamsu, išsišiepk – tai bus šviesu LTIII461(Tvr). Išsišiepk, užsimerk, ir bus šviesu LTR(Šil). Kam sakai, ka nematai: išsišiẽpk, i matysi Jrb.
ǁ DŽ daryti grimasą, išsiviepti, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam ir pan.: Už stalo atsisėdęs, išsišiẽpęs šypso, nenorėdamas ėsti J. Išsi̇̀šiepė kaip sartoji (kumelė) – matyt, negardu buvo Ėr. Ko vaikštai išsišiẽpęs, gal sergi? Ėr. Trisdešimt kapeikų, i da išsišiẽpę (nenori pirkti, mano, kad per brangu) Vlkv. Toki menki, toki išsišiẽpę – koki tę vyrai Pv. Ta raganė toki baisi: sena, lūpos jai uždribę ant barzdos, išsišiepus – kad baisu žiūrėt LTR(Bsg). A velnią matei, ka išsi̇̀šiepei? Ps. Ko tu toks išsišiẽpęs, kas tau nepatinka? Vrb. Baisiai negardūs tie sūriai – valgom išsišiẽpę Mžš. Jo veidas išsišiepęs lyg piktojo I.Simon. Pribėgęs artyn piemuo tik šmaikštū šmaikštū botagu, vilkas kad išsi̇̀šiepė! Š.
| prk.: Aš sena, viena būdama, išsišiepsiù (numirsiu) – ir šilo lapė nesulos Tvr.
^ Išsišiẽpus kap devynios pėtnyčios Mrc. Išsišiepęs lyg devynias pėtnyčias neėdęs LTR(Vs). Išsišiepęs kaip giltinė LTsV144(Šil). Išsi̇̀šiepė kap devynios giltinės Vlk. Išsišiepė kap šuva nuo ašakų Rod. Išsi̇̀šiepė lyg šuva ant ašakų Dkš. Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas LTR. Ir žiūri išsišiepęs kaip šuo prieš karštą kisielių LTR(Jrb). Ko tu tep išsišiepęs lyg katė pridairius miltuose? LMD(Pns). Išsišiepęs kap pautų gėla Klvr.
ǁ perkreipti veidą nuo įtampos: Dirbam net išsišiẽpę Mlt. Eidavom išsišiẽpę, plėšdavom dirvonus Trgn. Gerai, kad griebėm vakar [šieną] išsišiẽpę, o šiandiej lyja! Mžš. Išsišiẽpus iš paskutinio keliu Pbr. Nustęsė maišą net išsišiẽpęs Lp. Kad užriti medį, tai arklys išsišiẽpęs traukia Šmn. Velniui nebuvo kas daryt – tempė arklą net išsišiepęs LTR(Dkk). Ėda kiaulės išsišiepę LTR(Lzd).
ǁ iš veido atrodyti suvargusiam, susibaigusiam: Kiūtina bobutė susirietus, išsišiẽpus Kp. Ana kad pečių pakūrent, tai išsišiẽpt Dglš.
3. Vrn, Skr pajuokti, pašiepti: Jis mėgsta visus įgelt ir iššiẽpt Dkš. Tu da jo paprašyk, jis tave da iššiẽps – i nieko negausi iš jo Jrb.
| refl. KŽ: Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau, kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiẽpt pasidrąsin K.Donel.
4. refl. prk. išskleisti pumpurus, išsprogti: Sušilo, medžiai išsi̇̀šiepė Ėr.
5. refl. DŽ atsirasti plyšiui, išsiskėsti: Da anądien keli loveliai padirbti, ale išsišiẽpę Slm. Ties judviejų kojoms žemė išsišiepė BsPIII34(Nm). Po vieno žygio išsišiepia batai rš. Bulbos išsišiẽpę (verdant sutrūkusios) Dglš.
1 nušiẽpti, -ia, nùšiepė
1. refl. NdŽ, KŽ, Bsg, Skr nusišypsoti: Šypt šypt nusi̇̀šiepiau, o tu pyksti J. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti Vaižg.
| prk.: Saulė pavasariu nusišiepė labai anksti ir švietė kasdieną Vaižg.
ǁ Š, Ser, KŽ šypsniu parodyti nepasitenkinimą, ironiją ir pan.: Jonas karčiai nusišiepė, lyg tuo pasakydamas: ir atrado, ką vadinti ponu J.Paukš.
2. tr. pajuokti: Reikia apsitaisyt einant [į žmones], bo nušiẽps visos [moterys] mane tenai Bsg.
| refl.: Tai jau tiesa, – nusi̇̀šiepė pamotė NdŽ.
1 pašiẽpti, -ia, pàšiepė
1. tr. atvėpti lūpas: Ko žiūri, lūpą pašiẽpęs?! Skr.
2. tr., intr. Rtr, Š, KŽ, Vv pajuokti, pasišaipyti iš ko: Kam tu mane pašiepi̇̀, kas aš – kvailas!? Slk. Jis šneka pašiẽpdamas Dkš. Savo neapykantą bajorams valstiečiai reiškia pašiepiamomis dainomis rš. Pašiẽpiamas juokas NdŽ. Pašiepiamųjų dainų rūšis turi ir kitas šaknis EncV1333. Niekas tiek nėra jos bailumo pašiepęs, kiek ji pati I.Simon. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Pašiẽpt kitus visi mokėtų, tik ne visi nori iš kitų šaipytis Lš.
pašiẽpiančiai adv.: Ne tiek piktai, kiek pašiepiančiai jis pradėjo tyčiotis KlbV72.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ, Vd: Jis geras žmogus, tik ką iš jo pasišiẽpia (kiti pasijuokia) Pc.
1 prašiẽpti, -ia, pràšiepė
1. tr. Ser, NdŽ pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis): Šuo pràšiepė dantis DŽ1. Prašiẽpti burną NdŽ.
| Teip noriu miego, kad negaliu akių prašiẽpt (atmerkti) Rmš.
| refl.: Prasišiẽpusios lūpos NdŽ.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ prasiviepti šypsantis: Šypt prasišiẽpęs šypsojo jis J. Veizdėdamas į mane prasi̇̀šiepė J. Pimpienė dar labiau prasišiepė, net daugybė plonyčių raukšlelių aplink akis pasipylė J.Paukš.
ǁ Jrb, Vlkj prk. nušvisti, sušvisti: Po pietų diena prasi̇̀šiepė Rs. An vakarą i saulutė prasi̇̀šiepė Ėr. Tam ir ruduo, kad saulė tik tarpais prasišiẽpia Vl. Palauk, kai oras truputį prasišiẽps, lauk išneši [skalbinius] Gs.
3. tr. prk. išskleisti: Pavasarį, ko gera, ne tik sužaliuos obelaitė, bet ir kokį žiedą prašieps rš.
| refl. LKT317(Ds): Du žiedai jau buvo prasišiẽpę Slm. Ir obelės prasi̇̀šiepė Ėr. Kryžius buvo aptaisytas ankstybaisiais pavasario žiedais ir vos vos prasišiepusiomis beržiukų šakomis J.Paukš.
4. perskilti, praplyšti: Obuolys [kepamas] pukšterėjo ir prasi̇̀šiepė Kp. Motina traukė iš pečiaus nuo karščio prasišiepusius dirsinės duonos kepalus rš. Tavo klynelis jau prasišiẽpęs Gs.
1 sušiẽpti, -ia, sùšiepė tr. kreivai iššiepti: Sušiẽpti burną, veidą, snukį NdŽ.
| refl. NdŽ.
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pravėrus lūpas kišti, rodyti (dantis): Pasakojo juokdamasis, šiepdamas geltonus dantis LzP. Iš sodo išpuolė dar pora šunų, šiepdami dantis į tokius triukšmingus svečius LzP. Susigėdęs [Brisius] šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly J.Bil.
| prk.: Badas jau šiepia dantis džiūgaudamas I.Simon.
2. refl. N, K, M, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ vieptis šypsantis: Jis, kad linksmas, šiẽpias, o kad piktas, kaktą suraukia, susuka J. Gali šiẽptis: dantys šviečia Jrb.
^ Verksi ar juoksies – šiẽptis vis tiek reiks Slk.
ǁ prk. rodytis pro debesis (apie saulę): Šiẽpias saulė – gal išsigiedris Mžš. Saulė šiẽpias par progiedrulį J.
ǁ daryti grimasą, vieptis, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam, ginant ką: Kai ji (meška) jį (vilką) kėlė, tai jau vilkas šiepės, nes meška jį jau per daug spaudė BsPI8(Rg). Lyg tik kas artyn – [šuo] šiepias LTR(Kp).
3. tr., intr. N, NdŽ, P.Cvir šaipytis, pajuokti, ironizuoti: Visi jį šiẽpė už bailumą DŽ1. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Brolis iš manęs šiepia, juog aš negaliu pamatyti saulės tekant TS1902,10(V.Piet). Jie iš šitos žirgų veislės tik šiepė V.Piet.
| refl.: Kam akyse šieptis iš žmogaus?! Pc.
4. sprogti, skleistis: Kad medis sprogsta, šiẽpiasi lapai J. Tuoj pradės šiẽptis obelės Mžš. Da sniego pilna, o palazdžių galvelės jau šiẽpias Antš. Iš pumpurėlių šiẽpias žiedeliai, draug iš jų eina gardūs kvapeliai BM431(Kp). Atokaitoje matei besišiepiant geltoną purienos žiedelį, tikrojo pavasario pranašą A.Vencl. Iš dirvos diegelis šiepiasi J.Paukš.
5. refl. prk. prasiskirti, skilti: Žiūrėkit, jūsų muštokė jau šiẽpias Slm.
^ Koja mina, pilvu trina, kur šiepias, ten kiša (audžia) Jrg(Pn).
1 apšiẽpti, -ia, àpšiepė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Pmp; L pajuokti, pašiepti: Bus apšiepta tokia žmogystė Rm. Ana tokia lenta (lėta), tai te ją apjuoks, apšiẽps Ktk. Apšiẽpia mum, kad negerai kalbam Bsg.
1 atšiẽpti, -ia (àtšiepia), àtšiepė
1. tr. KŽ atšipinti: Atšiepti savo ašmenis K.Būg.
2. refl. atsakyti šypsniu.
| prk.: Šyptelės rytą pakirdusi [saulė], ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė Vaižg.
3. refl. Bgt, Ig, KzR atsišnekėti, atsikirsti šiepiamam, pajuokiamam: Jis mėgsta pašiẽpt, o aš atsišiẽpt Šn. Aš jam nepasidaviau, atsi̇̀šiepiau Vv. Šitokias bamblys, ir tus jau atsi̇̀šiepia Kpč.
1 iššiẽpti, -ia, i̇̀ššiepė tr.
1. Rtr, Rod pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis); išviepti (burną, snukį): Vilkas sėdos an kelmo, akis išvėlė, dantis i̇̀ššiepė LKKXIII26(Grv). Žiūrėk, kaip vaikas klauso, net dantis iššiẽpęs Blnk. Iš jo iššieptos burnos kėksojo dantys, balti ir ilgi P.Cvir. Šuva nebegali snukio iššiẽpti Š.
2. refl. Q635, R, N, Amb, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ išsiviepti (ppr. šypsantis): Anyta išsišiẽpusi, dantis rodo J. Kad linksmus, išsišiẽpęs, baisiai patenkytas savo sūnėnu Slm. Išsišiẽpus ir išsišiẽpus lyg didžiausias raras (tauškalius) Gs. Tu, žioply Merčiuk, dėl ko juokies išsišiẽpęs? K.Donel.
^ Išsišiepęs kap šventytas Velykų paršas Lnkl. Ko čia išsišiepęs kaip jaunas mėnuo? LTR(Brž). Išsišiepusi iki ausų rš. Ko išsišiepei kaip pratašymas? LTR(Vlkv). Kad tau tamsu, išsišiepk – tai bus šviesu LTIII461(Tvr). Išsišiepk, užsimerk, ir bus šviesu LTR(Šil). Kam sakai, ka nematai: išsišiẽpk, i matysi Jrb.
ǁ DŽ daryti grimasą, išsiviepti, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam ir pan.: Už stalo atsisėdęs, išsišiẽpęs šypso, nenorėdamas ėsti J. Išsi̇̀šiepė kaip sartoji (kumelė) – matyt, negardu buvo Ėr. Ko vaikštai išsišiẽpęs, gal sergi? Ėr. Trisdešimt kapeikų, i da išsišiẽpę (nenori pirkti, mano, kad per brangu) Vlkv. Toki menki, toki išsišiẽpę – koki tę vyrai Pv. Ta raganė toki baisi: sena, lūpos jai uždribę ant barzdos, išsišiepus – kad baisu žiūrėt LTR(Bsg). A velnią matei, ka išsi̇̀šiepei? Ps. Ko tu toks išsišiẽpęs, kas tau nepatinka? Vrb. Baisiai negardūs tie sūriai – valgom išsišiẽpę Mžš. Jo veidas išsišiepęs lyg piktojo I.Simon. Pribėgęs artyn piemuo tik šmaikštū šmaikštū botagu, vilkas kad išsi̇̀šiepė! Š.
| prk.: Aš sena, viena būdama, išsišiepsiù (numirsiu) – ir šilo lapė nesulos Tvr.
^ Išsišiẽpus kap devynios pėtnyčios Mrc. Išsišiepęs lyg devynias pėtnyčias neėdęs LTR(Vs). Išsišiepęs kaip giltinė LTsV144(Šil). Išsi̇̀šiepė kap devynios giltinės Vlk. Išsišiepė kap šuva nuo ašakų Rod. Išsi̇̀šiepė lyg šuva ant ašakų Dkš. Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas LTR. Ir žiūri išsišiepęs kaip šuo prieš karštą kisielių LTR(Jrb). Ko tu tep išsišiepęs lyg katė pridairius miltuose? LMD(Pns). Išsišiepęs kap pautų gėla Klvr.
ǁ perkreipti veidą nuo įtampos: Dirbam net išsišiẽpę Mlt. Eidavom išsišiẽpę, plėšdavom dirvonus Trgn. Gerai, kad griebėm vakar [šieną] išsišiẽpę, o šiandiej lyja! Mžš. Išsišiẽpus iš paskutinio keliu Pbr. Nustęsė maišą net išsišiẽpęs Lp. Kad užriti medį, tai arklys išsišiẽpęs traukia Šmn. Velniui nebuvo kas daryt – tempė arklą net išsišiepęs LTR(Dkk). Ėda kiaulės išsišiepę LTR(Lzd).
ǁ iš veido atrodyti suvargusiam, susibaigusiam: Kiūtina bobutė susirietus, išsišiẽpus Kp. Ana kad pečių pakūrent, tai išsišiẽpt Dglš.
3. Vrn, Skr pajuokti, pašiepti: Jis mėgsta visus įgelt ir iššiẽpt Dkš. Tu da jo paprašyk, jis tave da iššiẽps – i nieko negausi iš jo Jrb.
| refl. KŽ: Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau, kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiẽpt pasidrąsin K.Donel.
4. refl. prk. išskleisti pumpurus, išsprogti: Sušilo, medžiai išsi̇̀šiepė Ėr.
5. refl. DŽ atsirasti plyšiui, išsiskėsti: Da anądien keli loveliai padirbti, ale išsišiẽpę Slm. Ties judviejų kojoms žemė išsišiepė BsPIII34(Nm). Po vieno žygio išsišiepia batai rš. Bulbos išsišiẽpę (verdant sutrūkusios) Dglš.
1 nušiẽpti, -ia, nùšiepė
1. refl. NdŽ, KŽ, Bsg, Skr nusišypsoti: Šypt šypt nusi̇̀šiepiau, o tu pyksti J. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti Vaižg.
| prk.: Saulė pavasariu nusišiepė labai anksti ir švietė kasdieną Vaižg.
ǁ Š, Ser, KŽ šypsniu parodyti nepasitenkinimą, ironiją ir pan.: Jonas karčiai nusišiepė, lyg tuo pasakydamas: ir atrado, ką vadinti ponu J.Paukš.
2. tr. pajuokti: Reikia apsitaisyt einant [į žmones], bo nušiẽps visos [moterys] mane tenai Bsg.
| refl.: Tai jau tiesa, – nusi̇̀šiepė pamotė NdŽ.
1 pašiẽpti, -ia, pàšiepė
1. tr. atvėpti lūpas: Ko žiūri, lūpą pašiẽpęs?! Skr.
2. tr., intr. Rtr, Š, KŽ, Vv pajuokti, pasišaipyti iš ko: Kam tu mane pašiepi̇̀, kas aš – kvailas!? Slk. Jis šneka pašiẽpdamas Dkš. Savo neapykantą bajorams valstiečiai reiškia pašiepiamomis dainomis rš. Pašiẽpiamas juokas NdŽ. Pašiepiamųjų dainų rūšis turi ir kitas šaknis EncV1333. Niekas tiek nėra jos bailumo pašiepęs, kiek ji pati I.Simon. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Pašiẽpt kitus visi mokėtų, tik ne visi nori iš kitų šaipytis Lš.
pašiẽpiančiai adv.: Ne tiek piktai, kiek pašiepiančiai jis pradėjo tyčiotis KlbV72.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ, Vd: Jis geras žmogus, tik ką iš jo pasišiẽpia (kiti pasijuokia) Pc.
1 prašiẽpti, -ia, pràšiepė
1. tr. Ser, NdŽ pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis): Šuo pràšiepė dantis DŽ1. Prašiẽpti burną NdŽ.
| Teip noriu miego, kad negaliu akių prašiẽpt (atmerkti) Rmš.
| refl.: Prasišiẽpusios lūpos NdŽ.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ prasiviepti šypsantis: Šypt prasišiẽpęs šypsojo jis J. Veizdėdamas į mane prasi̇̀šiepė J. Pimpienė dar labiau prasišiepė, net daugybė plonyčių raukšlelių aplink akis pasipylė J.Paukš.
ǁ Jrb, Vlkj prk. nušvisti, sušvisti: Po pietų diena prasi̇̀šiepė Rs. An vakarą i saulutė prasi̇̀šiepė Ėr. Tam ir ruduo, kad saulė tik tarpais prasišiẽpia Vl. Palauk, kai oras truputį prasišiẽps, lauk išneši [skalbinius] Gs.
3. tr. prk. išskleisti: Pavasarį, ko gera, ne tik sužaliuos obelaitė, bet ir kokį žiedą prašieps rš.
| refl. LKT317(Ds): Du žiedai jau buvo prasišiẽpę Slm. Ir obelės prasi̇̀šiepė Ėr. Kryžius buvo aptaisytas ankstybaisiais pavasario žiedais ir vos vos prasišiepusiomis beržiukų šakomis J.Paukš.
4. perskilti, praplyšti: Obuolys [kepamas] pukšterėjo ir prasi̇̀šiepė Kp. Motina traukė iš pečiaus nuo karščio prasišiepusius dirsinės duonos kepalus rš. Tavo klynelis jau prasišiẽpęs Gs.
1 sušiẽpti, -ia, sùšiepė tr. kreivai iššiepti: Sušiẽpti burną, veidą, snukį NdŽ.
| refl. NdŽ.
nušiẽpti
Apibrėžtis
1 šiẽpti, -ia, -ė Rtr, Š, DŽ
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pravėrus lūpas kišti, rodyti (dantis): Pasakojo juokdamasis, šiepdamas geltonus dantis LzP. Iš sodo išpuolė dar pora šunų, šiepdami dantis į tokius triukšmingus svečius LzP. Susigėdęs [Brisius] šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly J.Bil.
| prk.: Badas jau šiepia dantis džiūgaudamas I.Simon.
2. refl. N, K, M, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ vieptis šypsantis: Jis, kad linksmas, šiẽpias, o kad piktas, kaktą suraukia, susuka J. Gali šiẽptis: dantys šviečia Jrb.
^ Verksi ar juoksies – šiẽptis vis tiek reiks Slk.
ǁ prk. rodytis pro debesis (apie saulę): Šiẽpias saulė – gal išsigiedris Mžš. Saulė šiẽpias par progiedrulį J.
ǁ daryti grimasą, vieptis, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam, ginant ką: Kai ji (meška) jį (vilką) kėlė, tai jau vilkas šiepės, nes meška jį jau per daug spaudė BsPI8(Rg). Lyg tik kas artyn – [šuo] šiepias LTR(Kp).
3. tr., intr. N, NdŽ, P.Cvir šaipytis, pajuokti, ironizuoti: Visi jį šiẽpė už bailumą DŽ1. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Brolis iš manęs šiepia, juog aš negaliu pamatyti saulės tekant TS1902,10(V.Piet). Jie iš šitos žirgų veislės tik šiepė V.Piet.
| refl.: Kam akyse šieptis iš žmogaus?! Pc.
4. sprogti, skleistis: Kad medis sprogsta, šiẽpiasi lapai J. Tuoj pradės šiẽptis obelės Mžš. Da sniego pilna, o palazdžių galvelės jau šiẽpias Antš. Iš pumpurėlių šiẽpias žiedeliai, draug iš jų eina gardūs kvapeliai BM431(Kp). Atokaitoje matei besišiepiant geltoną purienos žiedelį, tikrojo pavasario pranašą A.Vencl. Iš dirvos diegelis šiepiasi J.Paukš.
5. refl. prk. prasiskirti, skilti: Žiūrėkit, jūsų muštokė jau šiẽpias Slm.
^ Koja mina, pilvu trina, kur šiepias, ten kiša (audžia) Jrg(Pn).
1 apšiẽpti, -ia, àpšiepė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Pmp; L pajuokti, pašiepti: Bus apšiepta tokia žmogystė Rm. Ana tokia lenta (lėta), tai te ją apjuoks, apšiẽps Ktk. Apšiẽpia mum, kad negerai kalbam Bsg.
1 atšiẽpti, -ia (àtšiepia), àtšiepė
1. tr. KŽ atšipinti: Atšiepti savo ašmenis K.Būg.
2. refl. atsakyti šypsniu.
| prk.: Šyptelės rytą pakirdusi [saulė], ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė Vaižg.
3. refl. Bgt, Ig, KzR atsišnekėti, atsikirsti šiepiamam, pajuokiamam: Jis mėgsta pašiẽpt, o aš atsišiẽpt Šn. Aš jam nepasidaviau, atsi̇̀šiepiau Vv. Šitokias bamblys, ir tus jau atsi̇̀šiepia Kpč.
1 iššiẽpti, -ia, i̇̀ššiepė tr.
1. Rtr, Rod pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis); išviepti (burną, snukį): Vilkas sėdos an kelmo, akis išvėlė, dantis i̇̀ššiepė LKKXIII26(Grv). Žiūrėk, kaip vaikas klauso, net dantis iššiẽpęs Blnk. Iš jo iššieptos burnos kėksojo dantys, balti ir ilgi P.Cvir. Šuva nebegali snukio iššiẽpti Š.
2. refl. Q635, R, N, Amb, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ išsiviepti (ppr. šypsantis): Anyta išsišiẽpusi, dantis rodo J. Kad linksmus, išsišiẽpęs, baisiai patenkytas savo sūnėnu Slm. Išsišiẽpus ir išsišiẽpus lyg didžiausias raras (tauškalius) Gs. Tu, žioply Merčiuk, dėl ko juokies išsišiẽpęs? K.Donel.
^ Išsišiepęs kap šventytas Velykų paršas Lnkl. Ko čia išsišiepęs kaip jaunas mėnuo? LTR(Brž). Išsišiepusi iki ausų rš. Ko išsišiepei kaip pratašymas? LTR(Vlkv). Kad tau tamsu, išsišiepk – tai bus šviesu LTIII461(Tvr). Išsišiepk, užsimerk, ir bus šviesu LTR(Šil). Kam sakai, ka nematai: išsišiẽpk, i matysi Jrb.
ǁ DŽ daryti grimasą, išsiviepti, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam ir pan.: Už stalo atsisėdęs, išsišiẽpęs šypso, nenorėdamas ėsti J. Išsi̇̀šiepė kaip sartoji (kumelė) – matyt, negardu buvo Ėr. Ko vaikštai išsišiẽpęs, gal sergi? Ėr. Trisdešimt kapeikų, i da išsišiẽpę (nenori pirkti, mano, kad per brangu) Vlkv. Toki menki, toki išsišiẽpę – koki tę vyrai Pv. Ta raganė toki baisi: sena, lūpos jai uždribę ant barzdos, išsišiepus – kad baisu žiūrėt LTR(Bsg). A velnią matei, ka išsi̇̀šiepei? Ps. Ko tu toks išsišiẽpęs, kas tau nepatinka? Vrb. Baisiai negardūs tie sūriai – valgom išsišiẽpę Mžš. Jo veidas išsišiepęs lyg piktojo I.Simon. Pribėgęs artyn piemuo tik šmaikštū šmaikštū botagu, vilkas kad išsi̇̀šiepė! Š.
| prk.: Aš sena, viena būdama, išsišiepsiù (numirsiu) – ir šilo lapė nesulos Tvr.
^ Išsišiẽpus kap devynios pėtnyčios Mrc. Išsišiepęs lyg devynias pėtnyčias neėdęs LTR(Vs). Išsišiepęs kaip giltinė LTsV144(Šil). Išsi̇̀šiepė kap devynios giltinės Vlk. Išsišiepė kap šuva nuo ašakų Rod. Išsi̇̀šiepė lyg šuva ant ašakų Dkš. Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas LTR. Ir žiūri išsišiepęs kaip šuo prieš karštą kisielių LTR(Jrb). Ko tu tep išsišiepęs lyg katė pridairius miltuose? LMD(Pns). Išsišiepęs kap pautų gėla Klvr.
ǁ perkreipti veidą nuo įtampos: Dirbam net išsišiẽpę Mlt. Eidavom išsišiẽpę, plėšdavom dirvonus Trgn. Gerai, kad griebėm vakar [šieną] išsišiẽpę, o šiandiej lyja! Mžš. Išsišiẽpus iš paskutinio keliu Pbr. Nustęsė maišą net išsišiẽpęs Lp. Kad užriti medį, tai arklys išsišiẽpęs traukia Šmn. Velniui nebuvo kas daryt – tempė arklą net išsišiepęs LTR(Dkk). Ėda kiaulės išsišiepę LTR(Lzd).
ǁ iš veido atrodyti suvargusiam, susibaigusiam: Kiūtina bobutė susirietus, išsišiẽpus Kp. Ana kad pečių pakūrent, tai išsišiẽpt Dglš.
3. Vrn, Skr pajuokti, pašiepti: Jis mėgsta visus įgelt ir iššiẽpt Dkš. Tu da jo paprašyk, jis tave da iššiẽps – i nieko negausi iš jo Jrb.
| refl. KŽ: Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau, kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiẽpt pasidrąsin K.Donel.
4. refl. prk. išskleisti pumpurus, išsprogti: Sušilo, medžiai išsi̇̀šiepė Ėr.
5. refl. DŽ atsirasti plyšiui, išsiskėsti: Da anądien keli loveliai padirbti, ale išsišiẽpę Slm. Ties judviejų kojoms žemė išsišiepė BsPIII34(Nm). Po vieno žygio išsišiepia batai rš. Bulbos išsišiẽpę (verdant sutrūkusios) Dglš.
1 nušiẽpti, -ia, nùšiepė
1. refl. NdŽ, KŽ, Bsg, Skr nusišypsoti: Šypt šypt nusi̇̀šiepiau, o tu pyksti J. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti Vaižg.
| prk.: Saulė pavasariu nusišiepė labai anksti ir švietė kasdieną Vaižg.
ǁ Š, Ser, KŽ šypsniu parodyti nepasitenkinimą, ironiją ir pan.: Jonas karčiai nusišiepė, lyg tuo pasakydamas: ir atrado, ką vadinti ponu J.Paukš.
2. tr. pajuokti: Reikia apsitaisyt einant [į žmones], bo nušiẽps visos [moterys] mane tenai Bsg.
| refl.: Tai jau tiesa, – nusi̇̀šiepė pamotė NdŽ.
1 pašiẽpti, -ia, pàšiepė
1. tr. atvėpti lūpas: Ko žiūri, lūpą pašiẽpęs?! Skr.
2. tr., intr. Rtr, Š, KŽ, Vv pajuokti, pasišaipyti iš ko: Kam tu mane pašiepi̇̀, kas aš – kvailas!? Slk. Jis šneka pašiẽpdamas Dkš. Savo neapykantą bajorams valstiečiai reiškia pašiepiamomis dainomis rš. Pašiẽpiamas juokas NdŽ. Pašiepiamųjų dainų rūšis turi ir kitas šaknis EncV1333. Niekas tiek nėra jos bailumo pašiepęs, kiek ji pati I.Simon. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Pašiẽpt kitus visi mokėtų, tik ne visi nori iš kitų šaipytis Lš.
pašiẽpiančiai adv.: Ne tiek piktai, kiek pašiepiančiai jis pradėjo tyčiotis KlbV72.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ, Vd: Jis geras žmogus, tik ką iš jo pasišiẽpia (kiti pasijuokia) Pc.
1 prašiẽpti, -ia, pràšiepė
1. tr. Ser, NdŽ pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis): Šuo pràšiepė dantis DŽ1. Prašiẽpti burną NdŽ.
| Teip noriu miego, kad negaliu akių prašiẽpt (atmerkti) Rmš.
| refl.: Prasišiẽpusios lūpos NdŽ.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ prasiviepti šypsantis: Šypt prasišiẽpęs šypsojo jis J. Veizdėdamas į mane prasi̇̀šiepė J. Pimpienė dar labiau prasišiepė, net daugybė plonyčių raukšlelių aplink akis pasipylė J.Paukš.
ǁ Jrb, Vlkj prk. nušvisti, sušvisti: Po pietų diena prasi̇̀šiepė Rs. An vakarą i saulutė prasi̇̀šiepė Ėr. Tam ir ruduo, kad saulė tik tarpais prasišiẽpia Vl. Palauk, kai oras truputį prasišiẽps, lauk išneši [skalbinius] Gs.
3. tr. prk. išskleisti: Pavasarį, ko gera, ne tik sužaliuos obelaitė, bet ir kokį žiedą prašieps rš.
| refl. LKT317(Ds): Du žiedai jau buvo prasišiẽpę Slm. Ir obelės prasi̇̀šiepė Ėr. Kryžius buvo aptaisytas ankstybaisiais pavasario žiedais ir vos vos prasišiepusiomis beržiukų šakomis J.Paukš.
4. perskilti, praplyšti: Obuolys [kepamas] pukšterėjo ir prasi̇̀šiepė Kp. Motina traukė iš pečiaus nuo karščio prasišiepusius dirsinės duonos kepalus rš. Tavo klynelis jau prasišiẽpęs Gs.
1 sušiẽpti, -ia, sùšiepė tr. kreivai iššiepti: Sušiẽpti burną, veidą, snukį NdŽ.
| refl. NdŽ.
1. tr. R, MŽ, N, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ pravėrus lūpas kišti, rodyti (dantis): Pasakojo juokdamasis, šiepdamas geltonus dantis LzP. Iš sodo išpuolė dar pora šunų, šiepdami dantis į tokius triukšmingus svečius LzP. Susigėdęs [Brisius] šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly J.Bil.
| prk.: Badas jau šiepia dantis džiūgaudamas I.Simon.
2. refl. N, K, M, L, Rtr, Š, NdŽ, KŽ vieptis šypsantis: Jis, kad linksmas, šiẽpias, o kad piktas, kaktą suraukia, susuka J. Gali šiẽptis: dantys šviečia Jrb.
^ Verksi ar juoksies – šiẽptis vis tiek reiks Slk.
ǁ prk. rodytis pro debesis (apie saulę): Šiẽpias saulė – gal išsigiedris Mžš. Saulė šiẽpias par progiedrulį J.
ǁ daryti grimasą, vieptis, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam, ginant ką: Kai ji (meška) jį (vilką) kėlė, tai jau vilkas šiepės, nes meška jį jau per daug spaudė BsPI8(Rg). Lyg tik kas artyn – [šuo] šiepias LTR(Kp).
3. tr., intr. N, NdŽ, P.Cvir šaipytis, pajuokti, ironizuoti: Visi jį šiẽpė už bailumą DŽ1. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Brolis iš manęs šiepia, juog aš negaliu pamatyti saulės tekant TS1902,10(V.Piet). Jie iš šitos žirgų veislės tik šiepė V.Piet.
| refl.: Kam akyse šieptis iš žmogaus?! Pc.
4. sprogti, skleistis: Kad medis sprogsta, šiẽpiasi lapai J. Tuoj pradės šiẽptis obelės Mžš. Da sniego pilna, o palazdžių galvelės jau šiẽpias Antš. Iš pumpurėlių šiẽpias žiedeliai, draug iš jų eina gardūs kvapeliai BM431(Kp). Atokaitoje matei besišiepiant geltoną purienos žiedelį, tikrojo pavasario pranašą A.Vencl. Iš dirvos diegelis šiepiasi J.Paukš.
5. refl. prk. prasiskirti, skilti: Žiūrėkit, jūsų muštokė jau šiẽpias Slm.
^ Koja mina, pilvu trina, kur šiepias, ten kiša (audžia) Jrg(Pn).
1 apšiẽpti, -ia, àpšiepė tr. Rtr, Š, NdŽ, KŽ, Pmp; L pajuokti, pašiepti: Bus apšiepta tokia žmogystė Rm. Ana tokia lenta (lėta), tai te ją apjuoks, apšiẽps Ktk. Apšiẽpia mum, kad negerai kalbam Bsg.
1 atšiẽpti, -ia (àtšiepia), àtšiepė
1. tr. KŽ atšipinti: Atšiepti savo ašmenis K.Būg.
2. refl. atsakyti šypsniu.
| prk.: Šyptelės rytą pakirdusi [saulė], ir ima rūkai skirtis, ir atsišiepia jai pati žemė Vaižg.
3. refl. Bgt, Ig, KzR atsišnekėti, atsikirsti šiepiamam, pajuokiamam: Jis mėgsta pašiẽpt, o aš atsišiẽpt Šn. Aš jam nepasidaviau, atsi̇̀šiepiau Vv. Šitokias bamblys, ir tus jau atsi̇̀šiepia Kpč.
1 iššiẽpti, -ia, i̇̀ššiepė tr.
1. Rtr, Rod pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis); išviepti (burną, snukį): Vilkas sėdos an kelmo, akis išvėlė, dantis i̇̀ššiepė LKKXIII26(Grv). Žiūrėk, kaip vaikas klauso, net dantis iššiẽpęs Blnk. Iš jo iššieptos burnos kėksojo dantys, balti ir ilgi P.Cvir. Šuva nebegali snukio iššiẽpti Š.
2. refl. Q635, R, N, Amb, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ išsiviepti (ppr. šypsantis): Anyta išsišiẽpusi, dantis rodo J. Kad linksmus, išsišiẽpęs, baisiai patenkytas savo sūnėnu Slm. Išsišiẽpus ir išsišiẽpus lyg didžiausias raras (tauškalius) Gs. Tu, žioply Merčiuk, dėl ko juokies išsišiẽpęs? K.Donel.
^ Išsišiepęs kap šventytas Velykų paršas Lnkl. Ko čia išsišiepęs kaip jaunas mėnuo? LTR(Brž). Išsišiepusi iki ausų rš. Ko išsišiepei kaip pratašymas? LTR(Vlkv). Kad tau tamsu, išsišiepk – tai bus šviesu LTIII461(Tvr). Išsišiepk, užsimerk, ir bus šviesu LTR(Šil). Kam sakai, ka nematai: išsišiẽpk, i matysi Jrb.
ǁ DŽ daryti grimasą, išsiviepti, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam ir pan.: Už stalo atsisėdęs, išsišiẽpęs šypso, nenorėdamas ėsti J. Išsi̇̀šiepė kaip sartoji (kumelė) – matyt, negardu buvo Ėr. Ko vaikštai išsišiẽpęs, gal sergi? Ėr. Trisdešimt kapeikų, i da išsišiẽpę (nenori pirkti, mano, kad per brangu) Vlkv. Toki menki, toki išsišiẽpę – koki tę vyrai Pv. Ta raganė toki baisi: sena, lūpos jai uždribę ant barzdos, išsišiepus – kad baisu žiūrėt LTR(Bsg). A velnią matei, ka išsi̇̀šiepei? Ps. Ko tu toks išsišiẽpęs, kas tau nepatinka? Vrb. Baisiai negardūs tie sūriai – valgom išsišiẽpę Mžš. Jo veidas išsišiepęs lyg piktojo I.Simon. Pribėgęs artyn piemuo tik šmaikštū šmaikštū botagu, vilkas kad išsi̇̀šiepė! Š.
| prk.: Aš sena, viena būdama, išsišiepsiù (numirsiu) – ir šilo lapė nesulos Tvr.
^ Išsišiẽpus kap devynios pėtnyčios Mrc. Išsišiepęs lyg devynias pėtnyčias neėdęs LTR(Vs). Išsišiepęs kaip giltinė LTsV144(Šil). Išsi̇̀šiepė kap devynios giltinės Vlk. Išsišiepė kap šuva nuo ašakų Rod. Išsi̇̀šiepė lyg šuva ant ašakų Dkš. Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas LTR. Ir žiūri išsišiepęs kaip šuo prieš karštą kisielių LTR(Jrb). Ko tu tep išsišiepęs lyg katė pridairius miltuose? LMD(Pns). Išsišiepęs kap pautų gėla Klvr.
ǁ perkreipti veidą nuo įtampos: Dirbam net išsišiẽpę Mlt. Eidavom išsišiẽpę, plėšdavom dirvonus Trgn. Gerai, kad griebėm vakar [šieną] išsišiẽpę, o šiandiej lyja! Mžš. Išsišiẽpus iš paskutinio keliu Pbr. Nustęsė maišą net išsišiẽpęs Lp. Kad užriti medį, tai arklys išsišiẽpęs traukia Šmn. Velniui nebuvo kas daryt – tempė arklą net išsišiepęs LTR(Dkk). Ėda kiaulės išsišiepę LTR(Lzd).
ǁ iš veido atrodyti suvargusiam, susibaigusiam: Kiūtina bobutė susirietus, išsišiẽpus Kp. Ana kad pečių pakūrent, tai išsišiẽpt Dglš.
3. Vrn, Skr pajuokti, pašiepti: Jis mėgsta visus įgelt ir iššiẽpt Dkš. Tu da jo paprašyk, jis tave da iššiẽps – i nieko negausi iš jo Jrb.
| refl. KŽ: Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau, kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiẽpt pasidrąsin K.Donel.
4. refl. prk. išskleisti pumpurus, išsprogti: Sušilo, medžiai išsi̇̀šiepė Ėr.
5. refl. DŽ atsirasti plyšiui, išsiskėsti: Da anądien keli loveliai padirbti, ale išsišiẽpę Slm. Ties judviejų kojoms žemė išsišiepė BsPIII34(Nm). Po vieno žygio išsišiepia batai rš. Bulbos išsišiẽpę (verdant sutrūkusios) Dglš.
1 nušiẽpti, -ia, nùšiepė
1. refl. NdŽ, KŽ, Bsg, Skr nusišypsoti: Šypt šypt nusi̇̀šiepiau, o tu pyksti J. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti Vaižg.
| prk.: Saulė pavasariu nusišiepė labai anksti ir švietė kasdieną Vaižg.
ǁ Š, Ser, KŽ šypsniu parodyti nepasitenkinimą, ironiją ir pan.: Jonas karčiai nusišiepė, lyg tuo pasakydamas: ir atrado, ką vadinti ponu J.Paukš.
2. tr. pajuokti: Reikia apsitaisyt einant [į žmones], bo nušiẽps visos [moterys] mane tenai Bsg.
| refl.: Tai jau tiesa, – nusi̇̀šiepė pamotė NdŽ.
1 pašiẽpti, -ia, pàšiepė
1. tr. atvėpti lūpas: Ko žiūri, lūpą pašiẽpęs?! Skr.
2. tr., intr. Rtr, Š, KŽ, Vv pajuokti, pasišaipyti iš ko: Kam tu mane pašiepi̇̀, kas aš – kvailas!? Slk. Jis šneka pašiẽpdamas Dkš. Savo neapykantą bajorams valstiečiai reiškia pašiepiamomis dainomis rš. Pašiẽpiamas juokas NdŽ. Pašiepiamųjų dainų rūšis turi ir kitas šaknis EncV1333. Niekas tiek nėra jos bailumo pašiepęs, kiek ji pati I.Simon. Tu moki labai iš kitų šiepti, na tai dabar tegul iš tavęs kiti pašieps V.Piet. Pašiẽpt kitus visi mokėtų, tik ne visi nori iš kitų šaipytis Lš.
pašiẽpiančiai adv.: Ne tiek piktai, kiek pašiepiančiai jis pradėjo tyčiotis KlbV72.
| refl. Rtr, NdŽ, KŽ, Vd: Jis geras žmogus, tik ką iš jo pasišiẽpia (kiti pasijuokia) Pc.
1 prašiẽpti, -ia, pràšiepė
1. tr. Ser, NdŽ pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis): Šuo pràšiepė dantis DŽ1. Prašiẽpti burną NdŽ.
| Teip noriu miego, kad negaliu akių prašiẽpt (atmerkti) Rmš.
| refl.: Prasišiẽpusios lūpos NdŽ.
2. refl. Š, NdŽ, KŽ prasiviepti šypsantis: Šypt prasišiẽpęs šypsojo jis J. Veizdėdamas į mane prasi̇̀šiepė J. Pimpienė dar labiau prasišiepė, net daugybė plonyčių raukšlelių aplink akis pasipylė J.Paukš.
ǁ Jrb, Vlkj prk. nušvisti, sušvisti: Po pietų diena prasi̇̀šiepė Rs. An vakarą i saulutė prasi̇̀šiepė Ėr. Tam ir ruduo, kad saulė tik tarpais prasišiẽpia Vl. Palauk, kai oras truputį prasišiẽps, lauk išneši [skalbinius] Gs.
3. tr. prk. išskleisti: Pavasarį, ko gera, ne tik sužaliuos obelaitė, bet ir kokį žiedą prašieps rš.
| refl. LKT317(Ds): Du žiedai jau buvo prasišiẽpę Slm. Ir obelės prasi̇̀šiepė Ėr. Kryžius buvo aptaisytas ankstybaisiais pavasario žiedais ir vos vos prasišiepusiomis beržiukų šakomis J.Paukš.
4. perskilti, praplyšti: Obuolys [kepamas] pukšterėjo ir prasi̇̀šiepė Kp. Motina traukė iš pečiaus nuo karščio prasišiepusius dirsinės duonos kepalus rš. Tavo klynelis jau prasišiẽpęs Gs.
1 sušiẽpti, -ia, sùšiepė tr. kreivai iššiepti: Sušiẽpti burną, veidą, snukį NdŽ.
| refl. NdŽ.
parsklei̇̃sti
Apibrėžtis
sklei̇̃sti, sklei̇̃džia (skleičia), sklei̇̃dė (skleitė?), skléisti, skléidžia, skléidė Š
1. tr. N, K, Kos52, L, Rtr, DŽ plonu sluoksniu kratyti, kloti: Sklei̇̃sk linus ant pievos J. Eik pirma, sklei̇̃sdamas kūlį, o aš pasku eisiu rišdamas J. Kaip linai išmirksta, spalį paleida, i sklei̇̃si Brs. Linus tus vešma į lauką, sklei̇̃sma Trk. Plonai skleidžiáu tas bulves, i gerai buvo Šmk. Darbo yr dar: reik tų durpių sklei̇̃sti Štk. Molį neša į trobą i sklei̇̃da Vkš. Padaro skleistą minklę: padžiovinę verda lekšalynę Ggr. Virbais, žabarais kelią skleisti I.
| Ved žirgelį iš dvaro, skleid šimtelį ant stalo LTR(Vgr).
| refl. tr. K: Ten sklei̇̃dės tus šiaudus, ten reikėjo mušti su spragelais Lž.
ǁ išplėtojus tiesti, dengti: Sklei̇̃sk drobulę ant tvoros J. Skepeta skleidžiamà ant pečių NdŽ. Žemėlapį sklei̇̃sti DŽ. Skleidu ir leidu pilksermėgelę ant bėro žirgo KlvD47.
2. tr. Rtr skėsti, plėsti ką suglaustą: Sklei̇̃sti skėtį NdŽ. Kad pradės parasodnyką skleisti, tai tuoj daros tvanas BsMtII145. Veltui ilgis, nerimsta iškentėjus dvasia; nor padangėmis skleisti sparnus Mair. Šutiniokas vis šokdino Adelę, jos sijonus palube skleisdamas rš. Važiuojant valtimis į šalis, du vyrai nuolat meta po gabalą [tinklo] sparno vandenin – skleidžia sparnus rš.
| refl. Rtr: Jos plaukai sklei̇̃dėsi ligi kelių NdŽ. Šviesiame dangaus fone buvo matyti, kaip skleidėsi parašiutai rš.
ǁ tiesti į šalis: Skleidė uosis šakas per naktis ir dienas Mair.
ǁ intr. augant plėstis: Tie tavo arbūzai sklei̇̃džia, bulves stelbia Jrb.
| refl.: Dvelkia oras minkštai, auga jaunas [uosis] aukštai ir skleidžias platyn, ir didžiuojas Mair.
3. tr. versti (knygos lapus), atversti (knygą): Sklei̇̃džia knygos lapus DŽ1. Paėmę skleisti mūsų šiokio ar tokio laikraščio lapus, susitiksime su daugybe sumanymų, patarimų, ginčų Pt. Skleidžia kunigas knygelę, alpsta mergelės širdelė JV616. Skleiskim ant antros pusės (pažiūrėkim iš kitos pusės) TP1880,43.
4. tr. DŽ plėtoti išleistus, išsprogusius (lapus, pumpurus): Pumpurus, lapus sklei̇̃sti KI373. Klesčia medžiai ir skleidžia lapus J. Medis pradeda pumpuruoti ir lapus skleisti S.Dauk. Medžiai lapus skleida D.Pošk. Avižas reik sėti, kai apušelės lapus sklei̇̃da Vkš. Šiaudų kūlys kai žydės, sausi karklai lapus skleis (d.) Nmk.
ǁ intr. išsprogus plėtotis, augti (apie lapus, žiedus): Senieji tankiausiai miršta ar lapui krentant, ar lapui skleidžiant Sln. Vidury lauko liepelė su linkstančiomsiums šakelims, su skleidžiančiaisiais lapeliais LB74.
| refl.: Pavasarį, skleidžiantis lapams, patelė padeda 15–20 kiaušinių rš. Rožė sklei̇̃džias KI373. Grakščios gėlių galvutės skleidžias S.Nėr. Skleidėsi bijūnai, jazminai J.Paukš. Jei iš vidurio gudobelės skleidas žiedai, būs geri viduriniai (sėti pavasario vidury) linai Šts.
ǁ intr. lapoti: Pavasaris šaltas, medeliai nèskleida Gd.
5. tr. M skirti, darant tarpą: Plaukus sklei̇̃sk par šoną, daugiau pritinka Kal. Eina, rugius rankomis sklei̇̃sdamas DŽ. Pūsk, vėjeli, skleisk plaukelius, vėdink man veidelį JD1341. Kalnas debesis skleida – toks aukštas Šts.
| refl.: Eina teip laivai, kad vanduo sklei̇̃das Klm. Debesys skleidės par kalnus – toki aukštybė yr Kaukazo Šts. Būdavo, bėgs, tai žmonės tik skleisis Žem. Ma[n] drabužis turia būt laisvas i skvernai nesisklei̇̃st Jrb.
6. tr. daryti, kad plistų į šalis, sklisdamas užimtų tam tikrą plotą: Prašavau zuikį, lapę, kad skleidą̃s buvo šautuvas Šts. Skleidžiamieji stiklai rš.
| refl.: Lova žemių velėnomis apriesta, idant tenai žemės neskleistumias S.Dauk. Paskutiniai saulės spinduliai, pasiekę akmenų krūvą, atspindžiais skleidžias nuo jųjų P.Vaičiūn. Leiski, močiute, miegelio noriu, saulutė leidžias, naktelė skleidžias LTR(Zp). Kaip tie dūmai skleidžiasi ir nyksta, taip ir jūsų baimė išnyks LzP.
^ Bėga, kad purvynė skleidžiasi LTR(Grk). Kas myl, purvai skleidžias, kad lek prie mylimos J.
7. refl. skirstytis iš būrio, išsivaikščioti: Gyvolių buvo daug, anie tujau plačiai sklei̇̃sias, jeigu nebūs kas sulaiko Lž. Sklei̇̃das į visas puses KlvrŽ.
8. tr. DŽ leisti iš savęs į aplinką: Lempa degė šviesiai ir skleidė ypatingą jaukumą ir net šilimą aplink save I.Simon. Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai, kuriuos skleidei Lietuvai, mūsų tėvynei? Mair. Nuo skleidžiamų spindulių rūšies priklauso radioaktingo skilimo produktai J.Mat. Saulė ir žvaigždės nuolat skleidžia savo turimą energiją rš. Sklei̇̃džia aplink kvapą DŽ1.
| refl.: Nuo jų sklei̇̃dėsi malonus kvapas NdŽ. Švelni šviesa lygiai skleidžiasi pro plačius langus rš.
9. tr. platinti: Sklei̇̃sti gandus DŽ. Tokios raganos liežuvius ir sklei̇̃dė po sodą Krš. Sklei̇̃sti naujas idėjas, pažiūras DŽ. Raštus į liaudį skleisti Žem. Knygos paslėptą išmintį skleidžia tik tam, kas jas pamilsta rš. Skleisk naujynas – kratyk, pasakok Šts. Jei ana galia tokias malagystas sklei̇̃sti, a gali tikėti ana! Krš.
| Jeigu jis (eigulys) nesklei̇̃s (nesodins, neaugins) tų medelių, viskas žūs Grz.
| refl.: Pasakos … palengvėle skleidžiasi tarp žmonių, platinasi iš vietos į vietą LTII477(Bs). Žmonėse skleidžiasi kalbos, kad Šiauliai pilni iš Prūsų atgabentų žmonių Pt. Paleido liežiuvius, tie ir sklei̇̃das didėdami Krš.
10. refl. plėtotis, rutuliotis: Leidžia įgimtoms įvairių tautų ypatybėms skleistis greta viena kitos rš. Žmogaus organizmas negali be to skleistis rš.
11. refl. griūti, irti: Budinkas tavo budavojamas sklei̇̃džias į šalis, t. y. eina iš daikto J. Mano namo pudimentas sklei̇̃džias Jrb.
12. tr., intr. Vdk eikvoti, švaistyti: Sklei̇̃sti vyrai mėgsta, o čia motriška Krš. Teisinos tik nenorėjęs veltui skleisti pinigus, kurių ir be to dėdė daug buvo išleidęs Vaižg.
13. refl. Pgr, Erž, Vvr smarkiai aidėti, skambėti, plyšti (nuo garsų): Kaip praplyšo dainuoti, tai laukai skleidėsi Žem. Šauka, kad laukai sklei̇̃das Krž. Toks kriokimas, ka visa troba sklei̇̃das Trk. Šokimas buvo begalinis – troba sklei̇̃dės Jdr. [Vaikėzas] užleida radiją – troba sklei̇̃das Krš.
14. greitai eiti, bėgti, važiuoti: Naktį nuo ožkos sklei̇̃dėm – pasirodė, kad velnias Jd. Sklei̇̃sk pri tėvo ir ėsti nulakink Krš. Skleida, kaip gaisrą pamatęs Up. Dėl to prakeikto krepšo turėjau par lytų sklei̇̃sti Rs. Antai zuikis par laukus ka sklei̇̃da, tei sklei̇̃da! Krš. Turbūt į turgų skleidat? Šts.
15. refl. gaudomam gūžtis, tūptis (ppr. apie vištą): Tokia jauki buvo višta – sklei̇̃sdavos Jrb. Teip lekia, teip lekia vištos man ant kelių, sklei̇̃džias Skr. Teip sklei̇̃sdavos ta vištelė, teip dėjo – ėmė bjaurybė vanagas ir nunešė Skr.
antsklei̇̃sti, antsklei̇̃džia, añtskleidė (ž.) tr. skaitant, sklaidant rasti, užtikti: Ir aš pats niekur antskleisti negalėjau [ko nors parašyta apie Izidoriaus gyvenimą] Jzm.
apsklei̇̃sti, apsklei̇̃džia (àpskleidžia), àpskleidė tr. NdŽ
1. Všv, Vkš, Grd, Gd, Sd kuo išskleistu apkloti, apdengti, apgaubti: Žemė šiaudais apskleistà DŽ. Puikus klevas, išsikerėjęs, išsišakojęs, maž visą stogą apskleidęs savo šakomis Žem. Visi medžiai žiedais apskleistais yra I. Liepų ir kitų medžių lapais apskleistie visą apynyną Rp. Dagiai ir veja apskleidžia nedirbamą dirvą ir nusmelkia apleistą jais gražiausią žolę LzP. Petronelė apskleidė stalą pirmu su šienu, paskiaus su drobule M.Valanč. Pjūklelį padėjo į mišką ir àpskleidė su žagarais Krg. Stalas laikraščiais apskleistas rš. Laukus apskleidė numirėliais S.Dauk. Apskleičiu B.
| refl. tr., intr.: Tarpininkas atsisėdęs, stalą popieriais apsiskleidęs, berašąs Žem. Sėdėjo apsiskleidęs raštais LzP. Eina pri mūso lig pusės nugaros baisiai apsisklei̇̃dusios [plaukais] Trk. Apsisklei̇̃dęs plaukais kaip nelabasis – še rublį, apsikirpk! Krš.
| Apsi̇̀skleidė (apibėgo, pasklido) kraujas ant to stalo Jrb.
2. apsupti: Su kokia rūstybe ir narsybe lietuviai apskleisti mirė vidurė[je] neprietelių, save gindamys S.Dauk. Dievystė yra apskleista šviesybe brš.
ǁ prk. apimti: Pavasario linksmybės apskleidė visą pasaulį, bet jomis džiaugtis niekam nebuvo laiko Žem.
3. užgožti: Tos obels àpskleidžia, nė bulvių nėr, nė nieko Jrb.
4. sklindant į šalis, užimti tam tikrą plotą: Šratai àpskleidė, bet lapei nekliuvo Pp.
atsklei̇̃sti, atsklei̇̃džia (àtskleidžia), àtskleidė
1. tr. N, L, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1 skleidžiant atidaryti, atverti, atversti: Popieras atsklei̇̃sk J. Kningą atsklei̇̃sk i padėk Lpl. Povilas pasilenkė ir tvarkė ant kėdžių numestas atskleistas knygas J.Dov. Saulė dar buvo ne taip aukštai, bet jau šildė krūtines pro atskleistus švarkų atlapus rš. Atskleidžiamosios durys Mdž.
| prk.: Skolytiniai žodžiai jam atskleidžia senovės gadynės tautų santykių ne vieną lakštą K.Būg.
| refl. tr., intr. Š, Rtr, DŽ1: Atsiskleidė knygą, knyga atsiskleidė KlbIV44. Liepia man atsiskleisti knygą ir skaityti rš. Jos žengė į mano pusę, atsiskleidusios veidus ir linksmai šnekučiuodamos tarpu savęs Šlč. Matai, atsi̇̀skleidė drabužis, ir pamatei krūtinę pliką J.
2. tr. NdŽ iškelti aikštėn, parodyti, išaiškinti, išryškinti: Visas savo mintis tau atskleidžiau rš. Moksle slypi tūkstančiai neatskleistų paslapčių rš. Būga pagrįstai ir įtikinamai atskleidė gilius istorinius baltų kalbų, jų tarpe ir lietuvių kalbos, ryšius su slavų kalbomis LKI12(K.Kors). Niekas taip neatskleidžia tautos esmės, prigimties, dvasios, kaip jos liaudies menas rš. Jis nori pamatyti, kur prasideda jo tėvų gyvenimas. Nori atskleisti tėvų praeitį J.Gruš. Nėra lengva atskleisti paauglių ir jaunuolių profesinius interesus sp.
| refl. DŽ1: [V. Montvilos] poetinis talentas, anksčiau buržuazinės santvarkos slopinimas, dabar atsiskleidė visa jėga (sov.) rš. Atsiskleidė žmogaus taurūs bruožai sp. Ir niekados niekam neatsiskleisk, ką turįs S.Čiurl.
ǁ refl. pasidaryti matomam, iškilti prieš akis: Priešais atsiskleidė graži, erdvi aikštė rš.
3. intr. šnek. greitai atbėgti, ateiti, atvažiuoti: Kad àtskleida par laukus, kad àtskleida! Ll. Àtskleida su pora arklių Krš. Àtskleida vaikai tekini pry saldainių Krš.
◊ ausi̇̀s atsisklei̇̃dus labai įdėmiai (klausytis): Klausėmos ausi̇̀s beveik atsisklei̇̃dę Sd.
kortàs atsklei̇̃sti supažindinti su planais, sumanymais, paslaptimis: Jūs pernelyg protinga. Atskleisti kortų jums negalima J.Gruš. Kam viską paaiškinti, kortas ligi galo kam atskleisti? V.Bub.
išsklei̇̃sti, išsklei̇̃džia (i̇̀šskleidžia), i̇̀šskleidė
1. tr. LL211, Š, Rtr plonu sluoksniu išdriekti, iškloti: Sklei̇̃si, sklei̇̃si linus, nepaspėsi išsklei̇̃sti – antpula bulbes kasti Sd. Išskleisk kūlį ant stogo stiegdamas J. Senis nutvėrė kūlį, išskleidė jį ant grebėstų J.Paukš. Išskleidžiau kningas Als. Išskleidžiau į aslą pupas Gršl.
2. tr. H, N, I, K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ išskėsti, išplėsti ką suglaustą: Šlapią skėtį reikia tuojau išskleisti, gerai išdžiovinti ir pavalyti šepečiu rš. Povas uodegą i̇̀šskleidė J. Prisigėręs senis žvirblis sparnelius i̇̀šskleidė, kojeles ištiesė priš saulę Žr. Jautis su išskleistais ragais rš. Jug ienas ir išskleida, kad arklį kinko Lk. Atsisėsti turi gerai, išsižergti ir kojas savo išskleisti DS285(Rs). Ne mano valia, – išskleidė rankas studentas Žem. Tas duris i̇̀šskleidė ir įvažiavo vidun Ps. Aš akis i̇̀šskleidžiau i žiūriu Vdk. Akelės jos, plačiai išskleistos, žibėjo Pč.
| Šviesos spinduliai pro iškilą stiklą išeis iš skrynelės išskleistu pluoštu Mš.
^ Visą laiką rankas išskleidęs laiko (kryžius) LTR(Grk).
| refl. K, Rtr: Vienam [lakūnui] neišsi̇̀skleidė parašiutas, vienas vargšas užsimušė Erž. Išsi̇̀skleidė mergelės aukso plaukai NdŽ. Nukrito rankos nabašninko, išsi̇̀skleidė į šonus Nmk. Pusiau rungų suriši tas rungvirves ir vėl krauni: jagu nesuriši, rungai išsisklei̇̃s Erž. Išsiskleidę kai perkūno ūsai LTR(Jz).
ǁ ištiesti, išvynioti ką sudėtą, susuktą: Čia aš kiek išmanydamas geriau nupasakojau, kas yra laivas, ir su išskleista nosine parodžiau, kaip jis vėjo varomas J.Balč. Žiūriu į tavo išskleistą žemėlapį, į jo vingiuotas linijas, išmėtytus taškus K.Kors.
3. tr. išleisti, išplėtoti (lapus, žiedus): Pumpuras i̇̀šskleidė žiedus savo J. Oi tu, lazdyneli, žaliasis medeli, kuomet išskleisi žalius lapelius? (d.) Pkl. Ir išskleidė [avietėlė] baltūsius žiedelius (d.) Tv.
| refl.: Medžio pumpurai išsiskléidžia pavasarį FT. Pumpurai jau tuoj išsisklei̇̃s DŽ1. Neišsisklei̇̃dę vainiklapiai DŽ. Epušių pumpurus reikia rinkti, lapams neišsiskleidus rš.
| prk.: Šitoji buvo gražuolė, moteris visai išsiskleidusio gražumo rš.
ǁ intr. sulapoti: Kad medžiai i̇̀šskleida, yr dideliai gražu Štk.
4. refl. Š išplisti, išsklisti: Iš daikto žemės, smiltys, grūdai, drabužiai išsi̇̀skleidė J. Sula, tekėdama iš šaknių aukštyn, užsitūr tuo kartu kamiene, išsiskleid artimose šakose S.Dauk. Po visas ginslas krau[ja]s išsi̇̀skleida DūnŽ. Išsi̇̀skleidė tokios ugnys, kibirkštys, i nebliko nieko Grg.
| prk.: Naktis išsiskleidė plačiai B.Sruog.
5. refl. Rtr iškrikti, išsiskirstyti: Parvažiuo[ja] jisai – tie arkliai išsisklei̇̃dę Vdk. Žmonės, išeję iš bažnyčios, išsiskleidė po visus kapus Sz.
| prk.: Negalėjo surinkti minčių išsiskleidusių J.Bil.
6. refl. gaudomam susigūžti (ppr. apie vištą): Višta išsi̇̀skleidžia ir laukia, kol paimi Skr.
7. refl. pasidaryti stambiam, išplitusiam, išdribusiam: Išsisklei̇̃dusi karvė mūsoji Šermūnė Trš. Tešmuo išsisklei̇̃dęs, nėr ko laukt, reik eit milžt Jrb. Kokia pardžiūvus buvo, o dabar matytum – graži, išsisklei̇̃dus Jrb. Einu išsisklei̇̃dusi (išsikėtojusi) tokio[je] slydžiausio[je] Krš. Sėda išsisklei̇̃dusi kaip varlė Užv. Kaip tu sėdi?! Kaip ropynė išsiskleidusi Žem. Išsisklei̇̃dęs kaip devynios nelaimės Krs. Išsiskleidusi kaip Raseinių Magdė TS1901,4-5.
8. refl. ištižti: Molis nei verda, nei tirpsta, bet tyžta, išsiskleidžia ir pasiskleidžia rš. Jei kleckai neišsisklei̇̃s, būs gerai, jei išsisklei̇̃s – i po viso gerumo Trk.
9. tr. išardyti, suplėšyti: Jeigu greit uždarysi alų, tai kiekvieną [bačką] išsklei̇̃s Gr. Mato, ka jau i̇̀šskleista (po avarijos sudaužyta) Vdk.
ǁ refl. iširti, sugriūti: Išsiskleidė tekinis, muni ir paleido iš purmankų Šts. Šulus tuos parskėlė stačius, ir išsiskleidė siena DS133(Šmk). Suduskins [atomas] žemę, pamatysi, kaip viskas išsisklei̇̃s Krš.
10. refl. parvirsti: Ale tikrai, vos aš neišsi̇̀skleidžiau Varn.
ǁ refl. prk. atgulti susirgus: Kiek tokių jaunų išsi̇̀skleida! Vvr. Guliu išsisklei̇̃dusi, jau po visam (mirsiu) Rdn.
ǁ refl. prk. kristi negyvam, žūti: Paleido šūvį, ten pat ir išsi̇̀skleidė Šts.
11. tr. išeikvoti, iškleisti, išleisti: Tiek daug turėjo piningų, i visus paspėjo išsklei̇̃sti Vdk. Tokie dvarponiai paleistuviai i̇̀šskleidė turtus Krš. Kazys uždirba, bet veltui išskleidžia Vaižg.
12. tr. išplėtoti, išugdyti, išrutulioti: Laisvas darbas leidžia darbo žmonėms išskleisti visus savo sugebėjimus (sov.) sp.
| refl.: Sudėtingos mašinos išsiskleidė iš paprasčiausių įrankėlių rš. Išsi̇̀skleidė rašytojo talentas DŽ1.
nusklei̇̃sti, nusklei̇̃džia (nùskleidžia), nùskleidė
1. tr. G99, Ser nukloti kuo paviršių: Lentyna nuskleistà tų popierų – negali žiūrėt Jrb. Neapregimi laukai buvo nuskleisti užmuštų kareivių kūnais M.Valanč. Jau karvietė, nuskleista svietu, žirgais ir ginklais, niūksojo S.Dauk. Žemaičiai, nuskleidusys neprieteliais sniegą, su grobiu laimingai pagrįžo į namus S.Dauk.
2. tr. skleidžiant išblaškyti: Kur tas žemes dabar nusklei̇̃si? Jrb.
3. refl. pasklisti: Nusiskleidė šviesybė – dangus atsivėrė Ggr.
4. refl. nusidriekti, nutįsti: Veizėk, kaip nusisklei̇̃dęs šašuolėtis Kl.
5. refl. nuaidėti, nuskambėti: Ponaitis kad surėkė, kad visi laukai nusiskleidė, seniukui ko tik ausys neplyšo Škn.
6. intr. šnek. nulėkti, nudumti: Kas jį sugaus – skleidė i nùskleidė Ll. Par pelkes nuskleidžiau ant numų Dr.
pasklei̇̃sti, pasklei̇̃džia (pàskleidžia), pàskleidė tr.
1. J, Rtr, Š, Ser, NdŽ nestoru sluoksniu pakloti, pakratyti: Paskiau iš markos ištrauks [linus], dar pasklei̇̃s kelias dienas, o i būs gražiausiai, kaip vieni silkai KlvrŽ. Atrišo tus [linų] ryšiukus i pàskleidė plonai Krp. Išdžiovys, iškuls [linus] i pasklei̇̃s an dirvos Gd. Javus rejos kluone paskleidusys kul S.Dauk. Krapai džiovinami paskleisti ant sietų rš. Ka būs pagada, pàskleidei ten dirvo[je], ir išdžiūs šiaudai Trk. Aš pàskleidžiau linelius ant tėtušio laukelio JD73. Saulužė šįryt negudriai tekėjo, rūkas aukštyn pakilo, gali būti lietaus, šienas gi paskleistas LzP. Ar jau avižas paskleidei? Dr.
| Penkis šimtus kaip ledą pirm šliūbo tėvas paskleidžia Žem. By tik šimtus paskleis, kito nieko nereik Žem. Aš pasklei̇̃su šešius šimtus ant balto stalelio (d.) Šv.
ǁ DŽ išsklaidyti, išskirstyti iš krūvos: Kalio trąšos turi būti vienodai dirvoje paskleistos ir ypač gerai su dirva sumaišytos rš. Tamošius savo rėžyje paskleidė ir sulygino žemes, išmestąsias iš griovio Žem. Grūdus nuižytus reik patogiai sluoksnėmis paskleisti sausoje vietoje S.Dauk. Įnešė į virtuvę ir pàskleidė tas šukes iš to maišo Žgč.
ǁ N, K, NdŽ plėtojant ištiesti, patiesti: Skepetą paskleidžiau ant tvoros padžiovinti Žem. Vėjai susuka paskleistus balinti audeklus, todėl reik skleidant mirkyti Šts. Tėvas, parėjęs iš Gudelių, paskleidė ant stalo su geltonais viršeliais ir gražiais paveikslėliais lietuvišką „gazietą“ V.Myk-Put.
| refl. tr. NdŽ: Ka aš noru didesnį kokį popierių pasisklei̇̃sti, nėr vietos Lž. Kiti prie arbatos užkandos savo ryšelius pasiskleidę valgo Žem.
ǁ refl. tr. plėtojant pasistatyti: Šioje dykumoje netoli antrosios piramidės bastuoliai beduinai pasiskleidė keletą baltų ir juodų palapinių Šlč.
2. kiek paversti (knygą, knygos lapus): Pasklei̇̃sti knygą NdŽ. Pasklei̇̃sti keletą puslapių toliau NdŽ.
3. kiek pastumti: Pasklei̇̃sti į šalį NdŽ.
4. praskirti, darant tarpą: Pasklei̇̃sti plaukus NdŽ.
5. padaryti, kad išplistų, išsklistų į šalis: Pàskleidė šautuvas, o būčio nušavęs juodmeisę (varną) Šts.
6. refl. išsiskirstyti, iškrikti iš būrio: Jie pasi̇̀skleidė plačiu būriu DŽ1. Ir paliko jie savo gimtinę, ir pasiskleidė plačiame pasaulyje rš. Pirmieji kariai pasiskleidusia linija jau kopė lėkšta atkalne rš. Tų ančių labai daug, po daržą pasisklei̇̃dusios Jrb.
ǁ išsidėstyti: Motiejukai labai paplitusi pievų žolė, bet auga retokai pasiskleidę rš. Ganyklos, krūmai, alksnynai, lazdynai, plačiai pasiskleidę upės antkrančiais, jam prigulėjo Žem.
7. išduoti (garsą), padaryti, kad plistų, sklistų (ore, erdvėje): Priglaudė ragą prie lūpų, ir gaidą tolimą, raudančią paskleidė ragas S.Čiurl.
| refl.: Balsas po visą girią pasisklei̇̃džia, visi kampai skamba NdŽ. Viešpats davė griausmus ir krušą ir pasiskleidžiančius ant žemės žaibus Skv2Moz9,23.
8. refl. būti plačiam, išsiplėtusiam: Tę ant kampo stovia toks namas pasisklei̇̃dęs Jrb. Pasisklei̇̃dęs (plačiais kraštais) bliūdas – ką tu čia jam̃ gali išvirt?! Jrb.
9. DŽ, NdŽ išplatinti: Reikia pasklei̇̃sti mokslo žinias DŽ1. Kas gi yra paskleidęs gandus, kad Lietuvos karalius kryžiaus atsižadėjo? V.Krėv. Paskleistų raštų skaičiumi buvo matuojamas žmonių susipratimo laipsnis rš. Jie tikėjos palengva paskleisti pradinį apšvietimą tarp saviškių prigimtąja kalba rš.
10. refl. patrūkti, persprogti: Nebėsk, pasiskleisi! Šts.
11. Up išeikvoti, iššvaistyti: Nu jo viską atėmė, pàskleidė Krš. Gavo vyras algą, [pati] pàskleidė, i nebtura Pvn.
parsklei̇̃sti, parsklei̇̃džia (par̃skleidžia), par̃skleidė intr. šnek. greitai parlėkti, pardumti: Žiūriu – žmogus par̃skleida, parlakatuo[ja] Ll. Tiek nusijuokė drūktai [velnias], ka i mūso tėvelis be kepurės parskleidą̃s Lnk.
pérskleisti tr.
1. Sd padaryti tarpą, perskirti: Pérskleisti užuolaidas NdŽ. Párskleisk mun plaukus, aš pati negaliu tiesiai sau sklydžio parsiskleisti Vkš. Pasergėjo vieno[je] vieto[je] sukibusius lakštus, kurius parskleidęs, šius žodžius atrado M.Valanč. Žydams, nuog faraono bėgantims, vandenius marės pusiau parskleidei brš.
| refl. tr., intr. NdŽ: Plaukai pársiskleidė lygiai J. Tokia merga a bepársiskleis sklydį?! Krš. Persiskleidė debesys, ir pasirodė dangaus mėlynė rš. Šis jiems su kuskele pablaškė į šalis [v]andinį, ir tuojaus [v]anduo parsiskleidė S.Dauk.
2. skleidžiant atversti, atskleisti, perversti: Pérskleisti kelis puslapius NdŽ. Parskleisiam dar pirmūsius raštus raštinykų S.Dauk. Párskleid kunigas knygeles, krint kaip lietus ašarėlės JD1488.
prasklei̇̃sti, prasklei̇̃džia (pràskleidžia), pràskleidė tr.
1. K, Š, NdŽ padaryti tarpą, praskirti ką suglaustą: Eina, rugius prasklei̇̃sdamas DŽ. Norėsi, ka dora būtų eglelė, aukšta, – šakas prasklei̇̃dęs mieruosi KlvrŽ. Praskleidė kareivis apsiaustą LTR(Graž). Einam žiūrėt pri tos daržinės: pri vienos kerčios žagarus prasklei̇̃dusios i pri kitos – nieko nėr Krp. Zenienė priėjo prie lango, praskleidė užuolaidą ir pakvietė merginas į vidų P.Cvir. Mintuvų žiomenis prasklei̇̃sk aukščiau, nedraikyk linų Varn. Su prosu pràskleida siūlę Sd. Rugelius praskleisdama, vosilkas paskindama, atrasiu kelelį pas matušę (d.) Gr. Ans, praskleisdamas žmones, eina J.
| prk.: Nejau tavy nėra drąsos praskleisti nakties glūdybę? P.Vaičiūn.
| refl. tr., intr. Š, NdŽ: Uždanga prasi̇̀skleidė DŽ1. Jo apsiaustas plačiai prasiskleidė, ir visiems krito į akis spindintieji ant jo krūtinės medaliai V.Myk-Put. Prasiskleidusi skepetą, merga žiūri, kur josios mylimasis J. Jis nespėjo užmigti, žiūri – vienoj vietoj prasiskleidė žemė, iš ten pakilo dvasia ir nulėkė LTsIV490. Atsiklaupkie prie tėvelio kapo, tai prasiskleis žalioji vejelė, tai prasivers sieroji žemelė LTR(Ldvn). Prasiskleisčia velėnėlę, prisikelčia motinėlę LTR(Graž). Ir pablyškusiame veide blankios lūpos prasiskleidę V.Myk-Put.
2. Š, NdŽ ištiesti ką sulenktą: Mokytojas praplėšė antrąjį laišką, ištraukė perlenktą sąsiuvinio lapą ir praskleidė popierių V.Bub.
3. kiek praskirstyti, prasklaidyti: Prasklei̇̃sti šieną NdŽ.
ǁ NdŽ plėtojant kiek ištiesti.
| refl. NdŽ.
4. NdŽ išplėtoti (žiedą, pumpurą): Kilk, saulute, kilk, meilioji! Tu taip glostai, taip vilioji! Kai tik tavo spinduliais gėlės pumpurus praskleis, pasistiebęs iš pavėsių, aš taip pat jau pražydėsiu V.Myk-Put.
| refl. NdŽ: Būkime atidūs viduryje girių, viduryje pievų, raistų rytmetį prasiskleidžiantiems žiedams sp. Tos žolės dar neprasisklei̇̃dusios Sg.
5. iškelti aikštėn, parodyti, išryškinti, atskleisti: Jo eilėraščiuose dažnai slypi konkretūs gyvenimo įvykiai, kurių prasmė praskleidžiama ryškiomis kontrastinėmis situacijomis rš. Poetas labai miglotai tepraskleidė teigiamą įsivaizduojamos valstybės santvarkos idealą rš.
| refl.: Tarybiniu laikotarpiu plačiai prasiskleidė Grušo dramaturginis talentas (sov.) rš.
◊ aki̇̀s prasklei̇̃sti
1. išlavinti, išprusinti: Jai praskleidė akis svietas, kaip nuvažiavo į miestą jauna, t. y. praakino J.
2. atsibusti: Aki̇̀s prasklei̇̃dęs valgyt šaukia, i dar skubyk KzR. Pràskleidė akès i prašo ėsti DūnŽ.
prisklei̇̃sti, prisklei̇̃džia (pri̇̀skleidžia), pri̇̀skleidė
1. tr. NdŽ, DŽ1 skleidžiant sluoksniu daug prikloti.
| refl. tr. NdŽ: Aš i žiūriu, iš kur čia to šieno tu tiek prisi̇̀skleidei Jrb. Paskuo nešiam iš tos pirties, prisisklei̇̃siam i kulsiam Nt. Marcikė, Striaukienė, Julikė, prisiskleidusios pilną prieangį žalumynų, gėlių, kopėčias pasistačiusios, vainiką ant durų bekabinančios S.Čiurl.
ǁ pridraikyti: Pri toros buvo pri̇̀skleista plunksnų Gr.
| refl.: Prisiskleidė [puodo] iženų (šukių) pilna troba, kad pavirtau su puodu nešina Šts.
ǁ plėtojant pritiesti: Kambarys didelis, ant stalų ir kėdžių pluoštais priskleista spausdintų ir nespausdintų lietuviškų raštų Žem. Priskleidėm daug audeklų Šts.
ǁ NdŽ prikreikti, prišiukšlinti: Negali paspėti trobos šluoti, kaip i vėl pri̇̀skleida Slnt.
| refl. NdŽ.
2. refl. daugeliui apsigyventi, paplisti: Kiek tų žmonių prisi̇̀skleidė, prisistatė [miestelyje] – mainės, pirko Erž.
susklei̇̃sti, susklei̇̃džia (sùskleidžia), sùskleidė tr.
1. Rtr, NdŽ, DŽ1 suglausti, sudėti, suklostyti: Greitai suskleidė parašiutą, šiaip taip sulankstė jį, įkišo į krūmus J.Paukš. Stovi Teofilis su suskleistu skėčiu po pažastim rš. Apskleistuvė – būklas (prietaisas), kuriuomi apsidengame nuog lietaus arba saulės, kurį gal išskleisti ir suskleisti pagal reikalo I. [Ilgos kasos,] vainiku suskleistos, puošė jai galvą Pt. Atlek gegutė par lauką, įtup į žalią liepelę ant nulenktųjų šakelių, ant suskleistų̃jų lapelių JD91.
| refl.: Žiedai vakare susisklei̇̃džia DŽ1.
2. NdŽ išplėtoti, išauginti (lapus, žiedus): Medžiai kaip išsprogsta pavasarį, suskleidžia lapus J.
3. NdŽ plėtojant ištiesti.
užsklei̇̃sti, užsklei̇̃džia (ùžskleidžia), ùžskleidė tr.
1. uždengti, užgaubti: Užskleidęs apsiaustą, išėjau pro duris rš. Ten dega lempa, ir langas neužskleistas I.Simon.
| Tie lapiniai medžiai suaugo ir ùžskleidė (užstojo), nebgal beregėti [rūmų] Lž.
| refl. tr., intr.: Užsiskleidus skara seno žvejo dukra S.Nėr. Nuo lytaus galėtų skėtį užsiskleisti Žem. Užsisklei̇̃dusi didelį skepatą Grd. Atsilošė į palangę ir vėl užsiskleidė laikraščiu rš.
| Tokio šakoto medžio neverta laikyti taip užsiskleidusio ant stogo Žem.
2. L, Rtr, NdŽ užversti atskleistą: Užskleidžiau knygą rš. Užsklei̇̃sti puslapį DŽ1.
| refl. tr., intr.: Paėmė literatūros vadovėlį ir ėmė ieškoti užsiskleidusio puslapio V.Bub. Ans sau tą kningą užsi̇̀skleidė Jdr.
3. refl. susiglausti (išsiplėtojusiam): Daugelio gėlių žiedai vakarais užsisklei̇̃džia DŽ1.
4. N, NdŽ užrakinti, užsklęsti: Ar bijai ko, kad užskleidei duris? Nv.
| refl.: Vos ji jam galvą linktelėdavo ir tuoj užsiskleisdavo kambary LzP.
| prk.: Nesistengė užsiskleisti vien tik tarp keturių sienų sp. Ji gyvena užsisklei̇̃dusi NdŽ.
5. NdŽ apskleisti, užkloti: Užsklei̇̃sk šiaudais diegus agurkų J. Apdėjai dugną tais pagaliukais, an tų pagaliukų užsklei̇̃sti reik šiaudų LKT67(Trš). Ùžskleidė aslą drožlėmis DŽ1. Kapas gėlėmis užskleistas rš. Graži žemė, puikiais žiedais užskleista brš.
ǁ užsėti, užsodinti: Tą visą daržą užsklei̇̃su batviniais Krš. Kol užskleisi tą dirvą, builių, palauk, kiek reiks! Dr.
ǁ refl. užželti: Buvau išravėjusi, kas tat žliūgė užsi̇̀skleidė! Rdn.
6. refl. privisti, išplisti: Jei nešaudys [usūrinių] šunų, užsisklei̇̃s jų daug Pj.
1. tr. N, K, Kos52, L, Rtr, DŽ plonu sluoksniu kratyti, kloti: Sklei̇̃sk linus ant pievos J. Eik pirma, sklei̇̃sdamas kūlį, o aš pasku eisiu rišdamas J. Kaip linai išmirksta, spalį paleida, i sklei̇̃si Brs. Linus tus vešma į lauką, sklei̇̃sma Trk. Plonai skleidžiáu tas bulves, i gerai buvo Šmk. Darbo yr dar: reik tų durpių sklei̇̃sti Štk. Molį neša į trobą i sklei̇̃da Vkš. Padaro skleistą minklę: padžiovinę verda lekšalynę Ggr. Virbais, žabarais kelią skleisti I.
| Ved žirgelį iš dvaro, skleid šimtelį ant stalo LTR(Vgr).
| refl. tr. K: Ten sklei̇̃dės tus šiaudus, ten reikėjo mušti su spragelais Lž.
ǁ išplėtojus tiesti, dengti: Sklei̇̃sk drobulę ant tvoros J. Skepeta skleidžiamà ant pečių NdŽ. Žemėlapį sklei̇̃sti DŽ. Skleidu ir leidu pilksermėgelę ant bėro žirgo KlvD47.
2. tr. Rtr skėsti, plėsti ką suglaustą: Sklei̇̃sti skėtį NdŽ. Kad pradės parasodnyką skleisti, tai tuoj daros tvanas BsMtII145. Veltui ilgis, nerimsta iškentėjus dvasia; nor padangėmis skleisti sparnus Mair. Šutiniokas vis šokdino Adelę, jos sijonus palube skleisdamas rš. Važiuojant valtimis į šalis, du vyrai nuolat meta po gabalą [tinklo] sparno vandenin – skleidžia sparnus rš.
| refl. Rtr: Jos plaukai sklei̇̃dėsi ligi kelių NdŽ. Šviesiame dangaus fone buvo matyti, kaip skleidėsi parašiutai rš.
ǁ tiesti į šalis: Skleidė uosis šakas per naktis ir dienas Mair.
ǁ intr. augant plėstis: Tie tavo arbūzai sklei̇̃džia, bulves stelbia Jrb.
| refl.: Dvelkia oras minkštai, auga jaunas [uosis] aukštai ir skleidžias platyn, ir didžiuojas Mair.
3. tr. versti (knygos lapus), atversti (knygą): Sklei̇̃džia knygos lapus DŽ1. Paėmę skleisti mūsų šiokio ar tokio laikraščio lapus, susitiksime su daugybe sumanymų, patarimų, ginčų Pt. Skleidžia kunigas knygelę, alpsta mergelės širdelė JV616. Skleiskim ant antros pusės (pažiūrėkim iš kitos pusės) TP1880,43.
4. tr. DŽ plėtoti išleistus, išsprogusius (lapus, pumpurus): Pumpurus, lapus sklei̇̃sti KI373. Klesčia medžiai ir skleidžia lapus J. Medis pradeda pumpuruoti ir lapus skleisti S.Dauk. Medžiai lapus skleida D.Pošk. Avižas reik sėti, kai apušelės lapus sklei̇̃da Vkš. Šiaudų kūlys kai žydės, sausi karklai lapus skleis (d.) Nmk.
ǁ intr. išsprogus plėtotis, augti (apie lapus, žiedus): Senieji tankiausiai miršta ar lapui krentant, ar lapui skleidžiant Sln. Vidury lauko liepelė su linkstančiomsiums šakelims, su skleidžiančiaisiais lapeliais LB74.
| refl.: Pavasarį, skleidžiantis lapams, patelė padeda 15–20 kiaušinių rš. Rožė sklei̇̃džias KI373. Grakščios gėlių galvutės skleidžias S.Nėr. Skleidėsi bijūnai, jazminai J.Paukš. Jei iš vidurio gudobelės skleidas žiedai, būs geri viduriniai (sėti pavasario vidury) linai Šts.
ǁ intr. lapoti: Pavasaris šaltas, medeliai nèskleida Gd.
5. tr. M skirti, darant tarpą: Plaukus sklei̇̃sk par šoną, daugiau pritinka Kal. Eina, rugius rankomis sklei̇̃sdamas DŽ. Pūsk, vėjeli, skleisk plaukelius, vėdink man veidelį JD1341. Kalnas debesis skleida – toks aukštas Šts.
| refl.: Eina teip laivai, kad vanduo sklei̇̃das Klm. Debesys skleidės par kalnus – toki aukštybė yr Kaukazo Šts. Būdavo, bėgs, tai žmonės tik skleisis Žem. Ma[n] drabužis turia būt laisvas i skvernai nesisklei̇̃st Jrb.
6. tr. daryti, kad plistų į šalis, sklisdamas užimtų tam tikrą plotą: Prašavau zuikį, lapę, kad skleidą̃s buvo šautuvas Šts. Skleidžiamieji stiklai rš.
| refl.: Lova žemių velėnomis apriesta, idant tenai žemės neskleistumias S.Dauk. Paskutiniai saulės spinduliai, pasiekę akmenų krūvą, atspindžiais skleidžias nuo jųjų P.Vaičiūn. Leiski, močiute, miegelio noriu, saulutė leidžias, naktelė skleidžias LTR(Zp). Kaip tie dūmai skleidžiasi ir nyksta, taip ir jūsų baimė išnyks LzP.
^ Bėga, kad purvynė skleidžiasi LTR(Grk). Kas myl, purvai skleidžias, kad lek prie mylimos J.
7. refl. skirstytis iš būrio, išsivaikščioti: Gyvolių buvo daug, anie tujau plačiai sklei̇̃sias, jeigu nebūs kas sulaiko Lž. Sklei̇̃das į visas puses KlvrŽ.
8. tr. DŽ leisti iš savęs į aplinką: Lempa degė šviesiai ir skleidė ypatingą jaukumą ir net šilimą aplink save I.Simon. Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai, kuriuos skleidei Lietuvai, mūsų tėvynei? Mair. Nuo skleidžiamų spindulių rūšies priklauso radioaktingo skilimo produktai J.Mat. Saulė ir žvaigždės nuolat skleidžia savo turimą energiją rš. Sklei̇̃džia aplink kvapą DŽ1.
| refl.: Nuo jų sklei̇̃dėsi malonus kvapas NdŽ. Švelni šviesa lygiai skleidžiasi pro plačius langus rš.
9. tr. platinti: Sklei̇̃sti gandus DŽ. Tokios raganos liežuvius ir sklei̇̃dė po sodą Krš. Sklei̇̃sti naujas idėjas, pažiūras DŽ. Raštus į liaudį skleisti Žem. Knygos paslėptą išmintį skleidžia tik tam, kas jas pamilsta rš. Skleisk naujynas – kratyk, pasakok Šts. Jei ana galia tokias malagystas sklei̇̃sti, a gali tikėti ana! Krš.
| Jeigu jis (eigulys) nesklei̇̃s (nesodins, neaugins) tų medelių, viskas žūs Grz.
| refl.: Pasakos … palengvėle skleidžiasi tarp žmonių, platinasi iš vietos į vietą LTII477(Bs). Žmonėse skleidžiasi kalbos, kad Šiauliai pilni iš Prūsų atgabentų žmonių Pt. Paleido liežiuvius, tie ir sklei̇̃das didėdami Krš.
10. refl. plėtotis, rutuliotis: Leidžia įgimtoms įvairių tautų ypatybėms skleistis greta viena kitos rš. Žmogaus organizmas negali be to skleistis rš.
11. refl. griūti, irti: Budinkas tavo budavojamas sklei̇̃džias į šalis, t. y. eina iš daikto J. Mano namo pudimentas sklei̇̃džias Jrb.
12. tr., intr. Vdk eikvoti, švaistyti: Sklei̇̃sti vyrai mėgsta, o čia motriška Krš. Teisinos tik nenorėjęs veltui skleisti pinigus, kurių ir be to dėdė daug buvo išleidęs Vaižg.
13. refl. Pgr, Erž, Vvr smarkiai aidėti, skambėti, plyšti (nuo garsų): Kaip praplyšo dainuoti, tai laukai skleidėsi Žem. Šauka, kad laukai sklei̇̃das Krž. Toks kriokimas, ka visa troba sklei̇̃das Trk. Šokimas buvo begalinis – troba sklei̇̃dės Jdr. [Vaikėzas] užleida radiją – troba sklei̇̃das Krš.
14. greitai eiti, bėgti, važiuoti: Naktį nuo ožkos sklei̇̃dėm – pasirodė, kad velnias Jd. Sklei̇̃sk pri tėvo ir ėsti nulakink Krš. Skleida, kaip gaisrą pamatęs Up. Dėl to prakeikto krepšo turėjau par lytų sklei̇̃sti Rs. Antai zuikis par laukus ka sklei̇̃da, tei sklei̇̃da! Krš. Turbūt į turgų skleidat? Šts.
15. refl. gaudomam gūžtis, tūptis (ppr. apie vištą): Tokia jauki buvo višta – sklei̇̃sdavos Jrb. Teip lekia, teip lekia vištos man ant kelių, sklei̇̃džias Skr. Teip sklei̇̃sdavos ta vištelė, teip dėjo – ėmė bjaurybė vanagas ir nunešė Skr.
antsklei̇̃sti, antsklei̇̃džia, añtskleidė (ž.) tr. skaitant, sklaidant rasti, užtikti: Ir aš pats niekur antskleisti negalėjau [ko nors parašyta apie Izidoriaus gyvenimą] Jzm.
apsklei̇̃sti, apsklei̇̃džia (àpskleidžia), àpskleidė tr. NdŽ
1. Všv, Vkš, Grd, Gd, Sd kuo išskleistu apkloti, apdengti, apgaubti: Žemė šiaudais apskleistà DŽ. Puikus klevas, išsikerėjęs, išsišakojęs, maž visą stogą apskleidęs savo šakomis Žem. Visi medžiai žiedais apskleistais yra I. Liepų ir kitų medžių lapais apskleistie visą apynyną Rp. Dagiai ir veja apskleidžia nedirbamą dirvą ir nusmelkia apleistą jais gražiausią žolę LzP. Petronelė apskleidė stalą pirmu su šienu, paskiaus su drobule M.Valanč. Pjūklelį padėjo į mišką ir àpskleidė su žagarais Krg. Stalas laikraščiais apskleistas rš. Laukus apskleidė numirėliais S.Dauk. Apskleičiu B.
| refl. tr., intr.: Tarpininkas atsisėdęs, stalą popieriais apsiskleidęs, berašąs Žem. Sėdėjo apsiskleidęs raštais LzP. Eina pri mūso lig pusės nugaros baisiai apsisklei̇̃dusios [plaukais] Trk. Apsisklei̇̃dęs plaukais kaip nelabasis – še rublį, apsikirpk! Krš.
| Apsi̇̀skleidė (apibėgo, pasklido) kraujas ant to stalo Jrb.
2. apsupti: Su kokia rūstybe ir narsybe lietuviai apskleisti mirė vidurė[je] neprietelių, save gindamys S.Dauk. Dievystė yra apskleista šviesybe brš.
ǁ prk. apimti: Pavasario linksmybės apskleidė visą pasaulį, bet jomis džiaugtis niekam nebuvo laiko Žem.
3. užgožti: Tos obels àpskleidžia, nė bulvių nėr, nė nieko Jrb.
4. sklindant į šalis, užimti tam tikrą plotą: Šratai àpskleidė, bet lapei nekliuvo Pp.
atsklei̇̃sti, atsklei̇̃džia (àtskleidžia), àtskleidė
1. tr. N, L, Š, Rtr, NdŽ, DŽ1 skleidžiant atidaryti, atverti, atversti: Popieras atsklei̇̃sk J. Kningą atsklei̇̃sk i padėk Lpl. Povilas pasilenkė ir tvarkė ant kėdžių numestas atskleistas knygas J.Dov. Saulė dar buvo ne taip aukštai, bet jau šildė krūtines pro atskleistus švarkų atlapus rš. Atskleidžiamosios durys Mdž.
| prk.: Skolytiniai žodžiai jam atskleidžia senovės gadynės tautų santykių ne vieną lakštą K.Būg.
| refl. tr., intr. Š, Rtr, DŽ1: Atsiskleidė knygą, knyga atsiskleidė KlbIV44. Liepia man atsiskleisti knygą ir skaityti rš. Jos žengė į mano pusę, atsiskleidusios veidus ir linksmai šnekučiuodamos tarpu savęs Šlč. Matai, atsi̇̀skleidė drabužis, ir pamatei krūtinę pliką J.
2. tr. NdŽ iškelti aikštėn, parodyti, išaiškinti, išryškinti: Visas savo mintis tau atskleidžiau rš. Moksle slypi tūkstančiai neatskleistų paslapčių rš. Būga pagrįstai ir įtikinamai atskleidė gilius istorinius baltų kalbų, jų tarpe ir lietuvių kalbos, ryšius su slavų kalbomis LKI12(K.Kors). Niekas taip neatskleidžia tautos esmės, prigimties, dvasios, kaip jos liaudies menas rš. Jis nori pamatyti, kur prasideda jo tėvų gyvenimas. Nori atskleisti tėvų praeitį J.Gruš. Nėra lengva atskleisti paauglių ir jaunuolių profesinius interesus sp.
| refl. DŽ1: [V. Montvilos] poetinis talentas, anksčiau buržuazinės santvarkos slopinimas, dabar atsiskleidė visa jėga (sov.) rš. Atsiskleidė žmogaus taurūs bruožai sp. Ir niekados niekam neatsiskleisk, ką turįs S.Čiurl.
ǁ refl. pasidaryti matomam, iškilti prieš akis: Priešais atsiskleidė graži, erdvi aikštė rš.
3. intr. šnek. greitai atbėgti, ateiti, atvažiuoti: Kad àtskleida par laukus, kad àtskleida! Ll. Àtskleida su pora arklių Krš. Àtskleida vaikai tekini pry saldainių Krš.
◊ ausi̇̀s atsisklei̇̃dus labai įdėmiai (klausytis): Klausėmos ausi̇̀s beveik atsisklei̇̃dę Sd.
kortàs atsklei̇̃sti supažindinti su planais, sumanymais, paslaptimis: Jūs pernelyg protinga. Atskleisti kortų jums negalima J.Gruš. Kam viską paaiškinti, kortas ligi galo kam atskleisti? V.Bub.
išsklei̇̃sti, išsklei̇̃džia (i̇̀šskleidžia), i̇̀šskleidė
1. tr. LL211, Š, Rtr plonu sluoksniu išdriekti, iškloti: Sklei̇̃si, sklei̇̃si linus, nepaspėsi išsklei̇̃sti – antpula bulbes kasti Sd. Išskleisk kūlį ant stogo stiegdamas J. Senis nutvėrė kūlį, išskleidė jį ant grebėstų J.Paukš. Išskleidžiau kningas Als. Išskleidžiau į aslą pupas Gršl.
2. tr. H, N, I, K, Š, Rtr, NdŽ, DŽ išskėsti, išplėsti ką suglaustą: Šlapią skėtį reikia tuojau išskleisti, gerai išdžiovinti ir pavalyti šepečiu rš. Povas uodegą i̇̀šskleidė J. Prisigėręs senis žvirblis sparnelius i̇̀šskleidė, kojeles ištiesė priš saulę Žr. Jautis su išskleistais ragais rš. Jug ienas ir išskleida, kad arklį kinko Lk. Atsisėsti turi gerai, išsižergti ir kojas savo išskleisti DS285(Rs). Ne mano valia, – išskleidė rankas studentas Žem. Tas duris i̇̀šskleidė ir įvažiavo vidun Ps. Aš akis i̇̀šskleidžiau i žiūriu Vdk. Akelės jos, plačiai išskleistos, žibėjo Pč.
| Šviesos spinduliai pro iškilą stiklą išeis iš skrynelės išskleistu pluoštu Mš.
^ Visą laiką rankas išskleidęs laiko (kryžius) LTR(Grk).
| refl. K, Rtr: Vienam [lakūnui] neišsi̇̀skleidė parašiutas, vienas vargšas užsimušė Erž. Išsi̇̀skleidė mergelės aukso plaukai NdŽ. Nukrito rankos nabašninko, išsi̇̀skleidė į šonus Nmk. Pusiau rungų suriši tas rungvirves ir vėl krauni: jagu nesuriši, rungai išsisklei̇̃s Erž. Išsiskleidę kai perkūno ūsai LTR(Jz).
ǁ ištiesti, išvynioti ką sudėtą, susuktą: Čia aš kiek išmanydamas geriau nupasakojau, kas yra laivas, ir su išskleista nosine parodžiau, kaip jis vėjo varomas J.Balč. Žiūriu į tavo išskleistą žemėlapį, į jo vingiuotas linijas, išmėtytus taškus K.Kors.
3. tr. išleisti, išplėtoti (lapus, žiedus): Pumpuras i̇̀šskleidė žiedus savo J. Oi tu, lazdyneli, žaliasis medeli, kuomet išskleisi žalius lapelius? (d.) Pkl. Ir išskleidė [avietėlė] baltūsius žiedelius (d.) Tv.
| refl.: Medžio pumpurai išsiskléidžia pavasarį FT. Pumpurai jau tuoj išsisklei̇̃s DŽ1. Neišsisklei̇̃dę vainiklapiai DŽ. Epušių pumpurus reikia rinkti, lapams neišsiskleidus rš.
| prk.: Šitoji buvo gražuolė, moteris visai išsiskleidusio gražumo rš.
ǁ intr. sulapoti: Kad medžiai i̇̀šskleida, yr dideliai gražu Štk.
4. refl. Š išplisti, išsklisti: Iš daikto žemės, smiltys, grūdai, drabužiai išsi̇̀skleidė J. Sula, tekėdama iš šaknių aukštyn, užsitūr tuo kartu kamiene, išsiskleid artimose šakose S.Dauk. Po visas ginslas krau[ja]s išsi̇̀skleida DūnŽ. Išsi̇̀skleidė tokios ugnys, kibirkštys, i nebliko nieko Grg.
| prk.: Naktis išsiskleidė plačiai B.Sruog.
5. refl. Rtr iškrikti, išsiskirstyti: Parvažiuo[ja] jisai – tie arkliai išsisklei̇̃dę Vdk. Žmonės, išeję iš bažnyčios, išsiskleidė po visus kapus Sz.
| prk.: Negalėjo surinkti minčių išsiskleidusių J.Bil.
6. refl. gaudomam susigūžti (ppr. apie vištą): Višta išsi̇̀skleidžia ir laukia, kol paimi Skr.
7. refl. pasidaryti stambiam, išplitusiam, išdribusiam: Išsisklei̇̃dusi karvė mūsoji Šermūnė Trš. Tešmuo išsisklei̇̃dęs, nėr ko laukt, reik eit milžt Jrb. Kokia pardžiūvus buvo, o dabar matytum – graži, išsisklei̇̃dus Jrb. Einu išsisklei̇̃dusi (išsikėtojusi) tokio[je] slydžiausio[je] Krš. Sėda išsisklei̇̃dusi kaip varlė Užv. Kaip tu sėdi?! Kaip ropynė išsiskleidusi Žem. Išsisklei̇̃dęs kaip devynios nelaimės Krs. Išsiskleidusi kaip Raseinių Magdė TS1901,4-5.
8. refl. ištižti: Molis nei verda, nei tirpsta, bet tyžta, išsiskleidžia ir pasiskleidžia rš. Jei kleckai neišsisklei̇̃s, būs gerai, jei išsisklei̇̃s – i po viso gerumo Trk.
9. tr. išardyti, suplėšyti: Jeigu greit uždarysi alų, tai kiekvieną [bačką] išsklei̇̃s Gr. Mato, ka jau i̇̀šskleista (po avarijos sudaužyta) Vdk.
ǁ refl. iširti, sugriūti: Išsiskleidė tekinis, muni ir paleido iš purmankų Šts. Šulus tuos parskėlė stačius, ir išsiskleidė siena DS133(Šmk). Suduskins [atomas] žemę, pamatysi, kaip viskas išsisklei̇̃s Krš.
10. refl. parvirsti: Ale tikrai, vos aš neišsi̇̀skleidžiau Varn.
ǁ refl. prk. atgulti susirgus: Kiek tokių jaunų išsi̇̀skleida! Vvr. Guliu išsisklei̇̃dusi, jau po visam (mirsiu) Rdn.
ǁ refl. prk. kristi negyvam, žūti: Paleido šūvį, ten pat ir išsi̇̀skleidė Šts.
11. tr. išeikvoti, iškleisti, išleisti: Tiek daug turėjo piningų, i visus paspėjo išsklei̇̃sti Vdk. Tokie dvarponiai paleistuviai i̇̀šskleidė turtus Krš. Kazys uždirba, bet veltui išskleidžia Vaižg.
12. tr. išplėtoti, išugdyti, išrutulioti: Laisvas darbas leidžia darbo žmonėms išskleisti visus savo sugebėjimus (sov.) sp.
| refl.: Sudėtingos mašinos išsiskleidė iš paprasčiausių įrankėlių rš. Išsi̇̀skleidė rašytojo talentas DŽ1.
nusklei̇̃sti, nusklei̇̃džia (nùskleidžia), nùskleidė
1. tr. G99, Ser nukloti kuo paviršių: Lentyna nuskleistà tų popierų – negali žiūrėt Jrb. Neapregimi laukai buvo nuskleisti užmuštų kareivių kūnais M.Valanč. Jau karvietė, nuskleista svietu, žirgais ir ginklais, niūksojo S.Dauk. Žemaičiai, nuskleidusys neprieteliais sniegą, su grobiu laimingai pagrįžo į namus S.Dauk.
2. tr. skleidžiant išblaškyti: Kur tas žemes dabar nusklei̇̃si? Jrb.
3. refl. pasklisti: Nusiskleidė šviesybė – dangus atsivėrė Ggr.
4. refl. nusidriekti, nutįsti: Veizėk, kaip nusisklei̇̃dęs šašuolėtis Kl.
5. refl. nuaidėti, nuskambėti: Ponaitis kad surėkė, kad visi laukai nusiskleidė, seniukui ko tik ausys neplyšo Škn.
6. intr. šnek. nulėkti, nudumti: Kas jį sugaus – skleidė i nùskleidė Ll. Par pelkes nuskleidžiau ant numų Dr.
pasklei̇̃sti, pasklei̇̃džia (pàskleidžia), pàskleidė tr.
1. J, Rtr, Š, Ser, NdŽ nestoru sluoksniu pakloti, pakratyti: Paskiau iš markos ištrauks [linus], dar pasklei̇̃s kelias dienas, o i būs gražiausiai, kaip vieni silkai KlvrŽ. Atrišo tus [linų] ryšiukus i pàskleidė plonai Krp. Išdžiovys, iškuls [linus] i pasklei̇̃s an dirvos Gd. Javus rejos kluone paskleidusys kul S.Dauk. Krapai džiovinami paskleisti ant sietų rš. Ka būs pagada, pàskleidei ten dirvo[je], ir išdžiūs šiaudai Trk. Aš pàskleidžiau linelius ant tėtušio laukelio JD73. Saulužė šįryt negudriai tekėjo, rūkas aukštyn pakilo, gali būti lietaus, šienas gi paskleistas LzP. Ar jau avižas paskleidei? Dr.
| Penkis šimtus kaip ledą pirm šliūbo tėvas paskleidžia Žem. By tik šimtus paskleis, kito nieko nereik Žem. Aš pasklei̇̃su šešius šimtus ant balto stalelio (d.) Šv.
ǁ DŽ išsklaidyti, išskirstyti iš krūvos: Kalio trąšos turi būti vienodai dirvoje paskleistos ir ypač gerai su dirva sumaišytos rš. Tamošius savo rėžyje paskleidė ir sulygino žemes, išmestąsias iš griovio Žem. Grūdus nuižytus reik patogiai sluoksnėmis paskleisti sausoje vietoje S.Dauk. Įnešė į virtuvę ir pàskleidė tas šukes iš to maišo Žgč.
ǁ N, K, NdŽ plėtojant ištiesti, patiesti: Skepetą paskleidžiau ant tvoros padžiovinti Žem. Vėjai susuka paskleistus balinti audeklus, todėl reik skleidant mirkyti Šts. Tėvas, parėjęs iš Gudelių, paskleidė ant stalo su geltonais viršeliais ir gražiais paveikslėliais lietuvišką „gazietą“ V.Myk-Put.
| refl. tr. NdŽ: Ka aš noru didesnį kokį popierių pasisklei̇̃sti, nėr vietos Lž. Kiti prie arbatos užkandos savo ryšelius pasiskleidę valgo Žem.
ǁ refl. tr. plėtojant pasistatyti: Šioje dykumoje netoli antrosios piramidės bastuoliai beduinai pasiskleidė keletą baltų ir juodų palapinių Šlč.
2. kiek paversti (knygą, knygos lapus): Pasklei̇̃sti knygą NdŽ. Pasklei̇̃sti keletą puslapių toliau NdŽ.
3. kiek pastumti: Pasklei̇̃sti į šalį NdŽ.
4. praskirti, darant tarpą: Pasklei̇̃sti plaukus NdŽ.
5. padaryti, kad išplistų, išsklistų į šalis: Pàskleidė šautuvas, o būčio nušavęs juodmeisę (varną) Šts.
6. refl. išsiskirstyti, iškrikti iš būrio: Jie pasi̇̀skleidė plačiu būriu DŽ1. Ir paliko jie savo gimtinę, ir pasiskleidė plačiame pasaulyje rš. Pirmieji kariai pasiskleidusia linija jau kopė lėkšta atkalne rš. Tų ančių labai daug, po daržą pasisklei̇̃dusios Jrb.
ǁ išsidėstyti: Motiejukai labai paplitusi pievų žolė, bet auga retokai pasiskleidę rš. Ganyklos, krūmai, alksnynai, lazdynai, plačiai pasiskleidę upės antkrančiais, jam prigulėjo Žem.
7. išduoti (garsą), padaryti, kad plistų, sklistų (ore, erdvėje): Priglaudė ragą prie lūpų, ir gaidą tolimą, raudančią paskleidė ragas S.Čiurl.
| refl.: Balsas po visą girią pasisklei̇̃džia, visi kampai skamba NdŽ. Viešpats davė griausmus ir krušą ir pasiskleidžiančius ant žemės žaibus Skv2Moz9,23.
8. refl. būti plačiam, išsiplėtusiam: Tę ant kampo stovia toks namas pasisklei̇̃dęs Jrb. Pasisklei̇̃dęs (plačiais kraštais) bliūdas – ką tu čia jam̃ gali išvirt?! Jrb.
9. DŽ, NdŽ išplatinti: Reikia pasklei̇̃sti mokslo žinias DŽ1. Kas gi yra paskleidęs gandus, kad Lietuvos karalius kryžiaus atsižadėjo? V.Krėv. Paskleistų raštų skaičiumi buvo matuojamas žmonių susipratimo laipsnis rš. Jie tikėjos palengva paskleisti pradinį apšvietimą tarp saviškių prigimtąja kalba rš.
10. refl. patrūkti, persprogti: Nebėsk, pasiskleisi! Šts.
11. Up išeikvoti, iššvaistyti: Nu jo viską atėmė, pàskleidė Krš. Gavo vyras algą, [pati] pàskleidė, i nebtura Pvn.
parsklei̇̃sti, parsklei̇̃džia (par̃skleidžia), par̃skleidė intr. šnek. greitai parlėkti, pardumti: Žiūriu – žmogus par̃skleida, parlakatuo[ja] Ll. Tiek nusijuokė drūktai [velnias], ka i mūso tėvelis be kepurės parskleidą̃s Lnk.
pérskleisti tr.
1. Sd padaryti tarpą, perskirti: Pérskleisti užuolaidas NdŽ. Párskleisk mun plaukus, aš pati negaliu tiesiai sau sklydžio parsiskleisti Vkš. Pasergėjo vieno[je] vieto[je] sukibusius lakštus, kurius parskleidęs, šius žodžius atrado M.Valanč. Žydams, nuog faraono bėgantims, vandenius marės pusiau parskleidei brš.
| refl. tr., intr. NdŽ: Plaukai pársiskleidė lygiai J. Tokia merga a bepársiskleis sklydį?! Krš. Persiskleidė debesys, ir pasirodė dangaus mėlynė rš. Šis jiems su kuskele pablaškė į šalis [v]andinį, ir tuojaus [v]anduo parsiskleidė S.Dauk.
2. skleidžiant atversti, atskleisti, perversti: Pérskleisti kelis puslapius NdŽ. Parskleisiam dar pirmūsius raštus raštinykų S.Dauk. Párskleid kunigas knygeles, krint kaip lietus ašarėlės JD1488.
prasklei̇̃sti, prasklei̇̃džia (pràskleidžia), pràskleidė tr.
1. K, Š, NdŽ padaryti tarpą, praskirti ką suglaustą: Eina, rugius prasklei̇̃sdamas DŽ. Norėsi, ka dora būtų eglelė, aukšta, – šakas prasklei̇̃dęs mieruosi KlvrŽ. Praskleidė kareivis apsiaustą LTR(Graž). Einam žiūrėt pri tos daržinės: pri vienos kerčios žagarus prasklei̇̃dusios i pri kitos – nieko nėr Krp. Zenienė priėjo prie lango, praskleidė užuolaidą ir pakvietė merginas į vidų P.Cvir. Mintuvų žiomenis prasklei̇̃sk aukščiau, nedraikyk linų Varn. Su prosu pràskleida siūlę Sd. Rugelius praskleisdama, vosilkas paskindama, atrasiu kelelį pas matušę (d.) Gr. Ans, praskleisdamas žmones, eina J.
| prk.: Nejau tavy nėra drąsos praskleisti nakties glūdybę? P.Vaičiūn.
| refl. tr., intr. Š, NdŽ: Uždanga prasi̇̀skleidė DŽ1. Jo apsiaustas plačiai prasiskleidė, ir visiems krito į akis spindintieji ant jo krūtinės medaliai V.Myk-Put. Prasiskleidusi skepetą, merga žiūri, kur josios mylimasis J. Jis nespėjo užmigti, žiūri – vienoj vietoj prasiskleidė žemė, iš ten pakilo dvasia ir nulėkė LTsIV490. Atsiklaupkie prie tėvelio kapo, tai prasiskleis žalioji vejelė, tai prasivers sieroji žemelė LTR(Ldvn). Prasiskleisčia velėnėlę, prisikelčia motinėlę LTR(Graž). Ir pablyškusiame veide blankios lūpos prasiskleidę V.Myk-Put.
2. Š, NdŽ ištiesti ką sulenktą: Mokytojas praplėšė antrąjį laišką, ištraukė perlenktą sąsiuvinio lapą ir praskleidė popierių V.Bub.
3. kiek praskirstyti, prasklaidyti: Prasklei̇̃sti šieną NdŽ.
ǁ NdŽ plėtojant kiek ištiesti.
| refl. NdŽ.
4. NdŽ išplėtoti (žiedą, pumpurą): Kilk, saulute, kilk, meilioji! Tu taip glostai, taip vilioji! Kai tik tavo spinduliais gėlės pumpurus praskleis, pasistiebęs iš pavėsių, aš taip pat jau pražydėsiu V.Myk-Put.
| refl. NdŽ: Būkime atidūs viduryje girių, viduryje pievų, raistų rytmetį prasiskleidžiantiems žiedams sp. Tos žolės dar neprasisklei̇̃dusios Sg.
5. iškelti aikštėn, parodyti, išryškinti, atskleisti: Jo eilėraščiuose dažnai slypi konkretūs gyvenimo įvykiai, kurių prasmė praskleidžiama ryškiomis kontrastinėmis situacijomis rš. Poetas labai miglotai tepraskleidė teigiamą įsivaizduojamos valstybės santvarkos idealą rš.
| refl.: Tarybiniu laikotarpiu plačiai prasiskleidė Grušo dramaturginis talentas (sov.) rš.
◊ aki̇̀s prasklei̇̃sti
1. išlavinti, išprusinti: Jai praskleidė akis svietas, kaip nuvažiavo į miestą jauna, t. y. praakino J.
2. atsibusti: Aki̇̀s prasklei̇̃dęs valgyt šaukia, i dar skubyk KzR. Pràskleidė akès i prašo ėsti DūnŽ.
prisklei̇̃sti, prisklei̇̃džia (pri̇̀skleidžia), pri̇̀skleidė
1. tr. NdŽ, DŽ1 skleidžiant sluoksniu daug prikloti.
| refl. tr. NdŽ: Aš i žiūriu, iš kur čia to šieno tu tiek prisi̇̀skleidei Jrb. Paskuo nešiam iš tos pirties, prisisklei̇̃siam i kulsiam Nt. Marcikė, Striaukienė, Julikė, prisiskleidusios pilną prieangį žalumynų, gėlių, kopėčias pasistačiusios, vainiką ant durų bekabinančios S.Čiurl.
ǁ pridraikyti: Pri toros buvo pri̇̀skleista plunksnų Gr.
| refl.: Prisiskleidė [puodo] iženų (šukių) pilna troba, kad pavirtau su puodu nešina Šts.
ǁ plėtojant pritiesti: Kambarys didelis, ant stalų ir kėdžių pluoštais priskleista spausdintų ir nespausdintų lietuviškų raštų Žem. Priskleidėm daug audeklų Šts.
ǁ NdŽ prikreikti, prišiukšlinti: Negali paspėti trobos šluoti, kaip i vėl pri̇̀skleida Slnt.
| refl. NdŽ.
2. refl. daugeliui apsigyventi, paplisti: Kiek tų žmonių prisi̇̀skleidė, prisistatė [miestelyje] – mainės, pirko Erž.
susklei̇̃sti, susklei̇̃džia (sùskleidžia), sùskleidė tr.
1. Rtr, NdŽ, DŽ1 suglausti, sudėti, suklostyti: Greitai suskleidė parašiutą, šiaip taip sulankstė jį, įkišo į krūmus J.Paukš. Stovi Teofilis su suskleistu skėčiu po pažastim rš. Apskleistuvė – būklas (prietaisas), kuriuomi apsidengame nuog lietaus arba saulės, kurį gal išskleisti ir suskleisti pagal reikalo I. [Ilgos kasos,] vainiku suskleistos, puošė jai galvą Pt. Atlek gegutė par lauką, įtup į žalią liepelę ant nulenktųjų šakelių, ant suskleistų̃jų lapelių JD91.
| refl.: Žiedai vakare susisklei̇̃džia DŽ1.
2. NdŽ išplėtoti, išauginti (lapus, žiedus): Medžiai kaip išsprogsta pavasarį, suskleidžia lapus J.
3. NdŽ plėtojant ištiesti.
užsklei̇̃sti, užsklei̇̃džia (ùžskleidžia), ùžskleidė tr.
1. uždengti, užgaubti: Užskleidęs apsiaustą, išėjau pro duris rš. Ten dega lempa, ir langas neužskleistas I.Simon.
| Tie lapiniai medžiai suaugo ir ùžskleidė (užstojo), nebgal beregėti [rūmų] Lž.
| refl. tr., intr.: Užsiskleidus skara seno žvejo dukra S.Nėr. Nuo lytaus galėtų skėtį užsiskleisti Žem. Užsisklei̇̃dusi didelį skepatą Grd. Atsilošė į palangę ir vėl užsiskleidė laikraščiu rš.
| Tokio šakoto medžio neverta laikyti taip užsiskleidusio ant stogo Žem.
2. L, Rtr, NdŽ užversti atskleistą: Užskleidžiau knygą rš. Užsklei̇̃sti puslapį DŽ1.
| refl. tr., intr.: Paėmė literatūros vadovėlį ir ėmė ieškoti užsiskleidusio puslapio V.Bub. Ans sau tą kningą užsi̇̀skleidė Jdr.
3. refl. susiglausti (išsiplėtojusiam): Daugelio gėlių žiedai vakarais užsisklei̇̃džia DŽ1.
4. N, NdŽ užrakinti, užsklęsti: Ar bijai ko, kad užskleidei duris? Nv.
| refl.: Vos ji jam galvą linktelėdavo ir tuoj užsiskleisdavo kambary LzP.
| prk.: Nesistengė užsiskleisti vien tik tarp keturių sienų sp. Ji gyvena užsisklei̇̃dusi NdŽ.
5. NdŽ apskleisti, užkloti: Užsklei̇̃sk šiaudais diegus agurkų J. Apdėjai dugną tais pagaliukais, an tų pagaliukų užsklei̇̃sti reik šiaudų LKT67(Trš). Ùžskleidė aslą drožlėmis DŽ1. Kapas gėlėmis užskleistas rš. Graži žemė, puikiais žiedais užskleista brš.
ǁ užsėti, užsodinti: Tą visą daržą užsklei̇̃su batviniais Krš. Kol užskleisi tą dirvą, builių, palauk, kiek reiks! Dr.
ǁ refl. užželti: Buvau išravėjusi, kas tat žliūgė užsi̇̀skleidė! Rdn.
6. refl. privisti, išplisti: Jei nešaudys [usūrinių] šunų, užsisklei̇̃s jų daug Pj.
sušiur̃pti
Apibrėžtis
1 šiur̃pti, -sta, -o intr. BŽ136, DŽ, Rtr, NdŽ, KŽ, šiùrpti SchL135, KII149, Jn, K.Būg, NdŽ, KŽ; L
1. R, MŽ, N, M, Gs, Rmš nuo šalčio, iš baimės darytis nelygiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Man kūnas šiur̃psta K. Kūnas pradeda šiur̃pti, pamačius lavoną, t. y. daros kaip žąsies skūra rupėta J. Ans šiur̃po nuo šalčio, t. y. kaip kruopais aptekęs ant skūros J. Gečiui ėmė visas kailis šiurpti Vaižg. Tau net nugara šiurpsta iš baimės ir nuostabos A.Vencl.
2. MŽ246, NdŽ, DŽ1 jausti šiurpulį keliančią baimę: Jis tęsė kalbą šiurpdamas ir krūpčiodamas rš.
3. Š, K.Būg(Ds) šiauštis: Plaukai šiur̃psta Sl. Plunksnos šiur̃psta DŽ1. Nuo šalčio tik šiurpsta gyvaplaukiai Trgn.
4. menkėjant, liesėjant šiauštis, netekti plaukų glotnumo, darytis liguistos išvaizdos: Iš šiaudų nėkoks ne pašaras: šerk šėręs, o gyvulys tik šiùrpsta, liesta Š. Mano Širmukas šiur̃psta nuo vienų šiaudų An.
5. šiurti, triušti: Kad augtų kasos, reikia su degtine praust, tai nešiurpsta ir didelės auga LTR(Auk).
◊ plaukai̇̃ šiur̃psta [ant galvõs] ima baimė: Man plaukai̇̃ tik šiur̃psta ant galvõs Ds. Girdi iš tolo Mauškus kurtų balsą; girdi, ir plaukai jo šiurpsta V.Piet.
širdi̇̀s šiur̃psta ima baimė: Man net šiur̃psta širdi̇̀s, žiūrint į tais žaizdas Gs.
1 apšiur̃pti intr. aptriušti: Namelis apšiurpęs, lietaus apipalšintas rš.
1 atšiur̃pti intr. atšerpetoti: Mano pirštų galai labai atšiur̃po Ds.
1 nušiur̃pti intr. KŽ
1. nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Nuo sušalimo nušiur̃pęs, kad kūnas kaip žąsies skūra rupėtas tampa J. Tau šalta, Poviliuk – tu visas nušiur̃pęs Rz. Einu basas, visas nušiur̃pęs Vkš.
ǁ Nj, Lnkv nuo šalčio pajusti šiurpulį, nudrungti, nužvarbti: Sukaitus išėjo iš gryčios, kiek nušiur̃po i ant ryto jau serga mano pati Šd. Nesušalom, tik nušiur̃pom Jnšk.
2. Svn pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Nušiurpaũ – tiek darbo! Zp. Žiūriu – atvažiuoja, į kiemą suka. Aš teip nušiurpaũ! Rd. Net nušiurpstù, kai pamatau ateinant jį Klt. Nušiurpaũ, pamačius[i] kraują Mrj. Kai važiuoji par [labai aukštą] tiltą, visas nušiurpsti̇̀ Ėr. Žmonys sako, kad vilkas velnio plauką turiąs, užtai žmogus, vilką pamatęs, nušiurpsti, nusigąsti LMD(Sln). Karvedžiai karvietėj beklaksantys paliko, o likusiejai nušiurpusys muko šalin S.Dauk.
3. nušiurti, nutriušti: Nušiurpsta anom kaselės, nuvysta jaunos dienelės BzF186.
4. apšepti: Prisimeni sulysusius arklelius, ilgas vagas, nušiurpusias trobeles rš. Pamačiau nušiurpusias ir drėgnas kambario sienas rš.
5. supleišėti, suskirsti, nušerpetoti: Mėlynas paliko, nušiur̃po [pirštas] Ps.
1 pašiur̃pti intr. NdŽ, DŽ1, KŽ; SD164, N
1. MŽ406, K, L, BŽ108, Rtr, Zp, Lš, Up nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam nuo atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Ko tu teip pašiurpai̇̃ – gal sušalei? Ps. Pašiurpáu visas iš baimės Vkš. Gal tau šalta – rankos pašiur̃pę Ktk. Pašiùrpo rankos, kojos Grv. Meistras pabudo visas pašiurpęs K.Saj. Jis po valandos išgirdo prie lango barškimą, ir jo oda pašiurpo LC1883,16.
ǁ Gs, Pc nuo šalčio pajusti šiurpulį, sudrungti: Kad pašiur̃psta kūnas, tada skūra rupėta pasidaro J. Kol jis grįžo prie vežimo, visas kūnas pašiur̃po Vdžg. Užsimesk kailinius – dar pašiur̃psi Ll. Sušalt nesušaliau, tik pašiurpaũ Rs. Aš visas nu tos murglos pašiurpáu Gršl. Ką pašiur̃pti išvažiavus, geriau šiltai apsidaryti Skdv.
| prk.: Paukštukai šitie rėkia „pašiur̃ps, pašiur̃ps“, tai ir pašiur̃ps (atšals) Šil.
2. pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Kožnas savo širdyje pašiurpo Ns1857,2.
| impers.: Jam pro tais žvėris einant biskį pašiurpo LTI172(Bs). Saulius masino, tokiom akim į jį žiūrėdamas, jog tėvui net pašiurpo Vaižg.
3. Sut, Š, BŽ50, Pl pasišiaušti: Pašiurpęs, pasišiaušęs SD169. Ko tu toks pašiùrpęs, gal miegojai? Ds. Pašiur̃po kaip pelėda Svn. Puiki tetervino uodega pašiurpsta, išskleisti sparnai galais rėžia pernykščią žolę sp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurti: Pašiur̃po asys (asiūklis) nu šalčio, pradėjo raityties Trg. Laukuose stirksojo pašiurpusios ražienos rš. Man taip gražu, kai ežeras lygus lygus – ir staiga truputėlį pašiurpsta K.Saj. Pašiurpusios šiaudiniais stogais dūminės pirkios man ir šiandien stovi akyse rš. Ir po kurio laiko pavykdavo jas (knygas) sužvejoti – aplankstytais kampais, pašiurpusias, nuvalkiotas V.Myk-Put.
ǁ pasidaryti pašaižotam, šeberkštėtam: Pašiur̃po biškį grėbliakotis Ktk. Pašiurpusioji plaušabudė (bot. Inocybe lanuginosa) rš.
ǁ kiek supleišėti, suskirsti, pašerpetoti: Kad išeini šlapiom rankom, tai pašiùrpsta Klvr. Jos rankos pašiur̃pę, supleišėję Klt. Veido oda išgeltusi, pašiurpusi J.Dov.
| Pašiurpo akys iš kriokimo motynos Trg.
4. Ps, Kp menkėjant, liesėjant netekti plaukų glotnumo, pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Nuo ko kažin tas kumelys teip pašiur̃po? Žvr. Pašiur̃pęs jaučiukas, susitraukęs, plaukai vieni Pn. Kol' (kodėl) toks pašiur̃pęs [paršas], kad, sakai, lašiniam penimas? An. Iš Jono jau nebe gyventojas: visas pašiur̃pęs, baisu net žiūrėt Antš. Tik pradėk blogiau duot [ėsti] arkliui, tuoj pašiurpsta Trgn.
◊ plaukai̇̃ (káilis) pašiur̃psta Slv apima baimė: Nuo šitų žinių pašiurpo Aršiojo plaukai V.Piet. Net plaukai pašiurpo – meška! Apž1895,10. Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis J.Gruš.
1 prašiur̃pti intr. impers. pasidaryti baisu: Tuo tarpu Juozapui ir Marijai prašiurpo nuo mislės, jog galės neberasti vaiko A.Baran.
1 sušiur̃pti intr.
1. J, Gs, Kš, Bsg būti perimtam šiurpo, sudrungti: Sėdi jis vailokais apsiavęs, bet labai sušiur̃pęs Rm. Pasėdėjau ant žemės, sušiurpáu Lkv.
2. NdŽ pajusti šiurpą keliančią baimę, išgąstį: Aš sušiurpstù, pamatęs žaizdą Vlkv.
3. Mrs, Ds pasišiaušti: Sergančio paukščio plunksnos sušiurpusios rš.
| prk.: Teisybę pasakyk, tai tuoj sušiur̃psta (supyksta) Užp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurusiam: Vėtra pakelia aukštyn šiaudus, tep ir lieka [stogai] nepataisyti, sušiùrpę Mrj.
4. Kp, Km menkėjant, liesėjant pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Vaikeli, ar tu sergi, kad toks sušiur̃pęs? Mrj. Kitų karvės, kai žiūri, nesušiur̃pę, ė mūsų tai net baisu Ds.
5. nušiurti, nutriušti: Ko sublogę veideliai, ko sušiur̃pus galvelė? – Nuo graudžių ašarėlių, nuo skaisčiosios saulelės (d.) VšR. Sušiurps auksinės kaselės, sustirs ir baltos rankelės LTR(Žl).
1 užšiur̃pti žr. 1 pašiurpti 1: Gyvatę pamatai – net ir kūnas ažušiur̃psta Km.
1. R, MŽ, N, M, Gs, Rmš nuo šalčio, iš baimės darytis nelygiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Man kūnas šiur̃psta K. Kūnas pradeda šiur̃pti, pamačius lavoną, t. y. daros kaip žąsies skūra rupėta J. Ans šiur̃po nuo šalčio, t. y. kaip kruopais aptekęs ant skūros J. Gečiui ėmė visas kailis šiurpti Vaižg. Tau net nugara šiurpsta iš baimės ir nuostabos A.Vencl.
2. MŽ246, NdŽ, DŽ1 jausti šiurpulį keliančią baimę: Jis tęsė kalbą šiurpdamas ir krūpčiodamas rš.
3. Š, K.Būg(Ds) šiauštis: Plaukai šiur̃psta Sl. Plunksnos šiur̃psta DŽ1. Nuo šalčio tik šiurpsta gyvaplaukiai Trgn.
4. menkėjant, liesėjant šiauštis, netekti plaukų glotnumo, darytis liguistos išvaizdos: Iš šiaudų nėkoks ne pašaras: šerk šėręs, o gyvulys tik šiùrpsta, liesta Š. Mano Širmukas šiur̃psta nuo vienų šiaudų An.
5. šiurti, triušti: Kad augtų kasos, reikia su degtine praust, tai nešiurpsta ir didelės auga LTR(Auk).
◊ plaukai̇̃ šiur̃psta [ant galvõs] ima baimė: Man plaukai̇̃ tik šiur̃psta ant galvõs Ds. Girdi iš tolo Mauškus kurtų balsą; girdi, ir plaukai jo šiurpsta V.Piet.
širdi̇̀s šiur̃psta ima baimė: Man net šiur̃psta širdi̇̀s, žiūrint į tais žaizdas Gs.
1 apšiur̃pti intr. aptriušti: Namelis apšiurpęs, lietaus apipalšintas rš.
1 atšiur̃pti intr. atšerpetoti: Mano pirštų galai labai atšiur̃po Ds.
1 nušiur̃pti intr. KŽ
1. nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Nuo sušalimo nušiur̃pęs, kad kūnas kaip žąsies skūra rupėtas tampa J. Tau šalta, Poviliuk – tu visas nušiur̃pęs Rz. Einu basas, visas nušiur̃pęs Vkš.
ǁ Nj, Lnkv nuo šalčio pajusti šiurpulį, nudrungti, nužvarbti: Sukaitus išėjo iš gryčios, kiek nušiur̃po i ant ryto jau serga mano pati Šd. Nesušalom, tik nušiur̃pom Jnšk.
2. Svn pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Nušiurpaũ – tiek darbo! Zp. Žiūriu – atvažiuoja, į kiemą suka. Aš teip nušiurpaũ! Rd. Net nušiurpstù, kai pamatau ateinant jį Klt. Nušiurpaũ, pamačius[i] kraują Mrj. Kai važiuoji par [labai aukštą] tiltą, visas nušiurpsti̇̀ Ėr. Žmonys sako, kad vilkas velnio plauką turiąs, užtai žmogus, vilką pamatęs, nušiurpsti, nusigąsti LMD(Sln). Karvedžiai karvietėj beklaksantys paliko, o likusiejai nušiurpusys muko šalin S.Dauk.
3. nušiurti, nutriušti: Nušiurpsta anom kaselės, nuvysta jaunos dienelės BzF186.
4. apšepti: Prisimeni sulysusius arklelius, ilgas vagas, nušiurpusias trobeles rš. Pamačiau nušiurpusias ir drėgnas kambario sienas rš.
5. supleišėti, suskirsti, nušerpetoti: Mėlynas paliko, nušiur̃po [pirštas] Ps.
1 pašiur̃pti intr. NdŽ, DŽ1, KŽ; SD164, N
1. MŽ406, K, L, BŽ108, Rtr, Zp, Lš, Up nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam nuo atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Ko tu teip pašiurpai̇̃ – gal sušalei? Ps. Pašiurpáu visas iš baimės Vkš. Gal tau šalta – rankos pašiur̃pę Ktk. Pašiùrpo rankos, kojos Grv. Meistras pabudo visas pašiurpęs K.Saj. Jis po valandos išgirdo prie lango barškimą, ir jo oda pašiurpo LC1883,16.
ǁ Gs, Pc nuo šalčio pajusti šiurpulį, sudrungti: Kad pašiur̃psta kūnas, tada skūra rupėta pasidaro J. Kol jis grįžo prie vežimo, visas kūnas pašiur̃po Vdžg. Užsimesk kailinius – dar pašiur̃psi Ll. Sušalt nesušaliau, tik pašiurpaũ Rs. Aš visas nu tos murglos pašiurpáu Gršl. Ką pašiur̃pti išvažiavus, geriau šiltai apsidaryti Skdv.
| prk.: Paukštukai šitie rėkia „pašiur̃ps, pašiur̃ps“, tai ir pašiur̃ps (atšals) Šil.
2. pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Kožnas savo širdyje pašiurpo Ns1857,2.
| impers.: Jam pro tais žvėris einant biskį pašiurpo LTI172(Bs). Saulius masino, tokiom akim į jį žiūrėdamas, jog tėvui net pašiurpo Vaižg.
3. Sut, Š, BŽ50, Pl pasišiaušti: Pašiurpęs, pasišiaušęs SD169. Ko tu toks pašiùrpęs, gal miegojai? Ds. Pašiur̃po kaip pelėda Svn. Puiki tetervino uodega pašiurpsta, išskleisti sparnai galais rėžia pernykščią žolę sp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurti: Pašiur̃po asys (asiūklis) nu šalčio, pradėjo raityties Trg. Laukuose stirksojo pašiurpusios ražienos rš. Man taip gražu, kai ežeras lygus lygus – ir staiga truputėlį pašiurpsta K.Saj. Pašiurpusios šiaudiniais stogais dūminės pirkios man ir šiandien stovi akyse rš. Ir po kurio laiko pavykdavo jas (knygas) sužvejoti – aplankstytais kampais, pašiurpusias, nuvalkiotas V.Myk-Put.
ǁ pasidaryti pašaižotam, šeberkštėtam: Pašiur̃po biškį grėbliakotis Ktk. Pašiurpusioji plaušabudė (bot. Inocybe lanuginosa) rš.
ǁ kiek supleišėti, suskirsti, pašerpetoti: Kad išeini šlapiom rankom, tai pašiùrpsta Klvr. Jos rankos pašiur̃pę, supleišėję Klt. Veido oda išgeltusi, pašiurpusi J.Dov.
| Pašiurpo akys iš kriokimo motynos Trg.
4. Ps, Kp menkėjant, liesėjant netekti plaukų glotnumo, pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Nuo ko kažin tas kumelys teip pašiur̃po? Žvr. Pašiur̃pęs jaučiukas, susitraukęs, plaukai vieni Pn. Kol' (kodėl) toks pašiur̃pęs [paršas], kad, sakai, lašiniam penimas? An. Iš Jono jau nebe gyventojas: visas pašiur̃pęs, baisu net žiūrėt Antš. Tik pradėk blogiau duot [ėsti] arkliui, tuoj pašiurpsta Trgn.
◊ plaukai̇̃ (káilis) pašiur̃psta Slv apima baimė: Nuo šitų žinių pašiurpo Aršiojo plaukai V.Piet. Net plaukai pašiurpo – meška! Apž1895,10. Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis J.Gruš.
1 prašiur̃pti intr. impers. pasidaryti baisu: Tuo tarpu Juozapui ir Marijai prašiurpo nuo mislės, jog galės neberasti vaiko A.Baran.
1 sušiur̃pti intr.
1. J, Gs, Kš, Bsg būti perimtam šiurpo, sudrungti: Sėdi jis vailokais apsiavęs, bet labai sušiur̃pęs Rm. Pasėdėjau ant žemės, sušiurpáu Lkv.
2. NdŽ pajusti šiurpą keliančią baimę, išgąstį: Aš sušiurpstù, pamatęs žaizdą Vlkv.
3. Mrs, Ds pasišiaušti: Sergančio paukščio plunksnos sušiurpusios rš.
| prk.: Teisybę pasakyk, tai tuoj sušiur̃psta (supyksta) Užp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurusiam: Vėtra pakelia aukštyn šiaudus, tep ir lieka [stogai] nepataisyti, sušiùrpę Mrj.
4. Kp, Km menkėjant, liesėjant pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Vaikeli, ar tu sergi, kad toks sušiur̃pęs? Mrj. Kitų karvės, kai žiūri, nesušiur̃pę, ė mūsų tai net baisu Ds.
5. nušiurti, nutriušti: Ko sublogę veideliai, ko sušiur̃pus galvelė? – Nuo graudžių ašarėlių, nuo skaisčiosios saulelės (d.) VšR. Sušiurps auksinės kaselės, sustirs ir baltos rankelės LTR(Žl).
1 užšiur̃pti žr. 1 pašiurpti 1: Gyvatę pamatai – net ir kūnas ažušiur̃psta Km.
užšiur̃pti
Apibrėžtis
1 šiur̃pti, -sta, -o intr. BŽ136, DŽ, Rtr, NdŽ, KŽ, šiùrpti SchL135, KII149, Jn, K.Būg, NdŽ, KŽ; L
1. R, MŽ, N, M, Gs, Rmš nuo šalčio, iš baimės darytis nelygiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Man kūnas šiur̃psta K. Kūnas pradeda šiur̃pti, pamačius lavoną, t. y. daros kaip žąsies skūra rupėta J. Ans šiur̃po nuo šalčio, t. y. kaip kruopais aptekęs ant skūros J. Gečiui ėmė visas kailis šiurpti Vaižg. Tau net nugara šiurpsta iš baimės ir nuostabos A.Vencl.
2. MŽ246, NdŽ, DŽ1 jausti šiurpulį keliančią baimę: Jis tęsė kalbą šiurpdamas ir krūpčiodamas rš.
3. Š, K.Būg(Ds) šiauštis: Plaukai šiur̃psta Sl. Plunksnos šiur̃psta DŽ1. Nuo šalčio tik šiurpsta gyvaplaukiai Trgn.
4. menkėjant, liesėjant šiauštis, netekti plaukų glotnumo, darytis liguistos išvaizdos: Iš šiaudų nėkoks ne pašaras: šerk šėręs, o gyvulys tik šiùrpsta, liesta Š. Mano Širmukas šiur̃psta nuo vienų šiaudų An.
5. šiurti, triušti: Kad augtų kasos, reikia su degtine praust, tai nešiurpsta ir didelės auga LTR(Auk).
◊ plaukai̇̃ šiur̃psta [ant galvõs] ima baimė: Man plaukai̇̃ tik šiur̃psta ant galvõs Ds. Girdi iš tolo Mauškus kurtų balsą; girdi, ir plaukai jo šiurpsta V.Piet.
širdi̇̀s šiur̃psta ima baimė: Man net šiur̃psta širdi̇̀s, žiūrint į tais žaizdas Gs.
1 apšiur̃pti intr. aptriušti: Namelis apšiurpęs, lietaus apipalšintas rš.
1 atšiur̃pti intr. atšerpetoti: Mano pirštų galai labai atšiur̃po Ds.
1 nušiur̃pti intr. KŽ
1. nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Nuo sušalimo nušiur̃pęs, kad kūnas kaip žąsies skūra rupėtas tampa J. Tau šalta, Poviliuk – tu visas nušiur̃pęs Rz. Einu basas, visas nušiur̃pęs Vkš.
ǁ Nj, Lnkv nuo šalčio pajusti šiurpulį, nudrungti, nužvarbti: Sukaitus išėjo iš gryčios, kiek nušiur̃po i ant ryto jau serga mano pati Šd. Nesušalom, tik nušiur̃pom Jnšk.
2. Svn pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Nušiurpaũ – tiek darbo! Zp. Žiūriu – atvažiuoja, į kiemą suka. Aš teip nušiurpaũ! Rd. Net nušiurpstù, kai pamatau ateinant jį Klt. Nušiurpaũ, pamačius[i] kraują Mrj. Kai važiuoji par [labai aukštą] tiltą, visas nušiurpsti̇̀ Ėr. Žmonys sako, kad vilkas velnio plauką turiąs, užtai žmogus, vilką pamatęs, nušiurpsti, nusigąsti LMD(Sln). Karvedžiai karvietėj beklaksantys paliko, o likusiejai nušiurpusys muko šalin S.Dauk.
3. nušiurti, nutriušti: Nušiurpsta anom kaselės, nuvysta jaunos dienelės BzF186.
4. apšepti: Prisimeni sulysusius arklelius, ilgas vagas, nušiurpusias trobeles rš. Pamačiau nušiurpusias ir drėgnas kambario sienas rš.
5. supleišėti, suskirsti, nušerpetoti: Mėlynas paliko, nušiur̃po [pirštas] Ps.
1 pašiur̃pti intr. NdŽ, DŽ1, KŽ; SD164, N
1. MŽ406, K, L, BŽ108, Rtr, Zp, Lš, Up nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam nuo atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Ko tu teip pašiurpai̇̃ – gal sušalei? Ps. Pašiurpáu visas iš baimės Vkš. Gal tau šalta – rankos pašiur̃pę Ktk. Pašiùrpo rankos, kojos Grv. Meistras pabudo visas pašiurpęs K.Saj. Jis po valandos išgirdo prie lango barškimą, ir jo oda pašiurpo LC1883,16.
ǁ Gs, Pc nuo šalčio pajusti šiurpulį, sudrungti: Kad pašiur̃psta kūnas, tada skūra rupėta pasidaro J. Kol jis grįžo prie vežimo, visas kūnas pašiur̃po Vdžg. Užsimesk kailinius – dar pašiur̃psi Ll. Sušalt nesušaliau, tik pašiurpaũ Rs. Aš visas nu tos murglos pašiurpáu Gršl. Ką pašiur̃pti išvažiavus, geriau šiltai apsidaryti Skdv.
| prk.: Paukštukai šitie rėkia „pašiur̃ps, pašiur̃ps“, tai ir pašiur̃ps (atšals) Šil.
2. pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Kožnas savo širdyje pašiurpo Ns1857,2.
| impers.: Jam pro tais žvėris einant biskį pašiurpo LTI172(Bs). Saulius masino, tokiom akim į jį žiūrėdamas, jog tėvui net pašiurpo Vaižg.
3. Sut, Š, BŽ50, Pl pasišiaušti: Pašiurpęs, pasišiaušęs SD169. Ko tu toks pašiùrpęs, gal miegojai? Ds. Pašiur̃po kaip pelėda Svn. Puiki tetervino uodega pašiurpsta, išskleisti sparnai galais rėžia pernykščią žolę sp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurti: Pašiur̃po asys (asiūklis) nu šalčio, pradėjo raityties Trg. Laukuose stirksojo pašiurpusios ražienos rš. Man taip gražu, kai ežeras lygus lygus – ir staiga truputėlį pašiurpsta K.Saj. Pašiurpusios šiaudiniais stogais dūminės pirkios man ir šiandien stovi akyse rš. Ir po kurio laiko pavykdavo jas (knygas) sužvejoti – aplankstytais kampais, pašiurpusias, nuvalkiotas V.Myk-Put.
ǁ pasidaryti pašaižotam, šeberkštėtam: Pašiur̃po biškį grėbliakotis Ktk. Pašiurpusioji plaušabudė (bot. Inocybe lanuginosa) rš.
ǁ kiek supleišėti, suskirsti, pašerpetoti: Kad išeini šlapiom rankom, tai pašiùrpsta Klvr. Jos rankos pašiur̃pę, supleišėję Klt. Veido oda išgeltusi, pašiurpusi J.Dov.
| Pašiurpo akys iš kriokimo motynos Trg.
4. Ps, Kp menkėjant, liesėjant netekti plaukų glotnumo, pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Nuo ko kažin tas kumelys teip pašiur̃po? Žvr. Pašiur̃pęs jaučiukas, susitraukęs, plaukai vieni Pn. Kol' (kodėl) toks pašiur̃pęs [paršas], kad, sakai, lašiniam penimas? An. Iš Jono jau nebe gyventojas: visas pašiur̃pęs, baisu net žiūrėt Antš. Tik pradėk blogiau duot [ėsti] arkliui, tuoj pašiurpsta Trgn.
◊ plaukai̇̃ (káilis) pašiur̃psta Slv apima baimė: Nuo šitų žinių pašiurpo Aršiojo plaukai V.Piet. Net plaukai pašiurpo – meška! Apž1895,10. Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis J.Gruš.
1 prašiur̃pti intr. impers. pasidaryti baisu: Tuo tarpu Juozapui ir Marijai prašiurpo nuo mislės, jog galės neberasti vaiko A.Baran.
1 sušiur̃pti intr.
1. J, Gs, Kš, Bsg būti perimtam šiurpo, sudrungti: Sėdi jis vailokais apsiavęs, bet labai sušiur̃pęs Rm. Pasėdėjau ant žemės, sušiurpáu Lkv.
2. NdŽ pajusti šiurpą keliančią baimę, išgąstį: Aš sušiurpstù, pamatęs žaizdą Vlkv.
3. Mrs, Ds pasišiaušti: Sergančio paukščio plunksnos sušiurpusios rš.
| prk.: Teisybę pasakyk, tai tuoj sušiur̃psta (supyksta) Užp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurusiam: Vėtra pakelia aukštyn šiaudus, tep ir lieka [stogai] nepataisyti, sušiùrpę Mrj.
4. Kp, Km menkėjant, liesėjant pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Vaikeli, ar tu sergi, kad toks sušiur̃pęs? Mrj. Kitų karvės, kai žiūri, nesušiur̃pę, ė mūsų tai net baisu Ds.
5. nušiurti, nutriušti: Ko sublogę veideliai, ko sušiur̃pus galvelė? – Nuo graudžių ašarėlių, nuo skaisčiosios saulelės (d.) VšR. Sušiurps auksinės kaselės, sustirs ir baltos rankelės LTR(Žl).
1 užšiur̃pti žr. 1 pašiurpti 1: Gyvatę pamatai – net ir kūnas ažušiur̃psta Km.
1. R, MŽ, N, M, Gs, Rmš nuo šalčio, iš baimės darytis nelygiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Man kūnas šiur̃psta K. Kūnas pradeda šiur̃pti, pamačius lavoną, t. y. daros kaip žąsies skūra rupėta J. Ans šiur̃po nuo šalčio, t. y. kaip kruopais aptekęs ant skūros J. Gečiui ėmė visas kailis šiurpti Vaižg. Tau net nugara šiurpsta iš baimės ir nuostabos A.Vencl.
2. MŽ246, NdŽ, DŽ1 jausti šiurpulį keliančią baimę: Jis tęsė kalbą šiurpdamas ir krūpčiodamas rš.
3. Š, K.Būg(Ds) šiauštis: Plaukai šiur̃psta Sl. Plunksnos šiur̃psta DŽ1. Nuo šalčio tik šiurpsta gyvaplaukiai Trgn.
4. menkėjant, liesėjant šiauštis, netekti plaukų glotnumo, darytis liguistos išvaizdos: Iš šiaudų nėkoks ne pašaras: šerk šėręs, o gyvulys tik šiùrpsta, liesta Š. Mano Širmukas šiur̃psta nuo vienų šiaudų An.
5. šiurti, triušti: Kad augtų kasos, reikia su degtine praust, tai nešiurpsta ir didelės auga LTR(Auk).
◊ plaukai̇̃ šiur̃psta [ant galvõs] ima baimė: Man plaukai̇̃ tik šiur̃psta ant galvõs Ds. Girdi iš tolo Mauškus kurtų balsą; girdi, ir plaukai jo šiurpsta V.Piet.
širdi̇̀s šiur̃psta ima baimė: Man net šiur̃psta širdi̇̀s, žiūrint į tais žaizdas Gs.
1 apšiur̃pti intr. aptriušti: Namelis apšiurpęs, lietaus apipalšintas rš.
1 atšiur̃pti intr. atšerpetoti: Mano pirštų galai labai atšiur̃po Ds.
1 nušiur̃pti intr. KŽ
1. nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Nuo sušalimo nušiur̃pęs, kad kūnas kaip žąsies skūra rupėtas tampa J. Tau šalta, Poviliuk – tu visas nušiur̃pęs Rz. Einu basas, visas nušiur̃pęs Vkš.
ǁ Nj, Lnkv nuo šalčio pajusti šiurpulį, nudrungti, nužvarbti: Sukaitus išėjo iš gryčios, kiek nušiur̃po i ant ryto jau serga mano pati Šd. Nesušalom, tik nušiur̃pom Jnšk.
2. Svn pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Nušiurpaũ – tiek darbo! Zp. Žiūriu – atvažiuoja, į kiemą suka. Aš teip nušiurpaũ! Rd. Net nušiurpstù, kai pamatau ateinant jį Klt. Nušiurpaũ, pamačius[i] kraują Mrj. Kai važiuoji par [labai aukštą] tiltą, visas nušiurpsti̇̀ Ėr. Žmonys sako, kad vilkas velnio plauką turiąs, užtai žmogus, vilką pamatęs, nušiurpsti, nusigąsti LMD(Sln). Karvedžiai karvietėj beklaksantys paliko, o likusiejai nušiurpusys muko šalin S.Dauk.
3. nušiurti, nutriušti: Nušiurpsta anom kaselės, nuvysta jaunos dienelės BzF186.
4. apšepti: Prisimeni sulysusius arklelius, ilgas vagas, nušiurpusias trobeles rš. Pamačiau nušiurpusias ir drėgnas kambario sienas rš.
5. supleišėti, suskirsti, nušerpetoti: Mėlynas paliko, nušiur̃po [pirštas] Ps.
1 pašiur̃pti intr. NdŽ, DŽ1, KŽ; SD164, N
1. MŽ406, K, L, BŽ108, Rtr, Zp, Lš, Up nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam nuo atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Ko tu teip pašiurpai̇̃ – gal sušalei? Ps. Pašiurpáu visas iš baimės Vkš. Gal tau šalta – rankos pašiur̃pę Ktk. Pašiùrpo rankos, kojos Grv. Meistras pabudo visas pašiurpęs K.Saj. Jis po valandos išgirdo prie lango barškimą, ir jo oda pašiurpo LC1883,16.
ǁ Gs, Pc nuo šalčio pajusti šiurpulį, sudrungti: Kad pašiur̃psta kūnas, tada skūra rupėta pasidaro J. Kol jis grįžo prie vežimo, visas kūnas pašiur̃po Vdžg. Užsimesk kailinius – dar pašiur̃psi Ll. Sušalt nesušaliau, tik pašiurpaũ Rs. Aš visas nu tos murglos pašiurpáu Gršl. Ką pašiur̃pti išvažiavus, geriau šiltai apsidaryti Skdv.
| prk.: Paukštukai šitie rėkia „pašiur̃ps, pašiur̃ps“, tai ir pašiur̃ps (atšals) Šil.
2. pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Kožnas savo širdyje pašiurpo Ns1857,2.
| impers.: Jam pro tais žvėris einant biskį pašiurpo LTI172(Bs). Saulius masino, tokiom akim į jį žiūrėdamas, jog tėvui net pašiurpo Vaižg.
3. Sut, Š, BŽ50, Pl pasišiaušti: Pašiurpęs, pasišiaušęs SD169. Ko tu toks pašiùrpęs, gal miegojai? Ds. Pašiur̃po kaip pelėda Svn. Puiki tetervino uodega pašiurpsta, išskleisti sparnai galais rėžia pernykščią žolę sp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurti: Pašiur̃po asys (asiūklis) nu šalčio, pradėjo raityties Trg. Laukuose stirksojo pašiurpusios ražienos rš. Man taip gražu, kai ežeras lygus lygus – ir staiga truputėlį pašiurpsta K.Saj. Pašiurpusios šiaudiniais stogais dūminės pirkios man ir šiandien stovi akyse rš. Ir po kurio laiko pavykdavo jas (knygas) sužvejoti – aplankstytais kampais, pašiurpusias, nuvalkiotas V.Myk-Put.
ǁ pasidaryti pašaižotam, šeberkštėtam: Pašiur̃po biškį grėbliakotis Ktk. Pašiurpusioji plaušabudė (bot. Inocybe lanuginosa) rš.
ǁ kiek supleišėti, suskirsti, pašerpetoti: Kad išeini šlapiom rankom, tai pašiùrpsta Klvr. Jos rankos pašiur̃pę, supleišėję Klt. Veido oda išgeltusi, pašiurpusi J.Dov.
| Pašiurpo akys iš kriokimo motynos Trg.
4. Ps, Kp menkėjant, liesėjant netekti plaukų glotnumo, pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Nuo ko kažin tas kumelys teip pašiur̃po? Žvr. Pašiur̃pęs jaučiukas, susitraukęs, plaukai vieni Pn. Kol' (kodėl) toks pašiur̃pęs [paršas], kad, sakai, lašiniam penimas? An. Iš Jono jau nebe gyventojas: visas pašiur̃pęs, baisu net žiūrėt Antš. Tik pradėk blogiau duot [ėsti] arkliui, tuoj pašiurpsta Trgn.
◊ plaukai̇̃ (káilis) pašiur̃psta Slv apima baimė: Nuo šitų žinių pašiurpo Aršiojo plaukai V.Piet. Net plaukai pašiurpo – meška! Apž1895,10. Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis J.Gruš.
1 prašiur̃pti intr. impers. pasidaryti baisu: Tuo tarpu Juozapui ir Marijai prašiurpo nuo mislės, jog galės neberasti vaiko A.Baran.
1 sušiur̃pti intr.
1. J, Gs, Kš, Bsg būti perimtam šiurpo, sudrungti: Sėdi jis vailokais apsiavęs, bet labai sušiur̃pęs Rm. Pasėdėjau ant žemės, sušiurpáu Lkv.
2. NdŽ pajusti šiurpą keliančią baimę, išgąstį: Aš sušiurpstù, pamatęs žaizdą Vlkv.
3. Mrs, Ds pasišiaušti: Sergančio paukščio plunksnos sušiurpusios rš.
| prk.: Teisybę pasakyk, tai tuoj sušiur̃psta (supyksta) Užp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurusiam: Vėtra pakelia aukštyn šiaudus, tep ir lieka [stogai] nepataisyti, sušiùrpę Mrj.
4. Kp, Km menkėjant, liesėjant pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Vaikeli, ar tu sergi, kad toks sušiur̃pęs? Mrj. Kitų karvės, kai žiūri, nesušiur̃pę, ė mūsų tai net baisu Ds.
5. nušiurti, nutriušti: Ko sublogę veideliai, ko sušiur̃pus galvelė? – Nuo graudžių ašarėlių, nuo skaisčiosios saulelės (d.) VšR. Sušiurps auksinės kaselės, sustirs ir baltos rankelės LTR(Žl).
1 užšiur̃pti žr. 1 pašiurpti 1: Gyvatę pamatai – net ir kūnas ažušiur̃psta Km.
antsidriẽkti
Apibrėžtis
driẽkti, -ia, -ė
1. tr., intr. tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį): Voras driẽkia savo siūlą iš palubės ant stalo Š. Kam taip plonai drieki̇̀ (verpi)? Slm. Aš driekiaũ gijas į drieką apmesdamas ant mastuvų J. Kam drieki seilę, kad nedryktų J. Paparčių paunksmėje driekia savo virkščias pataisai J.Balt. Driekdamas pieva šešėlį tyliai iš tolio atėjęs plaukia tolyn debesėlis rš.
| refl. R, MŽ: Nemoki nešt naštą – šiaudai driẽkiasi paskui Alk. Voratinkliai driẽkiasi per laukus (rudenį) Š. Siūlas driẽkias per visą kambarį Š. Dūmai pažemiu driẽkias, bus lietaus Š. Driẽkias žeme pagal apvyniai be apvynvarpčio, be virpčio J.
| Žiūrim – jau pulkas žmonių driẽkiasi (eina paskui vienas kitą) per lauką Snt. Tamsūs debesys per dangų driẽkiasi (slenka, greitai bėga) Brt.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Dykumų plotuose driekiasi nauji kanalai A.Vencl. Lyg patiesti drobės rietimai driekėsi siauri žemės rėželiai rš. Juodi plaukai driekėsi ir bangavo rš. Kelias driekėsi per mišką rš.
| Į visas puses driekiasi begalinė dykuma rš.
ǁ intr. tįsti: Kiaulei iš snukio putos driekia Mrs.
| refl.: Seilės driẽkiasi (girto arba vaikui verkiant) Krsn. Dirbu, net seilės driẽkias Krsn. To vaikučio snarglys driẽkiasi neit per abidvi lūpas Plv. Medus nuo šaukšto driẽkiasi Dkš. Pienas driẽkias K.
ǁ intr. lėkti išdrikusiam: Aitvaras driẽkia, t. y. lekia J.
2. tr. K taršyti, skleisti: Nemoki nešt, tik drieki̇̀ (draikai, barstai) šiaudus Jnšk. Aš driekiù šiaudus ir šiaip, ir taip, t. y. blaškau J. Aš driekiù linus ant žolės, kad atsistovėtum J. Brolis driẽkė visus daiktus po kojų ir išdriẽkęs paliko nesuvalęs J. Aš driekù šaukštus, t. y. padrykai pametu J.
| refl.: Amžių ūkas velias, driekias – dengias paslaptis būties Vd.
3. refl. eiti, vilktis: Ko te daba drieki̇́es, juk jokio reikalo nė[ra] te eit Jnš. Kur čia drieki̇́es, aš tau parodysiu į vasarojų eit! Škn.
4. tr. lupti žievę: Vyrai girioj driẽkia medžius Brt.
antsidriẽkti, -ia, antsi̇̀driekė (ž.) užsikabinti: Kibirai ir antsi̇̀driekė KlvrŽ.
apdriẽkti, -ia, àpdriekė tr.
1. apkibti (kuo besidriekiančiu): Rudenį žemė yr apdriekta, vortinkliuota Lk.
| refl. tr.: Seilėm visą krūtinę apsidriẽkęs Gs.
2. K apibarstyti, plonai padengti (kuo): Gryčia plonai apdengta, tik apdriekta [šiaudais] Bsg.
| refl.: Žemė pirmuoju žiemos sniegeliu tik plonai apsidriekė Jž.
atsidriẽkti, -ia, atsi̇̀driekė
1. nutįsti: Atsidriẽkę seilės krito ant krūtinės Brt.
2. atsiskirti (kam besidriekiančiam): Plieka linų, kanapių atsi̇̀driekė, t. y. atsiskiedė J.
3. ateiti, atsivilkti: Aš atėjau, ir jis atsi̇̀driekė paskui, nelyginant atadrikęs siūlas paskui kamuolį Š.
| Atsidriekia žąsų pulkas kai patalas į miežius Brt.
įdriẽkti, -ia, į̇̃driekė
1. refl. įslinkti (kam besidriekiančiam): Motera (vaiduoklė) tad[a] per tvorą į sodą įsidriekė BsV150.
2. tr. K įbarstyti.
išdriẽkti, -ia, i̇̀šdriekė
1. refl. išdrikti, ištįsti, išsitiesti: Siūlas išsi̇̀driekė per visą aslą Š. Seilės driūkt išsi̇̀driekė Š. Iškilo toks debesukas, išsidriekė žaltys ir prarijo tą jų motiną BsMtI155. Apyniai net per visą sodą išsidriẽkę Mrj. Išsidriekusi aukštininka lovoje ji laukė, kada vėl užeis drebulys rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kaimo laukai toli išsidriẽkę Brt.
2. tr. išskleisti, išdraikyti: Išdriekė viską ant aslos ir tep paliko Gs.
| refl.: Išdriki šiaudai, kurie išsidriẽkę J. Stasytė dabar nusiėmė skrybėlę, iš po kurios išsidriekė ilgos gelsvos kasos LzP. Barzda išsidriekė ant abiejų pečių rš.
3. intr. J greitai išaugti, ištįsti, išsitempti: Medeliai per porą metų i̇̀šdriekė Brt.
| refl.: Prieš metus aš ją dar mažą mačiau, o dabar išsi̇̀driekė kaip stiebas Srv.
nudriẽkti, -ia, nùdriekė tr.
1. nutiesti, patęsti, paskleisti: Tat nùdriekta voratinklių! Skr.
| Per daug nùdriekei (plonai suverpei) – bus nesti̇̀pra Slm.
| Šešėliai medžių kalnus pasiekia, gražios paunksnės plačiai nudriẽkia BM433. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš. Raukšlėtą valstiečio veidą nudriekė šypsena J.Dov.
| refl.: Nusidriẽkusi rugių varpa sudygo J. Nuo krūmų į pakalnę buvo nusidriekęs juodas šešėlis V.Kudir. Antai žąsys nusi̇̀driekė (nusitęsė) visu pakraščiu Plk. Krisdama žvaigždė nusi̇̀driekė per visą dangų Brt. Dūmai ramiai nusidriekdavo giedriame ore rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kai tik užšąla upė, per ledą nusidriẽkia rogių kelias Srv. Miestas pagal upę toli nusidriekęs į vakarus rš. Pažemaitėj (Kruopiai, Šiluva) taria žemaitiškai. Tatai nusidriekia toli į rytus rš.
ǁ refl. nulėkti išdrikusiam: Žiūriu – aičvaras pro pakluonę nusidriẽkia Lnkv.
2. nudrėbti, numesti, numėtyti: Vėjas nùdriekė šlapius skalbinius, reikės vėl permazgot Šln.
| refl.: Kaip tu nešei, tai nusi̇̀driekė šiaudai per visą kiemą Lnkv.
padriẽkti, -ia, pàdriekė
1. tr. K paskleisti; pakratyti: Pàdriekė šiaudus ir paliko Krik. Padriẽk šiaudų, kad gyvuliam nebūtų šlapia Ėr. Rugiai ant pado padriekti, o kūlėjų nematyt Žl.
ǁ netvarkingai padėti, numesti: Paliko drabužius padriektus Mrs.
2. refl. tysoti pasiskleidusiam: Galvą puošė per puikų stuomenį pasidriekusios geltonos kasos rš.
ǁ būti nusitęsusiam, plytėti: Kopos eilėmis pasidriekę palei visą Baltiją Vaižg.
ǁ refl. prk. pasklisti, paplisti: Didžiai tas griekas pasidriekė po mūsų žemę – nėra sodžiaus, kuriame nebūtų kelių girtuoklių brš.
3. refl. griūnant pasitiesti, išsitiesti: Jis pasidriekė ant žemės Kdn.
4. intr. išaugti, pasitempti: Driekte pàdriekė vaikas, t. y. išaugo, išdriekė JI345.
parsidriẽkti, -ia, parsi̇̀driekė parvykti, pareiti: Parsi̇̀driekei pagaliau trečią dieną Krp.
pérsidriekti
1. perslinkti išdrikusiam: Čion ilgas baltas pavidalas per tvorą ant kiemo persidriekė BsV45.
2. išsitiesti: Drykt ir pársidriekė Škn. Vyrai pársidriekė (atsigulė) į paūksmę Šlu.
| Pársidriekęs (atsirėmęs) vampso, dirbti jam nereikia Šlu.
pradriẽkti, -ia, pràdriekė
1. refl. pralįsti, ištįsti: Žiūrėjo į pražilusį plaukų posmą, prasidriekusį pro skariukę rš.
2. refl. praeiti: Prasi̇̀driekė pro namus kaip niekysta Slv.
3. intr. išaugti, pratįsti: Pradriẽkęs sūnus, t. y. greitai išaugęs J.
pridriẽkti, -ia, pri̇̀driekė tr.
1. pribarstyti: Pridriekė tik pilną kluoną šiaudų – menkas iš jo krovėjas Jnšk. Butą šiaudais pridriẽkti K.
2. prilupti: Pri̇̀driekėm gerą vežimą berželių Brt.
susidriẽkti, -ia, susi̇̀driekė euf. santykiauti: Motriška susidriekė su pijukais, jei lenda prie jųjų, susidraikys, kekšėmis eis J.
uždriẽkti, -ia, ùždriekė
1. refl. plonai apsitraukti: Jis ėjo per rinką aižydamas batais ant valkų užsidriekusį ploną ledelį rš.
2. tr. apsklaidyti, apskleisti: Plonai ùždriekiu mėšlu Lp. Žemė pakrosnyje buvo užlyginta, net uždriekta pernykščiu vištų mėšlu J.Balt.
1. tr., intr. tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį): Voras driẽkia savo siūlą iš palubės ant stalo Š. Kam taip plonai drieki̇̀ (verpi)? Slm. Aš driekiaũ gijas į drieką apmesdamas ant mastuvų J. Kam drieki seilę, kad nedryktų J. Paparčių paunksmėje driekia savo virkščias pataisai J.Balt. Driekdamas pieva šešėlį tyliai iš tolio atėjęs plaukia tolyn debesėlis rš.
| refl. R, MŽ: Nemoki nešt naštą – šiaudai driẽkiasi paskui Alk. Voratinkliai driẽkiasi per laukus (rudenį) Š. Siūlas driẽkias per visą kambarį Š. Dūmai pažemiu driẽkias, bus lietaus Š. Driẽkias žeme pagal apvyniai be apvynvarpčio, be virpčio J.
| Žiūrim – jau pulkas žmonių driẽkiasi (eina paskui vienas kitą) per lauką Snt. Tamsūs debesys per dangų driẽkiasi (slenka, greitai bėga) Brt.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Dykumų plotuose driekiasi nauji kanalai A.Vencl. Lyg patiesti drobės rietimai driekėsi siauri žemės rėželiai rš. Juodi plaukai driekėsi ir bangavo rš. Kelias driekėsi per mišką rš.
| Į visas puses driekiasi begalinė dykuma rš.
ǁ intr. tįsti: Kiaulei iš snukio putos driekia Mrs.
| refl.: Seilės driẽkiasi (girto arba vaikui verkiant) Krsn. Dirbu, net seilės driẽkias Krsn. To vaikučio snarglys driẽkiasi neit per abidvi lūpas Plv. Medus nuo šaukšto driẽkiasi Dkš. Pienas driẽkias K.
ǁ intr. lėkti išdrikusiam: Aitvaras driẽkia, t. y. lekia J.
2. tr. K taršyti, skleisti: Nemoki nešt, tik drieki̇̀ (draikai, barstai) šiaudus Jnšk. Aš driekiù šiaudus ir šiaip, ir taip, t. y. blaškau J. Aš driekiù linus ant žolės, kad atsistovėtum J. Brolis driẽkė visus daiktus po kojų ir išdriẽkęs paliko nesuvalęs J. Aš driekù šaukštus, t. y. padrykai pametu J.
| refl.: Amžių ūkas velias, driekias – dengias paslaptis būties Vd.
3. refl. eiti, vilktis: Ko te daba drieki̇́es, juk jokio reikalo nė[ra] te eit Jnš. Kur čia drieki̇́es, aš tau parodysiu į vasarojų eit! Škn.
4. tr. lupti žievę: Vyrai girioj driẽkia medžius Brt.
antsidriẽkti, -ia, antsi̇̀driekė (ž.) užsikabinti: Kibirai ir antsi̇̀driekė KlvrŽ.
apdriẽkti, -ia, àpdriekė tr.
1. apkibti (kuo besidriekiančiu): Rudenį žemė yr apdriekta, vortinkliuota Lk.
| refl. tr.: Seilėm visą krūtinę apsidriẽkęs Gs.
2. K apibarstyti, plonai padengti (kuo): Gryčia plonai apdengta, tik apdriekta [šiaudais] Bsg.
| refl.: Žemė pirmuoju žiemos sniegeliu tik plonai apsidriekė Jž.
atsidriẽkti, -ia, atsi̇̀driekė
1. nutįsti: Atsidriẽkę seilės krito ant krūtinės Brt.
2. atsiskirti (kam besidriekiančiam): Plieka linų, kanapių atsi̇̀driekė, t. y. atsiskiedė J.
3. ateiti, atsivilkti: Aš atėjau, ir jis atsi̇̀driekė paskui, nelyginant atadrikęs siūlas paskui kamuolį Š.
| Atsidriekia žąsų pulkas kai patalas į miežius Brt.
įdriẽkti, -ia, į̇̃driekė
1. refl. įslinkti (kam besidriekiančiam): Motera (vaiduoklė) tad[a] per tvorą į sodą įsidriekė BsV150.
2. tr. K įbarstyti.
išdriẽkti, -ia, i̇̀šdriekė
1. refl. išdrikti, ištįsti, išsitiesti: Siūlas išsi̇̀driekė per visą aslą Š. Seilės driūkt išsi̇̀driekė Š. Iškilo toks debesukas, išsidriekė žaltys ir prarijo tą jų motiną BsMtI155. Apyniai net per visą sodą išsidriẽkę Mrj. Išsidriekusi aukštininka lovoje ji laukė, kada vėl užeis drebulys rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kaimo laukai toli išsidriẽkę Brt.
2. tr. išskleisti, išdraikyti: Išdriekė viską ant aslos ir tep paliko Gs.
| refl.: Išdriki šiaudai, kurie išsidriẽkę J. Stasytė dabar nusiėmė skrybėlę, iš po kurios išsidriekė ilgos gelsvos kasos LzP. Barzda išsidriekė ant abiejų pečių rš.
3. intr. J greitai išaugti, ištįsti, išsitempti: Medeliai per porą metų i̇̀šdriekė Brt.
| refl.: Prieš metus aš ją dar mažą mačiau, o dabar išsi̇̀driekė kaip stiebas Srv.
nudriẽkti, -ia, nùdriekė tr.
1. nutiesti, patęsti, paskleisti: Tat nùdriekta voratinklių! Skr.
| Per daug nùdriekei (plonai suverpei) – bus nesti̇̀pra Slm.
| Šešėliai medžių kalnus pasiekia, gražios paunksnės plačiai nudriẽkia BM433. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš. Raukšlėtą valstiečio veidą nudriekė šypsena J.Dov.
| refl.: Nusidriẽkusi rugių varpa sudygo J. Nuo krūmų į pakalnę buvo nusidriekęs juodas šešėlis V.Kudir. Antai žąsys nusi̇̀driekė (nusitęsė) visu pakraščiu Plk. Krisdama žvaigždė nusi̇̀driekė per visą dangų Brt. Dūmai ramiai nusidriekdavo giedriame ore rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kai tik užšąla upė, per ledą nusidriẽkia rogių kelias Srv. Miestas pagal upę toli nusidriekęs į vakarus rš. Pažemaitėj (Kruopiai, Šiluva) taria žemaitiškai. Tatai nusidriekia toli į rytus rš.
ǁ refl. nulėkti išdrikusiam: Žiūriu – aičvaras pro pakluonę nusidriẽkia Lnkv.
2. nudrėbti, numesti, numėtyti: Vėjas nùdriekė šlapius skalbinius, reikės vėl permazgot Šln.
| refl.: Kaip tu nešei, tai nusi̇̀driekė šiaudai per visą kiemą Lnkv.
padriẽkti, -ia, pàdriekė
1. tr. K paskleisti; pakratyti: Pàdriekė šiaudus ir paliko Krik. Padriẽk šiaudų, kad gyvuliam nebūtų šlapia Ėr. Rugiai ant pado padriekti, o kūlėjų nematyt Žl.
ǁ netvarkingai padėti, numesti: Paliko drabužius padriektus Mrs.
2. refl. tysoti pasiskleidusiam: Galvą puošė per puikų stuomenį pasidriekusios geltonos kasos rš.
ǁ būti nusitęsusiam, plytėti: Kopos eilėmis pasidriekę palei visą Baltiją Vaižg.
ǁ refl. prk. pasklisti, paplisti: Didžiai tas griekas pasidriekė po mūsų žemę – nėra sodžiaus, kuriame nebūtų kelių girtuoklių brš.
3. refl. griūnant pasitiesti, išsitiesti: Jis pasidriekė ant žemės Kdn.
4. intr. išaugti, pasitempti: Driekte pàdriekė vaikas, t. y. išaugo, išdriekė JI345.
parsidriẽkti, -ia, parsi̇̀driekė parvykti, pareiti: Parsi̇̀driekei pagaliau trečią dieną Krp.
pérsidriekti
1. perslinkti išdrikusiam: Čion ilgas baltas pavidalas per tvorą ant kiemo persidriekė BsV45.
2. išsitiesti: Drykt ir pársidriekė Škn. Vyrai pársidriekė (atsigulė) į paūksmę Šlu.
| Pársidriekęs (atsirėmęs) vampso, dirbti jam nereikia Šlu.
pradriẽkti, -ia, pràdriekė
1. refl. pralįsti, ištįsti: Žiūrėjo į pražilusį plaukų posmą, prasidriekusį pro skariukę rš.
2. refl. praeiti: Prasi̇̀driekė pro namus kaip niekysta Slv.
3. intr. išaugti, pratįsti: Pradriẽkęs sūnus, t. y. greitai išaugęs J.
pridriẽkti, -ia, pri̇̀driekė tr.
1. pribarstyti: Pridriekė tik pilną kluoną šiaudų – menkas iš jo krovėjas Jnšk. Butą šiaudais pridriẽkti K.
2. prilupti: Pri̇̀driekėm gerą vežimą berželių Brt.
susidriẽkti, -ia, susi̇̀driekė euf. santykiauti: Motriška susidriekė su pijukais, jei lenda prie jųjų, susidraikys, kekšėmis eis J.
uždriẽkti, -ia, ùždriekė
1. refl. plonai apsitraukti: Jis ėjo per rinką aižydamas batais ant valkų užsidriekusį ploną ledelį rš.
2. tr. apsklaidyti, apskleisti: Plonai ùždriekiu mėšlu Lp. Žemė pakrosnyje buvo užlyginta, net uždriekta pernykščiu vištų mėšlu J.Balt.
išdriẽkti
Apibrėžtis
driẽkti, -ia, -ė
1. tr., intr. tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį): Voras driẽkia savo siūlą iš palubės ant stalo Š. Kam taip plonai drieki̇̀ (verpi)? Slm. Aš driekiaũ gijas į drieką apmesdamas ant mastuvų J. Kam drieki seilę, kad nedryktų J. Paparčių paunksmėje driekia savo virkščias pataisai J.Balt. Driekdamas pieva šešėlį tyliai iš tolio atėjęs plaukia tolyn debesėlis rš.
| refl. R, MŽ: Nemoki nešt naštą – šiaudai driẽkiasi paskui Alk. Voratinkliai driẽkiasi per laukus (rudenį) Š. Siūlas driẽkias per visą kambarį Š. Dūmai pažemiu driẽkias, bus lietaus Š. Driẽkias žeme pagal apvyniai be apvynvarpčio, be virpčio J.
| Žiūrim – jau pulkas žmonių driẽkiasi (eina paskui vienas kitą) per lauką Snt. Tamsūs debesys per dangų driẽkiasi (slenka, greitai bėga) Brt.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Dykumų plotuose driekiasi nauji kanalai A.Vencl. Lyg patiesti drobės rietimai driekėsi siauri žemės rėželiai rš. Juodi plaukai driekėsi ir bangavo rš. Kelias driekėsi per mišką rš.
| Į visas puses driekiasi begalinė dykuma rš.
ǁ intr. tįsti: Kiaulei iš snukio putos driekia Mrs.
| refl.: Seilės driẽkiasi (girto arba vaikui verkiant) Krsn. Dirbu, net seilės driẽkias Krsn. To vaikučio snarglys driẽkiasi neit per abidvi lūpas Plv. Medus nuo šaukšto driẽkiasi Dkš. Pienas driẽkias K.
ǁ intr. lėkti išdrikusiam: Aitvaras driẽkia, t. y. lekia J.
2. tr. K taršyti, skleisti: Nemoki nešt, tik drieki̇̀ (draikai, barstai) šiaudus Jnšk. Aš driekiù šiaudus ir šiaip, ir taip, t. y. blaškau J. Aš driekiù linus ant žolės, kad atsistovėtum J. Brolis driẽkė visus daiktus po kojų ir išdriẽkęs paliko nesuvalęs J. Aš driekù šaukštus, t. y. padrykai pametu J.
| refl.: Amžių ūkas velias, driekias – dengias paslaptis būties Vd.
3. refl. eiti, vilktis: Ko te daba drieki̇́es, juk jokio reikalo nė[ra] te eit Jnš. Kur čia drieki̇́es, aš tau parodysiu į vasarojų eit! Škn.
4. tr. lupti žievę: Vyrai girioj driẽkia medžius Brt.
antsidriẽkti, -ia, antsi̇̀driekė (ž.) užsikabinti: Kibirai ir antsi̇̀driekė KlvrŽ.
apdriẽkti, -ia, àpdriekė tr.
1. apkibti (kuo besidriekiančiu): Rudenį žemė yr apdriekta, vortinkliuota Lk.
| refl. tr.: Seilėm visą krūtinę apsidriẽkęs Gs.
2. K apibarstyti, plonai padengti (kuo): Gryčia plonai apdengta, tik apdriekta [šiaudais] Bsg.
| refl.: Žemė pirmuoju žiemos sniegeliu tik plonai apsidriekė Jž.
atsidriẽkti, -ia, atsi̇̀driekė
1. nutįsti: Atsidriẽkę seilės krito ant krūtinės Brt.
2. atsiskirti (kam besidriekiančiam): Plieka linų, kanapių atsi̇̀driekė, t. y. atsiskiedė J.
3. ateiti, atsivilkti: Aš atėjau, ir jis atsi̇̀driekė paskui, nelyginant atadrikęs siūlas paskui kamuolį Š.
| Atsidriekia žąsų pulkas kai patalas į miežius Brt.
įdriẽkti, -ia, į̇̃driekė
1. refl. įslinkti (kam besidriekiančiam): Motera (vaiduoklė) tad[a] per tvorą į sodą įsidriekė BsV150.
2. tr. K įbarstyti.
išdriẽkti, -ia, i̇̀šdriekė
1. refl. išdrikti, ištįsti, išsitiesti: Siūlas išsi̇̀driekė per visą aslą Š. Seilės driūkt išsi̇̀driekė Š. Iškilo toks debesukas, išsidriekė žaltys ir prarijo tą jų motiną BsMtI155. Apyniai net per visą sodą išsidriẽkę Mrj. Išsidriekusi aukštininka lovoje ji laukė, kada vėl užeis drebulys rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kaimo laukai toli išsidriẽkę Brt.
2. tr. išskleisti, išdraikyti: Išdriekė viską ant aslos ir tep paliko Gs.
| refl.: Išdriki šiaudai, kurie išsidriẽkę J. Stasytė dabar nusiėmė skrybėlę, iš po kurios išsidriekė ilgos gelsvos kasos LzP. Barzda išsidriekė ant abiejų pečių rš.
3. intr. J greitai išaugti, ištįsti, išsitempti: Medeliai per porą metų i̇̀šdriekė Brt.
| refl.: Prieš metus aš ją dar mažą mačiau, o dabar išsi̇̀driekė kaip stiebas Srv.
nudriẽkti, -ia, nùdriekė tr.
1. nutiesti, patęsti, paskleisti: Tat nùdriekta voratinklių! Skr.
| Per daug nùdriekei (plonai suverpei) – bus nesti̇̀pra Slm.
| Šešėliai medžių kalnus pasiekia, gražios paunksnės plačiai nudriẽkia BM433. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš. Raukšlėtą valstiečio veidą nudriekė šypsena J.Dov.
| refl.: Nusidriẽkusi rugių varpa sudygo J. Nuo krūmų į pakalnę buvo nusidriekęs juodas šešėlis V.Kudir. Antai žąsys nusi̇̀driekė (nusitęsė) visu pakraščiu Plk. Krisdama žvaigždė nusi̇̀driekė per visą dangų Brt. Dūmai ramiai nusidriekdavo giedriame ore rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kai tik užšąla upė, per ledą nusidriẽkia rogių kelias Srv. Miestas pagal upę toli nusidriekęs į vakarus rš. Pažemaitėj (Kruopiai, Šiluva) taria žemaitiškai. Tatai nusidriekia toli į rytus rš.
ǁ refl. nulėkti išdrikusiam: Žiūriu – aičvaras pro pakluonę nusidriẽkia Lnkv.
2. nudrėbti, numesti, numėtyti: Vėjas nùdriekė šlapius skalbinius, reikės vėl permazgot Šln.
| refl.: Kaip tu nešei, tai nusi̇̀driekė šiaudai per visą kiemą Lnkv.
padriẽkti, -ia, pàdriekė
1. tr. K paskleisti; pakratyti: Pàdriekė šiaudus ir paliko Krik. Padriẽk šiaudų, kad gyvuliam nebūtų šlapia Ėr. Rugiai ant pado padriekti, o kūlėjų nematyt Žl.
ǁ netvarkingai padėti, numesti: Paliko drabužius padriektus Mrs.
2. refl. tysoti pasiskleidusiam: Galvą puošė per puikų stuomenį pasidriekusios geltonos kasos rš.
ǁ būti nusitęsusiam, plytėti: Kopos eilėmis pasidriekę palei visą Baltiją Vaižg.
ǁ refl. prk. pasklisti, paplisti: Didžiai tas griekas pasidriekė po mūsų žemę – nėra sodžiaus, kuriame nebūtų kelių girtuoklių brš.
3. refl. griūnant pasitiesti, išsitiesti: Jis pasidriekė ant žemės Kdn.
4. intr. išaugti, pasitempti: Driekte pàdriekė vaikas, t. y. išaugo, išdriekė JI345.
parsidriẽkti, -ia, parsi̇̀driekė parvykti, pareiti: Parsi̇̀driekei pagaliau trečią dieną Krp.
pérsidriekti
1. perslinkti išdrikusiam: Čion ilgas baltas pavidalas per tvorą ant kiemo persidriekė BsV45.
2. išsitiesti: Drykt ir pársidriekė Škn. Vyrai pársidriekė (atsigulė) į paūksmę Šlu.
| Pársidriekęs (atsirėmęs) vampso, dirbti jam nereikia Šlu.
pradriẽkti, -ia, pràdriekė
1. refl. pralįsti, ištįsti: Žiūrėjo į pražilusį plaukų posmą, prasidriekusį pro skariukę rš.
2. refl. praeiti: Prasi̇̀driekė pro namus kaip niekysta Slv.
3. intr. išaugti, pratįsti: Pradriẽkęs sūnus, t. y. greitai išaugęs J.
pridriẽkti, -ia, pri̇̀driekė tr.
1. pribarstyti: Pridriekė tik pilną kluoną šiaudų – menkas iš jo krovėjas Jnšk. Butą šiaudais pridriẽkti K.
2. prilupti: Pri̇̀driekėm gerą vežimą berželių Brt.
susidriẽkti, -ia, susi̇̀driekė euf. santykiauti: Motriška susidriekė su pijukais, jei lenda prie jųjų, susidraikys, kekšėmis eis J.
uždriẽkti, -ia, ùždriekė
1. refl. plonai apsitraukti: Jis ėjo per rinką aižydamas batais ant valkų užsidriekusį ploną ledelį rš.
2. tr. apsklaidyti, apskleisti: Plonai ùždriekiu mėšlu Lp. Žemė pakrosnyje buvo užlyginta, net uždriekta pernykščiu vištų mėšlu J.Balt.
1. tr., intr. tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį): Voras driẽkia savo siūlą iš palubės ant stalo Š. Kam taip plonai drieki̇̀ (verpi)? Slm. Aš driekiaũ gijas į drieką apmesdamas ant mastuvų J. Kam drieki seilę, kad nedryktų J. Paparčių paunksmėje driekia savo virkščias pataisai J.Balt. Driekdamas pieva šešėlį tyliai iš tolio atėjęs plaukia tolyn debesėlis rš.
| refl. R, MŽ: Nemoki nešt naštą – šiaudai driẽkiasi paskui Alk. Voratinkliai driẽkiasi per laukus (rudenį) Š. Siūlas driẽkias per visą kambarį Š. Dūmai pažemiu driẽkias, bus lietaus Š. Driẽkias žeme pagal apvyniai be apvynvarpčio, be virpčio J.
| Žiūrim – jau pulkas žmonių driẽkiasi (eina paskui vienas kitą) per lauką Snt. Tamsūs debesys per dangų driẽkiasi (slenka, greitai bėga) Brt.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Dykumų plotuose driekiasi nauji kanalai A.Vencl. Lyg patiesti drobės rietimai driekėsi siauri žemės rėželiai rš. Juodi plaukai driekėsi ir bangavo rš. Kelias driekėsi per mišką rš.
| Į visas puses driekiasi begalinė dykuma rš.
ǁ intr. tįsti: Kiaulei iš snukio putos driekia Mrs.
| refl.: Seilės driẽkiasi (girto arba vaikui verkiant) Krsn. Dirbu, net seilės driẽkias Krsn. To vaikučio snarglys driẽkiasi neit per abidvi lūpas Plv. Medus nuo šaukšto driẽkiasi Dkš. Pienas driẽkias K.
ǁ intr. lėkti išdrikusiam: Aitvaras driẽkia, t. y. lekia J.
2. tr. K taršyti, skleisti: Nemoki nešt, tik drieki̇̀ (draikai, barstai) šiaudus Jnšk. Aš driekiù šiaudus ir šiaip, ir taip, t. y. blaškau J. Aš driekiù linus ant žolės, kad atsistovėtum J. Brolis driẽkė visus daiktus po kojų ir išdriẽkęs paliko nesuvalęs J. Aš driekù šaukštus, t. y. padrykai pametu J.
| refl.: Amžių ūkas velias, driekias – dengias paslaptis būties Vd.
3. refl. eiti, vilktis: Ko te daba drieki̇́es, juk jokio reikalo nė[ra] te eit Jnš. Kur čia drieki̇́es, aš tau parodysiu į vasarojų eit! Škn.
4. tr. lupti žievę: Vyrai girioj driẽkia medžius Brt.
antsidriẽkti, -ia, antsi̇̀driekė (ž.) užsikabinti: Kibirai ir antsi̇̀driekė KlvrŽ.
apdriẽkti, -ia, àpdriekė tr.
1. apkibti (kuo besidriekiančiu): Rudenį žemė yr apdriekta, vortinkliuota Lk.
| refl. tr.: Seilėm visą krūtinę apsidriẽkęs Gs.
2. K apibarstyti, plonai padengti (kuo): Gryčia plonai apdengta, tik apdriekta [šiaudais] Bsg.
| refl.: Žemė pirmuoju žiemos sniegeliu tik plonai apsidriekė Jž.
atsidriẽkti, -ia, atsi̇̀driekė
1. nutįsti: Atsidriẽkę seilės krito ant krūtinės Brt.
2. atsiskirti (kam besidriekiančiam): Plieka linų, kanapių atsi̇̀driekė, t. y. atsiskiedė J.
3. ateiti, atsivilkti: Aš atėjau, ir jis atsi̇̀driekė paskui, nelyginant atadrikęs siūlas paskui kamuolį Š.
| Atsidriekia žąsų pulkas kai patalas į miežius Brt.
įdriẽkti, -ia, į̇̃driekė
1. refl. įslinkti (kam besidriekiančiam): Motera (vaiduoklė) tad[a] per tvorą į sodą įsidriekė BsV150.
2. tr. K įbarstyti.
išdriẽkti, -ia, i̇̀šdriekė
1. refl. išdrikti, ištįsti, išsitiesti: Siūlas išsi̇̀driekė per visą aslą Š. Seilės driūkt išsi̇̀driekė Š. Iškilo toks debesukas, išsidriekė žaltys ir prarijo tą jų motiną BsMtI155. Apyniai net per visą sodą išsidriẽkę Mrj. Išsidriekusi aukštininka lovoje ji laukė, kada vėl užeis drebulys rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kaimo laukai toli išsidriẽkę Brt.
2. tr. išskleisti, išdraikyti: Išdriekė viską ant aslos ir tep paliko Gs.
| refl.: Išdriki šiaudai, kurie išsidriẽkę J. Stasytė dabar nusiėmė skrybėlę, iš po kurios išsidriekė ilgos gelsvos kasos LzP. Barzda išsidriekė ant abiejų pečių rš.
3. intr. J greitai išaugti, ištįsti, išsitempti: Medeliai per porą metų i̇̀šdriekė Brt.
| refl.: Prieš metus aš ją dar mažą mačiau, o dabar išsi̇̀driekė kaip stiebas Srv.
nudriẽkti, -ia, nùdriekė tr.
1. nutiesti, patęsti, paskleisti: Tat nùdriekta voratinklių! Skr.
| Per daug nùdriekei (plonai suverpei) – bus nesti̇̀pra Slm.
| Šešėliai medžių kalnus pasiekia, gražios paunksnės plačiai nudriẽkia BM433. Durimis nusirito garų lašas, nudriekdamas gelsvą pėdsaką rš. Raukšlėtą valstiečio veidą nudriekė šypsena J.Dov.
| refl.: Nusidriẽkusi rugių varpa sudygo J. Nuo krūmų į pakalnę buvo nusidriekęs juodas šešėlis V.Kudir. Antai žąsys nusi̇̀driekė (nusitęsė) visu pakraščiu Plk. Krisdama žvaigždė nusi̇̀driekė per visą dangų Brt. Dūmai ramiai nusidriekdavo giedriame ore rš.
ǁ refl. būti nusitęsusiam: Kai tik užšąla upė, per ledą nusidriẽkia rogių kelias Srv. Miestas pagal upę toli nusidriekęs į vakarus rš. Pažemaitėj (Kruopiai, Šiluva) taria žemaitiškai. Tatai nusidriekia toli į rytus rš.
ǁ refl. nulėkti išdrikusiam: Žiūriu – aičvaras pro pakluonę nusidriẽkia Lnkv.
2. nudrėbti, numesti, numėtyti: Vėjas nùdriekė šlapius skalbinius, reikės vėl permazgot Šln.
| refl.: Kaip tu nešei, tai nusi̇̀driekė šiaudai per visą kiemą Lnkv.
padriẽkti, -ia, pàdriekė
1. tr. K paskleisti; pakratyti: Pàdriekė šiaudus ir paliko Krik. Padriẽk šiaudų, kad gyvuliam nebūtų šlapia Ėr. Rugiai ant pado padriekti, o kūlėjų nematyt Žl.
ǁ netvarkingai padėti, numesti: Paliko drabužius padriektus Mrs.
2. refl. tysoti pasiskleidusiam: Galvą puošė per puikų stuomenį pasidriekusios geltonos kasos rš.
ǁ būti nusitęsusiam, plytėti: Kopos eilėmis pasidriekę palei visą Baltiją Vaižg.
ǁ refl. prk. pasklisti, paplisti: Didžiai tas griekas pasidriekė po mūsų žemę – nėra sodžiaus, kuriame nebūtų kelių girtuoklių brš.
3. refl. griūnant pasitiesti, išsitiesti: Jis pasidriekė ant žemės Kdn.
4. intr. išaugti, pasitempti: Driekte pàdriekė vaikas, t. y. išaugo, išdriekė JI345.
parsidriẽkti, -ia, parsi̇̀driekė parvykti, pareiti: Parsi̇̀driekei pagaliau trečią dieną Krp.
pérsidriekti
1. perslinkti išdrikusiam: Čion ilgas baltas pavidalas per tvorą ant kiemo persidriekė BsV45.
2. išsitiesti: Drykt ir pársidriekė Škn. Vyrai pársidriekė (atsigulė) į paūksmę Šlu.
| Pársidriekęs (atsirėmęs) vampso, dirbti jam nereikia Šlu.
pradriẽkti, -ia, pràdriekė
1. refl. pralįsti, ištįsti: Žiūrėjo į pražilusį plaukų posmą, prasidriekusį pro skariukę rš.
2. refl. praeiti: Prasi̇̀driekė pro namus kaip niekysta Slv.
3. intr. išaugti, pratįsti: Pradriẽkęs sūnus, t. y. greitai išaugęs J.
pridriẽkti, -ia, pri̇̀driekė tr.
1. pribarstyti: Pridriekė tik pilną kluoną šiaudų – menkas iš jo krovėjas Jnšk. Butą šiaudais pridriẽkti K.
2. prilupti: Pri̇̀driekėm gerą vežimą berželių Brt.
susidriẽkti, -ia, susi̇̀driekė euf. santykiauti: Motriška susidriekė su pijukais, jei lenda prie jųjų, susidraikys, kekšėmis eis J.
uždriẽkti, -ia, ùždriekė
1. refl. plonai apsitraukti: Jis ėjo per rinką aižydamas batais ant valkų užsidriekusį ploną ledelį rš.
2. tr. apsklaidyti, apskleisti: Plonai ùždriekiu mėšlu Lp. Žemė pakrosnyje buvo užlyginta, net uždriekta pernykščiu vištų mėšlu J.Balt.
