Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (108)
sumauróti
Apibrėžtis
1 mauróti, -ója, -ójo
1. intr. Sb, Kri, Plk stipriu balsu būbauti; bauboti, riaumoti (apie galvijus, lokį): Toli maurojo iš ganyklų varomi galvijai rš. Staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai A.Vien. Mūsų jaučias, pamatęs jūsų dvylį, kad ėmė maurót, kelmus draskyt, net išsigandau Kp. Jautis mauródamas kupstus raulioja Krkl. Pamatęs svetimą žmogų, Laukis įsireižia ir ima mauróti Gs. Kalbi per nosį, lyg kad meška, braukdama avižas, mauroja rš. Meškytė maurójo, vilkelis raudojo (d.) Vrn.
^ Veršiu nebliovęs, jaučiu nemaurósi Jnš. Eina meška maurodama, baltas pusnis pustydama (girnos) An, Tj. Juodas veršis už miško mauro[ja] (griaustinis) LTR(Krtn).
2. tr., intr. prk. storu balsu, garsiai kalbėti, dainuoti, verkti: Ką tas senis tau maurójo? Šk. Bernai suėję maurója (negražiai dainuoja) kaip jaučiai Ėr. Maurók maurók kai karvė (žliumbk) Sdk.
3. intr. prk. staugti, kaukti: Laukuose maurojo baisi audra rš.
1 atmauróti intr. Rm ateiti maurojant: Kažkieno jautis pas karves atmaurója Kair. Kaziuko (kovo 4 d.) mugėje iš Smurgainių atmaurodavo meškos su savo mokytojais rš.
| prk.: Atmaurojo dengtas sunkvežimis rš.
1 įmauróti intr. įeiti maurojant: Kažkieno jautis įmaurójo an kluoną, eikit išvaryt Ėr.
1 išmauróti intr.
1. įstengti garsiai mauroti: Tas jautis tai išmaurója – kažin kur girdėt Rm.
2. išeiti maurojant: Iš diendaržio jautis išmaurójo kur Ėr.
1 numauróti intr.
1. sumauroti: Galvijai retkarčiais numaurodavo rš.
2. nueiti maurojant: Jautis numaurójo par lauką prie kitų karvių Rm.
1 pamauróti
1. Rm žr. 1 mauroti 1.
2. intr. prk. storu balsu pašnekėti, padainuoti: Koks tenai jų dainavimas – pamaurójo kaip jaučiai Ėr.
1 parmauróti intr. Rm pareiti maurojant (apie galvijus): Jau parmaurója iš laukų tas bulius Gs.
1 sumauróti intr.
1. storu balsu subaubti, suriaumoti: Jautis piktai sumaurójo Ėr. Nuėjo meška prie lapės olos ir sumaurojo iš visos jėgos (ps.) rš.
| prk.: Garvežys sumaurojo kaip liūtas, ir jo raudoni ratai ėmė suktis rš. Vakaruose sumaurojo patrankos rš.
2. prk. storu ar piktu balsu surėkti: Apsigalvojęs trenkė kirvakotį balžienų krūvon ir tik sumaurojo, jog net langai atsiliepė rš. Šimts kalakutų! – sumaurojo jis įtūžęs rš.
1 užmauróti
1. intr. imti mauroti, sumauroti, užriaumoti: Kad užmaurójo jautis, kad užbaubė – net baisu! Ėr.
| prk.: Klaikiai užmaurojo laivo sirena rš.
2. tr., intr. prk. storu balsu, negražiai užrėkti, uždainuoti: Užmaurójo nei šiokiu, nei tokiu balsu Ėr. Uždainavo, užmaurojo savo piktas dainas JD855.
1. intr. Sb, Kri, Plk stipriu balsu būbauti; bauboti, riaumoti (apie galvijus, lokį): Toli maurojo iš ganyklų varomi galvijai rš. Staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai A.Vien. Mūsų jaučias, pamatęs jūsų dvylį, kad ėmė maurót, kelmus draskyt, net išsigandau Kp. Jautis mauródamas kupstus raulioja Krkl. Pamatęs svetimą žmogų, Laukis įsireižia ir ima mauróti Gs. Kalbi per nosį, lyg kad meška, braukdama avižas, mauroja rš. Meškytė maurójo, vilkelis raudojo (d.) Vrn.
^ Veršiu nebliovęs, jaučiu nemaurósi Jnš. Eina meška maurodama, baltas pusnis pustydama (girnos) An, Tj. Juodas veršis už miško mauro[ja] (griaustinis) LTR(Krtn).
2. tr., intr. prk. storu balsu, garsiai kalbėti, dainuoti, verkti: Ką tas senis tau maurójo? Šk. Bernai suėję maurója (negražiai dainuoja) kaip jaučiai Ėr. Maurók maurók kai karvė (žliumbk) Sdk.
3. intr. prk. staugti, kaukti: Laukuose maurojo baisi audra rš.
1 atmauróti intr. Rm ateiti maurojant: Kažkieno jautis pas karves atmaurója Kair. Kaziuko (kovo 4 d.) mugėje iš Smurgainių atmaurodavo meškos su savo mokytojais rš.
| prk.: Atmaurojo dengtas sunkvežimis rš.
1 įmauróti intr. įeiti maurojant: Kažkieno jautis įmaurójo an kluoną, eikit išvaryt Ėr.
1 išmauróti intr.
1. įstengti garsiai mauroti: Tas jautis tai išmaurója – kažin kur girdėt Rm.
2. išeiti maurojant: Iš diendaržio jautis išmaurójo kur Ėr.
1 numauróti intr.
1. sumauroti: Galvijai retkarčiais numaurodavo rš.
2. nueiti maurojant: Jautis numaurójo par lauką prie kitų karvių Rm.
1 pamauróti
1. Rm žr. 1 mauroti 1.
2. intr. prk. storu balsu pašnekėti, padainuoti: Koks tenai jų dainavimas – pamaurójo kaip jaučiai Ėr.
1 parmauróti intr. Rm pareiti maurojant (apie galvijus): Jau parmaurója iš laukų tas bulius Gs.
1 sumauróti intr.
1. storu balsu subaubti, suriaumoti: Jautis piktai sumaurójo Ėr. Nuėjo meška prie lapės olos ir sumaurojo iš visos jėgos (ps.) rš.
| prk.: Garvežys sumaurojo kaip liūtas, ir jo raudoni ratai ėmė suktis rš. Vakaruose sumaurojo patrankos rš.
2. prk. storu ar piktu balsu surėkti: Apsigalvojęs trenkė kirvakotį balžienų krūvon ir tik sumaurojo, jog net langai atsiliepė rš. Šimts kalakutų! – sumaurojo jis įtūžęs rš.
1 užmauróti
1. intr. imti mauroti, sumauroti, užriaumoti: Kad užmaurójo jautis, kad užbaubė – net baisu! Ėr.
| prk.: Klaikiai užmaurojo laivo sirena rš.
2. tr., intr. prk. storu balsu, negražiai užrėkti, uždainuoti: Užmaurójo nei šiokiu, nei tokiu balsu Ėr. Uždainavo, užmaurojo savo piktas dainas JD855.
garsė́ti
Apibrėžtis
garsė́ti, -ė́ja (gar̃si, gar̃sia), -ė́jo intr.
1. balsui sklisti, skambėti, pasigirsti, aidėti: Kalbos vis gyvėjo ir garsėjo rš. Barškėjo dalgiai, garsėjo grėbėjų dainavimas LzP. Balsas garsėja, ir kanklės vėl skamba Vd. Teip šaukia, kad visa Lietuva … garsi TP1881,7. Kai aš jojau per giružę, giružė garsėjo KlvD149. Triūbos garsėjo, varpai virpėjo KlvD249. Didysis bangų ūžimas, kursai garsėjo kaip žemės drebėjims, nutyko Kel1881,111. Mūsų liaupsinims šlovniau tur garsėti Ns1838,1.
2. eiti gandui, kalboms, girdėtis: Pradėjo jau garsėti, jog baudžiava bus panaikinta Žem.
3. žinomam, garsiam būti; pasižymėti, garsiam darytis: Jie garsėjo visoje apylinkėje savo neturtu A.Vien. Jo vardas kaskart labiau garsė́ja mūsų krašte DŽ. Vytenis garsėjo kaip geras karo vadas rš. Palanga nuo seno garsėjo rš. Siūdinos pas tuomet garsėjusį siuvėją rš.
apgarsė́ti žr. pagarsėti 2: Ta knygutė šį laiką teip apgarsėjo A1883,42.
| refl.: Nenorėjau tuo apsigarsėti V.Kudir.
atgarsė́ti, -ė́ja (atgar̃si, àtgarsia), -ė́jo intr.
1. balsui atsklisti, atskambėti, atsiliepti: Balsas tris kartus àtgarsia KI327. Tai jau vėl atgarsėjo mums tas balsas Ns1853,2.
| refl.: Tas šaukimas atsigarsėjo kiekvienoje ausyje V.Kudir. Rymojau kartą čia, kur jūrų giesmė atsigarsi aukštose uolose Vd. Muzikos garsai slinko atsigarsėdami tolumoje rš.
2. žr. pagarsėti 2.
| refl.: Jis toks jaunas, o jau ir atsigarsėjo Pp.
įgarsė́ti žr. pagarsėti 2: Velnias įsigeidė dar labiau įgarsėti ps.
| refl.: Gana įsigarsėjo vienas daktaras rš.
išgarsė́ti žr. pagarsėti 2: Narsių karžygių, išgarsėjusių kautynėse, vardai artimi ir brangūs visiems žmonėms sp. Plačiai yra išgarsėję uzbekų šilkas, karakulis, vaisiai sp. Šita byla plačiai išgarsė́jo BŽ182.
nugarsė́ti intr.
1. garsui nueiti, nuskambėti, nuaidėti: Balsas nugarsi į girias prš. Dabar nuaidėjo, nugarsėjo pagarbos reiškimas labai triukšmingai I.Simon.
| refl.: Ant jos (pilies) viršaus buvo senovėje skylė, į tą įmestas akmenaitis labai nusigarsėdavo BsV158.
2. žr. pagarsėti 2: Jo gyrius visur nugarsėjęs Ns1838,2.
pagarsė́ti intr.
1. pasigirsti, nuaidėti: Staiga miške pagarsėjo šūvis rš.
2. DŽ garsiam, žinomam pasidaryti: Šeputa buvo pagarsėjęs puikus darbininkų organizatorius, energingas ir narsus draugas rš. Namai jau pagarsėję, bet tu juos dar daugiau išgarsinsi I.Simon. Pagarsėjęs visoj apylinkėj siuvėjas rš.
pargarsė́ti intr. ateiti, pareiti (žiniai, garsui): Iš Bulgarijos … pargarsėjo geros naujienos LC1886,27.
pragarsė́ti intr.
1. nuskambėti, nuaidėti: Balsas pakyla, pragarsi – ir pranyksta rš. Staiga tylumoje pragarsėjo rūstus Elenos balsas rš.
2. žr. pagarsėti 2: Jis pragarsėjo savo darbais rš. Ir parjojo tėvų šalin didžiai pragarsėjęs Kęstutis rš. Kitas buvo pragarsėjęs šaulys Blv.
sugarsė́ti intr. suskambėti: Tada sugarsi gilumoj vieną antrą kartą Vd. Staiga sugarsėjo skambalas LzP.
1. balsui sklisti, skambėti, pasigirsti, aidėti: Kalbos vis gyvėjo ir garsėjo rš. Barškėjo dalgiai, garsėjo grėbėjų dainavimas LzP. Balsas garsėja, ir kanklės vėl skamba Vd. Teip šaukia, kad visa Lietuva … garsi TP1881,7. Kai aš jojau per giružę, giružė garsėjo KlvD149. Triūbos garsėjo, varpai virpėjo KlvD249. Didysis bangų ūžimas, kursai garsėjo kaip žemės drebėjims, nutyko Kel1881,111. Mūsų liaupsinims šlovniau tur garsėti Ns1838,1.
2. eiti gandui, kalboms, girdėtis: Pradėjo jau garsėti, jog baudžiava bus panaikinta Žem.
3. žinomam, garsiam būti; pasižymėti, garsiam darytis: Jie garsėjo visoje apylinkėje savo neturtu A.Vien. Jo vardas kaskart labiau garsė́ja mūsų krašte DŽ. Vytenis garsėjo kaip geras karo vadas rš. Palanga nuo seno garsėjo rš. Siūdinos pas tuomet garsėjusį siuvėją rš.
apgarsė́ti žr. pagarsėti 2: Ta knygutė šį laiką teip apgarsėjo A1883,42.
| refl.: Nenorėjau tuo apsigarsėti V.Kudir.
atgarsė́ti, -ė́ja (atgar̃si, àtgarsia), -ė́jo intr.
1. balsui atsklisti, atskambėti, atsiliepti: Balsas tris kartus àtgarsia KI327. Tai jau vėl atgarsėjo mums tas balsas Ns1853,2.
| refl.: Tas šaukimas atsigarsėjo kiekvienoje ausyje V.Kudir. Rymojau kartą čia, kur jūrų giesmė atsigarsi aukštose uolose Vd. Muzikos garsai slinko atsigarsėdami tolumoje rš.
2. žr. pagarsėti 2.
| refl.: Jis toks jaunas, o jau ir atsigarsėjo Pp.
įgarsė́ti žr. pagarsėti 2: Velnias įsigeidė dar labiau įgarsėti ps.
| refl.: Gana įsigarsėjo vienas daktaras rš.
išgarsė́ti žr. pagarsėti 2: Narsių karžygių, išgarsėjusių kautynėse, vardai artimi ir brangūs visiems žmonėms sp. Plačiai yra išgarsėję uzbekų šilkas, karakulis, vaisiai sp. Šita byla plačiai išgarsė́jo BŽ182.
nugarsė́ti intr.
1. garsui nueiti, nuskambėti, nuaidėti: Balsas nugarsi į girias prš. Dabar nuaidėjo, nugarsėjo pagarbos reiškimas labai triukšmingai I.Simon.
| refl.: Ant jos (pilies) viršaus buvo senovėje skylė, į tą įmestas akmenaitis labai nusigarsėdavo BsV158.
2. žr. pagarsėti 2: Jo gyrius visur nugarsėjęs Ns1838,2.
pagarsė́ti intr.
1. pasigirsti, nuaidėti: Staiga miške pagarsėjo šūvis rš.
2. DŽ garsiam, žinomam pasidaryti: Šeputa buvo pagarsėjęs puikus darbininkų organizatorius, energingas ir narsus draugas rš. Namai jau pagarsėję, bet tu juos dar daugiau išgarsinsi I.Simon. Pagarsėjęs visoj apylinkėj siuvėjas rš.
pargarsė́ti intr. ateiti, pareiti (žiniai, garsui): Iš Bulgarijos … pargarsėjo geros naujienos LC1886,27.
pragarsė́ti intr.
1. nuskambėti, nuaidėti: Balsas pakyla, pragarsi – ir pranyksta rš. Staiga tylumoje pragarsėjo rūstus Elenos balsas rš.
2. žr. pagarsėti 2: Jis pragarsėjo savo darbais rš. Ir parjojo tėvų šalin didžiai pragarsėjęs Kęstutis rš. Kitas buvo pragarsėjęs šaulys Blv.
sugarsė́ti intr. suskambėti: Tada sugarsi gilumoj vieną antrą kartą Vd. Staiga sugarsėjo skambalas LzP.
mauróti
Apibrėžtis
1 mauróti, -ója, -ójo
1. intr. Sb, Kri, Plk stipriu balsu būbauti; bauboti, riaumoti (apie galvijus, lokį): Toli maurojo iš ganyklų varomi galvijai rš. Staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai A.Vien. Mūsų jaučias, pamatęs jūsų dvylį, kad ėmė maurót, kelmus draskyt, net išsigandau Kp. Jautis mauródamas kupstus raulioja Krkl. Pamatęs svetimą žmogų, Laukis įsireižia ir ima mauróti Gs. Kalbi per nosį, lyg kad meška, braukdama avižas, mauroja rš. Meškytė maurójo, vilkelis raudojo (d.) Vrn.
^ Veršiu nebliovęs, jaučiu nemaurósi Jnš. Eina meška maurodama, baltas pusnis pustydama (girnos) An, Tj. Juodas veršis už miško mauro[ja] (griaustinis) LTR(Krtn).
2. tr., intr. prk. storu balsu, garsiai kalbėti, dainuoti, verkti: Ką tas senis tau maurójo? Šk. Bernai suėję maurója (negražiai dainuoja) kaip jaučiai Ėr. Maurók maurók kai karvė (žliumbk) Sdk.
3. intr. prk. staugti, kaukti: Laukuose maurojo baisi audra rš.
1 atmauróti intr. Rm ateiti maurojant: Kažkieno jautis pas karves atmaurója Kair. Kaziuko (kovo 4 d.) mugėje iš Smurgainių atmaurodavo meškos su savo mokytojais rš.
| prk.: Atmaurojo dengtas sunkvežimis rš.
1 įmauróti intr. įeiti maurojant: Kažkieno jautis įmaurójo an kluoną, eikit išvaryt Ėr.
1 išmauróti intr.
1. įstengti garsiai mauroti: Tas jautis tai išmaurója – kažin kur girdėt Rm.
2. išeiti maurojant: Iš diendaržio jautis išmaurójo kur Ėr.
1 numauróti intr.
1. sumauroti: Galvijai retkarčiais numaurodavo rš.
2. nueiti maurojant: Jautis numaurójo par lauką prie kitų karvių Rm.
1 pamauróti
1. Rm žr. 1 mauroti 1.
2. intr. prk. storu balsu pašnekėti, padainuoti: Koks tenai jų dainavimas – pamaurójo kaip jaučiai Ėr.
1 parmauróti intr. Rm pareiti maurojant (apie galvijus): Jau parmaurója iš laukų tas bulius Gs.
1 sumauróti intr.
1. storu balsu subaubti, suriaumoti: Jautis piktai sumaurójo Ėr. Nuėjo meška prie lapės olos ir sumaurojo iš visos jėgos (ps.) rš.
| prk.: Garvežys sumaurojo kaip liūtas, ir jo raudoni ratai ėmė suktis rš. Vakaruose sumaurojo patrankos rš.
2. prk. storu ar piktu balsu surėkti: Apsigalvojęs trenkė kirvakotį balžienų krūvon ir tik sumaurojo, jog net langai atsiliepė rš. Šimts kalakutų! – sumaurojo jis įtūžęs rš.
1 užmauróti
1. intr. imti mauroti, sumauroti, užriaumoti: Kad užmaurójo jautis, kad užbaubė – net baisu! Ėr.
| prk.: Klaikiai užmaurojo laivo sirena rš.
2. tr., intr. prk. storu balsu, negražiai užrėkti, uždainuoti: Užmaurójo nei šiokiu, nei tokiu balsu Ėr. Uždainavo, užmaurojo savo piktas dainas JD855.
1. intr. Sb, Kri, Plk stipriu balsu būbauti; bauboti, riaumoti (apie galvijus, lokį): Toli maurojo iš ganyklų varomi galvijai rš. Staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai A.Vien. Mūsų jaučias, pamatęs jūsų dvylį, kad ėmė maurót, kelmus draskyt, net išsigandau Kp. Jautis mauródamas kupstus raulioja Krkl. Pamatęs svetimą žmogų, Laukis įsireižia ir ima mauróti Gs. Kalbi per nosį, lyg kad meška, braukdama avižas, mauroja rš. Meškytė maurójo, vilkelis raudojo (d.) Vrn.
^ Veršiu nebliovęs, jaučiu nemaurósi Jnš. Eina meška maurodama, baltas pusnis pustydama (girnos) An, Tj. Juodas veršis už miško mauro[ja] (griaustinis) LTR(Krtn).
2. tr., intr. prk. storu balsu, garsiai kalbėti, dainuoti, verkti: Ką tas senis tau maurójo? Šk. Bernai suėję maurója (negražiai dainuoja) kaip jaučiai Ėr. Maurók maurók kai karvė (žliumbk) Sdk.
3. intr. prk. staugti, kaukti: Laukuose maurojo baisi audra rš.
1 atmauróti intr. Rm ateiti maurojant: Kažkieno jautis pas karves atmaurója Kair. Kaziuko (kovo 4 d.) mugėje iš Smurgainių atmaurodavo meškos su savo mokytojais rš.
| prk.: Atmaurojo dengtas sunkvežimis rš.
1 įmauróti intr. įeiti maurojant: Kažkieno jautis įmaurójo an kluoną, eikit išvaryt Ėr.
1 išmauróti intr.
1. įstengti garsiai mauroti: Tas jautis tai išmaurója – kažin kur girdėt Rm.
2. išeiti maurojant: Iš diendaržio jautis išmaurójo kur Ėr.
1 numauróti intr.
1. sumauroti: Galvijai retkarčiais numaurodavo rš.
2. nueiti maurojant: Jautis numaurójo par lauką prie kitų karvių Rm.
1 pamauróti
1. Rm žr. 1 mauroti 1.
2. intr. prk. storu balsu pašnekėti, padainuoti: Koks tenai jų dainavimas – pamaurójo kaip jaučiai Ėr.
1 parmauróti intr. Rm pareiti maurojant (apie galvijus): Jau parmaurója iš laukų tas bulius Gs.
1 sumauróti intr.
1. storu balsu subaubti, suriaumoti: Jautis piktai sumaurójo Ėr. Nuėjo meška prie lapės olos ir sumaurojo iš visos jėgos (ps.) rš.
| prk.: Garvežys sumaurojo kaip liūtas, ir jo raudoni ratai ėmė suktis rš. Vakaruose sumaurojo patrankos rš.
2. prk. storu ar piktu balsu surėkti: Apsigalvojęs trenkė kirvakotį balžienų krūvon ir tik sumaurojo, jog net langai atsiliepė rš. Šimts kalakutų! – sumaurojo jis įtūžęs rš.
1 užmauróti
1. intr. imti mauroti, sumauroti, užriaumoti: Kad užmaurójo jautis, kad užbaubė – net baisu! Ėr.
| prk.: Klaikiai užmaurojo laivo sirena rš.
2. tr., intr. prk. storu balsu, negražiai užrėkti, uždainuoti: Užmaurójo nei šiokiu, nei tokiu balsu Ėr. Uždainavo, užmaurojo savo piktas dainas JD855.
sužvýgauti
Apibrėžtis
žvýgauti, -auja (-auna), -avo Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ intens. žviegti.
1. intr. J spigiai žviegti: Ko tie paršai teip žvygauja? Ldk. Motin, duok paršam ėstie – žvýgauna Ds. Rinkoje žvygavo paršeliai, bliovė karvės, o miestelio pirkliai šmėkščiojo visur kaip žuvys šiltam vandeny J.Marc. Viensėdijoje žvygavo pjaunama kiaulė M.Katil. Ėmus kiaulaitei žvygauti, pirmiausia sudrebėdavo senio karšinčiaus smakras P.Cvir. Deglė pikta tiktai žvygauja, trinasi šonais ir niršta S.Čiurl.
ǁ šaižiai žvengti: Žvýgaut nežvýgaus kumelys Ds. Tik žvýgauna arkliai prie tvorai Dglš. Trankosi, žvýgauja tas kumelys, dar pasileis Gs. [Arklys] ėmė žvygaut ir visas drebėt Mš.
ǁ rėkti: Kur pelėda žvýgauna, te boba ar merga nėščia bus (priet.) Žl.
| refl.: O, būdavo, [lakštingalos] ir švilpia, ir žvygaujasi LTR(Pnm).
2. intr. prk. kaukti, čypti: Begalinis traukinys žvygaudamas pasileido į pietus P.Andr. Kažkur netoliese žvygavo garvežiai rš. Naujame malūno priestate žvygavo lentpjūvė rš.
| Botagu tik žvýgauna, tik mostyguoja Vlk.
ǁ švilpti: Žvygaunančios po mišką kulkos A.Vien. O iš kitos pusės sviediniai žvygaudami lėkė per galvas ir drioskėjo puskilometrio nuotolyje, miške M.Katil.
ǁ girgždėti: Tokią naktį žvygauja po kojų sniegas M.Katil.
3. intr. šnek. rėkauti, spygauti: Žvýgavo, davės lig nakties Krš. Nustokit, vaikai, žvýgaut! Dbk. Atsiminė, kaip prieš penketą metų jisai lakstė aną šluotražį apsižergęs, jodinėjo ir žvygavo A.Vaičiul.
4. intr. šnek. garsiai juoktis, kikenti: Merga katulama žvýgauna J. Žvýgauna mergos su vaikiais, ką tu padarysi Rdn. Darbo dirbti susirinkot čia, o ne žvýgauti Vkš. Paveizėk, ko tos mergelkos žvýgauna Kv. Ko žvýgauji kaip koks mažvaikis! Vvr. Jaunimas te žvýgauja prie ežero, negi [kaip] seniokai sėdės namie Antš. Ko te norėt iš miesčionkų [talkininkių], jom tik žvýgaut an kūgio Švnč. Žvýgavo po vakarelius i vaiką parsinešė Pj. Mergaičių ir bernaičių balsai ore susitinka. Neilgai trukus ir jie susitiks. Ims žvygauti, gainiotis Vaižg.
5. negražiai dainuoti: Talkinykai po vakarienės įsismagino, žvýgauja kaip kiaulės Jnš. Bandė mergiščios žvýgaut, bet vos tėvas įžengė, tuoj ir nutilo Alk. Koks te jų dainavimas, žvýgauja vienu balsu Sb.
6. tr. šnek. nevykusiai griežti: Armonika žvýgauja senovišką valsą Lnkv. Šeštadienį šešios šešiaeilės armonikos žvygauja polką ir valsą senovišką B.Braz.
įsižvýgauti įsižviegti, įsirėkti: Kiaulės, brol, taip įsižvygavo, kad nepasotintos jokiu būdu nenurimsta rš. Per ilgai ji maišo jovalą, nors tvarte senokai įsižvygavo išalkę bekonai rš.
išžvýgauti intr. KŽ šnek. kurį laiką prasijuokti, prakikenti: Mergos daržinėje išžvýgavo, visą naktį nemiegojo Š.
| refl. Š, KŽ.
nužvýgauti intr.
1. žviegiant greitai nubėgti: Kumeliukas nurūko, nužvygavo per laukus L.Dovyd.
2. šnek. su triukšmu, rėkiant greitai nutolti: Veselninkai nužvýgavo, nudainiavo Vkš.
pažvýgauti intr. NdŽ šnek.
1. pasijuokti, pakrizenti: Nibrėse mergos pažvýgaus, padainiuos, o taip jokios išeigos [nebūdavo] Krš. Jaunos, nora pažvýgauti, vakareliūse pamyžauti, prisisėdės senstelėjusios Krš.
2. refl. kiek paspiegti, parėkti: Dabar abu mes nuvirtom į tas pačias dulkes, rėkdami ir pasižvygaudami daužėm vienas kitą J.Balt.
sužvýgauti intr.
1. NdŽ žvygtelėti, sužvigti.
2. prk. imti griežti: Kuliešių pusėj sužvygavo armonika P.Trein.
1. intr. J spigiai žviegti: Ko tie paršai teip žvygauja? Ldk. Motin, duok paršam ėstie – žvýgauna Ds. Rinkoje žvygavo paršeliai, bliovė karvės, o miestelio pirkliai šmėkščiojo visur kaip žuvys šiltam vandeny J.Marc. Viensėdijoje žvygavo pjaunama kiaulė M.Katil. Ėmus kiaulaitei žvygauti, pirmiausia sudrebėdavo senio karšinčiaus smakras P.Cvir. Deglė pikta tiktai žvygauja, trinasi šonais ir niršta S.Čiurl.
ǁ šaižiai žvengti: Žvýgaut nežvýgaus kumelys Ds. Tik žvýgauna arkliai prie tvorai Dglš. Trankosi, žvýgauja tas kumelys, dar pasileis Gs. [Arklys] ėmė žvygaut ir visas drebėt Mš.
ǁ rėkti: Kur pelėda žvýgauna, te boba ar merga nėščia bus (priet.) Žl.
| refl.: O, būdavo, [lakštingalos] ir švilpia, ir žvygaujasi LTR(Pnm).
2. intr. prk. kaukti, čypti: Begalinis traukinys žvygaudamas pasileido į pietus P.Andr. Kažkur netoliese žvygavo garvežiai rš. Naujame malūno priestate žvygavo lentpjūvė rš.
| Botagu tik žvýgauna, tik mostyguoja Vlk.
ǁ švilpti: Žvygaunančios po mišką kulkos A.Vien. O iš kitos pusės sviediniai žvygaudami lėkė per galvas ir drioskėjo puskilometrio nuotolyje, miške M.Katil.
ǁ girgždėti: Tokią naktį žvygauja po kojų sniegas M.Katil.
3. intr. šnek. rėkauti, spygauti: Žvýgavo, davės lig nakties Krš. Nustokit, vaikai, žvýgaut! Dbk. Atsiminė, kaip prieš penketą metų jisai lakstė aną šluotražį apsižergęs, jodinėjo ir žvygavo A.Vaičiul.
4. intr. šnek. garsiai juoktis, kikenti: Merga katulama žvýgauna J. Žvýgauna mergos su vaikiais, ką tu padarysi Rdn. Darbo dirbti susirinkot čia, o ne žvýgauti Vkš. Paveizėk, ko tos mergelkos žvýgauna Kv. Ko žvýgauji kaip koks mažvaikis! Vvr. Jaunimas te žvýgauja prie ežero, negi [kaip] seniokai sėdės namie Antš. Ko te norėt iš miesčionkų [talkininkių], jom tik žvýgaut an kūgio Švnč. Žvýgavo po vakarelius i vaiką parsinešė Pj. Mergaičių ir bernaičių balsai ore susitinka. Neilgai trukus ir jie susitiks. Ims žvygauti, gainiotis Vaižg.
5. negražiai dainuoti: Talkinykai po vakarienės įsismagino, žvýgauja kaip kiaulės Jnš. Bandė mergiščios žvýgaut, bet vos tėvas įžengė, tuoj ir nutilo Alk. Koks te jų dainavimas, žvýgauja vienu balsu Sb.
6. tr. šnek. nevykusiai griežti: Armonika žvýgauja senovišką valsą Lnkv. Šeštadienį šešios šešiaeilės armonikos žvygauja polką ir valsą senovišką B.Braz.
įsižvýgauti įsižviegti, įsirėkti: Kiaulės, brol, taip įsižvygavo, kad nepasotintos jokiu būdu nenurimsta rš. Per ilgai ji maišo jovalą, nors tvarte senokai įsižvygavo išalkę bekonai rš.
išžvýgauti intr. KŽ šnek. kurį laiką prasijuokti, prakikenti: Mergos daržinėje išžvýgavo, visą naktį nemiegojo Š.
| refl. Š, KŽ.
nužvýgauti intr.
1. žviegiant greitai nubėgti: Kumeliukas nurūko, nužvygavo per laukus L.Dovyd.
2. šnek. su triukšmu, rėkiant greitai nutolti: Veselninkai nužvýgavo, nudainiavo Vkš.
pažvýgauti intr. NdŽ šnek.
1. pasijuokti, pakrizenti: Nibrėse mergos pažvýgaus, padainiuos, o taip jokios išeigos [nebūdavo] Krš. Jaunos, nora pažvýgauti, vakareliūse pamyžauti, prisisėdės senstelėjusios Krš.
2. refl. kiek paspiegti, parėkti: Dabar abu mes nuvirtom į tas pačias dulkes, rėkdami ir pasižvygaudami daužėm vienas kitą J.Balt.
sužvýgauti intr.
1. NdŽ žvygtelėti, sužvigti.
2. prk. imti griežti: Kuliešių pusėj sužvygavo armonika P.Trein.
koks
Apibrėžtis
kókios kokẽlės klausiant naujienų: Kokios gi pas jus girdėti kokelės?. Dglš.
kóks tóks menkas, prastas: Koks toks bajoraitis, kad ir iš pupų nevaromas. Valanč.
jaũ nebereĩkia kóks labai geras, šaunus: Nukirpęs, pirtėj nupėręs, apdaręs suknėms brangioms – jau nebereikia kokį kavalierių pataisęs. Dauk.
kókį norė́si, tókį gáusi sakoma dūsaujančiam: Nedūsauk, nedūsauk, – kokią norėsi, tokią gausi!... rš.
kóks pastatýtas tóks paguldýtas mažas ir storas: Kokia paguldyta tokia pastatyta, – sako kaimynai apie ponią. Simon.
kóks parìtus tóks pastãčius labai storas: Na ir vaikas – koks paritus toks pastačius. Trk. Na ką, dukterėle, ar matai vaikiną: koks paritus toks pastačius, iš pupų nevaromas. Valanč.
dėl kokiõs ko gero, visai galimas daiktas: Žiūrėk, dėl kokios teks mudum su ponu susispirti. Žem.
jéigu kokiõs kad kiek, ko gero: Jeigu kokios, tai siekis tiktai pats ištrūkti. Piet. Kaip slapta išneši, taip slapta ir parneši, jeigu kokios. Žem. Tiek to, tegul, jeigu kokios, nueitų perniek visas varytas ikšiol darbas. Kudir.
kàd kokià jei gerai seksis: Kad kokia, paršiuką nusišeriu. Všt.
kàd kokiõs
1.ko gero, galima tikėtis: Mane kad kokios gali palaikyti kiaule, kuri neprašyta lenda į svetimus namus. Vencl. Kad kokios, tai liksi nevažiavęs!. Alk. Kad kokios, dar namo negrįšiu. Gž.
2.reikalui ištikus: Paimsiu lietpaltį, kad kokios – pravers. VšR.
kàd kokiojè
1.ko gero, galima tikėtis: Reikia tučtuojau pranešti ponui Skrodskiui. Jie kad kokioj gali užpulti ir dvarą. Myk-Put. Kad kokioj, tai šiandien grįšiu. Snt. Kad kokioj ir aš būčiau nuvažiavęs į Raguvą. Ėr.
2.prispaudus reikalui: Reikia dar ir susimalt kad kokioj ant girnelių. Dj. Kad kokioj jis ir gali paskolint pinigų. Trgn. Kad kokioj, tai ir rytoj galėsiu atnešt. Skp. Kad kokioj, tai turiu kur kreiptis. Jnk.
kàd iš kokiõs ko gero, visai galimas daiktas: Neprašyk jos, gausi, matai, kad iš kokios. iron.
kažìn kóks
1.menkas, prastas: Kažin koks čia vežimas – parvežta ir vienu arkliu. Slm. Dieną kažin koks ten miegas. Slm.
2.labai didelis: Rodos kaži kokį darbą dirbam. Erž.
3.puikus, geras: Juk skonis avižos kažin koks nėr. Lnkv.
ne kažìn kóks prastas: Aš nedainuoju, ale ir jos ne kažin koks dainavimas. Slm. Ne kažin kokia pana ir aš buvau. Pl. Ten žemės ne kažin kokios. rš.
nè per kokiáusias prastokas: Eržilas buvo ne per kokiausias. Srd.
pérspiegti
Apibrėžtis
spiẽgti, -ia, -ė intr., spi̇́egti Š, Rtr; SD1123
1. rėkti cypiamu, plonu balsu: Nutildyk tuos vaikus, ko jie ten spiẽgia! Mrj. Spiẽgia, kiek nastrai tesa Dkš. Ko spiegi̇̀, ar vilkai užpuolė?! Pžrl. Tik nespiẽk kaip medšerkė Snt. Piktas žentas – tik spiẽgia Krok. Kap paršas spiegsi̇̀ Vrn. Kad jį stvėrė skaudėt, kai pradėjo anas spiẽgt Prng. Kai ligoninėn gulėjau, spiegiaũ, negalėjau užmigt Eiš. Koks čia dainavimas – spiegia, ir gana Rk. Katras vaikas rėkia, spiẽgia, tas dainuos LKT221(Žm). Suriko ką spiegiamu balsu ir iššoko pro duris J.Jabl. Spiẽgiantis balsas LKGII342.
| prk.: Kiek tu apeisi [per dieną], net tau kojos spiẽgs (labai skaudės) Ad.
spiẽgiamai Kažkas spiegiamai baisiai nusikvatojo S.Nėr.
spiẽgiančiai adv.: Spiẽgiančiai (spiẽgiamai) suriko LKGII514.
ǁ rėkti plonu balsu (apie paukščius, bites, šunis ir kt.): Ėmė spiẽgt bitės Aps. Vijūnai žole bėgo ir spiẽgė Pls. Pastogėse spiegdami ginčijasi žvirbliai I.Simon. Spiegia pempė, tartum vaikų ieško A1885,272. Sukliko spiegiamu, skardžiu balsu kregždė J.Jabl.
2. išduoti ploną, šaižų balsą: Mašina labai spiẽgė Ds. Suka šitą ratą, o karties galas net spiẽgia Aps. Razdžiūvę dures spiẽgia Aps. Spiẽgia, kab nusbrūžina [netepti ratai] Rud. Spiẽgia klernatais visokiais Kli. Vėtra spiegia S.Nėr. Spiegia salėj saksofonas, skurdūs, klaikūs jo garsai T.Tilv. Karieta su graudžiai spiegiančiais skambalais sustojo beveik vidurkely P.Cvir. Armotos ūžia, spiegia granatos LTR(Plv).
spiẽgiamai adv.: Bet čia Jankauskų Kazys staiga taip spiegiamai švilptelėjo ir pliaukštelėjo botagu, jog vaito kumelys kaip patrakęs metėsi į šoną V.Myk-Put.
3. Kos59 spengti: Ausyse spiẽgia Gs. Galvą sopa, ausys spiegia O. Kad man davė par ausį, net pradėjo spiẽgt Ps. Kad sušvilpė fabrikas, kad man ausys[e] spiẽgt pradėjo Pšl. Jei ausis spiegia, mirs kas nors iš giminės LTR(Ppl). Kai ausy spiegia, tai, sako, angelas barasi su velniu LMD(Kls). Nuo ilgo klausymo pradėjo ausyse spiegti ir ošti V.Piet.
įspiẽgti, -ia, į̇̃spiegė intr. įstengti spiegti: Ir įspi̇́egia gi mergos, visos susirinkusios laibabalsės Š.
išspiẽgti, -ia, i̇̀šspiegė, išspi̇́egti Š
1. žr. įspiegti.
2. intr. praleisti (laiką) spiegiant.
nuspiẽgti, -ia, nùspiegė intr.
1. suspiegti: Karšta boba, –nuspiegė per visą stalą Snapinskas rš.
2. spiegiamai nuaidėti: Per ledynus nuspiegė du skardūs šūviai rš.
3. nuspengti: Man vienu metu ausys nùspiegė Pl.
paspiẽgti, -ia, pàspiegė intr.
1. NdŽ kurį laiką spiegti.
2. spiegiamai pasakyti: Įnirtęs, visiškai jau prisikišęs, barzdą kratydamas, paspiegė: – Tfu, kad tau blogi metai ištiktų! Vaižg.
pérspiegti tr. suspiegti stipriau už kitą: Mane perspiegė tarnaitė Vaižg.
suspiẽgti, -ia, sùspiegė intr. NdŽ
1. surėkti spiegiamu balsu: Ech, ir suspiegs, kai aš ją pakutensiu!.. V.Krėv. [Pjovėjas] užgirdo: tik kad sùspiegė kas po mašina LKT331(Gdr).
2. išduoti spiegiamą, šaižų garsą: Suspiegė automobilio stabdžiai sp.
užspiẽgti, -ia (ùžspiegia), ùžspiegė intr. NdŽ
1. užrėkti spiegiamu balsu: Ar tu negali tyliau kalbėt, o dar̃ kap užspiẽgs, tai visa troba skamba Srj. Prikliudyk jus, tai žùspiegiat, kad jumi tas ir tas Rod.
ǁ spiegiamai uždainuoti: Aštuntoj dešimty bobelė, ale kad užuspiẽgia, tai ojojoi! Slm.
ǁ sucypti (apie paukščius): Kuris jų (viščiukų) paplasnos sparniukais ir užspiegs, tai bus geras gaidys LTR(Lš).
2. išduoti ploną, šaižų balsą: Motoriukas užkarkė, užspiegė, net langų stiklai ėmė virpėti J.Dov. Atsakydamos jai, užspiegė iš visų pusių triūbelės V.Piet.
1. rėkti cypiamu, plonu balsu: Nutildyk tuos vaikus, ko jie ten spiẽgia! Mrj. Spiẽgia, kiek nastrai tesa Dkš. Ko spiegi̇̀, ar vilkai užpuolė?! Pžrl. Tik nespiẽk kaip medšerkė Snt. Piktas žentas – tik spiẽgia Krok. Kap paršas spiegsi̇̀ Vrn. Kad jį stvėrė skaudėt, kai pradėjo anas spiẽgt Prng. Kai ligoninėn gulėjau, spiegiaũ, negalėjau užmigt Eiš. Koks čia dainavimas – spiegia, ir gana Rk. Katras vaikas rėkia, spiẽgia, tas dainuos LKT221(Žm). Suriko ką spiegiamu balsu ir iššoko pro duris J.Jabl. Spiẽgiantis balsas LKGII342.
| prk.: Kiek tu apeisi [per dieną], net tau kojos spiẽgs (labai skaudės) Ad.
spiẽgiamai Kažkas spiegiamai baisiai nusikvatojo S.Nėr.
spiẽgiančiai adv.: Spiẽgiančiai (spiẽgiamai) suriko LKGII514.
ǁ rėkti plonu balsu (apie paukščius, bites, šunis ir kt.): Ėmė spiẽgt bitės Aps. Vijūnai žole bėgo ir spiẽgė Pls. Pastogėse spiegdami ginčijasi žvirbliai I.Simon. Spiegia pempė, tartum vaikų ieško A1885,272. Sukliko spiegiamu, skardžiu balsu kregždė J.Jabl.
2. išduoti ploną, šaižų balsą: Mašina labai spiẽgė Ds. Suka šitą ratą, o karties galas net spiẽgia Aps. Razdžiūvę dures spiẽgia Aps. Spiẽgia, kab nusbrūžina [netepti ratai] Rud. Spiẽgia klernatais visokiais Kli. Vėtra spiegia S.Nėr. Spiegia salėj saksofonas, skurdūs, klaikūs jo garsai T.Tilv. Karieta su graudžiai spiegiančiais skambalais sustojo beveik vidurkely P.Cvir. Armotos ūžia, spiegia granatos LTR(Plv).
spiẽgiamai adv.: Bet čia Jankauskų Kazys staiga taip spiegiamai švilptelėjo ir pliaukštelėjo botagu, jog vaito kumelys kaip patrakęs metėsi į šoną V.Myk-Put.
3. Kos59 spengti: Ausyse spiẽgia Gs. Galvą sopa, ausys spiegia O. Kad man davė par ausį, net pradėjo spiẽgt Ps. Kad sušvilpė fabrikas, kad man ausys[e] spiẽgt pradėjo Pšl. Jei ausis spiegia, mirs kas nors iš giminės LTR(Ppl). Kai ausy spiegia, tai, sako, angelas barasi su velniu LMD(Kls). Nuo ilgo klausymo pradėjo ausyse spiegti ir ošti V.Piet.
įspiẽgti, -ia, į̇̃spiegė intr. įstengti spiegti: Ir įspi̇́egia gi mergos, visos susirinkusios laibabalsės Š.
išspiẽgti, -ia, i̇̀šspiegė, išspi̇́egti Š
1. žr. įspiegti.
2. intr. praleisti (laiką) spiegiant.
nuspiẽgti, -ia, nùspiegė intr.
1. suspiegti: Karšta boba, –nuspiegė per visą stalą Snapinskas rš.
2. spiegiamai nuaidėti: Per ledynus nuspiegė du skardūs šūviai rš.
3. nuspengti: Man vienu metu ausys nùspiegė Pl.
paspiẽgti, -ia, pàspiegė intr.
1. NdŽ kurį laiką spiegti.
2. spiegiamai pasakyti: Įnirtęs, visiškai jau prisikišęs, barzdą kratydamas, paspiegė: – Tfu, kad tau blogi metai ištiktų! Vaižg.
pérspiegti tr. suspiegti stipriau už kitą: Mane perspiegė tarnaitė Vaižg.
suspiẽgti, -ia, sùspiegė intr. NdŽ
1. surėkti spiegiamu balsu: Ech, ir suspiegs, kai aš ją pakutensiu!.. V.Krėv. [Pjovėjas] užgirdo: tik kad sùspiegė kas po mašina LKT331(Gdr).
2. išduoti spiegiamą, šaižų garsą: Suspiegė automobilio stabdžiai sp.
užspiẽgti, -ia (ùžspiegia), ùžspiegė intr. NdŽ
1. užrėkti spiegiamu balsu: Ar tu negali tyliau kalbėt, o dar̃ kap užspiẽgs, tai visa troba skamba Srj. Prikliudyk jus, tai žùspiegiat, kad jumi tas ir tas Rod.
ǁ spiegiamai uždainuoti: Aštuntoj dešimty bobelė, ale kad užuspiẽgia, tai ojojoi! Slm.
ǁ sucypti (apie paukščius): Kuris jų (viščiukų) paplasnos sparniukais ir užspiegs, tai bus geras gaidys LTR(Lš).
2. išduoti ploną, šaižų balsą: Motoriukas užkarkė, užspiegė, net langų stiklai ėmė virpėti J.Dov. Atsakydamos jai, užspiegė iš visų pusių triūbelės V.Piet.
užsiaũsti
Apibrėžtis
2 siaũsti, siaũdžia, siaũdė Rtr, DŽ, NdŽ
1. intr. ūžti lekiant, dūgzti, zvimbti (apie vabzdžius): Bitys siaũdžia prieš lietų J. O kas te siaũdžia po sodužėlį? Bitutė, bitelė su bitinėliu JD157. Pilni sodeliai bitelių siaudžia NS754. Tai gražiai siaudžia trake bitinėlis, tai gražiai joja broliukų pulkelis LTR(Bgs). Visoki vabalai tik siaũdžia, siaũdžia Ds.
2. intr. ošti, šniokšti, ūžti (apie medžius): Medis, vėjo pučiamas, siaũdžia, t. y. ūžia, šniokščia J. Miškas siaũdžia – bus lietaus Vžns. Oi siaũdžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai, siaũdžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai A.Baran. Ir saulė jam skaisčiau leidos ir tekėjo, ir žali sodai linksmiau šlamėjo siausdami su vėjeliu V.Krėv. Siaudžia liepa bekertanti, verkia sesė išveždama NS912. Kad vėjelis pūtė, dobilėliai siaũdė, tai ma sunkus pailsėlis baltuos dobilėliuos JD434.
| Šampanas siaũdžia BŽ619. Vandenėlis bėga, per akmenis siaudžia, negaliu rašyti tėvutėliui laiško LTR(Ob).
3. intr. čiulbėti, giedoti (apie paukščius): Siaudžia griaudžia paukštuželiai LTR(Skd). Girioj karvelėliai siaudžia burkuoja LMD(Kp). Vieversėlis siausdamas šoka vėju plakdamas, plakdamas A.Strazd.
ǁ pratisai, gailiai griežti: Naktigonėj už upelio siaudžia gražiai ant ragelio LTR(Kp).
ǁ tr., intr. dainuoti, giedoti: Ir moterys dėl zabovos siaudė giesmę te prie lovos O.
| prk.: Pilvas siaudė kai iš rago O.
ǁ pratisai sakyti, tarti: Tai kas gi tokius niekus pramanė? – Kas! – visi vienu balsu siaudė Vaižg.
4. intr. skambėti, gausti (apie varpus, vargonus): Vargonus pastatė: dūduoja, siaudžia, piemenis iki ašarų ima… O giesmės! J.Balt. Visi varpai siaudžia LTR(Ktk).
ǁ sklisti, aidėti gausmui: Ramiai siaũdė jų giesmelės BM55(Žb). Susirinkę keletas suderina balsus ir uždainuoja taip, jogei balsas eina siaũsdamas BM23(Č). Siaudė laukais lydinčiųjų giesmė, suokė pamiškėmis J.Paukš. Užgirstam siaũdžiant varpų skardelį BM410(Kp).
ǁ liečiantis prie ko, kelti gausmą: Ar ne paukščių sparnai int varpus vario siaudžia? V.Piet.
5. intr. būti apimtam pratisų garsų aidėjimo, skambėjimo, gaudesio: Kas do dainavimas, net laukai siaũdžia! Šmn. Klernetas, armonika, būdavo, tai taip grodavo, kad net siaũdžia! Pnm. Rėkia, kalbasija, kad net siaũdžia Skp. Skamba namas, siaudžia gryčia kaip vargonai po bažnyčią LTR(Kp). O taip smarkiai merga audžia, net seklyčia siaudžia LTR(Pnd). Juoku, klegesiu siaudžia visas kvartalas Vaižg. Skamba siaudžia žali pagiriai, – atsikėlei, žemele V.Myk-Put.
6. intr. liūdėti, nerimti: Kogi verki, Onytėle, kogi siaudi tu, sesele? LTR(Sv). Širdelė siaudžia, širdelė griaudžia par visą rudenėlį LTR(Ut). Siaudžia griaudžia širdis mano, baigias jaunos dienelės LTR(Kp).
7. tr. supti: Siaudu J1.
2 atsiaũsti, atsiaũdžia, àtsiaudė intr. atsklisti, atgausti: Kad nors vienas žodelis atsiaũstų ir pas mane per jūres marias Jž.
2 pasiaũsti, pasiaũdžia, pàsiaudė intr.
1. paošti, pašniokšti: Ten ir pušelė man pasiaudžia, ir epušė pašlamena lapais rš.
2. pagausti: Groja vargonai pasiausdami̇̀ Kp.
2 susiaũsti, susiaũdžia, sùsiaudė intr.
1. Š, NdŽ imti siausti.
2. NdŽ susilieti į ištisinį gausmą: Ė tie balsai visokie teip krūvon susiaũdžia, kad jų skyrium nežymu, ė tik širdį griaudžia A.Baran.
2 užsiaũsti, užsiaũdžia, ùžsiaudė intr. suošti, užošti: Žali medžiai graudingai užsiaudė, lenkdami lig žemės puikias savo galvas Pč.
1. intr. ūžti lekiant, dūgzti, zvimbti (apie vabzdžius): Bitys siaũdžia prieš lietų J. O kas te siaũdžia po sodužėlį? Bitutė, bitelė su bitinėliu JD157. Pilni sodeliai bitelių siaudžia NS754. Tai gražiai siaudžia trake bitinėlis, tai gražiai joja broliukų pulkelis LTR(Bgs). Visoki vabalai tik siaũdžia, siaũdžia Ds.
2. intr. ošti, šniokšti, ūžti (apie medžius): Medis, vėjo pučiamas, siaũdžia, t. y. ūžia, šniokščia J. Miškas siaũdžia – bus lietaus Vžns. Oi siaũdžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai, siaũdžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai A.Baran. Ir saulė jam skaisčiau leidos ir tekėjo, ir žali sodai linksmiau šlamėjo siausdami su vėjeliu V.Krėv. Siaudžia liepa bekertanti, verkia sesė išveždama NS912. Kad vėjelis pūtė, dobilėliai siaũdė, tai ma sunkus pailsėlis baltuos dobilėliuos JD434.
| Šampanas siaũdžia BŽ619. Vandenėlis bėga, per akmenis siaudžia, negaliu rašyti tėvutėliui laiško LTR(Ob).
3. intr. čiulbėti, giedoti (apie paukščius): Siaudžia griaudžia paukštuželiai LTR(Skd). Girioj karvelėliai siaudžia burkuoja LMD(Kp). Vieversėlis siausdamas šoka vėju plakdamas, plakdamas A.Strazd.
ǁ pratisai, gailiai griežti: Naktigonėj už upelio siaudžia gražiai ant ragelio LTR(Kp).
ǁ tr., intr. dainuoti, giedoti: Ir moterys dėl zabovos siaudė giesmę te prie lovos O.
| prk.: Pilvas siaudė kai iš rago O.
ǁ pratisai sakyti, tarti: Tai kas gi tokius niekus pramanė? – Kas! – visi vienu balsu siaudė Vaižg.
4. intr. skambėti, gausti (apie varpus, vargonus): Vargonus pastatė: dūduoja, siaudžia, piemenis iki ašarų ima… O giesmės! J.Balt. Visi varpai siaudžia LTR(Ktk).
ǁ sklisti, aidėti gausmui: Ramiai siaũdė jų giesmelės BM55(Žb). Susirinkę keletas suderina balsus ir uždainuoja taip, jogei balsas eina siaũsdamas BM23(Č). Siaudė laukais lydinčiųjų giesmė, suokė pamiškėmis J.Paukš. Užgirstam siaũdžiant varpų skardelį BM410(Kp).
ǁ liečiantis prie ko, kelti gausmą: Ar ne paukščių sparnai int varpus vario siaudžia? V.Piet.
5. intr. būti apimtam pratisų garsų aidėjimo, skambėjimo, gaudesio: Kas do dainavimas, net laukai siaũdžia! Šmn. Klernetas, armonika, būdavo, tai taip grodavo, kad net siaũdžia! Pnm. Rėkia, kalbasija, kad net siaũdžia Skp. Skamba namas, siaudžia gryčia kaip vargonai po bažnyčią LTR(Kp). O taip smarkiai merga audžia, net seklyčia siaudžia LTR(Pnd). Juoku, klegesiu siaudžia visas kvartalas Vaižg. Skamba siaudžia žali pagiriai, – atsikėlei, žemele V.Myk-Put.
6. intr. liūdėti, nerimti: Kogi verki, Onytėle, kogi siaudi tu, sesele? LTR(Sv). Širdelė siaudžia, širdelė griaudžia par visą rudenėlį LTR(Ut). Siaudžia griaudžia širdis mano, baigias jaunos dienelės LTR(Kp).
7. tr. supti: Siaudu J1.
2 atsiaũsti, atsiaũdžia, àtsiaudė intr. atsklisti, atgausti: Kad nors vienas žodelis atsiaũstų ir pas mane per jūres marias Jž.
2 pasiaũsti, pasiaũdžia, pàsiaudė intr.
1. paošti, pašniokšti: Ten ir pušelė man pasiaudžia, ir epušė pašlamena lapais rš.
2. pagausti: Groja vargonai pasiausdami̇̀ Kp.
2 susiaũsti, susiaũdžia, sùsiaudė intr.
1. Š, NdŽ imti siausti.
2. NdŽ susilieti į ištisinį gausmą: Ė tie balsai visokie teip krūvon susiaũdžia, kad jų skyrium nežymu, ė tik širdį griaudžia A.Baran.
2 užsiaũsti, užsiaũdžia, ùžsiaudė intr. suošti, užošti: Žali medžiai graudingai užsiaudė, lenkdami lig žemės puikias savo galvas Pč.
išžvagė́ti
Apibrėžtis
žvagė́ti, žvãga, -ė́jo intr. Rtr, RŽ, KŽ; N
1. SD130, SC57, Q522, Lex87, Kos59, RtŽ, BzB342, BzBkXXVII152, L, J.Jabl, Š, DŽ, NdŽ, Pnm, Tvr, Lb, Kpč, Mrk, Vrn, Kb išduoti žvangų garsą, žvangėti, barškėti, tarškėti: Kad žmonių liežuviais kalbėčia ir anielų, o meilės neturėčia, tapau kaip varias žvagąs SPI120. Ka nesgirdi nei mašinos žvãgant, nei kriaučiaus nematyt Dkk. Didelėj ir gilioj sijono prakirpoj ji nešioja raktus. Raktų nematyti, bet jie žvaga ir terška J.Balt. Par arklį žvaguliai pakabinti irgi žvãga Rk. Pilni kešeniai pinigų – žvãga, tik žvãga Ds. Mašinos tik žvãga, negaliu ažmigt Dglš. Geležiniai pančiai žvãga Sl. Kelkitės, sūneliai, jau nukrito raselė, jau žvaga dalgelė TŽII387. Ketvertu arklių kulia – mašina net žvãga Dbk.
| Kad ryja, net jam dantys žvãga Antš.
ǁ trinksėti, drebėti: Netoli trinktelėjo [perkūnas], kad šiteip langai žvãga Slk. [Šaudė,] net langai žvagė́jo Zr.
2. DŽ, NdŽ, Vdš, Ck, Ml, Alks, Ds, Lb, Dgl, Ktk, Blnk, Vs gausti, aidėti: Piemenes ryte triūbija, net laukai žvãga Rš. [Anksčiau] kaimas žvagė́jo dainom, džiaugsmu Imb. Dainavimas būdavo – net žvãga Sld. Pirkia net žvãga, kai dainuoja, ot balsas! Klt. Kai ažužvengs kumelys, net miestelis žvãga Strn. Laukai žvagė́davo nuo trejinių giesmių (sutartinių) Dkšt. Kad talka, jau nuobaigos, tai padabokit: tai te žvãga, te žvãga – gieda LKT337(Rš). Kur paklausyk – dainos visur žvãga Antz. Bronio karvė kad muroja, kad muroja, net miškas žvãga Slk. Boba rėkia, net laukai žvãga Sdk. Raudo[ja]u, net žvagė́jo miškas Dglš. Kad pilia lietus, net žvãga Svn.
ǁ garsiai, skambiai dainuoti: Kad balsą turėčia, žvagė́čia i žvagė́čia Dglš.
ǁ rėkauti: Kad kur pasigeria, tai i žvãga laukais, miškais Ign.
ǁ spengti, ūžti: Galva sopėti nesopa, bet kartais esti nesmagi ir ausyse žvãga A.Baran. Stiklinę sugėrei, ir pradeda žvagė́t galva Trgn. Galva teip kad pradės žvagė́t, skaudėt Imb. Man gal nedėlia ausys[e] žvagė́jo nuo giesmių Dgp.
3. išduoti tokį čežantį, šiugždantį garsą: Kitą kartą linai raudonuos, žvagė́s, sėmenys birs Ggr. Kol žvaginiai nežvagėjo, tol lietuviai nešienavo Šts. Jau žvãga žvaguliai – šienaut možna LTR(Ant). O kiti gi laukia, kad linų galvutės net žvagė́tų – geresnis valaknas Trgn. Kai žvaguliukai, net žvãga, kai sudžiūvo [pupelių] ankštelės Klt.
| Sako, skamba [geležinės gyvatės] skūra, žvãga Ob.
4. L plepėti, liežuvauti.
5. L, DŽ, NdŽ kliuksėti, su garsu plaktis (apie vidurius): Arklio pilvas žvãga Kp. Kai lekia arklys, žvãga viduriai Ėr.
6. DŽ, NdŽ, Tvr, Btrm, Vrn, Vlk, Gdl žvilgėti, blizgėti: Marškiniai išplauti, net žvãga Rdm. Gražiausi rūbai tik žvãga Mrs. Tik žvãga tos visos jo skaros, žiba! Lp. Žvaga blizga ant panelės šilkinė suknelė LMD(Dv). Tik žvãga, tik blizga viskas Šn. Grindys tik žvaga! Al. Prieg šalelės jo šoblelė kaip saulelė žvaga KrvD12. Ai gražių malkų privežė, beržai net žvãga Slk. Vai tai žydi bijūnai an veidelių, vai tai žvãga žiedeliai an rankelių DrskD128. Anta rankelių aukso žiedai žvagė́jo (d.) Vs. Oras skaidrus, medžiai nauju žalumu žvaga I.Šein. Išsitepė plaukus, kad net žvãga Krsn. It palietas pienas žvaga baltųjų dobiliukų salos J.Mik. Jis (žiedas) žvaga visomis spalvomis, kuriomis tik dega vaivorykštė V.Krėv. Ką ir sakyt, namai apžiūrėti – lyg stiklinė žvaga, visko pilni rš.
| Kai jis padaro iš medžio, žvãga viskas Vžn.
atžvagė́ti, àtžvaga, -ė́jo intr. Š, KŽ su žvaguliais atvažiuoti: Atžvagė́jo piršlužėliai iš tolimo krašto (d.) Ds.
įžvagė́ti, į̇̃žvaga, -ė́jo intr. Š, Skp žvagant, su triukšmu įeiti, įvažiuoti.
išžvagė́ti, i̇̀šžvaga, -ė́jo intr. KŽ, Srj žvagant, su triukšmu išeiti, išvažiuoti: Traukinys iš stoties išžvagė́jo Š.
nužvagė́ti, nùžvaga, -ė́jo intr. Š
1. nuskambėti, nuaidėti: Veršelis nue[jo] su kuodeliu in ragų pabalėm pagirėm, titau nužvagė́[jo] (ps.) Tvr.
2. žvagant nutolti, nuvažiuoti: Traktorius tik nužvagė́jo par laukus kaip aitvaras Vj.
pažvagė́ti, pàžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Dglš kiek žvagėti, suskambėti.
| Nu, ir davė, net jam šonkauliai pažvagė́jo Adm.
2. NdŽ sublizgėti.
pražvagė́ti, pràžvaga, -ė́jo intr. nuskambėti, nuaidėti: Tavo žodžiai, tavo giesmės pražvagė̃s be skardo kaip žvaguliai pievoj A.Baran.
prižvagė́ti, pri̇̀žvaga, -ė́jo intr. su triukšmu daugeliui atvykti: Ar matai kiek ten suėjo ne tik vien mergaičių, bet iš visur prižvagėjo gudrių jaunikaičių LTR(Km).
sužvagė́ti, sùžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Smal sužvangėti, subarškėti: Sužvagė́jo visos geležys, kai mečiau akmeniu Sdk. Teip trenkė, kad langai sužvagė́jo Vžns. Sužvagėjęs klerančiu dviračiu, mestelėjęs koją aukščiau tvoros, nušoka nuo balnelio eigulys Karklelis rš. Kamanos sužvagė́jo Pnm.
2. sugausti, suaidėti: Tai visas miškas sužvagė́jo ir veselia nutrūko (ps.) Trgn.
ǁ suspengti, suūžti: Nebežinau, galva sužvagė́jus Grž.
3. NdŽ sukliuksėti, sugurgėti (apie vidurius).
4. NdŽ sužibėti, sublizgėti.
užsižvagė́ti, užsi̇̀žvaga, -ė́jo apkursti (nuo skardaus garso): Visai ažsižvagė́jo ausys nuo tų giesmių Dgp.
1. SD130, SC57, Q522, Lex87, Kos59, RtŽ, BzB342, BzBkXXVII152, L, J.Jabl, Š, DŽ, NdŽ, Pnm, Tvr, Lb, Kpč, Mrk, Vrn, Kb išduoti žvangų garsą, žvangėti, barškėti, tarškėti: Kad žmonių liežuviais kalbėčia ir anielų, o meilės neturėčia, tapau kaip varias žvagąs SPI120. Ka nesgirdi nei mašinos žvãgant, nei kriaučiaus nematyt Dkk. Didelėj ir gilioj sijono prakirpoj ji nešioja raktus. Raktų nematyti, bet jie žvaga ir terška J.Balt. Par arklį žvaguliai pakabinti irgi žvãga Rk. Pilni kešeniai pinigų – žvãga, tik žvãga Ds. Mašinos tik žvãga, negaliu ažmigt Dglš. Geležiniai pančiai žvãga Sl. Kelkitės, sūneliai, jau nukrito raselė, jau žvaga dalgelė TŽII387. Ketvertu arklių kulia – mašina net žvãga Dbk.
| Kad ryja, net jam dantys žvãga Antš.
ǁ trinksėti, drebėti: Netoli trinktelėjo [perkūnas], kad šiteip langai žvãga Slk. [Šaudė,] net langai žvagė́jo Zr.
2. DŽ, NdŽ, Vdš, Ck, Ml, Alks, Ds, Lb, Dgl, Ktk, Blnk, Vs gausti, aidėti: Piemenes ryte triūbija, net laukai žvãga Rš. [Anksčiau] kaimas žvagė́jo dainom, džiaugsmu Imb. Dainavimas būdavo – net žvãga Sld. Pirkia net žvãga, kai dainuoja, ot balsas! Klt. Kai ažužvengs kumelys, net miestelis žvãga Strn. Laukai žvagė́davo nuo trejinių giesmių (sutartinių) Dkšt. Kad talka, jau nuobaigos, tai padabokit: tai te žvãga, te žvãga – gieda LKT337(Rš). Kur paklausyk – dainos visur žvãga Antz. Bronio karvė kad muroja, kad muroja, net miškas žvãga Slk. Boba rėkia, net laukai žvãga Sdk. Raudo[ja]u, net žvagė́jo miškas Dglš. Kad pilia lietus, net žvãga Svn.
ǁ garsiai, skambiai dainuoti: Kad balsą turėčia, žvagė́čia i žvagė́čia Dglš.
ǁ rėkauti: Kad kur pasigeria, tai i žvãga laukais, miškais Ign.
ǁ spengti, ūžti: Galva sopėti nesopa, bet kartais esti nesmagi ir ausyse žvãga A.Baran. Stiklinę sugėrei, ir pradeda žvagė́t galva Trgn. Galva teip kad pradės žvagė́t, skaudėt Imb. Man gal nedėlia ausys[e] žvagė́jo nuo giesmių Dgp.
3. išduoti tokį čežantį, šiugždantį garsą: Kitą kartą linai raudonuos, žvagė́s, sėmenys birs Ggr. Kol žvaginiai nežvagėjo, tol lietuviai nešienavo Šts. Jau žvãga žvaguliai – šienaut možna LTR(Ant). O kiti gi laukia, kad linų galvutės net žvagė́tų – geresnis valaknas Trgn. Kai žvaguliukai, net žvãga, kai sudžiūvo [pupelių] ankštelės Klt.
| Sako, skamba [geležinės gyvatės] skūra, žvãga Ob.
4. L plepėti, liežuvauti.
5. L, DŽ, NdŽ kliuksėti, su garsu plaktis (apie vidurius): Arklio pilvas žvãga Kp. Kai lekia arklys, žvãga viduriai Ėr.
6. DŽ, NdŽ, Tvr, Btrm, Vrn, Vlk, Gdl žvilgėti, blizgėti: Marškiniai išplauti, net žvãga Rdm. Gražiausi rūbai tik žvãga Mrs. Tik žvãga tos visos jo skaros, žiba! Lp. Žvaga blizga ant panelės šilkinė suknelė LMD(Dv). Tik žvãga, tik blizga viskas Šn. Grindys tik žvaga! Al. Prieg šalelės jo šoblelė kaip saulelė žvaga KrvD12. Ai gražių malkų privežė, beržai net žvãga Slk. Vai tai žydi bijūnai an veidelių, vai tai žvãga žiedeliai an rankelių DrskD128. Anta rankelių aukso žiedai žvagė́jo (d.) Vs. Oras skaidrus, medžiai nauju žalumu žvaga I.Šein. Išsitepė plaukus, kad net žvãga Krsn. It palietas pienas žvaga baltųjų dobiliukų salos J.Mik. Jis (žiedas) žvaga visomis spalvomis, kuriomis tik dega vaivorykštė V.Krėv. Ką ir sakyt, namai apžiūrėti – lyg stiklinė žvaga, visko pilni rš.
| Kai jis padaro iš medžio, žvãga viskas Vžn.
atžvagė́ti, àtžvaga, -ė́jo intr. Š, KŽ su žvaguliais atvažiuoti: Atžvagė́jo piršlužėliai iš tolimo krašto (d.) Ds.
įžvagė́ti, į̇̃žvaga, -ė́jo intr. Š, Skp žvagant, su triukšmu įeiti, įvažiuoti.
išžvagė́ti, i̇̀šžvaga, -ė́jo intr. KŽ, Srj žvagant, su triukšmu išeiti, išvažiuoti: Traukinys iš stoties išžvagė́jo Š.
nužvagė́ti, nùžvaga, -ė́jo intr. Š
1. nuskambėti, nuaidėti: Veršelis nue[jo] su kuodeliu in ragų pabalėm pagirėm, titau nužvagė́[jo] (ps.) Tvr.
2. žvagant nutolti, nuvažiuoti: Traktorius tik nužvagė́jo par laukus kaip aitvaras Vj.
pažvagė́ti, pàžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Dglš kiek žvagėti, suskambėti.
| Nu, ir davė, net jam šonkauliai pažvagė́jo Adm.
2. NdŽ sublizgėti.
pražvagė́ti, pràžvaga, -ė́jo intr. nuskambėti, nuaidėti: Tavo žodžiai, tavo giesmės pražvagė̃s be skardo kaip žvaguliai pievoj A.Baran.
prižvagė́ti, pri̇̀žvaga, -ė́jo intr. su triukšmu daugeliui atvykti: Ar matai kiek ten suėjo ne tik vien mergaičių, bet iš visur prižvagėjo gudrių jaunikaičių LTR(Km).
sužvagė́ti, sùžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Smal sužvangėti, subarškėti: Sužvagė́jo visos geležys, kai mečiau akmeniu Sdk. Teip trenkė, kad langai sužvagė́jo Vžns. Sužvagėjęs klerančiu dviračiu, mestelėjęs koją aukščiau tvoros, nušoka nuo balnelio eigulys Karklelis rš. Kamanos sužvagė́jo Pnm.
2. sugausti, suaidėti: Tai visas miškas sužvagė́jo ir veselia nutrūko (ps.) Trgn.
ǁ suspengti, suūžti: Nebežinau, galva sužvagė́jus Grž.
3. NdŽ sukliuksėti, sugurgėti (apie vidurius).
4. NdŽ sužibėti, sublizgėti.
užsižvagė́ti, užsi̇̀žvaga, -ė́jo apkursti (nuo skardaus garso): Visai ažsižvagė́jo ausys nuo tų giesmių Dgp.
įžvagė́ti
Apibrėžtis
žvagė́ti, žvãga, -ė́jo intr. Rtr, RŽ, KŽ; N
1. SD130, SC57, Q522, Lex87, Kos59, RtŽ, BzB342, BzBkXXVII152, L, J.Jabl, Š, DŽ, NdŽ, Pnm, Tvr, Lb, Kpč, Mrk, Vrn, Kb išduoti žvangų garsą, žvangėti, barškėti, tarškėti: Kad žmonių liežuviais kalbėčia ir anielų, o meilės neturėčia, tapau kaip varias žvagąs SPI120. Ka nesgirdi nei mašinos žvãgant, nei kriaučiaus nematyt Dkk. Didelėj ir gilioj sijono prakirpoj ji nešioja raktus. Raktų nematyti, bet jie žvaga ir terška J.Balt. Par arklį žvaguliai pakabinti irgi žvãga Rk. Pilni kešeniai pinigų – žvãga, tik žvãga Ds. Mašinos tik žvãga, negaliu ažmigt Dglš. Geležiniai pančiai žvãga Sl. Kelkitės, sūneliai, jau nukrito raselė, jau žvaga dalgelė TŽII387. Ketvertu arklių kulia – mašina net žvãga Dbk.
| Kad ryja, net jam dantys žvãga Antš.
ǁ trinksėti, drebėti: Netoli trinktelėjo [perkūnas], kad šiteip langai žvãga Slk. [Šaudė,] net langai žvagė́jo Zr.
2. DŽ, NdŽ, Vdš, Ck, Ml, Alks, Ds, Lb, Dgl, Ktk, Blnk, Vs gausti, aidėti: Piemenes ryte triūbija, net laukai žvãga Rš. [Anksčiau] kaimas žvagė́jo dainom, džiaugsmu Imb. Dainavimas būdavo – net žvãga Sld. Pirkia net žvãga, kai dainuoja, ot balsas! Klt. Kai ažužvengs kumelys, net miestelis žvãga Strn. Laukai žvagė́davo nuo trejinių giesmių (sutartinių) Dkšt. Kad talka, jau nuobaigos, tai padabokit: tai te žvãga, te žvãga – gieda LKT337(Rš). Kur paklausyk – dainos visur žvãga Antz. Bronio karvė kad muroja, kad muroja, net miškas žvãga Slk. Boba rėkia, net laukai žvãga Sdk. Raudo[ja]u, net žvagė́jo miškas Dglš. Kad pilia lietus, net žvãga Svn.
ǁ garsiai, skambiai dainuoti: Kad balsą turėčia, žvagė́čia i žvagė́čia Dglš.
ǁ rėkauti: Kad kur pasigeria, tai i žvãga laukais, miškais Ign.
ǁ spengti, ūžti: Galva sopėti nesopa, bet kartais esti nesmagi ir ausyse žvãga A.Baran. Stiklinę sugėrei, ir pradeda žvagė́t galva Trgn. Galva teip kad pradės žvagė́t, skaudėt Imb. Man gal nedėlia ausys[e] žvagė́jo nuo giesmių Dgp.
3. išduoti tokį čežantį, šiugždantį garsą: Kitą kartą linai raudonuos, žvagė́s, sėmenys birs Ggr. Kol žvaginiai nežvagėjo, tol lietuviai nešienavo Šts. Jau žvãga žvaguliai – šienaut možna LTR(Ant). O kiti gi laukia, kad linų galvutės net žvagė́tų – geresnis valaknas Trgn. Kai žvaguliukai, net žvãga, kai sudžiūvo [pupelių] ankštelės Klt.
| Sako, skamba [geležinės gyvatės] skūra, žvãga Ob.
4. L plepėti, liežuvauti.
5. L, DŽ, NdŽ kliuksėti, su garsu plaktis (apie vidurius): Arklio pilvas žvãga Kp. Kai lekia arklys, žvãga viduriai Ėr.
6. DŽ, NdŽ, Tvr, Btrm, Vrn, Vlk, Gdl žvilgėti, blizgėti: Marškiniai išplauti, net žvãga Rdm. Gražiausi rūbai tik žvãga Mrs. Tik žvãga tos visos jo skaros, žiba! Lp. Žvaga blizga ant panelės šilkinė suknelė LMD(Dv). Tik žvãga, tik blizga viskas Šn. Grindys tik žvaga! Al. Prieg šalelės jo šoblelė kaip saulelė žvaga KrvD12. Ai gražių malkų privežė, beržai net žvãga Slk. Vai tai žydi bijūnai an veidelių, vai tai žvãga žiedeliai an rankelių DrskD128. Anta rankelių aukso žiedai žvagė́jo (d.) Vs. Oras skaidrus, medžiai nauju žalumu žvaga I.Šein. Išsitepė plaukus, kad net žvãga Krsn. It palietas pienas žvaga baltųjų dobiliukų salos J.Mik. Jis (žiedas) žvaga visomis spalvomis, kuriomis tik dega vaivorykštė V.Krėv. Ką ir sakyt, namai apžiūrėti – lyg stiklinė žvaga, visko pilni rš.
| Kai jis padaro iš medžio, žvãga viskas Vžn.
atžvagė́ti, àtžvaga, -ė́jo intr. Š, KŽ su žvaguliais atvažiuoti: Atžvagė́jo piršlužėliai iš tolimo krašto (d.) Ds.
įžvagė́ti, į̇̃žvaga, -ė́jo intr. Š, Skp žvagant, su triukšmu įeiti, įvažiuoti.
išžvagė́ti, i̇̀šžvaga, -ė́jo intr. KŽ, Srj žvagant, su triukšmu išeiti, išvažiuoti: Traukinys iš stoties išžvagė́jo Š.
nužvagė́ti, nùžvaga, -ė́jo intr. Š
1. nuskambėti, nuaidėti: Veršelis nue[jo] su kuodeliu in ragų pabalėm pagirėm, titau nužvagė́[jo] (ps.) Tvr.
2. žvagant nutolti, nuvažiuoti: Traktorius tik nužvagė́jo par laukus kaip aitvaras Vj.
pažvagė́ti, pàžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Dglš kiek žvagėti, suskambėti.
| Nu, ir davė, net jam šonkauliai pažvagė́jo Adm.
2. NdŽ sublizgėti.
pražvagė́ti, pràžvaga, -ė́jo intr. nuskambėti, nuaidėti: Tavo žodžiai, tavo giesmės pražvagė̃s be skardo kaip žvaguliai pievoj A.Baran.
prižvagė́ti, pri̇̀žvaga, -ė́jo intr. su triukšmu daugeliui atvykti: Ar matai kiek ten suėjo ne tik vien mergaičių, bet iš visur prižvagėjo gudrių jaunikaičių LTR(Km).
sužvagė́ti, sùžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Smal sužvangėti, subarškėti: Sužvagė́jo visos geležys, kai mečiau akmeniu Sdk. Teip trenkė, kad langai sužvagė́jo Vžns. Sužvagėjęs klerančiu dviračiu, mestelėjęs koją aukščiau tvoros, nušoka nuo balnelio eigulys Karklelis rš. Kamanos sužvagė́jo Pnm.
2. sugausti, suaidėti: Tai visas miškas sužvagė́jo ir veselia nutrūko (ps.) Trgn.
ǁ suspengti, suūžti: Nebežinau, galva sužvagė́jus Grž.
3. NdŽ sukliuksėti, sugurgėti (apie vidurius).
4. NdŽ sužibėti, sublizgėti.
užsižvagė́ti, užsi̇̀žvaga, -ė́jo apkursti (nuo skardaus garso): Visai ažsižvagė́jo ausys nuo tų giesmių Dgp.
1. SD130, SC57, Q522, Lex87, Kos59, RtŽ, BzB342, BzBkXXVII152, L, J.Jabl, Š, DŽ, NdŽ, Pnm, Tvr, Lb, Kpč, Mrk, Vrn, Kb išduoti žvangų garsą, žvangėti, barškėti, tarškėti: Kad žmonių liežuviais kalbėčia ir anielų, o meilės neturėčia, tapau kaip varias žvagąs SPI120. Ka nesgirdi nei mašinos žvãgant, nei kriaučiaus nematyt Dkk. Didelėj ir gilioj sijono prakirpoj ji nešioja raktus. Raktų nematyti, bet jie žvaga ir terška J.Balt. Par arklį žvaguliai pakabinti irgi žvãga Rk. Pilni kešeniai pinigų – žvãga, tik žvãga Ds. Mašinos tik žvãga, negaliu ažmigt Dglš. Geležiniai pančiai žvãga Sl. Kelkitės, sūneliai, jau nukrito raselė, jau žvaga dalgelė TŽII387. Ketvertu arklių kulia – mašina net žvãga Dbk.
| Kad ryja, net jam dantys žvãga Antš.
ǁ trinksėti, drebėti: Netoli trinktelėjo [perkūnas], kad šiteip langai žvãga Slk. [Šaudė,] net langai žvagė́jo Zr.
2. DŽ, NdŽ, Vdš, Ck, Ml, Alks, Ds, Lb, Dgl, Ktk, Blnk, Vs gausti, aidėti: Piemenes ryte triūbija, net laukai žvãga Rš. [Anksčiau] kaimas žvagė́jo dainom, džiaugsmu Imb. Dainavimas būdavo – net žvãga Sld. Pirkia net žvãga, kai dainuoja, ot balsas! Klt. Kai ažužvengs kumelys, net miestelis žvãga Strn. Laukai žvagė́davo nuo trejinių giesmių (sutartinių) Dkšt. Kad talka, jau nuobaigos, tai padabokit: tai te žvãga, te žvãga – gieda LKT337(Rš). Kur paklausyk – dainos visur žvãga Antz. Bronio karvė kad muroja, kad muroja, net miškas žvãga Slk. Boba rėkia, net laukai žvãga Sdk. Raudo[ja]u, net žvagė́jo miškas Dglš. Kad pilia lietus, net žvãga Svn.
ǁ garsiai, skambiai dainuoti: Kad balsą turėčia, žvagė́čia i žvagė́čia Dglš.
ǁ rėkauti: Kad kur pasigeria, tai i žvãga laukais, miškais Ign.
ǁ spengti, ūžti: Galva sopėti nesopa, bet kartais esti nesmagi ir ausyse žvãga A.Baran. Stiklinę sugėrei, ir pradeda žvagė́t galva Trgn. Galva teip kad pradės žvagė́t, skaudėt Imb. Man gal nedėlia ausys[e] žvagė́jo nuo giesmių Dgp.
3. išduoti tokį čežantį, šiugždantį garsą: Kitą kartą linai raudonuos, žvagė́s, sėmenys birs Ggr. Kol žvaginiai nežvagėjo, tol lietuviai nešienavo Šts. Jau žvãga žvaguliai – šienaut možna LTR(Ant). O kiti gi laukia, kad linų galvutės net žvagė́tų – geresnis valaknas Trgn. Kai žvaguliukai, net žvãga, kai sudžiūvo [pupelių] ankštelės Klt.
| Sako, skamba [geležinės gyvatės] skūra, žvãga Ob.
4. L plepėti, liežuvauti.
5. L, DŽ, NdŽ kliuksėti, su garsu plaktis (apie vidurius): Arklio pilvas žvãga Kp. Kai lekia arklys, žvãga viduriai Ėr.
6. DŽ, NdŽ, Tvr, Btrm, Vrn, Vlk, Gdl žvilgėti, blizgėti: Marškiniai išplauti, net žvãga Rdm. Gražiausi rūbai tik žvãga Mrs. Tik žvãga tos visos jo skaros, žiba! Lp. Žvaga blizga ant panelės šilkinė suknelė LMD(Dv). Tik žvãga, tik blizga viskas Šn. Grindys tik žvaga! Al. Prieg šalelės jo šoblelė kaip saulelė žvaga KrvD12. Ai gražių malkų privežė, beržai net žvãga Slk. Vai tai žydi bijūnai an veidelių, vai tai žvãga žiedeliai an rankelių DrskD128. Anta rankelių aukso žiedai žvagė́jo (d.) Vs. Oras skaidrus, medžiai nauju žalumu žvaga I.Šein. Išsitepė plaukus, kad net žvãga Krsn. It palietas pienas žvaga baltųjų dobiliukų salos J.Mik. Jis (žiedas) žvaga visomis spalvomis, kuriomis tik dega vaivorykštė V.Krėv. Ką ir sakyt, namai apžiūrėti – lyg stiklinė žvaga, visko pilni rš.
| Kai jis padaro iš medžio, žvãga viskas Vžn.
atžvagė́ti, àtžvaga, -ė́jo intr. Š, KŽ su žvaguliais atvažiuoti: Atžvagė́jo piršlužėliai iš tolimo krašto (d.) Ds.
įžvagė́ti, į̇̃žvaga, -ė́jo intr. Š, Skp žvagant, su triukšmu įeiti, įvažiuoti.
išžvagė́ti, i̇̀šžvaga, -ė́jo intr. KŽ, Srj žvagant, su triukšmu išeiti, išvažiuoti: Traukinys iš stoties išžvagė́jo Š.
nužvagė́ti, nùžvaga, -ė́jo intr. Š
1. nuskambėti, nuaidėti: Veršelis nue[jo] su kuodeliu in ragų pabalėm pagirėm, titau nužvagė́[jo] (ps.) Tvr.
2. žvagant nutolti, nuvažiuoti: Traktorius tik nužvagė́jo par laukus kaip aitvaras Vj.
pažvagė́ti, pàžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Dglš kiek žvagėti, suskambėti.
| Nu, ir davė, net jam šonkauliai pažvagė́jo Adm.
2. NdŽ sublizgėti.
pražvagė́ti, pràžvaga, -ė́jo intr. nuskambėti, nuaidėti: Tavo žodžiai, tavo giesmės pražvagė̃s be skardo kaip žvaguliai pievoj A.Baran.
prižvagė́ti, pri̇̀žvaga, -ė́jo intr. su triukšmu daugeliui atvykti: Ar matai kiek ten suėjo ne tik vien mergaičių, bet iš visur prižvagėjo gudrių jaunikaičių LTR(Km).
sužvagė́ti, sùžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Smal sužvangėti, subarškėti: Sužvagė́jo visos geležys, kai mečiau akmeniu Sdk. Teip trenkė, kad langai sužvagė́jo Vžns. Sužvagėjęs klerančiu dviračiu, mestelėjęs koją aukščiau tvoros, nušoka nuo balnelio eigulys Karklelis rš. Kamanos sužvagė́jo Pnm.
2. sugausti, suaidėti: Tai visas miškas sužvagė́jo ir veselia nutrūko (ps.) Trgn.
ǁ suspengti, suūžti: Nebežinau, galva sužvagė́jus Grž.
3. NdŽ sukliuksėti, sugurgėti (apie vidurius).
4. NdŽ sužibėti, sublizgėti.
užsižvagė́ti, užsi̇̀žvaga, -ė́jo apkursti (nuo skardaus garso): Visai ažsižvagė́jo ausys nuo tų giesmių Dgp.
pražvagė́ti
Apibrėžtis
žvagė́ti, žvãga, -ė́jo intr. Rtr, RŽ, KŽ; N
1. SD130, SC57, Q522, Lex87, Kos59, RtŽ, BzB342, BzBkXXVII152, L, J.Jabl, Š, DŽ, NdŽ, Pnm, Tvr, Lb, Kpč, Mrk, Vrn, Kb išduoti žvangų garsą, žvangėti, barškėti, tarškėti: Kad žmonių liežuviais kalbėčia ir anielų, o meilės neturėčia, tapau kaip varias žvagąs SPI120. Ka nesgirdi nei mašinos žvãgant, nei kriaučiaus nematyt Dkk. Didelėj ir gilioj sijono prakirpoj ji nešioja raktus. Raktų nematyti, bet jie žvaga ir terška J.Balt. Par arklį žvaguliai pakabinti irgi žvãga Rk. Pilni kešeniai pinigų – žvãga, tik žvãga Ds. Mašinos tik žvãga, negaliu ažmigt Dglš. Geležiniai pančiai žvãga Sl. Kelkitės, sūneliai, jau nukrito raselė, jau žvaga dalgelė TŽII387. Ketvertu arklių kulia – mašina net žvãga Dbk.
| Kad ryja, net jam dantys žvãga Antš.
ǁ trinksėti, drebėti: Netoli trinktelėjo [perkūnas], kad šiteip langai žvãga Slk. [Šaudė,] net langai žvagė́jo Zr.
2. DŽ, NdŽ, Vdš, Ck, Ml, Alks, Ds, Lb, Dgl, Ktk, Blnk, Vs gausti, aidėti: Piemenes ryte triūbija, net laukai žvãga Rš. [Anksčiau] kaimas žvagė́jo dainom, džiaugsmu Imb. Dainavimas būdavo – net žvãga Sld. Pirkia net žvãga, kai dainuoja, ot balsas! Klt. Kai ažužvengs kumelys, net miestelis žvãga Strn. Laukai žvagė́davo nuo trejinių giesmių (sutartinių) Dkšt. Kad talka, jau nuobaigos, tai padabokit: tai te žvãga, te žvãga – gieda LKT337(Rš). Kur paklausyk – dainos visur žvãga Antz. Bronio karvė kad muroja, kad muroja, net miškas žvãga Slk. Boba rėkia, net laukai žvãga Sdk. Raudo[ja]u, net žvagė́jo miškas Dglš. Kad pilia lietus, net žvãga Svn.
ǁ garsiai, skambiai dainuoti: Kad balsą turėčia, žvagė́čia i žvagė́čia Dglš.
ǁ rėkauti: Kad kur pasigeria, tai i žvãga laukais, miškais Ign.
ǁ spengti, ūžti: Galva sopėti nesopa, bet kartais esti nesmagi ir ausyse žvãga A.Baran. Stiklinę sugėrei, ir pradeda žvagė́t galva Trgn. Galva teip kad pradės žvagė́t, skaudėt Imb. Man gal nedėlia ausys[e] žvagė́jo nuo giesmių Dgp.
3. išduoti tokį čežantį, šiugždantį garsą: Kitą kartą linai raudonuos, žvagė́s, sėmenys birs Ggr. Kol žvaginiai nežvagėjo, tol lietuviai nešienavo Šts. Jau žvãga žvaguliai – šienaut možna LTR(Ant). O kiti gi laukia, kad linų galvutės net žvagė́tų – geresnis valaknas Trgn. Kai žvaguliukai, net žvãga, kai sudžiūvo [pupelių] ankštelės Klt.
| Sako, skamba [geležinės gyvatės] skūra, žvãga Ob.
4. L plepėti, liežuvauti.
5. L, DŽ, NdŽ kliuksėti, su garsu plaktis (apie vidurius): Arklio pilvas žvãga Kp. Kai lekia arklys, žvãga viduriai Ėr.
6. DŽ, NdŽ, Tvr, Btrm, Vrn, Vlk, Gdl žvilgėti, blizgėti: Marškiniai išplauti, net žvãga Rdm. Gražiausi rūbai tik žvãga Mrs. Tik žvãga tos visos jo skaros, žiba! Lp. Žvaga blizga ant panelės šilkinė suknelė LMD(Dv). Tik žvãga, tik blizga viskas Šn. Grindys tik žvaga! Al. Prieg šalelės jo šoblelė kaip saulelė žvaga KrvD12. Ai gražių malkų privežė, beržai net žvãga Slk. Vai tai žydi bijūnai an veidelių, vai tai žvãga žiedeliai an rankelių DrskD128. Anta rankelių aukso žiedai žvagė́jo (d.) Vs. Oras skaidrus, medžiai nauju žalumu žvaga I.Šein. Išsitepė plaukus, kad net žvãga Krsn. It palietas pienas žvaga baltųjų dobiliukų salos J.Mik. Jis (žiedas) žvaga visomis spalvomis, kuriomis tik dega vaivorykštė V.Krėv. Ką ir sakyt, namai apžiūrėti – lyg stiklinė žvaga, visko pilni rš.
| Kai jis padaro iš medžio, žvãga viskas Vžn.
atžvagė́ti, àtžvaga, -ė́jo intr. Š, KŽ su žvaguliais atvažiuoti: Atžvagė́jo piršlužėliai iš tolimo krašto (d.) Ds.
įžvagė́ti, į̇̃žvaga, -ė́jo intr. Š, Skp žvagant, su triukšmu įeiti, įvažiuoti.
išžvagė́ti, i̇̀šžvaga, -ė́jo intr. KŽ, Srj žvagant, su triukšmu išeiti, išvažiuoti: Traukinys iš stoties išžvagė́jo Š.
nužvagė́ti, nùžvaga, -ė́jo intr. Š
1. nuskambėti, nuaidėti: Veršelis nue[jo] su kuodeliu in ragų pabalėm pagirėm, titau nužvagė́[jo] (ps.) Tvr.
2. žvagant nutolti, nuvažiuoti: Traktorius tik nužvagė́jo par laukus kaip aitvaras Vj.
pažvagė́ti, pàžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Dglš kiek žvagėti, suskambėti.
| Nu, ir davė, net jam šonkauliai pažvagė́jo Adm.
2. NdŽ sublizgėti.
pražvagė́ti, pràžvaga, -ė́jo intr. nuskambėti, nuaidėti: Tavo žodžiai, tavo giesmės pražvagė̃s be skardo kaip žvaguliai pievoj A.Baran.
prižvagė́ti, pri̇̀žvaga, -ė́jo intr. su triukšmu daugeliui atvykti: Ar matai kiek ten suėjo ne tik vien mergaičių, bet iš visur prižvagėjo gudrių jaunikaičių LTR(Km).
sužvagė́ti, sùžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Smal sužvangėti, subarškėti: Sužvagė́jo visos geležys, kai mečiau akmeniu Sdk. Teip trenkė, kad langai sužvagė́jo Vžns. Sužvagėjęs klerančiu dviračiu, mestelėjęs koją aukščiau tvoros, nušoka nuo balnelio eigulys Karklelis rš. Kamanos sužvagė́jo Pnm.
2. sugausti, suaidėti: Tai visas miškas sužvagė́jo ir veselia nutrūko (ps.) Trgn.
ǁ suspengti, suūžti: Nebežinau, galva sužvagė́jus Grž.
3. NdŽ sukliuksėti, sugurgėti (apie vidurius).
4. NdŽ sužibėti, sublizgėti.
užsižvagė́ti, užsi̇̀žvaga, -ė́jo apkursti (nuo skardaus garso): Visai ažsižvagė́jo ausys nuo tų giesmių Dgp.
1. SD130, SC57, Q522, Lex87, Kos59, RtŽ, BzB342, BzBkXXVII152, L, J.Jabl, Š, DŽ, NdŽ, Pnm, Tvr, Lb, Kpč, Mrk, Vrn, Kb išduoti žvangų garsą, žvangėti, barškėti, tarškėti: Kad žmonių liežuviais kalbėčia ir anielų, o meilės neturėčia, tapau kaip varias žvagąs SPI120. Ka nesgirdi nei mašinos žvãgant, nei kriaučiaus nematyt Dkk. Didelėj ir gilioj sijono prakirpoj ji nešioja raktus. Raktų nematyti, bet jie žvaga ir terška J.Balt. Par arklį žvaguliai pakabinti irgi žvãga Rk. Pilni kešeniai pinigų – žvãga, tik žvãga Ds. Mašinos tik žvãga, negaliu ažmigt Dglš. Geležiniai pančiai žvãga Sl. Kelkitės, sūneliai, jau nukrito raselė, jau žvaga dalgelė TŽII387. Ketvertu arklių kulia – mašina net žvãga Dbk.
| Kad ryja, net jam dantys žvãga Antš.
ǁ trinksėti, drebėti: Netoli trinktelėjo [perkūnas], kad šiteip langai žvãga Slk. [Šaudė,] net langai žvagė́jo Zr.
2. DŽ, NdŽ, Vdš, Ck, Ml, Alks, Ds, Lb, Dgl, Ktk, Blnk, Vs gausti, aidėti: Piemenes ryte triūbija, net laukai žvãga Rš. [Anksčiau] kaimas žvagė́jo dainom, džiaugsmu Imb. Dainavimas būdavo – net žvãga Sld. Pirkia net žvãga, kai dainuoja, ot balsas! Klt. Kai ažužvengs kumelys, net miestelis žvãga Strn. Laukai žvagė́davo nuo trejinių giesmių (sutartinių) Dkšt. Kad talka, jau nuobaigos, tai padabokit: tai te žvãga, te žvãga – gieda LKT337(Rš). Kur paklausyk – dainos visur žvãga Antz. Bronio karvė kad muroja, kad muroja, net miškas žvãga Slk. Boba rėkia, net laukai žvãga Sdk. Raudo[ja]u, net žvagė́jo miškas Dglš. Kad pilia lietus, net žvãga Svn.
ǁ garsiai, skambiai dainuoti: Kad balsą turėčia, žvagė́čia i žvagė́čia Dglš.
ǁ rėkauti: Kad kur pasigeria, tai i žvãga laukais, miškais Ign.
ǁ spengti, ūžti: Galva sopėti nesopa, bet kartais esti nesmagi ir ausyse žvãga A.Baran. Stiklinę sugėrei, ir pradeda žvagė́t galva Trgn. Galva teip kad pradės žvagė́t, skaudėt Imb. Man gal nedėlia ausys[e] žvagė́jo nuo giesmių Dgp.
3. išduoti tokį čežantį, šiugždantį garsą: Kitą kartą linai raudonuos, žvagė́s, sėmenys birs Ggr. Kol žvaginiai nežvagėjo, tol lietuviai nešienavo Šts. Jau žvãga žvaguliai – šienaut možna LTR(Ant). O kiti gi laukia, kad linų galvutės net žvagė́tų – geresnis valaknas Trgn. Kai žvaguliukai, net žvãga, kai sudžiūvo [pupelių] ankštelės Klt.
| Sako, skamba [geležinės gyvatės] skūra, žvãga Ob.
4. L plepėti, liežuvauti.
5. L, DŽ, NdŽ kliuksėti, su garsu plaktis (apie vidurius): Arklio pilvas žvãga Kp. Kai lekia arklys, žvãga viduriai Ėr.
6. DŽ, NdŽ, Tvr, Btrm, Vrn, Vlk, Gdl žvilgėti, blizgėti: Marškiniai išplauti, net žvãga Rdm. Gražiausi rūbai tik žvãga Mrs. Tik žvãga tos visos jo skaros, žiba! Lp. Žvaga blizga ant panelės šilkinė suknelė LMD(Dv). Tik žvãga, tik blizga viskas Šn. Grindys tik žvaga! Al. Prieg šalelės jo šoblelė kaip saulelė žvaga KrvD12. Ai gražių malkų privežė, beržai net žvãga Slk. Vai tai žydi bijūnai an veidelių, vai tai žvãga žiedeliai an rankelių DrskD128. Anta rankelių aukso žiedai žvagė́jo (d.) Vs. Oras skaidrus, medžiai nauju žalumu žvaga I.Šein. Išsitepė plaukus, kad net žvãga Krsn. It palietas pienas žvaga baltųjų dobiliukų salos J.Mik. Jis (žiedas) žvaga visomis spalvomis, kuriomis tik dega vaivorykštė V.Krėv. Ką ir sakyt, namai apžiūrėti – lyg stiklinė žvaga, visko pilni rš.
| Kai jis padaro iš medžio, žvãga viskas Vžn.
atžvagė́ti, àtžvaga, -ė́jo intr. Š, KŽ su žvaguliais atvažiuoti: Atžvagė́jo piršlužėliai iš tolimo krašto (d.) Ds.
įžvagė́ti, į̇̃žvaga, -ė́jo intr. Š, Skp žvagant, su triukšmu įeiti, įvažiuoti.
išžvagė́ti, i̇̀šžvaga, -ė́jo intr. KŽ, Srj žvagant, su triukšmu išeiti, išvažiuoti: Traukinys iš stoties išžvagė́jo Š.
nužvagė́ti, nùžvaga, -ė́jo intr. Š
1. nuskambėti, nuaidėti: Veršelis nue[jo] su kuodeliu in ragų pabalėm pagirėm, titau nužvagė́[jo] (ps.) Tvr.
2. žvagant nutolti, nuvažiuoti: Traktorius tik nužvagė́jo par laukus kaip aitvaras Vj.
pažvagė́ti, pàžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Dglš kiek žvagėti, suskambėti.
| Nu, ir davė, net jam šonkauliai pažvagė́jo Adm.
2. NdŽ sublizgėti.
pražvagė́ti, pràžvaga, -ė́jo intr. nuskambėti, nuaidėti: Tavo žodžiai, tavo giesmės pražvagė̃s be skardo kaip žvaguliai pievoj A.Baran.
prižvagė́ti, pri̇̀žvaga, -ė́jo intr. su triukšmu daugeliui atvykti: Ar matai kiek ten suėjo ne tik vien mergaičių, bet iš visur prižvagėjo gudrių jaunikaičių LTR(Km).
sužvagė́ti, sùžvaga, -ė́jo intr.
1. NdŽ, Smal sužvangėti, subarškėti: Sužvagė́jo visos geležys, kai mečiau akmeniu Sdk. Teip trenkė, kad langai sužvagė́jo Vžns. Sužvagėjęs klerančiu dviračiu, mestelėjęs koją aukščiau tvoros, nušoka nuo balnelio eigulys Karklelis rš. Kamanos sužvagė́jo Pnm.
2. sugausti, suaidėti: Tai visas miškas sužvagė́jo ir veselia nutrūko (ps.) Trgn.
ǁ suspengti, suūžti: Nebežinau, galva sužvagė́jus Grž.
3. NdŽ sukliuksėti, sugurgėti (apie vidurius).
4. NdŽ sužibėti, sublizgėti.
užsižvagė́ti, užsi̇̀žvaga, -ė́jo apkursti (nuo skardaus garso): Visai ažsižvagė́jo ausys nuo tų giesmių Dgp.
